DVARO PATALPOS.

<...> – Vargšas, visų ir visko aplink skriaudžiamas berniukas. Tu taip ir neišsigydei praeities žaizdas... Kitą vertus, tu visuomet turi galimybę pelnyti tą prarastą meilę dar vieną kartą, gyvenimas gana nenuspėjamas. O dabar, tikiuosi kad tai sudie. – Garbanės veide spinduliavo kampinė šypsena, kuri dažnai kūno kalboje yra priimama kaip savotiškai subtili pašaipa priešais stovinčiam pašnekovui, kuris gali reikšti daug, arba visiškai nieko. Kulnu atsispyrė į natūralaus šlifuoto medžio (parketo) grindinį, tarytum visiškai atsitiktinai norėjo pademonstruoti vienetinius Giuseppe Zanotti aukštakulnius, kurie taip gundančiai aptraukė jos pavydėtinai grakščią čiurną. Šiuos juodos spalvos su aplink čiurną besi-raizgančia gryno aukso „gyvatės“ imitacija, Katherine gavo dar tuomet, kai atvykdama tiesiog pasižmonėti į Paryžių, prabangaus renginio metu sutiko vieną geriausių ir žinomiausių ne kiekvieno kišenei sutvertos, avalynės dizaineriu. Jie šnekučiavosi, ir jai net neteko naudotis kokiais nors papildomais sugebėjimais tam, kad vyras savo noru pareikalautu leisti jam padovanoti jai tą stebuklą, kuris šiuo metu puikavusi ant garbanės kojų. Tiesa, ji visuomet rasdavo būdą, kaip palenkti priešingos lyties atstovus į savo pusę, ir nereikia purkštauti, labai tinkamai tuo naudojosi. Ypatingai atsižvelgiant į tai, kad jiems pilnai pakako tiesiog įdomaus pokalbio, kuris ir pasibaigdavo tik pokalbiu. Juk priešingai nei dauguma šiuolaikinių moterų, Katherine spinduliavo seksualumu dvelkiančia energetika, tačiau vargu ar buvo galima šią pavadinti bet kuriam praskleidžiančia savo ilgas ir tvirtas šlaunis. Pokalbis, kuris vyko dar ankstyvą sekmadienio ryta, su vyru, kuris gal ir pasirodytu labai žavus, vos ne kas antrai pasaulio damai, Pierce buvo visiška pramoga, dar vienas šansas parodyti tai, kad ji yra tobula tame, ką daro. Ir reikia pabrėžti, gebėjimas save pristatyti labai skirtinguose vaidmenyse, užgimė labai natūraliai. Tam tereikėjo viso labo noro, atitinkamos nuotaikos ir žinoma, atitinkamo asmens. Gaila, kad ji net nenutuokė, kad pati žaidė su ugnimi, kuri galiausiai galėtu šią nudeginti. Juk plaštakės, kurią taip traukia liepsna, epitetas ne vieną kartą buvo panaudotas šios nemirtingosios būdui apibūdinti. Tačiau, gyvenimas nebūtu gyvenimu, jei jis būtu stabilus, nekeltu realios grėsmės ir nesuteiktu galimybės žaisti. Taip, visiškai teisingai, žaisti tuos brutalius žaidimus, kuriuose niekas nebuvo tamsiaplaukės aplošęs. Gal būtent iš to ir susiformavo tas nepalaužiamas pasitikėjimas savimi, gebėjimas save pateikti taip, kad bet kuris vyras susileistu, nors ir neliktu sugniuždytas? Vienaip ar kitaip, galutinai suprasti Katherine Pierce motyvus buvo tokia pat sunki užduotis, kaip atrasti cheminę formulę, kuri sugebėtu pagydyti bet kokias ligas, kurioms apsauginio sluoksnio neturi žmogaus kūnas. Ar palaukit, tas pats Pierce gerai pažįstamas Sebastian‘as beveik ar būtent taip ir padarė? Tuomet, jos būdas pasirodo yra sunkesnis net už tai, kas buvo paminėta prieš tai. Palikdama šviesiaplaukį originalų vampyrą stoviniuoti visiškai vieną, ji jautėsi taip, tarytum visos kūno ląstelės šoko aistringą tango. Ne, tai nebuvo kažkoks aistros priepuolis dėl to, kad vyras jai tariamai patiko. Na gerai, gal aprangos stilius buvo ir nieko. Bet, visas šis vidinis procesas davė savo pradžią tuomet, kai ji pati pajuto visą tą emocinį skausmą, kurį sukėlė jam taip lengvai, tarytum jos veiksmai prilygo čiulptuko atėmimui iš apsisnargliavusio vaiko. (Sorry, Kristina, aš neturiu tiek daug laiko, kad galėčiau laukti kada tu turėsi galimybę parašyti pranešimą, todėl, tikiuosi kad suprasi ir viską k sutarėm, padarysime „flashback“ formatu).
Net tuomet, kai Ambrose šeimos atstovas „sutrukdė“ Katherine pasiekti jos užsibriežtą tikslą, tai dar nereiškė kad ji neketino sugrįžti prie kelionės, kurios praleisti paprasčiausiai neturėjo jokios rimtos priežasties. Nina Redford. Nagi, juk nebuvote tokia naivūs, kad imti ir patikėti jog garbanė pamirš tai, kaip saldžiai, it tirščiausias saldintas pienas, Sebastian‘as vis primindavo apie savo vieną ir vienintelę tikrą meilę? Negalima tvirtinti to, kad Pierce (buvusi Lockwood) buvo apimta aklo pavydo, vien tik todėl, kad vyras taip netikroviškai dievino savo pasirinktą mirtingą moterį? Nee, tuo labiau kaip galima apie tokius dalykus kalbėti, ar svarstyti, kai jie iš tikro niekada nebuvo kartu, nejuto vienas kitam gilaus ar perdėm lipšnaus jausmo. Greičiau tai buvo begalinis pyktis, kuris liko iššauktas tokio banaliai paprasto reiškinio, kaip kad: Jis buvo laimingas, po visos tos tragiškos pabaigos, kurią intuityviai šiam sukūrė Katherine, dangstydamasi Marissos vardu. Ir štai, susitikus po daugiau nei penkerių metų, originalusis vampyras atrodė kad džiaugėsi gyvenimu, kuomet jos asmeniniuose planuose, jis turėjo niekinti kiekvieną šios nesibaigiančios egzistencijos akimirką. Šiek tiek purvinas planas, tačiau reikia pripažinti kad būtent tai akimirkai, kai visą tai vyko, genialus. Ir viskas dėl ko? Vargu ar tam didžiulę įtaką suteikė žinomos farmacinės kompanijos atkėlimas naujam gyvenimui, dideli savo rankomis ir galva uždirbti pinigai, greitos mašinos ar nekilnojamas turtas, kuriame būtu galima bent pabandyti apsimesti kad esi „normalus“. Ne, jis ir pats per daug aiškiai pabrėžė tai, kad yra laimingas nes, turi tą, kuri jam reikalinga. Gal ir nederėjo to taip aiškiai demonstruoti prieš moterį, kuri yra tiek velnių privalgiusi, kad gali padaryti absoliučiai viską. Redford‘as nepagalvojo ir apie tai, kad jį surasti buvo nepaprastai lengva. Juk jo paties vardas ne vieną kartą buvo paminėtas tokiame informacijos sraute, kaip kad „google“. Išsiaiškino jo namų adresą, ir net tai, kur buvo įsigytos gyvenamos patalpos, kurias kaip ne keista užėmė tik du, ne trys asmenys. Viską išsiaiškinti buvo taip paprasta, kad vienu metu tiesiog atrodė kad tame turėtu slypėti kažkokia klasta. Ir slypėtu, jei kalba eitu ne apie Sebastian‘ą ir jo taip desperatiškai dievinamą šeimą. Galu gale, jis vis dar buvo skaidrus, it stiklas. O ji, vis dar ta pati, visais ir viskuo manipuliuojanti kalė, kuri tiesiog nėra pasotinama visų tų niekšybių, kurias periodiškai daro, tiesiog, be konkrečios priežasties, greičiau todėl, kad tai smagu.
Kelias valandas praleidusi savo (laimei ne tokius ir sunkius sužeidimus patyrusiame) baltos spalvos BMW automobilyje, fatališkoji garbanė galiausiai pasiekė JFK oro uostą, kur susimokėdama už ilgalaikį parkingą, paliko savo transporto priemonę, vien tam, kad pasileistu į tolimesnę kelionę šiuo metu vis dar greičiausiu ir galima pasakyti kad saugiausiu oro transportu. Ir ne, visiškai ji nesibaimino dėl savo gyvybės, galu gale, vargu ar lėktuvo katastrofa sugebėtu ją išsiųsti pas patį pragaro valdovą. Iš tikro, nebuvo visiškai tikra, ar tai įmanoma aplamai, juk net paties Winchesterio mistinis ginklas galutinai jos nepribaigė, iškankino kaip kad reta, bet nepribaigė. Kėlionė lėktuvu žinoma kad buvo nuobodi, garbanotoji gražuolė nebuvo pratusi taip ilgai sėdėti ir spoksoti į vienas po kito rodomus senovinius filmus. Kam iš viso yra šovusi į galvą lėktuvuose rodyti neva įdomius siužetus, kurie vargu ar atitinka daugumos skonį. Pirmiausia transliavo „Džiaze tik merginos“, vėliau „Pusryčiai pas Tiffany“ ir galiausiai tamsiaplaukės susidomėjimas išblėso. Kaip standartinė moteris, kurios dar ir klausa yra mistiškai gera, klausėsi tų paviršutiniškų lėbavimų, kuriais dalinosi kartu su ja, verslo klasės salone esantys asmenys. Laimei kad neteko taip išbūti kelių šimtmečių, antraip tikriausiai būtu nušokusi nuo proto, kaip ir tie patys, istoriškai labai žinomi Mikaelson‘ai. Nors ką gali žinoti, gal juos rimtai kankino tokiu tuštumu? Vienaip ar kitaip, kelionė oro transportu pasibaigė, ir visai netrūkus Pierce jau važiavo reikiamu adresu, taksi automobiliu. Kažkaip keistai jautėsi būdama ant galinės sėdynės, kuomet vyriškis sėdintis už vairo... Ne, tikriausiai tai tiesiog vidinis nemalonumas, kuris yra sukeliamas vairuotojams, kurie yra priversti vaidinti keleivius, neva patys nesugeba suvaldyti kažkokio metalo gabalo, varomo tam tikros rūšies kuro. Taksi sustojo, ir šį kartą Pierce buvo priversta susimokėti už kelionę vertingais visuomenei popieriais. Išlipdama iš automobilio, moteris savaime pasidabino šypsena, kuomet suvokė kad tai kas netrūkus įvyks, žiebs Sebastian‘ui į užpakalį, kaip gyvatė, kurios nuodams dar nebuvo išrastas nuodo išskaidytojas. Spėjo į priekį perkelti tik vieną koją, kuomet tam tikro moteriško balso, liko priversta sustoti. Dar neatsisukdama, padarė išvadą kad moteris greičiausiai yra amerikietė, kuri jau ilgą laiką gyvena „varlių“ ir „madų“ šalyje. Girdėjosi tam tikras akcentas, nors tuo pačiu balsas išdavė tai, kad ji yra perkopusi mažu mažiausiai šeštą dešimtį. Atsisukdama, Pierce pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad senolės rankose buvo namuose keptas, tikriausiai sūrio pyragas. Nežinia, kvapas panašus, nors ir nesukeliantis jos nemirtingiems uoslės organams, apetitą. Kitą vertus, gal jis ir nebuvo toks skanus, kaip kad manė pati mirtinga moteriškė.
– Bonjour. Est-ce que Nina vit dans cette maison? – Katherine kalbų žinojimas buvo planus, atsižvelgiant į tai, kad garbanei teko labai daug keliauti, keisti šalis, kartais net žemynus. Mesti viską, bei pradėti nuo nulio vien tam, kad jos pėdomis neatsektu tie patys Mikaelson‘ai, kurie tuo metu jai tikrai kėlė realią grėsmę, ko negalima pasakyti apie dabarties laiką. Senolė nusišypsojo, kuomet ėmė laidyti vietovės paskalas, kad moteris su jaunu vaikinu atsikraustė į šiuos namus dar visai neseniai, ir pati senolė dabar kaip tik ten eina, mat trokšta mandagiai pasveikinti naujus kaimynus su puikiu pasirinkimu gyvenamai vietai. Nelabai emocionalus, greičiau tik šiek tiek susidomėjimą išduodantis vampyrės veidas, persimainė, kuomet ji suvokė kad šaltiniai kuriais vadovavosi, buvo ypatingai teisingi. Tik tiek, kad ji neketino leisti šiai, niekuo kaltai senolei pasiekti Saloninos. Liudininkai nebuvo reikalingi, bent jau tokie, kaip ji, ir panašu kad ji nelabai mokėjo laikyti liežuvio už dantų. Švelniai dantimis perbraukė per savo apatinę lūpą, tamsiu žvilgsniu perbėgdama per aplinką, kuri atrodė pakankamai rami, turint omeny kad šiuo metu bent jau vampyriška akimi matomoje aplinkoje, nesimatė ne vienos gyvos sielos, kuri sugebėtu sugadinti reikalus, iškviečiant prancūzų patrulius. Jos laikui nepavaldi širdis net nesuvirpėjo, kuomet, tamsiaplaukė garbanė viena ranka stipriai suėmė senolės galvą, bei galima pasakyti kad kaktomuša „stuktelėjo“ į savo kelį. Apskaičiuodama žalą, moteris pasirūpino tik tuo, kad brandaus amžiaus pašnekovė viso labo netektu sąmonės, bei kelias valandas ramiai pamiegotu krūmuose prie namo. Visa laimė, kad kuomet moteriškė krito žemyn, Katherine pasirūpino ne tuo, kad ji nukristu kaip galima švelniau, bet kad tas naminis kepalas neišsitėktų kartu su jo kulinare. Juk pati senolė pakišo Katherine tą priedangą, kuri leis jai patekti į Redford‘o žmonos namus be didelio vargo. – Excusez-Moi! – Tarstelėdama tikrai ne todėl, kad jai vienu metu pagailo šios, visai nieko bendro su situacija neturinčios moters. Tik šiaip, kultūringas pasisakymas, vardan pasisisakymo ir nieko daugiau. Suimdama mirtingosios kojas, garbane kaip ir planavo, paslėpė ją krūmuose, suteikdama galimybę „pailsėti nuo dienos rūpesčių“. Grįždama atgal, Pierce paėmė lėkštę su pyragu, kuomet iš savęs išspausdama kaip galima labiau mielą išraišką, patraukė link durų. Skambučio mygtuką palietė tik kartą, ir to užteko kad išgirsti sujudimą namo viduje. Pasidarė įdomu, kokia gi ji? Akivaizdu kad gera ir nuobodi, nesukelianti iššūkių ir troškimo kautis dėl jos dėmesio kiekvieną akimirką, kelianti žiovulį ir galimas daiktas kad ne tokia jau ir ryški asmenybė. Bet, ką ji tokio turi, kad patraukė ne vien Sebastian‘o dėmesį, bet ir privertė jį natūraliai pasipriešinti visam tam erotika dvelkiančiam Katherine šarmui. Durys atsivėrė, ir prieš tai mintyse paskendęs, Katherine žvilgsnis susidūrė su ponios Redford veidu. Antakiai subangavo, įgaudami šiek tiek labiau nuleistą formą, nei kad įprastai tvarkingai išlenktą. Gerai, gerai. Salonina atrodė pakankamai simpatiška. Ir. Ir tai viskas? „O, vau. O aš maniau kad tavo skonis moterims, daug geresnis, Sebastian‘ai. Suprasčiau nebent, jei ji neblogai pakutena tavo kiaušinius, ir tai vargu“, – priešingai nei nukrypo mintys, Katherine plačiau nusišypsojo, kuomet pasistengė pradėti kalbėti jau išmoktu, labiau Elenai tinkamu tonu. Kuris net skambėjo taip dorai ir saldžiai, kad atrodė jog galėtu sunegaluoti nuo kraujyje padidėjusio cukraus kiekio. Visgi, kartais tenka daryti tai, ką tenka. Tiesa? – Sveiki, aš Kimberly Whitestorm, gyvenu vos už dviejų namų nuo jūsų. Ak, atleiskit. Amm, mano šeima yra pratusi sveikinti naujus gyventojus su puikiu pasirinkimu. Galiu net prisiekti, kad šis gyvenamas rajonas labai greitai taps jūsų išsvajotais namais. – Šiek tiek kilstelėdama savo pečius aukštyn, tarytum būtu norėjusi dar labiau pabrėžti savo primetamą gerumą, gal net šiokį tokį kuklumą, dirstelėjo į rankose laikomą pyragą, kuomet ištiesdama jį Saloninai, pratęsė savo šnekamą tiradą apie nieką:
– Jį iškepė mano mama, tikiuosi kad patiks. – Nepamirštant to, kad dar būdama lėktuve, Katherine teko nusiplauti jai įprastą makiažą, paryškinant viso labo blakstienas. Todėl švelniai tariant, ji tikrai atrodė visai angeliškai, ir beprotiškai jaunai. Juk, nebūtu sunku įsivaizduoti tokio vizualiai jauno amžiaus merginą prie to paties Marcus‘o. Galimas daiktas kad apie tai ir pagalvojo ponia Redford, kuomet nusprendė pakviesti Pierce į vidų, atsigerti arbatos ir tiesiog kurį laiką pabendrauti su nauja „kaimyne“. Tokios klaidos tikriausiai nebūtu padariusi, jei žinotu kad ši jauna būtybė, kokia vizualiai buvo garbanė, dar prieš penketą metų tiesiogine tų žodžių prasme, nesuskaičiuojamai daug kartų dulkinosi su jos mylimuku. Bet, kartais yra labai gerai, kai niekas nežino, kokie griaučiai yra slepiami tavo miegamojo spintoje. Gautas kvietimas užeiti, suteikė Pierce būtent tai, dėl ko pastaroji ir atvyko į Paryžių (nors tiesą pasakius, baigusi darbus, būtinai užsuks į kelis butikus, įsigyti ar tai batelių, ar tai aprangos, kokios nelabai galima rasti NYC). Praeidama paskui Saloniną, visai natūraliai nužvelgė namų aplinką, kuri nesukėlė labai didelio „oh“ efekto. Galima paakyti, kad aplinka net per daug skambėjo apie nemokėjimą išeiti iš komforto zonos. Jokių įdomesnių interjero detalių. Nebent ponia nalabai nutuokia kad namų apstatymas nebūtinai turi būti toks apkrautas? Galima lažintis kad jos miegamojo spintelėje neguli jokie įdomesni lovos žaisliukai. „Tikiuosi kad suvoki, kad  tikrai neketinu su tavimi gerti kažkokios žolės pamirkytos į verdantį vandenį?“, – dar kartą primindama savuosius planus, tik nebyliai, Katherine sulaukė akimirkos, kuomet apie šeimos sudėtį užklaususi Salonina palinko prie stalo, ant kurio buvo padėtas pyragas, tikriausiai ketindama jį supjaustyti. Nes, kitaip kam jos rankose buvo peilis? Tai buvo būtent ta akimirka, kurios laukė Pierce. Vienintelė problema, kad nuo pat tos sekundės, kuomet garbanė peržengė durų slenkstį, jautėsi taip, tarytum būtu stebima. Ir iš tikro, fone girdėjo antrosios širdies plakimą. Gal, jei būtent dabar būtu atkreipusi dėmesį į tai, kad ponios Redford plaukai panašu kad ne pagal amžių atrodė pražilę, bei jos veido oda atrodė pilkšva, savo plano ir nebūtu įgyvendinusi. Nes, kokia prasmė teptis rankas, jei Sebastian‘o meilė ir taip dvokia mirtimi labiau, nei kad ta senolė, snaudžianti kieme.
Naudodamasi proga, kad Salonina buvo atsukusi Katherine nugarą, originalioji vampyrė prisitraukė riešą prie savo lūpų, leisdama toms bauginančiai ilgiems, aštriems iltims pakeisti savo formą. Jos paakiai pajuodavo, kuomet ji atitrūkdama nuo prieš tai užimtos vietos, atsidūrė per daug arti ponios Redford. Fone girdimas antrosios širdies plakimas, kuris panašu kad nebuvo Saloninos, ėmė skambėti dažniau, nors pasipriešinimo ir nebuvo. Salonina net nespėjo susmeigti laikytą peilį į Pierce, kuomet ši prispaudusi savo kruviną riešą prie jos burnos, privertė nugerti to, metalą šiek tiek primenančio, raudono skysčio. Dar viena akimirka, ir virtuvės patalpą užpildė traškus kaklo slankstelių sulaužymo atgarsis, bei vėliau duslus kritimas. (Nepykit žmonės, Katherine tikrai labai mėgsta nusukinėti visiems sprandus, čia kaip mėgstamo saldumyno pirkimas, visi kiti tiesiog nedomina ;DDD). Net keista pasidarė, kuomet nesulaukė net kažkokio „O Dieve, nereikia!“. Išlaukti kol užkratas apims mirtingosios kūną nereikėjo labai ilgai, mat Katherine viso labo nusigavo iki kiemo, kuriame paliko senolę pamiegoti, bei įpjovusi šiai pirštą, kitaip tariant, išspaudusi šiek tiek kraujo, sugrįžo atgal. Salonina jau buvo prabudusi. Priversdama ją paragauti kraujo ir galiausiai baigti virsmą, jau panašu kad ketino pasitraukti šalin, kuomet visą ko efektas kaip mat ėmė tapti akivaizdus. Jos plaukai, tiksliau ta dalis kuri jau nusidažė žilos senatvės atspalviais, veido oda ir rankos... Viskas tarytum atgijo, ir kaip nebūtu keista, dabar ponia Redford buvo net labiau patraukli, nei prieš tai. Hm, visa laimė kad tai nebuvo šio pasirodymo finalinė scena. Katherine buvo užtikrinta, kad niekas labiau nesukels Sebastian‘ui skausmo, kaip amžiams netekti tos, kurią jis myli. Juk, jei visgi tai tiesa, ta prasme, jei toks dalykas kaip „meilė“ egzistuoja ir vos per vieną akimirką tu netenki to asmens, iš tavęs nebe lieka visiškai nieko. Tu nenori gyventi, nenori kad visas šis sumautas pasaulis su jo sumauta populiacija egzistuotu. Nenori nieko, kas iš tavęs JĄ atėmė. Būtu per daug brutalu tiesiog atimti Saloninos gyvybę, juk Katherine neplanavo paskelbti pasaulio pabaigos. Tačiau ir leisti jiems būti kartu, taip pat nebuvo išeitimi. Grubiai atitrūkdama nuo savosios vietos, dar grubiau suėmė tamsiaplaukę už kaklo, kone priversdama žvelgti į savo akis. Juk tam, net labai nepadoriai pritraukė ją artyn. – O dabar paklausyk manęs. Nes tai bus vienintelis dalykas, kuris nuo šios akimirkos tau bus svarbus. Gyvenk taip kaip trokšti, siek tikslų, kurie tau svarbūs. Tačiau visą tai daryk, kaip galima toliau nuo savojo vyro. Nes nuo šios akimirkos, jis nėra tavo meilės objektas. Jis šlykštus padaras, kuris tau nereiškia nieko. Nenori jo matyti ir nenori jo savo amžiname gyvenime. Tavo meilė jam, kad ir kokia buvo stipri ankščiau, dabar nereiškia nieko. – Šyptelėdama, ji nepaleido akių kontakto, kuomet užbaigė savo užkalbėjimą. – Ir jei jis bandys tave susigrąžinti, būtent taip ir pasakysi, kad dabar jis tau tiesiog tuščia vieta. – Gerai, jei nelabai draugiškas gestas su mirtinga senole buvo šlykštus, tuomet šis ėjimas tikrai buvo purvinas. Ji paleido Saloniną, kuomet atsitraukdama, net nesivargino atsižvelgti į tai, kad šiuose namuose buvo dar vienas asmuo. Galu gale, juk tik ji ir te galėjo atsiimti užkalbėjimą, ir niekas nesugebėtu priversti jos tai padaryti. Prieš išeidama iš šių namų, Kaatherine koketiškai tarstelėjo, – Te prasideda žaidimas, Sebastian‘ai. – Nesvarbu buvo tai, kad jo čia nebuvo, ir jis tikrai nebūtu to išgirdęs, būdamas NYC. Tiesiog, jautė didžiulį norą pasakyti tai balsu. Ji dingo, lyg ir nebūtu buvusi.
Po apsilankymo pas Sebastian‘o šeimą, prabėgo ilgiau nei savaitė. Vampyrų egzistavimas tapo nebe nelabai gerai sukurtų filmų „arkliuku“, o tiesa, kuri vis dar nebuvo suvokiama kiekvienam. Egzistuoti tapo kur kas sunkiau, nei prieš tai, mat dabar nebe buvo tokios plačios galimybės elgtis taip, kaip trokštama. O ir kiekvienas asmuo, kiekvienas patiekalas ar paprastas vanduo buvo užterštas verbena. Nebuvo taip lengva manipuliuoti mirtingaisiais ir aplamai visas gyvenimas pasidarė labai apgailėtinas. Ir kas už viso to stovėjo? Aha, ponas „tobulas“, kuris prie viso to, net nebuvo vampyras šiuo metu, o tai reiškė kad nebuvo tuo, kuris kentė visas pasekmes. Jei pasakyti, kad Katherine degė noru dabar pat jį sutikus, nuimti jo mirtingą skalpą ir pasikabinti savo naujuose namuose virš židinio, tai būtu tas pats, kas iš viso nieko nepasakyti. Nei jei moteris ne taip baisiai pergyveno dėl savo saugumo, mat savimi visuomet gebėjo pasirūpinti it tai būtu jos profesija. Baiminosi dėl savo dukters, kuri kad ir kaip sunkiai buvo stumiama lauk iš šio antgamtinių būtybių parado, tamsa periodiškai pasivydavo ją, bei apsemdavo kaip ir visus likusius. Victoria neturėjo turėti tokio gyvenimo, ir reikia pabrėžti kad už savo mergaitę ji tikrai neatsakytu išspardyti Sebastian‘ui užpakalį. Nors, tuo pačiu, dabar, kai jis tapo visiems žinomas, jį ir surasti darėsi vis sunkiau. Visgi, Katherine pasižadėjo sau, jį suras.
Vis dar tas pats, BMW automobilis, kurį ne kartą buvo matęs šiuo metu jau mirtingas Redford‘as, įsuko į dvarui priklausančios žemės valdas. Net mirtingai ausiai buvo girdima, kad salone buvo paleista tikriausiai vietinė radijo laida, kuri kaip tik šiuo metu skelbė The Weeknd „In The Night“ priedainį. Gana populiari muzika, kuri negadino originaliai vampyrei klausos, todėl ir buvo paleista per visus transporto priemonėję po sėdynėmis pritvirtintus sub‘us. Šiuose namuose Pierce nebuvo, nuo pat tos dienos, kuomet paskelbė apie oficialias skyrybas su savo tuometiniu vyru, Mason‘u Locwood. Net buvimas čia vertė ją jaustis kažkaip nejaukiai. Ne taip, kad būtu gaila to meto kai jie buvo kartu, greičiau dėl to, kad ji manė kad šie namai galiausiai taps tuo pastoviu pastatu, iš kurio keltis ji jau nebe norės. O pasirodo atvirkščiai, kad ir koks prabangus ir kvapą atimantis dvaras čia buvo pastatytas, bei kokio gražumo buvo aplinkos gamta, Katherine nesugebėjo suleisti šaknis, ir šiuo metu jau tarėsi dėl gana paprasto, tačiau gyvenimui tinkamo namo, Bulgarijoje. Tiesiog, vidinis balsas jai „liepė“ sugrįžti ten, nuo ko viskas ir prasidėjo. Galu gale ir pati Victoria labai nesipriešino, kuomet sužinojo iš kur yra kilusi jos mama, bei kokios iš tiesų ypatingos ten vietovės. Tereikėjo iš šio dvaro pasiimti kelis asmeninius daiktus, kurie gal ir lengvai pakeičiami, bet, bala nematė. Natūraliai žinojo kad Mason‘as nepaliks gyventi dvare, o ir vargu ar turės pakankamai tvirtus kiaušinius kad imti ir pastoviai mokėti už jo išlaikymą, kuo visuomet rūpinosi vampyrė, nes taip buvo paprasčiau. Masyvus nekilnojamas turtas jos ne kiek nebaugino, atvirkščiai, vedė prie išvados kad net didžiuliuose namuose galima atrasti norą būti šalia kažko, net kai turi tūkstančius vietų „pasislėpti“.
Privažiuodama arčiau, Katherine liko mažu mažiausiai apstulbinta to fakto, kad namai buvo gyvenami ir kas blogiausia, juose šmėžavo būtent ponas Sebastian‘as. Šiek tiek atvipo žandikaulis, kuomet ji tvarkingai pristabdydama savo transporto priemonę, tiesiogine to žodžio prasme, įsispoksojo į jo fizinį pavidalą. Buvo visiškai tikra tuo, kad ir mirtingasis pagaliau pamatė kas per „svečias“ pas jį užklydo.
–  Tu tikriausiai šaipaisi iš manęs? – Garbanės akių vokai susiaurėjo, kuomet veidas įgavo labiau jai būdingą „lapišką“ pavidalą. Suosti tai, kad jis vargu ar nežinojo kam būtent priklausė šie namai, buvo per daug paprasta, kaip ir susidaryti sau pačiai naudingas išvadas.
–  Ak tu riesta subinė, negana to kad įvėlei mane į visą šį mėšlą, tai dar ir mano namuose apsigyvenai? – Labai greitai nuspausdama „start – stop“ mygtuką, kuriuo užgesino transporto priemonės variklį, ištraukė ir magnetinį raktą, kuris kelių sekundžių bėgyje atsidūrė jos vilkėtų „skinny“ džinsų užpakalinėje kišenėje. Apleisdama transporto priemonę, garbanė net nesivargino sudaryti labai lipšnaus įvaizdžio, kuomet pakankamai ryžtingai patraukė link Redford‘o, kuris žinoma toliau tęsdamas savo gudravimo peripetijas, atsidūrė dvaro viduje, kur oficialiai, pasikeitus savininkui, Katherine neturėjo teisės patekti vidun. Ir įsivaizduokite, kiek daug paviršutiniško pykčio tai sukėlė, kuomet garbanė susidūrė su nematoma siena, saugančia mirtinguosius pastato savininkus nuo nepageidaujamų vampyrų. Saulė skaisčiai švietė į tamsiaplaukės nugarą, kuomet ji taip nieko ir nepasakiusi, kone sudarė nebyliai klausiamą vaizdą, ar jis rimtai šitaip elgsis? Laikė suspaudusi savo natūraliai putlias lupas, tiesiog stebėdama kiekvieną Redford‘o sujudimą. Ir tik tuomet kai neatlaikė tylos žaidimo pati, užversdama akis caktelėjo. Išskėsdama rankas į šalis, nuskambėjo kiek arogantiškai, kuomet nusprendė kad dabar pats laikas pradėti kalbėti.  – Ha ha ha. Pašmaikštavai ir užtenka. O dabar, įsileisk mane į vidų. – Nesulaukusi net atsakymo, moteris prabilo ant viršaus.
– Aš rimtai, nesielk kaip paskutinis pimpis, įsileisk mane į vidų! Galu gale, tai mano dvaras. – Susikryžiavusi rankas, Katherine tarytum tikėjosi (o gal ir ne?) kad mirtingasis Redford'as ims ir pasirodys toks geras, kad leis jai patekti į savo naujų namų vidų. Tiesiog elgėsi kažkaip, tarytum kito varianto ir būti negalėjo, juk jis neleis jai visą laiką stovėti kaip kokiai lepšei, kuri net peržengti slenksčio negali. Juk neleis, ar ne?

Praleidęs šitiek amžių dvasių pasaulyje su viltimi vieną dieną ištrūkti į tikrą gyvenimą, kurį visuomet stebėjo, mokėsi jo ir žavėjosi, Marcus tikrai negalėjo jaustis labiau patenkintas, kuomet tai pagaliau įvyko. Nepaisant to, kad buvo galingas varlokas, kad buvo dviejų įspūdingų asmenybių sūnus, vienintelė išlikusi Varias šeimos atžala troško tik vieno - kaip galima greičiau įsilieti į gyvybe alsuojantį žmonių pasaulį, kurį absoliučiai dievino su visais jo minusais bei pliusais. Nepaisant to, kad tiek tėvai, tiek teta atrodė apstulbę, kuomet per akimirksnį sukrusti neįstengiantis naujagimis virto į visiškai suaugusį asmenį, galbūt net buvo nusivylę, jog niekuomet taip ir neturės galimybės sekti bei stebėti visapusiškos Marcus'o raidos su pirmaisiais žodžiais, stačiais žingsniais ir pirmu prasikalusiu pieniniu dantimi, vaikinas nesigailėjo savo sprendimo. Jis neturėjo jokio noro stebėti pasaulį mažytės būtybės akimis apsimetant mažiau protiškai bei dvasiškai išsivysčiusi, nei kad buvo. Marcus kuo puikiausiai suvokė, jog tikrai turėtų duoti savo tėvam šiek tiek laiko priprasti prie idėjos, idant fiziškai jis atrodys tik šiek tiek jaunesnis už Niną ir Sebastianą, tačiau švaistyti tų nuostabių gyvenimo akimirkų jis neketino. Troško iš karto čiupti būtį ir spausti iš jos maksimumą. Nenuostabu, jog mintis šeimai pakeliauti buvo būtent energingai nusiteikusio Varias. Jis tiesiog privalėjo kuo skubiau pasinerti į pasaulį, tyrinėti jį, nes atrodė susprogs iš nekantrumo bei entuziazmo. Šeimyna tą popietę susėdo dabar jau senųjų Sebastiano namų svetainėje ir atsinešęs gaublį Marcus jį išsuko bakstelėdamas pirštu į bet kurią vietą. Smilius smigo tiesiai į Prancūziją. Taip paprastai ir aklai buvo nuspręsta pirmoji jųjų kelionės stotelė. Priešingai nei galbūt mama, vyrukas žmonių pasaulyje jautėsi it žuvis vandenyje. Juk tikrai labai nuoširdžiai, su atsidavimu (bet teoriškai) mokėsi visko, kuo paprastas žmogus užsiima kiekvieną dieną pradedant elektriniu dantų šepetėliu ir baigiant tepalų automobiliui pakeitimu. Nuobodumo terminas niekuomet nebus iki galo suprastas jei viršum 2000 metų nepraleidai dvasių pasaulyje, kuriame nevyksta absoliučiai nieko. Vienos ten užstrigusios sielos vėl ir vėl išgyvendavo savo prarasto gyvenimo momentus nesvarbu malonūs ar liūdinantys jie būtų. Marcus šiuo atveju nebuvo patyręs visiškai jokio gyvenimo, tad prisiminimus teko kurtis pačiam, svajoti, o kai išmoko į gyvųjų pasaulį žvelgti tiesiogiai nematoma akimi ir kartais net jį paliesti ranka, nebūtis ir amžinybė tikrai tapo kur kas labiau pakenčiama. Turėjo daugybę laiko mokytis tos pačios magijos, susisiekti su paralelinėje kilpoje įstrigusia Elissa ir netgi padėti šiai iš ten ištrūkti. Būtent Marcus pasufleravo Rebekai kelią pas Sebastianą, kuomet jam labiau nei bet ko kito reikėjo angeliško veido gelbėtojos bei mokytojos. Būtent Marcuso žodžiai tada suskambo Redford'o galvoje, kad šis netrukdytų dėdei pradėti ir užbaigti burto, kurio metu iš ilgo miego buvo pažadinta Salonina. Tarsi angelas sargas jis stebėjo ir rūpinosi jam brangiais asmenimis. Ketino tą toliau daryti ir jiems visiems pagaliau esant drauge.
Dėl idealiai įvaldytų mistinių pojūčių Marcus daug anksčiau už pačią motiną pajuto, jog jai kažkas negerai ir buvo įsitikinęs, jog Silas padarė klaidą ritualo metu gyvybės metus "ištraukdamas" būtent iš Sebastiano dar tuomet nemirtingo kūno. Negalėjo deramai paaiškinti savo pojūčių, bet jautė, idant tėvo gyvenimo linija kažkuriuo momentu pradės judėti visiškai kita, ne mistine vaga ir tai tarsi nutrauks tą giją, jungusią Saloninos gyvybės dabartiniame laike palaikymą. Kad ir koks geras aiškiaregys bebuvo Marcus NEMATĖ, jog Redford'as sumanys išgerti vienintelį egzistuojantį vaistą nuo vampyrizmo. Tikrai būtų bandęs tėvą sulaikyti, perkalbėti. Dabar turėjo susitaikyti su šio savanaudiškai nesavanaudiško veiksmo pasekmėmis. Tiksliau kuo greičiau rasti būdą kaip tą ištaisyti. Nina nenorėjo sakyti Sebastianui, jog galbūt skaičiuoja paskutines gyvenimo akimirkas, kai laikas nesuvokiamai greitai siurbė gyvybę iš mirtingos moters kūno. Ji keitėsi, seno, jos tamsūs plaukai pasidabino šerkšnu, oda skilinėjo. Jam buvo velniškai skaudu suvokti, jog gali šią dilemą išspręsti tik paversdamas Saloniną originalia vampyre. Marcus sekė tėvo likimą ir tikrai nebūtų norėjęs pasmerkti motinos tapačioms kančioms. Juolab Ambrose giminės krauju tekėjo tikrai labai tamsi magijos galia. Šimtus kartų tamsesnė už tą, kuria disponavo Esther, kai pažeidusi gamtos bei balanso dėsnius savaip pritaikė Horatiaus Ambrose sukurtą nemirtingumo burtą. Visgi Mikaelson'ų šeimos vikanai "transliavo" energiją ne visapusiškai keliaujančią tiesiai iš dimensijos, apie kurioje tūnančius košmarus pagalvojus sielą surakindavo begalinis siaubas, ji buvo susipynusi su kažkuo šviesiu, netgi žemišku, tarsi jėgas semtųsi iš visai kitokio begalinės energijos šaltinio. Gal dėl to Mikaelson'ai su savo vampyrais tikrai atrodė žmogiškesni, mažiau valdomi tamsiųjų jėgų, kurioms tenka tarnauti nori to ar ne. Buvo su motina, palaikė ją net tada, kai ši sukurpė planą paprašyti Sebastiano šiek tiek laiko, kad galėtų vienokiu ar kitokiu būdu save "pataisyti". Ji nenorėjo jo jaudinti, be to pažinodama savo vyrą nerimavo, idant šis iškrės kokią kvailystę. O tiesa ta, kad ją iškrėtė gerokai anksčiau - kai Elenos Gilbert kraujas nutekėjo į vyro skrandį. Be to, Marcus žvėriškai nerimavo dėl tėvo periodiškai "išgyvenamos" vizijos, atvirai pranašavusios ne tik Saloninos mirtį, bet ir liepsnose paskendusio pasaulio vaizdą. Nina buvo tikrų tikriausia, pati didžiausia Sebastiano silpnybė, kurios siaubingai netekęs ir taip sunkiai save kontroliuojantis Redford'as tikrai galėtų pradėti apokalipsę. Negražu, netgi veidmainiška iš Marcus'o pusės, tačiau reikalams pakrypus lemtingesne linkme buvo pasiruošęs padaryti viską, kad nei Dean'as, nei Sevastianos neturėtų jokio priėjimo prie Saloninos. Norėjo matyti savo tėvus kartu, ypač kuomet jiedu šitaip dievino vienas kitą, bet buvo pasiryžęs padaryti ką reikia, net jeigu tai reikštų jųjų išskyrimą.
Kai į jųdviejų su Nina laikinus namus Paryžiuje apsilankė garsioji Katherine Pierce, Marcus sėdėjo savo kambaryje antrajame namo aukšte. Susirangęs į lotoso pozą jis apsupty žvakių būrė laikydamas delne pilką Saloninos plaukų sruogą. Bandė įvairiausius burtus šimtus kartų, tačiau niekuomet nepavykdavo net tokiam smulkiam kūno "fragmentui" įkvėpti gyvybės. Juolab nežinojo nė vieno energijos šaltinio, iš kurio galėtų pasisemti jėgų, surišti su jomis Saloniną bei ją šitaip išgelbėti. Katherine skeidžiama energetika Marcus'ą visiškai išmuša iš vėžių. Tikrai nepažinojo tos moters, tačiau savyje ji talpino kažką labai pažįstamo. Negalėjo to paaiškinti, tačiau visas "telekinetinis" varloko dėmesys lieka sutelktas į veiksmą svetainėje. Dvasių pasaulyje "atkaltas" nematomos akies manevras lieka pirmą kartą panaudotas vaikinui esant gyvųjų pasaulyje. Galėjo bet kurią akimirką sustabdyti vampyrę, tačiau Marcus to nepadaro. Katherine motyvai tapo jam aiškūs ganėtinai greitai, juolab nė to nereikalavęs išvydo keletą su jos veiksmų paaiškinimu susijusių vizijų. Visgi velniškai nervinosi stebėdamas brutalius, bet šiuo atveju visiškai būtinus Pierce ėjimus. Ar ši moteris suvokė, kad ką tik išgelbėjo jo motinai gyvybę? Vargu. Labai pasistengęs galėtų nuimti net Katherine užkalbėjimą, tačiau tai viso labo priartino prie neišvengiamumo. Kol nesuras būdo kaip kitokia linkme paveikti likimo, geriau laikyti tėvus atskirai vienas nuo kito. Be to, Saloninai Marcus'o dabar reikės labiau, nei galima įsivaizduoti. Jis buvo pasiryžęs padėti motinai adaptuotis prie naujos esybės ir netgi pradėti ją vertinti teigiamai (teigiamai ją vertino ir pats, nes Mikaelson'ų šeimos vampyrus vertino tikrai palankiau, nei Ambrose originaliuosius). Kilminga graikė buvo verta viso kas geriausia šioje žemėje. Ir visgi nemanė, kad galėtų Sebastianą dabar pavadinti vienu tų aspektų. Nesupraskit klaidingai - tikrai mylėjo bei gerbė savo tėvą, tačiau ta tamsa gaubianti pirmąjį vampyrą buvo tokia tiršta, tokia fatališka ir brutali, idant ji palengva įtraukdavo visus jam brangius asmenis palauždama, sunaikindama jų gyvenimus bei likimus. Redford'as tarsi buvo tiesiogiai "prijungtas" prie pasaulio, kuriame esančių būtybių kiekvienas "daugiau raukiantis" vikanas bijojo siaubingai, bijojo paniškai. Negalėjo to paaiškinti, bet energija sklindanti iš to paties Silas'o buvo kitokia. Tad bent jau energetiniu atžvilgiu reiktų išsamiai padiskutuoti kuris iš jų yra tamsesnis ir pražūtingesnis.

* * *



Net jeigu prieš kurį metą galėjo garsųjį Nine Inch Nails kūrinį pasileisti kaip "fono" muzikėlę savo asmeniniam gyvenimo filmui, Sebastianas to padaryti dabar tikrai negalėtų jei bent kiek jaučiasi sąžiningas su pačiu savimi. Jo būtyje dėjosi tiesiog protu nesuvokiami dalykai! Ir žinot ką? Nebe išgyvendamas anei jokio amžinos savo paties aukos komplekso Redford'as visu tuo SUŠIKTAI mėgavosi. Jei prieš mėnesį po Ninos jam įstatytų ragų (ar tai pusragių) žiūrėjo į savo rankas nesuvokdamas ką turėtų dabar su jomis daryti kai visiškai "išparcaliavo" savo kasdienybę, dabar Sebastianas bent materialiu bei užimtumo gyvenime atžvilgiu turėjo daugiau, nei bet kada iki tol. Visi pokyčiai, per kuriuos privertė save pereiti vyrui tikrai išėjo į naudą. Jis labiau pasitikėjo savimi ir šiaip atrodė labiau atsipūtęs, į viską žvelgė su sveika ironija, nepergalvojo. Bet tai nereiškia, kad atsainiai žiūrėjo į visas savo naujas pareigas. Visgi būti žmogumi ir tuo pačiu tempti didžiausią šimtmečio sensaciją jam nebuvo lengva. Redford'as natūraliai ir visiškai žmogiškai kur kas lengviau pavargdavo nuo fizinės, protinės veiklos, tačiau kaip nekeista dėmesys, kuris buvo iš ties labai didelis ir ne visada teigiamas nevargino visiškai. Sebastianas per vieną lemtingą vakarą apvertė visą pasaulį aukštyn kojomis. Bet apie viską nuo pradžių.
Nepaisant to, kad „NSUPNK" buvo šūdžiai paskutiniai ir buvo linkęs nuolatos priminti kokie dideli jie šūdžiai yra, vyras visai neblogai su jais kurpė tą didelį ir iš ties sudėtingą vampyrų egzistencijos paviešinimo bei šokinės situacijos kontroliavimo planą. Iš esmės paskirti asmenys visą darbą dirbo už patį Sebastianą jam tiesiog reikėjo stengtis reprezentatyviai toje velniavoje atrodyti. Niekada nebuvo geras melagis ar šiaip melagis, bet ramino save, kad su užduotimi susidoros. Juk vėl pasitikėjo savimi ir šis jausmas buvo fantastiškas. Tą lemtingą vakarą kai pirmąjį kartą akis į akį susidūrė su Alexis Farraday Redford'as grįžęs ilgai studijavo moters jam įteiktą aplanką, sąžiningai bloknote žymėdamas visus aspektus, kurių iki galo nesupranta ar vietoje jų galėtų pasiūlyti kažką geresnio. Protinis darbas puikiai padėjo kovoti su vyrą paglemžti trokštančia depresija dėl nepaaiškinamo Saloninos ir Marcuso elgesio. Nesijaudino dėl to kaip čia reikės paaiškinti Dean'ui, Lianai bei Elissai, kad visgi liks Niujorke. Aplamai jautėsi toks užsiėmęs, kad nerado progos susisiekti su nė vienu iš jų. Be to, atsimindamas ganėtinai artimą Dean'o ir Saloninos ryšį ant bičiulio širdo, idant šis tikrai žinotų, kurių galų graikė "užsisuko". Visgi visų pirmiausia apsilanko pas Elissą. Nemėgo lieti širdies, bet sesei išpasakojo visiškai viską ką šiuo metu išgyvena. Bet pasijautė daugiau "sugėdintas" jos rūpesčio, nei kad būtų palengvėję nuo to, kai balsu išlieji problemas tarsi moraline prasme pasidalindamas jomis su kitu asmeniu. Sebastianas tik žaismingai tašktelėjo pirštu jai per nosies galiuką taręs, idant Elissa nepamirštų, jog Redford'as visuomet bus jos vyresnis brolis ir būtent jo pareiga yra rūpintis dėl jaunėlės sesutės. Gaila, kad Elissa nebuvo nusiteikusi tokiam atvirumui, kuriuo spinduliavo vyras. Ji laikė savyje labai daug visko, daug paslapčių. Negi ir ji nusprendė, kad nenori Sebastiano nervuoti??? Tos moterys...Redford'as labai ramiai ir racionaliai susidėliojo savo artimiausių veiksmų planą. Visų pirma jam reikėjo namų, naujų namų. Norėjo įsikurti kažkur atokiau. Norėjo erdvės. Tačiau net pats negalėtų dorai paaiškinti kaip nekilnojamojo turto agentas jam įkišo sumautą pilį, kurią "švelniai" vadino dvaru. Oi ne, Ambrose šeima anais laikais gyveno dvare, o čia tai visa sušikta pilis su bokštais ir kitais velniais! Pasidavė kažkokioms profesinėms agento įtaigumo gudrybėms ir vuolia - ne tik gerai ištuštino savo vieną banko sąskaitų, bet ir tapo savininku tikrai neeilinio pirkinio. Keisčiausia yra tai, kad visuomet prijautė moderniam minimalizmui, o šitas statinys dvelkė grynų gryniausiu renesansu. Jam nepatiko dvaro interjeras. Per daug... senovės ir tos idiotiško aristokratizmo. Jei nuspręstų nieko nekeisti tai privalėtų karūną su skeptru įsigyti, kad apsimestų, jog Niujorkas yra jo kažkokia Didžioji kunigaikštystė. Visgi iššūkiai jam patiko, tad nusamdyta nemaža interjero dizainerių grupė buvo įpareigota palaužyti galvas kaip archajišką būsto stilių paversti šiuolaikiškesniu. Ketino išgriauti nemažai sienų ir velniop išmesti ne vieną tų baisių baldų su raižiniais ir gobelenais. Fek. Dvare palikti senųjų šeimininkų asmeniniai daiktai Sebastianui nesufleravo visiškai nieko iki to momento, kai rūsyje aplinka... Katherine Pierce paveikslą! Kažkokia beprotybė. Net spaudžiamas į kampą brokeris nesutiko atskleisti asmeninės informacijos apie buvusius dvaro šeimininkus. Mažytės paslaugos paprašo būtent Alexis, kuri pasiraukiusi visgi sutiko įlysti į duomenų bazę. Šis dvaras tikrai priklausė Katherine, vėliau buvo perrašytas Meisonui Lockwood'ui. Vadinasi buvusiam jos vyrui?! Vau, mažas tas pasaulis. Kuo labiau stengiesi nusikratyti Petrovos šešėlio, tuo greičiau ir užtikrinčiau jis pradeda tave persekioti.
Po mažytės pertraukos nuo darbų "Paxton Pharmacies" Sebastianas sugrįžo veržliai, su naujomis jėgomis. Jis iš karto sulindo į laboratoriją, užpildęs ja korporacijos "paskolintais" mokslininkais. Privalėjo įgyvendinti ne vieną idėją iki numatytos datos, kuomet pasirodys prieš kameras. Su Liana bendravo mažai ir tas ją akivaizdžiai varė iš proto. Ji nesuprato kokį velnią Redford'as rezgantis, o vyras atvirauti linkęs nebuvo. Per neįtikėtinai trumpą laiko tarpą žinoma ne be „NSUPNK" koordinuoto, greito reagavimo darbo didžiosiose pasaulio valstybėse išdygsta didelės klonuoto kraujo gamyklos. Sebastianas tikrai nesispyriojo viešindamas jiems savo patentą, nes visgi "PaxPharm" su nauja kompanija, kuri suksis apie vampyrų mitybos bei gyvensenos gerinimo klausimus, kurios svarbia dalimi buvo pats, reglamentavo griežta prekybos sutartis. Neskaičiavo darbo valandų. Korporacija manydama, jog turi reikalų su nemirtinguoju spaudė Redford'ą, kurio žmogiškos apsukos sunkiai pavežė jam kraunamą darbo krūvį. Tam tikrais momentais netgi pasigailėdavo, idant nebėra vampyras, nes fizinis nuovargis tokiai būtybei yra svetimas žinoma jeigu nemaga pradėti lažintis su savimi kiek kartų paranormaliu greičiu aplėksi pasaulį per 24 valandas. Korporacija ruošė dar kai ką - ganėtinai viešą JNK- Jungtinį Nemirtingųjų Komitetą, kuri spręs visuomenei aktualius teisinius, politinius netgi etinius naujos pasaulio tvarkos klausimus. Ir spėkit ką joje ketino kelti ant pjedestalo? Žinoma, vėl, Sebastianą. Išgyvendamas akivaizdų atminties pablogėjimą vyrui beliko tuntą užduočių kažkur žymėtis, kad netyčia kažko nepamirštų ir Alexis vėlgi nepradėtų baksnoti pirštu į mobilųjį, transliuojantį Marcuso ir Saloninos veiklą Paryžiuje, kurią smogikai yra pasiruošę atseit bet kurią akimirką nutraukti. Nepaisant to, kad jautėsi išsekęs ir retai kada gaunantis pamiegoti, Sebastianas atrodė gerai. Turėdamas akimirką laisvo laiko būtinai lėkdavo užsiimti kažkokia fizine veikla, sportuoti. Ta stebuklinga fazė, kai troško kišti į save kaloringą šlamštmaistį blėso. Be to, nori nenori, bet privalėjo rūpintis savo kūnu, na bent jau maitintis sveikiau antraip energijos deficitas pradės tik dar labiau bloginti sveikatą. Ką reiškia dar labiau? Tikrai jautėsi neblogai, tačiau organizmas galbūt nuo darbo krūvio pradėjo šiek tiek negaluoti. Tai prasidėjo nuo to, kai valydamasis dantis pastebėjo kraujuojančias dantenas, mat baltos putos buvo nusidažiusios raudonai. Šio signalo rimtai nepriėmė kol kūnas nesugalvojo Sebastiano apie sutrikusią jojo veiklą pranešti kosuliu, kurio metu atkrenkšdavo tikrai ne vieną kraujingą, pasišlykštėtiną skreplį. Kol situacija neūmėjo tai ir nesistengė aiškintis kas čia darosi. Juolab elementariai neturėjo tam laiko. Neturėjo laiko sau.
"Paxton Pharmacies" tą vakarą ruošėsi dideliam renginiui. Šaunu, kad oras išpuolė neprastas, mat įmonės vidiniame kieme pastatyta pakyla su projektoriais net ir paslėpti po medžiaginiu stogu būtų sugadinti Niujorkui nutarusiam būti lietingu. Negalėjo pasakyti kiek labai "NSUPNK" juo didžiuojasi, visu tuo intensyviu bei reikšmingu darbu, net noriu Redford'o įnašu, tačiau koks skirtumas, mat savimi didžiavosi pats. Gana lengvai užsikrėtė ta utopine idėja, jog nemirtingieji pagaliau galės vaikščioti gatvėmis kaip lygiaverčiai šio pasaulio atstovai. Vampyrus pagaliau gins įstatymai, visai kaip ir juos apribos. Ypatingai visą tą uždarai visuomenei kenkėjišką nemirtingųjų veidą. Jie nebegalės žudyti, mat bus už tai baudžiami rengiamų įstatymų numatyta tvarka. Jie negalės išnaudoti žmonių, nes visuomenė bus informuota kaip nuo nemirėlių apsiginti. Bus pristatytas alternatyvus vampyriškos mitybos šaltinis, kuris bus taip pat lengvai pasiekiamas, kaip "Colos" įsigijimas. Dievai, netgi buvo prisiklausęs gandų, jog "BloodPharm" firma užsuks masinę visokių vampyro mitybai pritaikytų batonėlių, sausainukų ir t.t. gamybą. Koks puikus metas būti gyvam, tiesa? Tačiau pirma reikia susprogdinti bombą.
Sebastianas sėdėjo savo senajame kabinete, kuris dabar priklausė Lianai. Nežino kodėl laikė rankoje tą stiklinę su brendžiu, nes alkoholio nemėgo ir vargu ar kada bepamėgs. Vilkėjo klasikinį juodą kostiumą. Buvo nusiskutęs, absoliučiai susitvarkęs. Atrodė gražiai. Jaudinosi, velniškai jaudinosi. Buvo senų seniausiai pasiruošęs kalbą, atkalęs ją, tačiau tas negeras balsas įkyriai šnabždėjo, jog susimaus vis vieną. Kažkaip. Suraukęs nosį susipila į save dozę gėrimo "ant drąsos" taip sakant. Atsistojęs žvilgteli pro langą, kuris transliavo tiesioginį vaizdą į uždarą kiemą. Jis buvo sausakimšas žurnalistų, "PaxPharm" darbuotojų, akcininkų, žymių Niujorko ir viso pasaulio verslininkų. Jie visi tikėjosi, jog įmonė pristatys kažką neeilinio, kažką, kas dar ilgai turės atgarsį žiniasklaidoje. Ir jie neklydo. Dirstelėjęs į rankinį laikrodį suvokia - jau metas. Neskubėdamas patraukia durų link. Redford'as visuomet vengė viešumo. Jis niekada viešai neatstovavo savo įmonei, tad ilgaamžiai firmos darbuotojai buvo nustebinti Sebastiano sprendimo pademonstruoti savo neprastai atrodančią marmūzę prieš šitiek kamerų. Jaudulys kažkaip pradingo ir vyras atrodė užtikrintas, pasiryžęs, pasitikintis savimi. Jis pradėjo kalbėti iš karto keistai nukreipęs save į visus tuos pastarus įvykius, kurie tikrai neramino. Apie viešai šitaip aistringai nagrinėjamą temą - vampyrus. Ar tie chaosą keliantys ir tikrai nepavieniai asmenys gali būti kažkas daugiau, nei paprasti žmonės. "Ne tik gali, bet ir yra." - ramus Sebastiano veidas buvo tikra priešingybė sutrikusioms susirinkusiųjų fizionomijoms. Nepasimetęs vyras kalbėjo toliau paminėdamas, jog "<...> šios būtybės egzistuoja jau šimtus metų ir tik dėl suinteresuotų asmenų bei jų grupių veiklos buvo dangstomos. Tačiau pastarieji įvykiai negalėjo palikti tam tikrų asmenų, kurie atstovauja tam tikras institucijas abejingais. Žmonės jau kuris metas aktyviai reiškė savo nuogąstavimus, susijusius su antgamtiškai stipriomis, greitomis ir patvariomis būtybėmis. Beliko tarti oficialų žodį. Dėl tam tikrų priežasčių esu įpareigotas pasakyti, kad vampyrai egzistuoja. Ir kad esu vienas jų.". Publika buvo... šokiruota. Vargu ar buvo galima tikėtis kitokios reakcijos. Iš pradžių jie netgi nepatikėjo, kad Sebastianas aplamai yra viso proto. Nepaisant ciniškos reakcijos vyras tęsė pagaliau projektoriaus apšviestame ekrane pristatydamas "Paxton Pharmacies" inovaciją - klonuotą kraują, kuris labai greitai bus pasiekiamas visiems nemirtingiesiems. Netgi kaip alternatyva jis gali būti naudojamas pakeisti kraujo donorus ir naudoti jį medicininiais tikslais. Jau tą pačią dieną tiek laikraščiuose, tiek televizijoje pasirodė Sebastiano veidas, kurio ilga kalba buvo nagrinėjama, cituojama, komentuojama. Netrukus specialioje televizijos laidoje oficialiai prisistatė ir JNK ketinimus, artimiausius darbus. Laidoje dalyvavo ir Redford'as komentuodamas mokslinę, inovacinę vampyrų integravimo temą. Kalbėdamas jis stengėsi atrodyti malonus, charizmatiškas, nevengė demonstruoti, jog yra be galo žmogiškas. Vienu momentu net paminėjo, idant turi šeimą, kad tikrai yra nemaža dalis nemirėlių, kurie vertina tradicines vertybes, nori būti pripažinti, neengiami. Kad bet kokia rasinė vampyrų diskriminacija turėtų būti traktuojama kaip nusikaltimas. Kad vampyrai turi teisę dirbti, kurti šeimas, dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir tuo pačiu, žinoma, mokėti mokesčius. Pritarė netgi tam, jog nemirtingieji bus didelis postūmis ekonomikai, nes turėdami neeilinę galimybę egzistuoti daugybę amžių vampyrai yra išsilavinę, intelektualūs individai, dėl to gali dirbti kvalifikuotus darbus ir nepertraukiamai nešti didelę finansinę naudą verslo pasauliui. Tai buvo ko gero pati intensyviausia diena kokią yra sėkmingai išgyvenęs. Jautėsi visiškai išsunktas. Pirmą kartą tas milžiniškas, tyloje paskendęs dvaras jam pasirodė mielas. Į lovą krito kaip negyvas ir parpė gal 14 valandų. Išjungtame vyro telefone kaupėsi visa galybė žinučių. O jam buvo vis vien. Poilsio tikrai yra nusipelnęs, juolab privalo įkrauti baterijas tolimesniam dalyvavimui visoje toje mėsmalėje.
Ši diena, pritarė tam JNK, "NSUPNK", "BloodPharm" ir kitos "bendrijos" susijusios su Redford'u ar ne, buvo vyrui laisva. Nejungė nei kompiuterio, nei mobiliojo, nei televizoriaus, mat pastarajame iš karto išvydo interviu su viena savo "PaxPharm" darbuotojų, kuri kaip tik kalbėjo apie Sebastianą. Neva jis visada atrodė jai kažkoks užsidaręs, vengė kontakto su žmonėmis, darbe pasirodydavo tik naktį. Atseit dabar visi galai pagaliau susivedė į paaiškinimą, kad jis yra vampyras. Ir kad jei keista pasirodė tas, jog Redford'as turi šeimą. Dar kandžiai šyptelėjo neįsivaizduodama kaip galėtų atrodyti jo artimieji. Sebastianui tokie merginos žodžiai asocijavosi su spraga savo įvaizdyje, kurios dar neišsprendė. Nes privalėjo anksčiau ar vėliau išlysti į viešumą su savo žmona. Tiksliau "žmona". Nes atseit yra labai puikus, sutuoktinei atsidavęs vyras ir žmonės turi manyti, kad jis tikrai toks yra.
Keista, kaip likimas Redford'ą su Katherine suvedė vėl, nors vargu ar vienas iš jų to norėjo. Tiesą pasakius gal ir norėjo. Iš dalies. Mat bet kokiu atveju dabar jau panelė Pierce būtų anksčiau ar vėliau susiradusi Sebastianą, kad galėtų jį aprėkti už iškrėstą didžiulę niekšybę jos atžvilgiu. Ir ne, tai nebuvo vien tik vampyrų egzistencijos paviešinimas. Kaip tik šią dieną buvo trumpam išlėkęs į miestą elementariam ir būtinam maisto prekių apsipirkimui. Nepaisant to, kad žmonių tikrai buvo atpažintas ir sulaukė dvejopų reakcijų jautėsi neutraliai. Galiausiai pagalvojo, jog žinomumas vargu ar pakenks jo "vabalo po akmeniu" gyvenimo būdui. Buvo pradėjęs maitintis kur kas sveikiau, nei pirmosiomis savo atvirtimo savaitėmis. Kažkaip pagalvojo, gal kūnas negaluoja, nes kurį metą į save kišo vien rafinuotą cukrų, hidrintus riebalus ir konservantus? Maišuose turėjo liesos mėsos, kiaušinių, vaisių, daržovių. Kadangi pilvas jautėsi apytuštis galvojo grįžęs pasiruoš kokio troškinio, o tuomet pagaliau nueis į darbo kabinetą parymoti priešais kompiuterį ir pagaliau atsakyti į Alexis ir kitų žinutes. Šiame dvare jam buvo velniškai nuobodu, mat nebuvo dar įsirengęs laboratorijos ar sporto salės, kur galėtų maloniai užkonservuoti keletą valandų. Dėl to, retomis atokvėpio akimirkomis teko naudotis savo "Netflix" paskyra arba skaityti knygas. Tiesa burtaknyges buvo jau perleidęs Elissai ir nuo pat atvirtimo nebandė pasinaudoti savo magiškais fiti miti. Tarsi išsigydęs vampyrizmą būtų visapusiškai atsisakęs viso to paranormalumo ne tik fiziniu, bet ir moraliniu ar psichologiniu aspektu. Juk pagaliau tikrai galėjo jaustis paprastu. Bet koks tolimesnis magijos praktikavimas (nors buvo pradėjęs lysti į šią "talento" nišą) jam atrodė visiškai bereikalingas. Jei jų apibyrėjusią šeimą ir apimtų kokia krizė buvo įsitikinęs, jog Marcus susitvarkys. O jei dar prie jo prisidės ir Elissa tai pfff. Nėra tokio "Darto Veiderio", kurio jie abu negalėtų suvaldyti. Nors diena ir nebuvo pati šilčiausia apsitaisė gana pavasariškai: blukios melsvos spalvos džinsai, kažkokie firminiai laisvalaikio tipo kedukai, pilka maikė ir vienspalviai tamsiai rudos spalvos medvilniniai marškiniai susagstomi sagomis per vidurį ant viršaus, aviatoriaus stiliaus akiniai nuo saulės bei beisbolo kepuraitė prie jos išsiuvinėtu logotipu išduodanti tariamą Sebastiano "meilę" Toronto Raptor'iams. Kaip visada stengėsi atrodyti taip, kad kuo mažiau kristų žmonėms į akis, bet visgi krito. Prireikia laiko, kad pastebėtų į kokios personos regos spektrą buvo patekęs būtent dabar. Redford'o reakcija išvydus originaliąją pasirodė iš ties komiška. Ūmiai pašokęs iš vietos vyras apsikrovęs maišais juokingai nuliuoksi iki savo naujojo trobesio kaip mat sulysdamas į vidų ir šitaip atimdamas galimybę iš Katherine jį "išperti". Matomai nežiūrėdamas į garbanę kaip į realią grėsmę jo paties saugumui, neslėpė veide šypsenos. Bet tokios, tarsi būtų ne laimingas, o daugiau pralinksmintas.
- Ammm... Ne,-dar pavaidina, kad dėl Pierce pasiprašymo į vidų neturi kategoriško nusistatymo to tikrai nedaryti, atseit dar "pasvarsto" kaip pasielgti. Nusiėmęs akinius nuo saulės užkabina juos ant apykaklės tvarkingai susidėdamas maišus ant žemės. Pavaidina siaubingai nustebusį kai mergina šį pastatą pavadina "savo dvaru",-Ką?-žioptelėja taip, tarsi suteiktų Katherine antrą progą pataisyti savo visiškai neracionalų sakinį,-Pardavimo sutartis, kurią pasirašiau skelbia visai kitokią tiesą. Gali būti tikra - šitas...-atrodo pritrunka žodžių kaip išsireikšti kas automatiškai išdavė, jog turi dvejopą nuomonę dėl šio dvaro,-...feodališkas statinys it nužengę iš kokio Bram Stoker romano dabar tikrai priklauso man. Jei būtų kitaip, um, manau galėtum be vargo dabar savo kaulėtais pirštukais pačiupti man už gerklės. Bet žinai, ką? Tu negali, che che,-dar pasišaipo nors ir taip visas ekspresyvus Redford'o manierizmas tryško pasipūtimu. Parodydamas, idant Katherine stoviniavimas už durų jo anei kiek neerzina ir jaučiasi neutraliai, tačiau tebetrokšdamas visa esybe toliau engti gražuolę garbanę, Redford'as trumpam pradingsta iš Pierce akiračio. Netrukus sugrįžta ir ne tuščiomis. Atsinešė tą pati nemažo formato paveikslą, kuriame pavaizduota apgaulingai angeliška Petrova,-Žiūrėk ką radau. Šedevras,-ala pasigiria guvų žvilgsnį pakeldamas į merginą. Emocijos, kurias išgyveno Kat atžvilgiu buvo tikrai itin daugialypės, tačiau visiškai neigiamos. Šią akimirką norėjo "važiuot" ant jos. Net ir labai vaikiškai. Kadangi po ranka pasitaikė juodos spalvos markeris Sebastianas nupaišo Pierce atvaizdui žavingus Hitlerio ūsiukus,-Korporacija su tavimi jau susisiekė, taip?-klausteli neatitrūkdamas nuo velniškai "meniškos" savo veiklos, kai užbaigęs tą terlę atsitiesia su piktdžiugiško pasididžiavimo kupina fizionomija.  

Trečiadienis. Tikriausiai kai pasieki tam tikro laipsnio nesėkmės atbrailą, tuomet yra labai sunku patirti kažką pozityvaus, kas priverstu tave jaustis puikiai, bent vienai akimirkai. Na, tokie žodžiai tiktu bet kam, kas sulaukia fiasko, po kurio labai sunku pakilti ant kojų, tačiau tai visiškai nieko bendro neturi su Katherine Pierce. Ši fatališka garbanė buvo labiau nei tiesiog patenkinta tuo, kokią pradžia davė ši savaitė. Pirmiausia, ji su didžiausiu malonumu sutriuškino senas legendas apie savo pačios egzistavimo priežastys, bei vėliau su ne ką mažesniu malonumu netiesiogiai „įgėlė“ seniausiam ir tikrai kad pirmiausiam vampyrui į užpakalį. Didžiavosi savimi ir tikrai kad nemanė neva būtu padariusi ką nors netinkamo. Reikia pripažinti tai, kad panašaus plauko pikti darbeliai, kurių įgyvendinimu apsiimdavo panelė Pierce, tikrai jai tiko. Ir nepaisant viso brutalumo, kuris būtu labiau nei akivaizdus bet kuriam, jos netrokštančiam, sveiko proto asmeniui, moteris pasirodė ypatingai meistriškai. Visa bėda buvo tik tuomet, kad apie šiuos veiksmus ji negalės pasigirti prie brandinto raudono vyno taurės, kitaip, kaip mat įgis naujus priešus, kurie šiuo metu jai nėra gyvybiškai reikalingi ir visos jos piktadarystės neteks prasmės. Tiksliau prasmę turės, tačiau paviršutiniškai žmogišką, klaidingą. Juk vizualiai būtent taip ir galėtu pasirodyti bet kam, kas nepažįsta nei Katherine, nei to paties Sebastian‘o. Lengva pritaikyti pavydo temą, kai nežinai kad moteriai viso labo PATINKA žaisti su kitų likimais, metaforiškai ištraukiant vis dar plakančias širdys iš krūtinių ir spaudžiant taip stipriai, kad gliti masė imtu sunktis tarp pirštų. Taip, ji buvo patenkinta savo žygdarbiais, kuriuos pavyko įgyvendinti per tokį trumpą laiką. Keista, kad nejuto net minimalaus nerimo dėl to, kad puikiai suvokė kad buvo stebima, kuomet prikėlė Saloniną kitam gyvenimui, kuriame planavo kad nebus to asmens, kuriam viso „pasirodymo“ pasekmės dar ilgai neduos ramybės. Oh, ir visai ne gaila to, kad nemirtingasis, nusprendęs būti mirtingu turės kankintis. Turėjo nuo pat pradžių, tad galima teigti kad pats prisiprašė panašaus dalyko, tariamos bausmės už tai kad nebuvo pakankamai sugniuždytas. Ir lyg ji žinotu, buvo ar ne. Juk dar tą patį vakarą, kai inscenizavo Marissos mirtį, dingo iš šio asmens gyvenimo, neleisdama jokiai mirtingai ar paranormaliai jėgai jų suvesti į vieną tašką.
Netrūkus po to, kai dar prieš daugiau nei penkerius metus, tobulo maskavimosi meistrė pagaliau įgavo savo laisvę, kurios netekusi buvo pernelyg ilgai, kad suvokti ant kiek asmenys turi būti užsivedę, kad praleisti daugiau nei penkis šimtus metų, dedant pastangas į tai, kad jiems reikalus sumovusi moteris, neturėtu ramybės, nebe buvo verčiama slapstytis. Tiksliau, jos tapatybė vis dar nebuvo visuomeniškai aptariamas dalykas, kitą vertus didžioji dalis žinojo kas ji yra, ir tai, ko galima laukti iš šios fatališkos gražuolės. Ne, iš Mikaelson‘ų ji negavo malonės, kad ir kaip savo autoritetą bandantis apginti Niklaus‘as kalbėtu. Ji liovėsi būti jam įdomi ne todėl, kad vyras desperatiškai panoro panerti į jos buvusios geriausios draugės, kelnaites. Greičiau todėl, kad vyras nebuvo visiškai kvailas, kad šokti prieš tą, kuri jėgomis prilygo jam, ir gal net gebėjimu sukčiauti, jai pranoko. Katherine Prierce tapo originalia vampyre, tokiu būdu pasiekdama visiško nemirtingumo, saugumo aspektus. Ji ir tūkstančiai žinančių apie šią vampyrę, dabar jau žinojo, kad niekas jos nesugebės sustabdyti nuo to, ko ji gali užsimanyti. Visų labui, Pierce šiuo metu buvo labiau nei patenkinta tuo, ką turėjo: ji turėjo suaugusią dukterį, kuri mokėjo kaip dera pasirūpinti savimi (neskaitant to, kad panašu nelabai ką žinojo apie seksą be apsauginių priemonių), ir ji buvo visiškai laisva. Taip, nepriklausoma nuo nieko, kas galėtu kokiu nors būdu traukti moterį apačion. Na gerai, negalima kategoriškai sakyti kad jos vedybiniai santykiai kaip nors „pasodino nepasotinamą Katherine Pierce ant užpakalio“. Tiesiog, ji nebuvo savimi. O kai stengėsi tokia būti, nebuvo priimama. Todėl, būtent dabar moteris mėgavosi laisve beveik visais jos privalumais, nors tai ir turėjo kai kuriuos minusus: jei esi laisva, bet nesi pakankamai palaida, laisvė tau neleidžia mėgautis atsitiktiniu seksu, kuris yra aktualus vien tik dėl sekso. Gerai bent tai, kad šis amžius yra pakankamai tolerantiškas „vienišiams“, bei pasiūloje galima rasti įmantrių daikčiukų, palengvinančių būtį. Grįžtant prie esmės: net jei garbanė ir neturėjo asmens, su kuriuo galėtu pakrizenti po to, kai savo nedoras mintis įgyvendino realiame laike, ji tikrai neketino pasilikti tuščiuose namuose ir niekaip nepaminėti šios savo pergalingos nuotaikos. Pasimėgavimas pačia savimi liko nukreiptas į pirmiausią dėmesį patraukusį restoraną. Apranga ir panaudoti aksesuarai atrodė atitinkami aplinkai. Galu gale, pačią Petrovos kraujo turinčią moterį, buvo sunku, ne, visiškai neįmanoma užtikti su apdribusiais drabužiais ar „granny“ stiliau apatiniais. Ji dievino save, o tai reiškia kad niekada neskriaudė savosios išvaizdos, ramybės ir patogumo akordais. Galu gale, patys vampyrai nejaučia didžiulio diskomforto dėl to, kad drabužiai per siauri ar aukštakulniai per daug „žudikiški“. O ir būti seksualių, nešvarių minčių objektu, jai labiau nei patiko. O kam nepatiktu, jei vienas pasirodymas ir daugumos stipriosios lyties atstovų akys nukryptų į tave, vien todėl kad atrodai kur kas geriau, nei jų draugės? Jos liesas, tačiau tuo pačiu metu ir visus moteriškus privalumus turintis kūnas buvo aptrauktas tampria, trumpa, raudona suknele su gilia iškirpte, kuri atrodė kad gali pasiekti ir pačią bambą. Kaklą puošė mažytis pakabukas su žėrinčiu deimantu, o švelnias pėdas dengė „Yves Saint Laurent“ juodos spalvos bateliai. Vienintelis papuošalas, kuris šiek tiek skyrėsi nuo bendro vaizdo, tai apyrankė su mėlynu, net ne prabangiu akmenėliu. Ji buvo būtina tam, kad moteris nesupleškėtu saulėje kaip vampyrai iš kino filmo „ašmenys“. Kitą vertus, jei tu atrodai taip, kaip Katherine Pierce, vargu ar labai trokšti atkreipti dėmesį į detales. Nors, beveik visos moterys turi tokią savybę, kaip, pamačius nepriekaištingą silpnosios lyties atstovę, ką nors iš-kritikuoti. Bet toks yra gyvenimas, ir tokie veiksmai persimaišę su jutiminiais procesais, yra savaime normalūs.
Užsiėmė staliuką prie pat restorano baro, vien tam kad galėtu šiek tiek flirtuoti su už baro dirbusiu barmenu. Viena raudono vyno taurė sekė kita, vėliau dar kelios. Tačiau moteris taip ir neprarado budrumo, viską sumesdama ant to, kad jos imuninė sistema tiesiog labai puikiai sutaria su prabangiu vynuogių nektaru. Vyrukas, kuriam šį vakarą savo dėmesį atidavė Katherine atrodė ganėtinai draugiškas, šmaikštus. Ir panašu kad jis tikrai nekantravo kada visgi baigsis ši pamaina, bei jis galės pabandyti įtikinti tamsaus plauko garbanę pratęsti pažinti kur nors kitur, labiau intymioje aplinkoje. Na, jos planai nebuvo nukreipti tą pačią linkme. Ir  nereikia galvoti kad ji yra kažkokio plauko vienuolė, tiesiog vieno karto nuotykiai kažkaip visai ne jaudino. Gal būtent dėl to, kad mėgo kokybišką fizinį kontaktą? Arba tokie troškimai vampyrams nebuvo mirtinai būtini, kaip kad žmonėms? Vienaip ar kitaip, „laimingos pabaigos“ šiam vakarui nenusimatė. Taip ir būtu bendravusi su žaviu barmenu, jei žvilgsnis staiga nebūtu užsikabinęs už pakabinto televizoriaus ekrano, už baro. Jame buvo rodomas dar prieš kurį laiką nufilmuotas reportažas, kuriame Sebastian‘as Redford atskleidžia vampyrų egzistavimą. Net gerklos perdžiūvo nuo tokio dalyko. Pasakyti kad moteris viso labo buvo šokiruota, tai būtu gana švelnu, bei visiškai neatitiktu realaus jausmų uragano, kuris šiuo metu visą griaunančia jėga pavergė Katherine kūną ir mintis. Kaip jam iš viso proto užteko padaryti tokį dalyką? Iš esmės buvo galima greitai ir neapgalvotai viską interpretuoti taip, kad vyras atsikratęs nemirtingumo, nusprendė spirti į užpakalį visiems tiems, kas liko nepakitusiais. Tuo pačiu metu ir Katherine, juk kalbos eina apie kažkokius įstatymus, nuobaudas ir visus kitus dalykus, kuriems ji pati nieku gyvu nepritartų. Kodėl? Absoliučiai paprasta: ji yra viena tų vampyrų, kurie puola nekaltus asmenys, ji maitinasi šviežiu krauju ir galu gale neįsivaizduoja savęs egzistuojant rėmuose, kai visi žino kas tie vampyrai, bei kaip jiems derėtu pasipriešinti. Visą tai, ką kalbėjo žinomas vyras pro „žydrąjį ekraną“, netilpo kalboje. Ir tam tikras pykčio laipsnis, net sukėlė lengvą galvos svaigimą. Troško dabar pat atsidurti prie jo namų, ir „sušikti reikalus“ kaip turi būti. Kaip jis iš viso drįso taip pasielgti? Sušiktai užsispyręs stuobrys! Negi pats nesuvokia kiek daug tai padarys žalos? Nebent, elgiasi taip specialiai, juk, reikia pripažinti kad Sbastian‘as nėra kvailas, naivus su dominuoti mėgstančiomis moterimis, bet nėra kvailas. Keista, tačiau būtent šiuo metu, ėmė atrodyti kad kiekvienas čia esantis asmuo, tiesiog stebi ją ne taip, kaip turėtu. Tai ne aistringi, geidulingi žvilgsniai, tai... paranoja. Tikru tikriausia paranoja, galu gale vargu ar kas nors kitas, be barmeno skaičiavo jos išgertas ir jokio efekto, apart lengvą skruostikaulių rausvumą, nepaliko. Viskas. Dabar buvo pats tinkamiausias laikas baigti vakarą, dėmesį neatkreipiančiu pasitraukimu.
– O. Visai pamiršau kad mano trylika kačių vis dar nešertos. Kiek aš skolinga? – Nemirtingosios veide subangavo nelabai draugiška šypsena. Čia taip vadinasi dėmesio neatkreipimas? Prieš tai elgėsi taip, tarytum jai tikrai būtu patikę bendrauti su stipriosios lyties atstovu, galiausiai pasikeitė, lyg net buvimas čia ją imtu beprotiškai varginti. Ir kad visą tai pasikeistų, užteko tik trumpam pakelti akis į televizoriaus ekraną. Na, reikia tikėtis kad vyrukas viso labo pagalvos kad ji yra tipinė ne taip lengvai pasiekiama kalė, arba tai kas buvo rodoma ekrane, privertė ją pabrukus uodegą pasislėpti nuo vampyrų savo pačios namuose, kur neva būtu saugi nuo sukandimų kurie... ...Nebūtina to pabrėžti, bet sukandimai, ypatingai tinkamu metu ir tinkamoje vietoje, šiokia tokia seksualine prasme, Katherine labai jaudino. Gaila kad savo ilgiausių turėtų santykių metų, tai buvo kategoriškai draudžiamas dalykas. Nes tikrai gi neketino pasidabinti pūnančiomis žaizdomis ir prisiminus visus savo blogus darbelius iškeliauti į pragarą, pirmu reisu. „Taip greitai išeini? Nagi, pabūk dar šiek tiek. Aš pamainą baigsiu už pusvalandžio. Tuo labiau, už tave jau sumokėjo“, – sukalbėjo barmenas, kuomet galvos mostu nurodė prie to paties stalo sėdėjusią Alexis Farraday. Tamsiaplaukė (toks jausmas kad NYC neturi ne vienos blondinės, bet gal ir gerai) sėdėjo toliau, bei tarp pirštų laikė suspaudusi pastebimai stipresnio gėrimo taurę. Net jei Alexis būtu dalyvavusi tame spaudos šou, kuriame „spinduliavo“ Sebastian‘as, Katherine paprasčiausiai nebūtu jos pastebėjusi, nes visas jos pagiežingas žvilgsnis buvo nukreiptas tik į tą, tarp kojų kabantį objektą turintį asmenį. Todėl natūralu, jos pirmosios mintys, kurios šovė į galvą, tai negalėjimas patikėti kad šie du mulkiai rimtai tikisi likusį laiką praleisti trise? Tiesiog, barmeno komentaras ir taip kaip jis elgėsi, natūraliai privedė prie panašios nuomonės. Gaila, bet nuo tiesos tai skyrėsi kaip diena ir naktis. Ir dievai, reikėjo pamatyti kaip pašaipiai persikreipė Pierce veidelis. Nereikėjo net pasakyti to populiaraus „WTF?!“ trijų raidžių junginio, kad taptu akivaizdu. Garbanei ne vien tai pasirodė labai apgailėtina, bet ir tuo pačiu nepalietė šios receptorių, atsakingų už susidomėjimą.
– Kaip ir sakiau, trylika kačių. – Jos balsas nuskambėjo per daug aiškiai pašaipiai, kuomet leido suprasti kad net šiukšlęs išnešti jai būtu kur kas įdomiau, nei palaikyti kompaniją šiems dviems asmenims. Kitą vertus, nieko blogo nematė dėl to, kad už gėrimus mokėti taip ir neteko. Tačiau, nepasiplovė pabrukusi uodegos, o pro susirinkusius žmones pasisuko į Farraday pusę. Dalinai pasilenkdama, sumosavo ranka, lyg būtu bandžiusi nupiešti apskritimą. Atsisveikinimas atrodė gal ir šmaikštus, tačiau tikrų tikriausiai senoviškas ir visai ne moteriškas. Mat tūpčioti su ta mažyte aptemta suknele atrodytu nelabai tinkama. Pasisuko eiti, kuomet pajuto kad buvo sekama. Prieš išeinant iš restorano patalpos, atkreipė dėmesį į ant sienos kabančią kamerą ir tuomet staigiai atsisuko į Farraday, kuri jau buvo per žingsnį nuo vampyrės. Jos klausimas nuskambėjo panašiai, kaip galima būtu tikėtis, atsižvelgiant į tai, kad atrodančių panašiai kaip Pierce, yra pakankamai daug. Net dvi būtu per daug, bet ne tame esmė. Nepažįstama moteris užklausė ar garbanė yra Katherine Pierce? Iš ko, vampyrė viso labo durstelėdama pirštu į visiškai atsitiktinę tamsiaplaukę, iškošė pro dantis, kažką tokio, kad „nee, bet štai ten ji“. Tuomet beliko tik vienas dalykas, dėti į kojas! Gal ir kvaila, bet, vampyriškas greitis yra gana neblogas dalykas, kai jį naudoji prieš žmones. Vienaip ar kitaip, Farraday ją pasivijo, automatiškai parodydama kad nėra tokia jau ir paprasta. Tos kelios akimirkos, kurias jos praleido akis į akį, priminė sceną: kuomet į vieną didelį kambarį yra pirmiausia suleidžiamos dvi, visiškai alkanos ir pakankamai pasiūtūsios katės; tuomet ten numetamas ir šviežios mėsos, baisiai sultingas gabalas mėsos. Kaip manote? Ar tos katės, apie kurias eina kalba, sugebėtu pasidalinti? O gal, įvyktu tai, kas užprogramuota gamtos, bei šios bandytu pirmiausia parodyti viena kitai, kuri čia „alfa“, ir paskui sušlamšti tą gabalą nesidalinant? Jei manote kad realesnis variantas yra pirmas, tuomet prastai žinote laukinių kačių padermę, bei nieko nenutuokiat apie moterys, kurioms nėra sunku viena kitai akis draskyti. Jos būtu susipešusios, Katherine natūra labai skiriasi nuo Alexis pirmiausia sutikto Sebastian‘o. Jei jis dar stengėsi viską nuleisti juokais ir parodyti kad tai nesukelia užpakalio niežulio, Katherine savo ruožtu nebuvo linkusi „šnekučiuotis“ apie globalines problemas. Jos tai nelietė, tuo labiau ir pati buvo viena tų, kurie norėjo priversti Redford‘ą apsiverkti. Faktas, kad niekada to nebūtu pasiekusi, bet vaizduotė gi leido šiek tiek „paišdykauti“. Taigi, jos būtu susipjovusios, jei ne iš paskos pasirodęs vyras su šaunamuoju ginklu. Agentams buvo aišku, kad taip lengvai Pierce nepaims, todėl lyg į kokį laukinį žvėriuką, į ją paleido kelias verbenos kulkas. Visai tokias, kurias iššauna į iš kontrolės išėjusius plėšrūnus, kurių nužudyti nenori, o viso labo priversti pamiegoti, šiek tiek. Susvyravusi, visgi gavo trumpam pamiegoti. <...>
Gamta tikrai priešinosi tokiam dalykui, kaip amžinas gyvenimas. Galu gale, turėjo atsirasti tam tikros jėgos, kurios bent iš dalies apribotų mirčiai atsparių individų laisvę. Tik tiek kad tai buvo visapusiškas KOSMOSAS. Jei žmonės galėjo apsaugoti savo namus nuo nepageidaujamo vampyro patekimo į vidų, tai jie pamiršo apie tai, kad sugriovus ar sudeginus namus, pradingsta ir tas minėtasis nematomas barjeras. Aišku, šiuolaikiškus namus sugriauti būtu kur kas paprasčiau, nei senovinį ir panašu kad labai tvirtą statinį, kuris dabar priklauso Sebastian‘ui. Tikriausiai nereikia paminėti to, kad Katherine neliko sužavėta to, kad jis dabar valdo jos kadaise labai mėgtus namus? Galu gale, jei nebūtu jų taip mėgusi ar tai prie jų prisirišusi, nebūtu ten gyvenusi tiek ilgai, nesibaimindama kad kam nors galiausiai kils klausimas kaip niolikmetė sugeba išlaikyti tokį turtą. Kitą vertus, mokesčių niekada ir nemokėjo. Nes, o kam to reikia? Kai gali tiesiog tinkamai pamirksėti akimis. Sebastian‘o vaikiškas traukimas per dantį, erzino. Ir aikštinga garbanė net nesvarstė apie tai, kad visai neseniai, jų paskutinio susitikimo metu, pati darė beveik tą patį. Juk, leidimo patekti į Elenos namus, vampyras neturėjo. Dėl to baisiai efektingai atrodė tas sienos pralaužimas, kuris sukėlė jai tiek daug emocijų, tų, kurios iki pat šiol atrodė nesuprantamos ir niekada ankščiau nepatirtos.
– Ne? Kaip tai, ne? – Netolygu kas šokiravo labiau, tai kad jis veidmainiavo, ar tai kad Pierce tikrai buvo priversta prašytis į vidų. Vienaip ar kitaip, jos veidelis savaime išdavė ir pasipiktinimą ir sumišimą ir netgi nuostabą, viename. Oh, šiuo metu Katherine tikrai gavo dar vieną aiškų argumentą, kodėl pasigailėti kad kadaise iš viso prasižiojo apie tai, kad yra vaistas nuo nemirtingumo. Nesmagi situacija gavosi, turint omeny kad pastatas priklausė fiziniam asmeniui, o tai reiškia kad kol šis asmuo savo noru nepareikš kad leidžia šiai patekti į vidų, ji to padaryti negalės. O prie neigiamų atsakymų, nelabai buvo pratusi. Keista, bet šis vyras jau nebe pirmą kartą jai ištaria nepalaužiamą „NE“. Net labai norėdama pakartoti tą „fiti miti“ magišką reikalą, kurį pademonstravo Redford‘as, nebuvo ant tiek „kieta“. Jos prieš tai šiek tiek atvipęs iš nuostabos žandikaulis, galiausiai vėl užėmė įprastą formą, nors pats zirzėlis niekur nedingo, ką buvo galima suvokti iš to, kad tamsiaplaukė nervingai mindžikavo pirmyn ir atgal, tai atsisukdama į saulės spindulių pusę, tai į Sebastian‘o priekinio fasado atvaizdą. Visgi, kažkuriuo metu sustojo, bet tikrai ne todėl, kad mirtingasis vyras ėmė ir tėškė tiesą apie tai, kad išpirko šias, gana neblogą sumą kalančias patalpas.
– Mason‘as, na žinoma kas dar galėtu taip padaryti? Vietoje to, kad palikti tinkamą vietą mūsų dukrai, kad ir „palikimo“ forma, jis pardavė dvarą. Kad galėtu išleisti pinigus ant plastmasinių automobilių ir kekšių. Ko dar buvo galima tikėtis iš vyro, vedamo primityvių instinktų? – Šiuos žodžius susakydama net ne naujam dvaro savininkui, o greičiau nesugebėjusi mintis susilaikyti nebylaus apmąstymo forma, kaip mat savo žvitrias, tamsiai rudos spalvos akis nukreipė į Sebastian‘ą, kuomet jis ir toliau erzindamas už durų užstrigusią Katherine, trumpam dingo pastato viduje. Jos akys savaime įgavo apvalią formą, mat kas per vienas jis manosi esąs, kad palikti ją vieną prie durų, prieš tai dar pareiškus kad neleis jai patekti į „JO“ dvarą. Hm. Redford‘as sugrįžo, ir žinoma kad Pierce nepraleido progos kad ir toliau sėkmingai bandyti išsakyti savo nuomonę. – Tebūnie, tu esi labai gudrus ir šmaikštus ir visoks kitoks. Aš noriu dvaro atgal. Dabar pat, kiek nori? – Piniginis klausimas Katherine nebuvo keblus, mat per savo labai ilgą gyvenimą sugebėjo sukaupti tiek, kiek pilnai užtektu dar keliems šimtmečiams, gyvenant neskaičiuojant ir leidžiant sau visiškai viską. Net pardavus asmeninę aukštakulnių batelių, galėtu pamaitinti pusę pasaulio, jei tai jai būtu aktualu. Nors ir nėra. Lai patys pasirūpina savo maistu, pff ims ji ir atiduos kažką savo. Aha. Svaičiokit toliau. Kas dėl dvaro, aišku kad nesitikėjo kad Sebastian‘as ims ir parduos pastatą jai, tuo labiau žinodamas tai, kad ji jo nori. Pastato, o ne mirtingo vyro. Tai buvo puiki priežastis patampyti jos nervus, mat visgi, jei ne prie mašinos, tai prie senovinių pastatų, kurie dar ir jai priklausė, na taip, ji buvo prisirišusi. Kas jei jis dar ir išgriaus viską velniop? Savaime išniekindamas viską, kas Pierce buvo kažkuriuo metu svarbu. O. Ne ne. Nee, jis tikrai išgriaus.
Prieš akis pasirodė paveikslas, vien iš jo dabartinio stovio matėsi kad jis buvo pakankamai senas, kad šiais laikais būtu pakankamai brangus. Tačiau panašu kad pačiam Redford‘ui tai tebuvo dar vienas objektas, kuris sugebės suklibinti Katherine nervinę sistemą. Ir jam velniškai tai pavyko. Turint omeny, kad vos akimirkai pamiršdama apie tai kad vis dar nėra gavusi leidimo patekti į vidų, moteris atitrūkusi nuo savosios vietos, kaktomuša susidūrė su tuo barjerų. Iš kart pasitraukdama per žingsnį, nebyliai, sužiobčiojo „mother fucker“. Keista, tačiau visai nenatūraliai miela šypsena subangavo josios veide, kuomet šiek tiek palenkė galvą, kad pasižiūrėti į visą tą arogantišką ir savimi patenkintą snukytį, kuriuo pasidabinęs buvo Redford‘as. – Ooo, tu mane pakviesi į vidų, saldainuk, ir ne todėl kad prašau, o todėl kad pats to norėsi. – Gana grėsmingai skamba, kai pagalvoji kad anapus durų stovinti vampyrė yra pakankamai sena ir... Velniop, Ji Katherine Pierce, o tai savaime nieko gero nežada. Oops. Visgi dėl nutapyto paveikslo širdies neskaudėjo, tiesą pasakius net buvo pamiršusi apie tai, kad jis egzistavo, kitaip juk būtu kabėjęs virš židinio ar dar kur nors. Nebent, nepaisant to kad Katherine kaip ir dievino dėmesį, bet nebuvo narcizė, kad visus namus apstatyti savo atvaizdu ir mėgautis? Nee, jei būtu narcizė, tai ne paveikslus pasistatytu, o Elenos Gilbert iškamšą (xDDD). Pierce veidelis su Hitlerio ūsais atrodė siaubingai, ne, siaubingai juokingai. Ir reikėjo labai daug pastangų įdėti į tai, kad jokia panaši emocija neatsispindėtu jos veide ar kūno kalboje, kad mirtingasis Sebastian‘as nepasijaustų pamalonintas dar labiau. Lėtai vaikščiodama palei durų staktą, laikė galvą šiek tiek palenktą, pastebimai stebėdama jo „keverzonę“ ant nutapyto jos veido. – Aha, tikiuosi tu pats suvoki kad už šį paveikslą būtum gavęs beveik tiek, kiek vertas šis dvaras? Šaunuolis menininke, pasiplok sau dar kartą. – Jo klausimas apie korporaciją, sugražino į realybę, ir jei prieš tai garbanotosios tamsiaplaukės veidas spinduliavo pašaipumu, tai per akimirką jis tapo visiškai neutralus, šaltas, beveik bedvasis. Akių vyzdžiai šiek tiek pakilo į viršų, o natūraliai putlios lūpos susispaudė į beveik tiesią liniją. O taip, korporacija su ja tikrai susiekė. Katherine nutilo, kas iš tiesų buvo keista, nes dažniausiai jai netenka ieškotis žodžio kišenėje. Nebent daro tai specialiai. <...> Vis dar tą patį trečiadienį, po to kai buvo pavaišinta iš kojų verčiančią verbenos doze, Katherine prabudo tam tikro pobūdžio tardymo kameroje. Tai priminė neperšaunamo stiklo ir baltų baldų kambarį, visai tokį koks yra kino filme „Morgan“, kuriame laikė tą dirbtinį intelektą, sukurtą žmogaus pavidale. Rankos buvo pritvirtintos grandinėmis, o priešais sėdėjo ta pati Farraday. Katherine net nesistengė būti įkalbinėjama, mat visas šis reikalas su vampyrų paviešinimų jai nuo pat pradžių atrodė visiškai žlugusiu. Pierce manymu, kad visiems buvo saugiau ir geriau, kuomet tai tebuvo „pasakėčios prieš miegą“. Ir dievaži, taip, ji baisiai pyko ant Redforrd‘o, ypatingai kai jo vardas buvo paminėtas ir pačios Farraday. O tai ką moteris išdėstė vėliau, iš viso pastatė vampyrę į „ar jūs visi visiškai nušokot nuo proto?!“ poziciją. Kokio velnio? Tikrai kad NE. Na, Farraday nebūtu jos palaužiusi, net jei ir badytu kankinti, tardyti ir badyti visokiu mėšlu, iki gyvenimo galo. Katherine buvo per daug stipri, kad ją pažeistu koks nors individas, kuris jai visiškai nieko nereiškia. Ir taip, kadangi ji originali vampyrė, tai ir tos grandinės nebūtu išlaikiusios ją tiek ilgai, kiek tikėjosi korporacijos atstovai. Po geros valandos pokalbio, į kurį visiškai nekreipė dėmesio. Galima pasakyti kad tiesiog plazdeno savo pačios mintyse, į Alexis reaguodama kaip į kokią foninę muziką, kuri leidžiama automobilyje, kad nekabintu miegas. Ji sutiko. Tačiau kaip ir buvo pasakyta, ne todėl kad vilkolakė agentė kalbėjo įtikinamai (vampyrai užuodžia šlapio šuns dvoką, kurio paslėpti negali net labai prabangūs kvepalai), o todėl kad tylos valandą praleido planuodama savo tolimesnius veiksmus. Juk negali būti taip blogai, kai tau suteikia galimybę ir toliau sėkmingai tampyti Sebastian‘o nervus. Ir ką gali žinoti, gal būdamas mirtingu, jis ne toks susitvardantis? <...>
– Jei manai kad suteiksiu tau malonumą išsakydama savo nuomonę apie tai, kad negaliu patikėti ant kiek tu esi šlykštus man, vien dėl to kad apsaugodamas savo šikną pastūmei į pražūtį visus likusius, tuomet turėk omeny, aš nesuteiksiu tau šio malonumo. Atvirkščiai, ak mano brangiausias. – Norėjo pasakyti kad pasistengs paversti jo gyvenimą pakankamai apgailėtinu, tačiau nujautė kad mirtingasis Sebastian‘as ir pat tai kuo puikiausiai suvokė. Juk ne veltui, garbanė gavo tokią „bausmę“. Kitą vertus, nepasakė nieko daug ar konkretaus ne todėl, kad neturėjo ką pasakyti, greičiau todėl, kad šiuo metu buvo nusiteikusi gauti tą „leidimą“. Atsitraukė lygiai per du plačius žingsnius atgal, palikdama Redford‘ą kitapus durų. Kaip laiku gi garbanė buvo atvykusi, mat būtent dabar saulė kaip tik buvo nukreiptą į šią dvaro pusę. Jos planas, kurį ketino pradėti įgyvendinti, buvo totaliai nukreiptas į jos pačios smagumą, ir, na, pastangas priversti vyrą jaustis ne visai patogiai. Ir net jei visai neseniai ji atrodė piktoka, dabar vėl „ant bangos“ liko tas pats angeliškas, gundančią šypsenėlę turintis veidelis.
Vos trumpam nuleidusi savo tamsias akis apačion, nemirtingoji moteris vienas po kito nusimetė savo prabangius aukštakulnius, paspirdama juos toliau, kad nesimaišytu po kojomis. Su lyg akimirka kuomet žvilgsnis pakilo į viršų, susidurdamas su Sebastian‘o veidu, ji suspaudė lūpas, lyg norėtu kiek galima ilgiau save sulaikyti nuo noro ką nors pasakyti. Tapo labiau nei aišku, tiksliau galėjo susidaryti pradinė nuomonė, kad leidimą patekti į vidų, ji ketina pelnyti parodydama daugiau nuogo kūno. Tačiau, negi jie abu buvo ant tiek kvaili kad neigiamas emocijas, kurias vienas kitam juto, paversti kažkuo kitokiu? Pakeldama rankas, pirmiausia persikėlė savo vešlius ir banguotus plaukus ant vieno peties, nereaguodama į aplinką, net jei Redford‘as ir būtu ką nors pasakęs, ji nesudėtu į tai jokios atsakomos reakcijos. Liesos rankos vėl nusileido, šį kartą suimdamos vilkėtų marškinėlių apačią, bei trūktelėdamos ją aukštyn. Viršutinis drabužis nukrito ant žemės, palikdamas Katherine su beveik peršviečiamu apatiniu trikotažu, kuris paliko tiek mažai vietos fantazijai. Visgi, kam ta fantazija reikalinga, jei apie ją kalba tik „Cosmopolitan“ žurnalas, o ne patys vyrai? Jos rankos, lėtai nuslysdamos per labai gražią liemens liniją, pasiekė klubus, nukeliavo prie džinsų užtrauktuko, kurį timptelėjo apačion. Netrūko ilgai, kad ir šis apdaras liktu gulėti ant žemės, palikdamas ją tik su suderintais prie liemenėlės apatiniais. Žengė dar vieną žingsnį atgal, vis dar nenuleisdama savo žvilgsnio nuo šio dvaro savininko. Palenkė galvą, ir kai atrodė kad jau turėjo iš savęs išspausti kokią nors gašlią frazę, „noriu kad paimtum mane čia pat“ ar kažkas tokio, gavosi visai nuo prieš tai buvusių veiksmų nepriklausomas finalas. Tamsių plaukų garbanos vis dar buvo „numestos“ ant vieno šono, kuomet Katherine prikando savo apatinę lūpą, prieš pat akimirką, kuomet laisva ranka nusitraukė nuo savo riešo nuo saulės saugantį amuletą. Vat tik dabar, jos motyvai tapo aiškūs kaip dieną, nuogumas nebuvo skirtas tam, ne ne vien tam, kad Sebastian‘as pasižiūrėtu mažyti „šou“, tai buvo skirta saulės spinduliams, kurie vienu kartu galėtu apimti kiek galima didesnį odos plotą. Ji užsiliepsnojo it degtukas, tesimatė kaip iš skausmo stipriai suspaudė lūpas, bei akių vokus. Sunku apsakyti koks nemalonus jausmas, kai tavo oda dega, tarytum būtu aplieta žibalu. Keista, bet ji net necyptelėjo.

Ar nenuostabu yra tai, jog Katherine į Sebastiano akiratį patekusi vėl ir pridariusi žalos vyro taip vadinamai laimei randa jį visiškai atsipūtusį ir neapsiverkusį dėl to, kad šūdas nutinka? Greičiausiai tik tas ir kabino fatališkos garbanės dėmesį ties buvusiu pirmuoju vampyru. Redford'ui kažkuriuo momentu išsisėmė visi tie "I give a fuck" resursai. Seniai to reikėjo. Jam seniai reikėjo to ironiško požiūrio į save patį. Netgi ilgai kovojęs vardan to, kad būtų savo ketinimais bei veiksmais (kiek galima) skaidrus Sebastianas dabar visiškai neorientavo savo protinės energijos net į tai. Nepaisant to, idant labai greitai susidūrė su būvimo mirtingu minusais, kurie tikrai vargino, vyrui tikrai buvo naudinga ištempti save iš to vampyriško burbulo, kad suprastų, jog būti juo nebuvo taip ir blogai, žinoma, neskaitant tų pakankamai nedažnų akimirkų, kai savęs nesuvaldydavo. Nenorėjo pripažinti, jog mirtingumą priėmė, nes TIKĖJOSI šitaip iki galo pataisyti jo ir Ninos santykius, kurie vienaip ar kitaip kaip ir nutrūko. Sutuoktiniai elementariai senokai beturėjo tikrai nuoširdų dialogą ir visas tas minčių, netgi emocijų kaupimas viduje kenkė labiau, nei Sebastiano būvimas vampyru. Jis tikrai STENGĖSI gerbti mylimosios sprendimą nors ir nesuvokė nei jos argumentų, nei motyvų. Vis dar baisiai susinervuodavo pagalvojęs apie Paryžių. Tokiais momentais parymodavo piktas it Tasmanijos velnias, bet paskiau atsileisdavo. Kai buvo žmogus neigiamos emocijos tik padėdavo vyrui spręsti klausimus, kuriems praversdavo nuožmumas. Sudėdavo į juos daugiau aistros ir... neapdairumo. Bet kokiu atveju korporacijos šantažuojamas jiems talkinti atpirkimo ožio principu bent jau turėjo į ką susitelkti. Asmeninės problemos tampa tokios neryškios, kai tenka spręsti grandiozines globalines. Iš dalies NSUPNK padarė vyrui meškos paslaugą pasiūlydama nors ir ne itin pageidautą, bet vis vieną darbo pasiūlymą.
Žavėjosi kaip ryškiai Katherine veide atsispindėjo nuostaba. Akivaizdu jam buvo tas, jog mergina tikrai nėra pratusi išgirsti neigiamų atsakymų. Ji atrodė išlepinta. Išlepinta dėmesio ir fakto, idant papūtusi lūpytes ir paleidusi saldų balselį galėtų apsukti bet kurį vyrą apie pirštą. Vienas tų debilų kadaise buvo ir Sebastianas, o Pierce klaida buvo ta, kad vyras gavo tikrai neeilinę progą suprasti iš kokio molio ši jauna moteris yra drėbta. Dabar... Dabar turėjo tam kažkokį imunitetą. Kaip sakoma, koks skirtumas kokia gera yra tavo išvaizda: jei tavo vidus baisus, vadinasi esi baisi (negalėjau šito nepavartot, sorry :DDDD). Net jeigu garbanė galėtų be didelio vargo sulaužyti kiekvieną Redford'o kūne esantį kaulelį ir tuo pat metu vartyti naujausią "Vanity Fair" numerį, vis vieną jautėsi turįs kažkokį pranašumą, mat Pierce tikrai negalėjo Sebastiano paliesti jo paties neįleista į vidų (visgi protingai gamta čia surėdė). Nė pats nepajuto kaip įsitraukė į kažkokį keistą, kerštu atsiduodantį žaidimą. Nors žinoma tos "piktadarystės", kurias krėtė siekdamas pakenkti Katherine buvo ašarėlės palyginus su tuo, kokius ėjimus realizavo moteris. Redford'as demonstratyviai atsikrenkščia garbanei ėmus dėti į šuns dienas savo ex tarsi Pierce asmeninės problemos jam būtų visiškai neįdomios. Aplamai, negi tas Meisonas tikrai yra toks jau blogas turint omenyje, jog "gražiai" minimas yra būtent savimeiliškos psichopatės? Netrukus pavaizduoja ala įsižeidusį, nes Pierce siūlymas perpirkti dvarą jam pasirodė tikrai netinkamas.
- Ko dar užsimanysi?-aikteli šaipydamasis,-Gal prie to pačio ir savo firmą tau prirašyti? Pasakei ir prisnigo,-suraukia savo ganėtinai draugišką veidą. Pierce akiplėšiškumui nebuvo ribų, tačiau rimtai į tai nereagavo. Tiesiog gavo dar vieną šansą patraukti garbanę per dantį. Nes jam tas akivaizdžiai patiko. IR TIKO. Nepaisant to, kad turi prieštaringą nusistatymą ties šiuo pastatu paprasčiausiai nebuvo linkęs lengva ranka kaitalioti trijų dalykų: moterų, namų ir nuomonės. Be to, turėjo aiškią viziją kaip šį seną dvarą sutvarkyti, idant šis pasidarytų bent kiek jaukesnis. Nesijautė ten maloniai, ypač paspoksojęs kokių dokumentikų iš "Youtube" apie pastatus, kuriuose vaidenasi. Prie progos reikės pasidomėti ir šio dvaro istorija.
Nebuvo linkęs nuvertinti Katherine gebėjimų būti neišmatuojamo masto kale. Mat jos pačios dėka prieš penketą metų buvo perėjęs tikrą nervinę bei prichologinę krizę, bet iš tos duobės galiausiai pakilo stipresnis, netgi proto daugiau įsikrėtęs. Galiausiai tapo kur kas atsargesnis rinkdamasis moteris, su kuriomis norėtų šio to daugiau nei tik kyšt myžt ir valio. Šiurpiai aišku nuskambėjo ta jos frazė, juolab nieku gyvu negalėtum nuspėti kas sukasi tos pavojingos vampyrės galvoje. Ko TIKRAI nesitikėjo tai, kad Pierce pavyks taip iškoneveikti, idant ši tą iškamšą, kurią pasikabins prie židinio pasidarys visai ne iš Elenos Gilbert, o Sebastiano Redford'o. Ta jų konfrontacija bent jau iš vyro perspektyvos atrodė netgi žaisminga. Net jeigu tada susitikęs su Katherine kai ši visu gražumu pasirodė kaip beširdė pabaisa, graikas buvo nuleidęs garą. Aišku nereikia pradėt manyt, neva pradės prašytis privilegijos į uždarą ir negausų Katkos fanų klubą. Tiesiog šiaip pastebėjo, kad abejingumas jos atžvilgiu Pierce iš ties erzina, visai kitaip nei jos linkme nukreiptas pyktis. Šiuo ji mėgaujasi, ir net labai akivaizdžiai. Žodžiu mokėsi iš savo klaidų. Kiti idiotai net iš savų nepasimoko. Šioks toks pliusas.
Sebastiano fizionomija persikreipia minimaliai, kai kompanionė ko gero negrįžtamai išdarkytą paveikslą įvardina kaip kažkokį brangų daiktą, it šis būtų atnešęs vyrui finansinio bonuso, kurio jam vargu ar reikėjo. Sukaupęs visai kaip ir garbanė turėjo daug, bet priešingai nei ji (kas be ko), taupė, nes išmėgino tuzinus sunkių ir net labai sunkių darbų. Aplamai piniginis klausimas niekada vyrui neimponavo, nes nejautė būtinybės lepintis prabangiais daiktais. Žinoma mėgo juos kokybiškus, atitinkančius Redford'o interesus.
- O, prašau, sakyk kiek kainuoja panaudota servetėlė, kuria nusivalai makiažą? Kaip du tokie dvarai?-vis dar šaipėsi. Buvo tooooks pasipūtusiai ironiškas, kad dievaži kone jautė Katherine norą jį prismaugti. O jam savo ruožtu buvo smagu. Visai kaip merginai žlugdyti žmones. Jam tiesiog patiko engti asmenį, kuris jam tikrai nemažai pridirbo. Nes paprastai elgiasi kur kas maloniau ir nepaisant net labai akivaizdžių būdo bei elgsenos pokyčių buvo geras bičas.
Finalinė Katherine kalbos dalis buvo kitokia. Jos balse galėjai pajusti ryškią panieką. Tik vargu ar ji bent kiek užgavo Sebastianą, mat Pierce pasisakymų nesureikšmino.
- Auč,-ganėtinai išraiškingai nuskamba tas jaustukas, nelyginant garbanė būtų stipriai sužnybusi vyrui už spenelio,-Ištrūk akimirkai iš savo fantazijų pasaulio ir paklausk savęs kokia man iš viso yra nauda veltis į korporacijos machinacijas?-pagaliau pradeda su mergina pakankamai rimtą pokalbį. Net maivytis nustojo, oho,-Dėl kokios priežasties į jas įsivėlei tu? Žinau, kad tai visų pirmiausia mano kaltė, BET. Kodėl negalėjai pasakyti ne, m?-kaip mat pasidaro labai blatnas, nes suprasti, jog NSUPNK rado silpną Katherine vietą ir ja pasinaudojo nebuvo sunku. Pats žinojo kiek toli gali eiti korporacija gavusi neigiamą atsakymą. Nesvarbu nors tai buvo tik šantažas ir grasinimai. Tai buvo baisus šantažas ir baisūs grasinimai,-Kadangi esi baisi nedorėlė tai bent apsiraminsi su savo nesąmonėm patekusi į viešumą. Mačiau kokio dydžio bylą NSUPNK yra sukaupusi apie tave, Katherine. Anksčiau ar vėliau jie būtų suradę tave ir sukišę į vieną tų tebeįrenginėjamų kalėjimų vampyrams. Tad išsisukai su tikrai labai minimalia bausme. Gali pradėti pūstis, kad jokios grandinės tavęs nesulaikys, bet bent kartą nusileisk ant žemės. Jei būtų norėję jie seniai būtų išnaikinę tiek mane, tiek tave, tiek tuos pačius Mikaelson'us,-labai ramiai dėstė savo nuomonę, kuri gal ir nebuvo pagrįsta konkrečiais įrodymais, tačiau intuicija Sebastianui kuždėjo būtent šitaip,-Žinau kiek daug nepatenkintų vampyrų pradės reikšti nepasitenkinimą. Kai kurie jų gal net pabandys išspardyti man šikną. Jei negyveni po akmeniu matei kas dėjosi pastaruoju metu. Kiek siaučiančių vampyrų buvo nufilmuoti ir paviešinti. Tad genijau, sakyk, kokią kitą išeitį NSUPNK turėjo, jei ne paviešinti vampyrų egzistenciją? Tipo, pradėti vampyrų genocidą? Vargu ar ramiai siaustum po žymiausias Niujorko skudurų parduotuves jei būtų įvykdytas būtent toks scenarijus. Be to, artimiausi "SpaxeX" planai išlaipinti žmones Marse nusimato tik 2025aisiais jei neilgiau. Taigi. Prieš prasižiodama kitą kartą pasvarstyk ar neatrodai kvailai,-vypteli nesusilaikęs nuo finalinio komentaro, kuris tikrai buvo įžeidus. Bent susilaikė oponentės velniop nepasiuntęs. Galėjo supykti vien dėl to, kad panižo tuojau pat įkrėsti Katherine šiek tiek proto apie realią pastarų įvykių reikšmę, tarsi pasiteisinti. Buvo keista, idant tarsi gynė NSUPNK interesus. Tiesiog tam tikrais momentais jie pasirodė visai logiški. Nesidžiaugė tik, kad buvo į visa tai įtrauktas.
Mažą Pierce teatrą, tiksliau savo performanso pradžią Sebastianas pasitinka su aukštai iškeltais antakiais ir sumišimo kupina išraiška. Kažkas tame jos nusirenginėjime buvo įtartina. Ir šiaip. WTF. Kas vyksta? Kam to reikia?
- Oh, gerai,-lengvabūdiškai suvapa nusprendęs įsijungti į merginos žaidimą be jokios aiškios priežasties. Tiesiog. Katherine nusispyrus aukštakulnius Redford'as pašalina ir savo apavą. Dievaži, atrodė kaip visiški keistuoliai. Gerai, kad gyvena neturėdamas kaimynų, o ir pravažiuojantys automobiliai buvo retenybė. Stengdamasis neapsalti nuo palengva atsidengiančių garbanės grožybių, Sebastianas atsakomai metėsi šalin ir savo rūbus. Kol lieka su kojinėmis ir trumpikėmis. Sumišęs dėl to, kad nenutuokė kiek toli jiedu ketina "eiti" pakėlė į Kat klausiamai "apipavidalintas" akis. Tipo, triusikai irgi turės skrist lauk? Pierce tikrai buvo velniškai patraukli moteris ir negalima teigti, jog toks vaizdas nesukėlė kažkokios reakcijos vyro sėklidėse. Visgi kai garbanė nusitraukia apyrankę, saugojusią ją nuo pražūtingo saulės poveikio Redford'as visiškai apako. Akimirksniu suprato kodėl ant žemės krito merginos rūbai. Jam tai tikrai pasirodė beprotiška. Tiek vargo ir skausmo vardan ko? Kad Sebastianas ją įsileistų į vidų? Oponentai užmezgė pakankamai intensyvų akių kontaktą. Vyras sustingęs stovėjo laukdamas kol Katherine išsiduos apie patiriamą kančią. Sekundės ėjo ir... Nieko. Pradėjo jausti įtampą. Pierce beprotiškumas tikrai varė Sebastianą į kampą.
- DĖL DIEVOS MEILĖS, UŽEIK Į VIDŲ!-surėkia tiesiog pašiurpęs kiek toli gali eiti garbanė siekdama įgyvendinti savo lūkesčius,-Išprotėjus boba,-sušnypščia pasisukęs link paveikslo, kurį nučiupęs pradeda nešti į svetainę. Elgėsi žiauriai natūraliai, lyg principas išlaikyti Katherine už nematomos sienos jam realiai mažai tereiškė, tad šiknos neskaudėjo, kai Pierce pasiekia savo. Patraukęs prie vienos iš sienų, ant kurių kabėjo siurrealistinis André Breton paveikslas, nukabina jį velniop vietoje jo užkabindamas tą sugadintą garbanės portretą,-Manau mums pats metas aptarti reikalus, nemanai?-dėdamasis velniškai patenkintu dėl to, kad svetainę dabar puoš iš Katherine pasišaipantis meno dirbinys, pasisuka į pašnekovę jausdamas nulį diskomforto, jog plevesuoja pusnuogis,-Kaip man viešumoje į tave kreiptis: širdele, saulele, brangiąja, mieląja, žmonele ar žmonyte? Aš pageidauju, kad kreiptumeisi į mane brangiuoju. Man mielai skamba,-vėl pradėjo koneveikti oponentę akimirksniu net ir labai vizualiai įsikraudamas gera emocija. Ar galit patikėti, jog atsisakęs Alexis jam siūlytų agenčių į fiktyvios sutuoktinės vaidmenį Sebastianas pasirinko Katherine? Tai buvo pirmas variantas šovęs į galvą. Ir vien tik dėl to, kad užsimojęs Pierce į visa tai įtraukti sumaišys jai net ne kortą, keletą jų, o ištisą kaladę. Kaifavo nuo šios minties, nes po galais, visą velniavą bent jau temps ne vienas. Čia kaip džiaugiesi, kai kaimyno tvartas dega, tai taip pat Redford'as jausis mažiau šūdinai, kad visuomenės dėmesys ir griežti rėmai, į kuriuos bus įsprausta erzins Katką ko gero labiau, nei patį vyrą.

Kiekvienas standartinis mistifikuotų romanų neigiamas veikėjas turi tūkstančius priežasčių, kodėl derėtu elgtis nedorai. Tačiau pagrindinė, bei viską atsverianti visuomet yra viena ir dažniausiai tokia pat. Neigiamas veikėjas privalo turėti labai sudėtingą praeitį, kuri švelniai tariant iš jo asmenybės padaro nesibaigiantį chaosą: veikėjas jaučiasi nemylimas, nereikalingas. Kas tuomet yra to veikėjo „variklis“ elgtis nedorai? Ta pati meilė, šiek tiek iškreipta, ir daugumai net nesuvokiama, tačiau vis dar ta pati, banali meilė, kurios jis neturi. Kaip ir kino filme „Perfume: The Story of a Murderer“, visų engtas ir nuskriaustas vaikas, nusprendė kurti kvepalus, kuriuos išgavo iš skysčių, kuriuos išskyrė jo aukos, prieš mirtį. Tai svaigino Jean-Baptiste Grenouille, suteikė jam reikalingumo ir iškreiptos meilės iliuziją. Juk būtent taip ir pasibaigė minėtasis filmas, kvapas, kuris sukėlė visų egzekuciją stebėti atvykusių asmenų seksualinį apetitą, kurio nebuvo galima niekuo paaiškinti. Ir iš tos traukos kvepalų kūrėjui, atvykėliai tiesiogine to žodžio prasme, jį suvalgė. Būtu galima teigti, kad Katherine jautėsi niekam nereikalinga ir nemylima, todėl elgėsi taip, tarytum būtu nusipelniusi titulo už „didžiausios kalės“ elgseną. Visgi, su šia moterimi nebuvo tos primityvios istorijos, kuri neva ją pastūmėjo prie tapimo tuo, kuo yra dabar. Tiesa, jos praeitis buvo sunki. Bet kitą vertus, ji buvo ir mylima, bei pati puoselėjo tokius paviršutiniškus jausmus. Galiausiai pasiekdama išvadą kad meilės nėra, nebent tai tik puikus gebėjimas apsimetinėti kad asmuo, kuris yra su tavimi, tau nuoširdžiai rūpi. Jos pykčio, ne, greičiau brutalaus „katės ir pėlės“ žaidimo schema aiškiai buvo kitokia. Gal todėl, lyginama su tokiais kaip Silas Ambrose ar Niklaus Mikaelson, moteris visgi buvo kitokia? Ir tikrai ne todėl, kad šios tarpukojis labiau priminė rožės formą, nei kad kabančios dešrelės ir kapšelio figūrą. Jos logika, veiksmai ir tas pats nesibaigiantis žaidimas ne visuomet žmonių, mat taikiniais būdavo ir nemirtingieji, atrodė kitokie. Šiek tiek tragiškai, bet tuo pačiu žaismingai vėjavaikiški, beprotiški ir ne visuomet racionaliai paaiškinami. Bet, ji bent buvo išskirtinė. Ir vien tas faktas, kad gamta suteikė Katherine Pierce angelišką apipavidalinimą, tik dar labiau stūmė aplinkinius, kurie vienu ar kitu atveju tapdavo jai įdomūs, į visiško nesupratimo padėtį. Juk ir tas pats Sebastian‘as nesugebėtu išnaudoti visas savo protines galimybes, kad suvokti kokio velnio jo naujai įgytas nemėgimo objektas, elgiasi taip būdingai ir suprantamai tik jai pačiai. Iš dalies tai puiki maskuotė, mat net jei ir atrodo kad asmuo prieš kurį stovi fatališkoji tamsiaplaukė, Katherine Pierce, gali nuspėti jos tolimesnius veiksmus, o ji ima ir priverčia jo smegenų veiklą užvirti, nematomus garus išleidžiant per visas kūno ertmes.
Net jei pats likimas, ar kitaip tariant Sebastian‘o Redford įnoris pasodinti garbanotąją gražuolę ant šiknos, surišant jos rankas nematomomis virvėmis ir dėl viso smagumo, dar tarp dantų įspaudžiant fetišistų mėgstamus „kamuoliukus“, moteris būtu susiradusi jį, ankščiau ar vėliau. Po apsilankymo ponios Redford namuose, Katherine viso labo davė įžangą savo žaidimui, kuris tikrai nesibaigė tuo, kad graikei suteikė amžiną gyvenimą, kuris paradoksalu, tačiau priklausė nuo Pierce tolimesnės egzistencijos. Argi ne smagu tiesa? Net jei Sebastian‘as ir sužinos tiesą apie tai kad tai yra garbanės „išdaiga“, nesugebės nusiųsti ją atgal į pragarą, mat tas automatiškai atimtu jo taip dievinamą „graikišką riešutėlį“. Hm, kuris pačiai Katherine žinoma kad didelio įspūdžio nepaliko. Keista, dažniausiai sugeba įvertinti moters kūno grožį, nebent žinoma, Salonina jai nepatiko vien tuo, kad egzistavo. Visgi, reikėtu pernelyg giliai kapstyti, kad sužinoti kodėl garbanė buvo taip priešiškai nusiteikusi tos nekaltos moters atžvilgiu. Tačiau esmė yra visiškai ne tame. Po šios piktadarystės, kuri greičiausiai liks amžina, mat Katherine yra numačiusi, tiksliau buvo numačiusi iki kol pikta moteris su savo draugu iš kostiumuotų kompanijos nesutrukdė jos egzistavimo malonumus, vizitą pas panelę Gilbert. O dabar, moteris troško akis į akį susitikti su Sebastian‘ų net dėl kelių priežasčių: 1. Įkrėsti šiam proto, kad vyras elgėsi beprotiškai kvailai, kuomet pareiškė sutikimą dirbti prie vampyrų egzistencijos paviešinimo. 2. Pasimėgauti skausmu dėl mylimos moters praradimo, kuris privalėjo laužyti jos sielos likučius kas kart vis labiau. Juk tuo metu dar originaliu vampyru buvęs vyras taip desperatiškai stengėsi patikinti Pierce neva gali dievinti savo ponią taip, kaip nesugebėtu to padaryti net garsiausių meilės romanų autorių darbuose aprašomi veikėjai. Garbanė vis dar nerado atsakymo, ar šis išvaizdus vyras bandė įtikinti tuo ką sakė jos suledėjusią širdį, ar save?
Gaila kad Katherine visiškai nelaukė tokios įvykių tėkmės, kokia susiformavo, kuomet ji dar nebuvo spėjusi suvokti neva pasidarė sau pačiai „meškos paslaugą“. Sebastian‘as atrodė visapusiškai atsigavęs ir nepanašu kad kelias valandas sulindęs į kampą putė burbulus iš nosies, neva jo mylima moteris nenori su juo turėti nieko bendra. Nebent žinoma, jis pats viso to dar nežino. Nes jei nežino, ak koks didžiulis malonumas užlies garbanės kūną, suvirpindamas kiekvieną ląstelę, kuomet dar taps ir viską ko tiesiogine liudininke. Žinos, kad jo širdis buvo dar kartą sudaužyta, tačiau šį kartą netiesiogiai jos pačios rankomis. Gal ir nėra taip blogai? Visgi iki to meto, reikės kažkaip paslėpti visą tą piktdžiugos pliūpsnį, kuris palaipsniui vis labiau pildė jos kūną iš vidaus. Dar kartą, gaila kad ji net nenutuokė kad Redford‘as yra pakankamai didelis vyras, kad nesusireikšminti dėl to, kad gyvenimas šiam dar kartą pakišo koją, priversdamas nosimi trenktis į asfaltą. Nieko, dar bus ne viena proga sukelti jam smegenų garavimą, vien tuo kad dabar Katherine bus savotiškai „verčiama“ būti netoliese. Mėgautis viso to atoveiksmiu.
Dar vienas neigiamas atsakymas, mažu mažiausiai privertė garbanės antakiams subanguoti. Bet ir iš tiesų, kurių galų modernumą ir minimalistinį stilių mėgstančiam Redford‘ui dabar prireikė dvaro, kuris primena tikrų tikriausią pilį, na tokią, kurioje turėtu gyventi vampyrai iš visai kitos epochos. Tiksliau tie, kurie ne taip ir mielai priima visas tas naujoves, ir mėgsta kartas nuo karto pasilikti visiškai izoliuotais nuo pasaulio problemų. O kas gali būti geriau tokiu atveju, nei toliau nuo aktyviai triukšmingos civilizacijos pastatytas dvaras? Na gerai, galima pasakyti kad Redford‘as šį pastatą gavo ir vadovaudamasis savo įnoriais, kurie pasikeitė, kuomet jis tapo vampyrų atskleidimo plano įgyvendinimo veidu. Tačiau, velniai griebtu. Tai vis dar buvo Katherine namai, net jei formalumas ir įvairiausi tai patvirtinantys dokumentai, skelbė priešingai. Net pati aiškiai nesuvokė, ant ko pyksta labiau, ar ant savo buvusio vyro, kuris pardavė garbanės turtą, net nemirktelėdamas, ar ant Sebastian‘o, kuris padarė tą patį, įsigydamas nekilnojamą turtą. Vienaip ar kitaip, abu šiuo metu moters akimis atrodė kaip nežinantis ko nori iš gyvenimo ožiai, kurie savo pačių pramogai badosi ragais. Sebastian‘o per daug akivaizdžiai demonstruojamas pasipūtimas ir nenoras jokiais būdais nusileisti garbanei, kalbai einant apie pastato perpirkimą, moteris visai natūraliai buvo priversta užversti savo tamsias akis. Ir tik tuomet kai jos žvilgsnis dar kartą susitiko su mirtingu vyru pavidalu, veidelis kone spinduliavo tuo pačiu šaltu dviprasmiškumu, kokiu ji pasidabindavo kiekvieną kartą, kuomet ir pati neapsispręsdavo ar tai norėjo pradėti putotis ar šaipytis iš oponento. – Oh, Sebastian‘ai tik nereikia. Tu manęs neįtikinsi, nesi labiausiai diaboliškas tipas, todėl verčiau susikišk visą tą arogancija atgal, iš kur ištraukei. Nes kad ir kokiais motyvais vadovavaisi įsigydamas šį pastatą, ankščiau ar vėliau jis vis vien bus mano. Nes man ir priklausė nuo pat pradžių. – Jie abu, ne žodžiu neužsiminė apie asmenį, kuris pasistengė kad šis pardavimas liktu realizuotas taip kruopščiai ir skubiai, kad net tuos pačius „nutrūkusius galus“ būtu beveik neįmanoma susekti. Aišku, jei pamirštant tai kad Farraday sutiko padaryti paslaugą, bei pats Sebastian‘as rado 1868-ais metais Monė nutapytą portretą (kas išsiskyrė iš jo impresionistinio meninio stiliaus, tačiau vienas mažytis pažymėjimas portreto apačioje, išdavė apie tai kad materija buvo autentiška, oh soo sad xDDD). Patraukliu save tikrai galintis laikyti vyras ir toliau meistriškai, su šiokia tokia vaikiškumo gaidele, atakavo į namus nepakviestą nemirtingą viešnią, kuomet akivaizdžiai nepatikėdamas tuo, kad „sugadino“ meno dirbinį, traukė garbanę per dantį. Visgi priešingai, nei to laukė, tikriausiai laukė, mirtingasis, Katherine elgėsi kaip niekad natūraliai. Iškeldama kairę ranką, ant kurios be to ir puikavosi ta apyrankė, sauganti nuo sudegimo saulės spinduliuose, pirštais šiek tiek pašiaušė savo tobulas garbanas, kaip mat su jaučiamu juokavimo atgarsiu, pasisakė. – Aha, atleisk. Visai pamiršau kad dabar tu „kandus“ ir „blogas“. – Neturėjo omeny šio epiteto, kaip kad neigiamo veikėjo apibūdinimo, tačiau buvo priversta paminėti kad visai nesižavi tuo, kad Sebastian‘as taip stengiasi iššaukti pašnekovės susierzinimą. Jis maigė ne tuos mygtukus, nors, laiko pasitaisyti dabar turėjo į valias. Tiesa, Monė paveikslas liko sugadintas nepataisomai ir ji tikrai neturėjo galių, kad pakeliavus laiku pasirūpinti kad meno dirbinys būtu labiau saugomas. Bet iš tikro, nelabai ir rūpėjo toks dalykas kaip drobė ir dažai. Pašaipiai šyptelėdama, jau ketino išsakyti atsakomą kalbą, kuomet gana greitai liko „nuleista ant žemės“ labiau rimtesnio dialogo pradžios. Korporacija ir jų darbeliai šiuo metu atrodė kaip didžiulė, pūliuojanti rakštis „bandelėje“. Įsmigusi taip giliai, kad be chirurginio pjūvio ir pasikrapštymo pincetu, jos pašalinti veik neįmanoma.
– Oh, tai čia mano fantazijų pasaulis? Tuomet surask bent vieną argumentą, kuris paaiškintų kokio velnio mirtingasis nusprendė apsimesti vampyru ir pakišti visus likusius? Sebastian‘ai, tu galėjai iš karto pasakyti jiems, tiksliau jai, kad esi mirtingas ir niekaip ji nesugebės įtikinti pasaulį, kad yra priešingai. Negi paprašytas pademonstruoti „žvėrišką“ veidelį, tu greitai įsikiši netikras iltis? – Originalioji vampyrė buvo kone absoliučiai tikra tuo, kad visas šis reikalas yra visapusiškai utopiškas, ir kai šis melo burbulas subliūkš, tai iššauks karą, kurio taip stengiasi išvengti minėta raidžių kombinacijos korporacija. Aišku, jei ten dirbantys bando tai padaryti. Nes labai įtartinai viskas atrodo.
– Tu. Visą ko priežastis, esi Tu. – Norėtumėt, tiesa? Visgi, ši frazė savy slėpė lygiai tiek pat profesionalaus melo, kiek ir tiesos. Tuo labiau Sebastian‘as pats prisiprašė gauti su-realistinį atsakymą į klausimą, kuris lietė Katherine pasirinkimo laisvą. Kas svarbiausia, prieš tardama šiuos palyginus visai ne daug ką išduodančius žodžius, pasistengė kad atstumas tarp jų, pagal aplinkybes, būtu kaip galima menkas. Juk stoviniavo pečiu pasirėmusi į pastato sieną, prie pat durų, išlaikė gilų akių kontaktą, bei lūpas atsakymo metu judino taip, tarytum sakytu kažką, neįtikėtinai seksualaus. Taip, tarytum tik ši nematoma siena te skyrė jų dabar jau skirtingai laikui pavaldžius kūnus nuo susiliejimo, kurio iš tikro netroško ne vienas. Bet kaip gi buvo malonu sukelti tą įtampą, kuri kuo toliau, tuo labiau panašėjo į žaidimą, kurį pradėjo Pierce, o Redford‘as įgavęs imunitetą šios „kerams“ toli gražu neketino pralošti. Valiūkiškai šyptelėjo, dar kartą dantimis perbraukdama per savo putlią, apatinę lūpą, lyg priešais stovėtu visai ne asmuo, o gardžiausias skanėstas, kurį tik galėtu regėti didžiausias pasaulio smaližius. Tačiau jos permainingumas buvo toks staigus, it banga, kuri užliedama pakrantę, nuplauna visiškai viską, palikdama tik drėgną smėlį. Tarytum pirštų spragtelėjimas, ir garbanė jau buvo atsitraukusi, o jos mina vėl įgavusi kampinės šypsenos linkį. Sekantys jos žodžiai buvo prieštaravimas.
– Kalbi taip, tarytum savo patraukliu snukyčiu ir tvarkinga šukuosena pakerėjai Farraday, ir ji puldama tau po kojomis, tiesiai prieš, na... išmaldavo tavęs tapti viso šio spektaklio dalimi. Ką gi, pimpaliuko aš neturiu, todėl didelė pasirinkimo laisvė man nebuvo suteikta. – Tai savaime galėjo sukelti prunkštimą, mat priversti Katherine daryti kažką, prieš savo pačios valią, yra visiškai neįmanomas dalykas. Ji pasirodo, pasilieka ir išeina tuomet, kuomet pati to nori. Yra pakankamai stipri, pakankamai veikli ir apsukri, kad galėtu ištrūkti iš bet kokios, net ir galimą grėsmę jai keliančios situacijos. Galu gale, ne kiekvienas galėtu pasigirti tuo, kad turi daugiau nei penkis šimtus metų, panašios veiklos, stažo. Neaišku ką ji ketino apgauti šiais žodžiais, gal, buvo įsitikinusi tuo, kad Redford‘as tikrai nebuvo tas, kuris dėl gyvenimo beprasmybės paėmė tą papkę iš korporacijos, bei dabar yra vienintelis gyvas asmuo, kuris apie ją žino lygiai tiek, kiek ji pati. Ne, jis nebuvo „persekiotojas“, o ir labai suinteresuotas pažinti fatališką garbanę. Mat, jei ji taip išdraskė jo gyvenimą vos per vienerius metus, baisu net pagalvoti kokie dar skeletai gali slypėti jos spintoje. Arba kokie būdai yra žinomi tiems asmenys, kurie galiausiai padėtų šiems padėti didelį ir riebų tašką ant „Case: Katherine Pierce“ aplanko. Bet kol tai neįvyko, mėgaukitės, ši beširdė „kalytė“ ir toliau bus su Jumis.
– Aš atrodau kvailai? Pasižiūrėk į save, Sebastian‘ai. Ar po to, kai tapai mirtingas netekai viso nuovokumo? Negi iki pat šiol neužsidavei sau klausimo, kad šimtmečius egzistavusi korporacija, taip atsitiktinai leido nutekėti panašiai informacijai į plačiuosius vandenys? Ir dabar vienintelė visą ko išeitis yra sukišti mus du į „atpirkimo gyvūnų“ vaidmenį, kol jie ten gers arbatą su ponu Donaldu Trampu? Sebastian‘ai, aš gal ir paranojiška kalė, bet manęs visas tas cirkas su „mes suinteresuoti vampyrų egzistavimu“ neįtikino. – Šiek tiek kilstelėdama savus antakius, moteris gal ir rinkosi netinkamus žodžius, tačiau esmė vis vien liko tokia pati. Ji aklinai nepasitikėjo ne vienu asmeniu, apart save pačią. Gal per daug jos tamsios akys matė, viso to ilgo, nesibaigiančio gyvenimo metu. Bet, kad ir ką sakyti, galai tiesiog nesuėjo. Ir tai kad Redford‘as panašu kad prijautė „NSUPNK“ sprendimas, Pierce vedė iš proto dar labiau. Negalėjo patikėti, kad būdamas tokiu įtariu vampyru, jis dabar priėmė viską už gryną pinigą. Kitas variantas, jam neblogai praplovė smegenys arba vyras iš šio reikalo turi kažkokios naudos, apie kurią nenutuokia net pati Petrova. Kas yra keista, nes bet ką gliaudo kaip riešutus. – Jiems nuo pat pradžios buvo naudinga tai, kad vampyrai ir žmonės galiausiai žinotu apie vienas kito egzistavimą, silpnąsias vietas ir panašius niekus. Bet pats pagalvok, ar realiai skamba kad vampyrams bus sukurtas maitinimosi centras, ir jie mokės mokesčius nes taip pasakė kas...? Tai tikrų tikriausia utopija. Jei ne žmonės, tuomet vampyrai galiausiai sukils. – Sukandusi dantis, ji panašu kad jautėsi spaudžiama į kampą. Visa laimė, kad sekanti įvykių seka savaime nesuteikė ne vienam galimybės pasakyti ką nors daugiau, kas ir toliau sėkmingai spaustu tai ant vienos, tai ant kitos asmenybių. Katherine veidas, bei kiekvienas sujudimas skandavo apie savotišką kontraversija. Jos palaipsniui vis mažiau aprangos detalių dengiamas kūnas, buvo palydėtas tuo, kas nustebino net pačią originalią vampyrę. Net tuomet, kai jos planai buvo atidengti kiek galima daugiau kūno saulės spinduliams, Sebastian‘as „lengvai“ vedė iš proto. Žinoma, garbanės veidas neatskleidė tam tikro sutrikimo ar nuostabos laipsnio, liko toks pats lipšniai erotiškas. Būtina paminėti tai dar kartą: Pierce džiaugėsi kad buvo amžiams užstrigusi šiame jauname ir niekuo nesugadintame kūne, kuris tiesiog tviskėjo moterišku patrauklumu. Ir net jei būtu pravažiavusios kelios mašinos, ar netoliese būtu apsigyvenę kiti asmenys, ji nesikuklintu. Paprasčiausiai tam nebuvo nei prasmės, nei poreikio. Galu gale, visada buvo dėmesio ir „alkanų akių“ auka. Bet, oh, kaip gi karštai atrodė, net ir mirtingas Redford‘o kūnas. Jei ne akivaizdi antipatija, kurią jautė vienas kito asmenybei, būtent šią akimirką, su malonumu sutiktu nuo jo kūno nulaižyti net pačias karčiausias garstyčias. Neverta meluoti, sakant kad kaip vyras jis buvo sudėtas prastai. Trauka jo fiziniam stoviui visada buvo akivaizdu, juk vargu ar Katherine su Sebastian‘u savo laiku išlaikė metus trūkusį romaną,  vien todėl kad mėgo žiūrėti „Netflix“ ir kramsnoti popkornus. Palaipsniui šis žaidimas pasiekė finalinius akordus, kuomet jie abu stovėjo vienas prieš kitą su apatiniais (na ponas Tobulas dar ir su kojinėmis xDDD), ir jei ne didžiulis noras patekti į šio dvaro vidų, kaip manote ar ilgai trūktu abu, kad pasiliktu vien tik tą kostiumą, kuris suteiktas gamtos? Atsakomai į klausiamą žvilgsnį, garbanė vos vos kilstelėjo vieną savo antakių, lyg būtu norėjusi mesti iššūkį, kuomet trumpam atmetė rankas sau už nugaros, lyg nuoširdžiai būtu planavusi nusimesti tą liemenėlę, kuri ir taip pakankamai daug ką parodė, mat net žmogiškai akiai buvo ne menkai peršviečiama, kaip ir  „gardžiausią vietelę“ slepiantys apatinukai.
Jos kūnas užsiliepsnojo atviromis liepsnomis. Paradoksalu, tačiau visuomet save laikydama karšta, šiuo metu absoliučiai tolia ir buvo. Jų žvilgsniai susitiko vos akimirkai, kuomet bėgdamas laikas apgaubė liepsnomis visą jos kūną. Palengva vilkėti drabužiai, kurių ir taip buvo ne daug, ėmė lydytis tiesiog tiesiai ant kūno. Iš dalies, tik iš tos dalies, kurią suprastu tik labai nesveikas protas, galima būtu net paploti Pierce už tai, kad ji turi didžiulę ištvermę, užsispyrimą ir gabumą pasiekti to, ko trokšta bet kokia kaina. Kone išrėktas leidimas patekti į dvaro vidų, kaip mat pastūmėjo vampyrę į vidų. Taip, skausmas buvo didžiulis, bet ji buvo originalia, o tai reiškia kad nebūtu mirusi tokia kvaila mirtimi. Oda gijo tiesiog ant akių, nepalikdama jokios žymės. Nuo grindų moteris pasikėlė tik aukštakulnius ir apyrankę, kurią iš karto susigrąžino ant riešo. Dar neskubėjo nieko pasisakyti, tiesiog pasišokliuodama (iš tiesų, labai įdomus vaizdas xDDD) apsiavė tuos pačius aukštakulnius, kurie dar labiau pabrėžė jos puikią laikyseną, kuria ir taip nebuvo kur skustis. Redford‘as dar kabino paveikslą, kuomet Katherine atsidūrė jam už nugaros, todėl kai šis pasisuko su klausimu apie reikalus, jie kone susidūrė. Pierce veide spinduliavo pergalinga šypsena. Ir net jei vyras nesusireikšmino, dėl to kad teko šią įsileisti vidun, savo ruožtu garbanė net labai džiūgavo tuo, kad gavo ko norėjo, ir ne už baisingai didelę kainą. Kol kas dar likdama nebyli, liežuviu perbraukė per savo lūpas, šiek tiek pakreipdama galvą. – Juk sakiau kad įsileisi mane, nes pats to norėsi. – Apeliuoti jo sąžiningumu buvo taip paprasta, tuo labiau, buvo kone tikra, kad mirtingasis Sebastian‘as visai nenorėtu pamatyti ją tikroviškai mirštant dar kartą, plius būtu sunku paaiškinti korporacijai, kodėl šio fiktyvios žmonos apanglėjęs kūnas trupa prie durų. Neišsklaidė prieš tai išgautos įtampos, ir net neketino pasitraukti kur nors toliau, bent jau šią akimirką. – Gali bandyti pasakyti tiesą, kad laikai mane bedvasia, šlykščiai nepadoria ir šaltakraujiška kale. – Šyptelėdama, tamsiaplaukė nuleido akis, vat būtinai norėdama pasižiūrėti kaip pro apatinius atrodo jo vyriško organo forma. Banalus smalsumas, ar niekas nepasikeitė šiam tapus žmogumi, ar visgi nemirtingumas turėjo kur kas daugiau privalumų? Hm, lyg ir viskas taip pat. – Arba traškiu vafliniu rageliu, su plakta grietinėle, aplietu šokoladu ir ant viršaus užmesta vyšnaite. – Šaipėsi. Akivaizdu kad visiškai nerimtai priimdama tokias smulkmenas, kaip kad vienas kito įvardinimas kitiems matant. Juk jau dabar buvo užtikrinta tuo, kad neskaitys to, kas bus pakišta po nosimi ir jei jau yra įvelta į šiuos žaidimus, tuomet būtinai erzins Sebastian‘ą, versdama jį jaustis kaip galima nepatogiai. Palinkdama arčiau prie mirtingo vyro veido, pasistengia kalbėti pašnibždomis.
– Man nerūpi, kokius meilikavimus man pritaikysi, tol kol tai atrodys pakankamai tikroviška, brangusis. – Panašu kad erzinimo procesas buvo pradėtas kur kas ankščiau, arba ji viso labo te troško parodyti jam, kad tokios „žmonos“ turėjimas, jam nebus labai lengva užduotimi. Galu gale, visiškai nauja gyvybe alsuojanti garbanė, mokėjo išvesti iš proto beveik kiekvieną, ir nebūtinai teigiama prasme. Kas svarbiausia, šiuo metu jos „taikiniu“ buvo tapęs ne kas kitas, kaip nemirtingumo atsisakęs, spaudoje dažnai minimas veidas. Žodis „brangusis“ buvo palydėtas visai ne taktišku jos rankos pirštų susilietimu su jo erogenine zona. Lyg ir nekaltai padarydama šiam din din“ efektą, viso labo sujudindama jo pasididžiavimą. Taip paprastai ir nesureikšmintai, lyg tai būtu šaltas rankos paspaudimas. Pagaliau atsitraukė, po savęs palikdama natūralų šaltesnio oro gūsį. Ilgai netrūko, kad pamėtėtų save ant kažkur toliau pastatytos sofos. Net pamiršo apie tai kad beveik buvo neapsirengusi, kuomet sukeldama kojas ant sofos atlošo, akis nukreipė į Sebastian‘o pusę, tuo pačiu imituodama nuostabą.
– O. Kaip gi tavo žiovulį kelianti ponia, ar sugebėsi nušluostyti jai ašaras, kuomet ji pamatys mus du kartu? Na žinai, televizija kartais atrodo net labai įtikinamai, kad kai kurie net įgauna „gerbėjų klubą“, vien tik todėl, kad atrodo gerai. – Išlenkdama savo lūpas taip, tarytum būtu likusi sužavėta tuo, kokią nesąmonę dabar pasakė, nukreipė akis į lubas, tiesiog tam, kad nereikėtu įkyriai išlaikyti akių kontakto.

Vyrui pasirodė gana keista, kad Katherine pareiškė pretenzijas į dvaro atsiėmimą. Negi žvelgdama į jį nejaučia visiškai jokių sentimentų tai savo būties atkarpai, kurios liudininkėmis buvo tos šaltos, akmeninės sienos? Neturėjo žalio supratimo kokia kryptimi pakrypo Pierce ir ne kartą garbanės minėto Meisono santykiai aplamai mintis, jog ta monstrė raudonomis lūpomis ir aukštakulniais buvo užtektinai nesiaubinga užmegzti kažkokį artimesnį, gilesnį ryšį rodėsi it iš kažkokios fantastikos sferos. Galbūt jie susipyko, galbūt iš viso išsiskyrė. Nei vienas iš variantų nestebino, nes siekiant pakęsti Katherine iš ties reikia stiprios valios. Pats Sebastianas buvo bent jau užtektinai vylingas, kad bent jau į vampyrę žiūrėtų pro pirštus, mat tik įsižeisk dėl jo akibrokštų, pyktelėk ir garbanė iš karto pradės rankutėm trinti piktdžiuga apsiblaususi. Ji tikrai labai natūraliai erzino vyrą jau vien savo nuožmiomis mimikomis nesunkiai perteikiančius tą nemalonų, piktą Pierce būdą. Kažkodėl jautėsi tikras, jog dvaro atgal garbanei prireikė tik dėl to, kad jame dabar gyvena Sebastianas, nes keista jųdviejų dinamika buvo iš ties akivaizdi, bet galbūt netrokštama sąmoningai analizuoti.
Savo ruožtu vyras nerodė spalvingo išraiškų spektro nepaisant to, kad Kat veidelis mainėsi tarsi deimantas, kuris šviesoje lūžta į galybę spalvų. Žvelgiant į Redford'ą galėjai suprasti tik tiek, idant jis jaučiasi oriai, netgi ramiai. Jis tikrai atrodė savimi pasitikintis. Nesunkiai iškelia vieną iš antakių suformuodamas iš ties vaizdingą "ORLY" fizionomiją, kai Pierce leidžia suprasti neva idėjos atsiimti dvarą iš jos galvelės taip lengvai neišmuši.
- Gaila, oi, man tikrai labai gaila, nes faktas, jog didžioji, jei ne absoliutinė dauguma žmonių dabar yra pilni verbenos, įskaitant mane patį, ryškiai apsunkins tavo šansus "padurniuot" vyzdžiais tam, kad savo pasiektum pačiu lengviausiu keliu. Ir iš viso panašu, jog nelabai turi ką veikti jeigu sumanysi labai rimtai pasinerti į šį klausimą,-gūžteli pečiais lyg apgailestaudamas, idant iš jo perspektyvos ši Katherine sudominusi padėtis atrodo be išeities. Žinoma iš kitos pusės šiai užmušti Sebastianą ir tuomet Marcusą, kuriam užrašė dvarą jeigu netyčia nusprogtų nebūtų taip ir sudėtinga. Ai ne, bendrai. Pastaras ko gero vien pabandęs atitinkamai į garbanę pažvelgti sugebėtų visiškai išlydyti jos smegenis. Ar išsprogdinti vampyrę į milijonus mažyčių gabalėlių tarsi didžiausio sudėtingumo dėlionę. Liūdna kokie vampyrai, net originalūs atrodo kieti, kol nesusiduria su tikrai galingu vikanu. Visgi Sebastianas buvo įsitikinęs, kad ir tokia galia turi savo kainą. Redford'as tarsi negirdėjo šiurkštaus garbanės tono, kuris pasigirdo šiek tiek anksčiau. Apsigindamas galėtų pasakyti, kad tikrai nėra nieko kišęs subinėn ir neketina pradėti. O ir ta arogancija taip puikiai tikusi prie jo veido tegul ant jo ir pasilieka.
- O nepatinka?-akimirksniu sublatnėja it garbanės žodžiu išreikšti būdvardžiai jam pro klausos organus tikrai maloniai susigėrė. Nelaikė savęs nei kandžiu, nei tuo labiau blogu, mat visuomet turėjo labai akivaizdžią savybę mainytis priklausomai nuo situacijos ir savo pašnekovų, kokio pobūdžio dialogą su jais palaiko, kokią psichologinę bei moralinę nuotaiką išgyvena. Tikrai galėjo pasirodyti, jog Katherine išvada jam buvo visai įdomi, gal net reikšminga. Mėsingos graiko rankos susirango jam priešais krūtinę. Ir ne dėl to, kad pajaučia norą "atsitverti" nuo pašnekovės. Veikiau buvo vienas tų žmonių, kurie dažnai pagaudavo save nežinantį ką tam tikrais momentais daryti su savo galūnėmis, tarsi jaustųsi keistai, kai šios kabo be jokios veiklos.
Negalėjo nepagirti (žinoma nebyliai) Katherine už tai, su kokiu užsidegimu ji buvo linkusi akcentuoti Sebastiano įsikišimo į korporacijos klaidas. Lyg būtų bet kokia kaina užsidegusi jam įrodyti kaip visa tai kvaila ir kaip greitai viskas sužlugs. Bet kuriuo atveju vyrui tai buvo ne motais. Ir viskas tik dėl to, kad vargu ar kada pradės entuziazmu tiesiog liepsnoti šokdamas pagal Alexis dūdelę. Bent jau turėjo šiek tiek erdvės savirealizacijai bei šiokiai tokiai improvizacijai.
- Rimtai?!-cypteli gerokai pakėlęs intonaciją. Atšauti nusprendė greitai ir kiek neapgalvotai. Iš karto suvokė konkrečiai apie ką Pierce nepagalvojo apeliuodama į tai, jog Redford'as nuo pat pirmo susitikimo su paskirta agente galėjo pademonstruoti daugiau nuoširdumo. Katherine vargu ar matė šiek tiek toliau savo pačios nosies ar aplamai buvo linkusi dėliotis ėjimus taip, kad nukentėtų kuo mažiau aplinkinių,-Jie visi įsitikinę, kad esu vampyras, ane? Ir vieną dieną... PŪF,-labai vaizdingai skėsteli rankomis įsivaizduodamas atominį "grybą" priešais,-Aš jau žmogus. Man susidarė įspūdis, kad Elena gyvena visiškai normalų gyvenimą, vadinasi korporacija vargu ar yra išsiaiškinusi, kokių stebuklingų galių turi jos kraujas. Tegul taip ir lieka, po perkūnais,-tą akimirką buvo tik pradėjęs suprasti, jog į viešumą iškels moterį, kuri yra grynas vizualinis Gilbert analogas. Iš kart pasijautė daug mažiau pagalvojantis apie kitus ir daugiau pasinėręs į savo paties paikus interesus vienokiu ar kitokiu būdu sumauti Pierce nuotaiką. Velnias, nu. Dean'as jį tikrai užmuš ir dabar būdamas mirtingu žmogumi, kurio reakcijos, greičio, tų pačių kovos manevrų sugebėjimai buvo tikrai smarkiai aprūdiję, prieš jį nepašokinės. Oh well.
Negalėtų pasakyti, kad velniškai įtikinanti, erotiška Pierce nata nepaveikia Sebastiano. Širdis krūtinėje tiktai akimirkai išsimuša iš ritmo ir jeigu garbanė laiko savo pojūčius budrumo režime tikrai galėjo tą išgirsti bei pajausti. Žmogiškas Redford'o kūnas buvo tikrai labiau išdavikiškas. Tam tikros fizinės, fiziologinės reakcijos buvo neišvengiamos. Katherine vilionėms galbūt atsispirtų ir sunkiau, nors vis vieną atsispirtų. Net jei vampyrė būtų paskutinė moteris žemėje mieliau pasirinktų lytinio šaltumo kelią. Nedidino nepadoriai menko atstumo tarp jųdviejų. Galėjo nesunkiai užuosti tą malonų, salsvą kvapą, kurį skleidė nemirtingoji. Nenustebtų, jei it kokia Kleopatra Katherine maudosi pieno voniose (nors berods ši grožio procedūra yra pripažintas mitas). Stengėsi išlaikyti kvėpavimą tolygų, o akis nepradėjusias klajoti po garbanės veidą, tarsi besimėgaujančias tais tobulais jos bruožais: didelėmis akimis, ilgomis bei tankiomis blakstienomis, putliomis lūpomis. Visgi keletas dviprasmiškų signalų lieka nokautuoti ironiškos Sebastiano šypsenėlės. Išvadą pasidarė labai greitai.
- Esi grynų gryniausia soti katė: auka tau įdomi tik tol, kol kruta, tiesa?-apgailestavimo vyro tonacijoje nebuvo nors suvokimą, kad leidęs Katherine lankstyti jį kaip tinkamą padarytų sau meškos paslaugą, nes Petrovos giminės atstovei pasidarytų nebeįdomus išgyveno ryškų. Turėjo tuziną aiškių principų ir leistis vedžiojamu už nosies jam vargu ar norėjosi. Dar neduok dieve peržengs kažkokią emocinę ribą ir fatališkoji Pierce pradės jam rūpėti. Nebūtinai romantine prasme. Tiesiog rūpėti,-Arba šiaip esi kažkokia patologinė viliotoja, aš nežinau,-labiau "mokslinis" paaiškinimas jam čia tiko. Neketino daryti klaidos pradėjęs galvoti, jog turi "garbės" papulti į Katherine interesų ratą. Juk taip ar taip menkai pažinojo šią moterį. Pažinojo tik jos kūną. Galbūt jam šiek tiek gaila buvo, kad garbanė persimainė taip staigiai. Tarsi kas būtų išjungęs kameras ir pareiškęs, jog scena baigta ir aktoriai galintys atsipūsti. Kažkokį susižavėjimą vampyrė kėlė ir jam, mat nėra aklas ir pastebi josios patrauklumą, tą idealiai valdomą patrauklumą. Jai pradėjus kalbėti klausėsi kiek patempęs apatinę lūpą. Neketino pradėt aiškinti, kad į korporacijos pinkles pateko šiems įpainiojus į visa Sebastiano artimuosius. Alexis jam pasirodė tokia šalta, kad vargu ar norint suminkštinti jos širdį užtektų tik patrauklaus snukyčio, tvarkingos šukuosenos ir įnagio tarp kojų. Ar seksualaus pasidarbavimo liežuviu.
- Gerai, visų pirma tai užsikrušk,-pasirodė pyktelėjęs. Net faką garbanei parodo,-Tu tikrai neturi ką veikti jeigu užimi savo galvą tokiomis išsamiomis analizėmis. Nuo kada Katerinai Pierce BLOCKWOOD,-vis dar nebuvo išmokęs ar įsidėmėjęs teisingo tos pavardės variantas,-rūpi kokia puse pasisuks tas pasaulio globalinės situacijos laikrodis? Yra labai daug dalykų, dėl kurių nei tu, nei aš, nei kas kitas galim ką nors padaryti. Jei korporacija norėjo paviešinti vampyrų egzistenciją ji būtų tai bet kokiu atveju padariusi. O kam tai naudinga arba ne belieka spėlioti. Ir laukti tikintis, kad viskas labai smarkiai nesusipis. Aplamai ko tu tokia įsižeidusi? Tapsi įžymybe, gal net stiliaus ikona kokia. Daugybė vyrų su prisirpusiomis sėklidėmis svajos kaip pavartyti tave pataluose. Atrodei tokia egocentriška, kaifuojanti nuo dėmesio, kurio sulauki, o dabar verkšleni, kad negalėsi gyventi inkognito. Ar egzistuoja bent viena moteris, kuri žino ko nori?-iš šono galėjo pasirodyti kaip didelis nemokšiškas, nejautrus ir šiek tiek seksistiškai nusiteikęs pimpis. Dažniausiai kai diskusija jam pabosdavo imdavosi tokios taktikos pakeitęs savo kalbos prasmės taktiką. Pabandė kartą apsiginti, o toliau įsispyręs maikių neplėšys,-Tau praverstų susitaikyti, kad yra kaip yra ir nelabai jau ką padarysi. Kas spėju tau yra sunku jau vien dėl to, jog esi pratusi valdyti situaciją. Ką padarysi,-užbaigia šaltai ir abejingai nuleisdamas Katherine "sūsirūpinimą" į klozetą. Dievaži dar penketas minučių šitos temos ir privalės ieškotis aspirino nuo galvos skausmo.
Retai kada liesas moteriškas kūnas genetiškai buvo linkęs išsaugoti tuos gundančius apvalumus. Bet Pierce turėjo visiškai viską. Jos išvaizda tikrai buvo nepriekaištinga priešingai, nei garbanės būdas. Sopėjo širdį regint kaip visas tas laiko neliečiamas grožis anglėja, netgi putoja, sukrešusiu krauju bei limfa virsta. Smarkiai nesigailėjo moterį visgi įsileidęs vidun. Prasiblaškė, nes Katherine vėl padovanojo neeilinį reginį. Atrodo zuji paskui ją ir nejučiomis įsitrauki į įvairiausios pakraipos siužetus, kurie priverčia išgyventi platų spektrą visokių emocijų. Nebuvo suglumęs dėl to, kad garbanė liko, galima sakyt, visiškai nuoga. Sebastianas žinoma trumpai pasigrožėjo tiek jos papukais, tiek subinyte, bet meh. Aplamai sunkiai kada "užsivesdavo" vien nuo vaizdo, nesvarbu koks malonus akiai jis galėjo pasirodyti. Kai grąžino dėmesį oponentei ir su šia vos nesusitrenkė pajuto kokia stingdančia šiluma alsuoja jos kūnas. Iš kart pagalvojo, kaip Saloninai pavyko pakęsti tokį nemalonų pojūtį visus tuos kartus kai bandė mėgstamiausias savo sekso pozas bei būdus. Redford'as atsitraukė lėtai, nepasimetęs. Netgi galėjo pasirodyti, idant taip padarė tik todėl, kad galėtų pasiremti į aukštą spintelę sukurdamas klaidingą "nuobodžiaujančio maklinėtojo" įvaizdį. Nes vyrui dabar buvo tikrai net labai įdomu.
- Kur tame dėl KO aš tave įsileidau yra bent lašas mano noro tave įsileist?-pabando apsiginti. Juk tikrai jautėsi manipuliuojamas tuo, idant yra pakankamai geros širdies. Lyg net stebėti savo priešą kenčiantį jam būtų nemalonu,-Jei tu galvoji kad apie tave taip manau...-pameta mintį gal kiek sutrikęs nuo Katherine žvilgsnio, bėgėdiškai nagrinėjusio Redford'o falą, kurio kontūrai neprastai švietė trumpikėse. Būtinai reikės apsirengti,-Kat...-pirštais švelniai paliečia garbanės smakrą bandydamas šį kilstelėti vardan to, kad pašnekovų žvilgsniai susijungtų,-Kam tie bereikalingi išvedžiojimai? Aš tiesiog galvoju, kad esi nesveika. Ir viskas,-paaiškina guviu, netgi žaismingu tonu. Aplamai jam kažkodėl visi tie būdvardžiai, įvardžiai, kuriais Pierce bandė įvertinti savo psichologinį portretą būtent iš Sebastiano prizmės vis vieną skambėjo su kažkokiu garbanės pasimėgavimu, tarsi pagiriama forma. Juk mergina tikrai akivaizdžiai mėgavosi tuo, kokia yra. Ar tapo, nes gyvenimas krušo per visus galus negailestingai it sadistiškas, nuo sekso desperatiškai priklausomas budelis.
- Ak, kaip gerai,-sučiauška lygiai taip pat energingai, kaip prieš tai. Tema kaip jiedu turėtų vadinti vienas kitą viešumoje buvo visiškai laužta iš piršto, bet smagi,-Kiek žinau pirmasis renginys nusimato už aštuonių ar devynių dienų tai gali pradėti ruoštis suknelę ir svarstyti kiek padūmavusios turėtų būti tavo akys,-suklapsi akimis. Kone spėjo priprasti prie to Katherine būdingo lipšnumo ar elementaraus nesuvokimo, jog kai kurie individai mėgsta turėti šiek tiek asmeninės erdvės laisvam kvėpavimui. Nemaloniai sureaguoja į tą akiplėšišką garbanės gestą su Redford'o sėklidėmis. Suraukė tik nosį, visgi, kad atrodytų mažiau nepatenkintas,-Baik,-sušnypčia, tačiau nepasimetęs pats pasielgia sau gana nebūdingai ir perdėm drąsiai spustelėdamas už stangraus Pierce kairiosios krūties spenelio, kuris žavingai švietė pro apsvilusią, sudriskusią liemenėlę. Sebastianas trumpam pradingsta iš svetainės ir pasirodo joje garbanei pradėjus kalbėti apie graiko žmoną, kuria savo paties nelaimei pirmo po pertraukos buvusių meilužių susitikimo metu didžiavosi ir akivaizdžiai žavėjosi, reikšdamas stiprų prisirišimą bei meilę. Buvo užsimetęs purų tamsiai mėlyną chalatą ir kone analogišką, tik kokiu vienu tonu šviesesnį atnešė vampyrei,-Ech,-apmaudžiai atsidūsta iš pažiūros netgi sakytum rūpestingai apklodamas Pierce minkštu kambariniu rūbu,-Man atrodo ji mane metė,-nesuskystėjo nė akimirkai. Net buvo galima pamanyti, nelyginant šaiposi iš savęs, nes mina, kuomet "persuko" lūpas į kitą veido pusę atrodė komiškai,-Visos jūs mane paliekat, viešpatie, kodėl?-dabar Sebastiano balsas net labai suskysta. Jis buvo verksmingas, tačiau žiauriai, žiauriai dirbtinai, perspaustai dramatiškai. Vyras giliai atsidūsta grąžindamas nuotaikingumu tviskantį savo žvilgsnį į Katherine. Vyro veidas akimirksniu sustingsta kai suvokia, kad negali išleisti oro iš plaučių. Ausyse suspengė ūmiai, kurtinančiai. Nebejautė savo kūno. Net tada, kai plojasi ant žemės taip, nelyginant Redford'as būtų netekęs jo kontrolės. "Neišsijungė", ne. Tiksliau buvo praradęs sąmonę, tačiau paslikas kūnas trūkčiojo kiekvieną kartą kai Sebastianas bandė atsikosėti. Nedidelis lopinėlis grindinio palei vyro burną nusidažo kruvinais purslais. Štai ir sulaukė to įtartinų simptomų paūmėjimo. Atsipeikėja žiauriai greitai, tačiau kosėti nustoti nepajėgė. Klaikiai skaudėjo plaučius, bandė bent ant kelių klauptis, nekalbant apie bandymą atsistoti. Veltui. Kraujas nedideliu kiekiu ne tik bimbo per seilėtus Redford'o lūpų kampučius, bet ir per nosį, netgi ašarų liaukas. Bandė kažką tarti. Lyg "what the fuck" ar kažką labai panašaus. Neturėjo net progos susigėsti, nes neiškoneveikiamo šikniaus imidžas šio "finto" metu kaip ir subliuško.

Prabangos ir senovine „karalyste“ dvelkiantis dvaras, kuris iš esmės bet kokiame apšvietime labiau priminė standartinę „once upon a time“ pilį, kuri turėtu būti naudojama mažu mažiausiai kokio nors muziejaus dirbiniu laikymui ar tai „gyvo paminklo“ forma, buvo pastatytas 1614-ais metais. Istorikai nagrinėdami šias patalpas, galėtu įvardinti kaip beveik neįkainojamą nekilnojamą turtą, kuris turėtu priklausyti arba labai dosniam kolekcionieriui, arba valstybei, kaip istorijos dalis. Dar tuomet, kai pirmą kartą atvyko į šį kraštą, Katherine Pierce šią vietą pasirinko ne atsitiktinai, mat vadovavosi jai žinomos raganos (turėjo ji tam tikro pobūdžio draugių, tiesiog jos visad mirdavo kokiomis nors mistinėmis aplinkybėmis, mat nebuvo ant tiek atsparios visam blogiui, kaip kad ši tamsiaplaukė garbanė) siūlymais. Tai turėjo būti saugus prieglobstis,  vieta kur amžinai besiblaškanti garbanė sugebėtu apsistoti ilgesniam laikui, sukurdama tam tikro pobūdžio paveldą, turtinį atsiminimą apie savo nesibaigiančio gyvenimo etapą. Remiantis žinoma laiko atkarpa, galima teigti, kad šio nekilnojamo turto pirkimas ir išlaikymas nieko bendro neturėjo su daug vėliau įteisinta moters santuoka ar stebuklingo vaiko gimimu. Tačiau negalima sakyti kad ir jokios „apčiuopiamos“ priežasties nebuvo. Ji buvo, tiesiog, nebuvo prasmės apie tai kalbėti, skelbti visam pasauliui tik todėl, kad nesugebi pasilaikyti liežuvio už dantų. Šiam kartui, dvaro „svarbumas“ vis dar buvo paslaptis, kurios krapštyti nebuvo verta, nebuvo įmanoma. Juk moteris ne kartą aiškiai pademonstravo tai, kad daiktai yra viso labo daiktai, ir šia jos nuomone nelaido suabejoti ne vienai sielai. Kitaip, nenorom ji būtu apie save atskleidusi daugiau, nei tai yra leidžiama pačios garbanotosios asmenybės. Niekada netikėjo kokiomis nors pranašystėmis ar tai likimu, kuris tariamai yra parašytas kiekvienam gyvam asmeniui, dar prieš tai, kai jis gimė. Jei tokio dalyko, kaip likimas nėra, vadinasi ir nėra „atsitiktinumų“, kurie vienokia ar kitokia prasme vis vien turi kažką bendro su prieš tai paminėtu reiškiniu. Manyti kad Sebastian‘as tiesiog vartydamas pardavimo skelbimus internete, atsitiktinai durstelėjo pirštu į ekraną, bei pataikė būtent ant savo nemėgiamos personos pastato, buvo pakankamai vaikiška arba kvaila, arba abu variantai viename. Net jei šiuo metu mirtingasis vyras puikiai nesuvokė, kaip stipriai šiuo savo žygdarbiu gnybtelėjo fatališkai tamsiaplaukei į užpakalį, faktai kalbėjo patys už save. Jai nepatiko ne vien mintis, kad jos mylėtas ir ilgai „brandintas“ pastatas šiuo metu tiesiog „išėjo“ iš josios valdančių gniaužtų, tai dabar visą ko savininku buvo būtent jis. Retai jautėsi „apžaista“, bet kad ir kaip savimeilė tam priešinosi, dabar aplinkybių pergalė priklausė jam. Mirtingam, laiko kaliniui, kurio arogantiškumas trykšta per visus galus, jog bet kuriuo metu galima tuo net užspringti. Smalsu, kaip vienu metu galima mėgautis seksu su asmeniu, kurio gabumai šiuo klausimu tave „ištaško“ į smulkiausias dalelytes, bet tuo pačiu kuriuo asmenybė priveria tave pradėti žiaukčioti? Na, visko būna. Mat ir pats vyras nebūtu kitokios nuomonės apie Katherine, kuri iš esmės mano kad neva yra deivė, na tiesiog.  
Neišmuši. Nei lengvai, nei labai sunkiai. Kuomet Katherine Pierce galiausiai nusprendžia kad kažko labai nori, nepriklausomai nuo to ar tai būtu bedvasis daiktas arba gyvas asmuo, ankščiau ar vėliau, su mažomis ar didelėmis pastangomis, ji sugeba pasiekti užsibrėžtą objektą. Taip buvo visuomet, nepriklausomai nuo to, ar moteris tuo metu jau buvo pramokusi sukčiauti, žaidžiant su mirtimi ar tai būdama visiškai trapiai mirtinga. Galima sakyti kad tai yra stiprios asmenybės savybė, kuri kartais atrodo net labai užknisanti, bet jos atveju, tai greičiau buvo patologinis užsispyrimas. Na, juk visai būtu nesmagu imti ir pasiduoti, tiesa? Žinoma, imant kapstyti, galima būtu mesti gana rimtą argumentą, „tai kodėl pasidavei ties savo santuokiniu gyvenimu, jei tvirtinai kad taip baisiai myli tą asmenį?“, - atsakymas priblokštų kone kiekvieną. Kas jeigu, moteris niekada taip baisiai ir nepriklausė minėtam vilkolakiui? Kas jei tai buvo aistringas žaidimas, kuris atnešė labai daug emocijų, bet niekuomet nebuvo laikomas nesibaigiančiu? Vienu ar kitu atveju, apibūdinandamas savo pašnekovę, Redford‘as labai taikliai apibūdino ją, pavadindamas „sočia kate“, mat moters susidomėjimas yra labai keblus ir trumpalaikis dalykas, kuris turi įprotį „išgaruoti“ kai pasidaro nebe taip įdomu. Ir visai nesvarbu, kad tokiuose situacijose bent vienas lieka įskaudintas. Visgi sprendžiant iš to, kad garbanė neatsisakė žmogiškumo, prisiminimų ir dabar gyvena nesibaigiančio vakarėlio taisyklėmis, galima pasakyti, ji laiminga būdama laisva, nepriklausoma nuo vyro įnorių ir moralės normų. Kas iš tikro, jos pačios pastebėjimu buvo labiau žodiniai, nei realizuojami dalykai. Bet, dabar tai nebe turi visiškai jokios svarbos moters gyvenime. Tad jei laukėt burbulų iš nosies, bei depresyvios „mano gyvenimas neturi prasmės“ dainelės, atsiprašau, ne ten beldžiat. Hm, tikriausiai nėra tokio vyro, kuris sugebėtu taip stipriai „pavergti“ vampyrės širdį, kad ji sugebėtu išlikdama savimi, dievinti JĮ vien už tai, kad jis taip pat yra toks koks yra, o ne kažkieno kito iškamša. Bet, kai netiki pasakomis, kuriomis šeriamas kiekvienas mirtingas asmuo, nuo pat gimimo, arba dar ankščiau, tai šis klausimas nesukelia tau spazminių galvos skausmų.
Kalbant apie tai, cha, taip tau ir reikia Winchester‘i, kankinkis savo migrenos skausmais iki gyvenimo galo, šaunuoliuk.
– Apsunkintu, tikrai. Bet tik tuomet, jei būčiau  bent iš dalies „atvira knyga“, koks pavyzdžiui esi tu. Sebastian‘ai, per trumpą mūsų pažinties laiką, turėjai suvokti kad kiekvienas veiksmas turi spragą, tik reikia mokėti ją pamatyti, ir reikiamu metu pasinaudoti.
Atsakydama pakankamai dviprasmiškai, moteris žinoma kad galėjo pasielgti taip, kad verbenos, kurią jis ir dauguma kitų pasaulio žmogeliukščių yra prisotintas, kraujotakos sistemoje nebe liktu, tačiau argi tai būtu smagu? Esant būtinumui, žinoma kad galima nuleisti bet kurio asmens kraują, iki ribos, kuomet kelio atgal gali ir nebe likti, tuomet organizmas ims gaminti kraujo rezervą, kuris savaime bus švarus ir nesugadintas tomis žolelėmis, kuriomis dabar užteršta beveik viskas. Vienas iš greitesnių būdų gauti tai, ko norisi. Bet, šiuo atveju, Pierce visai netroško naudoti prievartą prieš šį, priešais esantį vyrą. Gal, nenorėjo sumenkinti jo vyriškumo? Arba, tiesiog dar norėjo su juo pažaisti... Vienaip ar kitaip, šis vienas kito erzinimo žaidimas atrodė savotiškai žavus, verčiantis imti garuoti, bet žavus. Galimas daiktas, kad Redford‘as ir pats iš esmės buvo pakankamai protingas, kad suvokti jog jo nemėgiama garbanė pati nenorės imtis kruvinų veiksmų, tikėdamasi kad ankščiau ar vėliau manipuliuodama juo, pabandys įtikėti, kad jis pats savo noru turėtu jai perduoti jam priklausantį turtą? Kas žinoma nepavyktu. Bet, niekas jos už pakarpos dabar neišmes iš šio dvaro, kas reiškia kad ji ir toliau galės čia trintis, bet už nieką nemokėdama. Į pirmą trumpą mirtingo vyro klausimą, atsako labai neįpareigojančiai, viso labo vaizdingai papurtydama galvą. Žinoma kad jai nepatiko tai, kas šiuo metu vyko. Bet buvo per daug išdidi, kad imti ir tai pripažinti balsu, ką jau kalbėti apie kokias nors ryškiai išreikštas emocijas. Vat taip va. Tam kad Katherine išvesti iš kantrybės, ar kokiu nors būdu užgauti, reikia sudėti didžiules, galimas daiktas kad globalines pastangas (juk per tokį ilgą gyvenimo tarpą, išmoko užsidėti atitinkamus šarvus, arba nereaguoti į garbanės manymu visiškai kvailas, bereikalingas replikas ir spaudimą), o jam panašu tai nebuvo labai būtina užduotimi. Galima uždėti varnelę į katytės sąskaitą.
Štai ir vėl, pokalbis pakrypo dar vienos nuobodžios asmenybės aptarimo linkme. Elena. Ir kodėl ji tiesiog negali prasmegti skradžiai žeme, netrukdydama savo egzistavimu, Pierce kasdienybės? Net tuomet kai Sebastian‘as nepagalvojo apie tai, kaip toks vampyrų paviešinimas galėtu atsiliepti tai mirtingai moteriai, Katherine jau buvo žengusi kelis žingsnius į priekį. Belieka tik sulaukti tinkamos akimirkos, kad tau realizuoti. Na baikit, nereikia pradėti teisti. Lyg būtumėte pamiršę labai svarbų faktą, kad tamsiaplaukė garbanė VISUOMET pirmiausia pasirūpina savo saugumu ir aplinka, o tik paskui gali šiek tiek kištelėti nosį į svetimus reikalus, jei yra nusiteikusi panašiems veiksmams. Elena visuomet buvo trukdys, juk nieko nuostabaus kad vienu metu buvo būtina padaryti „sprendimą“, kuri iš antrininkių turi teisę gyventi, o kuri ne. Ši nesantaika ir aplamai visas mistinis to paties veido istorinis „pasikartojimas“ turėjo likti paslaptimi, kuri yra žinoma tik pavieniams asmenims. Tai kad Katherine netrūkus taps labai žinomu veidu, gali sukomplikuoti reikalus, kuomet Elenos aplinkos individai pamatys kad ji ir ekranuose pasirodanti garbanė atrodo veik vienodai. – Būtent, ir jei manai kad sprogus šiam burbului būsi paliktas nugyventi savo likusias dienas ramiai, galiu garantuoti kad taip nebus. Pirmiausia, jei tavęs nespės prigriebti ta pamišusi kalė iš korporacijos, tuomet už tai kad pakiši mane po traukiniu, pati pasirūpinsiu kad mirtum apsisnargliavęs nuo nepakeliamo skausmo. Galu gale, nebe turėsiu ko prarasti. – Leisdama savo lūpoms subanguoti, sudarė gana keistą veido išraišką, kuri neišdavė visiškai nieko. Tiksliau, jokios emocijos, leidžiančios suprasti ar reikėtu moters žodžius traktuoti kaip tiesioginį grasinimą, ar netikusį pokštą. Kalbėtis šia tema ir toliau dėstyti labai skirtingas nuomones apie bendrai supistą padėtį, buvo galima valandų valandas. Tačiau ne vienas dialogo dalyvis netryško didžiuliu noru tai daryti, gal dėl to kad buvo per daug užsispyrę kad imti ir priimti svetimą nuomonę. O gal, tiesiog nenorėjo nusileisti vienas kito atžvilgiu.
Galima buvo pastebėti kaip garbanė mėgavosi tuo, kad buvo aptariamas josios būdas. Na, iš tikro tai gali būti kad bet kuri kita stereotipinė moteris gal ir pyktelėtu dėl to, neva buvo sulyginta su naminiu gyvūnu. Tačiau tai, kaip visas šis reikalas liko perteiktas, te iššaukė jos pasimėgavimą. Atrodė, kad jei po šio dialogo liktu pademonstruotas poreikis fiziniam artumui, tai nereikėtu baisiai vargintis, kad šios tarpukojis taptu drėgnas. Ji, priešingai nei dauguma, genėjo meistriškai tuo pačiu metu atrodyti visiškai tyra, nuostabi ir velniškai nuodėmingai seksuali. Ši akimirka atrodė šiek tiek įtempta, nors ir abu žaidė tą patį „šilta šalta“ žaidimą, kuris pasibaigė kur kas greičiau, nei buvo pradėtas. Pokalbio dalyviai, lyg būtu savo darbo profesionalai atšalo, ir vyras net pyktelėjęs pademonstravo savo plaštakos vidurinį pirštą, kas sukėlė garbanei norą sukrizenti. Na, kaip panoro, taip ir padarė, nors labai toli ir nepasitraukė. Kažkas, lyg vertė ją išlaikyti kaip galima smulkesnį atstumą tarp priešingosios lyties kūnų, tiesiog todėl, kad tai kėlė labai prieštaringą vibraciją. Jo nepasitenkinimo sukeltas teiginys, kuris pagal planą turėjo nuskambėti įžeidžiai, liko priimtas kitokia forma.
– Labai klasiška, kaip ir visuomet. Su didžiausiu malonumu, bet prieš tai dar turiu kai ką padaryti. – Kas per velnias? Na gerai, būtina pripažinti. Po skyrybų, bet ir per santuokinio gyvenimo laikotarpį, kuomet Lockwood‘as atrodė labiau suinteresuotas Mikaelson‘ų užpakalių vidurio nagrinėjimu, nei savo žmonos seksualinių fantazijų patenkinimu, sekso beprotiškai trūko. Kartais nemėgo savęs, vien už tai kad nemėgsta „sekso vardan sekso“, bet šią galvą spaudžiančią įtampą buvo būtina kur nors nukreipti. Ne dabar ir ne su priešais esančiu, bet tikrai reikės tai padaryti, kitaip su laiku pavirs dar labiau irzli ir pikta, nei kad gali pasirodyti dabar. Arba nepasirodyti. Jos plačiai atmerktos akys, išspaudė iš savęs „pavartymą“, kuomet buvęs originalus vampyras, pirmasis nemirtingasis pareiškė norą priminti apie tai, kad kažkuriuo metu ji buvo „pasiskolinusi“ svetimą pavardę. – Ak brangusis, nereikia kelti pavydo scenų. Nereikia to daryti, nes verčiau susitaikyk dabar. Tiesa, aš buvau ištekėjusi kartą, bet dabar tai tik praeitis, ir tu vis vien liksi man geriausias, visomis įmanomomis prasmėmis. Nes tik tu sugebi priversti mane jaustis tikra moterimi, ir blah blah blah. – Gal ir kiek per daug persūdytai veidmainiavo, stipriai suplonindama savo balso toną, ir kone baigdama išsinerti iš savo kailio, su kiekvienu ištartu žodžiu. Bet, taip pat greitai, kaip pradėjo taukšti niekus, galiausiai atmetė tokį ėjimą. – Elgiesi kaip idiotas, bet manau ir pats tai supranti, tiesa? Aš esu dėmesio auka, nebandau to paneigti, bet nesu porno žvaigždė, ant kurios nuotraukų turėtu nuleisti kiekvienas gyvenimo neturintis asilas. Pati pasirenku, kuriam turėčiau kelti audrą sėklidėse, o kuriam ne... – Nuskambėjo taip, kad pritaikant Sebastioan‘ui, galima būtu pagalvoti, kad gal prieš tuos penketą su puse metų, jie susitiko ne taip ir atsitiktinai. Nebent, atsitiktinai? Vienaip ar kitaip, nebuvo nusiteikusi aiškinti to, kaip priverčia kone kiekvieną jai patikusį vyrą  nuleidinėti į kelnes. Tai nebuvo svarbi pokalbio dalis, tuo labiau neskirta dialogui tarpo vyro ir moters, kuriuos sujungia tik būtinumas vaidinti „darnią šeimą“ prieš aplinkinių akis. Jos akių vokai trumpam nusileido, negi ji tikrai buvo kamuojama kažko, ko nesakė? Juk negali būti kad ši situacija moteriai nepatiko tik dėl to, kad negalės būti inkognito, ar daugiau laiko praleisti su Sebastian‘u. Ak taip, silpna vieta, kuri buvo spaudžiama, kuomet Pierce susidūrė su palyginus ne ką silpnesne kale, nei yra pati. Visgi, kaip neigiamos vampyrų pusės lygiavertė atstovė, nebuvo linkusi kalbėtis apie tai, kas verčia ja būti ne tokia beširde, kokia primeta esanti. Nors, labiau įžvalgus asmuo, galėtu suvokti viską ir pats. Juk Katherine visuomet pasirūpina kad josios šikna iš vandens išliptu sausa. Su kiekvienu ją ištinkančiu sunkumu susidoroja pati. Bet ar šis paviešinimas naudos atneš josios dukrai, štai kas neramina jos nemirtingą, erzinančiai šaltą esybę. Jai nepatiko tai, kad Victoria negimė būdama žmogumi, kad yra kitokia, kad neturėjo normalios vaikystės, brandos ir kone iš karto buvo įmesta į antgamtinių problemų virtinę. Tai kad ankščiau ar vėliau visas šis paviešinimas pasieks šią sielą, nedavė Katherine ramybės. Nors kitą vertus, jei bent vienas prisilies prie jos dukters, bent vienu pirštu, mažu mažiausiai, liks be visos plaštakos. Nors vis vien, tai baisiai nepatiko. Kontrolės neturėjimas rankose, vargino.
Už smakro kilstelėtas tamsiaplaukės veidas vis dar atrodė sudomintas tuo, kur prieš tai buvo nuleidusi analizuojantį žvilgsnį. Tiesa, kad ir kokia keista būtu, vampyrų atmintis yra kažkoks neįtikėtinas fenomenas, mat šie individai turi visas galimybes „įsiminti“ kiekvieną įvykį, iki smulkiausių dalių. Pro apatinius, tikrai labai gerą formą turintis falas, panašu kad buvo patraukęs josios dėmesį, ir net per ploną medžiagą, kuria buvo pridengtas, atrodė labai aiškūs, mat atsiminė kiekvieną „raukšlė“, kiekvieną storesnę kraujagyslę, kuri panašu kad buvo beveik toje pačioje vietoje, kur ir prieš tai. Ką gi, nemirtingumas su tuo nieko bendro neturėjo, vadinasi jam tiesiog labai nuskilo su gera genetika, kuri vyrui suteikė akiai malonų pavidalą. Ir kalba eina ne vien apie erogeninę zoną, apie: plačius pečius, raumeningas rankas, presą ir tą patį tvirtą ir aiškiai išreikštą žandikaulį. Mh, jei nebūtu toks bjaurus, tuomet su mielu noru norėtu būti iškrušta, ne nepamylėta, o iškrušta čia ir dabar, be kokių nors nesąmoningų „meh, aš neturiu nuotaikos“. – Nesirūpink Sebastian‘ai, jei ką nors sugebu nepriekaištingai, tai apsukti protą kiekvienam gyvam padarui. Atrodysiu ne vien žavingai, su visa ta klasikine suknele, padūmavusiomis akimis... Bet ir elgsiuosi taip, kad net tavo mirtinga širdis suabejos tuo, ar visą tai tėra būtinas žaidimas, ar aš tikrai myliu tave taip karštligiškai, kad kiekvieną kartu praleistą akimirką laikau neįkainojama. – Jos atitinkamai tylus, erotiškas tonas, buvo pasirinktas visai ne atsitiktinai, turint omeny kad lupos išleido kiekvieną žodį taip, tarytum tai būtu tikru tikriausias žodinis seksas. Finale ji viso labo šyptelėjo, ignoruodama ne vien jo atsaką, bet ir prašymą „baigti“ elgtis taip provokuojančiai lipšniai. Vyro ištiesta ranka, bei minimalus kyšančio spenelio spūstelėjimas, privertė jos veidą įgauti „wtf“ išraišką, bet ne todėl, kad jis elgėsi drąsiai, o dėl to kad nepakankamai drąsiai. – Tau atrodo man penkiolika? – Prieš vyrui pabėgant iš pagrindinio pirmo aukšto kambario, spėjo suimti jo ranką plaštaką užmetant ant visos kairiosios krūties. Negana to, pati sudėdama savo delną ant jo, privertė pakankamai stipriai spūstelėti. Net jos vėsiam kūnui, pasirodė kad yra šiek tiek karštoka, kuomet apdovanodama pašnekovą valiūkiška šypseną, leido „pasprukti“ vien tam, kad ant savęs užsimesti kažką, labiau padoriai, dorai atrodančio.
Mirtingasis sugrįžo kur kas greičiau, nei kad vampyrė galėjo tikėtis. Hm, gana mažai laiko šiam prireikė kad „nusiramintu“, na, gal jis tikrai ilgai mokėsi būti atspariu tokioms „unikalioms“ personoms, kaip Katherine. Ant pečių, iš pažiūros labai rūpestingai uždėtas švelnus ir šilta chalatas, šiek tiek suglumino. Akimirka, atrodė kad ji pati būtu per daug įsijautusi į visą šį „netikros šeimos“ scenarijų. Pasidarė nejauku, tiksliau, visiškai keista. Jis eilinį kartą elgėsi kitaip, nei ji pati yra pratusi. Juk kitas vyras jo vietoje, verčiau pasirinktu nuo jos nuplėšti visus tuos apsvilusius drabužius, nei kad pridengti josios iš ties įspūdingai atrodantį kūną. Retai nutinka taip, kad Katherine dėl kokios nors smulkmenos būtu „išderinta“, tačiau ši akimirka būtent tokia ir buvo. Nors ir tikrai labai pasistengė to labai aiškiai neparodyti, o ir gerai kad pats Sebastian‘as buvo labiau sudomintas tam tikra „pagailėkite manęs, mane paliko žmona“ vaidyba. Įsikišdama rankas į chalato rankoves, ji įsisuko apdarą, kad jis realiai pridengtu beveik viską apart labiau laisvai paliktą iškirptę. Na, buvo savimi, ir kas iš to? Atsakomai suvirpindama lūpas ir net išspausdama iš savęs kaip galima įtikinamiau atrodančią užuojautą, linktelėjo smakru. Lyg tikrai baisiai pergyventu dėl to, kad nemirtingasis buvo paliktas ant ledo. Nebuvo tikra kad visą tai įvyko jai kištelėjus pirštus į šios nuobodžiai saldžios šeimos vidų, nes ką gali žinoti, gal jie ir šiaip buvo vienas kitam baigę pabosti? Tačiau vidinis džiaugsmas, kad Redford‘as dabar yra vienas, liko prislopintas. Velniava, ir vėl?!! Jo balse nebuvo to tikro sielvarto. Iš tikro jis net labai gerai priėmė tai, kas šiuo metu vyko jo asmeniniame gyvenime. Kitaip, pasitraukusios žmonomis priminimas... Aaa, štai kame blynas. Vyras akivaizdžiai nenori parodyti savo „popa“ tai, kuri su didžiausiu pasimėgavimu ims šią krapštyti, kišdama savo nulakuotus pailgus nagus kuo giliau į žaizdą. Na na, viskas su šiuo aišku. Bet nieko, Pierce tikrai nutaikys progą, kada „netyčia“ užkabinti „popa“ vardu Salonina Varias, arba Nina Redford arba kaip ji ten pasivadinusi yra.
– Vau. Tave paliko net ta iki negalėjimo nuobodi moteris? Na, tuomet problema esi tu. – Sumosavusi pirštu, ji kaip mat išsakė tolimesnę savo nebaigtos kalbos, mintį. – Bet dėl to tik smagiau. Reiškia kad niekas man paskui neskambins su verkšlenimu kad „tu palietei mano gyvenimo meilę, kaip tu galėjai...“. Galėsiu žnaibyti tavo užpakalį kada tik užsimanysiu. – Kištelėdama pašnekovui liežuvį, aiškiai parodė kad nieko rimto ar prasmingo neketino pasakyti, ir visi tie prieš tai paberti žodžiai tebuvo toks pat blevyzgojimas, kuriuo pasidalino ir vyras, kuomet prabilo apie savo taip stipriai dievinamą moterį. Būtu ir toliau sakiusi kažką tokio, tačiau įvykiai vėl pasisuko ta linkme, kuri nebuvo naudinga ne vienam iš čia buvusių asmenų. Juk niekas net minties neturėjo, kad buvusio nemirtingojo sveikata ims šlūbčioti.
Sebastian‘as plojosi ant grindų tuomet, kai Katherine jau buvo spėjusi atsukti šiam vyrui nugarą, vien tam, kad josios prieš tai išakyti žodžiai atrodytu dar labiau „keistai“ ir nerūpestingai, nei kad žvelgiant vienas kitam į akis. Tas smūgio atgarsis, kuris pasiekė jos klausos organus su lyg akimirka, kuomet vyras sukrito apačion, privertė akims įgauti labiau apskritą formą, netolygu kad būtu labai nustebusi. Pasisuko, leisdama savo antakiams nusileisti iš nesuvokimo kas po velniais čia iš viso vyksta. Negalima pasakyti kad labai baisiai susirūpino, tačiau iš visų galvos landų pasirodęs kraujas tikrai atrodė ne kaip. Pasinaudodama savo galimybėmis judėti kur kas greičiau, nei kad tipinis asmuo, atsidūrė priešais Redford‘ą. Priklaupė ant kelių, nebyliai suimdama jo veidą savo delnais, taip, kad jis būtu priverstas susidurti su jos žvilgsniu, kuris nepriklausomai nuo visos mimikos, kuri atrodė perpildyta vienas kitam prieštaraujančių jutimų, išliko šaltas, visiškai abejingas ir gal net tuščias. Toks, lokį turi arba psichinėmis ligomis sergantys, arba nenorintys kad būtu skaitomi kaip „atvira knyga“. Bet galima neigti, kiek tik sutelpa, jos širdis vienu metu patyrė „permušimą“ kuris nebuvo girdimas mirtingai ausiai. Išsigando, kad vyras gali pakratyti kojas kur kas ankščiau, nei spės jai nusibosti. Taip taip, galima ir taip interpretuoti tą „tuck, tuck ... tuck“ pagrindinio raumens susitraukimą.
– Tu šaipaisi, pakratyti kojas sugalvojai?! – Cyptelėdama garsiau nei kad būtu planavusi, galimas daiktas kad šiek tiek išsidavė, turint omeny tai, kad visiems šios moters planams būtu atėjęs visiškas fiasko, pradedant tuo, kad ji nebe galėtu pasilikti šiuose namuose, mat Sebastian‘as pasiruošė kur kas geriau, nei ji būtu galėjusi numanyti, juk po šio neišvengiamos (biologinės) mirties, šis pastatas atitektų jo sūnui, o tai reiškia kad leidimo būti pastato viduje, nebe liktu, ir kas gali žinoti kaip viskas pasibaigtu saldžiai Pierce subinytei. Jei aprėpti tik savanaudiškus aspektus, tai į šį trumpą apibūdinimą sutilptų visos priežastys, kokios tik gali būti. Bet jei kapstyti giliau, gal ji tikrai šiek tiek išsigando to, kad jis gali nebūti toks sveikas, kokiu apsimeta? Gal jai rūpi? Nebūtinai seksualia prasme, o būtent ta, kokią ji buvo paminėjusi dar tuomet, kai po daugelio metų jie susitiko pirmą kartą? Daugybė klausimų, į kuriuos atsakymų nesulauks niekas. Jos kaulėtos, plonos rankos stipriau suėmė Redford‘o veidą, tarytum kokie skanavimo aparatai, kurie galiausiai išspausdina informaciją apie tai, kas neduoda sergančiam asmeniui ramybės. Antakiai išlinko, netolygu ji ir vėl būtu planavusi pašiepti jo būklę. – O, tai tu nemiršti. Gaila. Jau maniau kad „jaunos seksualios našlės“ vaidmuo man tiks net labiau, nei tiesiog tavo žmonos. Sveikinimai atvykus į mirtingųjų pasaulį, kvailiuk. O dabar pasivalyk kraują, ir baik teršti mano namus. – Pašaipiai šyptelėdama, moteris atitraukė savo rankas nuo jo veido, kaip tik tuomet, kai skruostai pakankamai atvėso (iš tikro, kraujavimą visuomet padeda sustabdyti šaltas kompresas, bet sakykim ne vienas apie tai net nepagalvojo, kai ši situacija išėjo iš už kontrolės ribų). Pakildama visu ūgiu, Katherine nesivargino pasisukti į vyro pusę, kuomet atsukdama šiam savo „bagažinę“ suskubo susirasti ką nors „išgerti“, vien tam, kad patirtas emocinis „nesusipratimas“ nebūtu per daug aiškiai išreikštas, nes neduok aukščiausias, kas nors ims ir prisileis mintį neva jai tikrai rūpi kas nors dar, be jos pačios bei mylimos dukters (girls power ;DDD).

Bet kuris sveiko proto individas bent kiek nutuokiantis apie Katherine Pierce natūrą būtų pradėjęs nerimauti. Juk putlios, rausvai nuspalvotos vampyrės lūputės judėjo išleisdamos į pasaulį žodžius, apėmusius tiesiogines intencijas atsikovoti Sebastiano savo naudai užtikrintą pergalę dėl to nelemto dvaro. Aplamai rautis ant originaliosios garbanės yra kvaila, tiesa? Ir visgi. Redford'as jautėsi atsipūtęs. Nebuvo užmezgęs su fatališka antagoniste jokių draugiškų ar konkrečiai priešiškų santykių, tačiau juodu vis vieną jungė kažkokia keista, keistai priešiška, bet tuo  pačiu ir palankumo, susipynusio su savotišku interesu vienas kito atžvilgiu, nestinganti chemija. Galbūt ji nebuvo tokia jau ir sąmoninga?.. Ir vis tiek puikiai paaiškino KODĖL akimirka, kuomet Kat išvydo kam dabar priklauso jos dvaras nevirto šaltakraujišku Redford'o išdarinėjimu. Visai kaip ir pats vyras turėjęs aibes tos pačios Alexis siūlytų viešos, tariamos, visuomenei priimtinos širdies ir gyvenimo draugės variantų išsirinko, ko gero patį keisčiausią, kvailiausią ir visapusiškai nepriimtiniausią - ex ponią Lockwood. Taip ar taip Sebastianas niekuomet nebuvo pats galvočiausiai nepriekaištingas tipas, kas iš esmės versdavo jį pasiduoti tam tikroms paikybėms, kurios privesdavo prie klaidų darymo, netgi kartojimo. Situacija su Katherine buvo kažkuo panaši net į Redford'o konfrontaciją su Sailu - juk nuo abejų galėjo nesunkiai gauti į kailį ir vis vieną juos koneveikė ar nedemonstruodamas įsižeidusios primadonos komplekso nutarė laikyti arčiau savęs (Sailą kažkada čia net taigi pasikvietė prie "picos vakarėlio", cha). Laikyk draugus arti, priešus - dar arčiau. Iš kitos, nematomos pusės... Dabar jau panelė Pierce buvo puiki atrakcija neabejotinai padėsianti nukreipti mintis nuo viso to streso ir slegiančių problemų. Iš nemažos dalies jį traukė žaisti tą tobulą, vampyrišką porą, nes būti kažkuo kitu jam dabar atrodė kur kas paprasčiau, nei pačiu savimi. Juk atsisėdęs nuoširdaus dialogo su savimi netruktų pasijausti visiška mėšlo krūva. Santykiai su Salonina nutrūko pačiu netikėčiausiu vyro įsivaizduotu  būdu, kažkur tebešmirinėjo tariamai nuo Varias'ų sprandų nulipęs Silas'as, būti žmogumi Sebastianą gerokai kniso (gi visados jautėsi TOOOKS užtikrintas dėl savo sprendimų, toks argumentuotas ir netgi motyvuotas!), o kur visa ta melų virtinė, beprotiškai intensyvus profesinis gyvenimas ir palengva blogėjanti sveikatos būklė? Pasidavęs vidiniams priekaištams netruktų pradėti plaukų nuo pakaušio rautis, tačiau niekuomet nebuvo tas, kuris sunkiai perneštų stresines situacijas. Aišku stresinė dabar buvo visai ne situacija, o visa Sebastiano egzistencija, bet ai... Nėra dar įlipęs į tokį šūdą, kurio nebūtų pavykę daugiau ar mažiau sėkmingiau nusiplauti. Ir tai, ko gero, buvo vienintelis vyro su Katherine panašumas. Abu jie buvo stiprios, kone nepalaužiamos asmenybės. Ir net užtektinai kvaištelėjusios, kad į pasikartojančius likimo pokštus bei nemalonumus reaguotų su ironišku (ar saviironišku?) "na, ir per kurį galą iškruštas liksiu šį kartą?!". Šiuo atžvilgiu dabar juos abu vienodai krušo ta pati korporacija. O moraliniu lygiu jautėsi kur kas geriau, kad kentės ne ką mažiau, už Katherine. Žodžiu kiekvienam minusui, gerai pasukęs galvą rasi atsvarą. Tikras išlikti sugebančio individo mąstymas. Nieko nuostabaus, kad reaguodamas į netiesioginį garbanės grasinimą Sebastianas... nereagavo. Bet vaipytis irgi nemagėjo. Buvo paprasčiau apsimesti, tarsi nieko tokio net nebuvo išgirdęs, mhm!
- Katherine, širdele. Pabūk bent akimirką sąžininga pati su savimi ir pripažink - jei būtum norėjusi, seniai būtum privertusi mane privaryt į kelnes nuo nepakeliamo skausmo,-jei pirmą kartą susilaikė, tai dabar neiškentė ir akcentavo ne per seniausiai tik mintyse pasvertą argumentą. Demonstravo tą šauniai jam prigijusį pasipūtimą nerodydamas nė menkiausio požymio neva ketintų liautis,-Ar prabraukti mano marmūzę kelias dešimtis kilometrų asfaltu iki artimiausios maisto prekių parduotuvės. Net neabejoju, kad taip ar panašiai (tikiuosi, kad šiuo klausimu esi kur kas originalesnė nei aš pats) pasielgtum iš karto, kai pajaustum, jog pakerėjai ir suvystei mane kaip visus tuos vyrus, kurių didžiausia gyvenimo klaida tapo pasidavimas Katerinos Pierce apžavams,-galbūt kiek paskubėjo ar pasirodė keistai čia pat pateikdamas paaiškinimą neregėtam garbanės gailestingumui Sebastiano atžvilgiu, m? Bet jam pačiam to reikėjo. Kažkodėl. Juk pradėti moralizuoti originaliąją vampyrę būtų didelė, milžiniška, ne ne, PRAŽŪTINGA klaida. Buvo užsukęs su ja žaidimą ir ko gero savotiškai saugus galėjo būti tik iki to meto, kol kels Katerinai intrigą. Priešingu atveju... finito? Kažkodėl nemanė, jog korporacija būtų linkusi bet kokia kaina saugoti Redford'o užnugarį. Dėl visų darbų, kuriuos nudirbo jautėsi ne taip ir sunkiai pakeičiamas. Iš viso turėjo įtarimą, kad tapęs nenaudingu būtų ne taip jau ir sunkiai pašalintas. Ir jei šie žinotų, jog Sebastianas dabar yra paprastas žmogus, tas pašalinimas įvyktų kur kas greičiau ir paprasčiau. Mintyse akimirką interpretavo Katherine žodžius netgi kiek filosofiškai. Neturėjo aiškios vizijos kaip matytų save užbaigiantį paskutinius gyvenimo momentus, tačiau taikios, žilos senatvės neįsivaizdavo. Buvo per daug fiziškai nusidėvėjęs, kad patektų į "klubą 27", bet turėjo nuojautą, kad užsilenks būdamas dar pakankamai jaunas. Tokia mintis vyro negąsdino. Viduje turėjo visai neprastą savęs paties supratimą. Visos nuolatos užklumpančios tragedijos, kurias išgyveno buvo statytos ant Sebastiano nemirtingumo kortos ir nūnai, kai jos nebeturėjo... Ai, tiesa, buvo ir laikai, kuomet mirtinga Redford'o subinė kariavo ir šaipėsi iš mirties galybę kartų, tačiau tuomet jo gyvenime ta pati magija šitaip neimponavo, kaip dabar. O tiesa tokia, kad jei nesi Katherine Pierce arba super galingas vikanas - tau šakės! To visiško pažeidžiamumo geidė iki tol, kol jo negavo. Na, bent jau galėjo pasidžiaugti, jog tikrai laikė save silpnu ir jam buvo visiškai ant to nusišikti. Mirties baimė niekados nevienijo praeities ir dabarties laikų Sebastiano.
Ala nepatenkintas žybteli akimis garbanei abejingai "liejant" dūšią dėl į šipulius subyrėjusios savo santuokinės idilės. Kalbant atvirai, tikėjosi visai ne tokios vampyrės reakcijos. Juk paskutinį jųdviejų bendro nuotykio kartą tinkamai "patąsyta" už jautresnio ūso Pierce sureagavo kur kas... nuoširdžiau? Tada tikrai nesuprato, kad Kat reakcija galėjo būti bent kiek jautri. Žinoma vis dar negalėjo pasakyti ar meistriškais aktoriniais sugebėjimais pasižyminti originalioji nesimaivė ir aną kartą. Bet kuriuo atveju jam "moters pasaulio" tema buvo tamsus miškas. O ir arogancijos bei kietakaktiškumo pabandyti net pasvarstyti, kad Katherine galėtų turėti širdį (tą poetišką, o organišką variantą) Sebastianui netrūko. Pierce turėjo sugebėjimo, perkelti savo pašnekovą nuo vienos minties, prie kitos į valias ir tas puikiai pasitarnauja netrukus. Pradėjo jaustis pavargęs nuo visų tų dviprasmiškų idėjinių konfliktų savo paties galvoje. Ir šiaip veik natūraliai įgimtas gebėjimas vertė vyrą nejučiomis ieškoti Katherine asmenybėje kažkokios atsvaros visam tam jos atšiaurumui. Redford'o akys nebuvo primerktos, bet vokai pūpsojo užtektinai nusileidę, kad suformuotų tokį tariamu nuoboduliu atsiduodantį žvilgsnį. Tačiau iš to, kaip elgėsi ir demonstravosi neatrodė suerzintas, kas leistų pamanyti, neva Pierce draugija ir jos kandžios replikos ėmė nusibosti. Greičiausiai siekė parodyti koks jaučiasi abejingas. Jei pradės lyginti apvaizdas, kaip įsivaizduoja Katherine ir kokia ji apsireiškia pradėtų galvą skaudėti. Nebent ji specialiai tarsi mėtė pėdas. Žinot, kad pradėtų jaustis kone ypatingas, kad kekšauti nelinkusi Pierce į save buvo įsileidusi ir Sebastianą. It į kokį VIP klubą. Savo ruožtu šiuo atžvilgiu jautėsi visiškai niekuo neypatingas ir netgi vienas iš daugelio. Čia visai kaip suvokiant Katherine vedybų faktą jam vis tiek buvo paprasčiau manyti, jog vampyrė nelygu sociopatė emociškai yra kiek "apipjaustyta" ir nuoširdumo, tikros meilės ir atsidavimo savo partneriui tame buvo tiek, kiek iš to garbanei buvo naudos sau pačiai. Tikrai nėra tas, kuriam Pierce būtų parodžiusi žmogišką, delikatų savo veidą ir bejausmę, fatališką ją priėmė gerokai lengviau. Priėmė kaip visišką vampyrę, o ne žmogų, kuris būtų tiesiog magijos dėka smarkiai nuskalpuotas (ar pagerintas - čia jau iš kurios pusės pažiūrėsi). Nes visuomet buvo linkęs į save žiūrėti būtent iš pastarosios prizmės.
Nuo įžūlaus Kat žvilgsnio tikrai darėsi nejauku, bet ką jau padarysi. Pasirodytų kaip paskutinis mulkis, jei pradėtų dangstytis ir panašiai. Ir šiaip. Vaikiška. Taip elgtis būtų tikrai vaikiška. Neabejojo savo vidiniu vaiku, tiksliau jo būvimu, kuris vertė slobti dėl mokslinės fantastikos žanro filmų ir kompiuterinių žaidimų, bet dvikovoje su Katherine negalėjo nusileisti. Negalėjo netgi rodyti labai akivaizdaus nepasitenkinimo, nes tai vampyrę vestų prie dar aršesnio puolimo. Skamba varginančiai, tačiau sunkiamas nesijautė. Priešingai - įdomu visai. Vyro veide atsikartoja jau matyta "ORLY" fizionomija.
- Pagyvensim - pamatysim,-atrodė nesužavėtas tokio iškalbingo Pierce pūtimosi, bet vargu ar kitokios reakcijos buvo galima tikėtis,-Atmink, kad aš pats neprastai atrodau su kostiumu ir visais ten kitais stilingo maskarado pribambasais,-nepakankamai pasistengė atmušti merginos žodžius sumojęs remtis Katherine dialogo metu įneštu "aš atrodau tiesiog kerinčiai ir tu dėl to susimyši" argumentu,-Gali jau pradėti repetuoti susijaudinimą. Bet deja, deja, net jei būtum paskutinė moteris žemėje mieliau rinkčiausi kurią nors iš savo rankų, nei tavo auksinę, deimantais inkrustuotą "geldutę" seksualiniams polėkiams išlaisvinti,-atsigavo, nors nesuprato kam iš viso palaiko šią temą. Net dabar aišku buvo, kad nepaisant visiškai visko, nei vienas, nei kitas nepradės skirti skysčių, bylojančių apie "apimk mane" stadiją. Bet tai nereiškė, kad merginai nusileis, kai ši sumanys švelniai brūkštelėti per ten, kur kai lieti būna faina,-Septyniolika,-labai greitai atkerta garbanei nerūpestingai užklausus, ką ši mananti kiek Sebastiano požiūriu fiziškai ji yra "paūgėjusi". Visas tas kruopštus ir apgaulingas makiažas, rengimosi stilius bei manieros slėpė tikrai labai jauną veidą, bei kūną ir Redford'as vargiai nustebtų, jei fiziškai vampyrei būtų būtent tiek metų, kiek jis spėjo. Visgi tai nebebuvo aktualu, kai priverstine tvarka vyro delnas atsiduria ant visos Katherine krūties,-Žinai, niekad nesupratau aš tos papukų hyperseksualizavimo manijos,-net nustemba kaip jaukiai Pierce priklausantis "apvalumynas" glaudėsi didelėje Redford'o letenoje. Neatrodė sutrikęs, nes nuoširdžiai kalbant tokiu nebuvo. Atsakydamas į garbanės ėjimą, kuris atseit turėjo išmušti Sebastianą iš vėžių, bet neišmušė, vyras mikliai paleidžia Pierce krūtį šiurkščiai ta pačia ranka čiupdamas vampyrei už sėdynės. Nuo pakankamai stipraus judesio ranka per sėdmenis garbanė net šokteli į priekį priversdama akimirką jųdviejų fasadus susidurti. Galėjo prisiekti, kaip trumpikėse paslėpta varpos galvute palietė josios šlaunį,-Jei būtum linkusi labiau atkreipti dėmesį į detales būtum pastebėjusi, kad man kur kas labiau patinka šiknos,-akiplėšiškas tonas lieka palydėtas storžieviško suimtos kūno dalies pakratymo, kurį nutraukia greičiau, nei Katherine spėjo suvokti, kad jai tai patinka. Specialiai naudojo šiek tiek jėgos, kad apčiupinėtas tamsiaplaukės apvalumas ties spaudimo vietomis pakeistų spalvą. Lygiosios? Ko gero šio Sebastiano ėjimo pilnai užteko, idant oponentai nutartų bent jau kurį metą vienas kito nečiupinėt, neva bandytų vienas kito susitvardymo galimybes. Norint pramušti Redford'ą "ant drąsos" reiktų kur kas labiau pasistengti. Tikrai. Ir šiaip buvo gi linkęs pataluose vartytis su moterimi, kuri tuo metu buvo giliai sulindusi į mintis bei širdį. Monogamas and proud.
Stovėjo komiškai patempęs lūpą net ir tada, kai iš pažiūros pritarė Katherine su pasigardžiavimu kramsnojant Sebastianą kaip netikusią antrąją pusę. Tai buvo viena tų situacijų, kai iš sėkmingos autoironijos galėjo išspausti pergalę, ne dar didesnį savęs pažeminimą. Sau kaip sutuoktiniui taip ar taip turėjo ne vieną priekaištą. Juk tikrai galėjo praleisti su Salonina daugiau laiko, bet buvo savanaudis ir tam tikrais momentais norėjo laiko sau, su savimi. Jam, kaip progresuojančiam intravertui paprasčiausiai reikėjo vienumo, kad pailsėtų nuo visko, net savęs paties. Gaila, tačiau malonaus ir nedepresyvaus būdo pasakyti, kad "man reikia pabūti su savimi" apeinant visokius "o tai tau viskas gerai?" nėra. Jam tikrai galėjo viskas būti gerai ir vis tiek nerastų racionalios ir neįžeidžiančios priežasties, kodėl jam REIKIA pabūti sau, o ne su galybę metų nematyta mylimąja. Žodžiu jei Nina suteiks jam progą pasiaiškinti būtinai tą padarys.
- Na, nevisai,-prikimba prie to ganėtinai savininkiško merginos "galėsiu žnaibyti tavo užpakalį kada tik užsimanysiu",-Man būtų maloniau, jei darytum tai man norint. Bet vargu ar aš norėsiu,-nelogiškas išsireiškimas, tas tiesa. Gaila, kad neturėjo progos pasitaisyti, mat visai netrukus visa tai, kas nutiko ir buvo aptarta anksčiau taps neaktualu.
Argi ne juokinga, kad atgavęs sąmonę pasijautė šūdinai visų pirmiausia dėl to, kad šitaip išskystėjo prieš ją, prieš Katherine? Tikrai didžiavosi savimi, kad šitaip meistriškai atmuša kiekvieną į jį sviestą jųdviejų mikrodvikovos strėlytę ir čia še tau. Ne iš karto pajunta šaltas nemirėlės rankas ant savo veido. O kai pajunta... pradėjo muistytis, tarsi bandytų jų išvengti. Tai netgi nebuvo paprastas, silpnas pasimuistymas, o išgąsčio kupinas mėginimas išvengti įsivaizduojamo Katherine puolimo. Tarsi būtų įsitikinęs, idant vampyrė norėtų čia pat Sebastianą pribaigti. Apdujęs jis nepajaučia net kartėlio už neteisingai interpretuotus Pierce ėjimus, kurie blaiviai galvai galėtų pasirodyti net visai mieli. Velniškai skaudėjo plaučius ir kosulys nerimo, kad ir kaip stengėsi susitvardyti. Apsiblaususiomis akimis palydėjo kiek nutolusią garbanę, kuriai ūmiai parūpo susirasti ką nors, kuo praskalauti gerklę. Tampėsi dar kurį metą, kol pajuto, jog juodas liguisto kosulio debesis ėmė palengva trauktis tuo pačiu suteikdamas ir daugiau jėgų nokautuotam Redford'o kūnui.
- Tai tikrai buvo labai netikėta,-silpnai sušvokščia ir vargu ar paprasto mirtingojo ausys būtų sugaudžiusios pastarą frazę. Neatrodė kažkoks perdėm "susireikšminęs" dėl to, kad iš pažiūros per plauką neužsilenkė. Nutarė neskubėti stotis ant kojų. Jausmas, it kas būtų iš visų jėgų spyręs į krūtinės ląstą ribojo Sebastiano galimybę judėti,-Siaubingai persiprašau už šį barbarišką performansą, madam,-sunkiai gaudė kvapą, bet pezėti toliau buvo verta. Verta tik dėl to, kad nepamestų swag'o net ir išduotas savo paties kūno,-Gal nori pabūti bent kiek naudinga ir išrinktum naujo interjero detales iš to katalogo?-iškelia ranką vien tik tam, kad nurodytų fotelį, ant kurio padėta gulėjo storas aplankas su Redford'o dėka numanomu likusiu turiniu. Būtų apsidžiaugęs turėdamas galimybę dabar Katherine nuo savęs kažkiek nukrapštyti, nes savijauta link stabilios judėjo lėčiau, nei pats vyras to norėjo. Vis dar buvo smarkiai išmuštas iš vėžių, kai susigraibęs į ką įsikibti pagaliau pakyla ant kojų,-Iš kur man žinot, kad nesi prie to prikišusi savo ilgų, lakuotų nagų?-susiraukia paneigęs mitą, neva vyrai nepastebi tam tikrų dailiosios lyties atstovių kosmetinių pasigražinimų. Lengvabūdiška vyro reakcija buvo nuoširdi. Negalėtų pateikti nė vieno rimto preteksto, kodėl Katherine galėtų būti kažkaip prisidėjusi prie šio priepuolio, bet meh. Taip ar taip jautėsi it mulkis.

Jei vieną kartą nutiktu taip, kad visi manantys kad pažįsta Katherine Pierce susirinktu į vieną vietą, sukurdami tam tikro pobūdžio „būrelį“, bei pradėtu „čiulpti“ kiekvieną jos kūne esantį kaulelį, nagrinėti jos poelgius, bei sprendimus, kuriu tiesą pasakius niekuomet ir nebandė nuslėpti, galiausiai pasiektu vieną ir tą pačią išvadą: Jei moteris nuoširdžiai nenorėtu būti įtraukta į keisto pavadinimo korporacijos reikalus, ne viena siela ir ne vienas kūnas to nesugebėtu priversti ją padaryti. Kas priverčia sugrįžti dar šio susitikimo pradžioje pademonstruotą skeptišką, bet tuo pačiu metu perkeltinos prasmės „trenksmą per veidą“. Kas būtent privertė fatališką, prie rizikos ir pastovaus karo su „vėjo malūnais“ pripratusią moterį paklusti? Svarstyti kad visą ko esmė buvo dukters saugumas, iš dalies būtu teisinga, bet iš kitos ir pražūtingai klaidinga. Net tuomet kai Mason Lockwood savo dukterį matė kaip trapią ir apsaugos reikalaujančią mažą mergaitę, Katherine manė kad esant kritiniai situacijai, Victoria sugebės apsiginti. Lygiai taip pat, kaip ir Pierce sugebėtu apsiginti, jei tik pati to norėtu. Kas aišku galiausiai sukelia labai daug klausimų, į kuriuos ji niekada tiesiogiai neatsakytų. Viešumas nebuvo įtrauktas į šios tamsiaplaukės garbanės planus, tuomet kodėl ji vis dar yra čia? O ne pavyzdžiui kitame pasaulio krašte, kur nebus susekama nei „valstybės organų“, nei tų, kurie šios gyvenime nėra pageidaujami? Kodėl ji vis dar beveik niekuo nepasidabinusi vizgina uodegą prieš mirtingą asmenį, su kuriuo kadaise buvo sužaidusi vieną tų, savo mėgstamų sadistinių, sveikam asmens protui nesuvokiamų žaidimų? Kaip ir buvo paminėta nuo pat pradžių, pradedant analizuoti jos  būdą ir jos veiksmus, neįmanoma surasti ne vieno atsakymo, kuris sugebėtu paaiškinti kas po velniais vyksta, atvirkščiai, tai te sukelia papildomų, galvos skausmą primenančių, klausimų. Nors kitą vertus, gal didžiausia klaida yra tame, kad bandoma kapstyti pernelyg gyliai, arba yra patikima tuo šventai nekaltu veideliu, kuriuo yra apdovanota viena iš „antrininkių legiono“? Aišku tik viena, tai kad garbanė yra čia, nieko bendra neturi su korporacijos spaudimu, kuris, ten dirbančių asmenų nuomone, suveikė net labai įtikinamai puikiai. Nebent viso to per daug tinkamai sustyguoto susidūrimo metu nutiko kažkas daugiau, ko negalėtu išvystyti net toks sunkiai perprantamas protas, kaip kad istoriškai labai gerai žinomos personos, kurios šaknys slypi karštame bulgarų temperamente.
Sebastian‘as buvo teisus, labai stipriai norėdama, Katherine būtu radusi ne vieną galimybę, būtu sukūrusi ne vieną planą, tam kad priversti jį pasigailėti ne vien šio nekilnojamo turto įsigijimą, bet ir aplamai to, kad prieš daugybę šimtmečių „susikūrė“ iš savo biologinių tėvo ir motinos. Tačiau, kad ir kaip stengėsi pademonstruoti kad vyras šiai nekelia nei šalčio, nei karščio audrų, nebuvo nusiteikusi priešiškai. Galu gale, kokia prasmė pulti asmenį, kuris būtent šiuo metu nelabai sugebėtu tau pasipriešinti, vien todėl, kad yra mirtingas, o tu ne. Tai būtu ne vien žemas žingsnis, jos aukštai nosį iškėlusiai asmenybei, bet ir visiškai beviltiškas veiksmas. Ir, jei moteris tikrai būtu troškusi šio vyro „galo“ (ne trumpikėse, o egzistavime), greičiausiai norėtu susiremti tuomet, kai žinotu kad nuo menkiausios klaidos, išsiblaškymo, jos pačios gyvybė atsidurtu ant plauko. O dabar, dabar tai būtu visiškai bereikalinga ir net beprasmiška. Galima pasakyti kad abu pokalbio dalyviai nesunkiai pasiektu šią prielaidą, jei bent iš dalies imtu vargintis ir kapstyti priežastį, kodėl tam tikrų įvykių seka privertė juos du atsidurti tame pačiame taške. Hm, o gal juos du sieja ne vien panašumas, neva buvo „dulkinami gyvenimo per visus galus“, bet ir kažkur viduje jaučiasi pakankamai gerai, kuomet yra išstumiami iš komforto zonos, bei negeba nuspėti oponento veiksmų, priverstinai turėdami būti pasiruošę bet kokiam įvykių vingiui? Galima galvoti ir taip, tuo labiau kad gyventi apsupus save stabilumu ir ramybe, galiausiai apkarsta ir tu imi abejoti viskuo, ko manei ankščiau troškęs. O dabar, šis nesibaigiantis „katės ir pelės“ žaidimas, kuriame pastoviai yra keičiamasi vaidmenimis, jaudina. Taip, būtent. Jaudina. Tačiau ne kokia nors erotine ar tai intymia prasme, greičiau sukrato organizmą taip, kad tiesiog pasidaro neapsakomai gera.
Jos plonučiai pirštai susidūrė su pirmu pasitaikiusiu baldu, kuris nebuvo per daug žemas, kad tektu pasilenkti, bei pademonstruoti savo nepriekaištinga, laiko ir nesveiko maisto įtakos nesugadintą „garažo“ pusę.  Laikėsi pakankamai didelio atstumo, na tokio, kuris pačiai garbanei atrodo didelis, o paprastam asmeniui, greičiausiai sukelia tam tikrą diskomforto jausmą. Pečiai vos pastebimai, tarytum labai nekaltai, pakilo, leisdami tam prie odos švelniai priglundančiam chalatui nuslysti nuo pečių, taip, tarytum jo medžiaga  būtu šilkas, o jos odas ant tiek švelni, kad nesugeba užlaikyti ne vienos medžiagos, bent trumpam laikui. Veide subangavusios lūpos, galiausiai išsitempė į vėlgi tą pačią saldžiai mielą šypseną, kuri visai neatitiko moters asmenybės, tačiau vis vien kažkokiu keistu būdu tiko. Arba vertė priešininką nuleisti savo sunkiąją artileriją, kuri atrodo vos prieš kurias sekundes buvo nukreipta į garbanotosios gražuolės pusę, bei vertė užuosti mirties dvoką.
– Sebastian‘ai, brangusis. Arba tu per daug siaurai žvelgi į pasaulį, arba su moterimis esi per daug nepatyręs. Pirmiausia, kad ir kaip tau būtu nemalonu girdėti tai iš manęs, tačiau tikrai niekada nebuvai man pirmu ir netapai paskutiniu vyru, kuris tarp mano kojų trynė savo dvyliktą valandą nurodantį pimpaliuką. Bet jei tai tave paguos, buvai vieninteliu, kuris sriūbavo po mano atsitraukimo. – Primerkusi savo padūmavusias akis, bei lyg tyčia pažvelgdama kažkur į dešinę, kas sukūrė vaizdą, tarytum Pierce būtu pradėjusi galvoti apie kažką, kas jai suteikė vidinį, jei galima pasakyti, tuomet ir dvasinį pasitenkinimą. Jos lūpos lengvai prasiskleidė, vos pro mažą tarpelį, leisdamos pasirodyti tvarkingai sudėtiems dantims. – Kažkokia prasme, galima būtu pasakyti kad buvai vieninteliu... – Ji nesivargino aiškinti, nesivargino ir pademonstruoti kažką daugiau, nei tą lengvą, bei suvaidintai mielą šypsnį. Galu gale, moteris buvo užtikrinta kad mirtingasis vyras neužsikabins už šios pavėjui numestos frazės, o jei ir pabandys, tuomet interpretuos tai taip, kaip jam pasirodys labiausiai aktualu. Ak, koks gi smagumas yra tame, kai tavęs niekas nepriima rimtai, arba nesistengia „tarp eilučių“ sukišti ranką pro tavo krūtinės ląstą, suspausti širdį ir apčiuopiamai suvokti iš kokio gi molio esi drėbtas. Akių vyzdžiai lėtai sugrįžo ties pašnekovo fasadu, kuomet tie patys, prieš tai vos vos parodyti priekiniai dantys, švelniai palytėjo apatinę lūpą. Įsivyravo nemaloni tyla, kurią nutraukė garbanė, kuomet palenkdama galvą, dar kartą suteikė sau galimybę nužvelgti kalbantį vyrą. O juk niekas niekada neneigė to, kad  net kai „nesutapo charakteriai“, bei gyvenimo tempas, jis vis vien atrodė jai kaip tas norimas saldainis, kurį nusižiūri mažas vaikas, prekybos centre, o šiam pasako „ne, negalima“. Gal čia ir yra atsakymas į klausimą, kodėl Katherine yra vis dar čia? Redford‘o pasirinkta taktika veikė, mat jis kėlė intrigą, kurios jos gyvenime nebuvo pakankamai seniai. Gal tiesiog buvo pavargusi nuo to, kad kiekvieną kartą pasirodydavo esanti stipresnė, o visas atkirtis kurio sulaukdavo, tebuvo arba išdavimas arba sprukimas į artimiausius krūmus? Jis elgėsi priešingai, slidinėjo labai plonu ledu, tačiau kažkokia nepaaiškinama prasme tai veikė. Ir taip, kad ir kaip tai idiotiškai skambėtu, jei šis mirtingasis vyras būtu pakeistas kitu, kuris net nekeltu jokio susidomėjimo, na, Katherine viso labo pademonstruotu korporacijai vidurinį pirštą, po ko, pasirūpintu, kad jiems nebūtu taip paprasta įgyvendinti savo utopinius planus. Visgi, gyvenimo patirties Pierce nestokojo, o tai buvo dideliu pliusu, susiduriant su bet kokiu priešiškai nusiteikusiu šiknium.
Negalėjo, tiesiog. Negalėjo suteikti jam daugiau erdvės, tarytum nuo to priklausytu viso pasaulio ateitis, ji vėl triuškinančiai sumažino tą, vieno žingsnio atstumą, kuris tarytum būtu suteikęs abiems bent šiek tiek vietos atokvėpiui, nusiteikimui kad visas tas „įtampos“ tampymas tai į vieną, tai į kitą pusę, būtu pasibaigęs. Jos nulakuoti, pakankamai braižantys nagai atsidūrė ant vyriškos Redford‘o krūtinės, kuomet ji ir toliau per daug akivaizdžiai „skenavo“ šio toli gražu ne vidinį pavidalą, kuriame būtu laikomas intelektas ar gebėjimas ruošti maistą, neįpjaunant bent vienos iš turimų galūnių. Hm, josios vyras visuomet manė kad Pierce negebėjo to daryti, lyg ji niekuomet nebuvo mirtinga, kankinama būties, kuri kadaise buvo labai savaime suprantama kiekvienai moteriai, neturinčiai kabančio tarp ilgų, bei lygių šlaunų. Tačiau dabar esmė buvo tame, kaip jis atrodė, o  ne ką galėtu, jei tik to norėtu, pasiūlyti. Keista, juk jie kartu kadaise išbuvo visus metus, bet, iš esmės taip ir liko tais vienas apie kitą nieko nežinančiais, priešingos lyties atstovais, kurie lemtingu metu susidūrė bare, tame pačiame, kur muzika nepjauna ausų būgnelių, ir yra labiau sutelkta į jausmą, nei kad į garsą. Todėl nieko nuostabaus, kad viskas kas buvo žinoma abiems, tebuvo remiamasi į fizinius vienas kito kūnus ir tai, kas buvo kalbama aplinkinių. O tai reiškia, kad apie vienas kitą, jie nežinojo visiškai nieko. Bet ar tai yra blogai? Jei jie būtu suinteresuoti būti kartu, taip, tai būtu velniškai blogai. Bet susiduriant su realybe, ir šios informacijos atrodo kad buvo per daug. Tačiau kam tai rūpi? Ir kieno tai reikalas? Spūstelėdama, ji gal kiek per daug šiurkščiai, neįvertindama kad priešais yra viso labo mirtingas kūnas, vos pastebimai suraukė nosį, lyg ir pati nebūtu visiškai tikra tuo, ką ketino išleisti, vos tik praskleis savo lūpas.
Negalėjo, tiesiog. Negalėjo suteikti jam daugiau erdvės, tarytum nuo to priklausytu viso pasaulio ateitis, ji vėl triuškinančiai sumažino tą, vieno žingsnio atstumą, kuris tarytum būtu suteikęs abiems bent šiek tiek vietos atokvėpiui, nusiteikimui kad visas tas „įtampos“ tampymas tai į vieną, tai į kitą pusę, būtu pasibaigęs. Jos nulakuoti, pakankamai braižantys nagai atsidūrė ant vyriškos Redford‘o krūtinės, kuomet ji ir toliau per daug akivaizdžiai „skenavo“ šio toli gražu ne vidinį pavidalą, kuriame būtu laikomas intelektas ar gebėjimas ruošti maistą, neįpjaunant bent vienos iš turimų galūnių. Hm, josios vyras visuomet manė kad Pierce negebėjo to daryti, lyg ji niekuomet nebuvo mirtinga, kankinama būties, kuri kadaise buvo labai savaime suprantama kiekvienai moteriai, neturinčiai kabančio tarp ilgų, bei lygių šlaunų. Tačiau dabar esmė buvo tame, kaip jis atrodė, o  ne ką galėtu, jei tik to norėtu, pasiūlyti. Keista, juk jie kartu kadaise išbuvo visus metus, bet, iš esmės taip ir liko tais vienas apie kitą nieko nežinančiais, priešingos lyties atstovais, kurie lemtingu metu susidūrė bare, tame pačiame, kur muzika nepjauna ausų būgnelių, ir yra labiau sutelkta į jausmą, nei kad į garsą. Todėl nieko nuostabaus, kad viskas kas buvo žinoma abiems, tebuvo remiamasi į fizinius vienas kito kūnus ir tai, kas buvo kalbama aplinkinių. O tai reiškia, kad apie vienas kitą, jie nežinojo visiškai nieko. Bet ar tai yra blogai? Jei jie būtu suinteresuoti būti kartu, taip, tai būtu velniškai blogai. Bet susiduriant su realybe, ir šios informacijos atrodo kad buvo per daug. Tačiau kam tai rūpi? Ir kieno tai reikalas? Spūstelėdama, ji gal kiek per daug šiurkščiai, neįvertindama kad priešais yra viso labo mirtingas kūnas, vos pastebimai suraukė nosį, lyg ir pati nebūtu visiškai tikra tuo, ką ketino išleisti, vos tik praskleis savo lūpas.
– Gali iš karto pasimėgauti akimirka, nes esi teisus. BET. – Juk nebuvo galima manyti, kad vos tik pražiodama savo putlias lupas, ji nepasakys kažko, kas galiausiai paneigs tai, kad šis, kadaise nemirtingas ir iš proto vedantis vyras, yra labiau pastabus, nei kad tai atrodė nuo pat pirmos pažinties akimirkos. Kostiumas jam tiko, tačiau, tai įvertinti pirmiausia, arba iškelti kaip prioritetą, nuo kurio smagiausia moters kartelė ima drėkti, galėtu nebent visiškai gyvenime nevykusi persona. – Jei manai kad tai mane privers patirti sprogimą tarp kojų, tuomet Armanis tau npadės. Tuo labiau, man visuomet labiau patiko, kai tavo kūno nedengė niekas, apart mažytį kuklumą, kuris vertė tave varžyti save, nesukeliant  skausmo. Tačiau, kad tai suprasti, turėtum būti labiau pastabus ir vargu ar kalbėti apie dalykinės išvaizdos pribambasus...
Ji ketino pasitraukti, vien tik todėl kad akimirka, kuomet jo delnas taip glaudžiai, nors ir priverstinai nusėdo ant jos stangrios krūties, kurios spenelis kone veržėsi pro tą peršviečiamą, apsvilintą medžiagą. Pasijuto gerai, ir tai privertė užsinorėti atsitraukti pirmai. Žinot kaip būna, kai atrodo kad erzini kažką, o galiausiai suvoki kad tau tai patinka, ir mažu mažiausiai pasijauti keistai? Tai buvo kažkas iš šio žanro operos, ir ji būtu pasitraukusi, jei Redford‘as nebūtu paėmęs „padėties į savo rankas“, tiksliau jos užpakalio į savo delną. Tai kaip jis elgėsi dabar, nebuvo galima sulyginti su pirminiu gnybtelėjimu, kuris greičiau sukėlė „wtf“ reakciją. Būtu labai kvaila pasakyti, kad Katherine sugebėjo nuslėpti nuostabą, ar net tą patį aiktelėjimą, kuris nuskambėjo taip dviprasmiškai, kad net įdėjus labai dideles pastangas, pasidarytu tikrai keblu apsispręsti ar tai buvo „akh“ iš malonumo, ar tariamo skausmelio. Tiesą pasakius, jo būdas griebti neklausius moteriai patiko kur kas labiau, nei tas salsvas inteligentiškumas, kuriuo bandė „šerti“ ankščiau. Nesvarbu kad Sebastian‘as pasitraukė daug ankščiau, nei kad ji būtu spėjusi iš tikro tuo pakratymu pasimėgauti. Nors apie ką mes čia kalbam? Žinoma kad garbanė pasimėgavo, tačiau visą tai palydėjo, net labai abejingu šypsniu. – Nes krūtinė yra kur kas labiau jautri vieta, nei kad užpakaliukas. Tikriausiai man nereikia tau sakyti, kad tinkamas orientavimasis į šią švelnią, jautrią vietą gali padėti išsiaiškinti ar vyras moterį traukia, ar ne? – Kilstelėdama vos vieną antakį, ji pratęsė, žinoma kad neišvengdama galimybės dar kartą paleisti savo nuodus, nors šį kartą ir gana švelnia forma.
– O štai užpakaliukų hyperseksualizavimas mane stebina, negi tai rimtai vyrus taip užveda? Turiu omeny, aš tikiu kad ten labai ankštu ir šilta, bet, rimtai? Nors gali neatsakyti, nes mane panašu tai taip pat niekingai domina, kaip tave, kai pasirenki... ...kaip ten sakei, ranką, lytiniam pasitenkinimui pasiekti? – Jos putlios lūpos vėl subangavo, kuomet atrodė kad ketino pasisakyti ką nors šią tema, tik žinoma pabrėždama savo tariamą atjautą dėl to kad jam tikriausiai labai dažnai tekdavo žaisti su pačiu savimi, mat nemano kad kas nors gali patverti jo stabilumą labai ilgai. Galu gale, taip gaunasi kad jo paties žmona, spruko į krūmus, ar tai kitą šalį, ne be priežasties. Kitą vertus, jai labai nepasisekė, mat jei Katherine būtu bent per pus panaši į minėtą moterį, tikriausiai Sebastian‘ui nebūtu tekę galvoti apie savo rankas, tiksliau tai, kaip stipriai ir kaip greitai jas reikėtu judinti aplink vyrišką lytį pabrėžiantį stiebą. Dievai mato, Pierce yra būtina kažkur iškrauti savo susikaupusią ir ilgai slopintą seksualinę energiją, mat kiekvieną pavienį rimtą pokalbį, kažkokiu būdu išverčia į visai nedelikatų, tylų, kiek erotišką šnabždėjimą. Jos amžiaus klausimas taip ir liko neatsakytas, gana keista, kai pagalvoji apie tai, kad nuplovus nuo jos dailaus veidelio visą tą kelis metus priduodantį makiažą, bei aprengus kiek kuklesniais, ar labiau kasdienai tinkamais drabužiais, mergina atrodys kaip ką tik pakilusi nuo mokyklinio suolo. Tačiau, kokia gi prasmė kalbėti apie metus, kurie iš esmės nemirtingiems neegzistuoja? Žinoma, jei ji būtu mirtinga, tikriausiai švęstu savo „gimtadienio dienas“ ir labiau vertintu paprastus dalykus, kurie iš tiesų yra kur kas labiau vertingi, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet, vėlgi, Katherine Pierce buvo originali vampyrė, vadinasi jos įnoriai ir poreikiai labai stipriai skyrėsi nuo tipinio mirtingo asmens. Ir iš tikro atrodė žavu tai, kad Sebastian‘as manėsi kad savo žydėjimo metais dulkino nepilnametę, tiesiog todėl, kad tuo metu to troško. Gerai kad nėra tokio straipsnio, kuris neleistu mylėtis tiems vampyrams, kurie buvo paversti per daug anksti. Antraip šis pasaulis pasipildytu dar daugiau nelaimingų asmenybių, nei kad yra dabar. Tai, bei koketiškas šypsnis, kuris individualizavo tą keistą atsakymą, kurį paskubomis suraizgė Redford‘as, buvo viskas, ką šią akimirką buvo galima išspausti iš fatališkosios tamsiaplaukės. Nors tiesa buvo aiški, ir ji gana stipriai trenkė „šlapiu realybės skuduru“ tiesiai per veidą, suvokus kad šis vyras, tiesiog niekuo ypatingas, mirtingas vyras net per daug dažnai stengiasi priminti, kad tamsiaplaukė šiam baisiausiai nepatinka. Ir net jei liktu tik ji ir jis, ir tik nuo jų dviejų priklausytų pasaulio atkūrimas, žmonijos atkūrimas, jis vis viena šios nepaliestu. Tai tam tikra prasme žeidė, kėlė pykčio bangą, bet tuo pačiu metu žeidė ir savigarbą, kurios tiesą pasakius ši garbanė nestokojo. Keista, tiesa? Na, kai yra vertinama knyga pagal viršelį, tuomet taip, tačiau kai ne...
Vampyrų kūnai yra labai keistas dalykas, kuris tarytum stipriausias radaras gali užuosti, girdėti ir net jausti tas smulkmenas, kurios nėra pasiekiamos paprastam mirtingam, netgi nustačius klausos aparato aukščiausias bangas. Tai vienokia prasme buvo labai puiki savybė, kitą vertus tai pastoviai vertė išlaikyti savo esybė būdėjimo režime, kitaip, juk labai lengva išsikraustyti iš proto, kai jauti ir girdi visiškai viską. Kiekvienas sunkus bandymas įkvėpti, švokštimas plaučiuose ir mažyčiai kraujo purslai, kurie patenka į aplinkos orą, kuomet vyras skausmingai iškvepia, viskas – buvo matoma. Susilaikyti net tokio garbaus amžiaus vampyrei atrodė sunku, dievai mato, jo kraujas traukte traukė, taip stipriai, kad garbanei teko kuriam laikui sumerkti akis. Tiesiog tam, kad nepasiduoti pražūčiai, juk... Nori to ar ne, jis ir pats dabar buvo vyriška Elenos Gilbert versija, tikriausiai to net ne nutuokdamas. Galu gale, Katherine dėl to buvo daugiau nei tikra, juk kadaise ir pati buvo tapusi mistinio vaisto auka. Taip, auka. Nerasdama nieko, kuo galėtu bent akimirkai save apsvaiginti, moteris šoktelėjo ant artimiausios sofos, nusileisdama ant jos paviršiaus taip sklandžiai, tarytum tai būtu vieno geriausių baleto pasirodymo atkarpa. Jos pirštai palietė katalogus, apie kuriuos prabilo Sebastian‘as, tačiau greičiau vien todėl, kad būtent dabar neturėjo jokios kitos vietos, kuria galėtu užimti savo galūnes, o ne todėl kad rimtai būtu apsvarsčiusi galimybę imti ir užsiimti nurodymų, kurio jam akivaizdu kad reikėjo ne todėl, kad būtu pasitikėjęs jos skoniu apstatant namus. Kiek per daug pašaipus prunkštimas užpildė patalpas, kuomet moteris nukreipė savo tamsiai rudas akis į buvusio vampyro pusę. – Tikriausiai sąmonės aptemimo metu visai ne švelniai stuktelėjai savo galvą, jei manai kad aš ketinu užsiimti savo dieną tokiu beprasmišku dalyku. Tuo labiau, nematau reikalo čia ką nors keisti. Štai pavyzdžiui, vien tavo meno kūrinys kiek dėmesio sulauks... – Mostelėdama ranka į sienos pusę, kur yra pakabintas jo „šedevras“. Kiek per daug ciniškai nuskambėjo, tačiau, ji ir toliau būtu kalbėjusi apie NIEKĄ, jei ne jo netyčinis, o gal net labai tyčinis bandymas apeliuoti į faktus, kad moteris neva gali būti atsakinga už jo suprastėjusią kailio būklę. Jos antakiai pakilo, ir akimirka tikrai atrodė kad ji buvo išmušta iš vėžių. Tik nepagalvokit, kad ji niekada nieko panašaus negalėtu padaryti. Aišku kad galėtu, ir net labiau veiksmingai, nei visas šis priepuolis, kuris buvo pademonstruotas. Tiesiog, tik akimirkai tai įstūmė moterį į tą laiką, kai ji buvo kaltinama dėl visko, nepriklausomai nuo to ar buvo šalia, ar kitame pasaulio krašte. Tikriausiai šio namo sienos vis dar primena apie tą laiką, kuomet ji laikė save namų valdove. Nemalonus jausmas, visa laimė kad jis dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado. Ir ei... Negi buvo galima manyti, kad Katherine savo noru ims ir suteiks Sebastian‘ui erdvės būtent tuomet, kai jis mažiausiai galėtu apsiginti?
Jos, susidomėjimo kupinas žvilgsnis vėl atsidūrė ant Sebastian‘o, tarytum specialiai vengdamas kontakto, kuomet susiduria abiejų asmenų į vieną, gilų akių kontaktą. Gal ir ne veltui yra sakoma, kad akys yra sielos veidrodis, žinoma jei tu tokią turi. Beveik niekuo nedengiamas kūnas atitrūko nuo sofos paviršiaus, beveik šviesos greičiu atsidurdamas visiškai kitoje vietoje. Be galo didelė, tačiau skausmo nesukelianti jėgos banga, kone privertė Sebastian‘ą dar kartą parvirsti, tačiau dabar ant nugaros, ir ne vienam. Tūkstančius ir vieną paslaptį turinčios tamsiaplaukės garbanės šlaunys apgaubė vyro dubenį. Jos liaunas, tačiau tuo pačiu metu net labai dailiai moterišką figūrą išlaikęs fizinis pavidalas subangavo, kuomet beveik niekuo nedengiama jautriausia moters kūno dalis „persibraukė“ per jo apatiniais dengiamą, tačiau vis dar gana išraiškingos formos falą. Ir nors kairė ranka vis dar delnu rėmėsi į Sebastian‘o krūtinę, dešinė palengva suėmė jo abiejų rankų riešus, iškeldama virš galvos (sakykim kad nenustumtu jos dailaus snukyčio į šoną, pirmai progai pasitaikius ;DDD). – Tikriai manai, kad jei tikrai to norėčiau, tu vis dar būtum gyvas? – Gal ir visiškai ne laiku užduotas klausimas, nereikalavo konkretaus atsakymo, ir tiesą pasakius, kiekvienas jos kūno linkis, žvilgsnis ir net kalbėsenos tonas, skelbė apie visai kitus interesus, nei kažkoks bereikalingas vienas kito fizinio kūno žalojimas. Nereikėjo labai daug galvoti apie tai, kiek tiksliai stipri ir apsukri buvo ši moteris, užteko tik žinoti tai kad originalūs, o ypatingai daug laiko egzistuojantys vampyrai yra pakankamai rimta grėsmė. Jos vėsus kvėpavimas, kuris greičiau tebuvo įpročio reikalas, nei kažkokia būtinybė, atsimušė į Redford‘o veidą, kuomet ši pasilenkė arčiau jo veido. Nežinia, gal tai buvo viso labo bandymas įrodyti sau pačiai, o gal jam, kad visas tas „tu manęs visiškai nejaudini, iš viso nepernešu tavęs“ reikalas buvo iš piršto laužtas. O ir šiaip, atrodė garbanei buvo būtina įsitikinti tuo, kad josios kūnas vis dar gali sukelti audrą jo trumpikėse, bent trumpam. Net kai buvo beveik palietusi savo lūpomis jo, paskutine akimirka išvengė susidūrimo, lyg „meilės reikalaujanti katytė“ glaustydamasi lūpomis nuslydo jo kaklu, ir kai atrodė turėjo baigti savo „spektaklį“, liežuvio galiukas, pakaitomis su maloniais, gal net šiek tiek kutenančiais, lūpų susilietimas su krūtinės oda, vis labiau leidosi žemyn, dar labiau žemyn, ir dar... Palietė odos lopinėlį ne daugiau nei penkiais centimetrais žemiau bambos, kai staigiai privertė ją sustoti. Nieko nuostabaus, už už nugaros pasigirdęs balsas, „sugadino nusiteikimą“. Neskubėjo nulipti, vien todėl kad jos šaltos, tačiau tuo pačiu metu ir „deginančios“ šlaunys vis dar glaudėsi ir spaudėsi prie buvusio vampyro. Patraukė save į priekį, dabar jau delnais įsiremdama į grindinį. – Abudu vyrai, kadaise pavergę mano širdį, pasirodė čia kad mane išgelbėti nuo galimo nepakeliamo nuobodulio... Ir kaip gi aš sugebėsiu dabar tinkamai pasirinkti? – Jos pečiai susitraukė, kaip tik tuo metu, kuomet veidelis įgavo visai ne mėgėjiškai išmoktą tyrą išraišką. Prieš nulipdama nuo Redford‘o, moteris spėjo rodomuoju pirštu bakstelėti šiam per nosį, kuomet pakildama ant kojų, nutaikė būtent tokią vietą, kur galėtu matyti abu vyriškosios lyties atstovus vienodu atstumu. Šį kartą susidomėjimą kėlė vėliausiai pasirodęs. Tiksliau, ne jis pats, o priežastis, dėl kurios šis tai padarė. Dešinė ranka pakilo labai greitai, kuomet į delną atsimušusi apyrankė, saugiai atsidūrė tarp moters pirštų. Ji tikrai nebūtu savimi, jei nesugebėtu pasakyti ką nors labai įžeidaus, tačiau tokiu tonu, tarytum bandytu įsiūlyti skaniausia pasaulyje saldainį. – Auch. Tiksliau, būtu auch, tačiau aš niekada tau ir nepriklausiau. Ir manau kam jau kam, bet tau tikrai nėra verta aiškinti, ką gali daryti vyras ir moteris, kuomet lieka dviese. Nebent, esi ant tiek pasimetęs, kad tau reikia paaiškinimo? – Prunkštelėdama, Katherine pasitraukė toliau, vėlgi užsiimdama tą pačią sofą, kurią buvo užgulusi prieš tai. Jos klausiamas žvilgsnis kaip mat atgulė ant Redford‘o pečių, kuomet suvaidintai salsvas tonas, vėl užpildė patalpas. – Brangusis, ar paaiškinsi šiam džentelmenui, ar pasikvietei jį tam kad pasakytum kad mane dulkini, ar tam kad parodytum namus, kurie ankščiau iš dalies priklausė jam? – Kalbėjo pašaipiau, ir visiškai nesureikšmindama to, kad Lockwood‘as buvo pastatytas na, pripažinkime, į nelabai malonią situaciją. O kas išdavė tai, kad moteris ne kiek nesijaudino? Juk ji taip ir neprisidengė, kuomet atsitraukė nuo mirtingojo. Priešingai, didesnį dėmesį atidavė net ne atsakymo laukimui, o apyrankės užsegimui ant riešo, kur ši ir turėtu būti, šiai norint bent kartas nuo karto pasirodyti dienos metu, ar nuvykti atostogų į kokio krašto saulėtą pakrantę.

Jo akys buvo nukreiptos į Katherine bene visą laiką. Keista, jei rimtai - užteko garbanei tik mintyse pagalvoti apie atkirtį už bandymą spausti ją prie sienos kodėl ši leidžiasi Redford'o koneveikiama jei galėtų lengvai, greitai bei sklandžiai nutraukti vyro gyvybės liniją, trunkančią daug, per daug laiko, ir Sebastianas pats suvokia atsakymą, kuris dabar vienodu pagreičiu skverbėsi į jųdviejų pasąmonę. Tai nebūtų... iššūkis. Tai nebūtų įdomu, neintriguotų. Netgi neturėtų rezultato, kuris sukeltų vampyrei ilgalaikį pasitenkinimą. Ir šiaip jautė, kad jai žaisti su juo patinka kur kas labiau, nei puoselėti viltį Redford'ą čia pat išskrosti. Ypač turint omenyje kaip meistriškai vyras laužėsi, nors turėtų būti kiek atvirkščiai, tiesa? Bent jau ta prasme, jog esant normalioms aplinkybėms būtent Sebastianas turėtų stengtis palenkti į save gražuolę vampyrę. Kažkada buvo tuo užsiėmęs ir tai baigėsi ne visai sėkmingai jo paties atžvilgiu. Dabar norėjo save pasaugoti, vis tiek turi daugiausia kokius 30 - 40 metų jei kokia baisi liga neužpuls. Ir šiaip buvo patekęs į nedėkingų aplinkybių ratą: dar niekuomet nebuvo toks pažeidžiamas ir toks viešas. Nemalonu buvo pripažinti, kad nelaimės visų tų jų mikrodvikovų, bet ai. Ne iš karto susigaudo su kuo rišasi Katherine šnekta, juolab kiek pamena neprašė jos pagrįsti, kiek "ypatinga" jai atrodė Redford'o draugija kuomet jie buvo kaip ir dviese. Neketino pūstis, įrodinėti koks yra nepaprastas ir panašiai, nes vargu ar pats tuo tikėjo. Jei neretai matom pavyzdžių individų, kurie kiek perspaudžia pasitikėjimo savimi ypatybę, tai Sebastianas ta linkme turėjo sveiką, šiek tiek ironišką požiūrį. Žinojo savo privalumus. Gal ne tiek gerai, kiek silpnybes, nes kiekvieną bandymą pūstis vyras "harmonizuodavo" didele vidine savikritika. Ir dabar... Dabar žvelgdamas į visą situaciją blaivia galva tikrai negalėtų pasakyti, kad per tą metus trukusią Sebastiano ir Katherine "aferą", graikas buvo palikęs jai kažkokį neišdildomą įspūdį. Jo didžiausia klaida buvo ta, kad elgėsi su ja natūraliai, neįvertino jos energijos, nepastovumo, žaidėjos mentaliteto. Bet pala, pala. Kurių galų mintyse pradėjo apie visa tai galvoti? Net nusipurto. Idiotas, kvailys. Beveik pajuto, kaip apčiuopia mintį, susijusią su apgailestavimu, kad tada nepadarė KAŽKO, kas būtų privertęs Pierce pasilikti ilgiau. Ar išeiti ne taip sadistiškai. Negi tas pyktis, kurį jautė merginai dėl nuoskaudų, kurias paliko giliai širdį, nebuvo toks jau ir vienareikšmiškas? Neskanu pasidarė, bet tenka pripažinti - antžmogiška, nehumaniška, kiek sociopatiška Pierce turėjo charizmą, kuri netilpo į šį dvarą. Ir tai kažkiek žavėjo. Bet ar reikia tuo labai stebėtis? Juk jei nuoširdžiai niekintų garbanę tikrai nebūtų sužaidęs taip, kad ji pradėtų suktis labai arti Sebastiano. Be to, neturėjo mados širsti beatodairiškai, ilgai. Ir smarkiai veikė esamas atsipūtusio bičiuko nusiteikimas. Praleido per daug laiko raudamasis savo tamsias, graikiškas garbanas nuo galvos dėl kiekvienos didesnės ar mažesnės tragedijos savo gyvenime. Anksčiau ar vėliau būtų arba/arba: tai arba nušokęs nuo proto, arba pradėjęs į viską žiūrėti kiek labiau pro pirštus. Katherine tikrai padėjo išlaikyti pastarą ūpą. Nes jei pasidarysi pakankamai durnas ir pradėsi sureikšminti jos kalbas ir veiksmus, o brolyti, tau baigsis ne taip ir gerai. Mažų mažiausiai nusvilsi šikną. Blogiausiu atveju stebėsi kaip ji išplešia širdį tau iš krūtinės, atsikanda didelį jos gabalą ir išspjauna velniop. Blogiausia, negalėjai pasakyti toks veiksmas būtų atliktas tiesiogine, ar perkeltine prasme. Pierce nėra pati geriausia draugija kokią galėtum įsivaizduoti, bet Redford'ui pravers ir tokia. Nenorėjo būti vienas. Tiek desperatiškai, kad ta pati garbanės kompanija pasirodė priimtina. Nenorėjo prisigerti, surinkti Saloninos numerį ir pradėti sriūbaut graudžiai graudžiai į ragelį. "Kodėl mane palikai?", "Ilgiuosi tavęs", "Sugrįžk pas mane". Morališkai pasidarytų negera pagalvojus, kad galėtų įstumti save į tokią situaciją. Nusižeminimas dėl asmens, kurį myli nėra nuodėmingas ar smerktinas, bet Sebastianui tai vis vieną atrodė nepriimtinai. Galbūt tiesiog neketino leisti sau suvokti, idant jam tikrai jos trūksta, kad jaučiasi įskaudintas pastarųjų ponios Varias/Redford ėjimų. Nenorėjo pasinerti į savidestrukciją, ypač dabar, kai sugraibė paskutinius savigarbos likučius suteikdamas sau vilties, neva gali gyventi ir tuo pasimėgauti. Kad jam nereikia remtis į kažkokį asmenį, idant eitų su juo drugelių pagaudyt. Kažkoks "pats sau fainas" sindromas galėtų būti nesunkiai pritaikomas išgyvenimo instinktui, šiuo atveju.
"Kažkokia prasme, galima būtu pasakyti kad buvai vieninteliu..."
Toks nevienareikšmiškas sakinys atitraukia Sebastianą nuo apmąstymų, apie kuriuos išdavė vykdomas tylos boikotas bei protingas, bet neramus žvilgsnis. Kažkas krūtinėje sudreba, bet netrukus ir praeina. Net ne akimirką, o pusę josios vyro veide šmėstelėjo dviprasmiška išraiška, tarsi įtikėjimas jos žodžiuose slypinčia teze būtų pasidalinęs 50/50 proporcija. Netrukus kvailai išsivėpia eilinį kartą nusišaipydamas Katherine bandymu sulysti Redford'ui į pasąmonę. Nes ji kalbėjo daug, viena frazė buvo skambesnė už kitą. Mažiausiai ko norėjo, kad išskirtinis šių rinkinukas pradėtų suktis galvoje kai vyras liks vienas. Žinoma įsileidęs garbanę į namus nesitikėjo, jog vienumoje pabus ilgiau, ypač kai pats iššaukė šios interesą Sebastianą palaužti būtent taip, kad šiam bent jau "užstovėtų" taip galingai, idant tik Pierce prisileistų šiai problemytei sutvarkyti. Bet vargu ar Katherine ramybės neduos net tada, kai Redford'as išsiruoš pašikti. Tad, yeah. Seniai buvo pametęs siūlo galą, kur jųdviejų pokalbis prasidėjo, kad pasiekė tokią pabaigą. Nuo pat atvirtimo buvo pastebėjęs, kad ne tik atmintis, bet ir sugebėjimas susitelkti šlubavo. Daugiau pridurti ko net neturėjo. Visgi pavyzdingą skeptiškumą išlaiko. Tai netgi nebuvo apsimestinė, nenatūrali vyro būsena. Kad ir kokia stipri Katherine energetika bebuvo, atlaikė ją.
Negalėjo priprasti prie to, kaip užtikrintai Pierce šaipėsi iš atrodytų savaime suprantamo poreikio individui norėti šiek tiek asmeninės erdvės. Ji greičiausiai pastebėjo, kad Redford'ą toks lipšnumas veikia nemaloniai, dėl to su tokia aistra ir kibosi už fragmento, kuris traukė Sebastianą iš jo tariamos komforto zonos. Sunku buvo nepasiduoti natūraliam instinktui mažinti atstumą tarp jųdviejų. Nenorėjo, kad jų konfrontacija pavirstų į katės ir pelės žaidimą vizualiai. Maždaug vienas gaudo, kitas traukiasi. Neįtikima tiesiog, kaip meistriškai ši moteris pateikė save kaip neeilinę, fantastišką, bet tuo pačiu elgėsi visaip, kad Sebastianas ją banaliai paimtų. Nepažinojo žmogaus, kuris savyje ir sąveikoje su aplinka jaustųsi taip gerai, kaip Katherine. Tiesa, ir pats pastebėjo, jogei lyginant su ankstesniu jųdviejų susitikimu, Pierce dabar buvo atviresnė sekso ir savo pačios seksualumo temai. Tarsi su ja tikrai vertėtų permiegoti, kad ji apsiramintų. Žinoma apie tai negali būti jokios kalbos, nors vyriškos Redford'o smegenys ir ne kartą ryškino vaizdinius, kaip įskverbia savo erekciją į tam pritaikytą garbanės erdvę. Siaurą, šiltą, minkštą ir drėgną erdvę. Nusipurto vėl, pykdamas ant savo kūno. Rimtai. Ne pirmas kartas, kai psichologiškai pasiduoda garbanės provokacijoms pajausdamas, kad nori sekso. Nepalyginsi ilgų masturbacijos sesijų su tuo fiziniu potyriu. Vis pagaudavo save besielgiantį kitaip, nei tuomet, kai buvo vampyras ir savo seksualumo bei susiturėjimo klausimą teko kvestionuoti ne kartą. Stipri Sebastiano moralė dažnai stodavo į akistatą prieš kūną, kuris norėjo neįpareigojančiai dulkintis. Keista, bet kai kūnas, kai jo kūnas tapo gyvas, instinktai dilgčiojo smarkiau, nei "budravojant" nemirtingumo periode. Galbūt įtakos tam turėjo ir akivaizdus graiko pasimetimas, kuris žinoma išnyks, kai Redford'as apsipras su naujuoju savimi. Ne kartą buvo minėta kaip jam sunku pernešti staigius, kardinalius pokyčius. Sėslus bičas yra sėslus. Kalbant apie kūnus... Tikrai nesistengė kaip įkabindamas laikyti žvilgsnio ties Katherine veidu, tarsi nematytų jos kūno. Ypatingai to, kad pro apatinius, kurių liko tik driskanos, matosi visos intymios Pierce fizinio pavidalo detalės. Vogčiomis vis dėbtelėdavo į jas. Į putlią, stangrią, tobulai apvalią krūtinę. Į ryškią, moterišką "V" formą ten apačioje. Ir kiekvieną kartą pimpalas susitraukdavo, neva į šį plūstelėtų kiek daugiau, nei įprastai kraujo. Erekcijos nepaslėptų net apsijuosęs chalatą (visą šį metą vaikščiojo jį tik užsimetęs, palikęs raumeningą fasadą atvirą Kat nužiūrinėjimams). Pierce yra vampyrė... Užsimerkusi ir įsijautusi ji galėjo jausti visą Sebastiano kraujotakos sistemos darbą, kiekvieną veną, gyslą ir gyslelę. Kiekvieną širdies dūžį. Kiekvieną jo verbališkai išreikštą sakinį, kuris prieštarautų jo kūno reakcijoms. Būdamas šios vampyrės draugijoje net apsimuturiavęs nuo galvos iki kojų galėtum pasijausti permatomas, nuogas. Viskas kuo galėjo pasikliauti šioje buvusių meilužių konfrontacijoje buvo valia ir tik ji. Jai patikėjo kontroliuoti tuos instinktus, kad ir kokie stiprūs jie galėjo pasirodyti. Tik jos dėka Katherine dabar nėra krušama įsiaudrinusio mirtingojo. Ir šiaip, faktas kaip blynas - kad jau yra mirtingas, vargu ar toje sferoje parodytų klasę. Greičiausiai nuleistų per kokias dvi sekundes ir tai būtų gėdinga. Tiesą pasakius šiuo atveju negalėtų būti geriau atšaldančios minties už šitą.
Gaila, kad pasistengė nutraukti tą akciją, kurią galėtum pavadinti skambiu "Pasigraibykim" pavadinimu. Pasinaudodamas Katherine išsireiškimais, kurie tarsi žemėlapyje sudarytas maršrutas būtų palaipsniui įgyvendinęs keletą ėjimų. Būtų priartėjęs. Ji jaustų gilų, šiek tiek sunkų, geidulingą Redford'o kvėpavimą. Šiltos vyro rankos būtų užtikrintai nugulusios ant Pierce kūno, netrukus jos bandytų atkartoti kiekvieną išraiškingesnį linkį, nelyginant gėrėtųsi ta tobula, moteriška figūra, kurios tinkamai atvaizduotų negalėtų net žymiausi skulptoriai. Garbanė jaustų kaip užtikrintai, kaip stipriai vyras ją prie savęs spaudžia, tarsi neketintų lengvai paleisti. Lyg būtų įsitikinęs, kad šią akimirką, šiuo momentu jos vieta yra čia. Nuo jųdviejų kūnų kontrasto Sebastianui maloniai šiurptų oda. Viena jo rankų toliau sėkmingai nesuteiktų jai erdvės, kai laisvoji iš lėto, gundančiai numainuotų prie Katherine krūties. Suspaustų ją, glamonėtų. Tarp pirštų jaučiamas spenelis sukietėtų ir Redford'as tą iš kart pajaustų. Atsakymas į klausimą ar graikas Katherine traukia būtų akivaizdus. Vyras čia ir sustotų? Atsiplėštų staigiai, šaltai, mėgaudamasis savo pergale? Ar suėmęs Pierce ties sprandu truktelėtų ją į save priglausdamas lūpas prie kiekvieno jautresnio odos lopinėlio švelniai bučiuodamas, lyžtelėdamas. Jų kūnai palengva, tačiau visiškai sinchroniškai banguotų, it nekaltai imituodami paties akto judesį...
Nebūtinai kiekvienas Sebastiano išsireiškimas atspindėjo tai, ką vyras tikrai nešiojo makaulėje. Kažkokios tam tikros moters kūno dalys jam nepatiko labiau, už kitas. Nebuvo linkęs "mėsinėti" damų aplamai, žvelgti į jas kaip į daiktus ar instrumentą, kuriuo galėtų pasinaudoti. Nors ir elgėsi jau ne taip pagarbiai su aplinkiniais kaip anksčiau, kai leisdavosi šiems kone užlipti ant galvos, Redford'as nebūtų peržengęs kritinės ribos, kuri paverstų jį tipiniu subingalviu. Faktas, kad sugraibė kiaušinius natūraliai vedė jį prie atsainaus arogantiškumo savybės, kuri tapo iš ties akivaizdi lyginant šį ir senesnį, vampyrišką Sebastianą. Pakito juk ir Redford'o pojūtis bei supratimas dėl laiko. Jei anksčiau jautėsi kaip plastmasės gabalas, kuris numestas ant žemės nesudūlės net per šimtą metų, tai dabar turėjo parodyti daugiau pagarbos elementams, kurie priešingai nei jis yra amžini. Žinoma išskyrus Katerinai, nes tebegalvojo, kad ji yra kalė. Traukianti, be galo seksuali, bet vis vieną kalė, kuri prieš eilę metų apšiko jam galvą. Um, jei ne jį visą. Ta pati galimybė pavartyt dešrą su savo dešine jam atrodė priimtinesnė, nei įgrūsti ją Katerinai. Ir aplamai, klausimas pasvarstymui, ar Pierce iš viso tam pasirašytų? Nenustebtų jei garbanė išvydusi, kad apsuko Sebastianą, suviliojo jį ir šis drėgnu galu trypčioja iš nekantrumo kaip nori pakaišiot prikabintų sau medalį už dar vieną pergalę sudaužant į šipulius tą atrodė nepalaužiamą Redford'o "ne, neduosiu" ir šokusi į savo atnaujintą baltutėlį "Bee Em Dabaljų" neišvažiuos žvengdama iki susirietimo koks Redford'as yra naivus ir durnas? Yeah, būtų būtent šitaip. Arba jau minėtas variantas, kad nuleistų greičiau, nei dužo Hilari Klinton svajos užimti galingiausios valstybės vadovės postą suskaičiavus balsus Viskonsino valstijoje. Taip ar taip durnai jautėsi, kad vis labiau į save įsileidžia mintį, kad pačiupinėti Katką be visų tų išsikalinėjimų būtų visai gal ir nieko. Iš kitos pusės bet kuris vyras papuolęs į tokią situaciją, kurią dabar atlaikyti bandė Redford'as, būtų aptaškęs spermiais čia viską, net tą Katherine-Hitlerio paveikslą.
- Nu ir gerai!-manieringas patosas neskambėjo nei agresyviai, nei rimtai. Pasirodė tiesiog, kad "paprašęs paslaugos" nepasijautė blogai, kai Katherine ilgai neužtruko, idant Sebastiano siūlymą išmestų į šiukšlių dėžę,-Vadinasi, kaip ir norėjau, nors mane dizaineriai ir atkalbinėjo nuo šios minties dėl neva akivaizdaus dvaro išorės ir vidaus dizaino kičo, rekonstruosiu viską pagal feng shui ir pridėliosiu visur bonsai medelių, bambukų pertvarų ir mielų apvalių akmenėlių, aw,-nenutuokė kiek rytietiškas stilius galėtų suerzinti buvusią dvaro šeimininkę, bet atsižvelgiant į tai, kaip būstas atrodė dabar (savaime suprantama - jei garbanei nebūtų patikęs tas prabanga perkrautas, daugybe nefunkcionalių, bet ala gražių dizaino sprendimų prigrūstas interjeras ji būtų seniausiai jį pakeitusi), na, panelė Pierce buvo visai kitokio stiliaus šalininkė. Tiksliau to stiliaus, kuris kaip mat išduoda kokia turtinga, ekskliuzyviška ir prašmatni yra originalioji. Žinoma nebent prie interjero kūrimo smarkiai prisidėjo buvęs Katkos vyras, kuo labai abejojo, nes pimpaluotieji natūraliai nemėgsta tokių veiklų,-Tą paveikslą aš iš viso ketinu pasikabinti miegamajame. Kad būtum pirmas dalykas, kurį išvysčiau pramerkęs akis. Tas vaizdas man primins... stiprybę. Įkvėps mane pasistengti išlikti žmogišku, kad ir kas benutiktų. Nes būtų taip sumautai liūdna vieną dieną atsibusti supratus, jog tapau bent šiek tiek panašus į tave,-kvailai išsivėpia baigęs savo poetiškai emocingą tiradą, kuri tikrai pasirodė spalvinga dėl varijuojamos intonacijos. Tarsi būtų sudeklamavęs eilėraštį.
Be jokios abejonės tie kaltinimai drėbti į Kat daržą buvo laužti iš piršto. Šiuo atveju buvo pasiryžęs kalbėti bet ką, kad tik nukreipti savo paties dėmesį nuo fakto, jog apsipylęs kraujais gėdingai nuvirto ir plaučius įkyriai sopa. Jei neužmirš reikės būtinai pasidomėti kas per šūdas. Tokie jau tie vyrai... Kol nepasidaro visiška šikna aplenkia kiekvieną faktorių, sietiną su medicina. Ir šiaip moterys gyvena ilgiau, nes savimi labiau rūpinasi, kai vyrai tą suvokia daugiau kaip nusiprausimą ir barzdos nusiskutimą. Chalatas jo liko kruvinas, nes rankogaliais bandė pasivalyti veidą. Sebastiano krūtinė, šiek tiek pilvo ir šlaunų buvo taip pat išterlioti negausiais pėdsakais. Kokią gerą savikontrolę yra Katherine išsiugdžiusi, kad sugeba taip idealiai ignoruoti tą godžiai iš vyro pasipylusį raudonį! Negalėtų įsivaizduoti kaip būtų sureagavęs į tokią situaciją pats, jei vis dar būtų vampyras. Bet neįmanoma nuneigti - jei vis dar būtų vampyras iš viso nebūtų papuolęs į tokią situaciją. Net negalėjo suprasti ar jaučiasi kažkoks sergantis, nusilpęs, nes kol kas deramai nenutuokė KAIP optimaliai turėtų jaustis mirtingame kūne. Ketino kulniuot į iki artimiausios kriauklės, mat nusiprausti jam atrodė būtina. Tačiau Pierce sumanymai kirtosi su jojo. Buvo kaip ir apsipratęs prie to "aš tuojau kažką nedoro iškrėsiu" garbanės žvilgsnio, tad nesutrinka, kai šis vėl pasirodo įžūliai baksnodamas Sebastianą. Visgi TOKIO jos ėjimo nebūtų išpranašavęs niekaip. Visai ne švelniai pasitiesia ant žemės, bet nuostaba neleido net nepajausti fizinio diskomforto. Išpūtęs akis, paslikas jis suvokė tik tiek, kad negalėtų pasipriešinti net norėdamas. Juokingiausia? Nenorėjo priešintis. Vėsus vampyrės kūnas atsidūręs ant viršaus jautėsi taip maloniai, bet tuo pačiu ir nuodėmingai. Nenutuokė ką ji sugalvojo, tačiau tai veikė. Palengva įsileisdamas į save jaudulį elgėsi išdavikiškai. Ne, Redford'o rankos nenugulė ant Katherine kūno. Tai būtų leidę jai suprasti, kad vyras priima tamsiaplaukės idėją ir jųdviejų pavidalams tikrai riektų susilieti. Jo kvėpavimas trūkčiojo, širdis krūtinėje malėsi, o pailgas iškilumas klyne pampo. Ala pasimuisto norėdamas patikrinti kiek turi judėjimo laisvės. Mažai jos buvo, labai mažai. Tinkamai įvertinti vampyrų jėgą gali tik tada, kai pats nesi vampyras. Nesutrikti Pierce draugijoje tiesiog negalėjai. Vieną akimirką ji šnypštė labai įtikinamą antipatiją Sebastianui, kitą viliojo, raivėsi ar net kaip šiuo atveju lipo ant viršaus.
- Patausok savo vilionių arsenalą ateičiai, širdele,-neįtikėtina kaip šaltai ir ironiškai nuskambėjo vyro balsas atsižvelgiant į tai, kad šiltas jo kūnas kone tirpo. Dabar nebeatrodė toks jau ir išmuštas iš vėžių. Gal apsiprato?-Nes negaliu leisti tau prarasti dėl manęs sportinio intereso. Esi man reikalinga,-pastaras sakinys nuskambėjo kur kas reikšmingiau, nei turėjo. Panašiai išsireikštų vyras, kreipdamasis į tikrai mylimą moterį, o ne tą, kuri buvo reikalinga vardan korporacijos suplanuoto idealios vampyrų šeimos spektaklio. Sebastianas kuždėjo. Jo žemas balsas skambėjo netgi kiek erotiškai. Vien tik dėl to, kad garbanė leido, atlaisvintos galūnės suranda Pierce kūno kryptį: vienas delnas nuslūgo ant jos šlaunies, va kitu suėmė jos veidą,-Ir visgi, kaip būtų lengva tave nuo savęs atkabinti, ką? Užtektų tik galingai...-abi vyro rankos mikliai nukeliauja prie Katherine liemens. Suėmė jį, trūktelėjo į save, prispaudė. Dėl to, jos menkai pridengta tarpvietė kaip mat prigludo prie prisirpusio Redford'o koto,-...tave išdulkinti poza, kuri tave stimuliuoja labiausiai. Ir tuomet... tau taptų nebeįdomu, tiesa? Kaip paprasta-vaiskios vyro akys kiek prisimerkia išduodamos įtarumą. Negalėjo hiperbolizuoti to dar labiau, nes Pierce glamonės lūpomis jaudino per stipriai. Vienu momentu net dusliai suaimanuoja pasigailėdamas kaip išdavikiškai, prieštaringai jis elgiasi. Neaišku kokia linkme būtų viskas pakrypę, jei ne Meisono pasirodymas. Tai nebuvo netikėtas vizitas. Juk gerokai anksčiau, nei pas naująjį dvaro savininką užsukti nusprendė Katherine, Sebastianas bičiuliui paskambino. Pakvietė jį, ne ketindamas "pasipuikuoti" naujuoju pirkiniu, o šiaip - išgerti alaus, pasikrapštyti prie automobilių... Faktas, kad Meisonas yra TAS Meisonas Redford'ui tikrai nebuvo žinomas. Nes tipiškai susipažįstant neprisistatai vardu IR pavarde. Lockwood gal ir nuskambėtų jam kažkur girdėtai, tačiau vis tiek nebūtų dašilę, kai seniau Katherine nešiotą pavardę buvo linkęs suvokti kitaip, kaip Blockwood. Žodžiu čia ir dabar dėjosi siaubingai persipynęs balaganas su Sebastianu, kuris nihują nieko neparišo priešaky.
Kai susipažino su Meisonu Redford'as vis dar buvo vampyras. Žino vilkolakį kiek trumpiau nei pusmetį. Pažintis tai kaip iš veiksmo filmo, ar serialo. Paryčiais Sebastianui paskambino į mobilųjį iš darbo. Pasakė, kad užsidegė viena iš laboratorijų. Kad joje užstrigo saujelė laborantų. Kad ugniagesiai negali patekti į vidų, nes nuo karščio užsilydė metalinės durys. Turint omeny, kad išgyvena herojaus kompleksą nenuostabu, jog tuomet-vis-dar-vampyras šoko į savo aplinkai draugišką sportinį elektromobilį ir smarkiai viršydamas greitį pateko prie "PaxPharm" įvažiavimo. Trečiame pastato aukšte pro langus matėsi ryškūs ugnies liežuviai. Išlipęs iš automobilio Redford'as pribėgo prie pirmo pasitaikiusio ugniagesio. Visiškai atsitiktine tvarka - Meisono, būtent jo, kuris su grupele kitų gelbėtojų kaip tik konstravo kopėčias, kuriomis ketino patekti į laboratoriją išdaužus stiklą. Bandė išsiaiškinti situaciją, kuri nupasakota tikrai nežadėjo nieko gera. Kadangi buvo vienintelis vampyras šiame "karštame taške" suvokiantis, kad ugnis nepadarys jam didelės žalos ar pakankamai senas ir stiprus, idant taip iš tikrųjų būtų gana greitai nusprendė veikti. Lėkte nulėkė į pastatą laiptais pasiekęs trečiąjį aukštą, paskendusį tirštame nuodingų dūmų rūke. Kiekvienoje iš laboratorijų galėjai rasti tuziną pavojingų, labai degių ir net sprogstamų medžiagų. Nežinojo kiek jų išlėkė į orą, tačiau sprendžiant iš to, kad kambario langai nebuvo išdužę, vandenilio rezervuarai pūpsojo nepaliesti. Ir neduok dieve ugnis nukeliaus link jųjų... Durys į laboratoriją tikrai nesijudino iš vietos. Jos buvo įraudusios, įkaitusios nuo karščio, plūstančio iš anapus. Prireikė eilės stiprių smūgių galūnėmis, kad šios išvirstų. Viduje... Gaisras. Gerokai didesnis nei manė. Ugnis kaip mat apglėbė Sebastiano kūną, kuris svildamas kone iš kart save ir gydė. Neįtikėtinai geras regėjimas padėjo neužkliūti už negyvų, smarkiai apdegusų kūnų. Jautėsi tiesiog siaubingai, tačiau nebuvo kada gedėti. Vandenilio rezervuarai stovėjo tolimiausiame laboratorijos taške, kurį gaisras buvo palietęs minimaliai. Ketino užsiimti jais, mesti juos velniop pro tą patį langą, bet... šio stiklai lieka sutrupinti. Pro tirštą debesį įžiūrėjo to paties Meisono veidą, kuris sausų putų gesintuvu kovojo prieš kaitrią ugnį. Galiausiai ugniagesys įsiropštė į patalpą dėl ko vampyras užsimanė instinktyviai maut iš čia, kol neliko pastebėtas. Tačiau negalėjo. Nepaisant to, kad ausis aižė šimtai garsų, pajuto silpnus širdies dūžius.
- Čia, ei!-šūktelėjo kreipdamasis į ugniagesį. Turėjo labai mažai laiko, tad negalėjo pradėti aiškintis dėl to, kad apsuptas liepsnų Sebastianas elgėsi visiškai neutraliai. Buvo per daug akivaizdu, idant jis nėra žmogiškos prigimties. Vyro oda vilnijo, mainėsi vietomis nudegdama, bet čia pat ir pasidengdama nepažeistais lopinėliais. Patraukęs ugniagesio dėmesį Redford'as toliau delnais tapšnojo į didelę, metalinę spintą, kurioje laikydavo smulkesnę laboratorinę įrangą,-Ten yra žmogus,-pastabos užteko pilnai, kad gesintuvu sau kelią iki Sebastiano pasidaręs Meisonas suturėtų savo neapykantą nemirėliams ir pabandytų dabar su vienu jų kolaboruoti,-Vandenilinio rezervuarai... Privalau juos iš čia išnešti kol nepasidarė didelis kabum,-vyrai kaip mat, kone telepatiškai pasidalino darbais. Kol Meisonas nugesino liepsnas, užtikrintai besikėsinusias paliesti neįtikėtinai sprogstamos medžiagos talpyklas, kai pradaręs spintelę joje rado sąmonę praradusią moterį, Sebastianas tvėrė rezervuarus, vieną po kito mesdamas juos laukan pro išdaužtą langą. Lockwood'as perdavęs nukentėjusiąją į kopėčiomis palypėjusio ugniagesio jurisdikciją pasiliko kambaryje tam, kad padėtų Redford'ui įveikti gaisrą. Pasiskolinęs gesintuvų iš kitų patalpų jis asistavo pačiam su ugnimi kovojančiam Meisonui. Teko pavargti kol liepsnos uždūsta po tirštu putų sluoksniu, bet jiem pavyko. Sutempę apdegusius kūnus į koridorių jie abu kurį metą tylėdami sėdėjo ant laiptų. Gžordžina Harlou iš septynių tą vakarą dirbusių laborantų vienintelė liko gyva. Ji stipriai apdegė kūną, buvo apsinuodijusi dūmais. Gaisro priežastis - staigi cheminė reakcija ir dujų nuotėkis. Nepaisant to kokia tragiška ir nežavi buvo dviejų vyrų pažintis, kažkoks "klik" suveikė. Sekančią dieną jie susitiko ligoninėje. Sebastianas lankė Džordžiną, o Meisonas - bala žino ką jis ten darė. Vyrai užsikalbėjo. Gana greitai suvokė, kad turi bendrumų. Kieme apžiūrėjo vienas kito transporto priemones. Redford'ui pasiguodus, kad automobilyje jam ten kažkas bilda, Lockwood'as kaip mat pateikė priežastį kodėl taip galėtų būti. Sekančią dieną jie abu krapštėsi prie vampyro "Teslos". Bendravimas tesėsi ir toliau. Jie abu puikiai žinojo, kad vienas yra vampyras, kitas - vilkolakis, bet tai visai nemaišė. Nors Sebastianas niekada nepraleisdavo progos įgelti draugui, kad šis šlapiu šunimi atsiduoda. Paskutinį kartą prieš šį susitiko bare, kai Meisonas su kolegomis nusprendė kiek atsipūsti.
Redford'as jautėsi pasimetęs. Tylėjo it burną prisėmęs kol nepasisakė abi "konflikto" dalyvių pusės. Negalėjo patikėti, kad:
1. Nusipirko dvarą, kuris priklausė ŠIAM Meisonui ir Katherine.
2. Kad Katherine buvo ištekėjusi už ŠIO Meisono, kuris jam pačiam labai patiko, kai Pierce vyrą buvo linkęs įsivaizduoti kaip kažkokį durnelį, nesuvokiantį ką daro ir KĄ kruša.
3. Jie visi buvo čia... Maža to su Katherine liko užklupti tikrai ne pačiose padoriausiose povyzose.
4. Nė pats to nežinodamas pasigriebė bičiulio ex, kad vaidintų su ja sutuoktinius viešai.
Fuck. Fuck. Fuck. Net nežinojo nuo ko pradėti. O blogiausia, kad pagaliau prabilti privalėjo. Smerkiančiu žvilgsniu nulieja būtent Pierce. Nejaugi ji užlipo ant Sebastian'o tik dėl to, kad išgirdo ir užuodė savo buvusįjį? Noooot coooooool.
- Ir iš kur tavo nuomone aš galėjau žinoti, kad šitas dvaras priklausė tau visai kaip ir šita...-žybteli akimis dėbtelėjęs į totaliai atsipūtusią garbanę,-...pabaisa? Ir oi ne, jos nedulkinu. Greičiau tai buvo repeticija prieš kai ką, kas gautinai tave nokautuos, bičiuli,-nervingas juokas nuaidi Sebastianui suvokus, kad Meisonas dar nežino, kad netrukus pramanyta Redford'ų šeima šaus į žinomumo viršūnes nusileisdami gal tik Kardashian/Jenner klanui,-Kaip sunku viską paaiškinti...-net galvoj pradėjo spengti nuo spaudimo. Nutilęs pamasažuoja pirštais smilkinius,-Žodžiu korporacijai, kuri įpareigojo mane paviešinti vampyrų egzistavimą nuslepiant faktą, kad pats nebe esu vampyras, pasistengė įpareigoti Katherine prisidėti prie dar vienos akcijos tampant išgalvota mano sutuoktine kuriant humaniškos, doros vampyrų šeimos amplua. Kad neva visuomenė nemirėlius lengviau priimtų. Kad sumažinti socialinę atskirtį parodant, jog vampyrai gyvena visai taip pat, kaip ir paprasti žmonės. Kažkas tokio,-tikrai stengėsi sudėlioti žodžius taip, kad Meisonas nepasiklystų, tačiau užbaigė lengvabūdiškomis natomis. Tikrai buvo skolingas draugui paaiškinimą, BET ne pasiaiškinimą,-Tu mėgaujiesi, tiesa?-kreipiasi į Katherine iššnypdamas žodžius su panieka,-Kaip norėčiau dėl viso šito tave apkaltinti tu net neįsivaizduoji...-tipo pasiguodžia. Ir pats puikiai suvokė, kad Pierce prie šito balagano net norėdama nebūtų nagų prikišusi. Tai jis pats, tai jo paties kaltė. Nes elgėsi lengvabūdiškai, paviršutiniškai. Ir kaip nepaminėjus toks sušiktos atsitiktinumų virtinės.

Kai pradedi galvoti, pasidaro iš tiesų labai keista, kaip du vienas kitą netoleruojantys asmenys, gali pasiduoti vienai nuodėmingai akimirkai, kuri švelniai nuneša „pastogę“, atimdama bet kokią sveiko proto gyslelę. Tam užtenka tik vieno tinkamo ėjimo, vieno prisilietimo nuo kurio pasidaro geriau, ir (ne)mirtingas organizmas savaime ima blokuoti viską, kas atrodo nuo pat pradžių turėjo kur kas daugiau reikšmės, nei dabar. Visas aplinkinis pasaulis aptemsta, kaip ir aptemsta tos mintys, kurios tave laiko saugiu atstumu nuo asmens, kurio nemėgsti. Ar bent įtikini save tuo, kad daugiau nei „sportinis interesas“ ir būti negali. Nemirtingosios ir visiškai nepatikimos garbanės, vėsus kūnas glaudėsi prie šilto, žmogiško fasado. Vidinė laikui nepavaldžios moters šlaunų pusė maloniai spaudėsi prie tvirtų vyriškų klubų, tarytum bandytu sulaikyti jį, neleidžiant net prisileisti minties apie sėkmingą aferą, pabėgimą ir dar per daug veidmainiškai hiperbolizuotą „velnio ant aukštakulnių“ apšlakstymą šventu vandenėliu. Jos pilvo raumenys stipriai susitraukė, vos tik papilvės oda susilietė su pampančiu ir kuo toliau, tuo labiau išraiškingą formą įgaunančiu vyrišku falu. Oda pastebimai pašiurpo, pasidengdama mažais, didelį fizinį susijaudinimą demonstruojantį, pumpurėliais. Jos vėsus kvėpavimas, šaltos lūpos pastoviai kontaktavo su Redford‘o viršutiniu fiziologinio kūno sluoksniu. Net kai vyras stengėsi nugesinti moters susidomėjimą, ji savo ruožtu panašu kad buvo per daug atsidavusi šiai nuodėmingai akimirkai, mat nesivargino gaišti savo nesibaigiantį laiką kalboms, kurios niekur neprives. Nemirtingoji moteris tik atitraukė vieną iš savo ranką, vien tam, kad galėtu atmesti savo tankias, tamsias garbanas, kad šios netrukdytų josios sumanymo įgyvendinimo. Ilgi, ir be galo tvarkingi josios plaukai švelniai kuteno mirtingu tapusio vyro krūtinę, kuomet ji viso labo leido savo lūpoms subanguoti. Keista, bet kuo toliau, tuo labiau darėsi panašu kad tai nėra dar vienas bandymas išvesti vyrą iš komforto zonos, po kurio sektu staigus atsitraukimas ir garsus „cha cha cha“ nusikvatojimas. Jos tamsus žvilgsnis dar kartą susidūrė su Sebastian‘o akimis, kuomet Pierce liežuvio galiuku palytėjo jo tvirtą, it plienas papilvę, netrūkus po to, tą vietą geidulingai pabučiuodama. Sebastian‘o bandymas ir toliau kalbėti, nedavė per daug vaisių, tačiau ar tai vyko natūraliai, ar su tuo ką nors bendro turėjo tolimesni įvykiai? Tikriausiai kiekvienas tai gali traktuoti taip, kaip atrodo patogiausia. Ir galimas daiktas, kad tiesa bus žinoma tik vienai asmenybei, kuri panašu kad tą akimirka buvo nusiteikusi ryžtingiausiai. Katherine veidui atsidūrus lygiagrečiai Sebastian‘o, jautė kaip jo šiltos, žmogiškos rankos glaudėsi ant josios kūno, viena, kelianti geismą ant šlaunies, kita ant josios mažyčio, labai jauną amžių išduodančio veidelio. – Atsipalaiduok, aš viso labo tik pradedu... ...mano vilionių arsenalas neišsisunks taip greitai. –
Jos akių vokai palengva nusileido, paslėpdami tą velniškai nuodėmingą žvilgsnį po tamsiomis blakstienomis. Norėjo kad jo ranka ir toliau liestu jos veidą, vos pirštų galiukais susidurdama su lūpomis. Kairė ranka, delnu pagaliau įsirėmė į šaltą grindinį, kuomet dešinės pirštai susidūrė su vyro riešu. Niekur neskubėjo, tarytum viskas vyktu taip, kaip yra rodoma senoviniuose filmuose, kuriuose kartais garsas šiek tiek atsilieka nuo vaizdo. Paryškintos (matyt naudoja nenusiplaunančius lipstick‘us, jei nepaliko niekur raudonų dėmių) lūpos susidūrė su jo rankos rodomuoju pirštu. Prasiplėtė vos vos, kad liežuvio galiukas susidurtu su pagalvėlės oda. Sukamuoju būdu, ji palengva leido jo pirštui prasiveržti pro tas putlias lupas, patenkant į vidų. Iš dalies, labai nekaltas veiksmas, tačiau kažkokiu mistiniu būdu, vyrus tai nuteikia net labai pozityviai, juk ne veltui daug kas padargą įvardina „dar vienu, jautriausiu pirštu“. Liežuvio glamonė su rodomuoju pirštu trūko visai trumpai, ir kai ji sugrąžino šios galūnės laisvę, palinko arčiau. Ne, jie net nepasibučiavo, nors Pierce ir spėjo neskausmingai dantimis timptelėti Sebastian‘o lūpą, kuomet viskas nutrūko. Ir dabar, tai tebeliko vienu iš tūkstančių neatsakytų klausimų: kaip viskas būtu pasibaigę, jei šiuose namuose nebūtu pasirodęs Lockwood‘as? Ir ar Katherine tikrai bandė sukelti buvusiam vyrui pavydą, ar ji tiesiog beprotiškai geidė Sebastian‘o? Na, gyvenimas nėra labai paprastas, kad žinoti ir suprasti viską, kas vyksta aplinkui, ar tuo labiau kokios yra įvykių priežastys.
Ji taip ir neatsakė į tuos klausimus, kuriuos galiausiai šiai sunkiai nuspėjamai personai uždavė mirtingasis. Tačiau ar dabar tai turi kokios nors reikšmės? Juk niekas, net pati Katherine nebuvo tikra tuo, kiek daug jo žodžiuose slypi tiesos. Juk nieko visiškai nenustebintu tai, kad gerai išdulkinta ji galiausiai imtu ir prarastu savo susidomėjimą šiuo vyru, ir kol šis akivaizdžiai tampė ją už „ūsų“, tol galėjo būti užtikrintas, kad Pierce temperamentas neišsiverš per kraštus, utopiškai nuskandindamas ne vien Sebastian‘ą, bet ir visą korporaciją, kuri tariamai taip stipriai įbaugino originalią vampyrę, kad ji pasiduodama ėmė ir nusileido jai paskirtai rolei. Hm, juokinga, turint omeny kad vienintelis asmuo, kuriuo bijo Pierce, yra pati Pierce. Kad ir kaip sunkiai suvokiamai tai skamba, tačiau būdama gyva šitiek šimtmečių, ji galiausiai susidūrė su tiesa, kurios dažnas asmuo nesupranta net per visą savo gyvenimą, tik mes patys galime tapti savo pačių didžiausiais priešais. Ir vienokia ar kitokia prasme, toks įvykių scenarijus jau buvo užpildęs šios moters gyvenimą, ir tai šiai nepatiko. Todėl niekada daugiau nesileis nugalima savęs.
Net kai Redford‘as pasistengė labai greitai perkreipti savo dėmesį į pasirodžiusį draugelį, Katherine savo ruožtu dar kurį laiką liko tyli. Neįprasta, juk atrodo kad moteris nėra iš tų, kurias nutildyti labai paprasta. Tačiau šis kartas buvo kitoks, tyli ramybė ir susibalansavimas savo pačios kūne, atrodė kaip labai puiki išeitis, laukiant „tobulo pasiaiškinimo, iš pono tobulo“. Tiesa, ji vis dar nebuvo pralaužiusi ledus, ir Sebastian‘as jai atrodė kaip tobulas vyras, toks apie kokius yra rašoma „Cosmopolitan“ žurnaluose, tų autorių, kurios namuose augina po trylika kačių ir vyrą paskutinį kartą „uždominavusios“ buvo mažiausiai prieš dešimtį metų. Tamsiaplaukės kūnas vis dar maloniai vibravo, o josios akys  vis nevalyvai stebėjo tą iki galo nenusileidusi objektą, kuris savaime reikalavo dėmesio, net jei ir būtu pridengtas, bet nebuvo. Jautėsi kažkaip net labai gerai, ir tas vertė tuo pačiu metu jausti tam tikrą nesmagumą. Juk paskutinis kartas, kuomet iš tikro taip nekaltai buvo užsivedusi, buvo su Lili. Taip, stebėtina kad ne su Mason‘u, tiesa? Na, ne veltui yra sakoma kad tik moteris gali žinoti, kaip iš tikro patenkinti kitą moterį. Su minėta tamsiaplauke, Katherine per savo ilgą egzistavimą turėjo vienintelį, neįpareigojantį romaną, tiesiog vedamą netikėtai užvirusio geismo ir smalsumo. Tiesą pasakius, Mason‘as niekada nebūtu sudominęs Pierce, jei tuo metu ji būtu likusi su Alvar. Jos abi visada buvo perdaug temperfamentingos, per daug aikštingos ir pasipūtusios, kad imtu ir susimestu ilgam. Bet, sakykite ką tik norite, su ta moterimi kažkas tiesiog labai puikiai suveikė. Tuo labiau, lovoje ji tikrai tobula. „Įdomu ar tas raudonas Lamborghini Aventador vis dar parduodamas?“ – nuvydama per daug deginačias mintis apie Redford‘o kotą, garbanė užėmė savo galvą mintimis apie naują automobilį, mat vis dar oda dvelkiantis „BMW“ jau spėjo atsibosti. Ne ne, automobilis buvo puikus, tiesiog niekuo nestebinantis. Ji iškvėpė, tarytum tai buvo būtina josios kūnui, nors buvo ir atvirkščiai. Iškvėpimas keliuose vietose suvirpėjo, ir moteris jau ketino užimti savo likusį laiką vartymu tų žurnalų, kurie skelbė apie „kiečiausias interjero idėjas“. Ar vyrams tikrai svarbu kaip apstatytas jų butas, namas ar  šiuo atveju, piliadvaris?
– Klasiškas iki galo, Mason‘ai. Ne, iš tikro, labai įdomu tai girdėti iš asmens, kuris neturėdamas po ranka laisvos vaginos ar DVD grotuvo, galėtu iš nepakantumo susikišti savo bičiulį į rozetės skylutę. Na, vieną iš dviejų, jei nesusileistu vien galvodamas apie tai, kaip bus gera. – Atsakomas žodinis karas buvo paskelbtas, kuomet Katherine veide subangavo labai netipinė šiai šypsena. Tiesą pasakius, labai stengėsi parodyti kad jai visiškai nėra svarbu tai, kas buvo pasakyta šio vyro lūpomis. Bet, tiesa yra tiesa, kad ir kokia nemaloni būtu. Pamirštant tai, kad garbanė yra nemirtinga ir šiaip pakankamai didelė kalė, ji pirmiausia yra moteris. Ir jokiai moteriai nepatiktu tai, kaip su dideliu pasimėgavimu, kadaise mylėtas vyras „spjautu“ į veidą, kad buvo neištikimas, maždaug visą laiką. Jei tik kas dabar matytu jos akis, kurias kaip mat nusuko, suvoktu, kad užteko tik šešių žodžių, kad ji pasijaustu na, nelabai gerai. Ypatingai, visą tai vyko prieš Redford‘o akis, o tai reiškia kad jis greičiausiai yra ne ką geresnis, nei kad Mason‘as. „Parodyk man, kas tavo draugai, ir pasakysiu kas tu...“, teisingai? Viduje susikaupęs „man nemalonu, užsičiaupk“, jausmas prilygo tam, kokį tikriausiai jautė Steve Stifler filme „Amerikietiškas pyragas: vestuves“, kuomet buvo priverstas pakramtyti špico šūduką. Taip, jausmas matomai buvo panašus, mat Katherine persimainė, pasidarė šlykštu. Tiesiog pagalvojant apie tai, kas buvo ankščiau, darėsi šlykštu. Ir dar žinoma, visą tai reikėjo būtinai iškošti prie liudininko. Viršutine delno dalimi perbraukusi per savo lūpas, Pierce persimainė dar kartą. Tačiau tas kartėlis, kuris buvo matomas net aklam, dabar bu vo dingęs, o jo vietoje garavo pyktis. Kaip Lockwood‘ui iš viso galėjo šauti į galvą tokia „geniali“ mintis. Ir kai tamsiaplaukės žvilgsnis susidūrė su mirtingojo akimis, o tuomet vėl nukrypo į Mason‘ą. Ji nebe atlaikė, mat praskleidusi savo lūpas, kaip mat paskleidė nuodus, tiesiog tam, kad jis užsišiktu bent kartą.
– Mason‘ai, būk toks malonus ir užsikrušk, bent vieną kartą, bet nuoširdžiai. Nes jei iš tiesų manai... – Specialiai erzindama, ji lėtai pakilo nuo prieš tai pasirinktos vietos ant sofos, neskubėdama, lyg būtu katė, kuri erzina nusižiūrėtą peliuką, pasiekė savo buvusį sutuoktinį, pabaksnodama savo ilgu, juoda spalva nulakuotu nagu į jo krūtinės ląstą. Laikė nuleidusi akis, ir panašu kad stengėsi susilaikyti nuo pašaipios šypsenos, kuri slėpė kur kas daugiau tiesos, nei kad ji buvo nusiteikusi atskleisti. Juk tai kad Katherine ir Sebastian‘as prieš penkerius metus labai smagiai leido savo „laisvalaikį“ kartu, buvo tik jųdviejų maža paslaptis. – ...kad jis yra nepakankamai karštas, kad norėčiau kad jis mane grubiai išdulkintu, tiesiog todėl kad ten jis, o ne kas kitas. Esi dar labiau naivus, nei kad buvau susidariusi apie tave nuomonę. Jokio pavydo Mason‘ai, jokio pavydo. – Žaismingai prunkštelėdama, garbanė dar kartą žvilgsniu susitiko su nelabai patenkintu situacija Sebastian‘u. Na, kaip iš tokios moters kaip Katherine, tokia kandi ir nelabai taktiška versija buvo savaiminiu komplimentu. Kas dar galėtu paaiškinti tai, kad paskendusi noruose liesti mirtingo vyro kūną, ji nekreipė dėmesio į pašalinius garsus, kurie gal ir būtu pakankamai aiškūs, jei nemirtingoji nuobodžiai leistu laiką, ant kvadratinės žaidimo lentos dėliodama šachmatų figūrėlęs.  Liežuviu perbraukusi per savo putlias lūpas, nemirtingoji galiausiai užsidengė savo moteriškus apvalumus, užsirišdama chalatą taip, kad jis neuždengtu visko, bet paliktu vietos fantazijoms, kurių manau nereikia ne vienam iš čia esančių, nes abu matė faktiškai viską (hahaha, such a hore, i'm sorry, really, ;DDD).
Galima pasakyti kad Katherine Pierce, dar tuomet kai buvo pasiskolinusi svetimą pavardę, galėtu atitikti kokio nors valstybės šnipo žmonos įvaizdį, kuri kaip ir turi viską,  bet kaip ir tas viskas yra sutuoktinis ant popieriaus, todėl arba susiranda savęs vertą meilužį, kol „mylimasis“ dirba, arba ima vartoti per daug alkoholinių gėrimų. O tai kad vampyrų tolerancija yra labai iškreipta, alkoholis net nesugeba taip gerai paveikti, kaip paveiktu bet kurį iš kitos rūšies atstovų. Laikydamasi atstumo nuo visų čia susirinkusių, akivaizdžiai bandė surasti kažką, kas buvo žinoma greičiausiai tik jai pačiai. Jos skvarbus žvilgsnis „lakstė“ per didelę patalpą, bandydamas surasti tai, kas dar nebuvo paliesta naujo šeimininko, nes būtu tikrai labai skaudu, jei šis būtu atsikratęs garbanės slaptomis vietelėmis, kurios būtent dabar bent  minimaliai pakeltu nuotaiką. Tuo labiau, nepriklausomai nuo to, kad kuo puikiausiai girdėjo panašų kad bičiulių, dialogą, išsiviepė lyg didžiausia jos svajonė būtu pagaliau ne tokia ir neįgyvendinama. Pasiekdama tolimiausiame kampe, ant sienos kabantį paveikslą. Tikriausiai tai buvo nežinomo autoriaus darbas, jei kabėjo ne taip demonstratyviai ir net iš dalies priminė tam tikrą terlionę, kurią galima būtu nusipirkti turgavietėje, už kelis skatikus. – Ak, štai kur tu buvai. – Tardama tai konkrečiai sau pačiai, neįpareigojančiai nukulniavo, taip, nukulniavo, mat kuomet po bandymo susideginti, aukštakulnius spėjo apsiauti, link minėto paveikslo. Nieko nuostabaus, kad tai buvo standartinio seifo, tiksliau vyno kolekcijos, imitacija. Pasigriebusi pirmą po ranką pasitaikiusi butelį, dar atsisuko į besikalbančius. – Kitaip tariant, tai kas vyksta šiuose namuose, bei netrūkus bus perkelta į „realybės šou“ rėmus, nieko bendro neturi su tavimi, Mason‘ai. Todėl taip taip, toliau vaidink įsižeidusią primadoną ir važiuok ten, iš kur esi parvažiavęs. Sėkmės tau šuniuk... – Iškeldama ranką, ji elgėsi bjauriai, tačiau vargu ar ką nors toks jos būdas gebėjo nustebinti. Juk šiuo metu Katherine buvo savimi, o tai reiškia kad jai nereiškė  visiškai nieko visi tie metai, kuomet dar iš paskutinių stengėsi būti kaip galima labiau normali. Dabar, kai buvo viena, bet ne vieniša, nebuvo verčiama teisintis dėl to ką kalba ar daro.
– Nors kitą  vertus, pasilik. Aš ne prieš, kai kas nors žiūri.  – Atsidurdama prie pat vieno iš pusėtinai aukštų baldų, kuriuose randasi įvairiausi stalčiukai menknekiems susidėti, ji šoktelėjo viršun, vien tam, kad jos beveik nuogas užpakaliukas prisiglaustu prie baldo paviršiaus. Šiek tiek praskietė kojas, tam, kad tarp šlaunų galėtu įsistatyti butelį išlaikyto rūšinio raudono vyno, kurį buvo pasiėmusi prieš tai. Josios žvilgsnis dabar buvo nuleistas, lyg būtu norėjusi vizualiai parodyti kad josios veikla reikalauja labai daug dėmesio, kuomet tikriausiai galėtu tai padaryti ne vien užmerkusi akis, bet ir užsirišusi vieną ranką sau už nugaros su virve, kuri ilgą laiką buvo laikoma verbenos nuovire. Pierce kojos prasiskleidė dar labiau, kuomet ji pasilenkė į priekį, pirštais susirasdama stalčiuko rankenėlę, kurią patraukusi, išsitraukė atidarytuvą. Kaip tik tuo metu pakėlusi akis konkrečiai ją pakalbinusį vyrą. – Hm? – Apsimetė, oi tikrai apsimetė neva nebūtu girdėjusi tai kas buvo sakoma ir aplamai, kad buvo kalbama iš su jos pasipūtusia persona. Žvilgsnis atrodė kitaip, tarytum būtu nelabai vykusiai imitavusi nuostabą. Hm, kaip gi paprasta atskirti tą švelnų melą, kokį bando pritaikyti tamsiaplaukė, kuomet ji nori kad tai būtu pastebėta. Juk, jei ji tikrai būtu užsiėmusi tuo, kas tariamai šiai atrodė kur kas įdomiau, nei teisintis prieš buvusį, bandant ikšsaugoti jo gerą nusiteikimą, lyg tai jai rūpėtu, vargu ar reaguotu kaip tikrai prasto filmo, prastai apmokama aktorė, kuriai sumokėjo vos šimtą dolerių už kelias teksto eilutes ir papų parodymą. – Panašu kad aš mėgaučiausi? Sebastian‘ai, akh, jei turėčiau gyvą širdį, man dabar labai skaudėtu, kad tu taip... ...taip apie mane galvoji. Brangusis, o aš maniau kad tai yra tikra, abipuse meilė, pasitikėjimas. Akh. – Šiek tiek palenkė galvą, žinoma kad panaudodama vėlgi tą patį, pasitenkinimą nuo savęs pačios išduodantį toną. Netrūko nei kelių sekundžių, kad jos akių rainelės užsiverstu, lyg būtu pasiekusi tą akimirką, kuomet jai pasidarytu nuobodu. Ir kas gi nutinka tuomet? Žinoma, kuomet Piece praranda susidomėjimą, ji tiesiog pasitraukia. Gal būtu ir nieko, toliau tęsti kalbą apie nieką, su tais, kurie josios manymu kadaise kvėpavo netolygiai vien pagalvodami apie jos užpakaliuką. Bet, kažkas kuždėjo moteriai, kad tai pabos greičiau, nei pasidarys įdomu. Vyno kamštelis pokštelėjo, kuomet garbanė nušoko nuo baldo, ant kurio buvo prisėdusi. Pašnekovai patraukė toliau, kuomet garbanė negalėjo negirdėti tai, kas buvo kalbama tarp vyrų. Vargu ar buvo maniusi kad realybė atitinka filmus, kuomet  vyrukai dalina patarimus kaip derėtu sukelti moteriai, su kuria abu yra pasidulkinę, orgazmą. Wel... Visko būna. Įsispausdama tarp jų, tiesiog tam, kad bent vienam pasidarytu nejauku, delnu perbraukė per Lockwood‘o skruostą. – Lyg tu tai žinotum... – Jos antakiai pakilo aukščiau, kuomet moteris nusprendė kad nebe trokšta čia daugiau užsibūti. O juk pradžia buvo kitokia, ji nematė prasmės iš čia išeiti, ir tik pasižiūrėkit kaip viskas apsivertė aukštyn kojomis. – Man nuobodu. Jus abu labai nuobodus, ypač kuomet bandot vienas prieš kitą staipytis. Važiuoju prasiblaškyti... ...kol čia pasimatuosit kurio ilgesnis. Arrivederci.
Apdovanodama abu vyrukus tik jai taip beprotiškai tinkančia, be galo miela šypsena, kuomet pamosavusi pirštais, lyg bandytu imituoti atsisveikinimą, nuo verandos pasikėlė tik savo mažą rankinę, kurioje buvo palikusi automobilio raktelius. Net nesistengė apsirengti, o kam iš tikro to reikia, kai atrodai kaip Katherine Pierce? Oi ne ne, ji nesėdo į automobilį ir tikrai ne išvažiavo taip iš karto, palikdama abu stoviniuoti šalia vienas kito. Tik žengusi kelis žingsnius į priekį, garbanė prisiminė kad ant savęs „svetimą“ drabužį, stabtelėjo. Stabtelėjo vien tam, kad atsirišti chalato raištį, ir kuomet apdaras liovėsi it kokia pirštinė dengti jos liauną kūną, įgaudamas beveik beformę medžiagą, nusimetė jį nuo savo pečių, ir kai atsisuko veidu į, ne, ne į buvusį sutuoktinį, o į asmenį, kurio tikriausiai žmonai, priklauso šis apdaras, pametė jį į jo pusę.

- Tau tikrai prireiks išradingumo, nes aš savo "Katherine Pierce nekaltybę" jau praradau, tad žinau ko iš tavęs galima tikėtis,-kad ir koks išdavikiškas bebuvo jo susijaudinimą drąsiai rodantis kūnas, vyras pasitikėjo savimi. Juk nebebuvo tas pats Sebastianas, kuris leido, kad šiam ši iš koto verčianti bulgarė ant galvos užliptų, kuris vėl būtų parodęs jai savo širdį ir Kat iš to tik pasijuoktų. Dabar net atrodytų dar labiau provokavo garbanę, tarsi laukdamas ką ši dar pristatys jo teismui. Tą jųdviejų "paliečiu-pabučiuoju-pakuždu" laikė dar vienu žaidimu, kuriame pralaimėti neketino visai kaip ir pasiekti lygiųjų. Aplamai dar net nepaklausė savęs ko pats šiuo atveju siekia. Išbandyti savo susitvardymo galimybes? Pažiūrėti kiek galios turi jutimai, kai juos kontroliuoji smegenimis, o ne instinktais? Ar priversti Katherine jo iš tiesų geisti, tačiau lemiamu momentu atsitraukus nepatenkinti tų įgeidžių, kurie net jam pačiam pasirodytų aktualūs? Greičiausiai viskas viename. Tačiau negalėtų paprieštarauti tam, kad Pierce dar nuo anų laikų jo vyriško orumo užgavusi nebuvo, tad dabar troško jį visokeriopai regeneruoti "važiuodamas" jos pačios nervais bei troškimais. Tikrai nepažinojo moterų manipuliatorių-intrigančių tipažo (ar aplamai moterų) taip gerai, idant suprastų kiek natūrali yra garbanės elgsena. Išlaikyti nerimtą požiūri į vampyrę dėl to sekėsi tiesiog idealiai. Nenutuokė kiek pasileidusi ji yra, bet intuicija kuždėjo, jog Katerina neleidžia, kad ją glamžytų totaliai bet kas. Būdama su priešingos lyties atstovais, kaip numanė, garbanė visuomet buvo linkusi į flirtą bei vilionę, nes, na, tai yra tiesiausiais kelias į kiekvieno pimpaluotojo mintis. Ne visai ši taktika veikė Redford'ą. Taip, jam patiko moterys, patiko gražios, savimi pasitikinčios moterys. Patiko jas pastebėti, įvertinti jų gracingumą bei trapumą, tačiau ne vartyt pataluose. Galbūt jei gebėtų žiūrėti į save su dar didesne ironija, nesureikšminti šitaip viso to bagažo, kurį tempiasi paskui, netraktuoti savęs it kokio nelaimių ir kataklizmų magneto... na galbūt tai būtų suformavę kitokį vyro charakterį. Charakterį artimesnį komunikabilumui bei seksualiniams ir ne tik nuotykiams. Faktas, kad artimų sau asmenų ratą papildė dar ir Meisonu liudijo viena - Sebastianas keitėsi. Dešimčių metų melancholijos, izoliacijos nuo viso pasaulio, vienumo ir vienišumo jam pasirodė kaip ir gana.
Ne, visgi gerai, kad Meisonas pasirodė būtent dabar. Kito asmens vizitas tikrai nebūtų taip staigiai bei užtikrintai atšaldęs Sebastiano ir Katherine dueto. Jei įvykių vaga būtų pakrypusi kažkaip kitaip, tik Tamsta Nebevampyras būtų likęs durniaus vietoje. Nešiodamas į prieštaravimus natūraliai linkusią galvą kažkuriuo momentu tikrai papūstų burbulą klausdamas savęs kodėl peržengė liniją, kodėl jam taip sunku susivaldyti, kodėl su ja ėmė elgtis šitaip netipiškai sau?.. Kur dingo tas užtikrintas apatijos ir antipatijos jausmų mišinys fatališkai nemirėlei? Beveik atrodė, kad kaip musytė įkliuvusi į tinklą net nesistengė nespurdėti, idant kuo mažiau voro dėmesį atkreiptų. Jis įsileido į save Katherine. Leido jai būti tokia, kokia žinojo, kad ji yra. Sugrįžęs mirtingumas čia niekuo dėtas. Jei būtų parodęs įtikinamesnį abejingumą, vampyrė galbūt būtų tik nusispjovusi per petį. Viskas buvo kiek kitaip. Sebastianas priėmė jos žaidimo taisykles ir ėmė elgtis kone analogiškai - provokuoti. Visgi buvo įsitikinęs, jog pagrindą po kojomis jautė pakankamai stiprų. Tikrai nėra toks kvailas, idant dėl jos pamestų galvą taip, kaip 2011ųjų Čikagoje. Ir ne tai, kad pasidavė Pierce puolimui, kiek suvokė negalintis šiam pasiduoti. Neketino atrodyti kaip kažkoks išgąsdintas nabagėlis ar laužytis kaip nekalta boba. Gal iš viso jei širdyje neširstų ant Saloninos būtų neprisileidęs garbanės taip fiziškai arti, kad atrodytų būtų trukę tiek nedaug ir... Ta intriga, neva tarp jųdviejų tikrai galėjo kažkas įvykti, kažkas beprotiškai karšto, aistringo ir seksualaus viliojo tik savo nuodėminga natūra. Redford'as tikrai būtų sulaukęs momento, kad atšaldytų vampyrę tiesiog užtikrintai. Niekados nebuvo vienas tų vyrų, kurie nesugebėtų nulaikyti agregato tarp kojų. Jau ir taip parodė šiokią tokią nepagarbą savo jausmams, įsipareigojimui Saloninai. Pats suprato - nieko gera liesti kitą moterį, kai nesupranti, kas vyksta su taviške, kai nežinai kada ji grįš ir iš viso AR grįš. Tačiau šiuo atveju vylingas, iki nuobodumo moralus Sebastianas jautėsi užšokęs ant kitokių emocijų bangų. Redford'ui neprireikė kažkokio klaikaus likimo smūgio, gyvenimo sudužusio į šipulius, kad iššauktų pokyčius savyje natūraliai. Jis neketino myžt į batą ir verkšlenti dėl kiekvieno juodo debesies, kuris užslinkęs sumoja "šiktelėti" vyrui ant galvos. Norėjo... gyventi. Tiesiog kasdienybėje matyti GALIMYBES, o ne rutiną. Išvaikyti melancholiją. Patirti. Būti sėsliam jam likimas bet kokiu atveju dabar neleido. Norėjo tos pačios intrigos. Iš tiesų labai daug visko susidėjo į vieną krūvą pastaruoju metu. Gal net kažkoks laidelis atitinkamai galvoje perdegė nuo per didelio informacijos srauto. Redford'as visuomet buvo ypatinga, stipri asmenybė. Jis visada ras būdą gyventi toliau. Ar juodoje plokštumoje įžvelgti šviesių potėpių, galbūt šių net drėbtelėti. Kitaip nei Katherine, Sebastianą išlikimo išmokė ne šimtus metų trukęs bėgimas nuo paties žymiausio ir galingiausio hibrido žemėje. Vyras tam tikrais momentais pasiduodavo savo paties silpnybėms, paviršutiniškumui, kažkokiai savimeilei, egoizmui. Jis galėjo staigiai emociškai perdegti it sausas šapelis momentais, kai atrodydavo, jog viskas aplinkui pasidarydavo tiesiog nepakeliama. Tada jis atsigręždavo į save patį. Kažkaip pasąmoniniai pasiduodavo sprendimas, kurie siejosi su jo paties interesais bei gerove. Galiausiai niekuomet nebuvo toks stiprus, kad įstengtų atleisti broliui, kurį kaltino nužudžius Elissą (net dabar širdo ant jo, kad per jį sesuo izoliuota nuo viso pasaulio iškentė tikrą pragarą). Jei būtų toks, koks turėjo toje situacijoje būti, būtų nepalikęs Silas'o vieno kentėti disfunkcinę Ambrose šeimos kasdienybę. Darė klaidas, po galais, juk buvo tik žmogus. Jis vėl buvo žmogus. Žmogus, kurį atrodytų taip lengvai galėjo apakinti pyktis, geismas. Pats dabar suprato, kad būdamas nemirtingu per daug stengėsi JAUSTIS žmogišku ir tai visuomet trukdė jam būti geru vampyru. Visuomet jautėsi kaltas dėl to, kokiu tapo. Tiesą sakant iš dabartinės Sebastiano perspektyvos sulig kiekviena diena ta nusikratyta paranormali praeitis atrodė vis mažiau ir mažiau velnioniška. Tačiau tai tikrai nereiškė, kad gailėjosi savo sprendimo ir dabar elgtųsi priešingai. Į savo mirtingumą tikrai žvelgė kaip į naują gyvenimo etapą. Ir, dievai mato, momentai, kai nepradėdavo sveikata streikuoti tikrai buvo magiški. Tais pačiais "Twink'iais" atsidžiaugti vis dar negalėjo. Jam trūko tik to nenusakomo jėgos jausmo, kuris kraujagyslėmis ruseno tarsi adrenalinas. Trūko jutiminių pojūčių, kurie veikdavo tarsi meistriškai surinktas šveicariškas laikrodis. Geresnio nuovokumo, atminties, aplamai - optimalesnio protinio darbo. Be to, Katherine ir nesurado Redford'o tokio, neva būtų galima pamanyti, jog vyras gailisi savo sprendimo dėl mirtingumo. Ji kaip tik rado jį... visokeriopai atsigavusį. Tarsi problemos nuo jo atsimuštų kaip vanduo nuo tų inovatyvių neperšlampamų džinsų, su kuriais vaizdai neseniai mirgėjo visame internete. Tai puikiai paaiškina kaip perdėm racionaliai reagavo į ištikusią situaciją pagrindiniame dvaro kambaryje. Gi žinojo - negali kaltinti nei Meisono, nei Katherine, nei galiausiai savęs paties dėl to, kad čia viskas taip susisuko. Redford'as tiesiog natūraliai buvo ko gero linkęs susibičiuliauti su tipais, kurie visai kaip ir jis pats, kadaise dulkino garbanę. LMAO. Galėtų jai net už tai padėkoti, nes tiek Dean'ą, tiek Meisoną Sebastianas galėjo pavadinti savo draugais. Žinoma nežinojo, kad suleisti į vieną patalpą jie abu gerkles vienas kitam perkastų. Visi šiam pasauly tarpusavy persipynę keisčiausių atsitiktinumų gijomis. Nebuvo jam malonu stypsoti priešais draugą su erekcija, tačiau panagrinėjus detaliau ji veikiausiai net skirtingas reikšmes turėjo šiems dviems individams. Redford'ui tai tebuvo natūrali reakcija į artimą kontaktą su moterimi, kuri galėjo išsilaikyti net vyrui išvadavus save nuo troškimo panaudoti tą "pabrinkimą" pagal paskirtį. Su Meisonu buvo kiek kitaip. Kaip jiedu elgėsi dabar puikiai atspindėjo skirtumą tarp bičiulių - kad vienas daugiau "protiškas", o kitas emocionalus. Visgi patekęs į analogišką situaciją pakeltų kur kas didesnį vėją. Arba Sebastianas tikrai Lockwood'ui patikęs, arba išsiskyrimo su ex aplinkybės privertė vilkolakį Katherine nuoširdžiai neapkęsti. Dėl pastaro varianto tai galėtų jam dar ir paantrinti. Buvusių sutuoktinių kivirčas nežavėjo ir net nekurstė Redford'o susidomėjimo. Vyras tikrai neužsimanė nurūkti į virtuvę, pasispraginti spragėsių, sklestelėti sofoje ir su pasimėgavimu stebėti šią dramą. Jie buvo dar taip neseniai susipažinę... Neperžengė dar to atvirumo vienas su kitu barjero, kuris būtų užpildęs tikrai ne vieną spragą vyrų išmonėse. Ko gero būtų užtekę ir neilgo Meisono buvusios žmonos autoportreto, kad sugretintų ją su viena savo pažįstama. Tuo tarpu Sebastianas nesupažindino vilkolakio nei su korporacija, nei su mirtingumo susigrąžinimo aplinkybe. Jiems reikėjo pasišnekėti. Labai. Tačiau kištis į kompanionų dialogą irgi nenorėjo. Nenorėjo kištis net tam, kad juodu "apraminti". Apgraibomis apsijuosia chalatą nenuleisdamas akių nuo Lockwood'o ir buvusios Lockwood. Pimpalas jau buvo užmigęs, bet ne tame esmė. Išvengęs savo kruvinos odos vaizdo toliau sėkmingai nesuprato, kad pūpso visas "apsiteršęs". Ir, kad iš šalies tai tikrai atrodo ne kaip. Atrodytų širdyje suturėjęs nešiojo tikrai didelį pagiežos Katerinai gniužulą, tačiau prisidėti prie jos dergimo nesinorėjo kažkaip. Didesnis vyras nuo to nepasidarytų. Juolab už tai, kad anuomet pasidavė Pierce virusui buvo paties Sebastiano padaryta klaida. Su šia moterimi reikia mokėti elgtis. Jei tikėjaisi iš jos daugiau ar kitaip tariant įsivaizdavai ją kitokią, na tai jau tavo problema. Dėl to, tik nemaloniau, kai garbanė įstato ragą ir tu pasijunti tik dar labiau durnas, nes esi durnas.
- Techniškai įmanoma. Negi tu galvoji, kad visi vampyro jutimai kruša galvą vienu ir tuo pat metu?-galėjai tikrai ne vienareikšmiškai interpretuoti tokį Sebastiano pasisakymą, tačiau vyras tikrai nenorėjo specialiai tarsi užginti Katherine, kuri teikė vilties, jog ant Redford'o lipo ne tik tam, kad juodu būtų užklupti. Savimeilės priešingas variantas toli gražu nepaglostytų ypač kai nelaikai savęs lievu. Nežinojo, kad nemirtingumo duonos Meisonas yra seniau skanavęs ir vėliau jos atsisakęs (dar vienas bičiulių panašumas), tačiau Redford'o patirtis atsispindėjo ką tik išsakytuose žodžiuose. Susitelkęs į kokią nors veiklą, kurioje daugiau dalyvavo kūniški jutimai, tikrai galėjai neišgirsti, kad už lango miauksi kačiukas. O ir šiaip, labai ilgai mokėsi, kad jo vampyriški pojūčiai nebūtų išsibarstę. Tiesą pasakius Katherine reakcijos, panašėjusios į susierzinimą nesureikšmino. Pasukęs galvą įvardyti keletą priežasčių kodėl Pierce visgi ant jo lipo galėjo nesunkiai, tačiau garbanė dažnai stengdavosi pateikti save ir savo motyvus iš itin lengvabūdiškos pusės. Pastebėjo tą jau seniai, dar "Marissos" laikais. Ta pati moteris, kitas vardas. Jei ji norėtų rioglintis ant kažko tik dėl to, kad tas kažkas gerai atrodo būtų pernelyg paprasta. Per daug paprasta tokiai figūrai kaip Katherine,-Pavyzdžiui, jei tau per pilnatį numesčiau kamuoliuką taigi nebėgtum jo gaudyti?..-sumoja pašmaikštauti, tačiau iš kart supranta, idant suskėlė čia visai ne vietoje. Sprendžiant iš Meisono veido, vyras tikrai nebuvo nusiteikęs dabar prikolint. Redford'as krenkšteli neva pravalydamas gerklę, nors iš tiesų pasijautė nejaukiai. Nepritariantis Sebastiano žvilgsnis susminga į Lockwood'ą, kuris labai atsainiai sureaguoja į jojo painų paaiškinimą. Maža to draugas akivaizdžiai parodė, kad nespėjęs įšilti kojų, ketina pasitraukti. Nebūtų jo sulaikęs. Geriau pirma apmalšinti emocijas, o jau tada pabandyti paprotauti. Stiprūs jausmai tikrai puikiai blokavo centrus, atsakingus už objektyvų bei racionalų informacijos perdirbimą.
- Na, tą tu jau ir taip žinai,-šaltai mesteli garbanei, kuri labai įdomiai apibūdino Sebastiano ir Meisono veiklą. "<...>kol čia pasimatuosit kurio ilgesnis." Cha! Jei būtų geresnės nuotaikos gal ir sukrizentų,-O, tarp kitko, kam nepatinka oralinis?-greičiausiai ne dar viena nevykusi Redford'o replika priverčia vilkolakį išskubėti iš svetainės. Vyras patraukia pavymui prasilenkdamas su atvirai grožybes vis dar demonstruojančia Katherine. Stabteli netoli jos. Žvilgsnis trumpai nusileidžia į jos krūtų viduriu, bet pakyla,-Vadinasi bonsai medeliai ir bambukai?-panaudodamas tam tikrą taktiką siekė palenkti garbanę jam reikalinga linkme. Ji akivaizdžiai ruošėsi iš čia išvažiuoti, tad argi jai labai būtų gaila peržvelgti tą nelemtą katalogą? Negi turės tai užkrauti ant Elissos pečių? Ir taip, kai kuriems vyrams tikrai rūpi kaip atrodo jų būstas. Sebastianas namuose praleisdavo tikrai nemažai laiko. Nesvarbu, kad pradėjo dažniau lysti į pasaulį, kai oda pakišta po saule neskrunda kaip gruziniškas šašlykas, vis vieną stogas virš galvos jam asocijavosi su poilsiu bei ramybe. Būti dėmesio centre jam nepatiko niekados, o dabar... Na, tai tikrai vargino. Būtų bet kam įbrukęs tą katalogą, kad pačiam nereiktų vargt. Net nesusimąsto, kad kažkaip nelogiška reikalauti iš asmens pagalbos, kuris įrengė dvarą taip, kaip vyrui nepatinka. Gūžtelėjęs pečiais "oh well" maniera, tarsi nesureikšmina to Katherine spyriojimosi bent kartą pabūti naudinga kažkuo daugiau, nei tik žavinga išvaizda išsijudina iš kambario ir pats. Meisonas jau buvo spėjęs įsėsti į sau priklausantį automobilį. Kai pagalvojo, kad nebandys jo sulaikyti klydo. Vis tiek jautė kaltę dėl to, kas čia įvyko. O ir draugas rūpėjo užtektinai, kad bandytų jį kiek nuraminti išsikovodamas galimybę dialogui. Kaip gerai, jog nenusiprausė! Prisiminęs nemalonų incidentą kone instinktyviai delnu pervažiuoja per veidą it bandydamas panaikinti likučius kraujo, kuris sudžiuvęs nuo sausos trinties trauktis neketino. Išbėgo basas, tik chalatu apsidengęs... Šalo šikną, bet ai.
- Man atrodo trumpą reziume aš jau pateikiau. Po to ėjo tavo rėksmingas "man nusispjaut ką ketini man pasakyti!" kiek pamenu,-vyras nesišaipė. Tiesiog jis į visą šį didelį "oopsie" reagavo ironiškai, kaip reaguotų į bet ką kitą,-Susigrąžinau nemirtingumą. Neseniai ištiko kažkoks priepuolis. Kraujas... Pro visur... Woooosh! Gal peršalau ar kažkas panašaus?..-na, su tokia logika nepasiginčysi,-Bet nesvarbu. Tau tikrai labai, labai, labai keista, kad du tau žinomi, ne vieną amžių gyvenę asmenys galėjo būti kažkuo susiję? Kita vertus niekados šiltai apie savo ex neužsiminei, Meisonai. Nemaniau, kad ją vis dar myli,-išsireiškia gerai nepagalvojęs net ką sako. Padebesiais neskrajojanti Sebastiano galva karštą bičiulio reakciją sulygino su elementariu pavydu. Nuo idėjos, kad Lockwood'o gyvenime atrodo kaip sumautas uzurpatorius norėjosi pradėti gūžtis, tad jos mintyse ir nenagrinėjo. Redford'as stovėjo kiek sulinkęs, delnus giliai sugrūdęs į medvilninio chalato kišenes. Stotą vizualiai prarado ne todėl, kad jautėsi uždūchintas (aplamai konflikto metu atvirai demonstravo neutralią poziciją). Vėjo gūsiai smelkė kiaurai versdami kentėti tai, ko nejuto ilgai - šaltį.
- Paklausyk... Aš viską tau papasakosiu tiek detaliai, kiek to norėsi. Ir pastatysiu tiek pintų alaus, kad jau nebegalėsi nulaikyti bokalo. Tačiau stypsot lauke pusplike šikna aš ilgai negaliu. Arba grįžtam į vidų, arba riedam kur nors. Katherine privertė mane ją įsileisti, iškrapštyčiau ją lauk tik numiręs. Oi, nepamanyk tik, jog bruku tau idėją,-pamosuoja delnais it gindamasis. Sumažinti pyktį, kurį jautė Meisonas Sebastianui rūpėjo net labai. Su Dean'u pradėjo matytis retai. Jam trūko draugo, trūko bendraminčio. Moterys moterimis, tačiau tikra meilė tik tarp vyrų.
Redford'as labai trumpam sugrįžo į vidų. Susirankiojo drabužius, kurie visą šį metą gulėjo prie laukujų durų, įžingsniavo į svetainę, kur pasičiupęs mobilųjį, piniginę, įspraudęs save į niekuo neypatingas kelnes bei dar neypatingesnius marškinėlius, nusiprausęs veidą, paskubomis nusičiupęs ir striukę pasidžiaugia, kad išvengė kontakto su Katherine. Kažkur dvare ji vis dar buvo, nes BMW tebestovėjo kieme. Sebastianas įsėda į paniurusiam draugui priklausančias vežėčias ir vyrai nuvažiuoja. Riedėjo neilgai. Redford'as pasiūlė arčiausiai dvaro buvusį pakelės barą tam rimtam jųdviejų pokalbiui. Vis dar nebuvo alkoholinių gėrimų mėgėjas, tačiau atgavus "normalių" receptorių dovaną tikrai lengviau pernešė šleikštų jųjų skonį, tad minėjęs alų mąstė, kad šio nervams "praskiest" reikia būtent Lockwood'ui (kad išgėrusiam sėsti prie vairo nevalia nepagalvojo taipogi). Pats valgyti norėjo. Tiesą sakant ilgiausias periodas kiek iškęsdavo neslobdamas nuo alkio buvo miego metas ar dvi - trys valandos, skyrusios nuo pastaros "užkrovos". Baro viduje žmonių praktiškai nebuvo. Kaltas popiečių metas arba prastai valdoma virtuvė? Nenorėjo pagalvoti apie tai, kad pavalgys neskaniai. To jau būtų per daug. Diena ir taip įtempta. Fone skambėjo muzika, kurios nesiklauso. Negalėjo įvardinti atlikėjo, tačiau ritmai aidėjo smagūs. Jie buvo tokie, kokiais Sebastianas su Meisonu dabar nesijautė. Abu sutartinai patraukia į giliausią, atokiausią patalpos kampą užimdami staliuką. Baldai buvo iš medžio, parudavę nuo nusidėvėjimo. Kėdė atrodė kieta ir nepatogi. Priėjus maždaug 30-35 metų amžiaus padavėjai su smarkiai išblukintais, kone balkšvais plaukais padavusiai meniu elgėsi maloniai. Galėjo prisiekti, kad ji jį atpažino. Paėmęs oda ar ala oda aptrauktą valgiaraštį iš karto atsiverčia karštųjų patiekalų puslapį. Seilės burnoje kaupėsi ragindamos paspringti nuo tų užrašų ir paveikslėlių.
- Atsimeni ką tau sakiau svetainėje? Tą ilgą korporacija bla bla bla dalį? Kai išlindau į teliką skambinai man, klausei kas per velnias vyksta. Tą kart pasakiau, kad viską paaiškinsiu vėliau. Vėliau yra dabar, o visa į ką įsivėliau - žiauriai sumauta. Klausyk...
Išsirinktas jautienos nugarinės kepsnys su bulvėmis bei salotomis baigė atšalti, kol užsivedęs Sebastianas klojo bičiuliui viską, ką pats žino. Papasakojo apie savo buvusį laborantą Borisą, kuris su savo pasekėjais pasistengė, kad verbena atsidurtų gal ne kiekvieno, bet dažno žmogaus sistemoje. Apie Nacionalinę Saugumo Užtikrinimo Pieš Nemirtinguosius korporaciją. Apie Alexis Farraday. Apie NSUPNK bandymą išspręsti situaciją pasinaudojant Sebastian'u kaip viešu įrankiu šviesti mases vampyrų klausimu. Apie vyro vaidmenį ir ką bendra tame turės su Meisono puikiai pažįstama Katherine. Apie savo žmoną, kuri paprašė pertraukos. Apie nemirtingumą, kurį susigrąžino tos pačios Pierce dėka. Žodžiu viską viską. IŠSKYRUS faktą, kad su Katherine susipažino tada, kai ji buvo ištekėjusi už Lockwood'o. Liežuvis nebūtų apsivertęs to paminėti. Dievaži, net burna išsausėjo! Gurkštelėję kolos pagaliau pasijaučia tiek morališkai "palengvėjęs", idant galėjo susitelkti į fiziškai primityvią nom nom veiklą be jokios sąžinės graužaties. Dėmesį lėkštės turiniui bei savo kompanionui dalino po lygiai.

Ar Sebastianas manė, kad jo išsami pastarųjų įvykių išklotinė nuims susierzinimą nuo Meisono tarsi "Ibumetinas" galvos skausmą? Žinoma, kad ne. Jo galvoje viskas tikrai skambėjo logiškai, tačiau nebuvo tikras kiek adekvatus šiuo atveju bus jo vilkolakis bičiulis. Pats iš tiesų stebėjosi koks yra... atsipūtęs. Redford'as anei kiek nesinervino. Išliko ramus net momentais, kai pakeltas Lockwood'o patosas būtų kalbinęs panaudoti kumštį tam, kad šis nusileistų tiesia trajektorija į Meisono veidą. 500ųjų prieš Kristų Sebastianas tikrai būtų taip ir padaręs. Kažkodėl ŠI drama jam atrodė tarsi nepriklausytų jam pačiam. Iš tam tikros pusės Lockwood'as jam atrodė kaip dar vienas nelaimėlis įkliuvęs į Katherine Pierce nasrus. Niekada nebūtų pagalvojęs, idant jųdviejų santykiuose viskas buvo šiek tiek kitaip. Mat Sebastianui tikrai sunkiai sekasi rasti toje moteryje bent krislą žmogiškumo.
- Pro mano išėjimą niekas nelindo daugiau nei du tūkstančius metų, Meisonai. Iš pradžių viskas jautėsi ir atrodė keistai, bet dabar negalėčiau būti labiau patenkintas, kai vėl turiu kūną, kuris reaguoja į viską, tačiau ne tam, kad kiekvieną sekundę virpėtų iš nekantrumo kaip smarkiai jis nori susileist į save galoną kažkam priklausančio kraujo,-ramus, netgi vienodai skambantis Sebastiano balsas apeliavęs į draugo pastabą išdavė kiek užtikrintas į mirtingą žmogų atvirtę vyras jautėsi. Nemirtingumas turėjo vieną, kitą pliusą, visai kaip ir privalumų turi pasirinkimas būti mirtingu. Nedarė iš to didelės dramos. Net geriau pagalvojus tiek vienas, tiek kitas aspektas minusų ir pliusų kraičių turinį dalinosi po lygiai. Ir šiaip, nėra jooookio tolko gilintis į tai, kas būtų jei būtų. Negalėtų labiau gerbti savo pasirinkimo. Galbūt Meisonas iš didelės dalies gailėjosi savo nemirtingų dienų, tačiau jis vampyru nebuvo daugiau nei du tūkstančius metų. Redford'as matė tiesiog nesuvokiamai daug tragedijos, kurią iššaukė jo vampyrizmas, kad a-a, gal daugiau nereikia. Filosofiniu, moksliniu ar religiniu aspektais apskritai amžinybė materialioje erdvėje egzistuoti neturėtų. Atmetus kelis iš pavardintų, kurie Sebastianui kone neimponavo visiškai, kėlė mokslinį. Galbūt atslinks toks amžius, kuriame paprasto, mirtingo žmogaus nebeliks ir pasaulį valdys aukštesne gyvybės forma dažnai save vadinantys nemirėliai. Tačiau nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog žmonija, kad ir kokia ji bebūtų ypač nuo pramoninio perversmo pradžios užtikrintai veda save į susinaikinimą. Pats žmonijos mentalitetas yra užtektinai primityvus, idant tai kažkada įvyktų. Galiausiai kaip mokslininkas ir astrofizikai prijaučiantysis galėtų pasakyti, kad užtektų tik kokio didesnio meteorito, kurio mūsų Saulės sistemos dujinis milžinas Jupiteris savo milžiniška gravitacija nenukreips saugia trajektorija nuo arčiausiai Žvaigždės esančių uolinių planetų įskaitant ir mūsų Žemę, ir šioje karaliaujančios, labiau už kitas išsivysčiusios Homo sapiens sapiens ar Homines nocturnae gentys išnyks tarsi dinozaurai palikdami pasaulį valdyti žiurkėms, tarakonams ir wolbachia bakterijai. Prošvaisčių ne tiek ir daug, kai matai toliau, nei tik savo kiemo. Gal dėl to genijai gyvena trumpai ar užbaigia savo dienas išsitaškę sau smegenis. Visai kaip keturiolikmetis vunderkindas Brandenn'as E. Bremmer'is, kuris būdamas 18 mėnesių amžiaus pats išmoko skaityti, kuris būdamas trejų - groti pianinu ir dešimties baigė vidurinę greičiausiai nesijautė toks jau ir ypatingas jei nusprendė nusižudyti tam, kad jo organai būtų panaudoti donorystei. Dėl visokiausių priežasčių galvočiams gyventi yra tiesiog sunkiau. Jie pastebi daugiau, suvokia daugiau. Ir amžinybė betikslės egzistencijos nežavėtų jokio individo turinčio sudėtingesnę mąstyseną. Just sayin'.
Turėjo gerai pagalvoti, kad suprastų kokią moterį Meisonas paminėjo. Ir vis tiek finale liko neįsikirtęs į dar vieną bičiulio pypavimų tiradą. Suprato tik tiek, kad minėtoji Viktorija yra jam labai brangi, bet kas ji tokia galvoje taip ir neišsiaiškino. Ar labai keista, jog apie vidinį jau dabar išširusios Lockwood'ų šeimos gyvenimą vyras nihują neraukė? Su Katherine Sebastianas moraline prasme artimi nebuvo niekados ir nebus, o su Meisonu pritrūko kelių susiėjimų prie alaus bokalo, kad Redford'as būtų prisikasęs prie tam tikrų vilkolakio gyvenimo tezių, nes iki šiandieninio lepsuso jųdviejų santykiai klostėsi tiesiog puikiai. Visai netrukus Lockwood'as pats pabrėžtinai nusakė savo santykį su Viktorija, tačiau Redford'as didelio netikėtumo jausmo nepajaučia. Sėdėjo su lygiai tokiu pat akmeniniu veidu.
- Užsičiaupk, Meisonai,-neiškenčia. Ne tiek, kiek nervino bičiulio tonas, kiek jo galva, kuri tiesiog ATSISAKĖ priimti Sebastiano anksčiau išsakytus žodžius tokius, kokie jie buvo. Nes atrodė, kad vilkolakis tiesiog atsirinko jam rūpimą informaciją, iškraipė faktus ir dėl to, pradėjo tik dar labiau bliauti,-Elgiesi kaip sumauta primadona, kuriai sutaršė ševeliūrą. Kiek aš tau kartų galiu kartoti, kad nedulkinu Katherine? Bet patikėk, jei ilgiau lipsi dėl šito man ant sąžinės tai pirmas dalykas, kurį padarysiu grįžęs namo bus būtent tai, ką bandai man prikišti. Tiesiog dėl juokų ir šūdukų, kad pasijausčiau toks blogas, kokiu mane laikai,-šaltakraujiškas Sebastiano tonas persmelkia priešais esantį pašnekovą ir nebuvo galima suprasti kiek rimtai būtų galima traktuoti tą esminį vyro išsireiškimą. Tai tebuvo šiurkšti taktika norint prišaukti bent šiek tiek blaivaus proto iš savo pašnekovo. Kol Redford'as laikosi tvirtai ir netgi šiek tiek abejingai vietoje to, kad pasiūlytų Meisonui išsiaiškinti santykius kumščiais. Nei anas tikrai spirgėjo vietoje tarsi subinę būtų dilgėlėmis nusiplikęs,-Patikėk, kad ir kaip norėčiau priimti šią problemą dėl naujavirčių kaip asmeninę - neišdegs. Kartoju tau dar kartą, ir patikėk, paskutinį - visa tai... Tas viešumas nėra ir nebuvo mano sumanymas. Ir jeigu netiki mano žodžiu tada tai jau tikrai eik velniop prieš tai paklausęs savęs kam tau reikalingas draugas, kuriuo nė velnio nepasitiki,-tas pats šaltas vyro balsas veržėsi pro Redford'o lūpas. Tikrai nebuvo panašu, kad sėdės ramiai, kol Meisonas drabstytis kaltinimais ir putomis,-Ir kodėl tau atrodo, kad tavo dukra bus su tuo bent kažkiek susijusi?-nesuvaldė liežuvio ir ironiją Sebastiano saviraiškoje, skirtoje pašnekovui galėjai užuosti per jardą,-Gerai, man jau gana,-išrėžė piktokai, bet buvo panašu, jog vos sulaiko pašaipų juoką. Ūmiai pakilęs ant kojų pasiima ant kėdės atlošo pakabintą striukę, iš kurios - piniginę. Pasikuitęs joje pameta ant stalo kupiūrą, kuri jo ir Meisono užsakymą galėjo padengti bent du kart. Tvarkingai ir ne per skubriai apsirengė, ko gero paskutinį kartą šį metą pakeldamas akis į draugą, kurio dramatiškumas vis dar labai erzino,-Jei tu mane laikei garbingu tai galiu pasakyt, kad pats laikiau tave tikrai mažesniu stuobriu, nei kad pasirodei šiandien. Atrodo įsikirtęs, kad balta yra juoda varysi savo supistą tiesą iki apsividuriavimo. Dievaži, valerijonu reiks girdyti ne Katherine, o mane kai grįšiu,-apsisukęs ant kulno Redford'as nušauna link durų su "WC" ženklu patalpoje pavarydamas čiurkšlę į pisuarą. Buvo per daug daėstas, kad jį sujaudintų rausvas myžalų atspalvis. Suprato tik tiek, idant kažkur viduje kraujuoja ir tai nepraleidžia progos pasidemonstruoti. Na, kol pajėgs atsikelti iš lovos ir nusišikti vargu ar susirūpins. Kai išėjo į lauką Meisonui priklausančio mustango nebebuvo. Pamindžikuoja vietoje spręsdamas dilemą kokiu būdu nusigauti iki dvaro. Taksi reiktų laukti, o to daryti nenorėjo, tad variantas nueiti peškom pasirodė pats priimtiniausias. Be to, turės marias laiko pamąstyti apie tai, kas per šūdas čia nutiko. Vidutinio intensyvumo fizinė veikla padės ir virškinimui, nes jautė, kaip riebalų prisisunkusios fri bulvės, kurios buvo patiektos kaip garnyras prie steiko, stabdė skrandį. Šiek tiek daugiau nei du kilometrus įveikia per 40-50 minučių drėgna, vieniša pakele.

Po nesąmonių su Katherine, konfrontacijos su Meisonu ir kitų į vieną susiplakusių velnių Sebastianas dar ilgai jautėsi kažkaip debiliškai. Tiesiog vyko visko kur kas daugiau, nei vyras pajėgė suvirškinti. Galvoje - tikras balaganas. Tiesą pasakius net nesuvokė kaip jautėsi. Buvo kažkoks atbukęs. Lyg senaties termino nepasiekusios patirtys bei išgyvenimai netgi nepriklausytų jam pačiam. Galiausiai Redford'as neapsikentęs nusipirko bilietus į Paryžių, pas žmoną, pas sūnų, tačiau tą pačią dieną išdėjęs šią idėją į šuns dienas nusprendė pas juos neskristi. Ne tik dėl pečius užgulusių atsakomybių, bet ir šiaip. Sebastianas visuomet užgriuvus tikrai sunkiai pakeliamiems sunkumams buvo linkęs arba kelti sparnus, arba užsisklęsti. Netraukė dabar nė prie vieno iš variantų. Taigi po neilgo, bet būtino dialogo su savimi nutarė, kad susikaups ir pabandys spręsti kiekvieną iš problemų paeiliui. Tai visų pirma griebęs pirmą pasitaikiusią ryšio priemonę pabandė susisiekti su Marcusu. Tiek jo, tiek Saloninos mobilieji pypsėjo užimtumo signalais. Pabandė dar keletą kartų ir ką - rezultatas lygiai toks pats. Emocijos sukilo ūmiai tą kartą. Beveik pajautė kaip viršun šovęs spaudimas išpučia galvą it kamuolį. Kaip sutvarkyti problemą, kuri nenori būti sutvarkoma? Visa šikna jautė, jog į didelę bėdą jiedu papuolę tikrai negali būti. Marcus to neleistų. Žvėriškai jų abiejų ilgėjosi. Marcus aplamai išnyko greičiau, nei Sebastianas gavo laiko pažinti savo paties vaiką. Nežinomybė šiuo atveju suko protą. Galėjo prisiekti, kad nusivylimo bei pykčio emocijas šiuo atveju jaučia kone fiziškai tarsi vidurius draskantį skausmą. Ir visgi kas iš to? Buvo prašytas sūnumi pasikliauti bei duoti Saloninai erdvės. Laikas bėgo ir... nieko. Jautėsi kažkoks apleistas. Momentais taip uždiegdavo mintims bei jausmams susipylus į vieną katilą, kad belikdavo tik lėtai iškvėpti ir pradėti mąstyti apie tai, kas ramybės neduoda toliau. Ak taip, Elissa. Jos ir Dean'o santykiai jam seniai pasirodė kažkokie keisti. Bet tai visiškai nieko palyginus su netiesioginėmis sesers užuominomis apie jų šeimą, kuri jos rožiniu rūku apsiblausiusiomis akimis turėjo vėl būti vieninga. Ne, na jau ne. Tik per mano lavoną. Žinoma Silas'o pranykimas nesumažino bendro problemų kraičio, tačiau nematydamas jo barzdotos marmūzės bent jau miegojo šiek tiek ramiau. Nutuokdamas Elissos intencijas Sebastianas netgi tapo linkęs prisilaikyti nuo sesers atstumo. Kad tik ši nesugalvotų kaip brolius "atsitiktinai" suvesti. Kalbant apie atstumą nutolo su tuo pačiu Dean'u. Jis matomai kažką išgyveno, kažką negero, tačiau nebuvo linkęs sunkumais su niekuo dalintis. Bičiulis atsitraukė. Dar vienas asmuo, kuriam prisireikė erdvės ar panašus šūdas. Galiausiai perspektyviai atkrito tas pats Meisonas, kurio draugijoje tikrai išeidavo pasijausti kaip paprastu biču, atsipalaiduoti prisimenant, kad jo paties asmenybę sudaro ne tik amžinas bandymas išgyventi bei išlikti. Bet turėjo nuojautą, kad šis tylos boikotas tęsis neilgai. Vyrai nekonfliktuoja... šitaip. Jie išsidaužo snukius ir kitą akimirką persimetę rankas vienas kitam per petį eina alaus. Tikrai netikėjo, jog nesklandumai dėl kažkokios bobos pakiš koją jų naujai, bet įspaudą dūšioj palikusiai draugystei. Juolab Jesus-fucking-Christ. Sebastianas nei dulkina Katherine, nei ketina tą daryti. Per smarkiai kertasi ne tik pati idėja, bet ir moraliniai aspektai. Žinoma tos erotiškos lietynės dvaro svetainėje, tas karšta-šalta žaidimas buvo mažų mažiausiai nepriimtinas. Ir Redford'as rado progų sau dėl to papriekaištauti. Keista, tiesa, jog kaltės kažkodėl nejautė. Juolab sparčiai tildomas vidinis balsas šaukė nerimą keliantį suvokimą dėl prastėjančios vyro sveikatos. Kažkas panašaus buvo nutikę ir pačiai Katherine tada prieš keletą metų Čikagoje. Abejojo ar ji sugalvojo pajodinėti ant Seb'o disko lazdelės žinodama, jog šis vyras ras būdą kaip išgydyti Pierce palengva ėdusią nepagydomą ligą. Tuomet moteris akivaizdžiai gyveno "neturiu ko prarasti" principu. Jos gyvybė kabėjo ant plauko. Redford'as ir pats pagalvojo, kad galbūt išgyvena tą patį, ką patyrė Katherine - plaučių vėžį, bet po paraliais ne. Vieną ilgą vakarą praleido "PaxPharm" laboratorijose tirdamas savo paties mėginius ir... neišsiaiškino visiškai nieko. Jokios konkrečios diagnozės. Taip kraujyje leukocitų kiekis tikrai buvo sumažėjęs, bet tai nepaaiškina tų baisių kosulio priepuolių, kai kraujai imdavo varvėti per visus galus. Like, for realz. PER VISUS GALUS. Tai nepaaiškino kraujingo šlapimo. Tai nepaaiškino mieguistumo, energijos stygiaus, sumažėjusio apetito bei mažėjančio kūno svorio. Akivaizdu buvo tik viena - Sebastianas palengva nyko. O ir noro desperatiškai ieškoti išgijimo būdo jis stokojo kaip niekad. Nusprendė kišti į save vaistus nuo leokopenijos ir žiūrėti kur tai nuves. Nors puikiai suprato, kad tai greičiausiai nenuves visiškai niekur. Tačiau prieš mirtį turėjo darbo. Ir labai daug. Nenumaldomai atėjo diena, kai planas apkartinti Katherine būtį turėjo tapti realizuotu. Ji taps matoma, žinoma, netgi sekama. Ir Redford'o galvoje tai reiškė pergalę prieš tas visas jos machinacijas bei tyčines, bereikšmes žmogžudystes. Ji bus įsprausta į griežtus elgesio rėmus ir to vyrui visiškai pakako, kad vėlgi, miegotų DAR ramiau. Nejaudino jo faktas, kad vardan to kentės pats pasirašęs nuosprendį tąsytis tą Bėdą Su Aukštakulniais su savimi ar netoli savęs. Kažkaip buvo įsitikinęs, jog yra vienas tų retų vyrų, kurie tikrai gali ją atlaikyti. Bent jau kol kels jai įdomumą. O jį tikrai kels, nes net jeigu jo paties pimpalas pūpsotų labiausiai krauju pritvinkusia, kyšt-myžt veiksmelio desperatiškai išbadėjusia erekcija neketino jos patrinti tarp Pierce kojų. Atgautas žmogiškumas ir akivaizdžiai jaučiamas nemokėjimas to valdyti Sebastianą stūmė į tokias fiziško susitvardymo stokojančias situacijas. Tą pačią spontanišką erekciją patirdavo nelauktai ir visiškai netikėtai. Beveik pradėjo manyti, kad čia kažkokia pimpalo veiklos disfunkcija. Pasiskaitė apie tai. Taip nutinka paaugliams, bet blemba ne 30+ metų vyrams... Žodžiu. Prieš pirmąjį viešą pirmosios viešos vampyrų poros pasirodymą reikėjo sutvarkyti šį tą svarbaus. Ir tai buvo susiję su Elena Gilbert. Tikrai negalėjo būti toks didelis arogantiškas šūdžius, kad užmirštų, jog apsiėmęs su Katherine įstums josios antrininkę į tikrai nepavydėtiną padėtį. Bandė rasti sprendimą kažkokį pats, bet... Nė vienas iš bandymų burti liko nepavykęs. Keista, tiesa? Vikanai ŠIAIP JAU virtę vampyrais prarasdavo ryšį su tuo magiškuoju aš, o Sebastian'o atveju viskas susisuko atvirkščiai. Visgi tarp vienintelio turėto Ambrose šeimos palikimo aptiktus tėvo užrašus vyras pasiliko detalesniam panagrinėjimui. Daugybė nesąmonių ten buvo prirašyta, tačiau iš bendro braižo ir ant pečių nešiojamos galvos, kuri nepriminė kopūsto Redford'as suprato, jog Horatius nagrinėjo kažkokią nematytą kalbą. Visa tai buvo keistos, padrikos nuotrupos, dažnai pasikartojantis rato motyvas. Jis piešė linijas, jų pradžioje žymėjo laiką, jo pradžią ir tęstinumą, kuris judėjo viena kryptimi. Juk net moksliškai aiškinant mūsų visata nuo paties Didžiojo sprogimo judėjo ta pačia linija apimdama elementarų "tvarkos ir chaoso" (paprasčiau aiškinant jei laikysi rankoje stiklinę ir ją numesi, ji neabejotinai pažirs ant žemės virsdama netvarka, kurios nebegrąžinsi į pradinį tašką) visumos modelį. Tačiau greta visada matė ratą, tarsi demonstruojantį praeities, dabarties ir ateities susijungimą bei galimybę "tvarkos ir chaoso" taisyklę keisti nepaisant to, kad tam prieštaravo fizikos dėsniai. Ir ką, po velniais, tai turėtų reikšti? Sebastian'as tikrai tikėjo, jog dabartinis žmogiškas protas dar negali paaiškinti gyvybės bei visatos dėsnių, tačiau paskaityti eilutę, kurioje Horatius bandė daryti tai prieš šitiek šimtų metų... Tai tikrai pasirodė įkvepiančiai žavinga. Iš girtuoklio ir patologinio smurtautojo tikrai nesitikėtum tokių intelektualių proto nušvytimų. Nuklydęs į teorines lankas Redford'as susigriebė, kai tvinktelėjo supratimas, jog šiaip jau ieško būdo, kaip išsukti Eleną. Jo galvoje užgimusią idėją realizuoti nebuvo taip jau paprasta, kai ne tik nemoki, bet ir nebegali burti. Turėjo kreiptis į kažką pagalbos. Pirma šovusi mintis - Freya Mikaelson. Gražiai pazyzęs tikrai palenktų ją savo naudai, tačiau. Po katastrofiškos trio: Niklaus, Sebastiano ir Boriso sueigos, kuri baigėsi ne tik Caroline mirtimi, bet ir visą pasaulį apėmusio chaoso pradžia, lėmusia naują iki tol paslaptimi laikytos rūšies ir žmonių draugystės erą graikas Mikaelsonų rezidencijoje jautėsi tiek pat laukiamas, kiek varguolis buržuazijoj. Mikaelson'ų šeima visada jam atrodė velnioniškai, netgi nenormaliai vieninga. Ir iš esmės paremta tokiu principu: Klausas visada apsišikdavo, o Elijah, Rebekah ir kiti Sebastianui žinomi individai kažkokiu būdu bandydavo tą apsikakojimą pateisinti ar jo nepamatyti. Visada pagalvodavo, kad Elijah (kuris tikrai atrodė turintis griežtą moralinį kodą, bet matyt nepakankamai griežtą, jei tema paliesdavo jo artimuosius, dėl to pamesdavo racionalumą) vietoje kaip žiebtų porą blizgių tam išsišokėliui per ausį tai maža nepasirodytų. Bet kažkodėl jie visi toleruodavo Niklaus elgesį, tas jo liguistas ambicijas. Vienokiu ar kitokiu atveju. Ir tebūnie, tai tikrai nėra kažkokie Redford'ui priklausantys "nešvarūs apatiniai". Buvo tikras, kad Mikaelson'ai, įskaitant pačią Rebeką dabar grieš ant Sebastiano dantį. O gaila. Mat minėtosios šviesiaplaukės draugijos buvo tikrai pasigedęs. Jei kadaise mylėjai vienas kitą, rodei atsidavimą, rūpestį bei aistrą, sunku išlikti draugais. Tačiau Bekos ir Redford'o atveju tai kažkaip veikė. Žinoma jie buvo linkę laikytis šiokio tokio atstumo, nes žiūrint į asmenį, kurį kadaise mylėjai ir tebemyli, tačiau kitokios išraiškos meile nevalingai lieki krečiamas prisiminimų: malonių ir nelabai. Dabar kai žvelgia į save iš šalies jųdviejų išsiskyrimo priežastis jam atrodė tokia idiotiška... Du asmenys, kurie žiūrėdami vienas į kitą matė gyvenimą, kurio niekados negalės turėti. Kurie negalės turėti BENDROS šeimos. Du individai, kurie pritvinkę desperatiškumo emocijos tapo toksiški vienas kitam. Juk galiausiai Sebastianas susigrąžino mirtingumą ir nebuvo tikras kiek labai tuo džiaugiasi. Redford'ą persekiojo keista nuojauta, kad jų santykiai tikrai niekados neturėjo pasisukti tokia linkme ir jeigu išpultų proga viską pataisyti, gal net pradėti iš naujo... Uch, okay. Turėjo nutraukti save nuo perdėm drąsių išvadų. Tikrai kvaila ir nebrandu, bet baksnojamas Saloninos jam įstatytais ragais vis dažniau pagaudavo save svarstantį "kas būtų, jei būtų" tema. Jam tiesiog neišėjo didvyriškai gerbti ponios Varias/Redford slapukavimo, jos dingimo, jos nepasiekiamumo. Iš kitos pusės tiesiog negyventi irgi neketino. Tikėjosi, idant išvydusi per televizorių Sebastianą žingsniuojantį pašonėje su Katherine, kuri bus pristatoma kaip jo vampyriška žmonikė, iššauks kažkokią Ninos reakciją. Bent jau KAŽKOKIĄ. Bent žinutę. Tačiau Redford'as išlindo į viešumą, tapo veidu tikros visuotinės revoliucijos, o jo mobilusis tylėjo. Ne, jam brangiausi asmenys tikrai nepanoro išsiaiškinti, kas per sumautas šūdas vyksta su Sebastiano makaule, neva ten gal koks pelėsis įsimetė. Visgi patirtis parodė, kad susiklosčiusios situacijos paaiškinti racionaliai bei adekvačiai kone neįmanoma. Na, bent jau Meisonas atmušė Redford'o argumentus kaip kamuoliukus rakete. Grįžtant prie Elenos apsaugos temos tegalėjo kreiptis tik į Elissą. Jis atvyko pas seserį, kuriai vis dar buvo skolingas paaiškinimą dėl apsiimto viešo vaidmens. Ji rodė nulį pritarimo, bet šio Sebastianui ir nereikėjo. Jis didelis, suaugęs vyras, vadinasi gali priimti sprendimus. Be to, jam nusišikti, kad Elė fiziškai tapo vyresnė už patį Sebastianą, šis vis vieną yra vyresnis jos brolis ir taškas. Jis gali pamokslauti sesutei, o ne atvirkščiai. Vyras užsiminė apie merginą, kurią stato į nepavydėtiną padėtį ir jautrus prašymas baigėsi nuspėjamu sutikimu padėti. Jautėsi prastai kreipdamasis į Elissą tokiais klausimais. Magija ją sekino, o burtas tikrai nebuvo pats lengviausias. Ir visgi nepaisant to... Viskas ką Redford'as dabar turėjo padaryti, tai apibarstyti pelenais (šie susidėjo iš kažkokių žolyčių, vaško ir ilgo, sudėtingo burtažodžio) Elenos namų slenkstį, kurį perėjusi mergina aktyvuos burtą. Problemos aplankyti Gilbert namus nematė. Net atliko veiksmą, kurį turėjo atlikti kai išgirsta už durų žingsnius, kurie akivaizdžiai ketino persikelti į lauką. Movė šalin pasislėpdamas už namo kampo. Ir vos neapsimyžo, kai pamatė su KUO Elena išėjo. You sneaky son of a bitch... Tai buvo Meisonas Lockwood'as!!! Beveik isteriškai susižvengė negalėdamas patikėti, kad Meisonui šitaip neišeina atsvaigti nuo to apvalaus, mielo veidelio. Būtent to, kurį nešioja Lockwood'o ex. Na taip, gi Elena turi tokią pat stulbinamą išvaizdą (visgi sekant populiarią nuomonę, Katherine Sebastian'ui asmeniškai atrodė patrauklesnė ir... jaunesnė), tačiau žmogišką, mielą charakterį. Ji iš tolo nebuvo panaši į tą furiją Pierce. Prireikė kelių momentų, kad atsigautų po netikėtumo. Visgi buvo svarbiausia tai, kad Elena dabar tikrai bus apsaugota. Kaip apsaugota? Redford'as suprato, jog paviešinęs dailų Kat veidelį sugriaus Elenai gyvenimą. Melas, kad ši jos dvynė sesuo nesuveiks niekados, nes Gilbert neabejotinai yra gatava emociškai susivemti kiekvieną kartą išgirdusi Katherine vardą. Bet kas jei Elena galėtų toliau gyventi sau priklausantį gyvenimą, tačiau žmonės, kurie nėra jai artimi tiesiog NEGALĖTŲ jos matyti kaip Pierce kopijos? Koncepsija sudėtinga ir paini, bet įgyvendinama. Suprato tiek, kad Elissa pritaikė jai adaptuotą realybės iškraipymo burtą. O ar jis veikia ir kiek veikia parodys laikas. Ne, burtas privalėjo suveikti. Sebastianas buvo skolingas Elenai kažkokį komfortą už sugrąžintą galimybę riaugėti ir bezdėti. Ak, ir kai Meisonui pagaliau dašus Sebastiano paklausti KOKIU būdu jis vėl tapo mirtingas, kai Elena Gilbert akivaizdžiai jam yra daugiau nei žinoma... Jų draugystė ir taip atrodė kabanti ant plauko, o dar šitaip. Žodžiu šikna, kad ir iš kurios pusės bepažiūrėsi. Grįžo namo keistai įkvėptas ne per seniausiai išgyvento kuriozo, kuris tikrai pakėlė nuotaiką.
Nebuvo ryto žmogus. Tik ne dabar, kai žadintuvas suskambėdavo kiekvieną kartą, kuomet saldžiai pūstų į akį dar bent tris valandas. Laukė ilgas skrydis į Europą. Ne, visai ne į Paryžių, velniop Paryžių. Keliaus į Berlyną atlikinėti darbų, kurie buvo įrašyti į jo kaip JNK pirmininko dienotvarkę. Tiesiog dukterine "PaxPharm" tapusi įmonė atidarinėjo didelę klonuoto kraujo gamyklą, kuri savo produkcija aprūpins bent pusę vidurio Europos tai tikrai. Šumas dėl vampyrų egzistencijos paviešinimo mažėjo. Valdžios organai kaip niekad veikė operatyviai investuodami į informacijos skleidimą bei pateikimo kokybę. Į vienodų teisių užtikrinimą. Į harmoniją ir balansą, kuris užpildydavo kiekvieną socialinę ar visuomeninę spragą. Toks dėmesys idėjos išpildymui didelį įtarimą Sebastianui. KAŽKAM vampyrų išlindimas į dienos šviesą tikrai buvo naudingas. Tik negalėjo suprasti kodėl. Nacionalinė Saugumo Agentūra su savo Trečiuoju Ešelonu, atsakingu už viešai pristatytos NSPUNK veiklą ko gero pergalės tostus kėlė kiekvieną mielą dieną. Pasitaikydavo žinoma ir protestų, netgi išpuolių, tačiau visi jie būdavo neįtikėtinai gražiai numalšinti. Kas tik stiprino Redford'o įtarimą, jog valdžia ne tik valdo mases, bet ir turi kone visapusišką jųjų kontrolę. Nusiprausė, pavalgė, apsitaisė. Buvo susidėjęs lagaminą per daug nesukdamas galvos kokius asmeninius daiktus turėtų pasiimti. Jam užteko dantų šepetėlio, planšetinio kompiuterio, krūvos kojinių bei trumpikių komplektų ir vaistų. Kalno vaistų. Visko ko pritrūks nusipirks mieste. Juk net smokingą vakaro programai nuomosis ar susiveiks vietoje. Būtų juo pasirūpinęs anksčiau, bet pamiršo, kad turi tikrai nestandartinę figūrą ir kiekvienas bandymas įsigyti rūbų apsunkdavo bei apkarsdavo. Visgi buvo netekęs kelių kilogramų, tai gal viskas paeis sėkmingai. Bus matyt. Iš lizdo išsitraukęs šviežiai pakrautą mobilųjį ir įsimetęs pakrovėją į lagaminą apsižiūri ar nieko nepaliko. Piniginę su viza turi, bilietas rankoje. Kaip ir viskas gerai. Katerinos jau kurį metą nei matė nei girdėjo ir nebuvo tikras ar ji iš viso vyks su juo į tą patį renginį. Juk ji tikrai nebuvo perdėm sužavėta idėjos, kad teks pasimaivyt prieš kameras bei žurnalistus. Gi tai iš esmės pakeis jos kasdienybę. Buvo tikras dėl viena - net jeigu Pierce ir pasirodys Berlyne, tai jie susidurs tik geriausiu atveju viešbutyje (teko užsi'book'inti vieną kambarį, bet buvo tikras, kad vietoje galės užsisakyti sau atskirą). Abejojo ar iš visos susidurs net tame pačiame lėktuve, nes nestokodamas finansinių išteklių Sebastianas gyveno tikrai dar palyginus kuklų gyvenimą ir planuodamas skrydį visados rinkdavosi ekonominę klasę jeigu šioje būdavo laisvų vietų. Kaip, kad šiuo atveju. Žinoma nenorėjo būti kibinamas ar atpažintas. Neatkreipti į save dėmesio vyras mokėjo. Ir šiaip ne veltui užsidėjo tą džemperį su plačiu gobtuvu, kurį užsivoš vos tik atsisėdęs į savo vietą. O tada pagal planą įsikiš ausinukus ir prakimarins tas ilgas valandas kart nuo karto užkasdamas ir aplamai papataikaudamas savo dėmesio reikalaujančiam žmogiškam organizmui. Nepavadintum Sebastiano ir skūpu, nes ne tik investavo didelius pinigus į tai, kad jo įmonė būtų inovatyvi bei šiuolaikiška, bet neaplenkdavo ir fondų, kurie jo požiūriu tikrai turėjo teigiamą įtaką žmonijai. Niekados nebuvo atsargus, jutimiškai sustyguotas individas, tad nieko keista, kad movęs pro duris kone kaktomuša susiduria su Katherine. Nesuvaldė savo reakcijos. Juokingai aiktelėjo iš netikėtumo.
- Kad tave skradžiai, Pierce. Tfū,-atrodė kaip tipiškas išgąsčio paveiktas asmuo. Tiesiog tikrai nesitikėjo garbanės čia ir dabar. Net lagaminas iš rankos iškrito,-Es tut mir leid, mein Schatz (angl. i am sorry, sweetheart). Ne tik turiu pramankštinti liežuvį kietai vokiškai tarčiai, bet ir šiaip. Kaip socialiai atsakingas asmuo turiu dienotvarkę, kurią privalau sekti. Žinau, kad nekenkėjiškas egzistencinis modelis tavo piktybiškai subinytei yra svetimas, tačiau dabar neturiu laiko tavo nesąmonėms. Pamiršai turbūt, bet manęs laukia ilgas skrydis į Berlyną. Tavęs šiaip irgi,-pasilenkęs susigraibo plastmasinės lagamino rankenos, lėtai, bet išdidžiai atsitiesdamas. Vien dėl to, kad Katherine mėgo sprindžio dydžio kulnus ūgių skirtumas tarp jųdviejų nebuvo toks ir didelis. Nužvelgė įdėmiai vampyrę tikrai iš pažiūros negalėdamas pasakyti iškrito tas viešas įsipareigojimas iš jos galvos, ar ne. Pierce visados vaikščiojo apsitaisiusi taip, kad nesuprasi ji madas demonstruoja ar išsiruošė į vakarėlį. Jeigu tiek laiko, kiek ji skiria savo išvaizdai sukoncentruotų į kokią intelektualinę veiklą, jiedu bent turėtų apie ką pasikalbėti gal net aplenkdami vienas kito traukimo per dantį neišvengiamybę,-Dėl Dievos meilės, Kat, aš rimtai,-Sebastiano balse atsispindėjo nedidelis susierzinimas, kai eilinį kartą pajautė vampyrės gležną, bet tvirtą, didelę jėgą išduodančią ranką ant savo krūtinės stabdančią vyrą nuo skuboto pasišalinimo link kieme stovinčios gražuolės elektrinės "Teslos". Buvo pradėjęs priprasti jau prie to, kad asmeninės erdvės idėja Katherine neegzistavo. Nedraugiškai atrodančios Redford'o akys nuskenuoja Pierce veidą. Po negausiu, bet skoningai panaudotu makiažu slėpėsi neakivaizdžiai dviprasmiška garbanės išraiška,-Ko tokia patenkinta? Iš veido atrodai taip, lyg buvai dulkinta ištisą naktį. Ar tiesiog taip labai džiaugiesi mane matydama?-pagaliau Sebastianas prasilaužia tam, kad situaciją išnaudotų tinkamai bent jau savo pasipūtėliško šmaikštumo elgsenos braižo labui. Jis ir vėl demonstravo ne tik abejingumą fatališkai vampyrei, bet ir pašaipią nuomonę jos atžvilgiu. Iš dalies tokia Sebastiano elgsena tikrai atrodė nuspėjama. Kad ir kokia didelė aura buvo apgobusi Kateriną, Redford'as stengėsi parodyti, jog turi ne ką mažesnę.

Gražiai burzgiantis 2016-tų metų, baltos spalvos BMW automobilio variklis užgeso, kuomet pasiekė privatų Redford‘o dvaro kiemą, likus gal dešimčiai žingsnių iki verandos. Prie vairo sėdinti garbanė nerodė labai didelio troškimo išlipti iš transporto priemonės, kuomet kairės rankos alkūnę atrėmė į pravirą laiką, akivaizdžiai būdama paskendusi savo pačios mintyse. Tuose, kuriomis buvo kankinama nuo tos dienos, kuomet šie namai tapo, kažkieno kito asmenine valda, o jos asmeninis gyvenimas pavirto į tam tikro pobūdžio ugnikalnį, kuris arba išsiverždamas nusineš viską velniop, arba nusiramindamas suteiks galimybę atsikvėpti. Į grotuvo atmintį įrašytas garso grojaraštis keitė vieną dainą po kitos, iš pažiūros turėdamas paskirtį leisti negalvoti apie nieką, kaip tik muzikos skambėjimą. Tą patį, kuri sukelia šiuolaikinė muziką, susidedanti pagrinde iš kompiuterio išgaunamų garsų, tuščių ir šaltų, iš anksto užprogramuotų, kaip ir pačios Katherine Pierce siela. Matthew Koma – „Kisses Back“ miksas užpildė ne vien salono vidų, bet išsiveržė net ir pro pravirą langą, savotiškai primindamas apie tai, kad šiame žemės plote dabar jau randasi nebe vienas asmuo. Subas švelniai vibravo po vairuotojos sėdyne, išryškindamas kiekvieną stipresnį akordą. Nemirtingosios kairiosios rankos pirštai pakilo, susiliesdami su šios putliomis, ryškiai raudona, matine „Kylie Cosmetics: Mary Jo K“ spalva, nudažytomis lūpomis. Padūmavusių akių vokai nusileido, kuomet fatališka tamsiaplaukė lėtai iškvėpė, išleisdama mirtinai stingdantį šaltį iš savo plaučių. Nesiskubino, išliko nebyli, it būtu kankinama labai dviprasmiškų minčių, kurios vertė ją savotiškai pasiruošti būsimam susitikimui su ilgiausiai gyvenančiu pasaulio atstovu, išmainiusiu amžinybę į visiškai nieko vertą mirtingumą, ligas ir pastebimai prastą savijautą. Pailgi, blizgiu juodu laku „nuspalvinti“ nagai, šiek tiek praskleidė nemirtingosios lūpas, panerdami ją į dar gilesnes mintis, dar gilesnius atsiminimus, kurie nebūtinai turėjo kažką bendro su audringai praleistomis keliomis valandomis Niujorko naktiniame pramogų komplekse. Greičiau tai buvo tai, kuo originali vampyrė neketino pasidalinti su ne vienu iš (ne)gyvų individų, galinčiu vėliau netinkamu metu pradėti kalbėti. Tikriausiai kaltas buvo menkas pasitikėjimas aplinkiniai, arba tiksliau, visiškas tokio nebuvimas. Tačiau garbanė verčiau buvo linkusi pasilaikyti ne vien asmenines mintis, išgyvenimus ir net aktualius ėjimus, sau pačiai. Gyvenimas, kuris jos atžvilgiu tęsiasi jau ne pirmą šimtmetį išmokė kad pasitikėti gali tik savimi, nepriklausomai nuo to, kad prie to viso gali turėti antrą pusę, draugus ar vaikus. Tavęs nenuvils tik tu pati. O jei šitaip visgi nutiks, ant nieko negalėsi suversti kaltės, nes žinosi kad susimovei savarankiškai, gal net to desperatiškai norėdama. Visgi, Katherine atžvilgiu, tokios „klaidos“ buvo neatleistinos ir neleistinos. Su laiku ji ir pati priprato išlaikyti budrumą 24/7, ir tai pasirodė kaip vienas tų, gyvenimą palengvinančių aspektų. Arba sunkumų, tačiau tai priklauso nuo kiekvieno požiūrio į aplinkybes.
Prieš daugiau nei parą laiko, atsitraukusi nuo žavingosios vilkolakės, Katherine nusprendė likusį laiką praleisti viename iš viešbučių, bandant pasimėgauti paskutinėmis valandomis, kuomet dar nėra žinoma visam pasauliui, kaip vampyrų „grožio etalonas“. Na, meilės sau niekuomet nestigo, todėl nieko nuostabaus tame nebuvo, kad manė jog kiekvienas gyvas „vikšras“, kuris net nėra nusipelnęs josios dėmesio, ims tyliai fantazuoti apie tai, ką ji galėtu padaryti su juo, likus už uždarų durų, be pašalinių akių ar liežuvių plakimo. Kažkaip mintis apie tai, kad sugrįžus į Sebastian‘o dvarą, bus pasitikta ne paties maloniausio vaizdo, kaip pastarasis maigo mygtukus xBox‘ę, kartu su savo pasirodo labai svarbiu bičiuliu, kuris prie to viso dar ir buvęs Pierce vyras, vimdė. Tikrai, vimdė, net kai vampyrams nėra būdingas toks žmogiškas kūno reagavimas į stemplės dirglumą. Viešbučio paslaugų suteikiama ramybė atrodė tam tikra prasme maloni, nors Pierce ir nebuvo pratusi prie buvimo su savimi. Visgi, kai kažko netenki, imi tai vertinti, tiesa? Ji vertino savo privatumą, kaip ir savo asmeninį gyvenimą, į kurį stengėsi neįsileisti ne vienos sielos, nenorėdama būti skaitoma kaip atvira knyga. Tiesą pasakius, iki tokio apibūdinimo neprisileido ne vieno asmens. Net kai tokie ir atsirasdavo, manydami kad gali sujaukti jos mintis, nukreipti ta linkme, kuria jiems būtu patogiausia, Katherine pasirodydavo kur kas labiau uždara, ir atvira tuo pačiu metu. Tokie dalykai oponentams tikriausiai išneša protą, ir vargu ar priverčia užsilikti ilgam. Yra baugu, kuomet apie asmenį, apie kurį manau kad žinai visiškai viską, nežinai visiškai nieko. Į korporacijos suteikta palydovinio ryšio mobilų aparatą, didelį kvadratinį ir ne kiek neprimenantį šiuolaikiškus telefonus, atkeliavo žinutė, pranešanti apie tai, kokia valanda ir kokiame mieste ji turėtu pasirodyti viešam renginiui, su savo fiktyviu mylimuoju. Jau būdama viešbučio kambary, atgulusi į karštą, putomis padabintą vandenį, retro stiliaus vonioje, ji perskaitė gautą tekstą, iš kart po to atmesdama aparatą į šoną. Mintis, kad bent kelias valandas teks praleisti su Sebastian‘u akis į akį, savotiškai džiugino. Jaudulio nebuvo, tačiau pasitenkinimas nuo suvokimo, kad galės iškrėsti ką nors, nebūtinai doro, tiesiog vertė ją jaustis ypatingai gerai. Taip gerai, kaip būna tik tuomet, kai žinai kad gali gauti tai, ko nori. Tik klausimas, kas būtent lietė tą „noriu“? Vienas kito erzinimas, statymas į nelabai patogią padėtį ar visas tas „šilta ir šalta“ žaidimas, kuris buvo tiek pat neprognozuojamas, kiek ir pačios fatališkosios garbanės būdas? Vidinis balsas kuždėjo, kad mirtingasis vyras vargu ar suspaudęs savo „geriausią draugą“ susikiš į lagaminą ir nusiveš kartu, mat be šio draugijos negali išbūti ne vienos akimirkos, ir šiaip, tikriausiai sugebėjo pastebėti kad garbanotosios asmenybės atžvilgiu, minėtasis beta vilkas veikia labai jau orgazmą blokuojančiai, erzinančiai. Visgi greičiau net labai neigiama prasme, nei kad teigiama.
Net tuomet, kai Katherine Pierce žiniomis, korporacijos šiai parinktas vyras (tikriausiai paaiškėjus tiesai, kad tai buvo gana suktas paties Sebastian‘o Redford ėjimas, norint išstumti originalią vampyrę iš komforto zonos, pasirūpinant tuo, kad bent prieš visuomenę, josios rankos liktu stipriai ir visai ne erotiškai surištos, bei ši nebe galėtu linksmintis skriausdama kitus, niekuo kaltus mirtingus žmones) buvo labai sudomintas pasiruošiamąją kalba, svarbiomis detalėmis, kurias būtina pabrėžti žurnalistams, bei kitiems žiopliams atvykusiems sužinoti apie dabartinę globalinę situaciją tarp mirtingų ir nemirtingų individų talkinimo tarpusavyje, jos galvelė buvo užimta kiek kitokiomis mintimis, labiau sutelktomis į jos asmeninius interesuos, nei kad tinkamą pasirodymą prieš publiką. Galu gale, buvo visiškai tikra tuo, kad sugebės bet kurį papirkti savo nekaltai atrodančiu veideliu, suvaidintai švelniai skambančiu balsu, ir kūno signalais, kuriuos galima nukreipti tinkama linkme, vos tik tai tampa labai būtina. Kūną apgaubiantis karštas vanduo, šildė tamsiaplaukę ne vien iš išorės, tačiau ir iš vidaus. Tvarkingos ir kaip visuomet nepriekaištingai atrodančios garbanos, šį karta buvo susegtos į netvarkingą kuodą, kuris neaprėpdamas viso plauko tankumo, leido sukristi kelioms susuktoms sruogoms ant pečių, sušlapindamas jas, sutepdamas tirštomis putomis. Palei grindis išdėtos žvakės ir į vandenį pralietas kvapnus eterinis aliejus, sudarė atpalaiduojančią atmosferą, kurią bet kas kitas, galėtu mėgautis lengvai snaudžiant, tačiau ne ji. Prieštaringos mintys vis neapleido nemirtingosios minčių, kuomet ji suvokė esanti net labai suinteresuota šiuo spektakliu, kuriam neturėtu likti abejingas ne vienas. Vienoje rankoje suspausta plaušinė maloniai glostė nemirtingosios garbanės kaklą, slysdama pečiais, bei iš vandens kyšančiomis krūtimis. Nebyliai svarstė apie tai, kokius žodžius turės naudoti, kaip elgtis ir kiek daug sau leisti. Ar svarbu yra sukelti įspūdį visam pasauliui, ar pilnai užtenka to, kad tinkama apranga ir stovėsena užgniaužtu kvapą tik vienam asmeniui? Apie jį galvojo kur kas daugiau, nei buvo numačiusi nuo pat pradžių. Blogiausia, tiksliau keisčiausia, net pati nesuvokė kodėl tiek daug laiko atidavė mintims kurios neturi nei ateities, nei perspektyvos. O kas svarbiausia, tos mintys vertė abejoti įsitikinimais, kurie atrodo visus penkis šimtus su viršumi metų buvo nepalaužiamos. Nepastebimai plaušinė atgavo laisvę, imdama plūduriuoti pakankamai siauroje vonioje, paskendusi kažkur tarp tų iš specialaus muilo susiformavusių putų. Šlapios nuo vandens rankos atsiskyrė, kuomet viena žastu pasirėmė vonios atbrailos, sudurdama kelis pirštus su lūpomis, kurios šį kartą nebuvo suteptos ryškiais cheminiais dažais, kita delnu nutūpė ant slidaus, nuo muiluoto vandens, kelio. Tarytum pasiduodama traukos dėsniui, palengva ėmė slysti į apačią, liesdama, net karštame vandeny iki galo neįšilusią odą. Tvirtas šlaunų raumenynas įsitempė, kuomet Katherine šiek tiek atlošė galvą, sprandu pasiremdama į vonios kraštą. Nuleido gana didelių akių vokus, paslėpdama savo kiaurai veriantį, šaltą ir tamsų, veik negyvą žvilgsnį, po tankiomis, tušu šiek tiek pastorintomis, blakstienomis.
Šiek tiek praskleistos lūpos, dar kartą išleido gilų ir pakankamai subalansuotai lėtą atokvėpį, kuomet per daug akivaizdžiai užvaldyta ne pačių doriausių minčių, paskatino savo ranką kiek drąsiau, tačiau niekur per daug neskubant, nusileisti vidine šlaunies puse, iki pat moterišką lytį apibrėžiančio prieangio. Švelniai sukandusi savo apatinę lūpą, garbanė pajuto tam tikro pobūdžio viso kūno susikaustymą, kuomet pastebimai vėsesni, nei karštas vanduo, pirštai susilietė su didžiosiomis lytinėmis lūpomis, prasiskindamos sau kelią iki varputės. Raumenys taip stipriai įsitempė, kad vienu metu ėmė atrodyti kad jai pačiai priklausanti ranka yra svetima, gyvenanti visiškai atskirą gyvenimą, nuo likusio kūno vientisumo. Laki vaizduotė ir didelis noras manyti neva šiuo metu yra ne viena, vertė jos kūną jausti nesamus, išsigalvotus prisilietimus. Ir net vietomis sausėti ėmę pečiai, kaklas, prilygo savotiškam, netikram kvėpavimui, kuris lietė jos odą. Vanduo palengva bangavo, kuomet vampyrės rodomasis ir vidurinis pirštas švelniai, tačiau su atitinkamais paspaudimais trynėsi į nuo susijaudinimo brinkstantį erektilijį audinį. Net kai natūralus „sutepėjęs“ savaime susimaišė su vandeniu, tapdamas beveik nejaučiamu, tai ne kiek nesumažino malonumo, kurį kėlė savęs stimuliavimas. Sunku pasakyti ar už tai buvo atsakingos tik iš galvos niekaip neišstumiamos mintys, arba per daug sužadintas seksualinis apetetias, kuris ilgą laiką buvo slopintas kasdienės rutinos, tačiau Pierce liovėsi save varžyti. Sukdama ratus palei jautriausios odos paviršių, palengva įsiskverbė į savo pačios makštį, su lyg šiuo sujudimu, beveik iš plaučių išleisdama dejonę, užpildžiusią plačios vonios patalpas, susiliejančias su čiurlianančio vandens garsais. Raumenys įsitempė dar labiau, nervingai sutrūkčiojo kūnas, pasiduodamas palaimos akimirkai. Kažkur kambary paliktas televizorius transliavo akustinį Matthew Koma pasirodymą su daina „Kisses Back“. Niekada nebandė įsiklausyti į žodžius, kuriuos dainorėliai bandė pateikti savo garso takeliuose. Greičiau tai te buvo garso efektas, kuris lydi kiekvieną (ne)mirtingą asmeny, einant gyvenimo keliu, ir nieko daugiau. Nuo nugaros išsilenkimo, iš vandens pakilusi krūtinė atvėrė pasakiškai malonų vaizdą akims, kurių čia nebuvo. Nuo kaklo, per raktikaulius ir vėliau per krūtis, spenelius varvantis vanduo jaudino ir taip viskam hiperbolizuotai jautrų nemirelės kūną. Niekada nemėgo švelnumo, tačiau būtent dabar, būtent vedama tų minčių, troško kad visas šis procesas trūktu kaip galima ilgiau, akcentuodamas kiekvieną jautrios kertelės colį, stimuliuodamas kiekvieną nervinę galūnę, tarytum šią savotiškai šlovindamas. Ak, kiek daug būtu atidavusi kad ta ranka būtu visai ne jos, ir ne karštas vanduo dabar glamonėtu ta liauną, tačiau moteriškai patrauklų kūną. Laisva ranka atitrūko nuo lūpų, priekinių dantų, kurie kažkuriuo metu buvo sukandę rodomąjį pirštą, persikėlė ant krūtinės, lėtai, tačiau su kiek didesne jėga suspaudžiant vieną iš spenelių, kurį tuo metu buvo patogiau suimti. Vidinis karštis staiga užliejo jos kūną, ant kaktos net pasirodė keli prakaito lašeliai. Stipriai suspaudė šlaunis, tarpo jų palikdama savo ranką, kuomet kūnas dar kartą nevaldomai pasidavė traukuliams. Nerimastingas kvėpavimas tapo užkeistas šnopavimu ir tyliu murkimą primenančiu dūsavimu. Jautė kad netrūkus sugebės privesti savo kūną iki didžiojo „O“. Lėtai, stumdama į save pirštus, galiausiai juos perkėlė link varputės, į kurią galiausiai suteikusį visą likusį dėmesį, pajuto kaip visas kūnas tarytum atsiskiria nuo sielos, tapdamas taip stipriai sujaudintu, kad net atitraukus ranką, išlieka didelis spaudimas, pulsavimas, sutampantis su aiškiai sutrikusiu kvėpavimo tempu. Atmerkdama akis, ji nesučiaupė lūpas, atvirkščiai, suteikdama sau kaip galima daugiau erdvės tam, kad palaipsniui susireguliuoti visą kūną į tą patį budėjimo režimą, kuris vargu ar taip lengvai išderinamas, kuomet pati nemirtingoji to ne kiek nenori. Baigdama pogulį vandeny, garbanė nusiprausė po dušu, kuomet likusias kelias valandas praleido prie planšetinio kompiuterio ekrano, bandydama išmokti vieną kitą intelektualų aspektą, tam atvejui, jei nepavyktu papirkti publikos savo natūraliu žavėsiu. Arba, sunkiai paaiškinamu būdu susiformavus norui, parodyti ir Redford‘ui neva nėra tik dailus apskritas veidelis ir riestas užpakaliukas, užsodintas ant ilgų kojų, kurias pastoviai pasidabina nesuvokiamai aukštais kulnais.
Ir štai, žvelgiant į dvaro fasadą, kuris kadaise priklausė nemirtingai, fatališkai ir visaip kitaip neigiamai veikiančiai asmenybei, tiesiai iš vis dar oda kvepiančio naujo automobilio, ji svarstė apie tai, kaip susiklostys šios dienos kelionė. Dėmesį išblaškė pasikeitęs garso takelis, kuris užtraukė ryžiuko Ed Sheeran „Shape of You“ dainą. Nepatiko, todėl ištiesdama laisvą raką, kuri prieš tai pailsiavo padėta ant vairo viršaus, išjungė grotuvą, tuo pačiu metu palinkdama link durelių, bei šias pradariusi, grakščiai išlipdama laukan. Žinoma kad sutelkus savo jutiminius organus ten kur reikia, buvo galima išgirsti velkamo lagamino ir žingsnių už durų atgarsius. Todėl nieko nuostabaus nenutiko, kuomet garbanė sustojo tiesiai prieš medines duris, palikdama tarp jų ir savęs visai mažą atstumą. Vos už akimirkos pasirodęs Sebastian‘as atsimušė į jos liauną, vizualiai trapų, tačiau vien nuo prisilietimo, aiškiai tvirtą kūną. Nepajudėjo net per colį, kuomet pakeldama savo tamsias akis į mirtingą vyrą, Katherine pasistengė veide ištempti savo taip mėgstamą, sunkiai perprantamą kampinę šypseną. Vien iš jos minos buvo sunku apsispręsti, ar moteris tikrai yra nusiteikusi gerai, ar šis veidelis slepia dar vieną nelemtą nelaimę, kurią gali atnešti šios pasirodymas, net jei jis yra planuotas. Nieku gyvu nebūtu atsisakiusi šios kelionės nes neva buvo užimta kokiais nors įdomesniais reikalais. Gal tokius ir susirastu, jei bent apsvarstytu galimybę nuvykti į Paryžių apsipirkti, papildant savo didžiulę kolekciją aukštakulnių. Tačiau sportinis interesas matyti nugalėjo, juk ji buvo čia, o ne kitame pasaulio krašte. Neskubėdama ką nors prasitarti, ji tik nebyliai stebėjo tai, kaip vyras per išsiblaškymą, ar vedamas netikėtumo, nuostabos efekto, iš rankų paleidžia pastebimai kelioms dienoms suruoštą lagaminą. Jos kūnas buvo aptemptas „klasikinio“ kostiumėlio, juodo, šiek tiek blizgaus. Trumpas, aptempiantis sijonas dengė ne tiek ir daug, kuomet visas dėmesys žinoma buvo nukreiptas į viršutinę kūno dalį. Minimalistiškumas, akivaizdu kad fatališkoji vampyrė nemėgo ant savęs apkrauti bereikalingų detalių. Juk po švarkelių, panašu kad nebuvo nieko, o jei ir buvo, tai ne daugiau, nei permatoma liemenėlė, kurios nesimatė net kraštų. Ilga iškirptė atidengė tik pakilios krūtinės formą, kuri auksiniu „chokeriu“ driekėsi nuo pat kaklo per saulės rezginį, išsišakojant kažkur po krūtimis. Ausų kaušeliuose blizgėjo deimantukai, o ant bevardžio kairiosios rankos piršto puikavosi netikras, pačios nupirktas vedybinis žiedas su pavydėtinai dideliu brangiu akmenuku. Ir tik ant riešo kabanti užkalbėta apyrankė išdavė tai, kad ji visiškai netiko prie pasirinkto savęs apipavidalinimo.
– Buvau ten, pasidarė nuobodu, sugrįžau pas tave. – Jos balsas vėl skambėjo taip žemai, su atitinkamu erotišku prieskoniu. Dievaži, matėsi net plika akimi, kaip ji pati nuo savęs apsipatenkina. Asmeninės erdvės nebuvimas, ar tiesiog paprastas to nesureikšminimas, tamsiaplaukei buvo pakankamai aktualus, gal ir erzinantis aplinkinius, tačiau tuo pačiu niekaip nestebinantis dalykas. Net būdama prisidengusi Marissos vardu, ji ne akimirkai nebuvo baigusi būti savimi, tiesiog todėl, kad nematė prasmės stengtis taip stipriai mėtyti pėdas, kad net jos būdas būtu nepanašus į tą, kuriuo moteris gyvena visą savo ilgą gyvenimą. Galima pasakyti kad tai šiek tiek žavu, bet tuo pačiu metu verčia nusitraukti nuo durų rankeną ir bandyti ja išsitaškyti sau smegenys. Iš kuriuos pusės pasižiūrėsi. Suteikdama Sebastian‘ui galimybę pademonstruoti savo sugebėjimus kalbėti skirtingomis pasaulio kalbomis, greičiausiai net nebūtu kilstelėjusi antakių, jei jis imtu ir pradėtu naudoti šnekamąją Japonų tarme. Mirtingam vyrui dėstant savo mintis į tvarkingą, informatyvų ir net šiek tiek griežtą sakinį, ji elgėsi tipiškai sau. Visiškai, absoliučiai nepriimdama ne vieno jo žodžio rimtai. Kilstelėdama ranką, tamsiaplaukė perbraukė per Redford‘o švelnius, juodus galvos plaukus, kuomet perkeldama ranką ant krūtinės vėl sudūrė savo tamsias akis su jo, savas šiek tiek primerkdama, netolygu būtu norėjusi kad visas pasaulis pamatytu kaip ši gražiai išsitūšavo tamsius akių vokų šešėlius. Praskleidė lūpas, nors ir nepaslėpė šypsenos.
– Wenn Sie nett fragen, werde ich Ihnen dabei helfen. (angl. If you ask nicely, i will help you with that.) Oh, Sebastian‘ai bent akimirka nebūk toks didelis snobas, visi tie nieko verti žmogučiai patys trokšta kad pasirodytum ten, kur kas labiau net tu. Todėl niekas labai baisiai nesupyks, jei, šiek tiek pavėluosi... – Tamsiaplaukės žvilgsnis žinoma kad nusileido žemyn, ir kai vizualiai atrodė kad ji dar kartą leidžia sau nužvelgti tą zoną, kuri yra slepiama užtrauktuko, jos dėmesį patraukė tas pats lagaminas su plastmasinėmis rankenomis.
Šiek tiek palenkdama galvą, lyg būtu net labai sužavėta to susierzinimo kupino tono, kuriuo prašneko vyras, garbanė šiek tiek subangavo, kartu su ranka imdama slysti į apačią. Dievai ir paparaciai mato, iš tolo viskas priminė būtent tai, kad moteris šį „susitikimą“ buvo paruošusi paženklinti pasisveikinimu burna, šiam žemiau bambos. Visgi, kad ir kaip tai atrodė iš šalies, garbanotosios vampyrės intencijos buvo visiškai kitokios. Nepriklausomai nuo to kad atsitūpus, josios veidas atsidūrė lygiagrečiai jo ramybės būsenos lytiniam organui, o pirštai nuslydo per pilvą, persikeldami ant rankos, kuri tvirtai laikė lagamino rankeną. Vėl elgėsi visiškai neprognozuojamai ir net nesuprantamai normaliam, sveikam protui. Negi te reikia ją stipriai išdulkinti, kad garbanė imtu ir atšokusi duotu šiek tiek asmeninio ramybės laiko? Ir tai velniai te žino ar suveiktu. Tačiau ji neskubėjo ką nors paaiškinti, kuomet neskubėdama prasegė užtrauktuką. Ne, toli gražu ne Sebastian‘o kelnių. Lagamino, kuris tebebuvo nuleistas žemai. Buvo per daug nuspėjama surasti atspausdintus bilietus priekiniame skyriuje. Beveik visi asmenys, dažnai naudodamiesi oro transportu, susikrauna bilietus ir kitą svarbų popierizmą ten, kur lengviausia būtu pasiekti, žinant kad iš švarko kišenės neiškris ir nebus padaryta didelė, žmogiška bėda. Sukišdama vieną iš savo rankų į vidų, apčiuopiant susirado popierius, kurie atrodo kad buvo panašūs į bilietus. Neištraukdama jų iki galo, šiek tiek atlošė galvą, pakeldama tamsias akis į viršų, kad galėtu susidurti su pirmo vampyro, kuris tapo mirtingu, akimis. Prieš tardama bent vieną žodį, ji vėl liežuviu perbraukė per savo matines, ryškiai raudonos spalvos lūpas.
– Ar tikrai esi tikras kad nori žinoti tiesą, apie tai kaip praleidau laiką, be tavęs, brangusis? – Vienas iš tų, moteriškų bandymų iššaukti vienokią ar kitokią reakciją į nuskambėjusį klausimą, privertė Katherine įgauti gana dviprasmišką išraišką. Vos pastebimai primerkdama akis, bei sudarydama kiek persūdytai mįslingą žvilgsnį, moteris pagaliau ištraukė bilietus, iš nuspėto lagamino skyriaus. Prieš tai kai delnais pasirėmė į savo kelius, Katherine suspaudė dalį gana tvirto popieriaus tarp savo lūpų, tuo pačiu metu pakildama ant kojų. Ištiesusi nugarą, taip ir nepaleisdama popieriaus, ji suėmė keliais pirštais likusią jo dalį, kaip mat pavergdama negrįžtamam sunaikinimui. Bilietai plyšo pusiau, o kai liko paleisti tų prisirpusių lūpų, dar ir dar kartą gavo atlaikyti smulkinimo procesą. Skutelius mesdama sau po kojomis, išspaudė net per daug patenkinta savimi veidelį, būtu galėjusi net pradėti ploti sau, jei nemanytu kad tai beprotiškai lėkšta. Giliau įkvėpusi, Pierce pasisuko ant kulno, ketindama sugrįžti prie savo transporto priemonės, nes tik per prievartą atsisėstu į mašiną, kuri yra visų pirmą varoma elektra, visų antrą neturi normalios, mechaninės pavarų dėžės. Kada nors tikrai pasiginčys su Redford‘o, kad jam pats laikas būtu pabandyti lamborghini.
– O. Aš nesakiau kad užsakiau mums privatų lėktuvą? Nagi, oro uoste turime būti už valandos, mūsų jau laukia atšaldyta šampanas. – Tikrai nebuvo sunku numanyti kad vyras pradės „rautis plaukus nuo galvos“, kuomet suvoks su kokia tuščia švaistūne yra verčiamas leisti savo laiką. Pasisukdama ant kulno, Pierce sulenkė dešinę ranką per alkūnę, pademonstruodama savo automobilio elektroninį raktą, po ko, pratęsė savo mintį. – Pamaniau kad nenorėsi rizikuoti, kad skrydžio metu man gali pasidaryti labai nuobodu ir imsiu kelti šurmulį, vieną ir paskutinį kartą sukandžiodama visą ekipažą ir keleivius. Huh? – Turėdama tvirtą nuojautą, kad vyras bus priverstas jausti pareigą ir atsakomybę, todėl vyks kartu, net turėdamas tūkstančius galimybių atsispausdinti bilietus dar tūkstančius kartų. Juk tikėtis iš Katherine galima visiškai visko, o tai reiškia kad vien iš principo, kad jos žodžiai nebuvo priimti kaip tiesa, ji gali būtent taip ir padaryti, prieš pradedant talkinti, atimti daugybės žmonių gyvybes. Galu gale, neturėdama kontrolės žvilgsnio įbesto į nugarą, ji buvo visiškai laisva elgtis kaip tinkama.

Labai dažnai Sebastiano galva priminė kažkokią beprotišką minčių centrifugą. Jį slėgė tai, kiek daug visko vyksta jo gyvenime, kaip sunku visa tai atitaisyti ar kartais net paaiškinti. Kaip sunku pabėgti nuo visų tų problemų. Sunku pabėgti jau vien dėl to, kad nenorėjo jaustis it bailys, kinkas drebinantis nuo aspektų, kurie priklausė jam pačiam nors ir buvo be galo nemalonūs. Tiesą sakant tada, kai "džiaugėsi" vampyrišku pradu, kai po didelių tragedijų, milžiniškų pastangų bandant save sukontroliuoti vyras buvo daugmaž pasiekęs kažkokį sutarimą su savimi, jautėsi daug emociškai bei morališkai šaltesnis. Tarsi būtų galėjęs atitraukti save nuo psichologinės įtampos, kurią nuolatos kėlė prisiminimai, dažniausiai iškelti kaltės jausmo, atitraukti. Bet ne dabar. Ne dabar, kai jautėsi toks visapusiškai gyvas. Gyvas buvo ne tik Sebastian'o kūnas, jo širdis, bet atrodytų ir visa siela. Tada jis ir šiaip purėdavo daugiau laiko apgalvoti tam, kas vis neduoda ramybės. Gi per 300+ metų savo oficialios vampyriškos egzistencijos buvo miegojęs gal kokią valandą. O kam? Ypač, kai galva veikdavo tarsi galingas, neperdegantis procesorius, sklandžiai reaguodamas bei priimdamas į save visokiausią informaciją. Dabar jautėsi gerokai lengviau išmušamas iš vėžių. Tas pats laikas, ypač kai jis sugalvodavo slinkti lėtai ir neįdomiai, koneveikė įžymiu per naktį tapusį buvusį vampyrą. Tarp viso tų minčių balagano vietos sočiai užteko ir Katerinai. Aplamai jam neįtikėtinai sunku buvo suprasti ką dabar jaučia moterims, su kuriomis buvo ar yra užmezgęs kažkokius fiziškai ar emociškai artimesnius santykius. Atrodytų, savotiškai mylėjo kiekvieną iš jų. Saloniną - kaip dvasiniu lygiu jam artimą asmenį, jo vaikų motiną bei bendrasavininkę gyvenimo, kuris vyrui visada reikš be galo daug, tačiau negalės laikytis jo įsikabinęs, nes tam paprasčiausiai nebebuvo jokios prasmės (beveik tas pats, kas laikytis įsikibus nuskendusio laivo), Rebeką - kaip asmenį, išmokiusį Sebastianą gyventi vėl ir "Marissą" - beprotišką avantiūrą, aistrą, privertusią apsvarstyti ar tas požiūris, kurį turėjo į save tikrai buvo teisingas ir lygiagretus tam, kokiu Redford'as tikrai yra. Žinoma iš tam tikros pusės graudu kam ir bepripažinti, kad per illlllgą ir beprotišką savo gyvenimą esi turėjęs vos tris moteris, bet tai yra šiuolaikiniai standartai, kuriuos vyras neabejotinai laužė. Laužė ir dabar demonstruodamas keistą trauką "Marissai". Kad ir kokia brutaliai fatališka ta moteris bebuvo, ji vis dar turėjo tas savybes, kurios Sebastianui nunešė stogą 2011ais. Didelėje graiko širdyje tilpo be galo daug meilės. Jis visados žavėsis moterimis, kurios sukrėtė jo gyvenimą ir jį patį iš pagrindų, visados jausis joms savotiškai dėkingas. Gerbs jas, gins jų vardą. Ir tikrai buvo pikta pačiam ant savęs kai pajuto, kad tie patys jausmai Saloninai nuslūgus beprotiškam šokui, kurį patyrė jai sugrįžus buvo lygiai tokie patys, kai Redford'as šildėsi Bekos, vėliau Katherine glėbiuose. Iš kitos pusės nesijautė tuo vyru, kuris Saloninai būtų tinkamas. Aplamai dar nesutiko moters, kuriai pasirodytų tinkamas. Juk su Rebeka išsiskyrė dėl to, kad buvo per daug panašūs, su "Marissa"... Na tiesą pasakius rimtai jie ir nedraugavo, tačiau Katherine požiūriu ramaus būdo, kilnios širdies vampyras jai buvo kiek nuobodokas. O ir šiaip, ji svaiginosi savo tikra, vienintele meile, kuri pasirodė esanti ne tokia jau ir tikra bei vienintelė. Kažkoks keistas jųdviejų panašumas. Asmenys, kuriuos laikė tikrai ypatingais bei nepakeičiamais jie abu savotiškai paleido. Tik priešingai nei Pierce, Redford'as niekados nenustos ieškoti meilės. Nenustos ja tikėti. Naivus bruožas, bet tuo pačiu ir be galo žmogiškas. Galiausiai jis vienijo tiek žmogiškąjį, tiek vampyriškąjį Sebastianus. Juk dėl vienintelio dalyko TIKRAI buvo tikras net tuomet, kai nelaukė rytojaus - savo jausmais. Nesigėdijo jų, nebijojo stačia galva į juos pasinerti. Net jei nusvildavo.
Vienišumas buvo dar vienas aspektas, kuris slėgė. Kai buvo iš tikrųjų vienišas faktą, jog esi vienišas tikrai sekėsi pernešti lengviau. Kai kažkur pasaulyje išsimėtę drabstosi tavo vaikas, mylimoji, sesuo, brolis bei artimiausi bičiuliai ir jie dėl savų priežasčių jie atsisakė būti kažkur netoliese Sebastiano ar tiesiog aplinkybės pasimaišė tokios komplikuotos, idant jų šalia nenorėjo pats vyras... Na, suprantat. Tai tas pats, kas turėti kosminį kelialapį skrydžiui į mėnulį, bet būti vilkolakiu. Gal kažkokiu pasąmoniniu lygmeniu net pačios Katherine draugija atsižvelgiant į vidinį draugijos badą atrodė ne tokia jau ir nevykusi. Tai tikrai nebuvo asmuo, kurį pavadintų itin artimu, bet tuo pačiu pažinojo ją geriau, nei tą patį Meisoną, kurių bičiuliškas "romanas" karštai užsiliepsnojo prieš keletą mėnesių. Ir tai, jie jau sugebėjo susipykti, ko realiai nebuvo įmanoma padaryti su Katherine, kuri it prie gumos pririštas kamuoliukas su stipriai inercija grįždavo atgalios mesta tolyn. Pierce jam buvo kažkokia savotiška neseksualinė pramoga. Ji puikiai išstumdavo Sebastianą iš komforto zonos, išbalansuodavo momentais, kai to vyrui paprasčiausiai reikėjo. Taip, reikėjo. Nes per didelis pergalvojimas vesdavo tik į dar didesnį stresą. Dabar kaip niekad jam reikėjo užsimiršti. Juk viešas Sebastianas skyrėsi nuo to, kokiu Redford'as buvo. Visuomenė jį matė kaip autoritetingą, savimi pasitikintį, orų asmenį, siekiantį lygybės. Tačiau iš tiesų jautėsi nežinantis ką daro ir kiek tai teisinga. Kažkoks keistas vidinis gynybinis mechanizmas veikė ir dabar kai stengėsi iš situacijos išspausti ir kažką teigiamo. Nes, ei, apsimesti kažkuo siekiant ištrūkti iš nerimastingos rutinos yra lengviau, nei kažką pakeisti savo realybėje, kurioje tam tikri aspektai pakeičiami nebuvo. Pavyzdžiui tas pats stipriai trokštas, bet mirštantis žmogiškas kūnas. Ir ne, tai nėra egzistencinį principą nusakanti metafora. Redford'as jautė, kad miršta. Kad turi nebe daug laiko. Dažnai pagaudavo save trokštantį mirties. Ypač tuomet, kai ji atrodė neįmanoma. Tačiau dabar tas suvokimas... gąsdino. Buvo baisu palikti po savęs tokį didelį balaganą be galimybės jį sutvarkyti. Žinoma "NSPNUK"  greitai ras kuo pakeisti pirmąją viešą vampyrų porelę, bet Sebastianas jautėsi kone asmeniškai atsakingas už tai, ką sukėlė Borisas. Žinoma toje situacijoje mažai ką begalėjo padaryti, bet vis tiek. Redford'as dažnai pasižymėjo savybe jausti kaltę dėl to, ko pakeisti nebuvo įmanoma. Nes jam nuolatos atrodydavo, kad padarė nepakankamai. Savotiškas vidinis kompleksas išsivystęs greičiausiai pirmaisiais naujojo, vampyriško gyvenimo momentais. Iš kitos pusės kiekvienas nemirtingasis yra vienaip ar kitaip "sulaužytas" įvairiapusiškų patirčių. Kai pereini tiek gyvenimų sunku aiškiai atsakyti į klausimą kas esi. Kas iš tikrųjų esi. Ne, pasakyti KODĖL esi toks koks esi tikrai labai lengva. Tačiau kai esi žudęs, mėgavęsis tuo, po to save karštligiškai smerkęs, degęs ir iš pelenų save vėl lipdęs... Natūralu, jog pameti siūlo galą, kuris rištų suvokimą apie savo esybę. Virtimas žmogumi egzistencinės krizės nepalengvino. Galbūt jei žinotų, kad drąsiai nugyvens bet 40-50 metų galėtų susiskirstyti savo gyvenimą etapais. Bet dabar... Neketino dramatizuoti ar romantizuoti savo būsenos. Jam seniai buvo metas išeiti. Tiesiog buvo nemalonu suprasti, kad turi beprotiškai ribotą laiko tarpą išeiti ORIAI. Sutvarkyti santykius su artimaisiais, atsiprašyti, padėkoti. Tuo pačiu norėjo išvengti ir graudžių sriūbavimų, tad šiuo atveju Katherine draugija tikrai pasitarnaus. Geriau paskutinį kvapą išleis prie jos net jeigu Pierce tik bejausmiškai paspardys jo lavoną tikrindama ar šis tikrai virto bedvasiu mėsos gabalu, nei prie Elissos, kuri paskutines ašaras išverks apraudodama savo brolį. Tad ir prieštaravimų tąsytis su savimi Katherine jautė mažai. Jos bejausmiškumas šiuo atveju Sebastianui atrodė pateisinamas. Jei ir pats sugebėtų būti ne toks jautrus ar dažniau išjungiantis galvą bent jau pasidžiaugtų galėdamas ją šiek tiek pravėdinti. Čia panašiai kaip iš to multiko, kai dviejų peliukų paklausia kodėl jie visados atrodo tokie laimingi. O šie atsako, kad yra visiški debilai.
Staigūs sauso kosulio priepuoliai ištikdavo vis dažniau ir dažniau. Ypatingai naktį. Kadangi apsimiegojęs ir dalinai atsijungęs retai juos sureikšmindavo, tai toli gražu netrukdydavo atsibusti kraujais aptaškytoje pagalvėje. Kaip, kad šį rytą. Naujas patalines tekdavo pirkti kiekvieną kartą apsilankius prekybos centre. Ir taip, diskomfortas. Kvėpavimas tapo apsunkęs, kone jautė plaučius savyje. Ko paprastai nebūna, nes tu nejauti savo vidaus organų. Bet nepaisant visko Sebastianas puikiai apsimetė, jog viskas gerai. Nei Elissa, nei pati Katherine nepastebėjo ir neįtarė visiškai nieko. Tad reiktų suabejoti ar Redford'as tikrai yra toks prastas melagis. Arba tiesiog kai sugebi pats save apgauti, melo ekspresija tampa visiškai natūrali. Prieš maudamas pro duris nurijo puspilnę saują vaistų. Pačių įvairiausių. Kol kas vengė tik raminamųjų bei nuskausminamųjų. Jam net būtų gėda kažkaip slopinti skausmą tokiais būdais, kai būdavo ištisas savaites žygiuodavai Dunojaus pakrante su priešo ieties perverta blauzda, patemptais raumenimis ir vis vieną sugrįždavai namo pas šeimą. Visgi teko pripažinti, kad nuo anų laikų buvo pasidaręs kiek didesnis lepšis. Šiame pasaulyje raumenų bei valios jėgos atrodė nustelbtos proto ir jo galimybių. Kas pačiam vyrui tikrai atrodė logiška, nes valia bei raumenys neišsaugos pasaulio. Akivaizdžiai buvo persijungęs į kiek kitokį rėžimą ir dabar daugiau naudojosi smegenimis, nei kūnu. Ir visai nesvarbu, jog dėl atgauto mirtingumo buvo lengviau išblaškomas, sunkiau įsidėmėdavo, prisimindavo dalykus bei įsisąmonindavo informaciją. Juk visa tai smarkiai priklausė nuo to kiek pailsėjęs vyras yra, kiek kofeino suvartojo ir kokio kaloringumo bei maistinės vertės maisto suvalgė. Ar šiaip jeigu užpuolė viduriavimas koks taigi nespręsi sudėtingų cheminių formulių makaulėje. Jei neturėtų Lianos (jos dingimo dar nebuvo pastebėjęs ar dėl jo informuotas), žinoma, dabar Sebastianui tikrai būtų visiškas ragas. Daug užduočių, kurias seniau bandė apdoroti pats ji atliko greičiau bei geriau. Aplamai vyras privalėjo kiek atsiriboti nuo "PaxPharm" veiklos, nes viskam apžioti neužteko jėgų paprasčiausiai (ar kitaip tariant burnos platumo :D). Jau vien kiek protinės bei fizinės energijos reikalavo korporacijos jam užkrauti įsipareigojimai. Redford'as iš karto atkreipė dėmesį į itin skoningą Katherine aprangą. Negalima teigti, kad Pierce atrodydavo vulgariai, net jeigu ir elgdavosi bandydama įteigti lengvą savo prienamumą. Bet kuri moteris prie jos pasijaustų nelygu bjaurusis ančiukas. Moteris gali nugyventi visą gyvenimą, bet taip ir neišmokti nieko apie savo pačios moteriškumą. Gal dėl to, kad gyveno jau viršum 500 metų, Pierce tą pamoką buvo išmokusi idealiai. Pats Sebastianas su stiliaus klausimu rodėsi kiek susipykęs. Jam patiko jaustis patogiai, bet į tai suėjo ir siekiamybė, kuri tapo aktuali kaip niekad, per daug neišsiskirti. Lyginant su tuo pačiu Meisonu Redford'ui iš pažiūros stigo meilės savo fiziniam pavidalui. Bičiulis žinojo kaip atrodyti, kad patrauktų priešingos lyties atstovių dėmesį, jis elgėsi laisvai. Ir tas žavėjo patį Sebastianą nepaisant to, jog į tas pačias roges šokti nenorėjo. Faktas, idant turėjo vos tris moteris per visą savo gyvenimą neturėjo nieko bendra su visomis tomis praleistomis progomis. Juk tikrai ypač tada, kai migravo po visą Europą buvo sutikęs moterų, kurios patiko Redford'ui. Tačiau jis puikiai skyrė fizinę ir emocinę trauką. Būtent pastaroji inicijuodavo visapusišką suartėjimą. Be to, sunkiai būtų radęs personą, kuri būtų atlaikiusi seksą, propaguotą tuo metu dar vampyro Sebastiano. Net žinodamas koks seksualiai neįpareigotas Meisonas jautėsi, vyras nesmerkė bičiulio, net susikirtus jų ideologijoms. Apie moteris jie pasišnekėdavo dažnai ir Redford'as visada likdavo pertrauktas per dantį dėl to, kad prie savęs prisileido vos tris moteris. Juk tai prilygsta nekaltybei! - sakydavo Meisonas. Sebastianas puikiai suprato, kad smarkiai susivaržęs Lockwood'as nebuvo ir tada, kai laikėsi poroje su Katherine. Keista, nes kiekviena dailiosios lyties atstovė nori būti ta vienintele savo antrai pusei. Ypatingai tokia agresyviai arogantiška primadona kaip Pierce. Na, tai nebuvo jo reikalas. Su ja, ko gero, aplamai sunku rasti balansą, nes ištikimybė ir pagarba jai taipogi pabosdavo. Ne vyrams suprasti ko nori moterys. Neslėpė savo žvilgsnio, kuris išdavė susižavėjimą tuo, kaip vampyrė atrodo. Kai jųdviejų skirtingų spalvų akis susitinka, Sebastianas kaip mat pasidabino ironiška šypsenėle.
- Nesakyk, kad pats pragaras Katerinai Pierce yra nuobodulį varanti vieta. Nes iš asmeninės patirties žinai, kad labai įsimintinų pramogų paketo aš nepateikiu,-it nusivylimą išduodantis atodūsis prasiveržia pro Redford'o lūpas. Vyras nelabai suprato kodėl sukėlė tokį garbanės susidomėjimą. Atrodė, jog ji aplamai antrą kartą lipa ant to paties grėblio. Gal toks ir buvo jos planas? Parodyti ant kiek Sebastianas yra DURNAS, nes visapusiškai suviliojusi jį ji negailestingai pašalins save iš jo būties kaip ir aną kartą? Juk niekas žmogaus taip nesužlugdo kaip egzistencinės krizės. Gaila, kad šiuo klausimu vyras buvo pasikaustęs. Katherine prisilietimas akimirkai užgniaužia kvapą. O taip, ji žinojo, prisiminė, kaip jam patiko, kai "Marissa" žaisdavo su jo plaukais. Koks nedoras ėjimas paimti ir atrodytų taip nekaltai, bet su užuomina perkelti vyrą į prisiminimus, kurie nebuvo nebūtinai nemalonūs. Juk buvo bendri liudininkai tikrai ne vieno malonumą sukėlusio momento. Puikių Pierce vokiečių kalbos žinių faktas Redford'o nenustebino. Maža to, abu demonstravo visapusiškai taisyklingas tartis it abu būtų praleidę nemažai metų Germaniškiuose kraštuose. Arba tiesiog mokėsi šios kalbos asmeniškai. Čia kaip Sebastianas.
- Vokietija ir nepunktualumas yra du nesuderinami dalykai. Juk neketinam parodyti netakto, tiesa? Ypač kai formuojam tiesiog nepriekaištingą nuomonę,-klausimai kilsteli vieną iš antakių, sudarydamas įspūdį, jog atsakymas šia tema jam asmeniškai yra tikra aktualija. Pasekė jos žvilgsnį ir iš karto sureaguodamas nepatikliai, kietai suspaudžia lūpas paslapčia teisdamas kaip visuomet per daug sau leidžiančią vampyrę,-Meile mano, pati žinai, kad užsilipęs ant tavęs papūškuočiau vos keletą sekundžių. Ir abu būtumėm nusivylę, o aš dar ir iš gėdos gatavas skradžiai žemę prasmegti. Nepradėkim vėl šitos temos,-perdėtai globėjiškai saldus Sebastiano tonas nutrūksta, kai jis nesusilaikęs pakomentavo Katherine žvilgsnį. Ir visai jam nebuvo gėda pripažinti to, kad per pirmąją savo vėl žmogišką sueitį apsitrauktų kaip reta. Dažnas nekaltas berniokas gi abejojantis savo "performansu" nukelia pirmąjį kartą tolimai ateičiai. Panašiai ir Redford'as to kažkiek vengė. Kiekvienas vyras nori pasirodyti kaip nepakeičiamas meilužis ir jautė, kad tuo pasigirti dabar negalėtų. Iš pažiūros gailesčiu sau atsiduodančios Sebastiano šnekos iš tikrųjų buvo jam ir pačiam puikiai suprantama autoironija. Nesuprato žinoma kodėl garbanės dėmesį patraukė jo lagaminas. Tai buvo... negražus, eilinis lagaminas su gerai neapgalvotu kelioniniu turiniu viduje. Ji sėkmingai vertė Sebastianą jaustis nesaugiai, nes tie patys velniai nežino kas bet kurią akimirką šaus į tą gražią galvą.
- Ei!-rikteli neva siekdamas pasipriešinti Katerinos veiksmams likviduojant Redford'ui priklausantį menkavertį turtą. Prieš išeidamas tiek mobilųjį, tiek lėktuvo bilietus pasidėjo į apibūdintą skyrių net minties tokios neturėjęs, kad vienas iš jų gali parūpti vampyrei. Sebastianas šoko pasipriešinti, bet kaip mat pajutęs originaliosios ranką, suspaudusią jojo klyną, atsitraukia. Net šiek tiek išrausta ne tiek kiek iš pykčio, kiek nuo sarmatos. O taip, galėjo tik įsivaizduoti kokius manevrus tamsiaplaukė pasitelks erzindama vyrą šiems pasirodžius prieš kameras. Padorumas buvo tai, ko Katherine taip pat sėkmingai netaikė sau net turint interakcijų su aplinkiniais. Galėjo tik su liūdesiu stebėti kaip bilietai virsta beverčiais skuteliais,-Kodėl?-suvaidintai jautrus, nenatūraliai graudulingas klausimas prasiveržia iš kart, kai pergalinga šypsena pasirodo Katherine lūpose. Papurtęs galvą vyras pasistengia sugrįžti keliomis minutėmis į praeitį, kad pakomentuotų ankstesnį kompanionės sakinį,-Ir ne, nenoriu. Nes kam čia reik pradėti girtis, kad leidai laiką geriau, nei aš. Juk mano neapsakomas nuobodulys nužudė "Marissą" anksčiau, nei tą padarė plaučių vėžys. ANE?-manieringai priekaištingas tonas tarsi išreiškė Sebastiano nepasitenkinimą Pierce neprognozuojamu elgesiu. Be to, nuo suspaudimo kiek maudė kairįjį kiaušą. Patyli leisdamas pasisakyti merginai. Vyro antakiai beregint įgauna didesnį atstumą nuo akiduobių.
- Privatų lėktuvą?..-nesuprasi suvapa nustebęs ar... sužavėtas,-Vau. O tu tikrai pasistengei, kad neturėčiau kitos išeities, kaip tik sutikti,-reikšmingai žvilgtelį į vėjo spėtus paplaikstyti skutelius, kurie ką tik buvo išdidžiais lėktuvo bilietais,-Bet tau tikrai patinka kai priešinuosi tau, o tu vis vieną pasieki savo. Patikėk kai įgusiu tame pasidarysiu nebe toks apgailėtinas,-dirbtinai išsišiepia parodydamas dantis, kurie skaičiuoja ne vieną tūkstantmetį. Žinoma jie visi sudėti ir sutvarkyti buvo, nes senovės žmonės tikrai nepasižymėjo puikia burnos higiena bei dantų būkle. Lagamine pradeda vibruoti Sebastianui priklausantis mobilusis ir vyras kone instinktyviai pasilenkia, ketindamas pažiūrėti kas vyksta,-Škac. Nebandyk,-"pabaido" Kateriną baimindamasis, jog ši sugalvos sunaikinti ir šį vyro telefoną,-Jau ir taip pamečiau tuziną numerių per tave. Jei bent akimirką galėtum nekenkti būčiau beprotiškai dėkingas. Dėkingas užtektinai, kad, pavyzdžiui, atsiprašyčiau už kartais per šiurkštų savo toną,-stebėtinai "geras" žvilgsnis pakyla iki Katherine veido. Suėmęs telefoną ištraukia jį lauk trumpai dirstelėdamas į ekraną, o tuomet akis grąžindamas į garbanę,-Nepaisant to, kad nekenčiu tavęs visai, kaip recesijos nesi nusipelniusi būti žeminama,-nesuprasi ką Sebastianas tuo norėjo pasakyti. Ypač, kai jo balsas skambėjo taip... nuoširdžiai. Nenusipelniusi? Cha! Atsitiesęs Redford'as atsiliepia į skambutį jau puikiai žinodamas kas jo laukia kitame gale.
- Meisonai, mano žmogau, kas nutiko?-džiugus vyro kreipinys buvo nukreiptas į erzinimą pačios Katerinos. Vargu ar jai patiko jo fiktyvaus sutuoktinio draugystė su savo nefiktyviu buvusiu sutuoktiniu. Nenorėdamas, kad mergina pačiuptų telefoną ar panašus mėšlas, suėmė vieną jos rankų, prispausdamas ją sau prie krūtinės,-Pala, bičiuli, gal gali lėčiau?-Sebastiano veidas persimainė iš kart, kai suprato, jog Lockwood'as yra smarkiai sunerimęs. Tuo pačiu dalyvavo ir "dialoge" su Katherine, kai žaisdamas prideda jos šaltą delną prie savo šiek tiek apšėpusio veido. Spėjo net padaryti trumpą "ak" miną,-Mesonai, apie kokius "juos" tu kalbi?-susiraukęs ir apniukęs Redford'as kone nusčiūva, kai paragintas bičiulis galiausiai paaiškina savo nerimo kilmę,-Opapa...-mažai paguodos teikiantis išsireiškimas, bet ai. Vyras prieš paleisdamas Katherine ranką ją pabučiuoja. Negi ji manosi esanti vienintelė mokanti skleisti dviprasmiškus signalus? Tik Redford'o rodomieji nebuvo kažkokie seksualizuoti,-Jei JIE būtų norėję tave nukepti jau būtų tą padarę. Dabar viską puikiai suprantu ir aišku viena - esi nemažas kliuvinys. Seniai įtariau, kad jie pasitelkė kažką, kad priverstų Kateriną paklusti ir dabar man aišku, jog jie nusprendė pagrasinti jai dėl tavęs ar Victorios,-patiko jam pastebėti tą pokytį Pierce žvilgsnyje, kai Sebastianas netikėtai išsiaiškino, kodėl garbanė sutiko talkinti,-Victorios,-naudodamasis proga pasitaiso, mat vampyrės veidelis įgavo agresyviai nepritariančią išraišką, kai paminėjo Lockwood'ą kaip galimą Kat patekimo į korporacijos žabangus priežastį. Redford'as tylėjo klausydamasis draugo, nepaleisdamas iš akių oponentės. Žinoma ji kuo puikiausiai girdėjo jų pokalbį visą. Ji susiraukė iš kart, kai Meisonas pateikė prašymą,-Žinoma atvažiuosiu tavęs. Turiu dar šiek tiek laiko, nesu išskridęs. Be to, pasirodo ji užsakė privatų lėktuvą. Likimas,-vyras šypteli. Sebastianas puikiai žinojo pas ką naktį praleido bičiulis ir norėdamas jį mažumėlę "pa'teas'inti"...-Kur tu randiesi? Pasakyk adresą,-spaudė lūpas slopindamas kylantį norą juoktis. Būtų buvę visai smagu, kad Katherine dabar imtų ir sužinotų su kuo Meisonas smaginosi aną vakarą. Koks mažas ir keistas tas beprotiškas pasaulis, ką?

Akimirka, kuomet suvoki kad tavo gyvenimas tampa laikui nepavaldžiu, nepriklausomu nuo šio tėkmės, gauni tūkstančius kartų apsvarstyti tai, kaip tęsis tavo tolimesnė kelionė, kaip teks kurti įtikinamai skambančius melus, ir niekada per daug neužsilikti viename mieste. Dauguma vampyrų, bandydami išvengti patekimo į metraščius, kategoriškai atsisako tokio dalyko, kaip portretai, kaip nuotraukos ir kitos įmantrybės, galinčios kokiu nors būdu užfiksuoti jų amžinai nesikeičiantį fizinį stovį. Katherine Pierce visuomet buvo atsargi su tuo, žinoma, kelis kartus tikrai padarė „paklaidą“, neatsisakydama būti nutapyta, kartą net talkino vienam, tam laikmečiui puikiam rašytojui, kurį „paskatino“ surašyti visą tai, nuo ko buvo pradėta šios fatališkos moters kelionė į amžiną gyvenimą, kur buvo šios šaknys, ir kas svarbiausia, kokia ji buvo, būdama mirtinga, naivia mergaite. Tikėjosi, kad jei josios pirmagimė dukra kada nors sužinos tiesą apie tai, kas iš tiesų buvo jos biologinė motina, ji ras tuos literatūrinius raštus. Supras. Gal. Tikėjosi kad mergaitė supras kad tamsiaplaukė ne savo noru paliko ją likimo valiai, reikia tikėtis, kad geresniam gyvenimui, nei būtu galėjusi parūpinti pati. Tačiau kalba ne apie tai. Priešingai nei dauguma Pierce amžiaus vampyrų, ji nesistengė per daug keisti savęs ar netgi „matuotis“ vardus, kurie šiai buvo svetimi. Laikui bėgant, iš bulgariškai skambančio, Katerinos Petrovos vardo, ji tapo Katherine Pierce. Tačiau net tuomet, kai keitėsi gyvenamosios vietos, apranga ir netgi makiažo tendencijos, ji visuomet išliko ta pačia: apgaulingai angeliško veido, tvarkingai sugarbanotų plaukų, manipuliatorę. Tiesiog, kokia prasmė keistis? Originali vampyrė jautėsi per daug gerai savame kūne (Reikia nepamiršti to, kad jos mirtingas amžius pasibaigė labai anksti, todėl ji taip ir liko nesugadinta nei laiko, nei kokių nors netinkamų kūno raidai aplinkybių. Jaunos moters išvaizda ankščiau gal ir pakišdavo koją, tačiau dabar, makiažo ir pakankamai atviros aprangos amžiuje, viską galima pakeisti pigmentais ir teptukais), žinojo kiekvieną linkį, kiekvieną pliusą ir kiekvieną... žinoma, kad pliusą. Taip, teisingai, savame fiziniame pavidale nematė nieko, ko trūktu ar būtu per daug. Net savo daugumai sunkiai pakeliamą charakterį, temperamentą, vertino pakankamai teigiamai. Galima sakyti ką tik norima, plakti piktais liežuviais, tačiau Katherine bent jau buvo savimi, nematydama prasmės keistis vardan to, kad tapti viena tų, paprastų, niekuo nesiskiriančių asmenų, kurie per savo gyvenimą vaikosi standartų, dėl kurių alsuoja pasaulis. Tai žinoma kėlė didesnę riziką būti atpažintai, būti kaip nors „užfiksuotai“ istoriškai svarbiuose įvykiuose. Bet rizika, niekada nebuvo tuo dalyku, kuris keltu baimę, ar verstu abejoti savo pačios veksmais. Iš dalies, buvo gera žinoti, kad kai kurie asmenys, dažniausiai nemirtingi, žino kad ji vis dar čia. Ji vis dar yra gyva, vis dar jaučiasi esanti pasaulio centru, o tai reiškia, kad taip baisiai garsūs Mikaelson‘ai ne visuomet sugeba gauti tai, kas šiems yra neapsakomai trokštama. Ir žinoma, būtina paminėti, kad jei visas antrininkių „mėšlas“ būtu pasibaigęs ties Katherine, greičiausiai Niklaus Mikaelson su šutve, niekada nebūtu tapęs hibridu, ir aplamai ši rūšis niekada ir nebūtu egzistavusi. Tačiau žinoma, pasirodė dorovinga avelė Elena ir labai drastiškai sumovė visą tai, ką ankščiau pasistengė padaryti Katherine. Nebent žinoma, visos šio fizinio apipavidalinimo moterys yra sukurtos tam, kad atnešti tam tikro pobūdžio globalines problemas. Et, kad ir kaip ten viskas buvo, tai seniai nebe Katherine galvos skausmas. Ypatingai dabar, kuomet net norėdama būti „žinoma“ tik keliems asmenims, buvo kone priversta elgtis visiškai priešingai. Akivaizdu, kad nieko labai gero iš to nelaukė, bet ar turėjo kitą pasirinkimą? Gal. Žinoma, kad turėjo. Tokia galvelė kaip garbanotosios antrininkės, visuomet geba paveikti aplinką būtent taip, kaip šiai yra naudinga. Vadinasi, gal būti ta moterimi, kuri viešuose renginiuose atstovaus „nemirtingo“ Redford‘o antrą pusę, buvo kažkuo naudinga jai pačiai? Netgi tuomet, kai vyras savo noru padarė patį kvailiausią gyvenimišką pasirinkimą, kokį tik galėjo įgyvendinti. Tapo mirtingu žmogumi.
Nauda tikrai buvo, kitaip, Pierce vargu ar čia būtu užsilikusi ilgiau nei kelias minutes. Keisčiausia tai, kad greičiausiai net pats Sebastian‘as kažkur giliai, minčių vingiuose nebuvo toks ir užtikrintas savo oponentės skaidrumu. Ir ar iš viso jos apibūdinime egzistuoja toks dalykas, kaip buvimas skaidria? Vargu. Bet niekam tai per daug nerūpi, o jei ir pradėtu rūpėti, automatiškai taptu rizikinga ne vien sveikatai, bet ir gyvybei. Tai kad vampyrė buvo kurstoma „nusileisti ant žemės ir paklusti“ spaudžiant šią į kampą dėl jos vienintelės dukters, gal ir buvo ne pati prasčiausia taktika, bet negalima pasakyti kad geriausia. Victoria, dar prieš savo „atostogas“ gavo nurodymus, neva jei žemė pradėtu maišytis su pačiu pragaru, ji nieko neklausdama, nieko nelaukdama išvyktu ten, kur tamsiaplaukės manymu buvo saugu, susirastu konkrečius asmenys, kurie „įtikinti“ padėtu šiai atsikratyti nemirtingumo ir galiausiai taptu eiline mirtinga esybe, nepriklausoma nei nuo saulės, nei nuo mėnulio. Silpna ir magiškai neypatinga, tačiau saugi. Buvo visiškai tikra tuo, kad Victoria nesielgs paikai, nekreipdama dėmesio į tai, kiek daug buvo padaryta, tam, kad šios tolimesnis gyvenimas būtu realus. Laimei, šis variantas taip ir liko kraštutiniu, toms aplinkybėms, kurių apeiti nepavyktu visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Nei pati Victoria, nei šios biologinė motina, kuri tikrai negali pasigirti „geriausios motinos titulu“, nenorėjo kad šios lemtis būtu keičiama, bei šiokia tokia prasme normalizuojama trumpam egzistavimo laikotarpiui. Vadinasi, kad ir kokia akivaizdžia būtu ši priežastis spaudimui, ji toli gražu nebuvo ta priežastimi, kuri priverstu „femme fatale“ klūpėti ant kelių, meldžiant pasigailėjimo. Buvęs sutuoktinis tuo labiau nebuvo tuo, kas priverstu Pierce aplamai bent vieną pirštą pajudinti. Tuomet kas buvo priežastimi, kuri privertė, ne, paskatino tamsiaplaukę imti pradėti vaidinti savo naują nestandartinį vaidmenį? Vargu ir tai, kad esmė buvo Sebastian‘as.
– Tave stebina tai, kad pastovi agonija man galiausiai pasiradė nuobodi, ir netgi per daug rūtiniška? – Galima pasakyti kad tai buvo pokalbis apie nieką, iš esmės toks ir būtu, jei tamsiaplaukės žodžiuose apie vietą, vadinamą „pragaru“ būtu tiesiog bandymas atsikirsti į vyro gal ir nelabai taktišką pasisveikinimą. Realybė visgi buvo kitokia, bet tuo pačiu žinoma tik pačiai nemirtingai garbanei, neskirta viešam pasidalinimui, pasisnargliavimui prie puodelio karštos arbatos su melissa. Heh, Marissa, melissa. Keistokas pastebėjimas, kuomet Pierce, pasinaudojusi visiškai atsitiktinai nusižiūrėtu vardu, nepriminė nieko, kas turėtu nuraminti nervus. Gal net atvirkščiai, priversti visas šias būtinas net (ne)mirtingiems ląsteles, veikti sparčiau. Du metai, kuriuos originali vampyrė buvo priversta praleisti savo pačios asmeniniame pragare, buvo tikriausiai baisiausia, ką šiai teko išgyventi per savo ne trumpą gyvenimą. Du metai. Nemirtingiems tai turėtu prilygti vienam mirktelėjimui, kuris pasimiršta taip pat greitai, kaip atvėsta užvirintas vanduo. Tačiau būnant ten, laikas neegzistavo. Kiekviena, agoniška akimirka laužė moterį taip, kad atrodė mirtis ir išnykimas būtu didžiausias troškimas, kokį šį te galėtu turėti. Kiekviena auka, kurių net neatsiminė ir net neįsivaizdavo kad jų buvo tiek daug, kankino garbanę pačiais neįtikinamiausiais būdais. Tai kartojosi kas kart versdami jos mažą, liauną kūną jausti skausmą, kokio įsivaizduoti negalėtu ne vienas. Tačiau blogiausia buvo net ne tai, blogiausia buvo žinojimas, kad ištisus du realaus laiko metus, niekas nesivargino jos ištraukti iš skylės, į kurią įstūmė, kažkada draugu laikytas medžiotojas. Ji sugrįžo, tiesa. Rado būdą, kaip paveikti aplinką, kad pagaliau gauti tai, kas norimą, galimybę būti (ne)gyvai. Bet sugrįžimas žinoma kad su savimi atnešė ir asmenybės permainas. Ji tapo dar labiau šalta, dar labiau brutali ir nesusireikšminanti, kuomet kalba lietė kitus. Tik Victoria, ir tik ji te palaikė Pierce žmogiškumą, neleido šiai tapti viena tų tikrų monstrų, kurie kelia kur kas daugiau šiurpo, nei šios moters neprognozuojamas, ir palyginus visai nekaltas „protų“ žaidimas. Sebastian‘as apeliavo teisingai, kuomet įvardino neva negalintis vampyrei pasiūlyti nieko, kas šią nuoširdžiai sudomintu. Bet jis žvelgė per daug abstrakčiai. Nieko keista, gi buvo vyras. Nepastebėjo, kad vietoje to kad būtu kažkur kitur, ji buvo čia. Gal ir ne kokia nors romantiška, ar priverčiančia padaryti „aww“ skambėsį prasme, bet visgi, ji buvo čia. Ir tai buvo svarbiausia.
– Tiesa, tavo pramogų paketas yra vienas prasčiausių, su kokiais esu susidūrusi per penkis šimtus metų. Ir tiesa, vokiečiai nelabai mėgsta kai šiems nėra parodoma šiokia tokia pagarba, bent jau punktualumu. Bet, man viešai paskelbus apie tai, kad sulaikiau tave, – Nebaigdama kalbos, Katherine nuleido savo tamsias akis, kaip tik tuo metu, kuomet jos veido apatinė dalis dar kartą subangavo, įgaudama kampinės šypsenos formą. Specialiai tempė laiką, juk jau dabar buvo tikra tuo, kad skubėti nėra kur. Jie nevėlavo, ir net jei taip būtu padarę, nusamdytas lakūnas nepasijudintu iš vietos, mat gavo pakankamai dosniai pripildytą voką. – vienam, pakankamai karštam pasiruošimui... – Originaliosios pečiai šiek tiek pakilo, kuomet ji specialiai, ne dėl to, kad būtu nenorėjusi įvardinti veiklos, o greičiau palikdama jam pačiam užbaigti kalbą mintyse, nebaigė kalbos, šią kaip nors aiškiai sukonkretizuodama, bei neversdama vyro galvoti apie tai, ką ji norėjo pasakyti.
Klūpėdama ant kelių, bei pakankamai dviprasmiškai reikšdama savo susidomėjimą veikla, kuri šiai dėl visapusiškai savanaudiškų paskatų, pasirodė būtina. Ranka lietė atsitiktinius daiktus, kurie buvo sudėti į priekinį lagamino skyrių, kuomet visas jos kūnas tiesiog spinduliavo ta pačia, aiškiai erotizuojama energetika, kurią ji skleidė taip pat aiškiai, kaip skrudintų pupelių aromatą, skleidžia rytinės kavos puodelis. Veidas, kuris vis dar buvo lygiagretus Redford‘o klynui, šiek tiek sujudėjo, kuomet tamsiaplaukė pakėlusi akis į viršų, lyg ir pareikalavo akių kontakto, kuris buvo būtinas tam, kad pademonstruoti savo ypatingai klastingą išraišką. Lūpos šiek tiek prasiskleidė, garbanei prabilus:
– Kvailutis... – Klūpėdama ant kelių, bei pakankamai dviprasmiškai reikšdama savo susidomėjimą veikla, kuri šiai dėl visapusiškai savanaudiškų paskatų, pasirodė būtina. Ranka lietė atsitiktinius daiktus, kurie buvo sudėti į priekinį lagamino skyrių, kuomet visas jos kūnas tiesiog spinduliavo ta pačia, aiškiai erotizuojama energetika, kurią ji skleidė taip pat aiškiai, kaip skrudintų pupelių aromatą, skleidžia rytinės kavos puodelis. Veidas, kuris vis dar buvo lygiagretus Redford‘o klynui, šiek tiek sujudėjo, kuomet tamsiaplaukė pakėlusi akis į viršų, lyg ir pareikalavo akių kontakto, kuris buvo būtinas tam, kad pademonstruoti savo ypatingai klastingą išraišką. – Brangusis mano, pats žinai, tau tereikia išgerti mano kraujo, pulti po važiuojančia mašina ir tuomet atsibudus išdulkinti mane geriau nei ankščiau. Na, negalvojant apie tai, kad gali perlaužti mane pusiau. Galu gale, visa nauda iš tavo žmogiškumo yra tik tame, kad kapodamas visokį šlamštą, jį vėliau išleidi per rudą skylutę apačioje... – Jos pašaipi išraiška visiškai nesiderino su tuo specialiai pažemintu, seksualizuotu balsu, kurį pasistengdavo išgauti kiekvieną kartą, kuomet specialiai užvesdavo kalbas apie tai, kad toks laiko praleidimas būtu pakankamai smagus. Bet, tęsinio toli gražu negarantuojantis. Juk ir pats Redford‘as matė, Pierce susidomėjimas dažnai sudega kur kas greičiau, nei išdega vienas degtukas.
Vos per akimirkos dalį, prieš tai pakankamai palanki veido išraiška, tapo visiškai šalta. Turint omeny tai, kad tamsiaplaukė garbanė nemėgo, kuomet šiai yra priešinamasi fiziškai, ši pasielgė gana neapgalvotai. Jos mina išdavė tai, kad esant reikalui, ji gali pasirodyti greičiau kaip „robotas“, šaltas ir netikras, nei kad žmogiškas, ir žinoma, akivaizdu kad malonus akiai. Jos ranka labai greitai atsidūrė ant mirtingo vyro tarpukojo, pirštais, gal kiek per skaudžiai, visai ne taip, kad pasidarytu malonu, suspaudė visą šio esamą, visai ne menką, net „miego“ būsenoje, turinį. Pavyko, tai pristabdė, ir net sunepatogino Sebastian‘ą. Pergalingas vypsnis, pasireiškė kone iš karto, kuomet mirtingojo skruostai šiek tiek įraudo. Patiko mintis kad jam nepatogu, ir tai, kad bilietas galiausiai tapo nebe reikšmingas šiai akimirkai. Visai nesvarbu, kad galėjo būti pakeistas bet kuriuo metu. Galėjo, bet nebus, mat moteris buvo pasiruošusi eiti toliau, ir net jei tas toliau nesuveiktu, eiti dar toliau. Šis staigus veiksmas, visai trumpam, tačiau pakankamam laiko tarpui atitraukė liemenį aptempiantį švarkelį nuo jos krūtinės, pastebimai atidengdamas tai, kas ten buvo dengiama. Lengvai prieinamos, bet visai neprieinamos moters įvaizdis, bei tai kad Katherine neturėjo visiškai jokio gėdos ar kuklumo jausmo, veikė. O, dar ir kaip! Išsitiesdama visu ūgiu, vampyrė nebuvo pasiruošusi tik vienam, senaties terminą įgavusių įvykių priminimo. – Auch. – Vėl išreikšdama nuomonę tik vienu garsu, ji trumpam nuleido savo tamsiai rudas akis. – Tik pasižiūrėkit, jis moka priekaištauti. Sebastian‘ai, leisk man priminti tai, kad ir pats nebuvai sudomintas niekuo kitu, kaip tik mano kūnu, tiksliau kaip tu mėgsti išsireikšti, „Marissos“ kūnu. Ir ką gali dabar žinoti, gal kaltė buvo ne tame, kad visuomet buvai ir esi snobas? Taip, nuobodu pasidarė. Bet, ar tikrai esi visiškai tikras tuo, kad tai buvo vienintelė priežastis, kodėl pasitraukiau, padarydama tau gilią, pūliuojančią popą? – Tamsiaplaukės be galo tvarkingi antakiai pakilo, kuomet pati veido išraiška atrodė tapo tokia dviprasmiška, kad net tapus „moters elgesio ekspertu“ galėtum suabejoti tuo, ar tai ką ši ketino pasakyti toliau turėjo kažką tikro, apart visus tuos nuodingus išsireiškimus, kurie verčia abejoti ne vien dabartimi, bet ir apsvarstyti tai kas buvo praeity, gal kažkas buvo praleista?
– Gal tik vienos akimirkos suvokimo, kad tai kas buvo tarp mūsų, man tapo svarbu, tu tapai svarbus, pilnai užteko kad imti ir atsitraukti, paliekant tave be galimybės mane surasti? Ak, ir ačiū kad teiraujiesi, laiką praleidau pasakiškai. – Šiek tiek kilstelėdama vieną iš savo rankų, nemirtinga moteris, savo lediniais pirštais, kurie dar visai neseniai buvo nusėdę ant Redford‘o jautriausios kūno dalies, dabar atmetė dalį plaukų, kurie dengė petį, paskirstant tankias garbanas ant nugaros. Tai nevalyvai privertė patirti ne ypatingai malonius atsiminimus. Nieko bendro neturinčius su kūniškais malonumais ar dviprasmiškais pasisakymais, kuriais Katherine nusprendė atakuoti Sebastian‘ą, norėdama kad jis bent akimirkai pagalvotu apie tai, kad gal, tik gal, bet nebuvo išnaudojamas ir atsibodus pamestas kaip nebe reikalingas, įdomumo nekeliantis objektas. Galu gale, Katherine visuomet bėgo nuo to kas šią baugino. O labiausiai baugino ne kančios, ne skausmas, o būtent tos abejonės, kurias sukelia jausmų disbalansas. Tačiau nesmagi jausena užpildė jos kūną paminint tą priešą, kuris kadaise beveik nugalėjo jos liesą kūną. Vėžys. Baisi diagnozė, kuri iš karto sukelia visišką sumaištį, nežinant kaip derėtu elgtis toliau. Ir galima sakyti, kad Katherine buvo pakankamai protinga, kad susitikimas su Redford‘u nebūtu atsitiktinis. Toks pareiškimas iš dalies, jai būtu net labai naudingas. Tačiau tiesa tame, kad susitikimas buvo atsitiktinis. Susidomėjimas, ir net tuo metu išreikštas vampyro pasigailėjimas, viskas vyko atsitiktinai. Ji nenutuokė apie jo gabumus išnaudoti savo paties kraują tyrimams, kuriant medikamentus, kurie galiausiai ištraukė jos kailį sausą iš vandens. Galu gale, iki paskutinės akimirkos, „Marissa“ nepratarė ne žodžiu, apie tai, kokia lemtis jos laukė. Katherine atsitraukė nuo savo tuometinio vyro, ir ne, jis nebuvo pabodęs, ir ne, ji nebuvo linkusi į neištikimybę. Tiesiog, aplinkybės buvo prastos. O ji elgėsi kaip tipinė katė, kuri jausdama savo pabaigą, pasitraukia nuo „šeimininko“, pasislepia, nenorėdama kad pastarasis matytu šios paskutines akimirkas. Taip, „šuns“ būdas jai buvo svetimas, ji elgėsi nepriklausomai. Žinojo, tiksliau buvo visiškai tikra tuo, kad stebuklas neįvyks, ji niekada nesugrįš atgal. Ir Sebastian‘as pasirodė kaip tik tuo metu, kai moteriai buvo sunkiausia. Ir žinoma, ji niekada nepripažins to balsu. Bet jis buvo šalia, kai jai reikėjo kažko, kas neklausinėtu, o tiesiog pasimėgautu kiekviena akimirka, kartu su ja, nebandant lysti į galvą, bandyti pažinti kažką daugiau, nei jos kūną. Jis buvo tuo, ko jai reikėjo. Ir kai vyras pasirodė per daug smalsus, per daug kilnus, kad savo lovos partnerei neištiesti pagalbos rankos, realybė trenkė į veidą iš viso virtuvinio komplekto. Ji išgijo. O tai reiškia, kad audringas romanas turėjo pasiekti savo finalinę stadiją.
„Patikėk kai įgusiu tame pasidarysiu nebe toks apgailėtinas“, – Ir nebe įdomus. – Gal kiek ir per griežtas pasisakymas, tačiau kuomet visos pastangos galiausiai tampa buku bandymu galva pramušti sieną, retas ima ir muša iki pat tos akimirkos, kuomet prasimuša kaukolę. Nors, kitą vertus, Katherine buvo per daug gerai įgudusi savo žaidime, todėl visiškai neprakaitavo dėl to, kad ankščiau ar vėliau, Sebastian‘as sugebės pasipriešinti bet kokiam jos bandymui pasukti stalus taip, kad nauda ir pergalė atsidurtu jos pusėje. Visgi apie asmeninio lėktuvo nuomą, kartu su lakūnu ir kitu personalu, te iššaukė entuziastingą galvos papurtymą. Neliko nepastebėjusi ir to ar tai susižavėjimo, ar tai nuostabos, kas puikiai atsispindėjo mirtingame veide. Skaityti jo emocijas dabar atrodė daug paprasčiau, nei tuomet, kai vyras buvo nemirtingas. Gal, nėra taip blogai kad tapo na, žmogumi? – Nemanau kad tapsi toks atsparus man, kad imtum ir atimtum visą malonumą žaisti su tavimi. Tuo labiau, gi žinai, nuo šiol brangusis, mes turėsime būti kartu net labai daug laiko. Nebandyk iš manęs atimti malonumą, dildinti nagus, sukti garbanas ir tuo pačiu metu versti tave jaustis nepatogiai. – Spėjo tik mirktelėti akimi, kuomet Redford‘o lagaminas ėmė leisti keistą vibracinį garsą. Na, vargu ar pagalvojo apie tai, kad jis yra linkęs žaisti su vibruojančiais žaislais suaugusiais, gi ne kartą paminėjo su didesniu malonumu pasinaudosiantis savo rankomis, nei „deimantais inkrustuotą jos vagina“. Jau ketino „nusileisti“ prie lagamino, kuomet buvo pabaidyta taip, tarytum atitiktu savo pačios vardo kilmę. Na, Kat, Cat, didelis čia skirtumas (xDDD)... Įdėmiai stebėdama tai, kaip persimainė mirtingo vyro, kuris šiaip ne taip, kadaise buvo pirmu nemirtingu padaru, kuris tik padėjo pėda ant šios žemės paviršiaus. – Brangusis? Tikiuosi supranti, kad tavo akimirka pasibaigė dar neįpusėjus kalbėti... Oi, aš irgi tave myliu. – Pašaipiai išsivėpdama, moteris pasikeitė vėlgi, per daug staigiai. Tiesą pasakius, jei ir pati būtu mirtinga, po tokių „karšta ir šalta“ bangų, bent šimtą kartą atsidurtu ant infarkto ribos, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad žmogiškas kūnas kažkaip jau per daug jautriai reaguoja į bet kokį stresą, ar nemalonius pasisakymus, informaciją, kurios nenori girdėti. Žinoma, kas gi dar gali būti toks svarbus, kad sutrukdyti šią kelionę, kaip tik ponas subingalvis, Lockwood‘as? Matydama kaip Sebastian‘as stengiasi informuoti su kuo kalbasi, nors turint omeny, kad Katherine klausa buvo tokia gera, kad kitame telefono gale puikiai girdėtu net nedidelį pirstelėjimą, kaip mat susiraukė. Ką čia, pasidarė kažkaip net labai koktu, arba ne, visiškai šlykštu. Dėl šios jausenos, nemirtingoji pirmiausia užvertė akis, o tuomet net kištelėjo liežuvį, prie savo burnos prisidėdama rodomąjį pirštą. Visai nebuvo sužavėta tuo, kad josios dabartinis dėmesio centras bendrauja su jos buvusiu sutuoktiniu. Ir šiaip, buvęs vyras ir buvęs meilužis sėdintys prieš televizoriaus ekraną, gurkšnojantys alų, visai neatrodė kaip „šlapia svajonė“. Bandė pakelti ranką ir tiesiogine to žodžio prasme pasiėmus telefoną, jį sutrupinti tarp savo pirštų, kuomet Redford‘as suėmė jos galūnę, prisidėdamas prie savo krūtinės. Nagi nagi, dabar pasidarė visai įdomu! Vampyrės veide subolavo dantų nerodanti šypsena, o žvilgsnis kaip mat pakilo į telefonu kalbančio veidą. Prunkštelėjo, tačiau taip negarsiai, kad tai liko beveik nepastebėta. Filtravo kiekvieną abiejų vyrų tariamą žodį, tačiau tuo pačiu metu panašu kad buvo kur kas labiau sudominta tuo, kas vyko būtent dabar. Net kai Sebastian‘as ir neturėjo konkrečių intencijų kaip nors erotizuoti savo veiksmų, na, Katherine nebūtu Katherine, jei nepasuktu viską taip, kad naudinga būtu jai pačiai. Delno prispaudimas prie krūtinės, iš pradių priminė tik „tapšt“, kuris pakankamai greitai peraugo į „leisk man paliesti tavo krūtinės raumenys“. Žnaibė jį, švelniai, kuo toliau, tuo labiau mažindama atstumą, kuris ir taip buvo ne didesnis, nei žingsnis. Ranka, Redford‘o įtaka, atsidūrė ant jo šiek tiek pažėlusio veido. Prisikando apatinę lūpą, šiek tiek patempdama jos švelnią, bet ryškiai raudona, matine spalva nudažytą odą. Net tuomet kai Sebastian‘o lūpos susidūrė su šalta nemirėlės plaštakos oda, ji ne velnio neatsitraukė. Kaip tik, toliau maloniai liesdama jo skruostikaulį, vėliau žandikaulį, pirštu vienu metu net brūkštelėdama per lūpas. Viso to metu, nuo jos veido nedingo susidomėjimo ir net šiokios intrigos kupina šypsena, o ir pats žvilgsnis, atrodė... sudomintas. Visgi, kaip tai bebūtu keista, Katherine nesistengė įsiterpti, ar net kaip nors srutomis apipilti kitame gale girdimą Mason‘ą. Na, visai nebuvo įdomu tai, ką jis ten čiauška, ir į kokias problemas įsivėlė šį kartą. Buvo tikra, tai jo šiknos reikalas, o ne kieno nors kito. Ir jei kartais užsilenks netyčia, vadinasi bus dar vieną proga išgerti, bei gerai atšvęsti. Tikriausiai... Aišku po įtikinamai atrodančio spektaklio prieš Victoria. O gal gaila? Ne. Nėra tokio paralelinio pasaulio, kuriame Katherine susirūpintu dėl buvusio gerbūvio.
Būdama tipine kale, o tiksliau būdama savimi, garbanotoji moteris vos nepaspringo, kuomet Sebastian‘as padarė prielaidą neva Pierce gali būti spaudžiama į kampą, dėl buvusio sutuoktinio. Ji nebe buvo tokia kvaila, kad imti ir pradėti lipti ant to paties grėblio, kartu su visu likusiu pasauliu imant tikėti „tikra meilė, egzistuoja“. Norėjo nusikvatoti, tačiau susilaikė. Susilaikė ne todėl, kad stengėsi būti maloni ar kažkas panašaus. Jis paminėjo vieną iš tų priežasčių, kodėl Katherine dar stengėsi būti atsargi ir kiek galima labiau žmogiška. Jei tai ką ji daro, galima įvardinti taip. Juk prieš tai buvo taip arti, kad atrodė ketinanti arba sugrusti liežuvį į mirtingo, šilto ir skaniai kvepiančio vyro burną, arba įkasti į šio smakrą. Sugrūdo, tačiau ne liežuvį, o pirštą, tuo pačiu metu neleisdama jam normaliai kalbėti telefonu, bet ir priverstinai atsukdama jo veidą į savo pusę. Matėsi kad yra supykusi vien todėl, kad buvo paminėtas jos dukters veidas. Na gerai, siūto. Tikrai baisiai siūto dėl to, kad „gudručiui“ teko garbė susivokti kame gi buvo tos replės. Bet, ar jis susivokė iki galo? Pasiekusi savo, mat nebyliai, tačiau labai išraiškingai ištarė, - „what the fuck?!“, su lyg akimirka, kuomet vyras ne vien antrą kartą pakartojo jos dukters vardą, tačiau panašu dar ir nusprendė pakeisti planus. Prisimerkė, išgaudama pakankamai įtartiną žvilgsnį. Velniai nematė, net per gerą žingsnį atsitraukė.
– Cha, cha, cha. Niekur tu nevažiuosi. Pamiršai? Mūsų laukia labai būtinai punktualus susitikimas su „germanais“. – Sunku suvokti ar buvo įsižeidusi, ar tiesiog labai nepatenkinta. Bet kas iš viso supranta tas moterys, o dar baisiau, Katherine? Kol kas nesuprato ir to, kodėl Sebastian‘as atrodė toks baisiai patenkintas, kuomet klausė adreso, kuriuo šiuo metu buvo šio „sielos puselė“. Rimtai, kadangi vyras kitame gale patvirtino adresą parašysęs, telepatiškai išsiaiškinti kur tas randasi ir kodėl tai kelia tokią jauseną pas Redford‘ą buvo ne vien sunku, bet visiškai neįmanoma. Na nieko, dirstelėti į telefono ekraną, užvaldžius smalsumui, nėra taip ir sunku. Tuo labiau, Sebastian‘as net nenorėdamas, bet buvo priverstas praleisti laiką su fiktyvia žmona, bei tuntais žurnalistų, norinčių žinoti kokia bus antra pranešimo banga.

Nepriimti šios moters rimtai - taip skambėjo esminė taisyklė, nusistatyta Redford'o, kai šis pasmerkė save žavingosios Petrovos draugijai. Iš visų dalykų, kurie jam sekėsi neblogai, šis atrodytų ėjosi pakilęs netgi kiek auščiau minimalius poreikius patenkinančio viduriuko. Sebastianas jau buvo nusvilęs nuo ugnies vardu Katherine. Nėra užtektinai gudrus, kad pasimokytų iš svetimų klaidų (bet kuriuo atveju tuo metu savo aplinkoje neturėjo nė vieno pažįstamo, kuris spjaudytųsi kraujais nuo to, ką jam iškrėtė fatališka bulgarė), tačiau iš savų mokėsi neblogai. Dažniausiai. Vyras puikiai žinojo riziką, bet patikėkit jis ir pats pastebėjo, idant nepaisant absoliučiai visko Katherine buvo čia. Su juo. Viliojanti ir nuodinga. Žaidžianti žaidimą, kurio taisykles suvokė tik pati. Iš šalies tikrai įdomiai atrodė tas jų bendravimas. Abu akivaizdžiai nesimpatizavo vienas kito asmenybėms. Sebastianui Katerina yra per daug... kalė, nepabijokim šitaip išsireikšti. O garbanei vyras - ne tokia jau ypatinga viliojanti atrakcija su savo aiškiu garbės ir kilnumo kodeksu. Kuris žinoma buvo sąlyginis. Redford'ui nereikėjo stengtis būti geru vyruku, sakykim natūralus talentas. Tačiau susimauti nesunkiai sekėsi ir jam. Juk užsišikęs sėdėjo savo dideliame, fancy dvare "smagindamasis" su patologine vilioke Katherine vietoje to, kad susirastų šeimą ir trenktų kumščiu per stalą įsakydamas jiems tučtuojau pasiaiškinti. Be to, ir būdas, kuriuo pasiekė mirtingumą buvo ganėtinai nedoras. Jiedu pasinaudojo Elena, o Sebastianas vardan savo paties svajonės buvo pasiryžęs perlipti ne vieną moralinį barjerą. Ypatingai tą, kuriuo remdamasis stengėsi nelysti žmonėms į galvą, nepudrinti jiems smegenų savo vampyriškomis įtaigomis. Neabejotinai kažkada pajus dėl to kaltę, ypatingai kai PASIRODO Meisonas nėra abejingas Gilbert (kaip ko gero ir visoms personoms nešiojančioms tą patį veidą). Vyras visados buvo šiek tiek savanaudis. Kritiniuose taškuose būtent ir atsispirdavo nuo tos savo savimeilės, kad galėtų neprapulti. Visgi toks elgesys nebuvo tipinis vyro elgsenai. Vargu ar jis galėtų su tokia panieka žiūrėti į visus ir viską, kaip kad Pierce. Šaltakraujiškai visais naudotis tam, jog pasijaustų prablaškytas. Griauti kitų gyvenimus, nes juk smagu. Iš tiesų dažnai priklausydavo nuo pačios situacijos bei aplinkybių kokį savo veidą parodydavo Sebastianas. O šių turėjo tikrai ne vieną.
Ramus Redford'o žvilgsnis neišdavė galvoje sukilusių minčių, kurių kaltininkė buvo Katherine su savo paaiškinimu. Būtų tikrai labai gerai, jei pavyktų spragtelėti pirštais ir visos kančios, vidiniai konfliktai bei sielos žaizdos išnyktų, sugytų. Taip vampyrams buvo būdingas emocijų išjungimo "aparatas". Ir galėjo dėt ranką nukirst, kad Katherine buvo juo pasinaudojusi. Ar tebesinaudoja ir esamojo laiko plotmėje. Ta prasme dabar, koneveikdama savo oponentą. Savo ruožtu niekados nebuvo tokia "prabanga" savęs pašlovinęs. Visų pirmiausia - nemokėjo. Juk kai pavirsti į vampyrą niekas nepateikia tau vadovėlio su detalia instrukcija kaip naudotis naujais gebėjimais. Mokaisi to palengva. Visai kaip ir paties gyvenimo. Juk savotiškai tai ir yra naujas gyvenimas. Bet kokiu atveju visuomet buvo tikra vampyriškos padermės gėda. Visados siekė sulaužyti save taip, kad taptų kaip įmanoma labiau žmogiškas. Iš dalies nesibaigianti agonija buvo kaip reikiant pabodusi ir Sebastianui. Jis reagavo žaibiškai, bet ne desperatiškai, kai nusprendė, jog visos tos didelės viltys, kurias puoselėja aplinkinių ir savo paties atžvilgiu tik kiša koją bandant gyventi. Kam vaikytis debesis, kai gali kritiškai pažvelgti į save patį ir susirinkti tai, kas net pažirę mėtosi kažkur netoliese? Redford'as darėsi... realistas. Ir jau užtektinai užsiknisęs, kad nesileistų daužomas. Kiti žmonės jausdami kaip tiksi paskutinės būties akimirkos kaip tik paleidžia vadeles, o vyras vat atvirkščiai. JEI išeis, norėjo tą padaryti kažkaip nepastebimai. Gal keistai ir kvailai skamba, bet iki paskutinio momento norėjo leisti laiką taip, kaip leistų net žinodamas, jog iš jo gyvybės laikrodžio baigia iškristi paskutinės smėlio dulkės. Neketino parodyti, jog šie pašnekovės žodžiai jam pasirodė visiškai nekvaili. Jie toli gražu nebuvo pralaužę to socialinio barjero, kai galėdavai elgtis vienas prie kito nevaržomai, natūraliai. Redford'ui niekados iškalbos ir charizmos netrūko, tačiau būdamas su Katherine visa tai hiperbolizavo. Tapė save jos akivaizdoje kiek kitokį: laisvą, drąsų, kartais piktybišką. Juk puikiai mokėjo prisiderinti prie savo pašnekovų. Tačiau vyro tai toli gražu neslėgė.
- O tau nebūtų paprasčiau nusistatyti realistiškas ekspektacijas, m?-veik įžeidi mina šmėsteli vyro veide prieš persimainydama į neutralią. Visai kitaip yra, kai varai ant savęs ir kai tą daro kas nors kitas. Turėjo apsiginti, nušluostyti įžūliai pašnekovei nosį. O šiuo atveju iškalba buvo vienintelis užtektinai aštrus ginklas,-Priimk mane kaip būtiną anomaliją, širdele savo nuspėjamumu užburtoje kasdienybėje. Galiausiai tau pačiai įdomu yra tik dėl to, kad tau žengiant žingsnį nepuolu žemės barstyti rožių žiedlapiais. Ar tiesti raudono kilimo. Ar pulti ant kelių, kad mano nugara galėtum pasivalyti batelių nosį. Nes akivaizdu, kad priešingą tam elgesį laikai paslaugų paketu, kuris tau atrodo priimtinas,-ciniška mina lieka "pasaldinta" kone pergalinga šypsena. Katherine dėka atstumas tarp pokalbio dalyvių buvo tikrai labai mažas. Sebastianas jį sumažina dar labiau plačia krūtine veik susiglausdamas su garbanės priešakine kūno dalimi. Prisimerkia tarytumei norėdamas sufokusuoti žvilgsnį į ydos nepaliestą vampyrės veidą,-Aš jau spėju prie tavęs priprasti, Pierce. Tavo provokuojantis elgesys šokiruoja jau labai minimaliai. Pasitempk,-žemas vyro balsas suvirpa šnabždesiu. Ne pats protingiausias ėjimas skatinti tamsiaplaukę tokiu klausimu. Tikrai. Tačiau Sebastianas neturėjo ko prarasti. Tik ne dabar, kai plaučiai palengva iš solidaus, aiškių kontūrų bei aptakumo organo virto beforme košyte. Žinoma prisikalbėjo, juk visai netrukus Katherine užgriebė už Redford'o turto. Ir ne, omeny turiu visai ne lagaminą ir į skutelius sudraskytus lėktuvo bilietus.
Matyti prieš save ant kelių klupančią moterį norėtų kiekvienas vyras. Ypač tuomet, kai ji burna atlikinėja tam tikrus veiksmus. Tačiau šiuo atveju Katherine manevras jam pasirodė visiškai nebūtinas. Nebūtų vyras, jei nebūtų pagalvojęs apie "galimybes" užčiaupti moterį duodant jai šiokios tokios veiklos liežuviu ir lūpomis, bet kur kas labiau pasijuto nepatogiai. Juk antras įvaizdis, kurį susidarai tokioje situacijoje yra keistai susijęs su vergvaldžiais ir baudžiauninkais, o Sebastianui taip ar taip nepatiko jausti nusižeminimą, net jeigu jis ir priklausydavo kitam asmeniui. Savotiškas kompleksas. Jo pirmojo gyvenimo laikais vergystė buvo laikoma tipišku visuomenės bruožu, kuris galutinai žlugo tik naujai erai gerokai įpusėjus (ačiū tau, Eibai). Tačiau tai toli gražu nereiškė, kad vyras tam pritarė. Net jeigu ir buvo kilęs iš turtingos šeimos, valdžiusios didelį ūkį, turėjusios kalną tarnų bei aukštą socialinį statusą bendrijoje, Sebastianui mintis apie susiskaldymą luomais visados atrodydavo idiotiška. Jis net būdamas mažas skaitėsi su tarnais, kai Floriana ar Horatius vaikė juos it šunis bei žemino. Mažasis Sevastianos žaisdavo su jų vaikais net jeigu ir po to gaudavo pylos nuo motinos draudusios tą, esą utėlėmis apsikrėsi. Gyvendami su Salonina atskirai jie tarnų neturėjo. Žinoma likusi viena moteris nebūtų galėjusi apšokinėti dukterų ir dar devynių namų kampų, tad vietoje to, kad nusipirktų vergą jie pagalbininkus samdėsi mokėdami jiems algą. Kas sukeldavo tam tikrų finansinių sunkumų, nes kalnų turtų Sevastianos neuždirbo tarnaudamas imperatoriaus kariuomenėje. Vyras to nežinojo, bet finansines injekcijas dukterėčiai siuntė pats Markas Trajanas. Juk buvo per daug išdidus ir nebūtų jų priėmęs. Net jeigu ir negalėjo gyventi savo svajone ir tuo pačiu užtikrinti Saloninai tokio gyvenimo, prie kurio ji buvo pratusi. Kadangi niekados nebuvo tikintis (štai dar viena priežastis kodėl jam nepatinka klūpantys žmonės), be sąžinės graužaties po mūšio praeidavo per lavonų lauką tam, kad susirinktų kokių gėrybių. Nes, pavyzdžiui, Persijoje iškasdavo milžiniškus kalnus aukso, tad šio vertė jiems buvo užtektinai žema, kad prabangius papuošalus sau leistų eilinės žmogystos. Kadangi Graikija su Persija išgyveno ne pačius geriausius santykius, aukso trūkumas Sebastiano gimtinėje darė jį prabangos preke. Prisiduodavo maišelį smulkių turtų (žiedų, auskarų, monetų ir kito velnio) ir vuolia - buvo užtikrintas, jog nebadaus kelis mėnesius. Lengvi pinigai. Ne visados siekė jų užsidirbti alinančiuose darbuose, sąžiningai. Smulkiai sukčiavo taigi ir šiuolaikinėje Europoje, tačiau buvo užgaudytas šviesaus atminimo Deneris.
Žinoma jam nepatiko tas klastingas ir gera nežadantis Katherine žvilgsnis, intensyviai smaigstantis priešais stovintį vyrą. Tačiau tai palyginus niekis su tuo, kaip Sebastianui nepatiko kaip garbanė išsireiškė.
- Man patinka kaip tu vis lyg tarp kitko užsimini apie tai, ką galėtum padaryti, ką galėtum priversti mane padaryti, tačiau tai lieka tik šnekomis. O taip yra tik dėl to, kad tau būtų neįdomu. Pavyzdžiui, Šiaurės Korėja ar Rusija turi užtektinai atominės galios tam, kad nuneštų pusę pasaulio, bet iš kitos pusės - koks pointas nuodyti dirvą, kurioje po to neišauginsi nė grūdo?-žinoma galėjo klysti, juolab aplamai šis atviras Katherine veiksmų analizavimas su savotišku provokavimo prieskoniu atrodė keistokai,-Tai tu visai kaip ta Šiaurės Korėja ar Rusija. Tiesa, manau tavo kraujas nesuveiks. Nesuveikė net mano paties kraujas,-labai staigiai peršoko nuo vienos minties, prie kitos ir kai pastebėjo susidomėjimą Pierce veide, tęsė,-Žinau, kad pameni tą mano gėdingą nuopuolį svetainėje, tuos kraujo purslus ir panašiai. Situacija tik blogėja, o tam vaisto ar išeities aš neradau. Jei būčiau manęs, kad skystis, kurį prafiltruoja tavo bejausmė širdis galėtų mane sulopyti, po velniais, širdele, jau seniai būčiau į tave aistringai įsisiurbęs,-vypteli kiek dviprasmiškai, puikiai suprasdamas, kad jo finalinį pasisakymą galima suprasti dvejopai. Vyras smarkiai susiraukė parodydamas, idant tam tikriems, netrukus nuskambėjusiems Pierce pasisakymams nepritaria.
- HE HEM,-garsiai, manieringai atsikrenkščia,-Nenoriu sumenkinti tavo dedukcinių gabumų, bet kadangi iki Šerloko Holmso tau tiek pat, kiek man iki Kentauro alfos, kuri yra artimiausia saulės sistema mūsiškei ir randasi už keturių, kablelis, trisdešimt devynių šviesmečių, kas prilygsta 165,000 metų kelionės galingiausiu reaktyviniu varikliu, kokį yra dabar sukūrusi žmonija...-tas momentas, kai tavo mintis tampa tokia gili, kad pats joje paklysti. Arba tiesiog supratęs, kad tauškia niekus, kad per daug įsijautė ir yra žiaurus geek'as, papurto galvą ne tik "budindamas" smegenis, bet ir pasmerkdamas save už nebūtiną intelektualinį išsišokimą. Wait what fizionomija išnyksta, kai vyras prakalba vėl,-Visuomenėje sekso kultas yra toks gajus, kad miegojęs su žmogumi nepilnus metus suvoki, jog visiškai jo nepažįsti. Ir patikėk, jei būtumėm mezgę pažintį pagal tai, ką pavadinčiau TINKAMA pažinties pradžia, jei būtum norėjusi įsileisti mane į vidų ir omeny turiu visai ne tavo vaginą, kurią pasirodo okupuoti yra kur kas lengviau, nei tavo ledinę širdį, būtum pastebėjusi, kad NIEKADOS neįsileidžiu moters į savo gyvenimą tik dėl to, kad man rūpi jos kūnas,-ilgas, sudėtingas išsireiškimas su labai konkrečia mintimi pabaigoje. Tai buvo berods jau antras kartas, kai susiduria su vienareikšmiška Pierce nuomone, kad "visi vyrai vienodi". Ai, tegul ji galvoja ką nori. Jau ir taip pasistengė drėbti nokautuojantį atkirtį garbanei, kuri labai greitai pasidaro neteisingas išvadas.
- Ai, nereikia,-vis dar buvo pastebimai susierzinęs, kai Pierce pradėjo mykti visiškus niekus, kad tipo atia atia "Marissa" padarė, nes Sebastiano bicepsai jai pasidarė nu šakės kokie ypatingi. Nenorėjo gilintis į šią temą. Ypač kai pakeisti gali tik ateitį, bet ne praeitį. Tad ir spekuliacijos ta tema atrodė bereikšmės. Vargu ar buvo galima pakeisti tą emociją, kurią vyras jautė Katerinai už jos empatijos trūkumą. Ne, ne, tiksliau, visišką jos stygių. Aplamai laikyti garbanę VISIŠKA pabaisa yra lengviau, nei ieškoti paaiškinimo jos veiksmams, netgi siejant juos su kažkokiais emociniais josios sutrikimais, kurie atsirado ne be priežasties. Akla Redford'o neapykanta vampyrei buvo... akla. Visai kaip begalinis nepasitikėjimas ja.
- Turėsi velniškai pasistengti, kad jau tada, kai vėl pasidarysiu tau neįdomus išeitum efektingiau, nei tą padarė Marissa. Faktas, kad aš to tikiuosi smarkiai apsunkina tavo galimybes mane nustebinti. Net norisi prielaidą kelti, jog galutinai apdėti mane gali tik nusprendusi nusukti man sprandą. Tačiau ir tai, šiuo atveju tik pagreitintum tai, kas tapo neišvengiama vos tik Elenos kraujas atsidūrė mano skrandyje - mirtį,-atrodė labai smarkiai nesudomintas nepaisant to, kad balsas išdavė įsijautimą. Žinoma darė klaidą ieškodamas Katherine motyvuose logikos. Visai kaip ir deramai neapgalvojęs to, ką tauškia pats. Tai jis šneka apie tai, kad miršta, tai sudaro įspūdį, jog nesitiki to ateinant labai greitai. Tačiau akivaizdu buvo viena - Sebastianas elgėsi taip, lyg viskas jam būtų vienodai. Savotiška priešmirtinė filosofija. Nelabai jam rūpėjo kaip bus interpretuotas pačio pašnekovės. Juk atrodė, kad jos galva yra per daug užgrūsta jos pačios. Ta prasme, norint kiekvieną akimirką išnaudoti tam, kad parodytum kokia esi seksuali, gundanti ir erotiška tikrai reikalavo pastangų. Nors vargu ar matėsi, idant Katherine dėl to bent kiek stengtųsi. Visgi vargu ar ji taip raivosi, kuomet jos niekas nestebi. Kai paprasčiausiai nėra ko provokuoti. Ar "versti jaustis nepatogiai" kaip pati išsireiškė.
Tam, kad galėtų natūralia maniera kalbėti su Meisonu ir atlaikyti hiperseksualų Katherine lindimą tikrai reikėjo talento. Ji ir taip visados buvo lipšni, tačiau užteko parodyti kažkokį "norą" ir garbanės elgsenos konsistencija sutirštėja dar labiau. Negalėtų pasakyti, kad nebuvo malonu. Tačiau laisva vyro ranka griežtai atsisakė nuslūgti ant Pierce kūno, nepaisant to, kad šis tikrai troško būti paliestas ir švelniai pamaigytas. Spalvingas oponentės veido išraiškų spektras juokino, bet reagavo tik šypsena. Nereikėjo imti ir pradėti Meisonui susidaryti įspūdį, neva Redford'as visai maloniai leidžia laiką jo ex (iš kitos pusės jiems abiems vampyrė yra ex) draugijoje.
- O aš ir negaliu tavęs nuraminti,-atkerta, tačiau ne šiurkščiai. Tai buvo elementarus elementarios realybės suvokimas,-Aš ne avataras ir korporacija tikrai nėra elementas, kurį galėčiau valdyti. Tiesa liūdna ir ji yra tokia, kad tie ŠŪDŽIAI daro ką nori,-specialiai pabrėžia keiksmą, mat buvo įtikėjęs, jog jo telefoninių pokalbių yra klausomasi 24/7,-Tu girtas,-tik dabar akcentuoja prieš kurį metą susidarytą įspūdį apie bičiulio "būklę",-Kaip turėčiau rimtai kalbėti apie situaciją, kai tau ir taip viskas sukasi. Išgerk kavytės, bičiuli, nusiramink. Pakalbėsim kaip du suaugę kai atvažiuosiu,-nutilęs gi palaukė kol Lockwood'as pagaliau teiksis verbališkai išgimdyti esamos vietos adresą, tuo pačiu gavęs pačiulpti Katherine jam į burną sugrūstą pirštą,-Kaip nemandagu!-cypteli garbanei tipo šleikščiai iškišęs liežuvį, ant kurio pateko nemažai mikrofloros, gyvenančios ant Pierce odos. Vyras trumpai patraukia telefoną nuo ausies, delno apačia uždengdamas apačioje esantį garsiakalbį. Na, kad Meisonas neišgirstų ką vyras dabar užsimanė pasakyti,-Ir ta prasme, rimtai? Norėdama mane užčiaupti pirma pagalvoji apie tai, kad reiktų į mano burną sukišti pirštą?-tokia labai sassy "bitch, I jugde you" išraiška užsilaiko Sebastiano veide. Beveik galėjai pamanyti, kad verčiau neatsisakytų garbanės liežuvio,- Ačiū dievui neturi pimpalo,-prideda toliau į Katherine vėpsodamas velniškai nepatikliai. Pastebėjęs, kad iš pokalbio su bičiuliu praktiškai neliko nieko, padeda ragelį sulig ta akimirka, kai į mobilųjį ateina iš Meisono numerio atsiųsta žinutė su adresu. Tai žinoma buvo techninis ėjimas, nes Sebastianas ir taip žinojo kur rasti antrininkės trobą.
- Cha, cha, cha,-stebėtinai meistriškai atkartoja pačios merginos "juoką". Priedo kiek pasvirduliuoja į šonus, kad pašaipūniška ekspresija taptų dar labiau pašaipūniška,-Nevaizduok, kad turi autoriteto pakeisti mano nuomonę, moteriške,-seksistiška užuomina, bet ką jau padarysi. Kartais teko pasirodyti ir šitaip. Vien tik tam, kad būtų nevienodai "krūtas". Neketino jai aiškintis. Idant suspės jie visur ir viską, nes iš esmės tai buvo pačios Pierce nuopelnas dėl užsakyto privataus lėktuvo. Kurį metą tylėjo mesdamas neįskaitomus žvilgsnius tai į Kateriną, tai į savo "Teslą", tai į garbanei priklausančias vežėčias. Šūdas! Elektrinio variklio baterijos tikrai būtų užtekę kelionei iki oro uosto ir atgal, bet tik ne iki vietos, kur radosi Meisonas. Reikėjo kažkaip išsivartyti. Redford'o akys užtikrintai "užstringa" ties tamsiaplaukės vampyrės veidu. Tai buvo kažkoks... įtartinas žvilgsnis. Suktas. Vyras įsikiša mobilųjį į kelnių kišenę, o tuomet pradeda veikti. Priešingai nei Katherine, kuri nepuola iš karto, o sėlina, Redford'as čiumpa oponentę mikliai ir netikėtai. Suima ją už liemens, nelygu apkabina (jos liauną lienenį lengvai apjuosė pirštais ir graiko sprindžio tam užteko), o tuomet stumteli link didelių, medinių durų, įvedančių į pirmą dvaro patalpą. Nebuvo panašu, jog būtų norėjęs cackintis. Judesiai išdavė jėgą stipriose vyro rankose. Tai nebuvo gąsdinantis, vampyrams būdingos galios efektas, tačiau net būdamas žmogumi Redford'as buvo fiziškai stipresnis už eilinį tokio pat amžiaus vyrioką. Prispaudė Kateriną savimi, susigaudė jos rankas. Šių abiejų riešai puikiai tilpo vyro vienos galūnės pirštų glėbyje. Situacija priminė kiek modifikuotą (ir stacionarią) versiją to, ką Pierce išdarinėjo tada ant svetainės grindų prieš Meisonui juos užklumpant. Tik šį kartą dominavo Redford'as. Jis kiek sulenkia nugarą, kad jųdviejų veidai atsidurtų veik lygiagrečiai vienas kito. Nosies galu švelniai perveda per pačios Pierce nosies galiuką. Tada skruostą, skruostikaulio liniją, žandikaulį. Šiltai, kiek apsunkusiai alsavo į jos odą. Laisva vyro ranka nevaržomai judėjo po vampyrės kūną. Sebastiano lūpos prasiskečia iš lėto atsidurdamos prie pat Katherine burnos... O tada, TADA susiraukęs kaip mat atšlija. Ta erotiška atmosfera sugriuvo per sumautą akimirką.
- Kur tavo automobilio raktelis?-mesteli kone kaltinančiai. Buvo akivaizdu, jog ta galūnė, kuri ką tik glostinėjo Pierce kūną iš tiesų ieškojo visai ne moteriško kūno linkio. Tiek pastangų vardan nieko. Vyras kaip mat pasilenkia prigriebdamas ant žemės padėtą garbanės rankinę, ketindamas joje akiplėšiškai pasiknisti,-Nes aš važiuoju, o taip, dar ir kaip važiuoju. Ir man reikia tavo automobilio, nes mano "Tešlainis" ištemps dešimt kilų, o tuomet nustips palikdamas tiek mane, tiek tavo eks vyrelį labai nepatogioje situacijoje. Ir jei aš paliksiu krauti automobilį stotelėje mes TIKRAI vėluosim į renginį,-kartais pats pagalvodavo, kad sprendimas įsigyti elektrines vežėčias buvo nevykęs ir nepraktiškas. Žinoma tu neterši aplinkos ir visa kita, bet elektromobilių technologija rinką pasiekė taip neseniai ir tas savaime sudarydavo tam tikrų techninių sunkumų. Šiame dvare dar nebuvo įsirengęs pakrovimo stotelės net. Buvo toks įsitikinę savo sprendimais, kad net nepagalvojo, kad Katherine jiems prieštaraus. Ir prieštaraus taip, kad jie taps neįmanomi įgyvendinti.

Žmogiškumas yra viena didžiausių silpnybių, kokias tik gali turėti bet kuris iš nemirtingų gyvių. Atmetant psichiatrų mėgstamas diagnozes: asmenybės sutrikimas, sociopatiniai, schizoidiniai epizodai, bei paprastas serijinio žudiko portretas, galima teigti kad kiekvienas laikantis save aukščiau kitos gyvybės, ankščiau ar vėliau ima jausti didžiulį sąžinės spaudimą, kuris galiausiai atsiliepia ne vien elgsenai, bet ir pačiai asmenybei. O kas jei tavo rankos yra suteptos ne vieno, ne dešimties ir net ne šimto nekaltų gyvybių krauju? Ar dar turi teisę sakyti kad tavo žmogiškumas, tavo jausmai yra suderinti ir sustyguoti taip, kad juose negalima rasti silpnosios vietos? Tokios, kaip pavyzdžiui mažiausio, tačiau tuo pačiu metu aukščiausiai suderinto smuiko, kurio viena iš keturių stygų taip stipriai nudyla, kad menkiausias stryko prisilietimas, priverčia šią nutrūkti. Ir kai pradedi galvoti, kad visas tavo nueitas kelias yra toks tamsus, toks klampus ir vis dar dvokiantis krešėti ėmusiu krauju, ar vis dar gali save pavadinti žmogumi, kuris, kaip ir bet kuris kitas yra nusipelnęs atleidimo, ir gal net pakankamai normalaus gyvenimo? Vargu. Tiksliau, visiškai neįmanoma. Antraip, jei tokie supuvę ir svetimos gyvybės visiškai nevertinantis gyviai, kurie gyvena, kaip pasirodo tūkstantmečius, turi teisę susikurti kažką panašaus į „laimę“, teisybė ir teisingumas šiame gyvenime nereiškia visiškai nieko. Jau nuo pirmosios akimirkos, kuomet nemirtinga tapusios Katerinos akys dar kartą išvydo dienos šviesą, ji be jokio gailesčio baigė transformaciją, į save „įsileisdama“ šviežio, šilto žmogiško kraujo. Po to sekė visai nebūtinos aukos, tiesą pasakius begalinis šių skaičius. Ir nežinia kas, nežinia net kodėl, bet tiesiog ėmė tvinksėti galvoje, priminant apie kiekvieną buvusios aukos skausmo akimirką. Reikia pabrėžti kad vien įkandimas yra pakankamai skausmingas, kuomet aštrūs, kaip vieno iš didžiausių plėšrūnų, dantys įsminga į odą, perduria jos sluoksnius, užkabina mažu mažiausiai venas, sudrasko arterijų sienas... ...ir tuomet prasideda siurbimo, ne paties maloniausio čiulpimo procesas, kuris atrodo su kiekvienu lašu ne vien sukelia agoniją, bet ir atima tavo gyvybės šaltinį. Išsilaikyti žmogiškumą tapo sunku, ir visa laimė, o gal, ne visai laimė, bet gyvenimas yra toks, kad su laiku imi mokytis naujų dalykų. Vienas tokių, buvo žmogiškumo, jausmų „užšaldymas“. Gyventi be sąžinės, be graužaties ir kilpos ant kaklo buvo neapsakomai paprasta. Sveiko proto nebuvo praradusi niekada, nebuvo net tapusi kažkuo panašiu į Edą Bandį ar Hanibalą Lekterį, nedarė protu nesuvokiamų dalykų. Nebuvo sociopatė, tačiau buvo monstru, su kuriuo susidurti nenorėtu ne vienas. Gyvybės atėmimas tapo labai paprastu, būtinu išgyvenamumui procesu. Tai tęsėsi šimtmečius, ir galima sakyti kad buvo vienu tų aspektų, kurie neleido pagaliau nuleisti rankas, sustoti ir pasiduoti priešams, kurie kiekvieną karą praradus susitelkimą, imdavo minti ant kulnų. Jei ne Lockwood‘o pasirodymas, tikriausiai niekas taip ir nebūtu pasistengęs pakankamai stipriai, kad pramušti tą sieną, kurią pasistatė tamsiaplaukė, saugodama savo pačios užpakalį. Nepasitikėjo niekuo, iš dalies net savo pačios žmogiškumu. Bet elgsenos principas, kuriuo vadovavosi minėtasis asmuo, privertė jos kūną patirti dar baisesnį šoką, nei tas, kurį patyria didelį stažą turintis narkomanas, kuris galiausiai yra sučiuptas ir paguldytas į specializuotą kliniką, organizmo valymui. Pasakyti kad psichologiškai buvo sunku, būtu kone tas pats, kas pradėti pasakoti kad pasaulis yra kupinas vaivorykščių ir vienaragių. Kiekviena mirtis, kiekviena auka, už kurią buvo atsakinga antrininkė, kaip didžiausias, griausmingiausias cunamis užpylė šios pasąmonę, primindamas apie tai, kiek daug ši padarė, norėdama būti gyva. O juk prieš tai, visas išgyvenamumo procesas, kuris nieko bendro neturėjo su tuo, kokiu vadovavosi Redford‘as, ėmė rodytis kaip nesibaigiantis vakarėlis. Neverta meluoti ar bandyti Katherine pristatyti kaip angelišką esybę, ji tikrai mėgavosi tuo, kad gadino gyvenimus kiekvienam, prie ko tik prisiliesdavo, kad ir mažiausiu savo plaštakos piršteliu. Bėgant metams, tai pasikartojo dar kartą, gal du. Bet tęsėsi taip trumpai, kad paprasčiausiai nėra aktualu, kad tai kokiu nors būdu paminėti. Juk dabar, Pierce buvo visiškai atvira sau ir aplinkai, ji darė ir elgėsi taip, tolygu nebūtu sunku pagalvoti kad ši ir vėl ėmėsi tų vampyriškų triukų, blokuojant tam tikras, neigiamas emocijas atnešančias jausenas. Dabar, nematė tam prasmės. Manėsi esanti „prarasta siela“. Bet ar dėl to bent bandė susireikšminti? Ne. Vargu ar kada nors bandytu, vargu ar šios gyvenime nutiks kažkas, kas privers pakeisti šią ledinę, šiurpinančiai nejausmingą organizmo ir svarbių psichologinių aspektų būseną.
– Jei tau atrodo, kad dviems nemirtingiems asmenims pamaišė prakiurusi automobilio padanga, kaip tinkamas pasiteisinimas, tuomet leisk man paklausti, kuo gi vampyrai yra ypatingi, jei gyvenimiškos smulkmenos šiems pakiša pagalį į ratus? Tuo labiau, net kai to nematai tu, vargu ar kiti pagalvotu neva mūsų fiktyvus asmeninis gyvenimas grindžiamas tik abipusiu supratingumu, mokslinės fantastikos gvildenimu ir fiziniu jauduliuku dėl pavykusio kraujo baltymo klonavimo. – Užvertusi savo tamsiai rudos spalvos akis, tamsiaplaukė nukreipė žvilgsnį į apačią, tiesą pasakius, reikiamu metu net nepastebėdama to, kad Redford‘a jaučiasi ypatingai nemaloniai, kuomet prieš šį kas nors atsiklaupia ant kelių, netgi veik beprasmiškai. Jei tik jis būtu apie savo netikėtai kilusias mintis išsireiškęs balsu, tai pakankamai greitai įgautu erotikos turintį atsaką. Ne tokį, kokį būtu maloniai pademonstravusi Pierce, greičiausiai įgavus pašiepimo formą, pakomentuotu neva yra labai keista, kad turint sutuoktinę, ir prieš tai tikriausiai bent kelias partneres, šis pirmiausia pagalvoja ne apie tai kas yra velniškai akivaizdu, kuomet moteris atsiklaupia lygiagrečiai zona žemiau bambos, ir aukščiau kelių, o apie tam tikras istorines ar religines tendencijas.
– Tikriausiai būdamas dar nepasiekęs dujų baliono ilgį, kentėjai motiniškos meilės nepriteklių. Nes mielas mano išgalvotasis sielos ir kūno draugę, tavo nuomonė apie dailiosios lyties atstovių, o tiksliau mano, poreikius yra pakankamai iškreipta. – Originaliosios vampyrės antakiai pastebimai pakilo aukščiau, nei šie paprastai būna, išduodami ne tiek nuostabą, kiek savotišką sarkastišką pasišaipymą, į tai pasitelkus viso labo veido gebėjimą keisti mimiką. Neketino per daug gvildenti šios temos, ypatingai todėl, kad nematė prasmės. Sebastian‘as jos gyvenime nebuvo tiek svarbus ar būtinas, kad būtu svarbu pakeisti šio nuomonę apie tam tikrus dalykus. Tuo labiau, suvokimas kad dėl vieno ar kito dalyko šie du gyvenimo mėtyti ir dulkinti asmenys, gebėtu sutarti, kažkaip keistai nemalonino. Ne, tikrai. Net svarstant apie primityvius dalykus, būtu per daug keista turėti vienodą nuomonę. Todėl, kol kas buvo ne vien patogu, bet ir pakankamai saugu, nesutarti dėl absoliučiai visko. Vizualiai, garbanotoji nemirėlė jau ketino kelti vieną iš savo rankų, ne vien tam kad pasižiūrėti į savo pastebimai tvarkingus, juoda spalva nulakuotus nagus, bet ir tam kad parodyti neva per daug intelektualus Sebastian‘o išsireiškimas, sugebėjo pradėti šią varginti. Taip ir būtu padariusi, parodžiusi nepagarbą ir susidomėjimo praradimą, jei vyras nebūtu pramokęs taip meistriškai pereiti nuo vienos kalbos, prie kitos, nepametant net tam tikro panašumo, tarp iš pažiūros tarpusavyje nieko bendro neturinčios šnekos. Pierce žvilgsnis kaip mat susidūrė su mirtingo asmens veidu. Aha, vadinasi šios dėmesį galima patraukti ne vien kalbant apie seksualinius išdykavimus, grasinimus sunaikinimu arba bandymu išreikšti ar tai panieką, ar tai susižavėjimą, arba net tam tikro pobūdžio visą ko, prieš tai išvardinto, miksą.
– Palauk. – Visai nieko nuostabaus nenutiko, kuomet garbanei paprašius suteikti šiai šiek tiek laiko, to paprasčiausiai nebuvo padaryta, ar net pastebėta. Lengva suvokti, kad šis žodis dažnai yra naudotinas tiesiog, kad net nenutraukiant oponento monologo, suteikti sau galimybę kuo giliau ir išsamiau susitelkti į žodžius, kurie yra tariami balsu. Keista, bet net akimirkomis, kuomet tamsiaplaukė atrodė visiškai nieko nesuprantanti, ar neapdairiai nepastebinti tam tikrų dalykų, viskas buvo ne vien matoma, girdima, bet ir įsimenama jos mintyse. Galu gale, net dabar galėtu detalizuotai atkartoti tai, ką buvo skaičiusi ant prie greitkelio iškabinto plakato, prieš septynerius metus. Tiesiog, bandant prisiderinti prie visuomenės, neatskleidžiant savo tikrosios tapatybės, buvo pravartu kartais nereaguoti į pastebimus dalykus, šių nesureikšminti arba paprasčiausiai pasirodyti neva ne visai protingai. Kai iš tavęs nėra tikimasi daug, vėliau tampa labai lengva užduotimi asmenį nukreipti ten, kur tau to reikia. – Tu nori pasakyti, kad mirsi kur kas greičiau, nei pamatysi kaip vieną karta yra pakeičiama visai kita? – Nuskambėjo taip šaltai ir taip kvailai, kad visai nieko nenustebintu jei kas nors dabar pasirodytu iš už krūmų, bei pakankamai stipriai supurtytu Pierce vien tam, kad ši bent akimirkai atsipeikėtu. Ji tęsė, bet, kažkaip visai netikėta linkme. – Atleisk, nesu pats tinkamiausias asmuo, kuriam galėtum pasiguosti ir sulaukti ne vien patrinimo per petį delnu, bet ir kažkokių pastangų pakeičiant gana apgailėtiną tavo padėtį. Prisiekiu, nemaniau kad vaistas suveiks taip, galu gale, leidau sukirbėti minčiai kad savo mirtingą gyvenimą praleisi su savo nuobodžia žmoną, kažkur toli nuo triukšmingo miesto, apsupus save vaikais ir šunyčiais... – Ir tuomet moteris nutilo. Tiesiog ėmė ir nutilo.
Galėjo imti gvildenti šią temą, remiantis tuo, kad gal, tik gal, prieš tapdamas vampyru, jis niekada ir neturėjo sulaukti senatvės. Numanyti kad vyras egzistavo dar tuomet, kai nebuvo išrasti pirmieji aukštakulniai arba elektros lemputė, buvo pakankamai paprasta. Ką gali žinoti, gal ne pati tinkamiausia gyvenimui aplinka, gal net pastoviai patiriamas stresas arba per daug didelis fizinis krūvis, ligos, kurias dabar pagydytu antibiotikai, bet ankščiau tik materija į kurią buvo įvyniojamas kūnas prieš „sudeginimą“. Gal, juk tokia tikimybė buvo, jis sirgo ankščiau, o susigrąžinus mirtingumą, sugrįžo ir visos tos problemos, kurios kadaise turėjo vietos egzistuoti? Tai žinoma buvo laužiama iš piršto, ir niekuo nepatvirtinama. Galu gale, Katherine tik primestinai buvo nustačiusi kad Sebastian‘ui gali būti kokie 700-800 metų. Iki tiesos buvo per daug toli, mat buvo per daug abejinga, kad imti ir pradėti bent jau klausiamuoju, komunikaciniu būdu imti gilintis į jo asmenybę. Tačiau būtina grįžti prie netikėtos tylos pauzės, kurią moteris padarė visiškai neapgalvotai. Jos, pastebimai įtarimų kupinas žvilgsnis nutūpė ant pašnekovo veido, kuomet jis taip entuziastingai išdėstė savo nuomonę apie nemirtingųjų kraują, siekiant pagerinti savo savijautą. Jau nuo seno buvo aišku, kad jei asmuo serga vėžiu, šiam tapus vampyru, vėžys nedingsta, jis tik amžinai kelia visus tuos skausmus, kokius kėlė prieš tai, gal net dar stipresnius. Ne vienas bandė tokiu būdu išgelbėti sau artimą, tačiau tai pasibaigdavo kuolu į krūtinę. Iki pat tos akimirkos, kuomet savo žinias ir savo „nagus“ prie to prikišo Sebastian‘as. Ir visgi, jis kalbėjo taip, tarytum net nesvarstė apie tai, kad prieš tampant nemirtingu, tau dar būtina praeiti tam tikrus etapus, kurie yra vienodai svarbūs. Antraip, na, antraip tau šakės. Katherine veide šmėkštelėjo kampinė šypsena, šiek tiek atidengianti jos pakankamai nedidelį žandikaulį. Nepaleido pašnekovo iš akių, kuomet praskleidė savo lūpas, žodinėms pastaboms.
– Tu originalusis. Turiu omeny, toks buvai, nes labiau nei akivaizdu širduk, kad tau neteko praeiti viso to proceso, kurį praeina visi likę. – Nusistebėjo, bet greičiau net ne tuo, kad jis buvo vienas iš pirmų nemirtingų gyvių, kurie vaikšto šia žeme, o greičiau dėl to, kad nesuprato to ankščiau. Įtarimų žinoma kad turėjo ir ne vieną, tačiau tai kas ankščiau labai aiškiai dedikavo jo kitoniškumą, neatrodė svarbu. Velniai nematė, tai net atrodė ir šmaikštu, ir apgailėtina. Bet dabar, dabar visi taškai galiausiai atgulė ant raidės „i“. Lėtai papurtė galvą, it neigdama.
– Tai ne mano reikalas, bet ar bandei? Jei aš teisingai suvokiu magiškas kilpas, su kuriomis esu susidūrusi ne vieną kartą, ir netgi ne vieną aplenkusi. Tau tapus mirtingu, tavo kraujo linija buvo pažeista, ir galimas daiktas, kad tavo kraujas, net jei saugotum jo visą baką, dabar yra tiesiog kraujas, grupės, kurią turi. Jis nėra ypatingas. Kaip ir visi tie asmenys, jei turi vietos egzistavimui, kurie priklauso nuo tavęs. Nebent... – Ketino ir toliau tęsti samprotavimą, kuris nuo paprasto pokalbio, pirmiausia tapo įdomiu, o dabar ir verčiančiu gilintis, neįpareigojančiai keistis informacija, kurią greičiausiai turėjo abu, bei pakankamai naudingai skirtingą. Bet vėlgi, minties savo nebaigė.
Sebastian‘ui kone tuo pačiu metu paminėjus Šerloką Holmsą, bei tai kaip toli iki tokio intelekto Katherine reikėtu kopti, jos akių vokai nusileido. Lėtai išpūtė orą per burną, tarytum būtu paskatinta savęs pačios nustoti kalbėti. Ne aplamai, o apie tai, kas suvedus trūkstamus galus, galėtu pasirodyti pakankamai naudinga. Būdama gimusi po dvynio ženklu (kas paaiškėjo jau tuomet, kai horoskopas tapo „arkliukas“), Pierce elgėsi tipiškai šio ženklo asmenybėms. Vienu metu elgėsi taip, tarytum būtu net labai noriai suteikusi galimybę abiems palengvinti esamą padėtį ir net apsvarstyti galimybę bendradarbiauti, kitą, tyliai troško šį užčiaupti, sukišus į burną vyriškų kojinių porą, bet ant viršus užlipinus „silver tape“ juostą, kad nebūtu lengva atplėšti. Kaip pasirodo kone netrūkus, verčiau būtu kalbėjus, mat tuomet, būtu išvengusi šito. Pakankamai ramiai klausydama, kadaise nemirtingo vyro, garsinės nuomonės apie tai, kaip šis mato jų praeities nuotykį, kuris užsitęsė iki beveik metų laikotarpio, elgėsi taip, tarytum tai nelabai šią ir klibintu. Iki vienos, itin konkrečios akimirkos, tiksliau, konkretaus išsireiškimo (ką galima traktuoti, kaip nelabai teisingai suprastą ištrauką iš konteksto: bet moterys yra moterys, kaip nori, taip supranta. xDDD).
< ...tavo vaginą, kurią pasirodo okupuoti yra kur kas lengviau, nei tavo ledinę širdį... >, – užteko tik šito, kad moteris nedvejodama ne vienos akimirkos, ir net atvirkščiai elgdamasi pakankamai neapgalvotai ir impulsyviai, užsimodama, delnu trenku vyrui antausį. Smūgis visai nepriminė mergaitiško patapšnojimo, galu gale, tamsiaplaukė nebuvo tiesiog moteris, ir vargu kad už savimeilės pažeminimą, nepasinaudojo vampyrišku tvirtumu. Tiesiog degė noru, kad nuo tokio veiksmo, vyras ne vien pajaustu kad akys atrodytu iš akiduobių gali iškristi, bet ir kartu su tuo pareinančia potėkstę, neva ji nesitaikstys su panašia nuomone. Buvo pratusi prie daugybės epitetų, kurie ne kartą buvo pavartoti jos adresu, tačiau vargu ar kada nors laikė save lengvai prieinama, lengvai gaunama, pigia moterį, kuriai užtenka pastatyti kokteilį klube, kad už penkių minučių, būtu suteikta galimybė šią išdulkinti purviname, viešo naudojimo tualete. Net tuomet, kai garbanės elgesys skandavo apie priešingą nuomonę, jos asmeninis, seksualinis gyvenimas buvo, na, apgailėtinai menkas. Per penkis šimtus metų, moteris turėjo partnerių ne daugiau, nei standartinė šių laikų paauglė, per vasaros atostogas. Jautėsi pažeminta, ir būtent tuo metu, trumpam, bet pasigailėjo kad iš viso buvo praskleidusi šiam vyrui savo ilgas, bei šiek tiek per daug liesas, kojas. Stipriai sukastas žandikaulis, bei gana aiškiai besikilnojanti krūtinė, išdavė ją kaip mažą vaiką. Išdavė tai, kad ji įsižeidė. Turėjo reaguoti paprasčiau, turėjo apsimesti kad tokie dalykai moters visiškai nejaudina. Tačiau sureagavo kur kas greičiau, nei spėjo viską apgalvoti. Kad ir kokią ledinę širdį turėjo originali vampyrė, jos savigarba, panašu kad buvo kur kas svarbesnė, nei bandė įpiršti. Atsitraukė per žingsnį, tačiau visai ne todėl, kad būtu pabūgusi gauti atgal, kuomet pratęsė, žodžiais.
– Užsikrušk! Man visiškai nesvarbu kaip stipriai manęs nekenti, Sebastian‘ai. Tačiau tu neturi net menkiausios teisės apie mane taip atsiliepti! Nepriklausomai nuo to, kad apie mane žinai lygiai tiek, kiek leidžiu. O tai reiškia, kad visiškai nieko... Dabar galime pasidalinti vienoda nuomone, gailiuosi kiekvienos akimirkos, kurią praleidau su tavimi. – Piktai skambančiame komentare tiesos buvo ne daug, tiksliau ji buvo tik tuomet, kai moteris kalbėjo apie tai, kad vyras apie ją tikrai nieko nežino. Viskas kas skambėjo prieš ir po, buvo neigiamų emocijų, nesusilaikymo ir įsiskaudinimo pasisakymai. Visai tokie, kokie yra vartotini tuomet, kai tave užgauna tas asmuo, kurio nuomonė tau svarbi. Antraip, kokia prasmė karščiuotis? Gal tai nebuvo svarbu, kaip pavyzdžiui sulaukti vyriškos nuomonės, greičiau žmogiškos. Vienaip ar kitaip, Katherine net nepastebėjo, TAIP, nepastebėjo kaip Redford‘as užbaigė savo nuomonės dėstymą. Juk, iš dalies tai sušvelnino tą gabalą iš konteksto, kuris pasirodė Pierce per daug aktualus. Hm. Visgi, vyro kaltinti negalima. Tikrai, negalima. Ne vienam nepatiktu ir nesusidarytu geras įspūdis apie tą moterį, kuri būdama ištekėjusi, dulkinasi su kitu. Bet, kitą vertus, „bros before hoes“, nieko nuostabaus, kad nei buvęs vampyras, nei buvęs sutuoktinis ne karto nebandė suvokti, kiek nemalonu būti išduodamai, arba bandyti prisileisti prie savęs vyrą, kuris ką tik niurkė kotą į kokios nors kitos tarpukojį. Kaip sunku ir nemalonu taip egzistuoti, baiminantis kad po šio karto nebe sugebėsi ne vienam atverti savo širdies. Bet ką čia, praeitis, yra praeitis. Ir ant to paties greblio nelipsi. Nebent tai atneštu, savotišką pakerštavimą.
Galimybė kuriam laikui atsitraukti, suteikė nemirtingai asmenybei galimybę baigti garuoti. Nebuvo net tikra, kad turi atsakyti ką nors apie neišvengiama, ir net labai tikėtiną savo pasitraukimą, kuris turėtu atnešti teatrališką pabaigą, kaip tai sukėlė, kuomet dengėsi svetimu vardu. Negalvojo apie tai, aplamai, dabar negalvojo visiškai apie nieką. Tyla mintyse, bei pastangos išlikti kaip galima labiau subalansuotai, suveikė. Na, juk tai buvo Katherine Pierce, o ne kokia nors pyplė, kuri po panašaus incidento, parėkautu dar, ir nieko nebe aiškindama pabėgtu, tikėdamasi kad prasikaltęs vyrukas ims ir parbėgęs palaižys šiai užpakalį. Laikėsi tvirtai, garbingai. Todėl, pasiliko ir lyg spragtelėdama pirštais tiesiog apsimetė kad prieš tai išreikštas impulsas visai nieko nereiškia. Galimas daiktas, kad dar kartą tai pasakius, jau nereaguotu niekaip. Viso labo suteikdama Sebastian‘ui galvoti taip, kaip tik jis nori. Kam tai rūpi, teisingai? Kol jie yra verčiami vaidinti „tobulą šeimą“ prieš kameras, labai sunku žengti bent vieną netinkamą žingsnį, nesukeliant grėsmės sau pačiai, arba dar blogiau, dukteriai, kuriai net panašaus likimo į savo, nelinkėtu. Ką čia, susipjautu su visais velniais, kad tik paauglė liktu nepaliesta visos tos maišalynės, kurioje tenka skęsti Pierce.
Situacijai įgavus visiškai kitokias spalvas, tiksliau kur kas labiau lipšnias, bei seksualiai iškreiptas, atrodė kad Katherine pakankamai greitai atsigavo. Turint omeny, kad net labai neįpareigojančiai ne vien sutiko su Sebastian‘o bandymais nukreipti jos dėmesį nuo telefono aparato, bet ir kažkuo šią užimti, kad nekeltu dar vienos scenos. Galima pasakyti kad mėgavosi kiekviena akimirka, tuo labiau, kad galėjo elgtis taip kaip tinkama, ir jis vargu ar būtu kaip nors išsidavęs draugeliui, kurio girti pezalai buvo tokie „svarbūs“. Prieš pat pokalbio pabaigą, trūko visai nebe daug, kad nebe išeitu susilaikyti nuo pašaipaus krizenimo. Oi ne, ne dėl to kad suteikė buvusiam vampyrui pačiulpti savo pirštą, o dėl to kad vilkolakis eilinį kartą greičiausiai pasipisęs su kokia nors tuščiai neįdomią moterėlę, nebe sugeba susigraibyti iki savo urvo, ar kur jis ten dabar gyvena. Apgailėtina, kad kadaise tokius „atsipalaidavimus“ ir pati bandė pateisinti, tikėdama neva pastarasis tikrai sunkiai atlaiko nemirtingumo krūvį ir pragėręs banko sąskaitą, švariai kaip švelnus avinėlis, grįžta namo. Fui, tikriausiai labiau nekenčia savęs ir savo kvailumo, nei paties Lockwood‘o. Nors tai ne kiek nebėra svarbu. Stebėdama kaip mirtingasis atitraukia telefoną, pridengdamas šio garsiakalbį. – Rimtai. Kad ir kaip apmaudu pripažinti, pimpalo tikrai neturiu... Bet žinai, šiais laikais yra alternatyvų. Nors, negi tu tikrai manei kad bandydama tave užčiaupti sukišiu savo, purviną, pusę pasaulio išlaižiusį liežuvį? Fuiii gi... – Net labai persūdė su sarkazmu, kuomet panaudojo ne vien atitinkamą balso toną, tačiau prie to pačio dar ir sukreivaliojo veidelį, kuris būdamas natūraliame stovyje, yra toks švelnus ir mielas, kad galima iki negalėjimo į šį žiūrėti. Vyptelėjo, kaip tik pradėdama net labai įtartinai stebėti įtartiną Redford‘o dirsčiojimą tai į vieną transporto priemonę, tai į kitą, ir galiausiai į pačią vampyrę. – Kas tau dabar yra, tik nesakyk kad pametei save laike ir erdvėję? –
Norėjo šiek tiek pašiepti akivaizdų mokslininką, ir tikriausiai tikėtis galėjo visiškai visko, bet ne to, ką jos gauruotasis protas priimtu kaip savaime suprantamą dalyką. Neskaitant net tos konfrontacijos, kuri vyko prieš tai, kai net labai logiška būtu imti ir atstumti mirtingąjį. Galu gale, būnant nemirtinga, tai nebūtu labai baisiai sunku. Susidoroti galėtu net ir su Sebastian‘u, jei tai būtu gyvybiškai būtina. Tačiau nebuvo. Jo tvirtoms rankoms gana greitai ir visiškai be kokios nors atitinkamos užuominos, nusėdus ant liauno jos liemens, Katherine spėjo viso labo gana giliai ir greitai įkvėpti, netolygu būtu pasibaidžiusi. Gal ir buvo, o gal tai tiesiog kvailas, nebūtinas įprotis, kurio atsikratyti nesugebėjo net tuomet, kai nemirtinga tapo jau antrąjį kartą. Nugara gana greitai atsirėmė į medines duris, kuomet priekis susiglaudė su vyrišku fasadu. Nenorėjo priešinti, iš dalies buvo net labai smalsu kad aplamai šiam šovė į galvą. Tiksliau, būtu smalsu, jei pavyktu priversti smegenys funkcionuoti ne budėjimo, o budrumo režime. Nesipriešino net tuomet, kai Redford‘as suspaudė jos riešus, suglausdamas juos vienas prie kito. Švelnios glamonės, kurias pradėjo jojo veidas, nosis, kone paskatino Katherine, vien iš malonumo šiek tiek užversti akis, šias galiausiai paslepiant po paryškintais vokais. Kvėpavo baisiai lėtai, baisiai nežymiai, tarytum nebūtu norėjusi savo šaltais atokvėpiams, kaip nors šį atšaldyti. Jo ranka, tarytum puikiai prisimindama kiekvieną jos kūno linkį, slydo taip maloniai, kad vienu metu, garbanė net pati to nesuvokdama, pakankamai tyliai sudejavo. Neskubiai atmerkusi akis, matė, kaip šiek tiek praskleistos Redford‘o lūpos skynėsi kelią link josios. Ir būtent to metu, buvo sunku pasipriešinti sau pačiai, kad nepasilenkti į priekį, ir nesukabinti lūpų tarpusavyje, pačiai. Visiškai nesinorėjo, kad jis sustotu, ar tuo labiau, kas nors imtu ir sutrukdytu. Norėjo kad jis spaustu riešus dar stipriau, dar drąsiau liestu jos kūną, kuris iš esmės nebuvo daug kuo pridengtas. Tačiau tam tikros abejonės, tam tikras nesuvokimas kas vyksta, skatino garbanę, net per apsunkusį kvėpavimą imti ir pradėti šnabždėti, užduodant klausimą, kuris dviprasmiškai priverčia pagalvoti, ar ji nesuprato visko, nuo pirmos akimirkos, ir tiesiog mėgavosi šio vyro pastangomis pasiekti tai, ko užsimanė. Tokia galimybė galėtu būti reali, jei jos kūno kalba nebūtu pažįstama oponentui.
– Ko tu sieki, Seb‘ai? – Keista, tačiau neištarė jo vardo taip, kaip yra pratusi. Plačiai atmerkusi akis, Katherine dar kurį laiką stebėjo Redford‘o akis, kažkaip atsakomai kaltinančiai. Būtu pasakiusi „bravo“, bet susilaikė. Vienu metu pasirodė kad visa ši situacija yra visiškai apgailėtina, kad kur kas maloniau būtu išsivemti ar prisiminti kas tas yra „vidurių paleidimas“. Neigiamai papurčiusi galvą, garbanė stumtelėjo Sebastian‘ą, dar prieš tai, kai jis patraukė knistis po šios rankinę. Neskubėjo pasisakyti, tiesiog nenorėjo iškrauti viso to mėšlo, kokį buvo spėjusi sukaupti apie savo buvusį vyrą. O ir šiaip, nebuvo labai malonu sulaukti tokio atsako, kuris labiau nei akivaizdžiai rodė neva girto draugelio gelbėjimas iš jau žinomos šliundros namų buvo kažkuo žymiai svarbesnis ir mielesnis, nei laikas, kuris buvo skirtas jiems pasiruošti vienas kito kūniškam puolimui prieš kameras. Vėl įsiskaudino, tačiau dabar greičiau atrodė net labiau nusivylusi, nei kad pavyzdžiui kandi ar pasiruošusi žodinio karo, antram raundui. Visiškai ramiai, ne kiek neagresyviai, prieidama prie Redford‘o, iš šio rankų ištraukė savo rankinę, o iš šios pakelį cigarečių. Vėlgi tas kvailas įprotis užsirūkyti tuomet, kai pasidaro nepatogu, nemalonu. Rankinė paliko ant turėklų, kuomet pati paeidama toliau, taip ir nepratarė ne vieno žodžio. Na gerai, tai užknisanti moterų savybė, parodyti kad „nepyksta“, nieko nebe sakant. Iš bet kurio vyro patirties galima pasakyti, kad tai sukelia, tiesą pasakius, ne kokius pojūčius. Bet, esmė tame kad Pierce nesistengė tokiu būdu apeliuoti į Sebastian‘ą aplamai. Ir aklam buvo aišku, kad šie vienas kito asmenybių tiesiog nesuvirškina. Šiek tiek praskleidusi savo lūpas, tamsiaplaukė garbanė užsitraukė suktinę. – Važiuok, ir užsikrušk, raktelis spynelėje. Gali ir jam perduoti kad užsikruštu. Oi ne, geriau tai padarykite vienas kitam. Lyg man labai rūpėtu... – Neigiamai papurčiusi galvą, moteris dirstelėjo į ant riešo kabantį, pakankamai prašmatnų, bet labai minimalistinį laikroduką. Laiko dar buvo pakankamai, iki kol lėktuvas pakils iš oro uosto. Ir tai, buvo daugiau nei tikra, kad be jos asmeninio leidimo, nepakils. Bet esmė buvo ne tame. Giliai į plaučius įtraukdama kartaus dūmo, savo stangriu užpakaliuku, daug toliau nuo mirtingojo pasirėmė į turėklus. Šiek tiek atlošė galvą ir nutilo. Tiesiog, panašu kad nebe turėdama ką daugiau pridurti. Arba nebe norėdama.

Ko galima tikėtis iš vyro, kuriam nei galvoje, nei širdyje, nei kelnėse angelai savo dangiškų arijų negiedoja? Alkoholio vartojimo, ekstremaliai pavojingo elgesio (pavyzdžiui, silpnaprotiškų manevrų vairuojant), vyriško kekšavimo su visokio ilgio, pločio bei formų moterimis ir merginomis, lošimų, bereikalingo rovimosi ant dvigubai didesnių už save su mintimi pradėti drakes?.. Nė vienas iš šių variantų neatspindėjo to, kaip su vidiniais moraliniais negalavimais kovojo Sebastianas. Jis paprasčiausiai pasidarė labiau bitchy ir ėmė akiplėšiškiau kišti savo požiūrį moteriai, kuriai puoselėjo labai dviprasmiškus jausmus. Taip, jai. Katherine. Buvo jau kone įpratęs prie savotiško bendravimo su ja. To nepaliaujamo bandymo vienas kitam ignypti, jos mėginimo išmušti iš komforto zonos. Tikrai nebūtų galima teigti, kad vampyrės priemonės neveikė. Galiausiai ar gali būti visiškai abejingas asmeniui, kuris kadaise buvo pavergęs tavo mintis bei dėmesį? Sebastianas tikrai stengėsi brukti sau idėją, jog rimtai į "Marissą" nežiūrėjo veik priverstinai. Kad nieko ten tarp jųdviejų nebuvo. Kaip įmanydamas piešė paraleles, kuriomis siekė išskirti "Marissą" nuo Katherine, nepaisant to, kad vienintelis jas skyręs niuansas buvo tuometinis atstovavimas skirtingoms rūšims. Na, ir menkas "kosmetinis" niuansas - tada, kai buvo norima ji linko "laužytis", o dabar, kuomet Sebastianas stengėsi ją atstumti, Pierce elgėsi lipšniai kaip niekad. Arba tai tiesiog dar vienas Redford'o bandymas nuspėti jos nenuspėjamą charakterį. Visos moterys yra nenuspėjamos, labai jau jas veikia visokie hormonai ir panašiai, bet garbanė buvo kažkas kitokio. Prie jos visados išgyvensi savotišką stresą, nes net tas jos šaltas, bet viliojantis žvilgsnis gali turėti dvejopą reikšmę: ji geidžia nuplėšti nuo tavęs rūbus ir plėšriai užsišokti arba išrauti tau stuburą. Kai neabejojo "Marissos" žmogiškumu žinoma buvo lengviau. Lengviau vien dėl to, kad jautėsi galįs ją apginti. O dabar turėjo tik aštrų liežuvį ir veik iš piršto laužtą aroganciją, kas Sebastianą tik dar labiau įveltų į konfliktą. Sėkmingai ir vėlė. Redford'as buvo pametęs tą pagiežą, kurią jautė vampyrei dėl padarytos didelės popos ir tiesą pasakius "važiavo" ant jos vardan pramogos. Vyras visuomet tikėjo likimu ir jeigu gyvenimas pakišdavo šūdo krūvą prieš nosį stengdavosi reaguoti racionaliai bei paklausti savęs ką šis įvykis, ši katastrofa duos jam gero. Ir dažniausiai tokius momentus užšaldydavo nuomone, jog tai padarė jį stipresniu. Visados stengėsi negalvoti apie tai, kokia tos stiprybės kaina ir liek sužalotas iš vidaus liko. Visgi nepakankamai, nes turėdamas šansą tikrai nenustotų bandyti kurti tą pačią šeimą, nors geriau nei bet kas kitas žinojo kaip beprotiškai skauda laidojant savo paties vaiką. Nejautė paprasčiausiai galįs pasiekti tokį dugną, kuris iš tiesų priverstų paleisti visa, kuo vyras tikėjo, ką brangino, kas atrodė švenčiau, nei šventa. Jei pasižymėtų religingumu būtų net sunkiau pernešti visiškai viską į galvą nuolatos lendant klausimui "koks gi tas Dievo planas man atseikėtas?", nes manėsi neišpildąs visiškai jokių egzistencinių užduočių, o ir aplamai pradėjęs samprotauti apie gyvenimo prasmę įsivarytų smegenų auglį. Iš visų jam dabar žinomų personų kažkodėl (na taip, KAŽKODĖL), vienintelė Katherine atrodė verta rykščių. Juolab ji atrodė linkusi netgi mėgautis tuo, kokia nedora ir beširdė iš jos blogysta gavosi. Sebastianas negalvojo, jog bent lašelis tos rūgšties, kurią ant jos pila vampyrę tikrai graužia. Jei atvirai iš dalies mėgavosi galimybe su ja rodyti tą nenušlifuotą savo asmenybės pusę. Tą subingalvį, kurį viduje nešiojasi kiekvienas pimpaluotasis. Tą, kuris po pasimatymo nepaskambina, nes pamiršo ar gavęs keletą laisvų dienų užsižaidė su "PlayStation". Redford'as galėjo būti absoliučiai visoks. Taipogi ir išsiblaškęs bei kažkoks "išėjęs". Kaip, pavyzdžiui, dabar. Nes dialogui vykstant pametė galus ir dabar visiškai nesuprato apie ką Katherine šneka. Kažką apie vampyrus, automobilius ir klonuotą baltymą. Neparišo visiškai nieko, bet nenorėdamas pasirodyti kvailiu nusprendžia "protingai" patylėti. Visgi akys kažkaip bukai smaksojo į pašnekovę, kurios mintys jam pasirodė pernelyg "pažangios" tokiam menkam, bezdžioniškam protui kaip jojo.
- Negaliu teigti, kad vyras, kuris supranta moteris dar negimė. Labai daug tokių kiekvieną savaitgalį suplūsta į "The Cock" ir panašiai. Bet vyrams, kurie nesilanko "The Cock", nes priklauso kitokiai publikai yra sunkiau. Santuokoje išgyvenau daugiau nei dešimt metų ir puikia suprantu ką jūs moterys darot siekdamos prisikasti prie savo, ori nebūtinai, vyrų. Tos užuominos, sukimas aplinkui per aplinkui... Nesakau, kad jei turiu pimpalą esu primityvesnis už porą papukų, bet pripažink - vyrų smegenys veikia šiek tiek kitaip. Tau taip reiškia "ne", reiškia "taip", reiškia "galbūt", o man taip reiškia "taip". Jei kalbėtum apie savo poreikius atvirai, o ne subliminaliai primėtant visokių vinguriuotų užuominų, patikėk vyrų ir moterų frontuose įsivyrautų taika. Nes moterys visada tikisi, kad vyras ir pats susipras, o esmė tokia, kad ne, mes patys niekada nesusiprantam,-labai keistai užsimezgusi tema, bet kažkodėl pajautė norįs pasidalinti savo požiūriu šiuo klausimu. Gi labai dažnai mato moteris virkaujančias, nes neva vyrai jų nesupranta. Žinojo kodėl taip yra, bet visgi negalėjo nieko padaryti su savimi ir atitinkamai sureaguoti. Gi pačios Katherine ėjimai likdavo Sebastiano nesuprasti, neteisingai interpretuoti ar nuignoruoti, nes gilinantis į juos pradėdavo "trumpinti",-Ir taip, esi teisi dėl mano motinos,-netikėtai pripažįsta, bet vis tiek tokia ironiška maniera, neturėjusia visiškai nieko bendra su savęs gailesčiu,-Jai buvo ne visi namie. Visai kaip ir mano tėvui. Ir broliui. Hm...-nutęsia taip, neva pastarieji akcentai jo kalboje turėtų "daug ką paaiškinti". Realiai buvo vienas tų žmonių, kurie matydami blogą pavyzdį juo neužsikrėsdavo, o priešingai - suvokdami ydą stengėsi elgtis priešingai, elgtis teisingai. Tačiau ankstyvas Sebastiano asmenybės susiformavimas tikrai labai disfunkcinėje šeimoje žinoma lėmė tam tikrus psichologinius nuokrypius. Kad ir koks manėsi esąs atsidavęs savo paties šeimai, jei atvirai, tokiu nebuvo. Redford'as visados buvo daugiau atsidavęs sau pačiam. Savo ambicijoms. Visuomenėje pagarbiai minima Ambrose pavardė jam būtų atvėrusi duris į galybę karjeros pasirinkimų, bet ne, Sevastianos norėjo kariauti ir muštis. Dėl to, aukojo ne tik sveikatą, bet ir laiką, kurį galėjo skirti dukterims bei žmonai. Tas pats Mikaelson'ams būdingas vieningumas jo galvoje atrodė kažkaip keistai. Žinoma, kaip gali teigiamai reaguoti į tai, ko nesi patyręs, su kuo nesi gyvenęs? Net kai ala juokais pasakydavo Saloninai, jog ši yra verta geresnio vyro, ji tik nusijuokdavo. Bet žinot, kiekviename anekdote yra dalis tiesos.
Tas Katherine "pala" nesukėlė Sebastianui jokio įtarimo, juolab jis tauškė betik tauškėti. Jos susimastęs veidas kiek blaškė, bet tai netrukdė vyrui toliau sėkmingai aušinti burnos nesusivokiant esmės, kurią išsako, kuri yra tokia akivaizdi, kad knistis giliai nereikia. Į pirmiausiai pateiktą garbanės klausimą sureaguoja neverbališkai. Suraukti Redford'o antakiai tarsi išdavė jam pačiam būdingą nesupratimą ką bendra turi Pierce išvada su tuo, apie ką Sebastianas kalbėjo. Galėjo pasakyti mažiau, bet nepasakė. Neturėjo noro net pradėti "vartytis" kažkaip, juolab jau tapo aišku kaip vyras reaguotų į kažkokį jo linkme nukreiptą gailestį. Neutraliame graiko veide galiausiai šmėsteli guvi šypsena.
- Katyt, Katiuša, Katinka...-neįtikinamai "meili" išraiška, derinta prie malonybinių sinonimų atsidavė veidmainiškumu,-Tavo draugiją dabar vertinu labiau, nei kada iki šiol ir viskas yra vien tik dėl to, kad esi pati blogiausia paguoda, kokią galėčiau šiuo atveju rasti. Jei norėčiau užuojautos skambinčiau į "Bėdų Turgų", tačiau man kur kas maloniau žinoti, kad tau vienodai šviečia ir man užsilenkus tikrai nepaaukosi akių makiažo vardan kelių sūrių lašelių, nuriedančių tavo skruostais. Dabar esu žmogus, vadinasi tai gali nutikti bet kurią akimirką. Juk žinai tą populiarią statistiką - per metus daugiau žmonių nužudo užkandžių automatai, nei rykliai,-pats negalvojo, kad pavyks šitaip meistriškai išsivartyt. Ir viskas ko reikėjo, tai iškelti hipotetinę mintį apie trapią giją, kuria kiekvieną dieną balansuoja mirtingi asmenys. Dar kažkaip nenorėjo pripažinti, neva jam ragas. Net prieš Katherine, kuriai nusišvilpti. Visada viduje troško sau kažkokio epiško galo, tad iš dalies buvo graudu vien dėl to, kad jį, vieną geriausių karių Marko Trajano kariuomenėje, pirmąją žeme vaikščiojusią nemirtingą būtybę įveiks kažkoks idiotiškas organų veiklos sutrikimas. Mažiau apgailėtina būtų jei Katherine "ant rimtųjų" išrautų jam stuburą.
Niekados nebūtų galėjęs pasakyti kiek amžių garbanė praleido leisdama šiam pasauliui ja grožėtis. Neperregimas paslapties šydas dengė šią iš pažiūros tikrai jauną moterį, bet turėjo nuojautą, kad Meisonas ko gero buvo vienintelis asmuo prisikasęs taip arti Pierce širdies. Neturėjo jokio supratimo apie juodu suvedusias aplinkybes bei tendencijas, kurios padėjo jiems išsilaikyti kartu ne vienus metus, nelabai norėjo ir aiškintis. Ne tik dėl to, kad neva turėjo kietakaktišką nusistatymą nesidomėti persona, kuri tokia pat patikima kaip ir vandenynas. Tiesiog ta paslaptis jai velniškai tiko. Nejautė nė menkiausio noro pulti teisti Katherine už jos veiksmus (ypač kai jis net nežinojo ką ji padarė Saloninai), juolab nenorėjo būti teisiamas už savo. Žinoma ši filosofija neveikė visiškai, nes žmonės yra veidmainiai ir retas kuris pasižymi empatija, kuri leistų pastatyti save į vietą kito asmens. Nė vienas žymiausių blogiukų (fiktyvių ir realių) tokiais iškrypusiais bei piktavališkais negimė, juos visada supo tikra gyvenimiška drama, kuri sužeisdavo, negrįžtamai iškreipdavo mąstymą. Apskritai vaikystė mus visus jungia ta nuostabia naivumo bei nekaltumo gija. Tačiau netrukus ištinka... gyvenimas. Jis parodo visus savo atspalvius, parodo žmonių beširdiškumą, desperatišką jausmą, kai viskas griūva aplinkui, o tu negali nieko pakeisti, mums parodo dievus, kurie gali viską, turinčius galios gyventi kaip nori ir štai esi tu - mažas, menkas, bereikšmis. Tai palengva ima visus mus keisti, naivumą bei nekaltumą užpildo priešingos tam emocijos. Žmonės tampa pikti. Jie tampa alkani. Arba galbūt realistai, suvokiantys į kokį didelį ir negailestingą žaidimą buvo įtraukti be valios pasirinkti. Labai abejojo ar Katherine būdama vaiku kankino mažus gyvūnėlius ir padeginėjo namus vardan pramogos. Tas pats Sailas, kad ir kaip nemalonu būtų pripažinti, buvo guvus, kūrybiškas, judrus, visapusiškai mielas vaikas. Ne jo teisė teisti "blogiukus" už tai, kokie jie yra nežinant visų aplinkybių. Iš kitos pusės žinomybė šiuo atveju atimtų galimybę kurti savo portretą asmeniškai, neleidžiant tam tikrų elgsenos, pasaulėjautos niuansų tapatinti su realiais įvykiais. Galiausiai Katherine "pašiko" jam tikrai labai minimaliai. Tai kodėl demonstravo tokį subingalvišką elgesį bei požiūrį? Niekados nebūtų toks užsiplieskęs jei "Marissa" nebūtų buvusi jam brangi. Tikrai brangi. Jei ji nebūtų ta moteris, kurioje matė išliekamąją vertę. Gal ir ne labai romantiškai skamba toks "ekonominis" terminas, bet jis puikiai apibūdina tai, kaip Sebastianas jautėsi. Ji buvo ta ugnis, kurios jam reikėjo. Net ir dabar jos kiek atšiauri, nevaržoma natūra darė tai, ko Redford'ui ir reikėjo - ji šildė leisdama vyrui negalvoti apie tuziną bėdų, su kuriomis tenka tvarkytis likus vienui vienam. Tik kartą nudegęs vyras nebeatrodė toks naivus bei neatsargus.
Originalusis? Na, taip. Kiek pamena Rebeka (bei visa jos šeimyna) irgi dažnai puikavosi šiuo žodžiu. Juk taip ekskliuzyviniai vampyrai vadina save norėdami "pasikelti", išskirti iš tų, kuriems sušėrė kraujo ir nusuko sprandą... "Originalusis", "padarytasis iš burto", "kraują neprarytasis ir kaklą nenusuktasis"... Niekai. Vargu ar toks epitetas būtų sukėlęs Sebastianui susižavėjimą, tad ir dabar, kaip bebūtų keista (tikrai turėjo dar vieną progą parodyti savo "požiūrį"), dar kartą protingai patyli nuleisdamas Pierce pastebėjimą negirdomis. Tačiau vyro galva lieka labai greitai užpildyta tuo, ką ji pasakė vėliau. Ar... Ar tai tiesa? Būtinai privalės išsiaiškinti. Kurį metą netgi atrodė kiek pasimetęs ir sutrikęs. Na, tokiu atveju iš jo veiksmingų spešl serumukų, kurių niekaip negali prastumti į rinką dėl etinių ir biurokratinių priežasčių liktų didelis epic fail'as. Ilgi metai darbo... viskas velniop, nueitų šuniui ant uodegos. Vienintelis teigiamas dalykas, kurį išspaudė iš savo nemirtingumo - veltui. Tai beveik tas pats, kas sudeginti ant laužo svarbiausią asmens gyvenimo darbą bei pasiekimą. Nenuslėpė savo nerimo ar to, kad širdis krūtinėje ėmė makaluotis it pašėlusi (na žinot tą "peršikimo" jausmą tai va :D). Kai atrodo, idant viskas negalėtų klostytis blogiau nutinka kažkas, kas priverčia suprasti, jog patikėk, dar ir kaip gali. Nenorėjo pradėti trydauti dėl galimai klaidingos hipotezės, kurią iškėlė garbanė. Žinant ją, kažką tokio ji pasakyti galėjo norėdama panervuoti oponentą. Juolab ji puikiai žinojo kur sužnybti bei smeigti. Tokia mintis Sebastianą sugrąžiną į realybę. Į žavingos išvaizdos, bet nuodingą savo charakteriu realybę.
Susierzinusiam vyrui suvaldyti liežuvį tapdavo sunkiau. Dar neseniai atsiprašęs Katherine už savo šiurkštumą Redford'as netrukus vėl elgėsi šiurkščiai. Į galvą įsikalta idėja apie begalinį Pierce dvasinį nejautrumą buvo it sausas kuras Sebastiano verbalinės atakos laužui. Žinoma jis pastebėjo pokytį garbanės veide, tačiau toli gražu negalėjo jo sutapatinti su tuo, kas nutiks vėliau. Ji lengvai galėjo neapskaičiuoti jėgų ir padaryti taip, kad vyro galva nuskristų velniop, bet gi ne. Ir visgi tai nebuvo švelnus tepštelėjimas siekiant "atbudinti" pašnekovą nuo protinio sąstingio. Katherine užsimojo bei užvožė, nes pasijautė įžeista. Pirma mintis žinoma turėjo būti "už ką?", bet gi ne. Tai buvo antra mintis. Pirmoji šovusi iš karto, kai pajautė smūgį buvo susijusi su panašiu įvykiu Makedonijoje. Jam buvo vos dvidešimt metų kai su trylika Trajano legionų žingsniavo link Adrijos jūros mūšiui su keliomis provincijomis, kuriuos priešinosi prijungimui prie imperijos. Vienoje užeigoje Epyre pirmą kartą paskanavo midaus su keliais kitais kariais iš legiono. Užteko labai mažai, kad promilės smegenis užpiltų, dėl to labai lengvai pasidavė pašaipioms vyresnių už jį bičiulių manipuliacijoms. Niekaip negalėjo prisikviesti užeigos šeimininkės, kad ši pripildytų jų bokalus vyresnieji žinoma išsiuntė Sevastianos, esą jis jauniausias ir drąsiausias. O dar ir dėl to, kad gražus, tai pripils dvigubai ir nereikalaus susimokėti. Sutiko, bet negalėjo nė vieno žodžio pasakyti moteriškei suprantama kalba, tad palinko konsultacijai su daugiau patirties turinčiais bičiuliais. O šie vietoje iš Varias prašyto "atsiprašau, bet mes norėtume dar midaus" vertimas gavosi maždaug toks "norėčiau tavo riebios sėdynės sau ant veido". Tas antausis, kurio sulaukė tą kartą kone prilygo šiam. Ir tikrai, nesuprato "už ką?!". Eilinis nesusikalbėjimas tarp vyro ir moters, ta pati daugybės konfliktų priežastis grindžiama jau seniau minėtu motyvu, nes moteris patyli tikėdamasi, kad vyras susivoks, bet taip nenutinka. Jo akys įgavo sagutės apvalumą. Tikrai galėjo pripažinti, jog skėlė per mandrą, per šiurkštų išvedžiojimą, kuris menkino ne tik Katherine protą, bet ir jos seksualumą, kuris Sebastianui atrodė ganėtinai palaidas. Dėl to savo kaltę pripažino tikrai. Nepripažino tik to, kad buvo neteisus apeliuodamas į Pierce "lengvą pasiekiamumą", ypač kai ji taip įtikinamai viliojo jį patį, nors akivaizdžiai jo nekenčia. Hm. Kažkas tame jam logiškai nesirišo ir šiaip pasijuto kiek per daug išdisbalansuotas, kad racionaliai panagrinėtų šią situaciją. Be to, perštėjo skruostą. Emocionalūs Katherine žodžiai analogiško atsako iš Redford'o neišprovokuoja. Vyras kaip tik atrodė kažkoks keistai nurimęs.
- O aš nesigailiu,-sausas, taiklus ir netgi prasmingas atsakas išsprūsta pro jo lūpas, į garbanės veide užsilaikiusiam žvilgsniui pasidarius giliam bei sunkiam. Tikrai neatrodė, kad Sebastianas vėl šaiposi. Tas trumpas sakinys veikiau priminė išpažintį, kurios žinoma nenorėjo sureikšminti ar, kad tą padarytų jo pašnekovė. Tačiau tai buvo visiška tiesa, nes vyras tikai nesigailėjo nė vienos su "Marissa" praleistos akimirkos. Nepaisant to, jog viskas nutrūko tikrai labai negražiai ir pačios Pierce dėka, bet kol tai vyko, kol jie buvo kartu... Per trumpą laiką Katherine parodė jam visai kitokius santykius, parodė iš proto varančią paslaptį, aistrą, intrigą. Ji supažindino vyrą su juo pačiu, bet šiek tiek kitokiu: drąsesniu, besimėgaujančiu avantiūra, kuri jautėsi gerai nepaisant to, kad jiedu nebuvo užmezgę gilaus emocinio ryšio. Juk turėjo iš ties daug progų įsivelti į santykius, kurie būtų davę Sebastianui tik trumpą nuotykį ir tik "Marissa" jį pralaužė galutinai. Ji niekados nerodė noro, kaip sakoma, perkelti draugystę į kitą lygį, ji buvo savimi ir tas beprotiškai vežė vyrą, gyvenusį pagal griežtai nusistatytas taisykles, vyrą, kuriam buvo taip sunku pagyventi, bent trumpai pagyventi vardan malonumo ir nieko daugiau. Juk savotiškai brangino kiekvieną prisiminimą nepaisant to, kiek malonūs ir teigiami jie jam buvo. Žinoma nebuvo malonu suprasti, kad pasiutusiai garbanei tebuvai tik naujas žaisliukas, kuris vieną dieną nusibodo, bet koks tu vyras, jei tavo vyriškumas yra taip nesunkiai pažeidžiamas?
Teko pripažinti, kad antausis Redford'ą "nusodino ant žemės", tačiau vis vieną tarsi sumojęs pakerštauti po to ėmė aplink ją trintis pats. Visai nebūtinas ėjimas, bet imti kažkaip šiurkščiai ir nedelikačiai ją "apieškoti" jam pasirodė netinkama. Ypač kai norėjo patikrinti ko išmoko stebėdamas Pierce elgseną. Dievaži, pasimokinęs iš jos ilgiau galėtų suvilioti kokią tik nori moterį. Arba nebūtinai, nes pirmiausia tai reikia išmokti meilės sau pačiam, ko Sebastianui stigo. Tikrai nė viena iš jo gyvenimo moterų nesusižavėjo vyru dėl to, kad jis skaniai kvepėjo, buvo stilingai apsitaisęs (žodžiu, mokėjo pabrėžti savo išvaizdos privalumus), subtiliai flirtavo ir šiaip priminė Džeimsą Bondą. Redford'as buvo kitoks. Paslaptingas, užsidaręs, jautriai intelektualus geek'as. Tačiau toks įvaizdis nenumaldomai keitėsi. Ir tikrai, ko tu sieki, Seb'ai? Negalėtų atsakyti į šį klausimą, juolab ar tikrai siekė tik automobilio raktelio? Dvejopos mintys dėl jo paties gyvybės įkvėpė Redford'ą kiek laisvesniam, mažiau prognozuojamam elgesiui ir jam tai patiko. Kam mirti, jei negali net pasimėgauti paskutiniu tau likusiu laiku? Ypač kai prie Katherine galėjai pasijausti tikrai gyvas, mat jai būtų labiau nei nusišikti, jei Redford'as užsilenktų dabar kad ir ten pat, kur stovi. Ji priartėjo, atsiėmė savo rankinę, o vyras nenuleido nuo jos akių. Išsišiepė nesuprasdamas, kad atrodė kažkaip kvailai su tokia mina ir tuo paraudusiu skruostu.
- Tikrai nenumirsiu kol nepriversiu tavęs manęs norėti. TIKRAI norėti,-kaip nekaltai ir nepiktybiškai atrodė ta džiaugsminga šypsena... Ji nepakito į pergalingą, kai pajuto rankose atsidūrusį raktą nuo mašinos. Pasikeitė tik žvilgsnis, mat akivaizdžiai nepritarė Katherine idėjai užsirūkyti. Su ta cigarete rankoje ji atrodė kaip -niolikinė turtingų tėvelių dukra per pertrauką išsmukusi už mokyklos padūmot. Toks įvaizdis jai netiko. Per daug siejosi su "Mean Girls". Galėjo leisti sau prišokti ir sulaužyti tas lazdeles, kuriose jei tikėtume dokumentikom džiovintų tabako augalo lapų net nėra, o tik chemikaluose išmirkytas popierius, bet tai būtų įžūlu, o dar vieno antausio nenori. Visgi smerkiančiai pasukiojęs galvą apsisuka ir neskubėdamas, be jokių ceremonijų nukeliauja prie automobilio. Įsėdęs dar kurį metą apsišniukštinėja kaip čia kas, bet netrukus išrieda turėdamas omeny, kad turi pasistengti susisukti greitai.

Ir štai jis čia. Prie namo, prie kurio ne taip jau ir seniai lankėsi srėbdamas košę, kurios pats privirė. Tas sujudimas gatvėje jam nepasirodė velniškai įtartinas, juolab aktyviai spoksojo į Gilbert būsto langus norėdamas įžiūrėti kur nors palei juos besimalantį Meisono snukelį. Galėjo paskambinti ar bent "pamajakint" bet neee. Toks subtilus elgesys netiktų prie jo naujo "subingalvio" amplua. Tad žinoma rėksmingai bei isteriškai pypino būtent taip atkreipdamas bičiulio dėmesį. Kai šis galiausiai pasirodė ir atrodė toks visas... sunešiotas. Redford'as sunkiai tramdė juoką. Jaunystėje ir pats buvo ne kartą nusitašęs ir po to gaivaliojęsis net keletą dienų, tad žinojo, jog malonumas menkas. Dažniausiai taip nutikdavo žygiuose, tačiau Meisonui nereikėjo žingsniuoti šimtų kilometrų gabenantis dešimtis kilogramų sveriančius šarvus lyjant lietui, pučiant vėjams ar kaitriai šviečiant saulei. Bent tiek gerai. Nebuvo alkoholinių gėrimų mėgėjas ir visi tie "vyriški" birzgalai, tokie kaip viskis, alus, gal dar kokia degtinė jam buvo fek, tad palaikydamas baruose draugiją Meisonui dažniausiai gurkšnodavo visokius gėjiškus spalvotus kokteilius, nes visados buvo didelis smaližius ir jeigu turėtų galimybę nedvėsti nuo organizmo veiklos sutikimų, tai greičiausiai gyvenimo eigoje pasigautų nutukimą, tada cukraligę ir užsilenktų nuo "ultimate insuline failure", bet užtat storas, laimingas ir apsuptas pyragėlių. Netoleruodamas Meisono poreikio ramybei Sebastianas traukė jį per dantį tokiais klausimais kaip "na, tai kaip sekėsi?", "ką veikei?", "ai tai tu čia šiandien praleidai naktį?", "ką veikėt?" ir "smirdi kaip kaimo taverna". O kai bičiulį suvimdė paprasčiausiai negalėjo toje vietoje staigiai sustabdyti mašinos (tikrai nedarė to specialiai ir piktybiškai, nes tipo "taip tau ir reikia pijoko šmote"), tad teko pavažiuoti ir įsukti į šalutinį kelią. Meisonui sugrįžus automobilio salonas prisipildo pirigaro ir vėmalų kvapais, nais.
Vien tik dėl to, kad neturėjo laiko maltis po Niujorką atgabena Lockwood'ą pas save į dvarą. Jokiu būdu nenorėjo specialiai jo dar kartą suvesti su Katherine, tiesiog tai vėl netyčia gavosi. Žinoma garbanė "nesidūchino" ir visą šį metą lauke nepramindžikavo. Praeidamas pro slenkstį pastebi ant žemės įžūliai numestą cigaretės nuorūką, dėl ko urgzteli tyliai. Palaukęs kol svirduliuojantis Meisonas jį pasivys, į vidų įeina drauge, draugiškai. Bent jau svetainėje Katherine neišvysta. Gal jos iš viso čia nėra. Pierce keliai nežinomi, tiesa?
- Pažįsti čia viską geriau nei aš, tad pats žinai kuri lova patogiausia. Šaldytuvas pilnas maisto, bare kaip visados rasi kažko pasilengvinti pagirioms...-vienas iš tų atvejų, kai pameti mintį, nes galvą staigiai perskrodžia kita. Maigė telefoną ieškodama Katherine adresato, nes negalėjo atsiminti turi jos numerį, ar ne,-Po galais, kur tu pasidėjai?..-tylus monologas išdavė nerimą, kurį vyrui kėlė nenumaldomai mažėjantis laikas, skirtas tam, kad jiedu pasiektų Berlyną,-"Iphone" pakrovėją?-paantrina bičiulio jam adresuotą klausimą, it būtų nusistebėjęs,-Pats žinai, kad ne į tas duris skambini. Net jei Steve Jobs'as iš mirusiųjų prisikeltų ir tai neabejotinai nuneštų man stogą aš vis vieną neišduočiau "Andriod" sistemos. Tad ne. Ir ne paskambinti tau reikia, o išsiblaivyti. Kol būsi girtas niekas nenorės į tave rimtai žiūrėti,-papurto galvą akis nukreipdamas ta linkme, iš kurios išgirdo skindančius lengvus, kaukšinčius žingsnius. Pasirodžius Katherine vyras kaip mat dirsteli į Meisoną, o tuomet akimis pavarto supratęs, kad įklius į dar vieną kryžminės ugnies pobūdžio situaciją ir teks klausytis kaip jie vienas ant kito varo. Sebastiano nuomone tai laiko tam jie visiškai nebeturėjo.