UŽMIESČIO MIŠKAS:

Draskomas savo prieštaringų minčių apie tai, kas per pastaruosius metus nutiko jo ir jo aplinkinių žmonių gyvenimuose, klausydamas merginos nuomonės apie pasitikėjimą ir jo paties brolį, nesugebėdamas susilaikyti nuo prunkštimo, taip ir pasielgia. Kuomet baigia sustabdyti savo automobilį taip, kad būtu galima pamatyti jo šeimai priklausantį namą, pasuka savo akis į merginą, pagaliau priversdamas save pradėti kalbėti: - Tu manai kad žinai viską apie mano brolį, kai realiai nežinai nieko. Kiek laiko tavęs nebuvo jo gyvenime? Ir spėk kas tuo metu turėjo traukti jį iš visokiausių nesąmonių, į kurias šis buvo sulindęs? Pirmiausia artima draugystė su Mikaelson'ais, tiksliau su pagrindiniu iš jų. Galiausiai šaltakraujo žudiko fazė, kurios jis nelabai norėjo atsikratyti, mat gyvenant nieko nejaučiant jam buvo pats geriausias variantas. Galiausiai, mergina. Ne, tavo žiniai tai toli gražu nebuvo Elena. Mergina, kurią jis buvo pasiruošęs vesti. Ar visą tai žinai, vaikštanti Stefabo gyvenimo gide? - Neigiamai supurtydamas galvą, nusuka savas akis, ir su tuo pačiu sarkazmu balse, pratęsia: - Pripažink, tu apleidai savo "pareigas", drauge. - Kuomet pagaliau nuramina savo norą pasikalbėti, akivaizdžiai labai netinkamai sureaguoja ir apie jos nuomonę apie Eleną. Nes, realiai niekuomet nepritarė tam, kad ji būtu ne su juo, o su jo broliu. - Elena dar būdama žmogumi padarė savo apsisprendimą. Ir jo vardas buvo identiškas maniškiam. Tiesiog, paskui viskas susidėjo kitaip, nei tikėjomės abu. Tad malonėk, įsikalti, Stefanas ir Elena niekuomet nebuvo epiška pora, apie kurią visi taip svaičioja. - Krenkštelėdamas, ir pagaliau baigęs savo nuomonės dėstymą, pakankamai greitai išlaužia savo bejausmę išraišką, tokiu būdu parodydamas, kad ne kiek nesureikšmina visko, ką išdėstė prieš tai. Atsipūsdamas, bei tuo pačiu pereidamas prie norimo pokalbio, greitai susako: - Šiandiena malonumai, ryt darbas. Įskiepijai man begalinį norą atsikratyti tuo šunpalaikiu, dėl kurio svaigsta Katerina. Noriu kad ji kentėtu. Kad žinotu kad susidirbo, o klaidų pataisyti jau nebėra galimybės. Tai bus, neapsakoma. - Kaip tik tuo metu kai jis dar kalba, merginai pakeitus buvimo pozicija, sulaukęs jos ant savęs, kad ir kaip tai būtu nepatogu, šiek tiek nuleidęs atlošą, leidžia jai apžergti jo kojas. Tuomet atsakydamas į bučinį, sukrauna savo abi rankas jai ant liemens, tuo pačiu metu stipriai patraukdamas į savo pusę. Norėdamas jam svarbiausia kūno vieta jausti moterį, neleisdamas jai atsitraukti, viena ranka ima traukti jos viršutinį drabužį nuo jos kūno, o kita neleidžia nutraukti bučinio, sulaikydamas Lexi už sprando. Akivaizdu kad įsijautęs į dabartinę veiklą, suurzgia, kuomet čia pat ne laiku pasirodo dar viena asmenybė. Leisdamas Branson atsitraukti, keliais pirštais perbraukia sau per lupas, ir visiškai veidmainišką miną nukreipia į Mikaelson: - Tikriausiai tu dar tinkamesnio laiko negalėjai rasti? - Įsiklausydamas į jos lėkštą pasiteisinimą dėl to, kodėl ši sutrukdė, užverčia akis, netrūkus pasisakydamas: - Teisingai, tau kaip tik dabar labai panašu į tai, kad aš galvoju apie savo brolį. Nežinau, dabar jau gali baigti čia gadinti nuotaiką? - Jai užsiminus apie jo buvusią merginą, nusukęs akis, pakankamai garsiai atsidūsta.

Sulaukusi atsako i savo spontaniskus veiksmus, pasiduoda akimirkos silpnumui. Pajutusi kaip jos deveta paladine plysta, trumpam nutraukia bucini ir nusisypso prikasdama apatine savo lupa. Atsakydama i vaikino veiksmus, ta pati be vargo padaro ir su jo virsutiniu rubu. Ir butent tada kai visa esybe troksdama tamsiaplaukio palinksta arciau jo kuno, cia pasirodo Rebekah. Atsokusi nuo Salvatore, taciau likusi sedeti ant jo keliu, pastveria po ranka papuolusia suplesyta savo palaidine ir ja prisidengia. Suraukusi veideli taip, tarsi savo zvilgsniu butu norejusi ja sudeginti, leidzia jai prabilti neisimdama jokiu veiksmu. Kai yra paminimas Elena vardas, perbala, mat neturejo ne menkiausio itarimo, kad mergina yra visai netoliese.  -Kad ir ka turi pasakyti Stefan'ui, esu tikra, kad tai nera geros naujienos, tad gal padaryk mums visiems paslauga ir prasmek skradziai, a?-isspaudusi labai netikroviska sypsena, akimirksniu ja pasalina is savo veido. Dar kalbedama apleidzia savo pozicija ant Damon'o keliu ir isitaiso ant priekines automobilio sedynes. Ne atsitiktinai ne zodziu neuzsimindama apie tai kas katik vyko automobilyje, is jo islipa. Uztrenkusi dureles ima pamazu eiti namo link neketindama cia ilgiau pasilikti ir pusiau nuoga snekuciuotis su "sena biciule". Nesivargindama buti maloni, tiesiog saltai tarsteli, eidama pro Elena: -Uzeik.

Neaišku kodėl, tačiau visiškai neparodydamas susidomėjimo tuo, ką kalba likusi šviesiaplaukė, neskubėdamas išlipa iš savo transporto priemonės. Susiaurinęs savo akių plyšius, praeina pro originaliąją, tuo pačiu metu užmesdamas: - Ne vienam iš mūsų nėra įdomu tai, ką gali pasakyti bet kuris iš originaliosios šeimos. Ir jei tu iki šiol nesupratai, čia esi nepageidaujama, Rebeka. Verčiau jau grįžtum į savo pilį, iš kurios atvykai ir toliau sėdėtum savo barbių kambary. - Užversdamas akis, pagaliau nueita į tolį, tuo pačiu metu pasiekdamas namų duris.

Vis dar tame pačiame miške, tačiau daug toliau nuo tos vietos, kur buvo susidūręs kadaise su vampyrais bei naujai "padarytu" vilku, kelias valandas sukiojo ratus, bėgimu bandydamas patobulinti savo fizinę ištvermę. Persunktas prakaito, kone garuodamas nuo žvarbaus oro ir pakilusios kūno temperatūros, sustoja vidury kelio. Delnus atrėmęs į savo kelius, nes atrodo kad kojos greitu mene nebe sugebės atlaikyti jo kūno svorio. Kankinamas įvairiausių klausimų, kurie net dabar lenda jam į galvą, iš šortų kišenės ištraukia cigarečių pakelį. Ir nors puikiai suvokia, kad to nenori, visgi prisidega vieną, prispausdamas filtrą tarp lūpų. Įtraukęs kartaus dūmo į save, atsitiesia. Tačiau dar neparodo noro grįžti atgal į savo "namus".

Neskaitant to, kad buvo pastebimai pavargęs po to kai prabėgo kur kas daugiau, nei buvo pratęs, ne akimirkai neprarado budrumo. Todėl matydamas kad iš vienos pusės parbėga kažkokia asmenybė (kurios veido tamsoje įmatyti jam nepavyko), pasiduodamas išgyvenimo instinktams, beveik ore pasigauna merginą už kaklo, tačiau nesukeldamas per daug fizinio skausmo, paguldo šią ant asfalto, vis dar laikydamas ranką jai ant kaklo. Tik dabar supratęs kas ji, suprunkščia. Visgi nepasitraukdamas, o ir pats tuo metu jau klūpėdamas ant kelių, pasisako: - Ar kas nors tave mokė kad negalima vidury nakties taip puldinėti žmonių?

Nenuleisdamas savo šviesių akių nuo merginos veido, tarytum būtu tyrinėjęs kiekvieną jos bruožo milimetrą, tuo pačiu metu leido merginai išsakyti savo nuomonę apie jų susidūrimą. Galvodamas apie tai, kad ankščiau ar veliau jis pasirašys sau mirties nuosprendį vien dėl to kad taip stipriai geidžia jam neleisto kūno, trumpam nuleido žvilgsnį ties jos krūtine. Tačiau tai tik dar labiau sukėlus jo sumišimo jausmus, pritrauktas arčiau, ne akimirkai nebe norėdamas kankintis dvejonėmis, priima bučinį. Kurį gana greitai nutraukęs, pasisako: - Tavo brolis nutrauks man galvą, kai sužinos apie mus. - Neskaitant to, kad kalbėjo visiškai rimtai, nebandydamas sureikšminti to pernelyg stipriai, suimdamas merginą už liemens, užsikelia ant savęs, bei tokiu būdu atsikelia ant kojų. Dar kurį laiką stebėdamas ją, galiausiai pasinaudoja savo greičiu, pradingdamas nuo kelio. Nestipriai susitrenkdamas su medžiu, įremia ją į medžio kamieną, bei suteikia savo veiksmams laisvę. Pradedamas bučiuoti lūpas, vėliau kaklą, ranka perbraukdamas per geidžiamo kūno linijas, liemenį, užpakaliuką. Kuomet pagaliau pasiekia merginos šlaunį, šiek tiek kilstelėja jį, tik dar labiau prispausdamas ją tarp savęs ir medžio.

Neskaitant to kad turėjo visiškai kitokią nuomonę, nenorėdamas kad šiuo metu ji paimtu viršų, bei dėl to jam tektu ne vien paprieštarauti merginai bet ir atsitraukti. Verčiau pasirinkdamas kūniškus malonumus, nustumiant bet kokias pasekmes, nusišypso kuomet Armstrong parodo šiokią tokią iniciatyvą. Nuspręsdamas kad daugiau nebe verta gaišti laiko, nutraukia tuos kelis drabužius nuo merginos, kurie trukdė. Kuomet leidžia saviems patogiai nusmukti, stipriau suimdamas merginą, užsikelia ant savęs, jos nugarą kiek labiau atremdamas į kamieną. Ir tuomet kartas nuo karto pavogdamas bučinį, prisilietimą, pereina prie seksualinio suartėjimo. ... Po kiek laiko pasiekdamas finalinę stadiją, palaipsniui nuleidžia merginą ant kojų, tačiau vis dar jos nepaleisdamas, šiek tiek pasiremia į ją, norėdamas atgauti kvapą. Ko pasekoje, nevykusiai pašmaikštauja: - Būčiau žinojęs kad šiandiena sugalvosi mane aplankyti. Prisiekiu, būčiau atsisakęs bėgimo maratono.

Kartais emocijos būna tokios intensyvios, stiprios ir sunkios, kad atrodytų gali jausti jas slegiančias nelygu užsisodintum ant pečių įmitusį pasturgalį. Išsidisbalansavęs Sebastianas dabar darnaus ryšio žinoma su savimi neturėjo ir to visiškai užteko, kad Saloninai, tik jai priklausančios mintys žybtelėtų ir į pirmojo vampyro galvą (kas "grūzino" dar labiau). Jis niekuomet nesuprato kurių galų turi kai kuriuos gebėjimus, pavyzdžiui, stiprią telepatiją, o pabandęs ieškoti atsakymo apmąstymus greitai nutraukdavo šiems atsimušus į viziją, kuomet nešasi po pasaulį kaip nesustabdomas, mirtį sėjantis mechanizmas. Iš kitos pusės susidūręs su asmenimis, kurie bandytų jį sustabdyti juk susidorojimas vyktų kur kas sklandžiau, kai žinai jų mintis, tiesa? Aplamai visi jo jutimai ir pagerintos fizinės savybės kūrė jį kaip idealią žudymo mašiną: kažką nesustabdomo, siaubingo, žvėriško, tarsi absoliučiai nežmogiško. Ir kiekvieną dieną jausdavo šaltą tos bedievės, ribų neturinčio esybės alsavimą, vertusį bijoti paties savęs. Jis tikrai negalvojo, kad Saloninai pasirodys "visam gražume" taip beprotiškai greitai bei netikėtai (sąžiningai vertindamas savo susitūrėjimo sugebėjimus žinoma neabejojo, jog kažkada tai taip ar taip būtu nutikę, BET bent jau po to, kai bus jai gražiai viską paaiškinęs). Ji tikrai buvo ne kartą mačiusi įsiutusį Sevastianos, tačiau tai nebuvo nei kiek panašu į tai, ką ji išvydo Sebastiano bei Silo kovos įkarštyje. Turėjo pripažinti, kad jo brolis turėdamas idealiai išlavintą vikanišką savo pusę, įtalpintą į neįveikiamą vampyrišką fasadą finale galėjo išeiti kur kas didesne, brutalesne menkysta, tik kažkodėl jis buvo visų labiausiai suinteresuotas kenkti tiems, kuriuos kadaise mylėjo, ne jį supančiam pasauliui neįsivaizduojamai katastrofiškais mastais. Gaila, bet niekuomet ko gero taip ir neišpuls jo paklausti ar jis gyvena su lygiai tokia pat didele kančia siekiant išlaikyti save kuo mažiau pasiduodantį sadistiškom intencijoms ar taip sunku yra tik Sebastianui, nes jis pirmasis? Graikas nežinojo, nė nenutuokė, kad priešingai nei tie patys Mikaelson'ai yra ne vien juodosios magijos bei balanso sutrikdymo rezultatas, tačiau ir kažkokios siaubingos, demoniškos jėgos įsikišimo vaisius.


[578 metai prieš Kristų, Dalmatijos pakrantė, Salona.]

Dievai, gyvenime nebuvo patyręs tokio stipraus galvos skausmo nors iš asmeninės patirties žino ką reiškia gauti per galvą iš galų kuokos - atrodo smegenys pasipylusios gabalėliais išbyra pro pakaušį. Jautėsi taip, lyg ant makaulės būtų koks mamutas patrepinėjęs. Gargaliavo praplėšęs akis, tačiau šiose - tamsus rūkas. Tik skruostas atremtas į šaltą, drėgnoką žemę davė suprasti, jog jis pats gulintis. Nesiorientavo aplinkoje, tačiau girdėjo balsą. Pažįstamą balsą, be paliovos niurnantį žodžius, pradėjusius Sebastiano nemirtingumo prakeiksmą.
"Ką tu kartoji?"
"Po velniais, užsičiaupk!"
"Nusuksiu tau sprandą Sailai, prisiekiu Nemezide!"
Kiekvienas žodinis bandymas apeliuoti į brolį žinoma nedavė visiškai jokių vaisių. Stiprus, statinis spengimas ausyse darėsi nepakenčiamas, tiesiogine ta žodžio prasme raitėsi ant žemės užsidengęs ausis, dantim girždamas iš agonijos. Sukilęs stiprus gūsis kėlė nuo žemės dulkes, nešiojo atplaišas bei akmenis. Rėkė ir darė tai ne savu balsu. Galva plyšo nuo tūkstančių skirtinų balsų galvoje. Sebastiano kūnas netikėtai išsitempia prisiplodamas prie žemės taip, nelygu jį visą būtų pradėję spausti. Vyro akys užsivertė, pro burną tekėjo putos, graikas nežymiai kratėsi, tarytum kažkas trukdytų jam pilnai, daug smarkiau judėti. Jam išniro sąnariai, Sailas galėjo kuo puikiausiai girdėti tuos kraupius trakštelėjimus ėjusius vieną po kito. Varias kūnas it kulka šovė į viršų trenkdamasis, prisispausdamas prie uolėtų anhidrito ir kitų mineralų mišinių lubų. Klykė iš skausmo, neįsivaizduojamos agonijos ir visiškos sąmonės nebūties. Griautinis lauke sugriaudėjo taip garsiai, nelyginant žaibas būtų trenkęs kažkur visai čia pat. Lyg traukiamas nematomos jėgos vyras viršuje apsiverčia. Jo perkreiptas veidas atrodė klaikiai. Vikanas kartojo tuos pačius žodžius, vis garsiau, vis įnirtingiau. Siaubingai pražiota Sevastianos burna plyšta per šių kampučius, iš ausų, nosies, akių pasipila kraujas. Balti akių obuoliai paskęsta tamsumoje. Vyras rėkė taip kurtinančiai, taip isteriškai... Tuzinas plėšrių rankų jį plėšė, draskė, smaugė, daužė, degino - tik tiek pajėgė suvokti aptemęs vyro protas. Sailas nutilo, klykti nustoja ir jo brolis. Vis dar stipriai prigludęs prie lubų jis pradeda judėti taip, tarytum jo kūną kažkas spaudė, kažkas nesuvokiamo, stipraus, nematomo. Sebastianas tylėjo, jo veidas buvo kruvinas visai kaip ir didelis plotas žemės po juo. Jis buvo užsimerkęs, tarsi negyvas. Tik jo kūnas rangėsi tarsi sukamas jį apsiraizgiusios, didžiulės gyvatės, kol sustingsta versdamasis žemyn lyg jėga spaudusi jį prie lubų būtų patraukusi savo nematomas rankas. Sailas priėjo, pritūpė ketindamas patikrinti ar Sevastianos yra gyvas. Abejojo tuo atsižvelgiant į visą tą jį patį pritrenkusį "šou", kurio nebūtų atlaikiusi absoliučiai jokia gyva esybė. Tą vakarą jis panaudojęs stiprų, gėrio ir blogio pusiausvyrą amžiams sunaikinusį burtą atvėrė kelią tai nežmoniškai, netgi nežemiškai būtybei, persekiojusiai jų šeimą daugybę metų, visą savo rūstybę išlieti ant Ambrose pirmagimio paversdama šį amžinu savo tarnu Žemėje siejančiu chaosą ir nešančiu mirtį. Varlokas apvertė fasadine kūno dalimi ant krauju persunkto grunto gulintį savo brolį, kuris nerodė jokių gyvybės ženklų. Sailas jau buvo pradėjęs "taikytis" su "skaudžia" Sevastianos netektimi, kai šio akys staigiai prasimerkia. Sekantys veiksmai tetruko akimirksnį. Demoniška būtybė stvėrė vikaną už sprando, prisitraukė, plėšrūs dantys smigo jam į kaklą išplėšdami nemažą gabalą mėsos. Su antžmogiška jėga nusviedęs varloką tolyn Sebastianas suriaumojo. Atrodė kupinas vidinės jėgos, užsivedęs nuo savo paties galingumo. Jo raudonos akys, kuriose tamsoje švietė baltos rainelės buvo įsmeigtos į Sailą, pilkšvas, ryškiai juodomis kraujagyslėmis išsivagojęs kūnas nejudėjo. Laikydamas išplėštą mėsgalį tarp dantų, burnoje pilnoje kraujo, kuris tįsdamas dribo žemyn, Varias šypsojosi. Plačiai, plėšriai, liguistai. Atbulomis paėjėjęs varlokas tuomet dar deramai nesuvokė, ką sukūrė arba kitaip tariant, ką padėjo sukurti. Būtybė paleido iš akiračio vikaną, kurį palydi maniakiškas, šiurpą keliantis Sebastiano kvatojimas. Gal nebūtų jautęsis taip "maloniai", jei būtų žinojęs, kad šiame urve praleis didžiausią dalį savo daugiatūkstantmetinės egzistencijos.


