GYVENAMASIS NAMAS

Puslapis 46 Previous  1, 2, 3, 4, 5, 6  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Elissa Ambrose on Pir. 05 16, 2016 1:04 pm

Kai i automobili grizo Dean'as, ji ne nepakele i ji akiu, nenoredama parodyti jam savo apsiasarojusio veido. Vaikinas ja taip gerai pazinojo, kad suprasti kas ivyko nereikejo net zodziu, viska pasake jos skausmo iskreipta veidas. Netekties skausmas, o ir pati netektis jai buvo svetimas, naujas dalykas ir Cassidy gerai nezinojo kaip su visu tuo susidoroti. Pakelusi slapias nuo asaru akis i Winchester'i ji viso labo linktelejo pries tai nuryjusi burnoje susikaupusius skyscius. Ieskoti kaltu nebuvo prasmes, nes tokiu atveju pirmasis kaltinamasis butu prastas vakar dienos oras, bet tai ne kiek nepalengvino jos skausmo. -As turiu tai padaryti pati,-kone susnibzdejusi ji ir vel nuleido savo zvilgsni i savo ranka, kuria buvo tvirai suemes Dean'as. Problema buvo tame, kad net ir budama tokia sukresta tevo mirties, Argent nutuoke kas jos laukia vos ji spes sugrizti i savo gimtaji miesta. Bennett raganos neleis jai gedeti. Jos vers ja ir toliau ieskoti to nelemto paskutiniojo amuleto ir ji maziausiai norejo buti verciama kapstytis po senus velionio Argent uzrasus bandant issiaskinti kur gi reiektu pradeti ieskoti. Ak, jeigu tamsiaplauke bent butu nutuokusi, kad ta trukstama deliones dalis yra jai paciai priklausantis kryzelis!
Dean'o zodziai tureje ja paguosti mazai kuo tepadejo. Ji taip ir nebuvo spejusi issiaskinti ar jos tevas turejo kokiu nors giminaiciu, o tai padaryti dabar, kai nebeliko uz ko uzsiakbinti, atrode nebeimanoma. -As susitvarkysiu,-teigiamai linktelejusi tamsiaplauke nusisluoste nuo asaru paraudusias akis. Ji turejo buti stipri, kitos iseities tiesiog nebebuvo. Marskineliai, kuriu teisetas savininkas buvo jos draugas eme isduoti,jog jos zaizda vis dar kraujavo po to kai ji sugalvojo ''pasitreniruoti'' tampydama negyva sviesiaplaukes vampyres kuna. (As labaaaaaaaai atsiprasau, kad taip stipriai ten nusisnekejau! Kaip ir sake Seb'as, ne visada viska perkaitau iki galo kai tai atrodo nevisai liecia mano personaze ir se tau, nuvariau i lankas su tuo ziedu Very Happy Dziaugiuosi, kad siaip ne taip issivartem!) Visa laime, kad durtine zaizda buvo priesingoje vairuotojui puseje todel liko vaikino nepastebeta. Akimrka kai vairuotojo kedeje sedejes Dean'as pajuto kazkokio pobudzio vibracija, Cassidy nepajuto absoliuciai nieko. -Ka?-nesuprasdama kas tokio galejo susisvesti draugo galvoje, kad priverstu ji ir vel strumgalviais pasileisti atgal i namus, kurie dabar jai asociajavosi tik su neigiamomis emocijomis ir mirtimi. Viskas ivyko taip staiga , kad tamsiaplauke ne nespejo deramai sureaguoti i paskubomis issakytus medziotojo zodzius. Jos asarotas veidas atrode suglumes kai ji suraukusi antakius soniniame automobilio veidrodelyje eme stebeti nutolstanti drauga. Jos emocijos buvo tokios nestabiios, tad nieko nuostabaus, kad draugo pasirinkimas ir vel stacia galva nerti pavojui i nasrus be jokios logiskos priezasties ja pykde. Jis buvo vienintelis jai likes svarbus zmogus, veniai rautu! -Tau tikriausiai protas pasimaise,-persedusi ant vairuotojo sedynes mergina sumurmejo paciai sau. Kodel po perkunais jis buvo toks suinteresuotas padeti Sebastian'ui? Vampyrui, kurio mazu maziausiai nemego dar pries geras keturiasdesimt minuciu! Uzvedusi varikli ji pasuko atgal, link namu, nuo kuriems priklausancio ivaziavimo jiedu nebuvo speje nutolti ne per pora simtu metru. Dean'o nebuvo matyti, kas reiske, jog jis greiciausiai randasi Redford'ui priklausanciame name. (Pataisykit jei klystu, bet masinoje likusi Cassidy negalejo matyti  viso su Seb'o zmona  ivykusio stebuklo?) Keleta minuciu tiesiog lukuriuodama medziotoja sniurkstelejo nosimi. Vaizdas akyse liejosi del sunkiai valdomu akis be perstojo tvindanciu asaru. -Nagi... kur gi tu...?-uz viska pasaulyje labiau troksdama pamatyti pro paradines duris iseinanti sveikut sveikuteli medziotoja ji akivaizdziai nekantravo, liesais pirstais barbendama per automobilio vaira. Kas jeigu Silas'as pabudo? Kas jei jam gresia pavojus, o ji tiesiog sedi ir laukia kol ivyks dar viena nelaime. Islipusi is impala markes automobilio ji viena ranka uzsidejo ant skaudamos vietos ko pasekoje visa jos plastaka nusidaze tamsiai raudonu krauju. -Dean'ai?!-suktelejusi ji aisku liko neisgirsta, o ir suprasti kas dejosi viduje nebuvo imanoma. Tik priartejusi pakankamai arti ir isgirdusi Silas'o balsa ji perbalo. Baime del Winchester'io givybes akimirkai sukauste kojas. Ji nebuvo tikinti, bet butu galejusiprisiekti, kad ta akimirka ji mintyse kreipesi i auksciausiji. Prasau, buk gyvas... Kas jei jiedu is sios situacijos nebeissikrapstys? Kas jeigu cia viskas ir baigsis? O ji taip ir nebus spejusi prisipazinti, kad ji myli...
Izengusi vidun ji pirmiausia susidure su vaizdu, kuomet medziotojas glebyje laike niekad pries tai jai neregeta moteri, kuri negana to dar ir atrode akivaizdziai nescia. Jos akys issiplete is nuostabos. -Dean'ai, kas cia vyksta?...-jos balse buvo girdeti palengvejimas del to, kad isvydo ji gyva.  Instinktyviai suemusi viena is saunamuju savo ginklu si kart ji neskubejo daryti nieko neapgalvoto.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Don't worry, all is well. All is so perfectly, damnably well. I understand now, that boundaries between noise and sound are conventions. All boundaries are conventions, waiting to be transcended. Moments like this, I can feel your heart beating as clearly as I feel my own, and I know that separation is an illusion.
avatar
Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 165
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Pir. 05 16, 2016 2:02 pm

Tvirtos, vyriškos rankos atsakingai laikė užburtos amžinam miegui moters kūną, kuomet pati medžiotojo povyza labiau priminė kažką panašaus į sisteminį įsitempimą, nors veido išraišką greičiau atrodė perdėm rami. Kas būtent suteikė Winchester‘iui tokias sunkias emocijas, buvo lengvai įskaitoma. Vargu ar kada nors buvo įvardinamas kaip „akmeninę“ širdį turintis asmuo. Ši akimirka atrodė jautri, nors iš savęs išspausti te sugebėjo - ramybę. Kai pradedi svarstyti kaip turėtu atrodyti dviejų, kadaise labai artimų asmenų, susitikimas prabėgus ne dešimtims, o net dviems tūkstančiams metų, susiduri su labai prieštaringais jutimais su ne ką įprastesnėmis mintimis, kurios galiausiai palieka tave tokiame keistame „taške“ kad imi svarstyti ar dar yra likę kas nors, ką būtu galima pavadinti neįmanomu reiškiniu. Pirmo vampyro išreikštas sutrikimas buvo suprantamas, net labai. Jei šis nemirtingasis būtu seniai įtikinęs save kad yra užtikrintai „over his wife“ (lietuviškai man nelabai skamba, todėl prisiverčiu atsiprašyti), dabar priimti prieš akis matomą faktą būtu kur kas paprasčiau. Baimė ir pasimetimas, kuriuo „spinduliavo“ nemirėlis, iš dalies Dean‘ui priminė jį patį. Gi net dabar jis ant savo pečių savanoriškai užsikrovė įvairiausias svetimas problemas, kuomet teisingiausia būtu buvę prasibrauti pro ligoninės apsaugą ir atsidurti greta savo žmonos. Juk visiškai nelogiškas yra tas menkas reiškinys, kad norint vyras sugebėtu net pro tą mažytę raktų skylutę praslysti. Vengė susidurti su savo netinkamų pasirinkimų pasekmėmis, o būti kažkur toli ir spręsti svetimus reikalus, atsisakant savų, yra ir visuomet buvo kus kas lengviau. Negi kas galėtu tam paprieštarauti? Todėl Samuel‘io ir Dianna‘s Campbell (taip pat medžiotojų šeimos) vienintelis likęs gyvas anūkas, nedarė nieko stebėtino ar neįprasto, būdamas čia, o ne ten kur turėtu. Ir nesvarbu buvo net tai, kad jei Elena Winchester žinotu ką šis daro dabar, tikriausiai net nesivargindama išgirsti priežastį, išspardytu šiam užpakalį arba ten sukištu kokį laužtuvą.
Akimirka kuomet Sebastian‘as atitrūko nuo savo biologinio brolio, pasiekdamas sugrįžusi šios dienos „svečią“, medžiotojas pasistengė veide išspausti gana palankiai atrodantį vypsnį. Palydėtas išgirsto komentaro, šiek tiek sujudina savo rankas. Atrodė kad jo ne kiek neapsunkina šis suglebęs moteriškas kūnas. – Atleisk, nepavyko susivaldyti tik dirstelėjus iš saugaus nuotolio. – Akivaizdu kad priežastimi kodėl Winchester‘is nusprendė nepalikti šios tamsiaplaukės ten, kur akivaizdžiai buvo nepatogu, įtakos davė ne moters išvaizda, greičiau noras padaryti tai, kas atrodė teisinga ir pagarbu. „Broliškai“ pagirti vampyrą dėl tikriausiai natūraliai susiformavusio skonio moterims, buvo neišvengiama. Šypsena tapo labiau pastebima, kuomet pakilusios žalsvos akys susidūrė su Redford‘o veidu. Praskleistos lūpos vėlgi iššaukė gal ir faktais nepagrįstą, tačiau nuoširdžiai nusipelnytą reikalavimą. – Kai visą tai pasibaigs, ir spėsi atsidžiaugti tuo, kad atgavai savo kovinę voverę, bei tai, kas daugiau ar mažiau vadinama normaliu gyvenimu. Tu man liksi skolingas mažiausiai dėžę alaus. Mažiausiai. – Ir nors ketino iš karto perduoti Saloninos kūną josios vyrui, tam tikru metu prisivertė supratingai linktelėti. Atsargiai keldamas kojas, kad nepaslysti ant kraujo ir kitų nemaloniai atrodančių skysčių masės, vyriškis pasiekė gulamai sėdimą baldą. Paguldydamas besilaukiančią tamsiaplaukę iš karto ištiesė nugarą, veidu pasisukdamas į likusius visos šios situacijos dalyvius. Įsivaizduoti kokie būtent įvykiai ar kokios aukščiausios jėgos visgi sugebėjo į vieną vietą sustumti, tokius skirtingus ne vien savo būviu, bet ir moralinėmis normomis, vyrus, greičiau priminė sunkų galvosūkį, nei logika paremtą „aukščiausią planą“. Kvėpavimas skambėjo pastebimai giliai ir subalansuotai, kas leido suprasti kad pasirinkta taktika „ignoruoti“ raganių, kuriam su mielu noru padėtu išsiskaidyti po visą pasaulį, kelias voverės padarant laimingesnėmis dėl to kad gavo sočią vakarienę, atrodė vykusi. Nors, reikėtu pabrėžti kad vien Ambrose fizionomija vertė kraujui užvirti. Nes būnant čia, pastoviai į galvą lindo tas pats atsiminimas, tas pats jausmas kaip tas mistinis durklas susminga į mirtingosios, savaip mylimos ir garbinamos medžiotojos kūną. Kuriam laikui net susimerkė, lyg bandytu išlikti toks pat šaltas ir abejingas, sudarant įvaizdį kad pražiota Silas‘o burna ir iš jos sklidini žodžiai ne kiek nekėlė kokio nors neigiamai besiformuojančio noro sukišti į jo kakarinę smirdantį batą, aprišti izoliacija, tuomet užvaryti storą grunto sluoksnį ir galiausiai visą šį meno kūrinį ploti žemyn galva į grindis. Buvo davęs pažadą Redford‘ui suteikti jam laiko, karštakošiškai nepuolant į nemirtingo raganiaus / vampyro atlapus. Sunkiai įgyvendinama misija, reikia tai pripažinti. Neskubėjo atsimerkti, nes tai automatiškai sudurtu jo žvilgsnį su neįpatingai mėgstamu nemirėliu. Tokiu, kokius netgi su didžiausiu malonumu naikino, nes jie kaip sumauti vienaląsčiai parazitai niokojo viską aplinkui, prie ko tik gaudavo galimybę prisiliesti. Erzino net balso tonas, nors niekada nebūtu to pasakęs apie Salvatore. Anas atrodė taip pat grėsmingai, kaip „Manhattan Animal Care“ centre laikomi maži dekoratyviniai triušiai. Bet šis žmogysta, kurį savo gyvenime sutiko pirmą kartą, akimoju privertė prisiminti kodėl būtent vis dar laikėsi savo neoficialios „profesijos“ pareigų. Akių vokai savaime pakilo, vos tam tikri Ambrose žodžiai privertė nesusilaikyti nuo noro, ką nors nuvelti atgal.
– Girdi mulki, ar tu gali bent akimirkai susikišti savo liežuvį į šiknaskylę ir paprasčiausiai liautis erzinti savo balso skambėjimu? Dievaži, matau tave pirmą kartą, bet tu garantuotai man sukeli migreną. – Neigiamai papurtęs galvą, vyriškis kaip mat prisėdo ant tos pačios sofos, ant kurios prieš tai paguldė miegančios mirtingosios kūną. Ji buvo smulki, o tai reiškė kad ten buvo likę gana daug vietos, kad tilptu ir Winchester‘io subinė. Be to, kur buvo garantijos kad Ambrose staiga nepakeis savo nuomonės ir neužsimos dabar pat iš šios tamsiaplaukės vidaus išrauti berniuką, ją paliekant mirčiai? Būdamas šalia bent galėjo šiek tiek „sutrukdyti“ tokiai veiksmų sekai. Šiek tiek pakelta ranka, bei nosies pertvaros suėmimas rodomuoju ir didžiuoju pirštais tik patvirtino tai, kad būtent dabar jį slėgė ne vien Ambrose dėstomas monologas, bet ir tai ką pavyko perprasti iš Cassidy akių, kuomet ketino išvažiuoti iš šios vietos. – Iš kur esat tokie tikri, kad tas negimęs berniukas tikrai bus kažkoks mistinis padaras? Jei teisingai suprantu, Redford‘o žmona yra mirtinga, ir leiskit prašviesti jūsų tamsius bet galingus protus, kad galimas daiktas kad vaikas visgi atsigims į motinos giminę, o ne į tėvo. Kaip tau toks variantas, šmikragani? – Pasukdamas akis į Ambrose pusę, medžiotojas vėlgi neigiamai papurtė galvą, mat iš karto pasigailėjo kad iš viso nusprendė pažvelgti ten. Vaizdas buvo nemalonus ne vien pirmo vampyro atliktais patobulinimais, bet ir iš esmės viskuo aplamai. Niekada nebūdamas linkęs pasitikėti raganomis ir raganiais, suprunkščia, kuomet tos rūšies atstovas pasisako kad neva gavęs ko nori iš karto pradings. Apgailėtina! Negi jis tikrai mano kad surinko darželinukų kompaniją ir dabar sekdamas pasakas įtikins kad egzistuoja drakonai ir dantukų fėjos? Ak taip, Kalėdų senis taip pat! Būdamas labai didelis skeptikas, kai tai liečia aklą pasitikėjimą tuo, kuris visiškai nesukelia tokios emocijos, pakelia akis į Sebastian‘o pusę, pareikšdamas kategorišką savo nuomonę, – Mano brolis buvo keistas su savo pomėgiais nukreipti visas mintis į mokslą ir „geresnio pasaulio“ formavimą. Bet aš negaliu įsivaizduoti kaip tau nekilo ranka numesti savąjį nuo kokio skardžio, nes šitas tai peržengia visas protu suvokiamas ribas. – Užversdamas akių obuolius, tarytum pasakydamas „i had enough of this shit“ delnus įremia į kelius. Staiga nuspręsdamas pasakyti tai, ką mato žmogiška akis ir vargu ar bent iš dalies sureikšmina vampyriška. – Jei kartais ketinate pradėti savo ritualus, bandant pažadinti šią damą. Atsižvelkit į mano pastabą, nors ir nemanau kad mano nuomonė yra labai laukiama. Susitvarkykit namus, velniai griebtu. Jei kas mane būtu užmigdęs porai tūkstančių metų, tai atsibudus visiškai kitokiame pasaulyje, mažiausiai norėčiau matyti kraujo, suknežintų vidaus organų masės, vėmalų ir negyvėlės kūno vaizdą. – Tik dabar pastebėjęs tai, kad šviesiaplaukės kūno nėra, suraukia antakius, net palinkdamas į šoną, kad nužvelgti kur link vedė gana riebi raujo linija. Tik dabar toptelėjusi mintis kad Argent šeimos palikuonė visgi buvo spėjusi „pasidarbuoti“ teatrališkai dar kartą užvertė akis, kaip mat lėtai iškvėpdamas. Net kai pirmam vampyrui buvo pasiūlęs pasimaitinti, kuomet šis atrodė gana prastai, tai savo ruožtu specialiai to paties nedarė Ambrose atžvilgiu. Visai gi nebūtu prieš, pamatyti kaip atrodo daugiau ar mažiau du tūkstančius gyvenantis vampyras praranda visą savo turimą kraujo kiekį ir pradeda džiūti kaip pelėsiais aptrauktas sudžiuvęs pomidoras.
Visos susijaukusios tarpusavyje mintys buvo išsklaidytos ir tam te užteko šiame name pasirodyti moteriai, kurį akivaizdžiai kirbino visą medžiotojo kūną, vertė abejoti priimtais sprendimais ir galiausiai gailėtis dėl daugelio priežasčių. Nebuvo koks nemirtingas šmikis, kuris galėtu nugirsti net žolės šlamėjimą kitapus gatvės. Klausa užfiksavo tik Impalos variklio keliamą burzgėjimą, kas privertė Winchester‘i nebesijausti taip saugiai. Apsuptas vampyrų, kurie stovėjo kur kas aukščiau, nei jo paties fiziniai sugebėjimai, mirtingos bet įmigusios ponios Varias, jautėsi tarytum sėdėtu savo „namuose“. Trūko tik atšaldyto alaus, poros plastmasinių kėdžių, kurias būtu galima išsinešti į kiemą ir užsimovus akinius nuo saulės akimirkai atsipūsti. Tiek gi šūdo buvo aplink ir aišku bus dar daugiau. Strazdanomis nusėtame veide įsodintos žalsvos akys lėtai susirado tamsiaplaukę, kuomet medžiotojas nebe sugebėdamas nustygti vietoje kaip mat pademonstravo norą atsidurti prie kolegės. Eisena neatrodė grėsmingą, kuomet pati veido išraiška leido nebyliai pasakyti kad jis neketina padaryti nieko, kas sugebėtu šiai moteriai pakenkti. Paskutiniai dienos įvykiai, o tiksliau matymas kaip likimas gali sumaišyti gyvenimą, kuriame atrodo neplanavai nieko keisti. „Ašarų pakalnė“ kurią pademonstravo vampyras, išvydęs savo kadaise „palaidotą“ žmoną, privertė susimąstyti, nors tą akimirką jis ir neketino to pademonstruoti. Atsidurdamas šalia Argent tamsiaplaukės suėmė šios smakrą, kuomet palenkdamas galvą savo lūpomis palytėjo jos. Visiškai skersai ir išilgai dėdamas ant to, kad gali pasirodyti mulkiu, tiesiog labai norėjo tai padaryti. Eilinį kartą pavogtas bučinys, netrūko ilgai ir nebuvo panašus į pirmąjį. Medžiotojo laisva ranka susirado Cassidy laikomą ginklą, kuomet priverstinai „kištelėjo“ ten, iš kur moteris ir buvo išsitraukusi šį pavojingą objektą. Atitraukęs neišvengiamai sulipintas lūpas, įsistebėjo į šios karštakošės veidą. – Tikriausiai nebuvo galima tikėtis, kad tu išvažiuosi saugiu atstumu nuo visų čia esančių? – Veido išraišką atrodė keistai, nei džiugi, nei pikta. Dean‘as tikrai atrodė pasimetęs, nors ir stengėsi atrodyti kiek galima ramesniu. Atsargiai pritraukdamas moterį prie savęs, tarytum norėtu apginti net nuo kokio menko skersvėjo, sugrąžino žvilgsnį ties čia buvusiais nemirtingais broliais. – Atrodo kad ši švelniai trenkta šeimyna ką tik praturtino dar du nariai. – Omeny turėdamas ne save ir Cassidy, o tą akivaizdžiai nėščią moterį, kuri ypač dabar dvelkė visiška ramybe.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1439
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Medžiotojas
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Antr. 05 17, 2016 3:00 pm

OOCH: Kinda no problema, Cass. Visų mūsų postuose galima aptikti kažko, kas logiškai "nesueina", whatevs Very Happy

Už tą "šliundrą" Sailas neabejotinai atsiims. Bet ne dabar, kai Sebastianas galiausiai suturėjo įgeidį niokot savo jaunesnio brolio kūną, ne dėl atrakcijos, o dėl to, jog jis yra to absoliučiai vertas. Priešingai nei Ambrose pagiežingai iššnypšta nuomonė, Redford'as to paties pasakyti apie save negalėjo - jis tikrai žinojo kokiem žygdarbiam gali būti pasiruošęs Sailas, kuris nuo savo pasirodymo vyresniam broliui pradžios ilgai gumos netempė, idant pradėtų savo sadistišką cirką. Pastebimai psichologiškai pavargusios, "sunkios" nemirelio akys kiek pasimėto po nuniokotą patalpą, kol suranda dislokacijos vietą pakeitusį Daenerys lavoną. Vienas iš vyro lūpų kampučių sunkiai pakyla į viršų ir iš to susiformuoja tokia tikrai skausminga šypsena. Net ir Sailo valia atėmęs jos gyvybę po ilgus amžius trukusios egzistencijos jis visgi buvo pasiruošęs nusivežti ją į tą nuplanuotą antrą jųdviejų pasimatymą. Iš kart kai bent iš dalies aptvarkys reikalus su Sailu, Salonina bei medžiotoju. Ai taip. Sutvarkyti reikės ir pačią svetainę. Piktas Sebastiano žvilgsnis sugrįžta į Sailo pusę, tačiau šį kartą kaltindamas į tamsiaplaukį vampyrą fiziškai menkai tepanašų kraujo giminaitį dėl išdaužytų langų, kurie nebuvo tokie paprasti, kokie galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o dengti ultravioletinių spindulių nepraleidžiančia plėvele, suteikusia Redford'ui kaip su raganomis bei užkalbėtais papuošalais nieko bendra neturinčiam nemireliui laisvai plavinėt po kambarius esant dienos metui. Gerai, kad turėjo pasigaminęs tiems kritiškiems atvejams, kuomet išpuola nevadeliotinas reikalas išnešt saulei degų savo pasturgalį į dienos šviesą, tokį neblogą kremuką. O kadangi jokia dingstis išskubėti tvarkyti kažkokių reikalų danguje skaisčiai šviečiant saulei dar neišpuolė, vadinasi gaminuką galės ir pratestuot.
Sebastianas visiškai nenustebo, jog visgi padarė teisingas prielaidas dėl Sailo motyvų, susijusių su jo sūnumi. Tačiau toks faktas nei kiek neramino. Neegzistuoja toks scenarijus, kuriame nemirelis įstengtų bent šiek tiek pasitikėti savo broliu ir vargu ar realybė pasirodys tokia graži, kokią piešia nemirtingas raganius. Kiek nukentės jam itin brangūs asmenys priklausys tik nuo to, kaip ir kiek gerai Redford'as pasiruoš brolį nuskausminti. Ir labai gerai, jog jis nė nenutuokė apie jųdviejų su Dean'u sandorį pasigaminti tą "pagrindinį ginklą". Tiesą pasakius jam dabar buvo sunku įsivaizduoti iš kur atras laiko ne tik sutvarkyti namus, bet ir pasėdėt laboratorijoje, kurioje darbo prisikaupė keliais aukštais, o bala žin kur nukištame telefone kaupėsi galybė žinučių iš savo "Paxton Pharmacies" kolegų, nesėkmingai bandančių prisišaukti savo paslaptingą profesinį "bičiulį".
- Tu tik pažiūrėk,-išsireiškia perdėtos nuostabos kupinu tonu, bet visiškai nebandė kažkur konkrečiai nukreipti Sailo žvilgsnio,-Pasirodo ne tik aš ir Dean'as "šlampam" nuo troškimo tave nudėt, bet ir pats to neatsisakytum. Kas yra visiškai sumauta, nes nesu mūsų brangių tėvelių padarytas tam, kad pildyčiau tavo norus,-dėl to, kaip perteikė savo mintį Sebastianas ėmė atrodyti mįslingai. Nebuvo galima iki galo suprasti ką jis norintis pasakyti, tačiau sakinys nuskambėjo kažkiek grasinančiai. O tiesa ta, jog Ambrose šeimos jauniausiam vyriškos giminės raganiui dėl kažkokių priežasčių reikalaujant mirties iš begalinio piktavališkumo, puoselėjamo savo kraujo giminaičiui Sebastianas elgtųsi visiškai priešingai ir nestokodamas jėgų bei atsidavimo mieliau palengva sušikinėtų esamą Sailo būtį. Visgi kol kas neturėjo už ko užsikabinti ieškodamas silpnų Ambrose vietų.
Dalykinis dialogas, panašu, bus įkvėpęs ir tą patį Sailą pradėti kalbėti be viso to subingalviško pasiskėryčiavimo. Arba nebe sugebėjo būti iki galo adekvatus turint omeny kaip labai pasistengė nukraujinti raganių ir šis atrodė gerokai labiau nei velnioniškas - velnioniškai nusikalęs. Atsiminęs prieš tai nuskambėjusius pašnekovo žodžius Sebastianui nūnai dingtelėjo mintis, jog visai realu, idant Ambrose vampyru tikrai nėra paverstas savam malonumui. Iš tiesų kiek ironiška, jog nė vienas originaliųjų vampyrų, na gal tik atmetant Katherine Pierce, nėra vampyrais dėl to, jog to norėjo.
Sailo kalba suteikė Sebastianui daugiau informacijos, nei jis tikėjosi. Reikiamus galus suriša gana greitai. Amara = raganiaus meilė = ta mergina, kurią aistringai glamžė toje pašiūrėje. Qetsiyah = jųdviejų "sutvarkymas" = potenciali į nemirelių gretas įstatyto Sailo kaltininkė. Marcus = Amaros susigrąžinimas. Ak, kaip norėtų rankutėm patrinti! Absoliučiai visi dabar Sailo vyresniam broliui dedikuoti žodžiai skambėjo kaip balzamas ausim, tačiau Redford'as raganiaus atžvilgiu buvo nusiteikęs netgi liguistai skeptiškai. Labiausiai patikusiu jo kalbos akcentu aišku galėtų pavadinti idėją Sebastianui turėti visiškai "normalų" sūnų, kurio vieną dieną neaptiktų žvilgsniu padeginėjančio savo barškučių.
- Priklausomai nuo to, kiek būsi linkęs gražiai elgtis bei laikytis duoto žodžio aš pats pagalių tau į ratus nekaišiosiu, Sailai. Tikiuosi supranti, kad jeigu bandysi kaip nors pakenkti mano šeimai man rankos tikrai nesudrebės ir aš be didelio vargo perplėšiu tą tavo Amarą per pusę kaip šviežią bandelę,-vyro balsas skambėjo be proto šaltai, lyg kalbėtų ne apie kažkokį pasikėsinimą į visiškai nieko blogo jam nepadariusią būtybę, o kokį matematinį uždavinį. Žinoma rizikinga buvo švaistytis akivaizdžiais grasinimais, tačiau Sebastianas norėjo, kad Ambrose kartą ir visiems laikams suprastų, idant to "teigiamo brolio" amplua Redford'as gali labai greitai nusikratyti jeigu yra pasikėsinama į tai, kas jam šventa. Turint omeny tai, jog ilgai gyveno manydamas neturįs nieko, o dabar prie jo šuoro prisišvartavo seniai prarastas kraujo giminaitis su "stogą raunančiom" žiniom apie išsaugotą jo nėščią moterį, Varias buvo pasiryžęs ginti Saloniną su Marcusu taip, idant pats raganius greitai pasigailės savo ne per seniausiai pirmajam nemireliui skirtų žodžių, neva šis nesugebantis apsaugoti to, kas jam svarbu.
Kad ir kaip smarkiai norėjo, kad medžiotojai rūktų kuo greičiau iš čia, Dean'o būvimas netoliese teikė pranašumo prieš Sailą jausmą, o tai iš dalies nuėmė tą slėgį nuo pečių. Jei brolis netyčia nuspręstų imtis kažko, už ką būtų vertas jam pirštus nukapot, nesvarbu ar tai pirmasis vampyras, ar tai paranormalių būtybių medžiojimo profesionalas - kažkuris iš jų vis vieną sugebės priartėti prie raganiaus per tiek, kad šiam atsirūgtų. Dabar turėjo būti kiek įmanoma budresnis, nes jei jam ir būtų nusispjaut absoliučiai į viską, Saloninos gerovės užtikrinimas tikrai nėra tai, į ką galėtų leisti sau žiūrėti pro pirštus. Dean'o aštrialiežuvavimas kėlė Sebastianui išdavikišką šypseną ir nors mielai klausytųsi vyro dergimo Sailo atžvilgiu, sukurpia net labai įtikinimą "Dean'ai nereikia" žvilgsnį, kad galų gale su raganium pasiektos tokios kaipo paliaubos nevirstų pelenais ir neišsisklaidytų pavejui.
- Negalim,-teisingam medžiotojo spėjimui, jog Salonina nėra ragana, dėl to Marcus gali gimti paprastu mirtinguoju Sebastianas mikliai pritaria. Ir vien tik tam, jog Sailas pasijaustų mažiau užtikrintas dėl savo plano. Horatius to nežinojo ir po velniais niekad nesužinos, bet ponia Varias savo giminės linijoje turėjo raganą proprosenelę, kuri už imperatoriaus Domiciano (po kurio valdė Nerva ir tik tuomet Trajanas) nužudymo pranašystę buvo nužudyta tų pačių sąmokslininkų. Tad Sebastiano argumentuotu suvokimu buvo mažiausiai 99,98 procentų tikimybė, jog Marcus gims raganiumi,-Tik aš nemanau, jog ši pesimistinė prielaida atbaidys Sailą nuo minties vis vieną pabandyti,-nemirelis gūžtelėja pečiais puikiai perteikdamas tai, jog visiškai natūraliai reaguoja į faktą, kad žino kaip toli raganius gali eiti, idant pasiektų savo ir Sebastianas tam buvo pasiruošęs. Nuo to karto kai išsiaiškino, jog būtent Silas slypi už Elissos Ambrose mirties, raganiaus marazmai Varias nebestebino.
- Oi, ką tu. Aš tikrai neketinu budini savo žmonos tokioj kriminalinėj scenoj,-suskuba išreikšti pritarimą Dean'o komentarui,-Kiekvienas iš mūsų supranta kokia milžiniška našta ir taip yra kraunama Saloninai ant pečių, kai ji bus priversta nubusti laikmety, kuriame ta pati lotynų kalba yra seniausiai mirusi. Ir kaip aš turėsiu, po velniais, jai paaiškinti kas tie Kardashian'ai ir kodėl jie tokie garsūs?-mąsliai pasikasęs pakaušį tęsia,-Jau nekalbant apie tai, jog ji nėščia, mūsų dukterys yra negyvos, pasaulis nuo pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pasikeitė neatpažįstamai, o jos seniausiai nebeoficialus vyras yra vampyras,-apsiniaukęs nemirelio veidas puikiai išduoda jo nerimą dėl balsu išreikštų nuogąstavimų. Neįsivaizdavo KIEK stiprybės prireiks, kad Salonina visa tai bent pabandytų iškęsti. Tokios naštos tikrai nelinkėtų šiai dievinamai moteriai, bet vargu ar turėjo kitą pasirinkimą. Nusprendęs jos nežadinti iš to burto pasirištų kilpą po kaklu ir padarytų savo būtį tiek nepakenčiamą, kad pristigtų motyvų ją tęsti, nes kiekvieną dieną kaltintų save dėl atsisakyto šanso susigrąžini savo vienintelę laimę, kol savigrauža galutinai Sebastianą suėstų. Nemirelis priklaupia prie sofos, priešais mylimosios veidą. Jo ranka pakilo virš jos galvos ir virpėdama atrodo ilgai bandė atsisakyti idėjos merginą paliesti. Redford'o pirštai nuvinguriuoja tamsiais Saloninos plaukais, pajautę josios kūno šilumą. Pavandenijusios, paraudusios nemirelio akys pasislepia po vokais. Liesdamas ją jautėsi veidmainiaujantis. Kad ir kaip keistai tai skambėtų. Tiesiog ji nubus tokia, kokią ją matė paskutinį kartą. O iš Sebastiano liko tik nei kiek neišblėsusi meilė šiai moteriai ir visiškai nepasikeitęs jo fizinis portretas. Kadaise drąsus, komunikabilus, užkrečiančiai pozityvus, lengvai simpatijas pelnantis, energingas, aistringas, šiek tiek karštakošis ir savimi pasitikintis bei savimi patenkintas avantiūristas liko krauju mintančia, savęs neapkenčiančia, melancholiška (ir visai nesvarbu, jog nemirtinga) pilka dėme. Pats Saloninos vietoje tokį vyrą greitai mestų pro bortą, bet tikrai knietėjo išsiaiškinti kaip elgtis nuspręs pati moteris.
Būtent kiek išprotėjusi jam pasirodė Cassidy, jos pakartotinas sugrįžimas į šį kambarį tokios nuomonės tikrai nepaneigia. Nepatenkintas Sebastiano žvilgsnis kliūna abiems medžiotojams, nors Dean'as nuo to "nukenčia" tik dėl to, jog pasileidęs tamsiaplaukės pusėn papuolė į nemirelio regos lauką. Kažkokia šiluma apipuola stebint šiuos du, vienas kitam brangius kietakakčius. Ir visai nesvarbu, jog pastebėjo Winchesterį nešiojantį vestuvinį žiedą, o po netyčinio apsilankymo Cassidy galvoje puikiai žinojo, kad medžiotojas nėra vedęs būtent Argent. Kas jis toks, kad kritikuotų?
- Tai gal jau norit pagaliau visą tolimesnį veiksmą perkelt į miegamąjį, ką?-kreipiasi į du mirtinguosius, netiesiogiai išreikšdamas užuominą juos pagaliau iškrapštyti iš savo namų. Nenorėdamas pasirodyti nedėkingu, Sebastianas išlaiko jųdviejų pusėn nukreiptą ne tik geranorišką žvilgsnį, bet ir draugišką veido išraišką,-Cassidy turėtų gulėti ir ilsėtis, o ne vaikštinėti, tampyti negyvus kūnus ar laižytis, po velnių, erzinat jūs mane abu savo nenuovokumu,-akivaizdžiai išreiškia susinervinimą, kai vyro tonas atspindi nulinį tolerancijos lygį medžiotojų veiksmas, o apniūkusi mina atrodė netgi šiek tiek grėsmingai,-O tu?-menkai draugoviškos pirmojo vampyro akys susminga į Sailą, nelygu dabar šiam eilė būtų nutarkuot subinę,-Viską turi ko reikia burtui ar aš dar kažko nežinau? Nes man visiškai nesvarbu kaip labai norėtum viską kuo greičiau pradėti, aš savo žmonos šitam jovale NE-BU-DIN-SIU,-įsijautęs netgi išskemenuoja, netikėtai pradėjęs rodyti pretenzijas bei aikštingumą. Tiesiog tikėjosi, jog bent šį kartą pavyks viską padaryti taip, kaip reikia, o ne taip, kaip šviečiasi tam "sudrumstos asmenybės" sindromo krečiamam Ambrose.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. ||  2016ųjų nominacijos
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1415
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Elissa Ambrose on Tr. 05 18, 2016 2:38 am

Dean'ui artejant jos link, medziotojo israiska buvo sunkiai iskaitoma, taciau kai juos beskyre keletas zingsniu, jo ketinimai tamsiaplaukes atzvilgiu tapo aiskus. Priesingai, nei ta karta namelyje, Cassidy neketino jo atstumti. Priesingai. Uzdejusi laisva ranka ant vyro delno svelniai lietusio jos skruosta, ji ir pati atsake i bucini, kad ir ne aistringa, bet kur kas labiau reiksminga nei ta - pirmaji. Jis buvo gyvas ir is paziuros sveikas ir tai buvo viskas, kas siuo metu buvo svarbu. Kai nuo asaru paraudusios jos akys atsimerke ir susidure su vis ar labai arti buvusiu jo veidu, ji siek tiek susigedusi neigiamai papurte galva. -Tu turbut isprotejai jei manai, kad sedesiu masinoje, kol tu esi apsuptas situ...-per medziotojo peti zvilgtelejusi butent i Silas'a, ji pajuto kaip jos ginklas buvo svelniai, bet uztikrintai sukistas atgal. -Kodel..?-jos klausimas buvo pertrauktas izulaus Sebastian'o pasiulymo. Dar pries spedama ka nors jam atsauti, ji pajuto kaip buvo patraukta link Winchester'io. Jausti silta zmogiska kuna arti savojo buvo neapsakomai geras jausmas. Ji ne velnio nesuprato Deano'o motyvu, taciau net ir dabar, budama vienoje patalpoje su dviem, nesunaikinamais vampyrais, ji jautesi saugi jo glebyje. Cassidy nenorejo cia buti. Nepaaiskinama pagieza, kuria jau nuo pirmos ju pazinties akimirkos medziotoja jaute Ambrose atzvilgiu dabar buvo net labai pagrista. Juk butent to pasiputelio isakytas medziotojas ja kaip saslyka pervere peiliu ir to uzteko, kad dabar Cass nuosirdziai trokstu priversti Silasa'a basa pirmyn atgal lakstyti po kambari, kurio grindys butu nusetos isbarstytu smulkuciu lego kaladeliu. Klausimas kas jis per vienas vis dar buvo neatsakytas, taciau pries tai kai ji butu spejusi ka nors lepteleti butent blogojo numirelio atzvilgiu, jos zvilgsnis uzkliuvo uz akivaizdziai nescios moters, kuri irbuvo visu triju cia susirinkusiu vyru  pokalbio asis. Instinktyviai, tarsi butu zinojusi, kad si zmogysta nera pavojinga, medziotoja patrauke jos link. Faktas, jog ji laukesi savaime isdave, kad ji negalejo buti vampyre ir to pilnai uzteko, kad moteris pajustu jai gailesti. Susitarse Saloninos plaukai ir tai kur ji buvo paguldyta sudare ivaizdi, kad ne vienas is cia susirinkusiuju gerai nenumane, kad taipelgtis su besilaukiancia persona nera valia. Sebastian'o zodziai priverteArgent antakius igauti nustebusia forma. Zmona?! Turint omenyje, kad paskutine Redford'ui rupejusi mergina siuo metu gulejo kazkur pakampeje su didziule skyle krutines lastoje, medziotoja  instinktyviai panoro sia, is paziuros trapia butybe pasirupinti pati. Juk pirminis medziotoju darbas buvo apsaugoti nekaltus zmones, o tada zinoma atsikratyti blogiukais. Zvilgtelejusi sau per peti ji klausiamai zvilgtelejo i butent Sebastian'o puse tarsi laukdama jo verdikto ties savo sumanymu Salonina pergabenti i kita,labiau poilsiui tinkama patalpa. Jos ketinimai atrode daugiau nei perregimi, beto visa jos esybe trosko buti kuo imanoma toliau nuo Silas'o, kurio deginanti zvilgsni ji ir dabar jaute. Atsisukusi i Dean'a ji vylesi, kad jis nepastebes gan sunkiai kraujuojancios zaizdos nors tai buvo praktiskai neimanoma. Poilsis vargu ar butu siuo metu jai padejes. Dabar jai butinai reikejo nusigauti iki artimiausios ligonines arba...ne tradicine pirmoji pagalba jai turejo buti suteikta siuose namuose. -Galiu ja pasirupinti, mainais i dar viena vaistu doze...-jauciamas skausmas buvo astrus ir kiekvienas zingsnis apie tai primindavo. Cassidy zinojo,kad greiciausias ir efektyviausias vaistas yra vampyro kraujas, bet kas galejo garantuoti, kad Silas'as nesugalvos jos nudeti vos tik keletas lasu to bjauruas skyscio atsidurs jos burnoje? Visa si melodrama primananti situacija buvo nelogiska, net absurdiska, bet kazin ar galejai tiketis racionalaus viso ko paaiskinimo kai reikalu tekdavo tureti su nemirtingomis, antgamtinemis butybemis, mintanciomis gyvu zmoniu krauju...Nejucia merginos zvilgsnis sugrizo ties Salonina. Giliai imigusios moters kunas atrode nepriklausantis siai epochai ir tai kele dar daugiau klausimu jau ir taip susipainiojusioje Argent galvoje. Vienas kita vejantys ivikiai nepaliko laiko galvoti apie tevo mirti ir galima sakyti, buvo taip reikalinga distrakcija nuo to kas vyko jos pacios gyvenime. Ji nuosirdziai baiminosi pasilikti vienu du su Winchester'iu po savo pacios reakcijos i netiketa jo bucini. Atsakydama i ji, Cass savotiskai prisipazino, jog yra medziotojui neabejinga ir tai ja baugino. Kelio atgal nebebuvo, taciau pasistumeti i prieki sie jausmai irgi neturejo perspektyvos. Juk nera imanoma vienu metu myleti du asmenis...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Don't worry, all is well. All is so perfectly, damnably well. I understand now, that boundaries between noise and sound are conventions. All boundaries are conventions, waiting to be transcended. Moments like this, I can feel your heart beating as clearly as I feel my own, and I know that separation is an illusion.
avatar
Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 165
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Silas Ambrose on Tr. 05 18, 2016 5:11 pm

Priešingai nei dauguma čia susirinkusių, Silas‘o kūnas buvo priverstas praeiti ne labai malonias ir akivaizdu kad jėgas atimančias manipuliacijas. Prarastas per didelis kraujo kiekis neleido jam ne vien kad atplėšti užpakalį nuo grindų, bet ir kaip nors tinkamai sureaguoti į medžiotojo skaldomus įžeidžius komentarus. Viso labo stebėjo mirtingąjį tookiu smerkiančiu žvilgsniu, mat jei tik tai gebėtu perverti asmenį kiaurai, dabar būtent tai ir atsitiktu. Papilkėjusios akys, o ir pats veidas atrodantis ne ypatingai sveikai, vos ne kaip geltonosios spaudos antraštė rėkte rėkė apie tai kad jis nėra pasiruošęs kaip nors žodiškai priešintis. Iš dalies tai buvo dar labiau nepagarbu, nei kad atsakyti kažkuo panašiu. Neatrodė sudomintas. Galima pasakyti kad verčiau rinkose mintyse skaičiuoti aplink galvą skraidančias „žvaigždes“, kurios galimai mirguliavo prieš akis, nei kad kaip nors per daug susireikšminti ties laike užšaldyta tamsiaplauke. Ji nebuvo įdomi Ambrose raganiui, įdomus buvo tas vaikas, kuris kad ir kaip bebūtu keista buvo brandinamas jos isčiuose daugiau nei 2000 metų. Nebuvo linkęs kaip nors hiperbolizuoti šio reiškinio, mat burtas buvo gana paprastas, gal kiek per ilgai užtrūkęs. Nors esmės tai ir nekeitė, burtas buvo paprastas. Silas per visą šį vakarą pagaliau atrodė aprimęs, nebe dėstantis savo pesimistiškai negatyvių minčių ir aplamai kažkoks „nudusęs“.
Šios dienos aplinkybės susidėstė visiškai ne taip, kaip buvo planuota iš pradžių.
Ir kas galėjo numanyti kad Sevastianos Varias nebus taip lengvai sulaužomas ir spardomas nemirtingas šmikis? Net neigiamai papurtė galvą, kuomet mintyse perkratydamas visus šios dienos įvykius, sulenkė vieną iš savo kojų, kuomet į jos kelį atrėmė alkūnę su puriau sulenkta ranka. Jautėsi neapsakomai pavargęs, todėl dabar net nebuvo tikras kad sugebės atlikti burtą, nuo kurio priklausys kaip greitai pavyks susigrąžinti Amaros gyvybę. Ir štai, vos tik užteko bent akimirkai pagalvoti apie tą smulkią tamsiaplaukę, kuri priversdavo jį ne vien pasijausti prieš moters kūną bevaliu, bet ir beviltišku romantiku. Kas buvo visiška priešingybė tam, kaip Silas save demonstravo kitų akyse. Ypatingai Varias‘o. Tikriausiai ne vienas asmuo nebuvo matęs visų jo „širdies ir sielos“ patamsių, kaip vyresnis brolis. Greičiau kiaulėms užaugs sparnai, nei abu broliau sugebės rasti bent vieną priežastį savo noru išgauti kažką panašaus į civilizuotą pokalbį ar bendrą tikslą. Mat net Saloninos ir Marcuso prikėlimas dabar atrodė taip, tarytum per pertraukas nuo burto galėtu su didžiausiu malonumu pradėti skaičiuoti kiek gi žmogiškas kūnas turi tų kaulų, o kas smagiau kaip jie atrodo kai yra šviežiai išraunamo iš skeleto.
- Žinoma, jei kada ir sugalvotum patenkinti mano norą ir nutraukti šią beprasmę egzistenciją, tavo gyvenimas taptu automatiškai beprasmiu. O ką? Dar pasakyk kad nepajutai to žvėriško malonumo, kuomet tavo geriausiu draugu buvo ne tavo ranka, bet tas Bennett rankomis sukurtas durklas? - Balsas nuskambėjo kimiai, bet ne kiek nepriminė kad jo suicidiniai ketinimai būtu tikri. Gal, jei finale nepasiektu tikslo, kurį jau beveik liečia pirštų galais, apsvarstytu viską dar kartą, bet dabar tai buvo daugiau nei beprasmiška. Nepaisant to, kad buvo toks pats pavojingas, kaip narve uždarytas laukinis žiurkėnas,  kūnas pastebimai įsitempė, o užteko tik ne tinkamam asmeniui paminėti Amaro veidą. Bandė pakilti ant kojų, tiksliau atplėšti užpakalį nuo grindų, tačiau tuo pačiu metu išdavikiškai plojosi atgal. Atsiplėšė gal per kokius 10-15 centimetrų. Giliai įkvėpė, pasisakydamas, - Pasvilinčiau tavo savimi patenkintą snukį vien už tai, kad apie ją pagalvojai blogai, Sevastianos. Priešingai jūs du ir aš, Amara yra labiausiai nepelnytai nubausta. Tik todėl kad pasirinko mane, o šalia buvo man pažadėta ragana, kuri mažu mažiausiai kiaurą parą girdi gegutes savo ausyse. Tad būk toks malonus, ir nustok man trinti kad ne kiek nemyžčioji nuo minties kad tik mano dėka ir to, kad man reikalinga ta moteris, dabar turi galimybę ne vien atgauti tai kas buvo prarasta, bet ir būti tuo vampyru, kuris kad ir po 2000 metų beprasmiškos egzistencijos, pamatys kaip gimsta šio sūnus. - Ilgasis monologas buvo nutrauktas dar vieno nesėkmingo bandymo pakilti. Tik dabar Ambrose parodė didesnį ryžtą, nesustodamas tol, kol pavyks. Apgailėtinai visą tai atrodė, bet gi negalėjo vien panorėjęs save pastatyti ant kojų. Žaizdos palaipsniui traukėsi, nors ir lėtai. Prisilaikydamas pirmiausia po ranka pakliūnančių objektų, vyriškosios lyties „ragana“ galiausiai šiaip ne taip pakilo. Jautėsi kaip neseniai dozę gavęs narkomanas, kuriam maudė kūną, galva priminė dujų galioną, o ir visa stovėsena priminė tai, kad bet kurią akimirka ims ir vėl atguls pogulio ant tų maloniai šaltų grindų. Nepasidavė provokuojamas, ne todėl kad puikiai suvokė kad pasipriešinti bus sunku, sunku buvo net susikaupti. Todėl kad vien įtikinančiu žvilgsniu leido suprasti broliui, kad vargu ar jis nori rizikuoti užsitraukti ant savęs dar didesnę nemalonę. Silas nesielgė kaip save gerbiantis vyras, kuris imtu ir už nepatikusius žodžius, laidytu ne lieuvį, o kumščius. Jis smogė per silpnas vietas. Ir dabar pirmasis vampyras turėjo tokių net dvi.
- Būtu apmaudu, jei tavo kietakaktė žmona. Tiksliau šiame amžiuje ji greičiau tik lengvabūdiška moteris, kuri nieko nenumanydama apie apsaugines priemones, nuo tavęs pastojo imtu ir pagyventu porą mėnesių. O tuomet, - Specialiai pasukdamas akis į Winchester‘į, kuris tuo metu dar buvo vienas, tęsė, - Kaip ten pas jūsų yra populiaru aiškinti? Buvo užpulta mistinio žvėries, ar šuns? - Kartais net labai stebėdamas žmonių kvailumu, Ambrose atšlijo, nugara prisispausdamas prie sienos. Kaip toks neveiksnus, atrodė visiškai niekam tikęs. - Marcia ir Liviana, jei šie vardai tau ką nors sako, mirtingasai, buvo raganos. Manai trečio vaiko „gaminimo procese“ jis susimovė padarydamas mirtingu ir niekuo neypatingu, po savimi dergiančiu žmogumi? - Nuo tokios minties mažumėlę supykino, nors reikėtu pripažinti kad per Varias dešimtmetį trūkusios santuokos ne karto nebuvo pareiškęs noro pasidomėti jo pasirinkta moterimi, ką kalbėti apie tai kad susėstu prie bendro stalo ir pasidalinant banaliomis gyvenimo istorijomis, susipažinti. Lūpų kampučiai nusileido, kuomet atvirkščiai, antakiai šoktelėjo aukštyn, užtekus tik vertinančiu žvilgsniu užkabinti pirmą vampyrą. Net fizionomija savaime leido suvokti kad nežada pasisakyti ką nors malonaus. Vos tik prasižiojo, kaip mat pasipylė žodinės pamazgos, - Kitą vertus, kalbant apie Sevastianos Varias, tikimybė susimauti yra gana didelė. Nors tu pažymėtasis, turėtum įsiklausyti į tai kas yra sakoma, kad ir kuo tu ten būtum vardu. - Tik dabar suvokė kad net nenutuokia kas per vienas yra tas Winchester‘is. Nors reikia pripažinti, kad nelabai ir reiškė susidomėjimą šiuo mirtingu ir jo manymu niekuo nereikšmingu paranormalių reiškinių gaudytoju. Iš tikro apie medžiotojus atsiliepdavo gana neigiamai, ne todėl kad būtu turėjęs kokios nors neigiamos patirties ar smerktu juos dėl gyvenimiškų pasirinkimų. Nemėgo, mat šie turėjo labai neigiamą įprotį kišti nosis ten, kur šiems buvo nevalia. Taip ir nebaigęs kalbėti, Ambrose pasirinko tinkamiausią laiką tai padaryti, prieš tai kai šias patalpas savo asmenybe papuošė ir dar viena moteris. - Manęs tikrai nesustabdys tikimybė, kad ir kokia ši būtu maža... Bet jei taip nori pakeisti mano nuomonę,
Svirduliuodamas taip, tarytum dabar pat pusdamas į alkotesterį laisvai išgautu beveik 4 promiles, pasistengė nusigauti iki to stalo, ant kurio buvo likusi vaza su pirmo vampyro krauju. Delnai susitrenkė su valgomojo baldo paviršiumi, mat raganius vos išsilaikė ant kojų.
- Man reikalingas kraujas. - Konstatuodamas ir taip aiškų faktą, eretikas net nepasistengė baigti prieš tai pradėtą kalbą. Tamsiaplaukės pasirodymas savaime privertė susiraukti. Prieš nuguldamas pasnausti, buvo kone tikras kad šis mirtingasis stačiokas paklus įtaigai ir dabar šios moters nebus ne kvapo. Įdėmiai klausė ir stebėjo čia buvusių žmonių išsakomas mintis. Ir priešingai nei dauguma, pats nieko tragiško nematė tame kad ši svetainė priminė sceną iš kriminalinio filmo. Kraujo broliui ėmus aiškinti kaip gi šiam seksis supažindinti iš esmės buvusią žmoną su tuo, koks pasaulis yra dabar, suprunkščia. Perdėm pašaipiai, suprunkščia. Velniai griebtu, laukė net labai malonus vaizdas. O kas jei ponia Varias nesusitaikytu su tuo, koks dabar yra pirmasis vampyras? Tai sukėlė šypseną, kuri akimoju pradingo, vos tik mirtingieji nusprendė pademonstruoti savo šiltuosius jutimus. Ilgai tylėti nedrįso, savo ruožtu nutraukdamas jų veiksmus lydimus komentarais. Pakeldamas ranką, sumosavo ore, lyg būtu norėjęs kad visą tai atrodytu vaizdingiau. - Paprasčiau kalbant, jis norėjo kad p*zdintumet lauk iš šių namų.
Cassidy kaip mat pasipriešinus tuo, kad visai norėtu pasirūpinti besilaukiančia, savo nesupratingas ir nuvargusias akis pasuko į Redford‘o pusę, tarytum lauktu iš šio griežtesnio pasisakymo, dabar nebe savo atžvilgiu. - Turiu viską, ko man reikia, išskyrus stiprybę, už kurios praradimą galiu būti dėkingas tau. Būdamas toks, galiu prikelti ne abu, o vieną. Ar susitaikytum su tuo? - Klausiamas žvilgsnis išdavė tai, kad nemirtingasis raganius dabar nebuvo linkęs blefuoti, kuomet pasukdamas akis į žmonių pusę, dar kartą pasisakė: - Malonės kas padėti? - Akivaizdu, turėdamas omeny ne emocinę ar fizinę pagalbą, o būtent žmogišką kraują, kuris buvo kone būtinas tam, kad jis atgautu jėgas, o kūnas galiausiai sureaguotu tinkamai ir pagydytu visus sužeidimus. Ketegoriškas Sebastiano pareiškimas kad neketina visko atlikti čia, privertė kaktoje išsišokti raukšlėms. Nesuprato. - Tu dar penkių žvaigždučių viešbutį užsakyk tą progą. Aš nežaisiu tavo žaidimų, Varias‘ai. Liaukis šikęs į kelnes... Arba aš pasiimu tavo kraują, tavo moterį ir tuo mūsų susitikimas pasibaigia.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS
avatar
Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 645
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Kv. 05 19, 2016 5:59 am

Remiantis istoriniais faktais, Winchester‘is priklausė gana palankiai pagarsėjusiai medžiotojų šeimai, kuri paaukojo ne vien savi gyvybes, bet ir daugybės aplinkinių vien tam, kad šis pasaulis būtu kaip galima saugesnis, atsižvelgiant į tai, kad tik iš esmės nemirtingi padarai kuo toliau, tuo labiau perspektyviai lindo į dienos šviesą. Dar tais laikais, kuomet šio, iš pažiūros tvirto ne vien fiziškai, bet ir emociškai, vyro prosenelis dalyvavo mėnesiais trūkusiuose medžioklėse, vampyrai buvo linkę slėptis, vartodami pagrinde benamių žmonių, ar tai kokių gyvulių kraują. Retas iš viso buvo ką nors girdėjęs apie stebuklingus papuošalus, kurie leisdavo sutapti su mirtingaisiais, kepinantis saulėje, gulint kokiame nors hamake ir geriant gėrimą kvailu pavadinimu „sex on the beach“. Kam iš viso užplaukė alkoholinį gėrimą sutapatinti su tokiu intymiu dalyku kaip seksas? Vargu ar tai reiškė kad išmaukus moteriško alkoholio, tu užtikrintai gausi. Negausi, jei liežuvį šiknos tarpe laikai, bei iš savęs nieko nereiški. Dabar viskas buvo kitaip, mat vampyrai jautėsi laisvi, kuomet savo ruožtu antgamtinių padarų naikintojų buvo likę ne daug. Visi „baiminosi“ giminės pratęsimo, kas reikštu kad ankščiau ar vėliau vaikai taps našlaičiais. Dar blogiau, jei nesugebės sulaukti laiko, kuomet patys galės nusipirkti alkoholio ar cigarečių. Sumautai sumautas gyvenimas, kai atrodo kad kontrolę laikai savo rankose, bet iš tikro esi tik savo amato kalinys, kuris vykdo bausmę iki gyvos galvos. Visa laimė kad čia ir dabar bent niekas nesistengia prieiti tau iš už galo. O turint tokį snukį kaip kad Winchester‘io, vargu ar kas iš oranžiniais kombinezonais vilkinčių susivoktu kad šis nesunkiai sutalžytu galvą, vien už rimtai pareikštą „namioką“ į tą pusę.
Prieš pirmam vampyrui išreiškus norą atsidurti prie savo moters, Dean‘as buvo įsitaisęs taip, kad jei Ambrose kaip nors stebuklingai įgautu jėgas ir pabandytu padaryti ką nors beprotiškai kvailo, jis galėtu užkirsti tam kelią. Nieko tame nuostabaus ar keisto nebuvo, mat svarbiausias aspektas akimirksniu tapo Redfird‘o žmona. Ne todėl kad buvo akivaizdžiai graži. Gi aklas tik galėtu pasakyti kad ši yra maždaug standartinė ir niekuo nesiskirianti nuo kitų. Svarbu buvo tai: ji mirtingas žmogus, kuris vargu ar labai daug žino apie vampyrų ir mirtingųjų nesutarimus ir ji besilaukianti. Vadinasi ją reikėtu apsaugoti bet kokia kaina. Kitaip, jei Varias žmonai nutiktu kažkas panašaus kaip tai baltapūkei, kurios vardo taip ir neišsiaiškino. Kaip medžiotojas iš viso galėtu egzistuoti su mintimi kad nepadarė visko, kad mirtingas ir akivaizdu kad visai ne už ilgo pasauliui padovanosiantis naują gyvybę, padarėlis buvo prarastas? Gerai gerai, viso šio palankumo priežastimi buvo ir pats pirmasis vampyras, kuris kaip ne keista Winchester‘iui tiko kaip asmenybė. Kažkokiu nestandartiniu būdu, mat vizualiai jokio panašumo nebuvo, Dean‘as sutapatino jį su savo jaunesniu broliu. Ar tai buvo prerogatyva, per kurią vampyras stebėjo aplinką, ar tai kaip jis dėstė savo mintis. Ar galu gale tokias mintis sukėlė tas kompiuteris ant stalo, kuris vargu ar buvo prikimštas azijietiška pornografija. Du didžiausiu malonumu būtu ir toliau pažindinęs visus susirinkusius savo nepakeičiama nuomone apie tai, koks jojo akyse atrodo ponas Ambrose. Tačiau, tam tikru metu susidurdamas su Redford‘o žvilgsniu, buvo PRIVERSTAS užsikišti. Teisingai, priverstas, mat puikiai suvokė kad be atitinkamu metu nepaspausto stabdymo pedalo vargu ar baigtu šį nuomonių karą pergale, primenančia kompromisą. Sučiauptos lūpos įgavo vos ne tiesią liniją, kas leido suprasti kad stengsis daugiau nebe įsijausti. Bent iki tos akimirkos, kuomet nebus pažadinta moteris, kuri iki pat šiol saldžiai (bent reikėtu to tikėtis) snaudė ant modernios sofos. – Jei pro ausis būtu galima praleisti vardą Amara, - Priverstinai padarydamas tylos pertrauką, nesusivaldė nuo natūraliai kilusio noro nusižiovauti. Oi ne, tikrai nemanė kad tai nuobodu, greičiau buvo labai prastai miegojęs ant todėl sėdėjimui, bet tikrai ne miegojimui skirtos sofos. Ji buvo per daug trumpa ir per daug siaura, kad sutalpinti savo vientisą masę, bei kažkokiu tai nemistiniu būdu įsipatoginti. O dėl nugaros problemų, ligos pavadinimo kurių taip ir neišmoko ištarti. Kažkokia „osteo“ kažkas. Nesvarbu. Esmė tokia, kad miego kokybė buvo prasta, o ir vargu ar koks „Dormeo“ čiužinukas, kuris taip audringai reklamuojamas, padėtu. Po visai neilgai trūkusios tylos pertraukos, medžiotojas nusprendė kad būtu pats laikas pratęsti nebaigtą sakinį, kuris nutrūko ties nelabai standartiniu ir net iš dalies keistu vardu. – ir viską ką planuoji padaryti su ta moterimi. Peršasi nuomonė kad tu net labai stengiesi įsitikti vyresniam broliui. Kas yra visiškai absurdiška, nes iš mano taip ir neįgyto psichologijos laipsnio, tavo brolis greičiau iš tavęs faršą susuktu, nei kad pakviestu alaus ar striptizo klubą. – Sugrodamas antakiais ir iš savęs išspausdamas tokią išraiška, netolygu būtu pasakęs kažką ypač protingo ar reikšmingo. Apsidairydamas aplinkui, tik pritariamai palenkė galvą, sutikdamas kad ši vieta yra labiausiai netinkama tam, kad pažadinti „miegančią gražuolę“. Vargu ar prabudus tau patiktu matyti kažką panašaus į skerdyklą. Nebent žinoma būtum ypač nesveikas asmuo. Bet iš nemirėlio kalbos buvo galima susidaryti nuomonę, kad vargu ar Salonina buvo nesveika. Pasitraukdamas į šalį, bei leisdamas vampyrui pagaliau suimti save į rankas, bei bent čiuopiamai susivokti kad visą tai yra tikra, tarė: – Man atrodo kad didesnė problema bus paaiškinti kad jos manymu vis dar ištekėjusi moteris privalės praskėsti kojas prieš baltu chalatu vilkintį vyrą, kad šis sulysdamas į vidų pasižiūrėtu ar viskas yra gerai tam burbului, kuris dar tebėra nuo jos priklausomas. – Nežinojo Winchester‘is apie tai kad ginekologių būna ir moterų. Mat vienas kartas, kuomet teko susidurti su šios profesijos vyruku, buvo tuomet kai medžiotojas atvežė apatinių drabužių modelį į „konsultaciją“ kuri pasibaigė tik ką užsimezgusios gyvybės nutraukimu. Velniai griebtu, jei tik turėtu dabar galimybę grįžti atgal, nesvarstydamas savo paties snukį įmūrytu į sieną. Juk kartais, padauginus alkoholio sugrįžta mintys kad visai nieko derinukas butu išėjęs iš jo ir šviesiaplaukės Rosie. O ir vaikui dabar būtu kokie septyni metai. Supurtė galvą, kaip mat nuvydamas visas tas mintis, pasistengiant susitelkti į tai, kas buvo svarbu dabar. Dabar buvo svarbu išsrėbti visą šią košę. – Idijotas, daugiau nieko negaliu pasakyti. – Išreikšdamas savo siaurą nuomonę apie tai kad raganius netinkamai išsireiškė ties brolio žmona ir jos nėštumu, net perdėm suvaidintai užvertė akis. Kas iš viso šiam individui yra negerai? Kabinėjasi čia prie visko, kad ir taip sušiktas nuotaikas, dar labiau sušikti. Tik prašymas nieko nedaryti raganiaus atžvilgiu dar leido medžiotojui laikytis vyriško „primeskim kad neišgirdau“ slogano. Atrodė kad mintyse ėmė skaičiuoti, mat stengėsi ir kvėpuoti giliai, pilnai pripildant plaučius oru. Mintis nukreipti kitur sekėsi gerai, ypatingai dėl to kad greta buvo dailiosios lyties atstovė. Kone pareiškęs „ji su manim“, pastebėjo moters suglumimą, vos tik šios turėtas ginklas buvo paslėptas ten, iš kur pirmiausia ir buvo ištrauktas. – Paprasta. – Jausdamas pareigą pasiaiškinti, Winchester‘is tęsė, – Jau sakiau kad nematau pagrindo nepasitikėti būtent šiuo vampyru. Ir taip, nemanau kad bent vienas mūsų turėtu mosikuoti ginklu, kuomet patalpoje yra besilaukianti moteris. Gali laikyti mane paranojiku, bet velniai trauktu, su šiuo raganiumi pastate ir neužtaisytas ginklas gali stebuklingai iššauti. O aš nenoriu užsitraukti „Paxton Farmacies“ ir dar vampyro priešaky nemalonę. Ką gali žinoti, gal jie kada išras veikiančius vaistus nuo migrenos. – Susakydamas viską juokais, Dean‘as ant galo dar užmetė gana plačią šypseną, tarytum mėtydamas plonas užuominas į tai, kaip už pagalbą norėtu būti „pamalonintas“.  Nesureikšmino bučinio per daug, bet akivaizdžiai tai buvo norima ir reikalinga kad bent kažkiek surasti aiškumo toje košėje galvoje, kuri atrodė buvo neperprantama ir turėjo vardą „Cassidy“. Jos pasirodymas sumaišė visiškai viską, kuo vyras manėsi šventai tikintis. Vedybos yra vienkartinis sprendimas, kelio atgal nėra. Ir iš viso, turint trisdešimt aštuonis metus, pats laikas būtu apsispręsti ko nori iš gyvenimo. Ar ne? Bedėliodamas mintis po stalčius, nes nesigilindamas į tai kur šuo buvo pakastas, iš karto piktokai dirstelėjo į Sebastian‘ą, kuomet šis suskubo pasiūlyti medžiotojams pasidulkinti. Nors tai ir buvo viso labo prašymas palikti jį su broliu ir miegančia moterimi. Cassidy ėmus sakyti tai, kad ji norėtu pasirūpinti besilaukiančia, kategoriškai paprieštarauja: – Man atrodo kad jai svarbiau turėtu būti matyti Sebastian‘ą, t.y. kažką pažįstamo, nei mus. Tuo labiau, jam geriau eis paaiškinti kas tie, kaip ten sakei? Kamašarianainainai? – Nee, apart tai kad Kim turi didelį užpakalį ir dar mėgėjišką porno filmuką, nieko nenutuokė. Stebėdamas Cassidy, savo noru patraukė prie to indo su Redfird‘o krauju. Ir nors tai prieštaravo visų norams, susirasdamas ar tai taurę, ar tai stiklinę, pakabino šiek tiek to klampaus skysčio, įduodamas jo Argent. Ir į visus smerkiančius žvilgsnius, pridėjo. – Tebūnie tai ant mano sąžinės, bet ji reikalinga sveika. Visiškai sveika ir greitai. – Ištiesdamas mažesnį indą į tamsiaplaukės pusę, kaip mat persimaino veide, vos tik Silas pasisako kad šiam reikalingas žmogiškas kraujas. Moters liesti neleistu, iš viso net dar per vieną žingsnį neleistu prisiartinti. O savęs kaip kraujo donoro taip pat nepristatytu. – Laižyk nuo grindų siurbele, nes tik prisiartinsi, ištaškysiu tavo smegenėles per visą artimiausią sieną. – Ne vien balso tonas, bet ir visa povyza simbolizavo tai kad net nesvarsto galimybės tai įgyvendinti. Net jei Redford‘as, kuriam jaučia palankumą ant kelių maldautu tokios paslaugos, atsakymas nepasikeistu. Tai tik kėlė suirzimą, ko pavymui Winchester‘is ėmė blaškytis nedideliu spindžiu, tai pirmyn, tai atgal. Kone laukdamas to finalinio pasakymo kad jiems tikrai laikas važiuoti, tačiau ne taip toli, kad prireikus pagalbos, būtu galima čia atsirasti ankščiau nei po valandos.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1439
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Medžiotojas
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 05 21, 2016 4:06 am

Jeigu visai neseniai už kiekvieną aštresnę Sailo repliką būtų jam bandęs kumščiais veido formą pakeist, tai dabar Sebastianas atrodė daug sunkiau išvedamas iš kantrybės. Ramus veidas, gilus žvilgsnis ir savimi pasitikinti povyza neleido suabejoti, jog nemirelis tikrai nėra pasiruošęs žaisti pagal tikro kraujo giminaičio peršamas žaidimo taisykles. Jau nuo pat mažumės Sailas savo kompleksus slėpdavo "taranuodamas" aplinkinius, o tiksliau visus tuos, kurie būdavo sėkmingesni už jį patį. Tad Redford'ą menkai stebino liguistas Sailo intelektas. Na ir tai, kaip smarkiai nusišnekėti sugeba ši protiškai "sutrikdyta" persona. Kad ir koks kovingas Sebastianas buvo seniau, tai buvo vienas tų užverstų praėjusio gyvenimo puslapių ir atakuodamas Sailą, tamsiaplaukis vyras nejautė nieko panašaus į tai, kuomet su savo legionu stodavo priešais priešininkų karius. Tada būdavo intriga, azartas, adrenalinas, kraują uždeganti aistra ir netgi arogancija, natūraliai vedžiojusi jauną vyrą už nosies visuomet kai išpuldavo momentai, kuomet galėdavo parodyti koks yra geras bei kietas. Dabartinį Sebastianą tikrai būtų galima pavadinti daugiau subrendusia persona ir vyras tik labai retais atvejais pasiduodavo įvairiom paikoms emocijoms ir išmoko atsisijoti reikalus, kuriems verta dedikuoti tiek protinę, tiek fizinę energiją. Tai ką jautė darkydamas to išperos kūną buvo svaiginančiai malonu tik tam savo vidiniam grobuoniui, su kuriuo Redford'o santykis ir taip yra pakankamai komplikuotas. Tas pats alkanas, brutalus žvėris mįslingai nubudęs 1764aisiais Kroatijoje, kur seniai seniai stūksojo Sebastiano numylėtas senovinis Salomos miestas išžudė kelis šimtus žmonių, 1765aisiais ta pati istorija pasikartojo Milane, o po poros metų ir Katanijoje, galų gale pražudė ir savo širdies draugę Marisą 2013ais. Tačiau vienareikšmiškai kaltinti instinktą būtų kažkaip silpnavališka, dėl to nemirelis kaltino save ir savo silpnumą, kuris tam tikrais atvejais negali palaužti impulsų, kuriuos sukelia vampyriška prigimtis. Dėl visiškai viena Sebastianas visgi buvo tikras - jo gyvenimas TIKRAI būtų susiklostęs daug palankiau, jeigu vyras (tuo metu jaunas paauglys) visgi būtų nustūmęs Sailą nuo to šlaito dieną, kai Elissa Ambrose buvo paskelbta mirusia. Na, bet dabar bent jau turėjo ką kaltinti dėl savo didžiausių būties negandų, tiesa?
- Nepelnytai nubausta?-neiškentęs prunkštelėja Sailui atlapaširdiškai ir netgi jautriai tauškiant apie savo Amarą ir netgi susidairo su Dean'u, lyg norėtų įsitikinti, ar medžiotojas yra lygiai toks pats skeptiškas šiuo atveju kaip ir Sebastianas,-Turint omeny kokia psichiškai sutrikusi, moralinio ir socialinio nepilnavertiškumo kamuojama išgama esi man sunku būtų patikėti, kad visiškai nekalta, nuostabi ir tyra graikiška gėlelė būtų į tave įsižiūrėjusi,-vyro lūpose žaidė išjuokianti šypsena,-Nagi pasakyk iš kur tu ją traukei, jei ne iš beprotnamio,-įžūliai mėgaudamasis šia vyrų dialogo dalimi, Sebastianas susijuokia ir netgi po to nykščio pagalvėle perdėm vaidybiškai perveda per vieną akies kampučių, nelyginant būtų iš to smagumo net ašara ištryškusi,-Žinai, jei kažkokiu būdu Ketsija sugebėjo išlikti gyva aš ją rasiu ir jai nuoširdžiai padėkosiu, kad ji neblogai pašiko tavo gyvenimą, bet tuo pačiu ir pagriešiu dantimis, jog pašiko jį per švelniai. Jos vietoje būčiau jus abu įkišęs į varinį jautį*,-buvo visiškai akivaizdu, idant Sailo problemos Sebastianui yra visiškai ne motais visai kaip ir siaubingai perspaustas brolio susireikšminimas, kurio buvo linkęs šen bei ten švaistytis periodiškai kas keletą sekundžių.
- Jo, tikrai, didelis dėkui tau, avigalvi, jog išsaugojai mano žmoną, nes tau pačiam ji yra reikalinga, kad su savo Amara eitumėte daryti hotdog'ų, na žinai - bandelė, dešrelė; prieik arčiau, nes nestygstu vietoje kaip noriu iš tos padėkos tave stipriai, broliškai apkabinti,-nesusilaikęs išreiškia sarkazmu tvoskiančią repliką į Sailo nesibaigiantį "jei ne aš tai tu tą ir aną, to ir ano neturėtum" žaidimą, kuriam buvo absoliučiai abejingas. Iki tam tikro momento:
- Be to, Sailai, mano mielas, šlykštus broli, ar tu bent suvoki, jog nevengdamas akcentuoti to, neva turiu polinį susimauti tu tuo pačiu akcentuoji ir tai, kad po visa šia tendencija slepiasi būtent tavo kvadratinis snukis? Mano nervai nėra smuikas, kuriuo leisčiau tau groti ir vienu momentu pilnai tikiu užknisi mane tiek, kad nuplėšiu tau snukį, todėl užčiaupk savo arklio iškruštą burną, nes vienas iš tų tavo bandymų mane užknist gali būt ir sėkmingas,-ir vėl orą suvirpina tas jau girdėtas, grasinantis Sebastiano tonas,-Esi kur kas mažiau unikalus, nei manaisi esąs, Sailai,-pradeda dėstyti naują mintį, tačiau pastebimai ramesnis, net tas pats balso tembras skambėjo kone monotoniškai,-Esu įsitikinęs, kad rasčiau būdą kaip Saloniną prikelti ir be tavęs, nors tai ir užtruktų pusę tūkstančio metų, man nusišikt. Laiko aš turiu į valias. Magija manęs niekad nežavėjo pagrinde dėl to, jog tame pasaulyje nėra nieko neįmanomo ir aš natūraliai prieštarauju viskam, kas iškelia žmogų netoli dievų. Aš nesiterliosiu su tavimi jeigu stigsi elementaraus supratimo, kad būtent šiuo atveju esu tau reikalingas tiek pat, kiek tu man jei nepradėsi atsargiau rinkti tai, ką atrajoji žodžių pavidalu,-negalėjo tikėtis, kad bandymas prisibelsti į Sailo "sąžinę" (taip, taip, tą dalyką, kurio jis šiaip jau neturi) bus vykęs, tačiau pabandyti galėjo. Nes dievaži dar viena brolio replika ir Sebastianas gražins dantytąjį durklą ten kur jam ir vieta - kiaurai Ambrose širdies, o Dean'as tam nei kiek neprieštarautų.
Maždaug visi Winchester'io išsireiškimai sulaukia pritariančios Sebastiano reakcijos. Jiedu netgi kažkaip atrodė įdomiai susivieniję prieš Sailą, lyg būtų netikėtai susiradę bendrą priešą. Visgi bent jau dabar planas bandyti nudaigot vampyrą-raganių nėra įrašytas į dienotvarkę ir Redford'as neketino nuleisti rankų dėl to mažyčio jo ir brolio bendradarbiavimo reikaliuko.  
- Ar gali patikėti, kad mes mokslininkai vis dar tiksliai nežinom kodėl atsiranda migrena?-ironiškai vypteli meta žvilgsnį į medžiotojo pusę,-Bet kai jausiuosi bent kiek mažiau užsiėmęs reikės panagrinėti šią problemą detaliau,-linkteli, tarsi padėkodamas Dean'ui už idėją, į kurią galės nukreipti savo moksliukiškas mintis.
Iš Sebastiano veido iš karto galima buvo suprasti, jog jis toli gražu nepritaria Cassidy idėjai ala paslaugyti jo žmoną. Pats pasiūlymas aišku buvo netgi visai mielas, tačiau turint omeny, kad be specialios priežiūros Nina pragulėjo kelis tūkstantmečius ir ji tokia pats nuostabi ir beprotiškai graži, kaip anuomet leido susidaryti išvadą, jog akylas būdravojimas šiuo atveju nėra itin būtinas.
- Kodėl gi tu nesupranti, kad jeigu užimtum tokią kūno poziciją, kokią užima dabar mano ponia, tau nereikėtų jokios sumautos papildomos serumo dozės?-kiek suerzintas būtų naivu tikėtis nenykstančio, bet netgi nemažėjančio Cassidy nesusipratimo, kuris panašėjo į kietakaktiškumą, vyras susiraukia,-Audiniai iš lėto gyja kiekvieną akimirką, bet kaip jie užsitrauks, jei tu vaikštinėdama juos nuolatos plėšai?-kiek labiau retoriškai, nei tiesiogiai tamsiaplaukės medžiotojos paklausia. Dėl kita ko jam buvo ŽIAURIAI keista, kaip ji nesupranta tokio elementaraus dalyko kaip poilsis turint tokį giluminį sužeidimą. Aišku Sebastianas juk negalėjo žinoti, kad jiedu su Dean'u tarpsta čia vis dar pagrinde dėl to, idant apsikraudami svetimomis šitaip bėga nuo savų problemų. Redford'as turėjo apsčiai savų ir du mirtingi asmenys šiame kambaryje (tiksliau keturi) kėlė nerimą nemireliui vien jau savo būvimu, kuris Sailo dėka bet kada gali virsti į, na, nebūvimą. Ne, vampyras toli gražu nebuvo linkęs menkinti šių dviejų asmenų sugebėjimų, kuriuos savu kailiu įvertino, bet savo arsenaluose jie neturi praktiškai nieko, kas galėtų padaryti tiek jam, tiek raganiui ilgalaikę žalą. Jau vien Sebastianą gerai sukrėtęs Sailo suduotos tabletės atoveiksmis buvo pastebimai priblėsęs. Žinoma Redford'o žvilgsnis rodėsi menkai pritariančiu, kuomet Dean'as sugalvoja leisti Cassidy padegustuoti jo kraują, tačiau gi ne vieną kartą įsitikino, jog net ir turėdamas svarių argumentų šių dviejų medžiotojų neįtikintų elgtis kitaip, nei šie nori. Sebastianas atsidūsta taip, kaip atsidūsėtų bet kuris morališkai slegiamas asmuo. Jau buvo pamiršęs tą jausmą ką reiškia bandyti tiesiogiai bendrauti su didesne grupele žmonių. Sebastianas negalėjo nepagalvoti apie tai, kaip smarkiai per vieną dieną pasikeitė jo gyvenimas ir kiek po velniais visko teko patirt bei perkratyt.
Vampyro nei kiek nenustebino audringa Sailo reakcija į pagal Redford'ą būtiną ir neišvengiamą šių namų aptvarkymo idėjos realizaciją. Sebastianas linkteli, tarsi pritardamas broliui ir tuomet pasileidžia į jo pusę, tarsi ketintų padėti jam atsistoti. Visa tai buvo visiškas melas, mat Dean'o durklas vėl mikliai susminga į raganiaus širdį.
- Štai, pamiegok dar šiek tiek mano maža, broliška išpera,-vyras negalėjo nesusiraukti nuo minties, jog šiuo atveju panašėja į patį Niklaus Mikaelson, kuris be menkiausio sąžinės priekaišto smaigsto savo brolius bei seserį tiesiog kone profilaktikai. Juk elgėsi labai panašiai ir vos tik Sailas pradėdavo drumsti Sebastiano numatytus reikalus, vyresnėlis kaip mat pridusindavo jaunėlį. Pats Redford'as nebuvo linkęs nusileist kuomet numatyta tiesa savo įtikimumu vertė laikytis jos įsikibus. O šiuo atveju gerokai svarbiau nei svetainės sutvarkymas jam buvo tinkamas Daenerys pagerbimas.
- Pardon, kad dar šiek tiek pasilaikysiu tavo durklą, Dean'ai, visas tas "Užsipyrėlės sutramdymas 2" verčia elgtis atitinkamai,-turėdamas omenyje, jog kalba apie Sailą, tingiai mosteli į jo pusę,-Nemanau, kad norit dalyvauti numatytoje laidojimo procesijoje, tad jeigu iš tiesų galvojat apie miegamąjį jums vertėtų imtis veiksmų, panašių į ėjimą ar važiavimą, kad jį pasiekt,-išsišiepia pasilaikęs savo jau anksčiau nuskambėjusios idėjos ką jiedu galėtų veikt šiems dviems medžiotojams. Sebastianas žvilgteli tiek į Cassidy, tiek į Dean'ą ir abiems linkteli atsisveikindamas, pats nukeliaudamas prie Saloninos. Širdis it lapelis vėjo taršomas virpėjo nuo sielai mielo vaizdo. Kad ir kaip nedrąsiai reagavo į savo žmoną prisilietimais, Sebastianas šį kartą parlipa per tą idiotišką emocinį barjerą ir tamsiaplaukę paima į rankas, be galo atsargiai pajudėdamas miegamojo link. Paguldęs savo dievinamą moterį ant plačios, didelės ir niekados pagal paskirtį dar nenaudotos lovos (Redford'as niekad nemiegodavo kitaip nei kiti vampyrai, primetantys sau tam tikras žmogiškas savybes), apkloja ją kašmyru dengtais patalais, pats sklestelėdamas šalia ant baldo kampo. Tylėdamas jis geras dvidešimt minučių tiesiog stebėjo magišku miegu įmigusią Saloniną, nors galvoje buvo beveik ramu ir netgi tuščia. Jis tiesiog mėgavosi tuo nepaprastu jausmu, kurį jam visuomet kėlė ši moteris bei dėkojo likimui už tai, jog nesvarbu, kad apsunkintomis aplinkybėmis, bet vis tiek gražino ją vyrui. Prieš pakildamas, nemirelis savo šaltas lūpas priglaudžia prie priklausančių mylimajai, kol ant jos pilvo uždėtas delnas mėgino pajausti savo sūnų.
Į prieškambarį grįžo nešinas stora paklode, kuria iš kart uždengia Targaryen kūną bei šį pakėlęs, pajuda lauko link. Buvo ant galvos užsidėjęs beisbolo kepuraitę, nosį balnojo tamsūs akiniai nuo saulės, visą kūną dengė stori rūbai (nenuostabu, jog pasirenka sportines kelnes bei platų džemperį), rankas pirštinės, o veidą tasai jau minėtas "anti UV" kremas. Atrodė ne tik neatpažįstamas, bet ir visiškai durnai, turint omeny, jog lauke tvyrojo +24 laipsnių temperatūra. Gerai bent tiek, kad būdamas kaip ir negyvu nejautė nei karščio, nei šalčio, žinoma atmetus momentus, kai pradėdavo svilti po tiesioginiais saulės spinduliais. Maskuotė veikė nors negalėtų pasakyti, idant visiškai nejautė to šviesulio kybančio danguje, nes kūnas gana greitai ne itin maloniai įšilo. Sebastianas patraukia prie džipo, paguldydamas jame Daenerys kūną.
Už dvidešimties kilometrų nuo miesto radosi tokia Sebastianui patikusi vieta, kurioje kaip didelis kosmoso kūnų mėgėjas visuomet važiuodavo stebėti meteoritų lietaus. Tai buvo plačioje pievoje paskendęs šlaitas su vaizdu į mėlyną vandenyną. Paprasti niujorkiečiai žvaigždžių galbūt nėra matę visą savo gyvenimą, tačiau fenomenalus vampyrų regėjimas net ir šviesos taršos apimtame danguje leido aiškiai matyti net paprastai labai blausią mūsų galaktikos juostą, apsuptą senai užgesusių žvaigždžių, kurios savo šviesą iki mūsų kosmoso vakuumu pro dujas bei dulkes neša milijonus metų. Tame lapelyje, kurį įteikė baltaplaukei nemirelei buvo parašytos būtent šios vietos koordinatės visai kaip ir data, specialiai sutapusi su Leonidų meteorų lietumi, išpuolančiu sekantį ketvirtadienį. Bet kokiems keliems pakantūs visureigio ratai privažiuoja prie pat šlaito. Sebastianas išsikapanoja lauk iš keleivio sėdynės nukeldamas Daenerys kūną ir tvirtai jį laikydamas. Pasiekęs jam mieliausiai atrodžiusį žemės lopinėlį, Sebastianas jį užsėda ant kelių pasidėdamas negyvos vampyrės galvą. Staigus rankos judesys nukelia nuo Daenerys apklotą ir nemirelės oda kaip mat įgauna kitokį, rausvą atspalvį.
- Atleisk man, kad užmiršau kaip su manimi yra linkęs žaisti likimas ir įtraukiau tave į savo gyvenimą, dėl ko netekai savojo,-sušnara stebėdamas, kaip Redman kūnas iš lėto anglėja bei dulksta stambiu pelenų kąsnių pavidalu,-Ilgai vengiau įsileisti ką nors į savo būtį, bet tada atsiradai tu ir...-žemas vyro balsas užstringa. Kvėpavimo takuose tarsi susidaro gniužulas užgniauždamas kvapą. Sebastianas negalėtų apsakyti koks kaltas ir nusiminęs jautėsi dėl to, jog Daenerys šiandien neteko gyvybės,-Aš tiesiog norėjau važiuoti su tavimi stebėti žvaigždžių,-pratęsia pirštais pervesdamas per gražiosios vampyrės veidą, kuris nuo prisilietimo pastebimai sutrūkinėja bei subyra trapių pelenų pavidalu. Labai greitai iš Daenerys kūno telieka dulkės, o Sebastiano į tolį įsmeigtas žvilgsnis skelbė sielvartą. Ir nė akimirkai neleido sukirbėti minčiai, kaip turėtų elgtis jeigu Targaryen būtų likusi gyva, o čia Dean'as įneša jo prarastą ir vėl atrastą žmoną. Redford'as pakyla ant kojų akimis pasekdamas Danny pelenus, kuriuos lengvais vėjo šuorais nešė virš vandenyno.
Nebuvo panašu, jog Sebastianas skubėtų budinti Sailą tam, kad šis atliktų savo burtą, turėsiantį gražinti jam svarbiausią žmogų savo gyvenime. Kaip dirbęs platų spektrą visokiausių darbų tarp kurių buvo velniškai sumautų bei sunkių, Sebastianas buvo itin nagingas ir nebuvo visiškai jokios priežasties manyti, jog pats nepasikeis svetainėje stiklų. Nusipirkęs šiuos prekybcentry, sugrįžta į namus pradėdamas remonto darbus. Šiandien tos nuo saulės spindulių apsaugančios plėvelės jau nesudės, bet svarbiausia pro langus bent nežiojės skylės. Finale sušluoja visus stiklus bei išvalo visur tyškojusį kraują. Vienu žodžiu elgėsi kaip asmuo, kuris jautėsi atsakingas už tai, kaip atrodo jo būstas ir kokį jį išvys jo mylimoji. Kambarys atrodė visai taip pat kaip prieš Sailui sugalvojant aplankyti savo vyresnį (ir gražesnį :DDDDD) brolį. Neskaitant to niekšelio papilkėjusios marmūzės, tįsojusios ant žemės. Niujorke jau buvo atslinkęs vakaro metas. Redford'as ištraukia velniop dantytą durklą suteikdamas eretikui teisę ir vėl džiugint pasaulį savo nepakenčiama esybe.
- Kuti, kuti. Rytas kelia, kaip miegojai šią naktelę?-erzindamas brolį sušneka eilėraštuką, kurį kažkada išgirdo per televizorių (kažkokią vaikų auditorijai skirtą laidą), mat daugiau nei mėgdavo spoksot į šį "judančių paveikslėlių" daiktą, mieliau pasileisdavo jį fone atlikinėdamas kažkokius darbus. Redford'as pameta Sailui sintetinio kraujo paketą,- Pasimaitint, nes net šūdo išspaust nesugebėtum būdams tokiu nusilpusiu,-žinoma džiaugėsi, jog būtent buvo tas asmuo, kuris privertė raganių pajausti tą didelį jėgų apleidimą.


* Varinis jautis. Tai buvo senovės graikų išrastas kankinimo įrankis. Iš vario pagaminto natūralaus dydžio tuščiavidurio jaučio šone buvo durelės, pro kurias nuteistasis įgrūdamas į vidų. Po juo budelis uždegdavo ugnį ir kaitindavo metalą tol, kol nusikaltėlis visiškai iškepdavo. Variniame jautyje buvo vamzdžių sistema, dėl kurios pasmerktojo šauksmai skambėjo kaip gyvulio baubimas. Romėnai šiuo prietaisu žudė žydus ir krikščionis.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. ||  2016ųjų nominacijos
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1415
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Elissa Ambrose on Št. 05 21, 2016 2:48 pm

Viena is pagrindiniu priezasciu vertusiu Cassidy niekinti vampyrus buvo tas ju nesiskaitymas su ta trapia it kristolas zmogaus givybe. Sailas siuo atveju ikunijo visas neigiamas nemirelio savybes. Priedo, Argent intuicija, o gal sestas jausmas, vadinkit taip kaip norit, be perstojo primine jai, kad sis, pirma karta sutiktas vyras turi, turejo, o gal dar tures labai dideles itakos jos gyvenimui. Zvelgiant is salies, Ambrose noras nusikratyti ikiria it muse medziotoja atrode visiskai paaiskinamas, juk tai ji pirma emesi varpyti jo kuna kulkomis... Cassidy ne pati nesuprato kas po paraliais jai sove i galva. Taip, ji buvo linkusi rizikuoti ir elgtis is paziuros neapgalvotai, bet tik todel, kad medziotojos instinktas niekuomet nebuvo jos apvyles. Si diena, regis, buvo isimtis. Ji jautesi susimovusi ir pasimetusi, jos mintys priestaravo jausmams, o elgesys sveikam protui ir tik konkretus ir uztikrintas Winchester'io balsas ja sulaike nuo minties, kad ji pamazu kraustosi is proto. Pastarosios 48 valandos primine chaotiska sapna. Toki, is kurio zmones pabunda ispilti salto prakaito ir po to ilgai negali uzmigti.
Sebastian'o uzuominos apie miegamaji buvo tikrai nelaiku, turint omenyje kokia kebli ir nepatogi buvo medziotoju situacija. Vampyro pasiulymas priverte ja nusukti akis, kurios pries tai buvo nukreiptos i Dean'a. Kas galejo pagalvoti, kad tarp judvieju kada nors isivyraus tokia nejauki... ne. Tai nebuvo nejauku, priesingai. Cassidy jausmai Dean'o atzvilgiu buvo vienareiksmiski,  t.y. jei ne vestuvinis medziotojo ziedas, ji tiesiai sviesiai butu pasiuliusi jam pabandyi. Velniai nemate, juk kaip bepaziuresi tinkamesnio kandidato ne su ziburiu nebutum rades. Jie ilga laika vienas kita pazinojo, o svarbiausia- abu buvo medziotojai. Kad ir ka sakytu, sios profesijos atstovai buvo pasmerkti arba nuolatos statyti savo mylimus asmenis i pavoju, arba praleisti savo dienas jausmu vienatveje. Tik sukure sajunga su savo sedimaja apginti gebanciu asmeniu jie galejo tiketis, kad abu galimai sulauks zilos senatves kaip tai padare jos tevas, sugebejes datraukti iki visu 82 metu! Tokia pabaiga, zinoma, nebuvo garantuota, bet verciau gailetis del to ka padarei, nei to, ko neisdrisai padaryti. Deja, dabartine situacija buvo kitokia ir del tam tikru, su santuokos sventumu susijusiu priezasciu, Argent kaip imanydama laikesi atstumo. Jausmingas bucinys aisku buvo nenumatyta isimtis, bet velniai rautu, tai buvo saldi nuodeme... Vargu ar ji del to per daug grauzesi. Tik ne sia akimirka.
Klausyama to ka snekejo cia susirinke asmenys ji savo ruoztu uzeme klausytojos pozicija. Beprasmiskai svaistytis zodziais Cassidy nemate prasmes, beto jautesi pakankamai prisidirbusi, kad rizikuotu isvesti pokolkas pakankamai atlaizdziai jos atzvilgiu nusiteiksi Sebastian'a is kantrybes. Netiketas Dean'o pasiulymas pasirinkti trumpiausia kelia gydant jos kraujuojancia zaizda priverte jos antakius atitinkamai susiraukti. Neigiamai papurciusi galva tamsiaplauke vis gi pereme jai iteikta inda su nemirelio krauju, taciau vargiai ketino juo ''pasmaguriauti''. Bent jau ne sioje patalpoje, ne Sailas'o akivaizdoje. Sunku buvo pasakyti ar judvieju su Winchester'iu pasirodymas sukele kokios nors zalos, ar vis gi buvo naudingas Redford'ui, kuris atrode nuosirdziai susijaudines ir vel matydamas savaja ledi. Tai, su kokia meile ir susizavejimu vampyras i ja zvelge, vargu ar buvo suvaidinta. Tokios tyros emocijos kaip meile sis is paziuros saltas ir racionalus vampyras nebutu sugebejes suvaidinti.Cass kruptelejo ta akimirka kai cia lvisai neseniai buves lipsnus kaip medu kopinejantis meskutis, Sebastian'as besirdiskai suvare durkla savo broliui i kuna pasiusdamas ji i tai, ka mirtingieji traktuoja kaip koma. Niekaip negaledama suprasti kodel uzuot pajutusi dekinguma uz galima sakyti Redford'o rankomis ivykdyta kersta uz tai ka Ambrose priverte padaryti Dean'a... ji piktai debtelejo i Sebastian'a. RIMTAI?! Ne... man tiktai ne visi namie... -Jei ne tavo brolis, as netureciau tu letai gyjanciu audiniu, mokslinciau,-jos sypsena pasirode vos dviems sekundems ir buvo tokia dirbtina, kad net ir darzelinukas butu suabejojes jos nuosirdumu. Ju pasirodymas cia ir taip buvo bergzdzias reikalas, todel vos pirmasis vampyras dave jiems labai tiesiogine uzuomina is cia issinesdinti, ji, nesina raudonu skysciu pripildyta stikline patrauke isejimo pusen. -Buciau dekinga jei nuveztum mane i oro uosta,-pamazu skausma, kuri moteris jaute del tevo netektie uzpilde pyktis. Tai buvo naturali, zmogiska reakcija. Ji tiesiog nepriklause tai pirmajai grupei zmoniu, kurie pasineria i depresija, verkia, valgo ledus ziuredami muilo operas ir galiausiai tarsi feniksai pakyla is pelenu antram gyvenimui. Ne. Cassidy buvo is tu, kurie uzsisklendzia savyje. Supresuoja jauciama skausma i tolimiausia sirdies kertele ir neprileidzia ten nieko, net tu, kuriuos myli. Toks gedejimo budas buvo vienareiksmiskai destruktyvus, bet argi ji galejo tai zinoti? Juk tai buvo pirmoji jos netektis. Ji norejo grizti atgal i savo miesta. Grizti i tuscius namus, kad susidurtu su tuo skausmu viena. Juk ji jo nusipelne. Tai ji pavelavo. Tai ji nesugebejo jampadeti. Ji norejo nusigerti tokiu budu palikdama laiduotuviu reikalus rytojui, o tada zinoma akis i aki susidurti su raganomis ir issiaiskinti kodel josms taip reikalingi tie prakeikti amuletai.
-O tu...-be jokiu atsisveikinimu isejusi i lauka ji eme eiti automobilio link kreipdamasi i is paskos sekusi drauga. -Turetum vykti i ligonine. Jei jai taip blogai kaip sakai, koki velnia veiki cia, su manimi?-saltas jos tonas buvo viso labo fasadas, kuri Dean'as galejo atpazinti. Tokia ji buvo ir tada... kai buvo nuzudyta jos motina. -Bala nemate...-be didesniu ceremoniju uzsivertusi stikline su krauju ji nugere gera gurksni, bet buvo priversta sustoti, kadangi skonis ir suvokimas, kad tai kas uzpilde jos burnos ertme buvo zmogaus kraujas, verte ja ziaucioti. -Na stai..-numetusi pustusti inda ant zoles Cassidy atvere masinos dureles ties galine keleivio sedyne. -Tureciau pasveikti kol pasieksime pirma degaline. Ten galesi mane ir palikti. Issikviesiu taksi. A a a!-uzkirtusi kelia bet kokiems priestaravimams ji neigiamai papurte galva. -Toks mano sprendimas, Winchester'i. Arba su tuo susitaikyk arba palik mane cia,-puikiai zinodama, kad vaikinas taip nepasielgs, sulipo i automobili.
Kelione buvo trumpa mat pirma degaline buvo vos uz kampo. Automobiliui letai sustojus, ji nieko netarusi pasiciupo savo daiktus, tarp ju ir juoda kupine. Zaizda buvo uzgijusi, taciau pries sedant i lektuva, jai reikejo svariu rubu ir... butelio stipraus alkoholinio gerimo. -Aciu. Ir... sekmes,-trumpam stabtelejusi ji giliai ikvepe. -Aciu uz viska, ka kada nors esi del manes padares,-akimirksniu jos tonas tapo tikras, nuosirdus. -As tau paskambinsiu,-teigiamai linktelejusi Cassidy padrasinamai syptelejo. -Kai viskas aprims. Zinai,,,-pasilenkusi arciau ji pakstelejo jam i skruosta. -Sudie, Dean'ai,-islipusi lauk ji greitu zingsniu patrauke link parduotuveles pridengdama kruvinus savo drabuzius nesdama kuroine prieki saves.
Apsisukusi gan greitai ji susirado marskinelius su AC/DC logo ir nieko nelaukdama, tiesiog parduotuveje persirenge pasislepusi uz lentynos su ivairaus plauko zurnaliuksciais. Priejusi prie kasos ji sustojo uz priesais ja stovejusio kliento, taciau buvo per daug suinteresuota savo mobiliuoju, google'inadma vietiniu taksi numerius, kad pamatytu, kad eileje stovejes vyras buvo ne kas kitas, o Dean'as.

OOT: Tikiuosi nieko pries, kad taip savivaliauju Very Happy

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Don't worry, all is well. All is so perfectly, damnably well. I understand now, that boundaries between noise and sound are conventions. All boundaries are conventions, waiting to be transcended. Moments like this, I can feel your heart beating as clearly as I feel my own, and I know that separation is an illusion.
avatar
Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 165
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Silas Ambrose on Pir. 05 23, 2016 1:56 am

Suvokti kad yra visiškai per silpnas bet kokiam fiziniam pasipriešinimui, buvo per daug paprasta. Nuleistas kraujas ir vis dar pastebimai prasivėręs sužeidimas, toks po kurio vargu ar būtu atlaikęs net stipriausias mirtingas atletas, raganius buvo verčiamas tapti savo paties kūno auka. Neužteko jėgų net susikaupti, kad savo mistinių sugebėjimų dėka visus šiuos susirinkusius ištaškyti į skirtingas puses. Bet patikėkite, šios įkyrios mintys taip ir neketino apleisti jo pasąmonės. Tik kūrė sadistinius žaidimus, kurie atėjus tinkamam laikui sugebėtu pasiekti kiekvieną, kuris su daliniu pasimėgavimu dabar stebėjo tai, kas buvo sėkmingai įgyvendinama kraujo giminaičio rankomis. Galima gi nesunkiai pasakyti kad kiekvienas turi savo ribas ir kiekvienas turi savo kantrybę, kuri galiausiai nutampoma tiek, kad iš jos nelieka visiškai nieko, arba ji plyšta, tačiau labiausiai netinkamu metu. Nemirtingasis raganius / vampyras dabar kuo puikiausiai suvokė kad maldamas liežuviu, vargu ar sugebėtu pasiekti kokių nors įdomesnių rezultatų, nei kad tiesiog liežuvio malimą. Žymiai geriau buvo apsišarvuoti kantrybe ir išlaukti tos akimirkos, kuomet bus atgavęs visas savo jėgas.
Stovint ten, kažkur prie sienos, bei beviltiškai remiantis į ją, nemirtingas vyras buvo nuleidęs akis. Kad ir kokiu psichu atrodė aplinkiniams, kiekvienam savo veiksmui galėtu surasti tinkamą paaiškinimą, kuris galiausiai sugebėtu įtikinti net didžiausią skeptiką, net jei tuo vaidmeniu užsiimtu pats Sebastian‘as. Tuo metu, kai abu buvo mirtingi, Sebastian‘as buvo pagarsėjęs savo fiziniais sugebėjimais, gaunamu dėmesiu ir visu tuo šaršalu, kokį sau susikūrė pats, Silas buvo greičiau priverstas būti tuo „protingu“ vaiku, kuris nuolankiai klausė savo tėvo paliepimų, stengėsi apimti tai, kas atrodė buvo neapriepiama. Dirbo, daug ir baisiai dirbo savo galva, todėl net tapęs vampyru nebuvo toks stiprus, kad nukautuoti priešininką fizine jėga. Tiksliau, nokautuotu. Bet nebuvo mokytas kur link nukreipti visus tuos neįtikinamus vampyriškus sugebėjimus. Galima sakyti kad būtent todėl, visuomet akcentavusi į savo raganiškus sugebėjimus, kurie net atrodė labiau kieti.
Varias‘ui ėmus vaizdingai apibūdinti tai, kokia jo manymu turėjo būti Amara, viskas kas išsireiškė pirmiausia, tai pašiepianti kampinė šypsena, kuri viso labo leido raganiui įsivaizduoti kaip šis atsilygins broliui už šiuos įžeidžius žodžius, kurie buvo skirti tai trapiai ir tikrai niekuo dėtai personai, apie kurią čia buvo kalbama. - Leisk man tau priminti kad mūsų mirtingais laikais, tokių specializuotų įstaigų nebuvo. Ir taip. Aha. Pasimėgauk dabar, nes, galiu net prisiekti kad priversiu tave pasigailėti kiekvieno sumauto žodžio, kokiais dabar skaldaisi. - Balso tonas, kuris pirmiausia buvo perdėm ramus, dabar vis labiau ir labiau kilo.
- Amara buvo nubausta tik todėl, kad priešingai nei dauguma to laikmečio moterų buvo stipri ir nesibaimino reikšti savo nuomonę. Ir matomai aš buvau per didelis laimės šmikis, jei sugebėjau pelnyti jos dėmesį. Bet ką tu apie tai supranti? Ne tau ir tavo žmonai Horacius pažadėjo mirties nuosprendį. Būčiau smagiai pavėpsojęs į tai, jei tau tektu atsidurti mano vietoje, kuomet tas nemirtingumo mėšlas pasirodytu geresniu pragaru, nei tai, ką teko prajausti tuomet kai tavo išnaudota ragana ir tavo paties tėvas su didžiausiu malonumu nusprendė pašalinti tą moterį, kuri tave darė geresniu žmogumi. - Nors žodžiai ir nebuvo piktybiški, tačiau jų pasirinkimas ir tai, kaip virpėjo Ambrose kūnas, buvo galima susidaryti įspūdį, kad ne viskas gi buvo taip paprasta, kaip jis iš pat pradžių bandė tai pateikti. Nors, reikia pripažinti kad šioje „šeimoje“ nieko nėra paprasto. Sunkiai pakeldamas ranką, bei pirštais perbraukdamas per savo sprandą, vyras tam tikru metu sudūrė akis su broliu. Būtu pasakęs ką nors nemalonaus, visa povyza apie tai „skelbė“, tačiau kaip keista buvo, kuomet raganius stipriai sučiaupė lūpas, papurtydamas galvą. Atrodo kad sudarė nuomonę kad savo problemomis dalintis buvo ne vien beprasmiška, tačiau ir bereikalingai užimančia laiką, kuris buvo brangus. Ir net tuomet, kai pirmasis vampyras buvo suinteresuotas pavaizduoti iš savęs kambarinę, Ambrose tikrai buvo ne motais, kaip atrodo šie namai ir kaip jausis ex ponia Varias atsibusdama tokiame jovale. Troško greičiau visą tai baigti ir tą pačią akimirką nusigauti pas Bennett raganą, kuriai buvo suplanavęs visai ne tokį „draugiškai malonų“ vizitą, kokį paskyrė savo vyresniam broliui. O kadangi čia nebuvo nieko nei draugiško, nei malonaus, buvo galima susidaryti nuomonę, kad vargu ar taip imtu ir leistu tai sumautai beprotei gyventi. Klausimas buvo tik vienas, ar Winchester‘io tatuiruotė ant rankos turėjo gilesnę reikšmę, ar tai viso labo buvo žmogiškų sugebėjimų sustiprinimas. Užsigalvodamas apie šį asmenį, raganius kaip tyčia pasuko savo akis būtent į to mirtingo asmens pusę. - Mielas mirtingąsai, jau geriau iš savo vidaus žarnas ištraukčiau ir imčiau sukti ant strypo su spygliais, nei bent pabandyčiau įtikti šiam net karsto lenta nelyginamam stuobriui. Tikiuosi toks mano atsakymas tave tenkina? Nes nenorėčiau pabandyti paaiškinti tai tau suprantamesne kalba. Nebent labai reikia? - Vos pastebimai sujudindamas savo vešlius antakius, nuleido žvilgsnį žemiau, įsistebėdamas į tamsiaplaukę, kuri kaip tik tuo metu buvo prisėdusi prie miegančios brolio sutuoktinės. Ne nepajuto kaip nutilo kuriam laikui, visiškai pro ausis praleisdamas viską, kas buvo sakoma tame tarpe. - Aš apgailestauju. - Komentaras nuskambėjo kaip niekad be ryšio, turint omeny kad Silas vargu ar kada nors prieš tai buvo iš savęs išspaudęs šiuos du žiodžius tame pačiame kontekste. Tačiau ir komentuoti to visiškai neketino. Ar tai buvo apgailestavimas dėl sužeidimo, ar tai buvo kažkas tokio, su kuo būtu galima sutapatinti tai, kad sužeidimą padarė ne savo, o svetimomis rankomis ar tame slypėjo kažkas daugiau. Tai buvo neliečiama ir nediskutuotina tema, kuri pradingo taip pat greitai, kaip ir jo susidomėjimas medžiotojos veidu. - Tau nepavyktu, - Žvilgsnis susidūrė su Redford‘u, kuomet nemirtingasis eretikas nusprendė vėl pabandyti kalbėti kaip galima nuolankiau.
- Kaip manai, ar pasirinkimas ateiti čia ir reikalauti tavo kraujo, buvo mano pirmasis? Dievaži Sebastian‘ai, turėtum su-paprastinti nuomonę apie save. Man nepavyko sugrąžinti tavo žmonos atgal į gyvenimą, net tuomet, kai išbandžiau visus įmanomus tam būdus. Ir leisk priminti, esu kur kas stipresnis raganius, nei kad galiu sudaryti įspūdį. Manai tavo bandymai žaisti su mikroskopu, sugebėtu išgauti daugiau? Tu nemėgsti raganiu ir bla bla bla, kam tai rūpi? Pasigauk alaus butelį, atsigerk ir kiek atsipūsk. Be magijos čia nieko nepadaryti nebus įmanoma. Aš negaliu net duoti 100 proc. kad tavo kraujas suveiks. Tiksliau, garantuoti galiu kad suveiks ties Marcus‘u, nes tai tavo kraujas. Salonina. - Sukandęs dantis, pasistengė išsakyti kaip galima „švelniau“, akivaizdžiai nenorėdamas kad būtu sugrąžintas tas pats dantytas durklas. - Aš pabandysiu. Ir taip tu teisus, man esi reikalingas lygiai tiek, kiek aš tau. Nes nuo to priklauso ar plaksimės per amžių amžius ar gavę ko norime, patrauksime skirtingais keliais. T.y. tu atgausi savo pirmą meilę, o dar svarbiau gyvą sūnų, kuris galiausiai bus viso labo žmogus, po to kai aš atimsiu iš jo visas turėtas gales. Ir aš pagaliau sutraiškysiu tą nieko vertą, sumautą, nepisitu sergančią, gegutes kiaurą parą girdinčią ir visaip kitaip susimovusią raganą, bei suteiksiu Amarai galimybę gyventi. Nes priešingai nei jūs manot, visgi jaučiuosi kaltas dėl to kad ta graikų gėlelė buvo nukiša bala žino kur, ir duokit visi graikų dievai geriausią variantą, kad ji taip pat buvo humaniškai užmigdytą kaip tavo ponia. Nes jei ne, aš tą kalę (Bennett) žudysiu ir vėl prikelsiu ir vėl žudysiu ir vėl... Pasaka be galo, bent tol, kol man atsibos. - Ištempęs labai jau plačią šypseną, labai greitai ją paslepia. Stebėti visą tą „aš tau siūlau geriau“ patarimų maratoną, buvo taip pat sunku, kaip ir išstovėti tiesiai ant kojų. Medžiotojas Ambrose raganiui nepatiko dėl daugelio priežasčių, kuomet šis galiausiai nesusivaldė, tardamas, - Tu verčiau pradėk gerbti savo kolegę medžiotoją, kuri visiškai be jokios priežasties mėgsta pašaudyti į judančius taikinius ir tikrai kad nedulkink jos kokiame nors pigiame motelyje, kokį gali įpirkti. Esi vedęs, labai aiškiai matosi. O ji, mano manymu yra verta geresnio, nei toks asilas kaip tu. Tad atmetus mano brolio patarimus, leisk šiai moteriai išsimiegoti, užsilaižyti žaizdas ir tuomet blaiviu protu nuspręsti ko nori ji. - Šiek tiek kilstelėdamas savus antakius, ketino pasisakyti dar kartą, tačiau tam tiesiogine kliūtimi tapo Redford‘as, kuris kone paprato smagintis su tuo durklu, kurio taip ir neatsikratė. Jėgų užteko tam, kad laiku sugriebti už ašmenų, ir taip lengvai nepasiduoti. Drebančios nuo išsekimo rankos sulaikė durklą trumpam, visai trumpam, kone leisdamos viso labo išsakyti trumpą komentarą. - Sušiktas avigalvis. - BAM ir nemirtingo raganiaus / vampyro kūnas savaime krito ant grindinio, pasidabindamas nesveikai pilka odos spalva. Nebuvo tikras kiek tiksliai laiko praleido priverstinai miegodamas, nenumanė net kur pradingo mirtingieji, kuriais Sebastian‘as taip tinkamai atsikratė. Prabudimas vyko bala žino kada, atsižvelgiant į tai, kad originalusis raganius buvo praradęs laiko nuovoką.
Durklas pagaliau buvo ištrauktas, ko pasekoje vampyriškos akys vėl buvo atmerktos, o pats kūnas buvo pilnai užtraukęs visus sužeidimus. Reiškia, miegojo ilgai. Alkūne pasiremdamas į grindis, labai tinkamai pagavo kraujo paketą, šį ne kiek nesuspausdamas. Mat jei būtu atvirkščiai, grindys vėl nusidažytu krauju. Skeptiškai nužvelgdamas gautą objektą, sumurma sau po nosimi,
- Reikia sau priminti, kad pirmiausia ką turiu padaryti, tai sunaikinti tą nesąmonę, kuri tau taip baisiai patiko. - Omeny turėdamas dantytą durklą, pasistengia pakilti ant kojų. Ne, bloga mintis, vis dar nėra atsigavęs taip, kad galėtu tai padaryti. Šiaip tai, kitomis aplinkybėmis pasinaudotu bent jau stikline, kuri naudojama sultims ar vandeniui, mat maitintis iš kažkokio nekieto, plastikinio paketo atrodė taip pat sumauta, kaip ir maitintis tiesiai iš žmogaus sužalotų arterijų. - Užkalbėjai kambarines pasidarbuoti, ar pats patapai tokio amato žinovu? - Įvertindamas tai, kaip dabar atrodo šie namai, suprunkščia. Numanyti kad laiko prabėgo gana daug, pasistengia pamatyti kur gi randasi tas indas su krauju, kurį buvo prieš tai palikęs ant stalo. Antakiai susiraukė, ir jis aiškiai kad nebuvo toks kvailas, kad nežinotu kad kraujas kreša ganėtinai greitai, ypatingai kai jis priklauso vampyrui. Buvo priverstas užsičiaupti, ne todėl kad suteikė progą savo mintimis pasidalinti pirmam vampyrui, o todėl kad pasiruošė nelabai estetiškai atrodančiam pasimaitinimui. Pajausti skirtumą tarp tikro ir sintetinio kraujo nebuvo sunku, vien todėl kad prieš tai nieko panašaus į save nekišo, o ir aplamai buvo pratęs vartoti vis dar šiltą, ką tik nuleistą kraują, tiesiai iš peiliu perrėžto riešo, aišku išvengiant fizinio kontakto su asmeniu, kurį pavadintu mitybos donoru. Atrodė susiraukęs, aiškiai nepatenkintas, bet vargu ar „teigiamas brolis“ būtu leidęs jam atsitempti čia kokį nelaimėlį tam, kad šis padėtu susigrąžinti jėgas. Skonis buvo šlykštus, ne vien dėl to kad „gėrimas“ buvo šaltas, bet ir dėl to kad jis nebuvo panašus į tikrąjį. Bet bala nematė, suvartojo sintetinį kraują taip pat lengvai ir greitai, kaip tai būtu padaręs, jei tektu pasirinkti kažką labiau atitinkamo jo skonio receptoriams. Pamesdamas panaudotą paketą ant stalo, kaip mat žvitrias savo akis nukreipė į Redford‘o pusę. - Tikriausiai pasakodamas savo cirkininkams kas yra gerai ir kas yra blogai, nepasirūpinai kad tavo kraujas atsidurtu vakuume? Kur ta tavo mergiotė? Noriu kuo greičiau pradėti dirbti, nes tavo marmūzia manęs ne kiek nedžiugina. Ir aš kuo greičiau noriu gauti galimybę „susidraugauti“ su tavo sūnumi.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS
avatar
Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 645
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Pir. 05 23, 2016 2:47 pm

OOCH: Kad čia daugiau nesimaišyti, ir man neskaidyti savo ilgo pranešimo, pasisakau kad sujungtas "CHAPTER I" ir "CHAPTER II" randasi paspaudus ant šios nuorodos - http://bloodyrose.forumlt.com/t700-vietine-degaline#29620 Iš karto ačiū už supratingumą. Very Happy

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1439
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Medžiotojas
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Antr. 05 24, 2016 10:37 am

Sebastianas visuomet buvo tikras užsispyrėlis, linkęs gana aiškiai demonstruoti, jog labai gerbia savo paties nuomonę ir atrodytų dar visai neseniai išmoko priimti net sau pačiam nemalonius sprendimus, jeigu šie atrodydavo teisingi. Vyrui tikrai nebuvo lengva toleruoti Sailą, tačiau kaip įmanydamas tvardėsi ir dabar netgi drąsiai tvirtinti galėtų, jog faktas kaip du velnioniškai principingi vyrai vienokiu ar kitokiu būdu pabandę sumenkinti jųjų mylimas moteris vienas priešais kitą jam dabar atrodo juokingas ir netgi apgailėtinas. Iš viso nei Saloninos, nei Amaros į jų nesutarimus kišti neturėtų. Jų širdies damos nėra kaltos dėl to, kad turi vyrus su mažumėlę nučiuožusiais stogais bei nesunkiai pasiduodančius neapykantai. Sailo ir Amaros istorija Sebastianą iš dalies tikrai domino, nes vargiai matė brolį, su tokia meile bei gerumu (va taip!) apie ką nors kalbantį. Gal iš tiesų meilė gali išganyt prarastą sielą ar panašus mėšlas? Visgi akimirkai sukirbusi teigiama mintis lieka nustelbta pagiežos, kurią jautė savo biologiniam giminaičiui. Redford'as galėtų atleisti už tai, ką Sailas padarė jam, kad pavertė jį pirmąja nakties pabaisa žmonijos istorijoje, tačiau niekad nedovanotų už tai, ką šis padarė Elissai. Niekad. Su mažąja Ambrose Sebastianą siejo ypatingas ryšys ir su nemažai šūdo susidūręs nemirelis niekados nepajėgė susitaikyti su mintimi, jog jo ilgakasė, žvitri, numylėta padauža yra negyva. Iš esmės už visas nesąmones tai Sailas buvo vertas MAŽŲ MAŽIAUSIAI to, kad jo akivaizdžiai dievinamai Amarai būtų paleistos žarnos. O taip nutikti galėtų tik tuo atveju, jeigu Ambrose dar kartą peržengs ribą ir pabandys pasikėsinti į tai, kas Sebastianui yra brangaus belikę. Visgi Sailas gi nėra idiotas nepaisant to, kiek kartų per šią dieną tokiu buvo išvadintas vyresnio brolio. Tiesą pasakius raganius anuomet tikrai pasižymėjo geresniais protiniais įgūdžiais (Very Happy), lyginant su tais, kurias apdovanotas buvo Varias. Priešingai nei jo fiziškai itin stiprus, impulsyvus, bet charizmatiškas brolis, Sailas pasižymėjo aštriu intelektu, toliaregiškumu bei puikiu sugebėjimu manipuliuoti. Juk vien tik dėl to, jog Sebastianas buvo naivus ir tikėjosi geriausio iš žmonių, kuriuos laikė savo šeima sulaukė dūrio į nugarą, kuris lėmė kaip toliau susiklostė vyro gyvenimas. Dabar Redford'as jau buvo išmokęs vieną kitą pamoką ir suprasti, jog jaunėlis vargu ar būtų nuoširdžiai paverkšlenęs apie savo pupytę (kas iš esmės supažindina su didžiausia jojo silpnybe) jeigu trokštų toliau sėkmingai rautis ant savo vyresnio brolio, nebuvo taip ir sudėtinga. Žinoma jei visa tai nėra gerai sukurptas blefas ar kitaip tariant dar viena įspūdinga Sailo manipuliacija. Vargu ar šį kartą Sebastianas praras budrumą. Raganius nežino ką iš tiktųjų reiškia prarasti absoliučiai viską ir netikėtai prarastą dalį susigrąžinti, dėl to Sevastianos kaip niekad buvo nusiteikęs kovingai visa tai ginti ir jeigu prireiks šaltakraujiškai keršyti.
Kad ir kaip smarkiai broliai vienas kito nemėgo, visgi buvo panašu, jog jie šiek tiek apsiramino ir galės bendradarbiauti. Atvirai kalbant emociškai tiesiog nusipisęs Sebastianas nebuvo pasiruošęs tuščiai aušinti burnos bereikalingai dergiant brolį (nors tai ir yra velniškai malonu), grasinant ar aiškinantis, kartas iš jų kietesnis. Jam buvo visiškai gana. Jau seniai besijautė toks morališkai išsunktas, dėl to rodėsi netgi šiek tiek atbukęs. Redford'as nebuvo pasiruošęs atsisveikinti su Dean'o paskolintu ginklu, tad šį užsikiša už ties juosmeniu įsikūrusios plačių sportinių kelnių gumos čia pat pasigailėjęs, jogei nesugalvojo durklo pakišti bent po kranu, kad pasiųst į kanalizaciją Sailui priklausantį kraują, dabar pajėgusį neblogai išteplioti iki tol švarius laikytus rūbus. Nu nevermind. Išgirdęs komentarą, kuriame slypėjo akivaizdus raganiaus priešiškas nusiteikimas durklo atžvilgiu, Sebastianas susiraukia.
- A-a-a a,-šiuo atveju balsė buvo išreikšta taip, nelyginant brolį stabdytų,-Gal viso labo nusprendžiam, kad nustosi elgtis kaip paskutinis šūdo gabalas dėl to man nereikės tavęs smaigstyt?-klausteli daugiau retoriškai, nei tiesiogiai reikalaudamas atsakymo. Kad ir kaip malonu buvo darkyt Ambrose širdies vientisumą medžiotojo įnagiu Sebastianas buvo pasiruošęs to nekartoti, jeigu Sailas neprisiprašys. Vyro nervai po priverstinių namų ruošos, remonto darbų bei atsisveikinimo su Daenerys buvo beveik sustyguoti. Iš tiesų užgriuvus didelėms problemoms Sebastianas būdavo linkęs užsisklęsti savyje ir neilgai trukęs atotrūkis nuo visko iš tiesų suteikė šiokios tokios atgaivos, tad į Ninos magiško prikėlimo reikalą galės žiūrėti blaivesne galva. Nuoširdžiai kalbant nebuvo tam visiškai pasiruošęs ir netgi dorai nežinojo kaip reikės su ponia Varias elgtis, kai ši be jokios abejonės patirs didelį šoką jau vien pamačiusi kokioje aplinkoje randasi. Visgi niekas dabar Sebastianui negalėtų dorai patarti dėl tinkamo veiksmų plano. Tokio tiesiog nebuvo. Į Sailo klausimą kas yra "kaltas" dėl gerokai pagerėjusio svetainės interjero vyras atsako teigiamu galvos linktelėjimu.
- Mano darbas. Juk sakiau, kad REIKIA susitvarkyt, bet tau ši mintis ne tik atrodė kvaila, bet ir neatrodei nusiteikęs padėti, tad man neliko nieko kito, kaip pasidaryti sau laiko pasiunčiant tave pamiegot,-sukalba sukeldamas klaidingą įspūdį neva norėtų apsiginti, nors Sebastiano balsas ir skambėjo perdėm atsainiai, lyg kalbėtų apie kažką labai nereikšmingo. Tarp visų gvildentų užduočių Redford'o galvoje tikrai neliko vietos pagalvoti, kad vazoje esantis jo kraujas sukrešės ir iš viso, kad Sailui reikia jo išskirtinai šviežio. Bet kokiu atveju nepropaguodamas tokių vampyrams visgi leistinų dalykų kaip žmogiško maisto vartojimas ar miegas Varias tikrai panašėjo į šaltą, vaikščiojantį lavoną, o šiuo atveju nemirelio kraujas ne tik būna labai tirštas, bet ir kone akimirksniu pasiverčia į šlykščius krešulius. Pretenzingai priekaištingas vyro žvilgsnis palydi atsainų Sailo išnaudoto paketo pametimą ant stalo.
- Susirink šiukšles, po paraliais,-piktas paliepimas palaikyt tvarką (iš tiesų ši Sebastianui rūpėjo turint omeny, kad jo namai visuomet atrodydavo labai švarūs) lieka papildytas judesio ranka, kurio metu pačiumpa tą vazą bei su ja paėjėja iki virtuvės. Išplovęs talpą tiek gerai, kiek pavyko skalaujant ją keletą sekundžių, pražiotoje nemirelio burnoje suboluoja iltys, kurių dėka nesunkiai perkanda savo riešą. Palenkęs šį virš indo, kitos rankos pirštus suneria į žaizdą, kas sėkmingai neleido jai užsitraukti, o kraujas lašėjo į vidų. Sebastianas ciniškai šypsojosi stebėdamas brolį.
- Tavo sugebėjimas užsitraukti priešiškumą man yra nesuvokiamas, Sailai. Tikrai manai, kad galėsi laimingai gyventi su savo išrinktąja jeigu elgsiesi taip, kad su tavim susidūrę ir išlikę asmenys norėtų pakišti tave po traukinio ratais?-akimirką Sebastiano veide šmėsteli ta manieringa "nu jo" fizionomija. Varias niekados nesuprato Sailo ir po velniais neketino to daryti, tačiau jo santykis su visu pasauliu Sevastianos visuomet buvo nesuvokiamas. Kai vaza užsipildo tokiu kraujo kiekiu, idant nemireliui šis pasirodo užtektinas, vyras sugrįžta prie Ambrose įteikdamas jam vazą.
- Perkėliau Niną į miegamąjį,eime,-apsisukęs vyras linkteli galvą, tarsi pakviesdamas brolį sekti paskui.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. ||  2016ųjų nominacijos
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1415
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Silas Ambrose on Antr. 05 24, 2016 12:02 pm

- Aha, o tuomet sulauksiu iš tavęs pasižadėjimo, kad atsisakysi to begalinio malonumo mane pasmeigti, vos tik surasi tam tinkamą progą, tiesa? Nesu koks idijotas Sevastianos, kad imčiau ir pasitikėčiau tavo žodžiu. Tuo labiau, nesu ir tas idijotas, kuris neapsaugotu savęs nuo galimybės kad vos tavo graikė atsimerks, imsi ir suvarysi tą sumautą durklą man į širdį, pakąsdamas lavoną savo paties kieme, o ant viršaus dar pasodindamas ramunių kuokštą. - Akivaizdžiai „sugrodamas“ antakiais, originalusis raganius, nutaisė maždaug tokią veido išraišką, kuri savaime imtu kalbėti pati už save, dedikuodama „aha, nu nu, pasitikiu aš tavimi, taip pat kaip ir ploniausiu tualetinio popieriaus lapu“. Vien atsižvelgus į tai kad abu tos pačios šeimos atstovai nemėgo vienas kito iš principo, kad egzistavo, buvo galima susidaryti nuomonę kad jei ir ateitu diena, kuomet jiems tektu dirbti iš vien, tuomet greičiausiai kvepėtu pasaulio pabaiga. Iš pažiūros bent per artimiausius porą šimtų metų toks įvykis nėra numatomas. Todėl nieko nuostabaus tame, kad abu nemirėliai vienas kitam pasitikėjimo nedemonstravo. Nesvarbus buvo ir tas faktas, kad nuo bendradarbiavimo priklausė ir kitų, mažiau į „šeimos dramą“ įsivėlusių asmenų, moterų, gyvenimai. Nors derėtu pripažinti, kad Ambrose visą situaciją su Salonina priėmė kaip pavyzdį kaip reikėtu ir kaip nereikėtu elgtis, kuomet pavyks pasiekti savo išrinktąją mirtingąją. Ne, nebuvo tikras kad jai buvo paskirtas panašus likimas, kaip poniai Varias. Qetsiyah nebuvo pakankamai stabilios psichikos, kad imtu ir atleistu nuodėmėje paskendusiai Amarai tai, kad ji tariamai atėmė iš jos mylimą asmenį. Silas niekada nebuvo vedamas rimtų ketinimų ties raganos kraują turinčia moterimi, greičiau ji te buvo būtina auka žaidimui, kurį buvo sukūręs pats ir pats galiausiai liko „nudegęs“. Jei tik ankščiau būtu kur kas labiau apdairesnis ir kreiptu daugiau dėmesio į detales, nei kad į bendrinį vaizdą, viskas būtu susiklostę visiškai kitaip. Amara nebūtu nukentėjusi ir kas žino, gal pats visgi būtu tapęs geresniu žmogumi ar net pasekęs savo nemylimo brolio pėdomis, sukūręs šeimą, kurią be galo vertintu. Taip velniai griebtu, jei tik Amara būtu savo laiku padovanojusi jam vaiką, visas tas „aš kietesnis raganius, nei kad mano brolis kada nors galėtu būti“ cirkas būtu pradaręs bet kokią prasmę. Bet dabar buvo gilioje „šiknoje“ mat ne vien nežinojo kas įvyks kai suras Amarą, bet ir aplamai ar ji išdrįs dar kartą tapti jojo gyvenimo dalimi. Vat, pasitikėjimo savimi Ambrose labiausiai ir trūko. Viską buvo pratęs gauti jei ne manipuliacijomis, tai tobulai atkalta klasta. Šito naudoti prieš tą moterį niekaip negalėjo. Kažkas panašaus į sąžinės jausmą, jei tik tokį turėtu, neleido jam panaudoti prieš jos valią nieko, kas galėtu šiai sukelti skriaudą. Asilas užsispyręs.
Redford‘o komentaras apie tai, kad neva jo namai turėtu būti nepriekaištingai tvarkingi, privertė susiraukti.
- Sušiktas pedantas. Ar kada buvai tai girdėjęs, kuomet periodiškai išlysdavai iš šios slėptuvės? - Neigiamas galvos papurtymas ir pastebimai grįžtantis jėgų antplūdis privertė raganių pakilti jau su pilnai ištiesta nugara. Nesuprato ar tai naujas kraujo giminaičio būdas, ar jis paprasčiausiai stengiasi kad šio kadaise buvusi žmona ne iš karto suprastu tai, kas per padaras jis šiuo metu yra. Suimdamas tą panaudotą paketą, ir akivaizdžiai pademonstruodamas savo nepasitenkinimą, nusekė pavymui iki virtuvės. Nesunku buvo rasti šiukšlių kibirą. Atsikratydamas panaudota materija, trumpam prisėdo ant pirmiausia pakeliui pasitaikiusios kėdės. Net dabar, kai jautėsi kur kas geriau, analizavo kaip atrodo šie namai, kuomet viskas buvo sudėta į savas vietas bei sukurta švaros iliuzija. - Kaip mūsų tėvai tave sukūrė ne tam, kad vykdytum mano užgaidas, tai mane sukūrė ne tam, kad tau patarnaučiau tvarkant namus, Sevastianos. Ak tiesa, kai kitą kartą sumastysi užsimauti moteriškus drabužius ir su prijuoste bei pukuotu pagaliu palakstyti po namus, verčiau leisk man kur nors prasieiti, nei kad dulti ant tavo namų grindų. Manau tuomet prabūsiu labiau sukalbamas. - Išlauždamas labai kvailą veido išraišką, tik tuomet kai kraujas buvo paruoštas, gana entuziastingai pašoko nuo kėdės, ketindamas nusigauti iki vietos, kur dabar yra paguldyta moteris, prieš tai žinoma perimdamas indą su šviežiu raudonu skysčiu. Rankos mostu parodydamas kad Varias nurodytu kelią, sumurmėjo sau po nosimi, - Jei tik žinotum kokia yra mano Amara, savo Saloniną išdėtum į šuns dienas. Todėl leisk man dar kartą pasidžiaugti tuo, kad yra moterų kurios gali susitaikyti ir su tokiu sunkiu asmeniu, kaip aš. Tad gali savo čiauškalus apie tai, koks aš antžmogis, pasilaikyti sau pačiam. Nelabai mane domina, na žinai... Laikas spaudžia, o aš tikrai labai norėčiau kad tavo šunytis. O, tiksliau, sūnus. Gimtu kaip galima greičiau ir visą mūsų su tavimi kontaktavimą būtu galima nutraukti visiems laikams.
Keista, tačiau dabar tiek balso tonas, tiek visas jo veiksmingumas atrodė kur kas labiau subalansuotas ir kur kas mažiau įžeidus. Galimas daiktas kad tam atsiliepė pasimaitinimas tikrai nelabai skaniai atrodžiusiu „gėralu“, o gal tai kad jo perkaisti linkusios smegenys galiausiai buvo ataušintos kelių valandų miegu. Vienaip ar kitaip, efektas buvo pasiektas. Praeidamas pro miegamo duris, kaip mat susiaurino savo akių vokus, žvilgsniu susidurdamas su ant lovos padėta, laike užšaldyta, moterimi. Tik trumpam dirstelėdamas į brolio pusę, pastatė indą su krauju ant lovatiesės, paaiškindamas: - Atleisk. Net tikėdamasis kad visą tai bus švaru ir nekalta, negaliu pažadėti tokio varianto. Burtas tikrai kruvinas... - Nebūdamas gi tikras dėl to, kad brolis tai, kas jam buvo svetima ir nesuprantama, kaip mat rankos mostu nurodė kad pirmasis vampyras nesiartintu, bent iki tos akimirkos, kuomet tai nebus būtina. Rodomasis dešinės rankos pirštas buvo pamirkytas į nemirtingo asmens kraują, kuomet kaip mat atsidūrė ant mirtingosios kaktos. Keli brūkšniai ir ant moters odos liko konkretus simbolis, būtinas būsimam procesui. Ta pati procedūra vėliau buvo atlikta su jos krūtine (ne krūtimis), delnais, iškilusiu pilvu ir pėdomis.
Atsitraukdamas per kelis žingsnius nuo tamsiaplaukės, nemirtingasis eretikas iš už užančio išsitraukė senovinį ploną durklą su „kruvinais“ rubinais padabinta rankena. Rizikuodamas tuo, kad bet kuriuo metu šiam bus nusuktas sprandas, stengėsi laikytis svarbesnės užduoties, kuomet sudūrė aštrų durklą su minėtos tamsiaplaukės dilbiu, ant jo „išraižydamas“ tam tikrus žodžius. Stengėsi elgtis kaip galima atsargiau, kad nepažeisti venų, bei tokiu būdu nesukelti kokio nors suicidinio efekto šiai moteriai. Atsisukęs į brolio pusę, pradėtos frazės tęsinį kiek labiau grubiau, tiksliau giliau išraižė ir ant jo rankos, pabrėždamas kad tai yra būtinas dalykas. Galiausiai ant patalų to paties nemirėlio krauju, nupiešė likusius simbolius. - Pažymėta ranka suimk jos ranką, mintimis pabandyk pasiekti kokį nors abiems svarbų tarpsnį, įvykį. Man nesvarbu kas tai bus, bet tai turi būti vienodai reikšminga abiems akimirka. Įsivaizduok kad pasąmone turėtum susijungti su šia moterimi, kad man būtu galima lengviau atimti iš tavęs žmogiškai reikšmingus metus, atiduodant tiek jai, tiek negimusiam vaikui. Kitaip, nieko nebus. - Tikėdamasis supratingumo, vos pastebimai palenkė galvą, kuomet apeidamas lovą iš kitos pusės, priklaupė prie šoninės atbrailos, imdamas kuždėti kažkokius mirusios kalbos žodžius. Galima pasakyti kad tam tikru metu net atmosferos slėgis pasikeitė, mat plaučiai pastebimai sunkiau ėmė filtruoti taip būtiną orą. Akių vokai buvo stipriai suspausti, o raganius netilo ne akimirkai, vis kuždėdamas senovinius žodžius, akivaizdžiai cituojamus iš kokios nors burtų knygos, kuri buvo perduodama iš kartos į kartą. Kadangi viską buvo įsiminęs nuo pirmos iki paskutinės raidės, sudarė įspūdį kad šį procesą bandė atlikti ne vieną ir ne kelis kartus. Visi kartai buvo apvyti nesėkmės kartėlio, ir dabar akivaizdžiai tikėjosi pasiekti geresnio rezultato. Bandė nesiblaškyti mintymis apie tai, kad jei viskas pavyks, Ambrose bus žengęs didžiulį žingsnį į priekį, bandant sugrąžinti Amarai gyvenimą, nepriklausomai nuo to ar jame dalyvaus pats. Tai buvo nebe svarbu, žinant kad ta visomis prasmėmis dievinama moteris atgaus galimybę į normalų gyvenimą.
Susitelkimas visai šiai procedūrai buvo begalinis, kuomet Silas tam tikru metu ėmė „kratytis“ tarytum basomis kojomis nemirtingasis stovėtu ant balos vandens, o šalia kažkur būtu pamestas „apnuogintas“ elektros laidas. Stengėsi laikytis iki paskutinio, net tuomet kai iš abiejų nosies šnervių pasipylė kraujas. Na gi ne veltui visas šis reikalas tikrai buvo kruvinas? Atmuštas nuo lovos pakraščio, jis tarytum su neregėta jėga buvo atmestas nuo Varias moters, su lyg akimirka, kuomet viskas staiga aprimo. - Na, tai tikrai kažkas naujo. - Pirštais perbraukdamas per savo garbanotą pakaušį, tik dabar ryžosi atkreipti dėmesį į moters kūną, tarytum būtu norėjęs pamatyti bent kažkokį ženklą, kuris leistu suvokti kad viskas pavyko. Išpūstos akys ir akivaizdžiai nerimastinga išraiška buvo tai, kad jis ir pats nenutuokė ar pagaliau pavyko tai padaryti, ar tai tebuvo dar vienas niekam tikęs fiasko.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS
avatar
Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 645
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Tr. 05 25, 2016 8:01 am

Tikėjosi, jog Sailas nebus linkęs nusileisti principų ginče dėl durklo likimo ir pašnekovui vos pradėjus dėstyti savo prieštaraujančią mintį, nemirėlis pradeda demonstratyviai vartyti akis.
- Taigi dar visai neseniai grasinai, kad net jeigu sugalvočiau sumaitot tavo fizinį pavidalą taip, kad jis liktų visiškai nenaudotinas tu vis vieną rastum išeitį kaip išnešt savo suktą uodegą iš pragaro, tad ko čia nerimauji?-na, Sebastianas turėjo point'ą,-Priešingai nei tu aš vadovaujuosi griežtu garbės bei moralės kodeksu ir jeigu pasakiau, jog tas durklas nebepriartės prie tavęs per mažiau nei per metrą nes arčiau tavęs stovėti aš visai nenoriu, jei nesielgsi kaip pašlemėkas, vadinasi taip ir bus,-iš to su kokia ala nuobodžiaujančia maniera kalbėjo buvo panašu, jog nėra linkęs kone perspausti bandant Ambrose įtikinti, kad šis šiek tiek nusiramintų. Visgi tikrai turėjo ką pasakyt šiuo klausimu, tad ilgam nenutyla:
- Tarp kitko, kiek žinau esu visai normalus vampyras ir burti aš negaliu. Turint omeny, kad tam tikru momentu sugebėjai mane priversti elgtis prieš savo valią bus daugiau nei teisinga jei turėsiu prie savęs kažką, su kuo galėsiu prireikus apsiginti. Nė velnio tavimi nepasitikiu, nes niekad nesuteikei nė vienos priežasties turėti apie tave kiek kitokią nuomonę,-buvo akivaizdu, jog Sebastianas nenusileis ir viskas, o dantytas įnagis liks saugiai prispaustas prie šalto nemirėlio kūno.
Ne, apšauktas pedantu iki šiol tikrai dar niekados nebuvo, nes toks verdiktas atrodytų kiek hiperbolizuotas, juolab tikrai nebuvo pamišęs dėl tvarkos ir šiuo atveju gero estetinio vaizdo savo namuose reikalavo tik dėl Saloninos. Toli gražu neketino jai iš karto prisipažinti kas jis yra per vienas ir kuo šitas "per vienas" turi maitintis tam, kad išgyventų. Būtų kiek per drastiška pradėti nuo prisipažinimo, jog iš esmės yra kažkokia fantastinė, piktavalė būtybė, trokštanti žudyti bei naikinti, nes tai žiauriai veža. Nors kaip paaiškinti ką jie visi daro tokiam laikmetyje dar nežinojo.
- "Tu" ir "sukalbamas" tikrai nėra du tarpusavyje suderinami dalykai, Sailai,-neva apgailestaudamas pareiškia broliui įdavus įtikimumu nepasižyminčią nuomonę, jog jeigu Sebastianas per visą tą namų ruošos etapą būtų išleidęs brolį pasiganyt, su šiuo priiminėti sprendimus būtų buvę paprasčiau deka nuotaikos, kurios niekas kaip ir neįtakojo subjurti. Alkanas sociopatiškas nemirelis mieste? Gal ir nieko būtų, jei taip skambėtų tik kvailo siaubo filmo pavadinimas. Originaliųjų brolių atveju tai buvo realybė.
- Nori pasakyt, kuoktelėjusių moterų, tiesa?-laikydamasis savo, pakomentuoja likęs visiškai nesužavėtu tuo Sailo seilėjimusi ties jo išrinktąja, be to niekados nepatikės, kad toji Amara yra visiškai normali ir netgi miela, turint omeny jos meilę tam išperai,-Džiugu, jog iš mudviejų bent tu manai, kad mūsų bendravimas greitu metu nutrūks amžiams. Nes vos tik pamačiau tavo snukį iš karto supratau, jog jis pranyks tik jeigu sugalvosiu jį nuplėšt ir sutrint padu į žemę,-pasidalinęs savo visai neoptimistinėmis prognozėmis, Redford'as iškvepia. Kad ir kaip norėtų tikėti, jog Sailas gavęs ko nori išnyks ir liks tik blogiu prisiminimu, nuojauta kuždėjo, idant bus visiškai priešingai. Tiesiog gyventi ir nesukti galvos dėl šito Ambrose raganiaus būtų kiek per gerai, o Sebastiano atveju "gerai" niekados per ilgai neužsibūna.
Miegamajame nemirėlis užima stovimą padėtį per kelis metrus nuo lovos kojūgalio. Iš tokios pozicijos puikiai aprėpė tiek Saloninos, tiek Sailo vaizdą. Reikšmingai pasikartosiu - Sebastianas broliu visiškai nepasitikėjo ir negalėjo būti iki galo tikras ar tikrai jis atliks burtą ir galiausiai ar šis nebus kažkoks nesuvokiamai iškreiptas, kone darkantis ne tik jo žmonos kūną, bet ir orumą. O tam akivaizdžiai pradėtų prieštarauti mažų mažiausiai įspėjimu. Redford'as nervinosi nors ir atrodė ramus, tik kiek išsitempęs. Tai buvo antras kartas vyro gyvenime, kuomet gyvai stebi magiško ritualo atlikimą (pirmu kartu pats užėmė vieną iš pagrindinių vaidmenų, kai Sailas testavo adaptacinį nemirtingumo burto variantą ant savo vyresnio brolio). Visi tie peckiojami ženklai ir kiti pasimaivymai Sebastianui atrodė kvailai. Sunkiai begalėtų sutūrėti antipatiją, kurią jautė magijai, tad net nesistengė to daryti. Jam visiškai nepatiko, kad Sailas lietė Saloniną.
- Viešpatie mano, tik nesakyk, kad šitaip darkęs mano moterį esi ne kartą,-erzelio kupinu balsu suvirpina orą aplinkui, demonstruodamas itin rūškaną fizionomiją bei priešišką žvilgsnį. Spėjimas, jog Sailas bandė dėl viso šio reikalo apsieiti ir be Sebastiano tikrai nebuvo iš piršto laužtas, juolab pats Ambrose leido tai suprasti, neva atsivilkęs į Redford'o namus griebiasi paskutinio šiaudo. Ir iš tiesų, kiek laiko tas išpera tąso jo žmoną šitaip?! Mintis vertusias viduje kunkuliuot pertraukia brolio paliepimas prisijungti prie ritualo. Nesispyriodamas Sevastianos atlieka ką reikia, nors ragintas susikaupti, numatytą tikslą pasiekia ne iš karto (mat niekaip negalėjo išmest iš galvos vaizdo kaip Ambrose pirštai važinėja po nuostabią jo nuostabios ledi odą, hrrr).
Nebuvo Sebastianui reikšmingesnio įvykio gyvenime už akimirką, kuomet pirmą kartą išvydo Saloniną. Tą ankstyvą pavasarį Varias buvo galiausiai priimtas į 13ąjį imperatoriaus legioną. Jam šešiolika kas tais laikais reiškė, jog buvo visas vyras! Naivus ir ambicingas jis didžiavosi užimdamas išsvajotą vietą kariuomenėje. Tą dieną su kitais naujokais jis buvo išrikiuotas tam, kad pasveikintų imperatorių Trajaną bei prisiektų besąlygišką ištikimybę imperijai. Velniškai jaudinosi. Net delnai prakaitavo ir dėl to rankoje laikoma ietis nuolatos slydo. Nors imperatorių gyvai matė pirmą kartą gyvenime, visgi ne į jį nukrypo Sebastiano žvilgsnis, o į greta jojo stovėjusią smulkią tamsiaplaukę mergaitę mėlyna suknia. Kažkas apie ją iš kart Varias pasirodė ypatinga ir užsižiopsojęs jis ne tik neįvykdė centuriono komandų, bet ir galiausiai pametė ietį. Išbartas vado pastebėjo ne tik tai, jog dailioji mergaitė žiūrį į jį, bet ir juokiasi. Dievai, ta šypsena buvo gražiausia ką buvo matęs. Negalėjo išmesti jos iš galvos visą likusią dieną. Nusileidus saulei suvokė negalįs užmigti, tad vakare nusprendė išeiti pasitreniruoti į gladiatorių ringą su medinėmis žmonių figūromis. Kažkodėl po pilnatimi jautėsi baisiai kietas ir demonstruodamas eilę naglų judesiukų lieka pertrauktas moteriško balso.
"Atodo taip, lyg šoktum sirtakį".
Ji nusijuokė tuo švelniu tarsi varpelio skambesys balsu ir nušokusi nuo turėklo ant kurio sėdėjo, grakščiai nusileido į smėliną areną. Sutrikęs Sevastianos nuolankiai nusilenkė nors negalėjo sulaikyti šypsenos, kurią kėlė maloniai nuteikęs netikėtumas. Taip, tai buvo ta pati mergaitė tik šį kartą vietoje mėlynos suknelės ji dėvėjo kelnes, kas tikrai tarp dailiosios lyties atstovių atrodė labai neįprastai.  
"Ar pamokytum ir mane naudotis ietimi?".
Nebuvo jokios abejonės, jog Sevastianos neatsisakys. Nors mergaitės draugija ir kėlė jaudulį bei žadino nejaukumą, vaikinas nusprendžia iš karto parodyt "klasę". Paprašęs įdėmiai žiūrėt, bet nebandyti vėliau niekada kažko panašaus pakartoti, Varias atsitraukia nuo butaforinio priešininko maketo per gerus penkiolika metrų. Iškėlęs ietį virš peties horizontalioje padėtyje, Sebastianas mintyse prašė savęs nesusimauti. Pasileidęs bėgti karys sustoja tik tada, kai figūra ima pūpsoti priešais. Mikliai įrėmęs ietį į žemę ir laikydamasis į ją viena ranka, Varias atsispiria bei abejomis kojomis pasisukęs šonu spiria tiesiai į maketo krūtinės, kurią sudarė lininis šiaudais prikimštas maišas, sritį. Kadangi figūra pradėjo virsti, pasinaudodamas kritimo jėga, Sevastianos kojomis nuo jo atšoka ir nesunkiai atlikęs atbulinį salto visą laiką laikytos ieties smaigalį pasiunčia tiesiai į minkštąją maketo dalį. Pavyko! Pagerbtas Saloninos plojimų netrukus lieka mergaitės įspėtas, jog ir ji nori taip pabandyti. Žinoma išreiškęs nepritarimą lieka nutildytas josios komentaro, neva jam nevalia prieštarauti imperatoriaus dukterėčiai. Be jokio entuziazmo įteikęs mergaitei ietį, Varias paėjėja tam, kad pastatytų figūrą ant jos pagrindo. Užsispyrėlė atrodė be galo susikaupusi ir regis neketino nusileisti kariui. Ji įsibėgėja, spiria, tačiau salto padaryti nepavyksta. Salonina plojasi ant figūros, paleisdama šiaudinius josios vidurius bei visa juose išsimurgdydama. Sebastianas iš mandagumo  stengėsi nesijuokti.
"Neužsigavai?".
Paklausė pritūpęs bei ištiesęs ranką, kad padėtų merginai atsistoti. Apsupta sukilusių dulkių, palaidais plaukais, į kuriuos įsivėlė daugybė šiaudo dalių ji atrodė tiesiog stebuklingai. Užhipnotizuotas vaikinas pradeda pirštais rankioti jos garbanose įsivėlusias nepageidaujamas dekoro detales. Tam tikrą akimirką jų akys ne tik susitiko, bet ir užmezgė iki sielos gelmių sujaudinusį, širdį dramatiškai virpinusį, gilų kontaktą. Tai buvo būtent tas momentas kai pajuto, jog Salonina Matidia yra TA.
Sebastianas negalėjo būti tikras dėl to, ką dabar patyrė, bet galėtų vienareikšmiškai teigti, jog pajuto Saloniną savo mintyse taip, tarsi tą akimirką jiedu abu būtų išgyvenę tą reikšmingą akimirką dar kartą. Tarytum tam tikrą akimirką jų mintys būtų susiliejusios. Būsena priminė keistą transą ir iš jo priverstinai išbudintas, Redford'as žagtelėja iš netikėtumo bei nuo mylimosios atšoka tuo pat metu, kaip ūmiai atsitraukė ir kraujais apsipylęs Sailas. Salonina neatsimerkė, tačiau Varias buvo ĮSITIKINĘS, jog ji čia ir ji nubus.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. ||  2016ųjų nominacijos
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1415
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Nina Redford on Kv. 05 26, 2016 2:38 am

„Juodos“ kaip tamsiausia naktis moters akys buvo sumerktos daugiau nei porą tūkstantmečių, bet ji vis dar atrodė taip pat, tarytum biologinis jos, mažyčio ir moteriškai dailaus, kūno laikrodis buvo sustojęs vos tamsiaplaukė pasiekė savo dvidešimt septintuosius metus. Po tos dienos nepasikeitė visiškai niekas, nebuvo išreikšta net minimalistinė grimasą, kuri išduotu kad ji yra iškeliavusi į „gražių sapnų karalystę“. Tik lėtas, nekintantis kvėpavimas išdavė tai, kad moteris buvo pasiekusi gilaus miego fazėje. Plaukai, kurie dažniausiai buvo palaidi, ir tik iš dalies supinti ties smilkiniais, dabar atrodė šiek tiek susitaršę, kas leido suprasti kad kartas nuo karto jos kūno padėtis buvo keičiama (atsižvelgiant į tai, kad tiek raganius su ja bandė atlikti visokiausias, sveiku protu nesuvokiamas manipuliacijas). Visa laimė, kad „miegančios gražuolės“ burtas paprasčiausiai paskandino Saloniną tamsoje, atimdamas bet kokius jutiminius procesus. Kitaip, vargu ar po kalėjimo savame kūne, ji dar trokštu egzistuoti toliau. Nenorėtu, o ir negalėtu susitaikyti su „gyvenimo“ mintimi.
Paskutinė naktis, kuomet savosiomis kojomis lietė nuo rasos sudrėkusią žolę, įsirėžė į atmintį taip stipriai, tarytum visą tai vyko tik vakar, tiksliau vos prieš kokias šešias valandas. Jos kūnas buvo dengiamas iš ties prabanga tuo metu dvelkusia, rausvos spalvos suknią, su sidabro detalėmis. Atrodė nepriekaištingai, net tuomet kai labai nesistemingai stengėsi nuslėpti irzėlį dėl to, kad Sevastianos nusprendė kreiptis į savo biologinį tėvą, tikėdamasis iš šio sulaukti kažko panašaus į pagalbą. Tamsiaplaukė sutuoktinė pasitikėjo savo vyru, puikiai suvokdama tai kad šis jokiais būdais neleis kad judviejų dukterys nukentėtu, ar tai kokiu nors būdu sukeltu bereikalingo nerimo septintą mėnesį besilaukiančiai Saloninai. Išraiškingų, smulkių veido bruožų kompleksas išduodavo emocionalumą, kuomet šis paimdavo viršų. Tą vakarą moteris buvo kankinama nemalonios, tarytum perštintis sužeidimas, kuris atrodo bet kurią akimirką pasiduos užkratui, nuojautos. Laukė grįžtant dukterų, laukė grįžtant vyro kuris net po dešimties santuokos metų kasdien buvo norimas ir mylimas vis labiau. Nerimastinga išraiška, bei visi sujudimai savaime išdavė tai, kad ji negebėjo surasti sau vietos, kaskart vis pradėdama užsiimti kokia nors veikla, bei tuojau pat ją mesdama į šalį. Bandė įsiklausyti į kiekvieną šurmulį, kuris reikštu kad štai, pagaliau jie visi trys saugiai bus namuose, kur pagaliau galės Varias šeimai lemtingu sprendimu, pakeisti kario duoną į tą, kuri atneštu kur kas daugiau ramybės namams. Širdis sustojo, kuomet už durų pasigirdo kažkieno žingsniai. „Atplėšdama“ rankas nuo suknelės pamušalo, kilminga moteris kaip mat pasileido į tą pusę, iš kurios sklido tas duslus žingsnių atgarsis. Galima pasakyti kad širdis akimirkai sustojo, kuomet prieš akis išdygo asmuo, kuris šiuose namuose nebuvo laukiamas.
Salonina Matidia niekuomet nepriminė stereotipinės to laikmečio moters, mat neleido ne vienai sielai priimti sprendimus jos vardu. Tuo metu buvo pakankamai įprasta „pažadėti“ kilmingą mergaitę, sulaukusią tinkamo amžiaus santuokai, kokiam nors turtingam, į tėvus tinkančiam vyrui, kuris atneštu tiek žemių, tiek turimų turtų padidinimą ir žinomą „vertą“ gyvenimą. Bet tamsesnio gymio rudakė net svarstyti nebandė tokių „siūlymų“. Aiškiai išdėstydama savo nuomonę, kad kai bus laikas, ji pati nuspręs kuris vyras yra tinkamas jai. Nieko nuostabaus, kad pavargusi nuo pastovaus priekaištavimo ir bandymo nuslopinti jos stiprų charakterį, ji pasirinko tam tikrą laikotarpį praleisti greta savo dėdės, kuris liaupsino šią „gėlelę“ tarytum ji būtu jo paties dukra. Nieko nuostabaus, kad net žinodamas apie jos nemėgimą vaidinti aukštuomenės damą, ji kiekvieną kartą pasprukdavo nuo apsaugos, pasidabinusi berniukiškais drabužiais ir leisdavo savo laiką taip, kaip tik šaudavo į galvą. Niekada net nebandė pasilaikyti savosios nuomonės prie savęs, idant tai buvo svarbu laikantis normatyvų. Tą ankstyvą pavasarį, kuomet Trajanui buvo pristatomi trylikto legiono naujokai, tamsiaplaukė mergaitė kaip mat prilipo prie savo giminaičio, kone trokšdama patenkinti savo smalsumą ir pamatyti kaip gi visi „lenkiasi“ šiam didžiam asmeniui, išreikšdami pelnytą pagarbą. Stengėsi laikyti tiesą nugarą, bei tą „akmeninę“ vaido išraišką, tarytum visas šis procesas ją greičiau vargintu, nei suteiktu kokius nors neišdildomus įspūdžius. Visas šis procesas jaudino dar iš pažiūros visai nebrandžią mergaitę, ir jos žvitrios tamsios akys keliavo nuo vieno naujo kario, prie kito, kuomet kaip tyčia ilgesniam laikui sustojo prie Varias. Berniukštis iš minios išsiskyrė ne vien tuo, kad buvo išvaizdžiausias (nagi, nebūkite skupidrylos, ir pripažinkite tai), bet ir tai kad bene labiausiai jaudinosi, sunkiai sugebėdamas tai nuslėpti. Ietis nukrito, su lyg akimirka, kuomet tamsiaplaukė nuleidusi akis sukikeno. Šypsena buvo išsiplėtusi jos smulkiame veide taip plačiai, kad buvo nesunku suprasti kad tai buvo greičiau draugiška reakcija, nei kad kažkas panašaus į pašiepimą. Tik sudrausminta elgtis tinkamai, Salonina liovėsi kvatotis, specialiai nusukdama akis į priešingą naujokams pusę. Nors atplėšti akių nuo taip „susimovusio“ berniukščio, buvo pakankamai sudėtinga. Kažkuriuo metu ji net pasitempė prie  Trajano, pašnabždėdama į ausį tai, kas galiausiai liko tik tarp šių dviejų giminystės ryšiais susietų asmenų. Bet atsižvelgiant į imperatoriaus kintančią veido išraišką, buvo galima suprasti kad iš pradžių tai jį šiek tiek papiktino, tačiau galiausiai privertė priimti net su dideliu pritarimu. Ceremonija buvo baigta, o Salonina sulaukusi nakties, eilinį kartą padarė tai, kam nebūtu pritarę jos tėvai.
Grįžtant atgal prie tos nakties, kuomet šios moters, bei visų jai brangiausių žmonių gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis... Tamsiaplaukė nebuvo priešiškai nusiteikusi Silas Ambrose atžvilgiu, vien todėl, kad nemanė kad yra verta „juodinti“ savo pačios gyvenimą, pripildant jį ne visai pagrįsta neapykanta kitam asmeniui. Kuris greičiau yra vertas to, kad šiam būtu skiriama kuo mažiau dėmesio. Ji laukėsi ilgai laukto sūnaus, turėjo dvi nuostabias dukras ir akivaizdų nutrūktgalvį vyrą, kuris dėl savo garbės ir orumo, dažnai pamiršdavo apie tai, kad šiame pasaulyje egzistavo asmuo, kuriam jis buvo svarbiau visko. Todėl kiekvienas sužeidimas, patempimas ar prasta nuotaika kaip mat buvo pagydoma tuo, ką ji nesunkiai galėjo įvardinti „rūpesčiu“. Juk net niūriausią akimirką, apsisukdavo taip, kad rūsčiame Sevastianos veide prasiskleistu kažkas panašaus į šypseną. Neturėjo minties kad Ambrose pasirodymas atneš ne vien blogas žinias (nors tuomet sužaidęs šeštasis jausmas ir neleido jai visą dieną surasti ramybę), tačiau ir tai kas nutiks jai pačiai. Pasitraukdama nuo praėjimo, moteris aiškiai davė suprasti, kad jis gali praeiti į vidų. Ir tai buvo didžiausia klaida, kokią tamsiaplaukė buvo padariusi savo gyvenime.
Nuo pat pirmos akimirkos raganiumi save laikantis vyras elgėsi nemaloniai, tarytum būtu didžiavęsis kažkuo, ko nedrįso pasakyti tiesiai į akis. Žodiški komentarai, kurie iš pradžių priminė kažką panašaus į netinkamą bendravimą su moterimi, galiausiai peraugo į tai, kas privertė ponią Varias pareikalauti kad vyras apleistu josios namus. Aiškiai ir griežtai išsakė savo nuomonę apie tai, kad jis čia nepageidaujamas. Kiek gi šleikštulio Saloninai sukėlė ta akimirka, kuomet vyras abejomis rankomis suspaudė jos pečius. Nebuvo kaustoma baimės, joks vyras, moteris ar padaras negalėjo joje išgauti būtent tokio jutimo. Buvo perdėm stipri, tokia ir liko iki pat paskutinės akimirkos. Atstumdama „pašlemėko“ rankas nuo savęs, ji nesvarstė ne akimirkos, kuomet pasičiupdama pirmą po ranką pasitaikiusį sunkesnį daiktą užsimojo vyriškiui per veidą. Pasvarstyti apie savo gerovę neturėjo net menkiausios minties, svarbiausia buvo tai, kad ji laukėsi sūnaus, kurio neketino prarasti. Dievaži kaip moteris priešinosi „skriaudikui“, nepaisydama nei moralės nei savo jėgos ribotumo. Net tuomet kai buvo pargriauta ant grindų ir prispausta jo kūno, kurį net nepalyginsi su Varias, pirmasis dalykas kuris savaime „išsprūdo“ buvo žeminantis spjūvis į veidą, už ką žinoma atgal gavo ne ką menkesnį smūgį per veidą, kuris galiausiai ir sukėlė didžiulį svaigimą, kuomet moteris nebe sugebėjo normaliai reaguoti į aplinką ir jos veiksnius. Klausos organų užfiksuota rėkiama informacija apie tai kad ji liko vienui viena su savo dar negimusiu sūnumi, iššaukė natūralų isterijos priepuolį. Raudodama dar kažkuriuo metu stengėsi pagal galimybes atitraukti Ambrose rankas nuo savęs, kol galiausiai jėgos paprasčiausiai apleido jos kūną, emocijoms aiškiai paėmus viršų. Neužfiksavo akimirkos, kuomet viskas pradingo, bet paskutiniai jutimai ir paskutinės mintys buvo viską griaunančios. Nors kiekvienas teisėto vyro išvykimas į tolimas ir ilgai trunkančias mūšių keliones visuomet kėlė pergyvenimus, ji buvo tikra kad net netekęs visų savo galūnių, sugebės grįžti atgal. Dabar gi situacija buvo visapusiškai priešinga, bei viskas kas buvo sakoma apie Silas pasitvirtino per akimirką.
Akivaizdu kad visiškai ne iš gamtos semiamos energijos magiškas ritualas bent akimirkai iškėlė ponią Varias iš tamsos, kurioje ji skendėjo neapsakomai ilgą laiką, privertė ją kone sugrįžti atgal į tuos laikus, kuomet viskas buvo nekaltai, bet tuo pačiu metu jausmingai reikšminga ir tuomet kai jos šviesus protas galiausiai priėmė šį iš naujo išgyventą įvykį, viskas vėl pradingo. Akių obuoliai, kurie buvo dengiami sumerktų vokų, sujudėjo. Kūną sudrebino sunkiai nusakoma suvirpėjusios atmosferos banga, kuomet tamsiaplaukė praskleidusi lūpas giliai įkvėpė, sudarydama vaizdą, tarytum tik ką būtu išnėrusi iš vandens telkinio. Akių vokai, kurių pakraštį dengė labai tankios blakstienos, kurių trokšta tos mergelės, kurios pasidaro tai „prilitavimo“ būdu, pakilo. Jos gilus žvilgsnis, šiuo metu išdavė galybę ne pačių maloniausių kūnui jutimų. – Quod hic agatur..? (lt. Kas čia vyksta?) – Skambus moteriškas balsas užpilnė jai nežinomos aplinkos patalpą, kuomet krūtinė savaimė ėmė kilnotis, it pašėlusi. Nekvėpavo per nosį, man paviršutiniškas kvėpavimas per burną tik dar labiau išreiškė paniką, kuri buvo užpildžiusi gražuolės kūną ir sielą. Kaklo raumenys buvo įtempti kaip stygos, bei galima pasakyti kad ryškiausios arterijos tapo matomos net plika akimi, kuomet moters žvilgsnis lakstė visur. Ausyse taip stipriai spengė, kad tai priminė būtent tą garsą, kuris su mielu noru naudojamas filmuose, apie ateivius, kuomet šie nusileidžia tam, kad neva „pagrobti“ jiems reikiamus mirtinguosius civilius.
Įsiremdama pėdomis į tą minkštą daiktą, vadinamą lovos čiužinių, ji kaip mat pasislinko į priekį, užimdama pusiau sėdimą poziciją, o tai kad jos rankų pirštai buvo stipriai įsikibę į paklodę, tik dar kartą patvirtino tai kad viskas kas buvo matoma dabar, palyginus su paskutiniais atsiminimais, baugino. Atrodė kad prieš akis vos per kelias akimirkas kaip vartomos knygos lapai, praskriejo jai įprasta būtis, viskas kas buvo užgyventa ir pergyventa, vertintina ir reikšminga. Neturėjo supratimo kur dabar randasi, ką kalbėti apie tai koks tai po paraliais yra laikas. Kaip bebūtu keista, pirmiausia tamsiaplaukės akys užfiksavo nepageidautiną asmenį, kuris buvo priešingama kambaro išplanavimo kampe, nei kad Sevastianos. Jos praskleistos lūpos inicijavo dar vieną, drebančio bet pakankamai piktai skambančio balso komentarą, –  Nonne ad me veniet. Porro ego confringam maxillam... (lt. Nedrįsk artintis prie manęs. Priekiu, aš sulaužysiu tau žandikaulį...) – Tik tuomet tamsios moters akys susidūrė su pirmuoju vampyru, kuris mažu mažiausiai buvo pasikeitęs savo apranga, na ir pati šukuosena nebe buvo tokia pati, bet tas veidas, jis nepasikeitė ne per colį. Pečiai pakilo, kuomet moteris sukukčiojo, finale užlaikydama orą plaučiuose. Koks stiprus uraganas sukosi jos kūno viduje, kuomet ji visgi prisileido mintį kad visą tai gali būti tikra. Akys tapo vandeningos, kuomet suspaudusi lūpas, moteris sudarė skausmingos šypsenos įvaizdį. Pamiršdama apie tai, kad šiuose patalpose dar randasi kitas asmuo, nedrąsiai perkopdama per patalus, kurie buvo sutepti krauju, bet visas Varias dėmesys buvo atiduodamas būtent tam, visa dar iki sielos gelmių pažįstamam ir mylimam vyrui. Pėdos susidūrė su šaltu, saulės neapšviestu parketu, o jos žingsnis kuo toliau, tuo labiau tapo nedrąsus. Virpėjo kaip paskutinis ant medžio kabantis lapelis, besibaigiančio rudens fone, kuomet dešinės rankos pirštai sukibo į tų keistai atrodančių vyriškų viršutinių drabužių atlapus. Dar sekundė ar dvi, bei moteris kone „sukrito“ tiesiai į Sebastian‘o glėbį. Netvirtos rankos pakankamai tvirtai sukibo į vyriškus pečius, kuomet moters veidas atsidūrė kone po Redford‘o šaltu kaklu. Tą akimirką viskas tapo nebe svarbu, ji juk buvo „patikėjusi“ tuo kad jo nebėra Ir štai, nepaisant visų pasikeitimų, net tų apie kuriuos nieko nenutuokė, jis buvo čia. Jis buvo gyvas. Skruostais nuvarvėjo kelios ašaras, kuomet sunkiai be galėdama suvaldyti savo emocijas, Salonina pakilo ant pirštų galiukų, prispausdama veidą prie jojo galvos šono, kuomet lūpos susidūrė su vyro smilkiniu. Atrodė taip, tarytum ji pirštus buvo sutepusi klijais, mat net neketino atsitraukti nuo šio keistai šalto kūno, juk jos kone degte degė, bylodamas apie nėštumo metu įprastai aukštesne kūno temperatūrą. – Jis sakė kad tavęs nebėra, jaučiuosi tokia kalta, kad leidau sau patikėti. – Šiek tiek atitraukusi savo galvą, vien tam kad galėtu įsižiūrėti į ryškius vyriškus veido bruožus, kuriais galėjo pasigirti Sebastian‘as, galiausiai veide išplėtė sau įprastą plačią šypseną. Pirštai sulindo į tuos neįprastai ištiesintus ir, nebe taip kaip ankščiau, sušukuotus plaukus. Nesureikšmindama to, kad ėmė kalbėti bendrine kalba, Salonina perkėlė savo rankas ant vyro pečių, kuomet it patvirtindama savo žodžius, kelis kart linktelėjo galva, tuo pačiu pratęsdama mintį, – Turėjau suprasti kad jis meluoja, kad tu visuomet rasi būdą kaip sugrįžti atgal, pas mus. Turėjau patikėti tuo, kad tas asmuo sugriauna viską, prie ko tik prisiliečia. – Virpantis balsas tik akimirkai įgavo šiek tiek tvirtumo, kuomet moteris susižvalgydama, vėl pasistengė susitelkti ties vieninteliu jai nesvetimu dalyku, tai yra vyro veidu. – Aš noriu namo, prašau, grįžkime namo. Dabar, man nepatinka ši vieta. Sevastianos, grįžkime namo. – Net tuomet kai Saloninos protas savaime neleido jai tikėti tuo, ką moteris stengėsi susakyti, mat akys kuo toliau tuo labiau drėko, o kūnas vėl ėmė pasiduoti virpėjimui, ji nuoširdžiai bandė patikinti save pačią, kad dabar tebėra tas pats vakaras, tie patys metai. Jie tik atsidūrė kažkieno labai keistai atrodančiame „dvare“, bei viskas labai greitai pasibaigs. Tereikia kaip galima greičiau iš čia išeiti, sugrįžti atgal, kur bus galima jausti saugumą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.
avatar
Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Silas Ambrose on Kv. 05 26, 2016 12:07 pm

Susitelkimas į visas magiškas procedūras buvo begalinis, nors reikėtu pabrėžti kad tam tikru metu nemirtingasis raganius nuoširdžiai džiaugėsi tuo, kad brolis buvo kankinamas minčių apie tai, kad šis bandymas prabudinti jo sutuoktinę nebuvo pirmasis. Vien jo nepatenkintai iškreipta fizionomija kainavo kur kas daugiau, nei kad tai buvo galima įsivaizduoti. Tik kartą ar du te buvo pramerkęs vieną akį tam, kad dirstelėti į kraujo brolio miną, norint įsitikinti kad šis sugeba sutelkti savo dėmesį į vienintelę jam paskirtą užduotį. Juk šis bandymas buvo patobulintas paskutine akimirka, kas jau įpusėjus leido susidaryti išvadas kad griebimasis paskutinio šiaudo, bei dalinis bendradarbiavimas buvo geriausia, ką galima buvo pasiekti bandant iš atrodo amžino miego pažadinti ant lovos čiužinio gulinčią besilaukiančią moterį. Nebuvo tikras kad darant tai kokiame nors prastai apšviestame sandėlyje, bei remiantis keturiomis stichijomis, Marcus‘o biologinio tėvo krauju viskas būtu padaryta taip pat puikiai, kaip dabar.
Nublokštas nuo moters kūno nežinomos ir nematomos jėgos, tarytum kažkas būtu išreiškęs didžiulį magišką norą jį atitraukti saugiu atstumu, raganius pakėlė vieną iš savo rankų. Pirštai tebebuvo sutepti svetimu krauju, kuomet Ambrose perbraukė rankove savo panosę, kuri gausiai kraujavo. Žinant tai, kad tokie dalykai nutinka tik tuomet, kai raganiai pasistengia įgyvendinti tą burtą, kuris yra per didelis jų sugebėjimams. Silas stengėsi elgtis kaip niekad „vyriškai“, t.y. visiškai nesureikšminant to kas nutiko su jo staiga sukilusiu kraujo spaudimu, bei tuo kad jis buvo ant tiek kietas, kad nusprendė išbandyti tai, ką sėkmingai galėtu įgyvendinti nebent Horatius arba ta pati, kadaise jam išrinkta nuotaka. Būnant antru sūnumi, net jei ir paskirtum visą savo gyvenimą magijos „kandimui“, vis tiek pritrūktu atitinkamų sugebėjimų, kuriuos iš gamtos gauna pirmasis berniukas. Galimas daiktas kad nuo to Silas pyktis brolio atžvilgiu ir buvo „užgimęs“. Išlaikydamas atitinkamą atstumą, vyras buvo įsmeigęs savo „skritulinę“ formą įgavusias akis į vis dar tebe snaudžiausią moterį. Nebuvo visiškai tikras tuo, kad procesas buvo įgyvendintas be kokių nors nesklandumų, galinčių kainuoti gyvybę bent vienam iš trijų šiuo metu labai reikšmingų asmenų. Taip velniai griebtu, Sebastiano žmonos gyvybė buvo tokia pat svarbi ir reikšminga, kaip ir jos viduje tebe esančio vaiko gimimas. Tik žinoma Silas nieku gyvu nebūtu pripažinęs to balsu. Greičiau sau tą kandų „gyvatės“ liežuvį nusipjautu ir padovanotu jį kraujo broliui, kaip ženklą kad „kalbės“ taktiškiau. O kadangi to niekuomet nebus, tai ir pirmasis variantas neegzistuotinas. - Atsimerk, nagi mergaite... - Ištardamas tai kone pašnabždomis, visiškai pamiršo apie „kieto“ asmens įvaizdį, kuomet aiškiai išdavė nerimą. Žalsvų akių žvilgsnis susiduria su Varias‘o veidu, kuris išdavė kur kas daugiau, nei kad spėjo sufiltruoti Ambrose „sužalotos“ smegenys. Tikriausiai iš tos baimės iškreiptos marmūzės ir buvo galima suprasti, kad burtas visgi pavyko. Žengė kelis žingsnius į priekį, tarytum būtu norėjęs įvertinti moters kūno funkcionavimo pakitimus (pavyzdžiui suduriant pirštą ir įvertinant ar ji kaip nors sureaguos), buvo priverstas sustoti, su lyg akimirka kai tamsiaplaukė atmerkė akis. - Velniai griebtu, aš esu kietas „kalės“ vaikas, - Nebaigdamas kalbos visai trumpam pasuko savo akis į Varias pusę, kuomet užversdamas akių obuolius, visgi pripažino ir tą „menkutį“ faktą, kad ir brolis pasirodė geriau, nei to buvo galima tikėtis. - Gerai, gerai. Tu taip pat nesusimovei, šį kartą. Cha! - Akivaizdžiai nesugebėdamas nulaikyti savo emocijų, kurios kaip koks vijurkas sujaukė viską, kuo jis taip šventai rėmėsi viso šio vakaro metu. Kažkurią akimirka atrodė kad jis nuoširdžiai džiaugėsi tuo, kad sugebėjo bent iš dalies atitaisyti praeities klaidas, kurios lietė visapusiška nemėgstamo vyresnio brolio gyvenimą. Ak, už tokius darbus dabar galėtu kandidatuoti į „gerą“ ir „blogą“ darančių medalius.
Plati šypsena pradingo tik tuomet, kai pilnai savo gyvybingumą pademonstravusi Salonina iš karto prabilo lotynų kalba. Tai buvo puikiai žinomi žodžiai, todėl išreikšdamas savo nepasitenkinimą, mat vietoje „ačiū kad sugrąžinai mano gyvenimą“ te sulaukė priekaišto ir grasinimo sulaužyti žandikaulį. Joo... Nieko nuostabaus kad čia esantys sutuoktiniai buvo gyvi ir vaikštantys „atitiko kirvis kotą“ posakį atitinkantys asmenys. Šypsena pradingo, bei veido išraiška savaime tapo atšiauri, kuomet raganius atsitraukė atgal, nugara pasiremdamas į kažkokį ar tai komodą, ar tai ilgą ir siaurą spintą. Nelabai žvalgėsi į tai, kas buvo šiam už nugaros, mat tai neturėjo visiškai jokios reikšmės. Nuotaikos pasikeitimui įtakos davė ir tai, kad žiūrint į šiuos du balandėlius, galima būtu sukurti dar vieną knygą, panašiais motyvais į „Užrašų knygelę“ ar net vis dar neatsibodusį „Titaniką“. Vienaip ar kitaip, visas tas saldumas priminė jam Amarą ir tai, kad ji buvo kažkur, kur nemirtingas eretikas negebėjo jos pasiekti. Ir kas jei viskam įvykus pagal planą ji nesureaguos į jo nemirtingą subinę, kaip tai padarė ponia Varias? Aiškų, skirtumas buvo ir tai, kad kartu su Amara, Silas išbuvo ne ilgiau kaip pusmetį, o štai šiuos du rišo kur kas ilgesnė bendra istorija. Pakeldamas ranką, antrasis istorijoje vampyras, kuris prie to pačio neprarado savo raganiškų sugebėjimų, jautėsi taip, tarytum būtu ne savo vietoje, ne savo laiku. Būtent šios neigiamos mintys ir vertė nemirėlį imti ir priminti apie save, tarytum būtu koks nors nemaloniai sukietėjęs šašas ant kelio, kuris pastoviai yra užkabinamas mūvimų kelnių. Trūko visai ne daug, kad imtu ir sugadintu reikalus pasakydamas tai, ką Sebastianas taip stengėsi nuslėpti, t.y. tą visą nemirtingumo ir mitybos krauju reikalą. Tačiau čia pat pasitaikė kur kas patogesnis ir tinkamesnis viską gadinantis aspektas. Tamsiaplaukės noras sugrįžti atgal namo, sukėlė raganiui šiokį tokį norą susijuokti, tačiau santūriai tai bandydamas nuslėpti, vyras paprasčiausiai iš savęs išspaudė niekam tikusį prunkštimą. - Aha, man irgi visai įdomu būtu sužinoti ir kaip gi tavo žinomas karys ketina tave sugrąžinti atgal į namus? Gal padės tai kad miesto gale yra visai neblogas istorijos muziejus? Galėtum jai surasti vieną ar kitą egzempliorių šukų. O, gi ten ir tų tavo ankščiau mėgstamų iečių analogų pilnos lentynos. - Sarkazmo kupina išraiška, priminė tai, tarytum raganius nuoširdžiai būtu didžiavęsis savo pasakytais žodžiais. Bet juk vargu ar buvo galima tikėtis kad tik ties tuo imtu ir sustotu. - Deja širdelė, turėsiu būti tuo šikniumi, kuris tau pasakys kad tavo namams ba ba... - Vizualizuodamas savo veiksmus, specialiai pamojo ranka, kuomet veide ištempė dar platesnę šypseną. - 2016-i metai yra visiškai priešingas pasaulis, nei tas prie kurio esi pratusi tu. Čia žinai, yra skalbimo mašinos, automobiliai, striptizo klubai, ir tas... McDonald‘as. - Tikriausiai susidurdamas su nelabai patenkintu brolio veidu, išspaudžia labai jau nekaltą veido išraišką, tarytum nieko čia keisto nebūtu padaręs. - O kas? Ak taip, atleisk, visai pamiršau kad ketinai uždaryti savo žmoną į sandeliuką, sukurdamas jai įprastą aplinką... Ot žioplelis, ėmiau ir viską susakiau. Eisiu verčiau paskersiu porą praeivių ir paruošiu šventinę vakarienę, kol čia demonstruosit kaip vienas kito pasiilgot. - Visiškai nevaldydamas savo liežuvio plakimo, paneigia savo komentarą tuo, kad net nepajuda iš vietos, kad padaryti kažką panašaus į tai ką ketino. Ne, žinoma kad savo paties rankomis nedarytu nusikaltimų, tam yra vampyriškos įtaigos elementai, mažu mažiausiai. O jei ir tai nesuveikia, tuomet galima pasikliauti ir ta puse, kurią nuoširdžiai garbina. Dar labiau įsiremdamas į baldą, prie kurio rado sau daugiau ar mažiau patogią vietą, tam tikram laiko tarpui nutyla, mat šio nemirėlio veidas  vėl tampa rūškanas, kas išduoda kad jis nebuvo linkęs ir toliau juokauti. Balsas įgavo rimties, kuomet šį kartą nebe keldamas akių, pasako kone tą patį, tačiau labiau žmogiškai, - Negali delsti, turi jai pasakyti tiesą. Kitaip būsi toks pats sušiktas melagis, kaip kad esu aš, Sebastian‘ai. - Šiuose žodžiuose buvo didelė dalis tiesos, kuomet vyriškis atsitraukdamas nuo tos komodos, galiausiai nusprendė pasiekti duris, vedančias lauk iš miegamo kambario, vidaus. Stovėdamas ten, pagaliau nusprendžia pasakyti tą dalyką, kurio vargu ar Redford‘as galėtu tikėtis. - Tiesa, aš esu kaip ir benamis, o šiuose namuose yra ne vienas kambarys su lova, ar tai sofa. Todėl taip, ačiū, aš su mielu noru pabūsiu čia iki tos akimirkos, kuomet galėsime pratęsti mūsų bendradarbiavimą. Taip, aš tikrai pažadu elgtis gražiai. O tu pažadi kad nebaksnosi mano sūnėnui savo dvidešimt pirmu „pirštu“ tiesiai į kaktą. - Pakabindamas antakius aukščiau, nei šiems vieta, rankos mostu nurodo koridoriaus pusę, dar kartą perklausdamas, - Tai galiu rinktis ką noriu, ar parodysi kur eiti toliau?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS
avatar
Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 645
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Pen. 05 27, 2016 7:59 am

Sunkiai beįsivaizduotų save negalvojantį apie tai, kad jo bjauraus būdo brolis yra ne tik gyvas, bet ir pilnai įsikrovęs gadinti Sebastianui tiek nuotaiką, tiek būtį, tačiau taip visgi nutinka. Šis kambarys, baldai ir galų gale nepakenčiamas raganius išblunka tarsi senas nereikšmingas prisiminimas, kai Redford'o dėmesio centru tampa jo akis ką tik praplėšusi bei sujudusi moteris.
252 metai oficialios vampyriškos būties Sebastianui pagrinde priminė ne ką kitą, o kančią su laikinais pragiedrėjimais, kurie vis vieną netikėtai užslinkę taip pat netikėtai ir pranykdavo. Pirmuoju buvo nemirėliško Varias gelbėtoja Rebeka, antruoju tapo ugningoji Marisa, o trečiuoju tapti galėjo būtent žavioji bei šviesioji Daenerys. Visos šio moterys iš esmės atskirai įkūnijo tą visumą, kurią įprasmino viena Salonina. Jo pirmoji meilė, pirmoji ir svarbiausia jo gyvenimo moteris, jo vaikų motina - Matidia reiškė vyrui absoliučiai viską. Ji padėjo Sebastianui suaugti ne tik kaip vyrui, bet ir asmenybei, jos dėka suformavo aiškias vertybes, kurių laikosi net ir "naujojo aš" eroje. Didelė ir itin reikšminga paties Sevastianos dalis mirė tada, kai vampyras nubudo tais lemtingais 1764aisiais, nes neginčijama paties vyro dalis buvo ji, Salonina. Mes kalbam ne apie Sailą su Amara ir jų pusmečio trukmės karštą romaniuką (ir visai nenoriu tos jų meilės sumenkinti, tačiau come on, lyginat su Varias'ų ryšiu, tai anas tikrai atrodo visai paviršutiniškai Very Happy), o draugystę, besąlygišką meilę, atsidavimą, ištikimybę bei partnerystę, trukusią kone šešioliką metų. Po velniais, juk lygiai tiek pat savo žmogaus metų Sebastian'as gyveno be jos, tad jau vien statistiškai galima drąsiai teigti, idant Matidia yra pusę Sevastianos Varias gyvenimo! Koks jausmas užlieja išvydus savo vieną, tikrą gyvenimo meilę absoliučiai sveiką, gyvą bei duodančią apie tai suprasti veiksmais? Pritrenkiantis, nenusakomas ir netgi šokiruojančiai svaiginantis. Galbūt moteriai tie du tūkstančiai viršum metų ir atrodė tarsi akimirksnis, tačiau Sebastianui tie patys 252 ėjo lėtai blaškantis po platųjį pasaulį bei ieškant kažkokios srities, veiklos ar santykių, kurie priverstų pajausti kažką nuoširdaus bei gero. Bet koks Redford'o bandymas susikurti gražų asmeninį gyvenimą griūdavo tarsi kortų namelis ir tam tikru momentu vyras paprasčiausiai nustojo bandęs, tuo pačiu palaidojęs ir ne vieną visai žavią savo būdo savybę. Sebastianas tikrai buvo vienas tų žmonių, kuriem kone desperatiškai reikia meilės visai kaip ir žmogaus, kuriam galėtų ją jausti. Apturėjęs ilgą, gražią santuoką jis tiesiog nemokėjo gyventi nepuoselėdamas to dainių apdainuoto, poetų apeiliuoto ir filmų kūrėjų išfilmuoto jausmo sudarančio patį žmogiškąjį jausmų pagrindą. Mylintis bei mylimas asmuo yra tiesiog laimingas, jis būna geresnis, jam lengviau tobulėti, augti, įveikti sunkumus. Tai kaip koks super serumas pagerinantis turimas savybes ar netgi priduodantis naujų. Nemirėlis pasijuto taip, tarsi dabar būtų sugrįžęs į tą metą, kai vis dar buvo žmogus, turėjo nuostabią žmoną, kurios jam pavydėjo visi graikų vyrai, nuostabias dukteris, mėgstamą darbą ir draugus, kuriuos per mūšį dengtų sava krūtine. Sebastianą ilgai ilgai krėtusi tuštuma tarsi užsipildo ta realybe virtusia fantazija Saloniną ir vėl glausti prie savęs. Jam atrodė visiškai nesvarbu netgi tai, jog Sailas gali turėti kažkokių baisių, slaptų motyvų ir toks visiškai realus nuogąstavimas buvo aiškiai nustelbtas tos beprotiškos euforijos turėti savo žmoną. Ir visai nesvarbu, jog visai kitame laikmetyje prikimštame visai kitokių žmonių, daiktų, įpročių netgi pasaulėžiūros. Tai sušiktas menkniekis palyginus su tuo jaudinančiu jausmu už kurį atsakinga buvo būtent Salonina.
Praradęs amą Redford'as (vieną dieną bus paaiškinta ir iš kur, kaip ir kodėl parauta ši pavardė, I swear) nepajėgė nė krustelėti, tad ką kalbėti apie mėginimą prabilti. Juolab sunku pasakyt kokia kalba iš tuzino išmoktų netyčia pradėtų kalbėti, kai esamojo laiko juostoje plytintys įvykiai visiškai ne tai, kad nunešė stogą, o nupūtė namą iki pamatų! Nemirėlis negirdėjo Sailo balso, šiuo atveju kažkaip nemaloniai sudirgintas veikiausiai būtų broliui čia pat užvožęs, kad šis maždaug trauktųsi tik nuo vaizdo ir netrukdytų gėrėtis savo nors ir nebeoficialia, tačiau vis vieną žmona. Jos balsas... O dievai! Kone turėtų pabandyti sau įsignybti, kad patikėtų, jog visa tai kas vyksta, vyksta iš tikrųjų ir nėra sapnas iš kurio nubus, vos tik Sailas užbaigs savo magišką manipuliaciją pirmojo vampyro galvoje. Sebastiano rankos gana nedrąsiai ar tai perdėm švelniai nugula ant smulkaus, bet patikėkit šio vampyro žodžiu, žiauriai seksualaus moters kūno ir buvo galima pamanyt, jog rūšioja kažką neįtikėtinai brangaus bei trapaus. Dar niekad nesijautė toks neužtikrintas dėl to, kaip sužais su savo vampyriška korta, kiek susivaldys ir nepaims ar nepaspaus Saloninos per stipriai. Baisiai gąsdino pats save šiuo momentu aiškiai puoselėdamas suvokimą, jog nepaisant kelių šimtmečių trukmės adaptacijos vyras vis dar nesugeba tam tikrais momentais perlipti savo instinktų. Juk dėl to krito galybės žmonių galvos, dėl šios priežasties suleidęs iltis į Marisos kaklą nesugebėjo laiku sustoti. Dažniausiai užslinkus tokioms mintims Redford'as lengvai pasiduodavo negatyvumui, kuris suformuodavo ir sekančius nemirėlio ėjimus. Bet ne šį kartą. Salonina buvo aukščiau visų tų net ir pagrįstų vidinių baimių. Jos kūnas buvo toks šiltas... Ir tai netgi priverčia vampyrą kiek krūptelėti turint omeny tai, jog elementaraus fizinio kontakto su kažkuo gyvu nėra turėjęs pakankamai ilgai. Tai atrodė šiek tiek keista, netgi kažkiek baugino, bet buvo beprotiškai malonu. Pasijautė lyg sugautas driežiukas, kuris muistosi delne bandydamas sprukti iki tol, kol įsigeria žmogaus kūno šilumos ir tada apsispakaininęs nurimsta. Būtų sunku šiame negyvame pavidale iššaukti kažkokį suintensyvėjusį širdies plakimą ar trūkčiojantį kvėpavimą, bet būdamas iš ties jausmingu egzemplioriumi Sebastianas nesusilaiko neįsileidęs tų šlapių svečių į savo mėlynas akis. Šalti Varias pirštai perbėga išilgai mylimosios plaukų ir kai atrodė, jog nebegalėtų būti geriau apie save pranešti sugalvoja tasai išpera. Leisdamas suprasti, jog pyksta dėl sudrumstos iliuzijos apie pasaulį, kuriame Silas Ambrose neegzistuoja, Redford'as suraukia ryškius antakius.
- Man labai malonu, kad tavo geranoriškumas pasireiškė klaidinga mano atseit būsimų veiksmų interpretacija, bet aš pats iš kart supratau, kad Styvas Rodžersas nepatikės tuo Niko Fiuri sukurta 1940ųjų ligoninės adaptacija, tad išsikrušk,-sušnypščia ir jam buvo visai ne motais, jog visai galima daiktas, kad tas pats Sailas nėra matęs "Kapitono Amerikos" pirmojo filmo ir nežino jo finalinės scenos. Juolab net neturėjo minties Saloniną kaip nors kvailinti, neva būtų verta nertis iš kailio, kad nesukelt jai šoko dėl milžiniško laiko šuolio į priekį. Sebastianas pats yra tokį pergyvenęs, bet jo atveju viskas buvo kokį tūkstantį kartų sudėtingiau, nes nubudo ne tik svetimame laike, likęs visiškoje vienumoje susitaikyti su žmonos bei vaikų netektimi, bet dar ir sudarkytas paties Sailo išrasto vampyrizmo. O Salonina turėjo jį ir tai svarbiausia. Jei reikės viską jai kaip koks gigantiškas švyturys nušvies. Labai keista yra tai, ant kiek lengva Sebastianui buvo atkirsti broliui, tačiau pasakyti ką savo poniai jis neturėjo. Tiksliau neįsivaizdavo nuo ko ir kaip pradėti.
- Ar jeigu pasakysiu, kad leidžiu tau išsirinkti kambarį tu tuojau pat keliausi ten išsikrušt? Ne po velniais, tikrai nenoriu dabar matyti tavo marmūzės ir Salonina man tikrai pritars,-nustebino būtent toks Sebastiano atsakas į perdėm akiplėšišką Sailo pareiškimą neva šis ketinąs įsikurdinti po vyresnio brolio namų stogu? Na, toks sprendimas pačiam Redford'ui netikėtas nebuvo. Kad ir kaip trokštų, kad Ambrose čiuožtų toli toli į tą Nahui regioną (toks tikrai egzistuoja, look!), tačiau šiuo atveju buvo linkęs vadovautis posakiu, jog draugus reikia laikyti arti, bet priešus dar arčiau. Sailas turės daug mažiau šansų iškrėsti kažką tikrai netikėto jei trinsis kažkur netoliese. O iš praktinės pusės tai turėjo tikrai didelius, ištaigingus namus bei dėka sėkmingo verslo buvo užgyvenęs sočiai pinigų, tad argi jam gaila padėti savo broliukui bėdoje?.. Lol...
Redford'as tiesiog negalėjo paleisti Saloninos iš glėbio. Amą palengva gal ir atgaudinėjo ir po paraliais, buvo pats metas kažką pasakyt ir merginai!
- Tu neįsivaizduoji kaip man tavęs trūko,-balsas skambėjo netvirtai, tačiau labai jautriai bei nuoširdžiai. Iš to kaip Sebastianas elgėsi, kaip žiūrėjo į Saloniną ir kaip kalbėjo buvo aišku - tikrai ne akimirksnį savo ponios nematė. Jos sugrįžimas pas jį būtų nesunkiai prilygintinas tikram stebuklui,-Taip pat tu neįsivaizduoji kas tavęs laukia ir kiek informacijos teks suvirškinti. Aš net nežinau nuo ko pradėti,-vyras nervingai sukikena. Suėmęs mylimosios ranką jis pasiveda ją link lovos ketindamas užsėsti šio kraštą. Kaip manęs, taip padaręs nemirėlis užsisodina Saloniną ant kelių.
- Uch...-buvo panašu, jog bandė pasakyti kažką reikšmingiau, nei ŠITAI, bet šiam momentui išspaudžia tik tiek,-Nebūčiau linkęs pripažinti, jog Sailas galėtų būti dėl kažko teisus, tačiau jis tikrai neklydo sakydamas, kad dabar yra 2016ieji metai. Naujos eros... Po Kristaus...-ne visai užtikrintai prideda paskutinius trumpus sakinius ir netgi tonas keliomis pakopomis sutylėja. Buvo be galo sunku rinkti žodžius, kai Salonina negalėjo nutuokti net kas yra tas Kristus. Nors burna ir buvo visiškai sausa, tačiau Sebastianas vis vieną kažką nurija, tarsi desperatiškai ieškodamas dingsties nekalbėti. Nemirėlis giliai kone įsikabina į kaštono rudumo mylimosios akis, likęs ir vėl pritrenktas tos stiprios ir it perkūnas iš giedro dangaus trenkusios meilės jausenos.  
- Nina, pasistenk akimirką perjungti protą į kuo racionalesnę fazę, nes man labai reikia, kad atsakytum į vieną klausimą. Esi nėščia, privalai save saugoti ir nesijaudinti. Kiek atviras turėčiau su tavimi būti, kad patirtum kuo mažesnį šoką?-vyro tonas skambėjo ne tik labai žemai, bet ir rimtai. Suvokė, jog tikrai neišsisuks nuo klausimų, tačiau kaip formuoti atsakymus buvo jau Redford'o reikalas ir jis negalėjo nebūti jautrus su moterimi, kurią myli.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. ||  2016ųjų nominacijos
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1415
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Nina Redford on Št. 05 28, 2016 3:52 am

Ilgi ir vešlūs plaukai, kurie puikiai siekė moterišką liemenį, buvo paskirstyti netolygiai, kaip ir tuos menkos pynutės einančios nuo smilkinio, bei susijungiančios kažkur pakaušio vidury, buvo ne menkai susipynusios, susitaršiusios tarpusavyje. Visa apranga, ne lašo makiažo priemonių, kurias taip mėgsta naudoti šiuolaikinės moterys, savaime leido suprasti kad tamsiaplaukė graikė buvo traukta visai ne iš šio pasaulio. Nors tuo pačiu metu visam šiam paranormaliam reiškiniui prieštaravo žmogiška širdis, niekur nedingęs mirtingumas ir tai kad jos kūnas buvo visiškai šiltas. Tiksliau būtent šią akimirką visiškai „degantis“. Šiuo metu trapumu, palyginus su vampyriškai plieniniu kūnu, dvelkiančios rankos savaime slydo per Sebastian‘o kaklą, pečius, kol galiausiai tvirtai susijungė tarpusavi, šiam įstabiam vyrui už nugaros. Užvaldoma ir raminama paprasčiausiai neišvengiamo kūnų kontakto, Salonina gana tyliai, tačiau giliai išviepė, kuomet vandeningos akys savaime susimerkė, leisdamos veidui kone įsikniaubti į jo vilkėtus, jai visiškai nesuprantamus drabužius. Dievaži, tikriausiai net patys „kiečiausi“ novelistai nesugebėtu surinkti tinkamus žodžius, kad imti ir apibūdinti, kiek daug reikšmės turėjo šis apsikabinimas. Jokie materialūs turtai ar aukščiausios kokybės technologijos, besisukančios nebent Tony Stark‘o galvoje neprilygtu tam, kas keliavo tiesiai iš asmens sielos gelmių, taip buvo paprasčiausiai neįkainojama, nenusakoma ir nenudainuojama. Nuolatos virpantis kūnas, bei tai kaip stipriai moteris laikėsi savo pasirinkto vyriškosios lyties atstovo, leido suprasti kad tie sunkūs ir nepaaiškinami jutiminiai procesai, kuriuos ji nesikuklino demonstruoti jam, buvo pakitę gal nebent į tobulėjimo pusę. Fone skambantis nemalonus, ir kitomis aplinkybėmis gana prastas emocijas sukeliantis Ambrose balsas, dabar buvo visapusiškai slopinamas to, kas vyko šios smulkios moters viduje.
Buvo gana sunku atsiplėšti, todėl kuomet rankos paprasčiausiai taip ir liko sukibusios, pirštais sukryžiuotos, su didžiausiu malonumu Varias pavardę perėmusi tamsiaplaukė šiek tiek atlošė galvą, kad galėtu įsistebėti į Sebastian‘o veidą, kuris atrodė visiškai nepasikeitęs. Skruostais „žliuogė“ sūrus lašeliai, kuomet pats tamsus žvilgsnis bandė tarytum „nuskenuoti“ kiekvieną smulkmeną, kuri bet kuriam kitam asmeniui pasirodytu visiškai nereikšminga. Juk net dabar moters žvilgsnis „pagavo“ to smulkaus randelio nebuvimą. Paaiškinimo nesistengė surasti, nes tai būtent dabar buvo visiškai nesvarbus dalykas. Šiltas kvėpavimas pastoviai kone atsimušdavo į vyrišką smakrą, kuomet tyloje paskendusi tamsiaplaukė net norėdama nesugebėjo iš savęs išspausti žodžių, kurie gal ir buvo būtini, bet... Kartais tokio pobūdžio tyla yra kur kas svarbesnė nei tūkstančiai žodžių, galinčių apibūdinti tai, ką per akimirką, susako kūno kalba. Gėdyjosi ir nuoširdžiai šlykštėjosi ta akimirka, kuomet buvo įtikinta tragiška tiesa, kad būtent greta esančio vyro gyvybė buvo nutraukta. Iš esmės, galima pasakyti kad nemirtingumas iš jo ir atemė tai, kas vadinama „gyvybe“, štai kodėl tą vakarą ji jautėsi taip, tarytum visas pasaulis būtu ėmęs slysti iš po kojų, o prieš akis veržėsi visą griaunantis ugnikalnis, kuris bet kurią akimirką turėjo nusinešti ne vien tūkstančių gyvybęs bet ir atimti viltį dėl galimos ateities. Kaip tu gali išlikti tvirta, kuomet asmuo, su kuriuo praleidai daugiau nei pusę savo gyvenimo, kuris nebuvo tau „įsiūlytas“ dėl to kad atrodė tinkamas tėvams, su mintimi kad su laiku viskas bus paprasčiau ir tu „priprasi“, buvo taip negailėstingai atimtas? Kaip buvo galima bent pagalvoti apie tai, kad turi laikytis dėl to kad iš tavęs to tikisi tavo vaikai, kuriems laikai vieninteliu ramsčiu, kai pati nebe turi tvirto pagrindo kad likti stovėti ant kojų. Niekada, net tamsiausiomis ar sunkiausiomis akimirkomis nebuvo galėjusi bent pabandyti įsivaizduoti tokį gyvenimą... Juk tai prilygo retoriniam tavo sėlos ištraukimui ir išskaidymui į menkiausias detales, kurių sugaudyti atgal yra visiškai neįmanoma. Saloninos pasaulis sugriuvo tą akimirką, kuomet pro Ambrose lūpas išsiveržė tas įtikinantis „jo nebėra“ faktas. Ir tai kad moteris pasidavė tam nepagrįstam dalykui, dabar vertė ją jaustis kaltai. Juk atmetant tą, jai nežinomą faktą apie vyro nemirtingumą, ji buvo silpna. Būtent tą akimirką ji buvo visiškai silpna, įspėsta į kampą kaip koks mažas paukštelis, kurio abu sparnai buvo sužeisti taip, tarytum jis niekuomet nebe galėtu pakilti į dangų, niekada negalėtu jaustis saugus ir laisvas. Galėtu save palyginti su tokiu padarėliu, kuris jau suprasdamas kad „viskas yra prarasta“ desperatiškai stengiasi mosuoti tais skausmingais sparnais, bandydamas atsispirti nuo žemės... Nesustotu net tuomet, kai širdis imtus „barbenti“ taip, lyg bet kurią akimirką jei ne „sprogtu“ tai praplėšdama visus vidinius audinius „užsimuštu“ besitrankydama į tuos mažyčius šoninius kaulus. – Tavo žodžiai skamba taip, tarytum būtum išvykęs labai ilgam... Aš visuomet buvau čia Sevastianos. Juk sakiau, kad sulauksiu tavęs grįžtant su mergaitėmis, vos tik uždarei duris, išvykdamas pas Horatių. – Paprasčiausia logika ir tai kad moteris jautėsi visiškai nepasikeitusi po tos dienos, kuomet Ambrose nusprendė iš jos atimti ne vien visą tą nuostabią žmogišką ateitį, bet ir ją pačią. O juk ne veltui yra sakoma „jei prarasiu save, prarasiu viską“. Net jei turėtu laukiausią istorijoje vaizduotę, vargu ar sugebėtu sudaryti būtent tokį egzistavimo scenarijų, koks buvo sukurtas jai dabar. Supratimo, o ir paties noro suprasti, trūko. Nepriklausomai nuo to, kad visa aplinka ir tie pokyčiai kurie įvyko su Redford‘o ne vien aprangos, bet ir kalbos manieros pasikeitimais, dedikavo visiškai priešingą dalyką. Bet negali kaltinti žmogaus nepastabumu, kuomet jis pats kategoriškai atsisako priimti panašias permainas. Su lyg žodžiais apie tai kad jai reikės suprasti labai daug, o vyras net nenutuokia nuo ko pradėti, tamsiaplaukės veidas įgavo dar didesnio pasimetimo formą, kuomet žvilgsnis savaime prieštaraudamas blaiviam protui, ėmė blaškytis, taip stipriai, tarytum ji ne tai kad ketintu nužvelgti kad visi aplink esantys daiktai yra nematyti ir nesuvokiami, bet tai kad ji nežinojo kur paslėpti savo tamsias akis. Lyg ieškotu už ko būtu galima „užsikabinti“, tačiau to rasti niekaip negalėtu. Tik tuomet klausos organai savaime atsižvelgė į už nugaros likusį Silas. Tai kas jo suvokimu turėjo skambėti „šmaikščiai“, kėlė kažką panašaus į uraganą mintyse, kuris sujaukė viską kas buvo žinoma ir kuo buvo tikėta. Mat tik pikdžiugiškas tonas, kuriuo rėmėsi minėtasis vyras privertė Saloniną pagaliau atsižvelgti į tai kad jos gyvenimo laiku, niekas, tikrai NIEKAS neturėjo nieko panašaus, kas sudarė šio miegamojo interjerą. Visos šios detalės ir tai kas buvo kalbama už nugaros, vėliau kito asmens iš priekio, nors ir ne jos atžvilgiu, susuko galvą taip stipriai, kad kažkuriuo metu pasirodė kad kojos ėmė linkti, o pačios tamsios akys savaime apsitraukė kažkokia keistai atrodančia dulksna. Kuomet dešinė ranka atsidūrė ties jos manymu teisėto vyro dilbiu, o kita ant jos pačios perbalusio veido, moteris išsilaikė ant kojų, bet nereikia meluoti, jai pasidarė be galo silpna nuo visos informacijos, kuriai akivaizdžiai kad nebuvo pasiruošusi. O ir pati informacija nebuvo išdėstyta taip, kad viską suprasti pavyktu ne šoką primenančios būsenos metu.
Trumpas dialogas, kuriuo susikeitė abu nemirtingi asmenys, buvo nesuvokiamas visomis įmanomomis prasmėmis, vien todėl kad ‘Nina ne tiek kad nežinojo šiais laikais dažnai vartojamojo slengo, bet tai kad Sebastian‘as visiškai savo noru leido šiam asmeniui pasilikti šiuose namuose, kurie pagal viską priklausė jam. Ši sunkiai apibūdinama jausena akimoju privertė moterį bent pabandyti atsitraukti atgal. Ir jei tuo metu Sebastian‘o rankos nebūtu užstrigusios ant jos kūno, būtu visiškai negražiai išreikšta suglumimo emocija, šį kartą nukreipta į patį, pirmąjį vampyrą. Nors nereikia neigti, vien tas bandymas atsitraukti vargu ar būtu tiesiog praleistas pro akis. Žinoma, jei viskas būtu vykę savo laiku, jos veidą tebepuoštu nuo pasipriešinimo patinusios ir spalvą pakeitusios odos vietos, vargu ar sutikimas suteikti pastogę Ambrose būtu toks pats vienareikšmiškas, kaip kad atrodė dabar. Visgi, Salonina žinojo per mažai, kad suprasti kur čia „šuo pakastas“. Tik tuomet kai Ambrose apleido būtent šį kambarį (aš bandau vadovautis logiškumu, nes finalinė posto dalis, priveda prie panašių išvadų, todėl jei kas, tuomet aš labai atsiprašau už logikos stokos „pliurzę“), tamsiaplaukės žvilgsnis vėl susidūrė su Redford‘o veidu. Mina buvo klausiama, ir tiesą pasakius jei ne kūną kaustantys jutiminis komplektukas, ji dabar pat būtu išbėgusi pro duris, bandydama surasti mergaites. Jei šie namai priklausė jos vyrui, vadinasi kažkur turėjo būti ir Marcia su Liviana. Kitokio įvykių „scenarijaus“ paprasčiausiai neįsivaizdavo. Juk net išgirdusi tiesą apie tai kad pramiegojo porą tūkstantmečių su viršumu, greičiau susijuoktu, nei priimtu tai už gryną pinigą. Tai paprasčiausiai buvo nerealu... Palydėta prie tos pačios lovos, ant kurios prabudo, net nesvarstydama, kaip man užsėdo ant Redford‘o kelio, leisdama tai švelniai vilkėtos suknelės materijai tvarkingai sukristi ant judviejų kojų, jas kaip mat paslepiant. Net tuomet kai vyras išsakė savo pritarimą broliui dėl visai ne įprastai skambančio metų įvardinimo, kaip mat vos pastebimai supurto galvą, iš karto atmesdama bet kokią galimybę kad tai gali būti tiesa. Nedrąsi ir šiek tiek nenatūrali, dantų nešiepianti šypsena užpildė jos smulkų veidą, kuomet akių vokai kelis kart greitai suklapsėjo, pilnai neleidžiant susimerkti. – Manau man nereikia sakyti, kad stebina tavo noras laikyti Silas greta, tarytum šis būtu koks nors nepaklusnus naminis gyvūnas, reikalaujantis griežtesnio auklėjimo. Bet 2016-tieji ir dar Kristus? Jis gal koks žinomas karžygys buvo? – Nestipriai, bet pakankamai greitai supurtydama galvą, tamsiaplaukė stengėsi paneigti viską, kas buvo fiksuojama jos klausos organų. Ne ne ne, tai paprasčiausiai virš bet kokio suvokimo ribų. Jausdama kaip pirmasis vampyras stipriai „įsikabino“ į josios akis, neatsitiktinai vėl pasuka galvą taip, kad jų abiejų veidai būtu lygiagrečiai vienas prieš kitą. Nugara buvo įtempta dėl daugelio priežasčių, kurių pagrindinė buvo tas apvalus pilvukas, kuris šiek tiek apsunkino ne vien eiseną, bet ir sėdėseną. Vyro veidas atrodė rimtas, kas savaime prieštaravo jos vaizduotės sukeltam „didelio pokšto, haha“ variantui. Dar bandė šyptelėti, tarytum pademonstruojant kad net neketina patikėti niekuo, kas buvo ruošiama pasakyti. Galva vėl šiek tiek susijudino, kuomet vis dar vandeningų akių žvilgsnis „pabėgo“ kažkur kitur. – Nesuprantu. Atrodai taip tarytum sakytum tiesą, bet aš nenoriu to girdėti. – Jos žodžiuose buvo 100 % tiesos, mat suvokti tai kas su tavimi buvo padaryta, labai stipriai pjovėsi su tuo, kas gali laukti toliau ir kiek daug visą tai kainavo? Moters sulenktos dešinės rankos pirštai susidūrė su Redford‘o žmonos lūpomis (tiksliau keturi pirštai su lūpomis, o vat tas pasimetęs nykštys nukeliavo po smakru xD), kuomet ji bandydama save sulaikyti nuo kokio nors bereikalingo komentaro, akivaizdžiai nebe sugebėjo išbūti rami, mat net kojos savaime ėmė virpėti. Staiga tamsaus kaštono spalvos akys susidūrė su vyro veidu, kuomet jos praskleistos lūpos pagaliau uždavė klausimą, kokio galima buvo tikėtis, bet ar jis buvo norėtas išgirsti, čia jau kiek kitoks reikalas. – Noriu pamatyti mergaites. Dabar pat. – Įsakmiai, tačiau tuo pačiu drebančiu balsu įsakytas prašymas buvo nudelbtas finalinių nemirėlio žodžių, kurie kone iš karto privertė moterį iš dalies „suklusti“. Tiksliau būtu pasakyti, kad ji liovėsi judėti, – Negaliu... ...man baisu. – Tai susakydama Salonina vėl susidūrė su Sebastian‘o veidu, pasistengdama įsiklausyti į nuskambėjusį klausimą. Dabar žinoma buvo sunkinančios aplinkybės, turint omeny kad nėštumo metu jai buvo kone būtina išvengti streso, kurio šiandiena patyrė visai nemažai.  Bet žinant jos charakterį, kuris kuomet nėra slopinamas viso šio emocionalumo, vargu ar priimtu „tiesą“, jei ji būtu bent kažkiek sušvelninta ar pateikta nepilnai. Nes neduok tu aukščiausias ji vėliau imtu ir iš ko nors kito sužinotu daugiau. Mažu mažiausiai kurį laiką trunkantis užsiputojimas būtu garantuotas. Suimti save į rankas sekėsi taip pat sunkiai, kaip ir suvokti kad visą tai kas vyksta dabar yra vienintelė realybė, kuri jos laukia. Bet tamsiaplaukė moteris nuoširdžiai stengėsi, mat kitos išeities paprasčiausiai nebuvo. Verkšlendama ir trepsėdama kojomis, nebūtu padėjusi visiškai niekam. Jos švelni plaštaka susidūrė su vyro veidu, kuomet giliau įkvėpdama pro nosį, pasistengė bent vizualiai nusiraminti, susitelkiant į tai, ką jis ketino pasisakyti. – Juk žinai, kad mes kartu esame labai ilgai, ir per visą tą laiką nebuvo nieko, ko nesugebėtume įveikti. Vadinasi, net tai kad aš laukiuosi Marcus‘o, o tu turi man pranešti kažką, ko tikriausiai nenoriu girdėti, netaps išimtimi.  Susitvarkysim, kaip ir kiekvieną kartą. Todėl privalai viską pasakyti taip, kaip yra. – Nors pakilę pečiai ir išdavė tai kad moteris jautė kažkokį dalinį nesaugumo jausmą, žodžiais pasistengė išreikšti tai, kad buvo pasiruošusi bet kam. O žinant tai, kad nėštumu rūpinosi labai stipriai, neketino prarasti berniuko tik todėl, kad pasiduotu emocionalumui, kuris iš pažiūros atrodė visiškai neišvengiamu dalyku. Turėjo žinoti viską, tačiau ne iš ko kito, kaip iš savo nepataisomai mylimo ir visomis prasmėmis dievinamo vyro.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.
avatar
Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 05 28, 2016 2:00 pm

Net jeigu ir turėjo patirties reikaluose, vertusiuose priverstinai adaptuotis naujame laikmetyje bei susitaikyti su daugybe skaudžių faktų Sebastianas nebuvo tikras kaip reiktų šiuo atveju į realybę įvesti Saloniną. Niekad nebuvo vienas tų "aš meluosiu tau, bet tik norėdamas tave apsaugoti" tipų ir jųdviejų ryšys visuomet būdavo grįstas besąlygiška ištikimybe bei pasitikėjimu. Gal tik vieną kartą 'Ninai ala pamelavo, kuomet ši užgaudė keistokai besielgiantį Sevastianos, kuris būdamas prastu melagiu be to kiek jaudindamasis bandė slėpti tai, jog greitu metu ketina savo išrinktajai pasipiršti; tą kart užklaustas kodėl vaikštinėja it nesavas myktelėjo kažką į peršalimo pasigavimą ir kramtydamas karčią melo šaknį vėliau pasidavė savo ponios raginimams gerti tą siaubingą žalsvą žolelių nuovirą iš bala žino ko. Tai buvo vienas iš atvejų įtikinęs vyrą, jog atvirumas bei nuoširdumas yra viena didžiausių vertybių, kurias puoselėti yra tiesiog privaloma. Pasižymėdamas visai neprastai išvystyta empatija Sebastianas bandė mintyse pastatysi save į Saloninos vietą ir iš tiesų vyrui persidavęs moters sutrikimas siekęs emocines lubas trikdė patį nemirėlį. Būdamas žmogumi ponas Varias buvo tikrai mažiau jautrus, nei tapęs nemirtinga, krauju mintančia pragaro išpera. Absoliučiai visi pojūčiai priėmus nemirtingumo dovaną tampa aštresni daugybę kartų, tame tarpe ir jausmai. Būtent pastarą aspektą Sebastianui buvę suvaldyti sunkiausia. Dauguma vampyrų nesuvaldo ir pasielgia ne tik iš vienos pusės racionaliai, bet ir skystablauzdiškai, tad jausmus išjungia, pasiversdami į bejausmes žudymo mašinas, pasiduodančias mažiausiems impulsams bei aplinkos dirgikliams. Rebeka, kuri Sevastianos būtent ir supažindino su savo nauja prigimtimi, niekados vyrui nerodė kaip tas emocijas išjungti, tačiau net ir susidūręs su širdį drąskančiomis, iš vidaus daužančiomis problemomis nepagalvojo, kad norėtų nieko nejausti. Vampyriška būtis suteikė peno susidaryti nuomonę, jog tas pats skausmas suteikia jam daugiau žmogiškumo ir kentėjimo procesas yra dalis išganymo (visa tai skamba baisiai katalikiškai, tiesa?). Varias niekuomet nebuvo religingas. Kai buvo žmogus jis sau atrodė per daug kietas bei šaunus, kad dairytųsi į dangų ieškodamas stiprybės iš įsivaizduojamų "draugelių". Religingas nebuvo ir dabar, nors su laiku pradėjęs vis giliau nerti į mokslo žinias neatmetė galimybės, jog kažkokia aukštesnė jėga visgi egzistuoja, tik ne barzdoto, išmintingo dėdės pavidalu, žinoma. Pasaulio, visatos, galiausiai floros bei faunos dėsniai buvo tiesiog magiški ir dažnai nepaaiškinami. Net ir turėdamas daugybę pranašumų prieš paprastą, mirtingą žmogų ir lygiai tiek pat trūkumų, Redford'as vis vieną jautėsi kažkoks menkas, pasimetęs, neypatingas. Ir dabar, kai glėbyje laikė šitaip dievinamą moterį, savo moterį destruktyvus vidinis šaltis atrodė nutolęs, nurimęs, gal netgi apleidęs vyrą, kuris beveik nematė prasmės egzistuoti šiame pragmatiškame pasaulyje. Jis nebesijautė vienišas. Palaidoti Saloniną, Marcią, Livianą bei dar negimusį sūnų Marcusą buvo sunkiausia ką teko Sebastianui patirti ir jeigu būtų "atsikabinęs" nuo savo žmogiškosios praeities vargu ar būtų ilgainiui tapęs savo paties šešėliu. Vyras niekados iki galo nesusitaikė su tuo, jog nuo šiol viskas tikrai yra visai kitaip. Jog gerbiamas romėnų karys, mylimas bei mylintis vyras bei šeimos žmogus esti kažkokiu vienumoje paskendusiu angliakasiu, fabriko darbuotoju, jūreiviu, sukčiumi ar mokslininku. Visados jautėsi apsimetinėjantis, meluojantis sau pačiam, tačiau ugnies vis vieną kabintis į gyvenimą nepritrūko. Sebastianas nebūtų atsisakęs mirties, bet niekados nebūtų prisišaukęs jos savu noru. Jis išdidus ir net jei nepasižymėjo tuo, idant būtų didžiausias savo paties fanas vis vieną save gerbė. O bet koks bėgimas nuo sunkumų jam panašėjo į silpnumo požymį. Net jeigu ir nebuvo paėmęs į ranką ieties daugiau nei du tūkstančius metų, Varias vis vieną buvo karys. Visuomet tokiu bus.
Visai nebukai reaguodamas į Saloninos dabartinius išgyvenimus vyras atrodė susikrimtęs, tačiau susikaupęs. Meilės kupinas jo žvilgsnis, nesugebėjęs apleisti mylimosios veido nė sekundei buvo gilus, šiek tiek nutolęs. Dar niekad nesijautė toks kupinas optimizmo. Jis nemenkino 'Ninos išgyvenimų, tačiau žinojo - visa tai sunkus pradinis etapas, kuris bus įveiktas ir jiedu sugebės susikurti visiškai naują gyvenimą ir 2016ais. Žinodamas bei pažinodamas Saloniną tiek pat, gal net geriau nei ji pati save matė bei jautė, jog mergina jau yra sugaudžiusi reikiamus siūlo galus, tačiau atsisakė juos surišti, nes realybės suvokimas būtų pernelyg sunkiai suvokiamas ir nesuvirškinamas. Tėvai neturi laidoti savo vaikų. Sebastianas niekuomet nemiegodavo, nes sapnuose matydavo Marcios, Livianos, Saloninos veidus, tad nubudęs pasijausdavo taip, lyg pasąmonė būtų tik dar smarkiau pakrapščiusi negyjančias sielos žaizdas. Laikydamas sąmonę savo rankose mieliau nukreipdavo mintis į mokslus bei mokslą, skaitydavo, mokydavosi talentų ar švaistydavo laiką internete, skaitydavo komiksus bei žiūrėdavo filmus - žodžiu stengdavosi save kažkuo užimti. Ir toks minčių nukreipimo metodas iš ties veikė. Gaila, tačiau panašios taktikos pritaikyti žmonai negalėjo, o jos sielvartas neabejotinai iki sielos gelmių krės ir patį Sebastianą.
- Aš pabandysiu tau viską trumpai paaiškinti,-švelnus nemirėlio balsas įveda merginą į reikšmingą bei rimtą jųdviejų dialogo temą. Kad ir kaip norėtų tylėti ir tiesiog beprotiškai džiaugtis savo susigrąžinta moterimi privalėjo padaryti tai, nuo ko tiesiog nepabėgsi,-Dalį apie tai, kokio kalibro niekšelis yra Sailas tu žinai. Taigi jo suplanuota santuoka su Ketsija nenusisekė, nes Sailas sugebėjo įsisvaigt į kitą mergiotę. Nežinau ir nesuprantu kas įvyko, tačiau Ketsija juos abu gerai pamokė ir Sailas kažkodėl nusprendė, kad privalo išsaugoti Ambrose palikuonį,-puikiai suprato, jog jo pasakojimas nėra aiškus, bet come on, pats Sebastianas sunkiai orientavosi painioje Sailo asmeninėje dramoje,-Marcusas kažkokiu būdu yra raktas jam susigrąžinti savo mylimąją Amarą, dėl to buvai užburta pramiegoti kelis tūkstančius metų. Kai Sailas sugrįžo į gyvųjų pasaulį, ar kažkas tokio, jis susirado mane, nes be manęs negalėjo tavęs prikelti. Bendradarbiavau, negalėjau kitaip pasielgti net jeigu Sailo motyvai yra savanaudiški bei migloti,-Sebastiano kakta šiek tiek susiraukšlėja, mat akivaizdžiai nepuoselėjo nė puslašio pasitikėjimo Ambrose atžvilgiu. Nemirėlis delnu suima švelnų bei mažą Saloninos veiduką, o žvilgsnis įgauna itin jautrią natą,-Po galais, 'Nina, esi gražiausia bei reikšmingiausia kas man kada nors yra nutikę gyvenime,-tarsi užbėgdamas įvykiams už akių, jog galėtų būti mylimosios išvadintas durniumi dėl to, jog nusprendė veltis į Sailo reikalus, lyg ir pasiteisina. Klausimas kokiu būdu būtent Sebastianui pavyko įveikti šitiek metų fiziškai nė velnio nepakitusiam buvo neišvengiamas, bet Redford'o nelaukiamas, netgi vengiamas. Neketino merginai meluoti, tačiau keletą faktų šiam kartui nutylės.
- Kažkokį burtą kažkodėl jis pritaikė ir man, dėl to negaliu natūraliai numirti,-nusprendžia žaisti ta "kažką suprantu, bet nežinau" korta, juolab ji nebuvo klaidinga ar melaginga. Labai daug faktų susijusių su dabarties bei praeities įvykiais Sebastianui buvo neįkandami. Šiam kartui nusprendė užtilti ir Varias pakartoja jųdviejų lūpų kontaktą. Tas pats kvapas, skonis, švelnumas. Tai buvo visiškai neįtikima ir absoliučiai fantastiška. Visgi Salonina turėjo pajusti, jog net jei ir vyras atrodo kone lygiai taip pat, jis yra kitoks. Jis kitaip kalba, kitaip juda, pakitęs jo kvapas, skonis bei fizinis pojūtis aplamai. Jis netgi kitaip bučiavosi. Ta prasme, daug geriau. Jo lūpos jaukiai glėbė tai viršutinę, tai apatinę mylimosios lūpą, nors liežuvis elgėsi kiek nedrąsiai. Atsiplėšęs vyras jaukiai prisiglaudžia prie Saloninos krūtinės. Vis dar laikė apkabinęs ją taip, kad merginai nekiltų abejonės, kiek brangi ir dievinama ji yra.
- Esu įsitikinęs, kad Liviana bei Marcia nugyveno ilgą, gražų gyvenimą. Buvo neįmanoma atsekti giminystės linijos, aš neįsivaizduoju kas yra tie žmonės, kurie turi mūsų dukrų kraujo,-galėjo apie tai neprabilti, bet visgi prabilo. Tie kelis sakiniai nebuvo šiurkštus fakto, jog jų dukterys yra seniai mirusios afišavimas, tačiau akivaizdžiai atspindėjo šią idėją,-Mes visa tai ištversim, aš žinau. Esi stipriausias man žinomas žmogus ir tu privalai būti stipri dėl Marcus'o,-vyras sumerkia pavargusias akis, šaltą delną priglausdamas prie ne tokio jau ir mažo mylimosios pilvo. Jeigu tik galėtų perimti Saloninos skausmą bei pasimetimą be jokios abejonės tą padarytų.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. ||  2016ųjų nominacijos
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1415
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Nina Redford on Sk. 05 29, 2016 4:31 am

Ne kiekvienas asmuo gali pasakyti kad jo gyvenimas buvo pradėtas dar tuomet, kai pasaulis nebuvo supažindintas su šiuo metu pagrindine ir labiausiai paplitusia religija, bei pačiu Jėzumi Kristumi. Salonina buvo būtent tuo žmogumi, kuris matė tai kas vyko ir koks gyvenimas buvo prieš daugiau nei du tūkstančius metų ir tai, koks jis yra dabar. Pradedant tuo, kokie daiktai supa mirtinguosius, bei kokiomis moralės normomis šie yra linkę vadovautis. Ir tiesą pasakius, kažko panašaus į saugumą čia rasti buvo faktiškai neįmanomas reikalas, palyginus su tuo „pasauliu“ prie kurio buvo pratusi ši tamsiaplaukė moteris. Turėdama pasirinkimą kokiame laike nugyventi savo gyvenimą sulaukiant žilos senatvės, vienareikšmiškai būtu pasirinkusi savo namus, mirtingą Sebastianą, tas nuostabias jųdviejų mergaites ir Marcus‘ą, kuris turėjo gimti savo laiku, būti mokomas toli gražu ne magiškų burtažodžių, o tai koks turėtu būti tikras vyras. Ji net būdama savame laike, dažnai įsitaisydavo prie namo, ant žolės pasitiesdama kokį nors tvirtesnės medžiagos audeklą, ir ilgai stebėjo ryškiai žvaigždėtą dangų. Tokiomis akimirkomis moters pasąmonė sukurdavo ateitį, tai kaip ji matys savo vaikus augant, kiek reikės įdėti pastangų tam, kad priimti šių, tuo metu dar mažyčių žmogelių, antrąsias puses, nemanant kad jie yra verti kažko kur kas didesnio. Kaip reaguos į ne vien nubrozdintus ilgai laukto sūnaus kelius, kuomet jis greičiausiai pareikš norą eiti tėvo pėdomis ir rizikuoti savo gyvybę vardan kilnaus tikslo. Ir ji žinoma nusileistu, nes berniukas sugebėtu palenkti savo motiną į tinkamą pusę, apeliuodamas į tai, kad ji pati pasirinko ne kokį pilvuotą turčių, o charizmatišką karį, kokiu visuomet buvo Sevastianos Varias. Kaip jai skaudės, išleidžiant Marcus‘ą į panašias keliones, kokias taip dažnai išvykdavo josios vyras. Ir kaip stipriai lauks tos akimirkos, kai jis pasakys kad jau viskas, jis atidavė pareigą ir dabar yra pasiruošęs susikurti šeimą. Ech, tokias ateities vizijas savo minčių platybėse gvildeno imperatoriaus dukterėčia, kuomet užduodavo sau pačiai nebylų klausimą apie tai, kaip įsivaizduoja tą iš pažiūros tolimą ateitį. Dabar gi visi tie kadaise egzistavę pasvarstymai buvo verti lygiai nieko, nes net kuomet jos kūnas prieštaravo net tikimybei, kad sugrįžti atgal nebėra įmanoma, jos protas jau savaime priėmė tai, kad dabar kito kelio, kaip tik eiti į priekį ji nebe turi. Tikrai nebuvo iš tų individų, kurie nuo sunkinančių aplinkybių imtu svarstyti apie gyvenimo nutraukimą, nesvarbu net tai kad dabartines aplinkybes sunkiai atlaikytu net stipriausi asmenys. Ji bent jau buvo tikra, kad jos mylimas vyras yra greta, o tai reiškė kad tomis akimirkomis, kuomet žemė ims išdavikiškai slysti po kojomis ir galiausiai ją pasigriebti norės žemėję susiformavęs „lūžis“, jis bus tas, kuris lemtinga akimirka pagaus jos ranką ir kaip mat ištrauks iš bėdos. Galimas daiktas, kad būtent suvokimas kad josios vyras buvo gyvas ir šalia, vis dar suteikė moteriai galimybę laikytis daugiau ar mažiau tvirtai. Net tuomet, kai girdima informacija, vertė jaustis taip, tarytum tai būtu koks nors visiškai fantastinis sapnas, iš kurio bus pažadinta bet kurią akimirka, kuomet su palengvėjimu sugebės atsikvėpti...
Tas tamsus, kaštonų atspalvį turintis akių žvilgsnis vėl atsidūrė ant Sebastiano veido, kuomet moteris stipriai įtraukė oro, juo pripildydama savuosius plaučius. Akimirka jos akys liovėsi taip akivaizdžiai drėkti, kas leido suprasti kad ji stengėsi surasti kažką, kuo remiantis būtu galima išlikti kaip galima stipresnei. Sekėsi palyginus neblogai, nors visas jos kūnas ir atrodė kad bet kurią akimirką gali suglebti dėl to, kad yra lengvai pasiduodantis silpnumui. Bet ji savame kūne buvo ne viena, kas vertė bandyti „suimti save į rankas“. Jei ne dėl savęs, tai dėl sūnaus. Girdimi klausos organų žodžiai atrodė taip, tarytum nesunkiai sugebėtu nubraukti visus tuos paprastos logikos ir paprasto suvokimo standartus. Viskas kas sklido iš pirmo vampyro lūpų atrodė neįtikima, verta kokio nors romano paauglių auditorijai, tačiau ne kiek nepriminė realybės. Jei moteris būtu buvusi visiškai svetima magiškam pasauliui, dabar pat delnu nestipriai sutvotu vyrui per skruostą, piktokai pareikalaudama atsigavimo, mat viskas ką jis sakė švelniai tariant priminė kliedesius. Jos akys susimerkė, kuomet įtemptas žandikaulis aiškiai pademonstravo tai, kad Salonina bandė susilaikyti nuo bet kokio komentaro, bent iki tos akimirkos, kuomet vyras sugebės baigti visą savo pasakojamąją kalbos dalį. Tai netrūko labai ilgai, bet neskubėdama pramerkti akių, ji viso labo nedrąsiu tonu ryžosi užduoti kelis klausimus. – Vadinasi tavo broliui visgi pavyko apnuodyti visų aplinkinių gyvenimus? Kai jis tą vakarą pasirodė mūsų namuose, atrodė taip tarytum būtu praėjęs didžius žygius ir dabar laukė kuomet bus paglostytas per galvą ar pagirtas. Sebastian‘ai, nebuvo panašu į tai, kad jis ketintu apsaugoti Marcus‘ą, viskas greičiau priminė tai, kad jis siekė palaužti mano dvasią, o vėliau ir viską kas liks po to. Jo žvilgsnis... – Nebaigdama savo įvestinos kalbos, moteris pagaliau pramerkė akis, kurios akivaizdžiai buvo kupinos skausmo ir kažkokių neišsakomų nuogąstavimų, kuriuos ketino pasilikti tik sau pačiai. Dantų sąkandis vėl sukibo, kuomet galvos papurtymas savaime vertė ją sugrįžti prie to, kas taip ir nepasiekė finalinės monologo dalies. Žvilgsnis, apie kurį užsiminė tamsesnio gymio rudakė, iki pat šios akimirkos buvo tuo dalyku, kurį ji aiškiai regėjo, vos tik sumerkdavo savo akis. Tai priminė jai skausmą, kuriam neprilygo nei pirmas, nei antras gimdymo procesas. Ambrose pasistengė padaryti žalą, kuri buvo kur kas didesnė, nei kad Salonina tai leido suprasti.
– Niekada gyvenime nemačiau kad koks vyras taip mėgautųsi tuo, kad gali sukelti skausmą kitiems. Sebastian‘ai, aš nežinau ką jis padarė tau ir ar iš viso buvo bent dalis tiesos tame, ką jis sakė. Tačiau jo žvilgsnis buvo kupinas piktdžiugiškumo, nors tuo pačiu metu atrodė tuščias. Toks, kokį turi tie psichopatai, kuriems nereikia kokios nors svarbios priežasties tam, kad atimti gyvybę kitam. Ar supranti? – Moters reiškiamas noras pasakyti viską iš savosios pusės, buvo nutrauktas to švelnaus, tačiau visiškai kitokio bučinio. Akių vokai nenusileido, kaip tai vykdavo ankščiau, mat jautėsi taip, tarytum ją liestu visiškai kitas asmuo. Pečiai pakilo, o akys tik iš dalies įgavo šlapumo „įvaizdį“, kuomet žvilgsnis šiek tiek pasiblaškęs, galiausiai buvo užtemdytas nusileidusių vokų. Visas Varias / Redford‘o kūnas buvo toks šaltas, kad jei jis akimirkai paprasčiausiai užlaikytu orą ir atgultu nesujudinant ne vieno raumens, sugebėtu įtikinti aplinkinius tuo, kad nėra gyvas. Gerai tai, kad nuo ponios Varias buvo nuslėpti keli faktai apie tai kas jis yra ir kuo maitinasi kad išgyventu. Šios informacijos būtu pernelyg daug, kaip vienam kartui. O dabar jie abu turėjo pakankamai daug laiko, kad palaipsniui pripratinti Saloniną prie to, kas taip stipriai pasikeitė po akimirkos, kuomet prieš daugiau nei porą tūkstantmečių ji buvo priversta ilgam susimerkti. Bučinys, kuris priminė tokį, kuomet pirmą kartą tavo lūpos susiglaudžia su patinkančio vyro, kai visas kūnas pasidengia malonumą teikiančiais šiurpuliukais, o tie prakeikti „drugeliai“ pilve ima savo sparnais trankytis į visas vidaus organų „sienas“, nutrūko. Jos kvėpavimas kažkuriam laikui tapo visiškai ramiu, nors padažnėjusius širdies dūžius buvo galima išgirsti net mirtinga ausimi. Iš niekur užgimė klausimas, kuris aiškiai buvo remiamas tuo, kad vyras nors ir tebebuvo toks pat artimas, visgi kitoks, – Kiek laiko tu esi gyvas, nes jei pasakysi kad pramerkei akis vos prieš kelias dienas, aš tavimi nepatikėsiu. Nes... Du tūkstančiai metų, ar tai iš viso yra realu? – Lėtai atlošta galva, užlaikė norą pasiduoti raudai, žinant tai kad vargu ar visa jos šeima buvo išsaugota, mat Sebastianas paminėjo tik tai, kad Ambrose reikalingas buvo vien tik berniukas, bet ne mergaitės... ...vertė jaustis taip blogai, kad tam apibūdinti paprasčiausiai pritrūktu žodžių. Tėvai tikrai neturi laidoti savo vaikų, o kai tau paprasčiausiai pasako kad tavo vaikų nebėra ir vargu ar tu po tiek laiko rastum kažką panašaus į kapą, kur galėtum išlieti visą tą skausmą, kuris atrodo kad gali sudraskyti tave į smulkiausius gabalėlius iš vidaus. Kiekviena nauja gyvybė, kurią kartu sukurdavo sutuoktiniai buvo laikoma tuo „stebuklu“, koks šiais laikais dažnai yra net neįvertinamas, o kartais laikomas net našta. Kaip gi stipriai ji dabar troško pasprukti nuo visų ir visko, atsidurti kokiame nors miške, toliau nuo svetimų akių, kur galėtu pasiduoti bent kelioms minutėms ir kiek turi jėgų išsirėkti. Tai kas buvo slopinama dabar, turėjo išsiveržti, kad ji bent akimirkai pasijaustu geriau. Negalima gi tiek laikyti savy, mat tai niekada nesibaigia gerai. Ir žinoma... Net žinant kad niekas negali atstoti netekties keliamų jaustukų, emocijų išliejimas tave bent gali palikti kaip „tuščią indą“, kuris neturi jokių jausmų, jokių siekių, nieko. Apart miglotą ateitį, kur nežinai ar sugebėsi surasti savo vietą po saule. Moters kūno kalba išdavė kur kas daugiau, nei jos žodžiai, kurie greičiau skambėjo šaltai ir blaiviai, nei kad jausmingai skaudžiai. Nuleista galva, leido ne vien jūtimiškai, tačiau ir vizualiai pastebėti tą be proto gražų vaizdą, kuomet vyras yra prisispaudęs prie dėl nėštumo pasikeitusio kūno. Varias sutuoktinės rankos savaime pakilo, atsidurdamos ant vyro pečių, sprando. Lūpos susidūrė su šio viršugalviu, iki pat tos akimirkos, kuomet ji pasukdama galvą pasirėmė į tą pačią veidą savo skruostu, kad tai netrukdytu kalbėti. – Tam vyrui neleisiu net per kelias mylias atsidurti prie Marcus‘o, man nesvarbu kokie gali būti tavo brolio ketinimai, net jei jie visiškai nekalti. Bet jis pasieks mūsų sūnų tik per mano pačios lavoną. Sebastian‘ai, nesitaikstysiu prie jo norų, gali net nebandyti pakeisti mano nuomonę. Tai nėra svarstytinas variantas, todėl kompromiso taip pat negali būti. – Konstatuodama šį faktą, moteris atrodė kad yra nusiteikusi „kovingai“ šiuo atžvilgiu. Jei Ambrose nesunkiai sugebėjo kažką padaryti savo brolio atžvilgiu, smogti besilaukiančiai Saloninai, tai baisu pagalvoti ką galėtu padaryti su apsiginti negalinčiu kūdikiu. Komentaras apie mergaites sugrąžino į nemalonią realybę, su kuria susitaikyti moteris paprasčiausiai neturėjo net menkiausio noro. Net kai ji ganėtinai ramiai priėmė faktą, kad su jos kūnu prieš jos pačios valią buvo padarytos kažkokios nesuvokiamos manipuliacijos, mat pastebėti kad yra sutepta krauju, nebuvo sunku, priimti žinią kad dukterys (reikia labai tikėtis) nugyveno savo gyvenimus tinkamai, bei dabar yra visapusiškai pradingusios nuo pasaulio paviršiaus, buvo kažkas neįmanomo. „Du tūkstančiai metų“ taip pat simbolizavo ir nutrūkusią santuoką. Per Sebastian‘o plaukus nuvarvėjo keli, iš jo moters akių išdavikiškai išsprūdę lašeliai, kuomet jos pačios akys savaime įgavo kone apskritą formą. Tai ką ketino pasakyti savaime suprantama kad buvo neįmanomu dalyku, bet jei būtu ėmusi ir nutylėjusi, galiausiai liktu tik graužti save už tai, kad buvo nepakankamai atvira su asmeniu, nuo kurio iš esmės neturėjo net menkiausios paslapties. Jie tiesiog tokie buvo, ir ar galima tam surasti kokią nors priekaištą, žinant kad be didelių kliūčių dar vaikais buvę „jaunikliai“ darnioje santuokoje išgyveno net dešimt metų? Velniai griebtu, ne kiekvienas gali pasigirti tokiu dalyku. Net kai pati to nematė ir neįsivaizdavo kad jos smulkus veidelis buvo persmelktas skausmo, tikėjosi kad jos „abejingumo“ kaukė neva yra labai įtikinama. Gali ir būtu, jei asmuo matytu ją pirmą kartą, o ne taip kaip Sebastian‘as, kuris žinojo josios kūno net menkiausią colį. – Ar gali bent pasistengti?! – Kalba ėjo apie bandymą surasti bent kažkokias šaknis liečiančias jų bendrosios giminės linijas, kurioms tęsinį suteikė dukterys. Tiesą pasakius Saloninai reikėjo bent tuščio pažado, bent kažkokios kad ir nerealios vilties, kad akies krašteliu bus galima pamatyti bent vieną asmenį, kuris po tiek daug metų dar tebepriklauso visai iš mažutės dalies jos ir jo šeimai. Tai bent iš dalies palengvintu visą tą begalinį spaudimą, kuris buvo jaučiamas dabar. Bet pripažinkite, kai prarandate didelę dalį savęs, tai yra savus vaikus, taip norisi tikėti kad po jų liko bent kažkas, kokia nors smulkmena, tai... kas leistu atsiminti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.
avatar
Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Sk. 05 29, 2016 8:18 am

Sebastianas pasijunta patekęs į jam tikrai nelabai būdingą padėtį ir jam šiuo metu magėjo, galima sakyt, tarsi ginti brolį prieš kategorišką Saloniną. Taigi visų pirma nemirėlio lūpos prasiveria tam, kad pataisytų vieną mylimosios mintį:
- Sailui visada skaudėjo šikną dėl to, kad esu pirmagimis ir kai sumalė su manim kažkokį magišką šūdą be abejo krykštavo kaip mažas vaikas per sezono šventę,-na, bent kartą Redford'o palyginimas lieka suprantamas ir merginai. Kiekvieną pavasarį graikai rengdavo didelę pavasario šventę, kurios metu prašydavo dievų gero derliaus bei palankių oro sąlygų. Vykdavo daug pramoginių renginių, šokių, spektaklių. Jiedu su Salonina turėjo šventą tradiciją būtinai tame renginyje dalyvauti ir Sevastianos visada nusivesdavo ten savo žmoną net jeigu tekdavo aršiai pakovoti dėl tokios galimybės su karo vadais. Tai buvo viena tų retų galimybių kai išeidavo į miestą kaip šeima, kai lengvabūdiškai linksmindavosi, prisisiurbdavo vyno bei apakinti girtos aistros mylėdavosi ant šieno. Per pastarą sezono šventę ant to paties šieno buvo pradėtas Marcus...-Taigi manėsi manęs atsikratęs. Gaila, jis nežino to, ką jau seniai išmoko dakų bei partų kariai - manęs nusikratyti nėra lengva,-vyras vypteli matomai savo ruožtu nejausdamas tų stiprių neigiamų Saloniną krėtusių emocijų net jeigu tai buvo visiškai pagrįsta pagieža Ambrose. Tiesiog niekas dabar nebūtų apkartinęs šio momento, kuomet tikrų tikriausiai laiko glėbyje savo moterį, jaučia ją, regi ją, kalbasi su ja. Kai pagaliau jam iš tikrųjų nutiko kažkas neįtikimo bei gero. Po šitiek sušikto laiko. Tačiau puikiai suprato kodėl mylimoji širsta ir kodėl Sebastiano ramybė ją erzina. Juk praėjo vos kelios minutės nuo to, kai ji oficialiai įžengė į šį laikotarpį ir ji apie šį Sebastianą žinojo tik tiek, kad jis Sailo dėka buvo priverstas išgyventi tūkstančius metų.
- Jis psichologinis ir patologinis sadistas, jam patinka jaustis aukščiau kitų, spėju Sailas netgi šiek tiek myžtelėjo į savo suknelę pamatęs kaip dūžta tavo širdis kai buvai informuota, jog manęs neva nebėra,-kiek lengvabūdiškas Varias balso tonas leidžia suprasti, jog jis nėra linkęs laikyti Ambrose kaip kažkokios baisiai rimtos grėsmės, nes jau ne kartą per šiandieną įsitikino, idant brolužis tikrai nėra toks neįveikiamas, kokiu dedasi. Be to, neketino leisti būti Sailo apnuodijamas. Pyktis gimdo pagiežą, o pagieža temdo protą. Turint omeny, jog priėmė savo kraujo giminaitį pagyventi po šiuo stogu Sebastianas turi būti budrus. Tai buvo savotiškas karas, brolių karas. O patekęs į mūšio lauką, Redford'as niekados neleisdavo jausmas paimti viršaus. Šalti nervai, gera reakcija bei vidinė harmonija kur kas labiau nei idealiai įvaldyti karo ginklai ar paties kario kūnas ir jo sugebėjimai kartu su neprastu strateginiu mastymu padėjo Varias po kovų ir vėl sugrįžti pas savo šeimą. O dabar, kai lietė ir turėjo savo moterį pagaliau pajautė, jog didelė jo paties prarastos asmenybės dalis sugrįžo primindama vyrui, koks jis buvo prieš tą visą asmeninę tragediją.
Nepaisant gajaus stereotipo apie tai, jog moterys sunkiai susikalba su vyrais (ir atvirkščiai), nes jų smegenys yra linkusios skirtingai reaguoti į informaciją bei ją perdirbti, Sebastianas kuo puikiausiai suprato ne tik ką Salonina kalba bet ir kas jos žodžiuose yra užslėpta už eilučių. Juolab ji pati balsu įvardino kelis žavingus Sailo būdo bruožus, apie kuriuos panašiai atsiliepė ir pirmasis vampyras. Vyras leido sau patylėti tam, kad kuo geriau galvoje sudėliotų norimas išdėstyti mintis, kol šios nenuslūgo ant liežuvio galo tam, idant virstų žodžiais.
- Be jokios abejonės aš galėčiau iškaršt Sailiu sėdynę ir netgi pasiųsti jį pragaran, bet kas iš to? Kas jeigu jis ras būdą grįžti į gyvųjų pasaulį? Manai jis terliosis tiek su manimi, tiek su tavimi, tiek su Marcusu? O šiuo metu turint omeny, jog esu davęs sutikimą padėti jam susigrąžinti jo mylimą moterį, šis pavojingas ryšys yra kaip ir stabilizuotas. Kol esam reikalingi vienas kitam kraujas nebus liejamas. Be to, kalbant visiškai nuoširdžiai, aš noriu, kad jis vėl turėtų savo Amarą, nes...-turint omeny kokia fenomenali yra vampyrų klausa Sebastianas privalėjo nuslopinti savo balsą iki tokio lygio, idant šis sunkiai būtų girdimas pačiai Saloninai. Sailui visiškai nereikėjo žinoti slaptų Redford'o motyvų,-...ne mirtis, o ji yra didžiausia Sailo silpnybė ir jeigu reikės bus nesunku juo manipuliuoti tam, kad gražiai elgtųsi,-paaiškinęs savo paprastą it dvi kapeikos sumanymą Redford'as tuo pačiu ir pademonstruoja KIEK iš tiesų jis yra pasikeitęs. Salonina bei Sevastianos visuomet būdavo tarsi parakas užsiliepsnojantis nuo menkiausios žiežirbos. Jie buvo dvi aistringos, karštakošiškos asmenybės. Senasis gerasis Sevastianos už tokius Sailo žygdarbius būtų nudėjęs jį nė mirktelėjęs, tačiau šis Sebastianas rodėsi pastebimai ramesniu bei išmintingesniu. Jis buvo panašus į asmenį, kuris žino ir supranta daugiau, nei pasako. Gal net šiek tiek klastingas ir mokantis žaisti protinį žaidimą, sugebantis numatyti kelis ėjimus į priekį bei apsvarstyti visas galimybes. Pati Salonina pastebimai suprato, jog tokie būdo pokyčiai neateina per vieną naktį. Vardan įpročio, o ne būtinybės nemirėlis įkvepia bei iškvepia ir šaltas atokvėpis nugula ant mylimosios odos nusagstydamas ją šiurpuliukais.
- Du šimtus penkiasdešimt du metus. Tiek egzistavau manydamas, jog absoliučiai visas mano gyvenimas yra prarastas,-net ir be galo šiltas Redford'o žvilgsnis tampa kiek liūdnas,-Kai nubudau Saloma nebeegzistavo, mūsų namai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Iš vis toje vietoje dabar plyti ežeras. Visus mano šeimos kapus buvo sunaikinęs laikas, aš net negalėjau atrasti Elissos kapo. Absoliučiai viskas buvo žlugę,-Sebastianas paslepia akis po vokais, lyg žodžiu minimi įvykiai būtų iššaukę nemalonias mintis ir šios būtų privertusios vyrą užsimerkti prieš šią, gerokai labiau džiuginusią realybę. Jis tikrai nenorėjo kalbėti apie juodžiausią savos būties etapą ir vylėsi, jog Salonina stengsis į tai per daug nesigilinti. Juk suvesti galus, idant Sebastiano naujo gyvenimo pradžia buvo visiškas šūdas nėra sudėtinga.
Salonina buvo viena tų moterų, kurias perkalbėti yra ne šiaip sudėtinga, o tiesiog neįmanoma ir Redford'as negalėjo pasakyti absoliučiai nieko ta tema, jog pažada Sailui neleisti net žvilgtelėti į savo sūnų. Nervingai kramtęs apatinę lūpą, vyras prakalba vėl:
- Ar pameni su kokia baime stebėdavom savo dukteris laukdami, kol jos pradės akimis perkelinėti daiktus ar sukioti juos ore? Viskas ko mes troškom, tai paprasto gyvenimo, kuriame vietos magijai paprasčiausiai nebūtų. Marcus yra paskutinis Ambrose palikuonis, jis paveldės visą protėvių galią. Nežinau kaip tu, bet aš vis dar netrokštu krauti ant savo sūnaus pečių tos raganavimo naštos. Jei tikėsime Sailo žodžiu, jam Marcus'o reikia dėl jo galių, kurias jis ketina "ištraukti". Nesu TIEK naivus, kad patikėčiau, jog viskas būtent ir gausis taip gražiai, tačiau jeigu yra kažkokia galimybė, kurios dėka Marcus galės augti kaip visiškai normalus vaikas, aš jos nepražiopsosiu. Absoliučiai visos mūsų šeimos problemos kilo per tą sušiktą magiją bei burtus,-ne tik nemirėlio tonas, tačiau ir "nemeili" fizionomija išdavė jojo susierzinimą, tačiau tokia povyza išsilaiko vos akimirką, kuomet priešinga mintis užgimsta galvoje,-Nors iš kitos pusės būtent jie leido man vėl pamatyti tavo veidą,-Sebastiano lūpose sužiba plati šypsena, kupina šilumos bei dėkingumo. Redford'as nykščiais sugaudo šiltas Saloninos ašaras puikiai suprasdamas mylimosios skausmą.
- Pamėginsiu, pažadu,-visiškai nuoširdžiai sureaguoja į 'Ninos prašymą padaryti kone neįmanomą dalyką ir atrasti tuos žmones, "nešiojančius" bent procentą Varias'ų genų,-O tu pažadėk man, kad pasistengsi nusiraminti bei pailsėti. O tada, kai pasijausi bent truputėlį geriau galėsim pradėti rodyti tau šį pasaulį. Kuris yra žiauriai keistas, beje,-išraiškingas Sebastiano veidas tapo veik komiškas, kai vyras suvokia, koks didelis darbas laukia Saloniną integruoti į 2016uosius metus. Tai ne tik Kardashian'ai, bet ir elementari elektros lemputė ar kramtomoji guma. Neįsivaizdavo į kiek kuriozinių situacijų teks papulti, bet net ir svarstymai apie tokius galimus nesklandumus Redford'ą šildė iš vidaus. Jis tikrai jautėsi laimingas. Pagaliau.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. ||  2016ųjų nominacijos
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1415
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Nina Redford on Sk. 05 29, 2016 11:53 am

Tas proporcingai smulkus moteriškas veidelis, iš kurio nebūtu įmanoma pasakyti kad ji nugyveno visus dvidešimt septynis metus pakankamai sunkiame laikmetyje, išgyveno net du gimdymus ir daugybę stresinių situacijų, į kurias buvo statoma tų kelionių, kuriuose daugiausia savo nugyvento laiko ir praleido moters tuometinis mirtingas vyras, pasikeitė su lyg akimirka, kuomet Sebastian‘as užėmė akivaizdžiai gynybinę poziciją jaunesnio brolio atžvilgiu. Būtu nesunkiai galėjusi prisiekti, kad šios šeimos santykiuose būtent ji buvo tuo „stop“ mygtuku, kuris įsijungdavo kaskart kuomet karingai nusiteikusio vyro kantrybė sprogdavo kaip trapus muilo burbulas, vos tik kas nors pasistengdavo pasikėsinti į tai kas priklausė jam, o nebuvo padėta visuomeniniam naudojimui. Veido išraiška išdavė TIK nuostabą, kuomet Saloninos žvilgsnis savaime „užstrigo“ ties vyro lūpomis, kurios iš ištarė tuos žodžius, kurie šiai pasirodė tarytum būtu pasakyti visai kito, jai nepažįstamo asmens. Tiesą buvo tokia, kad būtent šio Sebastian‘o moteris ir nepažinojo, beveik viskas kuo jis buvo, buvo kardinaliai svetima tam berniukščiui, kuris legiono pristatymo metu iš karto patraukė, dar vaiku buvusios Matidia, dėmesį. Jei tamsiaplaukė būtu mačiusi kas būtent įtakojo visas šias charakterio ir būdo permainas, tai nekeltu šitiek nuostabos, bet žinant kad teoriškai dar vakar jis buvo kitoks, dabar šiek tiek glumino. Ne, negalima pasakyti kad tai buvo koks nors neigiamas suglumimas, tiesiog kiekvienu savo tariamu žodžiu, vyras vertė savo moterį stebėtis, bei pratintis prie to, kad kuomet laikas buvo sustojęs jai, jam tos pačios taisyklės akivaizdžiai negaliojo. Nesugebėdama atplėšti akių nuo Redford‘o lūpų, smulkaus sudėjimo moteris vos pastebimai iškėlė savus antakius, tuo pačiu metu šiek tiek praskleisdama lūpas. Pasijuto gana šiltas atokvėpis, kuomet visgi privertusi pakelti akis, ji prasitarė, – Tavo brolio panieka aplinkai yra labiausiai absurdiška ir jokio tvirto pagrindo neturinti kvailystė. Po pirmosios mūsų pažinties dienos iki dabarties laiko, aš taip ir nesugebėjau suprasti kaip tave gali sieti su tuo asmeniu net tas pats kraujas. Ir net labai stengdamasis, nesugebėsi mane įtikinti tuo, kad „niežtinčios šiknos“ susirgimas gali pateisinti tai, ką jis su tavimi, su visais mumis padarė. – Nepriklausomai nuo to, kad visa ši įžanginė kalba, kuri buvo skirta aptarti motyvams, kuriais kadaise vadovavosi Silas, tamsiaplaukės veide visgi pasirodė šypsena. Nepašiepė savo tobulo sąkandžio, net atvirkščiai, iš visų turimų jėgų stengėsi suvaldyti šypseną, todėl sudarė suspaustų lūpų efektą. Visą tai nutiko todėl, kad laiku ir vietoje pasirinktas palyginimas savaime „pastūmėjo“ mirtingą moterį atgal į laikmetį, kuomet ji nuoširdžiai jautėsi laiminga. Savo uždegantį būdą teko slopinti, kuomet šeimos portrete pasirodė dukterys, kažkam iš sutuoktinių teko atsisakyti savo įpročių tam, kad būti šalia vaikų, bei neleisti šiems net akimirkai pajausti kažkokį kartelį. Palaipsniui moteris net buvo pripratusi prie „ūkio šeimininkės“ vaidmens, bet jos širdis visuomet troško nuotykių, šiek tiek laisvės ir tų nepakartotinų akimirkų, kuriomis dalinosi su savo sutuoktiniu. Pavasarį vykusių sezono švenčių metu, buvo galima bent dienai sugrįžti į tą „laisvų paukščių“ gyvenimo būdą, bei praleisti laiką dėl savęs. Dievino šokius, būtu tai dariusi iki pat tos akimirkos, kuomet nebe galėtu atlaikyti nutryptų pėdų skausmo, arba kol nebūtu užvaldyta begalinės aistros protrūkio savo vyro atžvilgiu. Sevastianos buvo pirmasis vyras, kuris „užsitarnavo“ teisę „nuskinti“ šią tik vizualiai trapią gėlelę (nors tais laikais nebuvo taip paprasta viskas, kaip kad dabar, jam buvo privaloma vesti tamsiaplaukę, kad galėtu kaip nors intymiau prie šios priartėti), nors tą naktį jaudulio ir viso apnuoginto kūno virpėjimo nesugebėjo numalšinti net tas puikus vynas, kurį dosniai parūpino pats imperatorius. Reikia pripažinti kad per visus tuos kartu praleistus metus, moteris ne akimirkai nebuvo prisileidusi prie savęs minties, kad jos gyvenime galėtu atsirasti kas nors kitas. Jis tiesiog buvo pirmas, paskutinis ir vienintelis kuris išmokė Saloniną pasijausti tikra, mylima ir geidžiama moterimi.
Pasikeitimai, kurie dabar buvo pastebimi, net nesikliaunant kokiais nors gilesniais jutiminiais procesais, vertė jaustis neužtikrintai. Stebino visiškai viskas, ir tai palaipsniui vis išduodavo kintantys širdies dūžiai, permušimai, kurie buvo paprasčiausiai nesuvaldomi.  Kramtydama savo apatinės lūpos šoną, tamsiaplaukė sėkmingai paslėpė tą trumpam pasirodžiusį norą pasiduoti laimės akimirkai. Ramybė, kuri tik trumpam apėmė jos kūną, kuris liovėsi siuntęs panikos ir baimės signalus, buvo įtakota reikšmingai nuskambėjusių „manęs nusikratyti nėra lengva“ žodžių, kuriuos ji teisingai išsitraukė iš viso konteksto. Dešinė ranka kaip mat atsidūrė ant Redford‘o skruosto: keturi pirštai nuslydo po ausimi, o nykštys susidūrė su skruostikauliu. – Tu neįsivaizduoji kaip aš džiaugiuosi kad Silas suklydo, manydamas kad gali tavimi „atsikratyti“. Nežinau kaip reikėtu egzistuoti toliau, jei tu pradingtum nuo žemės paviršiaus. Tikriausiai savo pačios noru atverčiau visus reikiamus (pragaro) vartus ar ištraukčiau tave iš po žemių, – Gana greitai iškvėpdama orą per burną, visiškai atsitiktinai palydėjo tai garsiniu „signalu“, priminusiu dejonę, kuri prasiveržia kuomet atsitiktinai suduri pirštą su smailia adata. Lyg ir skauda, bet kažkodėl dalinai malonu. – Sujungęs savo gyvenimą su imperatoriaus dukterėčia, tu praradai bet kokią teisę žūtį. Ir aš tikiuosi kad tavo brolis raudojo kruvinomis ašaromis, kuomet suvokė kad jo planas neišdegė. – Galėtu net įsivaizduoti koks malonus akiai tai būtu vaizdas, tačiau Silas jos gyvenime buvo toks nereikšmingas, kad moteris paprasčiausiai apie jį negalvojo. Tuo labiau jei dabar imtu ir prisileistu prie savęs visas tas neigiamas mintis to vyro atžvilgiu, mažu mažiausiai iššauktu konfliktą dėl pirmą kartą taip aiškiai nesutapusių nuomonių. Jai nebuvo svarbu tai, kad be Silas ji vargu ar dabar būtu gyva, vargu ar vis dar savy nešiotu stebuklingą berniuką. Neketino bandyti išprovokuoti Sebastian‘ą kokiu nors būdu pakenkti jo paties broliui, net atvirkščiai, kol pati nebuvo supažindinta su to raganiaus „ypatinga“ charakteristika, stengėsi rasti pateisinamas priežastis, kodėl visgi vertėtu į jį reaguoti kaip galima palankiau. Juk didesnė bausmė yra leisti asmeniui gyventi su jo nuodėmėmis, nei nutraukti gyvenimą suteikiant galimybę atgulti amžinai ramybei. Bet velniai griebtu, dabar ji tikrai griežė dantį, negalėdama suvaldyti savo nesuvokimo, ką gi padarė Silas, kad Sebastian‘as net nesistengia jo pamokyti. Juk akivaizdu, visų šios dienos įvykių ji, ačiū aukščiausiam, nebuvo mačiusi. – Tu teisus. – Tik akimirkai nusileisdama, Salonina palaipsniui atitraukė savo šiltą delną, nuo vyro šalto veido, prieš tai nykščiu perbraukdama per jojo apatinę lūpą. – Bet tik dėl to, kad kol esi tam subingalviui reikalingas, jis nesugebės prieš tave padaryti visiškai nieko. Tačiau neprašyk manęs nusiraminti ir palankiai atsižvelgti į tai, kad jis visuomet bus netoliese. Šis asmuo, kaip kokia nors mistinė liga, kuri be jokio aiškaus perspėjimo išguldo net stipriausius. Tu privalai būti atsargus, nes negali žinoti kas sukasi jo sadistinių minčių kupinoje galvoje. – Nebūdama supažindinta su tokiu dalyku kaip „vampyrai“, „vilkolakiai“, mat ankščiau jų arba nebuvo arba ji nieko panašaus negirdėjo, bei tikrai kad nematė. Net dabar visas tas nemirtingumas, apie kurį užsiminė Redford‘as, ar nenormalus jo kūno vėsumas, buvo priimtas kaip kažkoks ypač galingas burtas, kuris buvo panaudotas prieš, greičiausiai, jo paties valią.
Du šimtus penkiasdešimt du metai, dabar jau galima suprasti kodėl jis iš didžiosios dalies nebe primena to paties vyro, kuris apsuko šiai moteriai galvą. Labiau subrendęs ir subalansuotas, matomai patyręs ir pamatęs kur kas daugiau, nei tai gali leisti lakiausia vaizduotė. Bet kodėl velniai griebtu, jis toks šaltas?! Šiek tiek neigiamai papurčiusi galvą, Salonina viso labo tvirtai savo abiejų rankų pirštais suspaudė jo plaštaką, tarytum tokiu būdu išreikšdama ne vien palaikymą, bet ir neištartą norą kad ši kalba būtu nediskutuotina. Tuo labiau, kokia prasmė yra kankinti asmenį, kurio gyvybė tau svarbesnė už savąją, klausimais, kurie akivaizdžiai suteikia jam skausmą? Nutilo, taip ir nesugebėjusi priversti save prasižioti, norint sužinoti daugiau apie visus tuos metus. Juk nepaisant viso šio artumo, šilumos ir juntamos meilės, kažkas turėjo pasikeisti... O jei visą tai yra tik bandymas sušvelninti ir taip nepavydėtiną Saloninos padėtį. – Aš nebe tavo žmona, tiesa? – Žvilgsniui savaime pasprukus, lygiai taip pat netikėtai uždavusi šį klausimą, sugrįžo prie tos pačios kalbos, kuomet pirmasis vampyras pasisakė ypač tyliai. Jos prieštaravimas buvo akivaizdus, turint omeny, kad pati tapo broliško karo auka. Nepažinojo tos Amaros, bet jei atvirai neįsivaizdavo kad sveiko proto moteris imtu ir susižavėtu tironu, kokiu save pristatė Ambrose. Bet įsivaizduoti kaip Sebastian‘as bando sukelti skausmą už jį žymiai silpnesnei moteriai ar dar baisiau, vaikui, buvo ne vien pasibjaurėtina, bet ir visiškai nerealu. Jis gi negalėtu... Nee. – Nežaisk jo žaidimo taisyklėmis, Silas gal ir nukentės, bet, kiek nuo to nukentės tavo savigarba? Jei ta Amara jam taip reikalinga, lai pasiima ir keliauja pragaran. – Atsakomai jos kalba buvo tyli, tačiau ir pati nesuprato kodėl ėmė šnabždėti, juk žmogiška klausa vargu ar nugirstu tai, ypatingai kad miegamojo durys šiuo metu buvo sandariai užvertos. Apeliacija, kurią netrūkus panaudojo nemirtingasis, eilinį kartą iššaukė kategorišką neigimą, šį kartą pademonstruota net galvos papurtymu. – Puikiai tai atsimenu, ir jei tik turėčiau bent menkiausią galimybę pasirinkti kad mūsų sūnus būtu normaliu vaiku, be kokių nors nenatūralių sugebėjimų... Aš pasirinkčiau. Bet ne, ne šitaip. Ne, Sebastian‘ai, net jei tu manai kad tai yra kažkokia galimybė suteikti jam normalų gyvenimą, aš ginsiu Marcus‘ą savo kūnu. Tavo brolis nepasieks jo, net jei tai iššauktu visų graikų dievų nemalonę. Kartą mes suteikėme tavo šeimai galimybę ištaisyti gamtos „klaidas“, kuomet tu išsivežei mergaites. Kuo tai pasibaigė? Aš nesutinku, nes tai per daug rizikinga. Ir nesvarbu kad mano kūnas gali atlaikyti dar ne vieną nėštumą, bet aš nerizikuosiu Marcus‘o gyvybę, kad patenkinti tavo brolio užgaidas. Jau verčiau jis skraidins baldus savo paties pramogai, nei kad bus miręs. O jei tu bandysi Silas padėti... – Nereikėjo baigti kalbos, kad suprasti kad moters lūpomis nebūtu pasakyta kažkas malonaus, todėl ji paprasčiausiai nusuko akis. Dievaži, pasinaudodama tyla, kad paprasčiausiai nuraminti savo pačios nervingumą, nes velniai griebtu, iš tikro visai nemaloniai jautėsi kol kas nepajutusi jokio ryškesnio „spyrio“ iš savo vidaus, kur saugiai glaudėsi apkalbamas berniukas. Pakeisti Saloninos nuomonę ties kai kurias dalykais buvo tikrai neįmanoma. Ir čia, kuomet jos skruostais varvėjusios ašaros buvo nuvalytos, veidas kaip mat atsisuko į jos mylimo vyro pusę, pritariamai palingavo galva. Išgirsti pažadą kad jis bent pabandys surasti tai, kadaise labai labai seniai galėjo prasitęsti iš jų bendrų dukterų, buvo tai, kad moteriai dabar buvo reikalinga. Net jei tai buvo visiškai neįmanoma. Liežuviu „perbėgdama“ per savo lūpas, pavymui atsikvėpė. – Aš buvau verčiama negyventi, miegoti du tūkstančius metų, o tu man siūlai pailsėti? – Šiokia tokia, visiškai neryški šypsena pasirodė jos veide trumpam, mat slogios mintys kaip mat paėmė viršų. Balsas kuris visuomet atrodė skambus, dabar buvo perdėm tylus. Pati suprato, kad po viso patirto streso jai buvo būtinas poilsis, kad tai kaip nors neigiamai neatsilieptu nėštumui, kuris perspektyviai ėjo į pabaigą. – Žiauriai keistas? Visiškai nepadeda... – Žvilgsnis pabėgo, tačiau vien iš pabandytos panaudoti intonacijos, buvo galima suvokti, kad dalis apie kitokį pasaulį nors ir skambėjo bauginančiai, bet tikrai nebuvo tokiu aspektu, kuris priverstu ją išsikraustyti iš proto. Bet juk nebuvo galima tikėtis, kad ji numatys kad pasaulis dabar atrodo pasikeitęs net 180 laipsniu kampu. – Pasilik su manimi, bent iki tos akimirkos, kuomet užmigsiu. Nenoriu dabar būti viena, kitaip pamanysiu kad tai buvo tik sapnas. Man tikrai būtina jausti tave visai šalia, o ne žinoti kad esi kažkur netoliese.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.
avatar
Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Antr. 05 31, 2016 8:09 am

Kad ir kaip esant įprastoms aplinkybėms Sebastianas mielai nekalbėtų apie savo brolį, tačiau dabar jam buvo kaip ir nesvarbu, jog jo nekenčia dėl labai racionalių priežasčių. Ta prasme, žinoma vis dar jo nekentė, tačiau protiškai bei emociškai į tai perdėm nesigilino. Salonina gožė absoliučiai visus neigiamus aspektus ir spektrus užvaldydama Redford'ą nuoširdžia, tyra laime, kuri net panašėdama į euforiją kone svaigino šį nemalonumus bei negatyvą prie saves (ir į save) lyg juoda spalva saulės spindulius traukiantį, tamsiaplaukį graiką. Jei visiškai atvirai, Sevastianos būdamas kietakakčiu bei idealiai gebančiu nerodyti intereso tam, kam nenori, niekados nepasivargino pasigilinti į klausimą, kodėl tik vienas iš trijų Horatiaus bei Florianos Ambrose vaikų išėjo toks piktavalis. O brolių nesantaika prasidėjo nuo milžiniško, nevaldomo Sailo pavydo, kuris brolį palengva pasiglemžė bei pavertė raganių tokį gabų priimti blogas charakterio savybes. Jūs manot Ambrose broliai absoliučiai visą laiką rodėsi nesutaikomais priešais?
Sebastianas visuomet labai norėjo broliuko ir kai Florianai buvo nustatytas nėštumas (tiksliau ji pati gana iškilmingai bei išdidžiai tą pareiškė), penkiametis Sevastianos NEGALĖJO būti laimingesnis. Juk turės su kuo žaisti, mokytis, karstytis medžiais, žvejoti!.. Ambrose vyresnėlis beveik nesitraukdavo nuo kūdikio, kurį tėvai pavadino Sailo - Romos medžių dievo vardu. Jis mielai netgi tuos pačius vystyklus kūdikiui pakeisdavo ir tik vienintelis Sevastianos sugebėdavo taip greitai verkiantį Sailą nuraminti. Jie dažnai kartu net užmigdavo, kuomet Ambrose vyresnėlis pasakodavo savo mažajam broliukui ką jie veiks, kai užaugs bei kokie artimi jie bus. Sevastianos ir ūgtelėjęs Sailas buvo neišskiriami. Net jeigu penkių metų skirtumas tarp mažų vaikų išeina gana didelis, Varias tai netrukdė džiaugtis tuo, jog pagaliau turi brolį. Sevastianos buvo dešimt, Sailui penki tada, kai Floriana pradėjo lauktis trečiosios savo atžalos. Ir gimus bei paaugus Elissai, būtent ši tapo dešimtmečio numylėtine. Visiškai teisingai. Gimus Elissai artimas brolių ryšys tarsi nutrūko, nes Sevastianos pasijautė atsakingas už šį kūdikį turint omeny tai, jog Floriana kentėdama nuo šiokios tokios pogimdyvinės depresijos bei engiama ir netgi daužoma savo paties vyro, nebuvo pajėgi pasirūpinti mažyle, kurią Redford'as iš didžiosios dalies užaugino.
Vyras niekados nebus pajėgus atleisti Sailui už tai, kokiais Varias šeimai nepalankiais likimo vingiais jie visi buvo nukreipti. Sebastianas visuomet tikėjo, jog absoliučiai niekas neįvyksta be reikalo, jog absoliučiai viskas turi prasmę, tačiau jos savo naujoje būtyje paprasčiausiai nematė ir jau seniai nebesijautė esąs savo paties likimo kalviu. Varias niekuomet nebuvo pasprukęs iš jo šitaip engiamos burtų bei magijos sferos ir suvokimas, jog Salonina dabar egzistuoja tik dėl to, idant jos prireikė Sailui vertė jaustis tikrai mažų mažiausiai neužtikrintai dėl jųdviejų likimo. Sebastianas padarė ne vieną klaidą būdamas žmogumi per tą savo naivumą, tačiau dabar jis buvo kitoks. Buvo įsitikinęs, jog praeities klaidų nepakartos ir šiuo atveju iš tiesų bus budresnis bei sugebės galiausiai palenkti lemtį jam palankia linkme. Kitaip tariant dar niekuomet nesijautė taip kovingai nusiteikęs ginti tai, kas jam šventa.
- Esu laimingas, kad tau neteko ilgai kęsti naujienos, jog manęs nebėra,-sugavęs 'Ninos ranką, kuri kaip tik dabar lytėjo jojo veidą, vyras pritraukia mylimosios pirštus sau prie lūpų šias priglausdamas,-Su panašia mintimi nei vakar, nei ankstesnę dieną aš nebuvau susitaikęs ir jeigu galėčiau su tavimi grįžti į namus, sugrįžti atgal, dėl tokios galimybės aš paaukočiau bet ką,-prisipažinimas buvo tiek nuoširdus, kiek nuoširdi buvo vyro nostalgija gyvenimui, kurį prarado. Tam gyvenimui, kuris buvo aiškus, paprastas dėl to ir stebuklingas. Atrodė, jog vyras ir kiek apgailestauja, nes galimybė turėti tokią būtį, kokią jiedu turėjo senovės Graikijoje buvo absoliučiai neįmanoma, o ir Saloninos skausmo dėl dukterų netekties negalėjo panaikinti. Ta prasme, žinoma, jog galėjo, nes yra vampyras, o mylimoji - mirtingoji, bet negali būti jokios minties apie tai, idant nemirėlis ketintų "kergti" kažkokias manipuliacijas žmonos galvoje, net jeigu visa tai būtų 'Ninos labui. Principo nelengvinti sau dalios lengvabūdiškomis priemonėmis Sebastianas laikėsi labai griežtai ir netgi galėjęs ne kartą išjungti velniop emocijas, mieliau rinkosi jausti vidinį skausmą, nei nejausti nieko. Be to, nuostabios jų dukterys tikrai yra vertos to, kad būtų atmintos ir visai nesvarbu kokio pobūdžio emocijas tai kels.
Išgauti Saloninos pritarimą vyrui visuomet buvo itin svarbu. Senovės Graikijoje moters nuomonė buvo tipiškai nevertinama, lygiai toks pats šeimyninis modelis buvo gajus Ambrose namuose, kuriuose Horatius labai susimovė bandydamas įtikinti, kodėl verta rinktis raganų koveno parinktą, o ne mylimą moterį. Vyras nesmagiai nusišypsojo prieš pradėdamas kalbėti.
- Šią dieną turėjau netgi kelias galimybes nudėti Sailą. Pritrūko gal tik plauko ir mano namuose gulėtų jo lavonas. Aš to nepadariau, sudvejojau ir tai žinoma vėliau blogai baigėsi. Mane iš dalies sukrėtė vien idėja, jog būčiau nužudęs savo paties brolį. Ir dėl to manau, kad esu silpnas, nes jame vis tiek matau tą mažą berniūkštį, su kuriuo drožindėdavom medines figūrėles,-nors Sebastianas ir netikėjo, jog bus suprastas, tačiau jautėsi privaląs pasidalinti su Salonina dar viena netikėta mintimi,-Pats faktas, kad tiek ilgai egzistavau manydamas, jog absoliučiai visi man giminingi asmenys yra seniai mirę ir dabar, kai aiškiai žinau, kad taip nėra mane paveikė ne visai taip, kaip norėčiau. Dėl to galiu ne visai racionaliai sureaguoti į tam tikras situacijas ir tam man kaip niekad reikia tavęs,-šalti vyro pirštai perbėga per rusvą, švelnų mylimosios skruostą ir akimirką nutilęs, jis pratęsia,-Kai ateis ta akimirka kai man vėl visai pagrįstai teks stoti prieš Sailą, prašau, nutrauk tą plauką, kad aš nesudvejočiau,-gilus Sebastiano žvilgsnis tarsi beldėsi Saloninai tiesiai į sielą. Nemirėlis tikrai nebuvo atvirumu su kitais pasižyminti persona, tačiau nuoširdumas su mylimąja liejosi tarsi natūraliai. Jis buvo pratęs kažką slėpti, kažko vengti bei nuolatos save stabdyti, tačiau šios užtvaros  galiausiai subyrėjo priešais šią nuostabią, stiprią, bet tuo pačiu ir švelnumo bei gerumo kupiną moterį. Prieš ją galėjo būti toks, koks visada norėjo būti, bet negalėjo slėpdamas save nuo viso pasaulio.
Iš tiesų nuoširdus Sebastianas buvo ir šykščiai paminėjęs Saloninai kodėl vis dar yra gyvas. Juk pats iš esmės nesuprato kokį velnią su juo padarė Sailas kadaise, tad šios dalies analizuoti negebėjo. Visgi keli esminiai faktai vyro liko nutylėti su pažadu sau, jog būtinai juos atskleis, kai ras tam tinkamą metą. Tiesiog merginai informacijos suvirškinti tenka ir taip neįsivaizduojamą mąstą, o jei dar leptelėtų, jog jos vyras - monstras (tai ir vėl skamba kaip filmo pavadinimas, haha), bet mintantis krauju, o ne nekaltų mergaičių sielomis, be jokios abejonės tik dar labiau apsunkintų mylimajai visą tą painią, nesuvokiamą dabartį.
Absoliučiai į viską Salonina reagavo daug didvyriškiau nei bet kuris kitas į tokią padėtį įstatytas žmogus. Jos akys nebuvo nė akimirkai praradusios sielos stiprybės, kuria ši moteris visuomet pasižymėjo, šiuo aspektu pralenkdama ir patį Sevastianos, net jeigu buvo pasruvusios ašaromis. Be to, ponia Varias nepaisant emocinių uraganų kuo puikiausiai valdė savo racionalumą bei logiką. Tas trumputis mylimosios klausimas susijęs su jųdviejų vedybiniu statusu buvo į temą, bet Sebastianą nuteikia pastebimai nemaloniai.
- Kaip tai nebe? Ar tai, jog civilinis jos aktas oficialiai nebegalioja nubraukia mūsų pasižadėjimą vienas kitam meilės deivei prie Veirvudo medžio?-priminęs retorinį, klausimas visgi buvo tiesioginis. Ir iš tiesų laikydamas savo moterį glėbyje nejautė, jog ši kažkodėl nebebūtų jo žmona, juolab ji buvo kur kas daugiau. Tiksliau visiškai viskas.
Salonina rodėsi neperkalbama. Dėl šios priežasties Sebastianas nusprendžia geriau šiam kartui nutraukti diskusiją kiek leisti ar visai neleisti Sailui artintis prie Marcus'o. Kol nesukūrė to "ultimate weapon" ir aplamai neišsiaiškino ar jis tikrai padarytų didžiulę, gal net mirtiną žalą pirmiesiems vampyras, Redford'as nebus linkęs laužyti susitarimo su Ambrose taisyklių. Varias privalėjo būti atviras sau ir suprasti, jog jis gali tik palenkti situaciją į kažkurią pusę, tačiau ne ją valdyti. Sailas kuo puikiausiai žinojo, kad gali labai lengvai priversti Sebastianą šokti pagal savo dūdelę. Užtektų tik parodyti, idant Saloninai geruoju pirmojo vampyro išsikalinėjimai nesibaigs. Žinoma mylimoji nebuvo neteisi teigdama, jog ankstesni Sevastianos bandymai kolaboruoti su savo giminaičiais baigdavosi veik tragiškai. Ir viskas tik dėl to, jog turėjo galybę silpnų vietų, į kurias nusitaikęs tiek Hotarius, tiek Sailas galėjo sumalti Varias'ą į miltus. Labai sunku yra ginti savo šeimą nuo tų, kurie vien žvilgsniu gali išlydyt tavas smegenis. Visgi Sebastiano planas nesikeis. Jis tikrai netrukdys Sailui atgauti savo pupytę, tačiau tikrai neleis jam viešpataut ir skriausti Marc'o su 'Nina. Be to, Sebastian'as turi kietą, medžiotojišką pastiprinimą, kuris ir pats daug mieliau regėtų Sailą užverstom kanopom nei šiomis išdidžiai šlifuojantį žemę.
Supratęs kiek ironijos bei komiškumo visgi buvo paslėpta jo siūlyme merginai atsipūsti, Sebastian'as išsišiepia.
- Na, jei visgi pajutai trauką lovai, prieš tai vertėtų nusiprausti, išgerti arbatos bei pavalgyti, nemanai?-vyras rodomojo piršto pagalvėle pabaksnoja į nors ir ne baisiai, tačiau vis vieną sukrešėjusiu krauju išpuoštą josios riešą,-Juolab vis dar nė nenutuoki kas per gėris yra modernus dušas bei pica,-prideda akivaizdžiai pakeitęs strategiją ir vietoje to, kad leistų 'Ninai taip paprastai imti ir prigulti, jis nusprendė, jog būtų visai neblogai šiandien pat parodyti mylimajai vieną kitą šiuolaikinę naujovę, kuri nukreiptų jos mintis nuo to, koks Sebastianas yra šaltas, to, jog Sailas ketina pasinaudoti jųdviejų sūnumi (ištraukus iš konteksto tokią mintį visai pagalvotum, kad Sailas kažkoks pedo :DD), o Liviana bei Marcia neegzistuoja kelis tūkstančius metų.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. ||  2016ųjų nominacijos
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1415
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Nina Redford on Antr. 05 31, 2016 4:43 pm

Nepriklausomai nuo to kad tamsiaplaukės siela buvo kaip niekad nerami, šios protas buvo „temdomas“ tik to be galo malonaus jausmo, kurį suteikė taip arti esamas vyras. Jo kūnas buvo šaltas, tarytum jis tik ką būtu išnėręs iš, net nuo vasaros karščių, įšilti nespėjusio vandens telkinio. Visai kaip tą kartą, kuomet pasprukus nuo aplinkinių akių, Salonina nusimetė visus savo drabužius, dengusius beveik visą jos kūną, sulipo į ganėtinai šaltą ežero vandenį, taip gyliai, kad jis „uždengė“ josios krūtinę. Savo nelabai apgalvotu pavyzdžiu privertė pasekti ir tuomet jau ketvirtus metus buvusį savo sutuoktinį. Tokiame šaltame vandenyje, kūnai kone garavo, nors būtent tą akimirką tai buvo paprasčiausiai ne motais, mat Salonina atsisakiusi nerūpestingo gyvenimo duoną, bei iškeitusi ją į tobulos namų šeimininkės, visuomet mėgdavo bent trumpam pasprukti nuo kasdienybės, bei vienareikšmiškai degdavo begaline aistra Sebastian‘ui, kuomet po eilinės savo karo išvykos, jis sugrįždavo atgal, į tuos namus, kuriuose buvo laukiamas taip pat stipriai, kaip puikaus derliaus žemdirbiai. Žinoma, po kelių dienų savo sprendimo buvo pasigailėjusi, dėl visai nuspėjamai pasireiškusios slogos. Negalavimo nesistengė pademonstruoti, nes vyriškai (iš dalies komiškai) stengėsi įtikinti vyrą kad viskas yra gerai, ir nėra čia ko sakyti kad lysti į šaltą vandenį buvo ne tokia ir gera mintis. Dabartinė Redford‘o kūno temperatūra priminė būtent tą, šiurpuliukus keliantį šaltį. Jis spėjo užsiminti apie tai, kad Ambrose padarė jam kažką, dėl ko jis negali žmogiškai mirti. Tačiau surišti galus tamsiaplaukei sekėsi ypatingai sunkiai, greičiausiai todėl, kad savo mirtingame gyvenime stengėsi laikytis kaip galima toliau nuo burtų ir jų padarinių (kad ir kaip tai skamba nelogiškai, mat šios moters vyras buvo savo magiškų sugebėjimų atsisakęs raganius).
Pirmo vampyro rodomas palaikymas ir supratingumas, dėl visos šios gluminančios padėties, buvo geriausia, ko galima būtu tikėtis po to kai pabundi po daugiau nei du tūkstančius metų trūkusio nepertraukiamo miego. Smulkios moters rankos, kurių viena buvo palytėta nemirtingo asmens lūpų, nusileido ties akivaizdžiai apie į pabaigą einantį nėštumą, iškilaus pilvuko, kuomet pati tamsiaplaukė parėmė savo galvą ant vyro peties. Kakta ir nosimi lietė jo vėsią kaklo odą, kuomet akys savaime susimerkė. Nebuvo pavargusi, tačiau stengėsi kaip galima labiau pažaboti savo emocijų pakylimus ir nusileidimus. – Viskas, kas mums nutiko, visi tie tragiški įvykiai, liko kažkur už nugaros. Kartu integruosime mane į tavo dabartinį pasaulį, tuomet viskas bus gerai. Aš tuo tikiu, vadinasi tau beliks tik pasitikėti manimi. – Net tuomet, kai širdis stipriai daužėsi į krūtinės ląstą, tamsiaplaukės naudotas balso tonas skambėjo užtikrintai, visai taip pat kaip ir ankščiau, kuomet rudakė įsikabindavo kokios nors įkyrios minties ar idėjos, kurios paprasčiausiai negebėjo nei fiziškai, nei emociškai paleisti. Net tuomet, kai Salonina buvo išskirtinė ir kitokia savo laikmečio moteris, Sebastian‘as taip pat buvo unikalus ne vien savo būdu, bet ir tuo kad ne karto nebandė sumenkinti nei savo žmonos nuomonės, nei savigarbos, nei to pačio charakterio. Tikriausiai ne vienas asmuo būtu galėjęs jį pašiepti dėl to, kad nelaikė savo moters kaip kokio nuosavo „daikto“. Nosimi brūkštelėdama per pirmo vampyro kaklo odą, galiausiai su ja susidūrė savo švelniomis lūpomis, paprasčiausiai stengdamasi įsiklausyti į visus tuos skausmingai dviprasmiškus žodžius, kuriuos rinkosi Sebastian‘as, kalbėdamas apie savo dvejones ir planus jaunesnio brolio atžvilgiu. Po visko kas buvo padaryta su visa Varias šeima; Marcia ir Liviana buvo atimtas, Sevastianos paverstas neaišku kuo (neaišku tik jo žmonai), o Salonina kartu su dar gimti nespėjusiu Marcus‘u užšaldyta laike, vyras turėjo visišką teisę nusiūsti savo brolį į pragarą. Bet ar jis pats buvo bent kartą pagalvojęs apie tai, kiek daug žalos tai atneš jo paties asmenybei? Taip, jis visuomet turės savo žmoną ir savo sūnų, net visus tuos skausmingai gražius atsiminimus apie Elissą ir mergaites, bet ar susitaikys su mintimi kad savo paties rankomis nutraukė savo paties brolio gyvybę? Akivaizdžiai smulkaus sudėjimo moteris atitraukė galvą nuo vyro peties, kuomet pakildama nuo mylimojo kelio, sustojo jam tarp kojų. Įsispausdama taip, kad juos du iš esmės skirtu tas nemažas pilvukas, abejomis rankomis suėmė nemirėlio veidą, lyg pareikalaudama kad jis savo dėmesį atiduotu žmonos išraiškingų bruožų veidui. – Tu esi visiškai teisus, manydamas kad aš verčiau matyčiau tavo brolį degant pragare, nei suteikčiau jam pagalbos ranką ar tuo labiau leisčiau prisiartinti prie mūsų sūnaus. Bet, – Savotiškai suspausdama lūpas, Salonina nejaučia nusuko akis pati, lyg nenoromis pabėgdama nuo akių kontakto, kurio reikalavo iš esmės pati. Tiesiog, nenorėjo parodyti to, kad tai ką buvo pasiruošusi pasakyti, ją vertė jaustis keistai, turint omeny tai, kad tai sakydama ir taip jautėsi gana išdavikiškai prarastų dukterų atžvilgiu. Ir ji tikrai nepripras prie šios minties greitai, greičiausiai nebyliai kankinsis iki pat tos akimirkos, kuomet užtikrintai žinos kaip gi šios nugyveno savo gyvenimą. Ir net jei tai niekuomet neišsipildys, vadinasi nebyliai kankinsis ir gedės iki kol pati atguls amžinam, bei šį kartą negrįžtamam miegui. Įkvėpdama giliau, moteris visai trumpam sumerkė akis, lyg tai padėtu sukaupti visą vidinę stiprybę, tik po to ėmė kalbėti toliau. – Atsimeni kai sakiau, kad netikiu kad Silas nuo pat gimimo buvo blogas asmuo? Kad jo gyvenime turėjo atsitikti kažkas rimto, kad jis imtu elgtis šitaip paniekinančiai visų atžvilgiu? Aš nepakeičiau savo nuomonės, ne vienas mūsų negimsta monstrais, jis taip pat vargu ar savo genuose turėjo kažkokį užkodavimą, kuris ir pavertė jį tokiu, koks jis yra dabar. Tiksliau, kokiu tapo tuomet, kai įžengė į mūsų su tavimi gyvenimą. Ir net kai tu sakai kad nori kad būčiau šalia ir pastūmėčiau tave padaryti tokį dalyką... – Akivaizdžiai ir net labai įtikinamai lėtai neigiamai papurto galvą, tarytum kaip mat atmesdama tokį „pasiūlymą“. – Aš būsiu šalia, tačiau ne tam kad nutraukčiau tą plauką, o tam kad neleisčiau tau to padaryti. Sebastian‘ai, tai visai ne dėl tavo brolio, tai dėl tavęs. Tu pats pasakei kad visus tuos ilgus metus nugyvenai manydamas kad viskas kas buvo tau šeima ar artima pradingo. Nori tu to ar ne, tas antžmogis yra tavo brolis. O tai reiškia, kad mums teks surasti būdą kaip apeiti visus jo reikalaus, neleidžiant paliesti sūnaus. Lai jis susigrąžina tą savo Amarą ir dingsta velniop. Nes tu netapsi šaltakrauju žmogžudžiu, kuris savo noru nutrauks gyvybę savo sūnaus dėdei. – Galima pasakyti kad Salonina nieko keisto ar ypatingo nepasakė, juk tokiu pačiu principu buvo kartą privertusi savo vyrą nesielgti kategoriškai, kuomet eidama iš vietinės turgavietės buvo užpulta ankščiau nematyto girtuoklio, kuris ne vien ketino ją apiplėšti, tačiau ir panaudoti seksualinę prievartą. Tamsiaplaukės vyro pečiai visuomet buvo spaudžiami atsakomybę už įvairiausius dalykus, bei moteris nenorėjo kad prie to prisidėtu ir purvinas kaltės jausmas, kuris palaipsniui imtu ėsti jį iš vidaus kaip koks parazitas, kurio pašalinti nėra įmanoma jokiais žinomais būdais. Rankos, kurios vertė vyrą žvelgti tiesiai į moters veidą, galiausiai „nusėdo“ ant originaliojo vampyro pečių. Salonina nežinojo labai daug, tame tarpe ir to, kas buvo jos vyras, tai kad jis užmezgė ryšius su medžiotoju ar tuo labiau planavo sukurti ginklą galinti sunaikinti jį patį. Velniai griebtu, jei tik žinotu bent pusę to, tikrai nepaisydama visko gerai jį iškratytu, primindama kad ji kartą vos jo neprarado (o gal prarado? xD), todėl tikrai neketino to patirti dar kartą.
Dar nespėdama nieko pridurti, pakėlė ranką, kad nusivalyti likusį drėgnumą ant skruostikaulių, kuris vis dar buvo iššaukiamas minčių apie prarastą gyvenimą. Stengėsi iš paskutinių dabar tai atmesti tai akimirkai, kai pasiliks viena, kai galės viską apsvarstyti pati, neleidžiant ne vienai sielai pamatyti kaip iš tikro stipriai tai supurtė jos gyvenimo suvokimą, bei privertė suabejoti ateitimi. Klausimas, kuris buvo išsprūdęs kone netikėtai, bu o svarbus. Du šimtai su viršumi metų, buvo per didelis laiko tarpas, kad patikėti kad niekas nepasikeitė. Ji žinoma jautė visą tą galvą svaiginantį dėmesį iš Varias pusės, tačiau išdavikiška mintis kad dabar jis jau buvo spėjęs sukurti sau kitą gyvenimą, kur pagal viską vietos jai nebe buvo, susikūrė savaime. Nuskambėjusio atsakymo metu, rudakė akylai stebėjo Sebastian‘o akis, lyg bandytu perskaityti juose daugiau, nei buvo girdima klausos organų. Pasigirdo kiek palengvėjimą primenantis atokvėpis, o jos pečiai įgavo labiau savitą aukštį, įsitempimas taip pat pastebimai nuslūgo. Moters lūpos susispaudė, kuomet kampučiai išdavikiškai pakilo viršun. Retorinis klausimas, kuris bent taip buvo pateiktas privertė ją papurtyti galvą. – Nenubraukia. Atleisk, viskas skamba taip supainiotai, kad atrodo kad nesuprantu net to, kas šiame laike esu tau. Ar man puikiai atsimenant vakar dieną, kuri vyko prieš porą tūkstantmečių, tavo gyvenimas nepatraukė kita linkme. Jaučiuosi sumautai sutrikusi, ir atrodo negaliu atpažinti kas yra tikra, o kas tik vaizduotės padariniai. – Norėdama pasukti galvą, ji atsitiktinai pasisuko pati, kas savaime nulėmė atstumą tarp teoriškų sutuoktinių kūnų. Tik tuomet kai tamsiaplaukei buvo nurodytas krauju suteptas riešas, antakiai kaip mat pakilo, o ji iškvėpdama te pratarė: – O. Net nenorėdama miegoti, aš su mielu noru būčiau apsimetusi tai daranti, vien todėl kad galėčiau įsikniaubti į tavo krūtinę veidu ir pasiduoti ramybei... Tu teisus, man reikia maudynių ir mano skrandis, kuris dabar randasi kažkur čia, – Nebuvo pramokusi anatomijos, mat tais laikais toks mokslas nebuvo gvildenamas, nurodo pakankamai teisingą vietą, pagrįsdama tai tik asmeniniais pojūčiais. Nėštumo metu, visas moters kūnas pasikeičia, ypatingai vidaus organai, kurių dalis pakyla tam, kad vaisius įsitalpintu tinkamai. Todėl kuomet ankščiau skrandis buvo žemiau, dabar visgi buvo gerokai pakilęs. Jos ranka atsidūrė ties minėta vieta, kuomet veide pasirodė dantų nešiepiantis šypsnis. – Nieko neragavo, pernelyg ilgą laiką. Todėl, aš visa tavo... – Kad ir kaip dviprasmiškai skambėjo šie žodžiai, jie vis tik buvo panaudoti gana nekaltame kontekste, kuomet šiek tiek atbula atsitraukdama nuo pirmo vampyro, tamsiaplaukė ištiesė abi savo rankas į jo pusę, kaip tyčia „sugrodama“ visais dešimt pirštų, nes tik eidama kartu, o ne žingsniu į priekį, galėtu į viską reaguoti kaip galima ramiau, nepakenkiant Marcus‘o vystymuisi. – Nagi mielasis, parodyk man visus tuos stebuklus pavadinimu „modernus dušas“ ir taip išgirta „pica“. Nes kol nepamatysiu to savo akimis, pamanysiu kad viso labo mane erzini nebūtais dalykais.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.
avatar
Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Tr. 06 01, 2016 7:50 am

Turint omeny racionalų Dean'o bandymą kiek anksčiau sukelti Sebastianui dvejonę ar iš viso budinti Saloniną šiame laikmetyje yra verta, akivaizdžiau nei akivaizdu, jog dėl mylimosios pozicijos, jos stiprybės bei optimizmo kartu įveikti visas problemas, Redford'as nebuvo suabejojęs nė akimirkai ir dabar niekas net per prievartą nesugebėtų jam įteigti, neva finale pasielgė kažkaip neteisingai ir būtų buvę teisingiausia palikti viską taip, kaip yra. Juolab paties Sebastiano būtyje akivaizdžiai trūko to šviesulio jo danguje, kuris šildytų gerų dalykų paprasčiausiai išsiilgusį vampyrą, kuris būdamas netgi labai nestereotipišku nemirėlių rūšies atstovu nei kiek nesimėgavo savo priverstinai sukeltu nemirtingumu ir nepuoselėjo absoliučiai jokio noro išsišokt vampyrų pasaulyje taip, kaip tą sėkmingai padarė Sebastiano neprastai pažįstami Mikaelson'ai. Jo norai visuomet buvo labai paprasti bei žemiški. Jis troško šeimos, draugų, mėgiamo darbo ir po 252 metų sugebėjo susikurti tik vieną iš šių jo nuomone kertinių būties aspektų. Turėti perspektyvią technologiškai pažangią kompaniją jam patiko netgi labai, darbuotis žmonijos labui - taipogi. Ir tai keista atsižvelgiant į tai, jog būdamas žmogumi, Sevastianos geriausiai mokėjo tik kariauti. Tą bandyti darė ir po nubudimo. Dalyvavo tiek pirmame, tiek antrame pasauliniuose, kurių metu pamatė koks bereikšmis visgi yra karas, kiek skausmo jis atneša paprastiems žmonėms dėl to, jog valdančiųjų ego nesutilpo į jų mažas makaules. Tai natūraliai iškėlė klausimą: "o kodėl AŠ kariavau?" ir pasidavęs savianalizei negalėjo rasti įtikinamesnės priežasties už "nes man tai patiko" ir "buvau geras tame". Taip tam tikru momentu ūmus, kovingas Sebastiano būdas tarsi priblėso dabar išneriantis tik kritiniais atvejais, kai pavyzdžiui, Sailas labai užpisa. Rytojus Sebastianui dar niekados neatrodė toks laukiamas ir šildantis iš vidaus klausimu "kas manęs laukia?". Dar seniai seniai pavertęs Saloniną savos visatos centru, vyras dievinamą moterį susigrąžinęs iš tiesų pajuto, jog absoliučiai viskas nuo šiol bus geriau, jog jis pats bus geresnis, jog galiausiai turės mažiau laiko svarstyti koks pointas iš tos nemirėliškos dalios, kai ši iš tikrai gerų jo egzistencijos aspektų atnešė gal tik Rebeką, kuri išplėtotu giliu ryšiu išsiskyrė iš tų kelių Sebastiano turėtų ar jam patikusių merginų.
Vyras pastebėjo pasikeitimą mylimosios akyse, kai jiedu be didelio entuziazmo kalbėjo apie tai, kaip Sebastianas turėtų pasielgti jei jo brolis peržengs tam tikrą ribą. Nuostabus mylimosios veidas atrodė mąslus, rimtas ir vyras negalėjo tikėtis nieko apart to, jog sulauks iš Saloninos minties, kuri bus finalinė ir visiškai teisinga. Na, taip ir buvo. Redford'o žvilgsnis tampa tiek pat šiltas, kiek ir dėkingas. Keista kiek išminties slypėjo šioje smulkioje merginoje, tiesa? Nemirėlis pilnai prisiglaudžia prie mylimosios kūno ir vėl veidu veik sulysdamas į jos krūtinę. Beprotiškai mėgavosi kontaktu, kuris reiškė ne tik tai, jog buvo 'Ninos tiesiog nesveikai išsiilgęs, bet ir dėkingumą už visuomet labai ryškiu buvusį jos būdo bruožą įkrėsti proto savo karštakošiškai nusiteikusiam vyrui, kuris būdamas žmogumi visgi nematė didelės problemos susitepti rankų svetimu krauju ar iš viso atimti gyvybę. Tai virto savotišku tabu tuomet, kai tapo nakties pabaisa, kai žudymas ėmė kelti svaiginantį, nenusakomą malonumą, kuris iš esmės prieštaravo humanizmui. Iš to ir kilo visas vidinis Sebastiano konfliktas ir nesugebėjimas priimti savęs, be to kiekvieną kartą kai pabandydavo, nutikdavo kažkas tikrai blogo, netgi siaubingo. Kad ir koks užtikrintas buvo dėl to, jog tarp jųdviejų su Salonina viskas bus gerai, dvejojo tik dėl vieno - kaip mylimoji sugebės priimti Sebastianą tada, kai sužinos kas per vienas jis yra iš tikrųjų? Juk negalės to ilgai slėpti dėl dviejų rimtų priežasčių: pirma - būti visiškai nuoširdžiu su 'Nina jam buvo tiesiog privalu ir antra - net jeigu ir bandytų dangstyti savą prigimtį, ji vis tiek kažkada greičiausiai itin nepalankiu metu išlystų tam, kad pagąsdinti merginą krauju pasruvusiu žvilgsniu ar kažkas tokio. Visgi pavyko visai sėkmingai save nuteikti, jog šis klausimas neturėtų būti nagrinėjamas dabar bei šiam kartui apsiraminti.
"Nes tu netapsi šaltakrauju žmogžudžiu, kuris savo noru nutrauks gyvybę savo sūnaus dėdei."
"Tu to dar nežinai, bet jau seniai tavo numylėtas vyras yra tapęs šaltakrauju žmogžudžiu."

- Tu net neįsivaizduoji kaip gerai aš tave suprantu. Prireiks laiko, kad apsiprastum su visu tuo, kas įvyko. Bet žinai, man labai gera žinot, jog to laiko mes turim. Į valias,-nusišypsojęs vyras nusėja mylimosios krūtinę bei kaklą džiaugsmingai energingais, švelniais bučinukais džiūgaudamas dar ir dėl to, jog vienas iš daugybės likusių ne tokių jau ir malonių jųdviejų dialogų yra kaip ir baigta. Bent kurį metą jie nekalbės apie Sailą, Livianą bei Marcią, burtus, žodžiu viską kas kelia nusiminimą tam tikroje formoje. Entuziastingai nusiteikęs Sebastianas pakyla ant kojų. Jo didelės rankos buvo nusėdusios ant Saloninos klubų, o artimas fizinis kontaktas buvo išlaikytas.
- Matai? Kartais mūsų santykiuose ir aš būnu teisus,-komiškai pasipūtėliškas faktas lieka palydėtas trumpo, bet smagaus Sebastiano juoko, puikiai išdavusio tai, koks visgi šis vyras jautėsi laimingas. Iš tiesų pats Varias be galo norėjo ramiai prigulti apsikabinus savo žmoną, nes morališkai jautėsi tiesiog persunktas, tačiau nuo šiol teks nuolatos sau priminti, jog Salonina šiaip jau turi valgyti (dabar netgi už du!), kad būtų gyva. Švelniai pačiupęs 'Ninos ranką, vyras nusiveda moterį į tame pačiame miegamajame esantį vonios kambarį.
- Tualetas, dušas,-rankų mostai nurodo tiek vieną, tiek kitą aptariamą objektą,-Kadangi vis dar bijočiau palikti tave vieną su kažkokiais dvidešimt pirmojo amžiaus rakandais, mums teks nusimaudyti kartu. Bet tai bus daroma mokomaisiais tikslais, tad neprarask budrumo net tada, kai...-nutilęs Sebastianas nei lėtai, nei per greitai nusimeta platų sportinį džemperį, išvinguriuoja ir iš sportinių kelnių bei trumpikių,-...liksiu nuogas,-pratęsia išsišiepęs, o reiklus Sebastiano žvilgsnis koncentravosi į mylimosios tebedėvimą suknelę,-Beje, Sevastianos ilgainiui virto į Sebastianą, o Varias - į Redford. Oficialiai integruoti į šiuolaikinę visuomenę greitai reikės ir tave. Tik negalvok dar apie tai, kaip norėtum skambėti šiame amžiuje, nes turiu sumanymą ir jo tiesiog reikia išlaukti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

You're scared of me because you can't control me. You don't, and you never will. But, that doesn't mean I'm your enemy. ||  2016ųjų nominacijos
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1415
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Draugai : Dean Winchester, Mason Lockwood, Rebekah Mikaelson
Rūšis : Mirtingas ir neįpatingas (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Nina Redford on Tr. 06 01, 2016 2:49 pm

Ulpia Marciana ir Gaius Salonius Matidius Patruinus dukra savo proporcingai mažame kūne visuomet sugebėdavo sukaupti tinkamas būdo savybes, nors ir reikėtu paminėti kad šios tamsiaplaukės užsispyrimas, bei praeities laikui visiškai netinkamas kitoniškumas silpnesnių nervų atstovui galėtu pasirodyti gana „užpisantis“. Visa laimė buvo tame, kad josios sutuoktinis vargu ar kada nors pelnytu panašų apibūdinimą. Dar būdama visai nedidoku vaiku (tiek amžiaus, tiek ūgio atžvilgiu), Salonina buvo papratinusi savo mylimus ir gerbiamus tėvus kad tikrai nesielgs kaip žinoma damutė, sukneles vilkės tik per iškilmingas ceremonijas, mat jos nepatogios, neleis sau „patarnauti“, tačiau niekada pati neapsiims panašia veikla. Manėsi esanti visiškai laisva siela, kurios pažaboti yra paprasčiausiai neįmanoma. Kokia gi iš viso galėjo būti kalba apie santuoką ir vaikų auginimą? Na, reikia pasakyti kad dėstydama savo ateities planus, tamsiaplaukė su paskutiniu dalyku aiškiai apsišovė. Jaudulio suvaldyti negebantis Sevastianos Varias kone akimirksniu apsuko jos „nerealių svajonių“ perpildytą galvą, priversdamas perkratyti visus įsitikinimus dar kartą ir galiausiai pasiduoti tam, kas buvo visiškai neišvengiama. Jų abipusis susidomėjimas vienas kitų, meilė, santuoka ir vaikai - visą tai buvo beprotiškai norima ir visapusiškai neišvengiama. Savo stiprybę iš senovės Romos kilusi moteris demonstravo visuomet, net kai tai būdavo visiškai natūralu ir net neapgalvota. Visai kaip tą kartą, kai laikinai apsigyvenusi pas imperatorių, mergaitė buvo supažindinta su žinia kad vyriausios imperatoriaus sesers, t.y. jos mamos vyras žuvo. Prarasti tėvą buvo sunku, bet Salonina atrodė neįskaitoma. Atsiminė kaip Pompeia Plotina stipriai priglaudė ją prie krūtinės, prašydama kad ji išliktu kaip galima tvirtesnė. To prašyti nebuvo būtina, mat tamsesnio gymio rudakė taip ir nedrįso išspausti  ne vienos ašaros. „Visi miršta ankščiau ar vėliau, ir jei aš raudosiu ar ieškosiu kaltų, tai nesuteiks jam galimybės gyventi toliau. Su manimi, mano mintyse, jis visuomet bus gyvas“, tokiais žodžiais mergaitė pribloškė artimuosius, kuomet nusprendė kad kitaip elgtis paprasčiausiai negali. Savo sielvartą išliedavo tik niekam nematant, nekomentavo net to, kad kartais jos akys atrodė patinusios ir paraudusios, tarytum prielaidą apie verkimą buvo paprasčiausia paklaida. Paradoksalu, kad tuomet kai panaši situacija ištiko Sevastianos, Livianą ir Marcią, tokio pat tvirtumo parodyti nesugebėjo. Paaiškinimas buvo paprastas, tiesiog skaudėjo kur kas labiau.
– Svarbiausia kad turiu tave. – Šis paprastas pastebėjimas buvo reikšmingas tuo, kad moteris negalėjo net įsivaizduoti kaip gi sunku buvo jos mylimam sutuoktiniui „atsibusti“ žinant kad viskas buvo kuo seniausiai prarasta, kad ateitis baugino ir jis buvo vienas, visiškai vienas. O tai reiškia kad savo „pasaulį“ reikėjo pradėti statytis nuo visiško nulio, nežinant net kur derėtu pasukti ar kuo imtis pirmiausia. Saloninai šiuo atžvilgiu pasisekė kur kas labiau, nes šalia buvo tas, kuris priminė kiaurodę žvaigždę, kuri gali nuvesti tinkama linkme, supažindinti ir „integruoti“ į kol kas svetimą aplinką. Jis visuomet tamsiaplaukei buvo tuo, kuris buvo labiausiai reikalingas, dabar tai buvo ne vien grindžiama emocionalia ir fiziologine prasme. Be to, pažinti naujus dalykus su asmeniu, kurio atžvilgiu tavo kūnas reaguoja ypač teigiamai, yra it iššūkių ir įspūdžių kupina kelionė. Nesvarbu koks glotnus ar duobėtas kelias gali pasirodyti. Jos lūpos vėl prasiskleidė, kuomet moteris nusprendė patikslinti savo nuomonę, kuri iš pat pradžių jai pasirodė gana sausokai išreikšta, – Nenoriu net pagalvoti apie tai, kad man tektu atsibusti šiame laike ir greta nebūtu nieko, arba dar blogiau, tavo brolis, kuris vargu ar savo planuose turėtu kažką panašaus į norą padėti pakilti man ant kojų. Bet dabar, jei tai buvo mūsų likimas, vadinasi pakreipsime jį būtent ta linkme, kurios esame nusipelnę. Ir tu vėlgi teisus, šį kartą turime labai daug laiko... – Jei tik iš senovės Romos „atgabenta“ tamsiaplaukė moteris būtu žinojusi tiesą apie tai, kad jos mylimasis yra vampyras, kuris vargu ar kada nors mirs, plius į savo pusę traukia bėdas it būtu stiprus magnetas, kuomet ji savo ruožtu yra tik mirtinga asmenybė, tuomet kalbėtu kitaip. Kaip? Belieka tik sulaukti tos akimirkos, kuomet jos pasaulėžiūrą sudrebins žinia apie tai kad mistiškiausias padaras visatoje, tikrai kad nėra raganius, kuris gali manipuliuoti skirtingais dalykais, semiantis jėgos iš įtartinai keistų objektų ar visų esamų stichijų. Pirmo vampyro įsikniaubimas į moters iškilę krūtinę (Come on dudes, ar kada matėt kaip ji padidėja nėštumo metu? Like iš apelsinų melionais tampa. xD), privertė rudakę susimerkti, paprasčiausiai pasimėgaujant šiuo nekaltu, tačiau be proto jausmingu fiziniu kontaktu. Būtu likusi taip stovėti dar ilgai, jei jo lūpos kutenančiai nepraslystu per jos šiuo metu ypatingai jautrią odą. Pasigirdo visiškai seniai negirdėtas, bet ausiai malonus kikenimas, kuomet moteris pirštai savaime tvirčiau „įsmigo“ į to beformio džemperio medžiagą. Slegianti ir susimąstyti verčianti pokalbio dalis buvo sėkmingai atidėta ateičiai, o tai savaime nuteikė pozityviai, turint omeny kad jai prieš akis turėjo atsiverti visiškai nauji dalykai, apie kurių sukūrimą niekada net minties neturėjo. Mat ankščiau, nors tokių patogumų ir nebuvo, visgi viskas atrodė patogiai. Redford‘ui pakilus ant kojų, moters galva savaime atsilošė, taip ir nepaleisdama iš akių jo žavaus veidelio. Galva šiek tik apsvaigo, tačiau ne todėl kad būtu pasijutusi prastai, o todėl kad nesunkiai save pastatė prieš faktą, kad priešais esančio vyro ilgėjosi visas jos kūnas, iki menkiausios lopinėlio. Ir jei nebūtu žinojusi kad laukiasi jau septintą mėnesį, galimas daiktas, kad būtu pareikalavusi ekskursiją atidėti vėlesniam laikui. Taip ir troško ant jo dabar pat „užšokti“, bet visgi teko prisilaikyti realybės. Veide išsiplėtė nuoširdi ir šilumos kupina šypsena, kuomet vėlgi visu kūnu pasisukdama į šoną, juokais tarstelėjo, – Bet tik kartais... – Išsivėpdama dar labiau, šį kartą kiek drąsiau žengdama paskui, link nurodytos vietos. Buvo keista suprasti tai, kad tualetas gali būti visai šalia miegamos lovos, kuri beje buvo neįtikėtinai minkšta, o dar ir kvepėjo iš ties maloniai. Patekdama į prieš tai minėtas patalpas, girdimai giliau įkvėpė. Kodėl jis iš viso sakė kad šis laikmetis yra keistas, kai viskas atrodo taip... painiai, tačiau tuo pačiu metu ir gerai. Tiksliau, geriau. Savaime užgimė klausimas, kuris buvo palydėtas atitinkama veido išraiška, kuri iš dalies atrodė mįsli, iš dalies pilna nuostabos. – Tokio dalyko kaip vonia, į kurią dera pilti verdantį vandenį iš kaitinamų puodų, nebėra? Nes ta siaura kabina su įvairiausiais pribambasais atrodo, na... – Nesugebėdama rasti tinkamus žodžius, kurie galėtu apibūdinti visą matomą vaizdą, prisikando apatinę lūpą, numanydama kad net jei rastu logiškai skambantį paaiškinimą, jis vis tiek aiškiai išsiskirtu nuo tikrosios tiesos. O ir pats Sebastian‘as vos tik prasižiodamas, kaip mat iš dalies atsakė į jos klausimą, apie tai kad visa ši netoliese esanti stiklinė „kabina“ yra pernelyg paini, kad būtu suprasta asmenybei, kuri nieko panašaus savo akyse nebuvo regėjusi. Susikraudama rankas sau po krūtine, Salonina aiškiai iškėlė kairįjį antakį, tarytum visiškai nerimtai perklausdama to įpareigojimo, kurį išdėstė pirmasis vampyras, – Netgi teks? – Visiškai nesistengdama nusukti akių, bei būdama pilnai atsipalaidavusi, stebėjo kaip josios vyras nuo savęs nusiima visus vilkėtus drabužius. Neneigiant to fakto, kad moteriškosios lyties atstovė tikrai mėgavosi šiuo reginiu, jos mina atrodė pakankamai subalansuotai rami. Veide atsirado dantų nešiepianti šypsena, kuomet žengdama kelis žingsnius arčiau, mat buvo šiek tiek nutolusi, kuomet stengėsi regimai išanalizuoti kaip gi atrodo tas „modernusis“ dušas „miego režime“, švelniai pirštų pagalvėlėmis prisilietė prie jo krūtinės. Nebuvo ne vieno rando, kuriuos vyras ankščiau „užsitarnavęs“ įvairiuose mūšiuose. Nedrįso pakelti akių, viso labo nebyliai nagrinėdama tai, kaip stipriai yra pasikeitęs vyro kūnas. Jei širdimi nejaustu kad tai jis, greičiausiai pagalvotu kad Sebastian‘as nėra jos Sevastianos. Buvo sunku priprasti prie visiškai nesužaloto jo kūno, kurio tik ranka buvo šiek tiek sutepta krauju, tačiau nesimatė net sužeidimo, priešinga situacija „puošė“ Saloninos dilbį. Iš savęs išspausdama kampinę šypseną, pirmiausia papurtė galvą, po ko pakeldama akis, visgi prasitarė. – Aš tave jau esu ne kartą mačiusi nuogą, todėl žinau kaip gerai atrodai, be visų tų drabužių. Ir kas svarbiausia, remiantis mano atsiminimais, mačiau tave vos vakar, remiantis tavaisiais, prabėgo kur kas daugiau laiko. Tai kaip manai kuriam budrumą seksis išlaikyti lengviau? – Šiek tiek kilstelėdama savus antakius, moteris tarytum norėdama patvirtinti spėjimus, arba paprasčiausiai išlyginti padėtį, abejomis rankomis suėmė savo šiek tiek susivėlusius plaukus, perkeldama juos ant vieno peties. Iš dalies džiaugėsi kad būtent ši padovanota suknelė buvo suvarstoma iš šonų, todėl atrišti visus tuos raištelius buvo ypatingai lengva. Kelioms minutės ir pagrindinė aprangos detalė sukrito ant grindų. Išlipdama iš nuvilkto rūbo, dešinės kojos pirštais paspyrė ją toliau, kad nemaišytu. Atsikratyti visais likusiais „papildais“ taip pat nesudarė labai didelės gaišaties. Stovėdama priešais visiškai išsinuoginusi, kuriam laikui sukišo pirštus į savo ilgus, tamsius plaukus, išpindama tas nedideles pynutes, tarytum būtu nujautusi kad dušo kabinoje vanduo teka iš viršaus. Pirštais „sušukuodama“ savo švelnias garbanas, pastebimai savame kūne jautėsi ypatingai patogiai, nepaisant to iškilaus pilvuko, kuris taip aiškiai priminė apie besiformuojančia jame gyvybę, už kurios sukūrimą buvo atsakingi čia esantis du asmenys. – Vadinasi dabar man reikės į tave kreiptis būtent šiuo, išgalvotu vardu? Sevastianos, – Užvertusi akis, kaip mat pasitaisė, – Sebastian‘ai, manęs niekas čia nepažįsta. Manai verta atsisakyti to, ką su pagarbą perėmiau iš tavęs? Nors tebūnie... Jei tai būtina, nors man vis vien ši mintis nepatinka. – Nuleidusi akis, moteris aiškiai ir lėtai papurtė galvą, kuomet nutilo tik visai trumpam. Vadovaudamasi paprasta logika, demonstratyviai atsuko Redford‘ui nugarą, kuomet žengdama tuos kelis trūkstamus žingsnius iki dušo kabinos, pastūmė dureles į šoną, nesunkiai patekdama į vidų. Neskaitant to, kad neužtikrintumą išdavė šiek tiek pakilę pečiai, nebuvo tikra kad elgiasi teisingai, todėl dėl visa ko, beveik šnabždėdama perklausė,
– Ilgai dar ten stovėsi, ar pagaliau prisijungsi prie manęs? – Per alkūnę sulenkta ranka, bei rodomojo piršto sujudinimas, išreiškė kvietimą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.
avatar
Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 46 Previous  1, 2, 3, 4, 5, 6  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume