Lockwood žemės

Nesunkiai sugebėdamas pastebėti tai, kad brolis nieko kito nedarė, kaip tik stengėsi išprovokuoti jį, ir šviesiaplaukės akivaizdoje parodyti, kad jis toli gražu nėra toks "geras", kokiu taip dažnai mėgsta dėtis. Visas Lockwood'o kūnas buvo įtemptas kaip styga, kuomet brolis tik dar kartą patvirtino tai, kad prieš tai buvęs spektaklis, kad šis ėmė abejoti Katherine, buvo tik spektaklis. Tai siutino, ir trūko visai ne daug, kad šis pamiršdamas apie viską, imtu aiškintis reikalus jėga. Ir neskaitant to, kad šiuo metu Mason'as buvo kelis kart stipresnis nei senasis vilkas, lemtingą tašką, jo manymu, būtu padėjęs net tai, kieno galios didesnės, o kieno patirtis. Jo kumščiai susigniaužė kaip tik tuo metu, kai Lockwood'as tarė tam tikrus žodžius apie tai, kad neva žada išlikti ištikimas savo žmonai. Prunkštelėjimas pertraukė jo susikaupimą, kuomet šis nusukdamas akis, bei liežuviu perbraukdamas per savo apatinę lūpą, tarė:
- Verčiau nepradėk, nes kuo toliau, tuo labiau įstumi mane į tokią vietą, iš kurios tik dar aiškiau matosi kad ta moteris tave valdo kaip skudurinę lėlę. Pasveikinimo nori? Žinoma, broliau. Sveikinimai išsikasus sau pačiam duobę, pažadu kad ant paminklo iškalsiu tavo vardą. - Tai kad jis akivaizdžiai privertė Richard'ą supykti, buvo aišku kaip diena. Ir tai kad Jules Mcmanus parodė didelį palaikymą, privertė jį neigiamai supurtyti galvą. Jam buvo neįtikėtinai keista tai, kaip kiti negali pamatyti to, ką mato jis? Vampyrė ir Lockwood'as, yra niekam tikusi, iš vidaus griaunanti jėga. Ir jei jie ankščiau ar vėliau išsiaiškins tai, kad kartu yra nenugalimi, tai bus blogiau nei dešimt chaoso meistrų, Nogitsune, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje. Jis nuleido savo akis, kuomet abu čia buvę asmenys sulipo į automobilio saloną. Žengdamas žingsnį į priekį, jis tik delnu nestipriai sutrenkė per stogą, pats pasisakydamas: - Važiuokit, aš šiandiena dar turiu kai kur atsidurti. - Nieko kito neliko, kaip tik griebtis tiesioginės klastos, bei sugriauti šiuos nenormalius santykius iš vidaus, ir tam kaip tik turėjo būti po ranka tai, kad Mason'as nemoka būti ištikimu. Graži, rafinuota ir vizualiai daug verta moteris, kaip nėra ką veikti susuktu jo broliui galvą. Beliko tik tokią susirasti ir pirmoji stotelė, kaip tik turėjo būti jo šeimos draugų, vilkolakių namai. Todėl nebe laukdamas, patraukė kažkur, kur buvo paliktas jam, puikiai išlaikytas, automobilis.

Prabėgo labai daug laiko po tos akimirkos, kuomet Mikaelson‘ų šeima pasirūpino kad vilkolakiai, kurie kadaise karaliavo šiuose žemėse būtu išnaikinti. Liko tik vienetai, kuriems užteko sveiko proto nustoti kautis ir pasispaudus uodegas po šiknom, dingti iš miesto. Būdamas tikras Lockwood‘as, hibridas dar kurį laiką desperatiškai stengėsi kautis su jėga, kuri jam vienam buvo nepakeliama. Galiausiai išvykti teko ir jam. Vampyrai atgavo valdžią tiek Niujorke, tiek Los Andžele. Beveik metus laiko jaunasis hibridas, kurio laimei niekas taip į visas puses nedraskė, kaip kad Mason‘o, taip ir neprivertė save išgauti vidinę ramybę, kuri galiausiai būtu suteikusi jam antrą galimybę viską pradėti nuo pradžios. Galva pastoviai buvo užimta net keliomis užduotimis, kurių ne viena nepasiteisindavo, net tada kai jis kone veidu plodavosi į grindis, vien tam kad parodyti savo ryžtą. Victoria dar atsiliepdavo į skambučius kategoriškai pareikšdama kad kol nepažadins savo biologinės motinos, niekur iš vietos nepajudės. Madon‘as savo ruožtu net nesivargino priimti skambučio, kas tik dar labiau virino karštakošio Tyler‘io kraują. Vienu metu jis netgi kreipėsi Į kitus, ankščiau nepažintus vilkolakius, nepažintus kurie savo vardą buvo užsitarnavę dėl skirtingų priežasčių. Kiekviena vilkų gauja „užtrenkdavo duris“ tiesiai prieš nosį, vos tik suvokdavo kad reikalų teks turėti su hibridais. Neaišku ar tai buvo baimė, nes bendrai vilkolakiai yra mirtingi, o hibridai ne. Arba tiesiog natūrali panieką tiems, kurie bent iš dalies yra vampyrai. Pavargęs galva trankytis į sieną, Lockwood‘as desperatiškai kreipėsi į Katherine. Ne tą, kuri jau kelis metus buvo laikoma mirusia, o tą, kuriai kadaise pats juto šiltus jausmus.
Planas kuriam buvo pasiryžęs hibridas bet kurią akimirka galėjo baigtis tragiškai. Bet pats šventai buvo įsitikinęs tuo, kad Mason‘as, dėl kurio iš esmės visą tai darė, būdamas sveikame prote pats verčiau pasirinktu mirtį, nei visą likusį gyvenimą „laižyti“ originaliesiems užpakalius. Arba Lockwood‘as paprasčiausiai buvo per daug geros nuomonės apie savo šeimos atstovą, kad priimti šio niekam tikusį sprendimą būti kažkieno kale. Gi nuo pat savo vaikystės jį matė kaip sektiną pavyzdį, alfą patiną kuris nieko bendro neturėjo su vilkais. Paprasčiausiai tikiu buvo. Ir kur tai dingo dabar? Atvykęs į šeimai priklausančius namus tikrai kad nesivargino laukti kokios nors žinutės, mat nurodė gana konkrečias koordinates, kurios nereikalavo detalesnio išaiškinimo. Hibrido klausa nesunkiai užfiksavo link trobelės einančios moters žingsnius, kuomet jis pats apleido tą statinį, įsistebėdamas į toliau matomą šviesiaplaukę.
– Victoria atsisakė. – Tai ištarti buvo kur kas lengviau nei suvokti neracionalų mergaitės sprendimą, kuris greičiausiai buvo remiamas emocine būkle ir pykčiu ant tėvo. Būdamas išsiskyrusių tėvų vaiku, jis iki šiol nesuvokė kam reikia taip stipriai susireikšminti. Žmonės patraukia skirtingais keliais, kai buvimas kartu kelia daugiau problemų, nei kad malonumo. Bet kitą vertus, Victoria buvo TIK vaikas, uždarytas suaugusios moters kūne. Ką ji galėjo išmanyti apie tai, kaip viskas vyksta iš tikro. – Vadinasi liekame dviese. Bandžiau susisiekti su Džeiku, bet jis dingęs skradžiai žemę. O su jo eks aš tikrai kad nežadu kalbėti. – Tam buvo priežastys, kurių Lockwood‘as neketino atskleisti. Šviesiaplaukė pagaliau pasiekė savo pašnekovą, kuomet pastarasis pasistengė iš savęs išspausti situaciją neatitinkantį vypsnį. – Žirklės, popierius, akmuo... Ar pabandysi su juo susisiekti pati? Nes drįstu teigti kad Mason‘as vargu ar savo noru susitiks su manimi. O tu, – Nebaigdamas kalbos, sumoja ranka, nurodydamas tai kaip atrodo Katie, –  Esi graži moteris. Gražios jam patinka. – Teko atsikrenkšti, kad visas šis reikalas neprimintu kažkokio pigaus seksualinio sandorio. Nusukdamas akis, neatsitiktinai susikišo abi rankas į savo vilkėtos striukės kišenes, žvilgsnį nudelbdamas į apačią. – Atleisk, man reikia vėl mokytis kaip turėčiau su tavimi kalbėti.

– Aš ir nebandau rasti jai pakaltinimo, jei man tektu rinktis tarp to, už kurio gyvenimą reikėtu kautis, taip pat negalėčiau persiplėšti į dvi puses. Tuo labiau, kaip ir jos motina yra dalinai negyva, kuomet tėvas priešingai. Vadinasi, reikia pasirinkti tą, kuriam pagalbos reikia dabar. Nors, aš padaryčiau protingiau. – Šiek tiek sujudindamas savus pečius, išdėsto viską taip, tarytum tai būtu savaime suprantamas dalykas, kurio jo dukterėčiai nepavyksta suvokti, ir tai kelia šiokį tokį nusivylimą jos pasirinkimais. – Pirmiausia atvesčiau į protą Mason‘ą, o tuomet jau imčiausi Katherine. Galu gale, jis vienintelis visuomet turėjo tą galimybę, pastatyti „ledo karalienę“ į vietą. Vargu ar Victoria gali pasigirti tokiais pačiais sugebėjimais. – Nuspręsdamas kad ši kalba gali tęstis per amžių amžius, mat Katie akivaizdžiai laikėsi kitokios nuomonės, pats nutraukia kalbą greičiau, nei mergina parodo norą ką nors pasakyti. – Gana apie tai, turime svarbesnių reikalų.
Užklaustas apie akmenį, kuris buvo reikalingas burtininkei, leidžia savo veide pasirodyti savimi patenkintai šypsenai, kuomet iš vilkėtų kelnių kišenės ištraukia mėnulio akmenį, kurį gavo žinoma ne taip paprastai, kaip tai galėtu pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Prieš ką nors pasakydamas, liežuviu perbraukia per savo lūpas, kaip mat konstatuodamas faktą. – Gavau. Ir nepatikėsi, kiek ilgai teko kapstytis Mason‘o namuose, kad sugebėčiau atrasti kur tas šmikis buvo pakišęs šį daiktą. – Iš tikro neturėjo supratimo ar akmuo buvo paslėptas jo paties, ar kieno nors kito dėka. Vienaip ar kitaip, svarbiausia buvo tai, kad jis buvo surastas, o kaip, jau nebe buvo tokiu aktualiu dalyku. Paeidamas kelis žingsnius link šviesiaplaukės, pasigavo kuprinę, kurią ši buvo padėjusi ant žolės, kuomet pasisukdamas priekiu į namelio pusę, suraukė antakius. Nežinia kodėl iš viso prieš tai buvo nuvėlęs kažką panašaus į tai, kad Katherine Reese galėtu sudominti Lockwood‘ą savo kūnu, kad anas pradėtu bėgti paskui, kaip šuo paskui ruja sergančia kalę. Teko net neigiamai supurtyti galvą, kad galiausiai sugrįžti į realybę. Kažkaip sunkiai sekėsi kalbėti su buvusia, nors tai ir buvo neišvengiamas dalykas. Atsižvelgus vien į tai, jie liko draugais, visgi nebuvo tais, kurie kartu eina į visokiausius pokylius. Tai greičiau priminė tą draugystę, kuomet vienas kitam ištiesdavo pagalbos ranką, jei nerasdavo kito, kuris gebėtu padėti. Šis susitikimas nebuvo kokia nors konkrečia išimtimi. – Nee, baik. Tame nėra nieko įžeidžiančio, tik norėjau pasakyti kad jam visuomet sekėsi kur kas lengviau pasiduoti net ir diskusijai su moterimi, nei kad su vyru. Ai, tu supranti ką turiu omeny.
Taip ir būtu nupėdinęs į namelio vidų, jei mergina nepadarytu visiškai netikėtą ir net labai nerealų dalyką. Gaudamas pakštelėjimą į lūpas, paseka ją žvilgsniu, kuomet staigiai iškelia antakius. – Primink man, kad jei pavyks visas šis planas, nusižengčiau visoms taisyklėms ir nusivesčiau tave vakarienės. – Nebuvo tai konkretus pasiūlymas, greičiau nieko nežadantis komentaras, kurio net neplanavo tesėti, o blogiausia ir pati mergina vargu ar imtu puoselėti panašius planus. Praleisdamas šviesiaplaukę į vidų, pirmiausia pasideda ant stalo kuprinę, bei iš savo švarko kišenės ištraukia mobilų telefoną, tokį, kuris nebūtu priklausomas nuo prasto ryšio. O čia jis tikrai buvo prastas, užtekdavo paeiti žingsnį į šalį, kai visiškai dingdavo. – Prašau, nesu garantuotas kad jis pakels ragelį, bet, pabandyti vertą. Tuo labiau, vargu ar telepatiškai perpras kad skambini tu, o ne koks nors Klaus‘o pakalikas. Arba dar blogiau, pats originalusis, subingalvių subingalvis Klaus‘as.

(Netempiant laiko, nes pas manęs su kompiuteriu yra didelės problemos, nes net forumo dorai nepakrauna, šiek tiek paskubinsiu reikalus, bent iki kol susitvarkysiu su šia problema, perleidžiant beveik viską į Katherine Reese rankas). Ganėtinai ramiai priimdamas šviesiaplaukės bandymą patraukti per dantį, viso labo neigiamai papurtydamas galvą, tokiu būdu tarytum atmesdamas galimybę kad galėtu susimauti ties tokia paprasta užduotimi. Telefonas, kuris nebuvo priimtas, mat moteris nusprendė viską atlikti savo būdu, liko sugrąžintas atgal į kišenę. Neilgai trūkus Lockwood‘as nusprendė kad verčiau neblaškyti šios talentingos burtininkės, bei patraukti vykdyti fizinės užduoties. Nors nemeluosiu, jaunam hibridui nelabai patiko mintis kad teko sugriauti „dizainą“ kuris kadaise buvo sukurtas jo paties motinos, kuri galiausiai žuvo dėl „nepaaiškinamų aplinkybių“, kurios žinoma buvo paaiškinamos ir net labai paprastai. Bet visi aplinkui greičiau gi pasirinkdavo prisisemti vandens į burną ir tylėti, apsimetant kad kažkur gatvėmis šlaistosi pasiutęs šuo, kuris neva yra ant tiek alkanas, kad puola visus iš eilės, pirmiausia nusitaikydamas į kaklo sritį. Velniai trauktu, negi mirtingi žmonės tikrai yra tokie kvaili, ar paprasčiausiai baiminasi nepaaiškinamų dalykų? Vienaip ar kitaip Lockwood‘as irgi ne visuomet žinojo apie tai, kad žmonės nėra aukščiausia šios planetos rūšis. O su tuo dar paauglį supažindino ne kas kitas, kaip biologinio tėvo jaunesnis brolis. Tikriausiai jei ne Mason‘as, dabar būtu vienas iš tų naivių žmonių, tikinčių kad alkani šunys puola žmones tam, kad pasimaitintu. Taip, lyg tai kada nors skambėtu realiai.
Suimdamas kelis lengvesnius baldus, vyrukas išsinešdino iš pastato su pastoge, tvarkingai imdamas dėlioti daiktus iš už namo šono. Tikrai kad neketino atsikratyti baldais ir kitais daiktais, kurie iki pat šios dienos kėlė atsiminimus, kurių didžiausias blogimas buvo tėvo atmestinis požiūris į savo vienintelį sūnų. Bet dabar kai nuoskaudos buvo pamirštos ir Lockwood‘as pats buvo pasiekęs tą amžių, kuomet turėtu apsvarstyti galimybę apie giminės pratęsimą,  argu ar su kokia pagieža atsisukdavo atgal į turėtą praeitį. Svarbi buvo dabartis ir gal rytdienos diena, ir taip kiekvieną kartą perkopiant kertinį vidurnaktį. Nešdamas visus maišančius daiktus iš pastato vidaus, kartas nuo karto dirstelėdavo į šviesiaplaukę, paprasčiausiai vedamas smalsumo, kokiais gi darbais užsiėmė ji. Toks vaikščiojimas pirmyn atgal užėmė mažiausiai pusę valandos, mat be stambesnių baldų, su kuriais susitvarkė gana greitai, čia taip pat buvo ir daug mažmožių, kuriems sukrauti reikėjo surasti bent kelias dėžes, kurias buvo galima panaudoti kelis kartus, sukrovimo ir iškrovimo principu.
Pagaliau, kuomet visas namelio pirmasis aukštas buvo ištuštintas, o jame buvo likusi tik įmontuota technika, ta didelė kuprinė su ritualiniais objektais ir pati burtininkė, vaikinukas nesuskubo užeiti į vidų. Sustodamas prie krūvos daiktų, kurie prieš tai buvo sutalpinti viename iš pažiūros ne dideliame salone, iš kišenės ištraukė tą patį mobilų telefoną su naujo numerio kortele. Iš atminties surinkdamas Mason‘o numerį, akivaizdžiai bandė parodyti norą bent pabandyti viską atlikti žmogiškai. Signalas simbolizavo kad viskas veikia, tačiau adresatas žinoma nepanoro būti pasiektas, todėl paties ryšio dėka, skambutis buvo nutrauktas. Šis dalykas nenustebino, tačiau tuo pačiu metu ir nuvylė. Ankščiau viskas buvo daug paprasčiau, nei yra dabar. Šviesiaplaukė esanti namo viduje buvo teisi, tam kad pasiekti Mason‘ą, verčiau jau buvo kliautis magiškais ritualais. Pasiekdamas pastato vidų, kaip mat prasitarė. – Kaip sekasi pasiruošti visam tam „arba kadabra“? – Nebuvo koks skeptikas, kuris nuvertindavo tai ką sugeba raganos, greičiau mėgo tai pasilikti kaip paskutinį variantą. Nužvelgdamas ką šiuo metu darė šviesiaplaukė, kiek giliau įkvėpė, kaip mat susidėliodamas žodinį atsaką, kuris suveikė kaip pasiteisinimas. – Gerai supratau, tau nevalia trukdyti. Nuvažiuosiu į kokį prekybos centrą, kol tu čia darbuosiesi ir įsigysiu patvarų baldą, kaip kad prašei. Jei kas, aš ant ryšio. – Tai susakydamas hibridas pasisuko lauko link. O tuomet jau įsėdęs į sau priklausantį automobilį, įsuko greitkelio link, tikėdamasis kaip galima greičiau susigauti iki numatytos vietos, o vėliau sėkmingai greitai sugrįžti atgal.