Mason'o butas

Prabėgus ne daugiau kaip valandai, Richard Lockwood buvo pasiekęs galutinį šios dienos plano tašką. Paskutinis vaizdas, kurį jam teko pamatyti susitikimo su broliu, metu, švelniai tariant "dūrė" į paširdžius. Žinoma, jis planavo sugriauti jo gyvenimą, sulipdant pagal tokią figūrą, kuri šiam atrodė tinkamiausia. Parvyti netikėtai aukštai pakilusį Mason'ą atgal į "betą" stadiją, atimti iš jo viską, ką šis sunkiai padarė su vilkolakiais. Atimti Katherine, kuri dažniausiai kaip tik skatino alfa siekti daugiau, tačiau ne tokiais būdais, kokiais tai darė Richard'as. Užimti brolio dėmesį nėščia moterimi ir galiausiai vardan savo gyvybės atsikratyti Victorios. Turėdamas raktą nuo šio buto, kurį nepastebėtas nugvelbė iš brolio, jis nesunkiai pateko į reikiamo buto vidų. Kaip tik tuo metu, kai čia esanti vampyrė buvo užsiėmusi kažkokia savo veikla. Tai kas vyko toliau, buvo brutalu. Jis neketino prarasti svarbaus laiko, skirdamas jį pokalbiams. Įvertindamas tai kad maža mergaitė buvo vieninteliu asmeniu esančiu šiuose namuose, be vampyrės, jis pirmiausia gražiai pristatė, pareikšdamas tiesą apie tai kuo buvo. Ir kuomet sulaukė Nadios dėmesio, iš kart ėmėsi veiklos. Pakeisdamas pavidalą, į tą kuris būdingas senam alfa vilkui, jis puolė. Puolė niekuo dėtą Petrovą, "apdovanodamas" ją ne vienu sukandimu. Butas kažkuriuo metu ėmė priminti karo lauką, mat mergina priešinosi. Tačiau persvara buvo jo naudai. Pilnatis ir su metais įgyta patirtis, leido jam neutralizuoti vampyrę, nusukant šiai sprandą. Kuomet kažkuriam laikui jo brolio "įdukrą", sukrito ant kilimo, jis pasisuko į Victorios pusę. Tikindamas save, kad visiems nuo to bus tik geriau, jis pasigavo ant stalo paliktą peilį, ir iš kart patraukė link Pierce-Lockwood. Žodžiais ramindamas vaiką, kuris nuo triukšmo buvo pradėjęs verkti, jis suimdamas Victorios mažą kūnelį, virš jo iškėlė peilį. Balsai, kuriuos jis girdėjo savo galvoje liepiamai šaukė jam, kad šis tai padarytu! Atimtu jos gyvybę ir tokiu būdu nutrauktu tai, kas buvo užgimta sulaužant visus dėsnius, kurie egzistavo jau daugiau nei porą tūkstantmečių. Ir jis staiga ėmė leisti ranką, kurioje laikė peilį, bet lemtinga akimirka, kuomet jo protas pagaliau neleido šiam to padaryti, susmeigė peilį, bet ne į mergaitę, o į lovytę, kurioje ši buvo paguldyta. Jis suvokė, kad padarė tiek daug žalos vardan ko? Tai nebuvo verta tokios aukos, ir kuomet šis palikdamas peilį, atsitraukė per žingsnį atgal, sukrisdamas ant grindų, jis liovėsi ką nors daręs. Ilgai, netardamas ne vieno žodžio, jis bandė apsvarstyti viską, kam buvo pasiryžęs, dėl to kad gyventi. Kai gyvenimas jau seniai buvo davęs jam pamoką, ir atėmęs jo gyvybę, kai šis pažeidė per daug žmogiškų taisyklių. Victoria dar verkė, matomai būdama labai išsigandusi. Ir kuomet Richard'as, šiek tiek pakilo, pasiėmė mergaitę ant savo rankų. Priglausdamas tą, niekuo dėtą "padarėlį", jis eilinį kartą neigiamai supurtė galvą. Buvo aišku, už tai kad jis neįvykdė duoto žodžio, jis mirs. Bet, už tai gyvens ji. Tas mažas angelas, kurį jis šiuo metu ramino, laikydamas prie savęs.

