Re: NAMELIS #006:

by **Caroline Mikaelson** Pir. 11 10, 2014 2:25 pm

{Neskaitant to, kad didžiają laiko dalį kitoje pusėje leido draugo kompanijoje, Caroline vis tiek teko susidurti su daugybe asmenų kritusių nuo Klauso rankos. Visi nukentėjusieji lyg susitarę kartojo tą patį ir tą patį, bandydami “atverti” merginai akis, kad ši pagaliau suprastu su kokiu iš tiesų žudiku nusprendė sujungti savo gyvenimą. Spaudimas buvo labai jaučiamas, tačiau dėka savo tvirtos nuomonės, mergina nepasidavė. Savo vyrą ji pažinojo geriau nei bet kuris kitas asmuo, todėl kitų nuomonės jos negąsdino. Ilgai laukta akimirka pagaliau atėjo ir išaušo ta diena, kuomet ji, kartu su Stefanu pagaliau galės sugrįžti pas savo artimuosius, ypač dabar, kuomet net buvimas kitoje pusėje tapo pavojingas, net mirę asmenys būdavo sunaikinami amžiams kažkokios neaiškios jėgos. Stengdamasi iš paskutinių jėgų kabintis už išgyvenimo idėjos, šviesiaplaukė išvengė visų negandų tam, kad gautų galimybę gyventi vėl. Kuomet pavyksta pasiekti Katherine Reese, neprieštaraudama, kad Stefanas praeitų pirmasis, buvo pasiruošusi pereiti iš karto po jo, bet kaip tik tuo metu pasimaišė Sebastianas, vilkolakis, kuris kaip tyčia pasistengė pasirūpinti tuo, kad vampyrė taip ir nepasiektų gyvųjų pasaulio. Ir jei ne jos instinktyvumas, ko gero šviesiaplaukė taip ir liktų kitame pasaulyje be galimybės sugrįžti atgal. Vedama impulsyvumo, ji greitai čiumpa inkarą už rankos. Žinodama, kad merginai mirusių perkėlimas į gyvųjų pasaulį suteikia neapsakomus skausmus, ji jautė sąžinės graužątį, kad per ją, niekuo dėta mergina gali nukentėti} – Atleisk... – {Ir kaip tik tuo metu “ačiū” Sebastianui, burtažodis yra nutraukiamas, vartai užsiveria. Siautusi “audra” kaip mat nurimsta ir įsivyrauja tyla. Šviesiaplaukė atsidurdama tiesiai prieš savo vyrą, atmerkia akis. Gyvybė vėl užliejo visą kūną, jutimai sugrįžo. Net pati nepastebėjo kaip greitai puolė jam į glėbį, rankomis apsikabina aplink Mikaelsono kaklą. Iš pirmo vaizdo, Caroline atrodė lygiai tokia pati, kokią jis buvo pratęs ją matyti, visai nepasikeitusi, tačiau kažkas merginos viduje nedavė ramybės, kažkas buvo ne taip. Stipriai sumerkdama akis, ji pagaliau sušnabžda} – Prisiekiu, išspardysiu tau sėdymąją už balaganą, kurį sukėlei, bet dabar. Dabar labiau už viską džiaugiuosi, kad esu čia. Su tavimi. – {Būdama ant tiek susitelkusi į savo žmogų, net neatkreipia dėmesio į Katerina, kuri kaip įmanybama stengėsi susigrąžinti žuvusią durkterį. Gaila, kad bergždžiai}

by **Regina Bishop** Pir. 11 10, 2014 3:46 pm

Ne paslaptis yra tai, kad vien susidūrimas su mirtimi, tas pojūtis, kuomet nematoma, tačiau tuo pačiu metu labai bauginanti jėga ima alsuoti į tavo sprandą, priverčia asmenį pakeisti savo požiūrį į pasaulį. Ką kalbėti apie tai kad tu visgi miršti ir tik tam tikros įvykių sekos gauni antrą galimybę į gyvenimą, su sprendimu kad nebe verta kartoti to paties, kas vyko ankščiau. Būdamas "miręs", Stefan Salvatore gavo unikalią progą pamatyti viską, kas vyko su tais asmenimis, kurie skirtingu laikotarpiu, per visus tuos metus, kuriuos nugyveno vampyras, užėmė jo gyvenime vienokią ar kitokią vietą. Ir dabar, kai jis pagaliau buvo su beveik pilna savo "šeima", nuslėpti akivaizdų džiaugsmą buvo labai sudėtinga. Trūko tik vienos moters, kuri galiausiai užpildytu jo sugrįžimo prasmę. Ir nereikia meluoti, kad jis nenusivylė, kad čia sutiko vien tik brolį ir buvusią jo merginą. Todėl, kuomet įtraukdamas oro į savuosius plaučius, pasisuko į tą pusę, kur dar nebuvo baigtas ritualas, Salvatore aiškiai suraukė savo antakius. Visas patalpas apėmė tyla, ir jis su pastebimu palengvėjimu atsikvėpė, kuomet priešais pamatė iš ten pat, iš taip vadinamo "pragaro", sugrįžusią Caroline. Linktelėdamas galva, vampyras nepraleido pro akis ir Katherine Pierce-Lockwood. Ir neskaitant to, kad ta moteris tam tikru laikotarpiu jo gyvenime buvo padariusi labai daug žalos, ir greičiausiai jis niekuomet nebus tuo asmeniu, kuris šiai atleis tai kas buvo ankščiau. Matyti kaip ji kenčia, kaip visą tai vyksta realiai, o ne slepiantis už negailestingos kalės įvaizdžio, vertė jaustis labai nesmagiai. Ir greičiausiai dėl savo vaiko, jei tik tokį būtu turėjęs, jis taip pat padarytu viską, kas būtu įmanoma ir kas ne, kaip bebūtu keista, šia akimirka, jis kuo puikiausiai suprato moters skausmą. Ir nebūdamas vienu iš tų, kurie praleidžia tai pro akis, jis žengė pirmyn. Neįvertindamas net to, kad jo "žingsnis" iš tikro tapo šuoliu į garbanės pusę, kurio "varikliu" buvo antgamtiškas greitis. Kone išraudamas garbanę nuo "inkaro", pakankamai stipriai trenkėsi kartu su Pierce-Lockwood, į sieną, savo rankomis stipriai suspausdamas jos riešus: - Nusiramink, jos seniai nebe buvo ten. Katherine? Aš mačiau Nadia, ir ten išbuvusi labai trumpai, ji atrado ramybę. Gali paklausti net Caroline. Nadia seniai atrado ramybę, ir tai padaryti pats laikas būtu ir tau. - Paleisdamas vieną iš jos riešų, Salvatore sukišo savosios rankos pirštus į tamsiaplaukės plaukus, nukreipdamas jos veidą į savo pusę, lyg būtu troškęs kad dabar ji atkreiptu dėmesį į jo išraišką: - Susiimk, juk tu Katherine Pierce. Nebuvo nieko, ką būtum galėjusi padaryti, kad ji grįžtu. Turi gyventi toliau. - Linktelėdamas galva, vampyras kaip mat atitraukė abi savo rankas nuo garbanės, pats tuo tarpu žengdamas žingsnį atbulas.

by **Arabella Petrova** Kv. 11 13, 2014 3:47 pm

*Visiškai nebūdama pasiruošusi panašiai baigčiai, tamsiaplaukė garbanė buvo visiškai tikra tuo, kad šiandiena ir buvo ta diena, kuomet ji pagaliau peržengusi per visus savo principus, padariusi tai ką draudė standartai, susigrąžins savo dukterį, kuri kaip be pasukus žuvo labai skausminga ir visiškai neteisinga mirtimi. Tai buvo svarbiausia, todėl visos priemonės buvo leistinos. Niekas kitas, kaip motina, gali ryžtis net baisiausiems veiksmams, su siekiu kad jos vaikas būtu gyvas ir saugus. Ir Katherine Pierce-Lockwood svaigindama save cheminėmis medžiagomis (kad mąstymas nebūtu blaivus ir lemtinga akimirka ji nepasitrauktu, baimindamasi kad pasekmes bus nepakeliamos), ji stengėsi save įtikinti kad viskas yra įmanoma, jei tik sudedi į tai visas savo pastangas. Ir kuomet ji padarė visiškai viską, kas net nebuvo įmanoma, iš to negavo visiškai nieko... Akimirka, kuomet ji suvokė kad tai viskas, kad Nadia dingo amžiams, buvo vienas iš sunkiausių moters gyvenimo išbandymų. Ji pati suprato tai, kad Katerina Petrova turėjo mirti savo laiku, o Nadia, nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą. Stipriai spausdama "inkarą", ji dar kurį laiką kone iškratyti iš jos stengėsi atsakymus, kurie suteiktu dar bent minimalios vilties, ir nieko. Ji nesulaukė nieko. Todėl kuomet buvo nustumta į šalį, jausdama svetimas rankas ant savęs, savo tuščias, vandeningas akis nukreipė į Salvatore, kuris buvo sugrįžęs iš ten, kur buvo patekusi Nadia. Patyrusi ne menką šoką, moteris kone išrovė savo rankas iš vyro gniaužtų, vienu delnu prisidengdama sau burną, kad nepradėti šaukti. Ji buvo visiškai viena, ir vienai susidoroti su panašia netektimi buvo paprasčiausiai ne jos, ir taip palūžusiai psichikai. Todėl ilgai sakydama kažką nerišlaus, moteris dar stengėsi paneigti tai kas ir taip buvo akivaizdu. Ir kuomet Salvatore žodžiai, pagaliau pasiekė jos pasąmonę, priešinai nei kad pabėgti, kad būtu visiškai nuspėjama, moteris kone metėsi senai "meilei" į glėbį. Užuojauta kurią perteikė vyras, buvo tai, ko greičiausiai jai labiausiai reikėjo būtent šią akimirka. Todėl abejomis savo rankomis apsivydama vampyra aplink kaklą, ji stipriai sumerkė akis*

by **Nathaniel Lott** Pir. 11 17, 2014 12:59 pm

Iš esmės kelios minutės, kurios hibridui atrodė mažu mažiausiai amžinybe, tesėsi ypatingai ilgai. Ir kadangi viskas, kas vyko aplinkui toli gražu nepranašavo laimingos pabaigos, jo kūnas buvo kaip niekad įtemptas. Negalėdamas prisileisti net minimalios minties apie tai, kad planas gali nepavykti, originalusis nervingai lankstė abiejų savo rankų pirštus. Stebėdamas kaip visi aplink buvę daiktai buvo verčiami apleisti įprastas jiems vietas, šis kad ir panaudodamas šiek tiek daugiau lygsvaros sugebėjimų, nesunkiai išliko savo paties vietoje. Įdėmiai stebėdamas, visas, kad ir menkiausias smulkmenas, Niklaus Mikaelson, stengėsi bent vizualiai išlikti ramus. Nors traškančių pirštakaulių garsai, išdavė visai ką kitą. Vienas po kito laisvinami asmenis, ne kiek nepriminė to, kas buvo reikalinga jam, todėl laikui bėgant, darėsi vis neramiau. Ir neskaitant to, kad į laisvę ištrūkęs Salvatore pasakė tai, kas iš esmės turėjo "įpūsti" vilties, hibridas nebuvo linkęs tikėti tuo kas buvo sakoma. Todėl viskas, kas vyko toliau, te privertė Mikaelson'ą staigiai atitrūkti iš savo vietos. Jis akivaizdžiai buvo pasiruošęs sudraskyti į gabalus Sebastian'ą, kuris prikišo pagalių šiam į ratus. Ir jei ne staigus Caroline pasirodymas prieš akis, šis vakaras fatališkai būtu pasibaigęs ne vienam. Matydamas šviesiaplaukę priešais, jis akivaizdžiai atrodė labai sutrikęs. Todėl, nieko nuostabaus, kad pirmą žingsnį teko žengti šviesiaplaukei. Ir kuomet hibridas pagaliau ant savo kūno pajuto šiltas, artimos moters rankas, akimirkai, laikas sustojo. Kilstelėdamas abi savo rankas, vienos delną uždėjo ant jos galvos, kita prispausdamas kaip galima arčiau prie savęs. Sutrikęs kvėpavimas išdavė tai, kad jis pagaliau sugebėjo atsipūsti. Pastarasis laikas, kuris buvo žudančiu, jo paties gyvenime, atėmė labai daug. Todėl buvo labai sunku net dabar patikėti tuo, kad pagaliau viskas pasibaigė, ir ji vėl buvo čia, gyva. Dar kurį laiką išlaikydamas būtent tokį kontaktą, galiausiai suteikė žmonai progą atsikvėpti. Kuomet abejomis rankomis suėmė jos veidą, įsistebėjo į šviesiaplaukės šviesias akis. Su pastebimu palengvėjimu atsikvėpdamas, pagaliau ištempė atitinkamą šypseną: - Niekad neturėjau minties, kad tave paleisti. Todėl neturi teisės kaltinti mane, kad ryžausi bet kam, kad vėl būtum gyva. - Linktelėdamas galva, vyriškis kaip mat pritraukė jos veidą prie savojo, atsiimdamas taip pasiilgtą, taip norėtą bučinį. Ir kadangi pagal situacija, tai trūko labai neilgai, nutraukdamas lūpų susijungimą, šis vėl prispaudė moterį prie savęs, pats žvilgsnį nukreipdamas į visus likusius "veikėjus". Galvos linktelėjimu leisdamas suprasti tai, kad yra dėkingas, žvilgsniu sustojo prie Bennett. Ir kuomet nepaleisdamas savosios žmonos, žengė kelis žingsnius link raganos su jos vilku, pakankamai aiškiai prasitarė: - Norėčiau tikėti, kad tai yra paskutinis mūsų susitikimas. Ir nuo šios dienos, nei aš prisiartinsiu prie tavęs ir tavo šeimos, nei tu prie maniškių. Dabar kai mes išeisime, daugiau nebe rasime kelio atgal. Ir nesvarbu ką tu manai apie mane ar mano šeimą, mes nesame priešai Tessa. - Sukastas žandikaulis, leido suprasti, kad jis daugiau neturi ko pasakyti. Ir kadangi viena ranka vis dar buvo ant Caroline peties, pritraukdamas šią arčiau prie savęs, lūpomis palietė šios kaktą, pridurdamas: - Dar vienas mažas reikalas, ir važiuosime į savo laikinus namus. Nenoriu daugiau ne akimirkos praleisti dar su kuo nors, be tavęs. Tikiuosi kad tu nieko prieš?

by **James Petrov** Tr. 11 19, 2014 3:07 pm

{Stovėdama daug nuošaliau nuo pagrindinio veiksmo, tamsiaplaukė vampyrė iš karto pasitiko seniai matytą, ir pagaliau iš mirusių tarpo sugrįžusį Salvatore. Abejomis rankomis apglėbdama jį per pečius, kažkuriam laikui prispaudė savo veidą prie jo kaklo, vos girdimai sušnabždėdama} - Tu neturi net menkiausio supratimo, kaip stipriai tavęs pasiilgau, surūgelį. - {Šiek tiek atsitraukdama, mergina dar kažkuriam laikui užlaikė savo rankas ant jo kaklo, tokiu būdu stengdamasi įsiminti būtent šią akimirką, kuri atrodė pakankamai neįkainojama. Galima pasakyti, kad iki galo Elena Gilbert nebuvo patikėjusi tuo, kad visas šis planas pavyks, ir greičiausiai jei ne Niklaus Mikaelson ir Katherine Pierce-Lockwood, viskas būtu pasukę visiškai kitokia linkme. Negalėdama atsidžiaugti tuo, kas yra matoma priešais, mergina nuoširdžiai nusišypsojo. Ir jau buvo pasiruošusi kalbėti toliau, kuomet klausimas apie Lexi Branson šiek tiek suglumino. Negi iš kart po pabėgimo nuo mirties, jis pirmiausia troško pamatyti būtent ją? Neigiamai supurčiusi galvą, mergina iš karto patraukė savo rankas, ir tai kas nutiko toliau, sukėlė dar didesnę nuostabą. Stefan Salvatore ir Katherine Lockwood? Negalėdama patikėti tuo kas buvo matoma prieš akis, Elena trumpam nuleido savo žvilgsnį, prisimindama būtent tai, kad kadaise jos santykiai su šiuo vyriškiu buvo grindžiami būtent tuo, kad ji buvo it identiška tos moters dvynė. Neigiamai supurčiusi galvą, Gilbert pakėlė akis, kaip tik tuo metu, kai paskutinė pro vartus žengė ne kas kitas, kaip jos geriausia draugė. Pastarasis laikas, praleistas be šios asmenybės vertė vampyrę elgtis desperatiškai. Ji griebėsi paskutinių, net ploniausių šiaudų, kad kaip nors pasiekti minėtą asmenybę. Ji net buvo išsitraukusi "dvasių lentą", kuri žinoma nieko norėto neparodė. Ir tai kaip mikliai Niklaus Mikaelson parodė savo begalinį norą iš čia išvesti Caroline, tamsiaplaukę privertė pusiau garsiai sušukti} - Caroline!! - {Tikriausiai tuomet, kai sulaukė bent minimalios reakcijos, jauna vampyrė nedelsdama daugiau laiko, pakankamai greitai atitrūko nuo savo vietos, pamiršdama apie savo sužeidimą, link šviesiaplaukės. Ir tik tuomet, kad Gilbert inicijavo apkabinimą, tvirtai prispaudė Caroline prie savęs. Akys tapo vandeningos, mat tai kad ji pagaliau galėjo būti su ja, jausti tai kad geriausia draugė yra gyva, buvo neapsakoma. Pagaliau atsiradęs tvirtumo jausmas, ir džiaugsmo ašaros, neleido Elenai taip greitai nuo jos atsitraukti. Caroline Mikaelson visuomet buvo ypatingas asmuo, ne vien originalios šeimos atstovams, bet ir tiems, kurie tuo pačiu gyvenimo keliu žygiavo jau ne vienerius metus. Nuo pat vaikystės būdama šalia Caroline ir Bonnes, vampyrė tyliai džiaugėsi tuo, kad pagaliau viskas grįžo į savo vėžes} - Pasiilgau tavęs spindulėli... Beprotiškai pasiilgau. - {Negalėdama liautis verkšlenti, mergina tik trumpam atlaisvino savo rankas, kuomet dar kartą ją apkabino, tik šį kartą nebe taip suspausdama}

by **Thomas Shelby** Tr. 11 19, 2014 3:19 pm

[Kaip tik tuo metu, kai viskas pasiekė pabaigą, prie pat namelio pasigirdo netvarkingai stabdyto automobilio garsai. Iš transporto priemonės iššokusi mergina, net nepasivargino užgesinti variklio. Jai nepavyko čia pasirodyti pačiu tinkamiausiu metu, kai buvo reikalinga pagalba ir iš jos tikrosios rūšies pusės. Tačiau ji laimei nesugebėjo praleisti būtent to, kas buvo svarbiausia. Ir neskaitant to, kad kaip be pasukus Qetsiyah Bennett buvo jos kraujo linijos pradininke, nuo kurios kiekvienos Bennett kartos moteriai buvo perduodama "našta" būti antgamtine būtybe, tačiau ne tokia, kuri gyvena kitų kaina, Bonnie net nesureagavo į tai, kurie asmenys čia buvo. Sustodama netoli nuo durų, sunkiai sutvardė didžiulio džiaugsmo iššauktą šypseną. Matyti vieną iš geriausių vaikystės draugių gyvą, buvo sunkiai įvardinama žodžiais. Neigiamai supurčiusi galvą, patirties turinti burtininkė, nebe gaišo daugiau laiko, kuomet patraukdama link abiejų susikabinusių merginų, sujungė jas abi ir save į "grupinį" apkabinimą. Rasti tinkamus žodžius buvo ypatingai sunku, nes pačios emocijos, kurios pasireiškė nuoširdžiomis šypsenomis ir nuo ašarų sudrėkusiomis akimis, kalbėjo už save.] - Aš labai džiaugiuosi matydama kad esi gyva, Kėr. Ir nors tikiu kad šiandiena norėsi praleisti su savo šeima, privalai pažadėti kad kaip galima greičiau, artimiausiu metu, leisi man ir Elenai, su tavimi atsiminti tuos senus ir pasiilgtus mergaitiškus vakarus kartu. - [Nesivaržydama to, kad skruostais dar varvėjo ašaros, ji atitraukusi galvą, kelis kart linktelėjo.] - Mums gyvybiškai būtina atsigriebti už visą tą laiką, kuomet tavęs nebuvo. Ir mes labai mylim tave, Caroline. Ypač už tai, kad išlikai gyva.

by **Caroline Mikaelson** Pen. 11 21, 2014 1:06 am

{Grįžti į gyvenimą, būti apsuptai svarbiausių žmonių turėtų kelti begalinį džiaugsmą. Negalima buvo sakyti, kad mergina jautėsi priešingai, taip, ji buvo laiminga, tačiau patirtas skaudus įvykis jos asmenybėje paliko gilų randą. Neaišku kas konkrečiai vampyrei nedavė ramybės, juk ne pirmą kartą ji miršta, ne pirmą kartą tampa Klauso priešų taikyniu. Išvardyti dalykai lyg ir buvo tapę tais faktais, su kuriais Carolina sutiko “susigyventi” pasirinkdama savo likimą susieti su pavojinguoju Klausu Mikaelsonu. Tačiau prieš tai, šviesiaplaikė nė karto nebuvo atsidūrusi taip vadinamoje kitoje pusėje, kur turėjo progą susipažinti su ne viena ir tikrai ne dvejomis savo vyro aukomis. Psichologinis spaudimas, kuris buvo pagrįstas vyro praeities veiksmais, tiesa, kuri buvo nuo jos slėpta lyg verste vertė pažvelgti į Klausą kitu kampu. Tačiau tvirta merginos nuomonė, bent jau iš pirmo vaizdo neleido pasiduoti kitų įtakai. Atsiduodama Mikaelsono tvirtam apkabinimui, visgi išlaiko sumerktas akis. Jos kūnas buvo jaučiamai įsitempes, o į kumšius suspausti pirštais išdavė, kad ji nerami. Aišku, nenorėdama to demonstruoti, atsakydama į vyro bučinį, šypteli. Keista, kaip visą laiką plepute vadinama mergina dabar nesugebėjo ištarti nė vieno žodžio. Ji išliko tyli iki tos akimirkos, kol Mikaelsonas kreipėsi į raganą – keliautoją. Neleisdama jam užbaigti minties, rūstų žvilgsnį pasuką į Tessą} – Tai niekada nesibaigs. Tu nepaliksi mūsų ramybėje kol būsi gyva ar bent jau neutralizuota. Esi sugadinusi gyvenimus visiems čia susirinkusiems, bet dabar įdėmiai įsiklasyk į mano žodžius, ragana. Už tai kokį pragarą privertei praeiti mane, tau nebus leista gyventi ramiai. Nesitikėk, kad viskas tuo pasibaigė. – {Vis labiau spausdama kumščius, ji nenuleido skvarbaus žvilgsnio nuo minėtos atgrasios asmenybės. Ji nekentė jos visa savo širdimi ir buvo pasiruošusi ją sunaikinti. Jaučiamą pykti vis labiau paryškindavo per daug gerai girdimas čia esamų gyvųjų širdžių plakimas, tai dar labiau vedė iš proto, tad neigiamai sukračiusi galvą, mergina stengėsi mintis nukreipti viena linkme įsiklausydama į savojo vyro balso skambesį. Ji nebepriminė tos Caroline, kuri idealiai įvaldė savikontrolės meną. Ir jeigu ne geriausių draugių pasirodymas bei surakinimas į vieną stiprų apkabinimą, vampyrė ko gero būtų leptelėjusi ar padariusi ką nors dar, kas tikrai neatneštų ramybės nei jai, nei jos visai šeimai. Apkabindama abi savo geriausias drauges, merginos veide pasirodo šypsnis, ji buvo labai pasiilgusi savo geriausių draugių, tad dabar jaustis jas šalia buvo geras jausmas, juk abi merginos Mikaelson buvo lyg seserys. Vaikystė praleista kartu, paauglystė ir net po tiek laiko jos visos vis dar išliko be galo artimos} - Aš taip pat jus abi labai branginu, ir patikėkite, stebėti jus, tačiau nebūti kartu buvo tikras pragaras. Pažadu, merginos, vakarai ir visas prarastas laikas bus susigrąžintas labai greitai. Atsiimsim už viską. - {Dar kartą nusišypsodama, tačiau tuo pačiu metu instinktyviai sujudinti antakiai jos veide paliko keistą emociją. Vėl susimaišęs širdžių plakimo garsas, skirtinga ritmika bei kraujo cirkuliavimas išblaškė šviesiaplaukę. Tie garsai vedė ją iš pusiausvyros, kol pramerkusi jau juodą atspalvį įgavusias akis buvo aišku, kad ji netrukus gali pulti vieną iš artimiausių esančių gyvųjų}

by **Amelia Washington** Sk. 11 23, 2014 2:05 pm

*Kad ir kokia stipri buvo ragana, juodosios magijos naudojimas atimdavo labai daug jėgų, todėl nenuostabu, kad ritualo metu fizinės jėgos pamažu vis apleisdavo keliautojos kūną. Būdama transo būsenoje, ji vis kartojo tuos pačius burtažodžio žodžius, o nepasidavimą skatino tik viena mintis – susigrąžinti Sebastianą. Aplinka jos nei kiek netrigdė, praktiškai ragana nejautė jokių trugdžių, tik pašaliniems, kurie ją stebėjo buvo nesunku pastebėti, kaip ragana silpsta akyse ir jei ne staigus Sebastiano sugrįžimas bei dėmesio nutraukimas, nežinia kuo visas šis ritualas būtų pasibaigęs. Atsipeikėdama nuo smūgio bei vyro balso, ragana staigiai atmerkė akis. Krutinė kilnojosi nuo sutrikusio kvepavimo, tačiau priešais save matydama gyvo Coombs veidą, jausdama jo kūną Tessa suprato, kad planas pavyko ir tai kas buvo svarbiausia sugrįžo. Nesivaržįdama svetimų buvimo, ji sukrovė savo rankas vyrui ant kaklo inicijuodama apkabinimą. Akys palaipsniui susimerkė, kuomet nuo širdies nukrito sunkus akmuo. Tyliu balsu, ji sušnabda vyrui į ausį* - Tai paskutinis kartas, kuomet įstumiu tave į tokį pavojų, Sebastianai. Negaliu rizikuoti tavo gyvenimu. - *Švelniai perbraukdama vyrui per veidą, mergina pagaliau sunkiai atsitraukia, judėti nebuvo lengva ne tik dėl silpnos būsenos, bet ir dėl sužeidimo kojos srityje. Pasukdama akis į Katherine Reese, mat mergina paaukojo labai daug prisidėdama prie šio ritualo, sutelkia savo dėmesį ties ja* - Keite? Kalbėk su manim, tau viskas gerai? - *Raganos dėmesį pertraukus Klauso balsui, tik akis pakreipia į jo pusę. Atremdama rankas į stalo paviršių, mat išstovėti buvo nelengva, ji kol kas nesistengė sakyti nieko, tačiau raganos veide pasirodė ta pati keistai miela šypsena. Neigiamai supurčiusi galvą, taria* - Pasižiūrėk į savo žmoną, Niklausai, pasižiūrėk ir pasakyk ar čia tikrai ji? Carolina kitoje pusėje praleido ne vieną dieną, juk nesitikėjai, dabar viskas bus taip kaip anksčiau. - *Katerinos Pierce liejamas skausmas, atkreipė raganos dėmesį. Pasižiūrėdama į kenčiančios motinos pusę, ragana tik nežymiai krėsteli galvą* - Pabandyk bent prisileisti mintį, kad tavo dukra rado ramybę, kurios tu niekada nepažinsi, Katerina. Susitaikyk su tuo. O dabar, visi jus dinkit lauk iš mano namų, pratęsdami savo apsikabinimus kur nors kitur. Nenoriu matyti nei vieno iš jūsu veidų.

by **Nathaniel Lott** Tr. 11 26, 2014 9:29 am

Iš šalies stebėdamas aplinką, originalusis nebyliai vertino viską, kas šiuo metu vyko, ir kruopščiai svarstė galimybes, kurios gali pasekti po to, kai viskas vėl stos į savas vėžes. Burtininkės žodžiai, kurie pertraukė jo kalbą, kaip tik tuo metu, kuomet jis ketino išsivesti iš šios vietos savo žmoną, privertė atsisukti. Šaltas, ir nieko neišduodantis žvilgsnis buvo kažkuriam laikui nukreiptas į kalbančią, kuomet ji dar kartą perklausė to paties. Tačiau vietoje nerimo, kurie puikiai buvo pastebimas originalaus vampyro veide, dabar jo mina buvo iškreipta visišku abejingumu. Jis neketino tęsti karo, kuriame nematė prasmės, todėl imti į galvą jos žodžius taip pat neplanavo. Visgi, įkyrus tos pačios minties brukimas, nebuvo itin malonus tam, kuris visuomet vadovavosi vien tik savo asmenine nuomone, ties viskuo. Dirstelėdamas į vilkolakio pusę, originalusis įvertino tai, kas buvo padaryta to žmogaus, net žinant tai, kad tai greičiausiai atneš mirtį amžiams: - Nežinau ką nori tuo pasakyti, tačiau aš jau ištariau savo nuosprendį. Tol kol pati nesikiši į mano gyvenimą, aš tau duosiu pažadą, kad nuo manęs ir mano pusės gyvensi ramiai. Nes po visko kas nutiko, nežinau kaip tu, tačiau aš matau tik vieną. Jei visą tai tęsis, galiausiai liksime tik mes du. Ir kas bus pasiekta finale? Nieko. Savomis rankomis pastūmėsim visus į pražūtį, ir patikėk manimi, kai tai sakau... Tokią įvykių seką aš buvau išgyvenęs jau ne vieną kartą. Tu tuo tarpu, tik gniaužei pyktį ant panašių žmonių į tuos, kurie kadaise tau sukėlė skausmą. Verčiau jau pradėtum gyventi toliau, nes galiausiai ir šis asmuo, nuo tavęs pasitrauks. - Omeny turėdamas vilkolakį, originalusis jau ketino patraukti šalin, kuomet Caroline nusprendė tarti savo finalinius žodžius burtininkei. Akivaizdžiai nebūdamas pasiruošęs tęsti to paties, hibridas specialiai pertraukė šviesiaplaukę, nejučia pakeldamas balsą: - Gana! Turiu ir taip per daug priešų ir nebaigtų reikalų, kad ir toliau terliotis su raganomis. Užtenka, supranti? Visas šis kelias buvo praeitas ne tam, kad galiausiai vėl sugrįžtume į pradinį tašką. - Negalėdamas patikėti tuo, kad žmonai vis dar atrodė negana, Mikaelson'as neigiamai supurtęs galvą, ramiai leido jai atsisveikinti su savo drauge, ir luktelėdamas kol visi iš čia išeis, galiausiai išvedė ir Caroline. Pabaigoje, kelias žodžiais persimesdamas su Pierce-Lockwood (mat šiuo laikotarpiu jie buvo sutarę dėl abipusiai naudingo sandorio, kurio jo dalis buvo atmesta paskutine akimirka), išvažiavo iš šios vietos toliau. Namai buvo dar neatstatyti, o kitas būstas, kurį planavo renovuoti originalusis nebuvo tinkamas apsigyvenimui. Todėl bent kuriam laikui, šis išsivežė savo žmoną į viešbutį. Kur originalaus vampyro laukė dar viena, ne itin maloni žinia.

by **Li Wang** Kv. 11 27, 2014 6:58 am

*Toli gražu nebūdama vienu iš tų asmenų, kurie manė kad naudotis "inkaro" ir šio mistinio objekto kūrėjos savybėmis buvo reikalinga, po to kai visi čia susirinkę asmenys pagaliau ėmė skirstytis, moteris neparodė labai didelio noro išeiti paskui. Pasilikdama šiame gyvename plote, ji atsargiai perbraukė delnais per savo pečius, už kurių prieš tai buvo sukratyta vienos iš moteriškosios lyties personų. Tuomet kai pagaliau viskas pasibaigė, savo skvarbų, labai šviesių akių žvilgsnį Katherine nukreipė tiesiai į savo egzistencijos kūrėjos pusę* - Jei tau reikės kokios nors pagalbos, bet kokios, žinai kur mane rasti. Tie kvailiai neturėtu peržengti gamtos nustatytų ribų, manydami kad tai nepaliks visiškai jokio pėdsako. O aš nebežadu būti tuo asmeniu, kuris priverstinai gelbėdamas Niklaus'o šutvę, galiausiai pradings amžiams. Tai kas dabar vyksta ten, kur ne visiems yra suteikta galimybė žvilgtelėti, galiausiai pasieks ir čia esančius. Tačiau ne man ir ne tau tai sakyti. - *Linktelėdama galva, moteris pakankamai greitai paėjo link durų, kuomet dar kartą pasisukdama į Bennett pusę, pasisakė* - Esu iš vien su tavimi, Tessa. - *Vien todėl kad "inkaras" kalbėjo atitinkamai nuoširdžiai, buvo nesunku pastebėti tai, kad vienintelis asmuo, prieš kurį ji šiuo metu nebuvo nusiteikusi, ir buvo ragana, kuri atlaikė per daug, kad būti manipuliuojamai kažkokios šeimos, kuri vadina save pirmaisiais, kuomet tas pats nemirtingumo burtas buvo sukurtas ankščiau, nei juo pasinaudojo Mikaelson motina. Nematydama daugiau reikalo gaišti svetimą laiką, tamsiaplaukė pasisukusi ant kulno, apleido šią vietą, sugrįždama atgal į savuosius namus, iš kurių buvo prieš savo valią ištempta lauk*

by **Sebastian Geminus** Št. 01 24, 2015 5:27 am

PASKUTINIS PRANEŠIMAS, KURĮ RAŠAU UŽ VILKOLAKĮ: Kartais gyvenimo įvykiai, kurie praranda tavo kontrolę priverčia pasirinkti variantą, kuris nėra naudingas tau, tačiau tuo pačiu metu yra tai, kas suteikia galimybę į "gyvenimą" tam, kuris tau nuoširdžiai rūpi. "Meilė yra kiekvieno vampyro silpna vieta", tačiau negi šie žodžiai tinka tik šiai rūšiai? Nuo seno skaidrūs jausmai kito asmens atžvilgiu tuo pačiu metu atnešdavo tiek pakilimą nuo žemės paviršiaus, tiek skausmą, kurį sukeldavo nežinia ar gyvenimo išbandymai. Klaidinga pasakyti kad vilkolakis, kuris per savo gyvenimą buvo pasiskyręs tik dviems moterims, būtu pasitraukęs šalin tik dėl to kad originali šeima pažadėtu šiam mirtį. Vilkolakius aplamai yra pakankamai sunku įspausti į kampą, ypatingai tuomet, kai šie jau buvo perėję ne vienus pragaro vartus. Ir Sebastian Coombs buvo vienas iš tų, kurie peržengė tokių galybę, pradedant nuo pastovaus savo kilmės įrodymo prieš tuos, kurie jį laikė benkartu. Karaliaus nesantuokiniu sūnumi, kuris nieko kito negalėjo gauti, kaip tik teisę gyventi rūmuose, ir būti pavaldžiam aplinkai. Ir jis kovėsi prieš sistemą, nuo pat pradžios. Jis kovėsi, eidamas per savo gyvenimo kelią, ir net tuomet, kai atidavė savo širdį tai, kuri buvo niekinama viso pasaulio tik dėl to, kad laikė panieką prieš tuos, kurių amžiną gyvenimą ir sukūrė. Jis kovėsi... ...tyliai vildamasis kad ateis laikas kuomet viskas pasikeis, kuomet pastovi audra nurims, ir jis, kartu su savo pasirinkta antra puse, turės galimybę sustoti. Pažvelgti į tai, koks pasaulis, kokios perspektyvos. Jis vylėsi kad ateis laikas, kuomet šiems nereikės "slėptis", ir abu galės ne vien pasiskirti vienas kitam, tačiau nesibaimindami priešų sukurti šeimą. Naivu, iš dalies visai ne tipiška, tačiau vyras kuris gyveno šitiek laiko, nieko kito netroško kaip auginti savo vaikus, galu gale pasenti, perdavus palikuoniams savo žinias, savo paveldą. Keista, tačiau šis pokalbis, kuris nuolatos kankino vilkolakį, niekuomet nebuvo pakeltas į viršų. Bet, galima pasakyti kad burtininkei, kuri savo gyvenime buvo mačiusi labai daug, net sakyti nereikėjo. Ji matė, ir tai tik dar labiau komplikavo šios gyvenimą. Viskas kas buvo normalu ir suprantama, jai buvo svetima. Ir ji, kad ir kaip būtu pasistengusi apgauti save, niekuomet nesuteiktu jam to, kas buvo trokštama. Kartais nutinka taip, kad du žmonės, skirti vienas kitam, sugeba surasti vienas kitą. Sugeba, įsimyli ir atrodo kad yra pasiruošę kartu patirti bet ką, ką tik gali mesti gyvenimas. Ir čia susiduriama su individualiomis charakteristikomis, principais ir kadaise garsiai ištartais pažadais. Pažadais sunaikinti kiekvieną, kuris prieš kelis tūkstantmečius padarė skriaudą.
Ar galima suprasti tokį požiūrį, tokius stiprius principus? Juk pagrindiniai veikėjai, kurie sukėlė skriaudą yra seniai sunaikinti... Likę yra tik šešėliai, identiškai atrodantys asmenys, kurie pastoviai primena tai kas nutiko ankščiau. Ar galima visą tai suprasti ir pateisinti? Kuomet ant pagrindinio gyvenimo kelio atsiranda išsišakojimas, arba tęsti nesibaigiantį karą prieš visą pasaulį, arba pasirinkti mylimą asmenį, santuoką, vaikus ir ramią senatvę, supantis ant verandos supamo suolo, kuomet priešais sode laksto keli vaikai. Ir tu žinai kokį stebuklą padarei, žinai kad suaugę vaikai tapo gerais žmonėmis, o anūkai akivaizdžiai džiaugiasi gyvenimu? Negi suaugęs, subrendęs žmogus gali pasirinkti variantą, kuris nebus pažymėtas "nr. 2"? Visgi sprendimas buvo padarytas, ir to pakeisti buvo neįmanoma, kad ir kaip bandytum.
Vilkolakis susitaikė su savo likimu, mat jam atrodė kad geriau pasilikti dviese, nei kad patraukti priešingu savo meilei keliu. Su laiku jis liovėsi kūręs ateities planus ir vėl ėmė gyventi šia diena, laukiant kad bet kuriuo metu jų namų durys vėl bus išspirtos lauk, čia įsibraus tie, kurie abiems linki pražūties ir jis kaip visuomet bandys ginti tai kas priklauso jam. Jis buvo pasiruošęs. Kuomet jo antroji pusė dalinosi visiškai kitokiomis mintimis. Tuo metu kai vilkolakis apsimetė kad viskas šiam kuo puikiausiai tinko, burtininkė nebyliai nertino tai kas sukosi šios gyvenime, suprasdama visai kitą tiesą, užimdama visiškai kitą kelio kryptį. Juk ne veltui yra sakoma "Jei myli, paleisk".
Vėlus vakaras, kaip visuomet davė tokią pat pradžią. Sebastian'as atkeliaudamas savo senoviniu automobiliu, pirmiausia ištraukė iš automobilio skydelio raktelius, keliaudamas prie savo namų durų. Viskas atrodė taip pat, kaip ir kiekvieną kartą. Laikas praleistas svetur, pakraudavo vyrą emociškai. Mat, pastarosiomis savaitėmis šis stengėsi sustiprinti save tiek fiziškai, tiek emociškai. Alinančios treniruotės, kurias šis buvo sau paskyręs, pasibaigdavo ramiai leidžiamu vakaru su moterimi, kurios šis geidė kiekvieną akimirką. Pasiekdamas duris, vilkolakis net nespėjo sukišti rakto į spyną, kuomet durys savaime prasidarė. Tai pasirodė atitinkamai keista, mat vilko antakiai savaime išsilenkė. Įtarimas kad vėl kažkas vyksta ne taip, sukaustė šio širdį. Ir jis pakeldamas akis, visgi nusprendė žengti į vidų. Ir nuo šios akimirkos visas jo gyvenimas apsisuko aukštyn kojomis. Pora vyriškių, akivaizdžiai patyrusių vampyrų, sučiupo šį iš už nugaros. Bandydamas ištrūkti, vilkas ne juokais "draskėsi". Ir galima teigti, kad jei ne fizinis nuovargis ir lemtingas incidentas, jis nesunkiai būtu ištrūkęs. Visgi prieš akis pasirodė jo antroji pusė, Qetsiyah Bennett. Ir blogiausia buvo tai, kad tiek jos tuometinė išraišką, tiek kūno atsipalaidavimas aiškiai "šaukė" kad ji ir buvo kaltininkė to, kad jis buvo sulaikytas. Tačiau kaip po paraliais visą tai reikėjo suprasti? Per kelias sekundes, kurios vilkolakiui trūko amžinybę, ji pasiekė jį. Švelnus prisilietimas prie skruostikaulio, privertė vilkolakį labiau įsitempti. Stipriai sukastas žandikaulis, ir tai kad jis net nesivargino atmerkti akių, reiškė begalinį įsiūtį, kurį iššaukė įvykiai, kurie vyko. Ji ėmė kalbėti, tariant tuos žodžius, kurių jis netroško girdėti. Jis net šaukė jai užsičiaupti, tačiau moteris net neketino atsitraukti nuo savo plano. Ji dėstė nuomonę, atsakydama į klausimą "kodėl?". Negi tai iš tikro vyksta? Negi ji rimtai pasiruošusi nuleisti rankas ties juo, kai jis šitiek daug atsisakė vien dėl tos menkos galimybės, būti kartu?
"Tuomet sugrįžk pas manęs, jei manai kad mūsų jausmai vienas kitam, aukščiau nei visą tai kas vyksta dabar..." - Nedidelė, ir pakankamai dviprasmiška frazė buvo ištarta moters lūpomis prieš tai, kai ši uždėjo abu savo delnus ant vyro galvos, keliais pirštais suspausdama smilkinius. Mirusios kalbos žodžiai, kaip mat pasklido po aplinką, kuomet vilkolakis šiek tiek besimuistydamas, galiausiai suklupo ant kelių. Tai buvo kankynė: tai buvo tiesa, burtininkė pasirinko pašalinti jo atmintį apie kiekvieną jų, kartu praleistą akimirką. Sebastian'as išlaikė sumerktas akis, o raumenys tik dar labiau išsitempė, kuomet iš nosies, per lūpas, ant grindinio ėmė lašėti kraujas. Visas vaizdas, kurį jis matė, tai it atgal sukamas filmas: kartu leidžiamas laikas ėmė dinginėti, jis pamiršo apie kiekvieną prisilietimą, apie kartu praleistas naktis, kiekvieną bučinį, kiekvieną žodį ir kiekvieną akimirką... Prisiminimai staiga peršoko į tuos laikus, kuomet šis ir pats buvo tik žmogus. Tipinis vakaras rūmuose, epocha kuriai jis akivaizdžiai nepriklausė, žmonės su kuriais netroško būti. Ir iš tolo pastebėta mergina. Tamsiaplaukė, kerinti. Argi tai įmanoma? Tessa? Ir nors realiame gyvenime, tuomet ir vyko pirmasis jų susitikimas, naujuose prisiminimuose ji viso labo šyptelėdama patraukė šalin. Moters rankos galiausiai paleido vyro galvą, kaip tik tuo metu, kai jis atmerkė akis. Jo akys buvo tuščios, o jos pastebimai drėgnos. Viso to kas iš tikro buvo nugyventa, nebuvo įmanoma sugrąžinti... Ir kam ji šitaip padarė?? Kam?? Kokia viso to prasmė?
Vilkolakis nebyliai pakilo ant kojų, kuomet praskleisdamas lūpas ketino kažko paklausti. Ir tai buvo nutraukta, nutraukta neįtikėtino balso iš praeities. Iš automobilio, kurį jis paliko vos prieš kelioliką minučių, pasigirdo moteriškas balsas "Mielasis, ar man dar ilgai laukti?". Sutrikimas aiškiai atsispindėjo vilkolakio veide, kuomet jis nesupratingai dirstelėjo į tą, kuri ir buvo tikrasis jo likimas, Tessą. Tačiau moteris nesistengė dar ką nors pasakyti, o viso labo linktelėdama galva, uždarė duris, palikdama vilkolakį lauke.
Koks viso to moralas? Meilė. Tikra, nesavanaudiška meilė, kuri kelia kančias, nepriklausomai nuo to koks yra pasirinktas kelias. Ir kad ir kaip norisi tikėti tuo, kad šis jausmas gali nugalėti visas pasaulio negandas, iš tikro, taip nėra. Burtininkė, kurios baiminasi kone kiekvienas aplinkui, tuo pačiu metu trokšdamas sukelti jai skausmą, keršto keliu nusprendė keliauti viena. Ir negalima pasakyti, kad jai nebuvo skaudu visą tai padaryti. Buvo, tačiau niekas ir niekuomet nesužinos kaip. Ji suteikė savo antrai pusei, dėl kurio buvo pasiruošusi keliauti basa per varvančią laviną, tai ko jis buvo vertas... Ji paskutinį kartą įsikišo į pomirtinį gyvenimą, sugrąžindama iš praeities tą, kurią Sebastian'as buvo pamilęs pirmiausia. Ji suteikė jiems sukurtą realybę, kur abu pasipriešino pasauliui, ir liko kartu. Ji sukūrė jam tobulą gyvenimą, kur vilkolakiui nebe reikėjo pastoviai dirsčioti sau per petį, nereikėjo laukti eilinio užpuolimo ir galiausiai mirties. Ji suteikė jam gyvenimą, kur jis buvo mylimas, kur moteris esanti šalia taip pat, kaip ir jis, troško šeimos. Ji suteikė jam galimybę gyventi iš tikro... Ir jis gyveno. Taip, kaip to troško jo moteris.

by **Amelia Washington** Pen. 09 02, 2016 3:26 pm

*Trumpas paaiškinimas. Bennett kraujo linija neturi nieko bendro su Ambrose, Varias ir panašiais veikėjais. Nieko asmeniško, tačiau mano personažo praeitis, dabartis ir ateitis priklauso ir nuo mano sprendimo, juk kitaip tai nebūtų mano kurtas personažas, tiesa? Tad, kad viskas būtų aišku, ji niekada neturėjo jokių santykių su broliais ar pusbroliais. Jokios kraujo maišalynės šio personažo istorijoje nebuvo ir nebus. Ačiū už supratingumą* Grįžtant ties siužeto linija... Tessos pabaigos neturintis gyvenimas buvo paženklintas vienatve. Tačiau likimo išmokyta ir net užgrūdinta taip gyventi kito būdo ji ir nematė. Turėti artimą, reiškia turėti silpnąją vietą, o silpnoji vieta reiškia, kad esi palaužiamas, ši ragana negalėjo sau to leisti. Juk ne veltui buvo laikoma pati galingiausia, o jos vengdavo net patys stipriausi antgamtinio pasaulio atstovai. Ši, vizualiai nekaltumo skraiste apsigaubusi mergina slėpė negailestingą ir ne kiekvienam suprantamą gyvenimo būdą. Vieni ją laikė išmintinga, o kiti atvirščiai, teigė, kad šiai personai yra atsisuke net ne keli varšteliai. Juk kiekvienas asmenybę analizuoja savaip. Iš pradžių pykdama ant viso pasaulio už išdavystė ragana keršyjo ir savo pyktį išliejo ant visų, kas pasitaikė jos kely. Matyt taip buvo lengviau matyt kaip kenčia kiti, nei pripažinti, kad pati viduje degi iš skausmo. Galiausiai jos gyvenimas apsivertė aukšyn kojomis, kuomet raganos likimas susipynė su vienišu vilkolakiu Sebastianu, kuris išmokė merginą žvelgti į pasaulį kitu kampu. Ji pamiršo kerštą, ir pamažu leido sau pamilti iš naujo. Silas buvo pamirštas, tai liko liūdna praeitis. Sebastianas Bennett priėmė tokią, kokia ji yra, su visomis negailestingomis nuodėmėmis ir neapsakomai dideliu skaičiu priešu. Tai buvo tyra ir tikra, jausmai kurie siejo šius du žmones. Tačiau kas turi pradžią, turi ir pabaiga, teisingai? Akivaizdu, kad raganai nėra lemta gyventi laimingai. Sebastianas tapo silpnoji vieta. Norint sužlugdyti nesužlugdomą, smogiama per skaudžiausią vietą - artimą asmenį. Vilkolakiui gręsė mirtis, tad... ko gero Tessa padarė pirmą ir pasutinį gerą darbą savo gyvenime. Paleido mylimąjį, suteikdama jam galimybę ne tik gyventi, bet ir surasti savo laimę. Buvo sunku, faktas. Bet aukotis teko. Po to laiko, ragana neprisileido nieko, toliau "saugojo" savo statusą kol nesusipažino su dar vienu nutruktgalviu. Neapsigaukite tarp jos ir apkalbamojo raganiaus nieko rimto nebuvo. Juos siejo aistra ir galios troškimas. Jie naudojosi vienas kitu ir viskas buvo gerai, kol ir tas buvo nudabotas Katherine Pierce. Skaudu nebuvo, juk jokie stiprūs ryšiai jų nesiejo tačiau ragana ir vėl liko viena prieš visus. Kurį laiką dingusi iš akiračio (nesislapstė, tiesiog reiškėsi mažiau), kurė atitinkamą planą, kuris paaiškės laikui bėgant kaip pilnai atsikratyti dar vienos netinkamos "piktžolės". O žinant šią raganiūkštę buvo aišku, kad susidorojimo planas nebus paprastas. Tad leisdama dar vieną dieną kupiną piktų kėslų mergina leido laiką savo namuke apsuptame miško. Tessa nebuvo miesto žmogus, vertino labiau tai, kas gyva, (kad ir kaip keistai, tai skambėtų), o ne tai kas perpildyta reklamomis ir naujomis technologijomis. Vartydama senovę dvelkiančią knygą, kurios puslapiai buvo išraižyti mirusia kalba, ragana nelaukė svečių, mat buvo labiau suinteresuota, savais tikslais. Ilgais pirštais, švelniai it tai būtų didžiausias turtas braukė per tekstą, įsimindama svabią informaciją. Visą patalpą buvo apgaubusi tamsi tyla, tik kartais pasigirsdavo spragsėjimas, kurį leisdavo žvakių liepsna.

by **Silvanus Ambrose** Antr. 09 06, 2016 11:33 am

Netrūkus po to, kai įvyko ilgai tikėtasis susitikimas su Elissa Ambrose, Silas taip ir nepasibodėjo atsisakyti savo pradinės minties ir išvykti ten, kur „nebuvo laukiamas“. Kelionė baltos spalvos greitaeigiu automobiliu, netrūko tiek ir ilgai. Pavyko surasti vietą, kur šiuo metu egzistavo Qetsiyah Bennett. Visai nenustebino tas faktas kad moteris laikėsi kaip galima toliau nuo judraus miesto, kažkokiame užkampyje, kur gyvą sielą buvo įmanoma pamatyti tik miško gyventojų kūnuose. Iš dalies tai buvo galima pagirti, mat jos nuotraukos nebuvo įmanoma rasti internete, ji neturėjo kokių nors socialinių tinklų, kur užtektu paspausti „poke“ ir žmogus oš karto atsilieptu į kvietimą. Kad ir kokią nučiuožusią šią tamsiaplaukę laikė Ambrose, ji figūravo šiame laike geriau nei jis. Tačiau kur buvo visą ko pradžia? Ar tai aktualus klausimas?
Daugiau nei prieš 2000 metų, kuomet dangų perskrodė mėnulio jaunatis, ypatingo grožio sode susirinko stipriausiai ir labiausiai žinomi vikanai. Visi kantriai laukė numatytosios „meilės priesaikos“ išsakymo, kuris suvienytu du ypatinguosius magijos pasaulio atstovus į vieną šeimą. Tą naktį prie priesaikos altoriaus, tiek Silas, tiek Qetsiyah turėjo iš palaimintosios taurės išgerti nemirtingumo eleksyrą, kuris vainikuotu jų „jausmus vienas kitam“ nesibaigiančiai amžinybei. Šis skystis buvo kurtas ilgai, bei dalinai toks bendradarbiavimas ties vienu konkrečiu dalyku, Ambrose nuoširdžiai patiko. Tačiau, būtina paminėti tai, kad išrinktosios poros kėslai buvo visiškai skirtingi. Tuo metu, kuomet burtininkė tikėjosi amžinos laimės, Silas viso labo išnaudojo josios sugebėjimus, žinias ir paveldą. Beveik nuo pat pradžių, jo planas buvo sukurti nemirtingumo eliksyrą, bei išgerti jį su kita moterimi, o vėliau pasprukti nuo viso to keisto egzistavimo į pasaulio pakraštį. Tačiau visam tam reikalui buvo būtinas bandomasis asmuo, tas kuris išbandys eliksyrą pirmasis. Silas net nenutuokė kad šis „mėšlas“ padarys iš žmogaus visišką, nepataisomą monstrą. Visa laimė kad tuo pačiu metu, dar prieš „santuokos įžadų“ įprasminimo į šeimą sugrįžo Sevastianos. Ne vien pačiu netinkamiausiu metu, bet dar su reikalavimu iš Livianos ir Marcios atimti visus raganiškus sugebėjimus. Tai papiktino visus buvusius namuose, turint omeny kad visi kuo seniausiai laukė naujosios kartos vikanų. Elissa buvo paskelbta žuvusi, Silas nebuvo suinteresuotas šeimos pagausėjimu, ir tik vienas Sevastianos buvo pakankamai teisingas, kad į pasaulį paleisti dar vieną Ambrose palikuonių kartą. Horatius pasirūpino mergaitėmis, jas pasiimdamas sau, o Silas savo ruožtu aptiko tą, „bandomą triušį“ kurio jam reikėjo. Velniai griebtu, jis ir pats neįsivaizdavo kad ir vėl kažkas paeis netinkamai. Nes po tam tikrų apeigų, jis buvo šokiruotas visos tos nemirtingumo kainos. Sevastianos pavirto monstru, kuris nepasibodėjo pulti brolio, kurio visa savo turima širdimi neapkentė. Turėjo tam priežastį ir ne vieną, niekas jo nekaltina. Silas vargais negalais ištrūko iš uolėtosios aplinkos, kur laikė savo brolį, tiksliau padarą kuriuo jis virto. Aplinkiniams pasakė kad miške buvo užpultas vilkų klasės atstovo, ir tik Qetsiyah leido žinoti visą tiesą. Norėjo atmesti visą tą nemirtingumo burtą, kuomet moteris visgi laikėsi savo, patikindama Ambrose kad sugebės rasti būdą kaip pakeisti šį burtą, patobulinti. Žinoma širdį skaudėjo dėl to ką padarė, bet ne taip stipriai, kad imti ir bandyti taisyti situaciją, kuomet pats finalas buvo prieš akis. „Patobulintas“ eliksyro variantas buvo paruoštas, tačiau tuomet kai Qetsiyah tikėjo kad jis yra laikomas ant altoriaus padėtos dėžutės, iš tikro buvo pasidalintas tarp tikrų įsimylėjėlių. Amara sugėrė eliksyrą pirma, Silas delsė, vien todėl kad buvo pasirengęs grįžti į katakombas, kuriuose tam tikru metu buvo laikomas jojo vyresnis brolis, konkrečiau jo pavidalas į kurį buvo įsigyvenęs demonas. Ambrose buvo reikalingas jo kraujas, ne vienos iš dukterų, ne jo paties asmeniškai, konkrečiai švaraus Sevastianos raudonojo skysčio. Nusigavo iki numatytosios vietos, ir kažkokiu, mistiniu būdu visgi gavo tą dalį brolio kraujo, kurio jam taip desperatiškai reikėjo. Tą naktį vyras apsilankė ir Saloninos Varias namuose, kuomet su didžiausiu pasimėgavimu (jis nėra visai stabilus, ir ne visuomet suprantamas), atėmė iš šios viską, ką ji turėjo. Atėmė viltį, atėmė gyvenimą – įkalindamas kažkokioje laiko ir erdvės kilpoje, iki pat tos akimirkos, kuomet norės kad ji atsimerktu, kad gimtu visų laikų galingiausias varlokas. Qetsiyah kartu su ceremonijos svečiais laukė Silas pasirodymo, kuris taip niekada ir neįvyko. Moteris apie išdavystę sužinojo greitai, tai kad buvo panaudotas nemirtingumo burtas, išdavė gamta. Visos gėlės, visi sodai akimoju ėmė vysti, pūti. Ji žinoma išsiaiškino ir tai kas būtent buvo ta kita moteris, su kuria josios pažadėtasis kando išdavystės vaisių. Amara, josios patikėtinė. Kerštas buvo negailestingas, ir net tuomet kai ji su didžiausiu pasimėgavimu teškė į veidą Silui tai, kad jo mylimosios nebėra, kad jis dar turi galimybę apsimesti kad viskas yra gerai, kad jie du dar gali būti „laimingi kartu“. Silas atsakymas buvo vienareikšmiškas, „Aš verčiau praleisiu amžinybę pragarę, valydamas kiaušinius pačiam velniui, nei būsiu su tavimi!“. Visiškai iš nevilties, mat laiko trūko, ir jis pats nebuvo tikras kad Amara iš tikro yra mirusi. Qetsiyah buvo per daug klastinga, kad viską surežisuotu kaip akimirkos spektaklį, tai turėjo būti kažkas amžino, kažkas kas priminu Ambrose apie tai, ką jis padarė prieš josios valią. Jis išgėrė nemirtingumo kapsulę, prieš pat Qetsiyah akis, tačiau visą ko procesas nebuvo toks pat, koks nutiko su Sevastianos. Pritrūko laiko, kuomet Ambrose nusiplėšė vis dar neužsitraukusios žaizdos, kurią jam kakle paliko Sevastianos. Skausmas buvo agoniškas, jis kilo tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Atrodė kad bet kurią akimirką jis užsiliepsnos, sudegs kaip nieko verta šiukšlė. Dviem pirštais jis stipriai sukibo į žaizdos vidų, pradurdamas visus pakeliui pasitaikančius audinius. Sugavo tą storąją miego arteriją, ir nieko nedelsdamas „išplėšė“ ją lauk. Kraujas šliukštelėjo ant „nuotakos“ veido, aprangos. Tą naktį mirtingasis, tikrasis jis, mirė, tiesiai ant Qetsiyah rankų. Prabudus viskas atrodė kitaip, jis buvo kitoks. Ir net tuomet kai jo pažadėtoji bandė pataisyti situaciją, viskas darėsi kur kas blogiau. Ir vienintelė išeitis liko palaužti jo valią. „Ateis diena, kai tu grįši pas manę, klūpėdamas ant kelių ir maldaudamas atleidimo“, iš esmės tai paskutiniai žodžiai, kuriuos Silas atsimena prieš tai, kuomet jo kūnas buvo „uždarytas“ tam tikro pobūdžio akmeningame „karste“. Jo kaklą spaudė „apykaklė“ iš kristalų, atimančių visas turėtas galias. Kūnas galiausiai buvo magijos pagalba pradangintas seniausio ir giliausio vandens telkinio dugne. Paskirtas amžinai kančiai, be galimybės sugrįžti atgal. Ir tik prieš 500 metų, Ambrose buvo iškeltas į sausumą. Archeologai surado labai įdomiai atrodantį akmens luitą, kuris pasirodė nebuvo tuščiaviduris. Rentgeno aparatai patvirtino jaunos ir perspektyvios komandos spėjimus, ir galiausiai minėtasis akmeninis „sarkofagas“ buvo pravertas. Tačiau tai ką jie ten pamatė, nustebino net daug mačiusius. Kūnas, kuris buvo sudžiuvęs kaip slyva, tačiau niekaip nesugadintas vandens, kuriame jų spėjimais praleido daugiau nei tūkstantmetį. Jauna šviesiaplaukė norėjo nuimti nuo mumifikuoto asmens apykaklę, detalesniems tyrimams, kuomet visiškai atsitiktinai įsipjovė pirštą. Užteko vis kelių lašų kraujo, kad negrįžtamas procesas įgautu destruktyvų ėjimą. Apykaklę nuėmė, tačiau vos nusisukusi kad padėti šį daiktą ant stalo, atsigręžus „sudžiuvusio asmens“ nebe rado. Dar kelios minutės ir beveik visa archeologų komanda buvo išskersta be jokios priežasties, be jokio pasigailėjimo. Tai buvo vienintelis kartas, kuomet Silas „maitinosi“ vadovaudamasis dabartinėmis vampyrų taisyklėmis. Vėliaugi kiekviena savo būties diena šlykštėjosi, bei įdėjo be proto daug pastangų į tai, kad būti nemirtingu vikanu, nei kad „vampyru“, nemirtingu krauju mintančiu padaru kuris tik su laiku įgavo tokį pavadinimą.
– Prabėgo daugiau nei pora tūkstantmečių, o tu vis dar tokia pat apgailėtina atsiskyrėle, Qetsiyah. – Apie šį susitikimą Silas galvojo labai daug, įsivaidavo galybę scenarijų kaip susidoros su moterimi, kurią kadaise pasinaudojo savo tikslams įgyvendinti, neįvertindamas jos pačios sugebėjimų. Panieka puo puikiausiai atsispindėjo jo žodžiuose, kaip ir dalis pasidavimo, su kuriuo atvyko į josios namus. Priešingai nei ankščiau, jis neplanavo daryti kokio nors didelio savo pasirodymo šou, nematė prasmės fiestos rengime, kuomet atėjo su konkrečiu pasiūlymu, kuris žinoma kad turėjo ją pradžiuginti. Bet iki to įvardinimo, dar turėjo ne vieną planą. Keista, kad tais laikais po atgimimo, kai jis neturėjo nieko, iš dalies vis dar turėjo ją, šią nučiuožusią moterį. Galima sakyti bet ką, tačiau savo laiku ji dalinai žavėjo Ambrose, ne kaip mylimas asmuo, bet kaip pagarbos nusipelnanti vikanė, turinti potencialo kur kas daugiau, nei leido tai matyti kitiems. Sau už nugaros uždarydamas duris, vyras žengė į vidų. Apėmė labai keistas jausmas, lyg ta pati istorija pasikartotu dar kartą. – Tik nereikia lia lia apie tai, kad tu ilgai laukei kada paršliaušiu pas tave, prašydamas atlaidos. Ta diena niekada neišaus, gali savo iškrypusias fantazijas susikišti iš kur tik išlenda. – Prunkštelėdamas, vikanas tęsė. – Aš čia tik dėl vienos priežasties. Geruoju ar piktuoju, tu pasakysi kur yra Amara.

by Sponsored content