GYVENAMASIS NAMAS

Puslapis 66 Previous  1, 2, 3, 4, 5, 6

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Silas Ambrose on Antr. 08 09, 2016 3:00 pm

Pagrindinis planas, kuriuo nusprendė vadovautis Ambrose, buvo sukelti pakankamai įtikinamą „beprotybės“ sceną, kurios metu niekas iš tikro nebūtu nepataisomai sužeistas. Rizikuoti negimusio vaiko gyvybe neketino labiausiai, tai buvo paskutinė jo reali galimybė susigrąžinti prarastą moterį, o tai reiškia kad Marcus‘o gyvybė buvo kur kas brangesnė, nei kas nors galėjo tai įsivaizduoti. Tačiau laukimas ir matymas kad pats broliui ant padėklo padavė normalaus gyvenimo iliuziją, o pats tuo tarpu turi sėdėti sulindęs į kampą ir laukti kada šiam bus ištiesta pagalbos ranka. Ir iš viso, kas galėjo būti garantuotas tuo, kad ta pagalba iš viso kada bus pasiūlyta? Silas ir Sevastianos santykiai buvo sušikti ant tiek, kad kelio atgal nebuvo nei pas vieną, tuo labiau, kalbos apie pasitikėjimą negalėjo būti visiškai. Jie abu mieliau, ką čia, su didžiausiu pasimėgavimu sudraskytu vienas kitą į smulkiausius gabalus, be jokios rimtos priežasties, nei kad imtu ir padarytu vieną ar kitą darbą kartu. Puolimas prieš Saloniną buvo kruopščiai apskaičiuotas, o vampyriška klausa ir vikaniškas susikaupimas leido girdėti kaip plaka tiek viena, tiek kita širdys, kaip per kraujotakos sistemą yra varomas kraujas, bei galu gale, ar toks spaudimas nukreiptas į stuburo sritį kelia bent menkiausias bėdas. Žinoma, visko apskaičiuoti iki smulkiausios detalės nesugebėtu niekas, bet jis tikrai stengėsi. Nes jei savo paties rankomis sunaikintu tą negimusį vaikį, pats su didžiausiu noru pasiduotu mėsinėjimui kol galiausiai iš jo nieko nebe liktu.
Nebe būtu svarbu net tai, kad jam tiesiog būtina suvesti sąskaitas su Qetsiyah, kuri švelniai tariant sušiko visus reikalus, dar tuomet, prieš daugiau nei porą tūkstančių metų, kai visi sau ramiai gyveno savo gyvenimus. O gal retoriškai mąstant, jei jis būtu nusileidęs tėvo reikalavimams ir vedęs tą moterį, nesielgtu savanaudiškai, gal nieko panašaus ir nebūtu niekada nutikę? Arba einant dar toliau, jei jis būtu praleidęs pro akis girto ir smurtauti linkusio Horatiaus išpuolius prieš motiną, nebūtu priluptas ir nebūtu savo pykčio sutelkęs į vyresnio brolio pusę, kuris iš esmės elgėsi lygiai taip pat, pirmiausia žiūrėjo savo reikalų, o paskui dirstelėdavo į likusius. Vienaip ar kitaip, praeities nebe pakeisi. Ji visuomet liks ta didžiule našta, kuri periodiškai savo šaknimis paliečia ir užnuodija dabartį / ateitį. Visa šio išpuolio esmė buvo tame, kad priversti Sevastianos išleisti visą tulžį, kurią šis kaupė tūkstantmečius, kas arba pasirodytu kaip visiškas fiasko, arba pergale, kurios taip desperatiškai reikėjo Ambrose palikuoniui. Šviesių akių žvilgsnis ne akimirkai neatitrūko nuo ant grindinio paklupdyto Redford‘o, nepriklausomai nuo to, kad bet kurią akimirka vienas iš čia buvusių asmenų, konkrečiai medžiotojas nesunkiai galėjo atitaisyti patirtą žalą, bei mikliai nusukti vikanui sprandą. Ir jam tikrai būtu tai pavykę vien todėl, kad šiuo metu Ambrose nieko kito, kaip tikslo pasiekimą, nematė. Kelios akimirkos, ir prieš tai minėtas susitelkimas išgaravo, lyg šio niekad nebuvo. Vos nemirtingo asmens kūnas užsiliepsnojo, iš pradžių net nepajuto svylančios odos keliamo diskomforto, ir tik tuomet karštis tapo toks didžiulis, kad galėtu nesunkiai išlydit metalą, vyras paleido savo rankas. Dabar būtu net sunku pasakyti ar ponia Varias nukrito dėl to kad nuo grindų atitrūkęs josios vyras puolė Silas ir tokiu būdu nutraukė kerų poveikį, ar tai pats Silas neatlaikęs karščio, nutraukė viską pats. Net rimtai svarstant apie tai, būtu sunku pasirinkti tinkamą variantą, mat viskas vyko beprotiškai greitai. Stipriai trenkdamasis į grindis, nemirtingasis žinoma kad neketino pasiduoti, kaip visus tuos kartus prieš tai (ankščiau buvo nepasimaitinęs, ir tiesą pasakius ne geriausioje savo formoje, tiesa, muštis taip ir neišmoko, bet velniai trauktu, nebuvo visiškas džiūvėsis). Į smūgį atsakydavo savu, aiškiai atakuodamas ne brolyčio snukelį, o kepenis, tikėdamasis kad tokia taktika jei nesukels skausmo, tuomet lemtinga akimirka „atplėš“ organą nuo jį laikančių sienelių ir plėvių, bei visiškai išves buvusį karį iš esamo stovio. Netrūko nei kelių minučių, kad abu kūnai imtu skęsti liepsnose, kurios nors ir nepadarė labai didelės žalos ne vienam iš jų, bet pripažinkite, mažu mažiausiai stebint iš šalies visą tai, atrodė -  NEREALIAI.
- Nustok tu bukaproti asile! - Tradicinis brolių vienas kito žodinis apipavidalinimas, nieko keisto ar neįprasto. Silas stengėsi nukreipti Sebastian‘o dėmesį į tai ką ketino pasakyti, tačiau byrantys smūgiai savaime neleido jam pasireikšti, nors visa informacija, kurią ketino išdėstyti buvo kur kas svarbesnė nei, bet kuris iš čia buvusių galėjo tai nutuokti. Smūgiai orientuoti į grindis ne juokais įtrūkino tiek grindinio išklotą, tiek nemirtingo vikano kaukolę. Jis priešinosi iki pat tos akimirkos, kuomet abi rankos atsidūrė ant Varias riešų, lyg parodydamos bandymą sulaikyti iššauktą panieką. Žinoma kad buvo viso to nusipelnęs, persistengė, pats tai suprato. Tačiau tai akimirkai priminė tuos senus laikus apie kuriuos ne vienas neketina niekada prasižioti, kai abu buvo vaikai. Tuomet žinoma „muštynės“ buvo ne tokios rimtos, ne tokios agresyvios. Greičiau berniukiška vaidyba, orientuota į vaikiškus žaidimus, kuriuose nėra ne vieno pralaimėjusio. Dar keli smūgiai, kurie nesulaukė atsako. Keista, kodėl pradėdamas visą šį karą, Ambrose netikėtai liovėsi priešintis, pasiduodamas tam karčiam, į nugarą alsuojančios mirties dvokui. Pasąmonė temo, ir visas prieš tai matytas vaizdas liko sulietas į kažkokią sunkiai permatomą masę. Jautė kaip liepsnos ėmė gęsti, o Varias buvo atitrauktas nuo jo. Rankos nusvyro, ir prieš tai, kai Winchester‘is nusprendė viską užbaigti ramiausiu būdu, Silas spėjo tarti gana kontraversiškai nuskambėjusius žodžius. - Aš žinojau. Žinojau kad tu, šūnsnuki visą tą laiką tik apsimetei kad neturi paranormalių sugebėjimų. Esi sušiktas bailys, kuris greičiau pastatys savo vaikus srėbti užvirtą košę, nei pats apsiims visu šiuo mėšlu, kad greičiau galėčiau dingti daugiau nebe matęs tavo pasipūtusios marmuzės. - Nuskambėjo piktokai, galbūt net stipriai persūdytai, bet Silas tikrai iš esmės dėl visko kaltino vyresnį brolį, todėl nieko nuostabaus kad gaudamas progą, jis žinoma kad pasinaudojo ja, išliedamas visą savo purviną nuomonę į paviršių. Kad ir kokiu teigiamu save bandė pateikti Redford‘as, jis buvo taip pat susišikęs kaip ir Ambrose, gal kai kuriais aspektais netgi labiau. - Aš surišau tavo susmirdusią gyvybę su savo, jei mirsi tu, mirsiu aš ir atvirkščiai. Tikiuosi tavo bukas protas bent tai sugebės pasverti... - Ir štai, nebaigdamas savo kalbos, jis buvo „pamaitintas“ keliomis kulkomis, kurios be abejo kliudė ir širdį. Visa ta kraujo ir dalinai išvirtusios „mėsos“ masė pakeitė normalų žmogišką atspalvį, venos ir stambesnės kraujagyslės iškilo į paviršių ir atrodė kad net nuo menkiausio prisilietimo gali plyšti. Kraujotaka sustojo, kaip ir pradingo širdies plakimas. Jis eilinį kartą buvo ribotam laikui atiduotas miego kalėjimui. Tam tamsiam, kuriame nematai nei sapnų, nei košmarų, negirdi ir nejauti visiškai nieko. Tarytum tavęs nėra, bet visgi, tu esi čia. Jei jam būtu suteikta galimybė, Ambrose žinoma bent pabandytu žmogiškai paaiškinti kodėl iš viso ryžosi šiam išpuoliui, galbūt net būtu atsiprašęs už tai kad netinkamai apskaičiavo savo galimybes ir visų čia buvusių fizinę būklę. Bet niekas nepasivargino to padaryti, ir jis eilinį kartą liko sociopatiško šūdžiaus vietoje, kuris iš pažiūros savo blogiems darbams net gali neturėti jokio tvirto pagrindo. It viskas ką darytu, teiktu jam malonumą. Tuomet kodėl šis taip baiminasi kad praeities klaidos būtu paviešintos? Kodėl jis nenori kad niekas nežinotu kas iš tikro atsitiko su Elissa? Kad jis niekuomet nerodė blogų intencijų tos šviesios mergaitės atžvilgiu, negana to nuoširdžiai ją mylėjo. Po paraliais, jis ilgus metus bandė surasti būdą kaip pataisyti savo klaidą, kol galiausiai teko save patį įtikinti tuo, kad jo sumauta klaida, vienas netinkamas veiksmas visgi atėmė jos gyvybę. Priprato būti niekinamas, todėl su laiku net liovėsi į tai kreipti bet kokį dėmesį. Jei tiesa kada nors pasieks paviršių, ko viliesi kad neįvyks, į nepaprastai gražią moterį išaugusi mergaitė bus vieninteliu asmeniu, kuris galės patvirtinti kad tai kas nutiko prieš 2000 metų su viršum, tebuvo klaida, didžiulė klaida. Nebent žinoma ji ir pati ne viską aiškiai atsimins. Bet koks skirtumas.
Gulėdamas ant suskaldyto grindinio, vikanas net nepajuto kaip šio kūnas (tikriausiai už kojų ir galva per  laiptelius? :DD) buvo išvilktas iš pagrindinės pirmo aukšto patalpos, bei paliktas tame pačiame garažo ir laboratorijos hibridiniame priestate. Pramiegojo ten gerą pusdienį, pramerkdamas akis tik prieš Sebastian‘o pasirodymą. Kulkos buvo spėjusios išsinerti iš kūno, pasilikdamos ant vilkėtos aprangos. Prabudimas buvo sunkus, vis dar spaudė galvą, kuri buvo neblogai suvanota, mat joks mirtingasis to tikrai nebūtu išgyvenęs. Sevastianos ir ankščiau galėjo pasigirti didele jėga, bet tapęs vampyru, liko beveik nesuvaldomu. Neblogai, tai iš dalies sukėlė šiokį tokį susižavėjimą. Pakildamas ant kojų, nemirtingasis neplanavo pakilti laiptais ir pratęsti nebaigto išpuolio. Sustojo prie kažkurios iš spintelų, su stiklinėmis durelėmis, įsistebėdamas į save. Visas kruvinas, drabužiai apiplyšę ir ant jų vis dar randasi kelios nuoskaldos nuo grindinio. Ramiai nupurtydamas nuo savęs viską, kas lengvai pasišalino, puikiai girdėjo kaip tūtos susiduria su grindimis. Turėjo pasirinkimą arba pasilikti čia ir akis į akį, be jokių pašalinių veidų susidurti su Redford‘u, arba dabar pat išeiti, apsiimant surizikuoti viskuo, bei susidurti su savo paties didžiausiu priešu savarankiškai. Labiau tinkamas, gal kiek nutrūktgalviškai pasirodė antrasis variantas. Dar prieš kelias dienas buvo sužinojęs kur būtent randasi moteris, nuo kurios visas šis nemirtingumo reikalas ir buvo pradėtas, todėl kokia esmė buvo ir toliau tampyti liūtą už ūsų? Prieš išeidamas, tiksliau beveik pasiekęs garažo duris, sustojo. Atrodė labai mąslus, „paskendęs“ kažkur, tačiau tikrai ne realiame laike. Pasisuko ir net pats nepastebėjo kaip rankoje atsidūrė popieriaus lapas su kažkokiais tyrimais (skaičiai, cheminių reakcijų ataskaitos), bei rašiklis. Apversdamas lapą kita puse, vyras labai tvarkingu raštu ėmė piešti raides, sueinančius į žodžius, kurie galiausiai suėjo į taisyklingus sakinius.

Padariau klaidą, kuomet iš viso sugalvojau į tave kr
Žinau kad protingiausia būtu pabandyti tau pasakyti tai tiesiai į akis, bent jau iš dalinės pagarbos, kurią turėčiau jausti už tai kad po viso to mėšlo, kuris buvo dar bent pabandei mane išklausyti. Šiandienos įvykiai privertė mane perkratyti viską, ką padariau ne taip. Man tikrai gaila kad po karšta ranka pasitaikė tavo žmona, moterys neturėtu būtu veliamos į tuos reikalus, kuriuos turėtu spręsti vyrai. Tikiuosi kad viskas susitvarkys, ir nei ji nei jūsų sūnus neliks sužeisti. Nuo pat pradžių man nederėjo velti tave į savo problemas, galu gale tai yra mano padarytos klaidos ir mano priešai, su kuriais ankščiau ar veliau teks susidurti. Kad ir kokie esame susišikę savo gyvenimuose, šiame desperatiškame pasaulyje man reikėjo brolio, tik eilinį kartą nesugebėjau to aiškiai išdėstyti. Tam kad surasti ir išlaisvinti Amarą, buvo būtinas pirmasis Ambrose giminės sūnus, be tavęs toks likęs buvo tik Marcus‘as. Ir aš, aš pasielgiau savanaudiškai, kuomet jo gyvybę pastačiau prieš savo interesus. Dabar žinau kad bet kokią kainą galiu bandyti tai pasiekti pats. Qetsiyah nėra nesunaikinama. Tikiuosi dar po kelių tūkstantmečių tu tai suprasi, bei sugebėsi kiek mažiau manęs nekęsti. Šiai dienai, galiu pažadėti tik tai kad nesiartinsiu prie tavęs ir tavo šeimos, Sevastianos. Visi mes esame verti bent lašo gėrio, ir jei tavo šeima tau ir yra tai, tuomet leisk man bent tokiu būdu atsilyginti tau už tai, ką padariau, kai prieš tave panaudojau nemirtingumo burtą. Lik sveikas ir tikiuosi niekada daugiau nebe susitiksime. Silas.“


Numesdamas lapą ant rašomojo stalo, nemirtingasis daugiau nesisuko atgal, neplanavo rizikuoti savo užpakaliu šiuose namuose, nuspręsdamas kad dabar yra pats tinkamiausias laikas pažvelgti savo didžiausiam priešui tiesiai į akis. Kito pasirinkimo nebe buvo, bei jis buvo pilnai pasiruošęs akistatai su galingiausia istorijoje ragana. Praverdamas garažo duris žinoma ne mygtuko, o savo paranormalių galių dėka, taip pat jas ir uždarė. Pasiekdamas kieme paliktą savo transporto priemonę, visiškai nesunkiai išvairavo šią iš vidinės aikštelės. Laukė pakankamai ilga kelionė, ir kad ir kaip lėkštai jis pasielgė „sprukdamas“, vargu ar gailėjosi savo sprendimo. Mat kad ir koks burtas ar asmuo būtu galingas, vis vien turi būti kilpa, kurią galima rasti. Kelionė buvo ilga, mat ieškoma moteris buvo net ne šioje šalyje, tačiau laiko, ypatingai nemirtingas asmuo, turėjo į valias. Gaila kad jis net nepagalvojo apie tai, kad prieš baigdamas šį kelionės etapą, jis taip ir neatrišo savo gyvybės priklausomumo nuo brolio, nors ir ketino stoti į kovą, kurioje išlikti gali tik vienas. Ką čia be pridurti, eilinį kartą vėl susimovė.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS
avatar
Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 645
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Tr. 08 17, 2016 4:38 am

Nemirtingumą Redford'as laikė sąlyginiu veiksniu. Dean'as tikrai nėra matęs kaip atrodo kūnai, išdarkyti vampyriškai nusiteikusio Sevastianos. Apsuptas jų pasijaustum patekęs į kažkokį mėsininkų turgų skirtą kanibalams. Vampyras dažnai kvestionuodavo savo paties nemirtingumą. Kas būtų, jei pasinaudotum paties Winchester'io ne taip ir seniai pateikta "briliantine" idėja "<...> pasinaudoji proga kad jis yra išsijungęs, pirmiausia atskiri galvą nuo likusios kūno dalies, tuomet išskaidai kūną mažesniais gabalais. Galiausiai išvežioji visą tai po kelias valstijas, pasirūpindamas kad tos mažos ryžos voveraitės ir laputės liktu sočios. Gal kelis gabalus panaudoji žuvims pagaudyti"? Ar nemirtingo asmens nemirtingumas sugebėtų atlaikyti tokį išbandymą? Negi į šalis išbarstytos kūno dalys tarsi dalelytės kvantinėje mechanikoje jaus ryšį viena su kita net esant stulbinančiai dideliam atstumui? Sebastianas puikiai pamena save plėšantį mėsas nuo kūnų visai ne tam, kad jam to reikia, visai ne tam, idant yra išbadėjęs kaip žiurkė bažnyčioj. Jis darė tai vien tik iš malonumo, jaudulio, kuris netgi tiesiogiai buvo susijęs su seksualiniu, iš esmės tas begalinis pasitenkinimas apėmė tiek fizinį, tiek dvasinį pavidalus; malonumas buvęs toks stiprus, kad visiškai atimdavęs protą, būdavęs tarytum atitrūkęs nuo šio pasaulio. Jausdavaisi esąs brutalus, didingas, žvėriškas, galingas, visiškai niekuo nesusijęs su žmonėmis, kuriuos traktuodavai kaip elementarų mitalą bei objektą liguistiems poreikiams patenkinti. Tokie juodi debesys užplaukdavo ne keliom minutėm, o ištisom savaitėm, kuomet prievartaudavo, nusiaubdavo ištisus miestus. Ir jam buvo visiškai nesvarbu KĄ pasirinkti į savo aukas. Klausimas šiek tiek hipotetinis, bet vis vieną reikšmingas - ar Dean'as, užburtas rimtai nenukentėti nuo jokio mistinio padaro gebėtų atlaikyti tokią pamišusio nemirėlio agresiją? Ar išdarinėtas, suplėšytas į skutus jis kažkaip stebuklingai sueitų į vieną masę nelygu tas iš skysto metalo surėdytas terminatorius? Kiek nemirtingi tokiu atveju pasirodytų patys pirmieji nemirėliai? Sebastianas žavėjosi tuo, kaip visgi sunku yra Dean'ą įbauginti, idant šis yra matęs ir perėjęs neįtikėtinai daug šūdo bei jį išgyvenęs, jogei dabar yra galintis pasigirti tokiu imunitetu, vyras praradęs mirties baimę. Arba jis tiesiog nėra dar susidūręs su tokiu vampyru, kuriais labai nesunkiai gali tapti Ambrose broliai, kurie Redford'o nuomone bei asmenine patirtimi gali šėlt Marijos Žemėj tarsi iš paties pragaro ištrūkę velniai - pirmieji buvę gerokai piktesniais lyginant su Mikaelson'ų vampyrais. Tačiau jie vis vieną gebėjo mylėti ir Sebastian'o atveju ji - meilė, žadino žmogiškumą, kuris sunkiai, bet ėmė priešintis tai demoniškai esybei. Galbūt jei ne meilė Amarai Silas pats nesikuklintų pradėti apokalipsės.
- Dar nesigaili įsivėlęs į visą šitą pisliavą?-priverstinis šypsnis perkreipia vyro lūpas, kai šis pagauna save besižavintį, kaip meistriškai Dean'as atlaikė visą situaciją ir netgi šioks toks medžiotojo lengvabūdiškumas nejučiomis į visą įneša daug mažiau dramos. Bent jau iš pažiūros, nes Sebastianas vis vieną jautėsi siaubingai. Juk kone tradiciškai dėl to koks yra negalėjo būti tokiu, kokiu nori. -Taaaip...-nutęsia, atrodė tarsi bandytų į vieną reikšmingai pateiktą žodį sutalpinti šių kelių pastarųjų dienų įvykius,-Dėže alaus už tokias paslaugas jau neatsipirksi,-pajuokauja Dean'ui paminėjus didelį Sebastiano įsiskolinimą už vis tai, kuo medžiotojas prisidėjo, kad gyvenimiška nemirėlio suirutė atrodytų mažiau... suirusi. Pašnekovui leidus akivaizdžiai suprasti, jog sekančią dialogo dalį ketina dedikuoti išskirtinai vampyrui, šis paėjėja šonan kartu su medžiotoju. Jau iš anksto suprato, kad Winchester'is prabils būtent apie Silą, kurio matomai svetainėje nebebuvo. Klausėsi įdėmiai, sustingęs. Nesujudėjo netgi tamsūs kaip teroristo ketinimai Sebastiano vyzdžiai, o kadangi buvo visas kone įšalęs, jo šviesios akys virto juodais angliukais. Susimąstęs galiausiai parodo kažkokią fizionomiją net jeigu tai buvo mąslus susiraukimas, kuomet Dean'as pateikia varloko agresyvių veiksmų išvadą. Sebastianas matomai nenorėjo tuo tikėti. Vyro veide galėjai nesunkiai įskaityti pasidavimą.
- Man viso to tiesiog per daug, Dean'ai,-sušnara, paliesdamas jautrias stygas balsui skambant,-Aš nebeturiu smarvės bent pabandyti ieškoti jo veiksmuose motyvų, kurie nebūtų liguisti ir nukreipti į preteksto neturinčią agresiją prieš aplinkinius. Gal tu teisus, gal klysti. Man jau išsikrovė baterijos,-šypteli sunkiai begalėdamas nupasakoti savo būseną, kurią veikė neįtikėtinai didžiulis moralinis nuovargis kaupęsis pastaras dienas, o nūnai pasiekęs piką. Sunki, šalta kaip ledas Sebastiano ranka nusėda bičiuliai ant paties,-Žinai, kai susidūrėm pirmą kartą tikrai nemaniau, jog esi toks morališkai atsakingas,-leidžia sau nusijuokti mintimis persikėlęs į ne tokią jau ir tolimą praeitį, kuomet pirmasis jų susidūrimas baigėsi keliomis medinėmis kulkomis, suvarytomis į Sebastiano krūtinę bei smarkiai aplamdyta Impala,-Perduok Cassidy nuo manęs užuojautą,-nuoširdus formalumas lieka įtvirtintas stipriu vyrų rankų paspaudimu ir nemirėlis paseka žvilgsniu iš svetainės beišeinantį medžiotoją su kuriuo jautė susitiks dar ne kartą.
(Šioje vietoje turėtų eiti Saloninos ir Sebastiano dialogas, kur wifey aišku bandytų išsiaiškinti kas per šūdas yra pasidaręs su jos hubby and stuff, bet to nebus, nes man baigiasi atostogos ir aš užsiknisus laukti kol sugebėsit per savaitę parašyt bent vieną postą, baigiu šitą visą plot'ą. Bet rimtai. Jei planuojat pradingti ilgesniam laikui, ar taip sunku mestelėti bent pm žinutę?)
Ne taip jau ir greitai Redford'as pasiryžta nusileisti į laboratoriją, kad pažvelgtų savo priešui į veidą. Nors vyras iš tiesų jau net tikėjosi jo nepamatyt, nes asmeninė patirtis bylojo, kad kulkos suvarytos į širdį pristabdys tik labai trumpam. Nuo svetainės, laiptais vedančiais į laboratoriją bei pačioje patalpoje ant žemės driekėsi ilga, nutįsusi kraujo dėmė atsiradusi tikrai tada, kai Dean'as tempė Silo kūną apačion. Pasekęs kur užsibaigia "kraujo takas" visai nenustemba, kad ten neišvysta varloko. Neįsivaizdavo kaip būtų sureagavęs į jo marmūzę ir ko būtų ėmęsis. Po ilgų valandų meditacijos vandenyno dugne Sebastianas jautėsi keistai, lyg būtų atitrūkęs nuo realybės, tarsi kybotų ore ir visa stebėtų tik iš šalies. Norėjo pabūti tyloje ir su savimi, tad sklesteli ant kėdės. Jis stebėjo ant grindų esantį Silo kraują, nė menkiausia emocija neatsispindėjo jo veide, bet Redford'as vis dar suvokė, kad iki net ne vienos, o kelių didelių nelaimių šiandien truko visiškai ne daug. Keista, kone paranormali nuojauta priverčia vyrą pasisukti prie stalo. Jautė anoje pusėje brolio energetiką ir tikrai nustemba pamatęs, jog ji sutilpo į Silo paliktą raštelį. Sebastian'as perskaito, o baigęs prunkšteli. Kažkoks psichas tikrai užplaukia, nes kukli juoko apraiška netrukus virsta piktu kvatojimu, kuris grėsmingai aidėjo didelėje patalpoje. Niekuomet nesvarstė kaip reaguotų sulaukęs pirmos žmogiškumo apraiškos iš savo brolio ir dabar net nežinojo kaip jaustis. Tačiau tikras buvo dėl viena - niekuomet, NIEKUOMET nesugebės jam už visa tai atleisti, net jeigu pamatai, ant kurių tvirtai stovi nuomonė apie Silo visišką moralinį bei emocinį išpuvimą ir buvo susvyravę. Po incidento svetainėje naujai užgimę pojūčiai siejęsi su magija ir daugiau imponavę stipriu šeštuoju pojūčiu neleido suabejoti neva Ambrose išraityti žodžiai, jo atsiprašymas nėra nuoširdūs, o tai tik dar labiau komplikavo Sebastiano savijautą. Juk tikrai būtų daug lengviau laikyti Silą kažkokiu piktavaliu padaru, nei asmeniu, sugebančiu gailėtis, parodyti jautrumą. Vyras sugniaužia popierėlį, tarsi ketindamas mest jį lauk, tačiau apsiriboja tik pirmąja veiksmų dalimi. Gniužulą padeda ant stalo pakilęs ant kojų.
- Ką gi...-atsidūsta pagaliau pažvelgęs į aplinką iš tos perspektyvos, idant šią ir vėl teks tvarkyti nors Dean'as ir atliko daugiau nei pusę darbo, prie kurio turėjo visapusišką teisę nė neprisiliesti. Ko gero visai kaip ir Sebastianas nemėgo sėdėti kiaulidėje.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1480
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Elissa Ambrose on Antr. 11 22, 2016 3:54 pm

Nuo dienos kai Elissa atgavo ne tik savo galias, bet ir prisimine kas is tiesu esanti, jos gyvenimas kardinaliai pasikeite. Moteri istiko egzistensine krize ir net zinojimas, kad nebera siam pasauly visiskai viena nepalengvino kelio, kuri ji turejo pereiti tam, kad suvoktu kas is tiesu yra, o svarbiausia - kuo is ties nori buti. Ji nebuvo medziotoja. Minetasis amatas niekuomet nebuvo jos pasaukimas. Elissa su mielu noru pries tai nesiotus dzinsus ir nudriskusi dzemperi iskeite i kiek moteriskesnius drabuzius. Niekad aukstakulniu nemegusi moteris grakscias savo kojas pirma kart su pasimegavimu apave seksualiais bateliais, o tamsiai perdazytus ir dazniausiai i uodegele suristus plaukus, si syk ji paleido. Del miego stokos isblyskusi savo veida Ambrose paryzkino neseniai isigytomis kosmetikos priemonemis ir kai galiausiai visu ugiu issitiese priesais viesbucio veidrodi, jame atsispindejusi grazuole atrode is ties patenkinta pasiektu rezultatu. 
Begant dienoms, o ypac po susitikimo su vienu is broliu, tamsiaplauke medziotoja eme vis labiau susitapatinti su tikruoju AS. Ja aplanke ne tik kruva netiketu viziju is praeities, bet dar daugybe ''blykstelejimu'', kraupiu vaizdiniu, kuriu ji ne tik negalejo paaiskinti, bet ir netrosko kam nors ju atskleisti. Na nebent asmeniui, su kuriuo susitikima samoningai atideliojo. -Sevastianos,-tebestovedama priesais pailga, imantriame reme isprausta veidrodi, moteris atsikrenkste. -As esu tavo sesuo...-praktikuojama kalba net paciai jos autorei pasirode apgailetina ir tai atsispindejo jos nepasitenkinusioje fizionomijoje. -Kas per meslas!?-senoji Elissa, zinoma, nebutu sau leidusi tokios necenzuruotos ir nerafinuotos kalbesenos, taciau net ir pati delikaciausia graikiska gelele uzauginta dabartiniais laikais butu neisvengiamai uzsiauginusi viena kita spygliuka. -Tai taip banalu, taip absurdiska,-nerasdama sau vietos ji minzikavo po kilimine dang aisklota kambari. Jos atminti vel perskrode tas baisus reginys, kuriame sielvarto sukaustytas brolio veidas zvelgia i savojo sunaus ''iskamsa''. Cassidy gerai suprato, kad noredama padeti savo broliui ji ir vel tures pasitelkti magija. Magija, kurios taip nenorejo praktikuoti. Magija, kuri prazude visa ju seima. Magija, kurios ji vis dar neistenge prisijaukinti. 
Sebastian'as nuo pat mazumes buvo Elissai autoritetas. Per maza, jog suvoktu ziaurius savo tevo motyvus, pernelyg baigsti, kad megintu priarteti prie savo vaiku regis visai nemylejusios motinos, ji jautesi saugi tik vyriausiojo brolio kompanijoje. Ne visuomet racionalus bei smurtaujantis tevas niekuomet nebuvo autoritetingas pavyzdys, taciau Sevastianos jos tuomet dar mazoje makauleje buvo spejes tapti tikru tikriausiu vyro idealu. Ne seksualine to zodzio prasme, zinoma. Siaip ar taip, nenugincyjama trauka tarp giminaiciu judvieju pirmojo susitikimo metu dabar verte ja susiguzti. Pasikeites, subrendes ir isgrazejes jos brolis tikrai buvo vertas demesio vyras ir ji kaip imanydama ruose save tai nejaukumo akimirkai kai Redford'as supras, kad ji, dar laikydama save Argent, savotiskai su juo flirtavo. Paradoksalu ar ne, taciau tai jau antras atvejis kai tarp jos ir (tikro ar ne) brolio isiplieskia mazyte simpatijos kibirkstele. Geras psichologas tikriausiai del to apkaltintu vadinamasias merginos ''daddy issues''. -Viskas bus gerai...-giliau ikvepusi ji ir vel pakilo, taciau buvo priversta prisesti is kart, kai uz jos nugaros veidrodyje smestelejo kazkas juodo, kazkas tamsaus. Tai tetruko vos kelias sekundes, taciau ji butu galejusi prisiekti, jog veidrodyje isvydo savo teva. 
Ta nakti Cassidy miegojo prastai. Blaskesi kreciama salcio it butu persalusi, taciau tokia nesijaute. Laikrodis viesbucio vestibiulyje muse 5.08 am ryto kai Cassidy staiga pabudo. Garsiai ikvepusi ji atsisedo lovoje. Ji drebejo. Visu kunu. Jautesi tarsi butu atlaikiusi viena kita raunda su Taysonu, taciau gleznas jos kunas nebeatrode toks trapus kai ji pagaliau ryzosi pakilti is patalo. Jos veidas atrode ryztingas, gal net piktas. Nakti ja aplankiusi vizija nebuvo is praeities. Horatius Ambrose ja saukesi esamuoju laiku ir jei pries tai jai truko ryzto ar motyvu apsilankyti Sebastian'o namuose, dabar ji zinojo turinti tai padaryti kaip imanoma greiciau. Redford'o namu bibliotekoje buvosaugomos senovines ju seimos relikvija tapusios burtu knygos. Ji to nezinojo, bet buvo isitikinusi, kad butent vyresnelis bus apsiemes saugoti tai, kam patekus i blogas rankas zmonijai grestu didziulis pavojus. Gal net prazutis. Deretu pamineti, kad tai ka tevas  sugebejo iteigti savo dukrai buvo skrupulikngai suregztos pinkles. Horatius zinojo, kad asnkciau ar veliau jo dukra gris. Jis lauke sios dienos labiau uz viska. Jis yurejo uztektinai laiko, kad paruostu itikiancia istorija apie tai, kaip savo paties sunu deka buvo istremtas i nebuti, kur yra visiskai vienas. Jis sugebejo itikinti Elissa, kad viskas ko nori, tai mirti. Mirti zmogiska mirtimi. Dar karta isvysti savo vaikus. Gauti ju atleidima tam, kad galetu pagaliau ilsetis ramybeje. Visa tai buvo melas. Jis nebuvo vienas. Jam buvo nusispjaut i ju atleidima. Horatius trosko grizti. Grizti ir sustabdyti tai, kas ju visu laukia jei kadaise su demonu sdaryta sutartis ir toliau bus nepaisoma. Jis ir Floriana buvo parenge plana. Brutalu ir amoralu, taciau tai buvo vienintelis ju sansas.

Atsidurusi ant Redford'o namu slenkscio, Elissa giliai atsiduso. Keletakartu pabeldusi i duris, kurios kaip ne keista neturejo salimais irengto skambucio mygtuko, ji apsidaire. Aplink buvo taip ramu. Medziai it sustinge, regis bijojo pamesti tuos kelis jiems tebelikusius lapus, o rytine saule buvo dengiama niuriu, pilku debesu, kurie nepranasavo nieko gero. Nebent, zinoma, esate lietaus fanas. Elissa nemego lietaus. Net ir dabar, budama suaugusi moteris, ji vis dar paniskai bijojo griaustinio. -Sevastianos?-durys nebuvo uzrakintos. Nieko keista. Originaliajam maziausiai reikejo baimintis plesiku, o ir priesu toksai geradaris kaip Redford'as vargu ar turejo daug. Bent jau taip mane tamsiaplauke. Nieko. Nei gyvos dvasios. Letai, nekeldama perdaug triuksmo ji isliukino i svetaine, taciau ir ten ja pasitiko tik tvarkingai aplink dideli valgomojo stala sustatytos kedes. Vedama instinktu, o galbut vidinio balso, ji paspartino zingsni. Ne tam, kad surastu namu seimininka. Greiciau priesingai. Tam, kad jo nepastebeta surastu biblioteka. Prisimine kambari, primenanti labaratorija, kurioje lankesi kai sveciavosi siuose namuose pirma karta. Didziules, lubas siekiancios knygu lentynos ta kart jos visiskai nesudomino, taciau dabar ji buvo beveik tikra, kad tai ko jai reikia, slypi butent tenais. Ilgai klaidzioti neteko. Atsidurusi minetoje patalpoje, moteris greit, pirstu galiukais eme braukti per ivairiaspalvius knygu virselius, kol jos aki patrauke vienas kazkur labai matytas, senas ir apiplyses. -BIngo...-susnibzdejusi ji istrauke knyga is lentynos ir eme kone karstligiskai versti puslapius. -Sono verdus fri...Samus intu korda...-skaitydama viso labo burtazodziu pirmasias elutes ji bande prisiminti apie kuri butent burtazodi jai buvo uzsimines tevas. -Verte sia sorente...-staiga jos veidas nusvito. Be jokio gailescio isplesusi puslapi ji skubiai susikiso ji sau i liemenele, o knyga ikiso ten, kur ja ir rado. Su lig akimirka kuomet jos kunas ir vel issitiese, patalpoje pasirode jis. Sebastian'as.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Don't worry, all is well. All is so perfectly, damnably well. I understand now, that boundaries between noise and sound are conventions. All boundaries are conventions, waiting to be transcended. Moments like this, I can feel your heart beating as clearly as I feel my own, and I know that separation is an illusion.
avatar
Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 172
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Kv. 11 24, 2016 6:03 am

Kaip asmenybė Sebastianas nuo archajiškų, gūdžių 500ųjų metų prieš Kristų vidurio keitėsi ne kartą, keitėsi kardinaliai, tačiau nepaisant tų skirtumų, besislepiančių po laiko neliečiamu veidu bei kūnu išliko esminė, nekintama savybė - būtent meilė visais laikais buvo tikrų tikriausia vyro varomoji jėga. Ji padėjo jam siekti tikslų, nepalūžti sunkiomis akimirkomis, išlaikyti charakterio stiprybę, netgi svajoti. Sevastianos niekuomet neniekino savo šeimos, mylėjo ją kiekvienos savo kūno ląstelės branduoliu; juk veikiau priminė maištingą, padūkusią sielą, kuri bandoma suvaržyti tik su dar didesne jėga veržiasi į laisvę, nei piktybišką šmikį. Vyras (anais laikais - liesas, garbanotas vaikigalis) niekuomet nežiūrėjo netgi į savo tėvą rimtai nors jo elgesys Florianos bei vaikų atžvilgiu niekada nebuvo dovanotinas. Tačiau vyriausioji Ambrose atžala vienintelis tada buvo užtektinai suaugęs, kad galėtų parodyti Horatiui pasipriešinimą. Ir dievai regi, jis rodydavo. To nereikia suprasti tiesiogiai. Tikrai yra "skanavęs" Horatiaus kumščių visai kaip Silas, visai kaip Floriana, tačiau atgalios nėra užvažiavęs, nusitašiusį tėtušį ne taip jau ir sunku būdavo pažaboti, juolab fiziškai visuomet buvo stiprus. Nelogiškas ponios ir pono Ambrose elgesys vertė Sebastianą suaugti gerokai anksčiau, nei galbūt pats to norėjo ir medinius ginklus, kuriais šitaip mėgdavo mosuoti teko iškeisti į ne pagal amžių brandų elgesį. Gimus šeimos pagrandukei liūdnos artimųjų kasdienybės realijos tapo kaip niekad akivaizdžios ir vaikis suvokė neturintis kitos išeities, kaip tik prisiimti atsakomybę už neadekvačius tėvų veiksmus. Horatiaus agresija Sevastianos skaudino iki to momento, kai užsispyrė neįsileisti į save tėvo atvirai skleidžiamų nuodų, jo nesibaigiančios psichologinės bei fizinės prievartos, suluošinusios ne vieną likimą, įskaitant ir priklausantį Silas'ui. Po techninės Elissos mirties (mergaitės kūno niekuomet niekas nerado aut. past.) bet kokios viltys susijusios su šviesia šeimos ateitimi Sebastianui dužo į tūkstančius šukių, kurių niekada nebesistengė klijuoti. Tai buvo, ko gero, skaudžiausia pergyventa netektis. Juk buvo tik vaikas, naivus snarglius iki to momento net nepagalvojęs, kad kažkas tokio galėtų nutikti, kažkas tokio neįsivaizduojamai siaubingo. Vienintelio šeimos šviesulio praradimas trenkė it žaibas suvokimu, kad šiai šeimai jau tie patys dievai nepadės. Jis pagaliau pažvelgė į savo tėvą, motiną visiškai kitokiomis, blaiviomis akimis. Apėmė toks begalinis liūdesys, kad akimirką negalėjo nei pajudėti, nei įkvėpti. Negalėjo netgi išsiverkti, it sunkus akmuo būtų spaudęs krūtinę. Elissos mirtis galutinai sužlugdė Florianą, kuri ir taip buvo ne kokia motina (tikrai pamena ne vieną momentą, kai jai galvoje prašviesėdavo, kai pagaliau pajausdavo turįs mamą tokią, kokia ji ir turi būti - rūpestingą, šiltą, o ne kažkokį papilkėjusį, išsekusį "su savimi pasišnekėti" mėgstantį vaiduoklį), Horatius tapo dar agresyvesnis, o Silas... Silas užsidarė. Galima sakyti viena netektis atėmė iš Sevastianos visiškai viską. Ir kaip galima kaltinti jį nusprendusį nešdintis iš šito skęstančio laivo kuo toliau? Sebastianui suversti visą kaltę Silas'ui dėl ištikusių krizių atrodė taip lengva, kad neįstengė tokiam įnoriui net pasipriešinti. Galiausiai kai paskutinį kartą matė Elissą, ji su viduriniuoju vaiku iškeliavo į mišką, kaip manė, žaisti. Ir angeliška pagrandukė nebesugrįžo, kurios praradimas kuo puikiausiai kalte atsispindėjo vaikiškose Silas'o akyse. Vyresnėlis viską kuo puikiausiai suprato ir tą akimirką broliška meilė virto beribe pagieža. Užmiršęs savo pažadus pasiimti brolį kartu su savimi į atrodytų viso tuometinio pasaulio centru buvusią Olimpiją (juk taip karštai abu svajodavo kurti ten gyvenimą - Sebastianas kariaus, o neblogą galvą turintis Silas - mokysis) sekančią dieną paryčiais pasibalnojęs šeimai priklausantį žirgą išjojo į platųjį pasaulį ir niekada nebesugrįžo neatradęs jėgų netgi atsisveikinti su senuoju savo gyvenimu. Netrukus meilė, kuria buvo pradėjęs abejoti Sevastianos ir vėl susirado. Tai buvo ta pati kilminga Matidijų giminės atstovė, su kuria emociškai susisaistęs yra daugiau nei du tūkstančius metų. Visas sekantis gyvenimo etapas vyrui tarsi buvo tikrų tikriausios svajonės išsipildymas, neeilinė proga iš šeimyninės patirties griuvėsių pasistatyti kažką, kuo netgi galėtų pasididžiuoti. Galimybė sukurti šeimą vertė jį tik dar labiau pasitempti, kad neištiktų toks krachas, kurį išgyveno tėvų namuose. Sunkūs išgyvenimai darė Sebastianą tvirtesniu, netgi krėtė proto, įtvirtino ryškius tabu. Jis buvo švelnus vyras savo žmonai, atlaidus ir geras dukterims, bet tuo pačiu nuožmus, negailestingas karys karo lauke, kuriame išliedavo kiekvieną atlikusios pagiežos krislą. Naujas paranormalus vyro gyvenimas, kurio pradžia buvo paženklinta visiška asmenybės destrukcija, žmogiškas apraiškas įgavo taipogi tik tada, kai likimas į Sebastiano būtį atvedė Rebeką. Visgi po išsiskyrimo su ja išvados, idant kažkas gero jo būties plotmėje ilgam neužsilieka, nepadaryti neišėjo, o tai vertė Redford'ą pradėti abejoti jausmais, atsiriboti nuo jų, ieškoti savęs kažkur kitur, kas tikrai buvo nelengva, mat visuomet buvo labai emociškai ryškus, gyvybingas, linkęs prisirišti, netgi jautrios sielos. Ilgainiui priprato tiesiog vegetuoti, o ne tikrai mėgautis kasdienybe, varžė savo poreikius iki beprotybės - vis tiek kartodavo tas pačias klaidas vėl ir vėl. Dabar pagaliau jautėsi kupinas meilės, sužadintas, dievaži, Saloninos sugrįžimo niekuomet neįstengtų nustoti traktuoti kaip stebuklo, bet... Ekstazė vis dar nebuvo atslūgusi, tačiau svajingas, rožinis dūmas palengva sklaidėsi sulig kiekviena diena Sebastianui vis aršiau piršdamas į galvą šių senai naujų santykių trūkumus. Kartais pagaudavo save netgi pagalvojantį, idant jie abu myli visus tuos nuostabius prisiminimus, su kuriais asocijuojasi jųdviejų veidai ir kūnai, bet ne tiesą, kuri slepiasi po jais. Kartais netgi pasijausdavo kaltas dėl to, kad nebėra senasis "gerasis" Sevastianos, nėra toks žvalus, energingas, nebėra įsimylėjęs gyvenimo, nebėra naivus, užkrečiantis ypatinga energija bei gyvybe. Matė Saloninos akyse - ji to ilgėjosi, o Redford'as netgi jautėsi kvailai bandydamas primesti sau vieną, kitą seniausiai išnykusią savybę. Jųdviejų bendravimas kartais pasirodydavo kažkoks dirbtinis. Sebastianas neskubėjo išgerti vaisto ar tuo labiau apie jį informuoti žmoną. Kiekvieną kartą kai paimdavo juo sklidiną buteliuką pradėdavo abejoti ir tuo pačiu pyko ant savęs, kad turi tų abejonių ir ne viena Katherine jam tą dieną ištarta frazė pasirodė graikui visai logiška. Galiausiai "pameditavęs" paslėpdavo stiklinę talpą giliausioje stalčiaus vietoje suvokęs, idant nesijaučia labai ryžtingai nusiteikęs.
Redford'ui kažkodėl patiko būti vienam. Tik vienišumas padėjo jam "susidraugauti" su savo mintimis net jeigu šios ir pakrypdavo negatyvia linkme. Net ir būdamas artimuose santykiuose su Nina vyras rasdavo momentų nusišalinti tam, kad paprasčiausiai tyloje apgalvotų kiekvieną jam ramybės neduodantį klausimą. Kodėl visuomet būdamas tokiu užtikrintu bei žinančiu ko nori jis dabar jautėsi toks pasimetęs? Galėjo prisiekt visais šventaisiais - vampyru būti jam niekuomet nepatiko, TAČIAU po kelių esminių lūžių (Marissos "mirties" ir nėščios Jannet Dixon nužudymo) Sebastianas pagaliau jautėsi suėmęs savo tą kraujo ištroškusią, nevaržomą, brutalią prigimtį į nagą. Žinoma ji pasirodydavo ir pasirodydavo netikėtai, bet Redford'as neperžengdavo kritinės ribos, kuomet taptų nebevaldomas. Jis tiek dvasios jėgų įdėjo pratindamas save prie naujosios esybės, kad mintis jos atsisakyti vyrą kažkodėl baugino. Bijojo vėl "kurti" save nuo pradžių, keisti požiūrį, gyvenimo būdą, laužyti savo charakterį ir principus, kitaip tariant uždėti sau visiškai naują veidą. Niekuomet garsiai to nepripažintų, bet tas fenomenalus jausmas, kai kiekvienas neuronas tarsi pulsuoja neišsemiama galia bei energija vežė. Tačiau jis tikrai buvo nieko vertas palyginus su galimybe dar kartą tapti tėvu. Vien nuo tokios minties jaudulys surakindavo krūtinę. Buvo tikras - vardan TO, ne dėl savęs ar mylimos moters, mirtingu vėl tapti yra daugiau nei verta. Elenos krauju pripildytas buteliukas ir vėl atsiduria rankoje Sebastiano, kuris vakarą leido laboratorijoje, vienišai, priešais kompiuterio ekraną. Nes...
Kai Nina sužinojo, kad Redford'as iš medicinos mokslo profesionalų "nugvelbė" be jų priežiūros apsieiti negalintį naujagimį, na, gražuolė graikė pasiuto. Nebūtų gelbėjusios net tokios lėkštos frazės esą "supykusi tu dar gražesnė", atsiprašymai ir panašiai. Sutuoktiniai susivaidijo ir puikiai suvokdamas savo "žygdarbio" racionalumą vyras nesigynė. Vėl ant pjedestalo buvo iškeltas pavojus, kurį jiems visiems kelia atseit nuo Varias'ų/Redford'ų sprandų nulipęs Silas'as. Pats netikėjo, kad jo plaukais apaugusios marmūzės neišvys dar kartą ir dar kartą po to karto. Ir taip toliau. Esmė ta, kad broliui sugalvojus pasikėsinti į jųdviejų sūnų, kaip jau kažkada buvo minėta, tam, idant išimti iš jo galias, jeigu situacija pradėtų krypti nenumatyta linkme Sebastian'as negalėtų padaryti visiškai nieko, jogei žmoną ir sūnų apgintų. O tai vertė vis dažniau smalsiai dirstelėti į tas "makabriškas" magijos knygas vampyro knygų kolekcijoje. Kartu su Rebeka jie išmaišė nemažai pasaulio, kad Ambrose šeimai priklausantys burtai atsidurtų Redford'o jurisdikcijoje. Buvo tiesiog pašiurpęs nuo to, ką gali jo šeimos kraujo linija tekanti magija, tad nieko keista, jog pasiryžo neleisti tiem burtam patekti į negeras rankas. Nė nenutuokė kiek burtaknygių sudaro jo giminės kolekciją, tačiau buvo surinkęs aštuonias. Niekuomet nebuvo jų atsivertęs. Dievai, vien pažiūrėjus į tuos skaitalus kūnas pagaugais nueidavo. Knygos skleidė nepaaiškinamą ir tiktai labai negerą energiją. Tiesa, galėjo prisiekti, idant net jų viršeliai padaryti iš tikros odos ir net nenustebtų, jei ši priklausytų ne paršui, o žmogui. Juk jo tėveliai buvo, švelniai tariant, išdurnėję.
Nerimavo. Vis dirsčiojo į laikrodį svarstydamas kada pagaliau atlėgs Ninos pyktis. Jautė ją esančią kambaryje, kur sugabeno visus nufyrintus medicinius aparatus, prie kurių buvo prijungtas Marcus. Žinoma pajutęs laboratorijos link ateinančią gyvastį Sebastianas iš karto pagalvoja, idant tai bus jo ponia. Jau linko prie stalinės lempos tam, kad įjungti šviesą (lindėjo visiškoje tamsoje, tarp kitko), na, kad taptų lengvai matomas mirtingosios akiai, tačiau visiškai sustingsta išvydęs... Cassidy! Apstulbęs tylėjo, sekė kiekvieną moters judesį. What. The. Actual. Fuck. Negirdėjo nei barabenimo į duris, nei Argent kreipinio į Sebastian'ą, nes užsimetęs ausines gerą valandą klausėsi Limp Bizkit diskografijos. Atmetant tai, jog medžiotojos slapti, bet užtikrinti veiksmai atrodė keisti ir pasitikėjimo nekeliantys, Redford'ui pro akis nepraslydo ir akivaizdūs fiziniai Argent pokyčiai. Žodžiu kiek galėjo jaustis šiuo atveju sutrikęs, tiek ir jautėsi. Ir kai ateina momentas, kai Cassidy negailestingai išplešia lapą iš Ambrose burtų knygos, Sebastian'as nebeišlaiko:
- Labas vakaras,-manieringa vyro intonacija suabejoti neleido - tiesiog stengėsi atkreipti į save moters dėmesį, ne iš tikrųjų pasilabinti. Vyro veidas atrodė kiek apniukęs. Nieko keista, jog buvo nemaloniai nusiteikęs. Juk nuo pat tos akimirkos kai susidūrė su Cassidy, tai ji Sebastian'ui vien tik kenkė. Pakilęs nuo patogios darbo kėdės, nušveitęs šalin ausines, kuriose aidėjo Bizkit'ams nebūdingi, bet karts nuo larto pasitaikantys lyriški akordai vyras iš lėto prisiartina prie medžiotojos nesureikšmindamas jos sustingusio veido. Atsistojo priešais medžiotoją, vampyro fizionomija buvo neįskaitoma,-Vagilė su aukštakulniais? O aš maniau, kad taip būna tik filmuose,-karčiai nusišypsojęs leidžia sau atlikti manevrą, kurio Argent vargu ar tikėjosi - šalti it ledas Redford'o pirštai panyra pašnekovei po liemenėle. Kadangi stebėjo visą Ambrose šeimos burtų knygos "išniekinimą", kurios yra vertos dar baisesnio likimo (bandė jas netgi deginti, tačiau nedega jos!), išsisuka privačias Cassidy kūno dalis palietęs labai minimaliai, mat ieškojo visai ne josios papo. Šypteli pastebėjęs, kaip pašiurpsta moters oda,-Atrodai fantastiškai. Toks stilius tinka tau tikrai labiau, nei visas tas berniukiškai lezbietiškas Ruby Rose įvaizdis. Atrodo išsakiau visas ant liežuvio galo kabėjusias mandrybes, o dabar prašau pasakyk kokį velnią tu čia darai?-akcentuodamas daugiau ne nemandagų Cassidy įsliūkinimą, o knygos lapo pasisavinimą, Sebastian'as suėmęs jį tarp dviejų pirštų kilstelėja į viršų it akcentuodamas. Stengėsi išlaikyti kuo neutralesnį toną, tačiau vyrą apėmęs erzelis buvo akivaizdus. Bandė atsisakyti minties, idant pasigviešusi kažkokį burtą ši dama sumanys atverti paties pragaro vartus. Buvo įtikėjęs - gerai paieškojęs ten rastum ir tokį burtą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1480
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Elissa Ambrose on Kv. 11 24, 2016 3:51 pm

Sniukstineti originaliam vampyrui priklausanciuose namuose be jo sutikimo buvo is ties velnioniskai kvailas sumanymas. Pasisviesdama viso labo mobiliuoju, Elissa kaip niekad gerai suprato, kad noredama istaisyti katastrofiskai pasibaigusi pirmaji savo ir brolio susitikima, si syk turetu elgtis kitaip, apgalvotai. Taciau nakti su kitapus istremtu tevu uzmegstas kontaktas gerokai ismuse is veziu pries tai viska i vietas galvoje susidelioti spejusiai Argent. Itarima kele ir tai, kad Silas ne zodziu apie ''velioni'' neuzsimine. Tarsi butu kazka slepes. Horacijus tikrai buvo niekam tikes tevas, taciau niekas nenusipelne tokiu ziauriu, amzinai trunkanciu pragarisku kanciu, kurias neva kente ju tevas uz tai, kad neva nuzude ja - Elissa. -Bet juk Silas zino, kad tai ne tiesa!-protu nesuvokiama bausme bande uzgincyti moteris, taciau Horacijus ir toliau pute tikrsta, isgalvotais faktais paremta migla dukrai i akis. -Tai buvo Sevastianos sumanymas. Juk zinai, kad Silas visuomet prisibijojo tavo brolio. Jis baiminosi, kad tiesa islys i dienos sviesa ir tuomet Sevastianos pragaran pasius ji pati. 
Elissa jautesi it nesava. Jos sirdis negalejo tokio brutalaus ispuolio pries ju seimos nari, pries ju teva, susisieti su savo mylimu broliu. Sebastian'as jo akyse visuomet buvo grieztas, bet teisingas. Kilnus ir atleidziantis. Ji jaute nepagrista kalte, tarsi jos dingimas ir buvo vyriausiojo Ambrose kanciu priezastimi. Ji privalejo viska istaisyti. Naivioje jos galveleje kirbejo planas. Planas kaip ji vel juos suvienys. 
Sprendziant is to kaip tamsiaplauke periodiskai dirsciojo praviru duru pusen, ji tikejosi buti uzklupta, taciau ne neisivaizdavo, kad visa ta laika buvo stebima is taip arti. Galbut jaudulys, uzpludes adrenalinas paverte ja issiblaskiusia, taciau ji visiskai nepastebejo cia pat aklinoje tamsoje tunojusio savo brolio. Galu gale, kam ir i galva sautu mintis, sleptis nykioje laboratorijoje kai turi pasakisko grozio namus, tokius, kokiuose gyveno Redford'as. -Svenciausias DIEVE!-it styga isitempe visas moters kunas vos tik tyla nutrauke pirmieji vampyro zodziai. -Sevastianos, as...-jos sakini nutrauke salti it varvekliai pirstai panire i josios liemenele. -Ach!-pasibaisejes merginos aiktelejimas primine kitokia, aristokratiska Elissos esybe. Nuaidejo antausis. -A... atleisk,-sokiruota savojo reflekso lygiai taip pat kaip ir priesais stovintis Redford'as, tamsiaplauke elgesi impulsyviai. Pasinaudojusi netiketumo elementu, ji paciupo jo rankoje laikyta popieriaus lankstinuka. -Tu to nusipelnei, Ambrose,-reismingas zvilgsnis susidure su nemirelio akimis. Pakitusi buvo ne tik vizuali moters isvaizda, bet ir elgesys. -Atsargiai rinkis epitetus,-j,os tonas nuskambejo... grasinanciai. -Durys buvo neuzrakintos. Beto, jei gerai pamenu, si knyga tau nepriklauso. Ji Horatijaus,-grieztoje jos fizionomijoje smekstelejo draugiska sypsena. -Aciu. Uz komplimenta,-klausiama, galimai lengvai merginos izulumo sokiruoto vyro israiska prasyte prasesi kokio nors pasiaiskinimo. -Lindi cia, tamsoje... greiciausiai del visko kaltini save...-zengusi kelis zingsnius jam uz nugaros, ji stabtelejo ir kilstelejusi abi savo rankas, lengvu bei plastisku judesiu priverte visas laboratorijos sviesas isijungti. Letai pasisukusi i broli ji valiukiskai syptelejo. -Marcus'ui taves reikia stipraus, Sevastianos,-dabar ji i priesais save esanti asmeni zvelge taip siltai, taip mylinciai, kad tik aklas zmogus butu galejes to nepastebeti. -Atleisk, kad taip ilgai uztrukau, broli,-kone susnabzdejusi paskutiniji sakini, viduje ji virpejo it lapas. Akimirka buvo taip ilgai laukta, tokia jaudinanti, kad jos sirdis tiesiog verzte verzesi lauk is krutines.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Don't worry, all is well. All is so perfectly, damnably well. I understand now, that boundaries between noise and sound are conventions. All boundaries are conventions, waiting to be transcended. Moments like this, I can feel your heart beating as clearly as I feel my own, and I know that separation is an illusion.
avatar
Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 172
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Pen. 11 25, 2016 12:12 am

Niekada neturėjo progos pabendrauti su Cassidy kaip du civilizuoti žmonės, tačiau šiai personai didelių simpatijų Sebastianas nejautė. Juk per pirmąjį jų susitikimą ne tik teko paragauti nuodingų, vilkolakio seilėmis "pagerintų" kulkų, bet ir vėliau iš kailio teko nertis bandant nuo mirties gniaužtų išgelbėti baltaplaukę Daenerys. Antrasis "pasimatymas" buvo dar smagesnis, mat Redford'o "aš esu blogas, blogas, labai blogas vampyras" nepatikėjo nei Dean'as, nei Argent ir nusprendę savo medžiotojišku stiliumi pašniukštinėti, kaip sakoma, nuo vilko užšoko ant meškos, kai akis į akį susidūrė su atrodytų iš paties pragaro atėjusiu jaunesniuoju Sebastiano broliu. Užburtas Redford'as šaltakraujiškai nužudė baltapūkę ir galbūt tai, jog Winchester'is šiuo faktu aklai nepatikėjo ir buvo pirmasis šių dviejų vyrų būsimos draugystės požymis? Juolab visai netrukus pats medžiotojas gavo paskanauti Sailo magijos poveikio, kuris pasireiškė visiškai nebūtinu pasikėsinimu į tą pačią Cassidy. Dievai, iki tos dienos šie iš ties gražūs namai nebuvo patyrę tokių kruvinų nutikimų (žinoma negalėjo garantuoti ar senieji būsto šeimininkai elgėsi gražiai, bet tikimybė išgyventi tokius nuotykius, kurie lipte limpa prie misterio Redford'o yra iš ties maža). Dabar, tai yra, jau kuris metas buvo ramiau ir Sebastianas daugiau susidurdavo su dar palyginus labai žmogiškomis problemomis ir malonumais. Kasdienybė tapo visiškai kitokia. Net šie dideli namai atrodytų įgavo daugiau šviesos, šilumos bei gyvybės, kai juose atsirado Salonina. O dabar jautėsi taip, tarytum bandytų delne sulaikyti iš jo sprūstantį sausą smėlį, kai net nežinojo kaip taisyti tas jų iš ties reikšmingas santykių problemas ir iš viso nuo ko bepradėti. Ėmė labai daug kuo abejoti. Netgi mintys, neva jeigu būtų buvęs mažesnis ožys ir būtų praktikavęs magiją kaip to norėjo Horatius, veikiausiai būtų išvengęs labai skaudžių nutikimų nejučiomis pradėjo lysti galvą, kai intuicija užtikrintai kuždėjo, idant Marcus'o "negalia" tikrai nėra fizinė. O nūnai paprasčiausiai nežinojo kaip viską sutvarkyti, juolab turėdamas savotišką "egocentrizmo" išraiškos ypatybę kone instinktyviai visas problemas sutraukdavo į save taip, nelyginant visados būtų dėl jų labiausiai kaltas. Jei nebūtų toks iš vidaus sutrikęs ir išsiblaškęs vargu ar būtų tą patį kraują įdėjęs į rašomojo stalo stalčių, rizikuodamas pastūmėti jį į biologiškai visiškai natūralią sukrešėjimo stadiją.
Atrodytų visiškai viskas apie Cassidy buvo kitaip. Ji skleidė net visai kitokią energetiką ir jis kaip vampyras puikiai pajuto galingą užtvarą, neleidžiančią mentaliai prasiskverbti į moters vidų. Vargu ar buvo linkęs šį faktą sureikšminti, juolab jam kur kas labiau nepatiko tas Argent bandymas nukniaukti lapą iš jo šeimai priklausančios burtų knygos. Išgąsčio kupina medžiotojos reakcija pralinksmina iki tol visai nelinksmai rymojusį Redford'ą, kuris nesulaiko šypsenos. Netikėtas moters kreipinys kažkodėl praslysta pro vampyro ausis nesukeldamas labai didelio įtarimo mat negalėjo garantuoti ar būtent antrojo jųdviejų susitikimo metu netyčia neprasitarė apie savo šaknis ir tikrąjį savo vardą, kuris na kaip ir liko toks pats, tik sumodernintas. Žinoma antausio nesitikėjo, tad nieko keista, jog kurį metą demonstruoja nepatenkintai irzlią fizionomiją. Jo banaliai vyriškas protas niekaip nesusiejo savo "lipšnių" veiksmų su kažkokia ala parodyta nepagarba neprašytai viešniai, kuri visumoje elgėsi kur kas įžūliau, nei pats Sebastianas. Iš esmės to smūgelio net nepajuto, juk tepštelėti vampyrui delnu yra lygiai tas pats, kas švelniai pakedenti. Galbūt šiek tiek įsižeidė, tačiau yra užtektinai didelis vyras, kad tokio emociškai "nerimto" signalo nesureikšmintų. Papurtęs galvą taip it iš'ojoj'intų netikėtąją savo kompanionę Redford'as išlanksto Cassidy nusisavinti bandytą lapą, suleisdamas į jį akis. Juodu, bet nuo laiko papilkėjusiu rašalu parašyti žodžiai buvo labai panašūs į lotynų kalbą, tačiau visapusiškai ja nebuvo. Tokį niuansą pastebėjo nesunkiai, juk dabar jau mirusi, tik mokslinėje sferoje naudojama šneka buvo Sebastianui gimtoji.
- Keista...-susiaurinęs akių plyšelius, įsispokso į Cassidy neva įtariai,-Nupiepęs antausis, rimtai?-ironiškai kilstelėjęs vieną iš antakių tarytumei nusišaipo,-Ar neturėjai bandyti man sulaužyti nosies, išmušti danties ar šiaip į subinę įsodinti dar vienos nuodingos kulkos?-prisikabinęs prie netikėtai "damutiškų" Argent manierų Redford'as neatrodė rimtai nusiteikęs ties šiuo jo suvokiamos realybės neatitikimu. Jau seniau buvo nusprendęs, kad pašnekovei gegutė šiek tiek nučiuožusi, tad nenustebtų jei vieną stebuklingą rytą atsikėlusi ji nusprendė tapti labiau moteriška. Tiesiog va taip. Deja, bet klausantis moters toliau darėsi jau nebe taip linksma. Sebastianas matomai išsitempia, jo veidas sustingsta visai kaip ir žvilgsnis. Ne tik dėl to, bet ir dėl blausaus, "vaiduokliško" stalinės lempos apšvietimo kampu krentančio ant pilkšvos nemirėlio odos priminė statulą. Gėrė į save kiekvieną Argent žodį, kuris kažkodėl skambėjo šitaip lengvabūdiškai.
- Kaip... tu?...-sunkiai surankioja netgi tokį padriką, logikos savy mažai tetalpinantį sakinį. Leido jai užbaigti sulig kiekviena sekunde jausdamasis taip, it ne tik žemė, bet ir visa atmosfera būtų pradėjusi virpėti kai iš tiesų virpėjo jis pats. Priverčia save įkvėpti tarsi tai būtų padėję "praskiesti" krūtinę suspaudusias emocijas, neįtikėtinai stiprias emocijas. Visgi buvo užtektinai užsispyręs, kad iš kart atmestų netgi labai akivaizdų Argent prisistatymą,-Užsičiaupk, nedrįsk...-Sebastianas persimaino per nanosekundę. Atrodė piktas, gal net įsižeidęs. Jautėsi... atvirai manipuliuojamas, tarsi Cassidy bandytų lipti ant iš ties didelio jojo skaudulio. Ir buvo per daug išsibalansavęs, kad paklaustų savęs kam jai iš viso galėjo to prisireikti. Prie atšlijusios medžiotojos atsiduria mikliai. Redford'as delnais suima Argent ties alkūnėmis nepamatuotai stipriai. Įbaugintas viso to, ką Cassidy apie jį žino, nepagrįstos nuomonės neva ši atsliūkino tiesiog paerzinti vieną iš savo nemėgstamiausių vampyrų, tarsi natūraliai stengėsi įbauginti moterį atgalios. Graiko veidas atvirai demonstravo visą tą vaizdingą vampyrišką kaukę. Piktai šiepė dantis, tarsi bet kurią akimirką būtų pasiruošęs išplėšti gabalą mėsos nuo Argent kaklo,-Ko tu nori? Ko tu čia atėjai, Cassidy?-tebebuvo įširdęs, tačiau tuo pačiu ir kiek jautresnis. Jos akys... Dievai, jis tikrai ŽINOJO tą žvilgsnį! Visgi visa esybe priešinosi suvokimui, kad jo nedėkingai pažinta moteris galėtų būti ji, Elissa. Tai būtų per daug neįtikėtina, nesąmonė visiška. Per ateinančią sekundę nutinka dar šis tas netikėto. Nepaisant to, kad Sebastiano akys buvo atviros, prieš save regėjo visai ne medžiotojos veidą, kuris it vaizdinys, it miražas pasikeičia. Visi Cassidy tikrai gražaus veido bruožai palengva tampa vaikiški, plaukai nušviesėja virsdami į baltą pūką. Netrukus mažoji mergaitė sukrykštusi šokteli iš vietos pasileisdama bėgti. Jie stovėjo apsupti didelėje auksaspalvių rugių pievoje. Vasara. Oras buvo sausas, įkaitęs, saulė kaitriai bei skaisčiai spigino viršugalvin. Į veidą visokios musytės lindo, bandė vaikyti jas muistydamasis. Nekėlė link veido rankų, nes jautė jose kažką laikantis.
- Ēⱡⱡɨṥă, et non sum turbatus!-rikteli padūkusiai seseriai, meilės sklidinomis akimis stebėdamas jos žaismingą "sklendimą" tėvų ūkio lauku. Sukikenęs Sevastianos pažvelgia į savo delnus, laikė juose nedidelį peiliuką ir brizą minkštos medienos, iš kurios buvo pradėjęs drožinėti sesutei arkliuką,-Siliginis et evellam vos...

Vaizdinys nutrūksta. Redford'as virpėjo. Su Cassidy užmegztas gilus akių kontaktas nesibaigia net tada, kai vyras supranta, kad jie vienbalsiu užbaigia vizijoje regėtą Sevastianos frazę:
- ...mos adepto a patre vapulare.
Nepaisant to, kad nesiruošė nieko pasakyti, dievaži, balsas tarsi surūdijo ir prikepė gerklėje, išleidžia garsą, kuris priminė atodūsį. Sebastianas nejučiomis kiek paėjėja į priekį. Laikė į Elissą įsmeigtą žvilgsnį, velniškai bijojo mirktelėti. Vaizdas liejosi, akys darėsi siaubingai sunkios, pilnos ašarų. Vyro krūtinė trūkčiojo. Tokio jaudulio, kurį jautė negalėtų nei nusakyti, nei išmatuoti. Visas vampyro skepticizmas virto pelenais ir išsisklaidė pavėjui. Redford'as ūmiai šokteli į priekį čiupdamas brangią moterį į glėbį taip jaukiai, taip užtikrintai!.. Kone instinktyviai susimerkė tarsi norėdamas tą jausmą patirti geriau ir to pakako, kad šaltos ašaros nubyrėtų kažkur ant Elissos odos. Vis dar neturėjo žodžių, tam ką jautė paprasčiausiai nėra žodžių. Iš paskutiniųjų valdėsi, kad neišskystų kaip visiška boba. Juk sesers akyse visada buvo tas stiprus vyras, o dabar dėl nevaldomo noro bliaut jautėsi kaltas.
- Kaip?..-pagaliau išlemena, nors klausimas nuskambo labai silpnai. Menkai atšlijęs nuo sesers švelniai laikė ją už pečių. Nesigėdijo savo paraudusių (ir vampyrizmas čia niekuo dėtas) akių. Frazė, neva NEGALĖJO patikėti, jog Cassidy visados buvo Elissa būtų neteisinga, mat tikėjo tuo ką jautė, ką matė. Sutrikusios nuostabos bei džiaugsmo pilname Sebastiano veidas nušvinta šypsena, kai pirštai nelyginant instinktyviai atkartoja judesius - lietė jos plaukus taip, tarsi bandytų sutvarkyti išsidraikiusias jųjų sruogas, visai kaip tada, kai jie buvo vaikai. Jautė savo seserį, tačiau akys, protas vis dar sunkiai gretino ją su Elissa, jo Elissa,-Žinai, visa tai vis tiek nepaaiškina fakto, kad išniekinai tą velnio knygą,-pabando papokštauti, neva norėtų tą verksmingai jausmingą atmosferą nuginti šalin. Negimė dar toks heteroseksualus vyras, kuriam patiktų demonstruotis prieš dailiosios lyties atstovę apsiverkusiam.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1480
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Elissa Ambrose on Kv. 12 08, 2016 4:08 pm

Laikas spaude ir nors Elissa norejo, kad judvieju susitikimas ivyktu kitomis aplinkybemis, gaisti nebuvo kada. Ori laikysena ir uztikrinta sypsena buvo blefas, norint sudaryti ispudi,jog ja cia atvede ketinimai yra kilnus... vienareiksmiski. Net ir vampyrui tokioje prietemoje butu buve sudetinga izvelgti ta vos pastebima nerimo seseli sesers veide. Ji jaudinosi, taciau ne tik todel, kad nuo jos priklause brolio sunaus likimas. Horacijus priverte ja prisiekti,jog ne zodziu neuzsimins apie jai pavesta uzduoti, taciau dabar, stovedama priesais savo mylima broli, ji eme nerimauti, kad galbut elgiasi neteisingai. Ji trosko paklausti jo patarimo kaip tai darydavo budama maza. Elissa nusisypsojo. Sypsena buvo nuosirdi, taciau netrukus jos mintis perskrode suvokimas... Jei ji pasakytu jam tiesa... pasakytu, jog ketina grazinti ju teva zemen ir pareikalautu jo pasakyti jei tiesa... Kas jei Sebastian'as pripazintu istremes Horatiju? Kas jei jis bandytu uzdrausti jai ji grazinti? Ne... Horatijus buvo teisus. Ji privalo veikti paslapcia. Jam grizus jie visi tures marias laiko tam, kad pradetu nauja gyvenima. Gyvenima, kuriame Ambrose  seima bus kitokia - vieninga. Naivuole burtininke nuosirdziai mane,kad sitiek metu praleides uzmarstyje tevas bus spejes pasikeisti, nebebus toks apsestas viso to ''palikimo'' ir is tiesu linki jiems gero... Elissa klydo. 
-Carissimi Sevastianos dimittimus ... dimitte illam diu nesciens tempus!-(vert. Mielasis Sevastianos, atleisk... atleisk, kad taip ilgai laikiau tave nezinioje) puolusi broliui i glebi Cassidy apsiasarojo. Merginos dialektas nepaliko vyrui abejoniu. Tai ji. Jo sesuo. -Tai labai ilga istorija, bet as prizadu papasakoti viska... viska, iki smulkiausiu detaliu,-siek tiek atsitrauksi ji tebelaike savasias rankas Redfordui ties peciais. -Kai pirma syk susitikom as buvau... as nezinojau kas is tiesu esu. Neatsiminiau nieko. Neatpazinau nei taves, nei Silas'o,-garsiai atsidususi ji nedrasiai syptelejo. Jos sypsena netrukus isbleso. Broliui uzsiminus apie knyga, ji akimirkai sustingo. -As maciau vizija,-jos israiska surimtejo, o ir ji pati palengva atslijo nuo augaloto vyro krutines. -Zinau apie Marcusa, taciau visa si laika gyvenau manydama, kad esu Argent,-moters pasakojimas akivaizdziai prikauste pasnekovo demesi. -Nezinojau, jog gebu burti... Noriu ji sugrazinti, taciau neesu tikra, kad sugebesiu,-istiesusi ranka ji pereme burtaknyges puslapi. Nei paprasta, nei nemirelio akis nebutu sugebejusi uzfiksuoti to, ka netrukus iskrete moteris, kurios gebejimas burti pasirodo nebuvo toks ''aprudijes'' kaip ji pati mane. Islanksciusi pageltusi pergamenta ji istiese ji broliui. Uzteko vos vieno jos prisilietimo, kad lotyniskos raides imtu maisytis ir persirikiuoti. Tai tetruko simtaja sekundes dali ir stai, pries Redfordo akis puikavosi visai kitas burtazodis, skirtas perkelti magiskasias galias i vadinamaji ''inda''. -Ketinau pirma paprasyti Silas'o,-pakelusi neriamstinga zvilgsni i broli ji pirma kart gyvenime jam melavo. -Nezinau ar jis sutiks, bet man reikes jegu, jegu, kad Marcusas pagaliau griztu i savaji kuna,-svelniai suemusi brolio ranka ji ir vel apsiasarojo. -Zinau, tai nepaaiskina kodel tiesiog nepasibeldziau, bet... as bijojau,-Elissa buvo tokia nuosirdi, tokia pazeidziama kokia Cassidy niekuomet nebutu leidusi saves pamatyti. -Ar gali mane kaltinti po to kai pastaraji karta meginau tave nuzudyti?-jos kunas virpejo. Nedrisdama pakelti akiu i taip sau brangu zmogu ji jaute kaip rauda pamazu verziasi lauk. -Ignosce, non habui rationem bro ... ... nesciebat quis es. Ego sum, qui non idea! Non poterit dimittere te et me occidere et Silvanus,-(vert. Atleisk, brolau... As nezinojau... nenutuokiau kas tu. Nenutuokiau kas AS! Niekuomet nesugebesiu sau atleisti, kad kesinausi i tave ir i Silas) suklupusi ant keliu ji apsivijo brolio kojas. Nelauktai jos liesas kunas pasidave taip ilgai tramdytai raudai. Jo tvirtos rankos sueme sesers pecius. Kaip ir vaikysteje, jis elgesi su ja tarsi Elissa butu buvusi trapi ir glezna gelele. Ak, kaip jai dabar to reiekjo! Po viso ka buvo teke istverti, pagaliau jo glebyje ji ir vel jautesi saugi.
Jiedu ilgai kalbejo. Jie juokesi ir verke. Prisimine ir tuo paciu, sutare uzmirsti. Uzmirsti tai kas juos skaudino. -As tavimi taip didziuojuosi,-paraudusios jos akys pakilo nuo glebyje laikomo mazylio Marcuso. Isitaisiusi ant supamo kreslo vaikui specialiai irengtame kambaryje ji atrode tokia rami, tokia mylinti. -Tu galejai tapti monstru, taciau tavo siela visuomet buvo sviesi, broli,-pazvelgusi i salimais sedinti Redforda ji syptelejo. -Visa gyvenima buvau verciama tiketi, kad po mirties zmones tampa... kitokiais,-nudelbusi akis i nenaturaliai tylu mazylio kuneli ji prislopino savaji balsa. Ne todel, kad butu bijojusi pazadinti saldziai mieganti kudiki. Ne. Ji atsargiai rinko zodzius, nes pletojama tema nebuvo lengva abiems ja diskutuojantiems asmenims. -As noriu suprasti... noriu priimti tai, kad judu su Silas esat...-neprisiversdama istarti ''mire'', ji prisiverstinai syptelejo. -Meluociau sakydama, kad man vis vien, Sevastianos. Zinai, kad taip nera,-asarotos jos akys susidure su jo. -Noreciau, kad tai butu galima atitaisyti...-apatine jos lupa suvirpejo, taciau dar pries jos skruostu nusiriedant asarai, jo rankos jau buvo svelniai apglebusios jos liaunus pecius. -Atleisk... tiesiog, negaliu liautis galvojusi, kad viskas nebutu taip pasisuke jei ne mano dingimas,-jis visuomet zinojo kaip ja paguosti, visuomet zinojo kaip priversti ja nusisypsoti ir sis vakaras taipogi nebuvo isimtis. -Daugiau jokio greziojimosi atgal,-pasnibzodimis pakartojusi brolio fraze ji liudnai syptelejo. Paguldziusi kudiki i lovele ji zenge link ant komodos stovejusio pliusinio zaisliuko. -Jau metas,-bresko rytas. Nuostabus ir sauletas ziemos rytas. Paraginusi Redforda uzteti rankas ant mineto zaislo ji dar karta pazvelge jam i akis. -Esi tikras?-perkelti savasias galias i zaisla, kad paskui Elissa galetu jas sugerti i save buvo jos sumanymas ir tai anaiptol nebuvo atsitiktinumas. Horatijui ir jo planui zinoma reikejo savo sunu susilpninti, padaryti ji pazeidziamu... Taciau nei Elissa, nei Sebastianas ne savo baisiausiuose kosmaruose nebutu galeje susapnuoti pragaro, kuris judvieju laukia ju tevui sugrizus. 
-Bus geriau jei iseisi,-giliai atsidususi ji liudnai pazvelge i broli. -Tu padarei viska ka galejai, dabar mano eile,-uzdejusi rankas vyrui ant peciu ji padrasinanciai linktelejo. Ir is ties, burtas, kuri ketino atlikti Elissa buvo ne tik sudetingas, bet ir reikalavo kruvinos aukos. Marcuso kunas turejo buti nepataisomai suzalotas, kad jo dvasia, jo esybe nebegriztu i viso labo tusciu indu tapusi naujagimi. Padejusi meskuti i lovele, salia vaiko ji issitrauke prie slaunies, po suknele laikyta medzioklini peili. Siam burtui atlikti Elissai nereikejo nei Silas, nei Sebastiano galiu. -Di, precor misericordiam tuam .. (vert. Dievai, meldziu jusu malones) -persizegnojusi Elissa uzsimerke. Tylomis emusi murmeti tik jai vienai suprantamus zodzius ji jaute kaip stipriai dauzesi josios sirdis. Kudikis staiga pramerke akis ir tai priverte ja sustoti, taciau jo akys... jo akys buvo... baltos! -O svenciausiasis...-apimta isgascio ji suriko. -Viskas gerai, Sevastianos, lik uz duru!-surikusi duru rankena pastverusias broliui ji skambejo ryztingai, isakmiai. Iskelusi peili virs kudikio ji ir toliau tese burta, taciau jos veidas atrode kupinas baimes. Gal bandydama save padrasinti, ne pati to nejausdama ji eme burtazodzius sakyti garsiau ir garsiau... -Nos vermos, lo diavolo...-jos veida perkreipe skausminga grimasa. Jos nosis eme kraujuoti, taciau kad ir ka siuo metu teko iskesti vikanei, ji neketino liautis. Dvasios, piktos ir tyros uzpilde kambari, sukaudamas ir aimanuodamos jos bande ja sulaikyti. -Nos vermos de chesus...-is visu jegu suvariusi durkla beginkliam mazyliui i krutines ertme ji eme balsu raudoti. -Ni co... ni cora sorevatus!-kudikis virto pelenais ir sie tarsi didelio vejo gusio papustyti pasklido po visa kambari. Burtas buvo baigtas.
Suklupusi ant keliu ji rankoje tebespaude durkla. Ji verke balsu. Elissa regis nemate nieko kas dejosi aplink. Ziuredama i tuscia, kruvina kudikio lovele ji drebejo ir nepaliaudama verke. Tai ka ji mane, ka girdejo ritualo metu sukele jai tikru tikriausia isterijos priepuoli. Budama apsupta piktuju dvasiu ji jaute kaip sios caizo jos kuna, girdejo kaip jos grasina juos apsesti jei si nesiliaus... -Sevastianos!-isteriskai klykdama ji nebegalejo tvardytis. Staiga dvi siltos jauno vaikino rankos sueme jos pecius. Fone pasigirdo islauziamu duru garsas, taciau kai Elissa pagaliau pakele savo  asaromis pasruvusi veida, priesais ja klupejo ne brolis, o sunenas Marcusas. Jaunuolio sypsena visiskai netiko siaubo filma primenanciam scenarijui. -O Dieve, Marcusai! Marcusai!-ismetusi kruvina peili Cassidy puole vaikinui i glebi stipriai ji suspausdama. Ji vis dar virpejo ir verke, taciau jos lupos sypsojosi. Jai pavyko.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Don't worry, all is well. All is so perfectly, damnably well. I understand now, that boundaries between noise and sound are conventions. All boundaries are conventions, waiting to be transcended. Moments like this, I can feel your heart beating as clearly as I feel my own, and I know that separation is an illusion.
avatar
Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 172
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 66 Previous  1, 2, 3, 4, 5, 6

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume