PRIVATUS NAMO SODAS

Tiesą pasakius, jam buvo ne motais tai, kad gali pasirodyti čia pačiu netinkamiausiu metu ar panašiai. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kurie mažai kreipia dėmesį į tai, kad jam reikalingi asmenys ir be jo turi ką veikti. Damon Salvatore niekad nesistengė rasti protingo ar dėmesį neatkreipiančio varianto, jis ateidavo ir paimdavo tai kas reikalinga. Branson nusiteikimas nesirodyti čia kartu su juo, o tuo labiau sekantys prieštaravimo kupini komentarai, vertė jo antakius įgauti kitokią, nei įprastai, formą. Jis susiraukė, tačiau nieko nesakydamas, vėl nukreipė akis į originaliąją šviesiaplaukę, kuri kaip tik tuo metu, buvo be pradedanti eiti jų pusėn: - Negaliu rizikuoti tuo, kad būdama kažkur toliau, sugalvosi mirti ankščiau, nei aš gausiu vaistus. Tuomet mano pasirodymas čia bus visiškai nieko vertas. Supranti? Neketinau čia pasirodyti, todėl verčiau sukandusi dantis palaikyk mane, nes kitos išeities neturi. Rebekah trūko mažiau nei pusės minutės, kuomet iš dešinės nuskambėję žodžiai apie tai kad priekiniame vaizde esanti tamsiaplaukė moteris, nėra ta, kuria dedasi, ne juokais suglumino Salvatore. Tačiau, dėl neaiškios priežasties, pačiu tinkamiausiu metu, jis stvėrė Lexi už rankos, grubiai patraukdamas ją į savo pusę: - Palauk. Ką po paraliais ketini daryti? Stoti prieš Niklaus ir rėžti visiems svečiams apie tai kad matai Katherine? Aš neatskiriu jų, esi tikra kad nesumaišei nieko? Ir net jei yra taip, kaip sakai... Tai greičiau sugriautu jų maskaradą, ir tuomet ne vienas mūsų negautu to, ko čia parėjom. - Jis nebuvo patenkintas ne laiku pasireiškusiu Branson priešiškumu, todėl vien iš savo minos stengdamasis priversti ją suprasti, kad taip padaryti būtu kvailiau, nei kad tiesiog čia pasirodyti, te pridūrė: - Pirmiausia Lockwood'as, o toliau ji. Jei tau bus maloniau, tuomet jie abu tuo pačiu metu. Jei ją sudraskys į gabalus, nei tu, nei aš malonumo nepajusime. Na, bent aš tai tikrai. Noriu kad ji kentėtu, o ne akimirksniu būtu išlaisvinta nuo gyvenimo. - Salvatore paleido merginos ranką, leisdamas jai užimti tokią poziciją, kuri jai būtu patogiausia, pats tuo tarpu akis į akį susidurdamas su originaliąją vampyre. Jos kalba ne kiek nestebino, mat jis jau seniai buvo pripratęs prie to, kad mergina pirmiausia pasako, o tik paskui pasvarsto ar tikrai to reikėjo. Kilstelėdamas savus antakius, jis kažkuriuo metu leido jai pasireikšti, ir kuomet ši atsuko nugarą ir parodė norą išeiti, jis prabilo: - Žinoma, aš galiu pasižiūrėti šią nuobodžią šventę, ir kaip dovaną įteikti tavo broliui informaciją apie tai, kaip iš tiesų tavo tėvas rado kelią namo. - Pasukiodamas akis, jis demonstratyviai užima vietą, šalia Branson, kuomet pratęsia savo kalbą: - Matai, kuomet Katherine sugrįžo atgal. Pirmasis asmuo, su kuriuo ji susitiko, buvau aš. Ir velniai griebtu, ta moteris darosi tokia šneki, kai yra veikiama alkoholio. Kuolą parūpino ji, bet kelią namo, nurodei... ...tu. - Ši informacija buvo slepiama, mat už tokį poelgį, greičiausiai atleista nebūtu. Todėl, jis toliau veidmainiaudamas, nusuko akis, ir vos girdimai pratęsė: - Taigi, mes galime palaukti, persimesti keliais žodžiais su hibridu. Arba gauti vaistą, ir dingti iš šios vietos kaip galima toliau. Bet... - Specialiai žvilgtelėdamas į Lexi pusę, jis linktelėjo: - Manau liksim. Nemokami gėrimai ir maistas, skamba visai ne prastai. O tu eik eik, užimk vietą.

Per tą trumpą laiko atkarpą, kuomet nutiko ne vienas ir ne pora konfliktų, jis stengėsi kaip galima paprasčiau stebėti viską iš šalies. Dar šiandienos ryte, kuomet paskutinį kartą susitiko su savo moterimi, jis pažadėjo, kad viskas, kas vyks šiandiena, nebus sutrukdyta jokios jėgos. Kumščiai savaime buvo suspausti, ir atrodė kad bet kuriuo metu jis pratrūks, nutraukdamas bent vieną galvą nuo čia susirinkusių asmenų kūnų. Kvėpavimas buvo specialiai lėtinamas, ir jis net ryžosi sumerkti akis, įsiklausant į aplink esamos žolės šlamesį. Išlikti ramiam, ypatingai šiam asmeniui, buvo sunku, tai reikalavo viso kūno raumenų įsitempimo. Staiga viskas nutilo, kuomet jis pasąmonėje iškeliavo svetur: į savo būsimus namus, pirmą kartą kuomet žengė į jų vidų. Aplinka buvo nuostabi, o pasirinkto namo, naudojimui tinkami buvo tik pamatai. Statybos vyko kelis mėnesius, buvo atkeltas kažkada apleistas, sugriautas dvaras. Savo rankomis, jis rinkosi ir tvirtino "detales". Tikriausiai nebūdamas nemirtingu asmeniu, jis greičiausiai būtu tapęs mažu mažiausiai architektu. Vizijos, pastatai ir įmantriai atrodantys statiniai, visad sugebėdavo jo veide "išmušti" šypsnį". Kvėpavimas pagaliau tapo tolygus, kuomet nuo spaudimo pamėlę pirštai atsileido. Tuo metu iš sodo spėjo pasišalinti keli asmenys, jis atmerkė akis. Viskas atrodė nebe taip, kaip to reikalavo jo būsima žmona. Bet kaip gali kelios netinkamos detalės, figūros ant šanchmatų stalo, sugadinti žaidimą? Niekaip. Šiandiena niekas nesugadins planų, ir jis tuo pasirūpins. Šalia buvo likę asmenys, kurie labiau užėmė "jaunosios" pusę, jis atsiduso. Kuomet žvilgsnis nukeliavo paskui seserį, jis ketino žengti paskui, prieš tai spėdamas įsitikinti tuo, kad dar turi kelias minutes. Visgi, būdamas sustabdytas moters, kuri apsimetė Elena, prabilo: - Nedaryti nieko man yra didesnis išbandymas, nei vilkams kęsti elektros srovę. - Jo akių plyšiai aiškiai susiaurėjo, kuomet žvilgsnis užkabino Branson. Asmeniškai jis niekad nebuvo su ja susitikęs. Greičiausiai todėl, kad mergina buvo visiškai ne jo skonio, arba, kad tuometiniam "draugui", ji buvo ant tiek svarbi, kad jis nesiteikė jų supažindinti. Svetimas žmogus ir kaip visuomet ne laiku ir ne vietoje pasirodantis Salvatore. Prunkštimas, kuris pasigirdo iš šono, pertraukė jo mintis, kuomet originalusis nukreipė savo akis į pamergės pusę: - Dar vienas trukdys, ir aš prisiekiu, ši vieta primins, prasto kino filmo "Skerdynės Teksase" analogą. - Jo veide pasirodė kreiva šypsena, kuri akivaizdžiai nereiškė nieko gero. Siutas, už akivaizdžiai rodomą nepagarbą ėmė pildyti jo kūną. Ir net dabar, kai stengėsi išlikti kaip galima ramesnis, vardan Caroline, kuriai buvo tai svarbu, trūko nebe daug... Vėl atsimindamas tai kad reikia orientuotis į kvėpavimo tempą, jis pasuko akis į likusio brolio pusę, pratęsdamas: - Jei jie ko nors reikalaus. Nudėk. Abu. Reikia pamokyti tuos šūdžius pagarbos. - Nuo paskutinio susitikimo su Lockwood'u, buvo prabėgusios septynios dienos. Todėl šiandiena, ant vakaro jam turėjo būti patiekta dovana, žinia apie tai kad Sebastian Coombs miręs. Vien mintis apie tai, suteikė malonumą, kuomet jis pasuko akis į Katherine pusę: - Atrodai kitaip. Atrodai taip, tarytum baimintumeisi manęs. Elena. - Jis vėl nusuko akis į priekinį vaizdą, kaip mat šiek tiek pasukdamas galvą link dešinio peties. Tuo pačiu metu sudarydamas tokį vaizdą, kad atsitiktinai spėjo peržengti per ribą, kurią buvo sau nusistatęs ryte.

Originaliojo hibrido veide šmėkštelėjo šypsena, kaip tik tuo metu, kai tapo labiau nei akivaizdu, kad merginos, kuri stovėjo vos per žingsnį nuo jo, širdis ėmė gyventi atskirą gyvenimą. Buvo akivaizdu, kad ji jaučiasi nejaukiai, būdama čia. Buvo neaiški, tiksliau iki galo neaiški viso to priežastis. Ypatingai dėl to, kad po Niklaus Mikaelson ir Elenos Gilbert nelengvos praeities, kuri buvo prasidėjusi prieš daugybę metų, į visus klausimus buvo atsakyta, bei iš "atminties" pašalinta dalis, kuri buvo tik kruopščiai apgalvotas, psichologinis žaidimas. Žiaurus žaidimas, į kurį originalusis buvo įstūmęs merginą, vadovaudamasis savo asmeniniais tikslais. Stovėdamas vietoje, jis atrodė kaip sulipdytas meno kūrinys, neturintis gyvybės ir negalintis pajudėti. Stebėdamas priešais atsiveriantį vaizdą, jis prunkštelėjo, kaip tik tuo metu, kai Katherine ėmė kalbėti. Mandagiai laukti kol mergina baigs, nebuvo reikalo, todėl jis kaip mat prabilo: - Kuomet man akivaizdžiai bandoma parodyti nepagarbą, aš sunaikinu tuos asmenys. Ypatingai dabar, kai viskas turi eiti pagal planą, o ne taip, kaip to užsimano keli, nieko verti, jauni vampyrai. - Kuomet šiuos žodžius tardavo bent vienas iš originaliosios šeimos, ėmė atrodyti kad kelis šimtus gyvenantys asmenys, tikrai yra viso labo jaunikliai. Kuomet iš šalies, atrodydavo kitaip. Katherine žodžiai apie elektrą, privertė jį plačiau nusišypsoti, tuo pačiu iššaukė ir komentarą: - Rimtai? Niekuomet nebuvai mačiusi, kaip nutrenktas elektros vilkolakis krenta žemyn? Keista, nes esu kone tikras tuo, kad pats mačiau kad to liudininke buvai tapusi, kuomet po miestą karaliavo Nogitsune. - Nenorėdamas per daug sureikšminti savo komentaro, jis specialiai pasisuko į moters pusę, nuspręsdamas pabrėžti prieš tai savo išsakytą nuomonę: - Mes su tavimi jau kalbėjome apie tai, Elena. Vardan Caroline ramybės, pažadėjau neliesti nei tavęs, nei tavo šeimos. Ir leisk patikinti, kiek žinau, Damon Salvatore toli gražu nėra tavo šeima. Vadinasi, mano veiksmai jo atžvilgiu nėra suvaržyti. Galu gale, tas asmuo man niekuomet nepatiko. Bet, šiaip sau vampyrų aukomis nedarau. Nebent tam yra priežastis, nepagarba - yra rimta priežastis. Moters nusisukimas nuo jo, privertė jį susiaurinti savo akių vokus, ir specialiai įsmeigti savo akis į jos nugarą. Kuomet ranka savaime pakilo, jis uždėjo plaštaką ant Katherine peties, priversdamas ją pasisukti į savo pusę. Juos du skyrė labai menkas atstumas, kuomet Niklaus "erzindamas", pasilenkė prie šios veido. Įsistebėdamas į tamsias, vampyrės akis, jis tarė: - Kvėpuok Elena, vis pamiršti apie tai. - Jo balsas buvo tylus, tačiau liepiamas. Kuomet šis vietoje to kad patrauktu ranką nuo merginos peties, tik slystelėjo arčiau jos kaklo. Atrodė kad jis jau seniai yra perpratęs tai, kad mergina nėra ta, kuo dedasi, tačiau jis ir toliau žaidė pradėtą žaidimą. Jo nykštys atsidūrė ant merginos smakro, kaip tik tuo metu, kai jo lūpos prasiskyrė ir atrodė kad jis ketino kažką pridurti, kuomet staigiai atitraukdamas rankas nuo vampyrės, vėl užėmė savo vietą, įsistebėdamas į susirinkusius svečius. Ir nors jo veide buvo vos matomas šypsnis, jis specialiai nevertė savęs pasakyti ką nors daugiau.

Niekam nėra paslaptis, kad egzistuoja taisyklė "laikyk savo draugus arti, o priešus dar arčiau". Kuomet netoli didžiulio namo yra paliekamas senovinis, bei vizualiai nemažai kainuojantis automobilis, bei iš jo išlipa medžiotojas, tampa aišku kad jis yra vienas iš svečių. Rankose laikomas auksinės spalvos vokas, kaip mat yra įduodamas asmeniui, kuris praleidžia svečius į vidų. Tvarkingas kostiumas, bei kelios marškinių sagos, kurios buvo atsegtos nuo viršaus, leido suprasti kad jis jautėsi ne savo komforto zonoje. Oficiali apranga niekuomet nebuvo rinktinas variantas medžiotojui, su tokia profesija buvo reikalingi patogūs, nieko nevaržantys drabužiai. Tačiau šiandiena pasirodyti pasidabinus džinsais ir marškiniais, atrodytu keistai. Žengdamas per ilgą, specialiomis rodyklėmis atžymėtą kelią, netrūkus atsidūrė sode, kuris atrodo buvo išpuoštas taip, kaip būna reklamose, kurios stengiasi asmenims prastumti "vestuvinę pasaką". Vaizdas gražus, bet asmenys, kurie čia susirinko, atrodo buvo įdomesni, nei aplinka, kurioje jis atsidūrė. Kuomet dėmesys pakrypo į jo pusę, mat visi su didžiausiu nekantrumu laukė nuotakos pasirodymo, šis te kilstelėjo ranką, parodydamas kad tai viso labo svečias. Sulaukdamas dėmesio ir tų asmenų, kurie buvo prie altoriaus, savo pasisveikinimą patvirtino galvos linktelėjimu. Galiausiai surasdamas sau tinkamą vietą, medžiotojas pagaliau atsisėdo. Ceremonija turėjo trūkti mažiausiai valandą, todėl jis iš karto pasirūpino tuo, kad sėdima poza būtu patogi, bei šiam nereikėtu per daug muistytis, atkreipiant žmonių dėmesį į save.

Nepaisant to, kad nusileisti iš antro aukšto ir pasiekti privatų, šios šeimos sodą, realiai trūko vos kelias minutes, jam asmeniškai atrodė kaip amžinybė. Po tiek daug laiko, po tiek daug išbandymų ir sunkumų, kuriuos jam teko atlaikyti kartu su seserimi, dabar viskas atrodė kad vyko taip seniai... Ir jis buvo liudininkas to, kad ji bus laiminga. Matthew veide buvo aiškiai "nupiešta" šypsena, kuomet šis sustojo prie pat rožių žiedlapiais nubarstyto kelio. Specialiai erzindamas Mikaelson šeimos atstovą, versdamas jį tik matyti savo būsimą žmoną, bet negalėti jos paliesti. Nuleisdamas savo akis, jis akimirkai persikėlė į tuos senus laikus, kuomet atrodė kad viskas, kas buvo svarbu, tai buvo: prabangūs ir greiti automobiliai, vienos nakties nuotykiai, komplikuoti santykiai ir artimiausi draugai, kurie net nemirktelėdami kristu po skriejančiomis kulkomis. Baimė kaustė net pagalvojus apie Reese ar Mandylos šeimos atstovus. Gyvenimas atrodė trumpas ir neįkainojamas, kad gaišti laiką. Viskas vyko visiškai kitaip, nei dabar. Uždėdamas savo delną ant sesers rankos, kuri laikėsi jo parankės, jis plačiau nusišypsojo, tuo pačiu metu pratęsdamas: - Tu neturi ne menkiausio supratimo tame, kiek daug man reiškia ši akimirka, kai matau kad su tavimi viskas bus gerai. - Tas užtikrintumo jausmas, kurį jam suteikė Mikaelson'ai, vertė jį manyti kad sesuo gaus viską, ko tik užsigeis. Ir tai visuomet jam buvo aktualu, nuo pat pirmosios dienos, kuomet jis su ja "susipažino". Galiausiai timptelėdamas Caroline į priekį, ėmė žingsniuoti pagal muziką, kuri kaip tyčia laiku užgrojo. Kelionė iki pat altoriaus buvo pakankamai emocionali. Jis buvo vienintelis gyvas Lanter šeimos atstovas, todėl vertino seserį labiau, nei tai įmanoma. Kuomet jis pagaliau pasiekė Niklaus, atsargiai pabučiuodamas seseriai ranką, pats pasisuko į švogerio pusę: - Saugok ją, kitaip būsiu priverstas tau išmalti snukį. Ir tu žinai, kad tai padaryčiau. - Palydėdamas savo komentarą šypsena, galiausiai perdavė Caroline, jos būsimam vyrui, pats tuo tarpu sustodamas prie Katherine. Jo gera nuotaika buvo pastebima aiškiai, ko nebuvo galima pasakyti apie Katherine, kuri apsimesdama Elena visiškai nerodė to, banalaus džiaugsmo, kokį šis matė kai jie trise buvo atsidūrę viename kambary. Žinodamas kad Elena šiuo metu yra vieniša, o kaip be pasukus, juos du mažiausiai rišo kelių nakčių nuotykiai, suimdamas jos ranką, šis tyliai pratęsė: - Nesibaimink taip, viskas bus geriau nei tikiesi. Jei tuo tikiu aš, vadinasi gali ir tu. - Prikišdamas rodomąjį pirštą sau prie lūpų, davė suprasti kad laikas tylėti.

Kuomet puota nebuvo oficialiai prasidėjusi, pasinaudodamas savo aktoriniais gabumais, jis vizualiai akivaizdžiai stengėsi rasti tinkamą sau vietą, kad atlaikyti minėtos šventės oficialią dalį tam, kad pagaliau pasiekti hibridą. Žinoma, jis turėjo net kelis variantus to, kaip turėtu praeiti kraujo gavimas. Rebekah buvo lengviausias variantas, ir kadangi laikas labai spaudė, žvelgiant į tai, kad Lexi su kiekviena minute darėsi vis blogiau. Blefuoti Salvatore neketino, mat nematė tam tikslo. Jis nebuvo šios šeimos gerbėjas, todėl sugriauti ją iš vidaus buvo vieni juokai, ypatingai atsižvelgus į tai, kad jie patys vienas kitam už nugaros darė tokius dalykus, kurie iš esmės turėtu būti neatleistini. Būdamas visai netoli šios šeimos, bei reikiamu momentu ištraukdamas iš tam tikrų žmonių informaciją, kuri jam aktuali, su laiku jis susirinko daug kompromituojančių faktų, prieš kiekvieną iš šios šeimos narių. O Hibridas, šiaip ar taip buvo skolingas jam, ir ne vieną paslaugą. Kuomet blondinė pagaliau susakė tai kas jam buvo aktualu, jis savaime suraukė savus antakius. Vien mintis apie tai, kad hibridas sėdi kokiame nors fotelyje ir nuleidinėja sau kraują, turėdamas motyvą "dėl visą ko", jam pasirodo šlykštu. Todėl neigiamai papurtydamas galvą, jis kaip mat palinko prie savo palydovės, bei tvarkingai suimdamas ją į savo glėbį, nepastebėtas daugelio, patraukė link kabineto: https://bloodyrose.forumlt.com/t507-darbo-kabinetas

Prisiminimai apie tai kas vyko atrodo mažiau nei prieš penkiolika minučių, pyktis, kuris buvo užvaldęs kiekvieną originaliojo hibrido kūno dalelę, išgaravo su lyg ta akimirka, kuomet priešais atsiveriančiam vaizde, pasirodė jo būsimos žmonos vaizdas. Ji buvo nuostabi, tikriausiai šiai moteriai nereikia nieko, kad ji pakerėtu kiekvieno, pro šalį einančio emocinę būseną. Tačiau ji priklausė jam, savo valia, savo pareikštu noru, ji buvo jo. Šypsena, kurią originalusis stengėsi sulaikyti, galiausiai pasirodė esanti nesuvaldoma. Tas vaizdas, kuomet trūko visai nebe daug, iki tos akimirkos, kuomet jis pagaliau galės ją paliesti, jaudino. Staigiai užliejęs ramybės, bei palaimos jausmas, vertė jį neatitraukti žvilgsnio nuo savo būsimos žmonos. Jis net nesąmoningai linktelėjo kelis kartus galva, tarytum sau pačiam atsakydamas į klausimą "ar tai iš tiesų realu?". Ši moteris, nuo pat pirmosios jų pažinties dienos, buvo tai, ko jis troško labiausiai. Ir žinoma, negana to, kad jis pats ne vieną kartą išstūmė šviesiaplaukę iš savo gyvenimo, niekuomet neišdavė savo noro, siekti jos, būti su ja. Tikriausiai per visus tūkstantį su viršumi metų, kuomet jis gyveno skirtinguose epochose, jis nematė nieko nuostabesnio nei ji. Taip, galima pasakyti kad po to, kai jie vėl tapo pora, kai ji tapo nemirtinga, kartu atsimindama viską, kas juos siejo ankščiau, jie paskubėjo. Gyvenimas kartu, sūnaus gimimas, viskas vyko taip staigiai... Ir net tos pačios vedybos, nemirtingiems atrodė skubotos. Bet iš kitos pusės žvelgiant, koks skirtumas kuomet tai nutiktu, kai geriau nei ką kitą, žinai kad nori praleisti savo gyvenimą su priešais esančiu žmogumi, iki paskutinio atodūsio. Taip, kad ir kaip tai drastiškai ir vizualiai neapgalvotai skambėtu, jis ketino būti paskutiniu jos vyru. Stengdamasis subalansuoti savo kvėpavimo tempą, kažkuriuo metu, žengė žingsnį į priekį, taip nesąmoningai parodydamas kad labai nekantrauja. Originaliosios šeimos atstovams santuoka visuomet atrodė labai rimtu žingsniu, ant tiek rimtu, kad net sunkiausiais laikais, apie skyrybas nebuvo net pagalvojama. Tai buvo tai, kas turėjo tęstis iki pat tos akimirkos, kai abu apleistu pasaulį. Ir būtent taip ir nutiktu, nes kad ir kaip be pasukus, būtent hibrido kraujas privertė Caroline sustojusią širdį vėl imti plakti. Prabėgo dar kelios sekundės, ir jis pagaliau gavo tą unikalią progą, paskutinį kartą suimti savo sužadėtinės ranką. Jo veide pasirodė nuoširdi, plati šypsena, kuri bemat pradingo, kuomet šviesiaplaukės brolis juokais mestelėjo jam grasinimą: - Taip, žinoma. - Tas menkas komentaras, ir jis nesugebėdamas susilaikyti, išlaukti kol bus pasakyta kad tai padaryti leistina, vogte atsiėmė iš Caroline bučinį. Ir tuomet kai atsitraukė, linktelėjo: - Atleisk, tu atrodai taip nuostabiai, kad man sunku valdytis. - Jis linktelėjo, ir kaip mat nusprendė kad daugiau nebėra verta gaišti laiko, tuo labiau kad specialiai šiai progai pasamdytas kunikas, jau nekantravo, bei tai išreiškė pasikartojančiu krenkšėjimu. Jis pasisuko į altoriaus pusę, taip ir nepaleisdamas savo būsimos žmonos rankos. Vogčia jis dar kelis kartus dirstelėdavo į jos pusę, kuomet kunigas skaitė savo pamokslą, kuris reiškė tai, kad su kiekvienu jo tariamu žodžiu, jie vis labiau artėjo iki tos dalies, kuomet abiejų lūpomis bus pasakyta "taip". Ceremonija neatrodė varginanti, tuo labiau kad kiekvienas iš dalyvaujančių žinojo, kad jei tai bus įteisinta, tuomet pagal visas įmanomas taisykles ir tradicijas. Su laiku buvo pasiekta klausiamosios dalies, ir abu (tikiuosi) sutiko prisiekti amžinais jausmais, vienas kito atžvilgiu, kol mirtis jų neišskirs. Likusios svarbios tradicijos buvo atliktos, bei kunigas džiaugsmingai paliepė jaunuosius apsikeisti žiedais. Originaliojo rankos pastebimai drebėjo, kuomet jis prabangų žiedą movė ant savo, jau žmonos, piršto. Tuomet buvo pranešta, kad jie yra skelbiami ponu ir ponia Mikaelson. Ir vėlgi, neatlaikydamas įtampos, jis prisitraukė savo mylimą moterį arčiau savęs, atsiimdamas taip trokštamą bučinį. Ir nors jiems iš šono likęs kunigas dar stengėsi pasakyti kad per anksti, galiausiai mostelėjo ranka, suprasdamas kad pastangos yra beviltiškos. Pasipylė plojimai, ir net šis trukdys, neleido jam pirmam nutraukti to fizinio, bei emocinio kontakto. Ką jau kalbėti apie tai, kad jis net nepajuto, kad kaip tik tuo metu ant visų čia esančių buvo mestas destruktyvus burtas, kuris vienu ar kitu atveju turėjo sugriauti ne vieno asmens likimą.

Įvykiams užėmus vietą akivaizdžiai kruopščiai restauruoto namo viduje, šventėms savininkams buvo pasiūlytas pirmasis šokis, ir kuomet Niklaus Mikaelson ištiesė savo ranką į dabar jau oficialiai, savo žmonos pusę, jo veide aiškiai spinduliavo tokia išraišką, kuri leido suprasti, kad būtent šia akimirka, jis jau buvo pasiekęs iš gyvenimo viską, ko tik galėjo trokšti. Jos liaunas kūnas buvo pritrauktas prie originaliojo hibrido, kuomet abu atsidavė klasikinei pirmo šokio melodijai. Ji buvo dar niekur negirdėta, atrodo nauja, tačiau tuo pačiu metu dvelkianti tais laikais, kuomet savo gyvenimo džiaugsmais su pasauliu dalinosi Bachas ar Mocartas. Veide išlaikydamas atitinkamai malonią išraišką, jis dar kartą palinko prie savo žmonos, atimdamas iš jos lengvą bučinį. Buvo aišku kaip dieną, jis negalėjo nuo jos atitraukti savęs, ji buvo viskas, ko šis troško iš gyvenimo, ir dabar, ji buvo jo visomis įmanomomis prasmėmis. Sukdamas jos lengvą kūnelį ratų, jis iš karto pajuto pirmą žemę sudrebinusią bangą. Sustodamas, hibridas kaip mat nukreipė žvilgsnį į likusius asmenis, norėdamas įsitikinti tuo, kad viso labo nenukrito kokia nors kolona. Ir akimirka, kuomet šis suvokė kad girdi, o ir mato prasčiau, nei prieš tai, prasižiojo, atrodo ketindamas kažką svarbaus pasakyti. Bet kuomet pasijuto visągriaunanti antra banga, viskas ėmė byrėti aplinkui. Lubos, kurios savaime neatlaikiusios spaudimo, skilo, ir to pasekoje, labai sunkus, senovinis šviestumas ėmė kristi tiesiai ant ką tik žiedus sumainiusių asmenų. Trauktis nelabai buvo kur, todėl nuspręsdamas visą smūgį priimti ant savęs, jis tik spėjo, prispausti Catoline, palenkdamas ją apačion, o pats tuo tarpu, susikuprindamas, ir kaip galima saugiau savimi uždengdamas jos kūną. Smūgis, kuris akimirksniu sulaužė kelis šonkaulius, ir šiek tiek suskaldė stuburo slankstelius, privertė jį imti garsiai šnopuoti. Akys buvo stipriai sumerktos, kaip tik tuo metu, kai kažkuriam laikui viskas nutilo. Buvo girdėti tik pavieniai klyksmai, todėl jis, dar neatsimerkdamas, mat jautė didžiulį skausmą, ir tai kaip be pasukus, padėjo, užklausė: - Caroline, ar nesusižeidei?!

Atsižvelgiant į labai nemalonią tiesą apie antgamtines būtybes, kurios yra užsitraukusios "nemirtingumo" prakeiksmą būdami techniškai gyvi, po smurtinės mirties, šie privalo pasilikti ten pat, tačiau tuo pačiu metu paralelinėje erdvėje, atlikdami "stebėtojų" vaidmenį. Matydami kaip toliau slenka likusių gyvenimai, bet negalėdami niekaip prisiliesti prie savo buvusio gyvenimo. Stefan Salvatore visuomet buvo ištikimas savo artimiausiems žmonėms, todėl dažniausiai būdavo ten, kur savo laiką leisdavo brolis, kurio dalinai šis negalėjo pakęsti. Matydamas kaip minėto asmens gyvenimas sunkiai eina į priekį, stengėsi atrasti bent minimalią galimybę kaip perduoti šiam žinią, kad trokšta kad šis nenuleistu rankų, bei toliau gyventu dėl savęs. Šiandiena būdamas čia, jis iš šalies tebėjo vienos iš tų žmonių, kuriuos laikė savo draugais, sutuoktuvių ceremoniją, buvo atitinkamai "laimingas", matydamas kad laiminga yra Caroline. Trumpas kontaktas su Branson, taip pat buvo davęs savo vaisius, ir žinodamas tai, kad ji sukasi netoli likusio gyvo jo brolio, suteikė šiek tiek vilties. Ceremonija buvo graži, o ir čia susirinkę žmonės vizualiai džiaugėsi dėl žingsnio, kurį nusprendė žengti Mikaelson šeima. Apmaudu, kad viskas kas vyko toliau, nebuvo taip gražu, kaip kad prieš tai. Jausdamas pareigą pasilikti čia, jis stengėsi maištauti, perspėti gyvuosius apie gręsiantį pavojų, gaila, bet viskas buvo veltui. Bei akimirka, kuomet Caroline kūnas sukrito ant šalto grindinio, o jos siela pagal visoms antgamtinėms nustatytą scenarijų, atsidūrė toliau nuo kūno, Salvatore, kaip mat pasirodė jai už nugaros, specialiai trūktelėdamas ją į savo pusę, bei priversdamas pasisukti nugara į vaizdą, kuris buvo tragiškas. Šviesiaplaukės kūnas buvo "paskendęs" savame kraujyje, ir tai buvo tas vaizdas, kurio merginai matyti nereikėjo. Prispausdamas nuotaką prie savęs, uždėjo vienos iš savo rankų delną, jai ant viršugalvio: - Nežiūrėk, eime, tau nereikia viso to matyti. Patikėk manimi, pats buvau priverstas praeiti visą šį kelią, ir jis sukelia tik skausmo, nieko daugiau. Eime. Aš būsiu su tavimi, bet su sąlyga kad būsime toliau nuo šios vietos.

Visiškai nereaguodamas į tai, kas vyko aplinkui, kuomet buvo prasidėjusi šventinė ceremonija, ilgą laiką laikė nudelbęs akis į savo rankas, bandydamas mintyse perbėgti per visus savo gyvenimo įvykius, apsvarstant tas galimybes, kad jis ir pats kelis kartus turėjo žengti tokį patį žingsnį, kurį šiandiena drąsiai į priekį žengė vienas iš originaliosios šeimos. Pasakyti kad Winchester šeimos gyvenimas buvo komplikuotas, būtu tas pats, kas nepasakyti nieko. Šiais laikais vykstantys karai, tai kas vadinama "lazdos perlenkimu", yra tik gėlės palyginus su tuo, kaip buvo susiklostęs šio asmens gyvenimas. Nieko nuostabaus, kad kažkuriuo metu jis pas "pagavo" save prie to, kad įgavo polinkį alkoholiui, nejausdamas net jo skonio, ar malonaus apsvaigimo poveikio. Jo brolis, tas kurį jis buvo pasižadėjęs saugoti nuo viso blogio, galiausiai atsidūrė psichiatrinio profilio klinikoje. Ir kaip visą tai galima būtu pakeisti? Niekaip. Galvos linktelėjimu, kuris vizualiai buvo net nepastebimas, jis galiausiai mintyse tarė tai, kam pritarė šio kūnas. Reikėjo nešti savo užpakalį kaip galima toliau nuo šios vietos, ir pasirinkus lengviausią variantą, pasikeitus tapatybę, gyvenimą pradėti nuo balto lapo. Pamirštant tai, kad kelerius metus, diena iš dienos tiek jo kūnas, tiek jo dvasia buvo varomi į neviltį, skausmą ir panašias neigiamas emocijas. Galu gale, net paskutinis kartas kuomet jis matė savo paties gyvenimo "meilę", ji buvo užkasta po žeme, ir turėjo ne daugiau nei kelias minutes, kad išsikrapštyti, kuomet jis nežinodamas net vietos, kur ši galėtu būti, buvo mažiausiai už valandos laiko nuo reikiamos vietos. Įstumtas į poziciją, kuomet buvo nepajėgus pasipriešinti savo priešams, jis tiesiogine to žodžio prasme, prarado visiškai viską. Ir tai kad jis atvykdamas paskui Katherine, vien tik dėl savo automobilio, buvo dar viena klaida, kuriai jis ryžosi. Reikėjo likti savame taškę, ir nesijudinti ten, kur absoliučiai viskas priminė nemalonią praeitį. Tačiau negalima pasakyti kad viskas, kas nutiko jo gyvenime, turėjo tik neigiamą poveikį. Nes kad ir kaip be pasukus, su laiku, su visais tais išbandymais, kuriuos jam parūpindavo ne vien tik antgamtinės būtybės, bet ir samdomi sadistai, jis įgavo labai didelę fizinę ištvermę. Todėl, nieko nuostabaus, kad kuomet pati gamta pasipriešino šiandienos susirinkusių asmenų šventei, priešingai nei paniką keliantys asmenys, Winchester išliko pakankamai ramus. Negana to, jis kaip tik stengėsi racionaliai atsižvelgti į tai, kokios yra galimybės iš čia išsikrapštyti. Ir kuomet šiam kartui nerado nieko, žvilgsniu užkliuvo už tamsiaplaukės, kuri buvo sukritusi toliau nuo visų. Kone prišokdamas prie nukentėjusios, Qetsiyah Bennett, šis kaip mat pakankamai stipriai suėmė moterį už pečių, priversdamas pažvelgti į savo pusę: - Ei, ar esi sunkiai sužeista? - Trumpam pasukdamas akis į vaizdą sau už nugaros, laikui sumerkė akis, mat nebuvo taip arti, kad pasipriešinti tam, kas nutiko su nuotaka. Neigiamai supurtydamas galvą, jis vėl nukreipė akis į padavėjos drabužiais pasidabinusią merginą: - Eime, likti po lūžtančiu stogu, dabar yra labiausiai nesaugi vieta. Eime eime, kabinkis į mano parankę.