LIVIANOS NAMAS

Ant naktinio staliuko padėtas elektroninis laikrodis, savo ryškiai raudonos spalvos skaičiais rodė kelias minutes po aštuntos valandos vakaro. Tokiu metu, D‘Angelo retai kada buvo galima aptikti tingiai gulint ant patalų. Dar prieš kelias savaites, jis verčiau būtu pasirinkęs lokalaus alaus baro ir ten šmirinėjančių individų kompaniją. Kompaniją, kuri ilgainiui persineštų į artimiausio motelio kambarį, kuriame po tam tikros iškrovos įsivyrautu nejauki tyla. Absoliutaus viengungio gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kuomet vyrą pasiekė žinia apie tai, kad turėjo atžalą. Keturmetę mergaitę, kuri užpildė spragas šio gyvenime, priversdama judėti visiškai kitokia linkme. Daugiau jis nebe galėjo vaikytis „vėjo malūnus“, nenorėjo ir nepriklausomo, prie vienos vietos nepririšančio gyvenimo. Pastovios gyvenamosios vietos paieškos startavo ūmiai. Nors reikia pabrėžti esti nuo dienos kai užsidegė investuoti į nekilnojamą turtą, praėjo kiek daugiau nei 7 mėnesiai. Jis jau spėjo kelis kartus susitikti su dailia, ilgakoje nekilnojamo turto agentę. Kuri įsispraudusi į priliemenuotą vyšninės spalvos kostiumėlį, avėjo vizualiai siaubingai nepatogius aukštakulnius. Tikriausiai jei būtu moteris ir dirbtu tokį darbą, neišlystu iš sportinio kostiumo ir analogiškos avalynės. Apžiūrėjo lygiai dešimt namų, tačiau nei vieni neprilipo. Jei ankščiau būtu žvalgęsis kažko moderniai minimalistiško, prabangaus, erdvaus ir kone rėkiančio kad moters rankos čia nebuvo pridėta. Dabar gi kreipė dėmesį į netoliese buvusias ugdymo įstaigas, į kurią pusę sukosi langai ir ar buvo šalia didelis sodas, kuriame ilgainiui galėtu sukonstruoti žaidimų namelį Miai. Turėtu užsiėmimą po varginančios darbo dienos DEA. Pasaulis knibžda knibždėjo narkotikų platintojų, kaip ir didelių bosų, kurie kuravo šioms operacijoms. Todėl minčių apie ankstyvą pensiją negalėjo būti. Greičiausiai Michael‘as bus iš tų agentų, kurie išdirba tiek ilgai, kad išeina tik prispausti sąžinės graužaties, idant turėtu užleisti vietą jaunesniems, savus „vėjus“ įnešti galintiems asmenims. Bet dabar turėjo atostogas. Išdirbęs jų buvo tiek, kad tikriausiai galėtu ilsėtis ištisus metus. Kitą vertus, mirtu iš nuobodulio. Nes nesugebėtu susitaikyti su mintimi kad viskas, kuo yra naudingas, apsiriboja nedideliu atstumu. Du mėnesiai atrodė per akis, juk tuo pačiu metu sugebėtu susitvarkyti pervedimo dokumentus iš Toronto į Vankuverį. Kodėl ten? Todėl kad būtent vakarinės Kanados uostamiesty rado tą namą, kuris sugebėjo patenkinti jo iškeltus poreikius. Madrona Adagio. Išskirtinio dizaino gyvenamas namas 2017-tais buvo išrinktas kaip metų projektas, bei laimėjo „Gold CARE“ apdovanojimą. Vargu ar kada pasipuikuotu kiek tiksliai gavo sumokėti už „savo namus“. Svarbiausia buvo tai, kokį jausmą jie kėlė. O jausmas buvo absoliučiai kosminis. Tiesa, planas gyventi ten „pilna šeima“ pasikeitė net nepasiekęs second base. Elodie pareikalaudama ja pasitikėti, tiesiog „nudrėbė“ savo dukters biologiniam tėvui mergaitę ir netrūkus dingo. Jokio paaiškinimo, jokio susisiekimo. Tikriausiai daug kas tokiomis aplinkybėmis mestųsi į paieškas ir baigtu išsirauti nuo savo galvos paskutinius plaukus. Tik ne D‘Angelo. Ir toli gražu ne todėl, kad jam buvo vis vien. Tiesiog Sarah Parker tapatybę pasisavinusi moteris tokius triukus jau buvo dariusi ne vieną kartą. Ir tikriausiai jis ir pats kažkokių konkrečių lūkesčių neturėjo, todėl leido jai daryti jos dalykus netrukdomai, negaudomai ir niekaip nestabdomai. Bet štai kas buvo problema... Pusdienis buvo visapusiškai nepasiruošęs tėvystei. Nepriklausomai nuo to, kad su mergaitę dalinosi labai giliu emociniu ryšiu, prieraišumu kuriuo jis kompensavo mamos nebuvimą šalia. Jis tiesiog susimaudavo ant kiekvieno sušikto žingsnio. Netinkami žaislai, „kandžiojančios“ paklodės, per maži arba per dideli drabužiai. Ką kalbėti apie jam ateiviams prilygstančius „paw patrol“ ir „queen elsa“ dalykus. Per aiškų nesupratimą, mergaitės vos neužrašė į mokyklą, už ką buvo išpeiktas direktorės, mat ši dar darželinukė. Su medicininiais dokumentais irgi buvo problemų, mat jų paprasčiausiai nebuvo. Ir kai atrodė kad jau sugebėjo susitvarkyti su viena iškilusia problema, jos vietą užimdavo naujos penkios. Dar niekada gyvenime nesijautė toks beviltiškas. Daug ko nežinojo, daug ką reikėjo išmokti. Klysti, iš to daryti išvadas ir vėliau elgtis kitaip. Gaila kad pritaikyti darbe išmoktų triukų su vaiku nebuvo galima. O kaip paprasta tuomet viskas taptu. Mia prieš miegą prašė paskaityti pasakas. Kurių tiesą pasakius namuose nebuvo. Be standartinių prenumeruojamų vyriškų žurnalų apie mašinas, gražias moteris ir statybas (that one just for shit and giggles), kažkokio adekvatesnio, jos amžiui pritaikyto skaitalo paprasčiausiai nebuvo. Bandė suktis iš padėties, perpasakoti kadaise matytus filmus. Jai nepatiko, veikiausiai todėl kad ten nebuvo nei princesių, nei drakonų, nei skirtingų profesijų šuniukšų. Galėjo ir šiaip čiauškėti, juk vien iš mergaitės akių matėsi kad ši buvo siaubingai pavargusi, ramaus tono balso tembrą atlaikytu ne ilgiau nei 15 minučių. – Neišsivaliau dantukų. – Staiga jo tauškalus apie nieką pertraukė mergaitė. Šiek tiek nustebęs Michael‘as kilstelėjo savus antakius.
– Vadinasi nenusipelnei mano kosminės pasakos. Marš. – Mia strigtelėjo nuo lovos, bei sparčiu, vaikiškai plačiu žingsniu nustraksėjo vonios kambario link. Dabar ji dar nesuprato koks gėris yra turėti persinalizuotą vonią, kuria nereikia dalintis su kitais.  – Mia? Tau reikia pagalbos? – Kvailas klausimas. Ant kiek kvailas suprato tik tuomet, kai tai išvebleno. Kuom jis padės, išspaus pastą ar palaikys šepetuką? Neigiamai krestelėdamas galva, jis pagaliau pakilo nuo mergaitės lovos, ketindamas palinkėti labos nakties jau prie durų.
– Juokingas tėvelis... Aš pati moku! Aš pati moku valytis dantukus. Ir tavo pasakos neįdomios. Aš mamytės noriu!– Na. Tai nebuvo pirmas kartas. Ir kadangi dažniausiai tai pasibaigdavo ašarų pakalne, D‘Angelo viso labo teko nuryti šaukštą deguto ir kaip ta pati Elsa pasakytu „let it go“. Girdėjo kaip Mia atsuko maišytuvo vandenį. Lygtais ir spintelėje kuisėsi. Tuomet įsivyravo tyla. Velniai griebtų, jei kas jam būtu pasakęs kad tyla pas vaikus, reiškia sušiktą apokalipsę. Kai atidarė duris, nežinojo ar apsišlapinti iš juoko, ar nusprogti iš pykčio. Baltutėlis kafelis, aukštos kokybės vonios valdai ir pati nuostabioji Mia. Viskas žalios spalvos. Iš kur ji rado briliantinį žaliąjį odos tirpalą... šitai yra geras klausimas. Bet kaip visą tai nuplauti nuo jos?? Kur kas svarbiau. <...>
Sužaibavo, nugriaudėjo perkūnas, ir tuomet prie konkrečių namų durų sumirguliavo erdvė. Persikelti iš taip toli normaliu būdu ir su žaliu vaiku būtu per daug varginantis, beprasmis dalykas. Spektras, kurį savo rankoje gniaužė D‘Angelo, buvo būtent tuo objektu, kurio dėka jis įgavo galimybę „teleportuotis“. Grįžtelėdamas į už nugaros pasislėpusią dukterį, kuri gniaužė jo kelnių medžiagos lopą, pagaliau pasiryžo spustelėti durų skambutį. Susidūrus su situacija, kurioje neįsivaizdavo ką reikėtu daryti, aukštaūgis mintyse pasistengė perrūšiuoti visus tuos vardus, kurie galėtu ne vien pakrizenti, bet ir kažkokios naudos duoti. Ir kaip ne keista, pirmasis ir vienintelis vardas buvo: Liviana. Lauko durys pagaliau sugirgždėjo, kuomet svečio nelaukusi tamsiaplaukė vis tik nusprendė pasižiūrėti kam tokiu metu jos prireikė. – Sveika. Turiu trečio pasaulinio karo mąsto problemą. Ir manau be tavęs neišsiversiu. – Pajuto kaip nesaugiai pasijautusi Mia tik dar stipriau sukibo į jo kelnes, šiek tiek aukščiau kelio, už nugaros. Michael‘as pasistengė išspausti kažką panašaus į neutralią šypseną. Tačiau sekėsi gana sunkiai. – Atleisk, įsiminiau kad buvai sakiusi kad turi sūnų, kas reiškia kad turi patirties. O visa mano apsuptis yra nuo savęs išpuikę narcizai. Todėl... Tuoj suprasi.– Šiek tiek pasisukęs, DEA agentas leido pasirodyti mergaitei. Visas jos veidas, plaukai ir rankos kone iki alkūnių buvo nusidažiusios nenormaliu atspalviu. Prunkštelėjo, netolygu bandydamas susilaikyti nuo juoko ir tokiu būdu neįskaudinti Mios.  – Tai mano dukra, Mia. Ir užbėgant įvykiams už akių, ji ne ufonautė, jos oda neturėtu būti sušiktai žalia.– Mergaitė suspiegė. – Tu pasakei blogą žodį, tėveli! – Pro D'Angelo lūpas prasprūdo nebylus "fuck". Kuomet jis savo išskirtinai šviesias akis nukreipė į Varias veidą. Atrodė pavargęs, šiokoj tokioj nevilty.
– Prašau neužtrenk durų prieš mano marmuzią ir pasakyk kad gali su tuo ką nors padaryti?



Sebastianui su Rebeka apleidus Toms Riveryje, kaimyninėje Niujorkui New Jersey valstijoje esančius kuklius Varias namus, Liviana nepamiršo to, kad jos pagalbos ranka yra ištiesta jai rūpimiems asmenims. Likusi kasdienybėje bei rutinoje laisvu nuo motinystės bei darbo metu vikanė nagrinėjo turimus senovinius magijos rankraščius, dėdės Sailo jai padovanotą Tamsos knygą ieškodama atsakymų. Ir išvados, kurias priėjo negalima pavadinti džiuginančiomis. Mikaelson šviesiaplaukę vargu ar puošiantį velnio ženklą panaikinti galėjo tik pats velnias, o Sebastiano viduje tūnantį blogį tik serafimams būdinga šviesa, kuri po rūšies išnykimo tikrai nesimėtė kur papuola. Liviana skambtelėjo Rebekai, susakė, jogei gali suorganizuoti susitikimą su Mr. Devil himself, bet originalioji Mikaelson kraujo linijos atstovė kaip mat to atsisakė. Po teisybei, pati Liviana taipogi nebuvo tikra ar tiesioginė akistata su Sailu yra geras sumanymas. Moteris dar nežinojo kaip Tamsa buvo paveikusi jos mylimą dėdę. Ir ar rizikuotų pats Ambrose turint omeny, kad smaksodamas priešais Livianą, būdamas pasaulyje, kurį vikanė saugo jis tampa killable by her. Jeigu tik ji turi galimybę prie jo prieiti. Visgi labiausiai Varias neramino faktas, kad Konoras su savo širdies drauge Katalėja tiesiog dingo. Kai teleportavosi į jųdviejų namus nuostabioje Islandijoje rado viską sugriauta ir nuniokota. Visgi ji atsisakė patikėti, kad tribridui - buvusios pragaro karalienės Katherine ir serafimo Sebastiano sūnus ir Katalėjai - serafimės bei archdemono Silvanus dukrai galėjo nutikti kažkas tikrai blogo. O kai Konoras (tiksliau už virvučių tamsos tampomos jo versijos miražas) su Liviana galiausiai susisiekė paaiškindamas, neva jis nėra šiuo metu pasiekiamas because he's on something vikanė nurimo ir atsipalaidavo. Didelis blogis buvo supančiojęs jos šeimą ir ji gyveno gyvenimą to nejausdama bei nematydama. Daug dirbo. Apsiimdavo vis daugiau meno rekonstrukcijų, po truputėlį atsistatė finansiškai ir netgi pajėgė susitaupyti. Kai Sebastianas gyvendavo savo gyvenimą, kai jiedu būdavo nutolę per 80 mylių ir susirašinėjo laiškais Livianos būtis būtelė visados grįždavo į (pageidautinai) nuobodžias vėžes. Ir ji tuo mėgavosi. Dar iki Maiklui labai netikėtai prisistatant su dar netikėtesne problema Varias darbavosi prie antikinės skulptūros biusto, taisydama įtrūkimus bei nubyrėjimus. Neapsakomai sunku darbuotis, kai netoliese zuja judrus ir išdykęs toddler'is, bet nėra ir neįmanoma. Adaptavosi, priprato. Dėka sūnaus nemirtingos karės gebėjimas susitelkti tapo išbalansuotas, o kaip gi kitaip, kai dirbant teptuku tavo dėmesio nuolatos prašo mielas rudaakis velniūkštis? Liviana nusikvatojo, kai berniukas surikęs "mamyt, žiūrėk!" atliko tobulą kulverstį ant sofos. Tamsiaplaukė išgirdo griaustinį, suklususi išgirdo ir skambutį į duris. Tarp nusileidusių antakių išryškėjo horizontalios raukšlės. Moteris pakilo nuo kėdės, specialiu tinku aptekėjusias rankas pasivalydama į prijuostę. Buvo susirišusi plaukus į uodegą, dėvėjo mommys jeans ir baltus oversized marškinius su žinomos grupės motyvais. Eidama link sūnaus, kuris žaisdamas ant sofos pakėlė į mamą savo mažą veiduką, pabučiavo jį į kaktą bei griežtai, bet su meile įsikabinusi į jo akis, tarė:
- Mielasis, turim svečių, o kol išsiaiškinsiu kas jie per vieni, pasistenk nenusisukti galvos, gerai?-berniukui pateikus šveplą sutikimą, vikanė patraukė prie durų. Trumpai dirstelėjusi pro akutę mažų mažiausiai pasijuto sutrikusi. Pasirodyti ji delsė, mat kamavo labai prieštaringi jausmai. Antgamtinės būtybės traukė kitas antgamtines būtybes - ši taisyklė jos atveju išimčių neturėjo. Bet nuogastaudama apie tai Varias bijojo, kad D'Angelo vizitas pritrauks dar kažką. Kažką nepageidaujamo. Bet tuo pačiu širdis spurdėjo ir iš jaudulio. There was something about him that made him the one star to shine in a sky with a million that went unnoticed. Ji atsiduso. Sutraškėjo durų spyna ir tamsiaplaukė pagaliau pasirodė.
- Maiklai? Nesitikėjau tavo vizito. Labas,-ji puikiai ištransliavo nuostabą, kurios būta absoliučiai natūralios. Žvitri karės akis kaip mat pastebėjo dvi plonas kojytes, besislepiančias už atletiškai stambaus pusdievio kūno. Didelės, rudos jos akys prisimerkė. Ji klausėsi vyro šiam dėstant savo pasirodymo priežastis sunkiai kovodama su šypsena, kuri vis taikėsi tik dar labiau papuošti jos nuostabaus grožio veidą. Tiriamai, šiltai nužvelgė Mios veidą, kurį puošė akivaizdus panašumas į savo tėtį. Liviana pritūpė, kad jos akys su mergaitės būtų panašiame lygyje.
- Žalia ar ne, tu labai graži mergaitė, Mia. Aš esu Liviana, esu tavo tėčio draugė. Padėsiu tau. Eime,-suėmusi mažą, minkštą, švelnią jos rankutę pasivedė Mią į vidų. Berniukas stovėjo netoliese sukiodamas mašinėlės ratus,-Sebastianai, tai Mia. Parodyk jai savo žaislus, gerai? Aš tuo tarpu atnešiu jums naminių sausainių,-Sebastianas mažasis nebuvo kuklus, nedrąsus vaikas, kuris į pažįstamus žmones reagavo susigūždamas kažkur prie mamos kojų. Ji nustraksėjo prie mergaitės iš karto pradėdamas čiauškėti ir baksnoti žalią mergaitės odą. Liviana nepiktai šnypštelėjo,-Švelniai.
Vikanė pagaliau teikėsi apdovanoti savo dėmesiu ir Maiklą. Ji puikiai slėpė tai, kad jos širdis daužėsi apimta kažkokio lengvabūdiško jaudulio. Ji nesitikėjo su pusdieviu dar kada nors susidurti, galima sakyti, net labai sąmoningai to vengė, nes jos pačios reakcija į jį jai nepatiko.
- Kaip moderni, šiuolaikinė ragana aš nevirinu mikstūrų,-šyptelėjo,-Ir lygiai taip pat, kaip moderni, šiuolaikiška mama aš...-ji nutilo daugiau dėl efekto, nei būtinumo mostelėdama ranka ir svetainė sumirguliavo, Livianos užmestas miražas pranyko. Atsidengė flomasteriais išpaišyti šviesūs svetainės baldai, dažais aptepliotas kilimas, parketas,-Susimaunu,-pratęsė skambiai nusikvatodama pavymui,-Būti mama ar tėčiu... Tai yra tikroji magija,-apgaulė, kuri Varias naudojo norėdama nuslėpti Sebastiano svetainei padarytą žalą lėtai apgaubė ištepliotus kambario elementus. Kalbėdami jie drauge ėjo iki virtuvės, o kai ją pasiekė, moteris atidarė orkaitę išimdama formą su chocolate chip cookies. Neskubėdama dėjo juos į švarią baltą lėkštę.
- Leisk Miai pamirkti vonioje, pasipliuškenti muiluotame vandenyje, o tada trink dėmes vandeniui atsparaus akių makiažo valikliu. Arba galiu pasiūlyti apeiti šią procedūrą ir pasukčiauti mano pamėgtu, išbandytu būdu,-Liviana pasisuko į šaldytuvą išsitraukdama migdolų pieno, kuriuo užpildė dvi stiklines. Atsisukusi į Maiklą ji draugiškai, įstabiai šypsojosi,-Pasivaišink,-pasuko į jį lėkštę, pilną dar šiltų sausainių,-Gali man padėti?-parodė pirštu į stiklines su pienu, kurias paprašė paimti,-Galiu užmesti iliuziją, kuri paslėps dažus kol jie atsiplaus savaime,-tarė nujausdama, kad būtent šį variantą Maiklas ir pasirinks. Jiedu buvo vargiai pažįstami, bet faktas, kad pusdievis turi dukrą ją nustebino ir tuo pačiu leido susidaryti teisingą išvadą, jog D'Angelo širdis nėra neužimta. Tai padėjo jai žvelgti į šį įstabų vyrą platoniškai. Jie grįžinėjo į svetainę, kurioje žaidė vaikai. Jie abu praėjo pro meno kūrinį, prie kurio Liviana dirbo. Prie deivės Kronikos biusto.



Pastaruoju metu šiknon ėjo absoliučiai viskas, kas buvo bent minimaliai aktualu dieviškus kraujus savo venuosę talpinantį asmenį. Atliekamas oficialus darbas ėmė skaugti moralinį kompasą, kuomet užrišant vieną iš stambesnių narkotikų “gyslų”, šturmo metu žuvo septyni dar elementarios balsavimo teisės neturintys asmenys. Vaikai. Kurių krauju buvo sutepta jo darbinė uniforma, kurią paliko DEA užtikrintam, konfidencialiam cheminiam valymui. Jei ne buitinės, tačiau jam absoliučiai naujos problemos, aukštaūgis galėtu prisiekti kad vis dar mato “vaiduoklius”, vis dar jaučia kaip viena ranka iš gheto “kento” atima automatą, ir kita atbula ranka smogia šiam per veidą. Ne per stipriai, kad neišbraškėtu visos likusios, narkotikų nepaveiktos smegenėlės, bet užtektinai kad bent kuris laikas pasnaustu. Kaip to pilnai užtektu kad kiti “dienos herojai” sumotu esti gali atstovėti narkotikų skyriaus šturmavimo komandą, panaudodami visą ginkluotę, kokią tik sugeba išlaikyti rankose. O kaip be pasukus, ginklai nėra lengvi žaisliukai, kaip kad tai neretai yra pademonstruojama kino filmuose. Galima būtu teikgti, esti išbuvus kare, jis jau nebe turėtu niekaip išskirtinai reaguoti į mirtį. Į tą trapų vaizdą, kuomet bėgant paskutinėms gyvenimo sekundėms, tavo sužalotas asmuo užgęsta. Organai atsisako atlikti savo veiklą, o žvilgsnis sustingsta, tampa stikliniu. Ne. Prie to priprasti neįmanoma. Ir žinoma, visuomet galima stengtis save užmotyvuoti tuo, esti darai gerą darbą. Kad galiausiai prisidedi prie to, kad gatvės pravalomos nuo velniai žino kuo skiestu narkotiku, kad gelbėji apie tai nieko neįtariančias gyvybes. Ir svarbiausia, grindi savo veiksmus protokolu. Kai nėsi visiškas emocinis ubagas, tai tampa tavo našta. Našta, kurią tempi per visą savo gyvenimą, susirinkdamas padėkos raštus, kartais medalius ir išėjus užsitarnautos pencijos, graviruotą laikrodį. Kuris neva išreiškia pagarbą tam, kiek laiko paaukojai kilniam tikslui. O iš tiesų, te primena tau apie tai, kad kažkur pusiaukely pametei skaičių būtinų aukų. Būtu kur kas lengviau, jei būtu pasirinkęs grąžt kokį smuiką. Atrodytu iki absurdo dalbajobiškai, būdamas savo gabaritų ir iš kažkokio instrumento leisdamas ausis rėžiančius garsus. Na, akivaizdu, klasikinės simfonijos ne jo skonio dalykas. Netinka prie veido (lol). Taigi, grįžtant prie esmės: pastaruoju metu nutiko tiek daug visko, kad atrodė esti trūksta absoliutaus mažmožio, kad Michael’is imtu ir pamestu šūdą. Pasiduotu savo natūraliam stoviui, kuriame buvo siaubingas karštakošis, kietaspradis ir šiek tiek vietomis per didelis pimpalas. Kuris nesiskaito nei su mažesniais, nei su didesniais už save. Skaičių pamestų bandydamas atgaminti visas tas bereikalingus ir bereikšmius snukiadaužius, į kuriuos buvo įtraukiamas, ar kuriuos inicijavo savo noru. Paklausus Cato, nesunkiai būtu galima išgauti komentarą, esti draugas yra iš tų nučiuožusių, kurie po kovos su sumaitotu snukiu stovi ir šypsosi, esti “that was fun, anyone for round two?”.
– Atrodai nuostabiai. – Neprisikando liežuvio, nors aplinkybės nebuvo sukurtos tokioms kalboms. Kažkas apie baltus “oversize” marškinėlius, džinsus ir nelabai tvarkingai surištus plaukus būta žavaus. Kiekviena gali įsisprausti į seksualius drabužėlius, kurie ne kažki kiek palieka vietos vaizduotei, twerk’inti prieš didėlę masę vyriškosios lyties atstovų, klube. Ir kiekvienas jų tikrai norės tokį egzempliorių išpisti. Bet, niekada nepasižiūrės kaip į potencialią partnėrę, nenorės pažinti jos kaip asmenybės, tik jos kūną ir tai tik tam kartui. Ir labai mažai kas gali patraukti dėmesį tiesiog taip, kai yra savo komforto zonoje, ir absoliučiai nesistengia niekam sudaryti lengvabūdiško įspūdžio. D’Angelo veide subolavo lengva, atsakoma šypsena, kuomet išskirtinai mėlynos akys užsikabino už to, kiek pastangų ji stengėsi sudėti, kad mažu mažiausiai ne paskandinti aplinkos savo kerinčioje šypsenoje. Kurią jis matė ne daugiau kaip porą kartų, bet tik porą kartų ir buvo ją sutikęs. Ir abu kartus su dideliais fonfarais patyrė fiasko.
– Atleisk kad mest taip lyg iš giedro dangaus. Vienareikšmiškai. – Tardamas šiuos žodžius, su aiškiai neišbaigta fraze, jis dar kartą stuktelėjo skeptru per grindinį, bei jis netrūko susiformuoti į stambią, vyrišką apyrankę, ant dešinės rankos riešo. Nesistengė pasipuikuoti, greičiau vaikščioti su auksiniu dievišku pagaliu, būtu kažkiek per daug awkward. Būtu pasakęs daugiau, tačiau tai kad Mia parodė susidomėjimą jai pirmą kartą matoma moterimi, neiškėlė isterijos, esti nori pas mamą, buvo tiesiog žadą atimančiu dalyku. Jo antakiai šiek tiek sujudėjo, išreiškiant ar tai nuostabą, ar tai nesupratimą. Bet neketino užsimezgusio ryšio kaip nors sugadinti. Todėl kuomet Mia į jį mestelėjo trumpą žvilgsnį, D’Angelo viso labo užtikrintai linktelėjo, duodamas jei leidimą eiti kartu su Liviana. Pats į vidų pateko paskutiniu, už savęs užrakindamas duris. Taip, nebuvo vienu tų amerikiečių, kurie palieka duris atlapotas. It grobikų ir kitokios velniavos neegzistuotu. Negali būti per daug atsargus, ypatingai kai tai liečia tokius banalius dalykus kaip sušiktas užraktas, kuris ten yra ne dėl grožio. – Labas didelis vyruk. Atsimeni mane? Tikiuosi kad neišdavei mamai mūsų paslapties, ne? Žiūrėk, laikyk liežuvį už tų kelių dantukų. – Anokia čia buvo paslaptis, turint omeny kad vaikams, kurie kadaise buvo teleportuoti pas jį, stresą puikiai nuėmė saldainių krūva. Gautu per ausį nuo bet kurios motinos, bet, aplinkybės buvo gana svarstytinos. Argi ne taip? Pakedendamas berniuko plaukus, aukštaūgis gana drąsiai paliko juos du vienus. Šiam vakarui ir taip nuotykių buvo vienu per daug, kad tikėtis dar kokios nors išdaigos. Ką kalbėti apie tai, kad prie Varias leido sau prabangą atsipalaiduoti, prarasti dėmesingumą kuris tiesiai šviesiai: siaubingai vargino jo vyriškai viengungišką gyvenimą. Sekė pavymui iki pat tos akimirkos, kuomet atsidūrė virtuvėję. Toliau sekė gana būdingams vyrams gestas: pasirėmė pečiu į durų staktą, bei susikryžiavo rankas. Balti marškinėliai su trumpomis rankovėmis, kaip pat paryškino tų alinančių valandų sporto salėję, padarinius. Na taip, jis buvo pusdievis, bet kūną formavo savarankiškai, negimė raumenų kalnu, su mistišku neapdribimo efektu. Žavėjosi josios veikla. Nei pirmoji D’Angelo sutuoktinė, nei Elodie (kad ir kiek minimaliai jie išbuvo kartu) nebuvo iš tų moterų, kurios gebėtu prasisukti virtuvėję, jos nesudeginant. Tad natūralu, maistą sau gaminosi pats.
– O ne. Dar prieš gerą minutę buvau absoliučiai tikras tuo, kad kažkur rūsy turi senovinį katilą, kuriame verdi visokius briedus, per pilnatį skraidai ant šluotos ir… Na, nosis tavo tikrai patraukli. Matyt būsi išimtis iš taisyklės. – Pavartydamas akis, D’Angelo ir vėl leido sau nusišypsoti, kuomet jo tonas nors ir nuskambo pašaipiai, kūno kalba atpirko šį klaidingą įspūdį, leisdama suprasti esti tai buvo viso labo pavargusio asmens bandymas juokauti. Ir pripažinkim, visas tas pavadinimas “ragana”, pirmiausia asocijuojasi su “Walt Disney” produkcija, kurią kone kiekvienas buvo matęs, kol dar pats buvo ne aukštesnis, nei metras. Efektas, kurį netrūkus pademonstravo Liviana, privertė DEA agentą suklusti. Jo akyse buvo matoma nuostaba, susižavėjimas ir kažkas panašaus į pasimėgavimą procesu. Tiesa buvo paprasta, jis labai retai kada matė “magiją”, kuri nebuvo nukreipta prieš jį patį.
– Velniai griebtu, ir kur tu buvai visą mano chaotišką gyvenimą? – Dviprasmiška. Tikrai, per daug neapgalvota ir dviprasmiška. Bet toks buvo jo bendravimo būdas, nešlifuotas, neretai necenzūruotas, ir tiesiog tiesus. – Tikriausiai šiolaikiškos, modernios opcijos pasiimti tave namo, nėra? – Kas tai? Flirto užuomazgos? Ir pats iš savęs neigiamai krestelėjo galva, tarytum nenorėtu kad tai kaip nors būtu užkomentuota daugiau, nei eilinis bajerio nuveblianimas. Atsidengusi iliuzija netrūko ir vėl sugrįžti į savo vietą. Jis žengė arčiau, dabar jau delnais įsiremdamas į virtuvinį stalą, ant kurio ir buvo padėta lėkštė su vis dar karštais sausainiais. Stengėsi instrukcijos įsiklausyti kaip galima atidžiau, nors ir nesuprato kas tas atsparus, vandeniui valiklis. Mintyse susiformavo specialus purškalas, kuriuo yra padengiami automobilio veidrodėliai, kad ant šių neužsistovėtų lietaus lašai. Bet galėtu kirsti ląžybų, tai nebuvo tas daiktas. Ir vos tik gavo alternatyvą, kurią ir Liviana manė kad jį sudomins labiau, iš kart pragiedrėjo iš išraiškos. – Pasukčiavimas. – Pritardamas sau, linktelėjo. – Turiu pripažinti, kad pusės viso to ką pasakei net nesupratau. Ir atrodyčiau kaip visiškas žydrius, jei nueičiau į vieną tų, jūsų moteriškų krautuvių, su prašymu man duoti valiklį veido špakliui. – Aha. Kažkas turi šiokią tokią himofobija. Ir atrodytu kad tiek ciklų gyvenantis asmuo, į viską jau turėtu reaguoti daugiau ar mažiau neutraliai. Bet panašu kad kai kurias šaknis išrauti tiesiog neįmanoma. Michael’is buvo daugiau tas, tipinis vyras, nei plačių pažiūrų. Sulaukęs atsuktos lėkštės į save, jis tik akimirkai dirstelėjo į tamsias, gilias jos akis.
– Burtininkė. – Išvebliano tik vieną epitetą, kuomet captelėjo už sausainio, kuriuo netrūkus ir pasivaišino. Viena ranka suėmęs abi stiklinęs, jau ketino sekti pavymui į svetainę, kurioje buvo likę abu vaikai, kai toliau nutiko tai, ko ir pats greičiausiai nesuprato. Laisva jo paties ranka netrūko į tvirtus, tačiau neigiamas emocijas nekeliančius gniaužtus, apie josios riesą. Jis atsidūrė visai šalia, kuomet žvilgsnis vis dar laikantis priklausantį jai, tapo intensyvus. Šiek tiek praskleidė lūpas, it būtu ketinęs prabilti. Šis absoliučiai nekeltas kontaktas netrūko ilgai, nors jausmas buvo toks, kad paniro į kažkokio pobūdžio bedūgnę. Krenkštelėjo, it atsikvošėdamas. – Atleisk. Nederėjo. – Paleido josios ranką, ir tuomet lyg niekur nieko patraukė į svetainę. Ar jautė jos atžvilgiu nepaaiškinamą trauką vien todėl, kad ji buvo fatališką bet kokiam padarui, kuris yra šiek tiek labiau apdovanotas, nei tipinis žmogus? Tam tikra prasme, plaštakes ugnis traukia, nors finale jos lieka su nudęgusiais sparnais ir paskutinėmis kančių akimirkomis. Būtu sėkmingai pasiekęs svetainės staliuką, ant kurio ir reikėjo palikti stiklines. Tačiau praeinant pro antikinį kūrinį, pajuto kažką panašaus į tai, it pro visą jo kūną būtu praėjusi šmėklą, iki skausmo pažįstama, bauginanti energetika. Kuri buvo analogiška jo, tačiau absoliučiai kitokia. Sunkiai sulaikė stiklines, neišlaistęs juose buvusį skystį, mat aplinkos vaizdas šiek tiek sumirgėjo. D’Angelo kvėpavimas tapo šiek tiek paviršutiniškas, kuomet priešingai nei buvo planuota pirmiausia, jis pasuko ne stalo link, o biusto. Ant kaktos pasirodė horizontalios raukšlės, kuomet jis sustojo priešais fasadine skulptūros dalį. – Livę. Tik nesakyk kad iš mano pasaulio parsinešei suvenyrą? – Jei prieš tai, D’Angelo buvo absoliučiai atsipalaidavęs ir stipriai sugretintas normaliam žmogui, dabar ir vėl grįžo tą jo versija, kuri vertė manyti kad sau į subinę jis buvo susikišęs storą pagalį. Tinkamai pasiskirstęs apšvietimas, iš jo veido konturų padarė kažką įdomaus. Dar niekada prieš tai, jos akivaizdojo Michael’io akys tiek “nedėgė”. Jei reikėtu sugretinti vizualizaciją, tai puikiai tiktų tas efektas, kurį turi Supermenas, tik jo atžvilgiu spalva buvo priešinga, mėlyną. Jo ir taip kampuoti veido kontūrai įgavo didesnį laipsniškumą. Ir visas bendras vaizdas, skandavo “dievas”. Nekontroliavo to, absoliučiai. Bet ir grėsmės spinduliuotės neskleidė. Greičiau tai buvo kažkas panašaus į gynybinę reakciją, paskaninta tinkamu apšvietimu. – Paklausyk, turi atsikratyti šiuo daiktu, kaip galima greičiau. Tai nėra jūsų žemės skulptoriaus darbas. Liv. Livina? Turiu sušiktai prastą nuojautą… – “Dėl to, kad prisižaidėm”, žodžiai taip ir liko jo minčių labirintuose, neįgarsinti balsu. Bet vienareikšmiškai tai buvo pirmas kartas, kai D’Angelo atrodė toks sunerimes. Ir reikia paminėti, jis bičiuliavosi su visokiomis Auroromis.

-  O tu tikras saldžialiežuvis, Maiklai,-tai nebuvo nei komplimentas, nei priekaištas. Liviana šypsojosi sulaukusi komplimento, tačiau jis toli gražu neapsuko jai galvos, tik patvirtino jųdviejų pradžioje susidarytą įspūdį, kad norėdamas D'Angelo galvą apsukti galėtų bet kuriai mergužėlei. Vikanė pasitikėjo savimi ir metusi žvilgsnį į veidrodį matydavo save tokią, kokia ji ir buvo - Beauty with a capital B, bet tapusi mama ji ėmė kur kas mažiau savimi rūpintis, nei seniau. Net Liviana Varias neturėjo X faktoriaus, kuris trauktų vyrus prie jos it muses, kaip būdavo seniau, na ir visai neseniai, prieš keturis-penkis metus, kai moteriškumą bei grožį pabrėždavo aptemptais rūbais, aukštakulniais, makiažu ir prie įvaizdžio derančia šukuosena. Nieko nuostabaus, juk užsinorėjusi padaryti Thor'ui (Tyler) kuo gilesnį įspūdį pasitelkė visus savo (atmetant magiškus) kerus. And it worked for some time. Liviana tapo ne pilka, bet paprasta. Susitikinėjimų arena jai nerūpėjo, o iš priešingos lyties atstovų nuoširdų dėmesį rodė tik vienam - sūnui Sebastianui. Ji nemanė, kad dar kada nors taps mama. Iki Tyler'io ji net nemanė, jogei tai iš viso yra įmanoma. Jos nemirtingumas, panašiai kaip ir vampyrų atveju turėjo savų minusų ir pliusų, tačiau vaisingumas tikrai nebuvo vienas jų. Vienok tikrai būtų "užkibusi" anksčiau, mat gyvendama 2000+ metų atrodytų vien tam, kad galabytų pavojingus ateivius iš kitų pasaulių Liviana nebuvo suspaudusi klyno ir nieko prie jo neprileido. Buvo visko. Ir karštų romanų, ir vienos nakties nuotykių. Netrūko nuostabių akimirkų ir tragiškų momentų, o tai labai gerai apibrėžia patį gyvenimą.
- Nebūk toks perdėtai mandagus ir neatsiprašinėk,-ji nepertraukė Maiklo, tačiau įsiterpė nepraėjus nė sekundei po jo žodžių,-Juk neužgriuvai paryčiais su trenksmais, tiesa? Pasirodei lietingą sekmadienio popietę, kas reiškė, kad tikrai būsiu namuose ir kažko ypatingo neveiksiu. O mano darbas tikrai nėra ypatingas,-keista, kaip savo darbu ji įvardino būtent meno dirbinių rekonstravimą, o ne šiam pasauliui pavojingų būtybių galabijimą. Ignorant of her, bet ji jau ilgokai to nedarė. Tiesą pasakius, nuo pat tada, kai pasijuto "užnieštėjusi" ji nebuvo paėmusi į ranką savo pagrindinio kovos instrumento - kardo, kuris klausė tik jos ir kurio pagalba galėjo nužudyti bet kokią ne laiku ir ne vietoje pasirodžiusią galingą būtybę aukštesniųjų jėgų valia ir noru. Netgi kaudamasi su Aurora ji nepanaudojo savo privalumo žinodama, kad neatsilaikys prieš ją net panaudojusi visą savo kovos, manervų ar magijos repertuarą, nes aplamdytais šonais ir kraujuodama ji nenorėjo jos žudyti. Juk priešingai nei daugumą kitų antgamtinių būtybių Livianą iš tikrųjų sunaikinti galėjo tik jėgos, kurioms tarnavo. Matyt nesupykdė jų (ar supykdė nepakankamai), idant šios dar nenutraukė "kontrakto" su graikiško kraujo moterimi. Arba tokiam atlaidžiam požiūriui pasitarnavo jos brolis Konoras, kuris noriai ją "pridengdavo". Su akivaizdžiu susidomėjimu vikanė stebėjo Maiklo dieviškų atributų šou. Egzistavo labai nedaug dalykų, kurių ji dar nematė, bet po velniais, tai buvo vienas jų. Su dievais kontakto ji turėjo lygiai tiek, kiek yra bendravusi su Maiklu ar skaičiusi mitologijos knygas. Šią rūšį visai kaip ir jų "kolegas" serafimus magijos pasaulyje above average lygiu besigaudantys išrinktieji laikė išnykusia.
- Vaikam patinka raganaitės,-prasitarė teisingai interpretavusi D'Angelo reakciją į Mios nesibaiminimą kuklaus būsto šeimininke,-Ypač tos, na žinai, gerosios. Kaip Sabrina,-nusijuokusi ji pagaliau nuo auksu tviskančios apyrankės žvilgsnį pakėlė į Maiklą, kuris tirpdydamas Varias mamišką širdį mielai susišnekėjo su trimečiu,-O jūs vyručiai jau turit kažkokių paslapčių?-Livianą bene iš karto pasitiko šveplas ir ne visai aiškus berniuko vėblenimas apie tai, kad paslapčių nevalia išplepėti ir jis jų neatskleis net mamai. Tamsiaplaukė šypsojosi,-Matomai visai neprastai tave auklėju, mažiau,-paglosčiusi jo galvą ji akimis palydėjo šalin nustraksantį savo berniuką. Visados kai į jį žvelgdavo, širdis liepsnodavo iki išprotėjimo stipria meile, tokia meile, kokios nesugebėtų nei apipasakoti, nei tuo labiau apibrėžti. Moters veidas kiek pasikeitė. Netapo atšiaurus, perdėm rimtas, o kiek įtarus. Išmaudyta dar vieno komplimento ji nejučia ėmė kvestionuoti Maiklo motyvus. Jie sąlyginai ilgokai nesimatė, neapsikeitė jokiais kontaktais, neparodė iniciatyvos bei noro rutulioti jųdviejų pažintį, o dabar išdygęs prie jos durų visų savo grožiu vyras nesiliovė su ja flirtavęs. Tai lygiai tiek pat džiugino, kiek ir ne. Ji nusišypsojo, tačiau jautėsi šioks toks susinepatoginimas. Labai norėjo pakeisti temą į tokią, kurios Maiklas negalėtų panaudoti pagyroms. Bet jis savo pradėtą naratyvą stūmė toliau. Visgi šį kartą vikanė nusikvatojo.
- Greičiausiai kaip padūkusi kapojau visokioms pabaisoms galvas. Mano dienotvarkė būdavo labai intensyvi,-ji žaismingai linktelėjo it žodžius būtų norėjusi tik dar labiau užtvirtinti. Toliau prabilo nusprendusi paaiškinti, kodėl turėti ją savo namuose Maiklo iškeltam reikalui (šalin garbanotas mintis!) būtų ne visai geras sumanymas,-Nerekomenduoju magija taisyti kiekvieną mažmožį, nes tai labai įtraukia. Prisiekiu turėjau periodą gyvenime, kai suplyšusius rūbus taisiau ne ranka, o burtažodžiu ir maitinausi vien obuoliais, kuriuos išburdavau į bet kokį kitą norimą maistą. Aišku tai skamba neblogai, bet tingėjimas dar jokiai būtybei neišėjo į naudą, tiesa? Be to, gyvendama žmonių pasaulyje mėgstu paklusti žmonių taisyklėms. Net neabejoju, kad man pritartum,-ji mįslingai šyptelėjo it specialiai iki galo nepaaiškindama savo paskutinės minties. Varias nė neabejojo, kad reto ir ypatingo kraujo savo gyslose turintis Maiklas namais laiko visai ne dievų pasaulį.  Liviana neabejojo, jog D'Angelo pasirinks paprastesnį iliuzijos užmetimo variantą, kuris Miai sukels kuo mažiau nepatogumo. Ko moteris nežinojo tai, kad Maiklo lovą šildo jos tėvo one-true-epic-love Katerinos Petrovos kraujo turinti vikanė Elodi, kuri pajutusi magišką miražą ant savo dukros ir, na, atsižvelgiant į karštą josios būdą turi puikią progą užsiputoti. Pusdievis vėl ją prajuokino, todėl orą suvirpino nuostabusis Livianos juokas.
- Net neabejoju, kad tokį valiklį savo veido priežiūros priemonių spintelėje laiko tavo širdies draugė,-apgalvotai parinko būtent tokius žodžius ketindama iš Maiklo reakcijos pagaliau išgauti speliones dėl jo "statuso" patvirtinančią arba paneigiančią reakciją. Ji analizavo, laukė, nors tiek akys, tiek lūpos šypsojosi. Įstabaus vyro poreikis į netikėtą kontaktą Livianą pagavo nepasiruošusią ir akivaizdžiai išmušė iš vėžių. Kvėpavimas padažnėjo, gerklė išdžiūvo, žvilgsnis it prirakintas prie žydrų kaip jūra tropikuose jo akių negalėjo nukrypti kažkur kitur. Pusdievis ją neįtikėtinai, kone siaubingai glumino. Ji pasijuto silpna, pilna geidulio. Moteris suvirpėjo, tačiau pajutusi D'Angelo akyse sveikos nuovokos apraiškas atsikvošėjo pati suskubdama "atsiimti" riešą, visai kaip ir kiek nuo Maiklo nutolti. Ketino elgtis neutraliai ir vaidinti lyg nieko nebuvo nors staigiai sukilęs jaudulys jos dar ilgai neapleis. Jautėsi dėkinga už tai, kad prabilęs pusdievis neatrodė sutrikęs. Jai patiko mintimis susitelkti į kažką kito, nei į jo artumą, kvapą, stiprią, vyrišką energetiką bei amžinybės pragare vertą kūną. Visgi kažkas jo pakitusioje fizionomijoje ją kiek suglumino.
- Turi omeny biustą?-Liviana atrodė susimąsčiusi. Tamsūs, ryškūs jos antakiai nusviro žemyn suformuodami gana nuožmų žvilgsnį,-Man pasidarė labai keista dabar, bet ne. Aš jį radau darbe ir kolegė man paaiškino, ko iš rekonstrukcijos tikisi jį atnešusi privati klientė. Maiklai...-jos balsas sušvelnėjo sulig kreipiniu, nors tebegrojo susirūpinimo natomis. Tamsiaplaukė priartėjo prie vyro taip, kad jųdviejų veidus skyrė tik sprindis. Ji švelniai laisva ranka palietė jo petį prieš paklausdama,-Ką turi omeny su tuo " iš mano pasaulio parsinešei suvenyrą"?
- Mommy!-surikus trimečiui, kuris itin džiugiai priėmė faktą, kad iki tol neleidusi liesti jam jų abiejų bendromis jėgomis iškeptų sausainių atnešė juos pati paskelbdama smaližiavimo pradžią, Varias profesionaliai išėjo iš įtemptos būsenos persijungdama į džiaugsmingą mamytę.
- Čiupk visą lėkštę, bet prieš pradėdamas valgyti pirma pasiūlyk mergaitei, gerai?-Liviana perdavė "nešulį" sūnui, kuris turėdamas jį dominančią kompanionę suteikė mamai galimybę šnekučiuotis su svečiu daugmaž netrukdomai. Perėmusi iš pusdievio stiklines su migdolų pienu moteris padalino jas vaikams netrukus grįždama pas pašnekovą.
- Tu mane išties glumini, Maiklai,-pripažino savo jauseną ir žodžiu. Jos lūpose nugulė kiek nervinga šypsenėlė,-Nes nieko dorai nepaaiškini. Atmeskim tai, kad nesuprantu tavo flirto ir ar darai tai iš įpročio, draugiškumo ar yra kitų paskatų. Jei yra, nenoriu apie jas nieko žinot,-Livianos balsas neskambėjo piktai, bet nebuvo panašu, kad moteris jaustųsi šimtaprocentine savimi su juo priešaky. Ji neketino apsimetinėti neva ta stipri jųdviejų trauka neegzistuoja, lygiai taip pat, kaip neketino vaidinti, kad nesuvokia D'Angelo širdies statuso. O visų labiausiai ko ji neketino daryti, tai būti moterimi, pas kurią vyras apsilanko dėl nuotykio. Tamsiaplaukė stipriai papurtė galvą, atsiduso lyg prisijungdama į kitą rėžimą. Eilinį sykį nukreipė temą.
- Ar girdėjai ką nors apie Aurorą? Po to karto, kai turėjau su ja tą nemalonią akistatą jos daugiau nemačiau,-pasidomėjo tikrai ne šiaip sau. Laikas taip greitai neužgydė šoko, kurį patyrė tąkart, kai tribridė pasisukiojo apie jos sūnaus šiurpinančia, grasinančia maniera. Liviana tikėjosi Auroros pasirodymo, jos revanšo ir šį kartą ketino pasitikti ją visa savo rūstybe bei galia, kurią jai suteikė aukštesnės jėgos. Tačiau laikas ėjo, o tribridė kaip nesirodė, taip nesirodė. Tačiau Varias nejautė, jogei jai galėjo nutikti kažkas šiurpaus. Ji pati buvo šiurpi.



– Atleisk už necenzūruotą leksiką, bet tavo vaikystė buvo tiesiog supistai apgailėtina. – Neatsitiktinai keisksmažodį ištarė ne balsu, vien lūpomis. Tokiu būdu apgalvotai išsisukdamas nuo žodžių parazitų, kuriuos ypatingai greitai pasaigauna vaikai. Ypatingai mergaitė, kuri ne taip seniai atsirado D’Angelo gyvenime, ji tiesiog šiuos sugeria kaip kempinė. Aukštaūgio antakiai nenatūraliai pakilo aukštyn, tarytum šis specialiai būtu privertęs save išspausti nuostabą. Tačiau ar iš tikro nustebo? Ne. Apie Liviana, kaip antgamtinį fenomeną žinojo ne daug. Tiek, kiek sklido legendos ir kiek leido žinoti pati tamsiaplaukė. Tačiau tai tam tikra prasme buvo netgi žavu. Ji atsargiai jam atsiverdavo, kas reiškė kažkaip jis vis tik sugebėjo pelnyti ląšą jos pasitikėjimo. Antraip, tai būtu galima pavadinti paikumu ne pagal metus. O jos amžius, panašu buvo gana solidus, kad imti ir daryti tokias klaidas. – Aišku, iš mano pusės tai sakyti yra siaubingai hipokritiška. Juk iš tiesų “vaikystės faze” pasimėgavau gal pirmus dešimt kartų. Ilgainiui tiesiog pasiklydau skaičiuose, todėl ėmiau priimti naują ciklą kaip apgailėtiną neišvengiamybę. Žinai, kai vis dar tuštinies po savim, bet galvoje tapini tūkstantmečių žinias. – Jei ne absoliutus atsipalaidavimas, kuris atsispindėjo pusdievio veide ir netgi kūno kalboje, kurios jis anaiptol nesibodėjo pademonstruoti. Būtu galima netgi pajausti kažkokią širdgėlą, įsivaizduojant tai, kad tokie ciklai, kai viską reikia pradėti nuo žmogiškos pradžios ir analogiškai ciklą išbaigti. Galbūt “fun and educational” atrodo tik iš pradžių. Vėliau, siaubinga. Ypatingai atvėjais, kai neužbaigi ciklo natūraliu būdu, aka mirtimi nuo senatvės. Kai aplinkiniams palieki viso labo prisiminimu, bet kažkur gyvenimo kėly juos vis tik sutinki. Ir nedarai nieko, kad netraumuoti šių psichikos. Dar nebuvo gavęs laiko realizacijai, kas bus šiame cikle. Juk pirmą kartą per visą savo egzistencinį periodą sulaukė palikuonės. Tiek pat, kiek tai buvo neapsakomai gera, tiek pat ir kėlė šiurpą. Kas jei mergaitė paveldėjo jo “prakeiksmą”? O kas jeigu ne? Kas iš tikro yra blogesnis variantas? Galbūt dabar, kai šiek tiek atsivėrė, kai su kitu asmeniu pasidalino kad ir absoliučiai niekinia informacija, tapo šiek tiek labiau aišku, kodėl jis buvo toks, humble. Toks subalansuotas, bei vyriškai tvirtas.
Šiokio tokio humoristinio palengvinimo turėjusi kalba nutrūko tuomet, kai Michael’is nuoširdžiai pasimetė. Tikriausiai bet kuris kitas labai greitai sudėtu visus taškus ant I, ir perprastu Livianos pastabą apie kosmetines priemones, atitinkamą spintelę, kuri galiausiai atveda prie kažkokio socialio statuso buvimo. Savo ruožtu, jis informaciją priėmė kaip tipinis vyras. Jos nesupratęs. Iš ko pasirodė nelabai išraiškinga, greičiau nesupratimą simbolizuojanti šypsena. Jis lėtai atsuko savo antgamtiškai mėlynas akis į vaikų pusę, ilgėliau žvilgsnį užlaikydamas ties dukra. Prieš tai, kai kilstelėdamas vieną iš savo rankų, kad pirštais perbraukti per tvarkingą barzdą, jis kimiai krenkštelėjo. Jam atrodė absoliučiai logiška, kad jei toks dalykas kaip “širdies draugė” egzistuotu, vargu ar jis pirmiai progai pasitaikius atpultu pas Liviana. Jis iš tiesų buvo “womanizer”, tačiau niekada nebuvo tuo, kuris it blusa šokčiotu nuo vienos kalės ant kitos, jei kas nors lauktu namuose. Iš tiesų lauktu. Ne dėl atlyginimo, ar tam kad atpisti… ne pimpalą, protą. Visi nori to, ko negali turėti. Tikriausiai toks yra gyvenimo principas. D’Angelo buvo pratęs kad namuose jo niekas nelaukė. O ir reikia pripažinti, esti “vienos nakties nuotykius” per naktį nepalikdavo. Nemėgo to awkward jausmo, kai moteris neteisingai interpretavusi jo ketinimus, seksą priima kaip kažką panašaus į tapimą “official”. Kai įsispaudžia į tavo marškinius, laksto po namus su kavos puodeliu ir aiškiai nerodo noro eiti savo keliais. Todėl gavęs ko nori, visuomet “plaštakę” išlydėdavo pro duris. Nėra čia ko.
– Aš buvau vedęs. – Gerkluose užstrigo nemalonus “gabalas”, dėl ko jis kone skausmingai privertė save nuryti, daugumoje orą. Nesistengė palaikyti akių kontakto. Kai kurie iš mūsų tiesiog nemėgsta kalbėti apie asmeninį gyvenimą, ypatingai tuomet kai jis yra iš visų pusių nesėkmingas. Aišku, galima teigti kad geri momentai atperka. Ir vis tik, kai blogi yra reikšmingesni, tuos gerus paprasčiausiai nustojame pastebėti. Žinoma, Liviana klausė visiškai ne to. Bet, kažkas tiesiog patraukė jį už liežuvio. Galimai jau kitą akimirką pasigailės leptelėjęs, tačiau žodžių atgal burnon nesusikiši. Pasitiko jos žvilgsnį tik tam, kad leistu jai pastebėti esti pasakų nekuria, sako taip kaip yra. Nepaskanintai ir nepašlifuotai. – Ji žuvo, prieš kiek daugiau nei metus. Tam farmacijos pastate, kurį kadaise buvo įkūręs tavo tėvas, o paskui perėmė bala žino kas. Nelaimingas atsitikimas, kilus gaisrui užsiblokavo automatizuotos laboratorijos durys. Kai gelbėtojai šiaip ne taip, prasiskynė kelią prie jos, buvo per vėlu, ji paprasčiausiai užduso. – Sukandęs dantis, aukštaūgis tam kartui susikryžiavo rankas. Žinoma kaip ir bet kuriam kitam protaujančiam asmeniui, jam skaudėjo. Tačiau tuo pačiu jis buvo iš tų, kurie nedemonstravo to skausmo, neskandino savęs bereikalingame ir niekur nevedančiame sielvarte. Jis tiesiog vadovavosi taisykle esti “you have to move on, and stop looking at things that’s not worth your effort”. Neigiamai krestelėdamas galva, nusprendė patikslinti ir dar vieną, labai akivaizdų faktą. Kurį lengviausia būtu supainioti, neteisingai interpretuoti.
– Mano buvusi žmona ne Mios mama. Apie apie tai kad Mia mano, sužinojau vos prieš kelias savaites. Tad jei tau vis dar kyla klausimas apie spintelę su kažkiom ten priemonėm makiažams. Mano namuose tokių dalykų nėra. Nes, mes su Mios mama nesam kartu. Buvom kažkada, bet tau ne naujiena, kad kartais nutinka gyvenimas. – Keista, tačiau po šių žodžių pasekė smirk’as. Lengvas ir neįpareigojantis, netuolygu jis paprasčiausiai jau buvo tiek užsipisęs nuo Sarah, Elodie ar kuo ji dabar bus pasivadinus, nesąmonių, kad paprasčiausiai dėjo storą ir didelį pimpamą. Nu kaip dėjo… Jei moteris kada nors sumos pasirodyti, vien iš dėkingumo už dukterį, padės jai finansiškai atsistoti ant kojų, jei to reikės. Galimai netgi padės išsikapstyti iš problemų, kurias ji non-stop užsirauna ant savo subinės. Jiems nebuvo lemta būti kartu, todėl nieko nesigavo nei pirmą, nei antrą kartą. Tai apie trečią negali būti ne kalbos, nebent žinoma esi patologinis cuckold’as. <…>
Jam darėsi vis sunkiau susikaupti, nes atrodė kad iš pažiūros nieko daugiau kaip antikinę vertę turintis objektas, tiesiog siurbia iš jo jėgas, pažadina visus antgamtiškus radarus ir skambina pavojaus varpais. Nenatūraliai, ir kitoms būtybėms nebūdingai užsiliepsnojusios akys, trukdė išlaikyti jo kūne vyraujantį balansą. Energija, kuria buvo prisotintas minėtasis objektas, jį veikė destrūktyviai. Jis nutilo, tarytum kovodamas su kažkokio tai transo būsena, kuris stengėsi jį panardinti. Bandė koncentruotis į Livianos balsą. Bet reikia pripažinti, sekėsi siaubingai sunkiai. Užsimerkė, vos vos krestelėjo galva, lyg toks veiksmas būtu sugražinęs smegenys į vietą. Nieko. Ir tuomet nutiko prisilietimas, kuris jį “grąžino atgal”. Atsimerkė, ir žvilgsnis perpildytas mėlynos šviesos, galiausiai ėmė blankti, žmogiškėti (iki tokio lygio, koks jo atvėju buvo žmogiškas). Liviana jį traukė kaip moteris. Paneigti tai būtu absoliučiai beprasmiška ir tam tikra prasme netgi vaikiška. Ji buvo neįtikėtinai išvaizdi, netgi be kažkokių didelių pastangų, kurių moterys imasi tam, kad prikaustyti aplinkinių žvilgsnius. Jos bendravimo maniera, švelnumas ir netgi tas pats požiūris į gyvenimą atrodė išskirtinis. Toks, kokio norisi bet kuriam vyrui. Gaurotos visą ko pusės jis žinoma nebuvo išnagrinėjęs, bet kažkaip sunkiai įtikėtu esti jos maksimalus galingumas yra tiesiog gulėti ant nugaros ir gal šiek tiek patrinti pirštais partnerio pečius. Ar pats D’Angelo manėsi vertas tokios moters? Vienareikšmiškai, NE. Ji jam buvo visomis įmanomomis prasmėmis per gera. Tačiau dabar suveikė anaiptol ne trauka kaip iš vyro moteriai. Suveikė kažkas kita, kas ne kardu ir ne nukirsta galva, privertė jį nurimti. Michael’is dar kartą, dabar jau atsainiai dirstelėjo į biustą.
– Livę. Nusikratyk tuo daiktu, pranešk darbe kad negali jo restauruoti, lai apsiima kas nors kitas. Prašau. Tiesiog paklausyk manęs, šį kartą. – Kad pagrįsti savo paties žodžius, vyras uždėjo savo delną ant josios, kuris tuo metu vis dar glaudėsi ant jo peties. Jis neturėjo įrodymų, faktų, normalaus paaiškinimo. Tik sušiktą jauseną, kuri vertė jį prarasti tūkstantmečius vykusį susibalansavimą, sužmogėjimą. Kuris galiausiai iš jo padarė daugiau mirtingą vyrą, nei kad pusdievį, kuris vienokia ar kitokia prasme išnaudotu sau įgimtą potencialą. Ji buvo teisi, dar šio dialogo pradžioje, kuomet padarė prielaidą esti jis namais laiko žmonių pasaulį, ne tą iš kurio buvo kilęs pats. Ir kadangi natūraliai dievus laikė kaip kažką, kas dali šio pasaulio tėkmę sugriauti, siaubingai negatyviai reagavo į bet kokį objektą, kuris buvo iš jo krašto. Galutinai įtampą išderino būtent berniukas, suspiegęs iš laimės dėl gautų sausainių lėkštės. D’Angelo atsitraukė nuo biusto, ir pagaliau pajuto šiokį tokį palengvėjimą. Kad ir kas buvo atsakingas už šio objekto atsiradimą Varias namuose, žinojo ne tik apie ją, bet ir tai kad jis čia pasirodys.
– Aš nežinau. Neturiu visų atsakymų, kuriuos galėčiau patiekti tau ant padėklo. Viską išsiaiškinu palaipsniui, lygiai taip pat kaip ir tu. Ir šitas daiktas… – Specialiai rodomuoju pirštu nurodė biustą. – Jis turi mano tėvo energiją. Tokią stiprią, kokios šiame pasauly dar niekada nebuvau jautęs. Tokią, kuri buvo nuslopinta priklasančiame dievams. – Ir pats suprato kaip neapibrėžtai ir dalinai shady visą tai skamba. Tačiau velniai griebtų, net norėdamas nebūtu galėjęs pateikti jai atsakimus, kurių nežinojo ir pats. Nenumatė to, kad jų abiejų laukė netolimoje ateityje. Tiesiog sušiktą, labai blogą jausmą. Kaip distrakcija suveikė būtent tai, ką perdėm tiesiai užklausė gražuolė tamsiaplaukė. Tiesą tame, kad ir pats nebuvo iki galo tikras, ar flirtavo su ja dėl to, kad toks bendravimo būdas jam tiesiog tapo įprastu. Arba dėl to, kad moteris jį traukė, ir tai vyko neapgalvotai, natūraliai. Visgi, josios reakcija tapo “šaltu dušu”, privertusiu D’Angelo pristabdyti įsibegėjusius arklius. Ne visiems tai yra priimtina. Todėl, su sekančiais savo žodžiais pasistengė būti maksimaliai pagarbus, neperspaudžiantis.
– Atleisk, nenorėjau kad priimtum tai kaip kokią nepagarbą. Neturiu jokių paskatų, slaptų ar atvirų. Pasistengsiu tavęs nebe gluminti, jei sutarsim kad užduosi man konkrečius klausimus, jei norėsi ką nors žinoti, ką galbūt mano vyriškas protas neišvysto savaime. – It patvirtindamas savo žodžius, jis viso labo linktelėjo. Ir dar prieš tai, kai galėtu pasisakyti daugiau, situaciją išgelbėjo pati Liviana. Paprasčiausiai peršokdama ant kitos temos. Kuris laikas jis paprasčiausiai spoksojo į ją, bandydamas suprasti ar ji tai padarė specialiai ar dabar jau prasidėjo Q&A. – Nežinau. Spėčiau kad ji pasiekė ko norėjo ir paprasčiausiai grįžo į niekur? Arba dar paprastesnis variantas, kad ilgainiui užsirovė ant kažko, kas yra didesnis už ją? Ir viskas baigėsi taip, kaip baigiasi kiekvienam kuris pasimaišo nuo galios.



Maiklui užsiminus apie savo ciklus Liviana prisiminė, kad jiedu bendro visgi turi daugiau, nei iš pažiūros galėtų pasirodyti ir ji galbūt norėtų. Abu nemirtingi, tapę neatsiejama savito magiškojo pasaulio dalimi, unikalūs pasaulyje, kuriame išsiskiri iš kitų yra velniškai sudėtinga. Moteris puikiai suvokė, jog kone verčia save ieškoti priekabių, kurios padėtų atitraukti mintis nuo tų užburiančiai žydrų akių. Tiesiog jis pasirodė jos gyvenime tiek pat netikėtai, kiek ir pačiu blogiausiu metu. Pasirodė tada, kai ji dalyti save nutarė tik savo sūnui. Skamba kiek perdėm kategoriškai turint omeny, kad prieš akis jai driekėsi ištisa amžinybė (bent jau taip manė) ir ji turėjo puikią galimybę suspėti padaryti daug ką. Visgi savu laiku "pametusi" savo pirmagimį sūnų ji negalėjo įsivaizduoti, kad Sebastianui neturėtų atsiduoti visa siela. Ypač dabar, kai mama jam buvo svarbiausia visame pasaulyje. Ji puikiai įsivaizdavo save prasitariančią, kad apie Maiklo gyvenimo ciklus mielai pasikalbėtų prie kavos puodelio nezujant aplinkui aktyviems mažyliams, bet... Taip ir neprasitarė. Stumti jųdviejų pažintį į priekį reikštų pradėti prieštarauti savo pačios dar visai naujai išsikeltiems tikslams. Visgi neskurdi jo kalba leido išsitraukti tam tikras detales, ypatingai tą vieną, komišką ir kuriozišką, susijusią su pusdievio vaikyste. Smalsumas paėmė viršų ir Liviana paklausė:
- Ar prasidėjus naujam ciklui tu viską pradedi, na, nuo visiškų pradžių? Nuo kūdikystės?-tamsios akys žybtelėjo, Varias atrodė susidomėjusi. Akimoju įsijungė laki vikanės vaizduotė ir ji įsivaizdavo šį augalotą vyrą kaip toddlerį, tačiau turintį suaugelio intelektą. Komiška ir neįtikėtinai žiauru. Aišku jos pamąstymas nereiškė, kad taip buvo iš tikrųjų. Jie pažindinosi labai lėtai atverinėdami vienas kito pandoros skrynias, gal net netyčia prasitardami ir leisdami kompanionui susidaryti apie save tam tikrą įspūdį. Liv požiūris į D'Angelo smarkiai patobulėjo bent tuo, kad nebežiūrėjo į jį kaip į grėsmę nusileidusią čia tam, kad viską sunaikintų. Visas tas laikas kol jiedu nesimatė savotiškai išėjo į naudą. Tamsiaplaukė aprimo, nors nepamiršo fakto, kad Maiklas turi sąsajų su Aurora, kuri davė velnių jai, kėsinosi į jos tėtį ir šmėžavo prie vaikų. Pastebėjusi kaip netrukus pasikeis pašnekovo veidas Liviana akimirksniu pasigailės įlindusi į temą, kuri vyrui pasirodė itin nemaloni. Klausytis jo nuostabaus, žemo vyriško balso, skambančio melancholiškomis natomis buvo sunku. Galėjo prisiekti jaučianti dalelę skausmo, kurį šis vyras nešiojosi viduje. Jos žvilgsnis tapo jautrus. Švelniai prie pusdievio prisilietė, instinktyviai pasiūlydama savo artumą.
- Aš...-prabilo, bet balsas girgždėjo užkimimu, kurį pravalė krenkštelėdama,-Labai apgailestauju, Maiklai. Atleisk, kad pasukau pokalbį tokia tema. Lyg pats velnias būtų tempęs už liežuvio,-ji švelniai paglostė plačius Maiklo pečius, vyro būta įsitempusio,-Didžiausias nemirtingumo minusas yra tas, kas paskui save jis kaip šleifą tempia istoriją. Ir dažniausiai itin tragišką,-pradėti kalbėti apie savo patirtis ji neketino. Tas mėšlas pernelyg depresyvus, nors parodžiusi D'Angelo kaip meistriškai viską išgyveno ir net neišprotėjo žinoma užsidirbtų papildomų karmos taškų,-Niekas nėra pastovu, užtikrinta. Po velniais, aš pati buvau prisiekusi sau laikytis nuo tavęs atokiau, o dabar stovėdama šalia masažuoju tavo plieninius pečius,-ji žavingai nusikvatojo parodydama tą savo kur kas mielesnę pusę. Pusę, kuri turėjo magiško žavesio, gerumo ir neprastą humoro jausmą,-Ir visgi nejudėti į priekį, neleisti sau žavėtis nuostabiomis gyvenimo spalvomis būtų baisi nuodėmė. Man viskas apsivertė kai pastojau su Sebastianu. Buvau tikra, kad vaikų turėti aš nebe galiu. Nes nemirtingumas turi didelę kainą ir visai nesvarbu, kad nesi vampyras. O dabar...-šiltas, meilės kupinas, motiniškas Livianos žvilgsnis nukrypo į trimetį berniuką, kuris demonstravo naujai savo draugei savo įspūdingą mašinėlių kolekciją,-Užtenka to neklaužados pipiro šypsenos ir mano siela dainuoja pamiršusi apie tai, ką likimas iš manęs atėmė ir kaip mane nuskriaudė. Didelė laimė, kad turi Mią. O jai nepaprastai pasisekė turėti tokį puikų tėtį,-vikanės lūpose pasirodė ta nuostabi, kerinti jos šypsena kupina tyro gerumo. D'Angelo atvirumas Livianą tiek pat nustebino, kiek privertė pajausti už tai dėkingumą bei gerai pasijausti iš vidaus. Atkrito dar vienas pirminis įspūdis, kurį Liviana leido sau susidaryti. Nors neįtikėtinai keista žiūrėti į Maiklą, adekvačiai suvokti KOKIAIS išvaizdos privalumais jis yra apdovanotas ir žinoti, kad šis vyras širdies nėra užpildęs jam labai svarbia moterimi. Pusdievis puikiai įprasmino too good to be true pasakymą. Gal dėl to kritinis jos protas nuolatos ieškojo kažkokių loginių spragų.
Jųdviejų dialogo nuotaika pasikeitė kardinaliai. Iki šiol maloniai šnekučiavęsi, netgi švelniai lietęsi dabar Varias stovėjo nors ir nenutolusi, bet nusčiuvusi. Jos gražiame veide išryškėjo susirūpinimą menanti mimika. Pajutusi vyro prisilietimą prie savo rankos smarkiai suvirpėjo iš vidaus. Tas nelemtas jaudulys vertė ją tirpti. Net negalėjo įsivaizduoti kokia taptų papuolusi Maiklui į tą tvirtą, raumeningą, absoliučiai DIEVIŠKĄ glėbį. Ištirptų kaip delne laikomas ledo kubelis. "Surinkti" save buvo sunku, todėl aiškiai matėsi kažkoks keistas pasimetimas.
- Tikiu tavimi,-tarė frazę, kuri turėjo suteikti Maiklui bent lengvutį palengvėjimą,-Kad ir kokia ten bebūtų ta mano prigimtis su dievų pasaulio atributais susidūrusi esu tiek, kiek pažįstu tave,-ji karčiai vyptelėjo, bet tikrai ne dėl jųdviejų pažinties, o dėl to, ką pasakys netrukus,-Manyje žiojėja milžiniška spraga ir negaliu paaiškinti kodėl rekonstruodama tą biustą aš nejutau visiškai nieko. Kas yra labai keista, nes tada klube tave jutau labai ryškiai. Tikiu, kad kažkas su šiuo reliktu yra negerai. Tik štai klausimas ką turėčiau su juo daryti? Jei manai, kad jis priklauso dievų pasauliui ar nebūtų teisinga ten jį ir grąžinti? Bet tuo pačiu neketinu pamiršti tavo įspėjimo ir ten nelandžioti,-susidūrusi su neeiline problema ji aiškiai parodė, kad nenorėtų spręsti jos sava valia. Jai reikėjo jo pagalbos. Ji pripažino tai, kad net jai kažkur, kažkame trūksta žinių... Tai visai miela. Bet puikiai parodo kokia down to earth Liviana iš tikrųjų buvo. Maiklo žodžių reikšmė neramino vis labiau,-Visa ši situacija skamba kaip rimtas detektyvas. Mažiausia ką galiu padaryti tai pabandyti išsiaiškinti užsakovą, kuris biustą atnešė į muziejų. Kokia tikimybė, kad jį turėjo kažkoks eilinis žmogelis, kuris nieko apie jį nenutuokė? O kol kas...-vikanė atsistojo taip, kad atsidurtų tarp biusto ir Mios tiesia trajektorija. Parodydama kaip puikiai geba "multitaskinti", moteris viena ranka sumakliojo burtą, kuris pusdievio susirūpinimą sukėlusį artefaktą ištrėmė į niekieno erdvę, o kita ranka užmetė iliuziją ant keturmetės mergaitės. Sebastianas pastebėjęs, kad ant jos dingo žalios dėmes iš susižavėjimo cyptelėjo. Tiek Liv, tiek Maiklas neslėpė rankovėje magiškumo prie savo vaikų. O tai turėjo vienintelę pasekmę - darželyje trimetis dažnai auklėtojoms ir kitiems vaikams pritaukšdavo nekasdieniškų jųdviejų gyvenimo momentų, kuriuos kiti palaikydavo tik beribės vaikiškos vaizduotės padariniais,-Paslėpiau jį ten kur jam bus saugu,-baigusi mintį ji tik dabar suprato, kad prisidarė sau rimtų žmogiškų bėdų. Tu negali pasirodyti darbe ir pasakyti savo bosui, kad biusto nerekonstruosi, nes jis kalbant paties D'Angelo žodžiais, turi stiprią jo tėvo, tai yra, dievo energiją ir yra potencialiai pavojingas. Tačiau reliktą gebės atkurti užmetusi iliuziją ant bet kokio kito objekto. Galbūt viskas susiklostys sėkmingai. Bet tik tuo atveju, jei rekonstrukcijos užsakovas tikrai yra apie biusto savybes nieko nenutuokiantis eilinis žmogelis. Gauti už darbą pažadėtus pinigus jai buvo BŪTINA. Ji turėjo namus, kuriuos nuomavosi, vaiką, kurį leido į daycare centrą, automobilį, kuris gesdavo ir kuriam reikėjo degalų, sąskaitas, mokesčius... Žodžiu realybę, kurioje sudurti galą su galu buvo itin sudėtinga. Ji netgi pamynė savo orumą ir imdavo iš Tyler'io daugiau pinigų, nei paskirta Sebastiano išlaikymui. "Grįžusi" į Maiklo kompaniją Varias nusprendė galantišką, gerai pasijusti ją privertusį vyro paaiškinimą palydėti dėkinga šypsena, bet ne žodžiais.
- Pasidomėsiu ir tuo,-jos balsas įgavo nuožmų skambesį,-Aurora yra ta būtybė, kuri užgriuvo mane ne tam, kad mane nužudytų, o tiesiog pasismagintų ir pakankintų. Turiu būti įsitikinusi, jog ji neužklus manęs vėl. Aš nežudau savo šeimos, Maiklai...-tarstelėjo tyliai, gana liūdnai. Liviana regėjo viziją susijusią su tribridės kilme. Regėjo momentą, kaip ji gimė. Matė suplukusį, gimdymo skausmo iškankintą Rebekos veidą. Regėjo Sailo sėklą, susipinančią su Rebekos kiaušinėliu bei užmezgančią stebuklingą gyvybę. Tačiau Auroros mirties ji neišvydo. Tu negali pasirinkti kokias nuotrūpas ir kada tau pabers aiškiaregystės dovana. Varias nežinojo, kiek Auroros šaknys yra žinomos pačiam Maiklui, bet šis suvokimas moterį stipriai paveikė. Paveikė ir Livianos nuožmumą.

Kad ir koks atviras, charizmatiškas ir visokeriopai komunikabilus iš pirmo žvilgsnio galėtu pasirodyti D’Angelo, iš tiesų vyras nebuvo linkęs kalbėtis apie save. Pirmiausia todėl, kad nematė apie save absoliučiai nieko, kas būtu reikalinga “šaukti per garsiakalbį”. Ne ką mažiau svarbu paminėti reikėtu ir tai, kad asmeninio gyvenimo klausimą jis veikiau pasilaikydavo sau. Paprasta: niekam neįdomu žinoti kiek “pučių” tu perėjai, ir dar labiau neįdomu kiek nesėkmių patyrei, bandydamas suleisti šaknis ir apturėti kažką autentiškai stabilaus. Tai verčia klausytoją jaustis nepatogiai, bandyti atrinkti paviršutiniškus, banalius žodėlius. Jis to nemėgo. Aplamai, siaubingai nepernėšė nesėkmių, kurias priimdavo gana asmeniškai. Nepriklausomai ar tai lietė profesinę, ar tai asmeninę sferas. Nors, tiesą pasakius, mieliau pasidalintu su Liviana pasakojimu apie tai, kodėl kone 30% jo kūno dengia tatuiruotės, iš kur atsirado gilūs randai, kuriuos buvo bandyta paslėpti po tatuiruočių mašinėlės štrichais. Nei kad apie savo turėtos sutuoktinės nedėkingą baigtį ar tos mažos, nepaprastai gražios mergaitės motiną. Viskas dar buvo salyginai šviežia, kad pradėti krapštyti dar nesusiformavusį šašą. Nors turint omeny aplinkybęs, Michael’is laikėsi pavyzdingai. Kitas savo ruožtu jau būtu užsidaręs tarp keturių sienų ir nuolatos nuobodžiai medituotu, bandydamas atrasti bendrystę su savo sielą. Ar kokiu ten velniu užsiima asmenys, kurie tiki esti panašūs ritualai veikia. Ji vis dar atrodė smalsi, norinti žinoti tai, su kuo galbūt dar nebuvo susidūrusi. Ir pripažinkime, nustebinti ar sudominti asmenį, kuris skaičiuoja daugiau nei du tūkstančius aktyvių metų, yra nenormaliai sudėtinga. Kodėl? Nes toks solidus amžius reiškia vieną, asmuo išbandė absoliučiai viską, ką gali pasiūlyti pasaulis. Jos atvėju, galimai netgi pasauliai. Juk taip iš tiesų pasiemus: aukštaūgis apie Varias žinojo kritiškai ne daug. Žinojo jos vardą, jos statusą antgamtiniam pasauly ir tai, ką įspūdingo grožio moteris ryžosi atskleisti pati. Atrodo ne daug. Žinoma. Bet nereikia pamiršti kad tai tebuvo antrasis jų susitikimas. Ir greičiausiai, jis buvo ilgiausias. Kažkas Livianos akyse pasikeitė, ir tai pastebėjęs pusdievis nesusilaikė nuo šypsenos. Tačiau prieš ką nors pasakydamas, jis tiesiog privalėjo gana veidmainiškai įtraukti oro pro dantis. Šiek tiek prisimerkti, netgi atitinkamai susiraukti, tarytum vien mintis apie “gimimo fazę” jam keltu – šūdinus prisiminimus.
– Vienas žmogus man kartą buvo išsakęs gana absurdišką teoriją apie asmens gimimą. Kad siela iš tiesų niekur nedingsta, nesusijungia su visata, o tiesiog atitinkamu metu peršoka į naują kūną. Ir dabar pagalvok, tu gyveni, mokaisi, dirbi, susimauni ir kažko pasieki. – Krenkštelėjo, veik todėl, kad mintyse jau žinojo ant kiek idijotiškai, bet tuo pačiu metu kraupiai nuskambės jo pasakojimo pabaiga. – Tuomet viskas baigiasi, vaizdas sustingsta, ir tavęs nebėra. Kitas kartas kai atsimerki, tave supa ryžkios palatos šviesos, tau nepažįstami individai su chalatais ir kaukėmis. Ir tuomet tu… – Stipriai suapvalinęs savo akis, jis natūraliai leido jai suprasti kad kalba eina apie pirmą rėkimą, kurį išleidžia tik ką gimusi givybė. Gyvybė, kuri suvokia kad josios ciklas startavo iš naujo. Keista, tačiau asmuo, kuris visą tai buvo susakęs D’Angelo kaip kokio kvailo straipsnio, kurį perskaitė “facebook” socialiniame tinkle, buvo kaip niekad arti tiesos. D’Angelo tiesos. Juk jo atžvilgiu viskas taip ir vyksta, kaip koks iš ansto užprogramuotas mechanizmas, kuris yra varomas… oro. – Mano kūnas yra absoliučiai žmogiškas. Kas reiškia kad galiu žūti nuo išviešėjusio sepsio, kurį galėčiau pasigauti traukdamas dantį, pas kiek padauginusį odontologą. Ir tuomet vėl viskas iš naujo, nuo tos pačios palatos, kur mane supa man nežinomi žmonės su chalatais ir kaukėmis. – Jo žodžiuose, o tiksliau tame, kokia intonacija tai ištarė, nebuvo galima pastebėti kažkokio pasibaisėjimo. Tikriausiai todėl, kad tai vyko per dažnai. Juk ne vieno ciklo Michael’is neišbaigė mirdamas nuo senatvės. Jo būdas, charakteris ilgainiui atsisukdavo prieš jį patį, ir geriausiu atvėju datempdavo iki penkiasdešimties. Sakydamas tai prieš gerą tūkstantmetį, tikriausiai dar jaustu kažką panašaus į kraupumą. Dabar gi, tai te buvo neišvengiamybė, kurią jaunas vyras priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Kitą vertus, tai turėjo ir savo bonusus. O tiksliau, žinias, kurias jis nešėsi su savimi visą savo egzistencinį laikotarpį.
– Komiška ir neįtikėtinai žiauru. – Jis net neįtarė kad paantrino gražuolės mintims. Kai pokalbio tema tapo minimaliai antgamtiška ir maksimaliai asmeninė, jo šarmingumas kažkur išgaravo. Jis neatrodė nei “heartbroken”, nei kažkaip perdėm liūdnas. Greičiau “užsipisęs”. Žandikaulis šiek tiek išsitempė, priversdamas jį laikančius raumenys sutrukčioti. D’Angelo žvilgsnis nutolo, kuomet nusukdamas akis į kažkur fone žaidžiančius vaikus, jis vos vos pastebimai timptelėjo lūpas. Lyg ir bandė šyptelėti, tačiau tai padaryti nepavyko. Jam nebuvo reikalinga užuojauta, kaip be pasukus, jis nebuvo paaugliu, kuris pūčia snarglius, klausydamas lyriškos muzikos, ir tapatindamas tai su savimi. Jam tiesiog nepatiko atrodyti silpnam. Jis buvo tas steriotipinis vyras, kuris privalo būti stiprus, plieninis, neturintis baimių ir neva galintis padaryti absoliučiai viską. – Tikriausiai pirmasis įspūdis, retai kada pasitvirtina. – Apie savo buvusias moterys daugiau nieko nepasakė. Tačiau sulaukės Livianos prisilietimo, kone iš karto sukluso. Unikalaus žydrumo akys netrūko susitikti su kontrastiškai tamsiu moters žvilgsniu. Viena iš aukštaūgio rankų pakilo, švelniai, tačiau tuo pačiu metu palyginus tvirtai, atguldama ant jos “paramos” plaštakos. Nereikėjo kažką papildomo sakyti. Įvyko nebylus dialogas, kažkas prasmingo, nors iš pažiūros absoliučiai neapčiuopiamo. Juk ne veltui daug kas mena esti vienas veiksmas yra reikšmingesnis už tūkstančius žodžių. Taip, būtent taip būtu galima apibūdinti susidariusias aplinkybęs. Vis dar nepaleisdamas jos žvilgsnio, augalotas stipriosios lyties atstovas leido savo veide pasirodyti blankiam, ilgai neužsilikusiam vypsniui, sulyg akimirka, kuomet ji nusprendė išderinti situaciją juokeliu apie masažą. Jis savo ruožtu įgavo rimtumo. Paviršutiniško, ir Liviana nejaukiai jaustis verčiančio flirto nebuvo. Tai, kokie žodžiai netrūkus pabiro pro jo lūpas, buvo apsvarstyti, pasverti ir užtikrinti.
– Nesakysiu kad man nepatinka masažas. Meluočiau. Bet. – Šiek tiek prisimerkė.
– Išsižadėk savo pažado. Suteik man galimybę tave pažinti tiek, kiek gali tai leisti. Aš suprantu kad gali atrodyti baisiai, ir kelti daugybę klausimų. Bet aš nepavergsiu tau įrodynėti kad esu priešas. Ir noriu suprasti ar trauka kurią tau jaučiu yra pagrįsta tavo magiškumo ar tavęs. – BOOM. Tiesiog taip, be jokio vaikščiojimo aplinkui, be jokių užuolankų ir bandymų sužaisti flirto kortomis. Ganėtinai rizikingas ir galimai atbaidantis ėjimas. Tačiau velniai nematė, ji buvo verta rizikos. Ji buvo absoliučiai kitokia, nei visos tos moterys, su kuriomis savo ilgą kelią buvo supinęs D’Angelo. Galbūt todėl jis neskubėjo, galbūt todėl pats likimas vertė jį susimauti ir ją periodiškai nuo savęs atstumti. Juk su bet kuria kita, susitikimas tame kaljano bare, būtu pasibaigęs purvinu pasidulkinimu, gerai jei viešbučio kambary, nors grečiausiai tame pačiame tualete, tiesiai ant praustuvės. Nieko ypatingo. Jis nelaukė kažkokio verbalaus atsako, tai tebuvo penas jos apmąstymams, šioks toks žaidimas atviromis kortomis. Įvertinęs josios humoro jausmą, jis pritariamai linktelėjo, netrūkus ir vėl nukreipdamas žvilgsnį į vaikus. Lyg ištransliuodamas josios tolimesnę kalbą. – Mums abiems pasisekė. – Jis nepasakė to žodžiais, tačiau nebuvo sudėtinga suprasti tai, kad po pasaulį nevaikšto begalė jo palikuonių. Mia yra vienintėlė pusdievio atžala. Ir jei ne akivaizdus mergaitės panašumas, tos unikaliai žydros akys, kurias turėjo tik šios rūšies atstovai… Dar būtu drįsęs suabėjoti Elodie žodžių teisumu. Ypatingai atsižvelgus į visas aolinkybes, kuriomis prieš tai augo mergaitė. Niekas moteriai netrukdė pasakyti tiesą ankščiau, ne po to kai subyrėjo josios santuoka ir ji prarado absoliučią valdžią ties Farley finansais. Gana shady, jei apie tai pagalvoji. Kitą vertus, viskas buvo parašyta ant Mios veido. Livianos pakitusios nuotaikos aiškiai malonino jo regos organus. Kažkodėl gana paviršutiniškai ir gal netgi šiek tiek grėsmingai pradėtas bendravimas, palaipsniui vis ėmė įgauti kiek kitokius atspalvius. Ir velniai greibtu, tai buvo malonu. Malonu buvo matyti kaip ji palengva atsipalaiduoja, įsileidžia į savo pasaulį, nejausdama pavojaus, dėl kurio turėtu būti susikaupusi. Žinoma, jis nematė ir nežinojo kas būtent vyko jos mintyse. Jos akimis nematė ir savęs paties. <…>

Iš tiesų, palengvėjimas užliejo visą jo raumeningą kūną, su tais žodžiais, kuriais kalbą pradėjo Liviana, kuomet pasikeitusi pokalbo tema, pakeitė ir juos supančią atmosferą. Atrodytu ne kaži kiek reiškiantis biustas, pasirodė ne toks ir paprastas. O tiksliau, ne paprastą reakciją iššaukė pusdievio šerdėję, suvirpinant visas nervines galūnėlęs ir priverčiant jo akis įsiliepsnoti it kokiems žibintuvėliams aklinoje tamsoje. Sudėti delionės detales nepavyko taip iš karto. Juk vyras buvo kone tikras, kad dievai išnyko, lygiai taip pat kaip ir šių benkartai nuo mirtingųjų. Kad jis toks buvo vienas. Tačiau… Jutiminis centras tam ėmė siaubingai prieštarauti. Įdėmiai klausydamas gražuolės pamąstymų, įsiterpė tik tuomet, kai pajuto tinkamą progą.
– Menka. – Taip, tikimybė esti biustas atsidūrė paprasto mirtingojo rankose, kuris kreipėsi į Livianos bosus, kad būtu įgalinta rekonstrukcija, yra niekingai menka. – Esu beveik tikras, kad šis “suvenyras” pas tave atsidūrė neatsitiktinai. – Neišbaigęs kalbos iki galo, jis pirmiausia perbraukė delnu per savo barzduotą smakrą, it tokiu būdu suteikdamas sau šiek Tiek laiko, pagalvojimui apie vienintėlius, logiškus variantus, kurie šiai akimirkai tilpo galvoje.
– Nežinau, “uždaryk” jį kokioje nors nepasiekiamoje erdvėję, kol kas. Ir kai pavyks sužinoti bent kokią informaciją apie užsakovą. Pasirūpink ir stebėjimo kamerų medžiagą. Jei galėsi tai gauti, aš pravarysiu per savo sistemas ir galbūt pavyks suvesti visus galus tinkamai. – Gana keistai nuskambo, turint omeny, kad Liviana net neįtarė apie oficialų darbą, kurį dirbo D’Angelo. Tai buvo dar vienas dalykas, kuriuo Jie nepasidalino. O tiksliau, jis nepasidalino. Kaip be pasukus, Michael’is nebuvo tiesiog turtingas tipas, kuris teisingai investavo į kripto valiutas, pirko ir pardavinėdavo akcijas, naudodamasis savo analitiniais sugebėjimais, kuriuos išsiūgdė tikrai ne vieno ciklo metu. Jis taip pat dirbo darbus, kurie absoliučiai atitiko jo gyvenimo ritmą, kuris nebuvo nei nuobodus, nei monotoniškas.
– Aš esu specialus, narkotikų skyriaus agentas, todėl turiu prieigą prie tam tikrų duomenų bazių. Kuriomis pasinaudoję, galėsime sužinoti ne vien užsakovo tapatybę, bet ir kontaktinę, viešai neskelbiamą informaciją. Jei tik tokia yra. – Krenkštelėjo, tarytum čia pat sustabdydamas save nuo tolimesnio paaiškinimo, kurio dalintis nenorėjo. Ne todėl, kad tai buvo asmeniška ar dar kas. Nenorėjo kad ji papultu į rizikos grupę dėl to, kad žino, kaip jis užsidirba “duonai”. Sausas atsakas tuo ir pasibaigė, kuomet savo šou ėmė daryti ne kas kitas, kaip tamsiaplaukė. Okay. Jei prieš tai ji jau buvo sugebėjusi jį nustebinti, užčiaupti savo sugebėjimais, dabar tai nutiko su dar didesniu mąstu. Žavinga, velniai griebtu. Ji ne vien paslėpė biustą, bet ir pašalino nuo Michael’io dukters veido tuos žalius kleckus. Jis suvokė kad Tokiu būdu Liviana apturės “galvos skausmą”, mat pradangino greičiausiai ne vieną šimtą eurų kainuojantį objektą, kuris nepriklausė jai. Būtu pasiruošęs sumokėti nuostolius, jei tik tas būtu reikalinga. Tačiau geriau šitai, nei kad į savo namus prisivylioti akivaizdų pavojų. Netrūkus ji ir vėl pakeitė pokalbio kryptį. Iš karto nesugebėjo į tai sureaguoti, mat trumpam buvo išblaškytas prie jo pribėgusios dukters. Mergaitė kažką sučiauškėjo, dėl ko vyras palinkęs arčiau, pakštelėjo jai į viršugalvį, bei nurodė kad ji ir vėl prisijungtu prie savo naujo draugo. Keista ar ne, tačiau panašu kad vaikams atrasti bendrą kalbą yra kur kas lengviau, nei suaugėliams. – Aš norėčiau rasti pateisinimą jos veiksmams, nes ji viso labo vaikas. Bet negaliu. Aš nežinau jos motyvų, nežinau kodėl iš savo pasaulio ji įsiveržė į šį. Tačiau kad ir ką ji ketino padaryti, jos taktika buvo neteisinga. Ir atleisk jei skambu kaip imbicilas, bet… – Nebaigęs savo kalbos, Michael’as buvo priverstas užsikišti. “Aš nežudau savo šeimos, Maiklai…”, – iš konteksto ištraukta frazė, privertė pusdievį prarasti amą. Jis net savo košmaruose nebūtu drįsęs sutapatinti Liviana su Aurora. Jos buvo absoliučiai skirtingos, pradedant charakteristikomis ir baigiant išvaida. Ką ji turėjo omeny, sakydama “šeima”? Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, D’Angelo netrūkus susirinko mintis į atitinkamą seką, kad galėtu šias išsakyti balsu. – Kai ji mane perkėlė į mano pasaulį, dėl to kad. Na, dalį apie tai kad tavo tėvas buvo panardinęs į šventą šaltinį savo užpakalį, tu jau žinai. Ji sakė jam kažką panašaus į “ar ta bjaurybė jau pilnai apsėdo tave”? Prieš puldama jį, Aurora tarytum kreipėsi ne į tavo tėvą, o į kažką kas galbūt tūno jo viduje? Nežinau ar tai bent skamba suprantamai. – Dar kartą pasitikdamas pašnekovės akis, D’Angelo atrodė kiek įtarus, galbūt sunerimęs ar bandantis suvesti galus, kuriuos nebuvo suvedęs prieš tai.
– Bet, negaliu nepaklausti. Su juo viskas gerai? Ta problema, kuri pasirodė kad buvo opi Aurorai, išsisprendė?



Net ir asmenį, neturintį tiek empatijos, kiek jos turėjo Liviana nejučia būtų apėmęs negailestingai sukaustęs liūdesys. Nelyginant ji pati būtų pajutusi Maiklą kalinančio ciklo negailestingumą. Nuostabus moters veidas atrodė kiek nutolęs ir susikrimtęs. O susitapatinti su pusdieviu dar niekados neatrodė taip lengva. Žiūrėti į šį gražų vyrą ir regėti jį su tokia apnuoginta siela, jausti jos skausmą buvo kažkas neįtikėtino. Ir neįtikėtinai gniuždančio. Aukšta, liekna moteris kiek susigūžė, lyg šaltas brizas būtų pakutenęs jo šonus.
- Niekados neklausei savęs ar visos to nepaprastos galios kaina nėra per didelė?-skaidrinti atmosferos kažkokiais dirtinais, nenuoširdžiais būdais ji neketino. Vikanė toli gražu nebandė D'Angelo stumti tik į dar gilesnę, klampesnę melancholiją. Paklausė žvelgdama į situaciją iš savo prizmės. Savos patirties,-Aš klausiau. Visus 300 metų. Berods,-šyptelėjo,-Bet kai suvokiau kiek žmonių gyvybių išgelbėjau per visus šiuos metus...,-ji lengvai iškvėpė, įsileido į save kur kas daugiau šviesos, nei jos buvo prieš akimirką. Tamsiausias Varias gyvenimo periodas dabar buvo ten, kur jam ir vieta - praeity. Mintys projektavo prisiminimą iš 1754ųjų, kai anomalioje zonoje pastatytos našlaičių prieglaudos globotiniai prisiskaitę baisių istorijų kolektyvinės sąmonės dėka materializavo mitinę būtybę echidną - plėšrią humanoidę su sparnais ir driežo uodega. Liviana radosi netoliese, atklydo pajutusi grėsmę. And she saved the day,-Nepaprastos galios kaina yra tiek didelė, kiek ją nustatai pats išnaudodamas tą galią tinkamai. Padėdamas tiems, kurie negali apsiginti arba...-tamsūs moters antakiai susiraukė,-Neturiu teisės dabar apie tai kalbėti, kai pasaulio gelbėjimą iškeičiau į motinystę. Bet miegu naktim ramiai tik dėl to, kad turiu kas mane dabar pridengia,-jai nepavyko šyptelėti prisiminus Konorą ir faktą, kiek ilgai ji negali susisiekti nei su juo, nei Catalėja. Lyg to būtų maža juk rado jųdviejų namus Islandijoje sugriautus, o faktas, kad negalėjo pamatyti kas ten nutiko leido prieiti teisingos išvados, jog į tai yra įsivėlusios labai tamsios jėgos. Jėgos, kurios pažinimo ribų Liviana peržengti negali. Ir tada Varias pasielgė visai ne kilniai ir nedidvyriškai - ji tiesiog "pasiplovė". Vikanė nepradėjo aiškintis, ieškoti, tirti. Viskas kas jai rūpėjo, tai tas mielas, iki išprotėjimo mylimas trimetis. Dėl jo saugumo Liviana akimoju būtų iškeitusi bet ką. Net savo pačios šeimą. Žiauru yra ne tai, kad ji tai aiškiai suvokė ir turėjo užtektinia stiprybės nuostatos laikytis. Žiauru gyventi gyvenimą, kuris nuolatos verčia tave rinktis.
- Tik ne tada, kai esi aiškiaregė ragana,-Liviana išsišiepė pakomentavusi Maiklo pasisakymą apie pirmą įspūdį. Kas liesdavo antgamtines būtybes, o tuo labiau svečius iš kitų pasaulių visados suveikdavo Varias prigimtiniai instinktai. Ji nesivadovavo emocijomis analizuodama potencialias atklydėlių grėsmes. Laikas ėjo, o D'Angelo rasdavo būdų įrodyti savo gerumą ir iš esmės tai padėjo vikanei pergalvoti savo nuomonę apie jį. Bet visgi visų labiausiai širdį suminkštino pažintis su Maiklo netobulumais ir žemiška, jautria jo puse. Moteris lengvai tokiems "dalykams" pasiduodavo. Ji buvo naivi ir mokėjo už tai brangiai. Dažniausiai nė pati nenutuokdama, kad moka.
Liviana klausėsi Maiklo praradusi amą, bet vizualiai neišsiduodama. Bet kuri moteris sulaukusi iš šio vyro tokio dėmesio akimirksniu pavirstų į balutę, pasijaustų išrinktąją, karaliene, tačiau Varias į tai žvelgė atsargiai. Jokie santykiai su vyrais jai nesibaigdavo laimingai. Ir ji bijojo, kad taip nutiks vėl. Ir vėl. Tačiau neatsakyti į draugystę ji negalėjo. Lygiai taip pat, kaip meluoti sau, kad jos "šlapiuose" sapnuose neapsilanko gražuolis, raumeningas pusdievis ir paima ją taip, kad Liviana netrukus pamiršta savo pačios vardą. Meluoti, idant nėra atsibudusi sujaudinta, o liesdama save įtampai nuimti negalvojo apie jį. Seksualinė abstinencija tikrai daro neigiamą poveikį. Rebeka, su kuriai po šiai dienai palaikė puikius santykius nenustojo vikanės dėl to pašiepti. Šiurkščios (nes "dažuotos") Varias rankos suėmė didelį Maiklo delną. Jokios kitos tokios tamsios akys kaip josios neskleidė tokios šviesos.
- Tuomet likit vakarienės,-ji dirstelėjo į vaikus, kurie sutarė stebėtinai puikiai,-Jei abu mėgstat makaronus grietinėlės padaže. Aš visados pagaminu per daug,-jis žengė žingsnį, bet neatsiliko ir ji nepalikdama erdvės dvejonėms ir svarstymams. Maiklo draugija jai patiko. Labai. Ir turėti galimybę vyrą geriau pažinti praleidžiant su juo daugiau laiko... Tai viliojo. <...>
Jųdviejų nuomonės biusto klausimu derėjo tobulai. Ji sukluso išgirdusi pašnekovą tariant "aš pravarysiu per savo sistemas". Sukilo susidomėjimas D'Angelo veikla šiame mirtingiesiems priklausančiame, su kuo nenorėtų sutikti nebent aukščiausiose galios sluoksniose įsikeroję vampyrai, pasaulyje. Bet tada vyras pasisakė pats. Tiesą pasakius tikrai neįsivaizdavo jo dirbančio mažiau "masculine" darbą ir iš tam tikros pusės jis padėjo žmonėms. Kas vertė Livianą tik dar labiau juo žavėtis. Varias apniuko tik pusdieviui pradėjus kalbėti apie Aurorą.
- Nesu susidūrusi su intelektualia būtybe, kuri būtų bloga vien tik tam, kad būtų bloga,-pradėjo pamynusi natūraliai iš vidaus kylantį norą Aurora bodėtis. Ji nujautė tiesą, slypinčią tribridės širdyje,-Aš manau, kad kažkas ją labai smarkiai nuskriaudė. Ir ji grąžina skolą skaudindama kitus. Blogų vaikų nebūna. Būna tik bloga aplinka, iš kurios jie atėjo,-pasakiusi tai žodžiu Varias pajuto palengvėjimą. Nelyginant net būtų merginai atleidusi. Sunku užsimerkti prieš faktą, kad Aurora jai (kol kas) nieko blogo nepadarė. Aplamdyti šonai užgijo, o į mažajį Sebastianą niekas nesikėsino. Sukluso sulaukusi gana netikėto klausimo,-Kalbėjau su juo prieš keletą dienų ir jis man pasirodė toks, koks visada,-na, kalbant apie Sebastianą apibūdinimas "toks kaip visada" vargu ar buvo teigiamas dalykas. Tačiau Maiklas privertė susimąstyti. Juk su apsėdimo klausimu Liviana nebuvo anei kiek pasistūmėjusi,-Do you think I should dig deeper?-klausimas galėjo nuskambeti keistai. Tam tikra prasme tokie reikalai buvo jos darbas, kurio moteris nedirbo. Rebeka tebesinešiojo velnio ženklą, o Redford'as - gabalą pačios pragaro tamsos. Lyg to būtų maža jai pasirodė, kad abu vampyrai pasuko į skirtingas puses. Kas yra labai keista, nes dar neseniai negalėjo atplėšti vienas nuo kito akių. Kas tarp jų nutiko Liviana neklausė. Nemandagu. Bet galbūt turėtų? Kai su Rebeka kalbėjo galėjo prisiekti fone girdėjusi to tamsiaplaukio vyruko balsą iš kaljano baro. Keista.



Stulbinančio, unikalaus būdo ir grožio moteris privertė jį susimąstyti. Tačiau D’Angelo nesuskubo nuveblianti pirmo dalyko, kuris užsipynė ant liežuvio galo. Pasirinko kiek kitokią taktiką, kurios metu leido sau pagalvoti. Tiesą pasakius, tai buvo pirmasis kartas, kuomet vyras buvo pasitiktas tokio klausimo. Klausimo, kuris reikalavo ne tik nuoširdaus, tačiau ir racionalaus atsako. Pirmiausia prisėdo ant sofos kampo, susikryžiuodamas rankų pirštus tarpusavy. Priešingai nei Liviana, aukštaūgis pusdievis negvildeno savo sugebėjimų, neturėjo mentorių klano, kurie paaiškintu jam ką ir kaip reikėtu daryti. Visko teko mokytis savarankiškai, ir reikia pripažinti, užtrūko pernelyg ilgai. Savo esminiu sugebėjimu, visoje toje antgamtiškoje virtinėję iš tiesų laikė amžiną gyvenimą, kuris stipriai skyrėsi nuo tamsos būtybių, kurie parazitavo kitų sąskaita. Nereikia galvoti esti tai teisuoliškas požiūris. Michael’io rankos svetimu krauju buvo suteptos ne ką mažiau, nei kad tipinių vampyrų. Tiesą, savo malonumui vyras šito nedarė. Toks buvo šio pradas, kaip be pasukus, jis buvo karo dievo sūnus. Ir būtent tokiame amplua jis atsiskleisdavo geriausiai. Nors tai ir nėra tas dalykas, kuriuo jis drįstu pasigirti, ypatingai prieš moterį. Toli gražu ne kiekvienas yra tiek supuvęs, kad galėtu po tokio pareiškimo žiūrėti į tave katino akimis, ir žavėtis. Grįžtant prie Varias klausimo, augalotas vyras pagaliau pakėlė savo žvilgsnį į gražų jos veidą. Nugara atsirėmė į sofos atlošą, o tuomet pasidabino šiek tiek melancholišku vypsniu.
– Niekada nebuvau apie tai susimąstes. Tačiau meluočiau sakydamas, kad nebandžiau viso to antgamtiško mėšlo nutraukti. Amžinas gyvenimas žavus atrodo tik tiems, kurie šito neturi. – Šiek tiek prisimerkė, daugiau dėl efekto, nei kad būtinumo. Taip ir nepaleisdamas jos iš savo unikaliai mėlynų akių, vyras netrūko pratęsti. – Arba tiems, kurie žengia pirmuosius “baby steps” šio kelio link, romantizuoja tai kaip galimybę padaryti tai, ko negalėtu per vieną ciklą. – Teko padaryti trumpą pertrauką, vien tam kad nuryti burnoje susikaupusius skysčius.
– Ar šios galios kaina didelė? Taip. Ar turėdamas galimybę rinktis, priimčiau šią “dovaną”? Ne. Nenoriu nuskambėti nedėkingai. Tačiau išbandžiau tikriausiai absoliučiai viską, ką gali pasiūlyti šis pasaulis. Ir kiekvieną kartą pradėti viską iš naujo, žinant kaip baigsis ir vėl prasidės… Galbūt dabar, mano požiūris pasikeis. Nes turiu ją. – Galvos mostu nurodydamas su Sebastian’u žaidžiančią mergaitę, vyras netrūko konkretizuoti savo nuomonės išdėstymą. – Mano subjektyvia nuomone, gyvenimas neturi anei jokios prasmės, jei nėra mirties. Amžinas gyvenimas atima iš mūsų tai, kas iš tikrųjų turi vertės. Padaro tuščiaviduriais. – Turėjo save sustabdyti, todėl krenkštelėdamas tai ir padarė. Šiek tiek atmetė vieną iš savo rankų ant to paties atlošo. Ir tuomet pasistengė susikoncentruoti į pašnekovę. Bendrauti su ja buvo malonu, nes ji ne vien paskatino jį kalbėti apie save, ko vyras kategoriškai nedarė. Bet ir sakė tai, ką jam girdėti buvo įdomu, malonu, kitoniška. Jis iš tiesų norėjo pažinti pasaulio sergėtoją. Josios savęs papeikimas privertė aukštaūgį sunkiai sulaikyti šypseną. Kad ir kaip bebūtu apmaudu, o gal ir ne, tačiau šiuo klausimu jis nedrįso jai prieštarauti. Tiesiog todėl, kad manė esti niekam niekas nieko nėra skolingas. Lygiai taip pat ir Liviana. Siaubas, kuris bando sukrėsti pasaulį, ilgainiui yra pakeičiamas kitu siaubu, tuomet dar kitu. Tai neišsibaigiantis ciklas, ant kurio ir sukasi visas pasaulis. Lygiai taip pat, kaip ir padarai, kurie nori pasaulio pabaigos, kiekvienas jų turi gamtos sukūriamą atsvarą. Juk tai banalu, paprasta. Liviana negebėtu būti išsiskaidžiusi per visą pasaulį, kad sugebėtu apsaugoti kiekvieną nuo antgamtinės būtybės. Tai paaiškinama tų pačių vampyrų populiacija, hibridų susikūrimo istoriją, tais pačiais paaukojimais. Velniai griebtu, tuo pačiu žudimu vardan “specialių” organų prekybos. O kaip dėl tos, prieš daug metų, tik siauruose rateliuose,  paplitusios istorijos apie laboratorijas, kuriuose buvo kankinami, žudomi, gaivinami ir vėl kankinami žmonės? Taip žmonės. Nes D’Angelo neskyrė juos į “raganas”, “kaukiančius mėnuliui” ir panašiai. As long as, tavo širdis plaka, turi sąmonę ir gebėjimą protauti, tu žmogus.
– Ar tikrai? – Pertraukė ją kaip tik tuo metu, kai moteris pasakė nesijaučianti turinti tesę apie tai kalbėti, mat iškeitė kardą į savo pačios asmeninę laimę. – Manau kad padarei daugiau nei užtektinai, todėl esi nusipelniusi pertraukos. Dėl savęs, dėl sūnaus. Pasaulis nėra trapus kiaušinis, Liviana. Ir tu nesi atsakinga už kiekvieną niekšybę, kuri neišvengiamai nutinka. – Pusdievis nesistengė jai įtikti, jis tiesiog išsakė savo mintis. Tas mintis, kurias nešiojosi visą laiką. Kitą vertus, jo galvoje tikrai praslydo mintis apie tai, kad vargu ar rastu bent vieną priežastį, kodėl nenorėtu su ja “pasipraktikuoti”. Kažko išmokti, kažko išmokyti. Ir galbūt, esant reikalui, kartu susiremti prieš blogį, su kuriuo šiai žavingai būtybiai tekdavo kautis vienai. Kariškas pradas jame, kažkur ten, nuslopintas, tikrai užsiliepsnojo nauja ugnele. Bet čia pat ir buvo užpūstas, mat D’Angelo pramoko save laiku sustabdyti bent jau šiuo klausimu. Nes visur kitur… Nurautas stogas, užviręs katiliukas ir pirmyn į trasą. <…> Nerado priežasties atsisakyti vakarienės. Galbūt todėl, kad absoliučiai netroško išsinešdinti iš čia kaip galima greičiau, nepriklausomai nuo to, kad problema, su kuria čia pasirodė jau buvo išspręsta. Tai buvo malonus, norimas bendravimas. Ir jis iš tiesų norėjo suprasti tas jausenas, kurias jame kurstė Varias. Būtu apmaudu, jei tai būtu viso labo antgamtiška priežastis. Bet geriau žinoti tiesą, nei apsigauti savo paties proto. Galbūt todėl, kad visą tai buvo tikra, ne vienas jų neskubėjo prisidaryti “nesąmonių”. Tiesiog mėgavosi neįpareigojančiomis akimirkomis, tais lengvais prisilietimais, atvirumo akimirkomis ir tiesiog pažintimi, kuri nors ir prasidėjo ne kaip, tačiau ilgainiui buvo ištaisyta. Gera buvo ir tai, kad ta maža dievaitė, kuri buvo jojo dukra, neužė jam smegenų ir nekėlė problemų. Bent jau kol kas.
Biusto klausimu planas buvo sudarytas, kas reiškė kad jie ir toliau bendradarbiaus, tačiau dabar jau turėdami konkretų tikslą. Buvo tikras, kad grįžęs namo, nepasirinks atgulti į lovą. O palaipsniui pradės darbą, kuris neapleis jo minčių iki pat tos akimirkos, kuomet viskas susidės į savas lentynas. Kitą vertus, dėl Auroros jie turėjo absoliučiai kontrastišką nuomonę. Išgirdo ją, bet nepiršo savo asmeninio nusiteikimo. Kuris nebuvo teigiamas nepilnametės atžvilgiu.
– Priešingai nei tu, buvau susidūręs ne su viena labai intelektualia būtybe, kuri buvo bloga vien tam, kad tokia būtu. Liviana, aš suprantu tavo motyvus. Bet, pažvelk į save. Į mane, bei šimtus tų, kurie buvo “nuskriausti” kur kas labiau, nei ta mergaitė. Ir vis vien nesupūvo. Nepradėjo pūti iš vidaus, netapo žudikais idant atlygintu skriaudą, kurią patyrė. Nepaskendo tamsos ir galios žaidime. Tai nepasiteisinimas. – Neigiamai krestelėjo galva. – Niekada nepateisinčiau žudiko, todėl kad šio vaikystė talpino ne pačias maloniausias sąlygas. – Nepasakė nieko apie savo darbą Desmond’ui Abberline. Kas yra kone tobūlas pavyzdis. Šio darbo po priedanga ėmėsi netrūkus po to, kai žuvo Šio sutuoktinė. Buvo apsėstas minties, esti tai nebuvo atsitiktinumas. Mat, Rebeka buvo pašalinta todėl, kad sužinojo kažką, ko neturėjo. Ką kalbėti apie tai, kad FBI, CIA ir kitos specialios tarnybos jau seniai prieš tą asmenį rinko informaciją. Tai buvo tobula proga, ne vien išsiaiškinti tiesą, atlikti savo darbą, bet ir atitinkamu metu būti karo brolio, Aaron’o Farley, akimis ir ausimis. Jis matė dalykus, kuriuos gali padaryti tamsos, galios ir “dieviškumo sindromo” paveiktas protas. Aurora per daug nuo to nesiskyrė. Todėl palankumo neturėjo nei dėl to kad buvo dar vaikas, nei dėl savo lyties. Matydamas Livianos išsiderinimą dėl užduoto klausimo, D’Angelo užtikrintai linktelėjo.
– Manau kad turėtum. – Paantrino ir balsu, kuomet pasistengdamas susitelkti į šios gražias, tamsias akis. – Aš nežinau kas ten per reikalai, ir neturiu kažkokio specifinio nervo, kuris suveikia pasirodant blogiems dalykams. Bet, manau kad ten ne viskas taip skaidru, kaip atrodo. – Pokalbis apie “suaugusių dalykus” nutrūko tuomet, kai abu vaikai nusprendė kad nori gauti daugiau suaugusių dėmesio. Prisiminti teko ir vakarienę, kurios svečiai buvo pakviesti. Michael’as kartu su savo dukra, pas Liviana praleido dar kelias valandas. Vaikai užmigo, tiesiog sukrisdami kas kur. Jie dar kuris laikas pasikalbėjo, kuomet atėjo laikas keliauti namo. D’Angelo paliko savo asmeninio telefono numerį, bei namų adresą. Atsisveikindamas pritraukė jos liauną kūnelį į savo glebį, apdovanodamas tvirtu, vyrišku apkabinimu, kuris netapo lipsšnus, nesukėlė jai diskomforto. Kaip be pasukus, Jie pasiekė išvadą kad glaudžiai komunikuos ir toliau. Ypatingai tuomet, kai atsirado per daug bendrų užduočių. <…>