NAMELIS #006:

Niklaus niekuomet nebuvo tas asmuo, kuris nesavanaudiškai sutiktu ištiesti pagalbos ranką kitam asmeniui, tuo labiau jei tas asmuo yra jam nemalonus ar nenaudingas. Labai pasistengus, visuomet buvo galima pamatyti kad darydamas tam tikrus dalykus, jis vadovaujasi vien tik savo planais. Žengdamas į nedidelio statinio vidų, delnu perbraukia per savo merginos nugarą, tarytum paskatindamas šią neatsilikti. Viduje tvyrojo keistas, mirties dvelksmas, kas akimirksniu pasiekė jo kvėpavimo organus. Tai reiškė tik tai, kad čia gyvenantis asmuo nėra visiškai gyvas. Tamsiaplaukei merginai pertraukus jo dėmesį, nesusilaikydamas suprunkščia. "O taip, negi tu tikrai manai kad aš imsiu ir viską tau pasakysiu?!" mintis perskrodė jo mintis, kuomet šis veide leido pasirodyti vien tik daug nereiškiančiai, tačiau pašaipumu dvelkiančiai šypsenai. - Man ir nėra svarbu tai, kas bus padaryta su tuo vaiku. Tačiau jei tau tikrai reikalingas dar ir sukramtytas atsakymas, tuomet gali žinoti kad mano tikslai labai lygiagrečiai stovi su Carolinos. Pirmiausia Salvatore, o vėliau pasižiūrėsime kaip eisis. - Tą akimirka, kuomet jiems už nugaros pasigirsta žingsniai, jis jau buvo pasiruošęs tam, kad kažkas atsitiks. Todėl nepastebimai nuo stalo pasigavo kažkokį peilį, kurį laikė prispaudęs prie savęs. Aštrus galvos skausmas žinoma nebuvo tas dalykas, prieš kurį jis sugebėtu visapusiškai atstovėti. Bet ne veltui jo motina buvo laikoma viena iš galingiausių raganų, kurį ir sukūrė vampyrizmo prakeiksmą. Viena ranka susiėmęs už galvos ir kaip mat parkritęs ant kelių, ima urgzti iš skausmo. Galima sakyti, kad jautėsi taip, lyg jo smegenys baigtu išvirti. Ir dabar reikėjo tik tinkamos progos kad tai nutrūktu. Todėl akies krašteliu pastebėdamas kad Andrea kaip tik suteljė dėmesį į grasinimus dalinusią Daviną, staigiai atsisukdamas sviedžia peilį merginai tiesiai į krūtinę, tačiau taip, kad ji liktu stipriai sužeista, bet nemirtu. Kaip tyčia nuo širdies ploto palikdamas gerus pusantro centimetro. Tai iš esmės turėjo bent jau išblaškyti raganą, todėl jis pakildamas ant kojų, ištiesia savo ranką tik Caroline, pats tuo tarpu, prasitardamas: - O aš tau niekas nesakė, kad į originaliųjų reikalus neverta lysti, nes ankščiau ar vėliau baigsi tapdama viena iš mano trofėjų? - Nusivalydamas dulkęs nuo savęs, pratęsia: - Mes čia su reikalu.

Kažkurį laiką atrodydamas taip, tarytum jam nesukėlė visiškai jokio įdomumo tai, kad jam teko čia atvykti, laikė savo akis nuleidęs į apačią. Stebėdamas savo aprangą, kuri yra akivaizdžiai sutepta krauju, šiek tiek iškelia savus antakius, tuo pačiu metu nukreipdamas akis į tamsiaplaukės vampyrės pusę. Veide leidęs pasirodyti pakankamai nuoširdžiai šypsenai, pagaliau pasako tai, ko net pats iš savęs negalėjo tikėtis: - Žinai, o tu man patinki. Turiu omeny tai, kaip veikia tavo protas. Kerštas už bala žino ką, svarbu yra prasmė pulti ir pulti taip, kad palikti savo aukas giliame šoke. Šaunuolė, sakyčiau kad esi kone tokia pat kaip aš. Gal būtent tai ir yra pagrindinė priežastis kodėl dabar nepataikiau tau į širdį, nesunaikinau tavo dabartinio "indo", - Taip įvardindamas Argent kūną, pats tuo tarpu skiestelėja rankomis, ir žengia kelis žingsnius į šoną. Kaip tyčia, šiuo metu stengdamasis išvengti akių kontakto su tais asmenimis, kurie čia pasirodė kartu. Pasiekdamas tą patį stalą, ant kurio prieš tai buvo padėtas peilis, skirtas maisto gaminimui, pirštais perbraukia per kelis ten pat buvusius daiktus. Po ko, pasistengia išsakyti savo tolimesnes mintis: - Tikriausiai manai kad mes, gerai, aš čia pasirodžiau norėdamas tave negyvai nukankinti, siekdamas sužinoti kur pradingai Lockwood'o palikuonį. Tuomet, kadangi aš nemėgstu nebaigti žaidimo, tu išprovokuotum mane, ir aš tariamai atsitiktinai nužudyčiau vieno iš mano brolių simpatiją. - Linktelėdamas galva, pagaliau pratęsia savo tikrąją mintį: - Realu, bet. Manau kad esi per mažai apie mane girdėjusi. Per prastai pameni tai, kiek skausmo sukėlei Caroline, galu gale, mano sūnui. A taip, ir man. Už tai galėčiau tave sukapoti gabalais, tu išsikeltum į kitą kūną, aš sukapočiau aną, ir taip tęstūsi iki pat pabaigos, kai šalia nieko nebūtu ir tu mirtum su tuo pačiu kūnu, kuriame ir išleistum savo paskutinį atodūsi. Ir patikėk mergaite, aš turiu kantrybės. Gali to paklausti bet kurio, kam teko bene kelis šimtmečius nuo manęs slapstytis. - Pagaliau prarasdamas susidomėjimą tuo, kas buvo padėta ant stalo, nukreipia akis į merginos pusę, pats tuo tarpu iš savo kišenės išsitraukdamas mobilų telefoną. - O, aš nesitikiu, aš žinau kad tu padėsi. - Prunkštelėdamas, įsmeigia savo žvilgsnį į telefoną, kuris tuo metu yra jo rankose. - Yra durklas, kuris tave sunaikintu amžiams. Yra asmuo, kurio rankose jis yra. Ir tas asmuo... - Išlauždamas atitinkamai nekaltą veido išraišką, specialiai nebaigia savo monologo, viso labo gūžtelėdamas savo pečiais, kas leidžia suprasti tik tai, kad jis veikiausiai prie to prikišo savo nagus, o gal ir pats jau yra durklo savininkas..

Nepasitraukdamas ne per colį, kuomet mergina nusprendė sumažinti atstumą tarp jų dviejų, viso labo akimis nužvelgia jos siluetą. Tačiau neskubėdamas pratarti ne menkiausio žodžio, paprasčiausiai leido jai išsakyti savo mintis. Lemtinga akimirka liežuviu perbraukdamas sau per lupas, šiek tiek pasilenkdamas prie jos, ir tokiu būdu sumažindamas atstumą tarp jų veidų vos iki kelių centimetrų. Įdėmiai stebėdamas merginos žalias akis, pagaliau leidžia sau prasitarti: - Jei manai kad mano šeima yra man silpna vieta, tu be galo smarkiai apsirinki, Qetsiyah. Negana to, kad mano vaikas yra nesunaikinamas padaras, kurio galios iki galo dar nėra atskleistos, o Caroline yra tik ta grandis kuri mane priverčia pagalvoti, prieš atsikratant visų, kurie sudrumsčia mano ramybę... Jei tai yra vadinama silpna vieta. Tebūnie. Bet pabandyk ją pašalinti, ir tuomet sužinosi ką reiškia susidurti su manimi, kai manęs niekas nestabdo. O štai kalbant apie tave, ir tavo fanatizmą kuris liečia tave kadaise išdavusius. Jau visiškai kita kalba. Žinau apie tave viską. Ir tau užteko tik kartą prieiti prie mano šeimos. Žinau kas tu, kaip esi sunaikinama ir žinoma, kas tave stabdo. - Veide pasirodo savimi patenkinta šypsena, kuomet šis ant stalo pameta telefoną, o pats vis dar neatsitraukdamas nuo jos, galvos mostu, paragina paimti pamestą daiktą į rankas. Po ko, pratęsia savo minčių srautą: - Vilkolakė galima labai lengvai atsikratyti, nebent žinoma tavo širdis suminkštėjo ir tu nori atiduoti jai tą vaikigalį. - Merginai pradėjo jį erzinti, kaip tik tuo metu, prieš tai buvusį šypsena pagaliau pradingsta. Ir jis suraukdamas antakius, įsistebi į vaizdą į lauką, kuris yra priešais: - Tas vilkiukštis yra viso labo draugas kūnui, kurį užvaldei. Tačiau kiek daug jis reiškia tau, kad tau visiškai nerūpi kad šiuo metu jis kaunasi už savo egzistavimą, prieš tuos, kuriuos pasiunčiau aš? Aną kartą tu buvai šalia, ir jis išgyveno. O kas bus tuomet? Jei po penkių minučių mano žmonės nesulauks iš manęs skambučio, tai bus tiesioginis paliepimas jį nužudyti. Ir perduoti jo rankose esamą durklą, kuris sunaikins tave, man. Kas bus tuomet, Qetsiyah? - Neigiamai supurtydamas galvą, pagaliau žengia kelis žingsnius į priekį, po ko sau po nosimi sumurmėdamas, pasiekia durų staktą: - Esi pasiruošusi tartis, ar paliekam viską taip, kaip nusakiau?

- Paneigiu? Ne. Raginu pabandyti tai padaryti, ir tuomet susipažinti su manimi tikruoju. Kuris nebus laikomas vizualios sąžinės graužimo, o pavers tavo gyvenimą nepakenčiamu. Sukels tau didesnį skausmą, nei kadaise tai padarė vyro išdavystė. Kurią šitaip sureikšmini... Nors jau seniai turėjai pasivalyti išvarvėjusius snarglius ir gyventi toliau. - Prunkštelėdamas, bei tuo pačiu metu neigiamai supurtydamas galvą, pasiremia į durų staktą, prie kurio tuo metu buvo. Leisdamas merginai baigti savo tuščiažodžiavimus, galiausiai priverčia save pakelti akis į jos pusę, pratęsdamas savo mintį: - Štai ir yra priežastis, dėl kurios aš čia. - Numanydamas kad mergina taip ir nesuprato, kad pati atsitiktinai atskleidė jo ketinimus, krenkštelėdamas nusprendžia tai įgarsinti žodžiais: - Aš padariau labai daug, kuomet Caroline buvo nėščia. Ir trūko tik kelių dienų tam, kad Džeksonas gimtu viso labo paprastu mirtingu asmeniu. Ir štai pasimaišei tu, sugriaudama mano planus. Jis tapo velnias žino kuo. Noriu kad tai dingtu, noriu kad panaikintum visą jo antgamtiškumą. Nes patikėk manimi, būti tokiems kaip aš, arba tu. Yra labai menkas malonumas. - Šiek tiek kilstelėdamas savus antakius, neatsitiktinai pakreipia savo žvilgsnį į šviesiaplaukės pusę, tikėdamasis kad ji supras, kad jei vaikas būtu tiesiog vaiku, visiems būtu kur kas geriau. Tame tarpe ir pačiam Džeksonui, kuris nesugeba susitvarkyti su galia, kuri yra jo rankose. Virsmas į Kanimą, atima iš jo sveiką protą ir jis veikia kaip žudymo mašina, kuri lengvai geba sunaikinti bet kokį žemės padarą. Liežuviu perbraukęs per savo lūpas, vėl pasisuka į Argent pusę, po ko pasistengia pratęsti savo kalbą: - Ir Salvatore. Kad ir kiek jis tau keltu neigiamų emocijų, dėl to kad yra Silas atspindys, jis mums reikalingas gyvas. Daugiau reikalavimų neturiu. - Atsitraukdamas nuo durų, bei neleisdamas merginai toliau dėstyti savo sąlygas, pasiekia savo telefoną, ir maigydamas kažkokius mygtukus, pasisako: - Jei tau leisgyvio Coombs nuotraukos yra per mažai, mes galime čia ir toliau šnekučiuotis ir tuomet jam likusios trys minutės pasibaigs. Tuomet, aš ieškosiu kito būdo grąžinti Džeksonui gyvenimą, o tu liksi be to asmens. - Suprunkščia. - Išalkusių hibridų klanas, vienas originalusis vampyras kuriam knieti gauti tą durklą ir mažas, beta vilkolakis. Kaip manai, kas iš mūsų čia kažko neįvertina? - Šiek tiek kilstelėdamas savus antakius, pakelia telefoną prie ausies, laukdamas kol bus sujungta su kažkokiu asmeniu. Veide pasirodo jam būdinga šypsena, po ko jis prasitaria jau atsiliepusiam žmogui: - Nužudyk jį.

- Nors ne, aš persigalvojau. Paleiskit jį. - Tai sakydamas, specialiai neleido sau nuleisti akių nuo merginos veido, po ko, atitraukdamas telefoną sau nuo ausies, dar kurį laiką neprataria ne menkiausio žodžio. Tarytum būtu bandęs suprasti, ar merginos žodžiuose, kurie lietė jo prašymą, buvo tiesos. Ir kai jis nuleido akis, vos pastebimai neigiamai supurtė galvą. Žvilgsniui vėl sugrįžus atgal į merginą, pasistengia susakyti savo mintis: - Vadinasi tu visgi turi silpną vietą, kuri prie viso to per savo karštakošiškumą yra lengvai sugaunama. - Prunkštelėdamas, nusprendžia daugiau nebe žaisti su ugnimi, ir pasukęs veidą į jaunos vilkolakės pusę, pasisako: - Tu gavai ko norėjai, vadinasi gali lėkti tai atraportuoti savo "tėtušiui". O mes su tavimi, dar nebaigėm. - Omeny turėdamas Argent, dar kažkurį laiko tarpą išlaiko ją savo žvilgsnio sektre, po ko pratęsia savo mintis: - Man tinka. Galu gale, tai yra geriau nei nieko. Pasirūpink Džeksono savikontrole, ir jei neatgaivink, tuomet bent sužinok kaip atgaivinti Salvatore. Ir aš tau duodu žodį, niekuomet daugiau nepasimaišysiu tavo, ar tavo draugo kelyje. - Kadangi yra pratęs užtvirtinti sandorius, ištiesia savo delną į merginos pusę, paragindamas ją atsakyti jam.

- Savo duoto žodžio aš laikausi, Qetsiyah. Todėl verčiau pasitaupyk savo grasinimus kitam asmeniui. - Šiuo metu jausdamas begalinę vidinę ramybę, veikiausiai dėl to kad šios dienos įvykiai pasisuko kaip niekad naudinga linkme. Vienintelis asmuo, kuris nuo pat savo egzistavimo pradžios kėlė jam baimę, buvo sunaikintas. Ir antgamtinė būtybė, egzistuojanti kone dvigubai ilgiau nei jis, pasidavė, nenaudojant net pusės paruoštos informacijos apie ją. Jo sūnui buvo pažadėta savikontrolė, kas reiškė kad jis turės galimybę išgyventi. Nes iki pat šios akimirkos buvo savo paties didžiausias priešas, žudymo mašina, kuri neturi išjungimo mygtuko. Tai baugino net jį patį, o dabar buvo duotas pažadas tai sutvarkyti. Ar jam buvo naudinga nepaklusti sandėriui? Ne. Tačiau ar jis tikrai buvo tas asmuo, kuriuo galima pasitikėti alkai? Tikrai ne. Tačiau, kaip be pasukus, jis pats puikiai suprato, kad pasiduoti mūšyje geriau, nei pralaimėti visą karą. Tą akimirka, kuomet prie jo priėjo šviesiaplaukė, instinktyviai savo dešinę ranką uždėjo šiai ant juosmens. Buvo matyti kad daugumai jo sprendimų mergina nepritaria. Bet ko nepadaryti vardan didesnės naudos jo šeimai? Giliai įtraukdamas oro, bei tuo pačiu metu išklausydamas apie galimas pasekmės, te prataria: - Kad ir kiek tai kainuotu. Man nerūpi kas nutiks su mirusiųjų puse, svarbiausia kad Salvatore vėl vaikščiotu šia žeme. Jis nekaltas dėl to, kad pasitaikė netinkamu metu ir netinkamoje vietoje. - Neprisileisdamas minties apie tai, kad kartu su Salvatore gali grįžti ir kiti asmenys, kurie trokšta pasieti chaosą visiems gyviesiems. Jis buvo pasiruošęs bet kokia kaina gauti tai ko trokšta. Todėl, tuo norėdamas baigti šiandienos susitikimą, jau ėmė trauktis, kuomet šviesiaplaukė prabilo apie keliautojos pomėgį naikinti naujagimius. Sukandęs dantis, bei rūstų žvilgsnį nukreipęs į savo merginą, te prataria: - Tai jau nebe mūsų problema, kiek tame tiesos. Mergaitės nejaučiu ir aš, vadinasi padarė ji ką nors ar ne, bet vaiko čia nebėra. O kas su ja nutiko, yra tik Lockwood'ų galvos skausmas. Ne mūsų.