KITOS NAMO PATALPOS

Tuo metu kai pagaliau sėkmingai pasiekia namo palėpę, kurioje vis dar randasi keli karstai, kuriuose jau ne kartą buvo įkalinęs savo šeimos narius, pradaręs vieną, labai tvarkingai paguldo Elaidžą. Stebėdamas į jo gyvybę praradusį kūną, kaltai nuleidžia akis, tuo pačiu metu vos girdimai prasitardamas: - Manęs laukia mūšis su vilkais, ir aš paprasčiausiai negaliu leisti kad silpnumo akimirka per tą moterį tu atsuktum man nugarą. Suvokiu kad niekuomet nesuprasi manęs, tačiau tai yra geriausias būdas, kuris užtikrins man pergalę. - Nors atrodė kad jis buvo pasiruošęs pasakyti daugiau, net nepajuto, kaip instinktyviai pakėlė ranką, bei uždarė karsto dangtį. Nenorėdamas čia išbūti daugiau nei akimirkos, pagaliau apleido patalpas.

Neskaitant to, kad buvo išduotas savo paties šeimos nario paranojinių teorijų pasėkoje, kurį laiką ne vien snaudė belaukdamas kol atsiras asmuo galintis išlaisvinti jį iš miego stadijos. Realiai "sapne" keliaudamas per savo atsiminimų tunelius, bandė suvokti kas ir kaip buvo sudėliota jo gyvenimo prioritetų lentynose. Galiausiai, kuomet jo kelionė buvo nutraukta tuo, kad iš jo širdies buvo ištrauktas užburto metalo gabalas, jai pradėjus plakti, bei tokiu būdu pumpuoti gyvybę jo kūne, įkvėpdamas oro gūsį, staiga pramerkia akis. Neskaitant to, kad jo kūnas vis dar atrodo pilkas ir susiraukšlėjęs, pakreipęs akis į kažkur toliau sėdėjusios moters pusę, vos pastebimai neigiamai supurto galvą. Bandydamas suvokti kur randasi, galiausiai nuleidžia savo akis į rankas, kurios išduoda faktą, kad jis yra atsibudęs, ir beprotiškai alkanas. Pakankamai greitai išlipdamas iš karsto vidaus, nuleidžia šio dangtį, bei nebyliai ant jo atsisėda. Kuomet vėl pakelia akis į merginą, pats sau prasitaria:
- Jei tai dar viena iliuzija, tuomet sunku suvokti kodėl ji tokia tikroviška, kad atrodo... - Nebaigęs savo kalbos, kaukštelėja savo dantimis, nurydamas nemalonų seilių gniužulą, kuris tik dar labiau paryškina troškulį. Galiausiai versdamas save vėl pasižiūrėti į priekį, pratęsia: - Kaip tai įmanoma, kad tu gyva? Aš mačiau tavo kūną, kai jis buvo nuleidžiamas po žeme. Tavo širdis buvo sustojusi. Kūnas sustingęs nuo mirties prisilietimo. Tai neįmanoma, kad tu dabar esi priešais. - Sunkiai suvokdamas ar mato tikrai tai, kas egzistuoja, ar tai yra vaizduotės triukas.

Tuo tarpu kai mergina ištaria savo pirmuosius žodžius, vedusius prie paaiškinimo, instinktyviai nuleisdamas akis, pasistengė nukreipti visą savo dėmesį būtent į tai kas buvo sakoma. Ilgai tylėdamas, prieš akis leido sau pasirodyti tam vaizdui, kuomet matė ją paskutinį kartą. Tiksliau kuomet susidūrė su vaizdu, kai merginos žmogiškasis pavidalas atsisveikino su pasauliu gulint mediniame karste, panašiame į tą, kuriame jis buvo vos prieš kelias minutes. Kankinamas prieštaringų jausmų, kuriuos sukėlė pastarųjų kelių dienų įvykiai, galiausiai pakelia akis į Andrea, ir net pat nepajusdamas kaip, tačiau žengė žingsnį į priekį, kaip tik tuo metu kai ji atkišo durklą į jo pusę. Nieko neaiškindamas, paprasčiausiai apima merginą į savo glėbį, surakindamas tarp savo rankų į apkabinimą: - Banalu, tačiau leisk man pasakyti kad aš labai džiaugiuosi kad paskutinis kartas kai tave mačiau nebuvo iš tiesų paskutiniu. Nors šis prakeiksmas ir neteikia daug malonumo. - Nebaigdamas savo minties, paleidžia ją, tačiau nepilnai, mat uždeda savo rankas jai ant pečių, priversdamas pažvelgti į jo, šiuo metu mirtimi dvelkiantį veidą: - O su laiku tu tai suprasi. Džiaugiuosi kad esi gyva. - Linktelėdamas galva, ir nenorėdamas dar labiau priversti tiek save, tiek ją jaustis nepatogiai, atsitraukia rankas, bei pasiimdamas durklą, vėl atsiremia į už nugaros buvusį karstą.
- Katerinos kraujas buvo pirmasis tavo sistemoje, o suveikė Kolo? - Suraukęs antakius, neigiamai supurto galvą, kuomet jo minčių eigą perskrodžia tai, kad mergina greičiausiai ir pati nenutuokia to, kas iš tiesų suteikė jai gyvenimą, visgi nesiryžta komentuoti. O ta akimirka, kuomet Carrington vėl pasirodo pakankamai arti jo, nuleisdamas akis į jos riešą, o paskui pakeldamas į jos veidą, veide leidžia pasirodyti savitai šypsenai. Tačiau prieštaraudamas, eilinį kartą neigiamai supurto galvą. Suimdamas jos ruošą savo ranką, pagaliau paaiškina: - Esmė ne tame, ar tai sužinos mano brolis, ar ne. Esmė mano ir tavo galvose. - Užversdamas akis, atsidūsta. - Pagrinde mano. Aš negaliu priimti tavo pasiūlymo, nes tai viską tik dar labiau komplikuos. Pasimaitindamas tavimi, nejučia leisčiau tau pamatyti kas dedasi mano galvoje, o pats tavimi pasinaudočiau beveik kaip sekso objektu. - Šiek tiek sujudindamas antakius, paleidžia merginos ranką, pratęsdamas: - Kaip ir sakiau, tai viską tik dar labiau sukomplikuotu. - Kuomet jo mintyse sušviečia geniali mintis, apie tai kad ši vieta nėra labai saugi, krenkštelėdamas, prasitaria: - Kuomet Klausas sužinos kad sugriovei jo planus, liečiančius mane... - Akivaizdu neišgalėdamas baigti savo minties, kardinaliai pakeičia savo kalbą: - Verčiau mums abiems reikėtu iš čia išeiti. Jam nereikia žinoti nei apie mane, nei apie tave. Tuo pačiu man tikrai reikia pasimaitinti, ir greitai.

Tuo metu, kai jis jau buvo atsitraukęs nuo merginos, kurį laiką nenuleido nuo jos savo žvilgsnio, tarytum būtu norėjęs įsiminti būtent tokį jos vaizdą. Kuomet jo apmąstymai buvo pertraukti neįtikėtinai sukilusiu troškuliu, kuris bet kurį kitą vampyrą būtu privertęs impulsyviai pulti bet ką, kas pasitaikytu pakeliui, jis viso labo nuleido savo tamsiai rudas akis, kurios prie šio apšvietimo labiau priminė juodą spalvą. Sujudėjus žandikauliui, buvo aišku kad jis yra pasiruošęs kalbėti:
- Matyt likimas tiesiog pasirodė palankesnis tau, jei taip galima pasakyti. Jei vis dar esi mūsų tarpe, vadinasi yra kažkas, ko nespėjai padaryti būdama gyva. Bent aš traktuoju šitai būtent tai, nes mano žiniai ne kiekvienam yra suteikiamas šis prakeiksmas. Todėl, čia tu pasirenki būtent kuriuo keliu norėsi eiti toliau. - Nenorėdamas per daug gilintis būtent į šią kalbą, sunerdamas rankas sau ant krūtinės, šiek tiek įtempė ryškią pečių liniją. Ir nors jo veidas vis dar priminė labiau mirusio, nei gyvo asmens, jis ne kartą neparodė net menkiausios užuominos į tai, kad bet kuriuo metu gali palūžti kraujo troškimui.
- Kaip ir Kolas? - Kuomet jo veide pasirodė neryški šypsena, nepratėsė savo minties, verčiau pasisakydamas apie būtent savo poziciją, kuria gyvena lygiai tiek laiko, kiek vaikšto ant žemės paviršiaus. - Andrea. Aš nesakau kad amžinas gyvenimas yra prastas. Atvirkščiai, žvelgiant iš mano pozicijos, aš bent jau galiu būti tikras, kad mano jėga, galios kurios man yra suteiktos, prakeiksmo. Nes jį sukūrė ragana. Kitaip ir nepavadinsi... Yra naudingos tai paskirčiai, kuriai tai ir buvo padaryta. Nes, esu labiau linkęs laikytis taisyklės, kad kiekvienas turime savo pasirinkimą. Nuo pat pradžių mūsų nepadarė monstrais, tai padarėme sau patys. Darydami klaidingus sprendimus. Ir aš gyvenu jau daugiau nei tūkstantį metų kad tai suprasčiau, tu, vos kelias dienas.
Akivaizdžiai norėdamas išvengti būtent to paaiškinimo, kuris leistu merginai apie jį sužinoti kus kas daugiau, nei jis leidžia aplinkiniams, atsakas buvo tik nežymus atodūsis. Elaidža nuo pat pradžių buvo labiausiai paslaptingas savo paties šeimos narys. Jis greičiau laikė viską savyje, nei elgėsi kaip kiti, apie kuriuos buvo žinoma praktiškai viskas. Ir tai toli gražu nebuvo įvaizdžio dalis. Greičiau noras apsaugoti žmones, kurie jam rūpi. O prieš akis stovinti mergina jam rūpėjo, gal net labiau nei jis pats tai suprato. Kuomet jo dėmesys buvo nukreiptas į jauniausią brolį, krenkštelėjimu atsitraukdamas nuo karsto, nesunkiai pasiekė duris:
- Atleisk, čia nelabai galiu tau padėti. Nemačiau ir negirdėjau apie jį nieko. O jei rimtai, tuo metu net nebuvau suinteresuotas būtent šiuo žmogumi. Tau teks dėl to kreiptis į Rebeką, ji labiau nusimano apie Kolo dingimus.
Kilstelėdamas ranką, bei tuo pačiu metu perbraukdamas sau per smakrą, nei pats nepastebėjo kaip nusišypsojo. Kadangi kalba apie išraunamas širdis jam pasirodė dalinai juokinga, vėptelėdamas, pasisako: - Na, tai greičiau mano specifika. O Klausas, jis sugalvotu kai ką kitą. - Kuomet nuo pernelyg išeikvotos energijos, jo kūną apėmė silpnumas, ranka pasirėmęs į duris, sumerkė akis, tuo pačiu metu mostelėdamas rankas: - Verčiau tu eik pirma. Nenoriu kad per mena būtu sukelta pernelyg daug triukšmo. Nesijaučiu taip tvirtai, kaip dabar atrodau.

Būtent dėl to, kad nuo pat jo pirmosios "pasikeitimo" dienos, jis buvo laikomas kaip labiausiai susivaldęs, labiausiai viską apgalvojantis asmuo, šiuo metu kaukė, dengusi jo veidą daugiau nei tūkstantmetį, ėmė slinkti žemyn. Jis beprotiškai troško pasistiprinti, nes neskaitant to kad stebuklingo durklo dėka jo kūnas tebe buvo mirtinai pilkas, susiraukšlėjęs, jis buvo labai stiprus, nors ir kažkuriuo metu galėjo atrodyti kitaip. Vampyrai yra sutverti taip, kad savo "auką" kažkuriuo metu įtikintu kad yra saugu, kai galiausiai puola, to nei patys nebe kontroliuodami. Stebėdamas merginos veidą, savo veide trumpam leido pasirodyti šypsniui, tiksliau lūpų sujudėjimui, kuris greičiau atrodė taip, kad jam panižo viršutinę lūpą, nei kad jo bandymą nusišypsoti: - Man patinka jaunų vampyrų naivumas. Jie mano kad yra labai stiprūs, nors jais atsikratyti yra taip pat lengva, kaip ir paprastais žmonėmis. Gal, net lengviau. Arogancija, perdėtas pasitikėjimas savimi, dažniausiai nukelia tokius vaikus, - Linktelėdamas galva, patvirtina tai, kad vampyrus, kurie gyvena labai trumpai tik taip te gali apibūdinti, pratęsia: - Būtent, vaikus, atgal į mirusiųjų karalystę. - Nenorėdamas merginai įskiepyti to, kad jai labai reikia išmokti to, kas priverstu ją elgtis ne taip karštakošiškai, galiausiai, šiek tiek atlošia savo galvą, jausdamas, kad mergina nori prisikasti prie jo minčių, kurias šiuo metu buvo galima pasiekti ypatingai lengvai, tačiau, jie labiau už viską, nenorėjo jomis dalintis. Ir kaip tik tuo metu, kai mergina uždeda savo rankas ant jo, suveikus "žvėries" mechanizmui, jis net nesuprasdamas to ką daro, nes viršų buvo paėmęs alkis, kartu su mergina, kone perskrodžia pusę patalpos, kurioje jie buvo, sutrenkdamas jos nugarą į sienos paviršių. Kuomet trūko visai nebe daug kad jo išlindusios iltys sulystu į merginos kaklą, staigiai atsitraukdamas, atgręždamas jai nugarą, sumoja savo ranka, lyg prašydamas kad ji nesiartintu: - Aš atsiprašau, taip neturėjo nutikti. Man, reikia greičiau iš čia dingti. Bet, negaliu daugiau būti su tavimi, nes, galiu padaryti ką nors, ko nenorėčiau. - Ir neskaitant to, kad šiuo metu jį labiausiai jaudino tai kad jis vos nesukando merginai, net nesuvokė to, kad dalinai atskleidė savo jausmus jai, kurie toli gražu nebuvo tokie nekalti, kad jis ją priimtu tik kaip brolio draugė, kuomet laikė ją už pečių, atsitiktinai suteikdamas jai galimybę sulysti į jo galvą. Griebdamasis bet kokių daiktų, pabando iš čia dingti.

Veikiausiai dėl to, kad nelabai galėjo komentuoti merginos žodžių būtuoju laiku, paprasčiausiai leido sau neatsakyti nieko į tai, kad jo nuomonė apie neoriginalius, paprastus vampyrus niekad nebuvo gera. Galu gale, jis buvo vienas iš stipriausių padarų, ir tai kad kilo nuo jo kraujo linijos, neturėjo tiek daug reikšmės. Ypatingai todėl, kad vampyrai manantys kad yra "dievai", buvo labai lengvai sunaikinami, juk ir pats, per savo gyvenimą buvo atsikratęs tokiais ne vieną ir ne du kartus. Jausdamas kaip merginos kūnas po susidūrimo su juo pakankamai greitai atsidūrė šalia, sumerkdamas savo akis, dar matomai spėjo supurtyti galvą, tarytum tokiu veiksmu būtu "maldavęs" kad ji elgtusi priešingai nei ketino. Vien tas garbės kodeksas neleido jam liesti tai, kas priklausė ne jam. Per savo gyvenimą greičiausiai tik kartą buvo leidęs sau "pasimaitinti" vampyro krauju. Ne veltui buvo sakoma, kad tai yra kur kas intymiau, nei seksas. Tokiu būdu jis sukeltu dalinę euforiją tiek sau pačiam, tiek merginai, iš kurios pasimaitintu. Kraujo troškimas buvo begalinis, ir jis tikrai stengėsi tvardytis iki paskutinės akimirkos. Jausdamas merginos rankas sau ant veido, lėtai pakėlė savo akis, nukreipdamas jas į Carrington veidą: - Patikėk manimi, mums abiems geriau būtu, jei to nedaryčiau. - Ir nors jo galvoje pastoviai skambėjo brolio balsas, kuris kone liepė jam neliesti merginos, pasiduodamas sau pačiam, principams, leidžia jo iltims akivaizdžiai pailgėti. Ir kuomet palinkęs prie jos, pirmiausia lūpomis paliečia jos kaklo odą, galiausiai susmeigia į ją savo aštrius dantis, leisdamas jos šiltam kraujui patekti į jo sistemą. Kuomet nuo taip reikalingos dozės jo kūnas palaipsniui ima atgauti ne vien įprastą spalvą, bet ir tvirtumą, pasiduoda, dar kartą įsileisdamas merginą į savo galvą, tokiu būdu atskleisdamas dar daugiau informacijos apie save. Ir vos tik pagauna save, kad kone ne per stipriai gniaužią ją apkabinime, staigiai atsistumdamas, leidžia keliems kraujo lašams nuvarvėti per jo smakrą. Nuleidęs, tarytum būtu prasikaltęs, akis, iš savo kišenės ištraukia nosinę, kuria pasivalo savo smakrą. Ir vis dar vengdamas akių kontakto, pagaliau pasisako: - Neskaitant to, kad liksiu tau be galo skolingas už tai, labai tikiuosi kad niekas nežinos apie tai. Mes, originalieji, labai vengiam viso to.

Klausydamas merginos balso skambėjimo, kaip tik tuo metu baigė nusivalyti ant smakro nuvarvėjusį kraują. Pastebimai bandydamas išvengti merginos kalbos, liežuviu perbraukė per savo jau normalią būseną įgavusias lupas. Neskubėdamas ką nors pasakyti, nes teko gerai pagalvoti kaip geriausia būtu išsisukti iš šios situacijos, kad nepakartoti praeities klaidas, kurios vyko ne su kuo kitu, kaip su prieš akis stovinčios moters drauge. Paslėpdamas nosinę savo kišenėje, pagaliau privertė save pažvelgti į ją:
- Ne visuomet tai atsitinka. Turiu omeny, jei asmuo mums rūpi, ir mes esame per daug silpni, įvyksta tai, ką tau teko patirti dabar. Kitais atvejais, kai vampyrai mums neturi jokios reikšmės, jie neturi priėjimo prie mūsų minčių. Kurios dažnai būna labiau sujauktos, nei galima tai apsakyti. Andrea. - Pertraukdamas ją kaip tik tuo metu, kai nuskambėjo konkretus klausimas, vaizdingai neigiamai supurto galvą: - Tu pati nenori sužinoti tikslingo atsakymo į šį klausimą. Leiskime manyti, kad man buvo tarytum karštinė, nuo kurios serumą parūpinai tu, ir aš tau pradėjau jausti begalinį dėkingumą. Nes tai išgelbėjo mano gyvybę. - Norėdamas kaip galima greičiau baigti šią kalbą, pastebimai patraukė atgal prie durų, tačiau ne taip kaip pirmą kart, dabar jis buvo kupinas jėgų. Bandydamas apsimesti kad nieko neįvyko, visgi atsisuka į merginos pusę, bei pakankamai tyliai taria: - Nesikabink už šios minties. Kolas niekuomet neatleistu, jei sužinotu ne vien apie mano mintis apie tave, bet ir tai kad tave tai bent iš bendro įdomumo užkabino. Verčiau pamirškime, nes vien dėl jo nieko tarp mūsų nebūtu. O aš antrą kart nebūčiau atsarginiu variantu. Ir vieno buvo per akis. - Pasitraukdamas šalin, pagaliau atkreipia dėmesį į šio namo sienas, kurios jo veide išaukia šiokią tokią šypseną, po ko prasitaria: - Tuo labiau, žadu grįžti atgal namo. Ne čia, atgal, kur viskam buvo suteikta pradžia. Tai reiškia, kad manęs daugiau nebe matysi. O nuo to bus tik geriau.

Tikriausiai todėl kad puikiai žino kad savanaudiškas elgesys niekuomet nepriveda prie kažko gero, ypatingai kai tai liečia kitų žmonių jausmus, buvo pasiruošęs kaip galima greičiau pamiršti visus šios dienos įvykius. Galu gale, buvo visu šimtu dešimt procentų tikras, kad bet kuriuo metu pasirodžius jo jauniausiam broliui, mergina pati pakartotu tuos pačius žodžius, kuriuos vos prieš kelias sekundes ištarė jis. Taip bus geriau, kad ir kaip norisi elgtis priešingai. Laikydamas savo žvilgsnį nukreiptą svetur, neigiamai papurto galvą, pakankamai žemu tonu perklausdamas: - Kas pasikeis, jei manysi kad viskas, prie ko tave prisileidau, yra tiesa? Ar tai leis tau jaustis geriau, ar greičiau sukels nekonfortabilią būseną, nuo kurios ankščiau ar veliau nukentės vienas iš mūsų? Aš žengsiu prieš šeimos principus, žengsiu per pagarbą broliui ir kas tuomet? - Kuomet atsuka savo veidą į merginą, pastebi tai kad ji susierzino. Gal taip buvo ir geriau. Jei ji pyks ant jo, galiausiai tas jausmas arba ir liks tokiu arba išgaruos kartu su visais vaizdais, kuriais pasidalino per savo neapdairumą. Liežuviu perbraukdamas sau per lupas, pagaliau nukreipė savo žvilgsnį į jos pusę, kaip tik tuo metu kai ji patraukė link durų: - Aš praleidau tūkstantį metų tam, kad sujungti šią šeimą. Ką gi, kiekvienas ankščiau ar veliau nusprendžia kad yra tai, ko pataisyti negalima. Tuo labiau, planavau išvykti jau seniai. Su Rebeka, Kolu, Klausu ir Karolina. Tačiau, po šiandienos manau kad geriausia būtu išvykti vienam. Pasižiūrėti kaip gyvenimas susiklostys toliau. - Į klausimą ar jie matosi paskutinį kartą, nuleisdamas akis, akivaizdžiai sukanda savo dantis, tarytum fiziškai būtu stabdęs save nuo atsakymo. Akivaizdu, jis mažiausiai troško su ja atsisveikinti, bet mintis kad elgiasi prieš brolio valią, buvo uždrausta, nuodėminga. Bet kokio velnio? Jei Kolas būtu jo vietoje, vargu ar galvotu apie tai, kaip jaučiasi jis. Tai kam graužtis jei iki šiol nieko nepadarei? Kaip tik tuomet, pakankamai greitai pasigauna merginą už rankos, bei pritraukdamas prie savęs įsistebi į šios lupas - Aš dabar save keikiu už tai, kas nėra taip baisu. Blogiausia, kad daugiau tavęs nebe pamatysiu. - Su lyg šiais žodžiais, šiek tiek palenkdamas galvą, pabučiuoja ją.

- Kai gyveni daugiau nei tūkstantmetį, trokšti naiviai tikėtis kad tam turi būti priežastis, kad šeima, kuri su tavimi egzistuos amžinybę, tai vieninteliai asmenys, kuriuos turi turėti greta. Kam tuomet gyventi, jei negali padaryti bent tokio menko dalyko, kaip žmonių suvienijimas? Aš atsisakau ir atsisakydavau labai daug vardan šio, atrodo kilnaus tikslo. Andrea, nors tavo žodžiuose yra tiesos, nesu vienas iš tų personų, kuriems svarbiausia jų pačių interesai. Ir net Klausas, kuris ne kartą sugriovė gyvenimą tiek man, tiek likusiems, mano akyse turi dar vilties būti tuo, kas jis buvo ankščiau, prieš visą šį nemirtingumo prakeiksmą. - Kuomet visgi, leido sau pasielgti savanaudiškai. Juk per savo egzistavimą tokią stiprią trauką, kokią jaučia priešais esančiai moteriai jautė ne daugiau nei kelis kartus, kad ir kaip tai keistai skambėtu. Ji nebuvo jam skirta, ji nebuvo šiam vyrui ta vienintele, kokią ją visuomet įvardino brolis, tačiau ji buvo be galo trokštama. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai, jis jos geidė, ir tai buvo didžiausia klaida, kurios sau greičiausiai niekuomet negebės atleisti. Bučiniui nutrūkus, nuleidžia savo akis, leisdamas veide pasirodyti menkai šypsenai: - Jei jau jaučiuosi kaltas, tebūnie tam bent būna svarbi priežastis. Andrea, aš visad būsiu kažkur netoliese, bet negaliu būti tavo gyvenimo dalimi. Tai būtu per daug neteisinga kitų atžvilgiu. - Omeny turėdamas ne vien savo šeimą, galiausiai suraukia savo antakius, mat moters prisilietimas ir jį sekantys žodžiai buvo per daug keisti. Negalėdamas leisti tam likti nepastebėtam, gana greitai pasičiumpa ją už riešo, akivaizdžiai neleisdamas pasitraukti: - Ką tu pasakei? Kaip? - Akivaizdžiai sumišęs veidas išdavė tai kad jis liko priblokštas gautos informacijos. Ir būtent dėl to, kad nebuvo atsietas nuo raganavimų, mat jo paties biologinė motina nebuvo paprastu žmogumi. Ji buvo viena iš jam žinomų stipriausių raganų. Merginos reakcija reiškė tik viena, jis kalba ne su Carringtos, tiksliau ne pilnai su ja: - Kas tu esi? Ir ko tau reikia iš Andrejos?

Masono saitai su originaliuoju stiprejo kiekviena diena, taciau vienintele juos siejusi grandis buvo Katherine. Budama kur kas protingesne nei mane pats Niklausas, mergina netrukus eme pastebeti Lockwoodo elgesio permainas ir nors nepaisant visko judvieju santykiai pagaliau tapo tokie, kokiu jiedu visa laika norejo - niekieno nevarzomi - pamazu Pierce-Lockwood motyvacija ir toliau laikytis sanderio su Mikealsonu salygu, kurios buvo gan itartinos, eme blesti. Ilgainiui ji liovesi paslapcia girdyti ji originaliojo krauju, taciau tai turejo nenumatytu pasekmiu. Masono savijauta tapo panasi i sunkios priklausomybes kamuojamo individo detoksikacijos perioda. Hibridas kaip imanydamas tai nuo Katherine slepe, taciau nepaaiskinami sapnai, veikiau kosmarai, eme kamuoti vis dazniau, Jis pabusdavo nakti, ispiltas salto prakaito, o dar pries kelias akimirkas sapnuose regeti vaizdai neleisdavo ir vel uzmigti. Ji kamavo nepaaiskinamas kraujo troskulys ir nors jiedu su Katherine toli grazu nebegyveno vadovaudamiesi vegetarams priimtinais principais, niekas nepadejo jo numalsinti.
Viena is tokiu naktu jis paprasciausiai nebesugebejo sudeti gluosto ir palikes ramiai miegancia tamsiaplauke lovoje jis isejo laukan. Ikvepti salto nakties oro, kaip jis pats save tikino. Pavarges jo kunas jautesi lyg nesavas, o mintys buvo itin padrikos. Kita akimirka jis atsipeikejo misko gludumoje, o vienintelis nakties tyla drumstes garsas buvo jo paties mustango variklio burzgimas. Tikriausiai ne nereikia sakyti, kad Lockwoodo sumisimas sia akimirka buvo sunkiai apibudinamas. Vis dar jausdamasis tarsi uz virvuciu tampoma marijonete jis isjunge varikli ir islipo lauk. Naktis buvo zvarbi, o jo vilkimi sportinio tipo drabuziai buvo istepti. Tamsios demes naktyje primine krauja ir vien mintis, kad jis galejo padaryti kazka neatitaisomo per ta laika kol atsidure cia, ji kauste. Skubiai perbraukes delnu sau per krutine jis netrukus isitikino, kad demes tai viso labo jo paties prakaitas. Rankinis laikrodis rode pirma valanda nakties vadinasi praejo viso labo viena valanda po to kai jis pabudo nuo krauja stingdancio sapno. Pakeles galva Masonas pastebejo tolumoje sviecianti naktini zibinta ir nieko nelaukdamas patrauke sviesos link. Basos jo kojos brido per rasa pasidengusia zole, taciau diskomforto jis nejaute. Atvirai kalbant, jis nejaute nieko. Nieko apart ta pamazu vis stiprejanti skausma, kuris pamazu kauste jo nervu sistema. Jo samone ir vel aptemo.
Pazadintas beldimo i duris jis netruko susivokti, kad asmuo, kurio krumpliai silpnai pabelde i is paziuros senas, azuolines duris, buvo ne kas kitas, o jis pats. Jis nezinojo kaip jis atsidure prie Mikealsonams priklausancio dvaro ar kodel jis cia atejo. Pasamone jam kuzdejo apsisukti ir gryzti atgal, taciau ir taip silpna jos 'balsa' temde skausmas, kuris eme darytis nebepakeliamas. Staigus peties dieglys persmelke jo desnia ranka ir jis envalingai atsisliejo i duris, kurios stumteletos prasivere. Originaliesiems maziausiai reikejo baimintis, kad kazkas isibraus i ju valdas, maza to, netrukus tapo panasu, kad Masonas cia buvo laukiamas.
Blausiai apsviestoje patalpoje jo jau seniai prie tamsos pripratusios akys is kart surado tai, ko taip desperatiskai saukesi jo kunas. Zenges kelis zingsnius jis buvo priverstas pasitverti stalo. Jo astri uosle uzuode, kad priesais pastatytoje tamsioje, nepermatomoje stiklineje buvo ne kas kitas, o kraujas. Kraujas to zmogaus, kuriam ir priklause sie didziuliai namai. Mastyti blaiviai buvo sunku. Jo pablyskusi oda tik dar labiau isbalo kai fizines priklausomybes sukaustytas kunas dar karta ji apleido. Suklupes jis pastvere stikline ir eme godziai gerti. Deja, priesingai nei hibridas tikejosi, skausmas niekur nedingo, bent jau ne is karto, maza to, prie jo prisidejo dar ir zveriskas alkis. Pastates stikline atgal jis patrauke laiptu, vedusiu i rusi link vedamas grynai vien uosles. Patekes i patalpa, kur originalieji buvo sukaupe nemaza kraujo donoru maiseliu kolekcija jis eme maitintis. Pamazu skausmas eme rimti ir tai buvo nepaprastai geras jausmas.

Jo kuna kauste diegliai pamazu eme slugti, o geriamas kraujas daresi neapsakomai gardus. Godziai vienas po kito tustindamas vienos kraujo grupes donoru maiselius jis nepastebejo, kad namuose be jo buvo dar vienas asmuo, o tiksliau sviesiaplauke moteris. Tik jai atsidurus rusyje, tamsoje i jos puse atsisuko dvi spindincios hibrido akys. Tarsi i kampa ispeistas laukinis zveris jis akimirka lukuriavo, taciau originalioji laiko gaisti neketino ir pasinaudojusi jai suteikta proga suvare Lockwooda i siena, kone ji tenais imurindama. Kone aklinoje tamsoje, kuria sklaide tik nedidelis langelis pro kuri skverbesi menulio sviesa, suzibejo dvi iltys kai Masonas atsainiai syptelejo. Jo lupos buvo suteptos krauju, o zvilgsnis atrode ne savas. Kad ir kaip hibridas megino sudaryti lengvabudiska ispudi, jo akys isdave ta begalini sutrikima, kone isgasti, supratus, jog jis randasi Mikealsonams priklausanciose valdoje, maza to, katik isgere kraujo, kurio donoras, jis ne neabejojo, buvo pats Niklausas. Kas jam darosi? Koks velnias yra apsedes jo kuna ir samone? Ir kodel jis negali saves kontroliuoti? Tarsi lunatikas veikdamas per miegus jis elgesi neadekvaciai,o dabar, tarytum pabudes is kraupaus kosmaro jis susidure su bauginancia realybe. Nereikejo buti isminciumi, jog suprastum, kad jo venomis sklindantis originaliojo kraujas vienaip ar kitaip ji paveiks ir vien ta mintis ji kauste. Jis bijojo to rysio siejusio ji su kureju ir kai regis buvo atitrukes taip toli, kad nelabojo rankos nebegalejo juo zaisti it skudurine lele, jis atnese save jam ant sidabrinio padeklelio.
Pries prabildamas jis apsilaize kruvinas lupas. Ji vis dar kankino troskulys nepaisant to, jog buvo pametes isgertu maiseliu skaiciu. Visu jo kunu sruvo keista srove, deginanti ji is vidaus, bet tuo paciu ir sureikdama jam neapsakomai daug energijos. Protas pamazu eme skaidreti, taciau mintys, kurios uzpilde pusiau vilkolakio galva nebebuvo pavaldzios jam.
-Ka pasakytu tavo brolis jei lig siol tobuliausiam jo kuriniui dabar isplestum sirdi?-jo balsas buvo prikimes ir duslus, o israiska pasiepianti. Nors ir jausdamas kaip vampyres nagai susmigo i jo kakla jis neparode jokio zenklo, kad tai butu sukele jam nors menkiausia fizini skausma. -Rebeca, tiesa?-arogantiskai syptelejes jis neskubedamas uzdejo savo rana ant jos rieso ir be jokiu pastangu ji atplese sau nuo kaklo issaukdamas begaline nuostaba merginos veide. Jis buvo stiprus, stipresnis nei kada nors ir jis tai zinojo. -Visa laime, kad neesu nusiteikes priesiskai, patinki tu man ar ne, musu gyslomis teka... galima sakyti tas pats kraujas,-suraukes antakius trumpam susimaste tarsi bandydamas suprasti ar jo pasakyta fraze skamba logiskai. Paleides jos ranka jis tamsoje nuzvelge zerincia suknele vilkinti jos silueta. -Jei busi bloga mergaite busiu priverstas isduoti tavo mazyte paslapti,-primerkes akis jis dar karta kalstingai nusisypsojo. -O tada, galimas daiktas, siam pasauli bus vienu tamsiaodziu vampyriuksciu maziau,-istares tai taip atsainiai jis, tarsi rasdamasis savo paties namuose, pastvere dar kelis kraujo kupinus maiselius ir tiesiog praejes pro sali patrauke svetaines link kur sudribes ant sofos ijunge ten buvusi muzikini centra. Kambari uzpildziusi gan tranki muzika netruko pasklisti po visa tuscia nama.
Rebekai netrukus pasirodzius svetaineje butu buve galima tiketis, kad pries tai gan agresyvus jo elgesys peraugs i judvieju kova, taciau pasisotines Lockwoodas atrode kur kas geresnes nuotaikos. Jis nebuvo savas ir niekas ka jis sake ar dare toli grazu neprimine senojo Masono, taciau jis akivaizdziai megavosi naujuoju "AS". -Kas velniai rautu taip anksti gryzta is vakarelio?-dirstelejes i mobiluji ir pamates kelinta dabar valanda jis siek tiek susirauke. Ekrane sviete keliolika praleistu skambuciu ir zinutes, kuriu autore buvo Katherine. Vis dar neturedamas zalio supratimo, kad mylimoji buvo gerokai prisidejusi prie jo saitu su Klausu atnaujinimo, Masonas sugrudo telefona atgal i dzinsu kisene. Jis nebutu galejes paaiskinti jai ka cia veikia, o juo labiau, kodel taip gerai cia jauciasi. Tarsi apkvaites jis norejo, kad svaiginantis kraujo poveikis nesibaigtu ir jam netektu atsitokejus suprasti i kokia rimta beda yra patekes. -Kur tavo namiskiai laiko alkoholi?-kilstelejes antakius jis atrode nusiteikes valiukiskai.