UŽMIESČIO MIŠKAS:

Salonina su adaptacija prie naujo, visai kitokio laikmečio tvarkėsi daug lengviau, nei Sebastianas 1764aisiais ir dar mažiausiai 50 metų į priekį. Vyras niekuomet nebuvo pretenzingas ar įnoringas, jo pomėgiai apsiribodavo fiziniu krūviu arba ramiu laiko praleidimu su šeima, kuomet ūkininkavo, žvejojo, medžiojo ar stengėsi pademonstruoti koks yra nagingas (nors nėra) - plušo prie medinio stalo, ir kelių lentynų, kurių taip ir neužbaigė, bet atrasti kažką, kas jam tuo metu bent šiek tiek būtų atrodę nesvetima buvo tiesiog neįmanoma. Be to, menkiausias kontaktas su žmonėmis aplamai iššaukdavo pragaištingas, destruktyvias menkiausios galimybės susivaldyti nepuoselėjančio vampyro reakcijas. Tūnodavo dažniausiai visokiose drėgnose ir tamsiose vietose apsuptas visokių nariuotakojų bei šliužų, bijodamas net pajudėti, nelygu menkiausias krustelėjimas iššauktų dar vieną kraujo upę. Kad ir koks nesuvokiamas jam atrodė tas laikotarpis daug sunkiau jam buvę suvokti patį save. Neįtikėtinai aštrūs pojūčiai vertę kiekvieną akimirką sugerti į save tuziną įvairiausios informacijos iš jį supančio pasaulio: kvapų, garsų net prakeiktų minčių varė Sebastianą iš proto. Ne, iš tikrųjų. Jei ne Rebekah Mikaelson greičiausiai būtų visiškai išdurnėjęs, o to būtų pilnai užtekę, kad savomis jėgomis pradėtų bent jau pusę apokalipsės. Iš savo patirties tą jau buvo įsikalęs į galvą kaip taisyklę - meilė jį ir išgelbėjo. Tiesą sakant, ji gelbėja vyrą kiekvieną mielą dieną. Tą nebūtinai reikia interpretuoti kaip tiesioginius prieraišumo jausmus kokiais nors dailiosios lyties atstovei, mylėti galų gale galima tą patį darbą. Arba gyvybę, kurią pradėjo vertinti kone labiau nei bet ką kitą kai iškrėtė aibes protu nesuvokiamų nusikaltimų prieš žmogiškumą (kažkada kai užplauks mood'as tinkantis sadistiškoms, psichotiškoms mintims mestelėsiu keletą epizodų iš to Sebastiano "party like a devil" gyvenimo laikotarpio :D). Niekuomet nepažinojo asmens, kuris mylėtų gyvenimą labiau, nei Salonina. Nepaisant to, kad realybė daugiau ne žiedlapius po kojomis bėrė, o tiesė spygliuotą vielą, ji buvo kupina gėrio, šilumos, entuziazmo - visu tuo netruko užsikrėsti ir pats. Viskas nušvito visai kitomis spalvomis, kai atgavo savo moterį, kuri vienišą Redford'o letargą padarė bent jau panašų į laimės iliuziją, užtektinai ryškią, kad protą negatyvios, tačiau visapusiškai realistinės mintys temdytų kuo rečiau. Ji labai lengvai pramoko "gaudytis" tarp visos tos painios galybės šiuolaikinio gyvenimo atributų. Ji tikrai nebuvo pratusi egzistuoti terpėje, kuri daugybę įvairiausių darbų dabar gali nudirbti už patį žmogų, anuomet jie dažniausiai triūsė, o ir labai sunkiai, kas smarkiai sutrumpindavo tą pačią gyvenimo trukmę. Žinoma dabar akivaizdžiai galėjai įvardyti ne vieną šiuolaikinio gyvenimo minusą tikrai nepridėjusį nei sveikatos, nei laimės, tačiau iš pažiūros Salonina didelių pretenzijų neturėjo niekam. Užtektinai gerai pažinojo ją, kad pastebėtų, suvoktų, jog moteris pradėjo savyje laikyti tam tikras emocijas bei slėpti kažkokias mintis. Jie nuoširdžiai bandė elgtis taip, lyg vis dar būtų tie patys, žemiški graikai, bet pasitaikydavo momentų, kuomet abu it sutartinai pajausdavo nelyginant tam tikromis akimirkomis apsimetinėtų ar kiek perspaustų savo tariamą vidinį harmoningumą. Ji be galo žavingai toleravo tai, jog iš esmės Sebastianas turi visiškai naują asmenybę, o vyras savo ruožtu stengėsi pademonstruoti, kad ir ši jo paties versija yra verta Saloninos Varias širdies. Tai buvo kažkoks atvirkštinis santykių mezgimo variantas, kuomet abu individai besąlygiškai vienas kitą myli, tačiau pažindintis pradėjo tik jausmams juodu sumetus į tikrą jųjų centrifugą. Visgi niekas negalėtų paneigti - jiems beprotiškai gera buvo vienas kito draugijoje. O to visiškai pakako, idant ramybės galbūt neduodantys fragmentai nublanktų neišlaikę santykių trapumo išbandymo. Salonina žinojo, jog XXI amžiaus moteris gali būti visiškai nepriklausoma ir pasiekti tokių aukštumų, apie kokias graikės senovėje negalėjo net pasvajoti, todėl buvo įsitikinęs, kad ėmusi jaustis daug drąsiau šiame pasaulyje ji nuvers kalnus. Troško suteikti jai visas įmanomas sąlygas pilnaverčiam gyvenimui. Ji buvo verta to, ji buvo verta daug daugiau nei to. Juolab neįstengtų dėl ją palietusių negandų nekaltinti savęs.
Ech, jie visuomet buvo pavyduoliai, noriai reiškę šią savybę net tuomet, kai atrodytų tam nebuvo jokio realaus pagrindo. Saloninai niekuomet netruko gerbėjų (dažniausiai kone dvigubai vyresnių bei bagotų iki apsimyžimo), ją kirkinti bandė net sumautas Nikodemas iš Mauricijų giminės - tarnavo abu tame pat legione, dievai, laikė jį savo draugu iki to momento, kuomet per šventę Variasų namuose anas padauginęs vynelio pradėjo perdėm lipšniai kabinėtis prie gražuolės namų šeimininkės. Tą kart sulaužė jam ranką. Sevastianos buvo be galo savininkiškas konfliktų ieškotojas, itin mėgavęs demonstruoti, kaip puikiai moka muštis. Dėl to, labai daug draugų ir neturėjo, ne visi pajėgdavo iškęsti jo ūmų, kietakaktišką mačio tipo būdą. Tada flirtuoti visai nemokėjo, tad retai, bet vis vieną pasitaikę priešingos lyties atstovių bandymai suvedžioti Sevastianos baigdavosi nė neprasidėję, mat rodydavo tiek mažai intereso, idant buvo panašu nelyginant iš viso nesupranta, jog yra taip sakant "kabinamas". Ar pavydus yra dabar pasakyti buvę neįmanoma, mat galėjo pasidžiauti turįs ganėtinai liberalų požiūrį į daugmaž viską. Šiaip jau senasis ponas Varias greičiausiai išraustų nuo pykčio bei pavydo tam pačiam Dean'ui maloniai (ir visiškai nekaltai) leidžiant laiką su jo žmona, bet dabar į tokį faktą reagavo visiškai neutraliai. Ištikimybę dievino tiek, kiek buvo sąžiningas savo paties įsitikinimams bei poreikiams. Nebuvo vienas tų vyrų, kurie vajezus kaip negali gyventi be kūniškų malonumų. Jam visuomet reikėdavo moralinio, emocinio stimulo, kad pradėtų jausti ir fizinį geismą, kitaip tariant, neįnešęs į tą reikalą jausmo nesugebėdavo išgauti kokio nors įdomumo. Faktas, jog labai sunkiai įsileidžia žmones į savo "vegetacinę zoną" vienkartinių nuotykių tikimybę galutinai sumažindavo iki nulio. Aišku kalba eina apie TĄ Sebastianą, kuris jau buvo nustatęs savo naujos asmenybės ribas, mat sužvėrėjęs žudyti geidė lygiai tiek pat, kiek kruštis. Visgi tą patirtį sunkiai "lipdė" kaip priklausančią sau, tam racionaliam sau.
Tiesą sakant niekuomet nebuvo labai didelis meno gerbėjas ar tuo labiau žinovas. Iš bendro išprusimo yra kažką skaitęs, kažką matęs. Rinkdamasis vietas jo ir Saloninis "kultūros savaitei" stengėsi surinkti kuo įvairesnį asortimentą veiklų, kad mylimoji palengva įstengtų atsisijoti, kas priimtiniau atrodo jai pačiai. Kažkiek norėjo padaryti jai ir įspūdį, žinoma, nes neketino pripažinti, jog visi jo pomėgiai bei akiratis yra tokie ganėtinai mėmiški.
- Galėčiau tau papasakoti kuo ribonukleotidas skiriasi nuo deoksiribonukleotido, tačiau su menu susijusių sąvokų paaiškinimai man tamsus miškas,-žinoma tikėjosi, kad Salonina savo žingeidumo šioje vietoje nepademonstruos ir jiems neteks pereiti prie sudėtingų mokslinių terminų, mat pabandyti paaiškinti kokio keisto paveikslo prasmę jam pasirodytų lengviau, nei suprantama kalba išaiškinti merginai kokiais velniais Redford'as užsiiminėjantis savo laboratorijoje. Galiausiai tai buvo vienas tų dažnų atvejų, kuomet kalbėdavosi apie bet ką.
Vargu ar jam patiko kokios jausenos ėmė atsispindėti dieviškame jos veide. Matomai kažkas Saloniną neramino ir Sebastianas norėdamas išreikšti palaikymą bei supratimą, švelniai patrina jos petį. Tikrai nesitikėjo, kad ji prabils apie Sailą. Juk džiaugėsi pakankamai netrumpu periodu, kuomet apie jį visiškai negalvojo, mat šis kaip žadėjęs tame laiške pasistengė apie save nepriminti. Vyro fizionomija atrodė neįskaitoma. Jis nebuvo susirūpinęs veikiau susimąstęs. Dievaži, taip dažnai "nešiojo" tokią fizionomiją, kad net mimikos raukšlės joje nuguldavo kone idealiai. Vyras neketino kažkokiu būdu menkinti Saloninos nerimo, neva į signalus, kuriuos siunčia jos pasąmonė atsižvelgti nevertėtų. Jo rūpestis buvo nuoširdus.
- Aš žinok jau pats užtektinai ilgai gyvenu Niujorke, kad pradėčiau žvalgytis kito miesto dar vienai pradžiai. Vampyrai, kurie stengiasi adaptuotis žmonių pasaulyje kas kažkiek laiko, mano atveju pats tą darau maždaug kas dešimt metų, migruoja iš vienos vietos į kitą, nes ilgainiui išsiduodi, jog priešingai nei visas tave supantis pasaulis, tu nesikeiti,-jo balsas skambėjo žvaliai, optimistiškai, o lūpose žaidė šilta, švelni šypsena,-Galėsi durti pirštu į gaublį ir mes ten iškeliausim. Tikrai nematau jokių problemų,-jie stovėjo vienas priešais kitą, labai minimaliai nutolę nuo vienas kito priešakinių kūno dalių. Sebastianas laikė jos rankas saviškėse, pūpsojo netgi kiek susikūprinęs, mat 22 centimetrų ūgių skirtumas buvo itin jaučiamas, kuomet stengdavosi nulaikyti mažesnį atstumą tarp jųdviejų veidų. Šaltos vyro lūpos nuslūgsta ant jos kaktos. Greičiau nei norėtų atsiplėšti vertė supratimas, jog bene užmiršo jai kai ką pasakyti.
- Kai ką padariau,-žvaliai ala įspėja, valiūkiškoje vyro minoje pagrindiniu akcentu tapo ta gudri šypsena. Pradėjęs muistytis Sebastianas iš vidinės striukės kišenės išsiima porą dalykų ir vienas iš jų akivaizdžiai panašėjo į piniginę,-Gal šiek tiek apribojau tavo pasirinkimo laisvę būti tuo, kuo pati nori, bet nesusilaikiau,-kalbėdamas nemirėlis kuitėsi po dėkliuką pinigams bei įvairiausios kortelėms, matomai tiksliai nežinodamas kur įkišo jam prisireikusį daiktą, kol šį galiausiai aptinka ir tą kuo puikiausiai išdavė "woohoo!" principo fizionomija,-Pažvelk į tai,-atkiša merginai tapatybės kortelę,-Galima sakyti dabar jau tikrai oficialiai egzistuoji 2016aisiais. Nina Redford, kaip tau?-išsišiepęs kone nuo ausies, ligi ausies su pasididžiavimu stebėjo kaip rudos mylimosios akutės bėgioja po stačiakampio formos kortelę. Naudodamasis proga, kad jos dėmesys yra sutelktas kitur, atkiša jai dar vieną staigmeną - nedidelę, apvalią dėžutę,-Tiksliai negaliu pasakyti kada užgimė tradicija ištekėjusias moteris "ženklinti" žiedais, kaip kokius paukščius, bet ši tradicija itin gaji visuomenėje. Kartą prisiekęs Herai tau savo draugystę, partnerystę bei širdį nejaučiu mažiau tau įsipareigojęs vien tik dėl to, kad nuo mūsų jungtuvių praėjo vargani du tūkstančiai metų su trupučiu, pfff,-Saloninai atvožus dėžutės viršų pats įsistebi į ten "tupėjusį" dailų žiedelį. Didelis, rausvas akmuo jo centre atrodė tikrai labai įspūdingai,-Tai nėra tik kažkas simboliško, labai atidžiai manęs paklausyk,-Sebastianas matomai persimainė, akivaizdžiai duodamas suprasti, jog dabar reikalauja absoliučiai viso Ninos dėmesio,-Tai nėra nei safyras, nei deimantas, nei rubinas. Ir tikrai ne dėl to, kad esu pigiašiknis kažkoks. Jeigu išpuls toks momentas, kai pamatysi tą nedraugišką ir ne visa žmogišką mano veidą, kai išsigąsi jo, panaudok tą akmenėlį prieš mane. Tai kristalas, anhidritas. Nuo jo man pasidaro kažkas panašaus, kas ir tau nuo kačių plaukų. Kitaip tariant jis mane susilpnina. Po galais...-tyliai nusikeikia, kelis sykius nesėkmingai pabandęs tą žiedą išimti, atrodė lyg fiziškai Sebastianui buvo sunku tą padaryti, it liesti jį buvę žiauriai nemalonu. Neišėjo net, blemba, romantiškai užmauti to papuošalo ant jos bevardžio piršto,-Net negaliu jo paimti, blech,-šleikščiai kyštelėjęs liežuvį manieringai nusipurto negalėdamas nusakyti jausmo, kurį jam sukelia sąlytis su tuo mineralu. Jausis tikrai geriau jei žinos, kad Salonina turi prie savęs nors ir mažą ginklą prieš potencialių Sebastiano virsmą į daug mažiau žavų jo paties variantą.
Retai kada išpuola jiems dabar tokių momentų, kuomet kas nors nenutinka. Kažkas negero, netikėto, nelaukto. Šį taikų, netgi romantišką vakarą BŪTINAI turėjo kažkas sugadinti ir šį kartą tai nebuvo kažkas iš paranormalaus pasaulio operos. Tamsusis paros metas į atokesnius skersgatvius sutraukia ne tik pasimaitinti trokštančius vampyrus, bet ir... smulkesnius ar stambesnius banditėlius. Šitą prakeiktą avigalvį matyt tolumoje sugundė vaizdas, kaip Redford'as knisasi savo piniginėje. Iš pažiūros jiedu su Salonina tikrai atrodė ne iš plastmasinių indų valgantys. Jie buvo gražiai apsitaisę, jauni, gražūs. Sakytumei netgi naivūs ir visiškai nepavojingi. Sebastianas jautė artėjančią žmogystą, tačiau tikrai negalvojo, kad ši sumanys pasireikšti vietoje to, jogei prasliuogtų tiesiog pro šalį. Su šaltakraujiška fizionomija veide jis atkišo ginklą, nusitaikydamas pamainomis tai į Sebastianą, tai į Saloniną. Redford'ui toks akibrokštas visai nepatiko.
- Tu durnas? Nematai, kad ji laukiasi?!-užkaukia, buvo panašu, kad daugiau "įsižeidė" dėl jiedviem (ypač jo moteriai) parodytos nepagarbos, nei realiai būtų įvertinęs šią situaciją kaip kažkokią kritinę.
- Pinigines, papuošalus. Greitai,-pusamžis vyras, veidą paslėpęs po plačiu džemperio gobtuvu mosteli ginklo gaiduku, tarsi paliepdamas skubintis. Sebastianas nė nesujuda, tačiau mina pradeda panašėti į kažką tokio kaip "motherfucka please".
- Lažinamės, kad ji pati viena iš tavo šiknos padarytų pliusą?-gudriai išsivėpęs nemirėlis galvos linktelėjimu parodo į savo žmoną. Plėšikas prunkštelėjo, nusivaipė, bet tuo pačiu pasirodė ir šiek tiek susierzinęs. Juk skubėjo ir tikrai nebuvo pasiruošęs savo aukų nesąmonėms.
- Antrą kartą nek...-jis nespėjo užbaigti sakinio, kurį pasistengė pateikti kuo grėsmingesne maniera. Sebastianas čiupo už jo ginklo, kuris automatiškai pakrypo tiesiai į nemirėlį. Šautuvą nesunkiai perėmė į savo rankas, tačiau veiksmas neapsieina be šiokių tokių pasekmių - judesio metu vyriškio pirštas norėjo jis to ar ne, nuspaudžia gaiduką. Skardus šūvio garsas perskrodžia tylutėlę, ramią gatvę. Plėšikas atrodė apstulbęs, o Sebastianas... Visiškai nesureagavęs. Kulka smigo giliai į nemirėlio kūną, kažkur į šoną, galbūt tarp šonkaulių, tačiau tai neiššaukė nė menkiausios skausmo reakcijos. Vampyras lyg niekur nieko perlaužia ginklą per pusę, dalis pamesdamas į šalį.
- Sušikta Amerika. Pakelį "Pringles" į kino teatrą sunkiau įsinešti, nei supistą ginklą,-leidžia sau išsiburnot, tačiau išraiška kaip mat pragiedrėja kai mėlynų akių žvilgsnis nugula ant Saloninos veido. Vyras reikšmingai kilsteli vieną antakių, tarsi išsiprašydamas jos parodyti šitam pridurkui, kad ir nėščios moterys gali spardyti subines. Žinoma jei jos yra apmokytos buvusio graikų kario, be to šiaip viduje pasiutusios.

Jei pradėti kalbėti apie unikalaus charakterio žmones, kurie egzistavo ankščiau, bei šiomis dienomis, Salonina Matidia būtu puikus visą ko pavyzdys. Kodėl? Ji nesibaimino priimti sprendimus, kurie ne visuomet tinkami svetimoms akims, ne visuomet suprantami ar tuo labiau palaikomi. Dar prieš 2000 metų būdama visai mažu vaiku, ji užtikrintai nusprendė kad pati priims svarbiausius savo gyvenimo sprendimus, ir ne viena siela šiai to nesutrukdys. Todėl nieko nuostabaus kad Matidia niekada nepasidavė šeimos priespaudai tekėti iš reikalo, už tūkstančius kartų turtingesnį vyrą, bei dešimtmečiais vyresnį. Žinoma kad suprato tai, kad tokia sąjunga būtu „išgelbėjusi“ josios šeimą nuo rizikos nubendnėti, bei jai pačiai sukurtu tokį gyvenimą, kuriame turėtu viską, atgalios turėdama duoti tik palankumą, vaikus ir ištikimybę. Visgi ji pasirinko tą, dėl kurio „suspurdėjo širdis“. Ir velniai griebtu, niekada neturėjo net minties apie tai, kad gal reikėjo elgtis kaip nors kitaip. Su Sevastianos Varias buvo laiminga, net tais ilgais mėnesiais kuomet jo nebuvo mačiusi ir net nebuvo visiškai tikra, kad tam tikru metu prasivėrus namų durims jis pats nebe pasirodys. Tai galima apibrėžti kaip besąlygišką meilę, juk jei viskas kas juos siejo tebūtu aistra, tai nesitęstu dešimt metų, ir tikrai iki pat šios dienos nerusentu viduje, žinant tūkstančius priežasčių, dėl kurių visgi derėtu pasitraukti kaip galima toliau.
Už kiekvieną savo sprendimą moteris garbingai galėtu prisiimti atsakomybę, pradedant jutiminiais procesais ir baigiant tomis kryptimis, kur tyliai norėtu nukreipti savo gyvenimo eigą. Šiame laike tamsiaplaukė praleido per mažai laiko kad galėtu apsispręsti „kuo norėtu būti“. Tiesą pasakius domėjosi įvairiais dalykais, ir visą tai darė kone tuo pačiu metu. Automobiliais, šiek tiek medicina, šiek tiek menu, ir netgi politiniais aspektais. Galima pasakyti kad pastarasis dalykas ją žavėjo kone labiausiai, vien todėl kad vienu metu ji nuoširdžiai liko paviliota to, kad šiais laikais moterys gali pasiekti kur kas daugiau, nei tai išgali vyrai. O turint tokį ūmų būdą kaip josios, žengti žingsnius tą linkme net nebūtu taip sudėtinga ar neįgyvendinama. Tereikėjo šiek tiek laiko, kad apsispręsti iki galo, ir tik tuomet kabintis į naują veiklą visa savo turima širdimi. Ir ką gali žinoti, gal pakankamai išmintingo mokslininko ir jaunos kandidatės į rimtą vietą baltosiose rūmuose, sąjunga neatrodytu tokia ir nereikšminga? Et, laikas parodys kur gi jauna, tačiau gyvenime jau daug mačiusi graikė nuspręs nukreipti savo interesus. Vienareikšmiškai tai nebus kažkas banaliai tipinio, ką galėtu pasiekti kone kiekviena, persona turinti šiek tiek daugiau smegenų nei standartinė višta. – Aa, jei aš bent suprasčiau ką reiškia visi tie tavo žodžiai, kuriuos dabar sujungei į vieną sakinį, gal būt ir pasakyčiau ką nors protingo atgal. Bet mielais, pripažinkime tai kad manęs niekada nepamatysi užsidėjus tuos milžiniškus plastmasinius akinius, surišus plaukus į tvarkingą kuodą ir dar ant pečių užsimetus baltą laboratorinį chalatą. – Vos pastebimai gūžtelėdama pečiais, ištempia plačią šypseną, po kurios kaip mat pratęsia kalbą, kardinaliai pakeisdama josios prasmę. – Nebent žinoma tave tas užveda. Tuomet sumažėjus šiam „arbuziukui“, –  specialiai uždėdama savo liesus pirštus ant jau paskutines dienas skaičiuojantį nėštumą apibrėžiantį pilvuką, paaiškina. – ...manau sugebėsime rasti bendrą sutarimą. – Tiesa slypėjo tame, kad visas tas „meno“ pasaulis kad ir koks atrodė nesuvokiamas, iš tikro suteikė jai galimybę labai greitai perbėgti per skirtingas epochas, pažinti žmonių rodytą saviraišką ir tai, kas vadinama „unikalumu“. Tai atrodė įdomiai, bet ar liko pastebėta tai, kad Salonina labiau dėmesį skyrė josios mylimam vyrui, nei puikiai įrėmintas drobes? Visa ši kelionė po nematytą pasaulį, nematytas vietas, suteikė jai galimybę labiau „apčiuopti“ pakitimus Sevastianos būtyje, ir reikia pripažinti kad atmetus visą tą nemirtingumą, jis taip ir liko žavingas vyras. Kitoks nei ankščiau, bet vis dar beprotiškai žavingas. Žaismingai pamerkdama akį, moteris visiškai neplanuotai rimtą kalbą pakreipė labiau intymia. Paprasta biologija, paskutinis nėštumo mėnuo yra sunkus moters kūnui, norisi kuo greičiau „atgauti formą“, norisi sekso, norisi nejausti pastovaus nugaros maudimo ir tų labai retai pasitaikančių pabraižymų didžiulio pilvo apačioje. Patikėkite, ponia Varias tikrai nekantravo kada bus nebe taip varžoma. Būti „horny“ 24/7, bei nieko negalėti padaryti kad tai numalšinti yra be proto sunki užduotis.
Pokalbis pasidavė dramatiškai melodijai, kuomet tamsiaplaukė dar stengėsi nuslėpti savo akis, nenorėdama pripažinti tai kad kažkokie nakties siaubai visgi palietė jos savisaugos „mygtukus“, ir ji nuoširdžiai baiminosi to, ko realiai galėjo net nenutikti. Paranojiška, tiesa. Bet kai pagalvoji apie tai kad gyveni su pirmu vampyru, kuris leido aiškiai suvokti kad negeba savęs kontroliuoti visu 100 proc., bei kažkur netoliese randasi jo brolis, ne kartą pabandęs savotiškai pakenkti, bei Marcus‘ą laiko it „magišku mitybos šaltiniu“, gal būti paranojike nėra taip ir blogai? Nuoširdžiai nesitikėjo tokios pozityvios reakcijos į tai kas buvo išdėstyta žodžiais. Sebastian‘as net nesistengė paprieštarauti, pasakant kad tai viso labo nieko vertas nerimas, gal net susijęs su tuo, kad ji pervertina realią situaciją. Sutikimas išvykti iš kart po sūnaus gimimo, suteikė pilną dozę ramybės, kuri buvo būtina it oras. Graikės pečiai nusileido, bei buvo matyti kad įtampa ir nerimas palengva blėso. – Esu dėkinga už tai kad nelaikai manęs visiškai nupušusia beprote, kuri ieško problemų už kiekvieno kampo. Tai man tikrai yra labai svarbu, ir noriu kad žinotum, jei atsisakytum vykti kartu, nežinočiau kaip visą tai reikėtu „panešti“. – Jo šaltos lūpos susilietė su jos kakta, kuomet moteris šiek tiek atlošdama galvą, pasitempė ant pirštų galiukų, vien tam kad savo lūpomis palytėti jo. Šis menkas, beveik nekaltas sąlytis liko nutrauktas trijų žodžių, kurie nereikšmingai leido jos kaktoje pasirodyti šiokioms tokioms raukšlelėms. Dar viena staigmena? Norėjo bent pabandyti atspėti apie ką eina kalba, bet visos mintys savaime krypo į „priešingai nei visas tave supantis pasaulis, tu nesikeiti“ žodžius, ištrauktus iš konteksto. Šiuo metu tai nebuvo kokia nors didelė problema, tačiau argi bus galima pasakyti tą patį, kuomet praeis dešimt metų, o paskui dvidešimt? Sebastian‘as nesikeis, tačiau Salonina kaip ir visi normalūs mirtingieji keisis ir vienu metu tai pasirodys net labai akivaizdu. Ji žinoma niekuomet nebuvo prasitarusi apie šias savo mintis, tačiau puikiai suvokė tai kad po daugybės metų, privalės peraugti į ištikimą draugystę, nes ne vienam nebus gerai kuomet prie akivaizdžiai išvaizdaus vyro, koks yra Redford‘as eis senstelėjusi, mažo ūgio moteriškė. Nieko nežinojo apie tai kaip gi plinta visa ta nemirtingumo „pandemiją“, bet vargu ar kada savo noru būtu sutikusi tapti tokia pat, kaip jis. Net jei Sebastian‘as padaręs tūkstančius klaidų, pramoko integracijos principą, ji negalėjo būti tikra tuo, kad tai iš josios asmenybės nepaliks tik šlapios kraujo dėmės ir to paties, nepakitusio vizualaus fasado. Dar viena problema, kuri pastoviai buvo atmetama į tolimą ateitį, lyg tiesiog nereikšmingas dalykas. – Ką jau padarei? – Klausimas nuskambėjo gana greitai, Redford‘ui užtekus tik mestelėti užuominą į tai, kad ėmėsi veiksmų, apie kuriuos ji akivaizdžiai nieko neįtarė. Tačiau visa  josios veido išraiška neatrodė kokia nors perdėm rimta, greičiau panašios „staigmanos“ paprasčiausiai kėlė didelį smalsumą, kuris buvo nukreiptas į pozityvius jutiminius sūkurius josios kūne.
Stebėdama kaip įnirtingai Sebastian‘as rausėsi savo išlankstomos piniginės viduje, kažkuriuo metu net iškėlė savus antakius, bandydama suvokti kas būtent galėjo būti paslėpta tokioje mažoje tvarkingai išlankstytoje materijoje. Ištraukta tapatybės kortelė labai greitai atsidūrė jos rankose, kuomet moteris įdėmiai nužvelgė viską, kas ten buvo pavaizduota. Pasidarė smalsu, kokiu būdu josios nuotrauka atsidūrė ant šio reikšmingo „plasmasiuko“. Neatitraukdama akių nuo gauto objekto, nuo komentaro visgi nesusilaikė. – Ir kodėl man peršasi nuomonė, kad tau teko kur kas daugiau padaryti, nei gauti šią kortelę, kad skaityčiausi kaip šio laikmečio pilietė? – Nepakeldama akių, Salonina visgi ištempė savo veide nuoširdžią šypseną, lyg būtu labai patenkinta tuo pasirinkimu, kuris neva suvaržė jos pasirinkimą būti tuo, kuo nori būti. – Man patinka. Turiu omeny, reikės ilgai pratintis prie to, kad į mane kreipsis kitu vardu... Bet man tikrai patinka. Nina Redford. Taip, manau kad su tokia tapatybe sugebėsiu sugyventi. Ir galiausiai nebe liks klausimų, kodėl Varias? – Tik tuomet kai savo akių džiaugsmu nusprendė pasidalinti su vyru, pakeldama akis susidūrė su dėžute. Na, tiesą pasakius negimusi šiame laike, ji tikrai nežinojo kad su tokiu daikčiuku dažniausiai yra peršamasi ir tai sukelia labai didžiulę emocijų bangą. Tarp pirštų suspaudusi dokumentą, tamsiaplaukė suskubo praverti dėžutę, kurioje slėpėsi nuostabiai atrodantis papuošalas. Tiesa, nebuvo pratusi prie visų tų daikčiukų, bet nereikia meluoti sakant kad tokia dovana nepamalonino jos vidinės jausenos. – Vadinasi nuo šios dienos aš būsiu ne vien tau draugė, partnerė ir žmona, bet ir paženklintas paukštelis? – Šiokia tokia šmaikštumo dozė kaip mat užpildė jų dialogą, nors buvo panašu kad Sebastian‘as pasakė ne viską ir kaip tik dabar reikalavo kaip galima didesnio jos dėmesingumo. Paaiškinimas iš karto sukėlė natūralų klausimą, kodėl jis nori kad ji turėtu tai, kas jam sukelia skausmą? Neigiamai papurčiusi galvą, moteris kone be žodžių parodė kad neketina šio daikčiuko priimti, kad ir koks jis bebūtu patrauklus akiai. Neįsivaizdavo savęs galinčios sukelti jam skausmą. Tačiau taranuota argumentais, ir net gaudama savo akimis pamatyti tai, kaip sudėtinga mylimajam yra prisiliesti prie atrodo nekalto akmens. Pati ištraukė žiedelį, užsimaudama jį ant kairės rankos bevardžio piršto (Kaip bebūtu keista, svetur, ne LT yra pasirenkama kairė ranka, o ne dešinė. Whatever. ;DDDD). Suspaudusi lūpas, Salonina pakėlė savo tamsias akutes į Sebastian‘ą, lyg būtu norėjusi pamatyti tai, ką jis leido jai regėti savo veido išraiška.  – Aš nemanau kad tai yra gera mintis. Žiedas nuostabus, bet žinojimas kad atsitiktinis šio akmens sąlytis su tavimi tau suteiks skausmą, ar tai silpnumą. – Neigiamai papurčiusi galvą, Nina aiškiai neigiamai supurtė galvą. – Tikiuosi kad to niekada neprireiks. Ir verčiau tu būsi pigiašiknis, nei kad aš savo noru padarysiu tai, už ką pati vėliau nesugebėsiu sau atleisti. – Tas perdėtas pasitikėjimas Sebastian‘u, neleido moteriai realiai įvertinti situacijos, bei aplamai manyti kad jis nesugebės susivaldyti, nesugebės sustoti, kuomet matys kad nuo jo veiksmų priklauso jos sveikas būvis. Taip, galima sakyti kad Matidia Varias buvo šiek tiek naivoka šiuo klausimu, bet kitą vertus iš savo vyro ji ne karto nebuvo gavusi kažką tokio, kas priverstu ją praregėti.
Įsimesdama dėžutę į vilkėto lengvo paltuko kišenę, ji kaip mat pasitempė link mylimojo veido, dar kartą. Norėjo susiliesti su jo lūpomis. Atvirai kalbant, jei tai būtu fiziškai įmanoma, aplamai niekada jo neišleistu iš savo glėbio ir mėgautųsi jojo kūnu visą likusį gyvenimą. Tačiau padaryti ką planavo, taip ir nepavyko, mat kaip tik tuo metu pasirodęs „ponas gudrutis“ atkišo plieno gabalą į jųjų pusę. Natūralus instinktas privertė tamsiaplaukę kilstelėti rankas, lygiai taip pat kaip buvo mačiusi viename iš tų „įdomesnių“ filmų, kuriuos paeiliui ją vertė žiūrėti tiek Sebastian‘as, tiek ji bičiulis Winchester‘is. Na, ekrane rodomi paveiksliukai tikrai kėlė didelį įspūdį, ir vis norėjosi prisiliesti prie stiklinio televizoriaus paviršiaus... Bet esmė ne tame. Ginkluotasis aiškiai išdėstė savo reikalavimus, tuo tarpu Ninos žvilgsnis nutupė ant Redford‘o veido. – Gerai, dabar tikrai matau kad nepasikeitė per tiek laiko. – Tuo metu kai Redford‘as aiškiai parodė tai kad liko nepatenkintas dėl pareikštos nepagarbos, Salonina lėtai nusiėmė nuo savo pečių, šiek tiek veržiantį, paltuką. Visi jos veiksmai atrodė lėti, tarytum būtu bandžiusi parodyti užpuolikui kad ne vienas iš jų dviejų neplanuoja imtis kokių nors veiksmų, kurie galėtu privesti prie letalių paklaidų. Saloninai žinoma ne kartą buvo bandyta paaiškinti tai kad Redford‘as yra pakankamai nemirtingas, kad atlaikytu ar tai savo brolio puolimą, ar tai kokio nors būdo sužalojimą, kuris senais laikais neišvengiamai būtu atnešęs jam mirtį. Bet nereikia nužmogėti, kuomet nuaidi šūvio garsas, mažu mažiausiai kas atsitinka, tai kad Ninos kūnas pasiduoda natūraliam šokui, ji staigiai sudreba, o ir pats širdies plakimas atrodo bent keliomis sekundėms nutyla. Na visiškai nutyla (permušimas), mat girdėti galima buvo tik Marcus‘o judesius, bei aiškų stipriausio raumens susitraukimą. Vien mintis apie tai, kad Sebastian‘ui kas nors gali atsitikti rimto, stangino kraują gyslose. Tai galima sulyginti su identiškų dvynių „sindromu“, kuomet visi jutiminiai procesai, šeštasis jausmas, yra dalinamas per pusę.
Išsigando, na švelniai tariant. Bet būtent tai kad pro marškinius pasirodęs kraujas ne kiek nepaveikė jo būsenos, leido bent šiek tiek atsikvėpti. Velniai griebtu, niekada nepripras prie panašių dalykų! Jai užteko pakankamai laiko ir noro, kad sukurti veiksmų planą, kuris leistu pamokyti nevykusį plėšiką moralės normų. Vyriškio veidelis mažu mažiausiai liko iškreiptas sutrikimo, kuomet kulka patekusi į kūną, nepadarė tiek žalos, kiek turėjo. Ir galimas daiktas kad vyras buvo pakankamas bailys, kad net neketino panaudoti ginklo labiau nei kaip gąsdinantį daikčiuką. Per savo gyvenimą ponia Varias buvo susidūrusi ne su vienu tokiu, kuris ketino ne vien atimti iš jos viską ką galima parduoti, bet ir jos garbę. Visgi, dažniausiai apsiginti sugebėdavo. Na, juk ne visuomet su vyru tik diskutavo apie visokiausius dalykus ar audringai mylėjosi „ant šieno“. Staigiu rankos mostu į plėšiko pusę nusviestas viršutinis drabužis, bent kelioms akimirkoms atėmė iš šio galimybę matyti viską, kas vyksta aplinkui. Ar reikia sakyti koks velniškai geras jausmas apėmė, kuomet moteriai buvo suteikta galimybė pamokyti jos ir mylimo vyro pokalbį nutraukusį mulkį? Neee... Dar tuomet kai vyrukas bandė nusimesti nuo savęs sunkios medžiagos apdarą, ponia Varias pasinaudojo proga kad visai greta jų buvo į cementą integruotas aukštas gatvės šviestuvas, todėl kuomet ji sugavusi vyriškį už sprango, pasistengė kad jis su didele jėga kaktomuša susidurtu su metaliniu šviestuvo paviršiumi.  1. Atimti iš priešiškai nusiteikusio asmens pranašumą. Įgyvendinta. 2. Sutrikdyti dėmesingumą, netikėtu smūgiu per kramę. Įgyvendinta. 3. Toliau viskas priklauso nuo tavo galimybių. Beveik įgyvendinta. Savo kūnu įrėmindama vis dar paltu apakintą vyruką, tarp savęs ir to paties stulpo, tamsiaplaukė užlaužė abi rankas šiam už nugaros. – Žinai kas mane baisiai erzina? Tai kad tokie nevykėliai kaip tu, užuot bandydami pasiekti ką nors savo rankomis, pastoviai taikosi į lengvą grobį. Bet ar kada nors į makaulę bent kartą atėjo mintis kad galima užsirauti ne ant draugiškai nusiteikusių? – Su lyg žodžiu „makaulė“, moteris dar kartą iš alkūnės smogė vyriškiui per sprandą. – Ką ten sakei? Tu atsiprašai ir nori kad paleistu? Ne ne ne, aš dar nebaigiau. Panašu kas baigiau? – Gal buvo kiek brutalu, iš mirtingosios moters pusės, bet ji jautėsi kaip niekad saugi prie Sebastian‘o, bet ir niekada negalėjo pasigirti ramiu temperamentu, ypatingai jei kas nors gerokai išvesdavo ją iš kantrybės. Nina ne kartą buvo mokyta tiek „įdėti į vietą“ išnarintą riešą, tiek pat kartų ir išstumti kremzlę, sukeliant gal ir ne amžiną negalią, bet velniškai nemalonų skausmą. Aišku kad geriausias būdas pamokyti ilgapirštį ir būtu tas, kad atimti iš jo „įrankį“ kuriuo dirba. Tylią gatvę užpildė traškesys, vėliau dar vienas ir tuomet jau įtampos nebe atlaikęs vyrukas ėmė cypti kaip mergiotė. Nutraukusi savo paltą nuo jo galvos, ir pasitraukusi per kelis žingsnius, Salonina nesunkiai surado ir tas nuoskaldas, kurias iš ginklo paliko josios vyras. Pasigavusi vieną, nusviedė į bėgti pradėjusio šmikio pusę.
– Geriau susirask darbą, asile! – Atrodė tikrai velniškai patenkinta savo minimaliu kankinimo procesu, kurį pademonstravo. Ir kuomet pilnai išsivėpusi atsisuko į Sebastian‘o pusę, palaipsniui pradangino šypsnį, išgaudama perdėm nekaltos mergelės miną. – Oi.

Sebastianui tikrai patiko matyti Saloniną tokią, tarsi ji būtų nužengusi iš to pasaulio, džiuginusio archajiškumu prieš mūsų erą. Jos ilgi, banguoti plaukai, visiškai natūraliai gražus veidas, paliestas tik tolygiai rusvų saulės bučinių bei santūrios manieros (jo brangiąją tikrai galima taip pavadinti sulyginus ją su šiuolaikinėmis merginomis bei moterimis) tarsi nukėlė vampyrą į tuos jo praeities šešėlyje dulančius laikus, bent jau vėl leido pajausti šiokią tokią jų atmosferą. Visgi neprieštaravo Ninai nusprendus savo įvaizdį šiek tiek pasikeisti, juo labiau mylimoji demonstravo akivaizdų polėkį stengtis pritapti prie XXI amžiaus, o ne irtis pasroviui prieš jį. Buvo perėjęs ne vieną daugiau ar mažiau skausmingą adaptacinį periodą ir galėtų drąsiai teigti, jog mėginti pasipriešinti "sistemai" yra visiškai bergždžia ir nereikalinga. Kurių velnių turėtum norėti stoti priešais visą tave supantį pasaulį, nelygu privalėtum jam kažką įrodyti, kad ir jo idiotiškumą? Suvokė, idant nėra blogo ar gero laikotarpio, visos pasaulio raidos žavi ar gąsdina kone vienodai. Sebastianą šie laikai visų labiausiai žavėjo dėl atsiveriančių veik neribotų galimybių save realizuoti. Visa, kas galėtų pristabdyti nuo neįtikėtinų potyrių patyrimo, įvairialypės saviraiškos bei avantiūrų yra intereso ar motyvacijos trūkumas, kuris šiuo atveju būtent ir imponavo pirmajam vampyrui. Be gailesčio sau jis nematė didelės problemos būti pagrinde savo paties draugijoje, nes per daugybę metų spėjo sukaupti įvairių solo pomėgių pradedant sunkia muzika ir baigiant kažkuo intelektualesniu, kaip kalbomis. Palengva ir Salonina "apsišlifuos", žinojo tai. Dievai, netgi vizualiai po tų išvaizdos pokyčių ji atrodė kaip tikra, bet neeilinė šiuolaikinė moteris. Aplamai ji elgėsi taip, lyg ištverti šuolį nuo vienos eros, prie kitos nėra siaubingai daug streso keliantis ar baisiais sudėtingas procesas. Neįstengė nesižavėti ja. Tokia stiprybė tikrai verta būti tinkamai įvertinta. Niekuomet iki tol nebuvo matęs savo žmonos pasidažiusios, o kadangi jos veido bruožai dėl to tapo kiek pasikeitę, visų pirmiausia pasijautė... nustebęs. Juk daugiau nei dešimtmetį trunkančios draugystės metu matė Saloniną visokią, tik ne pasigražinusią pigmentuotomis priemonėmis! Kadangi turėjo lanksčią savybę gana greitai "apšilti kojas" tikrai įvairiose situacijose, sklandžiai priėmė ir tokį savo širdies draugės vaizdą. Galiausiai tai buvo dar vienas aspektas vertęs suvokti, kad jeigu pats nėra toks, kokį pažinojo mis Matidia, tai taps josios pačios tolimesnės asmenybės raidos pokyčių liudininku, kas panašėjo į didelę, gražią, entuziastingą ateities kryptį. Nebūtų galima teigti, jog šauniai gaudėsi moteriškuose dalykėliuose ir matydamas Saloniną daugiau zujančią vyriškoje draugijoje suvokė, jog šiai būtina surasti draugę, su kuria galėtų pasišnekučiuoti bent apie madas ir kosmetiką. Nes jeigu žavioji graikė nuspręs "pasiskolinti" vieną, kitą Dean'o ar paties Sebastiano ypatą, tai veikiausiai išmoks tik keiktis ir mažai miegoti. Kažkodėl jautė, kad Nina su Liana turėtų visai neblogai sutarti. Įžvelgė jose kažkokio panašumo, kurį tikrai sunkiai galėtų racionalizuoti ar įvardyti labai konkrečiai. Tiesiog kartais tam tikrais klausimais turėjo nuojautą, kuri dažnai pasiteisindavo. Pats sugebėjęs susidaryti šiokį tokį įspūdį apie Lianą suprato tik tiek, kad turi su ja vieną panašumą - abu yra vienišiai. Nesuprato kaip tokia graži moteris neturi širdies draugo, bet dažnai kažką panašiai kritiško (aišku kontekste sukeitus lytis) išgirsdavo ir apie save. Po truputėlį galvoje planuodamas gręsiančią vakarienę tikėjosi kažkokio ūmaus "klik" tarp tų dviejų moterų, juk šios netgi buvo panašaus amžiaus. Žinoma galėtų pabandyti subičiuliauti Saloniną su Cassidy, bet abejojo ar toks variantas nevirstų į didelį šnipštą, juolab jos abi atrodė beprotiškai skirtingos. Be to, pačiam taigi nelabai "ėjo" pamėgti karštakošę medžiotoją, o jiedu su graikišku riešutėliu visada turėdavo panašią, netgi tokią pat nuomonę. Ai, ir žinoma, vargu ar po cirkų Sebastiano namuose Argent norėtų kada nors ten vėl žengti koją.
