UŽMIESČIO SANDELIAI:

by **Gabriel Gotham** Pen. 09 28, 2012 11:40 am

Užmiesčio sandėliai.

by **Isaac Lahey-Hale** Antr. 09 30, 2014 2:06 pm

Įvadas: https://bloodyrose.forumlt.com/t44p30-didzioji-dvaro-svetaine#7876 Priešingai nei vampyrai, kurie visuomet turėjo visišką savo veiksmų laisvę, vilkolakiai buvo varžomi galybės kodeksų, kurių pažeidimas vienaip ar kitaip atsiliepdavo jų gerovei. Vienas iš pagrindinių kodeksų buvo tai, kad savo malonumui šie neturėjo teisės panaudoti savo galias, nei prieš mirtingą asmenį, nei prieš nemirtinguosius. Tai buvo leidžiama tik tuomet, kai jiems grėsė pavojus. Ir žinoma, vienas iš tam tikro skaičiaus vilkolakių, būdavo kitoks, reiklus maištui. Isaac'o gyvenimas nebuvo pats lengviausias, todėl tapimas vilkolakiu galiausiai atvėrė jam visas duris. Savo ypatingus gebėjimus vaikinukas buvo pratęs panaudoti taip, kaip šiam atrodė geriausia, o ne taip kaip dėstė taisyklės. Prieš apytiksliai metus laiko, kuomet jis pirmą kartą akis į akį susidūrė su šviesiaplauke, ilgai gyvenančia vampyre, Lexi Branson, viskas buvo paremta neaišku iš kur atsiradusia lytiška trauka. Netinkamas laikas, netinkamas priėjimas ir galu gale pačios moters nesudominimas, davė savo. Vilkolakis buvo pavytas šalin, tačiau toliau viskas tik dar labiau susikomplikavo. Jis pastoviai galvodavo apie sutiktą moterį, ir blogiausia kad ir pats negalėjo aiškiai suprasti ar nori jos, ar nori ją sudraskyti į smulkiausias dalis. Tai buvo ganėtinai keistas, prieš tai niekad nepatirtas jausmas, kurį jis pastoviai stengėsi atmesti šalin, savo dienas užimdamas alinančiomis treniruotėmis, kurios su laiku ne vien sutvirtino šio kūną, bei ir išugdė pakankamai kietakaktišką charakteristiką. Ir jei ne menkas nuslydimas iš alfos pusės, jis būtu tapęs pavyzdingu vilku. Tačiau nedažiūrėjimas atsiliepė būtent tuo, kad jis tiesiogine to žodžio prasme, nutrūko nuo grandinės. Paviliotas į smurtu suteptą pasaulį, jis ėmė persistengti su savo veiksmais, mat kas kart susidurdamas su tam tikro pobūdžio asmenybėmis, rasdavo prie ko prisikabinti. Viskas prasidėjo nuo paprastų muštynių, iš kurių žinoma savo kojomis išeidavo tik vilkas. Vėliau, jis ėmė persistengti. Virsdamas nesuvaldomu garbėtroška, kuris nieko kito nedarė kaip tik vertė aplinkinius jaustis menkesniais, galiausiai dar kartą susidūrė su šviesiaplaukė vampyre. Tai dar kartą sugrąžino jo nemalonius, sunkiai paaiškinamus pojūčius. Todėl vietoje to, kad stoti jai prieš akis ir galiausiai nuvelti ką nors panašaus į "Leisk man tau pastatyti gėrimą", jis priėmė viską ant "bajerio". Susikalbėdamas su tuo metu su juo buvusiais vilkais, jis galiausiai įtikino šiuos, kad pasismaginti su vampyre, būtu kaip tik tai, ko visiems trūko (paaiškinimas: pasismaginti ne intymia prasme). Mason'as buvo griežtai liepęs savavališkai nesiartinti prie nemirtingų asmenų. Bet tą naktį buvo pilnatis, kas reiškė kad vilkolakiai, nelabai galėjo pasigirti savitvarda. Vampyrė buvo stipriai sužeista ir mėtoma kaip skudurinė lėlė. Pats Isaac'as neprisiėmė visų nuopelnų sau, tačiau tikrai paliko stipriausią sužeidimą jos kakle. Ir galiausiai kuomet jis pats suvokė kad pasirašė vampyrės mirties nuosprendį, liepė "draugams" atsitraukti. Merginai buvo suteikta proga pasprukti, bet visi kas dalyvavo šiame žiaurumu persmelktame susidūrime, puikiai suvokė, ji negalėjo išgyventi. Nuo alfos žinoma tai buvo kruopščiai nuslėpta, mat kitu atveju, jiems visiems būtu gerai iškarštas kailis. Po tos dienos prabėgo šiek tiek laiko. Tačiau Lahey kuo toliau, tuo labiau jautėsi prasčiau. Mergina oficialiai buvo tapusi jo pirma auka, iš kurios jis taip negailestingai išsityčiojo "smagumo" motyvais. Sąžinė smaugė, todėl jam buvo sunku susikaupti, imtis bet kokios veiklos. Būdamas labai išderintu, jis pastoviai susimaudavo. Ir būtent dėl to, kad buvo savo paties kūno kankiniu, jis nusprendė atskleisti tiesą alfai. Tačiau kaip tyčia pastarojo surasti niekaip nebuvo įmanoma. Skambindamas kelis kartus į Lockwood'o numerį, pastoviai buvo nukreiptas į balso paštą, kas tik dar labiau erzindavo. Jis net surizikavo pasirodydamas jo žmonos namuose, kurie kaip tyčia buvo apsupti liepsnų. Jis nepasiliko, o viso labo iškviesdamas gaisrinę, bei susiskambindamas su "draugu", pasiprašė kad šis surastu Armstrong'ą. Jei ne Mason'as, tuomet senasis alfa turėjo jam padėti. Kelionė aplink "niekur" motociklu, trūko ilgai. Jis sukinėjo ratus, tarytum važiavimas jam būtu padėjęs atsipūsti. Suskambęs telefonas, pagaliau privertė jį sustabdyti transporto priemonę. Sustodamas prie kažkokių, seniai apleistų sandėlių, iš odinės motociklininko striukės šis ištraukė savo aparatą, kaip mat pridėdamas sau prie ausies: - Dėstyk. - Jis nutilo, kuomet kitame ragelio gale pasigirdo būrio draugo balsas, kuris nesakė nieko panašaus į tai, ko šis tikėjosi. - Kaip suprasti kad jis nepasirodys? Ar esi tikras kad kalbėjai su Džeiku? Šūdas! Ne, nieko. Žinoma kad aš bandžiau susisiekti su alfa, negi manai kad esu visiškas besmegenis? Nieko, jis dingo skradžiai žemę. - Prunkštelėdamas, jis kaip mat neigiamai supurtė galvą: - Ne velnio, paskui Katherine uodegą aš tikrai nelakstysiu. Nusišvilpti man kad ji gali jį rasti greičiausiai. Kuo mažiau žmonių žinos apie tai ką padarėm, tuo geriau. Taip. Gerai, lauksiu. - Baigdamas skambutį, jis susikūprino. Situacija buvo prasta, ir tai buvo aiškiai matyti iš to, kad jo rankos drebėjo taip, tarytum būtu patyręs narkomanas, kuris jau kelias dienas nesuveikia sau dozės.

