KITOS VIEŠBUČIO PATALPOS:

Pasinaudodamas proga kad mergina nespėjo jam nieko atsakyti, neatsitraukdamas nuo jos, ir stebėdamas jos menkiausius žvilgsnio nukrypimus, pagaliau pradeda kalbėtis su žmogumi, kurio balsas skamba telefonu:
- Klausyk įdėmiai. Esu apatiniame aukšte, koridoriaus gale esančioje patalpoje. Šalia savęs turiu Scarlett. - Įkvėpdamas, pratęsia:
- Ir jeigu tu nori kad ji liktu gyva, baik visus savo darbus ir pasirodyk čia. Ir Klausai, jei kam nors prasitarsi apie tai, kur eini, aš prisiekiu, nudirsiu jai gyvai odą, o paskui po visą viešbutį išmėtysiu jos kūno gabalus, kad norėdamas ją surinkti į krūvą, turėsi šliaužioti čia dar kelis mėnesius. Tikiuosi tu supratai viską. Ir mums su Scarlett nereikės laukti tavęs per daug ilgai.
Nusišypsodamas, atitraukia ragelį sau nuo ausies, dar neatjungdamas skambučio, perklausia merginos: - Nori jį paskubinti?

Klausydamas nemalonų balsą, kuris sklinda iš telefono ragelio, pasistengia tuo pačiu įsiklausyti į fono garsus, kurie jam leistu suprasti kad jis iš tiesų turi merginą ir tai kad ji vis dar gyva. Kuomet neišgirsta niekuo, kaip tik Richardo grasinimus, nuleidžia akis. Bandydamas sulaikyti savo perversmus, kurie pastaruoju metu tapo labai sunkiai suvaldomi, lėtai iškvepia į ragelį:
- Jei paliesi ją bent pirštu, nužudysiu tave, bei visus tuos, kuriuos esi kada nors gyvenime sutikęs. Dabar tu supratai mane?
Nelaukdamas vyriškio atsakymo, iš kart atjungia skambutį, bei pasileidžia į tą pusę, kur buvo nurodytą. Pakeliui sau iš už užančio ištraukęs ginklą, kurį prieš tai slėpė švarkas, pagaliau pasiekia duris, už kurių randasi minėtį asmenys. Kažkodėl nebūdamas per daug atsargus, padaro gal didelę klaidą: - Tu verčiau būk pasiruošęs mane sutikti Richardai! - Stipriai patylinęs savo kalbos toną, spėja išsakyti galybę keiksmų, susijusiu su tuo, ką jam teks išvysti. - %$#%^&*()&^%$ - Iš kart po to, kai sučiaupia lupas, pasinaudodamas savo stiprumu, stipriai spiria į duris, kad jos iš karto atsivertu. Nelaukdamas to, kad gali būti sutiktas, iš karto paleidžia mažiausiai vieną kulką Wirthui į tarpuakį ir kelias į krūtinę. Tuomet numetęs ginklą, iš kart pripuola prie šviesiaplaukės, norėdamas įvertinti situaciją ir sugalvoti kaip mažiausiai skausmingai galima būtu ją ištraukti:
- Paklausyk manęs, tau skaudės, agoniškai skaudės. Tačiau mes neturime laiko. Vos tave ištrauksiu, bėgsi kuo toliau nuo čia. - bandydamas įtikinti merginą, kad kitos galimybės nėra, trumpam žvilgtelį sau per petį, ir kai atsisuka abejomis rankomis suima peilių rankenas. Netraukdamas, dar kartą pažvelgia į merginą, paaiškindamas: - Tu pamirši tai, ką jautei šiandiena. Pažadu.

