Re: DVARO PATALPOS.

by **Jon Spencer** Št. 08 12, 2017 4:59 am

...And All The Other Colors

None of us really changes over time.

We only become more fully what we are.

NUOTAIKA: *here* APRANGA: *here*

Be abejo visą Sebastiano gyvenimą galima pavadinti be galo keistų reiškinių virtine, tad vargu ar tuomet, kai sugrįš į svetainę ir joje pamatys daugiau nei metus laiko akyse neregėtą, potencialiai be žinios dingusią Lianą Rivas, vyras labai smarkiai nusistebės. Tiesą pasakius sureaguos gana šaltai, kone abejingai, mat išgyvendamas dar vieną, kone naują savo gyvenimą neketino veltui laiko švaistyti asmenims, kurie elgiasi ne tik neprofesionaliai, bet ir nedovanotinai Redford'o atžvilgiu. Vyras jauną, iš pažiūros itin kompetentingą merginą sutiko šiltai, išskėstomis rankomis, įsileido ją į savo profesinį ir asmeninį gyvenimą. Jie netgi suartėjo, pradėję jungtis draugišku ryšiu, o tuomet ji pradingsta ir pasirodo išsičiustijusi nuo galvos iki kojų išpaikintos Katherine dukros surengtame vakarėlyje JO namuose. Įžūlu. Sebastianas atgavo savo gyvenimą. Visiškai visą atmetus subjurusius jo bei Katherine santykius, kurie niekados nebuvo labai aiškūs, bet užimtumo vyrui netruko. Vėl ėmė jausti kaip 24 valandų paroje jam darosi per maža, net jei miegas bei poilsis tapo visiškai nebūtinomis, nereikšmingomis detalėmis. Šį kartą neketino perdėm pasitikėti netikėtai išdygusiais prašalaičiais. Tą pačią akivaizdžiai fatališką Lilith Redford'as norėjo nuo savęs nukrapštyti, tačiau to padaryti negalėjo, nes paslaptinga figūra mokėjo idealiai manipuliuoti jo (o greičiausiai ir kitų individų) emocijomis, tad ir Sebastianas kažkaip keistai, nesąmoningai leidosi tampomas už virvelių. Vis rečiau paklausdavo savęs kam jam iš viso reikia kažkokios asistentės, be kurios paslaugų puikiai vertėsi visą šį laiką. Abejones užpildydavo itin įtikinantis jausmas, neva Lilitos jam reikia, nes... reikia?.. Sunku paaiškinti. Tamsiaplaukei nebuvo lengva atsispirti. Tiksliau visiškai neįmanoma. Redford'as vėl palengva spraudė save į savotišką komforto zonos burbulą. Grėsė be galo daug darbo. Dvi įmonės ir nė viena iš jų neturėjo tinkamai sukonfigūruoto valdymo modelio, o ką kalbėti apie viešo asmens privilegijas bei įsipareigojimus. Saitų nuo korporacijos nutraukimas toli gražu nesuteikė tokios laisvės, kokios galbūt norėjo. Sebastianas laikėsi savo abejotino "protingumo" susitarimo Desmond'ą paversti atsakingiausiu asmeniu "BloodPharm" taryboje. Vos tik NSPNUK laivas ėmė viešai skęsti, pirmasis iš jo išbėgo visas Abberline'ų žiurkynas, tiksliau dvi didelės žiurkės mums visiems puikiai žinomais vardais. Desmond'as netruko po savo sparneliu priglausti ir žmoną. Korporacija prieš juos neturėjo visiškai jokios galios. Tai buvo du asmenys, kurie žinojo neįtikėtinai daug kompromituojančios informacijos. Žinoma mirę jie buvo kur kas vertingesni, nei gyvi, tačiau sunku kėsintis į gyvybes asmenų, kurie kraštutiniu atveju gali turėti vampyro kraujo savo sistemose. Nebūtų patikėjęs, kad Abberline'ai pasiryžtų tam savo noru, galbūt nesiryžtų net ir stipriai paskatinti (gi didžioji dauguma korporacijos kontingento sudarė rasistai). Sebastianas nesivertė per galvą, kad bet kokia kaina užtikrintų sutuoktinių subinių gerovę. Negalima teigti, kad saugumas Desmond'ui nerūpi, tačiau galia bei įtaka jam visados rūpėjo labiau. "BloodPharm" visados buvo pagrindinis korporacijos finansinis šaltinis (neskaitant riebaus procento mokesčių, surinkamų iš vampyrų), ko gero, vyras velniškai didžiavosi savimi turėdamas Elizabetos karalystę savo kišenėje. Visgi ši linkmė nebuvo itin aktuali Redford'ui, visados labiau prijautusiam "PaxPharm'ui", kuris it feniksas pakilo iš bankroto bei verslo gėdos pelenų. Nebesijautė prasikaltęs prieš žmoniją, net neabejojo, kad pametė motyvaciją dirbti nuoširdžiai, tačiau patiko iš viso to užsidirbti. Savirealizacija Sebastiano dabar netraukė, troško užimtumo. Ne veltui dauguma sėkmingų pasaulio figūrų pasižymi psichopatams būdingomis savybėmis - nėra sudėtinga lipti per galvas, kuomet stokoji empatijos, o ir nebijai manipuliuoti. Emociškai bei psichologiškai perdegęs Redford'as turėtų gana perspektyviai kilti karjeros laiptais. Tą patį žinomumą ketino apsukriai išnaudoti finansinei naudai pasiekti. Nepasidarė materialistas. Tiesiog pasaulis šis taip sudėtas, kad tikrą galią savo rankose turi ne galingiausi vikanai, netgi ne tie patys Mikaelson'ai, o korporacijos, pinigais aptekę pasaulio galingieji. Kažkokiu būdu įsitrinti į jų gretas būtų miela. Vardą bei skambią "pirmojo viešo vampyro" etiketę Sebastianas jau turėjo. Beliko šiek tiek pasistengti.
Redford'as žinoma pastebėjo Elissos draugiją palaikantį vyruką. Net jeigu NIEKADOS neturėjo į seserį nukreiptų liguistų seksualinių ar romantinių intencijų, dabar į ją kaip į moterį, ne kaip į savo kraujo giminaitę žiūrėjo labiau, nei bet kada iki tol. Reikšmingiausia intymumo riba buvo peržengta, Elissa tapo moterimi, kurios Sebastianas vieną nesuvokiamą akimirką neįtikėtinai troško. Matyti ją kažkokio tipo draugijoje nebuvo labai malonu, mat Redford'as dar niekados taip gerai nesutarė su savo vidine egoistiškai savimyliška išpera, kurią kaip džiną išleido iš butelio. Tai nebuvo pavydas. Tai buvo despotiška intencija kontroliuoti, kurios pradmenys slypėjo spalvingame Ambrose šeimos genofonde. Sebastianas iš ties panašėjo į savo tėvą. Tik pats to nesuprato.
Marcus'o užkalbėtas laikrodis Redford'ą gelbėjo kiekvieną mielą sekundę. Nebuvo tikras kada pasiryš treniruoti save troškulio suvaldymui. Netgi netikėjo, kad sugebės padaryti tai savomis jėgomis. Net ir itin vylingas vyras šį kartą jautėsi visiškai nokautuotas jėgos, kuri buvo stipresnė už sveiką protą bei gerą širdį. Nesijautė maloniai apsuptas didelio skaičiaus žmonių. Visai kaip ir anuomet, taip ir dabar jautėsi tarsi tiksinti bomba. Angelitas vis dar vertė Sebastiano žarnas pradėti pintis, bet Dean'as dingo su visomis kalcio sulfato kristalų atsargomis, įskaitant profesionaliai parengtą amuniciją. Žinoma užsakė angelito siuntą į naujus savo namus. Berods keliaus ji iš Nepalo, ir toli gražu ne vieną mėnesį. Dar nebuvo paruošęs jokios gynybinės prieš save patį sistemos ar informavęs aplinkinių, kaip ja naudotis. Kartais Redford'ą reikia, tiesiogine ta žodžio prasme, nugesinti. O Katherine tikrai ne visados bus šalia, kad tą padarytų.
Redford'as nejautė Toniui užuojautos. Suprato jo būseną daugiau protiniu, nei emociniu būdu. Visai kaip ir suvokė tai, kad gedintis, nusitašęs ir negandų prispaustas Gomez'as nebus veiksmingas būdas prisikasti prie Cross'o. Tai bent jau pasiryžo būti kantrus, gailestingas ir jaunuoliui kiek pagelbėti grumiantis su gyvenimo uraganais. Tiesą pasakius būtų bandęs jį užkalbėti, tačiau ne visai suprantama Tonio esybė kėlė Sebastianui įtarimų. Dvaras, kuris ilgą laiką priklausė Lockwood'ams Redford'ui niekados nesijautė artimas. Tai nebuvo statinys, kuris įprasmintų namų dvasią. Čia visados radosi geroookai per daug žmonių, bei vyrui norėjosi, kol galiausiai prie to priprato. Dvaras panašėjo į viešbutį, o ne Sebastianui iš ties priklausantį privatų pastatą. Čia nuolatos gyveno Elissa, dažnai "blaivėsi" Meisonas, o ir Katherine jautėsi čia tarsi namuose. Visgi Redford'as nevengdavo parodyti, jog būtent jis yra šios beprotiškos šeimos galva, ir vien tik dėl to, turi būti gerbiamas. Galbūt su Victoria turėjo užmegzti kiek brandesnį, mažiau principingą dialogą, bet vargu ar gailėjosi galutiniu rezultatu. Keista sulaukti klausimo, neva ką darai savo paties troboje. Tonį ir Sebastianą skyrė didžiulis moralinės brandos amžiaus skirtumas nepaisant jaunų vyrų pavidalų. Redford'as išliko kantrus ir... abejingas. Neketino nusileisti iki tokio lygio, kad Gomez'as prie jo pasijaustų per daug laisvai, lyg galėtų imti tauzyti it du bičiuliai. Išklausė, analizavo ir pasidarė tam tikras išvadas. Tai, kaip vaikinas save apibūdino patraukė graiko dėmesį. Labai dviprasmiškas išsireiškimas, visgi netrukus paaiškėjo, idant prasmės ieškoti labai giliai nereikia. Atsispyrė raginimui pralieti šiek tiek Tonio kraujo parodomaisiais sumetimais. Redford'as netgi kiek išsitempė nežinodamas kiek didvyriškumo pasirodys jo reakcijoje. Vienu momentu netgi vyruko į jo pusę ištiestą riešą grubokai atmeta atgalios. Sebastianas atrodė apniukęs.
- Parodyk tokį triuką asmeniui, kuris per visą gyvenimą nėra sutikęs vampyro. Galbūt tada iššauksi tokią reakciją, kokios dabar pageidauji,-turbūt nervingas, irzlus ir ne visai draugiškas tonas nesukėlė Toniui minčių, kad pjaustytis Sebastiano akivaizdoje nėra tokia jau ir gera mintis. Nesvarbu, jog ką tik "pavalgė". Iš pažiūros, tekstūros, pojūčio bei kvapo žmogiškas Gomez'o kraujas kėlė vyrui vampyrišką jaudulį. Vargu ar hibridas pastebėjo po graiko akimis akimirką švystelėjusį išdavikišką kraujagyslių voratinklį. Visgi Redford'as pasistengia su savimi, su savo pagrindiniu instinktu susidoroti. Nebuvo lengva, nė viena silpnumo akimirka nėra paprastai pergyvenama. Neįsivaizdavo kokia sumauta linkme viskas pakryptų be intervencinės priemonės iš magijos pasaulio. Na, tos, kurią nešiojosi ant rankos.
- Tu viską pradedi ne nuo to galo,-akivaizdžiai ramesnis Sebastiano balsas suvirpina orą. Vargu ar jo pastaba atsidavė prasmingumu. Priverstinai iškvėpė išduodamas "pasidavimo", nusileidimo emociją, susitaikė, kad racionaliai susišnekėti su Gomez'u dabar nepavyks,-Aš net nesuprantu ką veiki dvare. Sąsajos su Victoria Lockwood?-šypteli it pasišaipydamas. Mažų mažiausiai galėjo palaikyti Tonį minėtosios draugeliu, neturėjo žalio supratimo apie tikruosius jųjų bendravimo motyvus. Bet palyginus ši paslaptis atrodė kone nereikšminga, sulyginus ją su ta pačia paslaptinga Olivios Frano nėštumo istorija, kuri vargu ar bus kada nors įminta. Ką gali bendra turėti Victoria Lockwood, Anthony Gomez'as bei Frano šeimyna? Arianą - stebuklingą kūdikį, kuris prasidėjęs iš sėklos Niklaus sūnaus bei Katherine Pierce bei Mason'o Lockwood'o dukros įsčių, apsukrių vikanių liko perkeltas į visiškai atsitiktinę moterį - Olivią. Ar sulyginus su faktu, kad šio dvaro svetainėje fantastišką trauką vienas kitam pajuto broliu bei seserimi drąsiai galintys vadintis individai. Ar galiausiai faktą, jog Liana yra Sebastiano dukra žinojo kone visi išskyrus patį Sebastianą.
- Sprendžiant iš to kaip smagiai leidai laiką alkoholio bei socialinės izoliacijos draugijoje išvada peršasi gana aiški,-neužbaigė minties, bet savaime suprantama, kad abiejų tėvų (abiejų, nes tėvas ne tas, kuris padarė, o tas, kuris užaugino, yas?) netekęs vyrukas vargu ar pageidavo linksmybių bei kompanijos,-Neturiu laiko, noro bei kantrybės tave blaivyti, vaikine. Man reikia, kad rytoj būtum žvitrus, kaip voverė, nes patikėk manimi nesi kaltas dėl savo tėvų mirties. Kaltininkas, arba kaip pats išsireiškei, psichas, šiuo metu greičiausiai važinėjasi savo Rolls-Royce'u ir supisinėja kam nors gyvenimą. Aš turiu planą ir man reikia, kad prie jo prisidėtum. Po galais, netgi leisiu tau čia pasitrinti,-girtas, bet pastangos dėmesį išlaikyti nestokojantis Tonio žvilgsnis teikė vilties, kad Sebastiano pateikta informacija nutekėjo reikiamais kanalais. Priartėjęs šiurkščiai iš Gomez'o rankų ištraukia mobilųjį (galėjau aišku parašyti kišenės, bet negi ims grabinėt čia girtą :DDD) suleisdamas akis į ekraną. Hibridas šokteli priekin tarsi norėtų bandyti atsikovoti sau priklausantį daiktą, tačiau pats atsimuša į horizontaliai ištiestą Redford'o dilbį. Nestumtelėjo vaikino, tiesiog pabandė jį nuo savęs atitverti. Suveikia puikiai. Adresų knygelėje tarp dažniausiai naudotų numerių aptinka vos kelias moteriškos lyties atstoves: Marisol (R.I.P.) bei Maggie. Kadangi pastaroji yra Tonio motina, sekanti greičiausiai nebus jo antros eilės pusseserė. Paskambina būtent jai. Šaukimo signalas skambėjo ilgai, bet nepasimeta įsijungus balso paštui.
- Labas. Aš vardu Sebastian'as ir šiuo metu bandau susisiekti su tavimi tik dėl to, kad turiu įtarimą, jog esi svarbi Toniui,-nepadoriai vėlyvas paros metas skambinti merginai. Visgi charakteringas, malonus vyro balsas kaip tikėjosi jis pats, užhipnotizuos,-Jis...-specialiai ala dramatiškai užtyla, sukurdamas iliuziją, tarsi jam būtų širdį užgulę,-Išgyvena tikrai sunkų periodą. Tonis neteko tėvų. Tad Tonis prisigėrė tapdamas neblaivia problema, kurią turiu pasistengti išspręsti. Atsiųsiu žinute tau savo namų adresą. Jei galėtum juo bent šį vakarą, na, tiksliau, naktį pasirūpinti likčiau ne šiaip dėkingas, o skolingas. Tikiuosi atvyksi. Iki pasimatymo?-užbaigia pasaldinęs balsą veik iki nekalto flirto lygio. Nebuvo tikras ar Gomez'as kreivai sužvairavo, bet tam teisę turėjo. Gražina vaikinui mobilųjį neturėdamas jokios dingsties juo naudotis ilgiau. Kompanionas elgėsi kvailokai ir Sebastianas nesijautė saugiai netoli tokio individo. Skamba kiek komiškai, tiesa? Reikalas tas, kad save įpjauti nebijančio, depresyvaus bei girto vaikio draugija atakavo Redford'ą nerviškai. Į situaciją žiūrėjo logiškai. Toniui reikėjo paguodos, šilumos, o Sebastianas pasiūlyti galėjo tik prabangią lovą, tačiau vargu ar tai būtų prisidėję prie emocinės jo būklės pataisymo. Palydėjo Gomez'ą iki laikinu prieglobsčiu tapsiančio svečių kambario. Maggie dvejojo nežinodama ar nori išklausyti Tonio jai paliktos žinutės. Smalsumas, šioks toks pyktis, principai, netgi nerimas buvo persipynę tarpusavyje. Ji norėjo pranešimą ištrinti, tačiau regis lemiamą akimirką nuspaudžia tam priešingą mygtuką. Nustebo išgirdusi visai ne Gomez'o balsą.

Reabilitacinis periodas, kaip galima numanyti, Megei nebuvo lengvas. Išgyveno bene labiausiai šokiravusią patirtį savo gyvenime. Netgi gynybinė žmogžudystė, atrakinusi vilkolakio geną nebuvo tokia sukrečianti. Mintis, jog tavo viduje mirė maža, nekalta gyvybė... Uch. Blackwood tikrai būtų pasilikusi vaiką, jeigu aplinkybės būtų išsidėsčiusios to naudai. Ligoninėje jos nelaikė ilgai. Niekados neturėjo daug draugų, nesitikėjo gėlių, vizitų, bet Džimio nuoširdus rūpestis ja buvo būtent tai, ko Megei reikėjo. Ji neleido sau pradėti galvoti, kaip norėtų būtent Tonio jo vietoje. Turėjo būti akla, kurčia ir kvaila per visą pilvą, idant nesuprastų, kad Gomez'as turi rimtų problemų. Blackwood bandė su juo susisiekti, išsiaiškinti to žiauraus, lemtingo vakaro atomazgą. Ji tikrai stengėsi būti stipri ir nepalūžti net jeigu jautėsi tuščia bei kiek atbukusi. Kažkaip net nenatūraliai siekė kaip įmanoma labiau apsikrauti svetimomis, ne savo problemomis, idant turėtų kuo mažiau laiko sriūbavimams. Susipažino ir su Victoria Lockwood, kurios intencijos nekėlė Megei didelio pasitikėjimo. Ne visai jautru ar taktiška neseniai persileidusią moterį kviesti į "dūzges". Neįsižeidė, tačiau jausmas nukrėtė ne itin malonus. Tamsiaplaukė dabar troško ramybės. Mintis, jog buvo nėščia kiek pakeitė Blackwood požiūrį į jos pačios kūną. Dar niekados taip smarkiai nenorėjo išsilaisvinti iš Lili Alvar įtakos, dievaži, privalėjo kažką dėl to daryti. Džimis žinojo "šunišką" Maggie paslaptį. Po galais, mažiausiai dešimtį kartų buvo praeityje padėjęs merginai iškęsti pilnatį. Žavingas randas ant dešiniojo vyruko dilbio? Taip, merginos darbas. Naivu prisiartinti prie vilkolakio per pilnatį ir tikėtis, idant šis nebandys tavęs bent jau pagąsdinti. Grybžtelėjo Džimiui per ranką dar palyginus tikrai švelniai. Net jeigu nebuvo agresyvi vilkė, pilnaties metu Blackwood vis vieną nepriminė prijaukinto, naminio šuniuko. Tamsiaplaukė išpasakojo sutuoktiniui kiekvieną jai ramybės nedavusią problemą, tačiau ypatingai akcentavo susijusią su mėnulio prakeiksmu. Dialogas netrukus tapo netgi vertingas, kai Džimis paminėjo, jog pažįsta vieną vyruką iš laboratorijų, kuris padauginęs alkoholio jam ne kartą gyrėsi apie sėkmingai atliekamus eksperimentus su vilkolakiais. Įžvelgęs viltį Maggie akyse jis pažadėjo pasidomėti. Net ir turėdama tiek mažai informacijos Blackwood stengėsi nukreipti mintis kažkur kitur, ieškoti išeičių, antraip labai greitai pradės savęs gailėtis bei įklimps į depresyvų liūną. Vieši skandalai smarkiai pakeitė korporacijos politiką. Jie tikrai nebuvo pratę savo eksperimentams ieškoti savanorių, pasirašinėti su jais sutartis ir pan. Niujorko filiale Blackwood pasirodė nes pati to norėjo. Įkalbėjo Džimį jos nelydėti, nenorėjo jo bauginti. Vyrukas nebūtų leidęs jai pasirašyti tų dokumentų, kurių sukta, dalykine kalba išreikšta mintis žadėjo nepatogumus bei skausmą. Maggie toli gražu nekankino taip, kaip žalojamas buvo Mason'as, tačiau naivia mergina sumanipuliuoti nebuvo sudėtinga. Baltu chalatu vilkinti persona gana greitai išsiaiškino Blackwood viltis bei motyvus. Laboratorijų kompleksas Italijoje buvo mėnulio prakeiksmo panaikinimo pradininkas ir technologija neseniai tapo naudojama kituose padaliniuose, įskaitant Niujorko, kuriame rinko savanorių grupę. Maggie netgi patikėjo tuo, neva korporacija daro jai paslaugą, neva liks skolinga, tad savu noru pasirašė sutartį, jog metus laiko reguliariai lankysis laboratorijose tam, kad specialistai ant jos testuotų įvairias inovacijas. Blackwood atsigulė ant kieto, nepatogaus gulto. Tamsa aptraukė jos akis. Atrodo viskas tetruko akimirką. Prasimerkusi mergina jautė didžiulį fizinį silpnumą. Kūną nemaloniai dilgčiojo, jis buvo tarsi aptirpęs. Maloniai nusiteikusi laborantė teiravosi kaip Maggie besijaučianti. Tamsiaplaukę supykino. Tąsus seilių kūlis išsiveržė iš jos burnos plekštelėdamas ant baltų plytelių. Žiaukčiodama bandė kalbėti, stengėsi išsiaiškinti kas jai buvo padaryta. Šyptelėjusi moteris išliko paslaptinga, tačiau nutuokdama apie Blackwood interesą viltingai pridėjo, neva ar suveikė taps aišku per sekančią pilnatį. Žinoma korporacija nebuvo suinteresuota savo laboratorinių triušiukų iš tikrųjų greitai bei sėkmingai išgydyti. Jie galėjo tą padaryti, bet kokia prasmė? Jiems reikėjo vilkolakių, jie norėjo išsiaiškinti jų galimybes, privalumus bei apribojimus. Jie buvo pradėję gaminti įvairius ginklus, kurti virusus. Maggie tapo kraugeriškos sistemos dalimi. Be jokios abejonės ateinanti pilnatis transformuos merginą į vilkę. Laboratorijose ji praleis daug valandų, patirs kančių, izoliacijos bei skausmo, tikės, jog visa tai yra daroma tik tam, idant Blackwood liktų "atkoduota". Meistriškai slėps savo "užklasinę" veiklą, maskuos mėlynes, adatų subadytas rankas. Palaikys tik nesuvokiamai didelė viltis, neva vieną dieną tai atneš trokštamą rezultatą. Ji atsikratys mėnulio prakeiksmo, tačiau tai įvyks ne iš karto.
Kadangi iš darbo kavinėje liko išmesta turėjo daugiau laisvo laiko. Nejuto didelės aistros visiškai jokiai veiklai, tačiau stūmė save užimtumui, nes šio neturėdama pagaudavo save skęstančią ašarų pakalnėje. Viduje jautėsi be galo prastai, bet didvyriškai su tuo kovojo. Tą dieną išsiruošė kelionei į prekybos centrą elementariam maisto produktų bei buities prekių atnaujinimui. Ne specialiai įžengė į vaikiško asortimento skyrių, stabtelėjo prie tvarkingai sukabintų, įvairiaspalvių šliaužtinukų. Krūtinę užspaudė be galo tamsus jausmas. Turėjo pasistengti, idant neapsipiltų ašaromis. Liūdesį netrukus galutinai išvaiko pasigirdęs pažįstamas balsas. Puolė sukinėtis bei dairytis, kuomet pasirodo prekių vežimėlį stumiantis... Mason'as! Pastebėjo ir jam draugiją palaikančią tamsiaplaukę merginą, kuriai su užsidegimu kažką pasakojo. Maggie nekaltino vyro dėl savo problemų, bet tą akimirką kraujas gyslose užvirė atimdamas jai sveiką protą. Įsiutusi Blackwood netipiškai savo "vargdienės" natūrai pripuolė prie Lockwood'o delnu skambiai užvažiuodama jam per veidą. Sutrikęs vyras susigaudė ne iš karto, kai Maggie pradėjo savo litaniją. Įširdusi moteris nejučia apsipylė ašaromis, stengėsi kalbėti net tada, kai rauda ėmė gniaužti kvapą.
- Tą kartą plyšo prezervatyvas, Meisonai. Prieš keletą dienų mane paleido iš ligoninės. Aš persileidau,-apsiėjo be įžeidinėjimų, tiesą pasakius jos balsas skambėjo ramiai, nors ir lūžinėjo,-Tau tai tik vienos nakties nuotykis. Eilinė mergina, kurią netrukus pakeitei kita,-pagiežingai sušnairavo į Eleną,-Kaip aš turiu gyventi žinodama, kad manyje mirė mano pačios vaikas?-sunkiai užbaigė žodžius, nes emocijos tapo tiesiog per daug intensyvios. Mason'as tikrai stengėsi sutvarkyti situaciją, tačiau Blackwood jo neklausė. Jie nieko neišsiaiškino, nes su meltdown'ą išgyvenančia Maggie nebuvo lengva susišnekėti. Finale ji tiesiog išbėgo iš salės palikdama Lockwood'ą ir jo palydovę užnugaryje. Žinojo, kad pasielgė kvailai, bet tą akimirką, tą sekundę negalėjo nieko su savimi padaryti. Sugrįžusi į automobilį stengėsi nusiraminti. Žvilgtelėjo į veidrodėlį. Išbalęs, ašarotas jos veidas atrodė klaikiai. Nesijautė geriau. Atrodytų išsiliejo, išleido ilgai laikytą pyktį bei frustraciją, tačiau to nebuvo gana. Ji grįžo į namus taip ir neapsipirkusi. Savo nelaimei tapo dalimi dar vienos scenos, tik šios kaltininkė Maggie nebuvo. Džimis tikrai nebuvo didelis Tonio gerbėjas. Stengėsi jį toleruoti iš pagarbos tamsiaplaukei, tik tiek. Šį kartą būtent ponas Blackwood'as buvo agresorius, tačiau vyrų konfliktą neteisingai interpretavusi mergina puolė ginti būtent pastarojo. Žinojo gi apie supernaturalią Gomez'o prigimtį, jo sunkią kovą kontroliuojant savo instinktus. Net Toniui priklausantį kraują priskyrė Džimiui. Momentas buvo toks netikėtas, kad nespėjo net pasidžiaugti matydama vaikiną. Priešingai - išvijo jį lauk bei aprėkė. Emociškai Blackwood labai stabili tikrai nebuvo, bet vargu ar galima ją dėl to kaltinti. Pati nesuprato kaip jaučiasi dėl Gomez'o, pati kažkaip jo vengė ir dabar, regis, savo noru susikūrė priežastį ant jo pykti. Štai kodėl labai nenoriai sureagavo į Tonio žinutę, kuri netrukus pasirodė esanti visai ne nuo telefono savininko. Šaltai sureaguoti į situaciją Maggie negalėjo. Ji nenuslėpė nuo Džimio to, kad ketina vykti parsivežti nusigėrusio Gomez'o ir vargu ar Blackwood'as pasijautė pamalonintas. Nepaisant nepasitenkinimo jis pasisiūlė važiuoti kartu. Mergina pritarė. Tikrai nenorėjo pasilikti su Toniu dviese, Džimio būvimas šalia suteiks atmosferai dalykiškumo. Sėdo į savo senutėlį automobilį ir išvažiavo. Navigacijoje suvestos apylinkės nebuvo Blackwood pažįstamos. Netgi kai atvyko į dvarą negalėjo patikėti, kad adresas tikrai yra teisingas, nes negalėjo suprasti ką Gomez'as galėtų čia veikti. Ta prasme, tokiuose ištaiginguose beveik-rūmuose. Džimis kelis kartus patikino, idant koordinatės yra teisingos. Palydėti Maggie į vidų atsisakė. Mergina jautėsi žiauriai nejaukiai artėdama link didelių, pravirų durų. Buvo prastai apsirengusi, nepasidažiusi, nepaklusnius plaukus susisukusi į netvarkingą kuodą. Tarp kerinčios prabangos, o ir prasilenkusi su įstabaus grožio moterimi (Elissa), Blackwood jautėsi it žuvis išmesta į krantą. O ką kalbėti apie užgriuvusius kompleksus dėl savo išvaizdos. Nesiryžo eiti į vidų. Nejaukiai susimėtė, net kumščiu pastuksena į medines duris. Duslus garsas paskendo garsiai grojančioje muzikoje. Smalsiai atėjūnę stebėjusi vikanė juokdamasi pasiūlo jai užeiti.
- Tu turbūt Maggie?-laiptais nusileidęs Sebastianas pasitinka pasimetusią Blackwood, kuri baikščiai dairėsi savo didelėmis akimis. Ji buvo visiškai apstulbusi. Vargu ar tikėjosi šį vakarą susidurti su vienu žinomiausių vampyrų. Kukliai linktelėjusi Blackwood pajunta šaltą Redford'o ranką ant savo peties,-Palikau Tonį viršuje, esu įsitikinęs, kad jis atsijungė. Tau reikės pagalbos. Eime,-paraginęs Megę sekti paskui, ima kilti laiptais į viršų. Tai buvo pirmas kartas kai Maggie lankėsi tokiuose įspūdinguose namuose. Dievaži, net Sims'us žaisdama tokių nepasistatydavo. Užspausta nejaukumo jausmo ji nepratarė nė žodžio. Išvirtęs ant didelės lovos kambaryje gulėjo Gomez'as. Sparčiai prie jo priartėjusi Blackwood pabando vyruką pažadinti švelniai patapšnojusi pirštais jam per veidą. Tuojau įsikiša Sebastianas, kuris iš karto perima Tonį į savo rankas persimesdamas vyruką per petį. Tryse nusileido į svetainę, tuomet pranėrė pro duris ir pasiekė lauką. Redford'ą, Gomez'ą bei Maggie iš kart pasitinka Džimis, kuris atidaręs galines dureles padeda perkelti Tonį į automobilio vidų.
- Ačiū, kad atvykai. Kad atvykot abu,-dirstelėjo ir į Džimį, kuris laikėsi atokiau.
Megę stebino tai, kad iš pažiūros Sebastianas vaikiną prisiėmė šitaip asmeniškai.
- Ne pirmas kartas. Vaduoti Tonį iš nepatogių situacijų man tapo įprasta,-ji švelniai nusijuokė žvilgtelėdama į Džimį, kuris neatrodė labai patenkintas Blackwood komentaru. Vyras niekados nesuprato kodėl tamsiaplaukė yra tokia neabejinga tam vaikėzui. Atsisveikinę jie sulipo į automobilį ir išvažiavo.

Sebastianas negrįžo atgalios į dvarą. Stabtelėjęs akimis pasekė grakščiai numainuojantį Elissos siluetą. Iš ties bjauriai su seserimi pasielgė, kuomet atsitvėrė nuo jos visiška tylos siena. Žinoma komentuoti to kas tarp jųdviejų įvyko nereikia, tačiau ignoruoti vienas kito jie tikrai negali. Redford'as pasekė moterį, kuri ne per seniausiai įžengė į pasakiškai atrodantį dvaro sodą. Ji puikiai girdėjo nugaroje jos aidinčius vyro žingsnius. Elissai sustojus greta fontano, Sebastianas atsidūrė šalia. Trumpai žvilgtelėjęs į Elissą nuvedė akis tolyn. Iš pažiūros sodas netgi šiek tiek priminė fėjų pasaulį, kuriame svečiavosi ne kartą. Pasirėmė ranka į šaltą marmurinį paviršių jausdamas kaip odą kutena mažyčiai vandens purslai.
- Horatius gyvas, Elissa. Mačiau jį savo akimis, o po to jis epiškai atspardė man subinę,-dialogą pradėti kažkaip reikėjo, tad inicijuoja temą, kuri vyrą neramino labiausiai. Šviesios vyro akys nusileido link moters pilvo. Redford'as pats dorai nesuprato to, ką jautė ir ką girdėjo. Galbūt Elissa pagalvojo, kad Sebastianas suprato, tačiau pati idėja buvo per daug nereali, kad galėtum savaime pasidaryti teisingą išvadą.
- Kiek senai žinai, kad esi fėja?-vyras nenuslėpė to, idant turi visai neprastą supratimą apie būtybes, kurias drąsiai pavadintų bene didžiausia savo silpnybe. Sebastianas tikrai neketino vengti Elissos, įskaitant šį vakarą. Katherine tikrai nepatiktų matyti Redford'ą besišnekučiuojantį su savo seserimi, akivaizdžiai jautė jai stiprią antipatiją, bet turint omeny, kad pats vyras niekados negriežė danties dėl Pierce ir Meisono susidūrimų ar nesijautė nejaukiai gyvendamas namuose, kuriuose porelė seniau apdulkino kiekvieną kampą, tiesiog neapsisunkino visokiais bereikalingais nerimais. Giminaičiams reikėjo be galo daug visko išsiaiškinti ir geriau tą padaryti dabar, nei sekantį kartą, kuris greičiausiai neateis labai greitai.

by **Arabella Petrova** Antr. 08 15, 2017 7:01 am

Bittersweet ball vol. 1

NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Mischa Book Chillak - Ready Or Not

NO HARD FEELINGS. OR THIS IS JUST ANOTHER GAME? (song)
Katherine Pierce visuomet buvo viena tų asmenų, kurie nesugeba atleisti ar bent pabandyti sugyventi su kvailystėmis (jos asmeninė nuomonė), kurioms kartas nuo karto, įvairovės daliai pasiryžta (ne)mirtingi asmenys. Niekada netoleravo išdavikiškumo, nepriklausomai nuo to ar šis buvo iš partnerio, draugo ar šeimos nario pusės. Paprasta kaip 2x2, jei susimauni, vadinasi prarandi viską, kas tau buvo svarbu ir nesi vertas antros galimybės, antraip, pamokos išmokti nesugebėsi ir darysi tai periodiškai, tik kaskart su mažesne tikimybe kad nusikalstamos veikos metu tau užmins ant uodegos. Kiekvieną kartą, kuomet nemirtingoji garbanė nudegdavo, vienokia ar kitokia prasme, jos visas kūnas prasikaltusiam imdavo netiesiogine to žodžio prasme, priminti ledokšnį, kuris it užkalbėtas nebe atitirpdavo, net statomas prie pačios karščiausios pragaro liepsnos. Toks yra tas gyvenimas, ir akivaizdu kad su tuo padaryti nėra įmanoma nieko, ypatingai kai tos pačios aplinkybės verčia tave dar, ir dar, ir dar kartą apsvarstyti tai, kad nenori tokio šūdo savo gyvenime. Sebastian‘o atžvilgiu žinoma viskas nebuvo taip lengva, o ir mintys apie visapusišką atsitraukimą kažkaip nemaloniai nuteikė. Visgi, nemirtingasis net natūraliai nesistengdamas to daryti, stūmė garbanę nuo savęs, kaip purškalas nuo vabzdžių, pastaruosius stumia šalin. Perspektyviai. Ir tiesą sako žmonės, kad kartais reikia užlaikyti liežuvį už dantų, nes tai yra geriau, nei sakyti bet ką, vardan to kad sakyti. Išimtimi gali būti tik tvirta, nepalaužiama nuomonė, kuri yra būtina, nors ir dažniausiai visapusiškai atstumianti. Oh well... Vienokiu ar kitokiu atveju, Katherine buvo įstumta į labiausiai nepavydėtiną padėtį, kuomet ir pati nebuvo visiškai tikra dėl to, kaip turėtu reaguoti į aplinkybes, kurių negalima ištrinti iš istorijos metraščių. O jei ir galima, tai ne kiekvienas norėtu kad taip atsitiktu. Ji jautėsi keistai neapsisprendusi, ir kuomet vienu metu buvo pasiruošusi pademonstruoti savo nepriekaištingai deimantais padailintą vidurinio piršto manikiūrą, kuru tiesiog pakilnoti pečius, leidžiant suprasti jai jai visiškai nerūpi tai, kas vyksta. Nmet tuomet kai Sebastian‘as labai rimtai nusprendė laikytis savo pozicijos, ir netgi kartas nuo karto (ne)apgalvotai spjauti garbanei į veidą apie tai, kaip šiam patiko nuotykis su Elissa, bei jis nesupranta kodėl istoriškai žinoma antrininkė dėl to jaučiasi, sakykime „nemaloniai“, ji savo ruožtu natūraliai tolo. Tikriausiai tie žodžiai, kurie mena neva ir „šuo pripranta kariamas“, nieko bendro neturėjo su realybe, ar bent jau tokia asmenybe, kokia buvo, yra ir bus Katherine Pierce. Galima ją už tai nuteisti, galima užmėtyti akmenimis, tačiau finale ji išeis aukštai iškėlusi galvą, ne kas nors kitas. Ir ar tai nutiks greta Redford‘o, yra labai rimtas ir šiuo metu beprotiškai sudėtingas klausimas, į kurį atsakymo nesugebės surasti nei galingiausi vikanai, nei išmintingiausi mokslininkai. Tai parodys tik laikas, bei abipusis santykis, kuris prives arba prie vieno kelio, arba prie skirtingų.
Ne per daug ilgai trūkusi viešnagė Jungtiniuose Arabų Emyratuose kartu su savimi atnešė tūkstančius įdomių ir netgi galima pasakyti kad neįprastų potyrių. Pradėti reikėtu nuo nevaldomo galios išsiveržimo, kuris įvyko dar būnant ore. Atrodė kad šiek tiek per liesas Pierce kūnas nebe istengė savyje užlaikyti tos galybės, kuri galiausiai pareikalavo būti išleista į paviršių. Ir nepriklausomai nuo to, kad tamsiaplaukė garbanė kategoriškai atsisakė tai komentuoti, suvesdama viską ant neįpareigojančio „oops“, tai liko didžiule mįsle, kuri taip ir nebuvo iminta ne vieno, iš išgyvenusių. Visa laimė, kad iš „katastrofos“ vietos pavyko pasiplauti pakankamai lengvai, nenukreipiant per daug bereikalingo dėmesio į save. Sekė ir pakankamai adekvatus bendravimas tarp Katherine ir Sebastian‘o. Jokios seksualinės įtampos, tiesiog dviejų suaugusių asmenų delikatus, ir netgi šiek tiek oficialus bendravimas, kuris pasibaigdavo kaskart, kai jie patraukdavo skirtingais keliais. Ir nors Redford‘as likdavo įkalintas pastatuose, mat negebėjo išnerti į saulės šviesą neužsidegus it fakelas, Pierce tą laiką išnaudojo asmeniniams malonumams. Aplankė žymias Dubajaus vietas, observatoriją, kelis prašmatnius restoranus. Susipažino su keliais asmenimis, kurie jos manymu dar sugebės pasitarnauti jos pačios ateity. Ši šalis, jai atrodė kaip kažkas neįtikėtino, atimančio sveiką nuovoką ir gebėjimą kalbėti nesutrinkant. Na, nėra paslapties tame, kad garbanė dievina prabangą, ir tokią, apie kurią gali pasvajoti net dabartinis ponas USA prezidentas. Ji mylėjo gyvenimą, ir vienareikšmiškai mylėjo save, todėl niekur nesistengė savęs varžyti. Na, nebent meilės reikaluose, kurie dabar net nebe atrodė tokie būtini ar reikšmingi. Žinot kaip būna, kai mažas vaikas rodo natūralų susidomėjimą įjungtą dujine? Ir kai jis galiausiai prisiliečia prie įkaitusio stiklo, tas susidomėjimas kažkaip mistiškai išgaruoja. Savitai interpretavus šį pavyzdį, galima jį pritaikyti ir Katherine. Kažkas tiesiog pasikeitė, arba pasikeitė ji. Kas iš tiesų būtu gana keista, turint omeny tai, kad ji net daugiau nei 500 metų išlaikė SAVO charakterį, kuris arba paskandindavo aplinkinius euforijoje, arba vertė ją paniekinti nuo pat pirmos akimirkos. Kažko per viduriuką paprasčiausiai neegzistavo. Išnaudodama savo laisvą laiką savo pačios malonumų patenkinimui, nepamiršo ir asmeninio socialinio gyvenimo, kuomet į socialinio tinklalapio „instagram“ patalpino kelias kompromituojančias nuotraukas, turinys kurių pasauliui pademonstravo pakankamai daug, paliekant gana menką vietą fantazijoms, arba atvirkščiai, jas sukeliant dar daugiau. Bendravo ir su likusiais NYC, nors pagrinde ir tekstinėmis žinutėmis, kurias vėliau begėdiškai ištrynė, nenorėdama kad kas nors, labai smalsus kištelėtu savo nosį ten, kur ne vieta. Oh, o ką kalbėti apie epišką ir totaliai BADASS kerštą, kuris tapo įgyvendintas, kuomet fiktyvi Redford‘ų šeima triumfuojančiai įžengė į korporacijos iš-pampintą vakarėlį. Tai buvo nepakartotinas ir vienetinis veiksmų planas, kuris privertė Pierce atsiminti tai, kad norint, ir būnant nemirtinga, galima padaryti beveik viską. Vargu ar kada prieš tai dar jautėsi tokia laisva, piktdžiugiška ir nevaržoma. Šis jausmas beprotiškai patiko, ir tam tikru metu sukėlė natūralią seksualinę iškrovą (ne paslaptis yra tai, kad moters organizmas yra tikras stebuklas, mat vien tinkamų minčių galia galima iššaukti sau pačiai orgazmą). Nieko nenutuokė apie tai, esti Redford‘as vis dar jaučia kiekvieną ryškesnę Katherine emociją. Nesuglumo, netgi nepajuto gėdos, kuomet sutiko reikšmingą jo žvilgsnį, kuris buvo nukreiptas į ją (nesikartosiu per daug, aprašydama tuos pačius įvykius, tik kitais vartojamosios kalbos žodžiais, kad nevarginti ilgais tekstais apie tą patį, nes Laura labai puikiai aprašė šią dalį, aš savo ruožtu paminėsiu tai, kas vyko toliau, prieš grįžtant atgal į dvarą, kuris nebe buvo primetamas kaip Pierce namai).
Barasti Beach. Dar viena galimybė pasikalbėti akis į akį, kuomet aplink nebuvo ne vienos žinomos (ne)gyvos sielos, atskleidė dar šiek tiek paslapčių, kurios prieš tai nebuvo iškeliamos į viešumą, dėl tam tikrų priežasčių. Visapusiškai sarkastiškame Katherine veide vienu metu netgi sušmžavo gailestingumo mimika. Kad ir kaip be pasukus, Sebastian‘as buvo pakankamai svarbus asmuo garbanės gyvenime, todėl žinojimas kad jam nėra viskas gerai, nebuvo maloni žinia, nors Pierce ir būtu „šlapiai“ sapnavusi kad jam egzistuoti praradus ją nebūtu visapusiškai linksma. Tačiau po visu tuo „piktavalės“ fasadu, ji buvo jaučianti, gyvenanti ir netgi suprantanti asmenybė. Vienu metu, kaip tik tuomet, kai Redford‘as nusprendė savo žodžius apibrėžti reikšmingu žvilgsniu, garbanė ištiesė savo rankas palei stalą į priekį, tarytum būtu norėjusi suimti jo plaštaką tarp savo delnų. Gana smulkus, daugumai net nieko nereiškiantis gestas taip ir neliko įgyvendintas iki galo, mat tam sutrukdė pasirodęs senas fatališkosios garbanės praeities šešėlis. Stefan Salvatore. Iš tiesų labai išvaizdus ir geras vyras, vargu ar nusipelnęs to, kas šio akivaizdžiai laukė. Sebastian‘o pirminė reakcija natūraliai iššaukė Pierce kikenimą. Nežmogiška? Ne. Komiška? O taip. Kelias pirštais prisidengusi lūpas, nemirtinga asmenybė sunkiai tvardydama kikenimą pasistengė paaiškinti kad šis asmuo nėra tas, apie kurį pagalvojo Sebastian‘as. Nors reikia pripažinti, kad net suvokdamas tiesą, ir vis vien lengvai Salvatore nepaleisdamas, vyras „paglostė“ oponentės savimeilę. Nes, jau nebe buvo paslaptimi tai, kad šešėlinė Silas versija kadaise buvo reikšminga figūra tamsiaplaukės gyvenime. Tikriausiai valdoma natūralaus smalsumo, Katherine sutiko suteikti pirmam vampyrui galimybę paneigti jos įžulius, pašaipius komentarus apie tai kad jam visai kuku, bei jokių sparnuotų dievybių nėra, nebent tai yra kažkieno laki vaizduotė, kuri yra remiama pasakų. Tiesą pasakius, kelionė kateriu ir galiausiai šioks toks klaidžiojimas palaipsniui ėmė kelti garbanės nuobodulį, o ir kulniukai pastoviai nelabai patogiai smigo į žemę (not fun). Kiaurai veriantis Pierce žvilgsnis susidūrė su jo.
– Tikiuosi kad nemanai, kad dėl to kad iš po žemių ištrauksi griaučius, kurie nebus nei beždžionės nei žmogaus, imsiu ir pradėsiu laikyti tave mažiau pamišusiu? Tebūnie, daryk ką užsimojęs, vis vien jau sugaišome per daug laiko tam, kad nusigauti iki šios vietos. Sugadinau savo mėgstamus batelius ne tam, kad apsisukti ir eiti atgal. – Pavartydama akimis, Katherine akivaizdžiai nebuvo nusiteikusi padirbėti juodo darbo, ir pavyzdžiui padėti traukti kūną iš po žemių. Nebuvo tuo suinteresuota, nors iš tiesų, buvo įdomu, jei ši beprotiška priklausomybė, o ir pati rūšys yra tikra, kaip gi elgsis pats Sebastian‘as? Ims varvinti seiles, puls sudžiuvusį lavoną, griaučius? Ar mes iššūkį, pakilnodamas antakius, bei tokiu būdu parodydamas akivaizdžią provokaciją? Nutikti galėjo bet kas, tačiau tai kas nutiko, privertė garbanę netgi prasižioti. Garbanė leido Redford‘ui kalbėti toliau, nepriklausomai nuo to, kad prieš tai pastebimas pašiepimas jos veide ėmė blankti. Užvaldyta kitokių emocijų, originali vampyrė, labai aiškiai pademonstravo savo nepasitenkinimą pirmiausia dėl to, kad kalba ėmė liesti kažkokią mistinę būtybę, kuri pirmiausia buvo ji. Pavydas? Taip, tai geriausiai moters jauseną apibūdinęs jutiminis procesas. Nepertraukė jo net tuomet, kai vyras ėmė elgtis kaip didžiausias pimpis ever. Na, galima sakyti kad Katherine yra švelniai tariant ne viso proto, tačiau vargu ar jai asmeniškai yra labai malonu girdėti iš patinkančio asmens, apie tai, kokį „saldžiausią“ periodą šis yra išgyvenęs su kita, o ant viršaus dar ir gauti ir iš „gailesčio“ skuduro tiesiai per veidą. Tiesa yra tame, kad kiekvienas asmuo, savo partneriui siekia (nebūtinai sąmoningai) būti geriausiu visomis prasmėmis, antraip jei to nėra, atsiranda visiškai suprantamas noras ieškoti to, kas yra geriau: juda geriau, mylisi geriau, kalba geriau ir galiausiai netgi kvepia maloniau. Smulkmenos, bet gyvenime net labai aktualios. Jei Pierce būtu gyva, tikriausiai nuo šios akimirkos jos veidas nusidažytu raudoniu, kuris yra būdingas tuomet, kai visą kūną užvaldo įsiūtis. O taip, dabar fatališkoji vampyrė siūto kaip suerzinta laukinė katė, kuri bet kuriuo metu gali nutraukti tau galūnę vien todėl, kad užpisi baksnodamas jai per nosį. Apniūkęs, rūstus josios veidas pirmiausia „paryškino“ ir taip ne blankias akis, kurių žvilgsnis atrodė kad jei galėtu, būtu susprogdinęs Sebastiną, į tūkstančius dalių, o tuomet su pasimėgavimu stebėjęs kaip visą tai vėl susilipina į vientisą masę. Visgi, pasirodo kai kuriuos sunaikinti yra beveik neįmanoma, o gal ir nereikia. Pirmiausia pro garbanės lūpas išsiveržė prunkštimas, kuris buvo palydėtas ir monologo.
– Jautiesi kaltas tik dėl to, kad tai privertė mane pasijausti „siaubingai“? – Klausiamas tonas kaip mat užpildė aplinką, nepriklausomai nuo to, kad čia pat buvo ir pašalinis asmuo, Pierce visiškai nejuto sarmatos, kirsti atsakomą smūgį, kuris asmeniškai jam, gal tokiu ir nepasirodė, tačiau jai pačiai tikrai pasidarė kur kas lengviau, ką kalbėti apie tai, kad daug aiškiau. Nepasibodėjo net demonstratyviai kelis kartus suploti, po ko susikryžiavo rankas po savo krūtine, visiškai nespecialiai šią kilstelėdama viršun. – Bravo. Rimtai. Visuomet sakiau kad tu esi kitoks, nei dauguma. Ir esi, nes esi didžiausias pimpalas, kokį ten teko matyti per savo solidžiai ilgą gyvenimą. Tačiau dabar paklausyk manęs, Seb‘ai. Nežinau kiek iškreiptas yra tavo matymas, tačiau leisk pasakyti tiek, kad neverta sakyti moteriai, kad trokšti jos, rodyti tai, ir netgi pažadėti kad ji taps tavo, ankščiau ar vėliau. O paskui jai tėkštelėti į veidą, neva tu nesigaili kad padarei didelį „game over“, užtat gavai pimpalu pamaskatuoti sesers vaginoje. Ir dot dot dot. – Vos pastebimai kilstelėdama savo antakius, garbanė net nesistengė prisileisti prie Redford‘o, kaip ir kelis kartus prieš tai, už šio riebius išsireiškimus trinktelėti jam ne mergaitiškai. Po tokios mielybės, kurią gavo išgirsti jau nebe pirmą kartą, pasidarė koktu. Pavargo, atsibodo. Nenorėjo liestis, net šalia stovėti. Ir visgi tęsė, negalėdama jausti tos ribos, kada jau reikėtu užsičiaupti.
– Todėl verčiau pabaksnok pirštu į tuos gailesčio trupinius, kuriuos pabėrei, bei susikišk juos į savo išangę, nes prisiekiu, jei tai tauškėsi ir toliau, mano ausys ims kraujuoti, kaip bet kuriam normaliam asmeniui, nuo Byberio dainų. –
Šiek tiek liguistas Sebastian‘o pasakojimas apie tai, ką jis veikė ankščiau domino kur kas mažiau, nei visai netrūkus pasirodęs sudžiuvęs lavonas, bei tai, kokiu principu liko panaudotas Salvatore, kuris čia reikalų turėjo mažiausiai, bei akivaizdu, kad pasiimtas kartu buvo ne vien tam, kad apsiimtu kasimo darbais. Garbanė nuolankiai, su ne ką mažesniu susidomėjimu stebėjo kaip hibridės kūnas prisipildo, atgyja visiškai naujam gyvenimui. Pasąmonė žinoma įsiminė tai, kaip gi ši individuali asmenybė atsirado, kaip veikė, ir kiek daug reiškia Redford‘ui. Ir visgi, šios magiškasis organizmas tikrai kėlė labai įdomų jausmą. Ne, moteris neveikė jos seksualia prasme (gal todėl, kad nesiskundė to stygiumi? galu gale, dabar ne akmens amžius, kad b8tu reikalingas gyvas pimpalas, tam kad padaryti sau gerai), tačiau žadino beprotiškai didelį norą ją suėsti. Taip taip, ne perkeltina prasme. Jei Sebastian‘as nebūtu saugojęs fėjos pasturgalio, Katherine tikriausiai nesugaištu ne akimirkos, kuomet jausdama burnoje besikaupiančias seiles, užsipultu tą beprotiško, visiškai nežemiško grožio atstovę, ne vien kad sugerdama jos kraują, tačiau ir sukramtydama odą, vidaus organus, bei iščiulpdama kaulų minkštimą.
Sunku paaiškinti ant kiek liguistas, bei nevaldomas buvo šis troškimas, kuris apsireiškė visiškai netikėtai, ir visiškai nesuprantamai. Žinoma, Katherine suprato tą nesustabdomą norą, apie kokį kalbėjo Redford‘as, ir visgi, vargu ar kada būtu leidusi sau pripažinti tai, kad jis galėtu būti teisus. Mat, priešingai nei jo sužadinti impulsai, Katherine buvo nukreipti į niokojimą. Galima tai pavadinti tuo, kad labiausiai yra sužadinami tie troškimai, kurie ilgai buvo slopinami, nors ir kūne patys aktualiausi. Galima pasakyti ir taip, esti Katherine labai akivaizdžiai buvo priešinga asmenybė, nei Redford‘as, todėl ir reakcija buvo kitokia. Vienaip ar kitaip, reakcija buvo, ir ji buvo neįtikėtinai audringa. Juk vien atsižvelgiant į tai, kad Sebastian‘ui teko pasistengti kad smulkaus sudėjimo vampyrė nepasiduotu į priekį. O ji drąskėsi, plėšėsi, ir atrodė kad buvo tam tikru metu visapusiškai praradusi sveiką nuovoką. Galu gale, ji netgi leido dalinį mitologinį šaltį, viską, kad tik būtu paleista. Ir jei ne hibridės stebuklingos galios, kurias ji pademonstravo visai netrūkus, sunku nuspėti kuo gi viskas būtu pasibaigę. Nublokšta nesuprantamos jėgos, Pierce nukrito tiesiai nugara ant Redford‘o, po ko, paskubomis nuo šio nusirideno. Stebėjo kaip nuogos moters pavidalas ėmė sparčiai tolti. Atgulė ant žemės, stipriai sukąsdama dantis.
– Gerai, tu teisus. Tiesa, tarpkojis man nesudrėko, o gaila. – Gana lėkštas pasisakymas, tačiau ko dar galima tikėtis iš asmenybės, kuri nemėgsta pripažinti kad kažkur gal buvo neteisi. Vienaip ar kitaip, šio vakaro planai buvo išbaigti, nors du iš čia buvusių, atgal į NYC nesugrįžo iš karto. Reikėjo užbaigti dar kelis reikalus, kurie pasirodo kad buvo ne mažiau svarbūs.

KILL OR BE KILLED. NIKLAUS IS GONE. (song)
Kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo to, ar yra gyvas ar nemirštantis sugeba padaryti klaidas, kurios galiausiai galėtu sugriauti jų pačių gyvenimus, atitraukti artimuosius ir palikti slegiančiame vienišume. Ir galima teigti kiek tik norima, neva vienatvė gali netgi būti geras dalykas. Iš tikro, niekas nenori būti vienišas, ir jei tokiu tampa, tuomet apsimeta kad susitaikė, arba būtent to ir troško visą savo gyvenimą. Katherine buvo viena tų asmenų, kurie neturi greta „tikrosios šeimos“, arba draugų, arba tų, kuriems jos esybė nuoširdžiai rūpi (nespaudžiama ant gailesčio, neprigalvokit, o skaitykit toliau. xDD). Išduota kartą, antrą, trečią ir galiausiai paversta į nemirtingą asmenybę, ji nesistengė susikurti santykius, kurie būtu grindžiami natūraliai kylančia simpatija: naudojosi vampyriškais privalumais, užkalbant kitus ją „dievinti“, ir ilgus šimtmečius toks planas pakankamai gerai veikė. Todėl atsitiktinai, ar nelabai, sutikti asmenį, kuriam tu imtum rūpėti tiesiog todėl, kad pats asmuo taip nusprendė – Katerinai yra keistas, nesuprantamas ir netgi atstumiantis dalykas. Ji, kaip vilkolakių fanatikai galėtu išsireikšti, yra „vienišas vilkas“, kuris yra ant tiek pripratęs prie to esti gali pasitikėti tik savimi, kitokios įvykių sekos net neprisileidžia. Tarp kitą ko, teoriškai kalbant apie vilkus, ar kas nors yra sau užsidavęs klausimą:
„Jei prieš tave yra du vilkai, vienas jų yra piktas, kitas, nusiteikęs draugiškai. Kuris gi iš jų gali tapti tavo draugu?“. Atrodytu kad atsakymas yra lengvas ir netgi labai logiškas. Taip, bet kuris. Priklausomai nuo to, kuri pradėsi maitinti. Tai gal, kitokiame kontekste, ir liečiant visiškai kitokius prioritetus, tai yra tinkama ir pačiai garbanotai moteriai, vardu Katerina?
– Galiu pasveikinti tave su pergalingu ėjimu prieš korporaciją, tačiau manau kad dabar, turiu teisę pareikalauti tavo pagalbos, na žinai kaip oponento, „paslauga už paslaugą“ principu. – Neprireikė labai daug laiko tam, kad prieš užsakant bilietus atgalios į NYC, originali vampyrė imtu tam tikra prasme reikalauti atsakomosios paslaugos, juk apart tai kad ji nuoširdžiai pasimėgavo kankinimais, kurie buvo realizuoti Elizabeth adresu, ji negavo iš to kažko, atitinkamai materialaus ar naudingo konkrečiai jai. Savo ruožtu Sebastian‘as atgavo savo turtą, kompanijas ir netgi tam tikra prasme „prašviesino“ savo suteptą visuomeniškai vardą. Ji nesistengė kalbėti iš karto tiesiogiai, kuomet palinkdama link Redford‘o (kadangi tai mano rankose, sakykime kad pirmasis vampyras buvo atsisėdęs kur nors, bei akis nukreipęs į kompiuterio ekraną, kur ir stengėsi surasti optimaliausią variantą kelionei namo). Būdama jam už nugaros, garbanė leido savo vešliems, tamsiems plaukams sukristi ant jo nugaros, peties. Pasilenkė taip, kad jos kairiosios rankos pirštai, delnas atsirėmė į Redford‘o petį, o tarp veidų būtu išgautas labai minimalus atstumas. Šiek tiek pasukusi savo akis į kompiuterio ekraną, ištiesė laisvą ranką, sudėdama delną ant Sebastian‘o plaštakos. Imdama manipuliuoti savo ir svetima galūnėmis, „bluetooth“ belaide pelyte sukeitė galutinio tikslo vietovę, pakeisdama šią iš New Jork į Tokio, Japan. Jau nuo šios akimirkos, tapo aišku, kad moteris neketina praleisti progos, pagaliau susikauti su asmeniu, kuris jos gyvenimą gadino ištisus penkis šimtus su viršumi metų, neleisdamas atsikvėpti ar bent sustoti. Be jokios abejonės, ji būtu galėjusi pademonstruoti pasigailėjimą, atleidimą ir netgi leisti visai savo paniekai nusiplauti taip, kaip nusiplauna kakutis tualete, nuspaudus vandens nuleidimo mygtuką. Tačiau tuomet kalba eitu netgi ne apie Katherine Pierce, o apie kokią nors „wanna be“, kuri galiausiai pasiekusi savo užsibrėžtą tikslą, ima ir pasibaido dėl neaiškių priežasčių, kurios finale pasirodytu netgi per daug žmogiškos. Lėtai, pirmiausia pasukdama į Sebastian‘ą žvilgsnį, vėliau pasuko ir pačią galvą. Net neturėdama prievolės to daryti, specialiai ėmė pakankamai tankiai kvėpuoti, leisdama savo per praskleistas lūpas besiveržiančiam iškvėpiamam orui, susidurti su jo oda. Provokuodama, arba kaip visuomet „erzindama“ savo lipšnoku būdu, garbanota nemirėlė pasistengė kad abi jos rankos galiausiai atgultu ant vampyro pečių. Nosies galiuku, o vėliau ir it atsitiktinai, lūpomis, liesdama jo ausies kaušelį, vos pastebimai primerkė savo žvitriai klastingas akis. – Noriu kad jis mirtu, tačiau šį kartą visiems laikams. –
It nuodinga gyvatė, arba paprasčiau tariant seduktorė, garbanė net labai erotiškai iškišo liežuvį, juo švelniai palytėdama pirmo vampyro ausies kriauklę (kaušelį), ir tuomet dantimis šiurkštokai krimstelėjo per šio, to paties organo, spenelį. Ir kart po to, atsitraukdama, liko pasidabinusi labai savimi patenkintą veido išraiška. Ir žinoma, kadangi Redford‘as stengėsi rodytis kaip „all cold“, Pierce dar kartą pasinaudojo proga praleisti saulėtą dieną būdama su pačia savimi. Šiokios tokios lokalios linksmybės, kaip mat įsuko garbanę į savo ratą, kas tik dar labiau parodė esti ji ima atsipalaiduoti vis labiau. Susitiko su Sebastian‘u tik tuomet, kai jau buvo būtina keliauti į Tokio. Ir jie iškeliavo, pagaliau parodydami tai, kad geba išsiugdyti pakankamai didelę vendetą, pakankamai didelį charakterį, kuris padėtu atsikratyti visais tais kenkėjais, kurie ne tiek pasauliui, kiek iš dalies jiems abiems tam tikru metu buvo pakišę vieną ar kitą koją. Visiškai teisingai, just like that.
Nepriklausomai nuo to, kad Katherine vadovavosi viena akimirka, bei troško imtis veiksmų čia ir dabar, Sebastian‘as gavo ne lengvą užduotį paaiškinti šiai, kad nebus taip paprasta. Žinoma, negalima sakyti kad jis nuoširdžiai nepasitikėjo tuo, esti garbanė nesugebėtu to padaryti. Tiesiog geriau nei kas kitas, žinojo kad Mikaelson‘ai yra laikomi ne vien uždaros, gerai apsaugotos aplinkos, tačiau ir galingos magijos šleifo, kurį pasistengė sukurti vyriausia iš minėtos šeimos atstovų. Taip, jie galėjo bandyti kreiptis į Ambrose pusę (kuri be jokios abejonės yra skaitoma kaip stipriausių vikanų karta), tačiau būtu per daug negražu versti Katherine dirbti pėtis į petį su Elissa, o Sebastian‘ą su Silas. Paaiškindamas iš savo pusės žinomą informaciją, Redford‘as primygtinai pareikalavo Pierce nusileisti ant žemės ir imti galvoti galva, nes kitaip josios troškimas supleškės kaip naktinis drugelis, pavyliotas laužavietės. Jie nusigavo į Tokio, kur atliekant tam tikras manipuliacijas, tiek bandant praktikuoti „atsekimo“ burtus, tiek paprasčiausiai naudojantis kompiuteriu su internetu, sugebėjo surasti vietinį raganių koveną, kuris ne vien kad nemaloningai buvo nusiteikęs originalaus hibrido atžvilgiu, bet ir aplamai buvo priversti slapstytis nuo po visą pasaulį, it piktžolės šaknys išplitusios korporacijos, užsivedusios ant to, kad reikia išrišti kiekvieną rūšį. Kartu jie surado vietą, kurią savo „gamtiniais namais“ laikė minėtasis, ganėtinai stiprus, kovenas. Net tuomet, kai Redford‘as stengėsi kalbėti kiek galima labiau civilizuotai, Katherine savo ruožtu kaip visuomet į aplinką pylė tulžį, spaudė, reikalavo ir dalino visiškai ne tuščius grasinimus. Buvo sunku patikėti tuo, kad kompromisą pasiekti pavyks taikiai, tačiau pabandyti buvo verta. Raganos, kurios neatlaikė vampyrų „good cop, bad cop“ elgsenos, galiausiai pareikalavo kad šie išvyktu. Kurgi ne. Tikriausiai dėl to, kad visuomet mėgavosi tuo vaizdu, kuomet Redford‘as pademonstruoja ne vien gebėjimą dirbti liežuvių, tačiau ir savo tamsesnius atspalvius, suteikė jam progą padaryti tai kas, na, pripažinkime, jam ir pačiam visai patiktu. Ir nereikia lia lia, žudikams žudyti patinka. Vyriausia, ir matomai labiausiai garbinama koveno ragana iškėlė savo rankas, kuomet pasistengė abiems vampyrams sukelti beprotiškai stiprų galvos skausmą. Ir tiesą pasakius, abu tai be jokios abejonės nubloškė ant žemės. It nežemiška, nematoma jėga ėmė tuo pačiu metu tiek lyditi smegenys, primenant kas tas „aneurizma“ yra, bei spausti visus kaulus, kad atrodytu nuo bet kokio pasipriešinimo jie ims ir paprasčiausiai ims lūžti. Katherine žinoma buvo stipri, neapsakomai stipri moteris, bet prieš raganas pašokinėti gali tikrai ne kiekvienas, tuo labiau, savo galiomis naudotis garbanė tik mokytis pradėjo. Užtat Sebastian‘as, jis buvo akivaizdžiai su tuo susidūręs kur kas daugiau, ir šiaip, visai ne vyriška imti ir kristi po kojomis kažkokiai bobai, kuri telepatiškai tave spaudžia prie žemės, o tau asmeniškai ji net nieko nereiškia, kad imti ir pasiduoti tokioms manipuliacijoms. Burgzdama Katherine nesistengė labai priešintis, žinodama kad pati nuo to nemirs, o štai ragana pavargs, arba Redford‘as privers ją „pavargti“. Taip, tą naktį įvykdo dar vienas visiškai neįtikėtinas dalykas. Pro beprotišką skausmą, didžiules raganos pastangas sunaikinti pirmąjį vampyrą, jis pirmiausia ėmė šliaužti link „gerosios piktadarės“. Ir kuo labiau ji vyrą spaudė, tuo labiau jis niršo ir tuo labiau priešinosi. Tikriausiai ir jam pačiam pasirodė visko „too much“. Garbanė nesulaikydama skausmingo švokštimo, pasuko akis į raganų lyderę, pašaipiai, netgi su girdimu bandymu nusijuokti, tarė.
– Matai, priešingai nei dauguma jūsų netiesioginių bestuburių, mano draugas nėra taip jau ir lengvai suvaržomas. – Gaudama dar vieną skausmo dozę, Katherine buvo priversta ne vien kad nutilti, tačiau ir susimerkti. Ir tuomet, viskas pasibaigė. Atmerkusi akis, ji matė, kaip ant žemės nukrenta begalvos raganos kūnas, kuomet šios viršutinė galūnė tebėra laikoma už plaukų, tarp Sebastian‘o pirštų. Not bad at all. Sebastian‘as savo ryžtu nustebino ne vien likusias raganas, tačiau ir Katherine, kuri kildama nuo žemės paviršiaus liko pasidabinusi plačia šypsena, kurią teko nuslėpti tuomet, kai prireikė tęsti pokalbį toliau. Net jei prieš tai „susimyžusios“ raganos priešinosi prisidėti prie burto, kuris galiausiai nulauš Freya‘s Mikaelson apsaugas, dabar jos kur kas labiau baiminosi dėl savo pačių gyvybių. Pradėtas procesas, visai netrūkus iš ganėtinai lengvo, tapo veik fatališku. Kiekviena ragana, kuri buvo sudariusi žiedinį magišką ratą, ėmė iš visų galūnių plūstis kraujais, kratytis, kol galiausiai tiesiog iškrito. JOS VISOS žuvo. Ganėtinai aptirpęs Katherine žvilgsnis susidūrė su Redford'o.
– Ir viskas? Tikiuosi bent spėjo padaryti ką reikia... – Nežmoniška, tačiau būtent tokia buvo garbanės reakcija į tai, kad dėl kažkokio sumauto jos asmeninio įnorio ką tik mirė gal 20-30 nekaltų vikanių. Visiškas nesusireikšminimas, kuomet net nebandydama pasivarginti paslėpti masinę „savižudžių“ aikštelę, ji viso labo patraukė prie mažo, išnuomoto automobilio.
Susidaryti atsarginį planą nebuvo nei laiko nei galimybių, todėl abu vampyrai sutartinai nusprendė rizikuoti viskuo, ir keliauti būtent ten, kur buvo laikomi minėti karstai, slepiantys originalių vampyrų kūnus. Kelionė iki minėtosios vietos netrūko net valandos, per kurią Redford‘as susisiekė su savo „kompiuterių meistru“, kuris vėliau pasitarnavo atidarant Mikaelson‘ų saugyklą. Visa laimė, kad vaikis nebuvo informuotas tuo, kas tiksliai ten buvo laikoma, mat vargu ar būtu sutikęs prisidėti prie to, kad galutinai būtu sunaikintas jojo biologinis tėvas. Atidaryti saugyklą, netgi nuotoliniu būdu vaikinukui nepasirodė labai sunkia užduotimi. Matomai jei esi kažkame geras, vadinasi tikrai esi geras. Plieninės, beprotiškai sunkios durys atsivėrė, ir abu vampyrai buvo priversti užuosti natūraliai sklindantį „sudžiuvusių“ kūnų tvaiką, kuris susikaupia net tuomet, kai patalpa yra gerai vedinama, nors tokia ir nebuvo. Garbanės žvilgsnis kaip mat susidūrė su prieš akis matomais karstais. Ji sustingo, liovėsi judėti, ir iš pažiūros atrodė kad būtu pakeitusi savo nuomonę, kas būtu tikėtina iš bet ko kito. Žinojo, kad Redford‘as norės matyti ar net padėti. Ir ji neketino jam tai leisti. Gana greitai atsisukdama, Pierce antgamtiškai stipriai pastūmė pirmąjį vampyrą, ir įsmukdama į statinio vidų, jam kone prieš nosį, užvėrė duris. Žinoma, labai norėdamas, jis tikrai galėjo jas dar kartą atidaryti Tonio pagalba, arba fizinės jėgos, kurios jam netrūko. Bet ar tikrai norėjo? Ar tikrai bandė įsiveržti į vidų, jei jo pasąmonę pasiekė mintis apie tai, kad Katherine Pierce nepasirinks lengviausią kelią į kerštą, ji vienareikšmiškai pirmiausia suteiks Niklaus Mikaelson galimybę pripildyti savo plaučius šiuo tvankiu oru. Vos tik užspaudusi duris, garbanė iš karto prie staktos pridėjo abu savo delnus, nuo kelių akimirksniu pasklido nežmogiškas, nenatūralus šaltis, kuris kone iš karto „užlopė“ duris taip, kad jos paprasčiausiai sulipo su stakta. Žinojo esti jei Redford‘as kaip visuomet viską išsiaiškins greičiau, nei dauguma „tamsesnio“ mąstymo individų, jis tam sutrukdys. Galu gale, nebuvo panašu kad jis norėtu kad garbanė mirtu dėl kažkokios kvailystės, ar mirtu aplamai. Ji atsitraukė nuo durų, kuomet šios akivaizdžiai suvirpėjo nuo galingo smūgio, privertusio vietomis įskilti milžiniškam ledo sluoksniui, bei vietose netgi įlinko. Ir visgi, ji negalėjo leisti kad viskas pasibaigtu dar ankščiau, nei būtu pradėta. Jautė ir girdėjo Sebastian‘o pasipriešinimo, tačiau vis vien artinosi prie karsto, kuriame buvo jis. Niklaus Mikaelson. Atlapoti dangtį nepasirodė sunku, kaip ir vėliau iš jo krūtinės ištraukti durklą, vertusį originalų hibridą miegoti amžinu miegu.
– Nagi nagi, tik pasižiūrėkite kas pagaliau sutiko sugrįžti į gyvenimą. – Sudžiuvęs ir pilkas kūnas sujudo, nors jis ir nepasikeitė iš bendros išvaizdos, jis vienareikšmiškai išplėtė akis, kurių žvilgsnis iš karto susirado Katherine apgaulingai apgailestaujantį, tačiau tuo pačiu metu ir mielą veidelį. Keista, tačiau Katherine netgi stengėsi kalbėti taip, tarytum jos gyvenimo siekius ir buvo tai, kad šis vyras būtu gyvas. Ir kadangi buvo pakankamai gabi apgavikė, tai pateikti netgi nebuvo labai sudėtinga. Ji prikišo savo pačios riešą prie lūpų, vampyriškais dantimis perkąsdama odą, bei leisdama kad keli lašai erzinančiai nukapsėtu ant Mikaelson‘o lūpų. To visiškai užteko, kad jis imtu panašėti į labiau gyvą padarą.
– Nežiūrėk taip į mane. Lygiai tiek pat, kiek pasaulis būtu nuobodi vieta gyventi be manęs, tokia būtu ir be tavęs, Niklaus Mikaelson. Originalusis, pirmasis hibride. Ir jei tu ne prieš, mes su tavimi neblogai pažaisime... – Jei tai būtu ne garbanė, būtu galima pagalvoti kažką intymaus, bet kadangi tai buvo ji, tokie žodžiai nereiškė nieko gero. Nors tuo metu originalusis ir labiau buvo sudomintas tuo, kad vampyrė leido pasistiprinti savo krauju. Kadangi savitvarda ir susilaikymu, savikontrole hibridas pasigirti reikėjo, jis savo priešės kraujo išgėrė lygiai tiek, kad galėtu imti judėti, ne lašo daugiau. Vienu metu, kuomet Niklaus lipo iš karsto, matomai būdamas suinteresuotas tuo, kas yra antrame, jis ir Katherine atsisuko į plieninių durų pusę, kurios ir toliau akivaizdžiai tabalavo ir tik laiko klausimas te buvo, kuomet šios išvirs velniop. Tikriausiai būtent tai, o ne natūralus Niklaus‘o sumanumas, privertė jį į viską pažvelgti visiškai kitomis spalvomis. Jis negaišo laiko, kuomet sukibo garbanei į gerklę, suspausdamas taip stipriai, kad pirštais paprasčiausiai pradūrė jos kakle 10 skylučių. Jis teškė originalią vampyrę į sieną, ne akimirkai nepaleisdamas šios kaklo. Ji pasipriešino, kuomet keliais stipriais smūgiais sulaužė šiam ranką, kurią jis naudojo, kaip savotišką „ginklą“. Abu asmenys pakeitė žmogišką pavidalą į žvėrišką, puldami vienas kitą taip, tarytum rytdienos negalėtu sulaukti ne vienas jų. Plakėsi taip stipriai, kad viskas kas buvo šios statinio viduje, įskaitant ir antrą karstą, kuris nemaloniai teškėsi ant grindų, iš savo vidaus išverčiant sustabarėjusį Elijah kūną. Apkandžiojo, apdraskė, aplaužė vienas kitą. Iš pažiūros viskas vyko taip greitai, tarytum jie abu būtu povais, kurie ketino parodyti kieno uodega yra dailesnė, nors ir suprato kad geriausiu atveju, gyvas iš čia išeis tik vienas. Tačiau ne vienas neketino tapti ta auka, kuriai bus priversta pasakyti „sudie“ amžiams. Lemtinga akimirka atėjo visiškai netikėtai, nes kažkuriuo metu atrodė kad savo galiomis, apsukrumu ir panieka, jie buvo visapusiškai lygus. Pierce abejomis rankomis sukibo į Niklaus galvos plaukus (ne bobiškai, kai vyksta kačių peštynės), tai buvo geriausia vieta pradėti rodyti kad ji geba šiek tiek daugiau, nei tipinis vampyras. Šaltis, kurį leido buvo stipresnis, nei bet kada ankščiau. Ji stingdančiai ir negrįžtamai naikino kiekvieną originalaus hibrido kūno dalelę, sušaldydama iki tiesiog ledo figūros, jo kaukolę, smegenys, veidą, torsą, ir baigiant net batuose paslėptus kojų nagus. Būtent tuomet, kai Niklaus Mikaelson prarado bet kokią galimybę „atšilti“, pasigirdo didžiulis „BUM“, kurį iššaukė duris išvertęs Sebastian‘as. Ir būtent jo akyse, visapusiškai sustingęs ledo gabalas, kuris dar iš bendros figūros dar priminė Mikaelson‘ą, buvo su nežmogiška jėga pastumtas į sieną. Jis subyrėjo į milijonus smulkių ledo ir sniego gabaliukų. Visa aplinka, netgi tos pačios sienos, bei lubos, grindys ir ką jau kalbėti apie elektronika, buvo apsitraukę ledokšniais. Subyrėjęs iš pelenai kūnas, paliko Katherine akimirkai sustingusią, nesuprantančia kad tai buvo pabaiga. Ji vis dar atrodė stipriai sužeista (gal žaizdos ir susitraukė, tačiau drabužiai ir oda vis dar buvo pasidengusi krauju). Atsisukdama į Sebastian‘o pusę, ji nepratarė ne vieno žodžio. Tačiau ar dabar reikėjo būti didžiuliu išminčiumi, kad suprasti kad lėktuvo katastrofa nebuvo toks ir nespecialus, netikėtas dalykas? Galu gale, Pierce buvo būtina praktikuotis, tam kad įgyvendinti šitai, ir pripažinkime, moteriškas pavydas, skatino ją kaip nors „netyčia“ atsikratyti Katie. Nuleidusi pečius, garbanė išleido emociškai būtiną atokvėpį. Kažkodėl, neatrodė kad būtu baisiai laiminga, veikiau keistai rami. Žengė kelis žingsnius link Redford‘o. Sustojo priešais, pažvelgė į jo akis. Tikriausiai jiems abiems dabar nebuvo būtina kalbėti, todėl ji viso labo kelis kartus linktelėjo galva, ir po to, visiškai be jokio pagrindo ar išankstinės užuominos, gana greitai ir šiek tiek nerangiai suglaudė savo lūpas su priklausančiomis pirmam vampyrui. Tai netrūko ilgai, bet atrodė kad po šio siaubo, tai buvo būtina pačiai Katherine. Kaip ir prisitraukusi prie akivaizdžiai mylimo asmens, ji ir atsitraukė pirma...

BIRTHDAY BALL OR SHOWING THEM YOUR TRUE COLORS. (song)
Garbanė vargu ar būtu buvusi savimi, jei nepadarytu ko nors, galima sakyti kad kvailo, tačiau tuo pačiu metu ir nekaltai niekingo. Tai buvo jos gyvenimo pasirinkimai, kurių nesistengė gailėtis, tiesiog ėjo savais keliais, ir nekvaršino dėl to sau galvos. Kelionė iš Tokio, kur buvo laikomas Niklaus Mikaelson kūnas, turėjo būti tokia pat ilga, kaip ir kelionė iš Dubajaus. Apytiksliai 13.5 valandų. Žinoma, vampyro gyvenime tai tėra dalis trupinio, tačiau, kai kelionę praleidi su savimi, na, malonumas menkas. Specialiai, neperspėdama Redford‘o, Pierce sukeitė bilietus, šiam nepastebimai pakišdama rytinį skrydį, kas reikštu kad Sebastian‘as turėtu pirmiausia sudegti saulės spinduliuose, o vėliau gal būti nuneštas į lėktuvą. Tokio gana išsivysčiusi vietovė, todėl „akučių žaismas“ nesuveikė, o ir pati garbanė pasistengtu kad vieną skrydį nuo kito skirtu mažiausiai 12 valandų. Prieš nusigaudama į NYC, moteris turėjo sutvarkyti kelis, labai rimtus reikalus, todėl nenorėjo kad šią kas nors blaškytu. Netrūkus josios jauniausiai atžalai turėjo sukakti dar vienas pliusas prie amžiaus apibrėžimo, todėl buvo būtina iškrapštyti visas savo offšorines sąskaitas, bei nustebinti dukterį taip, kaip tik Katherine te sugeba. Ir visgi, prieš imantis, o tiksliau tuo pačiu metu, buvo būtina susitikti ir su Lockwood‘u. Kaip be pasukus, šis vyras yra Victorios biologinis tėvas, o kartu, jie galėjo dukteriai paruošti ne mažą staigmeną. Deja, net neįsivaizdavo, kad jųjų atžala ir pati veikė savarankiškai, kuomet nusprendė surengti aukštos klasės vakarėlį, net ne savo namuose. Taigi, Sebastian‘ą nuo Katherine skyrė pusė paros. Ir nepriklausomai nuo to, kai jau spėjo apsilankyti savo būte, bei suruošti staigemą dukteriai (žinoma ne žodžiu neprasitarusi apie tai, kad yra mieste), ji nukeliavo į oro uostą, kaip tik tuo metu, kuomet lėktuvas, kuriuo skrido pirmasis vampyras nusileido. Pasitikdama, garbanė buvo atsisėdusi ant savo mėgstamo visureigio kapoto, atmetusi rankas atgal, sau už nugaros, bei iš dalies atrodydama gana seduktyviai. Stebėdama tai, kaip pirmasis vampyras pakeliui link garbanės transporto priemonės, pasigavo sau žmogišką auką, grakščiai nuslysdama nuo kapoto, Pierce viso labo galvos mostu nurodė, kad šie abu gali užimti vietą gale. Keista, tačiau po įvykių kurie vyko prieš tai, garbanotoji moteris atrodė pakankamai atsipalaidavusi, bei neužsisukusi. Ji tiesiog ganėtinai neutraliai (savame stiliuje, be jokios abejonės) reagavo tiek į aplinką, tiek į patį Sebastian‘ą. Net nepasivargino pasiaiškinti, kodėl sukeitė bilietus, ar aplamai, ką veikė per tą laiką, kuomet šie buvo atskirti ganėtinai didžiulio atstumo. Užimdama vietą prie vairo, padarė prielaidą, kad vampyras norėtu nusigauti į savo namus, todėl, nieko netardama, kaip tik ten ir išsuko. Kelionė iki kadaise garbanei priklausiusio dvaro nebuvo labai ilga, visgi vienareikšmiškai tyli. Vargu ar buvo verta abejoti vampyrės vairavimo gabumais: taip iš pirmo žvilgsnio spaudė taip, kad nesunku buvo nuspėti esti ji yra greičio fanatikė, arba bent jau kelio chuliganė. Pažeidinėjo iš esmės tik saugaus lenkimo, bei saugaus greičio taisykles, o visą kitą, privedė prie nuomonės, kad net medinukas daugiau tikimybės turi tapti žmogumi, nei ji padaryti eismo įvykį. 20 minučių, ir visureigis liko įparkuotas Sebastian‘o dvaro teritorijoje, ten, kur akivaizdu kad buvo per daug nežinomų, bei pirmą kart matomų automobilių. Išsiropšdama iš transporto priemonės, Pierce neparodė noro pirma patekti į dvaro vidų, viso labo atšiauriai nužvelgdama viską aplinkui. Tikrai žalio supratimo neturėjo, esti Victoria pasielgs būtent taip, kaip tai būtu padariusi jos biologinė motina. Padarys būtent tai, ko nori, ir parodys didelį „idgaf“ prieštaraujantiems. Sekdama paskui dvaro savininką, Pierce buvo priversta staigiai sustoti, netgi pasitraukti į šoną, kad kuo geriau įžiūrėti visiškai be jokio reikalo sustingusį Sebastian‘ą. Na, švelniai tariant, jis atrodė taip, tarytum vakarėlio vaizdas jam būtu pats siaubingiausias dalykas, kokį tik teko matyti. Natūraliai, o gal iš vidinio susirūpinimo, moteris prisilietė prie pirmo vampyro, tam tikra prasme atitaikydama tą momentą, kuomet jis atkuto po vaizdo, kuris buvo it papildoma plokštė „integruotas“ į šio regą. Atsekdama Sebastian‘o žvilgsnį, kuris pirmiausia susidūrė su Elissa, Pierce viso labo pavartė akimis, bei nebe užkabindama šios temos, nusprendė pereiti prie tos, kuri buvo akivaizdžiausia, o tiksliau lietė josios dukterį. Šiek tiek praskleidusi lūpas, ji kiek pakimusiu balsu prasitarė.
– Tave nustebins tik tai, kad mano dukra viso labo tik mokosi atrasti save. Nesiūlau šios nuvertinti ankščiau laiko. – Manydama kad tuo pokalbis bus baigtas, bei ši galės patraukti kur nors toliau, kad galėtu pertvarkyti prieš tai sutvarkytus formalumus, kurie pasirodo nenumatytai buvo pristatyti visai kitu adresu, nei tas, kuriame dabar buvo jauniausioji Lockwood. Nemaloniai buvo pertraukta būtent to, kad Sebastian‘as tiesiog nesugebėjo nulaikyti liežuvio už dantų, kuomet labai netaktiškai ėmė vertinti Victorios genofondą, bei panašumą į savo biologinius tėvus. Pierce antakiai ženkliai nusileido, kuomet ji piktoku žvilgsniu dirstelėjo į pirmojo vampyro pusę. – Žinoma, visai pamiršau pasakyti kad Victoria yra tavo biologinė dukra. Arba to vyruko, su harliu. O gal magnato iš Los Andželo? Ak ne, taigi paskutinis buvo tas, eh, nepamenu vardo. Bet pimpalą turėjo tikrai solidžiai didelį. – Vien iš Katherine kalbos, bei aiškiai leidžiamo sarkazmo, buvo galima suprasti kad ji kalba tam, kad kalbėti, o kažko tikro ar bent jau įtartino nepamini. Galu gale, nustojusi priimti prie širdies Redford‘o įkandimus, liečiančius konkrečiai jos tarpukojį, ji nusprendė duoti vietos subanguoti jo vaizduotei. Galu gale, ar kas nors iš tiesų žino, kokia yra tikroji Katherine Pierce, ar susipažįsta tik su ta jos puse, kurią ji nusprendžia pademonstruoti? Galu gale, visi tai daro, nepriklausomai nuo to ar yra mirtingi, ar stebuklingi, ar niekuo neypatingi. Užvertusi savo tamsias akis, ji ir pati suvokė kad jos dukra puikiai girdi tai, kas yra kalbama, ir nors turėtu suprasti, kad tai yra viso labo traukimas per dantį, nusprendžia čia pat ir paneigti savo ištartus žodžius. – Kad ir kokia pigia mane laikai, turiu nuvilti. Ta graži mergina, kuri gal ir nėra labai panaši į savo tėvą, yra Mason‘o. Kiek genetiškai, tiek ir emociškai. Ir patikėk manimi, net jei vizualiai ji labiau gavosi į mano pusę, gerą širdį pasiėmė iš jo. – Nutaisiusi ganėtinai kvailoką veido išraišką, garbanė leido pirmam vampyrui savanoriškai pasitraukti, kuomet pati padarė tą patį, tačiau į priešingą pusę. Iš savo mažyčio rankinuko ištraukusi mobilų telefoną, moteris nusisuko nugara į vakarėlio pusę tam, kad galėtu pradėti pokalbį išmaniuoju aparatu. Jis buvo sausas, dalykiškas, nurodantis tiek laiką, tiek vietą, tiek tam tikrus asmeninius tapatybės duomenys. Panašu kad Pierce kalbėjo apie tam tikrus dalykus, kurie lietė jos dukterį, bei tai, dėl ko ji sugrįžo į NYC ankščiau, nei Seb‘as. Triukšmas, kurį visai netrūkus sukėlė pirmasis vampyras, paskatino daugumą žmonių, imti grūstis pro duris. Ir viskas ką padarė Katherine, tai lemtinga akimirka atsisukdama veidu į viso chaoso „kaltininką“, susitiko su savosios dukters žvilgsniu. Tai buvo ne vien ne taktiška, tačiau ir visapusiškai sušikta. Net jei nesistengė kištis į savo jauniausios dukters asmeninį gyvenimą, leisdama jai gyventi, miegoti, ar jodinėti ant vandenyno dugno apžergus poną vandenių, ne už ką nebūtu leidusi kad jos atžala būtu žeminama prieš kitus asmenys, kurie gal ir ne pačioje tinkamoje vietoje, tačiau susirinko dėl jos. Kauomet dalis asmenų, pasibaiminę savo gerovės pasišalino, Katherine te spėjo žengti kelis žingsnius į priekį, praeidama pro išeinančius, kurių tarpe dar kartą sušmiežavo Elissa Ambrose. Na gerai, logiškai mąstant, pastaroji čia gyveno, todėl jei kas nors ir turėjo išeiti, tai būtent Katherine. Kitą vertus, Pierce tikrai neketino nusileisti kažkokiai vištelei, kuri sugeba susimyžti dėl savo brolyčio, o tuomet sutartinai galvoti kad tai buvo nuostabu. Yeah, so so. Pristabdyta, tam tikru metu, garbanė pametė Victoria iš akių, dėl ko buvo priversta vėlgi susitelkti į telefoninį pokalbį, kuris jau aiškiai ėjo į pabaigą. Net nepadėkodama, mat buvo sumokėti didžiuliai pinigai už paslaugas, todėl ir paslaugos turėtu atitikti savo vertę, ji įsimetė ragelį atgal į su savimi turėtą rankinę. Pakėlusi žvilgsnį, ji akis į akį susidūrė su Sebastian‘o sūnumi, į kurį pažvelgė taip, tarytum matytu kiaurai. Visiškai nepagarbiai. Na, bet ir negalima pasakyti kad jie kada nors labai gerai, ar bent pakenčiamai sutarė. Giliai įkvėpdama, garbanė kilstelėjo antakius, neatsakydama į pasisveikinimą.
– Tikiuosi kad supranti tai, kad praktiškai kiekvienas čia esantis turi antgamtiškai tobulą klausą? Bet palauk. – Demonstratyviai leisdama niekuo dėtam vyrukui, kuris tikrai stengėsi su garbane bendrauti maloniai, taikiai, kad jei šis labai norėtu, galėtu pašaukti savo tėvo vardą, ir šis galiausiai imtu ir atsilieptu ar kažkas panašaus į tai. Specialiai vėl sukišdama vieną iš savo rankų į mažyti YSL rankinuką, ištraukė iš ten mobilų telefoną, labai veidmainiškai imdama per ekraną braukyti pirštu. – Leisk patikrinti jo dienotvarkę. Oi palauk. Ne jo žmona. Atsiprašau, neturiu žalio supratimo. – Nenatūraliai priversdama savo lūpas subanguoti, iš savęs išlaužė kaip galima malonesnę šypseną, kuomet vėl demonstratyviai ėmė žvalgytis kur gi yra josios dukra. Pastebėti skirtingą energetiką kone kybant ore, nebuvo labai sudėtinga, ypatingai, kai kai kurie kūnai skleidė pakankamai savotišką tam tikriems asmenims traukiantį kvapą, o gal aurą? Vienu žodžiu, kažką, kas atrodė ant tiek surealistiškai nerealu, kad to net bet kurios žinomos kalbos žodžiais paaiškinti paprasčiausiai nebuvo įmanoma. Žinoma kad suprato tai, kad Marcus‘as čia pasirodė ne todėl, kad jam labai parūpo pabendrauti su antrininke, o tam buvo kitokia priežastis, kuri iš šalies tikrai nebuvo guodžianti. Vampyriški refleksai: klausa, rega, jutimai, - visą tai vertė viską matyti, girdėti ir jausti kur kas didesniu lygiu, nei tai gali daryti bet kuris kitas, paprastas asmuo. Pastebėjo Elissą dar kartą, kaip tik tuo metu, kuomet Marcus‘as šiai ėmė mojuoti. Pastebėjo ir prie jos esantį, ypatingai nematytos išvaizdos vyruką, ir Sebastian‘ą, kurio išraišką matant tą patį, atrodė parūgusi. Prunkštelėdama, Pierce ištiesė savo ranką, kuria paplekšnojo Varias‘ui per petį. – Siūlau verčiau pasiteirauti to savo tetulės, nes priešingai nei kas kitas, ji labai, labai artimai palaiko ryšius su tavo tėtuku. Todėl atsakys tau į visus klausimus, ir kur jis, ir kada jis, ir kodėl jis. – Šiek tiek susiaurindama akių vokus, moteris dirstelėjo į lango pusę, tik įsitikindama tuo, kad kaip tik dabar pats laikas būtu pasiekti savo dukterį. Ir kai dar kartą atsisuko į varloko pusę, ėmė kalbėti kiek ramiau, gal net tam tikra prasme draugiškiau. – Paklausyk, tu esi geras vyrukas. Todėl, mano patarimas tau, laikykis nuo viso šio mėšlo kaip galima toliau. Nes niekada negali žinoti, kaip gi sunku nusiplauti nuo savęs prilipusį purvą. Tau leidus, arba jei nori, gali eiti kartu. Tačiau man dabar reikia surasti savo dukterį, įteikti jai dovaną ir pagaliau važiuoti namo. Žinai, sūkurinė vonia, aromatinės žvakės, raudonas vynas. Kaip ledi. – Kelis kartus linktelėdama galva, garbanotoji moteris nusprendė daugiau nebe tampyti laiko už ūsų, bei pagaliau pasileido link savo dukters, kuri iš pažiūros buvo nutolusi nuo čia susirinkusių.

by **Elissa Ambrose** Št. 08 19, 2017 4:30 pm

Letting go of the past. And it's demons

DAINA:
Seether - Broken ft. Amy Lee

Victoria
Victorios veidas liko saltas, sustinges. Viduje it vulkanas verdanti hibride savo patevi nuzvelge tuzmingai, piktai, taciau i kalbas nesileido. Nebande gelbeti situacijos, neketino sulaikyti pabugusiu savo sveciu. Vakarelis buvo negriztamai sugadintas. Apsizvalge, taciau Tonio neisvydo ir tai tik dar labiau sugadino jau ir taip subjurusia merginos nuotaika. -Dabar bent zinau, kad skoni vyrams paveldejau is taves,-sarkastiskas komentaras buvo palydetas atitinkamai ''bitchy'' sypsenos kuomet zmoniu apsuptyje jaunoji Lockwood galiausiai isvydo savo motina. -Sveika sugrizusi,-issketusi rankas garbane pademonstravo nora buti apkabinta. -Ahh... tu net neisivaizduoji kaip man taves truko,-nors merginos balse ir buvo jauciama priekaisto gaidele, Victoria akivaizdziai mamos buvo pasiilgusi. Moteru santykiai buvo isskirtiniai, savotiski. Ziuritn is salies kartais atrodydavo, jog abi tiek emociju, tiek silumos stokojancios butybes yra viena kitai abejingos, taciau daryti tokia prielaida butu labai neteisinga. -Dziaugiuosi, kad tetis dalyvauti negalejo... numanau, kad tikai nebutu leides tam pasiputeliui manes sitaip pries visus isjuokti,-labiau papusti lupu ji nebutu galejusi, net jei ir noretu. Akivaizdziai paniurusi mergina sunere abi rankas sau po krutine. Jos zvilgsnis akivaizdziai kazko ieskojo. Atsiduso. -Jis visada toks...?-specialiai nutylejusi epiteta, kuris taip ir sukosi ant liezuvio galo hibride dramatiskai pavarte akis. Galbut todel, kad bijojo kaip nors kistis i savo biologiniu tevu santykius, Victoria laikesi labai saliskos pozicijos nenoredama buti apkaltinta, jog Redford'o nemegsta tik todel, kad anas kesinasi uzimti jos ''tetuko'' vieta seimyninese fotografijose. Mate, galejo iskaityti is Katherine veido, kad kazkas vis gi buvo ne taip. -Viskas... gerai?-trumpam pamirsusi, jog tai ji cia yra auka, nukentejusioji, mergina sueme pasnekoves dilbi. Deja, Katherine visuomet buvo is tu, kurie it chameleonas sugeba savo jausmus ir nuotaikas paslepti, suvaidinti. Victoria zinojo, kad net ir kankinama, mama savo vidiniu, ypac su vyrais susijusiu isgyvenimu jai neisduotu. Tai buvo asmeninis jos reikalas ir dukra tai gerbe. -Ei, geriau nusifotografuokim, noriu nusiusti selfi teciui!-issitraukusi mobiluji Victoria apglebe mama per liemeni bei nutaise ''selfie'' budinga veido israiska. -Kai paskutini kart su juo kalbejau, jis kazka uzsimine apie staigmena, kuria esi man paruosusi?-israiskingai kilstelejusi viena antaki, mergina klastingai sypteljo.
Anthony
Bukai vepsodamas i savavaliskai jo mobiliuoju telefonu pasinaudoti sumaniusi Redford'a, Tonis piktai, na bent jau tiek kiek leido jo apgirtusi mina, primerke akis kai vyras eme saldzialiezuvauti. -Ji neatvaziuos. Mes susipykom,-besipinantis liezuvis tikrai gerokai apsunkino vaikino saviraiskos galimybes. Gedinga, taciau kas butu pagalvojes, kad lig siol it inkstas taukuose per gyvenima laviraves vaikis atsidurs tokioje apgailetinoje situacijoje, kad savavaliskas saves atbukinimas svaigalais atrodys vienintele iseitimi. Ta is dalies nereiksminga rekacija buvo tikru tikriausias pavydas, kuri blaivas Tonis siaip jau labai gerai kontroliuodavo. Ne pats nesuprasdamas, si karta jis pats, nepiklausomai nuo to kaip elgesi Maggie, buvo visa galva panires i susizavejimo mergina liuna. -Ponas Redford'ai, jei leisit man cia pernakvoti... sianakt. Pazadu, kad daugiau manes cia nebepamatysit,-istieses ranka jis pereme savo telefona atgal, taciau pasnekovui nepademonstravus absoliuciai jokio noro testi niekur nevedanti dialoga, jis ir pats uzsiciaupe. Svaigo galva. Pykino. Kalbeti, o ir formuluoti sakinius buvo sunku. Niekaip nesuprato, kodel zmones taip liaupsina alkoholi? Mintyse pasizadejo sau daugiau niekada to brudo neliesti.
-Aciu. Lieku skolingas,-bukai sypteli paprasytas sekti paskui. Atsidures kambaryje, tiesiu taikymu neria i lova. O tiksliau ant jos. Atsijunge ne is karto. Kuri laika spoksojo i lubas, kurios siek tiek sukosi. Girdejo apacioje tebegrojancia muzika, duslius zmoniu balsus, kurie persipyne tarpusavyje skambejo kaip vientisas sumulys. Ilgainiui, ne pats to nepajutes uzmigo. Nepraejo nei valanda kai jo skruostus palytejo svelnios Maggie rankos. -Mmm...-nepraplesdamas akiu jis viso labo sueme jos riesa, patraukdamas ji sau nuo veido. TOKIO girto Maggie vaikino dar niekuomet nebuvo maciusi. Net laikais kai neigiamos Alvar itakos veikiamas jis linksmindavosi alfos kompanijoje. Anthony dabar buvo pasiekes tai, ka zmones metaforiskai yra linke vadinti ''dugnu''. Jam neberupejo rytojus... neberupejo si diena. Jis nebenorejo jausti. Niekuomet nebuvo vienas tu saltakrauju ''kietuoliu'' todel susidoroti su dabartiniais isgyvenimais vienam paciam dabar atrode pernelyg didele, neigyvendinama uzduotis.
Elissa
Naktis buvo silta, taciau Elissos oda paziurpo vos isgirdus zingsnius sau uz nugaros. Ji numane kad cia jis, taciau atsisukti kategoriskai atsisake. Laike zvilgsni nukreipta i ispudingo vidinio kiemo centre stuksanti senoviska fontana. Ramus vandens ciurlenimas anaiptol neveike moters relaksuojanciai. Ranku pirstai taip virpejo, kad juos slepdama Ambrose privalejo jomis save apglebti. Tarytum jai butu salta. Kita vertus, salimais atsidures pasnekovas skleide savotiska, gyviesiems nebudinga salti. Tai buvo pirmasis judvieju susitikimas po... ilgo etapo, kurio metu nei Ellisa, nei Redford'as nieko vienas apie kita nezinojo. O gal ir zinoti nenorejo. Kas bepasakys. Tamsiaplauke grazuole isklause trumpu, taciau stebetinai konkreciu vyro klausimu. Prabilti neskubejo, nors ir jaute i save nukreipta skvarbu jo zvilgsni. Staiga viskas nusciuvo. Nebebuvo girdeti sumulio, kuri kele is vakarelio pasisalinti nutare zmones, o priesais, didziuliame fontana ciurlenes vanduo liovesi judejes. Tarytum butu sustinges. Uzzsales. Elissa neatsiliepe kai Sebastian'as pakartotinai i ja kreipesi. Neatisisuko. Palietes ja vyras issklaide jos silueta tarytum ji tebuvo mirazas. Jis sumirksejo. Kai atsimerke, Redford'a supo tamsus miskas. Nei Elissos, nei prabangaus, ne viena desimtmeti skaiciuojancio dvaro aplinkui nebebuvo matyti. Tolumoje buvo girdeti dvieju moteru dialogas. Reikia tik isivaizduoti Sebastian'o fizionomija kai sis suvoke pazistantis jas abi. Regejo kaip Floriana Elissa apseda, nors kas tikrai ivyko galejo suprasti tik tuomet, kai motinos kunui sukniubus, sesuo atsisuko jo pusen, o jos akyse subolavo sudvigubejusios raineles. Kraupus reginis neuzsitese. Vaizdas eme virpeti, lietis ko pasekoje vyras tarsi megindamas atsitoketi, sumirksejo. To uzteko, kad veiksmas persikeltu kitur. Atsidure blausiai apsviestame dvare. Priesais ji stovejo Horatijus, kuris elgesi taip tarytum jo ne nepastebejo. Tiesa, pastarasis is tiesu jo nemate. Viskas ka patyre, mate Redford'as buvo Elissos prisiminimai. -Labai apgailestauju, kad atkeliavai is paties pragaro, kad isitikintum, kad nieko pakeisti cia negali. Palikimo neisvengsi,-tironiskas, pasaipus vyro balsas buvo pasitiktas moters, o konkreciau - Elissos raudos. Puolusi vyra eme kumsciais dauzyti pastarojo krutine. -Sebastian'as nera tavo vaikas, Floriana,-suciupes zmonos ''indo'' rankas jis megavosi moteriai keliama sirdgela. -Nuzudziau issigimusi mudvieju pirmagymi sitomis rankomis,-jis sukrizeno. Elissa klyke, isteriskai reke, taciau issilaisvinti nebande. Regis normalus, zmogiskas skausmas buvo sukaustes, susilpnines is paziuros motinisku jausmu stokojancia zmogysta. -Vadinasi mes nuo pat pradziu buvom pasmerkti., nes Elissa nera tavo,-po keleta akimirku trukusio kukciojimo ji pakele nuo raudos patinusias, raganiskas akis i broli. Kraupi, paklaikusi sypsena perskrode jos veida. Floriana zinojo, kad Elissos gimimas, jos esybe buvo spejusi paliesti is esmes suakmenejusios Horatijaus sirdies pakrascius. -Nagi, isitikink... Nagi!-jos akys issipute. Atrode visiskai pametusi prota. Savais dantimis perkandusi sau riesa ji eme varvinti krauja ant grindu po nosimi murmedama burtazodzius. Nedidele balute eme keisti forma kol galiausiai issisakojo i dvi siauras atsakas. Kraujas, saldus feju kraujas pagaliau atskleide Elissos kilme tiek jai paciai, tiek pries tai tevu laikytam Horatijui.

-Sebastianai?-svelnus Ellisos balsas padejo vyrui atsitoketi. -Sebastianai?-akimis prikausciusi jo sutrikusi zvilgsni ji atrode rami, susikaupusi. -Dabar tu zinai...-(siame taske, Elissa mano, kad nera niekaip susijusi su Sebastian'u, nes ne nenutuokia, kad Floriana ir Horatijus buvo broliai) -Florianos nebera...-sukuzdejo nusukdama akis. Uzsigalvodama. Nutilo. -Man reikia tavo pagalbos. Jei galeciau, kreipciausi i Silas'a, bet negaliu,-staiga nutilo pastebejusi vyro zvilgsni nukreipta sau ties juosmeniu. Supanikavo. Burtininkes krutine eme sparciau kilnotis. Atatupsta ji eme trauktis, taciau jis netruko jos pasivyti. -Ne!-siurksciai patrauke jo, jos link istiesta ranka ketinusia paliesti jos suapvalejusi pilva. Ji nenorejo, neplanavo jam pasakyti. Viskas turejo buti ne taip. Zinojo, kad Sebastian'as niekuomet nesutiktu pakelti rankos pries savo paties vaikus. Elissa ketino ji pergudrauti, itikinti Redford'a kad vaikai ne jo, taciau nutiko kazkas nepaaiskinamo, kazkas ko Elissa lig siol dar nebuvo patyrusi. Tarsi jausdami biologinio tevo skleidziama energija, dvyniai sujudejo. Is nuostabos pravertos moters lupos taip ir nespejo susiciaupti kuomet pajuto vyro ranka sau ant pilvo. -As privalau jais nusikratyti,-isposkino netiketai, sugadindama ''magiska'' akimirka. -Tai del to kas as esu. Tam pasauliui manes reikia, as privalau jiems padeti,-judvieju zvilgsniai susitiko. Elissos akys atrode... maldaujancios. Ji neturejo kito pasirinkimo. Buvo pernelyg silpna, kad nestuma nutrauktu pati, maza to, jos magija ir toliau nepaliaujamai silpo. Tarytum pati placenta butu ja naudojusi dvyniu vystymuisi. Elissa nezinojo tikruju Asmodeus planu. Nenumane kokia is tiesu buvo jos role feju populiacijos atkurimo misijoje.
Anthony
-Neprivalai juo rupintis! Jis- ne tavo atsakomybe..-prislopintas, taciau neabejotinai ikyrus Jimmio balsas kitame kambaryje pazadino Tony. -Taip,bet Maggie, jis yra suauges asmuo!-pokalbis neprimine ginco, taciau Blackwood'as labai enuziastingai gyne savo pozicija. -Nieko jis negirdi. Ar matei kada taip nusitasiusi zmogu?-Tonis rankomis perbrauke sau per veida. Liudnos, labai liudnos vaikino akys letai sumirksejo. Taip, jautesi siaubingai, kankino pagirios, taciau dar blogesne savijauta vaikina grauze is vidaus. Jautesi pasiekes dugna. Vos per keleta savaiciu virto zmogzudziu, ieskomu nusikalteliu, nasta. Giliai ikvepe. Jo tevai nebutu noreje ji toki matyti. Marisol visa savo gyvenima dare viska, kad tik jis butu laimingas. Kaip gaila, kad jis taip ir nespejo jai uz tai padekoti. Neturejo progos atsisveikinti. Prisiminus paskutini pokalbi, atsiauru savo tona, jo akis uztvinde asaros, taciau vaikinas netruko giliai ikvepti, pakilti is lovos bei nutaisyti kaip imanoma zvalesni veida. Reikalai pasieke toki taska, kad daugiau smukti tiesiog nebebuvo imanoma, nebebuvo kur. Vienintelis kelias buvo i prieki ir jis ketino juo eiti nebesizvalgydamas atgalios.
-Labas rytas,-duslus, uzkimes jo balsas pertrauke Maggie ir Jimmio dialoga. -Atleiskit uz vakar. Klausyk, labai dekoju uz viska, zmogau..-perlipes per visus savo principus jis istiese ranka Blackwoo'o pusen ir ja paspaude. Tada pasisuko i mergina. -Galiu su tavimi snekteleti... lauke?-nedrasus, susigedes jis ne is tolo neprimine Tonio, kuri Maggie pazinojo. To guvaus, charizmatisko, geros nuotaikos nestygsancios vaikio tiesiog... nebebuvo. -Atleisk. Uz viska,-nedrisdamas pakelti i ja akiu, jis susikiso rankas sau i kisenes. -Tu tikriausiai skaitei naujienas?...-jam neprireike sakinio baigti. Mergina supratingai linktelejo neversdama jam balsu pasakyti to, kas panasu, kad tiek jam, tiek jai draske sirdi. -As... vos tik atgausiu ju kunus, ketinu suorganizuoti kuklias laiduotuves... jei noresi...-nerado tinkamu zodziu, mindzikavo. -Marisol tave dievino. Ji butu norejusi, kad ten butum,-sulaukes pritariancio galvos linktelejimo, jis palinko jos apkabinti. -Laikykis, gerai?-liudokai syptelejes jis atsisveikino ir pesciomis patrauke kitapus gatves, kur jo lauke tamsios splavos automobilis vairuojamas Tayler'io Lockwood'o.

by **Jon Spencer** Sk. 08 20, 2017 6:43 am

I'm in control, born on my own

None of us really changes over time.

We only become more fully what we are.

NUOTAIKA: *here* APRANGA: *here* DAINA: Five Finger Death Punch - The Bleeding

Intencija išsiaiškinti su Katerina kartą ir visiems laikams vargu ar buvo šiuo metu pasiekiama. Sebastianas nenorėjo analizuoti to, kame sutarimo jiedu niekados neras, neketino ilgiau svaidytis kaltinimais, ieškoti atsakymų, nes finale tai paprasčiausiai nepakeis to, kas įvyko. Tai nepakeis momento, kai pagreitį įgavę jųdviejų santykiai virto į didelį nesusipratimą ir jiedu net neturėję progos deramai vienas kitu pasidžiaugti ėmė ir nutolo. Tai buvo neišvengiamas įvykių scenarijus. Net tos pačios magiškos seksualinės įtampos tarp jųdviejų kone neliko atmetus kelis momentus Dubajuje. Pakankamai dalykiškas jųdviejų bendravimas vyrui jautėsi gana keistai, tačiau nebuvo nė akimirkos, kad Redford'as "išeitų" iš savo personažo. Nebūtų pasiryžęs ir atsakyti į klausimą ar visa tai reiškia galutinę santykių baigtį. Prisirišimas, meilė tikrai nėra tos emocijos, kurias Sebastianas sugebėtų lengvai perdirbti, užrakinti. Žinoma meilė kinta, ji nebūtinai privalo būti kūniška, aistringa, atimanti sveiką protą, tačiau vyras tikrai nenustojo jausti viso to garbanei. Visai kaip seniau, taip ir dabar jiedu vienas kito paprasčiausiai nesuprato. Redford'as nelindo Katerinai į akis, nedemonstravo atgailos, o tam tikrais momentais buvo toks sušiktai atviras, kad tai kompanionei paliko nemalonų skonį. Tai nėra kažkokia specialiai pasirinkta piktybiškos pakraipos strategija. Sebastianas leido vampyrei pažinti jį visiškai visą, pažinti jo klaidas, praeitį, ne tik pacukruotą gero vyruko fasadą. Jis netgi viduje neužrakino skaudulių, jis juos paprasčiausiai paleido. Atgimimas reiškė ne tik kūniškai išgyventą sukrėtimą, patyrė tai tiek psichologiškai, tiek dvasiškai. Kai morgą primenančiame kambaryje atmerkė akis išgyventi etapai, patirti džiaugsmai, padarytos klaidos Redford'ui reiškė kažką tolimo, kažką, nuo ko turėtų atsiriboti. Kone visą metą nuo pabudimo vyras praleido gailėdamasis, ilgėdamasis to, ko neįmanoma susigrąžinti. Natūralu, kad galiausiai pasakė sau gana. Vargu ar savigaila sulopytų dviejų nemirtingų būtybių ryšį, vargu ar egzistavo žodžiai, kurie būtų vidinius graužulius sutraiškę, tarsi kirminus. Tiek Katherine, tiek Sebastianas nesitardami priėmė sprendimą paleisti, ir gyventi toliau. Tiesa, atsiriboti nuo jausmų tikrai nebuvo lengva. Nė vienas iš jųdviejų, kaip žadėjo, nenusipirko lėktuvo bilietų ir neiškeliavo į kraštą, kaip įmanoma toliau esantį vienas nuo kito. Viskas nebebuvo taip magnetiška kaip seniau, bet net to jiems dabar reikėjo. Reikėjo atsistatyti ir priimti rytojų. Visgi kaip partneriai kriminale jie veikė it kokia superkomanda. Pierce nesmerkė vyro, kuomet jis pasirodydavo per daug brutalus aplinkiniams, Sebastianas savo ruožtu visiškai natūraliai priėmė gana dygliuotą garbanės asmenybę. Gerbė jos laisvę, tačiau Kat manipuliacijoms nepasidavė. Toleravo jos pagiežą, sarkazmą, nepradėjo konfliktų ir savo ruožtu atrodė abejingas, išskyrus momentus, kai nebūdavo. Galų gale žiūrėti į nemirtingąją taip pat, kaip žiūrėtų į svetimą jis negalėjo. Kaip žiūrėjo į ją, nežiūrėjo į nieką kitą.
Katherine tikrai nenustojo būti dviprasmiška, nesiliovė ji vyrui kelti ir nevienareikšmių emocijų. Ji gebėjo ne tik meistriškai vilioti, bet ir suerzinti. Redford'as nevyniojo žodžių į vatą, o turėjo. Bent kartais. Žinojo puikiai kaip viduje jautėsi dėl "~20ies minučių su Elissa Ambrose", kad tai nebuvo magija, proto aptemimas, vudu, o savanoriškas pasirinkimas. Po viso to jautėsi bjauriai ir ta emocija sunaikino Sebastianą greičiau, nei tai padarė procesas, gana greitai pavertęs vyrą į lavoną. Dabar į visa tai žvelgė šaltai. Tas momentas tikrai buvo keistas, nes kaip vyras nepajėgė būti abejingas Elissai, dėl to, nelabai troško susidurti su ja akis į akį. Tiesiog nesuprato kaip į ją reaguos ir tai kiek gąsdino. Norėdamas išvengti įtakos, kurią jam galėjo padaryti fėjų kraujas (ypač kai pagaliau suvokė, kaip nemaloniai Katherine reaguoja į faktą, kad Sebastianui gali netyčia pimpalo galvutė sudrėkt nuo netoliese esančios fėjos raudonų kūno skysčių), Redford'as paprašė Marcus'o dar vienos paslaugėlės. Nemaloniai pripažino faktą, kad visgi naudojasi sūnaus jam parūpintu "cheat'u", kas graiko manymu išdavė apie jo silpną valią, tačiau kartais privalai "nužeminti" savo aroganciją dėl "kilnesnio" tikslo. Žinoma nesakė Katerinai, kad planuoja "užsikoduoti", nes nenorėjo parodyt, neva daro tai dėl jos. Skamba neromantiškai, bet Redford'as tikrai gerbė Pierce teisę turėti apsisprendimą ir laikytis jo, tad vengė jį kažkaip paveikti.
Gana keista būti kartu, bet tuo pačiu atskirai. Keista bandyti būti partneriu, kompanionu moteriai, kurią myli ir tiesą pasakius tai buvo vienintelis aspektas, kuris Sebastianui nedavė ramybės, tarsi įkyrus, šizofreniškas balselis galvoje. Keista nesuvokti taško, kuriame atsidūrė santykiai ir neleisti matyti jų ateities. Keista nustoti svajoti, dėti į tai viltis bei mintis. Nepajausti to, kad net būdama šalia Katherine iš tiesų yra be proto toli buvo neįmanoma, visgi nelabai dabar stengėsi, idant tai pasikeistų. Ir viskas tik dėl to, kad buvo praėję dar per mažai laiko. Palaikė vegetacinę stadiją nevengdamas Pierce, tačiau ir nesistengdamas su ja suartėti, tarsi norėtų susigrąžinti jos pasitikėjimą. Net ir laikui nepavaldūs vampyrai iš tiesų yra nuo jo smarkiai priklausomi. Visai kaip žmonėms, taip ir nemirėliams jis tam tikras asmenines katastrofas paverčia mažiau liūdinančiomis bei jaudinančiomis. Negalėjo nepastebėti to, kaip meistriškai Katherine sugebėjo susidoroti su žlugusių vilčių drama, tad tikrai neketino drabstytis asmeniškumais, nes nenorėjo priminti jai jausmo, kurį ji išgyveno dvaro požemiuose priešais nuogą, purviną ir sužvėrėjusį Sebastianą. Nenorėjo ir pats to prisiminti. Net tvirtinti, kad tada, tuo metu tai nebuvo jis, neva jo lūpomis kalbėjo frustracija, įsiūtis bei alkis negalėjo, mat visa tai yra neatsiejama jo kaip vampyro dalis. "Paslauga už paslaugą" taisyklė tikrai nebuvo numatyta Redford'o. Jis net nepasijuto skolingas garbanei už tai, kad pasiėmė ją į įdomią misiją, kurios metu nužudė ir pakankino aibes žmonių, tai tikrai nebuvo kažkokia naujiena vampyrei. Jos pageidavimo pobūdis iš ties nustebino. Žinojo koks duobėtas kelias jungia garbanę bei originaliųjų šeimą, visgi nebūtų tikėjęsis to, kad Pierce pasiūlys su pačiu ryškiausiu Mikalson'ų šeimos nariu paimti, susidoroti ir padaryti tai amžiams. Amžinumo sąvoką dabar vertino be galo skeptiškai. O ko reikia norėti iš asmens, kuris negali leisti sau palaidoti nė vieno artimojo, nes jie turi tendenciją sugrįžti iš mirusiųjų? Na, visai, kaip pats Sebastianas. Vargu ar būtų taip noriai "pasirašęs", jei ne suvokimas, idant norint iš tiesų eliminuoti Niklaus reiktų sunaikinti visą Mikaleson'ų šeimą. Ar pačią magiją, kurios dėka lieka sulaužyti visi gamtos dėsniai. Be to, kalbant apie magiją, kurią labai ilgai laikė prieše, ne maitintoja, Redford'as buvo pasiryžęs palengva prisijaukinti. Praktiškai neturėjo kitos išeities, mat pasiardyti prieš Horatijų, Silas'ą ar tą pačią Elissą tikrai negalėtų. Visai kaip vis dar negalėjo valdyti savo ugnies stichijos, ar net ją iššaukti, kada jam to norėjosi. Sebastianą su Klausu jungė dinamiška, nevienareikšmiška "priešystė", tačiau kažkaip egzistuoti ir nemaišyti vienas kitam jie sugebėjo. Žinoma prie to smarkiai prisidėjo ir Beka su Frėja (tiksliau Silas) nusprendusios sudainuoti savo broliams lopšinę, nes vargu ar hibridas būtų priėmęs naują pasaulio tvarką ar galų gale nesuradęs būdo kaip sunaikinti Sebastianą, kadangi laikė jį atsakingą už Caroline mirtį. Iš tam tikros pusės Niklaus eliminavimas buvo naudingas ir jam, tačiau stengėsi šios temos nepergalvoti. Nenorėjo pradėti mąstyti apie tai, kaip ši užduotis, o tiksliau jos įgyvendinimas paveiktų Rebeką. "Papersk ir nesidairyk", yeah. Nežinia ar Katherine būtų grįžusi prie savo žaidėjos ištakų, jei Redford'as nebūtų jai įspūdingai prisidirbęs. Garbanės artumas, jos kūno kvapas, balsas, bendras jos esybės pojūtis iš ties jaudino Sebastianą, kuris atrodė įtikinamai abejingas. Pierce lipšnumas gal ir neturėtų stebinti vyro, kuris su Katherine reikalų turi tikrai ne pirmą dieną, tačiau dabar nesuprato potekstės. Aišku kaip diena - jie nėra vienas kitam abejingi, vargu ar kada nors iš tikrųjų bus vienas kitam abejingi, tačiau kur šios vilionės turėtų nuvesti? Galbūt jos neįtikino vyro abejingumas ir ji norėjo patikrinti kiek natūralus jis yra? Visgi žinant Katherine geriau laikytis nuomonės, kad kartais ji elgiasi, kaip elgiasi neturėdama tikslo bei motyvo. Ji dievino žaisti savo žaidimą ir maloniausiai tai daryti su asmeniu, kuris nėra abejingas, bet laikosi pagarbaus atstumo. Pierce tikrai nebūtų įkritusi į Sebastiano tinklą it vargšytė musytė, jei vyras būtų parodęs savo alkį. Veikiau ji troško parodyti ko Redford'as neteko peržengdamas lemtingą ribą.
- Ko tu sieki?-kiek per daug piktai išlemeno, kuomet sugavęs garbanę už rankos sugriovė jos lipšnų, erotišką spektaklį. Vampyras neturėjo omeny Katherine plano išsiųsti Nik'o pas šventą Petrą (tiksliau Liucifer'į. TIKSLIAU Lilith), tačiau ji išvengė pasiaiškinimo. "Noriu kad jis mirtu, tačiau šį kartą visiems laikams.". Sebastianui užteko tokio atsakymo, jis netgi leido Pierce užbaigti idėją, kurią jaunos išvaizdos moteris buvo sutelkusi ties vyro kūnu. Reagavo į visa tai nenoriai, tiksliau stengėsi nereaguoti visai. Neketino žaisti ir pasiduoti taisyklėms, kurias vėl diktavo garbanė. Žaisti šį žaidimą dabar iš ties buvo nemalonu. O taip tikrai nebūtų jeigu Redford'as nesijaustų kaltas.

Su Marcusu susitiko dar Dubajuje. Nenuostabu, kad su Katerina jie nesusidūrė, nes vampyrai nebuvo vienas su kitu sulipę it nepamaišyti koldūnai ir laiko sau turėjo į valias. Vienu iš tų momentų, kai privalėjo būti užsibarikadavęs kambaryje, nes dienos metas, tiksliau aršiai spiginanti saulė varžė Redford'o laisvę šis paskambino sūnui ir pasistengė jį įtikinti atvykti. "Tikrai nespėsiu to padaryti labai greitai" - Marcus sutiko, tačiau priminė tėvui, kad skrydis iš Paryžiaus į Dubajų, geriausiu atveju, dviženklį skaičių valandų. "Negi negali pasinaudoti magija ir atsidurti čia per akimirką? Greito persikėlimo manevras? Kažkas tokio?" - nepasibodėjo panaudoti "Drakonų Kovos" užuominos, tiesą pasakius kalbėdamas kaip tik galvojo apie Goką. Marcus kažką numykė, pažadėjo pamėginsiąs. Pamėgino iš ties nuo dūšios, nes iš kambaryje prasivėrusios kirmgraužos išlindo Redford'o lauktas asmuo. Sebastianas atrodė apšalęs. Sėkminga Marcus'o teleportacija nuteikė vyrą kažkaip moksliškai fantastikai. "Jei šita skylute galima pasinaudoti norint pakeliaut po kosmosą privalėsi ir mane išmokyti ". Vyrukas nusijuokė pavymui pridėjęs, kad viskas nėra taip paprasta. "Man vis dar sunku rasti bent vieną magijos pliusą" - išreiškė nusivylimą. Neįpareigojanti, draugiška šneka netrukus perėjo į dalykinę. Išklausęs Redford'o idėjos vyrukas susimąstė. "Be problemų. Tik bijau, kad man reikės jos kraujo. Matai, užkalbėdamas laikrodį turėjau įsipjauti į pirštą. Burtas turi "paragauti" kraujo, kad žinotų, nuo kokios silpnybės apsaugoti, o fėjų kraujas yra visai kas kita". Sebastiano nesukrėtė Marcus'o išmintis, šis vyrukas savyje slėpė daugybę žinių ir ne visos jos buvo susijusios su mūsų pasauliu. Vampyras susimąstė. Nenorėjo siūlyti sumedžioti Lorrellos, bet kitos išeities nebuvo. Išgirdęs apie iš ties unikalią hibridę vaikinas neslėpė nuostabos. "Manimi ji nepasitiki, bet tu... Patraukti jos dėmesį tau nebus sunku. Patikėk" Redford'o potekstinis užtikrintumas nekėlė Marcus'ui pasitikėjimo. "Ką turi omenyje?" pasidomėjo kone pajutęs užuominą, lyg turėtų susirūpinti savo saugumu. Prajuokintas Sebastianas nusijuokė. "Žinau, kad turi merginą, bet turėsi smarkiai pasistengti, kad su ja nepasimylėtum. Ji labai moka įtikinti". Ak, Marcus'o išraiška tapo neįkainojama ir tai vampyrą prajuokino tik dar labiau. Nebuvo tikras ar nori keliauti kartu, nes fėjų kraujas bei kūnas traukė nemirelį nesuvokiamai, tačiau vaikinas patikino, kad sugebės sukontroliuoti bet kokią situaciją. Jis netgi užkalbėjo tėvo mobilųjį (kas sakė, kad tai būtinai turi būti žiedas, pakabukas ar apyrankė?!) dėl apsaugos nuo saulės. Nepaeina šitas reikalas, nes storas užuolaidas drąsiai praskleidęs Sebastianas kaip mat nusvilo. Sutrikęs Marcus nesuprato ką padarė ne taip, bet liko nuramintas tėvo, kad tokios anomalijos jo anei kiek nestebina. "Vampyru tapau uoloje, pilnoje angelito ir dabar negaliu prie jo prisiliesti. Atvirtęs nebegaliu vartoti klonuoto ar žmogaus, bet jau "pastovėjusio" kraujo. Ne be reikalo negaliu apeiti ir saulės barjero. Už kiekvieną pranašumą atgalios gaunu apribojimą. Greičiausiai, taip ir turi būti". Ne dažnai buvo galima išgirsti Redford'ą filosofuojantį pusiausvyros, ankstesnių jėgų klausimais. Marcus išėjo iš kambario netrukus po to, kai nesudėtingas asmens būvimo vietos nustatymo burtas nurodo varlokui potencialią Lorrellos būvimo vietą. Ji turėjo Sebastiano kraujo, atsekti jo taipogi turinčius asmenis nebuvo sunku. Redford'o dėmesį patraukė tai, kad ant žemėlapio išsiliejęs jo kraujas išsišakojo į tris ryškias gijas. Marcus žinojo, kam jos priklausė, tačiau neketino apie tai kalbėti su Redford'u. Tik ne dabar.

- Ar tu angelas?-fėjų kalba prabilusi Lorrella pasitiko jos pusėn artėjantį vaikiną. Nuoga, išsigandusi ir sutrikusi ji slėpėsi oloje, be galo primindama savo kūrėją, kuomet nubudo šis.
- Neketinu tavęs nuskriausti,-kontaktą mezgė anglų kalba, nes fėjų kalbos tikrai nemokėjo. Atsargiai, iš lėto artėdamas Marcus nesuprato kodėl šalia hibridės jis turėtų jaustis nesaugiai. Pasakiško grožio mergina atrodė nekalta, įbauginta, trapi. Taip, ATRODĖ. Šmukštelėjusi tiesiai prieš varloką, šviesiaplaukė mergina kaip mat įsisiurbė iltimis į jo kaklą. Buvo išbadėjusi. Ir visai nesvarbu, kad nuo nubudimo ji jau nužudė mažiausiai kelias dešimtis žmonių.
- Tu tooooks skanus!-trumpai atsiplėšusi ji apsilaižė kruvinus dantis. Nesuvokiamai stipri būtybė, fiziškai varlokas pasipriešinti jai tikrai negalėjo. Tokios išsiblaškymo akimirkos Marcus ir laukė. Turi būti visiškas kvailys norėdamas šiurkščiai nuplėšti nuo savęs iltimis įsikibusį vampyrą, žinoma nebent trokšti plėštinės žaizdos kaklo srityje. Pasinaudojęs telekinezės galia vaikinas nubloškia Lorrellą šalin. Bubtelėjusi ji nesutriko. Piktai urgztelėjusi šoko link Marcus'o ketindama pratęsti puotą, tačiau hibridė sustingo ore negalėdama pajudėti.
- Neketinu tavęs skriausti,-pakartoja, delnu spausdamas kraujuojančią žaizdą. Iš vyriško "tašiuko" išsitraukęs nedidelį švirkštą, suleidžia adatą į merginos šlaunį. Verksmingas fėjos suinkštimas privertė Marcus'ą pasijausti dideliu šikniumi. Stengėsi nespoksoti į nuogą jos kūną, visgi šalia jo jautėsi nejaukiai. Prieš ištraukdamas adatą atkreipė dėmesį į tai, koks neįprastai skaistus, netgi kiek švytintis yra fėjos kraujas.
- Atleisk,-iš lėto toldamas atbulomis nenuleido akių nuo šviesiaplaukės. Pasiekęs saulės ryškiai apšviestą ruožą paleidžia Lorrellą iš savo įtakos. Didžiulė, nematoma jėga vėl švysteli prieš Marcus'ą šį kartą išversdama jį iš kojų. Plojasi ant žemės pajausdamas ant savęs šiltą, nuogą kūną. Hibridė neturėdama apsaugos nesvilo saulės šviesoje. Pasijautė kvailai, kad to nenumatė. Plėšriai išsišiepusi fėja palinksta, tarsi grįždama prie užkrešėti nebaigusios žaizdos, tačiau vietoje to ji... įsisiurbia į vaikino lūpas! Aistringai aimanuodama Lorrella išdavė pasimėgavimą. Marcus nesureagavo nežinodamas kaip sureaguoti turėtų.
- Tu toks gražus, noriu su tavimi mylėtis,-švelnus jos balsas suvirpino orą. Vaikinas jautė burnoje ne tik saldžias fėjos seiles, bet ir savo paties kraują. Atplėšė merginą nuo savęs, tačiau ši sugavusi varloko riešus prispaudžia juos prie žemės parodydama savo fizinį pranašumą. Ji vėl įsisiurbė į Marcus'o lūpas, lėtai vinguriavo klubais sukamaisiais judesiais atakuodama vyruko klyną,-Paimk mane...-sumurkia ji vieninteliais jai žinomais angliškais žodžiais. Varias prasilaužė. Angeliška, dieviškai graži mergina viliojo ne tik išvaizda, bet ir laukine siela. Pasielgė sau tikrai nebūdingai, kai suėmęs fėjos sprandą pritraukia ją šiurkščiam bučiniui. Jos kūnas iš ties jautėsi visai kitaip, nei žmogaus. Mergina buvo neapsakomai saldi, viliojanti, dangiška. Lorrella nuplėšė jo dėvėtus marškinius. Sagos išsilaksto į visas puses it kulkos. Šiurkščiai lietė, bučiavo ir kandžiojo vaikino krūtinę slinkdama žemyn. Atsikračiusi Marcus'o kelnių apžioja jo bene pilnai pasistojusį kotą. Čiulpė jį giliai, mėgaudamasi. Tada atsitraukusi įvedė jį į save. Meistriškai raivėsi keldama eurofiją šiai seksualiai avantiūrai pasidavusiam varlokui. Pajutusi, kad vaikinas gali per greitai išsilieti suleidžia iltis į tas pačias prakąstas žaizdeles. Vyrukas nesipriešino pripildydamas burną dejonėmis. Marcus išsilieja fėjai spėjus kiek atšokti. Šilta, balkšva srovelė šauna ant jos kūno, krūtų. Nespėjusi užpildyti savęs malonumu Lorrella užropoja arčiau varloko veido ir galiausiai jį užsėda išsireikalaudama glamonių liežuviu. Orgazmą pajuto net ne vieną, ištisinė jų banga užliejo hibridę, kurios aimanos veikiau priminė isterišką, pornografinį riksmą. Prieš atsiplėšdama ji pirštu pervedė per drėgną savo krūtinę netrukus pirštą erotiškai, su pasimėgavimu apčiulpdama. Sutrikęs, tankiai kvėpuojantis Marcus lieka stebėti kaip interesą praradusi fėja numainuoja savo keliais.
Sulaukęs Marcus'o sugrįžusio Sebastianas prapliupo juokais. Ne tik iš jo sudraskytų rūbų, bet ir iš jo akių buvo aišku KAIP baigėsi akistata su Lorrella.
- O tu kartais neturi merginos?-smogia žemiau juostos. Paralelė tarp varloko ir vampyro "nuklydimų" Redford'ą paveikė ne visai maloniai. Vaikinas nežinojo net kaip pakomentuoti.
- Greičiausiai nebe,-karčiai atsidusęs sklesteli ant lovos. Pajuto sunkią, šaltą Sebastiano ranką ant savo peties.
- Fėjos...-klaida savo silpnumą teisinti kaltinant rūšį ir jos specifiką, bet momento, tinkamesnio tokiai frazei tekštelėti negalėjo išpulti,-Geriau pasakyk jai. Patikėk manimi, taip geriau. Jei slėpsim klaidas bei silpnybes nuo tų, kuriuos mylime versime juos mylėti ne mus, o tam tikrą, priimtinesnę mūsų pačių versiją. O kuo santykiuose mažiau melo, tuo daugiau supratimo, harmonijos ir... sekso,-tai buvo pirmas momentas, kai galėjo duoti savo sūnui tėvišką patarimą ir tai bus pirmas kartas, kai Marcus'as juo pasinaudos. Adelina išgirdusi apie vaikino nuotykį skaudžiai trenks jam per veidą, tačiau pažadės nelaikysianti neapykantos jeigu jis sutiksiąs seksui tryse su dar vienu vyru. Ugninė raudonplaukė būtent ir patraukė varloką savo pašėlusia prigimtimi, ji jaudino vaikiną ir šis pagaliau pasiryžo išbandyti su ja kūniškus malonumus. Gi, doooh, iki susipažįstant su ja buvo "neliestas". Vargu ar galėtų dalintis iš ties mylima moterimi su kitu vyru. Marcus'as jau kurį metą galvojo apie kitą, apie Eleną Gilbert, akistatos su kuria niekaip negalėjo pamiršti. Jei tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tada kas yra meilė iš pirmo žvilgsnio? Pasistengęs prablaškyti sūnų tą patį vakarą nusivedė jį pasitrinti po įstabų miestą. Turėdamas patobulintą apyrankę ant riešo nejautė jokių ypatingų "vibracijų" dėl kelių retų fėjiškų egzempliorių mūsų pasaulyje.

Sebastiano neapleido nuojauta, idant kažkas su Niklaus užmigdymu ar tuo pačiu miegu yra ne taip. Jis nebandė numušti Katherine entuziazmo, net atrodytų vyro skepticizmas virto į visapusį palaikymą, kitaip vargu ar būtų leidęs sau laisva ranka lieti kraują tam, kad įbauginti koveną Mikaelson'ų šeimos prisibijančių raganų. Žinoma akistatos metu pasirodyti iš ties stengėsi. Na, panašiai kaip tada, kai užterorizavo Elizabet. Pasinaudojo tuo, kad "senovinis" jo kūnas galėjo atlaikyti daugiau, nei net per pus jaunesnio vampyro. Gal ne specialiai bandė pasirodyti labai jau toks badass prieš Kateriną, tačiau nuotaiką tikrai kiek hiperbolizavo siekdamas įsimintinesnio rezultato. Kartais savaime gaunasi taip, kad pamandravoji prieš simpatiją. Paviršutiniška, bet ak taip žmogiška. Jie puikiai, tobulai palaikė vienas kito "beprotybę", papildė liguistą, sadistišką vienas kito elgesį. "Power Couple" apibrėžimas negalėtų būti labiau tikslus. Savaime suprantama iki Niklaus jie nenusigavo per vieną dieną. Protingai padalinę užduotis, kaip galima tikėtis, išsiskirstė iki susitikimo paskirtu laiku, paskirtoje vietoje. Likęs vienas galėjo pradėti galvoti apie absoliučiai bet ką, būdamas protingu būtų pasismaukęs ir "Prajūtūbinęs" visą naktį bei rytą ar atlikęs bent keletą darbinių savo užduočių, kol Katherine dėliojo lemiamus savo plano štrichus, bet neee. Prasibrauti pro apsaugas nepasinaudojus hakerio paslaugomis būtų sudėtinga ir net nemalonu, tad jėga skintis kelio iki originaliųjų karstų neketino. Ypač kai išbandė, kaip skaudžiai "kanda" vienas iš apsaugos mechanizmų, tai UV spinduliuotė. Nejuokavo prašęs Marcus'o šiokių tokių "raganavimo" pamokų. "Staigaus persikėlimo manevro" (lel) instrukcija iš pažiūros skambėjo painiai, bet kelis kokteilius išgėręs varlokas atsipalaidavo ir ėmė kalbėti konkretesniais žodžiais. Nebuvo dar to bandęs, bet puikiai atsiminė pamoką. Žinoma susikaupti, kuomet esi svilinamas UV lempų nėra paprasta. Pridėjęs ranką prie sienos Sebastianas stengėsi kaip įmanoma geriau pajausti save kitapus. Kuomet turi savyje didelę magijos jėgą tarsi natūralų talentą, pasiduoti antgamtiškumui nėra taip jau ir sunku. Visi Ambrose palikuoniai turi šią dovaną, tik ne visi ją vertino. Buvo užsimerkęs kai pajautė kažką iš ties keisto. Ne kiekvieną dieną praneri pro materiją kaip vaiduoklis. Ne visai teleportacija, bet kažkas iš tos operos. Gaila, kad ryšį su magiškuoju aš nutraukė kiek per anksti ir sienoje paliko įstrigusį savo batą. Ką gi. Išvydo karstus, kuriuos Rebeka AKIVAIZDŽIAI buvo perkėlusi į Tokiją. "Kodėl vampyrus visada kiša į karstus?" pagalvojo atverdamas vieną jų, kuriame gulėjo Elijah. Atrodė netipiškai pamėlęs ir negyvas, bet su tipiškai geru, kokybišku kostiumu. Vardan įdomumo ištraukė tą velnio kuolą, įsmeigtą į originaliojo krūtinę. Tikėjosi bent kažkokios reakcijos, bent staigiai ir baugiai atsimerkiančių akių, o nenutinka visiškai nieko. "Hm" - garsiai myktelėjo nesuprasdamas kame čia šaknys. Atvožė Niklaus karsto dangtį ir pakartojo ėjimą. Nieko, IR VĖL. "Hmmmmm" - gerokai ilgesnis, susimąstymą išreiškiantis garsas trumpam užpildo patalpą. "Negi Frėja bus juos dar kažkaip apsaugojusi?" - tyliai pamąstė pradėjęs nervintis. Nenorėjo, kad tokiu ryžtu, tokiomis velnioniškomis ugnelėmis akyse rusenanti garbanė patirtų nusivylimą. Bene tokį pat, kaip tada požemiuose. Nemirėlis spėjo visai neprastai išaiškinti, netgi suprasti garbanės asmenybę. Teatrališkoji vampyrė, pagaliau priartėjusi prie Nik'o, jausdama kažkokį užtikrintumą bei pranašumą prieš jį TIKRAI pasistengs, kad momentas būtų jaudinantis. Buvo įsitikinęs, kad Pierce neatliks visko paprastai. Maždaug ateis, šnai ir nebėra Niklaus Mikaelson. Ji TIKRAI neatsilaikys pagundai paskutinį kartą sužaisti, galbūt net sumenkinti savo priešą, priversti jį pasijausti bejėgiu bei nugalėtu. Sebastianas susikaupė pasistengęs pasinerti į nedidelę meditaciją. Šiek tiek studijavo magiją. Jei ne šiokios tokios pastangos "pasikelt lygį" Redford'as nebūtų įgyvendinęs šio savo tiriamosios pakraipos plano anei jokiame žingsnyje. Kalnas padrikų vaizdų ėmė byrėti į vyro galvą. Matė Rebeką, Frėją, save patį iš šalies, kai su blondine stovėjo greta šių karstų Angelų mieste. Matė dar kažką, bet tai sukelia keistą pažįstamumo pojūtį. Tos vyriškos figūros neišaiškinti negalėjo. Pasirodo Silas iš peties padirbėjo vardan to, kad Niklaus su Elijah prikelti nebūtų įmanoma. Sebastianas bandė, velniškai stengėsi nulaužti Silas'o uždėtą magijos kodą, tačiau jis buvo kur kas už jį stipresnis varlokas. Po keliasdešimto karto nudegęs pirštus galiausiai pasidavė. Magiškosios energijos jėgos išseko, vyrui svaigo galva ir akyse dvejinosi. Privalėjo atsitraukti. Kadangi nusilpo KAIP TURI BŪT, net išsinešdinti iš čia iš karto negalėjo. Tai pačilino kurį metą, kol galėjo atkartoti vaiduoklio manevrą. Žinojo, kad šimtų raganų mirčių neužteks norint susitvarkyti su tuo, ką Silas pridirbo. Ypač kai deramai nesuprato kiek toli driekiasi tas burtas ir ar jo dėka originaliuosius iš vis įmanoma sunaikinti. Nepermatė gi brolyčio motyvų kiaurai išvydęs keletą vizijų, taip? Galbūt padėti galės Marcus, kadangi yra ne ką mažiau galingas varlokas, už Silas'ą? Nejautė jokio "gal geriau nereikia, juk ir taip per dažnai kreipiuosi". Realiai tokie momentai tik ir priartindavo Sebastianą ir Marcus'ą prie to, kad jie praleistų tėviškai sūniško laiko. Vyrukas atsiliepė į dar vieną tėvuko pagalbos šauksmą. Varlokas gana ilgai narpliojo Silas'o burto mįslę, kol suprato vieną dalyką - bet kuri paprasta, "žemiška" ragana nesvarbu kokia galinga ji bebūtų nebūtų galėjusi pasiekti tikslo. Tikrai ne kiekvienas, ir net ne retas magijos naudotojas gali keliauti po pasaulius, labai skirtingus ar neįtikėtinai panašius į mūsų. Visados egzistuoja išeitis norint apeiti net ir patį sukčiausią, stipriausią burtą ir šį kartą atsakymas slypėjo būtent alternatyviose realybėse. Marcus'as pagavo savo tėvą nustebusį, kad mokslininkų spekuliuota tema iš tiesų yra visiškai reali. Ir iš tų pasaulių sunkiai, bet vis vieną rado tokį, kuriame surinkti 9 specifinių vilkolakių seiles tapo įmanoma. Sekantis etapas - antrininko kraujas. Šioje temoje sūnų apšvieti teko Sebastian'ui. Būtent taip Marcus sužinojo Elenos paslaptį ir faktą, kad regi jos veidą kitokį, nei jis yra iš tikrųjų, tačiau neketino Elissos burto bandyti nulaužti. Na, matyti Eleną su tokiu pat veidu, kokį turi Katherine būtų ŽIAAAURIAI keista. Kol kas nebuvo tam pasiruošęs (be to, Palvin yra hot <3). Įsibrovė į Elenos namus merginai miegant. Sklestelėjo šalia užburtas ramybės ir nepaprasto merginos grožio. Žinoma šis veidas nepriklausė Elenai, tačiau pajuto trauką būtent "tokiai" Elenai. Galiausiai koks skirtumas kaip atrodo tas veidas? Marcus'ą mergina traukė visa savo esybe. Jautėsi kone išniekisiantis antrininkę kai paėmė šiek tiek jai priklausančio kraujo. Nebūtų galėjęs jai deramai paaiškinti susiklosčiusios situacijos. Be to, šalia jos miegantis Mason'as veikė kaip geriausias cockblock'as pasaulyje. Tikrai nesitikėjo, kad tokia įstabi persona kaip Elena bus vieniša, na bet vienišas nebuvo ir Marcus. Grįžęs jis pradėjo burtą. Devynių specifinių vilkolakių seilės - check. Gyvos antrininkės kraujas - check. Galingas raganius? Check. BOOM. Success. Prilaikė stipraus burto nusilpintą Varias'ą, kuris išorine rankos dalimi valėsi kraujuoti pradėjusią nosį. Sebastianas pabandė vyruką paguosti papasakojęs savo "sėkmingą" būrimo istoriją šioje vietoje kiek anksčiau šią naktį. Marcus'as vis mažiau praktikavo magiją, nelabai noriai į tai ėmė žiūrėti, tačiau pasakyti ne savo tėvui negalėjo. Brangino laiką su juo, be to, žinojo, jog jis turi polinį veltis į visokias problemas ir norėjo jam padėti. Kuomet jie laiką leisdavo neįpareigojančiai imdavo jaustis gana keistai, mat riba, tarp draugiško ir tėviško požiūrio į Sebastianą buvo iš ties neryški. Bet kai jiedu narpliodavo kažkokias mįsles pajusdavo stiprų, tvirtą, tėvišką Redford'o petį, o to jam kartais iš ties reikėdavo. Marcus ne tik, kad neturėjo vaikystės, jis neturėjo sumauto gyvenimo ir tai tęsėsi daugiau nei 2000 metų. Pirmojo vampyro gyvenimas su visa ta beprotiška dinamika vertė varloką jaustis tikrai labai vaikišką bei nepatyrusį. Nepaisant to, jog žinių bagažas pas vyruką buvo be proto didelis, išgyvenimų, praeitų savo paties kojomis bene neturėjo. O užtenka tik "prisiliesti" prie Sebastiano ir štai nutinka kažkas keisto ir netikėto. Keista ir netikėta buvo pasimylėti su Lorrella, po paraliais. Bet kaip neįtikėtinai skamba Redford'o žygdarbio idėja, ką? Vyras dėl mylimos moters keršto bei satisfakcijos savo iniciatyva išgelbėjo Klausą bei Elijah nuo pragaištingo burto tik tam, kad vienas jų liktų nužudytas. Vau. Ar ketino tuo pasipuikuoti? Hell no. Darė tai tikrai ne dėl reklamos.
Žinoma vyras nerimavo Katerinai nusprendus pasilikti su Niklaus dviese. Neturėjo jokios abejonės, jog Marcus'o pastangos nebus nuėjusios veltui. Girdėjo oponentų dialogą, o akivaizdūs kovos garsai skatino vyrą tučtuojau įsikišti. Tiesą pasakius dabar norėjo pasirodyti susirūpinęs, bet sugadinti saldžios keršto akimirkos neketino. Sunkius, plieninius vartus išverčia specialiai ne iš pirmo, antro ar penkto karto. Vaizdas, kurį pasitiko... Mah Gawd. Tiek Katerinai, tiek Sebastianui velniškai tiko šitas drastiškas kovingumas, tačiau vyras nepajuto tokio begalinio akimirkos saldumo, kokį dabar išgyveno garbanė. Būtent jos ranka nutraukė Nik'o tūkstantį metų trukusią egzistenciją. Ji sulaukė savo keršto, nusipelnė kiekvienos šio didingo momento akimirkos. Gerbdamas momentą Redford'as nekalbėjo, nelaikė juokelių, pastabų ir panašiai. Sunkus jo žvilgsnis išdavė savotišką pasigėrėjimą Pierce. "Atsigavęs" Sebastianas prišoko prie merginos, apžiūrėjo jos pavidalą norėdamas įvertinti vampyrei padarytą žalą.
"Kaip beprotiška šokti prieš dvigubai už tave vyresnį vampyrą, Kat, bet džiaugiuosi, kad visgi šokai" - neiškentė neįamžinęs akimirkos žodžiais, kurie prasidėje gana priekaištinga gaida pavirto į aiškų komplimentą.Galėjo prisiekti, kad Katherine bučinys nebuvo skirtas tam, kad išreikšti prieraišumą. Padėką? Gal. Atsisveikinimą? Irgi įmanoma. Faktas, kad dėl šio kontakto nepasijuto gerai ir maloniai. Prieš išsmukdamas lauk Redford'as pagriebė mažytį, įšalusį gabalėlį su Niklaus audiniu. Dėl visa pikta. Niekados negali žinoti kas nutiks, gal vampyrą iš ties teks bandyti prikelti. Pavyzdžiui, kovojant prieš galingą priešą, m? Materializuoti kūną nėra lengva, tačiau jeigu turės jam priklausančią dalį... Ir ne, nešiotis kišenėje gabalėlį lavono tikrai nėra keista, ne.
Katherine šiuo atveju, o ir bet kuriuo kitu, tikrai būtų gynusi savo dukrą, ypač kai tam tikros jos elgesio tendencijos atkeliavo būtent iš Pierce genofondo. Nesiekė specialiai trypti moteriško vampyrės orumo su savo bajeriukais, taip gavosi. Ir vėl sukalbėjo kažką per daug netaktiškai, tad ir vėl bandė mylimosios kantrybę. Nepriėmė NĖ VIENO jos žodžio už gryną pinigą. Buvo bene tikras, kad paskutinį kartą ji savyje turėjo būtent jo pimpalą, tik žinoma tai nebuvo visai malonu ar prisimintina. Jau įsitikino, jog laisva ranka Kat savęs bet kam nedalina ir tas jo pavydų, savininkišką demoną tikrai ramino. "Gaila..." - dirbtinai atsiduso mesdamas į vampyrę keistai viltingą žvilgsnį. "Žinai, "BloodPharm" jau senokai dirba prie vampyrų vaisingumo klausimo. Po galais, jeigu vampyrai būtų tapę vieši kokiais 1900aisiais, gal tokią Victorią būčiau įpurškęs ir aš tau, kai dulkinomės po visą Čikagą kaip išprotėję" - vargu ar iš tiesų galvojo taip, magėjo tiesiog taikliai atsikirsti. Kiek širdo ant jos už klastą dėl lėktuvo bilietų, tad ir nusiteikimą demonstravo nedraugišką.

Užlaikęs žvilgsnį ties Katherine veidu Marcus tikrai be galo sunkiai virškino faktą, kad taip pat atrodyti turėtų ir Elena Gilbert. Nieko keisto, jog apie ją dabar pagalvojo. Tiesą pasakius galvojo apie ją itin dažnai. Ne visai pagirtinas elgesys turint pašonėje širdies draugę. Kad ir koks užtikrintas jautėsi žengdamas į žmonių pasaulį, tinkamai orientuotis jame vyrukui sekėsi iš dalies. Visai kaip naujagimis turėjo pratintis fizinį kūną, kurio neturėjo, bet troško velnioniškai ilgą laiką. Į nedraugišką vampyrės atkirtį atsako juoku. Nusijuokė nuoširdžiai, tarsi jos kalbą būtų priėmęs kaip sąmojį.
- Taigi išsiskyrėt? Ar jus išskyrė? Nes man pasirodė, kad Sebastianui visai patinka laikyti tave savo žmona. Bent jau viešai,-pastebėjęs loginį neatitikimą jo paties žinių bagaže, išlaiko savo veidą bei natūrą draugišką. Stabtelėjęs prie Pierce iš pradžių planavo persimesti keliais sakinukais ir tuomet patraukti savo keliais. Mat PRIVALĖJO sužinoti kaip baigėsi reikaliukas su originaliaisiais. Tik po laiko supras, kad šiuo klausimu "ištardyti" gali pačią garbanę. Pastaroji pagieža tryško vėl, kurstydama Marcus'o smalsumą. Nepaisant to, kad realiai su Katherine bendravo vos kelis kartus jautėsi jai pažįstamas, visai kaip ir pažįstama jam jautėsi ji. Sebastianas dėl Pierce niekados nedaugžodžiavo, tiesą pasakius, tik paskutiniu metu ėmė atviriau jam apie ją kalbėti.
- Susipykot. Tai akivaizdu,-reziumuoja vampyrės nuotaiką stengdamasis analizuoti toliau,-Dėl Elissos? Kas nutiko?-labai mažai vilties turėjo, kad Katherine ims ir pasipasakos, tačiau Marcus'o pastebėjimai buvo teisingi. Arba Kat tiesiog nekenčia viso ją supančio pasaulio. Pašnekovė sumojo trauktis, bet dialogo užkabintas varlokas pasukti savais keliais dar nenorėjo. Susitikti su vakarėlio kaltininke planavo bet kokiu atveju, netgi paruošė jai mažą, kiek romantišką dovaną. Victoria jam paliko turtingos mergaitės įspūdį, o norint tokiai personai kažką padovanoti turi arba smarkiai patuštinti kišenę (o pinigų vaiks daug neturėjo), arba išsisukti kažkaip originaliai. Iš kelionių po dimensijas parsinešė keletą žiedų gėlių, kurie neegzistavo čia. Vieną ant spintelės paliko Elenai. Kitą įteikė Adelinai, trečią? Na, buvo kiek prietaringas ir nenorėjęs imtis su savimi lyginio skaičiaus, nuskynė tris žiedus. Kaip paaiškėjo sprendimas buvo teisingas. Įspūdingą augalą "prisiminimui" įamžino stiklo kube, kuriame jis išliks nenuvytęs.
- Būčiau ieškojęs Victorios bet kokiu atveju,-numykia parodydamas, kad eis kartu. Nors iš tikrųjų norėjo pasislėpti nuo nemirtingų, visa girdinčių ausų ir Katerinos šio to paklausti.Pastebėjęs, jog jiedu ima eiti į tam visai nepalankią pusę, švelniai sulaiko Pierce. Jiems stabtelėjus, įdėmiai įsižiūri į rudas, visai kaip jojo paties, tik kiek šviesesnes akis.
- Noriu su tavimi apie šį tą pašnekėti. Galbūt man net neprireiks apie tai kalbėtis su tėvu,-rimtu nusiteikimu dvelkiantis vyrukas patraukė Katherine susidomėjimą,-Negaliu apie tai kalbėti čia. Turiu įtarimą, kad tai savotiška ir didelė jūsų abiejų paslaptis,-pakurstęs Pierce nuotaiką tik dar labiau išsireikalauja išėjimo į kiemą, tačiau Victorios užkalbinta vampyrė finale prioritetus susidėliojo teisingai. Bendraudamas su savimi pasitikinčiomis, drąsiomis, stulbinančio grožio moterimis Marcus elgėsi gana... nedrąsiai. Pritrenktas to, kokia įspūdinga yra toji Victoria Lockwood (ir nereikia tokio įspūdžio traktuoti kaip vaikino nesugebėjimo susitelkti į moterį, su kuria palaikė artimą ryšį, tiesiog, kai pamatai kažką gražaus, admire it from distance ( ͡° ͜ʖ ͡°)), nesikišo į dviejų moterų pokalbį. Pastovėjo kiek nuošaliau gerbdamas pokalbio privatumą, kol užtaikęs tinkamą momentą nusprendžia su mergina pasisveikinti. Iš pirmo žvilgsnio net neatrodė, kad hibridė Marcusą prisimenanti.
- "Black Widow" baras? Aš buvau tas melancholiškas vyrukas su gitara ant scenos. Įsiveržei ir pareikalavai sugroti kažką linksmesnio. Niekad nepamiršiu, pasakei, kad mano muzika yra tokia, tarsi verstų ilgėtis to vaikino, su kuriuo užmezgei akių kontaktą metro prieš 7 metus,-matydamas, kad Victoria vis dar sunkiai gaudo siūlų galus, vaikinas supratingai nusišypso,-Buvai įkaušusi. Žodžiu nesvarbu. Su gimtadieniu,-spinduliuodamas užburiantį geranoriškumą vyrukas ištiesia į merginos pusę gražiai supakuotą, kubo formos dovaną. Savo vaikino pasigedusi Adelina pagaliau susirado Marcusą. Apkabinusi jį per liemenį, patraukia į save. Užuodęs stiprų nuo jos sklindantį alkoholio kvapą nusijuokė nusistebėjęs, kad rusvaplaukė sugebėjo taip greitai įkaušti. O tada prisiminė, jog jai visados daug ir nereikėjo, idant pajaustų tą alkoholio sukeliamą socialinę laisvę. Adelina tikrai nesijautė patenkinta supratusi, idant jos širdukas sirpsta pritrenkiančio grožio moterų draugijoje. "Niekados daugiau manęs neišduok" - rimtai, bene piktai sukuždėjusi vaikinui ji pakšteli rausvai nudažytomis savo lūpomis į priklausančias Marcus'ui. Atlyžusi ji nusiveda varloką prie užkandžiais nukraito stalo. Net jeigu didžioji dauguma vakarėlio dalyvių išsilakstė įbauginti Sebastiano "šilto priėmimo", nedidelė grupelė Victorios draugų liko. Jie toliau svaiginosi alkoholiu, bendravo ir šoko.

(Dabar mano idėja tokia, kad Katerina gali drąsiai palaikyti pokalbį su Vic'ą, bet tuo pačiu mes galim skelti jį ir pokalbis su Marcus'u vyksta tuomet, kai Katerina pabaigė su Vic'a? Makes perfect sense :D)

Marcus'as tik buvo pradėjęs "aiškintis" su garbane ir nepasijautė maloniai, kuomet jųdviejų pokalbis turėjo nutrūkti. Vis žvilgčiojo į vampyrės pusę laukdamas kada ji atsilaisvins. Ir kuomet taip nutinka, sugrįžta. Į pyktelėjusią Adeliną sureaguoja šypsena. "Ji Sebastiano mylimoji, Dele" - pasako taip, tarsi tai turėtų sugriauti bet kokias merginos abejones. Pabučiavęs širdies draugę į lūpas, vyrukas nužingsniavo link Katherine. Nusijuokė pagavęs jos "ir vėl tu čia" žvilgsnį.
- Ar neatsisakytum įkvėpti šiek tiek gryno oro?-pasiūlo vampyrei persikelti į kiemą, su kuo garbanė žinoma sutinka. Jie abu išnėrė į lauką, pajutę kontrastingą temperatūrų skirtumą. "Abstrakčiai" apsidairęs pastebėjo taku numainuojančią Sebastiano figūrą. Grąžino žvilgsnį į Katherine ir kai pradėjo kalbėti nepagalvojo, kad jųdviejų dialogą Redford'as panorėjęs galės labai nesunkiai išgirsti. Visai kaip Katherine Sebastiano su Elissa.
- Tėvas nesakė man kurių galų jam reikia nuimti tą nelemtą burtą nuo Niklaus mumijos ir niekados nebūčiau sužinojęs kodėl tai tapo reikalinga, tačiau seansą baigiau ne visai teisingai ir sąsają su ta vieta jaučiau dar kurį laiką. Gana aiškiai pajutau kaip Niklaus siela perėjo į kitą pasaulį. Jūs jį nužudėt,-stengėsi kalbėti šaltai, visgi kažkoks kartėlis Marcus'o balse jautėsi. Tikrai nebūtų sutikęs su Sebastiano "reikalavimais" jeigu būtų žinojęs, kad prisideda prie vampžudystės. Nutuokė kas per asmuo yra Niklaus Mikaelson, tačiau vargu ar būtų norėjęs prisidėti prie jo galo. Visi sulaukia sau skirto atpildo. Niekados nenorėjo būti (iš dalies) tuo atpildu,-Rimtai? Kam reikėjo į visa tai įvelti mane? Ir iš viso, kam reikėjo nuimti nuo jo burtą, neleidžiantį jam prisikelti tik tam, kad paskui jį nužudytumėt?-šį kartą tiek nesusipratimą, tiek erzelį išreiškė atvirai,-Nebent aš kažko nežinau ir be burto nuėmimo nebūtumėt galėję jo sunaikinti,-pasamprotauja pro gilų, sunkų atodūsį ieškodamas Sebastiano ir Katherine veiksmams logikos ir savomis jėgomis. Marcus net ne tikėjo, o žinojo visos supistos mūsų visatos veikimo principą, kad už kiekvieną blogą darbą, kiekvieną niekšystę gauni niuksą atgalios. Vaikinas saugojo savo karmą, ar stengėsi ją saugoti. Visgi prisidėjimas prie kažkieno gyvybės atėmimo yra reikalas rimtas.

Įtampos išvengti tarp pašnekovų nebuvo įmanoma, visgi bejausmis Sebastiano veidas neišdavė nieko. Nejautė nerimo, kažkokio susigėdimo, netgi stengėsi nesijausti prasikaltęs prieš savo seserį. Atėjo pas ją, drąsiai žiūrėjo jai į akis tikrai ne tam, kad parodytų savo silpnumą. Vyras pasuko sodo link paskui Elissą, nes ketino visapusiškai drąsiai, oriai, be gailesčio, be pasigėrėjimo pripažinti tai, kas tarp jųdviejų įvyko. Pripažinti tiesą, kurios pakeisti šioje laiko linijoje nebuvo įmanoma. Graikiškos (iš dalies) kilmės moteris visados skleidė ypatingą aurą, kuri negrįžtamai pakito Elissai sukomplektavus save visiškai pilnai. Atšiauri, kietakaktė (ir kietašiknė) moteris virto trapia, moteriška, jaudinančia būtybe. Sesuo visados ypatingai rūpėjo Sebastianui, kuris ją laikė vieninteliu gražiu, teigiamu dalyku augant Ambrose namuose. Netekti jos buvo tragiška, sukrečianti patirtis ir tikrai neketino netekti Elissos vėl. Ir visai nesvarbu kiek juodų kačių perbėgs juodu jungiantį kelią. Susitikus jųdviejų šviesiems žvilgsniams Redford'o širdis suvirpėjo ne kartą. Niekados nebūtų norėjęs statyti Elissos į nepatogią padėtį, priversti ją kentėti. Buvo akivaizdu, kad nė vienas jų į momentą viename šio dvaro vonios kambarių negalėjo žiūrėti visiškai šaltai. Jie visados bus neįtikėtinai vienas kitam brangūs ir šis nutolimas, ši patirtis negrįžtamai pakeitė jų ryšį. Sebastianas neturėjo laiko, kad užtektinai pasidžiaugtų Elissos grįžimu į savo gyvenimą ir ši galimybė atrodė atimta iš jo amžiams, nes tyras, broliškas jųdviejų ryšys tapo sugadintas. Net nežinojo kaip turėtų jaustis žvelgdamas į tamsiaplaukę. Mylėjo ją lygiai taip pat stipriai, kaip seniau, tačiau tuo pačiu tie jausmai tarsi siekė kurstyti gėdą, amoralumą. Lyg broliška-seseriška meilė nebegalėtų būti taikytina jų santykiams, tačiau su emocija daryti kažką tikrai reikėjo. Ir tai tikrai nebuvo prieraišumas, kuris galėtų pereiti į tokius jausmus, kokius Sebastianas kadaise turėjo Saloninai, o dabar - Katerinai. Redford'as visados buvo pareigos žmogus. Vargu ar jis galėtų lengva ranka nusikratyti įsipareigojimų, net jeigu santykis su jais skaudintų kitą vyrui beprotiškai brangią moterį. Vargu ar Elissa su Kat kada nors bus draugėmis, bet dėl "mažyčio ups" su seserimi nutraukti ryšio su ja tikrai neketino. Ir tai, kad pasekė graikę sodo link buvo akivaizdžiai tą įprasminanti žinutė.
Slapčia vyras iš ties ilgėjosi to magiškai neįpareigojančio, žmogiško bendravimo tarp jųdviejų laikais, kai tiek Elissa, tiek Sevastianos buvo paprastais vaikais, bandžiusiais išlikti vaikiškais. Žinoma vyras privalėjo suaugti greičiau, nei jo brolis ar sesuo (kuri netrukus išnyko iš jų pasaulio), turėjo rūpintis jaunesniu broliu, užauginti Elissą, bet tada viskas iš ties atrodė kur kas aiškiau ir paprasčiau, nei dabar. Jųdviejų bendravime nelikdavo vietos magijai, vizijoms, visam tam prakeiktam mėšlui, prilipusiam taip, kad nusikrapštyti atrodė įmanoma. Pranašiški sapnai, neprašomai, netikėtai į galvą sulendantys vaizdiniai yra kone neatsiejama Ambrose šeimos dalimi, tačiau Sebastianas niekados prie to nepriprato. Vargu ar būtų paniręs į Elissos "transliuojamus" prisiminimus, jeigu stipraus ryšio tarp jų nebūtų. Prie fontano stovinčio vyro pavidalas visiškai sustingo, kuomet mintimis persikėlė į visai kitą plotmę. Vampyras nejudėjo, nemirksėjo, mėlynos jo akys tapo tuščios. Ir kai sugrįžo, tik išsitempęs nemirėlio kūnas išdavė apie tai, kad viduje Sebastianas kone virė. Girdėjo Elissos kreipinį į jį, tačiau pasiliko teisę iš karto nesureaguoti. Baugus, šaltas Redford'o žvilgsnis pagaliau susitinka sesers veidą. Netikėta, neįtikėtina, bet vyro lūpos subanguoja sukurdamos šiurpokai atrodžiusią šypseną. Tiek vizualiai, tiek energetiškai nuo pašnekovės skyrėsi it diena nuo nakties. Šiltą, šviesią fėjos aurą temdė tik šalia jos stovinčio, tamsos ir šalčio prisigėrusio vampyro esybė.
- Man nerūpi, Elissa,-abejingas, žemas Sebastiano balsas suvirpina orą užtikrinta maniera. Vyras įsileido į save informaciją, tačiau atsisakė ją apdoroti. Jau seniai suprato tai, kad jo šeima, jos peripetijos yra painus, bjaurus reikalas ir norėdamas neišprotėti turi į tai, į bet kokios gniuždančios tiesos momentą nereaguoti. Privalo. Redford'as ne kartą buvo priartėjęs prie akimirkų, kuomet trumpi sveiko proto aptemimo momentai grasindavo pavirsti visai ne į laikiną būseną, o stadiją. Neleido sau net priartėti prie beprotybės, kuri Sebastianą pakeistų radikaliai, galbūt net negrįžtamai. Vizijos apie Katherine mirtį Redford'o nebuvo aplankiusios ilgą laiką, bet vyras žinojo, kad raktas į jo žmogiškumą dabar kažkur randasi dvare ir greičiausiai stovi beprotiškai pasipūtęs. Ant aukštakulnių įspūdingais kulnais. Bet kokia tiesa apie jį patį, jo šeimą, kad ir kokia šlykšti, sukrečianti ji bebūtų nublanko prieš tamsą ir chaosą, kuriam save pasmerktų suvokęs, jog Katerinos Pierce susigrąžinti vyras nebegalėtų, nes neliktų pačios Katerinos Pierce. Tarsi siekdamas emocinio palengvėjimo lėtai iškvepia šaltą orą,-Tai visiškai nieko nekeičia,-griežtai nukerta, nenoriai leidęsis į jųdviejų santykių apibrėžimo temą,-Esi mano sesuo, ne dėl to, kad abu išlindom iš tos pačios pizdos,-panieka Florianai sunkte sunkėsi ir tai akivaizdžiai išdavė tai, kad abejingu besidedantis vyras iš tiesų viduje išgyvena nesuvokiamai margą emocijų spektrą. Sebastiano balsas neskambėjo ramiai. Vampyras niršo,-Esi mano sesuo, nes tave dar kūdikį paėmęs į rankas supratau, kad jeigu neiškeisiu žaislų į pareigą tavimi rūpintis, tu neišgyvensi,-galėjo prisiekti, kad jautriame Elissos žvilgsnyje išvydo lygiai tą patį, apie ką galvojo Redford'as. Jie abu matė pakrikusią, sugniuždytą Florianą, kuri niekados nebūtų galėjusi pasirūpinti savo jauniausia, trapiausia atžala. Keista. Tuomet, kai kritiškai išgyveno faktą, idant sugulė su savo paties seserimi būtų sielą pardavęs už tokią akimirką, kuri paneigė jųdviejų giminystės ryšį, tačiau tiesos akivaizdoje Sebastianas puolė tą ryšį ginti, it būtų pajautęs nesaugumą,-Ar tai turėtų padėti pasijausti geriau? Ar dabar bent vienas iš mūsų turėtų jaustis taip, lyg didžiulė emocinė našta būtų nuslūgusi nuo krūtinės? Nes jokio sušikto palengvėjimo aš nejaučiu, Elissa. Man nusispjauti ant Horatiaus, nusišikti ant Florianos. Esi naivi, kvaila mergiotė jeigu palaikydama kontaktą su jais tikiesi palaikymo, supratimo, meilės ir švelnumo,-šalta, stipri Redford'o ranka nugula ant Eli peties, švelniai spustelėdama lepią moters odą, it būtų reikalavęs daugiau atidumo. Kiek priartėjusio vyro veide ryškėjo pyktis, panieka, nelygu bandė seserį įbauginti. Netrukus jis prabyla vėl. Ir žodžiai buvo lėti, griežti,-Nustok veltis į reikalus, susijusius su tomis dviem savanaudiškomis išgamomis. Jiems niekados nerūpėjom kaip šeima, kaip jų pačių dalis. Kodėl ji tave apsėdo, Elissa? Kad apžiotum mano kotą? Neee. Jie visados troško mus valdyti, mumis naudotis, gal net išvaryti iš proto. Jie tave pribaigs, Elissa. Vieną sušiktą dieną jie mus visus pribaigs,-ar vyras bent ką nors nutuokė apie jo šeimyniškių ketinimus? NE! Tačiau šią akimirką būtų įtikinamai, baugiai pasakęs bet ką, kad vikanė nutrauktų su Horatijumi bei Floriana bet kokį ryšį. Galiausiai vargu ar būtent Floriana užmezgė su Elissa pirmąjį kontaktą. Net jeigu ir užmezgė, būtent Eli įsileido ją į save, į šį pasaulį. Ji niekados neturėjo Florianai atsakyti. Redford'as pagaliau galėjo paaiškinti keistą sesers elgesį jo gimtadienio šventėje. Ir jeigu maža dalis pačios Florianos buvo tada, kai Elissa šaltai, bet užtikrintai flirtavo su savo broliu... Tai tiesiog šlykštu. Ir Sebastiano išraiška tikrai atrodė taip, it būtų pauostęs kažką susmirdusio. Redford'as kiek atšlijo. Nutraukia gilų, įtemptą kontaktą (įskaitant akių) pažvelgdamas į horizontą. Vyras atrodė visiškai nurimęs,-Aš ketinu susidoroti su jais abiem. Jeigu reiks, pats abu nusiųsiu atgalios į pragarą. Bet tu su tuo neturėsi nieko bendra,-griežtas tonas priminė savotišką įsakymą. Ketino bet kokia kaina apsaugoti Elissą nuo grėsmių, ypač dabar, kai žinojo, jog Horatius ir Floriana traktuoja ją kaip silpną grandį. Kreipusis į Sebastianą, toji šmėkla niekados nebūtų pasiekusi savo tikslo. Tuščios Redford'o akys sugrįžta į pašnekovę. Trumpai "pakybojusios" ties graikės veidu, jos lėtai nuslysta žemyn ir sustoja būtent ties jos pilvu ir tas išduoda apie tiriamą, ne geidulingą žvilgsnio pobūdį. Tai ką jautė buvo nepaaiškinama. Ištiesia ranką, išlenkia pirštus. Kone magnetiška trauka vertė vyrą prie ten švelniai prisiliesti. Neprisilietė. Elissos žodžiai Sebastianą tiesiog nuplikė. Vikanė skambėjo kaip sušikta beprotė. Redford'o veidas persikreipė veik neatpažįstamai. Vargu ar graikė matė savo brolį tokį šiurpų, piktą, pasibjaurėjusį. Vampyras pačiupo kompanionę už abiejų dilbių. Spaudė smarkiai, neabejotinai plėšydamas kraujagysles delikačioje moters odoje. Magijos kalba netikėtai prabilęs vyras nesibodėjo užkeikti sesers savo norui bei nuožiūra. Supratusi klastą Elissa pabandė pasipriešinti, visų pirmiausia bent fiziškai, tačiau Redford'as tik dar atkakliau parodė savo fizinę jėgą. Jis paleido seserį palikęs ant jos rankų ryškias žymės, kurios turėjo prasmę (tai yra, kol veiks užkeikimas, tol smurtiškai atrodančios kraujosrūvos links ant jos rankų). Sukrėstas Ambrose ketinimų pasmerkti dvynius pražūčiai, vyras elgėsi šiurkščiai. Sugavęs pasimetusią Elissą už sprando prisitraukia artyn tam, kad jųdviejų veidai atsidurtų artimame, panašiame lygyje. Įniršęs vampyras šnopavo.
- Bandyk jiems pakenkti - mirsim. Abu. Pabandyk nuimti prakeiksmą - MIRSIM. ABU. Ar supratai?-nestipriai sukratęs seserį, brutalus Redford'as viduje išgyveno kažką... neįtikėtino. Jaudulį, kurį jautė puikiai užmaskavo įniršiu. Pašnekovė veikiausiai žalio supratimo neturėjo, idant Sebastianas praktikavo magiją. Pasakęs "fuck it" specialiai pasinėrė ne į bet kokią, o juodą, naikinančią. Nelabai turėjo ką prarasti. Šviesą, gerumą, sielą, teigiamą karmą?! Pfff. Nieku gyvu nebūtų leidęs Elissai atsikratyti vaikais, užtikrintai bręstančiais jos įsčiose. Redford'as ilgai gyveno įtikėjęs, idant tėvu būti niekados negalės ir dabar... Šis supratimas buvo vieninteliu gražiu, teigiamu dalyku, kuris vyrui pastaruoju metu nutiko. Buvo pasiryžęs padaryti visiškai viską, kad šis pokytis jo gyvenime atneštų kažką iš ties stabilaus, gero. Akivaizdžiai jam nerūpėjo kokių minčių šia tema turėjo vaikų motina. Žinoma vampyras perlenkė lazdą ieškodamas su Elissa susitarimo. Am, jis visai neieškojo su ja susitarimo. Paėmė ir nusprendė už juos abu. Moteris tikrai galėjo pastebėti kaip smarkiai pasikeitė Redford'as. Ir koks jis visgi panašus į Horatijų. Kalbant apie jį... Sebastianui nuoširdžiai nerūpėjo tai, kad visgi yra nesantuokinis benkartas, o tokių Horatijus veikiausiai turėjo ne vieną. Iš jo, kaip žmogaus gyvenimo vyrui mažai kas terūpėjo, mat buvo supratęs, koks neįtikėtinai pasikeitęs graikas dabar yra. O prisikėlimą iš mirusiųjų laikė tikrų tikriausiu atgimimu. Pasaulį išvydusi gyvybė, jei tikėsim reinkarnacija, niekados neprisimindavo savo praėjusių gyvenimų. Prisiminti jų nesistengė ir Redford'as.

(Iš Maggie atsakyta bus, kai pereisim į sekantį jų plotą, nes čia Meg ir Tonis jau man vapšė ne į temą atrodo :DD)

by **Elissa Ambrose** Pir. 08 21, 2017 4:52 pm

Dark Fairies & where to find them

DAINA: Sia - To Be Human NUOTAIKA:

FLASHBACK
Elissa visuomet buvo optimistiska, sviesi asmenybe, kuri deja blogi ir negandas trauke it magnetas. Dar laikais, kai save vadino Cassidy, ji bande pateisinti, uztarti vampyrus nepaisydama to, kad visa jos tuometine seima ju neapkente. Galbut todel, kad buvo stipri kaip asmenybe, ji retai leisdavosi paveikiama kitu nuomones, ju isitikinimu. Diena, kai Asmodeus atsirado jos gyvenime nebuvo isimtis.
''Tu daug ko nesupranti, Elissa. Jis yra atsakingas uz tai, kad tokiu kaip tu ir as nebeliko.''
''Nemanai, kad persudai del populiacijos isnykimo kaltindamas viena asmeni? Galbut, jei fejos nebutu pacios surengusios supernaturalaus teroristinio ispuolio pries save pacias, dabar neisgyventum tokios egzistencines krizes?''-Elissa ir toliau krove daiktus i lagamina. Kambarys skendejo is paziuros nejaukioje tyloje, taciau taip pasirodyti galejo tik tiems, kurie nezinojo apie telepatinius feju sugebejimus bendrauti mintimis.
''As negaliu tau visko paaiskinti. Yra dalyku, kuriu tiesiog negaliu su tavimi aptarti. Tu nesioji jo palikuonis. Esi su juo susijusi... savo noru''-Asmodeus intonacija isreiske akivaizdu pasibodejima su Redford'u santykiauti sutikusia moterimi.
''Klausyk. Laikyk savo nosi ten kur jai ir vieta-savo asmeniniuose reikaluose. As ir mano pasirinkimai, su tuo neturi nieko bendra.''-moteris apdovanojo ji rusciu zvilgsniu, kuris netrukus vel buvo nukreiptas i kruopsciai lankstomus drabuzius.
''Tu sutikai padeti, vadinasi visa tai-musu abieju reikalas. Juk supranti, kad nesiodama tuos demonus savo isciose, tu negalesi perzengti portalo. Maza to, tavo jegos juntamai senka. Kuo ilgiau lauksim, tuo maziau sansu, kad pajegsi perzengti vartus kartu su manimi.''
''Mano jegos nesenka...''
''Vienintelis dalykas prastesnis uz tavo melavima yra tavo drabuziu lankstymo igudziai.''-vaikinas syptelejo.
Gana itemtas judvieju bendravimas pamazu keitesi, kazkas verte Elissa juo pasitiketi. VIsu pirma, jis isvadavo ja nuo Florianos issaugodamas tiek fizini jos kuna, tiek jos givybe. Ji buvo jam skolinga ir ketino atsilyginti padedama atstatyti ant isnykimo ribos svyruojanti feju pasauli. Ambrose neturejo zalio supratimo kuo is tiesu galetu padeti fejoms, bet vylesi, kad paslaptingasis ''ateivis'' vis gi yra paruoses veiksmu plana apie kuri su ja tiesiog nebuvo pasirenges kalbeti kol ja su Sebastian'u kazkas tebesiejo. Elissa trosko ten patekti. Susipazinti su savo istakomis. Isivaizdavo ta pasauly kitoki. Geresni. Deja, netolimoje ateityje jos lauks didziulis nusivylimas supratus, kad ir pats Asmodeus gerai nezino kaip ta pasauly isgelbeti. Shia nebuvo paruosusi veiksmu plano po to kai jis sunaikins Sebastian'a. Ji buvo susitaikiusi su galimybe, jog jos sunus kovoje zus. Saldus kerstas pateisino VISAS priemones.
''Viskas bus gerai. Nematau kodel jis turetu tam priesintis. Net neketinu jam pranesti, jog jie jo.''-Elissa anaiptol nebuvo tokia uztikrinta kokia bande vaizduoti.
''Mes neturim daug laiko. Jei tavo planas neisdegs. Privalesime imtis manojo.''-jis niekada taip ir nesupazindino Elissos su tikraisiais savo ketinimais.
''Ir koks tas tavo planas?''
''Jis tau nepatiks...''
PRESENT
Sebastian'o replika apie tai, kad vis dar ziuri i ja kaip i seseri priverte Elissa pajusti nemalonu, kone sleikstu skoni burnoje. -Atleisk. Negaliu i tave ziureti taip kaip anksciau. Tik ne po TO,-ji neatrode susigedusi, nebande ''vynioti i vata''. -Musu nesieja kraujas, nesijauciu kalta del to kas nutiko,-gan atviras pareiskimas buvo ilgai brandintas. Elissa turejo marias laiko galvoje perkratyti viska kas tarp judvieju ta vakara nutiko. -Suprantu, kad viskas yra kiek sudetingiau is tavo puses. Tu buvai vyresnis. Atsimeni mane vaikysteje,-isikarsciaves dialogas ne is tolo neprimine giminaiciu barnio. -Tai praeitis, Sebastian'ai,-neigiamai papurciusi galva ji ironiskai syptelejo isgirdusi sekancius vyro zodzius. -Galbut as ir suklydau leisdama Florianai perzengti nelemtus pragaro vartus, sugrizti atgal i zeme, bet su Horatijaus sugrizimu as neturiu nieko bendra. Florianos nebera. Ji mire. Visam. O su savo tevu gali susidoroti pats. As gavau atsakymus i visus man rupejusius klausimus,-dar karta pakraciusi galva ji atrode siek tiek isizeidusi. -Nebeesu maza mergaite. Man nera butina atsiklausti taves ar Silas'o. Jei pamirsai, visa amzinybe praleidau tremtyje ir tik savo pacios deka is ten issikrapsciau. Nei tu, nei Silas'as man nepadejot. Taip, kad savo broliskus pezalus galite pasilaikyti sau. As privalejau suprasti kas as. Privalejau atrasti savo saknis. Floriana yra... buvo... neatsiejama sios deliones detale ir dabar as zinau, kad atsakymu i man rupimus klausimu as turiu ieskoti kitur. Bet tai mano kelione, kuri su jumis neturi nieko bendra,-ilgainiui jie eme kalbeti vienas per kita, ramus dialogas virto gincu, kuri netrukus nutrauke pakeltas Elissos balsas. -Liaukis elgtis su manim tarsi buciau tavo nuosavybe!-is pasipiktinimo suraukti jos antakiai, tuzmingas zvilgsnis buvo nukreiptas tiesiai jam i akis. Kazkur, pasamoneje smestelejo seniai isgyventa scena, kurios epicentre buvo ne kas kitas, o Horatijus ir Floriana. Elisos lupomis issprudo kadaise motinos isrekta fraze ir tai priverte jos kuna nueiti pagaugais.
Ji eme trauktis atatupsta. Nesipriesino. Neisleido nei garso nepaisant to, kad vyriskos rankos spaude jos riesus taip, kad rodesi tuoj ims trupeti kaulai. Zvelge i rustu vyro veida nusciuvusi, issigandusi... paklusni. Baimes pilnos jos akys netruko pavandenyti. -Prasau... atsiimk uzkeikima...-susnibzdejo kvepuodama taip, tarsi ketino bet kuria minute imti ir nualpti. Drebejo. Laike kraujosruvomis isvagotas rankas sau prie krutines taip, tarsi bandytu tokiu budu save apsaugoti. Elissa dar niekada neatrode tokia pazeidziama, tokia sutriuskinta. -Sebatian'ai, tu negali is manes sito reikalauti!-staiga pasileidusi pasnekovo pusen ji puole ji kumsciais, bet veltui... tik tam, kad jos riesai ir vel butu suciupti i kur kas stipresnius nei josios gniauztus. -As turiu proga grizti... grizti ten is kur esu kilusi, bet tik ne... tokia,-jos skruostais ritosi asaros. Pavandenyje akys sunkiai begalejo iskaityti Redfprd'o israiska. -Tu gali... Gali perkelti juos i Katherine,-staiga isposkino pasiulyma, kurio pati Katherine ne uz ka nepriimtu. -Sebastian'ai, prasau,-sukukciojo dar karta, taciau vyras nerode pasigailejimo, uzuojautos. -Tu pasigailesi sito sprendimo, Redford'ai...-Elissos veidas apniuko. Sviesios jos akys tapo stiklines, piktos. Sutapimas ar ne, staiga pasigirdo griaustinis ir i zeme pabiro simtai, tukstanciai smarkaus lietaus laseliu. Visai kaip filmuose.
DALIS IS VICOS PERSPEKTYVOS DAR BUS, BET PASILIKAU JA RYTOJUI, NES YOU KNOW, PRIORITIES.

by **Jon Spencer** Antr. 08 22, 2017 9:36 am

Dragon

None of us really changes over time.

We only become more fully what we are.

NUOTAIKA: *here* APRANGA: *here* DAINA: Nine Inch Nails - We're In This Together

Vyro veidas neatrodė supratingas, tačiau išklausė linktelėjęs, it gerbtų Elissos nuomonę. Jos nuoširdūs, velniškai taiklūs pasisakymai vertė Redford'ą su pašnekove savotiškai susitapatinti. Suprato kodėl moteris nebegali žiūrėti į Sebastianą, kaip į brolį, bet tai toli gražu nekeitė to, kaip jautėsi pats.
- Nežiūriu ir aš į tave taip pat, kaip seniau,-pripažįsta su karčiu prieskoniu balse. Mąslus vyro žvilgsnis sugrįžta į blyškų Ambrose veidą,-Aš nesigailėjau to net tuomet, kai maniau, jog mus sieja kraujas,-Sebastiano balsas atsidavė dar didesniu kartėliu. Jautėsi keistai šnekėdamasis su ja taip nuoširdžiai, tačiau tuo pačiu negalėjo nusikratyti nuojautos, jog elgiasi teisingai ir jam tai netgi yra būtina. Tai buvo opi problema apie kurią pasikalbėti negalėjo su niekuo. Nebent su kokiu apmokamu specialistu, bet Sebastianas niekuomet taip nenusižemintų. Ta pati Katherine net nesistengė mintimis pastatyti savęs į Sebastiano poziciją. Redford'as jautėsi velniškai nuo to pavargęs ir šiuo metu čia, prie fontano jautė ramybę,-Gerokai sunkiau man buvo suprasti, kad vis dar labai mažai žinau apie save ir apie savo tamsą. Sunku susitaikyti ir su tuo, kad negrįžtamai pakenkiau savo ir Katherine santykiams. Tau nepasirodė ir nepasivaideno - ji man tikrai labai rūpi. Bet tuo pačiu jaučiuosi ciniškai tą sakydamas. Nebent kažkokiu iškreiptu, sumautu būdu mes iš tiesų skaudiname tuos, kurie mums rūpi labiausiai,-nežinia kodėl pašnekovei tą pasakė, kodėl tokia linkme pakrypo vampyro kalba, kodėl jis iš viso paminėjo Kateriną. Galbūt norėjo nubrėžti ribas tarp jųdviejų pasikeitusių santykių, norėjo parodyti, kad nepajėgtų laikyti Elissos svetima, negimininga jam dėl to jei vieną dieną nuspręstų nebekovoti dėl Pierce, Sebastianas prisistatytų prie Ambrose durų tam, kad pa'chill'int ir pažiūrėt "Netflix'ą". Vyro širdis užtikrintai priklausė pasipūtusiai ir kartais nepakenčiamai vampyrei. Ši su Marcus'u dar nebuvo įžengusi į kiemą, tad leido sau kalbėti atviriau, nei tą darytų jausdamas Kateriną kažkur netoliese. Jos kraują vis dar jautė savyje, kaip mažą pačios garbanės dalį jo viduje. Nenustojo jausti ir jos emocijų. Ypatingai tuomet, kai šios buvo itin stiprios ir dedikuotos pačiam Redford'ui. Visgi Sebastianas kiek sugudravo siekdamas sumažinti pyktį, kurį garbanė jam jautė. Nupirko butelį reto, prabangaus vyno. Būtent tokio, kokiam žinojo Kat neatsispirs. Žinoma negalėjo jo atkimšti, tai būtų tikrai pakenkę gėrimo kokybei. Prieš tai pasitreniravo, tiesą pasakius, treniravosi gana ilgokai, bet sugebėti "prakišti" pirštą, pirštus ar visą ranką kiaurai materijos. Pavyko, visai kaip ir užlaikyti tokį vaiduoklišką kontaktą. Giliai įsipjovė į pirštą, pranėręs jį pro tamsiai, kone juodai violetinės spalvos butelį. Sunkūs, tiršti Sebastiano kraujo lašai ėmė byrėti į turinį. Grąžino jį atgalios į raudonos spalvos kartotinę dėžę, kurios popierius prabangiai žaižaravo auksiniu atspalviu. Redford'as paliko kortelę. Užrašė "...her's breath is as sweet, the dew on the vine". Bob'o Dylan'o žodžiai. Nereikia tikėtis, kad nepoetiškas graikas "pareitų" su tokia romantiška fraze. Dėžę nusiuntė į Kat namus. Nebuvo tikras, kad žuvelė užkibs. Visgi jautėsi vertas šiokios tokios lygybės. Redford'ui buvo daug sunkiau šaltai reaguoti į Pierce, kai ją jautė taip, tarsi netikėtais momentais ji pati pirštais švelniai perbėgtų per jo sielą.
Elissos stiprybė bei užtikrintumas padėjo Sebastianui išlaikyti vidinę nuotaiką, be galo panašią į jojos. Tas nežemiškumas traukte traukė prie fėjos kraujo turinčios moters gyvybę. Pakėlė akis regėdamas tuziną sparneliais plakančių jonvabalių, kurie viršuje švietė tarsi kalėdinės girliandos. "Here we are standing and talking while dozens of bugs are fucking above our heads" - tik pagalvojo nenorėjęs pastebėti to balsu dėl frazės dviprasmiškumo. Ir potencialių paralelių. Nežiūrėjo į seserį tuomet, kai vėl prabilo:
- Kelintą jau kartą išgyveni save iš naujo? Nesistebiu kodėl tavęs jau niekas nebestebina. Ir kodėl tau nerūpi gyvenimas, kuriame apie tikrąją save žinojai tiek nedaug,-šypteli pažvelgdamas į ją supratingai. Ir iš tiesų, Elissa turėjo labai mažai laiko tam, kad Sebastianą prisipratintų kaip brolį. Ji buvo tik vaikas, kai Redford'as matė save kaip koloną jų byrančios šeimos namuose,-Galbūt jei sužinočiau, kad esu elfas, gnomas, angelas, Aragornas iš "Žiedų valdovo" dar koks velnias man būtų kur kas paprasčiau viską suprasti ir pereiti,-kiek sarkastiška gaida nuskambo kone savaime. Taip nutikdavo dažnai, kai pajausdavo, jog jo kalbos ima atrodyti per daug rimtai. Nenorėjo, kad Elissa pagalvotų neva iš jos šaiposi. Ji apie savo tikrąjį antgamtiškumą niekados su Redford'u nekalbėjo, bet to ir nereikėjo, nes vyras savomis jėgomis sugebėjo pasidaryti teisingas išvadas.
Pyktis, kuris netrukus palies Sebastiano veidą taip ir nenuslūgs. Nepaisant to, kad pats "įsakė" seseriai nekišti nagų prie Horatiaus, nepasimėgavo kategoriška "IDGAF" Elissos nuomone. Įsiuto, pasiuto. Gerojo Redford'o imidžas sugriuvo per akimirką. Visi tie supratingi žodžiai, kuriais virpino orą kiek anksčiau vampyrui ėmė nereikšti nieko. Dėl to netrukus prieštaraus viskam, kam atrodytų pritarė, ką suprato ar stengėsi suprasti.
- Didžiausia klaida kokią gali padaryti, tai nuvertinti Horatijų, jo galimybes ir motyvus,-žemas vyro balsas priminė niršų urzgimą,-Manai būsi saugi, nes žinai kaip "sugydyti" nulaužtą gėlės stiebelį?-akivaizdžiai šaipėsi. Tai kaip sesuo bandė nutraukti su Ambrose šeima saitus iš ties pykdė Sebastianą,-Koks skirtumas iš ko sudarytas yra tavo sušiktas kraujas ir kur užkastos glūdi tavo šaknys. Ne sparnuotos, blizgučiais bezdančios moterytės tave užaugino. Kada paskutinį kartą lankei James'o kapą?-puolė, puolė ir dar kartą puolė Elissą, bene meistriškai užmaskavęs tai, kad jautėsi įsižeidęs dėl moters "akiplėšiškumo" ėmus laikyti save tikrų tikriausia fėja, o ne Ambrose, kuriai kūdikystėje vystyklus keitė būtent Sebastianas. Ne veltui sakoma, kad geriausia gynyba yra puolimas. Įtampa tarp jųdviejų suaštrėjo. Prasidėjo konfliktas ir nė vienas iš jų neketino nusileisti. Jautėsi puolamas, neteisingai kaltinamas. Neįvertintas,-Ak taip, atleisk, kad neperskaičiau to raštelio, kurį man atsiuntė tavo fėja krikštamotė iš Tra-la-la-lando prašydama tave iš jo ištraukti,-kone pasišiaušė, prie to ir balsą pakėlė. Nesuprato sesers, nesistengė jos suprasti. Sebastianas nebandė savęs susieti emociškai su Elissa tam, kad pajaustų jai empatiją. Ji padarė klaidą nusprendusi naudoti prieš vyrą visišką atvirumą. Į tą patį sakinį suėję keli raktiniai žodžiai sugriovė potencialią galimybę jiems susikalbėti, rasti kompromisą ir viską išspręsti kaip įmanoma diplomatiškiau. Redford'as nebebuvo diplomatas. "Aš privalau jais nusikratyti" - tai skambėjo jo galvoje tarsi netylantis aidas. Vyras kaip tik spaudė moters riešus. Velnioniškas, įpykęs jo veidas, keista, bet nė karto neparodė vampyriškos kaukės.
- Esi mano sesuo!-sušaukia jai piktai į veidą taip, tarsi šie žodžiai turėtų paaiškinti Sebastiano poziciją,-Nėščia, kvaila, padebesiais skraidžiojanti sesuo!-tęsė ne smarkiai, bet nemaloniai sukratydamas liesą jos kūną. Baigęs ritualą Redford'as taip ir liko atšokęs, jis nebebandė prie sesers prisiliesti tam, kad sukeltų jai skausmo,-Net nenoriu pagalvoti kokios beprotiškos, liguistos idėjos sukasi tavo galvoje, kaip ketinai pateikti savo nėštumą ir ką su vaikais daryti. Turėčiau uždaryti tave į sumautą beprotnamį, tad laikyk šiuos apribojimus gailestingumu,-vyras negirdėjo moters prašymo. Jis buvo apakintas įsiūčio, jautėsi atvirai, siaubingai pasibaisėjęs Elissa. Dar blogiau jautėsi pradėdamas suprasti, kad ši būtybė tikrai nebėra jo sesuo,-Grįžti iš kur esi kilusi?-sugrįžo prie temos kaip mat pakėlęs toną. Pašaipi grimasa jo veide neužsilaikė,-Kodėl tai tau šitaip smarkiai rūpi? Mėnesių mėnesius leidai dvare užsidariusi savo mažame, nelaimingame pasaulyje. Silpna ir vieniša, nors turėjai visas įmanomas galimybes būti laiminga. Tada atrakini kažkokią stebuklingą čiakrą ir pradedi kratytis viso gyvenimo, kurį turėjai anksčiau?-rėkė. Įsiutęs Sebastiano tonas pripildė tuščią sodą. Subjuręs jo veidas netikėtai kiek nuslūgsta,-Džiaugiuosi, kad pagaliau turi jėgų kabintis į gyvenimą. Keli klausimus, užduotis, nori atsakymų, sprendimų. Bet tu neturi visiškai jokios teisės sakyti man, kad susidraugavusi su savo fėjūkštėmis nusprendei nusispjauti į tai, kad kažkam vis dar esi sesuo, teta ir dukra. Turėjau jas visas iškersti kai turėjau tam progą,-spjaute išspjauna, tarsi šią akimirką trokštų kaip įmanoma labiau Elissą savo žodžiais sužeisti,-Tas saldžiarūris, kuris palaikė tau draugiją svetainėje, vienas jų?-paklausia su šiurpia potekste. Tuščias Sebastiano žvilgsnis atrodė baugiai,-Nesistebiu, kodėl pajaučiau jam antipatiją vos jį išvydęs. Tik fėjos gali atrodyti kaip keksiukai su pabarstukais. Tik pabandyk naudoti prieš mane kažkokius triukus, Elissa...-vyro balsas skambėjo lėtai ir įdėmiai. Įtemptai žiūrėjo į spindesį praradusias Elissos akis. Įspėjo ją, tačiau nesivaldė ir grasino,-Išmėsinėsiu tavo draugužį lygiai taip pat, kaip sėkmingai išmėsinėjau visas tavo krikštamotes fėjas tetules,-pagaliau vyro veide pasirodo juodi kraujagyslių tinklai. Sebastiano akys paskendo jo paties kraujyje,-Tu jų iš manęs neatimsi,-turėdamas omenyje dvynius, kuriuos dabar jautė stipriau, nei savo pyktį, atsitraukia jausdamas kaip artėja prie taško, kai nebegalės suvaldyti savo žiaurumo. Nusuko veidą, susimerkė. Ryškūs vampyriški bruožai palengva blėso.

by **Arabella Petrova** Kv. 08 24, 2017 2:58 am

Bittersweet ball vol. 2

NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Kaleo – Way Down We Go.

ARE YOU READY FOR NEW CHAPTER OF YOUR LIFE?
Būdama prabangos ir kokybės puoselėtoja bei gerbėja, istoriškai žinoma antrininkė niekada neleido sau pašykštėti ties pirkiniais, kurie atrodo kaip puiki investicija, ne viena vienai akimirkai, tačiau ir ateičiai, kuri šiuo atveju atrodo neišsibaigianti. Nepriklausomai nuo to, kad kokiame nors „ebay“ išpardavusi savo aukštakulnių kolekciją, galėtu pamaitinti bent pusę valkataujančių genčių, panašiomis „labdaromis“ niekuomet neužsiėmė. Na, nebuvo gera asmenybė, ir vargu ar viešumas ar dar kokios kitos aplinkybės būtu galėjusios kardinaliai pakeisti garbanės būdą. Kai kurie dalykai paprasčiausiai nėra lengvai pakeičiami, kaip kad atrodo esti turėtu. Katherine Pierce investavo į save, savo poreikius, bei savo artimiausius. O konkrečiau kalbant, į jauniausią dukterį (mat su pirmagime neturėjo atitinkamai daug laiko, bei šiai sugrįžus neįvyko kažkas panašaus į magišką momentą, kuomet susijungė dvi sielos puselės, bei tapo vientisu gyvu objektu). Victorios gimtadieniui pasiruošė iš peties. Neketino pasirodyti prieš kitus, apdovanodama ją kažkuo, kas paprastiems mirtingiesiams yra tik „šlapios svajonės apie gerą gyvenimą“. Paprasčiausiai kitokios dovanos, nei kad pasirinko, negalėjo įsivaizduoti. Galu gale, nepritekliaus Pierce seniai nejautė. Pinigai kartas nuo karto išsibaigdavo, tačiau fatališkoji tamsiaplaukė rasdavo vieną kitą būdą, kaip tinkamu metu „mirktelėti“, bei gauti jų dar daugiau. Nereikia pamiršti ir to, kad prie pasirinkimo prisidėjo ir biologinis Victorios Lockwood tėvas, kuris pardavęs dvarą, kuriame šiuo metu ir buvo surengtas gimtadienio vakarėlis hibridės garbei, piniginio trūkumo taip pat nejautė (arba pajus, kuomet šiam ateis sąskaita, kurią nori ar ne, tačiau teks pasirašyti, mat, prisikalbėjai – vadinasi turi tesėti savo duotą pažadą, arba sutikimą, arba kažką, kam sutiko). Sugebėjusi pakankamai greitai suderinti visus formalumus, kurie netrūkus bus įgyvendinti ir realiame laike, garbanė neketino pernelyg ilgai užtrūkti šiuose namuose. O ir kalbėdama su Sebastian‘o užvadintu sūnumi, nesumelavo, kuomet pareiškė ketinanti pasimėgauti vyno buteliu, vonios procedūromis ir visapusiška dvasine relaksacija, kurio reikalavo originaliosios poreikiai. Žinoma, atsižvelgiant į situacijos absurdiškumą, ji galėjo ir pasilikti čia, bei visais išvardintais dalykais taip pat užsiimti čia. Visgi, kankino nemalonus jausmas, kuris tiesiog vertė Petrovą norėti apleisti dvaro patalpas, kurios dabar nebe priminė namų, o išgyventus nemalonius įvykius, kuriuos su mielu noru būtu pašalinusi iš savo galvelės ir išdrįsusi gyventi toliau. Nebent, žinoma išdrįso, bet niekam apie tai neprasitarė? Vienaip ar kitaip, vakarėlis pačiai vampyrei nebuvo didžiulė staigmena, kuriai nebūtu pasiruošusi. Greičiau nustebino vieta, apie kurios lokaciją visiškai neįtarė. Ir jei būtu atvirkščiai, greičiausiai būtu liepusi dukteriai nesavivaliauti, o leisti jai pačiai neva „pasirinkti“ vietą, kuri galiausiai būtu dar didesnė ir malonesnė staigmena pačiai Victoriai, nei kad pavyks tai padaryti dabar.
Marcus Varias, nepriklausomai nuo šio kone iš tolo spindinčio tyrumo, niekada nebuvo sudominęs savo asmenybę garbanės. Nesvarbu buvo net tai, kad šis buvo laikomas biologiniu Redford‘o sūnumi, kuris palyginus į šį pasaulį įsiveržė visai neseniai. Jis kėlė originaliai vampyrei lygiai tiek pat emocijų, kiek tai kėlė ir Silvanus Varias. Tiesą pasakius, neabejinga (kas reiškia ne vien teigiamą alsavimą į minimo asmens pusę) Katherine jautėsi tik dviejų Ambrose šeimos atstovų atžvilgiu. Konkrečiau kalbant, Elissos nekentė, Sebastian‘ą mylėjo, ir nei vienas, nei kitas dalykas moteriai nepatiko. Per daug akivaizdus jauno varloko bandymas sužinoti daugiau, o gal net išmokti labiau suprasti Petrovą, neatrodė būtinas. Greičiau tai netgi šiek tiek trikdė, mat ji niekada nebuvo iš tų asmenų, kurie visus pageidaujančius įsileidžia į savo gyvenimą, nepriklausomai nuo to, ar šis tuo metu yra teigiamai ar neigiamai išsidrėkęs. Su jauniausiu minėtosios šeimos nariu, fatališkoji tamsiaplaukė nuo pat pirmos dienos elgėsi atgarsiai, nedraugiškai, kartais netgi pastebimai užgauliai. Ir visgi, iš visų susirinkusių dvare, šis vaikis buvo vienintelis, kuris ne vien kad atkreipė dėmesį į tai, esti Katherine Pierce atrodo it ne iš tos kojos pakilusi iš lovos, bet dar ir akivaizdžiai nenorinti čia būti. Keista iš tiesų, kai imi galvoti apie tai, kad pats gyvenimas kartais į tą pačią vietą suveda neteisingus asmenys, teisingam pokalbiui. Juk jei ne Marcus pasirodymas, galimas dalykas, kad ši diena būtu pasibaigusi ne taip teigiamai, nei pačios Pierce atžvilgiu, nei to paties Sebastian‘o. Tikriausiai su metais nereikėtu stebėtis tuo, kad kai kurie asmenys tave priima ne kaip unikalią asmenybę, o kaip šešėlį, kažkieno kito fiziologinio atvaizdo pasikartojimą. Ir tai iš esmės turėtu būti priimama kaip savaime suprantamas dalykas, nepriklausomai net nuo to, kad ne velnio nesupranti su kuo būtent dabar esi tapatinama. Taip, būti viena iš antrininkių, nėra pats įdomiausias dalykas, nors ir reikia pripažinti tai, kad tarp pasikartojančių Amaros šešėlių, Katherine ne vien teisingai laikė save išskirtine, ji tokia ir buvo. Intensyvus Varias‘o žvilgsnis pakankamai sunkiai atgulė ant garbanės fasado, kuomet jis akivaizdžiai ne kaip dauguma, nepraleisdamas jos užgaulių žodžių per save, elgėsi taip, tarytum sugebėtu surasti bendrą kalbą greičiausiai net su pačiu velniu, kurio(s) motina kaip tik žvelgė į jo pusę. Pasigirdęs krizenimas iš pašnekovo pusės akivaizdžiai privertė Katherine antakiams nusileisti, įgaunant kiek labiau vizualiai rūsčią mimiką. Suprato kad jis nesušaipė, tačiau nedrįso to priimti ir geruoju. Ganėtinai greitai nepatenkinta veido išraiška tapo pašaipia, kuomet garbanė pasinaudodama proga atkartojo, pagal galimybes, vyruko juoką. Nors ir tai netrūko labai ilgai, mat jis privertė Katherine užsičiaupti, greičiau, nei ji spėjo pasisakyti. Ir tam net nereikėjo sukišti savo liežuvio, kad užimti jos burną naudingesne veikla. Taip taip, penkis šimtus metų gyvenančią nemirtingą, bei žinoma patyrusią moterį, visgi galima nustebinti. Ir stipriai.
– Apie ką tu kalbi? Mes niekada ir nebuvome... Ne. Slidi, nuodinga gyvatė. – Ne pats maloniausias epitetas, pavartotas mylimo asmens pusėn, tačiau suvokimas kad priedanga nebuvo tiesiog žodžiais paremta, tačiau ir įteisinta, privertė Katherine tuo pačiu metu ir pradėti niršti, ir norėti dabar pat susirasti Sebastian‘ą, bei jei tai buvo jo rankų darbas, nusukti šiam pautus. Neigiamas požiūris, tačiau ar galima buvo tikėtis ko nors kito? Vargu ar esant tokioms aplinkybėms, garbanė būtu ėmusi lydytis kaip varveklis per didžiausius karščius, vien nuo minties, kad kažkas pasistengė jos „laisvės“ suvokimą, padaryti visiškai šiam priešingu. Nenorėjo būti „žmona“ nei savo noru, nei priverstinai. Net jei kada nors ir būtu leidusi sau panašią privilegiją, greičiausiai p[paskutinę akimirką atsisakytu. Santuoka yra sunkus darbas, didelė atsakomybė ir galiausiai, kažkas, kuo juokauti nėra valia. Mat, pajuokavus, paskui sudėtinga imti ir supykti kad nieko nesigavo, kai iš tiesų net nesistengei kad būtu kitaip. Nemalonu buvo stovėti ir dabar, parodant tai, kad Katherine Pierce nesugebėjo viską apgalvoti, ir net kažkoks vaikėzas, kurį mato gal trečią, o gal ketvirtą kartą savo gyvenime, apie ją žino daugiau, nei ji pati.
– Tai visiškai nieko nekeičia, apart tai, kad tavo tėvas verčiau šiandiena lai nesirodo mano akyse. Ir aplamai, Marcus‘ai, viešasis pasirodymas prieš publiką, parodant begalinius jausmus ir visas kitas nesąmones. Yra farsas, todėl gali būti visiškai ramus. Nesu aš labai ilga stotelė jo gyvenime. – Net nesistengdama tamsiaplaukė kalbėjo taip, tarytum tekstą būtu išmokusi, o ne pasakiusi tai su rimtu užtikrintu ir netgi aiškiai nuoširdžiu prieskoniu. To paprasčiausiai nebuvo. Po kelionės, kuri galėjo pakeisti viską, o pasirodo kad buvo tik „nusikaltimo partnerių“ darbo išvyka, prioritetai dar labiau susvyravo. Ir pati Katherine nebuvo visapusiškai tikra tuo, kaip viskas pasisuks visai netrūkus. Tikriausiai jei nebūtu buvęs burtininkas su Hario Poterio lazdele, Marcus Varias galėtu kandidatuoti į pasaulio mąstu žinomus psichologus, po tam tikrų metų, praleistų peršokant iš vieno šios sferos kurso, į kitą. Matomai net nežinodamas visko, jis pastebėjo smulkmenas, kurios atrodė nepastebimos net viso ko dalyviams. Katherine žvilgsnis nusileido, matėsi kaip įsitempė jos veido raumenys, kurie ties žandikaulio susijungimo linija, subangavo. Prunkštelėjo. Atrodytu kad visiškai neturėdama net didelio noro kalbėti apie tai, kas vis dar kėlė nemalonų prieskonį burnoje. Žvilgsnis keliavo visur, susidurdamas su atsitiktiniais žmonėmis, kurių tarpe nebuvo nei Sebastian‘o, nei Elissos. Keista tiesa? Jei asmens vaizduotė yra laki, o ir širdis vis dar uždegimo stadijoje, per akimirką gali prisigalvoti tūkstančius įvykių scenarijų, kurių ne vienas nebus geras. Nemirtinga moteris vos pastebimai supurtė galvą, ir tuomet pasistengdama kuo įtikinamiau apsimesti kad jos tai visiškai nejaudina.
– Kodėl tai darai? – Gana tiesus klausimas, kuris atrodė kad susiformavo visiškai netikėtai, mat nieko panašaus abu pašnekovai prieš tai nebuvo užkabinę. Manydama kad taip galėjo šiek tiek suklaidinti Marcus‘ą, garbanė pasistengė kaip galima aiškiau perfrazuoti savo klausimą, kad jis galiausiai taptu kaip galima labiau suprantamas.
– Mes abu puikiai žinome tai, kad imtum šaudyti fejerverkus iš apatinio taško, jei tik Sebastian‘as pagaliau atsitokėtu ir sugrįžtu pas tavo mamytę. Kuri, hm, visgi mano dėka dabar yra tokia pat amžina, kaip ir beveik visi čia susirinkę. Tuomet, kodėl bandai kalbėti su manimi, kai turėtum kur nors nuošaliau ploti tam, kad likimas visgi gali būti maloningas? – Šiek tiek kilstelėdama savo išraiškingus antakius, garbanotoji moteris leido ganėtinai aiškiai suprasti tai, kad kalba apie Elissą, jai yra nemaloni, todėl, kaip tik tuo metu, kuomet jie abu ėmė eiti link Victorios, kuri laikėsi nuošaliau, spėjo atrėžti ganėtinai šaltą, ir pastebimai vis dar skausmingą atsaką. – Mhm. Tik kas vyksta tarp Sebastian‘o ir Elissos, jų gali ir paklausti, tuo pačiu ir kodėl manęs tai nebedomina. Na žinai, paturėsit artimą šeimyniškai vyrišką diskusiją. –
Lemtinga akimirka pristabdyta, Katherine taip ir nepasiekė savo dukters, kuri akivaizdžiai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad originali vampyrė pagaliau žengė į šios pusę. Paskatinta atsisukti į jauniausią Varias šeimos atstovą, garbanė vos pastebimai primerkė akis. Jie abu puikiai suvokė, esti jaunam vyrui pavyko atkreipti nemirtingosios dėmesį, prakalbant apie vienintelę paslaptį, kuri dar išlaikė Redford‘ą su Pierce pakankamai arti vienas kito. Net jei pačiam Sebastian‘ui paslapties atskleidimas nesukeltu labai didelių problemų (na daugiausia tektu pavartyti akis klausant kaip buvusi mylimoji, verkšlena „Seb‘ai, kaip tu galėjai?!“, ir atkentėti kaip ji labai moteriškai kumščiais daužo šiam per krūtinę, tikriausiai siusdama signalus neva nori būti apkabinta. aha, kalba eina ne apie Saloniną ar tą pačią Katherine, o apie Niklaus Mikaelson jauniausią seserį, jei kartais vis dar netapo aišku), užtat Katherine lauktu dar vienas ilgas, arba netgi neišsibaigiantis interesų karas su šeima. Arba, teisingiau būtu pasakius, su dukterimi, kurios prarasti tikrai kad nebuvo nusiteikusi.
– Duok man dešimt minučių. – Sausokas, tačiau pakankamai reikšmingas atsakymas išsprūdo pro raudona spalva nudažytas Katherine Pierce lūpas, kuomet ji pagaliau susidūrė su savo dukterimi akis į akį.
Priartėdama prie savo jauniausios dukters, Katherine nesugaišo ne akimirkos, kuomet klestelėdama rankomis, kaip mat prisitraukė jubiliatę į savo glėbį. Nepriklausomai nuo to, kad visos Petrovos giminės moterys buvo savarankiškos, stiprios ir akivaizdžiai šiek tiek stokojančios demonstratyvių emocijų, svarbiausia kad abi puikiai suvokė kaip vieną kitą myli, ir kiek viena kitai yra reikalingos. Neužlaikydama apkabinimo per daug ilgai, prieš pilnai atsitraukiant, garbanė šiek tiek praskleidė dukters tankius, tamsaus kaštiono plaukus, it būtent taip nuguldami jie atrodo kur kas patraukliau, nei prieš tai. – Galiu nuraminti nebent tuo, kad artimiausiu metu panašios kelionės nenusimato. Nebent pagaliau esi pasiruošusi pradingti iš šios susmirdusios šalies, bei aplankyti madų savaitę, kartu su manimi? Šioks toks prasiblaškymas, atkutiuras, bateliai, aukštoji mada. M? – Sunku pasakyti ar garbanė nuoširdžiai manė kad dukra sutiks su panašia kelione, ypatingai todėl kad ir pati čia turėjo tam tikrą užduotį, kuri vertė ją pasilikti. Tačiau, argi galima uždrausti merginoms šiek tiek pamaloninti savo širdį, kažkuo ypatingu? Galu gale, minėtame pristatyme Pierce buvo privaloma dalyvauti, mat po ilgo darbo ir didelių pastangų, josios kolekcija pagaliau turėjo būti pristatyta Paryžiuje (kartu su apranga, kurios taip baiminosi Redford‘as, vadovaudamasis vizija, kuri nuo pat pirmosios akimirkos viską supratus, vertė jį laikytis atstumo). Katherine antakiai vėl išraiškingai pakilo, kuomet dukra išreiškė būtent tai, kad Sebastian‘o dėka jaučiasi nemaloniai, pridėdama tai, kad jei čia būtu Mason‘as, viskas būtu pasibaigę kitaip. Tiesa, tik vargu ar Mason‘o naudai. Galu gale, ir pats mirtingasis vargu ar paleistu vadžias, žinodamas, kad nugalėti, bent jau fiziškai prieš 2000+ metų gyvenantį padarą, nepavyks. Vos girdimai krenkštelėdama, garbanė pakreipė žvilgsnį į dukters pusę, kaip tik tuo metu, kuomet pasiryžo pratęsti savo monologo dalį, skirtą jai, nepriklausomai net nuo to, kad visai šalia buvo Redford‘o sūnus. – Jei tau palengvės, galiu sulaužyti jam kojas. Nors ne, greičiausiai palengvės ne tau, o man. Tiesa, Mason‘as nesakė kodėl nusprendė čia nepasirodyti? Nes kaip suprantu, priešingai nei aš, jis buvo informuotas apie tavo gimtadienio šventės vietą? Ar šį kartą Elena, nusprendė laikyti tavo tėvą už uždarų durų, neleisdama jam pasižmonėti? – Kiek susiaurinusi savo akių vokus, garbanė viso labo numojo ranka į klausimą apie tai, ar Sebastian‘as visuomet yra „fun blocker‘is“. Atsiminus jo paties vakarėlį, kurį surengė Pierce, taip, vyras tikrai nėra pasilinksminimų, bent jau panašia forma, gerbėjas. Neįpareigojanti, nuoširdi ir dėl to kiek „pavargusi“ šypsena užpildė Katherine veidą, kuomet ši sulaukė klausimo apie tai, ar viskas yra gerai. Victoria visuomet buvo išmintinga mergina, kai tai lietė bet kokį klausimą, nesusijusi su jai patinkančiais, priešingosios lyties atstovais. Ji nevertė savo motiną atsakyti į klausimą, kuris iš pat pradžių buvo pasmerktas tylai. Katherine nebuvo pratusi kalbėti apie išgyvenimus, stengėsi su tuo susidoroti profesionaliai, priimdama kaip patirtį, ir daugiau atgal nebe įsileisdama. – Puikiai. –
Victoriai išsitraukus savo mobilų telefoną, Katherine net nesipriešino tam, kad įsiamžinti kartu su dukra, priešingai, vienai nuotraukai puozavo kartu su ja, o į kitą netgi prisitraukė ir čia pat buvusį Marcus‘ą. Nieko asmeniško, juk dalyvavus Lockwood gimtadienio šventėję, būtu visai nemalonu nepasidaryti su šiuo grožiu bent vienos nuotraukos, atminčiai. Ir galu gale, visai netrūkus pasirodys (ko Katherine nepastebės, mat bus užsiėmusi kitais dalykais), kad Varias turi ganėtinai gerą skonį, jei leido sau pasimėgauti gimtadienio kaltininkės išvaizda, bent iš šalies. Iš kart po šio proceso, suteikdama progą dukrai persimesti keliais žodžiais, kaip čia pasakius, su savo įbroliu? Kritiškai atsižvelgė į tai, kad vaikinukas iš pažiūros stengėsi netgi tam tikra prasme sukelti jos dukteriai įspūdį. Ir nors pati liko to nekomentavusi, vien savo žvilgsniu leido suprasti. – „Geriau net nebandyk, vieno Ambrose Petrovų gyvenimuose ir taip yra per akis“, – tai niekada nebuvo ištarta balsu, tačiau reikia pabrėžti tai, kad kartais vieno ar kito reikšmingo žvilgsnio, mimikos, užtenka net labiau, nei didžiulio ir varginančio poteriavimo. Visa laimė, kad šis pastatas buvo didžiulis, o tai reiškia kad išėjimų ir įėjimų jame buvo ne vienas. Jei Sebastian‘as su Elissa buvo iš vienos namo pusės, tuomet Katherine savo dukterį nusivedė prie kitos, kuri buvo šone.
– Jau kuris laikas mes su Mason‘u svarstėm apie tai, kad tu turėtum pradėti gyventi savarankiškai, be kontrolės, laisva ir galinti daryti tai, kas tau šauna į galvą. Ir kadangi mes su juo nesame tie tėvai, kurie tik palydi pro duris. – Galvos mostu garbanė specialiai nurodė šiek tiek tolėliau kieme stovintį automobilį. 2017-tų metų, vis dar nepaliestu salonu kvepiantis, Aston Martin „Disco Volante“ markės transporto priemonė, sodriai vyšninės spalvos kaip tik tuo metu lūkuriavo savo pirmosios ir vienintelės savininkės. Pierce pasilenkė prie savosios rankinės, kuomet iš ten ištraukdama raktelius nuo minėto objekto, atkišo šiuos į dukters pusę. – Kol nepradėjai strakalioti iš laimės, eikime apžiūrėsim vidų, ten dar šis tas yra. Dar vienas raktas, tačiau nuo kitokių, ne automobilio durų. – Paskatindama Lockwood praeiti prie automobilio, nuolankiai nusekė paskui. Negana to, dukrai atsisėdus prie vairo, Katherine sustojo prie transporto priemonėms pasilenkdama prie lango. – Į navigacijos sistemą yra įvestas adresas. 144 Duane Street, New York, NY, 10007. Nuo šios dienos, mano mažute, tu esi visapusiškai savarankiška, nuo niekuo nepriklausoma, suaugusi moteris. Tai tavo namų raktai, ir tikiuosi kad vos tik įsikursi, būsiu pirmoji, kuri bus pakviesta užeiti į vidų. Su gimtadieniu Victoria. – Pralysdama pro pravirą langą, Katherine stipriai apkabino savo dukterį, apdovanodama šią lengvu pakštelėjimu. Po ko, pabuvusi šalia visai nedaug, buvo priversta atsiprašyti kuriam laikui, su pažadu kad Vic dar šiandiena privalo kartu su ja pralėkti su vėjeliu.

SOMETHING BAD YOU CAN DO, FOR YOUR LOVED ONES.
– Žinoma. – Vienu žodžiu, sutikdama su Varias prašymu apleisti tas patalpas, kluriuose esantys nemirtingieji gali laisvai išgirsti vykstantį pokalbį, Katherine kartu su varloku apleido dvarą, šį kartą, visiškai atsitiktinai žengdama būtent ten, kur jos pokalbis, Sebastian‘ui norint, galėtu būti išgirstas, lygiai taip pat, kaip ir Katherine, kuri greičiausiai ir čia geriau būtu verčiau likusi be informacijos, kuri jai buvo nebūtina. Atsidurdama kieme, kaip ir įprasta, labai jaunai atrodanti vampyrė, iš savo mažos rankinės ištraukė cigarečių pakelį, bei žiebtuvėlį. Leido burtininkui pradėti kalbą pirmam, stengdamasi kaip galima mažiau pademonstruoti tai, esti jo žodžiai mažu mažiausiai sukėlė moters smalsumą, ką kalbėti apie tai, kad nebuvo tikra tuo, kiek daug Marcus žino, bei ko ketina pareikalauti už savo tylą. Kaip pasirodys paskui, nustebino ir tai, kad jis nepareikalavo nieko daugiau, kaip atsakymą į sau rūpimą klausimą. Tiesa, šis jaunas vyrukas greičiausiai buvo labiausiai nesavanaudiškas, tyras asmuo, kokį tik teko regėti tamsioms, garbanės akims. Net suvokti jo motyvus buvo sunku, mat niekada nemanė kad yra tokių, kurių sielos yra šviesos, be jokio purvo, kuris einant per gyvenimą neišvengiamai atsiranda. Kurio nuplauti, nuvalyti ar kitaip pašalinti nėra įmanoma, ir kuo toliau, tuo labiau jis suteršia tą šviesą, su kuria gimsta kiekvienas mūsų, dar tuomet, kai nėra pažinęs pasaulio tomis spalvomis, kokiomis šie yra nudažytas.
– Pirmiausia siūlau tau labiau prižiūrėti savo draugę, žinai moterys ir alkoholis yra labai prasta draugija, ypatingai kad dvaras yra perpildytas vampyrų, kurie vargu ar labai noriai siurbia tą šlykščią kraujo imitaciją iš krištolo taurių. Tiesiog pasiūlymas. – Kaip tyčia pradėjo kalbėti apie visiškai kitokius dalykus, tarytum dar būtu bandžiusi kaip nors nukreipti ar atitolinti jųdviejų kalbą, ypatingai dėl tos priežasties, kad antgamtinė klausa, visiškai nespecialiai, netgi nenoriai fiksavo dalį dialogo, kurį vedė kitas duetas, besirandantis ne tiek toli, kad išlaikytu privatumą. Atrodė kad net susitelkti į Marcus‘ą darėsi kuo toliau, tuo labiau sudėtinga. Atsikrenkštė, dar kartą pabandydama susitelkti į pašnekovą esantį priešais.
– Palauk, tu burbi taip greitai, kad man labai sunku suprasti apie ką tu aplamai kalbi. Iš viso, kokiais būdais tu gali būti susietas su Niklaus Mikaelson mirtimi, jei tavęs ten ne kvapo nebuvo? – Marcus nesiliovė kalbėti, išreikšdamas ne vien savo nepasitenkinimą dėl to, kad buvo įveltas į šią nedėkingą situaciją, tačiau ir tai, kad net dabar jis žinojo kur kas daugiau, nei pati Katherine, kurios rankos buvo paskutinis dalykas, kurį pajuto originalusis hibridas, prieš savo paties mirtį. Prieš tai užsidegta cigaretė prarado savo paskirtį, bei įdomumą, kuomet garbanė kilstelėdama ranką, tarp kurios pirštų laikėsi smilkstanti suktinė, palytėdama savo švelniai subanguotus tamsius plaukus. Stengėsi kaip galima greičiau susidėti visus reikiamus taškus ant I, nepriklausomai nuo to, kad buvo aktyviai trukdoma pašalinių garsų. Jos tamsus, skvarbus žvilgsnis vėl susidūrė su varloko akimis. Lūpos šiek tiek subangavo, it paskatindamos tai, kad pro jas imtu veržtis jos šiek tiek kimus, tačiau klausai labai malonus balsas (matomai dėl to kad nepratino savęs specialiai šį ploninti).
– Tu nori pasakyti, kad..? Palauk. Sebastian‘as tam asmeniui nieko nepadarė, už tai atsakinga esu tik aš. Ak vaikeli, tu tiek daug nežinai, ir atrodo kad tuo pačiu metu žinai per daug. Tas asmuo, tas monstras buvo nusipelnęs mirties. Ir kad ir kaip paradoksaliai ir lėkštai tai tau skambėtu, tai buvo mano asmeninis karas, kurio finale ankščiau ar vėliau būtu kritęs jis, arba aš. Tačiau, nesuprantu... – Ji vėl kalbėjo taip, tarytum negebėtu susigaudyti viskame iš karto. Vidumi, kaip ne keista, suprato viską iš karto, nors pasakyti tai balsu, atrodė beveik neįmanoma. Atrodė susimasčiusi, šiek tiek pasimetusi, buvo labai sunku pripažinti sau tai, kad Sebastian‘as tai padarė nesavanaudiškai, netgi neužsiminęs apie Marcus‘o įsikišimą ne vienu žodžiu. – Jis tai padarė dėl manęs, manydamas kad tai niekada neišlys į paviršių. Jis suteikė man galimybę susidoroti su savo demonu. – Kone tuo pačiu metu, Katherine prarado dėmesingumą, taip ir nesuteikdama, o gal suteikdama, tačiau pati to visiškai nesuprasdama, Marcus‘ui tą atsakymą, kurio jis laukė. Didžiulis jutiminis uraganas užpildė tamsiaplaukės kūną, kuomet daug kas, kone per vieną atskleistą akimirką, vieną „darbelį už nugaros“, tapo kur kas labiau aišku. Blogiausia buvo tik tai, kad tuo pačiu metu garbanė jautė ir didelę kaltę, kurios nebuvo pasiruošusi paaiškinti. – Atleisk, aš turiu jį pamatyti. – Atsitraukdama nuo Varias‘o, garbanė visiškai pamiršo apie tai, kad betraukdama cigarečių pakelį, kažkur pametė savo rankinę, su asmeniniais daiktais, kurių tarpe buvo ir mobilusis telefonas, kuris jai asmeniškai, be jokios abejonės visada buvo reikalingas. Atsitraukdama nuo Varias‘o, Pierce ženkliai sumažino ne menką atstumą nuo savęs ir toliau audringai kalbančios poros asmenų. Ketino ten pasirodyti, nepriklausomai nuo to, kad jų pokalbis buvo svarbus, manydama kad jos apsireiškimas yra kur kas svarbesnis. Ir tik tam tikri žodžiai, tam tikra tiesa, kurią pavyko išgirsti, privertė ją sustoti, taip ir nepasiekus tikslo. Sukandusi dantis, galėtu prisiekti, kad būtent tuo metu, tik daliai sekundės susitiko su Sebastian‘o žvilgsniu. Jos reakcija, kuri buvo tokia stipriai kontrastinga, susiliejo tik į neužtikrintą galvos pakratymą, įamžinantį neigimą. Apsisuko atgalios. Skubrus žingsnis, stipriai gadino plonus kulniukus, kuriais buvo padabinti garbanės aukštakulniai. Stengėsi iš čia išsinešdinti kaip galima greičiau. Ne, tai nebuvo panaši reakcija į tai, kuomet Redford‘as ne vieną kartą pasisakė apie savo nuotykį su Elissą. Tai buvo kažkas kita, nuo ko ji ketino pasitraukti. Praeidama pro Marcus‘ą, antrininkė tarstelėjo. – Jei pamatyti Victoria, būk geras, atsiprašyk mano vardu, kad negalėjau pasilikti. –

by **Elissa Ambrose** Pen. 08 25, 2017 3:42 pm

I want to make You suffer

DAINA: Eminem - Superman

Nei vienas Ambrose seimos palikuonis gerai nezinojo kaip is tiesu reiketu traktuoti vadinamaji ''palikima'' ir kokios negandos ju visu laukia uz tai, kad kadaise ju tevai panoro priklausyti aukstesniai materijai nei iprasti zmones, taciau nesugebejo teseti vieninteles ir regis tokios elementarios salygos - islaikyti magija, neleisti jai nuteketi. Laukdami baisios, taciau neisvengiamos apokalipses, regis ne vienas ju nesitikejo, kad ''palikimas'' nebus toks vienareiksmiskas. Tai neprimins stichines nelaimes. Tai neatims ju givybiu. Tragiskas ir tamsus, visa griaunantis ir naikinantis, jis buvo uzkoduotas ju DRN, kesinosi buti perduotas ju palikuonims. Nuo ''palikimo'' issigelbejimo nebuvo. Visi esami ir busimi Ambrose ar su jais gyvenimus susieti pasirize individai buvo pasmerkti negandoms, liudesiui, agonijai. Tai it tamsus, juodas debesis persekiojo sia seima pamazu pasiglemzdamas ir jos sviesulius, tokius kaip Elissa ar Sebastian'as. Apnuodydamas ju sirdis ir protus. Florianos ir Horatijaus istorija kartojosi.
Past
''Sebastian'as nera toks. Jis nera pabaisa...''-pirmine Elissos reakcija suzinojus apie tai ka kadaise padare jos brolis buvo neigimas.
''Tu jo nepazisti.''
''Tu TAIP PAT jo nepazisti.''
''Feju kraujas yra jo silpnybe...''
''Tai buvo labai seniai. Visi vampyrai praeina etapa kai saves nekontroliuoja...''-ji pertrauke Asmodeus siam nespejus uzbaigti sakinio.
''Jis isibrove i pasauly, kuriam nepriklause! Jis zinojo ka daro!''
''Tu viso labo zinai viena istorijos puse! Tu dar nebuvai gimes!''
''As tikiu savo zmonemis, jie paaukojo viska, kad naujai feju kartai netektu gyventi baimeje...''-Asmodeus nebuvo toks tikras, kokiu dejosi, taciau kalbejo itikinamai. Metu metais i galva brukama litanija buvo paveikusi vaikino smegenis. Kito gyvenimo, kitu tiesu jis tiesiog nezinojo.
''O as tikiu savo broliu.''
Present
Elissa giliai ikvepe. Nesitikejo, kad judvieju dialogas taps toks audringas. Drebejo. Virpejo it lapas. Sebastian'o pasipiktinimas buvo is dalies supratamas, bet tuo paciu ir liguistas. -Kaip gali vis dar traktuoti mane kaip seima? Tai liguista...-pasipiktinusi surauke antakius. -Pripazink, kad nuo musu susitikimo pradzios nejautei man nieko kito kaip trauka, kuri neturi nieko bendra su kraujo sauksmu!-jos zodzius sugere juos supusi nakties tamsa. Sebastian'as ir toliau kalbejo, neuzsiciaupe. -Kaip tu gali taip sakyti?!-uzsidengusi burna, pasibaisejusi ji atsitrauke atatupsta. Jos akys pludo asaromis, taciau ilgainiui jose eme atsispindeti ituzis. Jausmai kunkuliuojantis moters sirdyje nebuvo siai budingi. Ji nebuvo pratusi jausti pagiezos. Nekesti. -Vadinasi jis buvo teisus...-neigiamai papurciusi galva ji susnabzdejo.Sebastian'o savininkiskumas ja gasdino, verte jaustis varzomai, tarsi asmenine jos erdve butu ribojama ir ji negalejo padaryti nieko, kad jis atsitrauktu. Vienas uz kita siurkstesni, labiau krauja stingdantys teiginiai verte ja jaustis vis labiau pazeidziama, vieniska, svetima. -Atsiimk savo zodzius!-staiga pratrukusi Elissa suspaude kumscius ir didziule, nors ir nematoma jega nubloske Redford'a tolyn, priverte suklupti. -Dievai mato, bandziau tave pateisinti! Tavimi tiketi, bet Asmodeus teisus. Tu esi saltakraujis zudikas!-zengusi link vyro, kuris jau buvo spejes pakilti, ji priverte ji ir vel parklupti. -Mano brolis mire ta diena kai atgimei TU,-turedama omenyje Redford'o tapima vampyru ji atrode neperkalbama.
Jos veidas, israiska... Elissa pagaliau atgavo pasitikejima savimi, savo jegomis, kuriu jai suteike pyktis. Moteriai sis labai tiko. -Nori, kad isnesiociau vaikus, kurie tau ir tavo paukstytei nuolatos primins apie tai, kad esi priklausomas nuo feju kraujo?-priartejusi prie besistojancio ant koju vyro ji palytejo jo smakra. -Very well...-ji syptelejo. Bene globejiskai, siltai. Patraukusi rankas nuo vyro ji siek tiek kilstelejo savo smakra. Akys eme mirkseti neiprastai daznai ko pasekoje jos akys... Ellisos akiu uobuoliai tapo visiskai balti. Ji eme tyliai, taciau neabejotinai ryztingai kalbeti uzkeikima, kuris turejo paversti artimiausius penkis menesius Sebastian'o gyvenimo lygiagreciai agoniskus, vieniskus... visai tokius, kokius buvo pasmerkta isgyventi Elissa.
-Kol si pasauly isvys tavo taip trokstami kudikiai,-istare siuos zodzius su pastebimai jauciamu karteliu. Elissa nebuvo pasiruosusi tapti motina. Tik ne tokiomis aplinkybemis. Jos ir Sebastian'o nesiejo meile, silti jausmai. Ji negalejo neigti, kad jaute priesais dabar jau stovinciam fyrui kuniska trauka, taciau tai anaiptol nebuvo jausmai, kuriu pagrindu yra kuriama seima. Palikimo deka ar ne, burtininke negalejo nuo jo pasitraukti. Skamba paradoksiskai, taciau bet kuri sveiko proto butybe butu norejusi begti, sleptis.... tik ne ji. Ji jaute nenusakomai stipru nora islikti salia, nors tuo paciu ji ir niekino, manesi neapkencianti. -...kiekvienas tavo prisilietimas, artumas bus prazutingas tai, kuria myli,-Elissa nenuleido akiu nuo jo veido israiskos. Norejo pamatyti, pajusti jo nevilti, bejegiskuma. Norejo priversti ji jaustis taip, kaip jis priverte pasijusti ja. Fejos burtas buvo skirtas konkreciai Katherine. Nezinia is kur burtininke buvo spejusi pramokti juodosios magijos, taciau aisku buvo viena - Elissa nebuvo ta vienareiksmiskai gera, vien tiktai baltaja magija praktikuojanti ragana.
-Tu nezinai su kuo turi reikala, Sebastian'ai,-neigiamai papurciusi galva ji stovejo pries ji issitiesusi, didi, taciau gerai isiziurejes butum sugebejes pamatyti kaip virpejo moters pirstai. Ji anaiptol nesijaute tokia uztikrinta, tokia stipri kokia dejosi. -Jis taves nelies kol cia esu as, nes naiviai tikedamasi, kad priimsi teisinga sprendima, paprasiau jo duoti man laiko tave perkalbeti. Tu turi dvidesimt keturias valandas... Tam, kad nutrauktum si prakeikta saita, padetum man nusikratyti siuo nestumu ir pasitrauktum man is kelio,-Elisos motiniski instinktai akivaizdziai dar nebuvo ''nubude''. Nepaisant visko kas tarp ju nutiko, tamsiaplauke neslepe intensiju pasilikti dvare, kurio teisetas savininkas dabar buvo Redford'as.
Ji zenge link jo, taciau pries prasilenkdama, sueme vyro riesa, o tiksliau ji puosusi laikrodi. Vyro pasamone perskrode padrikos, taciau nepaprastai ryzkios vizijos.
Vizija NR 1
Vizija NR2
Vizija NR3
Vizija NR4
Vizija NR5
-As isvesiu tave is tavo sumauto proto, Sebastian'ai. Zaisiu tavo smegenimis tol, kol pats nebesuvoksi kas is tiesu yra realybe, o kas ne. Prarasi viska, kas tau yra svarbu. Liksi tuscias ir nelaimingas. Visai kaip as.
Dali is VIctorios vel atidedu, nes kiek zinau Alia raso dabar is Livianos, o Lauros dienos jau suskaiciuotos tai bandau skubet, kad dar speti vistukas atrasyt :)

by **Melissa Armstrong** Št. 08 26, 2017 6:32 am

Bittersweet ball vol. 3

NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Zayde Wølf – Walk Through the Fire

LIFE, THAT EXISTS IN MY IMAGINATION. (theme)
Liana Rivas yra išgalvotas personažas, kuris nuo pat pradžių turėjo palengvinti egzistavimą iš tiesų protingai, tačiau didžius gyvenimo išbandymus patyrusiai asmenybei. Asmenybei, kuri buvo sukurta iš šviesos ir begalinės meilės, tačiau atiduota į tamsos rankas. Ji apsimetė mokslininke, moterimi, kurios esminis gyvasties „varikliukas“ yra nukreiptas į genų inžineriją, geresnio gyvenimo išieškojimą melekulių ir dar smulkesnių dalelyčių lygmenių. Galima teigti, kad dar būnant mažu vaiku, Liviana buvo išduota, na, bent taip šaukė šios širdis. Ir būnant vaiku, suaugusiųjų pasaulis ne taip sklandžiai ir tinkamai suprantamas. Ji ilgus metus pyko ant savo tėvų, konkrečiau ant savo tėvo, kad jis kovėsi per silpnai, kad jis nepasipriešino iš visų jėgų, kad jojo dukterys liktu kartu su juo. Tas pyktis slėgė Livianos širdį, ir ji nuoširdžiai laukė, kad be žinios dingęs Sevastianos it koks didvyris iš sakmių, bet kuriuo metu išsiverš į Horatious namus, bei išgelbės ją, bei Marcia. Ir kad ir kaip tikino save tuo Livė, kaip tuo tikino savo seserį, nieko panašaus nenutiko. Bėgant laikui, ji žinoma suprato kad tėvas neturėjo jokios galimybės tai padaryti, suprato esti gyvenimas kartais susideda savo sienas taip, kad jų paprasčiausiai neįmanoma nei apeiti, nei pralaužti. Ir akimirką, kuomet po daugiau nei 2000 metų, jie pagaliau susitiko, apsimetusi kitu asmeniu, Liviana nusprendė užimti nešališkosios stebėtojos poziciją. Pažinti jį kaip asmenį, būti šalia, tačiau ne dukters, o greičiau teigiamai jo atžvilgiu nusiteikusios draugės, kompanionės, bei verslo partnerės, poziciją. Kurį laiką šis įvykių scenarijus iš tiesų veikė. Matyti kaip Sebastian‘as statosi savo gyvenimą iš naujo, kaip susigrąžina ne vien Saloniną, bet ir leidžia gimti Marcus‘ui – tai buvo stebuklinga. Atrodė kad tuo metu trūko tik vieno asmens, kad tamsai pasipriešinusi šeima vėl būtu vieninga. Paika, tiesa? Visgi, visi žmonės susideda iš to, kad matant iš tikro gražius dalykus, širdis ima visu kūnu pumpuoti laimės hormoną. Matyti savo tėvus gyvus (beveik), kartu net po kelių tūkstantmečių. Tai nuostabu, nors ir labai netikroviška. Liviana bandė juos du pažinti, todėl su mielu noru sutiko su Redford‘o pasiūlymais vakarieniauti su jo šeima, pažinti jo artimiausius, būti pristatytai kaip svetimai, bet artimai. Argi buvo galima praleisti šią progą, bent akimirkai apsimetus kad šis išgalvotas pasaulis, gali būti tikras? Ką kalbėti apie tai, kad Varias gavo galimybę pažinti ir savo brolį. Tiesa, juk buvo ligoninėje tuomet, kai jis gimė. Ir visgi, Livianos akimis, šis tobulas gyvenimas ėmė sparčiai bliukšti, kaip išleistas burbulas. Negalėtu dėl to kaltinti visiškai nieko, tame tarpe ir Sebastian‘o ar Saloninos, ar tos pačios juodosios katės, perbėgusios kelią, vardu Katherine. Liviana atitolo, ir čia priežastis nieko bendro neturėjo su tuo, kad šeima kaip tokia, liko tik pavadinimu. Jos asmeninis gyvenimas turėjo kur kas svarbesnių užduočių, apie kurių seką nebuvo supažindinta iš anksto. Įvykiai, kurie ištiko tamsiaplaukės gyvenimą, buvo nesuvokiami blaivaus proto, ir ji net neturėjo galimybės prašyti pagalbos, kurios jai žinoma reikėjo. Izoliuota, įkalinta, ir 24/7 kankinama savo buvusio sutuoktinio, ji stengėsi išlikti stipri, stengėsi nepaduoti vaizdo esti buvo sužalota tiek fiziškai, tiek emociškai. Jai netgi pavyko pasinaudoti proga, bei šiek tiek silpnoka Geminus apsauga, kad pabėgti. Bent vizualiai kuriam laikui pradingti nuo žemės paviršiaus. Sužeista, sutaršyta ir visiškai svetima šiam pasauliui, ji TIKRAI ketino nutraukti apgaulės saitus, kuomet dar bandė pirmiausia surasti Sebastian‘ą. Būtent tuo metu, tėvo jai reikėjo kur kas labiau, nei kada nors ankščiau. Jo stiprybės, jo šalto proto ir gebėjimo sustatyti viską į savo vietas. Juk po panašių patyrimų, kuriuos išgyveno jojo pirmagimė, suaugusios kūne ji buvo maža, sužalota mergaite, kuriai reikėjo artimo asmens priedangos. Naivu tikėtis, kad savo dukters neauginęs ir apie jos gyvastį nieko nenutuokęs Redford‘as imtu ir pajaustu jai begalinę tėvišką meilę. Bet, jis buvo pakankamai stiprus, kad galėtu bent padėti jai išgyventi, pakilti ant kojų ir kartu pribaigti tą išgamą, kuris laikydamas save pasaulių dievu, daro viską, kas tik šiam šauna į galvą (kalba eina apie Chariton Geminus). Taip ir nepasiekė Redford‘o, sustabdžiusi save kone lemtinga akimirka. Berlyne, ji gyvai matė savo tėvą paskutinį kartą. Nereikia būti nemirtingu kraują siurbiančiu demonu, kad pamatyti esti tėvas buvo pakitęs. Mirtingas, jo pašonėj buvo moteris, kuri kėlė jam šiurpuliukus, ir aplink viskas skandino jį dėmesyje, kuris net būnant vampyru, stipriai suvaržytu jo veiksmus. Taip, jai reikėjo tėvo, tačiau jo gyvenimas pats iš savęs nebuvo mažiau komplikuotas, nei josios. Ji pasitraukė, tačiau ne taip, kaip viskas vėliau ėmė atrodyti iš šalies.
Visa laimė, kad Ambrose giminė yra didžiulė ir plati, todėl reikiamos „paramos“ galima rasti ir iš tų, kurie kaip tik tinkamu metu nusprendžia taisyti praeities klaidas. Silvanus Ambrose nebuvo natūraliai tamsi asmenybė, jis taip pat buvo aplinkos auka, kuri buvo priversta priimti klaidingus sprendimus, kurie kartu su savimi atnešė tik dar daugiau blogio į šį šviesą retai matantį pasaulį. Viena iš Silvanus klaidų, taip pat buvo Liviana. Juk, jei ne praeitis, kurioje vyras bandė įsiteigti savo tėvui, tokiu būdu nuskausminant Sevastianos, pastarojo dukterys butu nugyvenusios tam laikotarpiui normalų gyvenimą. Magiškuoju būdu radusi galimybę pasiekti minėtą asmenį, Rivas net nesvarstė du kartus, kuomet pasirodė prieš savo dėdės namų duris. Keista, tačiau jis visgi buvo vienu iš tų asmenų, kurie suprato viską kone akimirksniu. Jis priglaudė dukterėčia po savo „sparneliu“, ir netgi tam tikra prasme, ištiesė į ją pagalbos ranką, vėl pradedant viską nuo nulio. Silas visuomet buvo labai talentingas burtininkas, todėl pasirūpino tuo, kad Chariton‘ui Liviana taptu nepastebima, netgi jei jie prasilenktu, eidami tuo pačiu keliu. Jis buvo šalia net tuomet, kai ji prarado savo gyvenimo laimę (šis apsakymas bus ateity, kuomet išaiškės tiesa apie Niklaus Mikaelson mirtį, jo kaltininkus ir nuo Lauros laisvo laiko priklausys ar tai bus pasakojimas, ar flashback‘as, so stay tuned). Keista, kai gyvenimas kartas sujungia priešus tam, kad viskas vėl įgautu prasmę. Liviana apsigyveno savo dėdės namuose, bent iki tos akimirkos, kol atgavo savo jėgas, tam kad veikti, ne vien egzistuoti, toliau. Palaipsniui ji taip pat surado kelią pas savo brolį, bent jau buvo įsitikinusi tuo, esti Marcus Varias yra josios brolis. Jis buvo antrasis asmuo, kuris buvo supažindintas su tiesa, kurią žinojo ir prieš tai. Juk tuo metu, kai gyvenimas virė čia, jis matė viską iš kitur. Būtent su juo palaikyti ryšį atrodė lengviausia. Išmintingas, tamsos nesuteptas asmuo. Ką galima žinoti, gal jis vienintelis iš visų Ambrose liks išskirtiniu, kitokiu? Trečia ir šiuo metu paskutinė asmenybė, kuri buvo supažindinta su Liviana, ne Liana, buvo Elissa Ambrose. Nepriklausomai nuo to, kad ši moteris savo gyvenime buvo patyrusi daugiau šalto, nei šilto, ji priėmė Livianą išskėstomis rankomis. Sunku pasakyti kas būtent apie Elissa yra kitaip, tačiau jo suprato viena kitą, nereikalaudamos paaiškinimų ir kažko kito. Jos tiesiog, kažkokia magiška, mistiška ir nesuprantama prasme pajuto tą ryšį, kuris būna tarp artimų, iš tikro artimų žmonių. Gal todėl, Liviana nusprendė palaikyti Elissa, lygiai taip pat, kaip pastaroji palaikė ją? Būtent šiai moteriai Sebastian‘o dukra pasakė viską, VISKĄ ir galiausiai net ne akimirkai nebuvo nuteista. Žinoma, Rivas dar nebuvo pilnai pasiruošusi susitikimui su Sebastian‘u, kuris žinoma buvo neišvengiamas. Elissa kaip tik ir patarė dukterėčiai pasilikti namuose, į kuriuos visai netrūkus turėjo grįžti Redford‘as. Suėmusi savo „šūdus“, Liviana nusprendė kad pasiliks, sulauks Sebastian‘o ir surizikuos visiškai viskuo, pasakydama pagaliau jam tai, kas jis tiesų yra, ir kad jai vis dar reikalingas jis kaip tas „didvyris“, kurio laukė vaikystės laikais. Netikėtai pasirodžiusi Victoria šiek tiek, visiškai nespecialiai, pastatė Livianą į gana paiką padėtį, neva ji pasirodė vakarėlio metu, lyg niekur nieko, nepriklausomai nuo to, kad pirminis planas buvo visiškai kitoks. Visgi, Elissa patikino kad tai nieko nekeičia, bei Sebastian‘as yra vertas žinoti tiesą, o šis vakarėlis. Tai tiesiog kažkas, į ką ne vienas neatkreips dėmesį. Ji netgi paskolino dukterėčiai vakarėlio temą atitinkančią aprangą, leisdama pasirinkti ją iš tų, kurias dienos pradžioje į šiuos namus, šį dvarą, pristatė dizaineriai. Iki pat Sebastian‘o sugrįžimo, jo dukra laukė tetos kambary, nenorėdama be reikalo vaidentis, o ir to poreikio linksmintis nebuvo. Nebuvo ir noro. Galu gale, ji pasirodė čia ne tam, kam atvyko bent 98% asmenų grupės.

THERE IS LIGHT IN THIS DARK DARK WORLD. CAN YOU SEE IT? (theme)
Nervingai sukinėdama maskaradinę kaukę savo rankose, Liviana buvo įsitaisiusi ant lovos kojugalio, dar tuomet, kai jos dėmesį patraukė už lango pasigirdęs ganėtinai griausmingas, dar vieno atvykusio automobilio, variklio garsas. Įremdama pėdas į prabangius (taip pat iš Elissos pasiskolintus) aukštakulnius, ji išsitiesė visu ūgiu, kuomet žengė tuos keliolika trūkstamų žingsnių iki praviro miegamojo lango. Laisvos rankos pirštais šiek tiek praskleidusi užuolaidas, be jokios abejonės prikaustė žvilgsnį prie Redford‘o, kuris ryžtingai pajudėjo didžiulio dvaro vidaus link. Tiesą pasakius, net nepastebėjo kartu su juo atvykusios garbanės. Nesikišo į jo asmeninį gyvenimą prieš tai, neketino tai daryti ir ateity. O ir galiausiai, čia atvyko ir čia pasiliko ne tam, kad prie arbatos pasikalbėti apie tai, kaip šiam sekasi susitvarkyti su kaip diena ir naktis besikeičiančiu savo viešu įvaizdžiu. Atatupsta atsitraukdama per žingsnį nuo lango, Rivas paslėpė dalį savo veido po kauke, kuri buvo skirta šio vakarėlio tematikai apibrėžti. Palengva, neskubant ji apleido miegamojo patalpas, pagaliau praeidama ilguoju koridoriumi iki laiptų, kurie vedė į žemutinę pastato dalį, kurioje ir buvo išsidriekęs vakarėlis. Keistas faktas, tačiau Victorios Lockwood garbei surengtas vakarėlis, kaip tyčia surinko visus tuos asmenys, kurie ketino vienu ar kitu momentu atimti ne iš jubiliatės, o būtent Sebastian‘o dėmesio gabalą. Ir tam kiekvienas turėjo svarbių, iš jų asmeninės nuožiūros, svarbiausių, priežasčių, prieš kurias kitos, paprasčiausiai netekdavo jokios prasmės. Iš dalies, teisus buvo kiekvienas, tik ne kiekvienas girdimas. O tai, greičiausiai ir buvo didžiausia visos esamos, ir taip nepalankios, situacijos tragedija.
Tamsiaplaukė, kuri buvo pridengusi savo veidą po maskaradine kaukę, o kūną apdengusi ilga, tamsiai mėlynos spalvos suknele pasiekė laiptus, vedančius iš antro aukšto, į apačią. Ji grakščiai prisilietė kaire ranka prie turėklų, kuriuos lytėdama, žengė pirmuosius žingsnius per laiptus. Skvarbus, šiek tiek liūdnokas, arba pavargęs žvilgsnis, buvo nuleistas žemyn. Nepriklausomai nuo to, kad Elissa Ambrose pasistengė kad šios dukterėčia atrodytu kerinčiai, bei tai sulaukė daugybės į ją nukreiptų žvilgsnių... Vyrai, žinoma troško tokios kaip ji, o moterys savaime nekentė jos, nes norėjo būti tokios kaip ji. Livianos genai buvo nepriekaištingi, iš savo biologinių tėvų, ji paėmė viską, kas buvo geriausia. Jos vizualusis pavidalas atrodė kerintis, nepriklausomai nuo to, kad moteris niekuomet nesinaudojo šiomis privilegijomis, ir palyginus su kokia nors Katherine Pierce, net tinkamai negebėjo elgtis su savo pačios kūnu. Tipinis flirtas, bei gebėjimas prikaustyti aplinkinius savo elgsena, moteriai buvo svetimas dalykas. Ji labiau save laikė kovotoja, nei kad viliotoja. Juk ne visos hyperseksualios. Besileisdama laiptais, tamsiaplaukė buvo paviliota nesuvokiamos, nežmogiškos energetikos, kuri kone prikaustė šios žvilgsnį ties vienu, konkrečiu asmeniu, besiradusiu kiek tolėliau nuo visos triukšmingos aplinkos. Keista, tačiau galėtu prisiekti kad būtent tuo metu, visa aplinka susilydė į vientisą, nejudrią masę, kurios epicentre buvo tik vienas asmuo, nuo kurio atitraukti žvilgsnio atrodė neįmanoma, ir tiesą pasakius, visapusiškai nenorima. Tik tas nelemtas rėmas, kurio švelniai laikėsi buvo savotiška „keurode žvaigžde“, kuri vedė tinkama linkme. Ji nesustojo, traukiama į priekį kaip antgamtiškas magnetas, neleidžiantis sustoti. Ir nepriklausomai nuo to, kad visą tai vyko pakankamai lėtai, kaip filmuose apie tikrosios meilės romanus. Ji nusileido, grakščiai ir tvarkingai praeidama pro kiekvieną kliūtį, kuri bent iš dalies pasitaikė einant prie jo. Abipusis akių kontaktas nenutrūko ne akimirkai, tai atrodė magiška, bet tuo pačiu metu ir tikra. Livianos širdis spurdėjo krūtinėje, taip stipriai, kad atrodytu bet kuriuo metu būtu galėjusi paprasčiausiai pramušti jos fasadinėje dalyje skylutę, bei išsiveržti į laisvę. Tamsiaplaukė prarado aplinkos nuovoką, nesugebėdama iš karto pastebėti greta Asmodeus buvusios Elissos. Jos lūpos lengvai, šiek tiek erotiškai prasiskleidė, kaip tik tuo metu, kai šiuos du asmenys te skyrė toks minimalus atstumas, kad vizualiai atrodė, kad jis turi būti užpildytas bučiniu. Visapusiškai pakerėta akimirkos, ji sustojo, tačiau tik todėl, kad jei būtu žengusi dar bent vieną žingsnį, be jokios abejonės būtu susidūrusi su juo. Gali būti, kad būtent to, būtent šiuo metu ir troško: prisiliesti, tam, kad įsitikinti kad visą tai yra tikra. Jis pasisuko šiek tiek, ji taip pat, tarytum tik iš dalies suteikdami sau galimybe, kuria nepasinaudojo, atsitraukti. Neatsitraukė. Jautė vienas kito alsavimą, kuris maloniai susidurdamas su priešais esančiais veidais, savotiškai glostė odą. Maloniai, geidulingai ir nuodėmingai svilinančiai.
– Tai tu... – Trumpas ir beprotiškai tylus balsas išsiveržė iš tamsiaplaukės burnos, kaip tik tuo metu, kuomet iki jiems susiliečiant trūko viso labo mažo sujudimo. Būtent tą akimirką, tapo aišku, kad jie jau dabar nebuvo svetimi vienas kito atžvilgiu. Tačiau, kaip gi tai yra įmanoma, jei pats Asmodeus šia žeme žengė, palyginus niekingai neseniai? Taip, Liviana matė prieš save esantį asmenį, kaip artimą, tobulą tiek kūnu tiek siela asmenį, kuris būtent šiuo metu ją traukė taip pat stipriai, kaip skęstantį traukia noras įkvėpti oro. Tik Elissos skambus išsireiškimas privertė šiai nuo realybės atitolusiai, beprotiškai vyliojančiai akimirkai nutrūkti. Livianos antakiai gana greitai pakilo aukštyn, kuomet ji įkvėpdama atsuko veidą į savo giminaitės pusę. Net nepastebėjo to, kad taip ir nesugebėjo tinkamu ar bent žmogiškai būtinu atstumu atsitraukti. Nebe toks intensyvus, o greičiau pastebimai palankiai nusiteikęs žvilgsnis, bei kartu dėmesys kaip mat persikėlė Elissai, kuri kaip tik tuo metu nusprendė šiek tiek „pagražintai“ pristatyti Asmodeus savo dukterėčiai. Vargu ar tamsiaplaukė įsileido į save klaidinančią informaciją apie tai, kad jie visi trys tam tikra prasme yra jungiami to paties kraujo. Juk pačios Rivas žiniomis, viskas buvo ganėtinai priešingai. Fatališkai atrodančios, tamsius atspalvius pasirinkusios moters veide subolavo plati šypsena, kuomet ji dar kartą pasukdama žvilgsnį į Asmodeus pusę, vos pastebimai linktelėjo galva, taip įprasmindama pasisveikinimą, kuris jiems abiems akivaizdu, kad nebuvo būtinas. Visgi, ji sutiko su melagingu žaidimu, kuriam startą davė Elissa. Ji pasitikėjo šia moterimi, todėl net minties nepakurstė neva už Asmodeus pasirodymo gali slypėti kažkas daugiau, ko ji nesuprato dabar. – Malonu pažinti dar vieną šios didžios šeimos atstovą. Nesijaudink Elissa, pasirūpinsiu kad jis jaustųsi čia taip, tarytum šie namai būtu jo paties. – Nieko pikto savo žodžiais nenorėjo pasakyti, kuomet verbaline kalba pritarė tam, kad Asmodeus yra paliekamas patikimuose rankose. Ir tuomet, kai Elissa atsiprašė, mat ketino pasikalbėti su vienu ar kitu asmeniu, Livianos žvilgsnis vėl susidūrė su Asmodeus. Ji puikiai suvokė tai, kad jis nesuprato ne vieno žodžio, kuris sklido pro jos lūpas, tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, kartais žodžiai yra nereikalingai, kuomet aiškiai kalba kūnai.
– Tu vis dar visiškai nesupranti, ką aš sakau? – Šis klausimas nereikalavo atsakymo, ypatingai todėl, kad ši magiška akimirka, kuriai išsivystyti suteikė galimybę, kaip ne keista, pati Elissa, kuomet nusprendė pasitraukti, užsiimant jai svarbesniais reikalais, tęsėsi ir toliau. Plati ir iš pažiūros visiškai nekalta šypsena puošė Livianos išraiškingų bruožų veidą. Ji vos pastebimai papurtė galvą, ir pati vis dar negalėdama patikėti tuo, kad šis susitikimas yra tikras, ypatingai kad buvo visiškai tikra, kad niekada nieko panašaus nenutiks, bei niekada panašius jutiminius procesus nesugebės pajausti.
Tiesa, tamsiaplaukė vis dar jautė pareigą pasikalbėti su Sebastian‘ų, dar prieš tai, kai jis susidarys netinkamas išvadas, remdamasis tuo, kas yra „piešiama“ prieš jo akis, o „piešdama“ buvo netinkama ir netgi nepagarbi situacija. Ir visgi, Rivas netgi nepasivargino pasidomėti kodėl Asmodeus neturėtu susikirsti su Sebastian‘ų. Nesusireikšmino net tuomet, kai Redford‘as iškėlė šou, išvarydamas visus iš savo namų, bei pagrinde mirtingi asmenys ėmė sprukti, gelbėdami, arba galvodami kad gelbėja savo pačių gyvybės. Šis susistumdymas, privertė Elissa apleisti dvarą, persikeliant į kitą vietą, kurioje netrūkus pasirodė ir Sebastian‘as, kuris jau prieš tai buvo pamestas iš jojo dukters akiračio. Lygiai taip pat, kaip ir Asmodeus, Liviana nepasidavė „bandos instinktui“, ir tai nieko bendro neturėjo su tuo, kad ji nesibaimino dėl savo pačios galimos žūties. Ne šios žemės atstovo (tik nepagalvokit apie žalius žmogeliukus, su didelėmis galvomis) gestas, ištiesta ranka į tamsiaplaukės pusę, ganėtinai greitai buvo priimta kvietimui. Jie ir vėl tai padarė, liovėsi galvoti apie aplinką, liovėsi matyti kas vyksta ir tam tikra prasme, visiškai pamiršo apie tai, kad pasirodė čia vedami svarbių priežasčių. Burtininkės rankos atgulo ant jo pečių, kuomet visas kūnas sutikdamas su „apkabinimu“ kuris yra būdingas lėtam šokiui, prilinko taip arti, kad maloniai glaudėsi. Pro šį menką kūnų atstumą, ji dar kartą pažvelgė į jo akis, kurios savo šviesa, savo bedugniškumu vertė prarasti sveiką nuovoką. Liežuviu perbraukdama per savo švelniu atspalviu nudažytas lūpas, ji dar kartą visiškai be reikalo vertė save kalbėti. – Tu neįsivaizduoji kiek daug dabar atiduočiau, kad gebėtum suprasti mane...

WHEN TWO WORLDS COLIDE. (theme)
– Jei leisit man pasilikti čia, aš prisiekiu, padėsiu jums viskuo, kas būtina! Man tereikia šiek tiek laiko... – Prieš daugiau nei porą šimtmečių realaus laiko, Liviana Varias buvo patekusi į pakankamai keblią situaciją, kurios metu, ji negebėjo pasipriešinti Chariton Geminus garbintojams, kurie sudėjo visas savo pastangas į tai, kad įvaryti burtininkę į kampą, kad tik ši išduotu kur randasi būtini ingridientai ir paties vilkato kūnas. Ji buvo vienintelis asmuo, kuris buvo informuotas apie tai, kokie magiški objektai yra būtini tam, kad išgelbėti šį pasaulį nuo mirtinai jam pavojingo monstro, kuris nesustos, nepasiduos iki pat tos akimirkos, kuomet galiausiai pasieks savo. Patekusi į pakankamai nepalankią sau padėtį, jauna ir laikui nepavaldi moteris ėmėsi kraštutinumų, kurie galiausiai privertė ją apsvarstyti galimybę magišką akmenėlį, kuriame buvo slepiamas Chariton‘o kūnas paslėpti atsitiktiniame, paraleliniame pasaulyje. Ji manė kad pateks į žinomos visatos kitokią versiją, ir tik nelemta klaida, arba visapusiškai atsitiktinumas atvedė ją ne kur kitur, kaip į slaptą ir vargu ar daugeliui žinomą mistiškų, fėjų pasaulį. Ak, ji net nenutuokė kad dar visai neseniai (jei skaičiuoti nemirtingais metais) ten pasidarbavo jos biologinis tėvas. Vartai atvėrę bedugnę, paskatino burtininkę šokti per portalą, kuris galiausiai nusviedė ją tiesiai į vandenį, skaidrų, tyrai žydrą, šiltą. Išplaukė pati, tačiau vargu ar tikėjosi būti pasitikta jai prieš tai nematytos ir nežinotos rūšies. Moterys, kurios atrodė it amazonės (nuostabaus grožio, viliojančios elgsenos ir neapsakomos energetikos) suėmė Livianą už žastų, nerizikuojant savo pačių gerove, izoliavo nuo aplinkinių akių. Kol gandas apie dar kartą atvertą portalą nepasklido, vyriausiosios buvo įpareigotos sužinoti kokio velnio į jų pasaulį įsiveržė šį asmenybė, ko ji siekia ir kaip tai gali atsiliepti joms. Liviana žinoma kad galėjo pradėti meluoti, sakydama kad tai nutiko netyčia. Iš dalies ir nutiko, bet mesdama portalo burtus, stengėsi surasti saugiausią vietą, kuria kaip tik ir buvo šis pasaulis. Ji paaiškino kaip viskas nutiko, kokia yra josios gyvenimo užduotis ir kad jai viso labo reikia šiek tiek laiko, o tuomet ji grįš atgal. Vyresniosios ne iš karto, tačiau palankiai atsiliepė į josios prašymą likti, nors ir uždraudė čia pasilikti akmenėlį su monstro siela (matomai savo pamoką pramoko, jei nieko bendro su tuo nepanoro turėti). Tik viena, įstabaus grožio, moteris kalbėjo su Liviana. Ji paprašė paslaugos atgal, kurios Varias neatsisakė. Tai atrodė kaip abipusiškai naudingas sandoris. Jau sekantį rytą, nekviesta viešnia buvo pristatyta (vis dar nežino kaip tiksliai, mat vietinė kalba skambėjo gražiai, nors ir visapusiškai jai buvo nesuprantama, o ir moteris kuri palaikė ryšį su Liviana, net nesistengė aiškinti kas ir kaip) jaunam vyrui, kuris vėliau paaiškėjo ir buvo Asmodeus. Kaip dauguma mano „sparnuotosios pasakų būtybės“ suteikė Livianai prieglobstį, net nenutuokdamos apie tai, kad ši yra to paties „monstro“ kurio jos taip baiminosi, dukra. Savo ruožtu tamsiaplaukė sutiko treniruoti, mokyti kovos meno tą asmenį, kurio šios būtybės net nelaikė visapusiška asmenybe. Ryškiai mėlynos spalvos vyras panašu kad ir pats nebuvo nusiteikęs manyti kitaip, todėl tam tikra prasme, pirmasis inicijavo parodomąją kovą su Liviana. Paplūdimys, kuriame vyko apmokymai, buvo apsuptas mistinių būtybių, kurios nenusuko akių net tuomet, kai iš kito pasaulio atvykusi viešnia dar kuris laikas akivaizdžiai dominavo prieš jų rūšies atstovą. ... (to be continued)

by **Elissa Ambrose** Št. 03 10, 2018 11:41 am

New parents

NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Evanescence - Imperfection

THE BOOK OF DEMONS. (song)
Privaciam lektuvui pagaliau palietus zeme, Elissos kaktoje isimete ryzki nerimo rauksle. Tris su puse savaites praleidusi negyvenamoje, misko apsuptoje Argent’u rezidencijoje, tamsiaplauke burtininke i Nju Jorka grizo nieko nepesusi. Kad ir kas buvo apsedes Winchesterio kuna, neseniai motina tapusi feja dar nebuvo pasiruosusi su pastaruoju stoti akis i aki. Zinoma, jei skaiciuosime mazas pergales, ji pagaliau surado Dean’a, sugebejo ivilioti ji I spastus ir dabar jis buvo saugiai ikalintas Argentu dvaro palepeje, kur jo laisve ribojo lubose nupaisyta kruvinoji pentagrama. Ji nebuvo tikra, kad tai ji sulaikys ilgam, taciau vylesi, kad laiko uzteks tam, kad kudikiu pasisavintos magiskos jos galios pagaliau sugriztu i josios kuna. Ji buvo silpna. Pernelyg silpna. Taciau su kiekviena diena ji jautesi besistojanti ant koju, stiprejanti. Deja, visa tai nebuvo taip skaidru ir paprasta kaip galejo pasirodyti is pirmo zvilgsnio. Elisa, ne pati to nesuprasdama, vis dazniau ir dazniau eme pasitelkti vadinamaja juodaja magija, o tai reiske, kad galiu tam moteris semesi nebe is gamtos, kaip tai dare fejos, bet is liudnai pagarsejusio Ambrose palikimo.
Lauke lijo. Darganotas oras stebetinai atitiko po incidento su paparacu subjurusia Elisos nuotaika. ‘’-Ar tiesa, kad gyvenate Redfordo rezidencijoje kartu su jo dabartine zmona? Ar tiesa, kad Sebastian’as yra jusu vaiku tevas? Ka apie tai mano Katherine Pierce?!’’ vienas per kita jos link grusdami diktafonus ikyrus it muses paparacai tiesiog neleido jai ilipti i oro uoste jos laukusi automobili. Tiesa, niekas lig siol nezinojo kas is tiesu toji Elissa Ambrose. Niekas nezinojo apie juodu su Redford’u siejusius giminystes rysius, o ir visi speliojimai ir paskalos del jos vaiku tevo tapatybes tebuvo spejimai. –Nezinau apie ka jus kalbat,-sumurmejo saltu, kone lediniu balsu. Veliau, sededama galineje juodos spalvos automobilio sedyneje ji akies krasteliu zvilgtelejo i salia vairuotojo gulejusi tabloida. Nezinia kaip jiems pavyko, taciau pirmame zurnalo puslapyje puikavosi pikseliuota, akivaizdziai is toli fotografuota Sebastian’o nuotrauka. Rankose jis laike kudiki. Judvieju kudiki. Elissa ikvepe truksmingai, tarsi tai kazkuria prasme butu ateme jai kvapa. Dviprasmiski, taciau tuo paciu metu ir silti jausmai uzpludo Ambrose sirdi pirma kart isvydus juos kartu. Puikiai prisimine liepusi auklei ne tik neisleisti vaiku is akiu, taciau ir nieku gyvu prie judvieju neprileisti misis Pierce-Redford. Zinojo, kad tokie nurodymai Sebastianui nepatiks todel kazkuria prasme tikejosi, jog galva del vampyres pametes originalusis paliks vaiku prieziura Samanthai, senyvo amziaus moteriskei, kuria parekomendavo senas Argentu seimos draugas Joshua. –Sebastian’ai?-prietemoje skendintis holas dvelke salciu, tarsi namai butu jau kuris laikas nekurenami. Atmosferoje tvyrojo nemalonus pelesio kvapas. Nuryjusi burnoje susikaupusius skyscius, tarsi nujausdama kazka negero, kremines spalvos aukstakulniais vilkinti moteris zenge i namu vidu. Nusivilkusi lietpalti ji uzkabino ji ant laiptu tureklu prie kuriu akimirkai stabtelejo. Galejo prisiekti isgirdusi zingsnius, moters zingsnius ir tai priverte ja sunerimti. –Katherine…-susnabzdejo tuojau pat pasileisdama laiptais link i vaiku kambari perrekonstruoto sveciu miegamojo. Dar niekada nejaute tokios krauja stingdancios baimes. Visa nestuma troskusi anaiptol ne meiles vaisiais nusikratyti, dabar Elissa butu atidavusi viska, kad mazuosius isgelbetu. Isiverze i kambari staiga, garsiai uz ka netruko susilaukti priekaistingo Samanthos zvilgsnio. –Jie katik uzmigo,-pirsta prie lupu prikisusi moteriske tyliai susnypste. –At… atleisk, as maniau…-bandydama atgauti kvapa ji atrode sutrikusi, pasimetusi bei siek tiek susigedusi. –Viskas gerai Cassidy, jie saugus, pavalge ir laimingi,-moteris nusisypsojo kaip imanoma tyliau atsisesdama i salia loveliu stuksojusia supamaja kede. –Eik, nusnusk. Atrodai pavargusi,-syptelejusi moteris kazkur ties viduriu atsiverte skaityti pradeta knyga akivaizdziai ketindama testi. Nebyliai linktelejusi Elissa pakluso, taciau miegoti ar ilsetis anaiptol netrauke. Jautesi dirgli, sumisusi. Ne nepajuto kaip ir kodel atsidure ties Sebastieno darbo kambario durimis. Suemusi rankena akimirkai stabtelejo, taciau belstis nesiteike. Vampyras, savo supernaturalios klausos deka, jau seniai buvo informuotas apie jos grizima, o ir nenoredamas, kad sioji uzeitu, butu seniai uzkirtes tam kelia. Jis stovejo atsukes jai nugara. Ispudingas, smoking vilkintis vyro stotas gniauze kvapa. Kad ir kur isvykti ruosesi Redford’as, kliutimi tam is paziuros buvo per skubejima niekaip i tvarkinga mazga nesurezgamas kaklairaistis. Ji zenge arciau, bei svelniais, ilgais bei moteriskais savo pirstais neatsiklaususi pereme uzduoti i savo rankas. Tylejo. Regis be jokiu pastangu ivykdziusi vampyrui neimanoma virtusia misija, ji atsiduso. –Neitiketina, kad per sitiek simtmeciu vis dar neismokai tokiu elementariu dalyku kaip kaklairaiscio risimas arba…-pakelusi akis ties jo veidu pries prabildama ji nuryjo seiles. Nepaisant to, kad tiek jos laikysena, tiek balso tembras atrode tvirtas, drasus, viduje mergina tokia anaiptol nesijaute. -… savo vaiku pripazinimas bei auginimas,-juos skyres atstumas buvo minimalus, taciau net ir nuplikyta deginancio jo zvilgsnio, Elissa nepajudejo is vietos. Baltos spalvos, siek tiek oversized pecius apnuoginantys marskineliai apnuogino gana liesa jos krutine, taciau puikiai derejo prie smelinio, dirbtinos odos sijonelio i kuri ir buvo sukisti. Moters stilius ir vel buvo kardinaliai pakites kas turint omenyje jos chameleoniska persona, buvo visiskai normalus dalykas. Kur kas siuolaikisnesnis amplua, lengvai krentantys siek tiek banguoti, ilgi plaukai bei subtiliai, taciau seksualiai paryzkinti akiu kampuciai, jai tiko. –Neturiu tam laiko, Elissa,-staigiai nuo jos atsitraukes jis ketino patraukti savais keliais, taciau ji instinktyviai, neapgalvotai suciupo jo riesa. –Tu viso sito norejai, pameni?-saltu, lediniu ir visai sau nebudingu balsu moteris ir vel prikauste jo zvilgsni. –Ne dabar,-grubokai istraukes ranka jis netycia kliude salimais stovejusi grafina, kuris susidures su azuolinemis grindimis paziro i visas keturias kambario puses. Stambus kristolo gabalai pasklido aplink moters kojas. Kodel ji neatlyzo? Kodel nepaliko vyro ramybeje kaip to prasyta? Ko ji is jo norejo? –Man reikia mamos knygos!-kai jis jau buvo bepasitraukiantis, jos zodziai uzpilde lig tol itemtoje tyloje skendejusi kambari. Jis atsisuko staiga. Taip netiketai, kad aiktelejusi ji zenge atgalios isilipdama i astrias sukes, kurios akimirksiu sulindo i vieno batelio pada. –Velnias…-nieko nelaukusi ji pasireme i rasomaji stala, kad pasalintu Labutine istrigusi svetimkuni. Sebastian’as atsidure jai uz nugaros greiciau nei ji pati spejo pastebeti riesu sruvanti savo pacios krauja. Jo akys buvo pajuode, baisios. Kraujo buvo daug. Pernelyg daug. Nediduke kristolo suke nebutu sugebejusi pridaryti tiek zalos. Kazkuria pasamones dalimi ji tai suprato, taciau stipriai jaudulio paveiktos smegenys tiesiog atsisake apdoroti informacija blaiviai. Ji atsisuko i ji ir nors jaute neapsakoma, krauja stingdancia ir tiesa pasakius, racionalia baime, elgesi priesingai – it provokuodama buliu bei mosuodama siam pries nosi raudona skepetaite, ji kruvinu nyksciu suvilge apatine vyro lupa. Zaibo greiciu sviedes ja i siena jis netruko atsidurti salia. Iremta tarp sienos ir komodos ji sedmenimis sia uzsedo leisdama i jos kakla isikibuciam vampyrui patogiau isisprausti siai tarp slaunu. Jis sueme jos kakla ranka tvirtai, skaudziai atimdamas is moters bet kokia judejimo laisve, taciau uzuot ka nors dariusi, Elissa buvo paralyzuota tos mezochistiskos palaimos, kuria juto kuomet Redford’as visapusiskai ja dominavo. Visai tokios pacios iskrypusiai sadistiskos dinamikos, kuri siejo Florian bei Horaciju. To net nebuvo galima sieti su seksualine trauka ar jausmais. Ji tiesiog geide, nevalingai trosko jam visapusiskai priklausyti, jam paklusti.
‘’Diiiiing!’’. Garsus, ja is miegu pazadines signalas pranese apie netrukus prasidesianti lektuvo nusileidima. Elissa giliau ikvepe bandydama atsitoketi is sapno, kuris ja periodiskai persekiojo jau gera menesi. –Jums viskas gerai, miss Ambrose?-privaciame lektuve dirbanti malonios isvaizdos stiuardese priverte tamsiaplauke ir vel krupteleti. –A… aha,-inirtingai linktelejusi burtininke tik dabar suvoke, kad pabudo gerokai seksualiai susijaudinusi. Rankose ji spaude knyga, apie kuria sapnavo. Florianai kadaise priklausiusi, antikvarine uzrasu knygute primenanti burtu knyga jau kuris laikas buvo ‘’megstamiausias’’ Elisos skaitalas. Diena nakti po zodi narstydama senovine kalba parasytus zodzius ji vis tiek nesugebejo perprasti jai reikalingo burto. Tamsiaplauke zinojo: jei ir yra zmogus, galintis jai padeti, tas zmogus buvo Sebastian’as. Deja, burtininke nieku gyvu neketino broliui atskleist kaip ir kada tapo minetos knygos savininke.
Iejus i dvaro vidu ja pasitiko maloni svetaineje besikurianancio zodinio liepsta. Priesingai nei sapne, namai neskendejo prietemoje ar kurtinancioje tyloje. Ji nusisypsojo jos krutine uzliejus palengvejimui. Tai tera sapnas. Nieko su realybe neturintis sapnas. Giliau ikvepusi ji nusivilko lietpalti. Paskubomis, taciau ne todel, kad butu kazko bijojusi, veikiau is nekantrumo pagaliau ir vel pamatyti savo vaikus, ji uzbego laiptais i virsu. –Sveika,-nusisypsojo isvydusi aukle, kuri tuo metu kaip tik baige vystyti mergaite. –Kaip jie?-viena i kita patrynusi suledyjusias savo plastakas ji nedriso tokiomis rankomis pastverti savo atzalu. –Gerai. Tikri angeleliai. Mazasis neseniai atpyle ant savo tecio,-kalbedama apie berniuka, Samantha pakuteno pastarojo padus priversdama bedante naujagimio burna issisiepti. –Jis… namuose?-Elisos antakiai savaime pakilo. –Aha. Nuejo persirengti…-aukle neatrode suinteresuota darbdaviu tarpusavio dinamika. –As tuoj grisiu,-giliai ikvepusi Elissa nusprende galop susidurti su savo baimemis akis i aki. Atsitiktinumas ar sinchronizuotas ‘’giminaiciu’’ vienas kito vengimas reiske, jog jiedu nesimate jau labai ilga laika. Jei konkreciau, kartas sode buvo paskutinis kartas kai Ambrose mate ilgaamzi vampyra.
Uzdejusi ranka ant duru rankenos Elissa pajuto neabejotina Déjà vu. ‘’Tai tebuvo sumautas sapnas, Elissa.’’ Primine sau tarsi tai kazkuria prasme butu tureje ipusti jai pastikejimo savimi, kurio akivaizdziai stigo. –Sveikas,-praverusi duris ji uzklupo vyra be virsutines aprangos dalies ir del to siek tiek susigedo. –Atleisk,-nusukusi akis syptelejo duodama pasnekovui privatumo, laiko apsirengti. –Tiesiog norejau pasakyti, kad grizau ir tau nebereikes dvyniais rupintis, todel galesi grizti prie savo iprastos rutinos,-sakydama siuos zodzius atrode dalykiska, oficiali. –Viso…-giliai ikvepusi, taip ir neleidusi vyrui isiterpti ketino pasisalinti, taciau jos zvilgsnis staiga uzkliuvo uz Redfordo lentynoje pastebeto pazistamo knygos virselio. ‘’Antroji Florianos knyga?!’’ Ji negalejo patiketi savomis akimis, taciau to virselio tiesiog nebuvo imanoma su niekuo supainioti. –Is kur ja gavai?-jos zandikaulis siek tiek isitempe kai ji uzuot atidariusi kabineto duris, nusprende pasilikti. Jos sirdies daznis pakito. Zinojo, tai buvo trukstama deliones dalis. Raktas i Deano laisve. Raktas i bendra ju ateiti. Nieko netarusi ji patrauke lentynos link. Gerai zinojo, ismukti cia slapta nepavyktu net jei turetu J K Rowling isgalvota nematomumo apsiausta. Sebastian’as visa gyvenima laike Elissa kaip imanoma atokiau nuo juodosios magijos. Tarsi bijodamas, kad butent ji yra ta silpnoji grandis, galinti paslysti. Visai kaip tai padare Floriana.

[/font]

by **Jon Spencer** Št. 03 17, 2018 9:49 am

Elissos vaidmuo Sebastiano gyvenime buvo viešai aptarinėjamas, bet vyro nekomentuojamas reiškinys. Nesijautė privaląs visuomenei aiškintis, be to net nežinojo kaip galėtų tuos santykius nupasakoti, juolab Redford'o viešas asmuo it diena nuo nakties skyrėsi nuo to, kokiu Sebastianas buvo iš tikrųjų. Viskas tikrai neatrodė kažkaip įtartinai, oi ne. Kateriną dvare sensacijų medžiotojai užfiksuodavo besilankančią retai, bet kita vertus kitą įspūdingos išvaizdos tamsiaplaukę matydavo veik nuolatos. Gandonešiai spekuliavo, jog Elissa yra dviejų vampyrų poros santykių krizės priežastis, jog Redford'as šildosi naujos moters glėbyje, jog galbūt idealia laikytą šeimą galiausiai išdrąskė aiškiai suprantamas faktas, kad nemirėliai negali pagausinti savo narių skaičiaus nauja gyvybe. Žiniasklaidos atstovai nesuprato tik viena - kaip toje istorijoje įsipaišo akivaizdus Elissos nėštumas. Galbūt visus įmanomus išteklius turintis Sebastianas su sau pavaldžia mokslininkų komanda kažkokiu būdu išsprendė vampyrų vaisingumo klausimą? Galbūt Elissa Ambrose nei romantinių, nei seksualinių ryšių su Redford'u nepalaikė ir vyras po savų namų stogu glaudė tiesiog pagalbos paprašiusią pažįstamąją ar giminaitę? Viešai nesirodantis vampyras neturėjo net progos visų tų spekuliacijų patvirtinti ar paneigti. Į tuos klausimus atsakyti negalėjo nei Liana, nei Desmond'as, tačiau jie abu nebūtų drįsę paneigti fakto, jog intriga tik dar labiau kėlė visuomenės susidomėjimą įmone, jos produktais bei jos veikla. Amerika DIEVINO dramą. Amerika DIEVINO gražius, žinomus žmones. Dievino juos net tada, kai asmenys nepasižymėjo jokiais aiškiais talentais. Tačiau verslą, susipynusį su drama buvo galima parduoti kur kas brangiau. Ir pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kardashian'ai prastūminėjo skudurus, kosmetiką, o Redford'ai - gražiuose buteliukuose sutalpintą sintetinį kraują. Ne visados norėtųsi linksniuoti save su kita garsia "royal american family", bet tokiais atvejais svarbiausiu aspektu tampa pasiteisinantis pelno faktorius. Negalėtų pasakyti kiek kartų atmetė žinomų televizijų siųlymus filmuoti Redford'ų šeimos realybės šou. Nuo begalinio idėjos absurdiškumo bei absoliutaus neįgyvendinimo Sebastianą vimdė. Pinigų ir žinomumo jam tikrai netrūko, nebuvo linkęs net visu tuo akivaizdžiai naudotis, o mažytį ramybės ir privatumo likutį brangino labiau, nei galimybę savas privilegijas visuomenėje tik dar labiau išpūsti. Galbūt tai iš dalies naudinga galėjo būti tik pačiai Elissai, kuriai atsivėrė tikrai ne vieni vartai išnaudoti save profesiškai ar bent kūrybiškai. Tačiau moterį magiški jos gyvenimo niuansai traukė kur kas labiau. Pats Sebastianas prioritetu laikė savo paranormalumą ir su juo ateinančius džiaugsmus bei negandas, o ne įdirbį tobulinti savo kaip viešo asmens portretą. Dėl to, priežasčių leisti ilgas valandas namuose vyrui stigo. Net ir nesipurtydamas atsakomybės dalyvauti Elissos gyvenime kaip jos būsimų vaikų tėvui, Redford'as reiškėsi tik tiek, kiek reikia ir ne daugiau. Turėjo aibes priežasčių kraujo giminaite nepasitikėti ir dar nebuvo konkrečiai nutaręs kaip turėtų su ja elgtis.
Elissos nėštumo periode Sebastianas dalyvavo gana pasyviai. Jis neatrodė nekantraujantis patirti būsimus reikšmingus pokyčius, elgėsi daugiau diplomatiškai, racionaliai, nei investuodamas emocinę energiją. Nedrįso savęs klausti kokius jausmus išgyvena, nes bet kokiu atveju jie buvo sumišę. Norėjo vaikų, norėjo išgyventi tėvystės džiaugsmus bei rūpesčius, tačiau visa tai jaučiasi tikrai kitaip, kai tavo būsimas atžalas savyje nešiojasi moteris, su kuria tave jungia kraujo, ne aistros, tikros, nesavanaudiškos meilės ryšys. Žiūrėti į Elissą kažkaip kitaip, nei į giminaitę, kuriai yra įsipareigojęs jis negalėjo. Ypač dabar, kai žinojo kiekvieną tiesą, gaubiančią "Ambroziją", kai dėl liūdno šios šeimos likimo galėjo kaltinti tik save patį, nes magija bei kraujomaiša niekados nebūtų tapusi priimtina, jei Andromeda ir Sagittarius nebūtų sukūrę Lilitos, padovanojusios jiems fizinį pavidalą. Jei visapusiškai nušvitusi Elissa ėmė vertinti save daugiau kaip fėjų pasaulio atstovę, Sebastiano akimis ji išliko ta pati baltapūkė mergaičiukė, kuriai drožinėjo medines figūrėles, kurią mokino plaukti, medžioti, žvėjoti, kurią treniravo tapti stipria, galinčia apsiginti ir pasipriešinti bukam to meto laikmečio požiūriui laikyti moteris tik priedu prie stipraus, aprūpinančio vyro. Nenorėjo, kad mažoji jo sesutė būtų atiduota už ją du, tris kartus vyresniam, bet pasiturinčiam ir visuomenėje padėtį turinčiam vyrui, mat taip buvo priimta. Gi Horatiaus ir Florianos planų vieną dieną susieti Sevastianos su Elissa ryšiu, kur kas stipresniu, nei jie gebėtų pasipriešinti, vyras tada dar nežinojo. Ambrose šeimos "galvų" pradėtas įgyvendinti planas, pasėtos tamsios magijos sėklos vis vieną išdygo, tačiau priverstiniams impulsams Sebastianas pasipriešinti galėjo. Tam tikri aspektai, susiję su ne visai žemiška Redford'o prigimtimi vertė vyrą jaustis taip, tarsi stovėtų aukščiau instinktų, tos pačios magijos ir už ją stipresnių gamtos jėgų. Nežinia koks požiūris į savo gyvenimą ir jį sudarančius elementus, net tą pačią Elissą būtų susiformavęs, jei Sebastiano nebūtų palietusi, sušildžiusi ta begalinė, amžina serafimų šviesa. Tai Redford'ą smarkiai pakeitė. Ir Elissa tai jautė. Vampyras slėpė nuo giminaitės viską, kas buvo susiję su neįtikėtina jojo priešistore. Užrakino savyje kiekvieną elementą, prie kurio fėja galėjo kažkaip prisiliesti. Fėjos buvo galingos būtybės. Visiškai kitokios, nei bekūniai serafimai, tačiau kadaise, prieš išnykimą smarkiai talkinusios Sergėtojams, kurie galėjo pasauliams bei jėgoms daryti įtaką, bet ne tiesiogiai prie to prisidėti. Nebūtų drįsęs nuvertinti Elissos galimybių, ypač kai turėjo tik mažą dalelę galybės, kuria, kur kas "galybesne" pasižymėjo neturėdamas metu, kai neturėjo jokio apčiuopiamo pavidalo. Kai priklausė serafimų pasauliui, kai įsileido į save pavydą visai biologinei gyvybei, kai ėmė to trokšti labiau, nei bijoti pasėkmių. Redford'as aprūpino Elissą išskirtiniu komfortu. Grupelė aukščiausios kvalifikacijos specialistų nuolatos rūpinosi moters sveikata, kurią iš ties blogino ne visai natūralios, tipiškos nėštumo aplinkybės. Sebastianas žinojo, kad nėštukei kur kas labiau padėtų jo nuoširdus rūpestis, aktyvus dalyvavimas moters rutinoje, bet vyras to sąmoningai kratėsi. Nenorėjo su Elissa per daug suartėti. Juk užteko vienos silpnumo akimirkos ir Redford'as iškrėtė kvailystę, kurios kainą dar ilgai mokės. Maža to, tamsiaplaukė jam kaip vampyrui visados bus gardžiausias, kvapniausias, labiausiai svaiginantis desertas visoje žemėje. Ar lygiai taip pat ji veikė ir kitus vampyrus? O galbūt jos kraujas tokį stiprų poveikį turėjo tik Sebastianui? Be apsaugos (aš vis dar nepamenu kokia ji buvo :DDD) Redford'as negalėtų prie Elissos prisiartinti nė mažesniu, nei tūkstančio kilometrų spinduliu, o pradėjęs gerti jos kraują vargu ar lengvai sustotų, jau nekalbant apie neprognozuojamą tokio momento poveikį nemirėlio protui bei kūnui. Savaime suprantama, kad gimdyme nedalyvavo. Nė už ką nebūtų to stebuklo praleidęs, tačiau artintis prie Elissos kraujo neketino. Be to, negalėjo žinoti kaip fiziškai bei instinktyviai reaguos į naujagimius. Jei pirmas impulsas būtų begalinis troškimas juos kaip mat "suvalgyti", už tai Redford'as negalėtų sau atleisti. Su mažyliais susipažino tik tada, kai iš tikrųjų jautėsi tam pasiruošęs. Samuel'is ir Avalon buvo absoliučiai nuostabūs. Vien į juos pažiūrėjus tapdavo aiškūs, kad jų tėvai yra ne tik labai išskirtinės asmenybės, bet ir puikių genų nešiotojai. Išskirtinėmis, ryškiomis akimis į aplinką gražuoliai naujagimiai reagavo taip, tarsi iš tikrųjų suprastų kas vyksta. Tas protingumas jų žvilgsniuose Sebastianą greitai pavergė. Semas ir Ava nebuvo kažkokios pragaro išperos, ko tikėjosi Elissa ir jai karts nuo karto patalkinantis Asmodeus. Jautė juose esančią išskirtinę energiją, kuri tarpusavy dėrėjo niekam kitam daugiau nebūdingu principu. Mažyliai turėjo fėjos, vampyro, žmogaus kraujo, jie priklausė rūšiai, kuri iki tol tiesiog neegzistavo. Net jeigu Elissai talkino auklės, pasiryžusios už solidų užmokestį palengvinti pačius sunkiausius vaikų raidos momentus, apatijos, atsargumo sienas sudaužęs Sebastianas ėmė kur kas daugiau reikštis jų gyvenimuose. Užteko atgijusio pasitikėjimo savimi ir Redford'o abejonės daugiau nekrėtė. Pats nustebo, kad į Elissą geba reaguoti visiškai natūraliai, o išreikšdamas dėkingumą dėl tų dviejų mažų stebuklėlių, protarpiais sušildydavo giminaitės širdį tuo, ko jai trūko - nuoširdumu ir ribų neperžengiančiu artumu. Norėjo, kad fėja jaustųsi gerai, kad neišgyventų abejonių, kad žinotų, jog nusprendusi įsileisti į savo širdį vaikus pasielgė teisingai ir, jogei jų visų laukia puiki ateitis. Sebastianas mylėjo naujagimius. Jie pažadino instinktus bei pojūčius, kurių nejuto nuo prikeltos, nėščios Saloninos meto. Ir jausmas iš ties buvo ypatingas. Neleido imti jausti apmaudo dėl to, kad negali to turėti su moterimi, kurią absoliučiai dievino. Dėl šios vampyrams būdingos negalios Katerina NIEKADOS negalėtų tapti Redford'ui mažiau ypatinga, nei buvo. Visgi linkęs klausti, spekuliuoti visų jį ištikusių įvykių reikšme, bei prasme Sebastiano kaip būtybės psichologinei, moralinei raidai, negalėjo suprasti konkrečios viso šio stebuklo reikšmės. Ją suvoks dar negreitai, kai išstudijavęs Desmond'o jam patikėtą laikmeną su biologiniu vampyrų apvaisinimo eksperimentu supras, jog "vaistas" buvo atsakymu ne tik į mirtingumo susigrąžinimą, bet ir į šį tą daugiau.
Rekonstruodamas davarą Sebastianas pasirūpino, jog jame atsirastų ne tik didžiulis, įstabaus grožio žiemos sodas, bet ir prabangus baseinas. Momentais, kai užplaukdavo koks žemiškas relaksacijos poreikis, mielai pats prižiūrėjo sodą, ar kaip dabar, pramankštindavo sustingusį kūną vandenyje. Vampyrams nebuvo lengva išsilaikyti vandens paviršiuje. Audiniuose stigo deguonies, o plaučiuose - oro, kuris natūraliai veikė kaip pripučiama pagalvė. Didelė patalpa aidėjo nuo trankios muzikos. Ant pasineštos bei pastatytos kėdės sėdėjo nagus kruopščiai dilde formuojanti mergina, kantriai laukianti kol ją užsisakęs vampyras atsimins, jog turi "papietauti". Neskaičiavo kiek kilometrų prasuko energingai plaukdamas nuo vieno baseino krašto, prie kito, bet kai pabodo, įkvėpė tiek oro, kiek pajėgė ir jį užlaikęs ėmė plūduriuoti, stebėdamas vienintelį antikinį elementą visame dvare, kurį pasiliko - milžinišką freską lubose. Neišdrįso sunaikinti tokio meno kūrinio, tokio neįtikėtino menininko atsidavimo detalėms. Piešinys vaizdavo tuziną nuogų žmonių, persipynusių vieną su kitu. Vaizdas priminė nesibaigiančią orgiją ir nešamas vandens tyvuliavimo matė raibuliuojantį miražą, tarsi visi tie kūnai šiek tiek judėtų, atgaivindami nestatišką piešinį. Netrukus įsirėmęs į baseino kraštą išlipo. Merginos akys pakilo į Redford'ą, įvertindamos puikiai atrodžiusį jo kūną. Vampyras nušlepsėjo prie kompanionės ir ši atsukusi kaklą, padabintą dar nesugijosim kandimo žymėmis, sėdėjo sulaikiusi kvapą. Melodi buvo pratusi prie veriančio skausmo, kai iltys susmigdavo į jos odą, tačiau akivaizdžiai jaudinosi aptarnaudama būtent Sebastianą. Ji nebijojo, tiesiog išdavikiškai reagavo į patrauklų, pavojingą vampyrą. Nemirėlis šyptelėjo taip, tarsi Meloni mintys jam būtų nepaprastai akivaizdžios. Smiliumi švelniai pakreipė jos veidą kita puse, nekentindamas kąsti ten, kur vaišinosi kažkoks kitas vampyras. Apėjo merginai iš už nugaros, žvėriški instinktai buvo įsijungę. Paslėpęs nuo jos tą demonišką išraišką kaip įmanoma delikačiau, nesiekdamas sužaloti, suleido iltis į jos kaklą net jeigu šviesiaplaukė išreiškė nedidelį nepritarimą, nes elementariai nenorėjo naujos žaizdos kitoje kaklo pusėje. Gėrė jausdamas nenusakomą jaudulį, kurį kėlė šiltas mirtingosios kraujas. Jis suintensyvino kiekvieną kūno pojūtį, mintimis nutolino, uždarė stebuklingame malonumo pasaulyje. Atsiplėšė dar vieną sykį sėkmingai sukontroliavęs troškimą savo auką nužudyti. Meloni, kaip šį kartą Sebastianas ir pageidavo, visą parą maitinosi vien migdolais ir tai suteikė jos kraujui išskirtinį skonį. Atgalia ranka nusivalė kruvinas lūpas, nusitraukdamas nuo tos pačios kėdės saco chalatą.
- Ar tai bus viskas, pone Redford'ai?-ji prabilo stebėdama vyrą su intriga bei potekste, jog nevaroma lauk mielai išpildytų nebūtinai su mityba susijusį Sebastiano poreikį. Vampyras šyptelėjo iš bordo spalvos chatalo išsiimdamas iš anksto pasiruoštą dviejų šimtų dolerių kupiūrą, kurią padavė merginai neištaręs nė žodžio. Net negalėtų apsakyti kaip jo neviliojo tos kitos "paslaugos", net jeigu Meloni tam pasiryžtų siekdama pamaloninti save, o ne pastorinti piniginę.
- Viso gero, panele Somers,-tarstelėjo nusisukęs bei pradėjęs žingsniuoti lauk iš šios patalpos. Mergina faktą, kad Redford'as įsidėmėjo jos pavardę taipogi suprato klaidingai.
Dvynių mitybos įpročiai, kaip ir jie patys, buvo ganėtinai kitoniški. Būdavo momentų, kai jie pageidavo kraujo, kitais - naujagimiams kur kas būdingesnio maisto. Galbūt Semui nelabai patiko tas auklės paruoštas mišinėlis ir dėl to Sebastianas liko priverstas pakišti save po vandeniu dar kartą. Ruošdamasis neįpareigojančiam išvykimui rengtis ėmė vis vieną sau kone tradiciškai - kostiumu, tačiau spėjo užsidėti tik kelnes, kai pasirodė Ambrose. Jam nereikėjo savomis akimis pamatyti moters, kad įsitikintų. Jautė ją, užuodė.
- Labas,-sausai mestelėjo, bet ne dėl to, jog Elissos draugiją laikytų dabar nepageidaujama. Pasisuko į moterį iki pusės, į ją skvarbiai pažiūrėjo,-Atrodai nuostabiai. Kaip sekėsi kelionėje?-komplimentas ir susidomėjimas giminaitės "quest'o" peripetijomis buvo nuoširdūs, bet diplomatiški. Ambrose stilius, jos sugebėjimas išreikšti, pabrėžti savo išvaizdos pranašumus gerėjo kiekvieną dieną. Dabar net sunku būtų sutapatinti Elissą su metais, kai moteris slėpėsi po kitu vardu, priklausė kitai šeimai, traiškė vampyrų galvas ir atrodė taip, lyg apsipirkinėtų fantasmagoriškuose butikuose. Kad ir kokia vizija prikėlė tamsiaplaukę iš miegų, nūnai ji rutuliavosi kiek kitaip. Užsidėjo vaiskiai baltus marškinius, neskubriai susisegiodamas sagutes. Kadangi nebuvo tinkamai nusišluostęs rankšluosčiu nugaros, lašeliai susigėrė į medvilninę medžiagą nusagstydami ją dėmelėmis. Užsisegė prabangų "Flagship Heritage" laikrodį su platinos korpusu bei odiniu dirželiu, persimetė per kaklą kaklaraištį, apgraibomis ir nelabai vykusiai jį užsirišdamas. Neatrodė kažkur per daug besiskubinantis. Periferiniu regėjimu sekė Elissos judesius. Išgirdęs netikėtumo kupiną klausimą atsiduso.
- Iš ten pat, iš kur gavau visas mūsų šeimos "biblijas",-pratarė nuobodžiaujančiai - vienas tų atvejų, kai atsakai, bet nepatenkini pašnekovo smalsumo. Neketino veltis į detales, tačiau patrauktas moters susidomėjimo, pasirėmė į komodą, leisdamas suprasti, kad tokią patogią kūno padėtį kuriam laikui užlaikys, jei aplinkybės priklausys nuo jo,-Esi įsitikinusi, jog tai gera idėja?- prišlijęs prie baldo neišsilaikė, kas buvo akivaizdu, kai priešais Ambrose mikliai atsidūręs, knygą į ranką paėmęs Sebastianas nusprendė taip lengvai jos Elissai neduoti,-Kam tau jos reikia?-mestelėjo gruboku tonu, išvengdamas potekstės, jog moteris nesugebėtų apsaugoti net ir asmeninės, minčių, lūkesčių informacijos Sebastianui į ją nepasikesinus. Jau geriau kontroliuodamas net ir neišbaigtas, chaotiškas galias pramoko atsisijoti jam visažinomybės peršamą, aktualų, bet dažniausiai nelabai šlamštą, o tai padėjo gerbti asmenų minties privatumą. Nežinia kas Elissą paskatino eiti vizijoje matytu maršrutu.
- Neįtikėtina, kad per šitiek šimtmečių vis dar neišmokai tokių elementarių dalykų kaip kaklairaiščio rišimas arba…-,Sebastianas pajuto giminaitės pirštus ant savo nevykusiai sufomuoto mazgo. Tai nukreipė vyro dėmesį nuo būtinybės laikytis tos knygos bene įsikandus - mestelėjo ją ant pirmo pasitaikiusio baldo, o suprasdamas, jog jam praverstų šiek tiek pagalbos, leidosi "sutvarkomas".-...savo vaikų pripažinimas bei auginimas,-ji pratęsė ir Sebastianas nesuprato, kodėl moteris jųdviejų pokalbį nukreipė tokia tema. Susiraukė neslėpdamas, jog pasijuto suerzintas.
- Ir ką po velniais tu turi omeny taip sakydama?-suurzgė šiurkščiai, kiek per stipriai nuplėšdamas Ambrose pirštus nuo savo pakaklės. Redford'as jautėsi besitvarkantis su pareiga dvyniams bei jų motinai iš ties puikiai, o jeigu ne puikiai, tuomet tam turėjo įtikinamus paaiškinimus. Kiekvieną kartą, kai giminaičiai susidurdavo neišvengiamam pokalbiui, vienas kito atžvilgiu elgėsi šaltokai ir persimesdavo tik frazėmis, kurios buvo būtinos. Sebastianas nesuprato Elissos puolimo priežasties, bet ir gilintis neketino. Vis dar abejodamas tuo, kiek fėja gali būti adekvati (o kaip kitaip traktuosi motiną, su kuria turėjai elgtis radikaliai bei šiurkščiai, idant ši nepražudytų dviejų, po širdimi nešiotų nekaltų gyvybių), nusprendė diskusijos nerutulioti.
- Neturiu tam laiko, Elissa,-vyras pasisuko eiti šalin, bet pajuto moters pirštus ant savo riešo. Atsisuko demonstruodamas begalinį nepasitenkinimą. Žinoma fiziškai fėja nebūtų jo sustabdžiusi. Negalėjo pasakyti kodėl jam panūdo išgirsti kokius žodžius pašnekovė parinks šiam kartui. Smalsumas, o gal neracionalus poreikis pasiklausyti moters, kad netrukus galėtų pasišaipyti ar bent kažkiek pasikelti nuotaiką.
- Tu viso šito norėjai, pameni?-šaltas it ledas jos balsas suvirpino orą. Redford'as apstulbo, stengdamasis nepradėti galvoti apie tai, ką ji turėjo galvoje taip niekšiškai pasisakydama. Vampyras palinko arčiau moters. Buvo kietai suspaudęs žandikaulį, įpykęs. Žvilgsniu vėrė tamsiaplaukę kiaurai.
- Ne dabar,-griežtai nukirto praradęs menkiausią norą ilgiau leisti laiką giminaitės draugijoje. Išplėšęs ranką kliudė šalimais stovėjusį grafiną, kuris susidūręs su ąžuolinėmis grindimis pažiro į visas keturias kambario puses, įskaitant plotelį po fėjos kojomis, tačiau skambus garsas neatkreipė durų link artėjančio Sebastiano dėmesio.
- Man reikia mamos knygos!-ji suriko, o piktai suurzgęs vampyras atsisuko. Atrodė nusiteikęs grėsmingai. Persikreipusi fizionomija išdarkė akiai malonų nemirėlio veidą.
- Šūdo tau reikia, ne mamos knygos, velniai griebtų!-absoliučiai joks kitas žmogus nemokėjo šitaip meistriškai bandyti Redford'o kantrybės. Vyras ištiesė ranką ir mįslingasis, Elissai žūt būt reikalingas skaitinys pajudėjo tiesia trajektorija tarp išlenktų Sebastiano pirštų. Nieko nelaukęs vampyras mintimi "įsakė" rankai užsiliepsnoti. Sugadino puikų, geros medžiagos bei kirpimo kostiumą, tačiau buvo verta. Florianos ranka parašyta knyga per akimirksnį supleškėjo virsdama niekam tikusia pelenų krūva. Žybtelėjo priešais Elissą ir nuo didelio vyro judėjimo greičio pakilo moterį puošę palaidi plaukai. Redford'as privertė Ambrose bumbtelėti į sieną, spaudė jos pečius stipriomis rankomis. Dėl nedidelės negausiai kraujuojančios žaizdos fėjos pėdoje Sebastiano pyktį papildė visas atitinkamas vampyriškas vizualinis teatrališkumas,-Aš NELEISIU tau naudoti juodosios magijos, ar supranti?-krestelėjo moterį, kaip ir visus ankstesnius kartus, tarsi norėdamas pastumti jos smegenis į reikiamą vietą, iš kurios jos buvo akivaizdžiai nusiridenusios,-Ar tu turi bent lašelį suvokimo apie tai, kur veliesi? Po galais, neversk manęs uždaryti tavęs tarp supistų keturių sienų, nes patikėk manimi, kur tave nukišiu, net juodoji magija nepadės ištrūkti velniop!-prigrasino vaizdingai, nes jautėsi kaip niekad įsijautęs. Tiesa, dėl pasidovanotos apsaugos Sebastiano Elissos kraujas tikrai nejaudino taip, kaip moteris galbūt to tikėjosi ir vizija patyrė dramatišką pokytį. Užuosdamas fėjos sužeidimą Redford'as keistai atlyžo. Čiupo moterį už sprando, stumtelėjo taip, kad ji sukristų į šalimais pūpsojusį fotelį.
- Sėdėk,-užbaubė tarsi būtų neabejojęs, jog Ambrose ims priešintis. Ji tikrai nemėgo vykdyti jai pavestų instrukcijų. Prie moters pritūpęs vyras paėmė į ranką šukės grybžtelėtą pėdą. Nepasislėpusia iltimi pradūrė savo smiliaus galiuką ir jame pasirodžiusiu kraujo lašu palietė Elissos žaizdą.
- Kokiais velniais tu užsiiminėji?-paklausė daug švelnesniu, nelyginant sąžinės ieškančiu balsu,-Dingsti mėnesiui, grįžusi reikalauji burtų, kurių nesugebėsi suvaldyti. Ar tu proto netekai? Kaltini mane atsakomybės stoka, tačiau pati visiškai pamiršti, kad turi dvi trapias gyvybes, kurioms reikia tavęs, kurias privalai apsaugoti. Jei naudosi juodają magiją, Elissa, nesitikėk laimingos pabaigos. Blogiausiu atveju pabaigos iš viso nebus,-šiuo atveju niekaip nebūtų su giminaite sukalbėjęs jautriau bei reikšmingiau nepaisant to, kad gražiuoju su fėja niekados nepavykdavo "sueiti" net atvejais, kuomet kalbama buvo apie jos pačios gerovę,-Ką tu darai?-dar kartą paklausė palaikydamas intensyvų, gilų akių kontaktą,-Ar tai susiję su fėjom? Vis dar planuoji nusidaigot į jų pasaulį ir kruštis su tuo saldžiarūriu iki kol atkursit visą fėjų visuomenę?-deja, bet informacija, susijusi su Dean'u Sebastianui nebuvo patiekta ant lėkštutės. Neveikė net serafimiški žinių radarai, mat serafimo įtaka baigdavosi ten, kur prasidėdavo Lilith galybė. Ėmė kalbėti kur kas švelniau, megzdamas su giminaite ryšį, kažkokį jautrumą, nuoširdumą. kuris sąlygotų jos atvirumą. Nemėgo elgtis su tamsiaplauke šiurkščiai, tačiau ji vienintelė šitaip Redford'ą supykdydavo. Už jųdviejų nugarų liepsnoti ėmė visa Ambrose burtų knygų kolekcija.

by **Elissa Ambrose** Tr. 04 04, 2018 2:41 am

Fejos, kad ir kas jas sukure, visuomet turejo buti tyras, skaistus, geri ir santarve nesantis sutverimas. Ir is esmes, jos tokios ir buvo. Gyveno harmoningoje, gal net siek tiek idiliskoje visuomeneje ir net slogiausiuose sapnuose nebuvo regeje to, ka i ju kasdienybe atnes svetys is tamsaus ir pavojingo zmoniu pasaulio. Tiesa, svecias nepriklause zmoniu rusiai. Jis buvo kitoniskas. Negyvas. Kartu su savimi jis atsinese chaosa, nevilti ir skausma, kuriuo uzpilde pries tai tokiu emociju nepatyrusiu feju sirdis. Taciau nereikia suklysti, manant, jog geranoriska feju prigimtis turejo kanors bendra su naivumu. Ne. Darna bei pusiausvyra sioms butybems pavyko islaikyti tik grieztu, pamatiniu taisykliu deka, kurios nors ir nerasytos, buvo skiepyjamos is kartos i karta. Nepaisant to, kad Elissa uzaugo neitardama apie tikraja savo kilme, vos gimusi, ji su savimi i pasauly atsinese dalele sviesos, gerio, tarsi butu uzprogramuota ji skleisti, daryti gera. Galbut del to, dar laikais, kai laike save Cassidy, ji bodejosi medziotojos amato, tarsi kazkas viduje butu tam priestaraves, kratesis kruvinos budelio profesijos. Patevio mirtis ja islaisvino. Bent jau tuomet ji taip mane. Taciau dabar, galedama atsukti laika atgal, Elissa atiduotu viska uz galimybe tapti tuo, kuo buvo. Tuometiniai sazines priekaistai ne trupucio neprilygo dabartiniai kanciai, kuria isgyveno be galo vidiniu konfliktu draskoma moteris. Ji mylejo vyra, kuris is esmes sava valia pasirinko ikunyti sveiku protu nesuvokiama tamsa bei blogi pries, kuri net ji, buvo bejege. Dievazi, ji dare viska, kad tai pakeistu. Ikalino Dean’a optimistiskai tikedamasi, kad geris bei sviesa, kuria sugebejo skleisti pati, isgelbes juos abu. Taciau klydo. Suvokimas, kad sioje kovoje jegos nera lygios nugule ant jos peciu prislegdami ir taip apsunkusia jos siela, taciau pastarosios nepalauze. Suradusi Florianos burtu knyga ji prisieke sau buti atsargi, racionaliai ivertinti gresme idant nepaslystu, nesileistu juodosios magijos itraukiama, kaip tai padare jos motina. Gal si istorija ir turetu sansa i laiminga pabaiga, bet yra vienas didziulis ‘’bet’’. <…>bet Elissa nebuvo vien tiktai feja. Zmogiskoji, is Florianos paveldeda jos dalis leme moters dvilypiskuma. Tyra, fejoms budinga prigimti buvo sutersusios mirtingiesiems budingos silpnybes bei ydos.
Susizaveti juodaja magija buvo is ties lengva. Galbut todel dauguma burtininku ne tik venge tureti su pastaraja ka nors bendra, bet ir apskritai siek tiek jos prisibijojo. Patraukli, nes galinga. Subtili, nes ikandama ne kiek vienam. Tai buvo tarsi saves paties isbandymas, kuris viliojo smalsiausius, gunde suzinoti ‘’are you powerful enough?’’, ‘’can you handle it?’’… Kai Florianos knyga atsidure Elissos Ambrose rankose, feja dar kuris laikas delse, nesirizo knygos atversti, tarsi kazkokia nematoma jega butu galejusi ja isiurbti vos po pirmojo, izanginio puslapio, kuris tiesa, siek tiek primine Florianos dienorasti.
‘’<…> From childhood's hour I have not been
As others were; I have not seen
As others saw; I could not bring
My passions from a common spring.
From the same source I have not taken
My sorrow; I could not awaken
My heart to joy at the same tone;
And all I loved, I loved alone.
Then- in my childhood, in the dawn
Of a most stormy life- was drawn
From every depth of good and ill
The mystery which binds me still:
From the torrent, or the fountain,
From the red cliff of the mountain,
From the sun that round me rolled
In its autumn tint of gold,
From the lightning in the sky
As it passed me flying by,
From the thunder and the storm,
And the cloud that took the form
(When the rest of Heaven was blue)
Of a demon in my view.’’
Sios eiles Elissa prislege labiau, nei mergina butu galejusi to tiketis. Net ir bandydama eiliuotus motinos zodzius ismesti is galvos, feja pagaudavo save vel ir vel juos skaitant, bandant suprasti, interpretuoti. Ji norejo suprasti Floriana. Tam tikra prasme ja pateisinti. Giliai viduje ji suprato idant ja ir gimdyve siejo ne tik kraujo rysys, taciau tam, jog panasumu virtine nutrauktu, ji privalejo suvokti, kas tuo metu dejosi burtininkes galvoje. Kas priverte ja pasiduoti. Juodoji magija ja ne tik visapusiskai itrauke, uzvalde. Ji privede Horatijaus zmona prie savotiskos psichozes… pamisimo. Netiesa, kad Floriana buvo silpna. Kad pasidave palikimui. Kazkas turejo nutikti. Kazkas, kas priverte tuomet dar jauna moteri liautis jausti, liautis myleti, liautis kovoti. Mylimo vyro mirtis? Elissa susirauke. Uzverte knyga ir nevaldomai parvirko. Dean’o givybe kabejo ant plauko ir tik ji galejo ji islaisvinti, taciau kas… kas jeigu jai nepavyks? Kas jeigu jos ranaks suteps Winchesterio kraujas? Ji negalejo atsikratyti minties, kad tokia tragedija ja ir Floriana tik dar labiau sugretintu. Ji delse, atideliojo rituala, taciau buti greta, matyti, zinoti, kad mylimajam kazkada priklauses kunas tera kazkokio tamsos padaro indas, buvo pernelyg sunku. Ji jautesi emociskai paluzusi, silpna bei issekusi kai apsisprende sugrizti i Redford’ui priklausanti dvara. Ne pati to nesuvokdama, Elissa trosko Sebastian’o kontroles, jo savininkiskumo. Ilgaamzis vampyras aplink save visuomet gebejo sukurti stabilia, saugia atmosfera, kuri tamsiaplauke trauke it magnetas. Jis ikunyjo viska, ko jos gyvenimas taip stipriai stokojo: stabiluma, sauguma, uznugari. Burtininke, zinoma, negalejo to atsiminti, bet jos ir pusbrolio tarpusavio dinamika mazai kuo tesiskyre nuo Horatijaus su seserimi. Kadaise tyra, broliska judvieju meile issigime, mutavo… Sebastian’as vis dar buvo autoritetinga, svarbi figura Elisos gyvenime. Net ir labai noredama moteris nebutu galejusi jo is savo gyvenimo isbraukti, taciau po visko kas nutiko, judvieju santykiai vis dar ‘’kybojo ore’’.
-Ne!-kone isteriskas burtininkes balsas uzpilde kambario patalpas kuomet be jokios sazines grauzaties Sebastian’as sunaikino vieninteli jai reikiamos knygos egzemplioriu. –Ar bent supranti ka padarei?!-jos akys uzsiliepsnojo, taciau uzuot leidesis koneveikiamas, Redford’as sklandziai pats perejo i puolimo rezima. –Ne tavo sumautas reikalas,-atreze pasipiktinusi, siek tiek suraukdama kakta. –Kai paskutini karta tikrinau, savo veiklos ar planu neturejau raportuoti NIEKAM,-nors ir nepatenkinta, taciau klestelejo i kresla be didesnio pasipriesinimo. Tvirtai suciaupusi lupas stebejo kaip ja tebekoneveikdamas jis emesi nedideles, lengvai kraujuoti emusios zaizdos, kurios pati veikiausiai ne nebutu pastebejusi mat kuna uzliejusi adrenalino banga blokavo bet kokius skausmo receptorius. Ji tebetylejo. Neatsake. Ir tik kai apiberes ja kruva klausimu jis galiausiai nutilo ji giliai iskvepe. Ilgos moters blakstienos trumpa paslepe skaiscias, dideles josios akis. –Nevelk ju i visa tai,-akivaizdu, kad paminejes dvynius vyras ne juokais uzlipo siai ant sazines. Elissa atrode susitvardziusi, rami. –As ketinu atlikti rituala,-ji atsiduso. Pazvelge i jai vis dar prie keliu klupinti vyra taip, tarsi nebyliai butu prasiusi buti sustabdyta, apsaugota. Nepaisant Seabstiano grieztumo, grubumo, mate jame uzuoveja, issigelbejima. Ironiska, taciau nebutu sugebejusi siu kontraversisku savo jutimu ispudingo stoto vyro atzvilgiu sugebejusi kam nors paaiskinti. –Aciu,-nedidele zaizdele uzsitrauke akimirksniu. Pakilo jausdama skvarbu vyro zvilgsni nukreipta sau i nugara. Zinojo – jis neatlys kol galiausiai ispes is jos atsakymus i klausimus, kuriais ja apipyle. Jo grasinimu paprasciausiai nesureiksmino. Zinojo, jis nesiims juodosios magijos. Tik ne pries ja. Jautesi pakankamai stipri bei igudusi, kad jam pasipriesintu. –Tikrai? Atsikratytum manimi?-mislingai syptelejo. Kazkas jos veide pasikeite. Ji neabejotinai ji provokavo. –Buk atsargus man grasindamas, Sevastianos,-neigiamai papurciusi galva ji is kisenes issitrauke mobiluji. –As ir dvyniai esame susieti,-omenyje ji turejo NEVA susietas savo ir savo vaiku givybes.Ji blefavo, taciau is salies tai atrode itikinamai. Elissa jaute gresme del Redfordo gyvenime figuravusios ir jo kriptonitu tapusios Katherine. Nepazinojo garbanes asmeniskai, bet jaute idant vampire yra pasiryzusi viskam, kad pasiektu savo. Itikinti originaluji, jog pasikesinusi i ja, jo isrinktoji anapilin pasiustu ir du, niekuo detus Redfordo palikuonis atrode protingas, saugus ejimas. Mislingai syptelejusi ji istiese telefona priesais save stovejusiam vyrui. –Esu beveik tikra, kad reikalu turiu su situo mockrusiu,-susisiekimo priemones ekrane buvo matyti ne itin geros kokybes nuotrauka. Joje buvo matyti demono vardas ir dalis aprasymo, kuri feja rado vienoje senu Argentams priklausiusiu dienorasciu. Panasu, kad susiremimas su minetu demonu ne vienam tos gimines atstovui pasibaige lemtingai, taciau tai ne kiek nesumazino Elisos ryzto galutinai ji likviduoti is Winchesterio kuno. –Tai neturi nieko bendra su mano rusmi ar Asmodeus, Sebastianai,- Staiga Elissa nutilo. Kaktoje isimete kelios nerimo rauksles. –Ka tu zinai apie fejas, Sebastian’ai?-jos planus apsviesti vampyra apie tolimesnius savo planus sutrikde suvokimas, kad Asmodeus vis del to jai nemelavo. –Vadinasi jis buvo teisus,-ji syptelejo karciai, su apmaudu. –O dieve… as turiu juos is cia isvezti,-sumurmejo sau po nosimi. Atrode nutolusi, sutrikusi. –Jiems cia nesaugu. Tu…-pagaliau pakelusi akis i vyra, kuri taip ilgai asociajavo su saugumu, ji nurijo burnoje susikaupusius skyscius. Staiga uzsiliepsnojusios knygos priverte Elissa krupteleti. –Laikykis nuo manes ir dvyniu atokiau, Redford’ai. As tave perspeju,-zalios jos akys atrode ne maziau ipykusios nei jojo. –As taves nebijau.

by **Jon Spencer** Pen. 05 25, 2018 12:27 am

Kai Sebastianas bendraudavo su Elissa akivaizdžiai išryškėdavo bruožas, neva vyras per ne lyg drąsiai, kone įžūliai dėjosi suprantantis giminaitės poreikius geriau už ją pačią. Ir visgi vampyras nepažinojo jokio kito asmens, kurį reiktų šitaip akylai saugoti nuo savęs paties. Kai negandos užgriūdavo Redford'ą it iš gausybės rago, savo ruožtu Elissa tarytum pati ieškodavosi problemų kasdienybei paįvairinti. Fėjiškos prigimties moterį į priekį gynė neblėstantis polėkis spręsti uždavinius, asmeninius niuansus, kuriuos ji tikėjo galinti kažkokiu būdu išnarplioti. Sebastianas tikrai galėjo palengvinti jos būtį elementariai atviru pokalbiu, na, bent apie makabrišką jų šeimos bei magijos, net demonų sąsają, tačiau būkim realistai - ne dažnas sugebėtų atlaikyti pasakėčią apie kažkokią pirmąją šviesą, tamsos pasaulį, būtybę, suteikusią Sebastianui fizinį pavidalą, serafimus, Lilith nepasukiojęs piršto prie smilkinio. Net jeigu tave pačią puikiai apibendrina toks neįtikimai keistas žodis kaip fėja. Dėl šių ir kitų priežasčių tarpe su visa ta makalyne nesusipažinusių, tiesiogiai nesusietų asmenų (o tokių galima priskaičiuoti vieną - Katherine) Redford'as natūraliai ėmė sunkiau pritapti. Pritapti ta savo dalimi, kuri tikrųjų buvo tikra. Elissa vyrą interpretavo tikrai kitaip, nei ta pati Katherine, tačiau net ir žinodamas aiškų, logišką ir prieš tai akcentuotą problemos sprendimo būdą Sebastianas neketino pajudinti net pirštelio, kad jo ir giminaitės savitarpio supratimas taptų apčiuopiamas. Redford'as paprasčiausiai neplanavo Elissos prisileisti arčiau, nei reikėjo, o atstumo išlaikymas be jokios abejonės padės nekartoti klaidų, kurių sukeltą skonį vis dar galėjo jausti. Tas vienintelis kartas, kai jiedu fiziškai suartėjo pačia intymiausia įmanoma išraiška negrįžtamai pakeitė tarp giminaičių tvyrojusią atmosferą. Ir šioje aiškiai galėjai jausti įtampą. Sekdamas Elisso kūno kalbą, atspindinčią jos reakciją į savo kompanioną, Sebastiano neapleido blanki, tarsi pasąmonės aidas mintis, jog tamsiaplaukė nėra pajėgi nejausti jam seksualinės traukos. Užteko vieno, tačiau lemtingo karto, kad lyg šiol juodu vienijęs nekaltas, seseriškai broliškas ryšys taptų negrįžtamai sukompromituotas. Veidmainiška teigti, kad Sebastianas žiūrėjo į Elissą kaip į seserį, nors neperseniausiai net labai įtaigiai gynė būtent tokią nuomonę. Fizinis intymumas atveria tarp žmonių kažką mįslingo ir tai radikaliai pakeičia net ir patį sąmoningiausią barjerą. Turėti pagundų - normalu, net jei iškreipta ir žemiška, tačiau būtent sugebėjimas su jomis tvarkytis parodo asmens mentalitetą. Ir tikrai niekas, absoliučiai jokia kita gyvai negyva ar gyvai gyva būtybė neišgyvena tiek pagundų, kiek vampyras. Faktas, kad pelenų krūva pavertė Elissai reikalingą knygą šiuo atveju suveikė kaip šoko elementas. Tai nebuvo verkiant būtina. Tarsi būtų norėjęs išgauti būtent tokią moters reakciją, kokios sulaukė. Kadangi į giminaitę žvelgė be galo įvairialypiškai, neviltis jos smaragdinėse akyse suveikė kažkaip... pamaloninančiai. O Sebastianui iš ties patiko elgtis su Elissa šiurkščiai, tarsi tebenorėtų bausti ją už tą vienintelį kartą, kai jie abu nepajėgė vienas kitam atsispirti. Serafimai visai kitaip traktavo bei išgyveno laiką. Jiems jis nejudėjo ta pačia, vienintele kryptimi į priekį, o materija, tiksliau, absoliučiai jokia informacija negalėjo būti visiškai sunaikinta. Sunaikinti magiškajį Ambrose šeimos paveldą, surašytą nuo senumo pageltusiuose popieriaus lapuose anksčiau ar vėliau reikėjo, nes apčiuopiama burtų išraiška buvo be galo lengvai pasiekiama asmenims, kuriems Sebastianas nepatikėtų net savo mobiliojo telefono numerio. Surinkti knygas nebuvo paprasta ir dabar, kai jų šitaip prireikė Elissai tapo puikiu metu jų nusikratyti. Ne dėl to, kad moterį supykdytų, bet ir apsaugotų. Retas kuris gyvasis ar gyvai numiręs egzempliorius sugebėdavo suvaldyti juodąją magiją. Žinoma tamsiaplaukei pavyktų. Juk originaliai, nuo savo biologinio prasidėjimo ji buvo susieta su tamsos pasauliu (priminimas ((kuris atrodo būtinas, turint galvoje kokios painios yra Ambrose šeimos peripetijos)) - Floriana su broliais bei seserimi atliko tūkstančius metų skaičiuojantį ritualą, kurio dėka įgijo teisę naudotis magija, noriai įteikta pačios Lilith), bet būtent dėl šios priežasties negalėjo Elissos prie tų knygų prileisti. Fėja į savo šeimą turėjo visai kitokį požiūrį, nei Sebastianas. Moteris žavėjosi savo motina, jai netruko naivumo tikėti, jog Ambrose šeimą galima išgelbėti, nelyginant jie visi galėtų vėl tapti viena didele, vieninga šeima, kokia, tiesą pasakius, niekados nebuvo. Dėl savo tėvo, tetos, net brolio Redford'as buvo praradęs bet kokią viltį. Jis atsiribojo, nesistengė su niekuo susisiekti ir labiau nei bet kada iki šiol žiūrėjosi savo paties gyvenimo. Anksčiau tikrai ne kartą yra bandęs atvesti Elissą į protą. Ji yra impulsyvi, užsispyrusi, aistringa, tačiau geros širdies būtybė turinti visais klausimais nuomonę, visiškai skirtingą nuo tų, kurias susidarydavo ar tiesiog turėdavo Sebastianas. Nieko keista, jog jųdviejų bendravimas nuo pat pirmosios pažinties, kai pažino giminaitę visai kitu vardu bei rengimosi stiliumi, kažkaip nesirišo. Vietoje to susirišo abipusis ir atsižvelgiant į visas aplinkybes visai nepageidaujamas "she's/he's kinda hot" įspūdis, galiausiai pavirtęs į neeilinę, tabu atsiduodančią patirtį. Išgirdęs Elissos cypimą tikrai užsimanė ją užčiaupti. Palikęs jos burną atdarą, savo piktą reakciją išreiškė žvilgsniu bei grėsminga fizionomija. Absurdiškas klausimas privertė Seb'ą ir pačiam pakelti toną.
- Ką padariau?-išlemeno mažne pasišlykštėjęs Elissos naivumu,-Eilinį sykį sutrukdžiau tau iškrėsti kvailystę. Ir tikrai yra labai normalu, kad atsidėkodama bliauni kaip krušama per prievartą. Sakyčiau - velniop tave, bet pripažinkim vienintelę tau aktualią tiesą - pasprukusi iš mano akiračio tu ne tik nesugebėtum neprisivirti košės, bet ir galiausiai nusibaigtum,-kadaise galantiškas ir santūrus Sebastianas nebūtų leidęs sau šitaip piktavališkai išsireikšti, bet Elissai puikiai "spaudė jo mygtukus". Griežto užnugario giminaitei reikėjo ne tik jos pačios garsiai ar nedrąsiai galvoje skambančiam supratimui, bet ir Redford'o požiūriu. Jis tikrai jautėsi esančiu svarbia dėlionės dalimi Ambrose gyvenime, net jeigu ji pati nebūtų drįsusi to pripažinti ar tuo labiau jaustis bent mažumėlę dėkinga. Vos išklausęs pusseserės žodžių Sebastianas čia pat ir kirto atgal tamsiaplaukės niršiam tonui nenusileidžiančia maniera,-Kai paskutinį kartą tikrinau aš, tu gyvenai po mano namų stogu ir už tavo sušiktas keliones bei sušiktas...-nesmarkiai pokštelėjo pirštais per prabangų Elissos apdarą vardan ryškesnio saviraiškos efekto,-... sukneles taipogi mokėjau aš, tad akivaizdu, kad esi kur kas mažiau laisvas paukštelis nei pati galvoji,-ir iš tikrųjų, žvelgiant iš šono giminaičių elgesys vienas su kitu priminė tėčio ir nepaklusnios dukros vaidą. Redford'as, atrodytų, vis bandė krėstelėti tamsiaplaukei šiek tiek proto, o ši kovodama už savo principus aršiai stojo piestu. Žinoma būtų be galo nuobodu, jei Elissa Sebastianui visiškai paklustų. Vyras to net nenorėjo. Prarastų azartą, intrigą bei visą įdomumą, puošusį keistą jųdviejų dinamiką. Netrukus pašnekovai nurimo ir už tai dėkoti reiktų tam prasiliejusio kraujo lašui. Saldžiam kraujo lašui, kuris Sebastianui neturinčiam stiprios apsaugos nuo silpnybės fėjų kraujui stipriai sumaišytų protą. Gryna, tikra ir brutali Redford'o vampyriškoji asmenybės bei esybės pusė nebuvo logiška ar lengvai sukontroliuojama ir didžiausias klaidas yra padaręs tuomet, kai leidosi josios užvaldomas. Nemalonu gyventi žinant, kad viduje nešiojiesi sprogstamą užtaisą, tačiau tuo pačiu be jo vyras negalėtų egzistuoti. Tiesiogine ta žodžio prasme. Ypač dabar, kai viduje nešiojasi be galo didelį kiekį žmonių pasauliui nebūdingos energijos. Sebastianas neturėjo teisės prikišti Elissai dvynių, su kuriais buvo mažiau, nei turėtų. Atmetus jųdviejų pykčius, vienas kito nesupratimą, fėja buvo gera motina. Redford'as pastebėjo kaip moteris pasikeitė, kai juodu susiejo bendra tėvystė. Kažkada norėjusi dvyniais nusikratyti Elissa dabar nebūtų drįsusi vaikų skriausti ir Sebastianas tą žinojo. Akcentavęs labai limituotą pusseserės finansinę nepriklausomybę banaliai siekė ją suerzinti, o ne iššaukti kažkokius Ambrose veiksmus ar esminius pokyčius. Galbūt vaikai augs neišlepinti tėvo dėmesio bei meilės, tačiau turės tvirtą pagrindą tobulėti bei augti kaip asmenybėms, įgyti išsilavinimą, įgyvendinti tikslus, kurie daugumai nėra pasiekiami. Neketino veidmainiauti. Juto švelnumą naujagimiams, tačiau nesijautė prie jų prisirišęs. Niekuomet nebūtų drįsęs jų atsisakyti, jiems kažkaip pakenkti, tačiau suteikti pilnavertės šeimyninės terpės negalėjo. Šeima tikrai yra visiškai kitokia, kai tėvai kraustosi vienas dėl kito iš proto. Tai ne banali telenovelė, kur pagrindinis gražuoliukas meta serialo protagonistę, mat jos priešė pradeda lauktis herojaus vaiko, gi turi sutelkti visą dėmesį į tai, kaip "make things work", idant vaikas būtų aprūpintas ir visiškai laimingas. Tai gyvenimas, kur pagrindinis herojus ėmė vaikytis savo paties laimės, kuri ne kaip debesys, ne kaip beribiai horizontai atrodė pasiekiama. Sebastianas neskubėjo nuo Elissos atsišlieti. Pritūpęs laikė šaltuose delnuose jos visiškai sugijusią pėdą, tarsi būtų apie šį kontaktą net pamiršęs.
- Dėl jų abu esam į visa tai įsivėlę,-gana keistai nuskambėjęs pasamprotavimas nesislėpė po apmaudu, tokio jausmo neperdavė nei vyro intonacija, nei veido išraiška, o reiškė mintį, jog šie du užsispyrę avinai tikrai mieliau leistų laiką kažkur kitur nei būdami dviese, ginčydamiesi, bandantys vienas kitam kažką įrodyti, skausmingiau vienas kitam įžnybti,-Kažkokiu būdu turime vienas kitą pakęsti,-šviesios vampyro akys pasitiko tamsiaplaukės veidą,-Ne dėl mūsų, dėl jų,-ožius "išganęs" graikas ne tik sušvelnėjo, bet ir ėmė rodyti bruožą, kurį neprastai gebėjo išreikšti - brandumą. Lakoniškai apšviestas Elissos planais Sebastianas susiraukė. Atrodė įtariai,-Kokį ritualą?-egzistavo labai nedidelė tikimybė, idant net švelniai, dėmesingai užklausta vikanė ims ir pašlovins Redford'ą žiniomis, kokios velniavos (literally) sukosi jos galvoje. Žinoma vampyras turėjo planą B ir niekuomet nebūtų atsisakęs Elissą šiek tiek paspausti. Juolab šiek tiek paspausta ji neretai atsiverdavo taip, kaip buvo prašoma. Pašnekovei atsistojus nusekė jos moterišką siluetą akimis,-Esi įsitikinusi, kad tau nereikia pagalbos?-tarsi įskaitęs veide jos galvoje degančią mintį uždavė be galo nenuoširdų klausimą, kuris buvo išreikštas tik tam, kad fėja pajutusi, jog gali Sebastianu pasitikėti galiausiai patenkintų vyro smalsumą. Kai gali nesunkiai pasiekti bene visą egzistuojančią informaciją, nedažnas šiosios nepasiekiamumas mažumėlę erzina. Prie kontrolės bei žinojimo gali priprasti lygiai taip pat, kaip prie pinigų ar to naujo narkotiko, kuriuo dabar svaiginasi vampyrai,-Žinoma tau reikia pagalbos,-pridėjo nesulaukęs kol giminaitė pasisakys,-Kitu atveju nekištum nagų prie Florianos ir Horatiaus knygų,-atsiduso vien tik iš įpročio padėjusio perteikti emociją. Redford'as išsitiesė ir ilgai nemąstęs sukrito į Elissos pašildytą fotelį.
- Pati žinai, kad tikrai rastum jose atsakymą, bet ar tikrai esi pasiruošusi sumokėti kainą?-gąsdinanti žinutė išsprūdo kažkaip nerimtai. Sebastianas šypsojosi, lyg mažumėlę šaipytųsi,-Galbūt esi teisi. Galbūt tikrai esi didelė mergaitė ir gali pati savimi pasirūpinti. Galbūt tikrai žinai ką darai ir esi pasiruošusi prisiimti atsakomybę,-kaip vyras kalbėjo... žodžiai skambėjo subtiliai ironiškai. Šiuo atveju blefuodamas neketino neparodyti, jog pats netiki tuo ką kalba. Paveiktas sekančių Elissos žodžių pakilo iš vietos staigiai, lyg įgeltas. Neįpareigojančiai, it pasivaikščiodamas, neskubriai priartėjo prie tamsiaplaukės. Iš tokio atstumo nuo jos dvelkiantį kvepalų aromatą galėjo užuosti ir mirtina nosis. Sebastianas stovėjo pasitempęs, pasitikintis savimi ir į giminaitę žiūrėjo drąsiai, veriančiai,-Ar tu tikrai esi tokia manęs įbauginta ir manai, kad drįsčiau tau kažką padaryti? Kažką blogo?-sušnarėjo bene jautriai. Dar švelniau, nei nuskambėjo jo balsas palietė nuogą moters petį,-Viskas ką dariau su tavimi iki šiol tau patiko,-Redford'as provokavo. Darė tai toli gražu ne iš piktos valios, o pasimėgaudamas. Fėjos žodžius apie demoną, su kuriuo tamsiaplaukė ketino grumtis nuleido negirdom. Nedirstelėjo net į mobiliojo ekraną, kurį ši jam buvo atsukusi. Prašęs Elissos pasidalinti savo sumanymu dabar Sebastianas jį visiškai ignoravo. Taip, mhm, kažkoks antrarūšis demonas, su kuriuo susidorotų nesunkiai, o tai labai nuobodu. Išliko vienas neatsakytas klasimas - kurių galų Ambrose parūpo būtent šis pragaro gyventojas? Pasuko galvą neilgai ir mintis pati nutvieskė mąstyseną šviesiai tarsi žaibo kirtis. Elissa ryžosi grumtis su demonu. Dėl ko? Kas paskatintų ją tokiai pavojingai akistatai, jei ne kova dėl MYLIMO VYRO. Visa tai puikiai paaiškino paslaptingą Dean'o dingimą, giminaitės slapukavimą, desperatišką problemos sprendimo būdo ieškojimą ar faktą, kad Sebastianas negalėjo sužinoti moters motyvų pasitelkęs keletą ypatingų savo triukų. Susilaikė nuo komentarų, nors ir niežėjo nežmoniškai. Elissa persimainė, ėmė kalbėti kažkokias nesąmones ir Sebastianas visiškai atbuko.
- Na štai. Tu vėl elgiesi kaip visiška beprotė,-apmaudžiai atsidusęs grįžo prie fotelio su tokiu sustingimu, lyg visiškai būtų praradęs įdomumą. Redford'as nesuprato dėl ko buvo teisus tasai Asmodeus ir ką Ambrose visu šitu norėjo pasakyti. Tiesą pasakius jam tai nerūpėjo. Negyva širdis suvirpėjo tik fėjai paminėjus dvynius. Neadekvati Elissos šneka "made no fucking sense", tačiau grąsinanti žinutė suerzino. Matyt, moteris pamiršo, kad jai negalima išvykti iš šių namų, o tuo labiau bala žin kur nugrūdant Avą ir Semą. Matyt, Elissai reikėjo šį tą priminti. Priešais fėją atsidūrė staiga, per akimirksnį. Ji stovėjo netoli sienos, tad judesio sukelta banga nesunkiai Ambrose prie jos "prilipdė". Rankas ištiesė, sudėjo delnus iš abiejų pusių apsupdamas vikanės galvą - užspendė Elissą į kampą. Sebastianas buvo piktas. Ryškių bruožų veidas persikreipė, išraiška baugino.
- Galbūt problema ir yra tame, kad tau iš tikrųjų reikia pradėti manęs bijoti,-neseniai siūlęs jai pagalbą, švelnumą rodęs Redford'as dabar atrodė taip, lyg su didžiausiu malonumu pralietų dar šiek tiek saldaus fėjų kraujo. Ūmiai atšoko, šaltas delnas nugulė ant Elissos peties. Kai ranką patraukė, nedidelis odos lopinėlis buvo paženklintas keistu simboliu, nelyginant išdegintas,-Tavo namų areštas pratęsiamas,-prieš pusmetį nuėmęs giminaitės "judesio laisvės" apribojimą dabar dėl šio savo žingsnio gailėjosi. Kiekvieną kartą pagavęs save maloniai leidžiantį laiką draugijoje Elissos, ši rasdavo būdą kaip priversti Sebastianą pasigailėti. Išgyvendamas tokį susierzinimą vėl juto pasimėgavimą, jog turi progą elgtis šitaip niekingai, savininkiškai. Aplamai vampyras jaučiasi galingiausias, kai pyksta,-Nagi, pabandyk išeiti iš dvaro teritorijos ir pajausi tai, ką jaučiu kiekvieną kartą liesdamas Katherine. Tavo dėka, miela "sesule",-pagiežos kupinus žodžius spjaute išspjovė velniop. Elissa greičiausiai nežinojo, ką Sebastianas iškrėtė trokšdamas galimybės mylimą moterį liesti, bet faktas, kad Ambrose planas neišdegė ir vampyrai buvo kartu, stronger than ever, išdavė aiškų pokytį. Vyro veidas netrukus tapo kitoks. Fizionomija persikreipė nuo netikėto supratimo, kuris visiškai pakeis pastarą graiko poziciją,-Nors ne. Žinai, ką? Užsikrušk,-per ateinantį, trumpą laiko tarpą Redford'as: a) nuėmė ką tik užmestą burtą, kuris nebūtų leidęs Elissai pasprukti iš dvaro, b) rankoje ėmė laikyti knygą, kurios giminaitei šitaip reikėjo. Knygą, kurią sunaikino ir kurią tikrai buvo įmanoma atkurti. Kaip atkurti buvo galima bet kurį materialų objektą. Šiurkščiai tėškė skaitalą Ambrose į krūtinę bei apsisukęs nužingsniavo toliau į kambarį parodydamas, jog jųdviejų ginčas priėjo pabaigą,-Išvyk, susisemk vaikus, varyk demonus ir taip toliau,-Nebebandysiu tavęs apsaugoti ar bent su tavimi susikalbėti kalba, kuria kalbu pats. Nesuprantu kodėl man iš viso bent kiek rūpi tavo sumauta gerovė,-kalbėjo garsiai, greitai, emocingai. Į Elissą atsisuko tik po kurio laiko, tarsi ketinimą į ją pažiūrėti reikėjo subrandinti,-Neturi jokios teisės jų nuo manęs atskirti. Ar supranti? Tu net nepajėgtum jų nuo manęs atskirti,-Sebastianas niekuomet sau neatleistų, jei pasiduotų Ambrose manipuliacijoms ir paliktų dvynius fėjos valioje. Nepasitikėjo ja, netikėjo, jog moteris būtų pajėgi jais tinkamai pasirūpinti. Priešingai nei Elissai, Redford'ui mintis jais nusikratyti net nebuvo kilusi, o tai veikė kaip svarbiausias indikatorius nustatant savo svarbą jųdviejų bendrystėje.

by **Elissa Ambrose** Pen. 06 08, 2018 3:08 am

Make or Break

NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Billie Eilish - Lovely

Beggin for Your forgiveness. (song)
‘’Setting it free was a big mistake’’ ft. Elissa Ambrose & Frank Frano
Seni, geleziniai, girgzdantys vartai nebuvo tai, kas saugojo Argentu rezidencija nuo prasalaiciu. Tai dare namo fasadas, kuris begant laikui igavo kiek vaiduokliska, atsiauria isvaizda. Tiesa pasakius, visa, didziuli pastata supanti aura buvo kazkuo atstumianti. Namo sienomis besiraizgantys ir niekieno negenimi vijokliai baige apaugti trecdali sarvuotu langu, kurie ir taip i vidu tepraleisdavo frakcija saules sviesos, kuri Utahoje, deja, nebuvo daznas svecias. Apleistas dvaras stuksojo apsuptas misko, kuris bent jau iki visos tos su vampyru vieumu susijusios revoliucijos, priklause cionyksciams vilkolakiams. Ilgus simtmecius tai bei namo gyventoju profesija uztikrino, jog cionais neuzklysdavo ne vienas kraujasiurbys. Tiktai ne savo noru. Sio dvaro teritorijoje amzinam poilsiui atgule desimtys… simtai amzinam egzistavimui pasmerktu sielu, kurias islaisvine medziotojai galop uzkasdavo ju pelenus taip uzsitikrindami, jog nelabieji anksciau ar veliau ir vel neprisikels ir tiktai viena, pastato palepeje ikalinta butybe tebedrumste kapu tyloje skendejusio pastato ramybe. Deanas Winchesteris buvo ikalintas virs jo, ant lubu, nupaisytos pentagramos, taciau taip pasirodyti galejo tik i patrauklios isvaizdos, ant grindu lotoso poza sedinti vyra ziurint is sallies. Ne pati Ambrose nebuvo tikra kiek tikrojo medziotojo tera tame, jai gerai pazistamame kune. Ir ar Dean’as apskritai tebera gyvas.
Vyriski pirstai sueme siek tiek pravira palikta azuolines komodos stalciu. Jo viduje isvydes moteriskus,juodus, baltus bei smelines spalvu gamos apatinius vyras susirauke. Ne tik todel, kad rubai jam nepriklause. Greiciausiai todel, jog gerai zinojo, uzuode, kas tokia nusprende apsigyventi kazkada jam priklausiusiame kambaryje. Elissa buvo isvykusi, taciau moters pedsakai vis dar buvo sviezi, ypac akylai, kur kas daugiau pastebinciai vampyro akiai. Sujaukta, silkiniais patalais paklota lova, ant duso kabinos sienos pakabintas ranksluostis bei ant naktinio stalelio paliktas nedidukas nesiojamasis kompiuteris bylojo, jog Ambrose cia viesejo visai neseniai, maza to, ketino sugrizti. Burtininke Frenkui priklausanti kambari pasirinko ne atsitiktinai. Cia ji jautesi saugi. Priesingai, nei kambaryje, kuris priklause jai, kur galejo kuo puikiausiai girdeti palepeje vaikstinejancio Winchesterio zingsnius, girdeti jo balsa. Vyras niekada nemiegojo. Nevalge. Taciau nuolatos kalbino, kreipesi i feja, zaizdamas ziaurius, psichologinius zaidimus, kurie tiesiog vede moteri is proto. Net ir Frano kambaryje ja pasiekdavo tas demoniskas, Deanui nebudingas juokas, priverciantis pagaugais nueiti kone visa jos kuno oda, taciau patalpoje tebetvyranti vyriska ‘’brolio’’ aura ja veike raminanciai. Tik siame kambaryje jai pavykdavo nors trumpam is tiesu sudeti gluosta.
‘’Taukst!’’. Nedidelis, rubino spalvos akmenukas skardziai atsimuse i medines grindis ir siek tiek pasiridenes sustojo prie vyro koju. Galbut del menko apsvietimo, kuri suteike naktine lempa, akmenuko vidus sumirguliavo it kas pries tai i juoda rasala pamirkytu teptuku butu pavedziojes raudonu vandeniu sklidinoje stiklineje. Visiskai incidento nesureiksmines, o gal tiesiog viskam apatiskas vyras pakele Lili Alvar siela savyje kalinusia relikvija bei idejo ja atgal i Elisos okupuota, taciau vis dar jam paciam priklausanti stalciu. Galbut jei butu rubina apziurejes is arciau, Frano butu pastebejes ne tik nedideli, bet ir akivaizdu itrukima, taciau ir tai, kad jame besiraizgantis juodas rukas pamazu isgaravo. Lili siela nebebuvo ikalinta fejos sukurtame kalejime.

***

Sebastiano priekaistai zeide, taciau nebuvo nepagrist. Taip, Elissa jau kuris laikas gyveno ‘’is Redfordo gero’’, taciau tikino save neturinti kito pasirinkimo. Juk jis pats priverte ja isnesioti dvynius bei juos pagimdyti! Elissa paslapcia buvo jam uz tai dekinga, bet orumas nebutu leides raganai apie tai prabilti. Jautesi privalanti issaugoti ta trupineli isdidumo, kuris jai buvo likes, mat per pastaruosius metus jos bei originaliojo vampyro santykiai tapo itin itemti. Ziauri, dominuojanti jo elgsena tamsiaplaukes atzvilgiu ne tik zlugde jos oruma, bet ir priverte elgtis mazu maziausiai ne racionaliai, neretai priimineti klaidingus sprendimus vien tam, kad jam nepaklusti. Uztenka pasakyti, kad priesgyniauti buvusiai medziotojai buvo tiesiog iauge i krauja. Prie sudetingos judvieju dinamikos prisidejo ir tai, jog nenugincijama kuniska trauka vampyrui jaucianti moteris nebegalejo i kadaise broliu vadinta vyra ziureti taip pat ir del to pyko tiek ant saves, tiek ant jo. –Tu tikriausiai saipaisi,-Elissos akys net prisimerke is pykcio. –Nori, kad jausciausi tau dekinga?! Leisk tau priminti, kad buti susiktai arogantisko, saltakraujo zudiko vampyro islaikytine, anaiptol nebuvo mano planas! Patikek, buciau daugiau nei laiminga galedama is cia iseiti ir daugiau niekada nebesizvalgyti atgal!-pyktelejusi ant saves uz isdavikiskai akyse sutviskejusias asaras, moteris oriai kilstelejo smakra. Keistas, nostalgiskas jausmas apeme pagalvojus kaip nepataisomai, kaip prazutingai jiedu sugriove santykius, kurie kazkada buvo tyri, sventi, vieninteliai tokie. –Bet esu priversta ant savo peciu nesti ne tik savo paslapti, bet ir dalyvauti visame sitame viesame spektaklyje, kuri judu su ta kale Katherine mielai demonstruojate viesumoje. Per tave, as,-bakstelejusi pirstu sau i krutines lasta, ji giliau ikvepe. –Nebeturiu asmeninio gyvenimo. Nebezinau kas esu ir kieno puse atstovauju. Ar supranti ka tai reiskia?! Kaltini mane eretisku elgesiu kai pats, geriau nei kas kitas, zinai ka reiskia buti draskomam vidiniu, priestaringu jausmu. Ir as nekalbu apie melodramatiskus tavo palaido gyvenimo vingius…-pastebejusi klausiama israiska pasnekovo veide, mergina suskubo prideti. –Tai, kad Salonina iskeitei i ta manipuliuojancia gyvate, tiesiog netelpa mano galvoje. Bet siam dialogue jau per velu. Tavo asmeniniai reikalai rupejo man kai maniau, jog mudu seima. Dabar, del manes, gali daryti ka tinkamas. Butent todel, neketinu daugiau stoti tarp judvieju,-nuryjusi burnoje susikaupusius skyscius ji trumpam nutilo. –Vienas kita pakesti?-tarsi netikedama, jog isgirdo teisingai ji ir vel liko iskaudinta to, kad vienintelis jos gerbuviu kazkada besirupines asmuo, dabar yra jai visiskai svetimas. –Tavo vienintelis darbas – uztikrinti mano vaiku sauguma. Daugiau nieko is taves nebeprasau,-dievazi, norejo teksti vyrui gera, riebu antausi, taciau susilaike. –Mano planai – mano vienos reikalas. Tai ne tik neturi su tavimi nieko bendra…-tolimesni jo zodziai priverte ja isitemti. –As… as taves nebijau, Sebastianai,-jos kvepavimas pastebimai sutriko. Nepaisant didziulio troskimo siuos zodzius istarti kaip imanoma labiau uztikrintai, jos balsas virpejo. –Bet neturiu preteksto tavimi pasitiketi,-jo balsas atsimuse i blyskia jos oda priversdamas pataraja siek tiek pasiurpti. Ji uzsimerke. –Liaukis,-susnabzdejo veik maldaujanciu tonu. Nepaisant itampos, sia akimirka ji butu lengvai pasidavusi pagundai ir vel buti jo. Kas po velniu su ja daresi?! –Namu arestas?!-jos kaktoje isimete nepasitenkinimo, pykcio rauksles, taciau sirdis nesiliove plakusi taip, tarsi ketintu bet kuria akimirka tiesiog issokti is krutines. Jis ir toliau kalbejo, taciau uzuot priesgyniavusi, si kart ji tiesiog paklusniai tylejo. Kodel? Ne pati nebutu sugebejusi paaiskinti. Sebastiana supusi aura buvo tokia galinga, tokia prislegianti, tokia… triuskinanti. Stipriai sukandusi dantis ji girdejo trakstelint savo pacios zandikauli. Buvo isitempusi it styga. Jo balso tembras netrukus pakito, tapo saltas, grieztas, isiutes. Tai priverte burtininke siek tiek atsitoketi. –Tie vaikai – mano kunas ir kraujas,-susnibzdejo. Is to kaip sutvisko zalios, pasaluniskos moters akys, daresi aisku, jis ir vel spustelejo josios mygtukus isdrises balsu suabejoti jos motiniskais sugebejimais. –Jei taip troksti tapti metu tevu, kodel tau nesusilaukus vaiku su ta mumija Pierce, m? A tiesa, jos vidus toks pats mires kaip ir ji pati!-akivaizdu, jog feja ne juokais grieze danti ant moters, kuria vampyras traktavo kaip savo mylimaja. Netikejo, buvo skeptiska judvieju jausmais vienas kito atzvilgiu. –Kaip ketini uztikrinti ju sauguma, kai aplink sukiojasi moteris galinti viska?!-rankose stipriai suspaudi knyga Elissa pirma karta is tiesu leido prasiverzti savo motiniskiems jausmams dvyniu atzvilgiu Redfordo akivaizdoje. Jos akyse atsispindejo baime del kudikiu saugumo, to nebuvo imanoma nuslepti. –Tu reikalauji is manes neimanomo!-islikti susitelkusiai, ramiai daresi sudetinga. Ji trumpam nutilo. Kambaryje tvyrojusi itampa buvo kone apciuopiama. Tylejo ir Redford'’as. –As noriu suteikti jiems tai, ko nepatyrei nei tu, nei as, Sebastianai,-kai Ambrose pagaliau prabilo, jos balsas skambejo svelniai, tyliai. –Pats gerai zinai, kad kartais biologiniai tevai nera zmones galintys uztikrinti savo vaiku laime. Tik paziurek i mus,-padejusi knyga ant stalo, ji zenge arciau vyro, susvetimejusio, salto, taciau kazkada branginto bei svarbaus. –Paziurek kaip siaubingai suzaloti yra musu likimai tik del to, kad Horatijaus su Floriana. Uzteks,-kone maldaujantis, verksmingas jos tonas atrode nuosirdus, tyras. –Uzteks viso to su palikimu susijusio meslo, Sebastianai. Tu gali tai nutraukti. Jei Horatijus butu ja paleides, leides buti laimingai su vyru, kuri Floriana is tiesu mylejo… jei Floriana nebutu pasidavusi juodajai magijai…-ji pastebejo jo akyse smestelejusi nepasitikejimo seseli. –As zinau ka darau,-suprasdama kaip ironiskai skamba jos zodziai turint omenyje, kad ji pati siuo metu kapstosi po Florianos uzrasus ketindama uzsiimineti motinos burtais, ji neigiamai krestelejo galva. –Ir jei man pavyks, as prisiekiu issizadeti magijos visam laikui. Prisiekiu uzauginti Samueli ir Avalon pasaulyje, kuriame ju palikimas nebepasieks. Jie nusipelne sanso,-omneyje Ambrose turejo feju pasauli. Pasauli, i kuri vis dar norejo sugrizti. Pasauli, kuriam ji manesi tebepriklausanti.

***

‘’Family portrait is not the same without you in it, my sweet little girl’’ ft. Elissa & Frank
Elissa giliai ikvepe. Vos perzengus Argentams priklausanciu namu slenksti ja uzgule nerimas, kurio ji zinojo neatsikratysianti kol viskas nebus baigta. Kol Deano kune parazituojantis monstras nebus issiustas ten, kur jam ir vieta. Pragaran. Balta palaidinuke bei juodomis, aptemtomis kelnemis vilkinti moteris zenge per vestibiuli pro akis praleisdama detale, kuri butu siai pasufleravusi, jog kol jos nebuvo, siuose namuose nutiko kai kas baisaus, kai kas nepataisomo. Ant sienos kabanciame nuotraukos remelyje smestelejo moteriskas siluetas, kuris burtininkei nepriklause. Veidrodiniame jo atspindyje susmezavusi butybe atrode is ties siurpiai: tamsus, sulipe, taciau reti plauku kuokstai denge puti pradejusia, demeta veido oda, o piktavaliskos sypsenos perkreiptoje burnoje buvo matyti tamsus, astrus it piranijos dantys. Nieko apie islaisvinta demone neitariancios fejos demesi isblaske prikimes, taciau neabejotinai piktdziugiskas Winchesterio balsas. –Vienas, du, trys, siuose namuose yra bailys…. Trys, du, vienas, cia jau demonas ne vienas,-vyras eme kvatotis. Nevarzomai, laisvai, taciau jo juokas kele burtininkei pagaugus. Elissa, zinoma, nesuprato, demono jai pametetos uzuominos. Nepastebejo ir vestibiulyje kabejusios nuotraukos bei to, kad butent jos, besisypsantis, dar vaikiskas Cassidy veidas eme smilkti, tarsi ties juo butu iremta vis dar smilkstanti cigarete.

***

-Pasiilgai manes?-iejusi I patalpa, kurioje buvo kalinamas Winchesteris, Elissa persimaine. Ji nebeatrode ibauginta, jos balse nebuvo girdeti ne laselio abejones, kuri del busimo ritualo buvo persmelkusi visa, liesa moters kuneli. Ji syptelejo emusi ratu eiti aplink pentagramos ikalinta vyra. Vienas klaidingas zingnsis, neatsargus judesys ir Ambrose galejo atsidurti magiskame kalejime kartu su savo kalinamuoju. Tokio neapdairumo pasekmes butu prazutingos. Ji tai zinojo, galbut todel nepaisant savimi pasitikincios grimasos, laikesi per gera pusmetri nuo lubose nupiestos linijos. -Tu pernelyg silpna, Elissa. Mes abu gerai zinom, kad viso labo sunaikinsi jo kuna prarasdama ji amziams. Manes tu neiveiksi. Tu net nezinai kas as. Tu ne neisivaizduoji su kuo turi reikala,-vyro akys manijakiskai suzibejo. –Tu klysti,-ji neigiamai krestelejo galva. Atrode nutolusi, susikoncentravusi. Degdama ritualui reikalingas zvakes, ji neskubejo, atrode rami. –Zinau kas esi,-staiga atsisuko i vyra, i kuri gerai zinojo daugiau niekada negalesianti zvelgti taip pat. –Esi silpna, fizinio pavidalo neturinti siela, kuria netrukus issiusiu ten, kur tau ir vieta,-ji uzsimerke. Eme murmeti zodzius, kuriuos suprasti galejo tik kitas burtininkas, taciau Dean’as vis dar atrode nusiteikes skeptiskai. –Tu apgailetina…-staiga is nosies varveti emes juodas it smala kraujas vyra nutilde. –Liaukis,-koktus vyro pasitikejimas isgaravo it rukas. Elissa giliai ikvepe. Moters akys tapo negyvos, visai kaip aklo zmogaus jos zvelge priesais save, taciau nieko nemate. –Ahhh!-medziotojas suklupo. Kad ir ka ji dare, tai veike.
Burtas ne tik jam, bet ir jai kele neapsakoma fizine agonija, kuria moteris kente didvyriskai, tarsi saolino vienuolis, is isores ji atrode rami, susitelkusi ir nepalauziama. –Hahahaha….-padariusi pause ji pazvelge i ant dvieju koju vel pakilusi savo priesininka. Vyras ilgais, bala zino kiek laiko nekirptais nagais nusiplese devetus marskinius. –Liaukis!-ji buvo priversta sustoti. Jo pirstai susmigo sau paciam i krutine. Elissa nevalingai stryktelejo priekin, taciau ribos neperzenge. –Liaukis!-nepaisydamas persigandusios moters riksmo, vyras ir toliau grudo pirstus sau i krutines lasta ketindamas isplesti ten tunancia savo apties sirdi. Burtininke sito nesitikejo. Ji nebuvo tam pasiruosusi. Neturejo plano. –Liaukis!-nematoma jega sugniauze vyro rankas, taciau buvo per velu. Jo kumstis tebegniauze Deanui givybe palaikanti organa ir viskas ka Ambrose galejo padaryti, tai laikyti ji, kad sis neisplestu pastarojo velniop. Winchesteris eme ziopcioti. Jo burna pasipyle kraujas. Tikras, raudonas. –Dean’ai!-Elissos akyse suzibejo asaros. –Ne!-ji puole link vyro nepaisydama to, kad patekusi i pentagrama ji prardo bet kokia apsauga. Kova netruko tapti fizine. Kruvinos vyro rankos suciupo jos kakla bei lengvai, it si butu besvore, teske ja zemen. Nevalingai prasiziojusi ji susvokste it jos plaucius butu apleides paskutinis deguonies likutis. Jo lupos taip pat prasivere jos link pasiusdamos baisu, nezmoniskai sleikstu dvoka. Tamsiaplaukes kunas eme trukcioti it butu tampomas neaiskaus pobudzio konvulsiju. Jos akys uzsiverte, tapo baltos. Nepaprastai grazus, angeliskas jos veidas eme pilketi ir pamazu jos deguonies stokojancios smegenys eme suvokti – ji mirsta. Akiu kampuciuose sublizgejusios, vis dar siltos moters asaros nusirito josios smilkiniais galop susigerdamos i veslius jos plaukus. Ir viskas apie ka Elissa Ambrose sugebejo galvoti tai jos vaikai. Samuelis ir Avalon. Mintyse ji melde ju atleidimo.

by **Marcel Gerard** Št. 06 09, 2018 12:43 pm

At the Heart of It All

NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Slipknot - Vermillion Pt. 2 (Bloodstone Remix)

- Sušiktas pelėsiais pradvisęs dvaras. Visados tavęs nekenčiau,-kaip nesikeiksi garsiai, kai tau praėjus pro masyvius, girgždančius vartus pro galvą praskrenda didžiulis varnas, tarsi pagrasinęs nunešti tavo galvą, švariai tuo dideliu, plėšriu snapu nulesti mėsytę nuo tavo kaukolės ir panaudoti ją savo lizdui. Tiesą pasakius Frenkas tikrai nemėgo šio jo šeimai priklausančio pastato. Ironiška, kad sugrįžo į jį praėjus truputį daugiau, nei trims dešimtims metų nuo paskutinio karto, kai čia lankėsi jau dabar būdamas šimtaprocentiniu vampyru. Juk šią rūšį medžiotojų tradicijas karta iš kartos perdavinėjusi šeima stengėsi kaip įmanoma labiau praretinti. Mirę Argent'ų senoliai turbūt karstuose vartosi matydami, kur nusirito visas sumautas pasaulis, o kartu su juo ir ši giminė, kadaise kėlusi pagarbos, sumišusios su baime jausmą. Frenkui šie sentimentai neturėjo jokio poveikio. Niekados nebūtų kažkaip specialiai padaręs iš savęs vampyro, panaši mintis, na, kad galbūt būtų visai nieko tapti vampyru, itin retai užklysdavo į vyro galvą, tačiau naujas amplua į jo gyvenimą įnešė naujų vėjų, kurie aktoriui nepaprastai pritiko. Nemirėliu būti jam ėjosi gerokai geriau bei lengviau, nei daugumai analogišką patirtį išgyvenančių individų (greičiausiai dėl to, kad transformaciją užbaigė sintetinio kraujo pagalba ir tikro žmogaus kraujo nėra nė skanavęs), o be to, pajuto ilgai nepatirtą susikalbėjimo su vidiniu "aš" jausmą. Populiariam, pripažintam aktoriui nuolatos kažko trūko, jis visados jautė tuštumą, kurią bandydavo užpildyti alkoholiu, kvaišalais ir, žinoma, moterimis, bet dabar Frenkui visa tai turėjo gerokai mažiau reikšmės, nei anksčiau. Jo gyvenimas iš ties nepaprastai pasikeitė. Dabar jis turėjo keistą, nepaprastai greitai augančią, stebuklingą dukterį (kuri vargu ar iš tikrųjų buvo jo ir Olivios dukra, pats Frano tai žinojo), išgyveno mylimos žmonos praradimą, paskui atrado ją tik tam, kad sužinotų, jog dabar nemirtinga gražuolė savo noru priklauso kažkokiam maniakui, o finale ją dar ir paleido stokodamas didvyriškumo kovoti dėl jos su kažkokiu psichu, kuris vyro, maža to, per plauką ir neužmušė. Esminis pokytis Frano pasaulėžiūroje bei požiūryje į save patį įvyko kai grįžęs namo po ilgos, sunkios, sukrėtimų kupinos dienos, atsisėdo ir ramiai su savimi "pasišnekėjo". Ramiai apsvarstė visus aspektus, kodėl jo gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos, kodėl bei dėl ko jaučiausi blogai ir artėdamas prie išvados nušvito palaimingu suvokimu, kad visos tos problemos yra tiek didelės ir tiek siaubingos, kiek Frenkas pats leidžia joms tokiomis būti. Vyras visados savo rankose turėjo jėgų elgtis taip, kad jaustųsi visapusiškai patenkintas, tačiau niekados dėl to nesistengė laukdamas, kol visą tą negatyvą užpils alkoholiu. Virsmas vampyru Frenkui suteikė tikrų tikriausią naują gyvenimą. Jis niekados nepasens, nebus kamuojamas ligų, visą amžinybę galės praleisti pažindamas gyvenimą bei darydamas jame ką tik nori ir ši mintis, šis faktas pakeitė viską. Frano nebeleido sau savęs gailėtis ir nusistatęs uždavinius, prisiekė bet kokia kaina juos įgyvendinti. Aktorinė vyro karjera ėjosi netgi geriau, nei iki tol. Pop kultūra buvo pamišusi dėl vampyrų, tad nenuostabu, jog joje itin padaugėjo šiai rūšiai priklausančių egzempliorių. Daugybė žvaigždžių, slapta ir nelabai, rado kelią į vampyrizmą, rado būdus apeiti įstatymus dėl nemirėlių populiacijos ribojimo. Kuri žydrojo ekrano primadona netroško amžinos jaunystės, šlovinamos bei vertinamos Holivude tik todėl, kad "pasidėvėjusios" divos ilgainiui tapdavo nereikalingos? Žvaigždžių miestas visuomet buvo negailestingas žmonėms, kurie troško įsitrinti į Holivudo grietinėlę bei joje pasilikti. Frenkas neslėpė to, kad tapo vampyru. Šis asmeninis jo pokytis pritraukė visiškai kitokio žiniasklaidos dėmesio, nei kad vyras buvo pratęs. Juk seniau bulvarinėsė antraštėse jo vardas pagrinde mirgėjo dėl visokių smulkių drausmės prasižengimų, gandų dėl romanų su gražiausiomis pramogų verslo atstovėmis, dėl vaidmenų ir filmų, kurie ne visados nusisekdavo. Tiesa, vampyras nuslėpė tik aplinkybes, kurių dėka tuo vampyru ir tapo. Vengė kriminalo bei tyrimų, todėl tikino pats pasirinkęs tokį kelią. Ir visai nesvarbu, kad toks jo pareiškimas pradėjo naują persivertėlių į vampyrus trendą Holivude, kad paskui teko netgi sudalyvauti ne viename teismo posėdyje, nes, pasirodo, pagal įstatymus žmogus NEGALI laisva valia nuspręsti, idant nori stoti į nemirėlių gretas, kad teko ginti savo pasirinkimą, samdytis brangius advokatus bei įsivelti į tą nusibodusį vampyrų bei žmonių teisių žaidimą. Valdžia kaip įmanydama stengėsi pudrinti žmonėms smegenis, kad nemirėliais tapti neverta, kad jiems tenka sumokėti didelę amžinos egzistencijos kainą. Atrodytų, siekdamas tą visuomenės dalį tik dar labiau suerzinti, Frano nebijojo pasisakyti, kaip teigiamai pasikeitė jo gyvenimas, kuomet priėmė nemirtingumą. Galiausiai vyrui tikrai buvo nusispjaut į tai, kad vampyrizmas tampa vis patrauklesnis bei patogesnis ir dėl to, ilgainiui gali išnykti pati žmonija. Tiesa, dėl šio faktoriaus valdžia tik dar labiau griežtino įstatymus bei kontrolę. Akivaizdu, kad paprasti mirtingieji turėjo gerokai daugiau laisvių. Žinoma, kažkaip situaciją "harmonizuoti" reikėjo, o ir pirminis planas, kodėl vampyrų egzistencija tapo vieša - siekiant nemirėlius kontroliuoti, teisiškai iš tikrųjų veikė. Visgi kiek labai pasikeitė Frenkas? Ar jis ėmė mažiau piktnaudžiauti savo kaip žvaigždės statusu? Ar jis mažiau gėrė? Ar nustojo priiminėti kvailus sprendimus? Ar pasistengė sumažinti savo aroganciją, kuri retai kada sutilpdavo į kambarį, kuriame vyras ir pats lindėjo? Ar Frenkas tapo atidus, rūpestingas, pasišventęs tėvas? Ar pagaliau įvertino savo asistentę Patriciją, kuri atidavė vyrui ne tik visą savo jaunystę, bet ir gyvenimą? Ne, ne, ne, ne, ne ir... ne. Jis išliko toks pats pasikėlęs, toks pat toksiškas, nesubrendęs ir nerūpestingas šiknius kaip ir seniau. Skirtumas tik tas, kad dabar tai kėlė jam kur kas daugiau malonumo. Arianą praktiškai augino Patricija, mat Frenkas absoliučiai nenutuokė kaip būti tėvu. Tapęs našliu, išsilaisvinęs iš siaubingo monogamijos prakeiksmo aktorius žydėjo didindamas įspūdingą savo moterų kolekciją. Alkoholio vartojo DAR daugiau, nes jį mėgo, be to dabar jis neardė vyro kepenų. Vampyrizmas suveikė būtino spyrio, stipraus ir sukrečiančio spyrio į subinę principu ir Frenkas paprasčiausiai ėmė mažiau išsikalinėti, mažiau norėti pats nežino ko ir tiesiog mėgautis. Tad ką po velniais populiarumo bei pinigų išlepintas aktorius veikė apgriuvusiame, krauju aplietame Argent'ų dvare? Gana ilgai pomirtinių tėvo turtinių reikalų Frano nelietė, tačiau Patricijos priminimai bei kelias dienas trukęs veiklos neturėjimas sužadino šiokį tokį atsakingumą. Į Jutą skrido tam, idant susitiktų su advokatu, nekilnojamojo turto agentu ir kitais asmenimis, kurie padės nusikratyti tos bjaurios naštos, pavadinimu Argent'ų dvaras. Be to, kažkokia išpopuliarėti trokštanti, bet velniškai išvaizdi aktoriukė Frenko Instagramą atakavo jau kelios dienos kviesdama kurorte dviese praleisti šiek tiek laiko, ir o dievai, kaip vyras galėtų atsisakyti tokio malonumo? Jam patiko, kai moterys korėsi jam ant kaklo. Dar labiau patiko visiškai nepateisinti jų dažniausiai savanaudiškų bei materialistiškų poreikių. Frano planavo visiškai atsisakyti savo dalies į tėvo turtą ir perrašyti viską Elissai. Gerumu dvelkianti iniciatyva, bet iš tikrųjų vyrui tikrai visiškai palikimo nereikėjo. Pats nežino kodėl po susitikimo ir padėtų parašų nusprendė apsilankyti tame nelemtame dvare. Tačiau jeigu nebūtų įžengęs į Argent'ų žemes, nebūtų supratęs, kad Elissa kažką rezga. Ir ta mintis nebūtų niekados Frenko apsėdusi.
Kaip labai žurnalistai mėgo Frank'ą Frano, Redford'us mėgo dar labiau. Žinoma žinomiausio vampyro pasaulyje ir Elissos Ambrose, Frenkui geriau žinomos kaip Cassidy Argent santykių peripetijos aktoriui nebuvo žinomos. Jis žinojo tiek, kiek žiniasklaida leido, o ši nuolatos užfiksuodavo įrodymų, jog įspūdingos išvaizdos moteris su Sebastian'u gyvena po vienu storu. Vėliau pasirodė Elissos nuotraukos, kur ji po laisvesniais rūbais ėmė slėpti apvalėjantį pilvuką ir finale pasirodė nuotraukos, kur tamsiaplaukė stūmė dvyniams skirtą vežimėlį ar vieną iš kūdikių nešėsi rankoje. Joks protas nebūtų išnešęs to, kas dėjosi Elissos gyvenime ir visų blogiausia tai, kad Frenką tai domino. Išvadą pasidarė greitai ir sunku būtų apsakyti, kaip Frano ja šlykštėjosi - greičiausiai Elissa užmezgė su žinomu vampyru romaną. Iš kur atsirado vaikai pasakyti negalėjo niekas, apart pačios Ambrose, kuri žinoma niekam nesakė nieko. Keista, kad jau eilę metų viešėdamas geltonosios spaudos bulvaruose Frenkas taip lengvai priėmė į save kartais net absurdiškas Sebastiano ir Elissos santykių spekuliacijas. Kitaip tariant, jam užteko nedidelės priežasties, kad moteriai, kuri visada aktoriui keistai rūpėjo, kurią skriaudė, bet tuo pačiu ir žavėjosi, moteriai, kuri niekados negalėjo priklausyti Frenkui (o tai darė ją, ko gero, vienintele moterimi pasaulyje), kuriai jautė kažką stipraus bei prieštaringo, imtų jausti perdėtą pyktį bei pagiežą. Frenkas jųdviejų santykiuose gi visados elgėsi kaip mažas vaikas, jis visados bandė bausti savo adoptive sister už tariamas skriaudas, kuri jų jam iš tikrųjų net nepadarė. Frano tikrai mylėjo Oliviją. Dėl jos buvo pasiryžęs pasikeisti, tapti geresniu ir panašiai, bet mes žinom kaip baigėsi šis neadekvatus sprendimas. Vyrui sunku aukotis dėl kito gerovės. Tiksliau, jis fiziškai negali to daryti. O kadangi santykių puoselėjimas reikalavo nepaprastai daug atsidavimo, aktorius pasielgė tipiškai ir nuo viso to atsiribojo. Netgi po santykių likusias "problemas", tokias kaip Ariana Frano užkrovė ant svetimų pečių. Tačiau aiškiai apibūdinti to, ką visados jautė Elissai Frenkas negalėjo. Ta emocija visados glūdėjo viduje, raivydamasi, spragsėdama, primindama apie save bei erzindama. Su Elissa nutraukti visus ryšius buvo gerokai sunkiau, mat pats natūraliai ieškojo tamsiaplaukės. Ieškodavo net didžiulėje minioje žmonių, kurioje jos būti negalėjo. Vyras labai netinkamais būdais bandydavo atkreipti Cassidy dėmesį - psichologiškai ją spaudė, netgi kamavo slapta trokšdamas, kad moteris parodytų menkiausią palankumo jam jausmą, dėl kurio Frano užbaigtų visą terorą. Taip niekados neįvyko. Ir gana netrumpą laiko tarpą aktoriaus mintyse Elissai vietos nebuvo. Gal būtų leidęs jai praslysti ir šį kartą, bet pentagramoje uždarytas radinys Frenką pribloškė. Tiksliau, jam buvo visiškai nusišikti ant Dean'o. Nekentė jo už tai, kad Cassidy dėl jo visados seilėjosi. Pribloškė suvokimas, kad Argent grįžta prie reikalų, kurie jų šeimai kadaise sukėlė daug problemų. Padaręs pustuzinį "kriminalinės scenos" vaizdų telefonu išmovė savais keliais. Palikim vietos fantazijai, koks epiškas turėjo būti tas trumpas apsėstojo Dean'o ir Frenko užgaulių komentarų karas.
Demonai, egzorcizmas - anokia naujiena Argent'ų šeimai. XVIII amžiuje pradėję kovą su vampyrais, medžiotojai lakstė ne tik apsikarstę kruopščiai nusmailintais kuolais, bet ir biblijomis. Toks terminas kaip vampyras atsirado vėliau, nemirėlius Argent'ų protėviai pirmiausia laikė būtent demonais. Žinoma egzorcizmas šiuo atveju neveikė. Šis metodas, priešingai, užtraukė šeimai blogio jėgų šešėlį. Eilę metų Argent'ų šeimoje negyvi gimdavo visi vaikai. Tarsi kažkokios jėgos būtų norėjusios išnaikinti visą giminę. Suprasti kas atsakingas už šeimos genocidą nebuvo lengva, bet griebdamiesi šiaudo, Argent'ai pasinėrė net į okultizmą. Iš anapusinio pasaulio atėję atsakymai tik patvirtino spėjimus - giminė naudodama blogį išvarančią magiją, kai norėta išvyti bjaurastis tikrai nebuvo išvaroma tokiu būdu, atverdavo trumpalaikius portalus, pro kuriuos tikras blogis, daug siaubingesnis už patį siaubingiausią vampyrą, turėdavo progą realizuoti savo piktavalius ketinimus. Pragaro veikimo mechanizmas paprastas - kuo daugiau į jį patenka sielų, tuo daugiau galios Tamsos pasaulis įgyja. Pustuzinis visiškai nekaltų giminės sielų, mažiems kūneliams net nespėjus įkvėpti oro buvo iš karto pragaro ekspresu pristatytos į nesibaigiančią kankynę. Kad Argent'ai rastų išeitį prireikė nemažai laiko ir dar kelių dešimčių metų, idant burtą ištobulintų. Atlikinėdami ritualą Argent'ų protėviai tą kartą paaukojo savo gyvybes ir pragaištingas ryšys su jų šeimą pamėgusia pragaro išpera buvo nutrauktas. Likę gyvi šeimos atstovai karta iš kartos vieni kitiems perdavinėdavo apsaugą nuo blogio jėgų ir bendrą, tvirtą sutarimą, kad nekiš prie tų reikalų savo nagų. Frenkas visados mėgo šį pasakojimą, išsamiai aprašytą Argent'ų protėvių kronikose. Nė velnio netikėjo, jog viskas tikrai vyko taip kaip aprašyta, bet jo giminė tikrai galėjo pasididžiuoti neįtikėtina istorija. Ir tikra juoda avimi šeimoje tapęs Frano savo ruožtu nieko bendra nenorėjo su tuo turėti. Kai gimsti tokioje šeimoje, kaip Argent'ai, tavo mąstymas natūraliai smarkiai prasiplečia. Gimsti ne tikėdamas, o ŽINODAMAS, kad pasaulyje privisę visokiausių būtybių ir su savo paprastu žmogiškumu, atrodytų, tampi unikaliu. Frano tikėjo, kad jo giminę globoja gera aura. Galbūt šeimos apsauga suveikė ir šiuo atveju, kad naujavirtis Frenkas neturėjo didelių problemų išgyvenant kiekvienam vampyrui sunkiausią fazę. Tačiau Elissa biologiškai nepriklausė Argent'ų šeimai. Užtenka bent gramo smegenų, jog suprastum, kad į reikalus su demonais veltis pavojinga. Vyras bijojo dėl Elissos. Galiausiai jo akyse moteris buvo daug paprastesnė, nei ji buvo iš tikrųjų. Nenutuokė kokia Cassidy yra galinga, bet ir gerai. Antraip nebūtų pasiryžęs moters apsaugoti. Ką gali padaryti vos metus laiko skaičiuojantis, naujagimis vampyras? Šiuo atveju tikrai nieko. Savimeilė didžiulė, troškimas pasirodyti didvyriu - dar didesnis, bet Frenkui teko paminti savo ego ir kreiptis į vienintelį jam žinomą asmenį, kuris pažinojo Elissą ir galbūt dėl to, ji jam užtektinai rūpėjo, idant nesėdėtų ramiai rankų sudėjęs.

Sebastianas jautėsi gerai žinodamas, kad Elissa yra nuo jo priklausoma. Žinojo labai nedaug būdų kaip elgtis, idant moteris negalėtų ištrūkti iš jo akiračio, tuo pačiu akivaizdžiai neparodant, kad Ambrose jam rūpi. Šiurkštus vampyro elgesys puikiai maskavo paties vyro dvylypiškumą, susijusį su tuo, kaip traktavo giminaitę. Dar vienas vyras, kuris negražiai elgiasi su ja, nes jos nori? Redford'as puikiai suprato visus tuos impulsus ir dėl to, jam buvo lengva su jais tvarkytis. Nepaisant visų gyvenimiškų pokyčių, Sebastiano dvasinius turtus šlovinantis altorius neliko sugriautas. Jis nuostabiai sugebėjo atsisijoti potraukius, įvertinti jų paviršutiniškumą ir iš visos širdies gerbti bei puoselėti pamatines savo gyvenimo bei esybės vertybes. Nebūtų leidęs sau peržengti ribos, kuri patvirtintų abipusę, iškrypusią, brutalią seksualinę jųdviejų trauką, nes neatleistų sau už tai, į kokią padėtį pastatė ne tik Kateriną, bet ir pačią Elissą. Ji buvo verta daugiau, kur kas daugiau nei tapti sekso žaisliuku vyro, kurį greičiausiai traukė Ambrose, kaip fėjos išskirtinumas. Turėti "nepadorių" minčių net ir monogamiškam asmeniui visiškai natūralu. Vampyro mintys aplamai dažniausiai sukasi apie žūdynes bei seksą ir tik nuo to kaip sugebi valdytis priklauso tavo kaip nemirėlio elgsena. O Sebastiano niekas taip sėkmingai nenaikino, kaip kaltės jausmas. Tai buvo jo kriptonitas. Kaltės graužiamas Redford'as negalėjo būti savimi. Kada graiką, kurio sprendimai dažnai ėmė atrodyti šaltakraujiški ir net žiaurūs, pradeda graužti kaltės jausmas? Žinoma tada, kai pasikėsina į pamatines savo vertybes, tarp kurių ryškiausiai spindėjo pati pagrindinė - Katherine. Kateriną mylėjo taip stipriai, taip beatodairiškai, neįtikėtinai ir net beprotiškai, idant vien nuo minties, jog galėtų šią nepaprastą moterį kažkaip įskaudinti, prarasti vertė gūžtis. Tai buvo ta tikra, vienintelė ir epiška meilė, dėl kurios griautum bei statytum, netgi žūdytum. Nepaisant to Sebastianas ne kartą pagalvojo kaip visgi atrodytų jo bei Elissos santykiai, jeigu jiedu turėtų tik vienas kitą ir vaizdas susiliedavo į visišką, chaotišką beprotybę. Jie tikrai nedarytų vienas kito geresniais. Redford'as, kuriam savikontrolė yra bene gyvybiškai svarbi, atleidęs visus stabdžius taptų tuo pačiu monstru, kuris prieš kelis šimtus metų išnaikino Elissai giminingą rūšį. Jei Sebastianas nesivaldytų, jo sustabdyti negalėtų niekas.
Iš pykčio prisimerkė ir šviesios Sebastiano akys. Šis vaidas su Elissa vyrą vargino, jis nesugebėjo prie to priprasti. Bene visi, net draugiški jųdviejų pasišnekėjimai baigdavosi riksmais bei daiktų dūžiais. Jie abu vienas kito atžvilgiu buvo prikaupę nepaprastai daug negatyvo, kažkokių nepateisintų lūkesčių. Atrodė, širdo vienas ant kito vien tik dėl to, kad yra pastatę vienas kitą į tokią padėtį, jog rietis tarpusavy tik ir belieka. Jų ginčai visados buvo bevaisiai. Greičiausiai sekantį kartą vienas ant kito rėks dėl labai panašių priežasčių, kaip ir akcentuojamų šį kartą.
- Aštuoniolika metų... Grubiai paėmus - aštuoniolika sušiktų metų, kol Samuelis su Avalon užaugs ir galėsi, dėl manęs, kad ir išsisklaidyt į visas keturias puses,-piktas, ginčo negesinantis tonas sudrebino kambarį. Sebastianas puikiai suprato Elissos argumentus, netgi jiems pritarė, bet toks supratingumas niekados neprasimuštų pro tą kietą vyro kaktą. Sebastiano fizionomija padvelkė ironiškumu, kai tęsdamas toliau sutrukdė giminaitei pakomentuoti pastarą Redford'o idėją su nustatytu laiko terminu,-Juokinga, bet po tiek metų, jeigu nesugalvosi savo palengva blėstančio grožio užmarinuoti laike, tau bus likę ne tiek jau daug ir metų, kad tiesiogine ta žodžio prasme, išsisklaidytum į tas keturias puses,-įpykę asmenys dažnai pasako tai, kuo netiki patys. Jie tampa... iracionalūs. Kitaip paaiškinti tokio vampyro priekaišto nebūtų įmanoma. Sebastianas niekuomet nerekomenduotų Elissai priimti nemirtingumo. Tik ne tokiu būdu, kurį "išbandė" jis pats. Kurį išbandė Silas, Katherine, Mikaleson'ai. Rėksminga Elissos tirada Redford'o emociškai neveikė. Bet tik iki tam tikro momento.
- Nedrįsk...-čiupo vikanę už kaklo, ne norėdamas sukelti skausmą, o daugiau priversti moterį persvarstyti savo patikinimo, jog ji Sebastiano nebijo, užtikrintumu. Katherine tikrai dažnai elgėsi kaip kalė, tačiau ramiai nestovėtų ir nežiūrėtų, kaip akmenys metami į jos daržą,-Kas tau, po velniais, darosi?-spustelėjęs Elissos odą ilgais, šaltais pirštais Redford'as nestipriai tamsiaplaukę stumtelėjo ją paleisdamas,-Tu kaip apsėsta, sušikta psichopatė lauki, gal net nekantrauji, kol Katherine ateis ir nuraus tau ar vaikams galvą. Kodėl? Nes labai nori įrodyti, kad Katherine tikrai yra tokia siaubinga, kaip tu manai? Žinai, kol tu lauki jos įsiveržimo, šventini namus verbena, kol sapnuoji košmarus ir panašiai švaistai laiką, ji apie tave net negalvoja. Nusispjaut jai ant tavęs, Elissa,-ir kvailiui aišku, kad egzistavo tuzinas priežasčių kodėl moterys viena kitos neapkentė. Tačiau šiuo atveju impulsyvi, emocijoms nesunkiai pasiduodanti Katherine elgėsi tikrai be galo išmintingai. Ji apie Elissą nekalbėjo, nesidomėjo ja, elgėsi taip, lyg jos pasaulyje ši moteris net neegzistuotų. Ji nekėlė Sebastianui ultimatumų, ji pasitikėjo juo, gerbė Redford'o poziciją, jo vaidmenį Ambrose gyvenime, net jeigu labai norėtų garsiai tam nepritarti. Jokia moteris nenori, kad jos vyras eitų pas kitą moterį, kuri neseniai pagimdė jam vaikus, bet ei, tokia buvo jų realybė. Negalima nuvertinti Pierce "lapiškumo" - Sebastianą ji pažinojo it nuluptą. Toks Pierce pasitikėjimas, toks pakantumas reiškė vyro įsipareigojimą garbanės nenuvilti. Ji žinojo, kaip destruktyviai graiką veikė kaltės jausmas ir kaltę moteris būtų nesunkiai jo akyse pastebėjusi,-O varge...-vampyras net žagtelėjo išgirdęs, kokiais mygtukais Elissa bando spaudyti. Klausydamasis visiško absurdo virškino rūgštį, kuri troško išsiveržti ir aplieti Elissą nuo galvos iki kojų,-Be jokios abejonės susidėjau su Katherine tik todėl, kad esu tik dar vienas nevykėlis, kuriam ji beviltiškai apsuko galvą ir kuriuo naudojasi kaip servetėle makiažui nusivalyti. Juk tai nori išgirsti, tiesa? Ir koks po galais skirtumas, ką tu šita tema galvoji? Koks tavo reikalas? Ar tikrai esi tokia desperatiška ir kvaila, kad manytum, jog žinai ir pažįsti ją geriau, nei aš? Tu kaltini ir kaltini ir kaltini mane dėl dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso. Tau sunku? Aš nežaisiu "o, tu manai man lengva" korta, nesu skystablauzdis. Tačiau žvelgi į mane neapykantos kupinomis akimis tik todėl, kad su problemomis tvarkausi geriau, nei tu. Nustok... Pakartosiu... NUSTOK, savęs gailėtis, Elissa,-per save perlipęs, iš žmogiškosios pusės daugiau reikštis ėmęs Sebastianas negalėjo dėl Ambrose padaryti daugiau, nei tik "patarti" jai daugiau dėl savęs pačios stengtis. Galbūt planuodama išvaduoti Dean'ą iš demono pančių ji tikėjosi gauti ramstį, kurio jai taip smarkiai reikėjo? Redford'as pažinojo Winchester'į. Jis nebūtų priėmęs minties, kad Elissa susilaukė vaikų nuo Sebastiano šiltai ir teigiamai. Greičiausiai moteris neįsileido į save tokio kategoriškumo, tikėjo, jog "bus įmanoma situaciją kažkaip sutvarkyti". Ne, vargu ar situaciją būtų įmanoma sutvarkyti. Sebastianas žinojo, jog Ambrose turi turėti šalia jai visapusiškai artimą žmogų, tačiau juo vyras būti negalėjo. Jis galėjo tik ją apsaugoti ir saugoti iki tol, kol Elissa nesupras, kad apsaugoti reikia visai ne dvynius, o ją pačią. Fėja sušvelnėjo. Netgi buvo kažkiek keista kalbėti su ja nepakeltu tonu, žvelgti į ją jautriai ir supratingai. Redford'ą jaudino supratimas, kokie brangūs jai yra dvyniai. Jie abu juos mylėjo ir dvyniai nebuvo kalti dėl to, kad jų tėvai nemylėjo vienas kito.
- Aš suprantu ką tu nori pasakyti,-į tamsiaplaukę vyras žvelgė be galo reikšmingai, tarsi IŠ TIKRŲJŲ žinotų kiekvieną prasmę, glūdinčią jos žodžiuose. Ir Sebastianas tikrai žinojo viską apie Florianos romaną su fėjų rūšies atstovu, iš kurio gimė pati Ambrose,-Elissa...-kreipėsi švelniai, jautriai. Kietakaktiška Redford'o fizionomija atrodė kaip niekad gyva. Vyras netgi suėmė giminaitės ranką, priartėjo. Troško, kad fėja pabandytų jį suprasti. Kad pasitikėtų. Graiko balsas buvo pavargęs, gilus ir kiek girgždantis. Atrodytų, vyras nesijautė pasiruošęs ilgam, turiningam pasakojimui,-Palikimas yra tik viena medalio pusė. Galbūt viskas tikrai būtų pakrypę visai kita vaga, jei Floriana nebūtų geidusi uždrausto vaisiaus,-kažkaip keistai pasijuto žvelgdamas į Elissą ir tardamas šį palyginimą,-Mūsų šeima buvo pasirinkta ir pasmerkta šitai destrukcijai daug anksčiau, nei Floriana, Horatius ir kiti užsinešė ant savęs tą juodosios magijos užkratą. Taip tiesiog turėjo įvykti, ar supranti? To neįmanoma pakeisti. Už viso to slypi jėgos ir būtybės, kurios nepaklus nei tau, nei man, nei visų pasaulio raganų susivienijimui. Patikėk manimi. Bent kartą. Nes tu tikrai nežinai ką darai,-Sebastianas šį kartą nenorėjo sumenkinti Elissos supratimo, kalbėjo iš tikrųjų nuoširdžiai stengdamasis prisibelsti į moters sąmonę. Visgi graikas nedrįso pripažinti, kad iš esmės Ambrose šeima yra tokia sušikta per jį patį. Nes bekūnis šviesos "debesėlis" už viską labiau troško įsikūnyti į paprasto žmogaus kūną. Kad tokiam tikslui pasiekti buvo sukurta Lilith, kuri ilgainiui tapo siaubingiausia bei galingiausia būtybe pasauliuose. Kad ji pasistengė sugundyti Florianą uždraustomis žiniomis, kad Ambrose šeimą ji pasirinko tam, kad suteiktų serafimui kūną. Ir ne bet kokį, o paliestą Tamsos pasaulio, pasmerktą kančiai ir tikrai ne tai utopijai, apie kokią svajojo. Kaip turėtų pasijausti Elissa sužinojusi, kad už visas jos kančias atsakingas yra Sebastianas? Ir maža to, jos labiausiai mėgstamas asmuo Žemėje - Katherine? Ir, kad finale, dėl viso šito tikrai neįmanoma nieko padaryti? Visgi užsispyrimas fėjos akyse nebliūško. Redford'as žinojo, kad jis nesugebėtų jos atkalbėti. Galėjo tik sutrumpinti kelionės į Jutą laiką bei išlaidas sumažinti iki nulio. Elissa, galų gale, iš tikrųjų buvo galinga. Galbūt jai pavyks, galbūt ji įrodys, kad vampyras buvo neteisus. Galbūt tai padės jai geriau dėl savęs pasijausti. Turėjo leisti jai pabandyti.
- Perduok Dean'ui linkėjimus,-Sebastianas paleido šiltą Elissos ranką ir atsitraukė. Kurį metą elgėsi ir kalbėjo tikrai gražiai, tad išmušė puikus metas giminaitę suerzinti. Sekančius veiksmus atliko greitai - atvėrė už tamsiaplaukės portalą ir į jį ją įstūmė neleidęs jai net tinkamai susiruošti.

- Nebloga skylė. Pradedu gailėtis, kad perrašiau Cassidy savo dvaro dalį. Galėjau irgi ten viską panašiai kaip čia paturbint.
- Kažkodėl man atrodo esi čia tikrai ne tam, kad įvertintum mano būstą,-netikėtą svetį priėmęs gana geranoriškai, Sebastianas vis tiek elgėsi taip, tarsi nekantrautų, kada įžymybė numainuos savais keliais. Frano vizito priežastis jam buvo žinoma, nepalaukė netgi kelių sekundžių, kol aktorius pats pasisakys,-Žinau ką nori man parodyti,-žinoma Frenkui, o ir jokiam kitam asmeniui nėra įprasta bendrauti su individu, kuris nesunkiai išsitraukia veik bet kokią egzistuojančią informaciją. Redford'as pagavo nepatiklų Frenko žvilgsnį.
- Kažkaip labai abejoju,-dvare aktorius jautėsi drąsiai. "Jauskis kaip namuose" - kaip palinkėtų jaustis bet kuris svetingas būsto šeimininkas. Vaikštinėjo, žvalgėsi, netgi nukulniavo link baro ir įsipylė išgerti.
- Klausyk...
- Ne, TU paklausyk,-Frenkas nutraukė Sebastianą ir šiam tas akivaizdžiai nepatiko. Įžymybė tikrai nebuvo tas elementas, kurį būtų lengva suvirškinti,-Man nesvarbu kas tave sieja su Cassidy...
- Elissa,-Redford'as pataisė vien tik iš poreikio prisikabinti. Iš kitos pusės šie vyrai pažinojo tą pačią moterį, tačiau pažinojo ją visai skirtingai. Sebastian'as nepažinojo Cassidy Argent, o Frenkas - Elissos Ambrose, kai moteris buvo ir viena, ir kita, ir dar daugiau.
- Cassidy,-neatlyžo. Abu vyrai vienas kitam jautė antipatiją. Jiems abiems rūpėjo Elissa ir to supratimo vienas kito veiduose jie nekentė,-Bet ji rezga kažką, ko geriau neregztų, prie ko nelystų ir apie ką net negalvotų,-Frano sriūbtelėjo iš krištolinės stiklinės jausdamas, kaip stiprus gėrimas užlieja šiluma gerklę.
- Egzorcizmas nėra sudėtingas ritualas galingai vikanei. Elissa susitvarkys. Ji yra susidorojusi ir su didesnėm problemom,-Sebastianas pats nežinojo kiek tiki savo žodžiais. Greičiau norėjo jais tikėti.
- Taigi tu žinai ką ji nori daryti ir vis tiek ją paleidai?-Frenkas atrodė įniršęs.
- Tiesą pasakius pats įstūmiau, kad tik greičiau dingtų.
Stiklinė Frano rankoje suskilo. Šiuo momentu į vieną suėjo daug jausenų: pyktis, pavydas, antipatija šiam vyrui, su kuriuo Cassidy gyveno. Ir tikrai nereikėjo daugiau impulsų, kad Frenkas parodytų norą susimušti. Prijudėjo greitai, vampyriškai. Čiupo Redford'ui į atlapus ir taip nutiko tik todėl, kad graikas nepasipriešino. Kad ir kokie greiti buvo aktoriaus judesiai, Sebastianas tame pačiame laiko momente galėjo sutalpinti tuziną kitų veiksmų.
- Kodėl ji su tavimi? Aš nesuprantu. Ar tu bent kiek ją vertini?-Frano niršo. Žodžiai pro sukąstus dantis košėsi sunkiai. Akys paskendo kraujyje. Redford'as prieš save matė vyrą, kuris iš tikrųjų Elissą mylėjo. Vyrą, kuriam ji rūpėjo labiau, nei Sebastianui. Jis negalėjo pateisinti, paaiškinti kodėl Cassidy pasirinko vampyrą, kuris be jos turėjo kitą moterį. Žvelgdamas į Sebastianą negalėjo suprasti ir to, ką ji gero jame mato. Graiko galvoje tvinktelėjo mintis. Pasijuto suradęs trūkstamą dėliones dalį. Redford'as nesunkiai atplėšė Frenko pirštus nuo savo marškinių akcentuodamas labai didelį jųdviejų jėgų skirtumą. Nepajėgdamas pakovoti aktorius atšoko. Atrodė mažumėlę įžeistas, bet toks pat arogantiškas, kaip visados.
- Elissa nėra su manimi. Tai labai... komplikuota,-nebuvo būtinybės pasiaiškinti, tačiau Sebastianas jautė, jog turi tą padaryti. Juolab klaidinga Frano interpretacija trukdė jam pradėti elgtis bent kažkiek žmoniškiau.
- Juk sakiau man nesvarbu, kas jus sieja,-talentingas aktorius puikiai suvaidino nerūpestingumą. Redford'as atlaidžiai šyptelėjo. Matė Frenką kiaurai, tarsi vyras būtų pagamintas iš stiklo. Graikas keistai persimainė, nuščiuvo ir sustingo. Šaltos akys tapo negyvos, pilkšva oda - dar blyškesnė.
- Kažkas negerai. Kažkas nutiko,-atgijęs tarė negalėdamas paaiškinti pojūčių, kurie kreipė kaip tik ten, kur išsiuntė Elissą. Sebastianas atvėrė portalą.
- Whoa,-išgąsdintas, ar tai sužavėtas spoksojo į mirguliuojantį plyšį erdvėje. Buvo matęs tikrai visko, tik ne kažko... tokio. Dvaro šeimininkas movė pro tarpą ir netikėtumo pagautas Frenkas padarė lygiai tą patį, net jeigu ir nebuvo kviestas prisijungti. Tiesiog jautė, kad turėtų tą padaryti, o visa kita - tik nereikšmingos detalės.

Juta, Argent'ų šeimos dvaras. Išėjimas iš portalo kažkodėl kybojo aukštyje sulig pastato stogu. Prie tokių kelionių pratęs Sebastinas nusileido grakščiai, tuo tarpu Frenkas į čerpes plote plojosi visu veidu. Netrukus Redford'as pranyko, tarsi kibirkščiuojančios juostos būtų prarijusios jo kūną. Stengdamasis atsikvošėti Frano žinojo tik tiek, kad turi pasiekti Cassidy. O jeigu ji dabar yra dvare, tai tik toje patalpoje, kur matė apsėstą Dean'ą. Stoge skylę pramušė nesunkiai. Trumpindamas kelionę iki tikslo, kelią skynėsi jėga kiaurai sienas bei grindis. Į satanistiškais simboliais išmargintą kambarį taip pat įsiveržė per jėgą. Sebastianas tiesiog stovėjo ir žiūrėjo.
- Kas... Ką...-vos rinkdamas žodžius Frenkas lėtai artėjo prie sukniubusios Cassidy. Priešingai nei Redford'as, aktorius ne galvojo, o veikė. Šovė į priekį, tačiau pasijuto pagautas stiprios graiko rankos,-Ką tu po velniais darai?-Frenkas muistėsi bei ardėsi bandydamas išsilaisvinti,-Mes turim jai padėti, paleisk, mulki, paleisk sakau.
Sebastianas Frano reikalavimo neišpildė. Akys prisisunkė kraujo, kraupiu raudonumu užliedamos dramatišką sceną priešais. Redford'as suprato kas čia įvyko ir kad tai nutiko tik per jį. Jis neturėjo leisti Elissai net bandyti. Tik ne dabar, kai Tamsos jėgos buvo stipresnės, nei bet kada iki šiol. Elissa mirė. Jis leido jai žūti. Frenkas pažvelgė į Sebastianą, kurio išraiška patvirtino išvadą, kuria įžymybė atsisakė patikėti.
- Ar ji?..
Sebastianas užsimerkė ir šaltas, tirštas kraujas nuriedėjo akiduobėmis. Frano jautėsi sugniuždytas. Dar niekados nebuvo patyręs tokio bejėgiškumo. Suklupo ant žemės. Sustingęs žiūrėjo į priekį, bet vargu ar ką matė. Didelės, rudos akys atrodė stiklinės. Nenorėjo patikėti, kad tai viskas. Kad tikrų tikriausiai nebeturi nieko. Redford'as susiraukė. Jo povyza tikrai neišdavė gedulo nuotaikos. Įtemptas serafimo žvilgsnis privertė lubas įskilti ir tinkas ėmė byrėti sunaikindamas pentagramą. Tik to užteko, kad kaip mat atgijęs Dean'as papustytų padus. Sebastianas jo nesivijo. Neturėjo tam laiko. Kiekviena akimirka praleista pragare prilygsta amžinybei. Redford'as susikaupė ir užsimerkė.

Tokia aklina, nesuvokiama tamsa gali būti uždengusi tik Tamsos pasaulį. Jautė nesuskaičiuojamą galybę į save įsmeigtų akių. Šioje bekraštėje erdvėje ryškiai švietė tik Sebastianas - jo paties šviesa kaip kelrodė žvaigždė rodė vyrui kelią. Pojūtis būti čia - siaubingas. Tamsos pasaulis lėtai naikino, ardė, glemžėsi serafimui priklausančią šviesą ir nėra baisesnio jausmo už tai, kaip lėtai žūsta tavo siela. Iš pradžių demonai ir nukankintos sielos dar bandė stoti Redford'ui skersai kelio, tačiau kai suprato, kad tokie išsišokėliai netrukus pavirs pelenais, vietinė liaudis mielai praskyrė serafimui ištisą taką. Nežino kiek laiko ėjo, kiek jo šviesos pražuvo kol surado būtybę, kurios ieškojo. Moraksas buvo... šlykštus demonas. Iš tikrųjų sunku kažkaip kitaip apibūdinti natūralią demonų formą. Didelis kaip dangoraižis, beformis, apanglėjęs, pūvantis, su didelėm juodom akim ir plėšria, tuzino smailių bei kreivų dantų prikišta burna. Visi jie norėjo atrodyti kaip kokia nors organinė gyvybės forma, dėl to kiekvienas demonas, kiek galimybės leido, stengėsi turėti akis, nasrus, rankas. Išpera išsišiepė klaikiausia Sebastiano matyta šypsena pasveikindama netikėtą svečią.
- Atėjau tartis.

Elissa prabudo tuo pat metu, kai Redford'as prasimerkė. Ji prabudo garsiai, tūžmingai kvėpuodama, pašokusi. Frenkas dar neleido sau patikėti, kad Cassidy gyvenimas iš tikrųjų nutrūko, jis žiūrėjo į moterį taip, lyg lauktų, maldautų jos nubusti. Ir ji nubudo. Staigiai prie jos prilėkė, gležną jos kūną tvirtai apsivijo rankomis. Neverkė, kai žiūrėjo į ją mirusią, tačiau dabar laimės ašaros riedėjo upeliais.
- Tu esi beprotė. Visiškai išprotėjusi boba. Ar dėl manęs irgi darytum egzorcizmą?-Frano negalėjo sutalpinti euforijos, kurią jautė, tad tuo pačiu buvo sunku ir... užsičiaupti,-Juk tėvas nuolatos kartodavo, kad kur prasideda demonai baigiasi Argent šeimos veiksmai. Cas, nejau pamiršai tai?
Sebastiano patalpoje nebebuvo. Nebūtų galėjęs Elissai pažiūrėti į akis. Jis įrodė savo, fėja tikrai bandė suvaldyti jėgas, kurių suvaldyti ji negalėjo, bet ar jautėsi laimėjęs? Žinojo, kad moteris gali nukentėti, tačiau tikrai nesitikėjo, jog pavojus gali būti toks didelis, idant pasiglemš jos gyvybę. Suklydo. Vėl. Ir tai vos nesibaigė tragiškai. Sebastianas žinojo, kad negalės Elissos apsaugoti. Apsaugoti, pasirūpinti ja galės tik asmuo, kuris tamsiaplaukę iš tikrųjų myli. Kažkas Frenko akyse neleido Redford'ui suabejoti, jog jis ir yra tas vyras. Galbūt pačios Ambrose dar ankstyvaisiais savo gyvenimo metais užsimezgusi frustracija, keista trauka nebiologiniam savo broliui Frano, kažkaip keistai persidavė ir jųdviejų santykiuose. Kaip ten bebūtų, neketino gadinti Cassidy ir Frenko susitikimo. Ar tuo labiau nepamiršti paminėti to, kad už Elissos gyvybę teks sumokėti baisią kainą.

by **Elissa Ambrose** Kv. 06 21, 2018 4:17 am

New Me

NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Stone Sour - Song nr 3

‘’Prologue or why did it all go wrong in a first place ’’ ft. Frank Frano. (song)

Elissos gyvenime ivyko ne vienas luzis, kurio metu burtininke turejo vel ir vel is naujo atrasti save. It chameleonas, ji sugebejo pavyzdingai prisitaikyti ne tik prie besikeiciancios aplinkos, ikunyti jai pameteta amplua, bet ir visiskai, be sazines grauzaties likviduoti buvusi ‘’as’’. Pasinerusi i naujus, kvapa gniauziancius nuotykius, kuriu epicentre buvo Sebastian’as Redford’as, ji issizadejo ne tik medziotojos darbo, bet ir regis emociskai atitruko nuo seimos, zmoniu, kurie lig tol buvo viskas jos pasaulis. Visi jos pasauliai, visos jos pacios kaukes egzistavo is vien, taciau it besikeiciancios menulio fazes, it saule ir menulis – niekada vienu metu. Taciau tai kas ivyko visai neseniai buvo lemtinga bei dramatiska visu tu pasauliu apokalipse. Visi trys, Elisos gyvenime nepaprastai svarbus vyrai atsidure vienoje vietoje, viename laike tam, kad patys to greiciausiai nezinodami, isgelbeti feja nuo prazuties i kuria ja be galimybes pasirpeiesinti it magnetas trauke palikimo prakeiksmas. What comes up, must come down. Every beginning comes to an end.
Skeptikai, netikintis lemtimi dabar zinoma trukcios peciais, sakydami ‘’tai viso labo sutapimas’’,’’paika teorija’’, taciau ne paslaptis, jog uz harmonija atsakinga feja jau kuris laikas gyveno visiskame, neretai ant absurdiskumo ribos laviruojanciame chaose, kuri sukure… pati. Paradoksalu, tiesa? Elisos gyvenimas primine suirute, kurios siaubingai greitas tempas priverte pacia tamsiaplauke pamesti visus siulu galus. Ji atsidure tamsioje, vienisoje vietoje. Tapo pazeidziama. Labiau nei kada iki tol. Taciau butent to tamsiosioms jegoms ir reikejo. Butent dabar ji buvo tapusi puikia marijonete, irankiu butybiu, kurios neturejo fizinio kuno. Neturejo sielos. Neturejo veido. Ne atsitiktinai Ambrose palikuone jaute nenumaldoma, veliau net i fizine peraugusia trauka Sevastianos. Plika akimi nematoma, taciau jame gludinti sviesa feja trauke it svyturys. Kelrode zvaigzde. Elisa jo kontroles, priespaudos trosko pati to nesuvokdama, taciau toks moters elgesys, pasirodo, tebuvo naturalus meginimas issigelbeti. Issigelbeti jos sielai nuo prazuties, kuri neabejotinai lauke jos kuno. Jos kuno, kuris del palikimo priklause kitam, domonu pasauliui.
She will come back because I am the only one who deserves her ft. Asmodeus
Naujausiame pop kulturos skandalams aprasineti skirtame zurnaliukstyje pasirode dar vienas straipsnis spekuliuojantis neissenkancia Sebastiano Redfordo ‘’love life’’ tematika. ‘’Paslaptingoji tamsiaplauke – surogatine Katherine Pierce ir Sebastiano vaiku motina?’’ klause neabejotinai skaitytoju demesi patraukusi antraste, po kuria puikavosi kogero vienintele, paslapcia uzfiksuota Sebastiano ir Elisos nuotrauka. Joje, tuomet dar besilaukianti, grazuole buvo iamzinta besedanti i Redfordui priklausanti automobili, o tarpduryje ir regis niekur is namu keliauti nesiruosiantis vampyras, prie ausies glaude mobiluji telefona. Nieko skandalingo. Nieko provokuojancio. Taciau kad ir kas ziniasklaidai pakiso tokia ‘’genialia’’ ir deretu pamineti, faktais neparemta spekuliacija, garantuotai is to pasipelne. Zmogiskajai aka mirtingajai visuomenes daliai zymiuju vampyru porele labia patiko. Du, nepaprastai graziai besiziurintys, plastikos chirurgu nepaliesti, taciau nesenstantys individai, kuriuos gaube paslaptingumo skraiste gyveno prabangu, pasiturinti gyvenima, kuris trauke, viliojo, masino. Taciau buvo ir tokiu, kurie siems bei kitiems kraujageriams visiskai neprijaute. Pavydejo. Ir del to plake piktais liezuviais siekdami siuos apjuodinti.
Antraste pastebejes Asmodeus karciai syptelejo. Gurkstelejes tiesiai is grafino, vyras nuryjo gerklas isdeginusi spirituota gerima nepaisydamas ankstyvo dienos meto ar to, kad kompanijos svaiginantis siuo metu jam nepalaike niekas. Vienisas, prislegtas ir neatpazistamai pasikeites vyras grimzdo savo paties liudesio, pykcio bei savigailos liune is kurio issikrapstyti jam padeti butu galejusi tik ji. Liana. Taciau jos cia nebuvo. Jau kuris laikas jiedu nepalaike absoliuciai jokio kontakto ir tai ji vare i nevilti. Namai, kurie priklause jai, be grazuoles tapo kitokie. Sienos, kurios pries tai jam asocijavosi tik su teigiamais, sirdziai mielais prisiminimais dabar buvo tapusios jo kalejimu. Nukopijavo nuoroda, kuria kaip mat nusiunte Elissai. Zinojo, burtininkei minetas straipsnis nepatiks, taciau maziausiai buvo suinteresuotas josios jausmu sergejimu. Netgi tam tikra prasme norejo, kad ji kankintusi. Kankintusi mat sioji ne tik atsisake talkinti jam uzkariaujant Lianos sirdi bei ranka, bet ir atkalbejo ji nuo pirmines jo misijos nugalabyti ta kales vaika Sevastianos. –Isdavike…-vyro veide atsispindejo pyktis, panieka. Pries tai naivus, nesugadintas Asmodeus eme keistis. Pavydas, apmaudas ir sirdgela buvo nauji, nepatirti jausmai ir vyras sunkiai gebejo su jais susidoroti. Ar bent susigyventi. Tiesa pasakius, uzuot bandes, jis verciau skandino savo sielvarta ir jausmus alkoholyje. Zvilgtelejo i savo atspindi kristoliniame inde, kurio turini katik sutalpino savame, jau kuris laikas padoraus maisto nemaciusiame, skrandyje. Barzda apauges jo smakras, patamseje paakiai bei keleta dienu duso nemate plaukai atrode tikrai ne kaip. –Ji sugris… as priversiu ja sugrizti…

‘’Thanks for waking me up. I was having a nightmare (all my life)’’ ft. Frank Frano. (song)

Elissa ikvepe truksmingai, saiziai, tarsi pries tai deguonies stokoje, apmire jos plauciai jau butu speje subliuksti. Moteriai akivaizdziai buvo sunku kvepuoti ir tai atsispindejo vis dar panikos kupiname jos zvilgsnyje. Ji ziopciojo bandydama ikvepti, negaledama suprasti kodel tai padaryti yra taip beproto sunku. Jos akys kaip mat uzfiksavo Frano i kuri si netruko isikibti. Is pradziu silpnai, vos pajegdama, veliau taip, tarsi ji butu skendusi, o vyras butu vienintelis jai mestas gelbejimosi ratas. Ilgi, grakstus, tiesa, kiek pamele jos pirstai sukibo i vampyra desperatiskai, net siek tiek skaudziai. Jos akys prisipilde asaru. Nuosirdziu, tikru, nesuvaidintu, kurios eme upeliais teketi spalva atgaudinejanciu moters veidu. Ji neprabilo, neistare ne zodzio. Kukciodama ir drebedama ji spaudesi prie tamsiaplaukio visu savo kunu. Kuri laika jis tiesiog laike ja savo glebyje, kurtinancioje tyloje, kuria drumste tik fejos asaros. Nepaisant to, koks issekes bei nualintas buvo jos kunas, ji nesiliove gniauzusi jo virsutiniu rubu neleisdama siam bent kiek atsitraukti. Jai jo reikejo. Labiau nei kada nors anksciau.
Kai Frenkas pagulde liauna Ambrose kuna ant lovos, ji pramerke akis. –Neiseik,-istare silpnu, maldaujanciu balsu. Jos veidas prigludo prie vyro krutines, kuri, deja, buvo neiprastai vesi. Ji nuryjo gomuri emusi gniauzti nora ir vel pravirkti. Vis dar nebuvo susitaikiusi su jo mirtimi. Vis dar nebuvo jam uz tai atleidusi. Frenko pasirinkimas tapti vampyru gerokai atitolino ir taip glaudziais santykiais pasigirti negalinciu giminaicius. Ji tam nepritare, taciau niekada nebande apie tai su Frano pasikalbeti, isklausyti jo puse. Paprasciausiai nemate prames. Vyras visuomet buvo linkes tikraji ‘’as’’ slepti. O gal taip iseidavo tiesiog savaime? Juk ne veltui yra sakoma, kad menininkai daznai pasizymi jautria siela, kuria talentingas aktorius puikiai maskavo ikunydamas ivairialypius, kritiku pripazintus personazus, kurie neretai vienas nuo kito skyresi it diena ir naktis. Taip, Elisa buvo maciusi kiekviena Frano suvaidinta filma, nors ir apsimete, kad tiek vyro karjera, tiek asmeninis jo gyvenimas jai visiskai ne motais. Ne paslaptis, kad ir pati Ambrose puikiai ikunydavo ‘’veikejus’’, tokius kaip kietakakte subiniu spardytoja Cassidy ar bebaime, juodaja magija uzsiiminejanti ragana. Taciau tiesa ta, kad tikroji Elissa buvo trapi, pazeidziama, emociskai nestabili butybe, kuri paniskai bijojo isipareigojimu. Ne atsitiktinumas, kad visus tris is esmes be galo reiskmingus savo gyvenime vyrus moteris arba atstume eretisku savo elgesiu, arba samoningai sukomplikavo santykius nepalikdama kelio atgal. Frenkas buvo vienintelis nuo jos atsitraukes laiku.
Kai Elissa nubudo, uz lango pliaupe lietus. Apsiniaukes, darganotas oras lauke puikiai derejo su slogia moters nuotaika. Apsidaire. Pakilo is lovos sunkiai, tarsi visas jos kunas, visi raumenys butu kategoriskai tam priesinesi. Praverusi langa ji isiklause. Nuo mazu dienu dievino garsa lietaus, kuris harmoningai susimaises su aplink osiancio misko simfonija virsdavo graziausia, nepaprastai atpalaiduojancia muzika. Giliai ikvepusi salto, taciau gaivaus oro burtininke blankiai syptelejo. Tik taip arti mirties slenkscio pabuvojes zmogus galejo deramai ivertinti galimybe kvepuoti, matyti, jausti kaip pasiurpusi ranku oda pasidengia mazyciais, zasies oda primenanciais spuogeliais. –Frenkai?-istare gana tyliai, mat nuo troskulio sulipusios gerklos siek tiek sopejo. Nieko. Kolidoriuje pasigirdes snaresys nutilo. Numojusi i tai ranka, feja nuzingsniavo i vonios kambari, kuriame issinere is purvinu, nemaloniai prie kuno prigludusiu rubu. Nusiprause. Isisupusi i ranksluosti ji priejo prie veidrodzio ir kuri laika zvelge i jame regima atvaizda… sypsodamasi. Makiazo neparyzkinti jos bruozai bei slapi, pecius apgule plaukai atrode kupini givybes. Veidrodyje stovinti moteris buvo ji – Elissa. Ne Argent, ne Ambrose. Ne feju likimo nasta ant peciu su savimi tempianti burtininke. Ne medziotoja. Tiesiog Elissa. Is miegamojo ja pasieke negarsus, vyriskas krenkstelejimas. Nebuvo su savimi pasiemusi kitu, svariu rubu todel teko kambarin grizti isisupusiai i dideli, puru ranksluosti. –Atleisk,-sukuzdejo nejaukiai sypteledama. Jo veide atsispindejo rimtis, priekaistas, taciau tai vargiai turejo ka nors bendra su jos apranga. Ji zinojo – judvieju laukia neisvengiamas ir greiciausiai ne itin malonus pokalbis. –As neesu tam pasiruosusi, Frenkai,-nudelbdama akis i komodos slaciu, kuriame ieskojo apatiniu, ji neigiamai krestelejo galva. –As amzinai liksiu tau dekinga uz tai, ka vakar padarei,-ak, kaip ironiska. ‘’Amzinai’’… Elissa ne neitare, kad jos gyvenimo linija tapo susieta su nemirelio. Maza to, tai nebuvo vienintele kaina, kuria burtininkei ateityje teks sumoketi idant Seabstiano deka liko gyvuju pasaulyje.

‘’Let me take a step towards you...’’ ft. Frank Frano. (song)

-Neketinu saves teisinti,-judvieju akys susitiko. Tose rudose, giliose vyro akyse ji galejo izvelgti sioki toki nusiraminima supratus, kad burtininke neketina teisinti iracionalaus savo elgesio bei nedovanotinos metodikos siekiant isgelbeti Winchesteri. Ji atsiduso. Jis neatrode intimidated testi si pokalbi tiesiog cia ir dabar. Jo ne kiek netrikde josios apranga, kurios menkumas jai paciai kele sioki toki diskomforta. Jis tebetylejo. Is stalciaus issitraukusi liemenele ji nejaukiai sugniauze ja kumstyje. –As…-jos balsas suvirpejo. –As negaliu dabar apie tai kalbeti, supranti?-verksmngas moters tonas neabejotinai signalizavo atsitraukti, duoti jai erdves. Nusigrezusi ji patrauke vonios kambario link. Trinktelejusi durimis ji leido suprasti – ‘’isek’’. Ji ir vel ji nuo saves stume, nors visa esybe trosko buti jo apkabinta. Jaustis saugi. Ne pati negalejo deramai paaiskinti savo elgesio ar kodel taip baiminosi ji prisileisti, jam atsiverti. Frenkas tiek daug apie ja nezinojo. Siuo metu Ambrose butu su kur kas didesniu entuziazmu pasirinkusi prasmegti skradziai nei atskleidusi jam visas pikantiskas savo gyvenimo detales. Ji jaute didziule kalte, bei geda del to kas nutiko tarp jos ir Sebastiano. Jautesi visiskai niekam tikusi del to kaip negriztamai susimove bandydama is tamsos gniauztu isvaduoti Dean’a. Nebutu pakelusi nusivylimo jo akyse. Tose tamsiose, svajingose akyse, kurios tebezvelge i ja taip, kaip ir anksciau. Kuriose atsispindejo meile bei rupestis. Akyse, kurias Elissa nuosirdziai mylejo.
I vestibiuli ji nusileido praejus geram pusvalandziui. Apsirengusi, svelniai pasiryzkinusi akis bei is paziuros susideliojusi savas mintis bei nusiraminusi. Nudelbusi akis ji letais zingsniais priartejo prie valgomojo stalo isitaisydama priesais greiciausiai alkoholini gerima gurksnojanti tamsiaplauki aktoriu. Prabilo ne is karto, tarsi nebudama tikra ar tarp ju tvyranti atmosfera tebera pozityvi, ‘’draugiska’’. –Tikriausiai reiektu pradeti nuo to, kad mano tikrasis vardas nera Cassidy,-pasiremusi i tamsu, azuolini stala alkunemis ji i vyra isisteibelejo drasiai, ryztingai. –As egzistuoju jau ne pirma tukstantmeti,-ji giliai ikvepe. Jis tebesiklause ir tai skatino ja kalbeti toliau. -Tebeesu gyva tik todel, kad juodosios magijos deka, kai dar buvau vaikas, savo brolio buvau ikalinta kalejime, kuri nuo sio pasaulio skiria portalai, kuriuos perprasti man prireike nemazai laiko,-jos kaktoje isimete keletas nerimo rauksliu. Perprasti Frano fizionomija buvo sunku, veik neimanoma. –Kai tavo tevas mane rado, as neatsiminiau nieko. Nezinojau nei kas esu, nei, kad sugebu burti,-vyras staiga pakilo. Nebudama tikra – tam, kad iseitu, ar viso labo norejo papildyti savo stikline tauriuoju gerimu, Elissa stryktelejo jam ikandin. –Tiesa ta, kad as vis dar nezinau kas is tiesu esu, Frenkai,-jos zvilgsnis atrode nuosirdus, liudnas. –Mano istorija yra paini ir sudetinga ir as nezinau ar kada sugebesiu tau viska paaiskinti,-pirstais isitverusi i kedes atbraila ji prikando apatine savo lupa. –Kaip ir tada, kai pirma karta perzengiau siu namu slenksti, Frenkai, as nezinau kas manes laukia, bet as netikiu atsitiktinumais,-neigiamai krestelejusi dar dregnus savo plaukus ji ir vel suziuro jam i akis. Norejo, taciau bijojo prie jo prieiti. Jautesi neuztikrinta tolimesniais savo veiksmais. Tam tikra prasme jautesi nusipelniusi jo paniekos, taciau prarsti nebeturejo ko. –Butu kvaila, gavus antra sansa gyventi ir vel priimineti tuos pacius sprendimus, kurie galiausiai privede mane prie beprasmes mirties sio namo palepeje,-moters veide smestelejo apmaudi sypsena. –As negaliu pakeisti to kas esu. Negaliu pakeisti to kas nutiko Dean’ui ir veikiausiai visa likusi gyvenima praleisiu klausdama saves kaip butu susiklostes jo likimas jei buciau ryzusis savaji susieti su jo,-puikiai suprato berianti druska ant zaizdos, taciau kai kurie dalykai turejo buti issakyti balsu idant jiedu galetu per juos perkopti. –Tu esi ir visada buvai man be galo svarbus, Frenkai. Bet tu privalai laikytis nuo manes kaip imanoma atokiau,-jos akyse sublizgejo asaros. Ji prunkstelejo, liudnai susijuoke stengdamasi savo emocijas tramdyti. –As… as nezinau kaip tai sustabdyti. Nezinau kaip liautis. Tarsi it magnetas traukciau prie saves tamsa, supranti?-jos maldaujantis zvilgsnis atrode paluzes.

by **Marcel Gerard** Kv. 06 21, 2018 1:29 pm

No one but me

NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: AC/DC - Are You Ready

Artimo grįžimas iš mirusiųjų į gyvųjų pasaulį - ne toks jau ir dažnas reiškinys gyvenime, pripažinkim. Ir visgi per palyginus labai trumpą laiko tarpą, mirusiųjų karalystė jam grąžino tiek Oliviją, tiek Elissą. Neįmanoma apsakyti kiek tūkstančių kartų pastaroji patirtis, susijusi su moralinio-atžvilgio-giminaite buvo malonesnė lyginant su žinia, jog buvusi ponia Frano anaiptol nedula po žeme, tačiau vartosi pataluose nemirtingo maniako, kuris maža to, vizualiai priminė patį Frenką (ir iš kur jam vargšui žinot, kad tai iš tikrųjų James'as jos gyvenime atsirado anksčiau, nei šlovės bei pinigų išlepintas Holivudo žvaigždūnas). Instinktyviai Elgdamasis taip, kad visus nuo savęs atstumtų, Frano tuo pačiu siaubingai bijojo likti vienas. Jam niekados nebuvo sunku turėti draugų, aibę, krūvą jų, bet visi vyro bandymai megzti platoniškus ar kiek intymesnius santykius sugriūdavo visuomet kai aktorius užsimanydavo mažiau paviršutiniškumo. Jis neturėjo tikrų draugų, vos keliems asmenims jis IŠ TIKRŲJŲ rūpėjo kaip individas, o ne priemonė pinigams kalti. Ir visgi iš tos mažos saujelės asmenų, kurie vis dar gives a shit, Elissa buvo jam svarbiausia. Netekti jos... Tai būtų nepataisomai žalinga ir taip disfunkcionaliai vyro asmenybei. Net ir jam reikėjo žmonių, kurių draugijoje pasijaustų paprasta, pilkos visuomenės dalimi. Elissos Frenkas netraukė dėl to, kad vargais ne galais užkopė į Holivudo šlovės olimpą, kad mažiausiai kartą į metus pasirodo didžiulio biudžeto blockbuster'is, kuriame Frano atlieka pagrindinį vaidmenį, kad Frano turi namų ir mašinų. Ją Frenkas traukė dėl to, jog jis jai buvo artimas. Pripažinkim, visame pasaulyje jie beturėjo vienas kitą principu, kuris nežalojo nei fiziškai, nei psichologiškai. Būti kartu, dalintis mintimis, bendrauti vienas su kitu, suprasti vienas kitą jiems buvo kur kas paprasčiau, nei analogiškai kontaktuoti su kitas svarbias roles jų gyvenimuose užimančiais asmenimis. Ir visgi jie vienas nuo kito vis bėgo, ir bėgo, ir bėgo... Holivudas tikrai nėra pati švenčiausia vieta žemėje. Ir jeigu nuo pat mažų dienų buvai anarchistas, troškai visiškos laisvės bei identiteto, nesunku šiek tiek supūti iš vidaus. Frenko pasaulyje beveik nieko nebuvo švento. Vyras neturėjo tabu visomis įmanomomis prasmėmis, tad jausti kažką visai ne giminiško savo adoptive sister Elissai Frenkas nesibodėjo. Jis mėgo laužyti socialinius konstruktus. Visiškai natūraliai, tokia buvo jo natūra. Kad pateko į ratą, kuriame Elissa sukosi meistriškai it profesionalė, vampyras gi nežinojo. Nežinojo nieko apie visokius palikimus, kad senovinė Ambrose familija maišosi tarpusavy kaip kokie Targarianai. Frenkas netgi neturėjo jokių magiškų, paranormalių jungčių, kurios jį prie Elissos masintų, kaip josios ir Sebastiano atveju. Ji tikrai, nuoširdžiai jam rūpėjo. Žmonės gana dažnai patys, instinktyviai bėga nuo savo ramybės uosto. Galbūt adrenalinas, problemos, kažkokie rūpesčiai, stiprus psichologinis stimulas įtraukia ar net mažumėlę apsėda. Elissa iš ties gebėjo elgtis destruktyviai ir tame Frano galėjo atpažinti save patį. Tekėti įprasta gyvenimo vaga, galų gale, būtų siaubingai nuobodu. Vargu ar tamsiaplaukė pasikeis. Dar daugiau abejonių kyla dėl Frenko pasikeitimo. Jie galėjo sugalvoti tuziną priežasčių kodėl jie ir toliau turėtų sėkmingai bei noriai vienas su kitu nebendrauti, juolab keli įvykiai buvusiuose tėvo namuose, įskaitant jųdviejų bučinį sudėjo lemiamus taškus ant i. Tačiau tuo pačiu grįžti į savą realybę iš šito susitikimo nepešus visiškai nieko būtų nemalonu - tai tikrai užslėgtų sąžinę. Frenkas negrįžo namo į Los Andželą, jis pasiliko su Elissa "iki kol jai pagerės" ir tai tikrai šį tą reiškė.
Argent'ų giminė nuo pat XXI amžiaus nebuvo turtinga. Pirmojo pasaulinio karo metais dvaras, kuris buvo tikrai per brangus išlaikyti žmonėms, didžiąją dalį gyvenimo praleidžiantiems medžiojant paranormalias būtybes, buvo paverstas ligonine. Vėliau atkutęs industrialistas, taip pat Argent giminės atstovas dvarą perpirko ir pritaikė daugiau kaip gyvenamosios paskirties pastatą. Antrojo pasaulinio karo metu dvaras liko gana smarkiai suniokotas, o nuo to meto bendro amato vienijami šeimos atstovai statinį tvarkė ir renovavo savomis bendromis, pagrinde "on a budget" lėšomis. Iki pat dabar dvaras išliko gan nykus, šaltas, vos kelios patalpos buvo bent dalinai skirtos gyvenimui. Tikėjosi, kad Cassidy pasielgs sumaniai ir dvarą paprasčiausiai parduos. Visgi, šio to vertas jis tikrai buvo. Net jeigu ir pūpsojo tokioje nykioje valstijoje. Frenkas neįsivaizdavo įseserės savoje aplinkoje, aplinkoje, kurioje vyras lėbauja ir paleistuvauja, tad nusprendęs Jutoje užsibūti privalėjo nusibausti. Net jeigu ir nebebuvo priklausomas nuo kvaišalų, išstumti iš savęs priklausomybę komfortui bei prabangai sunkiau. Nepaisant to, kad nesistengdavo palaikyti elementarios tvarkos net namuose, Frano mėgdavo, kai juos idealiai sutvarkydavo tam tikslui samdomi darbuotojai. Vyras buvo pats netvarkingiausias pedantas kokį tik galėjai rasti. Tačiau dabar apie tai vyras nemąstė. Dulkini paviršiai, akimirksniu sutepę garsių dizainerių rūbus aktoriui neimponavo. Svarbiausias buvo šis momentas, šis sukrečiančiai teigiamas momentas, Elissa ir nesavanaudiška ekstazė, kurią jautė. Taip nesidžiaugė nuo to karto, kai pelnė Oskaro statulėlę ir nustojo vaidinti rimtuose, į kino elito apdovanojimus orientuotuose filmuose. Bet tai savanaudiškas džiaugsmas, dabar jautė visai ką kito. Nejuto į jį desperatiškai susmeigtų Elissos pirštų, visus mažiau malonius faktorius stelbė be galo stiprios emocijos. Tiesiog sėdėjo, laikė ją glėbyje ir švelniai glostė tamsius jos plaukus. Nesuprato tamsiaplaukės kūno kalbos, bet to ir nereikėjo. Neketino trauktis. Laikyti ją glėbyje buvo nepaprastai gera. Tai kažkas tokio, ko troškai ilgai, apie ką nepagalvodavai, kad to trokšti, tačiau kai tai nutiko pasijutai tiesiog nežemiškai. Ir iš tikrųjų šią akimirką, šioje vietoje ir šioje situacijoje egzistavo tik juodu.
- Aš jau beveik matau, kaip vos atgavusi kvapą išleki gaudyti Dean'o, nes šalia nėra žmogaus, kuris tave sustabdytų. Oi, patikėk manim, aš tikrai niekur neisiu,-pats nusistebėjo, kaip skambiai, žvaliai bei kiek perdėm energingai nuskambėjo jo balsas. Jau pamiršo kaip emocijos gali stipriai paveikti kūną. Lyg būtų sušniojęs riebią kokaino liniją. Jo nelaimei, vampyriško organizmo narkotikai šitaip nebeveikė ir norint sužadinti kažkokią stiprią reakciją, kuri nebūtų susijusi su vampyrizmu, reiktų gerai pasukti galvą. Ko Frano, žinoma, nedarė. Šaltos jo lūpos palietė Elissos kaktą. Aktoriaus elgsena, jos pobūdis, manierizmas nesirišo su meilės ištroškusio vyro polėkiu, Frenkas elgėsi gana globėjiškai. Jam buvo nemalonu žiūrėti į Cassidy tokią... išsekusią. Nežinojo kas dėjosi moters gyvenime, tačiau įspūdingo, veik nežemiško grožio moteris tikrai buvo praradusi savo spindesį. Ir niekas kitas taip aiškiai neišduoda piktnaudžiavimo savo pačios gerove. Žvelgdamas į ją puikiai atsiminė save patį, kai dėl žiauraus narkotikų bei alkoholio vartojimo sukosi siaubingame, nesibaigiančiame pagyrių ir dirbtinai sukelto šėlsmo liūne. Kai prabudus taip plyšdavo galva, idant keikdavai save iš viso prabudus. Kai neatsimindavai su kiek žmonių permiegojai ir ar saugojaisi. Kai žvelgdamas į veidrodį šlykštėjosi tuo paburkusiu, papilkėjusiu vaiduokliu. Kai apimdavo žūtbūtinio apsisvaiginimo įniršis, kai organizmas klykte išsireikalaudavo svaigalų, o trumpais abstinencijos momentais netyčia pasipainiojusį žmogų galėdavo plikomis rankomis uždaužyti. Po šiai dienai nežinojo kokius kerus Olivija pasitelkė, idant padėjo Frenkui iš viso to išsikapstyti, rūpesčiu bei nuoširdžia meile pranokdama net pačias geriausias pasaulio "blaivyklas". Kartais, trumpais nesąmoningos beprotybės momentais ilgėdavosi to pasiutusio, toksiško ritmo. Svaigalai, narkotikai, na, bent jau kol esi sočiai jų privartojęs, nuostabiai užmaskuoja visus širdies bei sielos skaudulius. Tampi visiškai kitokiu žmogumi. Jautiesi neįtikimai, jautiesi galingas. Mintis apie tai, kad Elissa sau kažkaip neabejotinai kenkia vertė jaustis be galo nemaloniai. Netgi nesaugiai. Po jų šeimos stogu būtent Frenkas buvo tas silpnas, tėvo lūkesčių nepateisinantis, "nurašytas" individas. Frano priėmė kritišką, kartais net skaudinantį John'o požiūrį, vilkėjo jį tarsi šarvus. Į Cassidy žvelgė su pavydu, jai nereikėjo net stengtis, idant įtiktų tėvui - jųdviejų ryšys buvo iš tikrųjų ypatingas. Frenkas net ir pasukęs į Holivudą pyktį ant tėvo išnaudojo parakui nesustabdomam, užtikrintam, kartais beatodairiškam kopimui karjeros laiptais. Net pasiekęs aukštumas amate, kuris priešingai nei kone absoliučiai visi kiti dalykai gyvenime Frenkui patiko, vyras nejautė nė lašelio tėvo palankumo. Vis vieną mylėdamas John'ą Frano džiaugėsi, jog jis turi Cassidy, kuri duoda jam viską, ko senis norėjo iš savo vaikų. Laikė Elissą glėbyje, tvirtai apkabinęs rankomis tą liesą kūnelį jausdamas, lyg moteris neturėtų teisės kentėti labiau, nei Frenkas. Tai nebuvo teisinga. Jei ne dėl jos pačios, tai dėl šviesaus John'o atminimo.
Snūduriui pasiduoti taptų kur kas lengviau, jei toks imtų. Vegetavimas vienumoje, o priedo, dar ir šitoj supelijusioj griuvenoj vertė natūraliai sunkiai vienoje vietoje nustygstantį Frenką kraustytis iš proto. Audra siautė visą laiką, kol Elissa ilsėjosi. Netoliese trenkęs žaibas sugadino elektros tiekimą, tad net sušikto televizoriaus pažiūrėti negalėjo. "Pubg" žaidimą grajino iki pat to momento, kai nusprogo telefonas. Bandė skaityti kažkokią knygą, bet veltui - prisiminė, kad to paprasčiausiai nemėgsta. Netgi scenarijus dažniausiai perskaitydavo Patricija ar Olivija ir pasakydavo ar Frenkui verta to vaidmens imtis. Tada sugalvojo pasiknisti po kambaryje užsilikusius daiktus. Aplūžusioje sekcijoje rado keletą nuotraukų. Vienoje jų buvo įamžintas John'o prosenelis (tiesiog nesuvokiama, koks panašus jis buvo į patį John'ą), kitoje... Vyras nevalingai šyptelėjo prisiminęs fotografijoje įamžintą akimirką iš to vakaro. Argent'ų šeima visados pasižymėjo didele vienybe bei nuoširdžiai, tarsi vertybe puoselėjamu artumu. Frenkas galėjo atsiminti dešimtis padėkos dienų, kai didelį kalakutą pjaustydavo už tą patį kalakutą didesnis giminės ratas. Jie rengdavo netgi sumautus giminės susibūrimus. Kokie 7-8 metai atgal. Tai buvo paskutinis Argent'ų "meet & greet" iki John'o mirties. Į vieną sutartą vietą susiedavo būrys įvairiausios pakraipos giminaičių, kurie valgė, gėrė, puikavosi ginklais, mechanizmais, "trofėjais" bei natūraliais šeimos prieaugliais arba kitaip tariant būsima medžiotojų karta. Tikrai ne visi Argent'ai ir be Frenko pavyzdžio užsiiminėjo medžiokle, tačiau John'as visada stengėsi savo sūnaus atsitraukimą perteikti itin neigiamai. Taip neigiamai, idant tas negatyvumas nesunkiai persiduodavo ir kitiems. Argen'ai nemėgo sėkmingų "civilinio" gyvenimo pavyzdžių. Neva, jie turėtų galios užkrėsti naują, dar tik augančią medžiotojų kartą siaubingu liberalizmu. John'ui iš ties pasisekė, kad numirė anksčiau, nei į viešumą iškilo vampyrai. Jis nebūtų pajėgęs priimti Argent'ų tradicijų bei medžiotojų žlugimo. Tai būtų jį suėdę greičiau, nei vėžys. Frenkas neketino vykti į planuojamą susitikimą. Kaip tik filmavosi naujame projekte, buvo neseniai paleistas iš reabilitacinės klinikos, eilinį kartą bandžiusios iškrapštyti aktoriaus priklausomybes, tad jam mažų mažiausiai norėjosi stimulo prisigerti. Visgi su juo susisiekė Cassidy, pranešė apie tėvo diagnozę. Nuo to momento jie abu žinojo, kad Frenkas atvyks. Sueigos pradžia, kaip ir žinojo, pasirodė nyki. Nepaprastai traukė prie butelio, tačiau didvyriškai laikėsi. Jo nuostabai, tikrai ne visi Argent'ai neigiamai žiūrėjo į vienintelį giminėje pasauliniu mastu išgarsėjusį egzempliorių. Tarp dėdžių pusseserių ir tetų sutuoktinių pasitaikė keli Frano talento gerbėjai, tad visai maloniai praleido laiką su jais šnekučiuodamasis. Viskas pakrypo kur kas prastesne linkme, kai Frenkas pabandė pasikalbėti su John'u tam, jog įtikintų jį gydytis, mat aktorius parūpinsiąs geriausią įmanomą gydymą. Senis niekados nebūtų pripažinęs to, kad jo sūnaus pasirinktas kelias galėjo būti kažkuo teigiamas, naudingas. Jie susivaidijo ir Frano dar niekados šitaip netroško išgerti. 79 blaivybės paros liko godžiai užpiltos pigiu Tenesio burbonu. Pastebėjusi tai, jog Frenkas pradeda įsišėlti įsikišo Cassidy. Ir jai tikrai pavyko patraukti vyro dėmesį, mažne visą į save.
- Jautiesi šiek tiek vieniša, nes nėra Dean'o, paskui kurį galėtum sekioti, taip? Kaip sekiojai daugiau nei pusę savo niekingo gyvenimo? Galvojau numirsiu iš juoko, kai Kvinė patvirtino, kad nepaisant visų tų metų, visų tų lūkesčių jūs net neesat pora-vargu ar Cassidy nustebo, kad jos įbrolis rinko tokius pagiežingus žodžius. Greičiausiai jo galvoje Cass ir Dean'as tapo "the thing" anksčiau, nei jiedu patys tam pasiryžo. Tamsiaplaukė įpyko, jie rėkė vienas ant kito iki momento, kol kalba netikėtai pakrypo John'o linkme.
- Tas stuobrys atsisakė mano pasiūlyto gydymo. Aš nieko negaliu dėl to padaryti. Galiausiai ko tu tikėjaisi? Puikiai žinai ką jis galvoja apie mano karjerą, Holivudą ir mano pinigus. Velniop tą senį,-jai nebuvo malonu klausytis to, kaip Frenkas deda į šuns dienas John'ą, tačiau tą akimirką ir ji pati širdo ant tėvo už jo kietasprandiškumą.
- Ei...-Frano akys jau kurį metą įtemptai smigo į terasą, kurioje su kažkokiu "dėdės dėde" šnekučiavosi pritrenkiančios išvaizdos mergina. Bet koks jo interesas į Cassidy liko perkeltas į naują susidomėjimo objektą,-Ar ten?..-patvirtinimą nesunkiai įskaitė moters veide,-Žinai, aš dulkinu "Victoria's secret" modelius ir net jie neatrodo taip, kaip ji. Mieloji, tu manęs nelauk. Namo šiandien negrįšiu.
Frenkas elgėsi tipiškai sau. Elgėsi šlykščiai, nedovanotinai, mėgaudamasis tuo, kiek piktų žvilgsnių gali į save sutraukti. Jis mėgavosi galėdamas eilinį sykį nuvilti pačią įseserę. Frano niekados nepagalvojo, kad iš Jennifer gali "gautis" tokia įstabi moteris. Visą likusį vakarą jiedu šnekučiavosi, gėrė, aktorius dosniai dalino savo šarmą bei sąmojingumą. Greičiausiai Cassidy buvo įsitikinusi, kad galiausiai Jennifer'ę Frenkas įsitempė ir į lovą. Na, Amerikoje seksualinė patirtis tarp pusbrolių ir pusseserių nėra retas reiškinys. Ta patirtimi vyras gosliai, liguistai viduje didžiavosi. Prisiminęs Jennifer'ę atsiminė ir Andrėją. Jos abi, bent gyvos, iš viso? Pasakyti negalėjo. O ir neypatingai rūpėjo.
Nuotraukoje įamžinti buvo mažiausiai dvi dešimtys Argent giminės atstovų. Kairiajame kampe stovėjo ir Frenkas, per petį apsikabinęs Jennifer. Išsišiepęs, patenkintas. Frano padėjo nuotraukas ten iš kur jas surado. Vampyriška klausa kaip mat užfiksavo judesį sklindantį iš Elissos "apartamentų". Neskubėjo jai pasirodyti. Kažkaip įdomiai jautėsi po atsiminimo, laukė kol jausis mažiau... patenkintas. Kai šis jausmas užgimė, kiti pasitenkinimą menantys faktoriai ėmė sunktis vienas po kito. Frenkas jautėsi patenkintas, kad Cassidy nepavyko išvaryti tų velnių iš Dean'o, jautėsi patenkintas, kad Dean'as paspruko, jautėsi patenkintas, kad jo ir įseserės momento nesutrukdė Sebastianas, kuris nusprendė apie save nepranešęs pasišalinti. Visos aplinkybės buvo jam palankios. Palankios užlopyti skyles jųdviejų su Cass santykiuose. Juk neturėjo visiškai jokio preteksto išsidibinėti, gerokai hiperbolizuoti tas itin šlykščias savo savybes. Į moters kambarį pakilo nešinas didele stikline vandens, įkvėptas pasitikėjimo savimi. Matyti tamsiaplaukę bent jau pailsėjusią buvo itin malonu. Jos liesas kūnas šaukė "BLYNŲ SU KLEVŲ SIRUPU, RAVIOLIŲ", tačiau geriausiu atveju Frenkas parūpinti galėjo "MĖSAINIŲ! BULVYČIŲ!".
- Atėjau čia ne tik tam, kad užpulčiau tave klausimais. Nori tikėk, nori ne, bet aš netgi beveik tave supratu,-ir tikrai, Frano SUPRATO Elissos motyvus. Ji elgėsi drąsiai, kvailai, žūtbūtiniškai ir Frenkas pats turėjo elgtis taip dėl Olivijos. Tačiau jis to nepadarė. Nutylėjo tai, jog tokios didelės fėjos padėkos jis netgi nėra vertas. Buvo pasiryžęs nutylėti faktą dėl neabejotino bei viską pakeitusio Sebastiano indėlio ir išlaikyti jį nežinioje kaip įmanoma ilgiau.
- Supranti...-Frenkas giliai atsiduso išreikšdamas emociją,-Tikrai nesu tas asmuo, su kuriuo galima leistis į prasmės ieškojimus. Neturiu teisės tavęs teisti, nes pripažinkim, per savo gyvenimą esi padariusi kur kas mažiau kvailų, blogų ir šlykščių dalykų, nei aš,-vyras šyptelėjo. Be kartėlio, apmaudo ar pasididžiavimo. Tiesiog. Šyptelėjo. Kad moters nuotaikai taip greitai subjurs ir ims priminti už lango šėlstantį orą aktorius nesitikėjo. Nenorėjo sudaryti įspūdžio, jog spaudžia Elissą į kampą. Jam netgi pasidarė nemalonu, kad ji taip sureagavo. Tarsi norėtų Frenką atstumti, pasilikti vienumoje, nepasidalinti skausmu. Žinoma jei ji... Pyst ir imtų pasitikėti vyru, tai būtų keista. Vis dėlto užtenka pažvelgti į jų abiejų akis ir tampa aišku - jie abu pasikeitė labiau, nei patys buvo pajėgūs tai suvokti.
- Aš nenoriu apie tai kalbėti!-riktelėjo pavymui vonios kambario durų trenksmo,-Aš net nesuprantu apie ką mes nenorim kalbėti! Uhhhh,-suurzgė apimtas momentinio pykčio,-Kai atsibos verkti nusileisk į apačią. O kadangi esi moteris, ir jums paprastai labai greitai neatsibosta verkti, aš užsuksiu į "Burger King'ą" mėsainių. Nes dėl Viešpaties malonės, moterie, tau reikia valgyti.
Frenkas išėjo davęs Elissai to, ko ji pageidavo - erdvės. Kas supranta moterų psichologiją jokiu būdu neduotų jai erdvės. Juk moterų pasaulyje "ne" reiškė "taip", "ne" reiškė "ne", "taip" reiškė "ne ir... Visaip kitaip.
Vairuodamas nuomotą, kažkokį nusmurgusį Ford'ą jautėsi kaip visiškas kaimietis. Pasisekė, kad užkandinė riogsojo visai netoli. Taip ar taip Frenkui kone gyvybiškai reikėjo šiek tiek prasiblaškyti. Bent prasukti kažkiek mylių ekonominės klasės automobiliu. "Burger King'e" aptarnaujanti mergina pasirodė ypač žavi. Būtų nesunkiai gavęs jos numerį, bet vyrą kažkas sustabdė. Kažkas, kas šiuo momentu neskubėjo išlysti iš vonios kambario. Stebėtina, kad net esant tokiam orui susisuko per pusvalandį. Buvo neseniai grįžęs, ant stalo dėliojo krūvą popierinių maišelių, kai laiptais nusileido Elissa.
- Atrodai gražiai,-mestelėjo kaip įmanoma atsainiau, lyg tarp kitko,-Net nepasakytum, kad baigi išverkti akis. Dieve, dieve, kas tokio vyksta tavo gyvenime, kad tave taip... išgręžė?-Frenkas atrodė visiškai nuoširdžiai susirūpinęs. Ir tada Elissa pradėjo. Vampyras nepatraukė nuo jos veido savo didelių rudų akių. Jos važinėjo nuo moters žvilgsnio, iki lūpų, nuo lūpų - link žvilgsnio. Stengėsi būti atidus, suprasti kiekvieną žodį ir po juo slypinčią prasmę. Jautėsi bene taip pat, kaip tada, kai jo branginama garsi Los Andželo advokatė Olivija atsinešė stoooorą bylą su daugyyyybe įrašų, kurie buvo susiję su visai kitokia, nei kad Frenkas pažinojo Olivijos asmenybės dalimi. Suprasti vampyro išraiškos jis tikrai negalėjo. Patyręs aktorius puikiai valdė kiekvieną veido raumenėlį. Palengva turinys viskio stiklinėje ištuštėjo. Norėjo dar ir gėrė su nemirštančia viltimi, jog galbūt įvyks kažkoks stebuklas ir galva bent truputėlį maloniai apsisuks. Gal ir apsisuko? Nes finaliniai Elissos žodžiai atrodė neįtikėtini. Tarsi haliucinacija sukelta etilo alkoholio. Galėjo prisiekti pajutęs, kaip jo šalta, vampyriška širdis suspurdo krūtinėje. Netikėtai Frano nusijuokė. Net nesuprato, kad tokia jo reakcija galėjo pasirodyti pernelyg įvairialypė. Kad ji galėjo net Elissą kiek įžeisti.
- Gyventi paprastai, laimingai bei nuspėjamai būtų neapsakomai nuobodu. Ką ne?-Frenkas atrodė nerūpestingai. Ne nejautriai. Nerūpestingai. Jo kūnas akivaizdžiai reagavo į tamsiaplaukę, į jos rūpesčius, tačiau vampyro pozicija nedarė iš to jokios dramos,-Aš net įsivaizduoti negaliu kokia dalia atiteko tau. Ką esi priversta dėl to išgyventi. Tačiau nepaisant to...-paskubomis išlenkęs gėralą Frano padėjo taurę ant stalo. Prisiartino prie Elissos, švelniai suėmė jos ranką,-Esi neįtikėtinai unikali.-vyras ištarė tai su nesuvaidintu, reikšmingu susižavėjimu,-Sunku, žinoma, kad sunku visame tame surasti save. Ar bent jau kelią ar šunkelį, kuriuo turėtum eiti. Tačiau tai nesuteikia teisės nustoti bandyti,-ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti momentus, kai Frenkas jos akivaizdoje buvo toks tikras, toks nuoširdus, nusikratęs visų tų "hiperbolių", kuriomis garsėjo. Jokios silpnaprotiškos arogancijos, dviprasmybių. Tikrai nesistengė specialiai būti toks, idant Elissą sužavėtų. Mėgavosi akimirkomis, kai jautėsi atsipalaidavęs, užtikrintas, jautėsi maloniai ir gerai jos draugijoje,-Vargai vargais, negalai negalais, bet...-staigiu, griežtu rankos judesiu parodė į ant stalo sudėliotus maišelius,-Privežiau geriausių celiulito bičiulių. Dievaži, ant to stalo stovi mažiausiai dešimt tūkstančių kalorijų. Suvalgyk mėsainių. Prašau,-rūpinosi Elissos svorio netekimu užtektinai, idant viešai pareikštų paliepimą moteriai tuo užsiimti. Frenkas sujudo, lyg būtų nusprendęs užsiimti kažkokiais savo reikalais. Išsitraukė iš vidinės švarko nudususį mobilųjį ir pabandė jį įjungti vien tik tam, kad atrodytų užsiėmęs, nerūpestingas.
- Tai tas Redford'as tavo naujas bernas?-paklausė tiesiog apgailėtinai, SIAUBINGAI neįtikinamai atsainiai. Siekdamas sukelti klausimui dar daugiau "nesvarbumo", netrukus prabilo vėl radikaliai pakeitęs pokalbio temą. Puikiai padėjo tai, jog prisiminė ant fotelio numetęs papkę su paruoštais dvaro perrašymo dokumentais. Pačiupo, idant akcentuotų jų ryšį su sekančiais žodžiais,-Pasiskaityk ir pasirašyk. Turėčiau rytoj perduoti juos advokatui. Mano kalbos šokinėja nuo ratų iki batų, bet paklausyk,-Frenkas vėl kur kas įdėmiau, skvarbiau žvelgė į Elissą,-Ar tu po visko, na...-akivaizdu, kad rinkti žodžius jam nebuvo lengva. Juolab tai nebuvo šiaip jau kažkokie žodžiai. Jie turėjo svarbą, prasmę,-Nori grįžti atgal? Pas savo naują berną?-šyptelėjo specialiai neskausmingai pertraukdamas moterį per dantį,-Skrisk su manimi į Los Andželą. Ką manai? Šiek tiek saulės, Kylie Jenner kaimynystės ir didžiulio oro užterštumo plaučiams pravėdinti?

by **Elissa Ambrose** Tr. 08 08, 2018 6:25 am

Sweet as sugar

NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Nickelback - Home

Tai kas ivyko jau daugeli metu nenaudojamoje bei apleistoje Argent dvaro palepeje buvo tarytum didziule elektros iskrova. Galinga, ilgai besikaupusi, triuskinanti jega nubloske burtininke i pradini taska, nuo kurio moters gyvenimas turejo ir vel prasideti nuo pradziu. It nuspadus ''restart'' mygtuka, ji jautesi lengvai, jos sirdis nebebuvo apsunkusi, minciu nedrumste jas ilga laika kaustes rukas. Galbut padejo ir tai, kad pirma karta per labai ilga laika ji pagaliau leido sau buti pazeidziamai, issiverkti. Kazkodel, nejaute butinybes pries Frano dangstytis, deveti ''kvotojos'' kauke kaip tai dare budama Sebastian'o kompanijoje. Paprastas, naturalus ir kaip visada siek tiek sarkastiskas vyro tonas priverte tamsiaplaukes veide pasirodyti isvargusiai suypsenai. -Aciu,-vos regimai linktelejo priimdama komplimenta del nepaisant visu aplinkybiu, pakankamai padorios savo isvaizdos. Buvo nuosirdziai dekinga vyrui idant sis jos nekamantinejo, nespaude i kampa, neverte atsakineti i klausimus, i kuriuos ir pati feja nebutu radusi deramu atsakymu. Tarsi atsidekodama, ji istiese ranka bei pasisavino keleta popierianiame maiselyje ant stalo pupsojusiu gruzdintu bulvyciu. Nebuvo didziule greito maisto megeja, bet gerai zinojo, Frenkas jos pastangas ivertins teigiamai. -Mmm,-timtelejo lupu kampucius virsun pro sukastus dantis isleisdama gana dirbtini pasitenkinima maistu vainikuojanti garsa. Prisedo. Lengvabudiskai, nevisai taip, kaip deretu damai kas is esmes labiau primine ja, Cassidy, kuria aktorius pazinojo. Jos antakiai klausiamai issilenke kuomet Frano drebtelejo jam paciam greiciausiai jau ilgai ramybes nedavusi klausima. -Sebastian'as?-susirauke. Neigiamai krestelejo galva, bet uzuot pilnavertiskai atsakiusi, burnos ertme uzpilde dideliu mesainio kasniu. -Nieko panasaus,-pagaliau patikslino mat skvarbus vyro zvilgsnis neatrode patenkintas pries tai jam suteiktu atsakymu. Ketino nutyleti fakta, jog isnesiojo ir pagimde du Redfordo DNR genetini fonda savyje laikancius kudikius. Si tema atrode pernelyg asmeniska. Pernelyg paini. Kaip, po velniu, ji galetu paaiskinti,o svarbiausia - PATEISINTI, tai kas tarp jos ir Redfordo ivyko ta lemtinga nakti? Sveiku protu nesuvokiama trauka, prota temdantis geismas nebuvo budingos savikontrole pasizyminciai Elisai, kuri eile metu sugebejo islaikyti atstuma tarp saves ir priesais sedincio vyro vien todel, kad juodu siejo viena pavarde.
Ne pati nesuprasdama, isisteibelejo i Frenka. Nepaisant isblyskusios jo odos, kuria tik dar labiau paryzkino tamsus bei veslus vyro plaukai bei barzda, vampyriskumas jam neabejotinai tiko. Tamsiai rudos jo akys i ja ziurejo siltai versdamos juo besalygiskai pasitiketi. Tik dabar moteris is tiesu suprato kaip jai jo truko. It ugnis ir ledas skirtingi, jie visuomet buvo vienas kito ramstis. Tik ji sugebedavo atvesti Frenka i prota kai sis isisiautedavo ir tik jis gebejo suteikti jai visapusiska saugumo jausma. Jausma, kurio jos gyvenime taip truko. Vos regimai syptelejusi ji link saves patrauke jai pastumeta dokumentu pluosta ir nenuleisdama tiriancio zvilgsnio nuo pasnekovo, siek tiek primerke akis. -Tavo neslepiama antipatija visiems, vienaip ar kitaip mano gyvenime figururuojantiems vyrams niekur nedingo, a?-pries suimdama tusinuka, ji lyztelejo keciupu susitepusi savo nyksti. Nepasakysi, kad padare tai seduktyviai ar specialiai, taciau sprendziant is to kaip instinktyviai vyras virun kilstelejo savus antakius, pastarajam tai pro akis nepraslydo. -Neesu Argent ir sie namai man nepriklauso,-pradejo savo kalba i kuria isvaizdus aktorius kaip man sureagavo su nepasitenkinima vainikuojancia grimasa veide. -Bet... Bet,-uzkirtusi kelia bet kokiems vyro lupomis prasiskverbti ketinusiems kontraargumentams, ji, jo paties nuostabai, dokumento apacioje suraite dailu Cassidy Argent identifikuojanti parasa. -Zinau, kad nejauti jokiu sentimentu ir kad anksciau ar veliau, parduotum siuos namus kokiam nors kvailam, zvaigzdunu organizuojamame aukcijone,-jos antakiai valiukiskai subangavo. -Tiesa ta, kad siuo metu mielai pakeisciau gyvenamaja aplinka bei isgabenciau Samueli bei Avalon is tos toksiskos aplinkos, kurioje jie yra priversti augti... Taciau negaliu. Nes biologinis ju tevas niekuomet nesuteiks man leidimo juos cia atsigabenti...-nudelbusi akis i stalo pavirsiu Ambrose kuri laika atrode praradusi ta teigiama energija, kuria visai neseniai spinduliavo. Akivaizdu buvo tik viena - ji nebuvo pasirengusi pletoti sios temos. Galbut iskaites tai is liudno jos zvilgnio, o galbut todel, kad ir pats netrysko noru suzinoti kas is tiesu ja siejo su originaliuoju, Frano staiga kardinaliai pakeite pokalbio tema. -Ka?-suraukusi antakius moteris syptelejo. -Tai absurdiska ideja, Frenkai,-ne nesileisdama i kalbas, ji ketino pakilti nuo kedes ant kurios pries tai sedejo, taciau jis neatlyzo, apiberdamas ja vienas uz kita absurdiskesniais argumentais. -Tu visiskas beprotis,-neigiamai papurte galva, taciau jos veida vis dar puose plati, dantis siepianti sypsena. -Gerai,-tarstelejo staiga, spontaniskai. -Gerai pagalvojus, nebeturiu cia ko veikti, beto, siuo metu tavo kompanija nera blogiausias pasirinkimas. Jau vien todel, kad budama tavo pasoneje galiu buti tikra, jog paparacu susidomejimo objektas esi butent tu, o ne as ir visa ta su mano vaiku tevu susijusi konspiracijos teorija,-atsiduso. -Maza to, galesi savo akimis isitikinti, jog neketinu strimgalviais pulti ieskoti Dean'o kuna uzvaldziusio demono,-si syk atsiduso liudnai, tarsi sis jos pacios sprendimas butu ja sleges. -Ne todel, kad issizadu savo ketinimu,-Elissa nebuvo is tu, kurios lengvai susitaiko su pralaimejimu. Frenkas tai zinojo. Galbut todel ir pasiule jai keliauti kartu. Burtininke ketino persikalibruoti, susidelioti savo mintis, taciau tam ji privalejo laikytis atokiau nuo dvieju labiausiai vidini jos ''zen'' dirginanciu individu - Asmodeus ir, zinoma, Sebastiano.

I viesbucio, kuriame siedu apsistojo vestibiuli Elissa nusileido siek tiek veluodama. Suknele, kuria tiesiai i jos apartamentus parupino Frano asistente Patricija tobulai apgule liauna moters kuna. -Ne nenoriu zinoti kiek verti yra sitie auskarai,-susnabzdejo bei siek tiek nejaukiai isikibo i jos lukuriavusio Frenko paranke mat aplink zujo daugybe jai nepazistamu, taciau izimiu zmoniu. -Nezinau kaip leidausi ikalbama siam maskaradui,-sutikusi sudalyvauti naujo Frenko filmo premjeroje, ji is kart savo sprendimo pasigailejo. -Nezinau ar galiu...-vien is jos veido buvo matyti, kad sioje aplinkoje Ambrose jautesi it bangos i kranta isplauta zuvis. Jos akys nerimastingai begiojo nuo vieno fotoaparatu nesino reporterio prie kito, taciau pajutusi jos liemeni tvirtai apkabinusia Frenko ranka, ji savo demesi kaip man sukoncentravo i aktoriu, kuris tuo metu savo placia, akinanciai balta holivudine sypsena buvo nukreipes i juodu iamzinti ketinusi paparaca. Nepaneigsi, jog pora si vakara is ties atrode pritrenkianciai. -Jusu automobilis paruostas, Mr Frano,-i ji besikreipes limuzino vairuotojas atrode ne ka maziau pasimetes visoje toje blyksciu ir suvaidinto klegesio suiruteje i kuria Elissa buvo patekusi pirmaji karta, taciau Frenkas visame kame laviravo profesionaliai, sklandziai.
-Ah...-atsidurusi transprto priemoneje su tamsintais langais, feja atsiduso. -Maniau tai niekada nesibaigs,-omenyje turedama fotosesiju maratona, ji atrode nuosirdziai pavargusi nuo judviem suteikto medios demesio. -Nesuprantu kaip tu gali tuo megautis. Tai vargina. Tai...-tik dabar supratusi, kad uzuot megines ja itikinti priesingai, vyras viso labo tylejo bei sypsojosi leisdamas jai taip sakant, ''nugaruoti''. -Aciu,-jos tonas pakito. Svelnus akiu zvilgnis nugule ant gretimai sedincio aktoriaus, o lupose susmezavo sypsnis. -Tik dabar supratau, kad visa si laika... budama su tavimi... dar neturejau progos grauztis del to kas nutiko dvare. Buvau priokupuota ir tai tikrai padejo uzsimirsti,-atlosusi galva atgalios, ji uzsimerke. Tebesisypsojo. -Didziuojuosi tavimi, Frano. Ne tik del sekmingos filmo premjeros. Tu atlaikei didziuli tevo spaudima, pasirinkai SAVO kelia ir pasirinkai teisingai. Atradai nisa, kurioje esi sekmingas ir is paziuros - laimingas,-ji pasuko savaji veida link tamsiaplaukio. -Gaila tik, kad jis niekada to nemate. Nes buvo pernelyg uzsispyres,-Elissai buvo nebudinga nepritarti velioniui savo pateviui. Jos plastaka lengvai, it plunksna atgule Frano ant kojos, ties kelio sanariu.

Limuzino vairuotojas buvo priverstas automobili sustabdyta staiga, neplanuotai, ko pasekoje sis eme nevaldomai suktis. Susidurusi su kelio zenklu masina galiausiai sustojo, taciau smugis buvo stiprus ko pasekoje vairuotojas zuvo vietoje, o abu keleiviai atsipirko tik gerokai aplamdytais sonais. -Kas... kas nutiko?-pasivaliusi kraujuoti emusi antaki, Elissa bande susivokti situacijoje, kurioje atsidure vos per keleta sekundziu. Apsvietimas mirgejo. -Frenkai?-apsidairiusi ji suvoke automobilio salone likusi viena. Praverusi duris burtininke nespejo ne kojos ant asfalto pastatyti kai buvo grubiai suciupta jai pries tai neregetos zmogystos. -Sveika, Elissa,-grasinanciai issisiepusi, is paziuros ne i trecia desimtmeti neikopusi blondine pademonstravo baltas it sniegas iltis. -Ko tau is manes reikia?-nuo incidento dar atsitoketi nespejusi feja atrode sutrikusi. Uzuot koncentravusis i pasnekve, ji eme dairytis aplink megindama kur nors iziureti Frenka. -Man, asmeniskai - nieko,-perbraukusi per Ambrose kakta ji specialiai sios krauju susitepe nyksti, kuri, nieko nelaukusi susikiso burnon. -Mmm...-is malonumo sumerkusi akis ji ir vel pasidabino placia sypsena. Elisa pajuto siaubinga, kuna kaustancia baime. Vampyre neabejotinai zinojo kas ji. Zinojo, kad Elissa - feja.

by **Marcel Gerard** Tr. 08 08, 2018 3:36 pm

Death of me

NUOTAIKA: *click here* STILIUS: Frank, Lorrella DAINA: How To Destroy Angels - BBB

Šis emocinis Frenko pakylėjimas, regis, nuoširdus troškimas stengtis dėl Elissos tam, kad ji šypsotųsi, nes jaustųsi laiminga nebuvo nenuoširdus, bet pavojingas. Toks pats pagyvėjęs bei geranoriškas vyras buvo prieš tai, kai jo bei Olivios santuoka ėmė sparčiai dardėti žemyn. Visgi tada vyras dar nebuvo patyręs tokios patirties ir puikiai žinodamas, jog gali sunkiai išsikovotą tamsiaplaukės palankumą negrįžtamai prarasti, Frano jautėsi kaip niekad gerai suėmęs save į nagą. Iš kitos pusės, jie dar toli gražu nebuvo peržengę intymumo ribos, kuri visiškai pakeičia santykius, kai ryšys nebėra tik emocinis, bet ir fizinis. Dar per anksti bandyti įsivaizduoti save bei ją bendroje ateities perspektyvoje. Visgi Frenkas nesinertų iš kailio būti puikus, jei nežiūrėtų į Elissą rimtai. Ši moteris buvo tai, ko vyras troško ir atrodytų, niekados negalėjo turėti. Dramatiška, kelia gailestį? Į visa, įskaitant ir tai galima žiūrėti dvejopai. Taip, aktorius nesijautė maloniai savam kaily atskirtas didelės prarajos nuo moters, kuri jam visados ypatingai rūpėjo. Bet tuo pačiu šis nenuskintas lauras palaikė Frano alkį, neleido išprotėti nuo begalinės meilės sau. Juk, atrodytų, vyras pasiekė viską, atsidūrė tokiame lygyje, kad nuo tokio taško galėtum tik nebent skaudžiai leistis žemyn. Nes jo pasaulyje toli gražu ne visi trofėjai kabėjo ant jo sienos. Tik kažkuo nepatenkintas, kažkokia prasme iki galo neužpildytas menininkas gali toliau sėkmingai kurti. Ne veltui tiek baladžių sukasi apie nelaimingą meilę, tiesa? Tragedija, skausmas, liūdesys nepaprastai įkvepia. Vyras niekados nebūtų taip sublizgėjęs profesine prasme, jei jo tėvas būtų jį palaikęs. Gi širdo tiek, idant troškimas kaip įmanoma didesniu viduriniuoju pirštu pamosuoti prieš jo nosį virto į solidžią karjerą Holivude. Vargu ar emocinė pilnatvė tikrai visapusiškai užpildytų Frenką. Jis per daug save mylėjo, kad pradėtų visiškai degraduoti. O pasakyti ar mylėjo Elissą labiau nei save, dar ankstoka. Vyras neturėjo žalio supratimo apie tamsiaplaukės mitybos įpročius bei kitus jos pomėgius. Net ir turėdamas gana vidutinišką intelektą bei analogiškai nestebuklingą nuovoką bei supratimą pasakytų tik tiek, kad Ambrose, bent pastaruoju metu, iš viso nebuvo didelė maisto mėgėja. Bet į situaciją žvelgė iš savo prizmės ir kai buvo žmogumi, dievaži, silpnumo akimirkoje (na, tokioje, kai pvz parūkai žolytės ir supranti, kad tavo šaldytuvas tuščias) už sūrainį būtų atidavęs savo Akademijos apdovanojimą. Tą pirmą, už pagrindinį vaidmenį 2001ųjų "Mirties parodoje", filme, kuris jam visados atrodė pervertintas. Bet ei, nebūsi baisus cinikas, kai Oskarą tau į ranką įteikia Meryl Streep. Elissai reikėjo kaloringo maisto, kad bent skruostai įgautų daugiau reljefiškumo. Kad išryškėtų tas grožis, pavergęs Frenką dar ankstyvoje jo jaunystėje. Stebėdamas kaip moteris "mėgaujasi" mėsainiu, baltai jai pavydėjo. Pavydėjo apetito maistui. Vyras žinoma vis dar galėjo sekti žmonijai būdingus mitybos įpročius, bet tai nekėlė jokio malonumo. Receptoriai ne atbuko, o persivertė visai į kitą pusę. Juk didžiausiu skanėstu vampyro pasaulyje yra kraujas. Prisidėdamas prie fėjos atsidarė "Gryno kraujo" buteliuką, nusigriebtą šalimais "Burger King'o" pūpsojusioje degalinėje. Trumpai žvilgtelėjo į etiketę. 100% blood-free bla bla bla, subtilus šokolado skonis bla bla bla. Apsipirko visai neatidžiai, nes spitrino į televizoriaus ekraną, kuriame rodė reportažus dėl Imunodeficito V protrūkio Orlande. Jei būtų buvęs atidesniu, niekados nebūtų nusigriebęs ŠOKOLADINIO skonio kraujo, nes niekino saldumynus. Vardan šventos ramybės (gal skonis visai nieko?) gurkštelėjo nesilaikydamas gamintojo reikalavimų buteliuką pašildyti mikrobanginėje. Taaaip, skonis tikrai buvo ne koks. Bet tradiciškai. Sintetiniu krauju vampyrai maitinosi tikrai ne iš potraukio tam, o patogumo. Ar griežtų įstatymų suvaržymų. Viršutinė lūpa "pasipuošė" rausva vaivorykšte, kurią it valytuvu nubraukė liežuviu galiuku. Net ir būdamas tokiu fantastišku A lygos aktoriumi jis nepajėgė suvaidinti neva Elissos paaiškinimas dėl jos bei Redford'o santykių jo nedomina.
- Antipatija kas?-mestelėjo it išsiblaškęs. Kaip tik intensyviai svarstė ar turėtų toliau gerti iš buteliuko ar verčiau nulėkti bei įsigyti kitų, pakenčiamesnių skonių (nes apparently nusipirko visą kartono pagalba į nemažą ryšulį sujungtą gėrimo komplektą) . Pavyzdžiui, kavos arba vanilės buvo jo mėgstamiausi. Visgi netrukus susigaudė situacijoje ir vyro lūpose atsirado tas jam būdingas smirk'as,-Jei išmoktum išsirinkti normalius vyrus, nebūtų ir tos antipatijos,-cha, koks gi vyras šalia Elissos apart JO jam yra normalus? Joks. Fėja turėjo natūraliai viliokišką natūrą. Kiekvieną jos veiksmą, ėjimą, net žvilgsnį galėjai palaikyti subtilaus flirto išraiška. Dar negimė toks vyras, kuris iš tikrųjų suprastų moteris. Frenko pavardė dažnai buvo linksniuojama greta pačių įvairiausių epitetų, įskaitant "vūmanaizerio", bet išniurkęs mažiausiai 80% patrauklių pramogų pasaulio moterų jis žinojo tik tiek, kad visiškai nieko neišmano apie moteris. Tad nenorėjo tamsiaplaukės interpretuoti kažkaip... netinkamai. Bet lengva suprasti apie ką vyras pagalvoja, kai moteris prieš jį apsilaižo pirštą, tiesa? Aktorius ir vėl išsiblaškė, tad ne iš karto suprato, kad Ambrose dabar kalba apie šį dvarą.
- Būčiau pasielgęs net dar lengvabūdiškiau - nušluočiau viską nuo žemės paviršiaus ir atidaryčiau čia žirgyną. Ar man patinka žirgai? Ne. Bet tėvui irgi nepatiko,-specialiai ypatingai dirbtinai išsišiepė pademonstruodamas visas tas prabangias karūnėles bei implantus. Mažai kas žinojo, kad 2015ais metais po muštynių su kažkokiu biču, kuris pasirodo draugavo su pana, kurią Frano tame "Laundže" kabino išmušė aktoriui priekinį dantį. Frenkas niekados gerai nesimušė. Nesimušė net vidutiniškai. Bet dešimtuką galima tikrai prašyti už jo veržlumą bei drąsą kaip įmanoma greičiau stoti į kovą. Arba čia šiaip taip susisuka. Galėtų pasigirti, kad yra vartojęs tokių nenormalių narkotikų, vaistų bei alkoholio mišinių, idant jo terapeutė nesuvokia, kaip aktorius vaikšto seniausiai nemiręs. Kaip populiaru pramogų pasaulyje, vyrą jau seniai turėjo rasti perdozavusį namuose ar viešbučio kambaryje, geriausiu atveju po paros nuo mirties laiko. Elissa pirmą kartą prabilo jam apie savo vaikus. Suprato tai kaip pasitikėjimo ženklą. Kiekvienai moteriai tai yra pakankamai jautri bei asmeniška tema.
- Būtų nesąmonė tau auginti juos vienai,-pareiškė gana užtikrintai, su kažkokiu asmeniškumu, nelyginant perduotų nuomonę, kuri susidarė įtakota asmeninės vyro patirties. Ir tikrai, kol Olivia smaginosi su galvažudžiais, Frenkas rūpinosi jųdviejų dukterimi, kuri pagal visus požymius, net nebuvo jo dukterimi,-Ar jiiiieeeee nuuuooo...-labai tęsė, primerktos rudos akys ieškojo pašnekovės veide kūno kalba išreikšto patvirtinimo. Surado jį, todėl nepasistengė, idant klausimas taptų konkretesnis. Gavo atsakymą, kurį pardavęs kokiam bulvariniam portalui susižertų nemažai pinigėlių. Paparacai nebeturėtų kuo spekuliuoti, nes liktų patvirtinta, kad Sebastian'as Redford'as - vienas žymiausių šio laikmečio verslininkų slapčia, neva suko romaną su efektinga tamsiaplauke, kuri pagimdė nuo jo vaikus. Wait, wut? Frenko fizionomija persikreipė,-Pala. Bet ar jis kartais ne vampyras?-aktorius atrodė ypatingai pasimetęs. Galai visiškai nesirišo tarpusavy. O kadangi pajuto, jog ši tema nėra Elissai labai didelė tabu, norėjo, jog jo žingeidumas liktų patenkintas.
- Kaaaas?-cyptelėjo nuoširdžiai nesuprasdamas tamsiaplaukės mini isterijos,-Aš prašau tavęs ne "Tide POD'ą" suvalgyt, o atsipalaiduoti ir palaikyti man draugiją Los Andžele. Kas tame tokio šokiruojančio?-kadangi pats augino Arianą per visur aplinkui, bet tik ne tiesiogiai prisidedant savomis rankomis, aktorius nesuprato, kad išvykti nenorėti ji gali dėl vaikų. Tačiau Elissa persimainė, nuslūgo ta įtampa veide ir Frano žinojo, jog moteris pati pasidarė jo sumanymui palankią išvadą. Išgirdęs to patvirtinimą išsišiepė. Bet ne tiek, kad jo džiaugsmas dėl jos sutikimo pasirodytų perdėm didelis,-Nuos-ta-bu,-suplojo rankomis apimtas entuziazmo. Plojo palydėdamas kiekvieną skiemenį,-O tu tikrai pasikeitei, Argent. Tapai lengviau sukalbama ir aš dar nežinau ar man tai patinka,-pažinodama sarkastišką aktoriaus būdą Elissa žinojo, kad vyras ją tik erzina. Kai "gryno kraujo" buteliukas vėl susilietė su aktoriaus lūpomis, vampyras nebejautė šleikštaus gėrimo skonio.

Neįtikėtinai įdomus eksperimentas įtraukti Elissą į savo beprotišką gyvenimą ir pažiūrėti, kaip ji su tuo susitvarko. Juk sėsdama į lėktuvą ji dar nežinojo, jog jau už daugiau ne tiek, kiek trunka para, lydės vyrą į labai didelį raudono kilimo renginį. Kelių dienų mini atostogos baigėsi ir žymus aktorius turėjo grįžti į savo realybę. Tačiau dabar buvo joje nebe vienas. Nekantravo pristatyti Elissą prieš visą pasaulį visiškai kitaip, nei jis pažinojo ją. Tas perdėm blizgus, glamūrinis jo pasaulis turėjo ypatingą galią priversti tave pasijausti it kokį dievą. Rimtai, lyg būtum kažkoks nepaprastas, geresnis už didžiąją populiacijos dalį, nes esi žinomas, turtingas. Nes Holivudui yra naudinga laikyti tave prabangiai įkainotą, kitaip iš tavęs neužsidirbtų. Kad būtum šlovinamas, didelio talento tau net nereikėjo. Tačiau Frenkas jautėsi visa tai užsidirbęs. Įdomus dalykas tie prabangūs daikčiukai, kalbant apie fėjos reakciją į tuos auskarus. Frano tai nelaikė kažkuo ypatingu. Kai išgali pikti brangesnius daiktus, tie prabangos elementai tau turi tokią pat prasmę, kaip vidutinio amerikiečio vidutinis turtas bei kasdienybę gerinantys elementai. Juokinga, bet pakeisk raudonu kilimu žengiančios manekenės deimantinį kaklo papuošalą tikslia kinietiška jo kopija ir kone niekas negalės pasakyti, jog tas vėrinys nekainuoja kelių milijonų. Kai esi apsuptas tokios tuštybės, tampi jos vergu arba iškeli savo moralę aukščiau viso šito. Frenkas "sveikai" balansavo ties viena ir kita. Prabangus kostiumas nuo pakabos atsidūrė ant aktoriaus kūno. Nusamdyti stilistai pasirūpino jo šukuosena, šiek tiek papudravo, jog prieš kameras bei fotoblykstes vyras neatrodytų toks išbalęs. Ir štai jis, kaip ir priklauso, lūkuriuodamas laukė savo vakaro bendražygės. Neišgirdo jos žingsnių, kai moteris pasirodė, juk aplinkui čia vis zujo visokie žmonės. Veikiau pajuto ją, todėl ir atsisuko. Iš susižavėjimo net apatinė lūpa atvipo.
- Nes nesileidai įkalbama?-išpoškino laisvai ir kiek lengvabūdiškai, lyg jo žvilgsnis nebuvo absoliučiai pakerėtas Elissos veido,-Ar mes iš viso apie tai diskutavom?-su pasimėgavimu akcentavo visą tą "nesusipratimą", kurio dėka tamsiaplaukė būtent ir nusileido laiptais visa išsipuošusi bei pasiruošusi pavergti,-Kai varčiau rankoje tą SPA lankstinuką, pripažink, manei, kad vyksim būtent pasirelaksuoti bei netekti kibiro toksinų. Nesitikėjai, kad Pat įsiverš į tavo kambarį su auskarais, suknele bei profesionalia visažiste, kad atitiktum raudonojo kilimo standartus. Tiesa, mano nuomone, tu juos pranokai,-šyptelėjo tuo ir vainikuodamas komplimentą, kuris kaip ir dauguma vyro frazių, nestokojo kūrybinės išmonės. Jiedu išėjo iš viešbučio, bet tada juos lauke pasitiko būrys paparacų, žinojusių, jog Frenkas apsistojo šiame viešbutyje, turbūt anksčiau, nei pats vyras. Akys raibo nuo blyksčių, bet kantriai pozavo. Žiniasklaidos pasaulio skėriai bei maitėdos - paparaciai ypatingai mėgo Frenką. Ne dėl jo skandalų, geriau ar prasčiau užglaistomų jo asmeninės piaro grupės. Aktorius visados labai draugiškai su jais elgėsi. Atkreipęs dėmesį į tai, kokia sutrikusi atrodė Elissa, išreiškė palaikymą per kūno kalbą. Ant jos juosmens nugulusi aktoriaus ranka tarsi priminė moteriai, jog šiuo momentu ji nėra viena, todėl įtampa gali dalintis su juo. Prie gatvės jų laukė prabangus "Lincoln" markės limuzinas - per daug didelis, kad vežiotų vos du žmones. Kadangi vairuotojas atliko galantiškus ėjimus, nes net ir už juos jam mokama, automobilio viduje atsidūrė po Elissos, kol vairuotojas laikė duris atvertas. Sklestelėjo ant balta oda aptrauktos sėdynės, iš karto apžiūrėdamas alkoholinių gėrimų asortimentą.
- Nesibaigs?-atkartojo pro jos lūpas originaliai ką tik išsiveržusį žodį it stebėdamasis,-Širdele, vakaras dar tik prasideda. Tu nežinai koks beprotnamis mūsų laukia "Holivudo bulvare",-tikrai labai įkvepianti šneka, tačiau papudruotais, pacukruotais faktais Frenkas nesišvaistė,-Galvok apie tai, kad greičiausiai prasilenksi ir pasilabinsi su Kevin'u Costner'iu. Cha, žinojau, kad esi romantiškos sielos jau tada, kai užtikau tave žiūrinčią "Asmens sargybinį",-sukrizeno įkyriai žvangindamas buteliais. Apsidžiaugė suradęs tradicinės rusiškos degtinės,-Gersi ką nors?-pasiteiravo žinodamas, kad etilo alkoholyje slypėjo galia, akimirksniu nuimanti įtampą. Kaip jums atrodo kodėl šitiek aktorių bei didžių muzikų buvo pasišventę alkoholikai (ar nuo to besigydantys).
- Jei ne tai, aš nežinočiau ką daryti su savimi daryti,-"sulindo" į tamsiaplaukės pradėtą temą akivaizdžiai priėmęs ją rimtai,-Šaunus jausmas, kai esi šlovinamas už tai, į ką tau nereikia dėti didelių pastangų. Ką jie vadina talentu ir panašiai. Kad turi kažką išskirtinio, kas patinka žmonėms, kas suburia juos į vieną didelį kambarį ir priverčia kelias valandas spoksoti į besimainančius vaizdus ekrane,-pats nesitikėjo, jog jo žodžiai galiausiai taps tokie poetiški. Papurtė galvą, lyg kratytųsi tokios nuotaikos, lyg ji jį kažkaip žemintų,-Darbo užmokestis irgi geras, nemeluosiu,-pakapstęs giliau bei nuoširdžiau, visa tai tarsi nubraukė savo nepataisomu nerūpestingumu. Nepasielgė džentelmeniškai, kai atsigėrė tiesiai iš butelio. Stiprus spirituotas gėrimas deginančiai nuvilgė net ir vampyrišką gerklę. Jautė, kaip skystis tekėdamas žemyn, paskui save šildo sustirusius jo vidurius.
- Na, toks ir buvo planas,-tarė taip, lyg nesistebėtų, jog ši žvaigždės pasaulio suirutė atnešė Elissai ne tik streso,-Tame šurmulyje pats visados pamirštu viską, kas mane užknisa. Negalėčiau gyventi ramiai, supranti. Ta ramybė išvestų mane iš proto,-nepaisant to, kad Ambrose ir Frano susivienijo bei atsidūrė taške, būdingame vyro egzistenciniam modeliui, nebuvo įmanoma nesuvokti, kokios skirtingos buvo jųdviejų realybės. Frenkui REIKĖJO viso to triukšmo, žmonių. Tik tame jis galėjo išreikšti save iš teigiamos pusės, būti įdomiu, charizmatišku, patenkintu. Šlovė yra sugriovusi ne vienam žinomam asmeniui gyvenimą, tačiau Frano nuo to kaifavo. Galbūt todėl, kad jam niekados nereikdavo viso to keisti į kažką kitą, pavyzdžiui, šeimą. Elissa kalbėjo vėl ir dabar vyras įsiklausė ypatingai. Ne tai, kad nesiklausė jos įdėmiai pirmiau, tiesiog jos balsas, žodžiai, kuriuos jis parnešė vampyrą tikrai palietė. Jis dar niekados to nejuto. Nejuto pritarimo bei pasididžiavimo iš jam giminingo asmens. Juk visados apsuptas Argent'ų jautėsi kaip koks išsigimėlis. Keista, kad jam tai iš viso rūpėjo, nes vargu ar pavadintum Frenką kupiną nerimo. Suėmė ant jo kelio padėtą moters ranką saviške. Nutilo, nepaprastai mėgaudamasis pojūčiu, už kurį dėkingas buvo tik jai - Elissai.

Važiuodamas į filmo premjerą tu mažų mažiausiai pagalvoji apie tai, kad kelyje tavęs kažkas tyko ir tas kažkas yra pasiruošęs absoliučiai sušikti tavo vakarą. Blizgantis limuzinas netrukus tapo panašus į juodo popieriaus gniūžtę, kurią gerai pagrūmuloji rankoje. Tai nutiko taip netikėtai... Smūgis iš dalies atėmė Frenkui sąmonę. Tikrai nebuvo prisisegęs saugos diržo, nes, dooh, tad skrido tiesiai į automobilio priekį, kuris susiknežino labiausiai. Atrodė taip, lyg jie trenkėsi į sieną. Nematomą, matyt, nes vairuotojas taip ir liko nesureagavęs. Frano susilaužė bene viską. O kai atsipeikėjo, pribloškė skausmas, kurį jautė. Vampyriškumas jam išgelbėjo gyvybę, tačiau šiuo momentu, tbh, būtų mieliau užsilenkęs ANT KIEK skaudėjo viską. Užplūdo adrenalinas, labai neprotingai pasimuistė ir skausmas tiek suintensyvėjo, idant vyras tiesiog atsijungė. Šviesiaplaukė vampyrė ant limuzino priekio užšoko su tokia jėga, jog automobilis čia pat ir sustojo. Arba ji įsibėgėjusi buvo, arba nusileido iš kosmoso kaip koks sušiktas vampyriškas meteoritas. Susidūrimas jos anei kiek nesužalojo. Priešingai, atlikusi juodą darbą (tiksliau tik dalį jo), grakščiai straktelėjo dar grakščiau nusileisdama ant asfalto. Jos pėdos buvo basos, nagai papuošti ryškiai oranžine spalva. Dėvėjo trumpą, lengvo audinio suknelę išmargintą įvairiaspalvėmis gėlėmis. Šviesūs pusilgiai plaukai laisvai krito ant pečių. Ironiška, kad Elissa atsipirko tik nubrozdinimu. Bet vampyrės tikslas ir nebuvo fėją sužeisti.
Moters balsas demonstravo labai keistą akcentą. Lyg šviesiaplaukė būtų visai neseniai išmokusi kalbėti angliškai, tačiau skiemenys nelūžinėjo.
- Ar būtent toks buvo ir mano skonis?-vampyrė sumurkė iš malonumo, kai Ambrose kraujas burnoje sužydo tarsi gėlės. Šviesiaplaukė šiurkščiai suėmė moters veidą, trūktelėjo jį į save. Kaip VISIŠKAI nebūdinga vampyrams, šiltu liežuviu ji pervedė per fėjos veide esančią žaizdą. Šį kartą kone surėkė net negalėdama išmatuoti pasitenkinimo, kurį kėlė Elissos kraujo skonis. Šviesiaplaukė išsišiepė, balti dantys buvo padengti raudonu sluoksniu,-Tėtukas bus be galo patenkintas...-vampyrė nelaukė, kol fėja suras būdą, kaip išsisukti, tad vietoje to, kad mėgautųsi ilgiau (dėl ko, žinoma, nesupyktų, dievaži, jei būtų jos valia, išgertų visą Elissą čia pat), laukdama, kol Ambrose panaudos savo magijos žinias ir privers šviesiaplaukę išsiversti viduriais į kitą pusę, sumurmėjo burtažodį, kuris jos kūne buvusį užkalbėjimą, paruoštą jau iš anksto perdavė būtent fėjai. Tamsiaplaukė nebegalėjo naudoti magijos. Kadangi Elissa liko visiškai nekenksminga, vampyrą ją paleido bei atsitraukė.
- Mašina,-bedė pirštu į netoliese priekyje stovintį "Mersedes" markės sedaną,-Judinkis,-šiurkščiai stumtelėjo moterį į priekį. Kažkodėl šviesiaplaukė elgėsi taip, lyg būtų beprotiškai nepatenkinta. O kaip jai jaustis, kai Cross'as vis rečiau ir rečiau leisdavo jai pažaisti? Ak, trūksta dabar tik Asmodeus ir vienoje vietoje turėsim visus tris paskutinius išnykusios fėjų rūšies atstovus! Lorrella straksėjo šaltu asfaltu palikusi Elissą užnugary, tačiau visus jutimus nukreipusi į kompanionę. Trumpa pažintis, bet tamsiaplaukė, ko gero, netruko pastebėti, kad su jos "pagrobėja" kažkas negerai. Vampyrė sukosi tarsi šokdama, veidas veik plyšo nuo šypsenos. Tokį nuoširdų nekaltumą gali skleisti tik vaikas. Bet tada fėjos fizionomija apniuko, ji sustojo, kiek palinko į atsilikusią Elissą.
- JUDINKIS!!!-ji užbaubė garsiai, visais plaučiais. Nuo balto, prie juodo, per akimirksnį. Hibridės nuotaika pakito taip kardinaliai, jog sunkiai bepatikėtum, jog ši būtybė ką tik šoko kaip kokia Disnėjaus princesė.
Frenkas vėl atsikvošėjo išgirdęs siaubingą Lorrellos rėkimą. Kūnas apgijo ir to pakako, kad pabandytų išsilaisvinti. Prie pat aktoriaus išsitaškęs mėtėsi po visur limuzino vairuotojas. Dėl itin stipraus kraujo kvapo Frano ypatingai sujudo. Atsirado užtektinai jėgų, kad stumtų jo kūną prispaudusį kėbulo bei panelės mišinį į priekį. Klykdamas metalas pasidavė, tad atsirado ir pakankamai vietos vampyrui išstumti save laukan. Stenėdamas bumbtelėjo ant rasotos žolės. Dejavo, kol visa jo kietoji bei minkštoji masė atsistatė. Pasuko veidą reikiama kryptimi, idant pastebėtų šviesiaplaukę merginą bei Elissą žingsniuojančias asfaltu. Nesuprato kas per velniava čia vyksta, bet reaguoti vertė visi vampyriški instinktai.
Labai retai kada herojiški Frenko veiksmai baigdavosi laimingai. Na, tik ne šį kartą! Nesitikėjusi kažkokios atakos Lorrella nepasiruošė netikėtam smūgiui. Hibridė "nuskrido" tolyn, pavymui isteriškai kriokdama iš skausmo. Frano atsisuko į Elissą. Liedamas jos veidą ranka nepagalvojo apie tai, kad jo pirštai kruvini, kad jis visas pats atrodo kaip "kruvina tryda". Nepagalvojo ir apie tai, kad jo akys kruvinos, po akimis iššoko ryškios kraujagyslės. Kad burnoje nesutilpo iltys. Kitokiomis aplinkybėmis jis nenorėtų pasirodyti toks prieš Elissą, bet...
- Ar tau viskas gerai? Po velniais, dingstam iš čia greičiau,-nenuostabu, kad vyro balsas perteikė šiokį tokį šoką. Ar tikrai būtų pakakę vieno smūgio nokautuoti Lorrellą? Tą beprotę vampyro ir fėjos maišatį? Sebastiano sukurtą nemirėlę? Kai hibridė atakavo vėl, ji nesismulkino. Fėja nepastebėta atsidūrė už Frenko, jau laikydama jo galvą rankomis. Vampyrės delnai švytėjo, tas švytėjimas akino. Frano akys išplatėjo, vyras prasižiojo. Puf... Šlykštus, šlapias garsas ir aktoriaus galva išsitaškė kaip naujametinis fejerverkas, šaltu krauju gausiai aptaškydamas Elissos veidą. Lorrella juokėsi. Kvatojo pilnu pilvu, piktdžiugiškai ir liguistai. Frenkas (arba tai kas liko iš jo) sukniubo ant žemės kaip koks skuduras. Hibridė su pasimėgavimu laižė vampyro kraują nuo delno. Ne todėl, kad buvo skanu. Malonumą tame juto visai kitokį, nesusijusį su specifine nemirėliška mityba.
- Aš Lorrella!-prisistatė skaidriu, energingu, netgi žaismingu balsu. Kruvinais delnais dabar jau lietė savo veidą, tarsi prausdamasi tirštu Frenko krauju. Viskas kas sutilpo asmeniniame Desmond'o pragare vaikščiojo žeme sutilpęs į liesą blondinės kūnelį,-Aš irgi esu fėja!-šviesiaplaukė džiaugėsi nuoširdžiai, kaip vaikas,-Tikiuosi tėtukas leis man su tavimi pažaisti. Noriu tave nuprausti, šukuoti tau plaukus ir gražiai aprengti!-sunku apsakyti, kokia liguista buvo Lorrella. Dėl to ji Crossui taip ir patiko.

by **Elissa Ambrose** Pir. 08 27, 2018 6:36 am

That's how you break her spirit

NUOTAIKA: *click here* STILIUS: Frank, Lorrella DAINA: Parkway Drive - "Wild Eyes"

Anthony Gomez
Theme:music
Kaip bebutu keista, Anthony Gomez nesijaute bejegis situacijoje, i kuria pateko atsidures Gabriel'iaus nelaisveje. Daug likimo isbandymu paskutiniu metu patyres, palyginus jaunas vaikinas apskritai kazkaip... atbuko. Eme i gyvenimo jam serviruojamas citrinas zvelgti su tam tikra apatija, salciau. Ko noreti kai per itin trumpa laika jis ne tik neteko tevu, bet ir buvo paliktas moters, kuria is tiesu nuosirdziai mylejo, maza to, leidosi sumanipuliuojamas bei pats tapo zudiku moters, kuri nuo pat judvieju pazinties pradzios jam tuo pat metu kele baime bei zadino erekcija. Lili draugijoje jis niekada nesijaute savimi uztikrintas. Ta moteris butu sugebejusi ir pati Johny Bravo priversti dvejoti savo machizmu. Ir ne tik todel, kad Alvar turejo didziulius, metaforinius kiausinius. Nuo jos visada dvelke... mirtimi. Savo akimis Gomez'ui buvo teke isitikinti, kad tik nuo vilkolakes nuotaikos priklause ar zmones mirs ar gyvens. Permaininga, lengvai uzsiliepsnojanti... pavojinga. Nesizaveti ja buvo tiesiog neimanoma, taciau pernelyg nepatyres hibridas padare esmine klaida judvieju santykius suasmenindamas, leisdamas sau patiketi, jog burio alfai is tiesu nuosirdziai rupi jo menkavertis likimas. Sunku butu tiksliai pasakyti kokius jausmus vaikinas puoselejo minetai moteriai ju santykiu saulelydzio laikotarpiu, taciau jie neabejotinai buvo romantiski. Ji anaiptol negalejo, o ir (bukim atviri) neketino jam pasiulyti to, ka visa sirdimi trosko pasiulyti Maggie, taciau Lili Alvar buvo vienintele sugebejusi pazadinti Tony jo alter ego. Alter ego, kuris jam paciam kur kas labiau patiko-labiau savimi pasitikintis, drasesnis, rizikuojantis ir geriantis sampana... Budamas jos itakoje jis pirma kart emesi nelegalios, su hakeriavimu susijusios veiklos, kuri buvo ne tik pelninga, bet ir sureike didziuli moralini pasitenkinimo jausma. Jausma, jog jis pagaliau buvo ''in charge'', ''powerful'', ''important''. Del savo prigimties visa gyvenima save antrarusiu laikes vaikinas pagaliau sugebejo issitiesti, aukstai pakelti galva. Taciau cia pat buvo ir kita medalio puse. Jo tikrasis AS visuomet buvo slegiamas nuo mazumes jam iskiepytos religijos normu, kaltes jausmo, jog tai kas nutiko jo tevas buvo ir tebera jo kalte. -Negali pakeisti to kas jau ivyko,-pasaluniskai sukuzdedavo vadimasis jo alter ego, it mazas, jam ant peties tupintis velniukstis. Pastaruoju metu jis skatino Mikealsono palikuoni elgtis savanaudiskai, ziureti saves ir nebesidairyti atgal. Galbut todel Maggie pasirodymas visapusiskai ismuse ji is veziu.

-Meg?-tebekabedamas aukstyn kojomis jis jautesi fiziskai issekes. Nebebutu galejes pasakyti kiek laiko praleido cia, Gothamo namu pozemiuose, kur aplinka apsviete vos kelios apdulkejusios lemputes, o naturali, saules sviesa tiesiog neprasiskverbdavo. -Meg...-skubriai apsilaize sudziuvusias savo lupas. -Meg, man butina pasimaitinti,-eme muistytis sukeldamas caizu, grandziniu, kuriomis buvo supanciotas zvangesi. -Shhh,-tamsiaplauke moteris apsidaire. Atrode sunerimusi, taciau nesiskubino jo vaduoti ar kitaip talkinti. Jo sirdis, kuri lig siol plake ritmingai, gal net siek tiek vangiai eme dauzytis it patrakusi. Jei butu save mates veidrodyje, butu suprates kodel Blackwood nesiskubino prie jo priarteti. Tonio akiu baltymai tapo raudoni, pasruve krauju. Jo astrios iltys priverte vaikina siek tiek issizioti, o sunkus kvepavimas salin butu pabaides net ir pati drasiausia siaubo filmu megeja. -Man butina pasimaitinti. Kitaip is cia neistruksiu,-jo intonacija buvo is dalies maldaujanti, is dalies grasinanti. Maggie delse. -Ko jie is taves nori?-ji apsidaire ieskodama ko nors astraus, ketindama prasipjauti sau riesa. Jei ne prota bukinantis Tonio alkis, hibridas cia ir dabar butu suprates, jog kazkas cia ne taip. Maggie niekada nebutu savanoriskai tapusi jo donoru. Ypac tuomet, kai akivaizdziai isbadejes Gomez'as atrode it laukinis, ja i gabalus suplesyti pasiryzes zveris. -Koks skirtumas? Net ir noredamas negaleciau jiems padeti...-jis apsilaize stebedamas kaip meistriskai mergina persireze riesa, kaip gausiai is jo pasipyle tamsiai raudonas, sodrus skystis. Jis eme spurdeti is nekantrumo, taciau moteris delse. Puikiai matydama kaip hipnotizuojanciai ji veike ant grindu kapsintis josios kraujas, ji letai zenge arciau. -Kodel?-jos balsas nuskambejo kazkaip... erotiskai. -Nes nezinau kur ta moteris, kurios jie iesko,-it tampomas traukuliu jis bande pasiekti jam pries nosi atkista riesa, taciau padaryti tai uz nugaros suristomis rankomis sekesi sunkiai. Galbut jei butu liovesis taip pasiuteliskai stengtis, ji aukstyn kojomis laikiusi grandine nebutu taip sumautai siubavusi, taciau pasakyk tu tai keleta paru badavusiam kraujasiurbiui... -Koks jos vardas?-sveika ranka gan grubiai suciupusi vaikino plaukus ji si pagaliau stabilizavo leisdama jam godziai apzioti josios kraujuojancia galune. -Mmmm,-dievazi, jausmas prilygo orgazmui. Gal net si pranoko. -Koks jos vardas?-Maggie pasikartojo, tik sy kart kur kas primigtiniau. Jis neatsake. Buvo pernely susitelkes, pernelyg isijautes. Taciau kraujas liovesi tekejes. Tonis nebesivalde todel suleides dantis Blackwood i riesa, maitinosi toliau. Mergina aiktelejo is skausmo. -Kales vaikas!-riktelejo piktai, buvusiai vilkolakei visai nebudinga intonacija. Pastverusi Mikealsono sunu uz sprando ji su didziule jega atplese ji nuo savo rieso.Padare tai taip staiga, kad neatlaikiusios truko jo kojas panciojusios grandines. It sunkus bulviu maisas vyras sukrito ant grindu jai po kojomis. Nepaisant to, kad rankos buvo vis dar tvirtai suristos verbenoje mirkytais panciais, savitvarda prarades vyras puole mergina it grobuonis Vampyrams budingu greiciu vertikalioje pozicijoje atsidure it zaibas. Visu kunu pasidave i Blackwood puse teksdamas mergina i siena siai uz nugaros. Dar akimirka ir jo iltys sukibo jai i kakla. Merginos kunas keistai issiriete, taciau uzuot raukusi, bandziusi issivaduoti ar maldavusi liautis ji... sunkiai tramde juoka. Sia akimirka tai zuzverejusio ir absoliuciai savikontrole praradusio Gomezo ne kiek netrikde. -Toni, koks jos vardas?-tarsi laukiniam zveriukui, svelniai glostydama galva ji kreipesi i ji kone globejisku, raminanciu balsu. Taip, tarsi jis butu jos augintinis. Is esmes, taip ir buvo.
-Elissa... Ambrosse,-hibridas ne pats nepajuto kaip jo lupomis issprudo taip kruopsciai nuo visu slepta paslaptis. Apimtas ikarscio jis spaudesi prie moters visu kunu, taciau ilgainiui tai eme priminti.... erotine scena, mat jo auka ne tik ne kiek nesipriesino, bet ir pati eme rangytis bei trintis i jo fasada savuoju. Jis trumpam stabtelejo, atsimerke. -Lili?-jo akiu vyzdziai issiplete, sirdis vaizdziai tariant, nusirito i kulnus. Negalejo suprasti, kur dingo Maggie. Ar ji apskritai cia buvo. Apsidaire ir tik dar didesniam savo paties sokui, suprato esantis visai kitoje patalpoje nei buvo kalintas pries tai. Kada... kaip jis cia pateko?! Jo smakru sruvo kraujas. Sirdis plake it paselusi, taciau alkis niekur nedingo. Sveikas protas kuzdejo begti, sprukti mat kas jau kas, bet Alvar turejo visas priezastis imti ir nusukti jam spranda, bet jis, o gal vadinamasis jo alter ego, siam nepakluso. Uzdelse vos keleta sekundziu kai nusisjoves i zingeiduma ir vel puole link jos. Dantimis sukibo moteriai i kakla, taciau netrukus pajutes kaip sios pirstai skaudziai sukibo jam i pakausi bei truktelejo atgalios, submisyviai tam pakluso. Sia akimirka jis ne nebutu megines priesintis jei dailiosios lyties atstove butu sumaniusi nusukti jam spranda. -Lili, atleisk,-jis susmuko pries ja ant keliu, taciau demone grieztai truktelejo ji virsun priversdama ir vel issitiesti. Ju lupos susijunge netiketam, arsiam, kraujuotam buciniui.
Elssa Ambrose
Theme:music
Elissa spejo susiciaupti. Kitaip didele, visa jos veida bei kuna aptaskiusi Frenko kraujo srove butu patekusi burtininkei burnon. Jos akys issiplete. Ji eme nevaldomai virpeti. Visu kunu. It kreciama drugio. Negalejo prisiversti pazvelgti zemyn, ten kur Lorelai po kojomis liko tysoti gyvasties neabejotinai apleistas vampyro kunas. Ji sunkiai nuryjo burnoje susikaupusius skyscius, kuriu tiesa daug nebuvo. Soko paralyzuota feja jautesi it kartu su Frenku butu mirusi ir ji pati. Bent jau ta silta, zmogiska jos puse, kuria ji buvo pagaliau nusprendusi aktoriui atverti. ''Kai kazka prisileidi, jie nukencia. Jie mirsta. Tave supanti aura yra visa griaunantis, naikinantis magnetas, Elissa..''-jos galvoje eme skambeti kazkieno zodziai. Kazkieno, su kuo ji buvo susidurusi visai neseniai. Tik kur? Pomirtiniame pasaulyje? Apie tai nieko neprisimine, taciau mazytis tos patirties fragmentas dabar eme ir svystelejo tamsiaplaukes grazuoles pasamoneje priversdamas ja pasijusti tik dar blogiau. Jei jaustis blogiau apskritai buvo imanoma. -... a....-ji prasiziojo. Sunkiai. Tarsi praverti burna butu buve sunku. Tarsi jos lupos pries tai butu buvusios sulipintos super klijais. -Aaaaa!-klyksmas... nenusakomas, krauja stingdantis klyksmas prasiverze moters plauciais kai ji zenge Lorelos link, taciau po kojomis pajutusi is inercijos vis dar siek tiek judanti Frenko kuna, ji prie pastarojo suklupo keturpescia. -Fre.... aaaaaa,-placiai issiziojusi ji ziopciojo tarytum truktu oro. Rankomis ciuopdama jo krutine, rankas ji nedriso pazvelgti i kruvina mase, kuria buvo virtusi jo galva. Nereikia ne sakyti, adekvaciai reaguoti i pirma karta regimos feju misrunes zodzius Ambrose ne tik negalejo, bet ir nebutu norejusi. Ji norejo fejos mirties. Dar niekada netrosko ko nors nuzudyti taip stipriai, kaip to trosko butent sia akimirka. Elisos akys netruko pabalti. Ji uzverte galva i dangu, taciau jegu semesi anaiptol ne is ten. Pakilo letai, is pradziu pasiremdama ant vieno kelio. Galop issitiese visu ugiu. Sutapimas ar ne, pries tai palyginus ramus vejas pakilo staiga ir umiai. Vienu rankos mostu kadaise Cassidy praminta moteris nusviede Lorella tolyn kol si susidurusi su medziu, pasismeige ant vienos is jo saku. Ji nemire, taciau to Ambrose ir nesieke. Apakinta skausmo ji patrauke merginos link. Jos isiuciui Lorella, net ir springdama savo pacios krauju neatrode ibauginta. Neatrode kencianti. Priesingai - ji juokesi. -Elissa?-jai is uz nugaros pasigirdo sodrus, vyriskas balsas. Ji kruptelejo. Negirdejo pastarojo prisiartinant, taciau tas balsas, pazistamas jo balsas sukauste jos kuna. Atsisuko letai. Viskas ka isvydo tai jo veida. Vyras uzsimojo atbula ranka skeldamas solidu antausi, kurio uzteko, kad moteris prarastu samone. Jokios magijos. Jokiu triuku. Paprastas, elementarus, tironiskas smurtas. Visai toks, koki Elissa prisimine regejusi patiriant savo brolius vaikysteje. Toks, kuriuo pasizymejo Horatius Ambrose.

by **Kang Wang** Sk. 10 28, 2018 2:51 am

Until your heart stops

NUOTAIKA: *click here* STILIUS: Eridanus, "Lili" DAINA: A Perfect Circle - Feathers

Regėdama tikrą, nesuvaidintą Elissos reakciją į netikėtumą, į kančią, į suvokimą, jog neteko jai itin svarbaus vyro dėl priežasčių, kurių neįmanoma pateisinti, Lorrella kvatojo. Pilna burna, garsiai, nuoširdžiai ir visiškai psichopatiškai. Hibridė mėgavosi gentainės sielvartu. Jokių asmeniškumų, tiesiog blondinei patiko, kai aplink ją esantieji kentėdavo. Ji visados jautėsi pranašesnė už asmenis, sugebančius jausti emocijas, kurios darė žmones žmonėmis. Jausti širdgėlą, netekties skausmą, gėdą, sielos purvinumą. Lorrella neturėjo elementaraus gebėjimo išgyventi kažką panašaus. Priešingai nei Nadia ar pats Cross'as, psichopatė fėja neturėjo silpnų vietų. Neturėjo žmogiškumo, kristlo gerumo ar švelnumo, kažkokių suvaržymų. Ji buvo visiška beširdė, besielė pabaisa. Moteris juokėsi ilgai. Su pasimėgavimu atlošė galvą, ištiesė rankas į šalis, dar ir grakščiai lėtai apsisuko, nepaprastai mėgaudamasi pojūčiu, kurį teikė šaltas nužudyto vampyro kraujas, išsitaškęs ant jos veido, kaklo, krūtinės. Šviesiaplaukė nesitikėjo iš Elissos atakos. Tik ne tada, kai perdavė jai Cross'o paruoštą magijos bloką. Tačiau visados yra kažkas stipresnio net ir už stiprią magijos jėgą. Kaip antai įniršis, kurį pajunti, kai atima iš tavęs kažką tau nepaprastai svarbaus. Elissos Ambrose magijos pasaulis nepažinotų kaip itin galingos būtybės, jeigu ją būtų taip paprasta pažaboti. Ji apėjo bloką ir absoliučiai pelnytai nusviedė Lorrellą tolyn. Netikėtumo, o tada skausmo pagauta fėja, kiaurai perverta aštrios medžio šakos klykė. Įniršo. Žvilgsnis, neadekvačiai bėgiojantis po tamsoje paskendusią aplinką, burna, besispjaudanti kruvinomis seilėmis... Ji paklaiko. Mataravosi bandydama išsivaduoti, atplėšti save nuo skausmingų, judėjimo laisvę varžančių spąstų tam, kad galėtų, na bent jau tokios buvo jos intencijos, nušluoti Elissą Ambrose nuo žemės paviršiaus. Kol ji cypė, šnypštė ir kratėsi, prie tamsiaplaukės fėjos nejučiomis priartėjo baubas, grėsmingesnis už dešimtį tokių Lorrellų. Crossas pavargo nuo viso šio spektaklio. Na, jam visados patikdavo reprezentuoti savo blogį kokiais nors efektingais benefisais, tačiau visų šių teatrinių elementų jam pasirodė per daug. Sąmonę praradusią Elissą, kuri susvirduliavusi krito žemėn vyras pagavo. Liesas menamos dukters kūnas atsidūrė demono rankose. Crossas iš lėto patraukė savo prabangaus automobilio link, kur vairuotojas laukė pradaręs dureles, kad "atjungtą" moterį būtų lengviau transportuoti. Kai vyras įsėdo ir nuvažiavo, Lorrella tebebandė išsivaduoti.
Vienas tų šlykščių, groteskišką, brutalų siaubo filmą primenančių sandėlių, kuriuose veikė Crosso "kraujo ūkio" veikla. Masyvus, pailgas, žemoje temperatūroje skendintis statinys. Jame tvarkingai daugybe ilgų eilių grandinėmis prikabinti kabėjo nuogi, prie vamzdelių prijungti žmonės. Aplinkui juos zujo baltais kombinezonais vilkintys asmenys, kurie komplektuodavo surinktą kraują, prižiūrėjo procesus, o numirusius, sausai "išsunktus" kūnus keitė naujomis demono verslų aukomis. Pastato viduriu lėtai žengė pats šio pragaro šeimininkas. Pasitempęs, bejausmis, abejingas jį supantiems siaubams ir be jokios abejonės vilkintis fantastišką kostiumą. Už vyro ėjo Crosso parankinis - aukštas, bet tvirtas storulis, per petį persimetęs Elissą. O trečia iš paskos kaukšėjo Lili. Demonė nesitraukė iš "ūkio" nuo pat to momento, kai jame atsidūrė Tonis. Trijulė pasiekė sandėlio galą, kuriame Horatius buvo įsirengęs šiokį tokį "kabinetuką". Stounas (taip visi vadino tą įspūdingų matmenų Crosso pakaliką), lėtai ir sunkiai judėdamas pasiekė gana erdvų narvą, į kurį įkišo tamsiaplaukę. Tačiau jame moteris nebuvo viena. Kitoje pusėje prikabintas grandinėmis sėdėjo tamsiaodis vyras, kurio tamsios akys įtemptai stebėjo Elissos veidą. Chris'as sustojo priešais Lili ir ši it žinodama ką turi daryti ėmė vyrą nurenginėti. Už demonų nugarų pūpsojo didelis baseinas, sklidinai užpildytas yrančiais, "suskystėjusiais" kūnais. Nebuvo įmanoma nusakyti kaip siaubingai tai dvokė, tačiau siaubingiau baigdavosi tiems, kurie parodydavo, jog tuo šlykštisi ar baisisi - ne vienas tokių silpnuolių atsidūrė šiame pat "džiakuzyje". Visas kostiumo dalis Lili laikė rankose, o nuogą pavidalą įgavęs Cross'as pajudėjo mirties baseino link. Žengė į jį. Tiršta, klampi masė kaip mat prarijo pilkšvą demono odą. Kuo toliau žengė, tuo gilesnės darėsi visos maudynės. Demonas užsimerkė. Visas baseinas sušvito grėsmingai raudona spalva. Be šio ganėtinai šlykštoko ritualo Horatiui neišeitų perkelti savęs į Tamsos pasaulį, kuriame nūnai dėjosi ganėtinai įdomūs dalykai. Lili apsisuko ir nukaukšėjo šalin. Jos šaltas veidas neišdavė visiškai jokių minčių ir emocijų. Žinodamas, jog Cross'as "išsijungė", sujudėjo narvo kampe esantis tamsiaodis vyras. Jis stengdamasis sukelti kuo mažiau triukšmo (grandinės tikrai žvanga), prijudėjo prie sąmonės neatgavusios Elissos. Vyriškis atrodė išsekęs. Oda blizgėjo nuo prakaito. Paraudusios akys. Liguistai drebantis kūnas. Jam tikrai buvo kažkas... ne taip. Eridanas palietė delnu Ambrose kaktą. Jos oda kontakto vietoje akimirksniu nušvito ryškia šviesa ir fėja nubudo.
- Ššššš...-vyras kaip mat uždengė delnu moters burną, idant ši nepradėtų rėkti, sukeldama triukšmą bei atimdama iš serafimo ilgai lauką momentą į potencialų išsigelbėjimą,-Aš tavęs neskriausiu. Esu toks pats kalinys kaip ir tu,-žemas, sodrus, charakteringas vyro balsas kiek nervingai virpėjo,-Žinau kas tau nutiko. Žinau kodėl esi čia. Žinau ką jie nori su tavimi daryti,-tarsi atradęs Elissos akyse kažką, kas kėlė pasitikėjimą, Eridanas patraukė delną nuo jos burnos. Juodos akys giliai kabinosi į šviesias josios,-Man reikia tavo pagalbos. Esi vienintelis asmuo, kuris gali man padėti,-akivaizdu, jog vyras norėjo kalbėti toliau, tačiau susičiaupė išleisdamas aiškią, skausmingą dejonę. Serafimas susirietė, tamsi oda aižėjo ryškiai šviečiančiomis gijomis, tarsi didelė jėga grasintų išsprogti iš šio vyro kūno. Eridanas suturėjo "spazmą", tačiau buvo įsitikinęs, jog nepajėgs ilgiau to malšinti. Jis pakėlė veidą į moterį. Vyro fizionomija atrodė tik dar labiau išvargusi.
- Jei padėsi man, aš padėsiu mums ištrū...-baugiai persimainęs serafimas skubriai švystelėjo save atgalios į narvo kampą. Crossas sugrįžo į save.
Eridanus niekados nebūtų "apsireiškęs" žmonių pasaulyje, jeigu jis nebūtų tapęs atsitiktine Crosso užgaidų auka. Buvusios realybės sunaikinimu demonas pasinaudojo kaip galimybe "išsitraukti" būtybę, visapusiškai priešingą tokiems, kokiu tapo Horatius. Daugybė bandymų sukišti serafimo energiją į paprasto žmogaus kūną baigėsi nesėkmingai - šie sprogdavo kaip perpūsti balionai. Paskutinis bandymas daugmaž pavyko tik todėl, kad Crossas surado būdą Eridaną energetiškai nusilpninti. Tačiau nepaisant pastangų, serafimas nuolatos "plyšo", pavidalas vis bandydavo nežemišką energiją iš savęs išmesti. Kurių galų Christoffer'iui prisireikė sumauto serafimo? Po Lilith pasitraukimo iš pragaro karalienės sosto, Tamsos pasaulyje įsiviešpatavo visiška suirutė. Kiekvienas demonas, kiekviena nukankinta siela jautė pokyčius ir visi jų troško vieno ir to paties - valdyti pragaro galias. Tam tikras procentas pragaro Lili dėka šildė patį Crossą iš vidaus, tačiau tai tebuvo ilgo kelio pradžia. Demonas troško VISO pragaro. Deja, bet įvykiai nesiklostė vyrui naudinga linkme. Aiškėjo naujasis Tamsos pasaulio lyderis ir juo netapo Crossas. Tačiau Horatius nebūtų Horatijumi, jeigu nespęstų kokių nors pinklių. Ir naujasis pragaro šeimininkas net neįsivaizdavo, jog Christofferis žino jo silpnybę ir neabejotinai bandys tuo pasinaudoti.
Crossas neskubėdamas brido baseino turiniu krašto link. Kiekvienas judesys skleidė šlykštų, drėgną, klampų garsą. Grakščiai išlipo ir net nežvilgtelėjęs į dukterį išjudėjo lauk iš patalpos. Eridanas įtemptai spoksojo į Elissą.

Lili iš tikrųjų stengėsi, kad Tonis NIEKADOS neįkliūtų Cross'ui į rankas. Ji sumaniai demonu manipuliavo, įgijo jo pasitikėjimą, ištikimai jam talkino trokšdama tik vieno - kad Tonio ir Crosso keliai niekados nesusidurtų. Alvar nesuprato Christoffer'io ketinimų. Vyras ne tik siekė užvaldyti pragarą, tačiau ir nusikalstamą Niujorko pasaulį. Asmeniškai jai tai atrodė pernelyg... pretenzinga. Greičiausiai jeigu nustotų plėšęsis, bandęs vienu metu apžioti VISKĄ, vyrui labiau sektųsi. Žinoma, Lili nė velnio nerūpėjo pasiseks Cross'ui ar ne, todėl slapta džiaugėsi jo nesėkmėmis. Gomez'as nebuvo praradęs sąmonės, kai demonė aplankė jį vėl. Netiesiogiai. Neketino rizikuoti. Jos dėka Christoffer'is tapo galingesnis, nei bet kada iki tol, todėl jai nebuvo protinga su demonu pyktis. Į Tonio kamerą įėjo vyrukas. Mirtingas ir paprastas nuo galvos iki kojų. Kažkas su juo buvo ne taip. Vyras atrodė it užhipnotizuotas. Jis atsistojo priešais Tonį ir ištiesė į jį riešą. Netrukus žalios vyriškio akys paskendo tamsoje ir į Gomez'ą ėmė žvelgti šiurpi nakties tuštuma.
- Esi prakeiktas šunsnukis, Toni,-kitas balsas, tačiau intonacijos nebuvo įmanoma sumaišyti su niekuo kitu. Mirtingo vyro lūpomis kalbėjo pati Alvar,-Negi tu tikrai trokšti kojas pakratyt? Tu toks šaunuolis. Toks protingas, sėkmingas ir įtakingas,-vaipėsi,-Ir vis tiek nesupratai, kad negali konkuruoti su Crossu? Turėjai mesti viską vos sužinojai, jog jis tavimi domisi. Gerk,-primygtinai pareikalavo siūlydama tą patį riešą,-Kai pasimaitinsi galėsim pagalvoti apie tai, kaip tave iš čia išgabenti.

by **Elissa Ambrose** Pen. 05 03, 2019 1:30 pm

Kill this love

NUOTAIKA: *click here* STILIUS: Elissa, "Tony" DAINA: Lewis Capaldi - Someone You Loved

Mirties feja

Per savo ne toki ir trumpa gyvenima, Elissa su mirtimi susidurusi buvo ne karta. Tiesa, dazniausiai tiesiog budavo pastatyta pries fakta, kad vieno ar kito zmogaus tiesiog nebera. Daugiau nebebus. Moteris prieme tai kaip neisvengiamybe, ne is kart, bet pamazu susitaikydavo. Is pradziu isileisdavo skausma, leisdavo sau kenteti. Tuomet sekdavo antroji faze, kurios metu, Elissa, kaip ir mes visi, imdavosi saves gailetis. Taip, saves. Juk zmones taip sunkiai susitaiko su netektimi, nes tai sukrecia butent JU gyvenima. Tai jiems tenka ismokti gyventi kitaip, be asmens, kuriam, pripazinkime, dabar jau nei silta nei salta. Ambrose visuomet pasizymejo savikritiskumu todel minetoje stadijoje neuzsilikdavo. Galiausiai sekdavo susitaikymas. Nes kito pasirinkimo nebuvo. (Na bent jau iki tol, kol visi to panoreje galejo vienokiu ar kitokiu budu tapti nemirtingais, taciau tai nauja epocha, kurioje tamsiaplauke feja dar nespejo apsilti koju)

Su Frenko mirtimi Elissai susidurti teko du kart. Sakau, susidurti, o ne susitaikyti, todel, kad antraji kart jai to padaryti tiesiog nepavyko. Elisos atmintyje amziams buvo isirezes momentas, kuomet moteris suprato esti zimus aktorius, nors ir vaiksto gyvuju tarpe, tokiu vadintis nebegali. Frano vampyriska matamorfoze feja isgyveno tyliai, taciau skaudziai. Ji mintyse palaidojo siltus, zmogiskus jo prisilietimus, kuriu ji venge, taciau paslapcia geide. Apraudojo jo asmenybe, kuri kad ir kaip bepakreipus turejo nors siek tiek pakisti. Negali tiketis, jog atemus is zmogaus zinojima, kad jo laikas sioje zemeje tera laikinas faktorius, jis netaps maziau... zmogiskas. Elissa tikejosi, kad prarades mirtinguma Frenkas taps tik dar labiau nedekingas, dar labiau betikslis... dar labiau pasimes gyvenime, kuris nors siam ir klojosi kaip per sviesta, vis pasykstedavo tos vidines pilnatves, kuria mums zmonems suteikia vadinamoji antroji puse. Sielos partneris. Sielos, kurios egzistavimu vampyru kunuose Elissa tebeabejojo. Neismusi gi sitiek metu medziotoju galvon skiepytos propagandos per viena diena.

Jos drabuziai buvo sutepti jo krauju. Jo nebebuvo, taciau pasamoneje tu keliu tasku Ambrose tiesiog negalejo sujungti. Kaip? Kodel? Buki, naivus klausimai spenge galvoje, beprasmiskai uzimdami vieta, neleisdami jos uzimti astriam suvokimui, jog "it's the end".

Ji kruptelejo. Tyliai. Didelės, skaisčios moters akys atsimerke kuomet Eridanus plaštaka palietė jos kakta, isplesdamos ją iš į paviršutiniška, negilu miega primenančios būklės. Jų zvilsngiai susitiko. Tarp moters antakių įsimetė gili nerimo raukšlė. Vyras prabilo. Jo zodziai anaiptol ne is karto pasieke savose mintyse paskendusios moters pasamone. Jis netruko atitraukti jos burną dingusio savo delno, tačiau ji ir toliau tylėjo. Tiriamai žvelgė į vyro veidą, tarsi bandydama suprasti kas su juo negerai. Vyru. Ne jo veidu. Pastarasis tikrai neturėjo jokių defektų, veikiau priešingai - buvo labai patrauklus. -Horatijus...-susnypste kaip tik tuomet kai likimo draugą ištiko akivaizdžiai skausmingas, supernaturalus spazmas. Ji apsidaire. Jos krauju sutepti rūbai buvo sleiksciai prilipe prie odos. Nekresantis vampyro kraujas, kaip nekeista, neatsidavė geležimi. Matyt Frano mitybos racione piramidės viršaus vis gi neuzeme arterinis žmonių kraujas. Elisos gerklę užgniaužė skaudus gniuzulas, kuri nurijusi ji ir vėl apsiasarojo. Visi... absoliuciai visi bent dalinai negatyvus prisiminimai apie Frenka tiesiog išgaravo. Ambrose dar niekuomet savyje nejautė tokios agoniskos tustumos, kuri tarsi ozono skyle siurbte siurbe iš jos deguoni, bei nora priešintis galimai tragiškai savo lemciai. Skausmas paralyzavo, vertė atbukti... nebebijoti to, kas šioje situacijoje į kurią vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis pateko abu į nelaisvę paimti nelaimeliai, atrodė neišvengiama.
Pasigirdo slapias, tolimas, tačiau moters oda pagaugais nueiti privertęs garsas... jis primine naktinės džiunglėse vandenin sliukstelejusia anakoda. Tykančia. Medziojancia. Tik dabar moters šnerves pasiekė šleikštus, nuo baseino tvoskiantis mirties kvapas. Elissos kunas sustingo. Tik stiklinės jos akys tamsoje sekė lėtai judantį ir juodviem su Eridanas visiškai nesuinteresuota Horatijaus silueta. -Jis... Jis gyvas...-sušnabždėjo netikedama savo akimis. -Ei!EIII!-pasokusi ant kojų ji ėmė delnais trankyti per grotas mėgindama i save atkreipti dėmesį. Eridanus jos elgesio ne tik nesuprato, bet ir nepateisino. Buvo akivaizdu, jog vyras visiškai netrosko Horatijaus draugijos. Visa laimė, kad pastarasis ar tai nusidave, ar iš tiesų Elisos neišgirdo.

Daredevil

Anthony Gomez'as sunkiai atitiktu laimetojo apibudinima, bet velniai rautu, jis mokejo pakilti ant koju kas kart kai gyvenimas ji priversdavo suklupti. Patekes i Horatijaus nelaisve jis is kart suprato turintis du pasirinkimus - priesintis ir rizikuoti savo givybe, ar leistis pasroviui ir tiesiog islaukti kol likimo upe anksciau ar veliau isspjaus ji i kranta. Laukimas hibridui prailgo. Slinko,minutes, valandos, dienos... Beveik aklinoje tamsoje paskendusio Gomezo jegos silpo, taciau uzuot bergzdziai bandes ardytis, kovoti su neiveikiamomis narvo, kuriame tunoje grotomis, jis tiesiog... lauke. Jo kunas ir mintys tarsi ziemojanti meska, perejo i energijos taupymo rezima. Nezinia kodel Elisos paieskos uztruko taip ilgai, taciau kai feja pagaliau atsidure nelaisveje, Tonis savaime suprantama tai laike savo bilietu i laisve. Taciau klydo. -Ei...-prikimusiu balsu kreipesi i horizonte pasirodziusi lig siol nematyta vyra. Sujudejo pernelyg greitai ko pasekoje-suklupo. Isdziuvusios hibrido lupos bylojo apie troskuli, kurio siuo atveju vien vanduo nebutu numalsines. -Jis ja surado, tiesa?-naivi, nors ir blanki bei paliegusi, sypsena perskrode vaikino veida. Jo fizionomija netruko pakisti. Intonacijos, kuri atsispindejo vyriskio veide, Tonis nebutu sumaises su niekuo. -Kas sako, jog as su juo konkuruoju?-jo issekusiame veide smestelejo klastinga sypsena. Judvieju su Alvar dinamika neabejotinai pasikeite nuo judvieju pazinties pradzios. Dabar jie buvo lygus. Atsiskaite. Is pradziu, it nuobodziaujanti kate tarp astriu nagu laikanti pasprukti negalinti peliuksti, ji su juo zaide. Vienu metu patiklu ir nepatyrusi vaikigali prisileido arti, pernelyg arti, kita akimirka be jokios sazines grauzaties ismete ji is burio tam tikra prasme pasmerkdama ji prazuciai. Mazai kas galejo pagalvoti, kad isaus diena, kai vaikinas atsilygins jai tuo paciu, taciau smogs is pasalu ir drauge su Elissa galiausiai issius ja i pragara. -Kodel nori man padeti?-suimdamas vyriskio riesa, jis suleido i ji pasmailejusius savo kandzius. -Sentimentai?-baiges sotintis jis kaip mat atgavo kur kas sveikesne veido spalva, visas Gomezo kunas issitiese. Jo zvilgsnis igavo budrumo ko pasekoje, net ir tamsoje jis sugebejo iziureti tolimiausiame patalpos seselyje stovincia pacia Alvar. -Jei jis butu norejes mane nuzudyti, butu tai padares jau tada, kai pasakiau, jog pagrindinis narkotiko elementas yra Elisos kraujas. Dabar didesne mano problema yra butent ji...

by **Erik Hellner** Tr. 05 15, 2019 2:06 pm

Wait and bleed

NUOTAIKA: *here* STILIUS: Cross, Lili DAINA: Chevelle - Twinge

Pragaras, atitekęs iš pažiūros labiausiai tokioms pareigoms vykdyti pritaikytai personai - Katerinai Pierce, dar niekados nebuvo toks... pergalingas bei galingas. Jėgų balansas tapo neįtikėtinai chaotiškas ir dėl to, be jokios abejonės, kentėjo visos nuo aukštesnių jėgų priklausančios realybės bei pasauliai. Cross'as, kad ir koks egocentriškas šūdo gabalas jis bebuvo, niekados nenorėjo prisidėti prie to, idant visa egzistencija liktų negrįžtamai subjaurota ar sunaikinta. Jis nešiojosi savyje dalį paties Tamsos pasaulio ir galbūt dėl to, kad nesugėrė į save visos jo visumos ar dėl to, kad vis vieną nešiojosi savyje "ydingo" žmogiškumo, Horatius nežiūrėjo į gręsiančios apokalipsės šmėklą atsainiai. Katerina, Andromeda ar kaip ji ten po velniais save vadina, turėjo būti suvaldyta. O dar geriau - absoliučiai sunaikinta. Ir vieną iš ginklų, kurie turėjo potencialios galios išpildyti tokią užmačią vyras kaip tik laikė narve netoli Elissos. Net jeigu ir nebejautė šiltų tėviškų jausmų savo atžaloms, Horatius neketino su dukra elgtis perdėtai amoraliai. Jo "puolimas" bei motyvai tikrai galėjo pasirodyti padriki, tačiau demonas buvo numatęs bei apgalvojęs kiekvieną žingsnį. KIEKVIENĄ žingsnį. Taigi. Nugalėti Katerinos tiesioginėje akistatoje Cross'ui nepavyktų niekados. Absoliutinė pragaro galia jį kiek gąsdino, juolab puikiai nutuokė apie iš proto išvarančias jos savybes. Nei viena iš tų Tamsos pasaulio valdovių kalių nebuvo patikimos ir stabilios. Žinoma keistas pojūtis statyti save į gana humanitarišką egzistencijos gelbėtojo poziciją, tačiau geranoriškumo tame slypėjo ne tiek ir daug. Horatius nenorėjo pražūti. Nenorėjo prarasti savo blogio imperijos. Ir jis vienintelis turėjo užtektinai proto (bei jėgos), jog įstengtų kažką daryti. Nes jo prakeiktas palikuonis Sebastianas paprasčiausiai tam buvo per kvailas. Ir kai realybės susimaišė tapo akivaizdu, jog menkindamas savo sūnaus protines galimybes Horatius niekados neklydo.
Šlykštus, drėgnas bene tąsus garsas vijosi velniop iš to mirties baseino lauk lipantį demoną. Net jeigu akmeninis, bejausmis vyro veidas neišdavė jokios emocijos, Ambrose jautėsi sunerimęs. Katerinos jėgos augo nenumaldomai ir labai greitai ta menka dalelė pragaro jo esybėje tai moteriai nereikš absoliučiai nieko. Christofferis išbrido, basos kojos šleptelėjo ant šalto grunto. Nuo vyro ne tik sklido šlykštus pūvančios mėsos tvaikas, bet jis, fizine išraiška, varvėjo ir dribo nuogu demono kūnu žemyn. Stingdančios akys vėrė Elissą. Cross'as šiurpiai vyptelėjo.
- Malonu matyti, kad susipažinot,-demono intonacija, užslėpta užuomina veide neleido suabejoti tuo, kad Horatius geriau nei gerai nutuokia apie jo kalinių suokalbį. Cross'as, dideliam jo paties nusivylimui, nebuvo dievas ir po velniais negalėjo žinoti visko apie visus visada, tačiau sumišęs, palengva žūstantis serafimas buvo ne tik labai lengvai nuspėjamas, bet tuo pačiu ir sukantis įvykius paties demono numatyta linkme. Elissa atsidūrė čia tikrai ne todėl, kad ji turėjo atlikti vieną niekingą, su kažkokio narkotiko formule susijusį vaidmenį. Po vizito ten, kur nemalonu, juoda ir žiauru, Cross'as jautėsi susirūpinęs kur kas globališkesnėmis problemomis.
- Likimas iš tavęs atėmė absoliučiai viską, ką tu branginai,-keistai pradėjo atšiauriam vyro būdui nebūdingu supratingu, bene švelniu balsu. Nepaleido iš akių dukros veido. Nesiartino arčiau tamsiaplaukės. Tačiau nuo efektingo "pamandravojimo" gi neapsėjo. Nuogą vyro kūną suvirpdė keista vibracija. Cross'as žengė nedidelį žingsnį į priekį, nugaroje palikdamas tuščiavidurį savo paties formos bei ūgio siluetą, susidėjusį grynai iš tos dvokiančios, siaubingos kūnų irimo masės, kuri neilgai pakybojusi ore sukrito ant žemės, nepaliesdama "apsišvarinusio" vyro. Stounas kaip mat prilėkė prie boso padėdamas jam įsisupti į chalatą,-Aš nesiruošiu tavęs labiau skriausti. Kėsintis į paskutinius tau likusius laimės trupinius. Pati supranti, kad esi čia ne be priežasties. Esi čia, nes esi man reikalinga. Nes gali suteikti man kažką, ko negali niekas. Tai skamba labai... dviprasmiškai, turint omenyje mūsų šeimos istoriją,-šyptelėjo dar kartą, veidmainiškai, gana padoraus žmogiško verbalinio kontakto metu manipuliuodamas Elissa tam, jog lengviau palenktų ją į savo pusę. Bet tai, kas be ko, buvo ne viskas.
- Aš sugrąžinsiu tau mylimąjį,-Cross'as puikiai pažinojo savo dukrą, jautė, matė jos vidų kiaurai, todėl (toli gražu) nesibaimino išsireikšti šitaip drąsiai. Blefas? Horatius nebuvo visagalis, tačiau į gyvųjų pasaulį sugrįžti pavyko Lilei, po galais, ji net numylėtą, bet pačiam demonui nesuprantamai kodėl, fizinį pavidalą susigrąžino, so...-Jeigu būsi gera mergaitė ir darysi kas tavęs prašoma. Tavo naujas draugas...-žinoma Cross'as nesivargino žvilgtelėti į "plyštantį" aptariamą individą, nes serafimai ir demonai draugavo lygiai taip pat, kaip vampyrai su vilkolakiais. Kažkoks natūralus, bet neišvengiamas aurų neatitikimas,-...yra serafimas. Ko gero fizinei egzistencijai labiausiai nepritaikyta būtybė. Esi vienintelė savo padermės atstovė, turinti savyje tikro, nesuteršto fėjos kraujo, kuris suteikia tau ypatingą, gydančią, harmonija kiaurai išilgai perkruštą jėgą. Stabilizuok jį.
Rudos, iškankintos Eridano akys kabinosi į Elissą įtemptai ir nepertraukiamai. Serafimas išgyveno per didelį skausmą, jog jaustųsi sužlugdytas Cross'o viršumo ar fakto, kad jo planas melsti fėjos pagalbos iš tikrųjų įeina į paties demono planą. O tai reiškia, kad Christofferis puikiai nutuokia apie serafimo jėgą, tad nesibaimindamas jos leidžia Eridanui "išgyti", nes turi kažką ypatingo paruošęs. Kažką specialaus konkrečiai jam.
- Nedaryk to,-Eridanas persimainė. Viltis jo veide sudužo į šipulius atidengdama kitokį veidą. Atidengdama baimę. Žūtbūtinumą,-Kad ir ką jis yra sumanęs... Tai turės katastrofiškus padarin...
- Turbūt jautiesi kaip visiškas idiotas negalėdamas įlysti man į galvą, nes tokiu atveju tikrai tampi visiškas idiotas,-Cross'as įsiterpė, pašiepdamas serafimą,-Mano planas turės katastrofiškus padarinius tik Sebastianui. Nes aš ketinu nudėti jo pragarišką kekšytę.

Absoliučiai nė vienos antgamtiškos būtybės, na bent jau nesusipykus su sveika nuovoka, negalima pavadinti gimusios po laiminga žvaigžde. Ta viduje tekanti mistinės energijos gija suniokodavo likimus asmenų, kurie be viso to stebuklingo mėšlo bent jau turėtų galimybę nugyventi nors ir nelabai įdomų, bet užtikrintai ramų gyvenimą, perpildytą žmogiškomis, kasdieniškomis negandomis. Ir visgi Lili buvo įsitikinusi, jog Toniui sekasi. Nepaisant visų asmeninių jo praradimų, iš koto verčiančių egzistencinio siužeto pokyčių visados atsirasdavo kažkas, kas buvo pasiryžęs traukti tą nesubrendusį vaikigalį iš klampiausio, siaubingiausiai dvokiančio mėšlo. Alvar nebekovojo su savo silpnybėmis. Tą jautrią stygą joje užgaunantis hibridas demonei rūpėjo. Ji nenorėjo matyti jo kenčiančio (na, gal truputėlį) ar tuo labiau pražudyto. Ir jeigu Tonis liktų nuostabioje Cross'o priežiūroje, vaikinas liepto galą pasiektų greičiau, nei to tikėjosi. Priešingai nei vyras, kurį moteris apsėdo, Lili užsiėmė sau vietą paties Horatiaus kabinete. Kaip visados jos išvaizda vertė iš koto. Kodėl demonė taip mėgo šį savo pavidalą? Na,visų pirma tai jautėsi prie jo šiek tiek prisirišusi. O antra - mergina, kurios kūną užgrobė buvo tikra gražuolė, dooh. Tik originali pavidalo savininkė nemokėjo ar tai nesugebėjo to akcentuoti. Ilgi, tamsūs moters plaukai krito ant pečių stambiomis, žvilgančiomis garbanomis. Skoningas makiažas ir ryškus akcentas lūpose - kraujo raudonumo lūpdažis pridėjo demonei fatališkumo. O ir šiaip ji atrodė it ruoštųsi žygiuoti raudonu kilimu. Kaip visados. Nieko naujo. Lili rizikavo užsiiminėdama tokiais įtartinais reikaliukais puikiai nutuokdama, jog kažkur netoliese šlaistosi jos meilužis aka Cross'as, tačiau tamsiaplaukė neturėjo kitos išeities. Jos pačios sąmonės "pertransliavimo" į kitą individą magija nebūtų veikusi, jeigu moteris būtų pasirinkusi saugesnį atstumą. Buki Tonio klausimai Lilę erzino, tačiau neekspresyvus vyro veidas nelabai tiksliai perdavė demonės emociją.
- Koks tau, po velniais, skirtumas rado jis ją ar ne?-sodrus moters balsas skambėjo niršiai,-Neįtikėtina... Tūnai čia suvargęs ir vis tiek negali negalvoti apie tai, kad Cross'as turi šansą aptalžyti tavo narkotikų imperiją. Suknistas kvailys,-šiaip Lili retai kada prarasdavo "temperamentą", tačiau Tonis ją nepaprastai erzino. Tas jo vėjavaikiškumas buvo ir priežastimi, kodėl Alvar per visą savo gyvenimą žemėje, o tai reiškė, kad ji buvo sutikusi iš tikrųjų daug veidų, negalėjo pamiršti tik jojo. Akimirką Lili pasirodė aprimusi. Kaip ir kiekvienai moteriai, jai ko gero reikėjo tik išsirėkti.
- O tu nekonkuruoji?-mestelėjo nustebinta ir veikiausiai Gomez'o bukumo,-Veiki beveik toje pat Niujorko dalyje siūlydamas geresnį produktą. Suprask, man nuoširdžiai nusispjauti ką darai su mano verslu. Aš iš jo pasitraukiau ne be reikalo. Ir ne be reikalo užkroviau jį tau. Nenumačiau tik to, kad man bus...-moteris pritilo pagauta keisto virpulio krūtinėje. Ji jautėsi... pažeidžiama. Ir tuo nesimėgavo,-Nejauku,-žinoma pasirinko patį atsargiausią žodį apibūdinantį jos savijautą,-stebėti kaip žaidi su degtukais. Tu turėjai trauktis. Trauktis į kitą miestą, valstiją ar pasaulio pusę,-iš tikrųjų Lilei buvo nuoširdžiai nusispjauti ant to, kaip klostėsi jos verslo peripetijos. Ji tiesiog noriai palaikė su Gomez'u pokalbį, nes jai patiko su juo kalbėtis. Net jeigu aplinkybės ir nebuvo tam itin palankios.
Vyras neparodė absoliučiai jokios emocijos, kai Tonio iltys sulindo į jo riešą. Lili valdė jo kūną, o fizinis skausmas nepersidavė į jos sąmonę. Kadangi hibridas pasimaitino gana delikačiai ir neniokojančiai, tos marionetės tikimybė išgyventi šį vakarą padidėjo kelis kartus. Žinoma moteris tikėjosi, kad vaikinas užduos panašų klausimą, tačiau kai jis pagaliau "pasiekė dienos šviesą", demonė vis tiek pasijuto jam nepasiruošusi.
- Ir tai tikrai nėra pirmas kartas, kai aš tau padedu. Arba tu man,-vyro lūpos nušvito Lili būdinga, kiek kandžia šypsena. Ji atsakė nors jos žodžiuose ir netrūko miglotumo. Tonis ir pats žinojo, jog demonei jis rūpi. Kažkaip, kažkodėl. Ir Alvar neketino plėtoti šios temos. Iš žaizdos kraujas gal ir negausiai, tačiau užtikrintai dribo žemyn ant purvino rūsio grunto. Vargu ar tamsiaplaukei rūpėjo šio vyriškio likimas, tačiau pastato patalpos buvo prigrūstos įvairaus plauko antgamtinių būtybių, kurios kraujo kvapo nesupainiotų su jokiu kitu kvapu.
- Užgydyk žaizdą,-paliepė demonstratyviai atkišdama Toniui ranką,-Arba ne, jei nori, kad vienintelis tavo bilietas į laisvę liktų užuostas ir nužudytas,-mestelėjo tiek lengvabūdiškai, kiek beįstengė,-Eime,-paragino pasukdama išėjimo iš "celės" link. Pasimaitinusiam Gomez'ui tikrai netrūks jėgų išsivaduoti iš "suraišiojimų" ar tuo labiau preciziškai nusikratyti link jųdviejų susibūrimo vietos artėjantiems būdintiems Cross'o pakalikams.

by **Elissa Ambrose** Sk. 06 30, 2019 3:23 pm

Like a moth into a flame

Jos kuna nukrete drebulys, kurio net ir noredama moteris nebutu galejusi sukontroliuoti. Crosso persona, jo tonas, laikysena visuomet turejo sunkiai apibudinama autoriteta fejos atzvilgiu. Ji nepamine, kad jis kada butu pries ja smurtaves ar apskritai bent pakeles balsa. Taciau abu jos ''broliai'' patyre kiek kitoki auklejimo buda ir Elissa tai zinojo. Zinojo koks Christopheris gali buti kai jam nepaklustama. Taipgo zinojo ir tai, kad ramus, susitvardes Crossas yra kur kas pavojingesnis. SI kart jis butent toks ir atrode. Dar visai neseniai savyje jautusi atbukinancia tustuma ir nuli emociju tolimesniai savo daliai, dabar ji jautesi mazu maziausiai sutrikusi. Uzteko atsidurti su juo akis i aki, kad mazas, sumautai kvailas ir naivus, viduje gludantis vaikas imtu jausti... kalte?! Ji jautesi ji nuvylusi, pries ji prasikaltusi! Kaip tai apskritai imanoma, pasakysite jus? Fucking daddy issues. I guess. ''- Likimas iš tavęs atėmė absoliučiai viską, ką tu branginai...''-staiga apdujes Elisos protas eme neadekvaciai filtruoti kazkada net labai tvirta tevo figura jos gyvenime uzemusio vyro zodzius. Neaisku tik viena - ar emociskai silpna ir pazeidziama Ambrose irdejo, ka norejo girdeti, ar visuomet ja manipuliuoti mokejes Crossas spaude reikiamus josios mygtukus bei globejisku balsu, svelniai, tarsi link liepto galo butu vedes aklaji. ''Pati supranti, kad esi čia ne be priežasties. Esi čia, nes esi man reikalinga.''-dievazi, josios akyse net sublizgejo asaros. Ne, ji negirdejo to kaip tai is tiesu butu reikeje interpretuoti. Jis ketino ja pasinaudoti, taciau ji girdejo ka kita. Ji, jo auksine mergaite buvo jam reikalinga. Tam tikru metu, zvelgiant is salies situacija eme atrodyti tokia leksta ir banali, kad jei visa tai butu stebejes Sebastianas, anas neabejotinai butu emes ir cia pat atpyles savaji skrandzio turini. Jis vedziojo ja uz nosies ir nors kazkuris josios smegenu pusrutulis puikiai suvoke, kad net ir Crossas nera gabus sugrazinti Frenko, jos krauju plustanti sirdis eme plaszdeti tarsi ketintu bet kuria akimirka imti ir issokti is moters krutines. Ji ta vyra mylejo. Mylejo visa savo esybe.

-Gerai,-Elissa ji pertrauke. Padrikai brukstelejusi atbula plastaka sau per skruosta ji nuvale is paraudusiu akiu nuriedejusias asaras. Ji zenge link grotu, link Crosso, taciau pasigirdes Eridanus balsas akimirkai ja sustabde. Kodel jis trosko mirti? Kas jam, po velniu, negerai su galva, kad priesinasi, kai jam siuloma pagalba? Sekantys Christopherio zodziai tik dar labiau uzcemetavo fejos apsisprendima jam talkinti. -Katherine?-moters zandikaulio linija tik dar labiau isryzkejo. Jos emociju valdomas protas nesugebejo adekvaciai ivertinti situacijos, ka jau kalbeti apie elementaru itaruma: ka is viso to gaus pats Crossas, juk nuo mirties gelbeti serafimus ir naikinti tokias blogio isperas kaip Pierce tikrai nebuvo Cross'o job descriptione...

Ji zenge arciau Eridanus, priversdama gerokai masyvesnio uz savaji sudejimo vyra susiguzti, atsitraukti. -Tam, kad tave stabilizuociau, fizinis kontaktas nebutinas,-syptelejo Elissa. Ji puikiai zinojo, kad situacija yra jos ir tik jos rankose. Tai net nebuvo burtas. Nieko pompastisko. Nieko, ka galetu uzfiksuoti zmogaus akis. -Nedaryk to!-galbut apimtas nevilties serafimas suciupo Elissos ranka butent ta akimirka kai fejos akys uzsimerke susitelkdamos tam, ka ji ketino padaryti. Staiga ji ne tik atsimerke, bet ir zenge atatupsta. Jos zvilgsnyje atsispindejo sukretimas, o krutine kilnojosi isduodama gerokai padaznejusi kvepavima. -Man reikes siek tiek laiko,-tyliai kreipesi i cia pat stovejusi Horatiju, taciau tiriamo zvilgsnio taip ir nenuleido nuo Eridanus. -Tu pamatei vizija, tiesa?-tamsaus gymio vyras veltui tikejosi, kad tai kas netiketai, it zaibas perskrode Ambrose pasamone kaip nors susije su pragaistingomis jojo stabilizacijos pasekmemis. -Nebuk juokingas,-piktai purkstelejo ir savo link zengusi vyra vien zvilgsniu parblosle atgalios. Elissa atrode issiderinusi, susierzinusi. Tai negalejo buti vizija. Issekes jos kunas ir protas turejo kresti piktus pokstus mat regetas vaizdas negalejo buti logiskai paaiskinamas. Vizija ji isgyveno pirmu asmeniu, vadinasi butent ji, ne kas kitas, aistringai mylejosi su serafimu, kurio givybe ji dabar ketino isgelbeti. Ji sudirgo. Supyko. Ant saves.

The one that got away

Issiskyrimas su Maggie Tony paveike kur kas labiau nei jis tai parode. Tai, kad grazuole anksciau ar veliau pasius egocentriska nesubrendeli velniop, buvo matyti visiem, tik ne paciam Anthony. Ir kaip gi kitaip, kai didziaja laiko dali jis praleisdavo pasineres i naktini Nju Jorko gyvenima, o dienos arba miegodavo, arba nuolatos tvarke kazkokius reikalus telefonu apie kuriuos su Maggie snekejo mazai arba is vis nusukdavo kalba mat kaip pats teisinosi, ivelti jos i tai tiesiog nenorejo. Saugumo sumetimais. Maggie nebuvo kvaila todel galimas daiktas ir pati suvoke, kad ant stalo nesama duona nera uzdirbta skaidriai, taciau visa tai kente. Neaisku kodel. Juk tikrai butu galejusi susirasti saves labiau verta bica. Gal tiesiog laikesi isikibusi prisiminimu apie vaikina, kuri kazkada pamilo, nes siu dienu Tonis ne is tolo jo nebeprimine. Pinigai juk susuka galva. Jis menesi turis viska. Menesi esas auksciau visko: auksciau istatymo, auksciau kitu vilkolakiu. Santykiuose taip pat jautesi esas alfa. Ir ant zemes nusileido tik tuomet, kai ji jį paliko.
-Kas visa tai?-grizes anksciau jis uzklupo ja frantiskai besikraunancia daiktus. Ji neatsake. Net nepazvelge i jo sutrikusi veida. -Jei tai del to ka pasakiau ana nakti...-pradejo jis, taciau buvo pertrauktas. -Tai tiesiog buvo paskutinis lasas, Tony. As daugiau nebegaliu...
-As nesakiau, kad vaiku nenoresiu niekada, -pradejo vartytis, bet neatrode siam pokalbiui pasiruoses. -Tiesiog dabar tam nepalankus metas, Meg... ar galim apie tai pasikalbeti kaip suauge zmones?-bande uzdaryti lagamina, kad ana bent akimirkai liautusi padrikai pildziusi jo turini ir i ji paziuretu. -Ne,-ji retai su juo budavo kategoriska ir tai Tony ismuse is veziu. Sypsena jo veide isbleso. -As neturiu kur skubeti,-vyptelejo veidmainiskai. -Turiu visa amzinybe ir ketinu tai isnaudoti,-skestelejo rankomis. -Ir tu nejaustum tiksincio biologinio laikrodzio jei nebutum ejus man uz nugaros ir nusikraciusi tuo menulio prakeiksmu. Buciau galejes tave paversti... tokia kaip as. Ir...-jie vel ir vel grizdavo prie sios temos. Vel ir vel visi keliai vesdavo prie vieno ir to paties ginco. -Zinai ka, Toni? Eik nachui, -ji pasieme lagamina ir isejo. Visam.

Tonis nebuvo pescias. Jis islaike "savo cool" ir nepuole paskui. Neskambino. Neieskojo. Na, ne tiesiogiai. Mylejo ja todel kas be ko, pasiunte savo beta ja sekti. Suzinojes, kad Maggie Europoje, siek tiek atsipute. Kai reikalai Nju Jorke suintensyvejo, o dar pats atsidure Crosso "wanted" sarase, zinojimas, kad mylima moteris yra nuo visos sitos sudmales labai toli, veike kazkaip... raminanciai. Ramino ir tai, kad paskutinemis ziniomis ji su niekuo nesusitikinejo. O ar gali kaltini moteri, kuri taip ilgai taikstesi su man-child nesamonemis per kurias ja sitiek laiko vilko Gomezas? Jis neprasytas pasirupino, kad jos banko saskaitoje visuomet butu pinigu, taciau uzsispyrele Meg, nei karto jais nepasinaudojo. Siaip ar taip, miegojo ramiau zinodamas, kad mergina neprapuls. Jis visuomet buvo pasiruoses "have her back". Forever and always. Net jei ji niekada nebus jo. Galbut butent tuomet kai tai suprato, jo biologiskai nesenstanciame kune, siek tiek subrendo jojo smegenine.

Round and round in circles we go

Jis gerai ja pazinojo. Geriau nei ji tai nutuoke. Turbut todel Gomezas buvo vienintelis, kuris ja taip intrigavo. Kaip kitaip butu galima paaiskinti, jog net ir po to kai iviliojo ja i Elisos jai paspestus spastus, jis anaiptol nebuvo jos priesu sarase. Priesingai- ji rizikavo savo givybe, kad ji isgelbetu. WTF?! Ji nebuvo jam skolinga. Jis ne tik isstume ja is jos pacios zaidimo, bet ir isitaise jos kedeje. Jis nusipelne visko kas ji istiko, taciau jo gyvenime figuruojacios moterys vis tiek buvo ir tebera pasiruosusios del jo padeti galvas? Pradedant Marisol, baigiant Victoria Lockwood... suktas... suktas ir slidus jis visuomet zinojo ka pasakyti. It chameleonas mokejo kaityti veidus ir butent pries ja, pries Lili jis dejosi vadinamuoju underdog ir tai neabejotinai veike antraip jos cia ne kvapo nebutu buve.
-Bek su manim, -prakalbo netiketai. Skambetu romantiskai, taciau vaikino keslai buvo visai ne tokie. -Velniop Visa tai... Crossas ir taip gavo ko norejo, o dar visas narkotiku biznis be konkurencijos bus tikru tikriausia vysnia ant sumauto sudu piragelio,-jis syptelejo. Zinojo, kad charizmos ir dailiu veido bruozu nestokojantis jo veidelis kele jai sentimentus. Kad ir kokia kale Lili buvo, vargu ar butu galejusi paneigti, kad butent su juo lovoje patyre labiausiai prota isnesancius orgazmus. Nusilipde ji kaip minksta, mazai patyrusi moli. -Betos seks mus bet kur. Kur tik sugalvosime viska pradeti is naujo,-krimsteles sau i riesa jis savuoju krauju pavalgydino Alvar apsesta donora. -Tik si kart be klaidu, apgalvotai. Toli nuo viso sito meslo, toli nuo Crosso... Europoje,-jis syptelejo. Dviprasmiskai. Jo galvoje sukosi visai kitokie planai ir Lili buvo jam labai parankus skydas norint uztikrinti, kad pavyks isnesti sveika kaily is cia kol reikalai bent kiek aprims. Jis neketino visko mesti Nju Yorke taip pat kaip ir neplanavo happy endingo su demone. Jis planavo susigrazinti Maggie.

by **Kang Wang** Sk. 01 12, 2020 3:28 am

(To)(get)(her)

NUOTAIKA: *here* STILIUS: Cross, Lili DAINA: Three Days Grace - The Real You

Cross'as įsivaizdavo, kad jo planas nustumti iš vaizdo Kateriną yra gerai apgalvotas ir visai nechaotiškas, tačiau kažkokia negera nuojauta vis perverdavo šį savimi kartais per daug pasitikintį vyrą. Galbūt Christofferis netgi šiek tiek... bijojo? Juk tikrai ne pirmą kartą susiduria su daugiau ar mažiau potencialiais fiasko, kurie YPATINGAI pasibaigia vyro nenaudai. Kažkada gyvenimas iš jo jau buvo atimtas. Tada sekė tūkstančiai žmogiškų ir visą amžinybę trunkančių metų tarp tamsių pragaro sienų ir... Cross'as tikrai neketino TEN sugrįžti. Geriau - jis ketino įkalinti ten Kateriną. Jam tik to ir reikėjo. Kad naujoji pragaro karalienė tiesiog nesimaišytų jam po kojomis grasindama sunaikinti viską, dėl ko demonas taip sunkiai dirbo. Be jokios abejonės vyras žinojo, kad Elissa smarkiai nesispyrios ir galiausiai jam padės. Ambrose šeima nužmogėjo, pasikeitė negrįžtamai ir tik vienintelė tamsiaplaukė laikėsi įsikibusi sentimentų, kurie nebeimponavo nei Horatiui, nei Sebastianui, nei Sailui. Greičiausiai Elissa sąmoninga ar nesąmoninga proto dalimi vis dar galvojo, kad jie visi dar gali būti šeima. Didžiausia Ambrose šeimos yda visados buvo tai, kad jie visi buvo per daug skirtingi ir tuo pačiu labai "dideli" ir jų namuose niekados neužtekdavo meilės, idant viskas kažkaip susiklostytų sėkmingai. Cross'as nejautė Elissai prieraišumo. Jis egzistavo susisukęs į savo asmeninių tikslų verpetą, nuolatos bandydamas sau įrodyti, jog gali pasiekti absoliučiai viską. Ir be įtakos, galios ir baimės šis vyras neturėjo daugiau nieko.
Pierce turėjo neįsivaizduojamai daug galios. Pernešta į materialų pasaulį ji buvo... nesustabdoma, tačiau kas nutiktų jeigu garbanė NEGALĖTŲ ištrūkti iš pragaro? Faktas, jog vyras savyje turėjo jo dalį reiškė savotišką nepriklausomybę. Jam nereikėjo viso pragaro. Net ir be to, susitvarkius su Katherine jis būtų galingiausia žeme vaikščiojanti pragaro išpera. Jam niekados neužtektų antros vietos, tačiau atsižvelgiant į aplinkybes turėjo valdyti savo apetitą. Jis neatimtų iš garbanės galios. Galios, kuri tai moteriai buvo perleista ankstesnės pragaro virtuvės šeimininkės. Todėl atsižvelgiant į aplinkybes bent jau pasiims geriausią ką gali.
- Tu mane erzini,-kone įspėjamai suurzgė, smeigęs piktą žvilgsnį į egzistencinės krizės spąstus papuolusį serafimą. Netrukus akivaizdžiai atsileidęs Cross'as šyptelėjo. Be jokios abejonės natūralus biolaukų neatitikimas vertė Eridaną demonu nepasitikėti, tačiau Christofferį erzino vyro bandymas perkalbėti Elissą. Demonas tikrai galėjo peržengti tam tikras ribas, bet jis nebuvo pakankamai abejingas, kad su dukra pasielgtų ypatingai siaubingai. Na, pavyzdžiui, ne bandytų, o paimtų ir pasikėsintų į jos gyvybę. Ir visgi vyras dažnai pagalvodavo, kaip labai jis norėtų neturėti to nors ir menko, bet vis tiek apie save primenančio žmogiškumo.
Horatiui buvo žinomas Elissos ir Katherine nesantaikos faktas. Emociškai atsiribojęs nuo 'savo" šeimos demonas vis tiek sekė jų gyvenimų peripetijas. Bet tik tam, kad reikiamu momentu informaciją galėtų tikslingai panaudoti savo naudai. Šnipinėjimo politika iš ties veikė, nes gavusi apžiūrėti Cross'o ketinimus iš arčiau vargu ar tamsiaplaukė ketino ilgiau spyriotis paskatinta ne tik emociškai, bet ir praktiškai? Juk jei ne Katerina, tobulasis Sebastianas būtų išlikęs tobulu. Bent jau Elissos akyse. Jis būtų jos, jųdviejų vaikų ir tamsiaplaukė turėtų rūpestį bei paramą, apie kuriuos visados svajojo. Ir tikimybė išmušti garbanę iš vaizdo kėlė vilties, jog toks gyvenimas galėtų fėjos tykoti ateityje.
Kiek atsitraukęs demonas stebėjo veiksmą narve. Ryžtas Elissos veide jam pasirodė kažkoks... pažįstamas. Lyg šiuo momentu dukroje matytų dalelę savęs paties.
- Meluočiau sakydamas, kad turim visą pasaulio laiką, bet...-prakalbo atsakydamas į Ambrose neskubėjimo taktiką,-Esi vienintelė, kuri gali viską pakeisti mūsų visų naudai.

Fizinis kontaktas su Elissa tikrai iššaukė netikėtą reakciją visoje Eridano esybėje. Visokios pranašystės yra be galo slidus reikalas, nes ateitis nuolatos keičiasi priklausomai nuo ją apjungiančių žmonių pasirinkimų, tačiau net ir tai neleido serafimui suabejoti, jog jųdviejų likimai susijungs. Netardamas nė žodžio jis tiesiog stebėjo tamsiaplaukę. Žinojo, kad neįstengs jos perkalbėti, be to ir jautėsi, lyg kiekvieną akimirką skiltų į milijonus dalelių. Jis nelaimės. Dar ne dabar. Tačiau Elissos būvimas netoliese veikė jį įkvepiančiai.
- Tu juo pasitiki?-sumurmėjo nesibelsdamas į sveiką fėjos protą, o daugiau ieškodamas moteryje užtikrintumo,-Nes jeigu pasitiki aš nesipriešinsiu,-tam tikra užuomina vyro balse išdavė tai, nelyginant serafimas turėtų dar kažkokį pasirinkimą. O jis turėjo. Jis galėjo paimti ir tiesiogine ta žodžio prasme susprogti velniop, tačiau ši alternatyva nepaliktų šioje zonoje nė vienos gyvos sielos. Keista trauka Elissai nebūtų leidusi Eridanui šitaip pasielgti. Galbūt tai tiesiog užgriūvanti sensacinga fizinių potyrių, tikrai nebūdingų bekūniam serafimui, visuma?

***

Fėjų magija buvo savotiška mįsle net visažiniams serafimams. Fėjos iš dalies priminė pačius juos. Skirtumas tik tas, kad jos veikė daugiau fiziniame lygmenyje, lyginant su šviesos globėjais. Jos kovojo už harmoniją ir lygiai taip pat pralaimėjo tamsos jėgoms, kaip ir serafimai. Kaip pasijuto Eridanas, kai Elissa išgelbėjo jo esybę? Neįtikėtini pojūčiai užgriuvo bene iš karto, tačiau vyras visų pirmiausiai bei stipriausiai juto dėkingumą. Tamsios vyro akys ilsėjosi užmerktos, kuomet kūnas, it kokia antena gaudė į save absoliučiai visą įmanomą egzistencinę informaciją. Tai buvo per daug intensyvu. Neįtikėtina ir iki tol nepatirta. Jis niekados nebuvo pajutęs jausmo, kai fizinis tavo pavidalas idealiai sudera su nežemiška savo esybe. Svaigulys apėmė ne tik vyro galvą, bet ir visą kūną. Susvirduliavęs kiek suklupo įsiremdamas į šaltas narvo grotas.
- Ačiū,-silpnokas, potyrių priblokštas serafimo balsas buvo dedikuotas Elissai. Cross'as nesnaudė. Tinkamu momentu, kai toks jo ėjimas pasirodė mažiausiai tikėtinas, jis atsidūrė labai netoli Eridano. Suveikė žaibiškai. Intensyvus, juodas energijos kamuolys, baugiai supęsis demono rankoje susirado laikiną prieglobstį serafimo krūtinės zonoje. Apimtas skausmo - tokio tikro, fizinio, prie kurio dar nebuvo net pradėjęs priprasti, tamsiaodis sudejavo.
- Tai susilpnins tave užtektinai, kad nepradėtum krėsti savo apgailėtinų šūnybių,-paaiškino, neskubriai priartėdamas prie narvo spynos, kurią tikslingai įveikė,-Sekantis žingsnis? Uždarysiu suknistus pragaro vartus, o kartu su jais ir tą nepailstančią kalę. Prisijungsit?-ala iš mandagumo paklausė, nors vargu ar Elissa su Eridanu turėjo kitokį pasirinkimą. Ypatingai Eridanas.

***

Lili troškimas patraukti Tonį iš "žaidimo" apėmė kur kas didesnį veikimo diapazoną, nei galima įsivaizduoti. Alvar niekados nemėgo Blackwood. Ji jai atrodė per daug kvaila, neypatinga, silpna. Ir vis tiek ji turėjo kažką, kas Gomezą prie jos traukė. Galbūt vaikinui patiko žaisti su kontrastais? Juk palyginus Maggie ir Lili abi moterys stovėtų visiškai skirtingose barikadų pusėse. Ir vis dėlto tik Blackwood galėjo užtikrinti, jog Tonis atsitrauks. Kad jis nustos konkuruoti su Cross'u tokiu būdu idiotiškai rizikuodamas savo nesunkiai išperiama sėdyne. Taigi kokiu būdu Lili galėjo sugrąžinti Maggie į Gomezo gyvenimą?
Nutraukusi visus ryšius su Toniu, vilkolakiais ir visu tuo mėšlu, jauna moteris tikėjo pagaliau suradusi ramybę. Londonas iš visų Europos miestų labiausiai tamsiaplaukei priminė jos numylėtą Niujorką, todėl suleido šaknis būtent ten. Ji tikrai jautėsi laisva. Netgi per daug. Pirmą kartą gyvenime ji galėjo daryti ką tik panorėjusi. Nedirbti darbų, kurie žalotų jos savigarbą, atsiriboti nuo pavojingų asmenų, dramos. Moteris įsidarbino mažoje, bet jaukioje kavinėje Londono centre. Greitai susirado draugų ir meilužių. Naujo gyvenimo pradžios polėkis nešė ją it lapelį vėjas, tačiau praeities šešėliai ėmė Maggie vytis. Ne tiesiogine to žodžio prasme, o sąmonėje. Nebūdavo dienos, valandos ar minutės kai ji nepagalvodavo apie Tonį. Jaudinosi dėl jo. Negalėjo net įsivaizduoti ar vaikinas iš viso tebėra sveikas ir gyvas. Kad nurimtų nuolatos tikrino jo socialinę mediją. Iš dalies tai veikė, kol iš paskos nepradėjo sekti kitas jausmas. Liūdesys, kad nebegali dalyvauti Tonio gyvenime. "Galbūt turėčiau grįžti?" - paklausdavo savęs nevalingai, tačiau kiekvieną kartą iškeikdavo save už naivumą. Nepaisant to, kad Gomezo ji nebuvo pamiršusi ir vargu ar sugebės kada pamiršti moteris žinojo, jog jųdviejų bendra ateitis yra aklavietė.

- Žavi kavinukė.
Išgirdusi nebent tik košmaruose regimos moters balsą Maggie sudrebėjo. Virpulys nepraėjo ir tada, kai jauna moteris lėtai atsisuko į pusę, iš kurios pasklido garsas.
- Lili,-konstatavo šiek tiek išsigandusi, šiek tiek išbalusi, šiek tiek negalėdama patikėti, kad mato savo buvusią bosę,-Kodėl tu čia? Nori mane nužudyti?-Blackwood svaičiojimus tikrai buvo galima vardinti kaip pagrįstus, tačiau jie demonei sukėlė tik juoką. Alvar sėdėjo užėmusi mažą apvalų staliuką. Moteris kaip visados atrodė tiesiog pritrenkiančiai ir akimirką Maggie pasijuto tokia menka, nematoma...
- Jei būčiau norėjusi tavo mirties, Meg, vargu ar tavo krūtinė vis dar kilnotųsi ieškodama deguonies. Prisėsk,-Lili mostelėjo ranka į kėdę netoliese leisdama suprasti, kad moterys turi apie ką pašnekėti. Vis dar labai akivaizdžiai sutrikusi Blackwood padarė ko prašyta.
- Ar kas nors nutiko Toniui?-visados susijaudinusi Maggie labai daug klausinėjo. Nuo minties, kad Gomezui tikrai galėjo kažkas atsitikti jai darėsi bloga. Lili nusišypsojo.
- Kartais man atrodo, kad to šunsnukio kaip ir tarakonų - beveik neįmanoma išnaikinti. Bet yra vienas... Bet.

***

Vieną niekingą akimirką Lili pagavo save pajutusią tą šlykštų virpesį krūtinėje, kurį sukelia sumauti jausmai. Ji nesitikėjo tokio Tonio pasiūlymo, visai kaip ir netikėjo turinti per mažai proto su juo sutikti. Demonės užvaldytas "indas" tylėjo. Nejudėjo. Net galėjai pamanyti nekvėpavo. Ir tada... Bam. Smūgis kumščiu. Tiesiai į tą gražutį hibrido veidą.
- Prasmek skradžiai, Gomezai,-piktai suurzgė, nelyginant vyruko šnekos būtų moterį kaip reikiant supykdžiusios,-Tu nesi nieko man skolingas. Padaryk teisingas išvadas ir nešdinkis iš čia kuo toliau. Nes sekantį kartą kai įkliūsi Cross'ui į rankas... Nebebus sumauto kito karto. Ar supratai?-apsėstasis atsitraukė. Nepaleisdamas iš akių Tonio veido jis suėmė savo sprandą ir neturėdamas visiškai jokio savisaugos instinkto jį nusuko. Pasigirdo šlykštus trakštelėjimas ir stambokas vyras sukrito ant žemės.
Lili, patogiai įsitaisiusi Cross'o kabinete sėdėjo sustingusi. Šią akimirką ji nekentė savęs už tai, kad norėjo su Gomezu pabėgti. Pasiduoti jam. Patikėti, jog iš tikrųjų viskas gali būti geriau ir ji gali būti... laisva.

by Sponsored content