DIDŽIOJI SVETAINĖ

- Dalis tiesos tavo žodžiuose turi vietą. - Menkas komentaras nuskambėjo ganėtinai tyliai, ir visiškai neaiškiai, kuomet kalba palietė įsitikinimus, kuriais visuomet buvo linkęs vadovautis vyresnis Niklaus Mikaelson brolis. Stovėdamas prie atvirų šoninių durų, originalusis hibridas primerkė savo akių vokus, kaip tik tuo metu, kuomet mergina tarp galybės klausimų padarė neilgą atokvėpio pertrauką. Iš prigimties būdamas pakankamai konservatyvus asmuo, originalusis nebuvo pratęs atskleisti visos tiesos apie savo giminę. Tačiau, šiandiena ypatingai stengdamasis priprasti prie minties, kad Andrea Argent yra šeima, jis įtraukdamas oro į savuosius plaučius, visgi pratęsė savo pradėtą kalbą: - Būdami žmonėmis, tiksliau, kuomet mano šeimos nariai buvo tik mirtingaisiais, mūsų gyvenime buvo pasirodžiusi moteris. O aš ir Elaidža kaip ne keista, turėjome panašų skonį priešingos lyties atstovėms. Man tai buvo žaidimas, nes niekad neleidau sau prisirišti ar priimti kitus rimtai. Jam, ji buvo reikalinga kaip oras. Ir tada, jis nebuvo toks pats, koks yra dabar. Nedrąsus su moterimis, ir bebaimis ginant šeimą. Ji, Tatia, buvo našlė, kuri dalinai leido suprasti mano broliui kad bendra ateitis galima. Atsitraukiau. Kaip ir sakiau, tai buvo žaidimas man, jam norima ateitis. - Trūktelėdamas pečiais, Niklaus Mikaelson sukėlė vieną iš savo rankų ant transporto priemonės, panaudodamas tai kaip atramą. Laikas nebuvo nusisukęs nuo čia esančių žmonių, man kuo toliau, tuo labiau hibridas baigė įsitikinti tuo, kad brolis greičiau pats pasirinko "miegą", nei tai buvo iššaukta biologinės motinos. Taip, ji buvo tragiškas asmuo, bet kaip be pasukus jos vaikai jai buvo svarbiausi. Ir tai kad ji dabar pasirodė visiškai kitame amplua, te reiškė kad ji troško bent "paraleliniame gyvenime" turėti juos šalia, tokius, kokiais šie buvo gimę, o ne tokius, kokius juos sukūrė nemirtingumo kerai. Antakiai vėl sukilo, kuomet jis palenkė galvą, nužvelgdamas transporto priemonės viduje tebesančius asmenys. Kuomet kalba vėl palietė pasakojimą, ji tapo konkretesnė:
- Jis mano kad aš nežinau tiesos. Bet, kai mes tapome nemirtingais, broliui sekėsi sunkiausiai su savikontrole. Ne vienas asmuo krito, vien dėl to, kad jis parodė savo antžmogišką pavidalą. Tuo metu, ne vienas mūsų nebuvo pramokęs minčių įskiepijimo. Tatia tapo atsitiktine auka. Galiu prisiekti, tai buvo nelaimingas atsitikimas. Jis nenoromis pasirodė prieš ją, neprimindamas žmogaus. Ji išsigando... ...Jis bandė ją sulaikyti, ir ji krito, atrodo susižeisdama visai ne daug. Bet pasirodęs kraujas, iššaukė natūralią jauno vampyro reakciją. Elaidža sunaikino tą, kurią sakėsi mylįs. Norėjau pasirodyti, padaryti ką nors kad sutrukdyti, ar dar kas. Tačiau kūnas susikaustė. Vėliau pasirodė Estera, ji privertė Elaidžą viską pamiršti. Kad tai neslėgtu šio sielos. Ji visad sakė, kad jis vienas iš mūsų yra ant tiek stiprus, atsakingas, kad išsaugoti žmogiškumą. Ji sukūrė jo mintyse pastatą su raudonomis durimis. Durimis, po kuriomis jis galėtu paslėpti graužatį dėl savo aukų, ir daugiau apie tai negalvoti. Tačiau visą tai buvo tik pradžia. Jis ėmė mokytis savikontrolės. Buvo labiausiai suinteresuotas valdyti savo instinktus.
- Po daugybės metų, jis vėl rado tą, kuriai nusprendė paskirti savo esybę. Ir ten pabaiga buvo tragiška, mirtina. Yra dalis ir mano klaidos, bet, daleiskime kad buvo paprasčiausiai netinkamos aplinkybės. Jis palūžo, todėl trečiasis kartas buvo Katherine. Ir manau kad tu puikiai žinai šios dalies peripetijas. Esmė tokia, kad po šios moters buvai tik tu. Ir visai realu, kad Esteros kankinimai buvo nukreipti ne į fizinį skausmą. Ji puikiai suvokia, kad fiziniais išbandymais jo palaužti neįmanoma. Baiminuosi, kad po tiek laiko, po to begalinio skaičiaus aukų... Ji atvėrė tas raudonas duris, ir jis paprasčiausiai nebe atlaikė. - Nusukdamas akis, originalusis hibridas nukreipė žvilgsnį į juoduma aptrauktą dangų.
- Tikriausiai žinant tai, kiek laiko jis stengėsi laikytis kuo toliau nuo tavęs, nes tau neprašant tave pasirinko... Jam nebūtu nieko baisiau, kaip manyti kad ateis laikas, kuomet jam teks paslėpti tavo kūną už tų raudonų durų. Kad leisdamas sau būti su tavimi, ankščiau ar veliau tave sunaikins. - Kuomet žvilgsnis vėl susitiko su naujai užgimusia hibride, originalusis pratęsė: - Dabar supranti, kad mano šeima yra labiau komplikuota, nei kas nors gali įsivaizduoti. Taip, mes esame tie, kurių visi baiminasi. Bet yra baimių, kurioms pavaldūs kiekvienas iš mūsų, ir kiekvienas skirtingai. - Šiek tiek atsitraukdamas nuo automobilio, Niklaus Mikaelson nurodė kad mergina pasitrauktu nuo brolio, kad šis galėtu ištraukti jo kūną, bei pergabenti į kiek patogesnę vietą, nei užpakalinė transporto priemonės sėdynė. Tuo metu per daug nekreipdamas dėmesio į tai, kas buvo sakoma. Jis ruošėsi ištraukti brolį, lauk. Bet tam tikri žodžiai, paprasčiausiai sustingti hibridą. Ir kaip jis nedrįso pagalvoti apie tokį variantą? Nespėdamas ištraukti brolio, jis visu ūgiu sustojo priešais Argent, kuomet įsistebėdamas į jos akis, neleido pasirodyti ne vienai savo emocijai: - Tau jis tikrai toks svarbus? - Klausimas kilo iš niekur, bet čia pat hibridas nematomai pasidavė nuostabai, kad per šį vakarą mergina pasiryžo net trims, pakankamai pavojingoms situacijoms. Susiaurinti akių vokai, bei palengva matoma šypsena, iššaukė komentarą: - Man atrodo kad savo laiku aš tavęs tinkamai neįvertinau, Andrea. Tai pavojinga, labai pavojinga. Nes jei prasibrausi į jo mintis, galimas daiktas kad sužinosi tai, ką jis taip desperatiškai stengiasi pasilikti tik sau. Tūkstantis metų būnant nemirtingu, ir jam jie nebuvo vakarėliais ir nepriklausomu gyvenimu. - Linktelėdamas galva, bei tokiu būdu tik dar labiau išsišiepdamas, pratęsia:
- Bet turiu pripažinti, tai genialu. Man patinka tai, kaip mąstai. - Linktelėdamas, jis pirmiausia iš savo kišenės ištraukė namo paradinių durų raktus, o pats tuo tarpu perduodamas juos merginai, pratarė: - Aš žinau ant kiek yra pavojinga toji moteris. Patikėk manimi, jei tai būtu vieninteliu būdu išgelbėti brolį, man bet kokia kaina būtu prieinama. Neleisiu kad man esant gyvam, jis būtu pražudytas ar vaizduotu iš savęs vegetuojančią daržovę. - "Visuomet ir per amžius", taisyklė kurios jis neketino palaužti. Mirktelėdamas pašnekovei akimi, jis baigė savo kalbą: - Bet sudėkime visas viltis į tai, kad tavo planas išdegs. O dabar rakink duris. - Tai susakęs, originalusis iš karto suėmė brolio kūną, persimesdamas jį per petį, bei galvos mostu nurodė kad mergina suskubtu pasirinkti labiau tinkamą tokiam procesui vietą.

- Tu pasiryžusi ir pasieki ko nori? - Pasigirsta vyriškas balsas kaip tik tuo metu, kai svetainės patalpose pasirodo tie asmenys, kurie teoriškai laikomi jo šeimos nariai. Kreiva, bei sunkiai suprantamos prasmės šypsena buvo pasirodžiusi jauniausio iš Mikaelson šeimos brolių, veide. Jis nebyliai pasekė pasirodžiusių veiksmus, kuomet atitraukė pustuštę taurę nuo savo veido, pastatydamas ją ant aukšto baro stalo. Būdamas puse kūno pasisukęs į pasirodžiusius, vampyras demonstratyviai atsikrenkštė, kuomet užvaldytas ir pašaipos ir pavydo ir tuo pačiu metu keistų jausmų antplūdžio, te pratęsia: - Dar prieš kelis metus tokius pačius žodžius taikei ir man. Ir kaip matau... - Specialiai dirstelėdamas į "miegantį" brolį, plačiau nusišypso. Pastebimai vampyras buvo iš dalies patenkintas tuo, kas nutiko su vyresnėliu, tačiau iš kitos dalies, dabartinė situacija ne taip ir džiugino. Šeima visuomet buvo svarbi, bet tas "visuomet" buvo taikoma tik tuomet, kai grėsė realus pavojus, kurio šiuo metu originalusis vampyras nematė. Todėl vietoje to kad nerimauti ir pulti į pagalbą, jis elgėsi pakankamai šaltai. Pasisukdamas dar labiau, jis nugara atsirėmė į stalo kraštą, kuomet vėl į rankas paėmė butelį, kurio turiniu ėmė pildyti taurę.
- ...Mano istorija su tavimi pasibaigė kiek sėkmingiau. Ko negalima pasakyti apie kostiumų fanatiką. - Prunkštelėdamas originalusis tik iš dalies išdavė tai, kad butelis, kuris buvo laikomas rankose nebuvo pirmasis per pastarąją valandą. Akių plyšiai susiaurėjo, kuomet jis vėl nukreipdamas akis į susirinkusius pratęsė savo mintį: - Galiu džiaugsmingai atsivilkti brolio karstą, ar dar bandysite dėl jo pasišakoti?

- Nepriklausomai nuo tavo protežė, tu vis dar esi labai prasta melagė, mano akyse, Andrea. - Pagaliau pripildydamas taurę tauriu, tačiau tuo pačiu metu maloniai karčiu gėrimu, originalusis vampyras, kaip tyčia užkabino savo buvusios mylimosios akis. Jo žodžiuose buvo tiesos, tačiau ta tiesa buvo linkęs tikėti tik jis pats. Gyvendamas tiek daug laiko, jis buvo išmokęs tai, kad kiekvienas asmuo, kad ir kur būtu, kad ir kaip lengvai užkabintu kitą, ta žymė lieka amžiams. Todėl kalbėti apie nieko nejautimą, ypatingai dabar, buvo jo akyse labai naivu. Taip, jis nebuvo susigrąžinęs žmogiškumo, tačiau tai toli gražu nereiškė kad jis virto kvailiu, kuriam nerūpi niekas. Jis tebebuvo savimi, gal net tikruoju savimi, kuriuo buvo išmokęs patapti per pirmuosius šimtmečius nemirtingumo, kuris tuomet kaip tyčia labiausiai buvo užvaldęs jo sielą. Jis mėgavosi vien mintimi kad yra aukščiausia mitybos grandinės dalis, todėl net nesistengė priimti savo "dovanos", kaip kažką netinkamo. Galu gale mirtingų žmonių gyvenimai jam niekuomet nebuvo svarbūs. Apart tą vieną kartą, tą vieną nėščią moterį, kuri sudrebino jo vidinę būseną, privertusi save pamatyti visiškai kitomis akimis. Tuomet jis ilgai stengėsi būti geresniu, tokiu, kuris bus atsimenamas gerais žodžiais, ne kaip monstras. Ir reikia pripažinti kad tą laikotarpį jis nesusimovė. Kol, "produkto" galiojimo laikas pagaliau pasiekė savo paskutinę dieną, ir jis vėl virto tuo karčiu padaru, kuris jautė pasimėgavimą nuo svetimos kančios, ypač kad vyresnis brolis pagaliau suteikė jam laisvę daryti tai, kas norima. Ir dabar matyti kaip priešininkas, bei tuo pačiu metu šeimos narys krito, kėlė jam keistą malonumo jausmą. Tamsiaplaukė matomai buvo užsidegusi išgelbėti savo asmenį, o tai atrodė labai paviršutiniška jam. Tam, kuris atrodo pažino merginą ir tamsiais ir šviesiais laikotarpiais. Demonstratyviai skiestelėdamas rankomis, jis veide išspaudė sau tipinę, kampinę šypseną:
- Tikiuosi nepamiršai kad tai yra mano namai, ir vien faktas kad prieš tai dulkinaisi su manimi, o dabar su mano broliu, neverčia tavęs šių namų šeimininkę. Brangioji, buvimas bent su vienu iš mūsų visada reiškia purvą, tamsą. Gali pati tuo įsitikinti, atsižvelgdama į šių namų šeimininkės, Caroline, nuomonę. Argi ne taip, Nick'ai? - Prunkštelėdamas, jis te pridūrė: - Ji bent gavo brangų papuošalą ant piršto, prieš praeidama dalį pragaro, kurį mielai patiekė jai šeimos hibridas. - Specialiai provokuodamas, jis net neketino pasitraukti į šoną, todėl užsiimdamas sau patogią vietą ant fotelio, pirštais stipriau suspaudė laikomą taurę. Žvilgsnis pastoviai sekė susirinkusių veiksmus, kuomet kažkuriam laikui sustojo prie nukentėjusio šeimos nario. Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, jis te pakėlė akis į Argent:
- Aš daugiau nei tikras tuo, kad tam ką ketini padaryti, turi prašyti pagalbos iš tos, kuria jis labiausiai pasitiki.  - Šiek tiek palenkdamas galvą, jis te pratarė: - Galiu dėti galvą, kad Nick'as nepratarė ne žodžio apie tai kad pavojus tau keliaujant į jo minčių pasaulį, yra grindžiamas ne nuomonės pakeitimu. Tu jauniklė Andrea, o tai reiškia kad gali nebe grįžti atgal, kartu su juo. Tam reikalinga ragana, kuri tave ištrauktu, tam reikalinga Freya. Patikėk manimi saldute, tokių triukų išmokstama ne per vieną kartą, bet pasakyti kad tu gali tai padaryti, gali tik tas, kuriam nesvarbu ar tu gyvensi. - Dirstelėdamas į brolio pusę, jis tik išspaudžia labai neutralią šypseną, po kurios perklausia: - Negi aš meluoju?

- Egzistuodamas tiek laiko, kiek tau nesisapnavo net baisiausiuose košmaruose, esu šimtu procentu tikras, kad... - Specialiai išlaikydamas intriguojančią tylos pertrauką, tamsiaplaukis vampyras veide pasistengė išpešti kaip galima ryškesnę, kampinio pobūdžio šypseną. Ir akimirka kuomet jo žvilgsnis pagaliau susidūrė su pašnekovės, jis pakankamai lengvai, lyg šiuos žodžius buvo pramokęs kartoti prieš veidrodį, pasitarė: - ...kartą patirti jausmai, niekuomet nedingsta. Viskas tik čia, - Kilstelėdamas ranką, rodomuoju pirštu nurodė savo smilkinį, po ko paaiškino prieš tai atliktą veiksmą, kuris buvo suprantamas ir be bereikalingų komentarų, kuriuos jis nusprendė pritaikyti tam, kad dialogas būtu kaip galima vaizdingesnis. - Gyvo padaro psichologijoje. Tai ką bent kartą pajutai, nepradingsta. Yra slopinama kitais pojūčiais, bet neištrinama ir niekaip kitaip nepradanginama. Todėl gali neigti tai kiek tik tau sulenda, Andrea. Bet pati puikiai supranti, kad vis dar esi man svarbi, kaip ir aš tau. Nereikalingi vienas kito gyvenimuose, bet toli gražu ne svetimi. - Staiga, taip pat kaip ir pradėdamas, baigdamas šią kalbos dalį, nemirtingasis nukreipė savo akis į taurę, kurios dugne matėsi vos keli lašai tauraus gėrimo, kuriuo vampyras svaiginosi visą vakarą. Stipriau įtraukdamas oro į savuosius plaučius, jis vėl ryžosi atkreipti dėmesį į savo pašnekovės akis, kurios akivaizdžiai buvo pasikeitusios. Aplamai, ji pati atrodė kitaip, nei ankščiau, bet tuo pačiu metu tokia pati, nepaliesta nei laiko, nei kitų veiksnių. Merginos bandymas parodyti kad ji neva jaučiasi laiminga, privertė jauniausio iš Mikaelson brolių veide pasirodyti nenuoširdžiai, tačiau įdomiai, dviprasmiškai šypsenai. Jo žvilgsnis vėl tapo kur kas labiau cinišku, kas aiškiai atsiliepė ir pasikeitusiam balso tonui. Neigiamai supurtydamas galvą, originalusis nuleido savo akis, po ko, pakankamai dusliai prasitarė:
- Niekad nemaniau kad tu gali būti labai naivi, arba dar blogiau, per daug vakarų praleidai žiūrėdama "The Notebook". - Vos pastebimai kilstelėdamas antakius, jis nebe sugrąžino savo žvilgsnio į pašnekovę, o viso labo pasisakė: - Susilaikymas, pasitempimas ir pastoviai keičiami laidotuvėmis kvepiantys kostiumai. A taip, už durų slepiami lavonai, visai neskamba kaip šviesus gyvenimas Andrea. Tu dar nematai visko aiškiai, bet palauk. Ne vienas iš mūsų nesuteikia savo artimiems laimės, ir kuo ankščiau tai suprasi, tuo lengviau gyventi tau bus. - Kuomet žvilgsnis savaime atsidūrė brolio pusėje, jaunėlis suraukė savo ir taip ryškius antakius, po ko nesistengdamas užlaikyti liežuvio už dantų, jis pratęsė, nesugebėdamas sureaguoti į tai, kad mergina jo neišklausiusi, puolė į kraštutinumus.
- Nesibaimink, tai nėra dar viena mano brolio draugužė. Bet ji bus inkaru, kuris sugebės tave ištraukti laiku, iki kol nutiks kas nors, nepataisomo. Tu per jauna ir per daug nepatyrusi, kad žinotum kas tavęs gali laukti sulaužytoje originalaus vampyro psichi... - Kone šoktelėdamas nuo savo vietos, originalusis net nepaliko vietos apmąstymams, kuomet neplanuotai puolė prie buvusios merginos ir savo brolio. Keli veiksmai, kuriuos jis atliko, privertė vampyrą mintyse iškeliauti ten pat, kur puolė tamsiaplaukė. Jis atsiliko vos keliolika sekundžių, kuomet surasti merginą tamsoje, kurioje buvo paskendęs vyresnėlis, prireikė akivaizdžiai daugiau laiko. Kitame, paraleliniame pasaulyje pastebėdamas minėtosios siluetą, jis grasinančiu tonu tarė: - Ne tik naivi, bet ir kvaila per visą pilvą. Žinai kad čia žūdama, tu nebe atsibusi savame kūne? Tai pavojingas žaidimas, velniai tave rautu, ar turi proto taip elgtis? - Su lyg paskutiniais savo žodžiais, jis pakankamai stipriai čiupo tamsiaplaukę virš alkūnių, patraukdamas į savo pusę, ir akivaizdžiai tikėdamasis racionalaus atsakymo.

