PRIVATUS NAMO SODAS

Prabėgo pakankamai daug laiko po tos dienos, kai jis pagaliau nusprendė padaryti tai, ką planavo ne vienerius metus. Caroline nuo pat pirmosios jų pažinties dienos tapo originaliojo gyvenimo priežastimi. Ir dabartinis laikotarpis buvo kaip tik tas, kuomet jis nusprendė savo gyvenimą galutinai paskirti šiai moteriai. Jos sutikimas tekėti už jo, privertė hibridą kiek kitaip imti vertinti jo egzistenciją. Mergina, kad ir kas be nutiktu, kad ir kaip jis elgtųsi, visuomet buvo šalia. Visuomet stabdė jį nuo bet kokios klaidos, kurias kaip žinia jis mėgdavo, kartas nuo karto padaryti. Dieną, kuomet jo paties širdis buvo suspausta biologinio tėvo gniaužtose, jo manymu jam galėjo būti paskutinė. Ir net tuomet, jis suko galvą ne apie tai kad jo egzistencija bus nutraukta, o būtent apie tai, kad kartu su juo, priverstinai žus ir jo gyvenimo moteris. Būtent tai, ir buvo priežastimi, kodėl jis kovojo iki pat paskutinės akimirkos. Ji su laiku tapo jam svarbiausiu gyvenimo ramsčiu. Ir šiandiena tai turėjo būti įteisinta pagal visus standartus. Visomis vestuvių smulkmenomis rūpinosi Niklaus būsima žmona, jis savo ruožtu leisdamas jai daryti visiškai viską, mat pinigų jiems niekuomet netrūko. Galima numanyti kad per tūkstantį savo egzistavimo metų, jis spėjo surinkti tokius turtus, kurie leistu net kelioms jo kartoms į priekį gyventi nežiūrint į kainas. Sodas, kuriame turėjo vykti pagrindinė ceremonija, buvo dar tvarkomas, kuomet šis stovėdamas savo kambario balkone, su pastebimu jauduliu stebėjo veiksmą kieme. Giliai kvėpuodamas, lemtinga akimirka išgirdo kaip ant staliuko, kuris buvo pastatytas balkone ėmė vibruoti jo telefonas. Skambutis keliavo iš to paties miesto, ir to asmens, kurio veidą jis ketino matyti, kuomet turėjo įteisinti savo šeimą. Pasitraukdamas nuo balkono rėmo, jis ramiai pasiekė telefoną, kuomet atsiliepdamas, net neleido skambinusiam prasitarti, pats tuo tarpu imdamas kalbėti ant viršaus:
- Man nerūpi, supranti? Tu privalai pasirodyti čia per artimiausias dešimt minučių, ir kad ir kas tavo gyvenime dabar vyksta, tai nėra taip svarbu, kaip tai ką tu darai. NUTILK! Jei šiandiena čia nepasirodysi, prisiekiu, gali pamiršti kad tai ir tavo namai. - Neleisdamas savo pašnekovui prasitarti, kaip mat numetė ragelį, tuo pačiu metu išjungdamas savo telefoną. Šis technologijų "stebuklas" šiuo metu jam buvo labai nereikalingas. Pasitraukdamas nuo balkono, ir paskutinį kartą žvilgtelėdamas į savo atvaizdą veidrodį, suprunkštė. Kostiumas, kurį šis buvo užsivilkęs buvo netipinis šiam asmeniui rūbas, todėl kėlė juoką. Neigiamai supurtęs galvą, bei įsitikinęs tuo kad abu žiedai saugiai padėti jo vidinėje švarko kišenėje, pagaliau patraukė sodo link, kur jo laukė dvasininkas. Su juo apsikeisdamas kelis žodžiais, žengė link altoriaus, prie kurio ir buvo priverstas sulaukti savosios nuotakos, kuri prieš savo pasirodymą dar turėjo nemažai laiko, mat visi svečiai dar nespėjo susirinkti.

Pavestas tuo pačiu metu padaryti kelis darbus, galima pasakyti kad labai sunkiai, tačiau sugeba suspėti į jau pakankamai seniai suplanuotas vieno iš jaunesnių brolių šventę. Būdamas visapusiškai atsidavęs savo šeimai, nesugeba pasielgti kaip nors kitaip, kaip kad pasirodyti. Už nugaros dar buvo likę labai daug nebaigtų reikalų, kurie kaip tyčia buvo atitinkamai svarbūs. Tačiau, jis buvo čia. Atsargiai pralėkdamas pro visus tuos žiedlapius, kurias buvo nutiestas kelias iki altoriaus, sustoja priešais brolį, sukraudamas abi savo rankas šiam ant pečių. Nestipriai sukratydamas savo giminaitį, veide pagaliau leidžia pasirodyti pastebimam šypsniui: - O dar prieš kelis metus šaipeisi iš manęs, kad buvau pasiryžęs tokiam žingsniui. Dabar pasižiūrėk į save. Esi tam nusiteikęs rimtai, ir dar vedi vieną šauniausių moterų šiame sviete. - Linktelėdamas galva, bei pagaliau paleisdamas brolio pečius, te pratęsia: - Pamatysi, tau tai gerai seksis. - Linkdamas galva, bei kaip tik tuo metu pasitraukdamas šiek tiek į šalį, užima savo vietą (apie kurią jam tikriausiai buvo užsiminta ne vieną ir ne kelis kartus, pačios nuotakos), tarp pabrolių.

Niklaus Mikaelson skambutis akivaizdžiai buvo skirtas jauniausiam iš brolių, kuris visiškai nesureikšmino šios šventės, kuri jam atrodė ne vien tik tuščias pinigų švaistymas, išpustas burbulas, bet ir laiko gaišimas. Jis buvo Los Andžele, bet žinoma bandė surasti ne vieną priežastį, kuri leistu jam kaip nors išsisukti nuo minėtos šventės, į kurią buvo pakviestas labai "maloniai". Smilkstanti cigaretė buvo suspausta tarp jo lūpų, kuomet jis žengė kelis žingsnius link sodo, kuriame ir buvo viskas paruošta "šimtmečio vestuvėms". Pelenai krito po kojomis, kuomet jis žingsniavo link altoriaus, prie kurio jau buvo it "statulos" išstatyti šio broliai. Užversdamas akis, ir pagaliau pasiekdamas minėtus žmones, teatrališkai iškėlė savus antakius aukštyn, aiškiai leisdamas suprasti kad jam visiškai nepatinka tai, kad savo pramogas teko išmainyti į kažkokį senovinį balių: - Kas?! Nereikia manęs smaugti savo žvilgsniais, nes aš čia. Ir pažadu, pasistengsiu be fokusų atlaikyti visą šią nesąmonę. - Neigiamai supurtydamas galvą, bei kaip tik tuo metu nuo savo pečių nusimesdamas odinę striukę, pameta ją ant vienos iš kėdžių, kurios buvo skirtos svečiams, o pats atsistoja netoli nuo vyresnėlių. Įsistebėdamas į savuosius batus, kurie ne pagal progą, nebuvo nublizginti, kaip kad šalia stovėjusių, tariamai su didžiule nuoskauda, atsidūsta. Ir kuomet pakelia akis į priekį, pertraukia save patį nuo suplanuotos kalbos, prunkštimu: - Žinai, jei jau kalbėti apie tai, kad nori būti labai pavyzdingas ir viską daryti taip, kaip buvo daroma senovės laikais, pirmiausia reikėjo vesti savo draugę, o paskui tik įtaisyti jai vaiką. - Veide išspausdamas akivaizdžią šypseną, jis neigiamai supurtė galvą, pasukdamas akis į Elaidžos pusę, po ko pasisakydamas: - Ir kas svarbiausia, gerai apgalvoti svečių sąrašą. Nes prisiekiu, kviesti į pabrolius abu brolius, kurie yra pasiruošę vienas kitam nusukti sprandą dėl kažkokios nemirtingos bobos, kuri prie to viso dar ir pamergė. Yra visiškas absurdas. - Bandydamas sunkiai tvardyti juoką, kuris kaip tyčia ėmė veržtis į viršų, neigiamai supurto galvą: - Nustebčiau jei per tavo balių nekils kokia nors sumaištis. Viskas tik ir dvelkia kad kažkas panašaus nutiks. Nors, kaip ir sakiau, aš nedarysiu nieko, kol kas nors prieš mane nesusišiks. - Specialiai erzindamas brolius, alkūne pakankamai stipriai smogia Elaidžiai, perklausdamas: - Argi ne taip, nuolankusis? Galiu net lažintis, kad pirmas pratrūksi tu.

Nebuvo sunku pastebėti tai kad dabartiniais savo veiksmais, jauniausias iš Mikaelson šeimos, troško arba būti išlaisvintas iš kankynės, ir išprašytas ir šios vietos, arba gauti progą užvažiuoti vienam iš savo brolių į snukį. Labai naivu buvo manyti tai, kad jis labai paprastai priims žinią apie tai, kad jo ilgametė mergina, per pastaruosius proto užtemimus pradės sukti romaną su jo paties broliu. Tai buvo išdavystė, už kurią niekuomet nebus atleista, ir dabar jis troško: arba atgauti ją, sugrąžinant atgal viską, kas juodu siejo, arba sugriauti gyvenimus visiems, kas buvo įsimaišę į šį "trikampį". Bėda ta, kad Mikaelson'as nebuvo atvira korta, iš kurios buvo labai lengva nuspėti tai, kokie bus sekantys jo planai. Ne veltui jis sąmoningai ėmėsi tos taktikos, kurios iš jo tikėtis buvo galima mažiausiai, jis ėmėsi visko griovimo, su neaiškiais ketinimais. Tamsiaplaukės pasirodymas ne kiek nesutrikdė, o viso labo privertė jį kilstelėti savus antakius, dėl to, kad jo žodžiai, kurių aplamai ji neturėjo girdėti, buvo pakartoti. Merginai pasakius tai, kas jo manymu buvo jam paranku, labai ramiai, užkrovė savo ranką Argent ant pečių, tokiu būdu prisitraukdamas ją arčiau prie savęs: - O tu manei kad esi nusipelniusi kilniosios damos įvardinimo? Atleisk mažute, bet ne su tuo broliu kalbėsi. Gražius tuščiažodžiavimus gali gaudytis iš Elaidžos, o iš manęs gali tikėtis... - Jis nebaigė savo kalbos, mat kaip tik tuo metu trumpam nukreipdamas savo žvilgsnį į kažkur tolėliau esančius savo brolius. Ilgai tas akių nukrypimas kitur netrūko, mat ganėtinai greitai sugrąžindamas dėmesį atgal į šalia esančią merginą, jis piktdžiugiškai nusišypsojo, tokiu būdu tik patvirtindamas tai, kad Caroline mintis apie tai, kad jie turėtu visą vakarą praleisti kartu, jam ne vien tiko, bet ir patiko. Stengdamasis išlaikyti akių kontaktą su Andrea, jis vėl ėmėsi kalbėti: - Leisk tau priminti gražuole, vienintelė kuri liko gyva, bei tokiu būdu, kokiu tai darai tu, sumanė sugriauti mūsų šeimą iš vidaus, buvo priversta slapstytis penkis šimtus metų. Kitaip, manau, savo draugės niekuomet nebūtum pažinusi. Tai kaip manai seksis tau, Andrea? Stebėsi kaip mes su Elaidža bandysime nudėti vienas kitą, dėl galimybės sulysti į tavo tarpukojį, ar galu gale pati išsirausi savo širdį? - Prunkštimas staiga pertraukė jo kalbą, kuomet šis ėmė kalbėti nebe taip tyliai, kaip prieš tai: - Niekad nemaniau kad tu tokia kaip ji. Pigi. O aš, idiotas, kažkuriuo metu buvau pasiruošęs dėl tavęs padaryti bet ką. - Faktas kaip diena, kad jauniausias iš Mikaelson'ų, vis dar nuoširdžiai mylėjo šalia stovinčią moterį. Bet panieka atsirandanti vien nuo to, kad ji bet apsvarstė galimybę būti su jo broliu, buvo pernelyg didžiulė, kad tai praleisti pro akis.

