CARRINGTON BUTAS

Dar prieš išvykstant į svetimą šalį, nusprendžia bent trumpam laikui aplankyti merginą, kurios jau pakankamai seniai nebuvo matęs. Norėdamas patikinti ją, kad viskas yra gerai, paskuba sulipti laiptais iki reikiamo aukšto. Pasiekęs Carrington buto duris, iš karto rodomuoju pirštu nuspaudžia durų skambučio mygtuką. Laukdamas kol jam atidarys, trumpam, nuleidžia akis.

Nespėdamas tinkamai sureaguoti į merginos apkabinimą, ne iš karto, tačiau palaipsniui sukrauna abi savo rankas jai ant juosmens. Kurį laiką išlaikydamas apkabinimą, pasuka savo veidą taip, kad jis butu dalinai paslėptas jos plaukų. Kuomet po pirmo kiek garsesnio atokvėpio, priverčia save pražioti burną, tam kad atsakyti bent į vieną iš jos užduotų klausimų:
- Paklausyk, tau mažiausiai reikia sukti galvą apie tai kas tavęs niekaip neliečia, Faye. Aš pažadu, gale viskas bus gerai.
Kuomet atitraukia nuo savęs merginą, negarsiai krenkštelėja, prieš pradėdamas keisti jam nepatinkančią kalbą:
- Gal pirmiausia leisi man užeiti į vidų, arba paimk striukę, ir važiuojam šiek tiek pasivažinėti. Noriu su tavimi pasikalbėti.

Vien todėl, kad nenori kad mergina kaip nors būtu susieta su tuo, ką jam tenka šiuo metu pergyventi, stengiasi išlaikyti ją kaip galima toliau nuo savęs, tačiau ne taip toli, kad atsitiktinai sugebėtu ją prarasti. Stebėdamas merginą, bei leisdamas jai išsakyti savo nuomonę, kuriam laikui nuleidžia akis. Matydamas kaip ji pajuda į savo buto vidų, neprataria ne žodžio. Sulaukęs jos, pakelia akis, ir iš karto nurodo kad ji praeitu pirma. Nežinodamas, tiksliau vis dar nebūdamas tikras dėl to, kad elgiasi teisingai, nusprendžia bent jau šiuo metu leisti įsivyrauti tylai. Palydėjęs ją prie savo automobilio, pagaliau išveža prie jūros.

Kadangi jūs čia nelabai be bendraujat, būsiu negeras ir nutrauksiu Jūsų kalbą: Tuo metu kai jo gyvenimas visomis prasmėmis apsiverčia aukštyn kojomis, atsidūręs neaišku kokioje vietoje, neaišku kuriame iš pasaulio kampų, praktiškai negyvas, sunkiai, tačiau sugeba nusigauti iki žmogaus, kuriuo dar gali pasitikėti. Lipdamas laiptais iki reikiamo aukšto, stebi kaip ant laiptų liepa kraujo lašai. Kuomet lieka visai ne daug palipti, netekęs jėgų, priklaupia. Nugarą atrėmęs į sieną, nuleidžia galvą, ir pasistengia atsiminti tai kas vyko Havajuose. Kuomet sugeba atsiminti tik vyrišką šešėlį, kuris jam "įrašo" išdaviko charakteristiką, neigiamai supurto galvą. Kuomet prieš akis šmėkštelėję jo mylimos moters skausmas, kuris atsispindėjo jos akyse, stipriai sukanda dantis. Dėl to kad yra netekęs daug kraujo ir jo laukia šoko būseną, ima kalbėtis pats su savimi: - Scarlett, tai buvo ne mano žodžiai, ne mano veiksmai. Nedariau to sąmoningai. - Kuomet atmerkia akis, ir suvokia kad čia randasi vienas, neigiamai supurto galvą. bandydamas vėl pakilti ant kojų, rankomis susiima už turėklų. Vėl pradėdamas matyti vizijas iš praeities, pasistengia suvaldyti savo vidaus "demonus". Tačiau dėl to kad sekasi labai prastai, vėl stipriai susimerkia, atmerkdamas jau pakitusios spalvos akis. Kuomet jo natūraliai mėlynos akys tampa beveik vos pastebimai pilkos, vargais negalais užsiruopščia iki reikiamo aukšto, iki reikiamų durų, į kurių skambutį ir paskambina: - Faye... Man reikia pagalbos. Prašau... Bent tu man padėk. - Vėl atsitraukęs nuo durų, nugara atsiremia į liftą, ir kaip tik tuo metu, neišlaikęs pusiausvyros, parvirsta ant grindų, vis dar bandydamas keltis ir toliau reikalauti dėmesio.

{Tuo metu, kaip tik grįžinėdama namo, neatkreipia  dėmesio į esančius kraujo pėdsakus. Rankoje mosikuodama buto durų raktais, ir iš pradžių net nenutuokdama, kad sulaukė svečių, tiesiog lipo laiptais į viršų. Ir tik tada kai išgirsta pažįstamą vyrišką balsą, kuris ištarė jos vardą, sustoja. Instinktyviai suraukusi antakius, vėl pajuda iš vietos link savo buto durų, tik šį kartą paspartindama žingsnį ir vos jos žvilgsnis užkliūna už Briano vaizdo, akivaizdu, kad išsigandusi, keliais žingsniais pasiekusi jį ir nerizikuodama, kad vyras dabar pat prarastų sąmonę pradeda jį kalbinti, taip norėdama išblaškyti jo dėmesį. Aišku, tuo pačiu metu neleisdama jam gulėti ant šaltų laiptinės grindų, padeda atsistoti arba bent jau išsilaikyti ant kojų} -  Kas nutiko? Kas su tavimi taip pasielgė? Ir tik nedrįsk dabar atsijungti, kalbėk su manimi. Girdi?
{Pasistengusi laisva ranka atrakinti buto duris, paspiria jas koja, kad greičiau atsidarytų, o tuomet kažkaip įvedusi vyrą į vidų, padeda jam atsisėsti ant artimiausios sofos} - Juk supranti, kad aš privalau kviesti medikus, Brianai, tau jų pagalbos dabar reikia labiausiai, o ne mano. Todėl nesugalvok man prieštarauti. - {Negalėdama panašiose situacijose susikoncentruoti, pradeda intensyviai ieškoti savo tašėje mobilaus telefono norėdama iškviesti pagalbą}

Tuo metu kai mergina visgi pastebi atvykusį "svečią", nelabai galėdamas, o tuo labiau, nelabai norėdamas jai priešintis, leidžiasi būti įvedamas į reikiamą patalpą. Atsidūręs ant patogaus pamušalo, tik dabar pasijaučia daugiau ar mažiau saugus. Pramerkdamas vis dar limpančias nuo kraujo ir prakaito akis, įsistebi į kažkur esančią merginą, pasistengdamas paaiškinti savo buvimo čia tikslą: - Atleisk, bet negalėjau kreiptis į nieką kitą. Nes atrodo kad kaip tik šiuo metu visas pasaulis susimokė prieš mane. Nebe suvokiu kodėl darau dalykus, kurių net mintyse neturėjau. Nesuvokiu iš kur gavau priešus, kurių akyse prieš tai nebuvau matęs. - Kaip tik tuo metu palinkęs į priekį, pradeda kosėti, nespecialiai atkosėdamas kraują sau po kojomis. Sumerkęs akis, staigiai neigiamai supurto galvą: - Negaliu kreiptis į medikus, nes nepasitikiu ne vienu. Plius... - Nebaigęs savo kalbos, nusiima marškinius, leisdamas pamatyti ne vien smūgines, bet ir sukandimų žymes. - Negaliu paaiškinti kas tai, bet galiu dėti galvą nukirsti, tai nebuvo koks laukinis šuo. - Liežuviu perbraukęs sau per lupas, vėl pakelia akis į Faye: - Aš nežinau kas čia -pypt- vyksta. Durniausia, kad man baisu. Nes. - Vėl neigiamai supurto galvą. - Aš nežinau į ką įsivėliau Faye, bet dabar atrodo kad manimi yra žaidžiama kaip su ant virvių pakabintu žaislu. O aš negaliu to baigti.

{Vis dar stengdamasi surasti telefoną, kas dabar jai nelabai sekasi, susinervina dar labiau, nei prieš tai. Bet kuriuo atveju girdėdama viską, suraukia antakius, bandydama suprasti ką jis nori pasakyti} - Palauk, Brianai, kokie priešai ir kokie dar dalykai? Ką tu padarei? - {Galiausiai suradusi tai, ko ieškojo sumaigo reikiamą numerį, tačiau dar neskambindama, dėmesį paskiria vaikinui. Pastebėjusi, kad jis pradėjo dar ir krauju kosėti, akivaizdu, kad nerimaudama paskuba išsakyti savo nuomonę} - Tai tik medikai, jie pasirūpins tavimi, o ne atvirkščiai. Aš nedraugauju su medicina, nežinau ką daryti. O akivaizdu, kad kažką daryti reikia.  Todėl privalau kviesti pagalba... - {Norėdama, bet nežinodama kaip jam padėti, užverčia akis. O kuomet O'Conneris parodo ir sužalojimus ant savo kūno, akimirksniu suraukusi antakius, prisiartina arčiau jo, norėdama geriau įsižiūrėti į įkandimų paliktas žymes, nestipriai, kad nesukeltu papildomo diskomforto, pirštų galiukais perbraukia per juos. Jau pradėdama išvedinėti savas teorijas, tačiau nesakydama ką nuspėja, kilstelėjusi akis link Briano veido, perklausia} - Tu tikras, kad tai nėra kokio žvėries darbas? Nes tokias žymes galėjo palikti tikrai ne žmogus. Kitokio paaiškinimo bent jau aš rasti negaliu. - {Stipriau suspausdama rankoje vis dar laikomą telefoną, trumpam nukreipia akis į ekrane matomą pagalbos numerį, kol eilinį kartą suraukusi antakius, perklausia} - O tu atsimeni ką nors?  Nežinau, žmones, kurie tave supo, su kuo bendravai paskutiniu metu ir panašiai? Kad ir pačias menkiausias detales ar bruožus, bet ką.

Kadangi šiuo metu jaučiasi labai prastai, nes neaišku kodėl jo kūnas reaguoja labai prastus į visus sukandimus, kurie akivaizdžiai yra iškilę bei stipriai supūliavę, nukabinęs galvą, ją šiek tiek sujudina, taip parodydamas neigimo veiksmą. Nelabai skubėdamas ką nors pasakyti, leidžia pirmiausia sau pagalvoti apie tai kas buvo ne taip, ir kodėl jis atsidūrė būtent čia ir dabar. Kuomet jo mintys yra pertraukiamos gilaus atodūsio, pakelia smakrą, pasižiūrėdamas į merginą: - Aš nežinau Faye. Po paskutinio darbelio Manhettene, aš pasitraukiau į "pensiją". Išvažiavau ir pradėjau viską nuo švaraus lapo, dirbau taip kaip turėjau nuo pat pradžių. Tyriau nieko vertas bylas, sėdėdamas už stalo. Tą dieną, kai sutikau žmones atvykusius iš čia viskas vėl pasikeitė. Atsimenu tik tai kad kalbėjau su Scarlett, paskui, dariau tai ko nenorėjau. Ir nors mintyse bandžiau save priversti sustoti, daryti kitaip, buvau lyg valdomas kažko. Nesuprantu, gal man ką nors suvarė, kokį narkotiką ar dar ką. Bet. - Neigiamai supurtydamas galvą, aiškiai parodo kad gailisi savo veiksmų, apie kuriuos šiuo metu nieko nepasakoja. - Aš padariau siaubingus dalykus, kol man liepė eiti. Kur nors toli, kol nebe sugebėsiu. Ir aš ėjau. Paskui mane užpuolė. O kvailiausia kad negalėjau pasipriešinti. - Suprunkščia, kai mergina pasako kad tai atrodo ne žmogiški sukandimai. - Manai aš pats nejaučiu kaip durnai tai skamba? - Nusukęs akis, neigiamai supurto galvą. - Tai buvo du žmonės, bent jau iš pradžių man pasirodė kai tai buvo žmonės. Kol, jų akys pasikeitė ir... - Pats nesusilaikęs susijuokia iš savo pasakojimo. - Veikiausiai aš tuo metu dar buvau veikiamas to stebuklingo narkotiko. Nes prisiekiu, kai tariu tai balsu, skamba dar idiotiškiau, nei man apie tai galvojant. - Liežuviu perbraukia sau per lupas, bei kuriam laikui sumerkia akis. - Man reikia daug ledukų, atmirksiu šaltoje vonioje, ir manau bus geriau, tuomet tau nebe trukdysiu. - Žvilgtelėdamas į merginą, perklausia: - Gali tai parūpinti?

Kurį laiką vis dar laikydamas nuleidęs savo akis į grindis, stengėsi viso labo klausyti tai kas sklinda iš merginos lupų, nesistengdamas nieko komentuoti. Tik po vienos iš ilgesnių pauzių tarp jos monologo dalių, pakelia akis, teigiamu linktelėjimu pradėdamas kalbą: - Ji buvo paskutinė ką atsimenu tiksliai. Tuo metu netoli mūsų atsidūrė... - Bandydamas atsiminti žmogaus vardą, suraukia savus antakius, ir po kurio laiko pratęsia: Klausas. Ji sakė kad juo negalima pasitikėti. Tačiau aš nepamenu dėl ko būtent. Paskui ji išėjo ir tai viskas ką atsimenu, kai dar buvau blaivaus proto. Paskui tik epizodai, kurių negalių sulipinti į vieną. Žmonės, kurių veidai tarytum ištrinti. Žodžiai... Kurie... - Vis negalėdamas pilnai suformuluoti pasakojimo, leidžia merginai pasirūpinti vonia, kurios jis prašė, pats tuo metu palinkdamas labiau į apačią. Stipriai sumerkęs akis, eilinį kartą neigiamai supurto galvą. Ir kai lemtinga akimirka pramerkia akis, perklausia: - Ar palaikytum mane visiškai pamišusiu jei pasakyčiau kad ne visi tarp mūsų vaikštantys iš tiesų yra tokie, kokius primeta? Turiu omeny, kad jie yra ne žmonės? - Užvertęs akis, pasistengia atsikelti ant kojų, pratęsdamas savo kalbą: - Vampyrai. - Kuomet jo protas pagaliau šiek tiek pašviesėja, pakelia akis į merginą, daug tyliau pratardamas: - Aš atsimenu. Atsimenu iki menkiausios smulkmenos.

Šiuo metu labiau sutelkdamas dėmesį į savo apmąstymus, bandymus susigrąžinti savo prisiminimus, nespecialiai praleidžia bent pusę to, ką jam bandė pasakyti mergina, nors tai gali būti kad galėjo padėti jam atsiminti tuos fragmentus, kurie šiuo metu ateina į jo galvą tik kaip pamišėlio sapalionės. Pasiekęs vonios kambarį, atsisėda ant talpos, kurioje šiuo metu randasi šaltas vanduo. Nukabinęs galvą, pagaliau priverčia save pradėti kalbėti:
- Aš žinau kaip tai keistai skamba, tu veikiausiai manai kad aš netenku proto. Iš dalies, ir pats taip galvoju. Bet prisiekiu, tai buvo ne žmonės. - Po trumpos pauzės, susiaurina akių vokus, pratęsdamas: - Ne žmogus. Klausas yra ne žmogus. Aš atsimenu jį, atsimenu viską iki menkiausios smulkmenos. - Kiek turėdamas jėgų, atsikelia ant kojų, ir iš karto pajuda lauk iš vonios, kuomet jau prie lauko durų, dar atsisuka į merginą: - Aš privalau rasti Scarlett. Jei jis tai padarė su manimi, negaliu įsivaizduoti net, ką jis gali padaryti su ja. - Tuo baigdamas savo kalbą, pasišalina iš šios vietos.

Sugaišęs tam tikrą laiko tarpą kelionei iš vienos vietos į kitą ir atgal, kaip ir buvo žadėjęs savo merginai, pasirodo šioje vietoje kaip tik saulei pradėjus kilti. Pasiekęs reikiamas duris, vien iš mandagumo, paspaudžia durų skambutį, laukdamas kol jam atidarys, mat tikrai nežada ilgam atidėti nebaigto pokalbio.

