Mason'o butas

Dviprasmiškas žvilgsnis, kuriuo "apdovanojo" originalusis vampyras jį puolusį asmenį, buvo vertas daugiau nei keli žodžiai, kuriuos buvo pasiruošęs vilkolakio kūną užvaldęs asmuo. Jis kone prašėsi būti "sunaikintu", ką kuo puikiausiai išdavė pašaipi išraiška, kuri ne akimirkai nedingo nuo vyriškio veido. Stebėdamas alfa hibridą, originalusis sulaukė tos akimirkos, kuomet bus paleistas, tačiau iš karto taip ir nesuskubo nieko pasakyti. Specialiai palikdamas vietos griaunančiai vaizduotei, jis ramiai pasitaisė savo aprangą, kuri buvo išsiderinusi, kuomet šis mažiausiai du kartus trenkėsi į plienines lifto duris. Kuomet originalusis pagaliau nusprendė pakelti savo akis į pašnekovo pusę, kalbos tonas vis dar buvo savitas, o nesunkiai perprantamas britiškas akcentas, viso labo pagyvino šio asmens kalbą: - Kada nors buvai sau uždavęs klausimą, kodėl iš visų tavo blusių, šis labiausiai kabinosi į tai, kas buvo peršama? Neskaitant to, kad mano žinios apie tavo vilkus prilygsta prastam įvertinimui, protrūkiai, kuomet tavo pudelis parodo norą kautis su mano įtaiga, verčia mane užduoti klausimą. Kuo tu toks ypatingas, Lockwood'ai? Aš matau tik nieko vertą, gyvenimo palaužtą šūdžių, kurio arogantiškumo lygmuo beveik prilygsta mano šeimai. Ir visgi, dėl tavęs ne vienas sutiktu paaukoti savo gyvybę. - Prunkštelėdamas, originalusis suko aplinkui, kuomet staiga lyg niekur nieko nutilo. Įsiklausydamas į šurmulį, kurį kelia Victoria Hope, vyriškai gailestingai atsiduso: - Ko noriu aš? Esi tikras, kad klausi to ne todėl kad nori vien tik patenkinti savo smalsumą? - Paeidamas kelis žingsnius į šalį, vyriškis nusprendė pratęsti savo samprotavimus:
- Dar vienas klausimas. Juk tu supranti, kad kažkuriuo tavo gyvenimo metu, tau teks padaryti tai, ko dabar greičiausiai tavo protas net nesugeba suvirškinti? Tai kad aš čia, te parodo kad tu negali pasikliauti niekuo. Vienu metu aš galiu būti vienu iš tavo patikėtinių, kitu, asmeniu, iš kurio nesitikėsi dūrio į nugarą. Nebent... - Dar kartą dirstelėdamas į durų pusę, originalusis savo veide išspaudė pašaipią, kampinę šypseną: - Žinoma, man tai gauti būtu daug paprasčiau ir turiu pripažinti daug maloniau, iš lėlytės kurią slepi už durų. O Victoria. Nieko nuostabaus kad jos motina yra pati Katherine Pierce. Ta mergaitė, geba vien žvilgsniu bet kuriam apsukti protą. - Specialiai pakeldamas ranką, vilkolakio kūną užvaldęs asmuo, rodomuoju pirštu pasukiojo sau ties smilkiniu. Ir tuomet, kai nusprendė nugara pasiremti į tas pačias lifto duris, pagaliau tarė:
- Kol Mikaelson, tas asmuo, kuris nesuteikia antros galimybės, kaip esi papratęs gauti iš mano brolių. - Šyptelėdamas jis pratęsė: - Mėnulio akmuo, Mason'ai. Man reikalingas tas niekutis, kuris mano žiniomis kaip tik dabar yra tavo namuose. Atnešk man jį, arba. Man teks priversti tave pasigailėti. Kas manau, man patiktu labiau, nei šis apsimestinai malonus mūsų čit čiatas. - Kilstelėdamas antakius, vyriškis stengėsi būti perdėtai maloniu, todėl finaliniai žodžiai, kuriuos šis tarė, buvo tas, kas tik dar labiau papildė kantrybės taurę: - Akmuo mainais į tai, kad nesiartinsiu prie tavo dukters. Ko žinoma negaliu pažadėti apie likusius tavo, - Pavartydamas akis, jis toliau veikė erzinančiai: - pamestus šunpalaikius.

- Iš kur esi toks tikras, kad vis dar esi besąlygiškai reikalingas Niklaus'ui? Galu gale, tu tesi vienas iš tų, kuriuos hibridais pavertė mano brolis. Viso labo marionetė jo gyvenimo žaidime. Tačiau štai tavo dukra, manau gali sudominti jį kur kas labiau, dabar jau žinant tai, kas ji iš tikro yra. - Šiek tiek kilstelėdamas savus antakius, vilkolakio kūną užvaldęs asmuo, kaip tyčia perdėtai pasistengė iliustruoti nuostabą savo prieš tai pasitikėjimu savimi dvelkusioje išraiškoje. Sarkazmu perpildytas balsas aiškiai leido suprasti tai, kad originaliam vampyrui buvo be galo malonu tampyti alfa hibrido nervus. Galu gale, jis ir pats nelabai planavo iš šios vietos patraukti nepešus nieko (t.y. Lahey mirties arba mėnulio akmens).
- Palauk, negi tu žinojai kad ji yra ne šiaip sau pusiau vilkas, pusiau vampyrė? Nagi, man net darosi nuobodu, kad žinau kur kas daugiau apie ją, nei tu. Nors su tavo "mergaite" praleidau vos kelias dienas. Tiksliau, naktis. - Vėptelėdamas, originalusis kaip mat buvo priverstas susičiaupti, dėl staiga pasigirdusio, o vėliau ir pasijautusio riešo kaulų sutrupinimo. Sukandęs dantis, tačiau skausmą išreikšdamas vien pykčio ir kitų jutimų iškreipta išraiška, vyriškis kaip mat atitaisė lūžusius kaulus atgal į jiems reikiamą vietą. Prunkštimas kuris buvo dar labiau netikėtas, ganėtinai mikliai paprieštaravo Lockwood'o išsakytiems žodžiams. Juk naivu buvo manyti kad originalusis čia pasirodys visiškai nepasiruošęs. - Galimas daiktas kad tu teisus, skausmas iš tikro yra jaučiamas kiek stipriau, nei kad būnant savame kūne. Bet negi tu manai, kad turėdamas galimybę peršokti į tavo šunėko kūną, aš nepasirūpinau ir kitais, ne ką menkesniais aspektais? - "Palydėtas" į buto vidų, originalusis visiškai nesipriešino pasvaidymui, todėl, atsidurdamas ant sofos, specialiai pamerkė akį originaliam vaikui. Kampinė šypsena, kuri dar tebe spinduliavo, buvo kiek kitokia, suvaidinta, mat riešo keliamas skausmas vis dar nedavė visapusiškos ramybės.
- Palauk. - Palinkdamas į priekį, Lahey kūną užvaldęs asmuo, kaip mat parėmė alkūnes į savuosius kelius, kuomet, pakeltas žvilgsnis kaip mat davė pradžią taip lauktam pokalbiui apie akmenį, kuris šiuo metu buvo reikalingas šiam asmeniui: - Juk supranti tai, kad išeisiu čia arba dvasia, arba su akmeniu rankose? Mason'ai, nebuk naivus. Tu pats pasakei kad mano šeima nemėgsta teptis rankų, todėl randa kas tai padaro už juos. Iš kur toks tikrumas kad dabar nevyksta lygiai tas pats, o aš esu viso labo, pavyzdžiui dingstis nukreipti tavo dėmesį kitur? Kur dabar tavo vilkai? Kur Katherine? Tyler? - Šiek tiek kilstelėdamas vieną iš savo antakių, vyriškis smagiai sukrizena, kuomet nugara atkrenta į sofos atlošą. Stebėdamas savo pašnekovo sujudimus, specialiai primerkia akių vokus, po ko pratęsia: - Nagi, supaprastinkime gyvenimus vienas kitam, aš gausiu ko noriu, ir apleisiu tavo namus daugiau pasistengdamas nelysti kur neprašomas. Juk tau iš to akmens nebėra visiškai jokios naudos. O štai mano šeimos nariui, jis dar turi reikšmės. Ir taip, esu labiau nei tikras. Juk, nepešdamas savo, čia nepasiliksiu... Tiksliau, žinai kokie yra trapūs beta vilkai? Gali nutikti koks nors nelaimingas nutikimas, pavyzdžiui tavo namuose. Nes, kad ir kaip norėtum, nesi įdomiausias asmuo visatoje, kad originalusis stumtu laiką su tavimi, kalbant apie sausainius ir vyšninį pyragaitį, kurį primena tavo saldžioji atžala.

Įvykiai kurie iliustravo pastaruosius dvidešimt minučių vilkolakio gyvenimo, jam buvo neapsakoma kančia. Neaišku iš kus jaučiamas skausmas, kėlė pojūčius kurie prilygo pirmam virsmui, kuomet visiškai be jokios kontrolės kiekvienas jo kūno kaulas lūžo į menkiausius šipulius, formuodamas visiškai kitokią, nei žmogaus struktūrą. Tačiau blogiausia buvo būtent tai, kad jaunas vilkolakis ne vien kad viską jautė, tačiau neturėjo ne menkiausios galimybės tam pasipriešinti. Ir tuomet, kai viskas pasibaigė, jis eilinį kartą neteko sąmoningumo, kuris buvo "atstatytas" kuomet į vilkolakio sistemą pateko hibrido kraujas. Pirmiausia savaime prasimerkė vyzdžiai ir šis stipriai atsilošdamas atgal kone išsirietė ant tos pačios sofos, ant kurios kelis kart buvo pastumtas. Pilvas iškilo aukštyn, rankos įsirėmė į pakankamai tvirtą baldo pamušalą, kuomet akys "užsidegė" skaisčiai žydra spalva. Savaime pasikeitė žandikaulio struktūra, ir aplinkiniams laisvai galėjo pasirodyti kad vaikinukas visiškai nevalingai ėmė keisti pavidalą. Laimei, šis buvo per daug fiziškai išsekęs, todėl jo kūnas vėl sugrįžo į įprastą, žmogišką pavidalą, sukrisdamas ant sofos paviršiaus. Nagai sulindo atgal, o lūžęs žandikaulis buvo atstatytas stipraus rankos manevro būdu. Lahey vėl stipriai sumerkė savo akis, kaip tik tuo metu išpūsdamas orą pro nosį. Kvėpavimas buvo neritmiškas, kas privedė prie išvados, kad jis jautėsi mažu mažiausiai įbaugintas. Tai kad jis ne kiek nepaminė pastarojo mėnesio įvykių, buvo klaikus jausmas. Paskutinis dalykas, kurį įsiminė beta vilkolakis, te buvo susidūrimas su originaliu vampyru, ir tai kad tą vakarą jis buvo suplanavęs praleisti su moterimi, kuri jį besąlygiškai fiziškai traukė. Lengvas galvos supurtymas, ir nevykęs bandymas atsikelti, vėl privertė vilkolakį užimti prieš tai buvusią vietą. Pastate kuriame jis dabar radosi, buvo aiškiai galima išgirsti dviejų asmenų balsus, kurių vienas jam buvo visiškai svetimas. Ką jau kalbėti apie tai, kad jis net nenutuokė kur radosi... Galu gale, po tos dienos, kuomet nuo Richard'o buvo išgelbėta mažoji Victoria, jis ne karto nebuvo matęs savo vado, dėl tik jam pačiam suprantamų priežasčių. Todėl kuomet vaikinukas visgi privertė save pakelti akis į vado pusę, vienintelis komentaras, kurį šis išgalėjo iš savęs išspausti te buvo: - Kas po velnių čia vyksta? - Galėdamas numanyti kad šiaip sau jis čia nebūtu, ir tikrai nesijaustu šūdinai. Ir visos šios proto "košės" aspekte, jis stengėsi apsvarstyti paskutinės savame kūne nugyventos nakties įvykius. Kas? Kaip? Kodėl šis nieko neatsimena? Ir šiam "išsijungus" originalusis nieko nepadarė šviesiaplaukei. O gal ji net nepasirodė? Eilinį kartą supurtydamas galvą, vilkolakis aiškiai abiem delnais perbraukė per savo fizionomiją, po ko visiškai nevykusiai tarstelėjo: - Jaučiuosi taip, tarytum būčiau išprievartautas, o paskui numestas po traukiniu. - Sukilęs kosulio priepuolis privertė vilką iškosėti dalį jam sugirdyto kraujo. Todėl kuomet keli lašai atsidūrė ant jo delno, maskuodamas nemalonų vaizdą, Isaac kaip mat delnu perbraukė per savo vilkėtų džinsų šoną, sureaguodamas taip, tarytum tokia organizmo reakcija jam seniai nebe naujas dalykas.

Nuo pat vaikystės būdamas pratęs prie sunkinančių aplinkybių, su laiku Lahey buvo pramokęs kaip su sunkumais susidoroti pačiam, arba paprasčiausiai priimti tai kaip savaime suprantamus dalykus. Išugdyta stipri valia buvo beveik nepalaužiama, neturėjo spragų. Greičiausiai todėl, jis taip stipriai nesureikšmindavo fizinio skausmo, kuris kitam primintu pirmą pragaro pakopą. Pirštais trindamas savo veidą, vilkolakis stengėsi kalbėti kaip galima mažiau, bandant atrasti bent kelias spragas, pro kurias būtu galima prasibrauti į pritemusios atminties tinklą. Bet, jo paties nelaimei, tai padaryti atrodė visiškai neįmanoma. Jis buvo tarytum užmigdytas geram mėnesiui, mat ne vienas iš įvykių, kuriuos buvo nugyvenęs originalusis, valdydamas vilkolakio kūną, nebuvo prisimenamas. O jis taip troško viską pataisyti. Ragana, kuri pasirūpino tuo, kad Lahey atgautu valdžią prieš savo kūną, nepaminėjo svarbaus fakto, kad vaikinuko laukė sunkus psichologinis šokas, kuris arba sugebės jį padaryti stipresniu, arba negrįžtamai pažeis psichiką. Juk tai suprantama? Kai pagalvoji apie tai, kad tavo kūne gyveno kitas asmuo, darė sprendimus kurių nedarytum tu. Kitas asmuo gyveno taip, kaip jam atrodė tinkama, ir didelė dauguma personų net nepastebėjo to. Jei ne originalaus vampyro nemokėjimas laikyti liežuvio už dantų, arogantiškas būdas, greičiausiai tai liktu nepastebėta. Stipriai sumerkdamas akis, vilkolakis dar kartą delnais perbraukė per savo veidą. Pažvelgti į čia susirinkusius buvo sunku, ir tam buvo ne viena priežastis. Įtemptas žandikaulis, simbolizavo kad vilkolakio galva buvo perpildyta jam neperkandamų klausimų. Bet jis stengėsi, iš paskutinių stengėsi sudaryti vaizdą, kad tai kas nutiko, yra nesureikšminama.
- Kiek ilgai? - Atsakymas nuskambėjo beveik tuo pačiu metu, kuomet ir buvo užduotas klausimas, ir tai dar labiau suglumino ir taip savo vietą praradusio asmens būseną. Kelis kartus teigiamai linktelėdamas galva, vaikinukas vėl įtraukdamas nemažai pastangų, dirstelėjo į vado pusę, tikėdamasis kad jis turės daugiau ką pasakyti, apie tai kas vyko. Tuo labiau, kad greičiausiai tai, kad jis vėl čia, ir buvo alfos nuopelnas. Liežuviu perbraukdamas per savo apatinio žandikaulio dantų eilę, Lahey privertė save pažvelgti į raudonplaukę, kurios prieš tai nebuvo pažinęs. Nesijausdamas saugiai kalbant prie svetimo asmens, vėl nuleido akis. Turėdamas nuomonę kad turėdamas pasirinkimą, geriau būtu pasmerktas mirčiai, nei kas kančiai kurią sukelia nežinia dėl to kas nutiko, ir ar tai dar pasikartos. Plius padrikas užsiminimas apie tai, kokiu principu buvo naudojamas jo kūnas, privertė jį dar kartą supurtyti galvą. Tai buvo protu nesuvokiama, tuo labiau kad paskutinį kartą kai jis matė minėtą mergaitę, ji buvo vaikas: - Aš nudėsiu tą šunsnukį... - Sukandęs dantis, Isaac akivaizdžiai stengėsi išvengti akių kontakto, net tuomet, kai šiam buvo paduota stiklinė vandens. Drebančiais po ritualo pirštais, suimdamas stiklinį indą, vaikinukas pirmiausia sudrėkino savo burną vandenių, kuomet ryžosi užklausti: - Ar jis. Tiksliau, aš, padariau jai ką nors... Ko negalima būtu pataisyti? Turiu omeny... - Akivaizdu kad nesijausdamas labai jau gerai, kalbant apie kažką, ko nepamena su mergaitės tėvu, bei tuo pačiu metu savo vadu. Nuspręsdamas kad net pats nenori išgirsti atsakymo į sunkiai suformuluotą klausimą, jis dėdamas didžiules pastangas, pastatė stiklinę ant priešais buvusio staliuko, tarstelėdamas: - Man reikia eiti. Turiu įsitikinti kad jis nieko nepadarė Lexi. - Numanydamas kad tam bus nepritarta, te pridūrė: - Nesiteisinsiu, bet man tai svarbu.

- Aš vis dar esu to paties būrio dalis, Mason'ai, ir tai nieko bendro neturi su tuo, kaip pasirenku nugyventi savo asmeninį gyvenimą. Pats žinai, kad reikiamiausiu metu būsiu iš vien su tavimi ir kitais vilkais. Bet, tai kad tu esi originalus vilkas ir gyveni pagal pasenusias taisykles, nereiškia kad ir likę privalo pasirinkti tokį pat likimą. Galu gale, prieš tampant beta man niekas nesuteikė pasirinkimo, ar būti monstru ar mirti žmogumi. - Žinoma, vien mintis apie tai kad originalusis buvo jo paties gyvenimo šeimininku ir turėjo ne vieną galimybę padaryti žalos tiek priešais sėdinčio vado dukrai, tiek jam pačiam, buvo sunkiai "suvirškinama". Klausimai, kurie sukosi mintyse, buvo be atsakymų. Ir net žinodamas kad į kai kuriuos visgi alfa gali atsakyti, Lahey paprasčiausiai nesiryžo to įgarsinti. Kokia prasmė buvo ir toliau kaitinti ir taip sunkią padėtį? Įtraukdamas oro į savuosius plaučius, bei tuo pačiu metu delnais perbraukdamas per savo veidą, jaunas vilkas pasistengė sukoncentruoti visą savo dėmesį į atsitiktinį objektą. Akyse dar šiek tiek liejosi vaizdas, tačiau būdamas per daug užsispyręs, jis net neketino parodyti kad jaučiasi kaip mėšlo krūva. Vos pastebimai neigiamai supurtydamas galvą, vaikinukas vėl pritraukė stiklinę prie savo veido, pilnai ištuštindamas ten buvusį vandenį. Racionalus, tiksliau "blaivus" protas kuo seniausiai būtu įsiklausęs į tai kas buvo sakoma, ir kokia kūno kalba vadovavosi Lockwood'as. Bet, vilkas buvo per mažai patyręs gyvenimo kališkumą, kad viskame matyti vien tik blogus kėslus. Todėl, jis kategoriškai stengėsi atmesti galimybę, kad Lexi galėjo būti tuo asmeniu, kuris ištiesė pagalbos ranką originaliems vampyrams. Nors, tuo pačiu metu, kažkur mintyse ir kirbėjo nepasitikėjimo gysla, kuri piršo priešinga nuomonę jau nusistovėjusiai. Keliamas balsas tik dar labiau provokavo, todėl kai Isaac visgi ryžosi vėl prabilti, atsakomai užkabino ir Lockwood'o "skaudančią" vietą:
- Ne visi yra tokie nutrūktgalviai, kaip tu ar Katherine. Žinoma, sprendi iš to ką esi nugyvenęs pats, ir negaliu tavęs kaltinti. Atvirkščiai, tikiu kad turėdama begalinę patirtį su originalia šeima, tavo žmona užkirstu kelią, jei ši situacija būtu palietusi tave. Kaip ir tu, nepaisant visko, padarytum dėl jos tą patį. Bet nebūk toks kategoriškas, jis pirmi vampyrai, kurių baiminasi kone kiekvienas. Ir manai viena Lexi būtu galėjusi pakeisti orą? Žinoma, ji tikriausiai buvo gavusi progą sutikti mane, tiksliau jį. Galėjo nusukti jam sprandą ir tokiu pat principu atimti mano gyvybę. Ir gal, žinau kalbu kaip naivus pirmokas. Bet, gal buvo bent menka galimybė, kad ji to nepadarė ne šiaip sau? - Neigiamai supurtydamas galvą, Lahey kaip tyčia prispaudė delną sau po saulės rezginiu, mat skausmas kuris tebe kankino jo kūną, niekur nesitraukė. Dar vienas gilus įkvėpimas, ir jis vėl tęsė kalbą: - Aš nežinau savo rolės Lexi gyvenime. Ir velniai griebtu! Suprask, kad vien mintis apie tai kad jis jai ką nors padarė, virina mano smegenys! Ji mano, aš ją pasirinkau. Ir jei tu ar bet kuris kitas norės man už tai nutraukti galvą, maloniai prašom. - Akivaizdžiai netekęs kantrybės, vilkolakis per daug greitai pakilo nuo sofos, kas privertė jį šiek tiek susiriesti. Tačiau užlaikomas kvėpavimas ir per didelis orumas, neleido jam prisėsti atgal. Kažkuriuo metu jis net nesistengė įsiklausyti į to, kad alfa hibridui taip reikalingas buvo įrodymas, kad šviesiaplaukė vampyrė nesiekė vieno iš jo vilkų mirties. Todėl, vos tik kambario sienas užpildė paskutinis komentaras, Lahey akimirksniu sustingo. Kūnas įsitempė, o kaklo raumenys kone buvo matomi "plika" akimi. Pasukdamas galvą, vilkas įsistebėjo į alfa, sau per petį:
- Tikiuosi kad tai nevykęs pokštas. Nežinau kiek tavy liko pagarbos moterims, bet aš nesivesiu ne vieno iš tų subingalvių pas ją. Tai kad mes esame aukščiau nei žmonės, ir drįstu manyti kad vampyrai... Nesuteikia mums teisę naudotis savo sugebėjimais bandant paniekinti moterį prievarta. - Liežuviu perbraukęs per savo lūpas, jis pratęsė: - Jei tau reikalingas įrodymas, sugalvok ką nors kito. Nes aš atsisakau sąmoningai statyti ją į pavojų. Ir net jei tu teisus... - Tas menkas nepasitikėjimas, kurį vilkas pastoviai tramdė, visgi prabilo. - Net jei jos planai buvo susieti su tuo, kad per mane pakenkti tau. Aš pats pasirūpinsiu kad ji išvyktu kuo toliau, bet ne vienas jūsų jos nežudys. Turi man tai pažadėti... Kad jos neliesi.

Nežiūrint į tai, kad vilkolakis visuomet buvo pakankamai uždaro būdo, bei neleido kad jo asmeniniai pasirinkimai bent iš dalies taptu diskutuotina kalba, tai kas vyko mėnesio ar kiek daugiau tarpe, privertė kelis "personažus" apie tai tauškėti. Blogiausia buvo tai, kad savo nuomonę jo atžvilgiu susikurdavo ir tie, kas realiai matė jį pirmą kartą. Todėl kuomet vyriškų balsų atgarsius papildė moteris, vilkolakis instinktyviai pakėlė akis, žvilgsniu užsikabindamas už moters, į kurią Lockwood'as kreipėsi "G" trumpiniu. Vaikinukas net nesusireikšmino, kuomet šio antakiai išlinko, puikiai atspindėdami susierzinimo paliktas žymes, jo veide. Visgi, mokytas išlaikyti savo emocijas kažkur toli, kur šios nebūtu užkabintos, jis kone pagal "anti-streso" programą, ėmė kvėpuoti labai tolygiai, giliai įtraukdamas orą į savuosius plaučius, bei netrūkus taip pat iškvėpdamas. Kvaila šypsenėlė pasirodė kaip tik tuomet, kai moteris buvo beveik pasiekusi duris:
- Žinoma, labai išmintingai tai skamba iš moters, kurios gyvenime nebuvau matęs, ir kuri greičiausiai ne velnio nežino nieko nei apie mane, nei apie vampyrę, kuriai tik dėl šios prigimties jaučia panieką. Labai išmintinga. - Prunkštelėdamas jis vėl nuleido akis, ir akivaizdžiai neigiamai supurtė galvą. Buvo sunku patikėti tuo kas buvo bandoma jam įskiepyti. Ir blogiausia kad alfa, kuriuo manė galįs visapusiškai kliautis, net neketino išgirsti to, ką jis sakė. Ar bent jau stengėsi parodyti kad jauno vilko žodžiai neturi reikšmės, lyginant su ilgamete patirtimi, kai tai liečia "panašią" situaciją: - O tu, ar pats negyveni taip, kad galėtum mokytis tik iš savo klaidų? Ar aš savanaudis?! - Kilstelėdamas ranką, vilkolakis aiškiai prarado budrumą, ir nors realiai paėmus, net jei dėmesys ir nebūtu nukreiptas kitur, šį "pasvaidyti" nebūtu atsiradę problemų. Menkas postūmis, pakankamai nualintą kūną privertė atkristo ant sofos. Šis sukando dantis, tiesą pasakius kažkuriuo metu pasidarė net šmaikštu. Ar jis tikrai toks beviltiškas, kad šiuo metu gali tik žodžiais bandyti atstovėti savo poziciją? Vėl akių kontakto vengimas, vėl Lahey stengėsi nukreipti dėmesį kur nors kitur, bet ne į vado pusę. Nenorėdamas provokuoti ir taip nemalonios padėties, vilkolakis akivaizdžiai stengėsi nuslėpti tai kad nuo nemalonios kalbos, jo veido raumenys tam tikruose vietose ėmė trūkčioti. Nervinis "tikas" vėl pasireiškė, nors paskutinis kartas, kuomet tai buvo akivaizdu, buvo dar tuomet, kai šis buvo viso labo žmogus: - Pažvelk į save, ir tuomet dar kartą užduok klausimą, kuris iš mūsų su tavim yra savanaudis? Velniai griebtu, atsimink tuos laikus kai pats buvai beta vilkas, kaip ir aš. Kai tapai sumautu hibridu, ar nuo tavęs nusisukau? Ar aiškinau kaip turi gyventi ir su kuo gyventi? Velniai rautu, aš net buvau pirmasis asmuo, kuris pasirūpino tavo žmonos saugumu, kuomet ši tapo žmogumi. Džeikas man pranešė apie tai kas nutiko, ir kadangi buvau arčiausiai, net neuždaviau sau klausimo, ar verta? Buvau ten, nes aš sušiktai gerbiau tavo pasirinkimus, kuomet neturėjai jokios teisės aiškinti kitiems. Ir kas dabar? Bandai paversti mane savo kale, kuris klauso kiekvieno tavo paliepimo? - Kuomet pokalbis pakankamai greitai pakeitė kryptį, bei netiesiogiai sugrąžino Victorios esybės aptarimą, iš kart išprovokavo vilką pažvelgti vadui tiesiai į akis: - Aš atsiprašau, jei nutiko kas nors, ko nebūčiau padaręs savame prote. Tavo dukters nepaliesčiau, nei jei nuo to priklausytu mano gyvybė. Ir man nebūtina tapti tėvu, kad suvokčiau kiek svarbus yra paveldas. Bet kitą vertus, niekuomet neturėjau panašių planų savo ateičiai. - Taikliai atsikirsdamas kaip tik tuo metu, kuomet buvo paminėta tai, kad Lexi būdama vampyre, niekuomet neturės galimybės tapti motina. Žvilgsnis vėl buvo nukreiptas kitur, kuomet vilkolakis delnu perbraukė per savo sprandą, kuris kėlė tokį nepatogumą, lyg šiam būtu pažeistas stuburas. Visgi keisčiausia buvo būtent tai, kad Mason'as šiuo metu vadovavosi panašiomis strategijomis, kuriomis pirmiausia Isaac'o tėvas kankino savo sūnų, kol nepabandė fizinio smurto. Draudimas, bei situacija iš kurios nebuvo galimybės ištrūkti, vertė vilkolakį jaustis taip, tarytum būtu įspaustas į kampą. Ir šiuo metu jis nebuvo net fiziškai pajėgus padaryti ką nors neapgalvoto, ką nors, kas leistu šiam atitrūkti nuo iškviestų Bowman brolių, kurie nieko kito ir nelaukė, kaip tik progos prikišti rankas prie vampyrės, kuri ne savo noru atitraukė jų "šeimos narį" nuo pasenusių principų.
- Ar iš tikro manai žinantis kokie yra tie du subingalviai? Tu net neįsiklausei į tai ką tau sakiau... Jei jie pasirodys bent per kelis šimtus metrų nuo Lexi, tai bus jos mirties nuosprendis, nesvarbu net tai kokios jos intencijos mano atžvilgiu. Ji abu yra sušikti sadistai, kuriems suteikei visišką veiksmų laisvę. Jie dengiasi kad daro gerą darbą, nors iš tikro žiauriausiais būdais kapoja vampyrus ir vos to paties nepadarė jai. Dukart. Mason'ai, dukart. Pastatyk save bent akimirkai į mano vietą, ir pasakyk ar leistum kad tokie padarai prisiartintu prie tos, kuri tau mažu mažiausiai rūpi? Arba dar geriau, ar šia akimirka leistum savo broliui prisiartinti prie Victorios, ar Katherine? - Neigiamai supurtydamas galvą, vilkolakis akivaizdžiai liko apstulbęs, kuomet jo klausą pasiekė konkretus nuosprendis, kad bet kokiu atveju dvyniai šiandiena susidurs su apkalbama šviesiaplauke. Jausmas apėmė toks, kad žemė ėmė slysti po kojomis, o smilkinius ėmė spausti įkyrus skausmas, kokį dažniausiai sukelia stipriai sukilęs spaudimas. Suvokti tai kas buvo pasakyta buvo taip pat sunku, kaip ir patikėti tuo, kas buvo šio nuosprendžio autorius. Eilinį kartą neigiamai supurtydamas galvą, jis degė troškimu dabar pat padaryti tikriausiai didžiausią klaidą savo gyvenime, bei nusukti sprandą vadui. Tai jo nepražudytu, tačiau vilkolakiui suteiktu bent minimalią galimybę dingti iš čia nepastebėtam.
- Žinai, tapęs vilkolakiu, džiaugiausi kad buvau vienas, kas automatiškai atėmė iš manęs visas silpnąsias vietas, spragas, už kurių būtu galima užsikabinti priešams. Neturėjau šeimos, tiesą pasakius, niekada tokios neturėjau. Kažkuriuo metu tu tapai man sektinu pavyzdžiu, tuo kas spjauna į snukį kiekvienam, kas bando įpiršti kvailas nuostatas, kurios atsilieptu tavo gyvenimui. Buvai tas, kuris atrado balansą tarp to kas yra prigimtis ir gyvenimas. Taip gyvenimas, o ne egzistavimas bandant įtikti kažkam, ko net nėra. Ir tau buvo nesvarbu kam priešintis reikės, originaliems vampyrams, jų pakalikams, raganoms, ar dar bala žino kam. - Kilstelėdamas antakius, vilkolakis kaip mat pakilo ant kojų, pastatydamas net nepradėtą stiklinę vandens ant stalo paviršiaus: - Ir dabar pažvelk į save. Esi tironas, kuris kuo puikiausiai suvokdamas kad jo mokinys, galimas daiktas kad ir susidirbo, pasirinkdamas ne tą moterį, nėra pajėgus stoti prieš du vilkus. Juk ne veltui nepasirinkai kokio Scott'o. Nes geriau nei kas kitas žinai, kad Bowman'ai bandys ją nudėti, nesvarbu ką ji besakytu ar bedarytu. Ir dar naiviai prašai patikėti, kad ji neturi ko baimintis.

Greičiausiai todėl, kad Ethan Bowman vizualiai (iš charakteristikos) atrodė kiek patikimesnis, buvo nuspręsta, kad jis bus tuo asmeniu, kuris laiptais pakils iki reikiamo aukšto, paskubinant reikalus. Vien iš žinutės, kurią Lockwood'as pasistengė perduoti abiems dvyniams, buvo galima spręsti kad padėtis buvo pakankamai įtempta. Rankose laikydamas motociklo šalmą, vilkolakis negaišo laiko, bei palikdamas identišką dvynį prie automobilio, kuriuo ir turi būti gabenamas Lahey, pats galiausiai atsidūrė prie reikiamo buto durų. Nesistengdamas būti labai netaktiškas, ir brautis į vidų. Šis te palietė kelis kartus krumpliais durų paviršių, sukeldamas beldimo garsą. Ir nesiprašydamas į vidų, viso labo šūktelėjo:
- Jei judu baigėt, mes pasiruošę važiuoti. Norėčiau kad nusigautume iki reikiamos vietos dar nesutemus. - Kilstelėdamas abu savo antakius aukštyn, Ethan'as kuo ramiausiai atsirėmė į lifto duris, kurios kaip tyčia pasirodė pastebimai įlinkusios. Ir nors mintyse šis sau uždavė klausimą, ką tai gali bendro turėti su paskirta užduotimi, balsu to įvardinti taip ir nedrįso, arba pasąmonėję ir taip atrado reikiamą atsakymą.

Nesunku pasakyti kad pasirinkimas buvo labai nedidelis, mat iš pažiūros kiekvienas veiksmas, kurio galėtu griebtis vilkolakis, buvo iš karto numatytas. Neaišku, ar tai buvimo alfa hibridu privalumas, ar paprasčiausiai nesunkiai perprantami veiksmai, mat kadaise Lockwood'as taip pat buvo spaudžiamas iš visų pusių, ir tuomet jo pasirinkimas tam laikotarpi atrodė teisingiausias. Paeidamas kelis žingsnius, vilkolakis abejomis rankomis atsirėmė į baro stalą. Vis dar būdamas nudelbęs akis žemyn, iš pažiūros atrodė kaip smarkiai prasikaltęs vaikas. Mintyse pastoviai sukosi tai, kad nesvarbu kaip susidės šios dienos įvykiai, jei bent vienas iš dvynių pasieks vampyrę, tai pasibaigs letaliai. O blogiausia, kad net numanydamas kad Lexi sugebėtu susitvarkyti, jei būtu puolama kokio nors vilko... Jis taip pat buvo tikras tuo, kad pagal kalendorių, šiandiena buvo pilnatis, o Bowman broliai per daug niekino ne vien visus nemirtinguosius, bet ir konkrečiai pokalbio metu apkalbėtą šviesiaplaukę. Sukandęs dantis, Lahey puikiai pasinaudojo proga, kad vado dėmesys buvo nukreiptas ten, iš kur sklido minėto dvynio balsas. Greitai, ir iš pažiūros visiškai nepastebėtai, vilkolakis pasičiupo vyno butelių atkimštuką, pasislėpdamas šį savo striukės kišenėje. Ir tuomet kai vaikinukas galiausiai ryžosi pasisukti į Mason'o pusę, dar kartą pasistengė pasigauti šio akių kontakto:
- Tikiuosi kad kai ateis laikas, kad ir kas šiandiena nutiks. Tu suprasi, kad mano pasirinkimai yra bent iš dalies pateisinami. Nes tikiu, kad jei ne šie šarvai, kuriuos ant savęs užsikrovei, tu darytum tą patį. - Net nesistengdamas palikti vietos tolimesniam pokalbiui, vilkolakis galiausiai patraukė prie durų. Spaudžiama durų rankena buvo patraukta apačion, kuomet Lahey pagaliau susidūrė akis į akį su tuo, kurio gyvybės per plauką nenutraukė. Prieš tai, visokeriopai vengdamas šio asmens, net nenumanė kad viskas susisuko būtent taip, ir jis bus vedamas būtent šio asmens, lyg prasikaltęs kalinys, vedamas savo paskutinę milę prieš sėdant į elektros kėdę. Specialiai kilstelėdamas abi savo rankas, Lahey demonstratyviai parodė pasidavimo gestą, po ko iš karto pakomentavo: - Gyvenimo paradoksas, tiesa? - Prunkštimas greitai pertraukė vilkolakio kalbą, kuomet šis laiku dirstelėjo į Bowman'o rankose laikomą šalmą. Liežuvis savaime persibraukė per lūpas, kurios dėl skysčių trūkumo buvo pakankamai išdžiuvusios. Kelios valandos, ir mėnulis galutinai pakeis saulę. Žingsnis prie lifto davė iniciatyvą tam, kad vilkolakis ištiesęs ranką, nuspaustu iškvietimo mygtuką. Iš pažiūros nesiimdamas jokios pašalinės veiklos, jis te stengėsi save nuteikti emociškai tam, kas tiesiog privalėjo sekti paskui. Prisimindamas tai, kiek daug šiam teko išgyventi, per palyginus labai ne daug metų. Visas baimes, kurios iki vienintelės, buvo nugalėtos. Bausmės, kurias ankščiau taikydavo jo biologinis tėvas, ir tai, koks begalinis skausmas buvo užvaldęs jo kūną, kuomet šis šalikely buvo paliktas jį užpuolusio žvėries, kuris paženklino jį mėnulio prakeiksmu. Sulipdamas į mažą patalpą, kuri iš dalies priminė tą patį šaldiklį, kuriame jam tekdavo praleisti beveik kiekvieną naktį. Prisiekiu, būtent šiuo metu jis pajuto neregimus vandens lašus, kurie ankščiau lašėdavo ant kaktos, nuo šaldiklio dangčio. Įtraukdamas oro į savuosius plaučius, jis pramerkė akis kaip tik tuo metu, kai lifto durys užsiskleidė kartu su dviem vilkolakiais. Trauka žemyn buvo pakankamai didelė, todėl nieko nuostabaus kad pirmas aukštas buvo pasiektas pakankamai greitai.
- Dabar arba niekada. - Tyliai ištarė Lahey, kaip tik tuo metu, kai staigiai palinkdamas prie ramesnio Bowman brolio, ir greitu trūktelėjimu atimdamas iš jo šalmą, kuris buvo skirtas kelionei motociklu. Veikti teko labai greitai, todėl remtis į skausmą, kuris buvo apėmęs visą kūną, nebuvo kada. Sekundės ar poros laikotarpiu, vilkolakis stipriai užsimojo laikytu šalmu ir stipriai sudavė būrio draugui per žandikaulį, automatiškai siekdamas šį "išjungti". Ir kuomet Bowman'as bent kelioms minutėms nugrimzdo į priverstinį miegą, Lahey nutraukė nuo jo striukę, kurią greitai užsitempė ant savęs. Nepamiršdamas įsitikinti kad rakteliai nuo motociklo yra čia, ištraukė atsuktuvą, bei užsimovė šalmą ant savosios galvos. Stengdamasis savo eisena neparodyti to, kad jautėsi prastai, jis ramiai pasiekė automobilį, prie kurio laukė likęs vilkolakis.
Ir tuomet įvyko būtent tai, ko buvo galima tikėtis mažiausiai. Ne, jis iš karto nepuolė į atlapus, juk ir taip akivaizdu kad jis buvo nepasiruošęs atstovėti prieš Aiden'ą. Teko imtis konservatyvių veiksmų, ir sugadinti tai, kuo pasinaudojus turėjo būti įgyvendinta kelionė iki vietos, kur galimai gali būti apsistojusi šviesiaplaukė vampyrė. Prieidamas prie automobilio, Lahey ramiausiai pasilenkė, bei suvarė atsuktuvą tiesiai į automobilio padangą, pasistengdamas kad metalinis objektas sulystu taip giliai, kad pažeistu ne vien tik viršutinį padangos sluoksnį. Ir tik tuomet, nieko nesakydamas, bent pabandė sulipti ant motociklo. Kuris kaip tyčia neparodė noro užsivesti iš pirmo karto, greičiausiai dėl skubėjimo.

Tas keliolika minučių, kurias užtrūko brolio kelionė iki reikiamo buto durų, nebuvo sunaudotos veltui. Kažkodėl šiandiena jausdamasis ypatingai gerai, savitų principų auka, bei aplamai didelis subingalvis, savo laiką leido prie vairo. Vien mintis apie tai, kad pagaliau buvo suteikta proga dar kartą susitikti su šviesiaplauke, bei pagaliau baigti tai kas pradėta, pagreitintai gamino testosterono kiekį. Tarp dviejų pirštų laikydamas suspaustą cigaretės filtrą, Aiden'as nekantravo kaip galima greičiau atsidurti ten, kur turi pasibaigti "padovanotos" kelionės tikslas. Galu gale, alfa hibridas neprivalo žinoti visos tiesos apie tai, kas ten vyks. Tuo labiau, Isaac'as buvo pakankamai gerai susišikęs, kad būtu tuo asmeniu, į kurio istorijos versiją būtu atsižvelgiama pirmiausia. O ir aplamai, iš kitos pusės žiūrint, Bowman broliai vienaip ar kitaip, buvo visiškai tikri tuo, kad ilgai gyvenanti vampyrė viso labo žaidžia su vienu iš jų "žmonių". Tai kokia prasmė buvo tęsti visą šį spektaklį, nei kad suteikus jai progą pasakyti bent vieną žodį ne taip, pagaliau pribaigti? O taip, tos moters mirties Aiden'as troško taip pat stipriai, kaip ir paimti ją, kuomet visas "spektaklis" vyko netoli klubo, iš kurio vėliau ji, kartu su Lahey sėkmingai paspruko.
Išmesdamas nuorūką kaip tik tuo metu, kai šoniniame veidrodėly pamatė iš pažiūros brolį primenantį asmenį. Antakiai išliko, kaip tik tuo metu kai priartėjus regimam objektui, tapo aišku, kad tai toli gražu ne Ethan'as. Šokdamas iš savo transporto priemonės, ir kad ir kaip bebūtu gaila, nespėdamas nutraukti žalos automobiliui darymą, tik Lahey užsilipus ant motociklo, pasigavo šį už pakarpos ir stipriai patraukė žemyn.
- Manai prakiurusi padanga sulaikys mane nuo galimybės pakasyti rankas į blondinę, dėl kurios taip varvini seiles? O ne, vyrūti. Tikrai ne! - Nutraukdamas nuo būrio nario šalmą, smogia pakankamai stiprų smūgį šiam į žandikaulį, laisva ranka tuo pačiu metu stipriau suspausdamas jį už atlapų. Dar vieną kartą užsimodamas, šį kartą pasistengė palikti Isaac kaip galima mažiau sąmoningesnį.

Tikriausiai dėl to, kad buvo per didelis optimistas, visiškai nelaukė panašaus puolimo. Transporto priemonės variklis pagaliau užsivedė, ir trūko tiek ne daug, kad jis stipria jėga atsispirtu nuo vietos ir imtu skuosti nežinoma Bowman broliams linkme. Tačiau matomai ne viskas turėjo būti šitaip paprasta. Pagautas už pakarpos, Lahey su atitinkamu stiprumu trenkėsi nugara į asfaltą. Galva nors ir buvo dengiama šalmo, tas trūktelėjimas, bei prieš tai su juo padarytas "eksperimentas" davė savo. Ir kaip tik tuo metu, kad ir kaip tai keistai be skambėtu, jis išgirdo toli gražu ne vieno iš dvynių balsą, o tėvo. Žinoma, tai te buvo iliuzija, bet ir taip nemenkai sukrėstos smegenys specialiai krėtė jam tolimesnius pokštus, kurie ne vien kad buvo netikėti, bet ir dar labiau nenorimi. Niekuomet stipriai nesureikšmindamas panašaus elgesio, juo labiau kad tarp vilkolakių visuomet vykdavo vienokie ar kitokie smurtiniai susidūrimai. Lemtinga akimirka išgirsdamas tik tai, kas eilinį kartą stipriai užgavo jo vyriškumą, buvo besiruošiantis prabilti, bet smūgis tiesiai į snukį, akimirkai šį nukautavo. "Pirmyn, padaryk ką nors!!" vidinis balsas suskambo taip garsiai, kad atrodė jo paties ausyse ėmė spengti. Ir tuomet springdamas savo paties krauju, jis sušaukė: - Užsikru*k!! - Menkas žodis buvo palydėtas lygiose kovose uždraustu smūgiu žemiau juostos. Bet kito pasirinkimo dabar nebuvo. Trenkdamas oponentui iš visų jėgų, galiausiai šiam susilenkus dar palydėjo ne ką mažiau stipresniu smūgiu į žandikaulį. Ir čia vilkolakiui pagaliau toptelėjo, kad reikia sprukti kaip galima greičiau, nes vargu ar tai buvo praleista pro alfa hibrido ausis. Jis suvokė kad nusižengia visoms taisyklėms, bet tyliai vylėsi, kad tikrasis Lockwood'as, ne tas vadas, akmeniniu snukiu, o tikrasis Lockwoood'as suvoks, kad šis sprendimas, kad ir kaip buvo smerktinas, bet buvo teisingas. Tuo labiau kad jo paties pamokos suteikė Lahey galimybę apsukti aplink pirštą abu dvynius, net būnant ne pačios geriausios fizinės formos. Sulipdamas ant motociklo, vilkolakis net nesivargino užsimaukšlinti šalmo sau ant galvos, kai kaip galėdamas greičiau patraukė keliu, toliau nuo šios vietos.