by **Tyler Geminus** Antr. 09 30, 2014 2:58 pm

Mazdaug ta pat akimirka kai vaikinas padejo telefono rageli, kazkur tolumoje pasigirdo aukstakulniu garsas. Keli zingsniai ir garsas liovesi. Apart daugybes apleistu sandeliu, kuriuose ju seimininkai laike senus rakandus, cia nebuvo ne gyvos dvasios, juolab kokiai nors butybei devinciai neapsakomai aukstus Laboutin batelius, kuriuos buvo pamegusi Lexi. Isokui atkreipus demesi ir pakelus galva sviesiaplauke sau nusisypsojo. Jis neturejo zalio supratimo kur ji, o jai ir nereikejo jo matyti, kad zinotu kur jis yra. Dar keletas aukstakulniu sukeltu kauksejimo garsu, taciau prisingoje nei pries tai puseje, kas turejo vaikina priversti apsisukti 360 laipsniu kampu. Ji judejo nepaprastai greitai, ji su juo zaide.
“There's nothing worse than waiting and not knowing what'll happen to you. Your own imagination can be crueler than any captor.”-ji pranesko savo gimatja kalba pacituodama kazkada jai paciai vieno vampyro pasakyta fraze, vis dar nepasirodydama vaikino akiratyje. Staiga, it vejo gusis, ji svystelejo priesais nagais perbrezdama vilkolakio krutine ir vel dingo. Lexi buvo stipri, labai stipri. Beto del savo amziaus, ji buvo kiek dramatiska, ypac kai kalba sukosi apie ja stipriai supykdziusi asmeni. Tai pasikartojo dar kart, tik si syk ji atsirado jam uz nugaros ir stipriai ikandusi i kakla kone isplese gabala jo odos, palikdama jame didele zaizda labai primenancia ta, kuria dar neseniai Lexi turejo savo pacios kune.
Ir stai, ji pagaliau stovejo priesais ji, nei kiek neprimindama aukos. Jos sviesus ir glotnus plaukai buvo lengvai judinami vejo, o juodos spalvos apranga labai tiko tokiai nakties butybei kaip vampyre. -Man labai skaudejo...-ji siek tiek patempe lupa sudarydama mazos ir nuskriaustos mergaites vaizda. -Tu mane palikai mirti,-jo akys atrode kiek paklaikusios, ji neziurejo jam tiesiai i akis, atrode, kad jos zvilgsnis buvo labiau susidomejes senu garazu uz jo nugaros. Ji nemego tos baimes israiskos, kuri apsireiksdavo visuose jos mirti pasmerktu priesu vaiduose. Dar kelios sekundes ir ji stovejo visai prie pat. Jos ranka tvirtai sukibo i vaikino kakla it metaliniai gniauztai. Jos akys ir dabar klaidziojo, o balsas buvo toks ramus, visiskai netinkantis situacijai. -As po viena issudysiu visus, kas prie to prisidejo. Isplesiu ju sirdis ir siuksliu maise pateiksiu tavo mokytojui,-kampine sypsena jos veide atrode tokia nekalta, mergaitiska. Kai galiausiai ji pakele savo dideles akis i savo aukos veida, jos tapo saltos ir piktos. Ji pamazu eme vis stipriau spausti jo kakla visiskai neskubedama, ji megavosi jo agonija.

by **Isaac Lahey-Hale** Antr. 09 30, 2014 4:53 pm

Pokalbis su vienu iš "grupuotės" narių buvo nemalonus, mat jis iki pat šios akimirkos neleido sau prisileisti minties apie tai, kad greičiausiai nutiks taip, kad srėbti košę, kurią užvirė tą nelemtą naktį, teks pačiam. Likę vilkai buvo daug ramesnio būdo nei kad Lahey, todėl nebuvo sunku nuspėti, kad šie pabrukę uodegas greičiausiai dės į kojas nuo atsakomybės. Galimas daiktas kad tą patį būtu padaręs ir pats Isaac, jei ne tas keistas šalutinis poveikis, kurį suteikė pirmoji oficiali auka, kuri prie to pačio jam ne juokais patiko. Giliai įtraukdamas oro, jis dar spėjo pakankamai stipriai delnu ploti per savo transporto priemonės "snukį". Žvilgsnis nukrypo į dešinę pusę, kuomet klausa užfiksavo šiai vietai labai keistus garsus. Ir kol vilkolakis bandė išsiaiškinti iš kurios būtent pusės sklido tas garsas, mat nuo visos šios aplinkos atsidavė ne menkas aidas, tuo pačiu metu į savo striukės kišenę sukišo mobilų aparatą. Tuomet, kai buvo ištarti tam tikri žodžiai, jis suraukdamas savus antakius, laiku spėjo nulipti nuo motociklo, kuomet tyliai prasitarė, lyg žodžiai būtu skirti ne kam nors kitam, kaip jam asmeniškai: - Kas per velniava? Ei!? - Žvalgydamasis aplinkui, jis bandė suvokti tai, kiek būtent asmenu visgi buvo šioje vietoje. Puikiai girdėdamas tik vieno asmens, akivaizdu moters, žingsnius, vis niekaip negalėjo perprasti, kur ir kas jis. Staiga, jo itin tvirtos medžiagos striukėję atsirado ne menkas įplyšimas, o krūtinę užliejo keistas, skausmingas ir šiltas jausmas. Jo oda buvo "tvarkingai" perkirsta, kuomet jis tik dar labiau sutrikdamas, ėmė sukiotis aplinkui, bandydamas užfiksuoti jį puolusį asmenį: - Tu darai didžiulę klaidą, girdžiu kad esi viena. Ir velniai griebtu, net iš čia užuodžiu tave. Nesu žmogus, kad su manimi žaistum. Tebūnie tai įvadinis perspėjimas. - Jis aišku ketino toliau aušinti liežuvį, kuomet merginai prisiartinus už nugaros, ir pažeidus jo kaklą, Isaac dar stengėsi ją "pričiupti", kuomet griebdamas už švystelėjusių plaukų, išrovė šiokią tokią sruogą, kuri tvarkingai sukrito po kojomis. Buvo aiškiai pažeista arterija, nes iš kaklo ėmęs čiurlenti kraujas, kaip mat išvertė jį iš kojų. Krisdamas ant kelių, jis įsmeigė savo sutrikimo kupiną žvilgsnį į šviesiaplaukę, kuri pagaliau ryžosi pasirodyti tiesiogiai. Vilkolakis buvo aiškiai priblokštas, kuomet buvo daugiau nei tikras tuo, kad paliko jai mirtinas žaizdas. Stipriai suimdamas vienu delnu savo kakle atsiradusią žaizdą, prabilo: - Kaip velniai griebtu tu išgyvenai? - Ji žaidė su juo tą patį, sadistišką žaidimą, kuriuo vos prieš kelias dienas buvo "apdovanojęs" ją jis. Jos žodžiuose, balse aiškiai girdėjosi panieka. Ir tai buvo suprantama. Lahey neteko pakankamai daug kraujo, kuomet pajusdamas tai, kaip greitai sukrito ant nugaros ir buvo pradėtas smaugimo procesas, staigiai sumerkė savo akis. Ir vos po akimirkos, jas pramerkdamas "informavo" moterį kad nežada pasiduoti tuo, kad jo akys įgavo oranžinį atspalvį. Ir kuomet šis išgaudamas pusėtiną virsmą, staigiu judesiu išnarino jai riešą, apvertė situaciją taip, kad apsisukimo metu, vampyrė atsidūrė gulimoje pozicijoje, nugara į purviną asfaltą. Viena ranka spausdamas Branson per raktikaulio liniją, kita ranka tvirtai laikė šios kojas, spausdamas per šlaunis. Stengdamas ją išlaikyti tokioje pozicijoje, neįvertino to, kad visiškai pamiršo apie savo sužeidimą, iš kurio kraujas varvėjo ant moters viršutinės dalies aprangos. Įsmeigdamas į jos pusę savo švytinčias akis, pro sukąstus dantis pagaliau ėmė kalbėti: - Ar tau kas nors sakė, kad prieš patyrusius vilkus, verčiau vienai neiti? - Prunkštelėdamas iš to, kad vampyrė nusprendė pagrasinti jam galima mirtimi ir tuo, kad tam tikrus organus pristatys Lockwood'ui, vertė jį pašaipiai nusišypsoti, ką padaryti jis tikrai vengė.
- Nuoširdžiai manai kad tavo planas išdegs? Alfa nesu aš, o tai reiškia kad jis nesiterlios su tavimi. - Jo žvilgsnis nukrypo svetur, ir tai greičiausiai tapo jo didžiausia klaida: - Viskas turėjo vykti ne taip. Tačiau aš nesiteisinsiu, pasitaikei ne laiku ir ne toje vietoje. Nieko asmeniško. - Staiga pajutęs kaip ėmė svaigti galva, jis šiurkščiai paleido merginą, pats vos vos atsitraukdamas, bei vėl ranka suspausdamas kastinę žaizdą kakle.

by **Tyler Geminus** Št. 10 04, 2014 9:51 am

-Tokios piktzoles kaip as nera taip lengvai sunaikinamos,-jo sypsena atrode perdetai draugiska. -As egzistuoju jau labai ilga laika, Isaac,-jo ieskodama ji buvo spejusi apie ji labai daug suzinoti. -O tu, kitavertus, esi dar neapsiplunksnaves visciukas,-jo saiciojimai apie ''patyrusius vilkus'' priverte ja nusijuokti. -Ka vadini patyrusiu? Vikais? Nepanasu, kad tavo palaikymo komanda cia,-jos akyse buvo regimas pyktis ir pagieza uz tai, kad ana kart jie taip neteiingai ir taip ziauriai su ja elgesi. -Dantis uz danti, akis uz aki, esi girdejes sia fraze? Tuomet turetum zinoti, kad negali zaisti su ugnimi ir galiausiai likti neapsidegines. Staiga is vaikino lupu issprude zodziai buvo tai ko ji taip trosko - issiaiskinti kas uz viso to slypi. Plaiedusi jo kakla ji leido Lahey siek tiek atsikvepti. -Ak taip, vilkolakiu Alfa. Pusiau vampyras, pusiau vilkolakis.. Kai gerai pagalvoju…-dramatiskai pasikasiusi smilkini ji siek tiek papute savo lupytes. -Per keleta paskutiniu simtmeciu, tokio Alfos jus neturejote. Tikriausiai todel, kad Niklaus'o hibridai yra jo patiketiniai nuo pat to akimirkos kai sugrizta i gyvenima. Leisk man pravesti tau trumputi istorijos pamokele,-ji pritupe prie gulincio vaikino, kuris taip beviltiskai stengesi sulaikyti jo kuna apleidzianti krauja. Jis neturejo daug laiko. -Jus, vilkpalaikiai, nuo neatmenamu laiku laikotes savo kodeksu,-atrode, kad istorija, kuria ji ketino papasakoti jai paciai kele nuoboduli. -Jus nepuolat, nebent tai yra ginyba, tuomet visas prakeiktas jusu burys eina is vien. Jus esat gerieciai,-pirstu pagalba pavaizdavusi oro kabutes ji dar karta veidmainiskai nerodydma dantu syptelejo. -Mes, tuo tarpu, esam gamtos klaida, niekingi kraujasiurbiai, mes veikiam po viena, neesam vieningi, ziurim tik savo interesu ir mum tai velniskai patinka. Mes, savo ruoztu, nenoredami mirti siaubingai agoniska ir ilgai trunkancia mirtimi supunant, nelendam jums i akis jei tam nera svaraus pagrindo. Moralas labai paprastas, taip yra, buvo ir bus ir taip yra islaikoma pusiausvyra, butent todel iki pat sios dienos egzistuoja abi rusys, supranti?-vaikino veido oda daresi balta it popierius ir tai ja priverte paskubeti. -Jus issirinkote vada, kuris yra.. kaip cia pasakius. Blogas, maistaujantis berniukas,-lupu kamputyje pasirode nezymi sypsenele kai leksi eme vienoje is savo kiseniu kazko ieskoti. -Ir to pasekoje jo vadovaujami vilkiuksciai, tokie kaip tu ir tavo niekam tike biciuliai, esat nedisciplinuoti maistautojai, tokie kaip jis. Zinai kuo tai baigsis? Niklaus'o pergale,-staiga jos svelniu bruozu veidelis igavo rimties. -Kol egzistuoja abi puses, jis niekada nesugebes igauti visiskos valdzios, tokios kokia jis turi pries vampyrus. Jei jus imsit savivaliauti ir zudyti nieko jum nepadariusius vampyrus,-sie jos zodziai buvo persismelke panieka. -Klaus'as nesedes sudejes ranku, jis smogs atgal, smogs per skaudziausia vieta atimdamas is jusu vada, o tai, kiek zinau, yra jusu stiprybe. Po viena jus esat niekam verti, tik laikydamiesi is vien jus sugebejot sitiek simtmeciu issilaikyti nesunaikinti originaliosios seimos,-giliai ikvepusi ji visiskai nelauktai persikando savo riesa. -Ne visi vampyrai yra originaliuju puseje. Yra ir tokiu, kuriem i visa ta beprasmiska kraujo liejima nusispjaut,-ji zinoma omenyje turejo save. -Nenoriu, kad istorija pasikartotu, nes laimetoju nebus, bus tik pralaimeje,-siek tiek suraukusi antakius ji prisimine kaip pries kelis simtus metu tik prasidejes vampyru ir vilkolakiu karas buvo itin greitai ''uzgesintas'' kai situacija i savo ranaks pereme padarai atsakingi uz gamtos pusiausvyra - raganos. Beprasmis karas, beprasmiskos mirtys zmoniu, kurie Lexi buvo tokie savrbus.
Atitraukusi debeto drabuzio rankove taip, kad butu apnuogintas jos kraujuojantis riesas, ji prikiso ji vaikinui prie lupu. Ji buvo igudusi todel zinojo, kad Isaac priesinsis. Laisvos rankos pirstus prispaudusi jam prie zaizdos, kuri jos pacios buvo iskasta jo kakle ji priverte Lahey surikti is skausmo kas zinoma buvo padaryta issiziojant. Jos gudrumo deka siek tiek vampyres kraujo, kad ir nenoromis turejo patekti i gulincio vyro sistema ir to buvo gana, kad sio kunas imtu save sparciai ''remontuoti''. Atsitiesusi ji atmete atgal savo glotnius it silkas plaukus ir nieko daugiau netarusi eme zingsniuoti link ten, kur buvo palikusi savo automobili.
Nakties oras buvo zvarbus ir jos mintys buvo aiskios kaip ir dangus virs jos galvos, kuriame nesimate nei vieno debeselio, tik ryzkios zvaigzdes issirikiavusios aplink apskrita menulio pilnati. Dar pries kelias minutes jos mastysena buvo drumsciama nesuvaldomo kersto troskimo ir viskas ko ji trosko, tai stebeti kaip ja uzpuoles vaikinas pasprings savo paties krauju, taciau paskutine minute ji persigalvojo. Lexi zinojo, kad jos geriausias draugas ja stebi. Nuo tos dienos kai vos per plauka neatsisveikino su siuo pasauliu ji jaute Stefan'o buvima salia nors jo ir nemate. Salvatore buvo zmogus, ismokes vampyre gailescio ir uzuojautos, jis buvo tas, kuris ir dabar verte sviesiaplauke suteikti jaunam vilkolakiui antra sansa.

by **Isaac Lahey-Hale** Št. 10 04, 2014 10:40 am

- Tu rimtai manai kad visą tai man rūpi? - Pertraukdamas merginos kalbą dar tuomet, kai ši nusprendė pravesti jam paskaitą apie tai, kaip ir kas iš tiesų vyksta, nesusilaikydamas, aiškiai suraukė savo ryškius antakius, kas tik dar labiau leido jo akių spalvai išryškėti. Atrodo nekaltas žvilgsnis, buvo ant tiek skvarbus, kad esant galimybei būtu pradeginęs merginos kūne ne menką "skylę". Kvėpavimas buvo neritmingas, tačiau veide pasirodžiusi pašaipi šypsena, privertė jį laiku nusukti akis. Dėl tam tikros priežasties, jis sąmoningai vengė susidurti akis į akį su šviesiaplauke. Todėl, kuomet pasitaikė dar viena proga įsiterpti, pasinaudodamas tuo, jis prasižiojo:
- Visas tavo pasakojimas turi ne vieną spragą. Vilkai, kurie gimsta su šiuo genu, gali save vadinti originaliais. Taip, šie privalo laikytis tam tikrų taisyklių ir nepulti kitų, kol tam nėra būtinybės. Negana to, savo galias šie laiko prakeiksmu, kuriuo atsikratyti nėra galimybės, ir iš kartos į kartą jis vis vien bus perduodamas toliau. Bet štai, yra ir tokie kaip aš. Kurie negimsta su konkrečia ateitimi, jie yra atsitiktinės aukos tų, kurie gyvena tuo likimu, ir dar yra nepramokę susivaldyti. - Jo rankos delnas buvo stipriai prispaustas prie kaklo, kuomet pro pirštus veržėsi kraujas. Akivaizdu, nors jis to ir nemanė, buvo prakirsta miego arterija, vadinasi šia akimirka jam buvo likusios vos kelioms minutės. Blogiausia, kad jis buvo vienas iš tų, kurie niekad nesibaimino tokio dalyko kaip mirtis. Velniai griebtu, jis ne kartą buvo maldavęs neegzistuojančio biblijos herojaus, kad šis pagaliau nutrauktu jo žmogiškas kančias, bei leistu numirti. Akys palengva ėmė keisti spalvą, tačiau ne į tą pusę, kad išreikštu antgamtiškas galias. Jos tapo pilkomis, kas davė suprasti tai, kad jo sąmone palaipsniui blėso, kartu su gyvybinėmis funkcijomis. Ne taip kaip vampyrai, kurie būna kad yra nužudomi ne dviem iš tikro mirtį atnešančiais būdais, bet atsitiktiniais. Jie atgimsta, vilkai kitą vertus, patirdami mirtinus sužeidimus, miršta. Stebėdamas kraują, kurio aplink buvo pilną, jis prunkštelėjo, tarytum šis vaizdas jam pasirodė kažkiek juokingas. Ir kuomet pagaliau pakėlė savo akis į šviesiaplaukę, jis pagaliau tarė: - Taip vadinami, tikrieji vilkolakiai puola paprastus žmones, ir jei jie išgyvena, tuomet tampa "mėnulio" kaliniais. Ir kaip tu manai, visą tai galima pavadinti sušiktu gerumu? Puolimu tik tuomet, kai tam yra būtynybė, bei kito varianto nėra? Tu esi suknista naivuolė, jei manai kad mes esame mažiau susiknisę, nei tokie kaip tu. - Pasiremdamas viena ranka, kažkuriuo metu jis pasistengė pakilti ant kojų, bei kaip tik tuo metu, kai suvokė tai, kad nebe turi jėgų net tokiam, paprastam dalykui. Jis pagaliau ryžosi pakelti žvilgsnį į moters pusę: - Ir vėlgi, man nesvarbu ką tauški apie alfa ir visus kitus. Niekad nepritapau prie komandinio žaidimo. - Prunkštelėdamas dar kartą, jis pagaliau pats, palengva atleido ranką nuo kaklo, ir tai buvo velniškai nemalonu, todėl buvo galima aiškiai išgirsti šnypštimą, kurį sukėlė ne menkas skausmas. Tačiau kuomet tuo pačiu metu Branson sumanė pagydyti vilką savuoju būdu, jis aiškiai priešinosi. Kažkuriuo metu, net jo rankų nagai buvo vizualiai pakeitę formą. Tačiau jų nesusmeigdamas į šviesiaplaukės kūną, jis kone atšoko toliau nuo jos, vos tik ši baigė savo procedūras: - Ką po velnių man padarei?! - Staiga prasidėjęs virsmas, privertė jį iš stovimos pozicijos, parkristi ant kelių. Ėmė lūžti kaulai, tačiau tai trūko ilgiausiai minutę, kuomet akys įgavusios sau prigimtą atspalvį, privertė Lahey stipriai kumščiais trenkti per asfaltą. Tai liovėsi, ir jis net neįpusėdamas virsmo, vėl tapo savimi. Žaizda toli gražu nebuvo sugijusi, bet šia akimirka jis jautėsi kur kas geriau. Įsistebėdamas į nueinančios moters pusę, jis vos girdimai tarė: - Lexi. - Tikėdamasis kad mergina pasisuks į jo pusę, jis viso labo švariu delnu perbraukė per savo kaktą, po ko pratęsė sakyti tai, kas akivaizdžiai kėlė jam ne menką diskomfortą: - Tarkim, jei aš atsiprašau. Ar yra galimybė kad... - Liežuviu perbraukdamas sau per lupas, neigiamai sukrato galvą, po ko nuleidęs akis, pasako, bet ne tai, ką ketino: - Aš atsiprašau.

by **Tyler Geminus** Št. 10 04, 2014 3:10 pm

Vien todel, kad buvo pasidomejusi Isaac praeitimi Lexi is dalies suprato vaikino motyvus. Jis buvo piktas. Piktas ant viso pasaulio uz jam mestus isbandymus ir uz tai, kad su visais sunkumais jam teko kovoti vienam. Apsisarvavimas pykciu ir puolimas buvo geriausia ginyba. Ji nesivargino priestarauti ar bandyti vaikina itikinti savo teisumu. Jei jis nera kvailas, jis ianaudos jam suteikta sansa ir gerai apgalvos tai ka ji pasake, jei ne… Kita syk jis zus nuo vampyro, kuris nebus tokio globejisko budo kaip Lexi. Branson buvo ismintinga vampyre, taciau niekada savo ''isminties perliuku'' nebruko zmonems per prievarta. Ji buvo is tu, kurios nesikartoja.
Kai savo akimis isitikino, kad jis eme gyti, ji syptelejo, taciau kadangi buvo nusukusi Lahey nugara jis negalejo to matyti. Jai visada patiko stebeti kaip zmones reaguoja i toki neiprasta ir spartu gyjimo procesa, kuri sukelia vampyro kraujas. Butent del sios priezasties kadaise ji buvo tapusi medicinos sesele. Vampyrai taip daug ateme is nieko neitarianciu zmoniu ir ji norejo ta skola grazinti, taciau kad ir kaip ji stengesi, norinciu padeti santykis su tais, kurie tiesiog beatodairiskai gere nekaltu zmoniu krauja buvo svelniai tariant, nelygus.
-Tarkim, kad yra tokia galimyne,-nutaisiusi pasiepianti veideli ji atsigreze i vaikina pamegdziodama jo pasiputeliska intonacija. -Bet tavo paties labui laikyciausi nuo ne pirma simtmeti gyvenanciu vampyru atokiau. Su amziumi mes esam linke darytis… maziau atlaidus,-koketiskai syptelejusi ji jau kita akimirka buvo dingusi nakties tamsoje. Netrukus apsigirdo automobilio variklio garsas kas reiske, jog blondine pasieke kazkur atokiau priparkuota savo masina ir patrauke nezinoma kryptimi.

by **Isaac Lahey-Hale** Št. 10 04, 2014 3:37 pm

- Man patinka žaisti su ugnimi, Lexi. - Vilkolakio veide pasirodė pakankamai plati šypsena, kuomet merginos intonacija labai priminė tai, kaip pastoviai turėjo madą tarti žodžius jis. Trumpas, tačiau nemažai reikšmės turintis komentaras, privertė jį laiku nuleisti savo, šviesias akis. Ji suskubo išvažiuoti, o jis neketino sėsti ant nestabilios transporto priemonės, kol žaizda pagaliau nesusitrauks. Visą kūną pagaliau apėmęs ramybės jausmas, suteikė jam kiek kitokių emocijų, nei kad jis buvo pratęs pastaruoju metu. Šventai tikėdamas tuo, kad atėmė gyvybę nekaltam asmeniui, jis graužė save visomis įmanomomis psichologinėmis prasmėmis. Ypatingai, atsižvelgiant į tai, kad po savo paskutinės antros pusės, kuri buvo paskelbta mirusi, Branson jam patiko. Krestelėdamas galva, bei pirštais pagaliau paliesdamas kakle beveik susitraukusį sužeidimą, jis nusprendė nebe delsti. Sugrįždamas prie savo transporto priemonės, jis mikliai užsitraukė odinės striukės užtrauktuką, ir nors ji buvo suplėšyta iš abiejų pusių, kakle esantis šašas buvo apsaugotas nuo galimo užkrato, kurį šis pasigautu, lėkdamas per miškus. Keli staigūs judesiai, ir transporto priemonė buvo užvesta. Dideliu greičiu trūktelėdamas iš vietos, jis pakankamai apdairiai išsuko į priešingą pusę, nei kad nuvažiavo vampyrė.

by **Kol Mikaelson** Tr. 02 10, 2016 4:41 am

< ... > - Aš pernelyg daug laiko praleidau slėpdamasi už tirono nugaros, matydama jame idealų lyderį. Aš baiminausi pasakyti žodį prieš, nes giliai viduje buvau visiškai tikra tuo, kad pasipriešinus tapsiu nebe reikalinga. Ir ne, tai nebuvo meilė. Tai buvo keistas prisirišimas, kuris pasireiškė akimirka, kuomet tapau priklausoma nuo mėnulio. Ir visus pastaruosius metus, aš buvau priversta sėdėti gale, stebėti kaip mano sielai artimi asmenys yra kankinami ir žudomi. Nes aš baiminausi kad pasipriešinimas atsilieps man pačiai. Kol galiausiai aš pagaliau atradau savyje stiprybės pasipriešinti. Tvirtai atsistoti ant kojų, ir pasipriešinti. Nes aš daugiau nebe galiu matyti, kaip visi kenčia dėl to, kad aplinkiniai baiminasi jam pasipriešinti. Ir visai nesvarbu, kad Nicole mane laiko kvaila, dėl to kad pasitraukiu ir imu priešintis. Tačiau tai mano pasirinkimas, ir man nesvarbu kokį rezultatą jis atneš. Žūsiu kovodama, ar nugalėsiu. Vienaip ar kitaip, būsiu pabandžiusi, o tai ir yra didžiausia asmenybės pergalė. Jūs su manimi, ar ir toliau baiminsitės? - Šiais žodžiais tamsiaplaukė beta vilkolakė stengėsi įtikinti tam tikrus asmenys stoti iš vien tam, kad nugalėti bendrą blogį, kuris per pastaruosius metus sukėlė ne vien skausmą, tačiau ir sugriovė labai daug likimų, kuriuos sulipinti atgal buvo nebe įmanoma. Ir nepriklausomai nuo atsakymo, kurį mergina sulaukė, ji buvo visiškai tikra savo veiksmais, nes kelio atgal jau nebe buvo. Mat ji jau pasakė savo alfa kad pasitraukia, ir dėl to tą kartą vos neprarado gyvybės. Ji jau susipyko su savo seserimi, mat pastaroji nematė blogio tame, kokiais principais vadovavosi Armstrong'ų giminės vyriausiasis. Bet jis turėjo būti sustabdytas, bet kokia kaina ir dabar buvo pats tinkamiausias laikas tai padaryti. Kur buvo matyta kad vilkolakiai buvo priversti slėptis nuo "karalystę" atgavusių vampyrų? O dalis vilkolakių buvo vieni kitų priešai. Taip, dabar buvo tinkamiausias laikas padaryti revoliuciją. < ... >
Brianna puikiai nutuokė kokiuose vietose dažniausiai lankosi šios buvęs alfa, todėl nieko nuostabaus kad moteris pasirinko sau palankiausią laiko tarpą. Ji nemanė kad jis bus vienas, toks klastingas asmuo tikrai neliktu ne akimirkos be savosios armijos, kuomet situacija pradėjo slysti iš rankų. Buvo pilnatis, ir mergina buvo pasiruošusi visu šimtu procentu. Todėl kuomet mirgančiam apšvietime pasirodė ganėtinai liaunas tamsiaplaukės kūnas, blyksinti lempa viso labo išryškino raudonos spalvos marškinėlius, bei akivaizdžiai odines, kūną aptempiančias kelnes. Palaidi plaukai plevėsavo ant pečių, kuomet ryžtingas žvilgsnis sustojo ties priekiniu vaizdu. Jos balsas buvo tvirtas, ir ji pagaliau pratarė:
- Tu perlenkei visas įmanomas ribas, todėl privalai būti sustabdytas. - Mergina buvo arba labai drąsi arba labai kvaila, tačiau būdama čia visiškai viena, ji suraukė savo ryškius antakius, giliai įtraukdama oro į savuosius plaučius. Būdama tikra tuo, kad buvo išgirsta, ji sukaupė savyje visas turimas jėgas, mat numanė kad šią naktį būtinai bus pralietas kraujas. Tačiau kirbėjo tik vienas klausimas: kieno kraujas tai bus?

by **Elijah Mikaelson** Tr. 03 23, 2016 7:42 am

- Ar tu rimtai esi tokia kvaila, kad pasirodyti čia vienai? - Iš tamsaus užkampio pasirodęs alfa hibridas buvo akivaizdžiai pasipuošęs sarkazmo perpildyta šypsena, kuri tik dar labiau liko pastebėta, kuomet jis nutaikė atitinkamai klausiamą toną. Šiame apšvietime vyriškosios lyties atstovas atrodė ypatingai griausmingai. Jo kūną supantys raumenys atrodė išryškinti, kas simbolizavo tai kad laiko veltui jis tikrai neleido. Smerkiantis žvilgsnis buvo nukreiptas į mergaitę, taip mergaitę, kuri buvo pasiruošusi šokti aukščiau savo galimybių. Ir tai iš dalies kėlė juoką. Kas ji tokia, kad bandyti gaišinti šio asmens laiką? Tik kvaila mergaitė, kurios gyvenimo laikas buvo akivaizdžiai suskaičiuotas, nes ne viena siela nebuvo pasiruošusi pasipriešinti tam, kuris be jokių skrupulų po vieną naikino visą Lockwood'o sukurtą vilkolakių būrį.
- Tu esi viena, mažoji mergaite. Nėra nieko, kas tau norėtu padėti. Kodėl manai kad turi bent menkiausią galimybę stoti prieš mane? Juk aš esu NESUNAIKINAMAS! Demonas, kuris sugriaus tavo gyvenimą taip greitai, kaip lūžta trapus vilkolakio sprandas. Mergyte... Už tavo įžūlumą, manau kad būsiu priverstas pažaisti su tavimi ilgeliau. - Jis nebuvo kvailas, todėl žinoma, kad čia pasirodė ne vienas. Atsivesdamas kartu visus vilkolakius, kurie negailestingai nusigręžė nuo savų gentainių tam, kad palaikyti tą pusę, kurios ateitis dvelkė pergale. Iš tamsos ėmė rodytis dešimtys stipriausių vilkolakių, tokių pat garbės ir galios troškikų, kaip ir pasirinktasis alfa. Todėl nieko nuostabaus, kad kuomet jis tikslingai perpus persiplėšė vilkėtus marškinius, jo kūnas pasidavė transformacijai. Taip keista buvo matyti, kaip kadaise silpnas ir pasaulį niekinantis vilkolakis virto savo idealiausia versija. Jis buvo stiprus, stipresnis nei visi čia surinkti į vieną asmenį. Brianna padarė klaidą, kuomet suvokė kad nekaltos gyvybės, Jules gyvybės, nutraukimas jai buvo per daug. Staigūs žingsniai į priekį ir galiausiai atšokimas nuo šalto asfalto pabaigė hibrido transformaciją. Jis neatrodė kaip tipinis alfa vilkas. Jis buvo kitoks (labiau primenantis senovinius siaubo filmus) hibridas. Padaras, kuris nesunkiai sukeltu šiurpą tiek savo gentainiams, tiek vampyrams. Gaišti laiko nebuvo prasmės, o jis kaip niekad troško pažaisti su iššūkį jam metusia pelyte. Puolimas nuo pat pirmos akimirkos buvo ganėtinai brutalus, turintis tik vieną tikėtiną pabaigą.

by **Doug Hamilton** Pir. 04 04, 2016 4:26 pm

Steele seserys buvo panašios kaip du vandens lašai, tačiau tuo pačiu skirtingos kaip vanduo ir ugnis. Ir tie, kurie pažinojo dvynes galėjo puikiai atskirti merginų panašumus ir skirtumus. Kuomet Brianna pradėjo konfliktuoti su savo alfa, padaru kuris sukūrė jas abi, kuris suteikė jaunoms merginoms kitokį gyvenimą, supažindino su galia bei tvirtybė bei išmokė visų išgyvenimo triukų, Nicole negalėjo priimti minties, jog sesuo pradėjo priešintis jo valiai. Merginai pareiškus norą pasitraukti ir ginti priešingą barikadų pusę, jos susipyko ir stojo viena prieš kitą, mat Nicole negalėjo atsitraukti nuo Richardo, nenorėjo. Neaišku, ar tai buvo principai ar kažkas stipresnio laikė merginą prie alfa hibrido, tačiau aišku buvo viena, vos tik vilkė atsiskyrė nuo sesers, ji prarado dalelę savęs. Tapo piktesnė, uždaresnė, nerami. Neaišku net kodėl galiausiai nutraukė net ryšius su Tyleriu taip ir nebaigdama jai paskirtos užduoties. Kodėl? Kokios priežastys jai draudė atsitraukti nuo pradėto darbo... Na, matyt atsakymo dabar jau niekas ir nesužinos... Žinia, kad dvynė sugalvojo stotį į kovą prieš Richardą pribloškė Nicole, juk tai buvo savanoriškas mirties nuosprendis. Net nedvejodama vilkolakė pasirodė karo lauke, tačiau pasirodė ne su kuo kitu, o su būriu priklausančiu Armstrongui. Stebėdama seserį, ji slaptai tikėjosi, kad ši apsigalvos ir nedarydama beprotybės atsitrauks, nes vien iš Richardo žodžių buvo galima suprasti, kad pasigailėjimo nebus sulaukta ir vos tik šis su begaline jėga puolė Steele, Nicole negalėdama išstovėti vietoje nes atrodė, kad puolama būtų ji pati, antgamtinei būdingu greičiu savo kūnu užstoja Briana, o kadangi yra gerai ištreniruota kovotoja ir niekada neateina į mūšio lauką nepasiruošusi, išsitraukia du užslėptus peilius, kuriuos susmeigia alfa monstrui į krutinės ertmę.

by Sponsored content

UŽMIESČIO SANDELIAI:

UŽMIESČIO SANDELIAI:

Re: UŽMIESČIO SANDELIAI:

Re: UŽMIESČIO SANDELIAI:

Re: UŽMIESČIO SANDELIAI:

Re: UŽMIESČIO SANDELIAI:

Re: UŽMIESČIO SANDELIAI:

Re: UŽMIESČIO SANDELIAI:

Re: UŽMIESČIO SANDELIAI:

Re: UŽMIESČIO SANDELIAI:

Re: UŽMIESČIO SANDELIAI:

Re: UŽMIESČIO SANDELIAI:

Re: UŽMIESČIO SANDELIAI: