Re: NAMELIS #006:

by **Mariella Russo** Kv. 07 31, 2014 4:23 am

Negalėdama patikėti tuo, kokios čia vyksta šaltakraujiškos kalbos, neigiamai supurto galvą. Ir nors labai stengėsi valdytis, bei nelysti į pokalbį, kuris visiškai tuo metu nelietė tikslo, dėl kurio ji čia pasirodė, lemtinga akimirka paprasčiausiai nesugeba susivaldyti: - Jūs visi esate supuvę iš vidaus! Prisiekiu Dievu, aš netikiu kad mergaitė mirė. O jei taip ir nutiko, vadinasi tai nebuvo savaiminė mirtis. Ji buvo stipri antgamtinė būtybė, ir tai kuo puikiausiai matėsi iš to, kiek daug įtakos ji padarė Katherine. Todėl nereikia sekti pasakų, mes ir patys išsiaiškinsime kas nutiko Victoriai. Ir jei sužinosime kad tu prikišai prie to savo nagus, taip ir žinok... Mes prieš savus neinam, bet gali savo vilką jau dabar paversti akmens luitu. Nes kai jį rasime, išsiūsime tau paštu jo nukirstą galvą. - Daugiau nenorėdama čia išbūti ne menkiausios akimirkos, mat buvimas netoli Niklaus ją paprasčiausiai vimdė. Todėl negaišdama daugiau laiko, kaip mat pasileidžia lauk.

by **Caroline Mikaelson** Kv. 07 31, 2014 4:53 am

{Vis dar su jaučiama panieka stebėdama priešais esančios raganos veidą, neigiamai supurto galvą. Buvo šlykštu vien prisileisti mintį, kad ji galėjo nužudyti arba savanoriškai leido mirti mažai, ką tik pasaulį išvydusiai gyvybei. Taip pat vis dar pilnai nepatikėdama jos pažadu, prunkšteli} – Atrodo, ką tik pati sumezgei savo draugui mirties pinkles, ragana. Nors garantuoju, sužinojęs ką padarei, jis nenorės net tavo vardo atsiminti. Ir kas galėtų jį kaltinti dėl to, teisingai? – {Žvilgsniu nusekusi išbėgusią Daviną, kaltai nuleidžia akis, tačiau daugiau nepasako nieko, mat jaučia, kad gali dar kartą leptelėti ką nors tokio, kas jiems dabar palankią situaciją pasuks priešingą kryptimi. Išlaikydama artumą su sau brangiu vyru, palaukia kol jis išsakys viską ką nori. Mintyse vis dar sukosi abejonės, todėl priešingai nei Klausas, ji negalėjo atrasti vidinės ramybės. Galiausiai iškvėpusi iš plaučių orą, galvos gestu nurodo duris} – Manau derybos yra baigtos, einam. Turiu dar susisiekti su Deimonu, jis privalo žinoti tai, kas liečia jo broli.

by **Nathaniel Lott** Kv. 07 31, 2014 7:01 am

Nesistengdamas daugiau aušinti burnos veltui, paprasčiausiai leido savo merginai pasakyti finalinius žodžius, kurie šiuo metu turėjo daugiausia tiesos. Tamsiaplaukė moteris, kuri prieš tai kuo puikiausiai išlaikė valdžią savo pačios rankose, per vieną akimirką atskleidė visas savo silpnąsias vietas. Prieš tai, visiškai niekam neįdomus vilkolakis tapo vienu iš labiausiai norimų taikinių. Ir tam nereikėjo įdėti net labai didelės pastangų dalies. Štai kaip greitai galima pastatyti viską, kas tau svarbu, priešais "arbaletą", kurį laiko aklasis. Prunkštelėdamas, ir tuo pačiu metu pasisukdamas link išėjimo iš šios vietos, kartu su savimi pasiveda ir šviesiaplaukę: - Kiekvienas asmuo, Qetsiyah, yra savo gyvenimo kalvis. Ir tik nuo tavęs priklauso, koks tolimesnis tavo gyvenimas bus. Nes ateis valanda, kai visi kam pakenkei smogs atgal, tuo labiau kad kuo puikiausiai žino per kurią vietą geriausiai. - Nesunku buvo numanyti kad ankščiau ar veliau mergina visgi bus nugalėta. Negalima tyliai tikėtis geros pabaigos, ir tuo pačiu metu griauti aplinkiniams gyvenimus. Piktadariai neturi teisės į laimingą gyvenimą, kad ir kaip to trokšta. Kas jau kas, bet Niklaus Mikaelson, tikrai tai kuo puikiausiai nutuokia. Pasiekęs duris, te prataria: - Paskambinsi jam, kai važiuosime namo. - Tai susakydamas, pagaliau apleidžia keliautojos namus, pats tuo tarpu įsodina savo moterį į transporto priemonę, kuomet įsėdęs pats, išvyksta namo. Ten, kur pagal viską, jau seniai turėjo būti.

by **Andrea Argent** Kv. 07 31, 2014 9:06 am

{Išlaikydama šaltumu dvelkiantį veidą, neleidžia Mikaelsonui ir jo merginai suprasti, kas iš tiesų šią akimirką sukasi jos galvoje. Qetsiyah niekada nebuvo ta, kuriai yra smogiamas paskutinis smūgis, ji nėra pratusi būti prispausta į kampą, todėl galvoti kad ji šoks pagal kitų dūdelę yra per daug naivu. Išklausydama visų grasinimų ir pamokslų kurie jai buvo susakyti, palaukia kol visi pasišalins iš jos laikinų namų. Ir tik tada kuomet lieka viena, jos veide pasirodo piktdžiugiška šypsena. Lėtais judesiais priėjusi prie vienos iš spintelių, pasiima didelę tašę, į kurią yra sukrauti atitinkami daiktai, kurių jai reikės (nesusidarykite klaidingos nuomonės, ji nebėga slėptis ;D). Užsimesdama tašę, ant peties, išeina iš namuko, pirmiausia susirasdama Sebastianą, kad galėtų būti tikra, kad jam viskas yra gerai. Galiausiai savo burtų pagalba parūpindama jam saugumą, kad nei vienas antgamtinis padaras, jokia ragana negalėtų susekti jo buvimo vietos, pasineria į savo sekančių planų vykdymą}

by **Sebastian Geminus** Antr. 10 28, 2014 5:42 pm

Akimirka, kuomet vienas iš seniausių vilkolakių, nepaisant visko, nusprendė paskirti savo gyvenimą moteriai, kurios mirties troško mažiausiai pusė antgamtinių būtybių, buvo kaip tik ta akimirka, kuomet jis pažino atsidavimo jausmus. Savo sprendimu nusižengti visoms taisyklėms Sebastian'as nebuvo suabejojęs ne karto, ir tai kad niekas iš esmės nežinojo to, kaip atrodo jo moteris, leido šiam jaustis ramiai. Blogiausia buvo tai, kad jis net nenutuokė kad moteris gyveno dvigubu gyvenimu, ir net tuomet kai jis pastatė ją prieš faktą, arba ji lieka su juo ir visas kerštas yra pamirštamas, arba ji pasirenka tai, kuo gyveno daugiau nei 2 000 metų, ir tuomet šis pasitraukia. Moteris aiškiai patikino, kad yra pasiruošusi viską pradėti nuo pradžios, todėl vilkolakis pakankamai greitai sumetė su ja daiktus, į vieną vietą. Žvarbus, bei vėlyvas trečiadienio vakaras, buvo kaip niekad tylus. Namuko fone skambėjo vietinės radijo stoties leidžiama muzika, o neseniai suėjusi pora tinginiavo ant sofos, priešais židinį. Merginos kojos, sulenktos per kelius buvo kaip tiltas, susikrauti vilkolakio rankoms. Pirštais slysdamas, per švelnią, moters šlaunies vidinės pusės, odą, galiausiai pasuko savo akis į Bennett pusę: - Man reikės kelioms dienoms išvažiuoti. Ir žinau ką pasakysi, bet, tai nebe gali būti atidedama. Norėdamas kurti ateitį su tavimi, ko aš tikrai noriu, privalau išbraukti viską, kas liko mano bagažu. Parduosiu savo turimą nekilnojamą turtą, ir tuomet, galėsime pradėti statytis savo šeimos pamatus. - Veide ištempdamas kampinę šypseną, vyras šiek tiek praskleidė savosios moters kojas, kone nerdamas tarp jų, bei gana greitai įsikibdamas į Bennett lūpas. Atsiimdamas bučinį, kurį palydėjo lengvu pakštelėjimu į kaktą, šis pakilo nuo sofos: - Pabandysiu surasti šiame bute vyno, jei kas nors panašaus liko. Greitai grįšiu. - Ramiai patraukdamas šalin, vilkolakis, pasiekė šio namo dar vieną, atskirą kambarį, kuris priminė ne iki galo realizuotą virtuvę. Atidarinėdamas vienos spintelės dureles, po kitos, akivaizdžiai stengėsi susirasti ką nors panašaus, į norimą gėrimą. Ir kuomet jo rankose pagaliau atsirado reikiamas daiktas, vilkolakio klausa užfiksavo svetimų žmonių buvimą. Ir kuomet šis atsisukdamas, įsitikino tuo, kad tai buvo tiesa, negailestingai paleido laikytą butelį į vieną, iš nekviestų svečių.

by **Erik Hellner** Kv. 10 30, 2014 10:59 am

Diena, kuomet viena iš identiškai atrodančių vampyrių sugebėjo rasti geriausią būdą susisiekti su vienu iš Salvatore brolių, buvo pakankamai įtempta. Prireikė nemažai laiko tam, kad pagaliau išsiaiškinti vardą tos asmenybės, kuri turi pakankamai galių, kad atverti duris į kitą pasaulį, kuriame priverstinai buvo įkalintas Damon Salvatore artimiausias asmuo. O kadangi ilgai gyvenantis vampyras net neketino pasiduoti, šis mikliai sustatė planus, kurie iš pažiūros turėjo atnešti jam tinkamas pasekmes. Pasirodymas tam tikrai šeimai priklausančiuose žemėse, užėmė šiek tiek laiko, bandant "įtikinti" kad šiam būtu suteiktas leidimas patekti į namelių vidų. Pirmiausia sekė pokalbis, kuriam vadovavo Elena Gilbert, paskui žudymas kurį inicijavo Salvatore. Ir nors tamsiaplaukė visiškai nepritarė tam, kad šis atsikratytu žemės savininkais, tai šiam atrodė mažiausiai laiko užimančių veikimo planu. Galu gale, kuomet žemės nepriklausė niekam, vadinasi leidimo patekti į namus, nebuvo būtina gauti. Salvatore veide spinduliavo viskuo patenkinta šypsena, kuomet šis drąsiai keliaudamas iki reikiamo namuko, susiskambino su Branson, pranešdamas šiai "džiugią" žinią, kad ji jau gali pradėti ruošti "stalą", nes netrūkus jos geriausias draugas sugrįš namo. Ilgai gyvenantis vampyras buvo visiškai tikras tuo, kad kad šiandiena iš čia išeis arba miręs, arba kartu su savo broliu, arba bent su užtikrinimu, kad tai nutiks labai greitai. Kuomet jis nesunkiai pateko į reikiamą namelį, elgėsi pakankamai tyliai, kad nesukelti įtarimo čia gyvenantiems asmenims. Moteris, sukūrusi sieną tarp mirusių ir išgyvenusių antgamtinių būtybių buvo likusi pagrindiniame kambary, kuomet jos palydovas atsidūrė virtuvės patalpuose. Salvatore buvo įsitaisęs prie durų stakto, kuomet ramiai nagrinėjo nuo stalo pasigautą peilį. Greita reakcija leido vampyrui staigiai pasilenkti, kuomet raudono vyno butelis buvo paleistas į šio pusę. Pašaipiai sukrizendamas, jis akimirksniu paleido į savo oponento pusę laikytą peilį, pats tuo tarpu pridurdamas: - STOVĖK! Man nereikės net du kart apie tai pagalvoti, kad tavo dar plakanti širdis atsidurtu suspausta tarp mano pirštų. - Laiku užtverdamas vilkolakiui kelią, vampyras kiek tik turėdamas jėgų, pastūmė jį toliau, būdamas labiau nei tikras, kad jis turės veiklos, tiksliau atsiras asmuo, kuris neleis Salvatore planams dar kartą žlugti. Kuomet vampyras pasisuko į pagrindinio kambario pusę, jis atkreipė dėmesį būtent į tą asmenybę, dėl kurios čia ir pasirodė: - O, koks aš nemandagus. Esu Damon Salvatore, ir esu čia tam, kad suteikti tau galimybę savo noru sugrąžinti mums svarbius asmenys. Stefan Salvatore ir Caroline Mikaelson. Ir mergaite, neversk manęs laukti ilgai, negaliu pasigirti kantrybe.

by **James Petrov** Kv. 10 30, 2014 11:10 am

{Beveik visą laiką einant nuo pagrindinio pastato iki nuomojamų namelių, tamsiaplaukė reiškė savus priekaištus palydovui, mat nematė reikšmės tame, kad turėjo nukentėti tie, kurie buvo visiškai niekuo dėti. Ir kuomet jai buvo priminta apie tai, kad vilkolakių klausa taip pat nėra prasta, moteris suklusdama nutilo, prieš tai spėdama pasakyti, kad šis pokalbis dar bus pratęstas. Kuomet pagaliau, visiškai be jokio sunkumo, buvo suteikta galimybė patekti į reikiamo namelio vidų, Elena kaip mat užėmė puolimo poziciją, tuo labiau kad buvo visiškai tikra tuo, kad Salvatore žinoma vadovaudamasis savo ego, ant savęs prisiims kontaktą su viena iš stipriausių raganų. Sebastianui smogus pirmą smūgį, mergina sulaukė akimirkos, kuomet kartu su ja pasirodęs vampyras, pastums vilkolakį tiesiai į jos pusę. Sučiupdama vilkolakį, Elena Gilbert atsidūrė jam už nugaros, viena ranka stipriai sulaikydama jo žandikaulį, tarytum jos pagrindinė priežastis buvo tai, kad ji troško kad apkvailintas vilkas matytu tai, kaip į viską reaguos ragana} - Tikriausiai buvai tikra tuo, kad niekas nesugebės pasipriešinti tau Tessa? Tačiau čia pat padarei didžiulę klaidą, nes yra asmenų, iš kurių buvo atimta viskas, ir dabar jie čia, nes nebe turi ko daugiau prarasti... - {Žvilgsnį pasukdama laikomo vilkolakio pusėn, ji te pridūrė} - Nagi, papasakok savo mieliausiam šuniukui, ką padarei. Kalbėk Tessa!! Supažindink jį su tiesa, kad vis dar esi brutali žudikė, atėmusi mano draugės gyvybę. Kalbėk!! Kitaip, tai padarysiu aš, ir tau tikrai nepatiks mano versija, ragana.

by **Sebastian Geminus** Kv. 10 30, 2014 2:31 pm

Tie keli mėnesiai, kuriuos senas vilkolakis praleido žmogaus kūne buvo skirti tam, kad jis netiesiogiai įsitvirtintu kaip omega. Sąmoningai atsisakydamas priklausyti vienai ar kitai grupuotei, jis buvo atsidavęs žmogiškam gyvenimui, paprastiems ateities planams. Todėl net galvos nesuko ties tuo, kad turėjo daug laiko atiduoti savo kūno treniravimui, kas buvo svarbu kiekvienam iš mėnulio prakeiksmo atstovui. Jis atsidavė žmogiškumui, todėl visas kitas bagažas liko už nugaros. Negalima buvo pasakyti, kad šis bent iš dalies buvo pasiruošęs panašiam vampyrų išpuoliui, kurio jis net nelaukė. Todėl akimirka, kuomet butelis atsimušdamas į sieną subyrėjo į šipulius, jis nedelsė laiko, bei šokdamas per pakankamai aukštą stalą, bent pabandė sulaikyti vampyrą. Todėl, nieko nuostabaus, kad Sebastian'as net nepastebėjo to, kad išpuolio metu jo kepenys buvo pažeistos peiliu, kuris pakankamai staigiai susidūrė su šio kūnu. Pro marškinius, per kelnes sruveno tamsaus atspalvio, raudonas skystis. Braudamasis link svetainės, jis beviltiškai sušuko: - Nešdinkis iš čia, Tessa! Bėk! - Pastumtas šalin iš kelio, jis aiškiai paskrido kelis metrus atgal, kuomet, nugara atsitrenkdamas į šviesiaplaukė, pateko į tiesioginius spąstus, kurie šiam buvo paspęsti. Vampyrės šaltos rankos laikė jo smakrą, kuomet vilkolakis stipriai sukando dantis. Nepaisant labai akivaizdaus panašumo su šio praeities dalimi, Elena buvo visiškai svetima. Todėl, svarstydamas kokias galimybes ištrūkti jis turi, vilkolakis ne akimirkai neapsvarstė galimybės sukelti merginai kaip galima mažiau skausmo. Ji nebuvo Katherine, todėl ji buvo priešas, patekęs į jo namus ir bandantis vaidinti kažką, kuo nėra. Kitą vertus, apie Salvatore jis buvo girdėjęs, todėl mažiausiai troško kad jis prisiartintu prie Bennett, kuri kaip be pasukus, buvo mirtinga asmenybė. Gilbert kalba nebuvo tai, ką buvo pasiruošęs girdėti sulaikytas asmuo. Galu gale, tai ką ši sakė buvo tiesa, mat Sebastianas net nenutuokė to, kad Tessa nesilaikė duoto pažado, bei toliau veikė jam už nugaros. Kerštas buvo jai per daug svarbus, ir žinoma, kuomet buvo užkabinti netinkami asmenys, nestebino tai, kad šių kelionė pasibaigė čia: - Užsikišk. Manai kad mane nustebinsi savo grasinimais, kraujasiurbe? Manai ne velnio nežinau apie tai kad nusibaigė pora supuvėlių? Būčiau šalia, būčiau ištiesęs pagalbos ranką, ir nudėjęs jų dar daugiau. - Sakydamas savuosius žodžius, vilkolakis spinduliavo panieka, todėl visiškai atsitiktinai išsidavė tai, kad net nenumano kad abu asmenys buvo nudėti skirtingų asmenų ir žinoma skirtingu laiku. Jis nežinojo to, tačiau ir neketino pasiduoti čia pasirodžiusiems. Coombs rankos nebuvo supančiotos, todėl, akimirka kuomet jis viena ranka suėmė jo kūne vis dar esantį peilį, tiksliau šio rankeną, stipriai patraukdamas jį į priekį, nesunkiai, tačiau labai skausmingai šį ištraukė lauk. Vilkolakio akys savaime įsižiebė, kuomet šis tą patį peilį suvarė atbulas į jį laikiusios vampyrės šoną. Kuomet Sebastian'as inicijavo savo dalinį virsmą, jis kaip mat, pakankamai greitai atsidūrė toliau nuo čia pasirodžiusių. Ir nors iš pažiūros, su tokiu sužeidimu jis jau buvo gyvas lavonas, pasitraukti ir sprukti šalin, jis neketino, tai buvo visiškai nepriimtina vilkams, kokiu jis ir buvo: - Dabar kuris iš jūsų turės pakankamai drąsos reikalauti iš jos ko nors?! PIRMYN! - Krestelėdamas abi savo rankas, jis leido pasirodyti vilkolakiškiems nagams, tuo pačiu metu, kai stipriai pakitęs jo veidas, bei išlindę vilkiški zabtai, privedė prie pakankamai skardaus, bei bauginančiai skambančio riaumojimo.

by **Nathaniel Lott** Kv. 10 30, 2014 3:25 pm

Prašmatniai atrodantis, Katherine Pierce-Lockwood automobilis pagaliau įvažiavo į nuomojamų poilsio namelių žemes, kuomet užgesintas variklis reiškė tik tai, kad "žaidimas pradėtas". Originalusis, kuris visą kelionės laiką buvo įsitaisęs ant priekinės keleivio vietos pagaliau savo veide leido pasirodyti kampinei šypsenai, kuomet pasukdamas akis į vairuotojos vietą užėmusią moterį, prabilo: - Tikiuosi kad staigmenų iš tavęs šiandiena neteks sulaukti, nes miela katyte, kaip žinai, nesu nusiteikęs klaidoms. - Ištiesdamas ranką kalbos metų, jis tvarkingai nykščiu perbraukė per neseniai atgimusios asmenybės žandikaulį, link ausies. Daugiau nebe gaišdamas laiko veltui, Mikaelson šeimos atstovas, išsiropštė iš automobilio salono vidaus. Ryžtinga eisena link pasirinkto namo, leido suprasti tai, kad jis neketino pasitraukti, nepriklausomai nuo to, kokias kortas bus pasiruošusi mesti ragana į jo pusę. Pastarosios kelios dienos buvo skirtos tam, kad nepriekaištingai suplanuoti kiekvieną veiksmą, nužvelgti kiekvieną paklaidą ir galiausiai pradėti veiksmų planą. Jo "darbo partnerės" pasirinkimas buvo gilesnis, nei kad buvo paviešinta. Žinodamas, kad pagaliau žengdamas iš vien su Pierce-Lockwood jis sugebės padaryti daugiau žalos, nei kad galima numanyti. Pakeliui iš aplink namą esančios tvoros išraudamas kelias lentas, jis pagaliau prasinešė apie savo atvykimą: - Manau kad tu pati suteikei man galimybę patekti vidun! - Šiuos žodžius skirdamas keliautojai, kurios tapatybę išsiaiškinti buvo nelabai sunku. Ypatingai todėl, kad ji pasielgė kvailai, apsistodama tame pačiame name, kuriame jis buvo radęs ją, kuomet ši "slėpėsi" vampyrės kūne. Kita paklaida buvo tai, kad net žinodama kad jis nepasitrauks šalin, po to kai iš Niklaus Mikaelson buvo atimta jo gyvenimo prasmė, ji vis dar liko su Sebastian Coombs. Kelios raganos įtikintos padėti originaliai šeimai, nesunkiai susekė vilkolakio buvimo vietą, kas toliau tik atvedė visus veikėjus į tinkamą vietą ir tinkamu metu. Niklaus aiškiai nepatiko, kad pirmi čia pasirodė kiti du asmenys, bet, jo noras padėti tašką viskam savo nuožiūra, buvo kur kas tvirtesnis. Kuomet pasiekdamas priekines duris, originalusis išsiviepė, sekundės laikotarpy išspyrė tas gležnas, medines duris, bei vien įbauginimo prasme, sviedė laikytus medžio gabalus į vampyrų pusę, tokiu būdu leisdamas šiems suprasti, kad tai ne jų karas. Patekdamas į vidų, jis naudojosi savo antgamtiniais sugebėjimais judėti greitai, kuomet apsisukdamas atsidūrė galingai raganai už nugaros. Vidine alkūnės puse suimdamas šią už kaklo, jis staigiai atsitraukė toliau. Laisva ranka pančiodamas moters rankas, įkyriai, iš dalies nemaloniai prispaudė savo veidą prie šios ausies, pratęsdamas kalbą: - Tikrai manei, kad pasirodydama mano vestuvese, bei sukeldama visą tą spektaklį, priversi mane pabūgti bei pasitraukti šalin? Tu atėmei iš manęs tai, kas mane stabdė nudėti tave jau pirmą mūsų susidūrimo dieną, Qetsiyah Bennett. Dabar, prisiekiu, jei neatversi vartų, ir nesugrąžinsi man Caroline. - Buvo nesunku pajausti tai, kad kaip tik tuo metu, jis šyptelėjo: - Degsi pragare, trokšdama mirties, bet to negaudama. Caroline, ragana. Man tereikia Caroline. Dar nėra vėlu pakeisti tai, ką padarei. Bet tai tuo pačiu tavo paskutinė galimybė.

by **Arabella Petrova** Kv. 10 30, 2014 3:51 pm

*Daugiau nei penkis šimtus metų gyvenanti vampyrė buvo visapusiškai suformuota asmenybe, ir tiesą pasakius ji nebuvo tapusi monstru tik todėl, kad gyvenimo aplinkybės buvo negailestingos, ji buvo tapusi savimi vien todėl, kad kažkur viduje, ji visuomet buvo tokia. Ne veltui, vieni iš paskutinių žodžių, kuriuos prieš mirtį ištarė Nadia Petrova, buvo haliucinacijų iššaukta citata iš praeities - "Ji manipuliuoja, ji piktnaudžiauja savo galiomis, ji išduoda, ir daro viską kad išgyventi...". Katherine Pierce-Lockwood visuomet buvo nepataisoma ir negailestinga asmenybė, beveik viską dariusi dėl savo pačios troškimų. Ir dabar, kuomet ji liovėsi bėgti, susidurdama su didžiausiu priešu akis į akį, pagaliau išgavo originaliojo pažadą, kad viskas vėl bus taip, kaip ankščiau. Tačiau dabar jai, po šios užduoties bėgti nebe reikės. Jam reikėjo pagalbos rankos, susigrąžinant savo gyvenimo meilę, jai, pažado kad atėjus tinkamai akimirkai, Niklaus Mikaelson atims iš jos tą akimirką, kuomet ši ir suvokė gebanti mylėti. Sandėris buvo naudingas abiems, todėl nieko nuostabaus, kad Katherine taip lengvai sutiko su savo užduotimi. Jos nebuvo paprašyta palaikyti kompaniją, jos buvo paprašyta atsikratyti tuo asmeniu, dėl kurio kadaise būtu atidavusi labai daug. Sebastian Cooms prieš kelis šimtmečius ištraukė vampyrę iš labai sudėtingos situacijos, kuomet pagrindiniu jos mitybos šaltiniu buvo tapę - vilkolakiai. Tai buvo tarytum stiprus narkotikas, kurio ji negalėjo pasisotinti. Tais laikais, Katherine Pierce-Lockwood nejautė malonumo vartodama žmonių kraują, užtat vilkolakiai krito vienas po kito. Savo nekalta išvaizda įsiviliodama nepatyrusius, nuo mėnulio priklausančius asmenys, ji kirsdavo it būtu "Juodoji Našlė". Laikraščių antraštės skambėjo apie tai, kad mieste "karaliavo" skerdikas. Ir jei ne Sebastian, kuris prie to pačio buvo vienas iš tų, kuriais maitinosi vampyrė, greičiausiai Pierce-Lockwood būtu linčiuota jei ne tų pačių vilkų, tuomet žmonių. Jis buvo draugas, kuris žiauriausiais būdais išmokė moterį savikontrolės, atpratino nuo to, prie ko ši buvo pratusi ir galiausiai pastatė ant kojų. Ir dabar, jos užduotis buvo tai, kad jis mirtu. Štai čia ir pasireiškė tikra Katherine Pierce-Lockwood natūrą - ji ne velnio nebuvo pasikeitusi, išdavikiškumas, vis dar buvo jos "arkliukas". Todėl, jos "sąžinė" ne kiek nepasireiškė, kuomet išlipdama iš savo automobilio, tamsiaplaukė garbanė nusekė paskui Niklaus Mikaelson. Jos protas buvo "išjungtas", todėl ji net negalvojo apie tai, kokias pasekmes turės jos veiksmai. Ji pasidavė savo žiauriausiam "aš", kuomet pradėjo naikinti kiekvieną, kuris stojo jai skersai kelio. Po Nadios Petrovos mirties, Katherine ėmė gyventi dvigubą gyvenimą, kuris galiausiai buvo priverstas sustoti ties pasirinkimu: mirti, arba gyventi. Kaip ir originalusis vampyras, ji kliovėsi savo antgamtiškais sugebėjimais, tuo labiau kad buvo labiau nei tikra, kad vilkolakio sukandimai - jai mirties neatneš. Kuomet ji labai greitai pateko į vidų, ji nepratarė ne žodžio, kuomet abejomis rankomis suimdama Sebastian Coombs galvą, nusuko šiam sprandą. Gyvybės netekęs vilkolakio kūnas krito tamsiaplaukei po kojomis, kuomet kažkur už nugaros nuskambėjo svetimas balsas, įvardinęs jos vardą. Moters veide pasirodė bejausmė išraišką, kuomet ši prasitarė* - Vienintelė ir nepakartojama... - *Pasukdama akis į už nugaros atsidūrusią Eleną Gilbert, moteris viso labo susikryžiavo rankas sau po krūtine* - Iš dalies. - *Žvilgsnis vėl buvo sugrąžintas į Niklaus Mikaelson ir Qetsiyah Bennett pusę, kuomet šaltas balsas, kuriuo pastaruoju metu vadovavosi originalioji, konstatavo faktą* - Dabar ji ir pati turės didžiulį norą atverti tuos vartus, nes... Ups. Ir kas galėjo pagalvoti? - *Susidūrimas su Qetsiyah Bennett buvo kaip niekad malonus vampyrei, vien atsižvelgus į tai, kad ji ir buvo ta asmenybė, kuri jai parūpino pradžiai mirtingumą, nelengvą nėštumo laikotarpį su visais tais išpuoliais, buvo apsėdusi jos geriausią draugę ir galiausiai paliko mirti, iš rankų atimdama vos gimusią Victoria. Ji buvo viso to priežastimi, ir dabar Katherine pagaliau turėjo kuo puikiausią galimybė sudaužyti ją iš vidaus lygiai taip pat, kaip ana buvo padariusi jai. Paradoksas, bet šiandiena čia susirinko kone visi, kuriems pakenkusi buvo ši asmenybė.*

by **Amelia Washington** Pen. 10 31, 2014 2:19 am

*Tokie ramūs vakarai, kuomet apie nieką nereikia galvoti, o kompaniją tau palaiko vienintelis artimas asmuo raganai labai patikdavo. Taip ji ne tik pailsėdavo nuo savo beprotiškų planų, kurie tapo jos kelis tūkstantmečius bęsitesiančio gyvenimo dalimi bei atsipaiduodavo. Sebastianas buvo tas asmuo, su kuriuo ji jautėsi paprasta moteris, kuriai nereikia kovoti už savo būvį, prieš kurį ji galėjo būti tuo, kuo yra bei jaustis pilnaverte mylima moterimi. Tai buvo tas vyras, kuris pakylėdavo ją virš dangaus ir neleisdavo nukristi žemyn. Nepaisant to, ragana jam už nugaros vis tiek darydavo tai, kas jam nepatikdavo. Kitaip ji negalėjo, karas su priešais, jų naikinimas tiek fiziškai, tiek emociškai per daug įsirėžė į jos gyvenimo tematiką, kurios pakeisti tiesiog nėra įmanoma. Taigi, mėgaudamasi ramiomis akimirkomis, su mylimu vilkolakiu, keliautoja net nenutuokė, kas laukia toliau, praleidžiant net svarbų faktą, kad žinodama su kuo turi reikalų, ji visada išlikdavo budri ir pasiruošusi puolimams. Sebastianui išėjus iš pagrindinio kambario, apdovanodama jį bučiniu, tepasuka akis į televizoriaus ekraną, kol nelauktai pasigirsta svetimas šurmulys, triuškmas, ir galiausiai šauksmai. Supratusi, kad jos veiksmai įgavo atoveiksmius, kaip mat “pašokdama” nuo sofos, nėrė lauk ne pro duris, o į virtuvę, kur ir susirinko nelaukti svečiai. Vien sužeisto Coombs vaizdas vedė ją iš proto ir nors veide ji atrodė išsiderinusi, mat moteriškas rūpestis artimam vyrui niekada nedingsta, jos švelnių, net mielų bruožų veide, pasirodo keistas šypsnis* - Jūs rimtai tokie buki, ar tik bandote vaidinti didvyrius? Ypač tu Elena, gerai žinai prieš ką stovi, nejaugi visą žaidimą nori pakartoti dar kartą? Aš nebūsiu prieš. - *Pasukdama smerkiantį žvilgsnį į Deimoną, suraukia antakius, taip leisdama suprasti, kad jo arogancija per daug raganos neveikia* - Tik šį kartą su naujais dalyviais. - *Kadangi Elena pradėjo mėtitis grasinimais išduoti tiesą, kurios Sebui žinoti ne valia, susiaurindama akis, neigiamai supurto galvą, taip leisdama suprasti, kad jaunoji Gilbert tikrai labai rizikuoja žaizdama su ugnimi, todėl geriau užsičiauptų dabar pat. Coombs sužeidimai, neleido raganai susikaupti, mat kitu atveju imdamasi savo galių, ji susitvarkytų su nelauktais svečiais, tačiau dabar situacija buvo kiek kitokia. Vyro pareikšti žodžiai taip pat rodė, kad šis net nenutuokia, apie kokį jos darbą kalba Elena. Už nugaros pasirodžius ir Klausui su Katerina, supančiota vyro gniaužtuose, pradeda muistytis, mat jo būvimas šalia nereiškė nieko gero, o ir kėlė šleikštulį. Ko gero tai buvo pirmas kartas, kuomet galingiausia istorijoje ragana jautėsi kaip niekad įspausta į kampą. Tai žlugdė. Nenorėdama to rodyti, pro sukastus dantis išpyškina* - Jūs tikriausiai visi pamiršote, kad žaidžiate su ugnim. Tebunie. Norit sugrąžinti tuos du, gerai. Bet dabar pat paleidžiat Sebastianą, jums reikia manęs, o ne jo. Jums jis reikšmės neduos jokios. - *Ragana nebūtų ragana, jei nebūtų pasiruošusi ir savo triuku, kaip ir buvo paminėta anksčiau, ji niekada nešoka pagal kitų dudelę. Tačiau, kaip specialiai ant žodžių pradėjusi veikti Katerina, nusuka Coombs sprandą ir tada viskas sustoja. Ragana jautėsi taip, lyg viskas, viskas kas buvo jos gyvenime gražu staiga nutrūko. Lyg sulėtintame sename filme ji stebėjo kaip mylimo vyro kūnas be jokių gyvybės ženklų sukrenta ant medinio grindinio. Pasigirsta garsus šauksmas ir ragana staiga ištunta iš originaliojo gniaužtų, suklupdama prie kritusiojo. Suimdama jį į savo glėbį, tačiau neraudodama, mat šalto būdo asmenybė ir be ašarų rodymų buvo tikraja to žodžio prasme palaužta. Kuomet abejingą, žvilgsnį pakelia į susirinkusius, buvo galima matyti, kaip merginos skruostu nurieda ašara* - Jūs tuo nepasekėt nieko ir greitai patys tai suprasite. Aš sugriausiu sieną tarp gyvųjų ir mirusių, sukelsiu chaosą tarp dviejų pasaulių. Tačiau įsidėmėkite, nei vienas iš jų negrįš toks, koks buvo, nes niekam nevalia keisti likimo. Kartų su jusiškiais grįš ir visi kiti, nei vienas iš jūsų net neįsivaizduoja kokį pragarą sukelsite žemėje. Ypač tu, Mikaelsonai. – Pasukdama “negyvas” akis į jo pusę, pratęsia* - Tu ką tik pasirašei sau.savo blondinei ir bendrinikei dar vieną mirties nuosprendį. Ir tai ne tik mano pažadas jums..

by **Arabella Petrova** Pen. 10 31, 2014 4:21 pm

*Klyksmas, kuris pasigirdo kaip tik tuo metu kai patalpas užpildė kaklo slankstelių lūžio atgarsiai, privertė garbanės veide pasirodyti šiokiai tokiai šypsenai. Nieko nuostabaus, kad būtent šia akimirka, moteris jautėsi nuostabiai, ypatingai dėl to kad priešais esanti jos "priešė", buvo sužalota labiau, nei tai perteikė. Ir neskaitant to, kad pačiai Katherine Pierce-Lockwood buvo labai nenaudinga tai, kad žuvo šios geriausias draugas iš praeities, ji manė kad šis vaizdas buvo vertas tokios aukos. Pastarosiomis savaitėmis būdama ypatingai nutrūkusi nuo "grandinės", moteris sparčiai ėmė susigrąžinti tą savo charakteristiką, kuri buvo aktuali jai ankščiau. Sadistiškos, psichotiškos ir negailestingos - kalės. Liežuviu perbraukdama per savo ryškiai padažytas lupas, vampyrė priklaupė priešais, įdėmiai stebėdama Qetsiyah Bennett išraišką, kuomet šios skruostikauliu ėmė varvėti ašarą. Ištiesdama ranką, bei rodomuoju pirštu nubraukdama nuo jos veido sūrų skystį, galiausiai nuo savo piršto odos nulaižė minėtą ašarą. Tai atrodė keistai, keistai seksualiai, kuomet vampyrė kaip mat atmetė savo ranką sau už nugaros, bei sumojo pirštu, tokiu būdu paliepdama kad už nugaros likę du asmenys nesiartintu* - Tavo skausmas man yra maloniausias vaizdas, kurį tik galiu įsivaizduoti. Ir brangute, aš ką tik nužudžiau asmenį, kurį vadinau savo draugu. Man nebus sunku prie ir taip begalinio sąrašo aukų, pridėti ir tavo vardą. Todėl, verčiau susikišk visus savo grasinimus ten pat, iš kur šie prieš tai išsprūdo. - *Šia akimirka vampyrė ne kiek nebe priminė tos pačios moters, kurią "sulipdęs" buvo jos teisėtas vyras. Neskaitant to, kad trūko dar vieno žingsnio, kuriuo privalėjo pasirūpinti originalusis, ji ir pati baigė įsigyventi į savo naują "vaidmenį". Kuomet moters veidą papuošė šypsena, ji kaip mat pakilo ant kojų, bei sunkiai tvardydama juoką, kelis pirštus prispaudė prie savo lūpų* - Oh... Žinai, man tai skamba baisiai juokingai? Tu, manęs visiškai nepažinodama kadaise nusprendei mane sunaikinti... Ir vietoje to, kad tau pavyktu tavasis planas. Tu susimovei kaip reikalas, mat dabar esu kur kas stipresnė, nei tuomet, kai matei mane pirmą kartą. Bandei atimti iš manęs dukterį, ir štai kur viskas mus privedė. Barstai grasinimus, tikėdamasi kad mes visi pabūgsime ir patrauksime šalin? Nee brangute. Jei dar žengsi bent vieną žingsnį prie manęs, ar mano dukters. Priversiu tave pasigailėti, parūpindama amžinybę kančių. - *Katherine veido išraiška kaip mat pakito, kuomet ši tarė savo paskutiniuosius žodžius. Patraukdama šiek tiek nuo sukritusio lavono, ji pasirėmė į sieną* - Ruošk viską, kas tau yra būtina šiam fokus pokus spektakliui, Bennett. Nes kol negausime to, ko čia pasirodėme, niekur neisime.

by **Amelia Washington** Tr. 11 05, 2014 4:26 pm

*Tyros išvaizdos merginos veidas, kuris vizualiai neatspindėjo bjaurios raganos charakteristikos dabar buvo kaip niekad šaltas. Gal net per daug. Jame neatsispindėjo jokių ryškių emocijų, kurios turėtų liete lietis matant, net laikant glėbį negyvo mylimo vyro kūną. Originaliajai vampyrei vaizdingai nuvalant nuo jos skruosto riedančią ašarą bei šį veiksmą palydėdama savais žodžiais, Bennett sumerkia akis. Tačiau nepraėjus net akimirkai labai greitai vėl atsimerkus, paleisdama Sebastianą iš glėbio, vieną ranką ištiesia į garbanės pusę, o kitą – į likusius. Iš jos delnų sklido tokia stipri jėga, kuri su trenksmu nusviedžia vampyrę į už nugaros esančią sieną. Lyg nematomais klijais priklijuodama Katerina prie sienos, savų galių pagalba užgniaužę vampyrei kvapą, tuo pačiu neleisdama jai daugiau čiauškėti, o kitiems neleisdama pajudėti iš vietos, kad šie netyčia nesugalvotų jos pulti* - Čia tau, o ne man reikia susikišti grąsinimus. Nepamiršk, kad mano magija tave sukūrė, mano magija tave gali ir sunaikinti. Brangute. - *Grasinimai susidorojimu, kuo toliau, tuo labiau pradėjo kelti juoką, tad atsižvelgus į situaciją, raganos veide ne laiku pasirodė šypsnis* - Tai jau darosi juokinga... Sunaikink mane, prašau. Bus įdomu pasižiūrėti kaip tai padarysi, tuo labiau... kas tada prikels jūsų draugus? - *Užvertusi akis, tačiau vis dar nepaleisdama Katerinos iš savo magijos pančių, pakreipia galvą link vieno peties. Žvilgsnis buvo toks tuščias, atrodo šią akimirką raganai nerūpėjo niekas kitas, kaip tik uždusinti vampyrę. Įdėmiai klausydamasi kas jai sakoma, dar kartą keistai šypteli* - Aš bandžiau atimti tavo dukterį... hm... žinai kas įdomiausia? Bandydama apsaugoti vieną, visiškai pamiršai kitą. Na žinai, žinios iš pomirtinio pasaulio man pasiekiamos gana lengvai... Sakyk, koks jausmas žinoti, kad esi niekam tikusi motina, Katerina? - *Specialiai pildama druskos ant skaudžios žaizdos, ragana lyg tyčia stebėjo garbanės akis. Dalinai, ji manė, kad negailestingas Sebastiano nužudymas buvo tik šantažas, plano dalis. Pierce puikiai žinojo, kad ragana tik tokiu atveju pasirašys atverti vartus tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, o tai reiškė, kad su visais kitais grįš ir Sebastianas. Tad, kaip be pasukus vampyrės draugas vis tiek bus gyvas. Galiausiai nuleisdama rankas, suteikia visiems judėjimo laisvę, o pati akis nukreipia į ant šalto, medinio grindinio sukritusį Coombs* - Jūs tikrai nesuprantate kur ką tik sulindote. Tebunie. Norint sukelti chaosą tarp dviejų pasaulių ir atverti vartus, man reikės inkaro. Laidininko tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Pasirūpinkit Katherine Reese, visą kitą turiu pati.

by **Nathaniel Lott** Št. 11 08, 2014 2:53 pm

Visą laiką būdamas nuošaliau, už raganos nugaros, ne nekrustelėjo, kuomet Katherine Pierce-Lockwood situaciją buvo paėmusi į savo rankas. Todėl jis ir buvo pasirinkęs šią asmenybę, mat kuo puikiausiai žinojo, kad atėjus laikui, jos asmenybė pagaliau paims viršų, ir ji nedarys to tik todėl kad turi, ji darys tai kas buvo sutarta todėl, kad pati to nori. Tyliai mėgaudamasis tuo kas vyko, jis nebuvo tuo asmeniu, kuris buvo priblokštas prie sienos, mat pasirodė čia ne tuščiomis, o kuo puikiausiai pasiruošęs. Garantuodamas sau būtent tai, kad kad ir kaip be pasisukus aplinkybėms, jis gaus to ko trokšta, savo žmoną. Raganai sutelkus dėmesį į visus čia esančius, jis pasinaudodamas savo vampyrišku greičiu, prisiartino prie jos, stipriai, pėda smogdamas jai per kelio girnelę, tokiu būdu šią sutrupindamas. Kuomet sadistiška šypsena perskrodė hibrido veidą, jis pagaliau prabilo:
- Tikrai manai, kad būdamas vienos iš stipriausių raganų sūnumi, aš čia pasirodysiu visiškai nepasiruošęs? Bennett, tu arba esi visiška pusprotė, arba dar nesupratai prieš ką nusprendei žengti. Pirmiausia, man tavo grasinimai yra visiškai tuščia vieta, mat norėdama man sukelti baimę, turėjai elgtis kitaip, nei kad atimti iš manęs Caroline. Žinai kodėl? Nesu tas tipinis asmuo, kuris palūžta kuomet iš jo yra atimama tai, kas jam brangiausia. Pavertei mane savo priešu, išlaisvinai mane iš pančių, kurie vertė mane apgalvoti "atleidimo" galimybę. Ir štai, dabar pati noriai man ją sugrąžinsi. Nors, galėtum padaryti kitaip, tiksliau nepadaryti nieko. Ir taip, pasirašyti, kaip ten Katherine sakė? Amžinybę kančių. - Liežuviu perbraukdamas per savo išsausėjusias lupas, mat čia pasirodė nepasimaitinęs, kas tik suteikė jam šansą pulti, jei ne dėl pykčio, su kurio valdymu jis pastaruoju metu turėjo problemų, tai iš alkio. Stebėdamas vizualiai nekaltai atrodančią asmenybę, jis aiškiai iškėlė savus antakius: - Kas? Abiejų kojų tau nereikės, kad atliktum burtus. Todėl, jei nenori kad sulaužyčiau dar kurią nors iš tavo galūnių, verčiau jau nesiimk nieko, neapgalvoto. Nes esu čia ne tam, kad žaisti kokius nors žaidimus. - Šyptelėdamas, jis baigė dėstyti savo nuomonę, kuomet pasitraukdamas, kuo puikiausiai užėmė sofą, nekreipdamas dėmesio į tai, kuo užsiėmė kiti čia esantys asmenys. Jausdamasis taip pat saugiai, lyg tai būtu jo namai, hibridas dar kartą dirstelėjo į Bennett pusę. - Verčiau atsakyk man, ar tikrai esi visiškai tikra tuo, kad tavo berniukas norės sugrįžti? Nes jei mano atmintis neklaidina manęs, ten, kur jis atsidūrė dabar, jis turi galimybę susitikti su ta, kuri buvo pavergusi šio širdį, ir taip niekad ir nepriklausė jam. Manai po visko, ką darei jam už nugaros, jis tikrai bus toks kvailas, kad išskėstomis rankomis bėgs atgal? - Prunkštelėdamas, jis pratęsė: - Drįstu tuo abejoti. Vilkai, kiek žinau neatleidžia išdavysčių. O tu, nieko kito ir nedarai, kaip išduoti. Taigi, Tessa, ar kaip dabar vadiniesi, tu taip pat turi ką prarasti, todėl atverdama vartus žaidi rizikingą žaidimą, kaip ir visi likę, kas čia susirinko. Kiekvienam iš mūsų svarbu, kad sugrįžtu tie, kas jiems reikalingi. Ir bent vienas žodis prieš, patikėk manimi, nes aš nesu dauguma, ir žodžius šiaip sau nemėtau. Tu prarasi savo silpną vietą, bet šį kartą amžiams. Bent plaukas nukris nuo mano žmonos, ar sūnaus galvos, ir tu pasigailėsi visko, ką padarei. Nors, šiandiena ir suteikiau tau galimybę pataisyti ką padarei, kitą kartą toks dosnus nebe būsiu. - Tai susakydamas Mikaelson'as, iš savo švarko vidinės kišenės ištraukė mobilų telefoną, pratęsdamas: - O, tai visiškai ne problema. - Kuomet prikišęs ragelį sau prie ausies, prabilo jau kitam asmeniui, tapo aišku, kad jis tikrai, buvo visu šimtu procentų pasiruošęs: - Beka, atvesk ją. - Šyptelėdamas, originalusis nutraukė savo pokalbį, vėl žvilgsnį nukreipdamas į Bennett pusę. Tarytum tuo pačiu metu paskatindamas ją, pagaliau imtis ir savo dalies, kuri yra neišvengiama.

by **Katherine Pierce** Sk. 11 09, 2014 5:53 am

(Kaip tik šiuo metu privažiuodama prie reikiamo namelio, šviesiaplaukė moteris pakreipė savo akis į netoliese sėdėjusią Katherine Reese, bei tikriausiai dėl to kad visuomet pirmiausia stengėsi naudoti žodžius, o ne iš karto griebti veiksmus, ji dar kartą prasitarė) - Ir pati manau supranti, kad darai gerą darbą visiems. Niekas, net aš, nenori kad Niklaus Mikaelson pasiduotu savo paties instinktams bei sunaikintu visus aplinkui. Patikėk manimi, kai tai sakau, nes ir pati pragulėjau karste, kelis šimtus metų, dėl to, kad jis buvo prastos nuotaikos. - (Linktelėdama galva, Rebekah pirmiausia išlipo iš transporto priemonės pati, kuomet, palydėdama tą patį padariusią Katherine į vidų, sustojo netoli nuo durų, įsistebėdama į tai, kaip visa situacija atrodė iš šalies. Giliai įtraukusi oro į savuosius plaučius, moteris, leido kad Reese praeitu į priekį, pati tuo tarpu nukreipdama akis į Elenos ir Damon'o pusę. Įsitikindama kad šie du nenukentėjo labai stipriai, permetė žvilgsnį į savo brolio pusę, mat kažkodėl nelabai jaukiai jautėsi prie raganos, todėl nedegė noro diskusiją vesti su šia asmenybe) - Tikiuosi kad tai viskas? Caroline sugrįš ir viskas vėl stos į savo vietas? Nikai, nes jei tai tęsis toliau, aš nebebūsiu šalia tavęs, kas kart kai prisidirbsi panašios košės kaip su šia... - (Dirstelėdama į Bennett, šviesiaplaukė nesugebėjo praleisti pro akis ir originaliosios vampyrės, kurios egzistavimas šiai taip pat nekėlė labai didelio malonumo) - Galit pradėti savuosius ritualus, pasirūpinsiu tuo, kad niekas daugiau čia nepatektu ir nepamaišytu.

by **Amelia Washington** Sk. 11 09, 2014 9:52 am

*Būdama šimtą procentų tikra, kad visi iki vieno esantys jos patalpoje bus paveikti burtų ir to pasekoje nebus pajėgus pajudinti net piršto, dėmesį sutelkė ties Katerina. Ir tai buvo didelė klaida, mat ragana net nenutuokė, kad Klausas šį kartą gudrumu pranoks ją bei nepaveiktas galių, pradės smurtauti. Akimirksniu sugėlęs skausmas kojos srityje privertė keliautoją suklupti bei prarasti budrumą. Susiimdama už skaudančios vietos, piktą žvilgsnį pasuka konkrečiai į Mikaelsono pusę. Neskubėdama ką nors atsakyti, lėtai pakreipia galvą link vieno peties, “įsiurbdama” visus besiliejančius žodžius* – Tu nematei savęs iš šalies, Klausai, kuomet netekai jos. Buvai kaip niekad palūžęs, o tavo liejamas skausmas buvo kaip muzika mano ausims. Atsimeni tą akimirką, kuomet laikei Karolina savo rankose, prašei, kad nepaliktų? Tuo labiau, ar nei karto nebuvai pagalvojęs, kad mirusi ji pagaliau atrado ramybę ir nenorės sugrįžti pas tave? Pats pagalvok, ką tu jai suteikei gero? Kur tavo meilė ją nuvedė? – *Balsas, atsižvelgus į situaciją buvo labai keistai ramus, o veide net neatsispindėjo jaučiamas fizinis ir net emocinis skausmas, mat kaip asmenybė, Bennett buvo praktiškai nepalaužiama, juk ne veltui amžinas gyvenimas ją padarė atsparią praktiškai viskam. Sunkiai pakildama nuo grindinio, šlubuodama, mat su “sutrupinta” koja vaikščioti nėra lengva, pasiekia stalą esantį svetainėje, ant kurio yra sudėti visi pribumbasai naudojami ritualui bei apdriskusi sena knyga. Suimdama realikvija į rankas, ji atsargiai pradeda vartyti senus, storus ir apiplyšusius puslapius. Kalba, kuria buvo surašyti užkeikimai, burtažodžiai buvo nesuprantama beveik niekam išskyrus ją. Ne nuostabu, juk pati ragana ir buvo šios knygos autorė. Girdėdama viską aplinkui, ji trumpam sumerkia akis, o veide pasirodo šypsena, kuri kaip ir visada niekada nieko gero negalėjo reikšti* - Emocinis spaudimas, Klausai? Leisk priminti, kad ir tavo žmona gavo neblogą galimybę susitikti su tam tikrais asmenimis kitame pasaulyje, kurie net labai gali įtakoti jos gerą nuomonę apie tave. O gal net pagaliau pilnai atverti akis. Jau nieko nesakau, kad iš ten Karolina taip pat turėjo puikią galimybę matyti visus tavo "gerus" darbus, kuriuos atlikai jai nebūnant šalia. Nebūk toks tikras, kad ir ji norės sugrįžti pas tave. - *Faktas, kad Sebastianas sužinojęs slėptą tiesą daugiau nenorės net girdėti raganos vardo, vertė ją jaudintis, net labai. Tačiau pakeisti per porą tūkstantmečių užsiblokavusią asmenybę buvo jau nebeįmanoma ir vilkolakis žinojo su kuo susideda. Bet kaip be pasukus, tai nedavė ramybės, tad ragana stengėsi susikoncentruoti į ritualą. Svarbiausia buvo prikelti jį. Kuomet buvo patvirtina, kad inkaras bus čia ir neilgai trukus pasirodo Rebekah kartu su Katherine Reese, keistai lėtais judesiais ragana pasisuka į abiejų merginų pusę. Neskubėdama kalbėti, leido pirmai pasireikšti Mikaelson seseriai, o pati tuo metu, nukreipia žvilgsnį į inkarą* - Tikiuosi per pastarąjį laiką sustiprėjai, nes praleisti daugiau nei vieną kritusią antgamtinę būtybę iš kito pasaulio iš tavęs atims labai daug jėgų, Keite. Ar esi pasiruošusi? - *Nieko nesakydama apie tai, kad sužinoję apie šį ritualą tikrai ne vienas miręs pašalinis bandys laimę sugrįžti į gyvųjų pasaulį, o sukeltas chaosas gali sunaikinti taip vadinamą "kitą pusę" reikš, kad pati Reese gali pakliūti i pavojų. O tiksliau įstrigti kitoje erdvėje iš kurios sugrįžimo tikrai nebus. Laukdama merginos patvirtinimo, ragana vėl dėmesį sutelkia į senos knygos puslapį, kuriame buvo surašytas vienas reikiamų burtažodžių*

by **Nathaniel Lott** Sk. 11 09, 2014 10:30 am

Sėdėdamas šiek tiek nuošaliau nuo viso veiksmo, net norėdamas nesugebėjo praleisti ne vieno žodžio, kuris sklido iš tikriausiai kad stipresnio padaro, nei jis pats, lūpų. Moteris, kuri vizualiai priminė nekaltą asmenybę, viduje buvo supuvusi, todėl reiškė savo pasimėgavimą tuo, kas buvo atimta iš jo. Prisiminimai, persipynę su tuo, kas buvo kalbama, privertė originalų hibridą suklusti. Tiesa buvo tokia, kad jis nematė savo egzistavimo, jei šalia neturėjo savo šviesos, moters kurį jį netiesiogiai vertė būtu geresniu žmogumi. Ir greičiausiai jei ji bent kartą būtu pareikalavusi jį sustoti, jis net nesvarstydamas būtu tai padaręs, net jei jo paties troškimai būtu nukreipti visiškai kita linkme. Tai, kaip vyko pirmasis jų susitikimas, kaip prasidėjo jų bendras gyvenimas ir staiga nutrūko dėl originaliojo baimės kad gali nutikti kas nors, ko jis negebės pakeisti, laukimas ir galiausiai buvimas kartu. Jis taip sunkiai ir ilgai siekė šios moters, kad dabar jos neturėdamas šalia, buvo pasiruošęs paaukoti viską, padaryti viską kas įmanoma ir ne, kad ji būtu gyva. Caroline kraujas, kuris dar prieš kelias savaites veržėsi pro jo pirštus, namuose, vis dar buvo jaučiamas, kuomet sėdėdamas čia Niklaus Mikaelson stipriai suspaudė kumščius. Vos pastebimai neigiamai supurtydamas galvą, šis pasuko akis į moters pusę, kuri tuo metu kalbėjo. Jis troško ją užčiaupti amžiams, tačiau puikiai suvokė tai, kad jei šios nebus, jis neturės ne menkiausios galimybės susigrąžinti to, kas jo: - Tu teisi. - Numanydamas kad toks atsakymas sugebėjo kažkaip atkreipti dėmesį į jo pusę, ir galimas daiktas kad šiek tiek šokiruoti, hibridas nuleido akis. Diena, kuomet jis neteko savo žmonos, greičiausiai buvo baisiausia, kas šiam galėjo nutikti gyvenime. Netgi atmetant tai, kad savo ilgo egzistavimo metu jis buvo praėjęs ne vieną pragarą. Laikyti rankose tai ką myli, ir negebėti padaryti nieko, kaip tik stebėti kaip ta mylima gyvybė blėsta, buvo neapsakomai skaudu. Liežuviu perbraukdamas per savo lupas, jis pratęsė: - Ar bent atsimeni nuo ko viskas prasidėjo? Tavo panieka man, iš kur tai? Prieš mums pirmą kart susitinkant, tu buvai žengusi prieš mano šeimą, o aš tavęs net akyse nebuvau matęs. Ir dabar tu džiaugiesi tuo, kad atėmei iš manęs Caroline. Tačiau kokia viso to prasmė? Tavo pačios baimės? Nes, patikėk manimi, nieko kito ir nematau. - Pakildamas iš savo vietos, jis labai ramiai, visiškai nekeldamas grėsmės pasiekė tą patį stalą, prie kurio buvo sustojusi Bennett. Stebėdamas šios akis, jis te perklausė: - Negi tu nerandi ramybės dėl to, kad mūsų tarpe. O sakydamas mūsų, turiu omeny antgamtines būtybes, kurios turi persvarą net prieš laiką, geba atrasti laimę? Negi Silas taip stipriai tave sužeidė, kad dabar griauni viską aplinkui, nesuteikdama sau galimybės į tai, ko manau nori. Nes visi mes norime to paties. Ir visgi tu teisi. Aš esu vienas iš baisiausių padarų, kurie vaikšto šia žeme, man nieko nekainuoja nutraukti gyvybę savam, ką kalbėti apie kitus. Aš naikinu, griaunu gyvenimus kitiems ir visą tai darau savo paties malonumui. Bet, kai kalbi apie Caroline. Tu neturi ne menkiausio supratimo kas ji yra. Neverčiau jos pasirinkti mane, niekada. Ji visuomet žinojo kas esu, ir taip, velniai griebtu, ne kartą buvo nukentėjusi nuo manęs ir tų, kurie darė tą patį, ką tu. - Sustabdydamas moterį nuo jos pasirinktos veiklos, Mikaelson'as savaime privertė ją atkreipti dėmesį į savo pusę: - Tačiau žinau vieną. Jos pasirinkimas buvo patvirtintas laiku, ir net turėdama visas teises pasitraukti nuo manęs kaip galima toliau, ji pasirinko likti kartu. Ir dabar tu drįsti kaltinti mane dėl to, kad man visiškai nieko nereiškia tavo žodžiai kad ji grįš kitokia? Nes man nesvarbu kokia ji bus, jei tik bus gyva. - Teigiamai linktelėdamas galva, jis te pratęsė: - Meilė yra didžiausia vampyrų silpnybė. - Dirstelėdamas į Katherine Pierce-Lockwood pusę, jis nesikuklino to, kad kalbėjo pakankamai atvirai, todėl kai sugrąžino žvilgsnį atgal į raganą, te pratęsė: - Ir jei tu bent per pusę tiek myli tą vilką, vadinasi pro visomis savo kaukėmis, kuriomis dengi save, supranti. Kad esu teisus. Geriau surizikuoti tuo, kad gali būti paniekintas, nei kad likti su mintimi, kad nepadarei nieko, kad dar bent kartą pamatytum jos akis, išgirstum juoką ir paliestum lupas. Jei tai supranti, vadinasi visgi esi panaši į mane. Ir tau taip pat nerūpi kokiu grįš vilkas, ir ar iš viso grįš pas tave. Svarbiausia, kad gyvas. - Staiga įtraukdamas oro į savuosius plaučius, jis atsuko moteriai nugarą, pats tuo tarpu pasitraukdamas kiek toliau, tačiau taip, kad matytu visiškai visą ritualo eigą. Ir galima pasakyti kad jis nerimavo dėl to, kas bus toliau, tačiau tai ką sakė prieš tai, buvo visos originaliojo mintys šiuo klausimu. Jis verčiau dar kartą pasirinktu būti kaip galima toliau nuo savo pasirinktosios, nei kad žinoti kad ji mirė. Nuleidęs akis, bei tuo pačiu metu nukreipdamas savo žodžius, į sesers pusę, jis pratęsė: - Tau nebūtina čia pasilikti, Rebekah. Tavo užduotis baigta, todėl verčiau keliauk pas Elaidža, manau šiuo metu buvimo šalia jam reikia labiau nei man.

by **Arabella Petrova** Sk. 11 09, 2014 10:55 am

*Tik tuomet, kai po pakankamai stiprių burtų, ji buvo laikoma prie sienos, susmukdama ant kelių, savo paniekinantį žvilgsnį nukreipė į netoliese buvusios raganos pusę. Sumerkdama akis, bei nurydama "tulžį", kuri sukilo kaip tik tuo metu, kai ji buvo kone pasiruošusi pajudėti į priekį, ir mažu mažiausiai išrauti vis dar plakančią širdį iš Bennett krūtinės. Pirmiausia pasirodė originalusis, kuris savais būdais privertė moterį imtis tos veiklos, kuri galiausiai atvers vartus į kitą pasaulį. Ir nors Katherine Pierce-Lockwood ne žodžiu neužsiminė kodėl taip greitai sutiko imtis šios užduoties, pagrindiniu šios siekiu buvo ištraukti Nadia Petrova, merginą, kuri turėjo visišką teisę gyventi, o ne atsitiktinumo dėka, gindama savo pačios seserį nuo mirties, pražūti. Tamsiaplaukė garbanė nebuvo stabili pastaruoju metu, nes nebuvo tas asmuo, kuris savarankiškai gebėjo susidoroti su netekties skausmu. Paskutinį kartą, kuomet ji atrado savo pačios šeimą, su kuria buvo susitvarkęs originalusis su savo pakalikais, ji buvo priversta atsisakyti savo žmogiškumo ir tokiu pagrindu nugyventi daugiau nei penkis šimtus metų. Ir dabar, ji buvo viena, visiškai viena, bandanti susidoroti su tuo, kad viena iš jos dukterų mirė, o kas blogiausia, nuo asmens, kurį dievina Katherine, brolio rankos. Ir kaip su tokia našta galima sugyventi? Ir tai kokį monologą paruošė vampyrei Bennet, buvo daugiau nei gana. "Bandydama apsaugoti vieną, visiškai pamiršai kitą. Na žinai, žinios iš pomirtinio pasaulio man pasiekiamos gana lengvai... Sakyk, koks jausmas žinoti, kad esi niekam tikusi motina, Katerina?", - žodžiai visą laiką sukosi moters galvoje. Ir blogiausia buvo tai, kad ji neturėjo ne vieno argumento, kad paneigti tai, kas buvo tiesa. Ji tikrai buvo niekam tikusi, praradusi budrumą ir dėl to netekusi savo mergaitės, savo Nadios. Sumerktos akys išdavė tai, kad Bennet sugebėjo paberti druskos ant vis dar pūliuojančios ir gyti neketinančios žaizdos. Nesistengdama pratarti ne vieno žodžio, Katherine viso labo pakėlė ranką, bei pirštais perbraukusi per savo plaukus, susikryžiavo rankas sau po krūtine. Šiuo metu, ji buvo lengvai grąžinama į sunkią emocinę būseną, todėl neketino pasakyti nieko, kas kaip nors užvilkintu visą situaciją. Mintis kad ji gali pataisyti savo klaidas, bei susigrąžinti Nadia, buvo vieninteliu aspektu, dėl kurio ji dar stengėsi kovoti. Mat kuo puikiausiai suvokė, kad niekas kitas, kaip ryšys tarp motinos ir dukters, negali būti toks tvirtas. Linktelėdama, ir tuo pačiu metu įsistebėdama į tai kas vyksta, vampyrė net nesureagavo į tai, kad čia pat pasirodė Reese. Ir kuomet galiausiai dar kartą prabilo Niklaus, tamsiaplaukė pakankamai greitai pasuko akis į originaliojo pusę. Jo žodžiai, buvo tai, ko ji niekuomet nebūtu galėjusi išgirsti iš šio asmens. Tai atrodė visiškai nerealu. Mat, visuomet buvo tarp tų žmonių, kurie manė kad Niklaus prisirišimas prie šviesiaplaukės buvo tik užgaida. Ir dabar, kai jis metė visas savo kortas ant stalo, Katherine pirmą kartą pajuto gailestį šiam asmeniui, gailestį dėl to, kad iš jo buvo atimta tai, kas leido jam pamiršti tai, kad jis buvo vienas. Ir pagarbą, mat niekuomet nebuvo mačiusi panašaus, nemirtingojo atsidavimo vienam asmeniui. Ir dabar, vampyrė kaip niekad ankščiau, suprato tai, kad matant tai kad Niklaus Mikaelson yra sugniuždytas, išdavė tai, kad po monstro vaidyba, kuria jis vadovavosi, jis tėra paprastas žmogus, vyras mylintis savo moterį, ir nematantis kad jos vietą gali užimti kita, net po mirties. Dar kartą vos pastebimai linktelėdama, Katherine pasistengė susikaupti tam, kas laukė toliau*

by **Li Wang** Sk. 11 09, 2014 12:04 pm

*Tikriausiai todėl, kad visiškai nepritarė tam, kad būtu atvertas atgalinis kelias mirusioms asmenybėms, nespinduliavo didžiuliu noru padėti. Ir tuomet kai buvo priversta pasirodyti čia, iš karto savo šviesias akis nukreipė į moterį, kuri leido jai išgyventi, tuo metu, kai šios gyvybė buvo nutraukta. Stebėdama tai, kaip atrodo aplinka, pakankamai neryžtingai linktelėjo galva, kuomet išgirdo konkrečiai jai skirtą klausimą* - Ar turiu kitą pasirinkimą? - *Leisdama suprasti tai, kad ji čia pasirodė ne savo noru, kažkuriam laikui nuleido akis, nuspręsdama prieš visą ko pradžią, pridėti ir savo nuomonę, kurios vargu ar kas nors norės klausyti* - Jums visiems yra svetima tai, kas dedasi anapus sienos, tačiau aš matau kiekvieną iš ten patekusių asmenų. Negi negana kad jau kartą nemokšiškai buvo atvertas plyšys į mūsų pasaulį iš mirusių? Ar visi likote patenkinti tuo, kokias pasekmes tai atnešė? Žinau kad kiekvienam yra ne motais tai, kas čia vyks. Svarbu kad atgausit savo artimiuosius? O ar ne kartą nepagalvojote, kad tai kas miršta, nebe turi teisės atgimti. Tai absurdas... Qetsiyah teisi, nes nenumanot kokį blogį, kartu su saviškiais praleisite čia. Turiu omeny ir tavo tėvą, Niklaus. Jis jau trina rankas, nekantraudamas sugrįžti. Ir ar šį kartą, Damon'as su Mason'u bus šalia, kad jį sustabdyti? - *Neigiamai supurčiusi galvą, Katherine vėl nukreipė savo dėmesį į Bennett pusę, dabar pratardama tik jai* - Aš pabandysiu atsilaikyti kiek tik sugebėsiu. Bet prašau, sustabdyk viską, kai ateis laikas. - *Pasistengdama susikaupti, nutyla*

by **James Petrov** Sk. 11 09, 2014 2:16 pm

OOCH: Aš labai atsiprašau kad apleidau šią temą, todėl, pažadu kad stengsiuosi būti aktyvesnė. O kol kas...

{Mėtyta į visas puses, mergina ne kartą buvo suabejojusi tuo, kad šiandiena pavyks pasiekti to, ko visi čia susitiko. Ir tik tuomet kai čia pasirodė Klaus Mikaelson su Katherine Pierce, perimdami viską į savo rankas, Gilbert teko priimti sprendimą, kad jiems kad ir kaip be pasukus pasiseks labiau, nei kad jai. Galu gale, originalusis ne vien buvo pakankamai stiprus, kad pasipriešinti Bennett, bet ir labiau motyvuotas, mat be Elenos geriausios draugės neįsivaizdavo savo gyvenimo. Ganėtinai sunkiai sužeista, Elena skausmingai iš savo šlaunies ištraukė peilį, kurį į ją įsmeigė Coombs, tuo pačiu metu pasistengdama laikytis kaip galima arčiau Salvatore. Negalėdama patikėti tuo, kad viskas susisuko būtent taip, ir trūksta visai ne daug laiko kad du jai artimi žmonės pagaliau bus sugrąžinti. Blanki, tačiau džiaugsmu perpildyta šypsena pasirodė merginos veide, kuomet ši pasisukdama į savo bendrininko pusę, linktelėjo, prasitardama} - Jiems, tiksliau mums visiems pavyko. Damon'ai, jie bus sugrąžinti. - {Judant, kad ir kaip minimaliai, kėlė nepatogumą, mat kūnas neskubėjo žaibiškai užtraukti paliktą žaizdą. Todėl labiau pasiremdama į asmenį, su kuriuo čia pasirodė, mergina neslėpė akivaizdaus džiaugsmo, gaila, tačiau net neįtardama to, kad raganos žodžiuose apie tai, kad iš ten sugrįžę asmenys nebe bus tokie pat kokie ankščiau, galėjo turėti savo tiesos. Juk svarbiausia buvo tai, ką sakė Klaus'as - jie bus gyvi.}

by **Amelia Washington** Sk. 11 09, 2014 2:34 pm

*Pirmas kartas, kuomet raganos kelias susikirto su Mikaelsonų buvo vedamas savanaudiškumo tikslais. Jai reikėjo ginklo, kuris galėtų sunaikinti pagrindinį demoną neduodantį ramybės – Silas. Ir tas ginklas buvo ne kas kitas kaip vampyrės ir pirmojo, stipriausio hibrido sūnus, turėsiantis pakankamai jėgos tam, kad sunaikintų tą, kuris atsakingas už raganos kančias. Burtų pagalba ji privertė kūdikį vystitis nežmogišku greičiu ir neturint vaikystės nenormaliu būdu užaugti. Aišku, nepamiršdama pakankinti ir Caroline. Tuomet sekė susitikimas ir su pačiu Klausu. Raganos keistas, tikrai ne visiems suprantamas būdas neleido jai taikstytis su grasinimais. Ji į tai reaguodavo ir smogdavo dvigubai skaudžiau nei priešas tikisi. Rasdama silpniausia priešo ar tiesiog nemėgstamo žmogaus vietą, ragana ten susmeigdavo ne vieną, bet kelis peilio ašmenis, kad šis žinotų, kas su ja reikia elgtis atsargiai. Galiausiai merginos asmenybė buvo skilusi į šipulius labai seniai. Ji nebemokėjo džiaugtis gyvenimu, nes kartą sudaužytas pasitikėjimas paliko gilų randą, nuolatinės kovos už išgyvenimą sulipdė raganą tokią, kokia ji yra dabar ir blogiausia, kad pasikeisti ji nebeturėjo jokių šansų. Vienintelis Sebastianas sugebė prasiskverpti prie jos širdies, tai buvo vienintelis žmogus, su kuriuo ji galėjo jaustis gerai ir padaryti dėl jo viską. Tačiau net nuo jo ragana turėjo krūvą paslapčių ir gyveno dvigubą gyvenimą, kuris jau seniai buvo jos “maitinimosi” šaltinis. Klauso atviravimas atkreipė jos dėmesį. Atitraukdama tamsias akis nuo užkalbėjimų knygos, ragana nukreipė žvilgsnį į originalųjį hibridą. Ji žinojo kiek reikšmės jam turi Caroline, juk neveltui norėdama pamokyti jį, buvo griebtąsi ne ko kito, kaip jo žmonos. Žinoma, toks vyro pasiskyrimas vienai moteriai buvo pavydėtinas, ne kiekviena gali pasigirti panašiu vyro atsidavimu, ką jau kalbėti, kuomet tas vyras yra laikomas vienu pavojingiausiu egzistuojančiu padaru visame pasaulyje. Neleisdama Mikaelsonui bent per plauką suprasti, kad jo žodžiai jos akyse turi tiesos ir apskritai iš jos jis gali susilaukti pagarbos, leisdama judviejų žvilgsniams susidurti, lėtu judesiu neigiamai supurto galvą* - Tu kalbi labai gražiai, Klausai, žinau, kaip stipriai esi atsidavęs tai šviesiaplaikei vampyrei. Kitaip net nebūtum dabar čia, bet ar pastebėjai savanaudiškumą savo žodžiuose? Tau nesvarbu kokia ji grįš, kokį poveikį jai davė pomirtinis gyvenimas ir kaip tai galėjo paveikti jos mąstymą, gal net psichiką. Ar per tą be galinį troškimą susigrąžinti žmoną, nepamiršai, kad tokiu būdu tu jai neleisi rasti pelnytos ramybės? - *Tačiau Klausas dėl kelių dalykų tikrai neklydo. Keliautoja negalėjo leisti, kad Coombs būtų nepelnytai miręs. Ji tikrai buvo pasiruošusi priimti visą jo neapykantą, panieką, net būti palikta tam, kad šis gyventų, kad ir toliau nuo jos, tačiau gyvas. Pasirodžiusios Katherine žodžiai buvo net labai teisingi ir tai kas vyks dabar tikrai turės nepakeičiamas pasekmes visiems šio neišvengiamo ritualo dalyviams. Merginos prašymas laiku sustabdyti ritualą, kad išvengti nereikalingų pasekmių, privertė Bennett teigiamu galvos linktelėjimu parodyti sutikimą ir... pagaliau pradėti ritualą. Nebekreipdama dėmesio į visiškai nieką, keliautoja pradėjo skaityti mirusią kalba užkeikimą, kol staiga užmerkė akis kartodama tuos pačius baugiai skambančius žodžius. Užgeso namelyje deganti šviesa, sprogo lemputės. Tačiau įsiplieskusią tamsą staiga pakeitė netikėtai užsižiebusios žvakės, kurių liepsna neramiai spragsėjo. Neaišku iš kur uždaroje patalpoje pakilo stiprus vėjas pradėjęs mėtyti aplink esančius smulkius daiktus, dužo langų stiklai, vėjo gūsiai buvo tokie stiprus, kad net aplink raganą stovėjusiems asmenims turėjo būti sunku išsilaikyti ant kojų. Visa ši nerami aplinka nė kiek netrugdė transo būsenoje esančios raganos, ji lyg užsikirtusi plokštelė kartojo vienus ir tuos pačius žodžius, kol visas šis "paradas" pagaliau pasiteisino... vartai tarp dviejų pasaulių buvo atverti, chaosui buvo suteikta pradžia ir mirusios antgamtinės būtybės per Katherine Reese galėjo patekti į gyvųjų pasaulį*

by **Li Wang** Sk. 11 09, 2014 3:08 pm

*Nebūdama visiškai tikra tuo, kad sugebės atlaikyti visą tai, ką daryti buvo verčiama, kažkodėl stengėsi pasitikėti bent vienu čia buvusiu asmeniu, kuris ir reguliavo paradui. Žinodama, kad Bennett sugebės tesėti savo duotą žodį, bei sustabdyti viską, vos tik supras, kad bet kuriuo metu nematoma siena tarp čia esančių ir mirusių sugrius iki galo, nusitempdama visiškai visus velniop. Sunkiai iškvėpdama orą iš savo plaučių, mergina mintyse dėl visą ko atsisveikino su viskuo, kas čia vertė ją pasilikti. Todėl kuomet sumerkė akis, tik jai vienai (ir galimas daiktas, kad Tessai) matomas vaizdas staiga įgavo pilkus šešėlius. Viena lyg ir nepasikeitė, tačiau pranyko kiekvienas gyvas asmuo, ir Katherine pagaliau buvo perkelta į kitą pusę. Jausdamasi kaip niekad nesaugiai, šokoladinės spalvos plaukų savininkė, ėmė žvalgytis aplinkui, kuomet iš už tamsiausių užkampių ėmė rodytis šešėliai, kurie nieko kito labiau netroško, kaip sugrįžti atgal* - Ne! Traukitės šalin, šalin pasakiau! - *Pilkuma labai greitai buvo pakeista visiška tamsa, pakvipo mirtimi, kuomet pirmasis asmuo, kuris pasiekė Katherine, buvo ne kas kitas, kaip originaliosios šeimos tėvas. Stipriai suimdamas merginą už pečių, jis sukėlė jai dar vieną, savo agoniškosios mirties skausmą, kuomet mergina sunkiai atlaikydama visą tai, realiame laike, sukrito ant kelių. Asmuo, kuris buvo išleistas pirmiausia, nesistengė gaišti savo laiko, ir pradingo vos tik pasirodė, leisdamas čia buvusiems atskleisti savosios tapatybės. Realiame laike, Reese, sukandusi dantis, vėl pakilo ant kojų, todėl dar kartą linktelėdama smakru, vėl sumerkė akis, tokiu būdu persikeldama atgal, į mirusių pusę. Tamsa, ir vaizdas tarytum veiksmas vyktu sename siaubo filme, atrodė baiginančiai. Nors realiame laike, Katherine net nepajudėjo iš vietos, kitame, stengėsi kaip galima greičiau surasti būtent tuos asmenys, kurie buvo reikalingi, vengdama praleisti kiekvieną užsimaniusį. Mat dabar kaip niekad gerai suprato, kad laiko yra ne tiek daug, kiek kad visi manė*

by **Regina Bishop** Sk. 11 09, 2014 4:08 pm

Kažkokiomis, sunkiai paaiškinamomis aplinkybėmis perspėtas kad šiandiena pagaliau bus padaryta tai, kas buvo ilgai planuota Mikaelson šeimos, būdamas šiame name, kartu su šviesiaplauke, kurios nepaleido iš savo akiračio nuo tos dienos, kuomet ji per prievartą buvo išstumta į pomirtinį gyvenimą. Laikydamas Caroline ranką, bei kaip galima greičiau bėgdamas link "inkaro", sustojo kaip tik tuo metu, kai juos visus skyrė ne daugiau nei pora žingsnių. Vis dar negalėdamas patikėti tuo kas vyksta, trumpam paleido šviesiaplaukės ranką, pats tuo tarpu įsistebėdamas į Katherine: - Turi žinoti, pastaruoju metu čia kažkas vyksta ne taip, chaosas baigia užvaldyti kiekvieną iš čia užstrigusių. O tamsa, pasisavina kiekvieną iš eilės. Katie, nesu tikras kad visą tai egzistuos ilgai. - Neigiamai supurtydamas galvą, jis te pratęsė: - Man labai gaila. - Trumpam spėdamas pasisukti į Caroline, bei duodamas šiai ženklą, kad ji sektu paskui, pirmasis suima Reese ranką, kuomet sumerkdamas akis, pajunta kaip visas vaizdas aplinkui ima suktis, ir galiausiai jis atsiduria tame pačiame name, kuris prikimštas tų asmenų, kurie šio gyvenimo kely nebuvo svetimi. Nusistebėdamas tik tuo, kad čia pat nėra Lexi, praeidamas pro Niklaus Mikaelson, pliaukštelėja delnu šiam per petį, pranešdamas savo manymu džiugią žinią: - Ji pasirodys iš kart už manęs, greitai susigrąžinsi savo žmoną. - Pasidabindamas plačia šypsena, Salvatore nusprendžia daugiau nebe gaišti brangaus laiko, kuris dabar ypatingai įgavo prasmės, žengia link brolio ir Elenos. Ir neįvertindamas net to, kad mergina sužeista, abejomis rankomis pritraukia juos du arčiau prie savęs, pagaliau išreikšdamas džiaugsmą ne vien žodžiais:
- Jus, net nenumanote kaip velniškai pasiilgau jūsų abiejų problematiškų asmenybių. - Patraukdamas savo rankas, bei žengdamas per žingsnį, jis galiausiai linkteli galva. Po ko nuskamba finalinis klausimas: - O kur Lexi? Ji pirmoji, kuriai pavyko su manimi susisiekti. Bet kur ji dabar?

by **Sebastian Geminus** Sk. 11 09, 2014 4:55 pm

Dar tuomet, kai "dvasia" buvo galutinai atskirta nuo kūno, kuris taip išdavikiškai be gyvybės ženklų sukrito ant grindų, Sebastian'as, užtrūko tarp čia buvusių visai neilgai. Neketindamas stebėti tai kas vyko toliau, bei tuo pačiu metu padarydamas savas išvadas, vilkolakis nuoširdžiai manė kad moteris, kurią jis pasirinko kaip savo gyvenimo palydove nesileis manipuliuojama, bei pasipriešins čia susirinkusiems, paleisdama jį ten, kur šiam buvo vieta jau prieš daugybę metų, pasakys "ne". Pakeliui susirasdamas Reese, kuri tuo metu keliavo link šios vietos, jis žengė toliau, į pomirtinį antgamtinių būtybių "kalėjimą". Apsuptas tamsos, kurią matė kaip savo tikruosius namus, jis nebuvo vienas iš tų, kurie beviltiškai kabinosi į tai, kas liko už nugaros. Sebastian'as buvo ant tiek stiprus dvasiškai, kad priėmė pasekmes tokias, kokios jos buvo nulemtos. Ir jei ne Tessos sukvailiavimas bei pasidavimas manipuliatoriams, jis taip ir būtu pasidavęs tam, kad atrasti tą, visų taip apkalbamą ramybę. Nugyvenęs kelis šimtmečius, jis buvo pasiruošęs mirčiai, kad ir kokia ji kvaila bebūtu. Kuomet būdamas paprastiems žmonėms nematomoje vietoje, jis susidūrė su vaiduokliu iš savosios praeities, tereikėjo vos kelių frazių, kad šiam būtu paaiškinta, kad dabar nebuvo šio laikas. Ir jis dar nebaigė savosios "užduoties", todėl privalo grįžti atgal. Ten, buvęs asmuo, kuris iš esmės ir suteikė jam gyvybę, primygtinai liepė saugoti tai, ką jis pats pasirinko, primindamas kad tai kas vyko šiam beesant žmogumi, tebuvo įžanga tam, kas vyko dabar. Moteris, kuri buvo sužeista dar prieš daugiau nei du tūkstančius metų, buvo ta, kuriai jis buvo "sutvertas". Tai vilkolakio veide iššaukė kampinę šypseną, mat moteris, kuri buvo vadinama jo biologinė motina, niekada nedarė nieko neapgalvoto, ir tai kas sklido iš šios lūpų dabar, privertė jį pasisukti atgal. Ir būtent šia akimirka, jis geriau nei kada nors ankščiau, suprato kad pasirinkdamas Bennett nesuklydo, kad ir kokia ji bauginanti gali atrodyti kitiems. Ji priklausė jam, kaip ir jis priklausė jai, ir niekas, nesugebėtu pakeisti šio nuomonės. Gerbdamas savo biologinės motinos pasirinkimą pasilikti čia, jis kaip mat suskubo prie Katherine Reese. Kuri kaip tik tuo metu siekė savo rankas link Caroline Mikaelson. Praeidamas pro šviesiaplaukę, vilkolakis viso labo ištempė paniekinančią, kampinę šypseną, ko pasekoje prasitarė: - Sudie širdele. - Kuomet jis su didele jėga stumtelėjo "inkarą", privertė ją net kitoje pusėje per kelis žingsnius atsitraukti nuo Mikaelson, ir tokiu būdu pats realizavosi pastate, kur prieš tai buvo atimta šio gyvybė. Akimirksniu nužvelgdamas aplinką, kuri toli gražu nebe priminė jaukių namų, kuriuos jis buvo sukūręs sau su keliautoja, susiaurinęs akių vokus įsistebėjo į Katherine, kurioje šia akimirka nebe matė to paties, kas kadaise jį vertė jai ištiesti pagalbos ranką. Ji padarė didžiulę klaidą, kurios atleisti šis neketino. Todėl, akimirka, kuomet jis nepajudino ne vieno raumens, pranašavo apie tai, kad tolimesni įvykiai nebus tokie maloningi, kokiais galėjo pasirodyti iš pat pradžių. Jis neketino leisti kad čia įsibrovę asmenys pasiektu tai ko nori, o tiksliau pražudytu Qetsiyah Bennett. Mat net neturėdamas patirties tame, kas buvo vadinama minėtosios amatu, jis buvo tikras, kad jai tai taip pat atsilieps. Staigiai, vilkolakišku greičiu atitrūkdamas nuo savosios vietos, jis metėsi link keliautojos, bei kone šuolio metu, abejomis rankomis stverdamas ją už pečių, atitraukė nuo vietos, kurią ji buvo pasirinkusi savo ritualui atlikti. Kuomet abiejų asmenų kūnai stipriai trenkėsi žemyn, Sebastian'as dar kartą stipriai sukratė Bennett, tuo pačiu metu išriaumodamas: - Sustok!! Viskas baigta, liaukis žudžiusi pati save! Aš čia, Tessa, aš čia su tavim!

by **Arabella Petrova** Pir. 11 10, 2014 4:19 am

*Matydama kaip prieš tai mirę asmenys ėmė grįžti vienas po kito, tamsiaplaukė vampyrė stipriai gniaužė kumščius, beviltiškai tikėdamasi to, kad bet kuria akimirka, pro atvirus vartus pagaliau pasirodys jos dukra, kuri kaip be pasukus buvo verta gyvenimo, to tikro gyvenimo, kuriame šiai nereikėtu aukoti save tam, kad surasti tai, kas šiuo metu troško jos labiau, nei kas kitas. Motiniški instinktai, kurie buvo pažadinti Katherine Pierce-Lockwood viduje, neleido jai atgauti ramybės, žinant kad per savo silpnumą, per tai kad jos dėmesys buvo nukreiptas visiškai kita linkme, mirtiną kainą turėjo sumokėti Nadia. Kaip galima pasirinkti vieną iš dviejų savo vaikų? Ir kai tamsiaplaukė manė kad Victorios saugumas buvo svarbiausia, praleido pro akis akivaizdžią grėsmę, prieš kurią silpnutė vampyrė, kuri niekuomet nepuoselėjo savo galimybių, buvo priversta mirti siaubinga mirtimi. Kilstelėdama abi savo rankas, bei tuo pačiu metu iš plaučių išpūsdama orą, garbanė akivaizdžiai negebėjo rasti sau tinkamos vietos, todėl trepsėdama kulnu, tyliai ragino* - Prašau Nadia, tu privalai paskubėti, privalai sugrįžti. - *Matydama kaip pirmiausia iš pažįstamų veidų pasirodė ne kas kitas, kaip Stefan Salvatore, o paskui ir tas pats Sebastian'as Coombs, moteris neigiamai supurtė galvą. Kuomet per dalį sekundės jos žvilgsnis susidūrė su vilkolakio, tapo aišku, kad viskas toli gražu nebe vyks taip, kaip ji vylėsi. Jo greitas pasisukimas link Bennett, ir postūmis į šoną, kuris ir nulėmė tai, kad Katherine Reese neteko "inkaro" prasmės visame šiame burte, nesulaikydama savęs, vampyrė sušuko* - Neee! - *Tiesą pasakius, jai buvo visiškai nesvarbu tai, kad vartai galėjo būti užverti ir tai pačiai Caroline Mikaelson prieš nosį, blogiausia buvo tai, kad dabar vartai buvo užverti ir prieš Nadia, o tai reiškė kad tai pabaiga. Daugiau nebe bus galimybės pakartoti to paties burto, ir ji amžiams links ten. Rankų pirštai kurie kaip mat sukibo į plaukus, o akys tapo vandeningos, išdavė tai, kad net dabar, kai ji nebuvo nuleidusi rankų, likimas smogė šiai didžiausią smūgį, greičiausiai už visą tai, kaip ji buvo nugyvenusi visus savo gyvenimo metus. Ir kai ji bandė būti gera, viskas aplink priminė tai, kad tokia pozicija buvo ne jai. Sunkiai suvaldydama savo emocijas, moteris pasisukdama į stalo, netoli kurio buvo, pusę, kaip mat išliejo visas savo emocijas, išversdama viską ant grindų* - Ne, ne, ne! Tai negali būti pabaiga, dar ne! Ji privalo būti gyva, privalo! - *Vampyrišku greičiu pasiekdama čia buvusią savo bendravardę, stipriai suėmė ją už pečių, atitinkamai ją sukratydama* - Kodėl tu nedarai nieko? Kodėl tu neleidi Nadiai sugrįžti?! Daryk ką nors... Sugrįžk atgal, ir parsitempk ją čia. Katie!!

by Sponsored content