Dar prieš kelias dienas, jis buvo priverstas dalyvauti labai rimtoje diskusijoje kartu su šio pobūvio savininku, liečiant temas, kurios buvo aktualios jo gyvenime per pastaruosius šešis mėnesius. Tikriausiai viena tų priežasčių ir buvo tai, kad jis tam laikotarpiui dažniausiai buvo atribotas nuo savo asmeninio gyvenimo, nors ir stengėsi iš paskutinių bent telefonu palaikyti ryšį su mergina, kuri po tiek daug metų buvo užvaldžiusi jo mintis. Ji buvo tas uždraustas vaisius, kurio kandęs jis pasirašytu mirties nuosprendį tiek sau pačiam, tiek santykiams su šeima. Niklaus buvo vienas iš tų asmenų, kurie aršiai palaikė nuomonę "kas ne tavo, neliesk". Andrea buvo kaip tik tas asmuo, kuris po daugybės metų privertė jį jaustis žmogumi, tas asmuo, kuris privertė žengti prieš savo paties principus, bei šeimą. Bet ar kovoje dėl savo troškimų, jis galėjo išsilaikyti ilgai, kuomet viskas kas sukosi aplinkui, tam prieštaravo? Jis ėmė pasiduoti. Ir net kažkuriuo metu tarė pasirodžiusiai moteriai "Žinau kad tave pamilau. Ir tai velniškai rimta, nes per savo gyvenimą, sau leidęs tai buvau tik trys kartus. Bet, geriausia kad liktume tik draugais. Būsiu šalia, kai tau to reikės. Ir tai yra viskas, ką galiu tau pasiūlyti. Negaliu versti tave aukoti viską, ir praleisti amžinybę bėgant nuo tų, kurie norės arba mane arba tave pribaigti". Jis kovėsi, negalima teigti kad nedarė nieko. Tikrai kovėsi su aplinka, vardan to, kad bent turėti menkiausia galimybę į tai, kad norima mergina būtu visomis prasmėmis jo gyvenimo dalimi. Tačiau gyvenimas nemirtingam buvo ant tiek žiaurus, kad šis buvo priverstas pasitraukti vardan to, kad tiek jai pačiai, tiek kitiems, būtu geriau. Tą akimirką, kuomet jo dėmesį pertraukė Argent pasirodymas, mat į pasirodžiusio brolio žodžius, jis nusprendė nekreipti dėmesio, jis nesusilaikė nuo šypsnio. Net neskaitant to, kad Andrea nebuvo gerbėja panašių pobūvių ar drabužių, kuriuos ji vilkėjo, vaizdas kuris buvo matomas prieš akis, buvo neįkainojamas. Ji buvo nuostabi, verta to, kad jis buvo priverstas pasirodyti čia. Iš esmės, tikroji priežastis, kodėl jis atvyko ir buvo ši moteris. Net, jei ji ir priklausė kitam. Originaliojo ir vampyrės žvilgsniai susitiko, kuomet jis dar neslėpdamas pastebimo šypsnio, linktelėjo galva, tokiu būdu nebyliai ištardamas "labas". Ir vien iš jo žvilgsnio, kuris akimirksniu "apgirto", buvo matoma, kad jis žavisi ir geidžia jos lygiai taip pat, kaip ir prieš tai. Ji sustojo prie jo brolio, kuomet šis pasistengė nukreipti savo akis kitur. Gilus įkvėpimas, kuris vėliau persidavė nerimastingu kvėpavimu, nebuvo nuslėptas. Jis laikėsi iki paskutinio, nors akivaizdu, kad vien už tuos žodžius, kuriuos kuždėjo jo brolis, buvo pasiruošęs mažu mažiausiai išmalti šiam snukį. Pirštai ganėtinai greitai suformavo kumščius, kuomet jo akių vokai pastebimai susiaurėjo. Žengdamas į kairę, jis tikrai pratrūktu, bet argi jis galėjo leisti kad šitaip būtu elgiamasi su moterimi, kai jis pats buvo netoliese? Ne. Ganėtinai staigiai pasisukdamas, jis pasinaudojo tuo, kad svečiai dar nebuvo susirinkę. Todėl sugaudamas Kol'ą už atlapų, kone kilstelėjo viršun, kad šis būtu tolygiai jo veidui: - Dabar paklausyk, ką tau pasakysiu, nes nežadu kartoti to kelis kartus. Tu dabar pat nustosi elgtis kaip apsisnargliavusi kalė, ir pradėsi panašėti į normalų vyrą. Primenu, tarp manęs ir Andreos nieko nebuvo. Nesakysiu kad nenorėjau jos, bet nestojau jums skersai kelio. Todėl užsikišk visas savo nuoskaudas į subinę ir elkis normaliai. - Jis akivaizdžiai vengė merginos žvilgsnio, mat, matydamas ją, būtu priverstas sakyti tiesą, bet kai ji buvo jam už nugaros ir iš akių nematė kad jis skiedžia, kalbėti buvo lengviau: - Aš padariau klaidą, užsimaniau tai, kas man nepriklausė. Ji savo ruožtu nepaslydo, todėl yra neverta viso to, ką dabar mali. Ir jei nori man už tai išmalti snukį, prašau. Galėsi tai padaryti iš kart po to, kai tavo brolis ves. Iki to, verčiau stovėk sučiaupęs burną. - Iš kart po savo komentaro, jis gana ramiai paleido brolį, ir pats tuo tarpu, nudelbdamas akis, sugrįžo atgal į savo vietą, abejomis rankomis, "pataisydamas" savo pakilusį švarką į vietą. Pasistengdamas elgtis taip, tarytum nieko prieš tai ir nenutiko.

Nuo pat pirmosios dienos, kuomet šis asmuo tapo nemirtingu, buvo priverstas pripažinti sau pačiam tiesą apie tai kad už bet kokią galimybę gyventi ilgiau nei tai buvo nulemta, teks mokėti ir kas blogiausia, protu nesuvokiamomis kainomis. Jis buvo vyriausias iš savo brolių, kurie dar turėjo galimybę vaikščioti šia žeme, todėl matė save vedlio vaidmeny, tuo labiau kad faktiškai kiekvienas iš likusių šeimos narių turėjo nepaprastą gabumą susidirbti. Ir jis visuomet buvo tuo asmeniu, kuris stengėsi daryti viską, kad ši šeima išliktu. Kuo gi jis būtu, jei turėdamas amžinybę, būtu bent kartą nuleidęs rankas? Žinoma, tuo pačiu metu jis buvo ir hipokratas. Jis draudė šeimos nariams daryti kvailystes, susidėti su netinkamais žmonėmis, kai pats susidirbo labiau nei tai įmanoma, prisileisdamas tą asmenį, kuris nieko kito nepadarė, kaip tik apžaidė jį kaip mažą vaiką. Ir skausmingiausia buvo tai, kad jis tikrai ją prisileido, per trumpą laiką Argent tapo jam per daug svarbi, per daug reikalinga. Ir nors jis iš paskutinių stengėsi save atsiriboti nuo šios moters, kad tik dar labiau nesusipainioti savo paties jausmuose. Ne už ilgo būtu atėjusi diena, kuomet jis pagaliau paslystu ir nekreipdamas dėmesio į tai kas būtu sakoma ar daroma jam, dėl jos stotu prieš savo paties kraują. Tai baugino, todėl stovėdamas čia ir dabar, jis laikė stipriai sukandęs dantis. Bet koks netinkamas žodis ar veiksmas, būtu atskleidęs to nemačiusiems, tai, kas jis iš tiesų yra per vienas. Kilnumo ir atsidavimo maskaradas, kuriame šis buvo paskendęs beveik visą savo gyvenimą, tebuvo kruopščiai apgalvota, spragų neturinti vaidyba. Kas labiau, nei visiškas abejingumas, stojant prieš savuosius demonus, atrodytu baugiau? Niekas. Tam tikri merginos žodžiai, privertė jį nuleisti akis, ir veide išspausti labai kvailą šypseną. Tai buvo tiesioginis dūris į nugarą. Todėl jo sesers žingsnis, bei įteiktas vokas buvo kaip niekad laiku. Jis planavo išvykti iš kart po oficialios ceremonijos, nepratardamas nuobodžios ir niekam nereikalingos atsisveikinimo kalbos. Jis ketino nepalikti ne vienos progos niekam, kad būtu sulaikytas. Net jo paties sesuo, pamiršo kryptį, kuri buvo parinkta, kuomet vokas atsidūrė jo rankose. Jis nepratarė ne menkiausio žodžio, kuomet su ta pačia mimika, kuri palaipsniui ėmė priminti panieką, nei kad nuoskaudą, susikišo voką į savo prabangaus švarko vidinę kišenę. Akys staiga vėl pakilo, kuomet šis žvilgsnį nukreipė į vedančio brolio pusę. Tad keistas žvilgsnis, kuris išdavė kad jam jau per akis, buvo daugiau nei aiškus, tačiau jis visgi nusprendė nepalikti visko ant nebylios natos, todėl pasistengė pakankamai greitai prasitarti:
- Aš žinau kad ankščiau ar vėliau tu mane suprasi, ir po, kad ir dar vieno tūkstantmečio, netgi atleisi. Džiaukis kiekviena savo gyvenimo akimirka, Niklaus. Po visko kas nutiko, ką kartu buvome priversti atlaikyti, pagaliau gavome progą patraukti kiekvienas savo keliais. Ir aš būsiu tas, kuris tai padarys pirmas. Pasakyk savo žmonai, kad ji yra šaunuolė, kad privertė mano brolį šunsnukį pasikeisti, tampant tikru asmeniu. - Kilstelėdamas ranka, jis nestipriai pliaukštelėjo broliui per petį, pats tuo tarpu žengdamas kelis žingsnius šalin. Būtu buvę kilnu nieko nepasakius paprasčiausiai pasitraukti. Bet, jis nebūtu savimi, jei nepadėtu paskutinio taško. Jis pasisuko, dar kartą įsistebėdamas į čia esančius veikėjus, o konkrečiau šviesaus gymio tamsiaplaukę: - Žinai aš ir pats stebiuosi tuo, kad buvau taip nuostabiai apkvailintas. Nors ir neįtikėtinai skamba kad mergiūkštė sugebėjo apsukti galvą tokiam kaip aš. Bet bravo, turi visus aukščiausius balus už veidmainiavimą. Turi tam talentą, ir tikiu kad abu esate vienareikšmiškai verti vienas kito. - Negarsus prunkštelėjimas galiausiai pertraukė jo kalbą, kai tapo aišku kaip diena, kad savo išvykimą šis nusprendė paankstinti. Matyti kaip asmenybė, kurią jis prisileido per daug arti, buvo tik dar viena manipuliatorė, kuri pasitaikė jo kely, buvo pernelyg nemalonu. Todėl jis pasielgė taip, kaip būtu pasielgęs bet kuris sulaikytas, subrendęs asmuo. Ir spjovęs į tai, kas jį sutriuškino, pasitraukė. Jo akys vėl nusileido, kuomet šis pasisukdamas ant kulno, galiausiai patraukė iš šios vietos, neketindamas čia užsilikti ne vienai akimirkai. Dežavu jausmas buvo ant tiek stiprus, kad jam tapo juokinga iš savęs paties, į kokią absurdišką šis situaciją pateko, per vieną moterį prarasdamas visiškai viską, dėl ko tiek kovėsi. Kito pasirinkimo nebuvo, turėjo išvykti arba jis, arba jaunėlis. Pakeliui ištraukdamas voką iš savo kišenės, jis greitai žvilgtelėjo į šalies pavadinimą. Tai buvo ta pati vieta, kur viskam buvo padaryta pradžia. Kelionė mašina, oro uostas, pakilimas į dangų ir visiškai kitokio gyvenimo, nei kad prieš tai, sukūrimas - tapo šio nemirtingojo artimiausia ateitimi.

Pasakyti tai, kad jis tebejautė moteriai, kuri buvo šalia kažką panašaus į meilę, buvo žinoma labai lengva. Kaip galima imti iš išmesti iš savo gyvenimo dvidešimt metų kaltės jausmo, persipynusio su šiltais jutimais, konkrečiam asmeniui? Niekaip. Tačiau niekuomet nebuvo pasakyta tai, kad jis visa savo širdimi trokšta būti su šia moterimi. Viskas prasidėjo dar nuo tos dienos, kuomet moteris buvo priversta mirti ant jo paties rankų, kai jis ne kartą sakė kad nenori kad ji būtu vampyrė. Nemirtingumas iš esmės labai pakeičia asmenybes, ir galu gale išlaisvina tai, kas galbūt buvo slepiama. Mergina tapo nemirtinga, ir tą laikotarpį, kurį praleido atskirai nuo jo, Mikaelson toli gražu nevaidino švento ir nežliumbė kur nors pasislėpęs kampe. Jis stengėsi prisiminti save tikrąjį, kas galiausiai nulėmė tai, kad jis pagaliau ėmė džiaugtis gyvenimu. Atsakomybė ir kaltės jausmas daugiau nebeslėgė jo pečių, o tai reiškė kad sugrįžti atgal jis neketino. Net tuomet kai šis sužinojo apie tai kad moteris gyva, ir galu gale buvo užvaldyta kažkokios dvasios, jis galėjo būti draugu, bet nieko daugiau. Moteris esančiu čia, tik priminė apie nemalonią praeitį ir nenorą vėl būti tuo, kuo jis buvo. Ir žinoma, kaip galima pamiršti tai, kad nesvarbu ar tai ji pati, ar tai kito "piktadario" darbas, jo šeima buvo sudaužyta it porcelianinis indas, kuris, net jei bus suklijuotas, amžiams turės neišdildomų trūkumų. Elaidža pats savavališkai ėmė siekti to, kas jam buvo uždrausta, todėl netiesiogine prasme buvo ištremtas iš šeimos. Juk niekas taip iki galo ir nepaaiškino to, kodėl jo išvykimas buvo toks skubotas. Širdies neskaudėjo, atvirkščiai viduje jis juokėsi, mat matė kaip stipriai veikė Andreos žodžiai brolio miną. Taip, tas asmuo buvo atsidavęs vampyrei kur kas labiau, nei tai darė Kolas, kada nors ankščiau. Jis nukreipė savo žvilgsnį į kalbančią merginą, įsitikindamas tuo, kad ji net nemato to, kas vyksta. Antakiai savaime pakilo aukštyn, kuomet jis pagaliau nusprendė ją pertraukti: - Palauk, tu manai kad man labai rūpi pasiteisinimas, kad ten buvai ne tu ir panašiai? - Palenkdamas galvą, jis veide ištempė šypseną, kuri galiausiai išdavė tai, kad jos prisipažinimas nedavė vaisių, o tik progą ne savomis rankomis kirsti tam, kas Kolo akimis buvo prasikaltęs. Taip, Elaidža gavo stiprią gyvenimo pamoką, ir jo broliui nereikėjo dėl to pajudinti ne vieno raumens. Rankos savaime pakilo, kuomet šis susikryžiavo jas sau po krūtine: - Pirmiausia, perspėsiu kad aš nesu atsikratęs žmogiškumo, kad kartais nesugalvotum pasakyti kad taip yra. Antras dalykas yra tai, kad man visiškai nesvarbu kad tu amžinai nusprendei priklausyti man. Nes, man tavęs nereikia, ir patikėk manimi, jau labai seniai. Manai, kad jei būtu kitaip, aš nebūčiau tavęs susiradęs pats, dar tada kai beveik iš karto sužinojau kad esi gyva, Andrea? Caroline sprendimas pastatyti mums abu, man buvo po ranka. Elaidžia išdavė mano pasitikėjimą, o tu buvai kaip niekad tinkamas ginklas, mano planams jo atžvilgiu. - Nestipriai suraukdamas veidą, jis elgėsi veidmainiškai: - Ir spėk ką, tu netekai paskutinio asmens, kuriam iš tiesų buvai svarbi. Opa, kaip gi tu nudegei. - Prunkštimas vėl pertraukė jo kalbą, kai jis žengė gerą žingsnį atgal į eilę, mat ceremonija jau prasidėjo. Rebekah bandė rasti porininką merginai, kuri buvo likusi viena, o jis, eilinį kartą ištiesė ranką į Argent pusę: - Nagi gražuole, negriauk šios šeimos ir nekurstyk ne vieno iš čia esančių temperamento. Stok į eilę ir išbūk šias vestuves. Vieno kvailio pabėgimo jau yra per akis. Jis nusuko akis, tuo pačiu nuleisdamas ranką, nesuteikdamas progos jiems susiliesti.

Kuomet svečiai pagaliau ėmė sparčiai rinktis, vienas iš tų, kurie buvo įsitaisę ant išpuoštų kėdžių, nuo kurių kuo puikiausiai atsivėrė bendrasis vaizdas į ceremonijos pagrindinį tašką, pakilo. Kaip tyčia, Matthew buvo pasiruošęs labai tinkamai tokiai progai, todėl nebuvo labai keista, kuomet jis ėmė kalbėti: - Nepaisant to, kad nebuvau pakviestas į poras, manau kad galiu ištiesti pagalbos ranką, ir pakeisti išėjusį asmenį. - Jo akys buvo nukreiptos tiesiai į Mikaelson šviesiaplaukę, nors ir omeny turėjo tai, kad atsistos šalia raganos. Veide pasirodė šypsena, mat prabėgo ne mažas laiko tarpas, kuomet jis akis į akį buvo susidūręs su minėtą vampyre. Matėsi kad atmosfera buvo pakankamai įtempta, tačiau dėl kažkokių vidinių konfliktų kentėti jaunavedžiai neturėjo teisės. Jis žengė į priekį, bei galvos linktelėjimu pasisveikindamas konkrečiai su mergina, kuriai prieš tai buvo paskyręs kelis žodžius, galiausiai atsistojo šalia Bennett. Ranka apglėbdamas merginos juosmenį, šiek tiek palink tam, kad pasakyti savo nuomonę: - Labai gerai kad nuotaka madingai vėluoja, nes žinant Caroline, šitai jai visiškai nepatiktu. Todėl pasistenkime apsimesti, kad būtent šitaip viskas ir turėjo būti nuo pat pradžių. - Jis nesuteikė konflikto dalyviams dėmesio, mat manė kad taip yra teisingiausia.

Kelionė buvo persmelkta mirtina tyla, vien todėl kad Salvatore, net jei ir buvo kalbinamas, visą savo dėmesį paskyrė keliui. Akivaizdžiai išspausdamas iš savo automobilio kaip įmanoma didesnį greitį, nerdamas tarp kitų transporto priemonių, stengėsi kaip galima greičiau nusigauti į reikiamą vietą. Kelis kartus, akies krašteliu, žvilgtelėdamas į dešinės pusės sėdynę užėmusią merginą, tik bandė įsitikinti tuo, kad ši dar gyva. Tuo pačiu metu, desperatiškai kartodamas skambutį originaliosios šeimos šviesiaplaukei, spausdavo ant vairo įmontuotą laisvų rankų sistemos mygtuką, tuo pačiu metu išraiškingai tardamas "Vampyrė barbė". Kitu metu toks pavadinimas atrodytu keistai, ypatingai vien iš tos intonacijos, kurią jis panaudodavo kalbėdamas apie Rebekah. Ji nebuvo miegama jo asmenybė, bet, neatsiejama praeities dalis. Kuomet automobilis pagaliau buvo sustabdytas, jis negaišo ne akimirkos. Išlipdamas lauk iš transporto priemonės, bei prieš Branson norą, užsikeldamas šią sau ant rankų, jis kaip mat patraukė link šventės vietos. Pasodindamas merginą ant kažkur šone likusios atsarginės kėdės, jis kaip tyčia, iš kart atkreipė Rebekah dėmesį. Galvos krestelėjimu nurodydamas ką ji prieitu, nutaiso tokią miną, kad jei ši nesiteiks atsirasti arčiau, jis tikrai suknis visiems nuotaiką. Kuomet gilus įkvėpimas privertė jį atsisukti į Lexi, Salvatore kaip mat atsidūrė šalia jos: - Kaip dabar jautiesi? - Galvos krėstelėjimu jis nurodė visą aplinką, kuri neatitiko paprastos, eilinės darbo dienos: - Matai, dar kelios minutės ir vėl būsi sveika. Jei ne blondinė, tuomet pats Niklaus atneš tau savo kraują, supiltą į senovinę krištolinę taurę. - Mirktelėdamas merginai akimi, jis vėl išsitempė it styga, laukdamas originaliosios.