GYVENAMASIS NAMAS

Puslapis 36 Previous  1, 2, 3, 4, 5, 6  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Tr. 05 04, 2016 7:35 am

Visų svarbiausia vyrui buvo tai, jog Daenerys pradingo iš dviejų nedraugiškai vienas kito atžvilgiu nusiteikusių originaliųjų akiračio. Sebastianas visiškai nesibaimino dėl to ką jam gali padaryti Sailas, tiesą sakant NIEKADOS jo talentas burti nekėlė vyresniam broliui nei baimės, nei pasigėrėjimo. Jis visada žiūrėjo į jaunėlį kaip į asmenį, turintį rimtą didybės maniją, o ir šiaip kelis psichologinius sutrikimus. Dėl to, visų labiausiai kaltino jųdviejų tėvą Horatijų, kurio supuvusi pasaulėžiūra persimetė ir paskutinei Ambrose kartai. Tėvas buvo tikras despotas paprasčiausiai negerbęs identiteto bei šlovinantis karta iš kartos perduodamas taisykles net jeigu šios ir yra absurdiškai išėjusios iš mados. Iš tam tikros pusės Sebastianas tikrai paveldėjo tėvo užsispyrimą, tačiau jojo nenaudai nerodė jo troškimu įsikišti į galvą kuo daugiau informacijos kaip burti. Toks Varias kietakaktiškumas lėmė tai, jog daug amžių gyvavusi tradicija, jog pirmagimis sūnus perima teisę pratęsti šeimos palikimą tampant galingiausiu raganiumi skaudžiai dušo į šipulius. Sebastianas visada buvo be proto žemiškas individas. Jis gana greitai suprato koks nori būti ir ko nori iš paties gyvenimo. Talentingas kovotojas ir karys būdamas septyniolikos paties imperatoriaus buvo supažindintas su jojo penkiais metais už Sebastianą jaunesne dukterėčia Salonina. Akimirksniu pagreitį įgavusi paauglių draugystė padėjo iki galo sudėlioti savo gyvenimo planą, kuriame matė save glėbyje jaukiai glaudžiant visa širdimi branginamą, dievinamą nuo galvos iki kojų pirštų galiukų moterį, o ne tą, kurią vesti jam lieps su protu šiek tiek susipykęs tėtušis. Salonina drąsiai būtų galima pavadinti didžiąją vyro gyvenimo meile. Gaila, bet svajonei drauge pasenti ir dar gauti pasidžiaugti anūkais nebuvo lemta išsipildyti. Absoliučiai jokiais matais neįmanoma išmatuoti skausmo, kurį nemirelis jausdavo nukreipęs mintis to prarasto gyvenimo link. Todėl regėti asmenį, kuris iš dalies yra kaltas dėl to, kokia linkme pasisuko Redford'o egzistencija buvę velniškai sunku. Tokiu atveju tiesiog neįmanoma kalbėti apie kokią nors savitvardą ir galiausiai subtilumą. Vyras gana sėkmingai valdėsi iki to momento, kuomet keistas proto žaidimas, neleidžiantis iki galo įsisąmoninti dabarties įvykių kaip realybės priešė visa tai kaip kažkokį pokštą ar galų gale blogą sapną. Ir kuo arčiau ėjo prie suvokimo, jog Sailas yra IŠ TIESŲ gyvas, o dar ir pakankamai įžūlus knisti savo broliui protą, Sebastiano susitvardymo sugebėjimą nenumaldomai rijo pampstantis įtūžio kirminas. Buvo tik laiko klausimas kol pirmasis vampyras nepademonstruos intencijų užbaigti niekingą raganiaus egzistenciją čia ir dabar.
Buvo naivu tikėtis, jog Sailas nesmogs atgalios, tačiau brolio kovos manevras daug labiau pribloškia Sevastianos, nei šį sužeidžia. Tas nevykęs permetimas baigiasi visiškai niekuo, bet nieko keista, juk Ambrose nieku gyvu nepavadintum kietu vyruku dėl to, jog jis išmano kaip reikia muštis. Tai veikiau buvo Varias'o stiprioji pusė. Iš tiesų ir metus kritišką žvilgsnį į abu brolius buvo akivaizdu, jog Sailas mieliau plevėsuodavo burtų lazdele nei darydavo atsispaudimus. Aišku šiuo atveju net nereikia lyginti kuris iš talentų yra visokeriopai naudingesnis (burt, žinoma!). Kurį metą Redford'as tik stebėjo brolį jausdamasis kiek išniekintu dėl to, kur buvo patekę to suskio putnagiai. Visa ta "jeigu gaučiau po dolerį už kiekvieną momentą, kai give'indavau fuck turėčiau lygiai nulį dolerių" Sailo povyza erzino Sebastianą dar labiau ir pirmojo vampyro galvoje kažkas tiesiog atsijungia. Jei yra kažkoks "bullshit'o" barometras, tai šis Redford'ui tiek šovė į viršų, kad sudaužė patį prietaisą. Tiesiog jam buvo gana. Kas seka toliau? O gi tūžmingas įniršio priepuolis, štai kas. Niekada Redford'as nebuvo privestas prie tokios ribos, kuomet kontrolė išgaruotų kaip šlapias vandens lašelis ant įkaitusios asfalto. Šiaip jau vis dar turėdamas šiokių tokių problemų dėl savitvardos dabar Sebastianas visiškai neketino savęs kažkaip tvardyti ir vienintelis, tiesiog gyvybiškai svarbus vyro troškimas buvo paskerst šitą pasipūtėlišką paršą. Krauju pasruvo ne tik vampyro siela (do they have one?), bet ir akys. Žaibiškas nemirelio greitis grąžina jį prie fizinio Sailo pavidalo ir kietai sugniaužtas kumštis važiuoja tiesiai į jaunėlio marmūzę su tokia jėga, kad dievaži kambariu kažkokia seisminė sritis nuvinguriuoja. Sekančio Varias ėjimo Sailas ko gero tikėjosi dar mažiau. Plėšriai pražiota originaliojo burna sminga į raganiaus kaklą, išplėšdama didelį gabalą mėsos, kurį išspjauna iš kart, kai Ambrose kraujas aptaško neatpažįstamai persikreipusį, pagiežingą ir brutalų veidą. Redford'o ranka lengvai susminga į raganiaus kūną ir pirmasis vampyras pajaučia pasiekęs "eretiko" širdį. Prieš plėšdamas ją lauk ir pasiųsdamas savo jaunėlį pragaran, Sebastiano kruviname veide sužiba liguisto pasimėgavimo bei pergalingumo kupina šypsenėlė.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1483
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Silas Ambrose on Tr. 05 04, 2016 11:07 am

Jei kas nors savo laiku būtu paklausęs nemirtingo padaro, kokiu buvo paverstas Silas, kodėl šis taip niekina "vampyrus" atsakymas būtu labai paprastas ir perdėm banalus. Juk prieš įkalindamas savo nevykusį kūrinį katakombose, Ambrose aiškiai leido padaryti prielaidą kad šlykštisi tuo, kuo galiausiai pavertė savo paties brolį. Tas jausmų ir jokių moralės standartų neturintis žvėris, kėlė tik norą atpilti skdandžio vidurį, o tuomet šiaip ne taip pripažinti didžiulę klaidą. Ne, visai nebuvo gaila to, kokį likimą paskyrė Varias, greičiau buvo pikta ant savęs, kad nemirtingumo burtas suveikė visiškai kitaip, nei buvo tikėtasi. Ir mažu mažiausiai būtu leidęs kad toks niekam tikęs gyvenimas būtu ant sidabrinės lėkštės paduotas Amarai. Ji Silas akyse buvo verta visko, kas buvo geriausia. O šis mėšlas nebuvo geras jokiame script'ę. Vargu ar kada įsivaizdavo save su Amare apsidabinus stebuklingais žiedais, ir kokiame kurorte po kepinančia saule, gurkšnojant atšaldytą kraują iš taurių, kurios buvo papuoštos spalvotais "lietsargiais". Ne, verčiau išsidegintu savo marmuzia sieros rūgštimi, nei kad leistu kad taip atsitiktu. Kitą vertus, jei ne kurtas atsarginis planas "B", Silas su didžiausiu pasimėgavimu dar būtu leidęs Varias palakstyti gatvėmis, susiduriant su ta pačia Salonina, kurią ale baisiai brangino. Įdomu, kas tuomet būtu svarbiau? Noras žūtbūt pasimaitinti, negebėjimas savęs kontroliuoti ar tas prieš išvardytus faktus, nieko vertas aspektas, kad ta moteris buvo šiam žmona, vaikų motina?
Toks poelgis būtu visomis prasmėmis pavertęs "nemirtingą primadoną" didžiausiu asilu, koks tik galėtu egzistuoti per amžius. Bet tai liko tik pamąstymų pavidale, ir nieko daugiau. Būtent todėl, planas "A" paslėpti savo magišką gėdą kažkur, kur niekas nerastu, buvo ne toks despotiškas, bet protingas sprendimas. Ir kas galėjo įsivaizduoti kad kažkokie vaikėzai, darantys su vienas kito šiknomis tai, ko Silas niekuomet nesugebės suprasti, sugebės taip stipriai sušikti reikalus, paleidžiant Redford'ą į laisvę. Ne, negalvokit kad jis kaip nors baisiai nusiteikęs prieš vaivorykštinės vėliavos sugadinimą, panaudojant ją nestandartinės pakraipos asmenims. Paprasčiausiai jei turėtu laiko pasvarstyti šiuo klausimu, vargu ar sugebėtu rasti bent vieną paaiškinimą, kodėl derėtu atsisakyti moters kūno, krūtinės, vaginos, vardan kito vyro šiknaskylės. Nee, jis buvo iš kito "pasaulio", kur sueities standartais ryškiai skyrėsi nuo tų, kokie yra propaguojami dabar.
Buvo galima tikėtis kad artimiausias kraujo giminaitis galiausiai "sprogs" iš viso to pykčio ir pabandys padaryti ką nors beprotiško. Tačiau TOKIOS reakcijos visiškai nelaukė. Aišku būtu logiška manyti, kad Varias vargu ar ilgai ketins terliotis, leisdamas savo jaunėliui broliui naudotis savo magiškais gabumais, o atgal kirsti tik tuo, ką buvo pramokęs daryti būdamas tik mirtingas žmogus.
Sušertas smūgis į snukį, paleido žmogiškus raudonos spalvos skysčius, tiesiai per šnerves. Nesunkiai lūžo nosies pertvarka, ir galima pasakyti kad šiek tiek nukentėjo žandikaulis. Bet panašu kad nuo "grandinės" nutrūkusiam broliui viso to buvo negana. Panaudodamas tipinio vampyro taktiką, šis nukraujino raganių dar labiau, nei buvo tai padaręs prieš tai. Ir jei visa situacija būtu atvirkštinė, dabar būtu belikę tik kokiu šaukštu į stiklinę susisemti pralietą kraują ir vualia, Silas turėtu viską, dėl ko čia ir buvo pasirodęs. BET teko pripažinti tai, kad savo laiku, kuomet Sebastian'as mosavo kardais ir ietimis, Silas graužė magiškas knygas ir dulkino pigias moterys, tuo pačiu metu bandydamas įsiteigti jų neadekvačiam tėvui, kuris negebėdamas pyktį išlieti ant savo sūnų, tai aiškiai demonstravo prieš Florianą. Ak, kaip būtu buvę neblogai kadaise išmokti kelių vykusių triukų ir dabar pat nusodinti brolį tame, ką šis geba geriausiai.
Kraujo buvo daug, labai daug, kas faktiškai išdavė tą menką faktą, kad Silas buvo priverstas savo skrandį pripildyti keliomis taurėmis žmogiškomis venomis tekančiu skysčiu, prieš pasirodydamas šiuose namuose. Net baisiausiuose košmaruose negebėjo matyti savęs mintančio tiesiai iš gyvio žmogaus venos. Todėl visuomet pasirinkdavo kiek labiau "humanišką" variantą.
Tai nekėlė daug skausmo, greičiau jo snukis buvo perkreiptas didelės nuostabos iki pat tos akimirkos, kuomet varias ranka susmigo pro Ambrose šonkaulius, pirštais suimdama svarbiausią bet kokio gyvo padaro organą. Praverta burna, ir tos paklaikusiai išpūstos akys dedikavo tai, ką šiuo metu savo veide buvo išreiškęs pirmasis vampyras. Pergalę. Bet buvo nueita per toli, kad būtu galima imti ir taip lengvai pasiduoti. Svarbi buvo ne paties gyvastis, o Amaros. Žūdamas nulemtu jai amžinybę (kol visa ši planeta nepradingtu iš visatos erdvės) būti nei gyvai, nei mirusiai. Kažkur, kur net pats Silas neįsivaizdavo. Velniai griebtu, jis net nebuvo 100 procentų tikras kad sugebės rasti savo moterį.
- Saloniną pas mane. - Blefas, aišku kaip diena kad tai buvo blefas. Bet net jei tokia tikimybė bent egzistuotu, ar nepriverstu vampyrą bent akimirkai prarasti budrumą, apsvarstant tai, kad brolis gali būti ant tiek iškrypusi padugnė, kad ėmė ir mumifikavo šios kūną, dabar laikydamas savo namų svetainėje, kaip trofėjų, primenantį apie kadaise pasiektus tikslus. Ir dabar tai pasakė vien todėl, kad nepavyko Sebastian'o paveikti ta blondine, kuri šiuo metu dar desperatiškai bandė surasti kažką, kas aišku kad nepaveiktu mirčiai nepavaldaus padaro. Ta akimirka buvo, ir Silas nesistengė prarasti net sekundės laiko, kuomet iš savo džinsų kišenės ištraukė kažką panašaus į tą ampulę, kurią buvo sušėręs broliui prieš daugiau nei 2000 metų. Ampulė, kuri aiškiai buvo ištraukta ne iš kokios sterilios šių laikų laboratorijos, gana greitai buvo sukišta pro išlindusius vampyriškus brolio dantis. O stiprokas. Taip! Stiprokas kumštelėjimas per smakrą, privertę ją burnoje sutrupėti. Netrūkus po to, antrasis vampyras istorijoje, kuris buvo išsaugojęs visus savo raganiškus gabumus, stipriai suėmė Varias galvą, sumurmėdamas pro krauju patvinusius sukąstus antis: - Nereikėjo tau taip daryti. - Žodžiai kurie nuskambėjo bendrine kalba, netrūkus buvo palydėti keliais kitais, lotyniškais. Vargu ar reiškusiais kažką gero. Burtažodžiai niekuomet nereiškė nieko gero, kuomet jie buvo vartotini tarp šios šeimos atstovų. Skystis, kuris pasklido po pirmo vampyro burnos ertme, turėjo beveik tokį poveikį, kokį nesunkiai būtu galima sutapatinti su "Achilo kulnu". Leido Silas'ui vėl paimti valdžią į savo rankas, ir pažaboti brolio valią. Juk būtent tokiu pačiu principu kadaise buvo veikusi ir Qetsiyah. Ji buvo viso šio mėšlo autorė.
- Laikyk distanciją! - Piktokas balso tonas, bei netrūkus pasireiškęs stumtelėjimas, leido raganiui atsitraukti nuo Varias, tuo pačiu metu delną stipriai prispaudžiant prie plėštinio sužeidimo, kuris staigiai neužsitraukė, ir vis primindamas apie save kėlė nemalonų skausmą.
- Parvesk čia savo draugę, ir bent vieną suknistą kartą netirpk prie bobos kaip ledo gabalas paliktas ant saulės. - Kalbėjo taip, tarytum būtu visiškai tikras tuo, kad brolis ims ir nueis vykdyti jo paliepimo. Bet gal visgi tai nebuvo be priežasties? Ir šį kartą jis tikrai buvo aukščiau.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS
avatar
Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 645
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Nina Redford on Tr. 05 04, 2016 3:34 pm

Būdama laboratorijos patalpose, kurios buvo pašviestos dirbtiniu apšvietimu, šviesiaplaukė mergina desperatiškai susirinko viską, kas atrodė mažu mažiausiai pavojingai ir galėtu bent trumpam sukelti žalos nemirtingam asmeniui, suteikiant sau, o ir Sebastian‘ui progą atsikvėpti. Iš pagrindinio pastato kambario (tos svetainės, kuri šiuolaikiškai buvo sujungta su virtuve, bei sudarė šiokią tokią iliuziją, kad tai yra 3 in 1 salė) buvo girdimi įvairiausio plauko kovos atgarsiai, kritimai, ant iškloto grindinio kapsintis purslais pasipylęs kraujas (kad ir kaip be pasukus, vampyrės klausa nesunkiai gebėjo užfiksuoti šį nelabai malonų garsą), keiksmai ir bandymai vienas kitą užgauti nelabai maloniai sudarytomis frazėmis. Klausant viso to, mėlynakė nesunkiai į įmantriai atrodančius švirkštus „surinko“ skirtingų spalvų skysčius, kuomet tvirtai rankose suspausdama visus susirinktus daiktus, galiausiai pasileido atgal į visą įvykių centrą, kur kraujo ryšiais siejami vyrai bandė išsiaiškinti savus santykius taip, kaip abiems atrodė reikalingiausia. Vargu ar jie bent akimirka priminė tą „šeimos portretą“, kur broliai ne vien gerbia vienas kitą, bet ir draugiškai paspardo užpakalius, tvarkos sumetimais. Buvo panašu kad neaišku dėl kokios būtent priežasties, tačiau abu buvo pasiruošę perplėšti vienas kitam gerkles, nors ne karto ir nepasakė kas buvo viso to negatyvo kaltininkas arba kaltininkė. Arba abu kartu sudėjus ir dar ant viršaus pabarsčius saldžiais pabarstukais. Velnias žino, kas būtent vertė juos elgtis vienas kito atžvilgiu būtent taip, o ne kaip nors kitaip.
Teko laikytis tamsesnio „kampo“, kur saulės spinduliai negalėjo sukelti nemalonaus deginimo, ar tikrai kad visai ne gundančiai atrodančias (kad ir trumpalaikes) antro ir trečio nudegimo laipsnio pūsles su seroziniu skysčiu viduje. Visa bėda bovo tame, kad bohemiškos išvaizdos „lėlytė“ pasirodė čia kaip tik tuomet, kai pavojingai atrodantis raganius, o gal vampyras... ...iš tikro taip ir nesuprato kas tai per vienas, bet aišku buvo tik tai, kad norint iš čia išnešti sveiką kailį, vaizduoti iš savęs mergelę, kurios užpakalį reikia gelbėti, buvo visiška nesąmonė. Tuo labiau kad buvo galima sakyti skolinga Redford‘ui tai, kad aną kartą susidūrus su „pavojumi“ šiam teko visą atsakomybę pasiimti ant savęs. Nors tai ir logiška, mat tik kvailys galėtu polyginti josios sugebėjimus su Sebastian‘o. Nors ji ir nebuvo iki galo išsiaiškinusi kiek tiksliai šiam metų, tos kelios užuominos, kurias jis vis tik buvo pasiryžęs atskleisti šviesios odos merginai, sudarė plius minus nuomonę, kad galimas daiktas kad jo amžius yra panašus į originaliosios šeimos atstovų. Arba, atsižvelgiant į tai kad vilkolakių nuodai jį paveikė, bet tik kuriam laikui... jis pats gali būti originalusis. Galvoti kas ir kaip iš tikro buvo daugiau nei beprasmiška, o ir laiko tam buvo per mažai. Nebuvo malonu girdėti kategoriškus paliepimus, kuriuos buvo susakęs Silas savo vadinamam broliui, todėl Daenerys akys akimirksniu atsidūrė ant pirmo vampyro veido, lyg bandydamos jo veide surasti kažką, kas paneigtu tai, kad jis gali sutikti su tuo, ką daryti liepė raganius. Suspaudė dantis, nes priešingai net tai nutiko su Niklaus, labai nenorėtu sukelti kokios nors žalos šiam vyrui. Supurčiusi galvą, ir nebyliai tik per praskleistas lūpas tarstelėjo „ne“, ne čia buvusiems, o sau pačiai, kad įtikinti save kad tai kaip viskas buvo matoma jai (o matoma buvo labai paprastai, kad neva per akimirka jie vis tik rado bendrą kalbą ir dabar abu yra nusiteikę ką nors negero šiai padaryti), buvo labai klaidingai susiformavusi nuomonė. Besimėtantis aplink žvilgsnis, galiausiai rado „tą“ mygtuką, kuris sugebėtu palengvinti jos buvimą šiuose namuose. Pasirodo kad kartu su tokiais langais, kokius buvo savo namuose pasistatęs pirmasis vampyras, į komplektą įeina ir kažkas panašaus į susukamus roletus (tuos daiktus, kuriuos patampius už virvučių, galima atsikratyti saulės šviesos, ir vidury nakties sau ramiausiai eiti miegoti xD). Spūstelėdama automatizuotą to dalyko mygtuką, paleidžią mechanizmą, kuris galiausiai šią patalpą padaro nebe tokią apšviestą. Kadangi judintis stengėsi kaip galima greičiau, vargu ar buvo padariusi prielaidą kad tai kuo „pamaitino“ Silas savo brolį, galėjo kaip nors netinkamai pastarąjį paveikti. – Ar tu gali pagaliau liautis tauškęs nesąmones ir galiausiai pasakyti kokio velnio tu nori?! – Pasakė beveik tokį pat neįmanomą dalyką, kaip kad mamos sako „užsičiaupk ir valgyk sriubą“. Maždaug, kaip? Per nosį traukti ar tiesiai į užpakalį pilti? Artintis prie ypatingas galias turinčio vampyro neturėjo ne menkiausio noro, todėl stengėsi išlaikyti kaip galima saugesnį atstumą, jei toks iš viso buvo įmanomas. Rankose laikyti daiktai, galiausiai buvo panaudoti ne pagal paskirtį. Sviesdama, savo nuožiūra pakankamai taikliai, visus paruoštus švirkštus ir dar ant viršaus skalpelį, bandė pataikyti į skirtingas kūno vietas, kad net bandas visą tai sugaudyti, bent vienas galėtu pasiekti numatytą tikslą. Taip, tai buvo beviltiškumo iššauktas gestas, bet kas galėtu ją kaltinti? Juk nuoširdžiai stengėsi bent vilkinti laiką, ar nukreipti dėmesį, kad Sebastian‘ui būtu kur kas lengviau susidoroti su pasipūtusiu savo jaunesniu broliu, kuris vargu ar ketino su nuleista galva išeiti iš šių namų taikiai. Kitaip, kokia iš viso buvo prasmė šiame šou. Ne tame, kad sudaužyti langus ir  „prisiminti senus laikus“.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.
avatar
Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Kv. 05 05, 2016 7:46 am

Siekęs išplėšti bevertę brolio širdį Sebastianas galbūt būtų bandęs ir anksčiau. Viskas ko Ambrose prireiktų tai Saloniną paminėti kokiu nors blogu žodžiu. Ji pirmajam vampyrui buvo absoliučiai, neginčijamai ir nekintamai šventa.Jeigu tikėtumėme romantiška pasakėle apie sielas, kurios buvo padalytos į dvi dalis tam, kad du žmonės gyvenimo kely vienas kitą rastų, tai senai senai amžinojo atilsio atgulusi Redford'o žmona būtų neabejotinai tas asmuo. Kiekviena jos būdo savybė keldavo vyrui absoliutų pasitenkinimą, pasimėgavimą bei džiaugsmą. Būdamas su ja galėdavo pamiršti visiškai viską: nemalonumus, skausmą, nuovargį ar netgi nusivylimą. Ji nebuvo šiaip sau trapi, daili gėlelė, bet ir turėjo tvirtą charakterį, kurio demonstravimas Varias'ą tik dar labiau užvesdavo. Ar įmanoma žmogų mylėti kiekvieną dieną vis labiau ir labiau? Savu kailiu įsitikino, jog dar ir kaip įmanoma! Mylėjo ją net ir dabar praėjus kone trims šimtas metų nuo prabudimo. Mylėjo ją visai taip pat, kaip anuomet, tačiau jausmas buvo nuslopintas  praradimo skausmo. Kiekvienoje iš savo buvusių ir esamų romantinių interesų Sebastianas ieškodavo, o ir rasdavo pačios Saloninos bruožų, o Daenerys buvo į ją netgi labai panaši savo ryžtu, drąsa, stiprybe bei begaline vidine šiluma. Dėl to, šią moterį privalėjo apsaugoti bet kokia kaina, kad galiausiai horizonte pamatytas šviesulys eilinį kartą neužgestų nutempdamas Sebastianą į akliną, tirštą melancholiją.
Tuo metu įsiūčio persunkta Redford'o esybė nelabai buvo linkusi pasiduoti Sailo provokacijom, net jeigu jo brudina burna išlemeno vampyrui itin brangų vardą. Tačiau vieną sekundės dalį Sebastianas visgi paklausia savęs ką jis po velniais darantis. Taip, jo jaunėlis brolis yra visiškas menkysta, bet kaip turėtų gyventi toliau žinodamas, jog nužudė savo tikrą kraujo giminaitį? Kad leido prasiveržti tam grobuoniui, kurio visą laiką šitaip gėdijosi ir niekino? Turėjo greitai nuspręsti ar Sailo mirtis yra verta to, jog išduos save ir nuo šio taško tiesiog nebebus toks, koks buvęs. Ak. Tos mažytės abejonės visiškai užtenka, kad Ambrose smogtų atsakomąjį smūgį, kuris buvo labai keistas... Tas daiktas, atsidūręs burnoje nebuvo kažkoks vaistas, tikrai ne. Priminė veikiau kreidą, tačiau kažkokią "pagerintą". Galbūt tai vienas tų slaptų "originaliųjų brolių" silpnybių? Poveikis buvo labai panašus į verbenos, tačiau nedegino vampyro, o jį tiek susilpnino, kad Sailo bandymas panaudoti numatytą triuką (surprize!) suveikia. Sebastianas jautėsi labai kvailai, it apsinešęs. Galva atrodė nutrūkusi nuo kūno ir plevenanti ore tarytum helio pripildytas balionas. Varias ranka iš lėto apleidžia Sailo kūną. Žvelgė į brolį keistai tuščiu žvilgsniu ir jam vos tik spėjus pareikšti komandą, Redford'as pasisuka į Daenerys su nieko gera nežadančiais motyvais.
- Būk gera, bėk,-vampyras bejėgiškai sušnara Redman skirtą maldavimą ir nors buvo susilpnėjęs bent jau per pusę, prie merginos atsiduria itin greitai. Na ne kaip žaibas, bet kaip vijurkas tai tikrai. Sebastianas vis dar neblogai gaudėsi kas vyksta, tačiau visiškai negalėjo priešintis raganiaus valiai originalųjį valdyti. Redford'as akivaizdžiai kažko nežinojo (maždaug watahel, KODĖL gali būti Sailo valdomas?!), o ir galva dabar ne taip gerai veikė, idant pradėtų dėlioti taškus ant i. Vampyras tvirtai suima merginą už dilbio, tuo pačiu leisdamas pajausti ir tai, jog visą laiką iki tol šaltas Seb'o kūnas dabar kone degė. Galingos septynių šimtų metų senumo nemirelės jėgos vis vieną neužteko pasipriešinimui. Varias akys automatiškai suranda Sailo žvilgsnį, tarsi būtų laukusios komandos. Brolis akivaizdžiai stovėjo velniškai patenkintas dėl šitaip netikėtai susiklosčiusių įvykių, atrodė tuoj išpers toookią vaivorykštę, kuri jį taaaip panešės iki pačių dausų ir jis pačiam dievuliui į veidą atkiš faką, mat realiai vienintelis asmuo galintis ir pajėgsiantis jį nužudyt dabar buvo bevalė raganiaus marionetė. Ambrose akys nebuvo tuščios, jos perteikė įsakymą, kurį girdėti galėjo tik Sevastianos. O tuomet nutinka tai: laisvoji vyro ranka akimoju kiaurai perskrodžia liesą Targaryen kūną. Josios nugaroje išniręs kruvinas delnas laikė baltaplaukės širdį. Redford'as suspaudžia ją, ją visiškai sumaitodamas į mažesnius bei didesnius gabalus. Jis puikiai suprato ką ką tik padarė. Jo ranka vis dar buvo ištiesta, kai visą tą laiką stovėjusi mergina ūmiai suglemba. Lėtai ištraukęs galūnę iš Danny kūno, tuščios Sebastiano akys stebėjo kaip jis sukrenta ant žemės. Vyras užsimerkia pajausdamas kaip skruostais nurieda neįtikėtinai didelio vidinio skausmo ašaros. Jis sudvejojo atimti Sailo gyvybę ir tai baigėsi daug blogiau, daug žiauriau nei kad būtų baigęsi jei Sebastianas būtų laikęsis pirminio plano.
- Aš nežinau dėl ko tu visa tai darai, Sailai, ką tu ketini pasiekti, koks yra galutinis tavo tikslas,-orą suvirpina šaltas, bejausmis vampyro balsas,-Bet gali būti visiškai tikras - aš padarysiu viską, kad tavo būtis taptų tokia nepakenčiama, tokia beprasmiška bei apgailėtina, jog pats savo noru pasitrauksi iš gyvenimo. Priimk tai kaip pažadą,-nepaisant to, jog tonas buvo tolygus, prislopintas ir netgi kiek monotoniškas dėl to šiurpus, virpėjo būtent Sebastiano kūnas. Tas jaučiamas klaikus ir beprotiškas jausmas kaip uraganas siaubė viduje viską, maišydamas emocijas į vieną, destruktyvią jauseną, kurią išvadavęs dabar pat nutrauktų niekam tikusią Sailo galvą. Vyras tikrai iš visų jėgų bandė pajudėti, tačiau galūnės darė tik tai, ko pageidavo brolis. Ir visgi tai nebuvo keisčiausias dalykas. Sebastian'o galvoje netikėtai nuskamba nepažįstamas balsas, prašęs vyro nurimti ir teigęs, jog Sailas yra paruošęs jam didelę staigmeną. "Aišku gali manimi ir nepasitikėti, bet visgi PRIVALAI pasitikėti. Pasistengsiu gražinti tau judėjimą, tik neišsiduok, jog esi jį atgavęs. Prašau. Daryk tai, ką Sailas lieps". O tuomet draugiškas balsas nutyla palikdamas vyrą gerokai sutrikusį. Palaikytų tai haliucinacija, tačiau kūnas iš tiesų praranda dalį sunkio jėgos, varžiusios Redford'o judesio laisvę. Burti vis dar gebantys vampyrai? Stebuklingi žodžiai galvoje, pradanginęs Sailo kerus? Kas toliau?!

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1483
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Kv. 05 05, 2016 10:54 am

Visos kelionės metu, stengėsi savo dėmesį nukreipti į kelią, mat nevairavo taip, tarytum niekur nereikėtu skubėti. Iš tikro ir pačiam buvo labai įdomu susitikti su tuo asmeniu, išsiaiškinant kas per skystį jis perdavė Cassidy, kuomet laikė šią įkaitės vaidmeny. Niekada per daug nepasitikėjo asmenimis, kurie gyveno ilgiau, nei paprasti žmonės. Nors, kitą vertus raganų nemėgo kur kas labiau, nei kad nemirėlių. Asmeninė patirtis su tos pusės atstovais buvo ne kokia, todėl jis taip įsijautęs ir reiškė savo nepasitenkinimą, kuomet vaikystės draugė netekusi galvos pasirašė su tomis moterimis sutartį, neprisileisdama prie savęs minties kad jei raganos iš tikro galėtu nesavanaudiškai suteikti mirtingam asmeniui tokį patį mirtingą gyvenimą, nieko neprašant atgal, tuomet jau seniai nebūtu ne vieno sergančio asmens, o ir pati žemės populiacija skanduotu kitokius skaičius, nei kad dabar. Dėmesys buvo išblaškytas tik tais retais atvejais, kuomet Winchester‘is atkišdamas ranką į grotuvo pusę arba garsino saloną užpildančią muziką, arba keisdavo takelį. Norėjo pasakyti ką nors prasmingo apie bučinį prieš miegą ir tai, kad bandė parodyti šiai gražiai būtybei kad jei jie pabandys peržengti ribą tai bus tas pats, kas pabučiuoti savo giminaitį. Dėja, šitaip suknisti reikalus nepavyko. Tyrinėti savo liežuviu jos burnos ertmę, lūpomis glamonėti josios, patiko kur kas labiau, nei galėjo įsivaizduoti. Gal todėl dabar ir jautėsi taip, tarytum būtu siknistas subingalvis. Mat jei būtu nepatikę, būtu kur kas paprasčiau. Įsukant į gyvenamą kvartalą, trumpam pasuko savo akis į tamsiaplaukę, kuri buvo netoli. Koks gi durnas buvo, tikėdamasis kad sugebės pavaidinti poną kupidoną, ir kone savo noru pastumti šią brangenybę į vampyro glėbį. Pačiam taip būtu paprasčiau, ji gi buvo verta būti vertinama visomis įmanomomis prasmėmis. O tas vargu ar galėtu tai parūpinti, nes laikė save padaru, kuris devyniasdešimt procentų yra mėšlius. Dešinė ranka, kuri prieš tai buvo ant pavarų dėžės svirties, gana greitai atsidūrė ant medžiotojos plaštakos. Nebuvo panašu į kokį nors nevykusį bandymą priekabiauti, greičiau išreikšti norą atkreipti jos dėmesį į savo pusę. Pasuko akis, ir prieš įvažiuodamas į vampyrui priklausančias valdas, numykė, – Aš žinau kaip skamba žmogaus balsas, kuomet jam pilnai užtenka viso to komplikuoto mėšlo gyvenime. Bet tu nepradink, po to kai ši diena pasibaigs. – Nenorėdamas dėl kažkokios kvailystės prarasti ją, išstumiant iš savo gyvenimo, nors ir pats kuo puikiausiai suvokė kad tam, kad vėl imti vienas į kitą žiūrėti paprastai, reikėjo laiko apsisprasti su mintimi kad dabar jau yra per vėlu ką nors keisti, abu turėjo sugrįžti atgal į tuos gyvenimus, kuriuose buvo kaip oras būtini kitiems žmonėms. Giliai įtraukė oro, ir kuomet paleidęs jos ranką, galiausiai sustabdė transporto priemonė, antakiai savaime išlinko. Ant gatvės buvo išberti dužusių langų stiklai, o patys langai buvo užtraukti kažkokia medžiaga. Klausiamas žvilgsnis kaip mat atsidūrė ant Argent šeimos atstovės veido. Akimirka pagalvojo apie tai, kad galėdama į jį svaidyti pagalves, čia gal galėjo paleisti plytą, na žinot, už tai kad buvo negerai suimta ar dar kas. Loginis mąstymas suveikė kaip tik tuomet, kai burna nesulaikė komentaro, – Tik nesakyk kad tai tavo rankų darbas? – Klausiamas tonas savaime skambėjo neįtikinamai, mat net paraleliniame pasaulyje jis nematė Cassidy tokios, kuri užuot panaudodama kulkas sužeisdama nemirtinguosius, griovė šių pastatytus namus. Neigiamai papurtęs galvą, ir pagaliau išlipęs iš transporto priemonės salono, tyliai pridarė duris, taip pat tyliai patraukdamas link bagažinės. Ten buvo sudėtas didelis arsenalas visokiausių „daikčiukų“, kurie buvo būtini kaunantis su vampyrais, vilkolakiais, raganiais ir panašiai. Kažko konkretaus neturėjo tik prieš hibridus. Mat, kaip turėdami tiek vampyrų, tiek vilkolakių „geriausias“ savybes, tiek ir tas pačias silpnybes. Ištraukęs kelis šaunamuosius ginklus, bei tą patį „durklą“ dantytą ir aiškiai pagaminta dar prieš gimstant Jėzui Kristui. Kažkas čia atrodė ne taip, visiškai ne taip. Pe daug gerai išlavintas šeštasis jausmas, kaip kokia supuvusi kirmėlė landžiojo po smegenų skliautus, visą laiką primindama apie tai, kad dera elgtis kaip galima atsargiau. Sudurdamas savo žvilgsnį su Cassidy, neigiamai papurtė galvą, lyg būtu norėjęs pasakyti kad staigaus įsiveržimo, kokius dažniausiai surengia „FBI“ agentai, kuomet nutaiko labiausiai tinkamą laiką, reikėtu išvengti. Norėjo būti pasiruošęs tam, kas gali laukti patekus į šio pastato vidų. Ir kadangi save laikė visai neblogu strategu, kuris gebėjo viską apgalvoti greitai ir tik tuomet pradėti veikti, patraukė vienas link to didelio lango rėmo, kuris te buvo aptrauktas kažkokia medžiaga. Tikrai kad nebuvo kvailas ir šventai netikėjo tuo, kad jei ten buvo vampyrai, jie kažkokiu mistiniu būdu sugebėjo neišgirsti tiek „Impalos“ variklio keliamą garsą, tiek tuos pačius žingsnius, kurie keliavo link pastato durų, vėliau lango. Sustodamas taip, kad galėtu apsisaugoti nuo kokio nors puolimo, vienu pirštu suėmė langą dengusią medžiagą, šią šiek tiek atitraukdamas. Dabar ir toptelėjo, vakare kuomet abu nepademonstravo seksualinę trauką vienas kitam, Cassidy buvo užsiminusi apie tai, kad Winchester‘io spėjimu originalusis vampyras labai jau buvo suinteresuotas kažkokios blondinės subinės gelbėjimu. Ir tai, kad net galėdamas sužeisti tamsiaplaukę, viso labo vartojo neetišką leksiką. Akių vokai susiaurėjo, kuomet tam tikra rankos kombinacija, nurodė kad mergina užimtu paradines duris, kuomet pats imsis šio lango. Taip būtu galima apsupti abu vampyrus iš skirtingų pusių. Nelogiškai ir keistai atrodė tai, kad Sebastian‘o ranka iki pat alkūnės buvo kruvina, šalia buvo sukritęs nematytos blondinės kūnas. O tas kitas. Velniai griebtu, ką šiuose namuose veikė Elenos buvusio brolis!? Dabar tokia košė virė galvoje, kuomet savo nesupratingą žvilgsnį nukreipė į kažkur toliau buvusią medžiotoją. Galvos linktelėjimas galiausiai davė pradžią tam, kad dabar buvo tas laikas. Nesunkiai prasibraudamas pro langą dengusią medžiagą, tik kartą užsimojo tuo dantytu durklu, kad ji pasiduotu taip lengvai, kaip patirpęs sviestas pagalastytam peiliui. Kita ranka savaime pakilo, kuomet šis nusitaikė žinoma kad į pirmą vampyrą. Nes nu kokia prasmė būtu galabyti Stefan‘ą (niekas gi nepasakė jam kad dar kažkoks Silas egzistuoja, su tokiu pačiu snukiu, kaip kad tas, kurį yra ne kartą matęs) jei jis pats yra kaip suknistas triušelis, neaišku kokio velnio pasirodęs šiuose namuose. – Tai ką močkrūšiai, surengėt puotą ir pamiršot išsiųsti pakvietimus šauniausiems? – Tonas buvo greičiau pašiepiantis, nei kad draugiškas. Nors mina taip ir nepasikeitė. Vis dar viskas atrodė baisiai nelogiška ir nesuprantama.
– Gėda, baisi gėda. Bet kadangi mes čia... – Kas per nesąmonė? Winchester‘is neteko amo, rimtai, neteko amo, kuomet žvilgsnis savaime iškeliavo prie tos moters, kurios širdis buvo sutrupinta į skirtingų matmenų gabalus, ir šie buvo kažkur netoliese išmėtyti. Šlykštus ir nemalonus vaizdas, kuris mintyse susitapatino su vakar išgyventais įvykiais, priminusiais visą tą „pagrobėjų ir įkaitės“ žaidimą, kuriame teko sudalyvauti jo paties žmonai. Juk viskas galėjo pasibaigti būtent taip... Su tokia baigtimi vargu ar sugebėtu susitaikyti neištaškęs sau smegenų.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1482
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Nemirtingas (dark!)
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Silas Ambrose on Kv. 05 05, 2016 12:55 pm

Paradoksalu buvo tai, kad nemirtingas raganius ne vienerius metus buvo bandęs suprasti kas būtent galėtu padėti tašką ant šio egzistencijos. Grynas smalsumas ir nieko daugiau, juk kai pavyksta sužinoti savo silpnybes, galiausiai gali šias pašalinti ir tapti nesunaikinamu. Cha! Tai būtu idealus laikas atkišti vidurinį pirštą toms mirusioms raganoms, kurios taip desperatiškai stengėsi apsunkinti visus Ambrose giminės atstovo planus. Taip, sulaužyti visus gamtos dėsnius ir parodyti kad esi kietesnis už tas, kurios egzistavo prieš tave, būtu geriau nei tas žmonių mėgstamas gimtadieninis pyragas su žvakėmis. Kas iš viso toms moterims nepatiko, kad vietoje to kad pasirinktu šokius su sparnuotais angelais, jos stengėsi sumauti kiekvieną planą, kurio bandė imti nemirtingasis? Brolio pirštams suspaudus svarbiausią bet kokio gyvo padaro organą, tapo kur kas labiau nei akivaizdu, kad tokios "silpnybės" negali sau leisti. Jei Varias ir būtu priežastimi, kuri galėtu Silas'ą išsiųsti atgal į pragarą. Tuomet visas tas nemirtingumo burtas būtu ne vien gėda, kurią Ambrose užsitraukė ant savęs, bet ir visiškai apgailėtinu dalyku, su kuriuo vargu ar kada nors gebėtu susitaikyti. Nors, kitą vertus mirusiam abejotina ar būtu aktualūs tokie pasvarstymai. Vienintelis viso to, šiek tiek iškrypusį kampą turinčio, kontakto (nenoriai jis priėmė tai, kad bet kokia galūnė visgi pateko į jo kūną) pliusas buvo priminimas kad eretikas vis dar jaučia skausmą. O tai reiškia, kad yra gyvas. Na, galima pasakyti kad iš dalies, yra gyvas.
Įdėmiai, be galo skvarbiu žvilgsniu, stebėdamas savo paties kraujo brolio pasikeitimus, kuriems įtakos davė ne kas kitas, o tas mistinis objektas, kuriuo buvo "pavalgydintas". Prieš daugiau nei 2000 metų, moteris kurią buvo savo antram sūnui išrinkęs biologinis tėvas, padarė lygiai tą patį triuką, kuris privertė Silas paklusti. Akimirka, kuomet jo dėmesiui buvo pademonstruota sukruvinta "palapinė", o vėliau po kojomis pamesta žmogiška širdis, vyrą sulaužė. Nes viskas dedikavo tai, kad Amarai teko prisiimti visą kaltę už tuos nuodėmingus santykius, kuriems ji pasiryžo. Dievaži, Silas tikrai ketino suplėšyti Qetsiyah į smulkiausius gabalus, vėliau su didžiausiu malonumu sušeriant voverėms. Jei ne tas daiktas, kuris palaužė jo valią, ragana vargu ar būtu išgyvenusi dar bent kelias minutes. Puikiai žinojo koks triuškinantis yra šio objekto veikimas, ir turint omeny kad tai buvo paskutinė, kraštutiniam atvejui palikta "dozė", ji buvo panaudota desperatiškos situacijos metu. Nereikėjo net kokių nors detalesnių paaiškinimų, ir raganius net neatkreipė dėmesio į tai, ką bandė šiam išrėkti šviesiaplaukė. Visą savo akių "pokalbį" paskirdamas Varias. Nebyliai liepė šiam padaryti tai, ką prieš tai ketino broliui. Prieš tai, iškeldamas ranką neleido pasiekti visiems tiems mestiems daiktams savo pradinį taikinį. Užteko tik piktoko burtažodžio ir plaštakos mostelėjimo, kuomet visi aštrūs objektai susmigo į kažkokį paminkštintą baldą.
Veido išraiška buvo šalta, tarytum jis nebuvo gabus išreikšti jokios emocijos, kuri galiausiai atsilieptu už mimiką atsakingiems raumenims. Akimirkai, bet tik labai trumpai akimirkai jam net pagailo brolio, kuomet šis buvo priverstas atimti gyvybę visiškai niekuo dėtai moteriai. Ji tik buvo menkas trukdys šiame sadistiniame žaidime. O atsižvelgiant į tai, kokia skausmo persmelktą miną pademonstravo Sebastian'as, tapo aišku kad šviesiaplaukė nebuvo šiaip akimirkos interesas, kuris būtu ant tiek nereikšmingas, kad viso to nebūtu reikėję sureikšminti. Apėmė nemalonus jutimas, bet kaip ir buvo paminėta prieš tai, tik akimirkai. Galutinis tikslas atrodė kur kas svarbesnis, bei Silas puikiai suvokė kad tokių aukų, kaip ta mergaitė, bus dar ne viena.
- Mėgsti švaistytis tuščiais pažadais, Sebastian'ai? Ar vis dar esi toks naivus, manydamas kad sugebėsi mane įbauginti? - Nebaigdamas kalbos, neigiamai papurtė galvą, nors tai dėl plėštinio sužeidimo ir sukėlė nemalonius pojūčius, privertusius jo antakiams pakeisti įprastą formą. - Ką tu gali padaryti man, kai nesugebi pasipriešinti menkiems burtams, įtaigai kuri paženklino tavo rankas krauju? Ką? Palosi ir apsiraminsi, kaip ir kiekvieną sumautą kartą. Nes nuo tos dienos, kai paverčiau tave šia bjaurastimi, esi niekas kitas, kaip bjaurastis, kuri suknisa viską kas aplink tave randasi. Nagi, paneik kad toks protingas! - Panašu kad nemirtingas raganius aiškiai mėgavosi šou, kuriame bandė atlikti pagrindinį vaidmenį. Numodamas laisva ranka, tarytum visiškai nesureikšmintu brolio duoto pažado, bent vizualiai, nes plakanti širdis, kuri atliko kelis permušimus, kuomet Varias dėstė savo ateities planą, išdavė kad vargu ar norėtu kad jis pastoviai mintu ant uodegos ir galiausiai sugriautu tai, ko Ambrose stengiasi pasiekti taip ilgai. - Turi šiuose namuose pleistro? - Nuskambėjo taip, tarytum nieko nebūtu įvykę, arba tai kas įvyko buvo visiškai normalu. Patraukdamas į tą pusę, kur prieš tai lakstė blondinė, pradingo gal keletai sekundžių, mat išnaudojo savo vampyrišką greitį. Nesunkiai sugebėjęs rasti reikiamą lipnią medžiagą (ji skleidė keistą kvapą, todėl užuosti buvo paprasta) priklaupė prie Daenerys kūno, tuo pačiu metu užlipdydamas pleistrą prie kakle nespėjusios užsitraukti "skylės".  Veido išraiška išdavė susižavėjimą. Palenkė lūpų kampus į apačią ir net veidmainiškai iškėlė antakius. Ilgai nužiūrinėjo tą mirtiną sužeidimą kurį moters kūne paliko brolio ranka, traukdama šios trapios būtybės širdį. Lemtinga akimirka pakėlė akis, toliau "maloniai" tęsdamas diskusiją:
- Jau pasakiau ko noriu. Tik tu buvai per daug apakintas pykčio, kad sugebėtum išgirsti. Jei būtum išgirdęs, šių kraštutinių priemonių, nebūtu reikėję, ir dabar man apleidus tavo namus, būtum paliktas ne su lavonu, o prie savęs glaustum gyva, patrauklų moters kūną. - Nuleido akis, rodomuoju pirštu patraukdamas tuos šviesius plaukus, kurie buvo užkritę mirusiai ant veido. Moters mėlynos akys buvo plačiai atmerktos, kuomet atlikdamas gana standartinę procedūrą, raganius nuleido sustingusius akių vokus.
Pakildamas ant kojų, išsitiesė. Toliau demonstravo savo antgamtiškus sugebėjimus, "pasišaukdamas" skalpelį atgal pas savęs. Aštrus daiktas gana greitai atsidūrė ant valgomo stalo, kuomet Silas iškratė visus tuos butaforinius vaisius, pastumdamas arčiau brolio tą vazą, kurioje jie buvo sukrauti. Lėtai pasukdamas akis į Varias pusę, net neįtarė kad šis taip greitai atsikratė viso to įtaigos veikimo.
- Kai uždariau tave katakombose, spėk ką nusprendžiau aplankyti pirmiausia, - Tiesą pasakius, jei žinotu kad Sebastian'as gali bet kurią akimirką jam išspardyti užpakalį, vargu ar kalbėtu taip drąsiai. - Tavo žmona buvo labai kovinga moteris, net būdama nėščia. Turiu omeny, bandydama gintis, ištratino man vieną kitą dantį lauk. Gali įsivaizduoti!? - Neigiamai papurtė galvą, toliau koneveikdamas brolio kantrybę.
- Nors po to kai išrėžiau jai tiesą kad tavęs nebėra. Tas žvilgsnis... Galėčiau dabar atiduoti viską, kad būtum matęs, kiek skausmo jai sukėlė tas menkas faktas kad Sevastianos Varias pakastas. Ji net pati to nesuvokdama, pasidavė. - Veidą padabino plačia šypsena, kuomet staiga nutraukęs savo pasakojimą, ištiesė delną, paplekšnodamas broliui per petį, ir galvos mostu nurodydamas indą ir skalpelį.
- Nesigraužk broli, verčiau duok man to nelemto kraujo. Ir aš galėsiu eiti savais keliais. - Kažkaip lyg tarp kitą ko vėl sugrąžindamas žvilgsnį į Redford'o pusę, pagaliau nebe išlaikė, iš savęs išspausdamas nuoširdu sukrizenimą. Net neigiamai papurtė galvą, kuomet atsitraukdamas, skėlė visą tiesą, kuri ilgus šimtmečius sukosi jojo galvos zonoje.
- Negi tu rimtai manai kad esu toks kvailas kad imčiau ir pražudyčiau tavo negimusį sūnų, kuris pagal visas pranašystes turėjo būti stipresnis net už tave, jei nebūtum atsisakęs savo prigimties? Kvailys. - Girdėdamas kad prie paradinių durų spėjo pasirodyti kažkokie asmenys, kaip mat surimtėjo, baigdamas savo pradėtą kalbą. - Salonina gyva, kaip tik dabar maloniai snaudžia mano automobilio salone. Vos už kokių trisdešimties metrų nuo tavo namų. Bet tam, kad ji prabustu esu reikalingas aš, ir tavo kraujas. Neversk manęs prašyti dar kartą, pirmasis ne kaip pasibaigė. - Omeny turėdamas tai, kad privertė brolį nužudyti nemirėlę. Iš karto atsitraukia, užimdamas visiškai ne kovingą poziciją. Imituodamas veidmainišką pasidavimą, net iškėlė iki pusės sulenktas rankas, atsukdamas delnus į pasirodžiusius. Žvilgsnis taip ir liko įbestas į Varias akis. - Rimtai?! Išsigandai manęs tiek, kad pasikvietei šiuos klounus?
Lyg tyčia pasisukdamas taip, kad įžvelgtu susirinkusius, nesusilaiko nuo natūraliai iš vidaus išsiveržusio prunkštimo, bei komentaro: - Hey.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS
avatar
Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 645
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Elissa Ambrose on Pen. 05 06, 2016 9:07 am

Dar bunant Winchester'iui priklausanciame namelyje Cassidy pastebejo kardinaliai pakitusi draugo elgesi. Taip, tarp ju vis dar tvyrojo tas nejaukus jausmas, bet itampa zenkliai atslugo tarsi tas bucinys butu atsakes i taip abiems rupejusi ir ramybes nedavusi klausima. Stebedama kaip Dean'as lauke kalba su degalu jiems parupinusiu vyruku, Argent prisitrauke kavos puodeli sau prie lupu, kurios isdavikiskai sypsojosi. Vaikino pasirinkimas neatsiprasineti ir apskritai apie vakar nakties ivikius nekalbeti ja tenkino, bet numatyta kelione vis tiek zadejo buti ne is lengvuju. Greitai susiruosusi ji persirenge, taciau jo marskinelius paslapcia isikiso i nedidele juoda kuprine, kuri buvo spejusi tapti neatsiejama jos ivaizdzio dalimi. Atsakingai susiruosusi sau priklausancia ginkluote ir patikrinusi, kad saunamieji ginklai uztaisyti Cass pagaliau paskui Winchester'i isseke laukan ir netrukus jie pasileido i kelia, kuri zinojo tiktais ji. Vaistai buvo saugiai padeti i prietaisu skydeli dar pries tai kai ji uzsidejusi akinius nuo saules atsilose keleivio kedeje neturedama visiskai jokiu pretenziju, kad vyras uzimtu vairuotojo sedyne. Ju zvilgnsiai susidurdavo tik tuomet kai jis pasisukdavo i ja paklausti i kuria puse sukti arba kai jie abu vienu metu palinkdavo link radijos tam,kad pagarsintu uzgrojusia daina. Tai priverte ja nusisypsoti. Ju pomegis tai paciai muzikai akivaizdziai nebuvo pasikeites. -Gali trumpam cia sustoti?-pirstu parodziusi i degaline ji dar jam nespejus isjungti variklio jau buvo pakeliui i parduotuve, kurioje ketino nusipirkti ka nors uzkasti. Jau stovedama prie kasos, Cassidy pakele galva i virs kasininko galvos kabejusi nedideli televizoriu. -Sudas...-tyliai susikeikusi ji greit padejo pinigus ant prekystalio ir pasiciupusi kelis sumustinius isskubejo atgal i masina. -Jis gyvas,-numetusi viena ju vaikinui ant keliu ji suleido dantis i savaji. -Sebastian'as. Tu jo nenuzudei,-sutikusi klausiama vaikino zvilgsni ji paaiskino galbut net su per dideliu entuziazmu, sunkiai tvardydama nepaaiskinama palengvejimo sypsena. -Parduotuveje..-pradejusi pasakoti pilna burna ji paskubomis nuryjo sumustinio gabaleli. -Tas kelkrastis. Policija mano,kad ivyko kruvinas susisaudymas, itariamos vietines gaujos. Rado nemazai sukresejusio kraujo, bet neaptiko kunu. Jie narso apylinkes ieskodami lavono,-paragindama ji pagaliau uzvesti varikli ir is cia pajudeti, medziotoja prisisege saugos dirza. -Argi ne to norejai? As zinau kur jis gyvena. Galesi pats pono mokslininko paklausti ar vaistai tikri,-atsilosusi kedeje ji susikrove abi kojas virs prietaisu skydelio, bet is kart sulaukusi nepatenkinto vairuotojo zvilgsnio,nepatenkinta pavarte akis. -Tikrai?-nukelusi kojas ir vel atsisedo i taisyklinga padeti. Likusi keliones dalis neprailgo kaip to is pradziu tikejosi Argent. Vakar dienos/nakties metu tarp ju buvusi itampa dabar buvo dingusi deka abieju mediziotoju bendro susitarimo apie tai nesneketi. Vis gi,zvelgiant i juos is salies, net nebudamas orakulas galejai pasakyti,kad kazkas buvo ne taip. Tie slapti zvilgciojimai, tramdoma sypsena ir apsimestinis ''we are cool'' buvo labai akivazdus abieju meginimas nuslepti kas is tiesu dejosi ju galvose.  
-Čia, i desine, -parodydama posuki link Redford'ui priklausanciu namu, ji regis iki pat paskutines akimirkos nebuvo tikra, kad jai vis gi pavyks atsominti jo adresa. -Nesijaudink, neketinu niekur dingti,-akimis pasekusi jo ranka atsidurusia ant jos rieso,  Cass neigiamai papurte galva. Piktdziugiskai syptelejus pridejo: -Butinai pasisterngsiu itraukti tave i savo ir vampyro vestuviu sveciu sarasa,-placiai nusisypsojusi ji pagaliau atvirai pademonstravo, kad visas tas su jos susizavejimu Sebastian'u reikalas buvo viso labo blefas skirtas jam paerzinti. Taip, Redford'ui nestigo sarmo, bet vienintelis ekskliuzyvia vieta jos sirdyje uzimantis vyras sedejo salimais ir tikrai nebuvo krauju mintantis numirelis.
Pirmas i akis krites vaizdas gerokai skyresi nuo namo fasado kai ji čia lankesi paskutini karta. -Ne, -neigiamai papurciusi galva ji islipo is automobilio. -Bent jau as to nepamenu, -sumurmejusi tarsi paciai sau, Cassidy issitrauke už džinsu dirzo uzkista pistoleta. Nelaukdama kol Dean'as pasikuis bagazineje ji eme lėtai eiti link namo, kuriame buvo girdeti pakelti vyriski balsai. Tarsi su aro pareigunai jiedu su medžiotojoju vien ranku gestais parode is kurios puses ketino juos apsupti ir kuris vidun eis pirmas. Žodžiai ar isankstinis planas nebuvo butinas mat sie du drauge veike kaip laikrodis. Kai Argent zenge vidun paskui pirmaji medžiotoja,jos zvilgsnis pirma susidure su Sebastian'u. Vaizdas is ties buvo kraupus. Jo ranka varvantis kraujas ir akyse atsispindintis pyktis sudare jam nepalanku scenariju, kuris su didziuliu pagreiciu jos galvoje leido pasigaminti prielaidai, jog ji bus pernelyg greitai ji nurasiusi i gerieciu gretas. Nusivylimas ir pasislykstejimas atsispindėjo jos veide prieš tai kai ji nebegaledama ziureti i kraujo baloje sukniubusia moteri nusuko akis i kita patalpoje buvusi nepazistamji. Staiga jos antakiai igavo keista, nuostabos sumisusios su pykciu, išraiška. -Aš tave pazistu...? -jos teiginys nuskambejo veikiau kaip klausimas kai ji zenge keleta zingsniu link žmogaus galejusio vos per kelias sekundes pasiusti ja anapilin tarsi butu žinojusi, kad jis to nepadarys. Velniai rautu, net jos ginklas buvo nuleistas!) Ji ir pati nesuprato neracionaliu savo veiksmu priežasties, tačiau veike lyg uzprogramuota. Cassidy buvo pernelyg sokiruota fakto, jog vyras, kuri ji nuolat regejo savo kosmaruose, stovejo priešais ja. Nuo pat vaikystes ji sapnavo Silas ir tie sapnai vare ja is proto. -Kas tu? -suraukusi antakius ji tik atsidurusi per kelis zingsnius nuo vyro pakele ginkla nusitaikydama jam i veida, tačiau neketinama šauti. Ne. Ji nebutu leidusi to padaryti ir pačiam Winchester'iui. Tik ne tol, kol jai pavyks suprasti ka bendro ji turi su šiuo asmeniu. Be jokiu perspėjimų ji eme kulkomis varpyti jo kuna, is pradžių persaudama jo kelius, tada suvarydama dar dvi kulkas jam i krūtine, netoli pečiu. Is nežinia kur atsiradęs neapsakomas pyktis šiaim žmogui verte ja elgtis tarsi pati butu valdoma kieno nors kito. Kaip ir buvo galima tikėtis, joks save gerbiantis numirelis nebutu leidesis šiaip darkomas kulku, kurios jam suteike fizini skausma, bet net nepretendavo i galimybe kaip nors rimciau ji sužeisti.


Paskutinį kartą redagavo Cassidy Argent, Pen. 05 06, 2016 11:51 am. Redaguota 1 kartą

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Don't worry, all is well. All is so perfectly, damnably well. I understand now, that boundaries between noise and sound are conventions. All boundaries are conventions, waiting to be transcended. Moments like this, I can feel your heart beating as clearly as I feel my own, and I know that separation is an illusion.
avatar
Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 172
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Pen. 05 06, 2016 11:06 am

Skausmas, kurį jautė ne sava valia Daenerys gyvybę atėmęs nemirelis buvo nenusakomas. Draskomas iš vidaus jis daugybę kartų iš eilės mintyse kartojo vaizdą, kaip ranka lengvai, lyg karštas peilis sviestą perskrodė baltaplaukės kūną. Kad ir kaip norėjo atsiliepti į loginio balso reikalavimus suvokti, jog tai yra ne jo, o Sailo kaltė, teisinti savęs Sebastianas buvo nepasiruošęs. Ir jau vien dėl to, idant šiaip yra be galo savikritiška asmenybė, kone ieškanti progos sumaišyt save su žemėm. O dabar... Faktas, jog būtent JO rankos buvo suteptos Targaryen krauju reiškė baisią, nenuplaunamą raudoną dėmę. Vieną tų, kurias it kryžių Redford'as tempiasi visą gyvenimą. Be jokios abejonės po visų nūdienos įvykių didesnis magijos fanas netaps tai jau tikrai. Ir jei kažkokiu būdu viskas baigsis visgi jojo, ne Sailo, kurį nesunkiai įsivaizduotum savam pasimėgavimui kankinantį mažus šuniukus, naudai būtinai ieškos išeities kaip po galais kovoti su ta nelemta magija. Jeigu tai įmanoma.
Būdamas menkai patikliu individu Sebastianas liko kankinamas dvejonės ar verta jam paklusti draugui, suskambėjusiam jo galvoje. Galų gale, kas jei tai dar vienas Sailo triukas? Redford'as visada buvo šiek tiek karštakošis, o užuodęs ore mūšio kvapą kaip mat pajusdavo azartą, įkvėptą primityvaus vyriško ego reikalavimo demonstruoti savo fizinį pranašumą. Net jeigu nuo Varias ieties bei kardo krito šimtai dakų, partų, egiptiečių netgi dotrakių karių gyvybės atimtos dėl naujos, ribų neturinčios, žvėriškos prigimties buvo skaudžiausios. Kokiu būdu Sailas atspėjo didžiausią Sebastiano baimę ir šia pasinaudojo? Na, galbūt tai tebuvo sutapimas. Žiaurus sutapimas. Vampyriškas nesusivaldymas yra būtent tai, kas verčia vyrą labiausiai savęs neapkęsti. O dabar mažų mažiausiai jautėsi toks visiškai nieko vertas. Jis kuo puikiausiai užuodė Deneris kraujo kvapą, kuriuo buvo persunkta visa atmosfera, slėgusi savo pritrenkiančiu skerdinių vaizdu ir jojo epicentre stovinčiu nuo galvos iki kojų kraujuose išsimaudžiusiu Sebastianu, kurio sąmonė iš paskutiniųjų įtikinėjo pirmąjį vampyrą nesijudint iš vietos, nepasiduoti troškimui suteikti Sailui tai, ko jis yra neginčytinai vertas. Šlykščiausia buvo tai, jog nedidelė, bet reikšminga nemirelio esybės dalis mėgavosi žudymu. Taip, visiškai teisingai. Jai PATIKO, jog šalimais gulintis Targaryen lavonas tuo fiziniu veiksmo įgyvendinimo aspektu lavonu tapo Redford'o dėka. Tai Sebastianui priminė juodžiausią savo būties laikotarpį - jo nubudimą, kai visapusiškai kontroliuojamas neįtikėtinai stipraus grobuonies instinkto jis žudė, mėgavosi, o sekančią akimirką rėkdavo iš nevilties, lyg tapęs kokio sadistiško spektaklio pagrindine žvaigžde, kurią siekiama išvaryti iš proto. Tuo metu iš tiesų labai mažai trūko, jog prarastų adekvatumą. Sunkiai laikėsi jo nepraradęs ir dabar.
Na, ne. Vargu ar Sailas pats nepasižymėdamas dideliu talentu elgtis adekvačiai suvoktų, idant visos Varias bėdos yra būtent per jį. Kad ir kaip nesunkiai pasiduotų slogioms emocijoms, Sebastianas visgi nebuvo kvailys, įtikėjęs, jog ir Marse po galais išgaravo atmosfera būtent per jį.
- Užčiaupk savo purviną srėbtuvę, idiote,-sušnypščia paniekos pilnu balsu,-Arba tau viena chromosoma per mažai arba per daug jei nesuvoki, jog būtent per tave sugriuvo visų aplinkinių gyvenimai. Elissa, aš, Salonina, Marcia, Liviana netgi Qetsiyah. Ar galų gale ta smulki mergaičiukė, kurią glamžei tame susmirdusiame sandely. Tu esi kaip maras, Sailai. jei nežinai, o jei ir žinai tai aš tau priminsiu - maras buvo išnaikintas prieš daugybę metų. Manai, kad yra kažkoks sostas, į kurį atsisėdęs turėsi teisę žiūrėti į visus iš aukšto? Klysti, suski, klysti,-vyro lūpos sužaidžia piktdžiugiška šypsenėlė,-Visi mes turime silpnų vietų, mažasis broliuk. Nepamiršk, kad esi tik atsarginis Horatiaus variantas. Tu tapai vampyru ir gebi burti, tiesa? Žinai, pamėginsiu ir aš. Kas, jei pavyks?-itin didelį smalsumą išduodanti nemirelio fizionomija tebuvo akių dūmimas siekiant kiek paralyžiuot tą pasibjaurėtiną Sailo aroganciją,-Savo gebėjimų aš niekada nesukišau kam nors į subinę, bet jei egzistuoja kažkoks burtas, sukeliantis tokį hemorojų, jog atrodo iš užpakalio nuolatos lenda kažkas panašaus į spygliuotą vielą, kad mane skradžiai, mielai sukiščiau jį į tavąją,-pašnekovas kuo puikiausiai turėjo jausti tą milžinišką Sebastiano jam jaučiamą panieką. Vargu ar egzistuoja tikimybė, kuri priverstų Redford'ą imtis magijos, tačiau gal tik akimirką trukęs pokytis Sailo žvilgsnyje suteikia pirmojo vampyro taip trokštą pasitenkinimą. Dėl to nemirelis ir mažumėlę nusiramina, o tiesiog persitempęs kūnas nebebuvo toks tragiškai išsitempęs. Prisiekė sau bet kokia kaina nenuleisti akių į apačią, nes orumo miražas kaip mat subliūkštų nuo Deneris negyvo kūno vaizdo. Pagaliau Sebastianas galėjo daugmaž blaiviai reaguoti į brolį, nors jo sušertas nuodas vis dar suko galvą bei kėlė milžinišką norą apsivemt. O ką kalbėt apie kūną negailestingai badantį skausmą, kurį lydėjo ir neapsakomai nemalonus karščio "permušimo" jausmas. Redford'as pastebimai išsitempia Sailui pradėjus kalbėti apie jojo Saloniną. Tylėjo kaip vandens į burną prisėmęs. Gaudė kiekvieną žodį, skiemenį, raidę, jausdamas kaip vis smarkiau ir smarkiau ima plakti širdis. Ir nuo to taško, kuomet Sailas pamini kertinius savo kalbos aspektus, Sebastianas akimirką pajunta kažką panašaus į lengvą širdies smūgį. Dievaži. Atrodė tas organas į kulnus nusirito. Suspaudė krūtinę. Negalėjo įkvėpti, o plačiai išpūstos akys nepaleido iš diapazono brolio, ką tik pasakiusio, jog Salonina, bet pala, ne tik ji, o ir Varias sūnus yra gyvi! Viskas tą akimirką pirmojo vampyro galvoje apsivertė aukštyn kojomis. Iš kažkur atsirado jėgų labai nuoširdžiai nusidžiaugti. Sebastianas virpėjo, tačiau šį kartą jau iš jaudulio. NIEKAD nebūtų patikėjęs, jog šio suskio šėtoniškos šiknos parsiradimas atneš bent vieną gerą žinią. Vadinasi štai ką omeny turėjo tas balsas galvoje, paminėjęs staigmeną ir prašymą Sebastiano išlaukti reikiamo momento. Visgi įsibėgėjusius ekstazės arkius pristabdyti privalėjo. Sailas NIEKAD nedaro to, kas jam neatneštų naudos. Sailas gali imtis BET KOKIŲ priemonių tai naudai pasiekti. Ir Salonina su jo negimusiu sūnumi nebuvo išsaugoti šiaip sau. Turi būti beprotiškai atsargus, antraip viskas gali pakrypti labai siaubinga linkme. Kiek atsipeikėjęs nuo šoko vyras atkiša Sailui riešą, kad šis pradėtų kraujo nuleidimo procedūrą. Tiesiog turėjo pasiduoti vaidinimui, jog Ambrose įtaiga Varias'ui vis dar veikia.
Dean'o su Cassidy pašonėje vampyras tikėjosi mažiausiai. Jo veidas persikreipia grimasa, aiškiai išduodančia MIIIILLLLLLŽINIŠKĄ nepritarimą tokiam idiotiškam medžiotojų sprendimui užsukti į svečius. Sebastianas kuo puikiausiai suvokė kaip VISA TAI atrodo iš šono. Visa ši žmogžudystės scena su pagrindiniu įtariamuoju, kurį išdavė kruvinas kostiumas. Sailas nors ir buvo blogiukas, tačiau stovėjo daugmaž švarus ir netgi pasakytum piktavalio Redford'o nuskriaustas tuo mėsos iškandimu iš kaklo.
- Jūs abu esat visiški kietakakčiai mulkiai, po perkūnais!-nusikeikia taip labai nedraugiškai pasveikindamas brangius svetelius, su kuriais visai neseniai turėjo menkai malonų kontaktą,-Neškit sėdymasias iš čia, aš nejuokauju, jūs neįsivaizduojat į kokį šūdą lipat su savo pasirodymu,-balsas skambėjo ganėtinai kantriai, nors žodžiai ir buvo košiami pro sukastus dantis. Sebastianas galėjo dėt ranką nukirst, jog atėjūnus Sailas panaudos kaip dekoraciją savo kuriamam šiandienos spektakliui. Vadinasi nuo to atsakomybė už apsaugomas gyvybes nemireliui tik didėja. Redford'as pasiruošia veikti ir jei tik prireiks, bet kurią sekundę. Dean'as su Cassidy yra du užsispyrę idiotai, tai taip, bet jie yra dar kelios nekaltos sielos skrupulų neturinčio raganiaus valioje. Staigmenų pilna šiandiena pateikia dar vieną netikėtumą. Tamsiaplaukės medžiotojos reakcija į Sailą pasirodo visiškai "kaip ne iš šio pasaulio". Nesugaudydamas visiškai jokių galų, Varias stebėjo moterį su apstulbimą išreiškiančia mina.
- Prašau nereikia, Cass...-bejėgiškai sušnara merginai sugalvojus "genialų" ėjimą nutaikyti į Sailą ginklą. Sebastiano rankos tik dar kartą bejėgiškai nusvyra. Tomis kulkomis originalusis vampyras galės niežtinčias vietas pasikasyt ir ne daugiau. Žinoma prašymas lieka neišgirstas ir svetainėje ima dėtis dar vienas neadekvatus veiksmas. Reikšmingas Sebastiano žvilgsnis nukrypsta būtent į Dean'ą. Prašė jo nepulti stačia galva į Argent pradėtą beprotišką veiksmą. Nemirelis nesijudino iš vietos kol bent iš mažytės dalies supras kas per velniava čia darosi, ko imsis Winchester'is, ko imsis Sailas ir kaip tinkamai sureaguoti. Teko pripažinti, jog jam dabar reikėjo jo brolio. Kaip niekad. Blaškomo Redford'o akys vis krypo lauko link, kur stovėjo Ambrose automobilis su galimu kroviniu, turinčiu beprotiškai didelę vertę bei reikšmę Sebastianui. Jis troško kuo greičiau pasileisti transporto priemonės link, tačiau jautėsi įsipareigojęs tiems dviems avigalviams. Ne jie, o Varias dar gali pasipriešinti "eretikui". O ir tų lavonų svetainėje jau užteks.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1483
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Silas Ambrose on Pen. 05 06, 2016 1:20 pm

Suprasti kokie motyvai sukosi originalaus vampyro, raganiaus ir šiais didelio asilo galvoje, buvo sunku, mat tai priminė pastoviai kintantį kryžiažodį. Jis ir pats neretai gebėdavo užduoti sau tą paprastą klausimą, kiek daug visko gali padaryti dėl vieno ir nekintančiai svarbaus tikslo, vardu Amara. Jei egzistavo bent viena iš milijardo galimybių, kad ankščiau ar vėliau Silas‘ui pavyks susigrąžinti TĄ moterį, vadinasi nebuvo svarbu kiek nuo to kris nekaltų sielų. Velniai trauktu, jei tai duotu bent kokius nors vaisius, tai nesunkiai nutraukiotu galvas visiems mieliausiai atrodantiems padarėliams galvas. O kas blogiausia, padarytu tai su didžiausiu pasimėgavimu, kaip su tokiu pačiu dabar stengėsi palaužti brolio sielą (jei žinoma anas, po atgimimo tokią tebeturi). Sekėsi sunkiai, net pats tai nenoriai pripažino. Varias visuomet buvo didelis kietakaktis, kuris greičiau pasirinktu išmalti jaunesniam broliui snukį, nei leisti šiam bent prasižioti netinkama linkme. Prieš pirmą vampyrą turėjo pranašumą, tiksliau tokius net DU! Pirmiausia, po to kai buvo paverstas mirti negebančiu parazitu, kuris kėlė didelį pasibjaurėjimą ir gėdą. Visiškai nepaaiškinamą, norą susivemti nuo savęs paties. Duokit aukščiausios graiko dievybės, kad tik Amara nebūtu tokia pat nemirtinga padūgne, kokiomis buvo Ambrose ir Varias. Net žinodamas apie tai, kad yra vaistas nuo nemirtingumo (kuris dabar cirkuliuoja minėtosios moters antrininkės kūne), nebuvo visiškai tikras tuo, kad Qetsiyah nebus ir ten paruošusi siurprizo, kuris greičiau bus destruktyvus, nei kad ištaisantis praeities klaidas. Ir kodėl savo laiku paprasčiausiai nepasidavė tėvo reikalavimams suvesti savo gyvenimą su ta ragana? Viskas dabar būtu kur kas paprasčiau. Ta pati moteris, nuo kurios prasidėjo visas tas didelis antrininkių nesusipratimas, būtu nugyvenusi žmogišką ir laimingą gyvenimą. Tokios mintis dusino, erzino ir visaip kitaip neigiamai veikė raganių.
- Vis dar tiki tomis pasakomis, kad esi kažkuo geresnis už mane, Sevastianos? Leisk tavo arogantišką puikybę nuleisti ant žemės, primenant kad tai TU atsisakei paklusti tėvui ir tik TU buvai atsakingas už Saloninos gyvenimą. Nuo pat pradžios galėjai elgtis kitaip. Ir kad taip troškai tos liesos būtybės, turėjai tūkstančius galimybių pasiimti savo dukras, besilaukiančią žmoną ir pradingti. Bet ne, pasibaisėdamas tuo kad tavo dukros perėmė tavo likimą, PATS atvedei šias į tėvo namus. Ką manei sulauksi? Palankumo ir supratimo? Kvailys. Suteikei jam tik dar vieną pretekstą atimti iš tavęs viską. Man tu buvai tik nieko verta eksperimentinė žiurkė. Ir aš tikrai maniau kad supūsi tuose katakombose, o tai reikš kad tavo sumauto snukio niekada nebe teks pamatyti. - Dėstė savo nuomonę ilgai, kiekvieną kartą paminėdamas Redford‘o pavardę įgavusį asmenį kiek pakitusiu tonu, aukštesniu ir su aiškia kaltinama priegaida. Smulkios mergaičiukės paminėjimas privertė Ambrose nuleisti akis, tik akimirkai, bet to buvo pakankama, kad suprasti kad ši tebe liko jo silpna vieta, lygiai taip pat kaip tai buvo ankščiau. Keliai linko stovint prieš tą angeliškos išvaizdos padarėlį. Ir tiesą pasakius, tik su ja Silas elgėsi kaip visiškai adekvatus, normalus asmuo, negalintis be priežasties nuskriausti net erzinančios musės. Žandikaulis įsitempė, kuomet vyresnis brolis toliau bandė reikšti savo spaudimą, šį kartą „paspausdamas“ ant reikiamo mygtuko. Niekada nesusitaikė su mintimi kad Varias  buvo laikomas geresniu TIK TODĖL kad buvo pirmas sūnus, tas kuris buvo lauktas, o ir jokiais būdais nelaikytas atsarginiu. Net tuomet, prieš 2000 su viršum metų, jei kas tėvui būtu pasakęs kad Sevastianos pakeitė nuomonę ir nori būti raganiumi, ar ilgai būtu galvojęs kad, pažangaus magijos mokinio, savo antro sūnaus užpakalį išspirtu už durų? Žvilgsnis labai lėtai pakilo ties Redford‘o veidu, kuomet šie du turėjo laiko diskusijai, kurios nesutrukdę du savo jėgomis perdėtai pasitikintis mirtingi asmenys.
- Tu gali bandyti. Tačiau broli, ne man tau sakyti, kad silpnų vietų turi kur kas daugiau nei aš. - Šie žodžiai, kad ir kaip reikšmingai nuskambėtu kitiems, kurie nepažįsta šių nemirtingų individų kaip nuluptų, tačiau tiesa buvo kitokia. Silas‘o savigarba buvo užkabinta ir net labai stipriai, ką išdavė virpantis kaip suknistas mobilus telefonas, kūnas. Net baisiausiuose košmaruose negalėtu pakelti minties apie tai kad Varias gali atsisukti į magijos pusę, su lyg viena akimirka sutriuškindamas visą niekingą savo brolio gyvenimą. Kol kas jaunėlis turėjo didelį pranašumą prieš pirmą vampyrą, mat savo rankose laikė didžiulę jėgą, kuri neprilygo ne vienam šiais laikais egzistuojančiam raganiui. Iš esmės visi priklausomi nuo paranormalių vizijų ir burtų, gyvena neilgai. Retas sulaukia garbaus pensijinio amžiaus. Silas savo ruožtu egzistavo kur kas ilgiau. O žinant tai, kad buvo Horatiaus sūnus ir galima sakyti perspektyviausias mokinys, viską komplikavo dar labiau. Pajusti kokią didelę panieką buvo sukaupęs vyriausias Horatiaus sūnus šios „nemirtingos primadonos“ atžvilgiu, buvo labai lengva. Tačiau tuo pačiu metu tai nekėlė kokios nors nuostabos. Nuostabą kėlė tas faktas, kad pirmam vampyrui pavyko sukelti didelę abejonę ir sumišimą, kuomet šis prabilo kad ketins padaryti viską, kad tik sušikti jaunesniam broliui reikalus. Turint omeny tai, kad jis tikriausiai yra vienintelis gyvas padaras, kuris galėtu nutraukti jojo gyvybę, priimti tai kaip tuščią grasinimą buvo ganėtinai neįmanoma. Ne, visiškai nerealu. Būtent todėl ir buvo ant stalo mesta viena iš pagrindinių kortų, kuri privertė Varias gerai persvarstyti savo planus Silas‘o atžvilgiu. Juk tik nuo jo malonės ir to, ar išgyvens (nu nėra taip paprasta jį sunaikinti, bet jei tai yra tavo vienintelė gyvenimo prasmė, tuomet tai kaip ir keičia visus reikalus iš esmės). Salonina. Paskutinis susidurimas su ta moterimi, nebuvo toks nekaltas, kokį galima įsivaizduoti. O ir ar buvo galima tikėtis kad kovingo charakterio moteris būtu leidusi kad šią kas panaudotu kaip atsarginį variantą ateičiai? Ji laukėsi to, kuris buvo reikalingas Silas‘ui ir galima sakyti kad tai buvo vieninteliu aspektu, kuris neleido raganiui jos nužudyti tą pačią akimirką. Sevastianos tikriausiai buvo pamokęs imperatoriaus dukterėčią savigynos meno, jei ši ne vien sukosi kaip vijurkas, bandydama išsaugoti savo ir negimusio vaiko gyvybę, kuomet Silas bandė šią sučiupti ir „apkerėti“. Su kažkokiu metaliniu daiktu išmušė jam kelis dantis, ir priblokšta prie žemės buvo labai ne kilnaus smūgio per veidą. Tačiau to buvo pakankama, kad ji būtu prispausta vyriškų rankų prie grindinio. Tą akimirką jis ir pranešė tai smulkaus sudėjimo moteriai tiesą, kad josios vyras yra miręs. Tai suveikė idealiai, gal net pats tuo metu pajuto jai gailesčio bangą, kuomet pradėjo ritualą, kuris „užšaldė“ ją kartu su negimusiu berniuku tam ilgam laikotarpiui, iki kol ateis diena, kai jai laikas bus prabusti.
Viena ranka suimdamas skalpėlį, pasidabino kreiva ir net iš dalies labai durnai atrodančia šypsena, suvokdamas kad pagaliau sulaukė iš brolio pusės to „sukalbamumo“ apie kurį buvo užsiminęs prieš tai. Teko peržengti prie kritusios šviesiaplaukės lavoną, kad užimti kaip galimą patogesnę stovėseną. Aštrus metalinis daiktas pakankamai greitai perskrodė odą, pažeisdamas visas tas gyvybiškai svarbias venas. Vaza ėmė pildytis tirštų, tamsiai raudonos spalvos skysčius, kuomet Ambrose lėtai pakėlė akis į pašnekovą, tarytum būtu norėjęs šio žvilgsnyje perskaityti kažką daugiau, nei šis ketino atskleisti.
- Dabar, kai žinai kad nuo mano noro talkinti tau, priklauso ar tu iš viso kada nors pamatysi savo žmoną, gyvą... Ką tu ten norėjai padaryti su mano užpakaliu ir spygliuotą vielą primenančiu hemorojumi? - Pašaipus buvo ne vien kalbėsenos tonas, bet ir visas jo snukis buvo persmelktas panašaus jutimo. Nusukęs akis, ramiai stebėjo kaip tekantis kraujas pildo ne pagal paskirtį panaudotą vazą. Tik kažkuriuo metu pavargęs nuo tokio vaizdo, atsitraukė toliau. Buvo visiškai tikras tuo, kad Redford‘as vis dar yra priklausomas nuo jo norų, įtaigos, kuriai nereikėjo naudoti net akių kontakto, kuris yra būtinas kitiems. Užteko tik labai gilaus susitelkimo, kurio buvo pramokęs ne iš karto. Oi, labai daug nekaltų žmonių krito vien todėl, kad Silas sunkiai bandė susitvarkyti su savo naujuoju aš,  kai pramerkė akis po daugybės šimtmečių.
Rankos buvo pakeltos, o delnai atkišti į pasirodžiusių medžiotojų pusę.
Šiek tiek keista moteriškosios lyties atstovės, kuri čia įsibrovė iš kart po to, kai tai padarė medžiotojas, reakcija į Silas‘ą buvo keista. Atrodė kad laikas nustojo eiti, kuomet šių dviejų asmenų žvilgsniai susitiko. Sumišimo ir nesuvokimo perkreiptas raganiaus veidas neleido jam susitelkti į Redford‘ą, kuris bet kurią akimirką galėjo priimti sprendimą kad viskas kas buvo pasakyta apie jo Saloniną, buvo tik blefas ir dabar pat sukapoti savo kraujo brolį į menkiausius gabalus, o paskui išmėtyti po visą pasaulį, kad net jei tai šio nesunaikintu, tai turėtu gerokai pavargti, norint susidėti savo kūną atgal į vientisą masę. Dabar gilus žvilgsnis buvo dedikuotas tamsiaplaukei, kuri kėlė labai prieštaringus jutimus kažkur ten, krūtinės plote. Ir nors galėjo prisiekti kad mato ją pirmą kartą, būtent tokią kokią ji yra dabar, tuo pačiu metu buvo visiškai tikras kad ji yra artima. Klausimas kuris buvo pakankamai protingas privertė raganių susiaurinti akių vokus, ir dar prieš visą tą Silas‘ui patikusį absurdą su veltui panaudotais šoviniais, iš savęs te išlemeno. - To negali būti... - Ar gali? Visus pamąstymus, kurie turėjo savo vietos galvos skliaute, išblaškė visur skriejančios kulkos. Kas keisčiausia, nemirtingasis ne vien neparklūpo ant kelių imdamas siaubingai kraujuoti iš visų naujų „skylučių“, jis net nepasijudino iš vietos. Iki pat tos akimirkos, kuomet pašiepė dantis (ne vampyriškas, o visiškai normalias, žmogiškas), stipriai kibdamas tamsiaplaukei į kaklą. Pirštai spaudė jos balso gerklę, kuomet ignoruodamas tai, kad ji čia pasirodė su kitu asmeniu, nežaisdamas, su stipria jėga nusviedė moterį į šalį, kažkur į priešingą visiems pusę. Tam įtakos davė būtent tai, kas buvo panašu į „viziją“, kurių anščiau niekuomet nebuvo matęs. Prieš akis buvo išdygusi šviesiaplaukė mergaitė, kuri nors ir visa savo plačia siela dievino Sebastian‘ą, tačiau ir Silas‘o vidiniame pasauly kėlė kažką panašaus į šilumą. Vaizdas, kurį iššaukė neaišku kas ir neaišku kodėl, priminė prarastą seserį. Ne, jis nebūtu šios nuskriaudęs specialiai, tam nebuvo visiškai jokios prasmės. Bet ar kas gali pasakyti kad tapimas kažkuo galingu visuomet praeina sklandžiai? Tai ką jis padarė su tuo baltapūkiu angelu, buvo labai didelė ir kvaila klaida. Atsitiktinumas, kuris nieko bendro neturėjo su asmeniškumu. Bet kodėl būtent ši moteris jam priminė ją? Nee... To būti negali. Bet gal? Ne. Neigiamai papurtė galvą, tarytum bandytu pats save įtikinti tuo, kad tai sumauta nesąmonė. Visas tas „what the fuck?!“ išblėso tuomet, kai originalaus eretiko kūnas savaime išstūmė visas tas kulkas iš kūno vidaus, o jis savaime pasuko akis į brolio, o paskui ir Winchester‘io pusę. Moteris buvo nusviesta toliau, kuomet neleisdamas medžiotojui padaryti kažką kvailo, per akimirkos dalį, atsidūrė priešais Dean‘ą. Nuo jo sklido smarvė (nu tik nepagalvokit ką nors blogo) kurią dažniausiai kėlė juodosios magijos paženklinimas. Staigiai atraitodamas jo rankovę, stipriai suėmė už dilbio. Ir tuomet nutiko kažkas išnešančio protą lauk! Pirmiausia raganiaus venos, kurios natūraliai turi kažkokį melsvoką atspalvį, tokį, neperdaug krintantį į akis, nusidažė ryškiai juoda spalva, ir tai tarytum koks nors nuodas, galiausiai buvo perduota Winchester’iui, visos stambiausios per dilbį einančios venos ir smulkiausi kapiliarai įgavo tą baisią spalvą, sunykdami ties išdeginta tatuiruotę. - Nudėk ją, kol ji nepradėjo kalbėti!

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS
avatar
Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 645
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Pen. 05 06, 2016 6:25 pm

„Būti antgamtiniu būtybių medžiotoju, gelbėti nekaltas gyvybes ir savo noru pasirašyti mirties nuosprendį, nėra lengvas darbas. Teks kristi ir skaudžiai, bet visuomet būtina matyti ne bendrą situacijos vaizdą, o tai, kas yra slepiama detalėse“, - šiuos žodžius Winchester‘is pirmą kartą išgirdo būdamas ne daugiau kaip septynerių metų, kuomet dar tuo metu gyvas jo biologinis tėvas, Džonas, bandė paaiškinti kas neišvengiamai lauks šio sūnaus. Aišku, tuomet jis paglostė berniuko galvą, sušiaušdamas plaukus ir primindamas kad dabar jo svarbiausia užduotis yra saugoti tą mažą apsisnargliavusį vaiką, vardu Sammy. Džonas buvo vienas iš tų, kuriems medžioklė kainavo kur kas daugiau, nei tipiniam asmeniui, kuris neradęs savo gyvenimo kelio, nuspręsdavo kabintis į tokius dalykus. Žinoma, netrūkus mirdavo kokia nors ypač kvaila mirtimi. Šiuos kadaise tėvo pasakytus žodžius pavyko atsiminti būtent dabar. Net tuomet, kai užbėgdamas įvykiams už akių pasirodė šio namo viduje, kaip visuomet leptelėjo kažką sau būdingo, jautė kad kažkas yra negerai. Pirmiausia juslę pakirto tas nemalonus, metalo kvapą primenantis, šviežio kraujo tvaikas. Vėliau tos vargšės moters kūnas, kuris buvo sukritęs visai netoli nuo Redford‘o. Ir velniai griebtu, viskas aiškiai skandavo apie tai kad jis yra tas pamišęs vampyras, kokiu galima palaikyti bet kurį, tos rasės atstovą. Bet kodėl tas keistas šeštasis jausmas neleido jam dabar pat pabandyti suvaryti kartu atsineštą dantytą durklą, tiesiai į širdį? Juk raganos suteikė jį medžiotojui ne šiaip sau, nes atrodė senas ir pakankamai baisus, todėl galėjo sukelti efektingą įvaizdį. Šis durklas padėjo lengvai atsikratyti keliais vampyrais, kurie sau buvo leidę per daug. Bet dabar, būtent dabar nebuvo pasiruošęs nerti stačia galva į visus tuos įvykius, kurie gana įdomiai pasirodė Cassidy. Tuomet kai ji buvo mokoma naikinti nemirėlius neužduodant klausimų, Dean‘as kaip sumautas leitenantas Horatio Caine, iš „CSI: Miami“ bandė pirmiausia išsiaiškinti kas per velniava. Būsena, kuri buvo užvaldė medžiotojo kūną, priminė apsvaigimą, koks yra jaučiamas, kuomet tave pradeda ruošti leidžiant anestestezijos prieparatus. Atrodo kad viskas yra matoma per kažkokią miglą ir tu bet kuriuo metu imsi ir išvirsi iš klumpių. – O tu manei kad sugebėsi apgauti patyrusią medžiotojo akį, tuo šou kad trokšti savo mirties? Jei ne Cassidy, greičiausiai būčiau pasilikęs palaukti, kuomet tavo sudžiuvęs kūnas vėl imtu gaudyti taip reikalingą deguonį.  – Šie žodžiai buvo tik savotiškas priminimas, kad pasirodęs čia asmuo tikrai nepamiršta veidų, kurie šiam kažkuriuo metu geba suteikti nelabai mažus nemalonumus. Nee, transporto priemonė yra pataisomas dalykas, ir ten te buvo trumpalaikis įsiūčio priepuolis, kuris iš esmės nereiškė kad dabar ims ir dėl metalo gabalo paskelbs vampyrams didžiausią karą, kokį tik šie gali leisti sau įsivaizduoti. Iš esmės nepatiko tai, kad jo vaikystės draugė buvo laikoma kažkokio parazito namuose, nelaisvėje. Neaišku ką būtu padaręs, jei po viso to susitikimo su vampyrais ant Argent šeimos atstovės kūno būtu radęs bent vieną šviežią mėlynę. Visada buvo mokytas gerbti moterys, nes jos nėra fiziškai tokios pat stiprios kaip kad iš prigimties yra vyrai (yra išimčių, nieko nesakau). Vyras kuris sužeidžia moterį, privalo būti nubaustas. Tai ką kalbėti apie vampyrą, kuriam iš viso į galvą šauna kažkas panašaus? Visiška beprotybė.
Grįžtant prie esminio fakto: vampyras, su kuriuo teko „susipažinti“ praėjusią naktį, atrodė būtent taip, tarytum būtu pagrindinis įtariamasis visame šiame chaose, kuris buvo sukeltas prieš atvykstant dviems nelauktiems svečiams. Nes kam iš viso šautu į galvą apkaltinti Salvatore tuo, kad jis neva neturėdamas ką veikti atsibeldė į, vis dar medžiotojo manymu, originalaus vampyro namus, tam kad suvesti sąskaitas su jo moterim (nesvarbu kas ji bebūtu: draugė, mylima, sesuo, motina – nėra skirtumo)? Visiškai nelogiška ir net kokiame nors paraleliniame pasaulyje, tai taip pat būtu nelogiška. Neskaitant to, kad vampyro ranka lygi alkūnės buvo kruvina, jis pats atrodė labiau prislėgtas ir piktas, nei nusiteikęs agresyviai. Jei Cassidy buvo teisi, sakydama kad jis nepabūgo susidurti su „pagarsėjusiu“ medžiotoju, norėdamas gauti originalaus hibrido kraujo šiai mirusiai personai, tuomet kokia prasmė buvo ją sunaikinti? Vat čia ir toptelėjo idiotiška mintis kad Stefan‘as iš tikro nėra Stefan‘as, o tai reiškia kad nusikaltėlis nebūtinai yra tas, kurio rankos krūvinos. Buvo pasiruošęs prabilti, kuomet nuo netikėtumo pečiai savaime pakilo ir akimirka atrodė kad pats Dean‘as buvo išgąsdintas pirmo šūvio garso. Tai buvo netikėta! Cassidy eilinį kartą elgėsi taip, tarytum žinotu kur kas daugiau, jei kas pasakytu. Bet kokia gi prasmė iš viso žaisti šiuos vaikiškus „aš su tavimi nesikalbu” žaidimus?
Šią akimieką atrodė kad medžiotojui sunkiai sekasi suimti save į rankas ir reaguoti kaip nors tinkamai. Dar prieš du metus pats buvo pastatytas į labai sunkią padėtį, kuomet pats to nenorėdamas (nu jis tikrai nenorėjo to daryti, tiesiog neturėjo kito pasirinkimo ir buvo gerokai valdomas žymos, kurią buvo apdovanotas tų raganių, kurie velniai trauktu, buvo per daug kieti, kad gebėtu pasipriešinti) paleido kulką į tos moters tarpuakį, kuri ne kartą buvo ištraukusi jo paties užpakalį iš bėdos, kuri galėjo kainuojo jojo gyvybę. Žvilgsniu susidurdamas su pirmo vampyro veidu, netiesiogine prasme, kone išgirdo šio „prašymą“ valdytis. Ir buvo velniškai sunku, mat tą akimirką, kuomet Silas pasistengė fiziškai sukelti skausmą tamsiaplaukei, matėsi kad Winchester‘is ketino spjauti į visiškai viską ir dabar pat pasileisti į raganiaus pusę, su didžiausiu malonumu pralaužiant šiam kaukilę vien tik savo kumščiu. Ne motais buvo net tai, kad tokio veiksmo metu sutrupintu visus savo krumplius, ko pasekoje nepataisomai netektu rankos. Nes tikrai kad nesutiktu būti pagydomas visiškai nežavingai skambančiu nemirėlio kraujingu „vaistu“. Sujudėjo tik iš dalies, kuomet visas kūnas liko įtemptas kaip styga. Ambrose veiksmai atrodė nesuvokiami protu, kuomet šis neaišku iš kur, išsiaiškino apie tai, ką nuo visų aplinkinių taip perspektyviai slėpė pirmasis Džono Winchester‘io sūnus. Sutrikęs žvilgsnis pirmiausia atsidūrė ties dilbiu, kuris buvo laikomas šaltos nemirtingo padaro rankos. Matėsi kad dėjo pastangas į tai, kad atsiimtu savo galūnę, ir lemtinga akimirka žmogiškų akių baltymas nusidažė juoda spalva. Tai trūko tik sumautą akimirką! Iš pažiūros atrodė kad medžiotojas pasidavė net nepradėjęs pasipriešinimo atakos. Taip ir būtu nutikę, jei ne šis ypatingasis paženklinimas. Akivaizdu kad Ambrose vylėsi kad netrūkus mirtingasis ims ir pasišokliuodamas nukeliaus link kažkur nusviestos draugės. Aha, uostyk vidurinį pirštą! Atsitraukęs vos per vieną žingsnį, dabar jau akivaizdžiai pademonstravo kad nėra iš kelmo spirtas, ir visa savo turima jėga (turėjo tikrai daug, nors ir nebuvo vampyras ar „žmogus iš plieno“) suvarė kumštį tiesiai į raganiaus snukį. Suktis teko negalvojant apie tai ką derėtu daryti toliau. Jo rankos suėmė Silas‘o makaulę, kuomet staigus sujudimas sukėlė tą nemalonų garsą, kuomet sutraška velniop kaklo slanksteliai.
– Žinosi kaip stoti skersai kelio mirusioms raganoms, šūdpalaikį! – Pats suprato kad toks Ambrose likvidavimas suteikė labai, LABAI mažai laiko. – Pamaniau kad tau reikia pagalbos. Ar sakysi kad nereikia? – Net pats iš savęs nesitikėjo panašaus dalyko, kuomet pasukdamas akis į pirmo vampyro pusę, net labai aiškiai išdėstė savo pozicija, kuri aiškiai išsiskyrė nuo tos, kurią buvo užėmusi Cassidy, kuomet viską priėmė už gryną pinigą. Tikriausiai patirtis ir pastabumas suteikė savo, kuomet daugiau nieko nelaukdamas, medžiotojas atitrūko nuo savo vietos, pasileisdamas į tą pusę, kurios link buvo „pastūmėta“ moteris. – Nesuklysiu spėdamas kad tas vikšras yra originalusis? Vadinasi turi ne daugiau nei penkias minutes pasakyti KAS PER VELNIANA čia vyksta? – Tris žodžius ištardamas pakankamai piktai, kaip mat atsidūrė prie tamsiaplaukės, bandydamas įsitikinti tuo, kad ji buvo gyva. Aplamdyta, bet svarbiausia kad gyva. Net neįtarė to, kad įtaiga kurią buvo panaudojęs prieš jį Silas, kaip kokios bombos mechanizmas pradėjo tiksėti, nesuteikdama vilties kad galima tai pataisyti.
Viena ranka padėdamas tamsiaplaukei atsikelti, dievaži, net nepajuto kaip tas dantytas durklas, kuris tikriausiai turėjo tiek pat amžiaus, kaip abu vampyrai, besirandantys šiuose patalpuose, susmigo medžiotojai į šoną. Viskas vyko taip, tarytum jis ir pats nesuvoktu ką darantis. Nejuto, nematė, o tik kvailai vykdė paliepimą, kurį išsakė originalusis prieš tai, kai jam buvo nusuktas sprandas. Juk kitaip nebūtu to daręs.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1482
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Nemirtingas (dark!)
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Elissa Ambrose on Št. 05 07, 2016 9:27 am

Butu galima drasiai teigti, kad pastarosios 48 valandos buvo kur kas intensivesnes, nei kad pavyzdžiui keli pastarieji medžiotojos mėnesiai. Besirupindama serganciu tevu ji daugiau laiko praleido namuose, gilindamasi i ivairius medžiotoju rankrascius kol nuo arkliskos dozes nusksusminančiuju apdujes jos tevas ilsedavosi kitame kambaryje. Būdamas siaubingas kietakaktis jis ne už ka nesutiko buti gydomas ligoninėje todel ten apsilankydavo tik tomis dienomis kai jam būdavo paskiriami chemotherapijos seansai. Po to sekdavo kelios dienos kai jis sunkiai bepasikeldavo is lovos, nuolatos jausdavo stipru pykinima ir ilgainiui jos gyvenimas tarsi sustojo. Prieš tai gyvenusi su dideliu užsidegimu, aistra nuotykiams, Argent tapo tu dideliu ir prabangiu, pili primenanciu namu kaline. Vargu ar ji galejo jam kuo nors padeti, bet jis norėjo, kad ji butu greta. Jis paniskai bijojo mirti vienas. Galbut jei nebutum visu atstumes.. Galbut jei butum suteikes jai, mamai, proga viska paaiškinti... Galbūt dabar mes nebutume tokie vienisi? Ji žinoma niekada to jam nepasake ir nepasakys. Bent jau ne logos patale. Viltis, kad visai ne už ilgo ji sugebes ji susigrąžinti kele jai dvilypius jausmus. Be galo trokšdama pamatyti ji sveika, tuo pat metu ji norejo pagalisu priremti ji prie sienos ir pagaliau priversti atsakyti i visus tuos klausimus, kurie nedave jai ramybes. Jie nebuvo vieninteliai Argent ir ji nesupranto kodel tai visuomet buvo nuo jos slepiama, juk ji turejo teise susipazintu su savo šeimos nariais ir pati nuspręsti ar nori su jais bendrauti, net jei tarp ju ir jos perbegusi juoda kate ir butu buvusi užtektinai svari priezastis vieniems kitu issizadeti.
Priešingai nei Winchester'is ji padare skubotas prielaidas Sebastian'o nenaudai ir tokiu budu pastatydama ji ant pjedes stalo kaip pagrindini blogiuka bei palikdama ji Dean'o teismui pati šia akimirka būdama labiau suinteresuota asmeniu, kuris is isivaizdos tikrai neprimine saltakraujisko siaubuno koks pastarasias is tiesu buvo. Jo sutrikimas jos atžvilgiu tik dar labiau susitiprino jos nuojauta, kad jie jau yra kažkada susitike. Bet is kur tas naivus tikėjimasis, kad jis jos nepuls? I ši klausima ji ir pati nebutu sugebėjusi atsakyti. Jo pirstams sugriebus jos kakla ji instinktu vedama sueme jo ranka savosiomis prieš tai kai su didele jega buvo nusviesta i sona it visa diena erzinusi liemenele, kuria mergina atsikrato vos grizusi namo po ilgos darbo dienos. Stipriai susidurusi su kazkokiu baldu ji teskesi i grindis ir tik per stebukla apsiejo be jokiu rimtesniu suzeidimu. Na gal vienu kitu nubrozodinimu, bet ne daugiau. Kaip netrukus prieš ja atsidure draugas ji ne nesvarstydama ištiese jam savo ranka ir kaip imanydama mikliau atsistojo ant koju. -Nesdinames is cia,-suprasdama, kad verčiau pralaimeti musi, nei kara, ji buvo pasirengusi sprukti paliekant du nemirtinguosius pribaigti vienam kita, tačiau... Pro putlias jos lupas staiga prasiverze skausmo inicijuota dejone. Nuleidusi akis ji netikedama tuo kas ka tik ivyko, rankomis sueme jos sone styranti durkla. Pakelusi issigandusias akis atgal i medžiotoja ji bande jo veide iskaityti atsakyma i vieninteli jos galvoje uzianti klausima kodel? Pasvirusi i prieki ji sukrito i Dean'o glebi keliais pasiremdama i grindis. Ji mate kraujo baloje stovinti Sebastian'a, netoliese tysanti blondines kuna ir laikinai "isjungta" Silas 'a. Kaip jie visi galejo taip susimauti???!

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Don't worry, all is well. All is so perfectly, damnably well. I understand now, that boundaries between noise and sound are conventions. All boundaries are conventions, waiting to be transcended. Moments like this, I can feel your heart beating as clearly as I feel my own, and I know that separation is an illusion.
avatar
Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 172
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 05 07, 2016 1:06 pm

Vyras pažvelgia į savo rankas. Žiūrėjo ne į kraują ant jų, o sekė kaip bet koks galūnių judesio vaizdas tarsi palieka po savęs perregimą aurą. Kitaip tariant akyse kiek dvejinosi. Negalėjo neatkreipti dėmesio ir į tai, jog šviesi nemirelio oda išsivagojusi mažytėmis tamsiomis kraujagyslėmis. Dėl nemąžtančio bendro blogumo Sebastianas vienu momentu lieka priverstas palinkti į šalį ir atpilti visai neseniai suvartotą sintetinio kraujo dozę. Po galais, fiziškai dar niekuomet nesijautė taip sumautai, tie patys vilkolakio nuodai turėjo vampyrui mažiau neigiamą poveikį, nei ta mineralizuota tabletė. Laikas bėgo, o padaryti išvados, jog pradeda bent kiek jaustis geriau negalėjo. Nesvarbu, kad atgavo judesio laisvę, nes ir vis tiek jau šaukštai po pietų ir pasipriešinti Sailo įtaigai, lėmusiais Daenerys žūtį, Redford'as reikiamu momentu nesugebėjo. Atsižvelgiant į tai, kaip sumautai jautėsi vargu ar labai galėtų broliui pasipriešinti tuo pačiu fiziniu jėgos aspektu bei bent prilygti jojo greičiui. Tad iš esmės nematė savęs esant įstatyto į labai tokią jau patogią padėtį siekiant nepaversti savo trobos tikru šio kvartalo skerdinių namu.
- Velniop tave, Sailai,-nusikeikęs nerūpestingai ir perdėm demonstratyviai numoja ranka tiesiog pritrūkęs jėgų bei visų svarbiausia sveikatos palaikyti su broliu tą "katras iš mūsų kietesnis yr" ginčą, panašėjusį į pilstymą iš tuščio į kiaurą. Ambrose liežuvio laidymas iš tam tikros pusės taipogi buvo provokacija, nes niekas taip nenuodija gyvasties kaip neigiamos emocijos ir blogos mintys, ką kurstyti raganius gebėjo idealiai.  Sebastianas tikrai turėjo didelį minusą visų pirmiausia žmonėse ar tai būtybėse matyti teigiamus bruožus. Iki to momento, kai Horatius prieš pat Varias akis išsivedė jo dukteris, nemirelis nebuvo linkęs laikyti savo tėvo nei širdies, nei galų gale sąžinės neturinčiu individu. Tiesiog suvokti to, KIEK žmogui gali būti svarbus šeimos tradicijų puoselėjimas Sevastianos negalėjo net dabar, juo labiau egzistuodamas šiandieniniame pasaulyje, kuris nesunkiai vertybes iškeičia į paviršutiniškumą bei visą tą panašią dvasinę butaforiją. Varias iki paskutinės akimirkos tikėjo, jog vieną dieną sugebės pataisyti santykius su tėvu ir tam nereiks paminti savo įsitikinimų, kad atsiverstų burtų knygą pažintiniais sumetimais. Jei ne ta triuškinanti giminaičių išdavystės patirtis vargu ar žvelgtų į Sailą kaip į visišką Horatiaus analogą, kuriam smeigti peilį į nugarą yra tas pats, kas atsikąsti riestainio - ne tik juokų darbas, bet ir visai faina.
Net jei buvo labai sutrikęs nuo per didelio informacijos srauto bei stiprių, sumišusių emocijų Sebastianui nebekilo minčių plėšyti Sailo į gabalus. Salonina net ir mačiusi visa kas čia įvyko iš šalies nerekomenduotų savo vyrui taip pasielgti. Ji kartą yra pasakiusi Varias, o šis jos žodžius įsiminė ir kuo puikiausiai atminė šiandien. "Mirtis nėra bausmė, o išlaisvinimas. Tikras pragaras yra žemėje. Leisk priešams gyventi ir jie neš jiem skirtą naštą iki paskutinio atodūsio". Tada šis pamokymas Sebastianui skambėjo kvailai, juolab buvo išsakytas iš kart po to, kai vyras ketino, švelniai tariant, iškaršt kailį Saloniną apiplėšt ir išprievartaut bandžiusiam girtuokliui. Bet dabar žvelgdamas į Sailą neabejojo, jog jei šis kada rimtai bandys kibti į gyvenimą, gyvenimas pats šiks jam reikalus ir Redford'ui reiks nebent tik labai minimaliai prie to prisidėti. Na, o jeigi visgi brolis darysi perdėm patenkintas dėl to kaip klostosi jam reikalai, tokiu atveju tikrai galima apsvarstyti galimybę kaip pasmaguriauti tuo saldžiai šleikščiu piktdžiugos jausmu baudžiant to absoliučiai vertą nedorėlį. Neketino "pamesti" savo natūros, o dabar ši turėjo aiškią paskirtį susigrąžinti savo žmoną bei sūnų. Tiksliau tiesiog susigrąžinti gyvenimą. Taip Sebastianas tikrai turėjo daugiau silpnų vietų, nei Sailas. Bet tuo pačiu jis tiesiog turėjo daugiau.
Prie visų tų kūną krečiančių negalavimų gana greitai prisideda ir palengva kylantis troškulys, mat nemažas kiekis nuleisto kraujo suveikia būtent "per skrandį", o Dean'as ir Cassidy dar niekad jam neatrodė tokie "keliantys apetitą". Visgi per daug įvairiausių dirgiklių blaškė vampyrą nuo to kertinio jo esybės instinkto būti parazitišku-kraujasiurbišku pirmuonimi. Be jokios abejonės jam net pačiam buvo gerai žinomas faktas, jog nedėjo didelių pastangų mėtyti pėdas taip, kad nei Dean'ui, nei Cassidy nekiltų įtarimo dėl eilinį vampyrą kiek lenkiančio Redford'o statuso. Sebastianas negalėtų konkrečiai pasakyti kodėl buvo mažiau atsargus, nei paprastai, tačiau ko gero elgėsi taip intuityviai specialiai, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Pasirinkęs šešėlį vyras mažne kasdien kentėdavo nuo intrigos jojo būtyje trūkumo ir tos žudančios savo silpnybių nežinomybės. Galvoje vis tiek spragsėjo neaptikta mintis, jog užsikoręs ant dviejų medžiotojų ne tik paįvairintų savo kasdienybę, bet galbūt kažkokiu nuostabiai neįtikimu būdu liktų ilgam, ilgam JEI ne visam patiestas kokios stebuklingos kulkos ar kuolo. Savižudiškų minčių vyras į galvą neįsileisdavo tiesiog dėl to, jog buvo pakankamai pagarbiai nusistatęs prieš save patį, tačiau tam tikra dalis tikrai troško jojo viso ko pabaigos. Daenerys pasirodė kaip nedidelė šviesa tunelio gale, bet greit užsižiebusi ji ir užgeso. Ir vien tik dėl to, jog savo nelaimei įsisuko į dramatišką, nelaimių kupiną Redford'o būties verpetą. O dabar to tamsaus tunelio tiesiojoje akinamai spindėjo ponios Varias veidas teikęs desperatiškai ieškotos vilties atgauti prarastą gyvenimo džiaugsmą bei užmirštą entuziazmą pasitikti kiekvieną naują dieną.
Pirmasis vampyras vis dar nesikišo į veiksmo sceną, kurioje dalyvavo Cass, jo brolis bei atrodytų nuolatos piktai nusiteikęs Winchester'is. Ir gerai darė, nes šie du medžiotojai nebuvo kažkokie nerimti žmogeliai tik primetantys kietus antgamtinių būtybių linčiuotojus. Jie buvo tikri savo srities profesionalai, nors ir pastebėjo Argent polinkį elgtis kiek neapgalvotai pasiduodant emocijoms ar kažkokiam išprotėjusiam vidiniam balsui dar kitaip intuicija vadinamam. Redford'ą iš ties nustebina tai, jog prieš Dean'ą panaudota Sailo įtaiga nesuveikia ir galiausia viskas užsibaigia laikinu medžiotojo triumfu. Pašlovindamas šią akimirką Sebastianas dar kartą susivemia, bet tuščias skrandis išvaro lauk kažkokią klampią, kraujingą bei seilingą masę. Galva tiek apsisuko, kad susvyravęs pagalvoja nelygu apsivoš. Tačiau ant kojų išsilaiko, nors ir netvirtai. Kiek lingavo lyg vėjo taršomas liaunas medelis. Veidu tekantį prakaitą tiesiog nusipurto stipriu galvos sukratymu, kuris pasibaigia laikinai paūmėjusiu svaigimu. Jėzau Kristau, kiek turėjo dėti pastangų, kad SUGEBĖTŲ sekti kas vyksta! O per tą laiką kol vėmė ir svirduliavo nenutiko nieko gera, mat pasirodo, jog Sailo įtaiga, nukreipta prieš Dean'ą visgi suveikia. Tipinis Ambrose modelis jau matytas šiandien -priversti asmenį nuskriausti tą, kuriam jaučia šiltus jausmus. Bravo. Paplotų jeigu nesijaustų šitaip sumautai. Judėdamas itin lėtai ir nekoordinuotai, Sebastian'as nulinguoja prie ką tik pasidarbavusio Dean'o, atimdamas iš jo durklą.
- Ar dabar patikėsi jei pasakysiu, kad SAVA valia šios vampyrės, kuri man tikrai nuoširdžiai patiko aš nežudžiau?-vyro balsas skambėjo pakankamai jautriai, juolab puikiai įsivaizdavo ką jaučia bei galvoja Winchester'is, be to, kažkokiu būdu turėjo apsiginti bei oficialiai pranešti, jog tikrai nėra tas blogas vampyras šioje visoje painioje situacijoje. Cassidy veidas atrodė pasimetęs ir perkreiptas skausmo. Po šimts... Sebastianas jautė didelį apmaudą dėl viso to kas čia vyksta. Nemirelis neskubėdamas nuklibinkščiuoja prie ant žemės tysojančio, laikinai atjungto Sailo. Viena ranka suėmęs jo pečius, pakelia brolio nugarą, o tuomet suvaro Dean'ui priklausantį durklą tiesiai jam į širdį prailgindamas Ambrose likvidavimą neribotam laikui, kuris pagal Sebastiano planą visgi buvo ribotas. Vos tik susitvarkys su šitais dviem, durklą išims lyg niekur nieko. Vyrui LABAI reikia jo Saloninos. Tikrai.
- Paimk Cassidy ir sek paskui mane iki laboratorijos. Suleisiu jai šį tą, kas padės sustabdyti kraujavimą bei pradėti gyti. Ir tai nėra mano sumautas kraujas, jei jau norėjai kabintis man į atlapus, kad tipo nedrįsčiau girdyt jos savo bjauriomis vampyriškomis sultimis,-sukalba išskirtinai Dean'ui skirtą šneką ir nieko nelaukęs pajuda į balsu minėtą kambarį, esantį po svetaine,-O vėliau pasistengsiu paaiškinti su kuo judu turit reikalų ir kodėl jei nesat visiški kvailiai privalot lėkt kuo greičiau iš čia bei pasistengti užmiršti visa tai, kas čia vyko,-Sebastiano balsas skalbėjo kiek draugiškiau šį kartą, nors vis dar širdo ant jų abiejų, kad jie sumojo čionais atvažiuoti. Laboratorijos patalpoje nemirelis mosteli ranka į odinį gultą, nurodydamas guldyti Argent būtent ten, kai pats patraukia prie šaldiklio, kuriame laikė didžiąją dalį savo serumų, išsitraukdamas lygiai tokį patį, kokio buvo suleidęs Deneris pirmą kartą siekiant pagerinti ląstelių regeneracinius rodiklius. Tik žmogiškuoju Cassidy atveju papildomai suveiks ir kraujo krešėjimo faktorius, tad Sebastiano uoslę smarkiai dirginęs šviežio kraujo kvapas turėtų apmažėti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1483
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Št. 05 07, 2016 2:57 pm

Senovinis dantytas durklas lengvai, tarytum būtu aštriausiu daiktu visame šiame sumautame pasaulyje, susmigo į tamsiaplaukės šoną. Medžiotojo ranka, kuri buvo pažymėta tam tikra „tatuiruote“, panašia į tokią, kokias gauna rančose laikomi galvijai, kad žinoti kam būtent šie priklauso. Taip, Winchesteris šiokia tokia prasme buvo tas galvijas, purviname raganų ir vampyrų nesantaikos žaidime. Tai nieko bendro neturėjo su čia buvusias asmenimis, kurie akivaizdžiai nespinduliavo vienas kitam išpuoselėtais tauriais jausmais. Dean‘as buvo pasirinktas būti šiuo mirtį nešančiu padaru, kuris negali žūti nuo nemirtingojo rankos (kaip tai buvo paminėta, o ir pademonstruota ankščiau), ne be priežasties. Pats ne kartą buvo pagavęs save svarstant apie tai, kodėl būtent jis, o ne koks nors garbėtroška, kuriam tai būtu bent paranku. Manė, kad tai nutikti galėjo todėl, kad tuo metu neturėjo ne vienos silpnos vietos, pats nesibaimino mirties, o ir visi tie nemirtingi šmikiai kėlė tiek pat baimės, kiek jos galėtu sukelti maža musė, vidury nakties skraidanti kambary. Irzėlį ji tikrai gautu, bet apie baimę nėra ne menkiausios šnekos. Iš dalies durklas dažnai suveikdavo kaip koks povandeninis radaras, kuris randa artėjančius laivus ar kažką panašaus į tai. Silas‘o įtaiga nesuveikė iš karto, bet ir pats medžiotojas buvo visiškai tikras tuo, kad yra apsaugotas nuo bet kokio mirtino kontakto su nemirėliais. Akivaizdu kad raganiai į tų padarų sąrašą nebuvo įtraukti, todėl nutiko tai, kas buvo neišvengiama. Iš dalies. Mat būtu nesunku nuspėti, kad tokį scenarijų galėtu pakeisti tik vienas asmuo. Tas pats Cassidy tėvas, kuris matydamas kad jo mėgstamas kolegos vaikis kėsinasi į šio dukrą, nesudvejotu kulka perskrosdamas šiam makaulę. Kas įdomiausia, po tokio dalyko medžiotojas jau nebe pakiltu.
Cassidy ištarti žodžiai apie pasitraukimą buvo tikriausiai protingiausias dalykas, kokį išgirdo šiandiena. Na, taip. Redford‘as tai pasakė kita forma ankščiau, net kelis kartus. Bet, Winchester‘iui tikrai labai sunkiai sekėsi susigaudyti tame, kas čia vyksta. Todėl nieko nuostabaus kad įsiklausyti sugebėjo tik į tamsiaplaukės moters žodžius. Visa savo tamsia siela troško ištraukti šios sėdynę lauk, tuo pačiu metu kažkur paslepiant visą savo savigarbą. Jos gyvybė buvo kur kas svarbesnė, nei kažkoks pasišokinėjimas prieš vampyrus. Tuo labiau jo paties vidinis balsas kategoriškai skelbė nuosprendį, kad ne Redford‘as čia yra blogas asmuo, o būtent tas, kuris dabar buvo išdribęs ant grindų. Nepajuto, kuomet jo paties rankoje laikytas durklas taip skausmingai buvo įsiveržęs į moters liauną kūną. Galėjo leisti sau įsivaizduoti kaip jojo aparatas tarp kojų patenka į šios dailios moters vidų, bet tikrai kad ne šis sumautas durklas! Tas žvilgsnis ir skausmo sukeltas garsinis signalas privertė nuleisti akis. Atvipo žandikaulis, o ant kaktos iššoko gana ryškios raukšlės. Net kvailys suvoktu kad pats buvo ne ką mažiau šokiruotas, nei Cassidy, kuri buvo verčiama tai patirti savo pačios kailiu. Tai buvo baisiausią ką Dean‘as galėjo padaryti šiai moteriai. Taip desperatiškai stengdamasis apsaugoti ją nuo bet kokio nemalonumo, dabar pats buvo tuo nemalonumu, kurio šiai būtybei gyvenime tikrai kad nereikėjo. Žvilgsnis nors iš pat pradžios išdavė nesuvokimą kas vyksta, dabar atrodė kur kas labiau apgailestaujantis. Ir jis apgailestavo, tragiškai! Nors reikia pabrėžti kad tikrai neketino jos dabar pat palikti ir greitai bėgti lauk, iš bėdos traukiant savo paties užpakalį. Nebuvo valia dantyto durklo ištraukti lauk, juk nebuvo tikras kad nesužeidė gyvybiškai svarbių organų, tačiau palikti tą svetimkūnį joje, buvo ne ką mažiau pavojinga. Jei šis daiktas sugebėjo anapylin išsiūsti ne vieną stiprų priešininką, ką po paraliais sugebėtu padaryti moteriai?! Ištraukdamas iš jos kūno objektą, kuris kėlė tiek skausmo, kaip mat sugavo jos ant kojų neužsilaikiusį kūną. Laikė tamsiaplaukę taip, tarytum tai būtu svarbiausias dalykas jo paties gyvenime. Spengė ausyse, ir vienintėliu protingu dalyku dabar atrodė kreiptis pagalbos į čia pat buvusį vampyrą. Nebuvo tikras kad moteris pritartu tokiam poėlgiui, bet velniai griebtu! Keliauti iki artimiausios ligoninės PIKO metu, buvo taip pat veiksminga, kaip paguldyti ją ant sofos ir tikėtis kad viskas praeis savaime. Praskleidė lūpas, norėdamas pasisakyti, tačiau čia pat buvo pertrauktas pirmo vampyro kalbos. – Supratau tai daug ankščiau, nei pats nusprendei pasakyti. – Balso tonas buvo žemas, leidžiantis šiokį tokį virpesį. Iš dalies piktas, ir iš dalies beviltiškas. Vampyrui nebuvo prasmės žmogui išreikšti pasiaiškinimą, bet tai galiausiai iššaukė galvos palenkimą, kuris simbolizavo supratimą, arba tai kas yra vadinama pritarimu. Ne visada buvo bukas karštakošis, kuris matė tikslą ir šio siekė. Tuo labiau, vos patekus į šiuos namus su iš anksto žinoma informacija, logikos nerado ne viename iš čia vykusių dalykų. O kuomet pats savo kailiu įsitikino tuo, kad gali ne savo noru padaryti protu nesuvokiamą dalyką, abejonių paprasčiausiai nebe buvo. Ką kalbėti apie tą prastą vieno aktoriaus teatrą, kurį buvo pademonstravęs Sebastian‘as, kuomet diskutavo su medžiotoju telefonu. Viskas atrodė per daug paviršutiniška, netikra. Todėl tvirčiau suimdamas sau rūpimos moters kūną, iš karto veidu atsisuko į vampyro pusę, kone iškošdamas pro dantis. – Padaryk viską ką gali, kad ji išgyventu. Man nusišikti ar tai bus kokie nors vaistai, greita pagalba ar tavo paties kraujas, jei šio liko po to, kai aptaškei viską aplinkui, pildamas iš skrandžio. Jei ji išgyvens, turi mano garbės žodį. Liksiu tau skolingas, iki kol savo kojomis vaikščiosiu šia žeme. – Tam kad susakyti tokius žodžius, kurie skambėjo net labai įtikinamai, reikėjo perlipti ne vien per savo principus, tačiau per viską, kas iš viso jam pačiam buvo „šventa“. Eidamas šio gyvenimo keliu, jis te buvo tobulas karys, kokio paprastiems mirtingiesiems, nuolat kenčiantiems nuo nemirėlių išpuolių, reikėjo. Praradimų buvo daugiau, nei normalus žmogus galėtu panešti. Bet štai su mintimi kad pats, nors ir buvo apsišėręs verbena kad paskui ilgai ir nuobodžiai gerą savaitę neapleistu tualeto, tapęs kažkokio tipo rankose už virvių tampoma lėle, vargu ar susitaikytu. Ne, apsiprastu su mintimi, jei jam būtu liepta padaryti tokį beprotišką dalyką, kaip apsitepus medumi ir apsilipdžius pūkais, nuogam bėgti iki kol padai ims svilti. Bet bent pabandyti sužeisti jam svarbų asmenį, buvo per daug. Net dabar mintyse skambėjo tėvo žodžiai, kuriuos jis kartojo kiekvieną sumautą kartą, kuomet išvykdavo į savaitėmis trukusias medžiokles. „Privalai būti atsakingas, privalai būti budrus ir apsaugoti tau svarbius asmenys“. Tėvas niekada nedemonstravo savo vaikams ypatingo švelnumo, iš esmės jo beveik niekada ir nebuvo šalia. Todėl dar būnant vaiku, Dean‘ui teko apsiimti ne vien brolio vaidmeniu, bet ir tėvo. Rašė savo niekuo kaltam broliui raštelius su sveikinimais, kuomet ateidavo kalėdos. Pirko rimtas dovanas, pinigus užsidirbdamas sunkiai, po visu tuo pasirašydamas Džono vardu. Turėjo suteikti broliui vilties, kad „ei, viskas yra gerai!“. Džonas tik prieš mirtį pasakė tai, ko gailėjo visą laiką. Pasakė kad užkrovė ant savo vaiko per daug atsakomybės, versdamas pasirūpinti ne vien Sammiu, bet ir juo pačiu. Privertė užaugti per daug greitai, ir dabar jautė didžiulį pasidydžiavimą. Mat vyriausias sūnus niekuomet nesiskundė, nors ir turėjo tam visišką teisę. Galbūt būtent šis dalykas galiausiai ir nulėmė tai, kuo jis tapo dabar.
Gaudamas paliepimą sekti paskui, medžiotojas net nesvarstė kokio nors kito pasirinkimo, kuomet ganėtinai paklusniai, o ir nesižvalgant aplinkui, žengė įkandin šio didelio namo savininkui. Patekdamas į patalpą kuri priminė tipinės ligoninės ar universiteto laboratorines patalpas, tvarkingai paguldė ant rankų visą tą laiką laikytą Cassidy kūną. Nerodė didelio susidomėjimo tuo, ką buvo paruošęs vampyras, kuomet palinkdamas prie moters veido, atsargiai pirštais perbraukė šiai per skruostikaulį. Jautėsi visiškai kaltas, VISIŠKAI. Net kai Silas pasistengė veikti Winchester‘io rankomis, tai ne velnio neatmetė atsakomybės. Iš dalies suprato, kad vampyras, kuris buvo visai ne toli, dabar jautėsi ne ką geriau. Žvilgsnis, o ir pats veidas „reklamavo“ kaltę, kuomet pražiodamas burną, pakankamai tyliai, lyg to girdėti negalėtu niekas kitas, kaip tik tamsiaplaukė, prasitarė, – Man labai gaila kad taip nutiko. Bet paklausyk, viskas susitvarkys, gerai? Aš pažadu kad visai netrūkus pasijausi geriau ir savo noru išspardysi man sėdimą. – Nepriklausomai nuo to kad rinkosi labai netikusius žodžius, visu savo kūnu pademonstravo tai, kad ši moteris jam buvo kur kas labiau reikalinga, nei pats tai galėjo pripažinti. Ir tam te reikėjo pamatyti, pajausti kad jos gyvybė gali užgęsti. Palinkdamas dar arčiau, per daug rūpestingai palietė lūpomis šios kaktą, ranka tuo pačiu metu perbraukdamas per šios plaukus. Tuomet sukando dantis, ir ne per daug, bet atsitraukė, kad vampyras galėtu atlikti tai, ką planavo.  – Paaiškink dabar. Kad ir koks beviltiškas asilas galiu dabar pasirodyti, bet neketinu leisti kad tas suskis, kuriam suvarei mano durklą į širdį liktu nenubaustas dėl to ką privertė mane padaryti. Todėl kalbėk. – Skambėjo užtikrintai, ir net jei pirmasis vampyras pabandytu pasinaudoti savo sugebėjimas „įtikinti“ dabar jau būtu tam net labai pasiruošęs. Neketino pakartoti tos pačios kalidos, kuomet įstebėdamas tai ką šis daro, lyg tarp kitą ko prasitarė. – Tau reikalingas kraujas: žmogaus, voverės ar kuo tu ten maitiniesi. Bet toks vargu ar sugebėsi pasipriešinti tam padarui. Aš irgi neturiu 9 gyvybių užantį, bet ketinu pasilikti čia. Manau esu tau naudingesnis, nei kad manai. Tik su sąlyga, - Nusukdamas akis, ir aiškiai nenoriai demonstruodamas tai, kad moteris kuri iš esmės jį ir suvedė su pirmu vampyru, buvo „tą, silpna vieta“. – kad ji liks sveika.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1482
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Nemirtingas (dark!)
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Elissa Ambrose on Pir. 05 09, 2016 1:04 pm

Cassidy suprato, kad sava valia Dean'as nebutu jos suzeides. Galu gale vien išraiška jo veide po to kai senovinis peilis susmigo i jos kuna, bylojo, kad medžiotojas buvo priblolstas taip patepu kaip ji, o gal net ir labiau. Argent kuna persmelke dar vienas umaus skausmo banga kai vyras nusprende durkla ištraukti. Jei tik jis butu prieš tai su ja pasitares, ji nieku gyvu nebutu palaiminusi tokio jo sprendimo. Prieš tai pakankamai silpnai kraujavusi žaizda dabar atvirai pliaupe kas reiškė, jog buvo kliudyta daugiau, jei galejo pasirodyti is pirmo zvilgsnio. Kelionei i ligoninę laiko nebebuvo, kadangi ji tiesioginems butu uzgesusi it žvakė dar jiems nespejus pasiekti baltais chalatais vilkinciu asmenu. Vis gi, Dean'o pasitikėjimas iki ausu galiuku vampyres krauju issitepusiu Sebastian'u jai atrode sunkiai suvokiamas. Kitavertus, ji kažin ar turejo ka prarasti. Apsivijusi Winchester'io kakla rankomis ji prispaudė veida jam prie krutines susitaikydama nuo bet kokiu bereikalingu sneku. Ji iš visu jegu stengėsi kenteti tyliai, juk aimanos ne tik kad niekuo nepadetu, bet ir priverstu ji, Dean'a, jaustis dar labiau sumautai del to ka padare.
Akimirka kai Sebastian'as pervere Silas sirdi, ji apdovanojo ji ne itin draugišku žvilgsniu. Jos akyse jis buvo spejes tapti saltakraujisku zmogzudziu, nepaisant to, kad originalusis raganius nebuvo uzsitarnaves jos palankumo, bet tai, jog ji regejo ji pasiksrtojanciuose savo sapnuose verte ja manyt, kad jis kažkaip su ja susijes. -Dean'ai, as juo nepasitikiu,- susnibzdejusi ji pakele skausmo perkreipta veida i ja laboratorijon nesanti tamsiaplauki. Ji jau karta cia buvo. Ir tiesa pasakius, zinojimas, kad dar vakar čia taip rupestingai gydyta sviesiaplaukei dabar gulėjo negyva su didžiule skyle krutines lastoje, ja pykino. -Dean'ai, ne... -bejegiskai maldaudama ji pabandė uzprotestuoti guldoma ant operacini stala primenancio baldo, bet tolimesnius jos žodžius pertrauke jos pacios aimana kuomet buvo paguldoma. Krauju persisunkusi maikute memaloniai lipo prie kuno todel noredama pati pamatyti žaizda mergina ne kiek nesidrovedama ja tiesiog nusivilko likdama tik su juodos spalvos liemenele. Sugniauzusi deveta drabuzi ji prispaudė ji prie kraujuojancios žaizdos tokiu budu bent kiek pristabdydama kraujavima. -Ei, Drakula, -nepaisydama nepavydetinos savo padeties ji kreipesi i Sebastian'a, kuris jos akyse buvo ne kas kita kaip saltakraujiskas žmogzudys, hipokritas ir greičiausiai apsisaukelis sarlatanas kas liete visus jo megintuveliuose lailomus "eleksurus". -Prizadu, kad vos tavo suknistos iltys pasirodys bent per puse centimetro ilgesnes...-grasinandama vieninteliui ja išgydyti galėjusiam žmogui ji tiesiogine prasme kirto saka ant kurios pati ir sedejo, bet toks jau buvo jos budas. Ji retai kada suteikdavo asmeniui antra sansa ir pastarojo "imidzas"  šiandien buvo patyręs visiška fiasko Argent akyse. -Dean'ai! -nebaigusi sakinio ji piktai debtelejo i šalia buvusi medžiotoja. -Ar matei ka jis padare tai merginai?-ji buvo sutrikusi, nebezinojo kuo galejo pasitikėti ir kas apskritai čia dejosi. Beto nesustabdomai kraujavo, ka jau kalbėti apie stipru skausma. Jai niekuomet nebuvo teke susidurti su burti gebanciais antgamtiniais padarais todel savaime suprantama, kad ji nežinojo kieno puse jie palaike ar kokia turetu buti ju, medžiotoju, pozicija ju atžvilgiu. Netrukus nuskambeje Dean'o žodžiai šiek tiek apšvietė šia miglota situacija. Vadinasi jis buvo uzkalbetas ja sužeisti? Bet kaip tai galejo nitikti, juk kaip ir dera uzkietejusiems medžiotojams, rytine ju kava buvo paruosta naudojant verbenos nuovira vietoj vandens. Kas beje dare ja labai slykscia... -Viskas gerai, -tylus jos kreipinys buvo skirtas Winchester'iui kai ji pabandė išspausti padarasinama šypsena. -Tai tik idreskimas. Yra buve ir blogiau, -ji jautesi tarytum dosni kraujo donore. Galva buvo it duju balionas ir ji iš paskutiniuju srengesi neatsijungti. -Mums reikia is cia nesdintis. Priezastis del ko čia atvykom nebeturi prasmės, -suemusi jo ranka laisva savo galune ji pabandė atsisėsti. -Kad ir su kuo turime reikala, tai tavo problema,-dirstelejusi i link jos su serumu artejanti vampyra ji neigiamai papurte galva. Ar visai isprotejai?! -grazinusi kiek ipykusi žvilgsni i drauga ji surauke antakius. -Tas bičas uzkalbejo tave nepaisant verbenos, jam ne motais, kad keturis kart ji persoviau, o tu ketini vis tiek stoti prieš ji? Velniop jo vaistus. Dean'ai, prašau, -matydama jo uzsispyrima ji pabandė sučiupti jo riesa. Jis ir jo gerove jai rupejo kur kas labiau nei jos pacios likimas ir tik šia akimirka ji pagaliau isisamonino, kad silti jausmai Winchester'io atžvilgiu yra tikru tikriausia meile. Juk ne veltui buvo sakoma "love is putting another person before yourself". -Ei, leisk priminti, kad atvažiuodamas čia ketinai pribaigti savo darba. Nuo kada judu tapot geriausi draugai?! -suraukusi kakta ji vel atsisuko i Sebastian'a. -Kas čia ir kuo man tai pades?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Don't worry, all is well. All is so perfectly, damnably well. I understand now, that boundaries between noise and sound are conventions. All boundaries are conventions, waiting to be transcended. Moments like this, I can feel your heart beating as clearly as I feel my own, and I know that separation is an illusion.
avatar
Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 172
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Antr. 05 10, 2016 7:57 am

Sebastianas buvo visiškai tikras, jog Sailas yra TAS blogis, kuris visada randa išeitį, tad mintis, jog jo morališkai nupušęs jaunesnis brolis dabar guli svetainėje iš pažiūros nuramintas vis vieną nekėlė nemireliui užtarnauto ramybės jausmo. O gal tiesiog nuo įtampos bei emocinių sistemų lūžio pasidarė šiek tiek paranojiškas? Jautė tikrai nemažą nerimą dėl absoliučiai visko kas vyksta, kas įvyko bei ką turės padaryt. Jo kieme vis dar stovi nuvarytas raudonos spalvos "Ford" markės automobilis, jo paties prabangus "Mersedesas" pūpso su užtvindytu salonu bei iškaltu stiklu, kalbant apie stiklus jų pirmajame aukšte kone neliko, o kalbant apie svetainę, tai joje kraujo klane gulėjo Sailo pasimėgavimui Sebastiano rankomis nužudyta Deneris, be to, kažkur radosi ir Ambrose transporto priemonė su galimu nėščios jo žmonos kroviniu IR laboratorijoje dabar kaip tik radosi su dviem Redford'ui jau pažįstamais medžiotojais, tiesiog netinkamu metu atsidūrusiais netinkamoje vietoje dėl šios priežąsties ir nukentėjusius. Taigi sudėjus visus šiuos faktus į vieną, nesunku išprotėti, tiesa? Sebastianas buvo neblogai psichologiškai užsigrūdinęs vampyras, tačiau visos šiandienos jam jau buvo paprasčiausiai per daug ir viskas ko norėjosi tai prigulti užsitempiant paklodę ant galvos, žodžiu pasislėpt nuo visko bei visų.
Dean'o nuovoka iš tiesų buvo gerokai geresnė nei Sebastiano, kuris tikrai nuoširdžiai nėra labai geras detektyvas. Tačiau negalėjo nuslėpti, jog dabar iš tiesų norėtų kiek pakoreguoti savo susidarytą, neigiamą nuomonę apie medžiotojus bendrai, nes iki tol piešė juos kaip šaltakraujiškus piktadarius šventai tikinčius, idant absoliučiai visi vampyrai yra šlykštūnai verti būti kaip įmanoma greičiau pakastais. Na, tokią nuomonę susidaryti leido būtent Cassidy kiek anksčiau praėjusią dieną, kai jos vilkolakio nuodų palytėta kulka perskrodė ne tik Deneris, bet ir Sebastianą, nors abu vampyrai savo elgesiu nerodė, jog būtų priešiškai nusiteikę ar pasiruošę kažkokiom skerdynėm. Kiek vėliau susipažinęs su Dean'u taipogi simpatijos taškų jo profesijos atstovams pridėti negalėjo, mat buvo akivaizdu, jog atimti gyvybę (ir Redford'ui buvo visiškai nusisikt, jog ji priklausė būtent vampyrui) jam yra lygiai tas pats kas nusiperst. Kaip krauju mintančios paranormalios rūšies atstovas jis buvo įsitikinęs, jog ne visi nemireliai yra blogi. Pavyzdžiui, Deanerys. Ar ji nusipelnė vilkolakio nuodų dozės, kontakto su Sailu ir galiausiai tragiškos žūties? Žinoma ne! Pats Sebastianas nebuvo priešiškai viso pasaulio atžvilgiu nusiteikęs asmuo ir jam pačiam mažų mažiausiai norėjosi tragedijos savo būtyje, kuri visgi buvo tiesiog neišvengiama. Vyrui paprasčiausiai atrodė mažų mažiausiai neteisinga, jog medžiotojai laikosi stereotipų ir prieš antgamtines būtybes rengia kažkokį genocidą, kurį pagirtų pats Hitleris. Galbūt vampyrai, vilkolakiai, raganos bei kiti kiek egzotiškesnis individai yra to verti, kas dabar ir bepasakys. Tačiau Sebastianui stebėti kaip kenčia nekalti asmenys ir visai nesvarbu kokios rūšies bei "prabos" jie bebūtų buvo iš ties skaudu. Apgailestavo netgi dėl to, kuo baigėsi Cassidy bandymas taranuoti raganių-vampyrą Sailą.
Nemirelį tikrai nustebina ne tokia jau ir rasistiška Dean'o pozicija, jog šis mielai būtų leidęs Redford'ui pasidalinti savo krauju su Argent tam, idant ši išgytų. Tačiau atsakydamas į jam neįtikusį pašnekovo teiginį, Varias neigiamai papurto galvą netrukus prasižiodamas kalbai:
- Taip duoti savo kraujo būtų greičiausiai Cassidy išgydysiantis variantas, tačiau kol mano namuose tyso tas išpera aš nebūčiau linkęs rizikuoti. Kas jeigu po viso to Sailas nusuks jai sprandą?-pasidalina nuogastavimu, apie kurį Dean'as regis nespėjo dar pagalvoti, nors pati moteris nešykštėjo pademonstruoti pasipriešinimo. Bet kuris žmogus su vampyro krauju sistemoje yra tiksinti bomba. Net nenorėjo įsivaizduoti kaip atrodyti imtų šių dviejų medžiotojų santykiai, jeigu Argent netyčia virstų nemirele,-Ir nesijausk skolingas, Dean'ai. Jei būčiau elgęsis atsargiau ir labiau apgalvotai, judu būtūmėt tiesiog pritrūkę dingsčių čia atvažiuoti, kad paneigiti arba patvirtinti tam tikrus savo nuogastavimus. Esu labai blogas melagis ir dėl to judu nukentėjot,-ramus Sebastiano tonas neišduoda vyrą krėtusios kaltės dėl šiandien "nuskausmintų" asmenų. Tą jausmą išduoda be galo liūdnas vampyro žvilgsnis, puikiai matęsis pavargusiame, "negaluojančiame" jo veide. Sebastianas nuklibinkščiuoja prie Cassidy ir nieko nelaukęs, nepaisant moters aršios pasipriešinimo politikos suleidžia serumo jai į veną, kurios jam matyti nereikėjo, idant žinotų kur ši randasi. Buvo toks alkanas, kad jautė kiekvieną Argent bei Winchester'io kūne esančią net pačią smulkiausią kraujagyslę. Būtinai turėjo kažką dėl troškulio daryti, tad žymiai spartesniu, kone žvalesniu žingsniu patraukia prie likusio šaldiklio, kurį pravėręs išsitraukia kraujo paketą. Šį be ilgesnių pasižaidenimų greitai praveria, nurydamas kelis godžius gurkšnius bei vildamasis, jog nepajaus kaip jį supykina. Kol kas viskas buvo lyg ir gerai. Atsikvėpęs vampyras nukreipia melsvas akis į Dean'ą, kuriam liko skolingas paaiškinimą.
- Tas asmuo, kurį pradžioje palaikei Geruoju Samariečiu yra mano liūdnai pagarsėjęs brolis, kurio dėka riebus amerikietiškas mėsainis man niekada neatrodys toks apetitą žadinantis, kaip paprastas žmogaus kraujas. Jis vampyras, bet pasirodo geba be jokių problemų burti, ar gali tuo patikėt?-Sebastianas suraukia kaktą pajudėdamas arčiau ant gulto įsitaisiusios Cassidy. Kilstelėjęs jos viršutinius rūbus žvilgteli į žaizdą, visą laiką jausdamas prieštaringą Dean'o žvilgsnį, įmeigtą į nemirelį, nelygu jam ne itin patiktų, jog Redford'as čiupinėja tą jam itin brangią moterį. Vampyras susieško jau vakarykštę dieną naudotą medicininių priemonių rinkinį. Nusiplovęs, bei definzekavęs rankas specialiu tirpalu jis vėl pajuda prie mirtingųjų su intencija tamsiaplaukę "sulopyti". Gilus sužeidimas gijo iš lėto, mat tasai preparatas nebuvo tiek stebuklingas, kad nukentėjusį žmogų pastatytų ant kojų per akimirksnį, prireiks BENT savaitės. Deneris būklę jis pagerino ženkliai greičiau vien tik dėl to, jog vampyrų ląstelės pasižymi geroookai geresnėmis regeneracinėmis sąvybėmis. Užpurškęs švelniai dezinfekuojančio skysčio, prispaudžia storą binto sluosnį prie žaizdos, o šį pritvirtina pleistrais iš visų pusių. Siūti žaizdą buvo beprasmiška, mat tai tiesiog paliktų nepageidaujamą randą. Be to, serumas pastebimai pristabdė kraujavimą, kas ir išdavė sėkmingą, nors ir nepakankamai greitą gijimo procesą,-Jis vertas kiekvienos sadistiškos minties tavo galvoje, Dean'ai, bet negaliu leisti tau jo nudaigot. Visų pirma turiu įsitkinti ar jis iš tiesų turi kažkokiu būdu išsaugojęs mano žmoną, kurią mintyse teko labai senai palaidoti. Jei jis tikrai ją turi, tokiu atveju privalau išsiaiškinti kodėl ir ko jis siekia. Suprask. Per Sailą aš netekau absoliučiai visko netgi pats savęs, o dabar jis išdygsta lyg grybas ir pasako, kad galiu susigrąžinti milžinišką prarasto gyvenimo dalį. Negaliu leisti, jog kažkas tai sugadintų. O už Cassidy ne tik jam, bet ir man galėsi bet kada atkeršyti,-draugiškas vyro vypsnis nukelia Sebastianą į tą sceną, kurioje kurį metą palaikė Argent įkaite bei pavaidino tą blogą vampyrą, dėl ko ir užsitraukė Dean'o nemalonę. Dabar visa tai tikrai kėlė šypseną. Nema nė, jog ieškoti Winchester'yje empatijos yra geras sumanymas, bet turėjo pabandyti, o ir geravališka nemirelio natūra siekė diplomatiškai spręsti konfliktą,-Mudu su Sailu nesam kažkokie tau jau pažįstami vampyrai, dėl to stodamas prieš mano brolį gali klaidingai įverinti jo silpnybes bei sugebėjimus ir nukentėti, ko aš taip pat negaliu leisti. Medinė kulka į širdį, vilkolakio nuodai, verbena, netgi Mikaelson'us likviduojantys durklai paprasčiausiai neveiks, taigi koks būtų tavo ėjimas? Būtent šioje vietoje siekiant atrasti kažkokį ginklą prieš mudu aš noriu tavo pagalbos,-panašu, jog pasimaitinęs vyras pradėjo jaustis kiek geriau, o gal tiesiog padėjo tai, kad rado kur konkrečiai nukreipti išsibarščiusias savo mintis. Likusios sveikos nuovokos užteko padaryti išvadą, idant Sailui laisvai šmirinėt po Marijos Žemę negalima jokiu būdu visai kaip ir pačiam Sebastianui, mat vyras niekada nebuvo linkęs pasikliauti naujuoju vampyrišku savimi. Ginklas nukreiptas prieš originaliuosius brolius privalo būti išrastas ir Varias ketino inicijuoti jo pradėjimą,-Tas mulkis mane velniai žino kuo apnuodijo ir vos tik išsiaiškinsiu kas čia per šūdas duosiu tau žinot. Galbūt išeis iš to pasigamint visai neblogą ginklą,-kurį metą palaikęs gana intensyvų akių kontaktą su medžiotoju, Sebastianas apsisuka ant kulno, pasukdamas link savo smulkių laboratorinių žaisliukų. Turėdamas omenyje kaip greitai jo organizmas atsikratė tų pačių vilkolakių seilėse esančių nuodų negalėjo delsti, tad kraujo mėginį turėjo paimti čia ir dabar. Varias neįtikėtinai rizikavo pasikliaudamas vien nuojauta, jog Dean'u gali pasitikėti. Visiškai nepažinojo šio žmogaus, bet jis jam kažkuo patikęs. Arba tiesiog intuityviai pajautė jam simpatiją dėl tos tamsios praradimų bei kančios auros, kurią turėjo abu vyrai. Švirkštui prisipildžius krauju, nemirelis turi susitaikyti su apmaudžiu faktu, jog artimiausiu metu negalės pasinerti į mėgiamus laboratorinius tyrimus, tačiau jautė keistą džiugesį vien nuo minties, apie galimą jųdviejų su Sailu "išjungimo mygtuką". Tiesa ta, jog jeigu jo brolis stiprybės ieškodavo magijoje, Sebastianui jos ieškoti reikėjo savo laboratorijoje.
Argent reakcija į visą situaciją Sebastianui pasirodė mažų mažiausiai keistoka, tačiau stokodamas elementaraus intereso nesureikšmino medžiotojos svaičiojimų ir galiausiai keisto priešiškumo, nukreipto prieš jį. Redford'as ne kartą pastebėjo moters polinkį elgtis kažkaip neadekvačiai ir iš esmės šiuo atveju ji įvykius įprasminančias spalvas tik dar labiau sutirštino. Kadangi būtent Dean'as jam atrodė nuovokesnis bei racionalesnis su juo pagrinde ir palaikė dialogą. Visgi vienu momentu neiškenčia ir nemirelis:
- Puikiai suprantu, kad esi žiauriai sutrikusi ir galva nelabai "neša" kas vyksta, bet tavo puolimo mano atžvilgiu aš nesuvokiu. Jeigu galvoji, kad NORĖJAU nuskriausti Deneris, visai kaip Dean'as NORĖJO nuskriausti tave, tokiu atveju tau reikia ne žaizdą lopyt, o smegenis persišviest,-šiukštokas Sebastiano komentaras akimoju priverčia vyrą pasigailėti dėl to, jog pasidavė susierzinimui. Be to, visiškai nenorėjo savęs teisinti. Smarkiai susiraukęs jis patraukia link praustuvės ir pasileidęs vandenį teikiasi pašalinti Ambrose kraują nuo savo veido bei kaklo, taip pat nusiplauna ir rankas. Įvaizdį tikrai buvo ne kokį per visą tą "apsiteršimą" ant savęs užsikrovęs, juo Cassidy iš esmės gi ir patikėjo. Delnais įsirėmęs į kriauklės kraštus vyras mąsliai stebėjo sūkuriu į kanalizaciją keliaujantį kruviną kraują. Galbūt dėl patiriamo streso ar keistai veikiančio moralinio savisaugos instinkto jam buvo sunku patikėti, kad viskas kas šiandien įvyko, įvyko IŠ TIKRŲJŲ. Negalėjo nuspėti nieko ką galimai jam galėjo paruošti netolima ateitis ir tai glumino vampyrą, kuris buvo daugiau nei pratęs egzistuoti visiškoje savo būties žinomybėje. Neilgai trukusi meditacija kiek sustyguoja nervus ir vampyras sugrįžta prie pašnekovų tuo pačiu prisigriebęs ir kėdę, kurią pastato netoli odinio gulto.
- Aš atsiprašau už ankstesnį savo komentarą, Cassidy. Neteisinu savęs, bet tiesiog už*isai,-vyro lūpos apsitraukia blausia, veik priverstine šypsena,-Suprask, be mano įsikyšimo būtum mirtinai nukraujavusi per kokį pusvalandį. Greitoji pagalba iki čia važiuotų mažiausiai keturiasdešimt minučių, lygiai tiek pat sugaištum važiuodamas iki ligoninės. Čia pirmoko lygio matematika,-nors išsekintas ir liūdnas, tačiau geras nemirelio žvilgsnis įgauna ryškų mąslumo braižą. Trumpą metą Sebastianas tylėjo ir tiesiog žiūrėjo į moterį taip, tarytum galvoje minčių vulkanai veržtūsi ir nors pats tokio stebėjimo pobūdis buvo neiššifruojamas, vyras galiausiai prasitaria:
-Kas TEN buvo?-labai išraiškingai išreikštas krypties nurodymui reikalingas žodis turėjo perkelti moterį į keistą jos ir Sailo reakciją vienas į kitą, kurios vyras negalėjo niekaip argumentuoti. Keisčiau nei pats dviejų brolių susidūrimas ir naujienos apie jo Saloniną neprilygo sensacingai Cassidy bei Sailo inteakcijai. Dievaži, pasirodė, jog abu PAJUTO vienas kitą tokia linkme, tarytum PAŽINOTŲ vienas kitą kažkokiu mistiniu, nesuvokiamu būdu. Teigiamų emocijų tai Varias'ui visiškai nekėlė. Per akimirką pakoreguoja savo nuomonę apie tamsiaplaukę moterį ir ši jam atrodė dar keistesnė.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1483
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Antr. 05 10, 2016 3:23 pm

Galima būtu pasvarstyti kaip būtu susiklostęs medžiotojo gyvenimas, jei nuo pat pradžios jis nepriklausytu savo šeimai, arba ji paprasčiausiai būtu normali, ta standartinė kuri nieko nenutuokia apie antgamtinius padarus. Ne, tiksliau žino lygiai tiek kiek yra parodoma mėlynuosiuose ekranuose ar parašoma siaubo romanuose. Gal dabar jis nebūtu čia ir nejaustu begalinę kaltę už tai kad dar vienas jam rūpimas asmuo buvo sužeistas ir tik todėl kad buvo pakankamai arti šio subingalvio. Būtent! Net paprašytas išsakyti nuomonę apie save, vargu ar pašykštėtu neigiamų žodžių. Galu gale pats aiškiai suprato tai kad medžiokle užsiimantys asmenys nėra gėri. Taip, jie išsiunčia vieną kitą šėtono išpera atgal į pragarą, bet iš kitos pusės pasižiūrint. Kas jei tas išpera buvo viso labo kontrolę praradęs kažkieno sūnus, arba dukra? Kas jei turėjo tokią pat sunkią praeitį, kokia gali pasigirti Winchester’is? Kas jeigu tai buvo bandymas atsitraukti nuo brangių žmonių, kad šių nesužeisti ir tas nekalto asmens užpuolimas buvo visiškai neapgalvotas ir nenorėtas? Tokie klausimai dažnai imdavo suktis mintyse, kiekvieną kartą kuomet šis nuspausdavo gaiduką arba suvarydavo kokį medinį durklą negyvam, bet ir ne mirusiam padarui į širdį. Velniai rautu, tam tikruose situacijose medžiotojas buvo priverstas daryti tai, ką dar pasvarstytu atlikti žiauriausi sadistai. Niekada apie savo “darbus” nesiskelbė, nesigyrė sakydamas “Ei, o tu pameni kaip aną vasarą pagavom tą išpera, nu tą kurio snukis buvo panašus į bačką su trąšomis ir aš bežvengdamas nukapojau jam galvą? Tada dar varėm pavalgyt kebabų, kur ta užkandinė?”. Kalbos sklido savaime, o Dean‘as niekada į tai per daug nereaguodavo. Gal ir išspausdavo iš savęs kokį nors kvailą šypsnį ir tame buvo viskas. Labiau vertino istorijas su gyvais asmenimis, kurie jo gyvenimą tam tikru metu užpildydavo visomis įmanomomis prasmėmis. Ir tai iki šiol yra sušiktai verčiausi prisiminimai, o ne kažkokie išpuoliai kuriuos iki pat šių dienų sėkmingai pavyksta įgyvendinti. Dievaži, ką dabar pasakytu ta pati Cassidy, jei žinotu kad jis ne kartą buvo verčiamas stoti akistatos prieš mirtingus, kurie laikė save dievais, bei visokeriopai stengėsi sugriauti jo paties šeimą. Tą, apie kurią dabar te primena paminklai (velniai griebtu, jis tikrai palaidojo kur kas daugiau savo žmonių, nei standartinis pilietis).
Neigiamai supurtė galvą, pasistengdamas nuvyti nemalonias mintis kurios buvo glaustai susietos su patirtimi, kuri dabar leido į viską žiūrėti ypač blaiviai. Žvilgsnis buvo nudelbtas į apačią, ir nors palyginus su vampyru, jis pats šiandiena buvo pakankamai švarus, turint omeny, kad ant striukės te buvo užtiškę keli didesni lašai kraujo, kuris intensyviai varvėjo ant grindų, tiesiai iš tamsiaplaukės kūno. Taip, jei dabar tas padaras, kuris panašus kaip du vandens lašai į Stefan‘ą Salvatore sugalvotu atsikelti, tai turėtu geresnį nurodymą kur visi susėdo, nei kad duonos trupiniai. Kvėpavimas buvo labai gilus ir galima pasakyti kad beveik negirdimas. Apgaulingai buvo panašu kad medžiotojas buvo vienas tų variantų, kurie privengė cigaretės. Plaučiai, kurie buvo pajuodę nuo šio įpročio, kol kas nepriminė apie tai, kad nėra standartiškai geri, kokie turėtu būti. Iš dalies dėl to lėkšto pašmaikštavimo dar sėdint transporto priemonėje, o gal dėl to kad situacija tikrai buvo nepavydėtina, nepasivargino sustabdyti Cassidy nuo savo apnuoginto kūno pademonstravimo. Galu gale, ar turėjo iš viso tam teisę? Taip velniai griebtu! Todėl nieko nuostabaus nebuvo tame, kad atsitraukdamas nuo baldo, ant kurio galiausiai buvo paguldyta moteris, nuo savo pečių nusimetė striukę. Ji pakankamai greitai buvo perduota Argent šeimos atstovei, kuomet pats Dean‘as vien žvilgsniu išreiškė tai, kad nenori kad dar vienas šmikis matytu daugiau, nei šiam lemta. Nemėgo jis ne vieno vyriškosios lyties atstovo, kuris bent bandė gauruotai pagalvoti apie šią moterį. Tai kam dabar buvo reikalinga tampyti liūtą už ūsų? Tuo labiau kad medžiotojas šio pastato savininką matė tik du kartus gyvenime, ir ne vienas jų neleido susėsti prie stalo ir pasidalinti „o kaip gi tau sekasi gyventi?“ kalbomis. Nežinojo jo intencijų, o tai reiškia kad nebuvo garantuotas kad prieš tai nepademonstruotas susidomėjimas dailiosios lyties atstovę, medžiotoja, negalėjo pasikeisti. Na ir palyginkit: Dean‘o didžiausias turtas buvo jo automobilis ir visi tie nuo įstatymo paslėpti ginklai. Gal viską parduodamas jis ir galėtu įsigyti per pus mažesnį namą. Ir tuomet reikėtu ieškoti gerai apmokamo darbo ir panašiai. Vampyras savo ruožtu turėjo daugiau, vien tas faktas kad jis buvo mokslininkas, o anie užsidirba neblogai, jei sugeba prakišti savo produkciją. Tai ir visas šis namas draskė akis tuo, kad pinigine prasme nemirėlis buvo pranašesnis. Ir iš viso, kur čia dabar visos tos mintys iškeliavo? Pridengdamas Cassidy apnuogintą kūną, paliko atvirą tik tą vietą, kuri turėjo būti apdorota tinkamai, tinkamiau nei ta kruvina maikė. Įtemptas žandikaulis aiškiai simbolizavo šiokį tokį nerimą, kuris buvo persipynęs su pasiruošimu gintis, jei kartais originalusis vampyras nesugebės atsilaikyti nuo noro paragauti kokio gi skonio yra medžiotojos kraujas, ir visai nesvarbu buvo net tai, kad rytinę kavą ši „pagardino“ verbena. Neleisdamas moteriai judintis, nešiurkščiai prispaudė ją prie to gulto, viena ranka sulaikydamas šios petį, kuris galiausiai liko prispaustas prie gulto paviršiaus. Kita ranka labai greitai sugaudė jos laisvą delną. Žvilgsnis kurį laiką dar buvo nuleistas, kol galiausiai atsidūrė ties šios veidu. – Nusiramink, aš juo pasitikiu, o to turėtu užtekti mums abiems. – Taip, šis komentaras nebuvo visapusiškai grįstas jutimais nemirėlio atžvilgiu. Bet, jei logiškai pasvarstyti jei šis norėtu juos abu nudėti, argi jau nebūtu bandęs? Praeitos nakties įvykiai kalbėjo patys už save. O su panašiomis manipuliacijomis, kurias taikė originalusis raganius, jau teko susidurti. Vadinasi tos liesos šviesiaplaukės mirtis buvo tik nemaloni klaida. LABAI NEMALONI. Bet, vargu ar buvo padaryta savo noru. Jis tęsė, – Aš žinau kaip veikia vampyrų kraujas, kuomet yra įgyvendinamas likvidavimas, kai tas mėšlas dar tebecirkuliuoja sistemoje. Bet negi manai kad verčiau leisčiau jai mirti? Ne. Tokia rizika yra geriau, nei sėdėti susidėjus rankas tarp kojų ir laukti kada pats Dievas nusileis ant žemės ir pataisys žmonijos klaidas. – Niekada nebuvo kategoriškai nusiteikęs ties viena ar kita „rase“. Ir dabar kaip tyčia, kuomet žvilgsnis trumpam nukeliavo ties tamsiaplaukės veidu, kuri ir toliau aiškiai reiškė savo antipatijas dėl to kad matė kur kas daugiau vakar, nei kad Winchester‘is. Tai buvo jausmais, o ne šaltu protu grindžiama nuomonė. Jos žvilgsnis priminė tą, kuriuo buvo apdovanotas po brolio mirties. Taip, tą kartą šis žvilgsnis ir dar žodžiai „Turi laikytis, sūnau.“ Keliavo iš Argent tėvo, bet tai buvo paskutinis kartas, kuomet jis matė sūnumi laikomą vyruką. Juk jis tik nedėkingai ir gal per daug įžūliai teškė šiam į veidą kad nėra jo sūnus, po ko pradingo iš akiračio. – Ar tu gali nustoti įsivaizduoti kad visos pasaulio negandos yra tavo kaltė? Biče, – Nesusilaikydamas net nestipriai vožtelėjo šiam per šoną, mat būtent tokius žodžius dažniausiai vartojo Sammy‘s, ir pasižiūrėkit kuo tai pasibaigė. – Tai kad mes čia, yra mano pasirinkimas, net ne Cassidy. Ir ne bičiuli, ne neatsargumas čia sužaidė svarbiausią akordą. O tie sumauti vaistai, kuriuos įgrūdai jai. Net kai Cassidy priimtu klevo lapą, tikėdamasi kad jis suveiks. Atleisk, bet prieš tavo snukį išdygo tas, kurį įtikinti nėra taip paprasta. – Nusukdamas akis ir su lyg šią akimirką patraukdamas savo rankas nuo tamsiaplaukės, kad vampyras galėtu „pasidarbuoti“,  atsitraukė kiek toliau, suteikdamas sau progą suvirškinti visą tai, ką buvo susakęs vampyras. Iš dalies buvo keista, jis tikrai ketino suknežinti šiam marmuzę, kuomet tik įsuko į šių namų kiemą. Ir kai apmąstymus pertraukė moters komentaras apie draugystę, kaip mat akivaizdžiai susiraukė, bet atgal nieko nepasakė. Teko perbraukti delnu sau per veido dalį po nosimi, – O aš dar stebėjausi tuo, kad mano žmona turi gyva antrininkę. Tai kodėl po velnių tas šventeiva vampyras negali turėti savo blogojo dvynio? – Numanydamas kad toks komentaras  gali pasirodyti keistas, tik atsakomai neigiamai supurtė galvą. Ir tuomet toptelėjo visiškai keista mintis, kurią net nejučia išsakė balsu. – Tu bijai.
Balso tonas nuskambėjo pakankamai draugiškai, mat tame nebuvo girdima jokios piktumo ar erzinimo gaidos. Greičiau subjektyvi nuomonė, kuri susidarė nuo pasakojimo apie tai, kas per vienas yra tas dantytu durklu pasmeigtas kebabas, likęs virš šios patalpos lubų. – Jei nesibaimintum kad jis knisa tau protą, vargu ar dabar gaištum savo laiką su mumis ir vos tik suleidai jai tą preparatą, dabar pat siųstum velniop pro duris. Nieko asmeniško, bet ir aš vargu ar patikėčiau tuo, kad man koks kopustas pasakytu kad galiu atgauti viską, kas buvo prarasta. O mintis kad tai gali būti netiesa, yra blogiau, nei bet koks kitas nusivylimas. – Kaip tyčia buvo priverstas susidurti su Cassidy, kuri tuo metu aiškiai pademonstravo norą iš čia išsinešdinti. Niekaip, visiškai niekaip nesureagavo į šios prašymus nepasilikti čia. Neigiamai supurtė galvą, ir akivaizdžiai ketino pasisakyti atsakomą kalbą, kuomet pasukęs akis į vampyrą, apdovanojo jį nelabai palankiu žvilgsniu. – Atsargiai su žodžiais. Ji gali išvesti iš kantrybės, bet tam ir esu čia aš. Kalbėk su manimi. – Rankos mostu net nurodęs kad šis pabandytu akcentuoti labiau į kiek labiau subrendusį asmenį (biologinis amžius nuo Cassidy skiriasi net 8 metais, o tai daug reiškia). Klausimas kuris buvo skirtas asmeniškai Dean‘ui, iššaukė kone greitakalbę primenantį atsakymą: – Paprasta, pasinaudoji proga kad jis yra išsijungęs, pirmiausia atskiri galvą nuo likusios kūno dalies, tuomet išskaidai kūną mažesniais gabalais. Galiausiai išvežioji visą tai po kelias valstijas, pasirūpindamas kad tos mažos ryžos voveraitės ir laputės liktu sočios. Gal kelis gabalus panaudoji žuvims pagaudyti. Girdėjai kad ant mėsos kai kurios neblogai kimba? Ir prašau, to šmikio daugiau nepamatysi. O jei ir pamatysi, argi nepasidaro malonu kad tam kad save susirinkti, jam tektu labai stipriai pavargti? – Veide pasirodė kiek pašaipi šypsena, kuomet jis galiausiai nuleido savo akis. Tai buvo pirmas kartas, kuomet jo buvo paprašyta surasti būdą, kaip sunaikinti vampyrą. Ne ne, nieko keisto nebūtu, jei to prašytu kas kitas, bet ne pats vampyras asmeniškai. Klausiamas žvilgsnis kaip mat susidūrė su Sebastian‘u: – Tu tikras kad nori likti vienu du su tavo mielu broliuku? Nes aš išlaukčiau, velniai griebtu, pabandyčiau net rasti būdą kaip jus du sunaikinti, jei tam laikui tave tai dar interesuotu. Bet, jo atžvilgiu tik išlaukčiau reikiamo momento. Jis privertė mane ją nuskriausti, aš neatleisiu ir nepamiršiu, kol būsiu gyvas. Manau ir pats tai supranti, vargu ar padarytum priešingai jei šitai būtu padaryta tau. Ir aš turiu omeny ne vien gražios blondinės atžvilgiu, o kažkuo, kas tau svarbiau už tave patį. – Teko susičiaupti ir leisti kalbėti likusiems dalyviams, todėl susikryžiuodamas rankas prieš savo krūtinės ląstą, sustojo visai netoli paguldytos medžiotojos. Dėl visą ko, nes nebuvo kvailas kad imti ir visiškai pasitikėti vampyru. Nors šis ir pasirodė dabar iš gana geros pusės. Pačiam buvo įdomu kas įvyko tarp jam rūpimos, labai rūpimos moters ir to asmens, kurį ji turėjo matyti pirmą kartą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1482
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Nemirtingas (dark!)
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Elissa Ambrose on Tr. 05 11, 2016 8:54 am

Nepazistantiems Cassidy jos motyvai zvelgiant is salies galejo pasirodyti mazu maziausiai keisti. Gal net butu galima pagalvoti, kad mergiote yra visai pakvaisusi, kad taip stacia galva neria tiesiai i pavojingas situacijas, bet taip nebuvo. Paimkime ta pirmaja jos, Sebastian'o ir Danny akistata. Is paziuros du, nieko bloga daryti neketinantys vampyrai buvo uzpulti piktadares medziotojos, kuri ne tik, kad nieko pries juosneturejo, bet priesingai, paslapcia zavejosi nakties padarais dar kitaip vadinamais vampyrais. Bet kokiam mastanciam individui iskiltu klausimas KODEL. Bet Cassidy niekuomet nesistenge saves teisinti ar tuo labiau paaiskinti savo veiksmu tam, kad zmones ja suprastu, o gal net gi megtu. Ji nemate prasmes is pradziu susidraugauti su tais, kuriuos jos profesija ipareigojo naikinti. Taip pat kaip restorane uzsisakiusi vistienos kepsni, ji nereikalavo, akd pirmaiusia jai butu pateikta gyva vista, tam, kad galetu pirmiausia ja paglostyti ir palesinti. Kam? Jei jos tevas ir buvo ja ko ismokes, tai,kad reikia veikti greitai ir jei imanoma isvengiant bent kokios medziotojo ir medziojamojo interakcijos. Juk jie nebuvo zverys ar monstrai. Nuzudyti kita asmeni buvo ir taip nelengva, nesvarbu, kad kai kurie ju buvo ne juokais susidirbe. Kam paskui save temptis dar ir emocini bagaza del to, kad katik is kazkieno, nesvarbu numirelio ar ne, atemei mylima zmogu, drauga ar priesa. Cassidy vargu ar butu emusi saudyti i du isimylejelius primemancius kraujasiurbius jei butu turejusi kita pasirinkima. Tarkim priejus prisistatyti, paspauti ranka ir graziai paprasyt vampyro, kad sis savo noru atiduotu jai vieninteli daikta leidzianti jai funcionuoti dienos sviesoje. Butent. Sansu, kad toks planas isdegs buvo lygiai nulis todel ji ir pasirinko plana B. Kur kas labiau brutalu ir maziau humaniska, bet veiksminga. Kas galejo zinoti, jog Redford'as ne tik nepasiduos kulkoms, bet dar ir suzais zaidima su jos sazine. Jei ne tas kartu laborotorijoje praleistas laikas ji nebutu spejusi jo tiek pazinti ir dabar, matydama ji toki, kruvina iki ausu galiuku, nejaustu to keisto nusivylimo jausmo. Kodel jis ir jo likimas apskritai man rupi?! Si mintis aplanke jos issiblaskiusia galva tada kai ji buvo palikta ramybeje kol du is paziuros skirtingiems pasauliams priklausantys vyrai aptarinejo galima bendradarbiavima. Tamsiaplaukei norejo gerai ploti Dean'ui per virugalvi, kad sis atsipeiketu. Sandoris su vampyru?! Kas toliau?... Nusprendusi nieko nesakyti ji tyliai kente skausma ir tik kai jis, Winchester'is, uzdejo savo svarka jai ant peciu, pakele i ji savo akis nesuprasdama kodel jis tai padare, juk patalpoje nebuvo salta. Ju zvilgsniams susidurus ji netrukus pajaute kaip buvo savotiskai prispausta prie gulto ant kurio gulejo ir netrukus pajuto astru skausma adatai perskrodus jos oda ir patekus i vena. Uzmerkusi akis ji leido Sebastian'ui sutavrstyti durtine zaizda zemiau sonkauliu pati tuo tarpu sunkiai kovodama su jos kuna apnikusiu nuovargiu, kas tikriausiai buvo vienas is salutiniu i jos kraujo sistema patekusiu vaistu poveikiu. Akiu vokai eme darytis ypac sunkus ir nors ji girdejo apie ka snekejo salia esantys vyrai,deramai reaguoti ar isijungti i dialoga buvo sudetinga. Ji eme jaustis panasiai kaip jauciasi katik is po narkozes nubudes zmogus. Skausmas tapo kitoks, ''atbukes''  ir tai priverte ja placiai nusisypsoti, nors akys pamazu eme pralaimeti kova su uzpuolusiu nuovargiu. -Tavo broli...esu ji maciusi. Na gal ne visai tiesiogiai ir ne realybeje... bet daugybe metu turiu ...-pramerkusi akis ji is pradziu zvilgtelejo i Dean'a kadangi niekada nebuvo jam apie tai pasakojusi, bet jaute,kad dabar nutylejusi is kur gi ji pazista Sailas'a galejo prarasti bet kokia galimybe kadanors issiaiskinti tiesa. -Nuo pat vaikystes sapnuoju kazkoki rusi,-suraukusi antakius ji apsilaize putlias lupas. Dievazi, jautesi tarytum butu isgerusi visa buteli stipraus alkoholinio gerimo. Nes jos kalbeimo tonas eme panaseti i stipriai apgirtusios moters, kuri bet kuria akimirka gali tiesiog atsijungti, -Sapnuoju rusi ir maza mergaite. Tas sapnas isesmes nesikeicia, visada matau tuos pacius fragmentus ir girdziu vyriska balsa, bet pries keleta savaiciu... galiu prisiekti, kad sapnavau tavo broli,-atsisukusi i Sebastian'a ji blankiai sypteljo. -Zinau, kad tai tik sapn.as, bet ar imanoma sapnuoti zmogu.... daugiau nei trisdesimt metu sapnuoti zmogu, kurio niekuomet neesi maciusi?-vel uzsimerkusi ji tarytum pamirso, kur randasi. Dean'o zodziai priverte ja atplesti apsunkusius akiu vokus ir pazvelgti tiesiai jam i akis. Kazka sakyti butu buve beprasmiska, bet jei ne sunkus suzeidimas ir vaistai, kurie savo sudetyje matomai turejo arkliska doze raminamuju, ji veikiausiai butu ta vyra pabuciavusi. -As nuosirdziai tam tipui nepavydziu,-syptelejusi ji zvilgtelejo i Sebastian'a nebe su tokiu priesiskumu mat Dean'as retai kada prasaudavo kai kalba liete pasitikejima netinkamais asmenimis. -Turiu omenyje... jis peiliu smaigsto tuos, kurie jam brangus, isivaizduok kaip jis elgiasi su savo priesais,-atsidususi ji ir vel pasisuko i medziotoja. -As turiu grizti namo. Kol dar nevelu. Pats supranti. Jei nori likti cia, as nebandysiu taves perkalbeti, bet as negaliu gaisti dar vienos dienos,-Cassidy sunkiai lemeno zodzius tarsi butu kalbejusi per miegus ir tai, kad ji manesi esanti pajegi vairuoti automobili buvo gan komiska. Jei Argent butu zinojusi, kad kazkur numestoje jos kuprineje mobilusis telefonas siuo metu reikalauja jos demesio, medziotoja suprastu, kad prasmes grizti nebera...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Don't worry, all is well. All is so perfectly, damnably well. I understand now, that boundaries between noise and sound are conventions. All boundaries are conventions, waiting to be transcended. Moments like this, I can feel your heart beating as clearly as I feel my own, and I know that separation is an illusion.
avatar
Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 172
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Kv. 05 12, 2016 7:44 am

Vargu ar Sebastianas būtų leidęs sau pagalvoti, jog su šiais kietasprandžiais medžiotojais pradės kalbėti be įtampos, kurią keltų abipusis priešiškumas? Aišku stebuklingai "besčiais" netapo, bet vyras turėjo pripažinti, idant šitaip komunikuoti yra daug maloniau, nei natūraliai bandant atsilaikyt prieš žudikiškas šių dviejų savo amato asų atakas. Juk visai neseniai ne tik "paskanavo" vilkolakio nuodų, bet ir patysojo su medine kulka širdy. Žodžiu vienareikšmiškai šie du žmonės yra prikrėtę nemireliui daugiau nemalonumų, nei šis jiems ir galiausiai jautėsi NUSIPELNĘS su jais bent tvarkingo, diskretiško dialogo. Ir išgirsti Dean'o žodžius, išreiškiančius prisipažinimą į pasitikėjimą, jaučiamą pirmojo vampyro atžvilgiu priverčia Sebastianą su palengvėjimu atsipūsti. Pasijaučia tarsi užkietėjusių nacių į "gangą" priimtas žydas, po velniais. Nuo to taško žinojo, jog galimas daiktas pavyks su medžiotojais susikalbėti. Kažkokiu būdu.
Šaunu, jog visgi Cassidy girdyti savo krauju Redford'ui neprireikė. Te pašlovinta laboratorija ir ilgos valandos praleistos joje narpliojant jo paties kraujo sąveiką su tam tikrais cheminiais elementais! Ir priešingai nei Mikaelson'ai, kurie gi ir yra atsakingi už visos vampyrų populiacijos "užbujojimą" ir pasiskleidimą plačiai pasauliniu mąstu Sebastian'as stokojo mažiausios intencijos pamėginti perversti kažką iš savo paties kraujo. Pasaulis sušiktas ir be to. Niekada nebandė, vylėsi - nebandys.
Dean'o komentaras, apeliuojantis į neva hiperbolizuotą nemirelio savigraužą dėl iškilusių negandų, kurių prasidėjime gal visgi nėra tiek daug Varias kaltės, nemirelis priima su šypsena, kuri atrodytų nesunkiai galėtų peraugti ir į juoką. Negalėjo atsistebėti supratęs, kad su Dean'u šnekučiuotis visai malonu, heh.
- Panašu ne aš vienas esu linkęs perspausti ieškodamas savo kaltės įvykiuose, kurie pasibaigė nelabai laimingai,-buvo galima susidaryti aiškų įspūdį, jog Winchester'io pademonstruota kita medalio pusė Sebastiano visiškai neįtikino ir šis pasilieka teisę būti skeptišku dėl išklausytų argumentų svarumo. Iš vis jei nebūtų to poreikio klijuoti konkrečiai kažkam kaltininko etiketę galėtų grąsiai pripažinti, jog paties likimo vingiai yra nenuspėjami ir visgi būtent lemtis yra aukščiau jųdviejų, tad nesunkiai į jos paspestus spąstus jie ir papuola. Ir taip visą sumautą gyvenimą. Gaila, jog Sebastian'as nebuvo tiek racionalus, idant nepasiduotų jausmų daromai neigiamai žalai ne tik jo galvosenai, bet ir psichika galiausiai. Į Argent visiškai atvirai reiškiamą skeptiškumą dėl dviejų asmenų vardan bendro tikslo susėdusių prie bendro stalo, pasireiškusio itin išraiškingu žvilgsniu bei veido išraiška Redford'as praktiškai nesureaguoja, nors dievaži norėtų dėt sprigtą jai į kaktą už būvimą tokia rakštimi šiknoje. Iš tiesų daug mieliau nei save ar tą patį Dean'ą dėl įvykių, kurie pakrypo būtent taip, jog finale jie parsirado šioje patalpoje su moterimi, kuriai likimas pridėjo dar vieną skylę buvo linkęs kaltinti būtent Cassidy. Iš viso koks pointas yra taranuoti priešininką pirmiausia neišsiaiškinus jo silpnybių? Kaip romos imperijos kariuomenėje pergalingais mūšiais itin pasižymėjęs centurionas, Sevastianos tikrai galėtų šio to moterį pamokyti!
Ar jum kada yra buvę tokių atvejų, kai išgirsti kažkokią informaciją ir jos apdoroti negebančios smegenys meta 404 not found error'ą? Yeah, kažkas tokio "nesusijungia" ir Sebastiano gavoje Dean'ui pradėjus kalbėt apie antrikinkus ir bloguosius dvynius. What an actual fuck? Visgi vyras papurto galvą nusprendęs savęs naujienomis neapsunkinti ir mintis pasigilinti lieka nuvyta šalin tarsi nepagaidaujamas svetys. Reakciją pasiglemžia tik tiesmukiškai nuskambėję Dean'o žodžiai "tu bijai". Vyro antakiai pastebimai nusileidžia sukurdami suerzinto ar tai pikto žvilgsnio iliuziją.
- Esi visiškai teisus, Van Helsingai. Bijau, tiesą sakant velniškai bijau dviejų dalykų: jog mano moteris tikrai nėra gyvųjų tarpe ir Sailas tiesiog bando manimi manipuliuot dėl velniai žino kokių priežasčių, nors žinant jį gilios prasmės ieškoti nereikia, nes tikrai puikiai įsivaizduoju jį sukeliantį Trečia pasaulinį karą tik dėl dėl to, jog nieko gero nerodė per televizorių. Taip pat bijau, jog iš tiesų jis tikrai yra ją išsaugojęs, tačiau finalinis jo planas siesis su bandymu ją iš manęs vėl atimti. Kad ir kokią viso kūno alergiją tau darytų mano snukis, bet pripažink Dean'ai,pasielgtum tikrai neteisingai vardan keršto atimdamas iš manęs tą vienintelį šansą suteikti savo egzistencijai prasmę. Gal jūs medžiotojai ir įsivaizduojat, jog vampyro būtis yra panaši į tą sceną iš pirmo "Bleido" filmo, kai kraujasiurbiai raivosi diskotekoje ir po to pro gaisro gesininimo sistemą prapliumpa kraujo galonai, tačiau taip šiuose namuose niekad nebuvo ir nebus,-užbaigia tokią visai netrumpą šneką pakankamai garsiai pro nosį iškvėpdamas orą. Nejautė didelio malonumo kalbėdamas šitaip nuoširdžiai su asmeniu, kuris mielai nudėtų ne tik Sailą, bet ir patį Sebastianą, bet įtikinti jo brolio neliesti nemireliui reikėjo, o iš visų galimų variantų pasirinko bandymą sukelti Dean'ui empatiją.
Pašnekovo su malonumu pasidalintas Sailo išdarkymo scenarijus pasirodo Sebastianui netgi labai patrauklus, bet neišduodamas savo abejonės, metančios kontrasto šešėlį ant prieš tai išsakytos jautrios nuomonės, Redford'as neišlaiko ir šį kartą tai jau tikrai sukikena. Bet komentaro neprideda, nors tikrai mieliau nei išmėsinėtą ir graužiamą voveryčių jis norėtų išvysti Sailą absoliučiai gyvą, bet visiškai nelaimingą. Varias nėra vien tik malonus ir draugiškas bičas, gerbiantis gyvybę ir asmenis, su kurias išpuola apturėti kontakto. Jis tuo pačiu buvo kovingas, įžeidus, impulsyvus ir kerštingas šmikis, niekad nepamirštantis nuoskaudų ir pirmai pasitaikiusiai progai jis tikrai smogs kai priešininkas to nesitikės. Jei būtų visapusiškai teigiamas asmuo vargu ar būtų pasižymėjęs kaip didis karo vadas, neprastesnis už jo senelį Aegeus Varias, kurio kariauna patiesė kelis kartus didesnę mongolų ordą prie Tigro upės.
- O tu pasitiki savimi, Dean'ai. Puiki savybė, spėju, padedanti irtis tau toliau į gyvenimą,-nemirelio lūpose suboluoja balti dantys iš kart po to, kai šitaip nepatikliai sureaguoja į medžiotojo "pažadą" atrasti tą mirtiną ginklą prieš juodu su Sailu asmeniškai,-Mano brolis prieš daugiau nei du tūkstančius metų atėmė iš manęs tai, kas man buvo svarbiau už viską pasaulyje ir patikėk manim aš vos laikausi neįgyvendinęs to tavo "Sailo gabalais išnešiojimo po pasaulį" plano. Ateis diena, kai jis atsiims ir aš duodu tau pažadą, jog į tą reikalą būsi įtrauktas ir tu, kad pajaust tą piktdžiugišką pasitenkinimą, kokį jautėme visi, kai Olenna Tyrell nunuodijo Džofrį. Bet ne dabar. Atsipalaiduoki abu bent kiek, suvalgykit ledų, kad ataušint savo ūmias natūras ir panašiai,-paplevesuoja ranka ne tik pademonstruodamas iš bala žino kur sukilusį nerūpestingumą, bet ir pritarimą Cassidy norui, jog jiedu važiuotų greičiau iš čia kol neužsikrovė dar daugiau nemalonumų.
Dar niekad toks įdėmus Redford'o žvilgsnis nebuvo įbestas į tamsiaplaukę medžiotoją. Keista, bet jos pasakojimas vyro visiškai nesužavi. Jis netgi leidžia sau vienu momentu prunkštelėti.
- Tavo merginai šiek tiek gegutė nučiuožusi, ką?-akivaizdžiai įvertina Cassidy prisipažinimą apie abejotiną, nuojauta grįstą kontaktą su jo broliu kaip kažkokį "galvos sutrikimą". Nekentė magijos ir mistifikavimo, tad jam su tokia pozicija aišku buvo daug patogiau priimti kiek labiau mokslinį paaiškinimą. Visgi medžiotojos bandymas pertraukti Dean'ą per dantį nepalieka Sebastiano abejingo. Jis klausiamai iškelia antakius iš pradžių reikšmingai pažvelgdamas į Argent, po to į Winchesterį.
- Jums kas nors kada sakė, kad abu esat labai keisti? O tai girdit iš daugiau nei dviejų tūkstančių metų senumo vampyro, kuris turi ne ką jaunesnį vampyrą-raganių brolį ir galimai laike užmarinuotą nėščią, tiesiai iš senovės Romos atkeliavusią žmoną,-vyras iš lėto pasukioja galvą, apsitraukdamas ta teatrališka ir nei kiek nerimta "I jugde you" povyza. Nemirelis pakelia užpakalį nuo kėdės,-Palydėsiu jus iki Impalos. Oi, tiesa. Velniškai apgailestauju, jog nuskriaudžiau tą juodaplaukę,-ironiška, bet atrodė daugiau apgailestaujantis dėl žalos, kurią padarė Dean'o automobiliui, nei padėties, į kurią buvo įstumta Cassidy. Na, nieko keista, mat kurį metą elgėsi šiek tiek pasipūtėliškai,-Priedo tikiuosi, jog palaikysi man draugiją kai įkišiu nosį į Sailo automobilio bagažinę, kad įsitikint ar ten tikrai guli mano žmona. Jeigu iš bagažinės iššoks kažkas panašaus į "Svetimą", bent jau galėsiu tikėtis fifty/fifty tikimybės, kad jis šoks būtent į tavo veidą,-draugiškas šypsnis perksordžia Sebastiano lūpas, kai nemirelis pasigrėbęs garažo duris pradarantį pultą, nuspaudžia mygtuką, kurio dėka pasikelia vartai įleisdami ne tik šiek tiek gryno oro, bet ir saulės šviesos.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1483
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Kv. 05 12, 2016 11:37 am

Išlaikyti pakankamai pastebimą atstumą nebuvo sunku, sunkiau buvo išreikšti nesamą kūno atsipalaidavimą, mat beveik visi raumenys buvo įtempti, o žvilgsnis kaip koks skenavimo aparatas, stengėsi užfiksuoti net menkas ir nereikšmingas čia buvusių asmenų ir aplinkos detales. Keistas įprotis analizuoti visiškai viską, buvo kruopščiai slepiamas, kas leido susidaryti teisingas išvadas, retai kuomet padarant destruktyvias klaidas. Tai ne kartą išsaugojo gyvybę tiek pačiam Winchester‘iui, tiek tiems, kas buvo greta. Jausmai paimdavo viršų tik tais atvejais, kuomet pavojus grėsė jo artimiems asmenims. Tuomet laiko šaltai logikai paprasčiausiai nelikdavo, Dean‘as elgėsi gal ir ne kvailai, tačiau vienareikšmiškai perspausdamas iš savęs „karštą“ būdą. Galėtu neapgalvotai šokti prieš kulką, kuri būtu pražūtinga jam, jei pavyzdžiui tektu ginti nemirtingą, kuris gebėtu su situaciją susidoroti geriau nei jis. Mažai tokių įvykių buvo, bet svarbiausia kad buvo. Pakelta ranka dar kartą palietė zoną po nosimi, tarytum toks veiksmas leistu jei ne nuimti dalį nuovargio, tuomet bent suteikti sau daugiau laiko apmąstymams. Pastarosios dvi dienos buvo visomis įmanomomis prasmėmis sumautos, pradedant tuo kad medžiotojas nusprendė išvykti iš savo namų kitame mieste, ir baigiant tuo kad dabar buvo pirmo vampyro namuose, stebėjo kaip ant gulto paguldyta tamsiaplaukė buvo kankinama nemalonaus skausmo, kurį sukėlė pats ir TAIP, akivaizdžiai prisiėmė visą atsakomybę už padarytą „darbą“. Suvokęs kokius žodžius buvo panaudojęs Silas, turėjo tą pačią akimirką žengti atgal ir pašalinti savo apgailėtiną esybę iš šių namų, mat nebuvo sunku susiprasti kad sprendimas pasilikti padarytu daugiau žalos, nei pasirodymas it būtu paskutinis bailys. Teko neigiamai sukratyti galvą, kad pasistengti susitelkti į diskusiją, kuri iš didžiosios dalies ir vyko tarp pagarsėjusio medžiotojo ir akivaizdžiai ne tokio ir paprasto vampyro. Nebuvo prasmės pasakyti ką nors ant viršaus ar bent pabandyti paneigti tai, kas pirmiausia buvo išsakyta Redford‘o lūpomis. Šiek tiek pajudindamas akių obuolius, medžiotojas visiškai atsitiktinai atsirėmė į tą patį šaldytuvą, kuriame buvo saugomas visas tas mitybos šaltinis, kuriuo prieš tai pasistiprino šio gana didelio namo savininkas. Rankos buvo sukryžiuotos ties krūtinės ląsta, kuomet jis pagaliau ryžosi prabilti.
– Nemanyk kad mes savo noru pasirinkome būti tuo, kuo esame. Vargu ar koks savame prote esantis žmogus, nuspręstu kad gyvenime daugiau nieko nenori veikti, kaip keliauti po pasaulį ir naikinti įvairiausio plauko nemirtingas padugnes. Neįsižeisk. Bet, toks sprendimas yra dažniausiai priimamas prieš mūsų valią. Ir nenorėk kad susitikus su vienu medžiotoju, galima būtu susidaryti nuomonę apie visą „rasę“. Kaip ir aš stengiuosi nesusidaryti vienareikšmiškos nuomonės apie tokius kaip tu. Mano taikiniais dažniausiai tampa tokie, kaip tavo brolis. – Dėl nelabai aiškios priežasties pajutęs norą „pasiaiškinti“, specialiai pasuko savo žalsvas akis į toliausiai dabar esančią tamsiaplaukę, kuri atrodo kad nuo vaistų ne sveiko, o ketino kelias valandas praleisti snaudžiant. Ilgai žvilgsnio neužlaikė, tiriamai įsistebėdamas į visus tuos preparatus, kurie nebuvo sugrąžinti į jiems skirtas lentynas. Pastebėjo ir tai, kad kažkur ant stalelio buvo pamesta ta pati kulka su žvaigždės apskritime piktograma. Winchester‘io rankų darbas. Nepriekaištingas lydinys, kuris susidurdamas su taikiniu išsiskleidžia kaip gėlė, palikdamas tiesioginį medienos patekimą į nemirėlio kūną. Pats sukūrė tokio pobūdžio kulką, pasinaudodamas viso labo keliais „vadovėliais“ apie ginkluotę. – Tu, kol nemačiau kad imtum skersti visus mirtinguosius pasitaikančius pakeliui, mat pavargai sėdėti čia, – Net pakeldamas ranką, rodomuoju pirštu išraiškingai nurodė šias „baltų sienų“ patalpas, tęsdamas, – greičiau primini aplinkybių auką, nei kraujo ištroškusį parazitą, kuris akivaizdžiai patrauktu mano dėmesį. – Galiausiai paaiškinimai buvo baigti, ir medžiotojas susitelkė ties ta „piktoka“ išraiška, kuria buvo apdovanotas po to kai konstatavo faktą apie galimybę jausti baimę dėl to kad viskas negali būti taip lengva ir gražu, kaip kad nuo pat pradžių nupasakojo pirmasis vampyras. Dievaži, jei kas nors dabar pasakytu kad jo paties brolis yra gyvas ir laikomas kokio nors automobilio bagažinėje, nežinotu ką iš viso daryti su tokia informacija. Galimas daiktas kad tai sukeltu pykčio ir pasibjaurėjimo bangą to asmens atžvilgiu, kuris iš viso sumanė tokį sadistinį planą. Tai kas miršta, privalo likti mirusiu. Negali būti „grąžinamas“, tai yra neteisinga paties mirusio atžvilgiu. Net jei gyvenimas buvo trumpas ir ne rožėmis klotas, jis bent buvo tikras. O dabar paimk kad ir kokį Albertą Einšteiną ir sugrąžink jį į dabarties laiką, gi išprotėtu! – Jei bijai, vadinasi dar turi kažką švento ar kaip pasakytu mano tėvas, esi gyvas. Ir tu teisus, aš neturiu teisės bandyti užkirsti kelią tau, nors, – Specialiai nebaigdamas kalbos, pastebimai nesusilaiko nuo draugiškai pašaipios šypsenos, kuomet viena ranka demonstratyviai ima kasyti savo kaklą, o vėliau žandą. Nutraukta kalba iš pat pradžių buvo grindžiama tuo, kad ketino veidmainiauti, mat viskas įgavo net labai didelį rimtumą, o tai nori ar nenori kėlė kraujospūdžio spaudimą, o ir galvos skausmą. Giliau įtraukęs orą per nosį, bei dar nespėdamas iškvėpti, visgi pratęsė,
– tai ir reiškia kad turėsiu prišerti save patį „tavegiliu“. Pasiimk savo moterį, jei manai kad tai nėra vien savanaudiškas sprendimas ir ji sugebės išgyventi jei ne tai kad šis pasaulis yra pilnas žiauriausių padugnių, tai dar prie tavo šiknos yra prisitvirtinęs tavo nesveikas broliukas. Visuomet pagalvok, ar tavo sprendimai nesukels daugiau skausmo, nei kad naudos. – Tai buvo asmeninė nuomonė, nors Dean‘as ir puikiai suvokė ką dabar turėtu jaustis asmuo, kuris buvo manipuliuojamas panašiais dalykais. Atsitraukdamas nuo šaldytuvo, prie kurio rėmėsi, leido kad tuo metu pasisakyti bandytu Cassidy. Savo žvitriomis akimis nužvelgdamas to serumo buteliuką, kuris buvo panaudotas tamsiaplaukės atžvilgiu, pastebimai suraukė antakius. Turėjo ne vieną klausimą ties visais tais „stebuklais“ kurie buvo gaminami čia, kaip pusryčių blyneliai. Tik kažkas vertė susilaikyti, galimas daiktas kad tas kažkas buvo dar labiau situaciją supainioti gebėjusi kolegės medžiotojos kalba apie kontaktą su Armbrose. Antakiai buvo nusileidę, o ir pats Winchester‘is neatrodė labai patenkintas girdima informacija. Taip ir pats galėjo pasigirti keliais pasikartojančiais košmarais, bet tai ką sakė moteris, atrodė visiškai nesuvokiama protu. Kaip iš viso galima regėti tą patį dalyką visą savo gyvenimą? – Ir tai kad tavo sapnuose tas žmogysta buvo pasirodęs ne vieną kartą, nusprendei neužduodama klausimų jį „pamaitinti“ švinu? – Neigiamai papurtęs galvą, aiškiai suvokė kad mergina kažko nepasako iki galo, ir tai velniškai puikiai sugebėjo sukelti vizualų susierzinimą. Koneveikti jos neketino, mat ir taip buvo „pasistengęs“ jos atžvilgiu, todėl pasirodė tik neigiamas galvos papurtymas. Manė kad nukėlus visus galvoje susiformavusius klausimus kitam kartui, kai ši jausis geriau, buvo protingiausia. Tuo labiau, nebuvo tikras kad nori kad ir pirmasis vampyras žinotu kas būtent sukosi šios dailiosios lyties atstovės galvoje. Tyčia sukoncentravo savo dėmesį ties Sebastian‘u, kuomet paaiškino savo sprendimą padėti surandant objektą, kuris gebėtu atimti šiam gyvybę.
– Įtariu kad nenutuoki kas esu, todėl pasakysiu taip. Nėra man neįmanomų dalykų, yra tik tokie, kuriuos pasiekti yra velniškai sunku, todėl tenka į tai sudėti daugiau pastangų, nei įprastai. Tuo labiau, ne man tau sakyti, kad viskas kas turi pradžią turi ir savo pabaigą. Nebent aišku būtum ne koks vampyras, o biblijose aprašomas archangelas. Gal tada ir susimąstyčiau, kad negaliu kąsti to, ko negaliu apžioti. – Nuskambėjęs pažadas kad ateis diena, kuomet Winchester‘is bus pakviestas į „sunaikinkime raganių-vampyrą vakarėlį“, iššaukė pritariamą linktelėjimą. Neketino aušinti burnos ir sakyti kad iš tiesų labai džiaugiasi tuo, kad dar vienas kenkėjas, o Silas tikrai tokiu buvo, bus sunaikintas. Neketino pripažinti ir tai, kas paneigtu vampyro jau susiformavusią nuomonę, kad žudyti neteikė kokio nors idiotiško ekstazės jausmo. Tai buvo darbas, o darbas retai kada teikia malonumą. Čia pat tylą nutraukusi Cassidy priminė apie tai, dėl ko šie iš viso čia buvo atvykę. Nu taip, Dean‘as norėjo suvesti sąskaitas su vampyru, bet prieš tai, arba po to, arba gal įvykiams įsibėgėjus, norėjo sužinoti kiek veiksmingas yra jai įduotas „vaistas“ ir kokių medžiagų pagrindu buvo sukurtas. Nes sunkiai sekėsi patikėti kad paskutinė vėžio stadija buvo galima išgydyti vos viena ar keliomis intraveninėmis injekcijomis. Traukimas per dantį privertė medžiotoją kažką sumekenti sau po nosimi, kuomet ganėtinai piktokas tonas kaip mat išsiveržė su visiškai nereikšmingu komentaru: – Tai visiškai nejuokinga. – Lūpos įgavo kažkokią keistą formą, tarytum Winchester‘is labai stengėsi susivaldyti neišsiviepęs. Neigiamai supurtė galvą, patraukdamas prie moters, kuri vis dar buvo paguldyta ant gulto. Nepriminė ir to, kad buvo vedęs, mat vampyras Cassidy įvardino kaip jojo „merginą“. Iš šalies tai buvo panašu į tokio pobūdžio santykius, bet viskam prieštaravo ant kairės rankos bevardžio piršto esantis vedybinis žiedas, kokio analogą turėjo visai kita moteris. Paradoksalu, būtu žinojęs kad Silas buvo įsivėplinęs tokios pat išvaizdos tamsiaplaukę, susirietęs ir susiėmęs už pilvo dar gerą pusvalandį kvatotu. Neturėjo kokių nors įmantrių kortelių su savo duomenimis. Todėl prieš sutikdamas išeiti suskubo prie stalo, kuris buvo apkrautas kažkokiais daiktais, kurie dabar neatrodė nešantys naudą. Susidomėjimą buvo patraukęs paprastas rašiklis, ir popieriaus lapas. Na toks, kuris dalinai turi lipnią dalį. Greitai surašęs tiek savo pilną vardą, tiek telefono numerį, specialiai prilipdė lapelį prie kompiuterio ekrano, kuomet atsisukdamas pareiškė.
– Čia tam kad, norėdamas su manimi susisiekti, nelakstytum po visą pasaulį norėdamas pirmiausia surasti mano draugę. – Vyptelėdamas, galiausiai nusprendė nebe gaišti laiko, ir pademonstruodamas savo supratingumą, pasiekė tamsiaplaukę. Iš pažiūros ji vis dar neatrodė tvirta, ir vargu ar būtu sugebėjusi vairuoti. Todėl šią atsakomybę užkrovė ant savo pečių, atsargiai suimdamas šią ant rankų. Nenorėjo kad ji kaip nors stipriau sužeistu dar neužsitraukusią žaizdą, todėl toks „transportavimo“ būdas atrodė pats suprantamiausias. – Haha, lyg tu mažiau keistas būtum su savo „Twilight“ sagos vertu gyvenimu ir dar ir dar tiesiai iš senovės Romos atgabenta nėščia žmona, kuri tikiuosi bent nepasikeitė vizualiai, kai snaudė? – Tai nebuvo priešiškas pasisakymas, greičiau kažkas panašaus į tai, ką žmonės pavadintu nepavykusių atkirčiu. Šiandiena ypač sunkiai sekėsi regzti standartinius sakinius, o iš tikro jis ir mažai stengėsi. – Dar pasakyk kad turi bromans‘ą su vilkolakiu, tuomet tikrai eisiu popkorno, kolos, ledų ir obuolių pyrago. Ir pasiliksiu kaip pirmos eilės žiūrovas. – Galvos mostu nurodydamas kad tamsiaplaukė, kuri dabar buvo laikoma ant rankų įsikabintu į pečius ir tokiu būdu palengvintu jam judėjimo suvaržymą. Pakilusios garažo durys trumpam apakino, mat akys jau buvo spėjusios priprasti prie dirbtinio apšvietimo. – Mažytė buvo mačiusi kur kas daugiau, nei tu sugebėjai pademonstruoti. Bet net nebandyk daugiau prie šios kišti nagų. – Išlauždamas tokią marmuzią, tarytum ką tik pasakė net labai rimtą perspėjimą, pirmasis žengė lauko link. Ir tik kieme, kur iš buvo matoma sugadinta juodos spalvos Impala, atsikirto į pasiūlymą keliauti kartu prie toliau esančios originalaus vampyro broliui priklausančios transporto priemonės. Visai gi neketino atsiprašyti už iškaltą Mersedeso langą, nors dabar tiksliai matė kad mašina buvo apgadinta labiau, nei tai atrodė iš pirmo žvilgsnio. – Na, gerai kad dar turi tą raudoną Fordą.
Sujudindamas pačius, nebe delsdamas patraukė prie savo transporto priemonės, kuomet atidaręs keleivio pusės dureles, atsargiai persodino ten tamsiaplaukę, pats tuo tarpu kone susidurdamas su šios veidu. Ne daug trūko kak susimuštu kaktomis, kuomet iškvėpęs, pasiaiškino: –  Palauk manęs čia, tai trūks neilgai. Vėliau pats saugiai tave nugabensiu pas tavo tėvą. Turi tausoti jėga, prašau, bent dėl manęs, jei jau neketini tuo užsiimti savo pačios labui. – Tai susakęs kaip mat uždarė dureles, pavėluotai susakydamas tai, ką ketino prieš įsodindamas moterį į transporto priemonės saloną. – Taip ir reikėjo sakyti nuo pat pradžių, kad nori kad palaikyčiau tave už rankos. Na žinai, keliai dar pradės linkti. O tai sumastei čia fifty/fifty tikimybę apie pabaisas. – Prunkštelėdamas, rankos mostu nurodė kad Redford‘as pademonstruotu savo „šeštą jausmą“ arba žinojimą kaip atrodo reikiamas automobilis, bei pajudėtu link ten pirmas. Ir nors dabar nebuvo pravartu trauktis ginklą iš už diržo (turint omeny tai, kad šventai įtikėdamas kad ten viso labo gali būti mirtinga ir dar nėščia moteris, Redford'as gali užsiputoti kad toks šaunamasis žaisliukas gali padaryti daugiau bėdos, nei naudos), bet atsargumas gėdos nedarė. Ginklas taip ir liko už diržo, bet ranka savaime susirado rankeną ir gaiduką. Tiesa buvo tokia, kad negalėjo būti tikras tuo, kad jei ten kas nors ir randasi, tai yra nekalta būtybė. Ką gali žinoti, kokias staigmenas akivaizdžiai ne visai stabilios psichikos nemirtingasis, gali būti paruošęs kitam.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1482
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Nemirtingas (dark!)
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Elissa Ambrose on Pen. 05 13, 2016 2:43 am

Sebastian'as turejo visiška teise ant jos pykti. Juk Cassidy be jokios svarios priežasties taikesi ji nužudyti. Toks jos elgesys tikrai galejo padeti jam susidaryti ispudi, jog medžiotojai zudo vien del sporto, pramogos... Kitavertus ji neketino saves kaip nors reabilituoti akyse žmogaus, kurio ji greičiausiai nebesutiks vos palikusi ši miesta. Emocinis disbalancas buvo vienintelis logiškas ne itin racionalaus ar apgalvoto Argent elgesio priezastis. Ji retai kada pasizymedavo impulsyvumu ir dazniausiai buvo linkusi pasverti visus už ir prieš, isanalizuoti situacija kaip tai dare Winchester'is, užuot puolusi i pavoju stacia galva kaip tai dare pastarosiomis dienomis. Nenuostabu, kad elementariausios logikos stokojantis jos paaiškinimas kodel akistata su Sailas 'u priverte ja šitaip sureaguoti, nieku neitikino. Galiausiai ji ir pati nenorejo atskleisti visu detailiu nenoredama, kad susirinkusieji palaikytu ja is ties kuoktelejusia. Juk savo sapnuose, kurie kas metai tarsi psichologine puzle vel ir vel pasipildydavo naujomis detalemis ji... Ne ne ne. Neigiamai papurciusi galva ji nuvijo ikyrias, jau ilga laika ramybes jai nedavusias mintis šalin. Cassidy turejo ne viena ir ne du klausimus savo tevui, kuriuos ketino užduoti is kart kai jis pasveiks.
Pajutusi medžiotojo rankas tvirtai, bet švelniai suimant jos kuna ji uzsimerke isikibdama i ji ir tokiu budu palengvindama Winchester'io nasta. Pirminis vaistu poreikis pamažu atsluginejo ir nors ji vis dar nebuvo pajegi pati atsistoti ant koju, jos protas pamažu eme svieseti. Vyru dialogas jai kele nuoširdžia šypsena nors ji ja ir tramde. Nusprendusi nesikisti i duskusija kurioje ji ir tai buvo nereikalinga, tik jiems visiems pajudėjus link automobiliu, Cass akys susidure su paskui Dean'a ejusio Sebastian'o. -Aciu, -sausas padekos zodis buvo viskas ka jai pavyko is saves išspausti, bet tai su kaupu kompensavo šypsena moters veide. Gerai nesuprasdama kodel užuot leides jai mirtinai nukraujuoti jis jai padejo net ir jausdamas neslepiama susierzinima ties jos elgesiu, Cassidy nuoširdžiai apgailestavo del to, kad paverte paskutines sviesiaplaukes gyvenimo valandas sunkiai pakenciamas. Jei ne tas ziedas ir visas tas reikalas su raganomis... Ziedas! Isodinta i apgadinta impala ji užverte savo dideles akis. -Taip taip...-vangus jos tonas buvo palydetas draugiškos šypsenos. Vos tik du vyrai nutolo, Cassidy zvilgtelejo atgal tam, kad isitikintu, jog jie abu susikoncentrave ties misija išsiaiškinti kas vis gi slypi toje bagazineje. -Nagi, Cass... -garsiai iskvepusi ora ji pasilaikydama islipo is masinos palikdama atviras jos dureles. Jai reikėjo to ziedo, velniai rautu. Atsidurusi siaubo filmo filmavimo aikštele primenanciame kambaryje, ji pritupe prie šviesiaplaukes vampyres. -Atleisk, sirdele, bet man jo reikia labiau nei tau... -numovusi zieda ji akimirksniu savo poelgio pasigailėjo. -Sudas! Sudas! Sudas! -kaitri saules šviesa besiskverbianti per isdauzytus pstalpos langus akimirksniu eme svilinti numireles kuna. Argent šiandien elgesi tikrai neapgalvotai. Jos planas buvo pasiimsi zieda, o ne iki pamatu sudeginti Redford'o namus! -Kad tave kur, Cassidy! -suemusi merginos kuna už pazastu ji eme vilkti ja link kolidoriaus, kurio nepasieke saules šviesa. Uzgyti nespejusi žaizda velniskai skaudejo, o tvarstis ir vel nusidaze skaisciai raudona spalva kas reiškė, jog ji ir vel eme kraujuoti. Atsilosusi i siena kolidoriuje, šalia negyvo moters kuno ji sunkiai gaude kvapa. Jei dabar ja matytu tevas... Medžiotoja gelbsti negyva vampyre, idant jos kunasturetu galimybe atgult amzinojo poilsio ar bent jau psvirsti pelenais užuot tiesiog sudeges atvirose liepsnose kartu su savimi pasiglemzdamas ir modernia technika apkrautus Sebastian'o namus. -Ka gi, drauguze... -atsikvepusi ji sukando dantis ir pasilaikydama sienos šiaip ne taip atsistojo. Kumstyje gniauzdama senovini zieda ji jau ketino grįžti i medžiotojo automobili kai jos zvilgsnis uzkliuvo už Ambrose kuno. O tiksliau už ziedo puosusio jo mažaji pirsta. -Na žinoma!-sunkiai pasilenkusi ji isleido aimana primenti garsa, nes žaizda vel atvirai kraujavo, bet jos uzsispyrimui nebuvo ribu, tuo labiau susijaudinimas isvydus paskutiniji sesta raganoms reikalinga amuleta buvo stipresnis už jauciama skausma. Suemusi negyvelio ranką jo akimirka stabtelėjo tarytum bijojusi, kad jis ims ir pasoks kaip tai dažnai nutikdavo siaubo filmuose. Prireike keliu minciu kolidoriais ji pagaliau pergalingai iskele taip gerai pažistama zieda sau prieš akis. Butent ta akimirka ivyko kažkas paranormalaus. Tarytum ji butu isvydusi vizija, kuri priverte ja per gera metra atsokti nuo Sailas'o. Perbales jos veidas atrode taip tarytum ji butu isvydusi vaiduokli. Skubiai pakilusi ant koju ji susikiso abu ziedus i džinsu kisene ir kaip imanoma greičiau patrauke link automobilio. Uztrenkusi dureles ji sunkiai gaude ora. Ar tai ka isvydo Argent galejo buti tiesa? Tik du zmones galejo jai atsakyti i ši klausima ir vienas ju galejo it kebabas persmeigtas kuolu, o kitas -jos tevas -šiuo metu vadavosi mirtimi. Nusikabinusi grandinele ji šalia kryzelio pakabino dar du ziedus. Is kyoprines issitraukusi prieš tai ten sugrusta Winchester'io maike, apvilko ja savo liauna kuna tokiu budu paslepdama kraujuojancia žaizda. Vyrai buvo pradinge is akiracio todel stumdama laika ji issitrauke mobiluji telefona. "Vienas praleistas skambutis, vienas e -mail'as ir vienas balso pasto pranesimas".  Drebanciais pirstais Argent prasidejo mobiluji prie ausies tam, kad Išklausytu pranesima, kurio labiausiai bijojo. Ji pavelavo. -Noredami issaugoti pranesima, paspauskite 1. Noredami isklausyti žinute dar karta, spauskite 2..."-ikyrus moteriskas balsas eme vardinti balso pasto pasirinkimu variantus, bet Cassidy jos nebeklause. Nuleidusi telefona ji prispaudė ji sau prie krutines, o jo skruostais eme teketi surios ašaros. Uzmerkusi akis ji atreme galva i sedyne. Laisva ranka ji užsidege akis bandydama pažaboti visa kuna pamažu apimancios raudos. Supratimas, kad šiame pasaulyje ji liko visiškai viena... Viena kai pirstas pamažu apgule merginos pečius. Ji žinoma žinojo, kad leisdamasi i kelia ji rizikavo, tačiau ji juk sugaiso viso labo dvi paras! Ir ji juk turejo vaista! Sunerusi ilgus ir plonus savo pirstus sau i plaukus ji bande susitvardyti, kad grizes Dean'as nepamatytu jos tokios, tačiau sekesi sunkiai. Grizti atgal nebebuvo prasmės, žinoma jai kaip vienintelei jo giminaitei reikejo pasirupinti laiduotuvemisir panašiai, bet prie netekties priešingai nei, kad medžiotojas nepraejus Argent nebuvo pasirengusi grizti i tuscius, pili primenancius namus viena, tik ne šiandien. Bennett raganos gales pacios ja susirasti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Don't worry, all is well. All is so perfectly, damnably well. I understand now, that boundaries between noise and sound are conventions. All boundaries are conventions, waiting to be transcended. Moments like this, I can feel your heart beating as clearly as I feel my own, and I know that separation is an illusion.
avatar
Elissa Ambrose

Pranešimų skaičius : 172
Įstojau : 2016-04-05
Amžius : 35
Miestas : Salt Lake City
Meilė : Neisipareigojusi (Dean)
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Medziotoja/Ragana (34/+2000)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 05 14, 2016 10:47 am

OOCH: Kas skaitė visus postus nuo pat viso veiksmo pradžios tai Cassidy vardu atsiprašau, kad ji neskaito postų Very Happy Very Happy Very Happy Ir loginius neatitikimus prastumkim kaip nepastebėtus :DDD Which is kinda ironic, nes aš pati juos dabar akcentuoju :DDD Nevermind :DDD Sakykim dabar Seb'as saulėje nedega ne dėl to, jog Danny buvo padavus jam savo žiedą panešiot, o dėl to, kad jis yra vienas tų "Twilight" disko kamuolių :DDDDD

Kad ir kaip sunku nemireliui būtų priimti argumentus, kurie medžiotojų profesijos atstovus jo akyse bandytų versti į kiek mažiau galvažudiškas personas Dean'o komentaras nepraeina nesusilaukęs Sebastiano dėmesio. Juolab antgamtinių būtybių populiacijos mažinimu užsiimantis vyriškis to paties vampyro atžvilgiu ėmė elgtis veik nepriešiškai. Tikrai nejautė kažkokio paranojinio stimulo "saugoti savo nugarą" ką akivaizdžiai ekranizavo Redford'o atvirumas kalbant tiek apie savo šeimynines problemas, tiek galų gale apie save patį. Galėtų netgi nuoširdžiai pripažinti, jog pats būdamas ne mažiau kietasprandžiu nei šie du medžiotojai, Sebastianas per anksti padarė savas išvadas. Vargu ar šie du žmonės užsiima tuo, kuo užsiima dėl to, jog skaudžiausia patirtis su antgamtinėmis būtybėmis yra "Twilight" sagos filmai. Pasaulis piktavaliais nemireliais nusagstytas kaip jauno vaikio veidas spuogais, tad pusiausvyrai atstatyti yra būtini netgi kraštutiniški veiksmai. Tik Sebastianas aišku galėtų pasiginčyti KIEK kraštutiniški jie turėtų būti. Kas jeigu būtų išpildęs anksčiau, nei Rebeka spėjo nutviekst tą viziją, apie žmoną ir kelis įsivaikintus vaikus? Kas, jeigu ta vilkolakio nuodų privaryta kulka būtų visgi nusinešusi Redford'ą į kapus? Kiek teisingas yra medžiotojo teismas, nežinant visų aplinkybių? Ne, ne, Sebastianas nieku gyvu nepripažintų, jog vampyrai yra teigiamos būtybės. Bet tikrai nemažas procentas jų kenčia nuo savo paties esybės, be to, tapo kuo tapo ne dėl to, jog paprašė Kalėdų senelio. Vien priežasčių kodėl pajuto Deneris trauką bei simpatiją būtent ir buvo tai, idant jų abiejų akyse plytėjo stiprus vidinis skausmas, sukeltas ilgos, kartais atrodytų beprasmės egzistencijos bei padarytos daugybės nedovanotinų klaidų. Jie tikrai būtų galėję tvirtai remtis vienas į kitą kopiant gyvenimo laipteliais. Paprasčiausiai jeigu variantas su nėščia, laike užmarinuota Salonina nepasiteisins, Redford'as vėl liks absoliučiai vienas. Tai buvo papildomas baimę vyrui kėlęs aspektas.
Kuo toliau tuo labiau tas Dean'as Sebastianui patikęs, mat jo įžvalga buvo verta aplodismentų. Jokiu būdu nemėgo ar ketino statyti save į aukos poziciją, tačiau faktas, jog tėra Sailo  eksperimento taikinys niekad nebuvo apleidusi tos vietos, kurioje mintys gimdosi. Juk būtent nuo to epizodo su juodąja magija Ambrose šeimai priklausančioje kriptoje, kurioje buvo laidojami visi giminaičiai, kur stovėjo ne tik jo senelių, prosenelių, bet ir sesutės biustai, Varias būtis pasikeitė negrįžtamai, negrįžtamai pakeisdama ir patį vyrą, palikdama galybę klausimų ir finale vieną vienintelį - ką turiu daryti, kad jausčiausi vertas rytojaus? Redford'as turėjo neblogą nuojautą. Niekad nesigilino į savo raganiškus talentus, tačiau šeštąjį pojūtį turėjo netgi visai gerą, neskaitant pavienių epizodų, kai jis visiškai nesuveikdavo (pavyzdžiui bloga nuojauta toli gražu neaplankė vyro, kai Sailas pirmą kartą pasirodė prie jo namų draugiškai pakankinti Targaryen). Ir ta nuojauta dabar įkyriai kuždėjo, jog Dean'o inicijuotą "aplinkybių aukos" dialogą nesunkiai galėtų pritaikyti ir jam pačiam. Niekaip racionaliai paremti savo intuicijos negalėtų, nes, na, visgi jei galėtų, ar tai nebūtų intuicija, tiesa? Tiesiog nepaisant į šį kambarį netelpančios charizmos tasai vyras visai neatrodė aktyviai išgyvenantis pilnatvės jausmą. Cha, lygiai tą patį galėtų pasakyti ir apie Cassidy, bet čia jau kita šneka, nes tamsiaplaukė moteris iš vis Sebastianui atrodė kažkokia trenkta.
Pašnekovo nuomonė apie tai, jog visai įmanoma, idant idėja priversti Saloniną įžengti į šį laikmetį nėra jau tokia ir vykusi, Redford'as atsako šypsena bei energingu galvos papurtymu.
- Biče, tu nežinai mano moters. Jei, kad ir mokydamasi "mėnulio eisenos" pas patį Maiklą ji sužinotų, jog galėjau, bet nepasistengiau grąžinti jos pas save, ji kaip tankas prasiveržtų pro Rojaus vartus ir nusileidusi į žemę man nosį į asfaltą sutrintų. Jei tau pažįstamas "kovinės voverės" terminas, tai po velniais, turi suprasti ką aš turiu omeny,-pirmasis vampyras suvirpina orą nuoširdžiu juoku. Tas jausmas, apėmęs itin aiškiai bei ryškiai prisiminus savo žmonos būdą, kurį vienareikšmiškai dievino kaip ir kiekvieną jos kūno, esybės lopinėlį, buvo neapsakomas. Atskirai jiedu buvo stiprūs, tačiau drauge - neįveikiami. Per 10 santuokos metų nebuvo susidūrę su tokia problema, kurios negalėtų įveikti. XXI amžius toli gražu nebuvo toks siaubingas, idant baimintųsi parodyti jį savo žmonai. Be to, Salonina visuomet buvo stipresnė už jį patį, dėl to nebuvo nė kalbos apie tai, jog vardan pačios ponios Varias gerovės mieliau toliau laikytų įkalintą galimame Sailo burtų kalėjime.
Dean'o šmaikščiai nuskambėjęs klausimas skirtas jau Cassidy, su aiškia užuomina į logikos stokojančius moters veiksmus iššaukia Sebastiano kikenimą. Bet nepašaipų! Po velniais, tasai Dean'as pasirodo esąs visai smagus bičas su neblogu humoro jausmu. Ak, jeigu aplinkybės nebūtų tokios sukakotos, mielai pastatytų jam pintą ir skrudimų riešutėlių. Heh, gal kada nors.
- Gerai, gerai, kietuoli, įtikinai. Tu labai kietas ir su tavo asmenybe galėčiau deimantus skaldyt. Tik vargu ar stokočiau solidarumo prašyti tavęs švaistyti TIEK protinės bei fizinės energijos tam, kad išsiaiškinti mano ir Sailo silpnybes. Tai vienareikšmiškai nėra tik tavo reikalas. Iš viso tai netgi nėra tavo reikalas. Dabar tavo reikalas yra pasirūpinti šita savo Lara Kroft, kol ji vėl nesugalvojo šokt prieš Godzilą su dantų krapštuku rankoj,-suraukta nemirelio kakta kiek atsileidžia, mat nenorėjo pasirodyti perdėm įsakmus bei kategoriškas. Juolab negalėjo neatkreipti dėmesio į Cassidy akis, tiesiog maldaujančias būvimo su Dean'u vienui du,-Be to, nebūtina mėgint, apžiot visą, tai bet kokiu atveju yra porno aktorių praktika. Užtektų pakandžioti ir ryti mažais kąsneliais,-nesusilaiko nuo komentaro ties viena įdomia pašnekovo mintimi, suteikdamas jai visai nedelikataus dviprasmiškumo, nors apeliavo į užslėptą raginimą ne iš karto šokt aukščiau bambos, bet lėtai pasišokinėjant pasiekt tą nusibrėžtą ribą. Dingtelėjus suvokimui, idant jo žodžiai dar ir nuskambėjo gana gėjiškai, vyras perdėm demonstratyviai nusipurto vargiai norėdamas bei ketindamas toliau gilintis į reikalą, kurį papuošė būtent tokio pobūdžio metaforos.
Deja, bet visas tas su Cassidy sapnais susijęs reikaliukas Sebastianui pasirodo juokingas tada, kai Dean'as rimtu, bet nerimtai piktu veidu ištaria tą "Tai visiškai nejuokinga". Vampyras šnopuodamas juokėsi tvirtai sučiaupęs lūpas, neva akivaizdus juoko būsenos pademonstravimas galėtų įžeisti abu kompanionus.
Vyras medžiotojo vardą atminė dar nuo tada, kai išvydo jį Cassidy priklausančio mobiliojo ekrane, tačiau pavardė nemireliui nebuvo žinoma. Jis smalsiai sekundę dirsteli į Dean'o prikeverzotą lapuką, iš nuostabos kilstelėdamas antakius.
- Medžiotojas su "Winchester" pavarde? Žiauriai kietai!-entuziastingai išreiškia tokį ala susižavėjimą, akimirką primindamas vaikigalį sutikusį kitą vaikigalį, kuris surinko visą "Yu-Gi-Oh!" kortelių kolekciją. Šaunamieji ginklai nebuvo Sebastiano interesas, bet būtų gėda gyventi Amerikoje ir nežinoti, jog "Winchester" yra žinomas ginklų gamintojo vardas,-Kitaip tariant, gimęs medžioti, ką?-šį kartą jau kiek traukdamas medžiotoją per dantį (trūko tik pabaksnojimo alkūne per šoną), sukikena netrukus atsidūsėdamas tam, kad įgautų tą savo tariamą rimto kento įvaizdį, kuris puikiai tiko prie atsakomojo Dean'o kirčio bandant lipdyti Sebastianui saulėje tviskančių vampyriūkščių etiketę. Vampyro veidas rodėsi keistai susimąstęs, o tiesa slypi tame, jog pašnekovas užsiminęs apie draugystę su vilkolakiu priminė Redford'ui seną, bet pamirštą svajonę įsigyti šunį. Heh, gal kada nors. Pagaliau būtent Argent atkreipus nemirelio dėmesį su išreikšta padėka, Sebastianas atsako kukliu vyptelėjimu.
- Nėra už ką. Sunku nebuvo,-gūžtelėja pečiais, akivaizdžiai nekraudamas ant savęs laurų dėl bent vienos išgelbėtos gyvybės, kai nesugebėjo apsaugoti visų priverstinai patekusių į Sailo spektaklį,-Pasistenk kokį mėnesį nesikabint jokiem kraujo mylėtojam į akis, gerai?-klausteli iš dalies nurodydamas kaip merginai nereiktų elgtis artimiausiu metu,-Daug poilsio, visavertiško maisto ir greitai galėsi vėl kulkomis švaistytis kaip koledžo pirmakursis pinigais po pirmos stipendijos,-Sebastianas nusišypso ir visgi atsižvelgiant kaip finale sureagavo į Cassidy buvo akivaizdu, jog nepuoselėja prieš ją nukreiptų neigiamų jausmų. Arba džiaugėsi, idant šie du "troublemaker'iai" tuojaus išvažiuos. Bet iki tol...
- Ar esi kada nors matęs būtybę, kuri būtų atgulusi kelių tūkstančių metų trukmės pogulio, bet visiškai gyva, a? Man aiškiai šviečiasi, kad pats nori įkišt nosį į tą bagažinę, nes nepaisant ilgų metų sėkmingos karjeros antgamtinėje sferoje vis dar pavyksta išvysti kažką naujo ir epiško. Beje, mano žmona yra labai graži, tad kišti leidžiu tik nosį,-ir vėl tas dviprasmiškas humoras atranda kelią į dienos šviesą net tada, kai jo gal ir visai nereiktų. Susikaupęs, lėtai iškvėpęs orą pro nosį, nemirelis ryžtingai pajuda prie Sailui priklausančio džipo "niauktais" galiniais stiklais, pro kuriuos nesimatė absoliučiai nieko. Kiek žinojo, tai toks aklinas stiklų "niauktumas" nėra leidžiamas pagal įstatymus. Baisu net pagalvot ką patirti galėjo policininkai, bandę stabdyti šį automobilį. Abu vyrai sustoja per žingsnį nuo plačios, netgi būtų galima sakyti, masyvios bagažinės, kurion sukišt galėtum netgi ne vieną karstą. Kiek "užglučintas" Sebastianas apieško rankomis kišenes, tarytum būtų vilties turėti raktelius, nuo šio automobilio. Aišku taip nebuvo ir supratęs savo judesių bereikalingumą, papurto galvą tarsi save teisdamas. Sebastianas žvilgteli į Dean'ą su perdėm mandra fizionomija, tokia nelygu jau dabar pradėtų maivytis dėl to, ką ketina padaryti. Nemirelio pirštai nusileidžia ant metalo ir pastūmėti nesunkiai jį įlenkia. Po akimirkos visa sulankstyta sauja slypėjo Sebastiano rankoje. Šią vampyras pasipuikuodamas atmeta atgalios, išplėšdamas von visas dureles, kurias nusviedžia tolyn, paskleisdamas itin išraiškingą "būdych" garsą. Toks "susireikšminęs" atrodė vien tik vardan to, jog Dean'as visgi jau turi patirties, kad Redford'as yra neblogas automobilių niokotojas. Vampyro akys beregint nukrypsta į bagažinės turinį.
- Oho. Vaje. Aš apakęs kaip čia nieko nėra,-sarkastiška Sebastiano reakcija palengva užgriūna begaline nusivylimo lavina. Užviręs kraujas akivaizdžiai pasireiškia ne tik pikta nemirelio fizionomija, bet ir suspaustais kumščiais,-Aš jį nudėsiu. Neišdarinėtą sukaposiu ir tada eisim pažvejot tų žuvyčių, kaip sakei, nes ant mėsos tipo gerai kimba,-įsijautęs nupasakoja laaabai mažą tų sadistinių minčių kruopelytę, kurią mielai realizuotų darkant niekingą Ambrose kūną,-Ačiū už draugiją, gero kelio. Pažadu greitu metu grąžinti tau tavo stebuklingą, vampyrus patiesiantį durklą,-paskubėjęs atsisveikinti su medžiotoju, nemirelis paspaudžia Winchester'io dešinę, kaip ir priklauso tarp vyrų. O tuomet kone nurisnoja link savo namų, įsiraudamas į svetainę bei pasiekdamas ant grindų besivoliojantį Sailą. Tulžį liet pradeda dar net neištraukęs durklo velniop.
- Versk kanopas. Kelkis, susna, po velnių,-visai nemaloniai paragina brolį ištraukęs per tiek, tiek suplanavo Dean'ui priklausantį ginklą, tiek pradėjęs raganių purtyti,-Mes su nauju naujai įsteigto "Dėjau ant Sailo" klubo vice prezidentu įvertinom bagažinės turinį ir apakom nuo to kaip ten nieko nėra. Pasakyk bent vieną priežastį kodėl neturėčiau nuplėšt tavo šiknos ir nenumest jos į liūdniausiai mieste pagarsėjusį gėjų klubą?-šį kartą apsisaugodamas nuo tų visų Sailo "abrų švabrų", Sebastianas durklo neištraukia pilnai, o nutolina jį nuo širdies per tiek, kad raganius-vampyras nubustų, tačiau menkiausias "pavarymas" priekin ir jisai vėl atsijungtų tam, jog jojo subinės baigtis liktų išpranašauta.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1483
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Silas Ambrose on Št. 05 14, 2016 2:56 pm

Paradoksalu, kaip greitai „išsijungia“ asmens smegeninė kuomet šis yra pastatomas į nepadoriai stresinę situaciją ar jo kūnas yra perpildomas pykčio. Velniai griebtu, kas iš viso galėjo įsivaizduoti kad medžiotojas gali turėti kažką panašaus į imunitetą prieš originalaus (antrojo sukurto) vampyro - raganiaus minčių galią? Jei nebūtu taip šokiruotas tamsiaplaukės pasirodymo, kuomet akimirkai paskendo it rūke, negirdėdamas ir nematydamas nieko daugiau, kaip tik šios moters veidą. Jei tik būtu toks geras „detektyvas“ kaip Winchester‘is, tikriausiai tam tikru metu sugebėtu pastebėti tai kad šio rankose buvo laikomas senas ir jau prieš tai matytas durklas, o ir pats „paženklinimas“ kokį šis turėjo, net labai priminė jo buvusios, šiais laikais galima pasakyti kad sužadėtinės, moters braižą. Jei ne pyktis ir dalinė panika, jis gal ir būtu supratęs kad tai buvo tiesioginis „spjūvis“ tiesiai į snukį. Bet, žmonės ne veltui sako kad gilūs jutimai, kuriuose gali paskęsti, išjungia tau sveiko proto veikimą. Užlagino kaip koks sušiktas senas windows‘as. Todėl ir buvo taip nesunkiai patrauktas nuo vaizdo. Jei brolio išmonė nebūtu suveikusi tinkama linkme, Silas būtu pakilęs ant kojų ne vėliau kaip už kelių minučių. Tačiau į krūtinę susmeigtas dantytas durklas išsiuntė raganių pailsėti nuo savęs paties neapibrėžtam laikui. Tik shh, aš to nesakiau, kitaip panaudosiu „Man In Black“ atmintį ištrinančią lazdelę, prieš jūsų valią!
Nemirėlio kūnas apsitraukė pilkuma, kuomet visos paviršinės venos ir stambesnės kraujagyslės savaime iškilo. Atrodė kaip sudžiuvusi ir seniai pamiršta slyva, kurios niekas nerizikuotu paragauti, net jei tai būtu paskutinis maistas, kurį būtu galima gauti prieš mirštant. Veikimas iš dalies priminė tą, kokį sukelia tie metaliniai „dantų krapštukai“ kuriais profilaktiškai originalusis hibridas bado savo giminaičius. Jis tiesiog liovėsi gyvenęs, paskendo tamsoje ir nuo tos akimirkos nejuto ir negirdėjo visiškai nieko, kas vyko paskui. Net norėdamas nebūtu gabus pasipriešinti tokiam dalykui, ką kalbėti apie tai kad bent pabandyti suprasti kas velniai griebtu čia atsitiko?! Pasąmonės pasaulio nebuvo, tiesiog tyla ir tamsa, kurioje tu esi, bet tuo pačiu metu tavęs nėra. Tai nebuvo koks nors gerai investuotas filmas, kur tikriausiai butu teatrališkai sukurtas ilgas ir neapšviestas tunelis, kurio gale lauktu kažkas, kas buvo reikšminga būtent šiam „padarui“.
Kad ir kaip bebūtu gaila, tačiau nejuto kaip buvo talžomas, kuomet Varias pamiršo ištraukti iš savo artimiausio likusio giminaičio tą durklą. Veidas kurį metą buvo pilnas, gyslotas ir tragiškai nepatrauklus akiai. Tai ėmė trauktis tik tuomet, kai durklo galiukas buvo atitrauktas nuo to organo, kuris per visą kūną nepaliaujamai pumpuoja kraują. Pasigirdo keistas, sunkus ir lėtas įkvėpimas. Tarytum toks, kokį turėtu asmuo, kurio galva būtu iki beveik paskutinės akimirkos sukišta į statinę šalto vandens, paskui ištraukta tam, kad jis gebėtu įkvėpti prieš tai, kai ši sadistinė procedūra būtu pakartota dar ir dar kartą. Bandė pasijudinti, bet tik pajutęs kad durklas vis dar tvirtai laikomas buvusio kario ranka, iškvėpė kartu išleisdamas kažką panašaus į duslų urzgimą. Vaje, koks buvo nepatenkintas! Matyti brolio snukį taip arti, buvo šlykštoka. Jie abu gi nepernešė vienas kito tiek, kad nuo vaizdo galėtu nesunkiai susivemti. Ką iš nemalonaus kvapo, kuris buvo užpildęs svetainės patalpas, Varias jau buvo atlikęs. Sukandęs dantis ir visą snukį persmelkęs pykčiu ir panieka, įsmeigė savo akis į raudono fordo garbei save pavadinusį pirmą vampyrą. Filtruodamas kiekvieną Sebastian'o tariamą žodį, netrūkus veide ištempė perdėm pašaipią šypseną.
- Tu ir tavo klounas draugas, esate tokie pat idiotai, kaip ir idiotiškai skamba tavo šiuolaikiška pavardė (čia Silas žodžiai, ne mano!).
Nusukdamas savo veidą, mat neketino rizikuoti tuo, kad tas durklas vėl sėkmingai atsidurs įbestas į jo krūtinę, pažeidžiant širdį ir šis vėl smigs į nežinomybę. Sunkiai stengėsi nuo noro nedorai ir aiškiai paniekinančiai nusikvatoti, mat akivaizdžiai buvo paruošęs Varias ne vieną staigmaną, kuri apsaugotu jį patį nuo galimo pralaimėjimo. Galu gale Ambrose užmojai buvo kur kas didesni, nei tai atrodė nuo pat pradžios. Iki šios akimirkos nemirtingas vyras aiškiai išsaugojo paslaptį kodėl šis iš viso užšaldė brolio moterį laike, tą patį padarydamas su savo negimusiu sūnėnu. Negi būtu taip kvailai ėmęs ir atidavęs ją broliui, kuomet pirminis planas iš viso buvo grindžiamas tuo, kad jis te pasiimtu šio kraują ir dingtu, tarytum niekuomet ir nebuvo pasirodęs. Neketino Varias‘ui sugrąžinti jojo žmoną ar tuo labiau vaiką. Tačiau netinkamai pakrypusios aplinkybės paprasčiausiai neleido išlaikyti šios paslapties, kas iš esmės išsaugojo tos smulkios tamsiaplaukės gyvybę. Nereikia būti labai galvotu, kad suvokti tai, kad vos Marcus‘as gimtu, Ambrose nesudrebintu rankos, bei nesunkiai atsikratytu Salonina. Ji gi tik dar viena, savotiškas laiptas, kopiant į aukščiausią kaltą. Galimas daiktas, kad jei pirmasis vampyras galiausiai būtu ėmęs ieškoti savo giminaitį, manydamas kad kraujas buvo paimtas ne be priežasties, tuomet neišvengiamai gautu dovanų, kurios galimas daiktas kad sužlugdytu jį galutinai arba paverstu monstru: gražiai supakuotą ir net didžiuliu kaspinu aprištą jojo žmonos galvą. Taip, jis tikrai buvo TOKS nesveikas! Burnoje kaupėsi labai nemalonūs skysčiai, kažkokia maišalynė tarp seilių ir krešėti pradėjusio kraujo. Teko tai pašalinti, todėl vis dar būdamas nusukęs veidą, riebiai nusispjovė, pašalindamas iš savęs visą tą šleikštulį kėlusią pusiau tirštą masę. Gana šviesias, žalsvas akis sugrąžindamas ties oponento vaizdu, ėmė gniaužti kumščius, tokiu būdu versdamas save susivaldyti ir nepadaryti to, kas galiausiai nukenksmintu jį patį.
- Šūdinas tas tavo klubas, nes nesugebi išgirsti manęs, kai atrodo kad kalbu bendrą, žmonių kalba. Rimtai manei kad pasirodysiu čia nepasiruošęs? Sumautas kvailys. Tau gal visi tie mūšiai gerai atitrankė galvą, ar tu tiesiog esi toks iš prigimties? Nagi SUVARYK durklą atgal ir pažadu nepamatysi jos net tada, kai aš rasiu būdą išsikrapštyti iš šios beviltiškos padėties. O aš sumautai rasiu jį! - Akivaizdžiai provokuodamas brolį padaryti jam daug galinčią kainuoti klaidą, galiausiai pratrūksta kvatotis. Net supurtė galvą ir plaučiuose užlaikė orą, kad bent kažkaip sulaikyti visas tas kylančias emocijas. - Ką gali žinoti, kad atsikratydamas manimi, tu tuo pačiu metu atsikratysi ir savo seniai prarasta šeima? Aš raganius asile, kaip manai, gal esu surišęs savo gyvybę su jos, o tai reiškia kad visus tuos išpuolius kuriuos panaudojai prieš mane, tavo mieganti Romos "princesė" pajuto savo kailiu? - Aišku kad nieku gyvu nebūtu padaręs tokio dalyko, tai buvo beprasmiška, nes stovėdamas ant kojų, nesunkiai galėtu pasinaudoti savo išlikusiomis raganiškomis galiomis ir pasipriešinti pirmam vampyrui, kuris už nugaros turėjo ne menką ir ne mažiau dydį kario stažą. Tačiau tai nebuvo taip vertinga, kaip sumoti ranka ar tinkamai ištarti kelis žodžius, kurie sugebėtu padaryti daugiau žalos, nei tinkamas smūgis į snukį. Ypatingai atsižvelgiant į tai, kad kova vyko tarp nemirtingų būtybių, kurios net nenutuokė kas iš viso gebėtu šiuos sunaikinti. Bet vien minimali mintis apie tai, kad Varias gal galėtu to net nežinodamas „skriausti“ savo taip dievinamą žmoną, buvo velniškai maloni, nors ir tiesos tame buvo tiek pat, kiek tuščioje stiklinėje vandens. Būtu su mielu noru tęsęs visus tuos psichologinius žaidimus, jei ant kortos nebūtu pastatyta Amaros egzistencija, o jis tikrai, velniškai troško vėl prispausti prie savęs tą gležną ir tyrą jos kūną. Jokia kita moteris nebuvo privertusi raganiaus jaustis taip gerai, kaip moteris, kuri sugebėjo jį visomis nemistinėmis prasmėmis pakerėti. Tačiau prieš įgyvendinant svarbiausią planą, jam buvo kone būtina kad Sebastian‘as visgi atgautu savo šeimą. Nors pastarasis pasąmoningai stengėsi tam pasipriešinti. Sumerkdamas akis, Ambrose sudarė vaizdą tarytum visiškai be jokios priežasties nuspręstu pamedituoti. Kas per velnias? Kaip tai durnai turėtu atrodyti žvelgiant iš šalies! Atrodė ramus kaip belgas, prasiskleidė tik lūpos, kurios leido išsiveržti tyliam lotynų kalbos žodžių kompleksui. Atrodė kad būtent tą akimirką, kuomet jis liovėsi kalbėti atmosfera savaime sujudėjo, tarytum nuo kažkur, ne šiuose namuose būtu paleista nematoma banga, galinti nublokšti smulkius daiktus nuo kelio, o stambesnius priversti pajausti kažką nepaaiškinamai nemalonaus. Akių vokai vėl atsivėrė, kuomet raganius pakėlė akis į brolio pusę:
- Dar žaisim, ar pagaliau imsimės darbo? Jei ketini ir toliau bandyti mano kantrybę Sebastian‘ai, jau sakiau kad niekuomet jos nepamatysi gyvos. Tik nuo tavo gebėjimo talkinti sukandus dantis priklauso, ar aš išeisiu iš čia gavęs ko noriu vienas, ar pasiimsiu juos abu.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS
avatar
Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 645
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Dean Winchester on Št. 05 14, 2016 6:05 pm

– Iš tavęs girdint skamba taip, tarytum ta „kovinė voverė“ būtu verta viso dėmesio, koks tik gali būti nukreiptas į dailiosios lyties atstovės pusę. Ir nors mes su tavimi, Lestatai, pradėjome viską nuo netinkamos natos. Visai norėčiau kad tavo lūkesčiai pasiteisintu ir ji butu verta visų šių pastangų, o ir galiausiai būtu ten, kur sakai kad yra. Nenorėčiau būti liudininkas to, kad tavo brolužis yra dar didesnis suskis, nei tai dabar formuoja mano sąmonė. – Būdamas iš tų vyrų tipo, kurie vertina gyvybiškai reikalingus asmenys, visiškai neatsitiktinai pasuko savo akis į Cassidy, kuri tuo metu buvo palikta transporto priemonėje, bei nespėjo atlikti savo dar vieno žygdarbio, kuris nebe iš esmės nebe buvo toks svarbus, turint omeny, kad jos rankose buvo vaistas, kuris gebėjo išgelbėti josios tėvo gyvybę. Tai kokia gi buvo esmė toliau be vazelino pagalbos lysti kažkokioms raganoms į užpakalį? Vienaip ar kitaip, Winchester‘is buvo kone tikras kad nebe sulauks iš šios, stačia galvą į pavojus neriančios, moters panašių staigmenų, mat savo kategorišką sprendimą apie tai kad bus šalia ir negana to, dar ir padės susitvarkyti su tos rūšies atstovėmis, apie kurias net mintys priverčia susipurtyti. Būtu su didžiausiu malonumu pratęsęs diskusiją, bei tą „berniukams“ būdingą vienas kito traukimą per dantį. Pošimts, tai net buvo smagu! Paklaustas, tikriausiai sugebėtu net pamiršti tą nemenką faktą, kad šis vampyras savo noru prisipažino kad gyvena čia daugiau, nei du tūkstančius metų. O palyginus su kukliais medžiotojo trisdešimt aštuoniais, bei tais devyniais mėnesiais motinos viduje, kažkaip nerimtai skamba. Arba jis pats eilinį kartą per daug susireikšmina.
Ore tvyrojusi įtampa buvo panaši į tą staigų dangaus apsiniaukimą, kuris yra būdingas prieš iš niekur susiformuojančiai audrai. Jei visą tai vyktu ne vidiniame „jutimų fabrike“, o aplinkoje, tai vaizdas švelniai tariant primintu pragarą. Dean‘as buvo vienas iš tų medžiotojų, kurie per savo gyvenimą matė labai skirtingas būtybes, ir net baigė patikėti kad paranormalūs reiškiniai, kaip pavyzdžiui poltergeistas, visgi turi vietos egzistavimui. O kodėl gi ne? Vampyrai, vilkolakiai, hibridai, raganos ir užmigdytos „miegančios gražuolės“. Tai kodėl nesuformuoti visą griaunančią jėgą, kuri yra kažkas kietesnio, nei pavyzdžiui filmuose rodomi angelai ir demonai? Už nugaros laikoma ranka stipriai spaudė šaunamo ginklo rankeną, o rodomasis pirštas lytėjo „gaiduką“. Saugiklis buvo atlenktas, o tai reiškia kad ginklas buvo paruoštas panaudojimui, tam atvejui, jei automobilio bagažinė buvo sukonstruota transportuoti visai ne miegančios moters kūną, bet kažką labiau pavojingo. Ne vietoje ir ne laiku išsakytas vampyro komentaras apie tai, kad medžiotojas turi teisę tik kištelėti nosį, išderino nemalonią atmosferą, ir net privertė jį prunkštelėti, maždaug taip, lyg būtu ketinęs susijuokti. – Biče, tu gali būti dar labiau nerimtas?  Be to, nemanau kad ji bus toookia ir graži, kitaip vargu ar nusižiūrėtu tokį savimi patenkintą šmikį, kaip tu. Bet nemeluosiu, mano susidomėjimą turi. Niekada nebuvau susidūręs su moterimi, kuri miega taip ilgai. Kitą vertus, tai tik dar kartą patvirtina mano nuomonę apie raganas ir raganius. Jie yra dar tie sąžinės ir skrupulų neturintis avigalviai.  – Net jei vampyras būtu atsisukęs į visapusiškai Impalai ištikimo asmens pusę, te sulauktu draugiškai pašaipios išraiškos. Panieka nukreipta raganių pusėn buvo tikru tikriausia, bet štai dalis apie tam tikra prasme unikalią moterį, buvo visiškai melaginga. Smalsumas pamatyti kaip atrodo laike užmarinuotas asmuo buvo protu nesuvokiamas, bet vargu ar Winchester‘is imtu ir nusižiūrėtu ją. Ne, ne iš pagarbos vampyrui. Greičiau todėl, kad jo galva ir kiti puikiai kraujotaka cirkuliuojantys organai buvo sudominti kita. Būnant pastoviu, kai tai tampa daugiau nei susižavėjimu, vargu ar mikliai būtu pakeitęs nuomonę, net jei pats to šventai norėtu. Akimirka, kuomet abu vyrai pasiekė transporto priemonę, medžiotojas sulaukė įtin mandros vampyro veido išraiškos. Užvertęs akis, bei mostelėjęs laisva ranka, tarytum suteikė jam leidimą pasismaginti trupinant metalą. Ir net kai širdies taip neskaudėjo, kaip tai buvo su ta mylima juoduke, matyti kaip buvo gadinama visai nebloga, vokiška transporto priemonė, nebuvo didelis malonumas. Bet, jei tai pavyktu sutapatinti su žiniomis kad tai Ambrose nuosavybė, na, tuomet reikalai automatiškai pasikeistu.
Ganėtinai masyvaus užpakalio transporto priemonės bagažinė galiausiai buvo atlapota, ir tai savaime sukėlė norą prieiti kaip galima arčiau. Stovėdamas gal per žingsnį nuo vampyro, mat manė kad bet kokiu atveju pirmenybė priklauso jam, susidūrė su vaizdu kad ten nebuvo nieko apart kilimėlį, po kuriuo buvo laikoma „zapaskė“. Nuleido akis ir akivaizdžiai apgailėstaudamas neigiamai papurtė galvą. Permatyti Sebastian‘o susierzinimą ir nusivylimą nebuvo sunku. Nebuvo gi aklas! Sunku buvo įsivaizduoti ir save jo kailyje. Velniai trauktu, mažu mažiausiai būtu gerai sutrankęs šį automobilį, bent iš dalies sugebėdamas išlieti savo neigiamus jutimus. Net ir nededant į tai daug vilčių, mat pats pirmasis vampyras aiškiai išdėstė nuomonę, kad yra tikimybė kad ten nieko nebus, vis tiek padėtis buvo mažumėlę sušikta. Sulaukdamas gana greitos ir atmestinos reakcijos, neparodė didelio noro sekti paskui, bet lemtingą akimirką, kuomet vyko „atsisveikinimo“ ritualas, Winchester‘is specialiai suspaudė pirmo vampyro plaštaką stipriau, bent akimirkai šį sulaikydamas. Akių nepakėlė, mat nuoširdžiai įsivaizdavo kokios neigiamos jausmų audros dabar sukasi šio vyriškio galvoje. Tačiau negalėjo taip imti ir pasirodyti bejausmiu stuobriu, kuriam iš tikro nusišikti ant to, kad visas šis klastingas teatras buvo tik dar vienas būdas smogti žemiau bambos. – Gal taip ir geriau, nes nesuteikei jam progos ją sugrąžinti, o paskui atimti, kai tik akimirkai nusisuksi. Turėkis durklą, manau jis tau yra kur kas naudingesnis, nei man. – Tai susakydamas žymaus asmens bendrapavardis galiausiai paleido vampyro plaštaką, pats dar trumpam atsisukdamas į transporto priemonės pusę. Cassidy sėkmingai buvo sugrįžusi atgal į 1967-tų metų „Chevrolet Impala“, kuomet medžiotojas neskubėdamas patraukti oro uosto link, užpakaliu atsirėmė į Ambrose transporto priemonės sugadintą magažinę. Visas šis nemalonus incidentas sugrąžino į realybę, kuri šio vyro gyvenime buvo kur kas labiau komplikuota, nei kad atrodė iš šalies. Teko ištraukti mobilų telefoną, o jo ekrane susirasti reikiamą adresatą. Pridėdamas išmanų, bet ne tokį ir patvarų daiktą prie savo ausies, sulaukė kuomet nuskambės įrašyto balso pašto žinutė. Moters balsas skambėjo entuziastingai, o po signalo Dean‘as pakankamai užtikrintai ėmė dėstyti savo parengtą kalbą:
– Bon Bon. – Tikriausiai tai buvo vienintelė ragana, kurią šiaip ne taip išmoko toleruoti, ir tai turėdamas galimybę išvengti kontakto su ja, taip ir stengėsi pasielgti. – Aš žinau kad elgiuosi kaip niekam tikęs asilas, bet man reikia išvažiuoti, vadinasi mieste būsiu greičiausiai rytdienos vakare. Paklausyk, man reikia tavo paslaugos. – Užsikirsdamas suraukė antakius, kaip mat atsitraukdamas nuo transporto priemonės. Net neatsisuko atgal, kuomet pradėjo lėtai kelti kojas vieną po kitos, kad pasiekti savo automobilį. – Tai nėra svarbiau nei Elena, bet aš neturiu kito pasirinkimo. Būk gera, žinau kad ji tau rūpi tiek pat, kiek ir man. Neapleisk jos, kol grįšiu. – Šiais žodžiais nutraukdamas savo kalbą, vyras galiausiai pasiekė savo transporto priemonę, kuomet įsėsdamas į vidų, nedelsė laiko, užvesdamas variklį. Kažkaip iš karto nepasivargino pasisukti veidu į ten buvusią Argent, veikiau tik sau po nosimi subambėdamas, – Telefonu pasižiūrėk ar yra kokie nors artimiausi bilietai iš šios sumautos skylės. Kuo greičiau nusigausim pas tavo tėvą, tuo greičiau galėsime susitvarkyti bent mūsų problemas. – Keista, kaip išraiškingai Winchester‘is ištarė žodį „mūsų“, kai laisvai galėjo pasakyti kad visos tos problemos buvo tik jos vienos, ir vos tik įsodins ją į lėktuvą, pats kaip koks vijurkas pasileis iki ligoninės, kur šiuo metu yra paguldyta jo žmona. Išvairuodamas transporto priemonę iš šiems namams priklausančio kiemo, vyriškis tik išvažiavęs į gatvę, dirstelėjo į tamsiaplaukės pusę. Jai nereikėjo nieko sakyti, kad jam pavyktu pamatyti TAS akis. Sustabdė automobilį, gana greitai paspausdamas avarinį mygtuką. Žinojo kad dabar visiškai jokie žodžiai nesugebės nei paguosti nei priversti jaustis geriau. Pats tai buvo praėjęs šimtus kartų, ir kiekvieną kartą kai sulaukdavo to paviršutiniško „priimk mano užuojauta“ prapliupdavo tik didesne pykčio banga. Susiradęs moters ranką, savais pirštais apglėbė, suspausdamas tvirčiau. Neigiamai sukratė galvą, bandydamas nuvyti kokias nors nepalankias mintis, viso labo prasitardamas, – Cass. Aš geriau nei kas kitas žinau, kaip sušiktai dabar jautiesi. Bet net nebandyk kaltinti savęs. Tavo mieste turiu draugų, kurie pasirūpins viskuo kaip tai yra tinkama. Jis bus pagerbtas kaip mūsų su tavimi profesijos atstovas ir tau nereikės net piršto pajudinti kad tai įgyvendinti. Bet paklausyk manęs, tu nelikai viena. Supranti? Kol esu gyvas, tu visuomet turėsi mane, kaip ir aš turėsiu tave. Cass? – Numanydamas kad jo panaudoti žodžiai yra visiškai nereikšmingi, giliau įtraukė oro, tačiau šį kartą neatitraukdamas rankos nuo jos plaštakos. Laisva ranka vėl nuspaudęs avarinį mygtuką, galiausiai švelniai truktelėjo automobilį iš vietos, kuomet savo mintyse suformavo kelionę nebe į oro uostą, o atgal į tuos pačius savo „namus“. Jai buvo būtina rami aplinka, šilta arbata, gal kelios taurės vyno ir gamta, tyli ir jokiais nemaloniais garsais neapkrauta gamta. Taip, velniai trauktu! Ten ir būtu išsukęs savo automobilį, jei ne kažkas panašaus į ore susiformavusį „drebėjimą“, kuris visai ne švelniai sudrebino net gana didelį svorį turinčią Impalą. Intuityviai kirsdamas per stabdžius, medžiotojas akimoju užgęsino variklį. Jausmas buvo šūdinas, o tai savaime nepranašavo nieko gero. – Pajutai? – Nei kai veidas iš pradžių buvo persmelktas užuojauta ir supratingumu, dabar tai greičiau priminė gilų nerimą. Pasisukdamas į vampyro namo pusę, susiraukė dar labiau, mat banga buvo parėjusi ne iš kairės, o tiksliai kad iš dešinės. Kadangi nebuvo normalus žmogus, kuris iš karto pasistengtu iš čia išsikrapštyti, savo noru išlipo iš transporto priemonės, kuomet apeidamas ją, pasilenkė prie priekinio, keleivio pusės lango, rodomojo piršto sukamuoju veiksmu parodydamas kad moteris pravertu langą. – Aš norėčiau kad važiuotum, bet tu esi per daug užsispyrusi kad paklausytum. Šūdas, kokie mes susimovę. Pažadėk bent tai, kad laikysiesi nuo to močkrūšio Silas‘o kaip galima toliau. Nenoriu kad jis ką nors tau padarytu. Ir jei bandys smogti mano rankomis, daryk bet ką, aš turiu omeny, visiškai bet ką, kad išgyventum. Ir jokiais būdais neprisileisk prie savęs, bent per dvidešimt žingsnių.
Išlipti iš transporto priemonės privertė visai ne tai, kad Winchester giminės atstovas panoro pramankštinti kojas, priežastis buvo tame, kad pravažiuojant pro Ambrose priklausantį automobilį, atlapota bagažinė savaime „pademonstravo“ ten kažką, ko nebuvo prieš tai. Nebūtu sau atleidęs, jei paprasčiausiai nepatenkintu savo smalsumo, dar kartą nepasižiūrėjus. Linktelėdamas galva, vyras savaime patraukė link prieš tai apžiūrėtos svetimos nuosavybės. Bagažinė nebuvo tuščia, ten kur prieš tai buvo matomas tik mašininis kilimas, dabar buvo keistos formos objektas, kuris buvo pridengtas kažkokiu languotu ir visiškai pagal orą netinkančiu audeklu. Tas daiktas kvėpavo, tai buvo matoma iš to, kad medžiaga ritmingai tai pakildavo, tai nusileisdavo. Visas šis vaizdas kaustė ir atrodė kad jis buvo dar prieš geras dešimt minučių užminęs ant asfalto, ant kurio buvo prapiltas „super-glue“. Tik akimirkai vėl pasukdamas akis į seksualios personos, kuri buvo jo mašinos viduję, pusę, sugrąžino dėmesį ties šiuo mistiniu objektu. Garantijų kad iš ten neiššoks koks pragaro šuo, nebuvo. Mirtingo asmens ranka vėl atsidūrė ant ginklo, tačiau šį kartą jis nebe laiko jį sau už nugaros, o atkišo taip, tarytum būtu pasiruošęs šauti. Viskas aplink atrodė kas sulėtėjo, kuomet laisva ranka Dean‘as nutraukė tą audeklą nuo atsiradusio objekto. Ranka kuri stipriai spaudė ginklą, nusileido, o ir pasigirdo nemenkas atodūsis. Bagažinės vidus buvo „papuoštas“ iš pažiūros ypatingo grožio moters kūnu. Tokiu visiškai smulkiu, neskaitant to apvalaus pilvo, kuriame kažkas gyveno. Nukabindamas galvą, perbraukė delnu sau per veidą, ir tik tuomet kai sugrįžo „atsiminimas“ apie užgimusį žvejybos planą, naudojant Ambrose kūno dalis kaip masalą, suveikė kaip tonizuojantis šaltas dušas. Greitai atitrūkdamas nuo savo vietos, Winchester‘is „sulaužė“ draugišką pasiūlymą tik kištelėti nosį, kuomet suėmė tos moters kūną, užsimesdamas ją ant rankų. Priešingai nei Cassidy atveju, kuomet pastaroji rankomis laikėsi už medžiotojo kaklo, ši joo... nerastu net tinkamo apibubinimo, kas ji, jei egzistuoja tiek ilgai, bet nėra vampyrė? Kūnas buvo suglebęs, ir žiūrint iš šalies, atrodė kad vyriškis neša ne gyvą, o mirusį asmenį. Galva atlošta, plaukai plevėsavo pavėjui, kaip ir abi rankos, kurios buvo permestos per Dean‘o. Nieko neaiškino, mat ir pati jam rūpima moteris turėjo suprasti, kieno gi tai buvo kūnas. Eidamas atgal prie Redford‘o namo, šį kartą pasinaudojo paradinėmis durimis, jas paspirdamas koja. Prieš akis atsivėrė dviejų akivaizdžiai nieko bendrą neturinčių brolių vaizdas. Winchester‘io mina taip pat buvo pasimetusi, kuomet įnešdamas į vidų Varias kūną, sustojo vos peržengęs per staktą. – STOP! – Netrūkus tęsdamas, – Man atrodo kad jis nemelavo. Kaip ir tu, ją apibūdindamas.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".
avatar
Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1482
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 39
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Nemirtingas (dark!)
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sebastian Redford on Sk. 05 15, 2016 9:32 am

- Vienintelis idiotiškas dalykas bent jau kelių kilometrų spinduliu yra tavo snukis, Sailai,-iššnypščia įžeidų komentarą jausdamas kaip nuo begalinio troškimo iškult tam parazitui dantis svyla krumpliai. Sebastianas ketino ne tai, kad stokoti tolerancijos brolio atžvilgiu, bet visiškai užsukti josios kranelį. Rankoje laikomas dantytas durklas lieka "pavarytas", tačiau ne gilyn, o į apačią, kad iš natūraliai vientisų organizmo dalių šiek tiek sumakaluot kažkokią kraujo, organų bei šūdų košę. Mintis lieti agresiją jau veiksmais Redford'ui dar niekad neatrodė tokia maloni. Na tai kas, kad pravertas plyšys raganiaus kūne gana greitai užsitraukė, bet tiršta kraujinga pliurzė vis tiek dideliu kiekiu užvirto jam ant jo niekam tikusio klyno. Durklas vėl atsidūrė čia pat Sailo širdies į šią netgi šiek tiek remdamasis smailiu galiuku medžiotojo įrankio, kuriuo pagalba ko gero sunaikintas buvo ne vienas, ir net ne dešimt vampyrų. Iš esmės nemirelis nedavė sau net laiko pagalvoti, jog galbūt Salonina nuo aplinkinių akių yra paslėpta kažkokiais burtais ir karštas buvusio kario būdas atginė Varias aiškintis santykių kone kumščiais. Be to, po tokios dienos jau ir tos pačios kantrybės buvo likęs mažas krislas, kurio toli gražu nepakako, kad taikstytųsi su visom tom Sailo nesąmonėm.
- Bet tu neeilinis stuobrys esi, ką? Tas tavo pasitikėjimas savimi yra toks perdėtas, kad dar vienas "geriu fantą, nes esu fantastiškas" komentaras ir aš tikrai atpilsiu tiesiai tau į marmūzę,-gana šaltai sureaguoja į brolio "pažadą" išsikapanot iš kritiškos situacijos netgi tada, kai fizinis raganiaus "pavidalas" ir liktų suplėšytas į mažiausiai dešimtį dalių. Visgi Sailo žodžiai akcetuojantys galimą šio klastą netgi Saloninos atžvilgiu priverčia Redford'ą kiek "prablaivėti". Bet visgi ne dėl to, jog atakuodamas Ambrose galėjo net ir netyčia pakenkti savo žmonai. Pasiutusiai piktas nemirelio veidas kiek atsileidžia ir būtų galima teigti, jog jame aptiktum kažkokį rimties akcentą. Varias galvoje sukosi Winchester'io žodžiai būtent dabar suteikę peno apmąstyti kelis neigiamus Saloninos į gyvenimą gražinimo aspektus, kurių medžiotojas nepaminėjo.
- Atsižvelgiant į tai, kaip smarkiai tau yra reikalinga mano moteris aš esu linkęs netgi visai blaiviai apsvarstyti idėją neleisti tau jos prikelti,-ganėtinai rimtai nuskambėję žodžiai, nutvieskiantys visgi sunkiai tikėtiną įvykių baigtį, Redford'o pirštai, stipriai spaudę medžiagą, esančią apie Sailo pečius, atsileidžia,-Jei tavyje iš viso to šūdo yra likę bent gabalėlis grūdo tu man pasakysi KODĖL Salonina tau yra tokia reikalinga. Tiksliau kodėl tau taip reikia, kad ji pagimdytų Marcus'ą,-pademonstruodamas, jog visgi turi sveikos nuovokos, Sebastian'as atsitiesia, staigiu švystelėjimu nukratydamas Sailo kraują nuo durklo. Net ir savu metu atsisakęs absoliučiai visų savo šeimos tradicijų Redford'as kuo puikiausiai žinojo ką Ambrose giminės šakai reiškia jo sūnus. Juk būtent dėl to iš ties džiaugėsi, idant Varias'ų poros pirmas bei antras vaikas gimė mergaitėmis. Kadangi Sailas tapo vampyru vargu ar jo reprodukcinė funkcija nėra tokia sutrikusi, kaip Sebastiano, nes na, nemireliai tegali daugintis tuo būdu, kai vietoje skysčio iš tarpukojo teritorijos žmogui tenka priimti skystį iš vampyro venos ar kokios stambesnės kraujagyslės. Vadinasi Marcus yra vienintelis, tikras Ambrose palikuonis, turėsiantis paveldėti neeilinį talentą burti. Sebastiano nusistatymas prieš magiją buvo visiškai aiškus, tačiau nerimą vyrui kėlė visai ne tai, jog gali apturėti galingą raganių sūnų. Jam pasitikėjimo nekėlė Sailo intencijos jo raganiaus sūnaus atžvilgiu. Žinodamas savo brolį kaip nuluptą, tiesą sakant, būdamas vieninteliu asmeniu, kuriam Ambrose rodo TIKRĄJĮ savo veidą, Sebastianas gali tikėtis tik brolio bandymo Marcusu dėl kažko pasinaudoti. Neduok dieve tai būtų mėginimas užkirsti kelią Redford'ui sušikt jo potencialą ir apsiimtų pats jį mokyti tų bjaurių kerų. Nors neee, come on. Nuo kada Sailas pasistengtų būti mažiau savanaudiškas? Be to, į Qetsiyah Ambrose niekad rimtai nežiūrėjo, o visi Sevastianos bandymai tą moteriai pasakyti baigdavosi eiliniu atsimušimu kakta į sieną. Juk galiausiai netgi sugebėjo aptikti karštas brolio glamones su tamsiaplauke mergina, kurios veido net neįžiūrėjo toje pašiūrėje. Varias nežinojo, kaip baigėsi Sailo ir Qetsiyah istorija, bet buvo linkęs manyti, jog ne visai laimingai, nes Horatiaus spaudimui vesti paskirtą ir visai nemylimą moterį Ambrose nebuvo linkęs pasiduoti. Sebastianas vis dar buvo linkęs bendradarbiauti su broliu, tačiau jam privalėjo būti aiškūs jojo motyvai. Iš kitos pusės tai raganiui nelabai reiktų vargti, kad Redford'ą priversti, ką? Ir visgi kažkokiu būdu Sailas daugiau laidė savo gyvatės liežuvį, nei poškino savo magijos fejerverkus, ką nemirelis galiausiai turėjo įvertinti ir mažumėlę nusiraminti. Net keista visgi buvo sulaukti iš Sailo tokios diplomatijos! Sebastianas rodėsi nurimęs tiek, kad iš bėdos net kortų namelį sudėt bandytų. Vis dėl to nuslūgusiomis emocijomis pasidžiaugti galėjo neilgai.
Sebastianas kuo puikiausiai girdėjo Dean'o artėjimą link jojo bei Sailo, lygiai taip pat, kaip fenomenali klausa leido susidaryti aiškų įspūdį, idant medžiotojas kažką su savimi nešasi ir tai visai nebuvo statinė alaus. Redford'o akys susiaurėja, nukreiptos į brolį, jose slypėjo reikšmingas nurodymas pabūt bent minutę normaliu ir nesiimti prieš Dean'ą nukreiptų smurtinių veiksmų. Bet kokiu atveju tau ir taip jį visiškai bereikalingai nubaudė, kai privertė sužaloti Cassidy. Medžiotojui tikrai pavyko prikaustyti pirmojo vampyro dėmesį dar iki tol, kol atletiškas vyras įsirioglina į šį nuniokotą kambarį. Saloninos kūno kvapą Redford'as užuodė gerokai anksčiau, nei į merginą nukreipė savo melsvas akis. Visiškai, visiškai niekas vyrui nebe atrodė taip svarbu, kaip Dean'o į patalpą įnešta jo kita sielos pusė. Prieš šį vaizdą nublanko visas šiandieninės dienos kartėlis, smarkiai išderinęs vyro jausmus. Viskas atrodytų sustojo ir nurimo. Sustingo netgi pats vampyras, kurio išsitempęs kūnas, kuriame ryškiausiai matėsi apskritą formą įgavę "veizolai", lėtai priartėjo prie medžiotojo. Kad ir kaip norėtų išlaikyti savo akis sausas prieš šiuos du baisiai kietus vyrus, bet Redford'as buvo tiesiog vienas tų jautrios sielos "pimpaluotojų", kurie per "Titaniką" ar "Užrašų Knygutę" žliumbė lyg mergaitės. Tad net ir nemirksėti desperatiškai besistengiančio nemirelio skruostais pradeda riedėti tie išdavikiški lašeliai.
- Juk prašiau kišti tik nosį, Winchester'i,-nerimtai išreiškia nerimtą priekaištą į Dean'o rankas, sudėtas ant jo nėščios moters kūno,-Tau bėga seilės, nusivalyk,-dėkingas Redford'o žvilgsnis lieka palydėtas ne tik draugiškos šypsenos, bet ir atsako į Dean'o pritarimą, jog Salonina iš tiesų yra labai graži mergina! Jausmai viduje virė absoliučiai nenusakomi ir TA šiluma, kupina gėrio, laimės bei galiausiai meilės buvo Redford'o tragiškai užmirštas reikalas, tokia jėga bei intensyvumu aplankęs tik paskutinį kartą, kai matė savo ponią. Ji atrodė visiškai tokia pat kaip tą dieną, kai išsivedė Marcią su Liviana. Ji netgi vilkėjo tą rausvo šilko, sidabru siuvinėtą suknelę, kurią nupirko Pompėjoje ta proga, kad priėmęs Trajano siūlymą užimti kėdę senate daugiau negros 'Ninos nervais dalyvaudamas žygiuose, kai kiekvienas iš jų 13ojo legiono centurionui gali būti paskutinis. Tą vakarą sutuoktiniai tikrai turėjo ką švęsti. Tarsi bijodamas perimti merginą į savo rankas, Sebastian'as pasufleruoja Dean'ui, jog šis guldytų Saloniną ant sofos, kol pats pamėgins pažaboti tą savo ašarų pakalnę. Iš tiesų tai labai keista, bet bent bandyti savo ponią paliesti trukdė kažkoks vidinis prieštaravimas, nelygu ši jojo versija būtų per daug sutepta lytėti tokį tyrą grožį. Širdis virpėjo nuo minties, jog jis tikrai nebėra tas vyras, apsukęs galvą šiai tamsaus gymio gražuolei, padovanojusiai jai nuostabius santuokos metus, dvi nuostabias dukteris bei jos įsčiose vis dar sirpstantį sūnų.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“She's selfish. She's unpredictable. She is something you can't fully trust and understand. But also she's wild and passionate. She's the most exciting thing ever happened to me.”
avatar
Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1483
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : The myth, the legend, the baddest bitch of all.
Draugai : Dean, Mason, Rebekah
Rūšis : Vampyras (33/2595)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, "RedCorp" savininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://bloodyrose.forumlt.com/t740-redsebastian1-instagram#33911

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Silas Ambrose on Sk. 05 15, 2016 3:24 pm

Neturėdamas labai didelio pasirinkimo, apart tai kad kantriai laukti kuomet vyresnis brolis liausis iš savęs vaidinęs mėsininką ir galiausiai suteiks galimybę atsikvėpti. Fizinis skausmas, kuriuo buvo kiaurai persmelktas nemirtingas raganius / istoriškai antrasis juodosios magijos dėka sukurtas vampyras, buvo nesuvokiamas protu. Galima primesti kaip visą tai jūtimiškai yra sumauta, kai pasižiūri kokią „Hostel“ kino filmo sagą. Tačiau tai telieka vizualios vaizduotės supratimas, o kas jei tavo kad ir nemirtingas, bet skausmui tikrai NETURINTIS tolerancijos kūnas yra darkomas kažkokio senovinio, nelygaus ašmens? Siaubinga! Kaip žiūrovas iš šalies, velniai tave griebtu Sebastian‘ai, bet brolis tikrai su labai piktdžiugiška šypsena veide, apsipatenkinęs plotu delnais. Bet kai jis pats atsidūrė aukos statuse, nebuvo gabus suvaldyti viso to jutimų mišinio, koks palaipsniui ėmė viršų net prieš gerai užgrūdintą asmenybę. Silas buvo visuomet lydimas tamsos ir tikriausiai vienintelis asmuo, kuriam drįso pasirodyti kitokiame apšvietime, buvo ta nedidelio ūgio, bet pribloškiančiai daili moteris, vardu Amara. Kadangi ji „patarnavo“ moteriai, kurią tariamai ketino vesti, jos kūnas ir didžioji veido dalis buvo dengiama šilko materija. Bet net toks minimalistinis kūno lopas, tiksliau šios tamsios ir gilios akys sugebėjo sudrebinti šuo „monstro“ gyvenimą. Ji nuoširdžiai buvo geriausią, ką teko Ambrose laikyti savo rankose. Prieš ją buvo tik biologinė motiną, kurią gerbė ne vien už tai kad ši suteikė jam gyvybę, bet ir už visą tą begalinę kantrybę taikstytis su raganiumi, kuriam taip desperatiškai stengėsi įsiteikti Silas. Galu gale, nepamirštant svarbaus fakto, kad jis nebūdamas kankinamas sąžinės jausmo, nesunkiai gebėtu pakelti ranką ir prieš moterį ir prieš niekuo kaltą vaiką, bet tos dvi asmenybės buvo kone šventos. Taip, BŪTENT, jos buvo šventos. Gali būti kad jei ne Saloninos Varias didelis susidomėjimas Sevastianos Varias, Ambrose sugebėtu ir jos atspindy pamatyti tai, kas priverstu jį nuleisti galvą.
Kūnas buvo krečiamas drebulio, kažkokių fiziškai nevaldomų „pasipurtymų“. Kraujas susimaišęs su sudraskytais vidiniais organais, žliogė ant grindų, kuomet Silas pagaliau sučiaupė lūpas. Velniai griebtu, tik didelis sadistas sugebėtu pasimėgauti tokiu vaizdu, o šiuo metu Varias būtent tokį ir priminė. Bet kas tame buvo nuostabaus ar keisto? Jis gi kadaise buvo karys, ir galima pasakyti kad tikrai neblogas. Todėl sprogusi tokio asmens kantrybė vargu ar būtu gebėjusi iššaukti kažką panašaus į paplekšnojimą per petį ir pagrasinimą rodomuoju pirštu prieš nosį, te pasakant „Niu niu, negalima taip daryti!“. Silas buvo nusipelnęs pamokymo, kad galiausiai bent kelioms minutėms suvoktu, kad nėra pasaulio bamba, kuri gali gauti viską ko tik užsimano ŠITAIP LENGVAI. Dantytas durklas, kuris kaip sušikta šakutė klaidžiojanti po spagečius, galiausiai apleido raganiaus kūną, kuomet jis apipiltas dar viena skausmo banga, išleido kažką panašaus į skausmingą, duslų ir galimas daiktas kad skreplingą atodūsį. Kažką panašaus į atodūsį. Akių vokai buvo stipriai sumerkti, o kakta varvėjo šaltas prakaitas. Ir kodėl Sebastian‘as negalėjo būti paprasčiausiai pilka dėme visatos centre, šlykštėdamasis savęs, baimintųsi net pasirodyti dienos šviesoje, ką kalbėti apie tai kad bent pagalvoti „pritapti“ skirtingoms epochoms. Juk vykdamas į šiuos namus dabar, akivaizdžiai nesitikėjo gauti pasipriešinimą. Gali būti kad net koks maldavimas nutraukti šią nesibaigiančią egzistenciją, jo mintyse būtu realesnis, nei tai, kas nutiko. Kitą vertus, savo jėga niekada nebūtu bandęs peršokti brolio, net jei prieš tai būtu išgėręs porą litrų samagono. - Nee, vienintėlis idiotiškas dalykas kokį padariau, kad neįvertinau tavęs. Dabar tikrai nesvarstydamas būčiau bandęs surasti kitą būdą gauti tavo supuvusio kraujo. O tuomet išlaukęs tavo sūnaus gimimo, sudraskyčiau tą šliundrą į gabalus, vien todėl kad TU, o ne JI esi to nusipelnęs. - Kone springdamas savo paties krauju, vėl pramerkė akis, kurios degte degė neapykanta Varias‘o, o ne Ambrose „legacy“ pasirinkusiam asmeniui. Skausmas nors ir nuslūgo, tačiau pats nemirtingasis raganius buvo praradęs per daug kraujo, kad taip imtu ir pašoktu ant kojų, toliau sėkmingai koneveikdamas kiekvieną iš čia esančių. Nors ir manėsi esantis galingas, bet velniai griebtu, tikrai kad ne nenugalimas. Paleistas, kažkaip paslinko link artimiausio baldo į kurį galėtu įsiremti ir paprasčiausiai bent kelias minutes taip išbūti. Kelios minutės nebūtu pakeitusios visiškai nieko. Tuomet įvyko tai, kas „susprogdintu“ bet ko protą, kuris matytu tai, kad abu Ambrose kraujo linijos atstovai paprastai nesutarė dėl nieko. Buvo išreikštas ramus ir rimtai atrodantis galvos papurtymas. Kaip pasakytu ta pati medžiotoja, kuri trumpam buvo išvesta už šio pastato sienų, „geriau pralaimėti mūšį, nei karą“. Vienaip ar kitaip, ir taip buvo aišku kad Silas neturėjo jokios priežasties ilgai užlaikyti Saloniną gyvą, kuomet ji jo akyse tebuvo inkubatorius tam, kuris jam ir buvo reikalingas. Tiesiog, prieš daugiau nei 2000 metų, buvo rizikinga išlaikyti ją gyvą iki kol gims berniukas. Nebuvo tikras kad visas pasaulis, kuriuo buvo supamas, nepasipriešins jo užmojams. Ką kalbėti apie tai kad visai netoli pastoviai buvo Qetsiyah Bennett, o tai reiškė kad iš šios buvo galima tikėtis to, kad ji padėtu tik ką gimusiam Marcus‘ui negerai pasisukti, veidu įsiremiant į pagalvę ir tokiu būdu „uždusti“. Tokios mirtys buvo ir yra gana dažnos tarp naujagimių. Šis laikas buvo pasirinktas neatsitiktinai, greičiau todėl kad TIK DABAR Silas suvokė kad panaudotas „miegančios gražuolės“ burtas nėra taip lengvai grąžinamas, kaip kad manė nuo pat pradžių. O ir Sebastian‘as nebuvo labai garsus ir save publikai reklamuojantis asmuo. Gal atsiliepė ir tai, kad Ambrose niekada nepasižymėjo dideliu pastabumu ar uosle, kurią turi policininkų turimi vilkšuniai. Kaip pavyzdžiui tas, kur dažnai rodomas per televiziją, „Komisaras Reksas“. Negalėjo rizikuoti savo atsarginiu planu, kuris galiausiai pasirodo kad tapo pagrindiniu. - Man nėra reikalinga tavo žmona, Sevastianos. Tiksliau man ji desperatiškai yra reikalinga gyva tol, kol savo viduje brandina paskutinį tikrą Ambrose palikuonį. - Papurtė galvą, kažkaip noriai atmesdamas vaizduotės sukeltą „gimdymo“ procedūrą, kuri vieną dieną poniai Varias bus neišvengiamas dalykas. Kvėpavo sunkiai, akivaizdžiai būdamas visiškai išsekintas. Iš kažkur prasiskverbiantis saulės spindulys degino pakaušį ir ko pasekoje nemirtingas raganius tik dabar užfiksavo tai, kad neišeis iš šio namo, mat neturi žiedo, kuris leistu judėti po saule nepriklausomai, o gal net įgauti kokį įdegio atspalvį. Nužvelgdamas savo rankos pirštus, atkreipdamas dėmesį į tai, kad pamesti vargu ar būtu galėjęs tą masyvų žiedą, ant kurio buvo tikslingai graviruotas Ambrose raganiškos šeimos sukurtas „herbas“. Nuostabu! Dar pasakykit kad kas nors pasistengė ištraukti piniginę, kol šis čia vizualizavo priverstines atostogas, gulint ant šalto grindinio.  
Kalba buvo savaime nutraukta tuo, kad šias patalpas užpildė dar vienas asmuo, kuris ir surado automobilio viduje esantį moters kūną. Niekaip nekomentavo tą emocionalų Redford‘o reagavimą į „siuntos“ pristatymą. Dean‘ui te trūko kepurės su snapeliu ir kokios liemenės su atšvaitais kad primintu tipinį šiems laikams kurjerį. Nematė prasmės kabinti per dantį, nors įsivaizduokite, tikrai turėjo tam ne vieną ir ne porą galimybių. Tamsiaplaukės kūnas buvo pagaliau čia, bet Silas jautėsi tikrai sušiktai, jam buvo būtinas mirtingo asmens kraujas, kitaip vargu ar sugebėtu bet subinę atplėšti nuo grindų. Susiraukė tik tuomet, kai pirmasis vampyras aiškiai pademonstravo ar tai baimę, ar tai nenorą prisiliesti prie savo žmonos. Savo ruožtu tikriausiai elgtųsi kaip didelis šuo, kuriam bent porą mėnesių nemačius šeimininko, būtu pagaliau suteikta progą  tai padaryti. Begėdiškai išlaižytu visą veidą! Cha cha, nu rimtai (:DDD). Visiškai nebyliai žvilgsniu sekė viską, kas buvo demonstruojama, kuomet savo noru nukreipė sujautrėjusio Redford‘o dėmesį į save, pagaliau sugebėdamas atsakyti į šiam rūpimą klausimą. - Jei Marcus‘as turėtu gimti kokia nors Marija, prieš tavo snukį pasirodyčiau tik su maldavimu kad pagaliau nutrauktum visą šią apgailėtiną nei gyvą nei mirusią egzistenciją. Kad po šitiek metų aš pagaliau gaučiau galimybę mirti. Arba, bent pabandyti kokybiškai tai padaryti. - Užversdamas akis, raganius leido suprasti kad šiem tikrai LABAI reikėjo kad tas berniukas gimtu. O kai tai buvo kone ranka pasiekiama, tai spaudė smegenys dar labiau. Trumpam pažvelgdamas į medžiotojo pusę, visgi nusprendė kalbėti tiesiogiai su broliu, mirtingojo ne vien neliesdamas fiziškai, bet ir nekankindamas emociškai. - Tavo sūnus, kad ir kaip skeptiškai į tai atsižvelgi yra paskutinis mūsų giminės raganius. Kitų nėra, todėl man reikia jo. Konkrečiau to, kokiomis galiomis bus apdovanotas tas raganius. Tad, jei parodytum protestavimą grąžinant Saloniną, man tektu užsiimti tuo vaidmeniu, kuris galiausiai tave pastatytu į šmikio vietą. Pagalvok, kaip ji turėtu jaustis, jei įvykiams susiklosčius kitaip, tai aš degčiau noru ją prikelti, o tu man kaišiotum kojas.
Suvokiant kad vėl bando žaisti sau suprantamą, purviną žaidimą, nukabina galvą, bei su akivaizdžiai perspaustu atodūsiu, pasistengė skambėti konkrečiau. - Amara. Viso to priežastis yra nekalta siela, kuri buvo nuskriausta visiškai be jokios priežasties ir aš jaučiuosi sušiktai skolingas jai gyvenimą. Nežinau kur ji ir kokiu pragaro keliu yra verčiama eiti, nes Qetsiyah to panoro. Man tereikia sulaukti kada tavo sūnus gims, bei „ištraukiant“ iš jo visą magiją, kuri pats pripažįsti tave veikiau erzina, nei kad nuteikia gerai. Todėl čia labiau win / win situacija. Aš tau grąžinsiu ne visą, bet dalį šeimos, kurią turėjai ankščiau. Mainais į vieną ritualą, kuris įvyks tuomet kai berniukas sustiprės. Pažadu tą dieną mano snukį matysi paskutinį kartą. - Dėl išsekimo atrodydamas net labai sukalbamas, nusuko savo akis, tokiu būdu suteikdamas broliui progą apmąstyti ar jis yra pasiruošęs rizikuoti ir pasirašyti tikriausiai ne tokią ir nekaltą sutartį su šiuo šėtono kūriniu, kokiu visuomet buvo klastingumu ir ne visai adekvačiu požiūriu į aplinką, pasižymėjęs jaunėlis.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

I’m very well aware of my current superpower predicament, thank you very much, and even though my brain is on the fritz — thanks to an ex-fiancee stalker witch who can’t seem to take a hint — that doesn’t mean that I’m not still brilliant and crafty and becoming rapidly well-versed in the power of cell phone tracking.

2016 METŲ NETIKĖTUMAS: PIRMIEJI VAMPYRAI + 2016 METŲ VARLOKAS (ŠIUO METU IR PUSIAU ORIGINALUSIS
avatar
Silas Ambrose

Don’t worry, U’ll see me. Did I mention how good I'm at revenge?


Pranešimų skaičius : 645
Įstojau : 2014-04-22
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojęs niekam
Rūšis : Grynakraujis (27/2000+)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: GYVENAMASIS NAMAS

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 36 Previous  1, 2, 3, 4, 5, 6  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume