DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Pernelyg neatsilikdamas nuo merginos, kuri išlipusi iš jo transporto priemonės pasiekė namų verandą, pasiekia laiptus, vedančius į namų vidų. Kuomet nelipdamas jais, sustoja, savo žvilgsnį nukreipia į Elenos, kurios jau seniai nebuvo matęs, veidą. Kadangi ji jam atrodo visiškai nepakitusi nuo paskutinio karto, pastebimai sunkiai suranda ką galėtu pasakyti. Stebėdamas merginos vaizdą, te pajunta kaip sugebėjo užtraukti nemalonią tylą, todėl supurtydamas galvą, pagaliau priverčia save prasitarti: - Malonu matyti, kad vis dar atsimeni savo senus draugus, Elena. Jei ieškai konkrečiai mano brolio, jo čia nėra. Ir atvirai kalbant, aš neturiu net menkiausio supratimo tame, kada jis gali pasirodyti. - Krenkštelėdamas, pagaliau palipa laiptais, sustodamas, ant tvarkingai sudėto grindinio. Pakeldamas ranką, nurodo namų duris, pratęsdamas: - Tačiau man būtu malonu, jei iš karto nepabėgtum.

Akivaizdziai nesureiksmindama fakto, kad atvykele (Elena) reikalavo jos demesio, greitu zingsniu ir toliau eina duru link. Jas pasiekusi neturedama kito pasirinkimo kaip likti laukti kol Damon'as jas atrakins, pasuka savo veida i tamsiaplauke ir nutaiso labai nenaturalia sypsena: -Leisk speti... -viena ranka tebelaikydama abi suplesytos palaidines puses kartu, kita demontratyviai pasikaso sau galva. -Ach taip, tikriausiai esi iklimpusi ligi pat ausu kokiam nors sude ir tau reikia Stefano pagalbos?-klausiamai kilsteli antakius. -Nes siaip jau tau nusispjaut jis gyvas ar mires...-uzsivedusi ima koneveikti Gilbert, taciau cia jos ausis pasiekia Damon zodziai, kvieciantys Rebekah uzeiti. Pasukusi ituzio kupina veida i katik i prieangi izengusi vaikina, pavarto akis, demontruodama savo nepritarima jo elgesiui. -To jau per daug. Zinai ka, grisiu kai cia pasirodys tavo brolis. Neketinu buti po stogu su sitom..-su panieka nuzvelgusi tiek Elena, tiek Rebekah, ima eiti atgal link vyriasniam Salvatore priklausancio automobilio. Trumpam atsigrezusi, istiesia ranka reikalaudama jo rakteliu.

Akivaizdžiai būdamas kažką praleidęs, mat dar visai neseniai nemanė kad šios dvi moterys yra nusiteikusios viena prieš kitą, iškelia savo ryškius antakius, kuomet šios paskiria sau ne pakankamai malonias frazes. Visgi, neturėdamas įpročio lysti į dramatiškus pokalbius, palaukia, kol šios vieną iš tokių baigs. Rankoje spausdamas raktelius nuo automobilio, nuseka savo žvilgsniu praeinančią Eleną, kas priverčia šį prasižioti: - Tau nebūtina išeiti. Turiu omeny, Stefanas palankiai priimtu tavo pasirodymą, jei tik sugalvotu šiąnakt sugrįžti į šiuos namus. Galu gale, negalėjau neišgirsti priežasties, dėl kurios čia pasirodei. - Krenkštelėdamas, pakelia vieną iš savo rankų, pirštais perbraukdamas sau per sprandą, kuris atrodo šiuo metu atlaiko įtampos kur kas daugiau, nei gali pasirodyti vizualiai. Susiaurindamas savo akių plyšius, pastebi tai kad mergina net neketina reaguoti į jo žodžius. Todėl savo dėmesį perkelia į netoliese esančią šviesiaplaukę. Sujudindamas rankas, ir parodydamas kad nesuprato viso to esmės, perklausia: - Tau tiesiog būtina buvo taip sakyti? Pati dar prieš dešimt minučių knisai man protą, kad ji skirta mano broliui. - Užvertęs akis, nepalankiai sureaguoja ir į tai, kad moteriai pasirodo kad jis kažkur kvietė Rebeką, kai to toli gražu nebuvo. Nieko nesakydamas, pasiekia duris, bet neatiduodamas savo raktu, kreipiasi į Lexi: - Tai eini? Nes aš savo automobilio tikrai neduosiu. Kad ir kaip prašytum. - Šyptelėja.

Kaip tik tuo metu, kai čia susirinkę žmonės nusprendžia apspręsti savo santykių ribas, iš už namo šono pasigirsta kažkieno žingsniai. Ir kadangi Gilbert buvo pasukusi į šoną, kad pasiekti kelią, vedantį iš privačios Salvatore šeimos valdos, yra pagaunama už dilbio, bei tokiu būdu sustabdoma. Nukreipdamas savo akis į merginą, kurią ką tik sustabdė, pakankamai aiškiai prasitaria: - Šį kartą net aš pritariu broliui, tau nereikia išeiti. - Kuomet pasuka akis į visus likusius, paleidžia merginos ranką, tuo pačiu metu kreipdamasis į tuos, kuriems šiuo metu atiduoda daugiausia savo dėmesio: - Tikiuosi visiems tai aišku, ar kyla kokių nors papildomų klausimų? Galu gale, mergina atėjo pas manęs, todėl man spręsti ar noriu ją matyti. - Uždėdamas savo delną ant Gilbert juosmens, paveda į priekį. Akivaizdžiai neturėdamas noro dar kažką komentuoti, įsiveda ją į vidų, ten, kur šie galėtu pasikalbėti.

Užmerkus akis Ric‘ui atrodydavo, kad atmintyje negrįžtamai įsirėžęs Isobel veidas palengva blunka, tarsi primindamas, jog gyvenimas nesustoja, jog vyras galėtų, o galbūt net turėtų atleisti, pamiršti, surinkti padrikai išsimėčiusias plytas ir statytis kažką naujo, šviesaus bei gero, tačiau egzistuoja toks vienas specifinis veidas, kurio Saltzman‘as nepamirš niekados. Tai veidas vampyro, kurio stemple tą lemtingą vakarą nutekėjo Isobel kraujas. To karto epizodus Ric‘as kur kas dažniau nei norėtų regėdavo sapnuose, o nubusdavo išpiltas šalto prakaito, su pašėlusiai plakančia širdimi krūtinėje. Jeigu laikytumėm širdį pačiu emocijų židiniu būtų galima drąsiai kaltinti ją dėl to, kad Saltzman‘as vis dar negali pabusti iš košmaro, atėmusio jam brangiausią žmogų. Vyras negali atleisti, negali pamiršti ir rankos nesvyra rinkti tų kvailų padrikai išsimėčiusių plytų.
Jau pats neprisimena kiek laiko neturėjo net fiktyvaus gyvenimo, kurį būtų galima bent neapdairiai pavadinti normaliu. Niujorkas priminė naują pradžią, tačiau iš tiesų tik buvo senas mėšlas sukratytas į naują vežimą. Ir atsidūrė čia atsekęs ne tik pūlingas praeities nuoskaudas, tačiau ir krūtinę nemaloniai graužusį kaltės jausmą, įsikūnijusį asmenybėje vardu Lexi Branson.
Yra ne vienas būdas medžiotojui tirti vampyrų silpnybes. Vieni metodai kruvini, kiti mažiau barbariški ir reikalaujantys intelektualinio įnašo. Kai kurie reikalauja suktybės ir laikino dorovės bei moralės normų sumaišymo su žemėmis ir šūdais. Alaric`o ankstesnių namų rūsys niekuomet taip ir neišsivadės nuo kraujo, priklausančio tenai galvas padėjusiems vampyrams, kvapo, bet vyras niekuomet nejausdavo, kad tokius jo veiksmus dūšioje bando skandinti kaltė, kažkokie sąžinės priekaištai. Tačiau užteko tik vieno karto, vainikuoto suktybėmis ir manipuliacijomis, kad Saltzman‘as pasijaustų esąs aukštos prabos menkysta. Savigraužos nestelbė net objektyvus pastebėjimas, idant jo aukos būta vampyrės. Ji toli gražu nebuvo tokia vampyrė, su kokiais minėtos padermės atstovais vyrui yra tekę anksčiau grumtis.
