NAMELIS #003:

by **Gabriel Gotham** Kv. 09 27, 2012 3:32 pm

NAMELIS #003:

by **Andrea Argent** Kv. 03 24, 2016 4:33 pm

*Po tam atitinkamo laiko tarpo kuomet merginos gyvenimas dar vieną kartą apsivertė aukštyn kojomis, ji bandė priprasti prie savo naujojo "aš". Susigyventi su vilkolakės prigimtimi, išmokti naujų gudrybių ir nepasiduoti silpnumui. Andrea nuo pat vaikystės nemėgo būti nuo ko nors priklausoma, todėl stengėsi visko išmokti pati, nenorėjo niekam likti skolinga. Keista buvo tame, kad tapimas hibride fiziškai jai buvo daug paprastesnis, nei tapimas vampyre. Aišku, ji taip ir nepamiršo pirmosios žmogiškos aukos, to jauno vaikinuko, kuris ne laiku ir ne vietoje pasitaikė ten, kur nereikėjo. Išjungdama telefoną, mat šiandien norėdama pabūti viena, tiksliau pabėgti nuo visų kaip tai darydavo dar būdama žmogumi kuomet jausdavosi blogai "pasislėpė" užmiestyje, esančiuose nameliuose. Tiksliau tame viename numeris 3, kur dažniausiai praleisdavo laiką nenorėdama būti rasta. Iš pat ryto nukeliaudama į kapines, aplankyti seno draugo (Briano) kapo. Visgi šis žmogus buvo vienas iš nedaugelio, kuriuo mergina galėjo pasitikėti ir jausdama draugo trūkumą, jauna hibridė aplankydavo žuvusiojo kapą. Iš karto po šios kelionės, grįždama į savo slėptuvę, pradaro namuko duris įžengdama į nedidelį, tačiau tvarkingą ir senovę dvelkiantį kambariuką. Jausdamasi kaip niekad keistai, nei rami, nei nerami, tamsiaplaukė pradaro verandos duris, bei įsitaiso ant centre pastatytos kėdės. Užsidegdama cigarete (taip, ji taip ir neatsikratė šio pomėgio) nukreipė žalias akis į žvaigždėtą dangų paskęsdama savo mintyse. Leisdama sau apsvarstyti viską. Kuo ji buvo, kuo tapo, ko jai trūksta ir ko iš tiesų nori širdis*

