Cooper'io butas.

Įvykiai kurie buvo susiklostę dar prieš du metus, pirmiausia buvo grindžiami darbo užduotimi, kurią jam buvo paskyręs originalusis hibridas. Sumokėta buvo dosniai, ir jam tereikėjo laikyti Katherine Pierce – Lockwood kaip galima toliau nuo net menkiausio kontakto su jos vyru, kuris tuo laikotarpio metu, reikšmingas buvo vien ant dokumento, kurį šie gavo pasiduodami akimirkos provokacijai ir išskrisdami į Las Vegasą. Žinodamas kad kerinti garbanė buvo vedama tik sau pačiai naudingų veiksmų, leidosi būti išnaudojamas kaip žinių šaltinis. Galu gale, jis niekuomet neturėjo nieko prieš bendravimą su gražia moterimi, kokia tikrai buvo minėtoji vampyrė. Visa laimė, kad prieš du metus jai desperatiškai reikėjo „draugo“, kurio poziciją jis ir buvo nusprendęs užimti, bent tol, kol jam bus mokama už tai kad jis darytu tai, ką su mielu noriu būtu sutikęs atlikti ir be papildomo kokėsčio. Supažindindamas garbanę su savo pasauliu, jis net nesistengė slėpti esąs medžiotojas, manydamas kad atvirumas šiuo atžvilgiu bus tiesiausias kelias į abipusį pasitikėjimą. Ne kartą sugebėdamas parodyti vampyrei tai, kad aklai kliautis savo nemirtingumu buvo didžiausia klaida, nes su laiku atsiranda vis daugiau būdų, kaip visgi galima paveikti vampyrą, atmetant banalius sprendimus, kurie keliavo nuo seno: mediniai kuolai, širdies likvidavimas iš krūtinės ploto, arba dar geriau, galvos atitraukimas nuo likusios kūno dalies. Jis dėl kažkokios priežasties buvo suinteresuotas tuo, kad moteris gebėtu apsiginti, jei patektu į sunkinančių aplinkybių situaciją. Ilgus mėnesius, diena iš dienos jie praleido tame pačiame sporto klubo rūsyje, puoselėdami jos fizinius sugebėjimus, susiremiant ne vien su juo (kaip medžiotojų atstovu), bet ir su kitais, fiziškai didesniais ir iš pažiūros stipresniais vampyrais. Dažnai jis paprasčiausiai stebėjo ją „dirbant“ leisdamas savo regos organams pasimėgauti tuo grakščiu ir figūringu kūnu, kokiu buvo apdovanota ši nemirtingoji. Regis medžiotojas ir pats nebuvo pastebėjęs būtent kurią akimirką jis suvokė kad ji iš „verslo susitarimo objekto“ tapo jam fiziškai per daug patrauklia būtybe. Ir nors į žmones jie išeidavo retai, mat jis vis dar buvo medžiotojas, kuriam nevalia buvo palaikyti draugiškus ryšius su vampyrais, ji kaip ne kaip bet ištekėjusi moteris. Palaikomas bendravimas buvo lengvas ir kartais susidarydavo įspūdis, kad jie buvo pažįstami kur kas ilgiau, nei tuos kelis mėnesius, per kuriuos pastebimai suartėjo labiau, nei bent vienas jų tai įsivaizdavo, ar tuo labiau norėjo. Kažkuriuo metu Cooper‘is atsisakė imti pinigus iš hibrido, pareikšdamas kad daugiau nenori būti įveltas į visus tuos reikalus, kuriuos jis suko savo „žaisliukui“ už nugaros. Tai paprasčiausiai tapo beprasmiška, ir nors Mikaelson‘as neliko labai patenkintas, apsvarstęs galimybę, kad vienaip ar kitaip, medžiotojas buvo suinteresuotas originalia tapusią vampyre, nutraukė sandorį, kuris ilgą laiką sėkmingai buvo vykdomas. Būdamas labai patenkintas savo sprendimu, medžiotojas suskubo į po sporto klubu įsteigtą rūsį, apie kurio egzistavimą žinojo toli gražu ne daug personų. Žinodamas kad ten netrūkus turėjo pasirodyti ir fatališka moterimi neretai vadinama garbanė, kantriai šios laukė. Tą vakarą jie buvo dviese, todėl treniruotė labiau priminė purviną nesibaigiančio flirto žaidimą. Jų kūnai nepadoriai kontaktavo vienas su kitu, nors iš pažiūros jie viso labo dirbo. Tačiau neneikime, apetitas vienas kitam buvo atsiradęs jau senokai, nors abu dėl savitų principų stengėsi tai ignoruoti. Ir negalima sakyti kad tai buvo nesėkmingas procesas, net atvirkščiai. Treniruotė galiausiai buvo baigta, ir abu besijuokdami dėl kažkokio kvailo ir net nereikšmingo dalyko suskubo į persirengimo kambarius. Ten skirtinguose patalpose laukė ta pati rutina: nusirengimas, dušas, apdžiovimas, apsirengimas ir pasiruošimas eiti savais keliais iki sekančios dienos išvakarių. Prieš pasiekiant lauko duris, kurios vedė ne tiesiai, o laiptais į viršų, abu asmenys susidūrė. Nežinia kas būtent davė įtakos tam, kad vos per kelias sekundes, moteris buvo spaudžiama prie turėklų, kuomet vyras godžiai rankomis ėmėsi tyrinėti dar nepažįstamą jos kūną. Lūpos buvo sujungtos, o patalpas užpildęs malonus alsavimas, veikė ypač užvedančiai. Tą akimirką jis troško šios liaunos vampyrės, kaip Kristianas būtu troškęs savosios Anastazijos. Vienas kito kūnų lietimas, protą temdantys jausmai, vedė prie minties apie ne ypač švariai skambantį seksą. Kuris, medžiotojo nelaimei taip ir neįvyko. Kas būtent neleido jai atsipalaiduoti, iki pat šios dienos buvo keblus klausimas daug gyvenime pačiusiam vyrui. Bet ji atitrūko nuo jo, tarytum būtu atsiminusi kad jos namai dega. Nesivargino ir paaiškinti, kas buvo ne taip, viso labo paspruko. Pats Cooper‘is tuo tarpu nugara įsirėmė į šaltą koridoriaus sieną, bandydamas atgauti kvapą, ir atstatyti savo „organizmą“ atgal į ramybės būseną. Prastovėdamas taip kelias minutes, jis visgi pats iš savęs pasišaipė, kuomet pasigavęs ant laiptų kažkur išvirtusį savo krepšį, kaip mat patraukė lauk iš salės, nesigręždamas atgal. Jei tik jis būtu žinojęs, kad pusiaukėly namo, Katherine buvo pasigailėjusi savo noro pabėgti, viskas būtu susiklostę kitaip. Tačiau taip jau nutiko, kad sugrįžusi atgal, savo „trenerio“ nebe surado. Jis net nenutuokė kad tuo pačiu metu, moteris buvo papuolusi į labai nemalonią ir rizikingą susidurimą su kitu, ne taip maloningai jos atžvilgiu nusiteikusiu medžiotoju. Cooper‘is grįžo namo, kur valydamas turimus ginklus, taip ir praleido beveik visą naktį. Tik paryčiais pasiduodamas miego troškimui, bei priguldamas ant nedidelės sofos, kuri buvo pastatyta kažkur jo turimo tokio pat nedidelio buto, kampe. Pažadintas žadintuvo, jis atliko beveik visus savo dienos planus, kuomet kaip ir įprastą susiruošė atgal į „kovos menų, be taisyklių – tik pažengusiems“ rūsį, kuris kaip tyčia buvo įrengtas po vienu iš lankiškiausių sporto klubu. Sunku pasakyti, kokie pojūčiai užpildė Džoną, kuomet jis aptiko laiptų apačioje gulintį Pierce – Lockwood kūną. Jis net nesuvokė kiek būtent laiko ji praleido čia, ir ar iš viso buvo bent menkiausia galimybė viso to išvengti? Pasibaisėjimas, pyktis ir galybė kitokių tarpusavy nesutariančių jausmų persipildymas galiausiai įtakavo tai, kad jis suėmė ją ant rankų, užsikeldamas ant savęs. Išeiti iš čia nepastebėtam buvo nesunku, mat priešingai nuo sporto klubo paradinių durų, čia vedė visai kitas praėjimas. Jos rankos, ilgi banguoti plaukai plevėsavo be jokio gyvybės požymio. Kreiptis į teisėsaugos pareigūnus ar morgą buvo beprasmišką, jos kraujas, visa ji buvo kitokia, todėl pasaulis plačiuoju mastu nebuvo pasiruošęs susipažinti su vampyrizmu. Vienintelė mintis, kuri buvo šovusi jam tuo metu, tai nugabenti irti nepradėjusį (ir taip iki pat šios dienos nepasikeitusio) kūną į savo mažą ir niekuo nestebinantį butą. Katherine buvo tvarkingai paguldyta ant sofos, ir prieš kreipdamasis pagalbos į ką nors, kas išmanytu tai geriau nei jis, prisiekiu, išbandė visokius, net protu nesuvokiamus, ar mokslo šaknimis nepagrįstus būdus, kad priversti ją atsimerkti. Viskas buvo perniek, ji buvo mirusi. Paskutinė viltis buvo Katherine telefone žvaigždute pažymėtas kontaktas. Paskambindamas nurodytu numeriu, jis nuoširdžiai nustebo, kuomet kitame gale atsiliepusi moteris puikiai žinojo kas jis esąs, ir ji net nesureikšmino to, kad skambutis keliavo iš moters telefono, kuomet balsas buvo vyriškas. Pasielgdamas neetiškai, jis paaiškino viską nuotoliniu būdu, pranešdamas kur šiuo metu randasi gyvybės syvų netekęs vampyrės kūnas. Veikiausiai draugės, mat tuo metu tai net nebuvo aktualus klausimas, kurį derėjo įvardinti, pasirodymas buvo žaibiškas. Neprabėgo nei valanda, kuomet bute jau buvo dviese. Tamsiaplaukė ir iš savo būdo panaši į Pierce – Lockwood moteris jo „namais“ vadinamajame plote išbuvo neilgai, tačiau užtektinai kad jie sutartu kad bandys viską išsiaiškinti kartu. Cooper‘is atrodė rimtai suinteresuotas tuo, kad gali būti kad yra galimybė sugrąžinti ją atgal į gyvenančių tarpą. Todėl visi likę du metai, buvo grindžiami intensyvios aktualių klausimų ir jų atsakymų paieškos. Derybos buvo vykdomos ir su raganiais, ir su šamanais ir su šarlatanais. Jis dirbo be poilsio, tuo metu nematydamas kito pasirinkimo. Buvo svarbu sužinoti kas per vienas sugebėjo tai padaryti su originalia (o tai reiškia, kad sunkiai sunaikinama) vampyre, ir kas svarbiausia ar buvo galimybė tai pataisyti. Su tamsiaplauke, jis palaikė ryšius, tačiau tik tuomet, kai bent vienas jų sužinodavo ką nors aktualaus, už ko būtu galima užsikabinti. Jis net bandė rasti siūlo galus bendravime su Victoria, tačiau ten situacija buvo kur kas keblesnė. Mergaitė paprasčiausiai atsisakė pripažinti fakto, kad jos šeima yra tokia pat tikra, kiek tikra Pamelos Andresos krūtinė. Ji niekuomet savo noru nebūtu atidavusi savo biologinės motinos kūno, o jis tikrai kad negalėjo leisti kad viliokė kuri pavergė jo mintis (nes tikrai kad ne kiekvienas eikvotu savo laiką ir sveikatą tam, kad šią prabudinti), butu taip nehumaniškai laikoma sandariai uždarytame karste. Ji nebuvo galutinai mirusi. Argi mirusių kūnai nepradeda keistis? Pasiruošdamas kiek neadekvatiems sprendimams, medžiotojas sugebėjo nepastebėtas prasmukti į kadaise garbanei, o dabar ir jos dukrai priklausančius namus. Patekti į palėpę taip pat nesudarė sunkumo, mat apačioje įsijautusiai bendraujantys du asmenys, paprasčiausiai nesugebėjo atkreipti dėmesį kad ir žmogaus ausimi negirdimus, tačiau vampyriškąją fiksuojamus garsus. Pasinaudodamas savais triukais, jis tvarkingai išlydė spynas, kurios neleido karsto dangčio atverti taip paprastai. Stengdamasis nesukelti kokio nors bereikalingo triukšmo, suspaudė dantis, kuomet abėjomis rankomis apglėbdamas dangtį, jį atsargiai nuėmė nuo likusios karsto dalies. Padėdamas padailintą medienos gabalą ant žemės, pagaliau įsistebėjo į Katherine veidą. Ji nebuvo paveikta laiko ar paprastų irimo taisyklių. Atrodė lygiai tokia pat, kokią pavyko įsiminti. Vis dar nelabai galėdamas patikėti kad ji šitiek laiko, du metus, praleido čia, neigiamai supurtė galvą. Tikriausiai būdamas labai žmogišku žmogumi, jis negebėjo suprasti nemirtingų įpročių taip, laikinai, naudoti laidojimui skitras „dėžes“. Atmesdamas visas nemalonias mintis, jis kaip mat pasilenkė prie jos, atsargiai vieną ranką pakišdamas šiai po mentėmis, kitą po keliais. Ištraukdamas vampyrės kūną, sugrįžo prie durų, kurios vedė iš palėpės į antro aukšto koridorių. Iš ten, buvo galima nesunkiai patekti į lauką, tereikėjo elgtis labai apdairiai. Matomai koziriai buvo medžiotojo rankose, kuomet jam pavyko ištrūkti iš pastato nepastebėtam. Toliau laukė bent kelių valandų kelionę link buto, kuriame jis buvo apsigyvenęs. Ne, tai nebuvo tas kambariukas, kuris buvo skirtas tik laikinam apsigyvenimui. Dar transporto priemonėje, jis prisikišo telefono ragelį prie savosios ausies, kuomet aiškiai ir trumpai informavo tą pačią merginą, kuri buvo pastatyta prieš įvykių faktus, nuo pat pirmosios dienos:  –  Jos kūnas pas manęs, dar pusvalandis kelio ir būsiu vietoje. Žinai kur mane rasti, todėl vos tik ką nors išsiaiškinsi, aš lauksiu. – Atitraukdamas ragelį nuo savo ausies, jis mestelėjo ji ant priekinės keleivio sėdynės, pats tuo pat metu įsistebėdamas į ant stiklo pakabintą galinio matymo veidrodėlį, kuris buvo nukreiptas tiesiai į kūną tos, kurią išgelbėti apsirodo stengėsi ne vienas asmuo. Išsukdamas iš greitkelio, Copper‘is pasuko žinomu keliu, link buto, kuriame jau kuris laikas gyveno. Ten nebuvo tvarkos, mat viskas buvo apkrauta įvairiausiais metraščiais, ir jo paties užrašais su teorijomis, kurios gal, kokioje nors alternatyvioje visatoje ir turėtu prasmės. Kaip ir buvo numatyta, beveik už pusės valandos, automobilis buvo priparkuotas prie daugiabučio namo. Visa laimė buvo tame, kad dar nebuvo prašvitę, ir buvo per daug anksti, kad paprasti žmonės pradėtu ruoštis į darbą. Ramiai, niekieno netrukdomas jis įnešė kūną į jam priklausančias patalpas, ir ne taip kaip praeitą kartą, tvarkingai paguldė ant lovos, apklodamas, ir palikdamas atskirame kambaryje. Laukė ilgos valandos laukimo,  bei skaitymo, kuris dar prieš pusmetį gerai sugadino šiam regėjimą.

Duslus beldimas į duris užpildė vidaus patalpas vieninteliu garsu, kuris buvo leistas, mat kaip tik tuo metu Cooper‘is buvo „sustingęs“ su ginklu rankose. Išrinktas modernus šautuvas buvo išvalytas, kad ateity nesuteiktu kokių nors nemalonių staigmenų. Šis pedantiškumas su darbo įrankiais buvo svarbus, ir net iš dalies malonus užsiėmimas. Suteikė ramybę ir pusiausvyrą, leido mintyse ištirti labai daug įvairiausių užduočių, kurias jis visuomet sau skyrė. Akių rainelės išsiplietė, kuomet vyras atsitraukdamas nuo savo veiklos, padėjo laikytas detales ant stalo, pats tuo tarpu pakildamas nuo kėdės. Keli ryžtingi žingsniai, ir jo ranka lietė durų rankeną, kurią palenkus, šios atsivėrė pasirodžiusiai moteriai. Tamsiaplaukė atrodė iš dalies pavargusi, kas leido suprasti tai, kad šios kelionė nebuvo labai lengva. Atsitraukdamas į šalį, medžiotojas parodė ženklą, kad ji gali praeiti į vidų. Veidas taip ir liko perdėtai ramus, neemocionalus. Ši pažintis buvo prasidėjusi nuo visiškai nemalonaus komentaro telefonu, - „Ji mirė“. Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, Džonas nuleido akis, tik tam kad įsitikinti tuo, kad buvo apsirengęs padoriai. Ir tik tamsiaplaukei patekus į vidų, trinktelėjo durimis, kad šios galutinai užsivertu. – Prieš pradėdama mane kaltinti dėl to, kad jos kūnas čia, o ne pas dukterį, pasvarstyk... – Nebaigęs kalbos, vyriškis atrodė pakankamai rimtas, kad atsakytu už savo veiksmus, kurie jam atrodė net labai adekvatūs. –  Ar pati norėtum atsibusti karste, po viso to laiko, kurį praleidai, aš tikiuosi, bent jau pakenčiamoje vietoje, kur nukeliavo jos pasąmonė. Todėl taip, aš manau kad geriausia jei ji tai padarytu mažu mažiausiai čia. Ir žinant Victorios nuomonę apie mane, drįstu sakyti, kad ji net neleistu prisiartinti. Todėl kol kas paliekam taip, o jei ji veliau norės man suknežinti nosį, ką gi, galės pabandyti. – Kilstelėdamas abu savo antakius, šios patalpos savininkas kaip mat pasitraukė nuo durų, kuomet pasiekdamas stalą, kuris iš esmės buvo čia pastatytas tam, kad kapoti maistą, o ne rankioti ginklus. Dirstelėdamas į žaliaakę, mostelėjo ranka į jos pusę, tarytum nebyliai pasakydamas kad ši gali užsiimti sau tinkamą vietą. Nuoširdžiai nežinodamas nuo ko pradėti būtu geriausia, vėl nuleido akis. – Man atrodo aš turiu dar vieną idėją, kurią derėtu išbandyti. – Dalis jo komentaro nuskambėjo labai neužtikrintai, ypač atsižvelgus į tai, kad šie du, visiškai tarpusavy nesuderinami asmenys kartu dirbo ne pirmą ir ne antrą kartą, ir kiekvieną kartą tai pasibaigdavo ne taip, kaip jiems norėtųsi. Katherine tarytum užburta neparodydavo ne vieno gyvybės ženklas. Ir kai kitas asmuo, atsidūręs įspaustas į kampą, kaip šie du individai, galiausiai pripažintu kad tai yra visiškai beprasmiška, jie tik pradėdavo kurti dar vieną planą išbandymui. Apgailėtina. Andrea bent turėjo kažkokią rimtą priežastį, kad pateisinti savo siekius susigrąžinti draugę. O ką jis? Vargu ar tai buvo kažkaip susieta su tuo, kad Katherine Pierce-Lockwood buvo iš tikro graži moteris, su kuria jam patiko leisti savo laiką sporto klubo rūsy. Sukandęs dantis, medžiotojas nuoširdžiai susimąstė apie tai, kas gi jį vertė ištisus du metus dirbti iš vien su hibride. Vargu ir tai, kad jis toleravo nemirtinguosius, iš esmės būdamas greičiau vedamas savo vidinių taisyklių, nei tų, kuriomis dažniausiai vadovavosi likę medžiotojai. Žvilgsnis vėl atsidūrė ties moters veidu, kuomet jis nusprendė kad būtu racionalu jei prieš pateikiant savo neracionalią idėją, ji vis tik pradėtu kalbėti pirma. – Bet prieš tai, ar tau pavyko ką nors išsiaiškinti pačiai?

Tamsiaplaukei patekus į vidų, uždaro duris, pats tuo tarpu pasisukdamas į jos pusę. Komentaras kuris buvo panaudotas vietoje standartinio pasisveikinimo, privertė jį mostelėti ranka į kažkur toliau pastatytą šaldytuvą su maistu, kurį vargu ar būtu galima pavadinti šviežiu ar kokiu nors ypač sveiku. Pats medžiotojas virtuvės amatą išmanė taip pat gerai, kaip būtu atskyręs trišakio ir keturšalio stalo įrankio paskirtį. Todėl šiuose namuose būtu greičiau surasti jau paruoštus sumuštinius, dėžutes su į namus pristatytu maistu ir gal ant stalo kur nors užsilikusią kartoninę dėžę su vienu neįtalpintu picos gabalu. Nesitikėdamas kad hibridei pavyks surasti ką nors tinkamai maistingo, praeidamas prie stalo, kone sukrenta ant kėdės, kuri ten buvo pastatyta vien tam, kad išlaikyti patogumą. Ant stalo buvo ištiesta materija ir įvairiausi įrankiai ginklo valymui. Viską gana greitai suimdamas, perdėjo ant palangės, prie kurios ir buvo pristumtas valgomasis stalas. Žvilgsnį nukreipdamas į žaliaakę, nesusilaikė neišreiškęs su susitikimu nieko bendro neturinčios nuomonės apie matomą dalyką: – Žinai, vis dar negaliu apsiprasti su mintimi, kad po to kai pažadinai tą vilkolakio geną savo kūne, tau yra būtina maitintis žmonių maistu. – Tai nuskambėjo su balse girdimu draugišku pašiepimu, kuomet ištiesęs ranką kaip mat perėmė vieną iš butelių, pats tuo tarpu pasukdamas akis į duris, už kurių buvo įrengtas miegamasis, kuriame jo manymu Katherine būtu kur kas patogiau, nei ankštame karste, kuris taip ir dvokė mirties paženklinimu. O būdamas vienu iš tų, kurie kategoriškai atsisakė manyti kad moteris yra negrįžtamai mirusi, laikėsi kiek kitokios nuomonės, nei Pierce-Lockwood dukra. Žiedu užkabindamas butelio kakliuką varžiusį kamštelį, pastarąjį taikliai numeta šiukšlinės link. Nesureikšmindamas savo pirmo komentaro, leidžia veide pasirodyti kampinio pobūdžio šypsenai, kuomet naujai iškepta hibridė pasistengia jį pastatyti į nepatogią padėtį dėl sprendimo ištraukti nieko ir niekada jam nežadėjusią vampyrę iš pomirtinio pasaulio. Ir iš dalies taip, keista buvo žinoti, kad visai svetimas žmogus, mirtingasis buvo labiau sudomintas mintimi kad fatališka moteris gyventu, nei šios sutuoktinis. Kitaip, argi per du metus jis nebūtu pasirodęs ir padaręs viską taip, kaip ir turėjo būti? Neigiamai papurtęs galvą, nuvijo visas nemalonias mintis, suregzdamas pakankamai logiškai skambantį paaiškinimą: –  Ką galiu pasakyti, aš visuomet imuosi nelabai įgyvendinamų užduočių. Ir manau kad Katherine šiam pasauliui dar turi ką suteikti, todėl, kokia prasmė leisti jai pražūti? – Vos pastebimai kilstelėjęs antakius, prikišo alaus butelio kakliuką prie savo lūpų, kuomet godžiai nurijo kelis gurgšnius gaivinančio apynių nektaro. Liežuviu perbraukęs per lūpas, pastatė butelį ant stalo, pats tuo tarpu pasistengdamas pasigauti akių kontaktą su Argent. – Tavo tiesa, protingam asmeniui derėtu pasisaugoti Victorios. Bet ar kas sakė kad esu protingas? – Prunkštelėdamas, pratęsia. – Ta mergaitė kad ir kaip panaši savo išvaizda į Katherine, charakteriu labiau traukia į tėvą. O tai reiškia kad bet koks vyras, kuris pasirodys Katherine gyvenime bus automatiškai paniekintas vien todėl, kad pasirodė. Bet aš turiu kelis triukus, kurie priverčia vaikus manęs klausytis. – Omeny turėdamas savo seserį, kuri visuomet buvo ypač sunkiai sutramdoma. Tačiau kaltinti jos taip pat neturėjo ne menkiausios teisės. Ji savo šviesiomis akimis buvo mačiusi kur kas daugiau, nei tipinė turčių išpuikusi „princesė“. Nuosekliai išklausydamas visko, ką buvo sužinojusi Andrea, pats tuo tarpu nemandagiai trumpam buvo atsitraukęs nuo stalo, tik tam, kad paimti savo nešiojamą kompiuterį. Visi reikalingi langai buvo dar praviri, kuomet pastatydamas elektronikos prietaisą ant stalo, vietoje to kad pasuktu ekraną į Argent pusę, palinkdamas prie jos, su visa kėdę pritraukė arčiau prie savęs. – Turiu pripažinti kad turėjau šiokios tokios „garbės“ susipažįstant su tuo asmeniu. Ir gailiuosi, kad neįsodinau jam strėlę tiesiai į širdį, kai turėjau tokią progą. Dabar viskas būtu buvę daug paprasčiau. Ir ei. Nieko asmeniško, bet aš neturiu nieko bendro su tais marozais, kurie mano kad medžioklė yra pašaukimas. Aš tai darau už pinigus, ir gana didelius. – Taip tarytum save pateisindamas, kad priežastis visgi yra, nors ir nelabai objektyvi ar suprantama. – Dabar žiūrėk, aš iki šiol nesuvokiu kaip mes to nesupratom ankščiau. – Staiga pasukdamas veidą į tamsiaplaukę, suraukė kaktą, leisdamas joje pasirodyti nerimo raukšlėms. – Tu susitikai su Winchesteriu? Drąsos tau nestinga tikriausiai. – Neigiamai papurtudamas galvą, iš savo kišenės ištraukia rašiklį, kad būtu lengviau dėstyti savo paaiškinimus. – Nulaužiau centro ligoninės sistemą, ir ten susidūriau su labai įdomiais dalykais, apie mūsų „mylimą“ ponią Winchester. 2014-ais, balandžio 18 dieną ji buvo atvežta į ligoninę po auto įvykio, kuriame žuvo vienas asmuo. Moteris buvo labai sunkios būklės, ir čia rašo kad Elena neturėjo šansų išgyventi, o jei ir būtu, tuomet greičiausiai iki gyvenimo galo būtu likusi daržove. Keistai skambės tai, kad balandžio 19 dieną ji pasveiko? Turiu omeny ne šiaip pasijautė geriau ar įvyko stebuklas. Epikrizė mini tai, kad ant jos kūno nebuvo rastas ne vienas įbrėžimas ar mėlynė. Ji buvo visiškai sveika. – Pasukdamas akis į Andrea, pasistengia paaiškinti savo mintį. – Prieš du metus, balandžio 19 dieną, aš radau Katherine negyvą. Kas priveda prie išvados, kurią ir tau pavyko surasti. Jos susijusios tarpusavy, ir manau man nereikia pasakyti to žodžiu, kad būtu aišku ką derėtu daryti toliau. – Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, medžiotojas vėl palinko, tačiau šį kartą į priekį ir tam, kad pasiekti alaus butelį. Atrodydamas taip, tarytum būtu didžiausias genijus, su perdėtai paika išraiška, įdelbė žvilgsnį į ekraną, kuomet ištarė lemtingus žodžius.
– Atimti gyvybę, man niekada nebuvo problema, jei kito būdo paprasčiausiai nebuvo. – Užsivertęs butelį, pasistengė sudrėkinti savo gerklas pakankamai, kad sugebėtu pratęsti plano konstravimą. – Aišku, negalime rizikuoti tuo, kad auka būtu visiškai be priežasties. Todėl, planas toks. – Tuo pačiu rašikliu pastuksendamas per ekraną, o tiksliau į kortelės būsenos statusą, nurodo kad Winchester kaip tik šiuo metu yra hospitalizuojama. Kas, šiaip ne taip, tačiau privedė prie minties, kad pabandyti yra verta. O jei nepavyks, klaidas atitaisyti taip pat bus galima. – Tu pasilieki mano namuose su Katherine, kuomet aš tuo tarpu išvažiuoju į ligoninę, ir padarau tai kas būtina. Ir ne, aš jos neuždusinsiu su pagalvę, turiu atsivežęs šiokius tokius nuodus iš salos, kurie sustabdys širdį. O kadangi ji bus daktarų rankose, mažu mažiausiai mes turėsime laiko įsitikinti ar tai veikia. Nes pati supranti, mirusi širdis, tai tas pats, kas miręs asmuo. – Giliau įtraukdamas oro, vėl pasuko akis į pašnekovę, tarytum jos veide būtu galima pamatyti tiek pat vilties, kiek turėjo jis pats. O jos buvo daug, kad tiek kalba, tiek mimikos spinduliuotu tuo, kad jis tiki kad šis planas turi pavykti. Kitaip, reikėtu veltis į raganių reikalus, ko nuoširdžiai bandė išvengti.

Brutali tiesa apie tai, kad medžiotojas greičiausiai rinkdavosi „junk food“, nei kad normalų, proporcingą ir maistinėmis medžiagomis prisotintą maistą, buvo per daug akivaizdi, kad neleistu jam net sugalvoti kokį nors protingą pasiteisinimą, neva jis neturi tam laiko ar geriau pasirenka nukreipti savo laiką kur nors kitur, ir tikrai ne į salotų pasirinkimą prekybos centre. Veide pasirodė šypsena, tačiau nešiepianti dantų. Lyg jis būtu supratęs juokelį, bet nesistengęs jo kaip nors per stipriai akcentuoti. Todėl, užuot ką nors pasakydamas, tam tikru metu susitelkė į nešiojamo kompiuterio ekraną. Informacija buvo pastoviai pildoma, todėl kampe, prie nuorodos pastoviai sukosi tas erzinantis apskritimas, reiškiantis kad apie paciento būklę informacija netrūkus bus papildyta. Tai kad greta sėdinti ir sumuštinį dorojanti tamsiaplaukė taip pat buvo panėrusi į apmąstymus, leido sau kruopščiai viską suskaityti, negana to, net apskaičiuodamas laiką, kuomet slaugytojos apleidžia intensyvios terapijos palatą, ir kokiu intervalu vėl ateina, papildydamos epikrizę, bei slaugos žymas. Tik po to, Argent šeimos atstovei prabilus pirmai, pasuka akis į jos pusę, aiškiai išdėstydamas savo prieštaravimą:
–  Norėčiau su tavimi sutikti, Andrea. Tačiau greičiau yra tai, kad tu paprasčiausiai nemėgsti Mason‘o, todėl nematai kokie tie du yra panašūs savo charakteristika. Ir nors man apmaudu tai sakyti, mat jokiam vaikui nepalinkėčiau panašaus likimo. Ji vargu ar kada nors turės to „idealaus šeimos paveikslo“ portretą. Ji ir pati nėra paprasta, užtenka pasakyti tai kad jos biologinis amžius mažas, o fiziologinis verčia paklausti katra yra vyresnė, Katherine ar Victoria. – Konstatuodamas pakankamai pastebimą faktą, mat puikiai žino kad originali vampyrė buvo labai jauna, kuomet tapo nemirtinga. Giliau įtraukdamas oro į savuosius plaučius, bei nuspręsdamas kad nėra daugiau kokios nors rimtos prasmės stebėti kompiuterio ekraną, paprasčiausiai pastarąjį nuleidžia. Sudurdamas savo akis su hibridės, leidžia kad veide pasirodytu pakankamai palanki šypsena, po kurios pakildamas nuo kėdės, patraukė link kažkur kambary pastatytos sofos, ant kurios atlošo buvo pamesta odinė striukė. Kurią pasigaudamas, greitai užsimetė ant savęs. – Aš tik stebiuosi kad tokia vizualiai trapi moteris kaip tu, susidorojo su tokiu medžiotoju kaip anas. Nes jei ne kitokios aplinkybės, greičiausiai net būčiau tam tikru metu pradėjęs juo žavėtis. Tiksliau tuo, kiek atiduoda vardan geresnio blogio. – Tai susakydamas, jautė kaip hibridė stengėsi priversti jį priimti ir ne tokią malonią tikimybę, kad tai gali nepasisekti, kaip ir visus tuos praeitus kartus, kurių buvo daug, jiems dirbant kartu. Bet jei šis variantas nesuveiktu, jis nuoširdžiai nežinotu ko griebtis toliau. Prieidamas prie sienos, ant kurios buvo pakabintas tikriausiai brangiausias visame šiame bute esantis daiktas, kuris savo kaina perspjautu net paties buto kainą, patraukia jį į savo pusę. Atsiveria nedidelio seifo atvaizdas, kuris sureaguoja tik į savininko delno atspaudus. Pyptelėjimas bei užsidegusi žalia šviesa leido jam atidaryti seifo duris, ir tarp tvarkingai sudėtų banknotų krūvelių, juodos spalvos velvetinių maišelių ir kelių šautuvų, buvo sudėti keli buteliukai, kurie priminė tuos, kurie vaistinėse parduodami su pavadinimu „širdies lašai“. Nieko nedelsdamas, vėl uždarė pirmiausia seifo duris, o paskui jį pridengė tuo prieš tai minėtu paveikslu. Atsisukdamas į čia esančios tamsiaplaukės pusę, kimiu balsu pridūrė, – Aš žinau. Bet kuomet tu sakai kad mėgsti šampaną, aš sakau kad nepabandžius negali būti tikras, kad nesudarei norimų sąlygų savo ateičiai. – Dalinai atsakydamas į jos klausimą, ir dalinai pareikšdamas apie savo ketinimus ties Pierce-Lockwood, įsimeta buteliuką į savo kišenę, pats tuo tarpu praeidamas prie durų. Dar ir paskatintas ant viršaus, nusišypso. – Užsisakyk kokio nors žmogiškesnio maisto, malonumui patirti. Manęs nebus ne ilgiau nei valandą. – Vyptelėdamas, ir daugiau nieko nebe sakydamas, savo ruožtu praėjo pro duris. Kelionė iki apatinio aukšto nebuvo ilga, todėl niekas neliko nustebintas, kad vos už poros minučių, už lango pasigirdo automobilio užvedimo garsas, o paskui tai, kaip jis pajudėjo iš aikštelės.