MATTO LANTER BUTAS

Mano laikinai įsigyti namai.

Kaip ir kiekvieną kartą būdamas per daug nualintas specialios terapijos kurso, kuri atrodo labiau atima laiko (kuris jam liko), nei kad prideda. Jausdamas ne vien iš vidaus kaulus ardantį skausmą, bet ir atrodydamas taip, lyg geras narkomanas jau seniai nesugebėjęs gauti geros heroino dozės. Kuomet pasiekia savo neseniai įsigyto buto duris, iš kišenės pasistengia išsitraukti raktus, kurie kaip tyčia pasirodo per daug sunkūs. Vargais negalais visgi ištraukęs minėtą objektą, sukiša reikiamą raktą į spyną, bei pasuka. Kuomet durys automatiškai atsidaro, užeidamas į vidų, nepasivargina net nusispirti avimų batų. Pasiekęs kambarį, kuriame randasi vos keli, būtiniausi baltai, iš karto akis įsmeigia į "pliką" kambario dalį, ant kurios sienos yra iškabinti įvairiausi žemėlapiai, nuotraukos, popieriai, kurie daugiau ar mažiau susieti su Mandylorų šeima. Akivaizdu kad taip ir nesugebėjęs pamiršti visų kankinimų, kurie atėmė iš jo gyvenimą, yra sumąstęs rasti viso to kaltininkus. Kuomet iš savo vidinės švarko kišenės ištraukai Serenos nuotrauką, prikabina ją prie kažkokio, jam svarbaus lapo (ant kurio labai tvarkingu raštu surašyti keli punktai). Atsitraukęs, ir tuo pačiu įsistebėjęs į bendrą sienos vaizdą, kuris primena tvarkingą mozaiką, staigiai nuleidžia savo akis.
- Aš tave rasiu. Ankščiau ar vėliau aš vis vien tave rasiu Šenonai. Arba smogsiu per ją. Ko tu tikiu, kad labiausiai nenorėtum.
Nebe pakeldamas akių, sunkiai, tačiau pasiekia tame pačiame kambaryje esančią sofą, ant kurios ir sukrenta, bandymui miegoti.

Tuo metu bandydamas pripratinti savo akis prie įsivaizduojamo miego troškimo, pajutęs kaip kažkur besirandantis telefonas priverčia apie jį atsiminti. Neskubėdamas tiesti savo rankos, ir pasiekti mobilų aparatą, tik pasiverčia ant pilvo, galvą atsukdamas į tą pusę, kur ir randasi minėtas aparatas. Ilgai nieko nesugebėdamas padaryti, galiausiai sunkiai, lyg geras dešimtas kilogramų būtu pakabinta ant jo galūnės, ištiesia ranką. Kuomet pirštų galiukais užčiuopia telefoną, pritraukia jį prie savęs. Neskubėdamas pradėti klausyti žinutę, pirmiausia atkreipia dėmesį į pranešimą, kuris aiškiai byloja apie tai kad skambino jauniausia Waren. Liežuviu perbraukęs sau per lupas, leidžia apsvarstyti tas kelias galimybes, dėl kurių ši galėtu jam skambinti, ir vieną, kuri norėtu kad ekrane esamas vardas būtu kito žmogaus. Prikišęs ragelį sau prie ausies, paleidžia įrašą, kuriame ir nuskamba visa merginos susakyta informacija. Nežinodamas ar dabar pats tinkamiausias laikas skambinti atgal, pasuka savo ranką taip, kad matytųsi rankinio laikrodžio rodyklės. Įvertinęs tai, kad nuo skambučio praėjo pakankamai daug laiko, pajungia "skambinimo" mygtuką. Kadangi ponios balsas, pranešantis kad aparatas yra išjungtas, nepasirodo toks malonus ausiai, iš karto atjungia aparatą. Padėjęs telefoną ant lovos, pirmiausia atsikelia ant kojų. Tačiau, nelabai tikėdamas tuo, kad reikia laukti Katerinos sugrįžimo, kelių žingsnių eigoje, pasiekęs reikiamą spintelę, iš ten ištraukia profesionaliai sumontuotą sprogstamąją liemenę. Kadangi vienintelė mintis, kuri tuo metu "prasisuka" jo pasąmonėję buvo "Aš tiesiog norėjau kad mums viskas pavyktu...", supurtęs galvą, ramiai ištraukia liemenę, ir pasistengia kartu su ja atsikelti ant kojų. Akivaizdu kad jau būdamas pasiruošęs pradėti savo planus, nuleidęs akis, pastebi kad ant grindų "tvarkingai" iš nosies laša kraujas. Pakėlęs vieną iš savo rankų, pirštų galiukais paliečia savo nosį. Tik ta akimirka, kuomet įsitikina kad iš tiesu kraujas varva iš ten, palikęs liemenę, išeina į vonią, susitvarkyti.

Akivaizdu kad tuo metu visiškai nelaukdamas svečių, tuo labiau tokių, kurie sugeba patys sau suteikti praėjimą į svetimas valdas. Nebūdamas toks budrus, kokiu save įsivaizdavo, atremia rankas į kriaukle, bei kurį laiką stebi kaip iš nosies vis greičiau ima lašėti kraujas. Mintyse sukdamas tik kelias mintis, kurios visos sueina į "ar man užteks laiko" prasmę. Susiaurinęs akių vokus, ir tuo pačiu nukabinęs galvą, dusliai iškvepia orą sau iš burnos. Atitraukęs vieną delną nuo kriauklės krašto, pasičiumpa rankšluostį, bei pritraukęs jį sau prie veido, užspaudžia šnerves. Sumerkęs akis, ir kaip tik tuo metu pajutęs sau ant peties svetimą ranką, greitu pasisukimu, sau iš už diržo ištraukia šaunamąjį ginklą, kurį nukreipia tiesiai į pasirodžiusios merginos veidą. Akivaizdu kad nesugebėdamas ją iš karto pažinti, stipriai susiaurinęs akis, bei suraukęs antakius, prasitaria:
- Kas tu po velnių esi ir ko tau iš manęs reikia? - Neleisdamas merginai įsiterpti, pratęsia: - Atsakymui tusi vos penkias sekundes, nes prisiekiu, laikui pasibaigus, tavo veide atsiras dar viena skylė, ir tuo metu man bus visiškai po*uj. Liko trys sekundės. Tai?

Stebėdamas kiekvieną merginos sujudimą, net tą, kuris būtu sunkiai pastebimas kito žmogaus, palaipsniui atitraukia vieną iš savo rankų, kurį prieš tai dengė rankšluosčiu nosį. Išlaikydamas įtartinai sutrauktus akių vokus, akivaizdu kad neskuba nieko pasakyti atgal. Mintyse bandydamas atgaminti praeities vaizdus, kurie bent trumpam priverstu jį atsiminti mergaitės veidą, ar bent vardą. Kadangi nenori pasirodyti labai keistu, neigimai supurto galvą ir leidžia tikimybę kad mergina gali sakyti tiesą. Stebėdamas kaip ji savo pirštukais paliečia ginklo vamzdį, bei ima jį leisti žemyn, stebėdamas šį vaizdą, liežuviu perbraukia per savo perdžiuvusias lupas. Nežinodamas kaip reikėtu elgtis, ypatingai dėl to kad šiuo metu jis pamiršo apie savo prieš tai buvusį norą nutraukti merginos gyvybę, ir netyčiomis įsistebėjo į jos krūtinę paryškinančią iškirptę. Supurtęs galvą, pagaliau nuleidžia ginklą.
- Tarkim, tu esi ta, kuo prisistatai.Tačiau vis dar nesuprantu kokio velnio pasirodei mano namuose. Negi panašu kad man reikia kokių nors svečių? - Prunkštelėdamas, sukiša ginklą sau už diržo, bei atsukdamas merginai nugarą, įsistebi į veidrodį.
- Klausyk, tavo sesuo turi daug draugų, o aš labiau esu tas, su kuriuo ji nėra linkusi bendrauti. Todėl verčiau pasuk Scarlett, ar dar kokiai Katherinos draugei, kurių aš nelabai pamenu. Esmė tame, kad aš turiu reikalų, ir nenoriu kad čia šmirinėtu kas nors.

Merginai kalbant, įsistebi į jos veidą, ir nespecialiai o greičiau labai natūraliai suraukia savus antakius, stengdamasis suprasti merginos norėtus pasakyti žodžius, tik po kokios minutės, kuomet išgirsta prašymą viską pamiršti, nesusilaikydamas, suprunkščia. Pakeldamas akis, įsistebi į merginos veidą, ir nesikuklindamas perklausia:
- Tik nesakyk kad tavo vaikiškame razumėlyje buvo kilusi mintis apie tai kad tarp manęs ir tavęs gali kas nors būti?
Neigiamai supurtydamas galvą, patraukia jos ranką, vos tik ši pasistengia prisiliesti prie jo lūpos, pratęsdamas savo mintį:
- Nes tokius bereikalingus žodžius gali sakyti tik supykusi moteris, o tas supykimas yra susijęs su tuo kad su mažvaikėm aš nemiegu. Todėl dar kartą kartoju, kad ir ko čia atvažiavai, gali dabar pat vyniotis iš čia lauk. Ir nepamirk durų užtrenkti.
Išeidamas iš vonios patalpos, pats pastebi kad neapdairiai paliko visus savo daiktus matomoje vietoje. Merginai tai pakomentavus, neatsisukdamas pasiekia liemenę, ir atsargiai perkelia ją į spintelę, kur ir ketino ją kol kas laikyti.
- Ne tau suprasti ką darau ir kaip gyvenu, Sutton. Turėtum rūpintis savo lėlių kolekcija, nes kiek tau, trylika? Tuo labiau jei viską taip gerai žinai, vadinasi neturėtum stebėtis dėl to, kad noriu išeiti taip, kaip noriu. O ne taip, kaip nori gydantys medikai.

Negalėdamas net prisileisti prie savęs minties apie tai, kad mergaitė, kurią iki šiol mato kaip nedaaugusį vaiką dabar bando užsikarti jam ant kaklo, su labai jaučiama pašaipa, neigiamai supurto galvą, bei suprunkščia. Kuomet visai trumpai atsisuka į jos pusę, parodydamas klaidingą vaizdą, kad priima jos dėmesį, galiausiai išlaužęs tokią pat, nemalonią šypseną, iškošia:
- Vyniokis lauk iš mano namų, mažvaike. Akivaizdu kad nesi daaugusi iki savo metų, jei atėjusi čia, mirtininkui siūlai sekso paslaugas, kurios jį domina mažiausiai. Tuo labiau su tavimi, visai nedomina. Turėk bent lašą pagarbos sau pačiai, Sutton.
Grubiai patraukdamas jos rankas sau nuo kūno, perkelia savo delną jai ant riešo, bei stipriai spausdamas, ištempia ją į holą:
- Man nieko nereikia, tuo labiau iš tavęs, todėl pamiršk kelią, kuriuo nusigavai iki manęs.
Padaręs duris, kone išstumia mergina lauk, tuo pačiu metu pradėdamas dėstyti savo paskutinį komentarą, kurio dar neištarė.
- Adios. - Net nelaukdamas merginos atsakymo, užtrenkia duris jai prieš nosį, ir pats tuo tarpu sugrįžta į pagrindinį kambarį, kur nebe atlaikydamas savęs, sukrenta ant lovos patalų, pakišdamas abi savo rankas po pagalve. Tuo metu, kai nusuka veidą į šoną, pats nusistebi, kaip viskas pasikeitė, kad seniai rūpėti poreikiai dabar jam net nėra svarstytini. Sumerkęs akis, staiga nutyla.

Kadangi nuovargis sugebėjo įgauti pieš jį labai didelę galią, nei pats nepastebėjęs to, kad kuriam laikui užmigo, nesureagavo nei į tai kad kažkas barbeno į duris, ar tuo labiau kvietė jį vardu. Sapne tvirtai laikydamas savo svajonių automobilio vairą, stebėjo kelią, kuris atrodė toks tolimas, kad susidarė vaizdas, kad pabaigos niekuomet nesugebės pasiekti. Stebėdamas pralekiančius vaizdus, kurie buvo susiję su jo labai keistai nugyventu gyvenimu, žmonėmis kurie jam turėjo kažkokio reikšmės. Kuomet staiga jį apakino atrodo kiaurai veriantį, ir šaltį su savimi traukianti baltos šviesos banga, išgirdo vieno iš savo geriausių draugų (kurio jau nebėra tarp gyvų) balsą, staiga pramerkė akis. Pajutęs moteriškų kvepalų dvelksmą, jau norėjo išdėti merginą kuo toliau, manydamas kad sugrįžo ta pati, kuri buvo pasirodžiusi prieš jam užmiegant. Tik tuo metu kai įsiklauso į Ashley balso temprą, labai pakimusiu, atrodo smarkiai prarūkytu balsu prasitaria:
- Išeik, aš neturiu ką tau pasakyti. Nenoriu su niekuo ir apie nieką kalbėtis. - Vėl sumerkia akis, lyg ruoštųsi miegui.
- Prašau Ashley, viskas baigta. Tu laisva, aš laisvas. Tau nebūtina klausyti Iano sapalionių ir bėgti patikrinti kaip man sekasi būti.

Atsisėdęs, kiek labiau praskleidžia kojas, į kelius atremdamas savo alkūnęs. Kadangi susidaro toks jausmas, kad galva sveria kokią toną, ir bet kuriuo metu svirdama ant šono nusitemps kartu su savimi visą kūną, paremia kaktą sau į delnus, tuo pačiu metu išleisdamas labai nuvarginto asmens atodūsį. Ilgai žiūrėdamas į kilimą, kuris randasi po kojomis, klausosi tai ką jam aiškina mergina. Liežuviu braukdamas per savo suskilinėjusią lūpų odą, pagaliau užversdamas akis, pasisako:
- Tai nori pasakyti, kad Deimonas yra toks šaunuolis, kad pasiuntė tave čia nepasakydamas net tai, kas nutiko? - Kuomet jo kalbą pertraukia jo paties prunkštimas, nesusilaikydamas neigiamai supurto galvą. Kuomet pakelia galvą, sujudina savo rankas:
- Tarkim, aš pasakau tai kas man nutiko, o tu susikiši savo užuojauta giliai į užpakalį, kaip ir visi kiti. Tuomet leisi man miegoti.
Nusukdamas akis, mat nelabai nori matyti jam svarbiausio žmogaus reakcijos, pasistengia kaip galima greičiau viską išdėstyti:
- Dar būdamas už grotų žinojau kad laiko man liko ne daug. Aš sergu Ashley, ir liga nėra pagydoma. Man liko ilgiausiai savaitė, tačiau atsižvelgiant į tai, kaip jaučiuosi dabar. Nemanau kad tiek laiko atlaikysiu. Tokia tiesa. - Suprunkščia.
- Bet guodžia tai, kad galu gale mes visi kada nors mirsime, taip? - Užduodamas neprasmingą klausimą, pasistengia atsikelti ant kojų, ko pasekoje nurodo tą pusę kur randasi durys: - Dabar žinai tai ko norėjai, gali toliau ramiai gyventi savo gyvenimą. Eik.