by **Samantha Lumière** Št. 03 26, 2016 1:38 pm

Tikriausiai pasakyti kad klaidžiojimas po savo pasąmonės labirintus atsiliepė originalaus vampyro charakteriui, būtu tas pats, kas nepasakyti visiškai nieko. Nuo akimirkos, kuomet jis priverstinai buvo sugrąžintas į realų gyvenimą, jis stengėsi parodyti kad niekas nepasikeitė. Tačiau ne veltui yra sakoma, kad akys yra sielos veidrodis. Jis dar tebeturėjo savo "sielą", jei galima taip pasakyti, tačiau akys buvo papilkėjusios, tarytum jis būtu pasiruošęs mirti per amžių amžius (jokio spoilerio, tiesiog samprotavimas). Toks dalykas greičiausiai būtu atnešęs ramybės jausmą daugeliui iš tų, kurių gyvenimus vienaip ar kitaip buvo palietęs nemirtingasis. Bet viena, konkreti, asmenybė, vis dar vertė jį gyventi toliau. Būdamas perdėtai atsargiu ir apgalvojančiu šimtus žingsnių į priekį, jis kurį laiką praleido izoliavęs save su vyresne seserimi, kuri priešingai nei dauguma burtų asmenų, galėjo pasigirti tūkstančio metų patirtimi ir galingiausių raganių mokymais. Tai kas galiausiai jam buvo susakyta, galiausiai leido padaryti savo sprendimus, susidedant visus tinkamus taškus ant "i". Beliko tik pilnai apsispręsti ar jis yra pakankamai stiprus, kad gebėti kovoti prieš save patį, kad tesėti kadaise ištartus žodžius, kad jis neleis kad jai kas nors atsitiktu. Kartą matydamas kaip Andrea miršta ant jo paties rankų, jis neketino leisti kad tai turėtu bent menkiausią galimybę realizacijai. Ji tam tikru metu tapo jam tokia pat reikalinga, kaip oras yra reikalingas gyviems plaučiams. Stovėdamas tolėliau nuo namelio, kurio verandoje buvo įsitaisiusi išraiškingų veido bruožų savininkė, jis buvo pečiu pasirėmęs į storo kamieno ąžuolą. Mėnulio šviesa, kuri krito ant tamsiaplaukės veido, atrodė tobulai. Ji atrodė taip, tarytum būtu tobula. Nemirtingo vampyro veide pasirodė ganėtinai pastebima šypsena, ir jis įtraukė oro į savuosius plaučius, tarytum norėtu žengti svarbiausią žingsnį savo gyvenime. Tačiau kažkokia nematoma jėga paprasčiausiai neleido jam sugadinti šios ypatingos akimirkos. Jos oda atrodė blyški šiame apšvietime, o veidas buvo paskendęs dūmuose nuo cigaretės. Tamsūs plaukai buvo kedenami švelnaus vėjo, kuris žaidė jos sruogomis it tai būtu senovinis, tačiau prabangus muzikos instrumentas. Originalusis tiesiog mėgavosi šia ramybės akimirka, pamiršdamas apie visas problemas, kurios pastoviai spaudė jo pečius. Nesibaigiantis karas, kuris tikriausiai tęsis dar ištisus tūkstantmečius, bei žinios apie pražūtingas pranašystes išgaravo kaip tie patys dūmai, kurie sklido iš Argent plaučių, jai iškvepiant. Žvelgiant į tamsiaplaukę, originalaus vampyro mintyse kilo paprastas klausimas, ar ji bent nutuokia kokia ypatinga iš tikro yra? Ir būtent šią akimirka, jis puikiai suvokė tiesą, kurią taip baiminosi pripažinti. Ji yra ta priežastis, dėl kurios jis galėtu atsitraukti nuo savosios užduoties, kurios laikėsi visą savo egzistavimo laiką. Jei ji ir jo šeima būtu skirtinguose pasaulio kraštuose ir jiems grėstu mirtinas pavojus, jis nesvarstydamas pasileistu jos pusėn. Ši tiesa, tokiam asmeniui kaip Elijah Mikaelson, buvo protu nesuvokiama. Nes kiekvieną kartą prieš tai, bandydamas atrasti savą asmenį, jis galiausiai desperatiškai pasirinkdavo savo šeimos narius. Ir tik vienintelis dalykas trukdė jam pasiduoti troškimams, kurie buvo akivaizdus nuo pat pirmosios jų pažinties dienos. Tuomet, kai jis stengėsi iš dalies apsaugoti Elena Gilbert, bei parūpinti savo broliui gyvą "kraujo donorą" hibridų kūrimui. Jų susitikimas buvo visiškai atsitiktinis, ir galima prisiekti, kad tuo metu žmogumi buvusi tamsiaplaukė jame nematė nieko daugiau, kaip griausmingai pagarsėjusį, vyresnį jos mylimo, brolį. Ir kaip gi viskas susiklostė dabar? Jis niekuomet nebuvo desperatišku romantiku, kuris šauktu visam pasauliui apie savo jausmus, iš tikro jis net ne visuomet sugebėdavo tai ištarti tinkamai moteriai. Tai lyg prieštaravo jo paties charakteriui, bet, tai buvo matoma. Ir tuomet, žodžiai paprasčiausiai netekdavo bet kokios reikšmės. Ir grįžtant prie priežasties, kuri vis dar spaudė jo smilkinius, buvo tai, kad jis baiminosi, to, kad kuomet jo jaunėlis brolis pagaliau ateis į protą, susigrąžindamas savo žmogiškumą, ji net nesvarstydama sugrįš ten, kur pirmiausia buvo atidavusi savo širdį. Ir nors mergina ne kartą buvo padariusi savo sprendimą, kažkur galvoje esanti "kirmėlė" vis dar neleido jam visko priimti taip, kaip yra. Jis sujudėjo, tačiau vampyro krustelėjimas buvo beveik negirdimas. Tačiau vėl būdamas sustabdytas, jis nuleido savas akis. Vaizdas, kuris neleido jam žengti lemtingo žingsnio, privertė atsisukti atgal į kelio pusę. Originalusis neigiamai supurtydamas galvą, visgi pasuko į priešingą pusę, nuo tamsiaplaukės. Taip ir nepasakydamas nieko, ką ketino tūkstančius kartų, po to, kai moteris rizikavo viskuo, kad jis vėl būtu "gyvas".

by **Cato Alexander** Št. 03 26, 2016 1:52 pm

Paaiškinti kodėl jis pasirodė būtent čia, buvo pakankamai sunku. Ar tai buvo dar vienas noras kirsti broliui per trapiausią vietą, ar tai buvo nepaaiškinamas noras pamatyti čia "pasislėpti" bandžiusią tamsiaplaukę, liko labai didele paslaptimi. Tačiau negalima sakyti, kad originalusis vampyras nežinojo kad be jo esybės čia nebuvo daugiau nieko. Surasti vietą, kurią mergina laikė slapta nebuvo sunku, ypatingai atsižvelgus į tai, kad pastaruoju metu, Mikaelson šeimos nariai turėjo akis ir ausis visur, kuri tik jie panorėdavo. Viskas buvo kontroliuojama vienos šeimos, kuri palaipsniui ėmė užsitarnauti savo vardą, dar kartą. Jie buvo negailestingi, nesuteikiantis antros galimybės ir viską galintis padaryti vardan vienas kito saugumo. Nors pripažinkime, jie niekino vienas kitą, tarytum būtu didžiausiais priešais. Trukdė "laimės" apsilankymui namuose, mat taip būdavo kur kas lengviau egzistuoti. Juk ne veltui visad buvo sakoma kad meilė (ar kiti panašaus pobūdžio jausmai) yra didžiausia vampyrų silpnybė. Kuomet originalusis vampyras leido sau pasirodyti iš už namelio kampo, jo žvilgsnis akimirksniu sustojo ties ant kėdės įsitaisiusia mergina: - Norėdama pasislėpti nuo pasaulio, turėtum geriau rinktis vietas. Kitaip, gali atsirasti asmuo,
Lyg netyčiomis, rankos mostu nurodydamas save, jis pratęsė savo pradėtą kalbą: - Kuris pažįsta tave geriau, nei gali tai įsivaizduoti. Ir atsižvelgiant į tai, kad aš atsidūriau pačiu tinkamiausiu metu, manau kad neprieštarausi, jei palaikysiu kompanija? - Atsitraukdamas nuo užkampio, prie kurio stovėjo, įžūloko būdo vampyras iš karto pasiekė savo buvusią, kuomet pasiremdamas į turėklus, aplink verandą, iš savo švarko kišenės ištraukė plečkutę, kuri buvo pripildyta tauriu gėrimu. Įtraukdamas oro į savuosius plaučius, jis neskubėdamas, prasitarė:
- Vardan senų laikų? - Šiek tiek palenkdamas galvą, jis pasistengė veide išreikšti savitą šypseną: - Nagi nesikuklink, atsimenu kad tau patiko.

by **Andrea Argent** Št. 03 26, 2016 5:05 pm

*Mintimis nuklysdama labai toli, dar į tuos laikus kuomet buvo žmogus, kuomet gyvenimas buvo visai kitoks. Nebuvo jis lengvas, merginai visada teko susidurti su sunkumais, su kaltės jausmu dėl motinos mirties, galiausiai kiek problemų ji buvo pridariusi žmonėms kuriems ji nuoširdžiai rūpėjo ir kurie jos vis tiek nepaliko net po visokiausių nesąmonių, kurias ji iškrėsdavo. Kelių iš artimiausių jau nebeliko gyvųjų tarpe ir būtent dabar, būdama viena mergina pajuto jų trūkumą. Jai taip pat trūko ir tų, kurie buvo gyvi, tačiau pastaruoju metu bendravimas buvo sustreikavęs. Matyt tokiomis akimirkomis pradedi suprasti ką iš tiesų nori matyti šalia savęs ir kiek iš tiesų tos reikšmės turi pati. Pakeldama akis į žvaigždėmis nusietą dangų, žaliaakė vampyrė šypteli įprasta gudrumo prisotinta kampinio pobūdžio šypsena. Užgesindama cigarete į peleninę, ji išpučia paskutinius dūmus iš plaučių. Iš džinsų kišenės ištraukdama savo mobilųjį telefoną, pagaliau jį įjungia su tikslu susisiekti su ypatingu asmeniu, kuris jos gyvenime, kaip be pasukus tačiau paliko didžiulę žymę, kurios ji paprasčiausiai negali, o ir nenori panaikinti, mat jis jos gyvenimą apvertė šimtas aštuoniasdešimt laipsniu kampu. Po paskutinio įvykio su Elijah, Andrea jo daugiau taip ir nematė, tai buvo draudžiama. Tačiau ji visada domėjosi kaip jam sekasi, kokios yra pasekmės. Ji nebuvo su juo, tačiau tuo pačiu niekada jo neapleido. Ir būtent dabar, ji buvo surinkusi jo telefono numerį, tam, kad nutraukti laukimą. Kažkur netoliese Argent nepriekaištinga klausa užfiksavo šlamėjimo garsą. Akys kaip tik pasisuko į tą pusę, tačiau nakties tamsoje ji neįžvelgė nieko, nors ištobulintas savisaugos instinktas leido suprasti - ji nėra viena. Pakildama nuo sėdimos vietos, ji atsistoja įsistebėdama būtent į tą vietą, kur stovėjo Elijah. Tamsumoje ji jo neįžvelgė, deja... nors per jos visą kūną perbėgo tas keistas nepaaiškinamas šiurpuliukas... Pakilęs vėjas tik dar labiau žaidė tamsiais, tačiau natūraliai banguotais merginos plaukais. Pasidarė vėsu, tad vedama instinkto, ji apkabino save aplink liemenį, o tuomet įsivyravusią tylą užgožė iki kaulų smegenų pažįstamas vyriškas balsas. Pasisukdama į buvusio mylimojo pusę, Andrea susiaurina akis, o galvą palenkia link kairiojo peties* - O kas būtų jei pasakysiu, kad prieštarauju? - *Kilstelėdama antakius, nužvelgia pasirodžiusį vaikiną, kol Andreos veide pasirodo jai būdinga, dviprasmiška šypsena. Nevarydama jo lauk, galvos gestu parodo, kad šis gali jaustis kaip svečias* - Nutiko kas nors? Ar tiesiog šiaip užsinorėjai mane pamatyti, Kolai, m? Nes netikiu, kad susiradai mane tam, kad išgerti už senus laikus - *Kaip tik ant žodžių, išraiškingai kilstelėdama vieną antakį pasičiumpa tą plečkutę, pripildyta alkoholiu, atsuka kamštuką, bei kilsteli į viršų netrukus tai pakomentuodama * - Nesikuklink? Rimtai? Imu abejoti, kad pažįsti mane taip gerai, kaip tai teigi.

by **Cato Alexander** Sk. 03 27, 2016 6:45 am

- Tokiu atveju man reikėtu tave surakinti grandinėmis ir priversti pakęsti mano būvimą čia, kol nebaigsiu sakyti tai, dėl ko pasirodžiau. - Jo kalbos tonas atrodė griausmingai, ir galima buvo kažkuriuo metu įtarti, kad jis nebuvo linkęs juokauti. Viską išsklaidė tik monologo pabaigoje pasirodžiusi šypsena, kuri akimirksniu nubloškė tai, kas ir kaip buvo susakyta prieš tai. Jis nesistengė išstovėti ramiai ir tiesą pasakius, kaip ir visuomet negebėjo nustygti vienoje vietoje, daugiau nei kelias minutes. Merginai sutikus su pasiūlytu gėrimu, originalusis vampyras labiau pasirėmė į turėklus, užimdamas pusiau sėdimą poziciją. Keli rankos sujudimai, ir tarp trijų pirštų atsidūrė cigaretė, kurios jis nesivargino prisidegti. Tai greičiau buvo niekur nedingęs įprotis, kurio jam nepavyko atsikratyti iki galo. Jis nebe svaigino savęs cigaretės dūmais, tačiau mėgdavo išlaikyti iliuziją, kad rūko. Lūpos buvo suskilinėjusios nuo to, kad originalusis nespėjo pasimaitinti, prieš pasirodydamas pas savo pašnekovę. Palaikydamas lūpų odos drėgmę, tamsiaplaukis vampyras liežuviu perbraukė per jas, kaip tyčia nukreipdamas savo akis į pašnekovę, kuri tuo metu buvo nutilusi: - Neseniai supratau kad mes išsiskyrėme ne pačiais gražiausiais žodžiais, tiksliau veiksmais. Todėl dabar būtu pats laikas pataisyti šią situaciją, atsižvelgiant į tai, kad norim to ar ne, tačiau būsime surišti per amžių amžius. - Omeny turėdamas ne vien tai, kad mergina akivaizdžiai priklauso jo kraujo linijai, bet ir tai, kad pastaruoju metu ji tapo ypatingai mėgstama jo šeimos narių. Kas iš pažiūros atrodė keistai, nors ir turėjo pakankamai suprantamą paaiškinimą. Jau nuo seno jo šeimos vyrai pasirinkdavo konkrečią asmenybę, kuri atimdavo visą jų susidomėjimą. Keista buvo tik tai, kad priešingai nei ankščiau, Andrea nebuvo priklausoma nuo antrininkių prakeiksmo, kuris taip vyliojo originaliuosius. Ji buvo ypatinga, tačiau visai kitaip, nei tai galėjo pasirodyti nuo pat pradžios.
- Primeskime, kad mes ir toliau kabinsime vienas kitą per dantį, profilaktiškai. Tačiau, noriu kad žinotum, kad aš ištaisysiu savo klaidą, kuomet pasielgiau netinkamai, kai tu praradai mirtingumą. Aš būsiu šalia, kai tau to reikės labiausiai. Galu gale, net man naudinga turėti tave savo pusėje, kad ir kaip dažnai nesinori to pripažinti. Ypatingai dabar. - Įtraukdamas oro į savuosius plaučius, originalusis perėmė indą su gėrimu, kurį buvo atsinešęs su savimi. Palenkdamas jį į savo pusę, vampyras sudrėkino tauriu gėrimu savo gerklas, kaip mat pratęsdamas pradėtą kalbą, kurios jis akivaizdžiai nenorėjo kad ji pertrauktu, bent jau ankščiau laiko.
- Į miestą grįžta pirmieji. - Įtardamas tai, kad jo kalba gali sukelti susidomėjimą, jis pasuko savo akis į pašnekovės pusę, it specialiai išlaikydamas dramatišką tylą, prieš paviešinant tai, kas atrodo ir buvo svarbiausia viso šio pasirodymo dalimi:
- Tuo metu, kai man pirmą kartą suvarė magišką durklą į paširdžius ir išsiuntė keliems šimtams metų atostogauti karste. Du mano broliai ir Rebekah, padarė neįtikėtinai didelę kvailystę, manydami kad gali sukurti savą armiją vampyrų, kurie galiausiai pasiims visą tėvo pagiežą ant savęs. Elijah netgi sukūrė legioną, kur buvo garbinamas it būtu pats Dievas. Galiausiai tėvas surado visą tą laimingą pasaulėlį, kurį jie taip desperatiškai sukūrė. Išžudė didelę dalį tuometinių vampyrų... Kaip stipriai manai niekina maniškius tie, virš tūkstančio metų gyvenantys padarai, kurie buvo įtikinti tuo, kad jie ir yra Elilah, Niklaus ir Rebekah? Taigi, jie sugrįžta kad gauti savo galimybę atkeršyti arba... - Tvirčiau tarp pirštų suspausdamas cigaretės filtrą, jis vėlgi užminė dar vieną mįslę, kuri tik dar labiau viską supainiojo:
- Tai turi kažką bendro su pranašyste, kurią regi mano neaišku iš kur atsiradusi sesuo. Todėl aš čia žinoma ne be priežasties... - Staiga dirstelėdamas į kadaise stipriai mylėtą moterį, jis ištarė tai, kas jam buvo neįtikėtinai sunku: - Žinodamas koks buvo tavo gyvenimas, visuomet suvokiau tai, kad esi labai stipri, viena iš nedaugelių. Bet niekuomet nelaikiau tavęs "karaliene". Ir čia ne pasakos vaikams įvardinimas. Tu savaip ypatinga kiekvienam iš mano šeimos narių. Ir kadangi tu pasirinkai tai, ko nori tu. Esu čia tam, kad būtum jo "karaliene". Nes dabar, kaip niekad esi reikalinga ten, nuo kur tave bando atstumti saugumo sumėtimais. - Be menkiausios nuoskaudos, pasistengdamas nutaisyti kaip galima nuoširdesnę išraišką, jis pratęsė: - Andrea, net aklas pamatytu kad esi labai neabejinga mano broliui. Ir tai kad juo susižavėjai, buvo matoma nuo pirmos jūsų pažinties dienos. Tai gal pagaliau meskim visus tuos principus į šalį ir važiuojam namo. Ten, kur tu ir turėjai būti nuo pat pradžios? Ir tikrai ne šiame mediniame namelyje, toli nuo tų, kuriems esi reikalinga.

by **Andrea Argent** Sk. 03 27, 2016 10:01 am

- Mmm, būtų įdomu pamatyti tavo pastangas tai darant. - *Vis dar neatitraukdama žalios spalvos akių nuo Mikaelsono, mergina išraiškingai sužaidžia antakiais, kilstelėdama juos į viršų. Šis vyras niekada jai nekėlė baimės jausmo, buvo išlikęs tik nepasitikėjimas, atsižvelgiant į pastaruosius gyvenimo įvykius. Vampyro jausmų atsisakymas davė užuominą, kad šis yra neprognozuojamas. Vyro veide nelauktai pasirodžiusi šypsena sulaukė atsako. Ji nesijautė prieš jį nepatogiai, net atvirkščiai, jautėsi savimi. Leisdama jam išdėstyti savo pasirodymo priežastis, mergina neskubėdama įsitaisyti kėdėje, prieina prie medinių turėklų į kuriuos pasiremia. Prieš akis vis dar buvo atsivėręs naktinės gamtos vaizdas* - Tik nesakyk, kad nori manęs atsiprašyti. - *Išlaikydama savo kandų charakterį, vampyrė specialiai patraukia vyrą už danties, kol galiausiai leisdama jam pratęsti mintį, pakeičia pozicija. Šonu pasiremdama į turėklus, sutelkia dėmesį konkrečiai į originalųjį. Jo žodžiai matomai įtakojo merginą. Tad nenorėdama to parodyti, ji dar kartą leido sau pasimėgauti stipriuoju gėrimu, kuomet galiausiai nuleidžia akis, norėdama jas paslėpti. Tuo metu, kai jauna mergina tapo vampyre, Kolas jai buvo reikalingas labiau nei kas kitas. Ji žinojo, kad galėjo pasikliauti tik juo, pasitikėjo tik juo ir nuoširdžiai norėjo būti su juo, ne veltui jis buvo pirmasis asmuo, kurio ji desperatiškai ieškojo. Tačiau viskas ką gavo buvo vienatvė, pamokos kurias išmoko pati, klaidos, su kuriomis teko susitaikyti. Nenorėdama per daug parodyti, kad šią nuoskauda ilgai nešiojosi širdyje, ji taip ir nepakėlė akių į vyro veidą* - Ir kas privertė tave pakeisti nuomonę? Paskutinį kartą man leidai suprasti, kad didžiuojiesi savo poelgiu, nes tai leido man tapti tuo, kuo esu dabar. - *Jo išsireiškimas, kad bet kuriuo atveju merginą turėti savo pusėje jam yra pravartu, neigiamai supurto galvą, kol galiausiai šypteli. Dabar jau išdrįsusi pakelti žalios spalvos akis į taip gerai pažįstamą vyriškio veidą, jau buvo pasiruošusi pasireikšti, kol išsakyta informacija privertį susistabdyti. Andrea nežinojo nieko apie pirmuosius, kas jie tokie ir kokią įtaką turi. Leisdama jauniausiam iš Mikaelson šeimos brolių pilnai išdėstyti viską, pilnai atsitraukia nuo turėklų* - Jūs esate vieni iš stipriausių ir esate taikinys daugumos taip vadinamųjų priešų. Tačiau nei vienas iki šiol jums neteikė grėsmės. Kuo ypatingi yra pirmieji? Jie turi ginklą prieš jus? Papasakok man daugiau apie pranašystę, nes kol kas nesiriša niekas. - *Suraukdama antakius keistai priima faktą ties Elijah norą būti Dievu, ji niekada jo nematė kaip garbėtroškos, todėl atrodė, kad Kolas kalbą ne apie jį vyriausiąjį brolį, o labiau apie Klausą. Leisdama jam toliau kalbėti, lieka permušta ir sekančių žodžių, pakeldama akis į jį, iš nuostabos kilsteli antakius. Jai neatrodė, kad kalba su tuo pačiu asmeniu, kurį pažįsta, kuris pastaruoju metu su ją ginčydavosi, "puldavo". Dar kartą neigiamai supurtydama galvą, perklausia* - Kas po velnių esi tu ir ką padarei Kolui? - *Andrea žinojo, kad šis originalusis buvo išjungęs jausmų mygtuką. Nepatikliai stebėdama priešais esantį, bandė jo veide įžvelgti tikrąją tiesą. Atrodė taip, lyg jis atiduotų ją savo broliui. Nekeisdama žvilgsnio krypties, mergina neigiamai supurto galvą* - Aš nesu karalienė. Tačiau esu viena iš jūsų. - *Užstrigdama, užverčia akis bei trumpam susistabdydama pradeda "krapštytis po kišenes ieškodama cigarečių pakelio, kas išdavė, kad dalinai susinervino* - Elijah, Rebekah, net tavo cinikas brolis Klausas, jūs visi tapote mano šeima. Po velnių, Kolai, net tu pats... Velnias, kur aš jas padėjau. - *Dar kartą užversdama akis, iškvepia orą iš plaučių, baigdama kišenėse ieškoti to, ko ten net nėra. Vėl atsisukdama į jį, pratęsia. Tik šį kartą maskuodama savo pasimetimą po dviprasmiška šypsena, dar kartą "atimą" iš jo indą pripildyta alkoholiu* - Tai sakai, kad esu reikalinga? Keista tai girdėti iš tavęs, o ne iš jo paties lūpų. Nes prisiekiu, ta istorija apie mano saugumą, jau atsibodo.

by Sponsored content

NAMELIS #003:

NAMELIS #003:

Re: NAMELIS #003:

Re: NAMELIS #003:

Re: NAMELIS #003:

Re: NAMELIS #003:

Re: NAMELIS #003:

Re: NAMELIS #003:

Re: NAMELIS #003: