GYVENAMASIS NAMAS

Puslapis 56 Previous  1, 2, 3, 4, 5, 6  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Pen. 06 03, 2016 10:19 am

Per vieną dieną išsipildė visos didžiausios Sebastiano svajonės ir vyras jautėsi radęs ramybę. Tas pats būties planas atrodė visiškai aiškus. Atmetus reikalus, susijusius su Sailu, jis vėl bus tikras šeimos žmogus iš didžiosios Š ir su Salonina augins stebuklingą kūdikį, visai kaip ir jo tėvai atkeliavusį tiesiai iš pasaulio prieš mūsų erą. Džiaugsmas dėl viso to buvo toks didelis, kad neleido sau atsižvelgti į nuojautos kone per prievartą kišamą abejonę paremtą tikrais, neginčijamais faktais, jog Varias gyvenime visa kas gerai labai ilgai neužsilaiko. Ypač ryški ši taisyklė tapo tuomet, kai vyras tapo vampyru. Vis dėlto jautėsi tarsi susigrąžinęs tai, ko jam be galo trūko, be ko nesugebėjo normaliai funkcionuoti šitiek metų, kurie matuojami žmogiškais matais apima tris ilgus žmogaus gyvenimus. Sevastianos niekada nenorėjo gyventi labai ilgai, na tik iki tiek, kol sulauks anūkų. Dabar netgi ši idėja atrodė visiškai reali turint omeny, jog fiziškai neturėdamas tokios prabangos "užstatyt" vaiką, visgi jau visai greitai turės SAVO sūnų. Negalėjo nepagalvoti ir tai, idant net esama jo būtis turi potencialo išsirutulioti į šį tą iš ties gero. Bet tik tuo atveju, jei viskas klostysis pagal planą. O taip pono Varias fronte, kupiname nelaimių bei netekčių, kurias lieka priverstas išgyventi būtent Sebastianas, niekuomet nebūna. Jis dėjosi pratusiu būti tarsi išlikimo asu, bet ne asmeniu, kuriam likimo būtų leista nuoširdžiai mėgautis lengvabūdiška kasdienybe. Juolab turint omeny, jog esi vampyras nelieka net didelės prasmės kurtis pilnavertį gyvenimą, kai po max dešimties metų esi priverstas pakelti sparnus į kitą miestą, kol tavo pažįstami, kolegos nesuprato, jog laikas eina, bet šitas bičas kaip nesikeičia, taip nesikeičia.
2000ųjų pradžia buvo iš ties įsimintinas metas Sebastianui. Ir ne tik iš tos teorinės pusės, jog apturėjo neeilinę progą tapti įžengimo į antrąjį mūsų eros tūkstantmetį liudininku. Vyras buvo įsikūręs Šiaurinėje Airijoje, didžiausiame šalies mieste Belfaste, kuriame gyveno gerus dešimt metų, kol dėl jau įvardytų priežasčių turėjo susirinkt šmutkes ir išsirinkti kitą miestą tolimesniai savo egzistencijai (tarp kitko baisiai neapkentė šio proceso, jautėsi jo morališkai tarsi sunkiamas iš vidaus). Jam ten patiko ir dėl to, Sebastianui ir sekėsi. Darbas, visai kaip ir atlyginimas nebuvo įspūdingas - laivų statyba, tačiau malonus širdžiai savo paprastumu bei tuo, jog turėjo naktinę pamainą, kurioje ir ištisai dirbo. Redford'as gana greitai apsupo save draugais, su kuriais nevengdavo po darbo išeiti į artimiausią barą ir susipilt į skrandį pintą gero, airiško alaus bei pažiūrėti futbolą. Be to, ir airės pasirodė jam karštos. Jokios svarbios, didelės ir reikšmingos priežasties, kodėl tam krašte Sebastianas jautėsi gerai nebuvo ir tai tik dar labiau žavėjo. Po skausmingo išsiskyrimo su Rebeka būtent tuo metu pajautė, jog atgavo kažkokią vidinę ramybę. Aukštas, tvirtas, tamsiaplaukis vyras tarp vietinių moterų bei merginų buvo tikrai populiarus, tačiau į jokius rimtesnius santykius Sebastianas nesivėlė ir apsiribodavo keliais pasimatymais ar tiesiog draugėmis, su kuriomis mielai išeidavo pasilinksminti į miestą, bet nieko daugiau. Redford'as visuomet buvo labai monogamiškas, ypatingai pagarbus dailiosios lyties atstovėms ir reti atvejai, kuomet suguldavo su kokia žavingesne primadona būdavo tie, kuomet nesuvaldydavo stiprių instinktų, kuriuos netgi būtų galima gyvūliškais pavadinti (mat šie pagrinde sukosi apie pasimaitinimą, žudymą dėl malonumo ir krušimąsi). Tačiau tuo tikrai nesididžiuodavo. Kuomet pirmas antro tūkstantmečio dešimtmetis ėjo į pabaigą, Sevastianos liko paklusnus supratimui, jog privalo dairytis naujo miesto, šalies ar net žemyno. Jam kaip asmeniui, kuris kaip katinas labai prisirišdavo prie esamos aplinkos bei nusistovėjusių taisyklių, migravimas iš vieno taško į kitą kėlė didžiulį stresą, o dešimt metų praeidavo daug greičiau, nei norėtų. Viename bare Redford'as susipažino su vienu tipeliu - Richard'u Paxton'u. Vidutinio amžiaus, ties kakta pliktelėjęs vyras atrodė suvargęs, tad emaptiškam Sebastianui kaip ir neliko kito varianto, kaip prisėsti šalia ir pastatyti vyriškiui alaus. Vyrai tipiškai išsišnekėjo ir paaiškėjo, jog Richard'as amerikietis (nors tą pastebėjo ir seniau iš vyriškio akcento). Jį paliko žmona, bankrutavo jo farmacijos kompanija ir šiuo metu slapstosi ne tik nuo advokatų, bet ir antstolių. Ir tada Sebastiano galvoje dingtelėjo išganinga mintis. Jis pasiūlė nupirkti iš Paxton'o jo sugriuvusią kompaniją, kas pačiam Richard'ui atrodė visiškai beprotiška. Tačiau sandoris įvyko. Po kelių metų Richard'as ne tik atsistojo ant kojų, bet ir susirado naują žmoną. Iš tiesų dažnas atvejis, kuomet su Sebastianu susidūrę mirtingieji kažkokiu stebuklingu būdu pasigerindavo savo būtį (ko aišku negalėtum pasakyti apie patį Varias). Po kelių metų pats Sebastianas išsikraustė į Niujorką, kur turėdamas žlugusią kompaniją, tačiau nemažai sukauptų santaupų bei naują temą, į kurią galėjo suleisti visas savo mintis, gana greitai pastatė kompaniją ant kojų. Žinoma iš pradžių ji buvo maža, visai mažytė ir sukosi tik apie vaistų bei vakcinų gamybą, fasavimą bei paskirtymą rinkoms. Iš pagarbos vyrui, kuris šią kompaniją visgi įkūrė, jos nepervadino, be to pačiam Sebastianui "Paxton Pharmacies" skambėjo geriau, nei "Redford Pharmacies", turint omeny, jog toje pat Amerikoj gyvena garsus aktorius Robert'as Redford'as, iš kurio Sebastianas būtent ir pasiskolino pavardę, kai pažiūrėjo garsųjį "Tell Them Willie Boy Is Here". Cha, o jūs manėt, kad Sebastiano pavardės istorija bus kažkokia gili ir prasminga? Cha. Kai "Paxton Pharmacies" pradėjo nešti pelną, Sebastianas nusprendė ne tik plėsti kompanijos veiklą, bet ir paskirti ją valdyti asmeniui, kuris apie verslą nusimano daug geriau, nei šis romėnų karys, kuris savo ruožtu nusileido į pogrindį tam, kad įgyvendintų idėją su visais tais preparatais, serumais, gimusiai iš eksperimentų su savo paties krauju bei jo savybėmis gydyti. Sebastianas visai ne vieną kartą įsitikino, kad pilnatvę jausti gali net ir būdamas tuo, kuo yra dabar, tačiau neilgą laiko tarpą, nes aplinkybės anksčiau ar vėliau susiklosto nenaudai. Iš to iškilo dabar nemirėlio jaučiama visiška antipatija mintims, svarstymams koks konkrečiai bus tas taškas, nuo kurio ta magiška, svaiginanti euforija, sukelta jo besilaukiančios žmonos grįžimo į jojo būtį, įgaus realizmo pojūtį. Redford'as tiesiog atsisakė apie tai galvoje bent užsiminti. Jis nuoširdžiai leido sau pasijausti laimingu. Ir šiek tiek kvailu.
Saloninos klausimas išreikštas tam, kad moteris pasitikslintų kiek labai pasikeitė tiek žmonijos maudynių ritualai, tiek tam naudojama "technika", Sebastianas išsišiepia. Iš tiesų nieko keista, atsižvelgiant į tai, jog norint tais laikais nusipraust tekdavo paplušėt, didžioji dauguma visuomenės prausdavosi itin retai. Dažniau tam pasiryždavo asmenys, turtingi asmenys, už kuriuos vanduo būdavo tiek pašildomas, tiek sutampomas į kubilą. Neretu atveju jiems net netgi nereikdavo savęs glostyti plaušinėmis. Klaiku.
- Haha, ne,-energingai pakratęs galvą, vyras pagavo save neįstengiantį liautis šypsotis,-Žmonės laikui bėgant sugalvojo, kaip išgauti energiją, kuri liko panaudota, kad palengvinti kasdieninius įpročius. Manau susipažinusi su tave supančia aplinka greitai suprasi, jog gyventi dabar yra patogiau. Dėl to žmonės tapo stori ir tingūs,-Sebastianas nusijuokia, iš esmės paskutinį, lengvabūdišką sakinį pridėjęs tam, idant jie abu dabar nepradėtų gilintis į tokias reikšmes, kaip elektros energija ar...tas puodelis, kuris turi viduje mechanizmą, išmaišantį gėrimą už žmogų. Kas yra žiauriai bereikalinga, rimtai. Niekados prisikaitęs kavos nepagalvojo "ak, kaip aš tingiu maišyti šaukšteliu...".
Redford'as nepagalvojo apie tai, jog Nina nesunkiai pastebės jo kūno pokyčius. Jo moteris pažinojo kiekvieną vyro kūno lopinėlį. Ji tikrai pamatys, jog Sevastianos fizinis pavidalas tapo... be ydos, jei taip būtų galima vadinti randus, kuriais buvusio kario bei avantiūristo kūnas buvo nusėtas tarsi Kalėdų eglutė lemputėmis. O ką jau kalbėti vien apie tai, jog siauro, brūkšnio formos randelio, kurį Varias'ui paliko ne kas kitas, o Salonina vieno karto, kuomet sutuoktiniai pasigriebę ietis ėjo draugiškai pakovot vienas prieš kitą, metu. Sebastianas neretai susizgribdavo pamokyti žmoną kovos menų atsižvelgiant į tai, jog buvo itin pavydus bei globėjiškas, tačiau dėl savo darbo specifikos negalėjo būti tiek dažnai šalia, kad susiklosčius netikėtoms aplinkybėms galėtų savo meilę apginti, kiek norėtų, karys išmokė imlią Saloniną apsiginti pačią. Be to, vyrui beprotiškai patiko kokia jo žmona tapdavo net ir nerimtos jųdviejų kovos įkarštyje: ugninga, pasiutusi ir veeeelniškai seksuali. Tad nieko keista, jog dažnas "pasišpagavimas" baigdavosi aistringu seksu. Na, kaimynai tai tikrai manė, kad jie abu kažkokie keistuoliai. Nors iš tiesų tiek vienas, tiek kitas buvo labai netipiški to meto žmonės, absoliučiai tikę vienas kitam visomis įmanomomis (ir neįmanomomis) prasmėmis.
Taip, mylimoji buvo visiškai teisi. Nuogas stoviniavimas vienas priešais kitą Sebastianą "dirgino" labiau, nei jojo moterį. Redford'as niekuomet nebuvo vienas tų vyrų, kurio įpročius koreguotų tas tarp kojų kabantis padargas. Kai buvo žmogus, o ir labai jaunas, savo didelį libido ištaškydavo ne tratindamas paneles, bet mosuodamas ietimi, sportuodamas. Jo gyvenime atsiradus Saloninai, kai švelniai tariant, pametė dėl jos galvą, neturėjo visiškai jokios minties mylėtis su kokia kita moterimi, nei ja. Be to, net pagalvoti apie geismą nebūdavo kada, nes žygiuose tekdavo būti itin budriam. Kitais atvejais jausdavosi per daug fiziškai pavargęs, kad net ir "nekutenamas" jojo "triusikų gyventojas" pradėtų pampt reikalaudamas šiek tiek meilės. Tapęs vampyru pajuto, jog liguistas seksualinis potraukis siejasi kone su viskuo, netgi žudymu. Ne visada pavykdavo nenuklyst nuo savo "celibato" ypač ankstyvaisiais savo naujos būties metais kai buvo riperis ir iškrušęs mergiotę be didelio vargo čia pat ją ir nukneckindavo. Kai tapo stabilesnis, kai romantine prasme pynėsi apie Rebekah, apetitas liko suvaldytas stipresnių potraukių - pagarbos bei ištikimybės. Per visus Saloninos nėštumus Redford'as pastebėjo įdomią tendenciją - jo nėščia moteris tarsi pražysdavo iš naujo. Pasikeisdavo jos kūno kvapas, kažkas jos akyse būdavo kitaip, ji atrodydavo švelnesnė, moteriškesnė ir dar labiau dieviškesnė, tad tuo pačiu ir norėdavo jos labiau. Tačiau valdydavosi, nes pati idėja mylėtis su moterimi, kurios viduje yra leliukas, jam atrodė kažkaip... keista ir nepatogi. Be to, ir dėl hormonų pokyčių Salonina pati kūniško kontakto reikalaudavo. Turint omeny, jog išsireikalauti jo sugebėdavo dar ir kaip, Varias likdavo tiesiog nokautuotas mylimos moters moteriškų gundymo gudrybių. Bet visgi jie jau buvo pastebėję, jog seksas nėštumo pabaigoje būdavo Ninai jau ne toks ir malonus, be to ir kiek skausmingas. Salonina laukėsi jau septintą mėnesį. Kad ir koks stiprus geismo impulsas būtų paėmęs Sebastianą vyras žinojo, jog privalo valdytis antraip bus nigirai. Nigirai, ne tik dėl galimai nemalonių pojūčių mylimajai, tačiau jau vien to, jog Redford'as dabar būdamas fiziškai antgamtiškai perdėm stipriu galėtų visai nesunkiai savo nėščią žmoną sužeisti. Kas būtų nedovanotina.
- Pripažįstu - dabar esu visai nebe budrus,-buvo galima pastebėti šiokį tokį sutrikimą Sebastiano veide, sukeltą itin dviprasmiškų minčių,-Ooooi, kaip man sunku bus vaidinti, jog trokštu su tavimi tiesiog nusimaudyti, o ne prispaust tave prie sienos ir parodyt kas čia bosas,-pro prasiskleidusias nemirėlio lūpas prasiveržia stiprus atodūsis, toks, lyg vyrą kamuotų iš ties intensyvus vidinis konfliktas. Žvilgsniu sekdamas, akimis ryte rydamas savo velnioniškai seksualią moterį Sebastianas stovėjo sustingęs, su geidulingai persikreipusia išraiška ir jųdviejų pokalbio tema apie tai, kaip nuo šiol jiedu turėtų kreipti vienas į kitą buvo visai nesvarbi. Pakviestas nestypsot, o prisijungti, vyras paklūsta iš karto. Atsidūręs kabinos viduje vyras užstumia po savęs stiklą bei tuo pačiu paleidžia vandenį. Kadangi PASTEBIMAI rodėsi susijaudinęs, iš pradžių per neapdairumą paleidžia šaltą Atsižvelgiant į tai, jog pats yra toks šaltas, kad sugriuvęs į pusnį nesustiprintų sniego anei per milimetrą, nemirėlis stovėjo ramus it baldas, tik iš staigios Saloninos reakcijos supranta ką padarė.
- O dievai, atleisk,-sukikenęs vyras sureguliuoja temperatūrą, pasinaudojęs sienoje įmontuotu kompiuteriuku su liečiamu ekranu. Na, ši dušo kabina buvo tiek pat paprasta, kiek ir primadonos įgeidžiai. Galėjai pasirinkti iš kone šimto visokiausių vandens čiurlenimo programų, stiprumų netgi ilgumo, galėjai paversti kabiną garine pirtimi ir panašiai, žodžiu funkcijų milijonas. Neilgai pagalvojęs Sebastianas išrenka lietaus efektą su kvapų terapija, tad ankšta patalpa gana greit prisipildo malonių, salsvų medienos bei vanilės kvapų. Pagaliau sutelkęs visą dėmesį į mylimąją į ją pasisuka, tuo pačiu pademonstruodamas ir kreivą, mažne klastingą savo šypsenėlę.
- Tai kaip ten dėl to mano budrumo?-tarsteli su dviprasmiška užuomina, fiziškai suartėdamas su Salonina tiek, kiek leido pūpsantis nėščiosios pilvukas. Sebastiano lūpos gana greitai susiskleidžia, susirasdamos priklausančias mylimajai, o nuo vandens sušilusios rankos nusėda ant josios klubų, o netrukus ir apvalaus užpakaliuko. Bučinys iš pats pradžių nebuvo švelnus ar atsargus, bet drąsus, aistringas, įprasminantis geismą, kurį jautė. Nebūtina, bet nemirėlis leido sau kvėpuoti. Alsavimas buvo išdavikiškas ir kupinas jaudulio, sunkus, nevienodas. Po galai, norėjo šios moters labiau, nei bet ko kito pasaulyje. Sebastianas nesunkiai atsispirdavo seksui tik dėl sekso, tačiau ponia Varias visuomet buvo tai, kam vyras atsispirti negalėjo.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1485
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Nina Redford on Št. 06 04, 2016 4:24 am

Beprotiškai stipri vidumi, bei apgaulingai švelni ir šilta išore, moteris net nenujautė į kokią sudėtingą kryžkelę keliavo, nuo pat pirmos akimirkos, kuomet atmerkė, savo tamsias it naktis, akis. Visi neigiami pojūčiai eilinį kartą buvo stipriai suspausti kumščiuose, bei ji nuoširdžiai baiminosi bent akimirkai pasilikti viena, mat tuomet nebe liktu prasmės apsimesti kad priimti naują aplinką ir gautas žinias apie neegzistuojanti josios pasaulį, nebuvo taip ir lengva. Ateities nežinomybė ir baugino ir tuo pačiu metu jaudino. Jautėsi esanti gyva, kaip niekad gyva. Jei tik Salonina būtu žinojusi ant kiek iš tikro keblus ir sunkus yra visas šis pasaulis, kuriame antgamtinės būtybės randasi kone ant kiekvieno kampo, kur net jos pačios vyras, teisiškai esantis viso labo svetimas asmuo, yra pirmasis iš šių „pabaisų“ prigimtinės linijos, susidarytu išvadas kiek saugu ir ramu buvo senovės Romoje, kur ir vyko bereikalingi, bei vien aukas atnešantys žygiai, bet bent buvo galima būti tiktai, kad vakare išėjus padžiauti skalbinius, iš už kampo nepasirodys koks nors asmuo, kuris norės tavimi pasimaitinti. Paradoksalu, su mirtingu asmeniu tamsiaplaukė moteris nesunkiai sugebėtu susitvarkyti, apsieidama gal pora mėlynių ant savo kūno, bet niekuo daugiau.
Visai kaip ir tą kartą, kuomet Trajano priešai sužinojo kur būtent savo šaknis buvo nuleidusi jo taip dievinama ir dukterimi laikyta dukterėčia. Sevastianos nebuvo spėjęs grįžti iš žygio, o Salonina niekuomet ne žodžiu neprasitarė apie tai kas atsitiko. Nors toks „įvykių scenarijus“ turėjo įvykti ankščiau ar veliau, turint omeny tai kad tais laikais moterys buvo laikomos tik „pamylėjimo“ arba giminės pratęsimą garantuojančiais „inkubatoriais“, kurie neturėjo žodžio ar veiksmų teisės. Keli vyrai įsiveržė į namus be jokio perspėjimo, kaip tik tuo metu, kuomet Varias sutuoktinė guldė nakties miegui savo dukras. Vien iš vyrų vilkėtos aprangos buvo galima nesunkiai suvokti tai, kad tai buvo dakų kariai, kurie norėdami „pasūdyti“ Trajanui ir Sevastianos gyvenimą, ketino neblogai pasilinksminti, ne vien su Salonina, bet ir su mažomis mergaitėmis (kas yra fuckin disgusting). Brutaliai ištempta iš vaikams skirtos miegamos patalpos, tamsiaplaukė spėjo ne vien sušaukti kad mergaitės pasislėptu, bet ir stipriai koja spyrė į duris, kurios akimoju užsiskleidė užraktu iš vidaus, kas apsunkino patekimą į minėtą patalpą. Skystablauzdžiams tektu neblogai paplupėti, išraunant kaip tyčia stringančios sklendės duris, kad įsiveržti ir padaryti kokią nors žalą mažiems vaikams. Ketino visą smurtinę ataką nukreipti tik į save, nors pripažinkime, kaip pasiduodančios mergelės, savęs taip pat niekuomet nematė. Net tuomet kai grubios ir šlykščios svetimų vyrų rankos bandė ją apgraibyti, plėšiant naktinius į menkiausius skutelius, ji draskėsi taip, tarytum nuo kiekvieno veiksmo priklausytu ne vien jos ir mergaičių gyvybė, bet ir visos jos giminės vardas ir garbė. Ant plonutės kortos stovėjo ir jos pačios garbė. Nustebę nuo kovingos jos natūros, silpnavaliai trumpam prarado budrumą, bei Saloninai lemtinga akimirka pavyko ištrūkti. Ji nebėgo ir nesislėpė, nešaukė pagalbos, o aiškiai griebėsi kampe paliktos ietis. Ilgai nesvarstė, kuomet gindamasi puolė prie jos sugrįžusį „drąsuolį“. Vyriškis liko ne vien su švelniai tariant nubrozdinta savimeile, bet ir brutaliai „pasmeigtu“ mažyčiu dešrigaliu tarp kojų. Visa laimė kad tą vakarą į namus atvykti turėjo kaiminystėje gyvenantis „į pensiją“ išėjęs karys, kuris mergaitėms turėjo atnešti šviežio ožkos sūrio. Nekviesti svečiai buvo priversti mestelėti kelis riebesnius pasakymus, bei susirinkę savo sužeistą ir šaukiantį iš skausmo „draugą“ išsinešdinti iš minėtų namų. Į tėvus tinkantis kaimynas, stipriai prispaudė smulkią Saloniną prie savęs, kuomet bandė šią kaip nors nuraminti. Keista, tačiau dauguma vyresnio amžiaus vyrų, visuomet laikydavo šią moterį savo dukra. Tą akimirką, iš jos rankos ištraukti ginklą buvo pakankamai sunku. Ji bandė nepradėti šaukti ir nepalūžti, todėl delną stipriai spaudė prie savo lūpų, kuomet visas kūnas buvo kone kratomas kažko panašaus į epilepsijos priepuolį. Senstelėjęs vyriškis pažadėjo padėti susitvarkyti, kuomet pati tamsiaplaukė paleidusi ietį, suskubo nuraminti už durų verkiančias Marcią ir Livianą. Tą vakarą, kaimynystėje gyvenęs vyras sutvarkė sulūžusias duris, o Salonina nuraminusi dukras, išvalė svetimą kraują nuo grindų. Jie ilgai kalbėjo, ir ji ilgai prašė kad kaimynas ne vienu žodžiu neužsimintu niekam apie tai kas nutiko, ypatingai jos vyrui, kuris užvirtu su lyg akimirka, kuomet sužinotu kad rizikinga profesija buvo rizikinga ne vien jo paties fiziniam stoviui ir gyvybei. Vyrukas nenoriai, tačiau pažadėjo kad jis nesakys nieko, su sąlyga kad atėjus laikui, ta padarys pati Salonina. Paslaptys, kad ir kokiais kilniais tikslais jos besikurtu, yra kenksmingas dalykas. Kaimynui sugrįžus namo, moteris užsirakino duris, pati kelioms valandoms „pasislėpdama“ maudynių patalpoje. Ant kūno jau buvo spėjusios pradėti ryškėti mėlynės ir patinimai, kuomet ji tai tai desperatiškai stengėsi nusiplauti nuo savęs, kaip ir tą kraują, kuris plūstelėjo iš svetimo kūno, patekdamas ant jos. Po poros savaičių gydymo žolelių kompresais, tamsiaplaukė užsigydė sužeidimus, netgi sudegino tuos sugadintus naktinius, paprasčiausiai nepalikdama jokio aiškaus priminimo apie tai, kas įvyko ir kas buvo laiku sustabdyta. Namo sugrįžus vyrui, apsimetė kad nieko nepanašaus neįvyko. Bet velniai griebtu, nebuvo ji tokia puiki aktorė, kokia manėsi esanti. Nors sprendimas nuslėpti šį įvykį buvo kategoriškas ir nesvarstytinas.
O kas dabar, kiek dabar yra reikšmingas tvirtas moteriškas kūnas, prieš padarus kurie nėra pavaldūs mirčiai?
– Turint omeny, kad jei vien maudynėms skirta patalpa atrodo šitaip moderniai, vadinasi ir likę tavo namai neatsilieka nuo matomo, stebiuosi kaip pats netapai tingus ir apkūnus... Turėdamas aplink visą šią "prabangą", kuri padaro asmens gyvenimą paprastu ir lengvu? Ir tik nesakyk kad šiame laike, užtenka tik paploti rankomis, kad naktis būtu pakeista diena. Juk taip nėra, tiesa? – Tai sakydama, jau seniai tik istorijos dalimi tapusio imperatoriaus dukterėčia, palenkė galvą, tarytum norėtu dar kartą įvertinti nepriekaištingą mylimo asmens kūną. Visas sudėjimas simbolizavo tai, kad jis vargu ar piktnaudžiavo visais tais prietaisais, kurie atlikdavo beveik visus darbus, už jį. Lūpos išsitempė į platesnę šypseną, kas leido susiprasti kad jos komentare buvo lygiai tiek pat teisybės, kiek tuose prieš porą metų socialiniuose tinkluose paplitusioje nuotraukos su ar tai balta ar tai mėlyna suknele.  Nepratardama daugiau ne vieno žodžio, viso labo neslėpė aiškios šypsenos, kuomet Redford‘as fiziškai pademonstravo savo prieštaravimą iš anksto nustatytoms jo paties „taisyklėms“. Tamsiaplaukės ištiestos rankos delnas susidūrė su atsitiktinai artimiausią dušo kabinos sieną, kuomet galva savaime palinko link tos pačios krypties, kaip ir ranka. Nesistengė ką nors prasitarti iš karto, viso labo suteikdama mylimajam progą patekti į vizualiai ankštą kabiną. Užsistūmus ankstoms durims, buvo nesunku išgirsti šiek tiek pasikeitusi moters kvėpavimą, jis nepriminė kokios nors baimės iššaukto jutimo, greičiau jaudulio, kuris buvo inicijuotas minties, kad juos du skyrė visai mažas atstumas. Praskleisdama lūpas, ji stengėsi atrodyti kaip galima labiau abejinga, ir „dirginanti“, kuomet delnais perbraukdama per vyro plaukais šiek tiek nusėtą krūtinę.
Nepratardama daugiau ne vieno žodžio, viso labo nesliepė aiškios šypsenos, kuomet Redford‘as fiziškai pademonstraco savo prieštaravimą iš anksto nustatytoms jo paties „taisyklėms“. Tamsiaplaukės ištiestos rankos delnas susidūrė su atsitiktinai artimiausią dušo kabinos sieną, kuomet galva savaime palinko link tos pačios krypries, kaip ir ranka. Nesistengė ką nors prasitarti iš karto, viso labo suteikdama mylimajam progą patekti į vizualiai ankštą kabiną. Užsistumus ankstoms durims, buvo nesunku išgirsti šiek tiek pasikeitusi moters kvėpavimą, jis nepriminė kokios nors baimės iššaukto jutimo, greičiau jaudulio, kuris buvo inicijuotas minties, kad juos du skyrė visai mažas atstumas. Praskleisdama lūpas, ji stengėsi atrodyti kaip galima labiau abejinga, ir „dirginanti“, kuomet delnais perbraukdama per vyro plaukais šiek tiek nusėtą krūtinę.  – Rimtai? Turi valdytis graike, kitaip tavo prieš tai nustatytos taisyklės bus visiškai nieko vertos. Tu kiek žinau, esi žodžio žmogus. Ir dabar tu verti mane geisti sulaužyti visas tavo nuostatas... ...Kurių prasmės aš paprasčiausiai nesugebu įžvelgti.  – „Žmogus“ pavartotinas apibūdinimas buvo toks pats klaidingas, kaip ir pritaikytas kontekstas, mat žinant koks lengvai „užsiliepsnojantis“ yra Varias a.k.a Redford‘as, ne vienas iš pasakytų žodžių, jo labai stipriai neapibūdino. Nebent žinoma, vyro pokyčiai buvo kur kas didesni, nei tai įsivaizdavo asmenybė, kuri nematė jo asmenybės permainų, kurios akivaizdu kad buvo reikšmingos. Aplamai, kaip galima pamatyti kažkokius trūkumus ar pasikeitimus, kai priešais matomas asmuo tau ir taip yra visomis prasmėmis tobulas?
Tamsiaplaukės lūpos buvo praskleistos, kuomet ji palinkdama į priekį ketino jas sujungti su Sebastian‘o, kuomet pečiai staiga sukilo į viršų, o pati moteris stipriai sumerkė akis. Tas virš galvos pasipylęs šaltas vanduo savaime privertė „susikaustyti“. Pro lūpas prasiveržė tik nežymus aiktelėjimas, toks natūralus ir žmogiškas. Papurtydama galvą, ir sudarydama iš savęs išraišką lyg „nieko čia baisaus nenutiko“, abiejų rankų pirštais perbraukė per savo smulkų veidą, staiga iškvėpdama per burną. Nieko nesakė, ne todėl kad neturėjo ką, paprasčiausiai tai neturėjo visiškai jokios prasmės. Sureguliuotas šiltas vanduo, bei malonus „lietaus“ efektas, lydimas užvedančių aromatų, privertė ją nusišypsoti... O dievai, kaip tai neįtikinamai malonu buvo. Atlošta galva ir plati šypsena simbolizavo palaimos jutimus. Visas šis jai visiškai naujas prausimosi variantas tikrai atrodė ne vien malonus, bet ir visiškai jaudinantis. Moteris vienareikšmiškai atrodė laiminga, tarytum neegzistavo ne vienos tinkamos priežasties, kuri sugebėtu sugadinti šią akimirką. Pirštais perbraukdama per savo ilgus plaukus, kurie tvarkingai prilipo prie nugaros, iki pat sėdmenų (atsimenam tai kad drėgni plaukai savaime atrodo kur kas ilgesni, nei kad sausi, ypač jei šie yra linkę banguotis). Vos kelias akimirkas pasimėgaudama tuo neįtikinamu jausmu, kuomet vandens lašai atsitrenkdavo į josios kūno odą, vėl pramerkė akis, šį kartą pasistengdama visą savo dėmesį atiduoti priešais esamam vyrui.  Nerimstančios moteriškos rankos slysdamos per ištreniruotą vyrišką krūtinę, nusileido per pilvo presą, prie aiškiai formą pakeitusio lytį atžyminčio organo, kuomet palytėdama jį, lyg erzindama, nykščio pagalvėle tyrinėjančiai „pažaidė“ su labiausiai jautrumo turinčia „galvute“, tuo pačiu metu leisdama likusiems pirštams įvertinti „kietumą“. Sumažintas atstumas privertė tamsiaplaukę pakilti ant pirštų galiukų, bei tuo pačiu metu sušnabždėti, prikišus veidą prie Redford‘o ausies, – Esu beveik tikra tuo, kad tokio nebe turi... Ir visi šie salsvi kvapai, šiltas vanduo visiškai tau nepadeda.
Pakilęs tamsių akių žvilgsnis susidūrė su mėlynomis priešais stovėjusio vyro akimis, kuomet pakilusios rankios susidūrė su jo nugara, bet kurią varvėjo šiltas vanduo. Visas kūnas buvo įgavęs žmogiškai malonią, šilumą keliančią temperatūrą. Prasiskleidusios lūpos „įsileido“ geismo vedamą liežuvį, kuomet Salonina pasistengė kiek leido aplinkybės prisispausti prie jo. Visas šis bučinys buvo kitoks, drąsus ir svaiginantis. Pašalinių minčių nebe liko, vien tik pasidavimas akimirkai. Akių vokai nusileido, juntamai šiek tiek maudė pilvo apačią, bei kvėpavimas tapo visiškai nekoordinuotas, kas aiškiai išdavė seksualinį susijaudinimą. Būtu pasakiusi kad nederėtu taip elgtis, tačiau atsispirti pati niekaip nedrįso. Visas vyro kūnas buvo toks pasiilgtas ir norimas, kad būtu iškeikusi save, jei dabar imtu ir pastumtu jį toliau, liepdama išlaikyti atstumą tik todėl, kad laukėsi paskutinius mėnesius. Nesunkiai perprato pakitusio liežuvių žaidimo taisyklę, kuria galiausiai ryžtingai ėmėsi vadovautis ir pati. Rankų pirštai ne per daug stipriai sukibo į drėgną nugaros odą, nesukeldamos gilių įdrėskimų, o tik lengvą odos paraudimą, „susmigo“ į jos pačios delnus. Šiek tiek sukosi galva, bei visas šis „leisk man tave paliesti“ žaidimas, kuo toliau, labiau svaigino.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.
avatar
Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 06 04, 2016 4:31 pm

Šypseną papildė neigiamas galvos sukratymas. Ne, šiuolaikinis žmogus tikrai nėra toks modernus, kad jam paklūstų gamtos dėsniai. Veikiausiai niekuomet tokiu ir nebus. Visgi turėjo nemenkas galimybes pažiūrėti į pasaulį, į tai koks ji bus po tūkstančio, dviejų tūkstančių metų, jei šios planetos iš viso nenušluos kažkokia masinė katastrofa, kuriai būtų visiškai nusišikt tu raganius, vampyras ar Kanye West'as. Kažkodėl, bet visgi visai į temą atsiminė "Wall-E" filmuką ir jame atvaizduotą modernios visuomenės portretą, kurį nesunkiai įsivaizduotų kaip vieną galimų šios planetos gyventojų ateičių. Gaila, bet negalėjo šia tema su Salonina padiskutuoti, kuriai laikui bėgant iš viso teks pirmiausia susipažinti su "judančių paveikslėlių dėže" ir jos konsepcija, o tik tuomet su kino filmais. O galbūt šis laisvalaikio praleidimo būdas iš vis merginai atrodys beprasmis ir nesuprantamas, nors pats Sebastianas yra praleidęs daugyyybę valandų budriai spoksojant į televizoriaus ekraną juokiantis, įsijaučiant į herojų istorijas, gilinantis į kūrinio iškeltas problemas ar galiausiai braukiant ašarą. Galbūt aplamai Salonina bus linkusi mieliau laikytis to senojo pasaulio, nei priimti šį. Juk Varias atveju vyras visai neblogai gaudėsi ir šiame, o ir absoliučiai visi nauji Sebastiano pomėgiai buvo susiję su šiuolaikinio žmogaus atspindžiu. Jis nebuvo tas vampyras, kuris lengvai rastų bendrų interesų su kitais senais vampyrais, kad ir tais pačiais Mikaelsonais, nes žaidė kompiuterinius žaidimus, mėgo internetą, komiksus ar turėjo "Facebook" anketą, nes kurį metą buvo labai pasinešęs ant "FarmVille". Žodžiu, sakytum tipinis "geek'as", su kuriuo nepadiskutuosi apie literatūrą ir...nuosaikias socialines reformas, tačiau tai nebuvo tiesa. Būdamas itin įvairialype persona Sebastianas galėjo susidomėti absoliučiai bet kuo, tačiau būtent keli išvardinti pavyzdžiai jam lipo labiausiai. Kadaise labai mėgo ir maistą - ne valgyti, bet gaminti, tačiau sugalvojęs išmokti skambinti elektrine gitara sėdėjo užsidaręs namuose kokį mėnesį ir paprasčiausiai atprato nuo to visai jam neaktualaus intereso, kurio ėmėsi visai ne dėl to, jog patiko kelios Džimio Oliverio laidos. Iš tiesų sukiojimasis virtuvėje padėjo vyrui geriau įvaldyti savo jusles, įsigilinti į kvapus. Jei esi vampyras ir vaikštai nesustygavęs jutimų, tuomet vienu metu gali užuosti, girdėti bei jausti kone viską vienu metu ir be galo intensyviai. Pačioje savo būties pradžioje Sebastianui dar ir nuo to važiavo stogas. Prireikė laiko, kad išmoktų valdyti tas pačias jėgas, pradėtų jausti tą ribą, kuomet jos tampa visai nebežmogiškos. Visgi praėjus keliems šimtmečiams vis dar turėjo kur tobulėti.
Atrodė galėjo papasakoti mylimajai tiek visko daug, tačiau ar vertėjo? Kad ir koks sužadintas, laimingas, dėl to kupinas entuziazmo jautėsi atrodo lūpos kur kas mieliau būtų bučiavusios Saloniną, nei pudrinusios jai smegenis apie tai, kas yra "Oreos", šviesoforas ir panašiai. Dabar daug labiau troško jos kaip moters, savo dievinamos, iki išprotėjimo išsiilgtos moters, nei draugės ar objekto, į kurį trokštų sukišti kaip įmanoma daugiau informacijos, o ne liežuvį ar nuo sužadintų geismų tą perdėm "ištinusį" organą. Ne kartą minėta Sebastiano susitvardymo stoka buvo susijusi ne tik su stipriais instinktais, kuriuos visados galima iš karto pradėti kaltinti, bet ir tuo, jog visuomet buvo šiek tiek lengvabūdis bei nevengdavo sau nuolaidžiauti ypatingai momentais, kai dviprasmiškai nuteikiantis aspektas vyrui keldavo daugiau pagundų, nei vidinių prieštaravimų. Saloninos geidė beprotiškai, tai buvo daug aukščiau visų tų tik galvą sopėt verčiančių svarstymų kodėl verčiau jam atsitraukti nei pačia intymiausia įsivaizduojama prasme pajausti moterį, be kurios tiesiog negalėjo įsivaizduoti savęs, kuri šį vyrą vertė ne tik mylėti save, bet ir visą supantį pasaulį. Juolab vis dar susivaldyti bandantį nemirėlį Salonina pati gundė lyg pats velnias nuodėmės neturintį. Po kelių ATITINKAMŲ, drąsių mylimosios ėjimų Redford'as lieka visiškai nuginkluotas, be to tiek įsitraukė į bučinį, kad absoliučiai niekas kitas tapo jam nebeaktualu. O ką kalbėti apie žvitriai nusiteikusį dešrį, kuris nepamalonintas būtų jau niekaip nenurimęs, niekaip... Naivusis Sebastianas tikrai kurį metą manė, jog jie tiesiog nusimaudys, tačiau kai išvydo savo žmoną visiškai nuogą, apie maudynes duše ėmė galvoti mažiausiai. Tai buvo pirmas kartas nuo kokių... 2013ųjų, kuomet greičiausiai (jei niekas nesutrukdys!!!) apturės sekso bendrai. Turint omeny ne tik senokai nesužadintą nemirėlio seksualinį alkį, bet ir tai, jog yra liečiamas bei gundomas būtent Saloninos suėjo į visišką erotinį proto aptemimą. Mažų mažiausiai norėjo kažko panašaus į "kyšt ir myžt", o pasimėgauti jo svarbiausia gyvenimo moterimi, kurią ilgai laikė mirusia, kaip pridera.
Buvo panašu, jog vyras ketina perimti dominuojančią poziciją, nes na visgi jau vien balsu buvo išlemenęs tą "prispaust tave prie sienos ir parodyt kas čia bosas" planą, kuris tiesiog privalėjo būti įgyvendintas, tačiau nebūtinai tokia maniera, kokia buvo trumpai nupasakotas. Godžiai mylimosios lūpomis gardžiavęsis Sebastianas saviškes atplešia. Nors nemažas moters pilvukas ir trukdė jiems susiglausti tiek, kiek to norėtų nemirėlis, tačiau ir šis rezultatas buvo labiau nei tenkinantis. Vyras burna įjunko glamonėti jos kaklą, paliesdamas kiekvieną tašką, kurio linkme susitelkę bučiniai keldavo Saloninai daugiausia malonumo. Kuo puikiausiai atminė juos visus: tas mažas odos lopinėlis už ausies, oda virš miego arterijos, raktikaulis, saulės rezginys, ypatingai speneliai, kurios pamalonina be galo švelniai nepamiršęs to, jog ši jau ir taip jautri kūno dalis nėštumo metu tik dar labiau sujautrėja. Tuo pačiu įšilę vyro pirštai nuvinguriuoja tarp mylimosios kojų. Kiek grubokai pasisveikinę su vidine josios šlaunų dalimi, jie "sueina" toliau. Sebastianas pajunta kaip Salonina krūpteli galbūt ne tiek kiek iš netikėtumo, kiek per staigiai palytėtų jautrumynų, o tai priverčia vyrą gana gašliai nusišypsoti. Labai gerai pajautė kokia ponia Varias yra susijaudinusi, tačiau apsiribodamas dabar tik petingu, vyro ranka pradeda atlikinėti negreitus, sukamuosius judesius. Pakitusį mylimosios kvėpavimą Sebastianas apsunkina dar vienu plėšroku bučiniu, kurio metu jųdviejų liežuviai tarsi bandė aiškintis kartas iš jųjų esti "krūtesnis". Vargu ar Salonina galėjo tikėtis sekančio nemirėlio ėjimo, tačiau to tikrai bent jau paslapčia norėjo, come on. Galbūt vien dėl nenutrūkstamos trinties jojo pirštais tinkamame taške Nina būtų netrukus pajutusi galutinį seksualinės iškrovos rezultatą, jai padovanoti orgazmą nebuvę sunku ir nereikdavo labai vargti, bet geidė dar intymesnio kontakto su ta ypatingai jautria mylimosios "kertele". Sebastianas atsiduria ant kelių, o praskėstos Saloninos šlaunys ant plačių vyro pečių (taip, taip, privertė ją kaipo užsėsti ant jo kaip ant kėdutės). Dėl to vyro jau ir taip nusižiūrėta vietelė atsiduria tiesiog ten kur reikia - sulig jojo burna. Nesuskumba darbuotis iš karto. Keli lėti atsargūs prisilietimai liežuviu perauga į drąsesnį išvinguriavimą gilyn. Jis neskubėjo, elgėsi švelniai ir atsargiai, stebėdamas kaip į viską reaguoja Ninos kūnas. Netrukus sukamieji judesiai atsikartoja, bet šį kart gi daug švelnesniu, delikatesniu būdu. Kad ir kokie graikai būdavo ištvirkę, tačiau vyrui maloninti moterį burna buvo tabu dėl ir taip nepalankios dailiosios lyties atstovių pozicijos visuomenėje. Nepamirškim niekados to, kokia Varias pora buvo netipiški, tad visiškai nieko keista, jog jųjų seksualinis gyvenimas buvo spalvingas, nemonotoniškas, jie nesunkiai leisdavosi į vienas kito kūnų pažinimą. Sebastianas privesti Saloniną prie seksualinio malonumo bangos mokėjo taip pat gerai, kaip mosikuoti ietimi. Nieko keista, jog tai nutinka visai greitai. Bet ar Redford'as sustoja? Ne, bet pereina prie sekančio savo ėjimo. Bent jau jeigu nesustotų raivęsis tenais liežuviu po to, kai Nina jau yra pasiekusi malonumą, sulauktų bent įspėjimo atsitraukti, juolab kaip taisyklę buvo išmokęs tai, jog tamsta klitoris po orgazmo į tolimesnes glamones reaguoja taip pat, kaip ir reaguotų į tą pačią poziciją pastatytas tamsta pimpalas. Tai yra jautriai, per jautriai, net nemaloniai. Sebastianas gana greitai pakyla ant kojų, išsitiesia. Dvyliktą valandą mušantis "ištyselis" jau maldaute maldavo, kad pasirūpinta būtų ir juo. Nebegalėjo ilgiau tempti. Vyras reikliai apsuka Saloniną. Susiglausti su jos visa užpakaline kūno dalimi buvo daug paprasčiau. Nemirėlis iš pradžių pasisveikina su apvaliu mylimosios užpakaliuku, šį truputėlį švelniai pakandžiodamas. O tuomet nebelieka nieko kito, kaip sujungti jųdviejų kūnus pačiam intymiausiam bendram dviejų asmenų fiziniam išgyvenimui. Įeina neskubriai, itin atsižvelgdamas į Ninos kūną. Judesiai buvo lėti, bent iš pat pradžių kol taps aišku ar sueitis mylimajai kelia tiek pat malonumo, kiek ir pačiam Sebastianui. Negalėjo apsakyt ANT KIEK buvo gera. Net ne tik fizine prasme, bet dvasine. Tiesiog seksas su dievinamu žmogumi nėra tik seksas. Tai dviejų mylimų asmenų bendras išgyvenimas, nebanalus kūnų susijungimas verčiantis pajausti vienas kitą tik dar geriau. Prasiveržę, malonumo kupini atodūsiai tarsi užsuka tempą. Vis dar lėtas darbas klubais tampa stipresnis, priminęs neskausmingus smūgius, ką jau kalbėt apie į juos labai panašų dušo kabiną užpildžiusį, kūniškos trinties atgarsį. Sebastianas rankomis apsiveja savo moterį apie pilvą, priglunda tiek savo fizinio pavidalo "fasadu", tiek veidu prie mylimosios kaklo. Pražiotos Redford'o lūpos vis bandydavo apčiuopti Saloninos odą, bet greitai atsitraukdavo tam, kad pro jas išlėktų dejonė.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1485
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Nina Redford on Pir. 06 06, 2016 2:28 am

Kartais reikia visai ne daug, kad žmogiškos (arba nebe labai) smegenys paprasčiausiai perjungtu kitą padalą, atmetant visas gyvenimiškas problemas, bei susitelkdamos tis vieninteliu kūną tai įtempiančiu, tai atplaiduojančiu veiksmu. Šiltas vanduo, su visais erotiškai nuteikiančiais kvapais, ne vien sušildė nemirtingo asmens kūną iš išorės, bet tuo pačiu nuplovė visas tas kruvinas keverzones nuo mirtingosios odos. Apačioje, po kojomis susidaręs rusvas kraujo ir vandens mišinys, greitai subėgo į vandentiekį, likęs net nepastebėtas, tarytum jo niekuomet ir nebuvo. Ir nors situaciją akivaizdžiai sunkino iškilus ir gana didelis pilvukas (kuriame gyveno žmogeliukas xD), mat tamsiaplaukė moteris ne vien kad negalėjo deramai pasilenkti ar išsiriesti, tačiau ir visiškai neįmanoma ir rizikinga buvo priklaupti ar atsitūpti. Todėl savaime aišku kad Sevastianos teko apsiimti dominuojančio partnerio vaidmeniu, jai tuo tarpu savanaudiškai tuo mėgautis.
Imperatoriaus dukterėčios oda pasidabino ryškiais šiurpuliukais, kuomet atitrūkusios nuo josios burnos, švelnios mylimo vyro lūpos ėmė tiriamai keliauti palei jos kūno odą, kiekvieną kartą prisiliesdamos prie vis jautresnės vietos. Tarytum „erzinant“ vertė moterį vis labiau kraustytis iš proto, nuo viso jutiminio komplekso. Tikriausiai tik dabar, jausdama kaip stipriai jos kūnas reaguoja į visus Redford‘o prisilietimus, galėjo suprasti kad visgi tas dviejų tūkstantmečių neveiksnumas buvo atsiliepęs, atimant iš moters „storą odą“.  Apsunkintas kvėpavimas, užpildė kabinos vidų, kuomet gana tuščios patalpos akustiką tik dar labiau prisipildė seksualiai skambančia, gal per daug garsia intymaus susijaudinimo „melodija“. Atitinkamai per daug greitai prisilietus prie gana stipriai sujaudinto klitoriaus, privertė tamsiaplaukę krūptelėti, tuo pačiu metu atitraukiant nugarą nuo vis dar neįšilusio sieninio kabinos stiklo. Kakta įsiremdama į nemirtingo vyro krūtinę, juntamai nusišypsojo. Ir nepaisant to, kad josios kūnas akivaizdžiai pasiduodavo aiškiems, nekontroliuojamiems malonumo traukuliams, nosimi perbraukdama per geidžiamo vyro smakrą, delno sudūrimu su jo sprandu, privertė pasilenkti, kuomet pirmoji kištelėjo liežuvį pro jo prasiskleidusias lūpas, vien tam kad galėtu dar kartą pajausti tą neįtikėtinai pasikeitusi jo burnos skonį. Juk neskaitant viso to nepasikeitusio, o tik kadaise sužeidimų paliktų randų nebuvimo, kūno fasado, jis iš tikro buvo kitoks. Jo kvapas, skonis, oda, viskas juntamai buvo kitaip, bet kaip bebūtu keista tai tik dar labiau vyliojo. Tarytum ji pati to nepajausdama, kaip kokia ugnimi sudominta „plaštakė“ su didžiausiu malonumu skrido link įsiliepsnojusio laužo, nesibaimindama to kad bet kurią akimirką nudegus sparnus ji gali prarasti visiškai visą gyvenimą.
Nutrauktas bučinys, leido tamsiaplaukei bent trumpam vėl veidu įsiremti į jo lyg iš plieno padarytą krūtinę. Lūpomis, liežuvio galiuku liesdama jo kaklą, tam tikru metu, kai atrodė kad visiškai nebe gali suvaldyti savo pačios kūno, kelis kartus gal kiek per stipriai, nors ir nepaliekant kokių nors reikšmingų žymių, sukando. Kuomet rankos pirmiausia buvo orientuotos į „slidinėjimą“ palei nuo vandens sudrėkusią odą, galiausiai viena jų, neužsiliko ant ištreniruoto sėdmens raumens, o dar kartą susidūrė su išpampusiu nuo susijaudinimo ir puikios kraujotakos, vyrišku agregatu. Lankstaus riešo sujudimas iš esmės turėjo tą patį, „pirmyn ir atgal“ judesį, ji te kontroliavo suėmimo tvirtumą, slydimo tarp pirštų ir delno greitį, bei kartas nuo karto reikšmingesnius stimuliuojančius prisilietimus prie labiau jautrumo turinčių odos lopinėlių. Per ilgą santuokos laikotarpį, abu suaugę asmenys buvo pramokę suvaldyti vienas kūno pagreitį įgaunančias reakcijas, todėl nieko nuostabaus nebuvo kad tik rytinis seksas te buvo greitas ir neakcentuotas į gilesnius, bei ilgiau trunkančius seksualinius ir emocinius pojūčius.
Po dar vieno vyro inicijuoto bučinio, kuris buvo toks pats stipriai geidulingas, kaip ir prieš tai buvę, pakeitus poziciją, teko atitrūkti nuo josios pradėto žaidimo su „gyvatuku“. Pamylėjimas oraliniu būdu, buvo vienas tų retų dalykų, kurie suteikė nepamirštamus ir visą kūną „iškratančius“ pojūčius, turint omeny kad buvo švelniai stimuliuojama ta vieta, kurios dėka moteris lengviausiai gali pasiekti orgazmą, kartais net vieną po kito, labai mažu laiko intervalu. Iš jaučiamo malonumo pastoviai trukčiojantis moters kūnas, buvo lydimas įsiaudrinusio kvėpavimo, su nesulaikomomis aimanomis. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad sutuoktinis kuo puikiausiai išmanė ką darantis, kuomet jos dešinės rankos pirštai kone sunėrė į jojo tamsius ir nuo vandens visiškai šlapius galvos plaukus, kairė ranka visgi laikėsi už pirmiausia pasitaikiusio iškilumo dušo kabinos viduje (manė daranti paslaugą, kuomet dalį savo svorio, kurio jis greičiausiai net nejuto, užsikrovė pati ant savęs). Iš begalinio malonumo bangos, kuri buvo užliejusi visiškai visą moters kūną, ji užvertė akis, kaip tik tuo metu pasiduodama ne vien nevaldomiems raumenų susitraukimams, bet ir tai lydinčiam orgazmo sukeltam balso signalui. Patirta seksualinė iškrova kone sutirpino dalį kūno. Svaigo galva ir net klausa tam tikru metu atrodė prislopinta, atrodė taip, kad pasiduodama galėtu bet kuriuo metu nuslysti per dušo kabinos stiklą. Tik tam tikru metu, pastatyta ant kojų, vis dar atitinkamai virpėjo. Nereikėjo reikalauti pasisukimo, kuomet jos kūnas savaime išreiškė norą finaliniam aktui, kuomet atsuko vidui nugarą. Tas greitas, bei paviršutiniškas kvėpavimas, keitėsi, vėl primindamas gilesnį ir labiau suderinamą su sueities ritmu. Ant iškilaus pilvuko atsiradusi vyro ranka, buvo pagauta, kuomet dviejų asmenų pirštai susinėrė. Laisva ranka patraukė prie nugaros prilipusius, ilgus plaukus, bei galiausiai delnu įsirėmė į stiklą. Trinties keliamas „karštis“ suteikė visiškai viską, apart diskomfortą, kuris ir būtu suprantamas, turint omeny tai kad paskutiniais nėštumo mėnesiais gimda yra atitinkamai žemai nusileidusi.
Moteriško kūno surakinimas rankomis, bei aiškiai pagreitėjęs seksualinio akto trinties tempas, užtrunka iki pat tos akimirkos, kuomet tik garsus kvėpavimas yra pakeičiamas vidinio orgazmo (kas anatomiškai yra visiškai retas dalykas, pasitaikantis geriausiu atveju 1 iš 1000 moterų) palydėtomis aiškiomis aimanomis. Kaktomuša atsiremdama į stiklines užtraukiamas duris, Salonina net nesistengė greitai pramerkti akių, kurių vokai stipriai susimerkė, burna vis dar liko šiek tiek pražiota, o kvėpavimas toks pat nerimastingas. Intymi moters zona, prie kurios prisiliesti teisę turėjo tik josios vyras, buvo ant tiek sujaudinta, kad atrodė kad net menkiausios sujudimas ar prisilietimas, galėtu sukelti perdėm jautrų rezultatą, kurio jos menkutis, tačiau ypač gerai sudėtas kūnelis, paprasčiausiai nebe sugebės atlaikyti, net akimirkai.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.
avatar
Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Antr. 06 07, 2016 2:52 am

Tai buvo tikrai išlauktas meilės aktas, o dar ir su teisinga partnere, nepradėtas atlikinėti vien tam, kad išpoškint euforinius fejerverkus. Sebastianas tiesiog velnioniškai geidė šios moters, vienintelės, kurią drąsiai galėtų pavadinti sava. Su visiškai jokiu žmogumi ar asmeniu jo niekad nėra siejęs toks gilus, išpuoselėtas emocinis ir dvasinis ryšys, kokiu galėjo pasigirti ši oficialiai gal ir nebe, bet visais jutiminiais aspektais - vis tiek sutuoktinių pora. Be to, aiškiai nutuokdamas kiek svarbi jam yra ši moteris, nemirėlis tikrai nebūtų pasielgęs kaip nors per šiurkščiai ar neduok die mylimąją nuskriaudęs. Taip, jis galima sakyt visą laiką užuodė Saloninos kraujo kvapą, kurio negausus kiekis sukrešėjusia forma dabino jos riešą keisto simbolio pavidalu, bet visiškai į tai nereagavo, o tam galima nubrėžti aiškią paralelę tarp praėjusio vakaro įvykių bibliotekoje, kur Sebastianui draugiją palaikė abi savaip žavios Daenerys bei Argent. Tiesiog egzistuoja vertybės, kurios yra gerokai aukščiau to, ką laikai savo asmeninėmis silpnybėmis ir tiek. Nė akimirkai Redford'as neperžengia žmogiškų jėgų ribos, jis buvo švelnus, atidus partnerei ir tai pelnytai virsta į nuostabų pasimėgavimo vienas kito esybėmis patyrimą. Į seksualinės iškrovos malonumo viršūnę vampyras įkopia visai netrukus, kai didįjį O pasiekia Salonina. Iš tiesų tai nebebuvo reikalo delst, o to ir nenorėjo, nes visgi buvo žiaaaauriai susijaudinęs, ir esant tokiam būvy vargu ar ištemptum labai ilgai, jei nepradėtum galvoti apie dead kitties ir panašiai. Jis neskubėjo nuo mylimosios atlipti, stovėjo prisiglaudęs, švelniai bučiuodamas Ninos kaklą, užsimerkęs, pastebimai nesijausdamas taip lyg tiesiog stovėtų duše. Jausmas susidėjęs iš daugybės netgi daugialypių potyrių buvo absoliučiai nenusakomas. Tai buvo ne tik maloni įtampa ties džiaugsmingai supūškavusiomis genitalijomis, bet ir elementarus, tačiau nenusakomai didelis dėkingumas likimui, sugebėjusiam gražinti jam jo ponią. Toks totaliai... spakainas Sebastianas galiausiai kiek atsišlieja veide demonstruodamas patenkinto šmikio grimasą bei šypseną. Jo dideliuose delnuose atsiduria tiek dušo žėlė, tiek švelni plaušinė. Atsižvelgiant į faktą, jog po šių didelių, prabangių namų stogu gyveno tik pirmasis vampyras visos higienos priemonės buvo vyriškų kvapų, bet gal nieko baisaus? Juolab kai kurios moterys netgi pripažįsta, idant stipriosios lyties atstovams skirtos priemonės joms kvepia skaniau, negu analogiškai pritaikytos moterims ir merginoms. Vos tik Salonina atsigręžia, vyras iš kart pasveikina jos veidą bučiniu bei apgraibomis sugeba trumpam išjungti vandenį iki tol, kol nusimuiluos.
- Myliu tave,-frazė buvo pateikta nei kiek nebanaliai - Sebastiano tonas, papildytas gilaus žvilgsnio puikiai įprasmino tuos stiprius, laiko patikintus jausmus, kuriuos jaučia šiai jaunai moteriai: atsidavimą, pasitikėjimą, pagarbą bei ilgesį, kuris neapmažta netgi kuomet dievinama persona stovi priešais. Vyrui tikrai nebuvo sunku Saloninai nei ištarti tą daugumos pimpaluotųjų prisibijomą "ar tekėsi už manęs?", nei priminti ką jai jaučia prasmingais žodžiais. Dvasinę veiklą šiuo atveju suderina ir su praktine - dušo žele apšlaksto plaušinę, kurią nusodina ant mylimosios kūno pradėdamas švelnų masažą.
- Nepatikėsi, bet šiais laikais moterys turi lygiai tokias pat teises, kokiomis gali džiaugtis vyrai,-netikėtai prabyla dar netikėčiau atminęs mylimajai niekuomet ramybės nedavusią tų senovės laikų realiją, kuri palengva (nors dar palyginus neseniai), praktiškai nuduso visose moderniose visuomenėse,-Jos kariauja, tampa miestų (OOCH: norėjo sakyt valstybių, tačiau vargu ar tai yra terminas, kuris būtų atpažįstamas iš senovės Graikijos atkeliavusiai merginai?) vadovėmis. Šiam laikmety tokia stipri, ambicinga moteris kaip tu gali tapti absoliučiai bet kuo,-na, sprendžiant iš to, jog ne kartą pabando sužadinti teigiamą smalsumą Saloninai dėl 2016ųjų galėjo darytis visai akivaizdu, neva pačiam vyrui yra aktualu, idant jo mylima moteris šį amžių pamėgtų. Gal ne taip stipriai, kaip šis patinka Sevastianos, but still. Jis tikrai mažų mažiausiai norėtų, jog Nina tranzitą iš pirmo tūkstantmečio prieš mūsų erą į antrą naujos eros tūkstantmetį pakeltų labai sunkiai ir vietoje to, kad bandytų pažinti šį pasaulį, užsidarytų tarp keturių sienų. Žinoma jei ji žinotų kokie baubai bei siaubai tykoja už lemtingesnio kampo vargu ar noriai veržtųsi į lauką... Visgi ko ji turėtų baimintis pašonėje turėdama seniausią, stipriausią vampyrą, kuris bandytų nuspirti bet ką keliantį kažkokią grėsmę jo ilgakasei gražuolei?
Plaušine meiliai ir perdėm atidžiai bei kruopščiai išvedžioja kiekvieną Saloninos kūno centimetrą. Netrukus išsitrenka ir pats ne tiek kiek nuplaudamas kažkokį purvą ar prakaitą, kiek šios dienos vargus. Net jei ir buvo kiek susitelkęs į save mylimajai nurodė kokią priemonę naudoti išsiplauti plaukams. Kiek vėliau jie įsisupę į minkštus chalatus (žinoma Salonina jame "skendo", tačiau atrodė labai mielai), jie pajuda link svetainės. Sebastianas susizgrimba susirasti savo mobilųjį ir po velniais tenka gerai paieškot, juolab šis voliojosi nukritęs po stalu laboratorijoje (ir neaišku kaip ir kodėl). Dirstelėjęs į ekraną randa ne tik tuntą jo kolegų žinučių su raginimais prisijungti prie grupinio skambučio "Feisbuke" ar klausimų dėl darbo, bet ir MMS žinutę su prierašu iš nepažįstamo numerio.
"Man reikia paslaugos, kad pabandytum surasti iš kur yra šis papuošalas. Dean‘as.“.
Sebastianas atidžiai įsistebeilija į atsiųstą paveikslėlį ir pirma reakcija tai spontaniškas sukrizenimas. Ilgi pirštai greitai surenka atsakomąjį tekstą.
"Nu ir greitas tu, блят. Aš pats taip mikliai neprisikasčiau prie savo šeimos istorijos. Kažką visiškai tokio turėjo visi Ambrose šeimos nariai. Tiksliai nepamenu kaip atrodė tas kryželis, kurį nešiojau aš, nes greitai jį pamečiau mūšio lauke. Kiekvienas kovenas turėjo simbolį ir mūsiškis buvo toks kryžius. Annuntiantis bonum, et averterem mala fortuna - atnešantis gėrį ir nukreipiantis blogį - jei gerai pamenu jis reiškė kažką tokio. Vienu žodžiu nesvarbu, geriau klok iš kur jį parovei? Nes visai norėčiau pačiupinėt  Very Happy .
Smagi šypsena vis dar plytėjo Sebastiano lūpose, tačiau pradingsta vos tik vampyras permeta akimis per laboratoriją prisimindamas, kiek daug reikės jam padaryt. Ne tik turi pasiklonuoti kraujo sau ar padirbėti prie genų inžinerijos projekto, bet ir ištirti savo paties paimto kraujo mėginį. Atsidusęs nemirėlis apsisuka lauk iš laboratorijos, o kol sugrįžta į svetainę spėja susirasti telefone tinklalapį siūlantį picas 24/24, kas buvo tikrai paranku atsižvelgiant į vėlyvoką paros metą.
- Dabar taip,-pradeda sugrįžęs prie Saloninos. Randa merginą patogiai įsitaisiusią prie virtuvinio stalo ir Sebastianas atsistoja už mylimosios, apkabindamas ją per kaklą taip, kad jos akys nesunkiai pagautų mobiliojo telefono ekraną,-Pica yra menkai gera maistine verte pasižymintis patiekalas. Tai miltinis paplotys, kumpis, daržovės, grybai, sūris, padažas ir dar keli tau nepažįstami ingredientai bei nežinomi žodžiai. Šiaip skanu. Dauguma žmonių dievina picą. Žiūrėk,-pirštais negreitai slankiodamas per ekraną aprodo paveikslėlius iš platoko užkandinės meniu,-Kuri iš jų tau atrodo gražiausiai tą ir užsakysiu,-ne be reikalo permeta atsakomybę ant Saloninos pečių atsižvelgdamas į tai, jog jam žmonių maistas yra absoliučiai nereikalingas. Sebastianas pirštais perveda per drėgnus savo plaukus nuo kaktos viršugalvio link. Atrodė susimastęs,-Trumpam užsuksiu pas Sailą,-buvo panašu, jog norėjo pridėti paaiškinimą ko, tačiau vyras prikandęs liežuvį nutyla. Švelniai patrynęs mylimosios pečius jis tuo pačiu ir pabučiuoja ją į skruostą. Lyg norėjęs įsimesti telefoną į chalato kišenę persigalvoja ir vėl atsidaro žinučių langą.
"Turėsi laiko rytoj iš ryto pas mane pasirodyti? Jei jo tai apsirenk sportiškai."
Pranešimas ir vėl lieka nusiųstas Dean'ui. Neskubėdamas Redford'as pasiekia Sailo išsirinktą kambarį. Kad ten įsikūrė brolis nustatyti nebuvo sunku, mat aiškiai ne tik girdėjo, bet ir jautė judesį. Iš įpročio Sebastianas mandagiai pasibeldžia ir tik tuomet įžengia. Visą laiką neatplėšė akių nuo telefono ekrano, mat intensyviai scroll'ino "Feisbuke".
- Kaip matau įsikūrei,-ironiškai konstatuoja turint omeny, jog nesivargino pamaloninti Ambrose savo mėlynų akių žvilgsniu,-Žiūrėk. Kadangi leidau tau čia likti esi man skolingas. Man reikia užkalbėto žiedo. Lygiai taip pat kaip ir tau pačiam. Tarp kitko...-vyras iškvepia pagaliau teikdamasis žvilgtelėti į kraujo giminaitį,-Tai būtinai turi būti žiedas ir panašiai? Kodėl negali būti telefonas ar kramtoškė?-lengvabūdiškai mesteli. Sebastiano išraiška akimoju surimtėja leisdama suprasti, jog dabar pievų nešnekės,-Labai artimu metu aš neketinu Saloninai sakyti kas esam per vieni. Tikiuosi sugebėsi tai nutylėt,-labai intensyvus nemirėlio žvilgsnis ir vėl persimaino,-Užsakinėsiu picą. Sakyk nori ar ne, nes iš savo lėkštės neduosiu tau nė kąsnio.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1485
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Silas Ambrose on Tr. 06 08, 2016 2:46 am

Akimirka, kuomet Silas Ambrose įžengė į akivaizdu kad niekada ankščiau neapgyvendintą kambarį, jo paties kojos pasiekė langą, kuris galiausiai liko užtrauktas užuolaidomis. Patalpas užpildė prietema, bei nemirtingasis raganius kaip mat atgulė ant lovos, bent trumpam sumerkdamas akis. Įsivaizdavo savo būsimus žingsnius, kiek turėjo savyje sukaupti jėgų, kad pasiekti tikslą, kuris beveik buvo ranka čiuopiamas. Nebuvo tikras kaip reaguos, velniai griebtu nebuvo tikras visiškai dėl nieko apart tai kad žinojimas kad ta angeliškos išvaizdos tamsiaplaukė vėl bus gyva, vėl galės vaikščioti šia žeme ir džiaugtis. Dievaži, jos kikenimas kuris pasireikšdavo gana retai, tačiau buvo geriausia „muzika“ tuo metu mirtingo raganiaus ausims. Su ja jis galėjo jaustis savimi, tikru savimi, o ne monstru kuriuo stengėsi save pateikti aplinkai.
Tą naktį, kuomet raganius buvo sudurtas su melaginga „tiesa“ kad jo mylėtos moters nebėra, buvo nuosprendis kad dabar yra pats tinkamiausias laikas sprukti spjovus į visus ir viską. Pradėti gyvenimą su tamsiaplauke kažkur toli, kur niekuomet nebus surasti, bei galės nugyventi mirtingus gyvenimus iki pat jiems pasibaigiant. Jau buvo gavęs progą įsitikinti kad nemirtingumas visgi yra visiškai sušiktas dalykas, jojo brolis pademonstravo kad tokios galios ateina ir su nelabai maloniomis pasekmėmis. To savo dievinamai moteriai niekaip netroško, todėl pabėgimo planas buvo prasmingiausias, kokio buvo galima imtis. Tiesą pasakius, jei savo laiku nebūtu taip stipriai susimovęs su savo seserimi, galėtu pasirodyti prie vyresnio brolio namų su prašymu padėti. Kaip be pasukus, vyresnėlis sugebėjo pasipriešinti aplinkai, kuomet atsisakė savo prigimties ir vedė tą, kuri buvo svetima magiškam pasauliui. Bet šeimyniški santykiai buvo sumauti, ir jis tai darė toliau, vis labiau perspektyviai. Juk ne visi gali būti pozityvūs? Ne visiems lemta būti herojais, bet blogiečiams taip pat reikia trupučio meilės, štai kodėl jis visus tuos nesibaigiančius metus gyveno tik ta mintimi, kad Amara dar galima išgelbėti. Ir kad ir kaip tai durnai be skambėtu, kitos moterys jam atrodė visiškai nepatrauklios ir net neįdomios. Galima padaryti prielaidą, kad raganius buvo visiškai ir nepataisomai „įsisvaigęs“ į minėtą moterį. Jei tik būtu žinojęs kad jo paties šeimos nariai kažkuriuo metu bandė palaikyti ne ko kito, kaip tos pačios kvanktelėjusios  Qetsiyah Bennett pusę, jos interesus, vienareikšmiškai išnaudotu visas sukauptas galias tam, kad priversti juos sustoti. O to nepadaręs, gavo didžiausią pamoką, kokią tik buvo galima įsivaizduoti. Juk paliko Amarą vos valandai, turėjo sugrįžti iš kart po to, kai išpirks tvirtus žirgus. Jis sugrįžo, tačiau vietoje to kad pamatyti savo žavingos damos akis, aptiko krauju suteptą „žmogžudystės“ vietą. Susidurdamas su faktu, kad tuo metu kai jis smagiai diskutavo apie žirgus su pirkliais, jo moteris buvo verčiama iškentėti didžiausią pragarą, kokio jis niekada nebūtu įsivaizdavęs. Būtu nukapojęs bet kokiam asilui rankas, vien už pareikštą norą prie jos prisiliesti, o ką galėjo padaryti tuomet, kai buvo akivaizdžiai per vėlu? Silas tikrai stengėsi viską daryti paslapčia, kad ne viena siela nesužinotu apie jo planus, tai kas po velniu danešė viską iki tos iš pavydo išprotėjusios raganos? Pirštais gniauždamas kruvinus patalus, jis suvokė kad toliau gyventi nebebuvo prasmės. Nuoširdžiai vylėsi mirti, mat be jos, be Amaros judėti toliau nenorėjo. Nematė nieko, už ko būtu galima užsikabinti, viskas buvo veltui. Išbandyti nemirtingumą ant brolio, užšaldyti laike besilaukiančią Saloniną, visiškai viskas buvo veltui, jei jos nebuvo šalia. Net stipriausi coven‘ai nesugebėtu prikelti mirusio, tai ką galėjo padaryti jis, būdamas visiškai vienas? Palapinėje pasirodžiusi Qetsiyah, pamėtėjo į jo pusę vidutinio dydžio dėžutę, su didžiausiu pasimėgavimu pareikšdama kad turi jam „vedybinę“ dovaną. Nereikėjo būti dideliu išminčiumi, kad suvokti kad ten nebuvo kažkas panašaus į stebuklingą ar laimę nešantį papuošalą, kuris vyrą lydėtu iki pat paskutinių jo dienų. Praverta dėžutė buvo užpildyta žmogiška (bent taip atrodė iš pažiūros) širdimi. Raganiaus akys susimerkė, bandydamos užlaikyti išdavikišką šlapumą. Kišenėje buvo viena nemirtingumą garantuojanti „dozė“, kurią turėjo pagal viską suvartoti tik esant kraštutiniam įvykių variantui. Vieną buvo įdavęs Amarai, bei velniai griebtu, viskas buvo panašu į tai, kad tas nemirtingumas negarantavo išsigelbėjimo nuo širdies išrovimo. Bet, kelio atgal jau nebe buvo. Verčiau turėti daugiau laiko ir bent pabandyti ką nors pakeisti, nei kad leisti išprotėjusiai moteriai gauti savo. Sulaužęs kapsulę jis akimoju išgėrė joje buvusį nemalonaus skonio skystį, kuomet pakilo ant kojų. Bennett kurį laiką dar bandė kažką jam aiškinti, mėgaudamasi pergalinga akimirka. Tačiau raganiui buvo visiškai vis vien, mat žinojo kad pati, savarankiškai Qetsiyah nesugebės sukurti kažko panašaus. Tad velniop tave! Silas vienu staigiu mostu, išsitraukė prie diržo prikabintą durklą, kuriuo neabejodamas persipjovė sau miego arteriją. Kraujas plūstelėjo tiesiai į raganos veidą. O jis iki pat paskutinės akimirkos išlaikė tą pašaipią išraišką, kad net tokioje būsenoje, jis buvo skersai dėjęs ant jos norų. Po kelių dienų sėkmingai prabudęs, vyras buvo ilgai kankinamas tiek kraujo troškimo, tiek sumišusių jausmų tiek Bennett veiksmų prieš jį. Ji troško kad jis vėl taptu mirtingas, ir neva sutiktu su ja pataisyti visas padarytas klaidas, vėl pradedant tą pačią nesąmone, kuomet tereikėtu apsimesti kad Amaros niekuomet nebuvo. Buvo supažindintas ne vien su vaistu nuo nemirtingumo, bet ir tuo pačiu preparatu, kurį buvo sušėręs dabarties laike savo vyresniam broliui. Ne velnio nepasidavė, todėl ir buvo įkalintas kažkokioje oloje, kur praleido labai ilgą savo „gyvenimo“ laikotarpį.
Vampyriška klausa ne visuomet yra geras dalykas, kartais ji užfiksuoja tai, ko visai nesinori girdėti. Kaip dabar, buvo faktiškai neįmanoma pasislėpti nuo kitame kambary esančios poros „aistros protrūkio“. Bandydamas prasisukti ir negirdėti to nemalonaus garso kaip jojo nemirtingas brolis darbuojasi savo pimpalu, iš kišenės išsitraukė mobilų telefoną, ausines, bei viską panaudojęs pagal paskirtį, pasileido „Youtube“ kanalą, kuriame stebėjo kažkokius „fail compilation 2016“ vaizdeliui. Ne viskas buvo juokinga, bet stengėsi susikoncentruoti ties tuo, kas buvo matoma ekrane, bei girdima iš ausinių. Kažkuriuo metu šio kambario durys atsivėrė, bei raganius išsitraukė ausines iš savo ausų, įsmeigdamas akis į pasirodžiusį asmenį. Išleido prunkštimą, vos tik Redford‘as ėmėsi kalbėti kas bus toliau. Atitaikydamas pakankamai pašiepiantį toną, prabilo ir pats,
- Tikrai? O aš naivuolis turėjau mintį, kad labiausiai skolingas man esi tu. Juk suvoki kad pasilikau čia vien tam, kad nesiimtum kokios nors gudrybės ir nesusiradęs kokios raganos, nepabandytum nuo manęs paslėpti šeimą, kurią turi tik mano dėka, broli. - Paskutinis žodis buvo ištartas su dar didesne panieka. - Sevastianos, aš daviau pažadą elgtis gražiai, tačiau tai manęs neįpareigoja elgtis kaip nors gražiai. Tuo labiau, savo žiedą ketinu atsiimti iš tos ilgapirštės, kuriai leidai jaustis ypač jaukiai šiuose namuose. Bet kam tau velniai griebtu reikalingas žiedas, jei vis vien neturi prasmės išlysti iš savo niekam tikusios tvirtovės? - Kuomet Varias pasistengė nevykusiai pajuokauti, jaunesnis brolis, kuris prie to pačio buvo dar ir nemirtingas, užvertė akis. - Žinoma, sukursiu tau lazurito kramtoškę, o tada galėsi po kiekvieno pasivaikščiojimo saulėje dėtis naujus dantis. Asilas. - Neigiamai papurtydamas galvą, pagaliau ryžosi pakilti nuo lovos, kaip mat pratampydamas pečius, lyg taip gulėdamas būtu bent akimirkai pavargęs nuo nieko neveikimo. Atjungdamas ausines nuo telefono, vėl visą tai susikišdamas į savo kelnių kišenę, tik tam tikru metu vėl prisivertė įsistebėti į kraujo giminės atstovą.
- Tu tikriausiai šaipaisi? - Akivaizdu, nelabai suprasdamas viso to teatro esmės, suraukia antakius, mat didesnio absurdo niekuomet dar nebuvo girdėjęs. Kokia iš viso yra prasmė apsimesti žmogumi, kai jau seniai esi virš tokio banalaus dalyko, kaip mirtingumas? Bet koks Saloninos atribojimas nuo tiesos priminė tai, kad bus atsitraukta nuo pagrindinio plano imtis to, dėl ko jis vis dar čia ir buvo. Ambrose buvo būtinas burti galintis „pirmasis sūnus“, bei į kažkokius vaikiškus žaidimus tiksliai kad neketino veltis. Lėtai ir aiškiai neigiamai supurtydamas galvą, pasistengė sustyguoti savo nervus, kuomet tėškė sekančius žodžius, - Ką, išdulkinai savo bobą ir kaip mat smegenys susisuko?! Aš tikrai nežadu apsimesti mirtingu nevykėliu, tik tam, kad ji pasijaustu kaip „namie“. - Staiga nutilo, lyg vizualiai išreikšdamas tokią marmūzią, kuri išduotu neva tai, kad jis nutilo tam, kad apgalvoti viską dar kartą. Atrodė įtikinamai, nors kokia iš viso esmė pasitikėti liūtu, kuomet prakiši ranką per narvą, norint paglostyti jo kailį. Silas niekada nebuvo tuo, kuriuo būtu galima pasitikėti, o jei tai padarydavai, tai paprasčiausiai būdavo ta, esmine klaida. Įtraukęs oro per nosį, lėtai iškvėpė, tuo pačiu metu pridurdamas, - Tebūnie. Bet to suknisto maisto, aš tikrai neragausiu.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS
avatar
Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 645
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Kv. 06 09, 2016 3:35 am

Sailas išsirinko tikrai neblogą kambarį - didžiausią šiame name, su balkonu iš kurio nutrūktgalviškai nusiteikęs galėjai šokti tiesiai į didelį lauko baseiną. Kaip ir visame name, taip ir čia buvo ypatingai šviesu. Pastelinių spalvų interjerą tik dar labiau ryškino dideli langai. Šį kambarį kadaise oficialiai paženklino kaip savo miegamuoju, tačiau statistiškai nėra praleidęs čia nė vienos nakties nuo 2010ųjų pabaigos, kuomet dėka atkutusios kompanijos galėjo nusimesti šiek tiek rūpesčių nuo pečių ir pasižvalgyti sau būsto ateinančiam dešimtmečiui. Visuomet gana kukliai gyvenęs Sebastianas šį kartą išsirinko tikrai didelį, netgi pompastišką bei prabangų trobėsį ir vien tik dėl to, kad pabandytų kažką naujo, o ir surastų progą išleisti apvalesnę sumelę pinigų, mat šiais nebuvo pratęs taškytis į visas pusės - tad jų ir turėjo. Įlipęs į dar nebraidytus vandenis Sebastianas netapo kažkokiu prabangos mėgėju. Taip, jis daug investavo į namuose esančią laboratoriją, be to jo SLR klasės "Mersedesas" (dabar su prilytu salonu bei išdaužtu stiklu) kainavo tiek, kiek užsidirbo per 20 metų ardamas visokiuose "proletariškuose" darbuose, o dažnai ir su viršvalandžiais, kuriuos jojo kolegos vadindavo žudikiškais. Su tuo automobiliu Sebastianą siejo banali meilės istorija, gerokai banalesnė už tą, kurią savo vaikams kažkada galės papasakoti Dean'as Winchester'is. Visų pirma šį modelį atsitiktinai pamatė per britišką "Top Gear" laidą 2014liktaisiais, po pusmečio jį jau regėjo gyvai Ženevos automobilių parodoje. Tai ko gero buvo pirmas atvejis, kai nemirėlis KAŽKĄ pajuto daiktui. Heh, tas automobilis tikrai yra fantastiškas! Ir tikrai padedantis nekristi į akis... Na turint omeny tai, jog Redford'as nemėgsta afišuotis. Yeah.
Naujausio modelio "Nexus" mobilusis atsiduria chalato kišenėje. Reaguodamas į kaip visuomet žavingą ir perdėtą Sailo susireikšminimą, tamsiaplaukis vyras pavarto akis.
- A-a-a a,-tarsi stabdydamas šnekantįjį, Sebastianas pamosikuoja rodomuoju pirštu. Niu niu niu tau už nusikalbėjimą indeed, brolau,-Tavo dėka ir praradau ją pirmąjį kartą. Negalvok, kad pamiršau, jog per tave negalėjau stebėti, kaip auga bei užauga mano dukterys, kaip jos atsitempia į namus jaunikius, kuriuos mes su Salonina natūraliai išbrokuojam ir panašiai,-atrodė, jog Redford'as daugiau šmaikštauja, nei lieja širdį dėl gilios nuoskaudos. Apkvaitinę endorfinai tikrai nebuvo išsivadėję kuomet milžiniška jųjų dozė plūstelėjo ne tik po užsitarnauto meilės akto su numylėta ponia Varias, bet ir jos grįžimo pas savo vienintelį vyrą bendrai,-Per tave vaikų turėti aš jau net nebegaliu, bet po velniais, mane nuoširdžiai džiugina, jog mažų Sailiškų išperėlių užveisti negalėsi ir tu,-nusiteikęs perdėm iškalbingai, pirmasis vampyras, tiesiog autentiškas Ambrose vikano kūrinys ironiškai šypteli, drąsiai paėjėdamas kiek giliau į kambario vidų. Aišku labai greitai teigiamas, šiek tiek blatnas vampyro nusiteikimas kiek nuslūgsta broliui išsireiškus ta linkme, neva šis ketinąs savo ruožtu aplankyti tamsiaplaukę, neprognozuojamą medžiotoją, be leidimo pasisavinusią jojo žiedą.
- Atšok, Sailai. Jei bent piršteliu paliesi Cassidy ar Dean'ą, išplėšiu tau stuburą. Nejuokauju,-ne kartą per šią dieną girdėtas grasinantis tonas orą suvirpina ir vėl. Sebastianas tikrai atrodė rimtai nusiteikęs dėl to, ką pasakė. Nebuvo didžiausias Argent gerbėjas ir jie abu su broliu tikrai atrastų bent po vieną racionalų motyvą nusukt tą gražią galvą, tačiau Redford'as natūraliai jautė, jog tai nebūtų teisinga. Jis visuomet stengėsi išvengti aukų. Aišku ne visada pavykdavo, bet ir už pastangas kartais yra užkabinamas medalis!-Sušiktą žiedą užsikalbėt gali užsimerkęs ir pusiau miegodamas, žinai nepamaišytų tau visai to "principinės primadonos" amplua bent jau kartais nepateisinti veiksmais, juolab lūkesčių kartėlė nėra užkelta labai aukštai,-papildomas komentaras daugiau apeliavo į bandymą prisibelsti iki stygos, kuri užgautų ne itin funkcionuojantį Sailo racionalumą. Medžiotojai yra didelis reikalas, visgi. Jie praktiškai yra gimę tam, kad naikintų tokius, kaip jiedu. O smarkiai sunervuoti jie tikrai anksčiau ar vėliau rastų būdą, kaip juos abu neutralizuoti. Pavyzdžiui, tas Dean'ui šiaip jau priklausantis durklas? Kažkoks paprastas pagalys vargiai sugebėtų nugesinti pirmuosius vampyrus, tačiau išbandytas ant Sailo jis veikė idealiai. Toks faktas Sebastianą tiek pat džiugino, kiek neramino.
Emocingi Sailo pasiskeryčiavimai kėlė nemirėliui norą juoktis, bet susituri sukilusį interesą eilinį kartą pasišaipyt. Redford'as išlaiko pakankamai ramią, neutralią fizionomiją.
- Gerai, sakykim aš dabar per daug tingiu įtikinti tave, kad leisdamas tau pasilikti po vienu stogu su manimi ir mano širdele neturėjau jokio kito pasirinkimo. Man tikrai nuoširdžiai nusišikt ant to, kiek galonų kraujo išliurlinsi ir iš kur jo parausi, neketinu tapt tavo aviganiu, avinėli. Man net nesvarbu jei sugalvosi vaikštinėti nemandagiai iššiepęs savo iltis. Žodžiu elkis kaip išmanai, o mano reikalavimas susijęs su tuo, jog man dabar visiškai nereikia, kad Salonina sužinotų kas būtent AŠ esu per vienas. Comprendre? Tad jeigu sugebėtum neprieiti prie jos su įkyriu baksnojimu į šoną ir tokiom užuominom, kaip "nori pamatyt kas bus, jei įsipjausi į pirštą?" būtų tiesiog super. Savo ruožtu kurią dieną pametėsiu tau porą gerų pornožurnalų, na žinai, kad nesijaustum vienišas kol aš tvarkysiu savo žmoną,-kiek arogantišką oraciją Sebastianas užbaigia pergalinga šypsena, kuri nė per nago juodymą neišdavė sunerimimo, kurį pajautė broliui taip gana lengvai sutikus suveikti žiedą ir jam. Iš tiesų tai NIEKADA neprašytų brolio tokios paslaugos, bet tegu Salonina bent apšyla šiame laike, o tuomet galės supažindinti ją su tuo, kuo yra iš tikrųjų bei nupasakoti su kokiomis dar būtybėmis įmanoma susidurti užslinkus pilnam mėnuliui.
- Toj komodoj,-vyro galvos linktelėjimas nurodo reikiamą objektą,-Kažkuriam ten stalčiuj rasi dėžutę, kurioj esu tikras bus ir žiedų. Beje žinok atsižvelgiant į tai, koks susiraukęs ir nedoras esi, akivaizdu, jog ne tik seniai nesugulei, bet ir nesi ragavęs picos,-nemirėlio veidą iškreipia mažumėlę piktdžiugiškas šypsnis, juolab akivaizdžiai mėgavosi savimi. Sebastianas nuoširdžiai nemėgo nešioti aksesuarų, bet išsirinkęs šį namą iš brokerio gavo dovanų ne tik kelis gerus kostiumus, bet ir komodą su stalčiumi, pilnu visokių kaklaraiščių, laikrodžių, žiedų ir tų mažų, gražių dalykėlių, kurie segami į rankoves žodžiu visko, kas turėtų paglostyti rimto verslininko savimeilę. Kadangi kostiumą dėvėjo vos kelis kartus gyvenime, brokeris su dovanomis žinoma šiek tiek prašovė, bet nieko.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1485
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Silas Ambrose on Kv. 06 09, 2016 11:26 am

Gimti antru žinomos raganių šeimos centre, tu ne vien esi laikomas jaunu „durneliu“, bet ir viso labo atsarginiu variantu, kuris yra panaudojamas tik tuo metu, jei pirmasis nepateisina lūkesčių. Kas iš tikro yra pakankamai retas dalykas. Tu pastoviai gauni priminimą kad esi nieko vertas vaikėzas, kad verčiau iš viso niekuomet nebūtum gimęs, kad esi tik suknistas išpera, kuris gyvenime pasieks lygiai nieko. Tos spaudimas yra protu nesuvokiamas, jis tave arba palaužia arba sutvirtina tavo odą taip stipriai, kad galiausiai tampi visiškai bejausmiu šūdžiumi. Supranti kad esi šūdžius, bet jau nieko su tuo negali padaryti. Dar būdamas visai vaiku, kuomet nebuvo supažindintas su brutalia realybe, jis tikrai buvo mielas garbanius. Žavėjosi krintančiomis žvaigždėmis, su mielu noru bandydavo pakartoti brolio meistriškumą drožinėjant skulpturėlęs. Sekėsi prastai, bet vaikis tikrai stengėsi, ne tam kad padaryti geriau, o tam kad prilygti vyresniam broliui. Buvo geras berniukas, geras vaikas. Tik ne visiems ir ne visuomet tas „gerumas“ atrodo tinkamas. Kartą Silas kartu su Sebastian‘u išmovė pabėgioti per daug toli nuo namų, arčiau judraus (pagal tą laikmetį judraus) miesto. Mažasis snarglius akivaizdžiai turėjo pernelyg trumpas kojas, kuomet nežiūrėdamas į šalis movė tiesiai link ant žirgo sėdėjusio vyruko. Jei ne lemtingu metu susipynus toms trumpoms kojoms, Horatius akimirka pasidžiaugtu kad nebėra to „kvailo“ antro sūnaus. Nusidraskė kelius, bet bausmę už nepaklusnumą atlaikė pats, nesvarbu kad buvo per mažas. Stovėjo it vandens prisisėmęs. Juk ir taip buvo aišku kad mažiausią baus ne taip baisiai, kaip nubaustu vyresnį, mat anas jau turėjo kur kas daugiau proto. Po bausmės atlaikymo susidūrė su broliu, akys buvo „kvadratinės“ matomai išverktos. Tačiau pirmiausia ką pasakė mažasis garbanius, buvo, - „Ei, o tu matei kaip mikliai aš išsisukau nuo žirgo kanopų? Wooou, reikės būtinai pakartoti!“. Nuo kokios dienos viskas kardinaliai pasikeitė, Silas net dabar nesugebėtu atsakyti. Paprasčiausiai įvyko visiškas atsitraukimas, vėliau neaišku iš kur atsiradusi didelė neapykanta. Na, tiksliau pastarąjį jutimą paaiškinti galima. Gimus Elissai, visas dėmesys kuris ankščiau kliuvo mažam raganiui, išgaravo. Bet pats didžiausias „lūžis“ įvyko tuomet, kai Sevastianos pareiškė neketinantis užimti savo prigimties atsispyrimo taško. Nuo tos dienos tėvas ėmė savo dėmesį atiduoti jaunesniam sūnui, pastoviai psichologiškai jį koneveikdamas. Ne, visiškai ne todėl kad jis buvo blogas žmogus ar kažkas panašaus. Na taip, su berniukų motina jis elgėsi šlykščiai, Silas niekada nieko panašaus savo mylimai nepadarytu. Greičiau todėl, kad berniukštis iš pat pradžių priešinosi nesuprantamoms taisyklėms, gi taip knietėjo pasigauti meškeres ar tinklą ir bakstelėjus broliui į šoną mauti prie ežero. Bet nee, gyvenimas berniukščiui buvo paruošęs visiškai kitą kelią.
Vakarą, kuomet Sevastianos išvyko į kažką panašaus į „karo stovyklą“, Silas liko namuose. Prie židinio skaitė senovinę knygą, pirštu sukdamas savo per ilgus ir visiškai nemaloniai garbanotus plaukus. Trūko tik akinių ant nosies kad primintu tipinį moksliuką, kuris net labai norėdamas nesugebėtu pakelti kardo. Horatius sugrįžo namo akivaizdžiai padauginęs svaiginančio vyno, kuomet ėmė kabinėtis prie po dienos rūpesčių pavargusios savo žmonos. Kurį laiką Silas tikrai nieko nedarė, tikėdamas kad bet kurią akimirką viskas aprims. Bet kur tau, už nugaros pasigirdo pirmiausia antausio atgarsis, vėliau krintančio kūno susidūrimas su grindimis. Tuomet kantrybė paprasčiausiai sprogo, mat Ambrose pamiršdamas apie tai kad yra gana fiziškai silpnas, puolė tėvui į atlapus. Kiek atsimena visai neblogai trinktelėjo jam į nosį. Jautėsi padaręs didelį darbą, kuomet apgynė motiną nuo blaiviai nemąstančio ir įpykusio dėl Sevastianos išvykimo, tėvo. Tą vakarą buvo stipriai suluptas už tokį „nepaklusnumą“, lūžo keli šonkauliai, o ir pats snukis atrodė tarytum būtu patekęs į mėsmalę. Gulint ant šieno, ne namuose, vaikis labai daug svarstė, pyko ir svarstė. Velniai griebtu, tuo metu jam tikrai baisiai reikėjo jo brolio, kuris būdamas vyresniu ir žymiai stipresniu, gintu jo užnugarį. Keista, bet tuo metu pyko labiau ant Sevastianos, nei tėvo kuris suknežino jo makaulę, vien todėl kad jis pasirinko savo kelią. Net tuomet kai prabėgo šioks toks laiko atkirpimas, broliai susidūrė tarpduri, Silas nebuvo galutinai užsilaižęs savo sužeidimus. Bet viską ką iš savęs išspaudė, tai neigiamai galvos papurtymą. Jie abu patraukė skirtingais keliais. Savo ruožtu Silas ėmėsi klusniai vykdyti visus tėvo paliepimus, stropiai mokėsi, treniravosi burti ir visus „kiečiausius“ rankraščius pramoko taip, tarytum pabudintas vidury nakties gebėtu atlikti tam tikrus burtus. Vyresnis brolis mosavo ginklais, o jaunesnis „burtų lazdele“. Laikui bėgant pyktis vis labiau augo, o Silas akivaizdžiai demonstravo norą, kad jis iš tikro yra tas sūnus, kurio taip desperatiškai reikėjo tėvui. Elissa irgi trainiojosi kažkur aplinkui, ir kadaise mielas vaikas tikrai galėjo skirti jai savo meilę ar bent kažkokią gilesnę emociją, tačiau savo ruožtu tik pamodavo ranka kad ji eitu šalin, nes jis neva labai užsiėmęs. Jei tik tuomet bū9tu supratęs kad daro didelę klaidą, šitaip ją nuo savęs atstumdamas. Juk ta mergaitė tikrai buvo mielu šviesuliu namuose. Ir priešingai nei broliai, buvo kur kas labiau užsispyrusi. Ant stalo, kuris amžinai buvo apkrautas kažkokiais popieriais, bei nudegusiomis žvakėmis, kartas nuo karto atsirasdavo ką tik nuskintas obuolys. Tai sukeldavo šypseną, šūdžiaus charakterį įgavusiame, Silas veide. Šitoks durnas elgesys vizualiai atrodė kad savo mažosios sesers jis nemėgo, todėl kokia buvo prasmė sakyti kad visiškai smagiomis natomis pradėtas žaidimas, pasibaigė katastrofa, kurios Silas tikrai nenorėjo. Tai buvo žiauri klaida. Kurią jau suaugęs ir aiškiai subrendęs vyras supranta ir save graužia, bet niekada to neparodo kitiems. Blogis negali turėti silpnų vietų, o jis jau būdamas paaugliu nusprendė kad nieko gero iš jo nebus, vadinasi bent meistriškai bus blogu.
- Ką tu nori išgirsti, kad jos tikrai turėjo puikų gyvenimą, susilaukė palikuonių ir laimingai pasiekė senatvę? Mulkis. Ne vienas raganius nebaigia savo gyvenimo laimingai, ir jei nebūtum toks užsispyręs avigalvis, būtum ne vien amatęs viską savo akimis, bet ir tai išgyvenęs. Bet nee, tau buvo būtina sugrįžti atgal ir sušikti viską? Užknisi tu mane su savo teisumu, Sevastianos. - Neigiamai papurtęs galvą, nemirtingas raganius išskietė rankas į abi puses, kuomet pastebimai pažemindamas kalbos toną, ryžosi pratęsti savo neišbaigtą mintį, - Taip, aš atėmiau iš tavęs tavo pupulę, bet taip pat aš tau ją ir sugrąžinau paduodamas ant sidabrinio padėklo. Niekuomet to nepamiršk, kiekvieną kartą žvelgdamas savo eks žmonai į akis, žinok kad tik mano dėka ji nepaliko viena tame šūdiname laike, kur vargu ar našlės būtu laukęs labai jau praturtintas gerais įspūdžiais gyvenimas. Nors užuot čia plieskęs priekaištus, paprasčiausiai galėtum išspausti „ačiū“. - Užversdamas savo žalias akis, originalusis akivaizdžiai netvėrė savo vietoje, kuomet pasitraukdamas nuo lovos, ant kurios prieš tai buvo įsitaisęs, paėjo prie lango, į kurios palangę ir atrėmė savo rankas. Praskleistos užuolaidos suteikė progą pamatyti kaip atrodo šiam namui priklausantis kiemas. Kažkaip iš lauko viskas atrodė kitaip, nei kad žvelgiant pro langą. Leisdamas Redford‘ui pasismaginti barstomais žodžiais, pats liko visiškai ramus. Bent iš išorės. Nieko nesakė, viso labo filtruodamas kiekvieną tariamą žodį, kuris viduje kėlė tik dar labiau kepantį nepasitenkinimą. Jo planuose nebuvo perduoti Saloniną josios vyrui, velniai griebtu būtu radęs būdą kaip atsikratyti ta moterimi, kad pasinaudojus Marcus‘o galiomis surasti Amarą kaip galima greičiau. Dabar buvo akivaizdu, kad derėjo laukti kol visas procesas įvyks savaime. O gal ne? Susiaurėję akių vokai buvo paslėpti nuo pašnekovo, kuomet nebyliai stovintis raganius galop ištiesė nugarą. - Džiaugiuosi kad tau tai akivaizdžiai kelia ūpą. Bet ką gali žinoti, gal aš ir čia supisiu tau nuotaiką? - Senos žinios apie tai kad egzistuoja vaistas nuo nemirtingumo, vertė Silas jaustis visiškai ramiu, turint omeny kad norėdamas būti mirtingu ar susilaukti palikuonių, galėjo tai įgyvendinti, atsisakydamas viso šio despotiško „fasado“, kuris aiškiai dedikavo tai, „kam yra reikalingas Dievas, kai žeme vaikšto nemirtingas raganius, galintis beveik viską?“. - Užsipisk Sevastianos. - Pasukdamas galvą taip, kad galėtu matyti kur šiuo metu randasi pirmasis vampyras, šiek tiek palenkė galvą, kaip mat paaiškindamas. - Nieko aš neketinu daryti tai mergužėlėi, ar jos draugeliui. Tačiau neketinu taip pro akis praleisti jos ilgapirštiškumo. Tas žiedas priklausė mūsų šeimai daugelį kartų atgal, ir jei tu visiškai dėjęs ant sentimentų, man tas žiedas yra reikalingas. Sakykime, kad nemėgstu dalintis tuo kas mano. - Užteko tik kelių netinkamai panaudotų frazių, kad nemirtingasis raganius pakankamai greitai atsidurtu priešais Varias. Įsmeigdamas savo žvilgsnį į oponento akis, ketino pasakyti kad jis užsikruštu su savo arogancija, taip stipriai, kad kiaušiniai išdžiūtu. Tačiau viso labo veide leido pasirodyti pašaipiam vypsniui. Atrodė taip, tarytum būtu norėjęs padaryti kažką blogo. Kitą vertus, Ambrose visuomet atrodė taip, tarytum jo šikna būtu pilna visko.
- Jei nenori kad sukiščiau visus tavo taip mėgstamus pornografinius žurnalus pro gerklę, kad iškristu pro subinę, verčiau pridenk šikna-skylę tuo niekam nereikalingu paslaugumu. -  Pasiekdamas nurodytą stalčių, iš ten išvertė porą pirmiausia po ranka pataikiusių žiedų. Asmeniškai Ambrose dydis nebuvo svarbus, mat ketino atsiimti savo žiedą, vos tik turės tam tinkamą progą. Vienas iš juvelyrinių dirbinių liko nepastebimai suteptas jo paties krauju (sakykime kad traukdamas objektus, įsipjovė pirštą į popierių, at koks nerangus). Palikdamas abu žiedus ant lovos, pasiekė langą, kurį kaip mat pradarė, kad besileidžiančios saulės apšvietimas pasiektu abu dirbinius. Sumerkęs akis, bei atitinkamai pasiruošęs, ėmė kalbėti jau mirusia kalba. Nesuvibravo nei oras, iš esmės nepasikeitė niekas. Ir kuomet raganius sugrįžo prie žiedų, pastverdamas tą, kuris nebuvo šiek tiek pateptas krauju, užsimovė ant bevarddžio piršto, atkišdamas ranką į dienos šviesą. Tuomet nutaisydamas tokią miną, kad tai buvo juokų darbas, pasisakė, - Viskas baigta. Ir kad jau taip trokšti vaidinti normalų, tebūnie. Suėsiu aš tą tavo picą, mažą to atsiprašysiu tavo širdelės kad tam tikru metu sukėliau šiai skausmą. Bet tuo mano gerumas ir pasibaigs, nesimaišysiu tau po kojomis, bei tikiuosi kad tu nesivelsi neprašytas į mano. Kol negimė tavo sūnus, man reikės susirasti savo nuprotėjusią sužadėtinę.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS
avatar
Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 645
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 06 11, 2016 1:27 pm

⚈ Pastabos: prasukau taip kinda viską, sorry dudes. Galvoju reik greičiau vartyti, kad pereit prie veiksmo, ya know. Tai va, nepykit, kad nepalikau point'o atrašyt  Rolling EyesSebastianas atrodo: clicky ⚈ Tag'as: Dean Winchester

- O. Dieve. Mano,-Sebastiano reakcija į akivaizdų Sailo bandymą primesti jam taisykles, kurių jis pats laikėsi buvo žaibiška. Išskemenuotas sakinys pateiktas tokia forma, lyg pašnekovas būtų susakęs kažką, ką tamsiaplaukis vyras laikytų visiškom šiukšlėm išdavė nemirėlio nusiteikimą nenusileist broliui, kai šis drabstosi tokiais skambiais kaltinimais. Redford'o veidą rėminę juodi antakiai piktai susivinguriuoja,-Gal užteks vieną kartą skųstis, kad neturėjai kito pasirinkimo, kaip tik išlaižius Horatiaus subinę patapti tuo, kuo jis norėto tave matyt tampant? Tu turėjai gerą galvą, galėjai mokytis teisės, o padedamas ryšių su Trajanu būčiau nesunkiai prastūmęs tave į senatą. Bet neeee, pasirinkai lengvesnį kelią ir dar man aiškinsi, jog turėjau pasielgti lygiai taip pat? Pffff,-buvo akivaizdu, kad abu broliai laiko vienas į kitą nukreipę labai daug asmeniškumų, kurie niekuomet nebuvo net bandyti išsiaiškinti. Manieringa Sebastiano saviraiška lieka įtvirtinta rankų susinėrimo priešais krūtinę, taip jis tarsi užsiėmė gynybinę poziciją ir vizualiai,-Pats pagalvok, mulki, kokiais gyvenimo takais galėjai nueiti ir dėl to būtum išvengęs aibės problemų pradedanti Ketsija ir baigiant Amara, kurią akivaizdžiai įstūmei į tokią nepavydėtiną padėtį, kad viskas siaubingai susišiko beveik savaime. Žinai, mano gyvenimas ėjosi it per sviestą, kol du didžiausi Ambrose šeimos subingalviai nesugalvojo apšikt man galvos,-omeny turėdamas tiek patį Sailą, tiek Horatijų, Sebastianas galiausiai iškelia rankas, tarsi susipratęs, jog ši diskusija nevaldoma labai greitai įgaus pagreitį ir jis lyg sugalvojo viską pristabdyti,-Gerai, kaip ruskiai pasakytų, man viskas po ta vieta,-tingus rankos mostelėjimas nurodo savo paties klyno teritoriją,-Užknisai. O jei dar kartą pasakysi, kad esu skolingas tau padėką gausi į snukį blyat - kaip ruskiai pasakytų. Nesiruošiu atkišt tau nė vieno iš savo subinės skruostų tam, kad paglostytum ir kai padėsiu susigrąžint tau savo katytę, kurios vardas man asocijuojasi tik su tais mažyčiais lapus ir stiebus griaužiančiais vabaliukais,-tarsi nustatęs jųdviejų bendradarbiavimo ribas, apsiribojančias dalykiškomis, bet ne suasmenintomis taktikomis, vyras iš įpročio iškvepia palytėtas momentų, kai emocinė amplitudė praplatėja.
- Žinai, tau visiškai nereikia stengtis, kad supistum nuotaiką. Galiu pagirti ir dėl tavęs pasidžiaugti - turi unikalų, precendento neturintį talentą elgtis taip, lyg nieko kito labiau nenorėtum kaip tik su žoliapjove pravažiuot tau per charę,-ramiai mintį susakęs Sebastianas, visiškai be reikalo ala pasitvarko, tai yra timpteli chalato rankovės galus, demonstruodamas tikrai labai blatną manierą, kuri akivaizdžiai Sailą erzino. O Redford'as tuo dar akivaizdžiau mėgavosi,-Man tiesiog netelpą į galvą kodėl dviejų tūkstančių metų senumo vampyrui galėtų bėgt snarglys dėl kažkokio sumauto žiedo. Nuo kada esi toks sentimentalus, Sailai?-vyras savo "mėsingu" petimi atsiremia į durų staktą akivaizdžiai norėdamas išlaikyti tarp savęs ir brolio šiokį tokį atstumą. Parodydamas, jog labai griežtai nereikalauja iš varloko pasisakymo, Redford'as pagūžčioja pečiais suteikdamas savo kalbai atsainumo. Sebastianas nemylėjo daiktų ir jei tik galėtų iš senovės Graikijos pasiimtų nebent Marcios su Liviana vyrui padarytą žaislinį meškiuką, kurį dukterys padovanojo jam 32tojo gimtadienio, paskutinio fizinio Varias pasenėjimo, proga.
"Tėveli, kai pasijausi žygiuose vienišas, pasiimk šį meškiuką, nes pro sagutes mes tave stebėsim".
"Ir mylėsim!"
-tą kart džiaugsmingai pridūrė Marcia, šokdama prie Sevastianos su reikalavimu apkabinimo. Gaila, bet nuo to karto nebe išėjo į nė vieną žygį. Nuo to karto daugiau nebebuvo apkabinęs ir savo mergaičių.
Sebastianas tik mykteli gūžtelėdamas pečiais. Jis visiškai nesureagavo į Sailo įžeidžią reakciją į gana tiesioginį pirmojo vampyro pasiūlymą broliui užsiimti ananizmu vėpsant į didžiakrūtes mergas iš žurnalo. Nebuvo panašu, jog ir regėtų šią temą kaip reikalaujančią kažkokio dialoginio pratęsimo, tad daugiau metasi į vizualinę "kaip sau nori" reakciją. Be didelio susidomėjimo veide jis stebėjo Sailo veiksmus šiam pagerbus savo dėmesiu Sevastianos nurodytą komodą. O kuomet brolis sumoja atlikti tam tikrą, tik jam pačiam suprantamą ritualą, nemirėlio akys kone automatiškai "užeina" į viršų. Jis nesuprato kaip Sailas sugeba burti ir viso šio proceso metu nesijausti kaip idiotas. Visa ta magija jam pačiam atrodė labai lame, jei atvirai. Ir aišku pyko ant savęs, kad neleido sau rasti kitos išeities, kaip tik kreiptis į savo mažąjį broliuką, kad šis paturbintų kelis jo niekados nenešiotus žiedus tam, idant iškišęs nosį į lauką epiškai nenudegtų snapo. Atsižvelgiant į tai, kokia nereali yra vampyrų uoslė, Sebastianas aišku gana greitai susigaudo, jog kažkokiu būdu Sailas sugebėjo pasileisti kraują. Labai norėjo nusišaipyt, bet prikandęs liežuvį, be jokio susižavėjimo veide perima į rankas varloko užkalbėtą papuošalą. Labai nemalonus jausmas apima vampyrą, kai tasai žiedas atsiduria tarp jo piršto pagalvėlių. Taip, jis tikrai turėjo kažkokią moralinę alergiją burtams ir panašiam mėšlui. Nesureikšminęs savo jutimų, Sebastianas įsimeta žiedą į kišenę, o vyro žvilgsnis atrodė netgi kažkiek dėkingas!
- Juk nesunku buvo pasielgti visai normaliai, ką? Gal vieną dieną tau tai visai patiks?-erzindamas brolį suvėblena, o teigiamas galvos linktelėjimas išduoda pritarimą Sailo nustatytoms taisyklėms, jog jiedu pasistengs gyvendami po vienu stogu nesimaišyti vienas kitam po kojomis. Tik Sailui netiesiogiai paminėjus Qetsiyah, Sebastiano antakiai automatiškai šokteli aukštyn,-Nori pasakyt ji gyva?-išreiškia nusistebėjimą, tačiau labai greitai persimaino ir vėl neaukštai iškeltos rankos išduoda pirmojo vampyro "pasidavimą" gilintis,-Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Gerai. Je suis dehors,-suskambėjęs nepriekaištingas prancūziškas akcentas išduoda Sebastiano intenciją iš čia pasišalinti. Toliau maivydamasis vyras mosteli delnu sau nuo kaktos atsisveikindamas su jam visgi pagelbėjusiu Sailu ir degdamas nuo troškimo akimis "glamonėti" visai ne Ambrose veidą, o mylimosios tobulus bruožus, Redford'as išsuka velniop iš šio kambario, po savęs uždarydamas duris, o dideliame delne vėl atsidūręs didelis mobilusis paveržia vampyro dėmesį į picos užsakymo procesą. Kai grįžta pas Saloniną į svetainę, žavingai sukombinuotą su virtuve, nemirėlis jau buvo užsakęs tą tikrą greitojo maisto šakos pažibą.
Sebastianas negalėjo žinoti kaip Salonina reaguos į tokį maistą, bet jam patiko. Jis tikrai galėjo nesunkiai atskirti skanų maistą, nuo neskanaus, tačiau mirtingųjų mitalai jo visai nedžiugino taip, kaip tada, kai buvo žmogus. Picą kišo į save daugiau norėdamas aktyvuoti organizmą, kad jojo numylėta ponia šią naktį glaustųsi prie šilto vyro. Šiaip jau mirtingųjų maisto kramsnojimas nekėlė Sebastianui jokių teigiamų bei stiprių emocijų. Prie pailgo virtuvinio stalo nutolęs per labiausiai, kiek buvo įmanoma sėdėjo ir Sailas. Jie visi kramsnojo, tylėjo ir tokia atmosfera tikrai slėgė. Dėl to Redford'as sugalvoja užleisti muzikos, kuri užklykia neplanuotai garsiai, dėl ko atsiprašęs vyras garsą sumažina. Kažkas iš "AC/DC" repertuaro. Briano Johnson'o kartojami "I feel safe in New York City" žodžiai skambėjo kažkaip... ironiškai.
Planai dušas, o po to pica liko įgyvendinti, tad pasidavusi raginimams Salonina sutinka pasileisti miegamojo link. Sugrįžę į tą kambarį, kuriame jie jau lankėsi šiandien, kuriame 'Nina po kiek daugiau nei dviejų tūkstančių metų vėl pramerkė savo rudas akutes, Sebastianas kaip rūpestingas vyras (bet padedamas žmonos, kuriai tokie dalykai visuomet sekėsi geriau), pakeičia krauju ištepliotus patalus bei jau visai netrukus į juos jaukiai sukrenta. Glėbyje laikydamas dievinamą moterį jautėsi beveik taip, kuomet buvo ne tik žmogus, bet ir turėjo gyvenimą aplamai. Nesunku buvo suvokti, jog dabar nesugebėtų jaustis laimingesnis. Pirmą kartą nuo paskutinio vyrą rimtai paveikusio košmaro, Redford'as sumerkia akis. Užhipnotizuotas lėtėjančio bei sunkėjančio Saloninos kvėpavimo, jis nejučiomis perjungia pasąmonę į rėžimą, kai ši lieka nebepriklausoma nuo valios.
Numylėtas, iki mažiausių detalių pažįstamas kraštovaizdis, kurį vadino namais. Salomoje, provinciniame regione buvo įsikūrusi visa Varias šeimyna. Jų būstas ūkinėms reikmėms daugiau taikytiną teritoriją dalinosi dar su keliomis šeimomis. Praėjęs didelį auksinių javų lauką, už kurio driekėsi plačios gyvulių ganyklos, stovėjo Sevastianos bei Saloninos namai. Erdvūs dideli, sustatyti iš stambių, rusvų akmens blokų. Sebastianas stovėjo atokiau, buvo ką tik sugrįžęs iš žygio, kurio metu lydėjo imperatorių į šiaurinę Italiją, kur vyko derybos su etruskų tautos karaliumi Tarkvinijumi Prisku. Nuostabi diena, saulės spinduliai švelnia šiluma glostė rusvą odą bei vertė ją pasidengti prakaitu po sunkiais romėnų kario šarvais. Salonina sėdėjo prie namo ant medinio suolo pindama gėlių vainikus čia pat dūkusioms mergaitėms. Jos juokėsi, atrodė laimingos ir Sebastianas pats pagavo save jaučiantį neįtikėtiną džiaugsmą bei meilę savo brangiausioms damoms. Su savimi jis turėjo didelį ryšulį prikimštą lauktuvių žmonai bei dukroms: prieskonių, žvakių, smilkalų, arbatų, džiovintų vaisių, riešutų bei saldumynų. Jis entuziastingai žengė į priekį, tačiau tuo momentu atmosfera pasikeičia kardinaliai. Pakilęs vėjas paslepia po debesimis saulę, ore ima suktis vėjo šuorų nešiojami lapai, viskas aptemsta, kai juodi debesys užkloja padangę. Sebastianas sustoja pajutęs siaubingą šaltį. Jis iškvepia, tarsi norėtų pamatyti garus, bet netrukus supranta, jog šaltas yra ne oras, o jis pats. Netrukus vyras pasijaučia tarsi įkalintas savo paties kūne, kuris grėsmingai sparčiu tempu ima artintis prie žmonų bei dukters. Jis bandė sustoti, tačiau nepajėgė pasipriešinti jėgai, kuri jį tempė. Išvydusi vyrą, Salonina atsistoja. Jos veidas buvo toks gražus, toks kupinas meilės... O netrukus ir baimės. Pasimetusio kario žvilgsnis nukrypta į savo atspindį, nusėdusį į medinės bačkos, sklidinos vandens paviršių. Į Sebastianą pažvelgia pilkas veidas krauju pasruvusiomis akimis. Atspindys grėsmingai nusišypsojo iššiepdamas iltis. Kai vyro akys sugrįžo į Saloniną, jos buvo maldaujančios bėgti. Kontrolę praradęs Sevastianos kūnas užsimoja. Varias užsimerkia pajutęs kaip ant jo veido ištrykšta šiltas, šviežias kraujas. Mergaitės klykė, ji galėjo jausti, kaip jo mylimosios kūnas bejėgiškai sukrenta ant žemės. Sebastianas nubunda. Štai kodėl, po galais jis neleisdavo sau miegoti! Tai buvo vienas tų sapnų, kurie palieka stiprų, nemalonų jausmą. Nemirėlis pažvelgia į glėbyje vis dar laikomą, miegančią savo žmoną. Lyg su palengvėjimu atsipūtęs, vyras atsargiai išsirango lauk iš lovos. Ypatingai šiltas žvilgsnis akimirką pasigėri jo gražuole kai pirmasis vampyras pataiso patalus, kad šie užklotų 'Niną pilnai. Sebastianas žvilgteli į laikrodį. Buvo kelios minutės po vidurnakčio. Net neleisdamas sau pagalvoti apie nakties praleidimą bandant dar kartą perduot savo protą sąmonei, kuri veikti pradėtų tik iš dalies, Redford'as patraukia link laboratorijos. Reikėjo daug, daug nuveikt.
Kaip mėgsta kartot, pirma pareigos, tada malonumai. Tad nieko keista, jog visų pirmiausia leidžiasi į darbines peripetijas bei sintetinio kraujo gamybos procesą, nei savo paties kraujo analizę, kuri leistų suprasti kas ti per velnes buvo taip smarkiai jį apnuodijęs. Žinoma kai darbas pareikalauja mažesnio intensyvumo, Sebastianas įjungia ir jam labiausiai rūpėjusį interesą. Seniau prie tokios užduoties jam būtų tekę plušėti valandų valandas, o dabar visas daugiau mažiau užknisančias, ypatingo kruopštumo reikalaujančias eigas bei užknisančiai ilgas analizes atlikdavo kompiuteris, visai kaip ir ląstelių dauginimo procesą, kuris buvo būtinas užsiimant smulkiausių organizmo dalelių klonavimu. Priešais kompiuterius sėdinčiam mokslinčiui tiesiog reikėjo stebėti įvykius užtikrinant, kad viskas vyktų sklandžiai. Spėja net atsakyti į keletą asmeninių žinučių, kai kompiuteris išmeta cheminę sudėtį medžiagos, kuri visai neseniai privertė Sebastiano skrandį išsiverst į kitą pusę. CaSO4. Kalcio sulfatas! Tai buvo anhidritas! Dieve mano, taigi žinoma! Šiuo mineralu buvo grįstos tų katakombų, kuriuose dūlėjo nepilnus du tūkstančius metų, uolienos! Su tuo pačiu Sailu būdami vaikais mėgdavo krapštyti olos sienas, ieškodami gražių, tviskančių kristalų. Pagalvojo, juk visai logiška, kad būtent šia pirmojo vampyro silpnybe nulietos katakombų sienos neleido nemirėliui ištrūkti ir įkalino jį ten ilgam, ilgam. Prie to tikrai turėjo prikišt kažkas nagus, kas visai nenorėjo, kad Sevastianos Varias kaip mirtį nešantis virusas pasklistų po pasaulį. Visgi mįslę uždavė klausimas, KAIP tuomet jam visgi pavyko iš ten išeit? Kodėl užteko tik truputėlio kraujo, nutekėjusio ant po žeme snaudusio pilko "džiūvėsio", kad šis pavirtęs itin gyvybingu tapo ko gero žymiausiu neidentifikuotu XVIII amžiaus riperiu. Nu ok, nevermind. Iki pat ryto plušėdamas prie darbų Sebastianas nuobodžiaudamas dar sugeba pažaist "Witcher'į", šiek tiek pabrazdint gitarą, pamėtyt šoklų kamuoliuką bei internete užsisakyti anhidrito, kurio pristatymui iš kart nurodo ne savo, o Dean'o namų adresą, kurį pats medžiotojas išraitė pirmajam vampyrui ant lapelio. Tiesa, nepamiršo nusipirkti ir naują išmanųjį laikroduką, likusį ištaškytą į mažiausias daleles to paties nedorėlio Sailo. Dar nespėjus patekėti saulei, suvažinėja ir į miestą (juk reikėjo pagaliau grąžinti tą raudoną "Fordą", kurį pastatė ten, nuo kur nukniso), išsikvietė "Mersedes" servizą sutvarkyti jo "Maklareną", o finale ir užsuko į parduotuvę bei užpirko maisto jo dievinamai nėštukei. Namai vis dar skendėjo tyloje, kai sugrįžo. Ką gi. Beliko sulaukti Dean'o.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1485
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Pir. 06 20, 2016 2:27 am

Cassidy vidinė ir išorinė savijauta švelniai tariant neramino, jo atrodė nebūdingai perbalusi ir sušalusi, o tos smaugimo žymės mažu mažiausiai kėlė vidinį karą medžiotojo viduje. Kiek stiprios turėtu būti anapusinės jėgos, kad per tokį didelį atstumą sugebėjo ne vien surasti juos du, bet ir tamsiaplaukei moteriai sukelti fizinę žalą? Net tuomet, kai prieš užmiegant ant priekinės atloštos sėdynės, mintyse kirbėjo mintis paprasčiausiai nesikišti, leidžiant apkalbėtiems padarams pasiekti savo, dabar tai buvo visiškai nesvarstytinas dalykas. Taip, vampyrai, vilkolakiai ir tos pačios raganos yra dažniausiai pasišlykštėjimą keliantys, pavojingi padarai. Tačiau palyginus su grandioziniais planais iš mirtingų, burti galinčių žmonių pusės, dabar labiau priminė pasaulio pabaigą, o ne tikslingą veikimą. Velniop tas raganas! Rimtai, jei palyginti tai ką daro jos, su tuo koks yra pirmasis vampyras, ar tie patys originalieji, kurie maitinasi iš paketų, bei žmonių nenaikina, nebent tik paverčia pusiau tokiais kaip ir jie, galima surasti tą siaurą liniją, kur dar įmanoma susitaikyti. Winchester‘is net pats stebėjosi savo sprendimu, bet kaip sakoma: kai gali pasirinkti iš dviejų blogių, rinkis mažesnį.
Numatyti kur šiuo metu buvo Bonnie Bennett, nebuvo sunku, apie tai aiškiai leido suprasti visi tie telefone užfiksuoti praleisti skambučiai ir žinučių paketas. Ligoninė, vieta kurios Dean‘as stengėsi išvengti kaip tik įmanoma. Svetimos problemos, netikėtai atsirandančios užduotys, visiškai viskam buvo suteikiama pirmumo teisė išskyrus susidūrimą su savo asmeninėmis problemomis. Puikiai suvokė ką ketinąs daryti, todėl stengėsi suteikti sau kaip galima daugiau laiko vien tam, kad sprendimas nebūtu priimtas karštligiškai ar kaip nors kitaip, per greitai. Pakeliui link ligoninės medžiotojas užsuko į vietinę kavinę, kur nupirko vieną kavos ir kažkokių pardavėjos labai išgirtų šiandienos bandelių. Kartu važiavusi moteris turėjo pasistiprinti ir bent jau atsigerti kavos, leidžiant jos pačios kūnui kaip galima labiau sušilti. Kategoriškai priversdamas ją priimti bent tokius „pusryčius“, vyras galiausiai išsuko į ligoninės pusę. Pastatas buvo senas, tačiau visas vidus akivaizdžiai modernus ir puikiai išnaudojęs visas investicijas iš pasaulinio mąsto turčių. Už šlagbaumo pakėlimą ir nuleidimą atsakingas asmuo iš karto pasisakė kad neketina praleisti Winchester‘io į vidų, nes tai yra liepęs vyriausias ligoninės daktaras ir 52 proc. turintis akcininkas, kuris prie viso to dar buvo ir medžiotojo žmonos brolis. Viskas aišku. Pasisukdamas į Cassidy pusę, vyras paaiškino kad penktame aukšte prie posto turėtu sėdėti raudonplaukė, kuri dar pakankamai palankiai nusiteikusi jo atžvilgiu, jei kolegė medžiotoja pasiteirautu jos, kur būtu galima šiuo metu surasti Bonnie Bennett, mergina nurodys jai arba palatą arba paprasčiau, pakvies burtininkę pasirodyti koridoriuje. Informacija buvo išsakyta, ir tuomet abu kolegos susitarė kad susiskambins, vos tik Cassidy baigs visus savo būtinus reikalus su vienintele egzistuojančia Bennett giminės ragana. Winchester‘is buvo ramus, ne kiek nepergyveno dėl to kad moterų pokalbis gali palinkti netinkama linkme. Svarbiausia buvo tai, kad puikiai žinojo kokia yra burtų pasaulio atstovė, vadinasi viskas turėjo baigtis tinkamai. Tuo labiau, iš dalies medžiotojas jautė palengvėjimą, kuomet suvokė kad visko nepablogins savo pasirodymu. Buvo šimtu procentų tikras, kad pasielgdamas tinkamai jis ne juokais apsunkins visus reikalus Argent šeimos atstovei arba kad ir kas ji būtu. Išleidęs tamsiaplaukę, vyras nedelsė ne akimirkos, kuomet iš karto patraukė prie degalinės, kuri buvo pastatyta pakeliui į gyvenamų namų kvartalą. Pigiame, tačiau daugiau ar mažiau prižiūrėtame tualete, vyras persimovė marškinius, greitai atsiplove pažastys ir pasiskalavo burną specialiu skysčiu, kurį nusipirko toje pačioje degalinėje. Šiuo metu sugrįžti į savuosius namus Los Andžele buvo visiškai neįmanoma, todėl teko suktis iš situacijos savaip. Dirstelėjo į savo išmaniojo mobilaus telefono ekraną. Keista, jis buvo skilęs, tačiau dar buvo galima pastebėti, kad dabar te buvo ankstyvus rytas. Mintyse sukosi to kryželio istoriška reikšmė, iš kur jis atsirado, kieno rankose buvo prieš tai ir kokiais būdais visgi atsirado pas jo savaip mylimą ir gerbiamą moterį. Kas per velniava vyko? Atrodo kad protas savaime surišo visus galus, tačiau tuo pačiu metu ir kategoriškai bandė tai atmesti. Prieš išeidamas Dean‘as nusipirko dar vieną cigarečių pakelį, dar vieną karštos kavos išsinešimui ir galiausiai vėl atsidūrė prie Impalos vairo. Šis automobilis buvo tobulas nuo pirmo iki paskutinio varžto. Važiuoklė dirbo nepriekaištingai, o užvestas variklis leido ausiai malonų garsą. Taip, ne tą kokį turi naujos transporto priemonės, kai reikia įsiklausyti. O tokį, kuris leidžia prajausti kiekvieną variklio grandinės apsisukimą. Tobulybė.
Kelionė iki pirmo vampyro namų nebuvo ilga, užtrūko ne daugiau nei dvidešimt minučių. Visą laiką mintyse filtruodamas visą vakar su Cassidy aptartą teoriją. Nepastebėjo net tos akimirkos, kuomet tvarkingai įvažiavo į prie namo esančią aukštelę, užgęsino savo numylėtos transporto priemonės variklį, bei pasiekė ne paradines, o garažo duris. Keistas šeštasis jausmas, priminęs vidinius garsus, kurie buvo girdimi tik jo paties klausos organų, kuždėjo kad vienas vampyras buvo apatiniame aukšte, modernioje laboratorijoje, kitas, aukščiau, miegamosiuose patalpuose. Kaip ir kiekvieną kartą, esant arti nemirštančių padarų, išdeginta ant odos žyma stipriai perštėjo, tarytum norėtu priminti apie save. Nepriklausomai nuo to kad vyras nebuvo padauginęs nei kofeino, nei nikotino normos – rankos virpėjo. Primindamas apie savo pasirodymą, apie kurį vampyrui nebuvo sunku suprasti daug ankščiau, krumpliais pabarbeno į garažo duris. Ne už ilgo šios atsivėrė, bei medžiotojas žengė į jau matytos patalpos vidų. – Aš nevilkiu treningų, vilkėčiau nebent tik po mirties, kuomet man būtu visiškai vis vien. – Timptelėdamas lūpas, Winchester‘is ne atsitiktinai pradėjo savo kalbą būtent šiais žodžiais. Prašymas pateiktas sms žinute nebuvo įgyvendintas, ne vien todėl kad Impalos savininkas neturėjo galimybės užvažiuoti namo, bet ir namuose panašaus tipo drabužių neturėjo. Net tuomet, kai dauguma su panašia apranga jautėsi gana patogiai, jis verčiau pasirinkdavo džinsus, maikutę, marškinius ir storos odos striukę, nepriklausomai nuo to, ar buvo šilta ar šaltą. Galvos linktelėjimu išreikšdamas pasisveikinimą, iš karto pasiekė namų savininką, paspausdamas šiam ranką. Nesikuklino, kuomet prisėdo ant kušetę primenančio baldo. Vienoje rankoje vis dar laikė iki galo neišgertą kavą, kitoje mobilų telefoną. Turėjo pirmiausia prašnekti apie tuos dalykus, kurie nesuteikė jam galimybės atsikvėpti, bei buvo panašu kad Redford‘as žinojo kur kas daugiau, nei buvo pasiruošęs pasakyti. Taip, jis minimaliai supažindino tiek save, tiek Dean‘ą su savo praeities istorija, tačiau giliau tai išnagrinėti neturėjo noro ne vienas iš dalyvavusių pokalbyje. Įkvėpęs kiek tik įmanoma giliau, žaliaakis vyras pagaliau ėmėsi kalbėti. – Turi man pasakyti, ar yra bent menkiausia galimybė, kad tavo kraujo linija tęsiasi iki pat dabarties dienų. Neturiu omeny vampyrų dauginimosi proceso, turiu omeny tą laikotarpį, kai su broliu buvot mirtingais. Gi negimėt tokiais, kokie esat? Man nesvarbu ar tai vaikai, sesės ar broliai, kas nors, kas galėjo sėkmingai pratęsti tavo giminę? – Kalba atrodė padrika, o tiksliau buvo panašu kad pasirodęs vyras turėjo labai daug klausimų, į kuriuos atsakymus nenorėjo girdėti. Teko pradėti kalbėti iš naujo. – Aš pažįstu Cassidy nuo pat mažumės, kai jos net pilnu žmogumi nebuvo galima pavadinti. Tas kryželis, kurį vakar tau parodžiau. Galiu duoti ranką nukirsti, bet prisiekiu, tas daiktas su ja buvo nuo pat pradžios. Ir kai vakar pasakei kad tokius turėjot kai buvot žmonėmis. Atleisk, mirtingais. Man galva neišneša nieko kito, kaip tik interpretuoti tai, kad pats radai savo tolimą giminaitę. – Trūktelėdamas pečiais, pagaliau primerkė akių vokus, paaiškindamas: – Ir dabar ji yra įklimpusi į didžiulę bėdą. Kai sakau didžiulę, turiu omeny kad nemanau kad vienas sugebėsiu tai išsrėbti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1482
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Nemirtingas (dark!)
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Pir. 06 20, 2016 6:59 am

Sebastianas nieko kito dabar nenorėjo labiau, kaip prisiglausti prie savo šiltos, daugybę metų nematytos, angeliškai gražios moters ir tikrai pasielgė ne drąsiausiai, kuomet nusprendė veikiau pabėgti nuo minčių užsiimdamas kažkokia veikla ir visai nesvarbu, kad tam tikri jos momentai buvo kone būtini (pavyzdžiui, darbinės peripetijos), nei susidurti su vidiniais demonais, kurie visuomet pastverdavo vyrą liekantį tyloje. Gulėdamas šalia savo žmonos, glostydamas rusvą, aksominę jos odą neišvengiamai pradėtų galvoti ir apie tai, kokia jųdviejų laukia ateitis, kuomet Sebastiano egzistencija iš pažiūros tiesiog neturi galo. Idėja pradėti apie tai galvoti buvo bandžiusi kirbėti jau ne kartą, tačiau nedraugiškai jos atžvilgiu nusiteikęs nemirėlis nesunkiai išgindavo šią lauk dar nespėjusią pasėti destruktyvumo sėklos. Aišku tai tebuvo viena tų problemų, nuo kurių ilgai bėgti nepavyks.
Vyras jautėsi neįtikėtinai gerai nusiteikęs netgi jeigu košmariškas sapnas paliko nemalonų pojūtį. Redford'as negalėjo būti tikras kada Salonina nuspręs praplėšti savo nuostabias rudas akutes, bet jausdamas poreikį lepinti savo moterį jis nusprendė po ilgos pertraukos vėl pasisukioti virtuvėje. Kadangi lig šiolei tuščias pūpsojęs šaldytuvas dabar buvo pilnas visokiausių gerybių, Sebastianas neilgai sukęs galvą nusprendžia iškepti tobulą pusryčių patiekalą - desertinius blynus. Salonina visuomet buvo didelė smaližė. Iš tiesų buvusiam kariui dar labai pasisekė, jog valdant Trajanui imperija išgyveno vienus ramiausių laikų Romos istorijoje ir jis nebuvo priverstas palikti namų ilgiau nei dviem metams, kai jo šitaip gerbiamo senelio, į kurį kaip įmanydamas stengėsi atsigimti, su šeima nebūdavo net iki dešimtmečių. Sevastianos dažnai grįždavo pas savo ponią bei dukteris ir po kiekvieno išvykimo apkraudavo jas įvairiausiomis dovanomis pradedant rūbais ir baigiant visokiais egzotiškais skanėstais. Dėl savo dažno nebūvimo ir ne tokio jau didelio prisidėjimo prie dukterų auklėjimo Varias jausdavosi tikrai kaltas, tačiau kuomet Marcia su Liviana pritardamos viena kitai sakydavo, jog daug mieliau matytų savo tėtį dažniau namuose, nei būtų apkrautos suknelėmis, žaislais bei saldumynais Sebastianui buvo kaip dieną aišku, idant mergaitės yra Saloninos auklėjamos tikrai gerai. Visgi tai neslopino kartėlio, kurį jautė dėl elementaraus būvimo su savo brangiausiomis trūkumo. Senovės Romoje duona būdavo tipiškas maistas, tačiau dar tada miltų, kiaušinių bei pieno paversti blynais niekas nebuvo sumanęs, vadinasi po vakarykštės picos toliau bandys stebinti savo mylimąją šiuolaikiniais kulinarijos "stebuklais". Sebastianas kiaušinio trynius atskiria nuo baltymų, o šiuos iki standžių putų išplaka atskirai. Į trynius sudeda kokosų miltus, vanilinį bei paprastą cukrus, šiek tiek kepimo miltelių bei geras porą saujų šokoladinių gabaliukų. Kadangi masė gavosi labai jau tiršta, suskystina ją migdolų pienu. Netrukus baltymų plakinį atsargiai įmaišo bei pradeda kepti iš pažiūros tikrai nerealius biskvitinius blynus savo smaližei žmonai. Pabaigoje sudeda juos krūvele ant lėkštės, apipurškia grietinėle, aplieja šokoladiniu sirupu, apdeda įvairiais vaisiais, uogomis bei padėjęs ant padėklo pajuda miegamojo, kuriame ilsėjosi Salonina link. Aišku šalia lėkštės garavo ir puodelis su arbata. Kai tyliai užėjo į miegamąjį, moteris vis dar miegojo. Nenorėjo jos žadinti. Tegul pasidžiaugia šia komfortiška lova, kuri yra daugybę kartų patogesnė nei senovėje. Vyras padeda ant naktinio staliuko padėklą. Jis trumpai sklesteli ant miegamojo baldo krašto, švelniai paima Saloninos ranką bei palinkęs pabučiuoja mylimąją į skruostą, o atsitiesęs dirstelėja į laikrodį. Dar tik septynios ryto. Iš tiesų būtų ilgiau parymojęs prie žmonos jei ne išgirsti žingsniai. Ne, tai nebuvo Dean'as, o Sailas nusileido iš savo kambario veikiausiai maloniai nuteiktas skanių kvapų. Sebastianui brolio šmirinėjimo po namus kai laukia medžiotojo atvykstant reikėjo mažiausiai, tad iš karto informuoja brolį, jog ketina šiandien kaip reikiant paištvirkaut su Salonina, tad savo paties labui tegu neša kudašių į miestą geram pusdieniui. Aišku "grasinimas" suveikia, mat Ambrose neatrodė atsigavęs po vakarykštės "traumos" nuo sutuoktinių karšto veiksmo duše. Success. Kai Sailas šoka į savo, tiksliau "savo" BMW markės automobilį, Sebastianas su palengvėjimu atsikvepia, kad brolį iš namų pavyko iškrapštyti šitaip lengvai. Redford'as patraukė link savo laboratorijos. Joje nespėjo nė deramai įsispoksoti į kompiuterio ekraną, kai pajaučia žmogiškos esybės atsiradimą savam kieme. Kraujo ląstelės vis dar tebebuvo intensyviai klonuojamos. Na, tai tikrai ilgas procesas, tad nieko keista. Nuspaudęs pulte reikiamą mygtuką, nemirėlis įsileidžia Dean'ą į vidų. Kai medžiotojo siluetas tampa visokeriopai matomas, linkteli pasisveikindamas.
- Man yra visiškai nesuprantama kaip gali būti patogu kariaut su vampyrais dėvint džinsus,-išreiškia nusistebėjimą tuo pačiu paspausdamas kompaniono dešinę. Dėl mėsingų kojų bei didelio quadriceps femoris raumens, Sebastian'ui balsu minėtų kelnių dėvėjimas buvo itin apsunkintas,-Atrodai sumautai,-nepiktybiškai pakomentuoja įvertinęs ne tik susirūpinusį, tačiau ir pavargusį vyro veidą,-Turėjau mintį kol diskutuosim apie reikalus pastumdyt štangas, bet dabar tokia mintis man atrodo labai idiotiškai turint omeny, kad akivaizdžiai kurį metą nesi suvartojęs gero maisto ar miegojęs ilgiau nei kelias valandas,-Sebastianas paėjėja kiek giliau į laboratoriją sklestelėdamas ant fotelio, kurio paviršių peiliu sudarkė moteris, apie kurią Dean'as netrukus prabils. Nemirėlio fizionomija atrodė neįskaitoma, nors medžiotojo žodžiai sukėlė labai dviprasmiškas emocijas. Suvokimas, jog Ambrose šeimos simbolis kalbėjo būtent ant Cassidy kaklo vertė, švelniai tariant stebėtis. Pritrenktas vyras prabilti susiruošia ne iš karto, jis keletą sekundžių patylėjo prieš praverdamas lūpas kalbai. Atsižvelgiant į tai ką jam pranešė Dean'as buvo galima prieiti vienintelės išvados - tamsiaplaukė nemirėlių linčiuotoja tikrai gali būti labai tolima Sebastiano giminaitė, tačiau Redford'o smegeninė buvo linkusi tokią idėją iš karto atmesti dėl palankumo tai moteriai stokos bendrai.
- Aš turėjau dvi dukteris ir tikrai noriu tikėti, jog jos turėjo kuo normalesnius gyvenimus, susilaukė vaikų, sulaukė senatvės, bet...-vyras nutyla, bet ne dėl to, kad užlūžo balsas. Jis tiesiog suprato, jog neturi nė vieno argumento, galėsiančio paprieštarauti nuomonei, kurią netiesiogiai išsakė Winchester'is,-Gerai susitariam, kad paaiškinsi man kas vyksta, nes negaliu ilgiau apsimetinėti, jog kažką suprantu,-nusprendžia pradėti nagrinėti šią temą nuo pradžios, o ne galo. Akivaizdžiai sudomintas Sebastianas neslėpė sukilusio smalsumo akyse. Jis nebuvo pasiruošęs priimti minties, idant Cassidy yra jo tūkstantį kartų propro kažkas. O tai yra keista atsižvelgiant į tai, jog kuomet nusprendė galiausiai keisti savo būtį, įsileisti į ją Daenerys, pradėti bendrauti, dažniau iškišt nosį iš namų įvyko daugybė neįtikėtinų įvykių.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1485
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Tr. 06 22, 2016 4:01 am

Labai ramiai stebėdamas kaip garažo durys pakyla su lyg akimirka, kuomet buvo nuspaustas atitinkamas mygtukas, ranka pasirėmė į sieną, išlaikydamas savo akys nuleistas į asfaltuotą grindinį. Šiek tiek pakelta laisva ranka sudūrė vienkartinį degalinės kavos puodelį su lūpomis. Vis dar karštas gėrimas pataikė į burnos ertmę, kuomet medžiotojo žvilgsnis pagaliau susidūrė su pirmo vampyro, draugiškai nusiteikusiu, veidu. Liežuviu perbraukdamas per savo išsausėjusias dėl dehitratacijos lūpas, mirtingasis vyras žengė į pastato vidų. Dar kartą, vien iš įpročio nužvelgdamas aplinką, kaip mat surezgė atsakomą bangą žodžių į tai, kas buvo susakyta apie jo dabartinę aprangą ir tai, kokį nepatogumą ar patogumą ji galėtu sukelti kovoje su nemirtingais padarais. Visa esmė tame, kad vilkėdamas sportinę aprangą Winchester‘is ne vien jautė nepatogumą, tačiau ir kategoriškai nemėgo savęs taip atrodančio. Negalėjo apsispręsti ar tai jam vizualiai mažino ūgį, ar tiesiog atrodė kaip apsidirbęs, žolytę parūkyti mėgstantis individas. – Man nepatinka kai kiaušiniai tabaluoja. Ir jei pastebėjai, tokia apranga man ne kiek netrukdė sulaužyti tavo broleliui nosį. – Vos pastebimai kilstelėdamas pečius į viršų, kaip mat šiuos nuleido. Ir su lyg komentaru apie tai kad jis atrodo prastai, demonstratyviai iškėlė savus antakius. Mina neišreiškė nuostabos, tačiau balsas būtent taip ir nuskambėjo. – Nu ačiū. Tu kaip vaikštantis lavonas atrodai palyginus ne taip ir prastai. – Lūpos pasitempė į šoną, kuomet Dean‘as išspausdamas iš savęs kažką panašaus į šypsnį, galiausiai įsitaisė ant prieš tai minėto, paminkštinto baldo. Užpakalis nesugebėjo rasti nusėdėtų patogiųjų „duobučių“, todėl vyrui teko šiek tiek pasimuistyti prieš tai, kad atrasti daugiau ar mažiau patogią pozą. Žvilgsnis iškeliavo prie to išmandriai atrodančio aparato, kuris klonavo žmogišką kraują. Dar praeito susitikimo metu, medžiotojas buvo sudomintas tuo, kaip šioje namų laboratorijoje buvo gaminami įvairiausio plauko medikamentai. Tiksliau svarbiausias klausimas buvo tas, iš ko būtent jie yra daromi. Nors žaliaakis vyras ir pasitikėjo pirmu vampyru, tačiau to paties pasakyti apie „mokslo stebuklus“ negalėjo ne pro kur. Nesvarbu kad vampyrai galėjo nemiegoti ne vien savaitėmis, bet ir aplamai to nedaryti. Galėjo paskirti visą savo laiką resursų išieškojimams ir panašiai. Tačiau kur yra garantas, kad būtent tie vaistai iš viso gelbėja mirštančius, o ne sukelia dar didesnius padarinius? Skeptikas. Sumautas skeptikas ir nieko daugiau. Visuomet buvo mokytas nepasitikėti dalykais, kuriuos mato akys, ar girdi ausys. Jei neišbandai tai ant savęs, vadinasi tai neveikia. Tokią logiką daug kas galėtu pavadinti paika, tačiau pats ginklų ir antgamtinių padarų naikintojas per savo darbo praktiką buvo matęs per daug. Šią naktį medžiotojas nuoširdžiai išmiegojo dvi valandas, todėl turėjo žūtbūt pripumpuoti save kofeinu, kuris sugebėtu dar kurį laiką palaikyti senkančią „bateriją“. Nors pripažinkime, su didesniu malonumu būtu paprasčiausiai atsipūtęs, bei paragavęs šalto alaus. Nes nepriklausomai nuo to kad buvo apsirengęs šiltai, šios dienos oras buvo gana šiltas. Sebastian‘as ėmėsi pasakoti apie savo prarastas dukras, bei tai kad iš tikro nenutuokia kur link suka visa kalba. Tuo tarpu jo naujas (beveik) mirtingasis draugelis vaišinosi nekokybiška degalinės kava. Tam ką ketino pasakyti, reikėjo ne menko susitelkimo, todėl surasti tą atspirties tašką, nuo kurio derėtu viską pradėti, buvo pakankamai sunku. Turėjo būti kaip niekad atviras. Analitinis nemirtingo padaro, kuris gyvena žymiai ilgiau, nei ilgaamžiai snukiai, protas turėjo būti tą trūkstama grandimi, kurios ir reikėjo medžiotojui. Kalbėti su Cassidy buvo paprasčiau, nes abu savo amato žinovai vienas kitą suprato iš pusės žodžio, ne todėl kad būtu „soulmates“, greičiau todėl kad abu apie antgamtinius padarus ir visą ko pradžią žinojo atitinkamai daug. Su Sebastian‘u derėjo būti kur kas labiau detalesniam, kitaip visa ši šneka primintu vyrukų tauškesį apie nieką. Giliau įtraukdamas oro, bei tuo pačiu metu pasiruošdamas pasakojimui, pasuko savo akis į vampyro pusę.
– Esi ką nors girdėjęs apie pirmuosius medžiotojus? Turiu omeny ne tuos, kurie buvo mokyti tai daryti nuo pat gimimo, o tuos kurie buvo paversti tokiais, tokių kaip tavo giminaičiai pagalba? Skirtumas yra tas, kad tokie asmenys kaip aš, užsiimame šiuo „darbu“ karta iš kartos. Bet yra ir tokių, kurie praranda sveiką nuovoką, mato taikinį ir neklausdami jį sunaikina, nesvarbu nei kas tas asmuo nei kiek daug gali kainuoti panašus veiksmas. Aš suku ten, kad esu beveik 110 proc. tikras kad mūsų su tavim susitikimas įvyko ne šiaip sau. – Jau antram asmeniui nuspręsdamas pademonstruoti savo „pažymėjimą“, atraitoja rankovę, pademonstruodamas senovinį simbolį, kuris buvo išdegintas ant jo dilbio ir tiesą pasakius, visiškai nepašalinamas. Dean‘as ne kartą bandė atsikratyti šiuo simboliu, tačiau kiekvieną kartą patirdavo visišką fiasko. Kas kuo toliau, tuo labiau leido suprasti, kad jis šiuo metu yra ant „evolving“ ribos, ir galimas daiktas kad greitu metu situacija gali kardinaliai pasikeisti. Tačiau tol, kol jis yra varomas savo paties protu, situacija yra kontroliuojama. Dabar buvo tinkamiausias laikas pasakyti visišką tiesą, kaip tai nutiko. – Prieš daugiau nei du metus, turėjau užduotį. Turėjau susekti ir sunaikinti visiškai nuo grandinės nutrūkusį vilkolakį, kuris elgėsi priešingai nei dauguma jo rūšies atstovų. Jokių grandinių per pilnatį ir panašiai. Jis puolė nekaltus asmenys, pagrinde vaikus. Kurių dalis laimei mirdavo, nelaimei užsikrėsdavo kažkokiu virusu ir per sekančią pilnatį tapdavo blusomis nusėtais, garuotais ir smirdančiais šuniukais, kurie puldavo viską, kas pakliūdavo po ranka. Tai buvo būtina sustabdyti ir aš pasidaviau tam dalykui. Tą akimirką, negalėjau žinoti kad už visą tą laisvę buvo atsakinga ne kas kita, kaip dabar suprantu mūsų bendra pažįstama, Qetsiyah Bennett. – Neigiamai papurtydamas galvą, Winchester‘is aiškiai išdavė tai, kad gailisi ne to, kad neįgyvendino numatytosios užduoties, o būtent to kad buvo per daug aklas, kad pamatyti tai, kas buvo tiesiai prieš nosį. – Tai buvo spąstai, kad prisivilioti mane į konkrečią vietą, kur ir susipažinau su ta moterimi, kuri kaip suprantu, turėdama 2000 su viršumi metų, atrodo gana neblogai. Visa esme tame, kad jai buvo reikalingas medžiotojas, ir nors, – Pertraukdamas savo kalbą, vyras ranka pamosikavo sau priešais krūtinę, paaiškindamas, – su dideliu malonumu pasakyčiau kad visas mano nuostabumas kyla iš čia. Meluočiau. Ši žyma padarė iš manęs kažką daugiau, reakcijos tapo greitesnės, nemirtingų padarų kraujo troškimas stipresnis. Ir kai tas dantytas durklas atsiranda mano rankose, atrodo kad aš negaliu sustoti. Man būtina naikinti. Kitaip esu verčiamas sulaukti nelabai malonių staigmenų. Ir patikėk mate, kad ir kiek aš stengiausi priešintis, ta raganiūkštė sugeba pasiekti mane. Kai pasiekia, aš gaunu užduotį, jei pasipriešinu, miršta kažkas nekaltas. Kol kas aš dar galiu atsakyti už savo veiksmus, kol kas dar galiu sustoti. Tačiau su kiekvienu kartu, kai esu sužeidžiamas nemirtingo padaro, mano protas vis labiau ima tempti, su lyg tuo kad žaizdos užsitraukia taip, tarytum pats būčiau koks nors vampyras. Kuo ačiū Dievui nesu. Tik neįsižeisk. – Krenkštelėdamas, pratęsia, šį kartą paminėdamas svarbiausią dalį. – Aš nebaigiau viso to reikalo transformacijos. Tačiau pati ragana pasakė, kad tapsiu mirtinu ginklu, vos tik mirsiu. Tuomet aš įgausiu antrą gyvenimą, tokį, kuriame mano asmenybės nebe liks. Liks tik žūdymo mašina, kuri neturi kelio atgal. – Žvilgsnis susidūrė su pirmo vampyro veidu, kuomet antakiai savaime pakeitė formą, o jo lūpos vėl prasiskleidė dar vienam paaiškinimui. – Blogiausia, kad man atrodo kad viskas kas vyksta dabar, turiu omeny, mano tapimas tuo kas esu, susitikimas su pirmais vampyrais, stebuklas su tavo žmona. Kuri tikiuosi nebe miega amžinu miegu? Cassidy. Taip, Cassidy. – Kištelėdamas ranką į savo švarko vidinę kišenę, iš ten ištraukia užrašų knygygutę, kurią nugvelbė iš Cassidy, kuomet ji pademonstravo savo piešinius kolegai. Nesunkiai surado reikiamą puslapį, su visais amuletais, kurie ten buvo perpiešti dar tuomet, kai ji pati jų nebuvo akyse mačiusi. Kadangi Dean‘as ir pats puikiai negalėjo visko paaiškinti, pasistengė kalbėti kaip galima suprantamiau.
– Buvau dar vaikas, kuomet pirmą kartą susitikau su Cassidy, bet galiu prisiekti kad tas kryžius, kurio nuotrauką tau išsiunčiau vakar, buvo su ja nuo pat pradžios. Kadangi tai nėra koks šūdelis iš sendaikčių turgaus, kurį jai ant kaklo užkabintu tėvas medžiotojas, apie raganas žinantis visiškai viską. Tai negali būti atsitiktinumas, kaip ir šie piešiniai, – Pastumdamas atverstą knygelę į pirmo vampyro pusę, pratęsia, – Ji nebuvo mačiusi ne vieno iš šių amuletų, kuomet juos nusipiešė. Spėk kas, ji rado juos visus. Ir visi turi tą patį simbolį, kuriuo kadaise didžiavosi tavo šeimos coven‘as. Gali vadinti mane kvanktelėjusiu, tačiau turiu įtarimą kad Cassidy yra tavo tolima giminaitė, ir kaip suprantu kilusi iš vienos tavo dukters. Kas priveda prie minties, kad viena garsiausių medžiotojų šeimų, taip pat turi su tavimi sąsajas. Vienintelis nelogiškas dalykas, yra tai kad vienas iš žiedų, kuris čia nupieštas, priklausė tai blondinei, su kuria buvai prieš tai, kai Cassidy pastebėjo papuošalą ant josios rankos. – Kažkuriam laikui užsičiaupdamas, medžiotojas panašu kad nebuvo pasakęs nemaloniausio dalyko, kuris buvo išlaikytas pačiai pasakojimo pabaigai. Jis buvo labiausiai verčiantis protui susisukti. Giliau įtraukdamas oro per nosį, nusuko akis. Ne todėl kad būtu nenorėjęs pamatyti Redford‘o reakcijos, greičiau todėl, kad ir pats puikiai nežinojo kaip derėtu į tai reaguoti. – Cassidy sakė kad šių amuletų reikia Bennett raganoms. Visa esmė tame, kad šiame laike egzistuoja tik viena tokia, ir kadangi tai yra vienintelė ragana, kurią sugebu toleruoti, galiu pasakyti kad ta mergiotė tikrai nėra suinteresuota kažkokiais papuošalais. Vadinasi, kažkas remiasi šia pavarde tam, kad surinkti visus šiuos objektus ir galiausiai atakuoti pirmuosius vampyrus. Kurie, kuris tiksliau, ėmė gaminti monstrus stipresnius, nei tokie kaip tu. Tačiau tai visai kita kalba. Šiandien ryte, kažkas puolė Cassidy. Kažkokios iliuzijos nuvedė ją prie skardžio ir jei ne lemtingas mano pasirodymas prie jos, greičiausiai viskas pasibaigtu tragiškai. Ji regi kažkokius vaizdinius, ji puikiai žino kas per vienas yra tavo brolis, nors gyvai niekad nebuvo šio mačiusi. Tu man pasakyk, ant kiek turi būti stiprios raganos, kad per tūkstančius kilometrų sugebėtu kitam asmeniui sukelti žalą, vien todėl kad ji turi kažkokius senovinius papuošalus?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1482
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Nemirtingas (dark!)
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Antr. 06 28, 2016 3:28 am

Ko gero egzistuoja trys pagrindiniai gėrimai, kuriais yra linkę piktnaudžiauti vampyrai: tai kraujas (na jis būtinas), alkoholis bei kava. Pomėgio (ar įpročio) siurbčioti du pastaruosius Sebastianas nesuprato. Žinoma buvo panašu, jog Dean'as kofeinu yra prifarširuotas tiek pat, kiek ir nemeile vampyrams, tačiau tiek kavos skonį, tiek kvapą jis jaučia tikrai gerokai silpniau, nei kad vampyrai ir natūralus kavos pupelių kartumas žmonėms nėra tiek intensyvus, kad mažų mažiausiai priverstų šleikščiai iškišti liežuvį. Iš tiesų dažnas šiuolaikinis nemirėlis elgėsi taip, kad galėjai nesunkiai jį palaikyti paprastu mirtinguoju. Juk pažiūrėjęs į jauną merginą išdidžiai žingniuojančią saulės šviesos skaisčiai apšviesta gatve ir nešina rankoje "Starbucks" kavos puodeliu, pirmas įspūdis nebus "o, ji vampyrė".  Neaišku kodėl tokia aplinkybė Redford'o yra vertinama skeptiškai. Galbūt šiek tiek pavydi to lankstumo, kurio dėka tokio tipo nemirėliams yra lengva sutapatinti savo gyvenimus su mirtingųjų. Pats savo ruožtu niekuomet nesijautė TOKS paprastas ir atsipūtęs, kad galėtų natūraliai bei laisvai praeiti gatve gurkšnojant kaloringą kavytę. Na taip, tarsi būtis, kuri jo paties požiūriu yra sudėtinga, komplikuota ir netgi nemaloni, nepriklausytų jam. Sebastianas netgi šiek tiek pasidžiaugia, jog apie tabaluojančius kiaušinius prabilęs Dean'as nutraukė pastarą apmąstymą. Vyras prunkštelėjo, bet visgi neleido vaizduotei įsisiūbuoti. Persimetę keliomis nebanaliomis pasisveikinimo vienas su kitu frazėmis, pašnekovai įsikuria ant vienintelių tikrai komfortiškai atrodžiusių baldų šioje patalpoje. Sebastianas buvo pasiruošęs dialogui, tačiau vargu ar galėjo tikėtis to, apie ką netrukus prabils Winchester'is.
Dean'o paminėti pirmieji medžiotojai iššaukia reakciją neleidžiančią pašnekovui susidaryti nuomonės, neva nemirėlis yra kažką ta linkme girdėjęs. Tačiau Winchester'io padaryta išvada priverčia Sebastianą ne tik susiraukti, bet ir praverti lūpas kalbai:
- Manau aiškiai supratau ką norėjai pasakyti. Atseit kažkas, bet ne pats ponulis Dievas tampo likimo stygas ir dėl to susikirto mudviejų keliai, kad galėtum suvaryti tą dantytą durklą man į vampyriškai-gyvybiškai svarbų organą?-iš pažiūros graiko saviraiška priminė labai skeptišką Dean'o pateiktos minties įvertinimą. Sebastianas tikrai stengėsi save stabdyti nuo natūraliai kylančio nepatiklumo. Juk jau ne kartą savu kailiu įsitikino, jog absoliučiai viskas yra įmanoma. Geez, netgi iš du tūkstančius metų trukusio pogulio pažadinti istorijoje įspaudą palikusią Salonina Matidia-Varias pasirodė esą įmanoma. Iš tiesų tai pats nesuprato savo reakcijos. Galbūt tiesiog prieštaravo tam, kuo nenorėtų tikėti? Sprendžiant iš Dean'o judesių Sebastianas ėmė tikėtis, jog medžiotojas jam kažką parodys. Ir tai buvo tas nesimpatiškas simbolis ant jojo odos. Redford'as nevalingai išspaudžia kažką panašaus į "iui", į vaizdą sureaguodamas ar tai skausmingai, ar tai šleikščiai. Vampyras tikėjosi paaiškinimo ir žinoma jo sulaukė. Redford'o fizionomija atrodė įprasminanti tikrai ne vieną emociją, tokią kaip susidomėjimas, nusistebėjimas ar susikaupimas. Dean'ui paminėjus Ketsiją, Sebastiano antakiai šoka į viršų. Vargu ar tikėjosi išgirsti, jog jo sena pažįstama, kuriai šimtus kartų sakė slopint trauką Sailui, nes iš to nieko gero neišeis, buvo prikišusi nagus ir prie kitų žmonių likimų.
- Esu įsitikinęs, jog anais laikais jos pavardė skambėjo tikrai ne kaip Bennett...-įsiterpia. Aišku tai nebuvo būtina, be to ir nuskambėjo kažkaip lengvabūdiškai. Būtent šioje vietoje Sebastianas nusprendžia prikąsti liežuvį ir išklausyti Dean'ą pilnai. Visgi nesuprato kurių galų Ketsiją nepasirinko amžinojo poilsio ir vietoje to nusprendė egzistuoti ir šiame laikmetyje. Galbūt ji kaip ir jis pats neturėjo kito pasirinkimo? Kai pašnekovo kalboje suskamba Sebastiano mylimosios vardas, jis linkteli leisdamas suprasti, kad viskas yra gerai, kad ji pagaliau su juo. Netrukus nemirėlio dėmesį patraukia Winchester'io išsitraukti užrašai. Tarp puslapių iš karto pastebėjo piešinį kryželio, kurio nuotrauką ne per seniausiai jam buvo atsiuntęs medžiotojas. Kai knygutė atsiduria vampyro rankoje, žvilgsnis nuleistas užsibūna ilgam. Kai vyras užbaigia informacija praturtintą savo kalbą, Sebastianas kurį metą tylėjo.
- Oho...-prasitaria, panašu nežinodamas nuo ko pradėti. Redford'as trumpam išpučia akis tarsi bandytų peikėtis nuo kažkokio apdujimo. Jis užvertė užrašų knygutę, tačiau vis dar laikė ją rankoje,-Jei visa tai yra tiesa, tuomet tikrai jaučiuosi pagerbtas dėl dėmesio, kurį rodo raganos norėdamos manęs atsikratyti,-vyras linksmai prunkšteli. Žvelgiant į jį būtų tiesiog neįmanoma teigti, jog dėl išgirstų naujienų pajautė kažkokią grėsmę,-Nesuprantu kam yra reikalingas toks pompastiškumas bei ėjimas per aplinkui. Jei tos vikanės iš tiesų yra TOKIOS galingos, kas trukdo joms išlydyti mano bei Sailo smegenis per atstumą? Kalbant visiškai atvirai aš nepajėgiu suvesti galų, nes niekad nelaikiau savęs milžiniška grėsme pasauliui turint omeny, jog ne mudu su Sailu, o būtent Mikaelson'ai yra atsakingi už tai, kad vampyrų priviso kaip kakučių krūvelių nutirpus sniegui,-atsikvėpęs Sebastianas atsilošia, kadangi kurį metą patrauktas Dean'o kalbos sėdėjo smarkiai palinkęs į priekį. Nemirėlis patylėjo ir tuo metu jo mintys galvoje pradėjo skrieti kitu vingiu-Nors turiu labai siaurą supratimą apie burtus ir jų pasaulį, bet esu įsitikinęs, jog burti galintys vampyrai nėra normalu. Tai netgi nenormaliau, nei būti vampyru,-vypteli stengdamasis suformuoti priežastį dėl ko vikanėms prisireikė pirmųjų galvų. Akimirkai Sebastiano kakta susiraukšlėja. Buvo panašu, jog vyro galvoje užgimė dar viena mintis, tačiau ir ji nepadėjo geriau suvokti visos situacijos,-Visgi nuoširdžiai prisipažinsiu, aš pats burti negaliu. Bet kuri minimaliai magijoje besigaudanti raganiūkštė gali nesunkiai priversti mane springti savo paties krauju. Supranti kur lenkiu?-tarsi norėdamas apsidrausti nuo to, jog Dean'as ims ir pasimes tarp visų tų padrikų idėjinių fragmentų, Sebastianas pratęsia,-Sailas tikrai gali būti apsisaugojęs nuo tų visų magiškų atakų, jis yra galingas vikanas, taip - jis pavojingas. Tačiau jeigu kažkas norėtų nušluoti mane nuo žemės paviršiaus būtų seniai tą padaręs. Tam nereikia spęsti tau spąstų tam, kad paversti tave kažkokiu nesunaikinamu ginklu žūtbūtinėje kovoje prieš kraujo mėgėjus,-baigęs ginčyti tą "mes susitikom ne be priežasties" sumanymą, Redford'as netikėtai pakyla ant kojų. Neskubėdamas vyras patraukia prie rašomojo stalo ir pradaręs vidurinį stalčių išsitraukia žodžiu ne kartą minėtą ir Dean'ui priklausantį ginklą.
- Nežinau ar pastebėjai, bet panašu, jog ant jo kažko trūksta,-priartėjęs prie medžiotojo nemirėlis pabaksnoja pirštu į negilų įdubimą rankenos apačioje,-Sakyčiau jei visgi nesi galutinai užbaigta savo paties forma, lygiai toks pats yra ir tavo ginklas. Man tai nei kiek nepatinka. Ir visų labiausiai dėl to, kad reikaluose, kurie glaudžiai siejasi su galingomis burtininkėmis esu bejėgis ką nors apsaugoti. Tau ir Cassidy reikia kuo greičiau susiveikti kažkokias apsaugas, kad vikanės negalėtų jūsų susekti,-kiek sunerimusi Redford'o išraiška lieka nepakitusi,-Manai gera idėja tau jį grąžinti?-klausteli turėdamas omenyje durklą, kuris paties Winchester'io žodžiais uždega medžiotoją nepakeliamu troškimu baksnot šiuo padargu tokius, kaip Sebastianas. Vyras panašu specialiai nekalbėjo apie medžiotojo pristatytą galimą sąsają tarp jo ir Cassidy. Redford'ui tai iš visko ką išgirdo atrodė labiausiai nerealu. Tik vis dar negalėjo paaiškinti kodėl.
- Manai neįmanoma atitaisyti tos žalos, kuri buvo tau padaryta? Bandei ką nors dėl to daryti?-į Dean'o dilbį nukrypęs vampyro žvilgsnis išprovokuoja būtent tokį klausimą,-Beje,-nusprendžia kalbėti toliau, kol pašnekovas neįsiterpė,-Atradau medžiagą, nuo kurios mudviem su Sailu pradeda šiknos svilt. Perkeltine prasme. Nemažas jos kiekis rytojaus rytą turėtų pasiekti tavo namus. Tai anhidritas arba dar kitaip kalbant angelitas. Sulfatų klasės mineralas. Kad ir koks neįtikėtinas ir nuostabus būtų tavo durklas prie mudviejų su Sailu prieiti, kad jį susmeigti nėra lengva, žinai,-vyras nusišypso sumasintas idėjos apie tai, jog sufleruoja būdus medžiotojui kaip juodu sunaikinti,-Jei prieš tai paleistum po anhidrito kulką, prieiti būtų lengviau. Ir kol nepaklausei kurių galų iš viso ėmiausi reikalo padėti tau rasti silpnybių tokiem kaip aš ir Sailas atsakymas yra labai paprastas: aš nepasitikiu savo broliu, bet tuo pačiu nepasitikiu ir savimi. Sailas pasinaudojęs savo abrom kadabrom privertė mane nužudyti Daenerys. Jei kažkada kažkas kažkodėl sugalvos apsukt man galvą kažkokiu burtu, kurio dėka užsimanyčiau prasieit pro pasaulį kaip dalgis, žinosi ką daryti,-tiek nemirėlio fizionomija, tiek tonas, tiek žvilgsnis akivaizdžiai skelbė viena - Sebastianas nejuokauja ir jis tikrai patiki Dean'ui reikalą sunaikinti pirmąją nemirtingą būtybę, tai yra, jį, jeigu aplinkybės to pareikalautų. Kaip Redford'as galėjo būti garantuotas, jog Winchester'is nesugalvos to padaryti šiaip sau? Negalėjo, tačiau kažkas vertė pasitikėti šiuo vyru. Visos jo anksčiau pademonstruotos būdo savybės kėlė ne tik pasitikėjimą, bet ir elementarią pagarbą savo srities žinovui, juolab jis akivaizdžiai neatrodė rasistiškai nusiteikęs absoliučiai visų nemirelių atžvilgiu, o kulką į širdį nuo Dean'o gavo vien tik dėl to, kad apie Cassidy atsiliepė kaip apie "kalę", o ir šiaip sumaniai vaidino subingalvį tam, jog įvykiai būtent ir užsibaigtų tariama Sebastiano mirtimi, kuri padėtų uždangstyti visus galus, galinčius ir vėl atvesti medžiotojus prie Redford'o namų slenksčio. Žinoma šis planas akivaizdžiai neišdegė, bet nemirėlis dėl to apmaudo nejautė.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1485
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Pir. 07 04, 2016 2:47 am

– Kaip tuomet paaiškintum tai, kad tavo kelią perbėgo juoda katė vardu Cassidy? Kai tariamai buvai labai atsargus ir visiškai nekeli grėsmę mirtingiems asmenims. Kas svarbiausia, kodėl visą ko pasekoje tu nelikai sukapotas į gabalus, ir išnešiotas per viso pasaulio kraštus, kaip kad buvo mokyta elgtis, kai negali nukenksminti vampyro ar bet kokio kito magiško padaro, kai negali su juo susitvarkyti senomis geromis medinėmis kulkomis, kuolu ar galvos nukirtimu? Vietoje to, tavo būtyje atsiradau aš, kaip tyčia pažymėtas Qetsyiah sugalvota žyma, bei dantytu durklu, kuris gali neutralizuoti net tavo švelniai trenktą brolį. – Užversdamas vienkartinį degalinės kavos puodelį, bei tokiu būdu išgerdamas paskutiniuosius lašus, savo klausiamą žvilgsnį nukreipė į pirmą vampyrą, kuris akivaizdu buvo nusiteikęs šiuo klausimu pakankamai skeptiškai. Negalima buvo jo kaltinti, viskas iš tikro atrodė labai supainiota ir nerealu. Raganos nesunkiai galėtu viską padaryti pačios, nesukant ratais, nekurstant intrigas ir tikrai kad nesinaudojant mirtingais. Nebent, visam tam reikalui jos turėtu labai rimtas priežastys, kurias ne vien kad žinoti, bet ir suprasti galėtu tik jos pačios. Dean‘as nors ir buvo nuovokus vaikis, kas lietė nepakenčiamas raganas, atsakymo nepagautu net jei jis būtu tiesiai prieš nosį. Paprasta, antipatijos kartas nuo karto gali užtemdyti protą, automatiškai priverčiant nereaguoti, nematyti, o jei matyti tuomet nevirškinti jo būsenos greta. Kaip buvo minėta prieš tai, toleruotinai elgesi tik vienos raganos atžvilgiu, tačiau pasakymas kad „tik dėl to kad tai mano žmonos draugė“ ne kiek nebuvo arti tiesos. Winchester‘is su Bonnie susipažino kur kas ankščiau, nei su savo žmona. Tai vyko daugiau nei prieš dešimtmetį su puse, kuomet jis pirmą kartą darbo reikalais atvyko į Niujorką. Ketino pirmiausia aplankyti savo seną draugą, užėmusį šiame mieste pakankamai rimtas ir gerbiamas pareigas. Jis buvo vedęs raganą, o pats tuo tarpu priklausė uždaram medžiotojų „klubui“. Nes buvo pristatomi ne vien veiksmingi ginklai, buvo susekamos pavojingiausių snukių buvimo vietos, bet ir galybė senovinių metraščių, kuriuose iš pažiūros buvo galima surasti bet kokią informaciją. Tik atsitiktinumo dėka, tą dieną susirinkimo nebuvo, bei Dean‘as buvo priverstas atvykti į draugo namus. Ant verandos grindinio žaidė maža mergaitė. Iš pradžių medžiotojas net neatkreipė savo dėmesio į tai kad ji ten buvo ir ką iš viso veikė, patraukė tiesiai į namo vidų, ir kai buvo besiruošiantis išeiti lauk, eidamas prie savo numylėtos transporto priemonės išgirdo „taukšt“ garsą. Tokį, kokį išleidžia paukštelis kiek turėdamas jėgų trenkdamasis į lango stiklą ir kaip mat nukrisdamas apačion. Nuo seno žinoma, kad jei paukštelis miršta, vadinasi namuose gyvenančius aplankys mirtis. Galėjo nuvažiuoti taip nieko ir nepadaręs, tačiau, priverstinai pasiliko. Vien todėl, kad pati Bonnie pasileido į tą pusę, kur link nukrito mažas apsiplunksnavęs padarėlis. Įvertinant smūgio galią buvo galima nesunkiai padaryti prielaidą kad padarėlis mirė. Bet įsivaizduokite kokia nuostaba apėmė medžiotojo kūną, kuomet tamsesnio gymio vaikas, savo mažomis rankomis apėmė paukštį, bei pašnabždėjus kažką paleido į orą. Negana to kad paukštis buvo gyvas, jis skrido taip sklandžiai, tarytum nieko nebūtu įvykę. Viduje kažkas ir baugino ir kėlė susižavėjimą. Nuo tos dienos medžiotojas periodiškai palaikė visiškai platonišką susidomėjimą ta mergaite, kiekvieną kartą vis labiau įsitikindamas tuo, kad ji sugebės tapti geru asmeniu.
Atsitraukdamas nuo minkšto baldo, Winchester‘is nesunkiai pastebėjo kiek toliau stovinčią šiukšlių kibirą, į kurį ir įmetą panaudotą popierinį kavos puodelį. Dar būdamas atsitraukęs, nusprendžia kad derėtu paaiškinti savo galvoje vis dar besisukančias mintis. – Nederėtu jaustis pagerbtu. Pats pagalvok, vampyrai yra didžiausia grėsmė žmonijos rasei. Vilkolakiai gali būti sutramdyti atimant iš jų galimybę būti žmonėmis. Raganos ne vieną kartą buvo panaudojusios burtą, priverčianti vilkolakius „užstrigti“ susmirdusių šunų pavidale. Su vampyrais yra kur kas sunkiau. Ir jei bandyti naikinti visus po vieną, tai trūktu šimtmečius. Bet, jei nusikratyti tais, kurie yra visą ko pradininkai, viskas automatiškai tampa paprasta. Ir visai nesvarbu ar tu sukūrei tokius kaip tu ar ne, tu vis vien esi grėsmė. – Trūktelėdamas pečiais, pasisuka taip, kad užpakaliu galėtu pasiremti į artimiausią tam neskirtą baldą. – Remiantis istoriniais faktais, Qetsyiah kartu su tavo broliu sukūrė nemirtingumo burtą, po ko buvo priversta pasigailėti savo veiksmų. Jai ir tokioms kaip ji, raganoms, yra net labai pravartu sunaikinti viską, kas primintu apie tai, tuo pačiu sukuriant tą, taip jų dažnai paminimą pusiausvyrą. Neliks vampyrų, žmonės vėl užims aukščiausią mitybos grandinę. – Specialiai vizualizuodamas savo nuomonę, pirštu pasukioja ore, taip tik dar labiau paaiškindamas kas ir kaip. –  Bėda tame, kad priartėti prie originalių vampyrų nėra taip ir paprasta. Ir kai tai sakau aš, vadinasi tuo patikėti verta. Šis dantytas durklas buvo sukurtas ne tam, kad juo baksnoti antrarūšius vampyrus. Ir sakyk ką nori, bet aš netikiu kad atsiduriu šalia originaliųjų šiaip sau, atsitiktinumo dėka. Plius biče, tavo praeitis ir mano dabartis yra susijusi su ta pačia moterimi, ta pačia ragana nuo kurios visa ši velniava ir prasidėjo.
Klausimas apie tai ar medžiotojas bandė atsikratyti priklausomybės nuo durklo, bei tos nemaloniai atrodančios išdegintos tatuiruotės buvo išreikštas galvos linktelėjimu. Nebuvo pasiruošęs pasakoti to, kad buvo išbandęs ne vien magiškus būdus, bet ir visiškai žmogiškus, kaip sugadinti žymą, prispaudžiant prie jos vis dar deginančias žarijas, pilant rūgštį ar net imantis kraštutinumo ir nuo savęs nupjaunant pažymėtos odos gabalą. Viskas kitą rytą, atkentėjus skausmą sugrįždavo į vietą. Net pati Bonnie negebėjo rasti būdo, kuris galėtu išgelbėti jo „sielą“ nuo pražūtingo kelio, kuriuo žengė su lyg akimirka, kuomet pirmą kartą susitiko su akivaizdžiai nestabilios psichikos ragana. Būti savo amato aukščiausio lygio profesionalu ne visuomet yra gerai, tiesa? Vienintelis racionalus būdas, kurį buvo apsvarstęs, buvo galimybė susirasti tą kalę, bei baigti viską ne pačiu švariausiu būdu. O iki tos akimirkos, svarbiausia buvo nebaigti „evoliucionuoti“, tuo pačiu metu prarandant save. Ši žyma, šis durklas buvo sukurti su priežastimi, kaip su priežastimi ir buvo pasirinktas jis. – Aš buvau žlugęs, kuomet sutikau tą moterį. – Nebuvo būtina aiškinti visko, tačiau, jei Dean‘as jau pasirinko būti atviras su šiuo vampyru, kokia esmė buvo viską slėpti? Šios informacijos nežinojo niekas, net Cassidy, net jos tėvas, kuris kažkuriuo metu atstojo John‘o vietą. – Vienintelis asmuo, kuriuo pasitikėjau šimtu procentu, žuvo per mano neapdairumą. Papuolėm po furos priekiu, buvau už vairo ir buvau neblaivas. Sammy, mano brolis, kuriam nuo pat pradžios turėjau atstoti tėvą. Asmuo, kurį turėjau apsaugoti nuo bet kokios velniavos, bet kokia kaina, mirė vietoje, o aš apsiėjau vos keliais lūžiais ir nubrozdinimais. Bandžiau rasti būdą kaip... – Nebuvo sunku padaryti prielaidą, kad vyras kreipėsi į visokius velnius, kad galėtu susigrąžinti žuvusį asmenį, buvo labai desperatiškas, nes paprasčiausiai atsisakė priimti tokią baigtį. Kurį laiką jis elgėsi tikrai kvailai, neapgalvotai naikindamas visus nemirtingus padarus iš eilės, vos tik šie atsisakydavo „bendradarbiauti“. Po to sekė tyla, ir užsiskleidimas, totalus žemiau bambos esančio organo dėjimas ant visko. Ir tuomet pasirodė ji. Neigiamai papurtydamas galvą, Dean‘as savo prasikaltusias ir vis dar akivaizdžiai nuvargusias (paraudusias nuo miego trūkumo) akis pakėlė į vampyro pusę, pratęsdamas. – Pats papuoliau. – Prunkštelėdamas, bei kaip mat nutaisydamas labai dviprasmišką fizionomiją, kaip mat peršoko ties kita tema. – Cassidy šiuo metu turėtu jau kalbėtis su tikra Bennett ragana, ta kuria pasitikėti galima. Manau ji sugebės rasti atsakymus ir visas reikalingas apsaugas. Ta mergiotė yra stipri, bei dirba vien gėrio labui. Iš kart po to, kai ji viską išsiaiškins, ko jai reikia. Būtinai pranešiu rezultatus, ir gal tuomet dirbant visais protais tuo pačiu metu, sugebėsim rasti kažką panašaus į realiausią išeitį.
Ištrauktas dantytas durklas, kuris oficialiai priklausė medžiotojui, pastebimai privertė įsitempti. Efektas priminė narkomaną, kuris labai seniai nevartojo narkotinės medžiagos, nes nusprendė su visu tuo juodu reikalu rišti. Ir dabar jam prieš nosį buvo mosuojama heroino maišeliu. Pastebimai sunkiai nurydamas sukauptus skysčius, neigiamai sukratė galvą. – Pasilik. Jei jis atsidurs mano rankose, yra didesnė tikimybė kad tapsiu neprognozuojamas, o tau jo gali dar prireikti diskutuojant apie elgesio normas su Silas. – Vėptelėdamas, viso labo pritariamai palenkė galvą, kuomet Sebastian‘ui užteko visai ne daug laiko tam, kad išsiaiškinti kad ant durklo kažko trūksta. Tikrai trūko, tas jausmas keliavo iš vidaus. Tačiau kas tai buvo per daiktas, bei kur jį rasti ar kaip jo išvengti, jau buvo visiškai kitas, bei dar labiau keblus klausimas. Iš pažiūros atrodė kad ketino pasakyti, tačiau lemtinga akimirka buvo labiau sudomintas tuo, apie ką visiškai nelauktai prabilo pats Sebastian‘as. Klausant jo kalbos buvo iš dalies keista. Jis aiškiai pasitikėjo Dean‘u taip pat, kaip ir pastarasis vampyru. Nepriklausomai nuo to, kad jų pažintis užsimezgė vos prieš kelias dienas. Tai buvo tarytum du į desperatišką padėtį patekę asmenys, kurie nebuvo garantuoti dėl savo ateities, kuri gali bet kuriuo metu tapti destruktyvia. Ir jei ar kai taip nutiktu, kad antrasis likęs sveiko proto, sugebėtu viską nutraukti. Nuostaba aiškiai atsispindėjo mirtingo vyro veide, kuomet tapo aišku kad pirmasis nemirėlis labai greitai išsiaiškino kas būtent gebėtu jį sunaikinti. – Jei nežinočiau kad neieškai sau mirties, žmogau, aš tave tikrai pavadinčiau potencialiu savižudžiu. – Vėl kreivai šyptelėdamas vyras galiausiai išsakė labai dalykišką pasiūlymą, kaip tai galėtu būti nevienpusis susitarimas. – Be problemų, tačiau tam bus viena sąlyga iš manęs. Pasinaudosiu tuo kristalizuotu daiktu, jei kito būdo nebe liks. Tačiau iš tavęs lauksiu to paties. Jei mano manęs versija bus baigta, ir pradėsiu naikinti visiškai visus „nemirtingus“ padarus, nežiūrėdamas ar tai būtina ar ne. Tuomet pirmas dalykas kurį turėsi padaryti, paleisti man kulką į kaktą. Ne šiaip kokią. Mano tariamuose namuose, (įsivaizduokime kad pasako koordinates) yra nerakinamas seifas. Ten padėtas senas koltas, su specialiomis kulkomis. Bonnies manymu tai yra vienintelis būdas kaip viską nutraukti, jei pasieksiu finalinę savo stadiją. Cassidy patikėti to negaliu, o tau ranka sudrebėti neturėtu. Tad, jei mes sutare, gali laikyti kad būsiu tuo asmeniu, kuris stos tau skersai kelio, jei kas sugalvos sužaisti proto žaidimus, tokius, kuriuos nebus įmanoma pataisyti kokiu nors humaniškesniu būdu.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1482
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Nemirtingas (dark!)
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Pir. 07 04, 2016 8:09 am

Sebastianas retai kada pasižymėdavo tuo, jog kietakaktiškai, kone nepagrįstai neigtų vienokią ar kitokią nuomonę. Konkretus to pavyzdys yra nevienareikšmiškas nusistatymas Sailo atžvilgiu talpinantis pakankamai aiškų suvokimą kas per subingalvis jis yra ir tuo pačiu vis vieną sugebėjo laikyti jį savo šeima, o ranka panaudota galimai jįjį nudaigoti, lemiamu momentu sudrebėdavo. Atsižvelgiant į tai, kiek užtikrintai Dean'as dėstė savo mintis, Redford'as nūnai pajaučia kaip sudreba tie skepticizmo pagrindai, ant kurių dar palyginus visai tvirtai stovėjo. Jam labai nepatiko mistifikuoti vienus ar kitus aspektus ir visa ši situacija menė būtent tokią, kuomet net paprasčiausi atsitiktinumai atrodė ne tokie jau ir atsitiktiniai. Na, bet kuriuo atveju absoliučiai niekas iš tos informacijos, kuria su nemirėliu pasidalino medžiotojas, Sebastianui menkai tetilpo į galvą. Žvelgiant iš jo perspektyvos viskas rodėsi kaip didžiausia gausa padrikų galų, kurie rišosi kartu tik perjungus protą į fantastikos modelio fazę.
- Esu tikras, kad Cassidy medžiojo Dany, nes taviškei labai magėjo nuraut tą žiedelį nuo jos bevardžio. Iš kur pas Daenerys atsirado Cassidy parūpęs papuošalas tai jau kita šneka. Esu tikras, jog Dany turėjo jį nuo laaabai seniai,-pats netikėtai prabyla tema, kuri tam tikru momentu akimirksnį ramybės sudrumstė ir Dean'ui. Sebastian'o fizionomija atrodė perdėm bejausme turint omeny, kaip skaudėjo širdį dėl gyvybę praradusios baltaplaukės nemirelės,-Dėl kita ko, nesuvokiu kaip tu pakeli tą naštą, tarsi bet kurią akimirką įsivelti tektų į potencialų mūšį su visokio plauko padarais,-sušneka jau kita tema ne tik norėdamas nukreipti emocijas kita linkme, bet ir išreikšti nuoširdų nusistebėjimą,-Žinai, daugybę metų gyvenau kaip vabalas po akmeniu ir akimirka, kuomet TIK pagalvojau apie galimybę pradėti gyventi šiek tiek įdomiau, inicijavau kažkokią grandininę reakciją, kuri atvedė mane ten, kur dabar stovim mudu,-akivaizdžiai omeny turėjo visai ne šį šaltą laboratorijos grindinį, o verpetą susikirtusių, tarpusavy persipynusių įvykių lėmusių tai, jog iš pažiūros du be galo skirtingi vyrai mezgė pagarbios bendrystės saitą. Negalėjo nesistebėti tuo, kiek daug teko patirti per praėjusias valandas. Susidūrimas su medžiotojais, bandymas bet kokia kaina nuo mirties išgelbėti Daenerys, Klausas, Rebeka, Sailo teroro aktas svetainėje, Saloninos nubudimas... O juk dar prieš porą dienų tiesiog kirmijo niūrioje laboratorijoje ilgas valandas skirdamas darbui bei absoliučiam vienišumui. Atrodo užteko tik pirštais spragtelėti ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Nieko keista, jog nesijautė labai maloniai bei jaukiai visoje šitoje painios realybės akistatoje. Viskas ko troško, tai užbaigti susitarimą su Sailu ir užsitarnauti ramybę, kurioje skendėtų nebe vienas, o su nuo galvos ligi kojų pirštų galiukų dievinama moterimi. Sebastianas visiškai nesureikšmino fakto, jog nebeturi konkrečios pozicijos dėl sutapimų virtinės, už kurios slypėti galėtų nei Winchester'io, nei Redford'o nei gerbiamos, nei mėgstamos tariamos galingos vikanės.
Seni vampyrai tikrai nebuvo tokie ėdrūs kaip taip vadinami jaunikliai ir Dean'o be pasimėgavimo neapsieitas kavos siurbčiojimas aktyvavo daugiau instinktą, nei realų poreikį pasimaitinti. Jam nereiktų net pabandyti šiek tiek susikaupti, kad pradėtų jausti kaip kraujas keliauja mažiausiomis medžiotojo gyslomis, tačiau kažkokiu būdu Sebastiano Winchester'is kaip kraujo maišelis visiškai netraukė. Redford'as vis dar buvo pradžiamokslis visame tame instinktų kontroliavimo žaidime ir iš tiesų jau gebėjo neblogai atskirti poreikį suvilgyti iltis krauju nuo analogiškos užgaidos. Dabar dingtelėjo būtent pastaroji ir ją Sebastianui gana nesunkiai pavyko nuginti šalin tarsi kokią nemalonią mintį. Juolab Dean'as iš tiesų mokėjo patraukti dėmesį ne tik savo kalbos turiniu, tačiau ir jį pateikiančia maniera. Buvo labiau nei akivaizdu, jog Winchester'is paranormalybių sferoje gaudosi tarsi Hawking'as astrofizikoje, o jis pats tuo tarpu stovėjo žalias tarsi šviežias žirnelis. Vyras negalėjo padaryti Dean'ui įspūdžio žiniomis apie globalinę paranormalių būtybių situaciją, tačiau turėjo aiškią nuomonę, kuri galėjo atmušti vieną, kitą medžiotojo argumentą:
- Jei viskas, kuo spekuliuoji pasirodytų esą tiesa, iš tam tikros pusės tas vikanes intrigantes galima visiškai suprasti. Niekad neneigiau fakto, jog šis pasaulis turėtų priklausyti žmonėms, o tokie kaip aš, vilkolakiai, galiausiai ta pati magija iš viso neturėtų egzistuoti ar bent jau neturėtų būti perleista ja disponuoti būtent žmonėms. Istorijoje egzistuoja vos keli geri pavyzdžiai, kuomet žmogus sugeba protingai ir nesavanaudiškai išnaudoti galią, visapusišką pranašumą prieš kitą. Reiktų ne naikint būtybes rūšimis ar porūšiais, o pradėt kapot pirštus visiems, atsivertusiems burtų knygą. Dievaži, mielai nuleisčiau visą magiją į klozetą, jei tai būtų įmanoma. Mikaelson'ai tapo vampyrais tik dėl to, kad Esther'a mokėjo burti, aš tapau vampyru dėl to, jog Sailas mokėjo burti. Ech. Net šis "šventas karas" nebūtų toks jau ir šventas,-ramus Sebastiano tonas bei analogiška išraiška nepasikeičia net ir tada, kai nemirėlis iš pažiūros užbaigia savo ilgą samprotavimą, kuriam iš pažiūros Dean'as visiškai pritarė. Visgi geriau pagalvojus negalima konkrečiai dėl pasaulį ištikusių kataklizmų, kurias kelia slapta būtybių egzistencija, kaltinti burtų bei magijos. Jei žmonės nebūtų savanaudžiai idiotai sugebėtų gal visai šauniai bei vykusiai naudotis visomis tomis abra kadabromis. Visgi finale regim visiškai kitokį variantą.
Netikėtai itin jautria linkme pakrypės jųdviejų pokalbis tarsi galutinai nukratė abejones dėl to, jog jiedviem pavyks išlaikyti išskirtinai dalykišką kontaktą, kuris pasiutusiu greičiu augo į kur kas vertingesnį ryšį. Jautrus ir supratingas Sebastiano žvilgsnis tuo pačiu atrodė ir užtektinai subtilus, idant nekiltų jokio abejonės, kad atvirumui nusiteikę pašnekovai pradės sriūbaut tarsi dvi bobos.
- Tavęs tai tikrai nepaguos, bet esu įsitikinęs, jog mirusiems reikia leisti būti mirusiems. Nesu toks stiprus kaip visiškai apakinti galintis instinktas būti grobuoniškai nusiteikusiu visos žmonijos atžvilgiu, po velniais padariau daugiau klaidų, nei sugebėtum jų padaryti pats pergyvenęs kelis žmogaus gyvenimus. Noriu tikėti, kad tų, kurie krito nuo mano rankos veidai įstrigę į pasąmonę taip stipriai, kad norėdamas jų atsikratyt turėčiau pakišt galvą po vikšrais, priartina prie to, jog tampa lengviau išlaikyti sveiką protą bei galiausiai žmogiškumą. Jei neturėtum dėl ko savęs graužt, tuomet patyręs kažką tikrai gero to deramai neįvertintum. Kad ir Cassidy,-neatsitiktinai paminėjęs tamsiaplaukę medžiotoją, nemirėlis vypteli,-Reiktų akis išsibadyt, kad nepastebėt, kokia ji tau svarbi. Bet ar būtų tokia svarbi, jei nežinotum ką reiškia prarasti tikrai labai brangų asmenį? Koks nemalonus paradoksas,-pastebimai įsijautęs į Dean'o nuotaiką, juolab savam kraity turi labai panašių išgyvenimų Sebastian'as nepasibodi padaryti išvados. Ir iš ties, vien tik dėl to, jog natūraliai net ir labai bloguose dalykuose įžvelgdavo ir kažką gero lėmė tai, kad Redford'o savigrauža nėra visiškai sugraužusi.
Buvo neįmanoma nepastebėti kaip medžiotojas persimaino, kai į jo regos centrą papuola mįslingasis ginklas. Sebastianas jokiu būdu nežiūrėjo į Dean'ą su tuo įnagiu rankoj kaip į nerimtą grėsmę, tačiau nemirėlį medžiotojo fizionomija tiek pat prajuokino, kiek privertė sunerimti. Dėl to vyro lūpose nevalingai išsirango nepašaipi šypsena, kurią stengėsi slopinti.
- Viską supratau,-susilaikęs nuo detalesnio komentaro, Sebastianas vėl trumpam nusisuka nuo pašnekovo, padėdamas durklą į vietą,-Ne tokie mes jau ir skirtingi, Dean'ai. Lygiai tokią pat fizionomiją išmesčiau jeigu dabar įsipjautum į pirštą,-netikėtai atradęs dar vieną jųdviejų panašumą, nusišypso. Pozityvus Sebastiano nusiteikimas akivaizdžiai neapmažėja net tada, kai jie ėmė kalbėti kaip medžiotojas galėtų Redford'ą nužudyti, kas iš šalies tikrai turėjo gana įdomiai atrodyti,-Geraaaai,-nutęsia sutikimą menusį žodelytį supratęs, kiek giliai jiedu panėrė protaudami pačiomis pesimistiškiausiomis prognozėmis savų likimų tema,-Visgi tikiuosi, kad to neprireiks,-pajutęs tikrai nemalonų pojūtį, kurį paliko visa ši tema (visgi ji apkarto tik tada, kai į ją savo ruožtu labai rimtai pažiūrėjo Dean'as), Sebastianas tradiciškai ištikus tokiems momentams sumoja peršokti prie visiškai kito teiginio, kuris absoliučiai nieko bendra neturėtų su pastaruoju:
- Tu ką nors normalaus šiandien valgei?-pasiteirauja akivaizdžiai susprogdindamas tą niūrią, dalykišką jųdviejų sueigą, iš esmės inicijuotą būtent tam, kad aptartų svarbius ir visiškai nemalonius reikalus,-Ką tik gaminau pusryčius Saloninai ir žinai nemažai atliko. Man pasirodė, kad visai norėtum su ja susipažinti, taigi galim bandyt vienu šūviu nušaut du zuikius,-draugiška Redford'o saviraiška ima aktyviai kėsintis į bet kokį Dean'o mėginimą atsisakyti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1485
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Sk. 07 10, 2016 6:57 am

Gali tam prieštarauti kiek tik sulenda, tačiau vieno nuginčyti neįmanoma, genetika ankščiau ar veliau paima viršų ir tu pasieki būtent tokį tašką, kuomet suvoki kad esi savo paties tėvo, šiek tiek kitokia, versija. Tu darai tokius pat sprendimus, neapgalvotai vyksti į tas pačias vietas ir net su laiku pradedi kalbėti tais pačiai žodžiais kaip jis. „Tu esi geresnis žmogus, nei kada nors buvo tavo tėvas, Dean‘ai“, - žodžiai nuskambėjo kaip tik tuomet, kai vyras buvo susitikęs su Cassidy tėvu paskutinį kartą. Žinoma tai derėjo priimti ne su sarkazmu ir pykčiu, kokį demonstravo prie nervinio streso ribos buvęs Winchester‘is. Tačiau kokia gi prasmė buvo tai įsisavinti, kaip jauteisi tokiu pat susimovusiu žmogumi, koks buvo jis? „Užsidaryk visus langus ir duris, užtrauk užuolaidas ir pasiimk į rankas ginklą. O svarbiausia apsaugok Sammy, jis dar per mažas kad suprastu kokie pavojai slepiasi už šių namų slenksčio“, „Žinoma, aš padarysiu viską kaip tu liepi, gali pasitikėti manimi“. Velniop tave Džonai ir visus tavo įsitikinimus! Velniop visą šį sumautą gyvenimą, kuris kuo toliau, tuo labiau primena nesibaigiančią klampynę, kuri tik ir stengiasi tave paglemžti, nepriklausomai nuo to kaip stipriai tu tabaluoji rankomis, kojomis ar kiaušiniais. Tu vis vien patirsi fiasko, tu vis vien susimausi, ir tai įvyks tuomet, kai galiausiai suvoksi kad dar turi galimybę išsikrapštyti. Sušiktai tobulas karys, įžvalgus ir pastabus, nesuteikiantis antros galimybės, tas kuris turėjo tapti įtrauktas į nieko neskaitomą istoriją, kaip geriausias savo šeimos atstovas. Medžiotojas, kuriam negali būti lygių. Tas, kuris nepaklaus, nepasidomės kas per velniava, o paprasčiausiai ims ir tai sunaikins. Winchester‘is žinojo ne vieną būdą kaip sunaikinti net stipriausius priešininkus, bei dabar jam buvo sąmoningai pristatytas dar vienas būdas, kuris leistu šiam neitralizuoti pirmuosius vampyrus, kurie pergyveno daugiau laiko, nei gali apimti net protingiausio asmens proto galimybės. Užsimezgusi kalba apie tai kad Cassidy „nusižiūrėta“ auka buvo pirmiausia ne Sebastian‘as, o būtent to vakaro jo „draugė“ privertė medžiotojo antakius įgauti „kreivą“ formą, tarytum jis būtu bandęs mintyse išgauti atsakymą į klausimą, kurio nuoširdžiai net nesuprato. Tai buvo vienintelis siūlas, kurio galo rasti taip ir nepavyko. Turint omeny tai, kad visi amuletai buvo paženklinti Redford‘o praeities šešėlių. Gilintis į kalbą kuri niekur neatvestu nebuvo prasmės, todėl kalba pavadinimu „Daenerys žiedas“ taip ir liko pastumta į šalį, bent iki to karto, kuomet visos kortos bus atvertos ant stalo ir klausimas „Kodėl Cassidy atsidūrė tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, kuomet savo kelius pirmasis vampyras suvedė su šviesiaplauke?“. Šiaip žiūrint į viską iš kitos prizmės, atsakymas būtu surastas greičiau, nei to galima buvo tikėtis. Bet šiandiena primigusios Winchester‘io smegenys ir taip buvo apkrautos per didelio informatyvaus srauto.
Staiga kita linkme pasukusi kalba privertė iš mirtingo asmens išsiveržti kažką panašaus į gerklinį garsą, sutapatinama su prunkštimu. Iš tikro atsakymas buvo paprastas, jis taip buvo auklėjimas, būti pasiruošusiu bet kuriuo metu atsakyti į puolimą arba pulti pačiam. Nors pažvelgus į šį individą iš šalies, vargu ar būtu galima susidaryti panašią nuomonę. Jis greičiau atrodė kaip nerimtas plevėsa, kuris vairavo kietą mašiną, kirkino nepažįstamas moterys ir kasdien šėrė save nesveiku maistu ir šaltu alumi.
– Įprotis. – Mąslus medžiotojo žvilgsnis buvo nudelbtas apačion, kuomet jis nelabai noriai nusprendė nagrinėti savo būvio detales, tačiau kažkodėl jautė pareigą kad derėtu paaiškinti kaip po paraliais jis visgi tapo savimi, bei nuo ko viskas buvo pradėta. Kažkaip įtarė kad informacija, kurią Sebastian‘as gavo iš Cassidy jo atžvilgiu nebuvo visai teisinga. Taip, minima moteris jam buvo be proto brangi ir savaip mylima, tačiau ji nežinojo visko apie savo draugą, o tai jį darė šiek tiek paslaptingu individu, kuris veikė taip, kaip tuo metu jam susisukdavo. – Kaip pavyzdžiui tu, kadaise buvai mirtingas žmogus, turėjai savo kelią. Velniai griebtu, buvai vedęs ir net turėjai vaikus, greičiausiai tikėdamasis kad sulauksi senatvės ir savo laiku susensi apsuptas anūkų ir proanūkių. Tu turėjai kitokį gyvenimą, kuris pasikeitė su diena, kai tapai nemirtingas. Vadinasi dabar gali pasakyti kad turėjai mažiausiai dvi egzistavimo prerogatyvas. Mano atvejis kitoks, aš gimiau medžiotojų poros šeimoje, nuo pat pradžių buvau pratinamas prie kitokio pasaulio, prie ginklų ir to kad visi tariamai nemirtingi asmenys yra kaip parazitai, kurie prives visą šį pasaulį prie pabaigos. – Gūžtelėdamas pečiais, vyras tęsė, – Kiek save atsimenu, visuomet buvau pasiruošęs kokiai nors velniavai, ir tai galima sakyti įaugo į kraują. Todėl net tuomet kai buvau laisvas, pamatydamas kokią nors karštą moterį, pirmiausia pagalvodavau apie galimybę kad ji suleis savo dantis man į gerklę, nei kad bus smagu su šia sugulti. – Nuskambėjo kur kas labiau apgailėtinai, nei yra iš tikro. Bet vyras visai to nesureikšmino, greičiausiai todėl, kad buvo pratęs prie panašaus gyvenimo, bei įsivaizduoti kad reikalai gali pakrypti kitokia linkme ar pats pasaulis nebus toks supuvęs, buvo bereikalingas laiko švaistymas. Ar tai blogai? Ne velnio. Jis bent jau gyveno plačiai atmerkęs akis, ne taip kaip dauguma, užsimovę „rožinius akinius“ ir manantys kad didžiausią pavojų gyvybei gali sukelti arba teroristų išpuoliai ar naujas politinis karas dėl norimos teritorijos. Redford‘o kalba apie tai kad neva už viską kas vyksta ėsti atsakingas jis, privertė Dean‘ą kreivai išsišiepti. – Rimtai? Tau kas nors sakė kad mėgsti per daug viską apgalvoti? Manau kad nebūsiu pirmas. Skaityk, aš gyvenu jau trisdešimt devintus metus, ir galiu tave patikinti, kad kaip šiandiena, taip prieš dešimt ar dvidešimt metų, viskas buvo taip pat. Gal nebent kokių mano protėvių laikais, antgamtinės būtybės buvo atsargesnės. Bet velniava su savimi traukianti mistikos grandinę, buvo visada. Tik tu, vaidindamas vabalą po akmeniu, nieko nematei. Arba nenorėjai matyti. Todėl biče, atsipalaiduok. Yra kur kas baisesnių padarų ir tragiškesnių įvykių, su kuriais tu nieko bendro neturi. – Prunkštelėdamas, jis visiškai tarp kitą ko, pridūrė, – Pabandytum susidraugauti su ponia Lockwood. Tada suprastum, kad tu dar apsiplunksnavęs viščiukas. Ir tavo brolis tik psichoze sergantis individas, kurio didžiausia problema yra dėmesio trūkumas ir vaikystės laikais meilės nepriteklius. – Analizavimas buvo baigtas, kuomet tamsiaplaukis vyras pasitraukė nuo pasirinkto „atraminio“ objekto, nuolankiai ir pritariamai įsiklausydamas į visą tą teoriją apie tai kad dėl visko kalta yra magija. Matėsi kad pašnekovų mintys siaučia ta pačia linkme. O ir pats Winchester‘is kartas nuo karto pritariamai linktelėdavo. Kalbėti apie tai kokios niekingos yra burti galinčios asmenybės, buvo galima kone valandomis, ir nuo to pavargti net nebuvo įmanoma. Dėl visokių padarų susikūrimo ir tolimesnio egzistavimo visada buvo kaltos raganos. Tiesa, mažai ką be nutuokė apie vilkolakių pradžią, nebent tai kad žinojo visus būdus kaip šiuos nugalabyti. Bet tame žinios ir pasibaigdavo. Nors realiai svarstant, ar žmogus galėtu tapti vilku per pilnati, jei prie to nebūtu prikišusi savo dailių rankyčių kokia nors nimfa? – Žinoma, tačiau žinai kas yra didžiausia absurdo viršūnė? – Susidarydamas tokią veido išraišką, tarytum dabar pat būtu pasiruošęs padaryti kokį nors didžiausią atradimą, pasisako, – Visą ko pradžia visuomet yra nuo vienos ar kitos raganos, kurios šikna yra pilna įvairiausio mėšlo. Ji neva vadovaudamasi gerais tikslais paleidžia į pasaulį kraujų mintantį padarą, o tada maždaug stebisi kaip čia taip atsitiko, kad jis tapo bejausme žudymo mašina? Tuomet bandydama prasisukti, sukuria tokius individus kaip aš, kad jie padarytu „tvarką“. O gaunasi tik dar daugiau bereikalingo kraujo praliejimo. Ir svarbiausia, tos raganiūkštės galiausiai išlenda visiškai sausos iš vandens. Mano siaura mąstysena kaip tik kužda, kad jei ankščiau būtu padaryta panaši tvarka, kaip tai vyko Saleme. Tai visų šių nesusipratimų niekada nebūtu. Tu nugyventum savo laiku žmogišką gyvenimą, o aš vargu ar kada į savo rankas būčiau paėmęs ginklą. Pasaka baigta, raganos yra tas visą ko parazitas, bet ne kiti jų kūriniai. – Baigdamas savo kalbą, vyras net užtikrintai suplojo rankomis. Paradoksalu kad medžiotojas su tokiu užsidegimu kalbėjo apie raganų tremtį, kuomet pats buvo išgyvenęs ne menką stresą, būtent tų moterų dėka. Ką gi, tikriausiai atėjo pats tinkamiausias laikas supažindinti auditoriją su tuo, iš kur ta panieka atsirado. Dean‘ui buvo šešeri, kuomet Sammy buvo gimęs gal prieš kokį mėnesį. Mažasis berniukas dažnai sukiojosi aplinkui, kuomet mama stengėsi užmigdyti mažyli vakariniam miegui. Šešiametis buvo visiškai žalias, turint omeny kad niekas jo tuo metu dar nebuvo supažindinęs su tuo, kad monstrai po lova yra tikri (nors netrūkus situacija visgi pasikeitė). Tą naktį Sammy buvo labai neramus, bei Winchester moteris privalėjo neblogai paplušėti kad šį nuraminti. Kuomet ji kartu su Dean‘u užėjo į mažojo kambarį, prie jo lovelės stovėjo sena moteris, su gaubtu ant galvos, ji kažką kuždėjo verkiančiam kūdikiui, kuomet Mary kaip mat šoko link jos, norėdama atitraukti nuo savo jauniausio sūnaus. Viskas įvyko taip staiga, kad Dean‘as net norėdamas, nesugebėjo įsiminti kiekvienos detalės. Jo mama buvo pakelta link lubų, kuomet į viršų buvo išpiltas šaltas vanduo, iš stiklinės kuri buvo padėta ant spintelės. Netrūko net kelių sekundžių, kuomet vanduo užsiliepsnojo, tarytum būtu žibalu, kuriam uždegti tereikėjo spragtelėti pirštais. Tas skausmo keliamas riksmas, bei svylančios odos dvokas buvo nepakeliamas. Sammy verkė, o Dean‘as buvo ant tiek išsigandęs, kad viską ką iš savęs išspaudė tai mamos vardą. Į miegamas patalpas įbėgęs Džonas vienu šūviu atsikratė sena moterimi, kaip mat pasigaudamas abu savo vaikus, bei išnešdamas juos iš namų, kurie palaipsniui ėmė skęsti liepsnose. Atvyko gaisrinės, policijos ir net greitosios pagalbos brigados. Tačiau padaryti ką nors jau buvo labai vėlu. Mary buvo pasmerkta mirčiai, jos vaikai likti vieni su skausmu susitaikyti negalinčiu tėvu. Tik vėliau Dean‘as atsitiktinai nugirdo Džono pokalbį su Argent‘u, kuomet jie išsiaiškino ne vien tai, kad moteris buvo ragana, bet ir tai kad ji dirbo ne viena. Nuo pat Winchester‘iu pirmagymio atsiradimo buvo paleistas destruktyvus mechanizmas, kuris galiausiai atvedė jį iki dabartinio taško. Niekas nebuvo atsitiktinumas. O jo panieka raganoms toli gražu ne iš piršto laužta. Gal ateis diena, kuomet jis sužinos kad ir Džonas ir Sammy žuvo ne be priežasties. Tačiau tai vyks tikrai ne dabar, bei ne artimiausiomis dienomis. – Aš žinau. Tačiau pasižiūrėkit kas prakalbo apie tai, kad miręs asmuo turėtu likti mirusiu. – Draugiškai pašiepianti šypsena kaip mat užpildė nuvargusį Dean‘o veidą, kuomet kalba ir buvo rimta, tačiau jis stengėsi apie tai kalbėti pakankamai ramiai. – Mano brolio mirtis yra visiška atsitiktinumų virtinė, kuri paliko niekada neužgysiančią žaizdą ir priminimą kad dėl svarbių asmenų reikia kautis iki paskutinio atodūsio. Bet manau, kad tu gyveni panašia taisykle, Redford‘ai. Kitaip vargu ar būtum kada baigęs vaidinti tarakoną, bei bandęs šį pasaulį padaryti bent per procentą mažiau sušiktą. – Kalba, kurioje buvo paminėtas Cassidy vardas, privertė jį pasistengti nukreipti šnekas kitur. Kažkaip nemėgo aptarinėti savo asmeninį gyvenimą, kuomet ir pats tinkamai nežinojo kaip turėtu elgtis, kai yra vedęs ir ten viskas gerai, bet jo širdis ir esybė vis vien ieško nuotykių nepailstančiam užpakaliui. Ši kalba buvo tabu, bent iki tos dienos, kai pats pagaliau išsiaiškins ko nori ir ką turėtu su visu šiuo reikalu daryti. Kažką myktelėjęs atgal, vyrukas viso labo nuleido kalbą į niekur. Priverstinai susimąstydamas apie tai, kada į save suleido normalaus, ne degalinės, maisto, net susiraukė. Nepavyko atsiminti jokio konkretaus įvykio, todėl net kai ketino pasakyti „ačiū, bet ne“, pavartydamas akis galiausiai pritariamai linktelėjo. – Žinai, man visą laiką magėjo pamatyti kaip tavo „wonder woman“ visgi atrodo, kai nėra paskendusi į poros tūkstantmečių miegą. Todėl, kodėl gi ne. Ne kasdien gi tenka susipažinti su tokiais žmonėmis, kaip tu ar tave supantys. – Plačiau išsiviepdamas, vėl suploja rankomis, bei klausiamai dirstelėja į šių namų šeimininko pusę, kaip mat perklausdamas, – Tai kas ten tokio pusryčiams pas tavęs, kuo nustebinti įsijautei savo žmonelę, kad užtektinai klius ir tavo garbingam svečiui? Tai yra man, žinoma.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1482
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Nemirtingas (dark!)
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Tr. 07 13, 2016 10:46 am

⚈ Pastabos: Okay. Pagaliau atėjo metas, kai duosim veiksmo, so Skaiva, Kriste - GO :DDD ⚈ Sebastianas atrodo: clicky ⚈ Tag'as: Dean Winchester, Salonina Varias, Silas Ambrose

Sebastianas puikiai suprato kodėl Dean'as, pakalbintas savo būties tema iš pradžių atkirto sausai ir dar nepakėlęs akių, nes kuomet medžiotojas apibendrino jo paties egzistencines paraleles, nemirėlis nesijautė norįs ta tema plėstis. Visgi Redford'as tikėjosi, jog jų pokalbis šia tema čia ir užsibaigs. Tiesiog nejautė, jog Winchester'is turėtų bent kiek ūpo kalbėti apie tai, kodėl jis nuėjo tokiu gyvenimo keliu, kokiu nuėjo. Visgi kuomet pašnekovas išsiplečia, vampyras atidžiai išklauso susidarydamas savas išvadas. Nenorėjo jų pateikti, kadangi dialogas būtų įgavęs tokį atspalvį, kokio karštligiškai vengė. Jiems abiem priklausė toks gyvenimas, kokio sau vargu ar būtų linkėję. Mintyse pabandęs pastatyti save į Dean'o vietą vargu ar tęstų medžiotojui priklausančią veiklą, tapusią savotišku gyvenimo būdu. Nepaisant to, jog dobti mistines būtybes jis ko gero mokėjo geriau, nei lyginti Winchester'is buvo mirtingasis. Galėdamas pasižymėti tokia neįtikėtina dovana dar kartą Sebastianas spjautų absoliučiai į viską, kas bent iš tolo buvo susiję su jo nemirtingu, šaltu, brutaliu pavidalu, susirinktų manatkes, čiuptų Saloniną už rankos ir keliautų kažkur toli toli kur dienas baigtų kaip eilinis žmogus ir tuo sumautai mėgautųsi. Redford'as nesuprato kodėl iš esmės turėdamas visas galimybes keisti ne tik save, bet ir savo egzistenciją, Dean'as renkasi tą, kurioje žmonių kraują lieja įvairios būtybės, apie kurių egzistavimą nutuokia dar labai mažas procentas mirtingųjų. Nemirėlis tylėjo. Tik jo šiek tiek suraukta kakta bei mąslus žvilgsnis, kuriame iš lėto vingiavo melsva ragena išdavė tai, jog vyras mintimis vargu ar yra apsistojęs kažkur labai netoliese. Sebastian'as nedrįso paklausti Dean'o, kad šis atsakytų jam į ramybės nesuteikusį klausimą. Kažkodėl žinojo, jog medžiotojo atsakymas paliestų eilę skaudžių įvykių, kurie susidėtų į absoliučiai logišką paaiškinimą kodėl vyras nesistengia padaryti savo kasdienybės bent kiek paprastesne. Juk, po galais, pats prieš porą dienų net nebūtų pagalvojęs apie kažkokią šviesą tunelio gale, kuria be jokios abejonės tapo į jo egzistenciją sugrįžusi Salonina. Aplamai jei ne visa ta įvykių grandinė, vargu ar Sebastianas būtų parodęs kažkokį norą megzti pažintis su nepažįstamaisiais, tokiais kaip tas pats Dean'as. Kasdienybėje nemirėlis neturėjo draugų. Nė vieno. Tai buvo dar viena prabanga, kurios sau leisti negalėjo, na to lengvabūdiško kontakto su žmonėmis, kad ir tais pačiais bendradarbiais, juolab net ir būdamas vampyru, Sebastianas žmonių atžvilgiu elgėsi sąžiningai. Jam nepatiko meluoti, dar blogiau - naudoti įtaigą, o tai savaime izoliavo Redford'ą į tik jam vienam tepriklausantį būties burbulą. Jam kartais būdavo per sunku neišsiduoti, jog yra šis tas daugiau nei žmogus, kadangi akys apsilieti krauju gebėdavo nepriklausomai nuo paties Sebastiano norų. Na, visai kaip ir Dean'o žymė, taip visa nemirėlio esybė reikalaudavo nusinešti vieną kitą auką, kad būtų pamalonintas tas vidinis, kraugeriškas demonas. Bet koks bandymas integruotis į visuomenę baigdavosi vienu ir tuo pačiu scenarijumi - melagystėmis arba persikraustymu į kitą miestą, šalį, žemyną. Pirmasis vampyras nuo to tiesiog pavargo ir įsikūręs Niujorke jis ketino ramiai pragyventi dar likusius kelis metus ir šių bendram skaičiui priartėjus prie dešimtmečio, kelti sparnus kažkur kitur ir vėl. Neįtikima, kaip žaibiškai atsirado asmenų, prieš kuriuos apsimetinėti jam visiškai nereikėjo. Ironiška, bet Dean'as šiuo metu geriau suprato ir žinojo Sebastianą, nei šio numylėta graikė.
Dean'o komentaras, apeliuojantis į tam tikrą Sebastiano savybę priverčia vyrą plačiai nusišypsoti. Jis negalėjo nepritarti tam, jog iš tiesų viską per daug apgalvoja. Anksčiau taip nebūdavo, tačiau ilgi metai vienišumo pavertė nemirėlio protą jo paties kompanionu. Redford'as iš pažiūros nesureaguoja ir į Winchester'io balsu paminėtą savą pažįstamą, kadangi apie ją nutuokė tik tiek, kiek jam dabar papasakojo pats medžiotojas. Nesijautė sudomintas, mat kiekvieną dieną šaligatvius šlifuoja galybė nakties padarų ir didelė dalis jų nėra sąžiningai bei pagarbiai nusiteikę žmonių bei jų pasaulio atžvilgiu. Sebastianas šioje temoje nesusivaldė ir nusprendė žodžiu pateikti mintį, ką tik dingtelėjusią į galvą:
- Nori pasakyt pažįsti vampyrę, kuri yra didesnė išpera už tą patį Sailą ir nepasistengei jos pakast po velėna?-rimtai nerimtą nusistebėjimą lydėjo plati, draugiška nemirėlio šypsena. Jis sucaksi liežuviu bei pasukioja galvą sustiprindamas tą vaidybišką "aš tave dėl to teisiu" efektą. Nenorėjo, kad Dean'as tokį komentarą priimtų rimtai, juk nėra su būtybių pasauliu susijusio asmens, kuris nežinotų apie tuos pačius Mikaelson'us, tiksliau vieną jų - Niklaus. Tų vampyrų pasaulio antagonistų yra daugybė ir visgi nepradėsi gi skeptiškai reaguoti į kiekvieno medžiotojo veiksmus bei motyvus, nepradėsi jų klausinėt, kodėl vienoks ar kitoks piktavalis vampyras nėra jų išnaikintas. Ta pati Sebastiano ir Klauso konfrontacija baigėsi tuo, jog net ir aiškiai nutuokdamas, koks pavojingas yra tas hibridu tapti trokštantis nemirėlis, Redford'as buvo linkęs mieliau susmeigti baltojo ąžuolo durklą jam į širdį, nei pasistengti, kad toks asmuo paprasčiausiai niekuomet nebeegzistuotų. Negalima teigti, jog to nenorėjo, tačiau tuo metu tai būtų visiškai sugadinę Sebastiano ir Rebekos santykius, kurie tuo metu, o ir šiek tiek laiko po to atrodė tiesiog idealūs. Dabar, kuomet po vizito Mikaelson'ų namuose su Niklaus sudarė tokią kaipo sąjungą, kuriai įsigalėti žinoma vis dar reikia sulaukti originalaus hibrido atsakymo, kai galvoje pergalvojo ne vieną viziją, kaip turėtų ir galėtų atrodyti pasaulis po kelių dešimčių metų, Sebastianas tikrai negalėjo gailėtis dėl to, ko nepadarė kadaise.
Pirmasis vampyras ir vėl atrodė rimtas bei susimąstęs, kuomet klausydamasis Dean'o, kuris dėjo raganaites į šuns dienas, akivaizdžiai medžiotojui pritarė.
- Mano mama man mažam pasakojo apie senovės Egipte gyvenusį žynį, kuris siekęs nuversti faraoną Narmerą, sudarė sutartį su demonu Apopu, kuris už kelis tūkstančius nekaltųjų sielų apdovanojo jį jėgomis. Nežinau kiek tiesos yra tame, tačiau aš tikrai netikiu, kad magija atkeliavo iš kažko teigiamo: gamtos, sielos ar gyvenimo dievybių, angelų ar to paties Dievo, juo labiau visi pagrindiniai tikėjimai burtus laiko šėtoniškomis interakcijomis. Juokinga pagalvojus, jog  senovės Graikijoje žodžiu magi vadino žmones, kurie gerai išmanė žvaigždes ir mokėjo pagal jas numatyti likimus. Jei pamanei, kad tais laikais neva viskas buvo daug paprasčiau, patikėk manimi, taip ir buvo,-Sebastian'as nesmagiai vypteli, paveiktas moralinės transmisijos tarp vieno laikmečio, prie kito, daug artimesnio jųdviejų kasdienybei,-Jei kada nors sumanysi kokį vikanų holokaustą, pranešk ir man. Norėčiau būti šalia, bet vien tik dėl to, kad sugalvočiau kažkokį būdą kaip viską sutvarkyti neliejant kraujo,-nemirėlis išsišiepia, dar kartelį pademonstravęs savo "gėlių vaiko" mąstyseną, kuri prieštarauja karui ir nekaltoms aukoms. Dievaži, vargu ar galėtų užsiiminėti Dean'o profesija, nors galėtų visai neprastai joje pasižymėti jau vien tik dėl to, jog žino, kaip reikia muštis bei žudyti. Visgi daug mieliau savo kario praeitį laiko ten kur jai ir vieta - praeityje. Salonina ko gero liks šokiruota kai supras, kad kovingojo, ugningojo, impulsyvaus ir šiek tiek arogantiško Sebastiano paprasčiausiai nebėra likę.
Dean'as privertė nemirėlį nusistebėti kaip pasikeitė jų tarpusavio bendravimas nuo to momento, kai susidūrė pirmą kartą iki dabar, kuomet abu nevaržomai parodė turį silpnų vietų ir žaizdų, kurios negyja. Pirmas ir nelabai teigiamas apie medžiotoją susidarytas įspūdis nepastebimai subliuško bei ištirpo, palikdami palankumą ir pagarbą. Jei galėtų pavadinti save išimtimi to stereotipiško vampyro, tai analogišką taisyklę būtų galima pritaikyti ir Winchester'iui. Veikiausiai jei ne eilė netikėtų panašumų tarp šių vyrų, jie niekuomet negalėtų būti taip draugiškai vienas prieš kitą nusiteikę.
- Tu galvoji pamatysi kažkokį ryškų skirtumą be to, kuris buvo akivaizdus kai matei ją paskutinį kartą, kai ji buvo užsimerkusi ir visiškai nejudėjo?-šypsodamasis Sebastianas pakyla ant kojų ketindamas į kitą kambarį perkelti save bei nusivesti ten pašnekovą,-Ji per akimirką labai smarkiai nesuseno, tas yra gerai,-prideda atsiminęs tą fragmentą iš Indianos Džounso filmo, kuomet vyriokas gurkštelėjo vandens iš netikro gralio ir per kelias sekundes susitraukė į baisią mumiją bei galiausiai pavirto pelenų krūva,-Aš nesu labai originalus tipas, turiu pripažint, tad pusryčiams blynai su visokiais priedais,-tarsi pasijautęs kaltu dėl savo paprastos, prie žemės priartėjusios mąstysenos, atsako,-Nors vis tiek, žinai, kirba klausimas man, kada paskutinį kartą kažką tokio esi valgęs. Kažką puraus ir naminio,-nepertraukiamai šnekučiuodamasis su Dean'u, galiausiai susizgrimba paėjėti į svetainės teritoriją, kur įrengta buvo ir virtuvė. Nepastebėti kontrasto tarp to, kaip šis didelis kambarys atrodė vakar po Sailo teroro aktų ir dabar, nebuvo neįmanoma. Sebastianas nukeliauja už stalo, sudėto iš virtuvinių spintelių, pasiūlydamas Winchester'iui atsisėsti ant baro kėdės priešais. Ruošdamas lėkštę, tuo pačiu palaikė ir pokalbį:
- Aš tau kai ko nepapasakojau. Kai ko ganėtinai keisto. Nesu labai didelis psichinis ligonis, bet vakar girdėjau galvoje balsą, kuris gražiai bei dalykiškai man patarė leisti Sailui prikelti Saloniną. Man tai mažai imponavo iki tos akimirkos, kuomet prabilai apie visą tą vikanių konspiraciją, kuri kažkokiu būdu gali būti susijusi tiek su mano žmona, tiek su mano broliu. Ir dabar mane tai neramina,-pripažįsta nors Sebastiano veide nesimatė tos emocijos, tik susikaupimas,-Kavos?-trumpai klausteli, kai lėkštė pilna blynų, vaisių, uogų bei kalnu plaktos grietinėlės atsiduria priešais medžiotoją. Sebastianas keistai patyli žvelgdamas į lėkštę, kol prunkštelėjęs prasitaria,-Tikras rimtų vyrų valgis,-įvertinęs taip ala pasišaipo, o užvirus arbatinukui, užkaičia du puodelius juodos kavos.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1485
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Antr. 07 19, 2016 4:30 am

– Žinai kokią nuomonę susidariau apie tavo išperą broliuką? – Abu pašnekovai dar buvo įsitaisę namuose įrengtose laboratorijos patalpuose, kuomet įsivyravusią tylą nutraukė medžiotojo kimus balsas. Jis buvo neblogas psichologas, nors iš pažiūros labiau priminė vėjo nešiojamą iį mėtomą vaikį, kuris vargu ar kada nors subręs ir padarys ką nors panašaus į rimtą žingsnį, rimtą sprendimą. Tačiau ilgametė patirtis su įvairiausio plauko žmonėmis ir visiems baimės įvarančiomis antgamtinėmis būtybėmis savaime davė savo. Dean‘as retai kada atsiverdavo aplinkiniams, buvo tas, kuris labiau linkęs viską atlaikyti šaltu veidu ir neparodant jokios reikšmingos emocijos, kuri atvestu į tokią padėtį, kurioje jis atsidurti nenorėtu. Tokia buvo jo emocinė terapija: dėžė alaus, pokalbis apie nieką, galimas daiktas kad niekuo neįpareigojantis seksas ir pabėgimas nuo savo paties problemų. Neleido vidiniam pasauliui save suryti. Kokia gi buvo to prasmė? Winchester‘io žvilgsnis buvo nudelbtas į apačią, kuomet burnoje vis dar jautėsi rimtai slėgusio pokalbio kartėlis. Bet mintys apie neigiamus visuomenės veikėjus vertė kūną, mimikas reaguoti kitaip. Žaliaakio medžiotojo nuomonė apie Ambrose buvo vienareikšmė, tuo labiau kad jis ne kartą buvo supažindintas su tuo „užburtu ratu“, kuriame kartas nuo karto pasirodydavo kitos asmenybės, tačiau tas pats nekintantis veidas. Galu gale, jis ir pats buvo vedęs Silas nusižiūrėtos Amaros antrininkę, kuri greičiausiai iš visų buvusių yra labiausiai išskirtinė.
Giliau įtraukdamas oro, vyras pagaliau pakėlė akis į pašnekovą, kuomet nusprendė kad dabar yra pats tinkamiausias laikas prabilti, pagrindžiant savo nuomonę „protingais“ žodžiais, kurie priverstu ir patį Redford‘ą suabejoti tuo, kad jo brolis yra blogiausia, kas buvo matyta šiame pasaulyje. – Sunku buvo nepastebėti to, kad Silas turi tam tikrą nepilnavertiškumo kompleksą. Nežinau kiek daug bendro tai turi su tuo, kokios prieš du tūkstančius metų buvo taisyklės raganių šeimose. Bet, jis nedaro savo niekšybių neturėdamas tam kažkokio pagrindo. Atrodo kad jis pasirinktu civilizuotą ėjimą, jei žinotu kad tai suveiks. O kai mato viską juoda spalva, tuomet jau akivaizdžiai stengiasi prie to pritapti. Ir štai kai kalba prieina prie didžiausias velnio išperas, tuomet Katherine Lockwood gali drąsiai pasiimti pergalės taurę. – Nepriklausomai nuo to kad pats asmeniškai save galėtu pavadinti šios moters priešu, visiškai nejučia leidžia veide pasirodyti šiokiai tokiai šypsenai, kuri leidžia pašnekovui suvokti kad ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. – Ji yra visomis prasmėmis neigiama, pavojinga ir drįstu pasakyti kad velniškai karšta. Bet visi jos blogi darbai nėra grindžiami niekuo, ji tiesiog tai daro, nes jai tai patinka. Supranti skirtumą? Jai nereikia priežasties. Tuo labiau, manau kad tai yra pirma ir vienintelė mano sutikta vampyrė, kuri nemirtingumą pasirinko savo noru ir niekada nepasigailėjo šio savo sprendimo. Tokie kaip Katherine, nemirtingieji yra patys pavojingiausi. – Užteko vos akimirkai sumerkti akis, kuomet nemalonūs atsiminimai akimoju paėmė viršų, sugrąžindami būtent tą akimirką, kuomet Winchester‘is buvo paskatintas sunaikinti vieną iš originalių vampyrų, kuri kaip tyčia ir buvo ponia Lockwood. Tą vakarą jis pats buvo nešvelniai prikultas, tačiau lemtingą akimirką nesudrebino rankos, kuomet iš mistiško, pačio pirmo kolto paleido kulką garbanei tiesiai į tarpuakį, tokiu būdu priversdamas ją atgulti ilgam poguliui. Ir nepriklausomai nuo to, kad kantriai laukė tos dienos, kuomet moteris sugebės rasti kelią atgal iš pragaro, jautėsi pakankamai saugiai. Turint išdegintą žymą ant rankos, jis turėjo šiokią tokią persvarą prieš nemirtinguosius. Nors ir suvokė tai, kad tomis akimirkos kuomet pasiduoda kraujo troškimui, su kiekviena auka praranda didelę dalį savęs. – Aš bandžiau, patikėk manimi, kartą net beveik pavyko ja atsikratyti. Tačiau žinai kas keisčiausia? Kiekvieną kartą vis labiau įsitikinu, kad be tos moters pasaulis paprasčiausiai atrodys ne toks ir įdomus. – Taip, nežinant kas per vienas yra Dean‘as iš tokios kalbos buvo galima susidaryti nuomonę kad jis varvina seilę dėl apkalbėtos „išperos“, bet visgi situacija buvo visiškai priešinga. Jei kam ir jautė šiltus jausmus, tai tas asmuo tikrai kad buvo mirtingas. O kalbant apie tai, vyro akys visiškai neatsitiktinai susidūrė su iš kišenės ištrauktu mobiliu telefonu. Jokios žinutės, jokio praleisto skambučio. Nuo tos akimirkos, kuomet medžiotojas išleido Cassidy prie ligoninės durų, prabėgo nepilna valanda, kas reiškė kad ji netrūkus turėtu apie save prasinešti. Ir duok aukščiausias kad patrakusi moteris nesugalvotu imtis kokios nors veiklos savarankiškai, kuomet ir taip aišku kad pati viena ji nesugebėtu atstovėti prieš tas intrigantes raganas, kurios šiuo metu yra labiau nei akivaizdžiai nusižiūrėjusios šios „užpakalį“. Nerimas, taip, galima pasakyti kad būtent tokia jausena buvo užpildžiusi mirtingo herojaus kūną, kuomet jis mintimis „iškeliaudavo“ ten, kur šiuo metu buvo jam brangus asmuo. Sebastian‘o pradėtas pasakojimas išblaškė, grąžindamas vyriškio dėmesį kalbančiam. Visos tos neigiamos emocijos, skirtos žmonėms gebantiems burtams nebuvo iš piršto laužtos. Iš dalies gal ir buvo galima tokį kategorišką nusistatymą pavadinti „rasizmu“, bet velniop, Dean‘as net neketino keisti tokios nuomonės apie save. Paprasčiausiai todėl, kad kai kurias skaudžias praeities smulkmenas tiesiog ketino pasilikti sau pačiam. Galbūt jis kada nors ir pasakys tai žodžiu, tačiau iki to laiko dar ir tos pačios kaulės turėtu išmokti savarankiškai skraidyti, todėl dabar nėra jokios prasmės be reikalo snargliotis šia tema. Visgi pasakėčia „prieš miegą“ kurią buvo girdėjęs pirmasis vampyras patraukia medžiotojo dėmesį, vien todėl kad jo žinios taip ir nebuvo pasiekusios tokią gilią ir seną mitologiją. Bet, kitą vertus pasvėrus viską, ši istorija galėjo būti savotiškai tikra. Gi pats Niklaus Mikaelson tikrai ne už „gerai skambantį britišką akcentą“ gavo galimybę tapti pirmuoju sukryžmintu vampyru su vilkolakiu. Todėl atsižvelgiant į tai, bei kelis kitus dalykus, tai sudarė šiokį tokį įspūdį. – Tave nustabins tai, kad manęs tavo pasakojimas visiškai nenustebino? Turiu omeny tai, kad kažkoks bičas savo laiku sudarė sutartį su savotišku pinčiuku, bei už galimybę mosuoti stebuklinga lazdele paaukojo tūkstantį nekaltų sielų? Žmonės, o ypač raganiai visuomet buvo klastos prišiktomis kelnėmis. Ir ne pats Dievas, nusileidęs iš po debesų, manęs neįtikintu, kad visi tie burtai ir magija nieko bendro neturi su velniava. – Dar vienas panašumas tarp mirtingo ir daugiau nei du tūkstančius metų gyvenančio asmens, buvo stulbinantys. Tačiau šiam kartui tai viso labo sukėlė šypsnį medžiotojo veide, tą tokį natūralų. – Tik turiu perspėti, kad mano nuomonę pakreipti kokia nors kitokia linkme, yra praktiškai neįmanoma. Jei holokaustas ir įvyktu, o mielas drauge, turėtum sėdėti ant šiknos ir padrąsinančiai linkčioti galvą. Nes kito būdo, kaip kruvinas, paprasčiausiai nėra. Bet, ei, gi ne man tau pasakoti kad raganos yra suknistos šūdmalės. – Trūktelėdamas pečiais Dean‘as nei pats nepajuto, kaip jo vidinė „batareika“ savaime vėl įgavo prieš tai buvusią šmaikščią aroganciją, kuria buvo perpildyta visa jo šikna. Dievaži, gi galėtu paskirti visą savo gyvenimą tam, kad į šuns dienas siųsti karpuotąsias, jei visas šis pokalbis neįgautu kiek kitokį kampą. Saloninos kampą. Winchester‘is nebuvo ja sudomintas kaip tikrai labai išvaizdžia moterimi, jį domino pats tas „miegančiosios gražuolės“ faktas. Jam, asmeniui turinčiam labai didelę patirtį ir gyvenime mačiusiam visokio plauko keistenybių, pamatyti ją, buvo kažkas virš suvokimo ribos. Ir jei manytu kad yra mulkinamas su tais metais, vargu ar patikėtu pirmu vampyru, kad kažkokių aplinkybių dėka buvo laike užšaldyta tiek jo žmona, tiek negimęs sūnus. Joo, tai yra dar labiau fucked up, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Plati dirbtinė šypsena užėmė ne menką dalį pakylėtos nuotaikos veide. – Net nebandyk. Ne, aš jau pasakiau kad verčiau nebandytum griauti mano rožinių dramblionių. Nes man keista ir vien tai kad tavo moteris sugeba pasijudinti ir dar kalbėti. – Nuskambėjo iš tikro iškrypėliškai, turint omeny kad neapgalvotai išvadino bičiulį nekrofilu. Todėl užvertęs akis kaip mat nusprendė pasitaisyti. – Turėjau omeny tai, kad... ...na tu supranti, ne kasdien sutiksi du tūkstančius metų su viršum gyvenančią mirtingą asmenybę. Ir dar visiškai neadaptuotą šiame pasaulyje. Nes su tavim viskas kitaip, su šiuolaikiškas, savas. O tavoji moterėlė, man kaip medžiotojui kelia įdomumą. – Vyptelėdamas, galiausiai nusprendė kad dabar būtu pats tinkamiausias laikas susičiaupti, kol neleptelėjo dar ko nors neadekvataus.
Persikelti iš vienos patalpos į kitą, nebuvo visiškai sunku, tereikėjo atplėšti savo galinę galį nuo atraminio baldo ir pakilti laipteliais į viršų. Aukšta kėdė, kuri buvo nurodyta iš anksto liko labai greitai užimta. Tačiau atsakymo apie maistą taip ir nebuvo sulaukta. Ne todėl kad medžiotojas nenorėjo pasisakyti, o greičiau todėl kad nuoširdžiai neatsiminė kada aplamai valgė kažką namie ruošto. Per dažnos kelionės ir ant pečių užkritusios problemos neleido jam atsidurti virtuvėje bei parodyti aplinkiniams kad vyrai ir virtuvėje darbuojasi kur kas geriau, nei moterys. Cha! Šis vaikis tikrai turi ne vieną talentą, kokiu gali nustebinti, bei labai geras skonis maistui yra vienas iš tų dalykų. Suimdamas šakutę, tamsiaplaukis nesunkiai perrėžė blynelius, tarytum tai būtu kokia nors pasirinkta auka. Iš tikro jei dabar susimerktu ir liautųsi girdėti aplinkinius garsus, nesunkiai save pagautu prie minties, kuri būtu šlykšti, tačiau nulemta to sumauto prakeiksmo, kuriuo atsikratyti niekaip negalėjo. Sukišdamas gerą kąsnį sau į burną, kad net žandai pakilo, kaip mat teigiamai papurtė galvą, įvertindamas tai kad vampyras visai neblogai padirbėjo, kuomet ketino pusryčių maistu nustebinti savo išrinktąją. Burna buvo pilna, ir prieš ką nors pasakant teko neblogai padirbėti dantimis. Tuo tarpu kai visą tai vyko, pavyko ir įsiklausyti į pasakojimą kuris buvo tiek pat keistas, kiek ir neįprastas. Nors, jei gerai pagalvoti, kas dabar yra įprasta? – Nori pasakyti kad tai tos pačios raganos? – Susiaurėję akių vokai, kaip mat rado sąmokslo teorijas, kurios kirtosi su realybe. – Pasakyčiau kad tikiu, tačiau tai būtu labai jau prastas melas. Tik pagalvok, kokia prasmė joms būtu suteikti tau galimybę įgauti prasmę dėl ko nors kovoti? Būdamas viso labo vabalu, kuris stengiasi netrukdyti žmonijai egzistuoti, būtum kur kas lengvesnis taikinys nei kas dabar. Ir nereikia trinti kad tavo žmona tau yra silpna vieta. Nes tarkim, kad ir yra. Bet dabar, jei kas nors grėstu ar tai jai ar tai tau pačiam, manau kad kovotum kur kas aršiau. Nenorėdamas dar kartą prarasti jos, savo negimusio sūnaus ar galu gale savęs, bei galimybės bent akimirkai apsimesti kad viskas yra gerai. – Krenkštelėdamas, jis ėmė tęsti. – Todėl ne, jei tu ir girdėjai kokį nors balsą, tai negalėjo būti tos raganos. Nors, tai turėjo būti asmuo, kuris yra pakankamai galingas kad įlystų į originaliojo galvą. Bei tas, kuriam buvo naudinga kad tavoji atsimerktu. Arba. Gimtu tavo sūnus. Kito paaiškinimo nem... – Kalba liko savaime nutraukta, kuomet medžiotojas paskubomis nurijo burnoje visą kramtytą maistą, tuo pačiu metu pasistengdamas pakilti ant kojų (labai atsiprašau jei skubinu reikalus, bet jau ir taip tempiam). Šiame valgomajame vyrukai buvo nebe vieni, todėl reikėjo pradėti rinkti žodžius, kad dar labiau nesugluminti pasirodžiusios moters. Ji buvo smulki, neskaitant akivaizdaus nėštumo, moteris atrodė žavinga. Delnais perbraukdamas per savo džinsus, medžiotojas kaip mat atkišo savo ranką į ponios Varias pusę, kuomet pasistengė išlaužti iš savęs kaip galima „žavingesnę“ išraišką. – Malonu pagaliau su tavimi susipažinti, Salonina. Aš tavo vyro draugas, – Trumpam dirstelėdamas į pirmą vampyrą, visgi pratęsė. – Dean‘as Winchester.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1482
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Nemirtingas (dark!)
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Nina Redford on Kv. 07 21, 2016 2:39 am

Minkšti ir gaiva dvelkiantys patalai nesunkiai apgaubė liaunos graikės kūną, kuomet ši nejučiomis praradusi laiko nuovoką paskendo savo sapnuose. Greta buvusio vyro kūnas buvo vėsus, tačiau tai ne kiek nemaišė, atsižvelgiant į tai, kad apklotas buvo pakankamai šiltas, o ir miegamojo langai sandariai uždaryti. Buvo nuostabu paprasčiausia atsipalaiduoti, pirmą kartą po tiek laiko leidžiant pasąmonei sukurti praeities šešėliais perpildytus sapnus. Viskas atrodė be galo tikroviška, galima net prisiekti kad Salonina jautė drėgną žolę po savo kojomis, kuomet pasąmonės pasaulyje lakstė po žolynus ir buvo nepriklausoma nuo nieko, kas galėtu jai sukelti kažką panašaus į sunkiai sprendžiamas problemas. Tai te buvo malonūs akiai vaizdai, su tam tikrais prisiminimais, kurie moteriai buvo savotiškai svarbūs. Tuo labiau, būnant Matidia šeimos atstove, Salonina puikiai gebėjo susitvarkyti su bet kokiomis sunkiomis, stresinėmis situacijomis, nepriklausomai nuo to ar tai vyko realiame laike, ar tai buvo pasąmonės vaizdinių sukurtoje visatoje. Viskas buvo kontroliuojama, iki menkiausios smulkmenos, kuri galėtu pasirodyti bent kažkiek reikšminga.
Nepriklausomai nuo to kad langai buvo uždaryti, miegamasis pasitikdamas rytą liko užpildytas šilumą skleidžiančios šviesos, kuri pirmiausia susidūrė su mirtingosios tamiaplaukės pėdomis, išsikišusiomis iš po kaldros, vėliau keliaujamos link viršaus, jos smulkaus veido. Pirmiausia šiek tiek suraukusi veidą, smulkaus sudėjimo moteris tuo pačiu metu sulenkė kelius, tokiu būdu paslėpdama pėdas po užklotu. Lengvas, ryto sunkumo sukeltas atodūsis privertė ją tą patį padaryti ir su savo veidu, paslepiant jį po „uždangą“ nuo saulės. Tikriausiai nepilnas prabudimas, arba per daug didelis noras egzistuoti savo laike iššaukė lengvą garsinę haliucinaciją apie tai kad visos vakar dienos įvykiai nebuvo tikri, ir dabar ji šiltai snaudė savo namuose, o kažkur ant lovos jau buvo įsitaisiusios ankstyvosios „paukštės“ josios dukterys. – Liv, mažute, dar per daug anksti. Duok man dar bent kelias minutes...  – Gana tyliai ištardama šiuos žodžius į niekur, Salonina galiausiai atidengė kaldrą, tarytum tikėdamasi kad mergaitės kaip mat atsidurs prie pat jos veido, reikalaudamos dėmesio ir ji žinoma nesugebės tam atsispirti. Juk tais ilgais mėnesiais, kuomet Sevastianos Varias išvykdavo, viskas dėl ko gyveno imperatoriaus dukterėčia, tai buvo tos pasiutusios jos dukterys. Dėl jų saugumo ir laimingo gyvenimo, būtu galėjusi padaryti bet ką, nesvarbu ar tai būtu suvokiama ar nesuvokiama protu. Žinojimas kad kartu su savo mylimu sutuoktiniu galėjo būti savimi, kas reiškia kad būti kitokia, nei to laikmečio moterys, suteikė Varias vilties kad abi jos dukterys taip pat bus išauklėtos pagal „naujas“ taisykles, ir tik pačios priims sprendimus, kurie joms atrodys tinkami, kai kalba palies suaugusių gyvenimo pradžią. Jos iš gyvenimo turėjo gauti tai, kas geriausia, nematuojama pinigine verte, bet tai kas yra tikra ir realiausiai svarbu. Akimirka kuomet tamsių akių žvilgsnis susidūrė su vis dar svetima šio pasaulio aplinka, graikė stipriai suspaudė lūpas, suvokdama kad rytinis jutimas tebuvo iliuzija, kurią pakurstė per daug laki vaizduotė. Jos mergaičių nebe buvo, o kas blogiausia ji negalėjo net įsivaizduoti koks likimas jas dvi ištiko, kuomet jos buvo „perleistos“ Ambrose šeimai, bei iš šių dar gilioje vaikystėje buvo atimti abu tėvai. Neigiamai papurčiusi galvą, moteris nejautė didelio noro pakilti iš lovos, atrodė kad jai iš tikro reikėjo šiek tiek laiko, kad susitaikyti su viskuo, kas užgulė pečius tuo pačiu metu ir vienu kartu. Visgi protas reikalavo daryti priešingai, neleido palūžti ir imti gailėtis savęs. Ji turėjo būti stipri, jei ne dėl savęs, tai dėl Marcus‘o ir Sebastian‘o. Lyg paskatindama save, Salonina pirmiausia linktelėjo, kuomet atmetusi antklodę, galiausiai išlipo iš lovos. Pasiekti langą nebuvo sunku, tetrūko žengti kelis žingsnius nuo lovos. Staigiai ir pakankamai garsiai praskleistos užuolaidos sudūrė svetimą šiam pasauliui asmenį su tuo, kas buvo slepiama nuo jos iki pat šios akimirkos. Širdis ėmė daužtis į krūtinę tarytum būtu pašėlusi, o didelės akys prisipildė ašaromis. Pro langą buvo matomi keli namai, gyvenamosios zonos gatvė ir kažkur kieme žaidžiantys kaimynų vaikai. Ne, tai nebaugino. Tai atrodė ypatingai, pradedant kiekviena smulkmena ir baigiant tais keistais metaliniais daiktais ant guminių padangų. Saloninos veide pasirodė menka šypsena, kuomet ji suvokė kad šis pasaulis nėra toks ir baisus (turint omeny kad ji te pamatė trupinį, bei nesusidūrė su kebliomis situacijomis). Delnais perbraukusi per savo veidą, moteris dar kurį laiką paprasčiausiai stebėjo vaizdus, kuomet visgi nusprendė pasivaišinti į kambarį atneštais pusryčiais ir nevisai sėkmingai, bet sugebėjo susidraugauti su šiuolaikiniu dušu, kuris vakar jai buvo pristatytas ypač malonia prasme. Per didelis chalatas vėl apgaubė tamsiaplaukės pečius, kuomet ši pasitraukdama iš vonios kambario, išskaidė savo per ilgus plaukus, kad šie lengviau pradžiūtu.
Apatiniame didžiulio ir erdvaus namo aukšte buvo girdimi vyriški balsai, kas savaime leido susidaryti nuomonę, kad svečias kuris randasi šiuose namuose yra jai nežinomas asmuo. Neskubėdama nusileisti, buvusi Matidia su kiekvienu savojo kūno sujudimu stengėsi „užfiksuoti“ kiekvieną smulkmeną, kuri buvo matoma prieš akis. Veido išraiška buvo visiškai neįskaitoma, kuomet ji pirštų galiukais lietė skirtingus daiktus, kurie tuo metu labiausiai sugebėjo patraukti josios dėmesį. Visiškai nenorėjo susidurti akis į akį su Silas, nors ir suvokė kad ankščiau ar vėliau šitai taps neišvengiama. Sumaištis galvoje ir didžiulis jutiminis uraganas pildė visą šios smulkios nėštukės kūną iš vidaus, ir kad ir kaip ji stengėsi išorėje likti tvirta, baiminosi kad bet kurią akimirką nebe atlaikys ir pradės šaukti, tik tam, kad atgauti vidinį balansą, arba bent apsimesti kad šiai dabar geriau. Atsidurdama prie laiptų, vedančių į apatinį aukštą, tik dabar pastebėjo kad jos riešas buvo papuoštas pinamomis apyrankėmis, kurias buvo savo rankomis padariusios mergaitės. Pasidarė silpna, ėmė pykinti, kas privertė Varias (buvusią) sutuoktinę stipriai susimerkti, giliai įkvėpti ir eiti toliau. Tik prieš patenkant į valgomąjį, kuris buvo sujungtas su virtuve, veido išraiška tapo kitokia. Iš pažiūros, nežinant kiek daug informacijos teko priimti ne šio laikmečio asmenybei, galima buvo pagalvoti kad ji reaguoja į viską ypač paprastai, gal net šiek tiek šaltai.
Pasistengusi pasidabinti lengva, per daug dėmesio nereikalaujančia šypsena, tamsiaplaukė mirtingoji pasiekė stalą, už kurio skirtingų kampų buvo įsitaisę abu vyrai. Pirmasis buvo jai artimas ir puikiai pažįstamas, antrasis matomas pirmą ir tikriausiai ne paskutinį kartą, sprendžiant iš prisistatymo kalbos. Su šiokia tokia abejone dirstelėdama į Sebastian‘o pusę, Salonina galiausiai ištiesė savo dešinę ranką medžiotojo link, tarytum būtu sutikusi su tokio pobūdžio pasisveikinimu. Staiga iškvėpusi, moteris pakankamai nuotaikingai prabilo, – Skamba taip, tarytum būtum be galo ilgai laukęs šio susitikimo. Tačiau man taip pat yra malonu susipažinti, Dean‘ai. Tikriausiai iš savo pusės neturiu prievolės prisistatyti, nes akivaizdu kad mano vardas tau yra žinomas. Ir jei esi Sebastian‘o draugas, vadinasi esi visos šeimos draugas. – Šyptelėdama rudakė pasisuko į Redford‘o pusę, kuomet viena ranka užkišdama šiam už nugaros, nusodino ant juosmens, o pati tuo tarpu atsargiai pasitempusi, pakštelėjo į lūpas, atsiimdama „rytinį pasisveikinimą“. Per daug neatsitraukdama, kito laikmečio asmenybė kaip mat pakėlė savo žvitrias ir dideles akis į viršų. Tolimesnė kalbos dalis buvo skirta asmeniškai pirmam vampyrui, todėl skambėjo atitinkamai tyliai, – Ačiū, kad stengiesi parodyti man kad šis pasaulis yra pakankamai gražus, kad norėti jame egzistuoti. – Negalėjo sau leisti kalbėti per daug, tuo labiau kad ir pati puikiai nežinojo ar medžiotojas (aišku, kad neįsivaizdavo nei kas jis per vienas, nei kokia veikla užsiima) yra supažindintas su šia „keista“ ir sudėtinga situacija, ar jis viso labo yra šalimais einantis nenuovokusis. Sučiaupusi lūpas, moteris galiausiai atitraukė ranką nuo mylimojo, kuomet pasitraukdama visai netoli, prisėdo prie stalo, savo akis nudelbdama į naujai matomą asmenį, kuriam galiausiai ir paskyrė sekančius savo žodžius. – Taigi, Dean‘ai. Ar yra kokia nors įdomi istorija, kaip judu susipažinot? Palenkti Sebastian‘o pasitikėjimą ir pagarbą į savo pusę yra pakankamai sunki užduotis. Jis per daug ugningas, impulsyvus ir šiek tiek arogantiškas, kad imtu ir priimtu ką nors lengvai į savo „pasitikėjimo ratą“. Nesistebėk kad man iš tiesų smalsu, kaip tau tai pavyko? – Visai nespecialiai mirktelėdama viena akimi, moteris nors ir stengėsi išlaikyti pakankamai rimtą balso toną, visa veido išraiška simbolizavo tai, kad ji viso labo traukia naują pašnekovą per dantį, pastatydama į šiek tiek nepatogią padėtį, kuri priverstu jį pagalvoti prieš surezgant įdomesnį atsakymą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.
avatar
Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Silas Ambrose on Št. 07 23, 2016 12:12 pm

Naktis praleista brolio namuose buvo ne pats maloniausias išbandymas raganiaus psichikai. Vargu ar bet koks asmuo pajaustu malonumą dėl to, kad jo klausa yra ant tiek gera, kad kitame koridoriaus gale vykstantis giminaičio ir jo moters seksualinis aktas girdimas iki menkiausios smulkmenos, į kurią dėmesį galėtu neatkreipti tik mirtingas asmuo. Būtu norėjęs save nusiskausminti, mažu mažiausiai ausų būgnelius būtu persidūręs pieštukais, arba padaręs labiau humanišką sprendimą, bei paprasčiausiai nusikirtęs sau galvą. Bandymas save išblaškyti kokiomis nors bereikalingomis mintimis pasibaigė ne taip ir sėkmingai, todėl kuomet Sevastianos savo rytiniu pasirodymu sukėlė tokį šleikštulį, koks atsiranda prieš pat atpilant savo skrandžio tūrinį, Silas akivaizdžiai nesulaikė savo mimikos tinkama, neutralia prasme, bei akivaizdžiai pasišlykštėdamas mintimi kad privalės klausyti dar daugiau „ak, kaip gera“ bei „prašau, giliau“, suburbuliavęs kelis žodžius sau po nosimi, kaip mat išsinešdino iš namo vidaus. Jo transporto priemonė taip ir buvo likusi svetimo namo kieme, ten, kur ir buvo šią palikęs. Iš kišenės ištraukęs automobilio raktelius, raganius kurį laiką praleido važiuodamas į nebūtį. Nebuvo nei tikslo, nei laiko spaudimo. Tiesiog kelionė, kurios metu sugebėjo sau leisti atsikvėpti nuo pastovios įtampos, bei apgalvoti kokie turėtu būti jo sekantys veiksmai.
Vien mintis apie tai, kad tam kad susirasti Amarą teks pirmiausia susidurti su savo buvusia sužadėtine, vertė žarnyno veiklai sutrikti. Taip, gal jis buvo ir neteisus, kuomet nusprendė išnaudoti tą moterį saviems tikslams. Bet jis jautėsi taip, tarytum kitos išeities paprasčiausiai nebuvo. Ta angeliškos išvaizdos moteris, dėl kurios iš esmės ir buvo sukurtas nemirtingumo burtas buvo verta visko, kas atrodė geriausia. Ir kaip tokiam grožiui buvo galima leisti nuvysti, prarasti gyvybę ir galiausiai pradingti nuo žemės paviršiaus, kai tavo rankose buvo beribės galios ir grandioziniai planai apie geresnę ateitį, apie abipusę meilę, kuri niekuomet nesibaigs?
Kelionė buvo ilga, ir iš tikro keista, kaip net nežiūrėdamas į ženklus, vyras paprasčiausiai vairavo savo transporto priemonę tiesiai. Jis net nepastebėjo, kaip po kelių valandų kelio atsidūrė miške. Viskas būtu pasibaigę labai greitai, „teisingumas“ laimėtu, jei ne laiku atgautas realybės jausmas privertė jį staigiai stabdyti. Trūko visai ne daug, kad naujutėlis „BMW“ visureigis nuskrietu lauk nuo stataus skardžio. Kelio ženklai ir įvairiausi borteliai buvo įspėjamaisiais ženklais, kurių nemirtingas raganius paprasčiausiai nematė. Dideliai mašinai sustojus, Ambrose paleido vairą, prieš tai užgesindamas variklį raktu. Išlipdamas iš mašinos, tamsiaplaukis kaip mat susiėmė už galvos, jausdamas kaip smilkiniai nemaloniai tvinksėjo. Tas iš niekur atsiradęs pykčio priepuolis tiesiog degino nemirėlį iš vidaus. Tai BUVO JO PLANAS, jo mergina ir jo ateitis. Tačiau pažvelgus į tai, kur jis dabar randasi, viskas kuo toliau panašėjo į banalią tiesą, kad vyresnis brolis vėl gavo visiškai viską, o jis pats liko tik sumautu pūliuojančiu spuogu broliui ant kaktos. Ambrose tiek daug metų praleido planuodamas ir bandydamas pasiekti savo galutinio tikslo, kuris ir vertė jį iki pat šios akimirkos kvėpuoti, judėti į priekį. Jei ne žinojimas kad finale jam pavyks ištaisyti praeities klaidas, bei pasiekti tą tašką, nuo kurio prasidės gyvenimas, kurio buvo vertas, jis būtu suradęs būdą kaip save sunaikinti. Toks galingas raganius kaip antrasis Ambrose sūnus, buvo ne vien arogantiškas šmikis, kuris apsimalonina vien mintimis apie save, bet ir pakankamai didelė grėsmė aplinkai. Tokie kaip jis neturėtu gyventi. Jis tai suprato, visi tai suprato. Tačiau iki tos dienos, kai jis pats sugalvos save išlaisvinti nuo amžino gyvenimo, nebus ne vieno, kuris tai sugebėtu padaryti už jį. Pykčio ir neapykantos išreiktos mintys neleido rasti tinkamo atsakymo, kuris buvo tiesiai prieš nosį. Pusiau raganius, pusiau vampyras rėmėsi į savo transporto priemonės sparną, kuomet svarstė kaip būtu geriausia paskatinti Marcus‘o gyvybę, tuo pačiu metu „išsiurbiant“ iš jo visas pirmo šios kartos berniuko galias. Žinoma kad sakydamas kad tai nebus nei skausminga, nei pavojinga Ambrose melavo. Iš magiško vaiko atimant visą magiją, būtu tuolygu tam, kas atimti iš jo gyvybę. Tačiau jei visa tiesa būtu atskleista žodine forma, Sevastianos vargu ar pritartu tarpininkavimui, galimas daiktas kad net padarytu visiškai viską, kad Silas neprikaltu Saloninos vien tam, kad iš šios atimti sūnų. Nesitikėjo kad brolis juo aklai pasitiki, tačiau vien tai kad pirmasis ritualo etapas buvo įgyvendintas, leido eiti toliau. Pagal dabar turimas žinias Saloninos išankstinis gimdymas galėjo sukelti labai daug rizikos prarandant vienintelę grandį, kuri galėtu šiam ištiesti pagalbos ranką. Vadinasi tai daryti būtu galima tik kraštutiniu atveju, prie kurio dar nebuvo priėjęs.
„Kas jei tas avigalvis nėra praradęs savo prigimtinių galių?“,
Šis klausimas perskrodė Ambrose mintis, kaip tik tuo metu, kai atsiminė savo brolio karštligiškai išreikštą, tuo metu iš piršto laužtą grasinimą pabandyti savame kūne pažadinti kraujo „prakeiksmą“ būti kitokiu. Savo mintyse raganius sklaidė visai nebe ilgai, kuomet staiga atsitraukęs nuo stransporto priemonės, pradarė duris ir sulipdamas į vidų, labai staigiai šią apsuko. Net jei kelionė į priekį buvo pakankamai rami, kelionė atgal buvo tiesiogis išbandymas varikliui. Visa laimė kad vyriškis mokėjo pasirinkti mašinas, kurios rieda greitai. Dar valanda ir Ambrose transporto priemonė buvo įvaryta į Redford‘o namų kiemą. Dar pora minučių, ir apatiniame aukšte jie buvo nebe trise.
- Nieko sau, kas galėjo pagalvoti apie tai, kad mano brolis yra svingerių vakarėlių gerbėjas? - Specialiai patraukdamas Varias'ą per dantį, primindamas apie tai, kad vienintelis būdas, kurį buvo sumąstęs pirmasis vampyras, tam kad išvaryti jaunėlį, buvo kalbos apie žadamą sekso maratoną šiuose namuose. Visgi ši kalba nebuvo verta dėmesio, kuomet Ambrose aiškiai leido suprasti tai, kad ne pro jokį galą nėra nusiteikęs draugiškiems pusryčiams, kas būtent šiuo metu čia ir vyko. Visa jo marmuzia spinduliavo kažkokiu pasibjaurėjimu ir klastingumu.
- Aš persigalvojau, - Pro kampinę ir akivaizdžiai pašiepimo kupina šypsena, tarė raganius.
To pilnai užteko, kad perduoti per daug atsargiam savo broliui žinią apie tai, kad prieš tai galiojęs susitarimas netenka prasmės. Tas pasitikėjimas savo jėgomis galėjo reikšti tai, kad vyras buvo sukūręs tiek planą "A", tiek planą "B", "C", ir toliau iki abėcėles galo. Agresyvi ir kovai pasiruošusi povyza kone provokavo visus čia esančius dalyvius bent per colį atsitraukti nuo savosios vietos. Ir vos tik taip atsitinka, pasigirsta riaumojantis paliepimas, - SĖSK Į VIETĄ! - Žodžiai buvo skirti Sebastian'ui, nors taiklus riešo pasukimas ir tam tikri žodžiai, kurie nuskambėjo pavymui, mirusių kalba, kaip mat buvo nutaikyti prieš medžiotoją. Pasigirdo lūžtančių kaulų garsas, kuomet savo galių dėka, Ambrose privertė Winchester'io kelių ir alkūnių sąnariams sutrupėti nuo neregimo spaudimo. Juk derėjo apsisaugoti nuo to, kad šis išmandruolis imsis kokių nors savo medžiokliškų gudrybių. Viena iš Varias pareikštų taisyklių (neliesti nei Dean'o nei Cassidy) buvo sulaužyta. Na, iš dalies ir tiesiogine to žodžio prasme (Very Happy). Antrasis istorijoje nemirtingasis buvo pasiruošęs: pripumpavęs save šviežiu krauju, bei pasitelkęs tam tikras gudrybes (talismanus), kurie atvėrė jo sugebėjimams visas įmanomas duris.
Visa jo marmūzia nebyliai sakė tai, kad bet koks pasipriešinimas mažu mažiausiai vienam iš čia esančių mirtingųjų kainuos gyvybę. Ir vargu ar Silas buvo pasiruošęs kokioms nors deryboms. - Manau aš užtektinai laukiau, broli, kada pirmiausia bus atsižvelgta į mano interesus. Tuo labiau kad niekuomet neketinau tau sugrąžinti šios mergelės. Jei bent Marcus'as išgyvens, sakykime kad tau pasisekė.
Šie žodžiai turėjo pasirodyti prasmingais, kuomet į skirtingas puses ištiestos rankos, bei be proto didelis susitelkimas ties vienu ir svarbiausiu tikslu, pirmiausia į šoną neregima jėga nustūmė pirmąjį vampyrą link artimiausios sienos. Spaudimo jėga buvo tokia pat stipri, kokia būna kuomet bet kokį objektą traiškai su kelis dešimtys tonų sveriančiu prietaisu. Ne pro kur neketino nusileisti broliui, išleidžiant šį iš magiškų pančių. Bet tuo visas pasirodymas tikrai nesibaigė, mat antra ištiesta ranka buvo skirta pasigauti energiją, kuria spinduliavo ponia Varias. Prieš jos pačios valią, moteris buvo pritraukta prie raganiaus ir visiškai staigiai iškelta į orą. Savo minčių galia jis vertė ją išlenkti nugarą, taip tarytum finale norėtu ją sulenkti kaip popieriaus lapą. TAČIAU visą tai te buvo kruopščiai apgalvotas veiksmų planas, nes NE, jis neketino sužeisti mirtingosios. O Dean'as, čia abipusis bio laukų nesutapimas, plius reikėjo gi vaikiui iškaršti kailį už tai kad jis raganiui nusuko sprandą. Tuo labiau jau ir taip tapo aišku, kad žyma, kurią pavyko nužvelgti pirmo susitikimo metu, jį saugojo nuo mirties ir sužeidimų, kurie buvo daromi jam antgamtinių būtybių rankomis.
- Tu turi tik du pasirinkimus Sevastianos: arba pasipriešinti man ir tokiu būdu išgelbėti savo šeimą. Arba kaip paskutiniam silpnavaliui stebėti kaip jie abu miršta tavo akyse. Nagi šikniau, sutepk grindis dar vienos savo moters krauju! - Kad efektas būtu aiškesnis parodymas kad juokų nebe liko, Silas visgi teko stipriau išlenkti Saloninos kūną, sukeliant jai pakankamai skausmo, kad jis taptu nepakeliamas, tačiau nesukeltu kokių nors didelių pasekmių kūdikio vystymuisi. Svarbiausia buvo realistinis šou, mat Ambrose kelio atgal nebe matė. Arba brolis pasipriešins, arba abu taps visiškai nieko vertais parazitais, kurie gyvena per ilgai, ir sugeba supūdyti viską, kas sukasi aplinkui.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS
avatar
Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 645
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Sk. 07 24, 2016 11:19 am

Dean'o pateikta originaliojo eretiko psichologinė analizė, kurios metu nusistatęs objektyvų vertinimą vargiai rastum kokią nors loginę spragą vertė Sebastianą jausti tą tipinį pojūtį, kai yra aptarinėjama kokia nors nemaloni tema. Kažkas viduje vyrą stabdė nuo jausmo, kurį galėtų pavadinti atjauta bei dedikuoti ją tam velnių prišveitusiam nesusipratimui vardu Silas. Redford'as matė jį kaip asmenį, kuris iš jo atėmė absoliučiai viską, kurio dėka priėmė likimą, kurio absoliučiai nenorėjo ir, kurio net priešui nelinkėtų (ir visai nesvarbu, kad jo didžiausias priešas yra ne ką mažiau esamojoje būtyje pasimetęs už patį Sevastianos). Sebastianas niekuomet nepasižymėjo tuo, jog ilgai gebėtų laikyti pyktį; šiaip jau jis visais laikais, netgi tais, kuomet tuštindavaisi kibire ir dėvėdavai kažką labai panašaus į suknelę surėdytą iš didelio apkloto daugiau buvo ūmus, nei pagiežingas, tad jausti tokią stiprią neapykantą savo kraujo broliui jam mažai tepatiko. Ir vien tik dėl to, jog jautė, kaip šis jausmas ne tik ėda iš vidaus, tačiau gimdo galvoje agresyvias, piktavališkas mintis. Pavardę pasikeitęs Ambrose šeimos narys niekuomet nebuvo pamaldus kaip didžioji dalis graikų, išvysčiusių labai įdomią, turtingą religiją, atrodytų vidinės harmonijos jam apsčiai užtekdavo tiesiog iš savęs paties. Netgi tie ilgi vienišumo metai palyginus atrodė visai harmoningi atsižvelgiant į jausenas, kurias Sebastianui sukursto jau vien mintis apie tą kampuotą Silo marmūzę. Sebastianas tylėjo, atrodė akivaizdžiai susimąstęs. Iš tiesų pastabesnis asmuo, ar tas pats medžiotojas galėjo labai nesunkiai identifikuoti vampyrą, ypač tokį kaip Sebastianas, kuris retai natūraliai primesdavo sau žmogiškas manieras. Vyras pakankamai ilgą laiko tarpą (ypač jeigu būdavo susimąstęs) galėdavo išbūti nė nekrustelėjęs, nė nemirktelėjęs, o pastebimai baltas, kartais net pilkšvas odos atspalvis nesunkiai sutapatindavo tokią begyvybę figūrą su statula. Netrukus Sebastiano lūpose nuslūgs nesmagi šypsenėlė ir pasilenkęs graikas paplekšnos Dean'ui per petį, tarytumei būtų dėkingas už tai, jog Winchester'is, na bent jau pabandė apčiuopti tą siūlo galą, už kurio timptelėtas Silas lieja kraują ir skaudina aplinkinius taip lengvabūdiškai, lyg jam tai būtų tapę netoli įpročio.
- Dean'ai, esu įsitikinęs, kad pasigailėsi dėl to, kad atsiliepei apie Silą visai ne ištisa keiksmažodžių tirada ir atrodytų netgi pabandei jį humanizuoti. Tai yra spąstai, į kuriuos esu pats ne kartą papuolęs ir patikėk manim, kiekvieną kartą kai bandai įžvelgti jame kažkokį jautrumą, sulauksi tokio antausio, kad vietoje galėsi į kelnes pridėt. Absoliučiai jokios asmeninės dramos negali paaiškinti to, kaip tas moralinis invalidas elgiasi,-pastebėjęs akimirką trukusį pokytį pašnekovo žvilgsnyje, Sebastianas savuoju paprašo toliau į pastarą temą nesigilinti. Nepuoselėjo didelio noro sėdėt perkreipta fizionomija. Ta pati Salonina dažnai sakydavo, kad tokios išraiškos jam netinka, tiesiog nedera prie tų gerų akių, kuriose ji matydavo jautrią savo kario sielą.
- Galbūt aš nelabai teisingai interpretavau, bet sprendžiant iš to, kaip apie tą moterį kalbi, judu vis vieną sieja ne tik spalvinga istorija, bet ir šioks toks pasąmonės lygmenyje susiformavęs prisirišimas,-kol Dean'as nespėjo ūmiai prieštarauti, Sebastianas iškelia abi rankas ne tik parodydamas "nepasidaryk pikts" gestą, bet ir duodamas suprasti, jog norėtų mintį pratęsti,-Egzistuoja toks blogiuko modelis - juo tampa charizmatiškas ar kaip kitaip patraukiantis individas. Tokius išnaikinti sunkiausia, nes atrodytų jis yra to tikrai nusipelnęs, tačiau vis vieną iš tam tikros dalies jam simpatizuoji. Įtariu blogiausiu atveju ponia Lockwood tikrai nėra subjaurotu veidu, be akies, nosies ar kažkas panašaus,-tamsiaplaukis vampyras šypteli, mat dėjosi užgaudęs paaiškinimą, kodėl Dean'ui susitvarkyti su Katherine yra sunkiau, nei sakykim su kokiu vyrioku: prieš moterį, ypatingai gražią, seksualią, savo vertę žinančią, kiekvienas vyras yra šiek tiek bejėgis. Nebent išsikastravus išeitų blaiviau vertinti tokią prieštaringą situaciją, o iki tol, vyrai liks vyrais.
Ko gero klausimas būtent kaip žmonių rankose atsidūrė magija liks niekuomet taip ir neatsakytas. Čia lygiai tas pats kas klausti ar egzistuoja Dievas - absoliučiai jokia gyva (ar nelabai) būtybė negali to žinoti. Jei ir egzistuoja kažkas viršiau mūsų, tai būtų per sudėtinga suvokti, kažkaip apibrėžti tokiems ydingiems protams, kuriais pasižymi visa žmonija. Floriana Ambrose priešingai nei jos vyras Horatius, kuris buvo indoeuropiečių magijos šakos "išpažinėjas", rodė didelį dėmesį senovės Egipto burtams bei kerams. Ji sakydavo, kad absoliučiai joks magijos porūšis neturėjo tokių stiprių prakeiksmų. Visa sušikta magija atrodo kaip vienas didelis, sumautas prakeiksmas.
Be jokios abejonės pasisodinęs prie stalo svečią, bet kuris namų šeimininkas tikisi likti įvertintas teigiamai dėl to, ką pakiš lėkštėje priešais. Su kokiu noru (ar išbadėjimu) Dean'as puolė doroti miltinius kepinius tikrai paglosto pirmojo vampyro savimeilę. Be to, išmaišęs kone visą Romos imperiją Sevastianos nesutiko tautos, vaišingesnės už graikus. Jo ir Saloninos namuose nuolatos vykdavo jaukios puotos, į kurias susikviesdavo nemažą dalį provincijos gyventojų, ne tik kilmingųjų, bet ir plebėjų. Visgi, Variasų giminė buvo viena turtingiausių Salonoje. Ir keisčiausių, mat nebuvo šeimos, kuri pirkdama vergus išpirkinėtų jų laisvę ir po to siūlytų įsidarbinti jų ūkyje, kur už darbą jame jiems būdavo sąžiningai mokama. Kažkas tame, kad esą egzistuoja mažų tautų, kuriose žmonės yra neverti nė pusės gerai nuaugusio graiko, Sevastianos visuomet atrodė neteisinga. Gaila, jog absoliučiai nė vienas imperatorius po Cezario daugiau nebandė į senatą sutraukti net ir nekilmingų, kitų, mažų tautų atstovų vardan vieningos Graikijos, kurioje visi būtų lygūs. Galbūt Cezaris tiesiog labiau norėjo patikti žmonėms, o ne elgtis taip, kaip jam atrodė teisinga. Visgi finale tai kainavo jojo paties gyvybę.
Sebastiano galva tikrai neveikė ta linkme, neva Dean'o susidomėjimą Salonina traktuotų kaip kažkokią seksualizuotą intensiją. Žyme paženklintas medžiotojas neatrodė panašus į vyrą, kuris lakstytų palei kiekvieną trumpesnį sijoną, po kuriuo atsidengia dailesnės kojytės. Šis vyras atrodė žinantis ko nori, vertinantis bei gerbiantis ne tik save, bet ir dailiosios lyties atstoves. Be to, pavargęs veidas, jame susiformavusios neigiamų emocijų raukšlės ir žvilgsnis, kuriame plytėjo ištisas skausmo vandenynas neleido suabejoti, jog Winchester'is yra brandi, daug patyrusi asmenybė. Tame veide matė kažką, su kuo drąsiai galėtų susieti save patį. Dvi "senos sielos".
- Tu geriau ne įdomumą sau ties Salonina kelk, o pasižadėk savo įtemptoje dienotvarkėje susirasti kada laiko ir padėti man ją sukeliant kuo mažiau streso integruoti į šiuolaikinį pasaulį,-draugiška Sebastian'o šypsena ir prie jos ne itin derėjęs rimtas žvilgsnis išdavė tai, jog netiesioginis pasiūlymas tikrai nėra blefas,-Kad ir kaip vyktų tavo protavimo procesai, tačiau akivaizdžiai taviškiai veikia šiek tiek kitaip, nei manieji. Nesu labai pastabus bičas, žinai. Galiu ištisai daryti klaidas ir nesuprasti, kad šitaip daryti negerai,-apgailestaujanti, bet tuo pačiu ir atlaidi Sebastiano fizionomiją vainikuoja linksmas vampyro sukikenimas,-Kalbant apie Saloniną, mažų mažiausiai noriu klysti,-teigiamas vyro veidas kiek aptemsta, tačiau tai trunka vos akimirką. Vilką mini...
Ar įmanoma žmogų įsimylėti kiekvieną kartą, kai jį pamatai? Gal ir keistai skamba, bet įmanoma. Tik Dean'as dabar galėjo aiškiai matyti Sebastiano fizionomiją ir jeigu kada medžiotojas sumanytų nupasakoti, kaip šiuo momentu atrodė Redford'o veidas, nemirėlis nepatikėtų. Vampyras panašėjo į asmenį, išvydusį kažką, ką žinojo, jog išvys, tačiau vaizdas finale pranoko net pačius didžiausius lūkesčius. Meilės, jaudulio kupinas žvilgsnis, šiek tiek pražiota burna ir laikinai prarastas gebėjimas ryti seiles. Devaži, ši moteris gniaužė jam kvapą varydama iš proto pačiu nuostabiausiu būdu. Ji buvo tokia natūraliai nuostabi ir šilta ir šviesi. Šviesiomis spalvomis bei vaiskiu interjeru išdailintas didelis kambarys tampa netgi šviesesnis nuo šios smulkios, grakščios bei moteriškai dieviškos būtybės. Galbūt Sebastianas nebūtų leidęsis šitaip Saloninos užburiamas, jeigu būtų girdėjęs jos dramatišką perėjimą nuo sapnų, prie realybės lygmens, kuriame tamsiaplaukė, gražuolė jų pirmagimė egzistavo tik prisiminimuose. Redford'as dar palyginus tikrai neseniai išmoko savotiškai prislopinti neįtikėtinai aštrius jutimus, po velniais jį tikrai užknisdavo girdėti ir jausti kone absoliučiai viską tą pačią, o ir sekančią sekundę. Švelniai tariant iš proto varydavo. Be to, kaip niekad tvirtai tikėjo, jog žinomybė atneša daugiau žalos, nei naudos. Vargu ar jam patiktų jausti, kaip netoliese gyvenantis kaimynas kiekvieną vakarą muša savo sutuoktinę ir Sebastianas nesikiša vien tik todėl, kad viskas ką gali padaryt, tai tą avigalvį nužudyt arba įteigti jam kažkokį smurtą blokuojantį draudimą, kas iš esmės prieštarautų nemirėlio įsitikinimams naudoti galias pažeidžiant laisvą žmogaus valią ar iškeliant save viršiau žmogaus aplamai (anoniminiai skundai policijai neatnešė jokio pagerėjimo tai disfunkcionuojančiai šeimai). Mylimajai priartėjus, Sebastianas kaip ir atgauna amą bučiniu į skruostą pasisveikindamas su iš pažiūros gerai nusiteikusia née Matidia, kurios susidomėjimą sukurstė nors ir neseniai atrastas, tačiau užtikrintai vertinti pradėtas bičiulis. Žmonos išreikšta padėka nuteikia Sebastianą šiek tiek keistai. Na, tai greičiau buvo vienas tų atvejų, kai išgirdęs gana paprastą sakinį, galvoje imi asocijuoti jį su įvairialypėmis reikšmėmis. Galėjo garantuoti, jog Saloninos balse vis dar girdėjo liūdesį dėl prarastų dukterų. Negalėtų jos dėl to niekaip paguosti. Tas liūdesys nepraeina, tikrai. Galbūt laikui bėgant tik tampa lengviau pakenčiamas. Tarsi parodydamas, jog dėl kažko tokio dėkoti jam nereiktų, Sebastianas švelniai pirštais patrina mylimosios delną, kurį laikė saviškiame. 'Ninai užmezgus dialogą su Dean'u, nemirtingas vampyras pastveria savo kavos puodelį, pritraukdamas jį prie lūpų bei nugurgdamas. Ką tik užvirta kava buvo tikrai labai karšta, tačiau jokių nepatogumų Sebastianui tai nesukelia, visai kaip ir pasekmių. Kadangi mylimosios pažertas Redford'o apibūdinimas pačiam vyrui atrodė nūnai su realybe šiek tiek prasilenkiantis, nemirėliui nelieka nieko kito, kaip tik keistai susižvalgyti su medžiotoju, o perdėm gudri šypsena su nekantrumu laukė kaip gi Dean'as šioje vietoje "išsivartys". Kaip taisyklė - kas yra gražu ir miela ilgai netrunka, tiesa? Idiliškas šių trijų asmenų susidūrimas lieka sutrikdytas asmens, kurio marmūzę regėti pageidavo tik nebent jo paties fantazijose meiliai dulkinama Amara. Sebastiano išraiška persimaino akimirksniu. Aukšto, raumeningo vyro povyza atrodė grasinančiai.
- Grįžo koks patenkintas,-nusivaipęs, iš lėto padeda kavos puodelį ant stalo, nepaleisdamas iš akių brolio,-Klynas irgi šlapias, ane? Tai sakyk, prašau, kiek gyvūnėlių išėjęs nukankinai, kad pasijaustum toks pats sau fainas?-vargu ar Sebastianas reikalavo atsakymo. Tai tebuvo eilinis nedraugiškas jųdviejų žodžių mūšis. Silo balsu paminėtas veiksmų plano pokytis duoda akivaizdų leidimą pradėti veikti bet kurią ateinančią sekundę. Redford'as išsitempia. Jis netgi šiek tiek palinksta į priekį, tarsi jau būtų pradėjęs savo ėjimą. Bet kas iš to?.. Net ir pati stipriausia nemirtinga būtybė šioj žemėj pasijaus kaip teletabis, kuomet prieš jį yra panaudojama stipri, senovinė magija. Tą patį sušiktą triuką Silas panaudoja dar kartą, visiškai atimdamas iš Redford'o galimybę pajudėti, o paliepimas, tarsi neįtikimai stipri jėga prispaudžia Sebastianą prie žemės. Jis negalėjo judėti ar netgi pakelti krūtinės įkvėpimui. Judėjo tik žvilgsnis palydėdamas tai, kokią staigmeną varlokas pateikia Dean'ui. Pro tiesiog pertemptą, sukastą Sebastiano žandikaulį išsprūsta tik niršus šnypštimas. Redford'as turėjo vieną, kitą momentą pagalvoti apie tai, kas čia įvyko. Pirmąjį kartą Silui prireikė pirmąjį vampyrą smarkiai susilpninti anhidritu tam, kad nemirtingojo veiksmai būtų priklausomi nuo Silo valios. O dabar... TAS SUŠIKTAS, ŠUNS IŠJODYTAS ŽIEDAS, ŽINOMA! Bet nu ir kvailumas, tiesa? Eiti pas jį, tikėtis pagalbos ir jos iš tikrųjų sulaukti yra tolygu pačiai netikėčiausiai atomazgai būti pakeltai kubu. Deja, bet dabar ir to žiedo nusiimti negalėjo. Negalėjo visiškai, absoliučiai nieko. Paklaikęs Sebastiano žvilgsnis nenukrypo nuo Saloninos. Atrodytų viskas aplinkui tarsi sulėtėjo. Vienintelė mintis drebinusi galvą tarsi aukščiausio balo žemės drebėjimas buvo ta, jog Silas SKRIAUDŽIA jo Saloniną ir jis pats NEGALI užkirsti tam kelio. Nemirėlis jautė, kad tai tikrai gali būti viskas. Po šitiek laiko vienišumo, po šitiekos bandymų kabintis į gyvenimą jis atgavo savo tikrą sielos pusę ir spėjęs ja pasidžiaugti tokį absurdiškai trumpą laiko tarpą jos neteks, visai kaip ir dar negimusios sūnaus. Begalinio skausmo kupinas vampyro žvilgsnis pasislepia po vokais, kurių kraštuose nurieda tikro sielvarto ašaros. Niršiai, stipriai šnopuodamas Sebastianas galų gale įstengia pražioti burną, bet tik dėl to, kad beviltiškai suriktų. Jis jautėsi visišku bejėgiu. Viduje artėjo prie taško, kuris nenumaldomai grimzdino į pasidavimą, kai... kai... nuo jo atsitraukęs pajuda priešinga linkme prie pykčio, kuris buvo toks stipus, toks sveiką protą atimantis... Lūžis visgi įvyksta ir Sebastianas pajaučia kaip visa griaunanti vidinė ugnis išsiveržia laukan. Tai truko gal kokią nanosekundę ir Silas, tas sukruštas menkysta užsiliepsnoja tarsi spiritu apipilta dešrelė. Salonina nukrenta ant žemės ir visai nešvelniai. Žiauru yra tai, jog Redford'as ne tik apie tai negalvojo, bet jam tai ir nerūpėjo. Dabar jis priminė tą Sebastianą, kuris per vakarą galėjo į gabalus sudraskyt tuzinus visiškai nekaltų žmonių ir ta destruktyvi, brutali emocija buvo sutelkta į Silą. Redford'as kažkodėl nusižiūri virtuvinę kriauklę: sunkią, keramikinę, išplešia ją lauk pasileisdamas prie Silas`o. Vieno stipraus smūgio tuo daiktu užtenka, kad varlokas liktų parblokštas. Sebastianas neatrodė panašus į save patį: o visiškai paklaikęs. Raudonos tarsi tirščiausia kraujo bala akys ir demoniška fizionomija. Užsilipęs ant gulinčio brolio Redford'as talžė Silo galvą ta kriaukle tol, kol ši subyra į šipulius, talžė toliau kumščiais, nesustojo net kai jo "buožė" ėmė prarasti normalią formą, o grindys po ja skilo ir dubo. Nesustojo net tada, kai jau liepsnojo jie abu.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1485
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Nina Redford on Tr. 07 27, 2016 3:09 am

Salonina nebuvo supažindinta su tiesomis, kurios šiuo metu buvo daugiau nei aktualios, tuo labiau kad josios vyras iš paskutinių stengėsi atidėti svarbiausią aspektą, kuris atskleistu jai kas jis iš tikro jis yra. Kas galėtu pagalvoti kad asmuo, kuris geria svaiginančio kvapo gėrimą, iš tikro savo pagrindiniu mitybos šaltiniu laiko žmogaus pagrindinį kūno sudedamąjį „skystį“ Ir nesvarbu kad su laiku jis sugebėjo surasti būdą kaip nepulti mirtingų padarų vien tam, kad sudurti savo aštrius dantis su pulsuojančia arterija. Matidia laiku tokių monstrų nebuvo, niekas net baisiausiuose košmaruose nesapnavo tai, kas šiais laikais yra kone suprantamas dalykas. Kone kiekvienas, prie kurio gyvenimo ji prisiliečia dabar, ar tai nutiks ateity, yra bent iš dalies susietas su burtais ir panašia velniava, kuri atkeliavo iš kart po to, kuomet tarp paprastų žmonių atsirado pirmieji gebantys daryti daugiau, nei tai gali suvokti paprastas protas. O juk kadaise už žiauriausius „žygius“ buvo atsakingi mirtingieji, jų liguisti protai sugebėdavo sukurti veiksmus, kurie sugriaudavo ne vien pasirinktų asmenų gyvenimus, bet ir tų, kuriuos jie supo. Jei kas nors pasisodintu tamsiaplaukę prie stalo rimtam pokalbiui, išdėstytu viską kaip yra su visais pliusais ir minusais, pirmiausia ji greičiausiai susikvatotu, pasakydama kad tam asmeniui kuris pasakoja apie žmones kurie gyvena vien iš to, kad išsiurbia gyvybes iš kitų, ar tuos kurie per mėnulio pilnatį pavirsta šunimis, grobuoniais kurie nejaučia nei ribų, nei sielos šauksmo. Ir ji iki paskutinio tvirtintu, kad tai viso labo baisios pasakos, kurias galima naudoti prie laužo, o jei asmuo tiki tuo ką sako, tuomet šiam yra švelniai tariant susisukę varžteliai.
Nuo akimirkos, kuomet Salonina Matidia-Varias buvo pažadinta svetimame laike, šalia buvo jos be proto mylimas asmuo, kuris taip... Žinoma kad moteris sugebėjo pastebėti visas tas permainas, kurios buvo labiau nei akivaizdžios, jei tu žinai, koks šis ugningas vyras buvo ankščiau. Stengėsi traktuoti permainas kaip išgyvenimų pasekmės, kurioms nuslūgus jis vėl taps savimi. Ir visas tas naujos šukuosenos, tikrai išvaizdesnių drabužių ir malonių kvapų fasadas liks tik išore, kuri nieko nereiškia, palyginus su tikrosiomis savybėmis, kurios gali būti prislopintos, tačiau vargu ar sunaikintos visam. Vyriškių susižvalgymas privertė „miegančiosios gražuolės“ prakeiksmo auką išlenkti antakius, taip tarytum ji būtu pasirengusi nustebti, nepriklausomai nuo to ar greičiausiai išgalvotas pasakojimas ją švelniai sukrėstu, tačiau gera prasme. Maloniai pradėtas dialogas, pasibaigė taip pat greitai, kaip ir užsiplieskė. Užteko tik iš šono išgirsti nepageidaujamo raganiaus balsą. Keista kaip beveik nežinomas asmuo tau gali sukelti šitiek neigiamų potyrių, prie tavęs net neprisiliesdamas. Nuleidusi vokus, uždengė savo tamsias akis po tankiomis blakstienomis, nebyliai primindama sau kad davė pažadą pasistengti toleruoti pasirodžiusį raganių, atmetant visas neigiamas emocijas kaip galima toliau. Tas minčių sūkurys užsitęsė vos kelias akimirkas, kuomet moteris visgi suvokusi kad negali ši toleravimą pernešti į buvimą netoliese, atrėmė savo mažyčius delnus į stalo paviršių, tačiau tik tam kad galėtu lengviau atsispirti nuo kėdės. Planavo nueiti šalin, tačiau to padaryti taip ir nespėjo. Pasipylęs žodinis keiksmažodžių srautas, privertė atsimerkti ir net veidu pasisukti į Silas pusę. Jei ne tolimesni įvykiai, Varias sutuoktinė būtu spėjusi riebiai pasiūliusi raganiui išeiti pasivaikščioti negadinant atmosferos, bet čia pat pasigirdo pirmiausia lūžtančių kaulų atgarsis ir tuomet staigus nuvirtimas nuo aukštos kėdės (nu vargu ar įmanoma išlaikyti pusiausvyrą, bet jei įmanoma, prašau nekreipti dėmesio į mano nusikalbėjimą). Akys tapo skritulinės, bei moteris kaip mat atšoko nuo stalo, ketindama nukeliauti prie kritusio vyro draugo, tuo pačiu metu žvilgsniu susidurdama su pačiu Sevastianos. Tikrai neapkentė jaunesnio pirmo vampyro brolio, tačiau nenorėjo kad Redford‘as jį pelnytai nubaustu. Vien todėl, kad galiausiai toks žingsnis sukeltu skausmą jam pačiam, už tai kad neįvertindamas savo fizinio stiprumo, gali padaryti tai, kas paskui kaip kokia sieros rūgštis išgrauš jį patį iš vidaus. Reaguoti į aplinką buvo nepaprastai sunku, nes viskas kas vyko, vyko žaibiškai. Sebastian‘as krito, prispaustas kažkokios nematomos jėgos. Ir to buvo užtektina, kad buvusi Matidia pakeistu savo judėjimo kampą, kaip mat atsidurdama prie savojo vyro. Klūpėjo ant kelių, dar bandydama kaip nors atitraukti jį nuo grindinio. – Liaukis tu sumautas išpera! Negi nematai kad tu jį pražudysi... Silai! – Didelės akys prisipildė ašarų, kuomet bet koks veiksmas, bet koks bandymas pasipriešinti tapo visiškai bevaisiu. Kai tau kartą sukrėtė smegenys žiniomis kad tavo vyras mirė (techniškai taip ir nutiko), dabar tu matai viską savo akimis ir neturi net menkiausios galimybės tam pasipriešinti. Nuo dušo drėgni plaukai lietėsi prie Redford‘o aprangos, kuomet įvyko tai, ką akivaizdu kad Ambrose buvo kruopščiai suplanavęs. It nematoma jėga sugriebė mirtingąją, kone atplėšdama nuo sutuoktinio. Nors moters nagai ir buvo pakankamai trumpi, jie lūžo, kuomet ji dar bandė sustabdyti visą šį veiksmą įsikabindama į bet ką, kas tik pasitaikė po ranka. Tai priminė kažkokį paranormalaus filmo scenarijų, kuomet visai mažas, neskaitant iškylaus pilvuko, moters kūnas apsivertė ore, išlinkdamas taip, kad stuburo slanksteliai savaime ėmė spausti vienas kitą taip, kad atrodė kad bet kurią akimirką jie ims trupėti, kas reikštu kad jei ji ir sugebėtu išgyventi, tuomet vargu ar kada nors sugebėtu pajudinti kažką daugiau, nei galvą.
Jautė kaip, į beviltišką padėtį pastatyto vyro žvilgsnis „glostė“ jos atvaizdą, tačiau skausmas buvo toks stiprus, kad nenorėdama kad jis matytu tai, matytu jos „stiklines“ akis, stipriai susimerkė. Žandikaulis įsitempė, kaip ir ant kaklo per daug ryškus tapo raumenų ir einančių venų su arterijomis vingiai. Pasąmonė bandė ištraukti ją iš nemaloniai skausmingos padėties, ir su kiekvienu kartu, kuomet jos kybantis ore kūnas įgaudavo vis didesnį linkį, kuris kenkė ne vien pačios ‘Ninos kūnui, bet ir viduje esančiai gyvybei, blykstės tapo dar aiškesnės. Pirmiausia buvo girdimas tik labai sunkus kvėpavimas, po ko švokštimas ir galiausiai ji pratrūko, kuomet skausmas tapo nebe suvaldomas, moteris sušuko. Pro sumerktas akis, vaizduotės blykstės priminė žemės drebėjimą ar kažką panašaus į kino teatre svylančios juostos paskutinius fragmentus. Galėtu prisiekti kad seni ir jau senokai pamiršti atsiminimai apgaubė jos kūną taip, kad ji atrodė būtu ir pati persikėlusi laiku tam, kad išgyventi tą akimirką, kuri buvo it reikšmingas atsiminimas.
Tą vakarą labai stipriai lijo, Salonina buvo palyginus labai jaunutė ir skaičiavo paskutines akimirkas iki to, kai bus pasiruošusi šiam pasauliui pristatyti pirmagimę. Namuose viso proceso taip pat laukė patirties turinti pribuvėja ir Trajanas. Sąrėmiai buvo labai dažni ir galima buvo pastebėti kad Varias išrinktajai kuo toliau, tuo sunkiau darėsi judėti, bet ji vis negalėjo surasti sau tinkamos vietos. Dėl to kad tais laikais „medicina“ nebuvo tobula ir dažniausiai apsunkinti gimdymai, nesterili aplinka ir per jaunas motinų amžius pasibaigdavo tragiškai, išgyvendavo arba vienas arba kitas. Ir ‘Nina nuoširdžiai baiminosi visą tai atlaikyti viena, jai reikėjo žinoti kad Sevastianos yra kažkur netoliese, kitapus durų ir laukia kada visą tai pasibaigs. Tačiau taip nebuvo. Nėštumas prasidėjo ankščiau, nei buvo planuota ir nors Trajanas pasistengė pasiųsti pasiuntinį su žinia kad jo dukterėčios vyras būtu pašauktas iš žygio, bei laiku spėtu grįžti namo, bet buvo panašu kad jis paprasčiausiai nespės. Bet tamsiaplaukė buvo per daug užsispyrusi, todėl net tuomet kai jai buvo liepta atsigulti, ji vis dar stoviniavo prie lango, tikėdamasi kad tamsoje sugebės įžiūrėti žinomą siluetą. Tą naktį gimė Liviana, Sevastianos taip ir nespėjus grįžti laiku. Jis buvo per toli, kad net įdėdamas visas įmanomas ir neįmanomas pastangas parjotu lemtinga akimirka. Tamsiaplaukė prarado labai daug kraujo, bet mergaitė gimė sveika. Dievaži, kokia mažutė ir tobula ji atrodė, nors jauna moteris ir buvo visiškai nusilpusi, negalėjo atplėšti nei akių nei rankų nuo to mažo stebuklo, kuris buvo aiškiai laukiamas, ne todėl kad buvo laikas, o todėl kad tai buvo norima. Jis grįžo jau po kelių valandų ir buvo palydėtas į miegamas patalpas. Visas šlapias, pavargęs, gal šiek tiek išsigandęs, tačiau laimingas. Salonina vyrą pasitiko plačia šypsena, kuomet laikė prie savęs prispaudusi tą mažą žmogeliuką, kuris vis dar raukė veidelį dėl to, kad pasirodymas tikrame pasaulyje buvo ne toks jaukus, koks buvo ten, kur slėpėsi visus tuos mėnesius. Tą akimirką visas skausmas pasimiršo, ir tapo aišku kad gražiausius gyvenimo potyrius galima pasiekti tik tuomet, kai praeini kruviną kelią. Juk tuomet kai sunku, imi vertinti viską kur kas labiau, nei tai darei prieš tai. Atsiminimai pradingo pasidengdami tamsiu ir tirštu rūku, kuomet realybėje Varias atsidūrė ant ribos, kuomet trūko visai nebe daug kad net penki stuburo slanksteliai sutrūktu. Kažkas įvyko, dėl ko moteris visiškai ne švelniai (nes kabojo pakankamai aukštai), krito į apačią, ant kieto grindinio. Susidūrimas buvo stiprus, todėl nebuvo sunku pajausti kad kažkas viduje trūko. Skausmas buvo begalinis, bet dabar šis buvo pakeitęs vietą, „atakuodamas“ nebe nugarą, o pilvo apačią. Burnoje jautėsi nemalonus, metalinis skonis, o balto chalato apačia gana greitai pasidengė skaisčiai raudonu skysčiu. Per vieną akimirką įvyko tiek daug, kad paprasčiausiai spėti reaguoti į viską buvo beveik neįmanoma. Rudakė net pati nepajuto, kaip staigiai patraukdama atbula, nugara įsirėmė į kažkokią spintelę, po savęs palikdama ant grindų kraujo „takelį“. Viena ranka rėmėsi į grindinį, kuomet kita tvirtai spaudė pilvo apačią. Gimdyti buvo per anksti ir net kai toks reiškinys anais laikais iš karto būtu palaikytas negimdiniu vaisiumi, dabar išgelbėti taip pat nebūtu labai daug galimybių. Tačiau pro visą tą negatyvą ir aiškų fizinį ir emocinį skausmą, jos drėgnos akys buvo nudelbtos į Sevastianos, kuris tuo metu nematydamas nieko aplinkui stengėsi išmušti visą „šūdą“ iš savo jaunėlio brolio. Tai kaip abu kūnai pasidengė liepsnomis, buvo paskutinis taškas, kuris galėjo būti padėtas šioje kraupioje situacijoje. Smulkaus sudėjimo graikė dar bandė pakilti, net nepagalvodama apie tai kad judant kraujavimas vis labiau intensyvėjo. Akys buvo perpildytos ne vien prieš tai išvardintų neigiamų emocijų, bet ir begalinės baimės. Šios liepsnos negalėjo kilti šiaip sau, kaip ir šiaip sau negalėjo užsiliepsnoti Silas išorinis pavidalas. Kurį laiką moteris dar bandė riksmais išblaškyti savo vyrą, kone pro dantis iškošdama prašymus kad jis nustotu. Baiminosi dėl jo paties, dėl to kaip greitai ugnis apsėmė jo kūną. Teko imtis paskutinio „siūlo“, bei sučiupus kažkokį keistą daiktą, kuris paskui pasirodo buvo virdulys su šaltu vandeniu, aplieti viršuje esantį to paties kraujo atstovą. O kadangi po to moteris jau nebe išgalėjo išsilaikyti, virdulys iškrito iš rankų, kuomet ji pati pusiau susilenkus prišlijo prie ar tai sienos, ar tai kažkokio baldo. Tą akimirką tai buvo nebe svarbu, nes visos likusios viltys buvo sudėtos į vyro draugą, kuriam gal pasisektu kiek geriau, pasisektu „išgelbėti“ Sebastian'ą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.
avatar
Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Pir. 08 01, 2016 6:28 am

Visada norisi tikėti, kad visi tavo veiksmai, kiekvienas kelias, kuriuo nusprendi eiti, yra tai, kur tave pastumia kažkokia aukštesnė jėga, kurios paaiškinti negali. Negali ir sulyginti su visais tais aliejiniais dažais nutapytais paveikslais, kurie propaguoja pagrindinį tikėjimą. Tu spjauni į tuos, kurie verčia tave tikėti žmogumi, kuris neva sukūrė visą pasaulį, pradedant vienalasčiais padarais ir baigiant protaujančiais žmonėmis. Tačiau vis dar viliesi, kad likimas turi savo reikšmę tavo gyvenime. Ir jei tau yra lemta numirti nuo oro stichijos, tai nesvarbu kiek stipriai vengsi skrydžių lėktuvu, galu gale vis vien paslysi ant grindų pralieto aliejaus ir kūlversčia išdribsi pro langą. Ir kiekvienas tavo gyvenime sutiktas asmuo, nėra tik veidas, kuris galiausiai pasimirš, tai turi kažkokią reikšmę, kuri galiausiai nusėsta tavo viduje, ir išplaukia tuomet, kai tai yra reikalinga. Tai it patirtis, kuri yra neišvengiama, kaip ir lemtis, kad kiekvienas mūsų yra sutvertas ne šiaip sau. Tie patys pirmieji vampyrai, antgamtinių galių turintys šmikiai – visą tai ne veltui, ir nesvarbu ar tai pasėja blogį ar gėrį. Esmė galiausiai lieka ta pati, juk finale ant kortos yra statomas išgyvenamumas, kuomet primityvūs jutimai lieka kažkur už nugaros, visiškai netekę kokios nors reikšmės. Kaip kartą sakė pati ponia Pierce-Lockwood, „Tu neklausi asmens, kuriam yra į pilvą sudurtas peilis, kas padarytu juos laimingesniais; laimė daugiau nebe turi prasmės. Viskas liečia išgyvenamumą; lieka tik vienas pasirinkimas arba tu ištrauki peilį ir nukraujuoji iki mirties arba pasilieki jį“. Taip, viskas galutiniame taške liečia tik išgyvenamumą ir nieko daugiau.
Užsimezgęs pokalbis prie pusryčių stalo priminė idilę, kuri yra pakankamai retas dalykas kiekvieno iš dalyvavusių gyvenime. Buvo keista nesukti galvos dėl kokių nors artimos ateities įvykių, filosofinių klausimų ar būsimų veiksmų planavimo. Tas akimirkos atokvėpis buvo panašus į tą nenumaldomą tylą, kuri užklumpa prieš pat pakylant audrai, kuri galiausiai suniokoja viską, kas pasitaiko pakeliui. Tas žvilgsnis, kuriuo Redford‘as „apdovanojo“ savo moterį, sukėlė nostalgiškus atsiminimus, mat atrodė lygiai taip, pat, kaip visi tie kartai, kuomet pats Winchester‘is „sustingdavo“ pamatęs savo gyvenimo antrą pusę. Tiesa tokia, kad kiekvienas vyras savo gyvenime suranda tą „vienintelę“ kuri galiausiai pakerta taip stipriai, kad visi vėliau užsimezgantys santykiai atrodo it bandymas pakartoti tai, kas jau buvo. Velniai griebtu, jis turėjo paleisti šviesiaplaukę (tikriausi ir ilgiausiai trūkę Dean‘o santykiai su moterimi, kurie žinoma pasibaigė tragiška mirtimi), kuomet po įvykių universitete, į ligoninę jos atvyko pasiimti tėvai. Katie buvo praradusi savo širdies draugą, kuris krito gelbėdamas šios kailį, ir viskas ko jai reikėjo, tai nesivelti į gyvenimo būdą, kuriuo vadovavosi medžiotojas. Bet tą akimirką sušvietė likimas, kuris neleido jam jos taip paprastai paleisti. Sustabdęs moterį, Dean‘as atkišo savo vizitinę, pareikšdamas kad jei jai reikės pagalbos, užteks tik paskambinti. Tai kas buvo pradėta žodžiais „Aš noriu kad jie sumokėtu už tai, ką padarė“, galiausiai pasibaigė audringu romanu, kuriame žodis „myliu“ buvo ne kartą išspaustas iš asmens, kuris aplamai privengia tokių prisipažinimų. Nes nu gi ne kieta tokiam stuobriui švaistytis sentimentaliais išsireiškimais. Katie mirė, vien todėl kad jis nespėjo laiku. Dievaži, jei taip rimtai pagalvojus, net dabar iki menkiausios smulkmenos atsimena, kaip savo paties rankomis bandė išrausti žemę, po kuria ji buvo įkalinta. Ir kaip susivarė rankas rakštimis, kuomet plėšė lauk medines lentas, tikėdamasis kad ji dar gyva. Tas liaunas, gyvybę apleidęs kūnas nugulė ant jo rankų, kuomet stipriai spausdamas ją prie savęs, nuoširdžiai meldė kad tai kas randasi aukštai, atimtu gyvybę iš jo, bei atiduotu jai. Nes ji buvo verta gyventi labiau, nei jis. Tačiau žinoma, žmonių pasaulyje tokie stebuklai nevyksta. Menkas vypsnis, kuris buvo išreikštas prieš tai, palaipsniui pradingo, o tuomet atsirado išspaustas per prievartą, su lyg akimirka, kuomet Winchester‘is paspaudė Varias ranką, tokiu būdu su ja pasisveikindamas. Buvusių sutuoktinių susižvalgymas ir konkretus klausimas, kuris nuskambėjo prieš pasirodant raganiui, tikriausiai turėjo pastatyti medžiotoją į nejaukų kampą, kur derėtu sugalvoti kokį nors žmogišką susipažinimo scenarijų. Juk nepasakysi ką tik prabudusiai mirtingai personai, kuri dar po savo širdimi nešioja dar vieną, kad jo vyras Dean‘o gyvenime pasirodė bandydamas suvaidinti pavyzdingą asilašnikį, kuris taip ir troško, kad jam kas į tarpuakį paleistu kulką, vien tam, kad inscenizuoti savo mirtį, kad nebe būtu sekamas toliau. Nee, nehumaniška ir iš tikro ne taip ir efektinga, kad paskui susėdus ratu prie laužo, kepinant zefyrus, dalintis prisiminimu. O kas tauškalui, kuriuo buvo Winchester‘is, ne malonumas visą tai padailinti kokiu nors paprastumu, kuris pastatytu visus į „didvyrių“ poziciją? Taip, smegenys kurstė netikrų įvykių seką, kuomet medžiotojas palinkdamas į priekį, atitaikydamas puikiai pasakojimui tinkamą fizionomiją, ketino pradėti pasakoti... ...Ketino, tačiau spėjo viso labo pražioti burną, išleidžiant atsikrenkštimo garsą. Puiki nuotaika išgaravo, vos tik pasigirdo dar vieno asmens žingsniai. Jie nebuvo moteriški, kad primesti kad tai galėjo būti iš ligoninės savarankiškai atvykusi Cassidy. Kitų variantų irgi neturėjo, mat pats Redford‘as ne kartą pabrėžė, kad nelabai turi draugų, ar tai asmenų su kuriais galėtu bendrauti ne už ekrano sienos. Plius, nereikėjo būti labai pastabiam, kad užmatyti kad beveik visas šis pastatas buvo negyvenamas, ir net labai tvarkingas asmuo nesugebėtu išlaikyti diena iš dienos tą patį vaizdą, kai natūraliai nusėdančios dulkės, net nebuvo pasislinkusios iš savos vietos.
Kažkuriuo metu net nepasivargino pasukti akių į pasirodžiusį asmenį, ne todėl kad nenorėtu, o paprasčiausiai todėl kad baiminosi kad praras savikontrolę ir tuomet bus pirmu, kuris išprovokuos nemalonę įvykių seką. Nežiūrėjo į nieką, apart stalo paviršių, ant kurio buvo paliktas kavos puodelis, bei beveik išbaigti pusryčiai, nuo kurių ant lėkštės liko į šoną pastumta jau patižti spėjusi grietinėlė. Kumštyje spaudžiama šakutė išlinko, kuomet medžiotojas tikrai iš paskutinių stengėsi nepadaryti ko nors neįtikinamai keisto. Ir jei spėjimai buvo teisingi, dabar rizikuoti savimi buvo labai kvaila, mat niekas iš tikro nenutuokė kas įvyktu, jei Winchester‘is baigtu transformaciją, į kurią buvo įveltas visų čia buvusių pažįstamos dėka. Ant to paties stalo paliktas mobilus telefonas įžiebė, pranešdamas apie gautą žinutę iš Cassidy. Žodžių nebuvo daug, todėl ji pilnai tilpo į pradinio ekrano foną. Spėjo tik dirstelėti, kuomet vis dar nepakeldamas akių, tarė. – Tau niekas nesakė kad staigus nuomonės pakeitimas yra labiau taikomas rujojančioms kalėms, kurios nieko kito nesugeba kaip pisti protą už nieką? – Pasukdamas akis į pasirodžiusio vyruko pusę, nesunkiai pastebėjo tai, kad anas buvo labai jau susikoncentravęs į savo kraujo brolį, kuomet „vėmė“ visus tuos grasinančius žodžius. – Ne? Tuomet sveikinu, nes esi karūnuojamas ne vien „metų šliužo“ pareigose, bet ir „aš vyras, bet man PMS, todėl elgiuosi kaip nuokrūša“ kategorijoje. Tai gal verčiau keliauk į savo kambarį, patampyk sasyską ir pagaliau atvirsk į beveik suvirškinamą individą? Nes tokiais tempais, tu tapsi pagrindiniu mano migreną sukeliančiu aspektu. – Galimas daiktas kad nereikėjo taip riebiai išsireikšti, tačiau net jei būtu pasakęs ką nors kitokio, tikėtina kad Silas vis vien pabandytu pasismaginti tik jam vienam suprantamu būdu. Ir iš viso, kaip šiam parazitui iš viso patinka būti taip stipriai niekinamu visų aplinkui? Nors, kitą vertus visokie gi egzistuoja. O „blogiukų“ taip ar taip niekas nemėgsta, matyt šiam jau tai taip gerai įaugę, kad nieko kito ir nemato. Bliaha, o dar prieš geras dešimt minučių Winchester‘is veltui laidė liežuvį, bandydamas surasti Ambrose veiksmams paaiškinimą, kad ne viskas gali būti taip juoda, kaip anas piešia. Būtu žinojęs kas vyks toliau, nesivargintu net. Dabar beliko tik gailėtis, mat pirmiausia agresija buvo nukreipta ne į ką kitą, kaip į jo nerealią asmenybę. Išsukti riešai, alkūnės sąnariai bei keliai, privertė medžiotoją gerokai susvyruoti, bei su šiokiu tokiu skausmo sukeltu urzgimu (+ šnopavimu) išvirsti su visa kėde ant grindų. Apie staigų pakilimą ant kojų nebuvo ne minties, kuomet Džono vyriausias sūnus stipriai teškėsi nugara ant kieto paviršiaus. Šūdas! Qetsiyah paliktas paženklinimas neveikė taip greitai, kaip ankščiau, tarytum sukurdamas vaizdą kad Dean‘as buvo viso labo už virvučių tampomas medinis žaislas, kuris dabar buvo baudžiamas už pasipriešinimą, norint būti tik žmogumi. Žandikaulis buvo įtemptas, kaip ir kartu visi likę raumenys, tačiau jausmas, kuomet tu esi apgailėtinas, buvo ant tiek stipriai „įsėdęs“, kad Winchester‘is buvo pasiruošęs dar kartą pasirašyti sutartį sy velnių, kad jam būtu suteikta galimybė pasipriešinti. – Kur tavo prakeiksmas, kai jo labiausiai reikia, Tu susišikusi moterie?! – Norėjo tai pasakyti mintyse, tačiau nelabai gavosi, mat žodžiai savaime išsiveržė pro sukąstus dantis. Tačiau sutapimas ar ne, bet žyma įgavo raudonesnį atspalvį, kuomet kaulinė sistema, kuri prieš tai buvo sutrupinta, nežmogišku greičiu ėmė taisytis, sugrąžindama prieš tai buvusią formą. Gaila kad visas šis procesas neįvyko žaibiškai, todėl jam teko šūdinai stebėti tai, kaip pirmasis vampyras buvo imobilizuotas, o nėščia moteris pirmiausia iškelta į viršų, o vėliau tėkšta ant kieto grindinio. Tikriausiai nereikia pastebėjimo, kad Dean‘o kritimas buvo švelnesnis, ir tikrai nenešė su savimi kokių nors rimtesnių pasekmių. Pakilti sugebėjo tik tuomet, kai prieš akis užsiliepsnojo abu iš pirmųjų. Lengviausia dabar būtu paleisti kiekvienam iš jų po medinę kulką į širdį, ir tokiu būdu nutraukti visą tą muštinių imitaciją. Imitacija vien todėl, kad tik vienas iš jų buvo talžomas. Bet tokie veiksmai galimai tik dar blogiau viską išmėtytu po lentynas, palikdamos Dean‘ą visiško subingalvio vietoje, kuris ne vien kad nesugeba išskirti degančių kūnų, bet dar ir kulkomis apibarsto. Ne kažka, trumpai tariant. Tuo labiau, o jūs pabandykit paaiškinti ne šio laikmečio moteriai kas yra šaunamasis ginklas, ir kodėl po to kai jis nušovė visus jos artimuosius, jie prisikels lyg niekur nieko, kad jau tokie gudri esat.
Ranka buvo pasiekusi ginklo rankeną, ir Winchester‘is tikrai matė kaip staigiai nusilpo Saloniną, matė ir tą kartumą jos akyse, kuomet ši suvokė kad visas tas kraujas, kuris išsiveržė iš jos, nieko gero nereiškė. Bet, bėgti dabar gelbėti jos kailio, nesugebėjo. Nuoširdžiai kalbant, nieko apie nėštumą ir panašius padarinius nenutuokė, todėl manė kad yra pakankamai laiko, kad išderinti Sebastian‘ą, kuris žinodamas nemažai apie mokslą, gal ir sugebėtu padaryti daugiau, nei kad švarų rankšluostį prispausti prie kraujo išsiliejimo šaltinio. O juk medžiotojas nieko kito ir nebūtu padaręs (taip taip, jis protingas kitur, bet tik ne čia). Nesibaimino nudegti, ir tiesą pasakius, tokiu metu galėtu griebtis ir kraštutinių priemonių, kurios sugebėtu išskirti du brolius, bet vargu ar tai pasibaigtu visiems geruoju, jei prikištu ginklą sau prie galvos, paleistu kulką ir atgimtu tuo, kuo jį bandė paversti visas tas prakeiksmas, į kurį sulindo pats nesuprasdamas kas bus toliau. Staigiai pasileisdamas prie vampyrų, kiek turėdamas jėgų, suėmė Sebastian‘ą už atlapų, kaip mat atitraukdamas nuo Ambrose, nors pripažinkime kad tai buvo kur kas sunkiau, nei atrodo. Teko kelis kartus pastumti, ir net savimi padaryti užtvarą, kuri neleistu jam sugrįžti prie raganiaus, kuris ir taip buvo nemenkai sumaltas. O kai ir tai nedavė labai ryšių vaisių, mat buvo labai akivaizdu kad pirmasis vampyras prarado sveiką protą, padarė tai kas tuo metu atrodė visiškai suprantama. Smūgis dešine buvo stiprus, nepriklausomai nuo to, kad vampyrų struktūrą šiek tiek priminė plieną, bet ir pastarasis būtu įlenktas, po to, kai patyręs medžiotojas nuspręstu pakasyti savus krumplius į šio paviršių.
– Atsipeikėk! Velniai griebtu, Sebastian‘ai neversk manęs tau nusukti sprandą, kad garai nusileistu. Apsižvalgyk aplink, – Vėl teko jį pastumti, tačiau šį kartą į Varias pusę. – Aš nesu supistas mokslininkas ar daktaras, bet visas tas reikalas primena tai, kad greitai sūnaus nebe turėsi. O su tuo išgama aš susitvarkysiu... Galu gale tai mano darbas, o štai tavo moteriai aš nepadėsiu, net labai norėdamas.  – Komentaras pasirodė gana blausus, todėl nieko daugiau nebe delsdamas, Dean‘as išsitraukė savo numylėtą koltą užtaisytą medinėmis kulkomis, ir kad neprarasti daugiau laiko, bei atimti viltį iš Redford‘o paleido kokias penkias tiesiai į Ambrose širdies plotą. Snukis buvo rimtas, toks, kad jei pirmasis vampyras dar bandys priešintis, bus paguldytas šalia brolio, nesvarbu ar tai pakreips situaciją geresne, ar blogesne linkme. Kai reikėjo priimti žaibiškus sprendimus, Winchester‘is neskyrė daug laiko apsvarstymams, tuo labiau kad puikiai suvokė tiesą, kad viena sekundė gali tapti lemtinga, tai kokia prasmė buvo ją gaišti? Ne, prasmės nebuvo. Keista, kai net būnant taip arti, atmintis neatgamino kad susitikimas, kuris vyko prieš kelias dienas, nebuvo pirmasis. Prisiminus tai, kad niekas nevyksta veltui, reikėtu laiku nusikelti į tą laikmetį, kuomet Dean‘ui buvo vos septyniolika metų, kuomet jis pasivogė tėvo automobilį, kuris dabar puikavosi šio namo kieme, bei pasigavęs Sammy ir Cassidy jis ėmė važiuoti nežinoma linkme, kažkur į priekį. Planas buvo paprastas, dingti trumpam, suteikiant kiekvienam iš „saviškių“ tą stebuklingą akimirką, kuomet galima apsimesti kad pasaulis gražus. Bagažinė buvo pripildyta sprogstamos medžiagos (fejerverkų), dėže alaus ir standartiškai ginklų, kuriuos vėliau Džonas paliko savo vaikams, kaip savotišką „palikimą“. Juodos transporto priemonės salonas buvo perpildytas fone skambėjusios sunkios muzikos, juoko ir akivaizdžiai geros nuotaikos. Nežinia ar tai buvo neblaivaus vairavimo pasekmė, kitaip tariant iliuzija, ar tam tikru metu prasilenkdamas su priešprieša einančiu asmeniu, Dean'as žvilgsniu susitiko su tuo pačiu pirmuoju vampyru. Nusekdamas jį akimis, kažkuriuo metu net sulėtino važiavimo greitį. Ir tik galvos krestelėjimas ir pėsčiojo dingimas iš matomumo zonos, galiausiai privertė vėl susitelkti į kelią. Keista buvo tai, kad tokiu paros metu ir tokioje vietoje žmogų pamatyti buvo iš tikro labai neįprasta. Tą naktį jie nukeliavo į apleistus laukus, prie apgriuvusios pilies, ir neblogai pasismagino nupiešdami danguje iš tikro įspūdingai atrodžiusias šviesas. Sammy‘s sukiojosi aplink savo ašį, stebėdamas visą tą vaizdą ir galima pasakyti kad tada buvo nuoširdžiai laimingas. Dean‘as tuo metu laikė prie savęs Cassidy, tvirtai šią apkabinęs. Nors vakaras ir pasibaigė pirmuoju senų draugų (Dean‘o ir Cassidy) bučiniu, bei nerūpestingai praleistu laiku, rytas visą tai nutraukė, mat horizonte pasirodęs įpykęs Džonas grąžino draugo dukterį į namus, o savus vaikus išsivežė be jokios galimybės atsisveikinti. Keista, kai pagalvoji, koks gi mažas yra tas pasaulis.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1482
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Nemirtingas (dark!)
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Antr. 08 09, 2016 2:42 am

Vampyrų kraujas yra kitoks, nei žmogaus. Jis nekelia jaudulio, neužvaldo, nėra tokio charakteringo kvapo, jis tirštas, lipnokas, atsiduoda net ne geležimi. Kone iki alkūnių kruvinos Sebastiano rankos nerodė jokio nenoro nustoti smūgiuoti Sailą. Visgi ugnis palengva blėso. Ja apsigaubusio nemirėlio oda svilo, tačiau tą pačią akimirką gijo. Tik vietomis atsirandantys, banguojantys rausvi ploteliai, kaip mat susilyginę su nepažeistos odos atspalviu išdavė apie nedidelį diskomfortą, kurį patiria pirmasis vampyras pasiglemžtas kaitrios liepsnos tapusios prabudusios Sebastiano magijos ženklu. Tai nebuvo pirmas kartas, kai pademonstruoja savo "piromanijos" sugebėjimus.
Vienu neilgu periodu Horatius mokė magijos žinių Sebastianą, kuris tuo metu vis dar nebuvo supratęs, kad jam tai visai nepatinka mat tiesiog buvo per mažas, idant pradėtų formuotis jo paties asmeninė nuomonė. Jam gal buvo keturi, penki metai, kai tėvas užsimojo parodyti vaikiui ką šis sugeba padaryti, o vikanams manipuliuoti ugnimi ko gero yra taip pat lengva, kaip vampyrams įveikti kilometrą per keletą sekundžių. Mažajam neklaužadai naudotis pirokineze netgi pasirodė smagu ir nekalta. Jis dažnai užsukdavo padūkti su vaikais kaimynų, turėjusį didelį tvartą pilną mielų gyvūnų, kuriuos berniūkščiui be galo norėdavosi niurkyt. Melitta ir Kleon'as iš Antonijų giminės turėjo keturis panašaus amžiaus vaikus ir viena baltakasė mergaitė, kuriai tuo metu buvo gal septyni-aštuoni metai Sevastianos nekaltai, platoniškai patiko. Būdamas pačiu mažiausiu būrelyje Ambrose pirmagimis dažnai pajausdavo norą kaip nors išsiskirti. Reikėjo pamatyti viso Antonijų kvarteto veidus kai jie išvydo kaip mažasis varlokas akimis uždega vyresnėlės Helenės šiaudinę lėlę. Visgi Sevastianos tą kart aplodismentų nesulaukė, vaikai atrodė persigandę. Sutrikęs berniukas metė užsiliepsnojusį žaislą ant žemės, nuklotos sausais šiaudais. Mažiau nei per minutę užsiliepsnojo visai nemažas plotas, dar po kelių - didžioji dalis tvarto. Dėl besiblaškančių gyvulių tapo kone neįmanoma pasiekti išėjimo. Nuo dūmų apkvaitę vaikai gana greitai sukrito. Vieni į liepsnas, kiti į dar nedegančius plotelius. Prieš atsijungdamas Sevastianos matė, kaip pasibaidęs arklys sutrypia Helenę. Nubudo gyvas ir beveik sveikas tik nežymiai apdegęs nugarą, regėdamas susirūpinusį Florianos veidą bei jausdamas jos šiltus, bet nuo kasdienės namų ruošos sušiurkštėjusius pirštus glostančius šviesius jo plaukus. Pasirodo Horatius išnešė savo sūnų iš liepsnų, tačiau išgelbėti pavyko tik Sevastianos. Nuo tos dienos Ambrose pirmagimis niekados nebegalvojo, kad burtai yra kažkas kieto ir to įvykio visiškai užteko, kad berniukas uždarytų gebėjimą burti kažkur giliai, giliai savyje. Horatiui daugiau nebe pavyko savo sūnaus pralaužti, jo mokyti. Jis paprasčiausiai nebegalėjo nieko padaryti.
Viskas aplinkui tarsi išbluko. Sebastianas nematė kaip nuo kritimo susižaloja Salonina, tas pats griežtas Dean'o bandymas prisišaukti sveiką protą lieka nemirėlio taip gražiai nuignoruotas, tarsi net nebūtų pasiekęs adresato. Tas draugiškas, pagarbus, aplinkinius nuo žalos kartais net ir bet kokia kaina besistengiantis apsaugoti vampyras tėra gražus fasadas slepiantis agresyvią būtybę, kuri šiuo metu kaip tik džiaugėsi būvimu savam elemente. Medžiotojo smūgis, kuris buvo stebėtinai stiprus kaip žmogui, tačiau vis vieną per silpnas, nei kiek nesutrikdo vampyro. Kraujais aptekėjęs, suknežintas Sailo veidas darėsi jau visai nebepanašus į veidą. Toks dalykas kaip kažkokia siekiamybė Sebastiano galvoje dabar neegzistavo, jis nesiekė brolį pribaigti, tiesiog mėgavosi kruvinu procesu daužydamas jo galvą. Ši, beje, spėjo kone pasislėpti gilokoje duobelėje, nuo stiprių kirčių susidariusioje po trankomos srities apačia. Buvo bergždžia tikėtis, jog Redford'as atsipeikės taip paprastai. Dean'o kalbos visgi pasiekia vampyro klausos organus. Sebastianas negirdėjo žodžių prasmės, jį tiesiog suerzino medžiotojo tonas. Per mažiau nei akimirką nemirėlis atsiduria prie bičiulio. Buvo visas kruvinas, paklaikęs, jis nemirksėjo, nekvėpavo, nerodė visiškai jokios emocijos sustingusiame, šaltakraujiškame veide. Redford'o ranka pasiruošusi akivaizdžiam "čiupimui" šmėsteli priešais Winchester'io kaklą. Visi šie agresyvūs veiksmai apėmė neįtikėtinai mažą sekundės dalelę ir realiai Dean'as galėjo pastebėti tik šviesų šešėlį, išnyrantį priešais. Raudonyje paskendusios Sebastiano akys keistai pasikeičia. Vyro ranka, su kurios pagalba būtų išplėšęs medžiotojui gerklę greičiau, nei šis būtų supratęs kas įvyko, su didele inertiška jėga teškiasi į čia pas stovėjusį storo stiklo staliuką, kuris tiesiog sprogsta nuo neįtikėtinai stipraus smūgio. Parklupęs Redford'as kvėpavo taip stipriai, tarsi dusęs ir išniręs iš vandens. Jis nesijautė gerai. Smilkiniuose taip trūkčiojo, tarsi galva bet kurią akimirką sprogs, ausyse spengė, įtampa buvo nepakeliama. Griebdamasis šiaudo (galima sakyt) nemirėlis pačiumpa storesnį stiklo gabalą ir be ceremonijų perrėžia juo vidinę dilbio dalį, paleisdamas pliūpsnį tiršto, tamsaus - kone juodo kraujo. Nestiprus skausmas kurį pajuto šiek tiek nuima įtampą bei priartina vampyrą prie realybės. Širdis vis dar kaip patrakusi malėsi krūtinėje, o Sebastianas nejudėdamas sunkiai gaudė kvapą. Dabar jis kuo puikiausiai užuodė mylimosios kraujo kvapą ir tai tikrai nepadėjo nurimti.
- Dean'ai... Salonina,-sušvokščia balsui skambant labai netvirtai, jam trūkčiojant,-Aš negaliu pas ją dabar eiti, Dean'ai...-labai padrikai reikšdamas mintis, Sebastianas pakelia galvą į netoliese stovėjusį bičiulį. Kančios apimtoje Redford'o minoje vis dar raudonavo tas demoniškas žvilgsnis, bolavo ilgos, plėšrios iltys,-Ji negali manęs tokio matyti,-suradęs medžiotojo veide supratimą, Redford'as atsikvepia. Jis labai trumpai sumerkė akis įsijausdamas į tai, ką jaučia. Itin jautrūs pojūčiai ganėtinai tiksliai nupasakoja tamsiaplaukės graikės būklę. Ji kraujavo iš vidaus, kažkas nutiko negimusiam sūnui. Iš Saloninos tekantis kraujas nepriklausė tik jai vienai. Būdamas tokios nestabilios būsenos vampyras nelabai galėjo ką padaryti. Vėl jautėsi bejėgis ir visiškai niekam tikęs. Jis negali priartėti prie žmonos, bet kurią akimirką gali paslysti, o svaiginantis žmogaus kraujo kvapas išpildyti vieną tų baisių Sebastiano periodiškai susapnuojamų košmarų, kurių eigoje pajunta šiltą Saloninos kraują ne tik ant savo rankų, bet ir burnoje. Visgi privalėjo kažką sugalvoti ir veikti greitai. Antraip... Ne, negalėjo apie tai pradėti galvoti, ne. Gerai, kad improvizacinei idėjai reikiami "ingredientai" pasirodo esantys po ranka. Ant to stiklinio stalo, kuriam dabar visiškai amen pūpsojo toks niekutis, didelis dubuo iš rausvo topazo ir kažkokiu būdu jis nesuskilo. Pačiupęs jį Sebastianas mikliai perkanda riešą ir kraujas pradeda tekėti į dubenį.
- Aš nežinau ar tai suveiks, bet po galais, turėtų,-pastebimai ramesnis Sebastiano tonas išduoda pasitvarkiusią, kiek stabilesnę vampyro būseną. Redford'as ištiesia dubenį į Dean'ą,-Pagirdyk Saloniną mano krauju, prašau. Jei tai nesuveiks...-na, jis negalėjo, nenorėjo pagalvoti kas būtų, jeigu šis planas nepavyktų. Apimtas ūmiai sukilusio kaltės, beviltiškumo, bevertiškumo jausmų, suriaumoja. Nutraukęs Sailo jam "dovanotą" žiedą, nusviedžia jį tolyn. Atsisukęs Winchester'is Redford'o nebematė. Vampyras tarsi išnyko.
Dienos metas žinoma nebuvo palankus magiškai nuo saulės neapsaugotam vampyrui. Svilo, bet vis tiek lėkė. Už kelių kilometrų driekėsi ilga juosta stataus šlaito, nuo kurio atsivėrė palyginus nedidelis Atlanto vandenyno ruožas horizonte gobiantis Steiteno salą. Tiesą sakant net nežinojo kur dėtis, tiesiog negalėjo dabar likti namuose. Jautėsi šlykščiai vien nuo minties, kad ketino nudėt Dean'ą, o Saloninos kraujo kvapas gundė su milžinišku pasitenkinimu suleisti dantis į mylimosios kaklą. Būtent už tokius dalykus nesugeba sau dovanoti, negalėtų net suskaičiuoti atvejų, kuomet tokie nutikimai baigdavosi tragiškai. Sebastianas net negalėjo garantuoti, kad vieną dieną kažkas tokio tikrai nesibaigs tragedija. Skaudėjo kiekvieną odos milimetrą, kuomet šį aršiai atakavo saulė. Redford'as netruko pasiekti šlaitą. Vyras nedvejojo nusprendęs nuo jo nukristi. Veidu žemyn, ištiesęs rankas jis pajunta šaltas vandenyno bangas, traukiančias kone negyvą, sunkų vampyro kūną gilyn į gelmes. Dugną pasiekia ne taip ir greitai. Melsvas vanduo viršuje raibuliavo mainydamas spalvas, tačiau šviesų jo paviršių matė labai blankiai. Žinojo, kad privalo sutvarkyti emocijas, nusiraminti. Guodė save netgi tuo, jog kažkokiu būdu sugebėjo susivaldyti ir jo namai nevirto "bladhausu". Iš lėto mintys vis tolo, bluko, kol pasiekia kažkokią keistą meditacinę ramybę. Vanduo švelniai bangavo kūną. Čia buvo taip ramu...
Sebastian'as nubudo. Melsvos bangos buvo tapusios juodomis, o paviršiaus iš viso nebesimatė. Buvo panešėtas ganėtinai toli nuo šlaito, tad tenka nemažai paplaukti kol pasiekia uolas. Net ir neturėdamas gero pasiruošimo alpinizme, nesunkiai užkopia viršun. Atletiškas kūnas tapęs vampyrišku kūnu tampa dar atletiškenis, visgi.
Permirkęs, šaltas tarsi ledo gabalas, pilkai mėlynu odos atspalviu pasidabinęs Sebastianas pasirodo savo namų tarpdury. Dideliuose svetainės languose švietė blausi švieselė. Nedvejojo įžengdamas. Girdėjo visus tris širdžių plakimus ir tai vertė pajausti palengvėjimą. Saloniną su Dean'u randa sėdinčius ant sofos. Pasijaučia neįtikėtinai nejaukiai, tiesiog neįsivaizdavo ką pasakyt bei kur dėtis.
- Aš...-Sebastiano balsas užlūžta, kai suvokė įspyręs save kalbėti, tačiau vis dar nenutuokusį ką. Vyras suspaudžia lūpas, iškvepia. Jo mina atrodė kupina kaltės, tačiau ramesnė,-Ačiū, Dean'ai,-nuoširdžiai padėkoja absoliučiai už viską. Už tai, kad Winchester'is pasiliko, kad, po velniais, idealiai atliko tas pareigas, kurios buvo Redford'ui duotos. Jis pasirūpino jo moterimi, su kuria rimtas dialogas buvo tiesiog neišvengiamas. Bičiuliui priartėjus, sekančią kalbos dalį dedikuoja išskirtinai jam, tad tonas tapo prislopintas:
- Aš negalėjau nieko padaryti, Dean'ai,-liūdnos Sebastiano akys bei jautriomis stygomis skambinantis balsas išdavė tai, jog vyras jaučia didžiulę kaltę dėl to, kas čia įvyko. Vampyras netgi skėsteli rankomis, tarsi dar labiau akcentuodamas savo bejėgiškumą, Maždaug, "tadaaah, yas, aš tikrai esu didelis, keistas nesusipratimas",-Atsiprašau už tą, žinai,-išleidęs "arrr" garsą, iššiepia dantis tuo pačiu išengdamas pirštus taip, lyg bandytų ranka kažką pagriebti. Pabandęs pajuokauti, nesmagiai vypteli, mat juokai dabar kažkaip vis tiek atrodė nelabai į temą. Redford'as meta akį į vaizdą, atsiveriant už Winchester'io nugaros. Sailo patalpoje nebuvo,-Kaip matau išmėžei tvartą,-mesteli metaforą, atsiliepdamas apie brolį kaip apie šūdą, kokiu jis ir buvo. Vengė net akių kontakto su Salonina, nes jautėsi siaubingai prieš ją prasikaltęs. Norėjo tiesiog žemėn skradžiai prasmegt jausdamas jos žvilgsnį.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1485
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Antr. 08 09, 2016 5:22 am

„Kodėl yra mano darbas gelbėti visus šiuos žmonės? Kodėl aš turiu vaizduoti kažkokio pobūdžio didvyrį? Kodėl mums reikia aukoti viską: tėvą, brolį, mylimą, negimusį vaiką, draugus ir tą patį normalų gyvenimą?“ Trumpa ištrauka iš dialogo, kuris vyko tarp Winchester‘io ir Argent‘o, kuomet šie du iš kart po paskelbto medicininio nuosprendžio susitiko kažkokiame pigiame baikerių bare. Dean‘as nuoširdžiai niekino savo būtį vien dėl to, kad ant jo pečių nuo pat vaikystės laikų, buvo užmetama per didelė atsakomybė ne vien už save, bet ir visus aplinkui esančius, nesvarbu ar tie aplinkiniai būtu pažįstami ar matomi pirmą ir paskutinį kartą. Kai pagalvoji apie tai, kad darant iš tikro didelius darbus vardan tvarkos tarp paramormalaus ir normalaus pasaulių, tu netenki visiškai visko, kas tau yra svarbu, taip ir norisi užsiduoti sau klausimą ar visą tai verta daromų aukų? Ištuštindamas taurę, Džeimas perklausė ar visas šis iš niekur kilęs pesimizmas turi ką nors bendro su jo dukterimi, atgal sulaukdamas tik pašaipų pašnekovo prunkštimą. Paradoksaliai kvaila išgirsti tokį klausimą, kuomet tau ne kartą buvo iškarštas kailis vien už tai, kad vedamas vyriškų hormonų ne taip pasižiūrėjai į merginą, kuri tau turėjo būti draugė, ne kraujo sesuo ar blogiausiu atveju medžioklės partnerė. Jis „liepė“ Winchester‘iui liautis sriūbauti ir pagaliau paimti situaciją į savo rankas, paimti neribotas atostogas, vesti ir galu gale išrinktai moteriai „įpurkšti“ porą vaikų. Jau po pusmečio jis ir pasielgė panašiai, neįgyvendindamas tik du punktus: nepaėmė atostogų ir stengėsi išvengti „šeimos pagausėjimo“, ne todėl kad nenorėtu, greičiau nebuvo tam pilnai pasiruošęs, dėl to kad puikiai žinojo koks sumautas tėvas būtu, ir koks šūdinas visas šis pasaulis. Kvaila gręžiotis atgal ir svarstyti apie tai, kas būtu jei jis būtu priėmęs kitokius sprendimus.
Bergždus bandymai sulaikyti pirmą vampyra nuo „vampyriškai agresyvios pasiutligės“ beveik nepasiteisino, nebent atkreipti dėmesį į tai, kad Redford‘as visgi paliko savo brolį atsikvėpti. Ar Winchester‘iui buvo baisu? Normaliam žmogui tikrai būtu, mažu mažiausiai padarytu didelį į kelnių sritį. Tačiau ne medžiotojui ir ne dabar, savo davė begalinė patirtis, bei tas mažytis aspektas, kuris reiškė tai, kad net su sudraskytą gerkle ar išplėšta girdimi jis liktu gyvas, dėka bendros pažįstamos raganos. Veidas buvo labai šaltas, ir tik žvilgsnis sekė kiekvieną žaibišką Sebastian‘o sujudimą. Protas aiškiai sakė kad likti nesužeistas turi gal kokią 50/50 tikimybę, ir tai ji iš esmės priklauso nuo pirmo vampyro sugebėjimo save suvaldyti, ir dabar buvo panašu kad jis labai aiškiai buvo pamiršęs apie tokią savo savybę. Šaltų nervų vyriškis, neleido pasireikšti silpnumo akimirkai, nors dar prieš gerą valandą buvo gavęs paliepimą prašymo formoje, kad jei nutiktu kas nors panašaus, Dean‘as nedvejodamas turėtu imtis priemonių. Bet nesiėmė, įdomu ar tai grėsmės neįvertinimas ar kvailumas per visą pilvą? Dabar jau nesužinosime. Smūgis, kuris pirmiausia buvo skirtas jam, tačiau paskutine akimirka pakeitė trajektorija, į šipulius sudaužė stalą, kuomet medžiotojas viso labo pasuko savo akis į mirtingosios pusę, kuri panašu kad nesijautė gerai, kaip pavyzdžiui jis asmeniškai (gi visai neseniai patyrė ne labai malonius jutimus). Grąžindamas kiek pasimetimo ir nesuvokimo kupiną žvilgsnį į vampyro pusę, nieko nesakydamas stebėjo, kaipo jis nusprendė „nuleisti sau kraują“. Ar tai tikrai veikia? Neigiamai papurtydamas galvą, šiek tiek pasilenkė, tačiau tik tam, kad galėtu savo mintis išdėstyti tiesiai bičiuliui į akis. – Gerai, nešdinkis iš čia. Pabandysiu sugalvoti, kaip galima tave išsukti iš viso šio mėšlo. Bet, įsimink Sebastian‘ai, ji mirtinga, o tai reiškia kad tai nebus pirmas ir paskutinis kartas, kai atsitinka kažkas panašaus. Turi bandyti pramokti kaip susirinkti tyžtančius kiaušinius į vieną krūvą. – Iškošdamas tekstą taip, kad vienu metu tai priminė pro sukastus dantis tariamą „smegenų dulkinimą“. Ir taip, iš dalies galima buvo suprasti ir Winchester‘į, nes jie abu suvokė kad jis prisiima atsakomybę už tai, kas net nėra jo asmeninis reikalas. Dėl tam tikrų priežasčių, vyras ne žodžiu neužsiminė apie nėštumą, kuris tikriausiai šiuo metu buvo pasiekęs labiausiai rizikingą tašką. Bet taip, jo medicininės žinios (apart atmestiną savęs sulopinėjimą po nelabai sėkmingų susirėmimų su priešais) buvo nieko vertos, bei nuomonė sudaryta iš dokumentinių filmų, kuriuos pusėtinai girdėjo, kuomet jaunesnis brolis trynė užpakalį priešais televizoriaus ekraną, leido jam padaryti išvadą kad negimusiam vaikui išgyventi galimybių faktiškai nėra. Ir jei tai nutiks ne šiandiena, tuomet gana greitai bet nutiks iš tikro. Gi nereikia būti labai ižvalgiu, kad įvertinti riziką kad mirtingas vaikas atsiranda namuose, kuriuose gyvuoja antgamtinės būtybės, bei apatinis aukštas dažnai primena linčiavimą arba karo zoną. Žvilgsnis trumpam susidūrė su į grindis ištaškytu Ambrose atvaizdu, kuomet vėl susidūrė su šviesiomis Redford‘o akimis, visame tame raudoname fone, kuriuo buvo šis „aplipęs“. – ...Jei tai nesuveiks, nedelsdamas išgabensiu ją į ligoninę. – Leisdamas suprasti kad nesėdės sudėjęs rankų, net ir nenorėdamas būti pagrindiniu šios „gelbėjimo operacijos“ veikėju, jis visgi bandys iki galo padaryti ką nors, kas sugebėtu viename kūne išlaikyti abi gyvybes. Stebėdamas indą, kuris buvo pripildytas krauju, o vėliau į šoną nusviestą žiedą, Winchester‘is te pajunta kaip jududa atmosfera, kuomet pirmasis vampyras išlekia iš šios vietos taip staigiai, tarytum jo niekuomet čia ir nebuvo. Laikas buvo nusiteikęs prieš visus, kaip ir susidariusios aplinkybės. Tačiau vyras nuoširdžiai stengėsi išvengti kokių nors paaiškinimų dabar, kuomet pasigavęs tą įmantriai atrodantį indą, plačiu žingsniu nusigavo prie ant grindinio pritūpusios mirtingosios Redford‘o žmonos. Jos akys buvo papilkėjusios, tarytum aptrauktos kažkokia keista plėve, kuri atsiranda tuomet, kai asmuo netenka labai daug kraujo, ar organizmas ima patapti savo paties priešu. Viena ranka suimdamas tamsiaplaukės veidą, pasistengė kad josios žvilgsnis susidurtu su jo, kuomet visgi nusprendė prasižioti kalbai, kuri šiuo metu net nebuvo reikalinga. – Pabandyk sukaupti visus pasitikėjimo išteklius. Žinau kaip viskas tragiškai atrodo, bet privalai išlikti kaip galima ramesnė, ir kai išgersi tai, aš pažadu, pasistengsiu tau paaiškinti kas per velniava dabar įvyko. Jei nenori to daryti dėl savęs, tuomet pagalvok apie tą mažą gyvybę, kurią saugai. Jis vertas gyventi, todėl šis skystis palyginus su jūsų sūnaus gyvybe yra visiškas niekalas. – Nors net labai stengdamasis surinkti tinkamus žodžius į vieną ryšlią kalbą, nelabai sugebėtu. Tai buvo per daug protu nesuvokiama užduotis. Net šiuolaikiškas asmuo, kuris yra skaitęs knygas ir matęs įvairiausius filmus kur yra demonstruojami siaubingi padarai, sunkiai priimtu žinią, kad kitokiame kontekste ir pavidale jie egzistuoja. Bei visi tie „baubai“ kurie pasakojami prie laužo, dažnai yra paremti tikrais įvykiais. O kaip visą tai paaiškinti asmeniui, kuris nematė šio pasaulio, nežino kas yra „ant saulės spindulių žėrintis vampyras“ ar stebuklingas paženklinimas, kuris apsaugo nuo mirties, kurią gali sukelti prieš tai paminėti „parazitai“. Neketino laukti atsakymo ar netgi pasipriešinimo, kuomet prikišdamas indą prie Varias lūpų, šiek tiek palenkė, pakankamai kad skystis visgi patektu į burnos ertmę. Galėjo įsivaizduoti kad skonis turėtu būti ne pats maloniausias, gi jei būtu skanu, tai žmonės seniai keptu kebabus iš nemirtingų individų mėsos, kraują naudodami „raudono padažo“ gamybai. Žvilgsnis vėl nukeliavo į Silas pusę, tik būtent dabar galva visiškai nedirbo ta linkme, kad pastebėti per daug akivaizdžius dalykus. „Pamaitindamas“ besilaukiančią moterį, patraukė indą į šoną, tvarkingai užsikeldamas šią sau ant rankų. Netrūko ilgai, kuomet apeidamas visas kraujo balas, bei suskaldytus baldus, paguldė ją ant šono, ant miegojimui visiškai nepritaikytos sofos. Po gerų dešimties minučių Winchester‘is ne vien surado kuo ją apkloti, bet ir padarė kažkokios žolelių arbatos, tam kad moteris atgautu ne vien elektrolitų balansą, bet ir šiek tiek sušiltu (mano žiniomis, kraujo praradimas sukelia ne vien vidinius organizmo pakitimus, bet ir šaltį). Visą tą laiką kuomet Redford‘o nebuvo, Dean‘as nuolankiai rūpinosi šio žmona, bet kuria akimirka būdamas pasiruošęs pergabenti šią į ligoninę. Iš tikro visą laiką kirbėjo ta mintis, kad pirmiausia ir reikėjo imtis būtent šio plano vykdymo. Laimei viskas pasibaigė gerai, moteris nustojo kraujuoti ir net atgavo įprastą sau kūno spalvą. O tai kad pasipylė klausimų lavina, buvo galima suvokti kad ši jaučiasi kur kas geriau. Vyko šiokia tokia diskusija, kuomet medžiotojas humaniškai stengėsi surasti viskam paaiškinimą, tačiau tokį, kuris nesukeltu kokių nors bereikalingų išgyvenimų. Daug papasakojo ir apie save, pateikdamas kaip pavyzdį, kad nėra taip, kad žmonės turintys „ypatingų“ galių yra laikomi dievais. Bandė juokauti, tuo pačiu metu sutvarkydamas visą paliktą jovalą. Dar prieš tai kai Silas atsigavo, buvo išgabentas į rūsį, kuriame Sebastian‘as įsteigė savo laboratoriją. Kažkaip ten jį palikti atrodė geriau, nei kad kokiame nors kambaryje su „kartoninėmis durimis“. Ir rūsio nebūtu labai didelės permainos padariusios, bet vienaip ar kitaip, tą akimirka tai pasirodė kur kas saugiau. Kad Ambrose nesijaustu labai jau „kietas kentas“, Winchester‘is paliko jam raštelį, kuriame priminė apie tai kad turi durklą, kuris galėtu jį įkalinti savo paties kūne amžinybei, todėl siūlo šiam labai nesišakoti ir velniai rautu bent kartą elgtis taip, kaip dera. Nes kitaip, jis ir pats puikiai suvokia kas šio laukia. Iššluodamas stiklus, bei išvalydamas nuo grindinio kraują, pastūmė stalą ten, kur grindyse buvo atsiradusi skylė. Nepadėjo sudaryti tvarkos vaizdo, bet bent jau apsaugojo nuo to, kad tamsoje sau niekas kojos neišsisuktu. Su laiku padarė dar  arbatos, bei nudžiugo suradęs šaldytuve normalaus maisto, kuriuo bičiulis buvo pasirūpinęs dar šios dienos pradžioje. Nuplovė, supjaustė vaisius, bei viską apliejo saldžiu jogurtu. Ne labai maistinga, bet bent jau energijos ir vitaminų dozę, tikrai suteiks. Ant viršaus dar įbruko ir šokolado gabalą, kad atsistatytu gliukozės kiekis. Vėliau jau beliko ramiai išlaukti grįžtančio bičiulio. Ir vos tik „vilką“ pamini, kai jis čia. Nebuvo girdima kaip pirmasis vampyras pateko į namo vidų, tačiau vien šio pirmas bandymas kalbėti, iš karto atkreipė susirinkusių dėmesį į šio pusę, kuomet medžiotojas savo ruožtu kaip mat atsitraukė nuo draugo žmonos, paeidamas arčiau pasirodžiusio. – Viskas gerai. – Žodžiai nuskambėjo kaip tik tuo metu, kai Dean‘as neapgalvodamas paplekšnojo šiam per akivaizdžiai šlapią petį. – Susitvarkiau, nors tu man dabar būsi labai stipriai skolingas. O dabar, stebėk kad gertu daug skysčių, sočiai valgytu ir dėl visą ko duok raudono vyno taurę. Ir skanu, ir sveika ir dar stresą nuims. – Vyptelėdamas, kaip mat nuleidžia akis, sudarydamas veidmainiškai labai piktą išraišką, kuomet Redford‘as pasistengia juokais nuleisti incidentą su planuotu puolimu, nutaikytu į medžiotojo pusę. Net be žodžių mina dedikavo „ar tu rimtai?!“ frazę. Po kurios vyrukas paprasčiausiai plačiai išsiviepę, dar kartą sutrenkdamas per tą patį šlapią ir šaltą petį. – Ai, pravažiavom. Ne tu pirmas ir ne tu paskutinis, kuriam knietėjo išplėšti man gerklas. – Staiga užsičiaupdamas, Dean‘as trumpam susižvalgė su ant sofos likusia Salonina, kuomet krenkštelėdamas suėmė pirmą vampyrą už rankos, pasivesdamas šiek tiek nuo veiksmo scenos. Akių plyšiai savaime susiaurėjo, bei buvo panašu kad jis ketina pridurti kažką, ko nenorėtu dalintis su moterimi, kuri šiandiena ir taip per daug visko mačiusi buvo. – Palikau jį laboratorijoje. Ir nesiparink, durklą perdėjau į viršutinį kambarį, palikdamas kažkur tarp drabužių. Perslėpsi ten kur tau bus patogiausia. Tačiau turiu kai ką pasakyti. Nesu tikras, bet jei ten, prieš tai kai išdūmei išsimaudyti, tai buvo tavo išprovokuotas ugnies šou, man ramybės neduoda vienas dalykas. Silas, kad ir koks šūdmyžis būtu, jis atakavo tave ir mane, Saloninai realiai nebuvo sukelta rimta grėsmė, iki pat tos akimirkos kuomet situacija pasiekė karščiausia tašką ir ji parvirto ant žemės. – Kad ir kaip tai nelogiškai skambėtu, bet turėjo būti ištarta balsu. – Kas jei tu esi toks pat, kaip jis? Aš turiu omeny visus tuos kibur vibur. Nes jei taip yra, tu gali laisvai užimti savo sūnaus vietą, paliekant jį nepaliesta tavo brolio naginių. Ir kad ir kaip nenoriu to šūdžiaus pateisinti, man atrodo kad jis netinkamai bandė įsitikinti tuo pačiu. – Galiausiai nuomonė liko išsakyta, Winchester‘iui aiškiai pasijutus kur kas laisviau. Žvilgsnis savaime nukrypo į rankinį laikrodį, kuris tik priminė apie tai, kad dabar jis turėtu būti visiškai kitur. Netrūkus pakėlė akis, tačiau dabar užkabindamas visai kitos reikšmės žodžius. – Susitvarkysi čia pats vienas? Nes kad ir kaip norėčiau padėti, turėčiau būti kitur. Cassidy neteko tėvo, ir dabar aš jai reikalingas kur kas labiau, nei ji pati tai supranta. Man tikrai reikia vykti pas ją. – Suspaudęs lūpas, vyras prisiminė kaip atitrūkdamas nuo Saloninos, bei namų aptvarkymo, jis visgi buvo susiradęs savo mobilų telefoną, bei ne vien perskaitęs žinutę, tačiau ir kelis kartus iš eilės perklausęs pakankamai jautriai nuskambėjusį balso įrašą. Ji jam buvo be galo svarbi, bei palikti ją vieną su visomis tomis užgriuvusiomis problemomis, jis negalėjo. O ir atvirai kalbant, pats buvo vertas bent kartą pasielgti pakankamai savanaudiškai, atsižvelgiant į tai, kas jam pačiam atrodo turėtu užimti pirmą poziciją jo paties gyvenimo pasirinkimuose.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1482
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Nemirtingas (dark!)
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 56 Previous  1, 2, 3, 4, 5, 6  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume