LIANOS RIVAS NAMAS.

Klausimas apie Lianos galutinį pasirinkimą liečiantį vienokią ar kitokią tolimesnio asmeninio gyvenimo krypti, buvo iškeltas ne kartą ir ne du. Tai buvo pagrindinė priežastis to, dėl ko ji nuolatos kaktomuša susidurdavo su mylimojo reikalavimais. Tiesa, kaltinti jo dėl išreiškiamo “spaudimo” anaiptol negalima. Tuo labiau kad pati Rivas negebėjo paaiškinti kodėl negali visiškai ir negrįžtamai užverti duris savo praeities “šešėliui”. Asmodeus tarytum įsigėrė į šios gyvastį, it koks jokiais antibiotikais nepašalinamas virusas, kuris galbūt kažkuriam laikui ir aprimsta, tačiau vėliau vėl su eiline banga sugrįžta atgal. Galbūt tai buvo josios Šeimos prakeiksmo dalimi, galbūt tai tebuvo keistos ir nepaaiškinamos aplinkybės. Žinoma, nereikia susidaryti nuomonės esti tamsiaplaukė jautė ką nors daugiau, nei kaltę ir apmaudą minėto asmens atžvilgiu. Iš tiesų, ji niekada ir nebuvo atidavusi savo širdies magiškosios “šviesos”  pasaulio atstovui. Tam tikru gyvenimo metu, jis tiesiog jai atrodė kaip vienintelis šviesos šaltinis, vienintelis išsigelbėjimas ir ramybė. Po tragiškai susiklosčiusio romano su buvusiu savo teisėtu vyru, Liviana buvo stipriai nusivylusi meile, ir po teisybe, prarado viltį esti toks jausmas geba egzistuoti. Jos audringai nuodėmingas romanas su Thor’u galbūt ir prasidėjo kaip tiesioginės, šiek tiek gyvuliškos, šiek tiek savininkiškos aistros pliūpsnis, tačiau pasiekė savo epopėją, kuomet trys žodžiai, vienuolika raidžių (“aš tave myliu”) galiausiai apipavidalino jų jausmus. Vidutinio dydžio vyriškas lagaminas gulėjo ant galinės 2018-tų metų “McLaren 720S” automobilio sėdynės. Kelionė iki pastato, kurį kadaise laikė savo namais, savo ateities lokacija neprailgo, dabar tai tebuvo paskutine stotele, prieš susirenkant likusius asmeninius daiktus, kuriuos pakeisti kitais nebūtu taip paprasta. Greitai išlipdama iš sportinio automobilio vidaus, tamsiaplaukė pagriebė lagaminą, kurį netrūkus perkėlė į pastato vidų. Raktą nuo paradinių durų rado ten pat, kur ir paliko paskutinį kartą, po vienu iš dekoratyvinių akmenų, prie įėjimo į vidų.
Atrakindama duris, moteris nebuvo nusiteikusi susitikti akis į akį su buvusiu savo sužadėtiniu. Tiesą pasakius, apie tai stengėsi negalvoti. Ir iš tiesų, jei prisileisti tokią minti… ar derėtu apsvarstyti tai, kaip jausis minėtas asmuo, ar kaip jausis ji pati? Juk kartą užvėrusi jam duris, ji neketino grįžti atgal. Išdavikiškai su marmuru susidurdami aukštakulniai leido skardų, moteriškam apavui būdingą aidą. Namai atrodė tušti, ir nepriklausomai nuo to, kad kadaise moteris stengėsi juose sukurti skandinaviška prabanga dvelkiantį interjerą, šie atrodė tušti. Pirmiausia užsukdama į darbo kambarį, ji viso labo pasiėmė išsikrauti spėjusį “MacBook Air” kompiuterį, bei iš vieno iš stalčių pluoštą dokumentų, tarp kurių buvo viskas, kas jai suteikė Lianos Rivas priedangą. Graikė persikėlė į miegamą zoną, kur ant lovos numetė lagaminą. Greitai pasisukdama, pirmiausia ji ištuštino prabanga ir seksualumu dvelkiančių apatinių stalčių, nuo pakabų nusikabino kelias sukneles, viską neypatingai tvarkingai sumesdama į lagamino vidų. Ir tik tuomet, kai jos kūnas it sustingo, ji sumerkė akis. Suvokimas esti pasirodydama čia, ieškodama kažkokios kvailos priežasties pasiimti savo daiktus, ji melavo. Melavo ne mylimam vyrui, melavo sau. Jai buvo BŪTINA akistata su Asmodeus. Jai buvo BŪTINA pasakyti kad tai pabaiga, ir nori minėtasis asmuo to ar ne, bet privalės ją paleisti. Ir šį kartą visiems laikams.
Jo pasirodymas privertė ją kruptelėti. Visu kūnu pajutusi vibraciją, kuri tarytum leido jai suprasti kad kambary yra ne viena, moteris greitai atsisuko. Liana pasimetė, kuomet Asmodeus ryžtingai žengė tuos kelis žingsnius, kurie juos skyrė, apglėbė liauną jos kūną.
– Viskas gerai. Tiesiog nesitikėjau tavęs čia sutikti… – Ir iš tiesų, tam tikra prasme ji vylėsi kad galbūt šio susitikimo ir nebus, galbūt jis suprato viską pats, ir šiuos tuščius namus apleido savo pasirinkimu. Galbūt jis rado kelią atgal į savo tikruosius namus, bei užuot įgyvendindamas savo užduotį, pasirinko gyventi dėl savęs paties. Ji nespėjo pratarti ne vieno žodžio daugiau, kuomet jo lūpos visiškai netikėtai nusėdo ant josios. Tai nebuvo aistringas bučinys, kurį dažniausiai rodo filmuose tarp pagrindinių juostos veikėjų. Šio veiksmo nepalydėjo graži melodija, leidžianti žiūrovams susidaryti nuomonė kad tai tikra, kad tai nuoširdu. Liviana net nepraskleidė lūpų, nesumerkė akių, ir tiesą pasakius tai labiau priminė “awkward” momentą, nei kad pavydėtiną intymų susijungimą. Atsitraukė pakankamai greitai, o iš akivaizdžios nuostabos suapvalėjusios jos akys pasakė daugiau, nei būtu pasakę žodžiai. Tačiau tai, kas išsprūdo iš Asmodeus lūpų, pribloškė labiau, nei įvykiai prieš tai.
– Kaip tu sužinojai? – Tai vienintelis klausimas, kuris it paukštelis išsiveržė į laisvę, dar prieš tai, kuomet Asmodeus nusprendė išlieti savo nepasitenkinimą. Žinoma kad Liviana puikiai suprato tai, kad laukiasi. Tai nulėmė ir pilnesnė krūtinė, ir pakitęs apetitas, ir dažnai pasireiškiantis rytinis pykinimas, bei kas svarbiausia jau prieš du mėnesius “pradingusios tos dienos”. Ir visgi, apie tai neturėjo žinoti visiškai niekas apart pačią Liviana. Šokas ir pasibaisėjimas ryškiai užliejo dailius jos veido konturus, kuomet kadaise artimas asmuo ėmė lieti tulžį. Ne. Ji neketino jo klausyti, nenorėjo net žinoti kaip po velniais jis išsiaiškino josios paslaptį. Velniop, tai buvo beprasmiška. Sutrigerino tik tai, kad vyras nepasibodėjo aiškiai priminti tai, ką ji ir pati žinojo.
– Užsičiaupk! Koks tau iš viso skirtumas, Asmodeus?! Negi nesupranti kad tarp mūsų jau seniai viskas baigta. Aš myliu Thor’ą ir man visiškai nesvarbi jo kilmė! – Ji net nepajuto kuomet ramus ir visada kiek erotiškai pakimęs jos balsas tapo garsus, veik reikalaujantis. – Tu nieko nesupranti, esti tarytum apsėstas net ne savo praeities demonų. Velniop. Aš neketinu tau įrodinėti kodėl pasirinkau jį, ir kodėl jis yra geriausia kas man nutiko per tuos suknistus du tūkstantmečius. Lyg barstyčiau žirnius į sieną ir tikėčiausi kad šie prilips… – Tamsiaplaukė daugiau nebe ketino viso šito klausytis, tiesą pasakius tą akimirką ji netgi pamiršo apie savo pirminę užduotį, dėl kurios čia atvyko. Ji sucypė, kaip tik tą akimirką, kuomet neužsiapdamas Asmodeus pernelyg stipriai sučiupo ją už riešo. Skausmo nepajuto, nepajuto visiškai nieko, apart neapykantą, kuri susiformavo dėl to, kad jos laimė, jos pasirinkimas ir kas svarbiausia jos būsimo kūdikio tėvas, buvo peikiama. – Įsiklausyk! Tarp mūsų viskas BAIGTA Asmodeus. Noriu kad išsinešdintum iš mano namų ir iš mano gyvenimo. Daugiau niekada nenoriu tavęs matyti. Čia ir dabar tu sugriovei viską, kas kadaise tarp mūsų buvo gero. Viskas… – Taip pat grubiai, kaip buvo laikoma, ji išrovė savo galūnę iš “ateivio” gniaužtų, bei nesuteikdama jam daugiau nei menkiausios galimybės ją sustabdyti, išbėgo lauk. <…>




Planas nuvažiuoti į vis dar teisėtai savo namus, bei iš ten pasiimti kelis jai svarbius daiktus, užgimė dar prieš tai, kai Geminus miegamasis eilinį kartą paliko it iš po karo. Sujauktas čiužinys, ant grindų besivoliojančios pagalvės, drabužiai, bei veiksmo metu nuo riešo nutrūkusi moteriška grandinėlė. Liviana nesivargino net pasiekti dušo, kuomet įspaudusi save į vienintelę likusią savo suknelę, įsispyrė į aukštakulnius, bei palindusi po lova, iš ten ištraukė tuščią, vidutinio dydžio vyrišką lagaminą. Jau apsirengęs, bei kol kas pilnai neapdžiuvęs po dušo Thor’as pasirodė dar tuo metu, kuomet josios užpakaliukas pupsojo tiesiai jam prieš akis. Pasidabinusi plačia šypsena, moteris strigtelėjo ant kojų, bei jau ketino prasitarti, Kuomet tam sumaišė durų skambutis, už kurių jau stoviniavo Geminus geriausias draudas. Atsikvėpdama ji pavartė akis, bei nieko nesakiusi, leido mylimajam pasišalinti. Išeidama iš miegamosios zonos, tamsiaplaukė švelniai pabraukė Lunai per galvą pirštais, bei nepaisydama Rick'o, o galbūt nes specialiai ji erzindama, atsisveikindama įsikabino Thor’ui į lūpas savosiomis. Karštas, geismingas ir akivaizdžiai savininkiškas bučinys netrūko ilgai, nors visas josios kūnas suvirpėjo banga, kuri aiškiai išreiškė esti šio vyro jai vis negana. Dievai mato, jei tik būtu įmanoma, ji neleistu jam atsitraukti ne akimirkai, bei “kankintu” jį kūniškais malonumais dieną ir naktį. Atsitraukusi, ir vis dar nepramerkusi akių, ji plačiai nusišypsojo. Dantys švelniai sukibo į josios apatinę lūpą, geismingai leisdami šiai išslysti. Stipriau suspaudusi lagamino rankeną, ji išėjo. Pozityviai pradėta kelionė anaiptol neleido įsivaizduoti kad pabaiga bus tragiška.
Sugrįžo Liviana tyliai ir tuščiomis. Ji nepaskyrė ne akimirkos tam, kad pasisveikinti ar kaip nors sureaguoti į tai, kad Rick’as vis dar nebuvo apleidęs vilkato namų. Ji tik akimirkai žvilgsniu susidūrė su Geminus, kuomet staigiai nusukusi akis patraukė link miegamos zonos, kur prie pat durų ir buvo sustabdyta taip pasiilgtų ir trokštamų jo rankų. Livianos ir Rick’o santykiai pasikeitė, prieš tai labai pozityviai reagavęs ir ne kartą per dantį dėl to patraukęs draugą, Rick’as priėmė Livianą. Dievaži, kartais jis net pats tiesiogiai arba nelabai ištiesdavo jai paramos ranką, bandant ištraukti vilkatą iš galimos bėdos. Ir vieną akimirką besimezgusi draugystė tiesiog nutrūko. It koks pinčiukas, vilkolakis ėmė pilti žarijas į ir taip pakankamai įsiliepsnojančią ugnį tarp Geminus ir Rivas. Jo pasisakymai, ne laiku ir ne vietoje, o ir dažnai siaubingai klaidinga nuomonė, ėmė siaubingai erzinti tamsiaplaukė. Todėl akimirkomis, kuomet viskas slydo iš rankų arba tiesiog buvo sunku, ji stengėsi “išprašyti” vilkolakį lauk. Šis kartas nebuvo išimtis. Ji neketino aptarinėti asmeninio gyvenimo prie liudininkų. Tačiau Thor’o pasipiktinimas neleido nukreipti situacijos ta linkme, kuri būtu patogi jai. Suspaudė lūpas, kiaurai veriantis josios žvilgsnis sustojo prie šviesių jo akių. Laisva ranka ji mostelėjo, esti kad nereikėtu balsu sakyti tai, kas ir taip savaime buvo aišku. – Taip, vis dar ten. Thor’ai prašau, ar mes galime pasikalbėti dviese?
Šviesiaplaukio įsiūtis nenustebino vikanės, tam tikra prasme ji netgi suprato jo motyvus. Jokiam vyrui nepatiktu padėtis, į kuriią buvo stumiamas Geminus. Ir su audringu jojo temperamentu graikė jau buvo pramokusi elgtis. Ji žinojo kaip jį nuraminti, ji žinojo kaip prisiliesti, kaip prabilti, kad audra nurimtu ir jis vėl imtu elgtis “blaiviai”. Tačiau būtent šią akimirką, jos pyktį, kurio aiškiai nepavyko nuslėpti veide, sukėlė ne kas kitas, o Rick’as. Aštrus ir tūžmingas tamsių akių žvilgsnis kaip mat susirado prie virtuvės stalo sėdėjusį vilkolakį. – Kas tau nepatinka? – Ji nelaukė atsakymo į užduotą klausimą, kuomet nukreipė savo akis į Geminus. Rick’as pasitraukė ir jie pagaliau liko dviese. Atrodytu kad būtent tuo metu, ne vienas jų nerado tinkamų žodžių. O atrodytu prabilti ir pasakyti teisingus žodžius, buvo taip paprasta. Vilkatas prabilo pirmasis, kas privertė Livianą dar labiau pasimesti. Tačiau ji nesugaišo ne aimirkos apsvarstydama savo žodžius, kuomet kiek pakeltu tonu sucypė. – Nieko! Tarp manęs ir Asmodeus nėra absoliučiai nieko. Aš nesuprantu kiek ilgai galiu tau tvirtinti tai, kad dar tuomet kai pradėjom miegoti kartu. Buvai tik Tu. Man buvo šlykštu vien pagalvoti kad mane liesti gali kieno nors kito rankos, bučiuoti kito lūpos. Aš nutraukiau sužadėtuves su juo, nes tave myliu, TAVE, o tu idiote vis dar to nesupranti. – Viršun pakilusios rankos, pirštais paniro į šiek tiek susivėlusius plaukus, šiuos patraukdami į vieną pusę. – Aš pavargau… – Jų veidai buvo gana arti vienas kito, ji netgi stipriai kabinosi į jo akis, kuomet jo lūpomis nuaidėjo kartus pastebėjimas dėl lagamino. Liana nuleido akis ir tai toli gražu nepagerino ir taip įtemptos padėties. Tamsiaplaukė netgi išgirdo tą kartėlio natą jo balse.
– Tai nesvarbu. Lagaminas ar visas namas, Thor’ai tai nesvarbu. Aš negaliu tau paaiškinti kodėl leidau jam ten pasilikti, tai nėra mano paslaptis, kad galėčiau ją atskleisti. Bet yra šis tas, ką tu turi žinoti. – Jos žvilgsnis vėl pakilo ties jo akimis, ir trūko tik akimirkos, kad planuoti pasakyti žodžiai būtu ištarti balsu. Tiek daug žvelgiant į jo akis, nebuvo įmanoma nepastebėti jų pokyčio. – Aš lau… – …”Aš laukiuosi nuo tavęs”, gyvenimą keičiantys žodžiai taip ir neišsprūdo iš jos natūraliai pūtlių lūpų, kuomet vyras pastvėręs jos automobilio raktelius, piktavališkai išrėžė ketinąs nuvažiuoti į tuos namus pats. Tai natūraliai iššaukė tamsiaplaukės prieštaravimą. Ji nenorėjo jų akistatos, ne dėl to kad abejojo Thor’o fiziniu stovu. Atvirkščiai, ji puikiai suvokė esti vyras nuvykęs ten tikrai neapsieis tik dialogu. – Ne, Baik! – Sustabdė vilkatą jau prie durų, pasigaudama jį už rankos, ir kuomet vyras suriaumodamas atsisuko, kaip mat atitraukė rankas. Žodžiai ir veiksmai kuriuos jis atliko netrūkus skaudino, kaip įkaitintas peilis lėtai slenkantis per visą kūną. Buvo skaudu, bet tuo pačiu metu, argi ji tikrai turėjo teisę pykti, kai pati juos du įstūmė į visą šį apgailėtiną reikalą. Tikriausiai tuomet, kai emocijų yra tiesiog per daug, ir prie viso to hormonai primena apie save, moteris ima elgtis neracionaliai. Jos tamsiai rudos spalvos akys blizgėjo, tačiau nepaisant to, moteris neleido sau apsipilti ašaromis. Veide subangavo sarkastiška, šiek tiek įsiskaudinimu persmelkta šypsenėlė. – Ar tu bent pats suvoki ką sakai, nori kad pasiimčiau raktelius ir važiuočiau pas jį? – Iš paskutinių stengdamasi paslepti tai, kad šie žodžiai aiškiai ją žeidžia, ji karčiai nukikeno, tuo pačiu metu paneigiančiai papurtydamas galvą. Jos ranka pakilo, tačiau taip dviprasmiškai, it iš pirmo žvilgsnio nebūtu aišku ar ji siekia raktelių, ar jo rankos. – Jei nori manimi atsikratyti, turėsi pasistengti labiau Thor’ai. Aš tave myliu, su visais tavo tarakonais galvoj. Ir neketinu tavęs taip lengvai paleisti, todėl verčiau jau susitaikyk… – Šiek tiek šmaikštumo turintis pasisakymas visgi buvo nuoširdus, tiesiog jos emocijos buvo ant tiek sumišusios kad kažko kitokio, laukti tiesiog nebuvo įmanoma. Ji suėmė jo kumštį, kuris spaudė raktelius, bei ši nuleido žemyn. Jos žvilgsnis ir vėl susirado stulbinančiai mėlynas jo akis. Nors veide ir tebebuvo galima pamatyti nuoskaudą, ji pasistengė užglaistyti padėtį lengva šypsenėlę. – Nevažiuok niekur, palikim praeitį ten, kur jai ir vieta. Aš… – Pertraukta netikėto pastebėjimo, ji kaip mat nukreipė savo žvilgsnį link savo aiškiai pamėlusio rėšo, į kurį žvelgė Geminus. Jo žodžiai sustingdė jos širdį. Liana išsigando, ne dėl Asmodeus gerovės, o dėl to ką tokiais veiksmais ketino sau padaryti Thor’as. Panikos iššaukta reakcija paskatino Livianą sugauti Thor’ą už rankos, tarytum tai būtu jį sustabdę. – Ne, ne. Thor’ai, nusiramink, tai nėra tai, apie ką tu pagalvojai… Jis nespecialiai. Thor’ai, aš net nepajutau. Thor’ai… …nereikia, kad ir ką tu ketini dabar padaryti, nereikia. – Jei tik žodžiai gebėtu sustabdyti, galbūt tai kas nutiks netrūkus ir pakryptu visiškai kitokia linkme, arba ne. Juk ne veltui sakoma kad likimo išvengti tiesiog neįmanoma. Ir tu gali būti daugiau nei du tūkstančius gyvenanti vikanė, nemirtingumą sunaikinančiu ginklu, vieninteliu ir stipriausiu tarp vilkatų... Tai neatmerkia akių.

<…> Mistiniais simboliais išraižyta kėdė buvo pritvirtinta prie grindinio, tamsaus kambario centre. Kambario, kuris analogiškai buvo išpieštas simboliais, kurie turėjo “galios” sulaikyti ir laikinai neutralizuoti “dangiškas” būtybes. Tai nebuvo efektingiausias būdas sustabdyti asmenį, kurio kūnas buvo pritvirtintas prie minėtos kėdės, tačiau tai suteikė laiko. Laiko tam, kad tikslingai apgalvoti savo sekančius veiksmus, kurie gali nulemti vienokią ar kitokią įvykių baigtį. Staiga tamsus kambarys suvirpėjo nuo įsižiebusios, mirksinčios, tarytum bet kuriuo metu perdegti pasiruošusios lemputės. Tai priminė tardymo kambario atmosferą, ir iš dalies taip ir buvo. Kartu su įžiebta blankia šviesa, prasivėrė sunkios, metalinės durys, pro kurias įžengė auktas, tvirto sudėjimo vyras. Jo žvilgsnis pakankamai greitai susirado ant kėdės grandinėmis prirakintą moters siluetą. Šviesūs, vietomis krauju sutepti, plaukai dengė beveik visą jos veidą. Ir net tokiame prastame apšvietime, nedėkingose sąlygose jos veide buvo galima įžvelgti šypseną. Aukštaūgio kūnas įsitempė, tikriausiai jis buvo pasiruošęs prie bet kokio atsako: paniekos, bandymo pasprukti, grasinimų ar netgi sėkmingo pabėgimo. Bet šypsena? Tai nereiškė nieko gero. Jis ketino prasižioti, kuomet moteris tai padarė pirma. Skardus jos juokas užpildė patalpas, kas tik dar labiau privertė originalų vampyrą tikėtis sulaukti kažko, kas viską dar labiau pablogins.
– Aš pralaimėjau lažybas. – Kurtinantis, siaubą varantis jos juokas dar kartą užpildė aplinką, priversdamas vampyrą prisiartinti labiau. Jis nesilaikė saugaus atstumo. Ne todėl kad vyras būtu pernelyg kvailas, kad įvertinti pavojaus spektrą. Atvirkščiai, jis puikiai suvokė kas yra Nemesis, ir ko galima iš šios tikėtis. Tačiau kažkokia nežemiška jėga vertė jį galvoti, esti jis nėra josios pradinis taikinys. Ir žinant kokiomis priežastimis ši anomalija buvo sutverta dar prieš tai, kai šis pasaulis galutinai susiformavo, ji nesimėgautu jo sunaikinimu, nebent tam būtu priežastis. Silvanus vis dar nepratarė ne vieno žodžio, tačiau sprendžiant iš to, kad ant jojo kaktos pasirodė kelios, pakankamai ryškios ir gilios raukšlės, jis jautė nerimą, galbūt netgi siaubą.
– Oh, aš negaliu patikėti kad tu su savo bičiuliais taip apsigavai. – Po kiekvieno pareiškimo, jos juokas skambėjo vis garsiau.
– Dėl ko aš apsigavau? – Staiga Silvanus nutraukė savo tylą, suteikdamas šviesiaplaukei moteriai, ne, siaubingam padarui, galimybę pasidžiaugti savo pranašumu, bent jau informacijos spektre. Tos, kuriai galbūt vyras nebuvo pasiruošęs. Juk priešingai nei dauguma, kurie net nenutuokė išgyvenę pasaulio pabaigą, Ambrose šeimos atstovas atsiminė kiekvieną to etapo smulkmeną, bei tai, kaip tai galiausiai liko ištaisyta. Jis sustojo prieš padarą žingsnio atstumu. Kad nereikėtu į ją žvelgti iš viršaus, vyras priklaupė, taip geriau įsistebėdamas į šios akis. Akis, kurios iš pažiūros atrodė tarytum būtu žmogiškos, bet tuo pačiu metu visiškai tuščios.
– Išlaisvinę Lilith nuo tamsos, Jūs nesunaikinot pragaro. Tiesą pasakius, po Lilith išgąnimo, pragaras dar niekada nebuvo “geresnėse” rankose. – Pašaipus, tulžingas ir iš dalies savimyliškas Nemesis tonas perskrodė Silvanus klausos aparatą. Ši žinia galėjo reikšti tik vieną: jos pasirodymas čia, nebuvo atsitiktinis ir niekaip nesusietas su Lilith tapimu Nadia. Tai turėjo gilesnę prasmę, juk “vendetos” deivė vargu ar atskleistu savo pavidalą tam, kad pasveikinti žmoniją su tuo, esti sėkmingai atsikratė pragaro valdove. Vadinasi pragaras vis dar buvo čia, vis dar kunkuliavo grasindamas sunaikinti viską. Tačiau kas tai orkestravo?
– Pagalvok apie vienintelį asmenį, blogesnį nei Lilith. Asmenį, kuris žino kiekvieno jūsų silpnąsias vietas. Asmenį, kuris nori smogti per tas vietas, dar ir dar kartą. Kurio nesustabdys niekas, iki pat tos akimirkos, kuomet Jūs ir visi kuriuos Jūs kada nors mylėjote, kentės. Asmuo, kuris trokšta keršto už tai, ką padarėte… Jai. – Nepriklausomai nuo to, su kokiu pasimėgavimu kalbėjo Nemesis, Silvanus kūnas įsitempė taip, tarytum mintys kurios jį aplankė buvo pernelyg siaubingos, kad būtu šias galima ištarti balsu. Jo pirštai susispaudė į kumščius, kurie netrūko pabalti nuo jėgos, kuri buvo naudotina. Jei jo kūnas būtu labiau žmogiškas, dabar veikiausiai ant kaktos būtu pasirodę šalto prakaito lašai, o oda aiškiai pakeitusi spalvą.
– Nedrįsk tarti jos vardo. Nedrįsk, ar girdi mane tu išpera?! – Piktas, šiek tiek paniką išduodantis balsas išsiveržė iš jo lūpų.
– Mitas, legenda, blogiausia tarp visų kalių… – Ji užbaigė savo kalbą palikdama Ambrose šeimos atstovui vietą suprasti viską pačiam. Kikenimas dar kartą užpildė tamsią ir drėgną aplinką,. Ir viso to pilnai pakako, kad vampyras prabiltu. – Katherine. <…>




Pragaro karalienė ypatingai retai apleisdavo savo valdas tam, kad pasivaidenti žmonių (hm, arba teisingiau būtu pasakyti skirtingų paranormalių būtybių) žemėse. Kiekvienas jos pasirodymas, kad ir koks subtiliai tylus bebūtu, su savimi atnešdavo mirtį. Kokia gi prasmė bent trumpam apleisti tamsos karalystę, bei kartu su savimi nenusinešti vienos ar kitos sielos amžinoms kančiomis?

<…> Kiekvienas asmuo turi savo paslapčių, kurių nėra pasiruošęs atskleisti netgi tam asmeniui, kuriuo labiausiai pasitiki ar labiausiai myli. Yra paslapčių, kurios yra pakankamai tamsios, pakankamai siaubingos, kurių atskleidimas galiausiai prives prie nepataisomų pasekmių. Ir nepriklausomai nuo to, kad šis pasaulis yra pakankamai tamsus pats iš savęs, yra kai kurių dalykų, kuriuos suprasti veik neįmanoma. Tamsos pradėtas ritualas, kuriuo metu Ambrose pirmtakai “pardavė savo sielas” vardan turto ir galios, reikalavo nuolatos mokėti tą pačią kainą. Ir nors pati Liviana jau buvo stipriai nutolusi nuo savo senelių pasirinkimo, ir savo valia vargu ar būtu sutikusi su jų kadaise paspęstomis avantiūromis, visą ko pasekmės pavijo ir ją. Santykiai su Asmodeus niekada nebuvo grindžiami tyra meile, bent jau iš tamsiaplaukės pusės. Bet negalima paneigti to, kad kažkoks mistinis ryšys tarp jų buvo. Ir kad ir kaip tai bebūtu apmaudu, jis buvo stiprus, veik nenutraukiamas. Ir tai, kad Liviana buvo viena iš tų kelių asmenų, kurie žinojo Asmodeus kilmę, jo misiją ir kitoniškumą, neleido jai visiškai su minėtu asmeniu nutraukti santykius. Ir tai beprotiškai kenkė jos asmeniniam gyvenimui. Thor’as kad ir kokiu supratingu stengėsi dėtis, aiškiai “kentėjo” dėl moters nesugebėjimo nutraukti ryšius su buvusiu sužadėtiniu, netgi josios sprendimas palikti jam namą su viskuo, kas jame yra, liko nesuprastas. Neįtikino net tai, kad Rivas per savo ilgalaikį gyvenimą buvo surinkusi tiek turto, kad artimiausius porą šimtmečių galėtu gyventi nedirbdama. Turėjo ateiti diena, kuomet Geminus galiausiai paims reikalus į savo rankas, bei priverstinai nutrauks visus jo moterį ir Asmodeus siejusius ryšius. To paskatinimu tapo, ant tamsiaplaukės riešo atsiradusi mėlynė. Ir tame nėra nieko stebuklingo, juk kai iš tiesų myli kažką, esi pasiruošęs sunaikinti viską, kas tik meilės objektui sukelia žalą. Impulsyvus ir karštakraujis jo būdas neleido racionaliai apsvarstyti savo veiksmų eigą, kuomet palikdamas Lianą savo bute, Geminus išvažiavo jai priklausančio gyvenamo pastato link.


«Kai pastebėsi, kad nesu šalia tada, kai tau manęs reikia, atsiminsi mano žodžius ir suprasi, kodėl manęs nėra šalia. Gal net nepyksi arba pyksi mažiau», – Jei tik Liviana būtu išgirdusi šiuos žodžius iš savo biologinio tėvo kur kas ankščiau, nei kad išgirdo. Galbūt šiandien ji nebūtu leidusi Geminus imtis veiksmų, kurie galiausiai atvedė prie nepataisomų pasekmių. Ir nereikia galvoti esti vikanė abejojo savo mylimo vyro fiziniais sugebėjimais. Atvirkščiai, ji puikiai suvokė kiek stiprus jis yra, ir kaip stipriai šiam atsijungia protelis, kuomet užlieja pyktis. Tačiau šiandien, šalia jos nebuvo asmens, kuris geba numatyti netolimą ateitį. Ir ji negalėjo pasipriešinti lemčiai, kuri galiausiai stipriai nukenksmino ją pačią. Liviana liko namuose, tačiau Thor’as nebuvo vieninteliu, kuris tą naktį peržengė Asmodeus namų slenkstį (teoriškai Thor'as ir Luna nebuvo vieninteliai atlikę šį veiksmą).
Prabangaus gyvenamo kvartalo gatvė buvo apšviesta nakties žibintų, ir atsižvelgiant į tai kad paros metas buvo tamsus, šviesos aplinkiniuose namuose buvo išjungtos. Tik kažkurio namo lange buvo matyti “lavos šviestuvo” pritamsinta šviesa, vis keičianti spalvą iš gelsvos į mėlyną. Palaipsniui, natūraliai vėsus oras apsunko, pakilo temperatūra. Sinoptikai dar ilgai bandytu aiškinti fenomeną, kaip per ganėtinai trumpą laiko tarpą temperatūra pakilo nuo +16 iki +56. Paprastam mirtingam asmeniui tai lengvai sutrikdytu kvėpavimą, kiekvienas įkvėpimas taptu apsunkintas, o ir kūnas automatiškai nusilptu. Apšviestos gatvės žibintai ėmė blykčioti, kol galiausiai iš viso išsijungė. Apėmė aklina tamsa, ir nors akys prie tokios priprastu per kelias minutes, visgi su kiekviena akimirka tamsa ėmė darytis vis klampesnė, vis juodesnė, neperregima. Pragaro vartų atvėrimas reikalavo aukų, atsitiktinių, nieko nenumatančių apie tai, kas netrūkus nutiks. Kiekviename name esantys mirtingieji ėmė springti savo pačių krauju, kuris it gausus vidinis kraujavimas, sumaišęs visus vidurius tarpusavy, ėmė veržtis iš visų angų. Pragaras negailėjo nei jauno, nei seno, kuomet rinkosi savo aukas. Visas kvartalas paskendo šviežio, vis dar šilto kraujo upeliuose. Tuomet ir tik tuomet, tamsoje pasigirdo aukštakulnių kaukšėjimas per asfaltą. Vien iš to, kaip skambėjo šis garsas, buvo nesunku įsivaizduoti, esti aukštakulnius avinti moteris yra fatališkai akinanti. Prabangius “Christian Louboutin” aukštakulnius avinti moteris buvo įsispaudusi į odinius drabužius, kurie buvo taip stipriai prigludę prie josios liauno kūno, kad atrodė tarytum būtu jos pačios oda. Per nugarą plevėsavo tvarkingos, tankios ir ilgos garbanos, kurios pagaudamos vėją, vis viliojančiai keitė trajektoriją. Neskubėdama, tarytum suteikdama savo “naujiems pažįstamiems” laiko, moteris kryžiavo kojas, kuomet keliaudama per mirtinai tylią gatvę, galiausiai palipo kelis laiptelius iki Asmodeus namo. Durys buvo pravertos, o iš pastato vidaus buvo girdimi grumtynių atgarsiai. Tamsiaplaukės veide subolavo kampinė šypsena, kuomet prisikandusi apatinę lūpą, ji galiausiai įžengė į vidų. Katherine niekuomet nebuvo šiuose namuose, tačiau atsižvelgiant į tai kad ji nebuvo vampyrė, nebuvo kaustoma įprastinių antgamtinių būtybių suvaržymų, leidimo jai nereikėjo. Žaismingai, tarytum pasimėgaudama ore tvyrančiu kraujo kvapu, ji nustriksėjo laiptais į viršų, lydima fizinio smurto garsų. Ji puikiai žinojo kurią būtent akimirką turėtu pasirodyti, tuo pačiu metu ji girdėjo Asmodeus širdies plakimą, numatė Thor’o kumščio greitį ir jėgą susiduriant su fėjaus veidų. Ji sustojo dar tuomet, kai liko nepastebėta. Viena akimirka, ir moteris tiesiogine to žodžio prasme – išgaravo. Dar viena akimirka, ir ji jau stovėjo Geminus už nugaros. Jos gundantis, šiek tiek kimus ir beprotiškai viliojantys saldžiai nuodėmei balsas suvirpino orą, suvirpino tiek, kad jie abu pagal galimybes pažvelgė į ją. – Sveiki berniukai...
Žinia apie tai kas valdo pragarą dar nebuvo paplitusi pakankamai, kad būtu nesunku numatyti kad prieš akis stovi ne kas kitas, kaip Šetonas. Arba, teisingiau būtu pasakyti Šetonė. Bet visu savo kūnu nebuvo sunku pajausti kokia tamsa sklinda nuo šios žavingos moters, kaip nuo jos dvelkia mirtimi, pagunda, nuodėme ir kančiomis. Visiškai fatališkas objektas. Katherine veide sumirgėjo šypsene, kuomet netardama ne vieno žodžio, nepajudindama ne vieno raumens, ji vien minčių galia PRIVERTĖ Geminus sustingti, tapti savo paties kūno kalinio, vos tik jis paleidęs fėjų pasisuko į pragaro karalienę. Šis triukas visuomet suveikdavo, auka likdavo paralyžiuota, negalėjo prabilti, negalėjo pajudėti, tačiau viską puikiai matė, jautė ir girdėjo – visiškas beviltiškumas, kai net nori, bet negali nieko padaryti, kad sustabdyti tai kas su tavimi vyksta. Nepriklausomai nuo to, kad Pierce veiksmai buvo vis dar nukreipti į Geminus, žodžiai buvo skirti ne kam kitam, kaip savo paties kraujo balutėje klumpiančiam Asmodeus.
– Tam tikra prasme, aš suprantu Livianą. Geri berniukai, kuriuos gali lankstyti kaip tik nori, nėra įdomūs. Jie nekelia jaudulio, nežadina seksualinio susidomėjimo, juos galima tik žudyti iš vidaus, dar ir dar kartą. Kol galiausiai ir šis žaidimas tampa nebe įdomus… – Sustodama per daug arti nuo Geminus, ji drąsiai ir užtikrintai pirštais perbraukė per jo raumeningą krūtinę, specialiai slysdama vis žemiau, kuomet tais pačias veiksmais perbraukė per torsą, bei sustodama ties vilkato diržu, už kurio ir užsikabino jos rodomojo piršto nagas. Stebėdama Thor’o akis, Katherine stebėsi juose įžvelgti emocijas, kurios išduotu kaip šiuo metu jaučiasi supančiotas vyras. – Ar žinai kas esu, Asmodeus? Ne, neatsakyk, nesugadink staigmenos. Juk tu puikiai supranti kas esu, ir ką galiu, tiesa? Tu, kaip ir dauguma tos padermės savo gysluose cirkuliuoji ne vien saldų kraują, bet ir gali matyti kiaurai kai kuriuos dalykus. – Jos veide dar kartą išsitempė kampynė šypsena, kuomet atitraukdama ranką nuo Geminus diržo, ji ganėtinai greitai sugavo vyrą už apykaklės, bei Tokiu pat staigiu mostu pritraukė prie savojo veido.
– Kadaise, kai buvau šio pasaulio dalimi, ir aš jaučiau silpnybę vilkams… – Tardama šiuos žodžius, ji tik dar kartą patvirtino teoriją, esti yra visiškai paglemžta tamsos, kas reiškė kad nuo visiems pažįstamos Katherine, yra likęs viso labo pavidalas. Šiek tiek praskleisdama savo lūpas, garbanė leido pro lūpas pasirodyti smailiam liežuviui, kuris netrūko susidurti su Geminus lūpomis. Tarytum jis būtu viso labo beprotiškai gardus saldainis, ji praslydo per jo lupas, o vėliau demonstratyviai atsitraukdama, sumerkė akis. Pasigirdo kimi aimana, imituojanti seksualinės iškrovos malonę. Neatmerkdama akių, ji ir toliau skyrė savo kalbą Asmodeus.
– Tik pažvelk į jį, jis viskuo pranašesnis už tave Asmodeus. Tau kyla klausimas kodėl ji pasirinko ne tave, o ji? Juk tai elementaru, net aš bučiau jį pasirinkusi. Jo kvapas, jo skonis… …neabejoju kad ir bagažas yra įspūdingo didžio. Bet juk visi vilkai pasižymi šia savybe. – Galima manyti kad moteris blefavo, juk josios užduotimi buvo paskatinti Asmodeus priimti lemtingą sprendimą, kurį netrūkus ketino jam pateikti. O kitą vertus, ne kas kitas, kaip Katherine tam tikrą savo gyvenimo etapą gyveno su Lockwood’u, matė nuogą Armstrong’ą, ir netgi prieglobščio ieškojo žymiojo Chariton’o Geminus valdose. Staiga atsitraukusi nuo vilkato, ji apsupo save tamsos debesyse, po kurių klampumu ir pradingo, staiga su tuo pačiu efektu atsidurdama prie Asmodeus. Jos ranka tvirtai suėmė jo žandikaulį, priversdama atsukti akis į save. – Esi pasiruošęs sudaryti sutartį su velniu?
Demonstratyviai pasukdama akis į toliau likusį Thor’ą, ji klastingai išsišiepė. – Man nereikia tau du kart aiškinti, kad Livianą gauti tu gali tik tuomet, kai jo nebeliks gyvųjų tarpe. Šią jos ligą dėl Geminus galima pašalinti tik šitaip, Asmodeus. Ir aš galiu tau suteikti galias, kurios padės tau tai pasiekti… Už tai paprašysiu tik vieno. – Sukikendama, Katherine vėl pasisuko taip, kad galėtu matyti Asmodeus. – Nesibaimink meiluti, man tavo siela nereikalinga. Vis vien su ja neturėčiau ką veikti…

idontwannabeyouanymore

Masono atmintis vis dar turejo spragu, taciau kaip ir buvo galima tiketis, amnezija netruko amzinai. -Ne,-Lockwoodas neigiamai krestelejo galva. Sededamas nuosaliame, ne itin lankomame bare salia Arsmstrongo, jis atrode siek tiek pasikeites. Zilsteleje plaukai, nebe toks atletiskas sudejimas ir i stala, o ne pasnekova nudelbtos akys bylojo apie vidines permainas, kurios anaiptol nebuvo teigiamos. -Apie tai, kad ketinu grizti i Nju Jorka nezino net Victoria. Visi tame mieste yra seniai susitaike, jog manes nebeliko,-giliau atsiduses jis neatrode del to nusimines, veikiau susimastes. O ir kalbejo taip, tarytum pries prabildamas norejo gerai pasverti kiekviena lupomis nuslystanti sakini. Mason'as nebuvo tikras kuo is tiesu galejo pasitiketi todel aplink save islaikyti minimalu apie jo sugrizima zinanciu zmoniu rata siuo metu atrode protingiausia. -Kas po velniu vyksta, Jake'ai?-Lockwoodas surauke antakius ir palinko siek tiek arciau draugo. -Kazkada uztikrintai galejau pasakyti, jog ja pazistu pakankamai, kad sugebeciau uzbegti ivikiams uz akiu,-omenyje turedamas Pierce, jis giliau ikvepe. Akivazidu, kad praejo uztektinai laiko, jog kalbedamas apie ja jis galetu saltakraujiskai vertinti situacija mat jo jausmai netemde proto. -Bijau, kad jos ir Sebo duo kaip koks su*istas viesulas, sunaikins viska prie ko prisilies. Jei atvirai, vampyru likimas man ne motais,-gurkstelejo alaus is bokalo stovejusio jam priesais nosi. -Raganos ir vilkai vieni kitiems gresmes nekelia. Bet Victoria yra hibride. Jos gyslomis teka Katherine kraujas. Supranti? Katherine turi daug priesu. Bet kalba dar niekada nesisuko apie apokaliptinio dydzio tragedija!-pastebejes i save ismaigtas kelias poras apgirtusiu akiu bei suvokes, kad jo balso tonas gerokai pakilo, pabande susivaldyti. -Pazaboti... ne sunaikinti. Ir tu gerai zinai kurioje sio sakinio vietoje kableli dedu as.

A violent daydream

Thoro kantrybes taure buvo gerokai perpildyta dar pries perzengiant Lianai RIvas tebepriklausiusiu namu slenksti. Pastaruoju metu jis nebuvo itin stabilios busenos, taciau kaltinti si karta reikejo ne jam budingus mood swingsus, o viduje tunanti Geminus ''prakeiksma'', kuri Thor'as ilga laika manesi pazabojes. Deja... jis skaudziai klydo. Ilga laika trukes ir tiesa pasakius abiem pusem naudingas bendradarbiavimas su Silasu nutruko staiga ir nors vilkatas nemego to aptarineti garsiai, be raganiaus pagalbos, pazaboti viduje slypincia jega jam sekesi ne kaip. Ji kankino kosmarai is kuriu pabusdavo smarkiai besidauzancia sirdimi, ispiltas salto prakaito bei jausdamas sunkiai paaiskinama nerima del vilku ateities, del ju rusies isnykimo. ''Sostas negali likti tuscias...'';''.. when the end comes, you will have to choose...''; ''you can't hide forever''...-tylus, snabzdantis, siek tiek snypsciantis balsas visuomet skambejo taip pat. Ir jis, stovintis aklinoje tamsoje... sapno scenarijus kartojosi arba bent jau mazai kuo tesiskirdavo. Ir visuomet, kai bandydavo prasizioti, prabilti, jis nubusdavo. Sutrikes, sumises, neretai kraujuojanciais delnais, mat sapno metu issiskleide vilkolakiski nagai sulysdavo siam i stipriai suspaustus kumscius. Kaip imanydamas slepe tai nuo Lianos, taciau reikia manyti, jog net ir is paziuros salia mieganti moteris zinojo ar bent itare, kad kazkas ne taip. -Tu turi pasakyti jam tiesa,-telefnu kalbedamas su Karly jis pusnuogis,nervingai ruke stovedamas prie praviro lango. Vesus nakties oras buvo tiesiog butinas tam, kad Geminus pavyktu atsitoketi is neseniai sapnuoto sapno. Galvoje tebeskambancios frazes verte jo kuna eiti pagaugais. -Ar zinai koks dabar metas?-prikimusiu balsu atreze jo drauge. -Puse fucking keturiu ryto. Zinau. Bet tai svarbu...-siek tiek sukluso isgirdes patalynes siuksdejima miegamajame mat nenorejo prikelti Rivas.-Masonas ir as jau kuris laikas esam ''over'',-piktai atsidususi i telefono rageli, Karly neatrode patenkinta. -Prikelei vaika... Thor'ai, as padedu rageli, tu suknistas mulki...-fone buvo girdeti niurzgantis kudikis.-Ne, Karly! Paklausyk, tu turi su juo susiekti. Jis turi grizti i Nju Jorka,-kitame laido gale pasigirdes uzimtos linijos tonas pranese, jog pasnekove padejo rageli.  -Po velniu..-Viskas gerai?-tarpduryje pasirodze uzsimiegojusi, taciau ne ka maziau kerinti Liana.-Atleisk, nenorejau taves pazadinti. Grizk i lova...-uzgesines cigarete jis ismete ja pro langa. -Viskas gerai,-syptelejo itikinamai, nerupestingai. -Kad jau nemiegi...-prisiartines valiukiskai suciupo moteri uz sedmenu.---  -Liana tau niekada neatleis jei nudesi jos vaiko teva!-Asmodeus zodziai priverte Thor'a sustoti. Grubiai suciupes ''feju'' uz peties, jis pastate vyra ant koju bei isisteibelejo i kraujuota jo marmuze. -Ka cia paistai?-suurzge Thor'as. Asmodeus nusijuoke. Vyro grimasa, ypac tokiomis aplinkybemis atrode mazu maziausiai keistai. -Tu nezinai ne puses kas vyksta tiesiai tau pries nosi,-apeliuodamas i bene didziausia Geminus stigma, nepasitikejima, jis uzsikosejo. -Viskas, ko jai is taves reikia, tai ''closure'', kurio negavo is Charitono. Puikiai ja pazistu ir suprantu, kad tie santykiai jos gyvenime yra pernelyg reiksmingi... pernelyg tragiski, kad ji juos galetu tiesiog uzmirsti. Liana privalo pazvelgti savo baimei i akis ir nors pati to veikiausiai nesupranta, butent tai ir megina padaryti su tavimi. Tu esi jis. Patinka tau tai ar ne. Jo kunas ir kraujas,-Asmodeus issisiepe. -Ji privalejo pasinerti i sia avantiura su tavimi, kad galetu visam laikui uzversti si gyvenimo puslapi... ka cia uzversti, sudeginti visa nelemta, tavo kraujo linijos sutepta knyga, kad galetu nebesibaimindama praeities seseliu zengti pirmyn. Su manimi,-isspjoves kruvinas seiles, fejus pajuto kaip pamazu atlyzo ji laike vilkato kumsciai. -Tu apgailetinas,-neigiamai papurtes galva Thoras i pasnekova zvelge su neslepiamu pasibjaurejimu. -Neturi savigarbos pasitraukti, palikti jos ramybeje,-akivaizdziai neleisdamas oponento kalboms prasiskverbti jam i pasamone.  


Muddy Waters

Staiga jo kunas sustingo. Pasigirdes moteriskas balsas priverte suklusti, taciau, kad ir kaip bande pasukti galva kalbanciosios link, to padaryti nepavyko. Pajuto tik jos kvapa. Paradoksalu, taciau is paties pragaro atkeliavusi garbane vilkato uosle masino... teigiama ta zodzio prasme. It feromoniniai kvepalai, jis gunde, subtiliai jaudino. Geminus dar niekuomet nejaute kazko panasaus. Tam tikra prasme, ji isderino jo sirdies ritma ir prikauste demesi dar pries tai kai teikesi pasirodyti priesais visu savo stulbinanciu pavidalu.Teko islaukti kol Pierce letai, koketiskai priartes, kol atsidurs jo reagos trajektorijoje, kad isitiktintu, jog ''kirvis is ties atitinka kota'' jei kalbesime apie jos balso, kvapo suderinamuma su isvaizda. Ji eme ji liesti ir kuri laika tai ka moteris kalbejo ta tikraja ta zodzio prasme, praslydo jam pro ausis. Staiga jis atsitokejo. Ties jos klausimu apie sutarti su velniu. Jo akys uzsiliepsnojo. Katherine tai neabejotinai pastebejo. It supanciotas neregimomis grandinemis, didziuliai jos nuostabai jis staiga prabilo: -Jis pernelyg didelis skystakiausis,-isspjove su panieka, taciau jo kunas tebeliko vertikaliai suparalyzuotas. -Ji nenori su tavimi tureti nieko bendra. Isikalk tai i galva!-kone suurzge. Itemti kone visi kuno raumenys atrode... ispudingai. Jo ir Katherine zvilgsniai ir vel susidure, taciau uzuot kanors pasakes, jis akimirkai nustero. Negalejo nepastebeti to dalinio sumisimo, kuris atsispindejo moters akyse. -Kas? Leisk speti... tau dazniausiai niekas nepasipriesina?-pasipteliskai syptelejes jis siaip ne taip sugebejo pajudinti kakla. Buvo aisku, tebuvo laiko klausimas kuomet jis is jos gniauztu issivaduos visokeriopai.-Gerai!-Asmodeus zenge i prieki. -As sutinku.

<…> Išsigelbėjimas, ne visuomet reiškia “visų tiltų sudeginimą”, kartais užtenka to kad paleidi seną, bei išdrįsti pradėti naują: dieną, etapą ar visą gyvenimą – priklausomai nuo to, kokio mąsto žala yra padaryta tavo sielai ar kūnui. Chariton’o Geminus pėdsakas jojo pirmosios žmonos gyvenime liko it baisus randas, kuris išdegino tamsiaplaukės sielą, bei paniekino kūną. Ir visgi, tai tebuvo randas, randas kuris nebe gali kelti žalos, jis tėra priminimas apie kelią, kurį teko praeiti. Priminimas apie magišką, tragišką, aistringa ir siaubingą istoriją, kurios paskutinis puslapis pagaliau buvo užvertas, kartu užverčiant ir visą knygą. Iš tiesų, ne vienas asmuo, kurio siela nėra visiškai tamsi, gali stebėtis kaip galima mylėti monstrą. Bet pažvelkime kas vyksta aplink mus, pažvelkime į asmenį, kuris yra šalia. Kiek jama iš tiesų yra tamsos? Šis pasaulis yra negailestingas, ir tik nuo kiekvieno iš mūsų priklauso ar mes norime gyventi, ar pasiduoti. Liviana niekada nebuvo iš tų asmenų, kurie leistu sau “silpnybę” pasiduoti. Ji kovėsi už save, dar tuomet, kai buvo visiškai maža, iš tėvų atimta mergaitė, skandinta ir išnaudota tamsos jėgų. Ji priešinosi savo likimui, kurį šiai numatė “pirmoji tamsa”, savo kelią graikė pasirinko pati. Lygiai taip pat, kaip ji pasirinko savo gyvenimą susieti su Thor’u Geminus. Ir tai nebuvo likimas, jie nebuvo sukurti aukštesnės jėgos tam, kad būtu kartu. Juk tamsa taip ir stengėsi ją suvesti “paveldo sutartimi”, kurią pasirašė josios pirmtakai. Savo nuomonę ar tai yra stipru, ar visiškai klaidinga, gali turėti kiekvienas, tačiau Liviana yra tikra: jos jausmai paskutiniam Geminus kraujo linijos atstovai buvo tikri, tame nebuvo lemties, tame nebuvo tamsos ar šviesos. Tik du, visiškai vienas dėl kito pametę galvas asmenys, kurie neleis ne vienai sielai juos išskirti…
Nuo akimirkos, kuomet vilkatas apleido savo paties namus, įtemptai praslinko kiek daugiau nei keturios valandos. Iki tamsiaplaukės vilos, kelionė automobiliu trunka ne daugiau nei pusvalandis, vadinasi Chariton’o sūnus galėjo nuvažiuoti ir parvažiuoti jau kelis kartus. Nerimas degino tamsiaplaukę iš vidaus, bloga nuojauta kad nutiko kažkas nepataisomo neapleido jos minčių. Sukosi galva, šiek tiek virpėjo visas kūnas, tarytum nebyliai bandydamas pranešti blogas žinias. Mobilus telefonas pakankamai greitai atsidūrė josios rankose. Tiesa tame, kad būdama ganėtinai žinomu veidu visuomenei, bei šia žeme vaikščiodama daugiau nei du tūkstantmečius, Liviana neturėjo ypatingai daug žmonių, kuriais gebėtu pasitikėti. Biologinis tėvas šiuo metu buvo nepasiekiamas, Elissa ir taip buvo apkrauta savo rūpesčių su dvyniais, bei asmeniniu gyvenimu, o Desmond’as dažniau priminė priešą, nei kad draugą. Vardas asmens, kuris sukosi tamsiaplaukės mintyse, taip pat nekėlė didžiulio pasitikėjimo. Bet, kito pasirinkimo paprasčiausiai nebuvo. Ji nutuokė, kad tokiu būdu gali sukelti daugiau problemų, ir visgi, vienas jos pirštų prisilietė prie mobilaus aparato ekrano, susiliesdamas su Jo vardu. Prikėlusi prietaisą prie ausies, klausėsi signalo, kuris netrūko nukreipti į “balso paštą”.
– Silvanus. – Tamsiaplaukės balsas išdavė neužtikrintumą, dvejonę kuri vis dar vertė ją pakeisti sprendimą ir tiesiog nutraukti skambutį. Tačiau suvokimas, esti be šio vyro šiuo metu nėra įmanoma rasti galingesnio asmens, neleido jai to padaryti. Ji pasistengė suimti save į rankas, bei nuo šios akimirkos pradėti kalbėti su didesniu užtikrintumu.
– Mane kankina bloga nuojauta, nutiko kažkas siaubingo. Aš dar nežinau kas, bet man reikia Tavo pagalbos. Silvanus, dėde, tik tu gali man padėti. Prašau, susisiek su manimi, vos tik gausi šią žinutę. Tai svarbu. – Pasakymas “bloga nuojauta” iš tiesų skamba labai paikai ir visiškai niekuo nepagrįstai, bent jau paprastų mirtingų žmonių pasaulyje. Tačiau atsižvelgus į tai, kad Liviana nuo pat savo gimimo buvo vikane, toks jausmas buvo priimamas kitaip. Jau net neverta minėti to, kad su kiekviena sekunde visas šis pasaulis su skirtingomis jo alternatyviomis realybėmis artėjo prie pabaigos, ir kol kas nebuvo aišku kas už tai atsakingas. Moteris nutraukė skambutį, prieš tai leisdama balso žinutei pasiekti adresatą. Mobilus aparatas vis dar spaudėsi tarp ilgų josios pirštų. Ji negalėjo daugiau likti čia, negalėjo laukti. Nerimas dusino, ir pagaliau ji nusprendė tai nutraukti. Kelios sekundės, ir liaunas tamsiaplaukės kūnas atitrūko nuo aukštos virtuvinio stalo kėdės, pasileisdamas link lauko durų. Sugriebdama savo automobilio raktelius, kuriuos prieš tai jai kaip pasirinkimą likti arba išeiti siūlė Geminus. Ji ne pati nesuprato kaip greitai persikėlė į transporto priemonę. Virpančios rankos suspaudė vairą, tačiau prieš numinant akceleratoriaus pedalą, ji nusprendė nuvažiuoti į paskutinę Thor’o lankytą vieną ne viena. Rick’o numeris Livianos telefone atsirado dar prieš tai, kai jų santykiai įgavo kiek daugiau komplikuotą kampą. Minėtas vyras labai daug laiko praleisdavo kartu su Livianos mylimuoju: jie dirbo kartu, leido laisvalaikį kartu ir piršosi mintis esti Rick’as vilkatui buvo it brolis, kurio šis niekada neturėjo. Jų ryšys buvo svarbus ir reikšmingas, vadinasi aukštaūgiui papuolus į bėdą, šio draugas neturėtu likti nuošali. Tuo labiau, moteris buvo tikra kad konfliktai kuriuose tvyro aistra, panieka ir antgamtiškumas – be pašalinės pagalbos, dažniausiai pasibaigia tragedija. Skambutis susijungė veik akimirksniu.
– Thor’as papuolė į bėdą. Rick’ai prašau, nieko neklausinėk. Aš susimoviau, neturėjau jo išleisti vieno. Fuuuck… – Galbūt tik dabar, tamsiaplaukės balsas skambėjo taip, tarytum iš jos pačios kūno buvo brutaliai išrauta širdis. Galbūt ji tik dabar, tik su šiuo žmogumi (arba tiksliau pasakius su vilkolakiu) ji suvokė ant kiek tai rimta. Juk “fėjų” rūšis daugumai nebuvo žinoma, bei tik vienetai gebėjo suvokti ant kiek ši padermė yra pavojinga savo galių beribiškumu. Jos jaučiamą baimę buvo nesunku pastebėti, kaip ir visos padėties rimtumą. Žinoma, abejoti Geminus stiprumu, nebuvo galima. Tačiau tai kad Asmodeus buvo nusiteikęs desperatiškai, toli gražu nesuteikė sielos ramybę. Fone pasigirdo užvedamos transporto priemonės atgarsis. Ji staiga pajudėjo iš vietos, vos per keliolika sekundžių, automobilis įsibėgėjo iki 100 km/h, vėliau iki 240 hm/h. Šiuo paros metu, automobilių trafikas nebuvo didelis, tačiau moteris ganėtinai lengvai laviravo metalo prietaisą, lenkdama pakeliui pasitaikančias kliūtis.
Vilkolakio telefone sumirgėjęs numeris nebuvo įvestas į adresatų knygele, tačiau Lianos balso bei akcento Rick'as nebūtu sumaišęs su niekuo kitu.  – Liana, nusiramink.  Pažįstu Thor'ą ilgiau nei tu ir patikėk manimi kai sakau, kad ir į kokią situaciją jis pateko, jei ne jo ilgas liežuvis tai bent jau dvimetrinis kūnas tikrai ji iš tos situacijos ištrauks, – Sukikeno akivaizdžiai neįvertindamas situacijos rimtumo. Fone pasigirdęs riaumojantis galingos mašinos variklis privertė vyrą suklusti.
– Atsiusk savo koordinates. Aš atvažiuoju. Liana, prašau, nestatyk savęs į pavojų, – Jo kaktoje įsimetė nerimo raukšlė.
Nepriklausomai nuo to, kad moteris aiškiai viršijo leistiną greitį, ji stipriai sumerkė akis. Atrodė kad ši kelionė trunka amžinybę, arba bent jau stipriai ilgiau, nei kad trūko jos pačios gyvenimas. Ir kiekviena sekundė vis labiau kėlė nerimą, baimę, kurios nepavyko niekuo numalšinti. Tarytum, kažkur giliai pasąmonėję ji suvokė kad kiekviena sekundė yra svarbi, tačiau atvykus į reikiamą vietą, ji nebus pasitikta ramybės. Kad būtent šią naktį, šis jausmas amžiams apleis jos gyvenimą. Juk ne veltui šis pasaulis yra sutvertas taip, kad niekas negali būti laimingas. Ir tuomet, kai tokiu tampa, būtinai privalo nutikti kas nors, kas tai sugriaus, sudaužys į šipulius, kurių niekada nepavyks sulipinti atgal. Ji atsimerkė, kaip tik laiku, kad “last moment” galėtu išsukti vairą, ir tokiu būdu išvengti galimai katastrofa pasibaigti galėjusios avarijos.  Fonas ir vėl užsipildė pašaliniais garsais: perspėjamuoju automobilio signalu bei kažkieno staigaus stabdymo iššauktas padangų cypimas. – Jis pasiūto, panoro viską išsiaiškinti su Asmodeus pats. Jis išvažiavo į senuosius mano namus, aš jaučiu kad nutiko kažkas. Rick’ai prašau, atvažiuok kuo greičiau.  
Trumpam ji liovėsi kalbėti, po ko dar labiau neužtikrintai, ir veik vos girdimai prasitarė. – Thor'as nežino kad aš laukiuosi jo vaiko. Jis negali šito sužinoti iš to šunsnukio. Būsiu ten greičiau nei už dešimties minučių. Prašau Rick'ai, paskubėk.
– Lianaaa! Liana, tau viskas gerai?! – Spiegiančių padangų garsas ne juokais ji išgąsdino. – Po velniais, moterie! Sustabdyk nelemtą automobilį ir pasišnekėkim! – Išgirdęs Asmodeus vardą vyras ne vietoje ir ne laiku, bet nusikvatojo. – Tu dėl Asmodeus ir Thoro bijai? – Nepaslaptis, kad nei vienam jį tik iš matymo pažįstančiam asmeniui, Asmodeus baimės nekėlė. – Thoras susitvarkys. Seniai jau buvo laikas tam skraiduoliui pakirpti sparnus, – Minėti fėjų kalbant apie vyrą tiesiog liežuvis nesivertė. – Atleisk... ką? – Stovėdamas sankryžoje jis taip ir nepajudėjo iš vietos nepaisant užsiplieskusios žalios šviesoforo šviesos.
– Laukiesi? – Jo burnos ertmė išdžiūvo it Saharos dykuma. – Ar tu tikra tuo ką sakai? – Nejaukiai sukikeno.
– Thoras nebus sužavėtas... – Sumurmejo sau po nosimi. Gerai žinojo apie kategoriška draugo nusiteikima niekuomet ''nepasėti Geminus seklos'', kitaip tariant nesukurti dar vieno savo tėvo kraujo linijai priklausančio vilkato. – Paklausyk, kodėl gi tau nesustojus kokioje nors degalineje, nenusiraminus... aš žinau tavo namų adresą. Būsiu ten už penkiolikos minučių.
Įsiklausydama į paskutinius pašnekovo žodžius, moteris atitraukė nuo savo ausies telefoną, bei net nepasivargindama nuspausti pokalbio nutraukimo mygtuką, nuspaudė akceleratoriaus pedalą iki dugno, leisdama automobiliui dar labiau įsibėgėti. Iki savo namų kvartalo atvyko greičiau, nei kad buvo galima tikėtis. Įtartina pasirodė tai, kad prieš tai puikiai pašviesta gatvė dabar buvo paskendusi aklinoje tamsoje, nebuvo galima girdėti ne vieno garso. Ši gatvė, gyvenamasis rajonas buvo paskendęs mirtinoje tyloje, ir tam tikra prasmę, mirtį vis dar buvo galima užuosti kvėpavimo takus spaudžiančiame ore. Ji nesistengė priparkuoti savo automobilio, paliko jį tiesiai ant gatvės, kuomet iššokusi lauk iš salono, pasileido kadaise sau priklaususio namo link. <…>




Net tuomet, kai Katherine Pierce buvo viso labo “antrarūšę”, ne iš originalaus burto atgimusi vampyrė, ji buvo pratusi žaisti likimu taip, kad galiausiai jis taptu pavaldus jos traškimams. Niekas, absoliučiai niekas negebėjo pasipriešinti jos kerams, nepriklausomai nuo to ar tai buvo remtina jos moterišku patrauklumu, ar didžiulėmis nežmogiškomis galiomis. Akimirką, kuomet moteris evoliucionavo, pelnytai užimdama “pragaro sostą”, ji pato dar godesnė, dar tamsesnė, pradangindama bet kokį žmogiškumo požymį. Ji tapo visiška tamsa, seksualiu pavojumi, kuris išdegins mirtina liepsna kiekvieną, kuris nuspręs pastoti šiai kelią.

Tamsiaplaukės garbanės pirštai vis dar spaudė krauju suteptą “fėjaus” smakrą. Mistinės šviesos būtybės akyse buvo galima nesunkiai pamatyti tai, kas kadaise atsispindėjo ir priklausančiuose Katherine. Neviltis, tuštuma ir vienatvė. Taip, Asmodeus kad ir koks buvo šio likimas, kuomet vyrukas buvo išleistas į jam nepažįstamą pasaulį, jis buvo čia vienišas. Ir jei ankstesnei pragaro karalienės versijai tai sukeltu gailėstį ar bent akimirkai priverstu sudvejoti, tuomet šiai tai tekėlė pasibjaurėjimą jo silpnumu. Kitą vertus, tai buvo paranku jai, nes tik desperatiškai nusiteikęs vyras gali imtis bet kokių veiksmų, kad pasiekti savo tikslą. Apie kurio realizavimą pragaro valdovė žinoma per daug neprasitarė. Netgi nesunkiai galėdama iš pačios tamsos sugrąžinti bet kurį pragaro gyventoją atgal į žemę, valdyti tamsą, manipuliuoti fiziniu asmens stoviu, manipuliuoti jausmais ji negebėjo. Bet, gal tame ir yra didžiausias karmos pokštas? Garbanė kantriai laukė sumušto mėlynakio atsako, apeliuodama į savo akivaizdžiai negrėsmingą, net atvirkščiai be proto patrauklią išvaizdą. Juk nieko kito ir nebuvo galima tikėtis tiesa? Nes populiariausiame romane, pavadinimu “biblija” yra menama esti Liuciferis (pragaro valdovas, pats nelabasis, šėtonas) visada buvo gražiausias tarp angelų. Garbanės laukimą sutrikdė tai, ko NETURĖJO būti. Arba bent jau ji pati buvo visiškai tikra, esti tai neįmanoma. Katherine nebuvo kvaila, ji suvokė kokią grėsmę jai kelia Geminus palikuonis, čiau ji net nenutuokė kad šis turi dalinį imunitetą josios “kerams”. Žemas ir be proto vyrišku dominavimu dvelkiantis Thor’o balsas užpildė aplinką, kaip tik tuo metu, kuomet Katherine atitinkamai atpalaidavo savo pirštus, kad Asmodeus veidas paprasčiausiai išsprūstu iš šuos gniaužtų. Tamsiai karamelinių akių žvilgsnis sustingo, pasistengus dar buvo įmanoma juose įžvelgti pragaro liepsnas, tačiau sumišimas neleido šioms įžiebti visu pajėgumu. Ir nors jos fizinis kūnas ir išdavė sutrikimą, emociškai Pierce taip ir liko nepaliesta. Pavojus, kuris tapo nukreiptas į josios pusę, beprotiškai vyliojo, kaip ir smalsumas, subolavęs iš kart po to, kai Geminus parodė savo akivaizdų gebėjimą priešintis ne kam kitam, kaip jai.


Tobulai suriedytas Katherine kūnas pakilo iš sėdimos pozicijos, kuomet aukštakulnių kaukšėjimas eilinį kartą ėmė skambėti taip, tarytum grindiniu eitu peilio ašmenimis. Begalinis karštis, kurį skleidė pragaro valdovė vėrtė ne vien aplinkinių kvėpavimą apsunkti, bet ir greičiau krešėti pralietą kraują, o kūnus pasidabinti šiems įprastu prakaitiniu blizgėsiu. Žaisdama su ugnimi, garbanė dar kartą prisiartino prie nematomomis grandinėmis supančioto Geminus. Ne tik pasirinkta apranga, aukštakulniai “žudikai”, ar viliojančiai subanguoti plaukai. Visas Pierce Veidas spinduliavo seksualine, nuodėminga energetika. Šiai atsidūrus pernelyg arti vilkato, net negalėdamas pasijudinti, jis galėjo jausti nuo jos sklindantį karštį. Šiek tiek palenkdama galvą, link savo peties, moteris nepasigėdino dar kartą nužvelgti jo kūną. Nuo josios magiškos įtakos įsitempę jo raumenys, atrodė ypatingai keliančiai apetitą. Prikandusi apatinę lūpą, ji lėtai pakėlė savo tamsias akis į vilkato veidą, suteikdama galimybę žvilgsniams dar kartą susidurti.
– Kas jeigu tu klysti Thor’ai, Chariton’o sūnau? Būkim teisingi, tu esi vienintelė kliūtis tarp Livianos Varias ir Asmodeus. Tiesiog tavo kova iki šiol nebuvo lygiavertė, ir atleisk bet nesi panašus į tą, kuris mėgtu mano mėgstamiausią “katės ir pelės” žaidimą. Tau reikalingas oponentas, kuris būtu lygus tau, saldainuk. – Šiek tiek kilstelėdama vieną iš savo antakių, garbanė it stimuliuojama iš vidaus didžiulės, nepasotinamos seksualinės bangos, pastebimai užvertė savo akis, bei išleido dar vieną maloningą atokvėpį. Iš šalies atrodė taip, tarytum šios fiziniam pavidalui tokią stiprią reakciją kėlė ne kas kitas, kaip vilkatas, nepaisant to, kad vyras net norėdamas, dabar negalėjo prisiliesti prie pragaro valdovės. Netrūkus jos žvilgsnis vėl sugrąžino jo šviesių akių trajektoriją. Veide subolavo šiek tiek pašaipi, bet tuo pačiu metu ir kerinti šypsena. Jos kimus balsas vėl suskambo.
– Į tavo klausimą galiu atsakyti kad tai yra lemta žinoti man, o tau išsiaiškinti… – Leisdama suprasti kad ji nebaigė savo kalbos, moteris visiškai atsitiktinai pamiršo apie tai, kad čia pat kažkur egzistavo iš Asmodeus. Tam tikru metu, ji pametė susidomėjima “fėjaus” apsisprendimu, arba per didelis pasitikėjimas savo jėgomis vertė garbanę numatyti esti minėtasis asmuo sutiks su bet kokiu sandoriu, kad tik atsikratyti Geminus amžiams. Ant kortos iš tiesų stovėjo labai daug, bet kad ir kaip tai paradoksalu buvo, Asmodeus su tuo neturėjo visiškai nieko bendro, kaip ir Liviana ar jos dar negimęs kūdikis. Ši akistata neatskleistai buvo tarp Andromedos (kosminis Katherine Pierce vardas) ir Thor’o. Jos rankos vėl atitrūko nuo jos pačios kūno, tam kad vėl atgultu ant raumeningo Geminus pilvo. Net jei vyras nebuvo iki galo išlaisvintas jos kerų, ji jautė kaip reaguoja jo fizinis pavidalas, ir tai te kėlė garbanei šypseną. Liežuviu ji valiūkiškai perbraukė per savo lūpas, kuomet sumažino atstumą tarp savęs ir vilkato iki niekinio. Tokio, kad savo kūnu jis pilnai galėtu jausti priklausantį jai. Šiek tiek primerktų akių žvilgsnis susidūrė su vilkato lūpomis, kurias moteris stebėjo taip tarytum geistu jų labiausiai, kuomet ji ėmė kalbėti pašnibždomis.
– Koks iššvaistymas, koks didelis potencialas ir viskas perniek. Tiesa, tu gali priešintis man savo dvasia, tačiau akivaizdu kad tavo kūnas nėra toks atsparus man, Thor’ai. – Tardama šiuos žodžius, ji ir toliau sėkmingai “tampė liūtą už ūsų”, kuomet užtikrintai, bet su atitinkamai maloniu spaudimu, ji visu delnu perbraukė per jo pasididžiavimą, tuo pačiu metu priartindama savo veidą taip arti priklausančio jam, kad sunkumo susiliesti su jo lūpomis neliko visiškai. Galima kaltinti jo dalinį suparalyžiavimą, tačiau pragaro valdovė dar kartą pasiekė būtent to, ką tą akimirką troško. Ji įsisiurbė į jo lūpas, gana greitai ir lengvai liežuviu įsiskverbdama į vilkato burną. Jausmas neapsakomas, būti taip arti, liesti ir jaustį vienintėlį “padarą” kuris yra Mirtinas tau. Ši akimirka neužtrūko ilgai, bet užtikrintai pėdsaką paliko. Taip pat nenumatomai kaip priartėjo, taip moteris ir atitolo nuo Geminus. Tam te reikėjo išgirsti iš kito oponento “Aš sutinku” žodžius. Jos veide vis dar šmėžavo pergalinga šypsena, ir akimirka kai Thor’o kūnas vėl atgavo visišką pavaldumą sau, ji pradingo juoduose it tamsiausia naktis dūmuose. Katherine nebeliko čia, viskas aprimo, nutilo apart tuos tirštus, juodus dūmus kurie vis dar kabėjo ore. Ir atrodė kad ji apgavo juos abu, padarė dar vieną spektaklį. Kuomet dūmai staiga sujudo, ir bedvasis tamsos gumulas, pavojingas ir niekuo nesustabdomas, apsėstantis savo esybe… Jie susigėrė į Asmodeus tiesiai per burną, užpildydami visą jo kūną iš vidaus pragariška, tamsia energetika, suteikusia jam nežmogiškas galias.

FLASHBACK:

-Tai reikalai su raganaite jau labai rimti?-apsimestinai nerupestingas Riko tonas galbut ir buvo itikinamas, taciau tikruosius vyro jausmus isdave akys. Visa laime, kad tuo metu is automobilio bagazines maisus isiminejes Thor'as draugo israiskos nemate. Geminus syptelejo. To uzteko. Apie jausmus atvirauti nemegstantis vyras akivaizdziai del tamsiaplaukes buvo pametes galva. -Kaip ilgai galesi uzsiimineti tuo ka darai dabar susitikinedamas su praktiskai zvaigzdes statusa nesiojancia moterimi?-neatlyzo Rickas. -Ne ilgai,-tiesmukiskas vilkato atsakymas pasnekova pribloske. -Vadinasi zadi mus visus tiesiog palikti ant ledo?-betos kaktoje isimete pykcio grimasa iremianncios rauksles. -Man atrodo tu pamirsti, kad ne as nuzudziau Lili ir uzviriau visa sia kose. Zinojau kur ji laiko savo ''stash'', pardavem narkotikus ir issidalinom pinigus su tais, kurie nepaseke Tonio. Cia mano atsakomybe baigiasi. Beto to suskio produktas kur kas populiaresnis, ypac tarp kraujasiurbiu. Issilaikyti tokioje rinkoje nera sansu,-priesingai nei rustus Ricko veidas, Geminus grimasa svytejo. -Klausyk, suprantu, kad dabar skraidai padebesiais, bet negali imti ir nusiplauti ranku! Kas toliau? Vestuves? Vaikai? Busi jos islaikomas house-husband?-neatlyzo vilkolakis. -Visu pirma, tai neketinu pratesti to psicho kraujo linijos,-vyras siek tiek paniuro. -Mes apie tai su Liana nesnekejom, bet manau, kad ji puikiai supranta, kad to nebus. O visu antra, ar tau negerai su su*ista galva? As neesu jusu motina Terese ir juolabiau neketinu balatiruotis i alfas...-Bet tu esi musu alfa!-pertrauke ji Rickas. -Tada issirinkit kita!-akimirksniu Thoro veidas apsiniauke. -Cia tau ne issiskirimas su boba, velniai rautu! Tie zmones nuo taves priklauso..-As nebegaliu buti alfa!-isreke tai pernelyg garsiai ir nepaisant to, kad pozemineje masinu stovejimo aiksteleje jiedu buvo visiskai vieni, jis vis tiek apsidaire. -Be SIlas'o pagalbos as... nebegaliu sito testi. Tai pernelyg rizikinga.-Tai susirask ta raganiu. Neturetu buti taip sudetinga turint omenyje, kad jis Lianos giminaitis!-Tame ir yra visa beda, Rikai! Nenoriu cia kisti Lianos! Nenoriu, kad ji zinotu...-akimirkai nutiles jis giliau ikvepe. -Ka nori, kad jai pasakyciau? Kad man butina Silas pagalba antraip viena karta pakeites pavidala galiu toks ir likti? Kad ne pats nezinau koks galingas galiu buti po metamorfozes? Kad manyje tunantis kitas as nera ne ka mazesnis pabaisa nei Charitonas?-piktai nusispjoves jis eme zingsniuoti tolyn. -Esi sumautas bailys, Thorai! -Isgrauzk...-suraites vidurinyji pirsta bei juo pamosikaves jis tokiu budu atsisveikino.

DABARTIS

Vyro zandikaulis stipriai isitempe, taciau smakra dengianti barzda tam tikra prasme, bent jau siuo atveju, jo veido bruozus suzvelnino. Galbut butent sia akimirka Thor'as pamazu eme suprasti i kokia nedekinga padeti yra patekes. Kad ir kas buvo priesais ji smezuojanti grazuole, jos grozis neabejotinai buvo skirtas suklaidinti. Ji ir vel priartejo. Dievazi, siuo metu pats norejo prasmegti skradziai zemes mat nesuprato kodel taip pasiuteliskai plake jo sirdis. Jautesi kaltas. Bene pirma karta gyvenime jautesi it tam tikra prasme isdavinetu ja, Liana. -Jei buciau norejes ji nudeti, buciau seniai tai padares, jei zinai kieno kraujas teka mano gyslomis, puikiai supranti what i am capable of, ''saldainiuk'',-primerkes akis jis nuryjo burnoje susikaupusius skyscius. -As neesu kazkokia sumauta kliutis, velniai griebtu,-staiga suraukes antakius jis tikrai butu skestelejes rankomis jei tik butu sugebejes jas pajudinti. -Ji taves nemyli, for fucks sake! Atsipeikek ir smell the roses!-kreipesi i Asmodeus, kuris atrode it uzhipnotizuotas, it panires i transa. -Kad ir kas tu tokia, NESIKISK!-staiga pajutes jos ranka sau ties tarpukoju, jis giliau ikvepe ir uzlaikydamas plauciuose sukaupta ora nusuko akis vengdamas i ja ziureti tarsi moteris butu ''medusa''. Nirso ant saves ir to kaip neadekvaciai siai situacijai i ja, Katherine, reagavo jo kunas. Is isiucio stipriai suspaustos jo lupos pabalo. Is kur ji tiek apie ji zinojo? Kas per velnias buvo pries ji stovinti moteris? Taip, ji kaip du vandens lasai primine zymiaja Katherine Pierce, taciau kad ir su kuo jis siuo metu turejo reikalu, nebuvo viso labo originalus vampyras. 
Bucinys, tiesa pasakius, nebuvo toks velniskai netiketas turint omenyje kaip arti, kaip nepadoriai arti vienas prie kito jie buvo. Vilkatas neissisukinejo, nesimuiste it maza mergaite. Leido jos liezuviui prasiskverbti vidun ir nors didelemis valios pastangomis susivalde nuo nevalingo noro jai atsakyti, butu melas sakyti, jog bucinys jam nepatiko. Paradoksalu, bet baime ir chaosa siejanti butybe, kazkokiu budu abu kambaryje esancius vyrus paveike... hipnotizuojanciai. Ir tik tuomet kai ji pagaliau atsitrauke is asmeninio jo lauko ir aplink isivyravo tirsti, juodi it smala dumai, Geminus atsitokejo. Pasidave i ta puse, kur paskutini karta mate Katherine. Dumai uzpilde plaucius, priversdami ji uzsikoseti. Susirauke nuo jauciamo kartaus, sleikstaus skonio burnoje, taciau nesiliove apciuopomis ieskojes uz ko uzsikabinti. -Kas cia vyksta?...-kvepuoti daresi vis sunkiau tarsi dumai ne tik troskintu, bet ir degintu visa jo stemple. Jis suklupo. Negalejo nieko matyti. Tarsi susiurbtas juodosios skyles jis apsiverte ant nugaros. Vel bande ikvepti, taciau nesugebejo. Tai buvo viskas. Viskas ka jis prisimins.

Kai Thoras atsipeikejo, uz lango skaisciai sviete saule. Tiksliai nezinojo kiek laiko praleido tysodamas kambaryje, kur viskas ir ivyko, taciau nei Katherine, nei Asmodeus cia nebebuvo. Namas skendejo tyloje. Buvo pernelyg tylu. Jis pakilo ant koju. Girdejo savo zingsnius, taciau nieko kita. Nei laikrodzio duziu, nei eismo kitapus lango. Nieko. Jis isejo laukan, taciau cia ji pasitiko tuscia gatve, tusti medziai, o kaip paaiskes veliau-ir tuscia kaiminyste. Paraleliniame pasaulyje i kuri ji isgrudo Asmodeus nebuvo nieko. Tik jis. 

NUO LEMTINGOS NAKTIES PRABĖGUS 7 METAMS: Pasaulis dar niekada nebuvo toks sumautas. Negana to, kad apokaliptiniai reikalai stipriai įgavo pagreitį, ir dabar jau buvo beveik suprantama kad netrūkus viskam ateis pabaiga, buvo ir asmenų, kurie dar stengėsi tai pakeisti. Silvanus Ambrose egzistencija nors ir įgavo šiokį tokį stabilumą, jis virto visiškai kitu asmeniu. Mylimos žmonos netektis, sunki dukters egzistavimo būsena vertė originalų vampyrą (vikaną) imtis bet kokių priemonių, kurios tik suteiktu jam galimybę pasilikti bent vieną gerą dalyką jojo gyvenime. Sebastian’as jau kuris laikas buvo dingęs iš graiko akiračio, kaip ir Elissa su dvyniais. Sunku pasakyti ar giminaičiai tai padarė savo noru, arba Silvanus eilinį kartą nusprendė pasinerti į savo asmeninius reikalus, tuo pačiu atribodamas nuo savęs bet kokias, jam “trukdyti” galinčias kliūtis. Ir visgi nepaisant šito, vyras pakankamai daug laiko leido su Liviana. Iš dalies vadovaudamasis savaudiškomis priežastimis, iš dalies todėl kad tam tikra prasme tamsiaplaukę laikė sau it dukra. Jis buvo stipriai susimovęs jos akyse, kuomet prieš daugiau nei du tūkstantmečius talkindamas Horatius’ui, atėmė ją iš josios seserį iš tėvų. Jis sugriovė dukterėčios vaikystę, todėl iš paskutinių stengėsi grąžinti skolą jos sūnui, Dorian’ui. Berniukui neseniai sukako šešeri metai, ir Silvanus buvo vienu iš nedaugelio vyriškų autoritetų jo gyvenime. Jie daug bendravo, kartais leisdavo savaitgalius kartu, kartais regzdavo planus kaip atspardyti vieno ar kito pirmoko subinę, kuris dėl kvailos priežasties bandė “užkabinti” vaikį. Jis nenorėjo palikti dukterėčios vienos, nepriklausomai nuo to kad ji nebuvo viena ir tikriausiai buvo viena iš stipriausių moterų, kokias tik teko regėti šviesioms jo akims. Ir atrodytu visą tai yra gražu, jei Ambrose neturėtu paralelinių ketinimų. Berniukas buvo magiškai per silpnas, kad galėtu padėti savo giminaičiui, ko negalima pasakyti apie biologinį šio tėvą. Be serafimų, Thor’as tikriausiai buvo galingiausia būtybė, kuri turėjo užtektinai jėgos savy, kuri suteiktu Silvnus galimybę išgelbėti savo dukterį. Išgelbėti užtektinai, kad ši visata, ši realybė nebe bandytu jos išstumti, tarytum mergina būtu parazitas, virusas, kuriam vietos čia nėra. Ilgus metus, jis stengėsi rasti išeiti, atsekti visus trūkstamus galus, galinčius atskleisti tiesą apie tai, kas nutiko Geminus. Ir ilgus metus rezultatai nevedė niekur, nors atsakymas buvo veik prieš nosį. Tam tikri įvykiai, sprendimai, prie kurių nebuvo prisidėjęs padarė iš tiesų kažką ypatingo. Caroline Mikaelson padarė tai, kas galiausiai atsakė į Silvanus rūpimą klausimą. Be serafimų, be Geminus buvo tik vienas, pakankamai galingas fenomenas, galintis jam padėti – antrininkai. Elena ir vėl buvo gyva, galbūt nevisavertiškai tokia pat, kokia buvo ankščiau, tačiau gyva.
Miestas, naktimis dirbanti įstaiga ir konkretus laikas, galbūt ir buvo atsitiktinis Katherine antrininkės pasirinkimas, tačiau to paties pasakyti apie Silvanus nebuvo galima. Jau kuris laikas nemirtingasis sekė tamsiaplaukės pėdomis, bandydamas rasti tinkamą laiką, savo pasirodymui. Ir likimas šį kartą pasirodė esantis maloningas Ambrose šeimos atstovui. Elena nors ir atrodė kaip du vandens lašai panaši į Katherine, tuo pačiu metu ji buvo visiškai kitokia. Nenuostabu kad nuo alkoholio apsvaigę padugnės sumaišė ją su Pierce, pamanė pagavę “auksinę žūvelę”. Paradoksalu, juk panašiomis natomis buvo pradėtas “pragaro karalienės” kelias į nemirtingumą: keli girti šmikiai, norintys sukišti savo dešrigalius ten, kur yra nepageidautini. Baras kuriame pasirodė Silvanus nebuvo svetingas nemirtingiesiams, bet kitą vertus Silas niekada nebuvo tiesiog vampyru, kurį lengvai galima padurti dantų krapštuku ir tuo baigti dieną. Jo išsiskirianti išvaizda: blyški ir šalta it nemirėlio oda, grėsmingas žvilgsnis ir per daug išpuoselėtas kūnas iš karto atkreipė į save dėmesį. Moterims jis patiko, vyrams nelabai. Kompaniją,  jis pasiekė nežmogiškai greitai.
– Suteiksiu Jums tik vieną šansą išeiti iš čia. Be kalbų, grasinimų ar bandymų su manimi susidoroti. Perspėsiu iš anksto, kad užbėgti įvykiams už akių. Aš prastas pašnekovas, nekantrus ir nemėgstantis švaistyti laiką veltui. A. Tiesa, esu vienas iš pirmųjų vampyrų. Todėl sulaužyti bet kurį iš jūsų man bus taip pat lengva ir malonu, kaip pasikąsyti kiaušinius. – Paeiliui vampyras nužvelgė abu vyrukus, kurie matyt buvo pernelyg kvaili, kad sugebėtu įsisavinti tai, kas Jiems buvo sakoma, todėl žinoma kažką nuvėmę atgalios, pasistengė pulti pasirodžiusį. Tačiau šiems tik priartėjus, Silvanus nusprendė nesitepti rankų fiziškai, jis pasielgė savitai sau. Spragtelėdamas pirštais, vyras paskleidė juodosios magijos burtą, kuris tiesiogine to žodžio prasme, ištaškė į minimalius gabaliukus mėsiukų visus buvusius bare, apart jį ir Eleną. Aišku nusitaškęs svetimu krauju pats, bei nutaškęs oponentę, vyras pakėlė ranką, minėtą masę nuvalydamas nuo savo akių. Pagaliau prisiruošęs, jis prabilo priešais esančiai.
– Elena. Nemanau kad pameni mane, bet patikėk kai pasakysiu tai kartą, turi eiti su manimi. – Nepaisant to, kad tai kas nutiko vos prieš trumpą laiko tarpą, nemirtingojo balsas skambėjo ramiai, netgi su tam tikra apgailestavimo gaida. Jis skleidė tokią energetiką, kuri verstu juo pasitikėti. Žmogiškas Elenos kūnas jautė susikaustymą, iš dalies baimę. Tačiau tamsiaplaukė nesibaimino jo, tiesiog tai kas nutiko atrodė siaubinga. Ji sumerkė akis, giliai iškvėpė ir tik tuomet prabilo, užtikrinai nors ir tyliai.
– Aš atsimenu tave. Atsimenu kai pasakei, kad sekantį kartą kai tave pamatysiu, turėsiu sugrąžinti skolą už jos gyvybę. Kaip suprantu, šiandiena ir yra tas laikas, kai mes susitikom. – Ji nepabrėžė kieno gyvybės kainą privalo sumokėti, o ir jis nesistengė niekaip tai patvirtinti. Blanki šypsena vyro veide pasakė daugiau, nei kas būtu pasakę žodžiai. Silvanus ištiesė savo ranką Elenos pusėn, ir kaip ne keista ji užtikrintai ją priėmė. Jie išėjo kartu ir tai nebuvo paskutinis kartas, kai jie buvo kartu. <…>




NUO LEMTINGOS NAKTIES PRABĖGUS 6 MĖNESIAMS: Liviana Varias (Liana Rivas) nuo pat mažumės buvo laikoma kaip beprotiškai stipri asmenybė, kurią palaužti yra veik neįmanoma. Ir kiekvieną kartą, kuomet ji buvo pargriaunama at žemės, ji rasdavo būda kaip pakilti stipresnei. Šis kartas neturėjo būti išimtimi, juk jei ne dėl savęs, tuomet ji turėjo stengtis dėl savo dar negimusio sūnaus. Sunkiausias buvo pirmasis mėnuo: chaosas mintyse, bandant surasti bent kokius nors pėdsakus vedančius prie to kas nutiko. Kiekvieną kartą mintyse susiformavus įvykiams taip, esti Thor’as iš tiesų tiesiog paspruko, nusprendė kad viso to jam nereikia, ji stengėsi nuvyti tai šalin. Apleido darbą, tiesą pasakius į įmonę bei savo pareigas Joje nusispjovė lygiai taip pat, kaip tai padarė Desmond’as ar pats Sebastian’as. Daugiausia laiko stengėsi praleisti Geminus namuose, tikėdamasi kad bet kuriuo metu jis įžengs pro duris ir jei ne pasigailės savo sprendimo, tai bent jau teiksis savo mintis išsakyti jai į akis. Ji buvo to verta, po galais ji buvo verta bent jau minimalaus, sauso pokalbio. Ir vietoje to, ji buvo verčiama likti nežinioje. Tam tikrais vakarais, Liviana stengėsi kliautis magiškais kerais, bandant atsekti tai, kur jis šiuo metu randasi. Ir nieko, bet koks burtas privesdavo prie to, tarytum iš josios namų jis tiesiog pradingo, išgaravo lyg niekada neegzistavęs. Nei žmogiški, nei magiški resursai nedavė savo vaisių, ir tai sušiktai smaugė tamsiaplaukę. Rick’as buvo pakankamai dažnas svetys tamsiaplaukės graikės gyvenime. Ji nesistengė suprasti kodėl vyras vis dar stengiasi palaikyti kontaktą su ja, o ir tiesą pasakius, net norėdama ji nesugebėtu to pastebėti, juk visos jos mintys buvo užimtos Geminus dingimu ir pastangomis išnešioti, jos manymu vis dar jų bendrą meilės vaisių. Prabėgus dar vienam mėnesiui, Liviana į mokamą garažą išgabeno vilkato automobilį, kuris jau kurį laiką stovėjo paliktas prie josios namų. Moteris taip pat prisijaukino Luną, kuria rūpinosi bent iš dalies taip pat gerai, kaip tai darė josios šeimininkas. Nors kalytę visgi aptiko daug vėliau, slampinėjančią aplink pastatą, kuriame buvo Thor’o butas. Dar po kelių mėnesių, kai josios pilvukas buvo atitinkamai didelis, ji pagaliau pasiryžo pasiimti savo asmeninius daiktus iš vis dar išlaikomo vilkato buto. Tam kad susikrauti tai kas priklausė jai, užteko nedidelio krepšio, juk iki galo jie taip ir nespėjo apsigyventi kartu. Tą kartą ji buvo paskutinį kartą šiuose namuose, kaip ir Luna, kurią vikanė išsivežė į brolio namus, kurie su laiku tapo josios. Sugrįžo į darbą, ir nors mintimis ir siela vis dar buvo su dingusia josios meile, stengėsi surinkti save iš šukiu, kuriomis virto tą naktį. Per vieną iš interviu, tiesioginiame eteryje, mergina pasijuto prastai. Perspėjamųjų sąrėmių, pilvo tempimo ar dar kokio diskomforto ji nejuto visai. Pajuto tik tai, kaip “nubėgo vandenys”, ir šiems įkandin siaubingai suspazmavo pilvą. Jos natūraliai įdegęs Veidas pasidabino pastebimu raudoniu, tarytum kraujas būtu plūstelėjęs tiesiai jai į veidą. Ji stipriai išraudo, ant kaktos atsirado prakaito lašiukai, o susikaupti tapo visai nebe įmanoma.
– Panelė Rivas, ar galite pakomentuoti tai, kodėl ponas Sebastian’as Redford’as atsisako bet kokio kontakto su spauda? Ar dar ilgai trūks jo atostogos? Panelė Rivas, kur yra Katherine Pierce? Ar galite pakomentuoti internete pasklidusį vaizdo įrašą kur ponas Abberline pranašauja antrą vampyrų viruso bangą? Panelė Rivas! Panelė Rivas! Panelė Rivas!
Šie klausimai, ir daugelis kitų paprasčiausiai praslydo pro jos ausis, kuomet moteris pasistengė pakilti ant kojų. Užkulisiuose jos neatsitiktinai laukė ne kas kitas, kaip geriausias Thor’o draugas. Nežinia kodėl ir kaip, tačiau vilkolakis netrūko pastebėti kad su “raganaite” yra kažkas negerai. Šalia jos jis atsidūrė pakankamai greitai. Ir neskaitant to, kad visi ėmė šaukti, norėdami išgauti jiems reikalingus atsakymus ir akivaizdžiai nenorėdami išleisti Livianos, net tuomet kai jai prasidėjo gimdymas. Tam kad saugiai išgabenti tamsiaplaukę iš konferencijos, tiesiai į ligoninę, vyrui teko pro minią prasibrauti jėga.
Įsodinta į automobilį, graikė nesistengė įsiklausyti į tai kas jai buvo sakoma, net jei buvo sakoma daug. Skausmas buvo beprotiškas. Tiesa, tai nebuvo pirmasis jos gimdymas, tačiau šį kartą viskas vyko visiškai kitaip. Berniukas, kurio laukėsi Liviana buvo ypatingas, vilkatas, visiškai nepritaikytas josios beveik nesunaikinamam kūnui. Blogiausia buvo tai, kad laikas kuris buvo skirtas jai praleisti čia, ėjo į pabaigą, vadinasi ji turėjo atgimti iš naujo dar vienam ciklui, bet kuriuo metu. Ir tai akivaizdžiai viską dar stipriau komplikavo. Jausmas buvo toks, tarytum aštriausiais nagais, ji buvo plėšoma iš vidaus. Stengėsi nerėkti, stengėsi laikytis stipri. Tarytum bet koks silpnumas dabar, būtu visiškai neatleistinas. Biologinio Dorian’o tėvo draugas atgabeno vikanę į ligoninę pakankamai greitai, kuomet ji buvo perleista į daktarų rankas. Vyro žinoma į gimdymo palatą neįleido, o ir Liviana patvirtino esti tėvo šalia nebus. Likusiam už durų vilkolakiui buvo galima girdėti riksmus, kurie sklido iš palatos. Šio skausmingo ir tuo pačiu metu magiško proceso metu, Liviana neteko labai daug kraujo, buvo silpna. Ir tikriausiai būtent tai, padauginus iš skausmo šoko kurį patyrė, moteris matė haliucinacijas, kliedėjo. Kažkuriuo metu, ant josios krūtinės padėjo ką tik gimusį berniuką. Ir kai daktarai trumpam atsitraukė, pranešti už durų likusiam, kad gimė sveikas berniukas, ji palatos gale matė Jį. Thor’ą Geminus. Beveik permatomas, tačiau taip reikalingas, jis stovėjo, atrodytu ir pats bijodamas prisiartinti, sužeisti.
– Kas? – Jo lūpos subolavo, balsas skambėjo taip pat, kaip atsiminė tamsiaplaukė. Jos veidu riedėjo skausmo, susimaišiusio su palengvėjimu ir laime, ašaros. Nt po visko, ji mylėjo jį labiau už gyvenimą. Ir būtent šią silpnumo akimirką, būtu atleidusi jam.
– Berniukas. – Užtikrintai, nors ir stipriai pakimusiu balsu, moteris pasistengė visgi prabilti.
– Berniukas? Papasakok man apie jį Liviana… – Nors įžiūrėti, arba tikslingiau būtu pasakius, įsivaizduoti jo veidą, buvo sudėtinga. Tačiau ji norėjo tikėti, kad būtent dabar jis džiaugiasi, galbūt net šypsosi didžiuodamasis savo kūriniu.
– Jis tobulas… Thor’ai, tu turėtum dabar būti čia, su mumis. – Ji ir vėl prabilo, švelniai palytėdama berniuko rankytę.
– Žinau. Kaip mes jį pavadinsim? – Jis privertė ją suklusti, pažvelgti į tą pusę, kurioje jį ir įsivaizdavo.
– Mes galime jį pavadinti mano mamos globėjo garbei. – Keista, tačiau iki pat šios akimirkos, Liviana nebuvo pagalvojusi apie tai, kaip norėtu pavadinti savo sūnų, nors jau kuris laikas puikiai žinojo esti laukiasi berniuko. Tiesiog, dėl neaiškių net sau pačiai priežaščių, ji nenorėjo to daryti viena, nenorėjo susitaikyti su jos laukiančia realybe.
– Tiberius? Ne, tai būtu blogiausias pasirinkimas. Pavadinkime jį Dorian’u. – Žinoma kad jeigu tai būtu tikra, Geminus nežinotu šio vardo, ir vargu ar būtu pasirinkęs tą, kurį moteriai padiktavo pasąmonė. Bet tikriausiai atsižvelgiant į aplinkybęs, būtent šio, kad ir netikro artumo jai tiesiog gyvybiškai reikėjo. Trumpam ji sumerkė akis, tikriausiai suprasdama kad tai netikra.
– Taip… – Livianos pasąmonė temo, ir ji ne vien kad sunkiai gebėjo girdėti savo fantaziją, ji sunkiai gebėjo jai atsakyti.
– Mieloji ar girdi mane? Aš myliu tave, – Haliucinacija pradingo, kaip ir tamsoje pradingo Livianos pasąmonė. Pernelyg nusilpusi ji prarado paskutines jėgas. Ir laimei tuo pačiu metu, į palatą sugrįžo medicinos personalas, kuris pasirūpino jais. <…>




Prie savo namų Liaviana atsidūrė kur kas ankščiau nei asmuo, kuriam paskutiniam ji skambino. Kurio pagalbos tikėjosi, mat į galvą lindo siaubingiausi scenarijai, kaip ši naktis gali pasibaigti. Nepriklausomai nuo to, kad ją supo aklina tamsa ir visiškai mirtina tyla, ji fiziškai stipriai pastūmė savo kadaise namais laikyto pastato duris. Ji elgėsi paikai, vadovavosi jausmais, o ne šaltu protu. Ir būtent šią akimirka, ji nesivadovavo Rick’o paliepimu saugoti save. Pirmame aukšte ji nerado visiškai nieko, ne gyvos dvasios nebuvo matyti ar girdėti. Graikė pasileido toliau, numanydama kad antrame aukšte sugebės rasti tai ko siekia. Ir visgi, kaip gi siaubingai skambėjo ta tyla, kuomet artėjant prie reikiamos vietos, nebuvo galima išgirsti nei balsų, nei grumtynių, nei bet kokios galimos gyvasties pėdsako. Intuityviai ji įsibrovė į vieną iš miegamųjų. Pastumdama ir šias duris, ji pajuto tamsios, kraują stingdančios energetikos bangą, kuri vos nenubloškė graikės iš kojų. Staiga įsižiebė šviesa, sugrįžo elektros tiekimas namuose. Ir pirmas dalykas kurį išvydo ilgakoja vikanė, tai ant persiško kilimo esančias kraujo dėmes. Ji nebuvo tikra kieno tai kraujas. Tačiau šią akimirką vien tai, kad čia buvo kraujas, kėlė siaubą. Iš vonios kambario, su sukruvintu rankšluosčiu pasirodė Asmodeus.
– Kur Thor’as? Kalbėk Asmodeus, ką tu jam padarei? – Moteris net neatkreipė dėmesį į tai, kad sužeistas čia buvo “fėjus”, o Geminus nebuvo ne kvapo. Ji stengėsi atmesti iš savo minčių blogiausią visą ko baigtį, taip pat, kaip stengėsi atmesti Rick’o žodžius apie tai, kad sužinojęs tiesą apie jos neštumą, Geminus neliks patenkintas. Staiga atitrūkusi nuo prieš tai užimtos vietos, ji staigiai pajudėjo link čia buvusio savo eks sužadėtinio. Ilgais, virpančiais pirštais suimdama jį už marškinių atlapų, dar stengėsi jį kažkaip išjudinti, tačiau kažkodėl to padaryti nepavyko. Keista, tačiau iš esmės stipri fiziškai, dabar Liviana atrodė prieš jį kaip apsišlapinęs šunytis. Net nepajuto kuomet ėmė kumščiais trankyti per Redford’o palikuonio krūtinę.
– Ką tu jam padarei šunsnuki? Ką tu jam pasakei? Nemeluok man! Aš žinau kad Thor’as čia buvo, prisiekiu jei tu bent kažką prieš jį surėzgei, aš priversiu tave gailėtis kad esi gyvas! – Dar vienas smūgis suspaustu kumščiu dabar pasiekė ne vyro krūtinę, o veidą. Neviltis kurioje Rivas save surado buvo siaubinga. Ir nors pastiprinimas buvo ne už kalnų, ji neketino iš čia išeiti nesulaukusi taip trokštamo atsakymo. Atsakymo, nuo kurio netrūkus visas jos gyvenimas apsiverstu aukštyn kojomis.

DABARTIS
'RESTORING THE BALANCE''
Apatiska veido israiska vyras atbula ranka perbrauke sau per savo paties krauju sutepta smakra. Neatrode sokiruotas ar stipriai paveiktas fakto, kad katik nepataisomai suniokojo dvieju, vienas kitam skirtu zmoniu likimus. Apsidaires po patalpa, kuri dar visai neseniai skendejo juoduose, tirstuose dumuose, Asmodeus pastebejo sustingusi suns kuna. Letai, uztikrintai patrauke jo link. Zvelgiant i vyro akis buvo sunku suprasti kokie pastarojo ketinimai gyvuno atzvilgiu. Iskaityti bet kokias, net ir elementariausias emocijas jo veide siuo metu buvo ''misija neimanoma''. -Atleisk,-syptelejo pritupes prie kalaites bei svelniai palytejes jos galva, prikele suni antram gyvenimui. Taip paprastai, be jokiu burtazodziu ar ritualu. Jis megavosi tuo, koks galingas tapo Katherine pagalba. Zinojo, kad tai ilgai netruks. Sis pasaulis neabejotinai fejoms buvo svetimas. Nepripazino ju, bande nuginkluoti, tarsi sutrikusi imunine sistema, kuri nevalingai kesinasi sunaikinti gerasias savo lasteles nepaisant to, kad vampyrai bei visokio plauko demonai buvo tikrasis sio pasaulio ''maras''. Ironiska, bet pastarieji bujojo zmoniu pasaulyje taip, tarytum pterois zuvis kitaip zinoma kaip lion fish, neturinti naturaliu grobuoniu savo atszvilgiu todel netrukdomai daugindamasi pamazu griauna save supancia ekosistema. Sounds familiar? Butent. Asmodeus isgirdo zingsnius namo apacioje. -Liana?-normalus, kasdieniskas vyro tonas tam tikra prasme net skambejo guviai. Jis dziaugesi galedamas ja ir vel isvysti. -Luktelk, as virsuje...-pridure nepaisant to, kad moteris akivaizdziai panikavo. Pirma Lianos pasitikti nubego Luna. Fejus delse. Nusprende pirma apsilankyti vonios kambaryje. Jam reikejo islosti siek tiek laiko. -Malonu, kad tau rupi mano gerbuvis,-kai jiedu pagaliau stovejo vienas priesais kita, jis neatrode ne kiek sutrikes. -Thor'as neatejo cia ramiai pasisnekuciuoti,-demonstratyviai kilstelejes krauju sutepta ranksluosti jis nespejo isvengti tamsiaplaukes atakos, kuriai akivaizdziai nebuvo pasiruoses. -As jo nelieciau!-uzreke kone pirma karta gyvenime ir tai buvo akivaizdu is to kaip is kart po to vyras pasimete. -Atleisk... Liana, as nenorejau,-suemes burtininkes ranka jis atrode be galo nuosirdus. Sviesiose jo akyse net buvo galima izvelgti uzuojauta. -Taip, mudu susigincijome. Jis liepe man dingti is tavo gyvenimo, bet as pasakiau, kad negaliu to padaryti kol neesu isitikines, jog vaikas, kurio laukiesi nera mano,-naudodamasis proga, kad Rivas akimirkai liko nusciuvusi, jis tese. -Nepaslaptis, jog buvai man neistikima. Ne pati nezinai kaip seniai laukiesi, Liana. Negali neigti, jog nera ne menkiausios tikimybes, kad tas kudikis mano. Butent tai jam ir pasakiau,-ji istrauke savo delna is jojo, taciau jis ir vel ji sueme. Ne per jega, taciau primygtinai maldaudamas jos akiu kontakto. -As nekovosiu, nebandysiu judvieju isskirti jeigu paaiskes, kad vaikas jo, Liana,-nuo kada jis pasidare toks sumautai geras aktorius?
Staiga i kambari ivirto Rickas. -Liana?!-vilkolakio akis akimirksniu nukrypo i uz rankos ja laikanti Asmodeus. -E, tu, issigimeli!-isgalines dzinsu kisenes issitraukes revolveri kaip mat nusitaike i feju. -Paleisk ja ir zenk atbulas, isgama!-nepaisant akmeninio fasado, vyras nesijaute uztikrintas. Dar niekuomet neturejo reikalu su jo paderme. Ne nebuvo tikras, kad kulka, ka jau kalbeti apie vilkolakiskus savo nasrus, is viso padarytu jam kokios zalos. -Liana, tau viskas gerai? Kur Thoras?

PO SESIU MENESIU:
''QUEEN OF THE WOLVES''
Rikas sukiojosi uzkulsiuose. Po Thoro dingimo jis tapo neatsiejama Lianos Rivas gyvenimo dalimi. Norejo ji to ar ne. Tokie jau buvo tie vilkolakiai-vieningi. Rivas isciose nesiojo ju alfos pirmagymi todel ne tik jis, visas burys buvo pasiruose tiek gimdyve, tiek dar negimusi ju vaika apsaugoti bet kokia kaina. -Nieko... aciu, kad su manimi susisiekei...-kalbedamas telefonu jis viena akimi stebejo Rivas. -Pranesiu, Lianai,-linktelejo galva per daug nenustebintas, jog dar vienas siulo galas turejes privesti prie paslaptingo Geminus dingimo isnarpliojimo, eilini karta neprivede prie visiskai nieko naujo. Vilkatas tiesiog isnyko nuo zemes pavirsiaus. Nepaliesti liko ne tik jo banke saugomi pinigai, automobilis, bet ir augintine. Niekas taip ''nepasiplauna'' suzinojes apie galima tevyste. Taip, Thor'as baiminosi pratesti Geminus kraujo linija, taciau ne uztektinai, jog paliktu Rivas nieko nepaaiskines. Ne uztektinai, kad paliktu visus beta vilkus ir tiesiog dingtu. Burtininke ne pati nezinojo, kad Thoro betos naujaja Alfa issirinko butent ja. Pirma karta istorijoje burio vadu tapo vilkolakio geno neturinti asmenybe. Net Rikas, kuris is esmes visuomet buvo Thoro desiniaja ranka tam nepriestaravo. Tamsiaplauke grazuole ne nenutuokdama juos visus suvienijo. Lianos deka burys tapo kaip niekad stiprus. -As... as tau perskambinsiu. Kazkas negerai!-Rickas padejo rageli bei paskubomis susikises susisiekimo priemone i dzinsu kisene pasileido prie Lianos. -Daugiau jokiu klausimu!-prilaikydamas moteri jis bande civilizuotai skintis kelia pro spaudos atstovus, kurie it plesrieji pauksciai apspite moteri neketino jos paleisti nepaisant paslijusios jos sveikatos. -Giliai kvepuok, Liana... viskas bus gerai,-nepaisant raminancio jo balso tono, Ricko veidas buvo kaip niekad isbales. 
---
-Ar jus kudikio tevas?-sesele uztvere kelia kartu i operacine su Liana prasibrauti meginusiam Rickui.
-Ne, bet...
-Tuomet labai paprasysiu jusu pasilikti cia, laukiamajame. Kai tik bus kokiu ziniu, mes jus informuosime. Pasistenkite nurimti bei jei pavyks, susisiekti su kudikio tevu. Panasu, kad panelei Rivas prasidejo prieslaikinis gimdymas.
---
-Sveika,-pastebejes kaip suvirpejo jos juodos, tankios blakstienos, Rikas letai pakilo ant koju. Priejes prie lovos, jis sueme Lianos ranka. -Viskas gerai. Jam viskas gerai, pasistenk per daug nejudeti,-itardamas, kad vien jo prasymo neuzteks, jis spustelejo sesele iskviesti turejusi mygtuka. -Liana, prasau, nurimk,-primigtynai prasydamas jos nesikelti is lovos jis giliai ikvepe. -Jis inkubatoriuje! Bet jam viskas gerai!-judvieju akys susidure. -Nei Asmodeus, nei kas kitas prie jo neprisilies! Prie jo diena nakti budi musiskiai. Tavo betos... My queen,-blausiai syptelejes jis kilstelejo galva kai i palata iejo kudikiu nesina sesele. Moteris buvo viena ju. -Buk atsargi,-turedama omenyje prie Rivas prijungtus vamzdelius ir laidelius, ji kaip imanydama svelniau perdave jai naujagimi. -Turi vos keleta akimirku,-nusisypsojo. -Privalau ji ideti atgal i inkubatoriu.
 
DABARTIS/PARALELINIS PASAULIS:
''WE'VE GOT TIME ON OUR HANDS''
Pirmi Thora apnike jausmai buvo... panika. Ne del saves. Ne del to i kokia sumautai beviltiska situacija jis pateko. Del jos. Lianos. Suneres pirstus sau i plaukus jis nervingai apsidare. -Damn it...-beprasmiskai ieskodamas savojo automobilio jis jaute kaip pamazu visa kuna ima kaustyti ne kas kitas, o panika. Jo smegenys dar nebuvo speje apdoroti fakto, kad kazkur skubeti, vaziuoti i savo buta tikintis ten surasti Liana yra beprasmiska. Laikas yra vienintelis dalykas, vienintele valiuta, kurios jis turi absciai. Uznugaryje pasigirdo aukstakulniai bei saldus, taciau pasiepiantis moteriskas juokas. 
– Argi tu neatrodai pasimetęs? – Prisikandusi apatinės lūpos odelę, fatališkoji tamsiaplaukė žengė kelis žingsnius arčiau, į tušią gatvę išbėgusio, vilkato. Lengvas brizas švelniai kedeno jos stambias, tvarkingai susuktas garbanas. Tamsių akių žvilgsnis netrūko susirasti priešingai josioms atrodančias aukštaūgio akis. Prieš prabildama dar kartą, garbanė gundančiai perbraukė per savo natūraliai putlias lūpas, vien tam, kad išlaikyti tam tikrą “susidomėjimo” elementą savo elgsenos manieruose. – Nepatariu ieškoti tau paaiškinimo kodėl šis pasaulis yra toks negailestingas, siaubingas, triuškinantis ir blah blah blah… – Iš dalies atrodė it nuobodžiautu dėl to ką sakė. Ir nors akimirką prieš tai, jos veidas simbolizavo vieną, kitą ji jau ėmė žaismingai kikenti. Natūraliai skrudintos karamelės atspalvį turinčios akys sužibo nekaltu vaikiškumu, gal net nuoširdumu. – Negalvok kad rootinu už sparnuotą išgamą, nuoširdžiai nepakenčiu tos padermės. Gal sekančių savo ėjimu išnaikinsiu visas fėjas. Tačiau tu šito nebe pamatysi saldainuk. O kalbant apie tave, sveikinimai atvykus į tavo vienatve prasmirdusį karcerį. – Nesibaimindama sumažinti atstumo dar kartą, ji specialiai, tarytum bandytu vilkato kantrybę, ėmė iš šio tyčiotis. Ir sprendžiant iš to, kad panašų sandorį moteris buvo pasiūliusi Asmodeus, vien intonacija lėmė tai, kad šį kartą ji rimtai nekalbėjo. – Kitą vertus, gal ir tu trokšti parduoti sielą velniui, už jos kompaniją?  
Jis abieju ranku delnais perbrauke sau per veida. Vis dar atgrezes moteriai sugara jis bande itikinti save, jog tai yra kokia nors nelemta, dumu inhaliacijos sukelta iliuzija. -This can't be happening...-tyliai, sau po nosim sumurmejo Geminus. Ismustas salto prakaito jis suvoke, kad privalo nusiraminti. Mazu maziausiai norejo isprovokuoti virsma, nors toks sou greiciausiai butu patikes tamsiaplaukei garbanei. -Kodel esi tokia suinteresuota manimi atsikratyti?-kai judvieju akys susitiko, vilkato zvilgsnis atrode suzverejes. -Esi kur kas galingesne nei Asmodeus. Kodel negalejai padaryti to pati?-jo susidomejimas akivaizdziai augo. -Tai neabejotinai turi ka nors bendra su Charitonu,-ironiskai prunkstelejo. -Kad ir kokia svarbia nisa visoje toje jusu herarchjoje jis uzeme, galiu tave patikinti, kad neturiu menkiausio susikto intereso i ja pretenduoti,-neigiamai papurtes galva jis neketino atstumo tarp saves ir Pierce sumazinti. Vis dar nebuvo tikras kodel toji moteris ji taip masino.

DABARTIS / PARALELINIS PASAULIS (KARCERIS): Priešingai nei daugumai puikiai žinoma fatališkoji Katherine Pierce, Andromeda buvo visapusišku blogiu, tinkamiausiu asmeniu kuris tik gali egzistuoti į pragaro valdovės sostą. “Perleisdama” savo šviesą Nadiai, kad šią tariamai “pažaboti”, moteris paskendo tamsoje, ir velniai griebtu, ši tamsa jai beprotiškai tiko. Dar niekada Katherine Pierce dar nebuvo tokia visaverte, kokia yra dabar. Beribės (beveik) galios, bei žmogiškumo faktoriaus nebuvimas, leido garbanei evoliucionuoti taip, kad šiai nusilenkė visos tamsos jėgos, apart vieną (Horatius Ambrose – pirmasis žeme žengęs demonas, ex pagrindinis Pierce varžovas dėl sosto), kuris akimoju gavo pamoką “not to mess with the queen”. Jos pasirodymas paraleliniame pasaulyje, kur Asmodeus nusprendė ištremti vienintėlį savo varžovą dėl ilgakojes Livianos širdies, nebuvo atsitiktinis. Tiesą pasakius, bulgariškos kilmės gražuolės veiksmuose nebuvo nieko atsitiktinio. Stebėdama raumeningą Geminus nugarą, šiam dar nesiryžtant atsisukti į Šėtoną veidu, ji leido veide suboluoti kampinei šypsenai, kuri jos gyslose tekančiai tamsas žadino smalsumą. Turint omeny kad priešais tamsiaplaukę stovėjo “dievų ginklas”, ji neatrodė nusivylusi. Juk, vien iš įvardinimo galima numatyti kad toks ginklas turėtu būti tokiu vienintėliu, tobulu nuo pradžios iki galo. Ir jei reikėtu vertinti išvaizdą, Thor’as Geminus buvo būtent toks – tobulas. Apie jį viskas buvo kitaip: akį traukianti išvaizdą, žemas vyriškas balsas, svaiginantis kvapas, ir kaip neseniai tuo įsitikino pati “pragaro valdovė”, dieviškas skonis. Jos žvilgsnis, nors ir be specialaus ketinimo, tačiau kone degino vilkatą kiaurai. Iki pat tos akimirkos, kuomet jis ryžosi atsisukti. Natūraliai kapintos karamelės atspalvį turinčios garbanės akys, labai greitai susirado jo veidą. Tačiau prieš prabildama, ji suteikė jam galimybę užduoti lemtingą klausimą, nors ir ne tą.
– Juk sakiau, tai lemta žinoti man, o tau išsiaiškinti… – Ji pakartojo tuos pačius žodžius, kuriuos tarė dar tuomet, kai visas jo kūnas buvo sustingęs nuo tamsos, kurią ji paskleidė. Dar tuomet, kai jie nebuvo vieninteliais gyvais asmenimis visoje visatoje. Sekantis aukštaūgio klausimas vėl privertė ją sukikenti su aiškiai jaučiama piktdžiuga. Jis vis dar nesuprato to, kiek ypatingas buvo, ir kodėl pats Velnias nusprendė išeiti iš pragaro tam, kad pasirūpinti jog visam likusiam pasauliui jis liktu dar vienu “dingusiu asmeniu”. Giliai įtraukdama į savo plaučius ypatingai gaivų orą (juk šis paralelinis pasaulius, nors ir buvo veidrodinė tikrojo kopija, jis buvo apleistas, vadinasi visiškai niekuo negriaunamas, negadinamas, neteršiamas).
– Hahaha, agh. Dėl vieno esi visiškai teisus, mano galių rezervuaras yra kur kas pilnesnis nei Asmodeus. Bet kodėl ne pati? Paprasta, tai būtu per daug akivaizdu. Thor’ai, saldainuk. Mane beprotiškai žavi koks nekaltas esi savo žiniomis apie paranormalų pasaulį. Bet, įsijunk protą. – Pašaipiai šyptelėdama, ji specialiai žengė kelis trūkstamus žingsnius iki vilkato, akivaizdžiai matydama, kad jei jis ir neatsitraukia toliau, bet ir nesistengia prieiti arčiau. Jie buvo arčiau, nei per sulenktą ranką. Tamsiaplaukės garbanės žvilgsnis ir vėl pakilo į viršų, susirasdamas šviesias jojo akis.
– Be mano įtakos, daugiausia ką Asmodeus galėjo padaryti savarankiškai, tai apsiverkti. Bet negi tu manai kad Tavo buvimas čia buvo reikalingas jam? Tai buvo reikalinga man. Nuo pat pirmos akimirkos, kai aš įžengiau į pragarą, bei užėmiau savo teisėtą vietą, aš žinojau kas yra “dievų ginklas”. Ir tai nėra Liviana… – Tarytum tampydama “liūtą už ūsų”, Katherine žaismingai sukrizeno, po ko ir toliau ėmėsi savo mėgstamiausio žaidimo. Josios rankos netrūko susirasti vietą ant Geminus pečių. Jos lėtai, bet užtikrintai slydo per jo krūtinės ląstą, kuomet ji nuleidusi žvilgsnį ties jo pusiauju, pratęsė savo mintį.
– Galėčiau leisti tau viską išsiaiškinti pačiam, bet tuomet nematyčiau tavo veido, kai suprasi. – It gyvatė, besisukanti aplink savo auką, kad lemtinga akimirka galėtu įtempti save pakankamai, kad sutrumpintu kiekvieną aukos kaulelį, ji prisiglaudė prie vilkato. Visas jos liaunas, odiniais drabužiais, it antra oda, aptemptas kūnas, dabar pilnai glaudėsi prie tvirto jo pavidalo.
– Kvailuti, vienintelė Charitono užduotis buvo sužaisti su Liviana taip, kad ji ir pati to nesuprasdama perleistu savo tikrąsias galias jam. Juk tu žinai tai kad vilkatai atsirado tik todėl, kad Liviana siaubingai troško sustabdyti tuo metu “nuo grandinės nutrūkusį” savo tėvą? Ir čia, būtent čia gamta nusprendė tam pasipriešinti. Chariton’as niekada nebuvo per daug ypatingas, jis viso labo spėju neblogai dulkino Livianą. – Staiga viena iš jos rabkų pakilo iki vilkato veido, bei uždėdama rodomąjį pirštą ant vyro smakro, ji staigiai pasuko jo veidą į savo pusę. – Beje, koks gi jausmas dulkinti tą pačią moterį, kurią kadaise dulkino tavo tėvas? – Erzindama, spausdama ten kur “skauda”, Katherine plačiai išsišiepė, ir būtent tą akimirką, ne tiek atsitraukdama pati, kiek vienu lengvu postūmiu, atitraukė nuo savęs šviesiaplaukį. Jos žvilgsnis trumpam nusileido žemyn, tyrinėjančiai nužvelgdamas vienetinius aukštakulnius, kuriuos ji avėjo. Ir akimirka, kuomet ji kilstelėjo smakrą aukštyn, jų žvilgsniai vėl susirado vienas kitą. – Tu esi “dievų ginklas”, Thorai. Tu ne vien, jei išsiaiškinsi kaip, gali nužudyti bet kurią nemirtingą būtybę. Bet tu būsi pasmerktas gyventi iki tos akimirkos, kol gyvens paskutinė nemirtinga siela. Vadinasi tavo buvimas čia, bus labai, labai ilgas. Bet ei, turėtum padėkoti man, juk būtent šitaip tau neteks daugiau susidurti su Liviana. – Kuo toliau, tuo labiau Katherine išraiška darėsi pašaipi, juk jai buvo vienas malonumas žaisti Geminus jausmais, versti jį jaustis blogiau, nei kad jis jautėsi iki šiol. Ši beviltiška jo padėtis, ne juokais jaudino (tiek emociškai, tiek fiziškai) “pragaro valdovę”. Ir ji anaiptol nesistengė šito nuslėpti. Plati šypsena ir džiugus balsas tai dar labiau įrėmino.
– Jei mano klausa manęs neapgavo, tavo mergaitė laukiasi? Sebastian’o dukra Šiam pasauliui atneš dar vieną gyvybę, už kurią taip pat yra atsakingas Asmodeus. – Ji staiga primerkė akis, ir it kokį paniekinantį juokelį, iškošė pro dantis. – Nebent tėvas esi tu, Thor’ai. O tai reiškia, kad palikai jų abiejų likimą mano malonei, o aš esu pasirengusi priversti kentėti juos visus. – Tik tuomet kai ištarė šiuos žodžius, tamsiaplaukė pasiuntė vilkatui “oro bučinį”, kuomet apsupdama save visiška tamsa, ji ir vėl pradingo taip, tarytum niekada prieš tai nebuvo egzistavusi. Kaip be pasukus, šiame žaidime ji atliko pergalingą veiksmą: vilkatas liko įkalintas vienui vienas, ir jei to negana, ji taip pat jo mintyse pasėjo abejones dėl to, kas paliko jam dingus.

DABARTIS / ASMODEUS NAMAI (DINGIMAS): Galios, kurias apgaule Katherine Pierce perdavė Asmodeus nebuvo amžinos, jos turėjo savo “galiojimo laiką”, tačiau šiandiena ir būtent šią akimirką, Asmodeus buvo veik nenugalimas. Ir tik jo vaizduotės ribos, buvo vieninteliu šio barjeru. Ir visgi, galėdamas padaryti beveik viską, jis taip pat kaip ir “ryto žvaigždė” negebėjo manipuliuoti svetimais jausmais. Tai nebuvo pavaldu beveik niekam (atmetant tą palaužiamą poveikį, kurį gali suteikti vampyrai žmonėms). Vilką primenanti kalytė buvo sugrąžinta iš mirusių taip pat greitai, kaip iš Šios buvo atimta gyvybė. Suvokusi kad netoliese randasi jai žinomas asmuo, Luna pasileido tamsiaplaukės link. Būdama per daug gerai išauklėta, it sarginis šuo ji užėmė puolimo poziciją prie Rivas kojų. Ir tik lengvas mostelėjimas ranka iš tamsiaplaukės pusės, davė ženklą gyvūnui nesijudinti. Nepaisant paliepimo, Luna vis dar buvo visiškai pasiruošusi pulti, nors be leidimo šito nedarė. Graikė žengė trūkstamus žingsnius, atsidurdama beveik kambario centre. Už kelių metrų ant kilimo vis dar matėsi ganėtinai šviežias kraujas, nors apie tamsius dūmus ar pačios Pierce pasirodymą užuominų nebuvo likę. Šaltas, pagiežingas ir kiek sutrikęs Livianos žvilgsnis susirado “skriaudiką”, kuomet jis išeidamas iš vonios, rankose vis dar laikė rankšluostį. Viskas, visi matomi įkalčiai simbolizavo apie tai, kad jis yra auka, ir iš tiesų Geminus buvo tas, kuris “pametė protą”. Bet netgi tai būtu tiesa, vargu ar Liviana būtu palaikiusi “fėjų”. Tiesa yra tame, kad meilė yra akla, ir jei tu kartą jau pamilai monstrą, niekas nesulaiko tavęs nuo tokio pat likimo pakartojimo. Tačiau tai jau visai kita kalba. Įtariai stebėdama atvykėlio veidą, ji stengėsi jame perskaityti daugiau, nei jis pasiryžo prabilti balsu. Nieko, jo Veidas tapo tiek nenuskaitomas, kad akimirka netgi pasidarė visiškai nejauku. Kad ir kas pakeitė Asmodeus, pasistengė iš peties. Nekaltas, kiek per daug naivus ir akivaizdus šviesos atstovas dabar priminė savęs priešingybę. Jo kandi replika privertė Rivas suprunkšti. Jai ne mintis nebuvo atėjusi į galvą, kaip nors sunerimti dėl jo gerbūvio. Taip, juos siejo praeitis ir tik praeitis. Tuo labiau, ji puikiai suvokė kad kad ir koks Geminus buvo karštakošis, be priežasties puolęs nebūtu. Ir akivaizdu, priežastį jis turėjo.
– Nemeluok žvelgdamas man į akis! – Jos balsas nuskambėjo per daug garsiai, veik pagaudamas tokį pat decibelą, kokiu pašaukė oponentas. Jo bandymas atsiprašyti, ar prisiliesti, akimoju iššaukė Livianos pasipriešinimą. Ji atitraukė ranką, kurią jis suėmė, nusuko akis ir akivaizdžiai stengėsi suvaldyti save priverčiant išvengti bet kokio tolimesnio kontakto.
– Nori pasakyti kad jis prilupo tave, tuomet paliko čia savo šunį, automobilį ir tiesiog dingo? Kiek manai esu naivi, kad tuo patikėčiau?! Velniai griebtu, Asmodeus, meldžiu, pasakyk ką padarei. – Jo atsakas ne juokais pribloškė Livianą. Ji sustingo, akys veik tapo stiklinėmis. Gilus šokas iššaukė nevalingą “išnykimą mintyse”. Galima būtu prisiekti, kad būtent tuo metu pro jos akis, it koks stipriai pagreitintas filmas, akcentuojantis tik į svarbiausius įvykius, pralėkė pro jos akis. Jų pažintis, pirmasis bučinys, pirmoji naktis, kova prieš Chariton’o paveldą, kova prieš visą pasaulį, prisipažinimas ir galiausiai… Brutalus vaizduotės kūrinys: jo nugara, apleidžiant šiuos namus, ir panašu kad josios gyvenimą. Rick’as prasitarė kad vilkatas kategoriškai nenori palikuonių, bet blogiau už tai, gali būti tik sugriautas pasitikėjimas, sužinant kad asmuo kurį myli, greičiausiai laukiasi svetimo vaiko. Vadinasi visos tavo abejonės, buvo tiesa. Nors ir nebuvo. Staiga sugrįžus gyvybei į jos akis, ji ir pati nesuprato, kaip greitai ir stipriai smogė Asmodeus antausį.  – Nekenčiu tavęs! Kas tu manaisi esantis?! Aš buvau tau neištikimą su juo, daug kartų. Bet tuo pačiu, aš su tavimi išsiskyriau, Asmodeus! Tarp mūsų jau seniai viskas baigta, o vaikas kurio laukiuosi yra Thor’o. Šis vaikas bus vilkatas, Geminus palikuonis, nori tu to ar ne. – Su didžiule panieka iškošdama šiuos žodžius, ji jau buvo besisukanti eiti iš čia, kuomet jis vėl suėmė jos ranką, bei tuo pačiu metu pro duris įsiveržė Rick’as. Matant šį veidą, tikriausiai pirmą kartą Livianos akyse buvo galima pastebėti palengvėjimą. Žinoma, ji galėjo bandyti susitvarkyti su Asmodeus savarankiškai, bet buvo net kelios priežastis, kodėl ji negalėjo to padaryti. Kaip mat išraudama savo rankų iš jo gniaužtų, ji ryžtingai žengė vilkolakio link. Tik šalia jo, moteris dar kartą pasisuko į Asmodeus. Vis dar siaubingai šaltas jos žvilgsnis, ir dabar jau atitinkamas tonas, nusikreipė į "fėjų".
– Vadinasi tu atsitrauksi dabar. Nes Dievas mano liudininkas, Asmodeus, aš priversiu save prisiminti kad originaliai esu Ambrose, o tai reiškia kad sunaikinti tave man nesukels didelio sunkumo. – Atrodytu parinkusi adekvačiai labai paprastus žodžius, pirmą kartą Liviana skambėjo taip šaltai ir taip grėsmingai. Ji niekada nebuvo lengvai perkandamas riešutas, tik dabar ta tapo labai akivaizdu. Pasisukusi į Rick’ą, ji lengvai uždėjo savo pirštus ant jo atkišto ginklo, parodydama verbaliai kad šis jį nuleistu. – Išvežk mane ir Luna iš čia. Aš tau viską paaiškinsiu pakeliui, Thor’o čia nėra… Ir dabar žinau kodėl. <...>




NUO LEMTINGOS NAKTIES PRABĖGUS 7 METAMS: Septyni metai yra labai didelis laiko tarpas, kad daugelių gyvenimas pasikeistu 100%. Naktį, kuomet Thor’as Geminus pradingo, Livianos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Ne, tai netgi per daug švelniai apibūdinta. Tamsiaplaukė žinoma nenuleido rankų, stengdamasi surasti bet kokias įmanomas galimybes, kad tik išsiaiškinti tiesą apie jo dingimą. Nepriklausomai nuo to, kad viskas skandavo apie tai, kad jis pasibaidė netikėtos tėvystės, visgi, niekas negali pradingti be pėdsako, ypatingai paliekant visą savo gyvenimą taip, tarytum niekas nerūpėtu. Būtent Šios mintys neleido graikei nuleisti rankų, iki pat netolimos dienos. Pastodama nuo alfa vilkato, vienintelio savo rūšies atstovo, ji automatiškai užsitarnavo jojo genties paramą. Tai atvėrė duris naujiems resursams, kuriuos moteris stengėsi išnaudoti paieškoms, apsaugai. Gimus Dorian’ui, moteris oficialiai buvo priimta į vilkolakių gretas, kaip jų “karalienė”. Keista, tačiau Rivas ne kiek nesipriešino tokiam vilkolakių sprendimui. Juk ji buvo viena iš nedaugelio asmenų (be jos šią tiesą žino tik Chariton’as, Sebastian’as, Katherine ir dabar Thor’as), kad iš tiesų už vilkatų / vilkolakių atsiradimą buvo atsakinga ji ir jos kadaise atliktas ritualas, bandant sukurti atitinkamai pavojingą rūšį, kuri galėtu nugalėti vampyrus, o tiksliau konkretų vampyrą. Ir nors vilkatai iš savo prigimties buvo siaubingi, monstrai visiškai prilygstantys vampyrams, su laiku jie evoliucionavo, pakito, tapo tokiais, kokie dabar yra vilkolakiai. Perimdama valdžią į savo rankas, ji išdėstė tik dvi sąlygas: jie nenustos ieškoti Thor’o, nepriklausomai nuo to, kiek laiko tai užtruks, Jie saugos Dorian’ą, net jei tai galiausiai kainuos jų gyvybę, ir Rick’as ir toliau bus “dešinioji ranka”, ištikimas patarėjas ir verslo partneris. Mainais moteris pasižadėjo saugoti būrį tiek materialiai, tiek fiziškai, tiek magiškai. Ir savo pažadą ji tęsėjo. Ne daug kam buvo žinoma kad Liviana Varias ( brūkšnelis Geminus, iš pirmos santuokos) buvo beprotiškai turtinga asmenybė, savo turimus resursus ji panaudojo tinkamai. Jai nebuvo paslaptis tai, kad Vilkolakiai laikosi iš kriminalinio pasaulio, ir vargu ar kada atsitrauks nuo savo gyvenimo būdo. Ir ji tapo jų “karaliene”, vadinasi netgi neturėdama vilkolakio geno, ji tapo viena jų. Bėgant metams, vilkolakių būrys plėtėsi, apėmė kur kas didesnes teritorijas, kol galiausiai tapo pagrindiniu Anthony Gomez-Mikaelson pagrindiniu varžovu. Galbūt prieš septynis metus jo narkotikas buvo kažkas nepakartojamo ir išskirtinio, bet galiausiai į rinką įsiveržė dar kelios rūšys šio “gėrio”. Dienomis Liviana buvo tobula mama savo sūnui, “BloodPharm” kompanijos akcininkė, bei pavaduojanti generalinė direktorė. Pakilusi pareigose nuo HR iki CEO, naktimis pasinerdavo į ganėtinai tamsų, pavojingą ir nusikalstamą pasaulį. Darbas “BloodPharm” neapsiribojo vien tik verslo susitikimais, verslo sprendimais ir bendravimu su spauda, kartu su keliais vilkolakiais (tarp kurių buvo josios dešinioji ranka), kuriuos po priedanga įdarbino ten, ji kruopščiai dirbo prie naujo narkotiko pavadinimu “mood dust” variacijų. Be magiško įsikišimo apsieiti nepavyko, bet su laiku sukūrė inovacinį produktą, kuris veikė panašiu principu kaip ir Gomez’o, kėlė priklausomybę – automatiškai paklausą ir pinigus, tačiau nekėlė organizmui žalos. Ir vistik, tai buvo nelegalus, slaptai išgautas ir platinamas preparatas. Dar po kelių mėnesių, Liviana atvėrė duris į naują "La Venganza” klubą, kuris automatiškai tapo pagrindiniu jos būrio tašku. Įdomus pastebėjimas, tačiau nemaža Gomez’ui priklausančių vilkolakių dalis, išdavikiškai persimetė į Rivas pusę. Ir po tam tikro ištikimumo patikrinimo, jie buvo priimti.
Verta pastebėti, kad Ambrose ir Mikaelson kraujo linijos atstovai visada kariavo dėl “pirmumo”, dėl valdžios ir kitų žmogiškai aktualių dalykų, ir likimas sužaidė taip, kad naujosios kartos laukė analogiškai panašus likimas. Liviana pasikeitė, tačiau nieko kito ir nebuvo galima tikėtis. Ir nors jos gyvenime iki šiol neatsirado konkretaus asmens, kuris galėtu užimti tuščią vietą, kurią paliko Geminus, ji turėjo ne vieną akimirką, kuomet “viskas galėjo išslysti iš rankų”. Rick’o buvimas kone kiekviename gyvenimo etape, ne kartą buvo atvedęs į ganėtinai intymiai atrodančią aurą. Ir nors jie niekada vienas prie kito neprisilietė neprideramai, niekada nesibučiavo, tačiau kažkoks “click” visgi buvo, turint omeny kad kartu, be kitų asmenų jie leido gana daug laiko. Sunku pasakyti kas buvo didesnis “cock block” ar tai pastovios Geminus paieškos, ar pagarba jam ir jo augančiam sūnui, kuris atrodytu su kiekviena diena tapo vis labiau panašus į tėvą tiek savo išvaizda, tiek akių spalvos gilumu, tiek sunkiu karštakošišku charakteriu.
– Taip? – Vieną iš tų naktų, kurias Liaviana leido savo kabinete prie dokumentų pildymo, į duris pasigirdo bildesys, jos tamsios akys kaip mat pakilo. Durims prasivėrus, pro jas užėjo aukštas raumeningas vyras, kuris panašu kad nesijautė taip jau pagarbiai.
– Norėjai su manimi pasikalbėti? – Silvanus Ambrose, nenukreipė akių nei į vieną iš čia buvusių asmenų, tiesiog žvelgė į tolį, ramiai sau už nugaros užrakindamas duris. Savo ruožtu Liviana viso labo primerkė akis, norėdama atsiminti ar pageidavo kad josios giminaitis čia pasirodytu. Visa jos elgsena skandavo apie ganėtinai aukšas užimamas pareigas, tiek čia, tiek “BloodPharm”. Nesudominta ji vos pastebimai kilstelėjo antakį, bei vėl nuleido akis prie savo prieš tai buvusios veiklos. Moters kūnas buvo aptempęs raudonos spalvos kostiumėlis su gilia iškirpte, kuri davė pakankamai vietos vaizduotei kiekvienam, kuris drįso pažvelgti žemiau josios akių linijos. – Ne. – Atsainus jos balsas buvo vieninteliu aidu, kuris turėjo paskatinti atėjūną pasišalinti.
– O. Tau pasirodė kad kalbu su tavimi, Liv? Ne, klausiau tavo berniuko žaisliuko. – Silvanus kaip mat pasuko akis į ant svečiams skirtos sofos įsitaisiusį Rick’ą, kuris vargu ar liko sužavėtas tokio pavadinimo ar aplamai kaip save pozicionavo Ambrose. Tačiau vikanui tai buvo ne motais, ypatingai dėl to kad su vilkolakių jis turėjo savo reikalų, apie kuriuos Liviana nežinojo. Ir visgi, prieš jam ką nors priduriant Liviana griežtai, bei kiek įsakmiai prabilo. – Turėk bent šiek tiek pagarbos Silvanus. Net jei esi mano giminaitis, niekas tau nesuteikė leidimo nepagarbiai kalbėti su mano šeima. O jeigu tau nepatinka mano “namų” taisyklės, galiu pasirūpinti kad būtu išvestas iš čia taip, kad kelią atgal rasti būtu neįmanoma. – Pašaipi šypsenėlė subolavo tamsiaplaukės veide, kuomet ji vėl pakėlė akis į atvykėlį, kuris atsakomai viso labo skėstelėjo rankomis, parodydamas kad pasirodė čia ne piktybinėmis priežastimis. Jo žvilgsnis vėl susirado Rick’ą, tikintis kad vilkolakis nurodys kur jie gali pasikalbėti dviese arba tryse, turint omeny kad Ambrose čia pasirodė ne vienas. Per tą laiką, kuomet jo dukterėčios gyvenimas visiškai pasikeitė, Silvanus taip pat ne snaudė. Jo atsinaujinusi pažintis su Elena Winchester, palaipsniui nuo “darbo susitarimo” peraugo į draugystę, o draugystė į “lovos reikalus”. Žinoma kad jie nejautė vienas kitam nieko daugiau, kaip tik seksualinį susidomėjimą, Silvanus buvo praradęs savo žmoną, gyvenimo meilę, o Elena nuoširdžiai neatsiminė ne vienų iš savo kada nors turėtų romantinių santykių (kaina už antrą šansą – iš atminties atimta meilė). Jie abu puikiai suvokė esti Elena yra raktas, galintis ne vien atrakinti tam tikras duris, bet ir užrakinti priklausančias pragarui. Jos gyvybė buvo neįtikėtinai svarbi, ir Silvanus pažadėjo likusį jos laiką paversti nepamirštamu, padaryti taip, kad ji pagaliau galėtu džiaugtis esanti gyva, kad ir kiek laiko ji turi. Juk ne vienas jų ar kas nors kitų, negalėjo atsakyti į klausimą kada reikės užverti pragaro vartus. Tai gali atsitikti šiandiena, po savaitės, po dešimtmečio ar niekada.

DABARTIS / PARALELINIS PASAULIS (KARCERIS): Thor'o kaktoje isimete kelios horizontalios rauksles. Katherine meistriskai grojo vyro nervais, subtiliai taciau uztikrintai palytedama kiekviena vilkatui opia tema. Niekuomet pernelyg i supernaturalu pasauly nesiveles Geminus sunkiai apdorojo fakta, kad bene visi pastaruoju metu jo kelyje pasitaikantys sutverimai apie ji, jo kilme ir ''infamous'' jo teva zino gerokai daugiau nei jis pats yra issiaiskines. Tam tikru metu jo pasamoneje smestelejo ilga laika slopintas suvokimas, jog butent nuo jo pazinties su Rivas, taip jo salintasis supernaturalus pasaulis, eme ji ryti, traukti, it klampus smelis. -Uzteks tu sumautu dviprasmybiu,-kone suurzge akivaizdziai neketindamas spresti tai sen, tai ten Pierce barstomu rebusu ir mysliu, taciau ji neabejotinai megavosi ji kankindama ir ne neketino liautis. Ji priartejo. Jis nesitrauke, taciau vyro veidas atrode rustus. ''Nuo pat pirmos akimirkos, kai aš įžengiau į pragarą, bei užėmiau savo teisėtą vietą..''. Sie Katherine zodziai priverte ji zengti atatuspta, taciau si ir vel priartejo. Tik dabar galutinai suprates su kuo is tiesu turi reikala, Geminus greitai galvoje perkrate savo sansus is cia istrukti. Jie buvo tolygus nuliui. Nepaisant to, kad su tokiais kaip Katherine jis susidures pries tai nebuvo, nereikejo buti Ensteinu, jog suprastum, kad moteris nebuvo nei kiek suinteresuota kada nors ji is cia istraukti. Jis galejo buti tiesmukas, t.y. atstumti tam tikra prasme liguista bei suletnta viliotini aplink ji sokancia Pierce ir galimai jos daugiau niekada nebepamatyti, arba testi si kates ir peles zaidima, kuris akivaizdziai enterteinino moteriskos lyties atstove ir tokiu budu islosti sau dar siek tiek laiko. Laiko, butino sugalvoti kaip is cia istrukti. Jis ir toliau tylejo. Jo sviesiai melynu akiu zvilgsnis buvo prikaustytas josios ir nepaisant nepadoriai minimalaus pasnekovu atstumo, Katherine nanaiptol nesijaute nejaukiai ir toliau porindama jam apie tai, ka jis mielu noru butu pamirses. Apie Liviana ir Charitona. Vis gi suteikti pragaro isgamai malonumo jis neketino. -Manau butu buve naivu tiketis, kad daugiau nei du tukstancius metu gyvenanti, Rivas isvaizdos moteris butu islikusi skaisti,-pasaipiai syptelejo tebeziuredamas pasnekovei i veida. -Koks jausmas?-neva susimaste. -Po pirmu triju centimetru, ji kaip nepaliesta mergaite,-nepaisant ''samojo'', jo israiska bylojo apie sunkiai tvardoma isiuti. Tai, kad si pragaro kekse manosi turinti teise dergti jo moteri, jam, lengvai tariant, nepatiko. -''Dievu ginklas''?!-mazu maziausiai tikejesis tokio episko saves apibudinimo jis nusikvatojo. -Last time i checked,-krenksteli. -I was't,-akivaizdizia nepriemes moters zodziu uz gryna piniga, pamazu surimteja mat i konteksta imaisiusi Livianos varda bei dar negimusi jos kudiki, Katherine neabejotinai pataiko butent ten, kur vilkatui labiausiai skauda. -Nei Liana, nei juolabiau dar negimes kudikis neturi nieko bendra su viskuo, ka man dabar papasakojai!-neturedamas zalio supratimo apie gresme, kuria jojo egzistencija kelia Pierce, jis pagaliau paluzo, puole i nevilti. -Kad ir ko nori mainais uz ju givybes...-Katherine neketino pokalbio testi, ta jis suprato is to kaip atsisveikindama zavioji tamsiaplauke pasiunte jam oro bucini. -Palauk!-suriaumojes jis pasidave link jos, taciau viso labo susidure su jos vietoje stojusiu tirstu, juodu ruku. -F-u-c-k!-dievazi, dar niekada nebuvo toks inirses. -Kodel tau nepaciulpus mano ''dievu ginklo''?!-plukdamasis jis paciupo netoliese stuksojusia pasto dezute bei isroves ja is zemes, sviede tolyn. -Ahhh!-jis siuto. Siuto, kad negali is cia istrukti, kad yra bejegis perspeti Liana apie jai gresianti pavoju.
Laiko tekme siame pasaulyje, bent jau jame ikalintam Geminus rodesi normali. Taciau kaip paaiskes veliau, tokia nebuvo. Kad ir kiek laiko jis cia isbuvo, Thoras spejo isgyventi visas, na beveik visas, imanomas moralines kancios stadijas. Pirmoji buvo pyktis, veliau seke panikos bei baimes kratinys. Tam tikru momentu jis net buvo atbukes bei sededamas vienui vienas, bare kuris iprastame pasaulyje nuolatos knibzdete knibzda lankytoju, bei viena po kito tustindamas vodkos butelius, bande save itikinti, kad visa tai laikina. Kad Liana prieis siulo gala bei priremusi Asmodeus prie sienos iskratys is pastarojo atsakyma. Pagautas ikvepimo, o galbut tiesiog pagaliau pasigeres, kas siame pasaulyje pasirodo buvo imanoma, jis netgi nusigavo i identiska Rivas namu kopija bei iskuite juos ieskodamas bet ko... bet ko uz ko galetu uzsikabinti. Bet ko, kas suteiktu vilties kada nors sugrizti. -Cha...-ironiskai syptelejo. Sededamas ant tikra bardaka primenanciu virtuves grindu jis kilstelejo viskio buteli tarsi is iremintos nuotraukos besisypsanti Liana butu jo sugerove. -Tu laukiesi... huh... Suknistas dejavu, ka? Tavo gyvenime pasirodo Geminus, itaiso tau vaika ir tada eilini karta prasideda tikra sumaistis,-gurkstelejes is butelio susiraukia. -... ir tada, tada tau tenka gelbeti savo ir savo vaiko givybe, nes sumautas Charitonas ir viskas kas su juo susije pasirodo net su paciomis pragaro padugnemis turi nesuvestu saskaitu...-kitame kambaryje pasigirdo pasaipus kikenimas. Thor'as pakilo. Ne itin stabiliai, taciau pakilo. Jo girtame veide isiziebe viltis, jog jis cia ne vienas, taciau sioji uzgeso taip pat staiga, kaip ir uzgime, mat tarpduryje pasirode Katherine Pierce.– Auch. Nežinau kas turėtu “užgauti” labiau, tai koks apgailėtinas tapai ar kad laikai mane pragaro padugne?Demonstratyviai pavartydama akis, tamsiaplaukė garbanė žengė kelis žingsnius kambario, kuriame jis buvo link. Jos avimų aukštakulnių kaukšėjimas užpildė aplinką, tarytum būtu labiausiai dėmesio reikalaujantis atgarsis. Veidmainiškai sugriebdama nuotrauką, į kurią prieš tai žvelgė šviesiaplaukis, akivaizdžiai nesužavėta šiek tiek suraukė nosį. – Tik nesakyk kad laukei ne manęs? – Veidmainiškai prieš jo veidą pasukiodama Rivas nuotrauka, garbanė galiausiai nusviedė ją šalin sau per petį. Tuomet kažkuriam laikui ji paprasčiausiai nutilo, jos veido išraiška tapo savistiška ir spindidnti akivaizdžia pikdžiūga. Tamsių akių žvilgsnis kaip mat susirado Geminus, kuomet ji nesibodėdama alkoholio paveikto jo kūno, prisiartino pakankamai arti, kad jis sugebėtu ant savo odos jausti jos karštą kvėpavimą. Net natūraliai pakeltai vilkatų kūno temperatūrai Katherine skleidžiamas karštis buvo kažkuo “per daug”. It puikiausias sociopatijos pavyzdys, būdama perdėm arti jo: Kuomet jos veidą nuo priklausančio jam te skyrė keli centimetrai ir ne daugiau, ji persimainė. Kažkas giliai džiugino Pierce, tačiau vargu ar tai žadėjo bent kažką gero. Nuo peties ji nusiėmė nedidelę odinę kuprinę, kurią pametė ant stalo esančio Geminus už nugaros. Vyras letai, siek tiek virpanciais pirstais sueme jam atnestas ''lauktuves''. Pasamone kuzdejo - gero nelauk. – Turiu tau dovanėlę,-savame kailyje nekantrumu nesitvere Pierce. - ikriausiai joks vyras nenorėtu papulti į situaciją, kuomet nėra aišku ar jo moteris laukiasi nuo jo, ar nuo kito. Bet ei, tam ir yra skirti draugai, kad išlaisvinti tave nuo nepageidaujamo galvosukio,-galvos mostu, Katherine parodė kad vilkatas pradarytu kuprinę. Prie to pačio, moteris netgi ištiesė ranką, tam kad perdėm žaismingai ir dviprasmiškai stumtelėtu Geminus link numestos jam dovanos. Vilkatas zvilgtelejo i kuprines turini, taciau ne is kart suprato kas tai. – Tai tavo negimusio vaiko širdis, pamaniau kad kol čia esi, norėsi turėti suvenyrą. Dežavu tiesa? Žinoma, tam kad tai atnešti, turėjau sudrąskyti Livianą į skutelius. Ech, bet buvo verta. – Demonstratyviai dirstelėdama į savo tvarkingai, juoda spalva nulakuotus pailgus nagus. – A tiesa, tau turėjo gimti berniukas. Thoras tebestovejo garbanei atsukes nugara. Niekas ka pasnekove sake, neissauke taip trokstamos jos reakcijos. Abejomis rankomis isikibes i stalvirsi vyras ji stipriai suspaude. Jo veidas atrode sustinges, jame neatsispindejo emocijos, taciau skruostu nuriedejo asara, kuria greit sugere gerokai atauge ''facial hair''. Protas negalejo apdoroti katik gautos informacijos, taciau pirstus sutepes kraujas neabejotinai buvo zmogaus. Ji supykino. 
Vilkato samone savotiskai aptemo. Jis jaute gerai pazistamus signalus, jog jo kunas pamauzu ima mutuoti, taciau nejaute ne menkiausio noro tai kaip nors sustabdyti. Pirma karta Thoras ne kiek nesibaimino, jog ivykus metamorfozei, jis daugiau i save nebegris. Geminuss paciupo moteri uz rieso. Neatpazistamai pakites jo veidas bei rubino raudonumo akys isisteibelejo i garbane, kuri regis ir pati buvo uzklupta netiketai. Ji pabande ranka istraukti, taciau uzuot ja paleides, vilkatas didziuliais nagais sukibo i jos balksva oda. Laikyti ja degino it garbanes viduje kunkuliuotu pati pragaro lava, taciau tai jam buvo ne motais. Pirma kart gyvenime, Geminus sirdi ir siela buvo uzpildziusi absoliuti tamsa ir kersto troskimas. Prasidejus grumtynems, pamazu pavidala pakeite visas jo kunas. Thoras neketino jos paleisti. 

NUO LEMTINGOS NAKTIES PRABĖGUS 7 METAMS: Rikas sedejo isitaises ant vienos is dvieju oda aptrauktu kreslu, priesais Liv rasomaji stala. Tai nebuvo pirmas vakaras, kuri jis praleido kartu su ja, dirbdamas, uzuot pasiemes seniai uzsitarnauta iseigine. Moters apranga intrigavo, taciau stengdamasis islaikyti profesionaluma, jis laike akis ibestas i susni dokumentu savo rankose. -H..h.am,-uzsikosejo pries pagaliau prabildamas. -Manau siandienai uzteks,-jis atrode pavarges. Liana, it vovere rate, buvo nenuilstanti. To keep up with her, nebuvo paprasta. It asmens sargybinis jis stengesi pasirupinti, kad arba jis, arba kuris nors is vilku visuomet buvo Rivas pasoneje. Santykiai su Gomezo buriu daresi vis itemtesni, vis maziau nuspejami. Garbes kodekso narkotiku versle tikrai negalejai tiketis, todel kur kas logiskiau atrode buti budiems, buti pasiruosusiems. -Tu... atrodai pritrenkianciai,-atkreipes jos demesi, jis blausiai syptelejo. -Turi ipatingu planu siam vakarui?-tamsiaplauke asmeniniam gyvenimui laiko skyre ne itin daug, taciau Riko ziniomis, sirdies draugo burtininke vis dar neturejo. -Jau kuris laikas norejau paklausti, gal...-ak, kaip ne laiku cia pasirode Silas! Ambrose balsas, o ir guvi asmenybe kaip mat uzpilde patalpa nepalikdama joje vietos beta vilkolakiui. Rikas, is pagarbos Rivas, jau ketino pasisalinti palikdamas giminaicius vienus, taciau cia pat buvo sustabdytas. -Viskas gerai, Liana,-is padilbu zvilgtelejes i Refordo broli, jis neatrode suzavetas sio pasirodymu. 
-Vadinasi kazka aptikai?-vos tik isejes i lauka, Rikas uzsiruke. Is to, kaip nervingai drebejo jo rankos prisidegant cigarete, buvo akivaizdu, jog vyras jaudinosi. Diena, kai desperatiskai bandydamas surasti Geminus, jis kreipesi i Silvanus buvo tolimoje praeityje. Pries daugiau ar maziau septynis metus jo paties intencijos buvo kiek kitokios. Nepaisant to, kad visi ikalciai rode, kad Thoras tiesiog pasiplove, vilkolakiu Asmodeus pasakecios neitikino. Jie visais jiems prieinamais resursais bande surasti siulo gala, o desiniaja alfos ranka buves Rikas jaute didziausia atsakomybe is visu. Ypac todel, kad augantys romantiski jausmai Lianos atzvilgiu tiesiog draske ji is vidaus ziurint kaip katik kudikio susilaukusi Rivas blaskosi bandydama suvokti KODEL. Metai bego ir jo uzsidegimas surasti Geminus bleso. Visi daugiau ar maziau pamazu apleido vilti kada nors suzinoti kas is tiesu nutiko ta lemtinga vakara. Aisku buvo tik tai, kad Thor'as nepabego. Nebuvo jo ir po velena. Taciau jo nebuvo. Rikas nieku gyvu nebutu sau leides ''to make a move on'' geriausio draugo moters jei pats bent kazkiek viltusi, bent kazkiek tiketu, kad viena diena jis ims is sugris i visu ju gyvenimus. Ironiska, kad siandien, butent tada kai jis pagaliau leido sau zengti ta trukstama zingsni, cia pasrode Silas galimai kesindamasis sujaukti visus jo ateities planus. -Manau, kad musu misijos galiojimo terminas seniai pasibeiges,-itraukes pirma duma jis nusispjove ant juodo it smala asfalto. Jo tonas nebuvo draugiskas. -He is gone. Manau ji pagaliau su tuo susitaike. Nera prasmes...-istares pastaruosius zodzius jis tyliai nusikeike. Aisku, kad tai melas! Jo sazine verte ji gailetis tai pasakius. -Apie ka norejai su manimi pasikalbeti?-nenoredamas pasirodyti kaip paskutinis sunsnukis ir blogiausias draugas pasaulyje, jis vis gi teikesi suteiktu Silas proga prabilti.

DABARTIS / PARALELINIS PASAULIS (KARCERIS): Katherine Pierce planas iš pažiūros neturėjo ne menkiausios spragos, ji sužaidė tobulą šachmatų partiją, pirmiausia atsikratydama stipriausių ant lentos stovinčių figūrų. Thor’as, arba aukštesnėmis jėgomis vadinamas “Dievų Ginklas”, buvo įkalintas paralelinėje visatoje, iš kurios jį ištraukti negebėjo niekas. Niekas nebuvo užtektinai galingas ar suinteresuotas, kad vilkatas vėl sugrįžtu į visų puikiai žinomą aplinką. Vadinasi vienintelis asmuo, galėjęs suteikti jam “atgalinį bilietą”, buvo pati pragaro karalienė, tačiau ji savo ruožtu buvo per daug suinteresuota jį palikti čia. Tam tikra prasme, kaip savo asmeninį žaisliuką, su nežmogiškai didžiule sielos valia, kurią tamsos valdovė ir buvo pasiruošusi palaužti. Žaidimas su jo psichika, su jo emociniu pasauliu buvo brutalus, į savo ėjimus ji rinkosi brutaliausius scenarijus, tačiau iki šiol pasiekti norimą rezultatą paprasčiausiai nepavyko. Į kiekvieną jos “ataką” jaunas vyras atsakydavo didžiule sarkazmo doze, nuvydavo ją šalin arba parodydavo esą esantis nesuinteresuotas. Ir jei tamsiaplaukė nebūtu žinojusi geriau, tikrai tuo ir baigtu savo pasirodymus. Ir visgi, kiekvienas jos vizitas, kad ir minimaliai, tačiau savo “randą” užtikrintai palikdavo.
Tačiau kad ir kaip tai apgailėtinai be skambėtų, iš tiesų Geminus silpniausios vietos atakai, brutalioji garbanė taip ir nerado. Jei Tokia vieta ir egzistavo, tikriausiai ji buvo mažiau žmogiškai aktuali, nei kad Katherine numatė. Todėl lemtingam jos pasirodymui, teko imtis “apsunkintos ginkluotės”. Surasti tik ką mirusio kūdikio kūną nebuvo perdėm sunki priežastis, išniekinti jį pasirodė buvo dar lengviau. Šaltas garbanės protas neleido šiai suabejoti, esti tai buvo užtektina užuomina į tai, kad ji pasielgė taip niekiškai, kad to net (sveikas) protas negali priimti. Ji nepasirodė prieš Livianą, nors laikas iš tiesų buvo maloningas garbanei: šiandien iš tiesų minėtoji graikė josios pasauliui padovanojo Geminus palikuonį. Net tuomet, kai visi kūdikiai tarpusavi yra labai panašūs, Geminus berniukas išsiskyrė iš karto. Atsižvelgiant į aplinkybes, apkalbas ir manipuliacijas iš šalies, galima buvo susikurti viziją, tarytum iki galo nebuvo aišku kas iš tiesų yra Livianos sūnaus tėvas. Tačiau dabar, šis atsakymas kuo puikiausiai atsispindėjo per anksti gimusio berniuko akyse. Ir nors Katherine pasistengė įtikinti vilkatą esti berniukas niekada negimė, o ir jojo išrinktosios nebėra gyvųjų tarpe, tikrasis pasaulis vis dar tekėjo sava vaga, niekaip nepriklausomas nuo tamsos valdovės "malonės".
– Pažvelk plačiau, Thor’ai. – Šiek tiek kimus, tačiau tuo pačiu metu kažkaip įtartinai raminančiai skambantis Katherine balsas užpildė aplinką dar tuomet, kai Geminus stovėjo atsukęs nugarą velniui. Ji matė kaip stipriai jo kruvini pirštai kabinasi stalviršio, tarytum tokiu būdu tai vyrui padėtu susiturėti, neparodyti esti tamsiaplaukės veiksmai jį bent kažkaip paveikė. Ji nematė jo veido, tačiau puikiai suprato esti jo viduje šiuo metu formavosi jausmų uraganai. Stebėdama iš šio kampo kaip niekad viliojančiai atrodančią vilkato raumeningą nugarą, tamsiaplaukė leido savo veide suboluoti vos pastebimai kampinei šypsenai. Ji iš tiesų džiaugėsi gebėdama sukelti tokiam stipriam asmeniui tokias stiprias emocijas. Dar labiau džiugino tai, esti minėtos emocijos vyrą paprasčiausiai griaužė iš vidaus. Ir dabar, būtent dabar buvo labiausiai tinkamas laikas finaliniai atakai.
– Tu vis dar esi įsitikinęs kad Chariton’as yra kaltas dėl visko, kas nutiko tavo taip dievinamai Livianai. Tačiau negali prisileisti prie savęs tiesos, kad tai ji kalta dėl visko. Ji sukūrė pirmąjį vilkatą, tai ji kalta dėl jo nuprotėjimo dėl galios, kurią jis nesugebėjo suvaldyti, kuriai jis buvo nepasiruošęs. Ir TIK JI kalta dėl to koks esi tu, ką tau teko patirti per savo gyvenimą… – Žinoma kad garbanė blefavo, pateikdama tiesą taip, kaip palankiausia buvo jai pačiai. Juk iš tiesų viskas priklauso nuo to, kaip įtikinamai pasakai tuos pačius žodžius, kad šie įgautu visiškai priešingą prasmę. Juk būtent tokiu pačiu būdu cukraus gabaliuku galima išgydyti migreną, priverčiant sergantįjį patikėti esti tai yra farmacinė inovacija, ir žmogaus jaučiamas skausmas pradingsta. Šypsena tamsiaplaukės veide tapo kur kas labiau pastebima, kuomet ji pagaliau sumažino atstumą tarp savęs ir asmens, galinčio sunaikinti bet kurį nemirtingą kūną, tame tarpe ir josios. Žaidimas su ugnimi visuomet jaudino tamsiaplaukę, tai kėlė nenupasakojamus pojūčius, tai jaudino ir traukė vis labiau. Jos ilgi ir liesi pirštai nugulė ant aukštaūgio nugaros, palytėdami ryškiausiai iššokusius raumenys. Nenutraukdama kontakto, pragaro valdovė pagaliau prislinko prie šiuo metu jai mirtino objekto.
– Nustok priešintis Thor’ai, pasiduok man. Būk mano, juk giliai viduje tu pats to trokšti… – Suteikdama laisvę savo rankoms, ji ir toliau gundančiai trynėsi prie vilkato kūno, šį kartą švelniai pirštus perkeldama ant jojo krūtinės. Vis dar būdama šviesiaplaukiui už nugaros, pragaro valdovė it kokia pražūtinga gyvatė suko apie jo kūną ratus. Tam tikru metu, jos lūpos atsidūrė lygiagrečiai jo ausimi, kuomet ji pagaliau sukuždėjo. – Kartu mes galime nuveikti tiek daug, tik pagalvok: aš galiu viską, o tu gali sunaikinti bet ką. Pasiduok man, ir aš suteiksiu tau viską, ko trokšta tavo širdis… – Kalbėdama ypatingai dviprasmiškai, moteris stengėsi vilkatą palenkti į savo pusę tam, kad jis galiausiai užimtu jos “kalės” pozicija, ir laikui bėgant sustabdytu bet ką, bandantį sukilti prieš josios didybę. Nagi, Katherine nebuvo kvaila, ji puikiai suvokė tai, kad savo pusėje turėti “Dievų Ginklą” būtu tiesiog pasakiška. O ir pasirinkimą jis turėjo nedidelį: išsaugoti orumą ir pasilikti čia amžiams, arba sutikti būti kažkieno akivaizdžiai išnaudojamu daiktu. Užbėgant įvykiams už akių, ji visgi pasitaisė, tačiau tam pasinaudojo tokį atmestiną toną, esti ji net pati nesuprastu kaip vilkatui gali iš viso rūpėti tokie žmogiški dalykai kaip: jam priklausiusi moteris, jojo sūnus, meilės ir šeimos, normalaus žmogiško gyvenimo suvokimas. Ir galbūt būtent čia, ji padarė savo lemtingą klaidą, pasakydama tai per anksti.
– Šeimos žinoma aš tau nesugrąžinsiu, bet pripažink Liviana visuomet buvo tavo silpnoji vieta. Asmenybė, kuri tave atitraukė nuo tavo lempties. Nei ji nei vaikas, nebūtu tau leidę atsiskleisti tam, kam buvai sutvertas nuo pat pradžių.
Akimirka, kuomet Geminus visgi pasisuko, Katherine buvo užklupta nepasiruošusi. Jo stiprūs gniaužtai sučiupo josios riešą, aiškiai pademonstruodami visišką jo fizinę galybę. Tačiau baisiau nei tai, kad jis iš pažiūros fiziškai atrodė stipresnis nei ji, nei pragaro valdovė, buvo jo užsiliepsnojusios akys. Ji ne kartą buvo mačiusi keitusį pavidalą Chariton’ą, tačiau tai kokiu buvo Thor’as, tik dar labiau patvirtino teoriją apie tai, kad toks jis yra vienintelis. Rubino raudonumo akys kone pervėrė tamsos pabaisą kiaurai. Ji netgi cyptelėjo, kuomet jo grobuoniškai atakai paruošti nagai įsikniaubė į jos odą, nepaisant to, kokį karštį jį skleidė. Grumtynės prasidėjo žaibiškai, kurių pasekoje vilkatas pilnai pakeitė savo pavidalą. Iš kiekvieno, net mažiausio jo veiksmo, buvo galima pastebėti tai, kad jis nėra pasiruošęs leisti jai išgyventi. Katherine teko išnaudoti VISKĄ: visą savo tamsos rezervą, kad galėtu bent jau lygiagrečiai jam pasipriešinti. Viskas vyko taip greitai, taip chaotiškai, kad atsekti visą ko eigą buvo veik neįmanoma. Jie puolė vienas kitą, norėdami dėl skirtingų priežasčių išlošti daugiau laiko. Ir lemtingą akimirką, kuomet Katherine “atstūmė” visišką metamorfozę patyrusį vilkatą didžiulę tamsos banga, o jis šoko atgal ketindamas ją pribaigti, moteris pavirto juodu dūmų debesiu, kuris išsivadėjęs nepaliko apie ją ne menkiausio pėdsako. Iš šios kovos Katherine ištrūko vos per plauką, bei stipriai sužalota. Įdomus pastebėjimas, iš esmės kraujuoti negalinti tamsos valdovė buvo sužeista tiek stipriai, kad pagaliau įsitikino savo pačios kailiu (ir reikia pripažinti - skaudžiai), kiek iš tiesų yra pavojingas nemirtingas ir niekuo nesunaikinamas “Dievų Ginklas”.





NUO LEMTINGOS NAKTIES PRABĖGUS 7 METAMS: Žengdamas į nakties žibintų blausiai apšviestą gatvę, Silvanus atrodė esantis daugiau savo paties mintyse, nei kad čia, su pašnekovų kurio dėmesio užsireikalavo pats. Jis neatsitiktinai nepasakė nieko prie Livianos, nenorėjo mergaitei (yeah, kad ir kaip tai keistai skamba) suteikti tuščios vilties ar kaip nors dar labiau ją sužeisti, atsižvelgiant į tai kad ji ir taip jau prisikentėjo pakankamai. Keistas, tiksliau neįprastas požiūris kaip iš Silvanus Ambrose posės. Kelionės laiku, bei pastarieji įvykiai nemirtingo vikano gyvenime stipriai atsiliepė jo asmenybei, kaip ir galioms, kuriomis vyras buvo apdovanotas. Jei prieš tai, jis niekaip negalėjo pagelbėti Rivas, mat šio resursai, nors ir buvo platesni nei kad daugumos jo padermės atstovų, taip pat turėjo limitą. Dabar padėtis buvo pasikeitusi, pažintis su Conoru Redford suteikė Silvanus tai, ko jis niekuomet neprašė, tai, kas galiausiai atvedė jį iki suvokimo kur iš tiesų yra Geminus. Stebėdamas nervingą Rick’o elgseną, aukštaūgis vos pastebimai užvertė akis.  – Geriau. Aš ne vien kai ką aptikau, aš ŽINAU kur yra laikomas Thor’as. – Sukrečiančiai stipriai skambantis pareiškimas, per akimirką turėjęs apsukti pašnekovo pasaulį aukštyn kojomis, galiausiai ištartas pavirto į tiesą. Tiesą, kuri ne kiekvienam buvo naudinga, tame tarpe ir tiems, kurie įkalino Geminus jo paties asmeniniame pragare.
– Misijos galiojimo terminas senai pasibaigė? Tu tikriausiai juokauji? – Akivaizdžiai nebūdamas sužavėtas tokio pasakymo, Silvanus kaip mat pasikeitė. Prieš tai visiškai atsipalaidavęs ir guviai nusiteikęs vyras, kaip mat tapo labiau įsitempęs ir perdėm rimtas. Akivaizdžiai dar nesuprasdamas “kame slypi replės”, akivaizdžiai liko suerzintas kad kai kuriems užteko tik sumautų septynių metų, kad galutinai nuleisti rankas. Bet kitą vertus, mirtingųjų pasaulyje toks laiko tarpas iš tiesų yra didžiulis, ko nepasakysi apie nemirtingus. Tačiau esmė visgi buvo ne tame, esmė buvo tame kad Silvanus visada laikėsi duoto žodžio. Tą dieną, kuomet Rick’as savo iniciatyva susirado vorloką, jie sudarė žodinę sutartį, kad Silvanus suras mistinėmis aplinkybėmis dingusį vilkatą. Ir jis iš tiesų stengėsi tai padaryti, tačiau ne todėl kad buvo paprašytas, o todėl kad pirmiausia pats Thor’ą laikė draugu. Atsižvelgus į tai, kad Silvanus tokiu epitetu pavadinti negalėjo nieko, tai reiškė pakankamai daug. Nors jų draugystė ir buvo slidi, bent jau iš šalies žvelgiant, tačiau iš tiesų ji buvo tikra. Ir jam, kaip ir kitiems, kuriems rūpėjo šviesiaplaukis, buvo svarbu šį surasti.
– Tu mažas šūdpalaikį, tikrai manai kad septyni metai yra pakankamas laiko tarpas, kas sušiktai nuleisti rankas ir apsimesti kad viskas, jis daugiau nebe grįš?! Ne man tau aiškinti kad jo dingimo aplinkybės nėra normalios, ar tai kad jis yra “didesnis vyras” nei tas, kuriuo buvo išstatytas. Negi tikrai tiki, kad jis kaip koks sumautas bailys būtu sprukęs? – Negalėdamas patikėti kur link pasuko ši kalba, nemirtingasis neigiamai supurtė galvą, akimirkai nutilo, vien tam, kad susirinkti savo mintis į tinkamą žodžių eigą.  – Aš žinau kur yra Thor’as, bei ketinų parvilkti jo subinę atgal. Ir darau tai ne todėl, kad prieš septynis metus to paprašei tu, ar būtu paprašiusi Liviana. Velniai griebtu, Thor’ą pažįstu daug seniau, nei prasidėjo jo reikalas su Liviana. – Tik dabar pastebėjęs kame iš tiesų yra reikalas, aukštaūgis vikanas prunkštelėjo, po ko tikslingai veide ištempė kreipą vypsnį. Iš dalies jis suprato kaip stipriai savo pasirinkimų ir jausmų buvo draskomas vilkolakis. Juk jis atsidūrė iš tikro labai nepavydėtinoje situacijoje. Jis vis dar tebebuvo geriausias vikano draugas, tačiau aplinkybės ir ilgas laikas kuomet pastarasis buvo pradingęs privedė prie prieštaringų jausmų Silvanus dukterėčiai. Nepavydėtina. Tačiau ar Ambrose šeimos atstovas ketino į tai kišti savo trigrašį? Ne. Jis buvo vienu iš tų, kurie nereiškė savo asmeninės nuomonės apie asmenų pasirinkimus, liečiančius porą. Jis susitaikė su mintimi kad jo sesuo su broliu pasidarė vaikus, kad jo brolis pasirinko tikriausiai niekingiausią moterį ever, ar tai kad jo žmona buvo pasirinkusi jį. Tai klausimas, kurį turėtu spręsti tik pagrindiniai santykių dalyviai. Ir galbūt neįsikišti buvo kiek kiauliška, turint omeny Silvanus ir Geminus draugystę. Tačiau, kas turi nutikti, turi nutikti. Krenkštelėdamas, vyras pagaliau vėl sugrąžino savo šviesių akių žvilgsnį į pašnekovą, kuris atrodo ir pats save nusibaudė per tą laiką.
– A, Liviana. Žinoma. Aš iškeliausiu šiąnakt, todėl kad ir ką ketini daryti toliau, įvykiams pakeisti turi ne ilgiau nei parą laiko. Tavo vietoje pasiskubinčiau, jei iš tiesų taip jos nori. Aš nesikišiu, ir nepoteriausiu, ne mano reikalas. Bet turėk omeny, jis grįš ir grįš greitai. – Palikdamas vilkolakį su savo paties mintimis, Silvanus pagaliau patraukė lauk link kiek tolėliau priparkuoto savo motociklo, kuriuo ir atvyko į šią įstaigą. Jis nežinojo kaip tiksliai susiklostys artima ateitis, tačiau tiksliai žinojo tik vieną: jis aptiko vietą kur buvo laikomas vilkatas, ir dabar, Conoro dėka, jis turėjo viską, kad minėtą asmenį pasiekti, sugrąžinti.
…
Neprabėgo nei kelių minučių po to, kai Silvanus pasitraukė savais keliais. Durys, vedančios iš naktinio klubo, kuriomis dažniausiai naudodavosi tik aukštesnias pareigas užimantys darbuotojai prasivėrė. Vilkėdama vieną iš labiausiai kontrastiškų ir tobulų, dar prieš tragišką jojo mirtį, Gianni Versace sukurtų suknelių (click, it looks perfect) pasirodė Liviana. Ji negirdėjo pokalbio, kuris vyko tarp vilkolakio ir jos giminaičio. Tačiau ji tikrai turėjo pakankamai laiko tam, kad apgalvoti tai, ką prasitarė Rick’as, dar prieš tai, kai kuriam laiko tarpui apleido klubą. Tobula, tarytum jos pačios kūnui sukurta dalinai odinė suknelė buvo vos vos pridengta atitinkamai prabangiai atrodančio palto. Jos tamsiai karamelinės spalvos akys kaip mat susirado vilkolakį, tačiau dar prieš tai, kai jis prabilo, jos lūpos subolavo. – I'm a package deal, Rick. – Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, ji neatsitiktinai pažvelgė į viršų, nakties dangus atrodė užburiančiai. Lygiai taip pat, kaip užburiančiai atrodė pilnatis, kurią supo chaotiškai išsibarsčiusios žvaigždės. Dar nenuleisdama akių į pašnekovą, Liviana pasiruošė tolimesnei monologo daliai. Tiesiog jautė pareigą išsakyti viską, kas tuo metu buvo užgulę jai priklausančią širdį. Ir tikriausiai labiau tinkamos akimirkos, paprasčiausiai nebuvo.
– Per tuos septynis metus buvo visko: skausmo, abejonių, tikėjimo, nevilties ir pastangų. Ir nepriklausomai nuo to, ar tuo metu buvau stipri ar “sulūžusi”, tu buvai šalia. Tikriausiai geresnio pavyzdžio savo sūnui, net norėdama negalėčiau rasti. – Kaip tik tuo metu pabandyta pertraukti, ji tik pamojo ranka, paprašydama leisti jai baigti kalbėti.
– Dorianas dabar yra visas mano pasaulis, ir jis niekur nepradings, kaip ir nepradings jo charakteris, kuris yra it nukopijuotas iš jo tėvo. Jis visuomet bus tiesioginiu Thor’o priminimu. Rick’ai, aš nemanau kad kada nors liausiuosi jį mylėjusi… – Nors ir tokiame prastame apšvietime, buvo galima pastebėti kaip tamsiaplaukės akys sublizgėjo, jos atspindėjo liūdėsį ir kaltą, kad aplamai ji sau leido taip kalbėti. Bet ji kalbėjo, matyt todėl kad per daug laiko praėjo ir per daug vandens nutekėjo.
– …bet aš nebe galiu šitaip tęsti. Aš žinau kad tu su manimi esi ne tik todėl, kad pažadėjai saugoti “vilkolakių karalienę”, o aš savo ruožtu pasirūpinau vilkolakiais. Tačiau aš noriu kad tu suprastum kur veliesi, kad su manimi reikės daug kantrybės ir laiko. Bet, noriu tikėti kad esu pasiruošusi judėti toliau. – Ryžtingai linktelėdama galva, ji pagaliau šiek tiek atsipalaidavo, ir nepriklausomai nuo to kad kaltės jausmas vis dar niekur nebuvo pradingęs, tamsiaplaukė iš tiesų pasijuto lengviau, pripažindama sau tai, ko tikriausiai niekada neketino. Ji iš tiesų susitaikė su tuo, kad nuo šiol jos gyvenimas bus toks, ir jame užtikrintai nebe bus vyro kuriam atidavė savo kūną ir sielą. Vadinasi geresnio laiko judėti toliau, paprasčiausiai neatsiras.
…
Tam kad nesuklysti su “persikėlimo” lokalizacija, pirmiausia buvo būtina surasti tą vietą, kurioje paskutinį kartą buvo užfiksuota Geminus energetika. Ir tuomet, banaliai aiškinant, nusekti į jo dabartinę buvimo vietą, tarytum sekant energetinį siūlą, kurį vyras paliko permesdamas iš vieno pasaulio į kitą. Visa serafimiška šviesa, kurią buvo susirinkęs Sebastian’as, kuri galiausiai buvo perleista Silvanus, it jautriausi radarai vedė aukštaūgį į kažkada Livianai priklausiusius namus. Įeidamas į minėto pastato vidų, Ambrose žinojo esti pastate randasi vienas, vadinasi Asmodeus buvo kažkur išėjęs. Palaipsniui, kildamas laiptais į viršutinį aukštą, vikanas nusimovė nuo savęs pirmiausia puspaltį, veliau ir marškinėlius. Simboliai, kuriuos ant jo kūno: ant krūtinės, nugaros, rankų ir pečių, užsiliepsnojo ryškia šviesa. Akimirka, kuomet vikanas pagaliau pasiekė miegamąjį, visas jo kūnas jau buvo paskendęs akinančioje šviesoje, kuri dalinai priminė fotoaparato blykstę, kuri niekada nesibaigia. Gilus emocinis susikaupimas galiausiai susiformavo tam tikrą portalą, pro kurį šviesiaplaukis žengė taip, tarytum neturėtu rytojaus, tarytum jam nebūtu svarbu tai, kad gali nebe sugrįžti. Jis pasitikėjo savimi, savo turimomis jėgomis ir mintimi apie tai, kad turi dėl ko sugrįžti atgal. Juk jam buvo būtina parvilkti Geminus ne vien iš draugiškumo, o ir dėl to kad tik jis galėjo jam padėti surasti reikiamus individus, kurių dėka galiausiai vėl būtu išrastas vaistas, galintis palaikyti jo dukters gyvybę. Ant kortos stovėjo per daug, ir Silas nebuvo pasiruošęs apie tai diskutuoti viešai. Iš Conoro sužinojęs apie savo galimybes naudotis šviesa, bei tai, kaip galėtu keliauti per pasaulius, vyras buvo pasiruošęs kaip niekad. Šviesos pliūpsnis, užpildęs visus namus, galiausiai užgeso ir Silvanus neliko ne pėdsako, o apie jo buvimą čia simbolizavo tik ant laiptų numesti drabužiai (reikia tikėtis kad Asmas nepagalvos kad jo laukia keistas siurprizas, lel xD).
Vis dar nebūdamas pripratęs prie tokio savo sugebėjimo, atsidūręs paraleliniame pasaulyje, Silvanus kaip mat prarado pusiausvyrą, nukrisdamas ant kelių. Pirštais įsikabinęs į žemę sau po nosimį, tik tuomet suprato esantis prie kažkokio milžiniško skardžio. Vaizdas iš tiesų gniaužė kvapą, tačiau tai nebuvo priežastimi dėl kurios šviesiaplaukis čia atkeliavo. Visi jo kūno radarai, gebantys pajausti svetimą energiją skandavo apie tai, kad visai šalia yra paieškomasis. Giliai įkvėpęs švaraus oro, vikanas pagaliau atsikėlė ant kojų, pasisukdamas į asmenį esantį priešais. Guvi šypsena kaip man subolavo jo veide. – Tikriausiai ne mano marmuzę norėjai pamatyti. Bet velniai griebtu, pagaliau tave suradau bičiuli. – Nei pats negalėdamas patikėti tuo, vyras net neįvertino to kad Thor’as gali būti “sužalotas” psichiškai ir nenorėti jokio kontakto, gali nepasitikėti juo ar dar kas. Jis tiesiog nuoširdžiai džiaugėsi jį suradęs, atitrūkdamas nuo žemės, kaip mat žengė kelis žingsnius link Geminus, bei stipriai, broliškai šį apkabino.

DABARTIS / PARALELINIS PASAULIS (KARCERIS):

''Familiar faces''
Gyvenant visiskoje vienatveje, atkirai nuo zmoniu kiekvienam anksciau ar veliau tam tikra prasme pavaziuotu stogas. Galbut todel, akimirka kai Silas'as pagaliau isdygo Thor'ui pries akis, pastarasis ji ne is karto pazino, o ir pats atrode sunkiai atpazistamas. Thor'o siluetas buvo gerokai sulyses, veida denge netvarkinga barzda, o elgesys taipogi buvo mazu maziausiai keistas. Ambrose artejant, Geminus kunas isitempe. Veidas atrode siurkstus. Pernelyg apsidziauges, jog jojo planas isdege, burtininkas neivertino sanso, jog vilkatas ji puls. Thor'as siurkciai vyra atstume bei uzsimojo desiniaja. Smoge taip staiga, kad to nesitikejes Silvanus veik suklupo, taciau cia pat ji suciupo raumeningos oponento rankos. -Net jei man teks zveries kune praleisti visa likusi gyvenima, as nepraleisiu antros progos taves nudeti, tu pragaro isgama!-jo akys uzsiliepsnojo. -Kas per...-jei kas ir zinojo daugiau apie Thor'o virsma, tai buvo Silas. Pastarasis taipogi zinojo, kad pavidala pakeitusio Thoro jis is cia taip lengvai neigabens, o tunoti siame pasaulyje ir laukti kol jis ir vel atvirs i save, jis visai netrosko. Kitomis aplinkybemis Ambrose gal ir butu stojes i garbinga kova, taciau ne si kart. -Mes neturim tam laiko,-neigiamai pakraipes galva jis magijos pagalba nubloske sau i atlapus isikibusi vilkata ir kol sis nespejo ir vel pakilti ant koju, istiese viena savo ranku i ji, taciau ne tam, kad padetu atsistoti. Silas padare tai, ka jiedu su Thor'u bendro susitarimo butu dare jau eile metu - jis issiurbe is Geminus jame sunkiai beissitenkancias bei kunkuliuojancias galias.Sutapimas ar ne, kelios minutes po to, lig siol giedra ir sauleta sio pasaulio dangu nuskrode griaustinis. Dar minute, dvi ir pasipyle lietus. Toks smarkus ir saltas, taciau Thor'as nesiskubino keltis. Atmerktomis akimis vyras kuri laika zvelge i dangu, ramiai tebeguledamas ant slapio asfalto, taciau netrukus pasigirdo tylus jo juokas. Jis pagaliau suprato, kad salimais stovintis vyras nera tik dar vienas sadistiskas Katherine zaidimas, taciau uzuot jautes palengvejima, jis jaute buka apatija tolimesniam savo likimui. -Ji atnese man ju sirdis, Silas...-jo kiaurai permirkusi krutine stipriai kilnojosi. -Ji nuzude Liana ir jos kudiki ir atnese man ju sirdis sumautoje kuprineje!-sia akimirka tapo aisku - kad ir kokioje iskreiptoje realybeje cia gyveno Geminus, ji stipriai skyresi nuo tos, is kurios cia atkeliavo Silvanus ir tai atsispindejo jo sutrikusioje israiskoje.
Užteko trumpo laiko tarpo kad Silvanus drabužiai, arba niekinga jų dalis permirktu kiaurai. Vyras zvelgė į viršų, tuo pačiu metu šaltam oro reiškiniui leisdamas nuplauti ne tik purvą ir kraują, tačiau ir fizinį bei emocinį jo jaučiamą nuovargį. Jis nebuvo tikras kiek ilgai trūks ši kova, tačiau iš niekur pasigirdęs juokas privertė nemirtingą aukštaūgį suklusti. Jo šviesios akys susirado Geminus veidą. Ir vien iš dabartinės vikano išraiškos buvo galima suprasti esti jis net nenutuokia apie ką prabilo šviesiaplaukis. – Kieno širdys, apie ką tu kalbi velniai griebtu? – Ant kaktos išsimušė pastebimos raukšlės, tačiau tai ką netrūkus pasakė Thor’as galutinai išmušė nemirtingąjį iš vėžių. Katherine ir jos žaidimai. Tik ta nesveika “boba” galėjo pasiryžti ant tiek iškrypusiam žaidimui. Jis nesuskubo prieštarauti, kuomet ištiesė apnuogintą ir vis dar aiškiai matomais randais (serafimiškais simboliais) išraižytą ranką. – Nagi kelk savo subinę, nežinau kiek skiriasi šio pasaulio laikas nuo musiškio, nenoriu čia užsibūti ilgiau nei reikia. Tu dingęs esi jau septynis metus, Liana su berniuku, su Dorianu, yra gyvi ir mano žiniomis vis dar tavęs ieško. – Šiek tiek sujudino savo ranką, paskatindamas ją paimti.
''It is time to face the facts''
-Atleisk,-sumurmejo kimsdamas i burna maista taip, tarytum ji kas kesintusi atimti. -Maniau, kad tai ir vel ta garbanota kale,--Thor'as sunkiai palaike akiu kontakta, tarsi sulaukejes jis garsiai atsirugo. Zvilgtelejes i pasnekova, kuris tuo metu kaip tik saukste bande iziureti ar smugis i nosi sia sulauze, jis pagaliau pirma karta nusisypsojo. -Jei nebuciau vilkolakio kune praleides velnias zino kiek laiko ir taip siaubingai issekes, nosi buciau sulauzes is pirmo karto,-uzsigeres stikline vandens, jis apsidaire. Jiedu sedejo tucioje kavineje. -Aciu uz maista,-nesibodedamas kalbeti pilna burna jis parode i lekste, kuria visai neseniai magijos budu cia parupino Ambrose. -Kaip po velniu mane radai?-staiga jo kaktoje isimete kelios nerimasties rauksles. Silas kūną “puošiantys” simboliai vėl ėmė pastebimai švytėti, gal kiek blankiau nei pirmą kartą, tačiau vyras to kažkaip nesureikšmino, mat visame šiame reikale vis dar buvo “naujokas”. Tačiau visu savo kūnu, visa savo esybe jautė, kad kuo ilgiau čia užsibūs, tuo sunkiau bus perkelti ne vien save, bet ir bendrakeleivį atgal. – Tai gal velniop šią skylę ir grįžtam namo? Thoras sukluso.  Visa si ''karceryje'' praleista laika jis trosko rasti buda kaip is cia istrukti, taciau dabar, kai priesais sedejo ji is cia istraukti galintis asmuo, jis pats samoningai vilkino laika. Sprenciant is Silas pasakojimu, po jo dingimo, Lianos gyvenimas stabilizavosi.  Jai negrese joks pavojus, kuri it seseli su savimi pargabenti atgalios gali vilkatas jei Katherine nesiliaus troskusi ji likviduoti. -I am ready, when you are ready, brother,-skestelejo rankomis bei garsiai atsiduso pagaliau atsitraukes nuo lig siol jo demesi okupavusio maisto. 
 
  

Rikas jaudinosi, taciau kaip imanydamas bande tai nuslepti. Atrodai pritrenkianciai,-nervingai syptelejo atidarydamas automobilio dureles ir leisdamas is jo islipti Lianai. Tam tikra prasme jis suprato, kad sis vakaras nera jo ''last chance''. Ne. Jis niekuomet neturejo sanso. Moters sirdis tebebuvo uzimta. Net tuomet kai apie Geminus sugrizima nebuvo nei kalbos. Sis, grazus, nors ir vesokas vakaras buvo pirmas ir paskutinis ju pasimatymas. Rikas pagaliau isdriso pakviesti ja vakarienes, taciau padare tai nes norejo, kad apie Silas plana burtininke suzinotu butent is jo. The Top of The Standard, restoranas, kuri isrinko vilkolakis buvo is ties ispudingas. Pro didziulius langus atsiveres naktinio Nju Jorko vaizdas tiesiog gniauze kvapa. -Norejau, kad zinotum, jog kai sakau, jog jei ne tu, musu likimas butu buves gerokai niuresnis, as kalbu viso burio vardu, Liana,-jo siek tiek apgirtusi sypsena buvo nuosirdi, taciau siek tiek liudnoka. Rikas nuosirdziai ieskojo progos, tinkamo momento, taciau jis vis neatejo. Jis megavosi kiekviena sio vakaro akimirka. Jos sypsena, jos uzburiantis juokas. ''Paskutine vakariene''. Taip mintyse jis pramine si judvieju pasimatyma i kuria moters jis nedriso pakviesti visus siuos metus. Tam tikra prasme jis jaute palengvejima mat jei uzuot visus siuos metus palaikes platoniska draugyste su Liana, jis butu zenges ta lemtinga zingsni, dabar jaustusi isdaves Geminus, kuri neabejotinai laike savo ne kraujo broliu. -Liana, as turiu tau kai ka pasakyti. Tai ka turejau pasakyti kur kas anksciau...-vakarienei pasibaigus, jie abu buvo siek tiek ikause, kas pagaliau pralauze ledus ir suteike vyrui drasos prabilti. -Noriu, kad suprastum, jog visa si laika kai tave pazistu, mano intencijos visuomet buvo tavo pacios ir Doriano labui...-nieko keista, kad jo monologa buvo galima interpretuoti siek tiek kitaip, galbut butent taip ir nutiko, o gal kaltas buvo alkoholis, taciau svelniai besisypsancios moters veidas atsidure labai arti. Rivas pakstelejo Rikui i skruosta. -Labanakt, Rikai. Aciu uz si vakara,-kaip visada draugiska ir nei kiek nedviprasmiska burtininke istiese ranka gatves link, signalizuodama horizonte pasirodziusiam taksi automobiliui. -Liana,-jis nurijo burnoje susikaupusias seiles bei sukaupes ryzta, sekancius zodzius isbere tarsi zirnius i siena.-Silas galimai priejo siulo gal... jis numano kur yra Thor'as ir ketina ji sugrazinti.
   
 
Zinia, kad moteris tam tikra prasme tapo jo burio alfa priverte vyra sypteleti. Jis ja diziavosi. -Ar jis zino kodel as visa si laika buvau... dinges?-paklause ziuredamas i Doriano nuotrauka Silas telefone. Motelis, kuriame viesejo burtininkas tikrai nebuvo is prabangiuju, o ir dvigule lova dalintis su kitu vyru Geminus visai netrosko, todel naturalu, kad vilkatas tikejosi jau ta pacia diena grizti i Nju Jorka. -Jis apie tave zino labai nedauk....-sumurmejo Ambrose atsukdamas jam nugara neva uzsiemes nedidelio lagamino pakavimu. Placiapetis vyras neatrode itin suinteresuotas komplikuotu ir painiu Thoro asmeniniu gyvenimu, o ir tarpininkas is jo buvo ne koks. -Ji nezino, kad tu mane radai, tiesa?-nezinia kodel, Geminus atrode ipykes. Staiga, jo rankoje laikytas mobilusis eme vibruoti. ''Liana''. Ekrane isiziebusi mylimosios nuotrauka priverte vyro pasirdzius nemaloniai aptirpti. Kuri laika delses, jis vis del to letai prisidejo telefona prie kairiosios ausies. -Sveika, Liana...,-tylaus, kiek prikimusio jo balso nebuvo galima sumaisyti su niekuo kitu. Tvirtai sukastas zandikaulis bylojo apie sunkiai tramdomas emocijas, kuriu jis ketino nieku gyvu neparodyti. Jis privalejo laikytis atstumo. Del jos ir Doriano saugumo. -Septyni metai, huh?-blausiai syptelejes, jis prisiverte ir vel surimteti, nors sirdis dauzesi it paselusi. Jis gerte gere jos balsa it ilgai po vandeniu isbuves asmuo i save traukia taip reikalinga deguoni. Norejo ja pamatyti, apkabinti, be ir pats suvoke, kad per septynerius metus moters pasaulis, jos jausmai turejo pasikeisti kur kas labiau nei jojo. Priesingai nei jis, ji laike ji dingusiu, mirusiu. Ji ne tik pati viena turejo uzauginti judvieju sunu, bet ir susitaikyti su mintimi, kad jis tiesiog nuo judvieju nusigreze ir jis nuosirdziai nezinojo nuo ko judviem deretu pradeti... kaip pradeti is naujo.

DABARTIS / PARALELINIS PASAULIS (KARCERIS): Nepriklausomai nuo šalto, analitinio proto kuriuo buvo apdovanotas Silvanus Ambrose, kartas nuo karto jis tiesiog leisdavo savo vis dar tebe esamam žmogiškumui paimti viršų. Žinoma, galima sakyti kad tai yra apgailėtina, turint omeny kad aukštaūgis vyras šia žeme vaikšto ilgiau nei du tūktstantmečius, bet kitą vertus sugebėti išlaikyti savo nemirtingame kūne jausmus, yra didelis žygdarbis, mat kur kas lengviau yra pasiduoti laikui, atbukti ar nužmogėti. Tačiau, nereikia suklysti manant kad Ambrose yra šventas, toli gražu. Jis yra tamsos būtybė, visa savo esybe išnaudojanti galias, kurios jam buvo suteiktos tamsos. Galbūt dabar tai ir būtu ginčytinas dalykas, mat graikas be natūralios sau tamsos yra laikina “laikmena” serafimų šviesai ir galioms, kas natūraliai yra kažkas tyro ir gero, bet šitai vyras turi ne ilgiau nei savaitę, ką apie šio prigimti pasakyti negalima. Ir visgi, nebūdamas visiškai tikras tuo, kad paskutine akimirka sugalvotas planas išdegs, išvydęs septynerius metus prarastą draugą, jis nesivadovavo protu, vadovavosi tuo, kas tuo metu atrodė priimtina. Ir žinoma, gerai pagalvojus, galbūt vyras būtu įvertinęs galimą grėsmę, bet velniai griebtu, rezultatas kurio pasiekė, buvo vertas smūgio į nosį. Iki pažinties su Cassiopeia, jaunute serafime, Silvanus vargu ar buvo galima pavadinti garbingu asmeniu, tačiau iš pažiūros trapi moteris sugebėjo jame pažadinti geriausias jo savybes, parodė gyvenimą, suteikė prasmę, bei žinoma padovanojo dukterį. Silvanus pasikeitė, tapdamas vienareikšmiškai geriausia savęs versija, o ir daugumai labiau toleruotinu. Jei aplinkybės būtu kiek kitokios, aukštaūgis pirmiausia į smūgį atsakytu smūgiu, tačiau dabar laikas nebuvo jiems palankus, todėl teko griebtis sunkesnės taktikos – magijos. Smūgis iš vilkato pusės buvo tiek stiprus, kad nemirtingajam trūko ne daug, kad parklupti. Jis neįvertino grėsmės, tačiau laimei sugebėjo greitai sureaguoti. Magiškas postūmis parvertė neseniai pavidalą pakeitusį vilkatą, ko pasekoje, Silvanus gavo progą įrodyti tai, kad yra tikras. Rankų paspaudimas, kuris sekė netrūkus nebuvo nei pagalbos siūlymu, nei draugiškumo gestu. It juoda smala po oda subolavo tiek Geminus, tiek Silvanus venos, tarytum pastarasis iš vilkato “išsiurbė” nuodus, neleidusius šiam mąstyti blaiviai. Tam tikra prasme “atėmęs” iš galingo padaro galių dozę, burtininkas pagaliau pakeitė padėtį į labiau naudingą sau.
Nemirtingas burtininkas puikiai suprato tai, kad turi išsinešdinti iš šios “pragaro skylės” kaip galima greičiau, mat panašu kad laiko tėkmė čia yra kiek kitokia, nei tikrame pasaulyje. Juk vien tai, kad Geminus nesutapatino savo praleisto čia laiko su tuo, kad iš tiesų praėjo septyni metai, leido suprasti kad laikas čia eina kitaip. Ir velniai žino, kiek iš tiesų tai atims iš jo. Ar sugrįžus Conoras vis dar bus ten, kas automatiškai garantuos jo dukters saugumą? Ar sugrįžus teks susitaikyti su siaubinga kaina, kurią vėl teko sumokėti už kelionę per laiką ir realybes? Jis nebuvo tikras dėl nieko, tačiau būtent šią akimirką stengėsi susikaupti į mažiau reikšmingus dalykus. Magijos pagalba “suruošęs vakarienę” draugui, savo ruožtu įdėmiai stebėjo sidabrinės spalvos šauktą, o tiksliau savo atvaizdą jame, bandė demonstratyviai įvertinti savo nosies būklę. Tąsus, beveik juodas kraujas, kuris pasipylė po smūgio, šiuo metu vietomis jau buvo prikepęs šnervių viduje, bet aplamai vaizdas buvo neblogas. Išgirdęs Geminus balsą, Silvanus atmetė šaukštą šalin. Šiam skambiai susitrenkus su stalo paviršiumi, vikanas pasidabino gana pastebimu vypsniu.
– O brolyti, neversk man priminti tau, kad finale ne aš gulėjau nublokštas ant nugaros. – Patraukdamas bičiulį per dantį, vyras įgavo rimties ganėtinai greitai. Vien kartą paminėtas Katherine apibūdinimas sukėlė jam šleikštulį burnoje, ir tiesą pasakęs jei tuo metu būtu valgęs, greičiausiai liktu susigadinęs apetitą. Visa laimė, kad Silvanus valgė labai retai. Na, žmonių maistą. Suprasti kas kaltas dėl Thor’o tremties nebuvo sunku, mat be Pierce nebuvo tiek pamišusios kalės, kuri mėgtu panašius žaidimus. Tačiau priežasties vikanas taip ir nesuprato. Mintyse jis svarstė ar tai turi ką nors bendro su Sebastian’u, bet ši mintis atkrito greitai. Juk norint užgauti jo brolį, vargiai reikėtu smogti per vaikus, kurie ir taip gali pasirūpinti savimi patys. O ir Redford’as niekada nepretendavo į “metų tėvo” titulą. Taigi, su juo tai neturi nieko bendro. Neturi ir su Liviana, mat Katherine greičiausiai būtu tiesiog pabandžiusi atsikratyti ją tiesiogiai. Vadinasi priežastimi buvo pats Geminus, tačiau kodėl? Net tuomet, kai vilkatas stengėsi išvengti akių kontakto, Silvanus žvilgsnis buvo kaip tyčia kiaurai veriantis. Stebėdamas beveik sunykusį savo draugą, vyras vos pastebimai primerkė akis. – Kurioje vietoje tu perbėgai tai garbanotai pragaro šliundrai kelią, kad ji nusprendė tave uždaryti tavo asmeniniame pragare? Mane žinoma nenustebintu, jei tu porą žodžių jai pasakei ne taip, prisikalbėti tikrai moki. Bet iš tiesu, kas nutiko? Kodėl jai parūpo, neįsižeisk bet, niekuo visuotinai neypatingas vilkatas? – Šis klausimas tikrai nesuteikė jam ramybės, tačiau kalbėti apie save, vyras pasiruošęs nebuvo. Net ne tiek emociškai, kiek dėl laiko trūkumo. Tai kas nutiko per Thor’o dingimą, iš tiesų apėmė šimtmečius, bent jau Silvanus gyvenime, kelionėse per pasaulius ir alternatyvias realybes. Jis stengėsi kalbėti atsargiai, neišduoti per daug ir nesudaryti vaizdo kad jam Thor’o reikia kur kas labiau, nei Thor’ui jo.
– Tai sušiktai ilga istorija. Bet galiu pasakyti tik tiek, kad jei ne lemtinga pažintis su aukštesnėm, nei mano jėgom, man nepavyktu tavęs rasti. Ir tiesą pasakius, to nepavyktu padaryti niekam. Aš jau sakiau kad tavo artimieji nepailsdami tavęs ieško, bet turi suprasti kad iš dalies jie yra susitaikę su tuo, kad tavęs nebėra.
Stengdamasis per ilgai neužlaikyti pokalbio ant liūdnos natos, vyras staiga nuleido akis, tarytum bandydamas surasti tinkamus žodžius, kurie būtu vainikuojantys šį pokalbį, prieš abiems sugrįžtant atgal. – Vos sutvarkysi savo reikalus, bei grįši į sau įprastas vėžes, man bus reikalinga tavo pagalba.  Tiksliau tavo ryšiai, kurie yra kur kas platesni, nei aš galiu pasiekti.
Silvanus nepasidavė detalėms, jis nepasakė to kad jam reikalinga Thor’o pagalba pasiekiant asmenį, kuriuo jis pats nekenčia visa savo sušalusia, nemirtinga širdimi. Jo biologinį tėvą. Geminus ryšiai su Lili Alvar, vieninteliu likusiu Mikaelson’ų palikuoniu ir svarbiausi Crossu, buvo būtinu blogiu, kurio reikėjo Ambrose. Tiesiog pasirodyti prieš savo tėvą jis negalėjo, nebent žinoma būtu troškęs neišvengiamos mirties, tačiau vikano žiniomis, tik šis vienas siaubingas žmogus turėjo užtektinai resursų kad pasiekti likusius gyvus serafimus. Ir tiek pastarieji galėjo išgelbėti jo dukterį, suteikiant jai užtektinai laiko ir galimybių, kad nebūti išstumtai iš pasaulio, kuriam ji iš tiesų nepriklausė. Matydamas tam tikrą emociją draugo veide, Silvanus pašaipiai, kreivai, tačiau tuo pačiu metu draugiškai nusišypsojo. – Kas? Negi manei kad imsiu ir nesavanaudiškai ištrauksiu tavo sėdynę atgal į tikrą pasaulį?
…
Amžinai jaunai atrodantis burtininkas neatsitiktinai rinkosi pakėlės pigius motelius. Priešingai nei “žvaigžde” tapęs jojo brolis, Silvanus stengėsi laikytis šešėliuose, kad apie jo egzistavimą žinotu kaip galima mažiau žmonių, ir dar mažiau apie jo prigimtį. Jis neketino tapti žinomu, neketino tapti pastebimu, ir tik tokiu būdu jis galėjo parūpinti savo artimiems saugumą. Motelis, kuriame vyras buvo apsistojęs dabar, iš dalies priminė tipinės “senolės” namus, margi tapetai, vietomis jau atšokę nuo sienų, pageltusios lubos, ir ant grindų pamestas ne pirmo šviežumo kilimas. Lova taip pat atrodė nepatogiai, bet turint omeny tai kad vampyrai nemiega, na, bent jau tie, kurie egzistuoja tiek ilgai, kiek Silvanus, jam tai nebuvo labai aktualu. Svarbiausia, dušas veikė, o mini baras buvo pripildytas keliolika buteliukų tauriųjų gėrimų. Visgi tam tikri aspektai buvo aktualūs vilkatui, dėl ko burtininkas planavo baigęs pokalbį, pasileisti ilgam pasivaikščiojimui, kurio metu būtu suorganizavęs transportą, bei greičiausiai radęs vieną kitą savanorį, kuris leistu šiam pasistiprinti krauju, mat kelionės per pasaulius vyrą išsekino. Šitai puikiai atsispindėjo vyro akyse, žvilgsnyje, ir kartais kalbos manieruose. Thor’o klausimas apie berniuką, kurio nuotrauką vikanas šiam pateikė kartu su savo mobiliuoju telefonu, privertė suklusti. Jis nebuvo tikras kiek iš tiesų turėtu pasakyti, o kiek palikti jam išsiaiškinti kartu su Liana.
– Jis žino apie tave labai ne daug. – Trumpas atsakas išsprūdo iš šviesiaplaukio burnos, kuomet atsitraukdamas nuo sportinio krepšio, kurį tuo metu pakavo kelionei, vikanas pasisuko. – Paklausyk, kas buvo tas buvo. Vaikis žino kas yra jo tėvas, Liana pasistengė jo akyse sukurti apie tave kuo geresnę viziją. Toliau viskas priklausys nuo tavęs. Ir aš supistai suprantu kad jautiesi sušiktai, bet turi suprasti kad praėjo daug laiko. – Nusisukdamas nuo Geminus, Silvanus iš savo krepšio ištraukė naujus drabužius, batus, skutinosi mašinėlę, bei pluoštą kupiūrų tvarkingai surištų speciale gumele.
– Šito turėtu pakakti pradžiai. – Paaiškino, parodydamas į paruoštus daiktus. Tačiau sekantis klausimas vyro veide visgi iššaukė dalinę kaltę. Jam net neprireikė atsakyti balsu, kad Geminus suprastu jog Silas ne žodžiu neprasitarė Lianai apie tai, kad pavyko jį rasti. Krenkštelėdamas, nemirtingasis pats save atitraukė nuo slogių minčių, kuomet vusgi pasiryžo paaiškinti.
– Aš nebuvau tikras kad tave rasiu, ar radus galėsiu grąžinti atgal. Žinau kad dabar tai skamba absurdiškai, bet nenorėjau jos “sudaužyti” dar kartą. Mano dukterėčia, ji. Ji myli tave, o ir turiu pripažinti, mano gyvenimas irgi nebūtu toks įdomus be tavęs bičiuli, kad ir koks subingalvis esi. Bet, aš ne ji ir ji ne aš, vadinasi su galima nesėkme jai susitaikyti būtu sunkiau. – Vos pastebimai trūktelėdamas pečiais, vyras pastebėjo kieno nuotrauka pasirodė telefone, kuomet šis ėmė pranešti apie įeinantį skambutį. Jis te pasisakė ketinąs eiti susirasti transportą, bei tuo pačiu metu suteikė Geminus jam reikalingą privatumą. Silvanus patalpas apleido tyliai, veik nepastebimai, bei nesugrįžo iki tos akimirkos, iki kol pokalbis nebuvo baigtas. <…>




Livianos širdis iš tiesų vis dar priklausė jos pasaulį aukštyn kojomis apvertusiam vyrui. Vyrui, kuris per jos be proto ilgai trunkantį gyvenimą, suteikė jai gražiausią laikotarpį, kurio moteris nepamirš niekuomet. Juk būtent su juo, ji jautėsi saugi, jautėsi laiminga, iš tiesų geidžiama. Jis susuko jai sveiką protą, pavergė jos širdį ir paliko nuostabiausią pėdsaką, kiekvieną akimirką primenantį apie save. Argi galima pamiršti ar iš savęs išrauti panašius jausmus? Ne. Meilė kuri užgimė tarp dviejų prieštaringų sielų, tapo kažkuo neįkainojamu, neapibūdinamu žodžiu. Ir taip triukšmingai sudrebinusi jų pasaulius, sulipdžiusi iš jų vieną, pradingo tarytum į niekur. Liviana vis dar karštai ir nuodėmingai mylėjo vilkatą, mintimis, kūnu ir siela vis dar buvo su juo, kad ir kaip stengėsi save nukreipti kur nors kitur. Kiekvienas bandymas jį surasti, arba surasti bent kažkokį pėdsaką apie jo buvimą, visuomet atvesdavo į niekur, ir tai beprotiškai gniuždė tamsiaplaukę. Ji nepasidavė ir neketino to padaryti iki pat tos dienos, kuomet pavyks surasti trūkstamą siūlo galą. Tačiau tuo pačiu metu, ji nebe galėjo šitaip gyventi. Žinoma, ji lygiagrečiai dirbo kelis darbus, buvo vieša asmenybė, buvo mama. Ji it nepailstanti vovėrė sukosi rate, pamiršdama apie tai, kad tarp visų savo pareigų, ji taip pat yra pažeidžiama moteris, kuriai reikia švelnumo, saugumo ir banalių troškimų. Žinoma ji pastebėjo kaip laikui bėgant pakito jos ir Rick’o bendravimas, tiesą pasakius tai pasikeitė dar tą pačią naktį, kai dingo Geminus. Prieš tai priešiškai nusiteikęs vilkolakis, tapo artimiausiu jai asmeniu, su kuriuo jai nereikėjo slėptis po “stipriomis” kaukėmis, prie kurio ji paprasčiausiai galėjo būti savimi, nepriklausomai nuo to ar tuo metu buvo sunkiai surenkama, ant grindų ištižusi balutė ar aplinkinių kvapą gniaužianti gražuolė, valdanti didžiąją dalį narkotikų platinimo verslų. Ji leido minėtam vilkolakiui būti ne vien savo dešiniąja ranka, bet ir artimiausiu draugu, kuris taip pat tapo ne svetimu Dorianui. Berniukas augo, ir kuo toliau tuo labiau reikalavo vyriško pavyzdžio, savo gyvenime, kokiu buvo Rick’as. Arba bent jau pačios Livianos nuomone, Tokiu buvo tik jis. Septyni metai buvo nekintantys, kas lietė paieškas ir platonišką jų draugystę. Ir tą dieną, tiksliau vakarą, kuomet Rick’as visgi pasiryžo pakviesti tamsiaplaukę į pasimatymą, praleisti laiką kartu, prie vakarienės ir gero tauriojo gėrimo taurės, ji neabejodama sutiko. Tiesa, moteris prašė būti su ja kantriam, tačiau ji ir neatsisakė suteikti tiek jam, tiek sau galimybės pabandyti daugiau. Jautėsi dėl to kalta, ne. Jautėsi kalta būtent dėl to, kad leisti laiką su vilkolakių buvo taip paprasta, harmoninga. Vakarienės metu, jie kalbėjo apie viską, juokėsi, mėgavosi tiek maistu, tiek alkoholiu, tiek vienas kito kompanija. Ji netgi nepastebėjo to, kaip iš tiesų Rick’as jaudinosi. Ir taip, ji net nenutuokė kad pakviesdamas ją čia, jis galiausiai ketino sugriauti visus galimus ar butaforinius šansus su ja būti. Juk vyras nusprendė rinktis kilnesnį kelią, bei pasakyti tiesą. Keista, tačiau visai šalia esantis panoraminis langas, kuris atveria pasakiškus naktinio miesto vaizdus, šiuo metu tapo kažkuo foniniu, juk pokalbio metu abiems pašnekovams buvo sunku atkreipti dėmesį į kažką kitą, nei kad į vienas kitą. Tam tikru metu, Livianos rankos nesunkiai, ir veik visiškai natūraliai atsidūrė ant priklausančių Rick’ui. Ji šyptelėjo, ir šis vaizdas svaigino labiau, nei bet koks suvartotas tą vakarą alkoholis.
– Ir aš meluočiau, jei sakyčiau kad būčiau visą tai pasiekusi be tavo pagalbos… Rick’ai, tu negali net įsivaizduoti kiek dėkinga esu tau už tai, kad likai su manim po visko kas nutiko. Juk mes abu suprantam kad iš didelės dalies esu atsakinga už Thor’o dingimą. Viskas būtu paprasčiau, jei mūsų keliai niekada nebūtu susikirtę. – Prieš tai ramybę ir daliniu jai įgimtu seksualumu švytintis šypsnis tapo liūdnesniu, nors moteris ir pasistengė tai nuvyti šalin. Ji stipriau suėmė jo pirštus, kiek žaidybiškai sunerdama savo pirštus su priklausančiais jam. Ji vėl prabilo, užpildydama aplinka kiek kimiu balsu.
– Aš žinau kad mes pradėjom pažintį ne nuo tos kojos, bet pažvelk į mus dabar. Esame tobula komanda, kurios dėka vilkolakiai yra saugūs ir aprūpinti viskuo. Būrys išsiplėtė ir dabar mūsų yra kur kas daugiau, nei kada ankščiau. Ir tu, tu užimi labai svarbią vietą mano ir Doriano gyvenimuose. Ir nors kartais man baisu kad šitai, tu gali išgaruoti...
Jie kalbėjo atvirai, tikriausiai kaip niekuomet ankščiau. Todėl nieko nuostabaus kad tam tikru metu priėjęs padavėjas, pranešė kad restoranas neužilgo bus uždaromas, juos kiek išblaškė. Abu pašnekovai persikėlė iš pastato į ganėtinai judrią, naktinę Niujorko gatvę. Liviana iš karto ėmė stebėti pravažiuojančius automobilius, tarp jų ieškodama ryškiai geltona spalva nudažyto “taksi” ženklu pažymėto automobolio. Jos žvilgsnis vėl susidūrė su Rick’o, kuomet jis būti perdėm atviras. Tai kiek sutrikdė tamsiaplaukę, ir nors ji stengėsi tai nuslėpti, ryškių bruožų josios veidas visgi šią išdavė.
– Apie ką tu kalbi? – Tolimesniai Rick’o žodžiai žinoma palietė nemirtingos graikės širdį, nepriklausomai nuo to, kad stengiantis ar atsitiktinai, vyras prabilo ganėtinai dviprasmiškai. Ji žinoma ir taip suvokė kad viskas ką jis darė per tuos metus, tai buvo jos ir jos sunaus labui. Tačiau kažkodėl išgirsti tai balsu, tapo ypatingai malonu. Livianos veide vėl sušmiežavo lengva šypsena, kuomet ji grakščiai, bei kiek žaismingai, akivaizdžiai vedama puikios nuotaikos, sustraksėjo vietoje. Tam tikru metu, atsidurdama ypatingar arti vilkolakio, ir nors jų kūnai vis dar buvo skiriami, kad ir menko, tačiau atstumo, veidai atsidūrė per daug arti vienas kito. Ji tarytum pati sau linktelėjo, kuomet šiek tiek palenkusi galvą, lūpomis palietė Rick’o skruostą, tokiu būdu apdovanodama vyrą dėkingumo bučiniu. Dar nespėjusi atsitraukti, ji vos girdimai pratarė. – Labanakt Rick’ai, ir ačiū už šį nuostabų vakarą.
Jau besitraukdama, tamsiaplaukė visgi “aptirpo”, kuomet jos tamsių akių žvilgsnis susidūrė su priklausančiu vilkolakiui. Tai buvo pirmasis kartas, kuomet jie buvo taip arti vienas kito. Ir žinoma, tai jos akyse nepriminė tos magiškos traukos, kokią ji turėjo su Geminus, tačiau paneigti kad trauka buvo, tapo tiesiog neįmanoma. Ji ir pati nesuprato tos akimirkos, kuomet prieštaraudama savo pačios nuostatoms, palinko arčiau. Šiltos, žmogiškos jos lūpos ganėtinai greitai susirado jojo. Akių vokai nusileido, po tankiomis blakstienomis paslėpdami akis, šiek tiek apsisuko galva. Šis bučinys buvo malonus, kiek svaiginantis ir reikalingas. Jis netrūko ilgai, mat Rivas atsitraukė, ir nieko nepasakiusi, kaip mat pamojo ranka jai paklususiam automobiliui. Nusisukusi, ji žinoma vos pastebimai nusišypsojo, tačiau neketino to parodyti oponentui, bei neketino sustoti, net tuomet kai jis pakvietė ją vardu. Galima tik įsivaizduoti kiek iš tiesų buvo sunku Rick’ui tarti savo tolimesnius žodžius, bet jie žinoma kad ją sustabdė. Vyras išbėrė žodžius tarytum žirnius į sieną, ir dėl to Liviana atsisuko. Jos veido išraiška pakito, atrodė kad lengvo apgirtimo neliko ne pėdsako, skausmas ir šokas atsispindėjo jos veide. Jos lūpos prasiskleidė, tarytum būtu ketinusios išduoti kažką svarbaus. Net šiame apšvietime jos akys sublizgėjo, ir viskas ką iš savęs išspaudė Rivas, te buvo vos pastebimas galvos papurtymas. Ji beveik nebyliai sušnabždėjo kad turi važiuoti, ir kad atsiprašo, kuomet paskubomis sulipo į transporto priemonę, paliepdama vairuotojui važiuoti.

<…> Sėdėdama geltonos “taksi” automobilio salone, ant galinės sėdynės, tamsiaplaukė te paliepė vairuotojui važiuoti tiesiai, o į šio nepasitenkinimą dėl adreso nenurodymo, ji te atsakė atkišdama šimto dolerių kupiūrą. Panašu kad vyrui tai buvo užtektina paskata daugiau klausimų nebe užduoti. Visas pasaulis atrodė kad sukosi ir tuo pačiu metu slydo jai iš po kojų. Ji jautė didžiulį jausmų uraganą: jautė kaip jos liauną kūną užvaldo pyktis, neviltis, džiaugsmas, tuštuma ir pilnatvė. Ji ir pati nesuvokė ką tuo metu jaučianti, juk tam tikra prasme ji buvo išduota, bet tuo pačiu ji pagaliau išgirdo tuos žodžius, kuriužų taip desperatiškai laukė. Jis gyvas, ir greičiausiai Silvanus surado būdą kaip jį sugrąžinti. Ji turėjo tai išgirsti iš paties giminaičio, kuomet iš savo miniatiūrinio rankinuko ištraukė mobilų telefoną. Surasti Silvanus vardą nebuvo sunku, juk jis buvo vienas iš paskutinių, kuriuos buvo rinkusi prieš tai. Keli garsiniai signalai ją skyrė nuo lemtingo pokalbio, nuo lemtinos tiesos. Ir vos tik pasigirdo sujungimo atgarsis, ji neleido pašnekovui netgi prabilti, kuomet iš kart užsiplieskė. Ketino bent žodžiais pamokyti taip susidirbusį giminaitį.
– Tu sušiktas subingalvis Silas, kaip tu drįsai nuslėpti nuo manęs kad galimai jį radai?! – Suspiegė, negalėdama nulaikyti užplūdusio jausmų ūragano. Ir tik išgirdusi atsakomą pakimusį, žemą, su niekuo kitu nesupainiojamą, beprotiškai pasiilgtą ir vis dar iki skausmo reikalingą balsą, tamsiaplaukė staigą nutilo. Laisva josios ranka pakilo, pirštais susiliesdama su natūraliai putliomis lūpomis. Ji stipriai sumerkė akis, atrodė kad tą akimirką visas pasaulis liovėsi egzistuoti. Tebuvo ji ir jo balsas, reiškiantis viską.
– Thor’ai… – Jos balsas suvirpėjo, tokiu būdu atsitiktinai perduodamas tą skamsumą, kurį jautė graikė. Ji taip stipriai spaudė mobilaus telefono ragelį, lyg nuo to priklausytu jos pačios gyvybė. Atrodė, kad jei šis skambutis nutrūktu, ji per akimirką prarastu visiškai viską. Jis vėl prabilo, ir moteris negebėdama atmerkti akių, tik dar stipriau suspaudė ragelį. Tiesą pasakius, ji net negirdėjo tai, kokius žodžius jis vartojo, svarbiausia tai, kad po tiek metų ji girdėjo šį balsą, girdėjo jo kvėpavimą, kas reiškė kad jis buvo gyvas ir jis buvo čia. Šia akimirka, jai nerūpėjo visi tie klausimai, kuriuos visą laiką planavo jam užduoti, nerūpėjo ir paaiškinimas kodėl jis juos paliko, viskas išgaravo, sutirpdamas į šią, iš pažiūros visiškai nekaltą akimirką. Ji vertė save prabilti, bijodama kad galbūt tai tėra dar viena jos vaizduotės akimirka, sapnas iš kurio netrūkus pabus.
– Tik nepadėk ragelio… Pasakyk kur esi, Thor’ai. Pasakyk kur tu, man būtina tave pamatyti. Aš jau įsėdusi į taksi, man reikia tik adreso ir aš dabar pat atvažiuosiu. Netylėk prašau. – Čia pat moteris nutilo pati, nežinodama kokius reikėtu parinkti žodžius, kad tik greičiau paskatinti jį prabilti. Ji prisikando apatinę lūpą, tuo pačiu metu pagaliau priversdama save atsimerkti, bei tokiu būdu patikėti esti tai iš tiesų tikra. Tai nebuvo sapnas, tai buvo realybė, ir nepaisant visko kas taps svarbu vėliau, dabar tai kas vyko šią akimirką, buvo svarbiausia. Ir iki visiško tobulumo, jai tereikėjo jį pamatyti, prisiliesti ir pajausti visu savo kūnu.

''It's a family affair''

-Velnias!-susnypstes panoseje Rikas apsisuko bei zenge keleta zingsniu priesinga kryptimi nei kad nuvaziavo Rivas. Bandyti ja vytis, skambinti telefonu nebuvo visiskai jokios prasmes. Ji turejo zinoti tiesa, suzinoti is jo, ir jis puikiai zinojo padares teisinga ejima, taciau jis nebuvo su ja atviras nuo pat pradziu ir tai jam karmos tasku anaiptol nepridave. Visapusiskai tobulas vakaras apkarto akimirksniu. Kiseneje suvibravo mobilusis ir nors siuo metu Rikas nebuvo nusiteikes su kuo nors snekuciuotis, ekrane isiziebes vardas priverte suklusti. -Klausau?-jo kaktoje isimete nerimastinga grimasa. -Palauk. Nusiramink. As tuojau ten busiu,-visiskai supanikavusi Doriano aukle niekaip negaledama prisiskambinti Lianai, kreipesi pagalbos i ji. Paguldziusi miegoti Anna kaip visada po gero pusvalandzio uzejo i jo kambari patikrinti ar sis nera nusispardes paklodes, taciau jo ten nebuvo! Paklusnumu ir taip nepasizymintis vaikis pastaruoju metu itin maistavo. Paslijo ne tik jo santykiai su Riku, kuri Dorianas nebutai apkaltino bandymu uzimti savo tevo vieta, bet ir kalbedamas su Liana vaikinukas neretai sunkiai tramde savo paastrejusias emocijas.
Atvykes prie Lianai priklausanciu namu, jis is karto puole vidun. -Kelinta valanda matei ji paskutini...-nespejes uzbaigti sakinio jis pastebejo ant sofos, salia aukles sedinti Doriana. -Radau ji jo kambaryje. Po to kai isieskojau visus namus,-Annos veidas buvo paraudonaves is pykcio, kurio ji zinoma kaip savo srities specialiste negalejo isreiksti tiesiogiai. Bent jau ne vaiko akivaizdoje. -Radau ji sedinti ant palanges. Tarsi niekur nieko. Tarsi nebutu man ivares infarkto ir privertes jo ieskoti daugiau nei penkiasdesimt minuciu!-sakinio gale moters balsas pagavo aukstesne nata. Ji buvo neabejotinai sudirgusi bei issigandusi. -Atleisk, kad sukeliau tave ant koju, Rikai,-neigiamai krestelejusi galva ji atrode siek tiek susigedusi. -O dieve... net neisivaizduoju kaip visa tai reikes paaiskinti poniai Rivas... Palikau jai begales praleistu skambuciu...-neigiamai purtydama galva Anna nuejo virtuven issivirti jai taip reikalingos raminancios arbatos. -Ar noretum kavos, arbatos, Riktai?-is virtuves pasigirdo jos balsas, taciau ne juokais ipykusiam vilkolakiui arbatos vakarelis siuo metu buvo maziausiai aktualus. -Ne, dekui, Anna. I'm good. Tu atsigerk arbatos, nusiramink. As per ta laika paguldysiu Doriana miegoti,-nepaisant to, kad kreipesi i asmeni esanti kitame kambaryje, jo piktai primerktos akys buvo ismeigtos i salia ant sofos sedejusi beriuka.
-Ar pasakysi man ka visa tai reiskia?!-vos paskui save uzdares miegamojo duris, Rikas piktai debtelejo i berniuka. -Ar tiesa, kad Geminus pavarde gavau ne todel, kad mano tevas pries man gimstant vede mano mama, o todel, kad ji pries tai buvo istekejusi uz mano senelio?-sviesiai melynomis akimis Dorianas isisteibelejo i visiskai tokio klausimo is veziu ismusta suaugusiji. Jis norejo atsakyti, taciau uzsikirto. Nurijo burnoje susikaupusius skyscius, surauke antakius bei atsikrensktes tarstelejo. -Tau metas i lova. Apie tai ir ka si vakara iskretei pasikalbesi rytoj. Su savo motina.-tarstelejo bei isjunges sviesa isejo is kambario. Jo sirdis dauzesi it patrakusi. Rikas zinojo negalis palikti siu namu kol cia negris Liana, taciau tuo paciu visai nenorejo susidurti su Rivas akis i aki. Ypac po sio vakaro. Po judvieju pokalbio. O dabar ir todel, kokioje nepavydetinoje situacijoje atsidurs tamsiaplauke kuomet bus priremta prie sienos savo pacios sunaus ir jo vienas dievas tezino is kur kilusio klausimo.



Lianos zodziai, jos intonacija aiskiai bylojo apie moters susijaudinima. Likti abejingu buvo beprotiskai sunku. Jis giliau ikvepe pries prabildamas, taciau gumos netampe. -Nezinau...-gan atsainus, duslokas jo balsas pagaliau nutrauke Rivas taip kankinusia pauze. -Kazkokiame motelyje,-atsiduso. -Panasu, kad jis manes ieskodamas bankrutavo, nes sita vieta YRA VISISKA SKYLE,-blankiai sytelejo specialiai pagarsindamas balsa, kad jo zodzius girdetu ir jau kitapus lauko duru atsidures nemirtingasis. -Paklausyk...-staiga surimtejes, jis stipriai sumerke akis mat tai ka zadejo pasakyti priestaravo visai jo sirziai. Sekanciu zodziu Geminus nebutu sugebejes istarti jei jiedu stovetu akis i aki. -Jau velu. Rytoj musu laukia ilga kelione atgal i Nju Jorka....-jis trumpam nutilo puikiai zinodamas, kad jo zodziai ja veikiausiai nuvyle, taciau jo paties galvoje siuo metu buvo visiska sumaistis. -This is bullshit!-uzprotestavo pasnekove, taciau greitai nutilo matyt akimirksniu suemusi save i rankas. Visa tremtyje praleista laika jis sapnavo kaip jiedu ir vel susitinka. Jo sapnuose butent ji, ne kas kitas sugebedavo sudeti visus taskus ant ''i'', iskvosti ta prakeikta ''feju'' ir ji, Thora, surasti. Taciau tai padare Silas. Maza to, Rivas ne nenutuoke, kad burtininkas jo tebeieskojo, kas savaime pirsto ideja, jog ilgakoje burtininke buvo pagaliau susitaikiusi su jo dingimu, nuleidusi rankas. Jis pyko. Jautesi isduotas, taciau tai buvo tik kelios emocijos is dabartinio jausmu katilo, kuris kunkuliavo jo betvarke primenancioje galvoje. Jis ja mylejo, tebemylejo, pernelyg stiriai, kad imtu ir sujauktu jos dabarti it suknistas uraganas. Jis buvo jos praeitis. Geminus nenoriai prisileido minti, jog ji pamilo kazka kita, taciau nuneigti, kad septyni metai yra ilgas laikas buvo neimanoma. Jis zinojo privalantis ''take thing slow''. Visu ju labui. Savisauga, ypac po sitiek vienumoje praleisto laiko tapo sunkiai atskiriama jo dalimi. ''Manage your expectations'', kartojo pats sau, nenoredamas nusivilti ir vienintelis dalykas ka jis siuo metu galejo padaryti, tai atitolinti tai kas rodesi neisvengiama. Bent dar kelioms valandoms. -Liana,-atsikrenkste. -As taip pat nekantrauju tave pamatyti. Jus. Tave ir Doriana,-jis syptelejo ir tai buvo girdeti jo balse. -Susisieksiu su tavimi vos tik pasieksime miesta... -stojo ne itin jauki tyla. Jis girdejo jos kvepavima. Girdejo kaip Liana per nosi ispute ora pries pagaliau tarsteledama ''gerai''. Jis syptelejo. -Iki,-ak kaip sumautai gera buvo istarti siuos zodzius. Tam tikra prasme, jis jautesi tarytum sapnuotu. O gal priesingai, lyg pagaliau butu pabudes is baisaus kosmaro, kuri isgyveno ne kieno kito, bet Katherine deka.


Grizusia namo, Liana dar prieskambaryje pasitiko aukle. -Dorianui viskas gerai.-uzbegdama ivikiams uz akiu, susnabzdejo Anna bei galvos mostu parode i salione ant kusetes uzmigusi Ricka. -Atleisk... supanikavau. Negalejau taves pasiekti, todel paskambinau jam. Jis uzmigde Doriana, bet... kad ir apie ka jiedu kalbejosi pries berniukui uzmiegant, Rikui tai nepatiko,-pasnibzomis, sagstydamasi palta sumurmejo aukle Rivas namuose jau ne pirmus metus dirbanti moteris. -Jis sake, kad privalo su tavimi pasikalbeti. Kad turi tai isgirsti pirma. Dar pries pabundant Dorianui...-netrukus atsisveikinusi, ji apgailestaudama lengvai papleksnojo bosei per peti. -Jis maistauja. Bet tai praeis...-blankiai syptelejusi ji galop pasisalino. Rikas pabudo isgirdes netoliese kauksincius aukstakulnius. -Sveika....-nejaukiai pasimuistes jis paliko sedeti. -Nebuvau tikras, kada grisi... Suprasiu jei nenoresi kabeti apie tai kas nutiko si vakar, bet nepaisant to, manau turi zinoti, kad Doriano pabegima isprovokavo zinia, jog tu... Liana, jis manes paklause ar Geminus pavarde jis gavo is savo tevo ar senelio,-garsiai isputes plauciuose sukaupta ora jis jautesi kaip niekad sumautai jau antra kart per si vakara pazerdamas ne itin malonia informacija tamsiaplaukes atzvilgiu. -As nieko jam nepasakiau. Tai ne mano reikalas, taciau pamaniau, kad noresi zinoti, jog jis zino apie tave ir Charitona... kad galetum pasiruosti pokalbiui, kuris judvieju tikriausiai laukia rytoj...-pakiles jis persimete ant rankturio pabejusia striuke per sulenkta ranka. -Jei tau manes reikes... zinai, kad gali bet kada i mane kreiptis,-svelniai palytetejes moters riesa, jis patrauke laukan.


-Ohoho,-pasiepanti Silas grimasa isvydus ryte is vonios kambario islindusi bei absoliuciai visu veido plauku atsiraciusi Geminus, priverte vilkata nusijuokti. -Klausyk...manau bus geriausia jei siandien su Liana susitiksi tu. Ir... zinai... uzpildysi visas jos ziniu spragas,-atsukes pasnekovui nugara jis atrode labai apatiskas, atsainus. – Ne. – Kategoriškai nuskambėjęs balsas buvo palydėtas tuo, kad vampyras paremdamas delnus į savo kelius, galiausiai atsikėlė, išsitempdamas visų ūgiu. Po atgalinės Geminus reakcijos, vyras pasikartojo. -Kaip tai ne?-suraukes antakius, vilkatas akivaizdziai nesitikejo, kad butent ties siuo klausimu burtininkas ismes savo ''veto korta''. – Ne. Pirmiausia todėl, kad tau pravartu nustoti myžti į batą ir susitikti su ja pačiam,-jo veidas staiga tapo ne toks rimtas, o ir tolimesni žodžiai nuskambėjo kaip tiesioginis traukimas per dantį. – Kuo ilgiau vengsi susitikimo, viskas ką pasieksi, tai ją pradės dulkinti koks nors vilkolakis. Arba ne. Bet čia pat ateina antra priežastis. – Susiaurindamas akių vokus vikanas pratęsė: - Man reikia sutvarkyti kitus reikalus, kurie liečia mano dukters gerovę. Tad, nori to ar ne, bet kurį laiką gausi tvarkytis pats.
-Praejo septyni metai, ka nori, kad jai pasakyciau?- Thor'o balsas nuskambejo rusciai. Nors to ir neparode, nei viena pasnekovo fraze, o ypac ta apie ''vilkolaki'' nepraslydo jam pro ausis, taciau vyras kaip imanydamas to nesureiksmino. -Yra kaip yra,-guztelejo peciais. -Ji nenesioja vilkolakio prakeiksmo, if you know what i mean,-apmaudziai syptelejes jis omenyje turejo, kad vilkolakiai turi reputacija kaip itin monogamiska, istikima rusis (jei neminesim cia Masono lol ).Kuriam laikui nutiles, jis pagaliau prabilo. -Tiesa ta, kad tu padejai man daugiau nei as kada nors sugebesiu tau atsilyginti,-neigiamai papurtes galva jis lupu kamputyje isspaude sioki toki sypsni. -Do what you got to do, Silai,-paspaudes siam ranka jis vel atsuko pasnekovui nugara. Staiga isivyravusia tyla sudrumste beldimas i duris. -Sunksnuki... tu davei jai si adresa?-nepatikliai primerkes akis jis piktai debtelejo i burtininka.

IŠVAKARĖS: Valencia Fibonacci yra ispanų daktarės ir italų matematiko, “University of Bologna” universiteto dekano meilės vaisius. Unikalaus grožio mergina, iki pat akimirkos kuomet buvo priversta sužinoti esanti ne tipinis mirtingas žmogus, savo gyvenimą paskyrė mokslams. Išsirinkusi žurnalistikos kryptį, palaipsniui baigė bakalauro, o vėliau ir magistro laipsnius. Ryžtingas būdas privedė ją prie to, kad ji netrūkus gavo ganėtinai aukštą poziciją “kriminalinės žurnalistikos” sferoje. Kelionės po pasaulį, pavojingiausias karo ir nusikaltimų zonas, galiausiai pasibaigė tragedija. Avarija, į kurią pateko šviesiaplaukė, būdama prie vairo, ne vien kad atėmė bendrakeleivio gyvybę, sugriovė josios karjerą, tačiau ir pažadino “vilkolakio geną”. Tik vėliau, jos tėvai pripažino esti žinojo apie jos unikalumą, mat biologinis merginos tėvas taip pat buvo ne žmogus. Depresija, nerimo priepuoliai, skausmingas nekontroliuojamas virsmas, bei visus kaulus laužanti kasdienybė, kuri per “mėnulio pilnatį” tapdavo visiškai protu nesuvokiama, galiausiai privedė prie to, kad teko imtis kraštutinių priemonių. Tėvai mylėjo savo dukterį beprotiškai, todėl puikiai suvokė esti geriausia jai būtu pakeisti aplinką, imtis naujos veiklos ir žinoma tūrėti mentorių, asmenį, kuris galiausiai išmokytu ją visko, apie jos prigimtį. Italijoje to pasiekti nebuvo galima, tiesą pasakius, Europa daugiau ar mažiau buvo apsaugota nuo antgamtinių būtybių, o ir medžiotojų, žmonių skaičius ten buvo stipriai aukštesnis, nei kad mirtį apgaudinėjančiųjų. Jie žinojo į ką kreiptis, juk Fibonacci šeimos galva neblogai pažinojo vienos iš didžiausių Niujorko gaujų narius. Dar prieš eilę metų į oro uostą Valencios pasitikti atvyko Rick’as. Išvaizdus, raumeningas byras nebuvo ypatingai pamalonintas žinia, esti teks prižiūrėti jauną, neseniai “vilkolakio geną” pažadinusią mergiotę. Jis pristatė ją Lianai Rivas, kartu suteikė šiai pastogę ir darbą klube, bent jau iki to laiko, kol sugebės atsistoti ant kojų, kiek įmanoma suvaldyti savo prigimtį ir tokiu būdu pilnai sugrįžti į kasdienybę.
Iš pradžių priverstinis bendravimas tarp “naujokės” ir aukštas pareigas tarp vilkolakių užimančio Rick’o buvo skatinamas pačios Rivas. Ji kaip tik tuo metu, plėtė ribas, bei į savo gretas bandė įtraukti kuo daugiau perspektyvių, prieglobsčio ieškančių vilkų. Jai reikėjo tiek dvasiškai, tiek fiziškai stiprių atstovų, kurie būtu pasiruošę bet kam, ką gali būti paruošęs šis tamsus, negailėstingas pasaulis. Valencia nors iš pradžių ir atrodė trapi, tačiau Rivas joje kažką įžvelgė, kažką, ką galima pavadinti “vidine ugnimi”, kurią tamsiaplaukė turėjo ir savy. Jai pagailo merginos, ir tiesą pasakius geresnio mentoriaus nei Rick’as ji nebūtu radusi. Beta vilkolakis, vilkolakių karalienės dešinioji ranka, mokė šviesiaplaukę ne vien savikontrolės. Jis mokė ją kaip reikia išgyventi: alino fizinėmis treniruotėmis, skatino šeipšiftingą, ir skiepijo jai vilkolakiams būdingas taisykles ir elgsenos normas. Ji priešinosi, daugybę kartų norėjo viską mesti, už ką gaudavo tik dar daugiau krūvio. Ir jei ne tas menkas faktas, kad jai be galo patiko jo kompanija, viskas greičiausiai būtu pasibaigę kitaip. Jau po kelių mėnesių, ji tapo klusnesnė, suprato esti viso to reikia pirmiausia jai pačiai, pasidavė jam. Kartu leistas laikas žinoma davė savo vaisius, mat Fibonacci galiausiai buvo suteiktas darbas klube, ji jau gebėjo puikiai save kontroliuoti, todėl nesunkiai įsiliejo į kasdienes gretas. Dar po kurio laiko, jai buvo suteikta ir kita užduotis, kuriai pasiruošti teko dar ir mentaliai. Tarp vilkolakių “persimetimas” iš vieno būrio į kitą niekada nebuvo pagirtinu dalyku, mat Jie tikriausiai buvo vienintele rūšimi, kuri iš tiesų galėjo pasigirti ištikimumu prigimčiai, jų turimoms nerašytoms taisyklėms. Lygiai už dviejų pilnaties ciklų, Valencija turėjo pereiti į Mikaelson’o (Gomez’o) būrio gretas, dirbti ten po priedanga, tapti jo taip vadinamo “verslo” dalimi.
Vieną iš pasiruošimui skirtų naktų, kuomet Rick’as baigęs savo oficialų darbo laiką klube, bei įsitikinęs kad Liana Rivas saugiai pasiekė savo namus, jis pasirodydavo pas ją. Pavargęs, dažnai paskendęs savo paties mintyse. Tą naktį jie turėjo išbandyti puolimo/gynybos modelį, kurio metu mergina privalėjo priverstinai pakeisti pavidalą. Ir sunku pasakyti kas taip stipriai “spaudė” jo galvą, kad vyras visiškai nerodė gailesčio vizualiai trapiam moteriškam kūnui. Jie kovėsi, ir ji tikrai kad neketino jam pasiduoti ar nusileisti, tačiau dėl kažkokios priežasties pavidalo nekeitė, tai stiprų vilkolakį akivaizdžiai siutino, jis šaukė ant jos kad ji kovos nelaimės likdama žmogaus pavidale, kaltino ir tuo kad ji nebūtai pati nori “kojas pakratyti”. Vieną iš tų kartų, kuomet ji skausmingai krito ant šaltų, cementinių grindų, jis priklaupė šalia. Jos smakras netrūkus atsidūrė ko delne, kuomet vyras privertė Valenciją į šį pažvelgti. Ne vienas nebe pratarė ne vieno žodžio, ji nedrąsiai prisitraukė arčiau. Tamsių akių žvilgsnis palaipsniui paleido jo akis, netrūkus susirasdamas lūpas. Šį veiksmą pasekė sekantis, ji žengė pirmą žingsnį, kuomet leido savo natūraliai labai putlioms lūpoms susidurti su priklausančiomis jam. Lengvas bučinys, kurio jis nenutraukė, labai greitai įgavo aistra paskanintą tempą. Tiek lūpos, tiek tarpusavyje besipinantys liežuviai pasidavė, tarytum vien nuo nenutrūkstančio jų šokio priklausytu viso šio pasaulio egzistencija. Vilkolakiams būdingas karštis netrūkus tapo nepakenčiamu, tiek nuo jo, tiek nuo jos kūnu nulėkė drabužiai, suglamžyti ir nereikalingi. Kūnai susirado vienas kitą, ir vyras staiga suėmė kudutę vilkę už šlaunų, staigiu ir ryžtingu veiksmu pritraukdamas prie savęs. Jos kojos apsivijo jo juosmenį, veik tuo pačiu metu, kuomet apnuoginta josios nugara susidūrė su šaltu cementu. Jie pasidavė akimirkai, pasidavė nevaldomam ir liguistai laukiniam jausmui, jie tapo vienu. Deginanti aistra užvaldė visą vilkės kūną, ji virpėjo, netolygiai kvėpavo ir vietomis netgi šaukė iš malonumo. Artima pažintis su jo kūnu, kiekvienas vilkolakio prisilietimas, kiekvienas bučinys ir aistros iššauktas įkandimas vertė ją jaustis neapsakomai. Ir jei romanuose yra aprašomas tobulas seksualinis potyris, tai būdama su juo ji jautėsi daug geriau, nei tai gali apsakyti žodžiai. Aukščiausią seksualinio potyrio tašką pasiekė veik tuo pačiu metu, moteris netgi keliomis sekundėmis ankščiau. Įkaitę kūnai dar kuris laikas glaudėsi vienas prie kito, ir jausdamasi tiek saugi, tiek visiškai laiminga, ji užmigo. Atsibudusi žinoma jo nerado šalia, tačiau panašu kad vyras išnešė šviesiaplaukę iš požėmio, kuriame šie turėjo treniruotis, palikdamas ją nuogą, josios lovos pataluose. Tai nebuvo paskutinis kartas, tai net nebuvo palaikyta klaida. Nors kitą vertus, jų romanas niekada nebuvo viešas kitų akims, ir niekada neturėjo gražios ateities. Bėgant metams, Valencia jau įsitvirtino tarp svetimų vilkolakių, tarp svetimo ir jai nesuvokiamo verslo. Visą tai išgyventi jai padėjo ir tai, kad jausmai Rick’ui palaipsniui vis labiau įgavo aiškumo. Ji beprotiškai, nesavanaudiškai ir neapsakomai karštai pamilo vilkolakį, kuris jai negebėjo atsakyti tuo pačiu. Ir nors bet kuri save gerbianti moteris jos vietoje tiesiog atsitrauktu, ji to padaryti tiesiog nesugebėjo. Juk atrodė kad jos jausmų gali užtekti abiems, juk jo balsas, jo kvapas, jo kūnas tiesiog kraustė iš proto.
– Nagi, tai beveik tas pats, kas dar viena žurnalistinė užduotis, tu gali tai padaryti. – Tikino save, stovėdama priešais veidrodį, bei stebėdama atvaizdą, kuriame aiškiai matėsi po akimis “pabėgęs” tušas. Jos kūnas buvo aptemptas odine, šiek tiek BDSM stilių primenančią suknele. Keistai tampė skrandį, sukosi galva, pykino vien nuo minties kad po šios nakties bent kelis mėnesius negalės pasirodyti tarp savų, turės giliai panerti į Gomez’o valdas. – Nusišypsok Valencia, ir pasaulis nusišypsos tau atgal. – Ji pasistengė ištempti šypseną, tačiau ji atrodė per daug netikra, per daug pritempta. Nusisuko, užpakaliuku atsirėmusi į kriauklę, ji pasigavo savo mobilų telefoną, iš karto surinkdama Rick’o numerį. Šią naktį troško praleisti jo glėbyje, ant savo kūno jausti jo deginančias rankas. Ji nežinojo kas būtent tuo metu, jis buvo kartu su Rivas. Pirmą, antrą skambučius jis paprasčiausiai atmetė, trečias liko nukreiptas į balso paštą. – Fuck. – Ji nepaliko žinutės, kuomet susikeikusi vėl atsisuko į veidrodį, palengva susitvarkydama sugadintą makiažą. Delsti nebuvo ko, palikdama savo pagrindinį telefoną, bei pasigriebdama tą, kuriuo naudojosi po priedanga, jaunoji vilkė išlėkė.  


Visiškai netikėtas pokalbis su Geminus telefonu, sukėlė tamsiaplaukei tūkstančius emocijų, kurias ji negebėjo surikiuoti tinkamai. Juk vieną akimirką norėjo šaukti pro ašaras, iš skausmo krūtinėje dėl to, kad sugrįžęs po tiek laiko, ji nedegė noru greičiau ją pamatyti, kad jei ne jos skambutis, greičiausiai net nebūtu suskubęs su šia susisiekti. Ir tuo pačiu metu, ji norėjo leisti sau džiaugtis, kad nutiko tai, kas iš pažiūros jau atrodė nebe įmanoma. Ji girdėjo jo balsą, jo kvėpavimą ir su kiekvieną akimirką vis labiau įsitikino tuo, kad myli jį visa savo siela ir kūnu. Jam būtu užtekę pasakyti tik vieną žodį, ir būtent šią akimirką ji būtu pasiruošusi perskristi visą pasaulį, velniop, visus įmanomus pasaulius, kad tik atsidurti šalia. Būtent šią akimirką, ją buvo užvaldę jausmai, ir galbūt tolimesni veiksmai būtu skuboti ir visiškai neapgalvoti, tačiau suteiktas laikas iki susitikimo, tuo pačiu galėjo pakeisti viską aukštyn kojomis. Taksi automobilio vairuotojas vėl perklausė kur važiuoti ir šį kartą Rivas teko nurodyti savo namų kryptį. Vos linktelėjęs mirtingasis, kaip mat išsuko į kitą gatvę, pasiruošdamas daugiau nei pusvalandį trunkančiai kelionės iki reikiamos vietos. Liviana akivaizdžiai vis dar buvo paskendusi savo pačios mintyse, sulaukti rytdienos atrodė beveik neįmanoma. Buvo tikra, kad užmigti nepavyks, juk vis dar aiškiai vaizduotė vertė girdėti jo balsą, įsivaizduoti kaip įvyks pirmasis susitikimas po šitiek metų. Ir Dorianas… Kaip teks viską paaiškinti Dorianui? Vis dar virpančiais delnais, perbraukdama per savo aksominę veido odą, tamsiaplaukė atsilošė. Sumerkusi akis, ji pasistengė bent kuriam laikui atsiriboti nuo ją valdančių minčių. Nepavyko. Taksistas sustabdė transporto priemonę, o pro šoninį langą jau matėsi jos namai, kurių pirmame aukšte tebedegė šviesa. Moteris, kuri veik nuo pat mažumės prižvelgė Lianos sūnų, kuomet pastaroji buvo priversta dirbti per kelias vietas, kad tik užimti savo galvą bet kuo, kad tik neišprotėti. Atsiskaičiusi su mirtingu vyru, tamsiaplaukė iš kart patraukė namų link. Auklės žodžiai, kaip mat iššaukė graikės veide akivaizdžią nerimo grimasą. Gavusi žinią apie Geminus sugrįžimą, ji visiškai neatkreipė dėmesį į tai, kas tuo metu vyko josios gyvenime. Tik dabar nuleidusi akis į savo rankose tebe laikomą telefoną, pastebėjo kiek daug ten praleistų skambučių. Išgastis kaip mat atsispindėjo jos akyse, nepriklausomai nuo to, kad ji jau suprato esti jos sūnui nieko nenutiko.
– Kas nutiko, kur Dorian’as? – Tik po sekančių moters žodžių, tamsiaplaukė atkreipė dėmesį į tai, kad ant sofos snaudė Rick’as. Sunku pasakyti kas nuramino labiau, tas faktas kad vilkolakis vargu ar būtu prisnūdęs jei viskas būtu komplikuota ar pavojinga, ar tai kad auklė prasitarė kad berniukas miega. Iš piniginės Rivas kaip mat ištraukė kelias stambias kupiūras, bei šias ištiesė į jos pusę.
– Ačiū, tu pasielgei teisingai. Ir turėčiau atsiprašyti už tai, kad jis tau sukėlė rūpesčių. Nežinau kas pastaruoju metu vyksta, tačiau Dorian’as atrodo tik ir stengiasi viską komplikuoti labiau. Gal. Gal man prastai sekasi, gal darau ką nors neteisingai? – Panašu kad Livianos gyvenime buvo ne viskas gerai, o ir nepaisant puikios savęs priežiūros, ji atrodė pavargusi. Priešingai nei vampyrai, Liana buvo žmogumi, nors ir su bonusu niekada nemirti. Jai buvo reikalingas poilsis, bent viena diena be streso, kas atrodė yra visiškai neįmanoma. Nuolatinės Geminus paieškos, darbas “BloodPharm”, darbas klube ir narkotikų verslo plėtra, ką kalbėti apie tai, kad grįžusi namo, ji privalėjo būti gera mama savo sūnui.
– Paimk, paimk. Tu darai dėl mūsų kur kas daugiau, nei tai ką tau duodu. Nusipirk sau ką nors gražaus ar gerai praleisk laiką, ryt aš liksiu namie, pasistengsiu skirti jam daugiau laiko. – Atsisveikinusi su aukle, graikė palengva žengė link svetainės, kur ramiai snaudė vilkolakis. Prieš jam atsimerkiant, tačiau akivaizdžiai prabundant, atsisėdo ant staliuko priešais. Jų žvilgsniai susitiko, vyras prabilo pirmasis, ko pasekoje Rivas veide pasirodė blanki, kiek per aiškiai nuovargį išreiškianti šypsena.
– Kai išvažiavau, bandžiau prisiskambinti Silvanus. Atsiliepė Thor’as. Jis grįžo Rick’ai, Thor’as grįžo. Aš nežinau kur jis, pasakė kad dabar vėlu ir kad atvyks į Niujorką kažkuriuo metu ryt. – Panašu kad net kalbėdama dabar, ji vis dar tebesijautė dėl šito sudirgusi. Dar kartą delnais perbraukdama per savo veidą, ilgakoja gražuolė giliai atsikvėpė. Jos nugara šiek tiek išlinko, kuomet ji pati visu kūnu palinko į priekį, tuo pačiu metu alkūnėmis atsiremdama į savo kelius.
– Aš nežinau ką tau pasakyti Rick’ai, nes prisiekiu labiau už viską, nenoriu tavęs suklaidinti ar suteikti tau, tiksliau mums tuščių vilčių. Tačiau dabar pati esu per daug pasimetusi, nežinau kas pasikeis susitikus su Thor’u. Nežinau kaip jis paaiškins savo dingimą ir netikėtą sugrįžimą. Aš net nežinau kaip reikės tai pasakyti sūnui… – Aukštaūgio vilkolakio balsas ir vėl užpildė aplinką, kas privertė Livianą suklusti. Jos žvilgsnis vėl susirado priklausantį jam. Sunėrusi abiejų savo rankų pirštus, tamsiaplaukė kuriam laikui sumerkė akis, šias paslėpdama po tankiomis blakstienomis. Žinia apie tai kad josios ir Geminus sūnus sužinojo apie praeitį, kurią tamsiaplaukė visa širdimi norėtu palikti būtent ten, kur šiai ir vieta, kur ji buvo aktuali prieš daugiau nei du tūkstantmečius. Neigiamai supurčiusi galvą, bei akivaizdžiai sudirgusi, ji ganėtinai greitai pakilo ant kojų. Burtininkė nerimo, nusispyrė aukštakulnius, bei nuo savo pečių nusimetė odinį švarkelį. Nusisuko, tarytum norėdama pabėgti nuo pašnekovo akių. Sunku pasakyti ar jai buvo gėda ar nemalonu kalbėti apie savo praeities pasirinkimus, šiai dienai akivaizdžiai visko buvo per daug.
– Tai niekada nesibaigs, tiesa? – Klausimas žinoma buvo retorinis, tačiau ji matyt būtent šią akimirką, “pametė” kantrybę.
– Chariton’o šešėlis niekada nepaliks manęs ramybėje. Jo net nebėra mano gyvenime, tačiau jis visgi kažkaip randa būdą viską sušikti. Pirmiausia jis stipriai komplikavo mano ir Thor’o santykius, tiesiog tuo faktu kad kadaise egzistavo. Niekas nežino ką tas monstras man yra padaręs, ir dabar turėsiu tai paaiškinti savo sūnui? Užpiso, kad jį kur velnias pagriebtu… – Sulaukti keiskmų iš burtininkės buvo labai retas atvėjis, būdama per daug rafinuota asmenybė, ji nesileido į panašią leksiką, nesistengė netgi naudoti žargonus ar kitus neprideramus epitetus. Tačiau neapykanta Chariton’ui buvo kur kas didesnė nei ji pati. Pritilo, giliai įkvėpė ir tik tuomet atsisuko į Rick’ą. – Nesvarbu, susitvarkysiu. Ačiū kad pasilikai ir tuo pačiu suteikei man galimybę apgalvoti kaip jam paaiškinti. Jis protingas berniukas, temperamentas žinoma laukinis, bet, manau sugebėsiu rasti tinkamus žodžius. Tuo labiau iliuzija, kurią sukūriau jam apie jo tėvą jam yra be galo svarbi, bandysiu kaip nors apeliuoti į tai. Ir galu gale… gana greitai jo mintys bus užimtos kitais dalykais. – Besibaigiant pokalbiui, bei Rick’ui parodžius norą keliauti namo, Liv’ė pažvelgė į nekaltą veiksmą, kurį vyras panaudojo josios atžvilgiu. Jos ranka pakankamai greitai atsidūrė ant jo, po ko ji visgi prisiartino arčiau. Tuomet dar arčiau, kol galiausiai apkabino vilkolakį. Susimerkusi, ji pašnibždomis prasitarė.
– Tu esi vertas kur kas daugiau Rick’ai, nei tai, ką aš galiu tau duoti. Noriu kad tai žinotum. – Tuomet atsitraukusi, ji viso labo linktelėjo, po ko leidusi jam apleisti josios namus, pati neskubėdama pakilo iki savo miegamojo.




ŠIANDIENOS DIENA: Būdamas ganėtinai apatiškas panašioms problemoms, nemirtingas vorlokas atsisakė suteikti tokią paslaugą draugui ne vien todėl, kad nenorėjo kištis į melodramas, kuriuose asmeniškai nebuvo reikalingas, bet iš didžiosios dalies todėl, kad jo moralės normos neleido kištis į “lovos reikalus” tų, kurie buvo šio šeimos nariais. Lygiai taip pat, kaip susilaikė nuo komentarų apie savo brolio ir sesers palikuonių gimimą, taip pat neketino aiškinti dukterėčiai kaip jai reikėtu elgtis, užpildžius jos žinių stokos spragas. Tuo labiau, tokia savo elgsena vyras manėsi darantis gerą darbą, priversdamas bičiulį greičiau sugrįžti į gyvenimą. Slėptis žinoma yra lengvesnis variantas, kaip ir atitolinti neišvengiamą susitikimą. Bet ar tai vyriška ir brandu? Ne. O štai brandos nemirtingasis turėjo daugiau, nei šūdų turi mirtingasis, kuomet prikemša savo skrandį lengvai suvirškinamu maistu. Beveik emocijų neišreiškianti išraiška, kurią iš dalies pridengė tvarkingi veido plaukai, dar kuris laikas buvo vienintele reakcija, kurią buvo pasiruošęs pademonstruoti Ambrose. Ir tik kai nuskambo konkretus klausimas, aukštaūgis vos pastebimai trūktelėjo pečiais.
– Nežinau, gal pradėk nuo “labas”? – Žinoma tai buvo dar vienas patraukimas per dantį, į kurį atsakyti nebuvo netgi elementarios būtinybės. Tačiau tuo viską palinkti vikanas irgi neketino. Dirstelėjęs į pašnekovo pusę, pratęsė: – Tiesą, pradėk nuo tiesos. Paaiškink kas nutiko tavo dingimo išvakarėse, manau kad Liviana yra pakankamai protinga, kad bent jau išklausytu. Net jeigu į susitikimą ateičiau aš, ji man subinę atspardytu ir išvarytu lauk. Ji laukia tavęs bukaproti, imk ir pasirodyk. – Pritariamai linktelėjęs galva, originalusis vampyras jau ketino apleisti pigaus viešbučio kambarį, kuomet paspaudęs ranką vilkatui, pasisuko durų link. Tačiau čia pat buvo priverstas sustoti, vien tam kad paaiškinti kad atsidėkiti šviesiaplaukis jam visgi galės.
– Sugebėsi, aš ne veltui pasakiau kad man tavo pagalba yra reikalinga labiau, nei tau mano. – Sukandęs dantis, jis nejučia leido savo veido raumenims pastebimai susitraukti. Žinoma pradėti kalbėti apie verslus, kuriais ankščiau užsiėmė Geminus, ar tai kad jis turi pakankamai ryšių, kad patekti ten, kur Silvanus negali, dabar atrodė beprasmiška. Užkrauti vilkatą papildomomis problemomis, kai jo pasaulis ir taip yra užtektinai sujauktas, būtu per daug. Ir visgi, palikti oponento nežinioje, jis irgi nesugebėjo.
– Dar prieš tau dingstant, pasaulio pabaiga įvyko, pragaras nugalėjo. Tačiau ne vienas jūsų to neatsimena, mat vienas iš aukščiausių jėgų tai sutvarkė, – Specialiai nepaminėjo Sebastian’o vardo, pratęsdamas mintį. – aš atsimenu kiekvieną to įvykio akimirką. Atsimenu, nes norėdamas save apsaugoti nuo pražūties, kai ką padariau. Ir tai suliejo mano egzistavimą čia su visomis kitomis alternatyviomis manęs versijomis. Trumpai tariant, kiekvieną akimirką aš nugyvenu tai, ką nugyvena kitokios manęs versijos. Tai skamba komplikuotai ir idiotiškai. Bet svarbiausia yra tai, kad viename iš tokių pasaulių, aš sukūriau šeimą. Vedžiau, mano žmona man padovanojo dukterį. Ji nuostabi, viskuo. – Šiek tiek pritildamas, vyras gerai pasvėrė tolimesnius savo žodžius, kuomet vėl atsisuko į pašnekovo pusę, bandydamas įsistebėti kiek įdėmiai šis klauso.
– Bėda ta, kad šiam pasauliui ji nepriklauso. Tiesą pasakius, nepriklauso ne vienam. Nes Tokie kaip aš, vampyrai, vis dar vaikštantys, beveik nesunaikinami lavonai, negali turėti vaikų. Jos gyvybė priklauso nuo serafimų šviesos, kito būdo tiesiog nėra. Serafimai kurie egzistuoja čia, iki vieno yra kalinami mano tėvo. O mano tėvas yra Christoffer'is Cross.
Silvanus būtu ir toliau bandes paaiškinti savo prašymo esmę, galbūt net būtu pajuokavęs kad Geminus nėra vienintelis, kuris turi kiek perdėm “apsiachujelinusį, nuo galios apsvaigusį,  schizofreniką tėvą”. Tačiau čia pat, jų pokalbį sudrumstė beldimas į duris, ir nors vilkatas kaip man šoko prie išvadų, Ambrose veidas aiškiai simbolizavo nesupratimą. Iš tiesų, jis nebuvo susisiekęs su savo dukterėčia, vadinasi žinančių kur jis apsistojo, neturėtu būti. Beldimas pasikartojo, kas paskatino vorloką žengti trūkstamus žingsnius iki durų. Staigiai atlapodamas jas, vyras buvo pasiruošęs puolimui, galu gale, išlaisvindamas Geminus, jis norom ar ne, tačiau buvo įtrauktas į Katherine Pierce “juodąją knygutę”, kur ilgai gyvais neužsiliekama. Jo išraiška atsipalaidavo veik taip pat staigiai, kaip ir susitraukė kaip slyva. Į vidų drąsiai įžingsniavo tamsiaplaukė, kuri akivaizdžiai buvo žinoma Silas, bet ne Thor’ui.
– Šudžiau, pasakei kad išvykti turi ne daugiau kaip kelioms dienoms, o dingai trims mėnesiams?! – Aiškiai labai nepatenkinta, tamsiaplaukė žengė į kambario vidų, iš pradžių net neatkreipdama dėmesio į tai, kad čia pat yra ir kitas asmuo.
– Aš suprantu kad esi didelis berniukas, tėti. Bet po paskutinio fokuso, kuomet tave uždarė už grotų, manai normalu yra šitaip pradingti? Tu vis dar paieškomas, negi manai kad gali sau leisti prabangą papulti į dar didesnes prob… – Nebaigusi savo pradėtos kalbos, iš tiesų be proto graži mergina pagaliau pastebėjo kitoje kambario pusėję esantį Geminus. Susikuklino, mat net toliau pajudinusi lūpas, nesugebėjo išleisti ne vieno garso. Tik trumpam dirstelėjusi į savo tėvą, ji vėl sugrąžino savo žvilgsnį į vilkatą. Jos veide subolavo šiek tiek koketiškas vypsnis. Ryžtingai žengdama link nepažįstamojo, ji draugiškai ištiesė į jį ranką.
– Visada maniau kad mano tėvas yra labai išvaizdus vyras, bet jis niekada neminėjo kad jo draugai atrodo šitaip… Niam! – Neatsitiktinai žvilgsniu perbėgdama per visą Geminus pavidalą, aiškiai leido suprasti esti laiko jį be galo patraukliu individu. O ir reikia pripažinti, “paerzinti” Silvanus, visuomet buvo maloni pramoga. Ypatingai atsižvelgiant į tai, kad šis pasaulis stipriai skyrėsi nuo to, kuriame ji gime. Automatiškai, ir žmonės ten buvo kitokie, nei yra čia.
– Oi atleisk. Cataleys, tačiau gali mane vadinti Leya. – Valiūkiškai pamerkusi akį vilkatui, tamsiaplaukė vėl atsisuko į savo biologinį tėvą, aiškiai reikalaudama iš šio paaiškinimo. Netgi jos veido išraiška iš nepriklausomos ir žaismingos, ganėtinai greitai tapo rimtesnė. Tačiau priešingai, nesulaukdama atsakymo iš Silvanus, sulaukė kai ko kito. Ir iš dalies netgi ne ji. Vorloko Veidas tapo rūstus, kuomet pastebėjęs dukters provokaciją, jis iš karto dėbtelėjo į Geminus, ir visu rimtumu iškošė pro dantis.
– Ne. Jei bent tavo mintyse užsiraitys Kokia nors garbanota mintis mano dukters atžvilgiu, prisiekiu, sukišiu tau tavo dantis taip giliai į gerklę, kad norėdamas juos išsivalyti, dantų šepetuką gausi kišti pro subinę. – Nemirtingas vyras netgi durstelėjo pirštu ore, tokiu būdu, įtvirtindamas savo žodžius, kuomet pasukęs žvilgsnį į dukterį, irgi pasisakė: – Ir tu nepradėk išsidirbinėti.

Zinia apie Thoro Geminus sugrizima Rika paveike dvejopai, taciau nepaisant to, vyro veide smestelejo blausi sypsena. Seni draugai ne visuomet sutare, taciau nepaisant to, vienas kito bedoje niekuomet nebutu nepalike. -Dziaugiuosi, kad tas sunsnukis gyvas ir sveikas,-sumurmejo sau po nosim. Vis del to, kai vyras pagaliau ir vel pakele akis i tamsiaplauke, jose atsispindejo uzuojauta. Rivas ''ant savo lekstes'' turejo is ties daug ir sia akimirka vilkolakis tiesiog nebuvo tikras ar dabar, sia akimirka buvo tinkamas metas atskleisti jai savo itarinejimus apie tai, kad Doriano informacijos saltinis galimai yra Asmodeus. Kas kitas dar butu galejes buti suinteresuotas apkartinti nieko deto vaiko gyvenima slaptomis jo tevu praeities peripetijomis. Kas kitas, jei ne pavydo ir apmaudo prisisunkes ''fejus'', kuri Liana visapusiskai isbrauke is savojo gyvenimo po dienos kai dingo Throas. Rikas trumpam nudelbe akis i zeme. Dievazi, norejo buti tuo peciu ant kurio Liana butu galejusi issiverkti, taciau neturejo zalio supratimo kuo burtininkei siuo metu galetu padeti. Jis nebuvo ''seima''. Nors ir priklause itin artimam ratui, Liana niekuomet neprisileido jo pakankamai arti. Ji visuomet islaike atstma, kuris galop ir pastumejo vyra i Valencijos glebi. -Jis piktas... taciau tai praeis. Jis geras vaikis, Liana,-vyro sypsena buvo nuosirdi, padrasinanti. -Tu padarei viska. VISKA. Tu nepaluzai net tada kai likai vienui viena,-jo ranka atsidure jai ant juosmens. Svelniai. Veik nepastebimai. -Visa si laika buvai stipri. Stipriausia,-nejucia jo akiu zvilgsnis sustojo ties jos lupomis. Balsas tapo tylus. Kitavertus, kalbeti garsiau nebuvo prasmes mat atstumas tarp ju buvo minimalus. -Surinkai i sipulius subyrejusius jo vilkus. Save. Ant koju pastatei versla, kuris, pripazinkim, buvo pasmerktas zlugti. Thorui niekuomet nerupejo klubas. Jis ketino viska mesti, pasiplauti vos ispardaves Lili narkotiku likucius. Jis nenorejo buti alfa...-padares trumpa pauze jis patrauke savo ranka mat toliau seke zodziai vainikavo viska, ka jis norejo pasakyti. -Jis norejo buti su tavimi.-Rikas nezymiai atsiduso. -Todel visa si laika zinojau, kad Thoras nepatepe slidziu. Tokio uztikrinto, zinancio ko nori dar nebuvau jo mates, Liv.-pries tesdamas, jis nuryjo burnoje susikaupusius skyscius. -Tik todel... tik toded visa si laika nedrisau zengti to trukstamo zingsnio. Ir dabar zinau, kad pasielgiau teisingai. Tavo sirdis niekuomet nebuvo laisva ir tikiuosi, kad Thoras zino koks supistai laimingas jis yra turedamas tokia moteri kaip tu,-jis zenge link jos, viena ranka svelniai suimdamas jos smakra. Judvieju lupos susijunge saldziam, seniai trokstam buciniui. -Labanakt, Liana,-apmaudziai syptelejes jis pagaliau pasisalino.


Truko labai nedaug, vos keletos minuciu, kad jiedu su Valencija butu eme ir prasilenke. Atsidures jai uz nugaros, butent tada kai grazuole rakino lauko duris, jis sueme jos juosmeni priversdamas ja suklykti is isgascio. -Atrodai lyg butum pamaciusi vaiduokli.-nusisypsojo perimdamas namu raktus is sios stipriai suspausto delno. Mergina atrode siek tiek perbalusi, taciau vilkolakio galvoje siuo metu uze pernelyg daug minciu, kad issiblaskes vyras tai pastebetu. Jo delnai netruko atsidurti ant josios veido. Inicijuodamas karsta, geidulinga, kvapa gniauzianti bucini, jis atrode uzsivedes. Valencija zinoma niekuomet nesuzinos, kad aistra jame suzadino ne kas kitas, o Liana Rivas, taciau sia akimirka, sia minute, jis pasirinko praleisti buetnt jos glebyje. -Kad ir kur ketinai eiti...-nepaleisdamas jos is glebio jis atrakino merginai priklausanciu namu duris. Persimetes ja per peti, jis isinese grazuole vidun. -Tikiuosi, kad sitaip apsirengusi vaziavai pas mane,-klausiamai kilstelejes viena antaki, po zaisminga grimasa Rikas is tiesu slepe itarima, kad uz jojo nugaros vyksta kazkas, apie ka jis is tiesu turetu zinoti.Tiesa ta, kad Liana, nors ir vadino vilkolaki savo desiniaja ranka, verslo reikalais niekuomet su juo nesikonsultuodavo. Gal ir gerai, turint omenyje, kad nei Thoras, nei Rikas niekada nebuvo pagarseja ''bussiness man'ai''. Abu mineti vyrai puikiai gaudesi nusikalstamame Niu Jorko pasaulyje, zinojo kaip, kur ir kam parduoti nelegalias substancijas, taciau nei vienas nebutu sugebejes is numirusiu prikelti legalios verslo puses ka butent ir padare Miss Rivas. Zinoma, Tonis ir jo sebrai niekur nedingo. Jie vis dar buvo vieni didziausiu konkurentu pogrindineje narkotiku hierarchijoje, taciau Rikas ne nenumane esti Liana ketina i Gomezo gretas infiltruoti Valencija. Nebutu to leides. Nors to, ka jaute vilkolakei meile nebutu pavadines, ji jam rupejo. Pernelyg daug, kad butu leides jai sitaip rizikuoti. Juk siaip ar taip, Gomezo gauja Nju Jorke buvo liudnai pagarsejusi. Po issiskyrimo su Blackwood, Anthony kaip reikiant pasikeite. Pasikeite ir jo vadovavimo politika. Ilgus metus paraleliai ko-egzistavusios jo ir Liv betu bendruomenes eme konfliktuoti, taciau Rivas niekada nedave leidimo ''karui''. Ji delse. Thoras seniai butu ta neapsiplunksnavusi Mikealsonu pavainyki pastates i vieta'', ''Ar dar ilgai leisimes stumdomi gaujos, kuriai vadovauja pusiau vampyras?''. Tokie ir panasaus pobudzio klausimai kirbejo Rivas burio gretose, taciau nei vienam neuzteko drasos ju uzduoti lyderiai i akis. 
Netgi labai stengiantis nuslėpti natūraliai veide pasirodžiusią šypseną, jaunoji vilkė neskausmingai dantimis perbraukė per natūraliai putlias savo lūpas. Tamsių akių žvilgsnis neskubriai pakilo į priešais stovintį vyrą. Jos sublizgėjo netolygu ar dėl to kad ji iš tiesų jautėsi be galo laiminga kad šis vakaras pasibaigė ne kelionės vietos pasiekimu, o būtent šiuo susitikimu, arba dėl to, kad prieš tai apturėjo “savigraužos” sesiją priešais veidrodį. – Maniau kad esi užsiėmęs… – Nebaigusi savo kalbos, tamsiaplaukė pagaliau leido veide pasirodyti plačiai šypsenai. Neketino apsimetinėti ar kaip nors vaikiškai veidmainiauti, esti jaučiasi įsižeidusi kad jis atmetinėjo jos skambučius. Juk vienaip ar kitaip, dabar jis buvo čia. Vilkė ryžtingai sumažino atstumą tarp dviejų, vilkolakiškai karštų kūnų, kuomet uždėjusi vieną iš savo rankų jam ant kaklo, prisitampė. Viskas simbolizavo apie tai, kad ketino jį pabučiuoti, tačiau moteris viso labo te paerzino: savosiomis lūpomis priartėjo prie priklausančių jam, šiek tiek palytėjo, lengvai krimstelėjo apatinę jo lūpą, o tuomet šiek tiek atitraukė veidą, tarytum bandytu sužadinti jo apetitą. – Patinka tai ką matai? Nes galiu šitaip sukiotis apie tave pastoviai, tik… – Šyptelėdama vilkė ir vėl prisilietė savo lūpomis prie jojo, inicijuodama lengvą bučinį, po kurio galiausiai užbaigė savo kalbą. – …abejoju kad ilgai atsilaikysi nenutraukęs nuo manęs šių drabužių. – Būdama be galo paprasta, ir kiek valiūkiška, tamsiaplaukė netgi žaismingai pakilnojo antakius, tarytum nebyliai šį paskatindama.[b]-Tu velniskai teisi,-syptelejes jis isisiurbe jai i lupas. -Ka tu manyje izvelgi?-staiga buciniui nutrukus, jis savo kakta pasireme i josios. Jo akys buvo nudelbtos i zeme. Dievai mato, jis trosko jausti jai tai, ka si jaute jo atzvilgiu. Norejo karstai ja pamilti. Pamirsti, uzdusinti jausmus, kuriuos jaute RIvas ir pagaliau buti laimingas, nes tokiu nesijaute jau begale metu. Jis nekente saves uz tai, kad buciuodamas ja, liesdamas nuoga jos kuna jis vaizduoteje regejo Liana. -Myliu tave,-susnopavo dulkindamas ja is nugaros ir tuoj pat savo zodziu pasigailejo. Jie nebuvo skirti Valencijai. Jis liovesi is kart kai mergina parode nora i ji atsigrezti. Riko veido israiska atrode ne ka maziau sutrikusi nei josios. Nieko neistare, nenusisypsojo... tiesiog ir vel ja pabuciavo. Misionieriumi uzbaiges sueiti jis nuleido tik tuomet kai mergina pirmoji pasieke auksciausia palaimos taska. Nulipes nuo jos jis sukrito salia, giliai kvepuodamas ir tiesiog zvelgdamas i lubas. Tyledamas. Ta vakara, priesingai nei visuomet, jis neisreiske noro iseiti. Pirma karta jis liko miegoti su ja. Visa nakti laike ja savo glebyje, apkabines. Taciau kai nubudo ryte, jos nebebuvo...


Thoras klausesi SIlas'o monologo su ganetinai skeptiska veido israiska tarsi ne visai itikintas, jog burtininko kalbos nera is pirsto lauztos. Ambrose kalbejo aukstosiomis materijomis ir apdoroti jo lupomis pazerta informacija buvo is ties sudetinga. -Pa... palauk,-pagaliau istaikes momenta isiterpti, jis negiamai papurte galva. -As gailiuosi. Nuosirdziai gailiuosi paklauses, nes visa tai....bergzdziai pamosaves rankomis, jis atrode gerokai pasimetes. -You win. Tavo istorija... tavo situacija yra simta kart sudetingesne nei mano ''bedos''. Bet tai, kad kol manes nebuvo tu isgyvenai armagedona, kad turi vaika nepriklausanti siam pasauliui ir visa kita manes neturetu stebinti tiesa? Juk siaip ar taip as dar neseniai buvau istremtas i kita dimensija ir vienintele mane ten lankiusi butybe buvo pats setonas,-[b]komiskai sukrizenes jis guztelejo peciais. [b]-Tipiska diena ofise. Turejau zinoti, kad susidedamas su burtininkais nieko kito tketis ir negaliu...-viena akimirka jis atrode ant ''mental break down'' ribos, kita- visiskai ant visko padejes, mat vienas kita vejantys ivikiai buvo sunkiai zmogaus protu apdorojami. I nediduka motelio kambari isiverzus nepazistamai, taciau neabejotinai sivaizdziai merginai, Geminus veide smestelejo kampine grimasa. Is pradziu todel, kad atvykele pasirode esanti ne jojo Rivas ir tai leido lengviau atikvepti, o paskui dar ir del to, kad stebeti kaip Silas'as gauna pylos buvo tiesiog ''comedy gold''. -Malonu susipazinti,-issisiepes jis istiese merginai ranka. -Thor'as,-pro ausis nepraslydes komplimentas priverte zvilgteleti i salimais stovejusi Ambrose. -Ji negali buti tavo dukra,-nusijuoke neigiamai purtydamas galva. -Paliksiu judu pasisnekuciuoti,-pasiciupes kazkur lovos kojugalyje gulejusia savo striuke, Ambrose perspejimo jis nepriime rimtai ir to neslepe. -Tavo tevas siaubingai pavydus tipas. Viena nakti praleidom kartu ir jis jau elgiasi kaip kad buciau jo nuosavybe,-debtelejes i viengule lova, (kurioje beje nemiegojo) jis istiese delna Ambrose atzvilgiu. -Jei tu nieko pries, man reikia su kai kuo susitikti,-leisdamas vyrui suprasti, kad tikisi pasisikolinti jojo transporto priemone, jis pagaliau surimtejo. Gaves tai ko norejo, Geminus pagaliau patrauke isejimo link. -Iki Leya.-specialiai pamerkes aki, jis galop pasisalino.


Pasigirdus beldimui i duris, Rikas surauke antakius mat nesitikejo sulaukti daugiau sveciu. Juolab kad laikrodis muse viso labo vidurdieni. -Liana?tarpduryje isydes burtininke bei jos uznugaryje stoviniuojanti Doriana, vilkolakis nesiskubino pakviesti judvieju vidun. Priesingai, atrode it butu uzkluptas netiketai. -As nelaiku? Atleisk, turbut turejau pries tai paskambinti... Norejau paprasyti kad kuri laika paziuretum Doriana, nes...-Liana atrode suirzusi. -Vis dar nieko negirdejau is Silas, o jau vidurdienis... neketinu daugiau laukti....-jos kalba pertrauke kolidoriuje, uz Riko pasigirdes Geminus balsas. -As pasiskolinau jo mobiluji... bet nezinojau, kad dabar jie atsirakina tik su sumautais pirstu antspaudais,-pagaliau isdyges pasnekovei pries akis jis negalejo sutramdyti placios sypsenos. -As leisiu judviem pasikalbeti,-paskubomis isispyres i batus, Rikas pasiciupo automobilio raktelius. -Sveikas, Dorianai,-Thoro zvilgsnis nukrypo i sutrikusi berniuka priesais. -Ei, biciuli, ka pasakysi jei mudu nuvaziuosime suvalgyti ledu?-gaves nebylu Lianos sutikima, jis pasubomis issivede berniuka palikdamas juodu vienu du. Akimirka, kuri regis truko visa amzinybe, jiedu tiesiog zvelge vienas i kita. Tarsi priesakyje atsiveres vaizdas galimai buvo mirazas galejes isgaruoti bet kuria sekunde. Jis ciupoja-As melavau kai sakiau, kad mes ne Nju Jorke,-sodrus jo balsas pagaliau sudrumste tyla, o svieziai nuskustame smakre pasirode kampine sypsena. -Pamaniau, kad po sitiek laiko, maziausia ka galiu padaryti, tai duoti tau siek tiek laiko... pasiruosti. Nenorejau, kad mano grizimas butu toks pat staigus kaip ir dingimas,-pagaliau sypsena isgaravo, o balsas siek tiek suvirpejo. Jis zenge link jos letai. stengdamasis isiklausyti i jos kuno kalba. -As niekada taves nepalikau,-neigiamai papurtes galva jis skausmingai surauke antakius. Ji tebetylejo, taciau jos veide atsispindejo toks pat skausmas, kuri del sitiek atskirai praleisto laiko jaute jis pats. Vilkatas neprase leidimo kai pagaliau sueme ja i tvirta savo glebi. Jausti ja visu savo kunu buvo beprotiskai gera. Jo rankos netruko atsidurti jai ant kaklo, o lupos... issiilge lupos susijunge drasiam, aistringam bei slapiam buciiniui. Sia akimirka jie abu atisake mastyti blaiviai.-Neisivaizduoji kaip ilgai laukiau sios akimirkos... nors buvo dienu kai maniau, kad ji nebeateis... kai norejau nutraukti savo sumauta egzistencija, bet zinojimas, kad tu laukiesi neleido man to padaryti...-vilkatas dege nekantrumu susipazinti su Dorianu, kurio isorinis panasumas i Geminus niekam, ne jam paciam, nebutu keles ne menkiausios abejones del Thoro tevystes. Praleisdamas ja svetaines link jis kone nurenginejo ja akimis. Zvitrus jo zvilgsnis, "gudri" sypsenele"... viskas bylojo apie ne kiek nepakitusius jo jausmus jai. Tam tikra prasme, kuriam laikui jie abu pamirso apie visa likusi pasauli bei pasidave iliuzijai, kad viskas is tiesu gali buti kaip buve. Paprasta ir aisku.
Jos liaunas kunas pasidave jam, visapusiskai paklusdamas, atsiduodamas ir atsakydamas i jo veiksmus. Ji nesipriesino kai jis ir vel ja pabuciavo. Keleta minuciu trukusi aistros akimirka nutruko kai
Geminus palikuonis prisiverte save siek tiek nuo burtininkes atisitraukti. -As taves nepalikau. Niekada nepasitraukciau nuo taves savo noru...-susnabzdejo bandydamas atgauti kvapa, kuri gniauze moters artumas.

Gyvenimas iš tiesų yra didžiulė “šikna-skylė” ir tik tie, kas yra stiprūs tiek savo kūnu, tiek savo dvasia, sugeba išgyventi. Kartais tam tikra tokių asmenybių dalis netgi sugeba save pavadinti “laimingais”, ir ne todėl kad tai yra kažkokio etapo visuomenės standartuose pasiekimas, o todėl, kad nuoširdžiai šitaip jaučiasi. Ir laimę apibūdinti tam tikrais žodžiais, kad tiktu kiekvienam, taip pat yra neįmanoma. Kiekvienam tai yra subjektyviai suasmenintas dalykas. Vieniems neužtenka keletos vilų po visą pasaulį, naujausių tik Jiems surinktų automobilių kolekcijos, begalinės sąskaitos didžiausiuose pasaulio bankuose, kitiems gi savo ruožtu užtenka mylimo žmogaus šypsenos, nuo kurios sunki diena kažkaip mistiškai tampa šviesesne. Fibonacci tėvas buvo senų “vilkolakių genčių” atstovas. Vyras skrupulingai vadovavosi senomis, ir šiais laikais dažniausiai pamirštomis, taisyklėmis. Išsiųsdamas savo dukterį į Ameriką, jis buvo visiškai tikras tuo, esti ten ją sugebės išmokyti visko, privers patirti metamorfozę, ir galbūt labai labai stipriai priartėti prie geriausios tikrosios savęs versijos. Neskaitant nelegalaus narkotinių medžiagų pogrindinio verslo, būtent taip ir nutiko. Rick’o organizuojamos alinančios treniruotės galiausiai sugebėjo atskleisti ispanų / italų kraujo turinčios tamsiaplaukės vilkolakiškus sugebėjimus. Ji išmoko absoliučiai visko, kas buvo reikalinga ir dar daugiau.
Ko jaunoji vilkė nesitikėjo, tai netikėtai prabudusių jausmų savo mentoriui. Negalima neigti esti Rick’as visuomet traukė moterų akį, jo spinduliuojamas vyriškumas, bendravimo lengvumas, fizinis pavidalas, aprangos skonio turėjimas ir natūraliai aukšta padėtis vilkolakių tarpe. Natūralu, kiekvienas iš mūsų yra bent kartą susižavėjęs tuo, kaip asmuo atrodo vizualiai, neįsigilinus į tai, kiek iš tiesų jis yra vertas be visų materialių žaisliukų. Valencia leido sau pažvelgti giliau, neprašydama nieko atgal. Ji leido sau pamatyti tas retas akimirkas, kuomet natūraliai šviesios jojo akys keičia atspalvį, priklausomai nuo to, ar vyras yra pavargęs, ar sujaudintas ar elementariai jaučiasi pailsęs. Kiek mimikos raukšlelių atsiranda apie jo akis, kuomet jis nuoširdžiai, neveidmainiaudamas nusišypso. Kaip desperatiškai griebiasi cigaretės, kuomet turi tūkstančius žodžių, kuriuos nori išrėkti, bet tuo pačiu metu nesileidžia sau išleisti ne garso. Ar kiek iš tiesų yra vertas jo prisilietimas? Tvirtas, užtikrintas ir verčiantis visu kūnu nueiti maloniais, nervines galūnes sudrebinančiais šiurpuliukais. Kiek daug reiškia jo karštas kvėpavimas, atsimušantis į jautrią odą. Ir žvilgsnis, kuris tarytum priverčia laiką sustoti, leisdamas paskęsti jame, ir tu jauti kad krenti, kad sukasi galva, ir mažiausiai nori būti “išgelbėta”. Kai nėra svarbu išgirti taip pervertinamus “aš tave myliu” žodžius, kai nėra svarbu juos ištarti balsu, tarytum bandant “atsižymėti” nes taip tiesiog įprasta. Kai kiekviena akimirka, kurią leidi su juo, yra verta kur kas daugiau, nei kad turtai, padėtis ar žinomumas. Galbūt likimas ir nebuvo jiems paruošęs stereotipinės “laimingos pabaigos”, ir galbūt jie abu suprato esti vienas kito gyvenimuose yra viso labo “laikina stotele”, tačiau būtent čia ir dabar, tai neturėjo visiškai jokios prasmės. Jie išmoko mėgautis vienas kitu, vienas kito draugija, skirtingai tapo vienas kitam labai artimais. Galbūt ateis diena, kai viso šito nebeliks, tačiau tai netaps mažiau vertinga.
– You. – Jausdama kaip vilkolakio kakta yra įsirėmusi į priklausančią jai, moteris ne akimirkai nepasidavė, kuomet trumpas atsakymas tapo kur kas reikšmingesnis, nei tūkstantis žodžių. Visuomet galima pasakyti kad tau vienas ar kitas dalykas patinka apie žmogų, ir tik retas gali pasakyti kad jam užtenka paties asmens. Dantimis švelniai perbraukdama per savo apatinę lūpą, tamsiaplaukė pakylėjo abi savo rankas, vien tam kad jos atsidurtu ant jo veido. Specialiai ar ne, tačiau tai akimirkai jų žvilgsniai susidūrė. Jos veide buvo galima pamatyti tyrą, niekuo nesugadintą šypseną. Ji priartėjo, kuomet lūpos užtikrintai pasitiko priklausančias jam. Tik trumpas atsitraukimas, leido kone pašnibždomis pratęsti savo mintį. Tylus moteriškas balsas suvirpino aplinką, tuo pačiu metu bandydamas prisikasti iki geidžiamo vyro pasąmonės, kad bent akimirkai jis tuo patikėtu.
– You are enough. You are so enough, it’s unbelievable how enough you are. – Aistra kuri užvaldė netrūkus, tapo kur kas reikšmingesnė, nei žodžiai, kuriuos jie galėjo sakyti vienas kitam. Juk ne veltui yra sakoma, kad veiksmai visuomet kalba už save. Jie pasidavė vienas kitam, besąlygiškai, nesavanaudiškai. Kintančios pozos, kūniški traukuliai ir nedidelio butuko sienas užpildančios aimanos. Jų kūnai atrodė galintys užsiliepsnoti bet kurią akimirką. Jie kurstė šią ugnį, gesino ir vėl stengėsi įžiebti didžiulę, galbūt net pražūtingą liepsną. Žodžiai, kuriuos jis ištarė netyčiomis, žodžiai kurie buvo skirti net ne jai, žinoma kad nuaidėjo skausmingai. Ji niekada nesužinos kad tuo metu vyras galvojo apie kitą moterį, tačiau nebūdama kvaila, ji žinoma suprato kad jie ir nebuvo skirti jai. Visgi akimirkos tai nesugadino, jie abu pasistengė priversti vienas kitą patirti aukščiausią malonumo tašką. Sukritus į vienas kito glėbį, abu vilkolakiai išvengė bet kokio poreikio pasikalbėti, ir tai kad vyras nesuskubo apleisti josios namus, buvo neapsakomai malonu. Per šitiek metų, tai buvo pirmasis kartas, kuomet Valencia užmigo jo tvirtame glėbyje, pamigdyta ritmingo jo širdies plakimo. Prabudo pirma. Stengėsi sukelti kiek galima mažiau triukšmo, kuomet apsilankiusi duše, bei pasiruošusi infiltracijai į priešų teritoriją, ji galiausiai prisėdo prie naktinio staliuko, kuris radosi priešais jos miegamojo lovą, ant kurios patalų ramiai snaudė raumeningas vilkas. Ji žinojo kad nesugebės paaiškinti jam savo būsimo dingimo ir sumažinto kontaktavimo priežastys, žvelgdama į jo akis. Todėl nusprendė pasielgti senamadiškai. Nuo naktinio staliuko pasiėmusi kelis baltus lapus ir rašiklį, moteris ėmė tvarkingai išvedinėti raides. Tekste ji paaiškino jai skirtą užduotį, kad kuris laikas jie negalės matytis, mat tai gali atsiliepti užduoties slaptumui. Kad ji supranta kiek tai yra pavojinga, tačiau yra skolinga šio būrio vilkams, o pirmiausia jam, už tai kad Jie suteikė jai galimybę išgyventi, pažinti savo išskirtinumą ir turi šią skolą gražinti.

<…> Tikriausiai sunkiausia yra tai, kad negalėsiu tavęs matyti ar bent jau išgirsti tavo balsą telefone. Negalėsiu “pagauti” tavo žvilgsnį, gausiai mirguliuojančių šviesų klube, kai visiškai atsitiktinai atsidursime arti vienas kito. Ir aš nemanau kad pasibaigus šiam darbui, rasiu užtektinai priežaščių pasilikti. Rick’ai, mes abu, nuo pat pradžių žinojome kad šis miestas, šis gyvenimas nėra skirtas man. Atsimeni, kai pirmą mūsų pažinties dieną, pasakei kad “kuo greičiau baigsis šie absurdiški apmokymai, tuo greičiau galėsiu –pypt– nuo tavo galvos”? Australijoje radau nedidelį, tačiau jaukų nemelį ant vandenyno pakrantės. Vien iš miegamojo gali stebėti kaip kyla ir leidžiasi saulė. Ten gražu Rick’ai, ramu. Ten galima viską pradėti nuo pradžių. Vos už pusvalandžio kelio nuo namų, man buvo pasiūlyta darbo vieta. Tai nedidelė pažintinė gamtos stovykla, vaikams iki penkiolikos metų.
Aš neprašysiu tavęs vykti kartu. Tačiau tikiuosi kad ateis diena, kai tu pats to norėsi. Galbūt tam prireiks mėnesių, gal netgi metų. Bet vieną iš tų dienų, kai būsiu beprarandanti viltį, pakelsiu akis nuo darbų, ir ten nuošaliau, prie seno, tačiau vis dar puikiai tarnaujančio pikapo, pamatysiu tavo veidą, tu nusišypsosi. Ir to užteks. <…>




Naktinis klubas, kuriam vadovavo Anthony Gomez–Mikaelson, pastebimai skyrėsi nuo jojo konkurentės tiek tematika, tiek stiliumi, tiek tuo pačiu apipavidalinimu. Atrodytu visiškai kitokia pramogu vieta, po “tankiomis užuolaidomis” slėpė siaubingas paslaptys, kurias sužinoti čia ir buvo infiltruota Valencia. Puikiai paruošta tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tamsiaplaukė buvo priimta kaip “vakaro žvaigždė”, kurios pasirodymų susirinkdavo pasižiūrėti ne vienas. Kiekvieną kartą ji stebino susirenkančius vampyrus, hibridus ir kitokios padermės padarus savo plastika, užburiančiais pasirodymais. Ji sukūrė iliuziją tarytum yra sutverta erotiniams šokiams. Ne vienas pastovus lankytojas stengėsi merginą “nusipirkti” vakaro pratęsimui, tačiau dėl neaišku kokios priežasties, kol kas ji buvo saugoma, it būtu kažkas siaubingai norimo, tačiau uždrausto.  Nauja tapatybė (prisistatė Margo Hernandez), nauja kilmė, nauja istorija ir netgi visiškai nauja socialinė medija. Valencia Fibonacci tarytum būtu ištrinta iš šio pasaulio. Tamsiaplaukei netgi prireikė šiek tiek prasišviesinti plaukus, kad šios įvaizdis įgautu daugiau žaismingumo. Tobulai sudėtas kūnas, veido bruožai, ilgi plaukai ir gebėjimas nepriekaištingai naudotis savo moteriškumu, nesunkiai “įvedė” vilkolakę į aplinką, kur pažinti Gomez’ą nebe tapo neįmanoma. Po vieno iš jos pasirodymų, vyras tyčia ar ne, atsidūrė prie baro stalo, visai netoliese. Tai žinoma greitai atkreipė merginos dėmesį, šyptelėdama, ji vos pastebimai prikando lūpą. – Leisk man tave nustebinti... – Šiek tiek kilstelėdama vieną iš savo antakių, ji strigtelėjo nuo aukštos baro kėdės, kuomet apeidama aplinkui, atsistojo priešais klubo savininką.
– Jeigu man pavyks atspėti gėrimą, kuris tau patinka, galėsiu tavęs paprašyti bet ko, žinoma proto ribuose. Ir jeigu man nepavyks… kuo labai abejoju. Tuomet tu to galėsi paprašyti manęs. Nagi, bus linksma. – Nesuteikdama hibridui progos apsvarstyti pasiūlymą, vilkė elgėsi visiškai nepriklausomai, o josios natūralus pasitikėjimas savimi tiesiog triško. Stengdamasi išlaikyti pakankamai intymiai atrodantį atstumą, ji palinko arčiau boso.
– Esi labai stiprus, stipresnis nei leidi tai pamatyti kitiems. Todėl rinkdamasis gėrimą, tu nesiterlioji su tokiais, kuriuos kiekvieną vakarą po darbo susileidžia tipinis vyrukas. Nee, tu toli gražu nesi tipinis. – Pirštais perbraukdama per savo ilgus, šiek tiek prašviesintus plaukus, ji atmetė Juos ant vieno peties, tokiu būdu, leisdama prieš akis labai gražiai pasirodyti savo krūtinei, kurią vis dar dengė sceninis drabužėlis, visai mažytis, tačiau paliekantis užtektinai vietos vaizduotei. Jos natūraliai tamsesnė oda buvo skoningai sutepta hailaiteriu. – Gėrimas kurį tu renkiesi, yra unikalus, ilgai brandintas, retas. Sukurtas tik išskirtiniams, gerą skonį turintiems vyrams. Ir patiekimas turi būti kitoks. Tau nepatinka gadinti gėrimo ledukais, manai kad tai ne vien pakenkia gėrimo taurumui, tačiau ir sugadina jo skonį. – Elgdamasi taip, tarytum jaustu begalinį malonumą arba nuo priešais esančio asmens, ar dėl to, kaip dviprasmiškai sukasi kalba, ji vos pastebimai užvertė akis, tarytum imituodama palaimą.
– Ir visgi gėrimas turi būti lengvai atšaldytas… – Neatsitraukdama per daug, ir jokiais būdais nenutraukdamas perdėtai artimos aplinkos, ji užkišo ranką už stalo paviršiaus, iš ten apčiuopiamai ištraukė iš anksto atšaldytą stiklinę, kurią tvarkingai uždėjo ant specialiai tam sulankstytos servetėlės, netgi ne padėkliuko. Pasitempusi dar arčiau jo, o tuomet staigiai atsitraukusi, ji nesirinko gėrimo iš lentynos, ji pasiekė tą, kurį buvo paruošusi pati. Atkimšdama prabangiai atrodantį škotiško viskio butelį, tvarkingai supylė gėrimą į stiklinę, kurią kaip mat aptraukė šerkšna, nuo pakitusios temperatūros. Vienas lašiukas, atsiplėšęs nuo butelio kakliuko, išdavikiškai nuvarvėjo per stiklinės kraštą, neskubėdama vilkė rodomuoju pirštu perbraukė per kraštelį. Alkoholiniu gėrimu sutepta piršto pagalvėlė neskubriai atsidūrė prie josios putlių lūpų. Pirštu prasiskverbusi pro jas, ji liežuviu susilietė su karčiu ląšeliu. Švelni, neįmituota aimana kaip mat išsiveržė pro josios lūpas, ji susimerkė, ir pagaliau prabilo. – Mmmh. Prabangus, sodrus Škotiškas “Royal Salute Tribute to Honour” viskis, brandintas tiek ilgai, kad jauniausios jo natos yra keturiasdešimt penkerių metų. Išskirtinis, vertas nuodėmės ir beprotiškai svaiginantis viską kūną, vien nuo pirmo lašelio.




Po tos tragiškos nakties, kuomet Thor’as pradingo taip, tarytum niekada prieš tai nebuvo egzistavęs, Liviana visuomet stengėsi išlaikyti atstumą nuo galimų “kandidatų” į šios širdį. Galbūt todėl, kad iš tiesų niekada nesiliovė laukti, ieškoti arba tiesiog visu savo kūnu ir siela buvo tikra, kad ateis diena, kuomet jis ras kelią atgal, net jei jai nepavyko rasti kelio pas jį. Bėgo metai, kiekviena naktis visuomet buvo tarytum dubliuota: ji apsilankydavo sūnaus kambary, apklodavo berniuką, jei šis per miegus nusispardydavo apklotą, vėliau sekė dušas ir šalta, tuščia lova. Tūkstantis darbų ir dar daugiau rūpesčių žinoma padėjo tamsiaplaukei plaukti pasroviui, tačiau ši naktis visgi tapo kitokia. Tuščia lova, ant kurios atsigulė Rivas, dar niekada neatrodė tokia šalta, ir ji pati dar niekada nesijautė tokia vieniša. Skambutis, balsas kitame ragelio gale per vieną akimirką apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis. Akimirką, kuomet ji prisileido prie savęs mintį, kad galbūt jis visgi niekada nesugrįš, Geminus sugrįžo į josios gyvenimą. Kankino nemiga, burtininkė ne vieną ir ne du kartus buvo nusileidusi laiptais į valgomąjį, kur vis dirsčiodama į juodą telefono ragelį, stengėsi save nuraminti stikline šalto vandens su ledukais. Dievaži, teko tūkstančius kartų tramdyti save nuo noro surinkti giminaičio numerį, tikintis kad jis perduos ragelį vilkatui. Kad bent akimirkai, išgirsti bent vieną jo žodį. Tik tam, kad jis dar kartą patvirtintu esti yra gyvas, yra kažkur netoliese, ir kad tai kas nutiko prieš tai, nebuvo negailestingas miražas. Tą naktį graikiškosios kilmės gražuolė taip ir neužmigo, o ir laikas kaip tyčia tapo jos priešininkas, vilkdamas kiekvieną sekundę ilgiau, nei kad turėtu. Paryčiais moteris išsiuntė Ambrose trumpąją tekstinę žinutę su savo naujų namų adresu, pranešdama kad liko namuose su Dorianu. Žinoma, tą pačią savo sprendimo pasigailėjo, nebuvo tikra dėl to, kad toks susitikimas būtu protingiausias. Nenorėjo kad berniukas priimtu viską per daug jautriai. Ir nepriklausomai nuo to, kad jis visuomet žinojo kas yra jo tėtis, jis niekada nebuvo jo matęs.
Silvanus atsakymo nepavyko sulaukti nei po valandos, nei po kelių. Tik apie vidurdienį, Liviana galutinai apsisprendė neketinanti daugiau laukti. Kadangi nebuvo pasruošusi su berniuku aptarti vakar dienos klausimo, dėl kurio jis nusprendė “pabėgti iš namų”, sutarė kad apie tai pasikalbės vakare. Berniukui žinoma nepatiko tai, kad mamytė visuomet užsiėmusi. Visgi kiekvieną iškilusią problemą teko spręsti palaipsniui. Ir dabar, svarbiausia tapo susitikimas su vilkatu. Nepriklausomai nuo jo norų, Liviana neketino daugiau laukti. Jai buvo svarbu jį pamatyti, ir toliau reaguoti į susiklostančias aplinkybes. Paskutinę akimirką kreiptis į Dorianą prižiūrinčią auklę nepanoro, galu gale žmogiškumas neleido atšaukti jai duotą laisvadienį, kurio, reikia pripažinti moteris nusipelnė. Vienintėlis asmuo, kuriuo Rivas pasitikėjo užtektinai, kad galėtu palikti sūnų kuriam laikui, buvo Rick’as. Dešiniojo josios verslo ranka, bei metais patikrintas draugas, buvo “saugiu prieglobščiu” tiek berniukui, tiek pačiai Livianai. Ir nors paskutinis judviejų pokalbis paliko ne vieną neatsakytą klausimą, bei tam tikrą nemalonų jausmą, kito pasirinkimo paprasčiausiai nebuvo. Visiškai pamiršusi apie tai, kad pirmiausia reikėtu pasiskambinti, pasiteirauti ar vyras nėra užsiėmęs savais reikalais, ji pasisakė Dorianui, kad šie ketina aplankyti dėdę Rick’ą, ir nors berniukas iš karto parodė “ožius”, galiausiai buvo paskatintas sutikti. Kelionė Rivas automobiliu netrūko ilgai, ir jau už kelesdešimt minučių jie stovyniavo prie vilkolakio namų durų. Ištiesusi ranką, tamsiaplaukė krumpliais pabarbeno į duris, laukdama kol viduje esantis asmuo pasirodys jos akių spektre. Rick’as atrodė pasimatęs, užkluptas netikėtai, kuomet išvydęs prieš save graikę kartu su berniuku. Jis nesiskubo jų pakviesti į vidų, o ir ji nesiprašė įleidžiama.
Liana nuleido akis, tarytum akimirkai būtu pajutusi kaltės jausmą dėl to, kad savo problemas “užkrauna” ant Rick’o pečių. Tačiau čia pat už jo nugaros pasigirdęs balsas, privertė tamsiaplaukę suklusti. Net norėdama ji nebūtu sugebėjusi nuo greta buvusio draugo paslėpti tas gilias ir su niekuo nesumaišomas emocijas: skausmą susimaišiusį su viltimi ir meilę. Jos antakiai išlinko, tarp jų sudarydami vos dvi pastebimas raukšleles. Moteris sumerkė akis, kuomet paaiškinimą išdėstęs Geminus, galiausiai pasirodė pats.
– Maaam, kas šis dėdė? – Už nugaros, akivaizdžiai pasimetęs berniukas, iš karto atkreipė dėmesį į atvykusį, prieš tai jam nematytą asmenį. Rivas jau ketino prasižioti, kuomet ir taip įtemptą situaciją išgelbėjo Rick’as, pasiūlęs išsivežti Dorian’ą ledų. Tamsiaplaukė vos nebyliai linktelėjo, tuo pačiu žengdama žingsnį į šoną, bei tokiu būdu leisdama Rick’ui išsivesti vaiką.
– Viskas gerai, nuvažiuok su dėde Rick’u, o paskui aš atvažiuosi pas jus, ir mes pasikalbėsime. Gerai? Ir Dorian’ai… …būk geras berniukas. – Liviana vos kilstelėjo ranką, nebyliųjų kalba parodydama kad myli savo sūnų. Ne, berniukas sveikatos problemų neturėjo, tai te buvo vidinis šeimos įprotis, ženklas, kurį neretai naudodavo tiek Dorian’as, tiek Liviana, Vienas kito atžvilgiu. Berniukas atliko lygiai tokį patį veiksmą, kuomet įtariai nužvelgdamas Geminus, išėjo kartu su jam pažįstamu asmeniu.
Kuriam laikui įsivyravo kurtinanti tyla, kuomet jie abu paprasčiausiai stebėjo vienas kitą,  kiekvieną, net menkiausią fiziologinį sujudimą, atrodytu tarytum baimindamiesi kad jei prisilies ar prabils, viskas išgaruos. Lygiai taip pat, kaip tie košmarai, kurie greičiausiai kankino abudu. Jis prabilo pirmasis, tačiau Liviana čia pat pertraukė.
– Žinau. Šiais laikais telefonai nurodo miestą iš kurio skambinama. – Tik trumpam, graikė pasiryžo nutraukti žvilgsnį nuo vis dar, ko nepaneigsi, visiškai beprotiškai mylimo vyro. Nenorėjo kad jos kalbos maniera nuskambėtu šiurkščiai, pasistengė išspausti lengvą šypsenėlę, nors ji ir neatrodė nuoširdi, labiau priverstinė, bandant sušvelninti kalbą.
– Thor’ai, ar tu bent įsivaizduoji kiek daug būčiau atidavusi už tai, kad tu pasirodytum staiga. Laiko pasiruošti turėjau užtektinai, septyniais metais per daug… – Sukandusi dantis, ji vėl sugrąžino savo žvilgsnį į Thor’o pusę. Su kiekviena akimirka išlaikyti šį, kad ir visai ne didelį, beveik ištiesta ranka nutraukiama atstumą, darėsi sudėtingiau. Ir visgi, imdamasis iniciatyvos vyras lėtai, tarytum nenorėdamas pabaidyti žengė pirmuosius žingsnius link tamsiaplaukės. Ji suvirpėjo, net prie tokio prasto apšvietimo galima buvo pastebėti esti tamsiaplaukės akys sudrėko. Emocijos tiesiog ėmė viršų, ir kai jo rankos pagaliau atsidūrė ant josios kūnu, visas prieš tai buvęs įsitempimas pradingo. Po šitiek laiko, leidusi sau pasijausti pažeidžiama, ilgakoje graikė pakankamai greitai pakėlė abi savo rankas, atsakydama į apkabinimą. Jos Veidas užtikrintai ir ilgesingai įsikniaubė į vilkato kaklą.
Tvirtai laikydama jį apkabinusi, nemirtinga moteris net pati nepajuto, kaip visu delnu perbraukė per vilkato plaukus. Artimas, beprotiškai reikalingas ir neapsakomai svaiginantis labiau nei bet koks sintetinis ar natūralus narkotikas, jo kvapas užpildė josios plaučius. Visu savo kūnu glausdamasi prie tvirto jo fasazo, moteris jautė netgi tai, kaip stipriai plakė jo širdis. Tai magiškas jausmas, kuris atrodė nebe įmanomas, tačiau dabar buvo realesnis už visą pasaulį. Jo žodžiai privertė tamsiaplaukė tik šiek tiek atitraukti galvą, vis dar nepaleidžiant jo iš savojo glėbio. Įsistebėjo į tokias pat, kaip ankščiau, šviesias jo akis, kurios priešingai nei atsiminė, dabar atrodė šiek tiek kitaip, jos atspindėjo skausmą, sunkią patirtį. Jos skruostais nuriedėjo kelios karštos ašaros, kuomet bandydama susikaupti, moteris sumerkė akis. – Aš niekada neleidau sau patikėti, kad tu tiesiog taip mane palikai, net kai buvo beprotiškai sunku. Norėjau pasakyti tau kad laukiausi, bet man buvo baisu. Ir kai Asmodeus… Nežinau kaip jis tą vakarą suprato kad po mano širdimi plakė dar viena, sugalvojo kad Dorian’as gali būti jo. Ir įtikino tave… – Liviana ir pati puikiai suprato kaip absurdiškai tai skamba. Net žinant tai, koks impulsyvus ir karštakošis yra Geminus, jis niekada nesikliautu kažkokio “mulkio” žodžiais, prieš tai pats visko neišsiaiškinęs. Ką kalbėti apie mistišką dingimą į niekur. Net tokią didžiulę patirtį turinti Rivas nesugebėjo rasti net menkiausios užuominos į tai, kur jis gali būti. Tai buvo aukščiau jos patirties ir jos galių.
– Bet prisiekiu, nuo pirmos akimirkos kai supratau kad laukiuosi, žinojau kad jis tavo, mūsų. – Jos žodžiuose, kad ir kaip moteris stengėsi tai nuslėpti, buvo galima išgirsti nuoskaudą. Nors ji niekada iš tikro ir nebuvo likusi viena, mat vilkolakiai, kurie buvo ištikimi Thor’ui, prisiekė saugoti tiek Liviana, tiek jo palikuonį, nepaisant visko. Ir Jie savo žodį tesėjo, lygiai taip pat, kaip savąjį tesėjo burtininkė. Ir visgi, ne vienas jų negalėjo atstoti jo. Ir dievaži, tamsiaplaukei jo trūko kaip labiau nei oro, maisto ar bet kokio kito, gyvybei būtino dalyko. Geminus ir vėl leido jai atsikvėpti, kuomet jo šiltos rankos atsidūrė ant josios kaklo. Tai kaip mat privertė tamsiaplaukė pakelti akis ties jo veidu. Žvilgsnis išdavikiškai ėmė lakstyti tarp vilkato akių ir lūpų. Ir tik minimalaus laiko klausimas buvo, kuomet jie susilies taip ilgai lauktam, trokštamam bučiniui. Jis palinko, ji pasitempė. Lūpos tarytum susitarusios susijungė, glamonėdamos priklausančias kitam, liežuviai godžiai susipynė, išsiilgę, išbadėję kits kito dėmesio. Ji pamiršo net tai, kad turi kvėpuoti, ne motais buvo net tai, kad Jie vis dar buvo laiptinėje, ar kad artimiausia vieta kur galėtu pasilikti vienu du, buvo Rick’o butas. – ...ir aš niekada, niekada nesilioviau tavęs ieškojusi, niekada nepraradau tikėjimo, kad tu gyvas.
Jų lūpos ir vėl godžiai susikabino, ir kai Geminus stumtelėjo tamsiaplaukę į gyvenamų patalpų vidų, ji tik dar labiau rankomis įsikabino į jo vilkimus marškinėlius. Traukdama paskui save, šiuo metu moteris nepratarė daugiau ne vieno žodžio, o ir tiesą pasakius, šią akimirką josios lūpos buvo užimtos visiškai kitokia veikla. Visas burtininkės kūnas vibravo nuo geismo, nuo ilgėsio ir didžiulės, protu nesuvokiamos aistros, kuri atrodytu kad po tiek laiko tapo dar labiau pražūtinga. Tik tuomet kai susidūrė su valgomojo stalu, ji mikliai šoktelėdama, pasisodino užpakaliuką ant jo paviršiaus, leisdama Geminus atsidurti tarp ilgų josios kojų. Kojų, kurios savininkiškai apsivyjo aplink vilkato juosmenį. Greitai, tarytum nuo to priklausytu viso pasaulio likimas, ji nuėmė nuo jo marškinėlius, kuriuos netvarkingai numetė ant grindų. Nutrūko bučinys, ir ji vėl geidulingai pažvelgė į jam priklausančias akis. Rankos savaime ėmė slysti per vilkato krūtinę, palytėdami kiekvieną linkį, kiekvieną išsikišimą, tarytum iš naujo bandytu susipažinti su jo kūnu. Ten prisilietimai nesustojo, viena iš josios rankų slydo žemiau, kol nesusidūrė su per džinsų medžiagą aiškiai jaučiamu išpampusiu padargu. Vis dar jaučiamai virpantis jos kūnas vėl prigludo arčiau, kuomet ji vėl godžiai įsisiurbė į jo lūpas.
Bučinys nutrūko tik trumpam, kuomet bandydamas atsikvėpti ir tuo pačiu dar kartą patvirtinti savo tiesą, šviesiaplaukis atsitraukė.
– Thor’ai, šunsnuki tu. Nutilk… – Kaip mat abejomis rankomis suėmusi jo veidą, tarytum paskatino žiūrėti į save, kuomet pagaliau, PAGALIAU, leido veide subanguoti plačiai, nuoširdžiai šypsenai. – Aš myliu tave, girdi? Myliu. Noriu jausti tave visu savo kūnu, daugiau nebe galiu kentėti. Visą kitą dabar nesvarbu, tai palauks. – Tardama savo paskutiniuosius žodžius, tamsiaplaukė pagaliau baigė išvaduoti aukštaūgį nuo jį juosusio diržo, o vėliau ir kuną dengusių apatinės dalies drabužių. Įsiskverbimą pasistengė paskatinti pati, tačiau dabar jau nebe taip skubant kaip ankščiau. Nenorėjo kartoti praeities klaidu ir kaip nors neteisingai sužaisti su jo pasitikėjimo ja ribomis. Tiesiog būtent dabar, troško visapusiškai priklausyti jam, jausti visą jo vyrišką galybę iš vidaus. Cyptelėjo, kuomet vilkatas užpildė ją taip tobulai, tarytum Jie būtu buvę sulieti vienas kitam. Malonumo banga užpildė kone akimirksniu, ji ir vėl įsikabino į jo lūpas, šį kartą jau ne vien jas bučiuodama, bet ir kandžiodama.  TO BE CONTINUED.

Oblivion
Anthony Gomez, dabar jau geriau zinomas kaip tiesiog Tony Mikealson, sau priklausanciame klube buvo retas svecias. Jis tunojo seseliuose. Rusyje irengtame savo ofise jis praleisdavo bene 22 valandas per para mat miegoti kai esi savo ''zaidimo'' virsunyje jam ne tik nesinorejo, bet ir nebuvo butina. Jis ''embracino'' savo hibridiskuma ir nors nepaisant to, kad tebesimaitino sintetiniu krauju, karts nuo karto ''paslysdavo''. Tiesa, tik labai isvestas is kantrybes, isiutintas jis ryzdavosi gerti tiesiai is tebepulsuojancios arterijos. ''The one who feeds on the haters''. Taip jis buvo pramintas cionyksciu vampyru, kuriu dideliam vilkolakiu pasipiktinimui klube priviso is ties daug. -Jums teks susitaikyti, kad tokia yra mano verslo strategija,-atsainiai numojes ranka, jis pakele akis nuo rasomojo savo stalo tam, kad atsakytu i jam, apsauginiais dirbanciu vilk mestus, kaltinimus. Ant grindu, leisgyve gulejo klubo sokeja. Jos kakle buvo matyti ne viena sukandimo zyme. -Mano nauji narkotikai vampyrus veikia kur kas labiau, skatina didesne priklausomybe,-jo akys liguistai nusvito. -As ne tam i sita bizni sudejau visa save, kad mane is rinkos isstumtu ta ragana Rivas!-ugningu temperamentu pasizymintis vaikinas jautesi esantis virs visu.. virs visko. -Jei Jane nebutu tokia godi...-debtelejes i ant grindu susmukusia mergina, jis zvelge i ja is auksto. Metaforiskai. -As neverciu nei vienos sokejos, nei vienos padavejos ar supistos valytojos zergti koju ir parsidavineti! Jei ji manesi esanti pakankamai gudri ir ryzosi tapti vampyru kekse idant uzdirbtu papildoma skatika, jokes on her!-kadaise zmogiskame, mielame jo veide nebuvo ne kruopelytes uzuojautos. -Anthony, mes atejome cia ne tam, kad kvircytumemes. Jei ji negaus kraujo, kuri prardo, ji mirs! Negalime jos vezti i ligonine. Medikai perduos tai policijai, jie ims klausineti ir ilgai netruks kol prisikas prie klubo...-vienas, akivaizdziai Toniui antipatija jauciantis, kadaise Lili dirbes apsauginis, suspaude kumscius. -Ir tu pamanei, kad atvesi ja cia ir as, kaip sumautas kraujo bankas, istiesiu jai pagalbos ranka?-prunkstelejes Gomezas pasaipiaipapurte galva. -Jane?staiga jo balsas tapo kone globejiskas. Pakiles is sedimos vietos, jis letai priejo prie keturiomis ant grindu stovincios moters. -Tu net niekada nebuvai gera sokeja...-atsainiai guztelejes peciais, jis placiai nusisypsojo. Dievazi, ta sypsena primine pamiseliska grimasa. Kad ir kur buvo Maggie, kad ir kokiomis aplinkybemis ji issizadejo savo vilkolakiskos prigimties, ji turejo sugrizti. Sugrizti ir sugrazinti Gomez'a ant begiu, nuo kuriu vienas uz kita ziauresni jo gyvenimo ivikiai ji nustume. -Tu niekada nebuvai ikelusi kojos i si kluba. Tu nieko nezinai apie musu veikla. Tu cia nedirbi. Esi prostitute. Tave uzpuoles vampyras istryne tau atminti,-jo akys pagaliau ''paleido'' jos veida, palikdamos raudonplauke itin sumisusia. -Nuvezkit ja i artimiausia ligonine ir palikit. Pasirupinkit, kad jusu niekas nepamatytu. Ir neuztrukit, man reikia jusu klube...
Sededamas prie baro, jis buvo taip isikniaubes i savo telefona, kad praleido visa Valencijos pasirodyma scenoje. Pastaruoju metu jo pilnas demesys buvo sutelktas i pogrindyje klestinti versla todel nieko keista, kad apie kluba ir jo veikla jis zinojo ne daug. Tonis nebuvo atsakingas uz nauju zmoniu idarbinima, nei ju ''background check'', todel kai galop pakele vangias savo akis ir pazvelge i uz baro stovejusia grazuole, jo israiskoje atsispindejo susidomejimas ir siokia tokia nuostaba. Jo akys susiaurejo kai zodzio kiseneje neieskanti megina emesi intriguojancio zaidimo. Is prigimties azartiskas Anthony buvo akimirksniu suintriguotas jos isvaizdos mat tokiu kaip jis, lotynu amerikieciu cia pasitaikydavo retai. -Tu pastabi...-mislingai syptelejes jis leido savo akims pasiganyti josios iskirpteje, kuri pupsojo kone priesais nosi. -Taikliai... laba taikliai apibudinai mano megstamiausia gerima, bet....-pastebimai megavosi tuo kaip akimirksniu pakito pries tai visakeriopu pasitikejimu savimi svytejes jos veidas. -Beda ta, kad tavo apibudinima atitinka ir zymusis “Royal Salute Tribute to Honour” ir kitas... kur kas siais laikais prabangesnis taurusis gerimas...-jis palinko siek tiek arciau. Ju zvilgsniai susitiko ir kuri laika buvo is tiesu neaisku ka jis ketina daryti. -Mano megstamiausias gerimas yra suaugusio, todel ilgai brandintas...-lyztelejes savo lupas jis vyptelejo. -Jis skirtas tik tokiems kaip as. Unikalus. Skaniausias neskiestas, neatsaldytas ledukais... zmogaus kraujas,-placiai syptelejes jis pademonstravo vos vos pailgesusias savo iltis. Salut,-nusijuokes jis uzsiverte jam pastatyta gerima ir su pasimegavimu ji nusrijo, taciau tebeliko alkunemis pasiremes i stala todel sekancius zodzius praktiskai susnabzdejo jai i ausi. -Tu pralaimejai,-tarsi magas, nezinia is kur jis savo pirstu galiukuose laike nedidele , tamsiai violetine kapsule. -Noriu, kad isbandytum mano nauja recepta,-lupu kamputyje smestelejo klastinga, demoniska sypsena.


Tonis buvo tikras, kad naujas, gerokai patoblintas receptas suveiks, taciau isbandyti ji ant nepazistamosios vilkolakes buvo is ties smagi distrakcija. -Kuo tu vardu?-atsivedes ja i klubo pogrindi jis netrukus isitaise uz savo rasomojo stalo. -Prisesk. Tai gali uztrukti...-omenyje turedamas piliules poveiki, jis is rasomojo stalo stalciaus issitrauke ne ka kita, o “Royal Salute Tribute to Honour” buteli. Pastebejes jos zvilgsni, jis syptelejo. -Galbut truputi sukciavau.... taciau turetum zinoti, kad siame klube pasitiketi negali niekuo,-neigiamai krestelejes galva jis ipyle dvi taures tauriojo gerimo, kuria viena pastumejo jos pusen. Visai nediskreciai burnon isimete tokia pat, violetine piliule, kuria tuoj apt uzgere alkoholiu. -Prisipazinsiu, nustebau pamates cia dar viena... meksikana,-jo nuotaika atrode is ties pakili. Toniui Valencija neabejotinai krito i aki. Nieko stebetina, turint omenyje, kad seksualu apdara vilkinti mergina buvo tikra grazuole. -Dazniausiai tokie kaip tu... kaip as... yra dievobaimingi... atsiduria tokiose skylese kaip si tik prispirti bedos...-jo atmintyje smestelejo Maggie, taciau nuvyjes ja salin it ikyria muse, jis pakilo. Narkotikai eme veikti. Mate tai ir todel, kad priesais sedinti pasnekove eme palaimingai sypsotis. -Eiks...-pamojo ranka idant si sektu is paskos. -Isitaisyk patogiai... tai... ka jauti... truks kelias valandas,-nuzvelges is paziuros itin atsipalaidavusia merginos stovesena, jis paragino ja prisesti. Netrukus jie abu gulejo ant dideles, apskritos lovos zvelgdami i lubas, kurios nors ir izoliuotos nuo garso, vis tiek siek tiek praleido trankia muzika is virsaus. Jiedu kalbejosi. Daug kalbejosi. Visa laime, kad nieko neitariantis, o ir pats budamas ''high as kite''  Gomezas neuzklause nieko kompromituojancio mat it tiesos eleksyras veikiantys narkotikai butu tikrai patempe Valencija uz liezuvio imti ir iskloti apie Rivas ir tikruosius savo ketinims Anthony atzvilgiu. Nezinia, narkotiku deka ar ne, jis jautesi atrades gimininga siela del judvieju kilmes. -Visuomet ant kaklo nesiodavau pakabuka su kryziumi... na zinai, toki koki visiems duoda kriksto metu... mano seimai tai visuomet buvo labai savrbu. Bet dabar...-jis sukikeno. -Butu perdem hipokritiska nesioti kryziu ir vadovauti narkotiku verslui... zudyti...pasukes galva i salimais gulejusia mergina, jis liovesi sypsojesis. -Bet nera taip lengva issizadeti to, kas tau i galva buvo kalama sitiek metu... tiesa?pasaipiai vyptelejo turedamas omenyje dabartine marginos profesija. -Todel savaji kryziu as issitatuiravau...-pakiles jis ne itin stabiliai nuzingsniavo link rasomojo stalo bei pastveres buteli, jo likucius supyle tik i viena taure. Gurkstelejes, jis atkiso pusiau sklidina inda vilkolakei. -Nori ji pamatyti?-dviprasiskai syptelejes jis omenyje turejo tatuiruote, taciau net ir aklam buvo aisku, jog jis jos geide ir visas sis kates ir peles zaidias nebuvo betikslis. Tonio narkotiku pirmtakas buvo itin paklausus tarp vampyru mat jo sudetyje esantis susintetintas feju kraujas ne tik sukeldavo pastariesiems euforija, bet ir zadino nesuvaldoma seksualini apetita, taciau naujasis, dar i rinka nepaleistas variantas savo sudetyje turejo ir hibrido kraujo milteliu, ko pasekoje turejo pagaliau tapti vienu, nepakeiciamu ir abiem rusim priimtiniausiu svaigalu rinkoje.


I am made of stone. I don't break.
-Rikai?... Rikai?!-pagaliau sugebejes i save atkreipti demesi, Dorianas pazadino vilkolaki is kelias akimirkas trukusio atitrukimo nuo ''cia ir dabar''. -Issinesimui ar valgysite cia?-dar karta pasikartojusi kasininke Doriano megtamiausioje ledaineje piktai debtelejo i issiblaskiusi vyra. -Issinesimui,-ant prekystalio padejes reikalinga grynuju pinigu suma, jis is karto pasisuko i vaiki. -Atleisk, Dorianai, bet as privalau sutvarkyti kelis reikalus klube. Jo pasiteisinimas berniuko neitikino. -Jus visi neturit man laiko. Nesuprantu, kodel verciau manes nepaliekat su Asmodeus,-sukryziaves rankas sau ties krutine jis kategoriskai atsisake imti ledus, kuriu pries keleta akimirka taip trosko. -Asmodeus?-Riko veidas persimaine, kaktoje isimete nerimo rauksle. -Kada paskutini karta su juo mateisi, Doranai?-atsargiai, lyg tarp kitko uzklauses, vilkolakis idemiai stebejo berniuka. -Nesvarbu kada. Svarbiausia tai, kad jis visada turi man laiko,-jo atsikalbinejimas ir ''atitude Rika siutino. Jis nebuvo jo tevas ar juo labiau aukle. Taciau nepaisant visko mylejo ta maza sudziu. -Kada paskutini karta matei Asmodeus? Nejaugi tai pernelyg sudetingas klausimas? Man viso labo smalsu... nes nepamenu, kad tavo mama butu su juo susitikusi jau eile metu...-tirpstantys ledai eme varveti jo riesu ir tai tik dar labiau vilkolaki sudirgino. -Mama ant jo pyksta, nes jis ir mano tetis nesutare,-piktai suraukes antakius Rivas palikuonis eme zygiuoti link lauke priparkuoto automobilio palikdamas Rika gerokai suglumusi. -Is kur trauki tokius niekus?pasivijes berniuka jis ibruko ledu porcija siam i ranka. -Nenoriu, kad automobilio salone paliktum jokiu pedsaku, girdi?-draugiskai syptelejes jis prisege mazameti dirzu, taciau jo veide atsispindejo nerimas. -Klausyk... tavo mama yra labai protinga moteris, Dori,-vairuodamas i karts nuo karto dirsteledavo i galini veidrodeli. Elgesi atsargiai mat nenorejo pabaidyti su juo, jam svarbia informacija pokolkas noriai besidalinanciu berniuku. -Nemanai, kad jos motyvai salintis... ''dedes Asmodeus''..-dievazi, si epitetas sukele nemalonu sleikstuli burnos gleivineje. -...yra pagristi? Galbut ir tau vertetu nuo jo laikytis atokiau... siaip ar taip...-nespejes uzbaigti minties, jis buvo pertrauktas. -Jis gi yra mano mokytojas...atsainiai driokstelejes Rika is koto isvetusi sakini, jis ir toliau lengvabudiskai valge savo sokoladinius ledus. -Kaaaa????-visa laime, kad pasitaike sustoti ties raudonu sviesaforo signalu, nes kitaip tikrai butu i ka nors ivaziaves. -Mr. Lewis, dailes mokytojas, pries kuri laika sunkiai susirgo ir ji pavaduoti atejo Asmodeus... Dar ilgai vaziuosim? Galiu pazaisti su tavo telefonu???-akivaizdziai nesureiksmines ka tik pateiktos informacijos, Dorianas ir toliau zvelge pro langa. -Tik ne su tais lipsniais, sokoladuotais pirstais, biciuli...-vilkolakis priverstinai syptelejo kuomet judvieju zvilgsnaii susitiko galiniame veidrodelyje.-Tu zinojai, kad tam darbui ji pasirinko Val?-iejes i merginu persirengimo kambari jis sukele nemenka pasipiktinimo surmuli. Prie didziulio makiazui skirto veidrodzio sedinti Emily atsainiai i ji dirstelejo. -As? Rikai, mazuti, as nezinau nieko kas siame klube vykta. As tik darbuotoja,-paputusi putlias savo lupas ji net nesiteike i ji dirsteleti. Nepaslaptis, kad ji niekada nepripazino Rivas kaip savo alfos, beto jaute burtininkei antipatija ir del to, kad sioji pagaliau ''suvyste'' Thora. -Sveikas, mazasis dzentelmene!-staiga jos veidas persimaine pastebejus tarpduryje stoviniuojanti Doriana. -Seniai taves nemaciau, velnuksti!-sulaukusi atsakomosios berniuko sypsenos, ji pagaliau teikesi debtelei i Rika. -Man teks dirbti virsvalandzius, nes Val velniai zino uz ka gavo paaukstinima. O as... as, kuri is tiesu jo nusipelne, likau cia,-zvilgtelejusi i veidrodi, ji pasitaise liemenele. -Esi jos desinioji ranka... ko gero ir patalus sildai ir nori pasakyti, kad ne tu pats tam darbui pasiulei savo mokine? Susimildamas, Rikai...-uzvertusi akis ji nerode didelio noro su juo snekuciuotis. Akivaizdziai ant jo nirso. -Tai kas vyksta siame klube ar jo uzkulsiuose retai praslysta man pro akis, branguti. Bet jei ''pariniesi todel, kad maneisi turintis sansa pasiguldyti Val, galiu tave nuraminti. Daug kas is cia dirbanciu bande, bet ta merga frigidiska... arba gay. Velniop ja. Esu beveik tikra, kad daugiau jos nebepamaysim.-pakilusi nuo kedes ant kurios sedejo, ji piktai debtelejo i Rika. -Iki, Dorianai. Stay naughty, ok?-pamerkusi vaikiui aki, ji taip ir nesiteikusi pazvelgti i salia stovejusi vilkolaki, isejo i scena.


I loose contol... Like a match, ignite my soul
Dievazi, jei ne kartkartemis pasitaikantis pasitenkinimas ranka, visa si laika trukes priverstinis celibatas butu pasibaiges klimaksu vos po pirmuju judvieju sueities sekundziu. -Sweet jesus...-suneres pirstus i veslius moters plaukus jis nestipriai juos timtelejo. Ta akimirka niekas nebebuvo svarbu. Nei tai, kad juos uzklupti galejo i buta grizes Rikas, nei betvarke, kuria siedu sejo bute, kuris jiems net nepriklause. -Tu buvai vienintele mane toje tremtyje palaikiusi mintis, Liana,-trumpam atitrukes nuo moters, jis nusivilko devetus markinius. Kazkur aplink kelius palike dzinsai buvo ne motais, taciau burtininkes krutis dengusi palaidine ''had to go''. -Ne akimirka nesuabejojau, kad tas vaikas mano,-uztikrintas, sodrus jo balsas atsimuse i  tamsiaplaukes kaklo oda. Jo buciniai nusiejo kone kiekviena, be proto issiilgta jos kuno lopineli. Staiga, persimetes ja per peti, jis nusinese moteri i migemaji. Pradokslau, taciau pirma karta atsidurusi is paziuros viengungiui nepritinkanciame, itin tvarkingame miegamajame, Liviana cia buvo su kitu vyru-Thoru. -Nagi, Rikai... -sumurmejes jis syptelejo rausdamasis draugo naktinio staliuko stalciuju, kur tikejosi rasti bent viena prezervatyva. Geminus nugara buvo nuseta gan svieziais, net ir supernaturaliai uzgyti nespejusiais randais. Randais, kuriuos paliko tai, kad ir kas vyrui nutiko galutines transformacijos metu tremtyje. Jis pajuto jos rankas, apglebiancias ji is nugaros. Jos liesi, ilgi pirstai letai, svelniai perbrauke per viena didesniu, horizontaliu idreskimu jo nugaroje. -Ne...-atsigrezes jis sueme jos riesa. -Nereikia... nenoriu apie tai kalbeti,-syptelejo, taciau nenuosirdziai. Jis svelniai sueme jos kakla prisitraukdamas buciniui. Prezervatyvu stalciuje nerado, taciau tai ne kiek nesumazino noro kartu su ja pasiekti kunisku malonum kulminacija. Ji netruko atsidurti virs jo, uzimdama ''jojikes pozicija'' tuo paciu atverdama vilkatui ispudinga, krauja kaitinanti vaizda. Nesigereti jos kuno groziu buvo tiesiog neimanoma. Ji buvo tobula. Visomis prasmemis- tobula. Akimirkai jos tamsios, israiskingos akys pasislepe po tankiomis blasktienomis, o visas moters stuburas issilenke idant smuiko raktas. Jos aimana isdave apie orgazma ir tai priverte jo lupu kamputyje pasirodyti sypsena. 
-Silas stengesi likti kaip imanoma labiau nesaliskas, bet jam jam sis tas prasprudo. Sis tas, kas, jei atvirai, mane nustebino...-sviesios jo akys, stebejo is leto besirengiancios moters silueta. Ji sukluso. -Dorianas nieko apie mane nezino, tiesa?-siek tiek primerkes akis jis neleido jai atsakyti, is kart pridurdamas. -Tarpduryje... siandien. Jis manes neatpazino. Jis net nezino kaip as atrodau? Suprantu, kad taip greiciausiai bandei ji apsaugoti, bet kada ketini jam mane pristatyti??

<…> Vykstant nuodugniam pasiruošimui infiltracijai į priešų teritoriją, Valencia sėdėjo “vilkolakių karalienės” kabinete, kuomet Liviana ant stalo palaipsniui padėjo pirmiausia aplanką su dokumentais ir išgalvotu, bei teisiškai patvirtintu gyvenimo aprašymu, socialinio draudimo numerį, pasą ir kitus kruopščiai suklastotus dokumentus. Fibonacci iki paskutinės akimirkos nesiskubino pakelti akių į savo viršininkę, kuomet nudelbė žvilgsnį į jai paruoštą tekstinę informaciją. Mintyse ji vis dar svarstė kur gyvenime ji pasuko netinkamu keliu, kad atsidurti čia ir dabar. Atrodytu perspektyvi žurnalistė, kuriai buvo numatyta ne vien kilni, bet ir visiškai švari ateitis “kriminalinės žurnalistikos”, galiausiai atsidūrė narkotikų verslo epicentre, ir pati tinkamai nesuprasdama kuo yra. Žinoma, ji nebuvo nemirtinga, tačiau ji nebuvo ir žmogumi. Būti mėnulio prakeiksmo “auka” turėjo savo privalumus, tačiau lygiagrečiai turėjo ir tiek pat trūkumų. Jau kas reiškia kad per mėnulio pilnatį negalima sukontroliuoti virsmo, o specialiai iššaukiamas visuomet yra nežmogiškai skausmingas. Supratimas kad ji niekada daugiau nebe galės gyventi socialiai normalų gyvenimą, buvo aiškus. Tačiau vidinis užsispyrimas neleido pasiduoti. Jos šeima visą gyvenimą sunkiai dirbo, kad galėtu atsidurti ten, kur yra dabar, kad jų atžala turėtu gerą ateitį, turėtu galimybę tapti kažkuo svarbiu. Ir ji negalėjo sau leisti “prabangos” atsidurti žemiausiuose žmonijos sluoksniuose. Tai būtu paprasčiausiai neatleistina. Pirštai galiausiai susidūrė su aplanko paviršiumi, ji vartė lapus, žvilgsniu perbėgdama per pabrauktus aspektus, į kuriuos labiausiai reikia atkreipti dėmesį. Antakiai išlinko, ji pagaliau pakėlė akis į tamsiaplaukę. Šiek tiek praskleistos, natūraliai putlios lūpos pagaliau praleido pro save tam tikrus žodžius.
– Aš nesusitvarkysiu. Dėl Dievo meilės, jei šis vyras sugeba savo rankose išlaikyti tokio pobūdžio verslą… Vos tik užeisiu pro duris, jis iš karto supras kad tai spąstai, Liviana. Viskas ką gausi, tai bus dar vienas lavonas, likęs priešų teritorijoje.
Užtikrintai supurčiusi galvą, vilkė užvertė aplanką, šį nestipriai pastūmėdama šalin. Turėdama šiokią tokią teorinę ir praktinę patirtį, liečiant nusikalstamą pasaulį, ji ilgus metus studijavo įvairiausio plauko serijinių ir tiesiog labiausiai pagarsėjusių nusikaltėlių profilius. Ji žinojo kaip veikia polinkį į smurtą turinčių asmenų protai. Žinojo užtektinai, kad suvoktu kad geruoju kontaktas su Anthony nesibaigs. O blogiausia tai, kad stengiantis išlaikyti visišką anonimiškumą, ji šalia neturės ne vieno savo asmens.
– Ne, aš negaliu. Aš net nepanaši į suknistą prostitutę, kuri neturėdama užtektinai smegenų, viską ką sugeba tai prieš menkaverčius individus nusimesti drabužius ir pakratyti užpakalį. Ne, turi rasti ką nors kitą. Tai absurdiška…
Ne tik baimė dėl savo gyvybės buvo svarbia priežastimi, kodėl Valencia neketino apsiimti šia užduotimi, tačiau ir savigarba moteriai neleido imti ir sutikti su panašiais paliepimais. Šitaip staipytis prieš svetimus vyrus, kurie viena ranka kiša jaunoms šokėjoms dolerį į apatinius, o kita trina savo tarpukoji. Tai žemino ją pačią, josios šeimą ir Rick’ą. Labai abejotina kad pastarasis bus pakylėtas minties, esti moteris su kuria jis miega, ne vien kad privalės tapti užtektinai artima šios genties priešui, Mikaelson’ų palikuoniui, bet ir išsirenginės prieš kitus. Kiek stipriai tai paveiks jų, ilgus metus puoselėtą ryšį, pasitikėjimą vienas kitu? Ar jis sugebės pažvelgti į ją lygiai tomis pačiomis akimis, kaip ir prieš tai? Ar sugebės likti nešališku, jei viskas pasidarys per daug purvina? Šie ir tūkstantis kitų klausimų nedavė Fibonacci ramybės, kuomet nervingai iš miniatiūrinės kuprinės ištraukusi cigarečių pakelį, ji prisidegė vieną iš tabako suktinių. Nepaisydama to, kad buvo Livianos kabinete, ji privalėjo kažkaip suvaldyti savo nervus, ir šis būdas kaip ne kaip, tačiau moteriai padėdavo “susiimti”. Savo ruožtu, Liviana apėjo aplink savo kabineto stalą, galiausiai prisėsdama ant jojo paviršiaus, visai greta vilkės. Giliai įkvėpdama, klubo savininkė pagaliau prabilo.
– Jei tau pasirodė kad tai buvo prašymas, tai nebuvo. – Liežuviu perbraukusi per savo, ryškiai raudona spalva nudažytas lūpas, Liviana ištiesė ranką į tamsiaplaukės pusę, kuomet mikliai iš josios pirštų ištraukė cigaretę, kurią užgesino į stalo kraštą.
– Čia yra tavo namų darbai, viskas yra suderinta, darbus Anthony’o klube pradėsi nuo rytojaus. Kai baigsi išsistudijuoti savo naują tapatybę, sudegink dokumentus. Ir jei tau bent kažkiek nuo to bus ramiau, pasikalbėsiu su Andrea, paprašysiu kad keli jos pažįstami vampyrai kartas nuo karto užsuktu į klubą, pasižiūrėti ar tau niekas negresia. – Pastebėjusi kad Valencia vis dar bando priešintis dėl jai paskirtos užduoties, ta pačia ranka, Liviana suėmė ją už smakro, neskausmingai pasukdama josios galvą į savo pusę, kad pavyktu susitikti žvilgsniams. Liviana privertė save padrąsinančiai nusišypsoti.
– Valencia, Val. Geresnio kandidato nėra, ir tau pavyks: esi protinga, išsilavinusi ir prie to pačio apdovanota stulbinančiu grožiu. Galiu ląžintis kad daugiau nei 90% visų mano klubo lankytojų, tame tarpe ir darbuotojų daug ką atiduotu kad tave “pasiguldyti”. Naudokis tuo, Anthony yra vienišas, niekam neįsipareigojęs vyras. Norėdama, gali apsukti jam galvą, priversti pasitikėti tavimi. O tuomet tik laiko klausimas, kuomet jis pasidalins su tavimi savo planais, ir tu galėsi grįžti. <…>




– Gebėti perprasti tikruosius žmonių troškimus yra tik dar vienas punktas mano darbe. – Valiūkiškai pamerkdama akį, ispaniškosios kilmės gražuolė leido savo veide pasirodyti plačiai, gundančiai, tačiau tuo pačiu metu ir tyrai atrodančiai šypsenai. Ir iš tiesų, josios darbas čia buvo grindžiamas prieš tai paminėtu aspektu, jai buvo kone būtina mokėti suprasti kiekvieną iš jo kūno kalbos, į tai neįtraukiant bereikalingus žodžius. Jos geras nusiteikimas nepradingo net tuomet, kai Mikaelson’as ištarė lemtingąjį “bet”. Josios jo asmenybės analizavimas buvo beveik tikslingas, atmetus tą faktą, kad vyras iš tiesų nebuvo tipinis. Pasitikėjimas savo jėgomis šiek tiek prigeso, tai buvo galima pastebėti iš tamsiaplaukės akių, ir visgi, tuo pačiu metu ji atrodė sudominta, suintriguota išgirsti koks gi iš tiesų yra teisingas atsakymas, liečiantis jo pasirinkimą. Hibridas prisiartino, kas paliko visiškai niekingą atstumą tarp jų veidų. Ji neatsitraukė, neišsigando, atvirkščiai ryžtingai ir kiek padrąsinančiai ji žvelgė į tamsias jo akis.
– Turėjau tai numatyti. Bet pripažink, mano pastangos nenuėjo per niek, man pavyko bent šiek tiek tave nustebinti… – Nepriklausomai nuo to, kad klube skambėjusi muzika buvo kurtinančiai garsi, jaunoji vilkė kalbėjo veik pašnibždomis. Iš pažiūros atrodytu visiškai nekaltai atrodanti pažintis ir nieko daug nežadanti pokalbio pradžia, netrūko įgauti intymumo natas. Tamsiaplaukės žvilgsnis neskubiai “paleido” hibrido akis, sustodamas ties jo lūpomis. Kaip tik tą akimirką, išvaizdus nemirtingasis liežuviu perbraukė per savąsias lūpas, tuo pačiu metu leisdamas “pasirodyti” šiek tiek pailgėjusiems savo iltims. Jie neskubėjo atsitraukti, tarytum specialiai gundydami vienas kitą šiuo fiziniu artumu. – Galu gale, tu vis dar čia. Kas reiškia kad tau vis dar yra įdomu sužinoti ką galiu dar pasiūlyti, nepriklausomai nuo to, kad nebuvau teisi dėl gėrimo, nors buvau labai labai arti.
Stebėdama kaip tamsiaplaukis leidžia tauriam “Royal Salute Tribute to Honour” škotiškam viskiui iš taurės, persipilti į jo burnos ertmę, o vėliau švelniai nudegindamas gomurį, “nusileisti” gerklomis, intuityviai liežuviu perbraukė per savo lūpas, tuo pačiu vien iš įpročio nepamiršdama krimstelėti apatinės lūpos odelę. Šis veiksmas, nors ir buvo naturalus jai, iš šalies tikrai atrodė be galo gundančiai. Taurė vėl atsidūrė ant stalo paviršiaus, kuomet Tony’s palinko arčiau, kone liesdamas josios ausies kaušelį, vyras sušnabždėjo, kuomet savo ruožtu tamsiaplaukė šiek tiek pasuko galvą į jo pusę. Tobulai žaisdama savo vizualiais “privalumais”, Valencia kone susilietė savo lūpomis su priklausančiomis jam. Lyg ir specialiai, lyg ir netyčia. Savo norą hibridas išsakė tamsiaplaukei kone tiesiai į putlias lūpas. Jos žvilgsnis lėtai pasisuko į jo pakeltą ranką, kurioje tarp pirštų puikavosi dar prieš tai rinkoje nematyta piliulė. Reikia pastebėti tai, kad nepriklausomai nuo savo darbo pobūdžio, bei aplinkos, kurioje jau keletą metų buvo priversta suktis, ji ne karto nebuvo pasidavusi norui pabandyti narkotines medžiagas. Nuo pat mažumės buvo išmokusi “kaifą” gauti iš gyvenimo, iš potyrių kuriuos gali iššaukti pats asmens kūnas, be jokios sintetikos pagalbos. Vis dar nenuleisdama akių nuo piliulės, ji pratarė: – Narkotikai nėra tas “nuodas”, kurį pasirenku. Tačiau ši kova buvo sąžininga, turiu priimti savo pralaimėjimą ir įgyvendinti tavo norą. Kitaip, kiek gi yra vertas mano žodis? – Ji ir vėl žaismingai nusišypsojo, ir nepriklausomai kad tai visiškai neatsispindėjo josios veide, tamsiaplaukė draskė save iš vidaus. Moralės nuostatos neleido jai priimti piliulės, tačiau jei dabar kategoriškai atsisakytu, tai laisvai išbalansuotu josios priedangą, sukeltu įtarimus. Ir be to seksualine energetika dvelkianti atmosfera, tapo kontrastiškai deginančia, kuomet tamsiaplaukė šiek tiek praskleidė savo natūraliai putlias lūpas, tokiu būdu leisdama suprasti kad nori kad jis pats pasirūpintu kad piliulė atsidurtu jos viduje. Kuomet hibridas priartino savo ranką prie josios veido, ko pasekoje rodomuoju pirštu stumtelėdamas piliulę į josios burnos ertmę, lūpos kaip mat apspaudė jo pirštą. Apetitas liko sužadintas, ir neilgai trūkus jis nusprendė persikelti į uždaresnę patalpą, kur neliktu pašalinių akių.

Atsidurdama Mikaelson’o kabinete, Valencia nesugaišo ne akimirkos, kuomet nesukeldama įtarimo, o pademonstruodama viso labo įprastą smalsumą, žvilgsniu perbėgo per aplinką. Aplinką, kuri neišdavė absoliučiai nieko: kabinetas buvo apstatytas skoningai, čia pat buvo integruota ir apvali lova, kas automatiškai piršo mintį kad jaunasis hibridas neretai pasilikdavo ilgiau, nei trūko jo oficialios darbo valandos, arba čia buvo patenkinami jojo kūniški poreikiai, greičiausiai su klube besilankančiomis arba ten pat dirbančiomis moterimis. Kraujo dėmių nesimatė, kas reiškia kad nepaisant visko, nepaisant šlykštokų pasakojimų apie vampyrus, jis po savęs susitvarkydavo. Tai nenustebino, mat pirmasis įspūdis apie Anthony susidarė kitokiu, nei kad skandavo visa medžiaga, kuri jai buvo suteikta Rivas. Gavusi pasiūlymą atsisėsti, tamsiaplaukė užsiėmė vietą priešais jojo stalą. – Margo. Tiesiog, Margo.
Suvartotos narkotinės medžiagos palengva ėmė veikti, kas tapo pastebima iš to, kad tamsiaplaukės vyzdžiai išsiplietė, o rainelės išdavikiškai kartas nuo karto sumirguliuodavo savo tikrąją, vilkolakiška spalva. Kūnas taip pat liko labiau atpalaiduotas, tarytum išlaisvintas. Vos tik hibridas iš stalčiaus ištraukė prieš tai jos “atspėtą” jo mėgstamiausią gėrimą, tamsiaplaukė pastebimai palenkė galvą, vienas jos antakių pastebimai šoktelėjo. Ir nepriklausomai nuo to, kad ji nepademonstravo pasipiktinimo.
– Išdykėlis. – Lengvas flirtas vėl apvainikavo jų bendravimą. Neatsisakydama gėrimo, ji prisitraukė prie savęs taurę, tačiau neskubėjo šios ištuštinti taip greitai, kaip tai padarė hibridas. Ilgino malonumą, mėgavosi kiekvienu gurkštelėjimu, tarytum vertintu kiekvieną akimirką. Jo pasiteisinimas iššaukė lengvą kikenimą, kuris netrūkus natūraliai peraugo į hipotetinį klausimą, kuris žinoma kad nereikalavo atsakymo. Galu gale, jie abu puikiai žinojo kad pasitikėti niekuo iš čia besilankančiu negalima, ypatingai negalima pasitikėti juo. – Negaliu pasitikėti niekuo? Netgi tavimi? – Vyras nesibodėdamas išreiškė savo nuostabą dėl to, kokia yra josios kilmė, jis netgi tarytum pagal iš anksto numatytą planą priėjo prie išvados kad tokie kaip jis ar ji, panašias darbovietes pasirenka ne todėl, kad patinka užsiimti panašia veikla, o todėl, kad kito pasirinkimo tiesiog nebūna. Fibonacci nepriekaištingai atlikdama savo vaidmenį, imitavo savo veide kaltės, šiokios tokios gėdos ir netgi liūdesio emocijas. Tokiu būdu leisdama jam suprasti, neva josios gyvenimo istorija nėra graži, ir dirbti čia ji turi labai svarbią priežastį. Vėliau, ji netgi apie ją užsimins. Jis pakilo nuo stalo, bei ištiesęs ranką į josios pusę, paskatino persikelti ant lovos. Galva sukosi, o visą kūną iš vidaus buvo apėmęs malonus jausmas, ekstazė, kažkas neįtikėtinai svaiginančio. Kuris laikas, tiksliau stebėtinai ilgai jie tiesiog bendravo. Iš pradžių atsisėdę, vėliau atsigulę, jie dalinosi savo atsiminimais, kurie iš dalies atitiko Val gyvenimo pradžią, iš kitos dalies išgalvotąjį Margo. Ji papasakojo apie tai, kodėl nusprendė kreiptis dėl darbo į šį klubą, graudi istorija apie tai, kad josios tėvas buvo nužudytas kažkokios nusikalstamos grupuotės vadeivų, o mama galiausiai sunkiai susirgo, nepaliko jai kitos išeities. Ji tariamai dirba per 3 darbus: padavėja restorane, vėliau pagalbine darbuotoja veterinarijos klinikoje ir galiausiai šokėja / padavėja pas jį. Nieko nuostabaus kad jojo siūlomas užmokestis yra labiausiai motyvuojantis, tačiau jo taip pat nėra gana, kad apmokėti už sergančios motinėlės gydymo sąskaitas. Jie kalbėjo apie viską, ir tuo pačiu metu apie nieką. Taip, tarytum jau ne pirmus metus būtu giminingomis sielomis. Viskas ėjosi tarytum per sviestą ir visa laimė kad hibridas šiuo metu nebuvo suinteresuotas užduoti tos klausimus, kurie galiausiai sukompromituotu Fibonacci. Staiga kalbai pasiekus religinę pusę, tamsiaplaukė pasisuko, atsiguldama ant pilvo. Alkūnėmis įsirėmusi į čiužinį, ji parėmė galvą į vieną iš savo rankų, kurią sulenkė per alkūnę. Jos žvilgsnis vis dar atrodė perpildytas susidomėjimo ir palaimos, kurią sukėlė narkotiko poveikis. – Pabandyk tai papasakoti šėtonui, kuris pasišaipydamas iš “religinių fanatikų” peržengia bažnyčios vartus ir persižegnoja, žiūrėdamas į Jėzaus atvaizdą. – Tiesiogiai tamsiaplaukės žodžių priimti nebuvo verta. Netgi puikiai žinodama apie vilkolakių, vampyrų ir netgi raganų egzistavimą, ji vargiai ar sugebėtu patikėti kad gali egzistuoti ir kitos rūšis, kurios greičiau yra kažkieno vaizduotės vaisius, dažniausiai ekranizuojamas arba siaubo, arba fantastikos kino kūriniuose. Tačiau tai pastebimai išderino rimtai skambančią kalbą. Po lengvo pajuokavimo, vilkė galiausiai pasistengė susiturėti, įsiklausyti į jo pasakojimą, kuris jai, kaip pusiau ispanei, skambėjo reikšmingai. Jis netgi privertė ją prisiminti rožančių, kuris iki pat šios dienos yra padėtas ant naktinio staliuko, prie josios lovos, bute, kuriame paskutinį kartą buvo tuomet, kai išėjus ten liko vyras, kuris visomis geriausiomis prasmėmis verčia ją kraustytis iš proto. Stengdamasi negalvoti dabar apie jį, ji vos pastebimai supurtė galvą, kuomet sugrąžino dėmesį į Mikaelson’ą, čia pat užduodama pirmiausia kilusį klausimą.
– Tikrai manai kad esi mažiau vertas nešioti kryžių ant kaklo tik dėl to, kuo užsiimi? Gali laikyti mane naivia, bet man patinka manyti kad mūsų veiksmai neatspindi to, kuo mes iš tikro esame. Žinai, gyvenimas tikrai yra labai sudėtingas dalykas, bet nėra nieko kas būtu tik juoda ar tik balta. Galu gale, netgi gamtoje yra hierarchijos, žudymas kad išgyventi.
Pokalbis apie tatuiruotę, labai greitai paskatino išvaizdų tamsiaplaukį pakilti nuo lovos, savo ruožtu Valencia liko ten pat. Jis neskubėdamas pripildė vieną taurę prabangiu škotišku viskiu, pirmiausia atsigerdamas pats, hibridas taurę ištiesė į oponentės pusę. Ji prislinko arčiau, liesi pirštai apglėbė taurę, neatsitiktinai tik akimirkai susiliesdami su jo plaštaka. Keli gurkšniai, ir taurė atsidūrė ant artimiausio patvariai atrodančio baldo. Neskubėdama, ji it laukinė katė išlipo iš lovos, bei visu ūgiu sustojo priešais Mikaelson’ą. – Leisk man… – Stipriai sukosi galva, o ir mintys atrodė kažkur “išplaukusios”. Tatuiruotė nebuvo matoma jam apsirengus, todėl, ji vadovaudamasi paprasčiausia nuojauta, pirmiausia pakėlė savo rankas. Pirštai susidūrė pirmiausia su jo vilkėtu švarku, kurio prasegtos sagos, bei lengvas patempimas į apačią, galiausiai privertė viršutinį drabužį nukristi ant grindų. Jaunosios vilkės rankos, taip pat lėtai, gundančiai palytėjo priklausančias jam, šilkine medžiaga vis kildamos link pečių, vėliau kaklo. Viršutinės marškinių sagos atsisegė lengvai, visos likusios nebe. Jos rankos ėmė virpėti, trumpam sustojo, susimerkė. Dievai mato, būtent šią akimirką ji būtu pardavusi savo sielą butaforiniam pinčiukui, už galimybę kad priešais dabar stovėtu Rick’as. Kad būtent jo kūnas galėtu bet kurią akimirką susilieti su josios svaiginančiai beprotybei. Ji vėl atsimerkė, lėtai nusegusi likusias sagas. Lygiai taip pat kaip ir švarku, ji atsikratė ir marškiniais. Kūnai natūraliai prigludo vienas prie kito, kuomet Valencia pakėlė savo tamsias akis į Tonio veidą. Priartėjo, nedrąsiai, tarytum būtu naktiniu drugeliu, kuris liko pavyliotas ugnies, ji prisilietė savo lūpomis prie jojo. Nebyliai, ji pati inicijavo bučinį, kuris netrūkus įgaudamas pagreitį, peraugo į glamones. Savo apatine kūno dalimi jautė kaip greitai ir veržliai jojo vyriškumą atžymintis organas įgauna kietą pavidalą. Jis buvo sujaudintas, tai išdavė ne vien lyties organo standumas, bet ir kvėpavimas ir krūtinėje pašėlusiai besidaužanti širdis. Jo skonis buvo malonus. Šaltos rankos ėmė veržliai keliauti per josios kūną, ir tam tikrą akimirką ji tiesiog neištvėrė. Šios rankos, šie bučiniai ir glamonės nebuvo tai, ko ji norėjo. Tonis nebuvo tas, kurio geidė jos kūnas ar mintys, ar sielą. Staigiai pasisukusi, ji stumtelėjo hibridą į lovos pusę, užtektinai stipriai, kad šis sukristu į patalus. Pati savo ruožtu užlipo ant viršaus, apžergdama jį per juosmenį. Patraukė savo ilgus, šiek tiek banguotis pradedančius plaukus į vieną šoną, kad šie neužstotu nei jos, nei jo veidų. Pasidabino kampine šypsena, prasitarė.
– Aš nebūsiu tavo šią naktį, nesugadinsiu įspūdžio apie save. Nebusiu ta, kurią gavęs tu prarasi susidomėjimą… Tu galvosi apie mane, Anthony. Negalėsi atsikratyti įkyrios minties, kaip manęs nori. – Tardama šiuos žodžius, ji palinko prie jo, žaismingai ir erzinančiai sukasdama jo apatinę lūpą, po ko akimoju pabučiavo. Tuo pačiu metu, josios ranka, atsidūrė jai pačiai tarp vidinės šlaunų pusės, visu delnu susiliesdama su jo susijaudinimą vainikuojančiu linkiu. Atitraukė ranką, po ko, sušnabždėjo į ausį.
– Tebūnie tai bus dar ir bausmė tau, kad sukčiavai mūsų žaidime. Ir nesibaimink, nuo “blue balls” niekas dar nemirė. –
Pasisakiusi tai, tamsiaplaukė iš karto atsitraukė. Pakildama nuo lovos, bei visiškai sugrąžindama judesio laisvę hibridui, ji vis dar buvo pasidabinusi provokuojančia, kampine šypsena. Tobulai išlaikė savo vaidmenį, nepriklausomai nuo to, kad dabar jautėsi “purvina”, išsigandusi ir nuo emocijų pertekliaus, bei narkotiko veikimo, pykino. Jei tik galėtu, ji dabar pat pultu į glėbį tam, kuriam priklauso jos širdis. Tiesiog todėl, kad pasijausti saugia, reikalinga. Jau būdama prie durų, ji atsisuko į hibridą, šiek tiek palenkė galvą, bei ištarė savo paskutinius žodžius. – Pasirodyk ryt klube, noriu kad pamatytum mane šokant. <…>




Iš pažiūros užteko tik vieno, konkrečiai ryžtingo ir ilgesio perpildyto žingsnio, kad jų kūnai pasiduotu nuodėmės vertai silpnumo akimirkai. Akimirkai, kurios reikėjo abiems – desperatiškai, liguistai ir taip ilgai norėtai. Vienas žingsnis ir josios lūpos godžiai glaudėsi prie priklausančių aukštaūgiui, kartais pabėgdamos prie skirtingų jo veido, kaklo odos lopinėlių. Jo skonis vis dar nebuvo pakitęs, primenantis dangų, šampano burbuliukus ir tobulumą. Atsargus, tačiau drąsus jo liežuvio prasiskverbimas pro tamsiaplaukės lūpas prilygo tyrai, niekuo nesugadintai pagundai. Seksualinė ir emocinė įtampa, kuri buvo apsupusi juos abu vertė pakilti temperatūrai, o kraujui, tekančiam per visą kūną, užvirti. Neilgai trūkus Lianos kūnas pasiekė kryžkelę. Nuodėmė. Viltis. Meilė. Baimė. Visos kontrastiškai skirtingos emocijos susiplakė į vientisą kratinį, kuris privertė jos kūną virpėti. Jis stipriai suėmė tamsius jos plaukus, priversdamas ją šiek tiek atsilošti. Tai sukėlė staigias, stiprias emocijas, kurios vainikuotos palaimos aimana išsiveržė pro burtininkės lūpas. Artumas, kurį skleidė Geminus, nukreipdamas visą savo dėmesį į ją, į troškimus, į norą patenkinti ne tik fizinius, bet ir emocinius poreikius, kėlė jos viduje “fejerverkus”. Ir iš tiesų visas aplinkinis pasaulis neteko visiškai jokios prasmės. Svarbi buvo tik ši akimirka, jo rankos ir lūpos “keliaujančios” per visą jos kūną, pakeliui palytėdamos kiekvieną labiausiai sujautrėjusį lopinėlį. Jos kvėpavimas tapo sunkus, o ir akys išdavė begalinį geismą, troškimus kurie pagaliau tapo realybe.
Drabužiai, prieš tai dengė jų nuo geismo ir įtampos įkaitintus kūnus, tapo lengva kliūtimi, kurios atsikratyti pavyko lengvai. Modeliuotos medžiagos gaminiai netvarkingai sukrito ant grindų, tarytum nereikalingas, nereikšmingas dalykas. Lianos kūnas, lengvai, tarytum būtu besvoris it plunksna, atsidūrė ant vilkato. Moteris stipriai apglėbė mylimąjį tiek rankomis, tiek kojomis, atrodytu ne akimirkai nenorėdama nutraukti jaučiamo kontakto. Tarytum bijodama, kad jei atsitrauks, tuomet visą tai pavirs miražu. Graikė buvo taip stipriai susitelkusi į šviesiaplaukį, kad net nepastebėjo, kaip greitai jie atsidūrė miegamajame, ar tai, kaip ši patalpa atrodė. Jis atsitraukė, paskubomis atverdamas nedidelio naktinio staliuko stalčius, pirštais sujaukdamas ten buvusią tvarką. Tarytum numatydamas tai, kad jojo moteris jau seniai yra nutraukusi cheminį ir kone labiausiai patogų “birth control” būdą, stengėsi surasti “guminį apsiaustą” savo dėmesio ištroškusiam falui. Ji lengvai sukikeno, ko pasekoje prisikando apatinės lūpos odelę. Thor’as kuris laikas buvo atsukęs vikanei nugarą, dėl ko neįpareigojanti, lengva atmosfera sugriuvo. Livianos veidas įgavo rimties, kuomet atitrūkdama nuo svetimos lovos patalų, ji atsargiai prisigretino prie mylimojo. Liesi, ilgi, tarytum pianistės pirštai nugulė ant jojo nugaros. Nugaros, kuri buvo nusėta giliais, skausmingai atrodančiais randais, kurių pašalinti, nepaliekant vizualaus pėdsako, nesugebėjo netgi jo išskirtinumas, antgamtinės jėgos, kuriomis buvo apdovanotas vilkatas. Tikriausiai nėra nieko skausmingesnio, nei matyti kad tavo mylimas žmogus kenčia. Kad ir kas nutiko per tuos metus, kuomet Thor’as buvo pradingęs nuo šios žemės paviršiaus, paliko didžiulius pėdsakus, ne vien ant jo kūno, tačiau ir jo “mintyse”. Greitai pasisukęs šviesiaplaukis suėmė Livianos ranką, pirštais suspausdamas riešą. Ji sukluso, kuomet tamsiai rudos spalvos akys kaip mat susitiko su priklausančiomis jam.
– Viskas gerai, aš neversiu tavęs kalbėti… Nebent pats to norėsi, kai ateis laikas. – Nepaisant šių žodžių, bei Geminus pasisakymo, nerimas nepradingo nuo tamsiaplaukės veido, dar kuris laikas. Tai buvo suprantama, jie abu išgyveno sunkius metus, skirtingai. Visa laimė, kad Jie nebuvo svetimi vienas kitam, ir abu žinojo kad nevers vienas kito daryti ar sakyti kažką, prieš jų pačių valią. Liviana palinko arčiau jo, pabučiuodama vilkato petį, jis savo ruožtu lūpomis palytėjo jos kaklą. Laikinai išderinta atmosfera vėl sugrįžo į prieš tai buvusias vėžes. Dėmesingi prisilietimai, bučiniai, galiausiai privedė prie to, kad tamsiaplaukė apžergė vilkatą, suteikdama sau galimybę kontroliuoti sueitį. Tačiau nepaisant šito, moteris neatėmė iš jo kontrolės, karštos vyriškos rankos nugulė ant josios sėdmenų, kuomet ritmingas jos kūno ant priklausančio jam bangavimas palaipsniui atėmė sveiką nuovoką, privertė patirti tūkstančius seksualinio malonumo akimirkų. Pasiekdama aukščiausią malonumo viršūnę, ji garsiai sudejavo, jos kūnas įsitempė, kiekvienas viduje esantis raumuo stipriai susitraukė. Palinko, vėl suteikdama galimybę savo lūpoms geismingai susidurti su jojo. Bučinys, kad ir koks karštas ir šlapias bebuvo, netrūko ilgai. Tamsiaplaukės veide pasirodė velniūkiška išraiška. Jie abu puikiai suprato, esti vyras negali baigti joje, kaip ir negali leisti sau išsiveržti ant draugo lovos. Būtu šiek tiek virš pagarbos ribų… Tačiau, moteris neketino leisti kad jis liktu nepasekęs visiškos ekstazės. Subangavusi dubeniu dar kartą, ji leido jam ištrūkti iš jos. Lūpomis ji lėtai, erzinančiai ir tuo pačiu vedančiai iš proto ėmė leistis jo krūtine, pilvu, kuomet pasiekė išsiveržimui pasiruošusį organą. Didžiulis, stambus jojo pasididžiavimas buvo aiškiai išraizgytas stambiomis venomis, šiek tiek nuo trinties pakeitęs atspalvį. Jos lūpos stimuliuojančiai apglėbė “galvutę”, galiausiai leidžiant jam įsiskverbti į jos burnos ertmę. Spaudimas buvo tvirtas, kaip ir iš proto varanti buvo stimuliacija liežuviu. Iš šviesiaplaukio įsitempimo, kvėpavimo ir galiausiai rankos delno atsidūrusio ant josios galvos, buvo galima nuspėti kad atsilaikyti vyras sugebės nebe ilgai. Išsiveržė staiga, palydėdamas tai staiga sutrikusiu kvėpavimu, palaimingu atodūsiu. Tamsiaplaukės burna užsipildė šiek tiek sūria, balkšva ejakuliacija. <…>

– Silas niekuomet nepasižymėjo diskretiškumu. Ypatingai dabar, kai pats turi problemų daugiau, nei gali pavilkti. – Neskubėdama, tarytum laikas tebe buvo “sustabdytas” šio magiško susitikimo, ji lėtai vilkosi drabužius, prabangia medžiaga vis labiau prisidengdama savo kūną. Ji negalėjo numatyti kur link pasuks kalba, nors tai ir buvo velniškai akivaizdu. Thor’as turėjo visišką teisę užduoti klausimus liečiančius jo sūnų, ypatingai po to, kai berniukas akivaizdžiai šio nepažino. Laisvai krintanti balta palaidinė, bei odinės aptemptos kelnės pagaliau atsidūrė ant josios kūno, kuomet suklusdama tamsiaplaukė pasisuko veidu į pašnekovą. Beliko tik apsiauti batelius ir šiek tiek susišukuoti plaukus, kad josios savęs pateikimas vėl taptu nepriekaištingas. Tačiau niekas negali paneigti, kad moteris gražiausiai atrodo tuomet, kai jos akys dega aistra, o ji pati atrodo šiek tiek “sutaršyta” meilės žaidimų. Josios žvilgsnis sustojo ties šviesiaplaukio veidu. Lūpos šiek tiek prasiskleidė, nors tiesą pasakius, rasti tinkamus žodžius iš karto, nepasirodė lengva. Pabandydama dar kartą, moteris pagaliau pasiryžo prabilti.
– Jis žino kas yra jo tėvas, tiesiog jis niekada nebuvo tavęs matęs. – Kaltai nuleidusi akis, ji netrūko pratęsti paaiškinimą.
– Aš niekada nebuvau praradusi vilties kad tu sugrįši, kad visą tai kas su mumis nutiko tebuvo sušiktai nedėkingas, sunkus išbandymas. Nuo tos dienos, kai Dorian’as pradėjo suprasti jį supantį pasaulį, aš jam pasakojau apie tave. Iki pat šios dienos, jis gina ir saugo istorijas apie tėtį, šventai tikėdamas kad tu mus myli besąlygiškai, nors ir negali būti su mumis. –
Mintimis nutolusi svetur, Liviana netyčiomis atsiminė tai, kaip berniukas karštligiškai stengėsi apginti savo tėvo garbę, kuomet pajuto grėsmę kad Rick’as gali užimti šio vietą. Juk būtent tokia priežastimi Dorian’as ir ėmė vadovautis, kuomet šio elgsena stipriai pakito. Thor’o vieta berniuko gyvenime, kad ir kaip pagrąžinta ar atitolusi nuo tikrovės įvykių, buvo neliečiama, nepastumiama šalin, niekuo nepažeidžiama. Tamsiaplaukės veide subolavo vos pastebimas vypsnis, kuomet ji vėl atsuko akis, susirasdama priklausančias Geminus. – Ar gali įsivaizduoti? Jis ne vien į tave panašus, jis lygiai toks pat kaip tu, tik mažesnis.
Kalbėdama apie jųdviejų sūnų, tamsiaplaukė nespecialiai delsė atsakyti į esminį klausimą, kuris greičiausiai Geminus palikuoniui buvo aktualiausias. Šiuo metu Livianos ir Doriano gyvenimas buvo ir be to stipriai komplikuotas, kad berniukui be išankstinio pasiruošimo pranešti tiesą apie jo tėvo sugrįžimą, apie priežastys kodėl visus tuos metus jis ne karto su juo nesusisiekė, kodėl namuose nėra ne vienos nuotraukos, iš kurios jis galėtu bent jau pabandyti jį įsivaizduoti. Livianos pasakojimų sūnui, kad šie yra beprotiškai panašūs, buvo negana. Ir nors berniukas buvo ne pagal metus protingas, jis visgi pastaruoju metu išgyveno asmenybės krizę. Giliai įkvėpusi, bei trumpam sulaikiusi orą, Rivas pagaliau pasiryžo kalbėti toliau.
– Tam reikia laiko Thor’ai, mes negalime pasakyti jam it griaustinis iš giedro dangaus kas tu. Dorian’ą reikia paruoši, ir aš pasistengsiu tai padaryti kaip galima greičiau. Aš nesipriešinsiu tavo bendravimui su juo, bet su tiesa turėsime palūkėti. –
Nutilus, burtininkės veidas vėl tapo mąslus, šiek tiek nutolęs. Josios asmeninės peripetijos vėl paėmė viršų, aptemdydamos dalį prieš tai susikurtos atmosferos magiškumo. Kaltai nuleidusi akis, ji net nepastebėjo kaip ant josios kaktos išsimušė kelios nerimą atspindinčios linijos. – Pastaruoju metu Dorian’o elgesna pakito, jis tapo labiau nervingas, ėmė maištauti. Vakar jis pasistengė pabėgti iš namų vidury nakties, dėl ko vos neišvedė auklės iš proto. Visa laimė, kad jai pavyko susisiekti su Rick’u, ir kai jis atvažiavo, mūsų sūnus jau buvo sugrįžęs. – Neigiamai papurtydama galvą, ji pratęsė. – Jis paklausė Rick’o, ar tiesa kad Geminus pavardę jis gavo ne todėl kad mes esam susituokę, o todėl kad kadaise buvau Chariton’o žmoną. Jis žino tai, ką kruopščiai nuo jo slėpiau. Suprask, mums reikia tai pasakyti kaip galima švelniau, kad jo labiau netraumuoti.

Po to kai pateko i Crosso nelaisve, Tonis gyveno savo gyvenima nuolatos dairydamasis atgal. Ji persekiojo ne tik Alvar seselis, bet ir nuolatine itampa, baime, kad jis viso labo atidelioja tai kas neivengiama - savo mirti. Jis puikiai zinojo kur veliasi kai pats ir uzvire visa sia kose, taciau nesitkejo taip greitai igyti tiek daug priesu. Draugu jis neturejo. Neturejo nei vieno, kuris nuosirdziai linkejo jam gera ir sauguma bei vadinamaja ''seima'' jis isigijo uz pinigus. Nemazus. Jo verslas klestejo, taciau niekas ne neitare, kad pats Gomezas  ne kazin ka is viso to uzdirba. Vis delto, klube jis praktiskai gyveno ir ne del to, kad neisgalejo isigyti buto. Ne. Cia jis praleisdavo didziaja paros dali, nes tik cia jautesi saugus. Stambiomis kupiuromis jis papirkti sugebejo net labiausiai Alvar atsidavusius vilkolakius, kurie kartu su klube imontuotu pussimciu stebejimo kameru, dabar buvo jo akys ir ausys, o svarbiausia - skydas.
Paranoja, mirties baime nebuvo vienintelis suvenyras, kuri is esmes itin jaunas hibridas parsinese is nelaisves. Deretu pamineti, jog Tonis niekuomet nebuvo is tu, kurie i lova sukristi gali su bet kuo ir bet kada. Trejoms savo gyvenimo moterims jis is tiesu jaute stiprius jausmus, jas ilgai pazinojo. Gomezo asmenybe buvo sudaryta is skirtingu, taciau savyje deranciu, nors ir priestaringu savybiu:meksikietiska, astru temperamenta atsvere aukstas IQ, hibridiskiems pranasumams galvos susukti neleido drovumas, nepasitikejimas savimi, o romantiska vaikino siela bei motinos iskiepyti moralai neleido ''to fuck around''. -As visuomet gaunu tai, ko IS TIESU noriu,-jo sypsena buvo dviprasmiska, o paryzkinti zodziai butu is pusiausvyros isvede ir labiausiai savimi pasitikincia mergina. Ir is tiesu, jis nemelavo. Priesingai nei daugeliui vyru, savyje jis tiesiog neturejo to ''medziotojo'' instinkto. Santykiuose jis nemego dviprasmybiu, zaidimu, viliojimo. Tai jam asociavosi su aistra, kuri anksciau ar veliau isblesta, savo vietoje palikdama tustuma. Tustuma tarp dvieju vienas kito nepazystanciu sielu. Jis buvo tokiai avantiurai pasidaves su Lockwood ir zinojo idant tokie santykiai ne jam. Ji be proto trauke tvirtos, savimi pasitikincios, ryztingos, zinancios ko nori moterys. Mother issues leme tai, kad dailiosios lyties atstovese jis ieskojo globejiskos, atsidavusios. Tokios, kuri pasirinktu ji dar pries tai kai jis butu pasirinkes ja. Tokios, kokia buvo Lili. Kokia buvo Maggie.
The idea behind the new drug is dalies buvo skirta jam paciam. Gyeventi toki nuobodu, vienisa gyvenima jam buvo igrise iki gyvo kaulo. Alkoholis, deka jo hibridiskumo, jo beveik neveike arba veike pernelyg trumpai ir nors ji supo gasli, nepadorumu bei seksualine energetina dvelkianti aplinka, seksas su Lili buvo paskutinis kartas kai jis sugebejo ne tik pasiekti erekcija, bet ir galu gale orgazma. Uzteko keliu nesekmingu bandymu su matyt paaukstinimo tokiu budu ieskojusiomis vilkemis, kad Anthony suprastu, jog blaivus jo protas neleis jam tiesiog imti ir pasimegauti vadinamuoju ''casual sex''. -Ne uz ka nepraleisciau...-jis sumirksejo, o kai vel atsimerke, jo raineles buvo tamsiai violetines. Pasigirdo beldimas i duris. -Atleisk, Toni...-rustus vieno jo apsauginiu veidas itariai nuzvelge Valencija. -Norejau pranesti, kad ivykdem tai ko prasei...-vyras omenyje turejo vampyru sukandziota klubo sokeja.-M...-Gomezo akys atrode apsiblause. Buvo akivaizdu, jog jis nera blaivus. -Uzteks linksmybiu. Iseik,-i Valencija pasisukes vyras nuskambejo grieztai, isakmiai. Jo darbas buvo bet kokia kaina uztikrinti Anthonio givybe. Nuo jo priklause visu siame klube dirbusiu vilkolakiu islikimas. Jis ir tik jis zinojo rinkoje dominuojanciu narkotiku recepta todel buvo neikainojamas ne tik kaip alfa, bet ir darbdavys. Labai dosniai mokantis darbdavys.


Jau auso kai Riko kantrybe galop truko. Jo automobilis prastovejo priparkuotas salia Valencijos namu visa nakti. Guledamas ant kiek imanoma labiau atlektos vairuotojo sedynes jis kartkartemis, nugaletas nuovargio, nugrimzdavo i trumpa miega. Sugryziaves rankas sau ant krutines, jis dirstelejo i nama, kuris vis dar skendejo aklinoje tamsoje. Jos vis dar nebuvo namie. Zinojo tai, nes atvyko cia apie desimta valanda vakaro. Dirstelejes i rankini laikrodi susirauke. -Jau penkios ryto, Val. Kur tu po velniu valkiojiesi...-nepaisant isiucio, buvo pernelyg uzsispyres, kad tiesiog vaziuotu namo ir i viska nusispjautu. Ji, nors ir buvo jo mokine, nebuvo jo atsakomybe. Jis piktai snopavo. Mintyse rezge teksta, kuri ketino iskosti vos tik moters automilis pasirodys kitapus gatves. Taciau slinko valandos, o jos nebuvo nei zenklo. Staiga jo demesi patrauke netoliese sustojes geltonas taksi automobilis. Is jo islipusia moteri identifikuoti nebuvo sudetinga. Tai buvo Valencija. Riko kaktoje isimete kelios nerima iliustuojancios rauksles. Jos eisena buvo keista, mazu maziausia neblaiva. -Kaip pirmoji diena darbe, sunshine?isdyges jai uz nugaros, jis buvo isiutes, taciau jo veide buvo matyti nenaturali, besisypsanti grimasa. Ji neatsake, viso labo atrakino duris ir izenge vidun. Suklupo. -Kas per...-jis puole jai ikandin ja laiku sugaudamas. Liaunas merginos kunas virpejo. Grubokai suemes jos veida jis priverte vilkolake paziureti i save. Issiplete jos vyzdziai ir perbales veidas bylojo viena- ji tebebuvo apsvaigusi. Taciau nuo ko? -Nagi. Kelkis,-persimetes ja per peti jis nugabeno mergina i vonios kambari, po nosimi nuolatos keikdamas ir del viso sito kaltindamas Rivas. -Kad tave kur, Liana. Genialus planas siusti ja tam narkomanui ir jo degradavusiu vilkolakiu sutvei i glebi...-stipriai suciaupes lupas jis isodino ja i dusa bei visu pajegumu atsuko salta vandeni.
Kai Valencija galop pasirode miegamajame, ant staliuko salia lovos stovejo garuojantis juodos kavos puodelis. Rikas neatsisuko. Viso labo tuzmingai krove drabuzius i prasegta lagamina, kuri rado pasikuites josios spintoje. -Jei esi protinga, o tokia tikrai esi, Val. Tu issimiegosi. Issiblaivysi nuo to ka suvartojai tikiuosi suvartojai ne savo noru...vilkolakis pagaliau piktai i ja debtelejo. Nuvarvejes tusas neatrode itin gundanciai, taciau paneigti, kad ji beproto grazi, vis tiek negalejai. Buvo sunku ant jos pykti. Bet jis pyko. Is dalies nirso ir pats ant saves. Todel, kad suprato, jog ji jam is tiesu rupi tik dabar. Tik dabar kai viskas buvo per velu. -Ir issinesdinsi is sio miesto. Nesizvalgydama atgal,-is galines dzinsu kisenes issitraukes pinigine, jis ant lagamino virsaus numete ne kuklia pinigu susni. -Pradziai uzteks. Veliau pervesiu daugiau,-padares pauze jis akivaizdziai buvo issibalansaves ir pitas. -Liviana dabar yra pernelyg giliai panirusi i asmenini savo gyvenima. Niekas apie mus du nezino, todel nieko neitars kai pasisiulysiu vadovauti tavo paieskos buriu. Paieskos, kurios baigsis nesemingai, nes tu busi seniai palikusi sia sali ir isvaziavusi... toli,-jos zvilgsnis, nors ir nebe toks apkvaites, atrode itartinas. -Apie mus niekas nezino, tiesa? Tu niekam apie mus neprasitarei, Val?-jo snerves issipute kuomet nesulaukes atsakymo jis zenge arciau. -Valencija?! Atsakyk, man!

Ta nakti Anthony praleido klube. Net ir po keletos valandu, naujasis narkotikas vis dar ''kabino''. -Toni... tau viskas gerai?-apsauginis itariai nuzvelge darbdavi, kuris bandydamas atsigulti ant lovos, nuo jos nukrito. -Mes busim turtingi...-Tonis nusisypsojo. Jis zvelge i lubas, kurios palengva sukosi. Jis mate... ne, girdejo spalvas. Jo kunas maloniai dilgciojo. Jis uzsimerke. Jo kvepavimas tapo apsunkes. -Eik...-pamojo ranka idant juo susirupines vyras is cia pasisalintu. -Pasirupink, kad ta sokeja sianakt saugiai griztu namo,-nusisypsojo, taciau akiu i pasnekova taip ir nepakele. Dilgciojimas pamazu peraugo i visa kuna apimancia ekstaze, kuri prilygo artejanciam orgazmui. -Hm...-nevalinga traukuli seke tylus vyro juokas. -Kai sitos piliules pasieks rinka, mes busim turtingi...-murmejo pats sau tebeguledamas ant grindu, salia lovos placiai sypsodamasis.
Tonio apsauginiai parupino Valencijai taksi, taciau tuo neapsiribojo. Savo darba jie ismane, beto mate kaip naujieji svaigalai paveike hibrida, todel norejo buti uztikrinti, jog pasiekusi namus, mergina sugebes savomis kojomis islipti is automobilio bei pasiekti ju vidu. -Tu tikriausiai juokauji...vyras primerke akis bandydamas geriau iziureti pries akis atsiverusi vaizda. -Rivas, tu gudri kale...-dusliai nusikvatojes jis issirtauke mobiluji ir padare kelias nuotraukas. Jo atokiau priparkuotas automobilis liko nepastebetas, Riko, kuris nieko neitardamas, kartu su Valencija zenge namo vidun. Priesingai nei ''low profile'' vilkolake, Rikas buvo gerai zinomas Lianos burio atstovas. -Kas galejo pagalvoti... -uzvedes elektrini 2019 Hyundai Kona EV automobili, jis pasisalino. Taip pat tyliai, taip pat nepastebetas kaip ir cia atvyko.


-Viskio, bose?-virs baro palinkusi gan issaukiancios isvaizdos, kramtomaja guma ciaumojanti barmene, syptelejo Toniui. Aviatoriaus akiniais nuo saules pasidabines vyras neigiamai papurte galva. -Vandens. Kambario temperaturos-hibridas jautesi ne kaip, ir klausti nereikejo. Valecijai apleidus jo kabineta, tuo ''vakarelis'' nesibaige. Jis buvo nusiteikes svesti. Svesti pergale, triumfa pries jam ant kulnu lipusia Rivas ir jos sutve. Tiek alkoholis, tiek narkotikai liejosi laisvai ir dabar jaute viso to pasekmes. Suskambo jo mobilusis. Veik tuo paciu metu kai ant scenos pasirode kur kas zvaliau uz ji atrodanti Val. -Klausau?-prisidejes rageli prie ausies jis pasisuko i scena. Grazuole kaip man ji pastebejo. Jis syptelejo, taciau kad ir koks gundantis, plastiskas ir seksualus buvo jos pasirodymas, vyras neatrode i ji susitelkes. Jis pakilo nuo kedes ant kurios sedejo akivaizdziai tebekalbedamas telefonu. -Aciu,-linktelejo barmenei. Pasiciupes buteliuka vandens hibridas patrauke savo ofiso link. Jo lauke neatideliotini reikalai susije su naujojo produkto paleidimu i rinka ir jis turejo tam skirti neblaskoma, simtaprocentini savo demesi. Work hard, play later, kaip sakoma. Praeidamas pro scena, specialiai pamerke aki sokejai. Syptelejo. Jos pasirodymas jam neabejotinai patiko, taciau nerode jai jokio specialaus, isskirtinio demesio.
Beveik tuo pat metu kai juoda kostiuma bei baltus, prasagstytus marskinius vilkintis klubo savininkas pradingo lifte, scenoje pasirode kita sokeja. -Taves kai kas laukia uzkulsiuose. Eik,-sumurmejo. Netrukus pasikeite muzika ir sviesiaplauke mergina pereme ''estafete'' palikdama siek tiek sutrikusia Valencija nezinioje.
-Rukai?-rusciai atrodantis apsauginio veidas jos link atkiso cigareciu pakeli. -Eime,-pastumejo ja link galinio isejimo i vidini, klubui priklausanti kiemeli. Jo tonas, israiska ir kuno kalba bylojo, kad kito pasirinkimo vilkolake neturinti. Vyras isikiso nepridegta suktine tarp lupu ir zenge paskui dailaus sudejimo sokeja, kuri pagal metus galejo tikti jam i dukras. Lauke buvo salta. Tamsu. Vos jam uz nugaros uzsivere sunkios, sarvuotos durys, palikdamos trankia klubo muzika uznugaryje, jis is kisenes issitrauke ilga, plastikini laida. Permetes ji per atsisukti nespejusios moters galva, jis eme ja smaugti. Netiketumo elementas buvo jo naudai mat glezna ir is paziuros ne muses nuskriausti negalinti mergina pasrode ne is kelmo spirta. Jis suklupo bandydamas islaikyti jos besimuistanti kuneli. Ji muse ji alkunemis, spardesi, taciau uzspausta, tracheja neleido jai isleisti ne garso. -Sss... Valencija,-grumtynes uzsitese ilgiau nei augalotas vyras butu norejes, taciau pajutes kaip pamazu atsipalaiduoti ima jos pries tai be galo isitempe raumenys, jis susnabzdejo jai i ausi. -Snitches get stiches...-nutempes jos negyva kuna uz didziulio, pramominio konteinerio, kur ji paslepe po keliomis kartoninemis dezemis nuo redbulio, jis atsikvepe. Ketino atsikratyti jos kunu po pamainos.
-Kur musu naujoke?-po geros valandos Anthony ir vel pasirode klube. Sekmingai ivykdytas sandoris su vienu didziausiu jo platintoju Mikealsonu atzala buvo nuteikes teigiamai ir jis ketino likusi vakara praleisti akiai malonioje draugijoje. Barmene neatsake. Viso labo debtelejo prie gryniesiems issimti skirto bankomato stovinti apsaugini. Tonis surauke kakta akivazdziai nesuprasdamas ka reiskia toks atsakymas.
-Kur Margo?-Gomez'as prisiartino prie apsauginio is leto. Judviem vienas kita girdeti per atstuma netrukde net tranki klubo muzika. -As ja atsikraciau?-neva atsainiai mestelejo vyras, taciau zvelgiant is sono, buvo akivaizdu, kad Tonio jis prisibijojo. -Tu padarei KA?!hibrido akys issiplete. Fizionomija kaip mat uzsiliepsnojo ituziu. -My office. NOW!-abu patrauke is klubo nesukeldami didesnio pasaliniu demesio, apart barmenes, kuri su nerimu veide nuseke su darbdaviu jos akirati apleidusi vyra.
-Kol nieko nepasakei, leisk tau kai ka parodyti,-piktai teskes mobiluji pries is isiucio net paraudusi Gomeza, apsauginis vis dar atrode isitikines savo poelgio heroiskumu. Ant rasomojo stalo atsidures telefonas su jame atidaryta vakar dienos nuotrauka buvo Toniui pries nosi, taciau jo akys karstligiskai lakste per stebejimo kameras dideliame iMaco ekrane. -Paziurek! Paziurek kas tos sliundros lauke kai pargabenom jos narkomaniska pasturgali namo! Rikas! Rikas Webbe!-mineto asmens vardas priverte Toni trumpam atsitraukti nuo ekrano ir pazvelgti i aptarinejama nuotrauka. -Liana infiltravo ja cia tam, kad tave snipinetu. O tu ne tik uzkibai ant kabliuko, bet ir leidai jai pirmai isbandyti naujaja piliule! Your fucking welcome, Anthony!-judvieju zaibuojancios akys susitiko tik akimirkai. -Kur... kur ja nuzudei?-Tonis ir vel isiteibelejo i ekrana. Tebeatrode siaubingai susinervines. -As katik isgelbejau tavo versla, o tu...-nespejes uzbaigti sakinio, vyras buvo pertrauktas kone snypsiancio Gomezo balso. -Kur?
-Galiniame kieme... Koks skirtumas...-suraukes antakius uz Tony dvigubai vyresnis vilkolakis atrode nuosirdziai sutrikes. -Nes...-iskoses pro sukastus dantis Tonis agresyviai, tik per plauka nenuversdamas ekrano, atsuko ji i apsaugininka. Spustelejes rewind mygtuka, jis leido vyrui ''pasigrozeti'' savo zygdarbiu, o svarbiausia, tuo kas nutiko po jo. -Nes tose piliules buvo eksperimentines. O tai reiskia, kad ju sudetyje esantis hibrido kraujas nebuvo susintetintas. Jose buvo mano supisto kraujo milteliai. Sveikinu, mulki. Tu katik sukurei hibrida!-is ituzio sunkiai valdydamasis Gomezas velniop apverte visa rasomaji stala is kart po to, kai vaizdo medziagoje apsauginis pamate kaip praejus 34 minutems po savo mirties, Valencijos kunas ''pakilo antram gyvenimui''. -Surask ja!-suriaumojes hibridas atrode isiutes. Jo siltos, rudos ir is saves netgi mielos akys dege is inirsio. -Surask ja kol ji nepasieke Rivas! Man reikia jos gyvos! Nesdinkis! Nagi judinkis!-dievazi, jis norejo nudeti priesais stovejusi vyra, taciau ne dabar. Pirmiausia jis turejo surasti ir pristatyti jam svieziai iskepta hibride. -Sveikinu, Margo... tu katik tapai man labai idomi...iskoses pro sukastus dantis, jis giliai atsikvepe.

Ready to take back my life
Isejes is duso, Thoras patrauke prie draugo spintos. Nereikia ne sakyti, kad Riko bute jautesi kaip namuose. Nepaisant to, kad draugo raumenu apimtys buvo siek tiek didesnes, jo markineliai jam puikiai tiko. -Silas problemos dabar yra mano problemos,-syptelejo. Liv emus kalbeti apie Doriana, vilkatas tebesisypsojo, bet jo sypsenoje nebeliko... nuosirdumo. Ji tapo kone sarkastiska. Vis delto, jis leido jai pilnai pasisakyti pries galop prabildamas pats. -O as manau, kad atejo laikas pagaliau elgtis taip, kaip pasakysiu as,-jis veidmainiskai vyptelejo, taciau jo zodziai priverte tamsiaplake surimteti. -Jei gerai pamenu, pastaraji karta, kai laikemes tavo veiksmu plano, tavo psichas ex, kurio pernelyg gailejai, kad pasiustum velniop, velniop issiunte mane, Liana! Septyniems metams!-jo balsas pakilo ir nors veide tebesimate ta pati issisiepusi grimasa, tapo akivaizdu, kad kazkas ka ji pasake, ji ne juokais supykde. -Manai, kad ji sutraumuos zinia, kad as cia, gyvas ir sveikas? Kad niekada jo nepalikau ir esu pasirenges atsigrieti uz prarasta laika? Manai, kad as esu sumauta gresme kai kazkas tau uz nugaros jam i galva pumpuoja informacija apie tavo praeiti? Nes septynmetis sugeba nepastebetas pabegti is namu kol tu tuo metu rupiniesi vilkolakiais? Nuo kada jie tapo tavo problema Liv?-suraukes antakius jis reme ja i kampa ir nepanasu, jog ketino liautis ir tik pamates kaip pavandenijo jos dideles, rudos akys, jis susizgribo uzsiciaupti. Akimirkai stojo nejauki tyla. Tuomet pasigirdo rakinamu duru garsas ir pro jas izenge Rikas su Dorianu. -Elkis kaip ismanai...-guztelejes peciais, jis atsisedo ant lovos krasto, kad uzsidetu ant grindu gulejusias savo kojines.
CONTINUE
-Mama?-is kolidoriaus pasigirdo berniuko balsas. Thoras mostelejo ranka leisdamas pasnekovei suprasti, kad si gali eiti pas sunu. Tebeatrode paniures, taciau daugiau pyktis nebenorejo. Tik ne Doriano akivaizdoje. Ju zvilgsniai nebesusitiko. Nieko kita is Thoro ir nebuvo galima tiketis mat vilkatas retai pripazindavo klydes, net jei toks ir buvo. Kietakaktiska jo natura puikiai zinojo ir Rivas. Galbut todel puikiai suprato turinti leisti jam ''atvesti'', ''nugaruoti'' ir tik tada grizti prie kvirca sukelusios temos.-Viskas gerai?-rimtas Riko veidas pasitiko is miegamojo pasirodziusia burtininke. Jos isvaizda pasake daugiau nei zodziai ir tai priverte stipriai sukasta vilkolakio zandikauli igauti ryzkiasnes nei prastai, linijas. -Leisk speti... jau spejot del ko nors susirieti...-pasiepiamai prunkstelejes jis nusiave batus bei paspyre juos sonan. Neitikeina kaip akimirksniu pakito vyro elgesys vos Geminus ir vel buvo cia. Liana tebebuvo jo alfa, to vyras pakeisti negalejo, taciau taip pat negalejo atsikratyti minties, kad vilkatas niekuomet nebutu issiuntes Valencijos i prieso teritorija vienos kaip tai padare Rivas. Vis gi, prisipazinti, kad elgesi neprofesionaliai ir ne tik treniravo, bet ir barskino jam patiketa mokine, vyras neketino. Tai priestaravo jo paties morales normoms. Jis niekuomet nesitikejo atsidurti tokioje keblioje situacijoje. Niekuomet nemane galis isimyleti kita. kai jo sirdi pavergusi buvo jam nepasiekiama burtininke. Taciau taip nutiko. Jo jausmai Valencijai nebebuvo vien fizine trauka ir jis tai suprato. Deja, ivertino tai tik tuomet kai is tiesu prarado ka turejes.
-Turiu tau siokiu tokiu naujienu, bet butu geriau jei...galvos mostu parode i miegamojo duris leisdamas suprasti, kad nera tikras, jog tai turetu isgirsti Geminus. -Rikai, as juk vis dar priklausau buriui tiesa? Jei tai susije su klubu, man butu visai idomu isgirsti kaip judviem sekasi... ?-Lianai uz nugaros pasirodes vilkatas sarkastiskai syptelejo. Rikas pernelyg gerai pazinojo drauga, kad duotu jam preteksta rietenoms. Thoras akivaizdziai buvo ''in the mood to do just that''. -Ne,-ispaustas i kampa Webbe nebeturejo kur trauktis. Kitavertus, jaute tam tikra pasitenkinima del to, i kokia padeti jo sekantys zodziai istums tamsiapleuke ant kurios jis pasyviai nirso. -Pasirodo musu senas biciulis Asmodeus desto menus pradineje mokykloje, kurioje mokosi Dorianas,-zvilgtelejes i Liana, tada i akivaizdziai katik is duso islindusi Thora, Rikas smerkianciai neigiamai papurte galva. Sis, nezymus gestas gal ir praslydo nieko apie vilkolakio jausmui alfai neitarianciam Thorui pro akis, taciau neabejotinai uzkliuvo Lianai. -Man metas atgal i kluba,-leides suprasti, kad Doriano su savimi si kart pasiimti neketina, Rikas pasisalino.

Netgi istorinėse metraščiuose galima rasti ne vieną ir ne du tam tikrų įvykių aprašymus, kur yra menama kad už didžiausių ir labiausiai siaubą kėlusių vadų nugarų stovi dar keliasdešimt baisesnių nei jis. Valdžia visuomet buvo neatsiejama nuo praliejamo priešų kraujo, neretai tas kraujas priklausė ir nekaltoms sieloms, kaip ir didžiausios išdavystės buvo baudžiamos protu nesuvokiamais kankinimais, kurių pasėkoje buvo įvykdoma “mirties bausmė”. Tai žiaurus, žiaurus pasaulis, nuo kurio nėra galimybės pabėgti ar pasislėpti. Pasekmės už kiekvieno mūsų veiksmus visuomet pasiekia mus, kartais tuomet, kai mažiausiai to tikimės. Fibonacci nuo pat pradžios, kuomet ji pateko į Rivas priklausančios genties getas, buvo brukama kiek iš tiesų pavojingas ir skrupulų neturintis asmuo yra Anthony’s Mikaelson’as. Kad vyras yra apsupęs save nemirtingojo pasaulio atmatomis, kurios kadaise tarnavo stipriai pagarsėjusiai Lili Alvar. Tai pačiai Lili Alvar, kuri dėl sumautai ir tragiškai susiklosčiusių aplinkybių, suteikė gyvybę Geminus palikuoniui, pragaro valdžiai dar žinomam kaip “dievų ginklas”. Žengdama į Mikaelson’ui priklausančias valdas, vilkė puikiai suvokė riziką, bei tai kad yra galimybė kad savomis kojomis gali iš ten nebe išeiti. Visa bėda tame, kad genčiai vadovaujanti Liviana prastai suvokė vidines, jau kelis tūkstantmečius galiojančias vilkolakių taisykles. Nepriklausomai nuo to, kad tai buvo tobulas verslo sprendimas, kuriam buvo nuodugniai pasiruošta, pasirinktas labiausiai tinkamas kandidatas. Jei tai būtu iškelta vilkolakių “tarybai”, jie niekada nebūtu leidę kad vienas jų, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo Val, ar bet kuris kitas “mėnulio prakeiksmo” atstovas, visą riziką apsiimtu ant savęs, bei be menkiausio pastiprinimo iškeliautu tiesiai į priešų letenas.
Šito kategoriškai neleistu ir tamsiaplaukės tėvas, kuris kadaise priklausė tam pačiam būriui, kurio reikšmingais atstovais iki pat šios dienos yra laikomi tokie asmenys kaip Mason Lockwood, Tyler Lockwood ir Jame Armstrong. Šie trys, beprotiškai stiprūs, vyrai vilkolakių istorijoje paliko labai tvirtą pėdsaką, kuris kaip vidinės ištikimybės pavyzdys yra keliamas net šių laikų gentyse.

Livianos nupasakotas Mikaelson’o portretas stipriai išsiskyrė nuo realybės. Pirmosios dienos pažintis natūraliai leido susidaryti įspūdį kad minėtasis hibridas toli gražu nėra “monstras”, nėra sudarytas tik iš kelių spalvų, kelių sluoksnių. Jis nėra toks paprastas, koks gali pasirodyti kitiems. Kelias valandas trūkęs, visiškai nepriklausomas bendravimas atrodė malonus ir lengvas. Priešingai nei yra kalbama apie “kitaspalvius”, Gomez’as buvo protingas, su juo lengva buvo balansuoti tarp rimtų diskusijų ir iš niekur atsirandančių, aplinką išderinančių juokelių. Du visiškai nepažįstami žmonės leidosi avantiūrai, tarytum būtu troškę kažkuo paskandinti vienatvę, kurią jautė. Juk ir Valencia, tam tikra prasme buvo įstumta į pasaulį, kuriame jautėsi svetima, nereikalinga, nematė “aukštesnės prasmės” į kurią galėtu kabintis. Žmogiškas artumas, kurį pavyko pasiekti, buvo natūralus. Ir nors vilkė elgėsi pagal iš anksto numatytą elgsenos kodeksą, kartais pasimiršti tapdavo ypatingai lengva. Nepaisant lengvai susiklosčiusio bendravimo ypatumų, negalima paneigti ir to, kad Anthony’s yra be galo išvaizdus, jaunas, perspektyvus vyras. Stipraus ir “galingo” vyro fasadą kontrastiškai neigė jojo tamsios, gilios, gerumą ir vienišumą išduodančios akys. Pamesti sveiką nuovoką kartu su juo būtu nepaprastai lengva, ir vienintelė, beprotiškai svarbi priežastis, kuri to neleido, tebuvo Rick’as. Vilkolakis, kuris visapusiškai buvo užvaldęs jaunos tamsiaplaukės mintis, kuris neprašydamas “pavergė” josios kūną ir širdį. Baimė bet kokia prasme prarasti jį, jo pasitikėjimą, neleido Fibonacci priimti šios situacijos daugiau, nei kad kaip priverstinį darbą, kurio ji nenorėjo.
Klubo savininko kabineto durys staiga prasivėrė, kuomet pro šias įžengė vidutinio amžiaus augalotas vyras. Kartais būna kad užtenka vos vieno žvilgsnio, kad tau nepažįstamas asmuo sukeltu paniką ir baimę. Būtent tokius jausmus patyrė Fibonacci, kuomet žemas ir įsakmus apsauginio balsas užpildė erdvaus pogrindinio kabineto sienas. Kažkas apie minėtą asmenį kėlė baimę, jausmą, tarytum bet kurią akimirką tave gali įspausti į kampą, ir kad ir ką darytum, nerastum galimybės išsigelbėti. Mintis sujaukė ir vis stipriau kūną užvaldantis narkotikas. Gavusi paliepimą nešdintis, tamsiaplaukė tik akimirkai dirstelėjo į Gomez’o pusę. Jos veide pasirodė dirbtinė, dantų nešiepianti šypsenėlė, o iš akių nepradingo baimė. Apleidus kabinetą jai buvo pasiūlytos taksi automobilio paslaugos, ir kadangi ne tik galvoti, bet ir laikytis ant kojų darėsi vis sunkiau, ji neprieštaravo. Geltonos spalvos mašina jau po kurio laiko, galiausiai atgabeno tamsiaplaukę prie josios namų. Net pati nesuprato kokius banknotus atkišo vairuotojui, kuomet jis neprieštaraudamas, šiuos pasiėmė. Išlipti buvo sunku, kojos jautėsi nesavos, ir atrodė kad menkiausias vėjukas galėtu ją nublokšti ant žemės. Vis dar stipriai pykino, stipriai sukosi galva. Pirmasis narkotinių medžiagų bandymas, neatnešė jai malonumo, šalutinių poveikių buvo kur kas daugiau, nei kad didelio atsipalaidavimo antplūdis, pavergiantis visą esybę.
“Kaip pirmoji diena darbe, sunshine?”, – klausimas pasiekė vilkę jai beveik pasiekus namų duris. Neprireikė net atsisukti, kad suprasti kiek stipriai supykęs buvo balso savininkas, ar tai kad savo pyktį jis stengėsi paslėpti po veidmainiška, pašiepiančia šypsena. Vien tai, kad dabar jis buvo čia, leido susidaryti išvadą kad vilkolakis neketino viską palikti šitaip, plaukti pasroviui, iki kol bus pasiekta vienokia ar kitokia pabaiga. Nuleidusi akis, ji nepratarė ne vieno žodžio, kuomet sukišdama ranką į durų spyną, kelis kartu pasuko. Apėmė nežmogiškas silpnumas, kuomet nesugebėdama tikslingai peržengti slenkstį, tamsiaplaukė suklupo. Jos liaunas kūnelis nesitėškė ant grindų, atvirkščiai, atsidūrė tvirtuose, šiltuose jo rankose. Valencia to nesuprato, tačiau visas jos kūnas kalatojosi, tarytum tik dabar būtu ištrauktas iš užšalusios eketės. Raumenys atsisakė atlikti savo darbą, atrodė suglebusi, o ir žvilgsnis… Žvilgsnis atrodė kažkur nutolęs, apdujęs, ne jos, vis kovojantis su noru leisti akims užriedėti už viršutinių vokų.
– Rick’ai, tau negalima čia būti… – Vos girdimai, pro pastebimai sudžiuvusias, nuo šiokios tokios dehidratacijos, lūpas išsiveržė tik keli žodžiai. Ir net tuomet kai Webbe stengėsi grubiai suėmus jos veidą, priversti pažvelgti į jį, ji ir to padaryti nesugebėjo. Kelionės iki vonios kambario nepajuto, tačiau šaltas, veik ledinis, dušas staigiai privertė atsimerkti. Drabužiai, kurie vis dar buvo likę ant jos, akimirksniu peršlapo, nedėkingai prilipdami prie kūno odos. Drebėjo žandikaulis, visas jos kūnas. Sąmoningumas palaipsniui ėmė sugrįžti, nepriklausomai nuo to, kad tamsiaplaukės žvilgsnis vis dar atrodė nutolęs, nesavas, tuščias. Tik tuomet, kai rado pakankamai jėgų, ji privertė save pakilti iš dušo kabinos, užsuko vandenį. Net pro ne iki galo uždarytas duris, kuriuose buvo paliktas plyšys, buvo galima nesunkiai išgirsti kaip ant plytelėmis išklotų grindų, palaipsniui sunkiai nukrenta permirkę nuo vandens drabužiai. Fibonacci nuo durų nusikabino šiltą, baltos spalvos chalatą. Iš vonios spintelės ištraukusi steriliai atrodantį garstyčių spalvos voką, iš ten iškratė kelis mėgintuvėlius, bei specialų prietaisą su adata, kraujui imti. Atraitojo chalato rankovę, kuomet ne iš pirmo, tačiau galiausiai šiaip ar taip prasidūrė veną, leisdama kraujui patekti į mėgintuvėlius. Šiuos galiausiai įsikišo į chalato kišenę, atmestinai išmetusi adatą į šiukšlinę, bei visiškai pamiršdama susitvarkyti dūrio vietą. Iš pradurtos venos nuo pat alkūnės iki riešo, plonu “takeliu” nuvarvėjo kraujas. Kuomet vilkė galiausiai pasirodė miegamajame, jos žvilgsnis kaip mat susirado Rick’ą, kuris visiškai nekreipdamas dėmesio į pasirodžiusią, tūžmingai krovė šiai lagaminą, griebdamas pirmus po ranka pasipuolančius drabužius. Kambarys kvepėjo šviežiai išvirta kava, o nuo jos plaukų ant grindų lašėjo vanduo.
– Liaukis. Mes abu puikiai žinom kad aš negaliu išvažiuoti. – Tamsiaplaukės žodžiai, panašu kad buvo visiškai ne motais vilkolakiui, mat jis ir toliau demonstruodamas akivaizdų nepasitenkinimą, kimšo josios daiktus į lagaminą, bei stengėsi kuo aiškiau išdėstyti tai, kas pagal jo planą turėtu vykti toliau. Galiausiai ant lagamino viršaus buvo numesti pinigai, kurių pilnai užtektu kilniai atrodančiai pradžiai. Tokiai, kurią būtu galima pradėti bet kur. Galbūt net išvykus būtent ten, kur Valencia svarstė po to, kai pasibaigs užduotis liečianti Mikaelson’ą. Liežuviu perbraukusi per savo natūraliai putlias, bei iš pažiūros spalvą atgauti be pradedančias lūpas, ji galiausiai nebe ištvėrė, kuomet ryžtingai žengė link Rick’o. Atstumas tarp jų dviejų kūnų tapo minimalus. Ne iš karto, tačiau ji visgi privertė save šiek tiek atlošti galvą, kad galėtu matyti jo veidą. Rankos savaime pakilo viršun, kuomet susilietė su jo kaklo šonais. Šiek tiek paskatino jį pasilenkti, kuomet vis dar pakankamai tyliai, tačiau pagaliau prasitarė.
– Jeigu taip desperatiškai nori kad aš iš čia išvažiuočiau, išvažiuok su manimi. Rick’ai, mes galime pasirinkti bet kurią vietą, pradėti viską iš naujo, kartu. – Ryžtingai žvelgdama į šviesias vilkolakio akis, ji atrodė kad turi viltį išgirsti iš jo teigiamą atsakymą. Atsakymą, kuris galiausiai pakeistu viską, suteikiant abiems galimybę pasiduoti laimės, pilnatvės jausmui. Viena iš jos rankų, kurios dėmesingai glaudėsi ant vilkolakio kaklo, šiek tiek pakilo, kuomet nykščiu švelniai perbraukė per ryškia jo žandikaulio liniją. Tik aklas būtu nesupratęs kiek stipriai ji jį myli, visas jos kūnas, balsas, žodžiai, prisilietimai išdavė ją.
– Tu nesi skolingas Livianai, ji nėra tavo atsakomybė. Ir aš prisiekiu, visiems bus nusispjauti jei tu susirinksi daiktus ir išvyksi į kitą šalį, kur nors toli nuo viso šio mėšlo. Vilkolakiai, kurie tave remia, nenustos to daryti, net jei būsi kitame pasaulio krašte.  Bet visą tai tu pats puikiai žinai. Rick’ai, pažvelk į mane. Aš… – “…myliu tave”, žodžiai taip ir nebuvo ištarti balsu. Ne tik todėl, kad tokiems žmonėms kaip Valencia, tai pasakyti yra beprotiškai sunku, mat nevartoja šio žodžių junginio į kairę ir į dešinę, o ir todėl kad Rick’ui nereikėjo pasakyti to balsu, kad ji suprastu, kad šiai jos fantazijai nėra lemta tapti realybe. Tamsiaplaukės akys pastebimai tapo vandeningos, nors ji iš paskutinių stengėsi nepratrūkti ir neleisti karštoms, sūrioms ašaroms nubėgti josios veidu. Veidu, kuris nuo vandens ir taip buvo “išmargintas” nubėgusiu tušu. Tarytum pasiduodamos, jos rankos neskubiai paleido jo veidą, nusvirdamos apačion. Žvilgsnis taip pat nusileido, paslėpdamas akis po tankiomis blakstienomis. Nenoriai, tačiau pritariamai sau, tamsiaplaukė neužtikrinai linktelėjo galva. – Tu negali, arba teisingiau būtu pasakyti, nenori... Todėl neprašyk manęs to paties, nes mano atsakymas nepasikeis. Aš neturiu kelio atgal, bent iki tol, kol užduotis nesibaigs.
Atstumas, kuris prieš tai buvo niekinis, rūpestingas, būtinas, dabar su kiekvienu žingsniu tapo vis labiau svetimas. Atsitraukdama prie miegamojo lango, tamsiaplaukė vos vos praskleidė užuolaidą, norėdama nužvelgti aplinką, šalia josios namų. Naujų automobilių nebuvo, kaip ir niekas be reikalo nestoviniavo, bandydamas išlikti inkognito. Šviesos gretimuose namuose nebuvo uždegtos, kas reiškė kad kaimynystė dar ramiai snaudė. Žodžiai kuriuos toliau ištarė Webbe priminė dūrį peiliu į nugarą. Ji susimerkė, dėl ko neatsakė į jo užduodamus klausimus. Ir tik tuomet, kai jis vėl atsidūrė šalia, ji atsisuko staiga. Širdis vėl ėmė kalatotis taip stipriai, tarytum ketintu prasiplėti pro šonkaulius ir iššokti lauk. Burna išdžiuvo, o šiek tiek nenatūraliai išlinkę antakiai simbolizavo tai, esti ji jautėsi užgauta. Natūrali gynybinė reakcija atsispindėjo atsakomuoju puolimu, kuomet moteris veidmainiškai suprunkštė. Nusuko akis, ir nors nesumažino atstumo, kuris buvo nedidelis, mat vis dar ant savo odos jautė jo kvėpavimą, su daliniu pasišlykštėjimu iškošė pro dantis.  – Ne! Gali miegoti ramiai Rick’ai, aš vis dar esu tavo maža, purvina paslaptis. Apie tai, kad jau eilę metų dulkini mane, nežino niekas. Kuo tu po velnių mane laikai?! – Skaudėjo, tiek jai, tiek greičiausiai jam. Tačiau ir visa ši padėtis buvo siaubingai nedėkinga. Tamsiaplaukė iš savo chalato kišenės ištraukė tris medicininius mėgintuvėlis pripildytus josios krauju, bei įbruko šiuos vilkolakiui į delną. – Štai. Taip. Narkotikus man teko suvartoti savo noru, negi manei kad jis man supakuos vieną, į rinką dar neišleistą piliulę, išsinešimui? Arba dar geriau, ant baro servetėlės surašys visus reikiamus ingridientus, kad galėčiau išsikepti namuose? Nebuk naivus Rick’ai, tu šiame versle sukiesi jau seniai. – Sekantys žodžiai, kuriuos ji pasiryžo ištarti vedama emocijų, akivaizdžiai buvo skirti tam, kad tik sukelti jam skausmą, arba mažu mažiausiai nemalonų skonį burnoje. – Narkotikas tebėra aktyvus mano kraujyje, gali perduoti bosei kad pirmasis užduoties etapas įvykdytas sėkmingai, kliūčių nebuvo. Ir jei tau tai įdomu, man net neprireikė praskiesti jam kojas. <…>




Sekančią dieną Valencia atrodė pakankamai atsigavusi, nepriklausomai nuo to, kad liko beveik be miego, bei kad išlaikyti savo išgalvotą tapatybę neginčytina, pirmiausia turėjo kelias valandas atidirbti padavėja prabangiame restorane, kur iš esmės renkasi pasipūtę turčiai. Pasiruošti šokiui, kurį Mikaelson’as pasižadėjo pasižiūrėti planavo atsakingai, turėjo išnaudoti visas geriausias savo moteriškumo, plastikos, seksualumo puses. Kažkodėl norėjo sudaryti jam įspūdį, arba kapstant giliau, norėjo kad Rick’as būdamas kažkur kitur, galvotu apie tai, įsivaizduotu kaip juda josios kūnas, kiekvieną judesį skirdamas kitam, konkrečiam vyriškosios giminės atstovui. Išėjusi į sceną, tamsiaplaukė gražuolė iš karto pastebėjo prie baro sėdintį hibridą. Jo pasivaidenusi šypsena, akimoju privertė josios veide suboluoti atsakomai. Ji netgi nebyliai, ne per daug pastebimai kitų akių, ištarė “thank you”. Pasidavusi muzikiniam ritmui, ispanė / italė atliko vieną geriausių savo pasirodymų, visapusiškai pasiduodama akimirkai, sukurdama fantaziją, norą, geismą, purvinas mintys. Tačiau visą tai, iš esmės didžiausią pėdsaką paliko tiems, kurie stebėjo jos šokį, o ne tam, kuriam jis buvo skirtas. Tačiau to, kad praeidamas pro sceną, su vis dar prie ausies laikomu telefono rageliu, Mikaelson’as pamerkė jai akį, pilnai užteko. Ir visgi, vilkės pasirodymas liko neišbaigtas, kuomet ji neplanuotai buvo užkeista.
Užkulisiuose Fibonacci laukė ne kas kitas, o tas pats vidutinio amžiaus augalotas vyras, kuris praeitą dieną merginai sukėlė tokias dideles neigiamas emocijas. Vyras negaišo, kuomet leido tiek savo žodine, tiek savo kūno kalba suprasti, esti ji neturi kito pasirinkimo, kaip tik vykdyti jo nurodymus. Į atkištą pakelį cigarečių, neigiamai supurtė galvą, tokiu būdu atsisakydama pasiūlymo. Žinoma jaunoji vilkė rūkė, tačiau tai nebuvo retai, greičiau tik tuomet kai siaubingai nervinosi. Šis kartas buvo ne išimtis, tačiau čia pat ji atsiminė Anthony’o žodžius, kad ji negali šiame klube pasitikėti niekuo. Kas gali žinoti, gal viena iš tų cigarečių nebuvo vien tabakas ir derva. Eidama prieš vilkolakį, Valencia jautė jo žvilgsnį, nepaleidžianti jos silueto. Tai kėlė šiurpą, todėl nespecialiai, greičiau vedama instinktų, ji apkabino pati save per pečius. Vidinis kiemas, kuriame jie atsidūrė netrūkus, buvo prastai apšviestas, o ir oras buvo žvarbus, dėl ko, visas jos tobulai sudėtas kūnelis pasidabino šalčio sukeltais šiurpuliukais. Ji nuoširdžiai tikėjosi sulaukti kokį nors pamokslą arba grasinimus, nesiartinti prie boso. Juk buvo akivaizdu dar per praeitą jų susitikimą, kad per pus už ją vyresniam vyrui stipriai nepatiko jos kompanija. Tačiau ko moteris tikrai nesitikėjo, tai užpuolimo, kuris taps tragedija.


Tamsiaplaukei nespėjus atsisukti, vyras staigiu mostu permetė laidą jai per galvą, staiga šį suverždamas ant josios kaklo. Spaudimas buvo nežmogiškas, ji iš karto ėmė dusti. Tai nebuvo bandymas ją išgąsdinti, tai buvo tiesioginis bandymas ją nužudyti. Jei ne treniruotės, kurias Valenciai teko praeiti per visus tuos metus, kuomet Liviana Rivas paskyrė jos mokytoju Rick’ą, ji vargu ar būtu galėjusi priešintis taip ilgai. Ir velniai griebtu, tamsiaplaukė TIKRAI kovėsi už savo gyvybę. Vienos rankos pirštus ji prakišo pro laidą, spaudžianti josios kaklą, kita ranka ji stengėsi sukelti kiek galima daugiau smūgiu, ją užpuolusiam vyrui. Ji muistėsi, mušė jį alkūnėmis, spardėsi, netgi privertė kartu su ja pargriūti ant šlapio nuo vakaro drėgmės asfalto. Nusibrozdino kelius, susimušė apatinę lūpą, beveik tuo pačiu metu, kuomet savo unikalumo dėka, josios akys ėmė keistis, ir nors akių baltymas gausiai užsipildė sproginėti pradėjusiomis kraujagyslėmis, vilkolakiškai geltonos rainelės sušvito. Ji bandė iš paskutinių inicijuoti virsmą, tačiau su kiekviena akimirka ji visgi neteko jėgų, o užspaustos kaklo arterijos neleido kraujui pasiekti smegenų. Pradėjo temti akyse, nors ji ir nepasidavė. Vienos rankos nagai evoliucionavo, pasikeitė, tapo grobuoniškais. Vienu staigiu judėsiu tamsiaplaukė mostelėjo ranka, nagais stipriai pažeisdama ją užpuolusio vyro veidą. Sukėlė jam nepataisomą žalą, kuomet pažeidė vieną jo akį. Gilus vilkolakiškas įdrėskimas perėjo per odą, užkabindamas tinklainę. Net jei šis žmogysta ir pasieks savo užsibrėžtą tikslą, iki gyvenimo galo prisimins ją. Palengva jos kūnas ėmė pasiduoti, juk jis kuo toliau, tuo labiau spaudė jos kaklą. Prieš tai visiškai įsitempę raumenys, ėmė glebti. Ji girdėjo savo vardą, prasprūstantį pro jo lūpas, savo tikrąjį vardą. Suprato, tai pabaiga. Nors ir stengėsi, ji nesugebės…
Girdėjo kaip stipriai daužosi jos širdis, net ausų bugneliai pulsavo tuo pačiu ritmu. Sakoma, kad prieš savo tiesiosios paskutiniąją, mes gauname galimybę sugretintai pamatyti koks gi buvo mūsų gyvenimas, tuos svarbiausius akcentus, kurie leido mums jaustis laimingiems. Sąmonei temstant, gęstant josios gyvybei, ji matė tas akimirkas: tradicines šeimos vakarienes su tėvais, kai šie norėdami pasipuikuoti prieš save, ant valgomojo stalo išstatydavo brangų porcelianą. Iškylą į gamtą, kuomet tėvas nusivežė dar savo paauglystės metus neišbaigusią Val susipažinti su savo draugais, kas pasirodo buvo vilkolakiai, kurių tarpe buvo Lockwood’as ir Armstrong’as. Rick’ą. Kiekvieną su juo prasleistą akimirką, netgi tas retas, ne, ypatingai tas retas, kuomet buvo galima patikėti kad jie nuo nieko nesislepia, kad jie yra “real deal”. Juk ne veltui yra sakoma, kad kai vilkas iš tikro pasirenka sau partnerį, jis pasirenka jį visam laikui. Jos gyvybė užgeso, sulig paskutiniu širdies dūžiu. Jos kūnas buvo išmestas už pramoninio konteinerio, bei uždengtas popierinėmis atliekomis, tarytum ji niekada nebuvo asmenybe, niekada nieko nereiškė. Tarytum ji tebuvo dar viena šio žiauraus pasaulio, niekam nereikalinga, ir nieko nepasigesta šiukšlė. Vyras tikėjosi lavonu atsikratyti vėliau, galu gale, darbai dėl to nesustojo, kaip ir nesiliovė suktis pasaulis. ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––>
PO 34 MINUČIŲ: Pirmiausia pasigirdo vienas, užtikrintas širdies dūžis, vėliau dar kėli. Tuomet širdis tarytum būtu paspaudusi “restart” mygtuką, ėmė stabiliai, padidėjusiu pajėgumu, pumpuoti kraują per visą organizmą. Sekantis dalykas, staigiai pramerktos akys: akys kurių rainelės buvo įgavusios ryškią, tik vienai (mutavusiai) rūšiai būdingą, oranžinę spalvą. Tamsiaplaukė įkvėpė, staigiai nuo savęs nusimesdama šiukšles. Jei prie vilkolakiams būdingų paaštrėjusių jutimų ji jau buvo spėjusi prisitaikyti ir netgi lavino visus procesus, nauji, nežmogiškai aštrūs jutimai smogė visu pajėgumu. Rankomis susiėmė už galvos, garsai kuriuos fiksavo tuo pačiu metu siekė bent kelių kilometrų spindį. Blogiausia, kad viso to nutildyti nepavyko niekaip. Be šio siaubingo jausmo, taip pat kankino alkis, persipynęs su siaubu, kuris ištiko tuomet, kai viena jos rankų prisilietė prie kaklo. Ji nepasivargino apsižiūrėti, ar čia yra kameros, kurios visą tai filmuoja. Buvo per daug sumišusi, išsigandusi. Tuo labiau, tas, kuris su ja šitaip pasielgė, galėjo bet kuriuo metu sugrįžti ir savo darbą užbaigti. Visi Val dokumentai, automobilio rakteliai ar elementarus telefonas, buvo likę klube. Ji tikrai neketino ten grįžti. Pasileido bėgti, kiek tik pavilko kojos. Kurios kaip tyčia, pavilko net labai, LABAI greitai.




Bėgdama per visokius miškingus kelius, bekeles, ji buvo praradusi laiko nuovoką, nebuvo tikra ar nuo jos prabudimo praėjo keliolika minučių ar keletas valandų. Įdrėskimai, kuriuos ant jos kūno palikdavo krūmai ir šakos užgydavo akimirksniu, palikdami ant odos tik kraujo pėdsakus. Staiga, tamsiaplaukė išbėgo į kelią. Akinantis šviesos blyksnis nuo automobilio žibintų apakino ją, ji sustojo. Pasigirdo cypiančių padangų garsas, kuomet automobilis priverstinai sustojo vos nenutrenkdamas naujai iškeptos hibridės. Iš salono iššoko jauną, ne daugiau nei trisdešimties metų moteris. Neapdairiai pribėgo prie Val, staigiai suimdama ją.
– Dėl Dievo meilės, ar visai pametei gyvenimo prasmę?!! Vos nenutrenkiau! Ei, tau viskas gerai, ar iškviesti pagalbą? –
Mirtingoji tikriausiai visiškai pamiršo apie tai kad jau ne pirmus metus yra paviešintas vampyrų egzistavimas, kas reiškia, kad nepaisant griežtų įstatymų, taip paikai elgtis negalima. Arba, ji visgi buvo pakankamai geras asmuo, negalėjęs likti šališku matant į bėdą papuolusią vargšelę. Tik bėda tame, kad šiuo metu Fibonacci visiškai nebuvo tokia. Šaltas, vis dar oranžine spalva degantis žvilgsnis nukrypo į mirtingąją (sakykim raudonplaukę). Hibridė neatsakė į josios klausimų laviną, viso labo tokiu pat šaltu tonu pasisakydama: – Man reikalingas tavo automobilis ir telefonas. – Tik dabar raudonplaukė suprato kad papuolė, todėl greitai atitraukusi savo rankas nuo hibridės, ji jau besisukdama, sucypė.  – Eik tu velniop sumauta narkomanė, man nereikia šito šūdo… – Tuomet sekė atminties praraja.  Naujavirtės alkis aptemdė protą, iš nors Fibonacci buvo tikra, kad viso labo merginą neutralizavo smūgiu į dantis iš alkūnės, kad galėtu iš jos atimti jai reikalingus daiktus, viskas tuo nesibaigė. Smūgis buvo, praskeltos lūpos nuo smūgio taip pat. Raudonplaukė netgi nukrito ant asfalto, toliau teatsiminė kraują. Kraują, kuris vyliojo nežmogiškai, jo kvapą, tekstūrą. Po ko, ten pat skrandis atmetė pirmą pasimaitinimą. Nebuvo tikra ar mergina išgyveno, tačiau sprendžiant iš to, kad tiek Valencios rankos, tiek drabužiai buvo gausiai sutepti svetimu krauju, vilties buvo ne daug. Automobilis, kurį pavogė nebuvo lenktyninis, todėl spausdama iki galo akseleratoriaus pedalą, ji važiavo vos 240 km/h greičiu. Stebėdama tai kelią, tai savo atspindį priekiniame veidrodėlyje, Valencia isterikavo, vampyriški ar tai hibridiški ar tai velniai žino kokie nasrai nesislėpė, ji vis dar priminė monstrą. Laisva ranka surado telefoną, kuris jau buvo atrakintas veido skenavimo programėlė. Kas leido suprasti, kad prieš įsėsdama į transporto priemonę, ji buvo prikišusi aparatą prie raudonplaukės veido. Tikriausiai… Surinko tam tikrą skaičių eilutę, Rick’o numerį žinojo iš atminties. Livianai skambinti neketino. Balso paštas, gal ir gerai. Kruvina ranka prikišusi sukruvintą telefoną tarpe tarp ausies ir peties, ji abejomis rankomis suėmė vairą, kaip tik tuomet išsukdama iš kelio, į kitą.
– Mane išrišo. – Neprisistatė, tačiau ir pati puikiai suprato kad jis atpažins jos balsą. Balsas aiškiai drebėjo iš baimės.
– Mikaelson’o apsauginis mane puolė. Jis, jis žinojo mano vardą… Jis, man atrodo jis padarė man kažką. Kai atsibudau, viskas kitaip. Rick’ai man baisu. – Vos ne kas antras tamsiaplaukės žodis buvo lydimas kukčiojimo, kas aiškiai išdavė tai kad ji mažu mažiausiai buvo persigandusi, stipriai vedama emocijų ir aplamai visiškai nesava. – Aš nesijaučiu savimi… Man atrodo. Man atrodo aš kažką nužudžiau… Man išlindo iltys. – Čia pat, tardama būtent paskutinius savo žodžius, ji galiausiai palūžo, pradėjo verkti į ragelį. – Aš greitai kirsiu sieną. Izoliuosiu save apleistame Lockwood’ų bunkeryje… Tai vienintelė saugi vieta. Mikaelson'ai ten manęs nepasieks, o iš Lockwood'ų šiame mieste neliko ne dvasios. – Tereikėjo vienos akimirkos, kad atitraukti dėmesį nuo kelio, kuomet iš šalutinio, didžiuliu greičiu į jos vairuojamą automobilį trenkėsi kitas. Skambutis akimirksniu nutrūko, kaip ir mašina nublokšta nuo kelio, trumpam pakilo į orą, bei besiridendama galiausiai sustojo nuošaliau. Langai išdužo, o neprisisegusi hibridė pusiau iškrito pro vairuotojo dureles. Stipriai spengė ausyse, ir vaizdas pastebimai liejosi, kuomet ji netoli savęs išvydo kažkieno artėjančius batus. Sekantis dalykas kuris nutiko: stiprus smūgis kumščiu per veidą. Viskas aptemo. <…>




Nepriklausomai nuo to, kad vonios kambario durys buvo praviros, bei iš ten kuris laikas sklido tekančio vandens garsas, Liviana vis dar jautėsi taip, tarytum bet kurią akimirką gali pabusti iš sapno, po kurio emocinės kančios smogs jai stipriausią smūgį. Tai priminė tą keistą, tačiau be proto gilų jausmą, kuris apima kiekvieną, kuris ilgą laiką ko nors karštligiškai nori, ir kai pagaliau gauna, nežino ką su tuo daryti, nes nėra iki galo tikras kad tai nepradings. Thor’ui išėjus iš dušo kabinos, tamsiaplaukė šiek tiek palenkė galvą, kad per prieš tai minėtą plyšį pamatyti mylimo vyro siluetą. Josios veide aiškiai pasivaideno plati šypsena. Ir tą akimirką, ji vėl atsipalaidavo. Po šitiek metų “priverstinės pertraukos” matyti jį kiek galima daugiau, buvo gyvybiškai svarbu. Jis ir vėl prabilo, ko pasekoje tamsiaplaukės burtininkės kaktoje, tarp antakių susiformavo kelios, vos pastebimos nerimo raukštelės.
Vyriausios Sebastian’o dukters santykiai su Silvanus Ambrose buvo pakankamai geri. Tiesą pasakius, iš visos savo plačios giminės (kuri, reikia pripažinti buvo labai plati), būtent su šiuo asmeniu tamsiaplaukė kontaktavo daugiausia. Jis neretai leisdavo laisvadienius, tiek prie šeimyniškai paruošto vakarienės stalo jos namuose, arba pasiimdavo Dorian’ą kur nors paiškylauti. Jis dalyvavo josios gyvenime, tikriausiai todėl, kad jis buvo labiausiai priartinta prie tokio reiškinio kaip “normalu”. Silvanus gyvenimas visuomet buvo švelniai tariant komplikuotas, ir jis desperatiškai ieškodavo tų retų akimirkų, kuomet galėtu apsimesti esantis tipinis asmuo, kuris leidžia laiką tiesiog savo malonumui, žmogiškai, paprastai. Negana to, nieko netardamas, jis taip pat aktyviai dalyvavo Geminus paieškuose, kas buvo iš tiesų daugiau nei reikšminga. Ir visgi, problemos į kurias buvo įsivėlęs Livianos dėdė, buvo didžiulės. Todėl akimirka, kuomet vilkatas patvirtino kad Ambrose problemas priėmė kaip savas, Livianos širdis praleido kelis dūžius. Vien galimybė kad jis gali vėl įsivelti į nemalonumus, iš kurių būtu neapsakomai sunku išslysti, kėlė jai siaubą. Ką kalbėti, jei tos problemos turėjo vardą, Horatius Ambrose. Trumpam sumerkusi akis, tamsiaplaukė privertė save prabilti.


– Nežinau ar Silvanus tau tai pasakė, tačiau jo problemos yra ganėtinai globalios, kurios liečia Tavo motiną ir mano protėvius. Palauk… Prašyti kad nesikištum, yra beprasmiška. Suprantu. Bet, leisk man padėti tau. Septyni metai Thor’ai, aš neišgyvensiu be tavęs dar septynių. – Baimė josios balse buvo girdima, nepriklausomai nuo to, kad tamsiaplaukė labai stengėsi tai nuslėpti. Visą šį laiką jai teko būti stipria, visuomet išlaikyti “viskas gerai” veidą, ir tik jam, vieninteliam asmeniui, kuris išgyveno tą patį, ji galėjo parodyti savo tikruosius jausmus, nuogąstavimus ir baimes. Jų žvilgsniai susitiko tik akimirkai, kuomet iš vonios pasirodęs vyras, paskubomis nusprendė pasikuisti po šio buto savininko spintą. Neskubiai pakildama ant kojų, kurias iki to laiko jau spėjo padabinti aukštakulniais. Žengė tuos kelis trūkstamus žingsnius iki jo, bei apkabinusi iš už nugaros, dar šiek tiek pasistiebė, kad lūpomis galėtu paliesti jo sprandą. – Be to, vilkato, originaliojo ir raganos tandemas jau skamba neblogai.
– Thor’ai nedrįsk abejoti mano sprendimais, kurie liečia mano sūnų! – Iššaukė tai, iššaukė ir iš karto pasigailėjo. Pokalbis apie jųdviejų sūnų įkaito kone iš karto. Abi pozicijos buvo teisingos, bei tuo pačiu metu visiškai klaidingos. Abu troško sutvarkyti praeities klaidas, atsigriebti už prarastą laiką, tačiau šitai įsivaizdavo visiškai skirtingai. Nors ir reikia pabrėžti tai, kad troško Dorian’ui tik gėrio, skirtumas tik tame, kad Liviana savo berniuką žinojo kaip nuluptą, Thor’as dar ne. Ji kaltai nuleido akis, ir jau ketino paprieštarauti aukštaūgiui dėl to, kad jis iš niekur vėl sugalvojo atsiminti Asmodeus. Kuomet suvokimas apie tai, kas nutiko tą naktį, smogė jai per veidą tarytum su šlapiu skuduru. Asmodeus. Jis ir buvo kaltas dėl to, kas Jiems nutiko. Tačiau kaip? Žinoma, Liviana ne daug te žinojo apie jo rūšies atstovus, ir tą naktį baiminosi kad didžiulę jėgų persvarą turintis Geminus net šlapios vietos nepaliks nuo fėjo, kuomet ateis išsiaiškinti pas jį dėl ant josios riešo paliktos mėlynės ir aplamai to fakto, kad jis vis dar nepasitraukia. Taip, tą naktį Rivas jaudinosi dėl to, kad finale Geminus teks sėsti, ir sėsti ilgam. Buvęs tamsiaplaukės sužadėtinis neturėjo tokių galių, velniai griebtu pati Liviana neturėjo galių pradanginti asmenį, tarytum jis niekada prieš tai nebuvo egzistavęs. Tai gebėjo padaryti tik tokie, kokiu buvo jos pačios biologinis tėvas. Bet, kai šitai nutiko, apie jį taip pat nebuvo jokių žinių. Todėl, tai negali turėti absoliučiai nieko bendrą. Jos veide atsispindėjo tūkstantis tarpusavyje persipinusių emocijų: nuostaba, šokas, pyktis, panieka, ir didžiulė baimė. Viskas susiplakė tarpusavyje taip stipriai, kad net kalbėti pasidarė sunku.
– To negali būti… Aš būčiau supratusi jei jis turėtu tokias galias. Thor’ai, tam turi būti logiškas paaiškinimas. Ir netgi jeigu jis galėtu, kokia prasmė? Po tavo dingimo mano ryšiai su Asmodeus visiškai nutrūko. Jis žinoma bandė susisiekti, bet nesėkmingai. Niekada jam neatleisiu už tai, kad bandė tave įtikinti melaginga informacija apie mane ir Dorianą. – Sukandusi dantis, tamsiaplaukė neigiamai papurtė galvą. Patikėti tuo, kas visgi stovėjo už visos šios tragedijos, kurios trūkmė buvo septyni metai, buvo neįtikėtinai sunku. Ji negebėjo suprasti ką už tai gavo Asmodeus. Thor’o dingimas jam neatnešė absoliučiai nieko. Vilkatas vėl ėmė kalbėti, kuomet jo veide ir toliau “žaidė” nenuoširdi, veidmainiška šypsenėlė. Tamsiaplaukei nebuvo sunku pastebėti kad šiuo metu nemirtingasis vadovaujasi emocijomis, elgiasi neapgalvotai, kalba tai, kas pirmiausia šauna į galvą. Jos pečiai natūraliai šiek tiek pakilo, kas išdavė nesaugumo jausmą, kurį ji tuo metu jautė ryškiausiai.
– Aš nesakau kad nenoriu kad tu su juo matytumeisi! Aš tik prašau duoti man šiek tiek laiko, paruošti jį tiesai. Velniai griebtu Thor’ai, jis nėra koks šunytis, kuriam galima pasakyti kad jis turi kitą šeimininką ir tuomet bejausmiškai atiduoti. Prašau tik kol kas, nesakyti kad esi jo tėvas. Suprantu kad tau tai nepatika, bet… – Ir būtent tą akimirką šviesiaplaukis peržengė visas įmanomas ribas, kuomet apkaltino graikę tuo, kad ji pati kalta kad visą tai vyksta, mat per daug laiko praleidžia su vilkolakiais, kai turėtu būti su vaiku. Būtent šie žodžiai ir iššaukė josios akyse kauptis pradėjusias ašaras. Viena jų išdavikiškai išsprūdo, greitai perbėgdama per skruostą. Kilstelėdama, moteris atmestinai nusivalė drėgnumą. Jos balsas atspindėjo pasipiktinimą.
– Nuo tada kai tu nusprendei kad tai nebėra tavo problema, nuo tada kai tau tapo nusišikti kad jie išrinko tave savo alfa, arba nuo tada kai tapau tavo sūnaus motina ir jie ėmė saugoti mane ir Dorian’ą nuo bet kokios grėsmės, kuri galėtu mums pakenkti. Nežinau Thor’ai, rinkis variantą kuris tau labiausiai patinka. – Neigiamai supurčiusi galvą, ji netrūko pratęsti.
– Ir jie nėra mano problema, jie yra mano šeima. Šeima, kurią saugau, aprūpinu darbais, pastoge ir galimybe turėti normalų gyvenimą jau septynis metus. Tiesa, aš ne vilkolakė, tačiau aš supistai sukūriau šią rūšį ir esu už juos atsakinga. –
Stojo nemaloni tyla, kuri nežinia kiek būtu trūkusi, mat ne vienas iš oponentų net nepasijudino iš vietos, tarytum savigarba ar dar bala žino kas, nebūtu tai leidę. Pasigirdo rakinamų durų garsas, kuomet Liviana pasisuko eiti iš miegamojo, bei pasitikti berniuką kartu su Rick’u, kuomet jai įkandin Thor’as metė komentarą. Sukando dantis, puikiai suprasdama koks lengvai užsiliepsnojantis yra vilktatas, ir prieš papilant į ugnį žibalo, pirmiausia jam reikia duoti šiek tiek laiko atvėsti, susidėlioti mintis į vietas ir tik tuomet išklausyti. Pasidabinusi kiek galima įtikinamiau atrodančia miela veido išraiška, ji suskubo prie Dorian’o. Priklaupė prie berniuko, kaip mat apkabindama šį. Lūpomis palietė jo smilkinį, ir tik tuomet paleido iš glėbio, tačiau čia pat įsistebėjo į septinmečio veidą.
– Tikiuosi kad gerai praleidai laiką su dėde Rick’u? Nes jei tas didčkis tau nedavė labiausiai šokoladinių ledų, su visais šokoladiniais papildais, turėsiu tai nurašyti iš jo algos. Ką manai direktoriau, atleisim ar nubausim? – Nusišypsodama, ji visgi pakėlė akis į Webbe, kuris tuo metu atsainiai nusispardė batus, atsakomai nukreipdamas savo šviesias akis į ją. Giliai įkvėpusi, bei neužlaikiusi oro ilgam, ji kaip mat atsistojo, išsitiesdama visu ūgiu. – Bus, dabar mums abiems reikia šiek tiek laiko.
Šio iš pažiūros be galo trumpo ir daug nepasakančio komentaro buvo užtektinai, kad suprasti kad net po šitiek atskirai praleistų metų, tarp Livianos ir Thor’o kunkuliavę jausmai nepakito. Kad jų susitikimas tebuvo sugrįžimas į tai, kas juos visą tą laiką siejo. Tuo pačiu, tai galutinai atėmė iš vilkolakio bet kokią galimybę turėti Liviana. Ji visuomet buvo, yra ir bus Geminus. Ir dabar, kai Thor’as sugrįžo, tebuvo laiko klausimas, kuomet jie vėl bus kartu, bus tvirta, niekuo nepalaužiama galia. Pašaipumas, kuris iš niekur atsirado vilkolakio veide, bei akivaizdžiai vyraujantis kažkoks pasipiktinimas, paskatino tamsiaplaukę užklausti.
– Nemeluok. Tave kažkas neramina? – Nujausdama kad informacijos, kurią buvo paruošęs Rick’as neturėtu girdėti ne Thor’as, o Dorian’as, moteris mikliai iš savo odinių kelnių kišenės ištraukė mobilų telefoną, kurį padavė savo sūnui. To pilnai užteko, kad berniukas patenkintas nukeliautu toliau, užsėsdamas ant sofos ir įsijungdamas mobilios priemonės ekraną. Įsivaizduoti ką norėjo pasisakyti vilkolakis buvo sunku, iš tiesų tai galėjo būti bet kas: svarbios žinios iš klubo, vilkolakių, verslo. Iš už nugaros pasirodęs Geminus demonstratyviai uždavė klausimą, kuris aiškiai nepatiko Rick’ui, arba nepatiko tai, kokios mintys savaime piršosi matant juos du. Šiek tiek sutaršyti Livianos plaukai, nuo lūpų pradingęs lūpdažis ir tas faktas kad vilkatas sugalvojo išsimaudyti. Į klausimą, kurį uždavė šviesiaplaukis, atsakė ne Rick’as, o Liviana, tačiau tą akimirka nepasivargino net atsisukti, nors reikia pripažinti tą akimirką josios veide sušmiežavo kampinė, savimi patenkinta šypsena.
– Šitą klausimą turėtum užduoti man, galu gale, šios genties alfa esu aš. – Kaip tik tuo metu pasisukdama tiek, kad galėtu matyti vilkato akis, tamsiaplaukė vis dar išlaikė tą pačią šypsenėlę, tarytum su nekantrumu būtu laukusi jo reakcijos į tai, kad prieš tai nebuvo ištarta balsu. Žinoma, susidaryti prielaidą, kad Liviana buvo svarbu asmuo tarp vilkolakių, nebuvo sunku, mat ji jų vadui pagimdė pirmągimį, sūnų, kuriam iš esmės galiausiai ir turėtu atitekti visas šis paveldas. Ir kažkokiais keliais, Jie visi nusprendė savo karaliene paskirti burtininkę, tą, kuri neturi vilkolakio geno, tą, kuri istoriškai yra tokia pirmoji. Iš pažiūros lengvabūdiškumo įgavusi situacija staiga apsiniaukė, Rick’o ištarti tolimesni žodžiai, ne juokais pribloškė. Negana to, kad vilkolakis tai padarė specialiai, jis netgi akivaizdžiai leido suprasti kad toli gražu nėra sužavėtas tuo faktu, kad Liviana su Thor’u akivaizdžiai permiegojo. Taip lengvai, taip greitai, ko pasakyti negalėtu ne vienas, kuris turėjo minčių ją gauti, tačiau taip ir liko absoliučiai nieko nepešus. Lieknas Rivas kūnas iš karto išsitempė, kvėpavimas tapo neritmingas, išduodantis stresinę būseną. Gana greitai ji pasuko galvą, pirmiausia tam, kad pamatyti Geminus išraišką. To pilnai užteko kad ji apsisuktu visu kūnu. Jos rankos pakilo, tvirtai ir užtikrintai suimdamos vilkato veidą. Privertė jį pažvelgti į save, kad čia pat užbėgtu įvykiams už akių.
– Net negalvok. Tu daugiau su juo nesusitiksi, aš pati susitvarkysiu su tuo šūdo gabalu. Man gana to kad jis atėmė tave iš manęs, kad dabar savo šlykščius nagus kištu prie mūsų sūnaus. – Ji akivaizdžiai atrodė įpykusi. Paleido Geminus veidą, kuomet pasisukdama ant kulniuko, dar piktai dėbtelėjo į Rick’o pusę, kuomet šis vėl apsiaudamas batus, pasuko lauk iš savo namų. Buvo stipriai nusivylusi tuo, kad mirtingasis taip elgiasi. Velniai griebtu, jis yra jos draugas, jos dešinioji ranka… Neigiamai supurčiusi galvą, Liviana greitai prisiartino prie savo sūnaus, kuomet švelniai suveldama jam plaukus, atkreipė į save dėmesį.
– Noriu kad su kai kuo susipažintum. Šiandien pas mus namo ateis pavakarieniauti labai svarbus asmuo. Pažadu mažiuk, tai bus daaaaaug geriau nei visos tavo gimtadienių dovanos, sudėtos į vieną milžinišką krūvą. – Ji pagaliau pakėlė akis į Thor’ą, leisdama suprasti kad jis yra kviečiamas vakarienės, kur akivaizdu kad bus pristatytas berniukui kaip jo tėvas. Pritariamai tamsiaplaukė linktelėjo galva. – Tu teisus, pabandykim šį kartą elgtis taip, kaip pasakysi tu. Tik be kvailysčių Thor'ai.

-Sustabdyk automobili!-hibridiskos regos pagalba iziurejes menka apsvietima tolumoje, Tonis nusisege saugos dirza. -Man eiti su tavim?-ji cia atvezes vilkolakis delse. -Ne... Palauk cia,-islipes is automobilio, Gomezas i galine dzinsu kisene isikiso saunamaji ginkla. Ji ir atokioje, miskingoje vietoveje pastatyta, klube apsauginiu dirbancio vyro automobili skyre nemenkas atstumas, kuri hibridas del vienokiu ar kitokiu priezasciu sumane iveikti pesciomis. Eidamas sen bei ten samanomis apaugusiu, zmoniu pamirstu misko keliuku jis dar nepasiekes automobilio, sugebejo iziureti ant zemes sukniubusia mergina. Greiciausiai praradusi samone kitaip kazin ar butu leidusis vyro nurenginejama. Tonis stabtelejo. Jo kaktoje, tarp antakiu isimete keletas vertikaliu rauksliu. Staiga jam viskas tapo aisku. Apsauginis neketino naujosios hibrides pristatyti  atgal. Jis ketino ja pasinaudoti, o tada atsikratyti. Antraip nebutu atgabenes jos sitaip toli nuo avarijos vietos. Mikealsonas sumerke tamsias savo akis. Atsiduso. Dievazi, nenorejo prarasti dar vieno savo vilko, taciau isdavikais privalejo atsikratyti. Jis gerai zinojo, jog Alvar, dar pries jam tampant beta vilku, dirbes vyras niekuomet jo nemego. Nepripazino jo ir kaip naujojo alfos, taciau laikesi sukandes dantis, nes kitokio pasirinkimo tiesiog neturejo. Tonis letai zenge dar keleta zingsniu lyg vietos, kuria apsviete tik automobilio salone degusi lempute. Issitrauke sautuva bei tyliai ji uztaise. Valencija is nugaros uzgules vyras, matyt isgirdes hibridui po kojomis sutraskejusias sakas suskubo susikisti dar pilnos erekcijos nepasiekusi fala atgal i kelnes. Vyras eme dairytis bandydamas suprasti kieno yra stebimas. Vampyrams budingu ir plikai zmogaus akiai sunkiai pastebimu greiciu, Anthony atsidure prie sukniubusios Valencijos. Pritupes syptelejo bei letai, tarsi niekur neskubetu, padedo sautuva jai prie zeme ir lapais aplipusio kruvino veido. -Do what you gotta do,-jis atsitrauke atgal leisdamas is paziuros gleznai zmogystai isodinti net tris kulkas ja jau antra karta atsikratyti meginusiam isgamai i pakausi.
-Tai kas su tavimi ivyko, yra klaida. Mano klaida,-stebedamas ar tai is salcio, ar adrenalino virpanti jos silueta, jis atrode nesuinteresuotas. Tonis nebuvo kvailas. Zinojo turintis reikalu su nieko gero jam nelinkincia snipe, ne drauge. -We all fucked up,-plati, baltus it perlas dantis pademonstravusi sypsena, nuskrode svelniai iegusi jo veida. -Tu esi niekam tikusi snipe. Lesson one, sitam versle nera vietos asmeniniam gyvenimui. Meile yra didziule silpnybe,-nepaisant to, kad hibrides rankoje vis dar buvo jam priklausantis ginklas, jis atsuko jai nugara. Tai buvo savotiskas testas. Jis gerai zinojo, jog visas tris jame buvusias kulkas ji paleido i uzpuolika. -Jis tave perprato kai taves aplankyti uzsuko tavo romeo.. Webbe,-atsainiai, koja paspyres lavona, susirauke is pasibjaurejimo. Vyro veidas buvo visiskai suniokotas kulku. -Then... he fucked up. Nuzude tave pries tai nepasitares su manimi. Nezinodamas, kad naujojoje piliuleje buvo hibrido kraujo milteliu,-pasisukes i grazuole, jis atrode sunkiai iskaitomas. Pasakyti kokie buvo jo ketinimai josios atzvilgiu buvo veik neimanoma. -O tada... susiknisau as,-garsiai atsiduses jis ir vel prie jos pritupe.-Negaliu leisti tau grizti pas Liana, pati supranti kodel. Jei ne ta piliule... dabar jo vietoje negyva guletum tu. Nes mane snipinejai. Nekenciu isdaviku,-jo rudos akys siek tiek prisimerke. -Bet esu pernelyg smalsus, kad nuzudyciau pirmaji savo kraujo linijos hibrida,-vel pakiles ant koju, jis, merginos netiketumui, neskubriai patrauke salin. Dabar viskas priklause tik nuo jos tolimesniu veiksmu.
-Atsikratyk kunu,-grizes prie automobilio, jis kreipesi i ten lukuriavusi beta. Vilkas teigiamai linktelejo. Neklausinejo. Tonis is kisenes issitrauke mobiluji. Staiga jo demesi pagavo tik supernaturaliam asmeniui uzfiksuojamas garsas. -Troskulys, kuri jauti niekur nedings. Nesvarbu kiek bezudytum, tu nepasisotinsi. Ir patikek kai sakau, jog issiugdyti savitvarda nera lengva. Todel, rinktis zinoma tau, bet siulyciau maitintis sintetiniu krauju. Skonis savotiskas, bet ilgainiui priprantama,-tik monologo pabaigoje atsisukes i priesais automobili, ten kur nebepasiekia priekiniai zibintai, stovejusia moteri, jis syptelejo.

-Valencija, tiesa?-pastebejes kaip sunerimes, nepatiklus pakeleives zvilgsnis eme dairytis pro automobilio langa jiems sustojus, jis isjunge varikli. -Juk nemanei, kad taip atrodancia tave isivesiu pro paradines klubo duris?-klausiamai kilstelejes antaki, jis paragino ja islipti. Pries juos atsiveres vaizdas is tiesu gniauze kvapa. Didziule, sena Mikealsonu rezidencija stovejo apleista jau daugybe metu. Apdulkeje baldai bei aklinai uztrauktos didziules, nuo pat lubu kabancios uzuolaidos, ypac nakti, atrode siurpokai, taciau Tonis neatrode ''intimidated''. Priesingai, i vidu zenge drasiai bei pasisviesdamas mobiliuoju telefonu, netrukus surado keleta zvakiu, kurios siame apleistame name tebuvo vienintelis apsvietimo budas. Tonis sios vietos niekada nebutu sugebejes pavadinti savo namais. Daug jaukiau jautesi klubo rusyje nei istaigingame dvare, kuris teisiskai dabar priklause Jacksonui, ne jam. Is savo biologinio tevo jis nepaveldejo nieko. Nei sumauto skatiko. Viskas, ka Tonis pasieke, ka turejo, buvo jo paties idarbis. Sunkumai ji ne tik uzgrudio, bet ir ismoke niekuomet neuzmigti ant lauru. -Gali cia pasilikti kol jausiesi labiau uztikrinta del tolimesnio savo veiksmu plano,-regis tik dabar dirstelejes i uz nugaros, vis dar prie laukuju duru tebestovincia hibride, jis uzsiciaupe. Garsiai, bet ne piktai isputes plauciuose sukaupta ora, jis uzsiciaupe. Apdriske, kruvini jos drabuziai, sutarsyti plaukai ir baimes kupinos akys priverte ji... suminksteti. -Virsuje yra vonios kambarys... jei nori... pati zinai,-pamosikaves ranka ore, jis leido jai eiti, o pats patrauke prie mini baro, kuri Jacksonas buvo gerokai pratustines. Burnon isimetes viena naujuju savo piliuliu, jis uzgere ja slakeliu burbono, kuris maloniai nudegino ne tik burnos, bet ir stemples gleivine. Po siandienos, atsipalaiduoti kitokiu budu butu vargiai sugebejes. Nervingai barbendamas i sena, azuolini kavos staliuka priesais, jis atrode isitempes. Kai Valencija sugrizo i svetaine, jis sedejo atsukes jai nugara bei zarstekliu stumde nuo ugnies ikaitusias zarijas.

 -Tu jausi stipru... uz tave pacia stipresni troskuli, Veikiausiai jauti jau dabar. Taciau, kad ir kiek kraujo isgertum, jis niekur nedings. Turi tai isisamoneti jei nenori tapti serijine zudike,-jis taip i ja ir neatsisuko. Jo balso tonas atrode kasdieniskas, siek tiek vangus. Tonis turejo Bronkso dialekta, toki, kuris buvo budingas Nju Jorke gyvenantiems Puerto Rikieciams. Nesistenge slepti savo kilmes, ypac dabartines savo pasnekoves akivaizdoje. -Tau palengves suzinojus, kad si vieta sausa kaip vienuoles tarpukojis. Cia nera ne laso kraujo, o artimiausia gyvenviete yra uztektinai toli, kad pasiektum ja pescia. Taciau gerai zinau, kad isvaziaves ir palikes tave cia viena, greiciausiai pasigailesiu, nes kaip jau sakiau...tavo troskulys laikui begant tik stipres,-jis pakilo i stovima pozicija ir is kisenes issitrauke cigareciu dekla, kuriame be tabako turejo keleta violetiniu piliuliu. -Neketinu visa nakti prie taves budeti, nes neesu sumauta aukle, Valencija,-neigiamai krestelejes galva jis paragino mergina prieiti ir perimti is jo svaigalus. Ji atsisake ir tai ji akivaizdziai suerzino. -Tu priemei sprendima vaziuoti su manimi pati, atsimeni? Bet as ne gerasis samarietis. Mano dosnumas turi ribas,-vampyrisku greiciu atsidures prie jos, Tonis pagavo mergina nepasiruosusia. Suemes jos veida viena ranka jis hibride izziode kita, tuo tarpu, supildamas milteliu formos piliules turini jai i gerkle. Paciupes po ranka pasitaikiusi buteli su tauriuoju gerimu, sliukstelejo viskio tiesiai moteriai i burna. -Labanakt...-ketindamas likusi gerima nusinesti su savimi i kambari, jis jau buvo bepatraukiantis salin kai netiketai sulauke josios puolimo. Vozusi gan stipru antausi grazuole eme ji koneveikti ir tiesa pasakius, turejo tam visas teises. Jis piktai vyptelejo. Jo grimasa neatrode draugiska. -Turi ismokti tvardytis, nes kitaip...-seke dar vienas antausis, si syk gerokai stipresnis. Jis ciupo ja uz gerkles, didele jega imurindamas i siena priesais. Abieju hibridu kvepavimas buvo sutrikes. Zvelgdami i vienas kito ryzkiai geltonas akis, kurias teskyre keli centimetrai jie abu dege inirsiu. -Jei dabar leisiu tau eiti, tu ikliusi dar nepasiekusi savo alfos,-iskose pro sukastus dantis, bandydamas ikresti isikarsciavusiai ''naujokei'' siek tiek proto. -Esi niekam tikusi zudike. Palieki po saves ne tik ikalcius, bet ir auku lavonus. Tau pasiseke, kad radau jas pirmiau nei tai padare policija. Ar esi tikra, kad tavo alfa priims tave tokia? Isskestomis rankomis?  Kad dangtys tavo ''pasimaitinimus'' taip, kaip uzdangsciau as?!-suciupes jos riesa mat ji ir vel taikesi jam uzvozti, stipriai ji uzsuko jai uz nugaros, tokiu budu priverstinai atsukdamas ja veidu i siena. Staiga atmosfera pakito. Ji liovesi priesinusis, o jis pamazu atleido josios riesa. Jis nesitrauke. Suemes dar pilnai neisdziuvusiu plauku sruoga, Gomezas apnuogino grakstu hibrides kakla. -Maitindamasi is arterijos...jo dantys pakito. Pailgejusios iltys susiliete su bene jautriausiu odos lopineliu siek tiek zemiau ausies. -Tu nesugebesi laiku liautis...-pamazu judvieju dialogas tapo pernelyg dviprasmiskas. Jo fasadas prigludo prie dailios merginos sedimosios, o siek tiek praziotos lupos-ant josios kaklo. Tonis anaiptol nebuvo prievartautojas, todel neskubejo, isiklausydmas i Valecijos kuno kalba ir tik tuomet kai jos kunas issiriete taip, kad pilnai uzpildytu nedideli tarp ju likusi tarpa, o riestas uzpakaliukas atsidure visai salia jo sustangreti spejusio tarpukojo, jis eme bucuoti hibrides kakla. Kaires rankos pirstai ne kiek nesikuklindami susirado merginos krutis, kai desinioji, tuo tarpu, paniro i i dzinsus, zemiau bambos. Jo pirstai letai nusileido nezinia, narkotiku ar naturalaus susijaudinimo deka, sudrekusiomis lytinemis jos lupomis bei eme svelniai jas ''masazuoti''. Vis gilejanti, labiau truksminga jos kvepavima ilgai netrukus pertrauke aistringa aimana, kuri tarytum pazadino Gomez'a is akmirka trukusio transo. Jis atsitrauke, akimirkai stabtelejo, bet taip nieko daugiau ir nepasakes, paliko, ko gero ne ka maziau sutrikuia, ja viena.

Kai nubudo ryte, pirmoji pasamone perskrodusi mintis buvo apie ja - Valencija. Nebuvo tikras, kad ji pasiliko dvare per nakti, taciau vylesi, kad narkotikai nuslopino ja pakankamai, kad sioji sugebetu deramai issimiegoti. Jis, beje, miegojo kaip kudikis. Greiciausiai todel, kad plati, dvigule lova Klausui kazkada priklausiusiame miegamajame buvo kur kas patogesne nei toji, kuria isitaise klubo pogrindyje. Tonis isiklause. Apacioje pasigirdo zingsniai ir tai priverte ji sypteleti. -Good girl...-sumurmejo sau po nosimi siek tiek uzkimusiu nuo vakarykscio rekavimo balsu. Jo veide pasirode nuosirdi, dantis siepianti sypsenele.
-Eime. Turiu kai ka suplanaves,-dar lipdamas laiptais jis pastebejo mergina, kuri si ryta atrode kur kas geriau nei vakar. Naturalus jos grozis nereikalvo kosmetikos pagalbos, taciau tai jo nestebino turint omenyje moters kilme. Kelione, i kuria jiedu leidosi jo naujutelaiciu BMW M2 Competition nebuvo trumpa. Kai Anthony pagaliau sustabde masina, jie buvo atsidure pajuryje. 9https://thumbor.thedailymeal.com/ZCCDuFCz6sy0ahJtx2yBJxBdbgI=/774x516/https://www.theactivetimes.com/sites/default/files/uploads/1/1%20SLIDE%20rsz_1shutterstock_296996222.jpg) kuri supo miskas. Atoki, zmoniu retai lankoma vieta puikiai atitiko tiksla su kuriuo jis cia atsigabeno naujaja hibride. Islipes lauk, neragindamas jos sekti savo pavyzdziu, jis neskubedamas zenge link bagazines. Is tenai buvusio ''portable'' saldiklio issitraukes keleta pakuociu su ''bloodPharm'' etikete, jis viena ju pametejo jai. -Isgerk PUSE. I dare you,-jo kampine sypsena bylojo apie isitikinima, jog sansu, kad merginai pavyks liautis vos ipusejus, buvo mazai. Tonio sypsena pamazu isbelso kai mergina, kaip ir buvo tiketasi, isgere visa jai iteikta krauja. Ji stengesi susivaldyti. Jis ne neabejojo. Taciau taipogi puikiai prisimine kiek jegu bei laiko savikontrole kainavo jam paciam. Jis zenge atatupstas, nesinas antruoju kraujo paketu, taciau geltonake, suzverejusi moteris seke is paskos. -You want it?-erzindamas, tarsi dresiruotu suni, jis piktai syptelejo. Netiketai svystelejes krauja i ora, jis su didziule jega nusviede ji tolyn, vandens link. Akimirksniu, jos kunas pasidave pirmyn, protu nesuvokiamu, vilkolakiams nebudingu greiciu. Tonis neatsiliko. Taciau kai truko vos keliu coliu, kad geidziamasis paketas atsidurtu jos rankose, ji is jos nugvelbes hibridas. Jo isvaizda buvo pakitusi. Anthony buvo tikru tikriausias shapeshiftinimo asas mat virsmas ne tik praslydo hibridei pro akis, bet ir ivyko be didesniu vyro pastangu ar skausmingai atrodancio kaulu lauzymo. Priesais ja stovintis juodos spavos vilksunis suurzge. Ju akys ir vel susitiko. Valencija akivaizdiziai nirso. Tonis puikiai zinojo, kad pazadines kraujo troskima, jis jos lengvai neatsikratys, bet butent to ir sieke. Ji puole link jo, taciau is nasru paleides krauja, jis gresmingais nasrais isikibo jai i ranka. Idreske, neikando, taciau to uzteko, kad isprovokuotu ir josios virsma, kuris, kaip ir tiketasi, buvo skausmingas ir uztruko keleta minuciu. -Nesipriesink!-uzriko atgaves zmogiskajai pavidala. Mikealsonas su psigerejimu zvelge i nuostabaus grozio vilka, kuriuo virto Valencija. Ji pasileido gelbeti kraujo, kuri juros bangos jau buvo spejusios nusinesti gerokai atokiau nuo kranto, taciau Tonis nesnaude. Suciupes jos kakla jis eme grumtis su is paskutiniuju neprigerti meginanciu zverimi. It wasn't pretty. Hibride gerokai apdraske bei apkandziojo savo oponenta, taciau jam pavyko ja sutramdyti idant si nepaskestu megindama pasivyti ''BloodPharm'' paketa, kurio taip beatodairiskai geide. Kai viskas baigesi, ant juros kranto gulejo du, pusnuogiai kunai. Giliai, garsiai alsuodami, jie leidosi ''glostomi'' kranta ritmiskai skalaujancioms bangoms. Ryzkus, raudonas kraujas tekantis is Gomezo zaizdu sunkesi i geltona smeli, kuri tuoj pat isplaudavo suroki vandens purslai. -Estarás bien, Valencija. Estarás bien (kas reiske You will be alright, Valencija... You'll be fine),-nusijuoke Anthony tebeziuredamas i virs ju skaisciai plieskiancia saule. Plati sypsena jo veide atrode tikra, nesuvaidinta.

Bittersweet

Geminus syptelejo, taciau ta sypsena Lianai buvo gerai pazistama. Ji reiske viena - ''i gotta plan'' ir tai nezadejo nieko gera. Jai beliko tiketis... viltis, kad vikatas jos paklausys ir nesiims neapgalvotu veiksmu, kurie pastaraji karta atnese jiems abiems tiek skausmo. Taciau vyro galvoje visus siuos septynus metus brendes saldaus kersto planas niekur nedingo. -Kaip pasakysi, bose,-jo intonacijoje buvo aiskiai girdeti sarkazmas, kurio lig siol naudoti moters atzvilgiu jam nebuvo teke. Vis del to, nereikia tiketis, kad sitiek laiko tremtyje, vienui vienas isbuves zmogus gris nepasikeites. Thoras buvo piktas. Ant visu ir visko. Ji, burtininke, turejo septynis sumautus metus ne tik prisikasti prie tiesos, bet ir tuo isgama fejumi atsikratyti, taciau jis tebebuvo gyvas ir panasu, kad kesinosi i judvieju vaika. Vilkatas dirstelejo i berniuka. Dievai mato, jei ne jis, nebutu sio dialogo uzbaiges taikiai ir civilizuotai. -Sounds good!-ir vel netikra, tik si syk kiek geriau suvaidinta grimasa. Sveciai pasisuko laukuju duru link. Letai, lyg nebudamas tikras ar turetu siuos islydeti, Thoras nuseke is paskos. Judvieju su Rivas zvilgsniai susitiko. Dar niekuomet nebuvo teke su sia moterimi atsisveikinti dalykiskai, taciau fone stovintis Dorianas nenuleido nuo jo savo zvitriu, skaisciai melynu akiu zvilgsnio. -Iki...-duslus jo balso tembras atsimuse i josios skruosta pries tai kai sis letai i ji pakstelejo. Jo ranka nezymiai palytejo jos liemeni. Stovint taip arti vienas kito, jo zvilgsnis atrode pakites. Jame atsispindejo apgailestavimas. Burtininke puikiai ji suprato mat pazinojo kaip nulupta. Jis pasikarsciavo. Kaip visada. Uzsiplieksdavo it degtukas ir neretai issakydavo daugiau nei ta butu leides ramus protas. Vos Rivas bei Dorianas isejo pro duris, jis pasiciupo Silas priklausancio automobilio raktelius. Zvilgtelejo pro langa bei palauke kol Rivas priklausanti masina pajudes is vietos. -Ha! Kaip tik norejau tau skambinti!-prisidejes suvibravusi telefona prie ausies, jis akivaizdziai apsidziauge isgirdes Silaso balsa. ''Kaip sekesi? Sprendziant is balso, it was a happy ending after all''-kitame laido gale i dviprasmybes leidosi pasnekovas, taciau Thoras ji pertrauke. -Pazisti savo dukterecia. Ji ne is kelmo spirta. We definitely got some things to iron out, you know...isispraudes mobiluji tarp ausies ir peties, jis apsiave batus bei isej laukan. -Man reikia tavo pagalbos..-ijunges automobilio varikli jis neigiamai papurte galva kuomet raganius pareiske siuo metu ir pats turintis kruvas reikalu, todel kad ir kas siuo metu kirba Geminus galvoje, tai tures palaukti. Vilkato veida perskrode isiutis, kuris netrukus persiorentavo i baugiannciai atrodancia sypsena. Visi... absoliuciai visi bande ji slopinti, prase palaukti, neskubeti. Thoras jautesi it tiksinti, nestabili savadarbe bomba, kuri bet kuria akimirka sprogs. Vegetacijos busenoje praleides sitiek laiko, jis trosko pagaliau suimti savo gyvenima i rankas. Sirdi temdes kersto troskimas sia akimirka regis buvo stipresnis uz ji pati. -Viskas gerai, Silas... as palauksiu. Ka po velniu reiskia kelios dienos kai pralaukiau septynis metus,-nusijuoke. Ir tik sededamas salia jo, automobilyje, butum galejes suprasti, kad tas jo juokas is tiesu nieko gera nezada.-Sveika...-siek tiek uzduses, mat Ambrose nuomuojamas motelio kambarys buvo antrame aukste ir jam teko ji pasiekti laiptais, Geminus syptelejo minetame taske rades draugo dukteri. -Esi panasi i adventurous spirit, huh?-jo sypsena buvo provokuojanti kai vyras klestelejo ant sofos, salia merginos. -Man reikia paslaugos. Mazytes,-primerkes akis jis pirstu pagalba pademonstravo kiek nedidelis bus jo prasymas. -Minimalios...-ir toliau ''issidirbinejo'', tarytum uzmetes kabliuka, lauke kol mergina pati ant jo uzkibs. -Ko tau is manes reikia?-neva nesuintriguota Cataleya ir toliau narse mobiliajame, taciau kazkas jos veide, jos mimikoje priverte Thora nusisypsoti. -Man reikia surasti zmogu. Antgamtine butybe,-ant nedidelio kavos puodeliu zymemis ismarginto staliuko paguldes is kisenes issitraukta, neseniai degalineje isigyta (nugvelbta)zemelapi, jis pagaliau surimtejo. -Tu juk gebi burti, tiesa?Merginos talentai pranoko visus jo lukescius. Netrukus jis turejo jei ne tikslias, tai bent apytiksles Asmodeus buvimo koordinates. -Sweet,-pakiles jis dekingai syptelejo raganaitei ir parode nora kuo greiciau is sios vietos pasisalinti. -Tas zmogus... padaras.. labai silpnas. Man atrodo jis mirsta,-jos zodziai trenke kaip perkunas is giedro dangaus. -You gotta be fucking kidding me!-zinia, kad karma ta suski galimai pasieke anksciau nei jis pats, vilkata ne juokais sunervino. Cataleya pakilo ant graksciu savo koju ir patrauke isejimo link. -As vaziuosiu kartu su tavimi. Vis tiek neturiu ka cia veikti kol gris tevas. O tu... neturi per daug laiko su manimi gincytis, jei nori savo ''drauga'' surasti dar pries jam pakratant kojas.''-Silas nebus patenkintas jei apie tai suzinos,-vairuodamas automobili Thoras karts nuo karto zvilgteledavo i salimais sedejusia bendrakeleive. Jos slaunis. Ne todel, kad butu koks ''pervert'', bet todel, kad ant josios keliu buvo zemelapis su jame apibraukta gyvenamuju namu gatve. -Sustok. Cia. Jis yra cia,-mergina ilgu, lakuotu nagu bakstelejo i tamsiai rudas namo duris. -Lik cia,-Geminus paliepimas priverte grazuole nuosirdziai susijuokti. Ji akivazdziai jo zodziu rimtai nepriime. -Ir viska praleisti? I don't think so,-prunkstelejo grazuole bei nelaukusi pritarimo, stryktelejo lauk is automobilio. Thoras paseke ikandin. Budamas tikras, kad jei to ir vel nepadarys Asmodeus, si syk i tremti ji uz visa tai istrems Silas.Laukujes durys buvo uzrakintos, taciau porele ''isilauzeliu'' nesunkiai isigavo i vidini namo kiema, o is ten, i is pirmo zvilgsnio, apleistu namu vidu. -Asmodeus?!-riktelejo Thoras. Jo zemas balsas sudrebino ne tik tylejo, bet ir prietemoje skendejusiu namu sienas. Nepaisant to, kad lauke skaisciai sviete saule, tamsios uzuolaidos aklinai denge visus langus. Tvankus, sleikstuli gomuryje paliekantis oras priverte ji susiraukti. Jis is kisenes issitrauke mobiluji. Tam, kad uzuot ieksojes kur cia randasi sviesos jungikliai, sugebetu iziureti save supancia aplinka. Kamabrys, kuris veikiausiai buvo valgomasis, buvo tuscias. Jokiu baldu. Taciau visas grindis buvo nusiejusios raudonos spalvos, skirtingai nudegusios zvakes. Nuvarvejes vaskas primine skaiciai raudona krauja ir denge bene du trecdali parketu isklotu grindu. -Kas per...-mergina atrode sunerimusi, taciau Geminus sis ''freak show'' nei kiek nebestebino turint omenyje, kad kalba sukasi apie ne ka kita, o ta twisted feju. -Dar turi proga is cia nesdintis, Cataleya,-jo akys neramiai dairesi. Nieko nebuvo girdeti, bet jis mazu maziausiai norejo buti uzkluptas is pasalu. -It won't be pretty,-sumurmejo. Staiga veidrodyje, uz tribrides pasirode atvaizdas butybes... demono. Kad ir kaip bepavadinsi ta be ake, plika, randuota butybe, taip sakoma, nepagadinsi. Jis apsisuko it apiplikytas. Mazai truko, kad butu suklykes is isgascio mat tokio reginio tikrai nesitikejo. Vis gi, priesais ji dabar stovejo ne kas kitas, o Asmodeus. Skirtumas tas, kad vyras ne kiek neprimine savo atvaizdo veidrodyje. -Tu supistas issigimeli,-pirma, refleksu issaukta reakcija buvo trenkti ji is pasalu uzklupusiam ir iasgasdinusiam asmeniui. Jis taip ir padare. Asmodeus suklupo. Atrode issekes. Sunkiai snopavo. -As mirstu, Thorai,-fejaus zodziai sustabde jam i atlapus kibti ketinusi vilkata. -Mainais i galias, kurias man suteike Katherine, as atidaviau savo siela...-jis letai pakilo ant koju. -As nepriklausau siam pasauliui... Todel jis is manes siurbia ne tik mano magija, bet ir givybe...-svokstimas sklindantis is vyro plauciu skambejo kraupiai. Thor'as tylejo. Issipute jo snerves bei rusti fizionomija nezadejo nieko gera. -Jei manai, kad man taves gaila, tu skaudziai apsirinkti...su patebimu pasibjaurejimu Geminus zenge link jo, taciau stabtelejo pajutes Cataleyos pirstus sau ant sprando. Pasisuko i puse, i kuria ziurejo nusciuvusi tribride. Jo sirdis, ta akimirka, regis liovesi plakusi. Kitoje kambario puseje, kampe, gulejo nedidelis, nejudantis, sviesiaplaukis kunas. Visas vilkato kunas nutirpo. -As myliu Liana, Thorai. Labiau nei tu kada nors sugebesi,-kone verksmingas, pamiseli primenantis Asmodeus balsas vel perskrode tyla. -Niekada nebuciau nuskriaudes Doriano, bet... tokia buvo Katherine kaina. Mainais i magija, kuri pades man isgyventi. Beto jis tebera gyvas... Jis tebera jai reikalingas. Turetum didziuotis tuo, kad pragaro valdove tavo palikuonyje izvelge uztektinai potencialo paskirti ji siai misijai...-Asmodeus nusisuko i siena, kazka tyliai murmedamas. -Jis kalba burtazodzius, Thorai! Mes turime kazka daryti...-nerimastingai jam i alkune isitverusi Cataleya bande atkreitpi vyro demesi, kuris tebebuvo sukoncentruotas i ant grindu gulinti, tarytum pasarvota savo vaiko kuneli. Staiga i patalpa isiverze Silas. -Ne... Ne! SIlas, palaaaauk!-staiga atsitokejes, Geminus suprato, kad serafimo pasnibzdomis tariami zodziai yra butent tie, kuriais jis dar visai neseiai atvere portala i kita pasauli. Taciau Ambrose nesiliove. Visai netrukus atsivere didziuliai, apkriti portalo vartai, kurie it vakumas i save itrauke feju, pasiglemzdami jo besieli kuna su visam.Kol cia atsirado Liana, regis prabego visa amzinybe. Tiek Silas, tiek Cataya zvelge i kampe, ant grindu sedinti ir savo glebyje sunu laikanti, Thora, taciau venge i ji kreiptis. -Mes turime uz daug ka atsigriebti. As visus siuos metus laukiau musu susitikimo ne tam, kad taip tave prarasciau, girdi? Vyras atrode nesuinteresuotas niekuo kas aplinkui ji vyksta ir akis nuo Doriano veido pakele tik tuomet kai patalpoje pasigirdo skuboti aukstakulniu zingsniai. Rivas akyse atsispindejo vyra kamaves klausimas. Jo glebyje buvo tikrasis Dorianas. Kada ir kaip Asmodeus pavyko pagrobti tikraji judvieju sunu ir i jo vieta pakisti jo replika, nezinojo niekas. Aisku buvo tik tai, kad vos fejus buvo istremtas velniop is sio pasaulio, virtuveje, salia Lianos sedejes jo klonas eme ir isnyko. Tarsi butu pavirtes i pelenus, kurie is pradziu pakibo ore, o veliau issislaide it juos butu ispustes silpno vejo gusis. -Kas jam?-Geminus dar niekada nesijaute toks bejegis. Net budamas tremtyje jis nesijaute toks beviltiskas. Negalintis nieko pakeisti. 

Viskas aptemo. Smūgis per veidą, tapo paskutiniu tamsiaplaukės prisiminimų, prieš tai, kai ji kuriam laikui parado sąmoningumą. Smailianosės avalynės savininkas prisiartino staiga, panaudodamas prieš ką tik sunkią auto avariją patyrusią hibridę, užklupo ją nepasiruošusią. Suglebęs moters kūnas netrūko atsidurti minėtam asmeniui priklausančioje transporto priemonėje, atsainiai numestas ant galinės sėdynės. Nedėkingų aplinkybių ar paties likimo dėka, Fobonacci neatgavo sąmoningumo šiems išsukus iš kelio į bekelę. Pakankamai nutolęs nuo avarijos vietos, nedorais kėslais vedamas vyras ištraukė moterį iš transporto priemonės, kaip mat numesdamas šią ant sąmanomis aptrauktos žemės. Sukrito veidu į “purvą”, dėl ko palaipsniui ėmė atsigauti. Vyras užspaudė ją iš už nugaros, pakankamai tvirtai, kad limituotu jos judėjimą. Vargu ar jis buvo tinkamai įvertinęs hibridų savybes, galu gale, be Valencios jis apie tokių egzistavimą žinojo tik iš Mikaelson’o. Ši rūšis nebuvo ypatingai paplitusi, kaip vampyrai ar vilkolakiai, tiesą pasakius tų pačių burtininkų buvo kur kas daugiau. Iš šalies, galėtu pasirodyti tai, kad prieš “sukuriant” hibridą, šis klausimas buvo stipriai apsvarstytas. Negana to, toli gražu ne kiekvienas norintis gebėjo tai padaryti. Istoriškai, tik pirmasis tokius sugebėjimus ir galimybes te turėjo (Niklaus Mikaelson), ir jo sūnūs, natūraliai paveldėję tai kaip išskirtinį rūšies bruožą.
Mikaelson’o pirmagymio sūnaus klube dirbantis apsauginiu, vilkolakis, neketino vykdyti savo boso, savo alfos, nurodymus. Dar prieš savavališkai nuspręsdamas nužudyti Fibonacci, jis leido praslysti akimirkai, kuomet parodė norą šią “patvarkyti”, “iškrušti” taip, kad jai paskui kojos linktu beeinant. Nepriklausomai nuo to, kad mergina lengvai būtu pagal amžių tikusi šiam į dukras. Priešingai nei daugumai, vilkolakiui paties likimo buvo numestas šansas tai padaryti dabar. Šleikščiai garsiai šnopuodamas, jis stengėsi nuplėįti nuo tamsiaplaukės “trukdančius” drabužius, tuo pačiu metu šiek tiek pasmaukdamas savo kelnes. Neskaitant to, kad apsauginis buvo siaubingai sujaudintas dominavimo tikimybės, jo pimpalas nesiskubino “suveikti”. Iš pažiūros stangrėjantis, tačiau vis dar pakankamai minkštas organas, net labai stengiantis nesugebėtu įsispausti į siaurą hibridės vaginą. Sunku pasakyti, ar tai įtakojo per didelis adrenalino kiekis, ar tai amžius, ar tai pakankamai žvarbus oras. Traškesys kažkur netoliese, vilkolakį atitraukė nuo numatytos veiklos, kuomet šis susikišdamas “draugužį”, ėmė žvalgytis aplinkui. Nieko nepamatė, kuomet lygiai tą pačią akimirką Valencios akys prasimerkė: vyzdžiai grobuoniškai išsiplėtė, kuomet rainelės sužibo ryškiai oranžine spalva.


Tamsiaplaukė vos pakėlė akis, kuomet jos regos lauke pasirodė ne kas kitas, kaip Anthony Mikaelson (Gomez). Ginklas, kuris pirmiausia sublizgėjo jo rankoje, lėtai atgulė ant drėgnos ir šiek tiek su jai priklausančiu krauju susimaišiusios žemės. Jo lūpos subolavo, leisdamos prasprūsti konkrečiai frazei. Frazei, kuri hibridę paveikė tarytum “šeimininko paliepimas šuniui” pulti. Ji neturėjo laiko dvejoti, neturėjo laiko imtis kitokio, galbūt humaniškesnio pasipriešinimo varianto. Tačiau vienareikšmiškai, ji daugiau nebe ketino būti auka. Staiga pasisukusi, ji abejomis rankomis suėmė užtaisytą ginklą, ir tris kartus iš eilės nuspaudė gaiduką į ją spėjusį atsisukti vilkolakį. Sunku pasakyti ar jis spėjo suprasti kas jo laukia, tačiau vienareikšmiškai, prieš savo neišvengiamą mirtį, josios veidą jis matė paskutinį. Ji nepaleido ginklo iš savo rankų net tuomet, kai negyvo vilkolakio lavonas, tarytum bulvių maišas, nukrito jai po kojomis. Tamsiaplaukės žvilgsnis pakankamai greitai persiorientavo į čia pat prabilusį Tonį.
– Sušiktai skamba pradėti dieną nuo tokios klaidos… – Nesusilaikė, nepriklausomai nuo to, kad niekas šios už liežuvio netempė. Iš tiesų, priešgyniauti originaliam hibridui buvo arba labai drąsu, arba labai kvaila. Visas tamsiaplaukės kūnas pastebimai virpėjo, iš dalies primindamas paskutinį ant medžio esantį lapelį, kuris yra stipriai blaškomas vėjo. Adrenalinas, kurį jos kūnas pagamino dar tuomet, kai ji suprato “atgimusi” tik dar labiau sustiprėjo, kai ginant savo gyvybę, savo garbę, per tą patį vakarą teko nužudyti jau antrą asmenį. Hibrido kalba netrūko pasukti link paaiškinimo, kur buvo jos klaidos, kas būtent ją išdavė esant apsimetėlę.
– Tu klysti. Tik silpnavaliams meilė yra silpnybė, stipriems tai yra privalumas. Patikėk, turiu ne vieną tai patvirtinantį pavyzdį. Niekada nepasirinkčiau vyro, kuris bet kokiomis aplinkybėmis, pirmiausia nepasirinktu manęs. Kaip supranti, Rick’as žino apie tai kas nutiko. Ir man nusispjauti kad būtent tai mane ir išdavė. – Tamsiaplaukės veide subangavo kiek per daug akivaizdžiai suvaidintas vypsnis. Problema buvo tame, kad hibridė ir pati puikiai suprato tai, kad šiuo monologu įtikinti bandė ne Mikaelson’ą, o save pačią. Įdėmiai stebėdama kiekvieną tamsiaplaukio sujudimą, buvusi vilkolakė, pastebimai įsitempė, kuomet jis pagaliau balsu ištarė tai, kas iš tikro buvo kaltas dėl susiklosčiusių aplinkybių. Tikrliau kalbant, kas buvo kaltas dėl to, kad ji vis dar buvo gyva, ir kokia buvo šios gyvybės kaina. Mikaelson’as priklaupė prie jos, ir tai buvo tobula galimybė panaudoti jos rankose vis dar tebe esantį ginklą. Jis te spėjo paminėti Fibonacci genties vyresniosios vardą, kuomet ji viena ranka staigiai suėmė hibridą už spardo, kuomet kita prikišo ginklo vamzdį jam po smakru. Fibonacci veidelis pakankamai greitai atsidūrė lygiagrečiai priklausančio jam. Juos te skyrė vos keli centimetrai, kuomet tamsiaplaukės žvilgsnis ar tai iš vis dar jaučiamos baimės, ar tai iš pasimetimo ėmė blaškytis tarp Gomez’o akių ir lūpų. Ginklo vamzdį prispaudė stipriau, kuomet gana tyliai prasitarė:
– Tu žaidi tau nenaudingą, psichologinį, žaidimą Anthony. Ar nesibaimini kad vaisiai bus kartūs? Vieną akimirką tu išgelbėji man gyvybę, kitą aiškiai leidi suprasti kad neketini leisti man pasiekti Rivas. Bet čia pat, atsuki man nugarą, tariamai pamiršdamas kad tebeturiu tavo ginklą… – Vis dar oranžine spalva “degantis” žvilgsnis pagaliau liovėsi blaškytis, apsistodamas ties hibrido lūpomis. Jos pačios kvėpavimo tempas apsunko, kuomet ji leido lėtai savo delnus, buvusiam ant jo sprando, nuslysti apačion, tokiu būdu gražinant Gomez’ui laisvę. Likusi ranka, kuri laikė ginklą, taip pat atlaisvino gniaužtus, ji net paleido rankenėlę, leisdama ginklui apsisukti ant piršto, didžiausią svorį nukreipiant apačion. Leisdama suprasti kad ketino sugrąžinti ginklą savininkui, ji atitraukė nuo hibrido rankas. Jis pakilo ant kojų, prieš išeinant pabrėždamas kad jam viso labo tėra smalsu. Kokie iš tikro buvo Anthony’o ketinimai hibridės atžvilgiu, buvo paslaptis. Nei jo žodinė kalba, nei kūnas neišdavė nieko. Išeidamas, jis davė jai pasirinkimą, arba bandyti pabėgti ir galbūt net sėkmingai, arba sekti paskui. Ir ji nusekė paskui. Pasirinkimas iš tiesų buvo aiškus, netgi pasiekusi Liviana, ji nebuvo garantuota kad sulauks pagalbos arba bent jau paaiškinimo kas nutiko su ja, ir kaip elgtis toliau. Mikaelson’as buvo vienintėliu, kuris šiuo metu turėjo daugiausia informacijos, kurios neketino nuo jos slėpti, nepriklausomai nuo to, kad jo akyse ji buvo “išdavikė”, ta, kokių jis nekenčia, su kokiomis susidoroja net nemirktelėdamas.

Prieš atsitraukdama nuo automobilio, kuriuo buvo atvežta į šią, žmonių jau seniai pamirštą miškingą bekelę, tamsiaplaukė sustojo prie apsauginio lavono. Nepriklausomai kad visi jos instinktai, tarytum begalė atvirų nervinių galūnių, skandavo noru suleisti į lavoną dantis, kol šis neužvėso, savigarba visgi pasirodė stipresnė. Ji palinko prie dar šios dienos pradžioje akies netekusio vilkolakio, apvertė jį, kad lavonas atkristu ant nugaros. Įsistebėjo į šio pavidalą, kuomet stipriai sukandusi dantis, su visa savo jėga staigiai užmynė ant jo “pasididžiavimo” vietos. Sutraškėjo gaktikaulis ir iš garso atrodė kad išsprogo kiaušiniai, kuomet ji su didžiuliu pasišlykštėjimu atitraukė koją. Neskubėdama, tarytum dar suteikdama sau laiko pagalvoti, nusekė hibridą.
– Ar tikrai nori išgirsti mano atsakymą, kai tikriausiai apie mane žinai daugiau, nei aš pati? – Leisdama suprasti, kad jai nepatinka tai, kad jam neprireikė daug laiko, kad iššiukštinėti tikrąją jos biografiją, ji te nusuko veidą į lango pusę. Jos nepatiklus, sunerimes žvilgsnis tapo dar labiau išduodantis jos vidinęs emocijas, kuomet Gomez’o vairuojamas automobilis sustojo prie akivaizdžiai ne pirmą šimtmetį skaičiuojančio, prabangaus dvaro. Šio pastato ji niekuomet ankščiau nebuvo mačiusi, tačiau galėjo prisiekti kad girdėjo apie jo egzistavimą, kaip ir apie ankstesnius jo savininkus. Fibonacci tėvas, kad ir koks pats iš savęs uždaras bebuvo, jis pasakojo dukrai apie vilkolakių istoriją, kuri tais laikais buvo neatsiejama nuo Mikaelson’ų šeimos. Jis neketino jos įbauginti, greičiau paruošti neišvengiamybei. Juk tuomet niekas nebūtu pagalvojęs apie tai, kad iš visos šeimos liks tik Anthony ir Jackson’as. Neskubėdama, moteris išlipo iš transporto priemonės, taip pat neskubiai pasiekdamas laukujęs duris. Mikaelson’as iš karto užėjo į vidų, pasirūpindamas žvakių šviesa, Valencia savo ruožtu liko stovėti prie durų. Pastatas, kuris kadaise buvo laikytas vienu prabangiausių statynių, dabar atrodė bauginančiai. Tarytum tarp savo sienų slėptu siaubingas paslaptys, kurias išklausyti ir neišprotėti sugebėtu ne kiekvienas. Tik tuomet, kai Tonis pagaliau pakvietė ją užteiti į vidų, vis dar prisidengdama savo viršutinę kūno dalį, nuo kurios vilkolakis bandė nuplėšti marškinėlius, ji žengė per slenkstį. Galėjo tik įsivaizduoti kaip atrodo, todėl vos tik gavusi nurodymus kur gali surasti vonią, ji paėmė vieną iš žvakių, palipdama laiptais į viršų. Kelios minutės, ir viršuje pasigirdo girgždančių vamzdžių atgarsis, vėliau tekantis vanduo. Susikaupti tamsiaplaukei vis dar buvo siaubingai sunku, mat visi aplinkiniai garsai, net tie, kuriuos nebūtu išgirdusi būdama vilkolake, dabar galvoje plakėsi tarpusavyje, kaip ir tarpusavyje plakėsi skirtingi jausmai, kaustantys jos kūną. Ir kad ir kaip naujavirtė hibridė stengėsi tai nuslopinti, kuo toliau tuo labiau tai atrodė neįmanoma.



Šaltas dušas palengva nuplovė kūną dengusią kruviną “plėvę”, suteikė raumenims galimybę atsipalaiduoti, o dvasiai aprimti. Ir nors prieš tamsiaplaukės akis vis dar stovėjo šios, atrodo pasibaigti neketinančios dienos, įvykiai. Jau po keliolikos minučių, įsisupusi į pirmiausia po ranka pasitaikiusį rankšluostį ji žengė į kambarį, kuris akivaizdžiai kadaise priklausė moteriai. Apie tai kuždėjo tiek interjeras, tiek drabužių spinta, kurioje teko pasikuisti. Tarp prabangiai ir perdėm seksualiai atrodančių suknelių, pavyko rasti “skinny” tipo džinsus, trumpą, prie kūno tobulai, tarytum antra oda, priglundančią maikutę ir juodus aukštakulnius su raudonu padu. Vis dar šlapi plaukai šiek tiek bangavosi, paleisti ant hibridės pečių ir nugaros, kuomet ji pagaliau pasirodė prieš Mikaelson’ą. Jų žvilgsniai susitiko tik akimirkai, kuomet ji leidosi laiptais, o jis stumdė žarijas specializuotu žarstekliu. Nepatogią tylą nutraukė jis, kuomet paminėjo alkį, kuris be jokios abejonės vis dar buvo esmine tamsiaplaukės problema. Šiuo metu net menkiausias kraujo lašelis būtu sukėlęs joje nesustabdomą jėgą, aptemdytu protą ir priverstu padaryti nepataisomus dalykus. Ji nesivaldė, bet kitą vertus hibride buvo vos keletą valandų. Liežuviu perbraukusi per savo natūraliai labai putlias lūpas, hibridė sustojo prie sienos, ant kurios kabėjo šeimos portretas. Senovinis, be galo tikroviškas, greičiausiai nutapytas ne ankščiau nei prieš kelis šimtmečius.
– Nepalengvėjo, bet nemanau kad tave tai bent kiek stebina. Bet tai nėra esminis dalykas, kuris mane veda iš proto. Aš viską girdžiu, absoliučiai viską: vėją, kaip juda žolė, kaip praskrenda paukščiai, kaip miške netoli nuo čia “krušasi” zuikiai, ar kad vienas iš apačioje esančių vamzdžių praleidžia vandens lašus. – Giliai įkvėpusi, ji trumpam sumerkė akis.
– Nesuprask klaidingai, žinoma kad aš nenorėjau mirti. Baigus darbą, manęs turėjo laukti normalus gyvenimas, kažkur toli nuo visos šios suirutės. Ir dabar viskas nugarmėjo velniop… Negalėsiu grįžti namo, pamatyti savo šeimą ar pradėti viską nuo nulio. Aš viso šito neprašiau. Tačiau akivaizdu kad likimas turėjo man kitokius planus. – Prunkštelėdama, ji neatrodė tiek įsiskaudinusi, kiek galėjo pasirodyti monologo pradžioje. Hibridė paprasčiausiai konstatavo faktus, kurie visiškai jai nepatiko. Bet ar ji turėjo pasirinkimą? Taip, visada buvo pasirinkimas pasiduoti mirčiai ir viską baigti. Troškimas gyventi buvo kur kas stipresnis.


Stebėdama kaip pokalbiui įsibėgėjus, Mikaelson’as ištraukė cigaretėms skiltą futliarą, tarp kurio turinio buvo tos pačios piliulės, pradėjusios jos gyvenimo pokyčius, ji pastebimai susiraukė. Jam nereikėjo net pradėti paaiškinimo, kad ji suprastu viską pati. Tarp nenatūraliai išlenktų antakių pasirodė vertikalios raukšlelės, reiškiančios ar tai nerimą, ar tai pyktį. Užtikrintai ji neigiamai supurtė galvą, tokiu būdu apibrėždama savo atsisakymą. Fibonacci iš esmės niekuomet nebuvo tuo asmeniu, kuriam tektu ilgai ieškoti žodį kišenėje. Turėdama tvirtą nuomonę, dar tvirtesnį charakterį, per pastaruosius kelis metus buvo priversta išmokti laikyti savo “aštrų liežuvį” už dantų. Pavyzdingos elgsenos fasadas suskilo dar tuomet, kai tamsiaplaukė buvo paskirta infiltracijai į Mikaelson’o gretas. O vampyriškas pradas galutinai suteikė jai visas galimybes būti savimi, jokių kaukių, jokio bandymo įtikti greta esantiems. Tikriausiai dar niekada ji nesijautė tokia “nuoga”, tačiau šiuo metu tai buvo ne motais. Stebėdama akivaizdų hibrido nepasitenkinimą, ji vos pastebimai leido savo veide pasirodyti kampinei šypsenai, iš pažiūros didelių akių kirpimas taip pat tapo siauresnis. Viskas josios kūnas, veido išraiška simbolizavo “iššūkio metimą”, kuomet naujai atvirusios hibridės kūnas lėtai paslinko link prabangiai atrodančios pagrindinio kambario sofos. Neatsisėsdama paprastai, ji apžergė šoninį atramą, kuomet kaire ranka palytėjo baldo pamušalą, tokiu principu nurodydama konkrečią vietą. – Tavęs niekas nelaiko prie manęs pririšto, Tony. Manęs nereikia stebėti… Bet žinoma, jei nori, visada gali atvirsti į vilką ir pabrukęs uodegą tarp kojų susisukti šalia ant sofos. –
Jo susierzinimas augo lygiai taip pat, kaip užsiplieskia ugnis, kuomet ją užpili buteliuku žibalo. Tačiau Fibonacci nusiteikimas nepriimti svaigalų atrodė kategoriškas, neperkalbamas. Ji nespėjo netgi pakartotinai prasižioti, kuomet vyras pagavo ją visiškai nepasiruošus. Panaudodamas vampyriškosios savo pusės sugebėjimus, jis nežmogišku greičiu atsidūrė greta. Ji te spėjo žengti pusę žingsnio atgal, kuomet Mikaelson’as grubiai suėmė jos žandikaulį, kurį taip pat greitai pražiodinęs, supylę piliulės miltelius į josios burnos ertmę. Po to, taip pat neprarandant greičio tempo, ten pat buvo šliūkštelėta alkoholio. Akimirksniu sutirpę milteliai, nors iš dalies ir prasipylė pro jos putlias lūpas, tačiau didžioji ir pagrindinė dalis nuslydo gerklomis. Įniršis akimirksniu užvaldė visą jos kūną, ir akimirką kuomet hibridas jau ketino pasitraukti, staigiu mostu ji apsuko jį į save, pagaudama už alkūnės. Be jokio perspėjimo ar įvykių tėkmes numatymo, visu delnu smogė vyrui per veidą. Nesuteikusi laiko, ji kaip mat ėmė jį koneveikti.
– Niekas nesuteikė tau teisės su manim taip elgtis!! Aš nesu supista narkomanė, kuri padarys bet ką, kad tik gauti dozę!! Nekenčiu tavęs!! Tu sušiktas idiotas!! – Išraiška kuri perkreipė hibrido veidą nebuvo draugiška, jo jaučiamą susierzinimą dabar galėtu pamatyti netgi aklas. Tačiau nepaisant visko, jo veide taip pat subolavo piktai atrodantis vyptelėjimas. “Turi išmokti tvardytis, nes kitaip…” žodžiai tapo kone raudona skraiste priešais buliaus snukį. – Go fuck yourself Tony!!! – BOOM, po pro sukastus dantis pasigirdęs tamsiaplaukės šauksmas, galiausiai buvo palydėtas dar vienu smūgiu per hibrido veidą. Ir priešingai nei praeitą kartą, ji pasistengė kad smūgis būtu užtektinai stiprus, juntamai stipresnis nei buvęs prieš tai.
Tikėtis kad veiksmas nesulauks atoveiksmio buvo perdėm naivu. Tačiau reikia pabrėžti ir tai, kad originalus hibridas visgi buvo ženkliai stipresnis nei kad naujavirtė. Staigiai čiupęs ją už gerklės, vyras stipriai smogė visą jos kūną į už nugaros buvusią sieną. Sieną, kuri nuo smūgio jėgos, priešingai nei moters kūnas, suvirpėjo. Nuo lubų pabiro tinko nuoskaldos ir dulkės. Tačiau tai buvo nesvarbu, mat abu hibridai degė didžiuliu įniršiu, kuomet ryškiai oranžinės spalvos akimis žvelgė vienas į kitą. Atstumas tarp jų veidų, tarp jų kūnų buvo minimalus. Tamsiaplaukės krūtinė kilnojosi nuo stipriai pakitusio kvėpavimo perdėm greitai, o jo pakitusio kvėpavimo tempas “glostė” jos veido odą. Įsiūtis valdantis hibridą netrūko peraugti į žodžius. Žodžius, kuriais jis ir pats to nežinodamas patvirtino kad per pastarasias kelias valandas dėl Fibonacci padarė kur kas daugiau, nei per visus tuos metus jos atžvilgiu padarė gentis, kuriai priklausė. Jis buvo teisus, Liviana vargu ar būtu sutikusi Valencia išskėstomis rankomis, paprasčiausiai todėl, kad tai sukeltu vidinį konfliktą tarp vilkų. Galu gale, Rivas priklausantys vilkolakiai buvo “švarūs”, su niekuo nemaišyti. Ir tik Andrea sugebėjo užsitarnauti vietą tarp jų, ir tai kainavo nemažai laiko ir pastangų. Tačiau ar toks pat likimas būtu laukęs Val? Vargu. Vilkolakių taisyklės yra užtektinai griežtos, kaip ir reputacijos palaikymas, bei besąlygiškas “tarnavimas” savo lyderiui. Jis kalbėjo, o jai susitelkti darėsi vis sunkiau. Organizmą paveikęs narkotikas, jau ėmė imti viršų. Valenciai sunkiai sekėsi atitraukti savo akis nuo jo lūpų, kurios gundančiai judėjo, vyrui bandant “įkrėsti proto naujokei”. Apsunkintas kvėpavimas vainikavo tai, kad ji vadovaudamasi instinktais, nestipriai sukando savo apatinę lūpą, galvoje kovodama su mintimis apie tai, kiek iš tiesų būtu saldus jo skonis. Ar jis svaigintu lygiai taip pat, kaip dabar svaigina jo artumas? Visas kūnas suvirpėjo nuo seksualinių minčių, vis toliau įgaunančių pagreitį josios pasamonėję. Sunkiai nurijo burnoje susikaupusius skaičius, kuomet labai sunkiai, tačiau visgi privertė save pažvelgti į vis dar oranžinės spalvos neatsikračiusių jojo akių. Jo tariami žodžiai pagaliau sugebėjo iki jos prisibelsti. Tiesa badė akis, užtektinai, kad sukeltu Fibonacci dar vieną, aiškiai išreikštos agresijos bangą.
– Tavęs niekas neprašė to daryti, tad nesitikėk kad dabar pradėsiu bučiuoti tau subinę. – Iškošė tai pro stipriai sukastus dantis, dar kartą pabandydama “apdovanotį” hibridą smūgiu. Ir priešingai nei ankščiau, Tonis šito neleido. Akimirksniu sugavęs jos riešą, jis iššuko tamsiaplaukės ranką jai už nugaros, priversdamas priekiu plotis į sieną. Suurzgė, dar kuris laikas bandė priešintis.
Prieš tai aplinką elektrizavusi atmosfera staiga pakito, užsiliepsnodama kontrastiškai kitomis spalvomis. Valencios kūnas liovėsi priešintis, ko pasekoje Mikaelson’as palengva atleido pančius, suteikdamas jai laisvę. Nepriklausomai nuo to, ne vienas jų nesiskubino pasitraukti. Jis paliko arčiau, pirštais atsargiai nuo jos kaklo patraukdamas užkritusius, vis dar drėgnus plaukus, apnuogindamas pakankamai ilgą, ir viliojančiai patrauklią kaklo liniją. Vien nuo šio prisilietimo per visą hibridės kūną perbėgo maloniai sukrečiantys šiurpuliukai. Natūraliai putlios lūpos savaime prasiskleidė, kuomet iš juntamo malonumo ji nejučia užvertė akis. Ir nors jo žodžiai atrodė kad turėjo skambėti kaip perspėjimas ko nederėtu daryti, tai skambėjo perdėm seksualiai. Ji vėl sukando apatinę lūpą, kuomet tarytum erzindamas, dirgindamas vieną iš jautriausių jos kūno lopinėlių, hibridas dantimis prisilietė prie jos kaklo odos, kiek žemiau po ausies kaušeliu. Tai akimirksniu išderino josios kvėpavimą, ir iš tiesų, ji vargu ar sugebėtu liautis laiku, tačiau kalbant liečiant ne pasimaitinimą ir jei visą šią situaciją savo rankose nelaikytu jis. Staiga visi šalutiniai garsai, kurie prieš tai stipriai kamavo tamsiaplaukę kažkur išgaravo. Viskas, absoliučiai viskas neteko prasmės, pasilikdamas kažkokiu, neaktualiu foniniu garsu. Visu savo kūnu ji jautė jo neišvengiama artumą. Neišvengiamą ne todėl, kad jis nebūtu atsitraukęs, o todėl kad ji visiškai netroško kad jis atitoltu. Susijaudinimas akimirksniu pasijuto ir pilvo apačioje, virsdamas į lengvos seksualinės frustracijos tempimą. Visas jos kūnas vibravo aistra, troškimu jausti jį visomis įmanomomis prasmėmis. Per sulenktą alkūnę ji pasirėmė sienos, kuomet josios nugara išsirietė taip, kad galėtu visapusiškai prisiglausti prie jo fasadinės dalies. Nuo hibrido pulsavo karštis, jo greitai tvirtėjantis vyriškumas tobulai įsispaudė tarp jos sėdmenų. Vien šis susilietimas iššaukė pakankamai aiškų jos jaučiamos palaimos atokvėpį. Sveiką nuovoką jaunoji hibridė pametė taip pat greitai, kaip greitai galima spragtelėti pirštais. Jos nekamavo kaltė, ar bet kokios prasmės savisauga. Viskas ką ji juto, buvo nežmogiška aistra, geismas, susijaudinimas ir noras kad tai nesiliautu. Anthony’o lūpos, vis dar liečiančios jos kaklą, neregimai svilino odą, priverčiant patirti tūkstančius “sprogimų”. Gaudamas nebylų leidimą eiti toliau, jis užtikrintai viena ranka apglėbė josios krūtis, kurių speneliai buvo taip sukietėję iš susijaudinimo, seksualinės įtampos, kad buvo nesunkiai matomi per jos viršų dengiančią, trumpą, prie kūno it pirštinė prigludusią maikutę. Kita jo ranka nesunkiai susirado kelią per apnuogintą pilvuką tiesiai į be proto jautrią vietelę, kurią dengė džinsinė medžiaga. Fibonacci juntamai krūptelėjo, tačiau greičiau iš malonaus netikėtumo, nei kad priešingai. Buvo taip stipriai užsivedusi, kad jo pirštai kaip mat susidūrė su šlapiomis lytinėmis lūpomis. Stimuliacija buvo tokia stipri, kad moters kvėpavimas kone iš karto tapo triukšmingas. Visas kūnas reagavo į jo nenutrūkstantį kontaktą, maloniai, užvedančiai banguodamas. Ji trynėsi apie jo kūno priekį taip, tarytum būtu gyvatė. Atlošė galvą, leisdama šiokioms tokioms garbanoms užkristi ant veido. Ir tuomet, tuomet pajuto kaip viso jos kūno raumenys stipriai įsitempė, kūnas pasidavė nevaldomiems orgazmo sukeltiems traukuliams. Ji te spėjo sušnabždėti jo vardą, kuomet pro praskleistas lūpas išsiveržė garsi, aistros perpildyta aimana. Tai buvo pirmasis seksualinis kontaktas, po virsmo. Ir jis buvo nepalyginamai gilesnis, nei buvę prieš tai. Visas jos kūnas buvo tarytum atviras nervas, kuris buvo stimuliuojamas taip, kad ji patirtu visišką ekstazę, seksualinio žaidimo viršūnę, kuri dar ilgai neapleis josios minčių.
Sunku pasakyti kas būtent įtakojo tolimesnius įvykius, tačiau Mikaelson’as tarytum gavęs šalto dušo bangą, kaip mat atsitraukė. Stabtelėjo, beveik tuo pačiu metu kuomet Fibonacci apsisuko, nugara įsiremdama į sieną. Pasimetimas josios akyse vis dar buvo pastebimas, nepriklausomai nuo to kad lygiagrečiai jis tebebuvo susipynęs su geismu. Jų žvilgsniai susitiko tik akimirkai, po ko hibridas apleido pagrindines pirmo aukšto patalpas, palikdamas ją vieną. Vis dar labai sunkiai atgaudama kvapą, ispaniškas šaknis turinti moteris, pirštais perbraukė per savo tamsius plaukus. Rasti paaiškinimą tam, kas ką tik įvyko, o dar labiau ko neįvyko toliau, buvo beprotiškai sudėtinga. Ji dar kuris laikas prabuvo svetainėje, bent jau tiek, kiek reikėjo kad galėtu persikelti į miegamąjį, kuriame buvo radusi moteriškus drabužius, daugiau ar mažiau aprimusi. Tiesa, apie greitą užmigimą ne kalbos negalėjo būti. <…>



Užmigti sekėsi sunkiai, daugiau nei pusę nakties buvusi likantropė (tarptautinis terminas) prasivartė ant plačios, kadaise vienai iš Mikaelson’ų moterų priklausiusios lovos. Nepriklausomai nuo to, kad miegamasis baldas buvo labai patogus, įvairios mintys vis niekaip negalėjo paleisti moters. Narkotiko, tarytum antgamtinėms būtybėms sukurtos “viagros” veikimas neslopo, ko pasekoje teko stipriai su savimi kovoti, kad nepakilti iš lovos ir nepabandyti šiuose namuose esančio hibrido. Taip pat periodiškai ji svarstė apie savo pirmąją auką, ar ši turėjo šeimą, ar jos kas nors pasiges ir kaip gi buvo “pasirūpinta” josios kūnu. Tik paryčiais ji pagaliau pasidavė nuovargiui, kuomet apsunkę akių vokai savaime susimerkė. Pakilo švintant, iš tos pačios spintos pasisavino ir moteriškus džinsinius marškinėlius, kuriuos užsimetė ant tos pačios trumpos, bambą atidengiančios maikutės. Nusileidusi apačion, ji pasistengė troškulį numalšinti šaltu vandeniu. Nereikia nei sakyti, kad tai nesuveikė. Slampinėdama po pirmo aukšto patalpas, tamsiaplaukė leido sau pasidaryti šiokią tokią “ekskursiją”, kuomet pasigrožėdama interjeru, pastebėjo kad visi čia esantys baldai buvo iš geros kokybės medžio. Ji taip pat nužvelgė ir apdulkėjusias šeimos nuotraukas, kuriuose iš paskutinės Mikaelson’ų kartos tebuvo Jackson’o atvaizdas. Burnoje atsirado nemalonus jausmas, juk ji nebuvo supažindinta su Anthony’o istorija iš pirmų lūpų, tačiau tai kad šiuose namuose nebuvo ne vienos jo nuotraukos, savaime piršo mintį kad jis taip ir nebuvo pripažintas, arba nespėjo tokiu tapti, mat visa šios šeimos karta buvo paprasčiausiai išnaikinta. Sukandusi dantis, ji atsisuko į laiptais besileidusį tamsiaplaukį, kaip tik tuo metu, kai šis prabilo.Suklusdama ji atsargiai padėjo prieš tai laikytą, kaip tyčią jo tėvo nuotrauką atgal ant židinio viršaus.
Jie nesistengė apsimesti kad vakar tarp jų nieko nenutiko, paprasčiausiai tarytum būtu susitarę, nusprendė apie tai nekalbėti. Valenciai tai nebe buvo darbas, tai nebe buvo prievolė, ir galu gale, josios širdis buvo užimta visai kitu asmeniu, todėl nagrinėti tai, kodėl ji taip lengvai “pasidavė” pagundai, būtu nemalonu. Tektu pripažinti tas savo savybes, kuriomis didžiuotis neverta. Ir visgi, nepaisant viso šito, ji tikrai nesigailėjo to, kad leidosi būti liečiama Mikaelson’o. Liežuviu perbraukusi per savo natūraliai putlias lūpas, ji nepatikliai dirstelėjo į hibridą. – O mane jau buvo aplankiusi mintis, kad dar ilgai mane čia laikysi, toli nuo civilizacijos. Na žinai, kadangi aš jau tokia niekam tikusi žudikė, palieku lavonus, įkalčius ir blah blah blah. –
Komentaras nebuvo piktybinis, mat netrūkus po jo, tamsiaplaukės veide subolavo vos pastebima, tačiau draugiška šypsena. Ji neklausinėjo, kažkodėl nusprendė nesvarstyti garsiai jo sprendimo, kuomet sekdama paskui, galiausiai įsėdo į šio transporto priemonę. Kelionė nebuvo trumpa, todėl tam tikru metu, nuleidusi šoninį lango stiklą iki pat apačios, ji pasirėmė į rėmą. Kadangi miego turėjo ne per daug, ne pati nepajuto, kaip maloniai vėsus, nuo važiuojamojo pasipriešinimo vėjas ne vien ėmė glostyti josios veidą, tačiau ir kedenti plaukus. Atsimerkė tik tuomet, kai transporto priemonė sustojo. Atsilošdama į sėdimą vietą, ji lėtai perbraukė delnais per savo, kosmetikos neišmargintą, veidą. Išlipo, iš karto pastebėdama iš už automobilio galo pasirodžiusį Tonį.


– Tu tikriausiai šaipaisi iš manęs? Vakar skiesdamas apie “sausą vienuolės tarpukojį” visą tą laiką savo automobilio bagažinėje turėjai šitai? Ne, bet tu tikrai subingalvis… – Vos paretėtas į jos pusę paketas su sintetiniu “BloodPharm” krauju, akimoju atsidūrė tamsiaplaukės rankose. Jai pačiai to nejaučiant, ne vien žvilgsnis pastebimai pasikeitė, tačiau ir visas jos kūnas įsitempė. Rankose ji laikė tai, ko šiuo metu taip desperatiškai troško. Alkis, kuris neslopo ne akimirkai, o tik buvo nukreipiamas kitais dalykais, niekur nebuvo pradingęs. Ir kaip prieš tai buvo paminėjęs pats Anthony, kuo toliau, tuo labiau augo. Jo žodžiai žinoma privertė ją susimąstyti, tačiau tai iš anksto buvo per sunki jai užduotis. Hibridės dantys pakeitė formą, kuomet jais pradurdama paketą (nebuvo tiek išprususi, kad žinotu kad paketą galima atsidaryti) ėmė godžiai traukti į burną ten esantį skystį. Žinoma tai ne kiek nepriminė dar šilto, svaiginančio ir protą aptemdančio, šviežio kraujo. Šis turėjo keistą skonį, buvo šaltas. Tačiau velniai griebtu, jis veikė! Ji nuoširdžiai stengėsi sustoti tuomet, kai beveik įpusėjo paketą. Tai buvo galima nesunkiai pamatyti iš hibridės grimasos, kuri priminė skausmo išraišką. Bandė rankomis atplėšti nuo savęs paketą, patraukti su juo atrodytu susilipinusias lūpas. Ir viskas per niek, per vieną lemtingą akimirką, pirštai tik dar labiau susispaudė, o josios natūraliai labai gražus veidukas įgavo “vampyriškus” bruožus. Ji prarado savikontrolę, kartu su sveiku protu. Kelios sekundės ir visiškai tuščias paketas nukrito šiai po kojomis. Vis dar nekintanti išraiška netrūko susirasti Gomez’o, kuris kaip tyčia ir toliau tampydamas savo kūrinį už ūsų, ėmė akivaizdžiai ją erzinti jo rankose tebe esamu antru sintetinio kraujo paketu. – Atiduok! Tony atiduok man paketą!! –
Praradus savikontrolę, arba niekingą jos kiekį, kurį turėjo prieš tai, tamsiaplaukės akys degė ryškiai geltona, hibridams būdinga, spalva. Jis ir toliau veikdamas pagal savo planą su nežmogiška jėga nusviedė paketą į vandenyno pusę. Tarytum tobulai suveikęs “trigeris”, paskatino tamsiaplaukę pasileisti tokiu pat nežmogišku greičiu vandens link. Alkis taip stipriai aptemdė protą, kad jai nebuvo net toptelėjusi mintis apie tai, kad gali būti nesunkiai nunešta bangų arba paskęsti. Nors ir ne visam laikui, tačiau vienareikšmiškai lydima nemalonių pojūčių. Jai beveik pavyko pasiekti dar vandenyno bangų nenuneštą “gėrį”, kuomet ją nesunkiai aplenkdamas vilkolakio formas įgavęs asmuo, nugvelbė paketą tiesiai iš po tamsiaplaukės nosies. Neišlaikiusi lygsvaros ji parkrito ant kelių, ko pasekoje veidu lygiagrečiai atsidurė su jojo. Juodos spalvos vilkas atrodė užburiančiai: blizgantis, tankus kailis, stambios letenos, tobili vilkiški linkiai ir gilios, pavojingai hipnotizuojančios akys. Net nežinant to fakto, kad jis buvo savo genties alfa patinas, pamačius jį tokį, klausimų nebe kiltu. Įsiūčio ir alkio vedama, moteris suurzgė pro sukastus dantis, kuomet pasistengė staigiu mostu pasigauti jį už veido gaurų, tačiau vietoje to, papuolė į vilkolakio (hibrido) nasrus. Jis laiku paleido paketą, kad galėtu jai gnybtelėti, palikdamas dantų padarytus įdrėskimus. Savisaugos išlavintas instinktas čia pat paėmė viršų, jos kūnas persikrepė iš skausmo, kas savaime leido suprasti apie netrūkus laukiantį virsmą į žveries formą. Lengvai, tarytum tai Mikaelson’ui būtu niekų darbas, jis vėl įgavo žmogišką pavidalą, bei negaišdamas laiko liepė nesipriešinti, kuomet ji skausmingai užstaugė.
– Atsiknisk!! Aaaaghr… Ne. – Ji priešinosi virsmui, dėl ko jis tapo dar skausmingesnis, leisdamas jai visapusiškai pajausti kiekvieną iš lūžtančių kaulų sukeliamą skausmo bangą. Visas šis procesas užtrūko net kelias minutes. Ir dabar jau prieš Mikaelson’o akis stovėjo visiškai pavidalą pakeitusi Fibonacci. Unikalios, švelniai kreminės spalvos, vietomis su baltais it sniegas lopais vilkas šiepė dantis. Lygius, baltus ir grėsmingus. Jos, “kalytės”, kailis atrodė nepriekaištingai prižiūrėtas, tankus, švelnus it šilkas ir su aiškiai išpūsta uodega. Visame šiame “žvėries” apipavidalinime giliai įsodintos buvo didelės, oranžinės akys. Hibridė grėsmingai suurzgė, tarytum perspėdama kad oponentas jai netrukdytu, kuomet iš visos savo turimos jėgos pasileido į vandenį gelbėti kraujo paketo. Paketo, kurį bangos spėjo nusinešti jau pakankamai toli. Užsimezgė kruvina kova. Įsiaudrinusi hibridė kovėsi su Mikaelson’u taip, tarytum nuo to priklausytu josios gyvybė: ji stipriai apdrąskė oponentą, apkandžiojo, neketindama jam pasiduoti. Ir nors vienu metu kova ėmė atrodyti lygi, kur nėra ne vieno nugalėtojo ir ne vieno pralaimėjusio, Anthony’s visgi pademonstravo visą savo potencialą, jėgą kuri akivaizdžiai pranoko josios, galiausiai sėkmingai sutramdydamas pavidalą pakeitusią Valencią.
– Pamaiva (engl. show-off). – Žūtbūtinei kovai pasibaigus, abu hibridai buvo sukritę ant šlapio, bei bangomis pastoviai skalaujamo krano. Smėlis vietomis dengę dalinai apnuogintus kūnus. Rytas buvo tobulas: skaisčiai švietė saulė, vanduo jau buvo spėjęs įšilti, kaip ir šilumą skleidė švarus, šiek tiek gintarinį atspalvį turintis smėlis. Šiek tiek primerkusi akis, kad ir kaip stengėsi atrodyti rimta, Fibonacci nesusilaikė nesukikenusi, kuomet jo lūpomis išsprūdo ispaniški žodžiai. Tai priminė jai namus, tuos žmones, kurie niekada neturės sužinoti apie tai, kad ji tapo hibride, apie tai, kad jų vienturtė dukra iš tikro buvo nužudyta prie naktinio klubo, ir išmesta už sumauto konteinerio. Neskubriai pasukusi veidą į tamsiaplaukio pusę, ji veidmainiškai suraukė nosį.
– Atsargiai Athony, dar šiek tiek ir tau liežuvis nebe apsivers pavadinti mane savo klaida. – Omeny ji žinoma turėjo būtent tai, kad iš tiesų jo dėka ir liko gyva. Moteris iš tikro jautėsi laisva, būtent čia ir dabar, nesaistoma jokių įsipareigojimų ar spaudimo. Tai buvo širdį glostantis jausmas. Vis dar neatitraukdama akių nuo pašnekovo ji pagaliau ryžosi perklausti.
– Tu sakei kad esu pirmoji tavo krauju susaistyta hibridė… Ir šitai nutiko atsitiktinai, tik todėl kad taip susiklostė aplinkybės. Negi niekada nebuvai pagalvojęs apie tai, kad tau galbūt netgi būtu naudinga sukurti daugiau tokių, kaip tu?
Šiek tiek pasitempusi, tamsiaplaukė sulenkė kelius, ko pasekoje, atsisėdo. Alkūnes atrėmusi į savo kelius, ji įsistebėjo į bangas, ir toliau, taip pat aktyviai plaunančias krantą, smėlį, ant kurio nuo sužeidimų vietomis kapsėdavo tamsiai raudonas kraujas.
– Tikriausiai yra sunku būti vienu iš nedaugelio savo rūšies atstovų. – Tik tuomet kai ištarė šiuos žodžius, suprato kiek slogią kalbą užvedė, juk tai buvo tiesioginis priminimas to, kad kaip be pasukus Mikaelson’as buvo vienišas. Tiesa, kažkur toli nuo čia jis turėjo brolį, bet ir tas pats brolis dėjo riebų dešrigalį ant savo šeimos paveldo, kuomet mesdamas viską, išvyko. Pasitempdama dar labiau, tamsiaplaukė pagaliau atsikėlė ant kojų. Džinsai, arba teisingiau pasakius skuteliai likę nuo jų, faktiškai nedengė josios kūno. Dailus, užpakaliukas buvo aplipęs smėliu. Neskubėdama ji prasisegė džinsus, leisdama šiems nukristi po kojomis, tuomet taip pat neskubiai nusimetė ir marškinėlius, likdama vien su stipriai ją apglėbiančia maikute ir apatiniais. Tik tiek tiek pasukusi galvą į hibrido pusę, veide ištempė vos pastebimą, kampinę šypseną. – Man reikia išsimaudyti, tu negali net įsivaizduoti kokiuose vietose dabar mane raižo smėlis. Jeigu nori, aš neprieštarausiu jei sugalvosi palaikyti man kompaniją. – Tai tardama, ji galiausiai nusisuko, nors nuo veido šypsena nepradingo. Neskubiais, tačiau užtikrintais žingsniai eidama per vandenį, sustojo tik tuomet, kai vanduo jau siekė jos užpakaliuką. Kilstelėdama abi savo rankas į viršų, ji kaip mat panėrė po vandeniu. <…>




Baimė. Tik šis vienas žodis galėtu puikiai apibūdinti tamsiaplaukės jausmus, kuomet tai lietė akivaizdu Geminus pasipriešinimą “sistemai”. Ji nieku gyvu nebūtu norėjusi suvaržyti jo asmenybės, jo sugebėjimų ar pasirinkimų, tačiau vilkato karštas būdas dabar buvo jo paties priešu. Liviana nebuvo informuota apie tai, kad vyras yra nesunaikinamas, bet ir tai vargu ar suteiktu jai ramybės. Būti nesunaikinamu, nereiškia būti neliečiamu. Aukštesnės jėgos: serafimai, demonai ir kitokia velniava, savo rankose turėjo užtektinai galių, kad galėtu ištrinti jį iš Šios realybės, ir galbūt šį kartą tai trūktu daugiau nei 7 metus. Net be papildomų komentarų, tamsiaplaukė puikiai suvokė kad prieštarauti jo planams buvo visiškai beprasmiška, mat viskas ko pasiektu, tai dar vienas ginčas, po kurio vyras tik su dar didesniu ryžtu, stačia galva nertu į pavojus, kurie galiausiai šį ir “pražudytu”. Viskas ką ji galėjo padaryti, tai viltis, tikėtis kad jis nedarys nieko, bet kelis kartus neapgalvoto. Tuo pačiu ji žinoma suprato kad po tiek metų, per kuriuos Geminus buvo ištremtas iš jam pažįstamo pasaulio, jis turėjo visas įmanomas ir neįmanomas teises kerštui. Graikės tamsiose akyse atsispindėjo baimė, kuomet ji vos pastebimai linktelėjo galva, puikiai suvokdama kad laiko, bent kaip nors apsaugoti Geminus, ji turėjo visiškai ne daug. Žinoma suprato ir tai, kad greičiausiai jos tolimesni veiksmai jam nepatiks. Sarkazmo perpildytas jo tonas kaip mat užpildė visas šio buto sienas, privertė suklusti ją, bei inicijavo jų žvilgsnių susitikimą.
– Neišsikalinėk Thor'ai, prašau. – Šiek tiek atsitraukusi, ji nesunkiai surado virtuvės patalpose nedidelę užrašų knygutę, bei rašiklį. Užtrūko neilgai, kuomet užrašė savo naujų namų adresą. Vien iš gatvės pavadinimo galima buvo “primesti” esti tai buvo prabangus, tačiau kas svarbiausia atitinkamai saugus augti vaikams rajonas. Sugrįždama atgal pas vilkatą, burtininkė įdavė jam popieriuką, kad vyras jo nepamirštu ten pat ant stalo, kur ir buvo užrašų knygelę. Popierėlio apačioje, smulkesniu rašytu buvo parašyta “Don’t forget that I love You”. Daugiau nieko nebe pasakiusi, tamsiaplaukė paskatino berniuką prieiti, po ko pasigaudama jo ranką, galiausiai pajudėjo prie laukųjų durų. Nežinojo kaip teisingiausia buvo reaguoti, nenorėjo per anksti priversti Dorian’ą kaip nors neigiamai nusiteikti prieš Geminus, kuris kaip ir bet kuris kitas netoli jo mamos atsirandantis vyras buvo automatiškai laikomas grėsme. Artumas, kurį netrūkus pademonstravo Geminus, privertė tamsiaplaukę pakelti akis į jo pusę. Akimirkai ji tarytum “paskendo” šviesiai mėlynos spalvos jo akyse, kurios priešingai nei prieš tai, aiškiai atspindėjo apgailėstavimą. Jis ir pats suprato kad pasikarščiavo. Tačiau Rivas ir be to, puikiai pažinojo savo mylimąjį, jo charakterio būdą, kad priimti tai kaip nors per daug giliai į širdį. Žinojo kad jam tereikia laiko, po kiekvieno užsiliepsnojimo, ankščiau ar vėliau jis nurims, apsvarstys savo veiksmus ir galiausiai ramia galva ims elgtis taip, kaip jam atrodys teisinga. Jos veide subolavo vos pastebimas šypsnis, nepriklausomai nuo to, kad siaubingai troško vėl atsidurti įspausta tarp stiprių jojo rankų. Tačiau akivaizdus Dorian’o aplinkos stebėjimas, įtarimas, atsispindis berniuko akyse, neleido elgtis savanaudiškai. Tačiau visas josios k9nas natūraliai, tačiau vos pastebimai palinko į Geminus pusę, vos tik jis išlydėdamas juos prisilietė prie josios liemens. Atsisveikinti taip, dalykiškai, šaltai, buvo beprotiškai sunku. Nors jie abu puikiai suprato kad klaidos dabar padaryti negali. Šis vakaras galu gale turėjo nulemti viską. Graikų kilmės gražuolė, galiausiai išsivedė berniuką ne tik iš šio buto, bet ir iš pastato. Per langą buvo galima nesunkiai pamatyti, kaip ji įsodina berniuką į automobilį, sujungia saugos diržus ir galiausiai prie vairo atsisėda pati. Ji delsė išvažiuoti, kuomet pirmiausia paėmusi išmanūjį telefoną, surinko savo dėdės numerį (visa laimė kad Silvanus turėjo du telefonus, ko pasekoje ji pasiekė būtent jai reikalingą adresatą, o ne pasiskambino Geminus). Keli garso signalai ir vyras pagaliau pakėlė ragelį.


– Aš turiu milžinišką problemą, Silas. Reikalinga tavo pagalba. – Tamsiaplaukė pradėjo kalbėti pirma, prieš tai dirstelėdama į Galinio matymo veidrodėlį, kurio atvaizde josios sūnus užsidėjo didelius “Beats by Dre” ausinukus ir kažką ėmė maigyti savo planšetiniame. Įsitikinusi kad berniukas nesiklauso pokalbio, ji pagaliau užsivedė transporto priemonę.
– Asmodeus sugrįžo, jis atsakingas už tai kad Thor’as buvo dingęs, ir dabar tas sušiktas šūdo gabalas kesinasi į mano sūnų. Informacija apie tai mane pasiekė kai Thor’as buvo šalia. Fuck… Silas aš manau kad Thor’as imsis ko nors. Jis nėra žudikas, ir tokia nesu aš. – Nepriklausomai nuo to, kad tamsiaplaukė trumpam nutilo, josios giminaitis ir toliau neprabilo, tačiau iš girdimo kvėpavimo, galima buvo susidaryti nuomonę kad jis vis dar klauso. – Aš žinau kad prašau tavęs per daug.
– Nežinau kaip tau pavyko sugrąžinti Thor’ą, bet… – Jai nereikėjo ištarti savo prašymo “pasirūpinti” kad Asmodeus daugiau nebe būtu jų problema, kuomet Ambrose viską ir taip kuo puikiausiai suprato. Telefone pasigirdo duslus krenkštelėjimas, po kurio galiausiai pasigirdo vyriškas balsas, priklausantis Ambrose. Priešingai nei Livianos, šviesiaplaukio nemirtingojo balsas skambėjo atitinkamai ramiai. Per visą savo neapsakomai ilgą egzistavimo laiką, vyras buvo puikiai išsiūgdęs savikontrolę, todėl pasiduoti emocijoms leisdavo sau retai. Ramiai įsiklausydamas į dukterėčios žodžius, jis palaipsniui susidėliojo veiksmų planą, kurio ketino imtis. Akivaizdu, kas lietė jam brangius žmones (o tokiais jis vienareikšmiškai laikė visą Geminus šeimą), atsisakymo nebuvo.
– Nusiramink, važiuok namo ir pasirūpink vaiku. Aš sutvarkysiu problemą vardu Asmodeus. Nėra gerai kad Thor’as sužinojo viską prieš mane, bet laiko dar yra, sugebėsiu užbėgti jam už akių. Ir Liviana, jis ir mano draugas. Nėra nieko, ko dėl jūsų nepadaryčiau. Ypač jei tai liečia niekuo dėto vaiko gyvybę, kuris yra mano giminaitis. Vadinasi tai asmeniška.
– Ačiū… – Ji te sugebėjo ištarti vieną žodį, kuris žinoma kad buvo vertas kur kas daugiau, nei būtu atspindėję tūkstantis tokių.
– Aš dar nieko nepadariau. – Iš Silvanus intonacijos galima buvo suprasti kad nemirtingasis nusišypsojo, tačiau ši akimirka ilgam neužtrūko, kuomet vyras suskubo pridėti paskutinį paaiškinimą. – Ir dar, Liviana. Kas liečia Thor’ą, iš manęs apie tai kas su juo atsitiko tu neišgirsi neodžio. Neketinu kištis į jūsų santykius, kai jis norės ar bus pasiruošęs viską pasakys pats, būk su juo kantri. O dabar man laikas, pranešiu kai viskas bus baigta. – Tuo pokalbis ir nutrūko. Kuomet visai netrūkus Silvanus susisiekė su vilkatu, jis iš tiesų turėjo svarią priežastį atsisakyti padėti draugui. Jam nežinant, jie abu ėmėsi veikti ta pačia kryptimi. Tiesiog abu turėjo skirtingus resursus ir galimybęs “atsikratyti” Asmodeus. Ambrose pro savo lūpas nepraleido ne vienos užuominos, pro viso nedėkingumo fasadą, varlokas elgėsi tinkamai. Liv buvo teisi, Thor’as nebuvo šaltakrauju žudiku ir geriausia kad taip ir liktu.

Sugrįžusi namo, Liviana pradėjo sukiotis virtuvėję, bandydama nuvyti nemalonias mintis apie Asmodeus, apie tai kokių veiksmų ketina imtis vilkatas ir ar josios dėdė sugebės sugebės užkirsti kelią katastrofai, ji bandė pasiruošti šiam vakarui. Mažiau nei už dvidešimties minučių, Silvanus atsiuntė adresą, kur šiuo metu slėpėsi visiškai nuo sveiko proto nušokęs fėjus, dėl viso pikto, jei kas nors nutiktu ne pagal planą, Rivas galėtu nesunkiai atsekti galus. Berniukas taip pat buvo šalia, kartais jis parodydavo susidomėjimą mamos veikla, prisidėdavo pagal turimas galimybes, tuomet pamesdavo susidomėjimą ir vėl imdavo užsiimti savo reikalais. <…>




Silvanus Ambrose buvo nusiteikęs ryžtingai, dar prieš tai kai jis įsiveržė į pamišusiam fėjui priklausančius namus, arba tikslingiau būtu pasakyti pastatą, kurio net namais nepavadinsi, jis neketino suteikti jam laiko paaiškinimas. Tiesą pasakius, visus savo paaiškinimus ta sparnuota išgama galėjo susikišti ten, kur saulės šviesa nepatenka. Brutaliai vampyriška Silvanus natūra paėmė viršų taip greitai, kad vyras nepaskyrė laiko net tam, kad apie savo tolimesnius veiksmus perspėtu savo dukterį, arba apie jo turimas galias daugiausia žinančiam Conorui. Vien jutimų pagalba, mat įgavęs serafimiškas galias, vyras buvo pakankamai galingas, kad apsieitu ritualais su žemėlapiais ir kitais raganiškais veiksmais, kad aptikti kieno nors buvimo vietą. Stiprus susitelkimas, bet mintyse pradėtas kelias iki Asmodeus, galiausiai atskleidė vietą, kurioje minėtasis slėpėsi. Taip, slėpėsi, mat kitaip visos aplinkos pavadinti neapsiverstu liežuvis. Originalus nemirtingasis įsėdo į išnuomotą transporto priemonę, kuomet pakeliui tekstine žinute pranešė dukterėčiai Asmodeus buvimo vietą, pats tuo tarpu išvažiuodamas ten. Buvo pakankamai geras vairuotojas, vampyriškas pastabumas leido jam išlaviruoti geležies gabalą ant ratų taip, kad pavyktu išvengti net minimalaus susidūrimo su priešinga jėga. Kelios dešimtys minučių ir serafimas jau buvo numatytoje vietoje. Tai kad čia pat buvo priparkuotas Geminus laikinai pasisavintas automobilis, žinoma nustebino nemaloniai. Tačiau jutimiškai jis žinojo esti jojo taikynis vis dar yra gyvas. Skleidė tiek pat energijos kiek ir iš po lietaus iš po žemių išlindusi kirmelė, tačiau svarbiausia kad Geminus dar nespėjo padaryti klaidos, kuri galiausiai kainuotu jam daug. Niekas nenori tapti žudiku, nebent nuo to priklausytu gyvybė, kuomet tektu gintis ir kito pasirinkimo paprasčiausiai nebūtu. Silvanus visgi buvo kitoks, jo sąžinė buvo sutepta ne vieno asmens krauju, ir jis, labiau nei kas kitas žinojo kaip sudėtinga su tuo susitaikyti, ar dar blogiau, kokias emocines pasėkmes tai galiausiai atneša. Atimti iš Geminus galimybę priversti priešą sumokėti už visą padarytą skriaudą, buvo nedėkinga. Tačiau žvelgiant į “rytojaus dieną”, tai buvo būtina, nepriklausomai net nuo to, kad vilkatas gali likti nesupratęs nei Silvanus, nei Livianos ketinimų. Prasmės vaidinti “įsilaužėlį” burtininkas nematė, jis peršokęs per neaukštą, vietomis sudilti spėjusią medinę tvorą, labai greitai atsidūrė prie lauko durų. Giliai įkvėpęs, jis vienu konkrečiu spyriu į duris išskaldė jas velniop į visas keturias puses. Mediena išlūžo ne tik kad pati iš savęs, bet ir kartu išsitempė duris laikusius vyrius. – You fucked up. Now face the consequences, asshole! – Dar prieš ištaškydamas duris, Silvanus naudodamasis savo naujais sugebėjimais tarytum koks rentgeno prietaisas nuskenavo visų ten buvusių asmenų buvimo vietas, todėl iš karto nukreipė savo ranką į kiek tolėliau nuo Asmodeus buvusius, Thor’ą su Cataleya. Sudarydamas nematomą akiai apsauginį barjerą, kad per klaidą jie nebūtu įsiurbti į atvirą portalą, bei tuo pačiu negalėtu jam sutrukdyti, laisvą savo ranką nukreipė į fėjų. Priešingai nei kad visi čia buvę, dėka serafimiškumo, Ambrose matė fėjų būtent tokį, koks jis iš tikro: besielę, tamsią, pūvančią ir siaubingai apgailėtiną būtybę. Fasadas, kuriuo Asmodeus dengėsi prieš kitų akis Silvanus nepaveikė. Raganiaus veide subolavo kampinė, pasibjaurėjimo kupina grimasa, kuomet jis pagaliau ėmė ganėtinai garsiai sakyti tuos žodžius, kurie palaipsniui jam leido suformuoti poralą, tik šį kartą jis atvėrė vertus į tokį patogų pasaulį, kuriame buvo Geminus. Jis atvėrė duris į pasaulį, kurio aplinka buvo tokia pat apgailėtinai tragiška, kokiu virto ir pats Asmodeus. Žinoma kad jis girdėjo Geminus riksmą, reikalaujanti to nedaryti. Tačiau tai toli gražu nesulaikė Ambrose nuo jo ketinimų. Tremtis: už draugą, už vaiką, už dukterėčia.


Ore susiformavo ugningas žiedas. Būtent tą akimirką Silnavus pasigavo Asmodeus žvilgsnį, iš kurio buvo aiškiai matyti kad fėjus išsigando. Kelio atgal nebuvo, tarytum pasityčiodamas iš pralaimėjusio priešo, Ambrose pašaipiai mirktelėjo jam akimi, būtent tą akimirką, kuomet atvertas portalas į nebūti į save įsiurbė Asmodeus bedvasį kūną. Akimirką, kuomet minėtasis priešas pradingo, serafimas suspaudė kumšti, tokiu būdu iš kart užverdamas vartus. Nuleido ir tą ranką, kuri visą šį laiką buvo nukreipta į jam svarbių asmenš pusę. Nemirtingo vyro žandikaulis pastebimai įsitempė, kuomet šis neskubėdamas atsuko veidą į Geminus pusę. Visas vaizdas panašu kad vedė prie nemenko ginčo, kuris žinoma kad lietė jos dukters buvimą čia, už ką panašu buvo atsakingas ne kas kitas kaip Thor’as. – Kas? Tu čia pasirodei su mintimi pasišnekučiuoti su tuo išgama, įkalti po porą alaus? – Panašu kad Silvanus ne iš karto atkreipė dėmesį į tai, kad ant grindų, tarytum pašarvuotas buvo paguldytas Dorian’as. Ir tik dabar supratęs tai, kad šiek tiek (čiučiutuką) susimovė; pasikarščiavo, paskubėjo, užvertęs akis, susikeikė sau po nosimi. – Fuck... Motherfucker!
Visai netrūkus pergalės jausmas apkarto, o ir pati situacija tapo nepakeliamai skausminga. Berniukas, nors ir buvo per plauką gyvas, jis buvo gausiai “prifarširuotas” pirmykštės tamsos. Iš tiesų, vietoje mažojo šviesiaplaukio kūnelio, viskas ką matė Silvanus, buvo visiškai juoda, tirštus juodus dūmus primenanti dėmė, daugiau ar mažiau primenanti nedidelio kūno formas. Thor’as suėmė savo sūnų į glebį, kuomet Ambrose nusuko akis. Visa ši patirtis jam priminė būtent tuos du išgyvenimus, kuriuos teko patirti visai neseniai. Sebastian’as nužudė jo žmoną, tik tam kad galėtu pasisavinti iš jos serafimišką šviesą, paliko ją ten, kur jo brolis galėtu surasti. Vėliau pati realybė pasistengė išstumti jo dukterį iš egzistencijos, tik todėl kad ji gimė kaip visiškas stebuklas, masaulių kontinuumo paklaida. Būtent šias ir kitas jausenas juto Geminus: didžiulį, niekuo nenumalšinamą bejėgiškumą, kai negali padaryti nieko, nors gali iš tiesų daug.  – Tėti, privalai įsikišti. – Cataleya susirado savo bilioginio tėvo akis, kuomet josios ranka nugulė ant jam priklausančios peties. Silas savo ruožtu užsimerkė. – Dar ne laikas… – Jis tarė tai pašnibždomis, tarytum laukdamas kažko, be ko negalės niekuo padėti. Ir iš tiesų, viskas netrūkus pasisuko visiškai kitokia linkme. Tokia, kurios tarytum būtu laukęs Ambrose.

Pasigirdo skubotas aukštakulnių keliamo atgarsio skambėjimas, kuomet pro tarpą, kurį prieš tai dengė medinės durys, įbėgo Liviana. Visas jos kūnas virpėjo, veidas simbolizavo baimės ir netekties paliktas žymes. Ir nepriklausomai nuo to, kad pakankamai greitai ji suprato kad visą tą laiką šalia jos buvęs berniukas nebuvo nei jos sūnumi, nei tikru asmeniu, tai žinoma paliko pėdsaką. Tik tuomet, kai tamsiaplaukės žvilgsnis sustingo ties Thor’u, bei jo rankose laikomu berniuku, ji cyptelėjo, tarytum būtu bandžiusi sulaikyti kylančią raudą. Iš akių pabiro ašaros, tačiau negaišdama daugiau ne akimirkos, ji kaip mat pasileido prie savo šeimos. Viena josios ranka kaip mat atsidūrė ant priklausančios vilkatui, kuomet kita švelniai apgaubė berniuko skruostą. Ji aiškiai neigiamai supurtė galvą, neturėdama jokio supratimo kas nutiko jų sūnui. Jo kūnas buvo šaltas, nepriklausomai nuo to, kad būtinas gyvybėi funkcijas galima buvo pastebėti. Desperatiškas jos žvilgsnis netrūko susirasti Silvanus, lyg jis žinotu visus atsakymus.
– Silvanus…? – Nemirtingasis sukluso, vos tik išgirdo savo vardą. Tačiau priešingai nei buvo tikėtasi, jis neprisiartino prie berniuko, priešingai, nutolo bandydamas kažką surasti. Nepaisant tvankaus oro, kurio neišsklaidė netgi durų nebuvimas, ant grindų buvo išdeginta per daug vaško, ir pastebėti bent vieną aštriai pjaunantį daikta, paprasčiausiai buvo beveik neįmanoma. Čia pat prie paieškų prisidėjo iš Silvanus dukra. Netrūkus jiems pavyko surasti kažką panašaus į durklą. Nuo tos akimirkos Ambrose ėmė skubėti. Priklaupės prie vienas kito besilaikančios jaunos šeimos, jis pirmiausia suėmė Geminus priklausančią ranką, be jokio perspėjimo jis durklu perrėžė šiam delną, vėliau tą patį padarė jau savanoriškai delną atkišusiai Livianai.
– Žinot, tai daug geriau nei tas mokslinis DNR tyrimas, tik artimiausias biologiškai asmuo gali tame dalyvauti. – Pasistengė susijuokti, bet panašu kad aplinkiniams tai visiškai nepasirodė juokinga, todėl vyras automatiškai privertė save surimtėti.
– Jis yra pripumpuotas pirmykštės tamsos, jei paprasčiau kalbant, tuo pačiu šūdu, iš kurio susideda pragaras. Aš nesu tikras kad tai suveiks, nes tamsos yra per daug. Užlašinkit jam ant kaktos savo kraują, kiek galima daugiau. Jūs abu suteikėt jam gyvybę, abu ir galit ją grąžinti. Aš tuo tarpu pabandysiu išvalyti jo sielą nuo tamsos. – Kuomet abu berniuko tėvai sukluso, atlikdami būtent tuos veiksmus, kurių reikalavo Silvanus, vieną iš savo rankų jis uždėjo ant kruvinos Dorian’o kaktos, kitą kažkur ties širdimi. Giliai atsiduso, susikoncentravo. Išraižytos tatuiruotės, kurios vis dar dengė visą jo viršutinę kūno dalį ėmė švytėti. Pirmiausia silpnai, vėliau stipriau, kol galiausiai akinančia šviesa užpildė visą aplinką. Šviesa pagaliau sparčiai per Ambrose rankas ėmė tekėti tiesiai į stipriai įmigusį berniuko kūną, tarytum bandytu kautis su tamsa, kuri buvo visiškai jį užpildžiusi. Kova panašu kad buvo sunki, mat berniukas ėmė stipriai kratytis, o ir iš Silvanus nosies pasipylė tamsiai raudonas, veik juodas kraujas. Galiausiai pro berniuko burną išsiveržė tamsus, tirštas tamsos debesis, kuris sutiktas šviesos išgaravo. Kai viskas pasibaigė, Silvanus atitraukė rankas, buvo akivaizdžiai nusilpęs, todėl bumbtelėjo ant subinės, čia pat jį pasigavo Cataleya.
– Mamyte, kodėl tu verki? – Staiga suspurdėjęs berniukas kaip mat savo smalsias akis nukreipė į greta jo ir Thor’o, kuris tebeleikė sūnų ant savo rankų, buvusią Livianą. Vos girdima rauda iš karto išsiveržė iš tamsiaplaukės, kuomet ji stipriai palinko arčiau savo sūnaus, abejomis rankomis suimdama jo veidelį. Iš josios rudų akių išbėgo karštos ašaros, kuomet ji iš tiesų, nuoširdžiai nusišypsojo. Jausmų uraganas, kuris užpildė jos kūną, buvo neapsakomas.
– Viskas gerai, dabar jau viskas gerai. – Pirmiausia žvilgsniu susidurdama su Thor’u, ji trumpam dirstelėjo į Silvanus pusę, tarytum ieškotu tam tikro pritarimo. Ambrose pastebimai linktelėjo galva, kuomet ji ir vėl sugrąžino savo žvilgsnį į sūnaus pusę.
– Turi būti stiprus mažyli, nes tai ką dabar pasakysiu, gali gąsdinti. Bet tu privalai tai žinoti, nes esi jau visas vyras. – Pritariamai sau linktelėjo, – Tave iš manęs norėjo atimti labai, labai blogi žmonės. Jie norėjo nuskriausti mus abu. Ir jiems būtu pavykę, jei ne… – Pagaliau jos žvilgsnis vėl palytėjo Geminus veidą, palaikančiai ji netgi suėmė jo ranką, šiek tiek suspausdama. Kaip be pasukus, ištikus tikrai nelaimei, nutiko šis tas neįtikėtino. Iš pažiūros visiškai skirtingi, visiškai skirtingoms rūšims priklausantys žmonės sugebėjo dirbti kartu, kad išgelbėti vieną, ypatingai svarbią, sielą. Nemirtinga ragana, vilkatas, serafimiškas galias turintis originalusis ir tribridė – tai skamba kaip velniškai gera komanda. – Ar atsimeni, kaip kiekvieną vakarą prašei manęs papasakoti tau apie tėtį? Apie tai, kad jis privalėjo išvykti tam, kad galėtu gelbėti pasaulį nuo labai labai blogų žmonių. Ir kad vieną dieną jis sugrįš, nes jis nori būti su mumis, jis visuomet galvoja apie mus, ypatingai apie tave. Kai mus rado tie blogi žmonės… – Viena ranka pasivalydama vis išdavikiškai bėgančias ašaras, ji išlaikė savo žvilgsnį ties Geminus veidu, kad Dorianas suprastu apie ką eina kalba. – Jis sugrįžo, nukovė siaubūnus ir išgelbėjo mus abu. Dori, noriu kad pagaliau susipažintum su žmogumi, kurio mes taip stipriai laukėm visą savo gyvenimą… Noriu kad susipažintum su savo tėčiu. <…>