"Savo mintyse tu sukūrei vietą, kur galėtumei palikti visas savo aukas. Tu įtikėjai tuo, kad tol, kol tavo kostiumas buvo nepriekaištingas, o rankos švarios - Tu galėtum pažvelgęs į veidrodį, pasakyti sau kad viskas yra gerai."

Neskaičiuojamas laikas psichologinio spaudimo iš vieno iš savo šeimos narių, buvo pakankamas "dvasios" palaužimas originalaus vampyro pasąmonėję. Tai ką jis stengėsi nuslėpti nuo savęs paties per visus tuos šimtmečius, sugrįžo. O blogiausia buvo tai kad minėtasis sugrįžimas buvo sunkus. Ir tikriausiai buvo naivu manyti kad savo vardą pelnęs vampyras savo gyvenime buvo sužeidęs vos kelis gyvus asmenys. Ką kalbėti apie tai, kad tik šio šeima puikiai nutuokė apie tai, kad su savikontrolę jam sekėsi susidraugauti prasčiausiai, kuomet vos virto nemirtingu. Kuomet visi šeimos nariai stengėsi elgtis apdairiai, jo protas visiškai aptempdavo, ir jis negebėjo susivaldyti nuo jaučiamo kraujo troškimo. Ir vieną akimirką viskas ėmė ir pasikeitė. Bet tikriausiai naivu buvo manyti, kad taip liks per amžius. Vyriausias Mikaelson šeimos brolis nebuvo tipinis, ir šio silpnybėmis niekuomet nebuvo baimė prarasti mylimą moterį (kaip tai paveikdavo likusius). Jo didžiausia silpnybė buvo psichologinė sieną, kurią šis sau pasistatė tam, kad nejausti savigraužos nuo to begalinio aukų skaičiaus. Juk ne taip kaip dauguma, jis niekada nebuvo savo paties rūšies garbintoju, ir būdamas šviesaus proto, tikrai nesidžiaugė tuo, kad jo gyvenimas glaužiai rišosi su aukomis, kurios buvo būtinos tam, kad apgauti mirtį. O tai, kad jis visiškai nevaldė savęs, lemtinga akimirka būtu atsisukę prieš jį patį. Ir dusinamas kaltės jausmo, jaunas vyriškis būtu radęs būdą kaip save sunaikinti, nes toks gyvenimas buvo nepakeliamas. Tuomet, biologinė motina ir suteikė jam galimybę sukurti specifines raudonas duris, už kurių jis be jokio sąžinės graužimo galėjo slėpti visas savo aukas. Ir dabar, būtent ta pati moteris ir atvėrė duris, kurios su kaupu ir visomis pasekmėmis sukrito ant originalaus vampyro.
Esther Mikaelson pasirūpino kad sūnus atsimintu viską iki smulkiausios detalės: tarp pirštų tekančio kraujo šiluma ir lipšnumas, kiekvienos aukos natūralus baimės kvapas, skonis, kuomet jo lūpos lietė svetimas kūno dalis (įkandimo prieš nužudymą metu), tai, kokį skambėsį ir kokį tamprumą turėjo aukų oda, ir net tai, kaip garsiai stuktelėjo širdis prieš mirtį. Jei tik viskas būtu buvę daug paprasčiau... Bet, priešingai nei jo šeimos nariai, nevaldydamas savęs jis ne vieną kartą buvo kaltininkas to, kad žuvo moterys, su kuriomis būtu siejęs savo paties gyvenimą. Nepriklausomai nuo to, kad jis gyvenimo trukmės limito neturėjo, o jos priešingai, buvo priklausomos nuo laiko. Visi atsiminimai vėl grįžo.
Galima nesunkiai pasakyti kad įsibrovimas į originalaus vampyro pasąmonę neliko nepastebėtas. Tačiau viskas vyko ne taip, kaip tikriausiai to laukė "keliauninkai". Pirmiausias vaizdas, kuris atsivėrė keliautojams, buvo tamsa. Nepratusioms akims viskas atrodė neregima, tačiau vien pojūčiai galėjo išduoti tai, kad minčių veiksmas vyko miške. Tamsi naktis buvo švelniai apšviečiama jaunaties, kurią tinkamai dengė debesuotas naktinis dangus. Kvapai išdavė kad vieta priminė mišką. Jauniausiam iš Mikaelson šeimos narių, turėjo tapti aišku, kad tai gimtieji namai. Vieta, kur visa šeima kadaise buvo mirtingais. Taktinis šurmulys išdavė tai, kad viskas aplinkui buvo ramu, ir tik klausos organų fiksuojamas šauksmas leido suprasti, kad kažkur buvo "kankinama" moteris. Šis bauginantis peizažas nesikeitė dar kelias minutes. Ir tam tikrą akimirką pasigirdo nedidelio sudėjimo asmens bėgimo atgarsiai. Sušlamėjo drėgna žolė, ir šiek tiek tolėliau pasirodė vaiko siluetas. Jam buvo ne daugiau nei 11 metų, tačiau jis akivaizdžiai nesistengė pulti į kontaktą su atvykusiais. Jis stengėsi pasislėpti. Tačiau ar tikrai nuo pasirodžiusių, ar nuo ko nors kito? Nuo kažko, kas berniukui kėlė didesnę baimę, nei nežinomi asmenys, atvyti čia dėl skirtingų priežasčių.
- Jums reikia iš čia išeiti, jis netoliese... - Pasigirdęs vaikiškas balsas, pagaliau pakeitė nemalonią aplinką, suteikdamas jai šiek tiek gyvybės jausmo. Jiems nereikėjo žengti ne žingsnio, kuomet berniukas pasirodė priešais. Jo bruožai išdavė tai kad berniukas ir buvo originalaus vampyro dalis. Tiksliau ta versija, kurią galima būtu pavadinti "nekaltumu". Jis buvo nepaliestas nemirtingumo, jis nebuvo virtęs monstru, kurį taip bergždžiai stengėsi nuslėpti originalusis. Jo tamsiai kaštoninių akių žvilgsnis buvo persmelktas baimės, o prasta apranga kaustė kūną nuo šalčio. Menkas trakštelėjimas, ir berniukas ėmė trauktis tolyn, lyg manytu kad būtent šie asmenys atvys šio "pragaro" valdovą, kuris patalpins dar kelias aukas, už durų, kurios šiuo metu buvo paliktos praviros. Ir atrodė kad niekuomet nebe bus sandariai užrakintos.

- Istorija primena apie tai, kad egzistavo tik du vampyrai, kurie kėlė šiurpą visiems gyviems padarams. Vienas, buvo "sugadintas" savo patėvio pykčio protrūkių. Jis nuo pat pradžių buvo pažindinamas su tuo, kad yra išdavystės vaisius. Netrūkus tai tapo ne vien žodžiais, jo prigimtis paėmė viršų ir jis virto monstru, kurio niekas prieš tai nebuvo matęs. Pusiau vilku, pusiau vampyru. Kitas, specifinių kerų pagalba prarado savo sielą. Jis neteko savigraužos, jis neteko visko, kas kadaise buvo jame šviesu. Ir ko derėtu baimintis labiausiai? Kitokio padaro, ar to, kuris be pasigailėjimo atima gyvybę net tam, kas jam svarbiausia? - Moteriškas (motinos) balsas nuskamba fone, kaip tik tuo metu, kai riksmai nutyla. Viskas vėl paskęsta tamsoje, ir tik vieno, kruvino mėnulio šviesa palengvina matymą. Vietovė, kurioje šiuo metu buvo matomi trys asmenys, buvo prisotinta sunkaus oro. Atrodė, kad jei kas nors sumontuotu puikų apšvietimą, taptu aišku kad net žolė, ant kurios yra sustoję atėjūnai, yra sudrėkusi ne nuo rasos, o nuo kraujo, kuris buvo liejamas visus tuos daugiau nei tūkstantį metų. Viskas simbolizavo savotišką pragarą, kuris buvo palaipsniui kuriamas ir pagaliau išleistas kitų peržiūrai. Kvėpuoti buvo sunku, net tiems, kurie buvo pratę maitintis gyvo padaro krauju. Ir kilo savaiminis klausimas, negi po solidžiai atrodančio vyro, kuris atrodo turi begalinę kantrybę, bei geriausiai nei jo šeimos nariai yra įvaldęs savikontrolę... ...Po visa šia širma slepiasi šio pragaro valdovas, kuris kur kas geriau jaučiasi būdamas čia, nei kad būdamas tarp gyvų? Į šį klausimą tiesioginio atsakymo nebuvo, mat kiekvienas nemirtingasis savo gyvenimo gale, vienaip ar kitaip atsidurdavo savo asmeniniame pragare. Ir atėjūnai pagaliau gavo progą susipažinti su tuo, kuris taip karštligiškai laukė savo savininko.