Visa laimė tame, kad labiausiai reikiamu metu, jis buvo būtent tas asmuo, kuriam trumpą žinutę su adresu paminėtu tekste, jam atsiuntė Nadia Petrova. Ir neskaitant to, kad jis buvo visiškai kitame miesto gale, labai skubėdamas, sugebėjo nusigauti iki pat šios vietos, kaip tik tuo metu, kai čia susibruko tiek daug antgamtinių būtybių. Ryšys kuris ją liečia su vilko sukandžiota mergina, iki pat šios dienos oficialiai nebuvo atskleistas. Todėl kuomet policininko uniformą vilkintis asmuo sustojo prie pat įėjimo į šios namus, jo žvilgsnis iš karto buvo nukreiptas į nukentėjusią moterį. Stipriai sukasdamas dantis, jis leido kad jo žandikaulio linija būtu kaip niekad įtempta. Visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad čia vyko muštinių įkarštis, jis viena koja žengė į pastato vidų, ir kaip tik tuo metu pajuto, kaip ta kūno dalis ėmė savaime svilti, tarytum šis neturėdamas žiedo, apsaugančio nuo saulės poveikio, ypatingai sparčiai griovė nemirtingojo kūną. Jis nukreipė savo žvilgsnį į Lockwood'o, kuris yra teisėtas šios vietos savininkas, pusę. Pasirinkimo didelio šis neturėjo, o ir savigarba neleido dabar reikalauti leidimo patekti į vidų. Šiek tiek atsitraukdamas nuo pravirų durų, jis akivaizdžiai pasiruošė įsibėgėjimui. Ir akimirka, kuomet šis vampyrišku greičiu pasiekė ant grindų, kraujo klane sukritusią merginą, buvo neapsakomai skausminga. Visas jo kūnas savaime ėmė irti. Tikriausiai dar bent kelios sekundės, ir jis būtu ten pat kritęs amžinam miegui. Suimdamas Nadia, jis kaip galima greičiau šoko lauk iš buto vidaus, visu savo kūnu susitrenkdamas su lifto durimis, kurios kaip tyčia stipriai įlinko į vidų. Sunkiai atgaudamas kvapą, šis mikliai nukreipė akis į laikomą merginą, kuri kaip ne keista, fiziškai jo netraukė, bet buvo labiau nei artima. - Viskas bus gerai, aš pasirūpinsiu, kad nuodai būtu pašalinti iš tavo kūno. - Tardamas šiuos žodžius, jis pagaliau nusprendė apleisti šią vietą, nebe norėdamas daugiau gaišti laiko, bei perkeldamas Nadia ten, kur iš esmės ji šiandiena ir turėjo būti. Todėl, kad po visų keistai likimo sumėtytų įvykių, šiandiena turėjo būti, pirmasis, bent jau oficialus, šių dviejų asmenų susitikimas.

