Re: PRIVATUS NAMO SODAS

by **Amelia Washington** Pen. 10 24, 2014 4:01 pm

*Neskaitant to, kad moteris yra viena galingiausių vis dar egzistuojančių raganų, visgi būdama žmogaus kūne, negalėjo pasigirti greitai gyjančiais sužeidimais, tad gilūs stiklų palikti įpjovimai dar ilgai primins šios dienos įvykius, kurių kaltinininkė ji pati ir buvo. Puikiai žinodama žaidimo seką, laukė tos akimirkos kuomet jaunajai bus negailestingai perėžiama gerklė. Ji jautėsi nuostabiai, juk tai dar viena pergalė prieš priešą į jos kišenę. Iš Klauso bus atimta tai, kas originaliajam svarbiausia ir tai yra pamoka. Raganai nepatiko, kuomet jai buvo pagrasinta susidorojimu ir manipuliuojama Sebastianu. Tad, smūgis ties Karolina - tai žingsnis, parodantis, kad su ja kariauti neverta, nes žaidimo, kuriame taisykles yra diktuojamos Bennett raganos pašaliniam laimėti nevalia. Neskaitant to, kad ji tiesiog “maitinosi” ore tvyrančiu skausmu, panika, merginos veidas buvo kontrastiškas šios jausmams. Jame atsispindėjo tiek pasimetimas, tiek baimė, juk reikėjo kaip nors neišsiskirti iš minios. Kuomet prieš akis “iššoksta” prieš tai nematytas vyras bei suima ją už pečių, įtikinamai pasimetusį žvilgsnį nukreipia į savo krauju išteptus delnus, kuriuose taip pat buvo įstrigusios kelios stiklo šukės* – Man viskas gerai, tai tik minimalūs sužeidimai, išgyvensiu. – *Neskaitant to, kad stiklo šukės suteikia didžiulį diskomfortą, suraukdama antakius, išleidžia negarsią skausmo iššauktą aimaną, kuomet įsikibdama į vyro rankas, pakyla nuo žemės* - Aš neatsiliksiu, bet ar tu bent nutuoki kaip iš čia ištrūkti? Neaišku kiek atlaikys stogas ir ar žemės drebėjimas pasikartos, visi mano matyti įėjimai užgriuvę. - *Apsidairydama aplinkui ir taip apsimesdama, kad įnirtingai ieško išeities kaip išsigelbėti, galiausiai dėmesį vėl sutelkia ties vyro veidu* - Tu Mikaelson šeimos draugas, giminaitis, tiesa? Vadinasi atvirkščiai nei aš, esi čia buvęs daugiau nei vieną kartą. Gal žinai kokį kitą kelią vedantį lauk? - *Deano ji nepažinojo, mat nei karto neturėjo reikalų su šiuo medžiotoju ar jo šeima, tad ir galimybės pasidomėti kas per vienas yra šis vizualiai labai patraukliai atrodantis vyras raganai nebuvo butinybės. Vienintelis faktas, kuriuo ji buvo tikra, tai, kad jis yra žmogus, o ne antgamtinė būtybė. Kadangi Bennett buvo veidu į medžiotoją, vadinasi prieš akis jai idealiai atsivėrė vaizdas, kuomet jos užburtas vaikinukas negailestingai nužudo jaunąją, aštriu peilio ašmeniu, perrėždamas vampyrei gerklę. Neskaitant to, kad viduje ragana triumfavo saldžiu keršto skoniu, išorėje tai neatsispindėjo. Idealiai suvaidindama išgąstį, juk jai reikėjo primesti paprasčiausią merginą, kuri net nenutuokia, kad vampyrai, vilkolakiai ir kiti siaubūnai nėra tik išgalvoti personažai įbauginti vaikus. Kuomet švelnių bruožų merginos veidas užsidengia netikra baimes skraiste, ji tik stipriau įsikabina į vyro parankę, žengdama žingsnį toliau} - O Dieve, nuotaka! Jis. Jis ją nužudė!

by **Nathaniel Lott** Sk. 10 26, 2014 5:03 am

Fizinis skausmas, kuris buvo jaučiamas visame kūne, net padarant menkiausią sujudimą, palyginus su tuo, kas dėjosi originaliojo vampyro pasąmonėje, buvo visiškas niekas. Vibracija, kuri kaustė Niklaus Mikaelson kūną, dėl to kad jis taip ir nesuprato, kas nutiko, kad jis būdamas vienu iš galingiausių padarų visatoje, nesugebėjo pajausti elementaraus žemės platformų sujudimo, veikė pykdančiai. Žaizdos, kurios dengė jo kūną, bei jo teisėtos žmonos, neatrodė taip, tarytum būtu pasiruošusios gyti, todėl akimirksniu teko susitaikyti su klaikia realybe, jie buvo žmonės. Neigiamai supurtydamas galvą, originalusis kaip mat nuo savo kaklo nusirišo kaklaraištį, tuo pačiu metu nužvelgdamas Caroline skalpe esantį sužeidimą, kuris jos dailiu veidu paliko tamsiai raudono kraujo žymę. Jis nekalbėjo, nenorėdamas paskelbti tiesos apie savo būklę, todėl, stengėsi susitelkti į tai, kas jam atrodė svarbiausia, susitelkti į ją. Tikriausiai tai, kad jis visuomet buvo tikras dėl to, kad jo žmona yra pakankamai stipri, kad pasipriešintu bet kokiai grėsmei, leido jam jaustis ramiai. Tačiau tai kas vyko dabar, kaip mat sugrąžino jį į tą laikotarpį, kuomet po daugelio metų jie buvo susitikę pirmą kartą. Kuomet visiems "smegenų plovimams" buvo pastatytas barjeras, ir jis leido moteriai atsiminti bendrą jų praeitį, net jei dėl to ateitis skambėjo taip, tarytum jų laikas kartu iš anksto buvo nulemtas panašiai pabaigai. Ir akimirka, kuomet iš moters tą kartą buvo atimtas žmogiškasis gyvenimas, buvo tas baisus šokas, kurį patyrė Niklaus Mikaelson, matydamas kaip jo gyvenimo prasmė mirė. Tuo metu jis nebuvo tikras kad ji atgims būdama nemirtinga, todėl, po to kai tai nutiko, šis prisiekė sau, kad niekuomet neleis kad tai pasikartotu. Ji buvo tapusi jo egzistavimo prasme, ir nesant Caroline, jis paprasčiausiai būtu tapęs tuo monstru, kurio baiminosi kiekviena nemirtinga ar galiomis apdovanota būtybė. Ir nepaisant to, kad šiuo metu jis turėjo ir sūnų, šviesiaplaukė vis tiek buvo likusi jo "inkaru", neleidusiu neatleistinai peržengti ribos tarp savo charakteristikos ir tapimo "žudymo iš malonumo mašina". Vis dar nepratardamas ne vieno žodžio, jis tvarkingai, tarytum būtu medikas su ne menku stažu, aprišo savo kaklaraištį aplink merginos galvą, tokiu būdu užspausdamas sužeidimą, kad moteris neprarastu per daug kraujo, ir galiausiai nenukristu be sąmonės. Palinkdamas arčiau prie jos, jis atsargiai palietė savo lūpomis jos, ir tik tuomet, priversdamas save prabilti: - Aš nežinau kas čia vyksta, tačiau, žinau kur reikia eiti tau. Po mūsų namais yra tai, už ką greičiausiai man niekuomet neatleisi, tačiau. Tai yra vienintelis būdas ištrūkti iš šios vietos. Todėl, privalai dabar pat, nežiūrėdama į kitus, eiti į mano kabinetą. Spinta su knygomis pasistumia į šoną lengviau, nei gali įsivaizduoti, ten ves tunelis. Nesustok, nesižvalgyk, eik tiesiai. Tunelis yra pastatytas labai tvirtu pagrindu, todėl esu labiau nei tikras, kad atlaikys ir stipresnį drebėjimą. Tik eik. - Linktelėdamas galva, jis akivaizdžiai nebuvo patenkintas tuo, kad merginai bus atskleista dar viena, labai tamsi jo, paslaptis. Bet įvertindamas tai, kad verčiau ji ant jo pyks visą gyvenimą, nei kad mirs kokia nors kvaila mirtimi. Jaudamas pareigą kalbėti toliau, jis pridūrė: - Turiu surinkti visus tavo draugus, ir kaip mat, rasiu išeitį, kaip visus iš čia išvesti. Caroline, būk atsargi. - Delnu laikydamas jos veidą, nukreiptą į savo pusę, jis stengėsi kiek galima daugiau laiko praleisti žvelgdamas į šviesias moters akis, po ko pridūrė: - Visi čia esantys, nežinau kokiu būdu, bet, nėra antgamtinės būtybės. Todėl tu privalai išgyventi, kad ir kiek tai kainuotu. Supranti? Be tavęs. Ne. Viskas bus gerai, kliauskis manimi, ir dabar pat eik. - Pastatydamas savo žmoną ant kojų, ir įsitikindamas tuo, kad ši sugebės atlaikyti jo liepimus, originalusis kaip mat patraukė toliau. Stabdydamas, bei ramindamas, o tiksliau kaip avis į bandą vydamas visus svečius, kurie turi bent kažkokios reikšmės, jis stengėsi viską daryti kaip galima greičiau. Nors teko pabrėžti, kad jo, žmogiškas judėjimas, patirtos traumos buvo ne menku stabdžiu. Akimirka, kuomet šis atrodo visiškai atsitiktinai pasisuko į savo žmonos pusę, buvo pastatytas prieš vaizdą, kuris per sekundės dalį, atėmė iš originaliojo viską, ko jis siekė nuo pat pradžios, kuomet dar vaikystėje įkvėpė pirmą oro gūsį į savuosius plaučius. Kažkokio asmens padaryta žala, ir vaizdas, kaip ant baltos, it sniegas suknelės, kurią vilkėjo Caroline, ištiško šviesus, raudonas skystis, surakino visus originalaus hibrido raumenys. Ji ėmė kristi apačion, o jis kaip tik tuo metu pajudėjo į priekį. Atrodo beveik atsitiktinumo dėka, sugebėdamas pagauti merginos kūną, kuomet jis nespėjo pilnai susidurti su žeme, Niklaus atsargiai ją suėmė į savo glėbį, vienu delnu stipriai suspaudė šviesiaplaukės kaklą. Jo veidas buvo iškreiptas skausmo, kuomet iš miego arterijos srūvantis kraujas, palengva ėmė veržtis pro jo pirštus. Caroline dar turėjo kelias sekundes, kuomet jis kone įsmeigė savo veidą į jos, drebančiu balsu tardamas: - Laikykis mažute. Laikykis, nes neturi teisės manęs čia palikti vieno. Girdi mane? Neturi. Kėr. Gyvenime mano, laikykis. Prašau. - Jos pilkšvomis tapusios akys, kaip mat pagreitino originalaus vampyro kvėpavimą, kuomet šis pagaliau suprasdamas kad nieko padaryti nebe gali, paleido savo delną nuo jos kaklo, kaip mat dar stipriau prispausdamas jos liauną kūną prie savojo. Jausdamas kaip greitai suglemba mylimos moters galūnės, jis ėmė linguoti. Vos pastebimai, leisdamas iš akių išvarvėti pastebimo silpnumo, susimaišiusio su pykčiu ir skausmu, skysčiui, kuomet jis atplėšęs veidą nuo žmonos, sušuko: - Kodėl po velnių niekas nieko nedaro?! - Sugrąžindamas savo dėmesį į Caroline, krauju sutepta ranka, jis kaip mat suėmė jos veidą, lyg bandytu bevaisiai jos kūne atrasti bent menkiausią gyvybės ženklą: - Tu neturi teisės pasiduoti šitaip. Neturi, nes mums su tavim. Mums su tavim buvo lemta būti kartu, per amžius. Tai buvo lemtis, todėl nedrįsk šitaip... - Nebaigdamas savo kalbos, originalusis vėl neigiamai supurtė galvą, akivaizdžiai nesugebėdamas susidoroti su šios netekties skausmu. Jis vis dar kruvina ranka perbraukė per savo veidą, kaip tik tuo metu atrodo norėjęs pradėti raudoti, bet tai laiku užspaudęs viduje. Jis nutilo, iš savo tvirto glėbio nepaleisdamas savo žmonos, nebe gyvo kūno. Laikydamas moters galvą sau po smakru, jis ilgai stebėjo tolimiausius vaizdus, vis dar nepratardamas ne vieno žodžio. Menkas lingavimas, buvo vieninteliu dalyku, kuris priminė tai, kad ir jis pats dar buvo gyvas. Kuomet vyro lūpos dar kartą prasiskleidė, jis per daug tyliai, kad tai būtu išgirsta kitiems, prasitarė: - Žinojau kad taip pasibaigs ankščiau ar veliau, todėl neturėjau teisės leisti tau tapti savo gyvenimo dalimi. Buvai verta daugiau, daug daugiau nei galėjau pasiūlyti. Ir aš prisiekiu, nesvarbu kiek tai kainuos. Nesvarbu, kiek kritusių kūnų turėsiu palikti, bet tu būsi gyva. Ir šį kartą kaip galima toliau nuo manęs. Tu būsi gyva. - Kartu su savo žuvusios žmonos kūnu, pakildamas ant kojų, vampyras atrodė visiškai palaužtas. Akivaizdžiai nebe matantis gyvenimo prasmės. Pasiekdamas atsitiktinę kušetę, jis tvarkingai paguldė Caroline kūną, kuomet pasisukdamas akis įsmeigė į asmenį, kuris buvo to kaltininkas. Tapo viskas aišku, šis žingsnis nebuvo iššauktas panikos, tai buvo kruopščiai suplanuotas žingsnis. Negana to, jis net numanė kas už viso to stovi. Todėl akimirka, kuomet po Mikaelson ranka atsidūrė sidabrinis stalo įrankis (nesvarbu ar tai buvo šakutė, ar peilis, ar net bukas šaukštas) šis kaip mat rovėsi link asmens, perpjovusio jo žmonai gerklę. Tikriausiai kiekvienas numano tai, kad viskas, kas toliau dėjosi, buvo nesustabdoma. Jis negebėjo o ir nenorėjo nutraukti jo gyvybės greitai. Pirmiausia galybe smūgių, jis sulaužė minėto asmens žandikaulį, kone šį sutrupindamas, sulaužė ir savosios dešinės rankos krumplius. Kuomet finale, susmeigė pasigautą stalo įrankį tiesiai į minėto asmens kaklą. Būdamas susitepęs ne savo krauju, originalusis kaip mat atsitraukė nuo žudiko, kuomet pasisukdamas į visą tai stebėjusius, veide ištempė kampinę, tačiau ne malonumo iššauktą šypseną. Bet, kad ir kaip be pasukus, jo vidinis skausmas, bejėgiškumas buvo ant tiek stiprus, kad jis pagaliau palūžo. Nesulaikydamas savo paties emocijų, jis ėmė fiziškai lietis ant visko aplinkui. Talžydamas visus pakeliui pasitaikančius daiktus, sienas, atrodo kad kažkuriuo metu jis pats ketino užsimušti. Šaukdamas, riaumodamas ir tik taip gebėdamas išsilieti, jis darė viską, kas būnant nemirtingu, it spragtelėjimas išjungtu jo žmogiškumą, kuris neleido racionaliai matyti visos situacijos. Raganos planas pavyko geriau nei ji to tikėjosi, atimdama iš originalaus vampyro tai kas jo gyvenime buvo "šviesu", ji ne vien sunaikino jį kaip asmenybę, bet ir atvėrė duris tam, kuo jis visuomet turėjo būti. Savęs nekontroliuojančiu, žmogiškumo neturinčiu, ir nieko švento nematančiu hibridu, kuris naikina viską aplinkui, vien dėl savo paties malonumo (nežiūrint net į tai, ar jis buvo žmogumi, ar nemirtingu asmeniu, hibridu).

by **Caroline Mikaelson** Sk. 10 26, 2014 12:38 pm

{Realybė, su kuria šviesiaplaukei tenka susitaikyti buvo per daug skaudi. Ji nebijojo mirties, juk net ne viena kartą buvo su ja susidūrusi, tačiau šis atvejis buvo kitoks ir net artimo draugo būvimas šalia, jos neramino. Kuomet Caroline atsitraukė nuo Stefano, atsisukdama į savo vyro, vieno iš svarbiausių asmenų pusę, vaizdas, kurį teko išvysti taip stipriai suspaudė širdį, lyg ji būtų sugniaužta nematomos rankos kumšyje. Iš prigimties būdama jautri asmenybė, negalėjo ramiai stebėti, susitaikyti su tuo, kokioje būsenoje buvo priverstas atsirasti jos vyras. Kuomet originalusis vis dar laikė šviesiaplaukę prispaudęs prie savo šilto kūno, Karolina, atsitraukdama nuo Stefano¬, priėjo prie Klauso ir neskaitant to, kad jam ji buvo nei matoma, nei girdima, pritūpusi šalia jo, kilsteli vieną ranką virš jo delno, lyg norėdama jį paliesti. Kalbėti buvo sunku, ypač žinant, kad jos balsas nebus girdimas, o prisilietimai nebus jaučiami} – Brangusis, žinau, kad nepasiduosi, tačiau dabar privalai išlikti stiprus, toks kokį aš tave pažįstu. Visada būsiu šalia, kol abu rasime būdą kaip vėl būti kartu realiai. Nieko nėra neįmanoma, pats man visada tai kartodavai, ir neretai įrodydavai. – {Ašaros savaime riedėjo vampyrės skaisčiais skruostais. Kad ir kokia optimistė ji būdavo, gyliai širdyje ji žinojo, kad sugrįžti vilties praktiškai nėra, todėl toks atsisveikinimas drąskė ją iš vidaus} – Turi būti stiprus ne tik dėl savęs, bet ir dėl mūsų sūnaus. Džeksonui reikia tėvo, Klausai. – {Padarydama trumpą pauzę, kiek tyliau, bet taria vis tiek} – Esu tau dėkinga už viską ką man suteikei. Nepaisant visko, akimirkos praleistos su tavimi, buvo pačios gražiausios mano gyvenime, tu visada buvai ir liksi man pats geriausias ir nesvarbu kokį tave mato kiti, aš tave pažįstu, jie ne. Myliu tave, Klausai, tai niekada nepasikeis. Todėl prašau... – {Kalbėti buvo beprasmiška, juk jis jos negirdėjo, tačiau vampyrė vis tiek kalbėdama taip, lyg jos būtų klausomasi, norėjo pasakyti dar kažką, tačiau, vyrui kaip tik tą akimirką pradėjus negailestingai vanoti žudiką, staigiai atsistoja ant kojų} – Klausai, neverta! Klausai! - {Akivaizdu, kad kalbėdama veltui, bevilti prašė jo sustoti, tačiau šiam užmušus burtų veikiamą vaikinuką, o tuomet pradėjus daužyti viską aplinkui, mergina toliau prašė jo apsiraminti, šaukė jį vardu. Ašaros toliau ridenosi skruostais, o skausmas taip slėgė, kad atrodė kvepuoti darėsi vis sunkiau, tačiau ji nepasidavė, kol staigiai Klauso sulaužytas balsas skriedamas į šviesiaplaukės pusę, perėjo kiaurai. Toks veiksmas privertė ją sustingti. Dar kartą prisimindama, jog dabar ji yra niekas kitas kaip tik niekam nematomas vaiduoklis be gyvenimo, ji stipriai sumerkė akis bandydama sugniaužti visas emocijas į vieną tašką} - Negaliu, Stefanai. Negaliu palikti jo ir Džeksono. Prisiekiu, turi būti galimybė grįžti. Magija visagalė.

by **Katherine Pierce** Pir. 10 27, 2014 4:12 am

(Beveik viso veiksmo metu, laikydamasi kaip galima toliau nuo pavojingiausių vietų, buvo viena iš ne daugelio, kurie suprato situacijos rimtumą. Neturėdama savo antgamtinių sugebėjimų, originaliosios šeimos šviesiaplaukė buvo kone imobilizuota, nežinodama nei kaip nei kodėl turėtu elgtis. Kuomet ši atrodo labai trumpam laiko tarpui buvo pasisukusi į Donovan pusę, kaip mat neigiamai supurtė galvą, leisdama šiam suprasti, kad jis nebandytu rodyti herojiškumo ir nešiktu prieš ramybės netekusio jos brolio. Viskas kas vyko, ir kaip greitai tai vyko, varė į didžiulę neviltį. Sumaištis kurią kėlė paprasti žmonės, Caroline mirtis ir Niklaus pratrūkimas, baugino. Todėl, būdama viena iš tų asmenų, kurie dar turėjo, kad ir mažiausią galimybę apraminti savo brolį, ji nebe gaišto laiko, todėl kaip galima greičiau rovėsi link galių netekusio hibrido, bei priversdama jį liautis maištauti, pakankamai stipriai surakino apkabinimu) - Ša, nusiramink. Nikai, prašau... Tu privalai išlikti ramus, nes negali būti tikras, kad tai tikrai viskas. Galimas daiktas, kad vos tik mes išeisime iš šio užburto rato, ji vėl bus gyva. Prašau, nenuleisk rankų iš karto. Nebūk šiuo asmeniu. - (Šiek tiek atitraukusi savo rankas nuo brolio pečių, šviesiaplaukė užkrovė rankas ant jo galvos, taip specialiai versdama jį žiūrėti į save) - Ar girdi mane? Viskas susitvarkys, jeigu kas, mes rasime pačias galingiausias raganas, ir vėl viskas bus kaip ankščiau. Ji bus gyva. Ir aš būsiu su tavimi, iki pat tos akimirkos, kol tai nutiks. Tu nebūsi vienas, pažadu. - (Linktelėdama galva, moteris iš karto iš savo rankinės, kurios kaip paaiškėjo nepaleido iki pat dabar, ištraukė savo mobilų telefoną, kuris laimei dar traukė, bei greitai surašė trumpą žinutę vyriausiam iš savo brolių, paprašydama kad jis kaip galima skubiau sugrįžtu, nes nutiko tai, ko niekas negalėjo net tikėtis)

by **Regina Bishop** Št. 11 01, 2014 5:03 pm

Akimirka, kuomet šviesiaplaukės veidas kone atsitrenkė į jo krūtinę, abi savo rankas sukraudamas merginai ant pečių, žuvęs vampyras stengėsi iš paskutinių neišleisti šios iš savo glėbio, ir tokiu būdu neleisti jai matyti tai, kas vyko priešais. Veikiausiai pagrindinė priežastis, kodėl eks vampyras taip troško išvesti Caroline Mikaelson iš šios vietos buvo tai, kad daugiau nei prieš pusę metų, jis buvo atsidūręs panašioje situacijoje, priverstas stebėti tai, kaip jo paties kūną apleidžia gyvybę, o pasilikę artimi asmenys yra priversti kentėti. Šios dalios jis mažiausiai troško šviesiaplaukei, kuri ir taip epr savo trumpą gyvenimą buvo gavusi užtektinai išbandymų: - Caroline, įsiklausyk į mano žodžius. Tau būtina išeiti iš čia kaip galima greičiau, jei neketini patekti po balta šviesa, kuri tave iš kart nusitemps į "ramybės atradimą". - Žinoma, jis melavo ir ta šviesia dar ne kartą nebuvo pasirodžiusi, nors keli iš mirusių, su kuriais jam teko susidurti, apie tai kalbėjo. Greičiausiai tai buvo nevilties iššaukti žodžiai, apie tai kad dar yra galimybė ištrūkti iš šio pragaro, kuriame visi, kadaise turėję antgamtiškas galias, buvo įkalinti. Merginai visiškai netikėtai ištrūkus, bei pasileidus savo vyro pusėn, Salvatore dusliai atsikvėpė. Tai ko jis bandė išvengti, galiausiai įvyko, ir dabar jis buvo priverstas laukti, laukti kol šviesiaplaukė pasitrauks pati. Nuleidęs akis, jis vengė pasižiūrėti į originaliosios šeimos pusę, todėl sureaguodamas tik tuomet, kai šio pašnekovė sugrįžo, pakėlė akis į jos veidą: - Žinau, šiandiena turėjau minimalią galimybę susidurti su Lexi, ir nors nesu tikras kad ji viską atsimena, kuomet atmerkė akis, apsilankiusi čia. Viliuosi kad ji perduos Damon'ui tai ką sakiau. Galimybė yra, ir pamatysi. Nežinau kuomet, bet abu būsime gyvi. O dabar eime, nes nežinau kaip tu, aš nedegu didžiuliu noriu stebėti mums artimų žmonių kančias.
Šiek tiek kilstelėdamas savus antakius, jis pagaliau ištiesė savo ranką į merginos pusę, tuo pačiu metu pasistengdamas paaiškinti:
- Nesibaimink, tai toli gražu nėra tas pats, kas kalbama apie sapnus, kai tave išsiveda negyvas asmuo. Nueikime bet kur, kad tik toliau nuo čia. - Liūdnokai šyptelėdamas, pratęsia: - Vienintelis pliusas būnant čia, kad sienos mūsų visiškai nevaržo. Ir jei tu ne prieš, dabar norėčiau atsirasti namie. - Omeny turėdamas jų gimtąjį miestą, Salvatore viso labo kilstelėjo savus antakius, po ko pratęsė: - Kai viskas pasibaigs, pažadu, padėsiu tau rasti kelią prie tų, kuriuos norėsi stebėti. Galu gale, pramokti čionykščius triukus laiko aš turėjau. - Dar kartą sujudindamas ranką, paragina.

by **Caroline Mikaelson** Pir. 11 03, 2014 4:16 pm

{Nors vaizdas, kuomet mylimas vyras išgyvena jos mirtį buvo žlugdantis iš vidaus, neaišku kodėl neatitraukdama nuo jo akių, vis vylėsi, kad Klausas ją pamatys, supras, kad mergina vis dar yra šalia, kad nėra viskas taip blogai, kaip atrodo. Aišku, visi šie apmąstymai buvo per daug naivūs. Žinodama, kad turi pagaliau suimti save į rankas ir nepasiduoti silpnumui, nubriaukia skruostais riedančias ašaras veidu atsisukdama į Stefaną} – Kaip? Kaip įmanoma iš čia ištrūkti? Jei yra būdas, aš privalau jį žinoti. Gyvenime turiu per daug, kad viską dabar palikčiau. Tu taip pat, Stefanai. – {Praleisdama pro ausis žodžius apie šviesą, kuri suteikia amžiną ramybę, mat mergina nebuvo pasiruošusi išnykti visam laikui, sureaguoja į paminėtą Lexi vardą. Tiesa buvo tame, kad ji niekada per daug nemėgo šios vampyrės. Gerbdama Stefaną, ji niekada jam nieko dėl jos neprikišinėjo, nedrebė ant jos purvo, tačiau ir artima su ja nebuvo. Tuo labiau, Caroline taip pat yra Elenos geriausia draugė, o tai normalu, kad ši palaikė jos pusę, nei šviesiaplaukės} – Net nežinojau, kad tavo draugė taip pat buvo atsidūrusi čia. Tačiau jei Lexi sugebėjo grįžti arba buvo prikelta iš pomirtinio pasaulio, vadinasi viltis tikrai yra. – {Kaip tik dabar vis įgaudama naujų vilčių sugrįžti, šviesiaplaukės nuotakos galvoje pradėjo suktis įvairiausi planai kaip ir ką būtų įmanoma padaryti. Vampyrė šį kartą stipriai suėmė save į rankas ir visu kūnu atsisukdama į draugą, kiek gyvesniu balsu nei prieš tai, pabrėžia} – Tessa... Čia tos beprotės raganos darbas. Dar nežinau kaip, bet aš pati savo rankomis priversiu ją atsiimti už viską... o kol kas. – {Ištiesdama ranką į Salvatore pusę, pasistengia nežiūrėti į tai, kas vyksta jai už nugaros, nors palikti mylimus artimuosius jai buvo be galo sunku. Ji nenorėjo išeiti, nenorėjo palikti vyro vieno, tačiau matomas liejamas skausmas drąskė ją iš vidaus taip stipriai, kad kiekvienas dirstelėjimas į jo pusę, skaudžiai suspausdavo neplakančią vampyrės širdį. Stengdamasi sukaupti dėmesį į draugą, suima jo ranką, kol linktelėdama tvirtai galva, pro silpną, tačiau liūdną šyptelėjimą taria} – Turėsi man pažadėti, kad per tą laiką, kol būsime atskirti nuo savų, išmokysi mane įvairiausių vaiduokliškų gudrybių. Ką gali žinoti, gal jos net pravers bandant ištrūkti. – {Leisdama suprasti, kad nežada daugiau priešintis, pasiduoda Stefano įtakai bei leidžiasi būti išvedama nuo to širdį geliančio vaizduo kuo toliau}

by **Katherine Pierce** Sk. 11 09, 2014 5:46 am

OOCH: Žmonės, pykit nepykit, bet jau pradėjot š*dą malti. :/ Kadangi čia taip ir nesugebate pasirodyti, o jau yra pradėta ne viena ir ne pora temų į priekį, todėl galite skaityti kad čia viskas baigta. Daleiskime, kad čia buvo nelaimingo atsitikimo metu žuvę keli mirtingi asmenys ir visi "nemirtingi" jau kažkuriuo metu buvo netekę vilties iš čia išsikrapštyti. Todėl, kuomet visiškai atsitiktinai, neaišku kokiais būdais kelią atgal surado Elijah Mikaelson ir Andrea Argent (galite būti šiems dviems labai dėkingi), ištraukė visus į laisvę. Burtai buvai išsklaidyti, ir nukentėję asmenys, kurie prieš tai buvo įkalinti šiuose namuose, buvo paleisti į laisvę. Šeima, kuri prieš pat vestuves buvo skilusi, dėl to kad žuvo tikriausiai šviesiausias šios šeimos asmuo, visi susijungė vardan vieno tikslo - susigrąžinti Caroline Mikaelson. Nuo tos dienos, originali šeima apleido šiuos namus, palikdami darbininkus jiems atstatyti. Patys tuo tarpu pasidavė planavimui, kuris galiausiai dalį šeimos nukreipė į vilkolakių pusę, kitą į raganos, kuri turėjo galimybes susigrąžinti visus, kas žuvo. P.S. Jei ir toliau taip stumsite, niekas nepasirašys masinėms situacijoms.

by Sponsored content