DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

by **James Petrov** Sk. 01 24, 2016 6:18 am

Didžioji namo svetainė, kur galima kuo puikiausiai įsitaisyti prieš židinį.

by **James Petrov** Pen. 01 13, 2017 8:13 am

Kai tavo gyvenimas primena nesibaigiančią kančią, ir tu pasieki tą tašką, kuomet nebe žinai ką nori daryti su savo tolimesniu gyvenimu, mat kuo toliau, tuo labiau atrodo kad net įkvėpimas tau sukelia skausmą, viskas ko trokšti, tai kad visą tai pagaliau pasibaigtų. Visuomet būdama apsupta artimiausių žmonių, ir tikrai mokėdama džiaugtis kiekviena akimirka, nepriklausomai nuo to, kokius išgyvenimus ji atneštu, dabar Elena buvo viena. Bet kas galėtu pasakyti, kad „tu turi džiaugtis, nes tu dar esi gyva, dar turi tūkstančius galimybių pradėti viską nuo pradžios“, - tiesa, bet kokia gi viso to prasmė, jei tavo gyvenimo „variklis“ užgeso? Elena dar būdama visai nepasiruošusi tikram gyvenimui, prarado savo nebiologinius tėvus, matė kaip šios antrininkė bandydama ją įskaudinti baigė tetos Dženos gyvenimą ir galiausiai paaukojo jaunesniojo brolio gyvybę. Jau skamba tragiškai, tačiau tai visi tebuvo visų ant pečių užkritusių nelaimių pradžia. Galima vardinti labai ilgai, kiek daug netekčių teko išgyventi šiam mažyčiam kūneliui su taip ir nesutrypta siela. Galima kalbėti apie tai, kaip kiekvienas sukrėtimas atsiliepė jos gyvenimui, ir kiek daug tai atimant davė atgal. Galima, bet ar verta? Juk nuo to nepasikeis visiškai niekas: tėvai ir brolis nepakils iš kapų, jos subyrėjusi santuoka nesusilipdys į vieną tvirtą kūną, ir ji nesulauks netikėto skambučio iš geriausios draugės, kuri tam tikrų įvykių pasekoje, tapo atsitiktine auka. Jei kalbėsi apie tai, galvosi apie tai, niekas nepasikeis, kad ir kaip to norėtum, kad ir ką už tai duotum.
Yra būtina susitaikyti ir eiti toliau, kurti savo gyvenimą toliau, nepriklausomai nuo to kad tau yra pragariškai sunku ir tu nori pasiduoti dabar...
Sėdint ant plačios, amerikoniško stiliaus, palangės, tamsiaplaukė mirtingoji laikė nudelbusi akis į odinio viršelio užrašinę, dienoraštį, kuriame mėgo užsirašyti savo mintis, paliekant jas įamžintas laike. Tarp pirštų spaudė metalinį rašiklį, kuriuo taip ir nesugebėjo suraizgyti ne vieno žodžio. Tik tą menką taškiuką, puslapio viršuje, kuris išdavė tai, kad antrininkė tikrai planavo bent valandą praleisti ant popieriaus liejant savo jausmus. Jos tamsus, gilus, tačiau tuo pačiu metu vis dar labai teigiamas, žvilgsnis nukrypo į lango pusę. Atsivėręs „miegamojo rajono“ gatvės vaizdas buvo padabintas paliktais automobiliais, į darbą skubančiais žmonėmis ir keliais vaikais, kurie kieme spardė kamuolį. Kelios kaimynės tolėliau diskutavo, vis paliesdamos vieną kitos ar tai ranką, ar tai petį. Tikriausiai aptarinėjo savo „tobulą namų šeimininkių“ gyvenimą, o gal ruošėsi šiandienos vakare vykstančiam, kasmetiniam BBQ kaimynų vakarui? Elena buvo gavusi kvietimą dalyvauti, tačiau net ir apsimestinai pasistengdama suteikti vilties, neva pasirodys, iš tikro norėjo vakarą praleisti prie kelių išsinuomotų filmų ir didelio dubens spragintų kukurūzų. Keista, kaip kadaise būdama kompanijos siela, dabar ji buvo velniškai asociali. Nesinorėjo su niekuo bendrauti, mat taip ir neišmoko suvaldyti savo emocinio balanso. Ir šiaip, visas šis pasaulis labai priminė tą, kuriame ji turėjo pritapti. Ką kalbėti apie tai, kad ji vis dar atrodė kaip iš akies lupta Katherine Pierce, kas pripažinkime, geros reputacijos tau nesuteikia, ir aplamai nėra kažkuo geras dalykas.
Pasigirdo gilus atodūsis, kuomet Elena galiausiai nebe atlaikė „savęs pasigailėjimo“ įtampos, atmesdama tiek rašiklį, tiek tą patį dienoraštį. Net neigiančiai papurtė galvą, negalėdama patikėti tuo, kad pati save perspektyviai stumia į nepavydėtiną padėtį, iš kurios paskui išsikrapštyti bus labai sunku. Gal dabar buvo pats tinkamiausias laikas keistis? Keistis nuo pagrindų, juk net pati sau nebe patiko, tai ką kalbėti apie aplinkinius, kuriems visą tai dar teko stebėti, stengiantys apsimesti kad tai kaip ir normalu. Paskubomis nulipdama nuo palangės, buvusi Winchestger‘io žmona atrodė pasimetusi, tarytum niekaip negalėtu apsispręsti ko norėtu griebtis pirmiausia. Gal pasielgti labai mergaitikškai ir imtis kokio nors šopingo, juk Caroline tai atrodė kaip geriausias vaistas nuo visų ligų. Ak, Caroline... Ne! Jokio gailesčio sau! Ji šoktelėjo prie stalo, ant kurio tebesipuikavo vienas iš tų naujesnių iPhone modelių. Jos rankose labai greitai atsidūrė susisiekimo priemonė, kuomet tamsiaplaukė vėl sugrįžo prie lango, pro kurį žvelgiant viskas atrodė ryškiau, nei prieš tai. Žinoma kad taip nebūna, bet juk tai ką matome, dažniausiai priklauso nuo mūsų nusiteikimo. Jos plonučiai pirštukai labai greitai perbėgo per kontaktų sąrašo, kuriame, kaip bebūtu tragiška, vis dar buvo visų tų žuvusių numeriai. Tai buvo savi-grauža, gal net netiesioginė savižudybė, tačiau ji nesugebėjo prisiversti juos ištrinti, kaip ir ištrinti tuos žmones, lyg jie tapo nebe reikšmingi, nebe reikalingi. Sustojo prie vieno iš kontaktų, net nesvarstydama ar verta, nuspaudė skambinimo mygtuką ir... ...žinoma kad susidūrė su balso pašto dėžutės pranešimu. Kas yra šio pasaulio žmonėms, negi negalima tiesiog imti ir atsiliepti iš karto? Juk girdint balsą realiame laike, būtu žymiai maloniau. O kas jei šis balsas yra brangus tau asmeniškai, ir kas jei tu pasąmoniškai laukei jo skambėjimo? Na, šiuolaikinis gyvenimas matyt verda per daug intensyviai, kad tokia smulkmė būtu aktuali.
– Labas, tai Elena. Tikriausiai mažiausiai laukei skambučio iš manęs, bet aš pagalvojau, gal netyčia nutiko taip, kad būtent šiandiena tau taip pat nėra kuo užsiimti ir vakarui norėtum pabėgti nuo savo būties? Eww, tai skamba baisiai kvailai, bet mano kaimynai sugalvojo surengti BBQ vakarą. Kepsniai, alus. Žodžiu, man būtu labai malonu, jei. Tiesiog atvyk, jei neturėsi kokios kitokios veiklos. Kaip ir viskas. Amm. Ate. – Jos žvilgsnis tebebuvo nukreiptas į lango pusę, kuomet netgi suvokdama kad jos kalba atrodė labai apgailėtina ir net nepriminė kalbos, o veikiau tam tikrą žodžių kramtymą, sumalant į labai neaiškią masę. Na ką gi, būtu dar labiau kvaila, jei perrašytu balso pranešimą. Vis vien jis neatvyks, nes kokia prasmė iš viso būtu taip daryti? Taip, minėtasis kontaktas paskyrė jai šiek tiek savo dėmesio, bet, galu gale, negali juk amžinai jaustis kaltas. Neigiamai supurtė galvą, bei kai nuspaudė pranešimą išsiunčiantį mygtuką, pametė telefoną ant staliuko.
Užeidama į virtuvę, Winchester visiškai atsitiktinai susidūrė su savo atminties pokštu. Ši nekalta vizija atrodė tokia tikroviška, tokia apčiuopiama. Prie valgomojo stalo sukiojosi geriausi draugai: Caroline, Bonnie, Tyler‘is, Stefan‘as ir net tas pats sunkiai emociškai pakeliamas Damon‘as. Visi džiūgavo kad gyvenimas nuo šiol bus kur kas paprastesnis, mat visų taip sunkiai toleruotas Niklaus Mikaelson pagaliau dingo iš jų gyvenimo (tuo metu Caroline nebuvo minėto vyro žmona, ir tikrai nuoširdžiai traktavo jį kaip didžiausią monstrą). Lockwood‘as paruošęs stikliukus, džiugiai paskelbė tostą už ramų gyvenimą be Mikaelson‘ų. Prisijungė ir Jaremy‘s. Elena sumerkė akis, kuomet minėtasis proto pokštas išgaravo, tarytum niekada ir neegzistavo. Ji priėjo prie stalo, ant kurio tikriausiai visiškai atsitiktinai liko paliktas tekilos butelis. Ji pripildė stikliuką, ir tarytum paskelbdama tostą, išgėrė deginančio skysčio. Tolimesnė jos diena buvo susijusi su pasiruošimu minėtam kaimynų susirinkimui. Ji išsimaudė, pasiruošė ir netgi šiek tiek pasipuošė, kuomet pasidabino gana mielai atrodančia apranga: vilnone suknele, juodomis tampriomis pėdkelnėmis, bei ilgaauliais batais. Sustojo prie veidrodžio, greta kurio pametė striukę, bei storą šaliką.
– Šypsokis Elena, juk niekada negali žinoti, gal šiandiena kažkas pamils šią šypseną. – Tai buvo Caroline žodžiai, kuriuos šiandiena ištarė ne be priežasties. Tai buvo savotiškas atsisveikinimas su tuo gyvenimo etapu, kurio niekada nebe susigrąžins. Ji atsikvėpė, kuomet pasistengė veide išplėsti kaip galima tikroviškesnę šypseną. Atrodė gražiai, ir tikrai stengėsi nusiteikti gerai. Mat be netradicinės orientacijos poros, bei kelių plepių moteriškių, nieko aplink nepažinojo. Tad, gal nebus taip ir blogai? Vyras, su kuriuo bandė susisiekti dienos pradžioje taip ir liko nepasiektas, tiksliau niekaip neprasinešė apie save. Ir, na, tai nestebino. Elena užsivilko striukę, bei tvarkingai aplink kaklą susivyniojo šaliką, pagaliau patraukdama prie durų. Jos pirštai susilietė su durų rankeną, ir kuomet tamsiaplaukė patraukė duris į savo pusę, nusišypsojo plačiau, juk buvo priversta stabtelėti, taip ir nepasiekdama lauko. – O aš jau buvau be pradedanti manyti kad imsi mane ignoruoti...

by **Thomas Shelby** Pir. 01 16, 2017 7:16 pm

Atrodo nesibaigianti Bonnie, Elenos ir Caroline draugystė nutrūko, tiesiog taip, tarytum tai būtu nulemta kažkokių aukštesnių jėgų. Kuomet Winchester ilgą laiką praleido letarginio miego būsenoje, o Caroline žuvo nuo nepaaiškinamų aplinkybių, Bennett tiesiog užsidarė savo pasąmonės visatoje. Kurį laiką ji dar stengėsi pasiekti Eleną, tačiau visos pastangos buvo perniek. Elena išvyko, net nesivargindama palikti kontaktinio adreso, o į visas žinutes ir skambučius paprasčiausiai neatsiliepdavo. Susisiekti atrodo buvo neįmanoma, kad ir kaip bandytum, kad ir kokius siekimo kerus be mestum. Tikriausiai viskas ir būtu likę taip, jei ne lemtinga akimirka sulauktas skambutis iš Elizabeth. Vien moters balsas skambėjo labai silpnai, ką kalbėti apie tai, kokia išsekusi ši atrodė, kuomet tamsaus gymio burtininkė atvyko aplankyti moters. Galima buvo pamanyti kad iki tokios būsenos davedė moterį ne kas kitas, kaip mylimos dukters netektis, o juk dar prieš penketą metų ji palaidojo ir savo pirmagymį sūnų. Tačiau vykstant pokalbiui, tapo aišku. Už viską atsakingas buvo neoperuotinas vėžys, kuris ne vien suformavo savo klastingą židinį smegenyse, tačiau ir metastazavo po kitus, gyvybiškai būtinus organus. Chemoterapija nedavė visiškai jokios naudos, o ir moteris neturėjo pakankamai daug žinių, kad gauti kokius nors mistiniu preparatus, galinčius pašalinti nepagydomą ligą. Vienintelis jos troškimas buvo matyti tiek Bonnie, tiek Elena. Lyg tai būtu vienintelis jos atsiminimas apie tuos laikus, kai tris merginas te jungė tikra draugystė, kuri labiau priminė tam tikrą seseriją. Kito pasirinkimo nebe liko, Bonnie nusprendė kad dabar yra pats tinkamiausias laikas pabandyti prisibelsti iki Elenos, bet kokia kaina. Pradžiai tereikėjo kad ji bent atsilieptu į šaukimą. Vienintelis racionalus tam būdas liko telefonas, tiksliau internetinė susisiekimo programėlė, kurios dėka Bennett ir paliko balso pranešimą, kuris pasiekė Winchester kone iš karto. Jos telefonas išleido nustatytą melodiją, pranešdamas apie atsiustą pranešimą, kurio tūrinis buvo sekantis:
– Tai vėl aš, ir nors vilties beveik nėra, labai tikiuosi kad tu bent jau perklausysi mano žinutę ir paskirsi šiek tiek savo laiko suvokimui, kiek tai svarbu. Su manimi susisiekė Elizabeth, ji serga. Elena, Caroline mamai vėžys ir nėra ne menkiausios vilties pasveikimui. Daktarai pranašauja ne ilgiau nei mėnesį laiko, ir viskas ko ji prašo, tai kad pasirodytum... Aš suprantu kad tau sunku, bet Caroline buvo ir mano draugė. Ar supranti? Man irgi skauda kad jos nebėra, ir dar labiau skauda kad tu būdama gyva mane stengiesi atstumti. Prašau Elena, paskambink man, kartu nuvažiuosime pas Elizabeth. Galu gale, tai viskas, ką mes galime padaryti dėl jos. Aš tikiuosi kad labai greitai tave pamatysiu, arba apie tave išgirsiu. Mano numeris nepasikeitė, prašau, susisiek su manimi, vos tik tai išklausysi. Man tavęs trūksta, Elę.

by **Mason Lockwood** Št. 01 21, 2017 3:20 pm

Laikui begant kaltes jausmas peraugo i abipuse draugyste. Gal net simpatija. Atvaziaves jos pasitikti is ligonines jis ne is karto suprato, kad merginos prisiminimai yra gerokai modifikuoti. Sumautas bailys. Winchester'is ne tik nesiteike zmonos aplankyti, bet ir nusprende viska uzraukti tiesiog sitaip - pasitelkiant uzkalbejima... pasitelkiant padarus, kuriu neva taip nekente, kad visa savo slunkiska gyvenima buvo paskyres ju medzioklei. Nieko keista, kad ta diena kraudamas tuos i vos kelis krepsius sukrautus Elenos daiktus i savaja bagazine jis ne is karto atsiliepe kai registraturoje dirbanti moteris paprase jo pasirasyti dokumentus liudijancius apie pacientes israsyma is ligonines. -Pone Winchester'i, sios tabletes gali versti ja jaustis mieguistai...-sukisusi smaila savo nosi i susni popiergaliu moteris ne nesiteike pakelti akiu i vyra, kuris tuo metu ne tik nekreipe i sia demesio, bet dar ir atsainiai maige telefono rageli laukdamas kol lauke pasirodys Gilbert. -E.Hem,-atkisusi rasikli moteriske neatrode patenkinta. -Ka? Ne... as ne jos...-butent ta akimirka horizonte pasirode Elena. Be slakelio makiazo, vilkinti apdribusius drabuzius si mergina vis tiek atrode pritrenkianciai. Sunkiai suvokiama, bet ilgainiui jis eme vis maziau tapatinti ja su moterimi, kuria kazkada buvo vedes. Galbut tiems, kas siu bulgariskos kilmes grazuoliu nepazista ir butu pasirode, jog jos dvi identiskos, bet tik ne Lockwood'ui. Skirtingas buvo ju juokas, kalbejimo manieros, sukuosenos. Elena turejo ta ''geros mergaites'' ''vaiba'', kuris savotiskai trauke. Nusprendes nesvaistyti laiko aiskinant moteriskiai kas ir kaip, jis dirbtinai syptelejo. -Aciu, kad taip gerai ja rupinotes. Azmzinai dekingas,-suraites ''Deanisadick'' paraso vietoje jis uzverte aplanka ir iteike ji atgal baltu chalatu vilkinciai darbuotjai. -Nagi, paskubek. Namai kaip po karo, vaikai badu mirsta, o as ant pirstu jau baigiu pusles pritrinti,-lipdamas i masina jis riktelejo Elenai. Jei jau maisyti Winchester'io pavarde su purvais, tai daryti tai maksimaliai pamane Masonas ir pamerkes zado netekusiai moteriskiai spustelejo gaza.
Taip jau nutiko, kad tuo metu bedarbis Lockwood'as vis daugiau ir daugiau laiko eme praleisti Elenos namuose, kuriuose akivaizdziai truko vyrisku ranku. Juk negalejo tiesiog imti ir palikti moters, kuriai buvo grieztai isakyta laikytis lovos rezimo namuose, kuriuose nedege trecdalis elektros lempuciu, o saldytuvo turinys apsiribojo saldytomis picomis ir ledais. Beto ir pati Gilbert buvo labai jau maloni draugija, nors jis to ir nepripazino. Melavo sau slepdamas tiesa nuo aplinkiniu tokiu kaip Tayleris. Baiminosi, kad jo trauka antrininkei bus palaikyta liguista, tapatinama su jo ex... Visiems buvo keista bei sunkiai suprantama kaip jo jausmai pastarajai galejo taip staiga atsalti, isgaruoti ir tik jis vienas zinojo, jog is tiesu nieko siai nebejaucia. Kad ir kaip ten bebutu, jis ir pats suprato, jog zvelgiant is salies atrodo kitaip.
Elena stojosi ant koju. Tiek fiziskai, tiek moraliskai ir Mason'as buvo nutares viesnages merginos namuose nutraukti. Bent jau kuriam laikui. Jam ir paciam reikejo suimti pro sali tekanti savo gyvenima juk nepaisant sekmingai parduoto Katherine dvaro jam reikejo kazkuo uzsiimti. Ir stai, praejus keliems menesiams jos vardas ir vel smestelejo jos telefono ekrane. Pirmoji reakcija? Tarsi kazkur skrandyje mazytis zmogeliukas butu padares nedideli salto. Puikiai zinodamas, kad namuose yra palikes moteri, kuriai manesi simpatizuojantis jis neramiai pirstu galiukais barbeno i automobilio vaira. Praslinko dar kelios minutes ir jis galiausiai garsiai ispute plauciuose pries tai uzlaikyta ora. -Bala nemate,-uzvedes varikli vilkolakis manesi darantis Blackwood paslauga. Juk jai is tiesu reikejo gerai issimiegoti.
-Nemokamas alus ir kepsniai?! Koks save gerbiantis vyras galetu atsisakyti tokios kombinacijos?-plati sypsena perskrode jo veida kai jiedu ir vel susitiko. Rankoje laikomas alaus four-pack'as buvo tikru tikriausias issigelbejimas, nes akimirka jis rimtai svarste galimybe ja apkabinti. -Kaip tu?-nusprendes laikytis draugisko kalbejimo tono ir viso to siek tiek perspausto ''buddies'' klyse jis eme zingsniuoti paskui. -Kodel tureciau tave ignoruoti?-ibrukes merginai alu, pats tuo metu is kisenes issitrauke pakeli cigareciu, kuriu viena isikiso tarp lupu. -Pastarosios savaites buvo... intensyvios,-dantimis prilaikydamas tabako suktine jis skubiai ja prisidege. -Patikesi ar ne, grizau i darba,-peremes anksciau mineta alu jis syptelejo. -Panasu, kad mano kaip omegos dienos irgi suskaiciuotos...-nusprendes nutyleti apie taipogi pasikeitusi nebe viengungio statusa jis savo plaucius uzpilde karciais dumais. -Kas naujo cia? Be to, kad pagaliau nusprendei iskisti nosi laukan?-trumpam judvieju dialogui nespejus isibegeti jiedu jau stovejo ant BBQ rengusiu kaimynu duru slenkscio. -Heeeey,-istieses ranka jis paspaude juos sutikusio placiai besisypsancio vyro ranka. -Mason'as,-pasisveikines jis ir vel pasisuko i Elena. -Nesalk. As surukysiu cigarete ir jus pasivysiu,-perdaves merginai alu jis paeejo siek tiek nuosaliau nuo paradiniu duru. Telefono ekranas buvo tuscias. Vadinasi Maggie vis dar miega. -Hey, Vic. Girdejau judvi su Kat grizot i miesta,-keista kaip dar neseniai suruges jo upas buvo toks gyvibingas. -Klausyk, as ne namie, bet nekantrauju tave pamatyti,-nespejes pabaigti balso pranesimo jis buvo pertrauktas to dar neseniai matyto vyruko. Susigrudes telefona i galine dzinsu kisene jis pereme jam iteikta alaus buteli. -Dekui,-susidauze, kaip pridera jiedu gukstelejo alaus. ''-Klausyk, Elena... judu...?''-sviesiaplaukiui australisku akcentu kalbanciam jaunuoliui akivaizdziai knietejo issiaiskinti ar jiedu su Gilbert i vakareli atejo kaip pora. -Ne,-neigiamai papurtes galva jis draugiskai nusisypsojo. -Ne, mudu draugai,-teigiamai linktelejes jis paplojo lengviau atsiputusiam zmogeliui per peti.

-Tavo vietoje nepersistengciau,-tarp gausybes nepazistamu veidu nesunkiai susirades Gilbert, jis uzdejo ranka siai ant peties. Jis nenorejo pasirodyti globejiskas, taciau sitiek laiko komoje pragulejusi mergina is tiesu neturetu piknaudziauti alkoholiu, o ypac stipriaisiais gerimais. Pasivedes ja siek tiek nuosaliau, ten kur muzika leido susikalbeti, jis pries prasiziodamas gomuri suvilge alumi. -Klausyk, tai ne mano reikalas, bet... kas vyksta tarp judvieju su Bonnie? Ta moteris manes nekencia labiau nei 95% amerikieciu nemegsta dabartinio savo prezidento, bet anadien gavau is jos pranesima. Ji teiravosi apie tave. Nieko jai neatrasiau, nes nebuvau tikras, kad tureciau kistis, bet sprendziant is jos balso, ji del kazko susikrimtusi?-regis tik dabar pastebejes dailia suknele pasidabinusia pasnekove jis nevalingai sia nuzvelge. -Neturiu nieko pries treningus ir apdribusias maikes, bet dziaugiuosi matydamas, kad pagaliau prisivertei susisukuoti plaukus,-placiai nusisypsodamas jis zinoma trauke mergina per danti uz visas tas reabilitacijos savaites, kuriu metu jai buvo taikomas lovos rezimas.

by **James Petrov** Sk. 01 22, 2017 10:52 pm

Kai pradedi galvoti kuo gi nusipelnė tokia trapi asmenybė, kaip Elena (Gilbert) Winchester visos tos kančios, kurios buvo lydima visą savo gyvenimą, sunku viską surišti su tuo, kad ji atrodo kaip viena iš daugelio antrininkių, ir dėl to moka didžiulę kainą, kuri kaip visa griaunantis taifūnas nuneša ne vien laimę, bet ir artimiausių žmonių gyvybes. Kartais net atrodo, kad tai yra kažkokia mistinė programa, kuri sunaikina kiekvieną, kuris ankščiau ar vėliau ima šiai tamsiaplaukei nuoširdžiai rūpėti. Ir po šitiek netekčių, visai nebūtu nuostabu, jei moteris imtu ir užvertu duris viskam, kas tik vadinama tikru gyvenimu. Taip, dabar ji buvo mirtinga, tačiau kokia gi buvo tokio gyvenimo prasmė, kai ji pati palengva atsitraukė nuo savo kasdienybės. Tiesiog pavargo, pavargo pastoviai vilkėti juodus drabužius, nešti raudonas atsisveikinimo rožes ant šviežiai žeme užpiltų kapų ir trinti nuo ašarų įraudusias, bei patinusias akis. Tai nesąžiningas, žiaurus pasaulis, kuriame ji kadaise užėmė labai svarbią vietą, juk dar stengėsi kovoti su vėjo malūnais, eiti prieš sistemą ir netgi ne kartą apgavus mirtį, atkišti jai vidurinį pirštą ištariant „dabar ne mano laikas, tai eik velniop“. Ji visuomet buvo trapi, ir netgi labai lengvai pažeidžiama. Tačiau tuo pačiu metu, Elena pasižymėjo ir didžiule tvirtybe, kuri neleido jai pasirinkti lengviausio kelio, bei nutraukti visas tas kančias, savo pačios rankomis. Nepalūžo ir tuomet, kai Katherine Pierce pavertė ją nemirtinga, prieš jos pačios valią. Kovojo ir su tuo, ir vargu ar kas nors, koks nors įvykis būtu ją sulaužęs taip stipriai, kad tamsiaplaukė ilgakasė nebūtu radusi to šiaudo, už kurio galėtu užsikabinti. O juk prieš atsitraukiant nuo visų, kas ankščiau jai reiškė gyvenimą, mergina manė kad gali būti laiminga ir pagaliau šis nerimstantis, magijos perpildytas tamsus pasaulis leis šiai atsikvėpti. Net dabar, kai tai tapo visiškai nebe svarbu, sumainiusi žiedus su vienu iš garsiausių medžiotojų, Elena manėsi kad pasaulis pagaliau baigė „dulkinti ją per visus galus“, ir dabar apdovanos visais tais gėriais, kurių buvo nusipelniusi. Manė kad buvo nusipelniusi, eilinį kartą atsipalaiduodama per daug anksti. Beveik dvylika mėnesiu, kuriuos mergina praleido gyvendama kartu su savo sutuoktiniu, atrodė kaip iš gero romantinio filmo. Ji dievino tai kaip jis elgėsi, kaip rengėsi, kaip kvėpavo ir netgi kaip pasižiūrėdavo, kuomet ši padarydavo menką, tačiau vis vien savotiškai kvailą išdaigą. Tai turėjo būti pasaka, kurios gale Elena būtu tapusi puikia motina, mylinčia žmona ir tikrai apdovanota daktare. Visgi, tai tebuvo dar vienas siaubo šou epizodas. Nors, bandant pamatyti ir šviesią pusę, vyras su kuriuo tamsiaplaukė pasižadėjo būti iki mirties, tebuvo dar vienas skystablauzdis, kuris norėdamas nutraukti santuoką, net nedrįso pažvelgti šiai į akis, bei pasakyti kaip yra. Vadinasi toks ir vyras ten buvo, jei šio lyti atžymi tik tas standartinis agregatas tarp kojų, o ne būdas, kuris priverstu bent imti žavėtis.
Elenos Gilbert ir Mason Lockwood pažintis nebuvo labai šviežia, bet negalima pasakyti kad jie ankščiau bendravo, mat dešimties metų amžiaus skirtumas, yra ne toks ir nepastebimas dalykas. Jis kartu su tamsiaplaukės teta, Jenna, mokėsi paskutinius mokyklos metus, bei „stumdė“ laiką tame pačiame draugų rate. Savo ruožtu Elena tebuvo mažas, apie palaikymo komandos lyderės pozicijos užsiėmimą svajojantis, vaikas, kuris kartas nuo karto išlįsdavo pasižiūrėti, su kuo gi ten Jenna atvažiavo, arba atvirkščiai, išvažiavo. Bėgant metams, Gilbert susidomėjimas vaikinais ėmė augti, ir net pasidabinus palaikymo komandos kostiumėlį, susirišus plaukus į uodegą, bei ant galvos prisikabinus subtilų kaspiną, ji vis vien su dideliu smalsumu klausėsi Jennos nuotykių pasakojimų, kurie lietė ir tą patį vyrą, apie kurį dabar ir eina kalba. Jo reputacija skambėjo garsiai, ir niekam nėra paslaptis tai, kad jis visuomet krito dailiosios lyties atstovėms į akį, pats dėmesį atkreipdamas tik į „populiarias“. Tokio tipo, „blogo berniuko“ tipo vyrai niekada netraukė tamsiaplaukės, todėl nieko nuostabaus kad ji nuoširdžiai vengė bet kokio susitikimo su šiuo asmeniu. Jenna taip pat palaikė tokį sprendimą, nenorėdama kad dukterėčios širdis būtu sudaužyta į šipulius. Viskas taip ir būtu likę, jei ne ta naktis, Niujorko klube. Elena buvo ištekėjusi, o Masonas laikomas našliu. Vieną akimirką jie kalbėjosi apie nieką, tiksliau apie dalykus kurie neturi visiškai jokios prasmės, apie jo praeitą gyvenimo būdą, vakarėlių liūto reputaciją, ir staiga kažkas tiesiog „tarkštelėjo“. Gali būti kad įtakos davė alkoholis, gali būti kad tai paskatino akių susitikimas, ar šokio metu kūnų susilietimas, bet viduje tiesiog kažkas susisuko. Tai baugino, mat tuomet atstumti turėjo ne vien tai kad jis atrodė per daug nepatikimas, o ant jos bevardžio piršto puikavosi auksinis žiedas su deimantais. Jis prie to pačio buvo hibridas, o tai reiškia kad pavojingas. Jei tik Elena būtu pakankamai protinga, kad pasitraukti laiku, ji nebūtu papuolusi į nemirtingųjų spąstus. Ji nebūtu sužeista, nebūtu sužinojusi kad josios vyras yra viskam, apart savo profesiją, abejingas šiknius, ir ji nebūtu kelis mėnesius praleidusi komos būsenoje. Kitą vertus, ji nebūtu radusi ir giminingos sielos, kurią taip aršiai ir prasmingai bandė nuo savęs atstumti. Ir kas galėjo pagalvoti, kad vyras kuris kadaise patarnavo pačiam Niklaus Mikaelson, sutikdamas perkeltina prasme valgyti nuo jo rankos, buvo tuo asmeniu, kuris palaipsniui padėjo Elei pakilti ant kojų.
Vampyriškas kraujas, kuriuo tamsiaplaukę „prigirdė“ Sebastian‘as, gal ir pagydė paviršutines žaizdas, tačiau merginos organizmas, tas pats faktas, kad jos kraujas buvo tikru tikriausias vaistas nuo nemirtingumo, neleido absorbuotis taip, kaip tai buvo tikėtasi. Ji buvo silpna, labai silpna. Teko mažais žingsneliais mokytis pakilti iš lovos, imti maitintis ne kaip žvirbliukas. Sunku buvo ne vien fiziškai, bet ir emociškai, mat galva sukosi nuo kažkokių keistų, protu nelabai suvokiamų pojūčių, kuriuos negalėtu paaiškinti iki pat šiol. Tarytum, visi metai jos gyvenimo tiesiog buvo pradingę, lyg mergina tiesiog šiuos būtu prasnaudusi, arba neįsiminusi. Mason‘as buvo šalia, nieko neprašydamas atgal. Na, gal ir kvaila buvo manyti, kad jis pradėtu kažko prašyti iš moters, kuri savarankiškai nelabai išgali net iki vonios nusigauti, kad nusiplauti nuo savęs dienos vargus. O ir ji pati elgėsi labai paprastai, nesistengė sudaryti kokio nors įspūdžio, atkreipti jo dėmesį į savo išvaizdą (ir gerai, mat per mėnesį laiko labai baisiai sulyso, kad net šonkauliai matėsi per odą, ką kalbėti apie stuburo linkį, ar kyšantį raktikaulį). Plaukus laikė susirišusi į netvarkingą kuodą, vilkėjo apdribusius drabužius, kurie nevaržė jos labai lieso kūno. Atrodė kad net atvirkščiai, stengėsi jų užsiliepsnojusį bendravimą išlaikyti „draugelių“ režime. Visgi, pirmo vampyro dėka, tamsiaplaukės širdis buvo laisva, o Mason‘o rodomas dėmesys, jis negalėjo visą laiką būti priimamas tiesiog kaip kaltės ar pasigailėjimo iššaukta pagalba. Sunku pasakyti kada mirtingosios moters požiūris į vilkolakį pasikeitė. Gal tą kartą, kartu palindus po pledu, žiūrint Netflix kanalą? O gal kūnams susilietus, kuomet Elena nebe atlaikydama fizinio stuporo skausmo, įsikibo į jo tvirtą fasadą? Sunku pasakyti, kuomet tamsiaplaukė ėmė net žvelgti į Lockwood‘ą šiek tiek kitaip, nei ankščiau. Jo kūno kvapas, balso skambėjimas, bei net kiek arogantiškas traukimas per dantį, tapo toks savas, toks artimas ir beprotiškai norimas. Visgi, nieko niekad neįvyko. Nors ir reikia pripažinti, jog ne kartą Elena manė kad gali paimti situaciją į savas rankas, suimti vyrą už marškinėlių kalnieriaus, bei pritraukus prie savęs, sujungti savo lūpas su jojo. Norėjo ir galvojo apie tai, bent kartą, kuomet jis praskleisdavo lūpas kalbai, tačiau taip ir nesiryžo. Nežinia kas būtent neleido Elenai pasielgti taip, kaip kuždėjo jos širdis. Ir akimirka, kai atrodė kad ji pagaliau pasiruošusi išbandyti likimą, įsitikinant ar vyras sureaguos atsakomai, ar tik atsiprašydamas pasakys „atleisk, myliu tave, bet kaip draugę ar mažąją seserį“, jis nusprendė susirinkti daiktus ir sugrįžti į savo asmeninį gyvenimą. Gal taip tik geriau, gal abiems taip saugiau. Bet nuo akimirkos, kai Mason‘as baigė savo geradario misiją, Elena jautėsi per daug keistai, kad suvokti kad jai labai trūko šio vyro buvimo netoliese, bent jau būnant draugu. Visgi gyvenimas nėra tik negailestingas, bet ir kupinas įvairiausių staigmenų.
– Nesugalvojau kitokios priežasties, kuri pateisintu tave, kad po išvykimo ne karto nesurinkai mano namų numerio. – Jos balsas skambėjo greičiau nerimtai, nei su priekaišto potekste. Juk, svarbiausia buvo tai, kad jai žengus pirmą žingsnį, bei pakvietus vilkolakį praleisti laiką su nepažįstamais žmonėmis, jis neapsimetė negirdėjęs žinutės, ar neparašė šiai neigiamo atsakymo. Jis buvo čia, ir jos veide spinduliavo nuoširdi šypsena. O taip norėjosi dabar pat atšokus nuo parketo abejomis rankomis apsivyti jo kaklą, išreiškiant tai, kad jos spalvas atgaunantis pavidalas labai pasiilgo šio asmens. Ji straktelėjo, mat bateliai šiek tiek pakilę nuo medinių grindų, atsimušė į juos taip pat greitai. Kažkokia keista akimirka užpildė erdvę, kuomet vietoje apkabinimo, Winchester nestipriai patapšnojo Mason‘ui per petį. Dievaži, negi buvo įmanoma dar keisčiau sureaguoti? Ir aha, sakykime kad kaltas buvo jo laikomas alus, kuris būtu akivaizdžia kliūtimi susiglausti apkabinimui.
– Hey. Mūsų tikriausiai jau laukia, taip kad nedelskime laiko, ir suleiskime dantis į tuos sultingus BBQ kepsniukus. Jaučiuosi beprotiškai išalkusi, lyg savaitę nieko burnoje nebūčiau turėjusi. Nors turėjau, prisiekiu, valgau aš. – Vėlgi pokalbis apie nieką. Užsivertė akis, negalėdama patikėti tuo, kaip baisiai jaudinosi. Keista, ne? Suskubdama išeiti pro duris, ji tik trinktelėjo jomis sau už nugaros, nesivargindama šių užrakinti. Gyvenamasis rajonas buvo pakankamai ramus, kad manyti kad kas nors sugalvos įsibrauti, bei išsinešti televizorių ar xBox.
– Nesiteisink, viskas gerai, aš tikrai suprantu kad tau taip pat reikėjo pasirūpinti ir savo asmeniniu gyvenimu. Todėl, na gerai, pasimėgauk tuo, kad tikrai tavęs pasiilgau smarkuoli. Ir man pikta, kad dingai skradžiai žemę. Nors palauk... – Kilstelėdama vieną iš savo rankų, net specialiai pamosikavo rodomuoju pirštu, tarytum būtu ketinusi pasakyti kažką ypatingai reikšmingo.
– Cha, visai nenustebinai! Mačiau tavo nuotrauką, praeitos savaitės laikraštyje. Gaisras Manheteno amfiteatre. Visada sakiau kad labai gerai atrodai su ta uniforma ir dideliu šalmu ant galvos... Betrūksta užrašo ant nugaros „taip, aš esu tas, kuris dienomis gelbėja jūsų gyvybes, o naktimis prižiūri kad išbadėję vampyrai nedarytų bėdų“ ir galima sakyti kad idealaus vyro paketas gali būti paleistas į rinką.– Mirktelėdama akimi, mergina akivaizdžiai išlaukė akimirkos, kuomet nebus galimybės atsakyti į klausimą, kas gi pasikeitė jos gyvenime. Juk nepasikeitė visiškai nieko. Na, gal tas faktas, kad parašė laišką koledžo dekanui, prašydama nutraukti savo akademines atostogas. Juk taip ir nebaigė baigiamosios praktikos, ir neapsigynė bakalauro. O šiaip, viskas buvo tas pats. Ir šiandiena buvo pirmasis kartas, kuomet po kelių mėnesių ji išėjo iš savo namų. Juk net maistas buvo pristatomas šiai į namus... Ir nors širdis plazdėjo, sunku buvo apsispręsti ar nuo gryno oro ir buvimo lauke, ar nuo to kad pagaliau vėl galėjo jaustis savimi, prie asmens kuris matė ją iš beveik visų pusių, kuomet šiai buvo sunkiausia.
Mason‘ui atsilikus, tam kad galėtu baigti nuodyti save cigaretės dūmais, Elena praėjo į svetimų namų vidų, bandydama pakerėti pastato šeimininkę savo puikiai išspausta gera nuotaika, bei šiluma, kurią natūraliai skleidė. Jos pasikeitė vos keliais žodžiais, kuomet moteris susišnibždėjusi su kažkokiu vyruku, kuris vėliau prisijungė prie vilkolakio, leido Elenai apsižiūrėti. Tamsiaplaukė antrininkė nebuvo per daug suinteresuota bendrauti, pažindintis ar kaip nors kitaip palikti apie save kuo geresnį atsiminimą. Jos pirma ir ilgiau užsilikusi stotelė buvo prie alkoholiniais gėrimais apkrauto stalo. Namuose išgerta tekilos taurelė privertė Winchester išeiti už durų slenksčio, ar gali kuo nors pakenkti dar kelios taurėlės to... Na, kad ir kas čia buvo supilta. Butelio į rankas nepaėmė, tačiau degtinės su želatina stikliukai kaip mat patraukė dėmesį. Visa bėda tame, kad jie labai greitai duoda per galvą, mat saldumas paslepia alkoholio kartumą, bei aplamai, apsvaigsti ir dar užkandi, tuo pačiu metu. Vos tik vyriška ranka nusėdo ant mirtingosios peties, ji paskubomis atsisuko į Lockwood‘ą. – Tu šituos atsimeni? Turiu omeny, koledžų vakarėliuose, tai yra geriausia, kas tik gali būti patiekta apšilimui. Ir nee, palauk. Kas tu per vienas esi, ir ką padarei Mason‘ui, kuris kadaise ir pats su mielu noru bandė mane nugirdyti, m? m? – Sukikendama, ji sutiko pasitraukti šiek tiek nuošaliau, vien tam, kad būtu galima lengviau susikalbėti, nesistengiant perrėkti girdimą tam tikros dainos garso takelį. Jam užteko prabilti apie tai, nuo ko Elena stengiasi pabėgti, kuomet jos veidas šiek tiek išbalo. Ir prieš pradėdama ką nors sakyti, ji įsimetė tą spirituotą želė gabaliuką į savo burną, kaip mat paneigiančiai papurtydama galvą. – Nenoriu apie tai kalbėti. Atleisk, bet esu kaip kokia sumauta pandoros skrynia, kuri paglemžia į nebūtį kiekvieną, kuris tik atsiranda šalia. Išskyrus tave, tu visokiam tokiam mėšlui jau ir imunitetą įgavai. Ir Bonnie... Aš nenoriu. Nenoriu atsisveikinimo su Caroline, nenoriu matyti Dean‘o, nes išbarškinčiau jam priekinius dantis, nenoriu tų vampyriškų dramų ir visko, kas su tuo ateina. Juk supranti? – Išsakydama viską, tarytum tai būtu sunki greitakalbė, Elena atsikvėpė, kuomet pakeldama akis, vėl pasistengė savotiškai nuoširdžiai šyptelėti. – Ooo, koks tu... saldžialiežuvis. Bet žinai, įvaizdis kurį pasisavinau iš „Simpsons“ serialo, na tos susivėlusios beprotės su daugybe kačių, nebuvo pats tinkamiausias. Žmonės ėmė baimintis kad apmėtysiu katinukais. – Įtikinamai teigiamai sulinksėjo galva, kuomet visai specialiai savo rankomis apgaubė laisvą vilkolakio plaštaką. – Ačiū. – Užvertė akis, akivaizdžiai mokėdama pasišaipyti ne vien iš kitų, bet ir pačios savęs. – Kad nepabūgai kad galiu apmėtyti katėmis ir tave. Akivaizdu kad „tik dėl to“.

by **Mason Lockwood** Antr. 01 24, 2017 3:23 pm

Elenos priekaistas, nors ir nuleistas juokais priverte ji nejaukiai sypteleti. Tarsi issisukinedamas jis pasikase kakta akivaizdziai vengdamas susidurti merginos zvilgsni. Prasiziojes kazka sakyti jis tik kazka kvailai numyke. Nezinojo kaip galetu pateisinti ne tik savo dingima, bet ir tai, kad kuri meta jos venge. Atsakymas butu ganetinai komplikuotas ir tiesa pasakius, jis buvo linkes nutyleti tai, jog apie savo bendravima su Gilbert jis nebuvo uzsimines... niekam. Mason'as niekuomet nebuvo pernelyg suinteresuotas kitu zmoniu nuomone apie save pati, bet nereikejo buti aiskeriagiu, jog suvoktum, kad visi ji bent kiek pazistantys individai i jo draugyste su identiska Katherine kopija reaguotu ganetinai skeptiskai, gal net nutaise globejiska tona imtu patarineti jam sia biciulyste nutraukti, duoti sau paciam siek tiek laiko, galutinai pamirsti Katherine... Velniai rautu, kaip jam pabodo visiems aiskinti, jog tikrai nebera abejingsa tai moteriai! Kitavertus, Victoria tikriausiai toki tevo zingsni ivertintu kaip didziausia isdavyste, juk pastarosios motina Elen'os tiesiog nepernesa... Jis nenorejo istumti Elen'os i pavoju, norejo ja apsaugoti, o tai reiske laikyti kuo toliau nuo kazkada ponia Lockwood buvusios Katherine.
Vilkolakis nuosirdziai dziaugesi pasnekoves plepumu, kuris sklandziai uzpilde jo paties paliktas spragas dialoge, kuris akivaizdziai ji verte jaustis siek tiek nepatogiai. -Winchester, man vaidenasi ar tu su manim flirtuoji?-nuosirdziai susijuokes jis nuleido ''idealaus vyro'' apibudinima juokais, taciau merginos zodziai akivaizdziai pakele jam upa. -Reiketu nepamirsti prieraso, jog esu issiskyres, mano vaiko motina yra krauju mintanti ragana, beto tikimybe, kad mirsiu darbo metu nesulaukes pensijinio amziaus yra statistiskai 90 procentu aukstense nei kad pavyzdziui ofise dirbanciu ir kaklairaiscius nesiojanciu smikiu,-placiai sypsodamasis jis dar karta prisidejo cigarete prie lupu. -Beto esu beveik isitikines, kad galeciau buti priskirtas prie alkoholizmo problema turinciu asmenu,-ir toliau saipydamasis is saves pacio jis negalejo atsistebeti kokia grazi buvo ta nuosirdi, nieko neslepianti merginos sypsena. Ka jau kalbeti apie ta netycini ''kriukt'', kuri si beveik visada netycia isleisdavo kai juokdavosi balsu. -As ilgai neuztruksiu,-palydedamas ja akimis jis vis dar placiai sypsojosi. Elenos draugijoje jis visada sugebedavo atsipalaiduoti, taciau kuo toliau, tuo labiau eme samoningai vengti pasilikti su ja vienu du.
Iejes vidun jis specialiai stabtelejo prie padeklo su vieno kasnio uzkandziais. Letai emes krauti maista ant popierines lekstes jis surauke antakius. Salimais besisnekuciuojantys apgirte vyrai neabejotinai buvo medziotojai. Pakeles galva jis apsidaire ir staiga jam dingtelejo. -Sudas...-sumurmejes pats sau jis zenge kelis zingsnius i prieki ir atsainiai padejes maista ant salimais stovejusio stalo, eme akimis ieskoti Elenos. -Rimtai? Nepamenu, kad buciau juos meges,-sutiktas placios merginos sypsenos jis trumpam pamirso tai apie ka norejo sia perspeti. -Koledzo laikais buciau norejes norejes nugirdyti tave tam, kad nusitemciau i lova,-dviprasmiskai syptelejes jis pastebejo sutrikima tamsiaplaukes akyse. -Nereikia apsimetineti, abu gerai zinom, kad Jenna tau viska apie mane papasakojo,-neabejodamas, kad jo reputacija ELenos akyse niekada nebuvo kristolo skaidrumo, jis pastvere viena is minetu stikliuku ir uzsivertes isgere/suvalge stiproka braskiu skonio ''shot'a''. -Praeityje padariau daug dalyku del kuriu dabar nesididziuoju, Elena,-siek tiek surimtejes jis vos pastebimai atsioduso, nors jo veido israiska isliko linksma. -Bet man buvo suteiktas antras sansas ir as noreciau tiketi, kad ne be reikalo. Monogamija niekada nebuvo mano dalykas,-specialiai sudarydamas ispudi, jog yra rimtai nusprendes laikytis viengungisko gyvenimo budo, jis ne tiesiogiai bande ja nuo saves atstumti. Bande save pateikti kaip drauga, taciau tai sekesi sunkiai, turint omenyje, kad jie akivaizdziai vienas kitam patiko.
Pareikstas noras negvildenti jo uzvestos temos neliko neisgirstas. Masonas trumpam uzsiciaupe, taciau neketino taip lengvai pasiduoti. Juk Bonnie nebutu susisiekusi su juo jei padetis tikrai nebutu tokia beviltiska. Nusprendes si pokalbi atideti velesniam laikui, jis lupu kampuciu syptelejo. -Elena, man tik pasirode ar tu lengvai apgirtusi?-istorija apie kates priverte ji nusijuokti., Buvo keista matyti ja tokia atsipalaidavusia, taciau jautesi ir siek tiek atsakingas. Juk maziausiai norejo palikti ja siame vakarelyje girta, o ir parvedes namo nebutu galejes pasilikti bent tam, kad isitikintu, jog ji nepraleis vakaro vonios kambaryje apsikabinusi klozeta. Privalejo grizti namo, taciau telefonas tebetylejo, vadinasi skubeti nebuvo ko. -Klausyk... nezinau ar pastebejai,-zenges arciau jis kiek pritilde savo tona. -Esu beveik isitikines, kad buvai cia pakviesta del savo pavardes, Elena,-pro sali praejus sviesiaplaukei moteriai, jis syptelejo, taciau ir vel prabilo kai sioji buvo pakankamai toli, kad judvieju negirdetu. -Cia medziotoju vakarelis, Elena,-siek tiek sunerimes jo veidas atrode siek tiek sisitempes. Jautesi tarsi sededamas ant tiksincios bombos. Juk butu uztekte, kad bent vienas is cia susirinkusiuju butu ji atpazines ir situacija pakryptu jam labai nepalankia linkme. Kaip buves hibridas ir Niklaus'o desinioji ranka jis visada buvo medziotoju taikinys todel nieko keista, kad net ir atvirtes i mirtinga vilkolaki, jis nesijaute cia saugus. -Manau bus geriausia jei as iseisiu...-su lig tais zodziais, jam uz nugaros atsirado pries tai matytas vaikinas. -Meisonas, tiesa?!-uzdejes ranka Lockwood'ui ant peties jis atrode gerokai padaugines. -Tas pats... kaip tik sakiau Elenai, kad man jau metas...

by **James Petrov** Kv. 01 26, 2017 3:51 pm

Kai esi gyvas įrodymas to, kad pasaulis yra visiškai nesuvokiama erdvė, užpildyta įvairiausio plauko ir būdo „gyvastimis“, kurios dažniausiai minimos tik siaubo romanuose, filmuose be laimingos pabaigos, susivokti kas vyksta su laiku tampa vis sudėtingiau. Tu savaime išmoksti kapstyti per daug giliai, ieškant ir dažnai surandant klaidingus atsakymus, į tau rūpimus klausimus, kuomet viskas yra net labai paprasta ir beveik padėta prieš nosį. Tačiau tu nematai, o gal kažkur, vidinis balsas tau kužda kad tu nenorėtum matyti, suprasti viską teisingai. Gal, toks matymas, toks suvokimas galiausiai tave pavers labiau išmintinga ir tu nustosi daryti klaidas, kurios tave ir paverčia tuo, kuo esi. O gal, tai reikš tavo neišvengiamą pražūtį. Vienaip ar kitaip, suprasti kodėl Mason‘as tiesiog liovėsi būti tuo asmeniu, kuris palaipsniui naujai pažįstamai suteikė galimybę, pagalbos ranką, sugrįžtant į gyvenimą, nebuvo labai sunku. Užteko tik pažvelgti į savo atspindį veidrodyje, ir viskas tampa net per daug akivaizdu. Elena, pati to nenorėdama, o tiksliau neturėdama visiškai jokio pasirinkimo, tapo mistikos ir tamsios, kaip juodžiausia naktis magijos atsitiktine auka. Ji gimė su tuo pačiu veidu, su tuo pačiu kūnu, kuris prieš daugiau nei du tūkstančius metų pasėjo utopišką nemirtingumą. Bent taip yra dėstoma senoviniuose raštuose, kuriuos kartą, o gal kelis, buvo atvertusi, kuomet kapstėsi po dėstytojo (ir kaip vėliau tapo aišku, vampyrų medžiotojo) A. Saltzman‘o nepasakotinos istorijos užrašus. Bet blogiau, nei šis nepakeičiamas, pirmųjų krauju rašytas prakeiksmas, buvo tai, kad ji atrodė kaip Katherine Pierce. Nepriklausomai nuo to, kad charakteriai, gyvenimo būdas ir net pasaulio suvokimas skyrėsi kaip diena ir naktis, kaip vanduo ir ugnis, dienos pabaigoje, jos vis vien atrodė kaip identiškos dvynės, kurių viena kadaise ištekėjo už vyro, kuris šiuo metu stengėsi kitai būti draugu, tuo asmeniu, į kurį kabindamasi ji liautųsi gailėtis savęs ir pradėtu viską nuo pradžių. Ir kas gali žinoti, gal pakankamai toli nuo viso to nemirtingųjų keliamo balagano, kuris deja, dabar tapo ir viešu „realybės šou“, kuris tikriausiai per dieną aplenks kultinį „Keeping Up with the Kardashians“, net jei iš paskutinių stengdamiesi, jie įsileis kameras į Kim ir Kynie miegamąjį. Būti vizualiai panašiai į gana žinomą moterį, gal ir nebūtu labai blogai, pamirštant abipusę netoleranciją. Bet, ar tai gali apsaugoti nuo baimės ankščiau ar vėliau sulaukti iš Lockwood‘o, – „Mes per daug kenkiam vienas kitam. Negaliu daugiau tavęs matyti. Nenoriu girdėti tavo balso, nenoriu net žiūrėti į tave. Ir tikrai, velniai griebtu, visiškai nenoriu būti tavo draugu“. Tai atrodė taip realu, taip tikėtina, mat užteko tik akimirkai pasijausti patogiai. Suvokti, kad šis asmuo, kuris žvelgdamas į tave, greičiausiai mato savo buvusią žmoną, o ne visiškai kitą asmenį, pradings, lygiai taip pat, kaip pradingsta kiekvienas kitas žmogus, kuris tampa Elenai svarbus.
– Prisiekiu, niekada to nesužinosi Lockwood‘ai, gal taip, o gal ir ne... – Specialiai, tačiau kaip visuomet be galo mielai sukikendama, tamsiaplaukė ištiesė ranką į vilkolakio pusė, pakankamai greitai rodomojo piršto pagalvėlę palytėdama pašnekovo nosies galiuką. Ji elgėsi tarytum būtu nesubrendusi paauglė, tačiau, ar galima buvo kaltinti antrininkę, kuomet ji bent jau stengėsi vėl pradėti jausti TIKRO gyvenimo skonį, mėgautis smulkmenomis, nesusireikšminti darant klaidas ir kartais jas daryti net nesvarstant apie rytdieną, kuri bet kuriuo metu gali tau trenkti šlapiu realybės skuduru, tiesiai per veidą. Ji atsitraukė vos per kelis žingsnius, kuomet pasisukdama ant visai neaukšto, ir vizualiai labai patogaus kulno, pasidabino plačia šypsena. – Teisingai, tačiau galiu net lažintis iš naujos šimto dolerių kupiūros, kad nėra asmens, kuris neturi skeletų savo miegamojo spintoje. Tuo labiau tavo buvusi žmona krauju mintančia ragana tapo kur kas ankščiau, nei jos gyvenime pasirodei tu. Todėl, galima sakyti kad nesiskaito. O štai rizika, juk sakiau... Tai baugina, bet ir žavi. – Vos pastebimai sutraukusi savo pečius, moteris greitai juos atleido, pakartodama šį procesą gal dar du kartus. Ji suteikė Lockwood‘ui erdvės, kuomet patekdama į pastato vidų, akivaizdžiai paskyrė savo dėmesį ten buvusiems alkoholiniams „užkandžiams“. Sumerkus akis, vos akimirkai, vienai akimirkai, ji vėl paskendo prisiminimuose. Atsiminimų šalyje, ji vėl vilkėjo laisvą palaidinę, kuri tik paryškino jos krūtinę, bei tuos trumpučius džinsinius šortus. Ilgos, lygios josios kojos buvo apautos „addidas NEO“ bateliais. Rankose pūpsojo didelis plastmasinis krepšys su reikalingiausiais daiktais, o prieš akis atsivėrė pasirinkto koledžo bendrabučio pastatas. Na, visai toks ne vaikiškai tvarkingas. Šone pasigirdo Caroline balsas,
– „Negaliu patikėti, kad mums pagaliau pavyko“. Sugrįžti į realybę pavyko taip pat greitai, kaip nuklysti į pasąmonę. Atsimerkus, greita nušvito šviesios Mason‘o akys, kuomet jis sutikdamas su lengva diskusija apie šiuose namuose paruoštus shot‘us, nesisarmatijo vieną jų susileisti į save. Gal skonis ir nebuvo labai malonus, bet tas, kuris gamino šiuos „užkandžius“, akivaizdžiai pasirūpino tuo, kad bevalgantys liktu gerokai apgirtę. Galu gale, ne vienas iš pašnekovų nebe turėjo nemirtingiems būdingo metabolizmo, negalėjo vieną akimirką vartoti spirituotus produktus, kitą jau gailėtis to, kad visos šios amžino gyvenimo dovanos yra sumautos, kuomet negali net gerokai apsvaigti.
Vos pastebimai kilstelėdama savus antakius, Winchester nuo padėklo suėmė dar vieną plastmasinį stikliuką, kurio tvirtokas turinys kaip mat atsidūrė jos burnos ertmėje. Skruostai šiek tiek išsipūtė, kuomet ji greitai sukramsnodama želė, susiraukė. Visai ne daug: stipriai susimerkė, leisdama ant kaktos pasirodyti mimikos raukšlelėms, kurios dingo vos tik tamsiaplaukė prasimerkusi, negarsiai atsikvėpė. Burnoje, skonio receptoriai vis dar kovėsi, bandydami apsispręsti ar buvo per daug kartu, arba atvirkščiai, per daug saldu.
– Manai kad tau būtu užtekę mane tik nugirdyti? – Vos pastebimai sugrodama savais antakiai, Elena dar stengėsi nuslėpti nuostabą, kurią sukėlė pakankamai tiesmuka Lockwood‘o konstatuota frazė. Bet tamsiaplaukė buvo tokia tikra, tokia natūrali, kad veidmainiauti jai nesigavo, net bandant tai padaryti kaip galima tikroviškai. Ji tikriausiai buvo per daug nepatyrusi, o gal, priešingai nei dauguma, skriaudžiama gyvenimo, išmoko netapti dar viena, tipine ir iš didelės masės neišsiskiriančia kale. Ji sutriko, tačiau ne todėl, kad jai tai būtu pasirodę netinkama ar nemalonu. Buvo beveik būtina išsigąsti, visiems nuo to būtu tik geriau. – Manau koledžo laikais, greičiausiai būčiau ta naivia mergina, kuri dar manytu kad tavo laisvę galima suvaržyti taip, kad pats to norėtum, o ne būtum verčiamas daryti tai, kas atrodo svetima ir nenorima. Ir viskas, kas suktųsi tavo galvoje, tebūtu mintys apie tai, ką norėtum su manimi padaryti toliau. Hm. Visa laimė, kad dabar ne vienas mūsų nėra koledže. – Keista, bet jos švelniame balse buvo galima išgirsti šiokį tokį apmaudą, kuris vargu ar buvo bent kažkiek susietas su mokslais, prarastu laiku ar savęs tobulinimu. Šis pokalbis pakrypo labai keista linkme, kuomet abu gal net tyčia ėmė kalbėti eidami per aplinkui. Darėsi šiek tiek nejauku, visas kūnas „apsipylė“ karščio banga, kuomet Winchester net pati to nesuvokdama, įsistebėjo į vilkolakio lūpas, tarytum ji būtu nepagydoma smaližė, o ant jo lūpų būtu likęs lašiukas karamelės. Sunkiai nurijo burnoje susikaupusius skysčius, kuomet pačiu laiku buvo sugrąžinta į realybę. Nepriklausomai nuo to, kad vienu metu, galėjo beveik prisiekti, galėjusi girdėti kaip stipriai ėmė plakti josios širdis, o kvėpavimas staigiai nurimo, tarytum net nebūtu būtinas. Fone grojusi Daniel de Bourg atliekama „Crazy in Love“ daina, tapo beveik nepastebima, kuomet jaučiama įtampa, net per daug stipriai smogė per galūnes, neleisdama net pasijudinti iš vietos. Ką čia be pridursi, negebėjo pajudinti ne vieno savo raumens. Žandikaulis susispaudė, kuomet Lockwood‘as sudėjo tikriausiai visas savo pastangas į tai, kad skambėti kaip galima įtikinamiau. Gaila, kad negali „sulysti“ į asmens galvą, bei išsiaiškinti ar tai yra tikra, ar tai tik būdas išlaikyti atstumą. Elenos tamsių akių žvilgsnis lėtai nuslinko apačion, kuomet jis išraiškingai pasisakė neketinantis savęs surišti ne su viena moterimi, net ta, apie kurios egzistavimą Winchester neįtarė nieko. – Ei, mes tik draugai, tiesa? – Iš dalies retorinis klausimas, labai greitai virto pakankamai realiu, kuomet Elenai vos praskleidus lupas, josios ranka atsidūrė ant Mason‘o žasto raumens, šiek tiek aukščiau alkūnės. Ji pakėlė akis, ir dievai mato, stengėsi išspausti kaip galima nuoširdesnę šypseną, kuri atrodė net labai netikra. Atitraukė savo galūnę, kuomet pasigriebdama dar vieną shot‘ą, ilgai nežaidė, kuomet jo turiniu prisipildė sau burną. Gal ir nereikėjo ant tuščio skrandžio šitaip žaisti, turint omeny, kad Winchester vis dar buvo priklausoma nuo kas savaitę jai išrašomų receptinių vaistų. Susisuko galva, net pasidarė šiek tiek negera. Išsiblaškyti padėjo tik tai, kad nebe reikėjo kalbėti apie tai, kas „išlindo“ visiškai neplanuotai. Juk jei kalbėti apie praeitį, apie Jenną. Pats Mason‘as galėtu patvirtinti, kad pastaroji šviesiaplaukė tikrai neleistu jiems dviems net pasisveikinti, ką kalbėti apie ką nors daugiau. Elena visuomet buvo po ko nors sparneliu, kol neliko nieko. Kol ji sąmoningai atsisakė visko, kas kadaise buvo beprotiškai svarbu.
– Nagi smarkuoli, nereikia pamokslauti. Man tikrai drebėjo kojos, vien nuo minties kad teks pasirodyti lauke. Todėl, prieš tau ateinant šiek tiek ant drąsos paėmiau tikriausiai tekilo. Iš tikro nežinau iš kur atsirado tas butelis, bet, jis ten buvo ir man iš kart pasidarė geriau. –
Ir kokio velnio dabar sugalvojo teisintis? Neigiamai supurtė galvą, ir jau panašu kad ketino pasiimti dar vieną „svaiginantį želė galiuką“, kuomet sulaukusi gana keisto klausimo, kaip mat pakėlė akis į Mason‘ą, taip ir nepasiekusi norėto objekto. – Dėl mano pavardės? – Formalumas, kurio iki pat šios akimirkos, dar nebuvo sutvarkiusi. Tikriausiai internetu užsisakyti pasą nėra taip paprasta, kuomet tau būtina atvykti ir leistis būti nufotografuojamai, mat elektroniniu paštu siunčiama nuotrauka yra netinkama. Net kai buvo tikra, kad yra išsiskyrusi, o po televizoriumi, spirtelėję guli nepraplėštas geltonas vokas su patvirtinimu, kad Elenos ir Dian'as išsiskyrė, jos pavardė tebebuvo ne jos. Ir atsižvelgiant į susidariusią padėtį, dabar dar labiau gailėjosi, kad nesusitvarkė dokumentų iki galo, atsikratydama minėto šmikio „paveldu“.
– Palauk, ką tu darai? Nepalik manęs vienos, su visais šiais žmonėmis... – Ji pirmiausia išsigando minties, kad būnant ne pačiame geriausiame psichologiniame stovyje, teks pasilikti su žmonėmis, kurių šiek tiek baiminasi. Tikriausiai kalta buvo potrauminė depresija. Ir čia pat, ji pagaliau viską suprato. Žvilgsnis ėmė lakstyti nuo vieno asmens, link kito, ir taip iki pat tos akimirkos, kuomet suvokė kad visas šis vakarėlis nėra skirtas tiesiog supažindinti kaimynus tarpusavi, išgerti ir pakramtyti šviežiai iškeptos mėsos. Nurydama burnoje susikaupusias seiles, tamsiaplaukė ryžtingai iš Lockwood‘o kišenės išsitraukė cigarečių pakelį, leisdama suprasti kad tai bus ne pati prasčiausia priedanga, nepastebimai išeiti iš dar neįšilusio vakarėlio. Leido suprasti ir tai, kad neketina leisti jam išeiti vienam. Gal ir nebuvo pati tinkamiausia partnerė bandant apsiginti, tačiau vien prabilti apie Dean‘ą būtu pilnai užtekę, kad jiems būtu suteikta galimybė išeiti iš čia, nei sužeidžiant kitus, nei susižeidžiant patiems. Tačiau, kol kas nebuvo prasmės griebtis kraštutinumų. Iki pat tos akimirkos, kuomet prieš tai matytas šviesiaplaukis pasistengė sustabdyti vilkolakį. Elenos akys įgavo apvalią formą, šiai vos akimirkai susidūrus su įkaušusiu vyriškiu. Šyptelėjo, tuo pačiu metu už ausies paslėpdama ilgą, tiesią plaukų sruogą, kuri visai atsitiktinai uždengė jos veidą, pasisukimo į šviesiaplaukį metu.
– Tiesą pasakius, mums abiems jau metas, tik į skirtingus namus. Tačiau, galite būti tikri, kad puikiai praleidome laiką, ir labai skaniai pavalgėme, ir pabendravome labai smagiai. Tikrai, esat labai puikūs susitikimų rangovai. Reikės pakartoti... Tai, sudie. – Nervingai šyptelėdama, Winchester mostelėjo ranka, imituodama ne labiausiai vykusį atsisveikinimą, kuomet tą pačią ranką perkėlė ant Mason‘o juosmens, tarytum paragindama šį kaip galima greičiau, bet vizualiai ramiau apleisti namus, kuriuose jam visiškai nebuvo saugu. Keista, tačiau tai iš dalies priminė pirmą, oficialų susipažinimą klube, kuomet „stalas pasuktas“ buvo priešinga linkme, ir tą kartą grėsmė buvo iškilusi Elenos saugumui. Netroško kad pasikartotu kas nors panašaus. Šviesiaplaukis kažką suburbuliavo pavymui, kas privertė ją stabtelėti.

by **Mason Lockwood** Št. 01 28, 2017 4:18 pm

Rizikingas ugnegesio darbas buvo butent tai ko Mason'ui reikejo tam, kad sugebetu uzsimirsti. Uzsimirsti apie tai, kad dabar jau ne amzinas jo gyvenimas nenumaldomai skriejo pro sali kai jis tuo tarpu tarsi vejo blaskomas plastikinis maiselis blaskesi neturedamas zalio supratimo ko is tiesu nori. Neretai jis vengdavo grizti namo, nes didelis, tvarkingas ir tuscias butas negailestingai primindavo apie ta viengungisko gyvenimo dali, kuri daznai likdavo nutylima. Jis neturejo nieko. Salto alaus butelis buvo vienintelis jo istikimas biciulis, kuris po ne retai zveriskai sunkios darbo dienos jo laukdavo pustusciame saldytuve. Daznai jis verciau vakara praleisdavo vietiniame bare arba nepazistamos moters miegamajame, taciau visa tai buvo taip tuscia, beprasmiskai tuscia. Susimastyti priverte ir pastarasis kartas kai po vieno tokiu nuotykiu jis pabudo ir niekaip negalejo prisiminti moters su kuria praleido nakti vardo. Uztiktas besirausiantis jos pinigineje jis zinoma buvo palaikytas vagisiumi, nors is tiesu tiesiog megino surasti pastarosios ID ar vairuotojo pazymejima, kad bent jau sugebetu deramai atsisveikinti. Tai kas jauniems, hormonu disbalanso kontroliuojamiems vaikinams yra tikru tikriausia svajone, tapo jo uzburtas ratas is kurio jis norejo, bet nezinojo kaip istrukti. Dar pries atvaziuodamas cia Lockwood'as buvo nusprendes, kad vien herojiskos profesijos neuzteks tam, kad jis is tiesu pasijustu geriau. Nutruktgalviska, taciau jis ketino padengti Maggie's paskola. Niekada nebuvo materialistas, o pardadves Katherine dvara susizere tikrai nemenka suma slamanciuju, kuriu jam nereikejo. Bent jau ne taip desperatiskai kaip ju reikejo Blackwood. Ar ji to nusipelne? Ypac po to kaip nors ir ne is piktos valios sukomplikavo jo gyvenima? Tikriausiai ne. Bet sunkus jos gyvenimas ir iveiktos kliutis ikvepe ji pagaliau liautis saves gailejusis ir imti keistis. Keistis i gera. Dabar kai puikiai zinojo, kad nebera amzinas, nebera nemirtingas... jis norejo, kad kai isaus jo paskutinioji, jis iseitu zinodamas, kad padare kazka gero, kazka kas is tiesu pakeite to nusipelniusio zmogaus gyvenima.
Elenos zodziai priverte ji susijuokti. Nudelbes akis jis placiai sypsodamasis papurte galva. -Kaip ir sakiau, nesididziuoju del to koks buvau,-matydamas, kad mergina ir toliau beatodairiskai piknaudziauja zelatinos bei alkoholio shotais, kilsteli viena stikliuka dar pries tai kai pasnekove pridejo savaji prie lupu. -Uz sumauta praeiti ir kitokia, sviesesne ateity,-vyptelejes jis pasisuko i susirinkusiuosius nugara pasiremdamas i siena uz jo. -Tu teisi.. ne kiekviena sugeba isnesti is koledzo taip atrodanti veideli neistekejusi arba dar blogiau, neuzsidirbusi vaiko,.-piktdziugiskai megaudamasis merginos sutrikimu kas kart kai jis su sia flirtuodavo, vilkolakis linktelejo. -Kad ir kaip tam nepritartu Bonnie, taip,-ne atsitiktinai i pokalbi vel itraukes Bennett jis nebuvo nuosirdus patikindamas Gilbert del judvieju draugystes statuso. Ziureti i Elena kaip i drauge is ties nebuvo lengva - kas kart kai su ja praleisdavo daugiau laiko, ji apnikdavo labai priestaringi jausmai. Taciau negali juk kaltinti vyro, kuriam minetos tamsiaplaukes veidas nori jis to ar ne, asocijuojasi su ciniskiausia kale, kuria kazkada buvo pamiles nepaisant visu tam priestaraujanciu gamtos ir ne gamtos desniu.
Sviesiaplaukis medziotojas atrode gerokai ikauses. -Palauk... Masonas Lockwood'as, tiesa?-nepaisant fone grojancios muzikos, Mason'as galejo prisiekti, jog girdejo kaip nusciuvo dauguma vakarelio dalyviu. I ji kone is karto susmigo daugiau nei desimt poru akiu. -Tas pats,-nervingai nurijes burnoje susikaupusius skyscius jis vyptelejo. Ne itin vykes Elenos meginimas atsisveikinti akivaizdziai ne tik nedave vaisiu, bet priverte juos atrodyti labai jau itartinai. -Cia tas pats tipas dirbes Mikealson'ui!-kazkur is kitos kambario puses pasigirdo vieno barzdoto vyro balsas. Giliai ikvepes jis apsizvalge. Sansu pasprukti nebuvo, beto nebutu palikes Elenos. -Zinau kaip tai atrodo, bet seniai jam nebedirbu,-ramus, tylus jo tonas buvo palydetas keletos prunkstelejimu. -Pasitraukit,-irzlus senyvo, invalido kedeje sedincio medziotojo balsas praskirste siam kelia pastojusius asmenis. Pajudejes Lockwood'o link jis atrode gresmingai, taciau vietoj ginklo, rankoje sis laike buteli skaidraus skyscio, kuriame kazkas plaukiojo. -As nebeesu hibridas,-rodydamas savo geranoriskus ketinimus Masoans zenge i prieki. -Uzsiciaupk,-nutraukes vilkolakio monologa senis pastvere salimais stovejusios moters sampano taure ir ispyles ten pries tai buvusi skysti, pripyle ja kas is paziuros primine verbena pagardinta samagona ar degtine. Velniai zino, taciau netrukus minetas marmalas atsidure Lockwood'ui po nosimi. -Gerk,-paliepe trumpai, bet aiskiai. Nepaisant fone skambancios muzikos, kambaryje jauciama itampa buvo kone isielektrinusi. Giliai ikvepes jis dirstelejo i Elena. -Jei tai jus itikins,-atsikrenkstes jis pereme gerima, taciau nepasakysi, jog jautesi uztikrintas, jog skystis nera nuodai ar dar kazkas panasaus... siaip ar taip, ituacija tikrai nebuvo jo rankose, o rizikuoti ir istumti Elenos i pavojinga situacija norejo maziausiai, todel pakluso ir uzsivertes taure, mauktelejo gurksni, kuris akivaizdziai nepamalonino pastarojo skonio receptoriu. -Iki dugno,-medziotojas ne akimirkai nenuleido nuo jo akiu. Atsiduses jis apdovanojo vyra ne paciu draugiskiausiu zvilgsniu, taciau pakluso ir galop istustino taure iki dugno kaip ir buvo prasytas. Prabego dar kelios sekundes, kurios Lockwoodui ypac prailgo, taciau netrukus tyla perskrode senolio juokas. -Tik pamanykit. Tarp musu yra per pragara perejes ir atgal parsliauzes sunsnukis,-pries tai atsiaurus vyro veidas dabar nebeatrode toks ruskanas. Veikiau palankiai pasaipus. -Mikealsonams viduriniji pirsta parodziusiems asmenims siuose namuose mes statom isgerti,-reiksmingai zvilgtelejes i sviesiaplauki medziotoja, senis pajudejo lauko link kur trumpam buvo sustojes kepsniu cirskinimo procesas. -Siaip ar taip, tokiems kaip jis, ilgai gyventi neskirta,-sarkastiskai nusijuokes, vyras isriedejo lauk, palikdamas tiek Mason'a, tiek Elen'a ganetinai sutrikusius. Vakarelis sugrizo i vezes, taciau jis vis dar jautesi stebimas, nors dauguma ir stengesi elgtis kaip imanoma naturaliau. -Kas per velnias cia katik ivyko,-isputes plauciuose uzlaikyta ora, vilkolakis nervingai nusijuoke. Nurijes burnoje susikaupusius skyscius, jis pastvere ant gretimo staliuko buvusiu uzkandziu. Skonis burnoje buvo itin sleikstus. -Luktelk, noriu su juo pasikalbeti,-akivaizdziai pamirses apie plana A, kurio esmine dalis buvo nesdintis is sio vakarelio kaip imanoma greiciau, jis paliko Elena iseidamas laukan. Praslinko geras pusvalandis, taciau kambarin jis negrizo. Nieko stebetina. Prabegus penkiolikai minuciu nuo suvartojimo, alkoholis gerokai kirto Lockood'ui per galva, taciau kas galejo pagalvoti, kad isejusi laukan Elena ras ji ir mineta medziotoja draugiskai besisnekuciuojancius prie lauzo. -... beveik visi,-plati, dantis siepianti sypsena Mason'o veide indikavo, kad sis ne tik gerokai ikauses, bet ir gerokai padaugines. Maza to, jo rankoje puikavosi pustuste alaus skardine. Tarsi pajutes i save ismeigtas merginos akis, jis pakele savasias i Elena. Neaisku kas - fone grojusi muzika, taip kaip tvarkingai jos veida buvo apgule rudi, tiesus plaukai, o gal tai buvo del alkoholio, taciau priesais atsiveres vaizdas priverte ji ne tik uzsiciaupti, bet ir nuryti burnoje susikaupusius skyscius. Paplojes siam per peti, medziotojas atsisveikino ir nuriedejo vidun. Sprendziant is visai neseniai nusileidusios ziemos saules, turejo buti apie penkias. -Hey...-lauzo liepsna maloniai silde. Nusisypsojes jis nusprende uzsirukyti greiciau tam, kad bent trumpam turetu kur sutelkti demesi mat Elenos pasirodymas gerokai ismuse ji is veziu. -Sudas...Man jau metas,-spausdamas dar nepridegta suktine tarp lupu jis zvilgtelejo i mobiluju kuris kaip ne keista vis dar nebuvo gaves jokiu ziniu is Maggie. Sitaip save alinusi mergina tikriausiai gavo proga kaip reikiant issimiegoti! -Man reikia isgerti kavos,-pabandes stotis jis ir vel atsisedo. Kaip jis sugebejo prisigerti?! Dienos metu? Ir dar zinodamas, kad jo laukia netrumpa kelione automobiliu?! -Nesakyk savo draugams,-sarkastiskai medziotojus traktuodamas kaip Elenos ''chebra'', jis nusisypsojo. -Bet dabar noreciau ir vel buti hibridas,-pastaruju butybiu metabolizmas ir alkoholio tolerancija prilygo vampyrams i ka ir apeliavo vilkolakis pries tai kai nevykusiai pabande prisidengti cigaretes... filtra. -Man tikrai reikia kavos. Ir redbullio,-imetes sugadinta cigarete i lauzo liepsna jis perbrauke delnu sau per virsugalvi.

by **James Petrov** Pir. 01 30, 2017 3:05 pm

Kartais taip norisi matyti pasaulį taip, kaip mato paprastas žmogus, kurio dar nėra pasiekusi pakankamai nepalanki informacijos banga apie tai, kad yra tie, kurie gali gyventi per amžius, nepasigauti kokio nors, fiziškai kūną sugadinančio viruso ar ligos, niekada nečiaudėti ir net nedaryti kasdieninio tualeto procedūrų. Ką kalbėti apie visą tą ypatingai sudirgintą jausmų balansą, fizinius gabumus, ištvermę ir... viskas tik už kitų asmenų gyvybės kainą. Svarstytinas dalykas, kai tau nėra tekę susidurti su visomis šiomis problemomis. Elena niekuomet netroško būti nemirtinga, ir net žinodama kad gyventi šiai lieka daugiausia diena, ji nesurizikuotu savęs pasmerkti amžinybei dar kartą. Geriau išeiti ramiai, taip kaip tau tai yra nulemta ar tai paties likimo, ar nelaimingo įvykio dėka. Galu gale, tamsiaplaukė, kad ir kaip stengėsi kabintis į gyvenimą, iš tikro, po visų tų proto manipuliacijų ir neišvengiamų netekčių, paprasčiausiai neturėjo dėl ko. Žinot, skamba gal ir labai depresyviai, tačiau geriau taip, nei egzistuoti visiškai tuščiai. Blogiausia, antrininkė net pati nebuvo visiškai tikra tuo, ar surastu savo viduje tos vidinės stiprybės prisileisti ką nors taip arti, kaip tai būdavo ankščiau, o gal, gal net dar arčiau. Visgi, artumas ne visuomet yra primityviai siejamas su kūniškais malonumais. Juk pirmiausia, tau turėtu būti svarbu būti šalia asmens, nieko neprašant, nieko neduodant. Tiesiog, būti šalia. Na, visai ne keista yra tai, kad šia žeme kas tam tikrą laiko ciklą, laiko kilpa gimsta asmenys, kurie turi tą patį veidą, tą pačią išvaizdą ir yra užprogramuoti kartoti tas pačias destruktyvias klaidas, pamilti to paties „kraujo“ asmenys ir papulti į tas pačias, iš anksto užprogramuotas kilpas. Hm, imant gilintis galima suprasti, kodėl Elenos širdis su laiku tapo kažkokia kraujinga mase, kuri net nebeplaka taip, kaip aprašoma meilės romanuose. Juk kiekvieną kartą bandant pradėti viską iš naujo, su nauju asmeniu, likimas ima ir viską sušika. Gerai, kai tiesiog dingsta jausmai, dingsta trauka. Bet kaip išgyventi tai, kad vos atgavus mirtingumą, tavo mylimas asmuo miršta pačia kvailiausia mirtimi, kai tu guli ant gulto, greitosios automobilyje, visai greta jo. Stengiesi pasiekti jo ranką, ir jauti kaip jis ją suspaudžia dar vieną, paskutinį kartą. Girdi kaip para-medikai bando priversti jo širdį plakti, mechaniniu būdu, ir kai to padaryti nepavyksta, ištaria tuos baisius žodžius „mirties laikas...“. O paskui, tu „pasileidi plaukus“ imi elgtis per daug paikai, piktnaudžiauti alkoholiu, ir galiausiai prabundi viešbučio kambary, su ant bevardžio piršto uždėtu žiedu, net nesuvokdama kas guli šalia. Juk būtent tokia teorija buvo įskiepyta Winchester, kuomet ji šiaip ne taip išgyveno, po to, kai josios tuometinis vyras per daug aiškiai parodė kad yra labiau valdomas troškimo lieti kraują nemirtingiems, nei savosios mylimosios išsaugojimu. Apie tai, visuomet primins palei stuburą įsirėžęs dar šviežias randas. Tai kad Elena geba ne vien egzistuoti, bet ir vaikščioti, primena savotišką stebuklą. Tarytum, to vakaro metu nebuvo jos laikas išeiti. Bet kokia gi prasmė buvo pasilikti, jei gyvenimas tavęs nežavi?
Grįžtant prie užburto rato, bei laiko kilpos klausimo, negalima kaltinti nei Elenos, nei Katherine, nei Stefan‘o, nei visą ko pradininkų. Tai tam tikra gamtos rykštė, už kurią bus mokama iki pat žmonijos egzistencijos pabaigos. O žiūrint į tai kaip reikalai eina dabar, visai ne nuostabu kad ta diena ateis pakankamai greitai. Galu gale, niekas dar net nepasistengė sutelkti savo protinę veiklą, bei visus įmanomus resursus į tai, kad pasistengti nutraukti likimo siūlų ritinį, kuris kiekvieną kartą stengiasi priminti apie tai, kad kadaise kai kas, stipriai susikniso.
– Tik nepadaryk prielaidos, kad aš pateisinu tavo gyvenimo būdą, apie kurį tiek daug tauškėjo Jenna. Tačiau, aš nesuprantu kame tu matai tas didžiules klaidas? Taip, tu buvai vedęs krauju mintančią raganą, kuri suėdė ne vien tavo protą, bet ir visą tavo gyvenimą. Bet kas daugiau? Laisvas gyvenimo būdas, kokį turi kiekvienas jaunas vyras? Vargu ar kiekvienai iš savo partnerių žadėjai amžiną meilę, santuoką ir namus su balta tvora. – Neįpareigojančiai trūktelėdama pečiais, Elena elgėsi per daug nepriklausomai. Gal todėl, kad kategoriškai atsisakė tikėti tuo, kad Mason‘as yra koks nors didžiulis piktas dėdė, nuo kurio derėtu laikytis kaip galima toliau? Tuo labiau, jis nebuvo vieninteliu vyru, kuris darė klaidas, lipo per lengvai gaunamas moterys ir įklampintas į nemirtingumo liūną, paslydo po Mikaelson‘ų šeimos kojomis, ilgą laiką negalėdamas pakilti. Bet, priešingai nei dauguma, jis pakilo ir dabar niekaip neriša savo dabartinio gyvenimo būdo su tuo, kuris buvo ankščiau, kad ir kaip stengiasi nustatyti ledo sieną, tarp savęs ir buvusios žmonos antrininkės.
– Jei bent šiek tiek palengvės, tu bent jau vienu metu nebuvai pamilęs du, tos pačios šeimos atstovus. – Užvertusi akis, tamsiaplaukė stengėsi priversti Lockwood‘ą bent akimirka nesusireikšminti dėl to, kas kadaise buvo ne taip. Svarbiausia, jis savo pamoką tikrai gavo ir dabar panašu kad stengėsi būti didesniu žmogumi. Kitaip, kaip galima paaiškinti jo natūraliai atsiradusį norą padėti beveik nepažįstamai moteriai, kuri tikriausiai ir turėjo baigti savo dienas toje ligoninės palatoje, į kurią buvo perkelta iš kart po atliktos sunkios operacijos. Ir kalbant apie taip vadinamas klaidas, jei jiems tai būtu aktualu, savo draugystę galėtu visai neblogai „apjungti“ penkiolikos tomų rašliavą pavadinimu, - „kaip sunku išlikti tikru žmogumi, tarp nemirtingo, neišvalomo purvo“. Plastikinis stikliukas su kieta, spirituota mase palietė vaikštanio, kvėpuojančio vaisto nuo nemirtingumo, lūpas, kaip tik tuo metu, kuomet vilkolakis prasitarė apie šviesenį rytojų. Nesinorėjo sugadinti nuotaikos, prastomis prognozėmis, kuomet Elenos veide nušvietė maloni, baltus dantis demonstruojanti šypsena. Ir tik jos rūdos akys te išdavė tai, kad dabar tikriausiai buvo tinkamiausias laikas pasakyti „okey, man užtenka“. Ji sukramtė shot‘o turinį, kaip mat pakeldama, visai nedideliu kiekiu makiažo paryškintas, akis į pašnekovą. Ir kodėl šis vyras ima atrodyti toks žavingas, vos tik gauni galimybę bent šiek tiek pažinti šio asmenybę, o ne pasitiki tuo, kas yra kalbama aplinkui? Winchester veidelis šiek tiek pakilo, kuomet ji mielai suraukė nosį, tuo pačiu metu stipriai prisimerkdama. – Oi, smarkuoli, aš dar koledžo nebaigiau. Todėl niekada negali prognozuoti to, kas gali įvykti vieno ar kito vakarėlio metu. Tai, verčiau pakartok šiuos žodžius, po artimiausių metų, ir tuomet pasižiūrėsime kuris iš mūsų buvo teisus. – Gal ir nebuvo pats tinkamiausias laikas prasitarti apie tokius gyvenimo pokyčius. Iš dalies, tai buvo puiki žinia, primenanti apie tai, kad tamsiaplaukė tikrai stengiasi viską pradėti nuo nulio, baigti mokslus, apsiginti darbus ir gal net įsidarbinti kurioje nors ligoninėje, kaip kad to troško jos įtėviai, nuo pat vaikystės skiepydami standartus apie tai kokia svarbi ir tuo pačiu metu trapi yra žmogaus gyvybė. Kitą vertus, tai reikštų, kad jai teks išvykti, ilgam. Medicinos mokslai atima per daug paros laiko, kuomet kartais net ima atrodyti kad neturi laiko net prisiglausti prie pagalvės, ką kalbėti apie tai ka palaikyti pokalbį su tau rūpimu asmeniu. Na, blogiausiu atveju, visuomet galima pradėti naudotis populiaria socialine „skype“ programa. Jos akys įgavo liūdesio natas, kuomet mergina pastebimai sukando dantis. Nežinia, ar tam įtakos davė garsus prisipažinimas, kad netrūkus viskas pasikeis, ar tai, kad Lockwood‘as vargu ar kada nors pasižiūrės į ją, kaip į tam tikrą susižavėjimo objektą. Tai kad ji gyvas įrodymas to, kad kažkur kažkam gyvenimą ir toliau labai perspektyviai griauna K. Pierce, yra tai, ko niekada nesugebės pakeisti. O kartais tiesiog norisi būti visai kitu asmeniu, nebūti vertinamai „viršelio“ būdu. Vienaip ar kitaip, neketino nei savęs, nei pašnekovo užkrėsti neigiamomis emocijomis, kuomet kiek neužtikrintu balsu, tarstelėjo tai, ką manė kad Mason‘as trokšta girdėti.
– Hey, bičiuli. Bonnie visų nemėgsta, kas tik jos manymu gali sukelti grėsme tas trapiai, moteriškai draugystei. Todėl nori to ar ne, bet turės susitaikyti kad mes draugai. Tuo labiau, leisk priminsiu, kol kas nesu pasiruošusi kalbėti apie Bonnie, okey? Aš rimtai, Mason‘ai. –
Ir štai, kai atrodė kad bent trumpam galima apsimesti paprastais žmonėmis, kurių didžiausia problema yra tai, ką suvalgyti vakarienei, ir kaip nesudaužyti ryte skambančio žadintuvo, viskas vėl, it didžiausia banga, užsiliejo su tais rūpesčiais, kurių ne vienas nelaukė. Ir kodėl nebuvo galima pasilaikyti to ilgo liežuvio, už dantų? Šviesiaplaukis net neatrodydamas grėsmingai, atsižvelgiant į tai, kad buvo gana liesas ir dar nemenkai apgirtęs, kėlė šiurpuliukus. Tačiau anaiptol ne malonius. Jo klausiamas tonas, bei pažerti žodžiai, tikriausiai intuityviai privertė Eleną suimti savo plius vienas ranką. Sukryžiavo tarpusavy svetimas rankas, lyg pati nebūtu užtikrinta tuo, kas turėtu nutikti toliau, kad jiems pavyktu išnešti sveiką kailį. Savotiškai, tam tikra prasme tai buvo ir paramos gestas, kuris tik pabrėžė, kad lygiai taip pat, kaip jis nepaliko jos, tikriausiai sunkiausiu metu, taip ir tamsiaplaukė neketino atsitraukti, kaip nors bailiai traukiant tik savo kailį. Hm, iš tikro keista, tačiau drąsos tokiame mažame, moteriškame kūne buvo pakankamai daug, kol tai lietė fizinę grėsmę, ko aiškiai pristigdavo, kuomet buvo atakuojami jausmai, ar šiuo klausimu reikėdavo padaryti rimtą sprendimą. Širdis, kaip pašėlusi daužėsi į krūtinę, kuomet Mason‘as atrodė taip, tarytum per didelį nenoriu, tačiau buvo pasiruošęs pasipriešinti, jei tai taps būtina. Jų rankos atsiskyrė, tačiau todėl, kad už nugaros pasirodžiusi gana „usipumpavusi“ moteris, suėmė Eleną už pečių, patraukdama į savo pusę. Tai nebuvo kažkoks temperatūros patikrinimas, net pastoviai raustantys Winchester žandai išdavė tai, kad ji buvo žmogus, kuris taip, statomas į nemalonias ar gėdingas situacijas, keičia odos spalvą.
– Negi neturit kokio nors radaro ant kaktos, kad atpažinti žmogų nuo šalto kaip ledas, vampyro? Dievaži, tas pats visų dievinamas „sėklys morka“ (paaiškinimas: Labai patiko kaip buvo įvardintas Elenos ex) būtu greitai supratęs kas yra kas. – Po paliepimo užsičiaupti, Elena neigiamai supurtė galvą. Gal ir nebuvo pati geriausia mintis bandyti atkreipti dėmesį į savo pusę, tačiau, kuomet ji jau ketino sumerkusi akis, po gilaus atokvėpio pradėti kalbėti. Kalbėti tai, kas kiekvienam iš čia esančių būtu labai naudinga, Mason‘as paėmė situaciją į savo rankas, kažkokiu keistu būdu sutikdamas su aura, kurią skleidė senyvas medžiotojas. Gal ir gerai, kad Elena taip ir nepraskleidė savo lūpų, tam kad pabandyti savotišku būdu išsukti jų dviejų užpakalius. Galu gale, nepaisant to kad tikrai mažiausiai norėjo kad Mason‘as nukentėtu nuo buvusios antrininkės nesąmonių, patvirtindamas sau pačiam kad nuo tokių jau pats laikas būtu laikytis kaip galima toliau, tai dar neketino leisti kad kaimynų vakaras taptu kažkokia savotiška „Skerdynės Teksase“ filmo interpretacija. Stebėjo kiekvieną sujudimą nebyliai, atitinkamai išlaikydama suapvalėjusias akis. Sunku net apsakyti kaip palengvėjo, kuomet senyvas žmogus nebe spaudė vilkolakio į kampą, ketindamas bet kuriuo metu tikriausiai mažiausiai vieną kulką suvaryti šiam į tarpuakį. Nes niekada negali tikėtis iš medžiotojų labai racionalaus elgesio. Kaip be pasuksi, tačiau visi tie apgalvoti žudymai, tikrai ankščiau ar vėliau susuka smegenėles. Moteris paleido Elenos ranką, kuomet ji nieko nelaukdama vos per akimirką atsidūrė greta Lockwood‘o. Gal tai ir nebuvo labiausiai apgalvotas ėjimas, gal iš viso reikėjo viso labo stovėti vietoje, su kaltai į žemę įbestomis akimis. Tačiau jos rankos labai greitai pasiekė vyro pečius, kuomet ant jų atguldamos leido tamsiaplaukei prisispausti. Tai tebuvo paprastas apkabinimas, kurio vengė abu ir jau kuris laikas. Visgi, jokia dėžė su alkoholiu, ar nuo vamzdyno taisymo purvinos rankos, tam sutrukdyti nebe pajėgę. Jos skruostas prisispaudė prie jo kaklo, šilto, labai šilto kaklo. Vienu metu buvo galima pajausti atokvėpį, kuris ir priminė apie tai, kad būtina. TIESIOG BŪTINA atsitraukti. Lyg užprogramuota, Elena greitai atsitraukė, kilstelėdama ranką link savo galvos. Nerūpestingai palietė plaukus, tiesiog todėl, kad nežinojo kur kitur galima padėti rankas. – Gerai, žinoma. Aš būsiu čia. Tiksliau, kažkur čia, ne būtinai šiame taške... Žodžiu. – Tikriausiai jei kam nors jaudulys labiausiai kerta per liežuvį, tuomet Elena gali su pasididžiavimu užsikabinti pergalės medalį. Pavartė akimis, tiesiog, tam kad nereikėtu dabar pat pradėti urgzti dėl to kad nebe valdo savo kalbos. Pasisuko ant žemo kulno, kuomet iš toliau pamačiusi sofą, kuri kaip tyčia buvo netoli nuo vaišių stalo, ten ir suplazdeno. Tikriausiai jei Mason‘as nebūtu užtrūkęs ilgokai, Elena nebūtu apsvarsčiusi galimybės, kad jis tiesiog išėjo. Taip, gal ir keista, kad tokia prielaida perskrodė jos mintis, tačiau tuo patikėti buvo lengviau, nei galimybę, kad jis pats būtu troškęs čia pasilikti. Vienas stikliukas, dabar jau skysto gėrimo, keitė kitas, paskui dar keli ir netrūkus Elena pasijuto prastai. Tiksliau, maloniai sukosi galva, ir jos dialogas pagrinde susidėjo iš kikenimo. Vienu metu net buvo ištempta pašokti su visiškai nepažįstamais jai žmonėmis. Kitu metu tai darė pati, užsilipusi ant stalo. Vėliau susikrimtusi sėdėjo akis nudelbusi į savo telefono ekraną. Ankščiau ar vėliau Bonnie žinutė turėjo būti išklausyta, ir tai iššaukė visai ne tokią reakciją, kokios tikriausiai tikėjosi burtininkė. Elena viso labo šiaip ne taip suspaudė tekstinę žinutę, - „Greitu metu su tavimi susisieksiu. Grįžtu namo.“
Arba vakarėlis tapo nebe įdomus, arba vėl pasireiškė didelė trauka namams, bet Elena nusprendė kad nebe turi priežasties būti šiuose namuose. Pasigriebusi savo striukę, nuo pakabos prie pat išėjimo, ji persimetė ją sau per petį, rankos mostelėjimu atsisveikindama su namų šeimininke. Mažiausiai galėjo tikėtis, kad pravėrus duris, pirmiausia prieš akis pasirodys, niekur taip ir nepabėgusio Lockwood‘o veidas. Švelniai vėsus vakaro vėjelis palytėjo tamsiaplaukės kūną, kuomet ši žengė per durų slenkstį. Stabtelėjo. Fone skambančios John Legend dainos, „... baby, tonight's the night I let you know ...“ žodžiai, bei tikriausiai pati atmosfera, privertė antrininke nusišypsoti. Jos žvilgsnis tik trumpam nusileido, galva šiek tiek subangavo, kuomet ji paneigdama prieš tai susidarytas prielaidas, jas atmetė šalin. Laiptelių buvo ne daug, tačiau kažkas kone vertė ją jais lipti pakankamai lėtai. Taip, tarytum nebuvo prasmės kur nors skubėti. Vos keletas sekundžių, ir Eleną nuo Mason‘o skyrė gal du, gal trys žingsniai. Galvos linktelėjimu palydėdama medžiotoją, ji galiausiai susidūrė akis į akį su vilkolakiu.
– Namuose kaltas neplautų indų, depresyviai verkianti žmona, ir jau nežinia kiek laiko nemaitinti vaikai? – Kiek keistas pajuokavimas, tačiau ko galima norėti iš gerokai išgėrusios moters? Šypsena niekur nedingo, nors Winchester ir neprasitarė ne žodžiu, kuomet stebėjo kaip gaisrininkas vargsta su cigaretę, kurią net tarp lūpų suspaudė visiškai kitu galu. Jis pabandė atsistoti, tačiau tai ne kiek nepadėjo. Ji neskubėjo prasitarti dar kartą, kuomet pamėtėdama savo striukę ant laisvos pavėsinės kėdės. Pasilenkė, leisdama savo ilgiems, tiesiems plaukams sukristi ant veido, dalinai šį uždengiant. Rankomis pasirėmė į atramas, tos kėdės, ant kurios šiuo metu buvo atsisėdęs vilkolakis.
– Iš tikro viskas, ko tau reikia, tai pamiegoti, mažiausiai penkias valandas. Todėl, nori to ar ne, tačiau turi tik du pasirinkimus. – Kalbėdama, ji atplėšė vieną ranką, nuo atramos, pademonstruodama vieną savo pirštą, kuris atitiko pirmą pasirinkimą, vėliau tokiu pat principu ir antrą. – Pirmasis, baigti šakotis ir praleisti naktį mano namuose, kurie štai ten, tereikia pereiti per gatvę. Kaip nors. Arba, sėsti į taksį automobilį, paliekant mustangą mano priežiūrai. Ryte pasistengčiau jį saugiai atgabenti iki tavo namų. – Buvo kone tikra, kad vilkolakis pasirinks antrą variantą, juk nebuvo labai sunku pastebėti tai, kad jis kartas nuo karto pasižiūri į savo telefono ekraną, kas savaime priveda prie išvados, kad jis laukia kažko, arba yra laukiamas kažkur. Bėda tame, kad Elena šiuo metu nebuvo labai ypatingai gerai nusiteikusi gvildenti tikimybių teorijas, o ir iš tikro, nenorėjo likti viena. Bet vargu ar norėjo tai kaip nors pripažinti balsu, kūno kalba. Visai nesvarbu.

by **Mason Lockwood** Antr. 01 31, 2017 3:23 pm

Kodel velniai rautu Gilbert megino ji pateisinti? Galbut jis subrendo, gal jo mastysenai itakos turejo biciulyste su daugiau nei du tukstancius metu skaiciuojanciu vampyru, o gal tai, kad turedamas dabar jau pilnai subrendusia dukteri, ne uz ka nelinketu, kad pastarosios kelyje pasitaikytu i ji panasus vyras. Jis visuomet buvo vedamas astriu pojuciu, adrenalino, juk siaip sau ugniagesiu netampama. Jis kategoriskai atsisake studijuoti, nors tevas su mielu noru butu ikises jo paskaitas praleidinejanti pasturgali i prestiziskiausia miesto universiteta. Kirsti karcias mokslo saknis jam atrode beprasmiska, nes monotonija ir rutina jam tuo metu atrode tikriausias kosmaras. Tokie kaip jis (dar vadinami free spirits) negalejo buti varzomi, nes vos tik pajusdavo ant kaklo besiverziancia kilpa, nevalingai, tarsi vedami reflekso bandydavo is jos issinerti. Jis negalejo paaiskinti kodel venge isipareigoti, taciau gerai pasigilinus i jo vaikyste, visa ko saknys tikriausiai gludetu ne itin ikvepianciame seimynines ''ideles'' paveiksle. Jo tevai, nors viesumoje elgesi ir atrode tarsi katalogine porele, susituoke ne is meiles, o prispirti reikalo. Reikalo vardu Richard'as Lockwood'as. Visa savo vaikyste jis mate kokie nelaimingi buvo tevai, zinojo, kad seimos galva buvo neistikimas jo mamai, taciau pastaroji tiesiog uzmerkdavo akis... nenorejo matyti... skandino savo dienas brangiame sampane bei kaip veliau paaiskejo, kokaino milteliuose. Dar paauglysteje jis ismoko, o gal manesi ismokes savo jausmus pazaboti. Apsiriboti kuniskais malonumais ir niekada neprisiristi... Ir tiesa pasakius, jam sekesi puikiai iki dienos kai jo gyvenime pasirode Katherine. Labiausiai jam netinkama, egocentriska ir velnioniskai seksuali moteris, kuri priverte vilkolaki suklupti. Jis pats to nesitikedamas ja pamilo. Nuosirdziai, is visos sirdies pamilo, taciau i krauja speje iaugti iprociai neisgaravo pakankamai greitai ir to pasekoje ju santykiai eme griuti. Galbut buvo kaltas palaidas jo elgesys, o galbut tai, kad jiedu niekada neturejo vienas kito pamilti. Jie priklause skirtingiems pasauliams, atstovavo priesingas barikadu puses, o aistra, kuria vienas kitam jaute buvo tiesiog pernelyg aitri, pernelyg karsta... jie nudege abu. Ir tai neabejotinai paliko gilius randus Mason'o sieloje, kurie nors ir 'buvo laikinai ''aptvarstyti'' Katherine uzkalbejimo, netolimoje ateityje ir vel kesinosi ''kraujuoti''.

Ivikiai pasisuko taip netiketai, taip staiga, kad Mason'as viena akimirka manesi nebeisnesiantis is medziotoju namu sveiko kailio. Nenusakoma palengvejimo banga uzliejo jo kuna kai senis pagaliau liovesi itarinejes ji tebedirbant Klaus'ui. Pernelyg ismustas is veziu ji regis nepajuto to nekalto Gilbert prisilietimo, jos rupescio israiskos. Garsiai isputes plauciuose uzlaikyta ora jis sunere ranku pirstus ir abi plastakas prispaude sau prie kaktos. Palengvejimo, taciau vis dar nervinga sypsena perskrode jo veida. Jis buvo mirtingas. Jie buvo iki ausu ginkluoti medziotojai. Viskas galejo baigtis labai... labai sukakotai. Jei ne sis balaganas, jis tikrai nebutu i merginos apkabinima sureagaves taip saltai, o tiksliau is vis nesureagaves. Ak, koks tipiskas elgesys vyrams... priesingai nei moterys, ''is marso atkeliavusiai rusiai'' vienu metu demesi sutelkti sekesi deja tik i viena dalyka.
Uzklaustas apie tai, kas gi tokio neatideliotinai skubaus jo laukia namuose, jis giliai ikvepe bei ora trumpam uzlaike. -Am...-numyke bandydamas savo neblaivioje makauleje suformuluoti kaip imanoma nekalciau skambanti paaiskinima. -Viktorija, mano dukra, mieste...-apsilaizes lupas jis girtai syptelejo. -Ji gali sugalvoti aplankyti... supranti...-rimtas jo paaiskinimas akivazdziai nebuvo sureiksmintas pasnekoves ir tai priverte ji susijuokti. -Elena, as rimtai,-pabandes surimteti jis susimove, kadangi ziurint i besisypsanti jos veida buvo tiesiog neimanoma nesisypsoti atgal. -Tikrai manai, kad paliksiu savo automobili sitoje kaiminysteje?-kilstelejes antakius itin dramatiskai, lyg butu sokiruotas tokio pasiulymo jis is kart surauke kakta. -Tu visiskai girta,-nusijuokes jis pagaliau pakilo ant koju. -Sh...-prisidejes rodomaji pirsta prie lupu jis apkabino ja per pecius. -Gal ir as SIEK TIEK padauginau,-kaltai vyptelejes jis is kisenes issitrauke dar viena cigarete. -Dingstam is cia,-lauke be ju dvieju daugiau nieko nebuvo, tad pasinaudoje proga, kad neteks pasiaiskinti kodel jie taip ir nesulauke zadetuju kepsniu, siedu patrauke kitapus gatves stovejusio Winchester namo link. -As...-ieskodamas ziebtuvelio kiseneje jis ketino paraginti ja eiti vidun, taciau pajuto kaip liesi merginos pirstai sueme jam uz ausies uzkista suktine. -Elena,-ju akys susidure. Jis ketino su ja nesutkti, taciau uzuot kazka pasakes, tiesiog nusisypsojo. -Tai buvo paskutine mano cigarete,-su priekaistu balse jis nuseke kazkur i krumus numesta tabako prikimsta ritineli. Patekes vidun jis pirmiausia patrauke virtuves link. Nusimetes juodos odos striuke jis emesi ieskoti kavos, kuria netrukus sekmingai rado. Buvo spejes pazinti siuos namus itin gerai. Net pernelyg gerai. -Tu gersi?-suktelejes svetaineje likusiai merginai jis isgirdo kaip namus uzpilde radijo grotuvo skleidziama muzika. Nusijuokes pats sau, jis vis tik ijunge kavinuka. Gerai zinomos Lost on You by LP dainos zodziai priverte ji nusisypsoti. -Ne negalvok,-pildamas juoda kava sau i puodeli jis pasisuko i tarpduryje pasirodziusia mergina, kurios rankoje buvo ne kas kitas, o tekilos butelis. Vis gi, paprasytas paduoti spinteleje virs kriaukles buvusias shot stiklinaites, jis pakluso. Beda ta, kad Elenai nespejus jo perspeti jis atsuko ciaupa ketindamas jas praplauti nuo viduje prisikaupusiu dulkiu... Pirma pasigirdo neiprastas duslus sniokstimas, o paskui didelis ''driokst!''. Vanduo eme purksti i visas devynias puses ir tik apgraibomis suradades isjungimo svirti jis pagaliau ji sustabde. -Kas per sudas, Elena?!-necenzuruota jo fraze tiesiog issprudo kai jis isputes akis skestelejo rankomis. Pasirodo kriaukle buvo sugedusi. -Ka tu sakai?-sarkastiskai syptelejes jis sausu maikes lopineliu nusivale slapia veida. Kliuvo ir jai, taciau uzuot sureiksminusi netiketa dusa, mergina tiesiog prapliupo nuosirdziai kvatotis. Nenoredamas, kad iki siulo galo permirkusi maike imtu varveti ir suslapintu dzinsus, jis ja nusivilko ir laikydamas virs kriaukles, isgreze. Nezinia kas ta minute susisuko abieju galvose, taciau uzteko vos keletos sekundziu nebylaus judvieju zvilgsniu dialogo ir kita akimirskni jiedu jau stovejo taip arti vienas kito, kad jis galejo uzuosti jos kvepalu aromata. Nebyliai, netardami ne zodzio jie elgesi skubotai, tarsi bet kokia pauze butu galejusi juos atvesti i prota ir priversti liautis. Panardines savo pirstus i jos plaukus jis sujunge judvieju lupas karstam, slapiam buciniui. Pajutes, jog si taipogi panoro nusivilti nuo saves perslapusi ruba, jis neprasytas eme jai talkinti. (Massive attack - Teardrop) Giliai ikvepes jis letai rankomis eme slysti per randu pazenklinta jos liemeni. Pritupes Mason'as atsargiai sueme jos koja bei viena po kito nuave batus tuo pat metu letai bei svelniai buciuodamas tai, ka ji bande slepti. -Viskas gerai,-tylus jo balsas atsimuse i pasiurpusia jos pilvo oda. Neigiamai papurtes galva jis ne tik nemate randu kaip kazko gedingo, tai dare ja tuo kuo ji is tiesu buvo - stipria... kovotoja... gyva. Ju lupos ir vel susijunge. Galva maloniai svaigo...

Nuaidejo suvis. Keliu akimirku pertrauke. BAM BAM BAM! Trys, vienas po kito ausyse spengiancia nakties tyla perskrode keli atsakomieji. Pasokes ant koju jis uzkliuvo uz savo paties batu. Ne is kart suprato kur randasi. Namai skendejo tamsoje ir tik pro uzuolaidomis uztrauktu langu plysius i vidu skverbesi gatves zibintu sviesa. Dzinsu sagtis buvo atsegta, dirzas irgi. Apsilaizes it Saharos dykuma issausejusias lupas jis strimgalviais pasileido prie lango pro kuri buvo matyti medziotoju namai, kuriuose ir ivyko susisaudymas. I lauka nesinas ginklu isbego sviesiaplaukis medziotojas. -Ei?!-pasileides lauk pro duris jis basas pasileido vaikino link, taciau anas sedes i masina pasileido sprukti kuo toliau nuo ji issivijusiu medziotoju. -Kvieskit greitaja! Kas nors!?-nuaidejo moteriskas klyksmas ir Lockwood'as puole ieskoti savo mobilaus, kuris deja nebuvo ne vienoje is jo vis dar prasegtu dzinsu kiseniu. Ibeges atgalios jis kone kaktomusa susidure su Elena. Sprendziant is merginos israiskos, o tiksliau sutrikimo jos veide, ji taipogi neturejo zalio supratimo kas cia vyksta. -Lockwood'ai?!-is lauko pasigirdo vieno medziotojo sauksmas. Greitoji jau buvo atvaziavusi ir paramedikai ant nestuvu is namo isnese pasauta, taciau gyva senoli su kuriuo Mason'as snekuciavosi dar pries keleta valandu. -Tas sudo gabalas jiems dirba!-riktelejes tai ka suprato tik jis pats ir vilkolakis senis uzsikosejo. -Miegok atmerkes viena aki, vaiki,-tai buvo paskutiniai is paziuros sunkiai suzeisto vyro zodziai pries medikams patalpinant ji i greitosios automobili. (Muse - Falling down) Masonas sunkiai gaude kvapa. Letai grizes vidun jis nurijo burnoje susikaupusius skyscius. Krutine daznai kilnojosi, taciau kad ir kaip keistai tai nuskambetu, jis buvo labiau sumuses, issigandes del to, kas galimai nutiko tarp jo ir antrininkes. -As...-giliai ikvepes jis apsilaize issausejusias lupas uzverdamas lauko duris sau uz nugaros. Keleta sekundziu jie tiesiog stovejo vienas pries kita tyledami. -Eiks,-istieses ranka jis prisitrauke i anklode susisupusia mergina bei sia apkabino. -Tau viskas gerai?-suraukes antakius jis karstligiskai maste, taciau negalejo... negalejo prisiminti. Dar niekada gyvenime nebuvo atsidures tokioje situacijoje. Nebuvo patyres... amnezijos? Ar tai turejo kanors bendra su medziotoju namuose isgertu geralu? Sprendziant is neriamstingo Elenos zvilgsnio, merginos atmintyje taip pat buvo spragu. Garsiai isputes plauciuose susikaupusi ora jis viena ranka pasitryne kakta tuo pat apzvelgdamas betvarke primenancius namus - ant grindu metesi drabuziai, batai. -Man reikia.. as...-siek tiek atslijes jis akimis susirado ant grindu gulejusi ir beje, iskilusi savo telefona. -Tas tipas... dirba korporacijai,-surinkes Sebastian'o numeri jis keleta kartu nesekmingai bande pasiekti biciuli. -Sudas, Seb'ai... nagi,-trecia karta kitame laido gale pagaliau pasigirdo traskejimas. Laikrodis muse beveik vienuolikta valanda vakaro, vienas dievas tezino koks metas dabar buvo Vokietijoje. -As galimai susimoviau. Neesu tikras, bet galimai... sudas!-atminties spragos verte ji jaustis tikru bukaprociu ir jis nirso. -Man atrodo, kad papasakojau kazka, ko neturejau papasakoti vienam medziotojui ir vienas JU katik megino ji nuzudyti. (Disclosure - You and me) Pasisukes i Elena, jis surauke antakius. -Kas per sudas cia vyksta? Kodel jie mane seka?-(Laura, jei gali, imesk Seb'o ats. cia, nes nenorejau daryt vel visko balso pasto pranesimo metodu :) PS> sorry, kad isijauciau cia su muzonu :D got carried away )

by **James Petrov** Kv. 02 02, 2017 7:34 am

Šios dienos pradžia liko pradėta į rankas paimtu dienoraščiu, kuriame tamsiaplaukė antrininkė ketino surašyti savo planus, paliepimus sau pačiai vėl pradėti gyventi, pamirštant visus buvusius inkarus, kurie taip ir stengėsi ją paskandinti vandenyne nepataisomų problemų, kurios atrodė kad nepasitrauks, kad ir kaip tai būtu norima. Ir štai, neparašius ne vieno žodžio, užvertus viename krašte sulipintus lapus, surištus į odinį viršelį, ji ėmė gyventi. Ne rašyti apie tai, tačiau gyventi, lyg tai būtu paskutinė galimybė padaryti tai, kas vers aplinkinius tave atsiminti per amžių amžius. Gal skamba kiek paikai, tačiau, kitaip, kokia gi yra visko prasmė, jei tu negali ateičiai palikti net mažyčio paveldo, kuris neleis tavęs pamiršti. O kas svarbiausia, tam nėra būtina tapti kuo nors nemirtingu, nepavaldžiu laikui. Kad ir kaip tai skambėtu keistai, tačiau daugiau žmonių, kurie ankščiau ar vėliau miršta, palieka prisiminimus apie save, kartais net tampa legendomis dažniau, nei tai padaro šimtmečius, kartais net tūkstantmečius gyvenantys padarai. Žinoma viskas turi savo išimčių, bet, pražvelgiant elementarią, ne kieno nesudarytą statistiką, tam kad būtum įsirėžęs į svetimą atmintį, užtenka būti tiesiog tikru savimi. Pasiruošimas išeiti iš pakankamai mažos komforto zonos, pradėti bendrauti su visiškai nežinomais asmenimis, buvo pirmasis, labai didelis žingsnis į naują pasaulį, kuriam žinoma kad jauna moteris nebuvo pasiruošusi. Bet tikriausiai save ilgai būtu kaltinusi, jei nebūtu pradėjusi sakyti gyvenimui didelį TAIP. Ir visai nesvarbu, kad tai darant tektu savo pačios noru užlipti ant priešais nosį padėtus grėblius, ir skaudžiai į šiuos atsitrenkti. Galu gale, koks gi yra tas gyvenimas, jei tu desperatiškai neimi kartoti savo klaidas, apsimesdama kad esi visiškai tobula, visiškai pastabi ir net per daug perfekcionizuota visos tave supančios aplinkos. Šios dienos ryte, ji te padarė mažą sprendimą, kuris galiausiai, it koks užburtas mechanizmas, paleido vieną tų egzistavimo (arba, kaip Elenai priima sakyti, gyvenimo) teorijų, kurių nuspėti tiesiog negali. Ji peržengė namų slenkstį, ne vien aktyvuodama tuos burtus, kurie iš esmės turėjo palengvinti jos tolimesnį gyvenimą, neleidžiant būti tapatinamai su fatališku savo pačios atspindžiu (ateis diena, kai Elena tiesiog norėdama pasišaipyti iš savęs pačios, paprašys kad jai kas nors nupieštu šaržą, kuriame atsispindės ne josios veidas, o pavyzdžiui ilgakasės šviesiaplaukės su ryškiai mėlynomis akimis, kas yra visiška priešingybė jai pačiai), bet ir sutiko asmenį, kuris jos naujai pradėtame gyvenime, atrodė tiesiog būtinas. Kaip draugas, kaip asmuo, su kuriuo galėtu būti savimi, nesirūpindama dėl to, kad gali būti nesuprasta, ar palaikyta dar pakankamai nuotykių savo užpakaliui ieškanti mirtinga asmenybė. Ir štai, užteko tik vieno drąsaus sprendimo, vieno susitikimo su reikiamu asmeniu, kad: prieš tai namai, tapę savotišku auksiniu narveliu, laisvės trokštančiai kanarėlei, liko kažkokiu keistu, jau visai nebe svarbiu, praeities etapu. Ir kai antrininkė manė galinti gyventi visiškai paprasta, visiškai niekuo ypatingą „vakarėlių mergaitės“ gyvenimą, jos lemtis dar kartą priminė, kad nepavyks pabėgti taip lengvai. Galu gale, gyvenime nėra nieko, kas būtu lengva. Pradedant nuo mūsų visų susikūrimo, ir žinoma baigiant paskutinėmis akimirkomis prieš pradingstant nebūtyje.
Natūraliai organizmo suformuotas stresas, kurį teko patirti, pasirodo visai ne paprastų kaimynų namuose, buvo pirmuoju ženklu, bent jau taip atrodė iš pirmo žvilgsnio, kad nuo savo lemties pabėgti nėra įmanoma. Ir kuo ankščiau tuo patikėsi, tuo tau pačiai bus lengviau tęsti savo kelionę. Elena niekuomet nebuvo viena iš tų, kurios priešinosi „sistemai“, ji gebėdavo kažkokiu keistu būdu pakreipti įvykius taip, kad jie nesukeltu iš anksto numatytos žalos. Ir jos pačios atžvilgiu tai veikė, ko negalima būtu pasakyti apie tuos, kurie būdavo šalia. Gal tai ir buvo esmine priežastimi, kodėl moteris taip išsigando? Juk Mason‘as nebuvo kažkuo kaltas, kad taptu dar vienu vardu kvanktelėjusių žudikų, kurie mano kad daro didelę paslaugą pasauliui, sąraše. O gal, baimė užpildė visą kūną todėl, kad nenorėjo kad kentėtu jis, todėl kad ten buvo jis? Vienaip ar kitaip, jei kas nors ir buvo nusikaltęs ir turėjo būti nubaustas, tai tamsiaplaukės manymu tai buvo ji. Praeitas gyvenimo etapas būnant nemirtinga, atnešė nemažą skaičių žmogiškų aukų, kurios niekuomet nebus pamirštos. Ir tapimas mirtinga, tapimas išsigelbėjimu tiems, kurie taip pat nori atsikratyti viso to amžino egzistavimo, nieko nekeitė. Matyt kiekvienas mūsų neša tą krūvį, kokį pridirba. Tik klausimas, ar gali panešti viską? Visa laimė, patirtas stresas dingo, ir vienu metu, Winchester net bandė save įtikinti, kad kai kurių dalykų galima neprisiminti. Turėdama laisvą pusvalandį (nors, kas skaičiuoja, tiesa?), ji linksminosi apsupta visiškai nežinomų jai žmonių. Tų, kurių bet kuriuo kitu metu, mieliau būtu linkusi išvengti. Tačiau alkoholis tikriausiai pramušė visus „NE“, juos pakeisdamas į užtikrintus „O, TAIP“.
– Rimtai? Tavo dukra mieste ir ji gali aplankyti tave... Ar bent supranti koks lėkštas šis pasiteisinimas? Ne. Taip, aš visiškai rimtai. Šiandiena tu nevairuosi, arba aš esu per daug sumautas asmuo, kad leisčiau tau daryti tokį, visiškai neracionalų dalyką. Ir tiki ar ne, bet toks žmogus nesu. – Tamsiaplaukės nosis šiek tiek susiraukė, kuomet ji kyštelėdama liežuvį, ir toliau sėkmingai žaismingai veidmainiavo. Aplinką užpildė šiek tiek kimus kikenimas, kuomet vis dar laikydama vieną savo delnų atremtą į plastmasinę lauko kėdę, ant kurios įsitaisė Lockwood‘as, mergina lėtai nudelbė akis šiam už nugaros, kur labai aiškiai matėsi josios namas. Papurtė galvą, lėtai ir dramatiškai, dar kartą parodydama kad su ja vilkolakiui teks labiau pasistengti, kad sukurti priežastį, kuri tikrai būtu ant tiek didelė, koks yra pirmo svarbumo pasaulinis klausimas, - „kiek ilgai oranžinis prezidentas sugebės išbūti kadencijoje, nepavarytas visos tautos ir kitų šalių politinių organų?“. Jos plati šypsena, kuri akivaizdžiai spinduliavo tame nedideliame, apskritame veide, nepradingo net tuomet, kai Mason‘ui teko pasilenkti į priekį, link Winchester fasado, norint pakilti ant kojų, bei tuo pačiu metu priversti ją nebe užimti tam tikra prasme „šuniuko pozos“. Vienu metu dar bandydama labai jau prastai suvaidinti „ftw, i‘m nooot“ išraišką, vos tik kalba palietė girtumą, kuris deja, buvo matomas net aklam. Jos mažytis kūnas tikrai nebuvo pasiruošęs tokiai didelei spirituoto gėrimo, todėl smogė ne vien per stovėseną, netikėtai pasireiškusį kikenimą iš visiškai visko, bet ir protelį, kuris atsisakė veikti blaivumo režime. Sutikti persikelti į kitus namus, nebuvo taip ir sunku. Tiesą pasakius, Elena ir pati labai troško, kad vyras pasirinktu pirmą variantą, atsisakydamas palikti savo transporto priemonę tai, kuri jau kuris laikas vairuoja ne pagal kūno gabaritus tinkamą, seną ir akivaizdžiai sutriušusi pikapą, kuris beveik visą laiką leidžia keistus variklio garsus.
Kone prabėgus gatvę, kuri skyrė vieną namą nuo kito, abu likusio vakaro oponentai buvo priversti trumpam stabtelėti. Tikriausiai moteriška intuicija, arba paprasčiausias pastabumas privertė Elena atsisukti veidu į Lockwood‘o pusę, kaip tik tuomet, kai šis akivaizdžiai ketino apnuodyti savo plaučius tabako su priemaišomis dūmais. Galu gale, jis tikrai elgėsi taip pastoviai, prieš peržengdamas vienų ar kitų namų slenkstį. Tamsiaplaukė kilstelėjo ranką, šią pakankamai švelniai užkišdama „bičiuliui“ už ausies, bei savo liesais pirštais suimdama cigaretės filtrą, iš kart atbula atšoko per vieną žingsnį. Tai tetrūko vos kelias akimirkas, kuomet atspraigiusi suktinę kažkur į krūmus, moteris pergalingai iškėlė abi savo rankas į viršų ir net gana staigiai apsisuko aplink savo ašį. O taip, Elena buvo visiška priešingybę blaiviam asmeniui.
– Ir tuomet ji pradingo amžiams! – Užbaigdama Mason‘o kalbą apie paskutinę jo turėtą cigaretę, tamsiaplaukė negaišdama daugiau laiko, gana pastebimai nuskubėjo į namų vidų. Ir tuomet kai Mason‘as panašu kad buvo labai suinteresuotas kavos gaminimu, Elena neigiamai papurčiusi galvą, leido suprasti kad jos manymu alkoholis ir kofeinas nelabai tarpusavi derantys dalykai. Atsidurdama svetainėje, kuri pagal naujuosius standartus buvo sujungta su valgomuoju ir virtuvės patalpomis, savo liesais pirštais sujungė muzikos grotuvą, kuris iš kart patalpas užpildė gana maloniai skambančios muzikos akordais. Tikriausiai nieko nuostabaus nenutiko, kuomet surasdama dar ryte paliktą tekilos butelį, antrininkė nepagalvojo apie tai, kad šiai dienai pakaks abiems. Jos liesi ir šiek tiek kaulėti pirštai suėmė butelio kakliuką, kaip tik tuo metu, kai moteris atsidūrė vos per kelis žingsnius nuo vilkolakio. Jos palenkta galva ir angeliškas veidelis papirko, prieš tai gana kategoriškai nusiteikusį vyrą. Keista, kaip iki paskutinės akimirkos, iš galvos visiškai buvo iškritę tai, kad šiuose namuose vandens šaltiniu buvo tik antrame aukšte esanti dušo kabina, o visas likęs vandentiekis buvo sugedęs velniop. Elena nieko neraukė apie santechniką, į namus neįsileido svetimų žmonių, nepriklausomai nuo to, kad čia tikrai trūko vyriškos rankos. Kažkaip daug paprasčiau buvo tiesiog ignoruoti bėdas, nei imti ir šias sutvarkyti. Nebent, ji bandė, tik pridariusi dar daugiau bėdų, mat pirmame aukšte beveik niekas neveikė, ėmė ignoruoti. Sumosavusi vos viena savo ranka, ji te spėjo praskleisti lūpas trumpam šūktelėjimui. – Mason‘ai nereikia, jis.. sugedęs! Ups. – Ties paskutiniu žodžiu, čiaupas ne vien išleido keistą pokštelėjimą, tačiau ir užliejo viską velniop. Ne viena šalto vandens čiurkšlė pasiekė ir buvusios Gilbert kūną, net kai ši dar bandė pasisukti šonu ir tokiu būdu apginti nuo dušo likusią kūno dalį. Po gana griežto klausimo, ji dar stengėsi susilaikyti, atrodyti pakankamai rimta ar net šiek tiek šokiruota. Tačiau velniai griebtu, tai padaryti buvo beveik neįmanoma! Ji prapliupo juokais, kuomet pastatydama vis dar laikytą butelį ant spintelės, prispaudė kelis pirštus prie savo lūpų. Kikenimą iš esmės pristabdė tik tai, kad Lockwood‘as nepagalvodamas, nuo savęs nusitraukė marškinius. Užsižiūrėjo, net pati nepastebėdama to, kaip namus užliejo šiek tiek nejauki tyla, kurios fone buvo girdima negarsi muzika. Tačiau kikenimas buvo nurimęs, gal net labai greitai, kas neatitiko susidariusios komiškos situacijos.
Vieną akimirką jie stovėjo per gerus kelis žingsnius vienas nuo kito, paskendę tyloje, kurioje net foninė muzika nebuvo girdima ar kaip nors akcentuojamą. Kitą akimirką, Elenos rankos, kurios slėpėsi už nugaros, atremtos į spintelę, pastūmė jos kūną į priekį, labai stipriai sumažinant atstumą tarp priešingos lyties atstovo kūno. Jų kaip diena ir naktis, skirtingų spalvų akys susidūrė. Tuo metu buvo sunku galvoti apie ką nors kitą, kaip tik apie apatinę jo lūpą, kurią taip karštligiškai norėjosi suspausti tarp savų. Nekilo net klausimas, kuomet tiksliai tas „mes juk draugai, tiesa?“ tapo ne vien nebe svarbiu, bet ir visiškai melagingu klausimu. Tamsiaplaukės lūpos šiek tiek prasiskleidė, kuomet ji prieštaraudama labai greitai besikilnojančiai krūtinei, iš savęs išleido gana nerimastingą atokvėpį. Ir tuomet, kažkas labai keistai susisuko. Jis palinko prie jos taip greitai, kad net norit, nebuvo galimybės atsukti skruostą. O kas blogiausia, ji to visiškai netroško. Šiltos ir šiek tiek drėgnos lūpos susipynė tarpusavy. Jautė kaip jo liežuvis įžuliai prasiskverbia į vidų, palytėdamas jos. Pasidarė karšta, ir stovėti tiesiai tapo nepakeliamai sunku. Elenos rankos pakilo viršun, suimdamos jo sprandą ir labiau prispausdamos prie savęs. Godžiai, kas net ne per kruopelytę neprilygo vampyrų troškimui suleisti dantis į pulsuojančią kaklo arteriją, ji sutiko su šlapiu liežuvių žaismu. Trūko oro, ir net kai organizmui buvo būtina šiek tiek atsitraukti, ši mintis keliavo kažkur velniop. Jautė kaip Lockwood‘o rankos kildamos per jos nugarą, paniro į ilgus, ir nuo pralieto vandens, šiek tiek drėgnus jos galvos plaukus. Per kūną bėgo šiurpuliukai, o papilvėje vyko kažkoks agresyviai kutenantis fenomenas. Atrodė kad, bet kurią akimirką turėtu įvykti kažkas, kas nuo tokio stipraus glaudimosi vienas prie kito, juos abu sulies į vieną vientisą masę, išsprogdindamas ne vien protą, bet ir visas nervines galūnes į visatos dalelytes. Atitraukdama rankas nuo vyro sprando, Winchester nuslydo delnais per jo nugarą, tik trumpam suspausdama vyrišką, be proto stangrų užpakaliuką, kuomet perkėlė rankas ant savęs. Pirštai sukibo į tą kelių nesiekusią suknelę, grubiai ir skubotai patraukdami medžiagos apačią į viršų. Dar akimirka, ir antrininkė liko vien tik su neriniuotu apatiniu trikotažu, bei ilgaauliais, kurie vis dar dengė jos kojas pralenkdami ribą virš kelių. Jos liesas, tačiau formų nepraradęs užpakaliukas įsirėmė į prieš tai minėtą spintelę, tuo pačiu metu pastebimai išriesdamas nugaros linkį. Šalta mediena tikrai nebuvo tas objektas, kuris buvo norimas jausti. Greičiau, ji troško spaustis tarp Lockwood‘o klubų, leidžiant šiam įsiskverbti, užpildant ją iš vidaus. Rankos šiek tiek virpėjo nuo visą kūną užpildžiusio jaudulio, ir nebūtina buvo net kišti rankas po kelnaičių apačia, kad suprasti ant kiek sujaudinta ir drėgna šiuo metu buvo antrininkė. Šie keli trokštami ir vienareikšmiškai nuodėmingi, neleistini ir tuo pačiu metu odą deginantys prisilietimai, sukėlė net labai aiškią fizinės traukos reakciją. Viena akimirka galėjo sugadinti visiškai viską, juk Elena tikrai stengėsi viena ranka nuslėpti dar šviežią, rausvą randą. Tai priminė apie nelabai laimingą įvykį, kuris vos neatėmė josios gyvybės, pasiglemždamas į taip vadinamą „pragaro katilą“. Ir net jei tai nebuvo pirmasis kartas, kuomet Mason‘as matė ją apsirengusią beveik niekuo (logiška, juk buvo šalia, kai reikėjo daryti tvarstymus, arba kai ji nebe atlaikydama didžiulio skausmo, kuris buvo ant tiek stiprus, kad, sukrisdavo tiesiai dušo kabinoje). Jautė kaip pirmiausia vyro balsas, vėliau ir jo paties veidas „pastumia“ šios ranką į šalį, atidengdamas daktarų bandymą kaip galima sušvelninti gilaus, kiaurai pervėrusio sužeidimo, padarinius. Šiltos lūpos, susilietusios su liesu, šiek tiek treniruotu tamsiaplaukės pilvuku, sukėlė nedidelį raumenų spazmą. Ji atlošė galvą, užmerkdama akis ir aiškiai mėgaudamasi šia pilnatve, šiuo nuostabiu jausmu, kad priklauso jam, kad jaučia ta šiltą, žmogišką kvėpavimą atsimušanti į šiurpstančią odą, ir kaip trokšta susilieti. Tvirtai rankomis įsikabina į spintelės atbrailą, nejučia kilstelėdama dubenį, bei tuo pačiu metu pakankamai garsiai sudejuodama, o jis dar net nepalietė nieko, kas yra jautriausia moters kūne.
Neketino persikelti į kiek patogesnę glamonėms vietą, tiesiog nebuvo tas labai svarbu, ir aplamai, bet koks atsitraukimas dabar, galėjo iškelti tam tikro pobūdžio proto prašviesėjimą ir suvokimą kad BŪTINA liautis. Jis išsitiesė, viso labo tik palenkdamas galvą, kad galėtu pasiekti josios veidą. Lūpos vėl susijungė dar vienam geidulingam liežuvių šokiui, bandant ne vien paragauti vienas kitą, tačiau tuo pačiu metu ir patirti kažką daugiau, kas nors ir turėtu atrodyti taip banalu ir daugybę kartų patirta, tačiau, taip neatrodė. Visas veidas maloniai dilgčiojo, vykstant natūraliai cheminiai reakcijai, kurią sukelia pirmą kartą tarpusavyje sumaišomos seilės. Jautė kaip už nugaros liemenėlės sagtis sutraška, vyro rankų dėka išlaisvindama kūnui proporcingas, putlias krūtis. Apatinis drabužis sukrenta kažkur ant plytelėmis išklotų grindų. Tamsiaplaukės rankos atgula ant Lockwood‘o vilkėtų džinsų diržo, imdamos šį stumti į priekį. Artimiausias pakankamai platus baldas buvo tas nepatogus, medinis valgomojo stalas. Neparūpo diskomfortas, kuomet antrininkė prastūmusi kelią užstojusias kėdes, privertė vilkolakį atgulti ant stalo, nugara. Kelios sekundės, ir Winchester savo vidine šlaunų dalimi spaudėsi prie jo kelių. Ilgi plaukai šiek tiek kuteno vyrišką krūtinę, kuomet ilgam neprarasdama akių kontakto, antrininkė nebe skubėdama bučiavo jo iškilius raumenys (o jis tikriausiai daug laiko praleidžia sportuodamas, nes omg! xDDD) Savosiomis lūpomis pasiekusi pilvo apačią, aplenkė bambą, bei dantimis sukando diržo užsegimą, kurį gana meistriškai atsegė. Toliau į darbą paleido rankas, kuomet iš kilpų išnerdama diržą, atsegė džinsų užtrauktuką, leisdama savo kairiai rakai palysti į Mason‘o apatinius. Jos šilti pirštai susiliečia su švelnia, tačiau jau akivaizdžiai prisirpusia jo falo galvute. Tuo pačiu metu dešinė ranka ima kilti viršun, lūpos vėl susilieja bučiniui. Apgraibomis ji susiranda ant stalo kažkada paliktą didelį virtuvinį peilį, imdama lėtai jų ašmenimis braukti per kokybišką, tvirto medžio stalviršį. Nutraukia bučinį, kuomet neištraukdama vienos rankos iš jo trumpikių, pasidabina lengva, švelnia šypsena. Užkiša peilį tarp visai iš pažiūros trapių nerinių savo apatiniuose, šone, perrėždama juos, bei tokiu būdu išlaisvindama save iš paskutinio vilkėto apdaro, kuris nutrūkęs kažkaip net labai seksualiai nuslysta per švelnią šlaunį. Peilis garsiai nukrenta ant plytelių, kuomet Winchester vėl pasilenkia link Lockwood‘o veido, dantimis neskausmingai įgnybdama šiam į apatinę lūpą, ir netrūkus prakišdama savo liežuvį į jo burnos vidų. (Ir tuomet viskas aptempsta, nes aš esu didelė asshole, palikdama ateičiai klaustuką: ar jie pasidavė netikėtai užpildžiusiai aistrai ir nuėjo iki galo, ar paskutine akimirka suvokė kad tai gali sugadinti draugystę, kurią bandė susikurti, ir atsitraukė vienas nuo kito, atsiprašydami už keistai susiklosčiusias aplinkybes. Will see, in the chapter "the talk", stay tuned and don't sweat about it xDDD).

Anksti pradėta naktis atrodė kad pasibaigs tik pro užuolaidas prasiskverbusių ryto saulės spindulių, kuomet miegodama ant pilvo, Elena buvo apsikabinusi vieną iš pagalvių ant tos plačios lovos, kuri jau kuris metas stoviniavo miegamajame, tame pačiame kuris kažkodėl net nebuvo lankytinas. Pasigirdęs šūvis, privertė staigiai pramerkti akis. Įkvėpė greitai, kas tapo panašu į savotišką aiktelėjimą. Girdėjo kaip Mason‘as negalvodamas apie pasekmes, išdūmė pro duris. Bandė bent jau tinkamai išlipti iš lovos, kuomet susipynusi pataluose, visiškai atsitiktinai ir gan nerangiai su jais visais iškrito ant grindų. Nesusižeidė, tiesą pasakius, tokia nerangi tikrai nebuvo. Ir tik tuomet, tą nelemtą ir visiškai nieko bendrą su šūviais neturinčią akimirką, suvokė esanti visiškai nuoga. Tiksliau, netoliese nebuvo matyti trikotažo, ar tos pačios suknelės.
– Kas per velniava? – Klausimas greičiau buvo retorinis ir nereikalavo atsakymo iš savęs pačios, tuo labiau kad galva taip stipriai ūžė, kad buvo sunku atsiminti bet ką, kas vyko iš kart po to, kuomet kartu su Mason‘u apleido priešais esančių namų kiemą. Jausmas buvo keistas, ir buvo sunku apsispręsti ar dabar verčiau būtu geriau atmesti šį niuansą į ateitį, niekaip nesusireikšminant ar visgi bent jau ką nors ant savęs užsidėti... Jautėsi tokia pasimetusi ir net nelabai besigaudanti viskame, kas šiuo metu vyko. Bandydama pasitaisyti paklodę, kuri tapo vieninteliu daiktu, kuriuo šiuo metu galėjo paslėpti savo kūną nuo dar vieno „pasižiūrėk kaip aš atrodau be drabužių“ šou. Tuo labiau kad nebuvo tikra tuo, kas įvyko. Juk, jeigu kas nors įvyko, tuomet turėtu tai atsiminti? Negi kokteilis iš vaistų nuo skausmo, antidepresantų ir alkoholio... Okey, viskas įmanoma. Bet, dabar tai yra visiškai nesvarbu, palyginus su situacija, kuri susiklostė už miegamojo durų. Gal kiek nedrąsiai, galimas daiktas kad dėl to, kad sukosi galva, o išgąsčio iššauktas adrenalinas visiškai nesugrąžino sveiko proto, ji pasirodė svetainėje. Sukandusi dantis jau ketino pasiekti lauko duris. Vienos rankos pirštai, mat kitos laikė paklodę prispaustą prie krūtinės, susilietė su durų rankeną. Visa laimė kad šiuose namuose durys atsidarė stūmimo, o ne traukimo būdu, mat rankena išslydo iš jos rankos, atskleisdama sugrįžusio vilkolakio fasadą. Vos nesusitrenkė, kuomet gana apskritas savo akis pakėlė į į šio veidą, kuris atskleidė ne ką daugiau.
– ...tai nesvarbu. – Svarbu buvo, tačiau tamsiaplaukė akivaizdžiai stengėsi galvoti apie tai, kas nutiko lauke ir kodėl sugrįžęs Mason‘as atrodė lyg būtu gerai iškratytas tam tikro emocinio efekto, kuris vargu ar buvo teigiamas. Tuo labiau, būdama tikra kad ši kaimynystė visuomet buvo rami, tie šūviai, švelniai tariant vertė apsvarstyti visiškai viską. Šiek tiek virpėjo, nors ir pati to niekaip nesureikšmino, o gal, visiškai nepastebėjo. Suspaudė savo rankas, delnus įremdama į apnuoginus pečius, kuomet pasitraukdama nuo tarpdurio, leido uždaryti duris. Vis neapleido tas keistas jausmas, kas neturi pilno suvokimo kaip atsidūrė namuose ir kodėl po velnių taip maudė šlaunis. Tiksliau, numanyti kodėl galėjo, bet, klausimas ar norėjo to tikėti? Jos nebylus žvilgsnis susidūrė su Mason‘o akimis, kuomet tamsiaplaukė specialiai pasistengė išvengti akių kontakto, nudelbdama akis kažkur kitur, kažkur į šoną. Rūpestingas apkabinimas šiek tiek nuramino, net akimirkai privertė sumerkti akis, kurios po to kai pakilo vokai, susidūrė su vaizdu, kuris kalbėjo pats už save. Visur mėtėsi drabužiai ir vis dar nepradžiuvusios balos vandens nuo prakiurusio čiaupo. Nurijo burnoje susikaupusius skysčius, atlošdama galvą taip, kad galėtu matyti Lockwood‘o veidą. Tą pačią akimirką sugrįžo atsiminimai apie tai, kaip dar būnant kaimynų namuose, jis taip desperatiškai stengėsi patikinti kad savo laisvo gyvenimo būdo nepakeis. Tačiau, jis vis dar vilkėjo kelnes, kas savaime vedė prie prielaidos, jog gal, jai išsiplikinus, jis pasakė ne, bei palydėdamas ją į miegamąjį, privertė išmiegoti visą girtumą ir tas mintis, kurios jau kuris metas vedė iš proto. Taip, Lockwood‘o fizinis stovis visuomet kažkaip keistai susukdavo protą, todėl nieko keista, kad jie taip dažnai vienas kitam bandė priminti kad yra draugai, visiškai tuolygiai vienas kito atžvilgiu kvėpuojantys draugai. Tik papurtė galvą, kuomet Mason‘as pareiškė norą atsitraukti. Tiesiog jautė pareigą paslėpti įkalčius, todėl šiam sutelkus savo dėmesį į telefoną, kaip mat nuo grindų susirinko savo drabužius, kuriuos visiškai netvarkingai sukišo į lauko drabužių spintą. Dingo vos kelioms minutėms, kad ant savęs užsimauti sportinį kostiumėlį, kad grįžtu pačiu laiku, jam minint TĄ vardą.
– Vadinasi tu žinai kas ten įvyko? Mason‘ai, tik nesakyk kad tai turi ką nors bendrą su tuo, ką pasakė tas senolis? – Klausimas buvo grindžiamas tuo, ką Elena atsiminė puikiai, - „Šiaip ar taip, tokiems kaip jis, ilgai gyventi neskirta“. Mintis sujaukė tai, kad Mason‘as paminėjo Seb‘ą. Labai paprasta buvo surišti šį trumpinį su visam pasauliui žinomo vampyro, kuris tapo atsakingu už tai, kad niekas nebe buvo apsaugotas nuo brutalios tiesos, Sebastian‘u Redford. Sukando dantis, jausdamasi kaip niekad nesuprantanti nieko ir tas baugino. Klausydama Mason‘o telefoninio pokalbio, tiksliau tai, ką jis sakė pats, neigiamai papurtė galvą. Ak, kad tik būtu žinojusi tai, kad su minėtu vyru jau buvo susitikusi mažiausiai du kartus. Visgi eilinį kartą buvo priversta viską pamiršti, tam, kad tam tikri asmenys galėtu gauti, tai ko nori jie, nepriklausomai nuo to, ko nori ji. Aišku, pats pirmo vampyro pasirodymas Elenos gyvenime gal ir buvo iki negalėjimo nekaltas, nes jis nesukėlė jai visiškai jokios žalos, tačiau rimtai? Nagi negalima civilizuotai visko išspręsti, nepasiduodant Dean‘o bailumui, arba Katherine brutalumui, nuleidžiant savo antrininkės kraują „moksliniams tyrimams“, su klausimu suveiks ir šį kartą, ar nelabai? Sunku buvo susivokti, ką bendro gali turėti šis vilkolakis ir korporacija, atsakinga už tiesioginį integravimą į visuomenę. Juk Elena nebuvo paliesta tos tamsos, nematė to kad gal ne viskas yra taip teigiama, kaip parodoma. Ir ji laukė, akivaizdžiai laukė paaiškinimo, į tuos klausimus, kuriuos telefonu uždavė jis.

by **Jon Spencer** Št. 02 04, 2017 8:18 am

[...]Atsitiesęs Redford'as atsiliepia į skambutį jau puikiai žinodamas kas jo laukia kitame gale.
- Meisonai, mano žmogau, kas nutiko?-džiugus vyro kreipinys buvo nukreiptas į erzinimą pačios Katerinos. Vargu ar jai patiko jo fiktyvaus sutuoktinio draugystė su savo nefiktyviu buvusiu sutuoktiniu. Nenorėdamas, kad mergina pačiuptų telefoną ar panašus mėšlas, suėmė vieną jos rankų, prispausdamas ją sau prie krūtinės,-Pala, bičiuli, gal gali lėčiau?-Sebastiano veidas persimainė iš kart, kai suprato, jog Lockwood'as yra smarkiai sunerimęs. Tuo pačiu dalyvavo ir "dialoge" su Katherine, kai žaisdamas prideda jos šaltą delną prie savo šiek tiek apšėpusio veido. Spėjo net padaryti trumpą "ak" miną,-Mesonai, apie kokius "juos" tu kalbi?-susiraukęs ir apniukęs Redford'as kone nusčiūva, kai paragintas bičiulis galiausiai paaiškina savo nerimo kilmę,-Opapa...-mažai paguodos teikiantis išsireiškimas, bet ai. Vyras prieš paleisdamas Katherine ranką ją pabučiuoja. Negi ji manosi esanti vienintelė mokanti skleisti dviprasmiškus signalus? Tik Redford'o rodomieji nebuvo kažkokie seksualizuoti,-Jei JIE būtų norėję tave nukepti jau būtų tą padarę. Dabar viską puikiai suprantu ir aišku viena - esi nemažas kliuvinys. Seniai įtariau, kad jie pasitelkė kažką, kad priverstų Kateriną paklusti ir dabar man aišku, jog jie nusprendė pagrasinti jai dėl tavęs ar Victorios,-patiko jam pastebėti tą pokytį Pierce žvilgsnyje, kai Sebastianas netikėtai išsiaiškino, kodėl garbanė sutiko talkinti,-Victorios,-naudodamasis proga pasitaiso, mat vampyrės veidelis įgavo agresyviai nepritariančią išraišką, kai paminėjo Lockwood'ą kaip galimą Kat patekimo į korporacijos žabangus priežastį. Redford'as tylėjo klausydamasis draugo, nepaleisdamas iš akių oponentės. Žinoma ji kuo puikiausiai girdėjo jų pokalbį visą. Ji susiraukė iš kart, kai Meisonas pateikė prašymą,-Žinoma atvažiuosiu tavęs. Turiu dar šiek tiek laiko, nesu išskridęs. Be to, pasirodo ji užsakė privatų lėktuvą. Likimas,-vyras šypteli. Sebastianas puikiai žinojo pas ką naktį praleido bičiulis ir norėdamas jį mažumėlę "pa'teas'inti"...-Kur tu randiesi? Pasakyk adresą,-spaudė lūpas slopindamas kylantį norą juoktis. Būtų buvę visai smagu, kad Katherine dabar imtų ir sužinotų su kuo Meisonas smaginosi aną vakarą. Koks mažas ir keistas tas beprotiškas pasaulis, ką?

by **Mason Lockwood** Antr. 02 07, 2017 4:48 pm

Jei is pradziu, tik pabudes jis dar abejojo, isvydes vien i paklode susiviniojusi ir is paziuros po juo visiskai nuoga Elenos kuna, jis buno kone tikras, kad ivyko kazkas daugiau nei aistringas nusilaizymas, kuri jis beje puikiai atsimine. Fuck... Dar niekada nebuvo patyres amnezijos ir tiesa sakant, pamirsti sugulima su moterimi, kurios jau ilgus menesius slapta geidei, buvo ironiskiausias jam kada nutikes dalykas. Lengvai susitarse jos plaukai, nuogi peciai ir siek tiek uzkimes balsas priverte ji pazvelgti i ja kitaip. Elena nebuvo tokia jau nekalta, miela mergaite, kuria Mason'as manesi pazistas. Geraja prasme. Niekada nebutu tikejesis, kad po tuo mielu, the girl next door fasadu slepiasi aistringa meiluze. Pff... kiekvieno vyro svajone tureti tokia, kuri viesumoje primena tvarkinga ir santuria namu seimininke, taciau uz uzdaru duru, miegamajame, esti tikru tikriausia istvirkele. Pasaluniskai jo galvoje smestelejusi mintis priverte ji nezymiai sypteleti kai moters kunas prigludo jam prie krutines. Tikriausiai nebutu toks paikas jei per tas kelias snustelejimo valandas butu spejes kiek labiau prasiblaivyti. Dabar gi, paprasytas lengvai butu priputes garbinga promiliu skaiciu i alkotesteri, ka jau kalbeti apie elementaru blaivumo testa kai taves praso paejeti tiesia linija. Be sansu. -Nusiramink. Viskas gerai,-raminantis tonas siek tiek maisesi su akivaizdziai isbalansuota jo kuno kalba. -Tas blondinas... man jis is karto pasirode itartinas,-uzdares lauko duris, jis dar karta dirstelejo pro langa i pamazu lauke rimstanti balagana. Dauguma medziotoju grizo atgal i namus, viso labo trys vyrai sedo i sena impala ir issriedejo paskui greitosios automobili. -Jis bande nukepti ta seni. Ta, invalido kedeje,-suraukes antakius jis siek tiek atslijo nuo tamsiaplaukes. Jam zut but reikejo duso. Jautesi tarsi pries tai butu gerai isprakaitaves, beto keistai maude koju bei ranku raumenis. Sutapimas? Del to galejo buti kaltos ir pratybos, kurias kaip leitenantas uzvakar vede kandidatams i naujai atsilaisvinusia pozicija darbe. Velnias zino. -Pezalai,-jis norejo nuraminti Elena, beto papasakodamas jai ka pats zino apie korporacija, bent jau tai ka manesi zinas, butu ir ja isukes i visa si jovala. Jis to nenorejo. Trosko laikyti ja atokiau nuo problemu i kurias isivele pats ir nors dabar vilkolakis to nesureiksmino, kaip paaiskes veliau, nebuvo tokios nekaltos. Kaip apskritai jis sugebejo i tai isimaisyti? Jis nebebuvo niekaip susijes su vampyrais ir nebuvo pernelug suinteresuotas ju likimu ar gerbuviu. ZInoma, Sebastianas buvo jo draugas, taciau pastarasis mazai tesirupino Lockwood'o pritarimu visam siam maskaradui, antraip nebutu apie viska praneses tik po laiko. Ir vis del to, jam rupejo kaip tai atsilieps jo dukrai... kaip tai paveiks Katherine. Nepuoselejo pastarajai siltu ar kitokio pobudzio jausmu, bet puikiai garbane pazinodamas, nujaute, kad kontroles neapkencianti Pierce susimaus. Anksciau ar veliau. Padarys kazka vedama viensavanaudisku instinktu ir tikru tikriausia sudu lavina ims ristis zemyn paskandindama pirmiausiai jos tarpukoju akivaizdziai suinteresuota Redford'a, tada Viktorija, o galiausiai visa vampyru ''rase''. Juk jai nusispjaut. I viska ir visus. Tiesiog negalejo patiketi,kad jo dukra butu sitam spektakliui pritarusi, sutikusi viesumoje buti traktuojama kaip Sebastian'o, o ne jo dukra. Visa tai turejo buti Kat avantiura, meginimas i miltus sutrypti jo savimeile ir tas susidurimas dvare tai tik irode. -Katherine ketina tapti realybes zvaigzde iskeliant vampyrus i dienos sviesa, integruojant i visuomene,-Elenos veide kaip man smestelejo skeptiska israiska. -Zinau, skamba kaip tikru tikriausia apokalipses pradzia, bet panasu, kad viskas yra krupsciai kontroliuojama. Buvau supazindintas su detalemis vien todel, kad mano draugas irgi yra viso to dalis. Jis ne toks priplaukes kaip Katherine, todel dar turiu vilties, kad sitas ''laivas nenuskes dar nespejes palikti uosto'',-vyptelejes jis pirstais imitavo kabutes. Neatrode rimtas, veikiau sarkastiskas.
Kitame laido gale pasigirdes pazistamas ir net dziugus biciulo draugas reikalavo jo demesio todel jis nebyliai paprases Elenos keliu minuciu, zenge link lango pro. -Neesu tikras, kad tavo paaiskinimas mane bent kiek nuramino. Nepanasu, kad ju taikinys buvau as,-suraukes antakius jis dirstelejo pro uzuolaidu tarpeli. Lauke pasigirdo sioks toks surmulys, kuris ir patrauke jo demesi. -Mason'ai, tu sumautas sunsnuki, iseik laukan...-kazkoks girtas bicas slaistesi i visas puses kol kiti du megino ji pazaboti. -Tai jis kaltas! Jis paskutinis snekejosi su Oliveriu!-vyras parkrito i pusni. -As neesu tikras apie ka snekejau su tuo medziotoju pries tai kai...-vyrai lauke pagaliau pazabojo girtuokli palikdami vilkolaki zvelgti i tuscia ir silpnai apsviesta gatve. -As nezinau ka jam pasakiau,-sunkiai regzdamas sakini jis megino kalbeti blaiviai, taciau is ne itin rislaus jo teksto Redford'as tikriausiai jau buvo spejes susidaryti reikiama ispudi. Kambaryje pasirode Elena. -As... koks tavo adresas?-atsigrezes i ja jis sukrizeno. Zinojo kaip pas ja atvaziuoti taip gerai, kad jau kuris laikas tam nenaudojo navigacines sistemos. -Palauk...-nuleides telefona nuo ausies, jis neigiamai papurte galva. -Nusiramink. Viskas gerai,-laisva galune suemes merginos smakra, jis padrasinamai syptelejo. Sumazejes atstumas, o gal tas mazytis fizinis kontaktas staiga iniciavo nediduka atminties fragmenta, ta trukstama deliones puzle. Jis atitrsuke savo pirstus. Nurijo burnoje susikaupusius skyscius bei kiek nejaukiai paminzikavo vietoje. Ypac nejaukus momentas kai supranti, kad visas tas ''mes tik draugai'' meslas nera ir niekada nebuvo tiesa. -As tau parasysiu adresa. Buk geras, atvaziuok vienas,-sausai tarstelejes Seb'ui jis zinoma ne nenutuoke, kad draugas zino apie jo draugyste su antrininke. Padejes rageli jis iteike iPhone markes mobiluji priesais stovinciai mergiai. -Buk gera, parasyk jam savo adresa. Jis atvaziuos manes pasiimti...-ar imanoma jaustis dar nejaukiau?! Baisiau butu tik jei jis butu bandes is cia issinesdinti tyliai, kol Gilbert vis dar miegojo! -As... as tau paskambinsiu vos tik issiaiskinsiu kas cia dedasi...-isspaudes padrasinancia sypsena jis plekstelejo jai ties alkune. Rimtai?! Nezinojo kaip elgtis... -Turu pazistamu vietineje ligonineje... nebus sunku issiaiskinti kokia to medziotojo bukle,-zenges keleta zingsniu atbulomis, link laiptu, jis stabtelejo. -Dusas... virsuje? Tebeveikia? Man zveriskai reikia... prasiblaivyti,-isvydes Elenos lupas perskrodusia sypsena, jis atsake savaja. -As greitai...
Vesus dusas buvo tai ko jam reikejo, bet menkai apsildytuose namuose ir taip buvo uztektinai salta, tad jis nusprende nerizikuoti. Tikriausiai nereikia ne sakyti, kad liko dar labiau sutrikes kai nusiemes dzinsus suprato, kad nedevi apatiniu. Delnu teskes sau per kakta jis tyliai susikeike. Ne todel, kad ''blyn ir vel pamirsau apatinius!' Ne. Greiciau todel, kad butu 110% procentu isitikines, kad pries atvaziuodas cia, devejo juodos spalvos Calvinus, kurie beje dabar gulejo Gilbert miegamajame, kazkur prie naktinio stalelio. Islipus is duso jo lauke dar viena nemaloni staigmena - vonioje nebuvo ne vieno ranksluoscio. Kas per mada laikyti juos miegamajame, El?! Nusisausines pedas i minksta bei puru takeli jis nutrepsejo prie duru, kurias siek tiek praveres suktelejo apacioje tebebuvusiai tamsiaplaukei. -Ei.. El... Ar galetum... cia nera nei vieno ranksluoscio,-jokio atsako. Tiesiog puiku. Giliai itraukes oro o savus plaucius jis apsidaire. Teko improvizuoti. Atsipleses gera gabala tuoletinio popieriaus eme juo sausintis, is pradziu pecius, pazastis... Kai uz duru pasigirdo zingsniai. -Aciu,-syptelejes jis paciupo pro duru tarpa jam ikista ranksluosti. Vos spejes prisidengti savaji ''turta'', jis placiau atvere duris susidurdamas su ja kone akis i aki. -Nematei... kur nors mano apatiniu?-suraukes kakta jis mintyse pats trenke sau i veida. Ar negalejo tiesiog ir vel uzsimauti tu suknistu dzinsu ir isvengti sios nejaukios akimirkos?!

by **James Petrov** Kv. 02 09, 2017 6:26 am

Šis pasaulis neretai yra dalinamas į kelis standartinius žmonių tipus. Ir kai kalba paliečia dailiosios lyties atstoves, bei šių seksualinius santykius, pakankamai ryškai apsibrėžia riba: Vienos, stengiasi kad jų asmeninis gyvenimas, kiekvienas turėtas partneris ir patirtis būtu liečiamas su konkrečiai esamais jausmais. Tai nebūtinai turi būti meilė, bat mažu mažiausiai, asmuo turi tave versti jausti didžiulę fizinę trauką. Ir net pasistengus tai išreikšti kaip galima labiau sausai, esmė niekaip nesikeičia, jos vis vien remiasi į jausmus. Kitos, savo ruožtu tiesiog yra per daug nepriklausomos, ar netgi nežinančios ko nori, todėl pasiduoda akimirkai, net jei ši neturi jokios ateities tęsiniui. Juk svarbiausia yra praleisti laiką taip, kad būtu malonu tiek tau, tiek tavo partneriui. Tai gali būti vienas tų didžiausių skirtumų tarp garsiausių Niujorko antrininkių, kas niekuomet, niekuomet nesutaps. Mat buvusi ponia Lockwood labai apdariai renkasi sau partnerius, kurių kiekis per 500 su viršum metų siekė apytiksliai tokį, koki buvusi panelė Gilbert įgavo iki kol pateko į koledžą. Ir nereikia tų smerkiančių žvilgsnių, nebe tas amžius, ir aplamai niekam iš tiesų nerūpi ant kiek tu esi laisva santykiuose, kurie neturi ateities. Bet, nepaisant šio dalyko, Elena tikrai ne kartą bandė susikurti sau tą gyvenimą, kuriame būtu jaučiamas stabilumas. Ir šiai tikrai nebūtu šovusi į galvą mintis, kad po to, kai su tam tikru asmeniu taptu vieningu dariniu, imti ir nuklysti svetur. Tai nebuvo tinkamas pasirinkimas, ir aplamai, kaip gali būti „gerai“ grįžti pas tave laukiantį, iš kart po to, kai leidaisi būti „užpildoma“ kieno nors kito kotu. Tai vimdė, vien mintis apie tai vimdė. O kalbant apie partnerius, tamsiaplaukė savo nekaltybę prarado pakankamai vėlai, būdama ant ribos tarp septyniolikos ir aštuoniolikos metų. Vakarėlio metu, kuomet eilinį kartą buvo „tampoma“ Caroline tuo, kad šios vagina greičiau voratinkliais apsitrauks, nei kad ten pateks svetimkūnis. Girtos... Taip, vėl girtos kalbos apie stipriosios lyties antrą galą, privertė antrininkę kone sukirsti iš to rankomis, mat iki vidurnakčio ji tikrai pergulės su kokiu nors vyruku, kuris iš pažiūros nebus labai lengvai pasiekiamas. Tiesą pasakė, kaip sutarė taip ir padarė. Elenos pirmasis kartas nebuvo nei malonus, nei labai įsimintinas. Toks, koks iš tiesų dažniausiai ir būna: ne pats maloniausias perštėjimas sueities metu, pasirodęs kraujas, ir ant viršaus užlipusio apgirtusio regbio komandos kapitono puškavimas, ne ilgiau nei minutę. Įdomiausia dalis buvo tai, kad tas pats vyrukas buvo tos pačios Caroline tuometinis vaikinas. Bet ei, lažybos yra lažybos. Ir net kai tą vakarą šviesiaplaukė pyktelėjo, jau po savaitės jos abi šaipėsi iš to, koks iš tikro nevykęs tas bičas buvo. Jos prisiekė, kad nebus ne vieno asmens, ne vieno vyro, kuris sugebės sugriauti jų tvirtą, moterišką draugystę. Ir toks vyras neatsirado, net tuomet, kai laikui bėgant draugė sumainė santuokos žiedus su asmeniu, kuris troško Elenos mirties. Visa laimė tikriausiai buvo tame, kad būtent tuo metu, tamsiaplaukė buvo kone „pastūmėta“ į Niklaus Mikaelson vyresnio brolio glėbį. Deja, ir tiems ir visiems būsimiems jos bandymams susirasti tą, su kuriuo viskas būtu taip gerai, kad norėtųsi praleisti visą likusį mirtingą gyvenimą kartu, neatsirado. Tačiau, toks yra gyvenimas. Vieni gyvena vienu siužetu, ir yra laimingi. Kiti, na, šiems tenka taikstytis su visu tuo mėšlu, kuris yra užmetamas ant galvos, arba tiesiog likti vieniems. Vienaip ar kitaip, ne kiekvienas yra sėkmingas meilės reikaluose. Tai gal derėtu pagaliau lošti 21 arba pokerį? Galiausiai bent žaidimo automatus, ten tai labai didelio proto nereikia, kad įmesti žetoną ir palenkti svirtį.
– Nesu tikra kad iš viso yra kas nors gerai. Man sukasi galva, tačiau kažkaip nėra sunku suprasti kad susišaudymas miegamajame rajone, kuriame gyvena medžiojotai, nėra labai normalus įvykis. Mason‘ai, liaukis elgtis taip, lyg man būtu ne daugiau nei dešimt metų, ir dar reikėtu sakyti, kad nakties pabaisos yra viso labo vaizduotės reakcija į medžio šakas bildančias į lango stiklą. – Netolygu ar įsižeidė dėl to, kad buvo raminama, ar tiesiog dėl to kad jos mintys buvo taip stipriai susipynusios tarpusavyje, kad dabar nebuvo tikra kur derėtu pakišti savo galvą, kad pasislėpti nuo visko, kas vyksta būtent dabar. Juk ir užvedė šią kalbą ne todėl, kad baisiausiai baiminosi šūvių atgarsių. Sunku išgąsdinti asmenį, kuris matė visokio plauko monstrus, ir vienu metu pats tokiu buvo. Neramino visai kiti dalykai, kurie iš esmės nieko bendra neturėjo su tuo, kas abu mirtinguosius pakėlė iš miego. Jautėsi labai sutrikusi ir akivaizdu kad nebuvo tikra dėl to, kaip turėtu elgtis toliau. Gal reikėtu apsimesti kad nieko nenutiko, paliekant viską taip, kaip yra. Galu gale, jie abu dar nebuvo pasiruošę laikytis blaivumo įvertinimo, todėl pokalbis vargu ar duotu kokius nors vaisius, jei ne dar labiau viską sukomplikuotu. Spėjo tik praskleisti savo šiek tiek suskilinėjusias (organizmui labai trūko vandens, ir savaime suprantama, kad troškino taip baisiai, kad ne vien balsas tapo kimus, bet ir burna stipriai džiuvo), lūpas, kuomet buvo priversta nepridengtomis odos vietomis dar kartą pajausti tą žmogišką šiluma, kuria spinduliavo iki pusės apnuogintas Lockwood‘o kūnas. Akių vokai nusileido, ir vienu metu visa prieš tai aiškiai jaučiama nesaugumo ir nejaukumo jausena ėmė garuoti laukan. Jautėsi taip, tarytum nuo tokio nekalto susilietimo, būtu pasidarę net labai gerai. Tamsiaplaukės ilgakasės rankos neskubriai nusėdo ant vilkolakio juosmens, tokiu būdu leisdamos josios fasadui tiesiog atsiremti į jo raumeningą krūtinę. Iškvėpė lėtai, tarytum nebūtu norėjusi atsitraukti. Nepriklausomai nuo alkoholio kvapo, einančio iš plaučių, jis kvepėjo labai skaniai. Šis vyras buvo toks malonus prisiliesti, toks gyvas ir dabar būtinas tam, kad subalansuoti esamą būseną, o gal, atvirkščiai, galutinai šią išbalansuoti. Jautė kaip palengva ima virpėti, pradedant sunkiai kūną išlaikančiomis, ilgomis ir gal net šiek tiek per daug liesomis kojomis, ir baigiant žandikauliu, kuris panašu kad prieš keletą valandų dirbo taip, tarytum nuo to būtu priklausęs rytojus. Lėtai ji atlošė galvą, tiesiog norėdama pamatyti vis dar apdujusias, tačiau tuo pačiu metu daug mačiusias gaisrininko akis. – Manęs neapleidžia mintis, kad to senolio vietoje, galėjai būti tu...
Vien iš to, kaip skambėjo antrininkės balsas, buvo galima nesunkiai susidaryti prielaidą, kad ją baugino mintis apie tai, kad atrodytu saugi vieta gyvenimui, nebuvo tokia saugi. O kas svarbiausia, ne ko nors kito, kaip jos skambutis privertė Mason‘ą atvykti į šiuos namus, bei galiausiai tapti gal ir nelabai tiesioginiu, tačiau taikiniu asmeniui, kuris panašu kad buvo net per daug suinteresuotas jo pozicija visuomenėje, vos tik susidūrė žvilgsniu. Buvo akivaizdu, Lockwood‘as nesakė visko, tačiau Winchster ir nesijautė galinti reikalauti atsakymų į klausimus, kuriuos jis paprasčiausiai stengėsi praleisti pro ausis. „Pezalai“, – gal kiek ir sausas atsakas į tūkstančius klausimų, bet verčiantis suklusti. Ji sukluso, kuomet atsitraukdama nuo akivaizdžiai patrauklaus vyro, prisidengė kūną dengusią paklodę, per krūtinę. Vėl tapo žvarbu, o jos kiek tamsesnė, nei pieno puta oda pašiurpo. Stengėsi išlaikyti akių kontaktą, tuo pačiu metu, kuomet suspaudė lūpas taip stipriai, kad šios pabalo.
Kuo toliau, tuo labiau sunku darėsi susikaupti, išlaikyti žvilgsnį nusėdusi ant pašnekovo veido, kuomet šis ir toliau nesusirūpino tuo, kad prasegtos kelnės ir iš ten, na sakykime kad gražiai kyšantis, ištreniruotas linkis, juosiantis dubens kaulus ir jautriausią vyro kūno vietelę, blaškė. Niekas nebuvo išvirtę, o viso labo šaukė, suteikiant pakankamai nedaug vietos fantazavimui. Velniai griebtu, tai taip baisiai blaškė. Winchester nenorėjo tiesiog nuleisti akis žemiau bambos, mintys buvo kur kas labiau intymios, kurs kas labiau sunkinančios ir taip ne lengvą padėtgį. Jis prakalbo apie Katherine. NUOSTABU! Ne rimtai, nekentė tos moters visa savo siela, nors ir atrodė kad nėra sutverta panašiems jausmams. Bet dabar minimas tos moters vardas veikė kaip tyčia labai atšaldančiai. Nusukusi akis, Elena stengėsi susilaikyti nuo skepticizmo ir pašaipos išraiškos, kuomet pagaliau liko supažindinta su įvykiais, kurie netrūkus, kaip kokia viską naikinanti lavina, užlies pasaulį. – Žinoma, ir kai atrodė kad apie tą smegenys valgančią parazitę, niekas nieko neišgirs, ji nusprendė tapti dar viena Britney Spears. – Elena vargu ar buvo labai suinteresuota tuo, kas vyko su vampyrais, tol, kol tai nepalietė jos, kaip „vaisto nuo nemirtingumo“ klausimo. Sebastian‘o nepažinojo, ir tikrai neturėjo minties, kad netrūkus bus net labai kruopščiai surežisuotas „laimingų nemirtingų sutuoktinių poros“ paviešinimas. Tikriausiai tuomet gal net išreikštų užuojautą tam asmeniui, kurį Mason‘as laisva valia vadino savo draugu. Katherine tikrai susimaus, ir tai atsitiks arba ankščiau arba vėliau. Kitaip tiesiog ir būti negali, mat ta moteris yra didžiausias pūlinys, kokį tik gali gauti mirtingas ar nelabai, asmuo. Vien iš akių matėsi kad antrininkė nematė nieko teigiamo iš tokio pasaulinio pokyčio, tačiau vargu ar ketinu tam priešintis. Galu gale, tai kas yra daroma, yra nesustabdoma. Juk negali atsitikti taip, kad situacijai pasiekus labai kritinį tašką, susirinks galingiausi pasaulio varlokai ir viską pataisys, atimdami iš žmonių atsiminimus, arba šiuos pakeisdami kitais. Svarbiausia buvo tai, kad... O tu, šikna gauruota! Katherine atskleis savo veidelį visam pasauliui, bet Elena atrodo taip, tarytum geriausiu atveju būtu šiai sesuo. Vadinasi kad ir ką darys ta moteris, tai atsilieps ir šios antrininkei, nori ji to ar ne. Ant kaktos, palei plaukų augimo liniją pasirodė keli prakaito lašai, kuomet Elena, pademonstravo norą trumpam atsitraukti, kone tuo pačiu metu, kai Mason‘as susitelkė į pokalbį telefonu.
Patalpinusi savo apvalų užpakaliuką į tamprius trikampio formos apatinius, bei „Just do it.“ aptemptas sportines kelnes, ant viršaus užsimetė labai laisvą, vieną petį, bei beveik visą pilvuką atidengiančią maikutę. Net kai prieš tai, kiek leido palengva šviesėjanti atmintis, ji labai kuklinosi savo rausvo rando, kuris priminė apie siaubingai sunkią operaciją, kurios metu buvo bandoma išgelbėti ne vien kiaurai pervertą skrandžio sienelę, bet ir kepenys, dabar kažkodėl buvo visiškai apie tai pamiršusi. Sugrįžo kaip tik tuo metu, kai lauke kilęs šurmulys jau spėjo aprimti. Sustodama apytiksliai per du žingsnius nuo Mason‘o, pastebimai šiek tiek sutriko, kuomet buvo užklaustas adresas.
– Tu? Ak, na taip. Žinoma... – Velniava, argi yra įmanoma jaustis dar labiau keistai? Būtu pats laikas suimti save į rankas, tačiau niekaip nesigavo. Ar nesinorėjo? Vienaip ar kitaip, telefonui atsidūrus jos rankose, Winchester gavo būtent tai, ko ir „nusipelnė“. Pasisakymas, kad dabar šiuose namuose pasirodys asmuo, kuris garantuos vilkolakiui saugų išvažiavimą, arba pasiplovimą, šiek tiek nemalonino. Tačiau velniai trauktu, argi buvo galima tikėtis ko nors daugiau? Net jei ši naktis dar slėpė tam tikrus įvykius, Mason‘as gavo tai, ko norėjo, o tai reiškia kad vargu ar matė prasmę pasilikti. Šiek tiek dėl to skaudėjo šikną, bet, stengėsi nesusireikšminti. Galu gale, tai buvo net labai tipiška, nemaloni, bet vis vien tipiška situacija. Jau ketino pradėti rašyti žinutę, nurodydama koordinates, kur šiuo metu buvo, kuomet pajuto jo šiltą ranką ant savo veido. Pakėlė akis, kažkaip įdomiai numykdama „mhm“. – Aš padarysiu kavos, kad laukimas neprailgtu. – Ar tai buvo būtina? Vargu. Tačiau daug geriau, nei smerkiančiu žvilgsniu varpyti pačią save. Sumaigiusi reikiamus mygtukus, moteris išsiuntė žinutę, kuomet padėdama telefoną ant to paties valgomojo stalo, ketino pasitraukti toliau, pasiekti arbatinuką, kuomet sustojusi neigiamai sukratė galvą. Nesitikėjo skambučio, net jei tai paliestu tik sužeisto senstelėjusio vyro sveikatą. Tiesą pasakius net nežinojo jo vardo, ir tikriausiai matė pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime. Jis vargu ar paskambins. Ji tik teigiamai papurtė galvą, suteikdama galimybę suprasti kad, taip žinoma, ji lauks žiniu apie asmenį kurio nepažįsta. Galu gale, labai norėdama, ji viso labo galėtu pereiti gatvę, bei pasiklausti name gyvenančių, kaip senolio sveikata. Pajutusi netikėtai, visiškai iš niekur pasirodžiusį pliaukštelėjimą per alkūnę, aiškiai iškėlė savus antakius, ir net išleido tam tikrą garsą, išduodantį nusistebėjimą. Ir kodėl jo elgsena buvo tokia pat paika ir idiotiška, kokia šiuo metu buvo jos? Negi nuo šiol taip bus visuomet, kuomet pats likimas privers juos susitikti kaktomuša? Vėl papurtė galvą, sutikdama su tuo, kad dušas yra antrame aukšte, ir taip, ten su vandentiekiu problemų nėra. Lockwood‘ui atsitraukus, ir beveik pasiekus laiptus, Elena labai greitai pasisuko, palydėdama tai žodžiais:
– Mason‘ai?! Viskas ir yra gerai. – Tai nebuvo labai svarbus išsireiškimas, tačiau kuomet tamsiaplaukės veide pasirodė šį kartą, pagaliau, ilgai kaupta, tačiau visiškai nuoširdi šypsena, ji patvirtinančiai dar linktelėjo galva, kuomet uždėjo savo ranką ant čiaupo, kuris buvo sugadintas. Laimei šio neatsuko. Daugiausia penkiolikai minučių likusi visiškai viena, antrininkė šiek tiek apsitvarkė, padarė juodos pupelių kavos, tuo pačiu metu pražvelgdama savo „facebook“ paskyrą. Ir tik balsas, kuris pasigirdo iš viršaus, privertė jauną moterį neapgalvotai suskubti pakilti ten, kur buvo kviečiama. Vis dar plavinėdama savo pačios mintyse, tamsiaplaukė pakeliui prigriebė didelį, raudonos spalvos rankšluostį, kuomet, be kokio nors garsinio perspėjimo, kone įsiveržė į vonios patalpas. Žvilgsnis savaime nusileido ties Lockwood‘o „bagažu“. Sutriko, todėl vienos rankos delnu iš karto užsidengė sau akis. – O viešpatie, su visais viešpačiukais, tu nuogas! – Ištiesė kitą ranką, kurioje buvo rankšluostis, tuo pačiu metu, žinoma kad net labai specialiai praskleidusi akis dengusius pirštus, ir dar kartą dirstelėdama į šio sportinį užpakaliuką. – Žinoma kad nuogas, kvaiša. Tu juk duše... – Neigiamai supurčiusi galva, Elena kaip mat šmaukštelėjo atgal už durų, nugara pasiremdama į sieną. Neuždarė durų, tikriausiai todėl, kad visai malonu buvo šiek tiek „paganyti akis“, ir šiaip, pasąmoniškai tikėjosi kad dabar yra pats tinkamiausias laikas pakeisti kalbą, kuria nors kita linkme. Skruostus išpuolęs raudonis, privertė veide prasiplėsti plačiai šypsenai, kuri žinoma neliko pademonstruota vilkolakiui. Velniai nematė, teko net kažkaip per daug lėtai iškvėpti per burną. Ir nors prieš akis vis dar stovėjo jo nuo vandens sudrėkęs kūnas, nedengiamas visiškai niekuo, bei beprotiškai norėjosi dabar pat patekti į vidų, uždarius duris, sau už nugaros. Pasilikti dviese, pamirštant apie tai kad visai netrūkus čia turi pasirodyti dar kažkas. Pradėti liesti jį, bučiuoti... Vėl atsiduso, netrūkus po to, nestipriai prisikasdama savo apatinę lūpą. Bandė pradėti kalbėti, kol nebuvo pertraukta iš klumpių išverčiančio klausimo.
– Aš susigrąžinsiu Caroline. Kartą mačiau kaip tas monstras tai padarė, sudarydamas sandorį su viena iš seniausių raganų. Esu beveik tikra, kad ji tikrai nesutiks talkinti man, tuo labiau kad neturiu ko šiai pasiūlyti. Bet, daugiau nebe galiu apsimetinėti kad galiu sugyventi su tuo, kad ji nebėra čia. Supranti? Turi egzistuoti būdas, kilpa, kuri man padės padaryti viską teisingai... Niekas, tuo labiau Caroline nebuvo nusipelniusi tokio likimo. Ir jei vampyrai dabar bus tokie pat žinomi kaip sukrus ar pupelės, vadinasi nesibaimindama nieko, aš galiu bent pabandyti. – Klastinga. Turint omeny kad Elena pasirinko momentą, kuomet Mason‘as buvo nevisai adekvatus, dėl to kad alkoholis iš mirtingo kūno neišgaruoja iš kart po to, kai palendi po vandeniu ar pamiegi kelias valandas. Galu gale, tiek jis, tiek Winchester nežaidė su „moteriškais gėrimais“ imdami tai kas stipriausia. Buvo tikra, kad dabar jis vargu ar buvo pajėgus priimti jos žodžius kaip rizikingą poelgį. Galu gale, nebūtu drįsusi to pasakyti šiam esant blaiviam. Kodėl? Nes jis būtu tuo asmeniu, kuris pasakęs griežtą „ne“, įtikintu ją palikti viską taip, kaip ir yra. Nebent žinoma, problemos šaknys buvo kur kas giliau, nei Elena tai leido pamatyti. Ji nesusitaikė su tuo, ir panašu nesusitaikys.
Pasisuko tį durų tarpelį, kuris tapo visai ne tokiu ir mažu tarpeliu, pakėlė akis, kaip mat susidurdama su Lockwood‘o veidu. Lūpos vėl prasiskleidė, ir panašu kad norėjo pridurti dar kažką, tačiau buvo kone pasiūsta į nokautą klausimo, kuris išsiveržė iš jo burnos. Vėlgi sutriko, kuomet pastebimai pasistengė nukreipti savo žvilgsnį bet kur, tik ne į jį. Pakilusi ranka, išdavė pasimetimą, kuomet pirštai sulindė į tankius plaukus, šiuos šiek tiek sujudino, imituodami šukavimo principą. Giliau įkvėpė, juk tam ką ketino pasakyti reikėjo drąsos.
– Vakarykštė naktis, mes juk permiegojom, tiesa? – Nepanašu kad tai priminė kažkokio pobūdžio nusivylimą, greičiau pasišaipymą iš savęs, mat negalėjo prisiminti visiškai nieko. Jautėsi esanti kalta, tačiau nebuvo tos priežasties, kodėl ši jausena iš viso turėjo egzistuoti. Tačiau tai kad jis buvo be apatinių, kuriuos net neatsiminė kur paliko, o ji prabudo visiškai nuoga, kalbėjo už save. Bet ar buvo gerai? Ir iš viso, argi galima pamiršti tai, kas buvo gerai, ko desperatiškai troškai ilgą laiką? Nebent, neįvyko nieko... Bet. Kodėl taip norisi kad būtu įvykę? Kodėl ir dabar, vietoje to, kad „atsiprašyti“ ir išleisti, norėjosi priklausyti jam, tik šį kartą atsimenant kiekvieną akimirką. Atrodė kad kvėpuoti darėsi sunku, ir nežinia ar tam poveikį suteikė tai kad vonios patalpa buvo užpildyta pakankamai drėgno oro, ar tai kad jis buvo nepakeliamai arti.

by **Mason Lockwood** Sk. 02 12, 2017 5:08 pm

Su lig akimirka kai lauke pasigirdo suviai, jo neblaivioje makaule cinktelejo, kad privalo ja apsaugoti.Informacija su kuria buvo buvo supazindintas visai to nenoredamas, akivaizdziai buvo kazkam nenaudinga. Kazkas nenorejo, jog tai nuteketu is rato, kuri pokolkas sudare viso labo trys asmenys - Sebastian'as, Katherine ir Mason'as. Viskas pamazu eme stotis i vietas. Blondinas nebuvo suinteresuotas Gilbert. Jis viso labo laikesi salimais, nes norejo girdeti apie ka jiedu snekuciuojasi. Vadinasi kuo maziau Elena zinos, tuo saugesne ji bus. Bent jau tol, kol vilkolakis issiaiskins su kuo tury reikala. Jis neketino leistis remiamas i kampa, beto mazu maziausiai norejo buti viso to maskarado dalis. Dar maziaus jis trosko, kad juodu su Katherine sietu net ir menkiausi formalumai mat toji moteris aiskiai parode, jog nejaucia jam ne krislelio pagarbos, kuri siaip ar taip buvo esminis bet kokiu, kad ir dalyiniu santykiu kertinis akmuo. Nebuvo tikras, kad eks sutuoktines susidomejimas Redford'u nebuvo viso labo meginimas suduoti atsakomaji smugi jojo savimeilei, taciau neketino rizikuoti vyriska draugyste, kuri pastaruosius keleta menesiu buvo tapusi tikru tikriausiu issigelbejimu. Distrakcija, padedancia pamirsti, jog taip ''pyst'' ir praradai galimybe i amzina gyvenima, kuris nors ir ne visuomet atrode rozemis klotas, buvo pradejes jam patikti. Bros before hoes, tiesa? Gal ir negrazu tokiu epitetu apibudinti savo buvusia zmona, dukters motina, bet tikriausiai sutiksite, kad zinodamas, jog pastaroji dulkino originaluji vampyra dar budama ponoa Lockwood, Mason'as jos adresu butu pazeres dar ir kandesniu repliku. Siaip ar taip, jis jautesi laisvas. Moraliskai laisvas, nuo tikru tikriausios sudu pelkes, kuria buvo virtusi judvieju su Katherine santuoka. Kai iklimpe iki pat ausu jie kabinosi vienas i kita, tokiu budu tik dar labiau vienas kita skandindami problemose ir rupesciuose, kurie juos dusinio. Metaforiskai kalbant, vos tik prasiziodavo pasakyti, kad vienas kita myli, sudu pelkes koncistensija kaip mat plusteledavo siems i gerkles. Ew... persistengiau megindama viska detalizuoti?
-As tiesiog manau, kad pokolkas bus geriau jei tu zinosi... kiek imanoma maziau,-snypstelejes jis guztelejo peciais mat nenorejo, kad sia judvieju pokalbio dali nugirstu kitame laido gale kabejes Sebastian'as. -Elena, jei jis butu norejes mane nudeti, butu tai padares tada kai turejo visas tam palankias aplinkybes,-kai pokalbis telefonu galip buvo baigtas, jis ireme akis i telefona kuri neseniai iteike merginai. -Kaip sudetinga butu buve atikratyti girtu, beginkliu vilkolakiu? A?-klausiamai kilstelejes antakius jis trumpam nutilo. -Beto nemanau, kad reikalu turime su pavojingu ''snaiperiu'',-Mason'as prunkstelejo. -Klausyk, bicas nesugebejo nusauti neigalaus, miegancio medziotojo, kuris tikriausiai pries guldamas i lova issiema ne tik protezinius dantis, bet ir klausos aparata,-sprendziant is to, kad i greitosios pagalbos automobili suzeistasis buvo nesamas vilkintis tamsiai zalios spalvos naktinius, Mason'as buvo padares prielaida, kad susisaudymas ivyko visiems sumigus. -Tas baltapukis yra vaikstantis lavonas. Jis tapo visu tu medziotoju taikiniu. Jei yra bent teoriskai protingas, dabar jis jau yra pakeliui i Meksikos pasieni, kur jo laukia Pablo su padirbtu pasu,-nuosirdi sypsena smestelejo jo veide kai judvieju zvilgsniai susidure dar karta. -As tiesiog noriu issiaiskinti kodel ta informacija apie vampyru paviesinima tokia svarbi... ir ka butent as pasakiau tam medziotojui,-siek tiek susimastes jis surauke antakius. -Kad ir koki birzgala ten isgeriau, tai buvo taktinis to senio ejimas, Elena. Jis norejo mane iskvosti ir zinojo, kad nepavyks to padaryti kol as busiu blaivas,-rimtas jo monologas buvo baigtas, taciau trumpam isigaliojusi tyla priverte ji ir vel savo mintis sugrazinti ties istabaus grozio pasnekove. -Mano automobilsi bent kuriam laikui sudarys ispudi, kad neesi viena,-suemes jos ranka jis negalejo nepastebeti is po palaidinukes kysancio jos rando. -Ei...-tyliai tarstelejes, jis prisitrauke siek tiek arciau. Moters reakcija i buvusios sutuoktines varda priverte ji sypteleti. -Jei tave tai paguos, isivaizduok laisvo oro direktore, krauju mintancia vampyre Pierce, persekiojama paparacu, privalancia elgtis pavyzdingai,-klastinga sypsena perskrode abieju pasnekovu veidus. -Butent. Ji pati ikiso galva i jai pakista kilpa, bet tai nebe mano problema,-lengvabudiskai guztelejes peciais jis pagaliau patrauke i vonios kambari pries tai sukteledamas ''Aciu!'' kavos padaryti pasisiuliusiai tamsiaplaukei.
Jos reakcija i nuoga jo kuna priverte ji placiai nusisypsoti. Galbut todel, kad vilkolakiai praktiskai po kiekvieno virsmo likdavo tysoti visiskai plikuteliai, pastarieji ismokdavo savojo kuno nesigedyti ar bent jau taip nesureiksminti jo nuogumo. -Atleisk...-suraukes antakius jis trumpam nustero kai suaugusi moteris nere lauk pro duris. -Nemanau, kad tai gera mintis,-sausindamasis jis gan atsainiai sureagavo i it zirniai i siena Elenos isberta monologa apie ketinimus susigrazinti Caroline. Tos moters jis niekada nepazinojo, taciau buvo informuotas apie jos sasajas su Niklaus Mikealson'u ir to uzteko, kad jis susidarytu ne pacia palankiausia isankstine nuomone apie sviesiaplauke, kuri buvo tokia svarbi vis dar ponia Winchester tituluojamai El. -Patikek, buciau viska atidaves, kad susigrazinciau Jules, bet... kartais tiesiog...-lig siol ne pats nezinojo, kad vis dar nera pasirenges su kuo nors kalbeti apie drauges netekti. Jo kaktoje isimete keletas rauksliu. Pajuto krutine uzliejanti nemalonu, slogu moralini skausma. -Hey, jei tu jos nekabinsi, as padesiu jai atskleisti vidine lesbiete,-jo atmintyje smestelejo valiukiska geriausios drauges sypsena. Gyvendamas su ne tradicines orientacijos moterimi Masonas savo pamoka ismoko. Dabar, zinoma, prisimines kaip jam atsijungus (nuo alkoholio) jo namo parsivesta paukstyte issliukino is miegamojo, kad vakareli 'pratestu' Jules kambaryje, jis sypsojosi, taciau ta kart... na, nebuvo malonu. Ypac todel, kad po to karto drauge nuolatos tai primindavo, erzindama bei traukdama ji per danti. Jules buvo tikru tikriausias pavyzdys, jog gyvenima reikia svesti. Nesureiksminant trumpalaikiu problemu, nezaidziant zaidimu, neapsimetinejant... Jo atmintyje smestelejo fragmentas is praeities (https://www.youtube.com/watch?v=KxUaQ5SEk6k) (Sorry uz kokybe, neissisukit kaklo :D ) Giliau ikvepes jis liudnai syptelejo, taciau prisiverte sugrazinti save i dabarti. -Bonnie apie tai zino?-Elena neatsake kas priverte ji placiau nusisypsoti. Apsivijes ranksluosti sau aplink juosmeni jis neigiamai papurte galva. -Negalesi jos vengti amzinai...-pagaliau teikesis pasirodyti tarpduryje jis uzdave klausima apie dingusias savo trumpikes, taciau akivaizdu, kad nesitikejo, jog Gilbert i klausima atsakys klausimu. -Na...-suraukes antakius jis girtai syptelejo. -Panasu, kad taip,-delnu perbraukes per keliu dienu senumo barzdele, vilkolakis peciu pasireme i duru stakta. -Tu man patinki,-islaikydamas kampine sypsena jis nepabugo pazvelgti jai i akis. Jo balsas buvo duslokas. -As to neplanavau... turiu omeny, kad cia atvaziuodamas nesitikejau, kad...-placiai nusisypsojes jis garsiai ispute plauciuose uzlaikyta ora. -Mes susimovem, tiesa?-omenyje turedamas judvieju draugyste, kuri atvirai kalbant, niekada nebuvo nuosirdi, mat jau nuo pirmosios judvieju pazinties dienos jis su ja flirtavo, jis siek tiek prikando apatine savo lupa. -Atleisk, nenorejau visko sukomplikuoti,-staiga suvokes, kad tai kas galimai ivyko(o visi zenklai bylojo, kad tikrai ivyko)gali galutinai sugriauti judvieju santykius, jis susirauke. -As...-pries tai nudelbtas, rimtas jo zvilgsnis pakilo ties jos veidu, kuris... sypsojosi. -Tu pati to... norejai?!-netiketai suprates, kad mergina ne kiek nesigaili su juo permiegojusi, veikiau saiposi is jo paties sutrikimo, jis ''pasibaisejes'' is nuostabos pravere lupas. -Tu...-zaismingai vyptelejes jis zenge jos link. Atstumui tarp dvieju mirtingu individu sumazejus iki minimumo. Is pradziu vilkolakis isisteibelejo i jos akis, veliau zvilgsnis nuslydo ties moters lupomis, kurios nenusakomai viliojo. -Vis dar galime buti... draugai.... tiesa?-apeliuodamas i blogiuko autoportreta, kuri bande Elenai nupiesti viso vakaro metu, jis zinoma ja erzino. Niekada nebutu tikejesis neisipareigojancio sekso. Tik ne su tokia kaip ji. Tamsiaplauke grazuole buvo is tu, kurios tokius kaip jis - nemonogamiskus pislius - suvysto. Ji buvo protinga, smaiskti, grazi ir... kaip paaiskes veliau, nepakartojama lovoje. Kitaip tariant - tobula moteris. Dialogas buvo viso labo zaidimas. Beprasmis burnos ausinimas. Abu tebebuvo ikause, o jei bandytume issifruoti kuno kalba... tebebuvo nusiteike gasliai. -As ketinu tave pabuciuoti,-susnybzdejes jis syptelejo. Ji neatsake. Nepriestaravo. Pajutes jos rankas sau ant klubu, jis palinko arciau ir galop sujunge ju lupas. Kraujas ir vel plustelejo zemiau bambos, taciau cia pat emes skambeti jo mobilusis viska sugadino. Atsitraukes jis stipriai suciaupe lupas, taciau neatrode piktas. -Seb'as jau tikriausiai cia...-konstatavo fakta, kuri butu mielai ignoraves jei ne lauke pasigirdes ''pypt - pyyyyypt''. -As ji uzmusiu,-placiai syptelejes Lockwood'as nenoromis atsitrauke. -Issimiegok... atvaziuosiu ryte... Na zinai, pasiimti savo automobilio,-dviprasmiskai vyptelejes jis vos regimai apsilaize lupas. -Skambink man jei kas nor... na zinai,-peremes jos rankose buvusi savo mobiluji jis akimirka delse, taciau susisiekimo priemone ir vel eme apie save priminti. -Ateinu! Jesus...-padejes rageli jis paskubomis uzsimove dzinsus bei nusileides apacion pasiciupo virtuveje gulejusia... slapia savo maike. Teko improvizuoti, t.y. tiesiog uzsivilkti striuke. Odine striuke. Ant nuogo kuno. Jausmas buvo ne koks, bet eh... ka darysi.
-Rimtai!?-vos tik isejes laukan jis isvydo ne kam kitam, bet Katherine priklausanti automobili. -Dar pasakyk, kad ir ji cia...-lipdamas tais keliais laipteliais zemyn jis susvyravo. -Viskas gerai...-burbtelejo kilsteledamas rankas sau virs galvos. -Kas?-sudribes i keleivio sedyne priekyje jis su priekaistu dirstelejo i drauga, kuris pries pajudedamas is vietos nusprende apsikeisti reiksmingais, o gal ir kiek pasaipiais zvilgsniais. -Kas?!-jis nezinojo, kad Redford'as yra lankesis sioje kaiminysteje ar kad zino, jog cia gyvena tamsiaplaukes garbanes antrininke. -Klausyk, tiesiog vaziuok, gerai?-sumurmejes jis atlose galva ir siek tiek pravere langa savo puseje. Neiprastai stiprus alkoholis pamazu dirgino stemple, taciau jis buvo ryztingai nusiteikes skrandzio turini pasilaikyti sau. Kvepavo giliai ir neatrode pernelyg kalbus, taciau jiems dar nespejus isvaziuoti i autostrada staiga atsikrenkste. -Sustabdyk masina...-leta draugo reakcija ir ta klausiama israiska priverte ji pakelti tona. -Seb'ai, sustabdyk susikta masina nebent nori, kad i ja privemciau!-praveres dureles jis suziaukciojo. Vos automobiliui sustojus, jis strimgalviais move laukan. Pasigirdo garsas, kurio nesumaisysi su niekuo. -Buk geras, nieko neskayk,-grizes vidun jis atrode leisgyvis, taciau kur kas ramesnis. Jiems ir vel pajudejus dvaro link, Lockwood'as spejo prisnusti, taciau nubudo dar pries jiems isukant i didziuli, akmenimis grista kiema. Apsilaizes sukepusias lupas jis kazka tyliai sumurmejo. -Namai namuciai, ka?...-issitraukes is galines dzinsu kisenes pinigine, perziurejo kreditinems kortelems skirtus plyselius. -Fuuuuck,-tyliai susikeikes jis letargiskai, laisvos rankos delnu perbrauke sau per isbalusi veida. Kodel? Dar nuo koledzo laiku jis turejo iproti pinigineje visuomet nesiotis prezervatyva. Niekada negali zinoti. Beda tame, kad jis vis dar buvo pinigineje. Ir jis neprisimine absoliuciai jokiu galimai ivkusios sueities detaliu. -Man reikia paskambinti...-islipes is masinos jis issitrauke mobiluji, taciau tik tam, kad isitikintu, jog prietaisas ''nebegyvas''. -Turi iPhone pakroveja?-zvilgtelejes per peti jis eme eiti paradiniu duru link. Zinojo Sebastian'a esanti Android operacines sistemos salininka, bet juk pabandyti buvo verta.

by **Silvanus Ambrose** Št. 03 18, 2017 12:44 pm

„Kuomet gyvenimas tau pameta citrinas...“, – kiekvienas žino kokiais žodžiais pasibaigia šis pasisakymas, tačiau ar bent vienas sugeba tinkamai tai panaudoti? Ir tuo atveju, jeigu panaudoja, viskas atrodo būtent taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ar tame slypi kur kas daugiau, nei yra matoma plika akimi? Kalbant apie Silas Ambrose, nieko nėra per daug akivaizdaus, ir nieko tame ką jis daro ar kursto, nėra švento. Net tuomet, kai vyras kalba su savo seserimi, bei parodo save kaip „suskydusį, visų skriaudžiamą šūduką“, ar su broliu, kuomet bando pasirodyti kaip „tikslo ir pagrindo neturintis avigalvis, kuris kiekviename savo žengiamame tip-top‘ę, susimauna“, tiesa visgi slypi kažkur už ribos, kurios nemato niekas. Kas jei visas tas „primadonos pasirodymas“ tebuvo tobulai pateiktas teatrališkas pasirodymas, kuris atvedė vyrą būtent ten, kur jis yra dabar? Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia derėtu paminėti tai, kas gi nutiko pradžioje, kas davė įtaką kardinaliems pasikeitimams, kurie galiausiai atskleidė tikrą šio nemirtingo raganiaus, dalinai priklausomo nuo žmogiško kraujo, veidą. Bet ar jis nekaltas?
Silas istoriškai visuomet buvo žinomas kaip savo šeimos narius išdavęs „parazitas“, troškęs jam neskirtos moters meilės, bei dėl to padaręs tai, kas šiuo metu vadinama „nemirtingaisiais“. Istoriškai skelbiama, kad jo ketinimai ir visą tai kas nutiko vėliau, niekada nebuvo per daug skaidrūs. Tiesa, meilė buvo begalinė, tačiau ar ji buvo abipusė? Silas išdavė kiekvieną asmenį, kuris jam buvo daugiau ar mažiau svarbus. Visą ko finalas nebuvo toks, kokio buvo tikėtasi. Tačiau ar dabar yra verta laukti atleidimo? Stengtis dėl to, kad galiausiai būti pripažintam? Vargu ar tai įmanoma, ar netgi norima. Susidūrimas su didžiausiu praeities šešėliu, bei tuo asmeniu, kuris nesunkiai būtu galėjęs nutraukti Ambrose gyvybę, nebuvo toks ir tragiškas, koks atrodė iš pirmo žvilgsnio, kad bus. Qetsiyah Bennett tikrai turi vieną kitą neprisuktą varžtą, tačiau reikia pripažinti, kad moteris yra pakankamai pagiežinga, jei daugiau nei du tūkstančius metų skyrė tam, kad ją nuskriaudę, ar greičiau išdavę asmenys kentėtu. Tiesa, ji buvo ir pati ne ką mažiau paveikta gamtos dėsnių, kurie pasistengė priminti apie praeities išdavystę, formuodami tuos pačius veidus, kurie it vaizdiniai iš košmarų, šią persekiojo per amžių amžius. Jiems buvo skirta būti kartu, ir nors iš pradžių viskas atrodė tobula ir gražu, pabaiga visuomet buvo vienoda. Jie mirdavo, būdami pakankamai jauni, niekada taip ir nepratęsdami savos giminės paveldo.
Tam privalėjo ateiti pabaiga. Ir tam kad pasiekti pabaigą, visą ko pradžia turėjo nustoti egzistavusi. Atsakingi jie buvo trise.
Ambrose akistata su Bennett pavarde prisidengusia moterimi, buvo intensyvi. Ji buvo prisiekusi savo pačios gyvybe, niekada neatskleisti tiesos, kas nutiko su Amara. O Silas, pasižadėjęs kad nesustos jokia kaina, kol sugebės surasti moterį, kuris ištisus du tūkstančius metų buvo nei gyva, nei mirusi. Netrūko nei smurto, kuris buvo apibrėžiamas ne vien egocentriškumo matavimu, bet ir fiziniu puolimu. Abu, tiek Silas, tiek Qetsiyah puikiai suvokė tai, kad iš šios „užvirtos košės“ sugebės išeiti tik vienas. Tačiau kuris? Veiksmas, pradėtas apleistame miško name, greitai persikėlė į kitokias, magijos dėka sukurtas dimensijas, kuriuose kiekvieną kartą jiems imant priešintis, užvirdavo pragaras žemėję. Visa laimė tame, kad niekas iš pašalinių nenukentėjo. Jie keliavo, gauė vienas kitą šokdami per laiko ir gamtos sukurtas kilpas. Kol galiausiai viskam atėjo pabaiga. Tiksliau, pabaiga pirmai daliai. Ne, Silas nepavyko išspausti iš oponentės tiesos apie Amarą. Tačiau, būdamas beveik miręs (galutinai, nes šiaip ar taip, nėra gyvas), vyras sutelkė visas savo turimas galias tam, kad užblokuoti josios, paliekant tamsiaplaukę laiko kilpos kaline. Kartą taip pasielgęs su savo seserimi, kuri buvo kur kas labiau stipri nei jis, ar Bennett, buvo tikras kad artimiausius kelis šimtmečius (mažiausiai) pastaroji nesugebės sugrįžti atgal. Turėdama gyventi tą pačią dieną, dar ir dar kartą. Ir vienintelis josios išsigelbėjimas iš dusinančios rutinos būtu sunaikinti save pačiai. Tikriausiai nieko keistą tame nebuvo, kad Ambrose „sukūrė“ priešininkei tą realybę, kuri jai buvo skaudžiausia iki pat šiol. Jis grąžino ją į tą dieną, kuri atnešė jai daugiausia vidinio skausmo, suvokiant ,kad ji te buvo menką puzlės detalė tame žaidime, kuriame taisykles kūrė netgi ne Silas. Deja, visą tai tebuvo pabaigos pradžia.
Surasti Amarą buvo kur kas sudėtingiau, nei tai galima buvo įsivaizduoti. Bendrai, paieškos apėmė apie pusę metų intensyvaus darbo, kuriuo metu Ambrose gavo ne vieną galimybę susidraugauti su savo „dvasiniu pasauliu“, bandant savo kūno galimybes pavesti iki kritinio taško (turiu paminėti tai, kad netrūkus po to, kai Sebastian‘as tapo žmogumi, jo kūnas savaime išsilaisvino nuo „pririšimo“ nuo brolio, kas galėjo be jokios abejonės sukelti didelius nemalonumus, turint omeny kad Silas neketino gyventi amžiną gyvenimą), atsitraukė nuo savo kraujo šeimos, visiškai ir negrįžtamai pasėdamas specialius burtus, kuriu tikslas buvo desperatiškai nemalonus. Jis pasistengė tapti nematomu, todėl net jei būtu vos per colį nuo savo kraujo linijos, liktu jiems svetimas, tipinis ir nieko nereiškiantis asmuo. O ne, jis nepašalino jų prisiminimus apie save, tiesiog, tapo nebe egzistuojančių jiems šiame gyvenime. Tai nebuvo kažkoks suktas veiksmas, jis tiesiog nenorėjo kad atėjus sunkiam laikotarpiui jo giminaičiai galėtu tapti kliūtimi. Priverstu pakeisti nuomonę, o jei nepadėtu žodinis spaudimas, naudotu fizinį ir galu gale pasiektu savo. Kol Sebastian‘as yra mirtingas (o Silas žiniomis, jis toks ir liks iki kol pasieks senatvę, bei mirs), o Elissa yra prisikėlusi naujam, mirtingam gyvenimui, juos galima palikti plaukimui sava vaga. Už tad likę, turi pagaliau nustoti gyventi amžinai. Ieškant Amaros, Silas praktikavo labai įvairiaspalvius burtus, veikė daugumai už nujgaros ir netgi vienu metu priartėjo prie Mikaelson‘ų šeimos. Negi svarstėt, kad norėdamas atsikratyti nemirtingumo, jis būtu palikęs viską šios šeimos valiai? Ne. Būdamas vienu iš seniausių padarų, kurie dar vaikšto šia žeme, jis susirado Rebekah. Palenkti šią šviesiaplaukę į savo pusę nebuvo sunku, atmetant tą faktą kad pasirodo ji labai lengvai mistiškai užkalbama. Taip, savo brolius paguldyti į karstus moteris sugalvojo ne pati. Bet tai buvo labiau humaniška, nei kad išskersti juos, išmėtant gabalus į visas pasaulio puses. Tiesa, Rebekah rankose atsidūrę „naudotini“ durklai taip pat nebuvo paprasti. Jie buvo užkalbėti, ikšmirkyti tam tikruose skysčiuose ir netgi perlydyti. Jų veikimas nebuvo žinomas daugumai. Bet esmė tame, kad ištraukti durklus iš pažeistų kūnų, nebe reikš kad jie atgis. Ir jei kartais kam nors tai taps svarbu, jiems teks surasti 9 originalių vilkolakių ištakų „nuodus“, stiprią raganą kuri sutiktu išleisti gyvą genocidą atgal į šį pasaulį, ir taip, gyvo antrininko kraują. Silas žiniomis, viską galima gautgi išskyrus 9 specifinių vilkolakių seiles. Juk iš ištakų, liko vos 8 kraujo linijos. Rebekah taip pat neliko nepaliesta, mat šiai buvo suteikta galimybė rinktis: bet kokia kaina gauti „vaistą nuo nemirtingumo“ ir nugyventi jai likusį laiką būnant mirtingai, arba netrūkus atgulti į „pabaigą“, kartu su savo broliais, kas beveik neišvengiama. Ir štai, po šio klastingo ir visiškai nenuspėjamo žingsnio, Silas pagaliau surado trūkstamą siūlo galą, kuris atvedė jį ten, kur buvo Amarą. Senas, tikriausiai kelis šimtmečius skaičiuojantis pastatas, šiek tiek primenantis kažkada būtą pilį. Paradoksalu, kad vos prieš dešimtmetį ar daugiau, šis pastatas priklausė Deacon‘ui, kadaise krėtusiam siaubą daugumai. Tikriausiai dabar vyras atrodytu kaip nieko pikto padaryti negalintis drugelis. Jei jis viso labo tėra žmogus? Konkrečiau, buvo tokiu. Bet ar buvo? Vidinio apgriuvusios, apleistos pilies kieme stovėjo samanomis apaugusi skulptūra. Šiek tiek priminė tą, kuri buvo sulipdyta Šventosios Marijos garbei. Bent jau toks įspūdis susidarė pirmiausia. Tačiau net tuomet, kai Silas galvojo kad dar kartą buvo suklaidintas netinkamai interpretuotomis užuominomis, šis darbinis traukė jo dėmesį. Objektas atrodė šaltas ir besielis, tačiau tuo pačiu metu beprotiškai artimas. Toks, tarytum prie šio prisilietus, viskas taptu aišku kaip diena. Jo šiek tiek, nuo jaučiamos įtampos, virpanti ranka susidūrė su šaltu daiktu, turinčiu moters kūno linijas. Kelios menkos vizijos, it koks griaustinis iš dangaus trenkė į varloko smegeninę, primindamos apie tai, kokia buvo JI. Viskas tapo aišku, žinoma, kas galėtu būti blogiau už tai, nei būti visada netoli nuo tau rūpimo asmens, ir niekada nesuprasti kad jis čia pat? Už tai kvanktelėjusi burtininkė gali save paglostyti per galvą. «BRAVO!» Atgaivinti Amarą buvo lengviau, nei rasti. Su tokiais burtais Ambrose buvo susidūręs dar tuomet, kai snarglius valydavosi į gana pigios medžiagos rankovę. Tam kad prikelti, o tiksliau pažadinti moterį iš buvimo „komoje“, buvimo akmens luitu, tereikėjo aukos. Žinoma, o kaip gi be to? Štai čia, buvo labai svarbu tai, kad už nugaros nestovėjo Elissa, įkyriai aiškindama tai, kad viena gyvybė neverta didžiulės aukos, kurią ketino atlikti jos brolis. Ir nebuvo Redford‘o, kuris net nesiruošdamas diskutuoti, būtu nusukęs jam sprandą ar padūręs tuo durklu, kurį gavo iš savo draugelio, „Supernatural“ gerbėjo. 1 mirtingasis, 1 vilkolakis, 1 vikanas ir 1 vampyras. Kiekvienas šių individų turėjo mirti vardan to, kad Amara būtu išlaisvinta. Tikriausiai nieko nenustebins tai, kad Ambrose pasiekė savo užmojus, praliedamas kiekvieno iš minėtų padarų kraują. Atliko ritualą taip kruopščiai, kad jei tai būtu matęs Horatius, tikriausiai priverstu apversti savo girtą liežuvį, pasakant kad „šis mažas šūdukas, nėra toks ir beviltiškas“. Arba vidinis vaikas tiesiog norėtu tai išgirsti iš asmens, į kurį lygiavosi. Taip, į savo tėvą. Nors brolis ir buvo tobulas pavyzdys to, koks turėtu būti vyras. Bet tėvo gebėjimų, neperspjovė ne vienas, todėl nieko nuostabaus kad ant burtų pasinešęs vaikis, troško gebėti daryti tai, ką darė jo tėvas. Tik suaugusiame kūne, Silas šio vyro neapkentė visa savo siela, jei tik tokia turėjo. O jei ne, tuomet visu savo nemirtingu kūnu, keliaujančiu per laiką ilgai.

– Amara. Έπρεπε να το κάνετε αυτό πριν, αλλά Qetsiyah προσπάθησε να κάνει τα πάντα για να μην βλέπετε. (Amara. Aš turėjau tai padaryti ankščiau, bet Qetsiyah pasistengė padaryti viską, kad nerasčiau tavęs). – Tarp ilgo ir jausmingo pasisveikinimo, po ilgo nesimatymo laikotarpio, po sunkių išbandymų ir viso kito, kas tapo nebe aktualu, Silas laikė tamsiaplaukę antrininkę prispaudęs prie savo kūno. Jautė jos salsvą plaukų dvelksmą, jos švelnią odą, glundančią prie jo ir tą begalinį skausmą, dėl tos amžinybės, kurią moteriai teko praleisti būnant įkalintai į negyvą objektą. Ji jautė viską, ji matė viską, bet negalėjo tam pasipriešinti. Ir to suvokimas, atrodo tapo visiškai nepakeliamas.
– (Amara 2 Silas:) Δεν μπορώ πλέον να ζήσουν τη μέρα, Σίλας. Θα πρέπει να το τελειώσω ... θέλω την ειρήνη. Καταλαβαίνω τα πάντα ...
(Aš daugiau nebe galiu gyventi ne dienos, Silas. Tu turi tai baigti... Aš noriu ramybės. Aš viską suprantu). – Ji prabilo, beveik tuo pačiu metu, kuometg Ambrose pritraukė tamsiaplaukę dar arčiau savęs. Jo ranka buvo tolygi jos krūtinei, o rankoje pirštai stipriai griaužė durklą. Jo ašmenys, tarytum ne per kūno audinius, o per sviestą prasiskverbė į jos vidų. Galbūt daugumai toks poelgis atrodo iracionalus ir skubotas. Bet tik ne toms sieloms, kurios niekada netroško amžino gyvenimo, kuriame būtu tik skausmas ir kančios. Su kiekviena akimirka Amaros kūnas darėsi vis sunkesnis, vis labiau glembantis, kol galiausiai visiškai tuščias. Daug kas galėtu paklausti, kam tuomet buvo visos tos aukos, tas giminės išdavimas ir visos kitos piktadarystės? Atsakymas paprastas, Silas nuo pat pradžių neketino prikelti Amarą tam, kad ji gyventu kartu su juo iki kol planeta nusprogs. Jis troško ją išlaisvinti, pagaliau paleisti į pomirtinį gyvenimą, tokiu būdu baigiant jos kančias. Tai buvo dar vienos praeities klaidos taisymas tam, kad ateitis būtu šviesesnė. Ir jis dievino, beprotiškai dievino Amarą, kaip angelą kuris nusileido tam, kad bent trumpam paliesti jo sielą savo gerumu. Tiesiog gyvenimas yra per daug žiaurus, ir kartais būtina priimti labai baisius sprendimus vardan kitų labo. Ir dabar, kad ir kaip tai atrodytu brutalu ir nebūtina, šis sprendimas buvo teisingas. Ir ji nusipelnė ramybės. Likęs visiškai vienas, šiame beprasmiškame gyvenime, Ambrose pasirūpino tuo, kad Amara būtu garbinai „priduota žemei“, taip, kaip tai buvo daroma anais laikais, su kilmingais žmonėmis. Taip, ji buvo nusipelniusi tos pagarbos, kokią šiai galėjo suteikti asmuo, kuris liko kaltas dėl šios nepakeliamos, 2000 metų trūkusios kančios. Tiesą pasakius, jautė šiokį tokį pavydą tam, kad jo kadaise iki smulkiausios ląstelės mylėta moteris pagaliau yra laisva, pagaliau ten, kur ji jausis rami. Blogiausia buvo tai, kad nemirtingasis vis dar buvo čia, ir kad ir kaip būtu bandęs save numarinti, įvairiausiais būdais, niekas neveikė. Ištremti save kažkur, taip pat neatrodė tinkamu pasirinkimu, galu gale, buvo tikras tuo, kad yra pasiruošęs savo pabaigai, juk liko tik jis vienas. Teisingumas beveik buvo užuodžiamas, ir jis dar stengėsi šiaip ne taip kapanotis. Apžėlo, šiek tiek apšepo, nematydamas prasmės rūpintis savo kūnu. Tačiau nieko konkrečiai žalojančio negebėjo padaryti. Už ką savaime suprantama turėtu būti dėkingas, savo vyresniam broliui. Paradoksalu, ne? Kadaise suteikęs jam nemirtingumą, dabar buvo priverstas kęsti tą patį, išeities neturėjimą todėl, kad Sebastian‘as nusprendė pasipraktikuoti su savo natūraliomis galiomis, ir pašaliniams sukurti netikrą Elenos atvaizdą. O kadangi Ambrose šiai merginai nebuvo nei artimas, nei pažįstamas, tai vargu ar joje matė Amaros atspindį, garantuojanti jam vaistą, kuris galiausiai atims nemirtingumą, suteikdamas galimybę mirti. Po šitiek laiko galima tikėtis ramybės, net tokiai tamsiai sielai?

Tikriausiai pats likimas, ar žvaigždės ar tai, kur yra parašyta kiekvieno lemtis, suvedė Silas su Elena. Ta mergaite, kuri taip pat buvo mėtoma gyvenimo, kuriame prarado viską, ką spėjo įgyti. Nepažino jos kaip savo kadaise mylėtos moters antrininkės, tačiau netrūko ilgai tam, kad išsiaiškintu esą ji yra vaistas nuo nemirtingumo. Ta mergaičiukė buvo raktas į mirties vartus, kuriuos norėjo pasiekti Ambrose. Jie kalbėjo, net jei pati pradžia atrodė visiškai kvaila ir beprasmiška. Jie kalbėjo apie sandorį, kuris galėtu atnešti abipusės naudos, suteikti kiekvienam tai, kol jie trokšta labiausiai. Elena troško susigrąžinti prarastą draugę, Silas tuo tarpu mirtingumą. Sutarti nebuvo sunku, mat abu kažkokia keista prasme, visgi suprato vienas kito „skaudulius“, ir išvengdami bereikalingo sriūbavimo, aptarė visas sąlygas, kurios yra būtinos. Silas naudotini burtai nebuvo klaidingi, tiesiog tam, kad išvengti lemties duobių, kaip visuomet buvo būtina auka. Dalykas, kuris užlopys spragas, kurias ankščiau ar vėliau galėtu atkapstyti lemtis. Jie susitiko kelis kartus, kartu bandydami surasti visus būtinus ingridientus ritualui, kuris vienokia prasme yra magiškas, kitokia baugus kaip pati mirtis. Elena rado galimybę, iš kur gauti Caroline kraujo, Silas tuo tarpu pasirūpino visomis kitomis dėlionės detalėmis. Jie pasirinko dieną ir laiką, kuomet visą tai turėjo būti įgyvendinta.
– Negaliu nepaklausti, ar esi tikra kad to nori? – Jo balsas skambėjo neužtikrintai, kuomet vyras patekęs į Winchester namų rūsį, pirmiausia žvilgsniu susidūrė su ja. Nebuvo labai susikoncentravęs į tai, kad gali nepešti naudos sau. Juk dar šios dienos pradžioje, antrininkė išreikšdama savo pasitikėjimą visiškai nepatikimu asmeniu, kuris tik atrodo taip pat, kaip jos žinomas jauniausias Salvatore, pasidalino savo krauju. Mėgintuvėlis su Winchester krauju saugiai glaudėsi Ambrose viršutinio drabužio kišenėje, pirmame šio pastato aukšte, ant pakabos.
– Elena, noriu kad tu suprastum, kad šiuos burtus atšaukti nebus galima. Ir jei mums pavyks, o aš esu visiškai tikras, kad pavyks. Tau gyventi liks vos keli metai, Caroline tuo tarpu turės mažiausiai dešimtmetį. Ar suvoki, kiek daug esi pasiruošusi atiduoti vardan kito asmens? Ir tu netapsi nemirtinga, nes nėra tos kilpos, kuri galiausiai tau padės išsikapstyti iš šios padėties. Ar tu supranti visą tai? – Neketino bandyti jos atkalbėti, tiesą pasakius asmeniškai nebuvo labai suinteresuotas jos tolimesniu likimu, bet net po visu tuo antžmogio širmu, Silas vis dar buvo sveiko proto žmogus, suvokiantis kad už kiekvieną sukčiavimą su mirtimi, būtina sumokėti didžiulę kainą. Tai tarytum savotiškas „drugio efektas“, kuomet viską galima taip stipriai sumauti, atsitiktinai sunaikinus kažkokį nežymų vabaliuką. Ir taip, tiesa yra tame, kad neįmanoma iš mirties prikelti asmens pastoviam mirtingam gyvenimui, nepaimant tų metų iš ko kito. Žinoma, galima buvo panaudoti vampyrų metus, bet tuomet asmuo neišvengiamai imtu senti, sirgti ir visaip kitaip merdėti. Gamta yra žiauri, ir jei tu nori antro šanso, yra asmenys, kurie gali tau tai suteikti, tačiau sumokėti teks pakankamai brangiai. Elena tikriausiai buvo kilniausias asmuo, kuris tik egzistavo kada nors, jei ji ryžosi net apsvarstyti tokį dalyką. Ir kas buvo jis, kad bent bandytu pakeisti šios trapios moters nuomonę?

by **James Petrov** Sk. 04 09, 2017 7:43 am

„Tu esi ypatinga mergaitė, Elena. Turėtum pagaliau suprasti tai, kad kiekvienas veiksmas ir žodis, kuriuo ėmiesi, galiausiai atves tave prie tos vietos, kuomet suprasi, kad visos padarytos klaidos ir teisingi sprendimai, buvo verti to, ką jauti ir ką ketini su tuo daryti toliau. Turi pažadėti man, kad rytdiena bus svarbiausia, kad ir kas nutiktu.“, - Tamsiaplaukis vyras buvo prie vairo, kuomet trumpam pasisukdamas į greta buvusią tamsiaplaukę, jis kone paskleidė tą šilumą, kuri buvo tokia tikra, tokia svarbi, kad tai buvo kone galima paliesti. Elenos tėvai, ne tie kurie suteikė šiai gyvybę, o tie kurie iš jos padarė asmenį, buvo geriausias meilės ir abipusio supratimo pavyzdys, koks tik galėtu egzistuoti. Jie pykosi aršiai, te parodydami kaip stipriai rūpi vienas kitam. Niekada neužmigdavo nusukę vienas kitam nugaros, visada įvardindavo net menkiausią indelį į šeimą ir vertybes, kurios buvo svarbesnės už bet kokias negandas. Jie padėjo susiformuoti Elenos Gilbert asmenybei, neleisdami jai tapti tik pilka dėme pasaulio žemėlapyje. Sunku pasakyti, ar jie žinojo apie tai, koks nelaimių ir pražūties sūkurys paglemžia juos visus. Gal skirtingu metu, tačiau neišvengiamai visus. Tačiau jie išmokė savo įdukrą kad visas kas svarbu, yra ši diena, rytdiena ir stiprybė, kuri neleis nuleisti rankas net tuomet, kai atrodys kad net didžiausi žygdarbiai gali būti beprasmiški. Ir ji buvo jų auklėjimo atspindys, nepriklausomai nuo to, kad teko eiti toli gražu ne per rožių žiedlapiais žertą kelią. Žodžiai, kuriuos ištarė Gilbert šeimos galva, buvo paskutiniai, kuriuos išgirdo tuo metu dar vos septynioliktą metų turinti tamsiaplaukė antrininkė. Tuomet sekė tamsa, skardus smūgis į kažką nepalaužiamo, tarytum tvirčiausio plieno stulpą. Tik po laiko antrininkė suvokė, kad už auto-katastrofą buvo atsakingas vampyras, nemirtingųjų rūšies atstovas. Tos rūšies, kuri galiausiai taps neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Ir kas gi būtu nutikę jei šis incidentas nebūtu nutikęs? Kas jei senutis sedanas, kurį vairavo Grayson Gilbert, nebūtu susidūręs su mistiniu dalyku, ir galiausiai nenugarmėtu nuo tilto į stingdančiai šaltą vandenį? Elena nepamena iki pat šios dienos to, kaip viskas nutiko iš tikro. Tačiau žino vieną, jos gyvybė buvo pasmerkta užgęsti. Tą naktį antrininkei buvo iš-pranašauta mirti. Už savo gyvenimą ji yra dėkinga asmeniui, kuris visuomet buvo šalia, tam, kuris galiausiai ir supažindino ją su tuo, koks šis pasaulis yra iš tiesų. Stefan Salvatorė, viena svarbesnių figūrų šios moters gyvenime, kadaise „supermenas“, kuris ištraukė jos gyvybę apleidžiantį kūną iš avariją patyrusio automobilio, šalto vandens, kuris paglemžė į nebūtį Grayson ir Miranda Gilbert. Vėliau jis tapo mylimuoju, su kuriuo mergina patyrė tikrai epiškas akimirkas, manydama kad tai niekada nepasieks pabaigos. Tačiau gyvenimas yra toks, kad viskas kas gera ir malonu, galiausiai pasitraukia tam, kad tu gebėtum pasukti tuo keliu, kuris gal ir sukels tau skausmą, gal net privers patirti vieną ar kitą emocinę krizę, tačiau galiausiai parodys tau, kas yra tikra, kas iš tikro yra lemta tau. Ji amžinai liks dėkinga Stefan‘ui už tai, kad jis išgelbėjo jos gyvybę, nurodė kelią, kuriuo tamsiaplaukė drąsiai žengė į priekį. Už tai, kad kadaise išmokė mylėti ir priimti meilę, vertinant kiekvieną akimirką. Prabėgo dešimt metų (atsižvelgiant į tai, kad du metus Elena praleido nemirtingosios kūne, kuomet josios biologinis laikrodis paprasčiausiai buvo padaręs „stop“, neklausdamas ar tai yra būtina, ar bent reikalinga), nuo tos dienos, kuomet antrininkė prarado sau brangius žmones. Per tą laiką, juodos spalvos suknelę, bei emocionaliai skaudžia būsena, pasipuošti teko daugiau kartų, nei nuoširdžiai patikėti kad gyvenimas yra gražus. Kiekviena netektis darė dabar jau Winchester kur kas labiau stipria, atsparia. Vizualiai jauna moteris ėmė atrodyti beveik nepalaužiama, stipri. Nors viduje, kažkur gyliai sielos gelmėse slėpėsi vos –niolikos mergaitė, kuriai reikėjo asmens, kuris galėtu pasakyti, – „aš žinau kad tau sunku, bet aš būsiu šalia, ir neleisiu kad tau nutiktu kas nors, ko mes kartu negalėtume nugalėti“. Vidumi, Elena buvo silpna, jai buvo reikalingas geras, atsidavęs asmuo, kuris ne vien sukeltu jai iššūkius gyvenime, tačiau ir pasirūpintu tuo, kad ji būtu laiminga, o kas svarbiausia saugi. Bet, visuomet yra didžiulis BET, kuris neleidžia mums egzistuoti taip, tarytum visas pasaulis, pradedant rytiniais saulės spinduliais, bei baigiant mėnuliui iššokant juodame danguje, džiugintu. Juk, laimingas gyvenimas neišmokytu mūsų įvertinti tai, ką turime, ankščiau, nei to netektume. Būnant antrininke, savo venose turėti garsiosios Petrovos kraują, nebuvo lengva. Vien suvokti tai, kad esi bene vienas tų individų, kurie yra labiausiai „nepaaiškinami“ ir mistiniai, priveda prie išvados, kad tavo gyvenime yra kone užprogramuotas likimo, ir tu nieko su tuo negali padaryti. Taip, ji buvo antrininkė, kadaise buvo nemirtinga ir dabar yra vienintelis vaistas, kuris gali paversti net seniausią vampyrą, visiškai mirtingu. Tai didžiulė atsakomybė, asmeninio gyvenimo nebuvimas ir visiška, nesibaigianti drama. O kas, jei egzistuotu visiškai kitoks pasaulis, kuriame įvykiai būtu susiklostė kitaip? Gal tame gyvenime, kurio nėra, Elena Gilbert niekada nebūtu tapusi našlaite, niekada nebūtu priversta vilkėti laidotuvėms skirtos juodos suknelės, gal net būtu pamilusi savo sielos antrą pusę, ir baigdama mokslus, padovanotu jam tai, kas yra gražiausia? Patį tikriausią meilės įrodymą, vaiką, kuris taptu jos ir jos mylimo asmens gyvenimo prasme, akių šviesa? Kai pradedi galvoti apie tai, kad esant galimybei turėti viską, ko kadaise taip troškai, ar nesurizikuotum tai gauti. Nepriklausomai nuo to, kad už tokį dalyką derėtu sumokėti didžiulę kainą, tokią, kokia daugumai atrodytu visiškai nesuvokiama šviesaus proto. Vienaip ar kitaip, tai tik pezalai, mat Elena Winchester yra čia.
Nepriklausomai nuo to, kad trūko miego ir vos prieš kelias valandas, abu pašnekovai buvo ryškiai padauginę svaigiųjų gėrimų, išlaikyti pakankamai rimtą pokalbį pavyko. Salyginai, tačiau galima sakyti kad tai padaryti pavyko, nors ir grėsmės įvertinimas buvo gana prastas. Juk ne veltui sakoma, kad, – „girtam, jūra iki kelių“. Mason‘as buvo teisus, sakydamas kad esant dideliam norui, vakar diena buvo pats geriausias laikas tam, kad medžiotojai galėtu susidoroti su juo, tačiau dėl kažkokios priežasties jie delsė. Ir tai mažu mažiausiai atrodė įtartina. Mirtingasis vyras buvo teisus ir dėl Katherine. Vargu ar tame, kad moteris nesugebės sausa išlipti iš vandens, juk vargu ar veltui apie ją sklaido šitiek legendų. Jis buvo teisus tame, kad ji nebėra jo problema, ar bent galvos skausmas. Tačiau, nuo to padėtis niekaip nesikeitė. Katherine Pierce viešumas reiškė tai, kad beliko tik laiko klausimas, kuomet visa ta banga pasieks iš Winchester, turint omeny tai, kad antrininkės atrodo kaip du vandens lašai (juk Elena vis dar nesusidūrė su tuo, ką padarė Redford‘as, iškreipdamas aplinkinių vaizdą į gyvą ir vaikštantį vaistą nuo nemirtingumo). Paaiškinti kad esi jau ne vieną šimtmetį gyvenančios vampyrės dvynė, būtu visiškai nelogiška, o ir vargu ar kas nors priimtu tokią teoriją, mat tai, kad Elena yra mirtinga, yra daugiau nei akivaizdu. Tai baugino, neapibrėžta ir juntamai pavojinga ateitis, baugino. Ji numykė kažką atgal, tarytum būtu bandžiusi parodyti kad jos pačios tai ne kiek nejaudina. Galu gale, vizualiai visuomet taip ir atrodė. Nors Winchester ir nemėgo Katherine, vargu ar buvo tokios tamsios sielos, kad minėtai moteriai linkėtu mirties. Tiesiog, netroško susidūrimo su šia, mat buvo visiškai tikra tuo, kad geruoju tai nesibaigs, ir vienai jų bus būtina pasitraukti amžiams. Ir ką kalbėti apie tai, kad jei Katherine kada nors sužinos apie tai, kas nutiko tarp Elenos ir originaliosios buvusio sutuoktinio, tai situacijos nesušvelnins. Taip, ji viso labo numykė savo pritarimą, pasinaudodama proga, kad vilkolakis troški baigti šią kalbą, kuris nuskambėjo visiškai neįpareigojančiai.
– Aš žinau, bet ar tu kartais neprisileidi prie savęs minties, kad gyvenimas yra ir taip per daug negailestingas, kad imti ir nesistengti to pakeisti, ypatingai kai tokios galimybės yra įgyvendinamos? – Ji krenkštelėjo, tarytum būtu norėjusi trumpam sustabdyti save nuo pokalbio, kuris šiuo metu atrodė kad išlindo pačiu tinkamiausiu metu, nors reikia pripažinti, susitelkti darėsi nepaprastai sunku. Vos prieš kelias sekundes susidūrusi su nuogu Lockwood‘o kūnu, ji stovėjo prisiplojusi prie sienos nugara. Ant kaktos buvo pasirodę keli prakaito lašai, kūnas kaito iš vidaus, ir nors žodžiai, kuriuos naudojo, apėmė vieną dalyką, visos jos mintys buvo nukreiptos į tai, ką vyrai paprastai nedemonstruoja 24/7. Tobulai ištreniruotas pilvo presas, tos svaiginančios dubens kaulus apimančios linijos, įdubimai ir pusėtinai „atsibudęs“ vyrišką lytį apibrėžiantis organas. Uždavė klausimą sau pačiai, kokio velnio ji vis dar stovi čia, kalba nieko nereiškiančius žodžius, kuomet mieliau būtu patekusi į vonios patalpas ir švelniai tariant sudrumsčiusi jo prausimosi ritualą? Liežuviu perbraukė per savo lūpas, kuomet sumerkusi akis, vos akimirkai pasidarė gera (realus faktas: moteris gali patirti tam tikro stiprumo orgazmą, net naudodamasi savo pačios mintimis). Prisikando apatinę lūpą, bei visiškai nejaučiamai suspaudė svetimą stelefono aparatą, kuris tuo metu vis dar buvo jos rankoje. Nebuvo lengvai seksualiai pasotinama būtybė, mėgo eksperimentus, galinčius sukelti naujus, dar nepatirtus jutimus. Ir tai, kaip jos kūnas reagavo dabar, buvo akivaizdu, kad jei ne netinkamos aplinkybės (kurias panašu akcentavo tik du asmenys, tarp kurių nebuvo Elenos, o tiksliau draugai, ketinę kaip galima greičiau išvykti iš šios vietos, persikeliant ten, kur Winchester tikriausiai net su vamzdžiu prie smilkinio, nepasirodytu), būtu privertusi Lockwood‘ą nutilti, bent tam, kad galėtu jo burną užimti kitokia veikla, nei žodinis bendravimas. Jautė kaip tyla užtvindė aplinką, todėl pramerkusi akis, trumpam pasuko akis į durų plyšį, tikrai neišvengdama progos dirstelėti į tai, kaip vyras neskubėdamas nusišluosto nuo savęs vandens žymes. – Atrodo, kad tai yra vidinė pareiga, jausmas, kurio negaliu niekuo nuslopinti. Supranti apie ką kalbu? Tiesiog, jei net nepabandysiu, tikriausiai niekada gyvenime negalėsiu tau atleisti to, kad nepadariau visko, kas buvo mano galiuose. Juk, galu gale... Caroline sugrąžino man mirtingumą, nepriklausomai nuo to, ką teko padaryti. Privalau atsilyginti. –
Jis apleido vonios patalpas, pasirodydamas visai šalia. Dievaži, taip maloniai apsvaigo galva, kuomet jos tamsios akys pakilo aukštyn, susidurdamos su jo veidu. Tikriausiai net per daug akivaizdžiai stebėjo jo lūpas, kuomet vyras ištarė savo klausimą, dar kartą paminėdamas vienintelį asmenį, kuris Elenai tebebuvo svarbus, ir neatsiejamai priminė šiai praeities laikotarpį, kurį antrininkė taip desperatiškai stengėsi „pataisyti“. Taip, būtent pataisysi, tarytum tai būtu sudužusi senovinė vaza, kurios vertė tapo ne mažesnė, o net atvirkščiai. Jos lūpos šiek tiek prasiskleidė, tačiau atsakas nebuvo įgarsintas. Jis suprato, kad jojo „draugė“, neketino ne žodžiu užsiminti apie tai, ką ketinanti daryti toliau. Ši pokalbio dalis pasibaigė, kas it akmuo nuo krūtinės nukrito. Kalba, kuri buvo pradėta nuo dingusių apatinių, labai greitai susisuko į atvirą bandymą kalbėti apie seksualinius potyrius, kuriuos panašu kad jie vienas kitam parūpino, jau tuomet kai galvos padarė „shut down“ efektą.
– Mason‘ai... – Bandė sustabdyti mirtingą vyrą nuo kalbos, ar netgi dalinių pasiteisinimų, kuomet tamsiaplaukės veide pasirodė šypsena. Ji buvo sutrikusi, tačiau pagrinde todėl, kad niekaip nepavyko atgaminti praeitos nakties įvykių. Nors, suprasti kad naktis buvo audringa, nebuvo labai sunku. Kūno kalba, signalai, kurie sklido net labai natūraliai, kalbėjo patys už save. Ji niekaip negalėjo baigti idiotiškai šypsotis, o jis panašu kad niekaip negalėjo baigti kalbėti. Tačiau vienu metu, visgi kalba nutrūko, tuomet kai Lockwood‘as nusprendė perklausti, kodėl palyginus su juo, Elena atrodo ne vien rami, bet negi patenkinta? Tačiau ne vien emociškai, bet ir panašu kad fiziškai taip pat.
– Mes abu esame suaugę žmonės, kuriuos neriša įsipareigojimai kam nors kitam. Ir tu man nieko nežadėjai, todėl gali būti visiškai ramus. Gailiuosi tik dėl vieno. Kad tai nenutiko ankščiau. – Moters balsas skambėjo tyliai, veik šiek tiek erotizuotai, kuomet ji sutikdama su atstumo sumažinimu, žengė pakankamai drąsų žingsnį link jo, kone imdama alsuoti į šio ne iki galo nušluostytą krūtinę. Neskubėjo pakelti akių, kuomet taip pat nesistengė paslėpti šypsnio, kuris tebepuošė jos dailiai bruožais nusagstytą veidą. Prieš nuaidint teiginiui apie bučinį, kas atrodė visapusiškai neišvengiama, Winchester giliau įkvėpė, vien tam, kad nepradėti krizenti. – Ne, mes negalime likti draugais. –
Vos po menkos akimirkos, ji pratęsė savo kalbą, pabrėždama tai, kas jai tariamai atrodė būtina. Iš dalies gėdinga, tačiau visapusiškai būtina.
– Jei ši draugystė neturės savo priedų, kuriuos sekantį kartą norėsiu atsiminti. – Taip, ištarti žodžiu tai, kad nepameni ką padarei aną naktį, buvo gėdingas dalykas. Tačiau, atsižvelgiant į aplinkybes, bei nenuginčijamą trauką tarp dviejų mirtingų kūnų, negalima pasakyti kad tai buvo labai didelis minusas. Taip, šių asmenų pažintis ir visas bendravimo vystymasis buvo pradėtas nuo antro galo, tačiau ne kiekvienas asmuo yra tobulas, kaip ir ne kiekvieni santykiai yra tobuli. Ir kartais, tiesiog stipriai susisuka protas, kad negali savęs suvaldyti, bei pasiduodi intrigai, kuri bent akimirkai tau atneša nepaprastai didelį malonumą. Jis pasilenkė arčiau, kuomet Elena pasitempdama ant pirštų galiukų, drąsiai ir gal net šiek tiek godžiai sukibo į jo lūpas, savosiomis. Liežuviai susipynė labai greitai, pašalindami bet kokį švelnaus bučinio pėdsaką. Galima pasakyti, kad būtent tuo metu papilvę užpildė drugeliai, kuomet antrininkė nesusilaikydama, prilinko prie jo beveik nuogo kūno. Viena ranka ryžtingai atsidūrė ant jo klubo, palengva apriepdama vis didesnę teritoriją. Rankšluosčio paviršiumi, nukeliaudama prie pirmąjį stipresnį kraujo pliūpsnį išgyvenusį „pasididžiavimą“. Glamonėdama jį savo ranka, pirštais lietė labiausiai jautrias vietas, nesivaržydama ir ne kiek neparodydama net menkiausio pėdsako į tam tikrą gėdos jausmą. Kvėpuoti darėsi sunku, tačiau atplėšti lūpas visiškai nesinorėjo. Laisva ranka, kuri nebuvo susitelkusi į glamones, kurioms pasidavė kita, atsidūrė ant jo sprando. Jautė kad pati ima virpėti vien nuo minties apie tai, kad PAGALIAU gali tai daryti. Žinoma, nebuvo saugi. Ir gal net buvo visiškai tikra tuo, kad vyras naudodamasis savo paties triukais dings iš jos gyvenimo greičiau, nei ši sugebės susigaudyti ką jaučianti, tačiau manė kad visą tai buvo verta. Jis buvo vertas to kas vyko, ji taip pat.
Standartinė Iphone mobilaus telefono melodija erzinančiai užpildė tik bučinio ir susilietimų atgarsiais užsipildžiusią atmosferą. Ir net tuomet, kai Winchester tik trumpam suraukė antakius, nenutraukdama savosios veiklos, Mason‘as pasirinko labiau atvėsinantį variantą. Ne vien sureagavo į skambutį, tačiau ir kaip mat atsitraukė. Atgauti kvapą iš karto, būtu neįmanoma, todėl nuleidusi akis, tamsiaplaukė giliai įtraukė oro, tarytum būtu norėjusi atgaivinti savo plaučius antram gyvenimo etapui. Jo replika privertė pakelti akis. Atrodė kiek nusivylusi tuo, kad teko viską nutraukti taip staigiai, bet kitą vertus, jos veidelis vis dar buvo skaistus ir laimingas. Taip, moteris pamiršusi kasdienius rūpesčius, jautėsi laisva ir laiminga. Net nenutuokdama apie tai, kad vilkolakis dabar ruošėsi vykti į buvusius savo ir Katherine namus, o savo bute leido išsimiegoti dar kitai moteriai. Ak, jei tik mes visi turėtume antgamtinių galių, padedančių skaityti svetimas mintis, nedarytume to, ką darome remdamiesi jausmais ir emocijomis, ir tik kartais proto balsu. – Ir gerai, aš visiškai tavęs nelauksiu. – Tai buvo pašiepianti replika, kuri net nuskambėjo nepiktybiškai, o labai komiškai. Tarytum ji būtu sutikusi kad jie tebėra tik draugai, kuriems nelabai rūpi tai, kas bus toliau, ar tai kas jau spėjo nutikti. Išleisdama Lockwood‘ą, prie pat durų, tamsiaplaukė dar spėjo čiuptelėti jį už rankos, pasiimant atsisveikinimo bučinį, kuomet namuose liko visiškai viena. Raktelių vyras nepaliko, o tai reiškia kad sulaukti jo visgi atrodo buvo sunkiau, nei iš pirmo žvilgsnio.

♦♦♦

Kitą dieną Mason‘as nepasirodė, nepriklausomai nuo to kad buvo palikęs ne vien pažadą sugrįžti, bet ir pasiimti savo automobilį, kuris vis dar buvo paliktas netoli nuo Winchester namų. Nepasirodė ir sekančią dieną ir artimiausią savaitę. Jei jis būtu patyliukais pasiėmęs savo transporto priemonę, tikriausiai būtu kur kas paprasčiau susidėti visus taškus ant „i“. Ir net jei iš pat pradžių menkas nesaugumo jausmas, kurį jautė tamsiaplaukė buvo grindžiamas tuo, kad papuolė į žaidėjo žaidimą, dabar tai darėsi kur kas labiau akivaizdu, jei ne vienas bet. Automobilis, kurį Elenos žiniomis, Lockwood‘as nebūtu palikęs šiaip sau. Mažu mažiausiai, nenorėdamas pasirodyti pats, būtu paprašęs kad transporto priemonę nuvilktu vilkikas, ar jo sūnėnas. Baimė išeiti iš namų dar nebuvo dingusi, tačiau Winchester nebe turėjo galimybės eiti „kūdykio žingsneliais“, kiekvieną kartą nueidama vis šiek tiek toliau. Dabar gi buvo pats tinkamiausias laikas susitikti akis į akį su vilkolakiu, perduoti jo transporto priemonę ir gali būti, kad pasakyti jam į akis tai, kad jis yra skystaklynis, jei nesugebėjo prisiimti atsakomybę už tai kas nutiko, bei gyventi toliau taip baisiai nesusireikšminant. Juk mažai kam kiltu mintis, neva vyras būtu patekęs į bėdą, iš kurios nesugebėtu išsikapstyti savarankiškai. Winchester privertė save išeiti iš namų, negana to, ji net pasinaudodama viską galinčių „youtube“ kanalu, išmoko kaip reikia atrakinti automobilį, neturint nuo jo rakto. Pavyko ne iš pirmo karto, tačiau pavyko. Keliaudama svetimo transporto priemone, ji gana greitai prisiminė savo, kaip vairuotojos, įgūdžius. Šiek tiek ilgiau, nei už valandos ji jau buvo mieste, kuomet iki Lockwood‘o buto (puikiai žinojo kur jis randasi, mat kadaise ten bent kelioms dienoms buvo apsistojęs Tyler‘is, su kuriuo Elena palaikė ryšius beveik visą laiką – same friends). Ji dar kartą surinko Lockwood‘o telefono numerį, būdama nukreipta į balso pašto dėžutę.
– Tai ir vėl aš. Su trys šimtai penkiasdešimt aštuntu balso pranešimu. Neįtikėtina, tiesa? Amm, bet. Tu niekaip neprisiverti pakelti ragelio ar bent atsakyti į mano žinutes. Visai nesvarbu, kad skambu kaip pamišusi persekiotoja. Amm. Aš pakeliui pas tave, todėl verčiau greičiau paslėpk striptizo šokėjas. Heh. Amm. Tikiuosi tau viskas gerai. – Vien balsas skambėjo taip, tarytum Elena jaudinosi dėl to, kad niekaip negali su juo susisiekti. Kažkaip sugebėjo susitaikyti su tuo, kad seksas jos namuose, greičiausiai buvo girtų žmonių klaida, ir net visai dėl to neskaudėjo šiknos, bet, ji nepamiršo to, kad prieš tai, jie buvo artimi vienas kitam, kaip draugai. O draugai, šiaip ar taip, rūpinasi vienas kitu. Todėl. Taip, yra kaip yra. Ji galiausiai paliko transporto priemonę prie daugiabučio, kuriame gyveno Mason‘as. Išlipdama iš transporto priemonės, antrininkė palaukė, kol kas nors atidarys lauko duris, ar tai patekdamas į namą, ar tai išeidamas iš jo. Prasmukusi į vidų, Winchester nesunkiai susirado buto duris, ir net prieš tai, iš po kilimėlio ištraukė atsarginį raktą. Kištelėjo jį į spyną, galiausiai pastumdama duris į priekį. Vaizdas kurį pamatė, užgniaužė kvapą. Tamsa. Visas butas buvo paskendęs juodumoje, kurioje panašu niekas neegzistavo.
– Mason‘ai, ar tu čia? – Ištiesdama ranką, apčiuopomis moteris susirado jungiklį, kuomet užliedama buto patalpas dirbtina šviesa, ji aiktelėjo. Šiek tiek virpantis Elenos balsas užpildė patalpas, kuomet ji sustojo, nenorėdama žengti ne vieno žingsnio į priekį. Butas buvo tuščias: baldai apkloti baltos materijos užvalkalais, o visi asmeniniai daiktai kažkur išnešti. Viskas atrodė taip, tarytum Lockwood‘as būtu nusprendęs parduoti ir šį savo nekilnojamą turtą, bei išvykti niekam nieko nepranešęs. Supykino, pasidarė baisiai negera, kuomet Winchester nedelsdama ne akimirkos, apleido šiuos namus, padėdama raktą ten, kur jis buvo prieš tai. Jautėsi įskaudinta, nors iš esmės ir neturėjo dėl ko pykti. Jis tikrai nieko nebuvo šiai pažadėjęs, bet tas moteriškas naivumas manyti, kad gal tame, ko nėra, galima atkapstyti ką nors gražaus, ar pastovaus. Juk manė kad Lockwood‘as jai mažu mažiausiai patinka, ir tas jausmas jau rusena pakankamai seniai. Bet akivaizdu, tai tebuvo vienos nakties nuotykis. Ji jam buvo tik vienos nakties nuotykis, nuo kurio spruko į krūmus, kaip tai darė su visomis kitomis „Elenomis“. Automobilį paliko prie jo namų, kuomet pasigaudama taksi, liepė vykti tiesiai iki tos akimirkos, kuomet pasakys sustoti. Kelionė buvo be tikslo, tyli ir verčianti labai daug ką apgalvoti. Ir ji apgalvojo. Įvertindama visus pastarosios savaitės įvykius, ir tą vaizdą, kuris buvo pristatytas jos akims, kaip atsakymas į visus tuos, ramybės nedavusius klausimus, kuriuos buvo iškėlusi, stengdamasi galvoti kaip niekad pozityviai.

♦♦♦

Vienintelis dalykas, kuriuo pavyko prablaškyti save nuo nemalonių minčių, buvo planas išgelbėti Caroline. Gal kiek paika, gal net visapusiškai kvaila, tačiau tai buvo tas dalykas, kuriam Elena būtu pasiruošusi dėl bet kurio jai svarbaus asmens. Daug kas galėtu tai įvardinti kaip aukos sindromą, tačiau, kitą vertus, ar kiekvienas galėtu nesavanaudiškai rizikuoti viskuo, kas yra brangu, tam kad kažkas kitas galėtu gyventi? Caroline mamos sveikata kasdien darėsi sunkesnė, o tai reiškia kad laikas spaudė kaip niekad. Su Bonnie susisiekti taip ir nedrįso, paprasčiausiai todėl, kad mergina nebūtu leidusi padaryti tai, ką ketino Elena. Greičiausiai todėl, kad tai buvo be galo rizikingas žingsnis, kuris net neaišku kokia linkme būtu pasireiškęs aplamai. Buvo tikra, kad už kitos gyvybės grąžinimą teks sumokėti didelius įkainius, tačiau tai nereiškė visiškai nieko. O juk, jei gyvenimas būtu susiklostęs visiškai kitaip, ji nebūtu padariusi to, ką ketino artimiausiu metu. Jei jos ir Mason‘o kelias būtu susikirtęs ankščiau, prieš imant daryti vieną klaidą po kitos, ji būtu laiminga, ir tam kad būtu laimingas jis, nebūtu kišusi savęs į pavojus, kurie šiuo metu atrodė neišvengiami. Iš dalies, buvo gerai, kad vilkolakis šiuo metu buvo gala žino kur, bala žino su kuo, nes jis turėjo pakankamai valios, kad galėtu palaužti jos, neleidžiant padaryti klaidos, kuri paskui taps net per daug akivaizdi. Bet, žmonės yra žmonės, ir jie linkę daryti visokiausio plauko kvailystes. Surasti asmenį, kuris būtu pakankamai stiprus, kad galėtu apsiimti tamsiomis galiomis, galinčiomis suteikti mirusiam gyvenimą, buvo sunku. Joks, sveiko proto varlokas neketino apsiimti panašia našta, rizikuodamas savo paties gyvenimu. Todėl, Winchester susirado tą, kuris nebuvo visiškai sveiko proto (tai nėra įžeidimas, tai yra pagyrimas, kad Silas imasi to, ko negali apsiimti kiti). Ji nepratarė ne vieno žodžio, niekam, kuomet susikrovė mantą, kad keliauti Ambrose šeimos palikuonio pėdsakais. Dievai mato, Winchester net kvailai bandė visokiausius „blogiuko“ iškvietimo ritualus, tokius kaip tam tikru metu bandymas kviesti „demoną“, atsistojus kryžkelėje. Nepavyko, žinoma kad nepavyko, mat Silas nebuvo nieko panašaus į tai, ką buvo nuskaičiusi nuo savo buvusio sutuoktinio knygų. Ką gi, keliavo toliau. Ir matomai pats likimas suvedė ją su Ambrose, kuomet mergina jau buvo beveik nuleidžianti rankas. Jis gebėjo padaryti tai, kas buvo reikalinga jai, o ji savo ruožtu savo pačios venose turėjo tai, kas buvo reikalinga Silui. Sutartis, kuri tapo paženklinta krauju, galiausiai atnešė abipusės naudos, mat pašnekovai gana greitai ir humaniškai sutarė ką ketinantys daryti toliau. Elenai buvo būtina surasti ką nors, kas priklausytu Caroline. Tai nebuvo sunku padaryti, nes dar tuomet, kai mergaitės buvo dar vaikais, jos darė tas „laiko kapsules“, kuriuose paslėpdavo įvairius asmeninius, daiktus, kurie po daugybės metų, galėtu reikšti visą pasaulį. Viena tokių kapsulių, kurią iškasė Winchester slėpė širdelės formos pakabuką, kuriame buvo biologinių Elenos tėvų nuotraukos, bei Caroline plaukų sruoga perrišta raudonu kaspinu. Prie šių daiktų, taip pat buvo daugybė visokiausių niekučių, į kuriuos šiuo metu Winchester net neatkreipė jokio dėmesio. Pasiimdama dėžutę, ji atsinešė visus daiktus į savuosius namus, kuriuose jos jau laukė Silas. Padėdama ant stalo pagrindinį radinį, Caroline plaukų sruogą, ji pakėlė akis, kaip tik tuo metu, kuomet nemirtingasis vyras ėmė dėstyti savo mintis.
– Ar galėdamas pataisyti praeities klaidas, tu nedarytum nieko, ar bent pabandytum? – Šis klausimas išsiveržė pro šiek tiek prasiskleidusias tamsiaplaukės lūpas, kuomet ji net nebandydama pasverti burtininko žodžius, kaip mat apeliavo atsakymą klausiama forma. Žinoma, apie Ambrose nutuokė visai ne daug, ir tikriausiai nebūtu pagalvojusi apie tai, kad jis šiuo metu ir pats buvo vedamas tam tikros asmeninio gyvenimo misijos. Tai buvo teoretinis klausimas, kuris nereikalavo atsakymo, tačiau Winchester, priartėdama prie nemirtingojo, pasistengė įsistebėti į jo stulbinamą panašumą su Stefan Salvatore, kuris Elenos gyvenime kadaise reiškė viską. Nurijo burnoje susikaupusius skysčius, kuomet galiausiai pasiryžo pratęsti savo mintį. – Aš jau nuėjau pakankamai ilgą kalią, grindžiamą už ir prieš pasverimais, Silas. Tai kad man pavyko rasti tave, reiškia kad aš einu teisinga linkme. Ir aš nežinau ar tu supranti ką reiškia turėti tau tikrai artimus žmones, tačiau aš daugiau nebe galiu taikstytis su mirtimis, kurios laukia atrodo už kiekvieno kampo. Tuo labiau, Caroline likimas neturėjo šitaip susiklostyti. Ji privalo gyventi, nepriklausomai nuo to, kad už tai teks sumokėti man. Ir aš sumokėsiu. – Ji užtikrintai linktelėjo galva, tarytum būtu norėjusi dar kartą pabrėžti savo sprendimą. – Ir po to, kai vėl pamatysiu jos gyvas akis. Gyvensiu man likusį laiką auštai iškėlusi galvą, nes mano gyvenimas nebebus beprasmis. Jame aš paliksiu apie save pėdsaką, nepriklausomai nuo to, kad apie tai niekas nesužinos. – Tai buvo dar vienas dalykas, kuris turėjo likti tik tarp dviejų, vienas kitam nieko nereiškiančių asmenų, bei tuščiai šaltų namo sienų. Ji nenorėjo kad Caroline žinotu tiesą, kad kas nors žinotu tiesą. Galiausiai mergina šiek tiek pasitraukė, galėdama suteikti Ambrose galimybę pasiekti visus asmeninius Mikaelson sutuoktinės daiktus, kuriuos tik pavyko surinkti. Nebuvo tikra, kad viso to pakaks. Tačiau, buvo nebuvo. Nemanė kad sugebės surasti kitą galimybę, kitą išeitį, nesusitaikant su netektimi, viską pakeisti. O viską pakeisti buvo būtina.

by **James Petrov** Sk. 05 28, 2017 5:56 am

OOCH: Long story short. Aš irgi turiu savo gyvenimą, kuriame turiu funkcionuoti labiau nei roliniame įvykių sūkuryje. Jei taip noriai pasirašot istorijoms, į kurias įtraukiat ir mane, tai malonėkit paskui nedingti keliems mėnesiams, o paskui zysti kodėl aš nieko bendro turėti nebe noriu. Tai buvo PASKUTINIS kartas, kai sutikau su istorija, kuri galiausiai po vieno ar poros pranešimų tapo visiškai neveiksni. Aš nebe turiu „pagalbinių“ veikėjų, todėl nešikit man ant galvos. Ačiū už dėmesį, nuo šios dalies galite kapstytis pačios, nes aš pavargau nuo panašių permetimų. Jei norėsit, galiu rašyti ilgai, galiu rašyti trumpai. Niekas nėra verčiamas rašyti 10/10 pranešimų, kurie nebus apie nieką. Tačiau bent iš bendro mandagumo galima pranešti PM žinute kad turite problemų, ir negalite atsakyti, arba kad vargina ilgas tekstas. GALU GALE reikia atsižvelgti ir į tai, kad kiekvienas istorijos dalyvis turi paskirti savo laiką, kad atrašyti ar pakurti viską taip, kad būtu kuo mažiau logionių klaidų. Jei norėsit su manimi turėti kokių nors plotų, malonėkit atsižvelgti į tai, ar galėsit patempti tai, be kokių idiotiškų pavedimų. Finito.

Sudėtinga pasakyti, kad pasirinkimas atiduoti savo žmogiškuosius metus kam nors kitam, yra adekvatus pasirinkimas. Galima pradėti ieškoti įvairiausias priežastis, kurios galiausiai suteiks tą patį, labai paprastą verdiktą. Tas asmuo, kuris gali padaryti tokį dalyką, turėtu mažu mažiausiai jaustis vienišas ir niekam nereikalingas, tuščias ir pavargęs nuo nuolatos gyvenimo pateikiamų problemų, kurios kiekvieną kartą iš minėto asmens atima ne vien tolimesnį norą egzistuoti, bet ir sugyventi su savimi asmeniškai. Elena buvo pasiruošusi panašiai aukai. Kodėl? Paprasčiausiai šalia nebuvo ne vieno asmens, kuris galėtu užtikrintai pasakyti, kad nenori, ne, kad neleis šiai padaryti tokio dalyko. Nes ji yra reikalinga jam (arba jai), todėl likę keli metai egzistavimo nėra tas dalykas, su kuriuo būtu galima susitaikyti ar tuo labiau tai priimti. Išduota, sulaužita ir visiškai viena, antrininkė net ilgai ieškodama, nebūtu sugebėjusi rasti priežasties, kodėl derėtu palikti viską taip, kaip yra. Ir net kai tas pats Mason‘as sunkiai susigaudydamas aplinkoje (mat tuo metu dar nebuvo atgavęs blaivaus proto), pasakė iš tiesų auksinius žodžius, kad kartais tiesiog reikia išmokti susitaikyti su netektimis, mat bandant tai taisyti, galima padaryti tik dar blogiau. Ji neišgirdo to, arba teisingiau būtu pasakyti, neketino tai išgirsti. Ji buvo pasiruošusi, o atsižvelgiant į antrininkių užsispyrimo lygį, nieko nuostabaus nenutiko, kuomet ji visgi susidūrė akis į akį, su vienu iš Ambrose šeimos atstovų. Tikėtis iš Silas kažko gero ir skaidraus žinoma kad nebuvo galima. Tačiau tame, kad ketini prikelti jau mirusį asmenį antram gyvenimui, nėra nieko gero ar skaidraus. Ritualas buvo pradėtas su lyg akimirka, kuomet Ambrose pasiekė savo oponentę, suimdamas vieną iš šios plaštakų į savo delną. Nepriklausomai nuo to kad jo galūnė buvo stingdančiai šalta, ji skleidė tam tikro pobūdžio įsielektrinusius impulsus. Tai buvo keistas reiškinys, tikriausiai turintis kažką bendro su tuo, kad kas kažkiek laiko, tam tikri asmenys gimdavo turėdami tą patį fasadinį pavidalą. Šis asmuo, kad ir koks grėsmingas ir pavojingas buvo, jis atrodė beprotiškai artimas sielai. Ir nepriklausomai nuo to, kad pati Elena Winchester mintimis ir siela nepriklausė ne vienai gyvasčiai, pajusti mistišką, niekuo nepaaiškinamą trauką priešais esančiam asmeniui, nebuvo sunki užduotis. Keistas gi yra visas tas antrininkų fenomenas... Žodžiai, visiškai svetima Elenai kalba, murmantis sau po nosimi Silas, palaipsniui įvedė savo oponentę į tam tikrą būseną, kurioje ji tapo visiškai pavaldžia, paklustančia. Nebūtu sunku pasakyti, kad dabar, norėdamas, jis būtu galėjęs su jos kūnų, siela ir mintimis padaryti visiškai viską, ir tamsiaplaukė nebūtu parodžiusi ne menkiausio pasipriešinimo. Ji jautėsi taip, tarytum būtu visiškai tuščia. Visos mintys buvo kažkur išgaravusios, nepriklausomai nuo to, kad turėdama pasirinkimą, ji greičiausiai būtu pradėjusi pliektis. Jos šalti ėmusio ranka, kuri vis dar buvo patalpinta į Ambrose delną tapo perdėm apsunkusi. Bent atrodė, kad visas kūnas, kuris prieš tai tebuvo sudėtas iš 48-nių kilogramų masės, dabar svėrė mažiausiai kelias tonas. Mistiškas vyras išsitraukė tikriausiai užkalbėtą durklą, kuriuo perrėžė Winchester riešą (ne taip, kaip tai daro paaugliai, norėdami pagąsdinti tuos, kurių dėmesio netenka, o taip, tarytum iš tiesų bandytu nutraukti savo gyvybę). Pjūvis buvo gilus, pradėtas kažkur prie pat riešo, bei einantis link vidinės alkūnės dalies. Kraujas, kuris pakankamai greitai plūstelėjo į paviršių, ėmė pakankamai skubotai, tarytum ketindamas iš tamsiaplaukės atimti viską, kas jai buvo brangiausią, atimti jos gyvybę. Iš pradžių kapsėdamas, o galiausiai imdamas varvėti ant virtuvinio stalo, jis it besi-raizganti gyvatė kažkaip mistiškai stengėsi subėgti į vieną konkrečią balutę. Ne keista, kad pakankamai greitai antrininkė pasijuto pakankamai silpnai. Teko laisva ranka įsiremti į stalo dangą, kad nenukristi kažkur čia pat, ant grindinio. Ambrose stipriai spaudė jos ranką, tarytum stengdamasis kad kraujas ištekėtu kaip galima greičiau. Pykino, darėsi labai negera, bet Winchester vis dar nerodė ne menkiausios pasipriešinimo tikimybės. Stebėjo šį procesą per miglą, negebėdama net įsiklausyti į tuos žodžius, kuriuos be perstojo kartojo magas. Kelios minutės, ir Winchester buvo netekusi labai daug kraujo, tačiau panašu kad tai dar nebuvo pasiekę pabaigos taško. Tikriausiai tai tik pasirodė, bet vienu metu ėmė atrodyti kad viskas aplinkui, ta pati žemė, ant kurios buvo sustojusi, kažkaip keistai ėmė vibruoti. Išstovėti kuo toliau, tuo labiau darėsi sunku. Regėjimas tapo nebe aiškus, tarytum matytu viską per labai tirštą rūką. Ausyse spengė, ir net kai moteris stengėsi susikoncentruoti į kraujingą masę ant stalo paviršiaus, mintimis atrodė kad palengva kažkur „išeina“. Besiraizgantis kraujas, it kokiame siaubo filme, palengva ėmė formuotis į žmogišką pavidalą, apsemdamas asmeninius Caroline objektus, kuriuos pavyko surasti jos geriausiai draugei. Jis darėsi tirštas, tarytum gyvas. Vaizdas iš ties buvo tragiškas, tačiau visiškai nematomas Elenos akimis. Jos sąmonė kuo toliau, tuo labiau blėso. Ir akimirka kuomet kūnas tampa visiškai apsunkęs, o ji ima kristi ant grindinio, nebe sugebėdama atlaikyti savęs pačios, nutinka kažkas neįtikėtinai keisto. Keisto todėl, kad to nebuvo nutikę realiame laike.
Visiškai netikėtai sau pačiai, Elena atsidūrė prie ežero. Stovėdama ant laiko šiek tiek pakeisto tilto, ji stebėjo visiškai ramų vandenį, bei taip, kaip iš akių besiformuojantys sūrus lašiukai, kapsi apačion, susiliedami su gėlu ežero beribiškumu. Laikė sukryžiavusi savo rankas, kurių delnai laikėsi ant pečių. Jautė beprotiškai didelį emocinį skausmą, kuris atrodo stengėsi sugriauti kiekvieną kūne esančią ląstelę. Ji verkė, nebyliai. Taip tyliai, kad susiliejant su gamtos garsais, tai buvo veik negirdima. Sumerkė akis, atrodo tik tokiu būdu galėdama bent akimirkai pabėgti nuo realybės, kuri atrodė kad nenori pasitraukti. Ir jei ne už nugaros pasirodęs šiltas, tvirtas ir labai artimas vyriškas kūnas, kurio rankos taip pat tvirtai ir šiek tiek savininkiškai ją apglėbė, tikriausiai susimerkusi būtu likusi dar ilgą laiko tarpą. Jo kvapas, jo tvirtumas ir tas mistiškai nepaaiškinamas artumas, atrodė kad vien tik šiuo gestu galėtu atimti visas negandas, kad bent akimirkai suteikti jai galimybę atsikvėpti, pasidžiaugti tuo, kad net po visų tamsių šleifų, šis gyvenimas nėra toks ir siaubingai neteisingas. Ji suspaudė lūpas, kuomet kūnas atrodė kad įsitempė dar labiau. – Tu gali tai pasakyti. – Ji neatmerkė akių, tačiau pasuko galvą taip, kad tam tikra kaktos dalimi galėtu remtis į jo kaklą.
Jo žemas, tačiau labai ramiai išreikštas balso tonas kaip mat užpildė aplinką, labai tikslingai prisibelsdamas iki moters sielos gelmių.
– Pasakyti ką? Kad ir kokius žodžius dabar pabandyčiau panaudoti, kokia viso to prasmė? Situacija nepasikeis, jei aš imsiu ir pasakysiu. –
– Tačiau nuo to, tau pasidarys lengviau. Juk žinai kad nori tai pasakyti, tik baiminiesi dėl to, kaip dėl to pasijausiu aš. – Jis prabilo dar kartą, tuo pačiu metu atrodė kad bandytu ją apkabinti dar stipriau. Atrodė kad būtent šiuo metu jie abu puikiai suvokė kokia sunki iš tikro yra ši situacija, ir jos pasirinkimas yra toks niekinis, kad sunku apsispręsti kas yra geriau: nedaryti nieko, ar imtis drastiškų veiksmų, kuriuos paskui pakeisti nebus galima. Tamsiaplaukės skruostais nubėgo kelios ašaros, kai ji bandydama kūno kalba paneigti tai, neigiamai papurtė galvą.
– Aš nesu tikra kad viso to noriu. Supranti, aš žinau kad tave myliu ir kad tai yra geriausia, kas man nutiko gyvenant šį neteisingą gyvenimą. Tačiau argi aš galiu imti ir priimti tokį sunkų sprendimą? Suprask, aš niekada nenorėjau tapti nemirtinga, ir tu neįsivaizduoji kiek daug kainavo turėti galimybę būti tiesiog žmogumi. Ir dabar, viskas yra taip miglota, mūsų ateitis tampa miglota. – Ji pasisuko, kad galėtu būti priešais vyrą, kuriam pagaliau atidavė savo širdį ir sielą. Stebėjo jo šviesias akis, nesugebėdama pasirinkti tinkamus žodžius, kurie būtu suprasti, nepasmerkti ir netgi priimti kaip tas „pasirinkimas“, kurio iš tiesų reikia jai pačiai. – Jeigu būti nuoširdžiai, man viso labo yra tik dvidešimt penkeri metai, kaip aš galiu žinoti tiksliai, ko aš noriu iš gyvenimo? Kaip tai turėčiau žinoti būtent dabar? Ir net žinodama kad noriu su tavimi praleisti visą likusį, net labai trumpą gyvenimo laiką... Ateitis, mūsų tolimesnis gyvenimas. Visi šie dalykai turėtu būti mano gyvenime palaipsniui, kaip tai yra nulemta kiekvienam. Aš turėčiau augti toliau, nuspręsti ar aš noriu turėti vaikų. Ar noriu sukurti tikrą, normalią šeimą. Ir galiausiai orai pasenti, būnant pasiekus tą tašką, kuomet savo gyvenime turėjau viską. Aš nenoriu būti nemirtinga. Aš niekada to nenorėjau. – Ji palūžo, pirmą kartą pripažindama tai, kad niekada netroško kad josios gyvenimas taptu amžinas, tačiau tuo pačiu metu toks tuščias ir nereikšmingas. Tiesa tame, kad ne kiekvienas suvokia, koks iš tikro yra sunkus ir tuščias nesibaigiantis gyvenimas. Jis linktelėjo galva, supratingai pritraukdamas ją į savo glėbį, iš pažiūros susitaikydamas su mintimi, kad laikas, kurį sugebės praleisti su ja, bus labai trumpas. Ji niekada nesutiks būti nemirtinga, nors ir žinos kad kartu su juo galės išbūti daugiausia kelis metus. O žinant koks neramus yra šis pasaulis, tai kas neišvengiama gali nutikti ir po metų, mėnesio ar net ryt. Tai buvo jos pasirinkimas, ir ji netroško to pakeisti, net kai tai daužė juos abu į smulkiausius šipulius, atimant viltį, svajones ir troškimus kautis su tais pačiais vėjo malūnais, vien už galimybę, bent vieną, bent šį kartą pastatyti reikšmę „mes“ aukščiau, nei kiti dalykai. Sunku pasakyti ar tai buvo tam tikro pobūdžio žvilgsnis į ateitį, gal menka haliucinacija nuo per didelio kiekio prarasto kraujo, o gal sapnas. Aišku tik vieną, ji pati savo pačios akimis įsitikino tuo, kad vienu metu, einant šiuo gyvenimo keliu, ji sugebės pasiekti aukščiausią laimės viršūnę, ir pasirinkimas kurį atliko dabar, tas, kuris nuguls ant jos pečių kaip asmeninis savęs sužlugdymas, atims iš tamsiaplaukės teisę į laimę, kurią ji gali turėti. Ir nepadės niekas, kas bent tariamai galėtu tai pakeisti. Ji galės kautis, į trupinius sumaldama savo pirštus, tačiau tai galiausiai vėl prives prie to paties, nuo ko antrininkė taip karštligiškai stengėsi pabėgti. Jai teks pasirinkti, ar susitaikyti su savo veiksmų padariniais, ar pasirinkti „lengvą“ kelią į nemirtingumą, kuris galiausiai (nes tai nutinka be išimties, kiekvienam) atims iš šios viską, kas yra gera. Pakankamai nemaloni padėtis, tiesa? Tą patį vakarą ritualas buvo baigtas. Net nesugebėdama įsitikinti tuo, kas nutiko, Elena buvo išgabenta į ligoninę, kur ši buvo išgelbėta nuo tariamo bandymo nutraukti savo pačios gyvybę. Po kelių dienų, tamsiaplaukė jau buvo išrašyta namo, su paskyrimu kurio tikrai neketino vykdyti, mat nebuvo jai reikalingas psichologo intervencinis veiksmas jos gyvenime. Tačiau vargu ar dar buvo galima pasakyti kad visas tas susipjaustymas buvo būtinas tam, kad kažką prikelti iš mirusių. Ji nematė Caroline, tačiau tuštuma kurią Elena juto savo kūne, vertė manyti kad jis gyvenimas ženkliai sutrumpėjo, o tai reiškė kad šviesiaplaukė buvo gyva. Ir ši auka, kuri Elenai dar stipriai atsirūgs, nebuvo padaryta visiškai veltui.

by **Samantha Lumière** Pen. 10 26, 2018 1:40 pm

Time of Our Lives

NUOTAIKA: *click here* APRANGA: *click here* DAINA: Superchick – Crawl (Carry Me Through)

DABARTIS:

PART I – CAUSE I WILL ALWAYS BE THERE. ft. Caroline, David, Mitch. (theme)
– Blogiausia diena mylėti ką nors, yra ta diena, kuomet juos prarandi. – Virpantis Elenos Winchester balsas užpildė tykiai tylią bažnyčios aplinką. Aplinką, kurioje kiekvienas iš sėdinčių ant medinių ir siaubingai nepatogių suolų, stengėsi netgi kvėpuoti kaip galima tyliau, vien tam kad nesukelti bereikalingo triukšmo. Jos karamelinės spalvos akių žvilgsnis pakilo ties galiniu suolu, sustodamas prie ten susirinkusios žuvusios šeimos. Visu savo kūnu ji juto beviltiškumą, nuopuolį, pyktį, bet labiausiai ji juto baimę. Baimę dėl to, kad galbūt tai buvo klaida, kad galbūt ji niekada nebuvo verta “išgelbėjimo”, ypatingai kai kaina buvo tokia didžiulė. Nepriklausomai nuo to, kad Elena kaip niekas kitas džiaugėsi tuo kad buvo mirtinga, būtent tokiomis akimirkomis buvo beprotiškai apmaudu neturėti vampyriškų galių. Juk netekties skausmas buvo toks didžiulis, tarytum net toks paprastas dalykas kaip kvėpavimas kėlė nežmogišką skausmą. Bet vieną ji suvokė puikiai, ji privalo laikytis tvirtai, ir galiausiai rasti būdą kaip viską atitaisyti, net jei tai reikalaus dar didesnių aukų, nei buvo padarytos iki pat šiol. Rankose tarp pirštų sukosi spygliuota balta rožė. Ji įkvėpė, tarytum toks mažytis veiksmas būtu privertęs ją emociškai susiimti ir bent pabandyti kalbėti toliau. Žvilgsnis atitrūko nuo išgyvenusių Mikaelson’ų, asmenų kurie tikriausiai vieninteliai suprato ir palaikė Caroline Mikaelson sprendimą.
– Aš atsimenu akimirką, kuomet pirmą kartą ją pamačiau, tarytum tai buvo vakar. Mums buvo ne daugiau, kaip penki ar šeši metai. – Sumerkusi akis, tamsiaplaukė sustabdė save, sumerkusi akis, bei mintimis tarytum iškeliaudama į akimirką, apie kurią prabilo. Jos lūpos išsitempė į vos pastebimą šypseną, verčiančią susidaryti nuomonę neva atsiminimas yra malonus. – Tą dieną pirmą kartą išbandžiau savo galimybes važiuoti dviračiu ir jau už kelių minučių parvirtau. Nusibrozdinau kelius, ir taip siaubingai baiminausi pasirodyti prieš tėvus, todėl pasilikau sėdėti ant šaligatvio tikėdamasi kad nutiks kažkas stebuklingo ir žaizdelės pradings. Pamenu kad sumerkiau akis ir meldžiau to. Atmerkiau akis tik tuomet, kai pajutau kad kažkas ant mano kelio bando užlipinti pleistrą. Žinot tokį vaikišką, su šypsenėlėmis. Tokia ji ir buvo, visada. Besišypsanti, atsidavusi, beprotiškai… …nuostabi. Ir visas jos gyvenimas, kuriame turėjau garbės būti, buvo keistas, chaotiškas, komplikuotas, liūdnas, stebuklingas, nuostabus ir svarbiausia EPIŠKAS. – Iškvėpusi, jauna moteris atmerkė akis. Jos žvilgsnis netrūko susidurti su tolimiausia sieną, sudarydamas vaizdą, tarytum tuo pačiu metu ji žvelgia į visus susirinkusius. Ji suvokė tik tai, kad trokšta pasakyti dar šį bei tą, tačiau nutolusi nuo mikrofono, bei prisiartinusi prie karsto, kuriamą ramiai, tarytum miegodama, buvo paguldyta jos geriausia draugė. Stipriau pirštais suspaudusi rožę, ji atsitraukė nuo pakylos, bei žengė kelis trūkstamus žingsnius link karsto, tvarkingai į jį patalpindama atsisveikinimo gėlę. Elenos ranka netrūko susirasti priklausančios Caroline. Akys akivaizdžiai buvo vandeningos, tačiau ji tikrai pasistengė sulaikyti emocijas, neleisdama joms išsiveršti lūžį reiškiančia rauda.
– Aš pažadu, ateis diena kai įsivyraus taika. Ir tuomet, po ilgai nugyventų gyvenimų, mes vėl rasime kelią atgal, vieni pas kitus. O iki tos dienos, ilsėkis miela drauge ir kai ateis mano valanda būk tuo asmeniu, kuris mane pasitiks pirmiausia… –
Jos širdis dūžo į tūkstančius smulkiausių dalių, kuomet visos emocijos tiesiogine to žodžio prasme, perpildė jos liauną kūnelį, leisdamos iš akių išvarvėti kelioms deginančioms ašaroms. Ji sukando dantis, kaip tik tuo metu atitraukdama ranką nuo velionės. Paskutinis kaltai mestas žvilgsnis į susirinkusius, ir ji ryžtingai ėmė trauktis nuo karsto, tarytum tam kartui daugiau nebe ketindama matyti negyvo geriausios draugės veido. Ir tiesą pasakius, juk būtent toks ir buvo pirminis planas, arba tiksliau būtu pasakyti pažadas duotas Caroline. “Kai suprasi kad tai pabaiga, kad daugiau mūsų keliai nebe susikirs, nusisuk ir ženk keletą žingsnių į priekį. Tuomet sustok, tarytum dar ketindama bent kartą atsisukti. Bet neatsisuk, tiesiog eik toliau ir kad ir kur aš būčiau, aš žinosiu kad tu neatsisukai todėl, kad tau buvo per daug skauda”, – Elena vadovavosi šiais žodžiais, kuomet žengusi kelis žingsnius, ji sustojo. Nesijautė tvirtai stovinti ant žemės, tiesą pasakius šiuo metu nesijautė tvirtai dėl absoliučiai nieko. Dar vienas gilus atokvėpis, ir tamsiaplaukė stipriai kovodama su noru atsisukti, tiesiog žengė į priekį. Kažkur netoli nuo susirinkusios Mikaelson’ų šeimos stoviniavusi Andrea dar stengėsi pasigauti Winchester ranką, kad sustabdyti, tačiau antrininkei pavyko išsisukti nuo šio kontakto, kuomet abejomis rankomis ji pastūmė lauko duris, išeidama iš bažnyčios. Šaulėtosios dienos šiluma akimirksniu pasitiko tamsiaplaukės kūną, apgaubdama ją natūraliai sklindančiu, raminančiu glėbiu. Tyliai už nugaros užsivėrė didžiulės bažnyčios durys, kuomet moteris privertė savo ašarotų akių žvilgsniui pakilti aukštyn. Pro skausmą, jos veide subolavo lengva šypseną. Juk nepriklausomai nuo to, kad jos niekada daugiau nebe egzistuos tuo pačiu metu, ir Elena niekada neturės teisės tapti nemirtinga, jos siela, arba bent jau kažkas įsivaizduojamo buvo šalia ir bus iki pat tos akimirkos, kuomet viskas pasibaigs. Kelis kartus linktelėdama galva, tiesiog pačiai sau, ji žengė link savo automobilio. To paties senučio Ford’o, kuriam vieta jau seniai buvo saugoma transporto priemonių sąvartyne, tačiau kažkas vis dar vertė merginą saugoti ir toliau ne visada sėkmingai ekploatuoti mašiną. Įsėdusi į saloną, ji gal tik iš trečio karto privertė variklį suburgzti, o transporto priemonę pajudėti iš vietos. Elena buvo pirmoji, kuri apleido bažnyčią, ji netgi nerado savo kūne atitinkamą kiekį jėgų, kad kartu su visais nuvykti į kapines, ji tiesiog nusigręžė, kaip jai buvo liepta. Sunku pasakyti kiek tiksliai laiko Winchester važiavo per didžiuosius NY greitkelius, per mažyčius žvyro keliukus, per įvairiausias vietas, kurios tai akimirkai tiesiog suteikė jai galimybę apie nieką kitą negalvoti. Fone tyliai grojo muzika, tiksliau kažkoks senas CD, kuris buvo kuris laikas pamirštas grotuve. Ji ir pati nepastebėjo kaip stabtelėjo prie vietinio oro uosto, o apie vietovę te nurodė ženklai, bei žinoma didžiulis pastatas su ne ką mažiau akį rėžiančiu pavadinimu. Nebuvo net visiškai tikra kodėl čia atsidūrė, tačiau ketino vadovautis sava nuojauta, kuri tiesiog vertė ją užeiti į vidų. Ant elektroninių lentų, puikiai matėsi maršrutų informaciją. Pačios kojos tiesiog nuvedė tamsiaplaukė prie kasos, už kurios sėdinti moteris maloniai pasiteiravo, kur ji ketina skristi ir ar gali pateikti savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, patikrinti ar jau yra užbookintas bilietas.
– Otava, Kanada. – Niekas jos netempė už liežuvio, ir reikia pripažinti kad turėdama ilgiau laiko pagalvoti apie savo kelionę, tiesiogine to žodžio prasme, į “niekur”, ji būtu pasirinkusi kiek kitokią vietą. Galbūt Paryžių, kur galėtu pakilti į Eifelio bokšto viršų, gauti taurę pigaus šampano ir tiesiog pažvelgti į aplinką tomis akimis, kuriomis iš ten žvelgia meilės kupini, laisvi asmenys. Galbūt būtu pasirinkusi šiltuosius kraštus, kur taip desperatiškai atostogų skrenda įžymios Holivudo žvaigždės. Galbūt net sutikusi ten savo mėgstamiausią aktorių, Frank’ą Frano, būtu paprašiusi šio autografo, juk vyrukas visai neseniai išleido vieną iš savo naujų filmų, kuriuos pamatyti tiesiog neturėjo laiko. Velniai žino, tikriausiai būtu pasirinkusi bet ką kitą, tik ne Kanadą. Nemėgo tos vietovės, nemėgo oro, aplinkos ir tai kad aplink buvo tiek daug vandens. Ką kalbėti apie tai, kad ten negyveno ne vienas asmuo, kuris jai būtu žinomas. O gal tamsiaplaukė būtent to ir siekė? Nusigauti į pasaulio kraštą ir pradėti viską nuo pradžių? Juk vienaip ar kitaip, kiekvienas jai kada nors rūpėtas asmuo dabar jau buvo po velėna. Dievaži, mirusi buvo netgi didžiausia, nepagydoma ir tikriausiai niekuo iš atminties neišdeginama josios priešė, taipogi antrininkė, Katherine Pierce. Kasininkė paėmė dokumentą iš tamsiaplaukės, kurį ji prieš tai ištraukė iš savo piniginės. Ji dar paklausė, o vėliau nuoširdžiai nustebo dėl to kad Elena su savimi neturi bagažo, ir netgi neprašo bilieto atgal. Tai žinoma sukėlė įtarimą, ko pasekoje, moteriai prie vartų teko praeiti pilną patikrinimą. Ir visgi, ji vis dar nebuvo tikra dėl to ką daro. Tačiau gyvenimas yra įdomus būtent tuo, kad tu gali elgtis lengvabūdiškai, priimti kvailus sprendimus, galbūt vėliau jų netgi gailėtis, arba būtent dėl jų galiausiai atrasti taip trokštą ramybę.

Skrydžio ilgai laukti neteko, mat atsitiktinumo dėka, prabėgus checkin’ą, užteko tik valandos tam, kad galiausiai atsisėsti į jai paskirtą 18F vietą prie tako. Prie lando jau buvo įsitaisęs ganėtinai jaunas ir pastebimai aukštas vyrukas. Vien iš šio užimamos pozos buvo galima nesunkiai suprasti kad šiam buvo siaubingai nepatogu. Nes kaip be pasukus, ekonominė klasė nebuvo suderinta taip, kad skrydžiai keleiviams būtu ypatingai malonūs. Dar prieš pakylant Elena pasiūlė vyrukui susikeisti vietomis, ir jos nuostabai jis iš karto sutiko. Jie pasikeitė vos keliais žodžiais, susipažino, kuomet Winchester į ausis įsikišo ausinukus, bei pasuko galvą į lango pusę. Tipiška: pasiekus tam tikrą aukštį užgulė ausis, tačiau apart šito, viskas vyko sklandžiai. Mergina net nepajuto kurią būtent akimirką ji prisnūdo, o atsibudo tik tuomet kai lėktuvas jau leidosi. Jau po kurio laiko apleisdama oro uostą, ji pasigavo taksi automobilį, bei paprašė šio paleisti ją kur nors centre. Pusvalandis kelio, ir štai tamsiaplaukė jau žingsniavo per gyvybingas centro gatves. Teko užsukti į mažiausiai du viešbučius, kad gauti pareiškimą neva laisvų kambarių šiuo metu nebėra. Internetas kaip tyčia pasibaigė, tad merginai teko imtis taip pat staiga kilusio plano B. Pirmiausia ji aplankė nacionalinę kanados galeriją, vėliau nacionalinį muziejų, po ko pakeliui surado pakankamai pigiai atrodantį, trijų žvaigždučių viešbutį. BINGO, laisvų kambarių buvo, tad neilgai trūkus mergina ten įsikūrė. Ir tiesą pasakius, būtent šiuo metu, viskas ko ji troško, tai nusiplauti nuo savęs NY pėdsakus, bei šiek tiek pamiegoti. Negalima pasakyti kad lova jautėsi patogiai, na, susidarė vaizdas kad jei čia miegotu du žmonės, ji greičiausiai netgi neatlaikytu svorio ir paprasčiausiai sulūžtu. Tačiau turint omeny tai kad Elena buvo viena ir svėrė daugiausia penkiasdešimt kilogramų, viskas turėjo klostytis gerai. Kelios valandos miego, ir ji vėl privertė save išeiti. Jei stipri nuojauta arba pasąmonės sprendimas atsidurti būtent čia privertė ją elgtis paikai ir neapgalvotai, kas tiesą pasakius visiškai neatitiko tamsiaplaukės charakterio, visam tam turi būti priežastis. Tik galbūt ta priežastis nėra matoma taip lengvai, kaip galbūt dauguma, bei tame tarpe pati Elena, to norėtu. Juk jeigu viskas būtu taip akivaizdu, gyvenimas nebūtu vertas kad jį gyventi.
Laikrodis mušė šiek tiek po vidurnakčio, ir tiesą pasakius apart puikiai apšviestų gatvių, šiuo paros metu nedirbo ne viena kavinė, ne vienas paprastas restoranas, kuriame būtu galima ramiai pasėdėti. Klubai jau seniai nebuvo Elenos “arkliukas”, ką kalbėti apie tai, kad pastarieji įvykiai josios gyvenime tiesiog neleido lankytis panašiuose vietose. Alternatyva buvo tik barai, kuriuose būtu galima daugiau ar mažiau ramiai pabūti, ir kažką užvalgyti. Pasirinkusi visiškai atsitiktinį barą, mat vietovė tamsiaplaukei buvo nežinoma, o ir kaip buvo minėta prieš tai, telefono internetas išseko ir dėl kažkokios priežasties ji nerado arba nesistengė surasti priežasties, kodėl turėtu imti ir užsisakyti šio papildomai. Atsitiktinis baras, kurį pasirinko tamsiaplaukė atrodė sausakimšas, tačiau kelias vietas prie baro surasti pavyko. Iš karto barmeno pasiklausiusi ar virtuvė vis dar dirbo, moteris užsisakė vienintelį ten buvusį normaliai skambantį patiekalą, “makaronų salotos su vištiena ir marinuotais grybais”. Prie šio maisto ruošinio Elena taip pat pasiprašė šaltos arbatos su ledukais. Ir dar tuomet, kai ji buvo pasiruošusi nuobodžiai laukti savo maisto, prie šios ŽINOMA kad prisiplakė padauginęs spirituotų gėrimų jaunuolis. Na, toks ir jaunuolis, kai mažiausiai siekė kokis trisdešimt kelis metus. Jis ganėtinai stipriai merginą suėmė už porankės, priversdamas Tokiu būdu pasisukti veidu į save. Sutrikimas pasimatė jos tamsiai karamelinėse akyse, kuomet moters žvilgsnis sustingo ties nepažįstamojo veidu. Tačiau viskas ką ji iš savęs tai akimirkai išspaudė, tebuvo nebylus suamsėjimas. Tikriausiai pasimetimas davė savo, arba ji tiesiog dar nebuvo pratusi prie to, neva visoje aplinkoje gali būti dar kažkas gyvo, nei ji viena. Vyras gerai įsižiūrėjo į Elenos veidą, pasiskubindamas save prabilti arba tiksliau išlementi.
– Ėėė, ar tu kartais ne ta vaikštanti numirėlė iš tieliko? Geerrras. Ė, Mitčai ateik, pažiek ką radau! – Nepriklausomai nuo to, kad neblaivus vyriškis pasisuko savo draugų kompanijos link, tuo pačiu metu pasišaukdamas tikriausiai vieną iš lyderiaujančių draugelių, jis neapgalvodamas tik dar stipriau suspaudė Winchester ranką, tokiu būdu sukeldamas jai dar daugiau nepatogumo.
– Jūs akivaizdžiai mane su kažkuo painiojat. Mano žiniomis vaikštantys numirėliai mažu mažiausiai nėra šilti… Jei ir esu šiek tiek panaši į tą raganą, mes labiau skirtingos, įsižiūrėk. Ir prašyčiau, patrauk savo rankas, nes nepamenu kad būčiau suteikusi leidimą mane liesti. – Kvailas pasiteisinimas, tačiau tai mergina suprato tik tuomet, kai šiuos žodžius išrėžė, veik tuo pačiu metu, kai pasistengė iš vyruko gniaužtų išrauti savo ranką. Tačiau jam josios pastangos pasirodė ne motais, mat jis tik dar labiau laisva ranka ėmė mosuoti kad pašauktas draugas greičiau prieitu. Kariško kūno sudėjimo šviesiaplaukis pažino Elenos veide spaudai puikiai žinomą panelę Pierce. Ir nieko nuostabaus, juk bet kokie burtai, kurie buvo pasėti Winchester atžvilgiu liovėsi galioti netrūkus po to, kai josios širdis liovėsi plakti. Viskas kas turėjo savo galiojimo laiką dabar, tai Caroline sutartis su galingomis burtininkėmis, kurios už gyvybę pareikalavo gyvybę, arba tiksliau sakant, tam tikrą amžiaus tarpą. Išgirdęs Elenos atsaką, šviesiaplaukis suprunkštė kaip koks arklys, kuomet pasisuko veidu į pašnekovę, iškvėpdamas į jos pusę aiškų pagyrių dvoką.
– Ša, ša, ša. Taigi viskas normaliai, mes tik kalbam. Plius, man nuoširdžiai nelabai įdomu ką tu čiulbi paukštytę, labiau įdomu kiek Redford’as bus pasiruošęs sumokėti už tavo mažą dailų užpakalį. – Tardamas šiuos žodžius, vyras stipriai laisva ranka suėmė už Winchester minėto užpakalio, kaip tik tuo metu, kuomet jo draugelis nusprendė prisijungti prie kompanijos, užbarikaduodamas tamsiaplaukės galimybes pasprukti. Kadangi vyresnis vyras iš karto pasidabino kampinę šypsena, iš kurios buvo galima spręsti kad jis puikiai girdėjo savo draugo kalbą. – …Bet prieš tai, manau jis labai nesupyks jei prieš tave parduodami jam, šiek tiek pasismaginsim. Ir nebandyk priešintis vampyrų šliundra, čia niekas nemėgsta tų vaikštančių pūvenų. – Akivaizdu, ne vienas iš “pagavusių” Eleną nepasivargino paprasčiausiai pastebėti tai, kad ji nebuvo vampyrė, mažą to ji buvo paprasčiausias mirtingas žmogus, pagal likimo ironiją labai panaši į jų minimą Katherine Pierce. Žinoma kad tamsiaplaukė neketino leistis būti taip tampoma, ir vos tik pirmo vyruko ranka nusėdo ant josios užpakalio, ji kaip mat užsimojo jam tvoti per veidą, bei prasistumti pro jo draugą, bei galu gale iš čia išsinešdinti. Tačiau kur tau, vyrukas pasirodė kad ir girtas, tačiau labai aiškiai vikrus, jis sugavo jos ranką dar prieš tai, kai ji palietė jo veidą, įspaudė visą jos kūną tarp savęs ir draugo, šlykščiai išsivėpdamas. <…>

FACE CLAIM: DAVID (THE BLOND DUDE) AND MITCH (THE OLDER DUDE)

TOLIMA PRAEITIS:

PART II – SHE'LL STILL BE MY BEST FRIEND. ft. Herself. (theme)
<…> Elena net nesuprato kas nutiko, kuomet jos liesas kūnelis buvo nublokštas nesuvaldytos transporto priemonės. Su didžiule jėga, ji atsimušė nuo automobilio, bei trenkėsi į stotelės stiklą, kuris kartu su ja, subyrėdamas teškėsi ant šlapio asfalto. Automobilio smūgis su žmogišku kūnu buvo toks stiprus, kad jokios galimybės išgyventi po to net nebuvo buvę. Ir visgi, Elena buvo Petrovos kraujo linijos atstovė, o tai reiškė kad bent šiek tiek, ji dar stengėsi kovoti dėl savo gyvybės. Pro kraują, bei dangaus vandens lašus, ji pramerkė akis, matydama prieš save sulietą vyro siluetą (kraujo pateko į akis, ir matyti tiesiog buvo per daug sudėtinga). Atrodė kad ji niekada prieš tai nebuvo mačiusi šio asmens, niekada nebuvo jutusi tokios stiprios, gyslose kraują stingdančios energetikos, kokią jis skleidė. Bandė prabilti, tačiau viskas kas sklido iš Elenos, tai gurguliavimas kakle, kurį sukėlė žaibiškas vidinis kraujavimas. Jis palietė jos skruostikaulį, dviem pirštais. Lyg apgailestaudamas, lyg pasišaipydamas. Ir lyg su šiuo veiksmu, paskutinės antrininkės širdis liovėsi plakti. Jos prieš tai gyvas žvilgsnis sustingo, tapo stikliniu ir žvelgiančiu į nebūtį. Ji mirė.
Vienintelis dalykas ko dėl kažkokių karmiškų dėsnių nepajuto nei Elena Winchester, nei ją nužudęs asmuo, buvo tai, kad ši nusikalstoma veika turėjo liudininkę. Liudininkę, kuri niekada nepateikė parodymus viešiems ryšiems ar taip vadinamiems žmogiškiems “angelams sargams”. Ji pasiliko šią informaciją sau, puikiai suprasdama tai, kad jei prasižios dabar, greičiausiai bus nutildyta amžiams. Liudininkė stovyniavo toliau, stipriai spausdama delną prie savosios burnos, neleisdama sau nei garsiai kvėpuoti, nei išleisti jokio garselio. Vyras, priklaupęs prie Elenos negyvo kūno kažką darė su žuvusios krauju, kažką magiško, nesuvokiamo sveiku protu, arba nesuvokiamo tam, kas ką tik prarado sau rūpimą asmenį. Greitosios ir policijos automobilių sirenos “pabaidė” Elenos žuties kaltininką. Caroline privertė save sujudėti tik tuomet, kai pamatė iš suvažiavusių automobilių iššokusius asmenys. Ji pasileido bėgti, šaukė kiek tik turėjo jėgų. Ją bandė sustabdyti, vienas iš pareigūnų netgi turėjo šviesiaplaukę stipriai prisispausti prie savęs, kad ji nekristu ten pat prie siaubingai atrodžiusios avarijos vietos. Tą naktį, po susidūrimo neišgyveno visiškai niekas. Argi ne siaubinga? Matyti visą tai savo akimis, atsidūrus būtent ten visiškai atsitiktinai, galbūt dėl to kad tavo pačios nuojauta atvedė tave lyg tai būtu buvę gyvybiškai svarbu, ir negalėti padaryti visiškai nieko. Tiesa, Caroline (liudininkė) turėjo tik du pasirinkimus: pirmasis būtu paikai šokti į įvykio vietą, dar tuomet kai žudikas buvo šalia, nors draugės jau ir nebuvo įmanoma išgelbėti arba išlaukti, išsaugoti šią informaciją ir atėjus laikui panaudoti ją taip, kaip atrodo labiausiai tinkama. Ir galbūt būdama nemirtinga Caroline būtu puolusi minėtą vyrą, bet būdama žmogumi ji neturėjo ne menkiausio šanso prieš jį pakovoti. Jei tik Elena būtu mačiusi visą tai kas vyko po šios gyvybės užgęsimo, ji tikrai nebūtu sugebėjusi atlaikyti viso to skausmo, kurį patyrė Caroline. Galbūt būtent dėl tos priežasties, arba todėl kad daugiau nebuvo ne vieno kuris galėtu tuo pasirūpinti, Niklaus’o žmona apsiėmė pašarvojimu ir laidotuvėmis. Jau po poros dienų, nuo nelaimę atnešusio įvykio, buvo vykdoma atsisveikinimo ceremonija, kurios vieta buvo kaip ne keista, pačios Elenos Winchester namai. Caroline Mikaelson, geriausia tamsiaplaukės draugė nusprendė kad vieta turi reikšmės, ir atsisveikinant su šia, tyra ir visiškai nekalta asmenybe, visi turi matyti ir tą pasaulį, kurį ji matė savo pačios akimis. Juk namai buvo pripildyti Elenos gyvybės: ant lentynų puikavosi įsimintiniausių akimirkų nuotraukos su draugais ir šeimos nariais. O virtuvėje, ant staliuko tebe buvo padėtas baltos spalvos puodelis, su kavos „paruoštuku“, kuris taip ir nebuvo spėtas užplikyti. Lova, merginos miegamajame taip pat liko nepaklota. Vienintelis dalykas, kuris priminė realybę, tai koridoriuje paliktas paketas su asmeniniais Elenos Winchester daiktais, ir vidury svetainės stovintis atviras karstas. Tie, kurie dalyvavo, matė kad antrininkė atrodė beprotiškai gražiai, tarytum ji net nebūtu mirusi, tarytum ji viso labo miegotu, tyliai kikendama iš visko, kas šiuo metu vyko. Atsisveikinti su drauge, iš viso pasaulio suvažiavo visi asmenys, kuriems ji buvo beprotiškai svarbi: Matt‘as Donovan atvyko iš Kanados, Bonnie nutraukė savo kelionę aplink pasaulį. Pasirodė net Salvatore broliai, kurie jau metų metus nematė nei vienos iš antrininkių, ir jau buvo spėję pradėti statytis savo asmeninius gyvenimus svetur. Pasirodė studijų draugai, ir netgi keli dėstytojai, kurie pranašavo Elenai sėkmingą ateitį būnant chirurge. Keista, tačiau keli iš ten buvusių, galėjo prisiekti kad vienu metu ten matė ir Elenos antrininkę, Katherine Pierce. Tačiau tai trūko tiek mažai, kad to niekas per daug nesureikšmino. Atsisveikinimas, o vėliau ir laidotuvių procesas buvo gražus, Caroline tikrai pasistengė viską įgyvendinti tinkamai. Ir ji nepalūžo iki tol, kai viskas pagaliau buvo baigta. Tik artimiausi, iš tiesų artimiausi Elenai žmonės pasiliko namuose per naktį, skandino skausmą gėrimuose, bei pasakojimuose apie jiems labiausiai svarbias akimirkas, kuriuose figūravo prarastas jiems asmuo. Ši netektis buvo ir yra labai skaudi. Nors gyvenimas toks ir yra. Vienu metu mes gimstame, kitu, jau turime apleisti pasaulį tam, kad atrasti amžiną ramybę.

NETOLIMA PRAEITIS:

PART III – GIVE ME REASONS TO BELIEVE. ft. Caroline. (theme)
Elenos Winchester (Gilbert) gyvenimas niekada nebuvo rožėmis klotas. Dar net nebūdama gimusi, ji neteko galimybės pažinti savo biologinį tėvą, kuris sužinojęs apie Marisol (biologinė Elenos motina) nėštumą paprasčiausiai papustė padus, o ir biologinė motina nenorėjo jos, paliko vos gimusią. Ir net jeigu gyvenimas sugebėjo trumpam nusišypsoti, suteikdamas jai nuostabius tėvus, kurie nusprendė įsivaikinti mergaitę, bei auginti kaip savo, ir tai netrūko amžinai. Dar mokyklos laikais įvyko siaubinga avarija, kurios metu iš trijų asmenų buvusių transporto priemonėję, išgyventi sugebėjo tik Elena. Daug netrūko kad ir jos gyvybė užgęstu, tačiau stebuklo arba antgamtinių jėgų dėka, ji išgyveno. Po to, namuose kuriuose gyveno tamsiaplaukė žuvo jos globėja, teta Džena, Džonas, biologinis tėvas kuris atsirado netrūkus, ir taip pat netrūkus mirė, tapdamas dar viena vampyrų auka. Vėliau Džeremis, kurį nužudė josios antrininkė, ir galiausiai Bonnie. Asmeninis gyvenimas taip pat nedžiugino merginos, mat kiekviena iš pažiūros epiška meilė pasibaigdavo kažkuo negražiu, keliančiu skausmą. Ir nepaisant viso šito iki pat paskutinės akimirkos, Elena nesiliovė būti savimi, nesiliovė tikėti gėriu ir tuo kad meilė ir atsidavimas, nesavanaudiškumas ir gėris egzistuoja. Dar būdama gyva, ji nuoširdžiai vylėsi, kad po to kai ateis mirtis, ji atsidurs ten, kur galės susitikti su visais mylėtais ir prarastais jos artimaisiais. Kad po mirties egzistuoja tobulas gyvenimas. Bet ne, nieko panašaus nenutiko. Tiesiog TAMSA. Ji nesijautė gyva, nebuvo apsupta demoniškų ar angeliškų išperų, ji tiesiog vienu metu egzistavo, kitu nebe. Tiek iš to tikėjimo… kai pabaiga pasirodo kitokia, daug siaubingesnė.
Prabėgo kiek daugiau nei metai, po siaubingos katastrofos, kurios metu žuvo keletas žmonių, kurių tarpe buvo Elena Winchester. Įvyko labai daug, kažkas tapo vieša aplinkinių akims, kažkas liko užslėpta už dėvynių užraktų, kurie buvo atrakinti tik dabar (manau tolimesnę istoriją kaip viskas nutiko, sulauksite iš Caroline Mikaelson, so… kantrybė – dorybė). Po visiškos tuštumos, tamsos, kurioje buvo pradingusi tamsiaplaukė, ji tarytum iš niekur nieko atsirado savo senosiuose namuose, kuriuos kažkada buvo apleidusi ir nuoširdžiai manė kad bankas juos pasisąvino už sukauptas skolas, o vėliau greičiausiai pardavė aukcione. Ji stovėjo priešais židinį, ant kurio viršaus taip ir liko sustatytos keletas nuotraukų iš jos vaikystės. Tarp visų nuotraukų matė kiekvieną jos šeimos narį, kuris neišgyveno dėl tam tikrų mistinių aplinkybių. Matė ir vieną nuotrauką iš mokyklos baigimo naujametinio vakarėlio pasirengimo. Įsisukusios į šiltus drabužius nuotraukoje plačiai šypsojosi trys geriausios draugės: Elena, Caroline ir Bonnie. Šiek tiek kilstelėdama ranką, Elena pirštų galiukais susilietė su nuotraukos rėmeliu, kaip niekad jausdama šio prisilietimo padarinius jos odai. Ji jautėsi gyva. JI BUVO GYVA. Nuotraukos atspindys nesunkiai atskleidė tai, kad Winchester už nugaros stovėjo šviesiaplaukė. Ji pasisuko neskubėdama, ir nereikėjo būti labai pastabiems, kad pamatyti kiek stipriai buvo sutrikusi antrininkė. Jos skyse buvo galima pastebėti ir nuostabą, ir pasimėtimą ir netgi baimę ir skausmą.
– Kodėl aš čia? Caroline, ar tai reiškia kad tu… – “…žuvai?”, – jai net nereikėjo to pasakyti balsu, kad būtu galima nesunkiai suprasti kokią mintį turėjo Eleną. Galu gale, tai atrodė labiausiai tikėtinas variantas, turint omeny tai, kad galimybės būti gyvai pačiai, tiesiog nebuvo. Giliau įkvėpusi, Elena stipriai sukando dantis, kuomet atitrūkusi nuo savo vietos, kaip galėdama greičiau žengė link savo geriausios draugės, taip pat greitai ir tvirtai suimdama ją į glėbį apkabinimui. Stipriai sumerkė akis, sunkiai nulaikydama ašaras, kurios tiesiog veržėsi lauk pro blakstienas. Kad ir kas nutiko, ši akimirka jautėsi tiesiog nepaprastai. Juk kai tavęs tiesiog nebe lieka, sunku įsivaizduoti kad ateis diena, kuomet tu paprasčiausiai sugebėsi patirti artimą kontaktą ar bent pamatysi tau be proto svarbų asmenį. Neskubėdama paleisti Caroline iš savo glėbio, ji vos girdimai ėmė kalbėti.
– Kas nutiko, Caroline? Nežinau ką tu padarei, bet privalai dabar pat tai nutraukti. Niekam nevalia šauktis mirusius, tai gali turėti nepataisomų pasėkmių. Aš tave myliu, bet šitai… …tu negali taip paikai elgtis, tu privalai mane paleisti. – Tardama šiuos žodžius, tamsiaplaukė kaip mat atsitraukė, tiksliau paleido Caroline iš savo glėbio, kaip mat įsmeigdama savo karamelinių akių žvilgsnį ties jos veido konturais. Paradoksalu ar ne, tačiau ta sutartis kurią sudarė Caroline, turėjo ne vien gyvybės kainą, ji taip pat paliko “mirties žymią” ir ant antrojo mainų asmens, konkrečiau Elenos. Iš jos buvo atimta ta gyvenimo dalis, kuri iki pat paskutinės akimirkos vertė ją kovoti, iš jos buvo atimta “meilė”. Ji atsiminė absoliučiai viską, ką tik leido įsiminti žmogiškas protas: kaip ji augo, kaip atrodė jos draugai ir giminės, kaip klostėsi jos gyvenimas. Apart vieną, be protiškai svarbų dalyką: iš išorės ji atrodė kaip senoji ir geroji Elena, tačiau viduje jos nugyventuose atsiminimuose buvo skylės. Ji neatsiminė to, kad kadaise buvo ištekėjusi, neatsiminė to su kokiais asmenimis susitikinėjo, kuriuos iš tiesų mylėjo. Ji neatsiminė net savo pirmo bučinio, savo pirmo karto. Tiesiog tam tikra prasme, ji buvo nepilnas indas iš kurio buvo atimta kažkas svarbaus. Galbūt iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kažkas kvailo ir menko, tačiau pažvelgus giliau. Negi yra lengva grįžti atgal į savo seną gyvenimą ir neatsiminti nieko ką tu mylėjai, kas mylėjo tave ir ar iš viso tavo gyvenime egzistavo ta tikroji, epiška ir nepakartojama meilė. Apart šito, Elena buvo tikra ir dėl to kad neatsiminė savo “žudiko” veido, tačiau tiesa buvo tame, kad jos pačios pasąmonė blokavo šią informaciją, tarytum vienintelis dalykas kurį ji matė prieš mirtį, tebuvo vyriškas siluetas to asmens, kurio veido ji nematė, negirdėjo ir jo balso.

by Sponsored content

DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ

Re: DIDŽIOJI NAMO SVETAINĖ