Kartu su kitais, pasirodžiusiais vilkais stengdamasis iš paskutinių išlaikyti savo alfa, ne akimirkai nebuvo praradęs budrumo, net atsižvelgiant į tai, kad vakar vakare buvo priverstas išgabenti savo vos vos išgyvenusį ir visiškai paralyžiuotą brolį į artimiausią ligoninę. Visgi, dabar jausdamas didžiulę pareigą pasitarnauti jį mokiusiam asmeniui, pakankamai garsiai ėmė dėstyti: - Raminkis! Velniai griebtu, jei nudėsi tą šūdžių, geriau nepasijausi! - Žinoma, jis ne velnio nepažinojo Mason'o brolio, tačiau manė kad yra visiškai neverta teptis rankų, ypatingai dabar, kai visą tai matė ne vienas asmuo. Ir toliau tvirtai laikydamas alfą, jis nesugebėjo praleisti pro akis ir vyriškio, kuris pasinaudodamas proga, išsitempė iš šios vietos sužeistą merginą. Suraukęs antakius, jis tik dar kartą sušaukė: - Nematai kad jis viso labo sužeidė vampyrę? Vadinasi viso labo padarė paslaugą tokiems kaip mes. Mason'ai! Atsipeikėk, nes niekas nežada tavęs paleisti, kad padarytum kažką prieš savus... - Nebuvo sunku suvokti kad prieš tai vaiką laikęs asmuo, buvo vilkas. Todėl nenorėdamas kad alfa susidirbtu taip pat, kaip ir asmuo, kurio šiandiena nebuvo.

Tuo metu kai čia dar nebuvo susirinkę visi šie žmonės, jis nesistengdamas krūstelėti ne vieno raumens, buvo nuleidęs savo žvilgsnį į mergaitę, kuri būdama ant jo rankų, pagaliau liovėsi verkšlenti. Ji buvo maža, graži mergaitė. Ir tik tuomet, kai pagaliau pasiekė savo tikslą, ir trūko visai ne daug, kad amžiams užtikrinti savo egzistavimą, jis nesugebėjo žengti šio, nežmogiško žingsnio, ir paaukoti jos gyvybę, vardan savosios. Ji šypsojosi, ir tai suteikė neįtikėtina ramybės, tačiau tuo pačiu ir kaltės jausmą. Ji buvo savas asmuo, kuris į gyvenimą turėjo daug didesnes teisęs, nei kad senas vilkas, kuris iš gyvenimo ir taip buvo išsiurbęs viską, kas tik buvo įmanoma. Durys atsidarė, ir jis nepajudėjo iš vietos, lyg būtu supančiotas nematomomis grandinėmis. Jis kuo puikiausiai suvokė tai, kad jei jis neįgyvendins raganai duoto žodžio, jo laukia grįžimas atgal, kurį nulems kokia nors mistinė mirtis. Faktas, kad priešais buvo jo brolis, kuris akivaizdžiai troško jį pribaigti, sukėlė tą keistą jausmą, kai jis suvokė... kad jo mirtis toli gražu nebus mistinė. Ji bus nuo savo brolio rankų. Ir kuomet jis atsargiai perdavė mergaitę į Jules rankas, skėstelėdamas savasias, sustojo taip, kad jei Mason'as ištrūktu iš jį laikiusių asmenų, jis būtu tiesioginiu taikiniu: - Aš nesipriešinsiu. - Tas duslus, pasidavusio asmens balsas perskrodė kažkuriuo metu buto patalpas užpildžiusią tylą. Jis laikė nuleidęs akis, o veide buvo ištempta, tačiau pastebimai nelaimingo asmens šypsena. Kuomet jis suglaudė savo rankas, nepaisydamas to, kad greičiausiai jo žodžiai nebus išgirsti, ėmė kalbėti: - Niekad netroškau mirti taip kvailai, kaip tai nutiko aną kartą. Tas liguistas galios troškimas, galiausiai mane pastumėjo į tokią vietą, iš kurios, apart mirties, kitos išeities nebuvo. Džeiko dėdė, pasirūpino kad mano gyvybė būtu nutraukta. Ir visus tuos likusius metus, buvau priverstas stebėti, kaip mano klaidos atsiliepė asmenims, kurie liko gyvi. Žinau, tai ne pasiteisinimas. Bet, aš taip troškau grįžti atgal, pataisyti viską, kas vyko ne taip. Susigražinti ką praradau ir būti tinkamu asmeniu, kiekvienam iš savo aplinkinių. - Neigiamai supurtydamas galvą, jis nesistengė pasijudinti iš vietos: - Niekad nebuvau geru tėvu savo sūnui, todėl buvau privestas matyti kaip lengvi pinigai, lengvas gyvenimas visiškai sumovė jo asmenybę. Jis tapo tokiu pat šūdžiumi, koks esu aš. Skirtumas tik toks, kad Tyler'is griauna save, o aš, aplinkinius. Nebuvau geru broliu tau, pastoviai kišdamas savo įsitikinimus. Nebuvau geras vyras, ir sušiktai iš kitos pusės buvau priverstas stebėti kaip tas šunsnukis originalusis, atėmė jos gyvybę. Ir mačiau kad tu, negebi jam pasipriešinti. Ta moteris, ji suteikė man galimybę grįžti atgal, ir tuo metu viso šito kaina man atrodė labai reali, suprantama. Kiek gi gali kainuoti mažo vaiko gyvybė? - Neigiamai supurto galvą. - Ne jos tėvams, nieko. Ir aš sąmoningai, padariau viską, kad tu būtum atskirtas nuo tos vampyrės. Velniai griebtu, aš net nejaučiu jai ko nors neigiamo. Ji tik buvo puikus įrankis, kad atimti iš tavęs visus siekius, kuriais vadovavaisi. - Kuomet jis nuleido savo akis, o tai nusekė atsidūsimas, kalba buvo pratęsiama, tačiau jau apie esminį dalyką: - Pasakiau jai tai, kas, nori tu to ar ne, amžiams sugriovė jos pasitikėjimą tavimi. Ir net jei ji būtu man pasipriešinusi ir sugrįžusi, viskas nebe būtu taip, kaip ankščiau. Priverčiau ją manyti, kad kad ir kaip pasisuktu gyvenimas, ji amžinai būtu antra. - Liežuviu perbraukdamas per savo lupas, net tildomas, jis pratęsė kalbėjimą: - Ir kai atsidūriau čia, buvau visiškai tikras tuo, kad sugebėsiu eiti iki galo. Ir ne. Suvokiau, kad negaliu padaryti nieko, kas sukeltu žalą tavo dukrai. Ji man tiek pat šventa, kaip ir tau. Todėl, ji gyva. O aš, gyvas lavonas, kuris neįvykdęs savo užduotės, bus priverstas grįžti atgal. Todėl, atvirai sakant, man nesvarbu ar mane nudės ragana, ar mano brolis. Jei tik tau nuo to palengvės. Man tikrai, jau nebe svarbu. - Tardamas savo finalinius žodžius, jis specialiai žengė daug arčiau prie Mason'o, kad atstumas būtu ant tiek menkas, kad panaudodamas dar šiek tiek jėgos, jis galėtu nesunkiai perkasti jam bent vieną iš gyvybiškai svarbių arterijų ir nusiųsti miriop.

Būdamas vienu iš tų vilkolakių, kuriuos susirinko Jules McManus, nesugebėjo praleisti progos, ir nepasirodyti kartu su likusiais. Stengdamasis sulaikyti asmenį, kuris pastaruoju metu buvo laikomas šios vilkolakių grupės vadu, jis neaušino burnos tuštiems paistalams, ir tuo labiau neketino kartoti to paties, ką prieš tai minėjo kiti. Būdamas pusiau pakeitęs pavidalą, jis nepaleido Lockwood'o tol, kol nebuvo saugu tai padaryti. Ir neskaitant to kad hibridas buvo kur kas stipresnis nei čia susirinkę, bergždai stengdamasis neleisti šiam padaryti "klaidos", nors pats jau senu seniausiai būtu atsikratęs asmeniu, kuris linkėjo blogo jo šeimai, stengėsi dabar žiūrėti į situaciją kaip galima objektyviau.

Nuo tos dienos, kuomet po tam tikro ritualo, Jake Armstrong, buvo netekęs visų antgamtinių galių ir toli gražu nepriklausė jokiai vilkolakių gaujai, sulaukdamas McManus skambučio, ne iš karto, tačiau taip pat pasirodė Lockwood'o bute. Aišku, telefonu buvo tik padrikai paaiškinta kas per velniava atsitiko, ir kad jis buvo reikalingas dabar, šis sutiko. Jis nebuvo fiziškai pajėgus pasipriešinti nemirtingiems asmenims, bet. Reikia atsižvelgti į tai, kad kartais šaunamas ginklas tinkamo asmens rankose, bei šaltas protas, vienaip ar kitaip turėjo duoti savų pliusų. Pakankamai ramiai, per daug neskubėdamas, jis pakilo laiptais iki reikiamo buto durų. Šios buvo atvertos, kuomet buvęs alfa vilkolakis pateko į vidų. Situacija buvo pakankamai įkaitinta, ir nebuvo sunku pamatyti to, kad dabar net netinkamas žodis, ar veiksmas, galėjo privesti prie kruvinų skerdinių, kurios galiausiai geruoju nepasibaigtu ne vienam iš dalyvių. Įvertindamas situaciją, jis viso labo palinko prie vienos iš sienų, ir tuomet atitinkamai dusliu balsu, prasitarė: - Vadinasi antras gyvenimas tikrai yra vertas to, kad galutinai sugriautum gyvenimą savo paties broliui? - Po šios frazės, kuri buvo skirta Richard'ui, kalbančio asmens akių vokai atitinkamai susiaurėjo. Kvailas sutapimas, bet kadaise jis pat buvo patekęs į analogišką situaciją, tiesiog Richard'o vietoje buvo originalusis, o vaikas, kuris turėjo išgyventi, mirė. Liežuviu perbraukdamas per savo lupas, vyras susikryžiavo rankas sau po krūtine, ir akimirka kuomet dalis dėmesio kliuvo jam, nusprendė pratęsti savo kalbą: - Būtu teisingiausia dabar pat, tave nudėti, tačiau ne tavo brolio rankomis. - Iš už diržo, per marškinius buvo matoma, kad Armstrong'as pasirodė apsiginklavęs. Tačiau neskubėdamas imtis kokių nors veiksmų, jis viso labo kalbėjo, kalbėjo taip ramiai, kad tai atrodė iš šalies net per daug keista. Juk ankščiau jis visuomet stačia galva lysdavo į problemas, mirtinus susirėmimus ir panašius konfliktus. Dabar, jis tebuvo "šaltas balsas", kuris stengėsi savo pasirodymu parodyti kad kartais kenkėjams verta suteikti antrą galimybę, mat sąžinė galu gale nudės juos iš vidaus, skausmingiau, nei tai padarys smurtinė mirtis. - Galėčiau padaryti paslaugą ir dabar pat suvaryti kelias kulkas tau į pakaušį. Bet ką tai pakeistu? Tu atsidurtum ten pat, įtikintum minėtą raganą kad suteiktu tau antrą galimybę ir vėl būtum čia. Tiksliau, tavo vietoje būtent taip daryčiau aš. Bet, matant tai kad tu gailiesi šitaip susišikęs, geriausia būtu palikti tave visiškai vieną, su savo paties sąžinės jausmu, kokiuose nors apleistuose katakombuose, kur išėjimas būtu nerandamas. - Veide šmėkštelėjo šypsena, kuomet šis nuleisdamas abi rankas, pagaliau užtaisė savo ginklą. - Niekas neleis kad Lockwood'as susiteptu rankas saviškio krauju, nes tuomet, tu pasieksi savo. Nepataisomai sušikti jo gyvenimą. Bet, tos pačios taisyklės negalioja mirtingam asmeniui. Pavyzdžiui man. Man, tavo mirtis nekainuotu nieko. Tuo labiau, niekuomet nebuvau tavo gerbėjas. - Specialiai pasukdamas savo žvilgsnį į laikomo alfos pusę, jis viso labo kilstelėjo antakius, leisdamas jam pasirinkti tinkamą variantą, tik gerą arba blogą.