Sebastianas atrodė ramus, netgi savimi pasitikintis, o ne prislėgtas negandų, kurias savo būtyje galėtų pavadinti nesibaigiančiomis. Jis neketino išsisukinėti nuo neišvengiamo dialogo, jis puikiai nutuokė kokią Saloninos reakciją gali iššaukti tiesa, kurios jauna moteris pageidausianti dėl šventos ramybes. Vyras pajudėjo svetainės link apsimesdamas, jog nemato to sutrikimo, netgi baimės kupino mylimosios žvilgsnio. Nemirėlis sklesteli ant odinės sofos, kaip tik toje vietoje, kurią dar visai neseniai buvo užėmęs Dean'as. Netgi jautė į tą baldą įsigėrusią jo bei graikės kūnų šilumą.
- Mane visuomet be proto žavėjo tai, kad pasaulį buvai linkusi matyti kaip gražią ir visai malonią vietą gyventi,-keistai, perdėm nostalgiškai pradeda. Šypteli pasukęs į mylimą moterį pavargusias akis,-Aš taip...-išduodamas aiškią pykčio emociją, sugniaužia vieną kumščių. Pro suspaustas jo lūpas neišsklido nė žodelis, tik piktai švokteli per nosį. Atsileidęs, nes pajuto kaip mylimoji krūpteli pajutusi sukilusias vyro emocijas, tęsia,-...nenorėjau, kad tiesą sužinotum būtent šitaip...-apgailestaudamas jis atsilošia sudarydamas įspūdį, neva yra ganėtinai atsipalaidavęs ar bent jau stengiasi tokiu būti. Metas,-Netikiu, kad tau pasirodė nekeista KOKIU būdu ištvėriau TIEK metų nepavirtęs į kažką išskaidyto mikroskopiškai. Atleisk už mano terminus, greitai juos visus perprasi,-šypteli nuoširdžiai sunkiai dėliodamas ne tik mintis, bet ir rinkdamasis tinkamus žodžius, kurie, na, iš senovės Graikijos periodo atkeliavusiai personai galėjo pasirodyti neperprantami. Juk pirmąjį mikroskopą Zacharijas Jansenas sukonstravo tik 1595 metais... -Aš vis dar nesuvokiu kas tuomet įvyko, bet Sailas mane kažkuo pavertė. Ir tas kažkas buvo pirma tokia būtybė šiame pasaulyje. Dabar tokius kaip aš vadina vampyrais, homines nocturnae - būtybėmis, kurioms nemirtingumą, atsparumą ligoms, laikui, netgi prakeiktai ugniai dovanoja žmonių kraujas. Siaubingas troškulys jam yra didžiausia tokių kaip aš silpnybė. Vampyrai yra brutalūs, antžmogiški, siaubingi, tačiau kažkas žmogiško ir netgi šviesaus leidžia mums mylėti, jausti skausmą, kuris neapsiriboja fiziniais faktoriais. Šiame keistame, beprotiškame pasaulyje vampyrai užima aukščiausią mitybos grandinės padalą. Vampyrai yra atsakingi už šimtus nekaltų žmonių mirčių kiekvieną dieną visame pasaulyje. Tiesa, tik labai maža dalis jų nutuokia apie antgamtinių būtybių egzistavimą. Visa tai yra beprotiškai painu,-Sebastianas paslepia akis po vokais, kuriuos patrina tos pačios rankos smiliaus bei nykščio kombinacija. Akys švelniai perštėjo kurį metą skalautos sūraus vandenyno vandens. Neįtikėtina kaip ramiai bei sklandžiai išsakė Saloninai tai, ką privalėjo. Juk buvo įsitikinęs - vynios viską į vatą, kad tik apsaugotų ją nuo brutalios tiesos. Dabar jam tai atrodė kaip durnas bandymas išlaikyti Saloniną prie savęs nutylint kai kuriuos faktus. Neketino ja manipuliuoti,-Aš seniai susitaikiau su tuo, koks esu, supranti? Susitaikiau su tavo, dukterų ir negimusios sūnaus netektimis. Turėjau lipdyti save iš naujo, rasti naują kelią,-vampyras pakelia šviesias akis į mylimosios veidą, perteikusį galybę ne pačių teigiamiausių emocijų, kuriomis ji galbūt ir pati to nesuprasdama dalinosi su nemirėliu, išgyvenusiu mylimosios jausmus tarsi savus. Trūktelėjęs balsu iš nežinomybės tiesą atrodė neketinantis taip lengvai sustoti, juolab būti visiškai, VISIŠKAI atviram su Salonina neatrodė taip jau ir sunku - buvo pasiruošęs jos teismui, jos šokui, galbūt net atstūmimui,-Tu privalai žinoti kas aš esu. Esu tiksinti bomba, Salonina. Aš nesugebu pilnai savęs kontroliuoti. Visada buvau žudikas, bet niekada nebuvau tas, kuris tuo mėgautųsi. Aišku iki tol, kol netapau, na, tuo kuo tapau,-skėsteli rankomis, vėlgi, tarsi apgailestaudamas. Kalbėdamas su mylimąja, tiesą sakant, neatrodė savęs besigailintis, nors jo balsas ir skambėjo be galo jautriai. Niekuomet neprašė kažkokios paguodos, nebuvo linkęs ir pats savęs guosti. Nesistengė ir savęs teisinti, jau seniai buvo įstrigęs į nesibaigiančią susitaikymo stadiją,-Aš žudžiau, ir dievai mato, sušiktai tuo mėgavausi. Kai paskutinė mano mergina atsuko man kaklą prašydama manęs ja pasimaitini, nes ji manimi pasitikinti, aš nesustojau - nužudžiau ir ją,-šaltakraujiškai konstatuojami faktai tuščiame vyro veide atrodė grėsmingai. Tik persimainęs nemirėlio žvilgsnis išdavė begalinę širdperšą dėl savo prakeiktos egzistencijos, kurios nesugeba pamėgti, nes negeba nieko joje kontroliuoti, įskaitant paties savęs. Vyras sustingo, mąslus jo žvilgsnis pasiliko nudelbtas kažkur į apačią,-Aš galvodavau apie tave, apie mūsų vaikus. Neblėstanti meilė ir liūdesys dėl jūsų visų netekties tapęs kasdiene agonija mane visuomet gražindavo atgal. Į tą žmogiškąjį save. Skausmas ir atgaila padėdavo ištverti dienas, savaites, mėnesius be pralieto kraujo. Palengva pradėdavau klijuoti savo sudužusią asmenybę, kabintis į gyvenimą. Nes, tiesą pasakius, netgi nusižudyti būnant manimi man pačiam pasirodė neįmanoma,-sukikena keistai prajuokintas akivaizdaus savo paties patetiškumo, nors orą suvirpinęs pastaras jo sakinys buvo tikrai tragiškas. Pasitaikė tikrai ne vienas itin trapus jo būties etapas, kuomet vienintelė logiška išeitis atrodė susinaikinimas. Deja, tačiau nutuokė tik apie vieną būdų - iškepimą saulėje, kas ir tai neveikė, nes anglėjanti oda kaip mat pati save lopė,-Kažkur po miškus ganosi ir per mėnulio pilnatį į vilkus pasiverčiantys žmonės, nejuokauju,-įtikėjęs, jog pristatė dar vieną sensaciją, Sebastianas švelniai šypteli tarsi norėtų bent kiek sušvelninti beprotiškų naujienų kupiną situaciją. Vyras akimoju pastebimai surimtėjo, kaktoje netgi išryškėja gilios mimikos raukšlės, lyg eilinį kartą jo mintys būtų perėjusios į kitą "kanalą",-Supranti, tu vis dar esi tokia, kokią aš pamilau, mylėjau būdamas žmogumi ir visus tuos šimtmečius klajodamas po pasaulį, bandydamas prisipratinti naująjį save. Aš tuo tarpu nebeturiu praktiškai nieko, kas tave taip žavėjo manyje,-prakalbęs apie esminę jųdviejų santykių, kuriuos bandytų išlaikyti ir dabar dilemą, netikėtai smarkiai sukrato galvą, tarsi šias pastaras mintis taip trumpai "pasidžiaugusias" dėmesiu vytų lauk,-Gerai, atleisk, suprantu, tau per daug informacijos ir taip. Ne pats tinkamiausias metas pradėti gilintis į tą temą. Tiesiog jei tau reikia laiko viską apgalvoti ir norėsi pasilaikyti nuo manęs atstumo aš tą kuo puikiausiai suprasiu ir netgi pritarsiu. Viskas... Viskas tikrai yra be galo sumauta. Ir aš atsiprašau, negaliu nieko padaryt, kad būtų kitaip,-jautrus vyro tonas skambėjo labai nuoširdžiai. Sebastianas nebuvo linkęs savęs kažkaip "pertemptai" analizuoti, tačiau žinojo - iš senojo, žmogiškojo jo liko tik tas pats "fizinis apipavidalinimas". Drastiškai keitėsi vyro būdas, pomėgiai, skonis. Patrakęs, vėjavaikiškas, bet tuo pačiu šiek tiek per daug kovingas, arogantiškas ir nelabai protingas Sevastianos virto solidžia, brandžia asmenybe, suvokiančia save ir jį supantį pasaulį, visai kaip ir savo padėtį su juo. Daugybės negandų, skausmų daužytas bei trankytas Redford'as užsiaugino be galo storą odą. Avantiūrizmas virto melancholiškumu, kovingumas bei konfliktiškumas - ramybės, vienumos poreikiu. Dabar jis gerbė gyvybę ir visą pasaulį kur kas labiau, nei anuomet. Skamba gal ir visai neblogai, tačiau tai nei kiek nepriminė to vyro, kuris pavergė kilmingos gražuolės širdį jau vien tuo, kad buvo toks sumautai, bet žavingai, žemiškai paprastas. Komplikuotoje, sudėtingoje nemirėlio kasdienybėje tiesiog nebuvo vietos kažkam gražiam bei gražiai pastoviam.

Jautė didelę įtampą. Vyras kuo puikiausiai nutuokė, kad išpažinčiai galėjo pasirinkti žodžius, kurie Saloninos akyse bandytų nupiešti jį kaip mažiau neigiamą herojų, tačiau tiesiog neįstengė saldžialiežuvauti tokia tema. Jo nemirtingumo kainos tema. Sebastianas buvo realistas. Vis vieną ateis diena, kai jis kažkokiu būdu, nebūtinai tiesiogiai pasikėsins į mylimos moters gerovę. Net jeigu ji ir yra jam šventesnė už bet ką kita pasaulyje, visuomet išlieka galimybė, kad nemirėlis nesusitvarkys su savimi, nesusivaldys. Tokiais momentais kiekviena akimirka gali būti lemtinga. Jam neįtikėtinai atrodė visa tai, kaip mylimoji sugėrė, bei kaip sėkmingai apdorojo išgirstą informaciją. Galbūt ji nenorėjo vyro dar labiau jaudinti, galbūt jos reakcija tikrai buvo nuoširdi. Bet kuriuo atveju, Redford'as vieno teisingo varianto išvadai suformuluoti iš kelių galimų negalėjo: arba jis pats viską perspaudžia, arba nesugebėjo Saloninos įtikinti, kad yra kur kas didesnė grėsmė ne tik jos gerovei, bet ir gyvybei nei norėjo. Dievai, jis taip troško ją turėti, ją VĖL turėti... Vyras negalėjo nė pagalvoti apie tai, kad GALĖTŲ ją kaip nors nuskriausti, greičiau galūnes nusikapotų, nei šitai. Ir visgi kažkoks nerimas krūtinėje kirbėjo. Buvo per anksti spekuliuoti apie jųdviejų ateitį šiame laikmetyje, tačiau jeigu sugebėtų visų pirmiausia pats save įtikini, kad senasis gerasis Sevastianos nėra kažkokia žlugusi siekiamybė, o praeitis, kurios vaikytis nebeverta, sugebėtų rasti tą taip būtiną balansą puoselėjant jų santykius toliau? Juk jau tiek daug laiko ištvėrė nepraliejęs nekalto kraujo, kodėl turėtų paimti ir dabar susimauti? Vis tiek idėja, kad Salonina pajėgs nuoširdžiai mylėti jį tokį vertė Sebastianą apsinuodyti labai slegiančiomis skepticizmo nuotaikomis. Jis tikrai specialiai neskatintų, neprovokuotų Saloninos, kad ši nejučiomis imtų svarstyti, jog skendi glėbyje vyro, kurio visai nebepažįsta, tačiau jeigu tokios mintys imtų vis dažniau aplankyti mylimosios galvą vargu ar nustebtų. Buvo linkęs labai viską pergalvoti, nesibaidė ir pesimistinių prognozių. Kitaip tariant buvo linkęs apsidrausti nesėkmėms, nes "šūdas nutiko? Pff, to ir tikėjausi" savotiškai guodžia labiau už "šūdas nutiko? Tai kas dabar bus?!". Nemėgo jaustis pasimetęs, vengė visko, kas atsiduoda destrukcija, mat yra labai nesunkiai jos paveikiamas labai, laaabai bloga linkme. O visgi neįsivaizduotų nuostabesnės, labiau išsvajotos už tą, kurią turėtų glausdamas prie savęs šitaip mylimą moterį, suteikusią Sebastianui visa, ko vyras gali norėti. Ji ne tik buvo nuostabi gyvenimo partnerė, draugė, žmona, motina, bet ir neįtikėtina meilužė. Ir tikrai, ko daugiau gali reikėti? Jei vyrai yra mieliau linkę susikolekcionuoti damas, įprasminančias visus tuos bruožus atskirai, Sebastianas turėjo vieną moterį, įprasminančią kas geriausia. Būtų visiškas idiotas jei sugebėtų tai kažkokiu būdu išbarstyti. Jo šaltas kaip ledas delnas švelniai sugniaužia Saloninos ranką, idealiai tilpusią jo didelėje plaštakoje. Vyras šypsojosi. Tai buvo nuoširdi, džiaugsmo kupina šypsena. Negalėtų paaiškinti to nuostabaus jaudulio, kurį jautė krūtinėje, bet dievai, jautėsi lyg būtų įsimylėjęs šią moterį iš naujo.
- Tu neįsivaizduoji kaip gera girdėti tokius žodžius iš žmogaus, kuris mano gyvenime visuomet buvo pats svarbiausias. Buvo draugai, vaikai, bet tu, Salonina, visada buvai tas kompresas, kuris nuimdavo man įtampą, net skausmą. Visada buvau sumautas pesimistas ir žinai, tau užtekdavo akimirkos, kad parodytum man, jog ne viskas yra taip juoda, kaip galvoju,-pats nusistebi supratęs, kad ši jo savybė neliko užmigdyta visų tų šimtmečių. Ji šimtus kartų matė savo vyrą susirūpinusį, net jeigu jis pats įnirtingai kartodavo, neva jam viskas gerai. Pasiklydęs savose mintyse, tuziname jų, jis dažnai nematydavo pačios svarbiausios esmės, kurią visuomet akcentuodavo būtent ponia Varias. Vyras ilgai mokėsi būti visiškai atviras su savo mylimąja, tačiau netruko suprasti, idant nuoširdus pokalbis su ja visuomet pakylės Sebastianą į savotišką dvasinę nirvaną, o jį slegiantys rūpesčiai nebe atrodys tokie jau ir sunkūs. Juk būtent taip nutiko ir šį kartą. Aišku galėjo momentą sugadinti ironiškai pastebėjęs, kad techniškai nėra jau toks ir gyvas, bet nesijautė nusiteikęs durniems juokams,-Aš žinau tik tiek - sušiktai nepajėgsiu būti racionalus, supranti? Esi stebuklas, kurio slapta tikėjausi daug metų, bet taip ir nesulaukiau. Iki pat tos akimirkos, kai tavo būvimas su manimi vėl tapo įmanomas. Absoliučiai niekas negali net priartėti prie to jausmo ką reiškia turėti tave,-vyras kilsteli mylimosios ranką pabučiuodamas ją taip jausmingai, taip ilgesingai... Atrodytų akimirką Salonina pati galėjo pajusti tą ilgesį, kurį jautė, su kuriuo ilgus metus tvarkėsi Sebastianas,-Patikėk, kuo daugiau laiko praeina, tuo smarkiau įsitikinu, kad kaip prisiekėm vienas kitam jungtuvių priesaikoje, mano širdis priklauso tau,-šyptelėjęs nemirėlis permeta ranką per mylimosios pečius. Troško artimesnio fizinio kontakto, tačiau puikiai nutuokė, kad su juo glėbesčiuotis dabar visai ne faina, kai riogso beviltiškai šlapias bei šaltas,-Neįsivaizduoju kaip gražiai turėtum paprašyti, kad tave palikčiau,-sukrizenęs vyras mąsliai nutyla, kai jo žvilgsnis, glostantis gražų Saloninos veidą, pagilėja. Melsvą atspalvį įgavusios lūpos šiek tiek prasiskleidžia ir nemirelis mylimąją pabučiuoja. Kiek daug jausmo tilpo atrodytų visiškai paprastame susilietime... Kiek meilės, geismo, džiaugsmo. Sebastianas ir Salonina buvo darnus, laiko patikintas bendrystės mechanizmas, tad niekuo nuostabaus, jog net labai dideles dilemas išsprendė nugalėti to didžiulio atsidavimo vienas kitam. Matidios gerumas po to vakaro ilgai užpildė Redford'ą tokia lengva, jaukia laime, kokios jau seniai nejautė.


Sebastianui tikrai labai nuoširdžiai buvo keista apsiprasti prie to, kad nebėra vienišas. Netgi jo erdvūs, tušti namai savo sterilumu priminę sumautą ligoninę, po Saloninos nubudimo tapo kupini gyvybės ir šviesos. Seniau jis nebuvo toks didelis tvarkuolis, koks yra dabar, juk anuomet visuomet gaudavo nuo Saloninos pylos už pavieniui išmėtytus asmeninius daiktus bei nesugebėjimą laikytis tvarkos, o dabar vis dažniau aptikdavo požymių visai priešingos situacijos. Visgi laimingam vyrui tai kėlė tik nuolaidžią šypseną. Jis labai daug dėmesio skirdavo darbui ir dabar susidūrė su dar vienu keblumu - nemokėjo, nežinojo KAIP tinkamai padalinti savo laiką žmonai ir darbui. Turėjo kaip būdinga visiems atsakingiems asmenims rinktis tarp to, ką nori daryti ir ką privalo daryti, juolab jei viskas būtų pagal jį, nė nemirktelėjęs kiekvieną savo sekundę padovanotų mylimajai. Metas sutuoktiniams praleisti tiek laiko, kiek jie norėjo pasirodė nedėkingas visų labiausiai dėl to, kad sutapo su įgalioto "PaxPharm" vadovo pakeitimais. Nebuvo jokio kito asmens, kuris Lianą galėtų integruoti į įmonę geriau, nei pats jos savininkas Sebastianas. Ilgos valandos leidžiamos su Rivas netgi išprovokavo Saloniną nevienareikšmiškai nuskambėjusiam pastebėjimui, esą Redford'as su ja praleidžiantis tikrai nemažai laiko. Nesuprato tai priekaištas ar tiesiog nekaltas pastebėjimas? Situaciją vis vieną interpretavo savaip, netgi pasidžiaugdamas neva Matidia savo vyro pavyduliaujanti. Patikinęs mylimąją, jog viskas tarp jos ir Lianos yra skaidru bei išskirtinai dalykiška, pasiūlė jai įsitikinti tuo savomis akimis ir, pavyzdžiui, pasikviesti Rivas į svečius vakarienės. Iš tiesų tai norėjo, kad moterys susipažintų, nes abi jos savaip ir nevienodai figūravo Sebastiano gyvenime: profesiniame ir asmeniniame. Vampyras papasakojo Saloninai apie savo košmarus. Tai buvo vienintelis tikras paaiškinimas kodėl vyras naktų neleidžia prie savo mylimos moters. Vietoje to triūsė laboratorijoje arba nukeliaudavo pas Dean'ą padėti šiam apdirbinėti angelitą kuriant ginklus prieš tokius kaip pirmasis ir Silas. Dažnai tokias dviejų greit bičiuliais tapusių vyrų sueigas užbaigdavo kokiame bare, kur išeidavo visai padoriai atsipalaiduoti. Nemirėliui vis vieną išliko mįslė, kaip Winchester'is sugeba taip gerai funkcionuoti tiek mažai miegodamas. Šiaip turint omeny, kad medžiotojas tiek su Redford'u, tiek su Salonina sutarė gerai, jį jau būtų galima šeimos draugu pavadinti. Vos tik pajautė, kad Liava apsišlifavo kompanijoje, Sebastianas pasiėmė atostogų bent jau geram mėnesiui. Nuo pat savo įsidarbinimo "Paxton Pharmacies" oficialiai nebuvo leidęs sau tokio malonumo.
Pirmąsias savaites sutuoktiniai praleido Graikijoje ir artimuose jai kraštuose, kuriuos kadaise vadino namais ar bent pažįstamomis apylinkėmis. Norėjo parodyti kaip pasikeitė miestai ir kas iš senųjų artefaktų yra išlikę. Sekanti taip vadinamų atostogų dalis buvo susijusi su Šiaurės Amerikos žemynu, kurį galėtų pavadinti naujaisiais namais. Apsilankė Čikagoje, Los Andžele. O grįžę nusprendė aprodyti Saloninai patį Niujorką. Varganai atrodė tos kelios savaitės siekiant pakeliauti, tad pažadėjo mylimajai, kad būtinai viską pakartos tik tuomet išvyks neterminuotam laikotarpiui. Be to, jųdviejų galimybes laisvai judėti smarkiai ribojo Sebastiano degumas tvieskiant saulei. Ilgos naktys laboratorijoje padėjo vyrui ištobulinti nanitus, kuriais nupurkšta oda pasidengdavo UV apsauginiu sluoksniu. Tačiau apsauga tikrai nebuvo šimtaprocentinė ar tokia kokybiška, kaip užkalbėtas žiedas, mat sluoksnis gana nesunkiai nusitrindavo. Visgi kelionės praėjo palyginus sklandžiai, mat viešesnėje vietoje rūkti buvo pradėjęs vos kelis kartus. Komiškai atrodydavo situacijos, kuomet Salonina baimingai riktelėdavo "Sebastianai, tu rūksti!" ir pačiupusi flakonėlį pradėdavo purkšti juo saulės šviesos pažeistą vampyrą. Ak, neįsivaizdavo ką be savo moters darytų. Jie buvo suplanavę Niujorke aplankyti kelis muziejus, kelis spektaklius, o kad būtų dar smagiau - atrakcionų parką. Velniškai mėgavosi šiuo laiku, kurį išskirtinai dedikavo savo mylimajai. Pats to deramai nesuvokė, tačiau senasis Sevastianos tikrai nebuvo niekur dingęs, jo būties aistros ugnis tiesiog nedegė, kuomet gyveno be savo Saloninos.
- Šiuolaikinis menas yra neįtikėtinai painus reikalas,-šiaip ne taip rišliai išberia žodžius, mat prajuokintas mylimosios pastebėjimo kikeno,-Nenustebsi jei pasakysiu, kad jo pats visiškai nesuprantu? Sekantį kartą nusivesiu tave į taip vadinamų senųjų tapytojų parodą, panašią, kurią matėme Luvre. Man labai patinka futuristiniai italo Umberto Bočonio darbai. Žodžiu pamatysi,-pasižadėjęs dar vieną "ekspediciją" po kultūros objektus, Sebastianas ūmiai nurimsta pastebėjęs, kaip staigiai pasikeičia Saloninos nuotaika,-Ar kažkas nutiko?

< ... > Ilgas blausiai apšviestas koridorius, vedė prie kabineto, atskirto nuo aplinkos sunkiomis ąžuolinėmis durimis. Už jų sklido žmogiškosios, audringos konfrontacinės diskusijos atgarsiai. Panašu kad buvo diskutuojama apie reikalus, kurie galiausiai atneš arba didelę pergalę prieš „laikomuosius priešus“ arba paskelbs pabaigą viskam. Tamsiaplaukė, kuri buvo lydima keturių ginkluotų karininkų, žingsniavo pakankamai sparčiai. Viena jos rankų gniaužė pirštus, tarytum delne neštu be proto svarbią medžiagą, kurią prarasti būtu neatleistina. Dar kelios sekundės, bei tamsiaplaukė, kurios kūnas buvo aptemptas stangria medžiaga, iš kurios buvo pasiūtas dalykinio tipo kostiumėlis, pasiekė prieš tai minėtas ąžuolines duris. Jos laisvosios rankos pirštai susilietė su rankeną, kuomet už nugaros buvęs stambaus sudėjimo vyras stumtelėjo duris į vidų, tokiu būdu paragindamas ją praeiti. Niekaip nesureaguodama, Matidia Varias žengė link kabineto vidaus, kuomet vos po poros žingsnių buvo sustabdyta ginkluotą mantiruotę pasidabinusių vyriškių. Jautė kaip vienas jų nesikuklindamas prispaudė šaunamo ginklo vamzdį prie josios smilkinio. Tamsiaplaukė net nekrustelėjo, viso labo lėtai pavesdama savo akis į prieš ją neypatingai draugiškai nusiteikusį vyrą. Veide pasirodė pakankamai pašaipi, dantų nedemonstruojanti šypsena. Neskubėdama, pakankamai lėtai tamsiaplaukė pakėlė ranką, suimdama vamzdį, bei nieko netardama patraukdama šį nuo savęs.
– Verčiau susikišk atgal į dėklą, juk nenori atsitiktinai persišauti savo koją. – Tardama šiuos žodžius, moteris kaip mat patraukė prie didelio stačiakampio formos stalo, prie kurio buvo susėdę įtakingi valstybės tarnautojai. Jos kritinis žvilgsnis palietė kiekvieną, tačiau lūpos vis dar liko tvirtai sučiauptos. Tarp minios susirinkusių kostiumuočių iš karto nuskambėjo tyliai išreikštas įžūlus komentaras,
- „Nusigyvenom iki to, kad į pagalbą kreipiamės pas vieną TŲ KRAUJASIURBIŲ kalių?“. Tai te sukėlė kreivą šypseną, kuomet pasilenkdama link stalo, tamsiaplaukė nužvelgė prabilusį asmenį, lyg norėdama įvertinti ar jis geba vien tik plakti liežuviu, ar ką nors padaryti daugiau. Pasirodo pirmasis variantas atitiko realybę labiau. Todėl vos ji prasitarė, vyras buvo priverstas susičiaupti.
– Tiesa, kalė. Bet toli gražu ne tavo. – Staigiai pasukdama riešą, moteris išmetė iš delno laikytas kulkas, tarytum jos būtu kauliukais, metamais kazino dėl beveik nerealios pergalės. – 14,5 kalibro kulka. Standartinis dizainas, tinkamas tiek gretimam tiek tolimam nuotoliui. Didelis kalibras, tiesa, šiek tiek nepatogu. Tačiau visas įdomumas slypi jos šerdies sudedamosiose dalyse. Vos kulka susiduria su kūnu, išsiskleidžia it būtu gėlė. Vietoje standartinio parako, sunkiųjų metalų yra integruotas CaSO4. Kitaip tariant, anhidritas. – Tuo metu, kuomet buvo dėstoma kas ir kaip, žemo ūgio mergina ant stalo išdalino tam tikrus aplankus, kuriuose detaliau buvo nupasakotas visas detalusis kulkų mechanizmas. Salonina tuo tarpu atsisėdo prie stalo, ant vienos iš ten buvusių kėdžių. Josios žvilgsnis atrodė šaltas ir visiškai tuščias. Priminė standartinį mokslininką, kuris netiki niekuo, ko negalima paaiškinti sunkiomis matematinėmis formulėmis. Visas jos būdo pasikeitimas buvo akivaizdus, akivaizdu buvo ir tai, kad ji nebuvo valdoma emocijų, tik šalto, abejingo proto šauksmo.
– Džentelmenai, jums leidus norėčiau priminti. Tai bus vienkartinė užduotis, kurią po visko pamiršit. Medžiojamasis bus tik vienas. < ... >



Nuo vidinio disbalanso išblyškusios rankos atsidūrė ant vyro delnų, kurie vis dar buvo neįprastai šalti. Salonina palinko arčiau, tarytum būtu norėjusi pajausti visą tą artumą, kuris atrodė buvo nesunaikinamas. Suvokti kad nuo šios akimirkos gyvenimas bus kur kas sunkesnis ir galimas daiktas trumpesnis, nebuvo sunku. Bet jei tu pasirenki kelią, kuriuo nori eiti, vadinasi savo nuomonės keisti neturėtum, ypatingai jei šalia yra tas asmuo, su kuriuo galėtum praeiti tiek pragaro kelius, tiek „atostogas“ virš debesų. Tamsios akių rainelės pasislėpė po natūraliai tankių blakstienų šleifu, o jos rankos stipriau suimdamos Sevastianos delną, pritraukė jį prie savo lūpų. Šiltas kvėpavimas glostė jo pirštus, ir nors tai „orų nepakeitė“, Matidia Varias jautėsi kur kas naudingesnė, nei kad jei būtu nusprendusi išlaikyti atstumą.
– Man tikrai nesvarbu kokia gali atrodyti neaiški ateitis. Jei mes sugebėsime būti kartu, nepaisant viso to prakeiksmo, kuriame iki šiol buvai paskendęs vienas, vadinasi nebus taip, tarytum viskas yra paskendę tamsoje. Tu vis dar esi man reikalingas labiau, nei gali tai įsivaizduoti, Sebastian‘ai. – Net jei tamsiaplaukei buvo kur kas artimesnis jo tikrasis vardas, nepakeistas taip, kad labiau atitiktu šių laikų standartus, ji pasiryžo bent pabandyti priimti jo naują asmenybę, pamirštant tai kas buvo ankščiau. Mažais žingsneliais, moteris buvo pasiruošusi pamilti savo vyrą dar kartą, pamilti jo asmenybę, naujus įpročius ir net pasikeitusią kalbos manierą. Tam tikras klausimas, adresuotas jos atžvilgiu privertė lūpas įgauti formą, labiau primenančią švelnią šypseną, kuri neketino pradingti taip greitai, kad galėtu sugadinti „įgytos ramybės“ oazę. Paleisdama laikytą vyro delną, perbraukė per vis dar drėgnus, nelabai klusnius jojo plaukus.
– Man nereikia kad tu dėtum pastangas į tai kad būtum racionalus. Jei būsi savimi, ir leisi man visą tai pažinti dar kartą, daugiau nieko ir nereikės. – Jos žodžiuose buvo tiesos, užtektinai kad tuo patikėtu abu pokalbio dalyviai. Salonina retai kada buvo įbauginama lengvai, net tą kartą kai į namus įsiveržė nuo vyno apsvaigę „banditai“, ji labiau baiminosi dėl dukterų gerovės, nei kad dėl savosios. Moteris visuomet buvo atitrūkusi nuo realaus pasaulio, viskas atrodė kur kas lengviau, nei buvo iš tikro. Ir laikas net ne kartą pademonstravo tai, kad ji sugeba panešti tai, ko negalėtu net tie, kurie vizualiai atrodo kelis dešimtis kartų stipresni nei kad pati ponia Varias.
– Aš myliu tave, homines nocturnae. Ir kadangi savo noru nusprendei parvilkti mano seksualų užpakaliuką atgal į šio laiko pasaulį, nuo šiol nebus taip paprasta manęs atsikratyti. Pats prisiprašei bėdos. Mhm. – Nuskambėjo gal šiek tiek per daug hiperbolizuotai, bet palydėta buvo pakankamai lengvo kalbos tono, su pastebimu subtiliai perteiktu patraukimu per dantį. Rimto pokalbio etapas galiausiai pasibaigė, ir nuo tos dienos viskas atrodė kur kas paprasčiau, turint omeny santykius, kurie buvo perpinti neregimais blogio siūlais. Savo ruožtu Matidia Varias stengėsi kaip galima daugiau laiko praleisti su savo mylimuoju, net tuomet kai jis ilgam pradingdavo savo darbe. Juk ilgai netrūko kad išsiaiškinti kaip veikia šių laikų technologijos, išmanieji telefonai. Na taip, tų „laiką stumdančių“ žaidimukų niekada nelošė, nematė juose prasmės. Bet užtad momentinės nuotraukos, buvo visai smagus dalykas. Ypatingai visiškai be jokio perspėjimo nusiunčiant Redford‘ui į mobilų telefoną ne vien savo dailų veidelį, priminimui ką jis praranda žaisdamas su mikroskopu ir molekulėmis, užuot būdamas greta savo formalios žmonos. < ... visa likusi dalis buvo aprašyta pirmame pranešime, kuriuo ir buvo pradėtas visas šis plotas ... >



Gyvenimas kitame laike stipriai pakeitė ir pačios Saloninos būdą, priešingai nei ankščiau, kuomet jai teko būti pirmiausia motina, vėliau namų šeimininke ir tobula žmona savo vyrui, dabar atrodė kur kas labiau nerūpestinga, tarytum visas negandas tiesiog atmesdavo šalin, lyg tai nebūtu kažkas labai jau reikšmingo. Užtenka paminėti tai, kaip juokingai atrodė visas tas „švaros palaikymo nesutarimas“. Juk kartą Saloninai teko tekštelėti ant grindinio šaukštu pasemtos skystos tešlos masę. Kvailai atrodė ne visas tas veikamas, o kaip moteris grąsinančiai liepė savo mylimam tai „atlaiktyti“ dabar pat nelekiant prie materijos kuri padėtu pašalinti visą šią „kliurzę“. Ji lakstė po namus, aiškiai mėgaudamasi didžiule erdve ir tais saulės spinduliais, prasiveržiančiais pro specialų stiklą, kuris neleido Sebastian‘ui užsiliepsnoti kaip sausai šieno kupetai aplietai žibalu. Specialiai erzino mylimą vyrą vien tam, kad iššaukti tikras emocijas, kurios neprimintu tai, kad jis yra visiškai subrendęs asmuo, kuriam tokie dalykai turėtu būti neįdomūs. Kartą net šokiravo Redford‘ą, kuomet iš niekur prisižiūrėjusi internete „pakeiskime dizainą lengvai“, iš vieno svečių kambarių sugalvojo padaryti Marcus‘o kambarį. Na... Kaip čia pasakius švelniau, tapetus nutraukė nuo sienų, bet greičiau pridarė daugiau bėdos, nei kad naudos. Mat kai Redford‘as grįžo namo, šie buvo švelniai tariant sujaukti. Salonina visa sukaitusi ir susitepusi klyjais, kuriuos atskiedė tikriausiai netinkamai, jei sulipo ne tapetai prie sienos, o josios rankų pirštai tarpusavy. Užteko nutaisyti „katino Pūkio“ akis, kad viskas būtu atleista. Savo sugalvoto remonto taip ir nebaigė, baigė kažkas kitas, kuomet jos nebuvo namuose. Tas pats buvo ir atostogų metu, kuomet pačiuose netikėčiausiuose situacijuose vyras ėmė dūmuoti. Tai iššaukdavo isterišką reakciją, kuomet moteris negalvodama apie nieką, purškė ant jo tą specialų prieparatą, ir dar stengėsi delnais užgęsinti tai, kas vyrui net nesuteikė tiek nepatogumo, kiek šiai atrodė. Aišku po visko pasileisdavo kvatoti.
Nenorėjo kad šios atostogos pasibaigtu. Patiko visos aplankytos vietos, kartą net apsiverkė, kuomet viename iš muziejų aptiko senovinius artefaktus, kurie jai priminė apie praeities gyvenimą, kurį vis dar brangino. Nekalbėjo apie tai kas buvo ankščiau, laikėsi duoto žodžio, bet kartais tas perdėtas jausmingumas dėl beveik finalinę stadiją pasiekusio nėštumo, paimdavo viršų prieš jos asmenybę. Nenorėjo kad visas šis laikotarpis pasibaigtu ir dėl to, kad teks grįžti į realų gyvenimą, kuriame buvo keli aspektai, nedavę moteriai ramybės. Pradedant tuo, kad Sebastian‘as per daug laiko leido kartu su savo nauja darbuotoja. Nebuvo jos mačiusi, tačiau velniškai niršo dėl to kaip vyras apie ją atsiliepdavo. Nieko keista, savo vyrą dievino, todėl bet kurią moterį, kuri atsidurdavo greta jo ir sulaukdavo atsakomą dėmesio bangą, pasmerkdavo. Juk kartą diskusijos metu net labai entuziastingai panoro kad panelė Rivas atvyktu vakarienės. Iš kart po atostogų, taip. Ta mergina būtinai turi pasirodyti prieš Saloniną, vien tam kad pastaroji galėtu įvertinti ar reali yra jaučiama grėsme. Visgi šis dalykas yra didelis niekis, palyginus su košmarais, kurie galiausiai per daug „prispaudė“ ponią Varias, kad ji imtu svarstyti variantą, kurio kaip ir nenorėjo, bet jis atrodė mažu mažiausiai teisingas. – Tikiuosi kad to, Umberto darbai yra kur kas labiau suprantami, nei kad prieš tai matyti... Nes kitaip, visą likusį vakarą kankinsiu tave klausimais, į kuriuos atsakymus nesugebėsi surasti. Be to, kas yra fuu-tuu-rizmas? – Klausimas buvo nuoširdus, nors staiga pasikeitusi josios išraišką, nesuteikė didelės progos atsakyti į klausimą, kuris palengvintu tolimesnį Varias suvokimą, ką visgi reiškia visi tie meniniai darbai, kurių grožio nesupranta. Nenumaldomai atėjo ta akimirka, kuomet teko pasakyti tai, ko baiminosi.
– Jau apytiksliai mėnesį, diena iš dienos regiu tą patį sapną, iš kurio neišgaliu pabusti. Sapne girdžiu kaip savo lovelėje verkia mūsų sūnus. Tačiau jaučiu kad negaliu pakilti iš lovos, tarytum esu sukaustyta savo pačios kūne. Jis ima verkti dar garsiau, kol pasigirsta nežmogiškas riksmas, ir man pavyksta atitrūkti nuo lovos. Sulėtintai, lyg vis dar būčiau laikoma kažko neegzistuojančio, aš pasiekiu lovelę. Ir prie jos matau tavo brolį... – Vos pastebimai sujudindama savus pečius, Salonina pakelia akis į Sebastian‘o veidą, pratęsdama istoriją, kurios kraupumas kiekvieną naktį buvo juntamas vis labiau, lyg tai būtu tikra. – Jis atsisuka į mane visas kruvinas, su tuo pačiu demonišku veidu, kurį kartą mačiau. Aš suprantu kad nebe girdžiu Marcus‘o, o jo lovelė visa persmelkta krauju.
Vos pastebimai papurčiusi galvą, tamsiaplaukė specialiai suėmė savo vyro rankas, kuomet visiškai nespecialiai pasistengė kad josios balsas skambėtu kaip niekad maldaujančiai. – Kai mūsų sūnus gims, aš noriu išvažiuoti, išsivežti Marcus‘ą. Nesvarbu kur, tačiau noriu pradingti, kad ir kreiptis į tas pačias raganas, kurios neleistu kad jis mus surastu. – Ir štai, svarbiausia dalis. – Aš suprasiu jei tu nenorėsi išvykti su mumis kartu, jei tau teks pasilikti čia. Bet aš negaliu kiekvieną akimirką galvoti apie tai kad šis sapnas iš košmaro virs tikrove. Tai kad iš Silas dabar nieko nesigirdi, jaučia mane jaustis taip, lyg jis ruošiasi pasirodyti taip, kad dabar visi jo sadistinai planai išdegtu.