Re: Mason'o butas

by **Jia Li Wang** Pir. 11 17, 2014 5:22 pm

Rytis galvos skausmas, po pakankamai audringo vakaro, kuris buvo skirtas fiziniam atpalaidavimui alkoholio dėka, sugebėjo pažadinti tamsiaplaukę iš ramaus miego. Galima sakyti, kad jei ne šis jutimas, ji greičiausiai dar bent kelias valandas būtu snaudusi, mat šios pažadinti nesugebėjo net Victorios pastangos kelti triukšmą. Suraukusi antakius, bei sunkiai atsikėlusi iš lovos, nusprendė kad geriausia būtu nesirodyti bent jau akivaizdžiai pagiringai. Todėl pirmiausia patyliukais nusliukindama iki vonios, moteris mažu mažiausiai praskalavo burną specialiu burnos higieną palaikančiu skysčiu, bei palindo po šaltu dušu. Pakankamai greitai daugiau ar mažiau atsigaudama, ji ne nepagalvojo apie tai, kad čia dar gali būti svetimų drabužių. Ir tiesą pasakius, ji net nesuvokė kur radosi. Įsisupdama į akivaizdžiai moterišką chalatą, kuris priklausė ankstesnei pastoviai šių namų viešniai, susirišo savo plaukus į netvarkingą kuodą. Kelias minutes pastovėdama prieš veidrodį, moteris galiausiai ryžosi pasirodyti, kaip tik tuo metu, kai Mason'as buvo stabtelėjęs netoli nuo miegamojo durų. Susidurdama su juo, akis į akį, pasistengė veide ištempti kaip galima nuoširdesnę šypseną: - Tikriausiai protingiausia man būtu dabar pat iš čia išeiti? - Dirstelėdama į merginą, kuri buvo likusi už Mason'o nugaros, aiškiai iškelia antakius. Tai buvo pirmasis kartas, kuomet ji matė Victoria Hope, ir tiesą pasakius, tai stebino, mat mergaitė visiškai nepriminė vyriškio dukters, bent pagal metus. Visgi, familiarūs bruožai juos veide bylojo apie tai, kad ji jo. Giliai įtraukusi oro į savuosius plaučius, moteris pakankamai nedrąsiai prasitarė: - Labas rytas. Klausyk, nors aš ir neturėčiau teisintis. Bet, Mason'as man viso labo leido čia pernakvoti. Mano kortelės limitas pasibaigė, ir... Pažadu, šiandiena pat, išeisiu. Nors, prisipažinsiu man būtu malonu tave pažinti.

by **Mason Lockwood** Pir. 11 17, 2014 5:43 pm

Tai kaip sparciai jo dukra virto subrendusia ir charakteringa mergina vis dar stebino Masona, kuris pastaruoju metu eme elgtis kiek neapgalvotai ir netgi kiek vejavaikiskai. Kitavertus, tai buvo vienintelis budas islaikyti vidine pusiausvyra, kuri it kortu namelis sugriuvo jau ta akimirka kai jiedu su Kat kalbejosi paskutini karta. Viskas, kas lig tol jam buvo taip svarbu, pamazu eme atrodyti nebe taip reiksminga. Jo burys, kuris visa laika buvo jo prioritetu pamazu igavo savotiskos nepriklausomybes, mat dabar kai dauguma ju buvo pakankamai apmokyti, kad galetu savo ruoztu savo zinias perduoti jauniesiems vilkams, treniruociu tempai pamazu tapo nebe tokie intensyvus ir jo tvarkarastyje eme atsiradineti vis daugiau laisvo laiko, kuri jo pasamone isdavikiskai naudojo tam, kad susitelktu savo veiksmu ir ju sukeltu atoveiksmiu analizavimui. Jis vel ir vel mintyse perkratydavo ta ryta kai prieme lemtinga sprendima, vel ir vel kaltino save, kad lemtinga akimirka protas, o ne sirdis vis gi paeme virsu. To pasekme buvo dabartinis jo gyvenimas, kuris veikiau primine egzistencija, kadangi viduje atsiverusi tustuma pamazu ji ede gyva. Vis labiau uzsisklesdamas savyje ir zabodamas vidinius savo jausmus, Masonas tapo kitu asmeniu, nors tai ir liko nepastebeta jo aplinkiniu.
-Victoria,-jo balsas buvo grieztas kai jis dirstelejo i dukteri dar karta. Jos neapykanta Renee jo akyse atrode nepagrysta, juk mergaite niekada su pastaraja nebuvo susidurusi ir viso labo nutuoke kokia padeti sioji uzima jos tevo gyvenime. -Nezinau ka tau sake Katherine, bet ji nera kalta del nieko kas ivyko, todel dar karta paprasysiu nustoti siaustis ir parodyti siokios tokios pagarbos, juk sutareme, kad tai nepasikartos,-apsilaizes sausas savo lupas jis atrode pavarges mat pastaruoju metu ji kankinantys kosmarai, kuriuos jis ne karta bandydavo numalsinti alkoholyje, dave savo rezultatu ir tai atsispindejo jo veide. -Pasikalbesime apie tai kai liksime vienu du, o dabar prasyciau liautis,-jie abu puikiai zinojo, kad kitame kambaryje esanti vilkolake juos girdi ir tai ne juokais siutino Lockwooda. Jis nenorejo, kad Renee jaustusi nejaukiai. Galu gale, judvieju santykiai buvo puikus prasiblaskymo budas tiek jam, tiek jai, todel jis samoningai norejo, kad i tai butu ivelta kiek imanoma maziau asmeniniu jausmu.
-Vilkolakis?-kilstelejes viena is savo antakiu jis tiriamai nuzvelge savo atzala. -Vic, jei jis toks saunus, esu tikras, kad nei tau, nei jam nera del ko baimintis musu susitikimo. Si vakar,-sutikes sutrikusi jos zvilgsni jis blankiai syptelejo. -Vien tai, kad jam neuztenka drasos paciam man prisistayti ir paprasyti leidimo su tavimi susitikineti, sufleruoja, kad minetas vaikigalis yra nevykelis,-guztelejes peciais jis gurkstelejo ''uznuodytos'' kavos ir atitinkamai susirauke. -Kas per...-butent ta akimirka tarpduryje pasirodzius Renee, jis buvo priverstas nuryti bjauraus skonio skysti. -Sveika,-jo veida perskrode kampine sypsena. Idaves jai normalu kavos puodeli jis svelniai stumtelejo ja atgal i miegamaji. -Patikek, siandien ji ne pacios geriausios nuotaikos,-nezinia kas, bet kazkas viduje verte ji vengti siu dvieju susitikimo. Galbut todel, kad Royce buvo gyvas irodymas to, uz ka jis jautesi be galo kaltas pries Victoria. Jis puikiai zinojo kaip mergina trosko, jog jiedu su Katherine vel butu kartu. Jis gerai zinojo ir tai, kad nors niekada to nepasake, ji nebyliai kaltino Masona uz tai, kad sis pasirinko vilkolakiska savo prigimti uzuot pasidaves zmonos itakai. Victoria buvo hibride nuo pat tos akimirkos kai isvydo si pasauli ir tik itin atkakliu Masono pastangu deka, jai nebuvo teke susidurti su blogiu, kuri gali paseti vampyrai. Butent del sios priezasties mergina niekada taip ir nesuprato savo tevo pasirinkimo, taciau noredamas pateisinti save jis butu turejes dukters akyse apjuodinti jos motina, atskleidziant tamsius pastarosios gyvenimo tarpsnius, taciau to padaryti jis neketino. Niekada.
-Neprivalai del nieko teisintis,-jiems atsidurus miegamajame jis valiukiskai grybstelejo buvusiai suzadetinei uz sedimosios. -Isnuomosim tau buta, negali amzinai gyventi viesbuciuose..-syptelejes jis pastate savaji kavos puodeli ant naktinio staliuko ir pats patrauke prie spintos, ieskodamas poros dzinsu ir svarios maikes.

by **Victoria Faith Lockwood** Antr. 11 18, 2014 8:13 am

Sukrautos rankos ant stalo paviršiaus, galiausiai buvo sunertos pirštais tarpusavy, kuomet hibridės akys savaimė pakilo ties pašnekovu, su kuriuo ją skyrė virtuvinis stalas. Klausydama tai kas buvo sakoma iš šio pusės, paauglė aiškiai neigiamai supurtė galvą. Ir nors su laiku ji buvo visiškai praradusi bet kokią viltį, kad tėvai kada nors sugebės sau suteikti dar vieną galimybę, burbtelėja sau po nosimi: - Katherine, mama, nekalba apie tave. Tarytum tavęs neegzistuotu jos gyvenime, todėl nieko nuostabaus kad ir apie tavo draugužę iš jos nesulaukiau ne žodžio. Tai asmeninė antipatija, ir gali pykti ant manęs kiek tik sulenda. Bet mano noras yra aiškus kaip diena, nenoriu kad ji net bandytu užimti ne jai skirtą vietą. O jei tau taip būtina susikurti gyvenimą... - Specialiai, neleisdama Mason'ui patraukti taip greitai šalin, pasigauna jį už rankos, bei priverčia kad ir trumpam, tačiau stabtelėti: - Susirask kokią nors moterį, bet vertą pagarbos. O ne kažkokią, kuri nieko kito nesugeba, kaip šildyti tau lovą. - Numanydama kad už tai gali gauti ne mažą agresijos dozę savo atžvilgiu, paauglė suraukia antakius. Tikriausiai tai, kad abu jos tėvai niekuomet nebuvo geručiai, jos temperamentas buvo sunkiai suvaldomas, ką kalbėti apie tai, kad Victoria Hope net nesistengė būti taktiška, kuomet tai lietė jos šeimą. Būdama pratusi matyti abu savo tėvus laimingus, ir dabar toli vienas nuo kito, mergaitė siūto, nes negalėjo padaryti nieko, kad ši situacija pasikeistu būtent jos pačios naudai. Kalba buvo nutraukta, bei ji aiškiai parodydama savo nepasitenkinimą, neigiamai supurtė galvą. Mobilusis vėl suvibravo, ir paauglė nieko nedelsdama išsitraukė jį iš savo kišenės. Tekste buvo nurodytas tik laikas, bei adresas. Todėl kuomet ji dar kartą pakėlė savo sutrikimo kupinas akis, ji te prasižiojo. Mason'as dar nebuvo spėjęs pasislėpti už durų, kuomet ji prabilo ant viršaus: - Šį vakar? Tu tikriausiai šaipaisi iš manęs... Jau nebe tas amžius, kad tam kad nueiti kartu į kiną, reikėtu atlaikyti koneveikimą iš tėvų. Bet tebūnie... - Užvertusi savo gražias akytes, paauglė, nusprendė kad pats laikas būtu pasiduoti tam, kas buvo sakoma, nors jai tai ir visiškai nepatiko: - Aš paprašysiu kad jis atvažiuotu čia vakarienės... Bet, tėti, turi pažadėti kad elgsiesi gražiai, nes jis man tikrai, labai patinka. Ir sutikau su tavo sąlygomis, tik todėl, kad tave myliu ir gerbiu. - Teigiamai linktelėdama galva, ji aiškiai nusišypso, kuomet Mason'as atsigeria nemalonaus "kokteilio", kurį ji jam pataisė kavos pavidalu, it bausmę, už tai kad šiuose namuose naktį praleido jai nemaloni asmenybė: - Aš jau sakiau kad tave myliu? - Plati šypsena labai greitai pradingo, kuomet iš kambario pasirodžiusi moteris vilkėjo ne kieno nors kito, kaip Katherine drabužį. Neigiamai supurčiusi galvą, Victoria Hope, akivaizdžiai tuo pačiu metu ir nusiminė ir supyko. Todėl kuomet buvo uždarytos miegamojo durys, ji iš karto susitelkė į savo mobilų aparatą. Net neketindama jų dviejų palikti namuose, ši trumpąją žinute, atrašė savo biologinei mamai, kad šiandienos susitikimas atidėdamas dėl nenumatytų aplinkybių. Įsitaisydama atgal ant kėdės, mergaitė ilgai svarstė, kaip reikėtu šiandienos dieną namuose praleisti įdomiau, bent iki tos akimirkos, kuomet Royce apleis šiuos namus.

by **Jia Li Wang** Antr. 11 18, 2014 8:42 am

Supratingas galvos palenkimas, buvo pirmuoju parodymu tam, kad kad ir kaip be pasukus, moteris gerbė šių namų taisykles, ir tai kad dabar buvo labiausiai netinkamas laikas pokalbiui su ne pagal metus subrendusia mergaite. Žengdama atbula, moteris spėja pasiimti jai skirtą puodelį, bei straktelėdama plačiai nusišypso. Kažkodėl net iš bendro vaizdo, buvo visiškai nesunku suprasti tai, kad Victorios Hope žodžiai nedavė suaugusiai moteriai visiškai jokios įtakos. Todėl, kuomet ji vis dar pasidabinusi plačia šypsena pasisuko į Mason'o pusę, aiškiai neigiamai supurtė galvą: - Oi ne, gyvenama vieta leisk man pasirūpinti sau pačiai, nes nenoriu kad mūsų santykiai galiausiai įgautu pavadinimą "meilužiai", ką būtent ir reikštu tavo noras išnuomoti man patalpas. - Mirktelėdama pašnekovui akimi, tamsiaplaukė ganėtinai greitai patraukė link lovos, ant kurios prieš tai saldžiai snaudė. Pakišdama vieną iš savo kojų sau po užpakalių, kitą palieka pirštų galais remtis į grindinį. Stebėdama dabartinę Lockwood'o veiklą, ji negarsiai tarstelėja: - Nemeluosiu pasakydama, kad tavo dukters žodžiuose yra dalis tiesos. Mums tikrai nereikėjo pasielgti taip vejavaikiškai ir atsidurti tavo namuose. Todėl, jei ji neturi noro pažinti mane, o ne etiketę, kuri man buvo prilipinta nuo pat pradžios. Geriausia būtu, jei mūsų susitikimai apsiribotu tolimesnėmis vietomis, nuo tavo namų. Arba, pagaliau suteikti jai galimybę suprasti kad gyvenimas nebus toks kokio ji nori, t.y. jis nesisuks amžinai tik aplink ją. - Gūžtelėdama pečiais, Royce pasistengia išlaikyti kaip galima nuoširdesnę šypseną, kuomet pakildama nuo lovos, pasiekia savo pašnekovą. Atsistodama jam už nugaros, nestipriai dantimis sukanda jo mentės odą, kuomet pakėlusi akis į jo veidą, pratęsia: - Man geriausia būtu dabar išeiti, o tau, vakare mane susirasti ir pagaliau pratęsti tai, ko nebaigėm vakar.

by **Mason Lockwood** Antr. 11 18, 2014 5:40 pm

Sustabdytas kone tarpduryje jis stabtelejo isiklausydamas i tai ka pasakyti turejo jo atzala. Zinia, kad moteris, kuri teisetai vis dar buvo jo zmona, bent jau is paziuros sekmingai juda pirmyn palikdama ji uznugaryje, buvo skausminga, bet ir pasakyti, jog jis to nesitikejo butu buve klaidinga. -Svarbiausia, kad ji nera pakliuvusi i beda ir man to zinoti uztenka,-netiesiogei leides merginai suprasti, kad visa si laika jis akies krasteliu seke Pierce-Lockwood gyvenimo posukius, jis kiek giliau itraukdamas oro i savo plaucius, neigiamai papurte galva. -Maniau, kad susitareme, jog mano asmeniniai reikalai nebus diskutuojami, juolabiau ne su tavimi,-staiga pakites jo zvilgsnis buvo piktas, o tvirtai sukastas zandikaulis bylojo apie hibrido nepasitenkinima kiek akiplesisku savo dukters elgesiu.
Toliau sekes incidentas su kava priverte ji atsigrezti i virtuveje likusia mergina, taciau islaikyti rimtos israiskos jam nepavyko, kadangi nuosirdi hibrides sypsena visuomet buvo tas ginklas, kuris issklaidydavo net ir niuriausia Lockwoodo nuotaika. -Esi nepataisoma, Victoria Hope Lockwood,-syptelejes jis neigiamai papurte galav ir pagaliau patrauke link miegamojo. -O kas liecia si vakara... nieko pazadeti negaliu. Esu siaubingai senamadiskas, beto tai, kad visa si laika ji nuo manes slepei, persa man minti, jog giliai sirdyje nutuoki, jog jis man nepatiks... Taisykles yra taisykles ir tu jas gerai zinai, panelyt,-pagaliau uzdares kambario duris jis atsidure vienu du su Renee ir si aplinka buvo kur kas labiau atpalaiduojanti. -Gerai zinau, kad jau ilga laika nedirbi todel normalu, kad tau gali reikti pagalbos. Viskas ka siulau, tai sansa atsistoti ant koju nesikreipiant pagalbos i savo teva. Jei noresi pinigus grazinti, as nepriestarausiu. Juk mes draugai, draugai vieni kitiems padeda,-pajutes merginos lupas sau ties mentimi, jis gryztelejo atgalios, lupu kamputyje isspausdamas klastinga sypsena. -Si vakar negaliu, bet pazadu sios savaites begyje tau paskambinti,-numetes deveta chalata i sona jis pastvere pirmus po ranka pasitaikiusius dzinsus ir jau uzsiseginedamas ju sagti, atsisuko i pasnekove veidu. -Turiu jai duoti siek tiek laiko... esu tikras, kad ilgainiui ji supras, kad nieko pakeisti negali nei ji, nei as. Yra kaip yra,-apsilaizes sausas savo lupas jis ranku pirstais perbrauke per savo plaukus. -Taciau tu teisi, pastaruoju metu kartu praleidziame pernelyg daug laiko,-lupu kamputyje syptelejes jis pripazino fakta, jog pastaraja savaite jie kone kiekviena nakti praleido drauge ir tai savaime juos abu siek tiek baugino.

by **Jia Li Wang** Tr. 11 19, 2014 11:38 am

Vis dar stovėdama vyriškiui už nugaros, tamsiaplaukė trumpam atrėmė kaktą į jo mentę, kuomet giliai įtraukusi oro, tuo pačiu metu kilstelėjo ranką, bei delnu paplekšnojo šiam per petį. Elgdamasi pakankamai draugiškai, moteris šyptelėjo, mat vien mintis apie tai kad tėvas sužinos apie jos dabartinį statusą, kėlė ir baimę ir juoką, tuo pačiu metu. Kuomet vilkolakė atsitraukė, pagaliau ėmėsi atsakymo formavimo: - Tu teisus tik dėl to, kad greičiausiai mano tėvas būtu paskutinis asmuo, į kurį norėčiau kreiptis dabar. Nes jei jis sužinotu kad mes kaip ir kartu, bet kaip ir atskirai. Nusuktu sprandą ne vien tau, bet ir man. Na, bet tu ir pats žinai kad iš jo galima tikėtis bet ko. - Šiek tiek patempdama svetimo chalato raištelius, Royce vėl sugrįžo prie lovos, ant kurios atsisėdusi, susikryžiavo savo iš pažiūros ilgas kojas. Įsmeigdama savo žvilgsnį į Mason'o pusę, galiausiai pritariamai linktelėjo: - Tebūnie, šiam kartui priimsiu iš tavęs, paskolą. Kurią gražinsiu vos tik pradėsiu dirbti. Ir kalbant apie tai, man būtu pats laikas tai padaryti... Nes jei tęsis vien tik mūsų su tavimi sukurta dienotvarkė, vadinasi greitu metu man teks gydytis nuo alkoholizmo. - Prunkštelėdama, ji kaip mat pasikėlė nuo grindų, vis dar ten pamestą savo suknelę, prie kurios taip pat buvo likę aukštakulniai. Visai neilgai netardama ne vieno žodžio, moteris viso labo tyrinėjančiu žvilgsniu žvelgė į savo dabartinį pašnekovą: - Ar bandei kada nors pasakyti savo dukrai tiesą? Turiu omeny, kad pats pavargai nuo buvusios žmonos, - O taip, Royce tiesiog buvo būtina pasakyti tai, kas tuo metu sukosi jos galvoje, su atitinkamai pavartotais asmenų įvardinimais: - Tiksliau, nuo to, kad ji visuomet, nuo pat tavo pažinties pradžios buvo komplikuota asmenybė? Ir nors vienu metu, buvo smagu, tau teko susidurti su realybe, kurios nematė ji? Na, manau kad jei Katherine būtu mažiau įdealizuojama, tavo dukra pagaliau sugebėtu pamatyti, kad tavo sprendime su jos mama viską baigti, nebuvo tiek daug blogio, kiek jai atrodo? Paklausyk, tai tik draugiškas patarimas. Victoria suaugusi mergina, ir jei atvirai jai pasakytum visas, ar bent dalį skyrybų priežasčių, ji suprastu. Ir laukti nereikėtu tiek daug... - Valiūkiškai šyptelėdama, samsiaplaukė, specialiai, nusimetė nuo savo pečių greičiausiai Pierce priklausantį drabužį, - Ir kalbant apie tai... Kuomet tu oficialiai tapsi išsiskyrusių? Nors mane šiuo metu ir žavi tai, kad iš dalies turiu tai, kas yra svetimos... Nemanau kad ilgai tai atrodys taip žaisminga. Galu gale, atsiras tie, kas užsigeis tai prikišti. M? - Kuomet tamsiaplaukės žvilgsnis įgavo kiek liūdnoką motyvą, palenkusi galvą, ji tarė: - Mhm, tai tavo praradimas. Nes, būčiau paruošusi labai seksualų kostiumėlį šiam vakarui... Gaila, bet teks jį atmesti į šalį. - Akivaizdžiai erzindama, ji galiausiai nusišypso, tačiau šypsena ilgai neužtrunka, kuomet moteris galiausiai sugeba pastebėti tą patį, jie pradėjo per dažnai laiką leisti kartu. Nors abu ir neketino sekso draugystės pernešti į oficialų lygį. Krenkštelėdama, ji pagaliau pilnai nusimetė chalatą, kuomet kiek rimtesniu balsu tarė: - Man tikrai geriau išeiti. O tu būtinai man paskambink, kai... Pajusi, kad reikalinga kompanija.

by **Mason Lockwood** Tr. 11 19, 2014 3:56 pm

-Tai, kad tavo tetusis staiga, be jokiu perspejimu, nutrauke tave su juo tebesiejancia financine bambagysle, sufleruoja man, kad ji pagaliau pasieke zinia, kad tavo buvimas miestelyje turi kazka bendra su tuo, kad cia gyvenu as,-syptelejes jis uzsivilko svaria, tamsaus audinio maike bei gryztelejes smalsiai nuzvelge merginos kuna, kuris graksciai krestelejo ant lovos. Tai, kad pastaruoju metu tarp judvieju nebeliko prasmes vienas kito varzytis suteike ex suzadetiniams proga pazinti vienas kita kiek kitokiu kampu. Seksualinis Renee apetitas niekuo nenusileido jo paties, o judvieju seksas tapo kur kas laisvenis bei paseles, kuo pasigirti nei vienas ju negalejo kai jie vis dar buvo pora. -Kazkas man kuzda, jog tai, jog tavo tevas taip manes neapkencia ir yra tas veiksnys verciantis tave atsiskleisti kaip... kiek kitokia Renee, nei kad man yra teke pazinti anksciau,-lupu kamputyje pasirodziusi sypsena niekur nedingo ir tuomet kai tiesiai priesais ji nusimetusi pries tai vilketa chalata ji eme persirengineti. -Jei atvirai, niekada nebuciau pagalvojes, kad isdrysi jam pasipriesinti ir tai yra velniskai seksualu,-prisedes salia jis eme uzsirisineti batraiscius. Pastaruosius kelis menesius Royce stebino ji tiek isradingumu lovoje, tiek gebejimu priversti ji pagaliau prarasti savitvarda ir perzengti ta moralini sleknsti neleidusi jam permeigoti su kita moterimi nepaisant to, kad viskas kas jam primine apie jo santuoka, buvo tas auksinis ziedas, kuris visuomet kabejo jam ant kaklo.
Masonas to nepripazino, taciau merginos jam daroma itaka pamazu vis stiprejo, juolabiau, kad tamsiaplauke elgesi taip nebudingai sau paciai. Uzuot naudojusi spaudima ar i pagalba pasitelkusi savo teva, ji sudare pazeidziamos, trapios moters ispudi nors tokia toli grazu nebebuvo. Klausimas apie skirybas buvo gan netiketas ir tai buvo matyti is to kaip is kart po jo vaikino zvilgsnis tapo kiek issiblaskes. Tai, kad mergina atsargiai ir labai taktiskai bande itikinti ji, jog jo pasirinkimas galutinai nutraukti saitus su vampyre buvo teisingas sprendimas, buvo guodziantis faktorius, kadangi pastaruoju metu jam buvo teke patirti nemazai spaudimo uz prisiimta kalta Victorios akyse. -Taip bus geriau. Ji yra jos motina, beto tai kas nutiko tarp musu su Katherine... tai is dalies buvo ir mano kalte, geriau nei kas kitas zinai, kad su manimi nelengva. Na bent jau taip buvo anksciau. Panasu, kad pastaruoju metu tu laikai mane apsukusi aplink savo mazaji pristeli,-apsilaizes issausejusias savo lupas jis syptelejo. -Kas liecia tuos apatinius...-jam buvo kaip niekad paranku, kad sekanti tema buvo kur kas guvesne nei pokalbis apie jo kuriama kone sventa Victorios motinos atvaizda mergaitei, todel jis dziugiai griebesi siaudo vengdamas kalbeti apie tai, kas vis dar buvo skaudi tema. -Panasu, kad manes si vakara laukia pokalbis su nauju Victorios draugu,-jo israiska bylojo, jog daug sansu tam vaikinui istverti vakariene su juo, jis nedave. -Po rytinio pokalbio turiu nuojauta, kad prireiks siek tiek laiko kol galesiu praleisti nakti svetur nesukeldamas pernelyg didelio itarimo,-pakiles nuo lovos jis susirado savo pinigine bei surades reikiama banko kortele, atkiso ja merginai. -Galesi man atidekoti paskui,-dviprasmiskai syptelejes jis nugara pasireme i uz jo buvusia komoda. -Nebutinai piniginiais budais...

by **Victoria Faith Lockwood** Tr. 11 19, 2014 4:16 pm

Neskaitant to, kad buvo pasiruošusi kalbėti toliau, dėl to kad buvo uždarytos miegamos patalpos durys, paauglė liko stovėti ten, kur ir prieš tai. Mobilusis telefonas, kurį greičiausiai gavo iš savo biologinio tėčio, vis nerimo. Žinutės viena po kitos keliavo į hibridės laikomą aparatą. Ir kažkuriuo metu, vietoje to kad imtis atsakymų rašymo, ji viso labo varginančiai atsiduso. Net tai, kad jos dėmesio reikalavo keli asmenys, tuo pačiu metu, niekaip negebėjo nuslopinti merginos neigiamų emocijų antplūdžio. Nagai, kuriais mergina barbeno per stalo paviršių, palaipsniui, ir jai pačiai nepastebimai įgavo vilkišką pavidalą, o akys tapo keliais tonais ryškesnės nei įprastai. Vien mintis apie tai, kad šiuose namuose vis dar randasi nepageidautinas jai asmuo, kuris net iš pagarbos vis dar egzistuojančiai Mason'o santuokai nebuvo išprašomas lauk, erzino. Greitai suaugęs mergaitės organizmas, vertė hormonus veikti ypatingai greitai. Todėl nieko nuostabaus, kad suvaldyti pyktį jai sekėsi neypatingai gerai, ypač kai tai lietė "šeimos" viziją, kuri merginai buvo svarbi. Žvilgsnis buvo nukreiptas į vietą tašką, kuomet staiga sumerktos akys, bei pasigirdęs dar vienas atodūsis nulėmė šiokią tokią transo būseną, kuri užsitęsė ne ilgiau kaip kelias minutes. Sekantį kartą kai Victoria Hope pramerkė savo akis, vyzdžiai buvo įgavę žmogišką pavidalą, o nagai taip pat nepastebimai pakeitė formą. Sučiupdama savo mobilų telefoną, hibridė neskubėdama patraukė link svetainės, kartu su savimi pasigriebdama ir kavos puodelį, kurį buvo pasiruošusi prieš tai. Įsitaisydama ant sofos, garbanė pasidėjo puodelį ant staliuko, tuo pačiu metu pritraukdama aparatą sau prie ausies. Miklus pirštų judesiai, kurie suspaudė reikiamą numerį, prieš pasigirstant skambinimo signalui, buvo kone nepastebimi. Praskleistos paauglės lūpos iššaukė kalbą: - Maam, aš atvažiuosiu pas tavęs ryt ryte. Yra kelios problemos, kurias norėčiau su tavimi aptarti... Ir dėl to kad šiandiena negaliu ištrūkti, labai atsiprašau. Bet ryt pažadu, planai nepasikeis, kad ir kas nutiktu. Pasiilgau tavęs. - Pyptelėjimas nutraukęs Victorios Hope kalbą pranešė apie tai kad balso žinučių skaičius viršija limitą, ir žinutė nebus perduota. Neigiamai supurčiusi galvą, hibridė atmetusi skambutį, labai greitai surašo trumpą žinutę, jau kitam asmeniui. Pranešdama apie tai, kad "paslaptingasis" asmuo yra kviečiamas vakarienės, xxxxxxxxxx adresu. Ir tai yra labai svarbu, todėl būtu malonu kad jis neatsisakytu. Tuo baigusi žinutę, bei ją išsiuntusi, mergina pameta ant staliuko telefoną, į rankas pasiimdama puodelį. Įkyriai būdama visai netoli miegamojo kambario, specialiai kėlė nejaukumo jausmą esantiems už durų.

by **Jia Li Wang** Tr. 11 19, 2014 4:40 pm

- Patikėk manimi, geriausia būtu kad jis net nenutuoktu apie tai, kad mano buvimas čia yra tik dėl to, ką turime bendro. Nes jeigu esi teisus, galima numanyti kad šiame mieste greitu metu pasirodys dar vienas vilkolakis, kuris su savo pasenusiomis pažiūromis sugebės sumaišyti gyvenimus, ne vienam. - Nusukusi akis, moteris viso labo trumpam nutilo. Tiesą pasakius po to, kai tamsiaplaukė paskutinį kartą gyvai matė savo tėvą, pokalbis labiau priminė rėkimą, bandymą paaiškinti tai, kad jos pasirinkimai ir liks tik jos, ir jis nėra tas asmuo, kuriam būtina viską žinoti. Tuo metu Royce laukėsi, ir net nenutuokė kad jos mylimam vyrui grėsė mirtinas pavojus. Nemaloniai nurydama kakle užstrigusį skysčių gniužulą, moteris pasistengė veide ištempti šypseną, kuomet pasukusi akis į pašnekovo pusę, prabilo: - Todėl, manau man būtu pats tinkamiausias laikas, sukurti jam iliuziją, kad mano sprendimas pasilikti mieste, yra grindžiamas tuo, kad... ...Nežinau, tačiau pažadu, priežastis kurią jam pateiksiu, bus stulbinanti. - Galiausiai nemalonių atsiminimų apleistas veidas vėl įgavo įprastas spalvas, kuomet pasirodžiusi nuoširdi šypsena privertė ją pasijausti kaip galima geriau. Lockwood'o kalba buvo atvira, ir tai kaip "karščiavimas" akivaizdžiai kėlė "temperatūrą". Neskaitant to, kad šiuose namuose buvo paauglė, kuri aiškiai parodė kad nežada šios priimti, ji buvo pasiruošusi nusimesti drabužius, ir nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta kur nors kitur, nei šiame kambary. Visgi, kiek labiau rimtumo įgavusi kalba, privertė moterį užsitempti ant savo, moteriško kūno, suknelę. Susegimas buvo šone, todėl daug pastangų tam, kad apsirengti neprireikė. Ir kuomet ji pagaliau buvo "padoriai" apsirengusi, savo akis įsmeigė į hibrido pusę: - Tavo kaltės nebuvo, patikėk manimi. Ir nors nežinau tavo ir jos išsiskyrimo detalių, esu labiau nei garantuota, kad susimovė ji, ne tu. Kitaip, žinant tavo užsispyrimu perpildytą charakterį, dabar būtum ne su manimi, o su ja. Jei tik jaustum, kad ten buvo tavo kaltė. Vadinasi, nebuvo. - Neaišku iš kur atsiradęs tokia stipri nuomonė, vertė vilkolakę kalbėti būtent tai, kas jai atrodė aktualiausia. Ir kuomet ji ištiesusi ranką, keliais pirštais perbraukė per grandinėlę, kuri kabėjo ant jo kaklo, tik dar kartą, labai ramiu veidu, pasikartoja: - Tau pats laikas išsiskirti Mason'ai. Kad ir kaip man su tavimi gera, ir jaučiu kad tau su manimi. Ateis laikas, kai norėsi šeimos, tikros. Asmens, kuris tavęs lauks sugrįžtant. Ir tai kas kaba ant tavo kaklo, trikdys ne vien tavo dukterį, nes tai atrodo kaip tiesioginė viltis, kad jūs dar būsit kartu, bet ir tave patį. Tai tik draugiškas patarimas. - Gūžtelėdama pečiais, pratęsia: - Kaip teisininkė, taip pat patariu tau būti protingesniam, ir pirmam paduoti skyryboms. Kitaip, ji laisvai gali palikti tave pliką ir basą, vien todėl, kad yra neva užgauta. O užgauta moteris, tai mažu mažiausiai įvardinama, kaip bjaurastis. - Kampinė šypsena, kuri netrūkus pasirodė jos veide, privertė tamsiaplaukę palinkti link Mason'o: - Bent pagalvok apie tai, kad tai geriausia ir tau, ir Victoriai. Ir netgi tavo buvusiai žmonai. Suteik sau ir jai laisvę iki galo, juk ir taip aišku kad jūs niekada nebūsit kartu. Ir... Ne, man reikia liautis kalbėti, nes tai mane užveda. - Neigiamai supurčiusi galvą, moteris specialiai savosiomis lūpomis palietė jo lūpas, ir netrūkus labai greitai atsitraukdama: - Kas sakė kas nenori būti panašus į savo tėvą? - Greitai apsiaudama aukštakulnius, moteris dar stabtelėjo priešais: - Nebūk labai žiaurus tam berniukščiui. Esi suktas kaip velnias, jei jis tau nepatiks, padaryk taip, kad jis nepatiktu tavo dukrai. O ne tiesiogiai tvirtink kad jis liurbis. Kitaip, ji elgsis kaip tu. Į draudimą reaguos priešingai, kabindamasi į tą berniukštį vis labiau. - Finaliniai žodžiai, ganėtinai greitai privertė moterį nusišypsoti: - Nesirūpink, pinigai yra pinigai. O aš, ne tavo meilužė, kuriai reikia mokėti už išlaikymą. Mes draugai, tiesa? Vadinasi, gražinsiu skolą. O atsilyginsiu už paslaugą, vien vedama savo malonumo principais. - Trumputė pauzė, privertė ją pratęsti: - Palydėsi iki durų, kad man nereikėtu stoti akistatom su tavo pasiutusia dukra? - Šyptelėdama vilkolakė skubiai patraukė link durų, kuomet suvibravęs telefonas, privertė ją išsitraukti aparatą iš rankinės. Ekrane pasirodęs "Samuelio" vardas, privertė jos gerai nuotaikai dingti. Visgi, nesistengdama kad tai liktu pastebėta, tarstelėja: - Nepamiršk man paskambinti. Ypatingai, kai turiu tavo kreditinę. - Specialiai pamosuodama kortelę, dirbtinai šyptelėja.

by **Mason Lockwood** Kv. 11 20, 2014 8:16 am

Gerai nesuprasdamas is kur butent atsirado Renee noras, jog jis pagaliau issiskirtu su moterimi, kuria dar neseniai su pasididziavimu vadino savo teiseta zmona, jis vos regimai neigiamai papurte galva. -Katherine nera prasmes bandyti is manes prisiteisti pinigu, ji niekada neturejo financiniu problemu,-blankiai syptelejes jis pirma karta susidure su faktu, jog tiesa buvo ta, kad jis vis dar laikesi isitveres siaudo, o oficialios skirybos butu tarsi itin nemalonus, saltas duas, primenantis, kad asmeninis jo gyvenimas nuejo suniui ant uodegos. Tiesa buvo ta, kad budamas Royce kompanijoje jis sulauke besalygisko jos palaikymo, kuris bent jau is pradziu atrode kaip elementarus draugiskas ramstis, bet ilgainiui ju santykiai igavo kiek astresni prieskoni, o tai nejucia eme viska siek tiek komplikuoti. Masonui tai nuo pat pradziu buvo viso labo seksas, bet kaip ir bet kokio pobudzio romanas, ilgainiui jie igavo siokiu tokiu jausmu vienas kito atzvilgiu. Renee atveju tai buvo tai, kas labai budinga moterims - noras buti ta vienintele, nepaisant to, kad jie viso labo buvo sugulovai. -Kaip jau sakiau, mano gyvenime nera vietos kitai,-syptelejes jis pagaliau pakilo nuo lovos. -Zinau, kad ateis diena kai tu busi pasirengusi suteikti jausmams antra sansa ir as galiu tave patikinti, kad ta pat akimirka, musu santykiai vel taps platoniski. Nebent pati noresi tai testi,-dviprasmisai syptelejes jis uzsisege rankini laikrodi sau ant rieso bei susikises abi rankas i dzinsu kisenes kiek giliau ikvepe. -Tavo tiesa, bet vien mintis, kad kazkoks vaikigalis turi ketinimu jos atzvilgiu, varo mane is proto. Dar visai neseniai ji buvo kudikis ir tai sakydamas as nejuokauju, juk zinai,-prunkstlejes jis delnu perbrauke per svariai nuskusta savo smakra. -Zinau, kad budamas kategoriskas nieko nepasieksiu... noreciau, kad pasiliktum,-zenges arciau jis sueme liauna merginos liemeni. -Saltas tavo protas ne karta padejo man i viska pazvelgti kiek kitomis akimis,-turedamas omenyje, kad judvieju romanas ir buvo vienintelis dalykas vertes ji islikti prie pradines savo nuomones, kad ir kaip jis trosko suteiktu savo santuokai antra sansa. Is esmes tai ir buvo Victorio antipatijos Renee atzvilgiu priezastimi, kadangi emrgaite nuo pat pradziu pastebejo, kad po issiskyrimo nuolatos apie Katherine klausinejes Masonas liovesi tai dares is kart po to kai pradejo natis leisti kitos moters glebyje. Renee puikiai zinojo kaip priversti ji pamirsti ir tai buvo visiskai suprantama, turint omenyje, kad ji pagaliau triumfavo pries ta, kuri pries kelerius metus buvo jos isirusiu suzadetuviu priezastimi.
Fizinis ju artumas ir vel sumazejo, taciau dar pries tai kai jis butu spejes dar ka nors padaryti, visai netoli pasigirdo Victorios Hope skleidziami garsai, kurie buvo specialiai keliami tam, kad pora zinotu, jog jiedu toli grazu nera vieni. -As palydesiu tave,-syptelejes jis atsitrauke nuo gundancio moters kuno, kuris buvo ispraustas i seksualia suknele, kuria vilkedama ji pasitiko ji vakar. Iseje is miegamojo jiedu is akrt susidure su smerkianciu paaugles zvilgsniu ir tai Lockwoodo veide isprovokavo nuosirdzia sypsena. Zinodamas, kad kai jo dukra kaip ir jis pats kartais budavo tiesiog neperkalbama, jis ne nemegino isprovokuoti bent jau banalaus dvieju merginu pokalbio todel viso labo palydejes Royce prie duru, pakstelejo jai i skruosta. -As tau paskambinsiu.

by **Victoria Faith Lockwood** Kv. 11 20, 2014 12:28 pm

Būdama švelniai tariant, labai karšto būdo tėvų vaiku, Victoria Hope, niekuomet nesistengė save varžyti nuo tiesmukos nuomonės, kurią išsakyti išmoko ne iš ko kito, kaip ir savo tėčio. Žinodama tai, kad iki galo nepasakomi dalykai, galiausiai gali sugriauti bet kokio tipo santykius, ji specialiai naudojosi šia taisykle, kuomet išsakydavo priešišką nuomonę, kuri lietė tamsiaplaukę, kuri šiandienos naktį praleido šiuose namuose. Vien todėl kad paauglės akimis buvo akivaizdžiai suterštas jos mamos, dar tebeegzistuojantis oficialus, Mason'o Lockwood žmonos, statusas, panieka nepažįstamai moteriai pakilo dar labiau. Ir buvo visiškai naivu manyti, kad Katherine Pierce-Lockwood dukra kada nors priims kitą moterį, kuri bent iš dalies buvo prisidėjusi prie to, kad šeima, kurios taip troško mergaitė nuo pat savo gimimo, iširs. Skeptiškai sekdama žvilgsniu išėjusius iš miegamos patalpos asmenys, garbanė susikryžiavo rankas sau po krūtine. Iš dalies, visa jos povyza, minimalūs gestai skelbė apie tai, kad ji iš vidaus degė panieka moteriai, kurios kompanijoje glaudėsi tėtis. Tačiau tuo pačiu metu, paauglės akyse buvo nesunkiai galima pastebėti ir didžiulį nusivylimą. Dabar, kai viskas atrodė būtent taip, kad norėtos šeimos paauglė niekuomet neturės, ji vizualiai buvo nuleidusi rankas, nors, ir turėjo savus grandiozinius planus, kaip bent akimirkai, priversti abu savo tėvus atsiminti būtent tas akimirkas, kurias jie du praleido kartu, ir jos buvo neįkainojamos. Panašaus plano dalis buvo grįžimas į Pierce-Lockwood butą, kuris buvo tuščias kelis mėnesius. Katherine buvo ne vien pasitraukusi šalin, bet ir apleidusi viską, kas ankščiau priminė jos gyvenimą. Kai Victoria Hope buvo mažyte, jos kambarys buvo sukurtas pagal specialų, prabangų dizainą... Nors, jaukiausiu "kampeliu" ji laikė būtent tą komodą, ant kurios buvo pastatyta vienintelė likusi, atspausdinta nuotrauka. Jos mama laukėsi, ir kažkas, greičiausiai net atsitiktinai, nes "kadras" atrodė labai natūralus, nesuvaidintas, ją nufotografavo, kartu su, mažylės gimimo laukusių tėčiu. Namuose, kurie buvo paminėti prieš tai, paauglė pasirodė ne veltui, mat kuo puikiausiai įsiminė tai, kad prieš išeidama, Pierce-Lockwood ant spintelės paliko grandinėlę, su ant jos pakabintu vestuviniu žiedu. Pastarasis susitikimas su originalia vampyre, buvo specialiai surežisuotas, mat pasalūnė Hope, mamos naujuose namuose pasirodė tik tam, kad palikti ten žiedą. Kuris aišku bus surastas, ir norės Katherine to ar ne, bet primins apie tą dieną, kuomet minėtasis žiedas bus apmautas ant jos piršto. Victoria nebuvo nuleidusi rankų, ne akimirkai, nors dažnai atrodydavo ir priešingai. Šią savybę mergaitė perėmė iš Lockwood'ų pusės. Užsispyrimas buvo šios "arkliukas", o miela šypsena "atlaidu" už bet kokią šunybę. Visgi dabar, kuomet paauglė buvo įsitaisiusi ant sofos, jai buvo sunku patikėti tuo, kaip toli viskas nuriedėjo. Mason'as nekalbėtu su dukra apie savo asmeninį gyvenimą ir pasirinkimus, todėl ji viso labo palydėdama išėjusius tuo pačiu, nusivylimo kupinu žvilgsniu, greitai šoktelėjo ant kojų. Poros meilikavimas vimdė, todėl ši nesusilaikydama prasitarė: - Tikriausiai po visko ką mačiau, man artimiausiu metu teks prasiplauti skrandį. - Nesuteikdama vilkolakei net menkiausios galimybės į kontaktą su ja, ar pasilikimą šiuose namuose dar bent kelioms minutėms, hibridė pakankamai greitai žengė link prie durų sustojusios poros. Pati mandagiai pradarydama duris, nestipriai stumtelėjo (tikrai neišvertė iš kojų, tik paskatino greičiau eiti lauk) Royce, pratęsdama savo nuomonę: - Viso gero, tikiuosi kad daugiau nebe pamatysiu jūsų veido šiuose namuose. Nors, chalatą kurį buvot pasiėmusi, galėsite paskui pasiimti "išsinešimui", nes mano mama neima to, kas jau buvo panaudota. - Iš karto užtrenkusi duris tamsiaplaukei prieš nosį, savo didžiules akis nukreipė į Mason'o pusę, kuomet nesusilaikydama, neigiamai supurtė galvą. Staiga užverstos akys, bylojo apie tai, kad ji net nebandys pasiteisinti, o ir jis greičiausiai nebus labai džiugus, jei suteiks jai progą išsakyti visą savo nuomonę apie tai, kad Victorios Hope nuomone, jos mamos garbė yra teršiama net tuose namuose, kur iki šiol kone dvelkia prisiminimais apie ją. Patraukdama nuo durų šalin, mergaitė dar kartą dirstelėja į telefono ekraną, po ko pasisako: - Jis pasirodys vakare. Mano draugas, kuris, jei nesulaužysi jam visus kaulus, ar psichologiškai nenusmaugsi, galimas daiktas, kad taps mano vaikinu. Taigi... - Šiek tiek kilstelėdama savo pečius, paauglė pasistengė nutaisyti kaip galima mielesnę išraišką: - Tu jau turi kokius nors planus, ar likusį laiką paskirsi man? Savo dukrai, kuri kad ir pyksta, bet, vis tiek yra tavęs pasiilgusi?

by **Mason Lockwood** Kv. 11 20, 2014 3:27 pm

Akies krasteliu pastebejes, jog Victoria ne neketino suteikti jiems ne akimirkos privatumo ir atkakliai laikesi savo, maza to seke kiekviena jo judesi tamsiomis savo akimis, kurias buvo paveldejusi is motinos, jis jautesi atitinkamai sukaustytas. Truko visai nedaug, kad judvieju su Renee atsisveikinimas butu ivykes sklandziai ir pagal plana, taciau paskutine akimirka iskrestas Victorios "pokstas" buvo akibrokstas, perpildes Masono kantrybes taure. Akimirka sudvejojes, jis neigiamai papurte galva, o kai prabilo, jo balsas buvo giretas ir saltas. -Ka visa tai reiskia? Victoria to jau per daug!-suraukes antakius jis atrode kaip reikiant perpykes. -Nori, kad bent pabandyciau suteikti tavo ''draugui'' sansa?!-uzrikes jis atlapojo lauko duris. -Tuc tuojau atsiprasyk,-ismeiges savo sviesias akis i dukteri jis atrode ituzes. -Victoria, nesk savo sedimaja i laiptine ir atsiprasyk, o tada mudu su tavimi pasikalbesime vienu du,-stumtelejes mergina laukan jis uztrenke jai pries nosi duris nepalikdamas kito pasirinkimo kaip tik vykdyti tai kas jai buvo pavesta. Perbraukes abiem delnais sau per veida jis eme neramiai mindzikuoti nerasdamas sau vietos. Situacija akivaizdziai slydo jam is ranku ir jis gerai zinojo, jog jo mintis parsivesti Renee i savo namus buvo esmine klaida, taciau jis ne nenumane, kad jo dukros priesiskumas bus toks arsus. Galu gale, jiedu jau kuri laika siuose namuose neminejo Katherine vardo ir tai savaime pirso Lockwoodui minti, jog mergaite pamazu susitaike su dabartine savo tevu situacija. Akivaizdu, kad taip nebuvo ir dabar jo lauke akistata su atzala, kurios temperamentas buvo tolygus jo ir Katherine kombinacijai.
Ilgai laukti jos sugryztant neteko, o apie savo sugryzima ji pranese gan energingai trenkdama durimis. -Seskis,-nurodes viena ranka i odine svetaines sofa jis sunere rankas sau ties krutine. -Kas per sirse tau igele?!

by **Victoria Faith Lockwood** Kv. 11 20, 2014 3:56 pm

Mažu mažiausiai apstulbdama dėl to, kad pakeltu tonu buvo reikalaujama padaryti tai, už ką savosios kaltės visiškai nematė Victoria Hope, paauglė net pati to nepastebėdama išplėtė savo akis, ir jų rainelės tapo dar ryškesnės, atsiduodančios spindėsiu, kuris buvo būdingas kiekvienam iš hibridų. Tačiau garbanės atžvilgiu, tai labiau buvo lemiama ne prasidedančiu virsmu, o emocijomis. Kaip ir kadaise, kuomet ji buvo visai mažytė, naktimis, kuomet ji pažadindavo savo biologinį tėvą, mat šiai atrodė kad jai buvo būtinas dėmesys, akutės imdavo šviesti iš džiaugsmo. Šiuo metu, žvilgsnis buvo daug reikšmingesnis, nei žodžiai, kurie kaip tik dabar ėmė strigti. Negalėdama net suvokti to, kas buvo reikalaujama, iš karto neigiamai supurtė galvą. Tai kaip ji buvo išspirta iš namų, net nesivargindama leistis iki apačios, paauglė sušuko: - Ei, Tu?! Taip tu, pati gražiausia, nuostabiausia ir belekaip neapsakomiausia. Aš atsiprašau. Bet turėk omeny... Prie manęs nesiartink, nes tik mirtis pakeis mano prastą nuomonę apie tave. Taip tave, moteriškę, kuri sėkmingai griauna viską, kas kadaise buvo mano šeima. Jei mano tėvui esi aukščiau visko, tai ir būkit kartu. Man nesvarbu. Tačiau ne vienas nesitikėkit kad gerbsiu ar taikstysiuosi prie šios nesąmonės, kurią vadinat "savo santykiais". Taigi aš atsiprašau už tai, kad manau kad mano tėvai, kad ir kaip knisa visiems aplinkui protus, yra sutverti vienas kitam. Ir kad ir kaip pasižiūrėsi, aš esu geriausias tam įrodymas. Nes esu būtent ta, apie kurios egzistavimą visi sakė "neįmanoma". Kaip ir sakiau, aš atsiprašau... - Daugiau nesistengdama už durų pasilikti nei akimirkai, Victoria Hope mikliai pateko į namus, savo pasipiktinimą išliedama ant durų, kurias atitinkamai per stipriai užtrenkė. Akys buvo pakeitusios spalvą, vandeningos, tačiau ji nieko taip ir nepasakiusi, bent pabandė praeiti link savo kambario. Bet, laiku priversta atsisėsti, užvertė savo akis. Vengdama akių kontakto, ji sukrito ant sofos, susikryžiuodama rankas sau po krūtine. Neskubėdama ką nors pasakyti atgal, paauglė pasistengė susikaupti, kad neparodyti to, kad būtent dabartinė situacija ją ne juokais užgavo.
- Tu rimtai? Gal palengvės jei nueisiu ir atsiprašysiu kiemo sargo, nes anądien pareidama namo, nepataikiau išmesti gumą į konteinerį? Arba gal norėtum kad atsiprašyčiau ligoninės personalo ir visų ten patekusių pacientų su ketvirta neigiama kraujo grupe? Nes tai yra vienintelis kraujas, kurį toleruoja mano sistema? Ir per tai kad man tai yra būtinas mitybos šaltinis, neabejotinai mirė bent keli asmenys? - Neigiamai supurčiusi galvą, Victoria Hope pakėlė savo ranką, bei rankove perbraukė per abu savo paakius, mikliai nusivalydama pasirodžiusias ašaras. Ir kuomet pripildžiusi oru plaučius pasisuko į tėčio pusę, pratęsė: - Tu rimtai? Kokia širšė įgėlė man? Ta, kad ir kas ji tau yra... Dabar ji ne vien atėmė tave iš mamos, ne vien atima praktiškai kiekvieną vakarą su tavimi iš manęs. Nes tau yra daug geriau pradingti ir paryčiais pasirodyti su aiškiu alkoholio tvaiku. Dabar ji miega mūsų namuose, mamos vietoje, vilki jos chalatą ir nori būti mano drauge? - Sukukčiodama, paauglė staigiai pakilo nuo sodos: - Kai ji atsirado, tu visiškai pamiršai mamą. Tau nebe rūpi nei kur ji, nei kaip ji jaučiasi, nei iš viso ar yra gyva. Iš kur gali žinoti kad aš pasakiau tau ryte viską? Ir tu sakei, prisiekiu, sakei kad myli Katherine. Tai kur visą tai dingo? Nuo kada mamos garbė, yra menkesnė nei tai, ką ta tavo draugė pagalvos apie mano elgesį su ja? - Stipriai sukandusi dantis, Pierce-Lockwood junginukas, vėl patraukė šalin, rankovėmis vis dar braukdama per savo paakius: - Aš pavargau... Tau leidus, eisiu į savo kambarį. Miegoti.

by **Mason Lockwood** Kv. 11 20, 2014 5:08 pm

Masonas buvo isiutes, taciau netrukus dukters paakiuose pasirodziusios asaros priverte ji atsitoketi. Delnu perbraukes per savo burna zemyn jis giliai itrauke oro i savo plaucius pries prabildamas. Viskas ka sake mergina buvo tiesa, tiesa buvo ir tai, kad jis leidosi uzliuliuojamas iliuzijos, kuria sukure neipareigojantys santykiai su Royce, bandydamas ignoruoti realybe su kuria anksciau ar veliau vis tiek butu reikeje susidurti. Tai buvo pirmas kartas kai jis suprato, jog neatsakingas jo elgesys tiesiogiai veike vieninteli zmogu, kuris nebuvo del nieko kaltas. -Niekas nemegina uzimti jos vietos, Victoria, turi isikalti tai sau i galva! As nebegaliu gyventi prisiminimais, mes abu turime judeti i prieki...-sekantys zodziai tiesiog uzstrigo gerkleje tad jis liko stoveti ir apie dabartine emocine jo bukle isdave tik sirdis, kuri it paselusi dauzesi hibrido krutineje.
Kai mergina pakilo ir pareiske nora uzsidaryti savo miegamajame, jis leido jai eiti. Victoria balsu ivardyjo tai, kas jau kuris laikas slege jo krutine ir ka taip inirtingai neige Renee. Visomis isgalemis stengdamasis pamirsti vis dar teiseta savo zmona, jis vis daugiau laiko praleisdavo ne namuose, kuriuose absoliuciai viskas primine Ja.
Masonas neturejo zalio supratimo apie tai, kad Pierce-Locwood savanoriskai atsisake visu su juo susijusiu prisiminimu, taciau tai, jog nuo pat ju issiskyrimo dienos jis nebuvo nieko is jos girdejes, savaime pirso minti, jog mergina kuo puikiausiai verciasi ir be jo, kai jis tuo tarpu negalejo ismesti jos savo minciu, sapnu bei prisiminimu.
Sekancios penkiolika minuciu praslinko it valandos ir nei vienas ju negaljo nurimti todel pagaliau pakiles nuo sofos ant kurios sedejo jis priejo prie duru vedanciu i dukters miegamaji. Tyliai pabeldes jis pravere duris tam, kad isvystu i pagalve isikniaubusia mergaite ir tai priverte ji negrasiai atsidusti. Atsisedes ant lovos krasto jis svelniai perbrauke per veslius jos plaukus. -Juk zinai, kad esi svarbiausias zmogus mano gyvenime,-merginai pagaliau i ji atsisukus jis keliu pirstu pagalba atsargiai nusluoste asaras, kurios riedejo is nuo verksmo paraudusiu garbanes akiu. Tai buvo pirmas kartas kai jo elgesys priverte ja pravirkti ir atvirai kalbant, to uzteko, kad Masonas atsitoketu is tos neigimo fazes, kurioje pastaruoju metu gyveno. -Viskas ko trokstu tai, kad tu butum laiminga. Butent del tos priezasties as priemiau sprendima, kuri tau taip sunku suprasti. Victoria, mes su tavo mama bandem pasipriesinti viskam, nepaisant to, kad visas sumautas pasaulis tam nepritare, niekas nebuvo svarbu... Tavo mama yra vienintele moteris, kuria as kadanors mylejau ir tai niekada nepasikeis, bet... As turiu isipareigojimu, esu atsakingas uz savo buri ir kartais gyvenime reikia rinktis. As zinau, kad galiu pasiulyti savo rusiai sauguma, persvara pries vampyrus, kurie taip ilgai mus enge. Patikek, as stengiausi islaikyti ja, bet kad ir kaip pasukus, tavo mama niekada nesusitaikys su tuo, kad as visu pirma esu vilkolakis, o tik paskui hibridas. Ji niekada nepasikeis, o as turiu pernelyg daug isipareigojimu cia, kad galeciau elgtis savanaudiskai...-abiem rankomis perbraukes sau per is paziuros labai nuvargusi veida jis neigiamai papurte galva. -Tiesiog prasau, kad bent pabandytum mane suprasti....

by **Victoria Faith Lockwood** Pen. 11 21, 2014 1:29 pm

Patekusi į savo kambarį, paauglė net nepasisuko veidu į duris, kad dar kartą žvilgsniu susitikti su savo tėčiu. Ji viso labo švelniai stumtelėjo duris, kad šios užsivertu. Ir kuomet pasigirdo "liežuvėlio" sulindimo į staktą garsas, ji žengė žingsnį atgal. Victorios Hope nugara buvo atremta į vis dar drugeliais išmargintą minėtų durų paviršių. Skruostikauliais riedėjo ašaros, tačiau iš savęs ji nebe išspaudė ne vieno garsinio signalo, kas tik dar kartą parodė kad ji yra kur kas stipresnė, nei kad mano pati. Tyli kančia, tai tai, ko dažniausiai nesugeba šiuolaikiniai žmonės, kiekvieną kartą pasijausdami blogai, to priežastį išsakydami visiems aplinkiniams. Paguoda nebuvo reikalinga, tačiau mergaitė jautėsi užgauta. Farsas kuriame jai pastaruoju metu teko gyventi buvo labai sekinančiu, net jei ji beveik visą laiką stengėsi apsimesti kad tai yra savaime suprantamu dalyku. Jos mama buvo iškeliavusi pakankamai toli, ir susitikimai buvo per daug reti ir per daug trumpi. Tėtis, verčiau pasirinkdavo didžiąją savo laiko dalį praleisti kažkur, tik ne namuose. Vadinasi, iš esmės, dar prieš kelis mėnesius buvusi trapi, maža "lėlytė", dabar su žiauriu pasauliu buvo priversta susidurti būdama viena. Neigiamai supurčiusi galvą, Victoria Hope nebyliai sujudino savo lupas, lyg pakartodama paliepimą atsiprašyti. Akys savaime susimerkė, nuo ko sušlapo blakstienos. Vos kelias minutes nesugebėdama pajudėti iš vietos, hibride galiausiai žengė pirmyn. Kone "susidurdama" su savo lova, ji atgulė ant pilvo, abejomis rankomis įsikabindama į pagalvės užvalkalą. Tuomet ir pasigirdo nebe varžomas, tačiau labai tylus kukčiojimas. Nusiraminti nebuvo paprasta, nes ji nebuvo subrendusi iki tiek, kad suvokti kad kartais kiti dalykai gali būti svarbesni nei šeima. Prabėgo dar bent dešimt minučių, kuomet atsivėrė šio kambario durys, ir garbanė iš kart pakartojo jai įprastiniu tapusį veiksmą, rankovės perbraukimą per paakius. Ji tylėjo, netardama ne žodžio, net tuomet, kai brūkštelėjimas per plaukus privertė ją savanoriškai atsisukti. Ašaros buvo nuvalytos nuo jos skaistaus veido, ir nors akys tebe buvo vandeningos, ji nebe pravirko. Nuolankiai, ir akivaizdžiai nebe taip priešiškai stebėdama Mason'o veidą, hibridė kiek kilstelėjo savo pečius, kaip tik tuo metu, kai įsmeigė savo žvilgsnį į jo akis: - Atleisk, bet aš niekuomet nesuprasiu to, kaip įmanoma atsisakyti to, kas tau taip svarbu dėl kvailų įsitikinimų, ar nuomonių išsiskyrimo. Tėti, niekada to nesuprasiu. Nes žinau kad nėra nieko visoje visatoje, kas priverstu mane atsukti nugarą tau, ar mamai. Nes nuo pat pradžios, mano gyvenime nebuvo nieko svarbesnio, kaip jūs du... - Eilinį kartą neigiamai supurčiusi galvą, paauglė nuleido savo akis, palaipsniui jas sumerkdama. Tačiau tai viso labo iššaukė iš jos pasakyti tai, kas jos manymu buvo svarbu: - Ir tu manai kad tai pavertė mane laiminga? Aš negaliu būti laiminga, nes kad ir kaip bandai tai nuslėpti, tu taip pat nelaimingas. Ir tėti, aš esu tu, o tu esi aš. Vadinasi jei skauda tau, skauda ir man. - Kelis kartus teigiamai linktelėdama galva, nespecialiai paslėpė didžiąją savo veido dalį, sukritusiomis, natūraliomis garbanomis. Išorine delno dalimi perbraukdama per savo nosies galiuką, mergaitė vėl pakėlė savo tamsias akis, pasisakydama toliau: - Tu klysti... Pirmiausia tu esi ne vilkolakis, ir tikrai ne hibridas. Pirmiausia tu esi žmogus, ir štai čia, - Ištiesdama savo liesą ranką, delnu paliečia Lockwood'o kairę krūtinkaulio dalį, - plaka tavo širdis. Tu esi žmogus, kuris turi unikalią galimybę būti amžinu. Tačiau ar verta gyventi tiek ilgai, kai štai čia, - Omeny turėdama jo širdį, mergaitė tęsė savo samprotavimą: - yra tuščia. - Kuomet mergaitė atitraukė savo ranką, įsivyravo nemaloni tyla.
Ir nors realiai tai trūko ne daugiau kaip minutę, pačiai Victoriai Hope tai atrodė ilgiausiu laikotarpiu, kuomet ji netarė ne žodžio. O juk ji visuomet tauškėdavo, apie viską ir kartais net po kelis kartu. Ji juokėsi, ji šmaikštavo ir stengėsi šiuos namus užlieti jaučiama gyvybe. Ir dabar, ji elgėsi priešingai. Paauglė stengėsi įsiklausyti, ir nors priešinosi tokiai nuomonei, iš dalies ją gerbė. Kuomet lemtinga akimirka mergaitė prisitraukė prie Mason'o, atsargiai užkrovė abi savo rankas ant jo kaklo, bei prišlydama, surakino į ganėtinai švelnų apkabinimą. Palenkta mergaitės galva, atsidūrė ant tėčio peties, kuomet veidas liko nusuktas į priešingą jam pusę.
- Tuomet pagaliau parodyk man tai, kad suprasčiau. Kodėl buvo būtinas tas pasirinkimas, kodėl negalima gauti visko, tuo pačiu metu? Kas buvo tokio svarbaus tavo pasirinkime, kad verčiau nusprendei gyventi taip: laiką leisdamas su ta, dėl kurios neplaka tavo širdis, alkoholį bei išsigalvotus principus, nei ją? Juk pats pasakei kad kartu praėjote labai daug, ir ankščiau nebuvo svarbu kad viskas aplink prieštaravo minčiai kad jūs dviese? - Jaučiamai linktelėdama, tačiau nepaleisdama Mason'o iš glėbio, mergaitė užbaigė savo kalbą: - Pasakyk man, prašau. Kas tapo per sunku, kad nebe atlaikei? Ir tuomet, aš pažadu, iš visų jėgų, pabandysiu suprasti tavo pasirinkimą. Ir daugiau to nebe prikišti.

by **Mason Lockwood** Št. 11 22, 2014 2:15 pm

Tai ka sake Victoria buvo tikru tikriausia tiesa. Jiedu su Katherine isgyveno ir silto, ir salto. Nuo pat ju pazinties pradzios ju santykiai buvo temdomi ivairiausiu seseliu, netikrumo, taciau nepaneigiama trauka vienas kito atzvilgiu visada suvesdavo juos kartu, nepaisant nieko. Victorios noras zinoti tiesa buvo tai, kas verte Masona is pagrindu perkratyti prisiminimus, susijusius su fataliska savo gyvenimo moterimi. Gerai suprasdamas, kad lengviausia iseitis butu pasakyti savo istorijos puse, papasakoti dukrai apie tai, kiek skausmo jam teko iskesti gyvenant nezinioje, manant, jog ji buvo mirusi, papasakoti apie tuos kartus, kai Pierce - Lockwood veikdama jam uz nugaros istume juos visus i pavoju ir tai, kad ji nuolat suteike jam priezasciu ja nepasitiketi, bet tokiu atveju jam butu teke pripazinti, kad pasverus abieju sutuoktiniu nuodemes vienas kito atzvilgiu, svarstykles butu lygiavercios. Tiesa buvo ta, kad Katherine ir Masonas buvo dvi, nepaprastai stipraus charakterio personos, kurios buvo gyvenimo uzgrudintos veikti pasikliaunant vien savo sprendimais, ginant savo interesus ir buti is vien, veikti kaip viena komanda jiems sekesi sunkiai. Kazin ar kas nors juodu del to butu galeje kaltinti, turint omenyje, kad du, skirtingiems pasauliams priklausantys zmones, turejo bandyti prieiti kompromisa ties kiekvienu gyvenimo aspektu ir tai buvo toli grazu ne lengva, ka jau kalbeti apie nuolatinius aplinkiniu trukdzius, bandymus pora isskirti.
-Nepasitikejimas...-kai jis galiau prabilo, jo zvilgsnis buvo iremintas i sau ant krutines kabanti ausini papuosala, simbolizavusi jo paties merginai duota priesaika. Buti kartu, amzinai. Nepaisant nieko. Laimeje ir bedoje... -Mes abu padareme per daug klaidu, per daug vienas kita iskaudinom,-garsiai atsiduses jis pakele savo akis i salia sedincia mergina. -Kartais visko tampa pernelyg daug, Victoria. Kartais yra geriau paleisti , bet tai nebutinai reiskia uzmirsti. Kas kart kai suteikdavom musu santykiams dar viena sansa, as pats to nepastebedamas apleisdavau savo buri. As imdavau maitintis svieziu krauju ir mano apetitas tapdavo sunkiai suvaldomas,-pagaliau pasiryzes atskleisti merginai tikraja viso ko priezasti, jis prabilo kiek gilesniu, tylesniu balsu. -Su apetitu imdavo augti ir mano rysys su mane sukurusiu, o tikriau nuzudziusiu, originaliuoju,-nuryjes burnoje susikaupusius skyscius jis nukreipe savo zvilgsni priesais save. -Tavo mama buvo suzeista, tai buvo vilkolakio ikandimas ir jai pagyti reikejo Niklauso kraujo. As sutikau su jo salygomis tam, kad gauciau kraujo tavo mamai. Ta salyga buvo vieno vilkolakio mirtis,-pagaliau grazines savo akis ties prie jo vis dar palinkusia mergina jis giliau ikvepe. -Dabar supranti? As privalejau pasirinkti. Budamas su ja rizikuoju prarasti savitvarda, sveika prota ir anksciau ar veliau tai pasibaigtu tuo, kad as padaryciau kazka, ko gaileciausi visa likusi savo gyvenima... Kartais tenka priimti sprendimus, kuriems priestarauja tavo sirdis, bet ipersa sveikas protas. Victoria, Jake, senasis alfa, yra zmogus, todel sekantis eileje i alfos statusa yra Richardas Armstrongas, velnias tezino kokie yra jo ketinimai vilku atzvilgiu, todel tikiuosi supranti, kad ant kortos yra pastatyta pernelyg daug nekaltu gyvybiu,-suemes ant kaklo kavejusi vestuvini savo zieda jis akimirkai nutilo. Galiausiai nusiveres grandinele jis uzkabino ja dukrai ant kaklo, blankiai sypteledamas. -As myliu ir visada mylesiu tavo mama, Victoria. Bet tik privertes ja manes nekesti, nuo manes pasitraukti, sugebesiu buti stiprus ir nemeginti jos susigrazinti, supranti? Gerai ja pazinodamas galiu speti, kad ji padare kazka neatitaisoma, galbut net leidosi kieno nors uzkalbama, kad galutinai mane pamirstu. Ir as jos nekaltinciau, jog megina savo gyvenima pradeti is naujo,-jo veidas, jo israiska isdave, jog tema, kuria siedu diskutavo buvo itin skaudi Lockwoodui, taciau jis trosko, kad dukra pagaliau suprastu jo motyvus ir juos zinodama galetu pati nuspresti ar pritaria jo psirinkimui, ar vis gi niekada nebus pajegi jo suprasti. -Lioviausi apie ja kalbejes, nes nenoriu taves klaidinti, nenoriu, kad manytum, jog vis dar yra vilties. Zinau, kad mano meginimas uzsimirsti yra... savitas. Bet tai mano asmeninis pasirinkimas, kiekvienas turi savo budu ir mano atveju...-karciai syptelejes jis neigiamai papurte galva. -Suprantu, kad viskas ka darau, tai begu nuo tiesos su kuria anksciau ar veliau teks susidurti, bet negaliu... nenoriu isivaizduoti savo gyvenimo be jos. Tai kas siandien nutiko... Turiu omenyje, tarp taves ir Renee. Tai buvo it saltas dusas, primines, jog turi pagaliau prisiimti atsakomybe uz savo veiksmus ir liautis neiges, pagaliau imti judeti pirmyn uzuot nuolatos dairytis atgalios. Pazadu, kad nuo siol taip ir bus.

by **Victoria Faith Lockwood** Št. 11 22, 2014 5:19 pm

Pamirštant tai, kad paauglei, kuri idealizavo abu savo tėvus, buvo pakankamai sunku klausyti tai kas buvo sakoma. Tuo pačiu metu, Victoria Hope, pati reikalavo to, kad jau pagaliau būtu atskleista tiesa. Tikrosios priežastys, kurios galiausiai inicijavo neoficialias tikriausiai dramatiškiausios Lockwood šeimos, skyrybas. Nesistengdama pertraukti kalbančio, mergaitė nutraukė apkabinimą, kaip tik tuo metu, kai buvo pradėtas monologas. Užimdama vietą priešais, ji beveik visą laiką buvo nuleidusi savo tamsias akis, kurios būtent šiuo metu nespinduliavo entuziazmu, kurio atrodė buvo neįmanoma iš jos "išmušti". Kvėpavimas buvo ramus ir lėtas, kas reiškė kad ji stengėsi viską priimti taip, kaip yra, neatsižvelgiant į savo asmeninę nuomonę, kurią Victoria Hope stengėsi įpiršti kiekvienam sakančiam kitaip. Prisiminimai, iš to laikotarpio kuomet ji buvo savo pačios kūno kalinė, viską manė ir viską suprato, tačiau negebėjo nieko pasakyti balsu, buvo labai ryškūs. Katherine sugrįžus į savus namus po ilgo laiko, kuomet šeima eilinį kartą buvo patraukusi skirtingais keliais, buvo gražiausias mergaitės laikotarpis. Tiek Mason'as, tiek Katherine, kad ir labai trumpam, tačiau vizualiai atrodė labai laimingi. Ir tai kad vienintelis, stipriausias jos noras buvo būtent tai, kad būtent tas laikotarpis pasikartotu, taip kankino neseniai susikurtą jos asmenybę. Lemtingą akimirką, kuomet Victoria Hope ištiesė abi savo rankas, jomis suimdama tėčio delną, jos akys savaime pakilo į kalbėjusio veidą, ir tai privertė ją nors ir gana tyliai, bet prasitarti:
- Vienas išmintingas asmuo, kartą man pasakė, kad turint galimybę gyventi amžinai, ir nusisukti kad ir nuo beviltiškai atrodančio, tačiau artimo asmens, yra neatleistina. Kas mes esame per žmonės, jei taip lengvai pasiduodame, kai turime atrodo visas įmanomas ir neįmanomas galimybes kovoti? Tam turime tūkstantmečius, ir to visiškai neįvertiname. - Ganėtinai ryškus mergaitės žvilgsnis vėl buvo nudelbtas žemyn, kuomet ji tvirčiau suspaudė Mason'o delną: - Man nereikia net kartoti to tūkstančius kartų, nes žinau kad ir tu matai, kad labiau už viską noriu kad mano šeima vėl būtu vieninga. Ypatingai po to, kai buvo praeitas toks sunkus kelias, ir kai viskas tapo pasiekiama ranka... Norėčiau tikėti, kad tai kada nors pasikeis. Kad įvyks stebuklas, ir jūs abu, vėl tapsite tokiais pačiais kaip ankščiau, kai nebuvo manęs, nebuvo dabartinių problemų. Kai stačia galva nerdavote į viską, priešindamiesi visiems, kad turėti dar bent vieną, kad ir mažytę galimybę būti kartu. - Šiek tiek kilstelėdama savo pečius, ji nesistengė daryti per daug ilgų tylos pertraukų, todėl įtraukdama oro į savuosius plaučius, tęsė: - Ir net jei mama padarė ką nors, ko greičiausiai pasigailės, kai ateis tam laikas. Net kaip sakai, ji galimas daiktas kad ryžosi užkalbėjimui, tai nekeičia nieko. Ir nors aš žinau apie tai ne daug, galiu drąsiai teigti, kad tai nėra pašalinama. Nugyventas gyvenimas, niekur nedingsta. Ir vietoje vieno jausmo, kuris buvo nuslopintas, atsiranda tuštumą. Ir užkalbėtas asmuo vis tiek jaučiasi blogai, tiesiog nežino to priežasties. - Vos pastebimai timptelėdama savo lupas, Victoria Hope įsistebėdama į Lockwood'o akis, patvirtindama savo žodžius, linktelėjo galva: - Kai paskutinį kartą ją mačiau, ji elgėsi kitaip. Ignoravo kiekvieną mano bandymą užsiminti apie tave. Tačiau žinai ko nebuvo galima paslėpti, o visu tuo "Katherine Pierce fasadu"? Jos akys buvo negyvos. Ir aš manau, kad galimas daiktas kad tu teisus, jums abiems reikia pradėti gyvenimą iš naujo, visiškai kitur ir su kitais. Tai gali būti kad su laiku padarys abu laimingais. Bet pataisyk mane, jei klystu. Net kai viskas taps muilo operos lygio laimingumu, visada išliks klausimas "kas jeigu...". Kas jeigu, ji ar tu galiausiai nusileistumėte saviems principams, ir tuomet būtumėte kartu? Galimas daiktas, kad vėl įgydami priešus, nelaimelius kurie trokštu abu sunaikinti. Bet kartu, nepaisant visko. Ir tas klausimas, grįždamas vėl ir vėl, neduotu ramybės. - Nurydama burnoje susikaupusius skysčius, mergaitė palinko prie spintelės, kuri buvo prie lovos. Iš stalčiaus išsitraukdama tą pačią nuotrauką, kuri puikavosi jos kambary, kitame bute, pratęsė: - Aš žinau kokia Katherine būna nepakenčiama. Tačiau žinau ir tai, kad ji myli tave labiau nei savo egzistavimą. O savanaudei ir taip toliau, kaip dauguma ją vadina, tai daugiau nei pakankama. Tai nepasikeis. Ir kaip suprantu, tavo jausmai jai taip pat. Tai slegia... Nes dar žinau, kad ne vienas iš tų principų, nieko nedarysit.
Rankose laikydama minėtą rėmelį, Victoria Hope, tvarkingai ištraukė iš vidaus nuotrauką. Tuščias rėmelis buvo padėtas ant spintelės, kuomet laikyta nuotrauka, tam tikrų veiksmų dėka buvo sulenkta kelis kartus per pusę. Kol galiausiai kuo puikiausiai tilpo delne. Tuomet ir įvyko tai, kad vienintelis "inkaras", kuris vis dar vertė Mason'ą kabintis praeities, atsidūrė ant paauglės kaklo. Priimdama tai, kad nepaisant visko, jis laikysis savo sprendimo ir tas gestas gali būti sufleruojamas, kad dabar jis galutinai paleido Katherine. Linktelėdama, ji pasisakė: - Aš pasistengsiu suprasti tavo sprendimus, ir daugiau niekuomet nesmerksiu tavęs, bent jau garsiai. - Stengdamasi išblaškyti nemalonią atmosferą, ji blankiai šyptelėjo: - Jei buvimas su mama, atima iš tavęs gyvenimą. Verčia daryti tai, ko iš tikro nenori. Tuomet, nuo šios dienos, jos vardas nebus minimas šiuose namuose. Ir kadangi ji mano mama, ji liks tik mano gyvenime. Bet ne tavo. Kad galėtum, daryti tai kas teisinga. Tačiau turi man pažadėti, kad būsi atsakingas... Ir iš tikro kursi sau gyvenimą, kurio esi vertas, o ne egzistencija, kuri tave toliau naikina. - Dar kartą suimdama tėčio delną, mergaitė įbruko jam sulankstytą nuotrauką, pratęsdama: - Jei nuspręsi kad tikrai nori eiti toliau, tikrai tikrai to nori. Išmesk tai, ir daugiau niekuomet nesisuk atgal, net jei esu gyvas ir tikriausiai amžinybę egzistuojantis jos priminimas. Tebūnie tai, būna dar vienas žingsnis į priekį.
Atitraukusi savo rankas, ji pagaliau tarė savo nuosprendį, kuris lietė vilkus: - Aš nesu pilnai vilkolakė, todėl nesuprantu atsidavimo kitiems prasmėms. Todėl, manau kad būtent dabar, esu labiau nei pasiruošusi būti pristatyta tavo būriui. Ir kadangi, noriu matyti ir prisidėti prie to kas reikšminga. Pradžiai būsiu tavo mokinė, o paskui ir dešinioji ranka. Ir kartu mes neleisime, kad visa ta auka būtu veltui. O tas, Richard'as, dar pasigailės, jei bent mintį suformuos apie tai, kad išstumti tave iš tavosios gyvenimo prasmės. Tai pažadu aš. - Ir kuomet mergaitė savaime užvertė akis, jos lūpomis pasklido tai, kas jai aiškiai nedavė ramybės: - Nors Renee aš niekuomet nepamėgsiu. Už tai, atleisk.

by **Mason Lockwood** Sk. 11 23, 2014 4:05 pm

Taip kaip Victoria idealizavo savo tevus bei ju santuoka buvo sunkiai suprantama, ypac turint omenyje, kad kai jos tevai isgyveno geriausius savo santykiu laikus, ji viso labo buvo kudikis. Masonas didziavosi savo dukra ir tuo, kad ji tapo tokia stipria jauna moterimi, taciau kartais astrus ir taiklus mergaites pastebejimai priversdavo ji permastyti savo sprendimu teisinguma. Sis kartas nebuvo isimtis. Leisdamas merginai pilnai issisakyti jis blankiai syptelejo. -Jei mes nebutume taip atkakliai kovoje del teises buti kartu, tu niekuomet nebutum isvydusi sio pasaulio. Ir tai butu didziausias praradoimas mano gyvenime,-jo balsas buvo gan tylus, bet pakankamai garsus, kad pasiektu labai arti sedejusia dukteri. Nukreipes savo zvilgsni i nuotrauka, kuri atsidure jos rankose jis su akivaizdziu susidomejimu ja pereme. Niuroka jo veida perskrode nuosirdi sypsena. Islankstes nuotrauka jis kuri laika zvelge i nepaprastai laimingus, nuosirdziai besisypsancius zmones su siokia tokia nostalgija. -Laiko tarpsnis kai ji ir vel buvo mirtinga, buvo geriausia kas mums abiems nutiko, nors tavo mama negalejo to pakesti...-prunkstelejes jis placiai nusisypsojo. -Taciau ta diena kai mudu suzinojome, jog ivyko stebuklas ir ji pastojo... viskas ka mums teko iskesti tapo nebesvarbu,-neigiamai papurtes galva jis apsilaize sausas lupas. -Ir tai yra svarbiausia,-is paziuros pagyvejes jo upas atrode tikras, nesuvaidintas. Prisitraukes mergaite arciau, jis permete viena ranka per jos peti, taip draugiskai ja apkabindamas. -Klausyk, ka manai jei mudu atidesime sias kalbas kitai dienai... musu laukia vakariene su tavo... draugu,-nuvales vis dar dregnus mergaites paakius jis pabuciavo jos kakta. -Rytoj pat galesime tave su jais supazindinti,-neslepdamas dziugesio, kad jo dukte pirma karta parode entuziazma sekti jo pedomis jis isidejo sulankstyta seimos nuotrauka i dzinsu kisene, kas kad ir entiesiogiai, bylojo, jog jis nera pasirenges judeti pirmyn, nors ir karstligiskai bande tuo itikinti Victoria. Kai pasekusi si tecio gesta akimis mergaite syptelejo, jis negalejo buti tikras kas butent issauke toki jos gesta, bet buvo kone tikras, kad itin pastabi garbane, skaite Lockwoodoelgesi kaip atvira knyga kaip tai visuomet darydavo Katherine. -Taciau pirma turi gauti savo mamos sutikima. Zinau, jog ji nemegsta vilkolakiu ir nenoriu, jog manytu, kad bandau tave nuo jos atitolinti. Jei ji sutiks, rytoj pat, kaip ir zadejau, galesi vykti kartu i rytines musu treniruotes. Nekantrauju pamatyti kitu vilkolakiu veidus kai sie supras, kad esi trigubai uz juos visus stipresne,-placioje jo sypsenoje buvo matyti pasididziavimas, kuri sis jaute del nepaprastu savo atzalos sugebejimu.

by **Victoria Faith Lockwood** Sk. 11 23, 2014 4:53 pm

Buvo neapsakomai sunku sudaryti vaizdą, kad paauglė savo noru nusprendė susitaikyti su tuo, kad stengtis suvesti du asmenys, kurie kad ir myli vienas kitą, tačiau tuo pačiu metu trokšta žengti priešingu kitam keliu, buvo beprasmiška. Ir tai kad mergaitė pergyveno pokalbio metu, išdavė kartas nuo karto permušimus patirianti širdis, kuri dažniausiai plakė labai tyliai ir labai ramiai. Tačiau, būtent dabar, kuomet Victoriai Hope pagaliau buvo suteikta galimybė pasikalbėti nieko neslepiant sau už nugaros, ji nuoširdžiai apsvarstė galimybę, kad gali būti kad tai nėra taip blogai, kaip jai visuomet atrodė. Jei atskirai tiek Mason'as, tiek Katherine iš tikro bus laimingi, o ne skandins save egzistavime, tuomet tai buvo priimtina. Sutraukdama pečius, mergaitė pastebimai veide ištempė švelnią šypsnį, kuris atsirado kaip tik tuo metu, kuomet tėtis ėmė kalbėti apie tai, kas vyko atrodo ne taip ir seniai: - Tikriausiai aš niekuomet nesugebėsiu jos įsivaizduoti būnant mirtingai. Tai man atrodo keista, nes mama iš to ką mačiau ir ką esu girdėjusi iš aplinkinių, visuomet buvo klastinga ir nenugalima asmenybė. Todėl, man tai skamba keistai. Bet vien iš tavo akių matosi, kad greičiausiai labiausiai ir vertinai būtent tą laikotarpį, kuomet ji buvo varžoma laiko. Tokiu būdu, kai žinai kad asmuo nėra amžinas, jis tampa neįkainojamas. Ir ačiū tam, kas suteikė jai nemirtingumą, nes dabar abu turite nepakenčiamą, išlepintą ir tuo pačių nepakartojamą mane. - Šypsena tapo platesnė, kuomet Mason'as apkabinimui pritraukė dukterį prie savęs. Linktelėdama galva, ji tvarkingai pakėlė savo ranką, užsikišdama kelias ant veido sukritusias garbanas, už ausies. Toks artimas, jai buvo pažįstamas nuo mažens, kuomet ir atsirado tas neišdildomas ryšys tarp šiame kambary esančių personų. Ilgai nesugebėdama nutylėti, paauglė buvo priversta prisiminti būtent tai, kad šiam vakarui buvo numatyti įdomūs planai. Šiek tiek atlošdama savo galvą, Victoria tarė:
- Teisingai pasakei, draugu. Todėl, aš vis dar labai tikiuosi kad šio vakaro pabaiga nebus susieta su tuo, kad mano draugas išeis namo su sulaužyta nosimi. - Atlošdama galvą dar labiau, mergaitė parodė tai, kad vis dar šypsosi: - Jis man labai patinka, tačiau, nesu pasiruošusi niekam kitam, kaip tik bendravimas... Gal kada nors, draugystė. Nieko daugiau, ir nieko, dėl ko turėtum nemiegoti naktimis. - Pasitempusi, paauglė pakštelėjo tėtį į skruostą, ir nieko nebe delsdama pašoko iš lovos. Tai kad jis iš karto nesunaikino nuotraukos, privertė jos veide pasirodyti kiek kitokiam šypsniui. Bet tai kad tuo pačiu metu kalba palietė prisistatymą vilkolakiams, jos mina nepakito, todėl liko nesuprasta, dėl ko būtent jos nuotaika tapo tokia pozityvi: - Aš paskambinsiu jai iš kart po vakarienės, ir... Kad ir kaip tai netinka telefoniniam pokalbiui, bet, pranešiu apie savo sprendimą. Ir manau kad sugebėsiu rasti tinkamus žodžius, kurie įtikins ją tuo, kad man pats laikas būtu pažinti bent vieną savo egzistencijos pusę. - Linktelėdama galvą, Victoria Hope, susikryžiavo savo rankas po krūtine, tuo pačiu metu užbaigdama savo kalbą: - Būtu nuostabu kad ši žinia vilkolakiams būtu perteikta ne žodžiais, o veiksmais. Niekas labiau nešokiruoja nei tai, kai įsitikini faktu savo akimis.

by **Mason Lockwood** Kv. 12 04, 2014 3:03 pm

Tevo ir dukters pokalbis buvo gan ilgas ir tiesa pasakius, tai buvo pirmas kartas kai jiedu taip nuosirdziai vienas kitam pripazino, jog tustuma, kuria ju abieju gyvenimuose paliko Katherine is esmes tyliai griove ju abieju gyvenimus. -Kad ir kas nutiktu, privalai isisamoneti, kad diena kai susipazinau su tavo mama, buvo geriausia kas galejo nutikti. Galbut mes padareme per daug klaidu, galbut mums tiesiog nebuvo lemta ilgai ir laimingai gyventi...-syptelejes jis nuvale asaru likucius nuo merginos paakiu. -Bet net jei tureciau galimybe ka nors pakeisti, turiu omeny, pakeisti musu praeiti, nieku gyvu taip nepasielgciau. Nes tik beprotiski ir kartais neatsakingi sprendimai privede mus prie dienos kai pasauli isvydai tu ir tai...-neigiamai papurtes galva jis vis dar nuosirdziai sypsojosi. -Tai buvo geriausia kas mums galejo nutikti. Todel auksciau nosi,-zaismingai kumstelejes merginos peti jis pakilo ant koju. -O dabar, uztenka kapstytis po praeiti,-zvilgtelejes i rankini laikrodi jis reiksmingai islenke antakius. -Jei neklystu, turi viso labo valanda pasiruosti. Tavo ''draugas'',-buvo akivaizdu, kad jis vis dar negalejo susitaikyti su mintimi, kad jo mazoji Victoria ruosesi zengti pirma zingsni link suaugusiuju gyvenimo. Tai vyko pernelyg greitai. -...Jis tikriausiai jau pakeliui, beto pati zinai, kad esu niekam tikes virtuveje todel tau greiciausiai teks man pagelbeti, nebent nori supaindinti ji su tikraja savo seima ir pripazinti, kad mudu abu esam niekam tike kulinarai ir vakarus leidziam valgydami pica,-guztelejes jis nusisypsojo. -Nagi, pripazink.. kada paskutini karta valgei darzoves?-merginos mitybos iprociai pamazu keitesi ir kuo toliau, tuo didesne jos raciono dali eme uzimti kraujo paketai, nepaisant to, kad priesingai nei jis, ji vis dar jaute poreiki zmogiskajam valgiarasciui. -As surinksiu tuscius alaus butelius ir isnesiu siuksles, o tu per ta laika issimaudyk,-liovesis ja erzinti jis pagaliau patrauke link duru. -Mes apie tai dar pasikalbesim,-turedamas omenyje jos pristatyma vilkolakiams jis siek tiek surimtejo. -Taip pat kaip ir apie tai, ka iskretei siandien,-atitinkamai kilstelejes antakius jis atrode nenugincyjamas. -Jokiu bet, zinai, kad pasielgei netinkamai,-nesuteikes jai progos pratesti ginco, ties kuriuo ju nuomones akivaizdziai skyresi jis galop pasisalino is dukters miegamojo.

by **Victoria Faith Lockwood** Št. 12 06, 2014 3:09 pm

- Aš žinau. - Kelis kartus pritariamai linktelėdama galva, paauglė leido kad jos nepaklusnios, gamtos suteiktos garbanos kaip mat uždengtu dalį veido. Tačiau ir dabar, kai raudonmedžio atspalvio plaukai dengė jos dailų veidelį, buvo galima nesunkiai pastebėti kad mergaitė užtikrintai šypsojosi. Vien mintis apie tai, kad tėtis ne kiek nesigailėjo savo praeities, kuri buvo praleista su jos mama, akivaizdžiai džiugino. Todėl Victoria Hope net nepasikuklino pratęsti savo nuomonės dėstymą: - Žinau, nes priešingai nei dauguma, tu atsakai už savo sprendimus, net tuomet kai tau pačiam jie nepatinka. O tai leidžia tau puikiai suprasti, ko už ką nemėgsti, ir ką priimi. Ir aš džiaugiuosi... - Šiek tiek apačion nusvirusios lupos, davė suprasti, kad ši kalba vis dar graudino paauglę, tačiau ji iš paskutinių stengėsi to neparodyti: - ...kad bent kažkada, kai nebuvo manęs, jus kartu galėjote pasakyti kad buvote laimingi, nepaisant visko kas tuo metu vyko. - Dar kartą patvirtindama savuosius žodžius galvos linktelėjimu, mergaitė kaip mat pašoko nuo lovos, bei patraukusi prie spintos, pravėrė šios duris. Apranga kurią ji buvo susipirkusi, atrodė pakankamai mergaitiškai, todėl, ilgai nedelsdama su pasirinkimu, ji mikliai išsitraukė laisvą, vasarišką suknelę, bei pasisukdama į Mason'o pusę, sukreivino antakius: - Ei, aš moku gaminti... - Kuomet pasekė akių užvertimas, maištingai paauglei galiausiai teko pripažinti tiesą, - Na gerai gerai, aš nemoku gaminti. Iš mūsų šeimos, atrodo šiuo talentu gali pasigirti tik mama... Pas kurią, vis dar kramsnoju sveiką maistą. - Kištelėjusi liežuvį, ji mikliai uždarė spintos duris, ir kuomet sulaukė priminimo apie tai kas nutiko šios dienos pradžioje, iš karto nusuko savo akis: - Man pasirodė kad mes jau aptarėme tai, kas nutiko? Ir tu pats pasakei kad, supranti mano priešiškumą jai... Tėti, kuo daugiau bus klibinama "tos moters" kalba, tuo daugiau mes su tavimi nerasime bendros kalbos. Aš išsakiau savo nuomonę kodėl ji man nepatinka, ir pateikiau ne vieną priežastį. Niekada nebus taip, kad aš su ja elgsiuosi mandagiai. Jai nereikėjo peržengti santuokos šventumo. O kadangi aš esu pusiau vilkolakė, manau kad tu supranti, kad esu kategoriškai prieš svetimautojas? - Timptelėjusi lupas, ir specialiai pasistengdama išvengti tolimesnės kalbos, patraukė prie durų, kur stabtelėdama, pasisakė: - Manau geriausia būtu, užsakyti kokio nors padoraus maisto iš restorano ir pasakyti kad tai yra mūsų bendras kulinarinis kūrinys. Niekam nereikia žinoti apie tai, kad atsidūrę prekybos centre negalime atskirti apelsino nuo greipfruto. - Šyptelėdama, Victoria Hope nusprendė nieko daugiau nebe pridurti, todėl patraukdama lauk iš kambario, pakankamai greitai pradingo už vonios kambario durų. Kur paleistas vanduo, savaime leido suprasti kad ji nusprendė paklausyti Mason'o patarimo.

by **Isaac Lahey-Hale** Sk. 12 07, 2014 10:48 am

Trumpas paaiškinimas: Nuo tos dienos, kuomet pirmų vampyrų šeima, sukūrė destruktyvų planą, kaip būtu lengviausia sugriauti vilkolakių būrį, nuteikiant juos visus vienas prieš kitą, jauniausias iš minėtosios šeimos vyrų, specialiai užvaldė vieno iš labiausiai pasižymėjusių beta vilkų kūną, įsibraudamas visur kur tik įmanoma, bei sukeldama šiokį tokį chaosą. Todėl nieko nuostabaus, kad lemtingu metu jis ir buvo tas asmuo, kuris parodė inscenizuotą susidomėjimą Victoria Hope. Pirmasis susitikimas su "unikaliu" vaiku, privedė prie sukurtos draugystės, kuri tikriausiai merginos nelaimei tikra buvo tik iš jos pusės žvelgiant. Asmeniškai Mikaelson'ui tai buvo šioks toks smalsumo patenkinimas ir pareiškimas to, kad Mason'as galėtu prarasti savitvardą ir pirmą kartą padaryti ką nors prieš, vieną iš saviškių. Aišku, visomis prasmėmis originalusis pasinaudojo tuo faktu, kad jei bus sužeistas Isaac kūnas, tai atsilieps tik vilkui, bet ne jam asmeniškai. O kadangi Niklaus turėjo savo tikslų tam, kad pasiekti alfa hibridą, Kol'ui buvo suteikta veiksmų laisvė. Kas reiškė, kad tai vienaip ar kitaip, pasibaigtu katastrofiškai bent vienam.
Gaudamas žinutę su nurodytu adresu, vilkolakio kūną užvaldęs asmuo, kaip mat veide ištempė plačią šypseną. Gyvenama vieta, kurią buvo užėmęs vilkolakių vadas šiam buvo puikiai žinoma, tačiau galimas daiktas, kad pats Isaac ne karto nebuvo peržengęs minėtų namų slenkstį (kiek pamenu, jis tebuvo pasirodęs Katherine namuose). Todėl išlaukdamas reikiamo laiko, kuomet iš esmės turėjo pasirodyti specialiai suruoštai vakarienei, vyriškis sėdo į "pasiskolintą" automobilį, bei pakankamai greitai nusigavo iki reikiamo daugiabučio. Kelios minutės, ir už šio buto durų pasigirdo duslus bildesys, kuris reiškė tik tai, kad asmuo kuris neseniai pakilo iki reikiamo aukšto, reikalavo buto šeimininkų dėmesio.

by **Mason Lockwood** Kv. 12 11, 2014 5:46 am

Itampa, kuria jaute Masonas, atsispindejo jo israiskoje, kuomet pasigirdes beldimas i duris priverte ji atitraukti cigarete sau nuo lupu. Uzgesines nuoruka jis ismete filtra pro virtuves langa ir patrauke prie duru kol to padaryti nespejo Victoria, kuri sprendziant is tekancio vandens garso, vis dar buvo duse. Astria klausa pasizymejusi paaugle suktelejo prasyma lukteleti ir leisti svecia ileisti jai, bet Lockwoodas viso labo prunkstelejo per stipriai sukastus dantis su lig akimirka kai lauko durys buvo placiai atvertos. Masono antakiai savaime atitinkamai issilenke, taciau sutrikimas jo veide ilgai neuzsilaike. Pirma i galva sovusi mintis, jog jo buriui priklausantis vilkolakis cia pasirode su burio reikalais susijusiais sumetimais is karto buvo atmesta, mat pastarasis nezinojo sio buto adreso. -Tu tikriausiai juokauji,-neigiamai papurtes gava jis syptelejo, bet si karta alfos sypsena buvo gresminga. Victoria buvo jo vienturte dukra todel normalu, kad Masono standartai iskelti jos ateities isrinktajam buvo itin auksti, ka jau kalbeti apie tai, jog asmuo, kuris ne tik veike jam uz nugaros, bet ir neisdriso apie uzsimesgusia jaunuokiu draugyste pranesti jam akis i aki, buvo akimirksniu ''atmestas'' is kandidatu saraso. Uztrenkes jam duris priesais nosi jis pasisuko i vonios kambari, is kurio ispuolusi Vicotria atrode itin sutrikusi. -Tu juk zinai, kad jis priklauso mano buriui, taip?!-uzrikes jis staiga pasiciupo odine savo striuke ir patrauke prie lauko duru. -Lik cia!-paliepes, kad garbane ne neketintu sekti ikandin jis netrukus atsidure laiptineje, kur vis dar lukuriaves Lahey neatrode ne kiek ibaugintas. Anaiptol, ta savimi pasitikinti ir Isaac nebudinga sypsena buvo pirmas Masonui i akis krites dalykas. -Kada ruoseisi man pasakyti?!-jo balso tonas buvo grieztas ir ituzes kai jis stipriai stumtelejo vaikina per pecius, priversdamas ji atsitrenkti i lifto duris ir jas siek tiek ilenkti.

by **Isaac Lahey-Hale** Kv. 12 11, 2014 7:43 am

Buvo naivu manyti kad originalusis vampyras, kuris tam tikram laiko tarpui buvo "pavogęs" svetimą gyvenimą, nebuvo pasiruošęs tam, kaip bus sutiktas. Vien tai, kad Victoria Hope buvo unikali paauglė, savaime leido suprasti tai kad šios tėvai nebus labai paprastai sukalbami, tuo labiau žinant kas jie yra. Visgi, smalsumas ir noras sugadinti ne vien Lockwood'o klaną, bet ir asmeninį gyvenimą, buvo didesnis nei tai, kad originalusis buvo davęs pažadą pasistengti kad po visko, Lahey kūnas liktu "nepaliestu". Atsivėrusios durys, kaip mat privertė vyriškį pakelti akis, ir su lyg akimirka kuomet šis praskleidė lūpas atsakymui, durys vėl buvo užtrenktos, tačiau šį kartą priešais nosį. Tai iššaukė plačią šypseną vilkolakio kūną užvaldžiusio asmens veide, kuomet šis kilstelėdamas ranką, delnu perbraukė per savo veidą: - Na, tai pasibaigė labai greitai. - Kažkodėl numanydamas kad tokia pradžia pagaliau iššauks reikiamą reakciją, kuri galiausiai prives prie to, ko iš tikro originalusis čia ir pasirodė. Neketindamas eiti šalin, jis viso labo pasistengė įsiklausyti į netylų šurmulį už durų. Sulaukęs to laiko, kuomet jam vėl bus suteiktas dėmesys, originalusis pašaipiai ištempė lūpas, kuomet skaisčiai mėlynos akys savaime susidūrė su pašnekovo veidu:
- Rimtai, manai apie kiekvieną savo žingsnį privalau tau prasinešti? - Kaip tik tuo metu pastumtas lifto link, vilkolakio kūnas pakankamai stipriai susidūrė su durimis, kuris negana to kad pastebimai įlinko, bet ir šiek tiek išsiskleidė. Laimei, Lahey kūnas buvo stipresnis nei standartinio mirtingo asmens, kuomet originalusis visgi ėmė kalbėti: - Didžiausias minusas būnant vilku, tavo veiksmai vis tiek lieka ribotais. - Net nesivargindamas pašnekovo pykčio iškreiptame veide atrasti nuostabos, originalusis nesusilaikydamas ėmė krizenti. Kuomet vyriškis sudėjo labai daug pastangų į tai kad liautis juoktis, paruošta kalba buvo kaip tik tai ko reikia: - Tai štai kuo tu prisitrauki savuosius vilkus? Nuostabus požiūris, palaužti jų charakteristikas tam, kad šie paskui apsimestu tau priklausantys.
- Aš ne Isaac'as, šunyti. - Užvertęs akis, jis pratęsė kalbą, kuri buvo kone akivaizdžiai perpildyta sarkazmo ir arogancija, kuri buvo taip priimtina jauniausiam iš Mikaelson šeimos brolių: - Gerai gerai, techniškai. Šis kūnas vis dar priklauso vienam iš taviškių, todėl būk atsargesnis. Tavo pudelis, net nenutuokia kas dabar vyksta. - Šiek tiek sujudindamas savus antakius, vampyras toliau traukė per dantį. Ir net jei prieš jį dar kartą buvo bandyta panaudoti jėgą, šį kartą šis to mikliai išvengė, tuo pačiu metu grįždamas prie Victorios Hope temos:
- Ko ten klausei? Kodėl tau nepasakiau? Nagi, Mason'ai... Pramerk akis. - Specialiai palinkdamas, originalusis vamnpyras įsmeigė savo žvilgsnį į durų pusę, už kurių dar buvo paauglė: - Nebūdamas Victorios Hope tėvu, ir pats norėtum paragauti tą vyšninį pyragaitį. Juk būtu smalsu.

by **Mason Lockwood** Kv. 12 11, 2014 1:48 pm

Nuo pastarojo vaikinu susitikimo buvo speje praeiti nemazai laiko ir jis buvo spejes pamirsti kaip pastaraji karta neiprastas vilkolakio elgesys ismuse ji is veziu. Akiplesiskas prisipazinimas buvo mazu maziausiai nelauktas akibrokstas ir tai trumpam ateme zada ituzusiam Lockwoodui. Vien mintis, kad jauno vilkolakio kuna uzvaldes asmuo turi pikta zadanciu ketinimu jo dukters atzvilgiu verte stingti krauja jo gyslose. Akiplesiskas prisipazinimas buvo paskutinis lasas, perpildes Masono kantrybes taure. Sugriebes vaikino atlapus jis dar karta prireme ji prie suknezintu lifto duru, taciau pasigirdes perspejimas, jog suzalodamas ji, jis viso labo suzeis fizini Lahey kuna, priverte ji stabteleti. -Kas tu ir ko tu nori?-suraukes antakius jis paleido savo ''auka'' ir atsitraukes per zingsni prireme beatsiveriancias savo buto duris, neleisdamas Victoriai isikisti. -Tu nesveikas,-paskutine originaliojo fraze priverte Lockwoodo veide pasirodyti pasislykstejimo issauktai israiskai. Suprasdamas, kad jo dukte pasizymejo itin gera klausa ir neabejotinai nugirdo kiekviena laiptineje istarta vaikinu pasnekesio zodi, jis tik dar tvirciau uzspaude sau priklausancio buto duris. -Victoria, nesikisk!-uzrikes jis buvo priverstas akimirkai dirsteleti i priesinga Mikealsonui puse, o kai vel i ji atsisuko, vaikinas stovejo jau kur kas arciau. -Tik per mano lavona,-neigiamai papurtes galva jis piktai issiepe lupu kampa gerai zinodamas, kad prireikus, Victoria Hope nesunkiai nusuktu vaikinui spranda.

by Sponsored content