Re: Mason'o butas

by **Mason Lockwood** Pen. 10 10, 2014 5:05 am

Viskas ka sake Richardas tik dar labiau ji siutino. Jis ir toliau buvo storzievis pasiputelis, kuris net ir mirties akivaizdoje nesigailejo nieko ka padare per tas kelias dienas kai vel gavo galimybe vaikscioti sia zeme. Tai kaip atsainiai vyresnysis jo brolis isreze, jog dabar kai pagaliau manesi galutinai sugrioves Masono seima jis yra pasirenges mirti, priverte jaunesni Lockwooda dar karta pasiduoti i jo puse. Beda buvo ta, kad jo brolis buvo zmogaus pavidale todel Masonas neketino provokuoti savo paties virsmo. Jis turejo tai padaryti zmogaus kune, taciau jo vilkams igavus zveries kailius tapo vis sunkiau priesintis. Jis puikiai girdejo ka sake Jules ir jos zodziuose eilini karta buvo tiesos. Pakeles ranka pries viena is saviskiu jis privaletu pats tapti omega. Sumautas vilkolakiu kodeksas. -Sakiau paleiskit!-dar karta uzriaumojes jis ikstruko is ji laikiusiuju gniauztu ir visu nuostabai pasisuko atbulas, atsukdamas savo broliui nugara. Tikriausiai nereikia ne sakyti kaip istyso jo pries tai pykciu persisunkes veidas priesais isvydus Jake. Geriausias Masono draugas buvo juos visus apleides labai ilga laika ir jam buvo sunku patiketi, kad vaikinas ryzosi sugryzti butent tuomet, kai jam jo reikejo pagalbos. Lockwoodo akyse Armstrongas visada buvo ir bus alfa vilkolakis, nepaisant dabartinio jo statuso, taciau po visko kas atsitiko, jis jautesi turys duoti draugui laiko, Jake turejo pats pasirodyti buriui, kurio vadas dabar buvo Masonas.
Jei ne dabartine situacija, greiciausiai alfa hibridas butu nieko nelaukdamas apkabines seniai matyta asmeni ir pasveikines sugryzus, taciau dabartines aplinkybes to neleido. Masonas buvo pernelyg isiaudrines, pernelyg piktas ir isduotas, kad leistu savo veide psirodyti bet kokiai teigiamai emocijai. Isklauses vaikino kalbos jis neigiamai papurte galva. -Greita mirtis nuo sautines zaizdos yra tai ko jis nori,-zenges link Jules jis pereme Victoria i savo rankas. Pastebejes kaip smalus vilkolakiu zvilgsniai is karto buvo ireminti i kudiki jo rankose, jis giliai ikvepe. Nei vienam is cia susirinkusiu lig siol dar nebuvo paaiskinta kas ji yra. -Kudikis, kuri vienas musiskiu…-sie zodziai buvo persisunke sarkazmu ir skirti Richardui. -Ketino nuzudyti, vardan to, kad issaugotu savo paties subine, yra mano dukra,-uzbegdamas bet kokiems klausimas uz akiu, jis is karto pridure. -Jos motina yra Katherine, vampyre, todel Victoria greiciausiai pasizymes tiek vilku, tiek vampyru savybemis. Visi, kas turite su tuo kokiu nors problemu, galite kreiptis i mane,-kadangi nei vienas is vilkolakiu neistare nei zodzio, jis tese. -Richardas kesinosi i viena musiskiu, Victoria yra pusiau vilkolake, todel jusu teise nuspresti ka su juo daryti,-jis privalejo buti alfa, vadu, teisingu pavyzdziu, net ir sia akimirka kai viskas ko trosko tai buti negailestingu skerdiku suvedant asmenines saskaitas su broliu. -Jei jus manot, kad geriau susidorojima su juo geriau palikti raganoms, tebunie. Bet tik su salyga, kad priimate si vaika kaip viena musiskiu, antraip man nera prasmes buti jusu vadu, neketinu savo seimos statyti i antra plana,-atsigrezes i cia buvusius vilkolakius jis atrode labai rimtas. -Daugiau niekada,-su lig siais jo zodziais Victoria eme siekti Masono lupu akivaizdziai labai susidomejusi pries tai nematytomis tevo iltimis. Tai buvo pirmas kartas kai jis pasirode pries savo buri toks koks yra, turintis silpnu vietu ir prasydamas ju palaikymo.

by **Liviana Varias** Pen. 10 10, 2014 11:44 am

- Mason'ai palauk... - Tuomet kai jis per daug greitai žengė į brolio pusę, kuris akivaizdžiai buvo erzinamas kiekvieno jo ištarto žodžio, buvo sulaikytas vieno iš vilkolakių, kurie čia pasirodė. Nesistengdamas per daug muistytis, jis nusprendė kalbėti būtent tai, kas manė kad buvo aktualu, ir nekreipė visiškai jokio dėmesio į tai ar jo žodžiai buvo išgirsti ar ne. Buvo labai svarbu pastatyti alfa prieš faktą, kuris jo manymu turėjo būti suprastas, jei ne dabar, tuomet su laiku. - Aš nežinau kas velniai griebtu man atsitiko, kad nusprendžiau pasirinkti būtent šį kelią. Būdamas ten, tarp mirusių, prisiekiu, netekau sveikos nuovokos. Ir būtent tuomet, kai ta pati rutina paskandino mane savo pinklėse, pasidaviau manipuliacijai. Kuri aiškiai davė suvokti tai, kad Victoria būtent ir yra tas asmuo, apie kurį yra tiek daug rašoma senoviniuose metraščiuose. Prisiekiu, sužinojęs apie tavo dukters gimimą, stengiausi patikėti tuo, kad tai ne ji. Tai greičiau Niklaus sūnus, kuris iš esmės yra originalusis. Bet, viskas kur kas sudėtingiau, nei mes norime. Paklausyk, ne aš esu tavo priešas, kai tai liečia šeimą. Žinoma, padariau tau labai daug žalos, ir dėl to labai gailiuosi. Bet, dukterį turi saugoti ne nuo manęs, nuo tų, kurių planas nuo pat pradžių tai buvo. Jos nesustos, kol mergaitė nemirs. Įsiklausyk į tai ką tau sakau. Jei man nebūtu svarbus tavo likimas, nepratarčiau ne žodžio apie jos saugumą. - Giliai įtraukdamas oro į savuosius plaučius, jis nusprendė paminėti ir ne ką menkesnį dalyką: - Buvau neaišku kuo visą tą laiką. Ir taip, aš esu pasiruošęs priimti bet kokią bausmę, ir man nerūpi kieno rankomis ši bus įvykdyta. Ir nebuk kvailas, tai nėra bailiškumo protrūkis, aš ir pats suprantu kiek dabar esu vertas. - Linktelėdamas galva, jis pabrėžė. - Tuo atveju jei nuspręsi mane paleisti, prisiekiu, nesiartinsiu prie tavo šeimos. Ir tu pats kuo puikiausiai supranti, kiek vertas yra mano garbės žodis. - Atsitraukdamas per jis trumpam nusuko savo akis į išėjimo iš šios vietos, pusę. Kuomet tarp kitą ko, pridūrė: - Katherine nepaliko tavęs, žiedas kuris atsidūrė mano rankose, jis te buvo... Sutrupinau jos rankos kaulus, nuimdamas jį nuo jos piršto. Ir padariau viską, kad ji daugiau niekad tavimi nepasitikėtu. Ir tik dabar suprantu, kad padariau klaidą. Ji visada buvo su tavimi, kai tai daryti turėjo šeima. Man, iš tiesų, labai gaila. - Netikėtas Armstrong'o pasirodymas, kad ir paprasto žmogaus būsenoje, privertė jo raumenys išsitempti. Praeitis, kuri lietė jį su šios šeimos alfomis, buvo ne tai, ką būtu galima papasakoti prie bokalo alaus. Tas tonas, rami kalba ir akivaizdus pasitikėjimas savimi, kuriuo spinduliavo Džeikas vertė jį siusti. Visgi, nesistengdamas to parodyti, jis te pratarė: - Užsikišk. Tai velniai griebtu ne tavo šeima, kad ką nors aiškintum. Verčiau nelysdamas čia, susitvarkytum su savo bagažu, kuris ne ką mažesnis. - Kuomet buvo priverstas nutilti, garsiai buvo pasakyti būtent tie žodžiai, kurie privertė jo veidą švelniai tariant nutilti. Buvo matoma kad jis gailisi, tačiau negali nieko padaryti, kad situacija pasikeistu. Šiam kartui nuspręsdamas kad gana, jis tik teigiamai, vos pastebimai supurtė galvą: - Man tikrai gaila kad viskas taip pasisuko. Tačiau net norėdamas, nebūčiau sugebėjęs sužeisti tavo dukters, nesvarbu kaip neguli man širdis ties tavo pasirinkta žmona. Tai tavo vaikas, todėl jos gyvybė svarbiau nei mano. Nesvarbu kad po pastarųjų įvykių, tu net nesvarstai galimybės manimi patikėti. - Šiandiena jis nebesiruošė meluoti, bet ir nesiruošė leisti kad kažkokie paaugliai aiškintu jam ar planuos egzekuciją, ar leis viskuo pasirūpinti raganoms. Labai ramiai, nedarydamas staigių judesių, jis praėjo prie paauglių pulką, pagaliau išeidamas iš šio buto vidaus, bei tuo pačiu patraukdamas savo keliu.

by **Jake Armstrong** Pen. 10 10, 2014 12:23 pm

- Niekam nėra iš čia esančių nėra įdomi tavo kalba, kuri tikiu kad yra viso labo bandymas išlysti iš vandens kaip galima mažiau sušlapusiam. Richard'as, tu net dabar esi toks pats šūdo gabalas, koks buvai visuomet. - Praeitis, kuri siejo šias dvi šeimas visuomet buvo labai kontraversiška. Ir iki dienos, kuomet tuometinis alfa nusprendė sukratyti rankas su dabartiniu, pakeitė iš esmės visus standartus, kuriais taip karštligiškai vadovavosi seni vilkai. Aplamai dabartinė vilkolakių karta buvo visiškai kitokia, ir būdamas žmogumi, Džeikas kuo puikiausiai tai matė. Žvilgsiu palydėdamas alfa, jis pastebimai palenkė galvą, tokiu būdu tik patvirtindamas tai, kad dabar buvo kaip tik tas laikas, kuomet jis pagaliau susitaikė su savo ateitimi, ir nusprendė nebe slėptis nuo pakitusio gyvenimo, o imtis jo, tačiau šiek tiek iš kito kampo. Rankoje tebelaikydamas šaunamąjį ginklą, nesistengė kaip nors palenkti situacijos tokia linkme, kuri buvo tinkamiausia jam pačiam. Manydamas kad sprendimus savarankiškai turėtu priimti čia susirinkusių vilkų vadas, jis te laukė ženklo, kuris leistu jam arba atimti gyvybę ne savo rūšies atstovui, arba paslėpti ginklą. Kuomet buvo garsiai įvardintas pastarasis variantas, nesitraukdamas nuo sienos, prie kurios vis dar buvo palinkęs, jis tvarkingai užsikišo ginklą už savo kelnių džinsų, bei pridengė jį marškiniais. Kuomet liežuviu perbraukė per savo lupas, nesusilaikydamas, o tiksliau pasinaudodamas savo seniai įgyta pagarba vilkų tarpe, jis įsiterpė: - Jie neprivalo nieko rinktis. Kiekvienas, kuriam dar yra aktualu pasilikti čia ir turėti nesugriaunama priedangą. Vadą. Pasiliks, priims tavo vaiką, nekreipdami dėmesio į tai kad ji viso labo yra pusiau musiškė. - Kuomet savaime pasukdamas veidą į Lockwood'o pusę, veide išspaudė pastebimą, kampinę šypseną, kurią panaudodavo tik tuomet, kai jautė kažkokią valdžią prieš susirinkusius. Pagaliau atsitraukdamas nuo sienos, jis ramiai žengė link Mason'o, sustodamas taip, kad galėtu matyti čia susirinkusius vilkus: - Juk sakiau, kad tau tai seksis puikiai. - Paskirdamas savo žodžius geriausiam draugui, jis ne akimirkai neatitraukė žvilgsnio nuo vilkolakių būrio: - Jie priėmė hibridą, kaip savo mokytoją. Todėl naivu manyti, kad nepriims jo šeimos. - Pastebėdamas kad kaip tik tuo metu Richard'as parodė norą patraukti lauk iš šios vietos, mestelėjo kelis žodžius jam įkandin: - Jei sumanysi sugrįžti atgal, kitą kartą su tavimi niekas nesikalbės. Tikiuosi ir tai tavo kvaila skardine sugeba perfiltruoti. - Armstrong'as nors ir turėdamas taip įvardinama "bagažą", ne kartą žengdamas prieš saviškius, niekuomet į pavojų nebuvo pastatęs asmens, kuris negebėtu apsiginti. Todėl situacija apie kurią buvo prabilusi telefonu Jules, jam atrodė kaip niekad vimdanti. Jis nesuprato motyvo, kaip viena gyvybė gali būti svarbesnė už kitą. Dabar leisdamas susidirbusiam pasišalinti lauk, klausiamą žvilgsnį nukreipė į čia susirinkusio būrio vadą: - Nėra nieko, ko negalima būtu pataisyti. Juk žinai... - Leisdamas suprasti, kad kad ir kaip dabar priešiškai yra nusiteikęs prieš tam tikrą Lockwood giminės atstovą, nemano kad iš jo jau nebe galima sulipdyti figūros, kuri būtu naudinga.

by **Cronica** Št. 10 11, 2014 4:49 am

Sąmoningai leisdamas alfai atitrūkti toliau, stengėsi nesudaryti atvaizdo kuris išduotu kad jo pasąmonėje visi čia esantys asmenys buvo teisiami dėl tam tikrų priežasčių. Džeiko pasirodymas, sugebėjo įpūsti šiek tiek "gaivaus" oro, kuomet McCall akys savaime buvo nuleistos žemyn. Šis asmuo buvo pirmasis, kuris jam ištiesė pagalbos ranką, kuomet vyresnysis iš Armstrong šeimos atėmė jo žmogiškumą, užkrėsdamas vilkolakio prakeiksmu. Liežuviu brūkštelėdamas per savo lupas, jis viso labo pasitraukė iš kelio, kuomet vienas iš čia buvusių asmenų panoro pasitraukti pats. Nebūdamas šališkas smurtui ir mirties bausmėms, lemtinga akimirka pakeldamas akis, jis te prabilo: - Nesu budelis, kad spręsčiau kokios bausmės yra nusipelnęs vienas ar kitas asmuo. Bet ir nesakau, kad jis turi teisę patraukti šalin. Tiesą pasakius, su visa pagarba, tai tavo brolis Mason'ai. Pirmiausia reikėtu išsiaiškinti viską šeimos lygmeny, o paskui į tai velti mus. Noriu pasakyti tai, kad jis švelniai tariant šūdžius kuris nėra vertas gyventi. Bet argi mes būsime geresni jei elgsimės panašiai? Tu alfa, ir tavo žodis visuomet bus svariausias. Bet. Ar mūsų taip pat lauks toks likimas, kuomet nuslysime nuo kelio? - Žinoma, būtent šia akimirka, jis neatskleisdamas vardų, labiau kalbėjo apie tuos asmenys, kurie buvo įvelti į pasišaipymą prieš vampyrę, ir tai, kas nutiko su vienu iš Bowman brolių. Vien tai kad šiandiena Isaac nebuvo čia, atrodė atitinkamai keista. Todėl, kad jis visuomet atrodė kad yra ne vien gabiausias, bet ir labiausiai atsidavęs komandai. Ir dabar, minėtasis akivaizdžiai vengė bet kokio kontakto su savo ne kraujo "broliais". Antakiai savaime pakilo, kuomet buvo atskleista tiesa apie tai kieno vaikas yra mergaitė, kurios gyvybei prieš tai grėsė pavojus. Sukasdamas dantis jis neskubėjo nieko pasakyti, tačiau ir netroško kad pirmasis savo nuomonę išdėstytu Aiden, kurio nuomonė akivaizdžiai būtu priešiška. Todėl iš kart po Džeiko komentaro, jis krenkštelėdamas pradėjo: - Bet kokiu atveju mes esame su tavimi. Mačiau Katherine besilaukiančia, dar tuo metu kai egzistavo Nogitsune. Tad, man tėra naujiena tai, kad buvo pranešta kad mergaitė neišgyveno. Ir nesvarbu, kas ji per padaras. Ji tavo vaikas, o tu mūsų vadas. Vadinasi, esame su tavimi, iki galo. Kad ir kas be nutiktu. Ir tai nepasikeis.

by **Mason Lockwood** Št. 10 11, 2014 8:51 am

Trukdyti Richardui pasisalinti nebuvo prasmes. Jis nenorejo sio zmogaus matyti, taciau giliai sirdyje jautesi darantis klaida ji paleisdamas. Juk dar neseniai buvo zadejes Katherine, kad prireikus jis priims reikiama sprendima. Galbut todel jis ir neleido Pierce-Lockwood vykti kartu, ji nebutu leidusi jo vyresneliui taip pasiplauti, bet kad ir ka sake Masonas, jis buvo jo brolis ir jis negalejo jo nuzudyti. Taip jis ant jo neapsakomai pyko, siuo metu kone nekente vaikino, bet tiesa buvo ta, kad Victoria buvo sveika ir gyva, o jo brolio lauke nenuspejama ir gan bauginanti lemtis po to kai jis nesugebejo isteseti raganoms duoto zodzio. Dabar kai jie visi zinojo, kad mergaite yra gyvas taikinys, jie imsis dar stipresniu saugumo priemoniu, kad analogiska situacija nebepasikartotu, daugiau niekada.
Richardui pasisalinus, kambaryje tvyrojusi atmosfera kiek atlego. Cia susirinkusiems asmenims parodzius atvira palaikyma Lockwoodo atzvilgiu, itampa pamazu eme atlegti ir tai buvo matyti is to kaip vilkolakiai pamazu uzeme atitinkamas pozicijas sudribdami tai ant sofos, kedziu, kai kurie tiesiog ramste sienas, bet nei vienas nerode noro pasisalinti tol kol nebus tartas finalinis, alfos zodis. -Vadinasi nutarta,-teigiamai linktelejes galva Masonas buvo priverstas perduoti verkslenti pradesjusia Vicotria Jules, kuri rankose jau buvo paruosusi specialu misini mergaitei. Jake peremus oratoriaus pozicija, Lockwoodas trumpam pasitrauke kiek atokiau ir stovedamas prie stikliniu balkono duru surinko Katherine numeri, taciau atsako nebuvo. Pajutes McManus ranka sau ant peties jis pasuko galva i mergina, kuri buvo nukreipusi ganetinai smerktina zvilgsni jo atzvilgiu. -Kas?-suraukes antakius jis atrode nuosirdziai nesuprantantis kodel mergina net nebande su juo susisiekti. Jo vyriska mastysena neleido jam suvokti, kad pasielge kaip tikras subingalvis prasydamas jos pasilikti su jo kudikio besilaukiancia mergina, tol kol geriausia drauge to neisreze jam i veida. -Jules, as neturejau kito pasirinkimo,-buvo akivaizdu, kad mergina nors ir nemegstanti Katherine, buvo jos puseje. -Ka man reiekjo daryti?-skestelejes rankomis jis atrode kaip niekad zmogiskas, o tiksliau tipinis vyras. Masonas niekuomet nebuvo atsidures panasioje situacijoje ir manydamas, kad viskas pamazu issisprs savaime, akivaizdziai dare didziule klaida. Jo galvoje situacija buvo kur kas paprastesne nei, kad buvo is tiesu. Teisindamas save tuo, kad permiegojes su buvusia jis, teoriskai, buvo vienisas jis ir dabar bande save itikinti, kad tai nera ''jo kalte''. Is kur jis velniai rutu galejo zinoti, kad tapes hibridu vis dar gali susilaukti palikuoniu?!
Jo tylu pasnekesi su Jules nutrauke vilkolakiai priverte ji vel sugryzti i kambario centra. -Man reikia ja susirasti, bet negaliu palikti taves vienos su Vicotiria...-pastumetas drauges jis pagaliau atsisuko i savo vilkus. -Esu be galo jums visiems dekingas, kad esate cia,-jo zvilgsniui uzkliuvus us Scotto jis siek tiek surauke antakius. -Beje, kur Isaacas?-tik dabar , siek tiek nurimes, Masonas pasigedo vieno uoliausiu savo mokiniu. Pasisukes i Jake ir pats atsake i draugo sypsni savuoju. Kamabryje tvyrojusi keista ramybes aura verte juos visus siek tiek atsipalaiduoti. Tai buvo pirmas kartas per sitiek menesiu kai jie visi buvo po vienu stogu. (Beveik)Visas vilkolakiu burys, viena didele vieninga seima.

by **Cronica** Št. 10 11, 2014 10:07 am

- Tikiu kad tu padarytum tą patį, jei bent vienam iš mūsų grėstu panašaus plauko bėda. Todėl, neturi jaustis dėkingu, tai yra tai, nuo ko ne vienas mūsų nebūtu nusisukęs. - Tardamas šiuos žodžius, jis stengėsi atstovausi likusiems beta vilkams, kurie kaip tyčia leido visą kalbą apsiimti vienam iš seniausiai esančių vilkolakių. Nors jis ir nebuvo dabartinio alfos "kūrinys", jis vadovavosi senomis taisyklėmis, kurios akivaizdžiai draudė kilus pavojui, labiausiai žiūrėti kad asmeninė šikna nenusviltu. Bandydamas rasti sau labiau tinkamą vietą, jis pasirėmė į vieną iš baldų, kuris priminė komodą ar kažką panašaus, skirtą daiktams susidėti. Rankos buvo sukryžiuotos ant krūtinės, kuomet šis svarstė ar neliks nepastebėta tai kad du iš būriui priklausančių vilkų taip ir nepasirodė. Liežuviu perbraukdamas per savo lupas, akivaizdžiai išpūtė savo akis, kuomet buvo garsiai ištartas Lahey vardas. Ir nors jis stengėsi paslėpti savo dabartinę išraišką, nusukdamas veidą, tai žinoma buvo pastebima. Bowman išraiška (spėju) taip pat nebuvo maloninga, kuomet jis visgi prabilo, kad ir matėsi jog tai vyko nenoriai: - Isaac įklimpo į rimtą bėdą. - Stengdamasis užbėgti už akių, jis tik pasuko akis į vieno iš dvynių, kuris buvo čia, pusę: - Pats užsikišk! Geriau kad jis sužinos iš mūsų, nei iš ko nors kito. - Neigiamai supurtydamas galvą, McCall pasistengė nukreipti akis į alfos pusę, akivaizdžiai baimindamas dabartinės šio reakcijos. Šiandiena ir taip nutiko visko labai daug, ir paskutinės kortos atvertimas turėjo būti atidėtas kitam kartui: - Prieš kelias savaites, mes. Tiksliau dalis mūsų padarėme kai ką. Nenoriu dėtis į smulkmenas, nes jos ne pačios maloniausios. Tačiau buvo užpulta vampyrė, spėju labai seniai egzistuojanti. Ir mes buvome gerokai apgirtę nuo alkoholio, žinau tai nepasiteisinimas. Bet, gerai ją apdrąskę palikome mirti. Tiksliau, ji turėjo mirti ir šis incidentas turėjo būti praleistas pro akis. Bet. Ta blondinė išgyveno. O blogiausia, kad Isaac... - Liežuviu perbraukdamas per savo lupas, akivaizdžiai trūktelėjo pečiais: - Jis ėmė į aplinką reaguoti neįprastai. Man sunku tai paaiškinti, nes palaikiau ryšį su juo vien tik telefonu. Bet esmė tame, kad jis tapo nuo tos išgyvenusios vampyrės priklausomas. Visomis prasmėmis. Ir tai dar nėra blogiausia. - Dirstelėdamas į Bowman pusę, su akivaizdžiu pasigailėjimu, pratęsia: - Gindamas vampyrę, jis. Ethan komoje, lūžo keli kaklo slanksteliai ir tik stebuklo dėka, jis dar gyvas. Isaac sulaužė saviškio stuburą, ir dabar yra dingęs. - Neigiamai supurtydamas galvą, pasistengia pasiteisinti: - Mes bandėm susisiekti ir su tavimi, ir su Džeiku, vos tik tai prasidėjo. Tačiau ne vienas jūsų nebuvo pasiruošęs atsiliepti. Ir nors žinau kad visko ir taip per akis, geriau kad sužinojai viską iš saviškių, o ne kokių vampyrų, kurie su pasimėgavimu tai "spjautu" į veidą.

by **Marcel Gerard** Št. 10 11, 2014 10:23 am

[Tikriausiai dėl tos priežasties, kad pastarosiomis dienomis ji kaip galima labiau stengėsi susidraugauti su dabartine, geriausio draugo žmona, ji kaip galima dažniau susiskambindavo su šia moterimi. Iš pradžių bendravimas buvo dalykiškas ir labiau priminė pokalbį dėl darbo, bet su laiku viskas pasikeitė. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad ji pati buvo tas asmuo kuris nukreipė Pierce-Lockwood į viešbutį, kuriame buvo Mason'as, neatkreipti dėmesio į tai kad jis pasirodė čia vienas, buvo sunku. Nesistengdama nieko sakyti, kuomet čia buvo Richard'as, galiausiai ši pasiėmusi Victoria į savo rankas, patraukė paskui Mason'ą, stengdamasi vienu kartu išdėstyti visą tai ką galvojo apie dabartinę situaciją] - Tu visiškai išsikraustei iš proto? Tikiu kad tai kad esi čia, yra Katherine nuopelnas. Bet esi čia vienas, vadinasi ji ten, su Royce ir vaiku kurio ji laukiasi? Velniai griebtu, Mason'ai, būtum mano vyras, už tokius dalykus vaikščiotum su pamėlusiais kiaušiniais. - [Neigiamai supurčiusi galvą, ji tik iškėlė savus antakius, kuomet jis pasistengė paaiškinti visą situaciją savo akimis] - Man nėra skirtumo, jei dar nori kad po visko ji būtu su tavimi, kaip galima greičiau srėbk košę, kuri baigia visus paskandinti. Aš nežadu stebėti tavęs, kai tavo širdis bus sudaužyta. Supranti? Negalima žmonos ir meilužės laikyti tame pačiame spektre. Patikėk manimi... Geruoju tai nesibaigs. - [Atsargiai kištelėdama mergaitei į burnytę čiulptuką, ji kaip mat patraukė šalin, norėdama kad vaikas kaip galima mažiau dalyvautu situacijoje, kuri prieš tai nebuvo maloni ne vienam iš čia buvusių. Mason'o žodžiai buvo teisingi, bent tą jų dalis, kuri lietė Victoria, todėl, McManus pritariamai linktelėdama, nusprendė dar kartą pakišti savo trigrašį] - Lai dalis vilkų pasilieka su manimi, bent iki tos akimirkos kol susitvarkysi savo reikalus. - [Dar kartą kilstelėdama antakius, ji akivaizdžiai skatino geriausią draugą paimti vadžias į savo rankas, bei išspręsti problemą su savo moterimis. Tačiau tai kas buvo pasakyta toliau, ne juokais privertė Jules nusistebėti] - Jūs ką padarėt?! - [Nors jos klausimas buvo užduotas pakankamai garsiai, mergaitė laimei neišsigando. Todėl, pasitaisydama McManus pradėjo kalbėti tyliau] - Kas su jumis vyrais pastaruoju metu dedasi? Niekas nesakė kad vilkolakiai negyvena su vampyrais? Velniai griebtu, jei taip stengiatės būti panašūs į savo alfą, nepamirškite to, kad jis nuėjo kruvinus kelius, ir galiausiai tapo pusiau vampyru, kad būtu su viena iš tų... Visai galvose košę turite, kas yra ta vampyrė? Ir kaip tai negalite susisiekti su Isaac? Kur dabar Ethan? Velnias... Negaliu patikėti kad visiškai negalvojot savo galvomis, kai tai darėt.

by **Mason Lockwood** Št. 10 11, 2014 1:55 pm

Klausydamasis Jules jis atrode lyg iskrites is medzio. Jis nebuvo is tu, kurie apsvarsto savo poelgiu ar zodziu poveiki aplinkiniams, ypac kai kalba pasisukdavo apie santykius. Jo praeitis pastaruoju metu ta tiesiogine zodzio prasme suvedinejo su juo saskaitas, o visos jo silpnybes atsisuko priesais ji. -Ka nori, kad jai pasakyciau? Kad "viskas nera taip, kaip atrodo''? Renee pastojo, is kur galejau zinoti, kad ji sumanys kudiki pasilikti?-pasnibzdomis piktindamasis jis atrode gan juokingai. -Zinai kodel lioviausi susitikinejes su dviem moterim vienu metu?-omenyje turedamas tuos laikus kai jiedu su Jules buvo kamabriokai ir merginai ne karta teko buti liudininke skandalu, kuriuos jam iskeldavo apie jo neistikimybe suzinojusios moterys. -Nes tai pernelyg sumautai sudetinga, tai ne mano smegenims! Turiu uztektinai problemu bandydamas islaikyti musu su Katherine santykius, juk zinai, kad tai niekada nebuvo lengva. Negana to, dabar turiu zongliruoti dar ir nescia Renee,-skestelejes rankomis jis atrode pasipiktines, tarsi visa tai nebutu buvusi jo paties kalte. Masonas niekuomet nemego buti demaskuotas sferoje, kurioje jis visada buvo labai talentingas. Jis visuomet islipdavo is vandens sausas, taciau viskas pasikeite kai jo gyvenime atsirado Katherine ir jam akivaizdziai nebuvo lengva susitaikyti su tuo, kad dabar jam reikia kazkam atsakyti uz visus savo lovelasiskus zygdarbius. -Gerai gerai!-ir toliau koneveikiamas geriausios drauges jis iskele rankas tarsi sakydamas, jog jis pagaliau ''pasiduoda''. -Nereikejo man prasyti, jog ji ten pasiliktu, eilini karta susimoviau… vos tik ka surasiu…-ju iaudrintas snibzdejimasis buvo nutrauktas Scotto ir tai ka vaikinas pasake, priverte Masona atsigrezti i prabilusi asmeni. -Uztenka!-pakeles balsa jis kreipesi i apsizodziuoti emusius Scotta su Bowmanu. Jam teko pripazinti, kad kuriam laikui buvo apleides savo buri, bet mazu maziausiai tikejosi, kad vienas gabiausiu jo vilkolakiu ims ir paseks savo alfos atzvilgiu isiziuredamas vampyre. -Neturiu zalio supratimo kas ta moteris, bet kokio velnio ji jums uzkliuvo? Nes jei teisingai supratau, visi buvot to dalimi,-smerkianciu zvilgzniu nudelbes viena is dvyniu ir McCalla jis surauke savo antakius. -Nera tokio dalyko kaip vilkolakio priklausomybe vampyrams, isikalkit tai i galva, velniai rautu,-paneigdamas mita, jis tik neigiamai papurte galva. -Norit pasakyti, kad jis ja dulkina?-naudodamasis tuo, kad vienintele patalpoje buvusi moteriskos lyties atstove buvo Jules, jis nesikuklino daiktu vadinti ju tikraisiais vardais. -Baisaus cia daikto,-guztelejes peciais jis perdaug nesureiksmino fakto, mat kas jau kas, bet jis pats neturejo teises smerkti Isaac'o. Jo israiska kiek pakito suzinojus, kad nebuvo apseita be skaudziu pasekmiu. -Gerai, leiskit man pastebeti, kad elgiates kaip ''Gossip girl'' mergses. Velniai rautu, jauciuosi kaip sumauta paaugliu motina,-zvilgtelejes i Jules jis nesusilaike nesusijuokes. Buvo akivaizdu, kad priesingai nei visi susirinke, jis nemate sios situacijos rimtumo. Galu gale, jie niekuomet nebuvo tipinis alfa, pradedant savo rusimi, baigiant poziuriu i tam tikrus dalykus. -Visu pirma, jums nereikejo puldineti sumautu vampyru,-skestelejes rankomis jis suklito i viena is kambaryje buvusiu foteliu. -Antra,-iskeles desine ranka uzlenke antraji pirsta taip iliustruodamas apie ka sneka. -Tos vampyres kraujas yra vienintelis budas tavo broli pastatyti ant koju, tai jam bus gera pamoka,-metes reikminga zvilgsni i priesais stovejusi jo dvyni pagaliau pasiziurejo i Scotta. -O tu savo ruoztu turesi to kraujo gauti, taikiais budais. Stai jums ir komandine uzduotis, mergaites,-lupu kamu syptelejes jis neigiamai papurte galva. -Patikekit manim, Isaacas praras susidomejima ta moterimi anksciau nei jums atrodo, nori jis to ar ne, jis bus sugrazintas i treniruotes ir as pats pasistengsiu, kad jis neturetu laiko su ja susitikineti...

by **Jake Armstrong** Št. 10 11, 2014 2:17 pm

Nepaisant to kad viskam turėjo nuomonę, kuri niekad nebuvo grindžiama vien padrikais žodžiais, kurie būtu skirti tik tam kad aplamai ką nors pasakyti, kalbai palietus vieną iš Lockwood'o būrio narių, privertė Armstrong'ą patraukti šiek tiek toliau. Jausdamasis čia pakankamai gerai, jis net žinojo kurioje iš spintelių buvo laikomas alkoholis. Netardamas ne vieno žodžio, šis ramiai ištraukė butelį ir iki pusės pripildė jame buvusiu skysčiu, vieną iš stiklinių. Klausydamas, tačiau labai kišdamas savo nuomonės, jis leido viskam išsispręsti savo vaga. Ir nors būdamas vilkolakiu, greičiausiai būtu išpėręs kailį bet kuriam, kuris vardan "smagumo" nusprendė pasmūrtauti, dabar neturėjo jokios teisės ką nors aiškinti. Užsiversdamas skystį sau į burną, pastebimai suraukė antakius. Akivaizdžiai susilpnėję jutimai, kurie pasireiškė kaip tik tuomet, kai jis neteko prieš tai buvusių savo galių, buvo vedantys iš kantrybės. Buvo sunku priprasti prie to kad ji fizinės galimybės buvo pakankamai ribotos: - Šitai galiu patvirtinti ir aš, priklausomybė yra mitas. Nebent tik tuo atveju, kai yra priklausomas kūrinys nuo kūrėjo. Tačiau tai visiškai kita kalba. Mums fiziologiškai neparanku palaikyti santykius su negyvėliais. - Kiek palenkdamas galvą, jis specialiai nukreipė akis į tauškančius vilkus. - Nors, reikia pabrėžti kad lovoje, vilkai yra sutverti vampyrams, kaip ir vampyrai vilkams. - Krenkštelėdamas, bei nelabai norėdamas per daug atkreipti į save dėmesio, mat pagal viską, oficialiai nėra paskelbta kad jis jau seniai nutraukė santykius su žmogumi, ir patraukė tokia pat linkme, kaip ir aptariamas Lahey. Antru kartu pabaigdamas pasirinktą gėrimą, jis kaip mat pastatė stiklinę ant padėklo, kur iš esmės dažniausiai buvo sudedami panaudoti indai. Apeidamas aplink McManus, padrąsinančiai uždėjo savo delnus ant jos pečių: - Nebūk tokia įsitempusi. - Ilgai neužlaikydamas šio kontakto, Armstrong'as, pagaliau pasistengė rasti sau tinkamą vietą. Todėl, akimirka, kuomet šis įsitaisė ant sofos, savo akis nukreipė į Bowman su McCall. - Jūs dar čia? Gavot nurodymus, pažadą kad jūsų draugas neturės laiko vampyrei. Galit drožti ir daryti tai kas buvo liepta. Šiandiena su Jules pasiliksiu aš. Žinau kad esu pasiruošęs, tiek vilkų, tiek vampyrų puolimui, tad, problemų nebus. - Paragindamas jauniklius patraukti šalin, pats savo akis nukreipia į geriausio draugo pusę, kaip tik tuo metu kiek iškeldamas antakius: - Neskaitant to, kad esu žmogus, klausa nesiskundžiu. - Kilstelėdamas ranką, rodomuoju pirštu nurodo vienos iš savo ausų, kaušelį:
- Kas po velnių vyksta su tavim? Yra kas nors, kuo galiu tau padėti, ar sugebėsi susitvarkyti pats? - Nuleisdamas abi rankas, Armstrong'as pasistengė išlaikyti būtent tokią išraišką, kokia bylotu apie tai, kad šio susidomėjimas toli gražu nėra iš piršto laužtas.

by **Cronica** Št. 10 11, 2014 4:22 pm

- Iš kur velniai rautu man žinoti su kuo jis miega?! - Tas vaizdas, kuomet jo iš dalies vaikiškas veidas persikreipė, buvo aiškiai matyti kad tokios reakcijos jis galėjo mažiausiai tikėtis. Ypatingai todėl, kad buvo daugiau nei šimtu procentų tikras, kad mažu mažiausiai jiems visiems įkrėstą į kailį, mat šie padarė būtent tai, ko jų buvo prašoma nedaryti. Pakeldamas dešinę savo ranką, bei delnu sušukuodamas savo susitaršiusius plaukus į priekį, jis dar kartą dirstelėjo į Bowman pusę, lyg būtu laukęs kad šis kaip nors sureaguotu, o jam pačiam nereikėtu atlaikyti to nesmagaus gėdos jausmo, kurį šiam įpūtė alfa. Nebūdamas pratęs kalbėtis apie panašius dalykus, jis te pratęsia: - Esmė ne tai kad jis su ja tamposi, ar vaidina jos asmeninį šunelį, esmė tame kad dėl visiškai nepažįstamos vampyrės jis vos nenužudė saviškio. Ir velniai griebtu, pats pirmiausia zyzė kad nori sudraskyti į gabalus tą Lexį. Nesuprantu. - Neigiamai supurtydamas galvą, ir kuo toliau tuo labiau statomas vis labiau į nepatogią padėtį, atvipina savo žandikaulį, kuomet jam buvo pasakyta, ką šis turi daryti: - Ką? Prie ko čia aš? Čia šie du idiotai nepasidalino vampyriško mėsos gabalo. - Omeny turėdamas Lahey ir Bowman. - Neisiu aš jos praš... - Ganėtinai greitai pertrauktas buvusio alfos žodžiais, kurie skambėjo pritariamai alfos, prarasdamas kalbos dovaną, ir akivaizdiai likdamas labai nepatenkintas, kartu su likusiais, išpėdino lauk.

by **Mason Lockwood** Št. 10 11, 2014 4:59 pm

Stebedamas vaikinuku reakcija jis negalejo sulaikyti tos ciniskos sypsenos, kuri pasirode jo veide is kart po to kai Scottas eme priesgyniauti. -Visi keturi esat lygiavertiskai prisidirbe, todel logiska, kad visi keturi ir turite sita nesamone issrebti,-lengvabudiskai guztelejes peciais jis pasisuko i Jules. -Esi kada girdejusi apie... koks ten jos vardas? Lexi?-suraukes antakius jis leido aplinkiniams suprasti, kad nera tos vampyres vardo lig siol girdejes. -Kad ir kaip ten butu, nemanau, kad bus sunku ja nusikratyti,-kilstelejes rankas alkunemis atsiremia i fotelio atlosa tokiu budu sudarydamas atsipalaidavusio zmogaus ispudi. -Komandinis darbas, nepamirsk, McCallai,-suktelejes vaikinams pavyniui jis placiai nusisypsojo grazindamas savo demesi i Jake. Pasigirdes geriausio draugo klausimas is kart priverte Lockwoodo veida puosusia sypsena pradingti. -Tai ganetinai paini istorija...-neigiamai papurtes galva jis akivaizdziai nebuvo pasirenges atskleisti visos istorijos, bent jau ne is tos puses, kuri leistu vaikinui suprasti, kad pats Masonas istume save i nepavydetina padeti. Deja cia buvusi Jules sumane isiterpti ir perteikti sitorija butent taip, kaip buvo is tikruju. Apdovanojes mergina nepatenkintu zvilgsniu jis pagaliau vel pakele akis i Jake. -Galima sakyti ir taip...-uzvertes akis abiem delnais perbrauke sau per virsugalvi. Buvo akivaizdu, kad jis jautesi nepatogiai del to, kad taip viesai buvo skalbiami "nesvarus jo apatiniai". -Pries tai kai ka nors pasakei,-iskeles viena pirsta jis pagaliau pakilo is fotelio ir prieejes prie stalo, kur Armstrongas buvo palikes pusiau pilna alkoholio buteli, gurkstelejo tiesiog is jo. -As zinau,-metes labai reiksminga zvilgsni i draugo puse, tuo paciu leido savo veide pasirodyti labai neiprastai israiskai. -Ir tai yra sumautai keista, zinantoti, kad... na zinai... isvaizdos prasme,-pamosaves rodomuoju pirstu sau aplink veida jis neigiamai papurte galva leisdamas vaikinui ne tiesiogiai suprasti, kad jis zino Armstrongo paslapti, taciau neketina jos atskleisti garsiai. -Taip, kad pries teisdamas mane, gerai visa tai apgalvok,-klastingai syptelejes Masonas pagaliau mete ta svaru koziri pries drauga, kurio istyses veidas priverte ji placiai nusisypsoti. -Matai, Jules,-pergalinga zvilgsni nukreipes i mergina, kuri rankose supavo mazaja Vicotria, jis idave gerimo buteli Jake. -Tu kazko labai perbalai, drauguzi,-negaledamas tramdyti placios sypsenos jis galiausiai patrauke isejimo link. -Vyriskas solidarumas. Turiu omeny, vyriska mastysena visada yra sunkiai jums, moterims, suprantama, bet mes vienas kita suprantam, argi ne taip, drauguzi?-vyptelejes jis pasiciupo savo striuke. -Dar turesi progu man visa tai paaiskinti, girdejau tik vampyru istorijos puse, Jie yra linke perdeti... As bent jau tikiuosi, kad jie perdeda..-primerkes akis jis nusikosejo. -O dabar jei jus du nieko pries, turiu susirasti savo zmona,-linktelejes nieko nesupratusiai Jules ir vis dar it popierius baltam draugui, jis apleido savo buto patalpas.

by **Jake Armstrong** Št. 10 11, 2014 5:37 pm

Matydamas kaip nesunkiai buvo pavaikyti paaugliai, neseniai ant savo pečių užsikrovę pakankamai sunkią, vilkolakiško gyvenimo, naštą, buvo priverstas sudėti labai daug pastangų tam, kad išlaikyti sau taip būdingą "grėsmingą" išraišką, nors pats tuo tarpu labai troško sukrizenti. Ir atsižvelgiant į tai, kad per savo gyvenimą jam teko bendrauti iš esmės tik su originalia šeima, ir tai po priedanga, visų likusių vampyrų jis tikrai kad negalėjo pažinoti. Įvardintas vardas nesakė nieko, todėl, šis viso labo trūktelėdamas pečiais, išreiškė kad nežino apie ką eina kalba. Tuo labiau, jis tikrai nenumanė kad Isaac yra ant tiek kvailas, kad susidėtu su ne menką nemirtingumo stažą turinčią asmenybę. Kuomet kilstelėdamas užpakalį nuo sofos, ketino pasivaišinti dar viena taure prieš tai gerto gėrimo, buvo priverstas atsisėsti atgal. Klausydamas įžanginės Lockwood'o kalbos, kurį staiga pertraukė McManus, delnu perbraukdamas per savo veidą, te pratarė: - Jules, man nebūtina žinoti visų smulkmenų. - Akivaizdžiai kad nebūdamas iš tų žmonių, kurie iš neturėjimo ką veikti aptarinėja svetimų žmonių lovos reikalus, nutaisė atitinkamai surauktą išraišką: - Velniop, ir taip išgirdau per daug. Man būtinai reikia išgerti. Kitaip nesugalvosiu, kaip galiu sureaguoti į šią "Santos Barbaros" situaciją. - Eilinį kartą palinkdamas į priekį, pakeliui išsitraukė savo šautuvą, kuri tvarkingai paliko ant spintelės, kur šis nekristu per daug į akis, bet tuo pačiu metu būtu lengvai pasiekiamas. Suimdamas taurę, ir manydamas kad turi pakankamai nemažai laiko suvirškinti esamą situaciją, iš dalies jis labiau suko galvą dėl to, kaip viskas pasikeis, kai čia pat atsivilks vyriausias iš Royce giminės, nei tai kad pasaulį išvys dar vienas Lockwood atstovas. Taurė vėl buvo pastatyta ant stalo paviršiaus, iškeliant ją nuo tam tikros erdvės ant padėklo. Armstrong'as jau žiojosi užklausti matomai svarbaus klausimo, tačiau kuomet čia pat pasirodęs draugas aiškiai leido suprasti kad žino kur kas daugiau, nei yra leidžiam pasklisti į viešumą, jo veide akivaizdžiai atsispindėjo nuostaba. Atrodė kad net be žodžių, buvo galima suprasti, kad vienintelis klausimas, kuris šiuo metu sukosi jo galvoje buvo "kaip?". Kaip mat nuleisdamas akis, bei veide išspausdamas atitinkamai, priverstinai patemptą šypsnį, nesugebėjo pralementi ne vieno žodžio. Vien iš čia buvusios vilkolakės išraiškos, buvo galima suprasti, kad ši nežino. Todėl kuomet jis pagaliau pakėlė akis į pašnekovą, bei su lyg jo žodžiais, susidūrė su faktu, kad per plauką priešų namuose vos nepatvarkė jo žmonos, pasijaučia pakankamai kaltas. Juk, ne pirmus metus matydamas kaip elgiasi vizualiai vienodos, bet pagal charakteristiką skirtingos asmenybės, buvo nemaloniai suklaidintas. Neketindamas paberti jam tiesos apie tai, ko vos nepadarė, negarsiai atsikrenkštė. Kuomet viena iš jo rankų pakilo, delnu perbraukdamas sau per sprandą, išspaudė iš savęs: - Taip, akivaizdu kad pokalbio mums reikės. - Manydamas kad Katherine buvo vienintelė, kuri galėjo pasakyti apie incidentą, kurio metu jo santykiai su Gilbert buvo demaskuoti, suima į jo pusę ištiestą butelį. Pirmą kartą gyvenime, tikriausiai, jis buvo pastatytas į poziciją, kuomet net nenutuokė ką galėtu pasakyti atgal. Stengdamasis išvengti bet kokio pokalbio apie tai, kas ką tik nutiko, pasukdamas akis į McManus pusę, perklausė: - Šiuose namuose yra kas nors valgomo? Ar man reikės užsisakyti internetu?

by **Marcel Gerard** Kv. 10 16, 2014 2:12 pm

[Akivaizdu kad nelabai kaip galėdama pakomentuoti, kuomet pagrindinis šios pašnekovas nusprendė dabar pat susitvarkyti savo reikalus, ką mergina taip primigtinai bandė įaiškinti, pasilikdama su Džeiku, akivaizdžiai nesugeba susilaikyti ir nepaklausti apie tai, ką šie du kalbėjo, kuomet diskutavo dviese] - Gerai, negana to kad aš buvau priversta pasijausti kaip nieko nežinanti kvailė, tai dar ir kaip suprantu nežinau kažko svarbaus? - [Pastebimai kilstelėdama savus antakius, prispaudžia prie savo krūtinės mergaitę, bei šiek tiek pasilenkdama, atsisėda ant vieno iš fotelių. Šiek tiek linguodama, bei tokiu būdu leisdama Victoriai atsipalaiduoti prieš miegą, savo žvilgsnį nukreipia konkrečiai į čia likusį asmenį. Vien todėl, kad kadaise, kuomet Meisonas nebuvo tapęs alfa, ji pati pasisiūlė tapti Džeiko būrio dalimi, jautė pareigą žinoti, arba bent jau dalinai žinoti kas dedasi šio asmens gyvenime] - Juk žinai kad gali manimi pasitikėti. Ir tuo labiau žinai, kad jei nepasakysi to pats, iš Meisono ištrauksiu tai ankščiau ar veliau. - [Iš savęs išspausdama draugišką šypseną, galiausiai pratęsia] - Nagi, nemanau kad tavo "paslaptis" yra baisesnė nei tai, kas nutiko šiandiena... ...nes jei taip yra, tuomet teisingai, verčiau tai pasilaikyk sau pačiam.

by **Arabella Petrova** Pir. 10 20, 2014 2:18 pm

*Po tos akimirkos, kuomet vampyrė apleido universiteto apleistus tunelius, kuriuose dažniausiai buvo bandoma pasislėpti nuo savo "problemų" arba paprasčiausiai praleisti laiką visiškai netipinėje vietoje. Pirmoji vieta, kurią ji nusprendė "aplankyti", buvo Katherine Pierce-Lockwood teisėto vyro namai. Ir nepaisant to, kad ji kuo puikiausiai suvokė tai, kas šiuo metu randasi minėtose namuose, ji buvo nusiteikusi pakankamai ryžtingai. Savo turimu raktu, atrakindama duris, moteris kaip mat pasiekė pagrindinį kambarį, kuriame ir šnekučiavosi abudu asmenys. Kambarys buvo vizualiai sujauktas po to, kai būrys vilkolakių stengėsi sulaikyti Lockwood'ą, todėl mažai reagavo į tai kiek daug visko aplink dužo. Stiklas traškėjo po aukštakulnių padais, o blogiausias vaizdas buvo tai, kad kiek tolėliau matėsi ne menka kraujo dėmė. Net nesivargindama pasisukti į Armstrong'o pusę, vampyrė viso labo tarstelėjo* - Paprašysiu tik kartą, apleisti mano vyro namus dabar pat. Ir patikėk manimi, tau pačiam tai bus naudingiausia. - *Kuomet dirstelėjo į Armstrong'o pusę, palaipsniui nukreipė savo akis į Jules pusę, kuomet pratęsė* - Ar gali kuriame nors iš kambarių daugiausią valandą pabūti su Victoria, nenoriu kad ši vieta primintu karo lauką, kuris gali kelti grėsmę mano dukters saugumui. Aš susitvarkysiu, ir tuomet, galėsi būti laisvą, užsiimti savais reikalais. - *Kažkodėl net nelaukdama merginos atsakymo, iš karto patraukė į vonios kambarį, kur pagal viską turėjo būti sudėtos namų ruošos priemonės, kuriomis moteris planavo pasinaudoti pagal paskirtį*

by **Mason Lockwood** Pir. 10 20, 2014 3:41 pm

Atvykes cia jis pirmiausiai susidure su faktu, kad Katherine buvo spejusi iki cia nusigauti pirma. Nebuvo ko stebetis, mat merginos vairuojamas automobilsi buvo lenktynines markes. Uztrenkes savo mustango dureles jis paskubomis pakilo laiptais ir dar stovedamas kitapus duru isgirdo is vidaus sklindancius balsus, kuriuos jis nesunkiai atpazino. Pasirodes tarpduryje jis viso labo atsireme i duru stakta ir pasinaudodamas proga, kad Katherine buvo pradingusi vonios kamabryje, jis su perkreipta grimasa kreipesi i Jake. -Pasirodot tu ne tik dulkini Gilbert, bet ir lankaisi Klauso dvare, gal yra dar kazkas ka apie tave tureciau zinoti, Jakai?-kilstelejes antakius jis atslyjo nuo sienos ir zenges kelis zingsnius sudribo ant vieno is foteliu. -Ach taip, dar tu neva sumaises Katherine su Elena, bandei uzlauzti mano zmona,-islauzes veidmainiska sypsena, kuri netrukus pradingo jis vampyrisku greiciu atsidure prie pat draugo ir nieko daugiau neaiskindamas stipriai pastume si per krutine. Masonas buvo pavydus dar pries tapdamas hibridu, bet po jo mirties si budo savybe tik dar labiau paastrejo. -Gal ir toliau ziuresi man i akis ir apsimetinesi biciuliu?

by **Jake Armstrong** Pir. 10 20, 2014 4:25 pm

- Patikėk, tau geriausia būtu nežinoti nieko. Kitaip paskui turėsi miego sutrikimų, tuo labiau kartais yra dalykų, apie kuriuos nėra didelio noro kalbėti garsiai, ypatingai kai suvoki, kad kai tai bus ištarta balsu, tapsi visuomenės priešu. - Puse lūpų šyptelėdamas, pastebimai parodė norą atsikelti bei pasidaryti elementariausios kavos, kad pokalbis kuris nusimatė su Jules nebūtu "sausas". Ir akimirka, kuomet šis pasiekė virtuvės praėjimą, čia pasirodė ta, kurios jis manė kad nepamatys bent kelias savaites, mažiausiai. Katherine tonas nuo pat pradžių nebuvo maloningas, todėl krestelėdamas galvą į McManus pusę, tik neigiamai supurtė prieš tai minėtą kūno dalį. Ir tuomet kai nesistengdamas per daug lietis į komentarus, te pasisakė: - Tikiuosi tu neprasitarei? - Jos tolimesni žodžiai buvo akivaizdus parodymas kad nutiko būtent tai, ko šis baiminosi. Nenorėdamas atrodyti išdaviku, dėl tikrai aiškiai išreikšto susimovimo, tik iškreipdamas antakius, suburbuliavo pastebėjimą sau po nosimi: - Tu prasitarei... - Nieko nuostabaus, žinant tai, kad Lockwood'as yra vedęs vampyrę, buvo kiek per naivu manyti, kad ši norėdama apsiginti savo savigarbą, nieko nepasakys. Sukandęs dantis, ir galiausiai pritariamai linktelėjęs galva, jau buvo besiruošiantis išeiti, tačiau kaip tik tuo metu kelią užtvėrė šios vietos savininkas. Giliai įtraukdamas oro į savuosius plaučius, vien iš pagarbos jausmo, nenusprendė pasielgti bailiškai ir esant tinkamai progai, sprukti šalin. Su savo klaidomis Armstrong'as buvo linkęs susidoroti savarankiškai, tačiau tam turėjo būti sukurta tinkama aplinka ir pasirinktas tinkamas laikas, ko šiandiena akivaizdžiai nebuvo. Lockwood'o kalba nebuvo maloni, nuo pat pradžių, todėl neleisdamas apie savo moterį atsiliepti prastai, buvęs vilkolakis, kaip mat tarė: - Stop. Nuo kada tai su kuo miegu aš, yra tavo reikalas? Taip nutiko, nemanau kad man reikėjo iš karto lėkti čia ir prašyti leidimo. Galu gale, aš ne vilkolakis, kad pažeisti taisykles bei nesusidėti su nemirtingais. - Kilstelėdamas antakius, bei kaip tik tuo metu užimdamas sau patogiausią stovėjimo poziciją, kažkuriuo metu pasijaučia taip, tarytum būtu mažas vaikas, kuris buvo baramas už nepaklusnumą: - Jei tave domina tai, ar aš susidraugavau su originalia šeima, tuomet ne. Buvau ten dėl Elenos, nes man pabodo kad vardan geros nuomonės apie save, turiu slėpti tai, kad kelis mėnesius ji yra viso to ką darau, esmė. - Mostelėdamas ranka į vonios pusę, te priduria: - Leisk priminti, kad kai visi tau atsuko užpakalius dėl to kad susidėjai su ja, aš nebuvau priešiškai nusiteikęs. Nes tai nebuvo mano reikalas. - Tuomet, kai žmogiškai nesugebėdamas net tinkamai sureaguoti į greitį, kuriuo vadovavosi vampyrai, atbuliniu, nugara trenkdamasis į sieną, akivaizdžiai sukanda dantis, bei tuo pačiu metu sumerkia akis. Ant grindų nuo sujudintos komodos sukritę daiktai, privertė buvusį alfą suprunkšti: - Aš atsiprašau, bet velniai griebtu. Su kuo to negalėjo nutikti? Jos atrodo kaip du vandens lašai. Ir iš kur aš galėjau žinoti, kad Katerina sugalvojo ten pasirodyti, atrodydama kaip mano... Mergina? - Gūžtelėdamas pečiais, bei aiškiai pajausdamas mentės skausmą, pastebimai susiraukia, bet, nepaliauja krauti ant viršaus: - Galvoji savo noru, žinodamas kad ten tavo žmona, bandyčiau užsiversti ją į lovą? Ant stalo. Nesvarbu. Nori išmalti man snukį už tai? - Pasitraukdamas nuo sienos, kaip tyčia, pasidavė provokacijai, todėl atraitojo savo vilkėto drabužio rankoves, tuo pačiu metu pratęsdamas: - Tuomet pirmyn. Bet aš nežadu prisiimti atsakomybės už tai kas ten nutiko. Tiksliau to, ko nenutiko. Aš nedulkinau tavo žmonos. Tačiau jei nori pasiaiškinti, aš visai ne prieš. - Nesigailėdamas, tik paragindamas, išskečia savo abi rankas.

by **Arabella Petrova** Tr. 10 22, 2014 8:20 am

*Nuoširdžiai tikėdama tuo, kad namuose esantis buvęs "mėnulio prakeiksmo" kalinys, nuspręs įsiklausyti į jos, galimas daiktas kad nelabai taktiškai išreikšto pasiūlymo, bei bent jai būnant čia, išeis, buvo pasiruošusi susirinkti visus būtinus daiktus, kad bent sudaryti "kosmetinę" svetainės tvarką. Tačiau čia pat, kai pirmiausia, kuomet pasiekė vonios kambarį, ji iš karto stabtelėjo prie veidrodžio, akimirksniu rankos nusviro ir buvo atremtos į kriauklės kraštus. Ji nebuvo narcisistiška asmenybė, paprasčiausiai stebint save paslaptingame daikte, kuris atspindi kiekvieną asmens smulkmeną - veidrodi, ji rasdavo stiprybės apgalvoti tai, kas buvo aktualu šios gyvenime. Ji iki pat šios akimirkos, negalėjo suvokti kodėl jos sugrįžimas, kuris atrodė buvo teisingiausiu sprendimu jos gyvenime, nevertė jos jaustis laimingai? Atlaikydama daugiau nei pusė šiame mieste gyvenančių personų, ji galiausiai buvo pasiekusi tokį tašką, kur pati savęs klausė, kiek jos dar gali užtekti? Nepaisant to, kad ji buvo per daug pavydus, savanaudiškas ir smulkmeniškas asmuo, dažnai jos gyvenime pakišdavo koją, bet kokio plauko santykiuose. Ir neskaitant to, kad dar prieš kelias valandas jos teisėtas vyras tvirtino kad niekas šio neprivers nuo jos atsitraukti, iš atminties ne akimirkai nebuvo dingęs tas vaizdas, kad viešbučio kambary, jis net pats to nesuvokdamas parodė kad praeities "vaizduoklis", moteris kuri jam turi padovanoti sūnų, yra šiam kone tiek pat svarbi ir reikalinga, kaip ir Katherine Pierce-Lockwood. Ir net kai jos protas aiškiai tai suvokė, net po paskutinio pokalbio, kuomet jis geriau pasirinko kliautis Royce, sumesdamas kad tai yra "išdavystės" kartėlis, nei žmonos žodžiais, ji iš paskutinių stengėsi kabintis į tas menkas galimybes, kurios dar laikė ją prie Lockwood'o. Tamsios akys ilgai buvo nukreiptos į veidrodžio pusę, kuomet garbanė įtraukdama oro į savuosius plaučius, pagaliau pasilenkė prie spintelės, už kurių durelių buvo tvarkingai sudėta buitinė chemija. Ji net neįsivaizdavo kaip yra sunku išvalyti į kilimą įsigėrusį kraują, todėl pirštų galais vos palietusi kelis buteliukus su spalvotais skysčiais, vėl pakilo priešais veidrodį* - Apsispręsk pagaliau, Katherine... Pasilikdama tame pačiame taške, galiausiai dar kartą būsi priversta pergyventi savo tamsiausios praeities akimirkas. - *Neigiamai supurčiusi galvą, ji vėl pasiruošė pasilenkti į apačią, kuomet iš svetainės pasigirdęs įžanginiai muštynių garsai, bei aiškiai pakelti vyriškų balsų tonai, privertė moterį sustoti. Kaip mat patraukdama prie durų, ji net nestabtelėdama jas atlapojo. Priešais vykęs vaizdas, kažkodėl net nesukėlė šiai įspūdžio, nors galima visą tai buvo interpretuoti taip, kad Lockwood'as stengėsi apsiginti savo žmonos garbę. Neigiamai supurčiusi galvą, ji kaip tik nutaikė tą akimirką, kuomet abu vyrai buvo pajudėję vienas prie kito. Ištiestos rankos, bei moters kūnas, kuris atsidūrė tarp jų, bent kažkuriam laikui neleido jiems prisiartinti vienas prie kito. Stipriau stengdamasi sulaikyti Mason'ą, ji kaip tik ir atidavė savo dėmesį į jo pusę, mat su Armstrong'u net neturėjo apie ką kalbėtis, po incidento Mikaelson'ų namuose* - Užtenka! Velniai griebtu, kitame kambary yra tavo dukra, o šie namai ir taip primena žmogžudystės vietą. Nori visiems įrodinėti kad esi alfa patinas, tuomet nešdinkis lauk kartu su savo draugu ir daryk tai kitur. Victoria neprivalo kiekvieną sumautą dieną matyti kaip prie jos susirinkę asmenys iš neturėjimo ką daugiau daryti, kapoja vienas kitą! Man visą tai atsibodo. Ne tam pagimdžiau mergaitę, kad ji augtu smurte paskendusioje aplinkoje. - *Kuomet atsisuko į Armstrongo pusę, te pratęsė* - O tau jau sakiau, nešdinkis. Negebi atskirti savo merginos, nuo kitos. Tavo problemos, bet į mūsų šeimą to nekišk. Mason'as turėjo teisę viską žinoti, nes jis mano vyras. Ne tai buvo klaida. Klaida buvo iš tavo pusės, ir patikėk manimi, jei nenori kad apie mūsų incidentą sužinotu ir Gilbert, tuomet liaukis vaidinti herojų, prieš tą, kuris stumtelėdamas tave, gali nusiųsti pragaran.

by **Jake Armstrong** Tr. 10 22, 2014 8:42 am

Tikriausiai vienintelis dalykas, su kuriuo jis niekuomet nebuvo susitaikęs, tai bereikalingas moterų bandymas įsikišti į vyriškus pokalbius. Ir akimirka, kuomet jis dar kartą žengė arčiau prie savo pašnekovo, o tam kelią pasistengė užkirsti vampyrė, nusukdamas veidą Armstrong'as, giliai ir pakankamai lėtai įtraukė orą į savuosius plaučius, akivaizdžiai parodydamas tai, kad stengėsi susitvardyti. Tačiau, kuomet moters kalba eilinį kartą buvo atakuojanti svariais argumentais, šis nebe atlaikė. Konfliktas kuris kilo tarp jo ir geriausio draugo, buvo rimtesnis nei savo klaidos pripažinimas ir rankų paspaudimas. Tai buvo pūvanti žaizda, kuri pastoviai niežėjo, todėl, galėjo būti arba pagydyta, arba ne. Kuomet jis pats to neįvertindamas pakeldamas ranką, pakankamai stipriai užsimojo, trūko kelias akimirkas, kuomet jis nubloškė Katherine nuo vaizdo, duodamas peno pagalvoti kad į svetimas, ypatingai vyrų "peštines" kištis nereikia, ir jokios reikšmės neturi net tai, kad kažkas turi antgamtišką pranašumą, o kažkas ne. - Nesikišk, pasakiau! - Jis vėl drąsiai žengė link Lockwood'o, kuomet ganėtinai stipriai stumtelėjo šį per petį: - Tu nori išsiaiškinti, kas čia draugas ar kas daugiau mėšlo yra pridaręs? Pirmyn, Masonai! Tačiau įsikalk į galvą, kad aš tau niekad neknisau proto, kai dulkinai penkias bobas tuo pačiu metu, bei paskui troškai kad šios taptu vieno knygų klubo narėmis. - Jo veidas buvo pagiežingas, nors iki pat paskutinės akimirkos, kol pats negavo velnių pirmas, stengėsi išvengti panašaus aiškinimosi: - Elena yra mano pasirinkimas. O tavo, pastoviai į nesusipratimus stačia galva lendanti boba, pati savo noru mane suklaidino. Nors ir kuo puikiausiai suvokė, kad esu tavo draugas, ir prieš mane apsimesti kitu asmeniu, neverta. Taip, gal susimoviau ir aš. Nes ne taip kaip tu, kuris visame tų vienodai atrodančių Petrovos linijos atstovių reikale gyveni ketvirtį savo gyvenimo, aš su tuo tik susipažįstu. - Vėl skėsteli rankomis: - Prašau. Ne taip kaip tavo brolis, nesu linkęs pasiduoti.

by **Mason Lockwood** Tr. 10 22, 2014 10:25 am

Bet kam i sia situacija zvelgiant is sono, inirsio neaptemdyta samone viskas greiciausiai butu kur kas akivaizdziau nei tai buvo siem trim. -Nereikia, Jake,-ironiskai syptelejes jis zenge arciau draugo. -Buves vilkolakis susideda su vampyre?-kilstelejes viena savo antakiu jis dirbtinai prunkstelejo. -Vien faktas, kad emei susitikineti su mano zmonos kopija viska pasako, velniai rautu!-kone isitikines, kad Jake ne tik nesumaise merginu, bet toks buvo pradinis jo tikslas, juolab, kad jis samoningai apie tai nutylejo pirmojo ju susitikimo metu. Matydamas kaip eme nirsti jo pasnekovas, Lockwoodas kuo toliau tuo labiau elgesi kaip arogantiskas sunsnukis, nes kuo puikiausiai zinojo, kad toks jo elgesys verte Armstrongo krauja virte virti.
I judvieju ginca isikisus Katherine,vien is Masono israiskos tapo aisku, kad jis tam nepritare, taciau vien is pagarbos merginai, jis zenge zingsni atgal, jos pageidavimu islaikydamas atstuma tarp saves ir oponento. Nezinia kaip ilgai jis dar butu provokaves drauga jei ne tas neapgalvotas jo poelgis i judvieju susiremima itraukti mergina, kuri is esmes cia buvo niekuo deta. Nesusilaikes po to kai Kat buvo nustumta salin, o vaikinas ir toliau beatodairiskai demonstravo savo zmogiska jega, jis zenge arciau jo ir lengvai stumtelejes ji per pecius priverte pargriuti. -Ar toks tavo planas?-jo akys dege pykciu, taciau veide pasirode pasiepianti sypsena. -Ketini dabar iskloti viska ka zinai apie mano praeity? Pirmyn, Jake,-suraukes antakius jis zenge dar viena zingsni. Cia jo demesi atkreipe Katherine. Masonas niekuomet nenorejo, kad Victoria taptu panasiu ivikiu liudininke, taciau jis neketino leistis mulkinamas. Pernelyg daug zmoniu, kuriais jis mane, jog gali pasitiketi ji isdave. Jake nepagarba, kuria jis rode Katherine verte krauja stingti Masono gyslose. -Prisiekiu, jei nebuciau tikras, kad vienu smugiu suknezinciau tavo makaule, dabar taip ir padaryciau,-kad ir koks isiutes jis puikiai zinojo savo jegu persvara ir neketino to naudoti pries ant dvieju koju besistojanti asmeni. -Gal abu galvojat, kad esu vakar gimes?-patraukes duru link jis pastvere odini svarka, kuri devejo cia atejes. -Jake nezinojo, kad tu esi tu, o tu del nepaaiskinamu priezasciu apsimetinejai Elena ir visa tai tik per plauka nesibaige tuo, kad jis tave isdulkino?-jo israiska ir intonacija aiskiai bylojo, kad Masonas netikejo nei vienu jam sakomu zodziu. Maza to, kuo toliau, tuo labiau jo pavydo aptemdytas protas eme piesti tuo du drauge, o tai verte ji vemti. -Zinai ka, man nusispjaut,-iskeles abieju ranku delnus jis neigiamai papurte galva. Jo veida puose sarkastiska sypsena. -Jus vienas kito verti, bet zinai ka?-zvilgsni nukreipes i Katherine jis vel surimtejo. -Jei toks buvo tavo planas,-prisimines dar neseniai emrginos istartus zodzius, jog ji ne pati gerai nezino kaip ilgai ji taikstysis su jo nuklydimais kol galop pati permiegos su jo sunenu ar tuo paciu Jake, jis paniekinamai prunkstelejo. -Ar tai man tada bandei pasakyti? Laukei tinkamo momento, kad galetum smogti man zemiau juostos?!

by **Arabella Petrova** Tr. 10 22, 2014 11:02 am

*Pirmiausia, tai mažiausiai galėdama tikėtis to, kad paprastas žmogus sugalvos pakelti prieš ją savo ranką, prie ko akivaizdu kad nebuvo pratusi... ...nuo smūgio - postūmio netikėtumo, kaip mat susviruodama, "grakščiai" krito ant prie pat buvusio, svetainės stiklinio stalo, kurios neatlaikydamas spaudimo, kaip mat skilo. Laimei, kažkokiu stebuklingu būdu, ne viena šukė nepateko į moters kūną, todėl krestelėdama galvą, ji viso labo nuo savo veido atmetė tvarkingas garbanas, kurios buvo dailiai paslėpusios šios bruožus, kritimo metu. Būdama šokiruota, ji akivaizdžiai ketino pulti atgal, nors ir kuo puikiausiai nutuokė tai, kad už tokį žingsnį šiai atleista nebus. Todėl leisdama vyrams pirmiausia paskirti kelias frazes vienas kitam, tuo metu pasinaudodama proga, Katherine Pierce-Lockwood pakilo ant kojų, nuo savo aprangos nusimesdama likusius, smulkius stiklo gabalėlius. Ir neskaitant to, kad ji ketino iškoneveikti kritimą iniciavusį asmenį, jos dėmesys pakankamai greitai buvo atiduotas vien Lockwood'ui, kuris prabilo pirmasis* - Ką po velnių tu sau manai, tai sakydamas?! - *Akivaizdžiai neleisdama vyrui aiškiai išdėstyti savo nuomonės, vampyrė kaip tyčia stengėsi kalbėti "ant viršaus", užginčydama kiekvieną jo, ne jos naudai sakomą žodį* - Pas tuos pašlemėkus pasirodžiau ne tam, kad su kažkuo susitikti. Akivaizdu, esi vakar gimęs, jei manai kad yra kokia nors kita priežastis, nei tai kad man svarbu buvo rasti bet ką, kas suteiktu tau laisvę nuo tos prakeiktos šeimynos. Antra priežastis buvo tai, kad Niklaus yra pakankamai suktas, kad greičiau nei mes, surinktu visą įmanomą informaciją apie tai kad yra Džeksonas ar Viktorija. Ir taip, aš velniškai kvaila, jei pamaniau kad galiu padaryti viską greitai, apsimesdama ta moterimi ir pasisavindama viską, ko man reikėjo. Kai tie kvailiai vaidino laimingą šeimą... - *Atrodydama akivaizdžiai labai susierzinusi dėl to kad buvo puolama net tuomet, kai pati ne kartą nebuvo davusi net pagrindo šiam, savimi nepasitikėti. Neigiamai supurčiusi galvą, ji kaip mat buvo patraukusi toliau nuo jų, tačiau tai kas nuskambėjo paskui, galiausiai iššaukė jos veide paniekinančią šypseną. Ir kuomet moteris pasisuko į Lockwood'o pusę, kone iššaukė* - Man gana!! Tomis akimirkomis, kuomet man teko ginti savo gyvybę, bandžiau užglaistyti tavo problemas... Tu dulkinai visas iš eilės, kurios tik turėjo klitorį tarp kojų. Kuomet aš net nedaviau pagrindo tau savimi abejoti! Kiekvieną sumautą kartą, turėjau nuryti visus tuos neigiamus jausmus tau, ir toliau kabintis į bet ką, kas galėtu išlaikyti mus du kartu, tu... Tu, sakydavai kad bendrauti su tavo lovos draugėmis yra nieko baisaus! Nes tau jos svarbios, ir tu negali jų išmesti iš savo gyvenimo. Velniai griebtu, net vaiką įtaisei vienai, ir palikai mane susidoroti su tavo broliu pačiai. Kuris, po visko ką mums padarė, laimingas vaikšto gyvųjų tarpe. Ir dabar tu kaltini mane dėl kažko? - *Liežuviu perbraukdama per savo lupas, kažkuriuo momentu net pasistengė suimti save į rankas, kas vizualiai matėsi iš to, kad ji stipriai spaudė abiejų savo rankų kumščius* - Tau pasimaišė protas, jei manai kad dėl kažkokio vienos nakties nuotykio, aš rizikuočiau prarasti tą, kurį myliu. - *Lockwood'o pavydo scena ir akivaizdžiai klaidinga teorija, galiausiai privertė Pierce-Lockwood pasielgti nelabai apgalvotai, todėl ji kone kaip gyvatė, "spjovusi" nuodus į jo pusę, iškoše pro dantis tai, ką jis norėjo išgirsti, ir nesvarbu kad tai buvo toli nuo tiesos* - Tiki tuo ką sakai? Tikrai tiki?! Šaunu, tuomet gerai, esi visapusiškai teisus. Į tavo priešo namus nuėjau tik tam, kad pamatyčiau Džeiką. Troškau kad jis mane išdulkintu, taip stipriai, kad šiam užteko vien prisiliesti prie manęs, kad patirčiau euforiją. - *Stebėdama jo veidą, ji tik neigiamai supurtė galvą, nors veidas atrodė ant tiek perkreiptas pykčio, kad buvo sunku įžvelgti tai, kad mylimojo žodžiai stipriai skaudino* - Taip, būtent to, kaip matai, ir laukiau. Daugiau gyvenime nematau tikslo, kaip tik dulkintis su visais tavo draugais. - *Prunkštelėdama, moteris kaip mat nusuko savo veidą* - Šūdžius. Esi susidirbęs kaip reikalas, ir manai kad gyvenu būtent tokiomis pat taisyklėmis? Nekenčiu tavęs vien už tai, kad galvoji kad bent dalis viso to ką pasakiau, yra tikra. Kvailys. Jei nematai, kaip mano kūnas reaguoja į tave. Ir kad po visko, aš iki pat dabar esu čia. Bet žinoma... Juk daug lengviau surasti kaltus kitus, nei pamatyti ką darai pats.

by **Jake Armstrong** Tr. 10 22, 2014 12:17 pm

- O ar tau yra koks nors skirtumas su kuo aš miegu? - Akivaizdu kad visiškai nesuprasdamas draugo motyvo, akivaizdžiai jau troško numoti į pokalbį ranka, bei patraukti šalin. Tačiau vien mintis apie tai, kad jam buvo bandoma prikišti tai, kas visiškai neturėjo nieko bendro su tuo, kas buvo bandoma įskiepyti. O tai kaip ne kaip, tačiau kėlė agresiją, tik palydėdamas žvilgsnių vampyrės nukritimą, jis jau buvo pasiruošęs eiti link Lockwood'o, tačiau čia pat nublokštas ant grindinio, vienos rankos delnu atsirėmė į grindis, kuomet nesąmoningai kita ranka siekė ginklo. Tai tebuvo nesąmoningas savigynos instinktas, mat plikomis rankomis sudoroti hibridą jis neturėjo net menkiausios galimybės: - Ką tu po velnių čia svaigsti? Katherine man niekuomet nepatiko. Prie ko čia išvaizda, kai Elenos asmenybė yra visiškai kitokia, nei tavo žmonos? Galu gale, aš tau neprivalau teisintis. Bet prisiekiu, filtruok savo žodžius ties mano moterimi, kitaip būsiu priverstas padaryti tai, ko nenoriu. - Besikeldamas ant kojų, jis netyčiomis kalbėjimo iniciatyvą perdavė Katherine. Visgi, tai kas buvo kalbama iš abiejų asmenų pusių, vertė jo galvą plyšti per pusę: - UŽSIKIŠKIT ABU! Ko jau ko, bet manęs į savo santuokines problemas nereikia velti. - Kuomet galu gale užkišta burna buvo ne jiems, o jam pačiam, neigiamai supurtęs galvą, akivaizdžiai nepanoro daugiau veltis į panašias diskusijas. Vien mintis apie tai kad draugas mano, kad jis specialiai būtu bandęs pergulėti su jo žmona, o paskui dar apsimetinėjęs, vedė iš proto. Kilstelėdamas ranką, bei delnu perbraukdamas per savo sprandą, pagaliau liovėsi pasidavinėti provokacijai: - Tau reikia nuleisti garą bičiuli, nes akivaizdu kad nei pats nesuvoki ką kalbi. Aš nežadu aiškintis dabar, nes akivaizdu kad iš to nieko gero nebus. - Ir kuomet jis pagaliau panoro žengti toliau, ant viršaus iš abiejų buvo pasakyta tai, kas buvo nemalonu ne vien sutuoktiniams, bet ir jam pačiam. Todėl, netyčia pasiduodamas provokacijai, jis sušuko: - Abu nesveiki esat! Nemokat normaliai išsiaiškinti visko, kaip yra? - Priverstinai patraukdamas Lockwood'ą į savo pusę, privertė atsisukti: - Kas tau yra?! Man jos nereikia.

by **Mason Lockwood** Sk. 11 16, 2014 3:01 pm

Kadangi praejo jau labai daug laiko ir as (Shame on me!) vis neprisiruosiau atrasyti, o ivikiai ir patys issirutuliojo, tikriausiai niekas nesupyks jei sita tema taip ir nuleisim pasroviui... Susisieksiu su tavim, Jake, per AZ, jei tu nieko pries. Galim issiaiskinti santykius telefonu, privaciai, t.y. per asmeninius pranesimus, jei tu nieko pries :D

Nuo dienos kai Katherine ir Masono santykiai pasieke kryzkele, kurioje pora buvo priversta pasukti skirtingais keliais, buvo prabege keletas menesiu. Masono gyvenimas, kuris bet kokiomis kitomis aplinkybemis butu pasiekes dugna, Victorios deka eme teketi reikiama vaga. Paaugle, kuri kasdien ji stebino, netruko perimti viengungisko jo buto ir paversti ji jaukiais namais. Jau nuo pat pirmos ju pazinties dienos uzsimezges tevo ir dukters rysis su kiekviena diena tik stiprejo ir tiesa pasakius, ji buvo jo atramos saltinis, greiciausiai tai suprasdama, nepaprastai protinga mergina, savanoriskai pasirinko didziaja laiko dali praleisti butent Masonui priklausanciame bute ir apie susitikimus su motina dazniausiai nutyledavo. Victoriai neturejo buti sunku suprasti, kaip del savo sprendimo kankinosi jos tevas. Galu gale, ziedas, kuris ir toliau liko kabeti ant vyro kaklo simbolizavo tai, jog nepaisant to, kad Lockwoodas nebebuvo tiesiog vilkolakis, prigimtine savybe susieti savo gyvenima su viena ir vienintele moterimi vis dar buvo jo kraujyje ir nepaisant to, kad kartkartemis jis gryzdavo itin velai arba is vis negryzdavo nakvoti namo, tai tebuvo primityviu poreikiu tenkinimas. Kad ir kaip stengesi, Masonas negalejo ismesti ar istrinti vis dar teisetos savo zmonos is savo gyvenimo ir Victoria Hope buvo gyvas to priminimas.
Laikrodis muse puse penkiu ryto kai neblaivaus buto savininko pirstai nesekmingai bande pataikyti rakta i spinos skylute. Tyliai nusikeikes jis pagaliau sutiko perduoti raktus salimais stovejusiai ir akivaizdziai ne taip stipriai intoksikuotai, taciau irgi gerokai padauginusiai brunetei. Pagaliau pateke vidun jie abu, tarsi du plesikai, sulaike kvepavima, isiklausydami ar savo kamabryje mieganti paaugle nepabudo. Tiek Masonas, tiek Renee gerbe Victoria ir jos nora viena diena tureti darnia seima todel budami du suauge, isipareigojimu neturintys zmones jie savo pavienius susitikimus gan kruopsciai slepe. Ir vis gi si kart gerokai padauginusi porele nusprende, kad Masono butas buvo vienintele iseitis po to kai Royce kreditine, kuria siedu naudojosi visa si laika buvo atsaukta bandant issinuomuoti kambari. -Tavo teva greiciausiai pasieke zinia, kad leidi laika su manimi,-syptelejes jis nusispyre batus bei nuvilkes Renee deveta palta, persimete ji sau per peti bei naikindamas ''ikalcius'' nusprende nugabenti ir jos avalyne i savo miegamaji. Pasieke mineta kambari jiedu uzrakino duris ir kad ir kaip nejaukiai del to is pradziu jautesi mergina, galop neblaivus protai pasidave geismui. Deja kai pusnuogiai ju kunai galiausiai atsidure ant lovos, Masonas tyliai susikeike. Svelniai nubraukes ji apzergusios merginos plaukus jai nuo veido jis kelioms akimirkoms uzmerke savo akis. -Atleisk... sitas kambarys, sitas butas....-sutikes supratinga jos zvilgsni jis priverstinai syptelejo. Suprasdamas, kad Royce kuo puikiausiai suprato kaip jis jautesi, jis dekingai vyptelejes atlose galva i minkstas pagalves. Ilgai netrukus jiedu pasidave miegui. Kai abu pabudo nuo virtuveje, greiciausiai specialiai keliamo triuksmo, Masonas nenoromis pakilo is lovos. Palindes po dusu jis isisupo i chalata ir galiausiai palikes Renee pataluose, pats patrauke ten is kur sklido triuksmas. -Labas rytas,-jausdamasis it prasikaltes paauglys jis primerke akis kadangi ryzki vidurnienio sviesa buvo akinanti.

by **Victoria Faith Lockwood** Sk. 11 16, 2014 4:04 pm

Keli mėnesiai, kuriuos jauna mergina praleido savo paties, biologinio tėvo namuose, jai buvo pakankamai dviprasmišku laikotarpiu. Pasinaudodama tuo laiku, kuomet Mason'as nebūdavo namuose, ji tai susimatydavo su Katherine, tai dar kur nors išbėgdavo, naudodamasi tuo, kad nebuvo perdėtai kontroliuojama. O ir tai, kad jos temperamentas su laiku tapo vis ryškesniu, labiau pastebimu, davė didžiulę įtaką Victorios Hope asmenybei. Jau pirmosiomis savaitėmis imdama stipriai panašėti į savo biologinę motiną (kas liečia išvaizdą), specialiai išlaikydavo tokią pat šukuoseną, tokį pat makiažo stilių, ir netgi aprangą. Lyg nesąmoningai versdama Lockwood'ą, nepamiršti to, kas buvo antruoju asmeniu, suteikusiu šiai gyvybę. Triukšmas kuris buvo keliamas anksti ryte, buvo kruopščiai apgalvotas, mat jauna hibridė net neketino suteikti tėvui "medaus mėnesio" auros. Ir nuo tos sekundės, kuomet suvokė kad jos namuose naktį praleido kitas asmuo, ją stipriai erzino. Puodas, kuris labai triukšmingai sukrito ant stalo, prieš pat Mason'o akis, buvo palydėtas smerkiančiu paauglės žvilgsniu: - Ji man nepatinka. - Nesiruošdama tuščiažodžiauti, mergina kaip mat nusprendė tiesiai šviesiai išdėstyti tai, kas jos manymu buvo teisingiausia. Todėl kuomet patraukė link spintelės, specialiai, nepastebimai į kavą suvarė kelis šaukštus druskos. Ir kuomet pasiimdama abu puodelius, vieną, tą, kuris nebuvo skirtas gėrimui, pastatė priešais tėvą, pati prie savęs palikdama normalų. Primerkti akių vokai, bei tas skvarbus žvilgsnis, kuriuo Victoria apdovanodavo tėvą, kiekvieną kartą, kuomet jis grįždavo namo po kokio nors tipinio susitikimo su jai nepriimtina moterimi, niekur nedingo iš jos veido. Todėl kuomet mergina ryžosi prabilti iš naujo, jos kalbos tonas vis dar buvo atitinkamai griežtas: - Jei tau būtina valkiotis su ja, daryk tai kur nors kitur, o ne šiuose namuose. Suprask, mano gyvenime nebus kitos, kaip mano mama. Ir tos moters labui, geriausia būtu kad ji su manimi nesimatytu. Nes nežadu apsimetinėti kad pasaulis tobulas, ir nenoriu dabar pat nusukti jai sprando. - Aiškiai kilstelėdama savus, ryškius antakius, paauglė iš savo odinės striukės kišenės išsitraukė mobilų telefoną, žvilgtelėdama į tai, kas buvo rodoma ekrane. Viskas, ką paauglė vilkėjo, šaukte šaukė kad ji buvo pasiruošusi kažkur eiti. Tačiau priešingai nei bylojo apranga, Victoria Hope niekur neskubėjo. Blankus šypsnis pasirodė jos veide, kuomet perskaitytas telefone tekstas, pasirodė atitinkamai džiuginantis. Tačiau ta pati šypsena greitai pradingo, kuomet ji vėl akis į akį susidūrė su tėvų: - Ji net negraži... - Užvertusi akis, mergina patogiau įsitaisė ant kėdės, bei prisitraukė savo puodelį arčiau prie savęs. Garuojančios kavos kvapas buvo stiprus, kas bylojo apie tai, kad kava nebuvo pagardinta švelninančiais "prieskoniais". Neigiamai supurčiusi galvą, Victoria vėl nusuko savo akis, kuomet iš jos burnos išsiveržė dar vienas komentaras: - Savaitgalį praleisiu ne namuose, ir žinau ką pradėsi sakyti... Bet, man pats laikas yra pažinti pasaulio teikiamus malonumus, visomis prasmėmis. Tad, tai kaip ir nediskutuotina.

by **Mason Lockwood** Pir. 11 17, 2014 2:16 pm

Dukros specialiai keliamas triuksmas buvo tai ko jo pagiringai ir skaudanciai galvai siuo metu maziausiai reikejo. Suraukes antakius jis nepatenkintas nuzvelge ikyru garsa keliancius virtuves rakandus ir kuomet grazino savo zvilgsni ties paaugles veidu, jo israiska buvo gan kasdieniska, tarsi jis nebutu pernelyg sureiksmines fakto, jog nakti kartu su juo praleidusi moteris buvo tokia nemegiama jaunosios Lockwood. Tyledamas jis prisitrauke jam skirta kavos puodeli ir nugara pasiremes i virtuves siena, bent is paziuros, megino gerai apmastyti savo zodzius pries ka nors pasakydamas ir tuo paciu leisdamas merginai pilnai issakyti savo nuomone. -Neketinu to aptarineti, juolabiau su tavim,-kai Masonas pagaliau prabilo, jo balsas buvo kategorikas ir gerai pazinodama savo teva Victoria turejo atpazinti, jog tai buvo vienas is tu atveju kai jo sprendimas buvo galutinis ir negincyjamas. -Suprantu, kad pasielgiau neapgalvotai ir galiu patikinti tave, kad tai daugiau nepasikartos,-zenges arciau jis delnu perbrauke per dukros galva svelniai suveldamas jos virsugalvi. -Juk zinai, kad esi ir visuomet busi vienintele moteris mano gyvenime,-sypteledamas jis tik dar karta patikino ja, jog jis anaiptol neketina niekuo pakeisti jos motinos. -Bet privalai gerbti mano sprendimus, kurie kad ir kaip tau nepatiktu, yra asmeninis mano reikalas,-reiksmingai syptelejes jis ipyle kavos i antra puodeli, kuris turejo buti skirtas miegamajame jo laukianciai Renee. -Neketinu versti taves su ja susipazinti, bet pasakysiu viena... pagarbos, panele Lockwood,-linkteledamas galva jis atrode kategoriskas. -Gerai zinai kokios yra siu namu taisykles, beto ne karta irodei, kad esi pakankamai protinga ir supranti dabartine musu seimos situacija nera svarstytinas dalykas. Gerai suprantu, kad mataisi su savo mama...-lig siol jis samoningai praleisdavo Victorios apdairiai slepiamus susitikimus, taciau nei vienas ju nebuvo praslydes jam pro akis. -Ir tau nereikia to nuo manes slepti,-pasukdamas atgal is kur atejo jis pabuciavo merginos kakta. -Ir jei tikejaisi mano palaiminimo ties paskutiniu dalyku, atsakymas yra ne,-plati, savimi pasitikinti sypsena isdave, jog jis ne neketino isklausyti tolimesniu jos zodziu. -Kad ir kas jis yra, pirmiausia tas nelaimelis tures istverti ''vakariene'' siuose namuose, gerai zinai, kad siame mieste yra pernelyg daug vilkolakiu, kurie yra gerai informuoti nenuleisti nuo taves akiu todel kad ir ka sakytum, tavo planas neisdegs, panelyt,-neigiamai papurtes galva jis patrauke atgal link savo miegamojo.

by **Victoria Faith Lockwood** Pir. 11 17, 2014 2:42 pm

- Aš tiesiog prašau kad nebūtum toks neatsakingas. - Užvertusi akis, mergaitė neigiamai supurtė galvą, mat kuo puikiausiai suprato kad tėvas greičiausiai net nesileis veltis į panašaus tipo diskusiją. Tačiau čia pat nusileidęs Victorios Hope žvilgsnis, privertė pašnekovą atkreipti į ją dėmesį. Greičiausiai tai buvo pirmasis kartas, kuomet ji viešai pradėjo kalbėti apie tai, kas akivaizdžiai šiai nedavė ramybės: - Aš nenoriu kad tai būtu būtent ji. Negi to negalima suprasti? Kodėl negali susirasti kokios nors, vertesnės moters, kuri, kuri... Na nežinau, bent neverstu manęs žiopčioti, kiekvieną kartą, kai išgirstu šios vardą? Tėti, aš suprantu, nesu vaikas, kad nesuprasti, kad vienas amžinai nebūsi... Bet, tik ne su ja. Nenoriu kad ji miegotu ten, kur ankščiau miegojo mama, naudotųsi jos puodeliu, ar liestu daiktus, ant kurių dar likę Katherine pirštų antspaudai. Tai mūsų namai, tie namai, kur kadaise gyveno šeima. Ir jos atminimas yra man svarbus. Aš daug neprašau. - Neigiamai supurčiusi galvą, paauglė, kaip mat pasitraukė šalin, pastumdama savo puodelį į šalį. Mason'o kalba apie tai, kad jis kuo puikiausiai žino kad ji vis dar susitinka su Katherine, privertė jos antakiams pakilti. Žvilgsnis vėl sugrįžo link pašnekovo, kuomet paauglė praskleidusi savo lūpas, prabilo: - Kaip? Tavęs nėra namuose, kai aš susitinku su ja, ir prisiekiu, visada įsitikinu tuo, kad nebūčiau sekama... Tu. Taip negalima! Tu pažeidi mano privatumą, tėti, ir tai yra baudžiamas dalykas. Nes, na. - Liežuviu perbraukusi per savo lupas, ji eilinį kartą neigiamai supurtė galvą, pasisakydama: - Visada maniau kad tu nieko nenori žinoti apie ją, nei kaip jai sekasi nei kur ji ir panašiai. Ir dabar nenori kad visą tai slėpčiau? Man jos taip trūksta... Būdama čia, jaučiuosi pusiau tuščia, nes ne visada turiu galimybę paprasčiausiai paskambinti jai, ir išgirsti balsą. Ir man baisu tarti jos vardą namuose, nes nenoriu kad liktum užgautas. Ypač dabar, kad jos gyvenimas susitvarkė. - Trumpam nuleidusi akis, mergaitė vos pastebimai sujudino savo pečius, kuomet gavo neblogą atkirtį dėl minėto savaitgalio: - Oi, ne ne ne! Jokių vakarienių, juk žinau kad viskas ką padarysi jį pamatęs, tai iškarši kailį. Ir taip sugriausi mano pasimatymą. Ir taip negalima. Ne. Ar jau sakiau ne? - Prunkštelėdama, mergaitė kaip mat pasidabino plačia šypsena, kuomet sugebėjo pratarti tai, kas akivaizdžiai nepatiktu tėvui: - Tavo tiesa, taip ir būtu. Bet, jis taip pat vilkolakis. Taigi, net norėdamas, nieko nesužinotum. - Specialiai erzindama, iškiša liežuvį, po ko veide dar kartą išspaudžia atitinkamai mielą šypseną: - Nagi, nieko ten nevyks... Kinas, pasivaikščiojimas pakrante, pasitiksime saulę, ir aš pasiliksiu nakčiai pas mamą. Nagi... - Užvertusi akis, pratęsia: - Ir tu galėsi pasibūti su TA, tik ne mūsų namuose. Na bent pažadėk kad pagalvosi apie tai. Nes jis tikrai labai šaunus... labai.

by Sponsored content