Kai buvo proga, stebėdamas merginos veidą, ir labai maloniai priimdamas visą panieką, kurią ji taip stengiasi išreikšti, viso labo parodo kad jį tai dar labiau užveda. Prie jos, ištraukęs savo ginklą, užtaiso jį, kaip ne keista, tačiau medinėmis kulkomis, ant kurių yra išraižyti kažkokie simboliai. Liežuviu perbraukia sau per lupas, ir kaip tik pasiruošia atsisukti į durų pusę. Tačiau net nenumanęs, kad Klausas apsisuks taip greitai, sugauna visas jo paleistas kulkas, atrodo kad nukrisdamas be jokių gyvybės ženklų. Kadangi jo kūnas kaip tik atsiduria Mikaelsonui už nugaros, kurį laiką nejuda. Kuomet jo ranka visgi atsiplešia nuo grindų, pakėlęs ją, pirštais užčiuopia kaktoje įstrigusią kulką, kurią pakankamai greitai ištraukia lauk. Numetęs metalo gabaliuką ant grindų, palaipsniui atsisėda. Pasiekdamas prieš tai turėtą ginklą, pasistengia jį panaudoti pagal paskirtį.

Vien todėl, kad šiuo metu yra sutelkęs visą savo dėmesį į merginą, nelabai tinkamai sugeba sureaguoti į už nugaros esamą veiksmą. Stipriai laikydamas peilių rankenas, pakelia akis į Lanter, kuomet ji paliepia juos greičiau ištraukti. Teigiamu galvos mostu, parodydamas kad sutinka su tuo, praktiškai ant jos finalinių žodžių, ištraukia ašmenys jai iš delnų. Kadangi nėra pasiruošęs labai rizikuoti, atsisukdamas, taupydamas laiką, iš kojos smogia vyriškius per veidą, taip atitraukdamas jo dėmesį nuo ginklo panaudojimo. Kadangi numano kad atsitiktinai gali pats sužeisti merginą, dar kartą pakartoja: - Bėk iš čia, Scarlett!!
Bandydamas iš paskutinių sulaikyti pervirsimą, kas praktiškai dabar nėra įmanoma, vėl leidžia savo akių spalvai įgauti ryškiai gelsvą atspalvį. Nusukęs veidą nuo merginos, iš karto užsipuolą Richardą, smūgiuodamas per visas jo kūno vietas.

Akivaizdu kad nespėjęs panaudoti turėto ginklo, leidžia jam nuskrieti kažkur į kambario gilumą. Kuomet vėl yra priverčiamas susidurti su žeme, prieš Michaelsonui vėl jį užsipuolant, sugeba pasigauti jo koja, bei tuo pačiu parversti ant grindų. Tuo pačiu metu, atsikeldamas ant kojų, specialiai sutraškina savo kaklo slankstelius:
- Tu lavonas, Mikaelsonai. - Per daug greitai atsidūręs greta Klauso, viena ranka, tačiau antgamtiškai galingu smūgiu nusviedžia jį į artimiausią baldą priminantį spintą. Ir kuomet šis atsitrenkia, o baldas subyra į šipulius, dar spėja atsisukti į kažkur likusią merginą, bei savo veide išplėsti atitinkamai patenkinta viskuo šypsena. Toliau, nustodamas maivytis vėl ima pulti savo priešą.

Tarkime, kuomet atsitrenkia į spintą, smūgio pasekoje atsiduria ant grindų. Kuomet mintyse ima suktis tik viena mintis, kad išlaikydamas žmogaus pavidalą, jis nesugebės atstovėti prieš seniausią vilkolakį, neigiamai supurto galvą, delnu nuvalydamas iš ausies pradėjusį varvėti kraują. Kuomet susiaurina akių vokus, ir prieš užpuolamas, spėja atsikelti ant kojų, pasitinka Richarda pirštų smūgiu tiesiai į plotą, kur po šonkauliais randasi širdis. Manydamas kad mergina jau spėjo atsižvelgti į jo prašymą pasitraukti iš šios vietos, neturėdamas laiko žvalgytis, susmeigia savo pirštus į Wirthą, nesunkiai pradėdamas traiškyti jo šonkaulius. Kadangi jo paties veidas pasikeičia, dėl to kad akių spalva tampa dar ryškesnė, o po akimis išlenda labai ryškios venos, ima spausti dar labiau. Tikėdamasis kad sugebės pasiekti jo širdį, ją ištraukti ir tuo viską baigti, išnaudodamas savo visas jėgas, leidžia pasirodyti iltims, kuomet pravėręs burną, vien instinktų vedamas ima šaukti - Miiiiiiiirrrrrrrrkkkkkkkkk!!

Laiku nespėjęs pasipriešinti, kuomet ima jausti begalinį, sunkiai apsakomą jausmą, kuomet kažkieno pirštai trupina krūtinės ląstą, bandydami pasiekti vis dar plakančią širdį, ima riaumoti. Nesitikėdamas to, kad Klausas pasirodys esąs stipresnis už jį, kokiai akimirkai apsiruošia mirtį, bet kai pagaliau sugalvoja išeiti, abejomis rankomis suima Mikaelsono riešą, kuris spaudžia jam krūtinę, ir staigiu judesiu jį sulaužo. Kuomet atsiranda galimybė pabėgti, kojos smūgiu trenkia šiam į krūtinę, bei žaibiškai išbėga.

Pagaliau jausdamas tai, kad pagaliau gali baigti galybę metų besitęsiantį karą su šiuo žmogumi, buvo pasiruošęs išnaudoti visą savo jėgą tam, kad jo šunimi dvokiantis kūnas pakristu jam po kojomis. Kadangi buvo labai susitelkęs į spaudimą, net nepagalvojo apie tai, kad iš šio veiksmo yra galimybė pasprukti. Pajutęs agonišką skausmą dėl to, kaip staigiai jo riešo kaulai yra perlaužiami, spėjęs tik susiimti nuo ne savo kraujo suteptos rankos, kaip gauna dar vieną smūgį, kuris nubloškia jį ant žemės. Pakritęs veidu į grindis, susiima už skaudžiančios vietos, kaip tik tuo metu pradangindamas visą antgamtiškumą sau nuo veido. Sunkiai kvėpuodamas dėl to kad skaudą ir dėl to kad išnaudojo daug jėgų, leidžia sau bent kelias akimirkas tiesiog atsigauti.

Iki paskutinės akimirkos, manydamas kad yra vienas šioje patalpoje, stengėsi kaip galima greičiau atgauti prarastas jėgas. Stebėdamas savo išsuktą riešą, bei kaip tik tuo metu užuodęs srūvantį kraują iš merginos rankų, sumerkia akis, nes neįsivaizduoja kaip reikėtu paaiškinti visą tai, ką jai teko pamatyti. Kuomet yra apsukamas ant nugaros, dar nesikeldamas, pakelia savo sulaužytą ranką, ir kitos rankos pirštais pasistengia atstatyti viską į vietą. Kuomet pakankamai garsiai sutraška kaulai, o jo riešo oda, kuri prieš tai buvo pakeitusi spalvą, vėl atgauna įprastą atspalvį, palengva atsisėda. Akivaizdžiai vengdamas merginos žvilgsnio, neigiamai supurto galvą. Trūkdamas tinkamų žodžių, vos girdimai suprunkščia, pradėdamas kalbėti:
- Juk sakiau kad išeitum, vos tik gausi tokią galimybę... - Nebaigęs savo kalbos, pakelia akis į merginą, bei vos išlenkia savus antakius. Vis dar nežinodamas kaip reikėtu viską paaiškinti, įsistebė į vėrinį, kuris vis dar randasi ant jos kaklo. Žinodamas kad būtent dabar negali priversti jos viską pamiršti, nugara atsiremia į kažkokias nuolaužas, bandydamas pradėti aiškinti:
- Hibridas. Pusiau vampyras, pusiau vilkolakis. Vienintelis toks. Patikėk, aš įsivaizduoju kaip tau neįtikėtinai tai turėtu skambėti. Stengiausi kad tu niekad to nesužinotum, nuo pat pirmo karto, kuomet tave sutikau, Scarlett. Bet akivaizdu, tai neišvengiama.
Rankomis atsirėmęs į grindis, palengva atsikelia, ir tuomet nuleidžia savo akis į merginą, toliau tęsdamas savo kalbą:
- Esu seniausias iš mano rūšies atstovų. Neklausk kiek man metų, nes tai tave sutrikdys dar labiau, nei gali įsivaizduoti dabar. Richardas, jis vilkolakis, pirmasis. Šiek tiek vyresnis už mane. Jis ir yra kaltas dėl to kad nebe turiu pusės savo šeimos.
Kuomet ištiesia savo ranką į merginos pusę, pasisako: - Vėrinys, kurį tu dabar užsidėjusi, apsaugo tave nuo mano rūšies atstovų užkalbėjimo, kurie gali laisvai tave priversti daryti tai ko tu nenori, tau to net nesupratus. Kai ištrauksiu tave iš čia, grąžinsi man jį, trumpam. To pasekoje pamirši viską ką šiandiena matei. Ir aš pasitrauksiu iš tavo gyvenimo, pasirūpindamas kad tai tavęs daugiau nepaliestu. - Kuomet vėl nusuka akis, jas užverčia: - Tik bent dabar, netvirtink kad vėl meluoju.

Vis dar jausdamasis labai keistai dėl to, kad jam pirmą kartą tenka kalbėti su žmogumi apie tai, kas jis yra. Išlaikydamas savo žvilgsnį nukreiptą į grindis, pastebimai suraukia antakius, ir leidžia sau įsiklausyti į visus merginos žodžius. Aišku, stebėdamasis tuo, kad ji pakankamai ramiai viską priima, po jos vieno iš komentarų, nesusilaikydamas, suprunkščia:
- Keista yra girdėti tam, kuris ant šios žemės vaikšto ne vieną amžių. - Neigiamai supurtęs galvą, vėl pakelia akis į merginą, tokiu būdu norėdamas įmatyti jos šiuo metu esamą veido išraišką. Neskubėdamas ką nors daryti, nes numano kad jie turi dabar šiek tiek laiko, prieš pasirodant Wirthui su pastiprinimu, beveik pilnai išklausęs merginos kalbos, galiausiai specialiai ją pertrauka:
- Žinau kad viską ką tau šiandiena teko pamatyti sugebėjo tave išgauti dar daugiau klausimų apie mane, apie tai, ką tokie kaip mes sugebame ir ar mūsų yra labai daug tarp tavo aplinkos. Atsakymas į paskutinį klausimą yra taip. Tu esi ne kartą susidūrusi su nemirtingais. Bet, mes visi stengiamės nuslėpti nuo žmonių tai, kas esame. Nes jei tai pasklis, veikiausiai prasidės kažkas panašaus kaip istoriniai pasakojimai apie raganų medžioklę. Todėl bent kol kas, kol visko nepataisiau, prašau tavęs neprasitarti. Žinau kad tavo akimis žvelgiant esu nevertas gyventi, bet dabar turiu nebaigtų reikalų.
Staigiai nuleidęs akis, įsistebi į merginos rankas, ramiai ištiesdamas vieną iš savų, atsargiai suima vieną iš jos plaštakų:
- Nebijok, tai ką dabar padarysiu tau nesukels jokio užkrato, viso labo padės atlaikyti šią dieną, nes iš sužeistos naudos nėra.
Pritraukęs savo riešą sau prie burnos, leidžia pasirodyti iltims. Kuomet prakanda savo riešo odą, leidžia pradėti varvėti savo kraujui. Kuomet suspaudęs kumštį, prikiša savo krauju srūvančią ranką virš merginos žaizdos, leidžia savo kraujui patekti į merginos žaizdą, kuri palaipsniui, ne taip greitai kaip jam, bet ima trauktis. Tą patį dalyką padaro ir su kitu jos delnu. Vos tik atitraukia savo rankas nuo jos, pratęsia savo prieš tai nebaigtą pasakojimą apie tai, kas šiuo metu jai yra aktualu:
- Ką turėtum žinoti dar? - Teigiamai linktelėdamas galva, pasistengia paaiškinti: - Tu mane pažįsti pakankamai seniai. Seniau, nei Elena. Nes, kartą buvau sužaidęs su tavo atmintimi. Kai mes susipažinom, praleidom kurį laiką kartu, to pasekoje tapai mano silpnumu. - Iš kart pasitaisydamas, pasistengia paaiškinti viską tinkamai, kad mergina nesibaimintu: - Negalvok, nepadariau tau, ar tavo kūnui nieko. Tiesiog, kiekvieno vampyro gyvenime kartą atsiranda asmuo, dažniausiai žmogus. Kuris iš blogiausio kelio atveda jį atgal, leidžia atsiminti tikro gyvenimo skonį. Tuo metu, man tuo žmogumi buvai tu. Tačiau negalėjau būti savanaudis ir reikalauti iš tavęs kažko, ko manau nenorėjai pati. Todėl pasitraukiau iš tavo gyvenimo, su savimi pasiimdamas visus atsiminimus. Pasistengiau padaryti viską, kad jaustum man neapykantą. Į tai įtraukiau Eleną. Priverčiau ją išgyventi prievartą, kurios niekad nebuvo, ieškoti vaiko kuris neegzistuoja. - Atsikrenkščia. - Nežinau ar dabar šis pasakojimas turi kokios nors reikšmės. Bet, tikėsi ar ne, dabar tu žinai tiesą. Ir gal supranti, kodėl nenoriu kad nukentėtum.
Kuomet merginos žaizdos pradingsta, pats nukreipia akis į durų pusę, pasistengdamas baigti savo kalbą:
- Dabar, kai išvesiu tave iš šio pastato, turėsi pažadėti man kad dingsi kuo toliau nuo čia, nesigrežiodama atgal. Nes man reikės sugrįžti atgal, nes šiuo metu Stefanas su Deimonu turi vienintelį ginklą, kuris gali sunaikinti mane, mano šeimą visam laikui.

Būdamas labai pavargęs nuo to, kad jam tenka kartas nuo karto įrodinėti tai, kas yra tiesa, akivaizdžiai likęs labai nepatenkintas dėl to, aiškiai tai perteikia nutaisydamas labai nepatenkintą veido išraišką. Visgi leisdamas merginai išsakyti visą nuomonę, kurią ji susidarė, pastebi ir tai kad ji pamažu ima nuo jo trauktis. Žinodamas kad nėra pasiruošęs aiškinti kažką daugiau, ištempęs nugarą, žengia kelis žingsnius link jos, bei sukišęs savo ranką jai į plaukus, pritraukia merginą arčiau prie savęs. Kuomet stebi jos net menkiausią sujudimą, leidžia suprasti kad nežada nieko blogo jai padaryti. Tačiau šiuo metu nesakydamas nieko, suima jai ant kaklo kabantį papuošalą, patraukia jį žemyn, tokiu būdu nuplėšdamas grandinėlę. Kuomet vėrinys atsiduria jo rankoje, pakreipia jos veidą taip, kad ši būtu priversta matyti jo veidą. Žinodamas kad tik taip sugebės suteikti jai galimybę suprasti viską geriau, taria:
- Dabar tu atsimeni viską. Tačiau tai trūks tik iki tol, kol tu žengsi bent žingsnį iš šio pastato. Tu atsimeni kiekvieną bandymą sužaisti su tavo atmintimi, nesiklausomai nuo to, ar tai buvo mano, ar kieno nors kito darbas.
Kuomet ištraukia savo ranką nuo merginos plaukų, atsitraukia nuo jos per žingsnį, prieš tai, įbrukdamas jai į delną laikytą vėrinį. Vis dar išlaikydamas savo keistą išraišką, nuleidžia savo akis, ir pagaliau atsako į jos nuomonę apie tai ką jis padarė Elenai.
- Man reikėjo kad tu būtum prieš mane, nes tai lietė tavo pačios saugumą. Ir man nesvarbu kad dėl to teko nukentėti Gilbert. - Tuo baigdamas savo nuomonę, pasilenkia, mat pastebi ant grindų esantį Richardo ginklą, ko pasekoje dar pasisako:
- O tiesa, Salvatore taip pat nėra nepatobulinti žmonės. Tik tiek, kad jiems kiek daugiau nei šimtas metų. Tokia yra toji tiesa.
Kadangi suteikė merginai atsiminti visą praeitį (o personažo savininkei nustatyti ribas, kur man lysti negalima), daugiau nebekalba.

Tuo metu, kai leidžia merginai atsiminti viską, kas buvo kažkada liepta pamiršti, išlaiko tarp jos ir savęs vieno žingsnio atstumą. Pats mintimis perbėgdamas per įvykius, kurie atrodo vyko jau seniai, tačiau jam atrodo kad dar vakar. Atsimindamas viską iki menkiausios smulkmenos kaip kvepalų dvelksmas, kuomet į merginos pusę papūsdavo šiek tiek stipresnis vėjas. Tik tuomet, kai Scarlett atmerkia savas akis, žvilgsnį nukreipia į jos pusę. Tačiau pajutęs jis pirmą, o paskui sekantį prisilietimus, trumpam nuleidžia akis, lyg kaip tik tuo metu būtu pamatęs visus žodžius, kurie šiuo metu būtu tinkami.
- Aš. Matai. Negalėjau pasielgti kitaip, nes esi verta geresnio gyvenimo, nei galiu parūpinti tau. Amžini pavojai, amžinos kovos prieš tuos, kurie trokšta mano ir mano šeimos mirties. Automatiškai, tu būtum tapusi kažkieno taikinių. Ir kokį kartą būčiau nespėjęs pasirodyti laiku. Žmonių gyvybės yra labai trapios, jas atimti tokiems kaip aš yra juokų darbas. O dar...
Šiek tiek palenkdamas galvą, pasistengia paaiškinti savo mintį iki galo: - Tuo labiau, aš visuomet būsiu tavo draugės ir Salvatore brolių priešas. O pasirinkimo tarp dviejų šalių tu nebūtum norėjusi. Todėl, padariau tai, kas buvo geriausia.
Nutylėdamas tai, kad jį taip pat trikdo faktas, kad žmonių gyvenimas baigiasi, o jis amžinai liks toks, koks yra dabar, atsikrenkščia, kuomet atsitraukusi mergina pradeda jam aiškinti tai ką jis turėtu padaryti. Suraukęs antakius, iš karto ją pertraukia:
- Tu manai kad kas nors man leis prisiartinti prie jos? - Suprunkščia, bei vėl sugrąžinęs savo įprastą, pasipūtimo, nepasitikėjimo ir paniekos išraišką, kuri atrodo yra jo "tikrasis" veidas. Atsitraukdamas nuo jos, palengva pasiekia durų plyšį, vis kalbėdamas:
- Man spėjus pasirodyti bent per kelių žingsnių atstumą prie Eolenos, Stefanas arba Deimonas suvarys man į širdį tą medžio gabalą. Ir spėk kas vyks tuomet? - Atsisukęs į merginos pusę, rankų gestais nurodo sprogimą. - Puf. Mano kūnas užsiliepsnos, ir daug iš jūsų galės toliau miegoti ramiai. - Pauzė, per kurią įsitikina kad koridoriuje nieko nėra:
- Dėl tokio veiksmo, jie net nesudvejotu dėl to, kad Elena nieko nenutuokia apie tai, kad susitikinėjo su abejais vampyrais.
Netikėtai sulaukęs klausimo apie žmones, pasuka savo veidą į merginą. Kuomet jo veide nesuvaldomai pasirodo šypseną, pradeda labai ramiai kalbėti: - Tu. - Neigiamai supurto galvą, tęsdamas: - O jei rimtai, visi likę tavo draugai yra žmonės.

Viduje jausdamasis labai išderintas dėl to, kad žino kad veikiausiai šiandiena gali mirti mažiausiai vienas iš jo šeimos atstovų, suraukia antakius, kuomet išgirsta merginos pradinę kalbą. Akivaizdu kad nebūdamas šališkas šiuo klausimu, pasuka savo veidą į tą pusę, kur randasi ji. Visgi ilgam nenulaikydamas savo žvilgsnio, vėl įsistebi į ginklą, kuris šiuo metu randasi jo rankose. Norėdamas sužinoti kuo jis yra toks ypatingas, išderina jį, kulkas išberdamas sau į delną.
- Tu manai kad aš labai norėjau kad viskas susidėtu taip, todėl pasinaudojau lėkščiausiu pasiteisinimu paleisdamas tave?
Neigiamai supurto galvą, ir nepastebėdamas ima kalbėti garsiau, mat įsijaučia į pokalbį, kuris jam yra pakankamai nemalonus:
- Tarkim, man būtu pavykę apsaugoti tave, tarkim, nebūčiau leidęs nei kad Richardas, nei kad tavo šeimą ar draugai mums netrukdytu. Kiek laiko būtum atlaikiusi su manimi, žinodama kad su kiekviena akimirka tu bręsti, augi, paskui sensti. Matai kad laikas man neturi jokios įtakos. Tu kažkada užsigeidi šeimos, bet būdama su manimi niekuomet negali jo turėti. Ir būdama kokių keturiasdešimties, gal daugiau supranti kad padarei klaidą. Bet nelabai turi kur dingti. Gyvenai tuščiai. Nes atėmiau iš tavęs pasirinkimus, kurie yra svarbūs kiekvienam gyvam žmogui. - Sutraukia pečius, ir numanydamas kad gali sulaukti konkretaus klausimo, ima aiškinti toliau: - Tarkim, tu visgi tampi nemirtinga. Kas tuomet? Žinoma, pasaulis tavęs ims laukti, nesibaigiančios kelionės, daugybe kartu padidėjęs jautrumas, pojūčiai. Seksas, kuris neprilygsta tam, ką esi bandžiusi iki šiol. Bet, tuo pačiu metu tai sunkios pastangos slepiant tiesą nuo kitų, bandymai susilaikyti kai prieš tave pasirodo asmuo. Nes vienintelės mintys kurios tave kamuoja, kaip susilaikyti neperkandus jam kaklo. Nes viskas ką girdi, yra plakanti širdis, per venas tekantis kraujas. Mintys apie tai, kad tu žudai, maitiniesi kitų žmonių gyvybių sąskaita. Kartais nesusilaikai net prieš tuos, kuriuos atrodo kad myli.
Trumpam nustojęs kalbėti, atsikvepia, ir vėl pradeda aiškinti toliau: - Ir tu vis dar manai kad man buvo lengva tave paleisti? Scarlett, visus tuos metus gyvenu mintimis apie tave, apie praeitį, nes ne taip kaip tau, man neįmanoma ištrinti atminties. Manai kad negalvojau apie tai, kad padariau klaidą. Kad velniai griebtu! Noriu tavęs kiekvieną akimirką. Esu netoliese, kad žinočiau kad esi saugi. Ir matau tai, kad tu laiminga. gal net laimingesnė, kai nėra manęs. Supranti? O atsižvelgus kad turėčiau gyventi iki kol pasaulio nebe bus... - Neigiamai papurtęs galvą, nusuka akis, ir tuo metu vėl užtaiso šautuvą, bet kalbos nebaigia.
- Mano ir Salvatore brolių nesantaika prasidėjo tuomet, kai Elena nebuvo dar gimusi. Todėl nesakyk kad pats sukursčiau tai, kad jie nori mane sunaikinti. Net jei šiandiena jiems tai pavyks. Yra būdų, kaip pašalinti užkalbėjimą. Tu tai išsiaiškinsi, su laiku. Nes dėl visą ko, palikau užuominas tau, tam atvejui jei kas nors tavimi bandys pasinaudoti. Tai galėsi pritaikyti ir jai. Nes asmeniškai aš, nedegu noru jai padėti, net jei prašysi manęs tik šios paslaugos.
Akivaizdžiai parodydamas savo nusistatymą, pagaliau pasisuka į merginą, galvos mostu parodydamas kad jau yra saugu keliauti toliau. Kuomet ši kaip nors sureaguoja, pirmasis išeina į koridorių, akylai stebėdamas kiekvieną pasikeitimą.
- Manau kad šiandiena tau dar teks su juo susidurti, nebent spėčiau tave išvesti greičiau, nei jis pasirodys prieš mūsų akis.

(Iš anksto atsiprašau už tai kad atsakau retai ir ne visur kur turiu temas, laiko šiuo metu visai neturiu, todėl vykdau tik tai, kas yra svarbiausia, kad nesustotu jūsų istorija). Kaip tik tuo metu, kai Klausas pasirodo koridoriuje, pasirodo iš už vieno iš kampų. Nukreipdamas savo žvilgsnį į čia esantį asmenį, veide išspaudžia pakankamai rimtą išraišką, kaip tik tuo metu prasitardamas:
- Niekur neradau Stefano, bet nuojauta kužda kad galima tikėtis puolimo iš visų pusių. - Kaip tik tuo metu, kai pastebi šviesiaplaukę, atsižvelgia į tai kad ant jos aprangos randasi kažkiek kraujo, jos rankos išteptos, bet žaizdų nėra. Palenkęs galvą, įsistebi į brolį, nutaisydamas klausimą išraišką: - Tik nesakyk kad tu ir vėl tai darai? - Neigiamai supurtęs galvą, pagaliau pajuda į priekį, pradėdamas bambėti sau po nosimi: - Labai protinga susidėti su tais, kurie tau linki mirties. Akivaizdu kad ne tu esi protingiausias šeimos narys. - Kuomet vėl trumpam sustoja, atsisuka į abiejų žmonių pusę: - Mačiau kad iš čia dar yra galimybė pasišalinti. - Pakeldamas ranką, nurodo lubas, paaiškindamas: - Stogas. Nuo jo, bent jau mes, galime laisvai nusileisti.

kaip tik tuo metu, kai susiduria akis į akį kartu su savo broliu, rankos mostu nurodo kad mergina, kuri kaip tik tuo metu buvo kartu su juo, sustotu. Nukreipęs į brolį labai dideliu nepasitenkinimu kupiną žvilgsnį, leidžia jam išsakyti savo nuomonę. Visgi, nesugebėdamas priversti save gaišti laiką tuštiems pliurpalams, galvodamas apie geriausius visos situacijos scenarijus, trumpam atsisuka į Lanter pusę, paskui vėl į Kolą. Žinodamas kad geriausia išeitis jam jau yra suvokiama, ištaria ją balsu:
- Vadinasi nuo šios akimirkos tavo kelionė tęsis su mano broliu. - Trumpam atsisukęs į merginą, parodo kad tai geriausia išeitis.
- Kartu nusileisit nuo stogo, jis pasirūpins kad saugiai sugrįžtum namo. O aš tuo tarpu, pasiliksiu čia, iki kol viskas pasibaigs.
Sukandęs dantis, atsitiktinai sujudina savo žandikaulį, tačiau likęs daugiau nieko nepasakęs, nurodo jiems abiems būsimą kelią.

Nustebdamas tuo, kad mergina parodo dalinį pasipriešinimą jo žodžiams, suraukia antakius, nes akivaizdu kad nelabai supranta kaip ji aplamai gali pirmiausia negalvoti apie tai, kad pasilikusi čia, veikiausiai mirs. Ilgai nieko nesakydamas, paprasčiausiai stebėjo koridoriaus galą, lyg tikėdamasis kad kas nors čia gali greitu metu pasirodyti. Visgi, kuomet jo "norai nepasitvirtina", matydamas kaip mergina traukiasi toliau, kiek pasilenkęs, pasigauna ją už rankos, bei taip apsukdamas, pradeda aiškinti:
- Aš tik rūpinuosi tavo saugumu, Scarlett, nieko daugiau. Nes pati turi suvokti, kad pasilikdama čia dar bent kuriam laikui, gali mirti.
Kaip tik tuo metu, kankinamas dvejonių, visgi leidžia sau privilegiją tai padaryti gali būti kad paskutinį kartą. Pritraukdamas merginą arčiau prie savęs, šiek tiek palenkia galvą, sujungdamas savo lupas su merginos, net jei ji tam prieštarauja. Kuomet patraukia nuo jos savo ranką, o galiausiai atsitraukia ir pats, į jos finalinį komentarą, atsako tik labai veidmainišku šyptelėjimu, kuris išduoda tai, kad jis puikiai suvokia kuo viskas gali pasibaigti, kuomet prieš jį yra praktiškai visi šiame viešbutyje esantys asmenys. Nukreipęs žvilgsnį į brolio pusę, viso labo teigiamai linkteli galva, taip parodydamas kad jis jau turi teisę vesti merginą lauk iš viešbučio,