GYVENAMASIS NAMAS

by **Jules McManus** Antr. 04 12, 2016 11:43 am

Namas, su visais būtiniausiais priedais, kurių gali prireikti.
P.S. - Ei, adminai, pataisykit kad tema galėtu būti trumpesnė nei "between 10 and 255 characters".

by **Jon Spencer** Antr. 04 12, 2016 11:55 am

Gal ir nekokia mintis kelti visą tą širšalą į savo namus, bet pasirinkimų buvo nedaug ir vyrui teko priimti patį logiškiausią. Čia buvo Sebastiano ramybės bei vienišumo oazė, kur nelikdavo problemų. Tik jis, jo darbas ir visokie nerd'iški pomėgiai. Iš tiesų 21ąjį amžių vyras priėmė su kur kas didesne meile, nei visus ankstesnius. Tobulas laikmetis būti antisocialia, moksliukiška į internetą sulindusia vampysta (nekilo ranka parašyti žmogysta).
Stabtelėjęs prie kiekvieno šviesoforo vis patikrindavo Daenerys būklę bei suimdavo jos ranką, tarsi išreikšdamas palaikymą. Vairuoti buvo veeelniškai sunku, po galais. Ne tik į akis lindo prakaitas, kuris kone spėjo sudrėkinti vyro vilkimus rūbus, bet bendras silpnumas bei blogumas be perstojo viliojo viską mesti ir tiesiog prigulti. Keista, bet su skausmu kone apsiprato. Šuo ir kariamas pripranta gi. Kadangi eismas nebuvo labai sumautas lyginant su piko valandomis, atvažiuoja ganėtinai greitai. Tai yra per kokias 20 - 25 minutes. Kelionės metu spėjo iš Cassidy išgauti visą Sebastianui rūpimą informaciją vilkolakio nuodų nukenksminimo tema. Žinios, be abejo, nenudžiugino. Niekas, kas susiję su Klausu negali džiuginti jei nesi sadistas, mazochistas ar... Caroline. Susirasti Niką ir prašyti jo pagalbos?.. Vien nuo tokios minties Sebastianui kildavo ūmus noras pradėti isteriškai žvengti. Net alternatyvioj visatoj Klausas atsisakytų jam padėti. Jųdviejų susidūrimas neabejotinai baigtųsi mažų mažiausiai priešišku apsišnypštimu. Kaip jau galima suprasti jie tikrai nėra bičiuliai. Aplamai mintis, jog tik Klauso kraujas gali išgelbėti Danny morališkai labai žlugdė. Tas pats kas invalidui pasakyt, kad jis gaus naujas kojas, tačiau turi užšliaušti į sumautą Everestą ir pasiimti jas nuo jo viršūnės. Tačiau galvoti kaip spręsti problemos Sebastianas nenustojo.
Pastatęs mašiną kuo arčiau namo, vampyras labai greitai iššoka lauk, atsargiai, be galo delikačiai išlaipindamas Danny bei pakartotinai paimdamas ją į rankas, it nuotaką. Tuo tarpu Cassidy, žinoma turėjo jau eiti viena pati. Jei ji nepakeis būdo vargu ar sulauks dienos, kai ją kas neš kaip nuotaką. Kibinti Argent įsakmiais komentarais nereikėjo, kadangi kuo puikiausiai vykdė dar universiteto kieme pateiktus nurodymus gražiai elgtis. Sebastianas iš karto patraukia į savo mėgstamiausią namo dalį - rūsį, kuriame plytėjo impozantiškai įrengta laboratorija. O kadangi joje buvo nemažas poilsio kambarys, tai čia praktiškai ir gyveno. Vien pažiūrėjus į kitus modernistinio - minimalistinio stiliaus įkvėptus kambarius tokia mintis piršdavosi automatiškai, mat nuo tokios tvarkos galėdavo galva įsisopėti. O tvarkinga, nes Sebastianas ten nieko nedaro. Paguldęs Daenerys ant plataus odinio krėslo, kuriame mergina atrodė tokia visai mažutė, Redford'as patraukia prie šaldiklio, išsitraukdamas iš pažiūros švirkštą, kuris ne itin priminė eilinį švirkštą, nei savo forma, nei jame esančio skysčio savybėmis. Sebastianas sugrįžta prie Daenerys.
- Aš nežinau ar tai suveiks ir jei suveiks, kiek laiko tęsis poveikis. Bet pirma reikia pašalinti kulką, - padėjęs švirkštą ant nedidelio metalinio staliuko, vyras geriau įsižiūri į labai neįprastai išdraskytą šautinę žaizdą, o tada į Danny pirštus. Atrodo perbala dar labiau, - O varge. O ne. Nesakyk, kad pati ją išsilupai, - Sebastiano veidas atrodė perdėm apstulbęs,-Neįtikima. Kas galėtų pagalvoti, kad tokia miela, kompaktiškai sudėta mergytė turi tokius didelius kiaušinius, - kiek užkalbėdamas dantis, Redford'as suleidžia serumą į Danny ranką. Šypsojosi, bet atrodė velniškai išsekęs.
- Tai regeneracines ląstelių savybes gerinantis mutagenas. Nespėjau jo pavadinti, bet jeigu veiks tai tikrai pavadinsiu Danny, - vypteli, iš lėto pakildamas ant kojų ir patraukdamas prie dar vieno šaldytuvo, tik šįkart maistinio ir stovėjusio poilsio kambaryje. Sebastianas ištraukia du maždaug pusės litro talpos skysčiams laikyti pritaikytus maišelius, kuriuose buvo kraujas. Bet visai ne žmogaus, ar gyvūno, o sukurtas šioje laboratorijoje.
- Privalai pasimaitinti,-grįžęs įteikia merginai vieną iš maišelių, pats tame pačiame taške vėlgi neužsibūdamas. Turėjo galų galiausiai išsiimti tą prakeiktą kulką. Nusimetęs purviną, kruviną ir prakaitu persunktą džemperį, vyras susiranda savo medicininių įrankių komplektą. Pačiupęs pincetą, apžiūri veidrodyje žaizdą ir nieko nelaukęs, pasileidžia į kelionę audiniais kulkos paliktu kanalu. Kulka buvo įstrigusi kažkur giliai, giliai žemiau krūtinės ląstos. Sukandęs dantis jis su palengvėjimu atsikvėpia, kai kulka barkšteli į lėkštutę.
- Kas tas Dean'as? - keistai paklausia, pasukęs veidą į Cassidy, - Tiek apie jį galvoji, kad pats pradedu jausti jam simpatiją, - neslėpdamas to, jog nori nenori, bet pasikniso merginos galvoje, Sebastianas piktokai išsišiepia. Sudarkęs maišelio sandarumą, vampyras užsiverčia klonuoto kraujo pilną maišelį neabejodamas, jog vampyriškos mitybos pagrindas padės daug greičiau atgauti savąjį aš.

(((Danny, įdomumo dėlei siūlau, kad taviškei pagerėtų, bet iki išgijimo dar toli gražu :D trust me im engineer :D)))

by **Jules McManus** Antr. 04 12, 2016 1:48 pm

Ne vieną ir ne du kartus perspėta apie tai, kad nuo vilkolakių derėtu laikytis kaip galima atokiau, šviesiaplaukė visuomet šmaikštavo, kad prieš nemirtinguosius lygioje kovoje, blusomis nusėti "šunyčiai" vargu ar turėtu dideles galimybes išgyventi, ką kalbėti apie svajingą pergalės jausmo apturėjimą. Savo gyvenime ji buvo mačiusi ne vieną vyrą, kuris "karališkosios" šeimos atstovų atrakcijai sukryžiuodavo kardus su paskirtais priešininkais, lygių teisių kautynėse, kurios vykdavo pilnutėlėse arenose. Šiuo vaizdiniu neretai mėgavosi ne vien turčiai, neprivengiantys statyti už savo favoritą, bet ir valstiečiai, kurie priimdavo tai taip pat jausmingai, kaip pirmą kartą nukeliavus į teatrą. Šiuos žiaurius ir gailesčio neturinčius pasirodymus ji buvo beveik verčiama stebėti vien todėl, kad tuo laikmačiu, tai atitiko standartines pramogas. Velniai griebtu, net jos "vestuvių" (jei tik galima būtu pavadinti tą ceremoniją šitaip) vakaras buvo paženklintas krauju. Mat, pagal vyro kilmės papročius, vestuvės buvo laikomos nenusisekusiomis, jei bent trys asmenys neapleisdavo gyvųjų tarpo. Bet nuoširdžiai prisipažįstant, ji niekuomet nematė pulti pasiruošusio vilkolakio. Nes kad ir kaip buvo linkusi atmesti versiją kad jie egzistuoja (juk kol nepamatai savo akimis, tavęs niekas neįpareigoja tikėti), elgėsi atsargiai, adekvačiai - išvengdama bet kokios pažinties su nepažįstama rūšimi, ar ta, kuri jai atrodė paviršutiniška. Jos kūnas grakščiai buvo perkeltas į automobilio saloną, kuomet moteris neatrodė per daug gyvybinga. Jos kakta liko atremta į šoninio stiklo pusę, kuomet transporto priemonė buvo spėjusi pajudėti iš vietos. Trumpas kelionės laikas, atrodė beribiu. Dėl prarasto kraujo kiekio, bei sužeidimų, už kuriuos buvo atsakinga gale įsipatoginusi persona, šviesiaplaukė jautėsi klaikiai. Krauju ir žemėmis sutepti pirštai periodiškai buvo liečiami, tačiau net labai norėdama, ji nesistengė visko komplikuoti dar labiau, bei greičiau bandė susitaikyti su mintimi, kad visi kada nors pradingsta nuo žemės paviršiaus, nei suteikdama sau vilties ir galimo prisirišimo prie to, su kuriuo pažintis prasidėjo problematiškai ir tuo pačiu metu maloniai. Galiausiai transporto priemonė buvo sustabdyta, variklis nustojo tyliai ir tvarkingai urgzti. Iškelta iš mašinos, ji tik dabar pastebėjo sutapimą, kuris sukėlė vos vos pastebimą šypsnį. Jis tikriausiai negalėjo pasirinkti kitokios mašinos, tiesa? Raudonas fordas. Kad nešimas nebūtu toks bejėgiškas, proporcingai ilgos vampyrės rankos buvo gražiai padėtos ant Redford'o pečių, o pramerktos akys nors ir ne aiškiai, tačiau fiksavo įdomias namų detales. Vien todėl kad jos nuomonė apie ilgaamžį nemirėlį, buvo pakankamai prieštaringa, ji greičiau būtu patikėjusi kad jo namai turėjo labiau priminti tipinio sukčiaus buveinę, nei kad tai, kas buvo matoma. Ar jis iš viso čia gyvena? Ši mintis šmėkštelėjo kaip tik tuomet, kai ji buvo pasodinta ant akivaizdžiai jos kūno gabaritams per didelį balsą. Kone paskęsdama patogiai atrodančiame balde, Danny pakėlė akis į ypač ryškių bruožų vyrišką veidą. Pirmą kartą atkreipdama dėmesį į tai, kad kairė šio vyro akies rainelė buvo paveikta tikriausiai gražiausiai žmogiškai mutacijai, kuri iki pat šiol egzistuoja (vienas trečdalis mėlynos spalvos rainelės buvo rudas). - Man geriau derėtu eiti namo... - Kiek absurdiškai nuskambėjęs komentaras, neapgalvotai išsiveržė per šios suskilinėjusias lūpas, kuomet šviesios odos savininkė pasuko savo galvą taip, kad žvilgsnis bent kuriam laikui buvo nukreiptas į tolėliau buvusią medžiotoją. Ji iki pat šiol negebėjo suvokti kokiais motyvais vadovavosi tamsiaplaukė moteris, kuomet puldama vampyrus be didelio paaiškinimo, bei galiausiai sukoncentruodama savo susidomėjimą tuo, kas prieš tai puošė Targaryen rodomąjį pirštą. Šis juvelyro rankomis sukurtas dirbinys buvo pakankamai senas, ir greičiausiai šiais laikais kainuotu ne menką sumą, o gal net būtu istoriškai reikšmingas. Tačiau personai, kuri turėjo dirbinį prie savęs, ilgiau nei pusę tūkstantmečio, jis buvo vertingas kitaip. Vėl ta pati sentimentali reikšmė, kuri galiausiai tapo gyvybiškai svarbia kasdienybės detale. Kitomis aplinkybėmis, ji tikrai nebūtu pagailėjusi medžiotojos ir už jos elgseną būtu gerai kumštelėjusi per snukelį, bet, dabar Daenerys buvo tapusi savo pačios priešę. Sebastiano balsas išblaškė, kuomet kiek kilstelėdamas jos jau nebe taip dailiai atrodančius marškinėlius, nužvelgė sudraskytą sužeidimą. Jos porcelianiniame veide pasirodė apgailestaujanti šypsena, kuomet ši vėl prabilo: - Ji kėlė kur kas daugiau skausmo, nei tai ką padariau vėliau ir... - Te prireikė trumpos pauzės, kad jos žvilgsnis vėl būtu įbestas į žemę. - ...tu dar daug apie mane nežinai. - Antakiai staiga išlinko, kuomet jos oda buvo pradurta, aštrios ir labai plonytės adatos. Keista, kad ji apturėjusi tokią puokštę skirtingų skausmų, taip susireikšmino dėl mažyčio dūrio. Vėl sukandusi dantis, moteris kaip mat atmetė pasiūlymą pasimaitinti, mat jau ilgai nebuvo ragavusi žmogaus kraujo, ir paketas, kuris atsidūrė prieš akis, ne kiek nepriminė vapyriško "vegetarizmo". Aišku, ji nieko nenutuokė apie tai, kad šis kraujas sintetinis, bet, kas galėjo kaltinti? Jie vienas apie kitą nežinojo beveik nieko.
- Aš, sakykim, jau kuris laikas atsisakiau žmonių kraujo, todėl, nemanau kad dabar būtu laikas grįžti prie senų įpročių. - Dar tuomet, kai visi trys buvo susėdę į transporto priemonę, bohemiška moteris nesistengė klausytis svetimo pokalbio, bet ta nenatūraliai nepriekaištinga klausa, išdavikiškai fiksavo viską, kas buvo tariama. Negana to, kokia intonacija buvo naudojama, išleidžiant net menkiausią garsą. Skystis kuris buvo suleistas šviesiai moteriai, kuri tam tikrų aplinkybių dėka buvo verčiama gyventi labai ilgai, pasklido kūnu, ir ji girdimai su daliniu palengvėjimu atsikvėpė. Haliucinacijos dar nebuvo paveikusios jos sąmonės, arba tiesiog, jos nelindo į akis taip įkyriai, tarytum laukdamos pačio tinkamiausio laiko, kad galėtu netikėtai kirsti. Viduje, iš nugaros pusės dar buvo įstrigę du gabalėliai metalo, nors, keista, bet ji nesijautė taip jau ir blogai, kaip prieš tai. Aišku, tango sušokti vis dar nesugebėtu. Gilus ir vis dar tinkamų spalvų neatgavęs žvilgsnis atsidūrė nukreiptas į Redford'ą, kuris be menkiausio perspėjimo nusimetė viršutinius drabužius. Ja ja, ji nėra šiuolaikiška, kad to visiškai nesureikšminti. Priversdama save pažvelgti žemyn, ji visgi kelis kartus nesusilaikė nuo dirstelėjimo, iki pat tos akimirkos, kuomet šis nusprendė padiskutuoti su Argent apie tai, kas sukosi šios mintyse. Taikiai išlaikydama tylos pertrauką sau, moteris buvo švelniai pirštais sukibusi į kraujo paketą, kuomet pridūrė: - Prieš paklausdama tavęs, ar galiu pasinaudoti vonios kambariu ir gauti ką nors ne tokio... kruvino. Man reikės pagalbos, gebėsi susitvarkyti. - Ištempdama kiek keistoką vypsnį, šviesiaplaukė palenkė galvą, primindama apie tai, kad dvi kulkos su verbena, tebėra įstrigusios jos kūne, ir nors kelia nebe tokias baisias kančias, nes vampyriška natūra jau po truputi ėmė regeneruoti jos pažeistus audinius. O gal, tai buvo tas mokslu pagrįstas preparatas, kuris buvo suleistas visai neseniai. - Gali jas ištraukti, aš pati nepasiekiu?

by **Elissa Ambrose** Tr. 04 13, 2016 4:33 am

Paveikta vampyro ji eme elgtis pries savo valia ir tik atsidurusi Sebastian'ui priklausanciuose namuose ji eme pamazu suprasti kas su ja vyko. Kas kart kai jos ir vyro zvilgsniai susidurdavo, Cassidy jausdavosi tarsi jis skaite jos mintis, taciau nebudama pakankamai igudusi ji nesugebejo kaip nors ju nukreipti tokiu budu uzblokuojant priejima prie slapciausiu pasamones uzkaboriu. -Jis yra medziotojas, -piktai sumurmejusi ji atsisedo i didziulio ir sterilaus kambario kampa. Apkabinusi rankomis savo kelius Argent butu verciau mirusi nei pripazintu, kad jautesi lyg uzstrigusi viename tu didziuliu restorano saldytuvu i kuriuos gali tiesiog ieiti. -Ir taip viska zinai, subingalvi, kam dar klausi? -ji pyko, kad buvo pazeistas jos privatumas ir vampyras zinojo daugiau, nei kas nors kitas asmuo galintis teigti, jog gerai pazista tamsiaplauke. -Judvieju dienos suskaiciuotos tad jei neketini manes zudyti, buciau nieko pries jei leistum man eiti, -net ir fiziškai nelaikoma moteris negalejo is cia iseiti tol kol jos pasirinkimu laisve dalinai atemes asmuo nepaliepe priesingai. -Turiu idomesnes veiklos, nei stebeti kaip jus abu puvat, -pavarciusi akis ji eme tyrineti is ties idomia aplinka. -Juk zinai, kad tam yra priesnuodis ir dar tikrai turi laiko ji susirasti. Aš pasilieku zieda, tu gavai infornacija, galim paspausti rankas ir issiskirstyti iki kito karto, -veidmainiska sypsena vos akimirkai smestelejo jos veide. -Galiu ištraukti jos kulkas, -pakilusi ji delnais pertrauke per savo sedimaja grynai is ipratimo, juk nuo tokiu steriliu grindu kokios jos buvo sioje patalpoje, issipurvinti buvo praktiškai neimanoma. -Jei pasalinsiu kulkas, ar tada leisi man is cia nesdintis? -klausiamai kikstekejusi antakius ji emesi iniciatyvos parodydama blondinei gultis ant odines kedes. Plonais pirstais pasiciupusi nedideli stomotologo kabinete kažkada matyta iranki ji lengvai susisuko tamsius plaukus i susitarsiusi kuodeli, uztvirtindama ji medicininiu irankiu. Nelauktai uzsokusi ant vampyres koju, Cassidy ant ju atisedo, savomis kojomis ja apzergdama. Is uz ilgo bato issitraukusi senovine rankena papuosta peili ji elgesi taip laisvai, taip sklandziai lyg butu tai dariusi simtus kartu. -Atsipalaiduok, Drakula, zinau ka darau,-ironiska, bet ji apie savo "pagrobejus" nezinojo nieko, net ju vardu. -Manai, kad ekonomines krizes akivaizdoje as galiu sau leisti saudyti sidabrinemis kulkomis ir palikti jas puvanciu vampyru kunuose? -kasdieniskas ir nerūpestingas jos tonas visiskai nutiko gan itemtai situacijai, bet tai tai buvo ne motais. Isikisusi peilio rankena sau tarp dantu, ji kiseneje susirado ziebtuveli ir emesi sterilizuoti gerai ivaldyta ginkla. -Dazniausiai tai darau su jau negyvais kunais arba pacia savimi, todel pasitenk nespurdeti sirdele,-kilstelejusi israiskingus antakius ji emesi darbo ir vos po keliu akimirku abi kulkos buvo stikliniame inde ant stalelio skirto instrumentams.

by **Jon Spencer** Tr. 04 13, 2016 7:09 am

Sebastianas labai ryškiai susiraukia, kai Daenerys paguldyda ant odinio gulamojo baldo sugeba šitaip nusikalbėt.
- Tu jau man atleisk, bet nesu tiek sadistas, kad stebėčiau tave einančią namo,-pamėginęs įsivaizduoti tokį vaizdą susiraukia dar labiau. Papurtęs galvą nuveja makaulėje išryškėjusius vaizdus,-Griežtai nerekomenduoju tokių minčių net galvoje turėti,-negalėjo suprasti čia kalba merginos perdėtas kuklumas ar tai vilkolakio nuodų poveikis. Visgi realesnis atrodė pastarasis variantas. Beveik pasigaili priėmęs jos žodžius už tokį pusgrynį pinigą.
Mergina buvo visiškai teisi - Sebastianas apie ją ne tai, kad daug nežinojo, bet galima sakyt nieko nežinojo. Tik jos vardą, žinojo, jog ji yra vampyrė ir daugmaž galėjo nuspėti jos tikrąjį amžių, kurį nesunkiai išdavė Danny manieros, kalbėsena, akcentas ir tam tikros išvaizdos detalės. Redford'as švelniai nusišypsojo. Buvo panašu, jog jo pozityvios nuotaikos Cassie "šposai" negadino. Tiesa ta, jog viduje visas tiesiog kunkuliavo nuo visokių emocijų, bet visiškai to neparodė. Galbūt nesusižvengęs ir nepavadintų juodos kreidelės geltona, tačiau slėpti tikruosius savo jausmus mokėjo tiesiog profesionaliai. Kaip asmeniui, kuris nuo pat savo nubudimo visiems tik ir meluoja, ir visai nesvarbu kas tai būtų: kolegos, draugai, bosai ar mylimosios, melas buvo tapęs savotiška norma. To netgi nesureikšmindavo.
- Gerai pagalvok ar nori išsikapstyt, nes jei liksi gyva tau teks save su manimi geriau supažindinti,-parodydamas, jog juokauja, atidengia baltų, lygių dantų priekį.
Danny atsisakymas maitintis vyrą akivaizdžiai paveikia neigiamai. Akimirką taip gana bukai spoksojo į jos veidą ir tylėjo. Na taip, lyg Redman vėl būtų sušnekėjusi kokią kvailystę.
- Nežinau ar atleisčiau sau atiminėdamas kraują iš sunkiai sergančių, operacijų laukiančių žmonių ar sukiodamas galvas bembiams bei kiškučiams, patikėk, - suskuba pasiaiškinti, mat visgi pažįstamos formos maišelis tikrai galėjo Daenerys supainioti, - Esu mokslininkas ir šioje srityje po to kai teisingai išsikeli problemą gali teisingai ją ir išspręsti. Pats tikro žmonių kraujo nesu ragavęs gerą dešimtmetį,-patikina pats kol to dar nepadarė mergina drąsiai sriūbtelėdamas iš maišelio.
Vargu ar Cassidy viešnagę Sebastiano namuose vyras galėjo kaip nors pagerinti, juolab net elementaraus žmonių maisto neturėjo. Visgi nenorėjo, kad ji jaustųsi velniškai sumautai dėl to, į kokią padėtį papuolė. O turėtų žinoma būti priešingai. Nepyko ant jos, tuo labiau neišsprendžiamų problemų nebūna. Puikiai suprato jos pyktį dėl pažeidimo į jos minčių privatumą.
- Nesuprask manęs klaidingai, kietuole,-balso tonas kiek pakinta - sugriežtėja, - Nenoriu aš klaust tavo nuomonės apie mus vampyrus, bet ką aš pats apie juos galiu pasakyt būdamas šios rūšies atstovu yra tai, jog po pasikeitimo tau įteikia didžiausią, spalvingiausią puokštę naujų sugebėjimų, tačiau vylingumas, moralinis stovis bei protinė stiprybė išlieka tokios pat, kaip tau būnant žmogumi, o kaip visus tuos pojūčius suvaldyti niekas neišmoko,-Sebastianas kiek užsiveda gana priešiškai reaguodamas į Argent poziciją, kuri kaip ir kiekvienos jos profesijos atstovui yra sulygintina su parazitais, - Net ir nelysdamas į tavo galvą aš galiu visai netyčia ką nors išgirsti. Nematau tame nieko moralaus, tad gali drąsiai bandyti priimti mano atsiprašymą. Iš kitos pusės būtent tu mus visus įstūmei į tokią padėtį ir tai galiausiai tapo mano įsipareigojimu. Priešingai nei tu, Ksena, aš matau didžiulę problemą atiminėjant gyvybes ir man nusišikt kokios rūšies atstovų jos būtų. Kita vertus tiesiog paklausk savęs kas šį vakarą elgėsi humaniškiau - aš su Daenerys, nors ir esam vampyrai ar tu, - užbaigęs monologą iš kart pasigaili, jog pradėjo apie visa tai kalbėti. Vargu ar tamsiaplaukė atkreips dėmesį į pagrindinę vampyro žodžių mintį. Sebastianas atsidūsta, mažumėlę apdžiuvusią gerklę suvilgydamas paskutiniais kraujo gurkšniais. Kaip tikrai labai senam vampyrui jam reikdavo nedidelio kiekio kraujo, kad pajaustų sotumo pasitenkinimą, tačiau šiandien atrodė galėtų pilt jį į save lyg į tuščią kibirą. Nuodai darė savo, nors atrodytų su kiekviena minute jautėsi vis geriau. Šį kartą jau Cassie užsivedus, Sebastianas tylėjo ir sekė jau daug budresniu žvilgsniu kiekvieną jos judesį. Žinoma iš dalies mergina buvo teisi. Redford'as laisvai galėtų ją paleisti saugumo dėlei ištrindamas su juo susijusius šio vakaro prisiminimus iš jos galvos. Tačiau buvo viena reikalus sunkinanti aplinkybė - užduoties gauti Klauso kraujo sudėtingumas. Tikrai nebūtų pradėjęs dėstyti savo santykių su originaliuoju komplikuotumo, o kad to būtų maža dar ir su jo mažąją seserimi, su kuria iš esmė susidurti trokšta kelis kart mažiau, nei su Niku.
- Negaliu tavęs dar paleisti, - kreipiasi į Cassidy apgailestaudamas. Iš tiesų jos parodytas noras iškrapštyti Daenerys kūne vis dar tūnojusias kulkos skeveldras pakelia medžiotoją vyro akyse. Žinoma ji darė tai užsidirbinėdama simpatijas, kad vampyras priimtų priešingą sprendimą tam, kurį išreiškė balsu, bet faktas, jog gulėdama ant to baldo Redman iš lėto miršta, net jeigu serumas ir kiek pagerino jos organizmo ypatybes su užkratu kovoti, gana aiškiai nustatė Sebastiano veiksmų ribas. Vyras ganėtinai sparčiu žingsniu patraukia prie tamsiaplaukės ir be jokios minčių kontrolės, greičiau nei Cassie veikiausiai spėjo susigaudyti kas įvyko, trumpam nusisavina jos mobilųjį. Žvilgtelėjęs į rinktų numerių išklotinę pastebi Dean'o Winchester'io vardą, kuriam skambino maždauv tuo metu, kai jie visi tryse susidūrė universiteto bibliotekoje, hm... Suprasdamas, kad medžioklė gali tuoj pat šokti į akis, Redford'as sušnypščia:
- Nė negalvok pradėt muštis, spardytis, kandžiotis ar draskytis, nes prisiekiu dievu priversiu tave išklausyti visą Justin'o Bieber'io diskografiją, - rimtas grasinimas. Patikėjęs, jog kiek nuramino Argent nervus, Sebastianas nuspaudžia mygtuką, kuris inicijuotų pokalbio su vyru sujungimą. Tai ką ketino padaryti buvo visiškai nebūdinga Sebastian'ui, bet šį kartą turėjo paminti savo paties principus. Išgelbėti Daenerys gyvybę nebuvo tik geraširdiška vampyro užgaida. Toji mergina... Iš tiesų sunkiai apibūdintų tą pojūtį užgimstantį vyrui apie ją pagalvojus. Danny spinduliavo kažkokį gerumą, šviesumą. Jos balsas, veidas, netgi kvapas žadino euforiją, kurios dėka viskas atrodydavo kažkaip gražiau, mieliau bei maloniau. Prieš ją galų gale jautėsi mažiau piktas ant savęs.

by **Jules McManus** Tr. 04 13, 2016 8:32 am

Dar tuomet, kai visas veiksmas sukosi greta universiteto, kuriame šviesiaplaukė tariamai leido savo nuobodžios kasdienybės dienas, apsimesdama kad bando išmokti kažką, dar nežinomo, buvo švelniai tariant praradusi laiko nuovoką, todėl net nesugebėjo įsidėmėti kuris iš greta buvusių asmenybių buvo pasisavinęs jai priklausantį papuošalą, apie kurį netrūkus buvo užsiminusi Argent pavardės atstovė. Auksinis papuošalas, kurio centre buvo pritvirtintas lašo formos mėlynasis lazuritas, o aplink tvarkingai apdėtas septyniais topazais, ir tokiu pačiu kiekiu deimantų buvo prašmatniai atrodantis dirbinys. Jis buvo sukurtas dar prieš Danny išvystant pasaulį. Turimas papuošalas priklausė jos biologiniai motinai, kurios dėl neteisingai susiklosčiusių aplinkybių, jauna moteris nebuvo mačiusi. O jei ir buvo, argi kūdikio pasąmonė galėjo įsiminti tuos bruožus, kurie priklausė jai? Motinos veidas buvo toks įstabus, tarytum ji buvo nutapyta dievo dovaną turinčio menininko. Tikriausiai net tie patys graikų dievai būtu pavydėję išvaizdos, kuri priklausė jos artimiausiai giminaitei. Visgi, grįžtant prie esmės, asmenybei kuri gyvena tiek ilgai, kiek bohemiška mėlynakė, šio daikto piniginė vertė nebuvo nei svarbi, nei reikšminga. Žiedas, kuris po jos žmogiškosios mirties buvo užkalbėtas vietinės raganos, saugojo nemirėlę nuo saulės spindulių, kurie negailestingai galėjo nudeginti jos šviesią odą, galiausiai visą kūną paverčiant niekam nereikalinga pelenų krūva. Jei aplinkybės būtu visiškai kitokios, ir jos mintyse nesisukiotu įkyrios mintys apie tai, kad vilkolakių nuodas buvo mirtinas, o ir net labai norėdama ji nebūtu laiku radusi originalųjį hibridą, kurio egzistavimas buvo paminėtas ne vieną ir ne du kartus, ji būtu norėjusi atgauti savo nuosavybę. Bet dabar, nusiteikimas buvo ganėtinai skeptiškas, todėl jos žvilgsnis pakilo į Sebastian'ą, su lyg akimirka, kuomet šis kategoriškai pasipriešino jos norui praleisti likusį laiką būnant kažkur kitur.
- Ar tu esi tikras tuo, kad dar yra vilties išsikrapštyti iš šios padėties, gyviems? - Pati sau paprieštaraudama, mergina papurtė galvą, - Jos žodžiai skamba pakankamai įtikinančiai, o ir tavo veidas... ...Už kelėtos valandų patekės saulė, o tai reikš kad man teks pasilikti su tavimi iki galo. Ar tikrai šito nori? - Žodžiai kurie buvo parinkti prieštaravimui, privertė šviesiaplaukę nusukti akis. Jis išsisuko kur kas lengviau, nei kad bubvo galima tikėtis. Mat komentarai apie sadizmą, kuriam nebuvo linkęs prijausti, privertė užsičiaupti. Pakeldama ranką, moteris atsargiai nusivalė ant kaktos vėl pasirodžiusį prakaitą. Suvokimas, kad šis dalinis palengvėjimas, kuris buvo apėmęs jos kūną, nuo preparato, kuris sėkmingai pateko į vampyrės kraujotaką, viso labo buvo tyla, prieš prasidedant audrai. Kvėpavimas tebe buvo apsunkintas, kuomet pasukdama akis į tamsiaplaukės pusę, pagaliau nesusilaikydama, galop pasiteiravo: - Nebandau suprasti kokios priežastys tave veda, tačiau kam tau yra reikalingas senovinis žiedas? Materiali vertė, ar kur kas giliau slypinčios priežastys?
Sukoncentruoti savo žvilgsnį į medžiotoją ilgam nepavyko, mat vyriškas balsas, nuskambėjo greičiau ne tai kad nelauktai, bet iškeldamas ganėtinai dviprasmišką teiginį. Suspausdama lūpas, kurios pastebimai buvo atgavusios sau įprastą putlumą. Nors bendras vaizdas vis dar bylojo apie tai, kad skausmas niekur nebuvo dingęs, tiesiog tapo labiau toleruotinas. Pečiai kiek pakilo, ne daug, vos pora centimetrų, kuomet jos meilus veidas liko "iškreiptas" susimąstymo gairės. Redford'o veide pasirodžiusi šypsena privertė net labai pasistengti, kad taip iš karto ir neišsišiepti iki ausų. Net dabar, kai moters padėtis buvo akivaizdžiai nepavydėtina, ji tebesistengė išlikti perdėtai rafinuota, tarytum senovinės taisyklės niekur nebuvo dingusios, ir visos jos rango moterys turėjo laikytis tam atitinkamų elgsenos normų. Arba tai vilkolakio nuodai, kurie buvo pasklidę po visą jos kūną, vos tik medžiotoje šovė į ją trečiąją kulką. Toliau sekė paaiškinimas, kad jos rankose vis dar spaudžiamas kraujo maišelis nebuvo pripildytas mirtingojo sultimis, kuris leido jai galiausiai priimti logišką sprendimą. Tai nebuvo nusižengimas taisyklėms, tačiau tuo pačiu metu, skonis buvo beveik toks pat. Dantimis nuplėšdama kaniulę, vampyrė sumerkė akis, kuomet raudonas skystis pateko į jos burnos ertmę. Jis buvo dieviškas, šaltas, tačiau tikrai dieviškas, palyginus su bembiais ir kiškučiais, kuriuos mergina pasirinkdavo kaip alternatyvą. Aišku, sąžinė visuomet buvo graužiama, ir kad ir kaip tai keistai skamba, ji kelias dienas negalėdavo pažvelgti savo šuniui, demoniškos išvaizdos haskiui, į akis. Dar vienas sulaužytas standartas. Užpildant vienišumo dienas, ji galiausiai išbadė savo valios ribas ir įsigijo augintinį, kuris iš dalies ir buvo dar viena priežastimi to, kad pirmiausia patekusi į šiuos namus, iš karto parodė norą pradingti į nežinią. Netardama ne vieno žodžio, mat geidulingai siurbė kraujo paketo turinį, net nepajuto kaip jos skruostikaulius papuošė lengvas raudonis, tarytum bent vizualiai grąžindamas blondinei kažką labiau panašaus į įprastą išvaizdą. Dar neatmerkdama akių, ji atitraukė beveik ištuštėjusį plastikinį pakelį, praskleisdama savo lūpas. Oras palengva buvo filtruojamas jos nepilnai funkcionuojančių plaučių, o ji nuoširdžiai stengėsi nuslėpti šiokį tokį susijaudinimą, kurį sukėlė grįžtamasis jėgų antplūdis. Atmerkus akis, jos nebuvo tokios ryškios kaip dienos pradžioje, bet tikrai kur kas gyvybiškesnės, nei prieš tai. Tuo metu, kai pasidavė kraujo vilionei, likę čia asmenys padiskutavo tarpusavy. Ir akimirka, kuomet medžiotoja sumanė pavaidinti gerą daktarę, Daenerys veido išraišką atitiko standartinę "facebook" socialiniame tinkle platinamą grimasą "dafuq?!". Nereikėjo pridėti nieko, kad būtu suprasta kad šviesiaplaukė vampyrė nebuvo gerbėja to, kad būtu liečiama prieš savo pačios valią. Net parodydama dalinį priešiškumą, kuris pagrinde buvo akcentuojamas ne pačiais maloniausiais žvilgsniais, kuriuos ji šaudė į tamsiaplaukę. Visgi įvykiai susiklostė taip, kad vilkolakių nuodais pažeista moteris buvo paguldyta ant pilvo, ir negana to, apžergta. Tai būtu panašu į "pamokėlę apie tai, kaip patenkinti vyrą", jei ne sužeidimai nugaroje, bei peilis kuris buvo atsidūręs jos burnoje.
- Žinoma, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu kad medžiotojai neturi jokios pagarbos kitiems. Pradedant nuo gyvybės atėmimo ir baigiant kūno vandalizmu. Pasakyk, ar tai tave sujaudina, ar tu paprasčiausiai esi ne viso proto? Nes prisiekiu, kito paaiškinimo nerandu. Mirusių kūnai neturėtu būti atiduodami vandalams, o pagerbiami. - Laikantis elementarios logikos, kad džinsinė medžiaga yra pakankamai stora ir tampri, todėl taip lengvai nebūtu pasidavusi, mat buvo glaudžiai apgaubusi sužalotą nugarą, Argent teko mažu mažiausiai tuo pačiu peiliu prakirpti jos viršutinius drabužius iš nugaros pusės. Neketindama pasirodyti visu gražumu, porcelianinė lėlė, kokia buvo išvadinta prieš tai, viena ranka iš priekio prispaudė prie savęs likusius aprangos skutelius, kad šie liktu daug maž savo vietoje. Kadangi skausmas iš pradžių buvo ypač nemalonus, kuomet medžiotoja krapštėsi po jos vidaus organus, įkaitintu peiliu, vampyrė stipriai įsikando savo nykštį, žvilgsnį įbesdama į toliau buvusį Redford'ą. Psichologinis triukas, ir nieko daugiau. Medžiotojai baigus krapštinėtis ir kulkoms pagaliau apleidus vampyrės kūną, regeneracinis procesas tapo pastebimas net plika akimi. Paskatindama Cassidy nulipti nuo savęs, Redman kaip mat užėmė labiau sėdimą poziciją. Susidomėjimas kažkokiu medžiotoju, kurį demonstravo Sebastian'as, buvo aiškus ir nebent aklas to nepastebėtu. - Kam tu skambini tam asmeniui? - Žvilgsnis vėl atsidūrė ant Argent šeimos narės, kuomet šviesiaplaukė padarė ganėtinai moterišką prielaidą. - Ou...
Antakiai nežymiai buvo pakilę, kuomet tvirčiau prie savęs spausdama nuo viršutinių drabužių likusią materiją, ilgaamžė vampyrė padėjo išnaudotą kraujo paketą ant sėdimos vietos atramos, vien todėl, kad taip ir neužfiksavo, kur buvo šiukšlių dėžė. Kai klausiamą žvilgsnį pasiuntė į vyriškio pusę, jos mina dvelkė ne vien ramybe, bet ir šiokiu tokiu susižavėjimu, kurį vis dar kėlė jo asmenybė. Tai kad stipriosios lyties atstovas net nesivargino pasislėpti nuo akivaizdžių jos dirsčiojimų, vertė ją nejučia kramsnosi savo apatinės lūpos odelę.

by **Dean Winchester** Tr. 04 13, 2016 9:30 am

Remiantis tuo, kad viskas vyksta vis dar tą pačią naktį, Winchester'is pusiau sėdom buvo sumerkęs sveiką akį, viešbučio kambary, kurį dėl negebėjimo suvaldyti pykčio priepuolius, švelniai tariant "padailino" savaip. Numatyta poilsio valanda buvo sudrumsta skambėti pradėjusio išmaniojo telefono aparato. Melodija vis dar buvo ta pati, kvaila ir kelianti prieštaringai pašaipias reakcijas tiems, kurie pastebėdavo kam gi tas susisiekimo aparatas priklauso. Būdamas kone šimtu procentų tikras, kad tai Rosie, seksualių apatinių modelis su kuria kažkuriuo metu bandė praskaidrinti savo dienas, kuomet neteko dirbti ar gelbėti savo ir brolio sėdynes nuo nemalonių incidentų, medžioklės metu. Užsidegusiame ekrane buvo aiškiai įžiebtas Cassidy Argent vardas, bei prie jo prikabinta kadaise labai labai seniai, padaryta nuotrauka. Prunkštelėdamas, vyriškis neigiamai supurtė galvą. Ji tikriausiai laukė, kada jis prisiruoš paskambinti šiai pirmas? Bet tai kas atsitiko Mikaelson'ų namuose, paprasčiausiai atėmė bet kokias kitas mintis, apart tą, kad jo sutuoktinė turėjo būti perduota geriausiems medikams į rankas. Sumati medikai... Šmėžtelėjusi mintis kaip tik tuomet, kuomet vyriškis suvokė, kad negeba normaliai prasimerkti. Ilgai svarstė ar dabar dera atsiliepti, kol, išpūsdamas orą pro šnerves, pirštu perbraukė per žalios spalvos linija, suteikusią galimybę susisiekto. Aparatas greitai atsidūrė prispaustas prie ausies, kuomet pats žaliaakis privertė save pasikelti, užimant kiek patogesnę pokalbiui povyzą.
- Klausyk, aš dabar nenusiteikęs. - Prieštaringai ir painiai nuskambėjęs pasisakymas vietoje paprasto "klausau" ar net surusinto "alio", buvo lydimas kimaus, nuo dienos įvykių ir pakeliui surūkyto cigarečių pakelio, balso. Iš karto neišgirsdamas moters balso, kuriam ir priklausė šis aparatas, jis greičiausiai tikėjosi, kad ji kaip įprasta sugebės pavadinti jį seniu ar pasidžiaugti tuo, kad kažkas visgi "paplekšnojo" jam per kuprą. Įtraukęs orą per burną, ir kaip mat pasistengęs nuvyti savo problemas į šalį, visgi pribaigė savo įžanginę kalbą:
- Ar galime tai atidėti kitam kartui? Nes jei tavo užpakalis nesvyla, pasodintas ant žarijų, manau kad šiandien aš visgi pasuosiu. - Kažkaip nedegdamas didžiuliu noru pasirodyti prieš dailią moterį visame šiame gražume, nusprendė kad geriausia būtu jų nesutartą susitikimą ir problemas, kurias ji be abejo buvo užsitraukusi ant savęs, palikti kitam kartui. Kad ir rytdienai, kuomet snukio patinimas nebūtu toks akivaizdus, ir jis pats nebūtu kankinamas nemaloniai susidariusio kumščių "pokalbio" su savo žmonos broliu.

PRADŽIA ČIA, JEI KAS PRASNAUDĖ: https://bloodyrose.forumlt.com/t149-kambarys-008#27811

by **Elissa Ambrose** Kv. 04 14, 2016 4:22 pm

Is kart po to kai ne itin akiai malonus darbas buvo atliktas, Cassidy leido merginai issivaduoti is patedies, kuri vampyrei akivaizdziai buvo nepatogi. Tebesededama ant odinio gulto kojomis ji apzergusi Argent rupestingai nuvale savo peilio asmenis pirmu po ranka pasitaikiusiu medziagos audiniu. -Vadink mane nevisprote, bet visu pirma, mirusiu kunai turetu likti mire, tam, kad galetu buti palaidoti, -paniekinamai syptelejusi ji eme peiliu rakineti panages, kadangi sviesiaplaukes komentarai per daug jos nejaudino. -Jei jau atvirai issakome savo nuomone apie viena kita... Per sitiek metu turetum buti spejusi apsiprasti su savo pacios kunu, nemanai? -drovus Danny elgesys del apnuogintos krutines sukele Argent sypsena. Ji pati jautesi kaip niekad gerai savo pacios kailyje ir tikrai nepasizymejo drovumu. Gerai zinodama savo privatumas, medziotoja buvo pakankamai dominuojanti persona santykiuose, veikiausiai del to susirasti saves verta partneri nebuvo taip paprasta. Ji nemego vyru, kurie leisdavosi pakisami po padu, todel Winchester'is visuomet kele jai savotiska susizavejima. Pasitikejimas, vyriskumas ir mokejimas apsieiti su ginklais buvo jos silpnybes kai kalba pasisukdavo apie vyrus.
Zinoma, padekos is Danny ji ir nelauke, nes ji pati tas kulkas ten ir "isodino", bet merginai emus ja taip atvirai baisetis, Cass tik prunkstelejo. -Neketinu tau aiskintis, mano motyvai yra mano ir tik mano pacios reikalas. Girdi, Drakula?-grasinanciai iskelus rodomaji pirsta ji tarsi mergino perspeti vaikina daugiau nemeginti skverbtis i jos galva. -Prizadu, kad...-jos grasinimas buvo pertrauktas grubaus vampyro patikesinimo i jos nuosavybe. -Tuc tuojau atiduok man mano mobiluji! -uzrikusi ant "vagies" ji pasoko ant koju. Vienintelis jai likes ginklas buvo peilis ir ji suprato, kad dideles zalos juo padaryti vampyrui negales. -Nukreipk demesio, ne tas numeris!-susukusi kaip inanoma garsiau Cassidy parode viduriniji pirsta vampyrui prieš tai kai ir vel apzerge balda ant kurio sedejo pries tai. Piktas jos zvilgsnis ir vel buvo nudelbtas i peili, kuriuo ji negailestingai eme raizyti odini balda. -Pats prasaisi bedos,-paputusi lupas Argent atrode itin pasyvi tarsi zinotu, jog jai niekas negresia. -Svaistai sau brangu laika, tau is manes nera jokios naudos! Jei butum norejes mano mirties, butum tai padares kai iskvotei mane apie priesnuodi. Abu esat suknisti vegetarai, kas, bent jau mano nuomone, daro jus tik dar labiau apgailetinais... Ko tau is manes reikia?! -stipriai ibedusi peili i sedyne, Cassidy atrode labiau susierzinusi del to, kad vampyras vis dar nepadejo ragelio, nei todel, kad laike ja ikaite.

OOT: sorry, kad taip ilgai manes cia visi gavot palaukt x

by **Jules McManus** Kv. 04 14, 2016 7:03 pm

Viena ranka buvo tvirtai prispaudusi sugadintus drabužius, prie krūtinės, mat atitraukus ranką, jai tektu supažindinti ne ypač tinkamą publiką su tuo, kokia ji buvo sukurta gamtos. Gilus ir pastebimai stabilumo įgaunantis kvėpavimas buvo tylus, pradingo ir tas nemalonus švokštimas, kuris nuskambėdavo iš kart po to, kai mėlynakė stengėsi įkvėpti stipriau, kas kart lyg patikrindama ar kulkos buvo "stumiamos" lauk tos pačios kraujotakos sistemos, ar taip ir liko įstrigusios jos proporcingai sukomplektuotame kūne. Susitaikyti su pražūtinga ateitimi buvo santykinai paprasta. Dažniausiai būdama savo pačios likimo kalvė, Daenerys niekuomet neatmesdavo minties, kad visi ankščiau ar vėliau privalo mirti. Ji net nejuto nerimo dėl galimai "užuodžiamos" mirties, greičiau dėl gyvenimo, kuris ar visuomet buvo prasmingas? Savo mintyse ji sklandė, tarytum būtu stebėjusi svarbiausius įvykius įamžintus nuotraukose, tereikėjo spūstelėti tam tikro prietaiso mygtuką, kad vaizdas pasikeistu. Ir vaizdai keitėsi greitai, taip, kad net norėdama, bohemiška šviesiaplaukė negebėjo atrinkti to, kas buvo "tas, reikšmingiausias" dalykas, dėl kurio buvo verta egzistuoti visus šiuos metus. Veidas palaipsniui įgavo labai mįslingą išraišką, ir ji galėjo prisiekti, kad būtent tuo metu, iš savo minčių buvo "pažadinta" ne moteriško balso, o žirgų kanopų atsimušimo į žemes. Vos pastebimai supurtė galvą, tarytum toks būdas būtu padėjęs atmesti tai, ką galima buvo pavadinti klausos sutrikimo haliucinacija. Pasukdama savo skvarbų žvilgsnį į tą, kuri pasirodo net to ir pati nepastebėdama, tačiau palaikė pokalbį iš didžiosios dalies konkrečiai su Danny. Išraiška nepasikeitė, ji tarytum būtu užšaldyta nemalonaus garso, kuris atvijo dar labiau nemalonius prisiminimus. Lūpos prasiskleidė, būsimai kalbai:
- Ar kada nors buvai prisileidusi mintį, kad galbūt ne visi vampyrai turėjo pasirinkimą ar likti mirusiais ar gyventi? Galbūt, tau nežinant visų aplinkybių, jie buvo priversti pasirinkti mažesnį blogį, kad apsaugoti tuos, kurie buvo reikšmingi. Ir galbūt jie bandė susideginti, pasismaugti ar pulti po važiuojančia mašina. Bet viskas buvo veltui, nes kas kart, kūnas atgimdavo. - Net to paties nepastebėdama, ji buvo įsijautusi į galimų teorijų iškėlimą, kurias tik iš mažos dalies buvo galima pritaikyti ir jai asmeniškai. Tačiau tamsiaplaukė buvo akivaizdžiai per daug pasipūtusi, kad pagaliau sugebėtu pramerkti akis ir pamatyti tai, kad ne viskas yra tik juoda ir balta. Nutildama, tačiau visai trumpam, moteris perbraukė liežuviu per savo palengva atsigaunančias lūpas. Tas daiktas be pavadinimo, kurį dar prieš kelioliką minučių Redford'as suleido jai, darė stebuklus. Net nenorėdama, šviesiaplaukė pripažino ir tai, kad kruopštus Argent darbas ištraukiant kulkas, taip pat davė savo. Ir ji buvo atlaidi, tačiau ne tiek, kad būtent dabar, sugebėtu iš savęs išspausti ką nors, daugiau ar mažiau maloningo netoliese buvusiai personai. Pasimėgaudama galimybe aiškiai palengvėjusiu kvėpavimu, užvertė akis, su lyg akimirka, kuomet buvo bandoma prisikabinti prie jos pakankamai aukštai iškelto orumo. - Esi ką nors girdėjusi apie savigarbą? Tuomet leisk nustebinsiu, nes ne visos moterys nusimeta savo drabužius vien tam, kad parodyti kad jaučiasi patogiai. - Vos pastebimai kilstelėdama antakį, kaip mat paprieštaravo, nes jau nebe pirmą kartą buvo išvadinta netinkamu pavadinimu, - Daenerys, mano vardas yra Daenerys. Ir tavo žiniai Vladas Drakula buvo mirtingasis, gimęs 1431-tais ir sėkmingai baigęs gyvenimą 1476-tais. Ir ne, fantastikos gerbėja, jis nebuvo vampyras, o nuožmus kankintojas ir sadistas. Patikėk, šitai tai aš žinau. - Sulaikydama save nuo tolimesnės kalbos, liežuviu vėl lėtai perbraukė per savo lūpas. Kadangi Cassidy nepanoro atsakyti į jos užduotą klausimą apie viso šito susirinkimo motyvus, akys savaime sužaidė savo mėgstamą veiksmą, reaguodamos į jos žodžius: - Kaip sau nori... Gali ir nesakyti. - Kadangi toliau medžiotoja dedikavo savo kalbą Sebastian'ui, Danny, nuleido akis, tačiau šį kartą ne tam, kad nuslėpti savo žvilgsnį, o tam kad bent akimirkai jas pailsinti. Neturėdama didelio įpročio kabintis į svetimą asmeninį gyvenimą, kurį tamsiaplaukė kone pateikė ant sidabrinės lėkštės. Nereikėjo nei minčių skaitymo, nei įtaigos, kurią puikiai buvo įvaldžiusi beveik visa nemirėlių egzistencija. Užteko lašelio pastabumo, įsiklausymo į širdies dūžių pasikeitimus ir ant kaklo įsitempusius raumenys. Lyg ir paprastos detalės.

by **Jon Spencer** Kv. 04 14, 2016 8:10 pm

Vyrui net nedingtelėja, jog vaikščiodamas tokiam pusnuogiam stovy galbūt kiek "baugina" merginas. Pastaruoju metu beveik įprato nekreipti dėmesio į tai, kaip atrodo. Svarbiausia nusiprausęs, o visa kita kaip ir neaktualu. Panašiai ko gero galvoja ir santykiuose jau ilgai esantys žmonės arba priešingai - senokai jų neturėję. Na, Sebastianui nesunku pritaikyti pastarąjį variantą. Kai susižavi, kai įsimyli tai ir pakylėtas ligi debesų jautiesi, o tas pagyvėjimas dažnai lemia ir pagerėjusį stiliaus pojūtį bei išvaizdą bendrai. Aišku tikrai yra vyrų, kurie tik ir laukia kada galės nusimesti marškinėlius, kad pademonstruotų ištreniruotą kūną, tačiau Redford'as iš tolo nepriminė tokio bičo, kuriam bent kiek rūpėtų žavėti merginas fizinėmis sąvybėmis, nes tokie individai paprastai yra ir seksualinių nuotykių kolekcionieriai. Vampyras kiekvieną iš tų moterų, su kuria yra suartėjęs savaip žavėjosi, o ir elgdavosi su jomis pagarbiai, net jei žinojo, jog daugiau nepasimatys.
Klausėsi Danny argumentų kietai suspaudęs lūpas, kad tik nepultų neišklausęs prieštarauti. Jo veide nuslūgsta rimtis, o žvilgsnis, net ir įbestas į šviesiaplaukę kiek nutolsta.
- Nemaniau, jog esi tokia pesimistė, - išleidžia gilų atokvėpį, pirštais perbraukdamas per savo tamsius, truputį banguoti linkusius plaukus nuo kaktos pakaušio link. Jie buvo sukritę į mažus dredus, netvarkingi. Dušo verkiant reikėjo jiem visiem trim,- Aš tau neminėjau, jog neturiu plano, - itin pabrėžia sakinį, - Bet ir neminėsiu, nes dar labiau įsigeisi eiti namo,-pavarto akimis, lyg vis dar stebėtųsi Daenerys paikumu, o apeliavo į jį vien tik tam, kad nebūtų taip lengvai suprantama tarp eilučių užslėpta mintis.
Užklydęs į Cassidy galvą, Sebastianas jau net ir nenorėdamas prisirinko naudingos informacijos. Pavyzdžiui, jis jau žinojo kam tamsiaplaukei šitaip magėjo nugvelbti iš Daenerys tą žiedą. O žinios apie Dean'ą kažkaip suėjo kone savaime. Visgi netrukus suprato, jog jeigu telepatija taip ir nebūtų pasirinkusi Argent galvos šniukštinėjimui, Sebastianas nebūtų radęs geresnio sprendimo Klauso kraujui gauti, nei išsiruošti jėga jo pasiimti. Bėda tik ta, jog teks įtraukti į visa tai žmogų, kuris iš viso ne prie ko.
Cassidy elementarios kultūros trūkumas lieka Sebastiano ne tik ignoruojamas, bet ir pasmerkiamas itin priekaištingu žvilgsniu, raginusiu merginą tvardytis. Kodėl ji tokia impulsyvi bei pritvinkusi aistringai per kraštus besiliejančio pykčio buvo klausimas, į kurį atsakyti negalėjo net ir gebėdamas skaityti jos mintis lyg atverstą knygą, tačiau iš gero gyvenimo tokios charakterio savybės nesusiformuoja. Agresija, kuria atsidavė visa Argent elgsena ir netgi kalbėjimo maniera reiškė tai, jog jos praeityje tikrai būta įvykių, kurie parodė merginai ne patį geriausią pavyzdį, kaip reikia bendrauti su asmenimis, net kurių veidų nepageidauji matyti. Visgi turint omeny į kokią situaciją ji yra dabar papuolusi, Sebastianas negalėtų jos kaltinti dėl visų tų palinkėjimų vienu populiaru gestu užsikrušti bei nemandagaus elgesio ar namų apyvokos daiktų darkymo (turi ganėtinai dideles pajamas, tad galėtų įsigyti visą baldų parduotuvę, kuri tuos fotelius gamina, bet taip nedarys, nes beveik visus savo pinigus investuoja į geresnį rytojų bei futuristinės vizijos realizavimą). Jam tiesiog pritrūko iš Cassidy pagarbos jiems su Daenerys kaip individams. Gal tikrai šios rūšies atstovams medžiotojai nejaučia visiškai jokių atjautos emocijų ir vampyrus piešia vien kaip pasibaisėtinus monstrus, kurių gyvybės jiem reiškia tiek pat, kiek kirmino? Būtų visai įdomu ta tema su Cassie kada nors padiskutuoti.
Atsiliepusio vyro balsas skambėjo niūriai. Panašiai kalba visi, kuriems jau gana kažkokio šūdo. Galėjo susidaryti aiškią nuomonę, jog būsimas pašnekovas yra pavargęs, bet tai daugiau priminė moralinį nuovargį. Sebastianas stovėjo susiraukęs ir išsitempęs. Atrodė, jog jo galvoje mintys sukasi pašėlusiai kaip niekad, tačiau neigiama kryptimi.Turėjo smarkiai save versti, kad prabiltų taip, kaip siekė:
- O kas jei pasakysiu, kad ant žarijų jos subinė nėra pasodinta, tačiau rimtas pavojus gręsia jos galvai, kurią esu pasiruošęs bet kurią sekundę nutraukti?-tiesiog neįtikima, kaip Sebastianas persimainė. Jo balsas buvo šaltakraujiškas ir netgi kiek besimėgaujantis savimi. Tačiau vampyro žvilgsnis vis vieną išlieka išdavikiškai geras bei šiltas, tik kiek neramus, -Matai, tavo pasiutusi draugužė pasišvaistė ne tomis kulkomis ir dabar tenka spręsti sudėtingą užduotį iš kur gauti priešnuodį vilkolakių seilėse esantiems nuodams, kurie deja, bet yra pražūtingi vampyrams,-kalbėjo visiškai ramiai, tonas atrodė tolygus, netgi kiek monotoniškas, o pabaigoje ir apgailestaujantis, tačiau Sebastianas nervingai vaikštinėjo nedideliu spinduliu, - Parūpink priešnuodį ir aš paliksiu tą kalę gyvą, - vyras iš karto atsisuka į Cassidy lūpomis begarsiai ištardamas "atleisk" už riebų epitetą, kuriuo paprastai nėra linkęs švaistytis, nebent kalbėtų apie šuns patelę, - Jokių sušiktų triukų, Dean'ai. Visi jūs medžiotojai galiausiai užšokat ant vampyro, kuris ne tik suspardo jum subines, bet ir pasiunčia į dausas pasiglamonėt su tais garbanotais angeliukais nuogom šiknom. Nenorėk, kad Cassidy atveju aš būčiau tas vampyras,-pagrasina kone urgzdamas iš pykčio ir pagiežos, teatrališkai nukreiptos į vyrą, o gal tikslingiau teigti į jo artimą draugę. Iš tiesų tai pats stebėjosi kaip įtikinamai įsijautė į blogo vampyro rolę. Pratrūkti labai padėjo visas tas viduje gniaužiamas nusivylimas bei pyktis, turintis lėtinį, griaunamą poveikį visai Redford'o būties kokybei. Pats kuo puikiausiai suprato, jog elgiasi nesąžiningai ir net blogai, bet išeičių pasirinkimas išpuolė itin ribotas. Nei Cassidy, nei Daenerys to nežinojo, bet Sebastianui vilkolakio nuodai kelia tik laikiną, o ne mirtiną grėsmę. Dar koks pusvalandis ir jausis lyg naujai gimęs. Bet Targaryen rimtai kentėjo ir jos gyvybė kabėjo ant plauko. Kentėjo ir pats matydamas tokią gerą, mielą merginą rimtai svarstančią mintį, jog šis vakar yra paskutinis jos egzistencijoje, o paskutiniai asmenys, su kuriais ji bendraus yra Cassidy su Sebastianu. Tai tiesiog žiauriai, sumautai neteisinga. Visgi paklaustas KAIP turėtų mirti vampyras, vyras tiesiog pasimestų. Pats buvo linkęs įsivaizduoti saulėlydį ir saulę, kuri sukepintų Redford'o kūną, paversdama jį tik dar viena ryšiais susijusios gamtos sistemos dalimi. Tik tiek, vargu ar ta pati saulė pribaigtų šį vampyrą.

by **Dean Winchester** Kv. 04 14, 2016 11:02 pm

Viešbučio kambarys, kuris buvo įprastai rezervuojamas jo pavarde, šiuo metu buvo aptrauktas visiška tamsa, kurią drumstė tik apšviečiamas mobilaus telefono ekranas. Dėl to medžiotojas galėjo kaltinti tik save patį, mat nebūdamas gabus susitvarkyti su savo negatyviomis emocijomis, jis visuomet pasirinkdavo suniokoti viską aplinkui. Ši sumauta, kone tradicija tapusi, taktika nepadėdavo atsigauti ar tuo labiau nusiraminti. Bet visame aplinkos chaose, jis bent jau nesijautė šimtaprocentiniu šūdo gabalu, kokiu save laikė dvidešimt keturias valandas per parą. Kiekvieną rytą, atsidurdamas priešais vonios veidrodį, jis šlykštėjosi matomu vaizdu. Stengėsi save patikinti tuo, kad darydamas visus tuos blogus dalykus, naikindamas tai, kas su aukštai iškelta galva, žengė prieš gamtos dėsnius ir mažino ir taip problematišką žmonių populiaciją, tokiu būdu darė paslaugą pasauliui. Jausdamasis atsakingas už kiekvieną sužeistą, išsiurbtą ar kaip nors kitaip "sugadintą" žmogų, apsikraudavo per didele našta, kuri kuo toliau, tuo labiau stūmė medžiotoją prie nelabai tinkamų minčių. Aišku, kartais Winchester'is leisdavo sau pasvarstyti apie tai, kad jei žmonės ir mistiniai padarai pradėtu talkinti vieni kitiems, egzistuoti šioje tamsa aptrauktoje visatoje būtu kur kas lengviau. Kiek ligų būtu išgydyta, kiek žmonių, talentingų ar reikalingų pasauliui gyventu ilgiau, nei jiems yra nulemta. Tačiau nemirtingieji buvo per daug arogantiški, per daug aukštai statantys savo prioritetus ir visiškai nesugebantys vertinti gyvybės kainos. Tos, kuri yra priklausoma nuo laiko, ir turi ne vieną siekį gyvenime, paprastą ir žmogišką, tačiau savaip reikšminga. Juk net viena maža skruzdėlė padaro daug, todėl turi būti išsaugota nuo nevėkšlos avalynės pado. Tokios, visai netipinės mintys užvaldydavo retai, atimdamos Dean'ą nuo kasdienybės, kuri su laiku atnešdavo daugiau praradimų, nei pergalių. Argi dabar derėtu stebėtis tuo, kad turėdamas galimybę pakeisti save nuo pamatų, jis ryžosi. Nes šiame sumautame gyvenime tiesos nebuvo. Ir jei vienas žmogus savo rankose turėjo pakankamai valios, kad pakeisti kažką, pakreipiant geresne linkme, argi to galima buvo atsisakyti? Dar prieš kokius penkis metus, jis ir pats nebūtu patikėjęs tuo, kad galiausiai taps šiuo tipu. Save laikė didžiausiu asmeniniu priešu, kurio "nukonkuruoti" nesugebėtu net pati juodoji motušė su dalgiu.
Įdomu, ar vampyras kuris nusprendė susisiekti su Winchester'iu, žinodamas apie problemas, kuriomis jis šiuo metu buvo apsikrovęs, pagalvotu prieš nuspausdamas atitinkamą vardą telefono adresatų sąraše? Ar bandytu išvengti grasinimų, kurie dažniau iškeldavo nepažabojamą įsiūtį, nei kad norą groti dūdelę pagal svetimą melodiją? Šie klausimai taip ir liks klausimais, mat, jis padarė savo pasirinkimą, kuomet pasinaudodamas teatrališka intonacija akimirksniu ėmė berti grasinimus. Pakildamas nuo lovos, ant kurios buvo įsitaisęs prieš tai, medžiotojas išsitiesė visu ūgiu, kuomet įsiklausė į antrame plane nuaidėjusį pažįstamą moters balsą, o ant viršaus susakytus ne pačius maloniausius žodžius. - Ar turi bent menkiausią suvokimą, kam po velniais skambini? - Balsas, kuris prieš tai aiškiai išdavė nuovargį ir norą pagaliau pragyventi bent vieną sumautą valandą netrukdomam, įgavo daugiau gyvybės. Tapo labiau girdimu, labiau suinteresuotu ir iš dalies pašiepiančiu. Argi jis kada nors buvo leidęs, kad padaras, te išdrįsęs surinkti jo numerį, pasisvaidytu keliais žodžiais, ko pasekoje liktu visiškai nenubaustu? Trumpa tylos pauzė leido jam pajudėti iš vietos. Išlaikydamas susisiekimo aparatą prie savosios ausies, pasilenkė. Laisva ranka iš po lovos ištraukdamas lagaminą primenančią dėžę, kurią netrūkus numetė ant lovos paklotų. - Nežinau kas esi, ir kur dabar esi. Tačiau vieną dalyką žinau tvirtai, jei skambini man, vadinasi tavo padėtis yra beviltiška. Ir sveikinu, esi susišikęs labiau nei gali įsivaizduoti.
Kalbą pertraukė natūraliai "išlindęs" prunkštimas, kuomet medžiotojas ta pačia laisva ranka pradarė lagamino imitaciją, tamsoje, prie kurios akys jau buvo spėjusios priprasti, įsistebėdamas į tam tikrus preparatus, primenančius aktualiausius reikmenys, kuriuos staliukuose ant ratų tapo ligoninės slaugės. Neskubėdamas pulti į telefoninį konfliktą, jautė kad pranašumas visgi yra jo pusėje. Nes jei vampyras nusprendė surizikuoti ir į "pasimatymą" pakviesti būtent jį, tai reiškė kad niekur kitur priešnuodžio gauti laiku nebūtu pavykę. Sveikosios akies vokas susiaurėjo, kuomet įtraukdamas oro pro nosį, medžiotojas stengėsi kalbėti ypač ramiu tonu, kuris neišduotu fakto, kad mintyse neregėtą asmenį jis daigoja be perstojo, vis pritaikydamas žiauresnius ir žiauresnius būdus. - Kalė, kaip kad išsireiškei, savimi pasirūpinti gali. O tu, ar gali pasakyti tą patį? Įtariu kad kulką pasigavai mažiausiai prieš valandą, vadinasi gangrena jau plinta, o praeities košmarai laužia tavo psichiką, būtį paversdami pragaru, kurio baiminiesi labiausiai? Juk suvoki, kad aš galiu tiesiog palaukti iki kol kol mėnulį pakeis saulė. Jai tereikės išsilaikyti iki to laiko. - Šis vakaras buvo ypatingai netinkamas tam, kad pabandyti paspausti ant netinkamų vietų. Vien trumpas pamąstymas apie tai kad būtent šiuo metu, kai jis aušina liežuvį su kažkokiu stuobriu, jo mylima moteris desperatiškai kaunasi už savo gyvybę, vertė jo kūne esantiems skysčiams pradėti kunkuliuoti. Raumenyno sistema buvo įsitempusi, kaip ir žandikaulis, kuris aiškiai leido suprasti tai, kad jis nebuvo pasiruošęs vaizduoti supratingą. Skambinančio vampyro žodžiuose, kuriuos jis nutaikė pabaigai, girdimas spaudimas, galiausiai perpildė kantrybės taurę. Ir nors prieš tai, jis mėgavosi tuo, kad leido suprasti kad neketina pasiduoti grasinimams, paskutiniai, kone iškošti žodžiai suteikė vilties: - Aš turiu, taip vadinamą vaistą. Bet, jei aš pasirodysiu prieš tavo marmuzią, ir pamatysiu kad padarei ką nors prieš jos valią. Prisiekiu, pakabinsiu tave ant iešmo, kaip sukruštą kebabą! - Gavosi kur kas garsiau, ir kur kas užtikrinčiau, nei jis pats to norėjo. - Todėl didelio pasirinkimo kaip baigsi savo apgailėtiną egzistavimą, neturi, šūdžiau.

by **Elissa Ambrose** Pen. 04 15, 2016 2:27 am

Cassidy istorija buvo kur kas painesne, nei tai galejo pasirodyti is pirmo zvilgsnio, tuo labiau naujai sutikti asmenys galejo skaityti tik moters pavirsiu, dabartines galvoje kirbancias mintis. Norit suzinoti daugiau, tektu liepti jai paciai pasirausti savo atminties lentynose kur prisiminimai (dazniausiai skaudus) buvo surusiuoti kaip senos knygos ir metrasciai Cassidy tevo darbo kambaryje. Neapykanta vampyrams buvo kazkas, ka su tokia didziule aistra jautesi butebt medziotojos tevas, o kadangi ji buvo vienintele jo dukra, savaime suprantama, kad jis trosko, jog si sektu jo pedomis. Cassidy aistra ginklams buvo visai kita istorija ir tai neturejo nieko bendra su vampyru zudymu, taciau buvo puikus "bonusas" atsikratant tais, kurie mane esa auksciau pono dievo. Sebastian'o elgesys buvo butent ta vampyru savybe uz ka ji ju nekente... Ne, veikiau stipriai nemego. Argent buvo save itikinusi, kad butent vampyro uzkalbejimas buvo priezastis privertusi jos motina iskeisti seima i amzina gyvenima.
-Paklausyk, merguzele, gali savo nuomone gali pasilikti ir susikisti.. Pati zinai kur, -merginai emus porinti apie savigarba taip tarytum butu staciusi save ir savo atgyvenusius moralus auksciau tu, kurias vadovavosi Argent, tamsiaplauke ir vel pateike savo siurksciaja puse -Galbut manaisi per tiek simtmeciu perpratusi zmones ir tiki, kad vien pazvelgusi i mane gali spresti kas as per paukstis, bet tu neturi zalio supratimo, -piktai primerkusi akis Cass prunkstelejo ir tam tikruoju veido raumenu pagalba islenkusi savus antakius pasiepianciai syotlejo. -O ar kada bandei sena gera medinio durklo i sirdi metoda? Visuomet suvokiam,-sarkazmu atsakydama i blondines metafora apie galimus /butus meginimus nusizudyti, medziotoja siek tiek pakeite sedima padeti. -Ar bent nutuoki kiek tikrai gyventi vertu zmoniu givybiu galetu buti isgelbeta kiekviena diena jei jusu paderme nevogtu donoru kraujo, kad patenkintu savo iskrypusius troskimus?-nigirdusi kokiais epitetais apie ja atsiliepe Sebastian'as, brunete apdovanojo nustebusiu zvilgsniu. Visa ju pazinties laika jis atrode kur kas galantiskesnis, todel savaime suprantama, ji tokio jo elgesio is dzentelmeniskojo vampyro nesitikejo. -Is kur jis turetu gauti ta nelemta priesnuodi?!-uzvertusi akis ji tiesiog nustojo priesintis izuliai kraujasiurbio savivalialei. -Musu darbas jus nudeti, o ne suzeisi ir tada pagydyti, pameni? -girdedama pakelta Dean tona kitapus "laido galo" ji stipriai sukando dantis. Cassidy nenorejo jo pagalbos, ji nemego buti aukos pozicijoje ir apskritai, buvo gan isdidi persona. Ji pyko ant draugo, nors neturejo didelio pagrindo taip elgtis. Jai teko pripazinti, kad ji praleido proga, kurios taip daznai nesimeto. Kaskart kai jos tevas paklausadavo apie "Winchester'iu vaiki", Cass jam atsaudavo, kad jie tik draugai ir pamazu pati save tuo itikino. Sebastian'as vis gi jos kuno kalba perskaite kur kas tiksliau. Pakilusi temperatura ir pakites sirdies rimtas isdave, kad brunetei Dean'as mazu maziausiai patiko. Ji nenorejo jo painioti i savo pacios uzmirta kose, bet tiesiog iseiti irgi nepajege, bent jau kol ja uzkerejes vampyras nesuteike jai tokios teises.

by **Jules McManus** Pen. 04 15, 2016 7:21 am

Stengdamasi užsiimti kaip galima patogesnę povyzą, šiek tiek palinko į priekį, kad nereikėtu nugara remtis į sėdimo baldo atlošą. Laisva ranka, kuri kažkuriuo metu dviem pirštais rėmėsi į lūpas, galiausiai buvo pakelta aukščiau. Ilgi ir ypač blyškia oda "aptraukti" pirštai ėmė narplioti ant galvos susidariusį chaosą. Šviesūs, perlo spalvos plaukai keliuose vietose buvo sutepti krauju, kas tikrai nesuteikė jų natūraliam stoviui žavumo. Neskubant, mat tai greičiau buvo dėmesį atitraukiantis veiksmas, nei kad būtinybė, daugiau nei pusę tūkstantmečio gyvenanti vampyrė palaipsniui išsitraukė šukuoseną vietoje laikiusius "pagalbininkus". Tvarkingai, vieną po kitos nusiimdama puošmenas, dėjo į eilę ant savo šlaunies. Iš pažiūros tvirtai supintos kasos galiausiai išsilaisvino, ganėtinai tvarkingai sukrisdamos aplink moters pečius. Ši, visiškai jokių pastangų nereikalaujanti "laisvė" kaip mat pakeitė prieš tai, kiek per daug solidariai atrodantį vaizdą, o ir pats veidas įgavo daugiau paprastumo, dėmesį akcentuodamas į akis, kurios akivaizdžiai atrodė pavargusios. Šio vakaro įvykiai prie universiteto bibliotekos atėmė jėgas, o besiplečiantis uždegiminis procesas papilvėje skausmingai plėtėsi. Tačiau, it iš pieno upės plaukusi moteris veikiau rinkosi neparodyti savosios savijautos, didesnį susidomėjimą skirdama tam, koks laiko rezervas buvo likęs. Ne kartą mačiusi kaip miršta tie, kurie sukčiauja akistatoje su mirtimi, nuo tokio nieko verto dalyko, kaip vilko sukandimas, analizavo, kaip stipriai situacija suprastėjo nuo verbenos kulkų, ir kiek laiko šiai suteikė mokslu, o ne magija grįstas preparatas. Ar turėdama didesnę pasirinkimo laisvę, kaip praleisti savo paskutines valandas, ji būtu apsvarsčiusi galimybę švaistytis kandžiomis replikomis su medžiotoja? Vargu, toks variantas jei ir turėtu vietos egzistavimui, tuomet jis būtu parašytas ant susukto pergamento, pačioje apačioje ir kaip tyčia sunkiai įskaitomomis, smulkiomis raidėmis. Neigiamai papurčiusi galvą, Daenerys pakėlė akis, kaip tyčia įsistebėdama į tai, kaip nerimastingai atrodė šio pastato savininkas, kuomet bandė kalbėti vienaip, o reaguoti priešingai. Giliau įtraukusi pro, bei šį kartą pilnai juo pripildžiusi plaučių tūrį, gana greitai susirinko visas savo puošmenas, susikišdama į kišenę. - Aš ne pesimistė, Sebastian'ai. Tik vargu ar tikėjausi tokios vakaro atomazgos, kai apturėjau nemalonų konfliktą su tuo nelemtu metalo laužu, dalinančiu kavą. - Keista, tačiau atsimindama visiškai nereikšmingą dalyką, ji vėl nusuko akis, tarytum būtu bandžiusi išvengti bet kokio akių kontakto, kuris gebėtu išduoti daugiau, nei ji ketino leisti. Dešiniosios rankos pirštai, kurie buvo sukišti į kišenę, susidūrė su sulankstytu popieriumi, kuris gana greitai atsidūrė jos delne. Antakiai išlinko, ir suspausdama popierių į kumštį, ji vėl susikišo jį atgal į sau priklausančio drabužio kišenę. Liežuvis vėl praslydo per švelnią putlių lūpų odą, kuomet jos dėmesys buvo patrauktas medžiotojos: - Leisk pabadyti... Sunki vaikystė, o gal net tokios nebuvimas. Tikriausiai tinkamo moteriško pavyzdžio, kuriuo pagrinde būna arba motina arba sesuo, neturėjai? Mirtis, žiūrint į tavo atgrasu charakterį, tikriausiai tai nutiko kai labiausiai tau reikėjo kažko švelnaus ir minkšto? - Antakis savaime pakilo, kuomet ji net nesistengė leistis būti užčiauptai, - Augai apsupta vyrų elgsenos standartų, todėl greičiausiai iš jų ir išmokai šį bei tą nutuokti apie ginklus, mašinas ir sporto kanalus. O kadangi tavo oda akivaizdžiai stora, tikiesi kad tavo gyvenime atsiras asmuo, kuriam rūpėsi tiek, kiek tau... ...Dean'as? Mažute, tavo širdis ima plakti du kart greičiau, vos tik kas nors pamini jo vardą. Jis tiktu, tiesa? Bet jis ne tavo, ir tau pikta. Nagi, pasakyk, kaip man sekasi? - Nors ir nemėgo kišti savo trigrašio į tų žmonių santykius, kurie akivaizdžiai jos nedomino, ji aiškiai užvertė savas akis, tarytum būtu atmetusi bet kokią tikimybę tęsti šį beprasmišką pokalbį. - Sakydama apie geresnį blogį, aš neturėjau omeny savęs. - Tai nuskambėjo greičiau kaip pasiteisinimas, nei faktas, kurį neteisingai interpretavo tamsiaplaukė. Tačiau būtent šią akimirka, kuomet telefoninis pokalbis buvo įgavęs pagreitį, o Cassandra aiškiai rodė savo nepasitenkinimą, Danny tarytum prasmego skradžiai žemę, aišku ne tiesiogine prasme. Kalbančių žmonių balsai tapo kur kas tylesni, į juos buvo sunku susikoncentruoti. O ir sujudimai, kurie tikrai nebuvo žabojami kokių nors veiksnių, atrodė taip, tarytum kažkas būtu specialiai užsukęs kino juostelės sukimosi greitį. Viskas atrodė kitaip, todėl kuomet jos sutrikęs žvilgsnis susidūrė su kažkokiu, jai asmeniškai niekuo reikšmingu daiktu, galvoje pasigirdo balsas, pažįstamas, pasiilgtas, o gal ir nekenčiamas. Jis kėlė prieštaringus jausmus ir ne ką mažiau komplikuotus prisiminimus, kuriais pasidalinti neketino su niekuo. Ypatingai su baldus ardančia medžiotoja, kurį šviesiaplaukės nemalonę užsitarnavo jau tą akimirką, kuomet ėmė elgtis perdėtai akiplėšiškai. Niekada nemėgo tų, kurie šoko aukščiau bambos, ar realių galimybių.
"Ar jau pasakei jam, ką man padarei, Danny? Galiu kirsti lažybų, kad susidomėjimas tavimi išgaruotu iš karto, vos tavo paslaptys būtu atskleistos. Juk neturi pasiteisinimo kad buvai nemirtinga, ir negalėjai suvaldyti savo pojūčių bangos. Medžiotoja teisi, laikydama tave beviltiška egzistencija, kuri privalo baigti savo gyvenimą." - Žemų tonų vyriškas balsas atrodė kad kuždėjo tiesiai į ausį, kuomet vampyrės kvėpavimo tempas ryškiai pasikeitė. Krūtinė ėmė kilnotis it širdis būtu netikėtai gavusi didelę adrenalino dozę. Suspaudusi kumščius, ji visiškai netikėtai tiems, kurie buvo suinteresuoti savomis problemomis, pro sukastus dantis, kone sušaukė: - Užsičiaupk! - Tarytum likdama nusvilinta nuo neaiškios kilmės karščio, šviesiaplaukė kaip mat pašoko nuo savo vietos, gerus penkis žingsnius žengdama į priekį. Kakta buvo išpilta šalto prakaito. Tą akimirką ji galėjo kone prisiekti kad jautė kaip to vyriško balso savininkas alsavo į jos sprandą, nemaloniai "kutendamas" odą savo specialiai atsiauginta, bei žinoma, jam tikusia barzda. "Pasiduok, ir aš greitu metu pasitiksiu tave prie pragaro vartų." Balsas vėl pasigirdo iš niekur, kas privertė ir taip išsiblaškiusią asmenybę nervingai susižvalgyti. Širdis daužėsi taip stipriai, kad atrodo kad kakle esančios arterijos buvo regimos ir be didelių pastangų. Jai net netoptelėjo kad iš šalies, ji švelniai priminė beprotę. Sukando dantis, pasinaudodama tik netiesioginiu parodymu kad "viskas gerai, tęskit". Negana to, kad jos iškreiptų pojūčių puokštė ir taip buvo didelė, tai pridėti dar ir apsikvailinimą, atrodė gana normalu. Pasitraukdama nuo čia susirinkusių, mėlynakė patraukė prie tolimiausios palėpės sienos, lyg būtu norėjusi save izoliuoti bent kelioms minutėms. Kuomet viena ranka, kurios plaštaka buvo suspausta į kumšį ir vis dar tvirtai laikė aprangos lopus, kita buvo atremta į sieną. Nugaroje esantis ryškus stuburo linkis, buvo apnuogintas, o sužeidimų pėdsakų, kuriuos prieš tai buvo palikusios Argent kulkos, nebuvo matyti. Ir jei ne tie balsai, lendantys į galvą, galima buvo teigti, tokiomis aplinkybes, ji jautėsi dar santykinai neblogai. Bent jau ne taip, kad bet kurią akimirką galiausiai pasiduos karštinei, bei sukris ant grindinio, be gyvybės ženklų.

by **Jon Spencer** Pen. 04 15, 2016 3:04 pm

Nedalė savo dėmesio keliems veiksmams, aplamai toks "persiplėšimas" yra gana sudėtingas jam kaip vyriškos lyties atstovui. Remdamasis savo patirtimi galėtų drąsiai teigti, jog tai žymiai geriau sekasi merginoms bei moterims, tad sekti aistringo Cassidy bei Daenerys dialogo Sebastianas jau nebeįstengė, mat buvo per daug susikaupęs į košę, kurią šį kartą užvirė jau pats. Iki galo vampyras nebuvo tikras kiek vykęs jo sumanymas, tiesą pasakius rimtai svarstė mintį priėmęs ne kokį sprendimą. Negalėjo nutuokti ar Winchester'is tikrai turi priešnuodį ir ar jeigu turi, pasiduos manipuliuojamas ir iškeis jį į Argent. Visgi sprendžiant pagal tai, kiek įvairialypių minčių Cass galvoje sukosi apie Deaną buvo galima susidaryti įspūdį, jog jis rimtas tipas ir geras savo amato žinovas. "Rautis" ant jo nėra tokia jau ir vykusi idėja (įvykiams pakrypus negera linkme situaciją tik dar labiau komplikuotų), o susitikti akis į akį - dar sumautesnė. Kaip medžiotojai turėjo ne kokią nuomonę apie vampyrus, taip Sebastianas turėjo nekokią nuomonę apie medžiotojus, o Cassidy idealiai įprasmino visas tas "kraujasiurbių pasaulio svieto lygintojų" savybes, kurios kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Redford'o pasaulėžiūros bei gyvybės branginimo. Su panele Argent tikrai elgėsi kone pavyzdingai turint omeny, ką ir kiek kartų ji tai padarė, o Sebastiano nervai nėra geležiniai. Kas jeigu Dean'as pasirodys esąs netgi aršesnis ir sumanys dar labiau nevykusių, lyginant su priklausiusiomis Cass, idėjų? Ar Redford'as sugebės išlikti iki galo susitvardęs?
Kalbant apie aršumą. O taip. Dean'as, kaip ir tikėjosi, pasirodė esąs ne iš kelmo spirtas ir netgi savo būdu kažkiek panašus į Cassidy, nes daug keikėsi, demonstravo ryškų "kietuolio" braižą bei impulsyvų charakterį. Jeigu būtų įrašęs vyro balsus kai jis tik atsiliepė į skambutį galvodamas, jog skambina jo draugė ir dabar, po nedraugiškos Sebastiano tirados, vargu ar kas sugebėtų pasakyti, jog tai tas pats vyras. Redford'as kaip įkabinamas stengėsi išlaikyti savo susikaupimą, kad tęstų visą šį garbės nepridedantį žaidimą, už kurį tikrai neapdovanotų savęs liaupsėmis.
- Taip, tu didelis ir labai baisus. Pala, leisk patikrinti,-vampyras akimirkai nutyla. Balsas skambėjo pašaipiai smagia gaida, tarytum nepriimtų rimtai nė vieno Winchester`io žodžio,-Ne, mano kelnės visiškai sausos, toli gražu iki to mažo "apsimyžau iš baimės" reikaliuko. Arba turėsi labiau pasistengti arba suprasti, kad per ragelį esi tiek pat baisus, kiek ir prie grandinės pririštas šuva. Beje, kaip ten apie juos sakoma? Kuo mažesnis šuo, tuo garsiau loja? Ar panašus šūdas,-na tikrai nebūtų galima teigti, jog maža, mažyyyte mažytėliausia dalimi Sebastianas savo aukštyn kojomis apsivertusiu amplua kiek nesimėgavo. Bet tik iš tos pusės, kad ta pati verbalinė agresija, nukreipta į kitą žmogų, šiek tiek apmažino viduje susikaupusį priešiškumą sau bei nuoskaudas. Panašiai kaip pykčio priepuolius išlaisvini gerai atidaužęs bokso kriaušę. Galbūt tokią vertėtų įsigyti?..
- Gal tu ir teisus, gal tu klysti,-visiškai ramiai atsako į Dean'o spėjimą apie ant šakių pasimovusią paties vampyro sėdynę,-Ne, visgi tu klysti,-prieina prie konkretesnės išvados, kuomet Winchester'is nepasibodi pernelyg optimistiškai įvertinti Argent sugebėjimo pasirūpinti savo kailiu, tai yra, bent jau šioje situacijoje,-Nebaisu, jog tokia loginė klaida gali kainuoti Cassidy gyvybę? Matai, tavo supermergaitė pamiršo išgerti savo kasdienės verbenos piliulę. Jei nesi per giliai sukišęs galvos į savo paties subinę suprasi ką tai reiškia ir ką galiu su ja padaryti. Lygiai pirmą nakties lauksiu tavęs. Atsiųsiu koordinates,-kadangi ganėtinai prieštaringai vertino visą šią idėją tiktis ir mainytis, nerodydamas didelio entuziazmo svaidytis iš piršto laužtais grasinimais bei pavargęs nuo savo paties vaidmens, Sebastianas padeda ragelį. Atsiduso taip garsiai, kone išurgzdamas paviršiuje susikaupusias neigiamas emocijas. Kadangi visą laiką jautėsi be galo neramiai, suspaudžia delnų apačiomis nuo įtampos kiek tvinkčiojančius smilkinius. Akimirką pasirodė, kad kietai suspaustas vampyro kumštis norėjo kur nors "sueit", bet greičiau nei greitai persigalvojęs, Redford'as iš pažiūros kiek nusiramina. Neabejojo, jog gražiai susitarti su vyru nebūtų išėję. Vargu ar jam bent kiek parūptų Daenerys gyvybė, kuri atrodė nei kiek nerūpėjo Cassidy, o ši būtent ir turėtų prisiimti visą atsakomybę už padėtį, į kurią įstūmė Redman. Laikrodis rodė pusvalandį iki pirmos nakties. Sparčiai pajuda prie fotelio, ant kurio ranktūrio buvo pasidėjęs savo ne kokios būklės (jei turėtume galvoje švarą bei estetinį stovį) džemperį, sklandžiai jį užsimaukšlindamas atgalios ant savo kūno. Atsisukęs jis pertraukia pagreitį įgavusį dviejų merginų nuomonių skirtumų kivirčą, kuriam neskyrė dėmesio:
- Cass, ruoškis. Važiuojam,-"pakomanduoja", tačiau be įsakmumo pojūčio, greičiau taupydamas žodžius. Sebastiano veide atsispindėjo labai daug jausenų: tai ir nerimas, ir susikaupimas, ir nutolimas viename. Ne vienas ir ne du šio vakaro baigties scenarijai smigo į galvą, versdami persikreipti tokia nei šiokia, nei tokia grimasa, visai nepuošusia vampyro priešakinės galvos dalies. Sebastianas išsiunčia žinutę su tikslia nuoroda atkeliauti čia, o tuomet pamėtėja mobilųjį jojo savininkei tiesiai į rankas.
Vilkolakio nuodai veikiantys stipriu psichotropiniu atžvilgiu buvo ir Sebastianui galvelę aptemdę. Praeities šešėliai skaudūs ir visiškai nepageidaujami. Kai karštinė sukelia haliucinacijas ir šviesiaplaukei, Sebastianas pašoka vampyrės pusėn lyg žaibu trenktas. Šviesios Redford'o akys galų gale susitinka su Daenerys veidu, o lūpos kiek prasižioja, tarytum norėdamos kažką pasakyti, tačiau pro jas išsprūsta tik nebylus myktelėjimas. Po kelių akimirkų vyras pamėgina vėl. Vėsūs vampyro pirštai tiriamai paliečia šūvių vietas, spėjusias gražiai užsitraukti, tačiau palikusias tamsesnius, nei šviesiaplaukės kūno spalva ratilus aplinkui. Pastebėjęs, kaip pašiurpsta Danny oda, Sebastianas galiausiai nusišypso. Ak, koks išdavikiškas tas jos kūnas. Atsitiktinai dirstelėjęs į tarp pirštų merginos gniaužiamą popierėlį, Redford'as kiek praplečia akis, it stebėdamasis. Visiškai buvo apie jį užmiršęs. Šaunu, jog atrado kuo nukreipti Targaryen mintis nuo tų pasąmonės šmėklų. Vyras beda pirštu į smarkiai suglamžytą popieriuką neabejodamas, jog būdamas tokiam stovy jis pavertė ant jo užrašytą informaciją neįskaitomą.
-Tai data ir koordinatės. Viskas paprasta: data reiškia dieną, o koordinatė vietą, kurioje paskirtu metu turėtum atvykti,-sukalba taip, lyg nebūtų visiškai jokios tikimybės, jog Daenerys neišgyvens ir to meto tiesiog nesulauks. Atsargiai suėmęs nemirelės ranką, švelniai ją paglamonėja pirštais. Norėjo kontakto, tačiau inicijuoti privalėjo tik tokį nekaltą. Vyptelėjes, vyras atsistoja ranka pamosikuodamas lyg sakytų Cassidy "tu eik, aš tave pasivysiu", o pats tuo tarpu patraukia prie šaldiklio, kimšte prikimšto keisčiausių atspalvių skysčiais. Išsiėmęs kelias specifinių serumų talpas Sebastianas vieną jų įsimeta į gilią džemperio kišenę, kitą padeda ant stalo, pakeldamas akis į Danny.
- Jei imsi jaustis tikrai prastai, būtinai susileisk dar mutageno. Kol jo bus tavo sistemoje, nežūsi,-paaiškina labai rimtu tonu ir brangaus laiko į vatą nebevyniodamas, iškeliauja iš šios patalpos visiškai pro pirštus praleisdamas faktą, jog žlugdo savo "aš tikrai nesu labai, labai senas vampyras, oi tikrai ne" priedangą, mat be didelių pastangų ir per ganėtinai trumpą laiko tarpą iš pažiūros atsistatė po pražūtingo užkrato. Su Cassidy įsėda jau visai ne į nuvogtą raudoną Fordą, bet į juodą Sebastiano Mersedesą. Kas liečia neteisėtai nusisavintą transporto priemonę, tikrai ketino ją gražinti. Ir dar sutaisęs išdaužtą stiklą.

by **Jules McManus** Št. 04 16, 2016 1:43 pm

Įkyriai nemalonus balso tonas, kuris skambėjo šviesiaplaukės galvoje, pradingo taip pat, kaip ir buvo atsiradęs: iš niekur į nieką. Tvirtai ranka pasiremdama į šaltą namo sieną, moteris net sumerkė akis, kuomet bent akimirkai privertė save pajausti kad tai gali būti saugiausia vieta šiuose namuose. Tiesiog čia, prie laisvo ir šalto sienos „gabalo“. Ką būtent tą akimirką bandė nuslėpti jos susirūpinimu „iškreipta“ veido išraiška, buvo sunku. Tačiau nereikėjo būti išminčiumi, kad suprasti kad tai neteikė didžiulio malonumo. O juk būtu buvę visai smagu, jei karštinę primenančios haliucinacijos būtu nunešusios į kokią nors pasakų šalį, kur egzistuotu dar vienas mistikos ir kažkieno kreatyvios fantazijos vaisius, kaip kad vienaragiai. Liežuvis mikliai nuslydo per lūpas, kurios kone reikalavo būti sudrėkintos. Ramybės akimirka iš pažiūros tęsėsi labai ilgai, nors iš tikro tai netrūko nei minutės. Būtent šią akimirka, kuomet jos psichika buvo verčiama išgyventi ne pačius malonius, greičiau net alternatyvius įvykius, net tikrame pasaulyje, kuriame ir kūrėsi šios trapios išvaizdos personos gyvenimas, viskas būtu visiškai kitaip. Ir ji nuoširdžiai kovėsi su mintimi, kad vyro balsas, kuris skambėjo ausyse tebuvo brutalus fantazijos vaizdas, kitaip... Vargu ar jos reakcija būtu tokia neigiama. Vilkolakių seilėse esantys nuodas viską iškreipė, tragiškiau nei buvo, bet toks veikimas juk ir buvo visą ko esmė? Jausdama kaip pro jos plaukus buvo bandoma prasibrauti vien tam, kad vampyro pirštų galiukai susidurtu su jos šviesia, vis dar primenančią savo švelnumu šilką, nugaros odą. Pečių linija šiek tiek pakilo, kuomet šis šaltas prisilietimas buvo priimtas ypač intymia prasme. Akių vokai nusileido, ir kuomet ji vis tik nusprendė pasisukti į greta buvusio vampyro pusę. Tik po gerų kelių sekundžių pramerkdama akis, ji kaip mat susidūrė su ta pačia, šiluma dvelkiančia šypsena, kuri kaip tyčia jam tiko. Giliai, pro šiek tiek praskleistas lūpas, įtraukdama oro į savuosius plaučius, šviesiaplaukė nuoširdžiai pasidžiaugė, kad šiuo atveju akivaizdu kad kažką aiškiai nepasakantis vyras nesistengė pakartoti tų pačių triukų, kuriuos naudojo prieš tamsiaplaukę medžiotoją, kuri nuoširdžiai kalbant privertė Daenerys apsvarstyti tikimybę, kad kartais visgi apie „rasę“ galima susidaryti nuomonę tik iš vieno žmogaus. Ir ji buvo ganėtinai neigiama. Tas perdėtas agresyvumas ir vyriškas impulsyvumas labiau priminė tai, kad ji tikriausiai pati sau draudė apturėti kažką verto jos pačios. Ir akimirka, tai net sukėlė gailestį. Tačiau ta akimirka pasibaigė, kaip ir tai, kad kažkoks nesamas vidinis balsas kone stumtelėjo daugiau nei septynis šimtus metų gyvenančią būtybę prabilti: - Paskyrei man pasimatymą tik tam, kad sužinoti vardą? - Natūraliai prasiveržęs vypsnis, privertė vampyrę nuleisti akis. Jautė, kaip prakaito lašelis varva per smilkinį, nuo pat kaktos. Tiesa buvo tokia, kad šis akivaizdžiai išvaizdus vyrukas, kuris vargu ar leidžia sau ilgesnius kontaktus su aplinkiniais, turėjo kažką tokio, kas mistine prasme traukė prie jo. Ir moteris aiškiai bandė atsispirti šiai traukai, net tuomet, kuomet kūnas kone šaukte šaukė savo prieštaravimus tam, ką ji stengėsi iš savęs išspausti žodine forma. Šalti, tačiau vyriškai tvirti pirštai vėl atsidūrė ant jos mažytės plaštakos, kuomet mergina tik pritariamai palenkė galvą, pati nukreipdama akis į popieriaus lankstinuką, kuris aiškiai nebe priminė tos pačios būsenos, kokia buvo sulankstytas, dar prieš pakeičiant „savininką“. Ryškios formos skruostikauliai šiek tiek pakilo, kuomet ji nesugebėjo taip pat užtikrintai kalbėti apie ateitį, kaip kad jis. Pro akis nepavyko praleisti tai, kad jo fizinė būklė atrodė kur kas geresnė, nei jos. Vien tai kad jis nebe buvo patvinkęs prakaitu, o ir elgėsi taip, tarytum nejaustu pernelyg didelio diskomforto, kuomet tuo pačiu pasigirti moteris tikrai kad negalėjo. Šis nekaltas kontaktas turėjo nutrūkti su lyg akimirka, kuomet jis ketino patraukti link savo buteliukų skysčiams supilti „kolekcijos“. Užteko žingsnio atgalion, kuomet jos pirštai stipriau suspaudė jo plaštaką, tarytum reikalaudami kad tai užsitęstu dar bent kuriam laikui. Likti namuose, kuriuose buvo svetima, ir net esant reikalui, jei toks būtu, nesugebėtu net rasti išėjimo, mat čia nebuvo atėjusi savomis kojomis. Įtartina, kaip toks subtiliai mažytis kūnas, turėjo tiek daug jėgos, kad sulaikyti kur kas stipresnį asmenį, nepanaudojant nei dalelytės piktybinės jėgos. Žvilgsniai vėl susidūrė, ir jos akių vyzdžiai savaime išsiplėtė, kone užpildydami jos skaisčiai mėlynos spalvos rainelę, savo tamsuma. Lūpos vėl prasiskleidė, ir ji galiausiai privertė save kalbėti: - Jei tas vyras, yra bent per pus stipresnis nei mūsų nauja draugė, „Buffy – vampyrų žudikė“, pamiršk dėl ko iš viso nusprendei surengti tą susitikimą, ir nešdinkis iš ten, kaip galima toliau. - Pasirinktas balso tonas nuskambėjo per daug įsakmiai, todėl kaip diena ir naktis išsiskyrė nuo malonaus bendravimo tembro, kurį ši šviesiaplaukė buvo taikiusi prieš tai, šiam žaviam sutvėrimui. Giliai įtraukdama oro, ji taip pat nepasivaržė pratęsti savo minties, kuomet nusprendė kad visas šis planas, kuriuo vampyras buvo nusprendęs vadovautis, buvo iš pažiūros ne toks ir geras. Užteko pagalvoti kad viena medžiotoja padarė pakankamai žalos dviems vampyrams. O kuomet situacija pasikeistu, ir medžiotojų būtu du, prieš vieną vampyrą. Kas būtu tuomet. Dar nespėdama paleisti jo delno, įbedė savo žvilgsnį į Sebastian‘o akis. Jos mėlynos akys išdavė tai, kad likti čia viena ir galimas daiktas kad viena baigti savo egzistavimą, ją baugino. Todėl paskutinis komentaras ir nuskambėjo taip, tarytum, ji persvarstydama savo prioritetus, susakė tai, kas šią akimirka buvo svarbu. - Sugrįžk greičiau... - Įkvėpdama, moteris viso labo linktelėjo galva, kuomet greitai pratęsė savo mintį. - Kol aš galutinai neišsikrausčiau iš proto. Nenoriu likti viena, jei kartais tau nepavyktu... Jei, vis dar yra esminis žodis kontekste. - Šypsena, kuri pasirodė netrūkus greičiau priminė savęs pašiepimą, nei kažką įsimintinai gražaus. Tuomet originalaus vampyro ranka pagaliau atgavo savo teisėtą laisvę. Ir kadangi toliau sekė tik nebylus linktelėjimas, pritarimas dėl mutageno susileidimo, esant sunkesnėms aplinkybėms, nei dabar. Jų pokalbis nutrūko. Netrūkus pasigirdo ir užsidarančių apačioje durų atgarsis, tuomet užsivedančio automobilio ir galiausiai vos girdimo smėlio traškėjimo, kuomet šis buvo spaudžiamas tarp asfalto ir guminių, važiuojančio automobilio padangų. Kiek per staigiai pripildydama savus plaučius taip reikalingu oru, ji kone nuslydo per tą sieną, prie kurios buvo susistabdžiusi, iki apačios. Rankos nepastebimai paleido prieš tai laikytus drabužius, suteikdami jiems daugiau laisvės, ne viską atidengiančios, tačiau didesnės, nei prieš tai. Apvydama savo sulenktus kelius, ji net kažkuriuo metu buvo kakta pasirėmusi į kelius. Akys buvo plačiai pramerktos, ir visokiausios depresyvios mintys savaime lindo į galvą. Ir ji negalėjo sugalvoti net menkiausios užduoties, kuri leistu jai susitelkti kur nors kitur, nei kad į dabartinius jutimus. Prasėdėdama taip ne ilgiau nei penkias minutes, Targaryen galiausiai atlošė galvą. Išlankstydama lapelį su koordinatėmis, kuris buvo drėgnas nuo kraujo, vos pastebimai vyptelėjo, kuomet data buvo labiau išsiliejusi, nei kad nurodyta vieta. Numanydama kad susitikimas kuris turėjo vykti netrūkus turėjo vietos užsidelsimui, atremdama rankas į grindis, atsispyrė. Laikytis ant kojų buvo ne lengva, nes sukosi galva, bet, tuo pačiu metu eisena nebuvo drąstiškai pasikeitusi. Visas šis „kambarys“ kuris buvo padarytas iš palėpės, priminė greičiau modernią laboratorija, nei kad vietą, kur paprasti žmonės dažniausiai susidėdavo nebe reikalingus daiktus, kurie netelpa garaže, o išmesti vis tik gaila. Nesunkiai susidarydama nuomonę apie tai, kad čia vyriškis praleidžia ne mažą laiko dalį, neigiamai papurtė galvą, mat tai visiškai nebuvo panašu į tą jo snukelį, kuris turėjo būti rodomas ne vien mikroskopams ir kitoms įmantriai atrodančioms laboratoriniams prietaisams. Jai lėtai einant link durų iš būtent šios vietos, pirštų galiukai periodiškai susidurdavo su vienokiu ar kitokiu įdomiai atrodančiu daiktu. Ji buvo pakankamai smalsi kad apžiūrėtu aplinką, ir pakankamai „kvaila“ kad suprasti kiek visi šie daiktai yra reikšmingi. Tiesa buvo tokia, kad ją labiau domino praeities įvykiai, įdomios istorijos, kuriomis būtu galima pasidalinti prasmingų žmonių kompanijoje, kur nors prie laužo. Ar smagiai pasiginčyti su dėstytojų kvalifikaciją turinčiais asmenimis, apie neatitikimus, kurie buvo menami vadovėliuose. Daugumą ji buvo mačiusi savo akimis, todėl turėjo kiek kitokią nuomonę, nei kad buvo bandoma įpiršti. Ranka pagaliau atsidūrė ant sandariai uždarytų durų rankenos, kurią palenkus, jai atsivėrė visiškai kitokios šių namų platybės. Visur buvo švaru, išlaikytas minimalistinis stilius. Vis tik, namuose ji neaptiko jokio gyvio, augalo ar bent maisto produkto, kuris būtu atneštas vien tam, kad atvykus nelauktiems svečiams, nereikėtu savęs pastatyti į nejaukią vietą. Neskubėdama, šviesiaplaukė keliavo iš vieno kambario į kitą, tiesiog tam, kad susipažinti su Sebastian‘ą supusia aplinka. Nors tai ir nepadėjo susidaryti apie jį, kokios nors kitokios nuomonės, mat net jei jis ir turėtu kokių nors dalykų: dienoraščių, nuotraukų ar dar kažką panašaus, sau neleistu knistis po „purvinus skalbinius“ ne todėl kad buvo per daug gerai išauklėta, o todėl kad nenorėjo pažeisti šių namų savininko asmeninę erdvę. Mat puikiai suvokė koks svarbus ir reikšmingas tai yra dalykas, į kurį nesinori įsileisti nieko. Nebent aišku kažkas visgi duoda tam įtakos. Galiausiai kuomet pavyko patekti į paskutinį kambarį, kuris buvo toliausiai nuo kitų, iš kart įsitikino tuo, kad pagal viską jis turėtu jam priklausyti. Tačiau lova buvo perdėm tvarkingai paklota, ant naktinių staliukų nebuvo nieko, kas leido suprasti kad nakvoja jis čia pakankamai retai. Dėmesį patraukė spintą, kuri iš pažiūros turėjo slėpti bent kelis komplektus aprangos. Tikėdamasi kad sugebės kada nors grąžinti skolą, jei pasiskolins ką nors iš jo, kas leis jos judėjimui būti ne tokiam suvaržytam. Praskleisdama duris, šviesiaplaukė pirštais, vos liečiant, perbraukė per iškabintus drabužius. Ir kadangi tą kartą buvo patraukta juodos spalvos baltinių, su visa pakaba juos ir nusitraukė. Spintos durys buvo uždarytos, ir moteris akivaizdžiai nebe matė prasmės čia užsilikti. Todėl tvarkingai praeidama pro staktą, už savęs uždarė duris, sudarydama tokį vaizdą, kad niekuomet čia ir nebuvo užsukusi. Susirasti vonios kambarį (taip taip, temas tai prikūriau, o pranešimą skaidyti labai tingiu. xD) nebuvo sunku, mat ji buvo ten patekusi eidama pakeliui į miegamas patalpas. Baltiniai buvo užkabinti ant jos rankos, kuomet patekusi į vonios kambarį, savaime susirado šviesos jungiklį. Lengvas spūstelėjimas, ir šviesa užpildė visai nemažą patalpą. Įrengta vonia, dušo kabina, veidrodis ir iš esmės viskas, kas yra reikalinga bet kokiam tipui. Aišku, nepaisant to kad šie namai turėjo beveik visas gero gyvenimo detales, viskas aiškiai dvelkė tuo, kad čia buvo prisilietusi tik vyriška ranka. Be šizoidinius epizodus primenančių, priepuolių apsieita nebuvo. Užkratas kuris iš pradžių atitiko trijų monetų spindį, buvo išplitęs gal trigubai. Balsai, o ir palaipsniui besiformuojantys vaizdai spaudė jos psichiką. Ir tik gryno atsitiktinumo dėka, pasisukdama per daug greitai, per daug neapdairiai, buvo numetusi visus tvarkingai sudėtus daiktus, ant vonios spintelės. Teko surinkti, ir susistatyti bet kokia tvarka, tikintis kad su laiku tai net nebus pastebėta. Kažkur toliau kabėjo rankšluosčiai, kurių vieną galiausiai pasisavino. Nebūdama tikra tuo, kad turi labai daug laiko, bohemiškos išvaizdos moteris, palaipsniui nusimetė nuo savęs kruvinus drabužius, šiuos palikdama tvarkingoje krūvelėje ant grindų, visai netoli nuo dušo kabinos. Mestelėdama netoliese rankšluostį, galiausiai pateko į „stiklinės dėžės“ vidų. Atsuktas vanduo pirmiausia paleido ganėtinai drungną vandenį, todėl ji drastiškai pasuko pakeisdama jį kiek karštesniu. Ir žinoma, šiluma nelabai gerai veikė uždegimo židinį, nes savaime paskatino kraujotaką. Tačiau tai buvo ne motais, nes šiluma buvo tokia fiziškai reikalinga. Sumerktos akys, ir kiek labiau atlošta galva leido jai pasimėgauti į kūną atsitrenkiančiu vandeniu. Apačioje jis susimaišė su purvu nuo žolės, su krauju iš sužeidimo vietos ir kūno šampūnu, kuris buvo pasisavintas nuo spintelės. Žinoma, turėdama teisę rinktis, ji tikrai nebūtu paėmusi stipraus vyriško kvapo higienos priemonę. Bet, pasirinkimo nebuvo, o buvimas čia, po tekančiu vandeniu, leido jai subalansuoti savas mintis įgaunant tylios ramybės stovį. Drėgni, balti plaukai buvo prilipę prie nugaros visą tą laiką, kuomet ji aiškiai mėgavosi gaunamo atsipalaidavimo banga. Įsijausdama, ji net kažkuriuo metu buvo praradusi laiko nuovoką, todėl tik lemtingą akimirką užsuko vandenį. Savomis rankomis „išgręžusi“ ilgus plaukus, kaip mat įsisupo į rankšluostį, bei juo sugėrusi drėgmę, galiausiai išlipo iš kabinos. Sustodama prie to paties, didelio veidrodžio neilgai trūkus nusimetė jos kūną dengusį rankšluostį, vietoje jo užsimaudama ne jai priklausiusius baltinius. Sukišdama ilgus savo pirštus į plaukus, aiškiai ėmė juos „kedenti“, kad šie įgaudami formą, neatrodytu tokie jau linkę banguotis. Keista, bet žmonės kurie turi banguotus plaukus, vis specialiai stengiasi juos išlaikyti kaip galima labiau tiesesniais. Atsižvelgus į tai, kaip paprastai dabar atrodė Daenerys, būtu sunku ją sutapatinti su ta „miledi“, kuri visuomet nešiodavo labiau suveržtus drabužius, labiau supintus plaukus, kad neduok tu dieve, kad kas nors ją pamatys tokią, kokia ji yra iš tikro. Ir nors šiais laikais yra vertinama plaukų laisvė, ankščiau buvo naudojamos keistos šukuosenos.

by **Jon Spencer** Sk. 04 17, 2016 8:40 am

OOCH: Man tai irgi nepatinka bėgiot per tas temas :/ Su Giedra (jei tokią pameni vis dar) kai sukūrėm daug žadėjusį, bet greit mirusį vampų'n'shit forumą iš vis nekūrėm temų, tik kategorijas, o temas jau susikurdavo dalyviai ten kur jiems reikia. Būdavo daug paprasčiau. Kadangi tu padėjai pastatyt Sebastiano namą, o aš negalėjau kurtis temų per teleponą, nors tada turėjau tik jį, nes draugas buvo pasiėmęs į budėjimą lopųtopą, aš siūlau ištrint tas visas temas man ir palikt šitą su užvadinimu tiesiog "Namas" :face: Ar mes turim dielą? :D

Britnę keitė Bruno Marsas, jį - Guetta, po to dar kažkoks pop atlikėjas, kurio nepažinojo, o vampyras galiausiai sugebėjo net pradėti ritmingai trankyti pirštus į vairą. Na, lyg ritmas bei balsai jam visai patiktų. Tiek šūdo šiandien įvyko, kad kažkaip jau taurė (tik neaišku ar kantrybės, gal veikiau rūpesčio) buvo perdildyta. Viskas ko norėjo tai nusipraust, pavalgyt ir ištiesti kojas gulamajame balde. Dar pasiklausyti "Deftones", mat šie visai neseniai išleido naują albumą ir tai buvo grupė, kurios muzikai prijautė labiausiai. Kalbant visiškai rimtai žmonių, kurie žino apie Sebastianą visą tiesą, visą tikrąją istoriją yra vienetai, tiksliau vienetas (jo taip karštai mylėta vampyrė gelbėtoja). O ir šiaip jeigu sakykim, susibendrautų su ta pačia Daenerys tiek, kad išdrįstų papasakoti apie save visiškai viską, baltapūkė aiškiai sugaudytų kontrastą tarp to, iš kokių amžių atkeliavo šis nemirelis ir kaip idealiai jis yra prisitaikęs prie XXIojo amžiaus. Sebastian'as netgi kalbėjo visiškai be jokio akcento, naudojo šiuolaikinius slengus ir keiksmažodžius (kai tikrai prireikdavo). Jis buvo tas vampyras, į kurį pažiūrėjus galėtum susidaryti visiškai klaidingą nuomonę, visų pirma netgi nepalaikant jo vampyru. Greičiau keistu, moksliukišku vienišiumi, labiau nei draugiją vertinantį solo pomėgius, tokius kaip filmai, muzika ar komiksai.
Juodas kaip anglis, bet naujumu tviskantis automobilis sustoja prie pat raudojo "Frodo", kurį vis dar planavo gražinti, kol prie jo durų neprisistatė policijos pareigūnai su konkrečiais kaltinimais dėl pavogtos transporto priemonės, salone išteptos keistos DNR struktūros kraujais. Dangus tebebuvo tamsus, toks visai dar nepuoselėjantis užgaidos pradėti ryto metą. Nei lėtai, nei greitai Sebastianas pajuda į namus net neįsivaizduodamas, kur šiuo metu glaudžiasi Daenerys. Iš kelių miegamųjų tiesiog intuityviai pasirenka tą, kuriame visgi ir buvo vampyrė. Tik tiek, kad iš pirmo žvilgsnio nesuprato, kad nėra vienas (tiksliau baltaplaukė naudojosi paslaugomis, kurias teikė vonios kambarys), juolab jautėsi truputėlį apspangęs bei "išėjęs". Galva tiesiog buvo perpildyta informacijos, o ausyse lengvai spengė dvasiniu nuovargiu, kurį taip lengvai sustiprina įvairūs neplanuoti įvykiai, tokie kaip visi šiandienos. Kokia baisi garbė nuo pat savo nubudimo pirmą kartą susidurti akis į akį su iš karto net dviem medžiotojais ir dar tą pačią dieną. Sebastianas mažų mažiausiai galvodamas apie tvarką, iš lėto nusimeta drabužius. Visus. Atsistojęs priešais veidrodį, įsistebeilija į potencialią, bet vis tiek tik spėjamą šūvio vietą, kuri buvo visiškai užgijusi. Užverčia akis ir atsidūsta suprasdamas, kad reikės draskyt viską lauk, kad išsiimtų kulką. Kadangi svetimkūnis didelio diskomforto nekėlė, pirmiausia nusprendžia nusiprausti, idant bent kiek į žmogų panašus taptų. Vyras patraukia vonios kambario duris, iš karto neapdairiai atsimušdamas į Daenerys. Išleidęs garsų nuostabos jaustuką, vampyras, tiesiog akimirksniu atgavęs gerą ūpą, sukikena.
- Perdoname Mi Amor,-prabilęs ispaniškai be jokios didesnės priežasties, savaip atsiprašo. Nei kiek nesureikšmindamas to, jog stovi prieš merginą tokiam stovy, kokiam motina pagimdė, Sebastiano rankos suima nemirelės veidą, bei jį švelniai pasukioja. Tai nebuvo keistas mėginimas flirtuoti, o geram liuminescencinių lempų apšvietime apžiūrėjo merginos odą, ar vilkolakio seilėse esantys nuodai nepradėjo neigiamai veikti gražuolės organizmo. Nerimą keliančių pakitimų nepastebėjęs, Sebastianas kiek išsitiesia, tačiau atstumo tarp judviejų kūnų nesumažina.
- Mane vėl pašovė. Jau berods du šimtai aštuonioliktą kartą šiandien,-gana pašaipiai vertindamas savo nūdieninę "sėkmę" vampyras neigiamai pasukioja galvą, lyg pats nebematytų skirtumo tarp savęs ir taikino apkabai ištuštinti,-Kažkur čia, nežinau,-pavedžioja mažai tiksliu spinduliu palei kairę krūtinės pusę, iš karto duodamas suprasti, kad krapštyti reikės ten visur, o to padaryti pats nelabai galės, nes negali tiek palenkti kaklo, idant matytų kas dedasi jo papo viduje. Akimoju supratęs, jog turi galų gale nukreipti temą merginai itin aktualia tema, persimainęs Sebastian'o veidas išduoda pralaimėjimą pirmiau laiko.
- Priešnuodžio negavau. Nemanau, jog tas kietasprandis iš viso jį turėjo. Bet aš turiu dar vieną planą. Teks sudaryti sandorį su pačiu Velniu,-vypteli puse lūpų. Užgriuvęs suvokimas kas Redford'o laukia jau visai netrukus vertė žarnas mazgais pintis,-Supranti, vienkartinė priešnuodžio dozė duos rezultatą, kuris negalės garantuoti ar kažkas panašaus nenutiks ateityje. Mažų mažiausiai noriu, kad per mane vėl pakliūtum į panašią situaciją. Turiu gauti tiek priešnuodžio, kad galėčiau jo pasigaminti tokiu pat principu, kaip pasigaminau visą tą kraują mitybai. Kad tiesiog galėčiau apsidrausti nuo...,-kalbėjęs ramiai ir visiškai rimtai, vampyras nukanda dalį sakinio. "...to, jog galėčiau tave visam prarasti" - būtent taip būtų nuskambėjęs tęsinys, jeigu Sebastianas nebūtų savęs sustabdęs. Redman veidas tiesiog hipnotizavo, verdamas pripažinti silpnybę, kurią žadino ši nuostabi būtybė.
- Dieve mano, kaip keistai tu mane veiki, Daenerys,-kuždėdamas pripažįsta, akimis švelniai lytėdamas dailų vampyrės veidą. Tiesiog skandino merginą gerokai padažnėjusiame, vėsiame savo kvėpavime. Jo lūpos buvo kiek pravertos, o žvilgsnis gilus ir kupinas jaudulio. Vampyras palinksta arčiau Redman veido. Bučinys buvo švelnus, kiek nedrąsus ir absoliučiai, visiškai neišvengiamas. Lyg metalo gabalėlis, lipte lipo prie šio svaiginančio, baltaplaukio magneto.

by **Jules McManus** Sk. 04 17, 2016 11:13 am

OOCH: Aišku kad atsimenu! Aš beveik visus mūsų "senius" atsimenu, ko negaliu pasakyti apie naujus veidus. Kurie tai atsiranda, tai pradingsta ir galu gale nebe gali atskirti katras yra katras. :D Dėl namo tai turim dielą, nes rimtai nelabai patogiai yra, bent jau rašymo atžvilgiu. Buvot sugalvojusios labai net vykusią išeitį tam sutvarkyti. Tuoj pat viską sutvarkau, o kam jau reikės kažko, galės dasikurti. ;)

Įvairialypės mintis buvo apėmusios šviesaus plauku moterį, kuomet ši sukamaisiais pirštų galiukų judesiais keliavo per savo nepaklusniai banguotis ėmusius plaukus. Akių vokai nusileido, ir neteisinga būtu pasakyti kad būtent šiuo metu, bei vedama panašių veiksmų ji jautėsi geriau, nei apie tai skandavo sužeidimas, kuris turėjo nemalonią užduotį plėstis, kuo toliau, tuo labiau padengdamas ypač šviesią jos odą. Šią akimirka tai buvo nesvarbu. Pakeltos ir per alkūnes sulenktos rankos paleido drėgnus plaukus, kuomet moteris abiem delnais pasirėmė į vonios spintelę, tarytum laikytis ant kojų savarankiškai, nebūtu taip lengva. Pramerkė akis, susidurdama tiesiogiai su atspindžiu tame stikliniame „paveiksle“, kuris kad suteiktu bet kam atspindį, buvo taisyklingai aptrauktas labai plonu sidabro sluoksniu. Kvėpavimas buvo ramus ir tolygus, o galva atrodė kad ūžė kankinama mažiausiai penkiomis išsiplėtojančiomis mintimis, tuo pačiu metu. Vampyrams būdingas didžiulis jautrumas, turint omeny visus jutiminius principus, buvo iš dalies žalingas. Nes turint didžiulį norą paprasčiausiai prasmegti tylos akimirkoje, buvo beveik neįmanoma. Tai lavinti būtu tekę beveik tiek, kiek buvo nugyvenusi pati Targaryen. Ir nors ji buvo priversta, sunkiai ir alinančiai, išmokti suvaldyti kraujo troškimą, kad jis galu gale nesutriuškintu jos „nekaltos“ mąstysenos ir nepaverstu standartine nemirelė, kuri nieko kito gyvenime nemato ir nežino, kaip tą sunkiai protu suvokiamą norą pripumpuoti save šiltu, arteriniu krauju, kuris stipriais purslais ima lietis, vos tik yra iltimis prakandamas žmogaus kaklas. Ši vampyrams ypač suprantama, intymi ir seksualiai iškreipta elgsena, visuomet kėlė šviesiaplaukės veide didelį pasibjaurėjimą. Ir ji verčiau būtu pasirinkusi mirti, nei tapti tuo asmeniu, apie kurį yra menamos tragedijomis ir siaubu remtos istorijos. Viso to atsisakyti, priversti save neišsiduoti matant svaiginantį žmogaus kraują, reikalavo daugybės mėnesiu, vėliau metų ir net šimtmečiu, kad ji sugebėtu beveik abejingai į tai reaguoti. Nors, jei net dabar kas nors prie pat jos atvertu mirtingam asmeniui arteriją, ir kraujas plūstelėtu į jos dailių bruožų veidą, vargu ar sugebėtu susilaikyti, nors ir norėtu. Baisiai. Laikas, kuris šiandiena atrodė ypač brangus ir išdavikiškai greitai bėgantis, privertė moterį atsukti veidrodžiui nugarą. Būtent tai, kad ji buvo nutolusi, ką ir išdavė šios akys, kurių vyzdžiai buvo susitraukę taip stipriai, kad atrodė kad buvo ne didesni, nei mažytis lauko vabaliukas, kurio nepastebėsi, jei nepaimsi į rankas lūpos ir specialiai nepradėsi ieškoti, nesugebėjo laiku išgirsti kad šie namai, kurie prieš tai savy laikė tik vieną asmenį, įsileido ir šeimininką. Ar tai Sebastian‘o judesiai buvo tylus, ar jos užsiskleidimas savo mintyse per daug skandinantis. Tačiau kuomet prasivėrė durys į vonią, tai sukėlė mažu mažiausiai atvipusį žandikaulį, moters veide. – Tu nuogas. Visiškai nuogas. – Balsu konstatuodama ir taip kaip dieną aiškų faktą, nesuvaldė savo pasimėtimo, kurį sukėlė net labai puikios formos vyriškas kūnas. Ir ji pati to nejausdama, buvo per daug nekultūringai įsistebėjusi į zoną žemiau bambos. Nors šviesios odos veide ir pasirodė pasimetimą reiškusi šypsena, jos lūpos tik nebyliai tai susiliesdavo tarpusavi, tai vėl prasiskleisdavo, dorai negebėdamos išleisti jokio ryškaus žodžio, ką kalbėti apie sakinius, kurie žinoma ir nebūtu buvę tokie reikšmingi, atsižvelgus į labai net sumautą situaciją, kurioje atsidūrė abu vampyrai besibaigiant šios paros nakčiai. Šaltos vyriškos rankos buvo tuo „išsigelbėjimu“, kuris leido jai susitelkti kur nors kitur, nei į jo jaudinantį kūną. Ganėtinai švelniai sukiojama galva, leido jai slėpti savo žvilgsnį, nukreipiant šį bet kur kitur, nei į Redford‘o veidą. Galima pasakyti, kad mėlyno safyro akių spalvos šviesiaplaukė net neatkreipė dėmesio į tai, kad jis galimai buvo pašautas, kol pats vampyras to neištarė balsu. „Laisvę“ atgavusi galva, o tiksliau veidas įgavo susirūpinimo grimasą. Ant kaktos pasirodė kelios, visai neryškios nerimo raukšlelės (atsižvelgiant į tai, kad jos fiziologinis amžius sustojo kaip tik tuo metu, kai ji pasiekė gražiai atrodantį 22 skaičių, o ir odos būkle tais laikais buvo rūpinamasi kur kas geriau, mat nebuvo naudotinos kenksmingos medžiagos, kurios šiais laikais ypač madingos, pradedant nuo makiažo priemonių ir baigiant karčia maloniais cigarečių dūmais, kurie aišku palieka papilkėjimą ir pirmąsias raukšleles veide). Klausydama pakankamai nedetalaus paaiškinimo apie tai kas nutiko, moteris leido savo pirštų galiukams susidurti su originalaus vampyro krūtinės ląsta. Ji tarytum lengvais, tyrinėjančias prisilietimais, bandė suprasti, kaip tai būtu galima įtikinamai paaiškinti. Kodėl, nepaisant psichologinio nuovargio, jis atrodė visiškai atsigavęs? O ir kulkos, kurios greičiausiai būtu jį nužudžiusios, arba privertusios jaustis taip pat prastai, kaip ją – neveikė. Praskleistos lūpos, žymiai pakitęs, labiau tankus ir lėtas kvėpavimas, vos juntamai „vibruojantis“ kūnas, pridavė ją labiau, nei to buvo galima tikėtis. – Aš nesuprantu, kaip tu vis dar esi gyvas? Nesuprantu kas tu esi, nes tikrai ne tas, kuo tave palaikiau nuo pat pradžios? – Akivaizdžiai sutrikimo kupinas žvilgsnis savaime pakilo, tarytum būtu norėjęs susidurti su juo, ir įskaityti tai akyse, kurios atrodė ypač daug ką mačiusios. Ir nors Danny save laikė viena iš pirmųjų, nes retai kada galėdavo sutikti tą, kuris būtu vyresnis už ją. O žinios ir atsiminimai apie tai, kas pavertė ją nemirtinga ir kaip tai įvyko, neleido jai susidaryti prielaidos, kad tai buvo raganų (kurių tiesa nesugeba toleruoti jokiais būdais, todėl stengiasi laikytis kaip galima nuošaliau, kaip ir nuo vilkolakių, kurie yra pražūtingi bet kuriam paprastam krauju mintančiam vampyrui). Tas paslaptingas ir daugybę klausimų keliantis vyras nebuvo panašu kad buvo suinteresuotas leisti jai sužinoti kiek daugiau apie save, nei ji buvo spėjusi per tas kelias matymosi dienas, kurios netvarkingai buvo susimėčiusios dideliuose laiko intervaluose. Pirmiausia tik pirštų galais te leidžiamas prisilietimas, galiausiai leido prie jo krūties prislinkti visam jos, pakankamai vėsiam delnui. Žodžiai kurie buvo ištarti gana greitai, sukėlė labai prieštaringus jausmus. Ir tiesą pasakius šviesiaplaukė moteris nebesistengė išgirsti likusios dalies apie tai kad jis turėjo dar vieną planą kaip būtu galima gauti dar vieną priešnuodžio dozę. Jos veidas taip pat reagavo pakankamai prieštaringai, mat iki paskutinės akimirkos ji net buvo beveik tikra tuo, kad šiandiena tragiškai pradėti įvykiai pasibaigs laimingais akordais. Kad vaistas bus šiuose namuose greičiau, nei buvo galima to tikėtis. Akių obuoliai apsitraukė ašaringu skysčių, kuomet tuo pačiu metu veide prasiplėtė "save raminantį“, dantų nešiepianti šypsena. Šis vaizdas galėjo pasirodyti skausmingu ne todėl, kad jos reakcija buvo pakankamai moteriška, išgirdus kad vilčių yra beveik tiek, kiek surasti paparčio žiedą, kol nepakilo saulė. Greičiau todėl, kad ji vis dar stengėsi tai priimti nekeliant natūraliai turėjusių pasireikšti emocijų. Juk dažniausios reakcijos į gręsiančią mirtį yra arba pyktis, arba ašaros, arba atsisakymas priimti tai kaip tiesą, ir tik tuomet, labai toli nuo šios akimirkos, susitaikymas. Bent taip buvo rašoma visuose tuose psichologijos knygose, kuriuose teko vien bendram išprusimui „pavartyti“. Neigiamai papurtė galvą, net tuomet kai vyras nereaguodamas tęsė kalbą ant viršaus. Suvokti kad tai gali būti paskutinė jos diena, buvo triuškinančiai sunku, ypač kai nugyvenai tiek ilgai ir sukandusi dantis nesustojai eidama kruvinus kelius. Bohemiška moteris, kuri šią akimirka labiau priminė tiesiog tyrą ir laiko ir įvykių nesugadintą asmenybę, stengėsi, tikrai stengėsi jį priversti liautis kalbėti, nežadėti to, ko jos manymu tesėti jis negali. Todėl pastangos, kuriomis Sebastian‘as bandė patikinti šviesiaplaukę nebuvo priimamos pažodžiui ir taip užtikrintai, kaip jis stengėsi tai išreikšti. Jos natūraliai pakitęs kvėpavimą, kuris labiau priminė tylų alsavimą, privertė sumerkti akis, kuomet prasivėrusios lūpos vis tik rado progą „sugadinti reikalus“. – Man atrodo kad turime įprotį pastatyti vienas kitą, į nelabai patogią situaciją... Ir tas velnias jau dabar atrodo kraupus, ir bandymai sukurti sintetinį kraują, juk pavyko ne per vieną naktį. – Kažkodėl būdama tikra kad jos mažas kūnelis ilgiau ir nesugebėtu atlaikyti, taip ir nepramerkdama akių, vien iš esamos traukos, kuri aiškiai buvo abipusė, įtempė savo nugarą, lyg būtu labiau už viską remtis ne vien į vyro torsą, bet ir pavojingai arti jausti jo ryškių bruožų veidą. – Reikia. Surinkti. Įrankius. Kulkai. Ištraukti. – Po kiekvieno, ypač tyliai ištarto žodžio ji jautė neapsakomą norą įkvėpti, ir tai buvo racionaliai skambantis paaiškinimas, kodėl jai derėjo pasitraukti, nutraukiant šią trauką. Šį kartą jau vyro inicijuotas bučinys kaip diena ir naktis skyrėsi nuo to, kuris vyko bibliotekos salėje. Rankos savaime pakilo, praslysdamos pro vampyro atidengtą krūtinę, iki pat sprando. Savimi visapusiškai įsiremdama į jo tvirtą, kaip plienas, vampyrišką kūną. Pradingo įkyriai galvoje besisukusios mintys, ir ji liko visiškai laisva nuo rūpesčių, kurie ir taip reikalavo labai didelio dėmesio. Nedemonstruodama ne vien priešiškumo, o greičiau atvirkščiai, didelį pritarimą, nesikuklino, nedrąsiai pradėtą bučinį nukreipti labiau atpalaiduota, intymesne gaida. Tikėdama neišvengiama savo mirtimi, vampyrė liovėsi vertusi save laikytis atstumo, kuris būtu neišvengiamas kitomis aplinkybėmis. Mirti, pasigailėjus kad atsispirdama traukai ji atsisakė vienokia ar kitokia prasme priklausyti šiam, geismą kėlusiam vyrui, neatrodė labai svarstytinu sprendimu. Todėl, kuomet šviesiaplaukės rankos nusileido, viena kaip mat atsidūrė ant jo juosmens, patraukdama link savęs, o kita tuo tarpu už nugaros sustumdė tuos pačius buteliukus su skirtingomis higienos priemonėmis, į šalis. Netrūko ne sekundės, kuomet jos sėdima kūno dalis atsidūrė ant tos pačios spintelės, kuomet proporcingos ir pakankamai ilgos kojos prasiskleidė, išdavikiškai apvydamos jo. Laisvę atgavusios rankos atsidūrė ant įsitempusių pečių, išlaikydamos artimesnį kontaktą su jo oda.

by **Jon Spencer** Sk. 04 17, 2016 1:15 pm

Sudėliojęs visus argumentus Sebastianas vis vieną buvo linkęs iš vien laikytis nuomonės, jog Daenerys įmanoma išgelbėti. Žinoma mutageno veikimas palaipsniui silpnės, o dozės reikės vis didesnės ir didesnės. Teiktų merginai daugiau vilties jeigu pasidalintų su ja savo idėjomis ir galų gale pasakytų, jog ne pačiomis geriausiomis aplinkybėmis, tačiau visgi pažįsta originalųjį hibridą Klausą, kurio kraujas yra būtent tas "must have", siekiant išgelbėti merginą, o ir idėją, kaip draugiškai sušnekėt su vampyru Sebastianas turėjo. Daugiau buvo susikoncentravęs ta linkme, kad geriau baltaplaukės tik dar labiau negrūzinti su savo prielaidomis į sėkmę. Vis vieną bet kuris planas, kurio imsis gali baigtis eiliniu fiasko. Tik tiek, jog Redford'as buvo linkęs laikytis "svarbeuse kaska dariti" itin įkvepiančios frazės, o ir užsispyrimo jam netrūko.
- Tik nevaidink, kad iki šio momento nesi regėjusi prieš save nuogo vyro,-sumurma tokiu švelniai nepatenkintu tonu, lyg merginos kuklumas jį stebintų. Ne dėl to, jog kuklumo nestigo jam pačiam Sebastianas elgėsi taip visiškai natūraliai, o tiesiog jam puikiai išėjo nesureikšminti šio nuogo susidūrimo ir nematyti tame visiškai jokios problemos.
Nereikėjo unikalaus pastabumo, jog suprastum, kad su Sebastianu tikrai yra kažkas ne taip. Tad ir Daenerys komentaras, apeliavęs į vampyro sugebėjimą taip gerai pernešti nemireliams itin pavojingas atakas, tokias kaip vilkolakių seilėse esantys nuodai ar kulka tiesiai į širdį, vyro per daug nenustebina. Tik tiek, idant pradėjęs energingai kratyti galvą, Redford'as akivaizdžiai pademonstruoja, jog apie tai nekalbės. Nesugeba net žodžiu kažko ta tema daugiau pridurti. Nekalbės ir viskas. Narstyti po tuos savo "nešvarius skalbinius" Sebastian'as turėjo mažiau noro, nei susidurti akis į akį su Klausu. Visas mintis, kurios net ir nevalingai norėdavo pakrypti jo žmonos, dukterų bei sūnaus tema ir kaip didžiausia vyro vertybe laikyta šeima buvo atimta jo paties šeimos, o ypatingai brolio, likdavo atmuštos atgalios greičiau, nei buvo pradėjusios kapstyti atsiminimų saugyklos plutą. Būtent taip žaibiškai veikė savisaugos instinktas, prilaikantis per ne vieną šimtmetį daugmaž atstatytus dvasios pamatus, kurie sugriuvo tada, kai Sebastianas prisikėlė 1764aisiais. Kad sugebėtų nebegyventi praeitimi, kad susitaikytų su mintimi, jog net nežino kur yra jo vaikų kapai, jam prireikė neįtikėtinai daug pastangų, o gręžiotis atgal būtų visiškai nereikalinga. Ir visiškai destruktyvu.
Daenerys pesimizmas vėl priverčia vyrą susiraukti. Jis nežymiai krenkšteli sau į kumštį. Lyg bandytų atkreipti merginos dėmesį į jos kalboje slypinčią klaidą, kiek prasilenkiančią su realiais, vampyro išgyventais faktais. Šiuo atveju per kiek laiko buvo sukurtas tikro žmogaus kraujo, visiškai sintetinis analogas.
- Kaip suprast ne per vieną naktį? Per pusę nakties,-šypsodamasis tokia pakilia, išdidžia, kiek savimi patenkinta šypsena, Sebastianas greitai paaiškina ką turįs galvoje, nors išraiška akimoju aptemsta,-Tiesiog aš niekad anksčiau nebuvau pagalvojęs, kad man reiktų kurti kažką panašaus į klonuotą kraują tam, jog galėčiau juo maitintis,-vyras susiraukia, o akys akimirką nutolsta, lyg būtų prisiminęs tikrai mažai malonų fragmentą iš savo gyvenimo. Tiksliau iš tos jo dalies, kuomet galvojo, jog jau sugeba kontroliuoti save, žino kada sustoti, kada atsiplėšti nuo žmogaus kaklo ir... Še tau,-Tesla, Edisonas... Jie buvo genialūs išradėjai. Aš toli gražu nesu genijus. Tik pakliuvęs į desperatišką situaciją dar sugebu aktyvuoti primigusias smegenis. Na, tu netrukus suprasi ką aš noriu pasakyti,-mintį užbaigia kone priverstinai ir paskubomis, tarytum nenorėtų per daug išsiplėsti tame, kas greitai bus paaiškinta.
Targaryen lūpos šį kartą atrodė netgi švelnesnės ir minkštesnės, o jų skonį geidė ragauti taip, lyg jaustų alkį, kurį galėtų užpildyti tik dviejų burnų glamonės. Visgi ne Sebastian'o, o Danny iniciatyva į kontaktą liko įplieksta daugiau aistros ir vampyras pasiduoda jai lengvai, lyg būtų visiškas bevalis. Ne vienas šio vakaro nutikimas parodė, jog Redford'as geba kontroliuoti save kone meistriškai, tačiau dabar visiškai palūžo prieš šią trapią, bet tuo pačiu staigmenų bei stiprybės kupiną vampyrę, kurios šią akimirką geidė labiau, nei bet ko kito pasauly. Atsiplėšęs nuo jos lūpų, nemirelis įsikniaubia į merginos kaklą, kurio jautrią odą glamonėjo lūpomis, kart nuo karto praslysdamas liežuviu. Leidosi vis žemiau, kol veidas pasitiko Redford'o marškiniais pridengtą krūtinę. Stipraus rankos judesio dėka gerokai merginai per didelį rūbą tvarkingai pakabintą ant josios kūno laikiusios sagos išsilaksto velniop, atsimušdamos į kelis paviršius. Lygiai tą patį ką darė Danny kaklui, Sebastianas dabar atliko baltaplaukės krūtinei.
Redford'o riešą juosė vienas tų šiuolaikinių išmaniųjų laikrodžių. Ekrane švytėję skaičiai, keliavo mažėjimo tvarka. 3... 2... 1... Pyp! Pyp! Pyp! Pyp! Pyp! Dėl neblogos vonios kambario akustikos garsas nuskamba garsiai ir mažne erzinančiai. Sebastian'as staigiai atsiplešia, lyg išgąsdintas bei nuspaudžia mygtuką, akimoju užtildžiusį išmanųjį. Kažkaip stebuklingai vampyro veide neliko nė lašo to susijaudinimo rėkte rėkusio, jog daugiau nei mielai išdarinėtų su Targaryen nešvankius dalykėlius visą likusią naktį. Sebastianas blaškėsi po vonios kambarį ieškodamas kuo pridengti "gėdą", kol už savęs pastebi chalatą.
- Gerą valandą mano kompiuteris sintetino priešnuodį iš paties nuodo, kurio pavyzdį gavau paėmęs šiek tiek tavo kraujo tada, kai suleidau mutageno. Teoriškai tave įmanoma juo išgydyti, o praktiškai... Deja, bet reikia pabandyti ir įsitikinti,-tarškėdamas greitakalbe ir kone be perstojo, Sebastianas pačiumpa Daenerys ranką, pradėdamas vesti save bei merginą lauk iš šio kambario. Atsidūręs koridoriuje, vampyras stabtelėja ir apsisukęs ant kulno, švelniai atsitrenkia į tempimo metu įsibėgėjusią Danny.
- Negaliu patikėt, kad būtum pasimylėjusi su manim vien tik dėl to, kad miršti,-lyg perskaitęs vampyrės mintis, Reford'as nutaiso tokį Daenerys sprendimą smerkiančią fizionomiją,- Nesinervuok, turėsi dar tų progų mane suviliot,-sušneka tarytum būtų užmiršęs, jog pats viską ir pradėjo pasidavęs silpnumo akimirkai,- Nes gyvensi dar daug metų,-užtikrintai patikina jau spėję atsidurti laboratorijoje. Sebastianas ranka pasufleruoja merginai gultis ant to paties odinio gulto, pats išsitraukdamas vienetinį mėginį iš didelio kompiuterio ertmės, kurioje gimdavo visi tie keisčiausi serumai. Pasidėjęs jį ant stalo, nukeliauja prie Danny su dar vienu švirkštu rankoje.
- Man reikia tavo kraujo,-perspėjęs, jog įdurs netrukus tą ir padaro. Veikdamas paskubomis, bet tiksliai, vyras netrukus sugrįžta prie savo darbo stalo, užlašindamas šiek tiek kraujo ant stikliuko, bei užkišdamas jį už mikroskopo akies. Pipete paėmęs lašelį mėginio iš nedidelė kolbos, užlašina jo ant kraujo. Kurį metą tylėjo vis reguliuodamas mikroskopo lęšiuką.
- Negi tarp vampyrų nėra mokslininkų, kurie būtų bent pamėginę išspręst tą durną rebusą su vilkolakio nuodais...-buvo panašu, jog šie žodžiai buvo dedikuoti pačiam vyrui,-Viskas veikia. Tai gera naujiena. Bloga naujiena yra ta, kad kai suleisiu tau mėginį tave bus galima prilyginti infekuota ŽIV. Užkratą tu vis dar turėsi, jis bus pažabotas, tačiau privalai teisingai maitintis, turiu omeny jokių kiškučių ir panašių nesąmonių, o jeigu nesirūpinsi savimi, organizmo nusilpimas iššauks nuodų poveikio suintensyvėjimą. Visiškai išgydyti tave gali tik Klauso kraujas, nes su juo prasideda visa ta sumauta magija, kurios mokslas nėra pajėgus išnarplioti. Manau kiek prie tavo būklės prisidėti gali mokslas aš padariau viską,-atsidūsta dar kartą atsimušęs į tą Sebastiano šitaip neapkenčiamą barjerą, kuris negali palaužti magijos savo valiai. Vyras nukeliauja prie Daenerys spėjęs paruošti dar vieną švirkštą, kurio turinys leis vampyrei kiek lengviau atsikvėpti.

by **Jules McManus** Sk. 04 17, 2016 6:26 pm

Tikriausiai niekuomet nebuvo sunku pastebėti tai, kad platinos plaukų savininkė nebuvo pasiruošusi nagrinėti savo asmeninio gyvenimo detalių, visiškai nei su viena gyva ar egzistuojančia esybe, ne todėl kad tai galėjo sukelti skausmingus prisiminimus apie ne ką mažiau skausmingus praradimus. O jų tikrai buvo, ir ne vienas. Greičiau todėl, kad tai buvo per daug asmeniška ir turėjo likti tik tarp jos, ir to asmens, su kuriuo tas laikotarpis buvo nugyventas. Sukandusi dantis, bei pastebimai suspaudusi lūpas, moteris buvo nusprendusi tarytum apsimesti kad netaktiškai nuskambėjęs pastebėjimas, buvo neišgirstas. Taip pat kaip daugiau nei prieš valandą, medžiotojos bandymas vartojant tik tam tikrus žodžius „palysti“ po jos prakirptais drabužiais. Būtent dėl šios priežasties, bent galima daryti tokią prielaidą, nemirtingoji būtybė nesistengė išpešti tikrai smalsumą sužadinusį pastebėjimą apie tai, kad jo nemirtingumas buvo kitoks, nei kad daugumos. Suformuodama savo atsakymą tik neužtikrinu galvos palenkimu, leido šiam pasilaikyti savas paslaptys sau, nuspręsdama kad neturi jokios teisės berti druskos ant žaizdos, kuri galimas daiktas dar nebuvo apsitraukusi mažu mažiausiai kietu šašu. Įsitempęs žandikaulis, bei vis dar stipriai spaudžiamos lūpos draudė pasiduoti norui nusišypsoti. Kaip iš viso būdama viena koja žengusi į paskutinį pasimatymą su mirtimi, ji dar galėjo leisti sau būti taip lengvai išblaškyta. Lūpų kampučiai pakilo, kuomet jos žvilgsnis vis tik tam tikru metu susidūrė su jo pakilia šypsena. Ir nors ji nieko nenutuokė apie visus tuos laboratorinius tyrimus, kurie aiškiai buvo užėmę kone svarbiausią vietą jo dabartiniame gyvenime, nepastebėti išdidumo balse, taip pat buvo nerealu. Ir jei įvykiams nepakrypus visiškai kitokia linkme, ji tikrai būtu pasistengusi sudėti savas žinias į vieną „spintelę“ tam, kad padiskutuoti apie tai, kokius evoliucinius perversmus jis galėtu pateikti nemirtingųjų pasauliui, jei bent pabandytu supažindinti su sintetiniu krauju. Vien mirštančių ir dingstančių be žinios būtu kur kas mažiau. Ką kalbėti apie tuos vampyrus, kurie panašiu mitybos principu, palaipsniui sutapatina save su aukščiausia rūšimi, kuri yra nusipelniusi vadintis „dievybėmis“. Ši diskusija, ir galimas daiktas kokia nors nekalta provokacija, parodyti šiai, kaip gi vyksta visas tas kūrybos procesas, turėtu vietos. Bet ne čia ir ne dabar, kuomet laikrodis, esantis nežinia kokiame šių didelių namų kampe, priminė apie save, sekundžių rodyklės tiksėjimu. Visą ko fone jis nebuvo reikšmingas, tačiau įsiklausius, situacija vėl sugrįždavo į nelabai malonią. O šios nemalonę taip pat priverstinai priminė ir po krūtine, kažkur arčiau šono, kur turėtu būti kepenys, be perstojo dilgčiojantis jau plėštiniu tapęs sužeidimas, kuris kuo toliau, tuo labiau plito.
Kiekvienas geidulingas prisilietimas, aistrą žadinantis ir tuo pačiu metu maloniai užsitęsiantis bučinys, atrodė vertė visą šviesiaplaukės nervinių ląstelių sistemą patirti iš proto vedančius sprogimus. Vampyrui švelniai tiriant šviesią moters kaklo odą, lūpos savaime praslydo per jo smilkinį, tuo pačiu metu, kuomet vidinės šlaunų pusės pakankamai stipriai suspaudė Redford‘o dubens kaulus. Ganėtinai didelė vonios patalpa, nuo aplinkinių kambarių slėpė įtemptai apsunkintą kvėpavimą, kuris priklausomai nuo įkarštį įgaunančios situacijos nevalingai veržėsi iš dailiosios lyties atstovės vidaus. Pirštu pagalvėlės, keliaudamos per jo raumenis išryškinančią nugarą, paliko įspaudimo žymias, o Sebastian‘ui dar nepasiekus krūtinės, viena iš atsilaisvinusių rankų, pakankamai švelniai paskatino jo galvą atsilošti, tuomet vėl sudurti lūpas bendram žaismui. Nutrauktas bučinys ir jo sugrįžimas prie nužiūrėtos vietos, žemiau raktikaulio, privertė jos akims užsiversti iš juntamos malonumo bangos. Sukandusi apatinę lūpą, skaisčiai mėlynas akis turinti moteris, grakščiai išrietė nugarą, su lyg akimirka kuomet jos kūną dengę pasiskolinti juodos spalvos baltiniai buvo vėlgi nepataisomai sugadinti. Kiek per staigus, stipraus susijaudinimo sukeltas įkvėpimas persipynė su natūraliai pasigirdusia aimana. Būtent ši akimirka pradangino visą aplink supusį pasaulį, ir nors pradžia iš vienos dalies buvo remiama paskutinės jai likusios nugyventi nakties, kita aiškiai leido suvokti kad nekaltu flirtu prasidėjęs bendravimas, galiausiai peraugo į tai, kad Daenerys kad ir kaip bandė spyriotis, visgi pasidavė suvokimui, kad geidė šio nemirtingo vyro, labiau nei manė galinti ko nors geisti taip stipriai. Kol elektroninis garsas, primenantis senovinį žadintuvo pipsėjimą, atplėšė vyrą nuo moters kūno su didžiule, neregima jėga. Atsitraukimui įvykus taip staigiai, ilgaamžė vampyrė vos pastebimai palinko į priekį, kuomet plačiai pravėrė akis. Akių vyzdžiai išsiplietė ir tuomet labai greitai susiaurėjo, kas išdavė didžiulį pasimėtimą. O ir vampyro ne vien elgsenai, bet ir veidui praradus bet kokį susidomėjimą, privertė bohemiško grožio propoguotoją, pajausti į vieną krūvelę suspaustus net labai prieštaringus jausmus. Ir nesuvokimą, ir pasimetimą, ir net dalelytę įsižeidimo persipynusio pykčio ant savęs pačios. Tvarkingi antakiai kaip mat pakeitė formą, kuomet ji nebe tampydama laiko, nulipo nuo spintelės, kuri buvo užkeitusi atraminį objektą, patogumui suteikti. Iš viso jausdamasi taip, tarytum ne savo noru būtu sutikusi sudalyvauti 2015-ais metais youtube kanale populiarumą įgavusiame „ice bucket“ iššūkyje. Kadangi iš savęs neišgalėjo išspausti ne vieno žodžio, mat kiekvieną kartą praskleidus lūpas, pasigirsdavo kažkoks keistas, ir labai tylus „cyptelėjimas“. Girdėdama kiekvieną, tarškėjimą primenančios kalbos, žodį, buvo be patraukianti nuo plytelėmis išklotų grindų, pasiimti ankščiau tvarkingai sulankstytus džinsus, kurie daugiau ar mažiau buvo ne taip aiškiai iškruvinti. Gal pagrinde kažkur prie paaukštinto liemens „gumos“. Taip ir nespėdama pasigauti jai priklausančio drabužio, buvo pagauta už rankos ir paskubomis ištempta iš vienos patalpos į kitą. Nesutelkusi dėmesio į priekį, Targaryen, stengėsi daugiau žvalgytis aplinkui, todėl nieko nuostabaus kad vampyrui per daug netikėtai sustojus, vos ne kaktomuša susidūrė su jo krūtinkauliu. Šiek tiek primerkusi vieną akį, atlošė galvą, mat ūgio skirtumas šiuo atveju atrodė labiau reikšmingas, nei jai avint aukštesnio kulno batelius. – Taip žinoma, juk ne aš pas tavęs pasirodžiau su akivaizdžiai nuogu užpakaliu. – Jausdama kaip nuo tokio, kvailai nuskambėjusio komentaro jos skruostikaulius apgaubė švelnus raudonis, išlaisvindama savo ranką, mat kita buvo užimta laikant abu prasiskleidžiančius baltinių, kurie liko be sagų, lopus, demonstratyviai ir galbūt net per daug žaismingai, patempė baltinius iš nugaros pusės, labiau į apačią. Sudarydama tą pačią, plačią šypseną, leido nemaloniems jutimams, kurie buvo apnykę Redford‘ui atsitraukus, išgaruoti. – Džiaugiuosi kad nelendi į mano mintis, nes kitaip gautum progą save pamatyti ne kaip tiesiog arčiausiai buvusį objektą seksui, prieš mirtį. – Neužsilikdama vienoje vietoje, moteris nesunkiai praėjo į „laboratorijos“ vidų. Po paskatinimo atsigulti, šviesiaplaukė tai padaro pakankamai neužtikrintai, tačiau padaro. Ištiesdama nugarą, pasuka galvą taip, kad galėtu matyti tai, kuo taip stipriai buvo sudomintas vampyras: – Ir visą šią informaciją pasilikai pabaigai, nors nuo pat pradžių nutuokei ką darai? – Neigiamai papurčiusi galvą, įsistebėjo į lubas, stengdamasi neparodyti tokio kvailo dalyko, kaip adatų baimę. Apatinė lūpa vėl buvo prikasta, kuomet ji juto, kaip plonytis metalo gabalėlis patenka į vienos iš pasirinktų venų vidų. Originalusis vėl atsitraukė, akivaizdžiai būdamas labai sudomintas tuo, ką regi pro mikroskopo reguliuojamus lęšius. – Galiu užduoti klausimą? – Pasuka galvą, tarytum būtu troškusi sužinoti ar jis bent sureagavo. – Kodėl nusprendei keliauti pas medžiotoją, jei puikiai žinojai kad pagrindinis tavo planas buvo čia? – Akivaizdu kad nebūdama savy išlavinusi tokias savybes, kaip minčių skaitymas, o ir jei mokėtu, labai jau vargu ar sugebėtu prasibrauti pro pasąmonės sienas, kurias susistatęs buvo Redford‘as. Todėl tikėtis buvo galima tik tiesioginio atsakymo. Perbraukdama liežuviu per savo lūpas, iš kart atsisėdo, nuleisdama kojas į apačią, vos tik žvilgsnis užsikabino už švirkšto, kuris buvo paruoštas jai. Jei ne privalomos taisyklės, kurių laikytis buvo būtina, ji prisiverstu atlaikyti dar vieną dūrį, bet jo kalba savaime iššaukė daugybę klausimų: – Tu man suleisi šį dalyką... Kas bus toliau? Jei veikimas toks pat, kaip tos žmogiškos ligos. Vadinasi, kaip nieko verta „narkomanė“ periodiškai turėsiu pasirodytu prie tavo namų durų ir laukti eilinės injekcijos, kuri leis šitaip išgyventi? – Antakiai buvo vėl pakeitę įprastą formą, o ir veido išraiška nebuvo labai patenkinta tuo, kas buvo sakoma. Todėl nieko nuostabaus, kad gana greitai nulipdama nuo gulto, bei aplenkdama Redford‘ą, per daug užtikrinai ėmė dėstyti savo minčių srautą. – Maitintis gyvo žmogaus krauju, ar pratinti save prie kraujo paketų, kol galiausiai visos pastangos to atsisakyti nueis šuniui po uodega, ir aš paslysiu. O žinau kas paslysiu, nes šis dalykas klampus, tik išsikrapštyti paskui sunku. – Akivaizdu, propaguoti vampyrišką „vegetarizmą“ įtakojo kažkas, kas jai kėlė didžiules emocijas, kurios buvo slepiamos iki pat šiol. Pasakyti to balsu, moteris nebūtu drįsusi, nes kažkur giliai joje, buvo užsislėpusi „svaja“ kad ji nėra tas monstras, kuriais laiko visus nemirtinguosius. Ir žinoma, maitintis žvėrių krauju neteikė jai garbės, bet tai buvo geresnis blogis, nei niekuo dėtų žmonių gyvybės. – Ne, kategoriškai ne. Jei šis preparatas man suteiks laiko, kaip ir sakai, aš verčiau nusižeminsiu prašydama Mikaelson‘o malonės, nei pasiduosiu visam tam nuopoliui dar kartą. – Mostelėdama laisva ranka, kuri nelaikė marškinių, kad šie neišsiskleistu, paaiškina, kad nebūtu sudaryta klaidinga nuomonė. – Aš žinau. Vilkolakis iš prigimties ir vampyras iš viską niokojančio magiško burto. Visi žino kas yra Niklaus Mikaelson. Arba sužino ankščiau ar vėliau, tik retai kada maloniai...

by **Jon Spencer** Pir. 04 18, 2016 3:31 am

Sebastianas dabar visai džiaugėsi, kad jie TO nepadarė. Pasiduoti akimirkos silpnumui yra labai lengva. Daug sunkiau yra dėlioti jųdviejų santykių progresą taip, kaip reikia. Ir galų gale pirmą kartą pasimylėt ne kažkokiam vonios kambary ant spintelės. O jausmingai, romantiškai... Vienu žodžiu kaip TĄ padaryti norėtų Sebastiano viduje slypintis senamadiškas diedas, kuriam reikia to lėto ryšio rutuliojimo. Neplanuotas seksas tikrai galėjo pagadinti vyro sukurptą viziją, kaip turi klostytis jų tarpusavio bendravimas. Jau nekalbant apie tai, jog yra pratęs labai atsargiai priimti asmenis į savo gyvenimą, kad finale nepavirstų pasimetusia, nežinančia ko nori būtybe. Visada lengviau yra atstumti, nei įsileisti. Ypač, kai esi formaliai nemirtinga būtybė ir nusprendęs susisaistyti su viena ar kita asmenybe draugystės saitais ir norėdamas išlikti sąžiningas sau, negali apsipinti melo voratinkliais, negali statyti santykių ant nesąžiningų pamatų. Daeneris vyrą labai traukė. Jos akivaizdoje jausdavosi akivaizdžiai prašviesėjęs. Pati būdama kupina gėrio ir jautrumo ji kažkokiu būdu visu tuo dalinosi ir su Sebastianu, kurio šiandieninė diena, prasidėjusi vos tik nusileido saulė, buvo lygiai tokia pat niūri, kaip ir galybė jau praėjusių. Ir tik šiandien jautė, jog nepaisant nelabai maloniai susiklosčiusių įvykių diena nebuvo kažkokia beprasmė. Kad ji yra negrįžtamai paženklinta šios baltaplaukės, smulkios, absoliučiai žavingos nemirelės.
Gal ir ne kaip nuskambės, bet merginos išvadavimo klausimas kėlė Redford'ui šiokį tokį azartą. Visgi veikla laboratorijoje nebuvo kažkokia prievolė ir katorga šiam vyrui, kuris nuoširdžiai pamilo mokslą - niekas kitas taip gerai neparodė, kaip šauniai galima padėti žmonėms, kurių paprasto ir palyginus trumpo gyvenimo Sebastianas pavydėjo. Žmonės jį užpildo galų galiausiai šeima, o ją kuomet dar buvo mirtingas laikė vienintele ir neginčijama savo gyvenimo prasme. Kai turi neribotą gyvenimo trukmę daug sunkiau jaustis bent kiek vertingu, o ne kenkėjiška šio pasaulio struktūros dalimi. O ir tą laimę surasti beprotiškai sunku jau vien tik dėl to, jog pilnas vidinių skaudulių ilgainiui suvoki nebesuprantantis, kaip užmegzti santykius, kuriuose nebūtų paslapčių.
Sebastianas teigiamai palinksi duodamas merginai suprasti, kad taip, jis visą šią informaciją pasiliko pabaigai, nors nuo pat pradžių nutuokė ką daro. Tačiau priešingai nei normalus asmuo, paprasčiausiai nematė tame jokios problemos. Kad sakykim būtų geriau jau merginai pasakęs, jog laboratorijoje mėgina sukurpti dar vieną variantą, kiek labiau jos būklei nei audinius atstatantis mutagenas pritaikytą serumą, nes vargšė baltaplaukė iš to desperatyvumo būtų ėmusi ir permiegojusi su tamsiaplaukiu vampyru. Kadangi neturėjo mados šokt aukščiau bambos tai būtent taip ir traktavo visą šį reikalą, net sugebėjęs kažkaip pro ausis praleisti akivaizdžiai tokią idėją užginčijusią Daenerys frazę. Pastaruoju metu, na kokį gerą dešimtmetį Sebastianas menkai ugdė savo komunikacinius sugebėjimus praktine prasme, tad buvo kiek primiršęs kaip kartais reiktų bendrauti. Jei būtų kitaip, tiesiog būtų labiau atsižvelgęs į tai, jog aliarmui suskambėjus šitaip staigiai atsiplėšęs nuo merginos galėjo ją kiek ir įžeisti. Bėda ta, kad per smarkiai šiuo atveju galvojo kaip Danny išgelbėti.
Kažkaip nesitikėjo, kad Daenerys pasiklaus kokiu tikslu iš tiesų vyras skambino tam medžiotojui, nes vėlgi bent jau jo galvoje tai nebebuvo kažkokia nūdienos aktualija. Dėliodamas atsakymą galvoje, akivaizdžiai susimąstęs vyras viršutiniais dantimis pakandžioja apatinę lūpą.
- Nuojauta man kužda, jog jeigu būčiau labiau paspaudęs Dean'ą jis būtų radęs būdą, kaip gauti priešnuodžio, tiesiog, supranti, nuo viso to reikalo, nuo...-vyro balsas netrukus visiškai pasikeis, taps komiškai ironiškas, be to ištiesęs abi rankas į šalis teatrališkai pasikraipys-..."oi pažiūrėk koks aš blogas vampyras", man pasidarė negera. Taip pat sąžinė neleido atsisukt į Cassie ir pasakyt tokiu įžūliu, šaltu veidu: "tu laisva, dink" ir paleist ją tiesiog į gatvę. Kvailas aš per visą pilvą, kad mane jaudina tokie dalykai, bet norėjau, kad ji atsidurtų pas artimą draugą vietoje to, kad pridarytų dar kokių nesąmonių ar užšoktų ant mažiau draugiškų vampyrų,-paaiškina ir galima manyti, jog tikrai išsamiai,-Ji nėra bloga lygiai taip pat, kaip ir mudu nesam geri,-prideda, prasmingai įsistebeilydamas į Daenerys akis, lyg šią akimirką kaip niekad būtų aišku, jog jie abu turi skaudžių prisiminimų, kuriuos sukėlė jų žvėriškos prigimtys. Momentas atrodė reikšmingas ir vampyrus suartinantis. Panašėjo, kad jeigu nuoširdžiai vienas su kitu pasikalbėtų paguodą greitai atrastų, nes prieš akis stovėtų asmuo, puikiai suprantantis jojo vidinius skaudulius. Redford'as akimirksniu nuveda perdėm mąslų žvilgsnį, išleisdamas gilų atodūsį.
Vyras tikrai labai kantriai išklauso Daenerys nuomonės, kuriai be jokios abejonės visiškai nepritarė. Galbūt tokį įspūdį atspindėjo šiek tiek skeptiškai primerktos vampyro akys.
- Kaip tu nesupranti?-nešiurkščiai klausteli, pasigesdamas merginos galvoje tos dalies, kuri bent pabandytų mąstyti kaip Sebastianas,-Mutagenas davė tau laiko iki kol paruošiu priešnuodį, o priešnuodis duos laiko iki kol galėsiu gauti tikrą priešnuodį,-per daug neišsiplėsdamas paaiškina, nors Redford'o balsas ir buvo šiek tiek pakilęs,-O Klausas į kalbas nesileis, patikėk, nebent duosi jam kažką, ko jam reikia, o aš turiu tai ko jam reikia,-iš kart sumala merginos viltis keliauti pas hibridą pačiai į miltus, o reikšdamasis tikrai emocingai, vyras mostelėja ranka į didelį didžiulį maistinį šaldiklį, kuriame laikė daugybę litrų sintetinio kraujo,-Nesispyriok ir atsipalaiduok. Tik veltui švaistai energiją,-vyras galiausiai nusišypso, o jo veidas vėl atrodė šviesus ir geras. Redford'as ala nepastebimai suduria adatą su vampyrės vena ir nepriimdamas jokių atsikalbinėjimų, suleidžia priešnuodį, akis iš karto nukreipdamas į prastokai atrodžiusią šūvio žaizdą, per kurią ir buvo paleistas tasai užkratas.
- Už kelių valandų vykstu į Los Andželą,-po neilgos pauzės prakalba vėl, o kiek paniuręs balsas leido susidaryti teisingą įspūdį, pas ką į svečius Sebastianas keliaus,-Aš atsikovojau tavo žiedą, turiu jį džemperio kišenėje. Bet man jo prireiks, jei tu nieko prieš.

by **Jules McManus** Pir. 04 18, 2016 7:34 am

Negalima pasakyti, kad Cassidy Argent būtu palikusi apie save net labai gerą įspūdį. Tačiau nebuvo galima ir kaltinti šios, mat ji akivaizdžiai net nesistengė to padaryti, vedama tik jai, bei vėliau Redford‘ui suprantamų priežasčių. Pečiai pakilo savaime, kuomet natūraliai šviesių, platinos plaukų savininkė bent trumpam nusuko savas akis į priešingą nuo originalaus vampyro pusę. Stengėsi suprasti, kas būtent vertė jį elgtis su asmeniu gražiai, kuomet atsakomo dėkingumo nesulaukė (gi Daenerys aiškiai nedalyvavo įvykiuose, kurie vyko šiems išvažiavus, todėl ir negebėjo pakeisti nuomonės, po tos, kuri buvo susiformavusi, kuomet čia buvo Argent). Nuleistas ir aiškiai slepiamas žvilgsnis išdavė dar iki galo nepasitraukusi nejaukumo jausmą, kuris nebuvo pirmenybė josios emocijų sistemoje, tačiau apie save pamiršti neleido. Klausydama kiek teatrališko paaiškinimo, kodėl ilgaamžis vampyras buvo nusprendęs kilniai perduoti medžiotoją į jai artimas rankas, liežuviu perbraukė per savas, aviečių atspalvį, įgavusias lūpas. Svarstydama ar būdama pastatytą į jo padėtį, ar sugebėtu iš savęs išlaužti ir mažu mažiausiai nepalikti tamsiaplaukės kur nors pusiaukelėje iki miesto, kad jai būtu suteiktas penas persvarstyti šios dienos įvykius, gaunant rezultatus, ar iš viso buvo verta vidury ramaus vakaro pavaidinti labai jau kietą asmenybę, ir be realiai svarbios priežasties atlikti Laros Croft, ar Jason‘o Bourne vaidmenį. Dėkingumo ir supratingumo mažame vampyrės kūne nestigo, mat ši ne vieną kartą buvo kištelėjusi savo nosį į akivaizdžiai demonstruojamą neteisingumą. Tačiau ar esant tokioms aplinkybėms būtu pasielgusi taip pat? Neigiamai papurtydama galvą, ir tokiu būdu tarytum sugrįždama iš savo minčių pasaulio į šį, trumpam pakėlė akis, leisdama žvilgsniui susidurti su Sebastian‘o veidu, kuris įsijautęs dar tebedėstė apie savo sprendimo esmę. – Bandei kada nors apsvarstyti galimybę, kad ne viskas yra pasiekiama, bandant iš savęs išspausti tai, kuo nesi? Turiu omeny, kai to nori, gali apsimesti esąs piktas nemirėlis. Bet, jei medžiotojas turi bent dalį nesugadintos mąstysenos, gal, tik gal, būtu apsvarstęs galimybę tiesiog... – Suvokdama kokia gi bevaisė ir beprasmiška jos dabartinė tirada, neigiamai supurtė galvą, tarytum privertusi save sustoti, prieš pasakant likusią monologo dalį apie tai, kad kartais labai pasistengus galima viską išspręsti civilizuotai, netraukiant ginklų ar nešiepiant bauginančių vampyriškų dantų. Nutylėjo, kone iš karto pereidama prie kitokios nuomonės išdėstymo. – Gal tu ir teisus. Kad ir kas vertė ją judėti linkme, kurią ji buvo pasirinkusi. Tam turėjo būti velniškai rimta priežastis. Nes medžiotojai nedaro nieko, neapgalvoję kuo tai gali pasibaigti. – Kone „pagautas“ nemirelės žvilgsnis privertė šiek tiek praskleisti lūpas, taip, tarytum ji būtu norėjusi pasakyti ką nors reikšmingo į tai, kad jis vienu sakiniu privertė prisiminti jos ir akivaizdu jo, gyvenimo įvykius, kuriuos turint tokią galimybę, greičiausiai būtu ištrynusi iš savo perdėtai geros atminties. Būdama dar nekaltu vaiku, kuris gimė nuo pat pradžios ypač painiame pasaulyje, puikiai suvokė ką reiškia būti netinkamai išsidėsčiusių aplinkybių auka. Keliais metais vyresnis brolis, kuris iš esmės buvo vienintelė baltapūkės šeima, su didžiausiu malonumu pardavė tam laikotarpiui per daug dailiai atrodžiusią seserį už tai, kad gautu aštuonių šimtų vyrų kariauną. Nesivargindamas net pasiteirauti sesers nuomonės apie tai, ko iš tikro nori ji. O ji te norėjo grįžti namo, ten, kur jai dar negimus gyveno šios šeima, taikiai, kur vyravo tradicijos, kurių niekuomet neteko pažinti. Ne todėl kad jis buvo nepataisomas stuobrys, o todėl kad moters balsas tais laikais nebuvo ypač vertinamas. Prikandusi apatinės lūpos odelę, Daenerys galiausiai nutraukė akių užsilikusį akių kontaktą, kaip tik tuo metu, kai vampyras padarė tą patį. Tvirtai stovėdama ant kojų, su pastebimai išlaikytu atstumu, stengėsi surasti ką nors panašaus į diržo imitaciją, kuri sugrąžintu jai didesnę judėjimo laisvę, kad netektu vieną iš rankų pastoviai laikyti prie savęs. Laimei jo laboratorija turėjo tų, įvairiausių įmantrių daikčiukų, kuriuos labai norint būtu galima pritaikyti ir ne pagal paskirtį. Paeidama kelis žingsnius dar toliau, pasisavino ir pailgą guminį vamzdelį, kuris priminė tą, kuris buvo naudojamas sujungiant kateterį su pilna lašinės sistema. Visiškai to nepastebėdama, leido vampyrui nužvelgti sužeidimą, kuomet šiek tiek praskleisdama per didelius marškinius, vieną jų atlapą pasikišo po kitu, kone įvyniodama save į tvarkingai susiūtą materiją. Palenktos galvos smakru prilaikiusi baltinius, kad jie vėl neprasiskleistu, apvyniojo savo liemenį tuo guminiu šiaudeliu, pabaigoje surišdama galus jūreiviu mazgu, per daug taisyklingu, kad būtu galima pagalvoti kad tai buvo šios rankų darbas. Žvilgsnis vėl pakilo, ir kaip tik tuo metu, Redford‘as buvo šalia, su tuo baugiai atrodančiu švirkštu rankose. – Nesuprantu, tiksliau nenoriu suprasti, kad tu negali suprasti, kad... – Kalba buvo labai nerišli ir dar labiau nesuprantama, kuomet tą patį žodį šviesiaplaukė pakartojo kelis kartus be jokios labai rimtos priežasties. O užsičiaupti privertė tik po oda susmigusi adata, kuri aiškiai privertė šios antakiams išlinkto. Sukandusi dantis, ji aiškiai negalėjo patikėti tuo, kad jis nesivargindamas įsiklausyti į jos žodžius, pasielgė taip, kaip manė kad yra teisingiausia. Kone iš karto nuo jo veido atvaizdo perkeldama žvilgsnį į savo ranką, kuri šią naktį buvo subadyta daugiau kartų, nei ši galėjo suskaičiuoti per savo net labai ilgą gyvenimo laikotarpį. Suspaudusi lūpas, susilaikė nuo noro papriekaištauti dėl šitokio savivaliavimo. Kuris laikas nepratarė ne vieno žodžio, viso labo atsitraukdama nuo jo, bei eilinį kartą sugrįždama prie gulto, kuris atrodė pakankamai patogus, kad stovėti nuošaliau ir bandyti surasti kokį nors atramos tašką. Delnai įsiremdama į gultą aptrauktą odą, pasirodė labiau sukalbama, nei prieš tai, demonstruodama savo priešiškumą. – Gerai, tu nugalėjai. – Pakėlusi savo mėlynas akis, Targaryen neatsitiktinai leido žvilgsniu nukeliauti ties Redford‘o lūpomis, kurios tuo metu išsakė savo netolimos ateities planus, liečiančius kelionę į Los Andželą. Giliau įkvėpė, net patvirtindama jo žodžius šiokiu tokiu, linktelėjimą primenančiu galvos sujudimu. Žinios apie originalų hibridą nebuvo maloningos, vien todėl kad per visą savo egzistavimą nebuvo mačiusi ar girdėjusi, kad šis padaras būtu padaręs kažką mažiau žiauraus, nei buvo pratęs. Ką kalbėti apie tai, kad akivaizdu jam vampyriškų galių buvo per maža, jei nusprendė iš savęs padaryti kitokį monstrą. Ir Sebastian‘o žodžiuose buvo per daug tiesos, kad ji nesuprastu jog neturi ką pasiūlyti apkalbamam asmeniui. O apeliuoti į jo kažkur viduje galbūt pasislėpusį žmogiškumą, buvo daugiau nei beprasmiška. Ir to žmogiškumo nebuvo ir aplamai, statėsi nuomonę kad jis greičiau ją nubaustu už įžūlumą atvykstant ir sudrumsčiant jo neva labai svarbią „ramybę“. Sukandusi dantis, ir vėlgi paslėpusi žvilgsnį, kuris užstrigo ant kažkur ant stalo pastatyto kompiuterio. Nejauki tyla aptraukė namo užkampius, kuomet ji viso labo net nesistengė ką nors be pridurti, tarytum taip buvo geriau, nei veltui aušinti liežuvį. – Aš tikiuosi kad tas dalykas yra pakankamai reikšmingas jam, kad sutiktu tave bent išklausyti. – Nepakeldama akių, šias nukreipė į savo rankų pirštus, kurios tarpusavi maigė pusilgių nagų paviršių. Tik dabar pastebėdama kad buvo pamiršusi nulakuoti vieną nagą, prieš tai, kai išbėgo iš laikinų namų, lik bibliotekos, gana desperatiškai atsiduso. Susitelkimas į tokį nereikšmingą dalyką buvo geresnis, nei leidimas fantazijai sukurti susitikimą su monstru, kuris vargu ar Sebastian‘ui atsilieps geruoju, nors jis ir buvo ypatingasis vampyras. Mintys apie hibridą kaustė, ir ji tikrai bandė nuslėpti pergyvenimą, kuris veržėsi per jos nemokėjimą susilaikyti nuo taip greitai kintančių veido išraiškų. Ir kodėl susitaikyti su savo galima mirtimi buvo kur kas lengviau, nei taip paprastai priimti žinią, kad Redford‘o susitikimas su Mikaelson‘u buvo neišvengiamas. Nurydama nemaloniai susidariusius skysčius burnoje, vėl pakėlė akis, tačiau tik tuomet, kai kalba palietė žiedą, kuris buvo šiuose namuose, ir daugiau nei septynis šimtmečius nebuvo apleidęs jos nei vienai dienai. Nesuprasdama kam originaliam vampyrui reikalingas dirbinys saugantis nuo destruktyviai vampyrus veikiančių saulės spindulių, jei dirbinio esmė ir buvo tame, kad saugotu tik tam tikrą asmenį. Ir vargu ar jis pats nebūtu tokio įsigijęs. Susiaurino akių vokus, kuomet visiškai neužtikrintai, net net per kimiai perklausė: – Tai reiškia kad man reikės sulaukti tavęs grįžtančio? – Pirštu durstelėdama į durų pusę, leido suprasti kad net labai norėdama, vargu ar būtu spėjusi nukeliauti iki savo namų, nebent būtu jau pakeliui laiko durų. Užvertusi akis, ir pasistengusi kiek pasitaisyti, pradeda iš naujo. – Aš turėjau omeny, iš tavęs vargu ar pavyks išpešti tiesą, kam jis tau yra reikalingas? Nors neneigsiu, esu be galo dėkinga, kad jau kelintą kartą šiandiena ištrauki mane iš bėdos. Šį kartą ir su šiuo žiedu... Jis man. Jis daug reiškia. – Linktelėdama galiausiai lyg nutrenkta žaibo, išplečia akis. Kodėl diskutuodami apie vaistus, abu buvo pamiršę apie tai, kad vampyro viduje vis dar buvo likusi Winchester‘io kulka. Kiek drastiškai ištiesusi ranką delnu į viršų, kaip mat pakomentavo savo tolimesnius veiksmus. – Prieik... Nesibaimink, aš nesukandžiosiu. – Pakankamai draugiškai šyptelėdama, tęsė, – Kol tu nesėdai į mašiną, pakeliui į oro uostą. Leisk man grąžinti man tau bent vieną skolą. Kur tie tavo instrumentai, kuriais galėčiau ištraukti tą netikėlę iš tavo širdies? – Nors ir turėjo omeny krūtinės plotą ir kulką, šitoks išsireiškimas pasirodė labiau tinkamas išsklaidyti įtemptą situaciją, kurios kaltininkė iš didžiosios dalies ir buvo pati Danny. Veidas atrodė ramus, gal net per daug, žinant ką ketino padaryti toliau. Bet tuo pačiu metu leido suprasti kad neketina jo išleisti taip paprastai, vykstant bala žino kur su vis dar užsilikusiu svetimkūniu krūtinėje.

by **Jon Spencer** Pir. 04 18, 2016 9:36 am

Žinoma Sebastiano atlaidumas kitiems davė labai mažai naudos jam pačiam, nes sau toks geras nebuvo. Iš tiesų su Cassidy būtų elgęsis tikrai mažiau pagarbiau, jeigu ji visgi vietoj sužeidimo pavojinga kulka būtų pasirinkusi tokį būdą Daenerys pamaloninti, idant ši jau būtų neatsikėlusi. Dabar tiesiog negalėjo pro pirštus praleisti fakto, kad vilkolakio seilėse esančius nuodus galima nukenksminti. Iš esmės jeigu matydavo kažkokią išeitį, aplinkybės net ir apsunkintos, kad ją pasiekti Redford'ui neatrodydavo neįgyvendinamos. Galbūt nešiodamasi tą gyvybei pavojų keliantį užkratą savyje baltapūkė ir matė mažai vilties, tačiau užtektinai jos puoselėjo pats Sebastianas, kad pakaktų jiems abiems.
- Aš visiškai tave suprantu ir žinau ką nori pasakyti,-vyro balsas skambėjo švelniai ir supratingai, kuomet jis užsimoja atsakyti į gana painų Redman sakinį, kuris sukosi apie Cassidy amoralumą, nenusipelniusį tokio Sebastiano atlaidumo,- Bet aš tikrai džiaugiuosi kaip užbaigiau visą situaciją jau vien tik dėl to, jog medžiotoja grįžusį į sau būdingą aplinką neturės rimtų motyvų prisiminti mus iš kraujo ištroškusių siaubūnų pusės. Su medžiotojais ne kariaut reikia, o tiesiog parodyti, kad ne visi mes taip lengvai pasiduodam brutaliai savo prigimčiai -net pats nusistebi kiek išminties visgi slypėjo jo žodžiuose. Tarytum pasišaipydamas pats iš savęs, prunkštelėja,- Galbūt vieną dieną gausiu lemiamą kulką per tokį mąstymą ,-vampyras nerūpestingai gūžtelėja pečiais parodydamas abejingą savo poziciją pastarąja linkme. Iš Mikaelsonų giminės kiaušinio "išsiritęs" vampyras žino savas vampyrėliškas silpnybes bei būdus, kuriais galima kraujasiurbį aplamai į amžinąjį atilsį pasiųsti. Su Sebastianu viskas buvo kiek kitaip. Jį kurdamas Sailas neprašė šiam padarui suteikti nemirtingumą iš saulės ar baltojo ąžuolo, kaip originaliųjų atveju. Jaunėlis tiesiog išbandė burtą, į kurį sureagavusios anapusinės jėgos, saugančios pusiausvyrą pasistengė tinkamai sureaguoti ir nepaleisti į žmonių pasaulį nemirtingos būtybės. Tad Sebastianas dorai net nežinojo visų savo apribojimų, tik tiek, kad saulė neabejotinai degina, o kraujo norisi beveik visad.
Daenerys puikiai suprato, kad net ir netyčia užstrigęs Cassidy galvoje Redford'as galėjo atsakyti į klausimą, dėl ko medžiotoja ėmėsi tokių drastiškų veiksmų, tačiau išplepėti viską ką žino pašnekovei neatrodė kaip etiška išeitis, juolab asmens mintys šiaip jau turėtų būti skirtos tik jam pačiam.
Šūvio vieta akivaizdžiai ėmė gražėti, kai Sebastianas suleido vampyrei priešnuodį. Patenkintas rezultatu, išspaudžia šypseną puikiai atspindėjusią pakilią nuotaiką, nors Danny žodžiai apie Klausą ir tai, ar jis iš viso sutiks vyrą išklausyti priverčia Redford'ą šiek tiek susiraukti. Nes visgi rinktis varianto jėga to kraujo pasiimti visiškai nenorėjo. Juolab kartą jie jau buvo susirėmę, o dėl savo paties gerovės vaidinti, jog esi silpnesnis nei iš tikrųjų nėra paprasta. Panašią klaidą padarė pats Klausas, kuris tikrai nesibodi demonstruoti savo galybės. Štai kodėl medžiotojai rado ne vieną būdą kaip galima neutralizuoti net ir originaliuosius. Sebastianas nesibaimino, kad jį ištiks toks pat likimas. Priešingai - būtų visai įdomu bent pačiupinėti ginklą, kurį į save susivaręs greitai ir užsilenktų. Tiesiog Redford'as tikrai nuoširdžiai vengė nepageidaujamo dėmesio; priešų ar net draugų jam nereikėjo. O viskas yra tik dėl to, jog jautėsi nepakankamai stabilus, per prastai išmokęs valdyti savo kraujasiurbišką esybę, kad galėtų deramai kažką į savo būtį įsileisti.
Neskubėdamas atsakyti į merginos klausimą, Sebastianas atsidūsta.
- Jei nesi kokia rusų ar kinų šnipė ir tau visiškai nerūpi kokią informaciją laikau savo darbo kompiuteriuose, žinoma, lik čia,-nesugeba rimtai pasakyti sakinio, tad juokėsi,- Taip būtų netgi geriau, nes uždėsiu tau tokį mažytį aparačiuką, kurio dėka net ir nuotoliniu būdu matysiu tavo būklę ,-smiliumi švelniai pabaksnoja į Danny baltos odos lopinėlį, kiek aukščiau krūtinės, kurį visai greitai padabins tuo mažu kompiuteriuku. Sulaukęs padėkos, vyras tik numoja ranka.
- Nėra už ką. Rimtai. Kad nesijaustum mažiau ypatinga galiu pasakyt, kad praktiškai niekuomet nenusisuku nuo galimybės padėti. Kai surinksiu tiek karmos taškų, kiek noriu galėsime jais pasidalinti ,-vampyras sukikena tikrai nenorėdamas, jog jo blevyzgas mergina priimtų už gryną pinigą.
Deneris pakviestas prieiti iš pradžių nesupranta kokiu tikslu yra kviečiamas. Net nepagalvojo apie tai, jog savyje turi svetimkūnį, apie kurį negalvodamas jo paprasčiausiai ir nejuto. Paklusęs vyras priartėja, klausiamu, netgi kiek neva sutrikusiu žvilgsniu įsispoksodamas į dailų Redman veidą.
- Taigi rimtai ,-primintas apie kulką, vampyras papurto galvą, lyg vytų lauk savo išsiblaškymą,- O aš maniau kvieti mane arčiau, nes nori bučinio, koks aš kvailys ,-nesmarkiai tepšteli delnu sau per galvą ir apsisukęs pajuda prie savo darbo stalo, kur įdėmiai apsidairęs pastebi savo operacinių įrankių rinkinį ant netoliese pūpsojusio staliuko. Pas Daenerys netrukus sugrįžta, bet jau ne tuščiomis. Sklestelėjęs ant gulamojo baldo, vyras apnuogina viršų maždaug ligi pusės. Ramus žvilgsnis ir analogiška fizionomija davė merginai suprasti, jog vampyras tam kas jo laukia esti pasiruošęs.

by **Jules McManus** Pir. 04 18, 2016 1:37 pm

Ta nesuvaidintos nuostabos išraiška, kuri savaime pasirodė vos tik jos net pačiai nesuprasti žodžiai buvo priimti, privertė šviesiaplaukę sureaguoti itin žmogiškai. Iš tikro, jei ne keli akivaizdūs faktoriai, kurie išdavė tai kad ji buvo nugyvenusi ne vieną ir ne du šimtmečius, būtu galima pagalvoti kad ji ne daugiau nei žmogus. Ypač dabar, kai plaukai buvo palaidi, o tą mažytį kūnelį dengė suknelės imitaciją, kurią ši neišradingai pasidarė iš svetimų juodos spalvos marškinių. Šis paprastos emocijos atspindys užsiliko iki pat tos akimirkos, kuomet veide prasiskleidė platesnė šypsena, tokia pat šilta ir natūrali, kaip ir jos pirmtakas – nuostaba. Neskubėdama pertraukti originalaus vampyro kalbos, leido suformuluoti paaiškinimą, kuris atskleidė kur kas daugiau, nei jis pats tą akimirką buvo suplanavęs. Žvilgsnis nusileido, į tuos pačius nagus, kuriuos ji taip nervingai maigė, lyg kito, svarbesnio užsiėmimo šiuo metu nebūtu net sugalvojusi. Abi rankos buvo laikomos ant pusiau pridengtų šlaunų, kuomet ji galiausiai jas atitraukė viena nuo kitos. Delnų „šaknis“ atrėmusi į savuosius kelius, šiek tiek labiau palinko į priekį, leisdama ilgiems, tą gražų perlo spalvos atspalvį, primenančius plaukams, sukristi į priekį, ir tokiu būdu vėl „įrėminti“ jos veidą. Tik tuomet, kai Redford‘as baigė dėstyti savo nuomonę, nepakeldama akių, vėlgi pakankamai tyliai, kad būtu išgirsta, jei kažkur toliau stovėtu mirtingas asmuo, nesutelkdamas viso dėmesio į tai kaip sujudėjo moters lūpos. – Ir aš džiaugiuosi tuo, kad parodydamas tai „pasimetusiai sielai“ kad šis pasaulis nėra vien juodai baltas, leidai sau pajausti tą džiaugsmą, kurio negali suteikti visa ši brangi aparatūra, kurią taip dievini. – Šiek tiek palenkdama galvą, leido išreikšti pastabumą vien tuo, kad kalbėdamas apie moksle padaromą progresą, jis įgaudavo kiek kitokią, nei įprastai, veido išraišką. Tikriausiai jos nebūtu nustebinęs net koks nors paikas „pergalės“ šokis, po dar vieno atradimo, kurie bent šiandiena buvo puikiai realizuojami. Pasistengusi kaip galima supratingiau atsižvelgti į sprendimus, kurie buvo priimami viso vakaro metu, trumpam nusuko akis. Pasigirdo atodūsis, tačiau tikrai neprimenantis kokio ilgesingo, ar tokio, kokį išleidžia kai kalba neteikia didelio suinteresuotumo. Greičiau jis buvo įprastas, neturintis kokios nors rimtos potekstės. Lūpos vėl pakankamai išdavikiškai išsitempė, o skruostikauliai tapo kur kas labiau ryškūs, vos tik laboratorijos patalpas užpildė žodžiai apie kulkas, kurios šiandiena ypač buvo pamėgusios vampyriškus kūnus, priimdamos juos kaip tiesioginius taikinius, lyg kitokių paprasčiausiai neegzistavo. – Žiūrint į tavo progresą, susirenkant kulkas ir joms neteikiant per didelio dėmesio, šauliui reikėtu ne vienus metus pasukti galvą, kaip priversti tave galą gauti. Tik pastebėjimas... – Nelindo į svetimą gyvenimą, tačiau negebėjo ir susilaikyti, dar kartą primindama Sebastian‘ui apie tai, kad jis greičiau primena ne skirtingų audinių formą, o greičiau kokią nors neperšaunama liemenę, kuri dažniausiai yra naudotina specialiuose pareigose. Bent nuo to laiko, kuomet ir buvo išrasta ši patvari medžiaga, kuri neleidžia kulkai pasiekti kūno ir sukelti didesnę, nei skaudžios mėlynės žymę. Nesugadindama įsivyravusios tylos akimirkos, baltapūkė aiškiai jautė, kaip kūną palaipsniui apleidžia visas tas sunkumas, kai atrodė kad dilgčiojimas šone greičiau suteikė tokį jausmą, lyg ant atviros žaizdos būtu užberta druska, ir naudota vietoje pilingo. Pojūčiai buvo sunkiai apsakomi, bet jie leido pamatyti vizualius pasikeitimus. Užteko vien to, kad šviesiaplaukės vampyrės laikysena susitvarkė, judėti buvo kur kas lengviau, nei prieš tai, o ir ji pati tapo labiau kalbesnė, kažkur toliau pastumdama tą bandymą pasislėpti nuo visų ir visko, ramiai pasiduodant mirčiai, kuri atrodė buvo labiau nei neišvengiama. Visi kamavę požymiai nepradingo, bet jie tapo kur kas labiau toleruotini, nei prieš tai, kai jos kūne esantis virusas griovė viską iš eilės, keldamas dar labiau nemalonias, nei skausmas, haliucinacijas. Ir nors ji net paklausta, niekad nebūtu pasakiusi kas būtent buvo ją aplankęs šią tragiškomis dramos natomis apipintą naktį. Jausdama palengvėjimą, tikrai jautėsi geriau vien todėl, kad pripažino sau, kad to balso daugiau nebe girdės. Ar buvo galima susilaikyti nuo draugiškai skambančio pašiepimo, kai vampyras leido suprasti kad „įsegs“ jai kažką panašaus į siekimo prietaisą, kurio esmės ji net nesistengė išsiaiškinti. – Matuosi man spaudimą, ar apsisaugosi nuo to, kad nepasižiūrėčiau tų, laaabai laaabai traukiančių failų tavo elektroninėje dėžėje? – Išspaudusi šypseną, ir kažkuriuo metu net pasidavusi kikenimui, kuris iš šios personos buvo išsiveržęs per visą ilgą dieną pirmą kartą. Aplinkybės buvo kaltos dėl to, kad jai nebuvo suteikta tokia galimybė. Ir dabar kai pagaliau buvo galima lengviau atsikvėpti, varžyti savęs buvo paprasčiausia beprasmiška. Kikenimas nutilo, kuomet papurčiusi galvą beveik nemirtinga moteris trumpam sumerkė akis. – O aš ir svarsčiau kad esi man panašus į tą vyruką su raudonu apsiaustu ir mėlynu kostiumu, kuris paskiria savo gyvenimą tam, kad gelbėti visus aplinkui, nes paprasčiausiai negali atsisakyti tokios galimybės. Na tas, iš komiksų, su „S“ raide ant krūtinės. – Šiek tiek kilstelėdama antakius, vėl pasidabino šypsena, galiausiai leisdama Redfor‘ui „paklusti“ prieinant arčiau, kaip kad ji pati to prašė. Matydama jo pasimetimą, kurio ar nepavyko ar paprasčiausiai nebandė nuslėpti, lyg padvasindama linktelėjo. Ištempusi nugarą, jau ketino atidengti jo vilkimą chalatą vien tam, kad galėtu įdėmiau nužvelgti jau užsitraukti spėjusius audinius, kad kulkai traukiant nereikėtu sukelti bereikalingos žalos. Tačiau vos tik kilstelėjusi rankas, buvo sustabdyta komentaro apie tariamai norėtą bučinį. Demonstratyviai ir net labai netikroviškai imitavusi nuostabą, pakreipė galvą, kaip tyčia leisdama priminti jo paties žodžius, kuriuos ištarė pakeliui į laboratorijos patalpas. – Tikrai? Juk dabar tavo dėka aš turėsiu ilgą gyvenimą, tai kam dabar viską komplikuoti labiau? Bus dar tų progų. – Ganėtinai mielai pašiepusi dantis, ir net labai susiaurinusi savo akių plyšius, leido vampyrui trumpam atsitraukti, o tuomet sugrįžus užimti labiau gulimą poziciją. Nesistengdama sudaryti kokios nors neišmanėlės ar sadistės įvaizdžio, iš karto pasigavo popierinį voką, kurį praplėšusi ištraukė vienkartines pirštines. – Tau skaudės... Todėl, pasistenk judintis kaip galima mažiau. – Patvirtina savo žodžius linktelėjimu, ir vietoje to kad paimtu stetoskopą, kuris tikriausiai čia kur nors buvo, atsižvelgus į tai kad jis turėjo prie savęs net visus reikalingiausios prietaisus atlikti „operaciją“. Palinkusi arčiau, tačiau ne veido, o krūtinės, prispaudė savo ausį iš kairės. Sumerkė akis, ir tam tikru metu nebe pratarė ne vieno žodžio, kuomet vienintelė kliūtis buvo likusi, tai kvėpavimas kuris periodiškai atsimušdavo į vampyro odą. Tai buvo būtina padaryti vien tam, kad vampyriškai puiki klausa užfiksuotu kur būtent šiuo metu buvo nukeliavusi kulka. Ir nesvarbu kad daug paprasčiau būtu buvę paklausti, kur jis šią jaučia, kiek mažiau abstrakčiai. Įsiklausydama į visus, net minimalius nukrypimus nuo normos, galiausiai net labai patenkinta pasiekimu, šyptelėjo. Tuomet rodomuoju pirštu nestipriai pabaksnojo į originaliojo odos lopinėlį, keturių pirštų atstumu žemiau raktikaulio. – Štai kur ji dabar. – Būdama kone pripratusi prie minties, kad nemirtingieji nesinaudoja tokiais dalykais, kaip anestetikai, mat šie paprasčiausiai būtu pašalinami per kelias sekundes iš kraujotakos sistemos, kaip ir alkoholis, kurio padauginus, išgaruotu gana greitai. Ištiesta ranka pasiekė skalpėlį, ir tuomet sugrįžo prie apnuogintos vampyro viršutinės kūno dalies. Nuspręsdama kad tyla atrodys labiau nemaloni, nei tarškėjimas, kuriuo ji galėtu bent nukreipti dėmesį, visiškai netikėtai nutaisė tokią pakylėtą išraišką, kad eik tu sau (faktiškai taip, kaip buvo parodoma „you before me“, kai Clarkė pasakojo apie tas kvailas geltonai juodas timpas). – Kai buvau visai maža, – Pradėjo vampyrė, lyg padarydama įžangą tam, kad ketina apie save pasakyti šiek tiek daugiau, nei vien savo vardą ar tai kad gyvenimas privertė griebtis „vegetarizmo“. Tęsė, – Kartu su savo vyresniu broliu glaudėmės pas mamos pusbrolį. Turtingą ir net labai griežtų standartų asmenį... Kiekvieno gegužės mėnesio gale, birželio pradžioje, kai visi suguldavo į savuosius gultus. – Pridėdama skalpelį prie odos, kita ranka prilaikė steriliai atrodžiusį binto „lankstinuką“. Pjūvis buvo negilus, todėl reikalavo kelių pakartotinių braukimų, tam, kad visi audiniai būtu praskleisti palaipsniui. – Vienintelė mergaitė, tai yra aš, visame tame didžiuliame dvare, neišgalėjo sumerkti akių. Pasprukdavau pro apsaugą, ir pasilipdama ant balto, įstabiai protingo žirgo, pasileisdavau tolį nuo taip vadinto saugaus prieglobsčio. Keliaudavau į „obelų sodą“. Ar žinai kaip magiškai jis atrodo kai dangų puošia tik mėnulis ir žvaigždės? Kai nuo lengvo vėjo sušlamėjimo, balti lapeliai ima kristi kaip sniegas? – Pritariamai linktelėdama, ji ne akimirkos neparodė kad būtu nejauku matyti tai, kas buvo slepiama po oda. Pasiekusi tarpšonkaulinį tarpą, atsargiai, gal net per daug atsargiai, prasiskverbė ten skalpeliu, kad būtu galima lengviau vėliau panaudoti ir chirurginį pincetą. – Ir nors naktys buvo baisios, ta vieta man priminė namus, kurių niekada nebuvau mačiusi. Ir iš tikro neįsivaizduoju ar ten net būtu kažkas panašaus. Bet, sukdamasi su ta ilga ir net labai purios medžiagos „suknele“, o vėliau sukrisdama ant šaltos žemės tik tam, kad pamatyti pro visą tą grožį žvaigždėmis išbertą dangų... Nežinau ar kada dar jaučiausi tokia laiminga. – Pincetas nepastebimai atsidūrė šviesiaplaukės rankose, kuomet kištelėdama jį į vidų, suėmė dalį kulkos, kuria vienu kartu ir ištraukė. Pasigirdo caktelėjimas, kurį įtakojo metalo susidūrimas su kulka. Kuomet atsargiai atitraukdama rankas nuo jo kūno, prieš tai tik pridengusi pjūvio vietą tuo pačiu bintu, leido jam padaryti tai, ką geriausiai moka kiekvienas vampyras. Regeneruoti. Šyptelėdama, moteris galiausiai nukreipė savo akis į Sebastian‘o pusę, kuomet vos pastebimai šyptelėdama, pasisakė, tačiau jau nieko bendro su pasakojimu neturinčius žodžius. – Viskas baigta. Manau kad dabar tikrai būsi kaip naujai gimęs...

by **Jon Spencer** Antr. 04 19, 2016 11:16 am

Net pats nebūtų skėlęs geresnio epilogo į nuotykių kupiną šiandieną. Tikrai visa tai buvo kelis kart įdomiau, nei ilgas valandas leisti prie kompiuterio ar mikroskopo akutės. Nors negalėtų pasakyti, jog ir pastaroji veikla Sebastianą slegia kad ir tuo pačiu nuoboduliu. Vyrui patiko ir tai, jog Daenerys galiausiai suprato Redford'o motyvus. Dėl to vyro veide nuslūgo dėkingumą spinduliuojanti išraiška. Tiesiog sulaukė dar vieno įrodymo apie senokai numanomą gerą sidabraplaukės širdį bei natūrą. Galiausiai net ir labiausiai nuskriausta pačios Cassidy ji sugebėjo labai smarkiai ant medžiotojos danties negriežti, juolab vis tiek finale jos sunkus darbas ir padaryta žala buvo nubraukta.
Sebastianas visiškai sutiko su merginos pastebėjimu. Tačiau pašnekovės žodžiai kėlė per mažai humoristinį įspūdį, kad vampyras bent šyptelėtų. Atrodė perdėm susimąstęs. O, kad Daenerys taip lengvabūdiškai kalbėdama apie Redford'o sugebėjimą atlaikyti net iš pažiūros mirtinus smūgius yra sudėtingas, neišnarpliojamas bei daug nerimo keliantis faktas pačiam vyrui, kuris kone nuo pats savo nubudimo nedemonstruoja entuziazmo kaip įmanydamas laikytis įsikibus savo būties. Iš tiesų tikrai labai dažnai pagalvodavo apie savo galą. Šioje laboratorijoje net ne vieną kartą tiesiog ant savęs bandė įvairius skysčius. Yra bandęs kurti ne tik vampyrizmą "išgydantį" serumą, bet ir vampyrizmą naikinantį. Visi sėkmingesni bandymai baigdavosi kelių valandų trukmės "poguliu" ant grindų. Po to atsikeldavo lyg niekur nieko. Sąžiningumo su likimo santykiu tame matė tikrai labai mažai.
Pagerėjusi vampyrės būklė akivaizdžiai liko pastebėta ir pačios baltaplaukės. Žinoma vyras negalėjo pateikti jokių prognozių ir galiausiai garantijų, nes sėdi priešais, ko gero, pirmąją personą per visą egzistenciją, kuri nuo vilkolakio nuodų buvo gydyta ne Klauso krauju, o iš laboratorinio mėgintuvėlio. Štai dėl ko netgi ir būdamas Los Andžele akylai stebės Daenerys organizmo rodiklius, kad bent jau pastebėjęs vampyrui neįtinkantį jų pasikeitimą paskatintų nemirelę pasimaitinti. Ir visai ne voverytėm, por dios...
Merginos pokštas vyrą sėkmingai prajuokina. Išsišiepęs nuo ausies ligi ausies, jis supurto galvą iš pradžių neverbališkai neigiamai atsakydamas į pašnekovės klausimą.
- Patikėk, tavimi aš pasitikiu labiau, nei žmonėmis, kuriuos pažįstu ne vienerius metus, taigi,-užbaigia žodžius taip, kad reikiamas išvadas Danny pasidarytų pati. Turbūt susidūręs su Katherine Pierce lengvai pasiduotų jos manipuliacijom, pasislėpusiom po gera aukos ar geros mergaitės vaidyba, et... Ne, iš tiesų nuojauta, kuri po virsmo panašėjo veikiau į šeštąjį pojūtį ar šiaip kokį šiek tiek paranormalų gebėjimą net ir norėdama skelti kažkokio nepasitikėjimo žiežirbų į Daenerys tylėjo lyg burną prisėmusi. Ši mergina buvo tiesiog stebuklingai teigiama. Iki pakartotino, bet šį kartą jau gerokai informatyvesnio susidūrimo su Redman bibliotekoje manė, jog tokie asmenys paprasčiausiai išmirė ar supuvo nuo paviršutiniško gyvenimo peršamų ideologijų. Be to, sutikti tikrai draugiškai nusiteikusį, o dar ir kuklų vampyrą yra retas reiškinys, kuris turėtų būti tinkamai įvertintas. Tų pačių medžiotojų taipogi.
Netikėtai sutapatintas su Supermenu, Sebastianas pratrūksta kikent.
- Ar taip sugalvot tave įkvėpė mano smakras? Taip, manau tai dėl smakro,-paklausęs pats ir atsako nuslėpdamas, jog labiau apsidžiaugtų pavadintas kokiu... Betmenu... Tik gaila, jog su šiuo panašumų turėjo lygiai nulį.
Žinoma Daenerys buvo visiškai teisi sakydama, jog progų jiedviem susiglausti lūpomis pasitaikys dar ne viena (aišku jei viskas klostysis gerai), visai neseniai išreiškė kone analogišką poziciją. Tačiau vis vieną it mažumėlę nusiminęs kiek patempia apatinę lūpą. Informuotas, jog ta nedidelė operacija galimai ir/ar sukels vampyrui fizinį skausmą, Sebastianas tik numoja ranka.
- Niekai. Šis kūnas dar kol buvo visiškai žmogiškas, buvo pjaustytas ir trankytas daugiau kartų nei vidutinis kiaulienos kepsnys,-demonstruodamas, jog kalba visiškai rimtai, nutaiso miną, kuri neleido priešingai nuomonei susidaryti. Denerys pradėjus rinktis įrankius, Redford'as įsipatogina krėsle atlošdamas galvą. Žvilgsnis trumpai paplavinėjęs po lubas, sėkmingai sugrįžta prie vampyrės veido, sekdamas kiekvieną jo pasikeitimą. Jos veidas buvo toks gražus, toks lygus, kad akimirką pagauna save svarstantį, ar tik nebus Daenerys vampyre paversta kokių 15likos ar 16likos metų. Kas būtų kažkaip... Keista. Vydamas tokias nekokias, mažne pedofiliškas mintis lauk Sebastianas krenkšteli. Netrukus visa jo atida buvo dedikuota Redman pasakojimui. Įsijungusi vaizduotė nukelia į pasaulį, kurio kontūrai ima ryškėti sumerkus akis. Kažkokia keista šiluma sklido iš Danny kalbos, sėkmingai užkrėsdama ir Sebastianą, kuris net nekrūpteli, kuomet nemirelė įpjauna jo odą.
- Senokai mačiau žvaigždes taip, kaip jos turėtų atrodyti be šviesos taršos,-nostalgiškai įsiterpia į Daenerys pasakojimą. Vaizduotė ryškiai piešė naktinio dangaus skliautą, gobusį jo šeimos namus Salomoje. Kaip ryškiai tada matėsi mūsų galaktikos juosta! Net šiuolaikinės fotošopu patobulintos nuotraukos negalėtų atskleisti nė dalies to įspūdžio. Nors ir sekė kiekvieną merginos žodį, tačiau neišvengdamas ir šalutinių minčių suvokia, jog pasakojimą Targaryen praėjo vien tik tam, kad nukreipti Redford'o mintis nuo kulkos šalinimo proceso ir tai iš ties veikė. Keista, idant mielas bei šiltas Daenerys gyvenimo fragmentas liko nupasakotas be liūdnos nostalgijos prieskonio. Vos mergina praneša, jog ši baigusi narstytis po vyro audinius, vampyras paima Redman ranką.
- Ačiū,-žvilgsnyje itin akcentuodamas savo nuoširdų dėkingumą, Sebastiano išraiška kažkodėl neatrodė labai laiminga. Kurį metą vampyras tylėjo, pirštais bėgiodamas po švelnią Targaryen odą, kol prakalba vėl,-Aš taip pat turėjau brolį,-paminėjęs šį faktą vampyras susiraukia, mažai norėdamas gilintis dabar būtent į Silą,-Dar ir seserį, tik ji mirė būdama dar visai mažutė. Jaučiausi jai esąs daugiau globėjas, nei brolis. Kiekvieną pavasarį vesdavausi ją prie uolų gaudyti driežiukų, o sezono metu vesdavausi į medžioklę bei žvejybą. Taip gerai išmokiau ją rūkyti stirnienos dešras, kad ji paruošdavo netgi gardesnes, už mano,-nelinksmai vypteli, akimirkai nudelbdamas akis,- Dabar kai pagalvoju, esi šiek tiek panaši į ją, keista,-pats nustebintas netikėtai priimtos išvados, vyras papurto galvą,-Mes visi buvom tamsūs, o ji toks šviesiaplaukis, žaismingas angelėlis, nuo nekalto gyvenimo džiaugsmo tviskančiomis akytėmis. Manau po jos mirties netekau dalelę savęs. Tą dalelę, kuri matė gyvenimą gerą ir šviesų,-Sebastian'as savo kalba nenorėjo pasakyti visiškai nieko, tik tai, kad nėra visiškas užsiskliaudelis ir galų gale jaučiasi turįs pasakyti jį dominančiai merginai kažką apie save tokio, ko ji dar nežino. Daenerys pasakojimas apie jos vaikystę Redford'ą paveikė mintimis nukeliauti į savąją. Gaila, bet nostalgiją paprastai atveja liūdesys. Vengdamas būti jo paveiktu, vyras greitai pakeičia temą:
- Ir tikrai. Jaučiuosi kaip naujai gimęs,-akcentavęs savo neprastą savijautą bei pakilęs ant kojų kiek pratempia raumenis, užsitempdamas chalatą ant plačių pečių,-Tai kaip nusprendei? Liksi čia?-paklausia atsisukęs į gražuolę vampyrę,-Nes aš jau dumsiu ruoštis į kelionę,-pasidalinęs savo artimiausių veiksmų planu, Sebastianas suraukia lūpas nerodydamas jokio džiaugsmo, jog teks palikti Daenerys vieną.

by **Jules McManus** Antr. 04 19, 2016 2:07 pm

Jei ne sudėtingai paaiškinama simpatija, kurią jautė originaliam vampyrui, greičiausiai būtent dabar būtu pasakiusi „...niekada nepasitikėk nemirtingu asmeniu, nes visuomet yra tikimybė kad tau gali arba sužeisti arba išrauti širdį“. Ir tai nebūtu kokia nors kvaila citata iš išpuoselėto serialo apie nemirtinguosius, greičiau, žodžiai kurie galu gale privertė ją pačią nutraukti bet kokias pažintis su nemirtingaisiais. Galvos palenkimas, ir net dalinai išspausta, dantų nešiepianti šypsena suteikė Redford‘ui visiškai priešingą atsakymo variantą, nei kad sukosi šios šviesios asmenybės viduje. Tikriausiai jos pasitikėjimo riba buvo kiek labiau nutolusi, nei kad grynakraujo. Pečiai šiek tiek pakilo, o ir kvėpavimo tempas pasikeitė, tapdamas kiek labiau lėtesnis, tylesnis ir gilesnis. Sumerkusi akis, šviesiaplaukė visgi mintimis iškeliavo kažkur kitur. Keista, tačiau tokie „pabėgimai“ buvo pakankamai dažni jos gyvenime, suteikdami laiko gerai apsvarstyti kaip pasielgti būtu dera ir kaip ne. Ir tas bereikalingas galvojimas trukdė, iš tikro, trukdė net labai. Bet, ar buvo galima ją kaltinti? Jei kas nors būtu paprašęs jos nuoširdaus interviu, kuris įtakotu mistinio romano aprašymą... ...Kelių tomų knyga greičiau primintu nepasitikėjimo ir išdavysčių, skausmo ir protarpiais šviesulių dramą. Ne vienas asmuo buvo sudaužęs jos pasitikėjimą į šipulius, ir kiekvieną kartą juos susirinkdama, jaunai atrodanti moteris desperatiškai stengėsi tai sulipinti į vieną masę. Todėl žodžiai apie pasitikėjimą, nors ir nebuvo taip stipriai akcentuoti, privertė ją susimastyti. Ir tam tikru metu lūpos netgi prasiskleidė, kol galiausiai liko stipriai sučiauptos. Užsilikusi mįslingą veido išraiška pasikeitė tik tuomet, kai nuaidėjo klausimas apie smakro įtaką atsitiktiniam sutapatinimui su vienu iš labiausiai išpuoselėtu komiksu kūriniu. – Taip. – Atsakymas buvo per daug trumpas, kad butu galima pratęsti palyginimų tiradą. O ir pati, plati šviesiaplaukės šypsena paprasčiausiai neleido jos „sugadinti“ kokiais nors bereikalingais žodžiais. Toliau sekė „operaciniai“ veiksmai, už kuriuos mergina mažu mažiausiai būtu pasodinta porai metų į moterų koloniją, mat nors ji ir stengėsi laikytis sterilumo taisyklių, tačiau jei tai būtu buvęs gyvas ir mirtingumą turintis asmuo, vargu ar sugebėtu taip greitai pakilti ant kojų ir tuo labiau pasiruošti skrydžiui lėktuvu. Visą laiką, kuomet mėlynakės rankos dirbo su kulkos išėmimu iš Sebastian‘o krūtinės, žvilgsnis kartkartėmis nukeliaudavo prie šio veido. Jis nesikeitė, greičiau buvo valdomas pasakojimo, nei skausmo, kuris turėtu būti natūralus. Net tokiai nemirtingai personai, kaip ji pati. Tačiau jis šiuo klausimu neparodė ne menkiausios užuominos, o prie to pačio prieš tai dar mestelėjo įdomiai nuskambėjusį faktą, kad neva buvo praėjęs ir padangę ir pragarą, kuomet buvo mirtingasis. Jo kūnas atrodė tobulai, toks, kokiu ne kiekvienas vyriškis galėtu pasigirti. Ir kadangi Daenerys buvo gavusi jį pamatyti su savo natūraliu kostiumu „kaip mama pagimdė“, nebuvo pastebėjusi ne vieno surandėjimo, ne vienos dėmės, kuri bylotu apie tai, kad jis kada nors butu sužeistas. Mintyse vis dar svarstydama apie tai, kuo gi jis galėtu būti iš tikro. Mat, pati nebuvo savosiomis žiniomis pažengusi taip toli, kad žinotu tą tragišką Silas‘o ir Amaros istoriją, ar tuo labiau kad prieš geras plius minus penkiolika minučių bandė pasimylėti su galingiausios raganių šeimos atstovu, ir originaliuoju. Tikriausiai visos šios žinios būtu suveikusios atstumiančiai. Tokiu būdu, šviesiaplaukė moteris vargu ar alsuotu netolygiai, nuo kiekvieno jo visiškai nieko nereiškiančio atsidūrimo šalia, ar tokio pat prisilietimo. Juk visas šis amžinas gyvenimas ir prasidėjo būtent nuo Redford‘o šeimos, kuri vadovavosi tikslais, kurių šviesiaplaukė niekuomet nesuprastu. Kokia prasmė yra to amžino gyvenimo, jei negali branginti kiekvienos akimirkos? Nes tik žinant kad tavo laikas ribotas, tu gali nustoti svarstyti „o kas bus, jeigu...“, tu tiesiog imi ir darai/ jauti tai. Todėl taip, žinant ne daug apie visai šalia įsitaisiusį vampyrą, ji turėjo unikalią galimybę pažinti jį, o ne tai, iš kur jis buvo kilęs.
Nusiimdama latekso pirštines nuo savo plaštakų, lankstė taip, tarytum tai buvo ne pirmas kartas, kuomet jai teko tokias dėvėti. Tačiau nesi-skubindama atsitraukti, buvo labiau sudominta tuo, kokiu pasakojimu su ja buvo nusprendęs pasidalinti originalusis. Nesunku buvo pastebėti ir pasikeitusią veido išraišką ištariant „brolį“. Todėl nebuvo sunku ir susidaryti prielaidą, kad jis greičiausiai buvo kažkuo panašus į josios. Ir nors ji retai kada naudojo įžeidžiančius žodžius, jei tam nebuvo pagrindo, saviškį drąsiai buvo pavadinusi šėtono apsėsta išperą, kuri neturi jokio žmogiškumo jausmo. Nekabindama ir net nesistengdama parodyti susidomėjimo asmeniu, apie kurį jis akivaizdžiai netroško kalbėti, leido savo veide pasivaidenti šypsenai, kuri tarytum paskęsdama ne savuose atsiminimuose, neketino niekur pasitraukti, gal nebent tik tą akimirką, kai Sebastian‘as pripažino tai, kad baltapūkės gyvenimas buvo visai ne ilgas. Jautusi kaip jos plaštaka vėl buvo patraukusi jo dėmesį, tarytum pristabdydama, uždėjo laisvą ranką ant jo, tuo pačiu metu kone įsmeigdama savo akis, kurios taip ir priminė safyro akmenukus, į pašnekovo veidą. – Jei tik mes būtume gyvenę visai netoli nuo vienas kito, ir tuo pačiu metu. Man būtu buvusi didžiulė garbė pažinti tą mergaitę... – Leisdama gerklomis nuslysti nemaloniai susiformavusį burnos skysčių gumulį, liežuviu perbraukė per savas lūpas. – Ir nors manęs sutapatinimas su seserimi, skamba keistai, – Lyg būtu bandžiusi išsklaidyti skaudžių atsiminimų sukeltą atmosferą, nelabai pavykus, visgi nusprendė baigti prieš tai pradėtą savo kalbą, kurios taip ir nesugebėjo baigti, vien todėl, kad tą akimirka nebuvo radusi tinkamų žodžių. – Gyvenimas yra neteisingas dėl to, kad visuomet, net kai bandai tam priešintis, iš tavęs atima tai, kas šviesiausia. Aš žinau tai... Todėl, nesvarbu kad tai nutiko seniai. Man iš tiesų gaila, kad ji buvo iš tavęs atimta. Nes tikiu, kad kitomis aplinkybėmis ji būtu buvusi tobula, vien todėl, kad būtu gyva. – Su lyg šiais žodžiais, leisdama šio pastato savininkui pasitraukti, visai trumpam nuleido savo akis, įsistebėdama į pirštines, kurias tuo metu to net nejausdama ėmė spausti. Kaltas buvo nuleistas žvilgsnis, kuris leido matyti tik nedidelį plotą sau po kojomis, todėl kuomet ypač šviesių, natūralių, kas šiame laike yra beveik nesutinkamas dalykas, plaukų savininkė gana greitai pakilo, todėl atsidūrė per daug arti Redford‘o. Pakeldama akis, kone priverstinai ištempė lūpas į visiškai nenatūralią, greičiau save išblaškančia šypsena. Ir kodėl ji šiandiena kaip kokia paskutinė idiotė tiek daug laiko paskyrė maloningam dantų šiepimui? Įkvėpė, tarytum tolimesniam atsakymui būtu reikėję priimti labai rimtą sprendimą. Praskleidė lūpas, tačiau iš savęs te išspaudė gal per daug entuziastingai pasirodžiusį galvos papurtimą, reiškusį pritarimą. – Man būtu geriau, jei išeičiau dabar pat. Tačiau kažkas dar verčia pasilikti... – Įsistebėdama į pašnekovo veidą, ir noriai sukonkretindama savo pasirinkimą, prabilo. – Po to kai įsegsi man tą prietaisą, apie kurį kalbėjai. Tau leidus, su malonumu pasiliksiu čia, įsirangiusi ant sofos apatiniame aukšte. Ir jei dar rasi kuo galėčiau apsikloti, manau betrūks tik puodelio garuojančios arbatos, kad pasijausčiau kaip namuose. – Visiškai atsitiktinai išsiduodama, kad praeitą kartą leido sau pasidaryti neišsamią ekskursiją po šiuos namus, bent tam, kad žinoti kur randasi vonia ir kur randasi lauko durys. – Ir tau grįžus su to padaro krauju, savo išėjimu sugrąžinsiu tau kasdienę ramybę. – Šyptelėdama, ir tokiu būdu iš karto leisdama sau atsitraukti, visgi pasiekė šiukšlių dėžę, todėl pakeliui dar pasigavusi panaudoto iš ankščiau kraujo paketą, viską kas nebe reikalingą sumetė į tam skirtą vietą. Ir dar neatsisukdama, tarytum net perdėtai abejingai sutraukė pečiais. – Manau mano geriausia drauge, Maya, bus pasirūpinta, kuomet mano laikinai kambariokei atsibos jos prašymai būti pavedžiotai. – Visiškai atsitiktinai, be jokios didelės reikšmės užsimindama apie tai kad visgi egzistuoja vienas padarėlis, kuris laukia jos grįžtant, vėl veidu pasisuko į Redford‘o pusę. – Norėčiau kad tau netektu ten vykti... – Staiga krenkštelėdama, iš karto pakeitė kalbą, nenorėdama pasirodyti kiek per daug nenormali. – Tai kur tas tavo prietaisas, apie kurį kalbėjai? Man net smalsu pamatyti koks jis.

by Sponsored content

GYVENAMASIS NAMAS

GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Re: GYVENAMASIS NAMAS