Guvus Sebastiano veidas atrodė tuo pačiu ir labai sumasintas erotiška linkme pakrypusių Saloninos minčių. Abu vampyro delnai nutupia ant iškilaus mylimosios pilvuko, o geros, mėlynos akys trumpam pasislepia po vokais. Lyg jo vidinė rankos dalis būtų nusagstyta tuzinu jautrių "radariukų" jautė kiekvieną savo sūnaus judesį, jo širdies plakimą, netgi kažkokias jo emocijų užuomazgas. Išsišiepia palaimingai tiesiog apsalęs nuo minties, jog jau visai greitai rankose laikys savo sūnų, kuris į jų gyvenimus neabejotinai atneš tos nuostabios sumaišties. Kūniškų poreikių tenkinimo prasme jie visuomet buvo labai išradingi ir tiktai nematė problemos paeksperimentuoti kad ir su tomis pačiomis rolėmis. Juolab Saloninai niekuomet nereikdavo stengtis, kad sužadintų savo vyre tikrą išbadėjusį seksualinį siaubūną, kai lytinio nepasitenkinimo krizes aplamai patirdavo labai retai, mat gebėjo energijos perteklių išnaudoti kitaip, nei tik krušdamasis. Jautė seksualinį Saloninos suaktyvėjimą. Tiesą sakant galėjo net įskaityti jį jos žvilgsniuose. Visgi nebuvo linkęs tenkinti absoliučiai visų mylimosios užgaidų, nes negalėjo išdykauti su ja spontaniškai. Tas įsimintinas kartas, jų pirmas kartas po daugiau nei dviejų tūkstantmečių duše buvo kitoks, kupinas tarsi efekto būsenos, kažkokio emocinio/euforinio adrenalino, tad pirmasis vampyras pats stebėjosi kaip sklandžiai jam tą kartą išėjo kontroliuoti savo instinktus bei jėgas. Didžioji dauguma vėliau sekusių mylimųjų kartų buvo paženklinti netyčinio skausmo Saloninai sukėlimo, mėlynių ar raudonų akių, paskendusių ryškiose kraujagyslėse aplinkui vaizdo. Tiesiog ne visada pajėgė žiūrėti į savo išrinktąją TIK kaip į asmenį, kurį besąlygiškai brangina, kuomet kiekvienas šiltas, kraujo prisotintas mirtingasis vilioja Sebastianą kaip storulį torčiukas. Klonuotas kraujas padėdavo vyrui patenkinti jo išskirtinės mitybos poreikius, tačiau tai toli gražu neatstojo šviežio kraujotakos skysčio sukeliamo, dangiškai (ar tai pragariškai) svaiginančio pojūčio, kvapo bei skonio. Absoliučiai niekas neprilygsta tam jausmui, kuomet geria kraują tiesiai iš žmogaus. Tai daug geriau nei orgazmas, nei absoliučiai viskas šiame pasaulyje. Seksas nebuvo pilnavertis jau vien tik dėl to, kad negalėjo pilnai atsipalaiduoti, o ir turėjo taikyti momentus, kai buvo pasimaitinęs. Jam nereikėjo daug kraujo, kad pasijaustų "pilnas", bet atsargos dėlei padidino jo kiekį, kuomet į jo būtį sugrįžo Salonina Varias ar dažniau būdavo ištempiamas į miestą.
Akivaizdžiai parodydamas, jog mylimoji groja absurdo stygomis disponuodama kažkokio pasmerkimo tema nutaiso nepiktybiškai kritišką miną.
- Amica mea, man nieko nėra svarbiau už tai, kad jaustumeisi saugi ir laiminga,-akimirką Redford'o veide kažkas pasikeičia. Tarsi nemaloni mintis būtų šmėstelėjusi, o po to pranykusi. Tiesiog buvo įsitikinęs, kad norėdamas Silas rastų juos netgi jeigu šie išsikeltų gyventi kažkur į Andromedą, tad viskas ko jie gali tikėtis, tai išlikti velnių priėdusiam varlokui nereikalingi,-Nėra tokių išlygų tarp ką mažiausiai ar daugiausiai galėčiau padaryti, yra tik tikslas sukurti tau kuo draugiškesnę aplinką,-ilgesingas Sebastiano tonas nuteikė kažkaip... melancholiškai. Turėdamas omeny tai, idant ketina užtikrinti Saloninai kuo pilnavertiškesnį gyvenimą suėjo į labai konkrečią, nesavanaudišką viziją. Ir Redford'as giliai širdyje žinojo, kad pasiekti tokio egzistencinio apogėjaus ji negalės nusprendusi iki pat mirties likti su juo. Jau vien tik tai, kiek Ninai reiškė šeima, vaikai vertė Sebastianą paminti savo paties norus, jogei jo mylima moteris galėtų patirti visa tai dar kartą. Dievai, koks skausmas perverdavo širdį kiekvieną kartą apie tai pagalvojus, tačiau jam tai atrodė neišvengiama. Jam jau seniai neberūpėjo, ar tai nematė prasmės orientuotis į save tam, kad pats bent kažkiek jaustųsi patenkintas ir laimingas. Tiesą sakant visi bandymai baigdavosi labai liūdnai. Daug mieliau būtų Saloniną paleidęs, nei ją įskaudinęs ar neduok die pastatęs į pavojingą, kritinę situaciją. Žinojo, jog Salonina jaučia jo abejones.
- Ooooh, na taip,-pademonstravęs sutikimą Saloninos pastabumui, vyras pats mesteli žvilgsnį į meistriškai padirbtą tapatybės kortelę,-Teko kreiptis į kelis asmenis, kurie už tam tikrą sumą per vieną dieną iš numirusiųjų gali prikelti patį Gajų Cezarį ir apgyvendinti jį kažkur prie Juodosios jūros. Tik žinoma kompiuterinėje erdvėje,-sukrizenęs jis pagaliau atkreipia dėmesį į tai, kad įsitikintų kiek visas šis reikalas Saloninai patinka. O iš pažiūros visai patiko,-Tiesą sakant kaip istorinė figūra esi visai žinoma. Koks senas ant senovės Graikijos pasinešęs istorikas tikrai galėtų tarti porą žodžių kas tokia buvo Salonina Matidia. Tik kiek aiškinausi rašytiniuose šaltiniuose nėra išlikę žinių apie tai, kad ji ištekėjo už kažkokio Sevastianos Varias,-tarsi apgailestaudamas atseit nesmagiai vypteli, kad jam nepavyko tapti tiek įsimintinai geru kariu, kad apie šį sklistų legendos, kaip apie kokį Heraklį. Ar bent jau paties Sebastiano senelį,-Juk žinai, kad esi man visas pasaulis,-sumaniai, o ir romantiškai išlaviruoja iš "nepatogaus" klausimo,-Mano žieduotas paukštelis. Ir prašau, nesirūpink tu taip dėl manęs. Nuo anhidrito man neskauda, tiesiog man nuo jo labai... nemalonu. Kad būčiau susilpnintas man tai išeis tik į naudą, patikėk,-kalbėjo įtikinamai ir užtikrintai. Salonina tikrai turėjo suprasti, kad net ir to visiškai nenorėdamas Redford'as kelia jai grėsmę. Mylimosios susirūpinimas nuskambėjo beprotiškai mielai, tačiau vyras žinojo, jog apart šio "lyrinio" konteksto savyje objektyvumo jis kaupia mažai. Vargu ar Nina galėjo padaryti kažką TOKIO, kas sukeltų Sebastianui daug fizinio skausmo ar pastatytų jį į mirtiną poziciją. Blemba nors realiai neprieštarautų, jei ji bent pabandytų, pačiam įdomiai atrodydavo tie bandymai pažiūrėti, kiek iškęsti gali šis nemirtingas kūnas.
Viešpatie viešpatėliau kaip Redford'ui patiko matyti savo moterį šitaip karingai nusiteikusią. Jei kvėpuotų, tai būtų galima sakyt, idant stebėjo ją užgniaužęs kvapą. Ji pasitikėjo savimi, ji žinojo ką daro. Kad ir koks globėjiškas kartais galėjo pasirodyti, Saloninos sugebėjimais apsiginti neabejojo. Juk į kelnes iš baimės nedėjo palikdamas ją ilgiems mėnesiams tikrai ne be reikalo! Džiaugsminga Sebastiano fizionomija netgi atrodė šiek tiek piktdžiugiškai. Vien tik dėl to, kad mylimosios dėmesį buvo paveržęs tas idiotas suvokė turįs puikią progą išsilupti svetimkūnį. Tiesiog savomis rankomis. Nemirėlio išraiškoje žinoma atsispindėjo skausmo emocija, kai graiko pirštai praplėšę jau spėjusią užsitraukti žaizdą sueina giliai, giliai į kūną. Pasigirsta netgi ne vienas trakštelėjimas, o du, tik vieną iš jų sukėlė ne Salonina, o pats Sebastianas sulaužęs savo šonkaulius bei pasiknisęs už jųjų. Apčiuopęs kulką "nepastebimai" numeta ją ant žemės. Tik kruvina vyro ranka bei ne maža kraujo dėmė ant marškinių išdavė apie atliktą nemalonią procedūrą.
- Tu neįsivaizduoji KAIP aš tavęs dabar noriu,-vampyras atrodė nusiteikęs labai "įsiaudrėliškai", kai išpūtęs akis suvokė negalintis jų patraukti nuo seksualios ir pavojingos savo moters. Drąsus Sebastiano žingsnis į priekį tampa suinteresuotas į Saloninos pačiupimą už josios liemens bei kilstelėjimą į viršų. Turint omeny kaip džiaugėsi nuo to, kad bendromis jėgomis įbaugino ir prikūlė kažkokį nevykėlį tikrai panašėjo į vieną tų kvaištelėjusių porelių. Kažkiek tokie ir buvo, negi ne? Kuomet Salonina kojomis šiaip ne taip apsiveja vampyro liemenį (tą natūraliai sunku buvo padaryti dėl paskutinį mėnesį skaičiuojančio nėštumo), grobuoniškai įsisiurbia į jos lūpas, šlapiam, ilgam, aistringam bei ne visai "tvarkingam" bučiniui. Jis pramerkė tik vieną akį, kai jų būvimo taško aplinka pradeda lietis. Ir vien tik dėl to, kad per akimirksnį įveikia didelį atstumą suteikdamas jiems šiek tiek privatumo. Taip smarkiai užsimanė savo žmoną išdulkinti, kad visa kita atrodė visiškai nebesvarbu. Ir taip, IŠDULKINTI, o ne jausmingai pamylėti, blemba. Jie atsiduria gilioje miško tankmėje, ryškiai apšviestoje mėnulio. Salonina vis dar buvo pakylėta, prispausta prie šiurkštaus medžio kamieno, bučiuojama, aršiai glamonėjama. Buvo tiek įsijautęs, kad iš esmės nepastebi, jog pakeitė ne tik veidą, bet ir dantų struktūrą. Viršutiniai mylimosios rūbai mikliai lekia lauk, nes juos tiesiog nuplėšė. Nesielgė švelniai ir nebuvo panašu, jog Ninai tai nepatinka, net jeigu jos kūnas ir bus nusagstytas mėlynėmis, įtartinai primenančiomis Sebastiano pirštų antspaudus. Jie tikrai dažnai mylėdavosi aistringai, kone gyvuliškai, tačiau vargu ar Salonina buvo įstumta į tokią situaciją, nelygu aistra degintų lyg devynių pragarų liepsnos, sukeltų šiek tiek skausmo, bet būtų neįsivaizduojamai svaiginanti. Sveiko proto nebuvo praradęs, tiesiog pasinaudojo užplaukusia agresyvaus seksualinio susijaudinimo nuotaika tam, kad užbaigtų šį kultūros vakarą kažkuo kūnišku ir beprotiškai maloniu. Redford'as laikė savo žmoną už šlaunų viena ranka, kai kita pasikrapštęs išvinguriuoja iš kelnių apnuogindamas savo baltą, raumeningą sėdynę bei vieną pagrindinių lytinio akto sudedamųjų dalių. Jis ūmiai įeina į Saloniną, pasimėgaudamas tuo, kaip ji šnypšteli iš netikėtumo. Dominuodamas nekintančioje pozicijoje jis puikiai reguliavo tempą bei sueities stiprumą. "Kratydamas" mylimąją smarkiai nesureikšmina to, jog jos nuoga nugara braižydamasi į abrazyvų medžio paviršių neabejotinai nukenčia. Šis tūžmingas aktas tikrai nebuvo skirtas tam, kad po jo jo partnerė atrodytų lyg net nepamylėta, vietoje to, idant bus akivaizdžiai sutaršyta ir išbarškinta. Stebėtina kaip ši situacija apsieina be pasekmių, turint omeny, jogei visai ne delikačiai elgiasi su nėščia moterimi. Gal tiesiog besilaukiančiosios nėra trapios kaip kiaušinio lukštas? Sebastianas buvo bebaigęs, dar akimirka ir šaltas skystis išsilieja Saloninos viduje (aš visada nesuvokiau koks iš tikro yra seksas su vampyrais: ką išspjauna jų pimpalai, kas ten per konsistencija ir ar jiems iš viso stovi ;DDD Bet mano vizija yra tokia, kad jiem tikrai stovi, nes vis tiek yra kraujo maišai ir "iššauna" kažką šalto bei kraujingo su neakivaizdžiom neaktyvaus semeno priemaišom ;DD), kuomet išgirsta piktą žvėries urzgimą sau už nugaros. Iš pažiūros JŲ ten buvo ne vienas. Įkvėpė. Oras dvokė. Dvokė šunimis.

– Nemanai kad saugumas yra gerokai pervertinamas dalykas? – Nesusilaikydama nuo noro išreikšti savo asmeninę nuomonę Salonina net pati to nepastebėdama įsistebėjo į gerokai už ją aukštesnio vyro akis. Šviesias akis, kuriuose kadaise mėgdavo „paskęsti“, tiesiog bandant įžvelgti tai, kas vadinama kiekvieno gyvo asmens „sielos paveikslu“. Žodžiai skambėjo priešingai nei pati susidariusi situacija, piktokai. Tiesa buvo tame, kad pati Matidia Varias nelabai vertino saugumą ar bent to supratimą. Kai tavo gyvenimas nėra apsuptas minkštų, žąsies plunksnų pagalvių ir neleidžia tau nukritus apsibrozdinti kelius, tuomet kokia prasmė gyventi? Tiesa, būtent šiuo metu tamsiaplaukė dar turėjo keistą jutimą, kad yra svetima ir visiškai netinkama šiam laikmečiui, bet buvo labiau nei tikra kad laikui bėgant sugebės ne vien pritapti prie aplinkos, tačiau tuo pačiu metu dar ir „pavergti šį pasaulį“. Namų šeimininkės amplua niekada nedžiugino, jai reikėjo nuotykių, reikėjo pastovaus judėjimo iš vienos vietos į kitą ir žinoma vienkartinių ir nepamirštamų įspūdžių. To teko atsisakyti vos gimė pirma dukra. Tas nepriklausomas ir dar neištirtas pasaulis stipriai trenkė rudakei durimis prieš nosį. Akimirksniu teko subręsti, galu gale atsisėsti ant užpakalio ir užsiimti tuo, kas vadinama „šeima“. Buvo sunku, visa laimė kad pats Sevastianos matė tik tas akimirkas, kuomet ji buvo geros nuotaikos ir gana veikli tame mažame apsukos plote, kuriame šiai buvo leista „pažaisti“. Jam išvykus, kiekvieną kartą atrodė ne lengviau, o sunkiau susitaikyti su rutina. Nagi, ar galima pasakyti kad prie laisvės pratęs paukštis atsidūręs auksiniame narve, bei visuomet laiku pamaitinamas, yra laimingas? O kaip didžiuliai norai, o kaip tas laisvės ir nepriklausomumo suvokimas? Galu gale, kaip tas užpakalių spardymas, prie kurio buvo pratusi tiek, kad tai teikė ne vien begalini emocinį išsikrovimą, bet ir didžiulį seksualinį susijaudinimą. Vien mintis apie gyvenimą, kuriame nėra ramybės dienų, yra tik visiška beprotybė, kurioje tu jautiesi „sava“, štai dėl ko verta gyventi. Ir nesupraskite klaidingai, Salonina be proto mylėjo savo dukras ir dar negimusį sūnų, tiesiog beveik dešimtmetį būti beveik vieniša mama, o ne moterimi, tas švelniai tariant ją spaudė į rėmus, kurie buvo sunkiai pakeliami.
XXI amžius yra pakankamai puikus laikas savirealizacijai, ypatingai jei ambicijų pas tavęs yra kur kas daugiau, nei pačios asmenybės. Bet tuo pačiu metu, tai yra pakankamai baugi vieta, kuomet tu nežinai kaip turėtum reaguoti į aplinką, žmones kurie tave supa, atsižvelgiant į tai kad esi supažindinta su kur kas didesnėmis tiesomis, nei tai yra leista daugumai likusių. Sevastianos Varias buvo puikiai pažįstamas jojo tamsiaplaukei graikei, bet šis prieš akis stovintis visiškai susiformavęs, kitoks asmuo vis labiau primindavo mįslę, kurią ištirti nebuvo taip ir paprasta. Kitoks būdas, kitokia kalbėsena, kitokia laikysena ir netgi požiūris į aplinka. Su viskuo teko susipažinti iš naujo ir kad ir kaip tai nemaloniai skambėtu, pamilti jį iš naujo. Jo pastebimos dvejonės dėl to kad „išlaiko miegančią gražuolę prie savęs“, o ne paleidžia į laisvę, nebuvo nepastebėtos. Tiesa pasakius, tai buvo net labai akivaizdu, ir tik būnant neregiu galima nepastebėti tai ar tavo antrai pusei yra tiesiog dieviška leisti kiekvieną akimirką kartu, ar tai sukelia daugybę minčių apie tai, ar pastangos yra vertos pasiekimo. Graikė nesistengė iškelti „tą pokalbį“ į paviršių, bei aplamai priešingai nei josios išrinktasis stengėsi mėgautis akimirka, o ne pasiduoti mintims, kurios privestu prie nepataisomų pasekmių.
Jos tamsios akys vėl susidūrė su laikytos kortelės paviršiumi, bei visa ta informacija, kuri ten buvo išspausdinta. Pusės visko dar nesuprato, na tiesiog niekuomet prieš tai dar neteko susidurti su panašiais dalykais. Ir tomis akimirkomis, kuomet Redford‘as nuoširdžiai stengėsi moteriai paaiškinti kame čia reikalas, ji greičiau stebėjo tai kaip keičiasi jo veido mimikos, kuomet vyras įsijaučia į pasakojimą, arba kaip sublizga dantys, vos tik pajutęs kad pasakė kažką nepaprastai žavaus, nusišypso. Tokios smulkmenos atrodė kur kas labiau patrauklios, nei kad pasakojimas į kurį „įsivažiuoti“ taip paprastai nesigavo. Na ir pripažinkite, kuomet jūsų „dėstytojas“ atrodo taip, kaip pirmasis vampyras, labai sunku negalvoti apie tai ką nori su juo daryti, vietoje to, kad įsiklausyti į tai, ką turėtum žinoti. Pakeldama akis, Salonina kaip mat pasidabino savo smulkaus veidelio miną plačia šypsena. – Man tikrai labai patinka, nors ir žinai ant kiek sentimentali esu, todėl prie to dar reikės priprasti. Bet, tavo pastangos... – Nebaigdama išsakyti savosios nuomonės, moteris kaip mat pakilo ant pirštų galiukų ir sulietė savo mylimojo lūpas su savosiomis. Tai nebuvo kažkas panašaus į dėkingumą, tiesiog tą akimirką paprasčiausiai užsimanė bučinio, ir jei ankščiau buvo įprasta jį „pasiimti“ vos tik užsimanydavo, tuomet dabar tam kliūčių nematė visiškai. Veide tebespinduliavo šypsena, ir nors jos antakiai išliko, tarytum išgirsta informacija privertė ją įgauti kažkokio dalinio pasipūtimo, ar tai nepasitenkinimo grimasą. Iš tikro net skirtingos Varias minos iš tikro buvo pakankamai panašios. Todėl kartais atrodydavo sunku apsispręsti ar ji tiesiog skęsta savo pačios mintyse, arba pyksta dėl to, apie ką kalbėti nenori. – Vadinasi tie žmonės, kurie pasinešę ant senovės Graikijos, ir manantys kad apie mane ką nors žino, klysta labiau, nei gali įsivaizduoti. Galėčiau vienam arba kitam pasakyti kaip viskas buvo iš tikro, ir aplamai kad visas tikrasis mano gyvenimas. Mano, o ne mano giminės, prasidėjo nuo mūsų. – Dabar jau tapo panašu į tai, kad moteris supyko. Ne, rimtai, nerimtai tarstelėta frazė apie tai kad ji yra žinoma ir šiais laikais, bei tai kaip yra žinoma, jai sukėlė be galo didelę neigiamų emocijų bangą. Ne taip kaip standartinė moteris, Nina neketino tylėti neaiškinant kas nutiko, apytiksliai mesdama užuomina „o tu pats suprask, kas man negerai“. – Sušikti silpnapročiai, mano žinantys viską... – Panašu burnoti irgi išmoko. Nieko nuostabaus, būti apsuptai vyriškos kompanijos, kurie nelabai stengiasi išlaikyti taisyklingą kalbą, išmokti vienos kitos neprideramos frazės, nėra taip ir sunku. Juk mes visi lengviausiai išmokstame blogiausius žodžius, veiksmus, nei kad geriausius. Mintyse jau svarstė galimybę apie tai, kad pasirinkdama savo tolimesnę „norimą gyvenimo veiklą“ mielai apsiimtu ir galimybę iškratyti istorinius faktus, kuriems žinoma kad turės ne vieną ir ne porą tikslingų argumentų. Taip ir toliau sau po nosimi burbėtu nepasitenkinimo kupinus žodžius, ir toliau stipriai spaustu kumščius, tokiu būdu stengdamasi suvaldyti save ir nepadaryti ką nors švelniai tariant beprotiško. Būtu ką nors padariusi, jei ne perdėm romantiškas mylimojo išsireiškimas. Jis išsisuko nuo klausimo, kuris turėjo būti sulauktas ankščiau ar veliau, ir šiam kartui (o greičiausiai ir visam laikui) Salonina nusprendė to nepastebėti. Jos stipriai suspausti pirštai atsileido, o ir visą kūną aiškiai užliejo begalinė šiluma. Pakeldama ranką aukštyn, moteris švelniai perbraukė per vyro sprandą, ir būtent tą akimirką, tapo viskas aišku.
Ne žodžiuose yra esmė, esmė yra tai, kaip tave priima, kokią energiją skleidžia į tavo pusę ir tai, kiek į visą tai tu gali atsakyti mažu mažiausiai tuo pačiu. Matidia Varias tikrai daug svarstė apie tai, ar sugebės pasiduoti šiam vyrui visu kūnu ir siela dar kartą, ar tai bus natūralu ir ar iš viso ji nepajus to, kad anas Sebastian‘as šiai buvo brangesnis, nei kitokia jo versija. Šis menkas sąlytis ir vos akimirkai susitikęs žvilgsnis, suteikė jos tamsioms kaip naktis akims įgauti to paties, beribio spindesio. To, kuris pasireiškia tik tai moteriai, kuri yra visapusiškai įsimylėjusi, visapusiškai laiminga. Jos kūnas buvo „krečiamas“ tūkstančių nematomų, labai silpnų elektros iškrovų, per visą kūną maloniai slydo šiurpuliukai. Veidą papuošė maloni, dantų nešiepianti šypsena, ir ji prasitarė, tačiau palyginus su prieš tai būta kalba, pakankamai tyliai. – Anima mea, tu stengiesi per daug. Šį žiedą, o tiksliau tą akmenėlį aš sugebėčiau panaudoti prieš tave tik tuomet, jei kito pasirinkimo jau nebūtu. Ir visiškai nesvarbu kad tu sulygini visą „nemalonų“ jausmą su a... – Susimąstė, na paprasčiausiai nebūdama tikra tuo, kad parinktas žodis atitiks realią situaciją, mat jos anglų kalba vis dar buvo pakankamai laužyta. – ...alergija? Tiesiog noriu kad tu suprastum. – Šiek tiek papurtydama galvą, moteris nuleido akis, bet tik todėl kad pripažinti tai ką jaučia, atrodė kur kas sunkiau, nei tai jausti. – Man baisu. Baisu kad ateis diena, kai tau pačiam. Taip, teisingai, tau pačiam pavyks rasti būdą kaip save rimtai sužeisti. Ir neneik kad tai nėra tavo noras, tu nenori kad imčiau atakuoti tave argumentais iš to, ką girdėjau kai susėdai „vyriškai aptarti reikalus“ su Winchester‘iu. Todėl nori tu to ar ne, mane beprotiškai baugina ta mintis, kad tu pradingsi iš mano gyvenimo. Supranti kur lenkiu? Aš nenoriu, nesutinku. To mūsų gyvenime neturi būti. – Nepriklausomai nuo to kad balsas virpėjo, moteris aiškiai dėstė savo nuomonę. Buvo panašu kad ji puikiai žinojo tai, ką sako, bei neplanavo niekaip būti paveiktai, kad šios nuomonės atsisakyti. Vien mintis apie tai kad josios mylimas vyras, kuris buvo taip stipriai dievinamas, kad atrodė nuo to „skauda“, galėtu „pradingti“.

***

Nepriklausomai nuo to kad sužalotos savivertės „plėšikas“ sprukdamas dar gavo per pakaušį su perlaužto ginklo dalimi, Salonina kaip mat nutaisė perdėm nevykusiai išreikštą „nekaltos mergaitės“ išraišką, sumesdama visą tai kas buvo į visiškai nereikšmingą pasirodymą, idant jos pačios ten net nebuvo. Ir tik akys, būtent tik tos tamsios akys išdavė tai, kad būtent šis beprotiškas smurto aktas sukėlė šiai neapsakomai gerą jausmą. Na, tiesa tame kad būtent taip ir nutiko. Visas šis baisiai saugomas nėštumas panašėjo į tai, kad ji savarankiškai net negali nusileisti laiptais, kad maždaug neduok aukščiausias, susipins kojos ir įvyks katastrofa. Gal tai nulėmė tai, kad vaisius buvo pradėtas tuomet kai Sebastian‘as dar buvo žmogus? O tai savaime reiškia kad tokio „antro dublio“ net nebūtu nei teoriškai, nei fiziškai. Tas erzino, bet žinoma, kito pasirinkimo nebuvo. Dabartinė situacija nebuvo tokia jau ir paprasta, kaip kad apsuptu bet kurią 9 mėnesį besilaukiančią moterį. Redford‘o balsu ištarta frazė akimoju iššaukė dviprasmišką, šiek tiek net paslaptingumo turinčią šypseną jojos veide. Ir su lyg akimirka, kuomet pirmasis vampyras žengė pirmą žingsnį link tamsiaplaukės, jos kūnas kaip mat „pasistūmė“ jo link. Tai tetrūko vos akimirką, kuomet moters kojos stipriai suspaudė vyro juosmenį. Tai padaryti fiziškai buvo sunku, trukdė pilvukas, bet velniai griebtu, ji buvo taip stipriai susijaudinusi, kad visą kitą buvo švelniai tariant ne motais. Šlapias, aršus bučinys buvo sutiktas atsako, ir tiesą pasakius Ninos tai ne kiek netrikdė, greičiau atvirkščiai, kaitino tik dar labiau. Pajuto tik vėsiai drėgną orą, atsimušantį į jos nugarą, suveliantį vis dar pakankamai ilgas garbanas, kuomet vyras kaip mat nusprendė pakeisti aplinką, atsitraukiant nuo per daug apgyvendintos vietos (lauko žibintai, netoliese esantys pastatai ir greičiausiai viena kita kamera, o gal ir ne). Nuplėšti drabužiai ir nugara „įrėminta“ į grublėtą medžio kamieną, privertė tamsiaplaukę pasistengti tik dar labiau palinkti prie Redford‘o. Ilgą laiką moteris net nesugebėjo atplėšti savo lūpų nuo jo, noriai liežuviu vinguriuodama per burnos ertmę, taip tarytum to reikalautu išgyvenamumas. Paskutiniuosius suplėšytos aprangos skliautus nusipliešė pati, prieš pat sueities akimirką. Niekas nevaržė ir niekas nebylojo tai, kad vyras įėis į ją taip staiga. Pakilusi ir akivaizdžiai savo tvirčiausią formą įgavusi varpa kone įslydo į vidų, mat pati Salonina gausiai sudrėko vien nuo minties apie akivaizdžiai šiurkštų, ne kiek perdėto švelnumo neturintį seksą. Gyslotas, ir pavydėtinai didelis penis buvo neįtikėtinai šaltas, ko nepagerino net staigi trintis, kuri iš esmės turėtu įkaitinti tiek jos vidinę erogeninę zoną, tiek jojo išorinę. Sukando dantis, tačiau tai ne kiek nesušvelnino, nesuvaidintai garsią aimaną. Lytinis susijaudinimas buvo toks didelis, kad atrodė kad nuo menkiausio prisilietimo moteris patirs orgazmą. Panašiai ir įvyko, kuomet vyras įėjo kaip tik fiziologiškai įmanoma giliai, Varias nebe atlaikė, stipriai sukibdama į mylimojo pakaušio plaukus, užpildydama tylią gamtos atmosferą erotiškai skambančiu „murkimu“. Nugara nuo trinties su medžiu įraudo, ir ant žievės liko šiek tiek josios plaukų. Niekis, iš tokios padėties nieko kito tikėtis nebuvo galima. Dievaži, matė ir tikrai jautė jo pasikeitimus, kurie buvo nežmogiški. Bet buvo taip gera, kad ji negalėjo leisti kad „pasitratinimas“ būtu sustabdytas, net tuomet kai pati pasuko galvą taip, jog ne vien jos „šokliojanti“ krūtinė atsidurtu prieš jojo akis, bet ir įtemptas kaklas. Akimirka, kuomet į jos vidų įsiveržė kraujinga sėkla (grose, dude, that‘s grose ;DDDD) tamsiaplaukės žvilgsnis susidūrė su Sebastian‘ui už nugaros atsivėrusiu vaizdu. Jos kūnas vis dar nesiliovė drebėti, tais pavieniais traukuliais, kurie nesibaigia po patirto stipraus orgazmo. Tačiau kaip bebūtu keista, moteris neatrodė taip jau susireikšminusi, kaip to reikėtu. – Mes ne vieni... – Nuskambėjo palyginus tyliai ir veik ramiai, kuomet graikė pasuko savo veidą taip, kad jos lūpos kone susidurtu su jo ausies kaušeliu.

Galėjo ir pasiginčyti, bet nusprendė verčiau diskusijos nepradėti. Diskusijos, kuri tik eilinį kartą akcentuotų jųdviejų nepanašumus, kurių anksčiau paprasčiausiai neturėjo. Nenorėjo pasirodyti kaip koks senas bambeklis, kuris kiekviename žingsnyje įžvelgia konspiraciją bei pavojų, tačiau tuo pačiu negalėtų leisti sau ir sumenkinti savo pozicijos iki visiškų niekų. Trys šimtai metų gyvenimo yra užtektinai didelis laiko tarpas, kad suprastum, įsisąmonintum vieną kitą tiesą. O saugumą laikė kažkuo, kurio jausmas išgina mus visus iš namų tam, kad augtume, kad patirtume gyvenimą ir jo nebijotume. Juk ne veltui pripratino save laikytis atokiau nuo žmonių. Laikė save silpnu ir galbūt net pavydėjo Mikaelson'ų kastos vampyrams, kuriem eidavo kone idealiai prisitaikyti prie pasaulio netgi primetant sau žmogiškumą. Dažnai naujavirčiai vampyrai panorėję apšlifuodavo savo sugebėjimus valdytis, tačiau tas pačiam Sebastianui niekaip nesisekė. Aišku buvo padaręs didelę pažangą, tačiau incidentas jo namuose su Silas'u tik įrodo, kad tobulėti dar tikraaaai yra kur. Saloninos atsiradimas iš ties motyvavo vyrą laužti iš savęs pačią geriausią jo paties versiją, įskaitant ir instinktų pažabojimą. Ji buvo tai, dėl ko sugebėjo perlipti ne tik per save patį, bet ir per absoliučiai viską.
Jam buvo gera matyti ją linksmą ir iš pažiūros laimingą. Nes tai teikė didelį džiaugsmą jam pačiam. Metai iš metų buvo praradęs palaipsniui slopintą poreikį gyventi visapusiškai, taip kaip nori, tačiau jėga kurią turėjo - nuostabią galimybę padėti asmeniui, kurį myli labiau už visa egzistuoti visiškai pilnavertiškai kėlė Sebastianui milžinišką jauduliu persunktą dvasiškai emocinį pasitenkinimą. Sau pačiam gal net iki galo nesuvokiamai jis buvo tik dar viena prarasta siela. Bet net ir toks vyrą persekiojantis, nusivylęs, ateitimi netikintis, optimizmui priešingas vaiduoklis netrukdė Redford'ui netapti visiška savęs gailinčia mėšlo krūva. Jis turėjo ambicijų, nuolatos stengdavosi kažkaip pagerinti savo "būklę". Triūsas laboratorijoje yra išsprendęs ne vieną iki tol manytai sudėtingą jo egzistencijos rebusą, o šiuo metu (na, ne šiuo, nes nūnai atostogauja kaip ir) kaip tik dirbo prie sintetinio endorfino hormono išgavimo projektėlio. Sebastianas žinojo, kad jeigu pavyks, naudodamas jį šiek tiek "sukčiaus" ir bus tarsi narkomanas, kuriam pasaulis gražiomis spalvomis nusipiešia tik suvartojus savo dozę. Tačiau išsikelta hipotezė, idant pasimaitinusiam vampyrui organizme išsiskiria ne kas kitas, o pats laimės hormonas kėlė prielaidą, jog periodiškai vartodamas tokį sintetinį preparatą galėtų atsisveikinti su vizualiai šiurpokai atrodančiais, brutaliais ketinimais kiekvieno mirtingojo atžvilgiu, įskaitant pačią Saloniną. Pasiuntęs tam tikrus nervinius impulsus į tam tikras smegenų dalis teoriškai tikrai galės žiūrėti į ją tik kaip į asmenį, su kuriuo norėtų įprasminti kiekvieną gyvenimo akimirką, o ne kažkokį gardėsį. Jai nepastebimai grasintų gerokai mažesnė grėsmė kažkaip netyčia tapti sušlamštai. Juk įsisiurbęs į mirtingąjį žinojo, jog nesustos, neatsitrauks suteikdamas vilties aukai išgyventi. Vietoje to išsiurbs ligi paskutinio kraujo lašo. Ir tai netgi nebus pabaiga. Jis norės dar, ir dar, ir dar. Ypač kuomet dabar yra prisikaupę tiek geidulio, mat sintetinis kraujas užpildo tik esminį vampyriškos mitybos aspektą, jis nesukelia to malonumo, kuris neštų stogą. Bijojo, jog pratrūkęs veikiausiai nebegalėtų savęs sustabdyti. Gal dėl to prie savęs taip arti ir prisileido Dean'ą, kuris žinotų ką daryti atslinkus tokiai krizei. Ne veltui supažindino jį su anhidritu. Gal net ne veltui pats buvo supažindintas su mįslingu medžiotojo ginklu.
Saloninos reakcija, tokia mielai nepatenkinta iššaukia Sebastiano juoką. Fizionomija gana greitai persimaino, kuomet kritiškai prasidėjusi mylimosios frazė įgauna velniškai romantišką braižą. Žvelgė į gražiais, smulkiais bruožais nusagstytą jos veidą taip, nelyginant bet kurią sekundę pultų išbučiuot jį visą. O kas trukdė? Pavertęs savo motyvus mažiau hiperbolizuotais nusprendžia, kad geriausiai Ninos nepasitenkinimą nuslopins, jeigu lūpomis prisilies vis prie skirtingo jos veido lopinėlio. Kad ir kaip žavingai ji atrodė supykusi vis tiek jautė nevaldomą norą situaciją paversti kitu kampu. Dar nespėjo išsiaiškinti kaip Salonina bandys save realizuoti 2016aisiais naujos eros metais, gal tiesiog dar per anksti nuspręsti, tačiau jei ji nesugalvos kažko labai beprotiško tuomet tikrai palaikys ją visu 100%. Juk matė, jautė, kad namų šeimininkės amplua varžo jos pašėlusią, energingą dvasią, kuriai buvo suteikta tikrai neeilinė galimybė prasiveržti inovatyvioje, margaspalvėje visuomenėje. Jie su Salonina turėjo ypatingą ryšį, puikiai jautė vienas kito emocijas. Netgi dabar, praėjus daugiau nei dviem tūkstančiams metų po jų paskutinio susilietimo, kai Sebastianas dar buvo mirtingas. Keista, jis kuo puikiausiai atminė anuometinį gyvenimą su žmona, tačiau negalėjo prisiminti ką reiškia būti žmogumi, kaip jautėsi juo būdamas. Gal ir nieko keista, nes vampyru net iš praktinės, ne teorinės pusės yra gerokai ilgiau.
To mažo anhidrito akmenėlio, ypač nuleisto nemirėliui "vidiniam suvartojimui" tikrai būtų užtekę priversti susilpnėti taip, kad Salonina pati ar koks kitas asmuo patekęs po vampyriškai nedraugoviškais Redford'o radarais sugebėtų išnešti sveiką kailį. Aną kartą Silas privertė Sebastianą praryti gerokai mažesnę mineralo dalelę ir to visiškai pakako, kad išsidisbalansuotų, agoniškai apsiblaustų ir keletą kartų šleikščiai išsivemtų. Jis suprato savo gražiosios graikės poziciją, dievai, jei ji pareitų su kokia destruktyvia idėja, neva imk šitą daiktą ir jei prireiks juo mane pakankink, reaguotų daug mažiau tolerantiškiau, nei kilmingų Matidijų giminės atstovė. Nina daug geriau suprato vidinius Sebastiano konfliktus, nei vyras norėtų. Jis niekuomet neturėjo mirties baimės, tačiau dabar ji buvo pakitusi. Mylimoji savo vyro akyse matė - šis vargu ar atsisakytų atgulti amžinojo poilsio jeigu pasitaikytų tam puiki proga. Redford'as nematė savo egzistencinės pabaigos ir tas jį... žlugdė. Paprastas mirtingasis žino - jam duota vidutiniškai tiek ir tiek metų, per kuriuos jis turi baigti mokslus, susirasti darbą, sukurti šeimą, sulaukti senatvės. Mirti. Toks socialinis modelis vampyrams tiesiog negaliojo ir Sebastianas nežinojo kiek ilgai jam pavyks ieškoti veiklų kaip save užimti, kad tik nepradėtų galvoti apie savo egzistencijos beprasmiškumą. Nenorėjo, kad Salonina būtų painiojama kažkaip į visą tą paranormalių būtybių pasaulį, linkėjo jai visa širdimi to, ko pats negalėjo turėti - mirtingumo. Ne, nepavydėjo jai to, sakykim tai buvo dar viena mylimosios savybė, kuri Sebastianą šitaip žavėjo. Dabar mylėjo ir brangino ją dar labiau, nei anuomet. Įmanoma? Įmanoma. Juk tada nežinojo ką iš tiesų reiškia gyventi su mintimi, kad jos paprasčiausiai nebėra. Jis neketino pradingti iš jos gyvenimo. Tokia mintis jį baugino. Jei ir yra jam skirtas kažkoks ramybės uostas, tai neabejotinai buvo ji. Visiškai jos atsisakyti būtų visiškai pragaištinga, net nežinotų ar pavyktų atsistatyti po tokio smūgio. Juk jie ne tik vienas kito lovas šildė. Jų sielos buvo suaugusios viena į kitą, galiausiai jiedu buvo artimiausi vienas kitam asmenys visais įmanomais aspektais. Ji buvo vienintelis asmuo, matęs Sebastianą visiškai visokį ir ji vienintelė tai priimdavo. Negalėtų apibrėžti meilės jai ribų jokiais įmanomais matais ar teritoriniais vienetais. Tik dėl to sugebėtų priimti tokį sprendimą, kuris būtų visapusiškai naudingas jai, tačiau vienareikšmiškai neigiamą poveikį turintis jam.
Visiškai kitoks, laukinis seksas padėjo Sebastianui suvokti vieną labai svarbų dalyką - dažnai jis tikrai perdeda sapaliodamas apie savo gebėjimus nesusivaldyti (jei būtų priešingai intensyvumo neatlaikęs Marcus būtų pradėjęs ropštis lauk iš pilvo ir smth). Su Salonina buvę kitaip. Sunkiai galėjo tai paaiškinti, tačiau turėjo nusibrėžęs aiškias ribas, kurių net kritinėmis akimirkos neperžengdavo. Lyg jausdama, suprasdama tai pati ponia Varias/Redford nebuvo linkusi laikytis nuo savo vyro kažkokio atstumo ar būti nusistačiusi, kiek tiksliai gali leisti gundydama savo širdies draugą. Ji tiesiog žinojo kaip su juo elgtis, net dabar, kai regis, turėjo per nauja pelnyti jos tikras simpatijas, neparemtas nostalgija ir sentimentais.
Neįtikima kaip smarkiai Salonina buvo susijaudinusi. Galėjo tiesiog užuosti jos seksualumą netgi hormoniniu lygmeniu. Norėjo jos vėl, dievaži, kol kotas nespėjo nudžiūti būtų apsukęs ją nugara ir patvarkęs dar kartą. Net virpėjo iš geidulio, kuriuo buvo persunktas kiekvienas neuronas, kėlęs ugningos aistros impulsus. Nina visapusiškai varė jį iš proto, netgi jos kūnas, jo šiluma, pojūtis, kuomet įeidavo į ją ir būdavo apgaubtas nuostabaus šilumos, apspaudimo bei drėgnumo kontrasto vertė vyrą nenumaldomai trokšti savo moters. Orgazmai buvo tokie stiprūs, kad akimirkai atimdavo protą. Vampyro gyvenimas būtų visiškai sumautas jeigu negalėtų tratintis, tai jau tikrai. Nors fiziologiškai toks variantas irgi įmanomas, atsižvelgiant į tai, kiek IŠ TIESŲ nemirėliai yra fiziškai gyvybingi. Galėjo būti tikras, kad Salonina mylėdamasi su juo jautėsi taip, nelyginant tą darytų su visai kitu vyru. Sebastiano kūnas buvo pasikeitęs, jo kvapas, pojūtis. Jau neminint to, idant jo fizinis pavidalas buvo toks šaltas. Tarsi būtum gavusi senai naują vyrą. (Sakykim, kraujingas išsiveržimas nėra jau toks ir gross, turint omeny, kad Seb'o kraujo pėdsakai turėtų užgydyt Saloninai random mėlynes ir nubrozdinimus, mkay? ;DD). Saloninai pastebėjus žodžiu tą, ką pats vyras suprato kiek anksčiau nusistebi. Gal dėl to kalta dabartinė nuotaika, įkvėpta aistringo porelės sekso, tačiau mylimosios sakinys nuskamba kažkaip seksualiai. Neįstengė šiuo metu įžvelgti kažkokios didelės grėsmės. Kūnas dangaus arijas giedojo gi nuo patirto šį kartą gal kiek daugiau kūniško, nei dvasinio malonumo. Jautėsi beprotiškai gerai, sužadintas iki ląstelių branduolių. Sebastianas iš lėto nuleidžia mylimąją ant žemės. Žvėrys piktai šiepė dantis, grėsmingai urzgė. Kaltas, šimtus kartų kaltas, idant išsitempęs savo moterį į lauką nepagalvojo apie tai, kad pilnaties metu ypatingos mistinės struktūros žmonės pakeičia pavidalą ir išeina į miškus apuostinėti teritorijų.
- Lik vietoje, nejudėk,-nurodymai skirti Saloninai nenuskamba tiek švelniai, kiek norėjo. Pats iš lėto atsisuka į vilkolakius, užstodamas mylimą moterį ne tik plačia nugara, bet ir rankomis,-Turbūt su jumis, pūkiai baisuoliai, ieškoti racionalaus situacijos sprendimo būdo yra beviltiška, tiesa? Nes kai pavirstat į šitas dvarneškas tai ir smegenys praranda pajėgumą?-iš esmės kalbėjo bet ką, kad tik užimti žvėrių dėmesį, o turint omeny, kad šie "karpė ausimis" tarsi bandydami įsisąmoninti informaciją, Redford'ui tas sekėsi. Jų buvo šeši - skirtingų kailio spalvų, didžiuliai, grėsmingi bei savotiškai fantastiški. Vizualiai tikrai labai panašūs į paprastus vilkus, tačiau buvo gerokai didesni. Galėtų drąsiai pasisakyt, kad vilkolakiai tikrai atrodė šūstriau už vampyrus, na tokia jo asmeninė nuomonė. Pirmą kartą gyvenime matė juos iš taip arti,-Patikėkit, brisiai, manim, aš visai nenoriu pyktis,-pradėjo pats prieštarauti savo anksčiau iškeltai idėjai, neva vilkolakiai nėra sąmoningi. Bandė surasti kažkokį supratimą. Bet veltui. Pirmasis tamsiai rudas vilkas šoko nemirėlio ir jo žmonos link taip, tarsi būtų pavargęs tik stovėti, drabstyt seiles ir urgzti. Tai nebuvo lygi kova. Pirmąjį šunėką pastveria už gerklės šiam nespėjus suleisti savo nuodingų dantų į nemirėlio kūną. Sebastianas sviedžia vilkolakį tolyn, kaip kokį beisbolo kamuoliuką. Netrukus link vyro paeiliui sušoka ir kiti žvėrys. Ne, taktika jų buvo tikrai nelabai vykusi, tas ir jiems patiems dašunta, kuomet vampyras greičiau, nei tą sugeba užfiksuoti akys, išlaviruoja iš kiekvieno puolimo manevro. Jų tikslas nebuvo tik į gabalus suplėšysi vampyrą, vilkolakiai turėjo tendenciją pulti ir visiškai nekaltus žmones. Vienam iš jų įtartinai parūpo Salonina. Pastebėjęs tai Sebastianas pašoka link mylimosios, greta žvėries bei suėmęs jį už pakarpos smarkiai (bet ne per smarkiai) teškia į žemę. Suinkštęs žmogiškai gyvūniškas padaras lieka analogiškai nusviestas šalin. Atsimušęs į storą medžio kamieną jis nebekilo tolimesnei kovai.
- Laikykis, gerai?-vyro žodžiai skirti Saloninai nuskambėjo perdėm tiesiogiai. Jie nebuvo nukreipti į prašymą mylimajai stengtis kuo geriau emociškai atlaikyti šią situaciją. Dėl šito galėjo pergyvent mažų mažiausiais. Sebastianas negalėjo rizikuoti jos gerove, tad nusprendžia perkelti ją į šiek tiek kitokią vietą. Gal ir komiškai skamba, bet užkoria ją ant medžio, pasodindamas ant storos, iš pažiūros patogios šakos. Vampyrai turėjo neįtikėtinai gerą šuolį. Prieš liuoktelėdamas ant žemės vyras suspėja dar ir ranka paglostyti Matidijos veidą, lyg išreikšdamas meilę bei prieraišumą. Atsiduria kiek toliau, nei tas augalas tapęs saugiu mylimosios prieglobsčiu. Nesimėgavo netikėta kova, mielai būtų jos išvengęs, tiesiog nespėjo. Vilkolakiai vis vieną buvo žmonės, nenorėjo nė vieno iš jų rimtai sužeisti. Toks ir buvo Sebastiano tikslas. Žvėrys supratę, jog negali pulti chaotiškai nemirėlį apsupa. Pabrukę ilgas uodegas jie iš lėto suko sinchornišką ratą apie vampyrą. Supuola visi penki iš karto. Neatlaikęs bangos Redford'as parvirsta ant nugaros. Viena ranka spaudė drėgną, seilėtą vilkolakio snukį, kita dar vieno oponento gerklę. Vampyras neišvengia žvėries puolimo vyrui už viršugalvio, šiam pavyksta suleisti savo plėšrius nasrus į nemirėlio petį. Iš daugiau netikėtumo, nei skausmo šnypštelėjęs Sebastianas pasijaučia užknistas ir mažas erzelis virsta kiek iniciatyvesniais veiksmais. Užšokusius visus penkis žvėris, kai keliems iš jų pavyko dantimis grybštelėti tai į Redford'o dilbį, tai į šlaunį, vampyras atmuša juos vien jėga, kai pakilo nuo žemės įgijęs visiškai horizontalią poziciją. Sekantys veiksmai tetrunka sekundę. Vienam keliu užvanoja per pilvą, kitas gauna iš alkūnės per pakaušį. Trečią pabandžiusį šokti iš karto nuspiria pėda tolyn. Likusiems dviems išnarina po galinę koją ir nusviedžia. Visi jie dabar gulėjo, gailiai inkštė, bet liko gyvi. Suvaitoja ir Sebastianas, mat gavo ne tokią jau ir mažą vilkolakių seilėse esančių nuodų dozę. Įkandimus velniškai sopėjo, jie tvinkčiojo tarsi tose vietose netgi kraujagyslės patirtų didelį spaudimą. Sukosi galva, šiek tiek pykino. Kol karštinė neįsisiūbavo turėjo nukelti ant žemės Saloniną. Jau buvo paragavęs vilkolakio nuodų, malonumas menkas. Ką haliucinacijose regės šį kartą? Nebe taip užtikrintai kaip pirmais Redford'as šoka viršun, tvirtai apsivijęs rankomis savo moterį, nušoka ant žemės. Tvarkingai nulaipinęs Niną atrodė daug mažiau užtikrintas kaip gerai gali valdyti savo kūną. Pastebimai papilkėjo, veide sunkėsi smulkūs prakaito lašeliai.
- Kai man buvo ne motais mano priešininkas išgyvens ar ne, muštis buvo paprasčiau,-dar pabando pajuokauti norėdamas kiek praskaidrinti atmosferą. Reaguodamas į mylimosios rūpestį, numoja ranka,-Man viskas bus gerai, patikėk. Tiesiog taip bus dar ne dabar,-išspaudęs silpną, tačiau smagią šypseną, įsikabina į Saloniną, kad jo ėjimas bejėgišką klibinkščiavimą primintų kuo mažiau.
Nebuvo jokios abejonės, kad sėsti prie vairo negalės. Kuomet išgirdo, kad Dean'as išmokė ją vairuoti, tą pačią dieną internete aprodė Ninai plačiausią asortimentą visokių automobilių, pradedant sportiniais, baigiant minivenais. Saloninai reikėjo tik išsirinkti. Jie atvyko čia nauja ir neabejotinai pirmąja transporto priemone, kurios savininke tapo (pati nuspręsk koks tai mašynčius ;D). Jos vairavimo įgūdžius vis dar reikėjo šlifuoti, bet Sebastianas noriai ją mokino. Gaila, kad iš esmės tam, kad parvairuoti atgal namo Matidiai teks be prideramo Redford'o palaikymo bei šiokios tokios priežiūros. Sulipęs į vidų, jis susiraukusiame, skausmo išraišką perteikiančiame veide smarkiai spaudė lūpas, kęsdamas didelį, deginantį sopulį.
- Tikėjausi visai ne tokio vakaro,-iš pažiūros visai linksmai pasiguodžia, kad eilinį kartą išėjo kaip, na, išėjo. Saloninai užvedus variklį jiedu išrieda iš čia lauk. Sebastianas tada dar nenutuokė, kad išpuolis prieš gaują vilkolakių turės ateityje šiokias tokias pasekmes.

OOCH: dabar pupa tai niznajų, keliamės į namus ir darom vakarienę? Tik tiek, kad pas Sabiną biziakas dabar, tai gali stumti su atrašymu :DD Šiaip turiu vieną planą dar, tai et nežinau kurį iš jų pasirinkti. Vienu žodžiu aš užparašysiu Sabinai ir tada žiūrėsim kur einam toliau, mkay? ;D

Tamsiai rudos spalvos akių vyzdžiai ilgą laiką buvo įsmeigti į už vyro nugaros grėsmingai sustojusius vilkus. Tokius didelius, kokių ankščiau nebuvo regėjusi, ir tiesą pasakius nelabai šiuo metu surišo laikinius plėšrūnus su tuo, ką vos prieš kelias savaites jai pasakojo Sebastian‘as. Na, tą akimirka žodžiai apie laukais lakstančius gyvius, kurie per pilnatį užsimeta vilko kailį, nuskambėjo gana netikroviškai. Tiesą pasakius, tą akimirką manė kad josios mylimasis labai nevykusiai pasišaipė iš jos šiam laikmečiui dar neadaptuotos mąstysenos. Ir tikrai, nuoširdžiai nemanė kad tas padrikas „pašmaikštavimas“ gali turėti ką nors bendro su tikrove. Todėl akimirka, kuomet moteris savo turėtą dėmesį nukreipė į gyvius, kurie panašu kad nealsavo noru būti paglostytais, pastebimai neįvertino padėties taip stipriai, kaip tai buvo būtina. Tikriausiai įtakos davė tai, kad Salonina puikiai žinojo tiesą apie tai, kad josios vyras yra pakankamai stiprus, kad susidorotu su panašaus plauko padarais, todėl nieko nuostabaus kad ypatingos išvaizdos tamsiaplaukės balsas skambėjo greičiau erotiškai, nei kad nerimastingai. Lėtai ir pakankamai atsargiai nuimta nuo (logiška gi) vis dar iki galo nenulinkusios varpos, šiek tiek prisikando apatinę lūpą, mat tai suteikė šiokį tokį, malonų pojūtį. Dar tuomet kai pirmasis vampyras pakankamai griežtai pareikalavo jos nesijudinti iš vietos, Salonina greičiau instinktyviai, nuo žemės pasikėlė savo prieš tai vilkėtą puspaltį, į kurį taip pat intuityviai įsisuko. Nejautė kažkokio diskomforto nuo savo pačios kūno, greičiau kaip reta savo „kailį“ priėmė kaip tik labai teigiamai, net tuomet kai josios smulkus kūnas būdavo „sugadintas“ nėštumo padarinių. Ji tiesiog neįsivaizdavo ir nesuprato tokio dalyko, kaip „kompleksai“ ar bandymas būti ne savimi, o kažkokia pagerinta tabloidų versija, kas šiais laikas buvo ypač populiaru. Užsisagstydama vilkėto drabužio sagas, moteris dar spėjo akies krašteliu dirstelėti į Sebastian‘ą, su lyg akimirka, kuomet vienas iš mistinių padarų puolė jų pusėn. Viskas vyko taip greitai, kad nebuvo įmanoma tinkamai susigaudyti visą ko eigoje. Sebastianas‘as dar bandė užmegzti pokalbį supadarais, kurie Saloninos manymu ne vien kad negebėjo suprasti kas jiems kalbama, bet tuo labiau atsakyti į šnekas. Dešinė ranka savaime pakilo lygiagrečiai veidui, tiesiog tam kad bergždžiai apsaugoti savo pagrindinius jutiminius organus nuo bet kokios galimybės susižeisti. Nesvarbu kad protas savaime leido suvokti tai, kad josios mylimasis nieku gyvu neleis vilkams priartėti taip, kad galėtu padaryti kokią nors nepataisomą žalą mirtingam, ir šiuo metu dvi gyvybes saugančiam, kūnui. Tai kaip pirmasis vampyras svaidė visus į jo pusę pasileidžiančius vilkus atrodė mažu mažiausiai efektingai. Juk niekas negalėtu paprieštarauti tam, kad jo vietoje esant paprastam vidutiniokui, kova labiau primintu bandymą kaip galima ilgiau nepasiduoti, nemirti, ir pasibaigtu tuo, kad laukiniai žvėrys skaniai pavakarieniautu šviežios, vis dar šiltos mėsytės, raudami ją nuo kaulėtos struktūros. Matidia Varias jautėsi visiškai saugi, iki pat tos akimirkos, kuomet atsitiktinai „praleistas“ vilkas kaip mat patraukė jos link, ir galima pasakyti kad būtent tą, tik tą akimirką ji pasijuto taip, lyg kojos nebe sugebėtu išlaikyti likusios jos kūno dalies, bei veidmainiškai ėmė drebėti. Aiktelėjo, ką čia... Pakankamai garsiai išleido baimės iššauktą riksmą, ir kažkuriuo metu net pajuto, kaip stipriai į josios veidą atsimušė žvėries iškvėptas dvokas (nepykit vilkolakiai,  bet šunims tikrai iš nasrų smirda ;DDD). Užsimerkė ir kai akių vokai pakilo viršun, Redford‘as mikliai buvo stvėręs padarą už pakarpos, nemeta žemyn. Tas nemalonus ausiai inkštimas, nepanašus į standartinį nuskriausto šūnelio leidžiamą garsą, kone perrėžia ausų būgnelius.
Moters kūnas atitrūnka nuo žemės, pakildamas viršun. Niekada nieko panašaus nebuvo patyrusi, ir tiesą pasakius net neįsivaizdavo kad jos mylimasis pasidarė toks neįtikimai galingas. Tas šuolis, kurio dėka moteris atsidūrė ant šakos, visai kaip tas „žieduotasis paukštelis“, iššaukė keistą virpesį iš vidaus, primenantį tą, kuris matomas kuomet nuo rudens paveikto medžio nukrenta paskutinis, spalvą pakeitęs lapas. Jos apskritą formą įgavusios akys atrodė visiškai tamsios, tuščios, kuomet prieš nerdamas žemyn, pirmasis vampyras dar nusprendė skirti šiek tiek dėmesio, savo iš porą tūkstantmečių trūkusios miego būsenos, pažadintai žmonai. Ji nepergyveno dėl savęs, pergyveno dėl jo. Kad ir kaip aiškiai vyras buvo paaiškinęs tamsiaplaukei kad jo sunaikinti negali faktiškai niekas, stebėti tokią sceną buvo beprotiškai sunku. Matyti tai, kaip tau svarbus asmuo yra tiesiogine to žodžio prasmę „draskomas“ laukinių vilkų, kurie panašu kad puola vien tik todėl, kad jaučia tam didžiulį norą, sukelia labai daug skirtingų pojūčių. Pirmiausia, tai yra baimė dėl to, kad vyras savarankiškai nesugebės atstovėti visus tuos puolimus, ir vienas jų tikrai sugebės pasiekti užsibrėžtą tikslą. Ir kas jei būtent taip ir atsitiks? Jam perplėš gerklę ir galiausiai Sebastian‘as kažkuriam laikui paprasčiausiai neteks požymio į gyvybę. Vargu ar sugebėtu atlaikyti panašų reiškinį neišsikraustydama iš proto. Antras jutimas, kuris buvo toks pat ryškus kaip ir pirmasis, tai susižavėjimas. Kaip sinchroniškai, ir greitai judėjo pirmo vampyro kūnas, išvengdamas didžiosios dalies įkandimų, tiesioginio puolimo. Kaip pagaudamas vieną po kito šūniekus, jis stengėsi kaip galima labiau humaniškai juos visus neutralizuoti. Ir kaip gi galima nesižavėti tuo, koks stiprus ir it iš visiškai kito pasaulio kilęs, yra tavo vyras?! Tamsiaplaukei moteriai nebuvo likę nieko kito, kaip tai įsikabinus į minėtą šaką laikytis nekrutant ne vieno savo raumens. Žinoma, ji galėjo kad ir iš vis dar avimų batų pasimėtyti į plėšrūnus, tačiau tai ne vien kar neatneštu visiškai jokios naudos, bet ir pačiam Sebastian‘ui greičiau veiktu kaip dėmesį blaškančiu veiksniu. Dievaži, kaip ponia Redford (Varias formally) troško kad visą tai kaip galima greičiau pasibaigtu, mat tie vienas su kitu nesuderinami jausmai kone ėdė ją iš vidaus. Kažkaip visiškai nenormalu ir baimintis ir žavėtis tuo pačiu metu. Bet gal ji ir nėra tokia saldžiai normali, kokia pasirodė nuo pat pirmos akimirkos?
Sumerkė akis vos akimirksniui, kuomet atmerkusi jau matė Sebastian‘ą greta savęs. Pastebimai sužalotą, pastebimai kitokį, nei kad buvo prieš tai. Sužeidimai, kuriuos palyginus neseniai paliko vilkų nasrai, žujojo. Nebyliai, ji suvirpino savo rankas, tarytum būtu norėjusi prisiliesti, apžiūrėti tai, kokie nauji „randai“ iš pažiūros turėtu puošti jojo kūną. Juk nelabai dar suprato tai, kad vampyrams nelieka randų, sužeidimai užsitraukia palyginus greitai ir jie niekada nenukentės nuo užsiteršusio sužeidimo, privedančio prie gangrenos. Nespėjus nieko padaryti, Saloninos kūnas buvo nuleistas ant žemės, ir vietoje to kad tapti vyrui našta, ji pasistengė kaip tik tapti jojo atrama. Leisdama kad viena jo rankų atsidurtu ant josios pečių, pati tuo tarpu apkabino nemirtingąjį per juosmenį. – Negi nematai kad tai visiškai ne juokinga? – Suburbėdama sau po nosimi, moteris panašu buvo net labai supykusi dėl to, kad vilkai paliko ant jo tobulo kūno šitiek daug žaizdų, o jis vietoje to kad suvoktu kad tai rimta, tiesiogine ir netiesiogine to žodžio prasme, paprasčiausiai numojo ranka. Neigiamai sukratė galvą, tokiu būdu bent iš dalies išliedama savo akivaizdų nepasitenkinimą. Nepriklausomai nuo to, kad Nina žavėjosi jo sugebėjimais kovoje, tačiau dabar pyko būtent dėl to kad jis neišlipo sausas iš vandens ir tai aiškiai priminė tą praeitį, kuomet sužeidimai buvo per daug rimti, kad to neimti į galvą. Karinės eitynės buvo ilgos ir tokių dalykų kaip antiseptikai nebuvo, ką kalbėti apie antibiotikus. Ir ji po kiekvieno rimtesnio sužalojimo, tikrai baiminosi kad dabar tai gali būti paskutinis kartas. O tas pilkas veidas, nemalonus kvapas einantis iš sužeidimų ir tas pats šaltas prakaitas viskas nesimbolizavo kažko teigiamo. – Rimtai, tau viskas bus gerai bet ne dabar? Prisiekiu, jei dar kada nors iškrėsi prie manęs ką nors panašaus, aš pati išspardysiu tavo tą kietą užpakalį. – Net jei moteris stengėsi nuskambėti kaip galima pikčiau, tai labiau priminė kažką panašaus į kvailą bandymą išderinti įtemptą situaciją, kuri pastebimai jai baisiai nepatiko. Tiksliau, kėlė labai prieštaringus jausmus. Sidabrinės spalvos „Mercedes-Benz“ SLS AMG buvo paliktas ne toli nuo vietos, prie kurios buvo sutuoktiniai. Nors iš pat pradžių atrodė kad iki reikiamos vietos teks keliauti mažiausiai penkiolika minučių. Jau prie pat transporto priemonės iš palto ištraukusi automatinį raktą, paspaudė viršutinį mygtuką tam, kad pastebimai aukštos klasės „ratai“ atsirakintu. Dvivietės transporto priemonės durelės pakilo viršun, kuomet Salonina leido mylimajam įsilipti į keleivio vietą. Nebuvo tikra kad kelionė bus saugi, jos vairavimo stilius priminė ne tiek nemokšiškumą, kiek labai chuliganišką pavarų dėžės ir padangų deginimą. Taip, šiuo klausimu dar reikėjo nemažai padirbėti. Bet kitą vertus, jei ji sugebėdavo „įparkuoti“ mašiną nemažinant greičio, tai šiek tiek įpūtė tikėjimo, išmoks. Trumpam dirstelėdama į Redford‘o pusę, pastebimai susiaurino savo tamsių akių vokus, vien tam kad atrodytu ne tokia ir maloni akiai, kaip kad yra, kuomet visiškai neutraliai reaguoja į aplinką.
– Atrodai prastai. – Nepastebėti kokį fizinį skausmą dabar jautė pirmasis vampyras, gebėtu nebent tik visiškai aklas ir kurčias žmogus. Užvedusi variklį, tamsiaplaukė permynė sankabą vien tam, kad pradėti judėti iš esamos aikštelės. Net nepastebėjo kaip greitai pirmą pavarą pakeitė antra, vėliau trečia ir galiausiai spaudė kur kas greičiau, nei kad pati gebėjo tai suvokti. Greitas važiavimas neteikė jai kokio nors diskomforto, atvirkščiai jautėsi galinti viską, nepriklausomai nuo to kad akivaizdžiai rizikavo tiek savo, tiek negimusio sūnaus gerove. Paleisdama dešinę ranką nuo pavarų svirties, tamsiaplaukė uždėjo ranką ant vyro kelio, šiek tiek suspausdama pirštus. Tai nebuvo koks nors seksualinis priekabiavimas, greičiau bandymas bent iš mažos dalies išreikšti savo nerimą, bei norą kažkuo palengvinti jo akivaizdžiai sumautą padėtį. – Tie padarai, kurie tave užpuolė, visai ne paprasti vilkai, tiesa? Tai kažkas daugiau, ką buvai pasakojęs juoko formoje? – Moteris visuomet buvo labai pastabi, nors dažnai apsimesdavo kad klaidžioja kažkur savo mintyse ir paprasčiausiai nemato visko taip, kaip turėtu tipinis mirtingas asmuo. – Tai kas su tavimi dabar vyksta, yra dėl sukandimų, kuriuos jie paliko? Kiek ilgai tai trūks? Sebastian‘ai?! – Kažkurią akimirką pasirodė kad jis net nesiklauso, todėl atitraukdama akis nuo kelio (nors spaudė šiek tiek daugiau nei 200 km/g greitį), moteris dar kartą sudūrė akis į pastebimai kenčiančiu mylimojo fasadu. Rankos pirštai, kurie tebelietė jo šlaunį, dar kartą susispaudė, kuomet nusukusi akis, ji pratęsė savo minčių srautą. – Prašau, tik neprarask sąmonės. Ar yra koks nors vaistas, kas nors, kas galėtu nuimti šiuos simptomus? Namuose laikai daug visko, ar kas nors yra tinkama? Aš negaliu į tave tokį žiūrėti, prašau pasakyk ką nors, ką galiu dėl tavęs padaryti? – Net tuomet, kuomet Saloninai toptelėjo visiškai beprotiška mintis, kad jam gal reikėtu viso labo pasimaitinti šviežiu krauju, nuo šio pasiūlymo išsakyto balsu ją te skyrė vienas kilomentras, kurio trūko iki namo kiemo. Moteris net nepajuto kad nuo pat tos akimirkos, kuomet buvo užkelta ant medžio šakos, ėmė jausti skausmingą tempimą tiek nugaros, tiek pilvo apačioje. Lygiai tokį pat nemaloni, tokį pat dažnai pasikartojantį, koks būdavo dar tuomet kai nenumaldomai ateidavo akimirka, kuomet kiekvienas jųdviejų vaikas išvys pasaulį. Jei ne ši nelemtai bauginanti situacija, tamsiaplaukė greičiausiai sugebėtu dėmesį akcentuoti į save, bet dabar to padaryti niekaip negalėjo. Tuo labiau, nebuvo tiksliai užtikrinta kad jų sūnus gims šiandien. Nespecialiai, tačiau gal per daug staigiai sustabdydama automobilį, na visiškai nenoriai „sukratė“ tiek save, tiek ant keleivio vietos susisukusį vyrą. Dar kelios minutės, bei moteris sunkiai, tačiau pergabeno Sebastian‘ą į gyvenamo namo patalpas, kur paremdama jį ant sofos, kaip mat patraukė link laboratorijos, kurioje šiaip buvo retas svečias, vien todėl kad ten iš viso suvokė lygiai tiek pat, kiek mažas vaikas apie kosmosą. Užteko paeiti tik kelis žingsnius, kad pasigirstu garsas, tolygus kad ant šalto grindinio būtu prapiltas vanduo. Sustingo. Stipriai įkvėpė, kone sušnabždėdama. – Sebastian‘ai, prasideda... – Nubėgo vandenys, ir velniai trauktų, pati puikiai suvokė kaip tai ne laiku, tačiau kaip bebūtu keista, neatrodė visiškai pasimetusi. Gal tiesiog labai įtikinamai vaidino? Šiaip ne taip, nusileisdama laiptais į apačią, pirmiausia ką padarė, tai pasiėmė kelis paketus sintetinio kraujo, mat ne kartą buvo mačiusi kaip josios vyras „skanauja“ šiuo skysčiu, tuo pačiu iš jo automobilio ištraukė ir iš anksto paruoštą krepšį su įvairiausiais daiktais, būtinais atvykstant į gimdymo įstaigą (žinoma kad norėjo visą tą procesą atlikti namuose, bet žinant riziką kad čia dažnai lankosi mažiausiai vienas vampyras, koks atsivėręs kraujavimas, na, mažumėlę gali komplikuoti ir taip nemalonų procesą). Nešdama visus reikalingus daiktus, kuriuos susirinko pakeliui į svetainę, ant staliuko padėjo sintetinio kraujo paketus, kuomet su kiek galima mažiau iškreiptu veideliu, kaip man pasistengė paaiškinti padėtį.
– Tu lik namuose, negali toks rodytis prieš žmones. Aš. Aš atsimenu kur rodei kad reikia važiuoti. Viskas bus gerai, tą galiu tau pažadėti. – Kaip kvailai skambėjo visas tas „viskas bus gerai“ reikalas, kurį abu sutuoktiniai nutaikė vienas kito atžvilgiu. Su lyg stipresne skausmo banga, suvirpėjo elektros lemputės, trumpam pradangindamos elektrą, ir tuomet vėl sugrąžindamos. To nesureikšmino ir visiškai nesutapatino, kuomet jautė kad daugiau nebe gali tempti laiko, mat vėliau paprasčiausiai pati nesugebės nusigauti iki artimiausios ligoninės. O pasilikti čia, žinant kokios blogos būklės yra Sebastian‘as atrodė per daug rizikinga, ne tiek jos, kiek į pasaulį beldžiančio sūnaus atžvilgiu. Ir taip, ji elgėsi kaip didžiausia kalė ne vien palikdama mylimą vyrą vieną, tačiau dar ir atimdama iš jo galimybę pamatyti viską savo akimis (gi dabar ant bangos, ant sofkės sėdėti, kol bobos gimdo? ;DDDD). Neprisileido fizinio kontakto, kuomet teigiamai linktelėdama galva, kaip mat patraukė lauk iš Sebastian‘o namų, tam kad sėsti atgal į transporto priemonę. Šį kartą važiavo kur kas ramiau, nors ir žinoma kad ne tobulai, juk per dieną neišmoksi vairuoti. Iki artimiausios ligoninės nusigavo pakankamai greitai, Sebastian‘as apsaugodamas abu kartu, ekstra atveju parodė kur randasi ligoninė, kur reikia kreiptis ir kaip aplamai derėtu elgtis. Saloninai visą tai buvo visiškai nauja, ir nors aną kartą parodė „didvyriškumą“, dabar negalėjo net tinkamai surinkti savo pačios minčių. Užlietas skausmas buvo kur kas stipresnis, kur kas labiau juosiantis, nei kad pirmų dviejų vaikų gimimo atveju. Vėl laiptai, sunkiai jais pakildama iki ligoninės durų, tik jas pradariusi, kaip mat krito ant kelių. Ligoninės liuminescencinės lempos mirkčiojo, kuomet pribėgę sanitarai staigiai suėmė gimdyvę, užkeldami šią ant gulto su ratukais. Pribėgęs likęs būtinas personalas stengėsi kalbinti Saloniną, tačiau vien iš jos akių metėsi kad ji yra pastebimai „apdujusi“.
– Panelė, ar suvokiate kur randatės? Ar galite pasakyti kuo esat vardu? – Juodaodė slaugė stengėsi klausinėti tamsiaplaukės atrodo paprastų klausimų, tačiau tuo tarpu Nina niekaip negebėjo susigaudyti kas vyksta. Slaugė dar kartą uždavė tuos pačius klausimus, kuomet nesulaukusi atsako, pasikvietė gydytoją, kuris liepė kad Redford būtu išgabenta į specializuotą palatą. Ninai bandė uždėti kvėpavimą atstatančią kaukę, tačiau ji negana to kad nuplėšė ją nuo savo veido, bet ir neatlaikydama skausmo, kuris buvo nestandartiškai stiprus, ėmė šaukti. Ten jau jokios kalbos nebuvo apie taisyklingą kvėpavimą ar bandymą išlikti ramiai. Išvežta tiesiogiai į palatą, apie kurią kalbėjo gimdymą priimti pasiruošęs senstelėjęs vyriškis, Salonina buvo „prirakinta“ prie stabilios lovos, vien tam, kad nesielgtu taip agresyviai. O ji tikrai panašu kad bandė atstumti kone kiekvieną, bandantį jai padaryti ką nors tokio, kam ši nepritartu. Bet tai nebuvo iššaukta sveiko proto, tai buvo kažkokia keista reakcija į skausmą, kuris atrodo bandė išsunkti iš jos visą gyvybę. Suleisti vaistus buvo per vėlu, tai galėjo pakenkti dar labiau, nei visas tas jos elgesys, nukreiptas į aplinką. Na, o žmonių vilkinčių baltus chalatus, nelabai kuo galima ir nustebinti. Palatoje, už uždarų durų, kur prie graikės darbavosi keletas žmonių, pastoviai blykčiojo šviesos (visai taip, kaip tai būna siaubo filmuose). – Kas po velnių čia vyksta?! Pasirūpinkit kas nors normaliu apšvietimu. – Liepė daktaras, kuomet slaugė patikino kad netrūkus suveiks atsarginis generatorius. Dingo elektra, o ir atsarginis generatorius suveikė vos kelioms minutėms. Su kiekvienu stipresniu sąrėmiu, imdavo vykti kažkokia velniava. Tai trūko ne daugiau kaip dvidešimt minučių, mat gimdos kaklelis buvo pakankamai plačiai atsivėręs, kad prasidėtu natūraliai iššaukiamas „išstūmimas“. Matidia Varias nugara išlinko tarp stipriai, it ši būtu praktikavusi gimnastiką nuo pat savo pirmų žingsnių (ko žinoma nebuvo, tais laikais aplamai nieko panašaus nebuvo), tuo pačiu metu kai ji stipriai įkvėpė, sutelkdama visas savo likusias jėgas į tai, kad išstumtu iš savęs naujagimį. Nepasigirdo nieko, visiškai jokio garso, kuomet moteris sukrito ant keistos lovos atramo. Žinojo kad jos sūnus ką tik gimė, bet jis net nepravirko... Vienas daktaras liko prie gimdyvės, kuomet likusieji apspito berniuką. Nukirpo vyrkštelę, pravalė jį, ir standartiškai praputė tiek nosytę, tiek išvalė burnytę. Bet berniukas kad ir buvo gyvas, tačiau visiškai niekaip nereagavo.
– Kažkas negerai, jis į nieką nereaguoja. Ar buvo kokių nors išankstinių diagnozių? – Prabilo tamsiaodė, kuomet iš karto liko pertraukta akivaizdžiai daugiau patirties turinčia moterimi. – Shh, nekalbėk taip. Negalima kad moteris dabar tai girdėtu. Išnešk berniuką tučtuojau, lai apžiūri likę specialistai. – Jos baigė šnekučiuotis, kuomet prie Saloninos likęs daktaras sulaukė akimirkos, kuomet savo eiga „išėjo“ placenta, bei tuomet tvarkingai susiūvo per netinkamą gimdymą plyšusius išorinius lytinius organus. Suleido vaistų, kad tamsiaplaukė šiek tiek pamiegotu, ir tuomet pareikalavo kad ši būtu išvežta į šiai paskirtą palatą. Gydytojas buvo tiek sujaudintas viso šio „paranormalaus“ reiškinio, kad apieškojęs pacientės daiktus, surado mobilų telefoną, iš kurio paskambinęs vieninteliam ten buvusiam adresatui, pranešė kad gimė berniukas. Tačiau yra būtina kad kas nors atvažiuotu į klinikas, mat gimdymo metu kilo šiokios tokios komplikacijos, ir berniukui yra būtina specializuota priežiūra, bei tokie pat reikšmingi tyrimai. Nepasakė savo nuomonės, kad jis gali būti visiškai ir protiškai atsilikęs (tokią prielaidą padarė, nes vargu ar apsvarstė kad vaikas gimęs iš vikanų giminės, ir savo mamos pilve išbuvo daugiau nei 2000 metų). Salonina snaudė palatoje, veikiama stiprių raminančių. Netrūkus viena iš dirbančių ligoninėje mergaičių atnešė ir Marcus‘ą, ant kurio rankutės buvo prikabinta apyrankė su duomenimis: svoris, ūgis, lytis, pavardė. Kiekvienas medikas apžiūrėjęs berniuką suvokė kad kažkas yra negerai, vaikas negali gimti miegodamas ir ne kartą nepareikšti apie save garsine forma.

OOCH: Mergyt, aš nutariau neskaidyti pranešimo per 3 dalis, nes būtu visiškai be ryšio paskui gaudyti įvykius po gabaliuką. Jei nori, galim tęsti čia, įsivaizduodamos esą čia yra ligoninė kažkur. Arba persikeliam į kitą temą. Man asmeniškai didelio skirtumo nėra. ;DDDD

OOCH: Tęsinys ČIA. Nes kiek galima daryt iš miško ir Redfordų namus ir ligoninę :D Nors aišku mane pačią užknisa tas lakstymas po temas :roll: