Lockwood žemės

Labai nesukant į vatą, Richard Lockwood savais laikais buvo pašalintas iš kelio savo bendravardžio, kuris tam laikotarpiui troško sunaikinti visus kas bent menku skirtumu būtu galingesni už jį patį. Vien todėl kad vyriausias iš Lockwood šeimos buvo ne vien geras veidmainis, o ir tuo pačiu klastingas šunsnukis, jis per aplinkui buvo susikrovęs ne vien materialią padėtį visai savo šeimai, bet ir galias, kurias nesikuklino atimti iš kitų. Tačiau atsižvelgiant į tai kad gyvenimas yra kalė, kurios gerai nepaėmus ji tave patvarko taip, kad daugiau nesinori, jam teko stoti akistaton su Armstrong šeima. Tiksliau konkrečiu asmeniu iš tos linijos, ir kad ir kaip tai būtu keista, jis žuvo. Apie aplinkybes, dėl kurių Lockwood'as neatsilaikė prieš atrodo sunaikinamą personažą, niekas nieko nepratarė, negana to, viskas buvo apsukta taip, kad Lockwood šeimos vardas nebūtu suteptas. Tai iš dalies buvo gerai, mat ne vienas iš likusių neturėjo kentėti dėl to, kokiomis gyvenimo taisyklėmis vadovavosi šis asmuo. Iš dalies blogai, todėl kad nuspėti kad jis gali elgtis prieš savo kadaise nubrėžtas ribas, įtarimo sukelti negalėjo. Galios, kurių jis taip karštakošiškai siekė, buvo vienas svarbiausių dalykų jo gyvenime. Todėl, jis apleido savo šeimą, pamiršdamas tai kad turi žmoną, pamiršdamas ir tai kad sūnus kuris atrodo augo šalia, pastoviai reikalavo jo dėmesio. Tai greičiausiai ir buvo viena iš tų priežasčių, kodėl jis stumdė brolį užsiimti pareiga, kurią jis turėjo atlikti pats. Žinoma, Tyler'is buvo jam be krašto svarbus, savas kraujas, savas žmogus, sūnus kurio jis taip troško. Tačiau kaip tyčia vardo kėlimas, galių didinimas ir pastovus panerimas į vilkolakių reikalus - buvo svarbiau. Bent jam taip atrodė. Su laiku sūnus užaugo, ir kuomet jam pačiam reikėjo jo buvimo šalia, santykiai buvo žlugę. Akistata su mirtimi, bei likimas būti įkalintam tarp dviejų pasaulių, galutinai privertė jį pažvelgti į jo šeimos situaciją visiškai kitomis akimis. Jo brolis, į kurį buvo sukrovęs šitiek vilčių, galiausiai pasiuntė jį velniop pasirinkdamas vampyrę. Tai siutino, nes Richard'o panieka jaučiama šioms būtybėms buvo niekaip nepataisoma. Jis troško kad jo šeima liktu normali, ir jei nesusidėtu su žmonėmis, tuomet su savo pačių rūšies atstovais. Katherine Pierce jis niekino labiau nei kitus, mat ši atsidūrė per daug arti jo šeimos. Ir tai kokią įtaką ji turėjo jo broliui, buvo žiauru matyti. Manipuliuodama vienu iš stipriausių vilkolakių, ji totaliai sugriovė šio gyvenimą. Ir tai reikėjo pakeisti, bet kokia kaina. Katherine mirtis, ar bent dingimas iš šalies, būtu geriausiu sprendimu. Tai ir davė jam gerą spyrį į užpakalį bandyti surasti būdą, kaip sugrįžti atgal. Iki tol kol pasirodė stebuklingas vaikas, kuris kėlė grėsmę visoms antgamtinėms būtybėms, kas davė įžangą tam kad kita pusė ėmė "griūti", bendraminčius surasti buvo sudėtinga. Ir štai, Victoria gimė, ir prieš jo akis pasirodė viena iš seniausiai egzistuojančių raganų, Estera. Ta, kuri ir davė pradžią vampyrų erai.

Moteris pasiūlė šiam sandorį, su kuriuo nesutikti jis negalėjo. Nes, tas laikas, kuriuo metu jis buvo priverstas stebėti kaip jo vienintelis sūnus, išpuikęs nuo aplinkos, kurią pats sau pasistatė, ėmė griauti savo gyvenimą, bei brolis, kuris nieko kito nedarė kaip tik labiau save skandino, buvo lėtai trunkanti agonija. Jis sutiko, tuo labiau kad kainą, kurios pareikalavo ragana nebuvo tokia ir didelė. Bent tuo metu, jam taip atrodė. Victorios mirtis mainais už antrą gyvenimą. Mergaitė buvo stipriausia grandis kuri jungė Mason'ą su Katherine. Neliktu jos, jų santykius būtu galima sugriauti amžiams, tuomet Richard'o manymu jo brolio gyvenimas būtu išgelbėtas. Ir, būtu galima susitelkti į prarastą su sūnumi laiką.

Estera nukreipė vilkolakį ten, kur jis pagaliau sugebėjo dasibelsti iki realaus pasaulio. Nicole Burnberry buvo paskutinė likusi palikuonė tos raganų linijos, kuri buvo viena galingiausių. O jos pomėgis domėtis juodąją magija, buvo kaip tik po ranka. Pirmiausia viskas prasidėjo kaip niekad nekaltai, menki pasivaidenimai, psichologinis spaudimas ir galiausiai tai, ko nesitikėjo net pats Lockwood'as. Esteros, bei tam tikro raganų šabašo dėka, jis galiausiai ėmė įgauti ir gebėjimą fiziniam kontaktui. Kelios savaitės, kurias jis praleido su Nicole, moteriai turėjo pasirodyti nepakeliamos. Jis darė viską, smurtavo, kankino ir net ne savo paties rankomis naikino viską, kas raganai buvo svarbu, pastoviai reikalaudamas jos, kad ši įvykdytu jo pageidavimus. Jis privalėjo susisiekti su broliu, mat jo, kaip vilkolakių alfos ir dar jo kraujo linijos atstovui buvo suteikta "galia" sugrąžinti mirusį. Tiksliau, ne visai jam, jo kraujui, kurio reikėjo pakankamai daug specialiam ritualui, kurį iš vienos pusės privalėjo atlikti Nicole, iš kitos galybė raganų, kurias į savo pusę palenkė Estera. Viskas ėjo taip kaip Richard'as ir manė, mergina kad ir kokia stipri būtu, galiausiai neatlaikė spaudimo ir pasidavė. Jis liko čia, laukiant kol Nicole pasinaudodama savo "gudrumu" atsivilios jo brolį į požemius, kurie jau kelis šimtmečius priklausė jo giminei. Laikas slinko labai lėtai, nors, tiesą pasakius su laiku Richard'as nustojo sekti bėgančio laiko, jis tiesiog pasidavė jo tėkmei. Tačiau šiandiena viskas buvo kitaip, jis nekantravo grįžti atgal ir pagaliau pradėti veikti vardan to, kas jo manymu buvo svarbiausia: Victorios sunaikinimas, brolio proto pašviesinimas, sūnaus susigrąžinimas ir žinoma Katherine Pierce išsiuntimas po velnių.

Buvo labai sunku išvardinti visas priežastys, kodėl būtent dabar buvo tas laikas, kuomet kadaise vadu laikytas vilkolakis, nusprendė sugrįžti atgal iš ten, iš kur iš esmės niekas negali pareiti atgal. Nicole buvo užsispyrusi moteriškė, ir nors Lockwood'ui ji nekėlė jokio pasitikėjimo, manipuliuoti šia vizualiai gležna asmenybe buvo labai paprasta. Ji beveik neturėjo silpnų vietų, apart vieną, susenusią moteriškę, kuriai buvo pažadėtas negailestingas likimas, ilgai trunkantys kankinimai, kurie privestu ją prie mirties, o tam tikri medikamentiniai kokteiliai prikeltu ją, ir istorija vėl pasikartotu. Tai buvo ne tušti žodžiai, mat senolė jau buvo įkalinta tam tikrų žmonių apsupty. Tai ir turėjo būti priežastimi to, kodėl ragana taip skubėjo viską padaryti. Jis stebėjo viską nuošaliau, niekaip nenuleisdamas akių nuo čia atvesto savo brolio, kuris akivaizdžiai atrodė daug stipresnis, nei šis jį atsiminė, per jų paskutinį susitikimą. Sutrukdyti jam pabėgti buvo labai sunku, tai reikalavo labai daug pastangų, net tuomet, kai tai padaryti jį stumtelėjo Estera. Moteris pažadėjusi jam kelią atgal į gyvenimą, reikalavo nei daug nei mažai, tai ką iš esmės jis galėtu įtikinti save padaryti. Tuo labiau kad Richard'o manymu, toks posūkis būtu nušovęs vienu šūviu visus zuikius. Neliktu vaiko, kuris yra galingesnis už visus, kas tik egzistavo, ir pagaliau jo brolis būtu laisvas nuo moters, kurios ne vienas vilkas niekuomet nepripažintu. Ritualas trūko nei daug nei mažai, apytiksliai valandą, o aplink sau ramybės nedavęs Lockwood'as vis vaikščiojo iš kampo į kampą, pastoviai skubindamas raganą suktis greičiau. Tuomet, kai Estera taip pat pasirodė prie susirinkusių, jam buvo paaiškinti tam tikri veiksmai, kurie buvo būtini pereiti iš vienos pusės į kitą ir reikalavimas, kurio jis negalėjo neįvykdyti. Richardas suprato, kad tam kad atgauti ne vien savo gyvenimą, o ir šeimą, bei prarastą po mirties statusą, jo laukė labai ilgas kelias. Kuriame šis neketino sustoti. ... Ritualas pasibaigė ir jis pirmiausia susisiekdamas su savais sėbrais, pareikalavo kad Nicoles "šeima" būtu paleista, kuomet pagaliau pritūpė prie sukritusio ant žemės brolio. Laukti jo atsigavimo nereikėjo ilgai, jis buvo stiprus. Stipresnis net už patį Richard'ą. Plati šypsena pirmiausia buvo tai, kas pasitiko Lockwood'ą, ir tuomet kai vyresnėlis ištiesė savo ranką į brolio pusę, sukibdamas į jo delną, bei greitu mostu atitraukdamas šį nuo žemės, tvirtai, broliškai apkabino: - Vaike, tu neturi ne menkiausio supratimo, kiek daug pastangų man kainavo, kad pagaliau tave pasiekti. - Delnu paplekšnodamas šiam per nugarą, galiausiai paleido jį iš savo gniaužtų. Gaila, bet, viskas kas nutiko per pastarasis kelias valandas, buvo tik pradžia. Richard'as neišsiduodamas, vėl išspaudė plačią šypseną, kuomet suspausdamas rankų pirštus, pratęsė:
- Velniškai gera vėl jaustis gyvam. Nes ta vieta, iš kurios ištrūkau, buvo blogiau nei pasakose vaikams, aprašomasis pragaras. - Nuostaba matomai buvo užvaldžiusi aplinką, todėl jis tik krestelėdamas galvą, pasisakė: - Nestovėk kaip žemę pardavęs, verčiau pasakyk kad džiaugiesi mane matydamas. Nes kitaip, suprasiu kad visos mano pastangos, buvo visiškai bevaisės. - Jis neketino atskleisti savo tikslų.

Akivaizdus pasimetimas brolio akyse, visiškai nestebino, nes tam kad sugrįžti atgal Richard'as sulaužė kone visas taisykles, kuriomis vadovavosi gyvendamas visus savo gyvenimo metus. Šis kartas buvo totali išimtis, mat šis nebe ketino daugiau susidėti ne su viena iš raganų, vos tik išpildys vienos iš jų reikalavimus. Net dabar jis degė noru pasakyti tai, kad būdamas miręs, jis nepraleido ne vienos savo šeimos akimirkos, jis sunkiai valdė save iš kart nepradėjęs reikšti priekaištus dėl to, kad brolis nusirito taip žemai jo akyse, kad ne vien susidėjo su vampyre, įtaisė jai vaiką, bet dar ir pats tapo pusiau tokiu. Tai priimti buvo labai sunku, tačiau jis neketino visko palikti šitaip. Todėl, jis neskubėjo iš kart apleisti požeminių tunelių, kuriuose šiuo metu visi buvo. Akys palaipsniui nukrypo į patalpose buvusią Burnberry. Kuomet jis prieš paskirdamas savo dėmesį broliui, pirmiausia nusprendė pasakyti merginai tai, ko greičiausiai šiai šiuo metu labiausiai reikėjo: - Tau nebėra prasmės čia pasilikti, kaip ir sakiau, vos tik padarysi tai ko prašiau, būsi laisva. Vadinasi, dabar būtent tokia ir esi.
Tuo nuspręsdamas baigti savo pokalbį su blondine, galiausiai paskyrė visą savo dėmesį iki pat šiol visko nesuprantančiam broliui. Atsakydamas į apkabinimą, ir akivaizdžiai neslėpdamas savimi patenkintos šypsenos, jis delnu nestipriai paplekšnojo šiam per petį, netrūkus po to, imdamas dėstyti savo mintis: - Aš žinau. Turiu omeny, mačiau viską, tarytum būčiau užsiėmęs geriausią vietą kino teatre. Ir mums apie daug ką reikės pasikalbėti, manau tu ir pats tai kuo puikiausiai supranti. Dabar kai aš sugrįžau, nori tu to ar ne, daug kas bus pakeista. - Jo mina tebe buvo tokia pat griežtoka, kokia būdavo visuomet. Net dabar, būdamas mažiau stiprus, nei jo jaunesnysis brolis, jis emociškai jautėsi aukščiau nei jis. Kitaip ir būti negalėjo, jo savimyla ir kitos neigiamos savybės niekur nebuvo dingusios. Liežuviu brūkštelėdamas per savo lupas, jis šiek tiek atsitraukė, užpakaliu pasiremdamas į kažkokį sienos atsikišimą. Vieta buvo patogi, kuomet jis nusprendė paaiškinti, kaip gi šiam pavyko ištrūkti net iš pomirtinio gyvenimo: - Žinau kad norėsi manęs paklausti labai daug ko. Tegaliu pasakyti, kad kito varianto neturėjau. Vaike, per pastaruosius kelis metus, kuomet manęs nebuvo, pridarei nemažai košės. Pradedant tuo kad visiškai susiknisai pats, tai dar į tą patį mėšlą įtraukei ir mano sūnų.
Neigiamai supurtydamas galvą, jis specialiai įsmeigė akis į priešais buvusį asmenį: - Ankščiau ar vėliau, buvau priverstas įsikišti.

- O tu naiviai manei kad imsiu ir pagirsiu tave už tai kad susišikai taip stipriai, kad man net pasidarė koktu, stebėti visą tai iš šalies, ir negalėti padaryti nieko, kas būtu tai pakeitę. - Vien mintis apie tai, kad jo paties kraujas, jo paties brolis yra pusiau vampyras, vertė jo venose tekantį kraują kunkuliuoti. Dar kurį laiką stebėdamas Mason'o išraišką, jis galiausiai aiškiai suraukė savuosius antakius, net neketindamas priimti, ar net įsiklausyti į tai kas buvo sakoma. Jis visuomet palaikė tai, kad verčiau yra lemta pasirinkti mirtį, nei kad baigti transformaciją ir tapti vienu iš jų, žmonėmis mintančių būtybių. Ne vienas vilkolakis, o tuo labiau toks patyręs kaip Richard'as, nepriimtu šios rūšies, kad ir kas be nutiktu. Todėl sekantys žodžiai, kurie piktai išsprūdo iš jo, buvo tai, ką iššaukė pyktis, tačiau tuo pačiu metu buvo ir tai, ką jis iš tiesų manė: - Jau geriau būtum žuvęs, bet bet jau būtum išlikęs savimi, o ne vampyrų kale, kurie tave bet kuriuo metu gali pasivylioti į savo pusę. Štai kas yra apgailėtina, broli! Tu ne vien sutikai tapti vienu iš jų, bet dar ir savo šeima vadini tuos netikėlius.
Pasakyti kad vyriausias iš Lockwood'ų žadėjo gaišti laiką, pirmiausia bandant apsiglėbesčioti, o tuomet likusį vakarą praleisti kokiame nors bare, ragaujant pasiilgtus gėrimus, buvo klaidinga. Jis neketino paleisti iš šios vietos Mason'o tol, kol jis pats nesuvoks kad viskas kas vyko jo gyvenime pastarųjų kelių metų bėgyje, buvo tik vieno asmens kaltė. Viliokės, nemirtingos moters, kaltė. Kuri buvo taip negailestingai apsukusi jo brolį aplink savo mažąjį pirštą. Neigiamas galvos supurtymas ir trumpalaikis įsistebėjimas į Lockwood'o nugarą, kuomet šis patraukė iš šios vietos, privertė jį pirmiausia prasitarti: - Tu pats žinai kad dėl visko kalta Katherine. Pasižiūrėk į save, kuo tu pavirtai. Manai ilgai dar vilkai klausys vampyro? Galiu net lažintis kad net dabar jie kursto planus kaip tavimi atsikratyti ir perduoti alfos vietą tam, kuris pirmiausia pasirinks juos, o ne tą moterį. - Jo paskutinis išsireiškimas akimirksniu privertė Richard'ą pasielgti neapgalvotai. Ypatingai dėl to kad jis nebuvo pratęs prie to, kad Mason'as gali duoti atkirti, puolė. Ir patikėkite manimi, liko beprotiškai nustebintas, kuomet jaunėlis ne vien atsikirto, bet ir taip stipriai suspaudė jo viršutinius kvėpavimo takus, kad šis negalėjo ne tik kad prasitarti, bet ir įkvėpti. Stipriai, abejomis rankomis suėmęs šį už riešo, taikliu smūgiu iš kelio į pilvą, ketino priversti jį pasitraukti. Bet akivaizdu, kad čia dar likusi ragana, kuri pasinaudodama savo galiomis, nubloškė jį į skirtingas puses, atsitrenkdamas į sieną, jis akimirksniu ėmė keisti pavidalą. Nevirsdamas vilku, bet leisdamas savo akims sužiebti raudona spalva, kas reiškė kad prieš mirtį būdamas alfa, tokiu ir atgimė. Nesivargindamas greitai pakilti, jis tik nukreipė savo rūstų žvilgsnį į moters pusę, kuri kaip tik tuo metu, pasitraukė. Net nesistengdamas žiūrėti į sukritusį brolį, ėmė kalbėti:
- Tau dar nėra vėlu, velniai griebtu aš net priimsiu tavo dukterį, pasistengdamas prisidėti prie jos laimingo gyvenimo. Bet jei tu ir toliau tęsi savęs naikinimą, būnant su ta moterimi, pamatysi kad galiausiai nukentės ir mano dukterėčia. - Kuomet jis pagaliau privertė save pažvelgti į brolio pusę, sukonkretino savo mintis: - Nebuk kvailas, Mason'ai. Baik save tikinti tuo kad ji tave myli ir kartu praleis visą savo egzistenciją. Ji tavimi naudojasi, lygiai taip pat, kaip tai buvo ankščiau, kuomet Niklaus siekė gauti mėnulio akmenį. Tu viso labo esi nieko vertas žaislas, jos žaidime. Ir kuo ankščiau tai suvoksi, tuo greičiau sugebėsi apsaugoti savo dukterį, save, ir savo tikrąją šeimą. - Prunkštelėdamas, vėl nusuka akis. - Penkis šimtus metų gyvenanti vampyrė, manai nebūtu išsiaiškinusi kad tavo dukra jau buvo su tavim? - Eilinis prunkštelėjimas sukėlė jam menką, kritišką juoką. - Na taip, žinoma. Tavo akimis jai tiesiog reikėjo laiko, mano ir manau visų kitų, tu buvai nereikalingas. Ir dabar, jai vėl reikia iš tavęs kažko, o tu kaip mažas apsisnargliavęs vaikas, bėgi paskui jos užpakalį. Nuostabu, Mason'ai. Bravo, rimtai. Aš "didžiuojuosi" tavimi. - Įrėminęs tam tikrą žodį į pirštų kabutes, jis pagaliau nutilo.

Raganos poelgis nebuvo labai netikėtas, mat vien iš jos žodžių buvo galima nesunkiai suprasti tai, kad mergina jei nežinojo visos tiesos, apie tai, kodėl jam buvo taip paprasta sugrįžti atgal, vadinasi bent dalis informacijos jai buvo pasiekiama. Nors jis asmeniškai niekuomet nemėgo šios padermės atstovų, mat manė kad jos yra labai nenuspėjamos ir per daug galingos, kad atsilaikyti. Prieš vampyrus vilkolakiai visuomet turėjo penkiasdešimt / penkiasdešimt procentų pergalės tikimybę, tačiau raganų sugebėjimai, kurių paaiškinti jis iki pat šios dienos negebėjo, buvo per daug nenugalimi. Juodąją magiją praktikuojančios moterys jam atrodė it paties šėtono dukterys. Tokios mirtingos, bei tuo pačiu metu tokios suktai stiprios. Mason'o kalba, kuria jis nusprendė užklausti apie tai, kodėl ragana būtent nusprendė pulti jį, o ne juos abu imti ir sunaikinti, privertė jo antakiams vizualiai pakilti. Savo kailiu po sugrįžimo atgal jis nebuvo pajutęs raganiškų sugebėjimų, todėl ir nesuskubo ką nors pasakyti atgal, tokiu būdu leisdamas broliui pratęsti dėstyti savo nepasitenkinimų laviną:
- Tenka pripažinti, kad jei ne jos įsikišimas, tavo negebėjimas savęs kontroliuoti bei vampyriškos pusės viršaus ėmimas būtu pasibaigęs... vieno iš mūsų mirtimi. Ir kadangi aš prieš tave neičiau, ar sugebėtum paskui gyventi toliau, žinodamas kad padarei tokią, iš esmės nebe pataisomą klaidą? Tai kad aš sugrįžau kartą, nereiškia kad tai yra įmanoma pakartoti, nei su manimi, nei su kuriuo nors kitu, antgamtiniu padaru. - Kilstelėdamas ranką, specialiai rodomuoju pirštu suduria sau į smilkinį, netrūkus tai pabrėždamas žodžiais: - Įsikalk tai į savo buką galvą. Nes akivaizdu kad žmonių kraujo gėrimas ne vien gerai tau praplovė smegenys, bet ir pavertė neaišku kuo. - Jo akyse buvo matomas nusivylimas, neaišku ar nuoširdus, bet buvo akivaizdu, patenkintas tokiu brolio elgesiu jis nebuvo. Sekantys Mason'o žodžiai jo veide iššaukė pašaipią šypseną. Kalba apie tai kad jis stengiasi pavaizduoti jų abiejų tėvą, ir tai kad vilkolakius galima priversti paklusti jėga, privertė jį sugrįžti į tuos senuosius laikus, kuomet pats turėjo savo būrį, ir kas svarbiausia ne bet kokį. Surinkęs vien tik stipriausius vilkolakius, kiekvienos, "ypatingos" šeimos alfa, prišaukė juos įstoti į jo gretas, kas kadaise privertė jį tapti beveik nenugalimu. Beveik, mat per didelis, nepasotinamas galių troškimas galiausiai ir padėjo tašką ant jo egzistavimo. Mason'as elgėsi panašiai, manydamas kad karštakošiai vilkai, ims ir paklus jam, kuomet šis kartą ar kelis išpers šiems kailį: - Tu naivus, lygiai toks pats, koks kadaise buvau aš. Tikrai tiki tuo kad jėga priversi juos tave gerbti? Absurdas. Nors nesistebiu, galiu net patikėti kad tai yra tos vampyrės mintis. Bet patikėk mano žodžiu, jų palankumą reikia pelnyti, o ne reikalauti. Negi ne taip elgėsi prieš tave buvęs alfa? - Prunkštelėdamas, ir toliau tęsdamas tai, kad iš kitos pusės matė kur kas daugiau visko, nei kad žino jo brolis, pasisako: - Ar besivartydamas lovoje su vampyre, pats pasidomėjai kaip laikosi tavo vilkai? Kas nutiko su McCall, po to kai jis stojo akistaton su Nogitsune? Kuris, tavo žiniai buvo veidrodinis atspindys to, kuo buvo tapusi tavo "išrinktoji"? Ir kur po velnių yra Armstron'as? Matai. Tu praleidai labai daug, tad nenustebsiu, jei ne už ilgo liksi visiškai vienas, ir tuomet kai visi nuo tavęs nusisuks, o pirmoji pabėgs Pierce, nes būsi jai nebe naudingas, nebėk apsisnargliavęs pas savo brolį. - Jo pašaipus tonas, bei akivaizdus rodymas kad jis mano esantis viskuo pranašesnis už jaunėlį, buvo ant tiek akivaizdus, kad jo žodžiais buvo galima kone paspringti. Kuomet jis pagaliau pakilo nuo žemės, delnu perbraukdamas sau per veidą, iškėlė tą pačią ranką, bei sumojo rodomuoju pirštu: - Kalbi taip, tarytum būtum užkalbėtas. Kaip pats gali būti toks kvailas, ir nesuprasti kad tai tebuvo didžiulis spektaklis?! Vaikas, atsitiktinumas. Niekuo ta moteris nerizikavo, aš pats viską mačiau! Ji eilinį kartą tavimi sužaidė. Katherine nuo pat pradžių žinojo kad atgims, velniai griebtu. Net kai tu manai kad esi žingsniu prieky jos, iš tiesų atsilieki dviem. Negaliu patikėti tuo, koks naivus tapai... - Jis buvo kone tikras tuo, kad Pierce niekuomet nebus gera jo broliui, jis net pats patikėjo tuo melu, kurį labai įtikinamai pateikė prieš tylos pauzę, kuri nutrūko kaip tik tuo metu, kai buvo paminėta kitos vilkolakių šeimos atstovė. Richard'as ėmė kalbėti tyliau, tačiau jo žodžiai skambėjo pakankamai nuoširdžiai, tai buvo pirmas kartas šiame dialoge, kuomet jis puikiai nutuokė apie ką kalbėjo: - Ji buvo geriausia, kas vyko tavo gyvenime. Tik tavo pasiūteliškas kraujas, kuriuo prakeikti esame visi, vertė tave maištauti. Kartu su Renė, bent būtum gavęs tokį gyvenimą, kokio buvai vertas. Bet iškeitei tą merginą į bala žino ką, ir dabar pats save bandai įtikinti kad padarei teisingai. Ir patikėk manimi, nevaidinu mūsų tėvo, tik negaliu stebėti ramiai to, kad taip efektingai naikini save ir aplink supančius dėl melo, kuriame tave paskandino Pierce.

Pasakyti kad jam buvo visiškai nusispjauti ant brolio laimės, būtu vienas labiausiai neteisingų teiginių. Richard'as kaip niekad vertino savo šeimą, ir dabartinio jo sugrįžimo mintis slėpėsi tame, kad jis troško kaip galima efektyviau, kaip galima labiau nepataisomai "ištaisyti" šeimos vyrų padarytas klaidas. Žinoma, jis ir pats niekuomet nebuvo šventas, tiesiog labai taikliai gebėdavo tai nuslėpti nuo pašalinių akių. Negalima pasakyti kad jis nematė to, kad brolis protarpiais buvo laimingas, bet atsižvelgus į bendrą sumą nelaimingų nutikimų, susirėmimų su atrodo per pus stipresniais priešais ir galiausiai tapimas hibridu, kaip ne kaip turėjo persvarą prieš tas dienas, kai jis vėl tapdavo savimi. Blogiausia, kad Richard'as Lockwood kuo puikiausiai matė, kad kas kart, kuomet nutikdavo kažkas blogo, šalia buvo ne kas kitas, kaip penkis šimtus metų gyvenanti vampyrė, Katherine Pierce. Jo veide pasirodžiusi kampinė šypsena, bei tai sekęs neigiamas galvos supurtymas, reiškė tai, kad Mason'as buvo ant tiek apkerėtas tos moters, kad nei pats nematė, kad tiesa jam yra priešais nosį. Bent ta tiesa, kurią buvo linkęs tikėtis vyriausias iš šios vilkolakių šeimos.
- Tu pats savavališkai atsakydamas į savo užduotą klausimą, toliau ją gini. Pats užsičiaupk ir paklausyk manęs bent vieną kartą! - Gilus įkvėpimas buvo priverstinis, mat šis norėjo išlaikyti neilgą tylos pauzę, po kurios ruošėsi užklausti to, kas jo manymu buvo pakankamai aktualu: - Pagalvok pats, ar bent kartą buvau tau melavęs? Ar bent vieną sušiktą kartą nepalaikiau tavęs, kai įklimpdavai į bėdas, o tai dangstyti bandžiau aš? Tuomet bent pabandyk mane išgirsti, pro visą tą nematomą šarvą, kurį esi užsikrovęs ant savęs. Katherine tave mausto, ir kuo toliau tuo labiau, nes ne kartą buvau greta, kuomet ji akivaizdžiai spyrė tave ta linkme, kuri jai buvo naudingiausia. Ir jos mirtis, prisikėlimas ir netikėtas noras sugriauti tavo, taisytis pradėjusį gyvenimą, nėra šiaip sau. Tu alfa hibridas, turi vieną stipriausių šiuo metu egzistuojančių vilko gaujų. Ir jai nėra visiškai jokios naudos iš to? Rimtai?! - Liežuviu perbraukdamas per savo lupas, bei tuo pačiu metu žengdamas link brolio, nusprendė pasinaudoti kiek kitokia taktika, kuri jo manymu šiuo metu turėjo pasiteisinti labiau nei eilinis smurtinis privertimas jį pakeisti nuomonę: - Paklausyk manęs, neliepiu tau ja atsikratyti ar kas nors panašaus į tai. Bet tu velniai griebtu esi protingas vaikis, tai bent, pažadėk man, kad aklai nepasitikėsi ta moterimi, stebėsi jos kiekvieną žingsnį, kol pats. Savo paties akimis įsitikinsi tuo, kad mano žodžiuose buvo tiesos. Ir kad ji tavimi eilinį kartą pasinaudojo. - Nusukdamas žvilgsnį, jis vėlgi išlaukė atitinkamos akimirkos, kurią nuo prieš tai buvusio pasireiškimo, skyrė ne menka pauzė. - Gali pradėti nuo to, kad pats laikas būtu užklausi tavo vampyrės, kodėl ji vos tik tau nusisukus pasirodo priešais Mikaelson šeimos dvaro duris. - Kilstelėdamas ranką, rodomuoju pirštu dar kartą nurodo savo smilkinį: - Tu turi mane, o aš kaip niekad žinau kur kas daugiau, nei yra paviešinama. Mačiau kone kiekvieną akimirką, kuri buvo susieta su tavo ir mano sūnaus gyvenimu. Gailiuosi tik dėl to, kad nesugebėjau čia pasirodyti ankščiau ir nukreipti abu tinkama linkme, kurioje yra daugiau tiesos ir atsidavimo, nei kad melo ir egoistiškumo. - Jis leido jam pasitraukti, pats vizualiai skaudžiai nurydamas kai kuriuos komentarus. - Vilkolakiai neturėdami vado, galiausiai tampa vienišiais, o tuomet jau laiko klausimas kuomet šie mirs. O tu sakai kad renkiesi savo, taip vadinamą šeimą. Negi pats nesuvoki kad prieštarauji sau? Ji privers tave padaryti tai, kas naudinga kai kuriems snukiams. Ji privers tave atsitraukti nuo savo tikrosios šeimos. O Alfa, be savo būrio, kaip žinai, toli gražu nėra Alfa. Neskaitant to, kad ši statusą gavo iš gamtos, neatimdamas jo iš svetimo. Ir taip Mason'ai, aš nesu tobulas! Taip, aš padariau galybę klaidų, dėl kurių nukentėjo mano sūnus, žmona ir net tu. Bet velniai griebtu, aš bent pasirūpinau tuo, kad mano vilkai, nutrūkę nuo grandinės galiausiai sukurtu savo gaujas ir toliau saugotu pasaulį nuo tų niekam tikusių nemirtingų vampyriukščių. Štai dėl ko aš dirbau visą gyvenimą. Ir jei matai tame mano blogiškumą, tebūnie. Bet, dabar aš čia, nori tu to ar ne, nežadu vaizduoti kad man nerūpi tai, kaip susišikusi yra mano giminė. - Mason'o paskutiniai žodžiai privertė jį nutilti. Tai kas pastaruoju metu vyko su jo sūnumi vertė jo kraują virti. Jis niekuomet nebūtu norėjęs jam panašaus likimo, todėl ir prieš mirtį reikalavo, ne, tą kartą prašė kad Mason'as nenuleistu akių nuo problematiško paauglio, mat pastarasis reagavo tik į jo žodžius: - Nesirūpink, yra būdas kaip sugrąžinti jį į vilkolakius, todėl, aš tikrai žinau kad sugebėsiu sugrąžinti savo sūnui gyvenimą. O tu, kad jau taip pageidauji. - Skiestelėdamas rankomis, pratęsė: - Gali ir toliau vaizduoti kad brolio tu neturi. Tebūnie, bet tai bus paskutinis kartas, nes aš nebūsiu šalia, kai pasirinkęs ją, nudegsi. Aš nebūsiu šalia, nes pats atsisakei dėl muilo burbulo to, kas visad buvo tau šeima. - Linktelėdamas galva, jis pagaliau liovėsi aušinęs veltui burną.

- Pasikartosiu pasakydamas kad esi tiek pat užsispyręs, kiek ir aš. Tačiau, šiam kartui užteks ir to, kad bent jau ėmei pagaliau pasitikėti manimi, ir prisileidai galimybę kad viskas ką matai, toli gražu nėra taip, kaip atrodo. Ypatingai jei esi priverstas viską stebėti iš tos pusės, iš kurios matoma kiekviena detalė. - Rankos mostu nurodydamas savo pusę, jis nuleido akis, tuo pačiu metu persikeldamas į tą laikotarpį, kuomet iš tiesų buvo priverstas matyti kaip toliau sukosi jo aplinkinių gyvenimas, po to kai šis oficialiai buvo paskelbtas mirusiu. Ir nors tiesą pasakius, jis neturėjo ne vieno konkretaus argumento prieš Katherine Pierce tikruosius motyvus, vien vidumi tikėjo tuo, kad jei moteris ir toliau bus jo brolio dalimi, tai greičiausiai prives ne vien prie jo žlugimo, bet ir realios mirties. Jo įsitikinimai prieš vampyrus, kaip ir buvo minėta ankščiau, buvo nepataisomi. Tikriausiai niekuomet nebūtu atėjęs tas laikas, kuomet jis į juos žiūrėtu ne kaip į mėsos gabalus, kuriuos reikia sudraskyti į gabalus, arba palikti su mirtį nešančiais sukandimais. Tikslaus paaiškinimo kodėl, jis taip nemėgo tų nelaimėlių, niekuomet nebuvo. Mat kaskart paklaustas apie savo panieką šiai rūšiai, jis sugebėdavo kuo puikiausiai išsisukti nuo klausimo. Tai nebuvo sunku, vien jo gyvenimo būdas, būnat tiek vilkolakių, tiek tarybos narių, tiek paties miesto gyventojų, lyderiu, negalėjo leisti šiam elgtis kitaip. Richard'as buvo tas asmuo, kuris nesunkiai galėjo įtikinti aplinkinius tuo, kuo jis troško kad šie tikėtu. Kitaip ir būti negalėjo... Vien tai kad Mason'as pagaliau tapo sukalbamas, ir tai kad jo veide atsispindėjo tai, kad menka dalis nepasitikėjimo Katherine visgi atsirado, vilkolakio viduje sukėlė ne menką džiaugsmo bangą. Visgi, tiek jo širdies plakimas, tiek prieš tai buvusi pakankamai rimta mina, nepakito. Jis kuo puikiausiai buvo įvaldęs savo paties kūno reakcijas, kad neleistu gerai girdintiems taip lengvai perprasti jo ketinimus. Kuomet liežuviu perbraukė sau per lupas, jis pratęsė: - Brolau, aš nesu aklas ir tuo labiau nesu pamatęs galvą dėl tos moters, todėl būdamas ten suprasti klaidingai negalėjau. Bet tebūnie taip kaip tu nori, jei sugebėsi rasti paaiškinimą, tikrą paaiškinimą jos veiksmams, aš atsiprašysiu. Tiek tavęs, tiek tos moters. Bet, jei aš būsiu teisus, vardan savęs, savo šeimos ir svarbiausia mano dukterėčios. Būk protingas, ir nustok žiūrėti į jos pusę, it būtum gerai apsvaigęs ir tikėtum viskuo, kas tau sakoma. - Jo kalba, mimika ir net menkiausi gestai, buvo ant tiek įtikinami, kad melo nebūtu užfiksavęs net nepriekaištingas melo detektorius. Kuomet jis vos pastebimai sujudino savus antakius, ganėtinai greitai pasileido lauptų pusėn, įsistebėdamas į viršų: - Šūdas. Akivaizdu kad net mano planas turėjo savo spragų. - Pasukdamas akis į brolio pusę, pro sukastus dantis, te prasitarė: - Manai kad mirusių visatoje egzistuoja mobilusis telefonas, kuriuo aš susisiekiau su kuo nors? - Prunkštelėdamas, bei veide išspausdamas vos pastebimą šypseną, pratęsė: - Niekas, apart tave ir raganą nežino apie tai kad aš gyvas. Nebent, sekamas buvai tu, kai blondinė teatrališkai atvilko tave į mūsų požemius.

Tuo metu kai čia nebuvo spėjusi pasirodyti dar viena asmenybė, kažkuriam laiko tarpui buvo nuleidęs akis į savo nestandartinio kostiumo švarką, kuris vien iš pirmo žvilgsnio leido suprasti aplinkiniams, kad šis asmuo niekuomet neturėjo piniginių problemų. Delnu nuvalydamas dulkęs nuo savo kairiojo peties, jis pagaliau privertė save pakelti akis, kaip tik tuo metu įsistebėdamas į pašnekovą, kuris kaip tik tuo metu, pats suteikė jam leidimą prieiti prie savo dukters, kuri pagal likimo užgaidas turėjo kristi nuo savo paties kraujo atstovo, rankos. Jo veide pasirodė kuo puikiausiai suvaidintas nuoširdumas, kuomet galvos linktelėjimu, pagaliau paragino save pradėti kalbėti:
- Man bus didžiulė garbė susipažinti su savo dukterėčia, o ne vien matyti ją iš šalies ir negebėti padaryti nieko. Bet pirmiausia, man reikia sutvarkyti reikalus su savo paties sūnumi. Tu leidai jam per stipriai nutrūkti nuo grandinės, ir tai neprivedė jo prie nieko gero. Todėl, kol nėra vėlu, noriu kad jis iš manęs asmeniškai, sužinotu kad esu gyvas ir nuo šios dienos vėl viskas stos į sau skirtas vietas. - Šiais žodžiais, nors ir kalba ėjo konkrečiai apie jo sūnų, jis tuo pačiu pareiškė kad nežada leisti savo jaunesniam broliui jaustis viršesniu už jį. Tai kad jis buvo hibridas ir prie to pačio "tikrasis" alfa, buvo tik laiko klausimas. Richard'as sugrįžo ne tam, kad būti kažkieno grupuotės dalimi, jis sugrįžo tam, kad tapti tos grupuotės vadu. Galios ir valdžios troškimas buvo visuomet jam svarbiausiu gyvenimo aspektu, todėl nieko nuostabaus, kad praradęs viską jis nežada nuleisti rankas, bei vaidinti kieno nors "kalę". Jo ramus, atrodo ant tiek gerai atkaltas veido išsireiškimas neleido taip aiškiai suprasti to, kad tai ką jis sako ir planuoja, neturi nieko bendro tarpusavy. Žinoma, jis ketino susitikti su sūnumi ir galu gale įkrėsti šiam proto, bet tai nebuvo pirmasis dalykas, kurio šis norėjo griebtis. Pirmasis kaip tik buvo, senų, nutrūkusių ryšių su ilgiausiai egzistuojančiomis vilkolakių šeimomis, atstatymas. Pirmasis sustojimas, po šios vietos buvo niekieno kito, kaip Royce šeimos dvaras, kuriame šis buvo nusprendęs pasisvečiuoti. Kas geriau, nei karštai atrodanti moteris, sugebės nukreipti jo brolio dėmesį, kad Richard'as turėtu visą priėjimą tiek prie Mason'o šeimos, tiek prie vilkų, kurie šiam "tarnavo". Jo veide atrodo akimirkai šmėkštelėjo piktdžiugiška šypsena, kuomet čia pasirodžiusios šviesiaplaukės vaizdas privertė jį kiek nusistebėti, išsimušti iš įprastų vėžių. Bam, smūgis į veidą ir jo nesupratimas galiausiai peraugo į miną, kuri pati už save klausė "ką tu po velnių darai?!".
- Nebus taip lengva, nes aš gabus pasimokyti iš savo paties klaidų. - Vien ši menka frazė, leido suprasti, kad jis toli gražu artimiausiu metu nežada sugrįžti į pomirtinį gyvenimą, tuo labiau kad vien po šio burto, kurį buvo priversta atlikti raudonplaukė, turėjo nutikti tai, ko ne vienas jų negalėjo tikėtis. Jo veidas praskaidrėjo, ir kuomet savosiomis rankomis surakino šviesiaplaukės kūną, lūpas prispaudė šiai prie kaktos, kuomet vos girdimai pratęsė: - Velniškai tavęs pasiilgau patrakėlę, todėl pažadu, vos tik išsisiaškinsiu su sūnumi, būtinai leisiu tau save išvesti iš kelio. - Paleisdamas merginą, jis vėl nukreipė akis į brolio pusę, kuomet šis aiškiai pabrėžė kad žada pasimaitinti žmogaus krauju. Tai sukėlė akivaizdų šleikštulį. Žinoma, būdamas vilku, ir tuo metu savęs nemokėdamas kontroliuoti, jis ne kartą buvo užpuolęs niekuo dėtus žmones. Bet visad rasdavo sau pateisinimą tuo, kad tai nutikdavo tik per mėnulio pilnatis, kai jis negebėjo savęs kontroliuoti ir tuo labiau, jis niekad nesimėgavo šiuo procesu, ką darė vampyrai. Tai jiems buvo it seksas, sujaudinantis kiekvieną kūno ląstelę, ir dažniausiai pasibaigdavo aukos mirtimi. Jo antakiai išlinko, ir jis pro sukastus dantis, iškošė: - Net jei tau tai yra būtinai tam, kad išgyventi. Bent nerodyk kad tai tau kelia begalinį malonumą. Mano nuomonę žinai, vampyrai yra parazitai. O tu pusiau musiškis, velniai rautu, esi mano brolis. Ir matyti kaip tampi nevykusių burtų pasekme, - Taip jis kartais mėgdavo pavadinti nemirtinguosius, - man yra labai sunku. - Jis ketino žengti kelis žingsnius į priekį, kuomet uždėdamas ranką ant merginos juosmens, nurodė šiai kelią, kad pasilikti čia nėra reikalo, buvo priverstas sustoti. Atkištas netinkamas pirštas, bet kuriuo kitu būtu išprovokavęs Richardą, ir šis greitai būtu jį sulaužęs, bet žodžiai, kuriuos sekė šis veiksmas, buvo tokie netikėti, kad reikia pastebėti kad šis liko labai nustebintas. Kaip po velnių jis galėjo to nepamatyti!? Ir kas šovė į galvą Masonui? Eilinis maištavimas, tačiau prieš ką dabar? Šios mintis tiesiogiai suspaudė Lockwood'o smegenys, kuomet šis nesąmoningai kildamas laiptais, pasirodė priešais brolį. Jo veidas buvo neįskaitomas, buvo aišku kaip dieną, kad už tai šis norėjo sulaužyti broliui žandikaulį, ir tada priversti nuryti tą papuošalą, kuriuo anas bandė puikuotis. Vien faktas, kad tai ką jis darė su vampyre ištisus kelerius metus, dar buvo ir įteisinta, jį vertė veikti kaip galima greičiau. Gaišti nebe buvo, ko, reikėjo užimti Mason'ą kita moterimi, pašalinti Victoria ir per amžių amžius pribaigti Katherine. Jo akys pagaliau buvo nukreiptos į brolio pusę, jie abu pasižymėjo ganėtinai aukštu ūgiu, todėl stovint čia ir dabar galima sakyti kad matė vienas kito akis be jokių trukdžių. Jo balsas buvo duslus, tarytum jis būtu surūkęs kelis cigarečių pakelius per valandą. Kuomet šis prabilo: - Aš neslėpsiu to, kad esu šokiruotas, ir nežinau kaip tai reikia iš viso priimti. Dar prieš akimirką, pats suvokei kad viskas nėra taip, kaip kad ji sako. Ir dabar pasididžiuodamas sakai, kad... - Neigiamai supurtydamas galvą, jis neskubėjo sėstis į automobilį, galu gale, jam buvo visiškai ne pakeliui. Galu gale, jis čia buvo užslėpęs ne vieną transporto priemonę, dar tada, kai buvo gyvas. Aišku, skirtą tik vienam asmeniui, ne keliems.
- Tai skamba taip absurdiškai, kad man reikia išgerti mažiausiai kelis butelius viskuo, kad bent suvokčiau kaip tu galėjai tai padaryti.