Lexi vis dar nežinojo, kad jos telefono operacinę sistemą Ric‘as apkrėtė kenkėjiška programėle, išduodančia vampyrės būvimo vietą. Vyras dažnai stebėdavo kur lankosi Branson po to, kai mergina vieną dieną nubudusi neberado šalia savęs Saltzman‘o, dingusio kaip į vandenį. Tuo metu Alaric‘ą kankino daugybė įvairialypių dvejonių ir jis nusprendė kiaulišku išnykimu, it taisyklė būdingu pimpaluotųjų padermei, padėti tašką pastarai savo misijai, kuri pareikalavo iš vyro per didelio kiekio asmeniškumų išnaudojimo. Lexę Ric‘as prisileido gerokai per arti ir per giliai, pats kuo puikiausiai tą suprato. Visai kaip ir suvokė tai, jog nebegali tęsti to žaidimo, nes viskas darosi per tikra, per rimta. Saltzman‘as negalėjo leisti, kad žmonių krauju mintanti pabaisa taptų tuo vaiskiu spinduliu, sklaidančiu jo padangę užklojusius tamsius debesis. Principai... O visgi. Dienos be jos nebebuvo tokios pat, nors iš pradžių vyrui atrodė, kad vienišumas jam išeis į naudą. Atseit padės sudėliot mintis bei prioritetus. Nė velnio. Jautėsi pasimetęs. Jautėsi tiesiog labai negerai.
Ne kartą mintyse klausė savęs „ką aš darau?“, bet visų labiausiai bijojo klausti savęs „kodėl aš tą darau?“. Lexei pajudėjus, Ric‘as galiausiai nusprendė šokti į savo sentimentais bei nostalgija apipintą, dar tėvui priklausiusį 1969ųjų Ševrolė Kamaro ir sužlugdyti nutarimą laikytis nuo Branson saugaus atstumo. Tai yra tokio, kad net „vartojime ilgokai užsistovėjusi“ vampyrė nepajaustų jo kvapo. Visgi nieko gyvenime neatlikdavo atmestinai. Ant šalia Ric‘o esančios sėdynės atsidūrė švirkštas ir ampulė su vaistais, nuslopinančiais širdies plakimą iki tokio lygio, kad jį išgirsti galėtų tik ausis laaabai įtempęs kraujasiurbys. Be to, prarijo kelias tabletes laikinai paverčiančias gyvo organizmo kūną bekvapiu mėsos gabalu. Jautė, kad net atsidūręs nuo Lexės per trisdešimt pėdų neišdrįs prie merginos prieiti. Nežinotų kaip jai viską paaiškinti. Juolab net pats nesupranta kas dedasi.
Sekimo programa akivaizdžiai rodė, jog Branson tam tikrame taške užsistovėjo, tad Alaric‘ui neliko nieko kito, kaip nustoti dardėti keliu ir palikti automobilį šalikelėje. „Apsauga gėdos nedaro“ – protingai pagalvojo lapodamas bagažinę ir traukdamasis krepšį, pilną kuolų, šautuvų bei kulkų su verbenomis. Ėjo mišku atidžiai stebėdamas savo išmaniojo ekraną, išduodantį Lexės būvimo vietą. Deja, bet kai jo ir vampyrės būvimo taškai susijungia į tiesę, vyras ryžtingai bei kategoriškai nusprendžia eiti toliau. Atrodė, jog kažkokia nepaaiškinama, bet stipri jėga nutempia jį tolyn. Ėjo ir labai daug mastė. Mintys – padrikos, chaotiškos. Visai kaip ir vyro jausmai, išduodantys savigraužą bei abejones. Net nepajunta, kaip pasiekia proskyną, kurios neilgame horizonte atsiveria vaizdas į  archajiško, tačiau skoningai prašmatnaus dvaro peizažą. Intuicija kuždėjo, jog būtent ši vieta yra Lexės kelionės tikslas, tačiau vis vieną troško įsitikinti. Numetęs sunkų krepšį ant minkšto, drėgnų samanų patalo pritūpęs vyras išsitraukia žiūronus su protingai integruota naktinio matymo sistema. Akimirką pasijaučia apgailėtinai suvokęs, jog primena kažkokį iškrypusį persekiotoją. Puikiai juto susišvirkšto medikamento poveikį - atrodė, idant papuolė į epizodą sulėtintame filme: pulsas be galo sulėtėjo, kvėpavo lėtai po nedaug įkvėpdamas. Žinojo, jog jeigu bus neapdairus ir kažkaip neprotingai pasiafišuos niekaip nesugebės apsiginti. Tik ne tokiam „stovy“, mat vis dar nerado būdo, kaip žvalgybą suderinti su ataka.
Bėgo minutės ir jų pirmyn niekas tikrai neginė. Gerai, kad ryžto bei kantrybės turi daugiau, nei galbūt pačiam norėtųsi. Nei paros metas, nei oras nebuvo dėkingi. Tamsu, drėgna, žvarboka. Ir nuobodu, nes priešaky jokia pakitusi apvaizda nesuteikia malonės savo šlovingu apsireiškimu. Bet tik iki to meto kai... suteikia. „Šaunūs ratai“ – pamąsto akimis palydėjęs prisišvartavusią transporto priemonę. Bet netrukus džiugus Alaric‘o ūpas subliūkšta it suflė. Išvydo ne vieną dar nematytą veidą, išvydo vieną matytą bei mielą ir dar vieną  matytą, tačiau visiškai nemielą. Tai buvo JIS. Tas pats Isobel krauju apsidrėbęs, juodbruvas vampyriūkštis, kurio pasitenkinimo kupinos fizionomijos, išduodančios tą metą produktyviai bei maloniai atliktą pasimaitinimo procesą, negalėjo išmesti sau iš galvos. Buvo pritrenktas, negalėjo pajudinti nė raumenėlio. Sunku buvo net kvėpuoti – tarsi kas plytgalį nelemtą būtų ant krūtinės užmetęs. Rankoje nevalingai ginklą spaudė taip, kad netruko pirštai dramatiškai pamėlynuoti. Tik po laiko spėja suvokti, kad Lexė turi sąsajų su vampyru, pražudžiusių ponią Saltzman. Sunku būtų išmatuoti mastą troškimo apsėdusio Ric‘ą tučtuojau bėgte pasileisti ir ištaškyti visiems susirinkusiems smegenis verbena prifarširuotais šaudmenimis. Tai neabejotinai būtų be galo kvailas žingsnis, tai būtų neabejotina savižudybė, bet šiuo momentu vyras apie tai nemąstė. Jo sustingęs, šaltakraujiškas žvilgsnis plytėjo įsmeigtas į vyresnėlį Salvatorą taip, tarytum karščiausia pragaro liepsna degintų kiekvieną vampyro kūno centimetrą. Negalėjo racionalizuoti savo veiksmų, tad trūkteli į priekį pasiruošęs pasitikti savo lemtį ir atimti priklausančią Isobel žudikui. Tačiau viskas ką realiai sugeba dabar padaryti, tai užkliūna už čia pat tysojusios šakos ir verčiasi priešakine kūno dalimi intymiam kontaktui su gyvosios gamtos kilimu. Neužsigavo, bet galvoje prašviesėja. Aleliuja! Iš lėto keldamasis tiesiog negalėjo patikėti, kad būtų puolęs alkaniems žvėrims į nasrus su savimi dabar teturėdamas dešimtį kulkų ir trejetą medinių kuolų. Nepaisant to, jog pasijautė veik impotentiškai silpnas, nusprendžia veikti taip, kaip pastaruoju metu jau yra pratęs – verpti tinklą ir kantriai laukti, kol muselė pati įpuls. „Atleisk, Lexe“, sušnara veik negirdimai ir apsisukęs palieka už nugaros Salvatorams priklausantį dvarą, tarsi liūdną, širdį draskantį prisiminimą, kurio neketina nutrenkti į atgyvenų kertę.

Vis dar vaizduodamas kiemo interjero detalę, akivaizdžiai laukė šviesiaplaukės atsakymo apie tai, ką reiškė visas tas spektaklis, kuris įvyko prieš kelias minutes. Šviesiai žydras akis laikydamas nudelbęs į moters veidą, neskubėjo nutraukti tylos jokiu pašaliniu garsu, lyg nebūtu norėjęs kad tai kaip nors nukreiptu kalbą kita linkme. Tačiau jo paties netikėtumui pasirodžius broliui, susiaurina akių vokus, kuomet šis į visus sureaguoja taip pat ne taip kaip būdavo įprasta. Visgi nesistengdamas viso to sureikšminti, nes puikiai suvokia tai, kaip jų abiejų charakteristika keičiasi, kuomet prieš akis pasirodo Katerinos tikslinga, vizuali kopija. Įtraukdamas orą į savo plaučius, bei kuriam laikui jį ten sulaikydamas, pro ne laiku pasirodžiusią kvailoką šypsenėlę, iškošia: - Tau taip pat labas, seniai matytas žmogau. - Pasitraukdamas nuo kelio, kuomet Stefanas parodo norą užeiti į vidų, kartu su Gilbert, nepratarė ne žodžio šia tema. Vis dėl to, nuo pat pradžių neturėdamas planų pasilikti šiuose namuose, juk jau prieš kelis mėnesius, jis susirinko savo daiktus, ir persikraustė į prabangius apartamentus, viešbutyje. Kažkodėl tik dabar pagalvodamas apie tai, kad su broliu nutraukė bet kokius ryšius kaip tik tuo metu, kai jie abu sužinojo kad sugebėjo pasišiukšlinti vienu, konkrečiu klausimu. Pykdami ant vienas kito, tačiau net nebandydami aiškintis ar kaip nors kitaip kištis į nebe rūpimus reikalus, paprasčiausiai nustojo į vienas kitą reaguoti. Pasijutęs pakankamai keistai, juk kadaise dėl vienas kito gerovės galėjo nutraukti galvas bet kuriam. Neigiamai supurtęs galvą, bei pasistengęs sugrįžti prie viso ko esmės, jau žiojosi, kuomet savo paties nemalonei išgirdo balsus iš namo vidaus. Kadangi tuo metu stovėjo nugara į duris, viso labo ranka pastumia jas, kad šios užsivertu. Nuleidęs akis į rankose vis dar tebelaikomus raktus, žengia kelis žingsnius nuo verandos laiptų. Kuomet pažvelgdamas sau per petį, vėl dėmesį nukreipia į čia vis dar esančią šviesiaplaukę vampyrę.
- Nežinau kaip tu, tačiau aš neturiu net menkiausio noro čia pasilikti ir klausytis to, kaip jie žada susitaikyti. Todėl, jei visgi nori čia likti, malonaus tau vakaro, Lexi. O jei ne, aš planuoju nusitrenkti į kokį studenčiokų vakarėlį, ir iš dūšios pasilinksminti. - Pasistengdamas ištempti savimylišką šypseną, kas pavyksta ne ypatingai, mat jo viduje, kaip tik šiuo metu draskėsi įvairaus laipsnio pykčio protrūkiai. Nuspręsdamas palaukti merginos nuomonės, viso labo skėstelėja rankomis, leisdamas jai padaryti savo pasirinkimą, ko nepalydi jokiu komentaru. O kadangi kaip tik tuo metu, buvo įsivyravusi tyla, jo vampyriškai tobula klausa, visgi užfiksavo šiokį tokį sudžiuvusių šakų, bei kritimo garsą. Atsisukdamas į tą pusę, iš kur sklido garsai, perklausia:
- Nieko negirdėjai? - Įtartinai susiaurinęs akių vokus, paeina kelis žingsnius į miško pusę, ir neskaitant to kad asmuo jau spėjo pasišalinti, nesugeba suvaldyti savo smalsumo bent jau apsižiūrėti kažkiek sudrumstą vietovę.

Budama per daug issiblaskiusi, kad ka nors isgirstu ar uzuostu bei maziausiai tikedamasi, kad Alaric galetu buti kur nors netoliese, Damon'o zodzius nuleidzia negirdomis. Isiklausiusi nakties tyloje pabando isgirsti kas vyksta Salvatore dvare, taciau, net ir jos klausa nieko nesugeba nieko uzfiksuoti. Akivaizdziai susierzinus, suraukia antakius: -Nieko nesuprantu...-sumurma ir galop pakelusi akis i vaikina, klausiamai guzteli peciais. -Tavo broliui pasiimaise protas ar as kazko nesuprantu? Elena ne tik tapo vampyre, bet ir perjo i originaliuju puse, o dabar kai pastarieji greiciausiai ismete ja kaip muse is barsciu, nes kaip vampyre ji jiems nebeparanki, ji atleke atgal pas Stefan'a, o jis ja priima atgal isskestomis rankomis?!-neigiamai papurciusi galva paskubomis sulipa i automobili mat tarytum tik dabar supratusi, kad stovi pries pasnekova pusnuoge, pasijuto siek tiek nepatogiai. Dar ir del to, kad ne uz ka nenorejo, kad is jos savikontroles stokos butu pasisayta, pabando kaip nors uzdangstyti savo ryzkiai raudona liemenele. Galop pasidavusi, tiesiog sukryziuoja rankas sau ties krutine, taip prisidengdama, taciau nepagalvodama, ,kad tokiu budu tik dar labiau isryskina savo privalaumus. Suraukusi veideli, piktai nuzvelgia Damon'a, kuris npatikliai tebetyrinejo aplinka. -Gal galim is cia dingti? Nes prisiekiu, nesusilaikysiu ir isikisiu i tai, kas ten vyksta..-padariusi trumpute pauze, pratesia:-Gali mane pavezti iki artimiausio baro?-mintyse isivaizdavusi save, geriancia dar silta zmogaus krauja, apsilaizo lupas.

Kurį laiką nebe pratardamas net menkiausio žodžio, žvilgsnį buvo nukreipęs į miškingą plotą, kuris driekėsi aplink jo šeimai priklausančią valdą. Nesugebėdamas suprasti, ar čia buvo viso labo proto išdaiga, arba atsitiktinai ne vietoje pasitaikęs žvėris, ar kažkas daugiau, ko matomai šiuo metu paprasčiausiai nenorėjo žinoti. Aiškiai susiaurinęs akių vokus, galiausiai nusprendžia kad daugiau nebėra prasmės stovėti vietoje, todėl atsigręždamas į automobilio pusę, pasisako: - Elena būdama žmogus buvo apkerėta, manyti kad priklauso tai šeimai. Tu nežinai nei pusės visos istorijos, kuri lietė konkrečiai mane, ją ir Mikaelson'us. Tiksliau du iš jų. Kas liečia pastaruosius įvykus, buvo konkrečiai Elaidžos darbas. Ir jei manai kad jį dabar yra nereikalinga šiukšlė, o mano broliui pasimaišė protas. Nenorėk sužinoti mano nuomonės. - Šiek tiek sujudindamas antakius, bei vien veido mina išreikšdamas tai kad neketina daugiau gilintis į kalbą, kuri jam nepatinka, įsėda į automobilį, prieš tai, sau nuo pečių nusimesdamas odinę stiukę. Paduodamas ją merginai, pasisako: - Tai ne kaži kas, bet bent jau nerodysi savo grožybes kiekvienam pasitaikančiam. Turiu omeny... - Šiek tiek "susiparindamas" tuo baigia savo kalbą, pagaliau užveda automobilį, nuskuosdamas į merginos pasirinktą vietą.

Netrūkus po to, kai atrodo niekuo nesiskiriantis nuo kitų žmonių, asmuo buvo sugrąžintas iš pomirtinio gyvenimo į tą, kuriame visi užsilieka tik kuriam laikui, jis net įsivaizduoti negalėjo, kas bus toliau ir prieš ką geriausia būtu pasirodyti pirmiausia. Kuomet pats sau uždavė klausimą, kas gali geriausiai sureaguoti į tokį "stebuklą", mintyse kilo tik vienas vardas, Damon Salvatore. Asmuo, kurio iš pradžių negalėjo pakęsti visa savo siela, ir kuris galiausiai tapo jam draugu. Kadangi arčiausiai buvo kaip tik Salvatore šeimos namas, jis pagaliau pasiekė minėto pastato duris. Sunkiai delnu kelis kartus trenkdamas per durų paviršių, labiau už viską tikėjosi kad kas nors butu namie. Tačiau, vos tik suvokė kad čia greičiausiai nieko nėra, žengdamas kelis žingsnius atgal, kone sukrenta ant vieno iš sėdėjimui skirtų baldų. Toliau bandydamas sugalvoti bent menkiausią savo sugrįžimo paaiškinimą.

Salvatore dvaras jau nuo senų laikų buvo pastatytas nuošaliau nuo miesto triukšmo, tam kad nepritraukti per daug pašalinio dėmesio. Kelionė su Džena iki pat šios vietos trūko mažiausiai pusvalandį, bet nepaisant visko ji neprailgo, mat visą laiką automobilio salone tvyrojo pokalbio atgarsiai. Pasakoti buvo daug ką, tiek pačiam Stefanui, tiek jo seniai matytai šviesiaplaukei. Kuomet su šypsena veide sustabdo savo antikvarinį automobilį priešais namus, pasuka akis į moterį: - Turiu pripažinti, kad tavęs čia seniai trūko. Na, bent mano gyvenime tai tikrai, nepamenu kada paskutinį kartą teko tiek daug šypsotis. Prisiekiu, man skauda žandikaulį. - Neigiamai supurtęs galvą, pagaliau pradaro savo automobilio šonines dureles, kai ant verandos pastebi visiškai nelauktą svečią. Kuomet kūnas lengvai aptirpsta, nesuvokdamas kaip gali būti kad jis gyvas, vos ne kaip žaibas (žmogišku greičiu), iššoka lauk iš transporto priemonės. Stebėdamas vaikinuką, gana greitai jį pasiekia. Pakeliui sugebėdamas įsiklausyti į jo širdies dūžius, susivokia kad jis gyvas: - Aš nežinau kaip, bet velniai tave griebtu, džiaugiuosi kad tu čia. - Netrūkus po to, neprarasdamas ne akimirkos, ir visiškai pamiršdamas kad mašinoje liko Dženna, broliškai apkabina jaunuolį. Tuo pačiu įsitikindamas kad tai nebuvo viso labo jo vaizduotės vaisius.

Ilgai galvodamas apie tai kas nutiko ir kas galėtu būti ta persona, sugebėjusi jį sugrąžinti atgal į žmonių tarpą. O svarbiausias klausimas, kam? Sustatyti viską į savo lentynas buvo pernelyg sunku, nes jis nebuvo koks nors svarbus asmuo, be kurio nebūtu galima išgyventi. Žinoma, jis turėjo šeimą, draugus, bet visi jie jau buvo baigę priprasti prie minties, kad jis žuvo. Vos tik pasigirsta privažiuojančio automobilio garsas, jo širdis ima plakti kur kas stipriau, nes nebuvo aišku kaip tektu paaiškinti žmonėms, kurie jį čia pamatys tą faktą, kad jis gyvas. Ar reikėtu kartoti raganos žodžius, ar surizikuoti viskuo ir pasakyti tiesą? Viskas priklausė nuo to, kad įvažiavo į kiemą, galu gale, po paskutinių kelių savo gyvenimo metų, labiausiai pasitikėti buvo pasiruošęs ne kuo kitu, kaip Damon Salvatore. Tačiau, kuomet iš mašinos išlipo minėto asmens brolis, pakildamas nuo vietos, ant kurios sėdėjo, nebyliai atsako į apkabinimą. Pasidaro labai keista, nes tai buvo pirmasis susidūrimas su gyvu žmogumi, po to kai jis buvo ištrauktas iš karsto ir sulipintas į vieną masę. Jau norėdamas pradėti kalbėti, pastebi tai kad jis pasirodė ne vienas. Mašinos priekiniame lange, nuo apšvietimo atsispindėjo Džennos veidas. Toks artimas, toks savas, toks pasiilgtas. Lyg bandydamas suimti save į rankas, vos pastebimai kelis kartus linktelėjo galva. Ir daugiau nebe tempdamas laiko, drąsiai žengė link automobilio, pradėdamas kalbėti: - Dženna. Aš paaiškinsiu.