Kuomet pastebi merginos akivaizdų šaltumą, nužvelgdamas jos rankos mosto veiksmą, liežuviu perbraukęs sau per lupas, patraukia į jos buto vidų. Negaišdamas laiko interjero nužiūrėjimui, jau viduje atsisuka taip, kad galėtu matyti kažkur tebe likusią merginą. Sukandęs dantis, mat nežino būtent nuo kurios vietos reikėtu pradėti pasakoti, nes ir pats suvokia kad jo praeities veiksmams paaiškinimo nėra. Nors buvo akivaizdu kad jis norėjo jau pradėti kalbėti, pertrauktas jos tolimesnio klausimo, sumurma sau po nosimi: - Susidaro toks jausmas, kad žinai viską. - Kuomet kilstelėja savo džinsus prie kelių, pritūpia ant sėdėjimui skirto baldo. Šiuo metu šiek tiek vengdamas jos akių kontakto, prasitaria: - Beveik visą savo egzistavimo laiką, aš buvo pakerėtas galimybe gyventi amžinai. Mėgavausi kiekviena man suteikta akimirka, kiekvienu kraujo lašu kurį galėdavau nesunkiai gauti. - Šiek tiek sutraukęs pečius, išsako savo nuomonę: - Nesumeluosiu pasakydamas kad kadaise buvau net blogesnis už Klausą, kuriam neretai ir dabar nučiuožia stogas.
Vėl pakeldamas akis į merginą, pastebimai su jaučiama graužatimi, pasisako:
- Faye, aš nežinojau kad mano kelyje pasitaikė tavo motina. O ir tuo metu ne per daug galvojau apie tai, kad mano aukos turi šeimas. Aš gailiuosi, bet negaliu nieko pakeisti. - Sukandęs žandikaulius, numurma: - Mėginau jai gražinti gyvybę, tačiau viskas buvo veltui. Jau buvo per vėlu. Ir aš suprantu kad manęs šiuo metu gali nekęsti. Todėl suprasiu jei norėsi kad nesiartinčiau prie tavęs.

Ilgą laiką laikydamas nuleidęs savo akis į žemę, nesistengė pratarti ne vieno žodžio, svarstė apie tai kaip geriausia būtu teisingai pasielgti šioje situacijoje, kad mergina nejaustu tokios dvasinės graužaties. Klausydamas jos balso, tačiau šiuo metu negirdėdamas nieko kito kaip abejingumo ir kaltinimų, lemtinga akimirka pakelia savo žvilgsnį į jos veidą: - Kokia prasmė man būtu meluoti tau? - Sujudina savus pečius, tarytum tikrai prieš tiek metų negalėjo nieko nepadaryti kitaip. Kuomet pagaliau linkteli galva, ima kalbėti toliau: - Ką aš turėjau padaryti? Apeiti visas aukas, kurios nuo manęs nukentėjo ir užburti jų gyvenimus priversdamas galvoti kad viskas tobula? - Neigiamai sukrato galvą, ir delnus atrėmęs į savo kelius, kažkodėl jam sušviečia, kad ji būtent kažko panašaus ir nori. Todėl vietoje to kad išsiaiškinti, kas būtu normaliausia, pasirenka lengviausią būdą. Pasinaudodamas savo vampyriškomis galiomis, labai mikliai atsiduria prie pat merginos. Apsisukęs taip, kad žiedas kuris prieš tai puošė atsiduria jo rankose, įsistebi į jos akis: - Aš niekad nebuvau pasirodęs tavo gyvenime. - Iškvėpdamas iš plaučių sukauptą orą, sukiša pora pirštų jai už marškinėlių, nutraukdamas ir pakabuką nuo grandinėlės, kuri kabojo jai ant kaklo: - Kaip ir sakiau, aš niekad nebuvau pasirodęs tavo gyvenime. Tavo mama žuvo, tačiau dėl to tavo tėvas pradėjo branginti likusią savo šeimą dar labiau, nei kada nors. Jis dirbo vardan vaikų, jis skyrė kiekvieną laisvą akimirką jiems. Jūsų šeima buvo laiminga. Ir tu, jautiesi laiminga, nes nuo šios akimirkos viskas kas buvo blogai tavo gyvenime, yra pamiršta. - Kadangi jam kalbėti yra sudėtinga, pasinaudodamas proga, kad mergina turi klausyti, pasilenkia prie jos, lūpas prispausdamas prie jos kaktos: - Aš visada tave mylėsiu, Faye. Bet noriu, kad tu būtum laiminga. Ir jei mums bus lemta, mes dar susitiksime. Nes tavo likimas, dabar tik tavo rankose. - Kuomet žiedas vėl atsiduria ant jos piršto, o pakabukas nukrenta ant žemės, jis dingsta, tarytum jo niekuomet ir nebuvo.