Akivaizdžiai išsigandusio vaiko akys buvo įsmeigtos į jį sulaikiusios merginos veidą. Tačiau tai tebuvo Mikaelson'o fantazijos vaisius, ta jo paties dalis, kurią dar buvo galima pavadinti lašu gėrio, kurio jis nebuvo galutinai praradęs. Ir kol kas niekas nenutuokė apie tai, kad ne kas kitas, bet šis vaikas turi būti išgelbėtas tam, kad sugrįžtu asmuo, kuris buvo įkalintas čia. Bet buvo taip paprasta patikėti, kad tereikia surasti monstrą, kurio baiminasi vaikas, bei įtikinti jį kad viskas dar nėra prarasta ir šis gali būti sugrąžintas. Ne veltui gi pasąmonės vingiai yra tokie sudėtingi? Stebėdamas iš pažiūros svetimą moterį, berniukas trumpam dirstelėjo į jau suaugusį savo brolį. Jis nepratarė ne menkiausio žodžio, ir tik priešingai, akivaizdžiai rodė nepakeliamą norą pasislėpti kažkur, kur būtu bent kelioms minutėms saugus. Vaikas nuleido savo kaštonines akis, ir tuomet kai mėnulio apšvietimas krito ant šio veido, buvo galima pastebėti stipriai perskeltą lūpą, bei krauju išteptą veidą. Jis toli gražu nepriminė vaiko, kuris matė pasakų vaikystę, ar bent tą standartinę, kurios suaugęs nesigailėtu. Tuomet jis sušnabždėjo:
- Tau reikia iš čia išeiti, nes jei jis tave ras... - Vaikas dėstė savo mintis netolygiai ir nelabai aiškiai, tai komplikavo ir taip sudėtingą situaciją. Bet ko buvo galima tikėtis iš vaiko, kuris buvo įbaugintas kažkokios mistinės ir greičiausiai sunkiai paaiškinamos jėgos? Jis pasistengė atsitraukti, ir kuomet atvykėliams už nugaros pasigirdo keistas garsas, tai kone savaime privertė bent vieną iš jų atsisukti. O tai kas buvo matoma, iš dalies buvo ir ne nauja, bet ir siaubinga. Vos už keliolikos žingsnių nuo jų buvo aiškiai matomas tas Elijah, prie kurio šie buvo pratę (bent jau amžius atitiko). Vyriškis buvo apsivilkęs plyšusius drabužius, kurie akivaizdžiai susidarė po ne vienos kovos. Jis buvo permirkęs krauju, kas išdavė tai, kad veikla. kuria jis užsiėmė prieš tai, nebuvo maloni akiai. Tačiau baisiausia buvo ne tai, baisiausia buvo vyriškio žvilgsnis. Šaltas ir neatpažįstamas, svetimas. Kaip žvėris į savo grobį, jis žvelgė į tamsiaplaukę. Jis troško jos, tačiau ne ta romantikos ar aistrios prasme. Jis troško jausti kaip jos vis dar šiltas kraujas varvėtu tarp jo pirštu, jis troško girdėti jos širdies finalinius dūžius, ir matyti akis, kurios ima gęsti. Jis nematė joje to, ką taip brangino. Bent jau ši jo dalis, nebuvo blaivi protu, todėl kraujo troškimas buvo stipresnis ir nesustabdomas niekuo. Jis pašiepė savo vampyrišas iltis, kuomet žengė ryžtingus žingsnius link atvykusių.
- Monstro, mes visi baiminamės monstro... - Tai menkas komentaras, kuris pasigirdo iš vaiko pusės, kuomet jis stipriai suėmė merginos ranką, tuo pačiu metu, sučiupdamas brolio švarką. Su lyg šia akimirka, viskas paskendo akinančioje šviesoje. Spengiantis cypimas buvo sunkiai atlaikomas, ir tai iš pažiūros tęsėsi geras kelias valandas, kuomet iš tikro prabėgo vos kelioms minutės. Tuomet visi trys atsidūrė fantazijos sukurtame realiame laike. Buvo matomi tie patys, Mikaelson šeimai priklausantys namai. Buvo tuščia ir tik koridoriaus gale buvo girdimas triukšmingas pokalbis tarp Elijah ir jo sesers, Rebekah. - Aš nesugrįšiu atgal, nebūsiu jo dalimi. - Vaikas tarė kur kas aiškiau nei prieš tai. Jis netroško būti monstru. Taip buvo geriau, likti čia ir paprasčiausiai būti tuo paprastu žmogumi, kokiu jis buvo prieš nemirtingumo. Jokių aukų, jokio žudymo ir jokių raudonų durų, už kurių liejasi upės kraujo, bei pūva aukų lavonai. Jis atsitraukė ir viskas susifokusavo ties pokalbiu, kuris buvo girdimas iš toliau. (Rašau apibendrintai, todėl malonėkit nepykti, jei kartais reaguotumėt kitaip, galit drąsiai taisyti).
Iš pažiūros girdimas pokalbis buvo remiamas emocijomis, ir buvo stengiamasi vienas kitą paspausti į kampą. Ir nors iš pat pradžių figūravo vardas "Marcellus", galiausiai kalba palietė tamsiaplaukę. Tuo metu Mikaelson'as nebuvo artimai siejamas su šia moterimi, ir nepaisant to, jo simpatijos jai, buvo pastebimos net aklo žmogaus. Šviesiaplaukė originaliosios šeimos atstovė tvirtino, kad suartėdamas su šia mergina originalusis vampyras ne vien sugriaus šeimos pasitikėjimą vienas kitu (statau į nepatogią situaciją buvusią porą, atsiprašau). Tai bus akivaizdi išdavystė, kurios nesupras ir tikrai neparems ne vienas iš likusios šeimos atstovų. Ir kas blogiausia, pokalbio metu nuaidi žodžiai, kad jei originalusis vampyras bus priverstas pasirinkti kautis už šeimos gerovę, ar mylimą, jis pasirinks pirmą variantą. Jis tai darė visuomet. Pirmiausia buvo šeima, galu gale, visi ir taip žino kaip pasibaigia jo paties širdies istorijos. Jis neigė, sakydamas kad Andrea yra visai kas kita, nes ji visiškai kitokia, nei jo prieš tai buvę bandymai. Ji stipri, ir puikai žino su kuo susideda. Rebekah tik prunkštelėjo, po ko te pratarė... Kad jei jis iš tikro trokšta pagaliau atrasti savo gyvenimą, turi pilnai pasitraukti nuo šios šeimos. Išvykti kartu su ja, ir niekuomet nebe atsigręžti atgal.  Jis turi pasitraukti nuo savo tilulo, ir apsimestinai pradėti gyventi įprastą gyvenimą. Gal, tik gal, tuomet viskas įgautu kitokį kelią. Pokalbis nutrūko, mat pats Elijah ištarė lemtingus žodžius, kurie praeity neleido jam peržengti draustinos ribos. "Vadinasi aš nedarysiu nieko. Tiesą žinosim tik mes du, Andrea niekad neišgirs tai ką jai jaučiu. Ir būdama su mano broliu, toliau nuo manęs, bent jau bus saugi."
Staiga, vėl visus apakino šviesa, kol pasidarė tamsu. Mergina, kartu su kartu atvykusiu originaliuoju atsidūrė ten, kur viskas prasidėjo. Į pirmąsias dienas, kuomet paprastas vaikinukas virto nemirtingu. Vaikas, kuris stovėjo jiems už nugaros virto savimi, sugniuždytu, tačiau savimi. Jis nesileido į prisilietimus, o tik tarė tai, kas buvo aktualu: - Ji (motina) žinojo apie mano paslaptis daugiau, nei aš pats. Ji atmerkė man akis, leisdama atsiminti tai, kaip viskas buvo iš tikro. Ir aš priešinausi, prisiekiu, maniau kad tai yra sąmonės žaidimas. Bet, galu gale, viskas tapo aišku. Ji leido man susipažinti su mano pirma auka, drugeliu, kurį sunaikinau. - Nepaisant to, kad jis dėstė savo mintis žodžiu, fantazija leido atgaminti vieisms čia esantiems žodžiais tariamą įvykių seką, veiksmais. Jie patys matė istorija, kurią teko nugyventi jam. Ir tai visiems buvo pirmasis kartas, tiesa, kurią jis buvo paslėpęs už raudonų durų. Visada nešiojau ją savo atminty, juk neįmanoma pamiršti pirmo asmens, kuris pavergia tavo širdį. Tais laikais visi troško jos, ir nesuprantu kaip, bet ji pasirinko mane. Buvau įtikintas tuo, kad mūsų motina norėdama mane nubausti, atėmė ją iš manęs. Kai maniau kad ji ir buvo tas asmuo, kuris galiausiai taps man žmona, vaikų motina. Ir tuomet tas prakeiksmas atėmė iš manęs viską. Ji išsiaiškino tiesą apie tai kuo virtau, ir palaikė mane monstru. bandžiau ją vytis, kad paaiškinti kaip viskas yra iš tikro, kad galiu valdytis. Maniau kad galiu ją priversti pamiršti savo protrūkius, galiu... - Jis taiga įkvėpė oro į savuosius plaučius, kuomet vaizdas pasikeitė, ir atvykėliai pamatė akimirka, kuomet Tatia (minėta moteris, kurią jis pamilo būdamas žmogumi). Jauno vampyro akys pasikeitė, ir jis pro dantis iškošė kad jo mylimoji spruktu. Bet koks žmogus gali pasipriešinti vampyrui, kuris yra valdomas troškulio? Jis puolė, ir žinoma, jis nesustojo laiku. Jis buvo per daug nepatyręs, jis buvo per silpnas kovoti su savo demonais. Ir tuomet jos širdis liovėsi plakti. Jis atgavo sąmoningumą, kaip tik tuo metu, kai ji mirė. Atnešdamas kritusios merginos lavoną pas motiną, jis buvo įtikintas kad kerai, blokas, už kurių bus paslėpta tiesa, neleis jam kentėti. Ji prisiėmė kaltę ant savęs, įtikindama sūnų kad nuo šiol viskas, kas bus paslėpta už tų durų ten ir liks. Ir kol jo rankos ir kostiumas bus nepriekaištingai švarūs, jis galės pažvelgęs į veidrodį, manyti kad viskas yra gerai.
Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, originalusis vampyras nutraukė visus jo asmeninio pragaro vaizdinius ir jie atsirado realiame laike, vis dar jo mintyse, bet be jokių triukų. Kelis kartus linktelėdamas galva, originalusis te pratęsė: - Ji parodė man ateitį. Ateitį, kurioje paskutinė mano auka esi tu, Andrea. Todėl tu privalai grįžti, o šio padaro aš daugiau nebe išleisiu. Nesugebėsiu kontroliuoti savęs būdamas ten, nesvarbu kur būsi tu. Tačiau, neketinu daugiau rizikuoti prarasti asmenį, kurį įsileidau. - Neigiamai supurtydamas galvą, jis pratęsė. - Aš nieko neįsileidžiu po Tatios. Todėl neketinu stebėti kaip miršti tu. Grįžk ir pamiršk kad aš iš viso egzistuoju. Paniekik, bus žymiai lengviau.

Kuo puikiausiai užuosdamas praeities dvelksmą, originalusis vampyras stengėsi nužvelgti net menkiausią detalę tos vietos, kurioje buvo laikinai įkalintas. Ir neskaitant to, kad buvo dalinai išmuštas iš vėžių, mat niekuomet nemanė kad kada nors atsidurs ten, kur viskam buvo duotas startas. Sukandęs dantis, jis sudėjo visas pastangas į tai, kad nukreipti dėmesį į čia atvykti troškusią merginą. Jo pirštai spaudė jos rankas, virš alkūnių, kuomet žvilgsnis netikėtai susidūrė su šios akimis. Tapo nejauku, ir jis nurydamas nemalonų skysčių gniužulą, prasitarė:
- Būtent! Viskas ką tu privalėjai padaryti, tai pasitraukti leisdama jam priimti šį sprendimą. Velniai griebtu, iš kur tu tokia užsispyrusi išlindai? - Ganėtinai staigiai atitraukdamas savo rankas nuo švelnaus moters kūno, vampyras nusuko savo akis. Nebuvo tiesiogiai aišku, kas būtent jam nedavė ramybės, ar tai kad ji taip greitai atsidavė savo kūnu ir mintimis jo paties broliui, ar tai, kad ši vieta toli gražu nepriminė saugaus prieglobsčio. Slogus, krauju prisotintas oras leido sunkiau kvėpuoti, o ir valdytis nebuvo taip paprasta, kai viskas simbolizavo bereikalingas aukas, kuriomis per daugiau nei tūkstantmetį mėgavosi šeimos narys. Ir čia vampyrui iš dalies tapo smalsu, mat jis niekad nebuvo pagalvojęs kiek daug gyvybių buvo atėmęs Elijah, kuris visad buvo pristatomas kaip pavyzdingas originalusis, kurio kraujo linija buvo nepriekaištinga, ne bet kokia. Lyg kiekvienas jo "palikuonis" pirmiausia buvo priverstas praeiti atranką, kad įrodyti kad yra vertas nemirtingumo. O čia, buvo matoma visiškai kita auksinio medalio pusė. Prunkštelėjimas savaime sugrąžino vampyrą į "žaidimą", kuomet jis susiaurindamas akių plyšius įsistebėjo į pasirodžiusį vaiką. Pašaliniai garsai net nedirgino jo klausos, kuomet visa koncentracija buvo sutelkiama į vienokį ar kitokį objektą. Jis buvo sustojęs prieš brolį, kurį atsimena iš savosios vaikystės. Žodžiai ėmė byrėti savaime, ir neturėjo per didelės reikšmės:
- Atsimenu šią dieną. Buvau palyginus mažas, bet atsimenu viską iki smulkiausios detalės. - Reaguodamas į pasirodžiusį vaiką kaip į fantazijos objektą, vampyras net nesistengė jo suasmeninti, ką padarė Andrea. Todėl kalbėdamas lyg apie daiktą, apie atsiminimą, vaikinukas tęsė:
- Tėvas stengėsi pamokyti Niklaus, ir visi baiminomės pasakyti bent žodį prieš. Ir šis snarglius pasirodė esąs bebaimis, kuomet iškėlė tėvo medžioklinį kardą, grasindamas kad padarys kas neišvengiama, jei šis savo ruožtu nepaleis Niklaus. Elijah buvo per silpnas kad pasipriešinti suaugusiam žmogui. Todėl agresijos perpildytas tėvas pradėjo jį mušti, taip stipriai, taip ilgai, kad jei ne motina, jis būtu sumažinęs mūsų prakeiktą šeimą dar vienu asmeniu. Buvau su Rebekah, kuomet ji sakė kad jis neatlaikys. Jis karščiavo, kliedėjo ir akivaizdžiai buvo pasiruošęs mirti. Kuomet po savaitės staiga viskas pasikeitė. Jis vėl tapo savimi ir apie tą laikotarpį buvo liepta nebe kalbėti. Tėvai vėl pasistengė viską nuslėpti, susikoncentruoti svetur ir vaizduoti labai pavyzdingą šeimą. - Prunkštelėdamas, jis te pratęsė: - O dar sakoma kad nemirtingumas mums pavertė pabaisomis. - Kreiva šypsena atsirado jo veide, kuomet mergina užuot nereagavusi į pašalinius vaizdinius, nusprendė atkreipti dėmesį į vaiką, ir mažą to, pareikalauti iš vampyro apdaro: - Tu tikriausiai šaipaisi? Tai fantazijos vaisius ir aš nežadu niekuo šiam padėti. Jei trokšti susigrąžinti savo numylėtinį, malonėk judėti... - Nebaigdamas savo kalbos, jis buvo priverstas atsisukti į pasirodžiusio suaugusio brolio pusę. Žvilgsnis kuriuo apdovanojo vampyras hibridę, privertė originalųjį suskubti. Jis te spėjo sučiupti merginos ranką, kuomet viskas pradingo. Atsirasdamas svetur, jis nuolankiai klausėsi visko, kas buvo girdima ir iš dalies stengėsi labiau nekomplikuoti ir taip nemalonios situacijos. Tyla, jo manymu buvo geriausias pasirinkimas. Nors kuo toliau, tuo labiau viskas darėsi nepatogu. Ir kad ir kaip jis bandė tai slėpti, veidas išdavė kitą istoriją. Lemtingą akimirką jis visgi privertė save prasitarti.
- Mano brolis iš tikro neprisileidžia prie savęs nieko, nenorėdamas priprasti. Ir leisk man pasakyti tai, ką visuomet girdėjau iš vieno išmintingo asmens, mano sesers. Jis visad nutraukia sparnus tiems gražiems "drugeliams", kurie patraukia jo dėmesį. Ir iš dalies aš suprantu, kodėl jis pasitraukia nuo tavęs. Nes aišku kaip diena, ateis laikas, kai tai kad jis leido sau tave mylėti, tave ir pražudys. Ir tai kad jis nusižiūrėjo mano moterį... - Prunkštelėdamas vampyras neigiamai supurtė galvą. - Nesu kvailas Andrea, tai buvo matoma kur kas ankščiau, nei tu su juo susidėjai. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl nusivyliau tavimi. Kad esi tokia pat nepastovi, kaip ir likusios, kurios papuldavo į mūsų šeimą. Apart tą, kurią taip stipriai saugo Niklaus. Jis vienas yra užtikrintas tuo, kad ji neišeis, slėpdama demonus už nugaros. - Vėl supurtydamas galvą, jis atsitraukė per kelis žingsnius, kuomet viskas vėl pasikeitė. Keliaudamas lyg filmo scenomis, vampyras įtemptai stebėjo viską, kas vyko. Žodžiai, kuriuos tarė brolis, buvo skirti ne jam, todėl, tik dabar jis aiškiai suvokė giminaičio motyvus. Leisdamas kalbėjimu užsiimti bendrakeleivei, jis galiausiai ištiesė savo ranką į jos pusę, taip leisdamas jai pasirinkti keliauti atgal: - Laikas spaudžia Andrea. Kol esi nesužeista, geriau iš čia dingti. Jis padarė savo sprendimą, ir tu nesi jo prioritetas. Niekada nebūsi jam pirmu pasirinkimu, nes jis visuomet pasirinks tai kas "teisinga". Tu viso labo esi tai, ko jis nori, galbūt norės visada. Bet, niekada dėl to nekovos. Jau seniai turėjai tai suprasti.

Prieš prasidedant iliuzijų kelionėms, demonstratyviai kilstelėdamas abu savo antakius, originalusis vampyras aiškiai parodė savo nusistebėjimą tuo, kad tamsiaplaukė moteris labai jau įsijautė į gelbėtojos vaidmenį, kuomet tai palietė įsivaizduojamą objektą vardu Elijah Mikaelson. Kadangi pats neketino visko taip suasmeninti, mat puikiai nutuokė kad pasąmonės labirintai ne vien labai pavojingas žaidimas bet kuriam mirti galinčiam padarui, bet ir galintis sumaišyti visas kortas taip, kad išėjus gali likti traumuotu visam laikui. Jis elgėsi pakankamai šaltai, todėl nemalonius pojūčius kėlė vien tik praeitį priminanti aplinka, kuri aiškiai leido prisiminti tuos nemalonius laikus, kai visi buvo nieko vertais mirtingaisiais, kurie pastoviai buvo medžiojami mistinių būtybių, per pilnatį virstančių vilkais. Prieš ką nors pratardamas, jis liežuviu perbraukė per savo lūpas, ir tik tuomet ryžosi sekančiam komentarui: - Nuo kada tu tapai tokia meili vaikams, Andrea? Leisk tau priminti, kad mano brolis puikiai suvokia tai, kai niekuomet nebus tėvu, todėl šia korta jo palankumo nesugebėsi pelnyti. Net jei tas vaikas, šiuo metu yra jis pats. Kad ir kaip absurdiškai viskas skambėtu. - Kalba palietė tėvus, ir jis nepasivargino ką nors pasisakyti apie tai, prieš vietos pasikeitimą. Jis tyliai ir nejausmingai stebėjo tai, kas vyko aplinkui, lyg būtu skaičiavęs kiekvieną akimirką iki sugrįžimo atgal į realų laiką, kuris originaliam vampyrui buvo kur kas labiau reikšmingas, nei buvimas čia.
Būdamas brolio mintyse, jis nebuvo pavaldus kontroliuoti savo paties likimą, o tai pripažinkime buvo svarbiausia šiam "narcizui". Todėl, kuomet šis atsiminė nebaigtą kalbą apie biologinius tėvus, jo veide pasirodė pakankamai ryški, kampinio pobūdžio šypsena. Moteris naiviai kalbėjo apie principus nevadinti tėvus tėvais, kuomet tamsi tiesa, kurią saugojo ši šeima, buvo pakankamai brutali. Jie niekuomet ir nevertino minimų asmenų, tačiau reikia pripažinti, kad buvo dėkingi už tai, kad buvo "pasmerkti" laiko neliečiamai amžinybei.
- Štai kur yra šių laikų žmonių problema. Jie prarado tikėjimą, todėl nebe žino ko derėtu baimintis. O tu širdele, labai klysti, manydama kad savo tėvams bent vienas mūsų turi bent kruopelytę pagarbos. Kitaip, juk nebūtume jų sunaikinę. - Kad ir kaip paprastai tai skambėtu iš originalaus vampyro lūpų, paprastam asmeniui sukeltu nemalonių pojūčių bangą. Tačiau jauniausias iš Mikaelson šeimos atstovų, niekuomet nebuvo linkęs sukti aplinkui, ir dėstė savo mintis taip, kaip šios buvo gaminamos galvoje. Jis nemeilikavo ir pats visuomet labiau vertino tiesą, kad ir kokia ši būtu brutali. O tėvu sunaikinimas, te buvo vienas iš daugelio aspektų, kurie nutiko jų gyvenime. Ir pripažinkime, visiems tai te sukėlė palengvėjimą, o ne savigraužą. Nors tai ir nebuvo pagiežos sukeltas išpuolis, o viso labo būtinosios priemonės išgyvenimui. Nes ne vienas nežinojo kaip susidorotu su psichologiniais žaidimais, į kuriuos buvo taip brutaliai sukištas šeimos vyriausias brolis.
Originalusis vėl pasirinko tylos taktiką, kuomet stebėjo tai, kas vyko toliau. Jis nesidraskė, nesistengė įskiepyti savo nuomonės tol, kol kartu atkeliavusi tamsiaplaukė nepradėjo koncentruoti savo dėmesį konkrečiai į jį. Susilaikydamas nuo postūmio, vampyras ganėtinai šiurkščiai sugriebė merginos rankas už riešų, jai nespėjus paliesti jo pečius. Veido išraiška nebuvo maloninga, kuomet jis iškošė pro dantis:
-  Širdele, aš ne tavo berniukas žaisliukas, prie to viso aš dar ir originalusis. Jausk daugiau pagarbos. - Atmesdamas jos rankas, vampyras trumpam nuleido akis, matomai prisilietimai jam nebuvo pats maloniausias dalykas, ypatingai jei šie keliavo iš fiziškai silpnesnio asmens. Jis buvo susigrąžinęs savo tikrąjį aš, neskrupulingo, šalto ir anarchijos siekiančio asmens charakterį. Todėl neketino taikstytis su reiškiama nepagarba sau. Ji ėmė dėstyti savo pasipiktinimus, o jis viso labo pakėlė savo akis į moters veidą, kaip tik tuo metu, sulaukdamas tinkamos progos įsiterpti į pokalbį: - Tik nereikia. Tai kad tavo motina tapo viena iš mano aukų, o tu tai su didžiausiu palengvėjimu nusprendei nepriimti į širdį. Širdelė, tai tavo sąžinės reikalas, ne mano. Būdamas tavo vietoje, skriaudikui nukapočiau galvą. Ir visą jo šeimą sunaikinčiau vadovaudamasis sportiniais sumetimais. - Ištempdamas lupas į kampinę šypseną, jis viso labo teigiamai supurtė galvą, kuomet sulaukė tam tikrų kaltinimų į savo pusę: - Aš nesu Niklaus Mikaelson, kuris dėl savo saldutės yra pasiruošęs pereiti pragarą ir sugrįžti atgal. Tai brutalus pasaulis Andrea, ir pats laikas tai suvokti. Niekas negelbės tavęs kiekvieną akimirka, ir tai kad turėjai pasirinkimą kovoti už save ar pasilikti karste ir mirti kaip ir buvo nulemta. Padarė tave stipresne. Tu gali pasididžiuodama pasakyti kad nemirtingumo nusipelnei. O tai kad jis buvo tau suteiktas kaip daugumai nieko vertu vampyriukščių, kurie buvo tą akimirką tokie reikalingi... kad už juos buvo viskas padaryta. Dar džiaukis kad tavo kūrėju tapo ne Elijah, nes jo atrankos nebūtumei praėjusi, o šiaip sau jis nieko nepaverčia nemirtingais. Kaip ir Niklaus, tik jo kraujo linija dažniausiai yra išnaikinama, kuomet tampa nebe reikalinga. Todėl liaukis ieškoti kaltų, tu pati savo likimo kalvė. Ir tikrai ne aš.
- Ir nevaidink kad nesupranti, nėra nieko blogesnio kuomet tavo mylima pasidulkina su tavo geriausiu draugu, arba broliu. O, atleisk, tu atsižymėjai per abu variantus, ir tam nereikėjo nei keliolikos minučių. - Jis buvo brutalus iki pat paskutinės akimirkos, todėl kuomet kalba staigiai įgavo visiškai kitokią kryptį, suveikė natūralūs instinktai, kurių nesitikėjo net pats originalusis.
- Andrea! Nereikia. - Tai buvo tik du iš pažiūros nieko verti žodžiai, bet kuomet vampyras pajuto tai kad ji lengvai gali atsisakyti savo gyvybės, viskas akimirksniu pasikeitė. Jo balso tonas įgavo baimės atgarsį. Jis jau buvo svetimas jai, tačiau ji jam buvo reikalinga gyva. Nesvarbu kur, bet svarbu kad gyva, ir nekišama į kokius nors bereikalingus pavojus. O brolio nestabilumas dabar, kaip tik ir dvelkė mirtimi. Jis žengė kelis trūkstamus žingsnius arčiau, kažkuriuo metu net paliesdamas tamsiaplaukės ranką. Veido mina kalbėjo pati už save, tai buvo sumišimas, kuris buvo persipynęs baime, pykčiu, nusivylimu ir troškimu iš čia pasprukti: - Prašau, nereikia. Tu verta kur kas daugiau, nei šitai.

- Aš esu šis padaras, pabaisa, apie kurį visi šitiek kalba. Negi tu tu pati nemanai? Visos šios aukos yra mano, ir viskas ką aš darau, pateisinu tai kvailais paaiškinimais kad tai buvo padaryta vardan geresnio blogio arba dar blogiau, tai įvyko dėl prastos nuotaikos. Tau iš tikro tai skamba kaip normalaus asmens žodžiai? - Kadaise savikontrolę geriausiai įvaldęs asmuo šiuo metu ne pats nesuprato kas būtent kėlė jo pyktį labiau, ar tai kad mylima moteris stengėsi aklai pateisinti jo veiksmus, nematant grėsmės sau, ar tai, kad jo galutinis sprendimas vis dar buvo kirbinamas kitokiomis teorijomis, kurios jo paties manymu turėjo tik pražūtingą ateitį. Tamsiaplaukė moteris pasitraukė toliau, kaip tik tuo metu, kuomet originalusis vampyras stipriai sukando dantis. Jis neleido sau pasisakyti iš karto, mat neketino ši atsisveikinimą padaryti dar labiau nemaloniu abiems. Jis vis dar stengėsi išlaikyti savo solidų kalbos braižą, kuo mažiau užgaunant savosios pašnekovės jausmus. Galu gale, mažiausiai ko jis troško, tai sukelti šiai moteriai skausmo, nesvarbu ar tai būtu fizinis ar emocinis. Tamsos apsėstos širdies plakimas buvo stiprus, ir tokio tikriausiai nebūtu atlaikęs be pasekmių bet koks mirtingas asmuo, o jo šaltas veidas net nepasikeitė. Lyg atsisveikindamas, originalusis vampyras stebėjo kalbančią moterį, tam tikru metu net nereaguodamas į tai kas buvo kalbama iš jai už nugaros stovinčio asmens pusės. Jis stengėsi susikoncentruoti į jos akis, lūpas, pro kurias išsiverždavo iš esmės pagrįstų komentarų žodžiai. Bet ką būtent pamatė originalusis, kad jo sprendimas pasilikti čia likusių saugumo labui, buvo nepakeičiamas? Kodėl stipraus asmens psichika buvo taip stipriai sužalota, kad atrodė kad kelio atgal net ir būti negali. Tamsiaplaukė prabilo apie susivaldymą, ir tai te iššaukė akių nusukimą į priešingą jai pusę:
- Man net būti šalia tavęs yra nepakeliamai sunku, kodėl esi tokia tikra, kad nesugebėsiu padaryti tau žalos, Andrea? Ir velniai griebtu, mano motina tokia pat ragana, kokie buvome ir mes, prieš tapdami nemirtingais. Su esamais ar buvusiais raganiais neįmanoma sužaisti proto žaidimo, parodyti netikrus vaizdinius, ar paženklinti. Aš žinau ką mačiau, ir žinau save, tai kokius jutimus iššaukia man tavo kūnas.
Tikriausiai dėl to kad puikiai suvokė kad originaliam vampyrui savo pasąmonėje nesugebėtu padaryti labai daug žalos, arba paprasčiausiai pavargęs nuo vaikiškų kaprizų, kuriais pastaruoju metu vadovavosi jauniausias šeimos narys, originalusis sumerkė savo ryškios spalvos akis, bei ganėtinai lėtai įtraukė oro į savuosius plaučius. Tai buvo panašu į bandymą susitvardyti, kuris buvo labai nevykęs, mat dirginimas nesiliovė. Brolis ne laiku ir ne tinkamoje vietoje panaudojo netinkamus kaltinimus, kuriems savo dalį pridėjo ir tamsiaplaukės paskatinimas pulti. Ir neskaitant tai kad ji ketino tai adresuoti tik sau, jis atitrūko nuo savo vietos. Judesiai buvo ant tiek staigūs, kad nebuvo įmanoma net sureaguoti, kuomet pasigirdo viso labo nemalonus kaklo slankstelių lūžio atgarsis, o vėliau ir ant grindų krintančio kūno. Jis nepadarė nepataisomo dalyko, neištraukė plakančią širdį iš savo brolio krūtinės, jis tik norėjo kad tas įkyrus garsas pasibaigtu. Originalusis net nepasivargino paaiškinti kame buvo reikalas tokių veiksmų, bet jis niekuomet nebuvo nuošaliu liudininku to, kuomet jaunėlis nutrūkdavo nuo vizualios grandinės, ir imdavosi savito sadistinio žaidimo.
Nesiruošdamas pasiduoti paaiškinimams, tą akimirką originalusis vampyras pasijuto puikiai, ir tai buvo blogiausia. Mat, šis niekuomet nedarė nieko panašaus prieš savus žmones. Tačiau dabar viskas vyko kitais, ir jis buvo visiškai ne savas. Nukankintas psichologinio spaudimo, supažindintas su visu tuo blogiu, kurį pastoviai slėpė po raudonomis durimis, jis buvo kitoks. Ir dabar jis liko visiškai vienas su ta, kuri vertė jo kraują gyslose kunkuliuoti, visomis įmanomomis prasmėmis.  - Dink iš šios vietos, Andrea.
Šie žodžiai nebuvo remiami tuo, kad jis troško ją išstumti iš savo gyvenimo, atvirkščiai. Originalusis vampyras visu savo kūnu jautė kraujo, jos kraujo troškimą, ir buvo visiškai tikras tuo, kad nesugebės sustoti laiku. Ji turėjo būti didesnė savanaudė ir jei ne pasitraukti iš čia pati, tuomet atkreipti dėmesį į kritusio žodžius. Todėl, kuomet jo protas visiškai aptemo, netrūko nei sekundės, kuomet su didžiule jėga originalaus vampyro kūnas susidūrė su Argent, įstumdamas ją kartu su savimi į nebūti, į pasikeitusios laiko erdvės sieną. Jie atsidūrė sename pastate, su tolumoje matomomis raudonomis durimis. Jo viena ranka rėmėsi į nuo smūgio pralūžusią sieną, kita dengė jos galvą. Keista, menkas instinktas vis tiek neleido jam ją sužaloti, bent jau iš karto. Kitaip tariant, jo pasąmonė ir kūnas reagavo visiškai skirtingai. Veidas buvo įspaustas į tamsiaplaukės kaklą, kuomet šiai buvo leista jausti jo greitą kvėpavimą, jo šiltas lūpas, kurios šį kartą nepranašavo malonių pojūčių. Vampyro kūnas kaip plieno gniaužtai spaudė jos iš pažiūros liauną kūną, kuomet jis stipriai sumerkė akis, atitraukdamas savo veidą nuo geidžiamos moters kaklo. Paakiai buvo patamsėję, ir jo kūnas buvo visapusiškai pasiruošęs puolimui. Ta vidinė kova buvo negailestinga, ir iš tikro labai sunku žodžiais nusakyti kaip vyriškiui buvo sunku nepasiduoti instinktams. Tai tarytum visų savo kaulų laužymas vėl ir vėl, kad nepajudėti nei per colį, kad nesužeisti, kad ir kaip to norisi. Palaipsniui akių vokai ėmė nebe atrodyti tokie įtempti, tačiau pajuodavimas niekur nedingo. Kad ir kaip jis stengėsi, kova buvo pralaimėta. Pasirodžiusios iltys ir tas bauginantis, šaltakraujiškas puolimas vos nepalietė vampyro mylimosios. Trūko ne daug, kuomet anapus esanti sesuo pačiu tinkamiausiu metu ištraukė visus tris atgal į realų pasaulį.
Staugus įkvėpimas, ir plačiai atmerktos akys akimirksniu simbolizavo tai, kad originalusis buvo išlaisvintas iš savo paties sukurto pragaro. Tačiau čia jis sugrįžo su pakankamai dideliu kaltės jausmu, dėl paskutinio įvykio, prieš kelionę atgal. Jo žvilgsnis sustojo ant tamsiaplaukės veido, kuomet net norėdamas, neišdrįso net prasitarti, pabandyti užglaistyti ar bent paaiškinti tai, kas nutiko "anapus".

- Tu nori nuoširdaus atsakymo? - Veidmainiška šypsena papuošė originalaus hibrido veidą su lyg akimirka, kuomet šiuose patalpose pasirodė šviesiaplaukė kuri dar nebuvo oficialiai pristatyta kaip šeimos narė. Tačiau pripažinkime, ji kaip ir likę šeimos nariai mokėjo sukelti įspūdį. Kadangi vaizdas iš tikro nebuvo maloningiausias, mat nepaisant to kad Niklaus Mikaelson buvo vieninteliu kuris tvirtai stovėjo ant kojų, aplinkui buvo sukritę trys asmenis, laikomi šeimos nariais (teisingai, kad ir kaip originalusis nemėgo priimti svetimus į savo gretas, Argent šeimos atstovė buvo kone įsiurbta į šią šeimą, o nuo akimirkos kuomet ji tapo jo rūšies atstove, ji ėmė kelti dar didesnį susidomėjimą). Tarytum prastai suvaidindamas apgailestavimą, originalusis iškėlė savus antakius, imituodamas nuostabą, tuo pačiu metu kai pripildė savo plaučius oru. Neužlaikydamas to, jis iškvėpė, pasiruošdamas išsakyti savo susidariusią nuomonę:
- Nepaisant to, kad ši diena atnešė pakankamai įspūdžių, man reikia kad pastatytum visus tris ant kojų, kaip galima greičiau. Dar yra nebaigtų reikalų, kuriuos reikėtu sutvarkyti kaip galima greičiau. - Akivaizdžiai nenorėdamas pasakyti visos tiesos apie tai, kokiais akordais buvo prasidėjusi jo diena kartu su brolio moterimi, jis puikiai nuslėpė ir tą dalį tiesos, kad akivaizdžiai turėjo dar papildomų planų ties Andrea. Jauniausias iš Mikaelson šeimos narių buvo teisus, sakydamas kad originalusis hibridas nepasakė visko iki galo. Tačiau, jo mąstysena nebuvo taip stipriai sugadinta, kad nuspėti kas būtent buvo nepratarta žodžiu. Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, originalusis žengė kelis žingsnius link baro, kuomet instinktyviai dirstelėjo į sieninio laikrodžio pusę. Laikas spaudė, tačiau jis niekada nebuvo prieš efektingą pasirodymą, kurio būtu galima tikėtis mažiausiai. Pastarieji metai originaliai šeimai buvo ypatingai sėkmingi, mat jie laisvai galėjo pasiekti tai kas buvo trokštama, o svarbiausia, priešai nesekė paskui, kad suvesti sąskaitas. Žinoma, teko griebtis gudrybių, kurios su laiku kuo toliau, tuo labiau pasiteisindavo. Tačiau šiendiena laukė ypatingas susitikimas su tais, kurie dar stengėsi kautis dėl didesnio gėrio. O kas gali labiau paskaidrinti dieną, nei poaskutinės vilties atėmimas iš tų, kurie dar mano galintys pasiekti kas trokštama? Jo veide pasirodė mįslinga šypsena, kuomet originalusis hibridas pripildė kelias taures alkoholiniu gėrimu. Buvo aišku kaip diena, geriausios kortos buvo laikomos originaliosios šeimos rankose, todėl pergalė buvo dar saldesnė. Ir originalusis nei akimirkai neabejojo tuo, kad sąjunga su Andrea Argent bus labiau nei vykusi. Ši moteris visuomet buvo šios šeimos žvilgsnio spektre, o dabar ji turėjo visišką veiksmų laisvę. Ir nereikėjo net psichologinio spaudimo, kad kartui ir visiems laikams atrišti šiai personai rankas. Interesai, galios troškimas ir visas pasaulis prieš akis. Štai kas buvo suteikta tamsiaplaukei, vos tik ši priėmė savo paskutinį sprendimą. Suimdamas vieną iš taurių į savo rankas, originalusis hibridas pasisuko veidu į palaipsniui prabundančius: - Pagaliau, jau maniau kad būsiu priverstas laukti, kol visi baigsite sapnuoti bendrus sapnus.
Neparodydamas pernelyg didelio susidomėjimo tame, kad dar prieš keletą minučių jo brolis buvo paskendęs savo paties pragare, jis buvo kone šimtu procentu tikras tuo, kad padaras kuris atmerkė savo akis, pagaliau yra tas, kurios buvo slepiamas per amžius. Laisvė ir tiesa turėjo išlaisvinti originalų vampyrą, leisdama jam būti savimi, o ne tuo susitvardžiusiu asmeniu, kuris atsisakė visiškai visko, kad būti kaip galima labiau teisingu. O juk ne vienas iš šios šeimos narių, nėra vertas panašaus apibūdinimo. Ne veltui jų pavardė vis dar kelia siaubą kiekvieno nemirtingo asmens gyvenime. Atsitraukdamas nuo stalo, jis te galvos mostu nurodė tai, kas liko šiam už nugaros. Alkoholis ir tostas už šeimos susijungimą, buvo vertas laiko gaišimo. Susiaurinti akių vokai, ir žvilgsnis sustingęs prie Argent, iššaukė finalinį komentarą: - Nagi vilke, grožio miegas tau nėra reikalingas, verčiau pasidžiauk pergalę, nes ji priklauso tik tau. O tuomet, galėsime pagaliau imtis tai, dėl ko čia iš tikro susirinkome. Supažindinsime tave su šeimos paveldu. - Akivaizdu kalba buvo netiesioginė, nors, reikia pripažinti kad ledinė monstro širdis kirbtelėjo, kuomet į savo žodžius šis nesulaukė jokio atsakymo. Moteris buvo paskendusi svetimame sapne. Ir tai velniškai nemaloniai priminė tai, kas buvo padaryta su šios drauge, ir jo "budelio" žmona. Panašaus likimo ar situacijos nukrypimo, originalusis visiškai nelaukė.

Akimirka, kuomet originalusis vampyras pramerkė savo akis, kažkas buvo pasikeitę. Priešingai nei prieš tai, savimyliškumas buvo paslėpęs po nepramušama kauke, o vietoje to, jo veido grimasa buvo perpildyta tomis emocijomis, kokiomis jis vadovavosi prieš šimtmečius. Kampinė šypsena pasidabinęs vampyras pasilenkė į priekį, kuomet atremdamas savo delnus į sofą, ant kurios buvo įsitaisęs prieš tai, jis nesunkiai pakilo ant kojų. Nemalonus incidentas, kuris vyko brolio pasąmonėję akivaizdžiai buvo palikęs savas pasekmes, kurias būtent šiuo metu jis nebuvo pasiruošęs atskleisti. Laisvė ir nemirtingumas buvo užvaldęs vieno iš pirmųjų vampyrų pasąmonę, kuomet jis nužvelgdamas susirinkusius, tam tikru momentu stabtelėjo prie naujai gimusios hibridės, kuri akivaizdžiai mėgavosi savo kūno naujomis galimybėmis. Jo žvilgsnis reiškė kur kas daugiau, nei kad žodžiai. Tai simbolizavo paskutinį atsisveikinimą su jos žmogiškumų, ko jis negalėjo padaryti prieš tai. Merginos unikalumas, žmogiškumas buvo vieninteliu "šiaudu" kuris jo nepaleido nuo totalios anarchijos. Niekuomet nebūdamas pavyzdingu žmogumi, o ką jau kalbėti apie nemirtingumą, vampyras buvo pasiruošęs sukelti šiek tiek chaoso šiame pasaulyje. Ir pagaliau, sprendžiant iš pirmojo hibrido žodžių, tam buvo atėjęs laikas. Puikiai žinodamas apie tai, kokius darbus visiems už nugaros darydavo Niklaus, pastaruoju metu, pagaliau leido veide pasirodyti ryškesnei šypsenai.
- Tik nesakyk, kad pagaliau pasiryžai padaryti tai, ką turėjai seniai? - Vien brolio veido išraiška savaime atsakė į užduotą klausimą. Jam net nereikėjo ieškoti kokio nors logiško paaiškinimo, mat vienintelė mintis kuri įkyriai sukosi vampyro galvoje, buvo didžiulis troškimas priversti pasaulį degti pragaro liepsnomis. Jam, būnat savimi, buvo iki gyvo kaulo atsibodę bandyti išlaikyti legendą apie save, nedarant nieko, apart primenant senas pasakas apie tai, kokie monstrai jis ir jo šeima buvo. Nelaukdamas papildomo atsakymo, vampyras atsuko visiems nugarą, viso labo nuo stalo pasigaudamas savo automobilio raktelius. (Stengiuosi atlaisvinti visiems vietos naujai istorijai, kad nereikėtu tame pačiame name rašyti skirtingais laikais). Palaukdamas kol bent dalis čia susirinkusių nuspręs vykti kartu su juo, jis pasišalino iš šios vietos, nuolankiai sekdamas savo brolio, Niklaus, nurodytais keliais į finalinį susirėmimą su gyventi trukdančiais vilkolakiais.

Šiek tiek sušaušti plaukai, laisvo stiliaus apranga: aptempta juodos spalvos maikutė, ant viršaus užmestas tankios medžiagos puspaltis, pakankamai tamsūs, siauri džinsai ir ant kojų pūpsantys „kerziniai“ batai. Po drabužiais, visą nugarą, bei dalį kaklo dengė juodo rašalo tatuiruotė (clicky), kuri iš pirmo žvilgsnio gal ir neatrodė labai prasminga, tačiau pačiam hibridui turėjo nepaprastai didelę reikšmę, kuri gal ir bus atskleista, bet su laiku. Nepriklausomai nuo akivaizdaus panašumo į savo biologinį tėvą, Jackson‘as nelabai mėgo būti vadinamu „dar vienu Mikaelson‘u“. Vien mintis apie tai kad jis priklauso šiai šeimai vertį jį norėti mažu mažiausiai nemaloniai nusiraugioti, prieš atpilant visą skrandžio turinį. Priešingai nei jo vyresnis kraujo brolis, jauniausias Mikaelson‘ų šeimos atstovas  buvo visapusiškai išsivystęs hibridas, kuris normaliu laiku šiame pasaulyje egzistavo vos keletą metų, būdamas magijos dėka įkalintas suaugusio kūne. Šiek tiek sumauta, kai pagalvoji kad tau teko adaptuotis staigiai, kitaip mirtum, mat tik gimęs tapai tamsios kaip klamiausia smala magijos įkaitas. Nieko nuostabaus neįvyko, kuomet originalusis hibridas švelniai tariant „bybį dėjo“ ant savo gimdytojų, bei nesivargindamas susirinkti savo asmeninius daiktus, parodė vidurinį pirštą ir movė į gatvę. Kelis metus praleido miegodamas ant suolo, akivaizdžiai vengdamas bet kokio savo padermės atstovo.
Kurį laiką vaikis bergždžiai stengėsi „susidraugauti“ su išprotėjusiais mokslininkais, tikėdamasis kad atsiras bent vienas, kuris sugebės nulaužti genetikos kodą, bei padaryti jį normaliu žmogumi. Juk tai kad tavo rankose buvo didžiulė galia, nereiškė kad tu esi vienas tų, kuriems tai yra velniškai reikalinga ir smagu. Savo istoriją jis norėjo susistatyti savo paties rankomis, o nebūti vienos pavardės šešėliu. Gal kiek per daug ambicinga, gal kvaila, o gal tiesiog šiuolaikiškai maksimalistiška. Aišku vieną, jis buvo labai ambicingas, kad imti ir plaukti pasroviui. Nekentė adatų, tiksliau baiminosi to kad kažkoks svetimkūnis patenka į jo vidų (galima sakyti kad manėsi esantis nelytiškai pisamas), tačiau leidosi badydamas, jei tai tik atneštu kokių nors rezultatų. Vienas genetikas visgi rado kažką panašaus į „genų slopintoją“, iš esmės tai buvo medikamentas skirtas slopinti išsiderinusį genotipą tiems, kam nustatytas vidutinio sunkumo dauno sindromas. Tačiau mistiškai, tai mažino visas tas galias, kurios Jackson‘ui buvo suteiktos su galimybe į gyvenimą. Juk net motinos isčiuose jis jau buvo „kitoks“, ne tipinis, ne mirtingas. Kartu su slopinamomis galiomis, slopo ir visa ta agresija, kuri ankščiau atrodė galinti pražudyti ne vien jį patį, tačiau ir visus esančius aplinkui. Neapsvaigęs nuo medikamentų jis neapgalvodamas puldavo į gatvės muštines, kurios retai kada pasibaigdavo laimingai. Kelis kartus žiopliai net sugebėjo į „youtube“ patalpinti vaizdo medžiagą su juo. Tai tinkle išbuvo vos kelias minutes, mat iš kart po to kai informacija pasiekė Mikaelson‘us, jo „solidarusis“ dėdė Elijah, pasirūpino kad visi nežmogiškos jėgos įrodymai būtu pašalinti, o tai mačiusieji netikėtai „pamirštu kaip praleido dieną“. Galima pasakyti kad turint tokius giminaičius, tu faktiškai esi pasaulio bamba, bet kaip už tokią paslaugą atsidėkojo „subingalviu“ išvadintasis stebuklingas vaikas? Pastūmimu ir netiesioginius spjūviu į veidą. Jam pagalbos nereikėjo, tiesą pasakius dėl jo visi Mikaelson‘ai galėjo degti pragare, arba dar blogiau, laižyti kiaušinius pačiam ponui Šėtonui.
Situacija pasikeitė iš kart po to, kai Jackson‘ą pasiekė žinia apie Caroline mirtį. Velniai griebtu, nebuvo net ką palaidoti, po to kai Niklaus‘as eilinį kartą susimovė, negebėdamas apsaugoti tuos, kuriuos „myli“. Ar tokia įvykių seka traumavo vienintelį Caroline sūnų? Gal. Iš dalies. Tačiau jis apie tragiškus įvykius neužsiminė ne puse žodžio. Viską išlaikė tik tarp savęs pačio, neleisdamas kad jo vidinis pasaulis būtu atskleistas publikai. Galu gale, per savo pakankamai trumpą gyvenimą priprato būti vienas, bei viso to keisti neplanavo. Po „paminėjimo“ kuris buvo surengtas šiuose namuose, bei žinoma jojo tėvas tai netikėtai praleido, Jackson‘as nutraukė savo tuometinius santykius su atrodo mylėta mergina. Savanah, graži ir protinga. Gyvenime pakankamai daug mačiusi mergina, akivaizdžiai norėjo kur kas daugiau, nei kad Mikaelson‘as buvo pasiruošęs pasiūlyti. Taip, jis jai buvo dėkingas dėl to kad ji buvo šalia sunkiausiais gyvenimo laikotarpiais, bet pripažinkime, kai viskas taip tobulai klostosi, vienu momentu prabundi ir supranti kad tu to net nenori. Išsiskyrė palyginus taikiai, ne vienas nepradėjo šaukti ar verkti, tiesiog pasikalbėjo ir patraukė skirtingais keliais. Įdomiausia tai, kad hibridas net nepasigailėjo tokio savo sprendimo. Tikrai manė kad jis dar pernelyg jaunas, pernelyg nepatyręs, kad imtu ir pasiskirtu vienai moteriai. O jei taip ir nutiktu, ji tikrai turėtu mokėti jam susukti protą, kas šiuo metu atrodo faktiškai neįmanoma. Kodėl? Nes jis nėra koks nors mulkis, kuris eina paskui tą, kuri parodo savo ištreniruotą užpakalį, į kurį norisi suleisti ne vien pirštus, bet ir savo lytį atžymintį „ginklą“. Meilės reikaluose nesisekė, bet kitą vertus jis niekur ir nesiskubino. Už tad sekėsi kituose aspektuose. Su laiku Jackson‘as liovėsi nuodijęs savo kūną medikamentais, manydamas kad niekas nesukurs tokio chemikalo, kuris sugebėtu pravalyti jo kraują, kad galėtu tapti nieko vertu, paprastu civiliu. Bet velniai nematė, nemirtingumas taip pat turi savo pliusų, kuriuos galima išnaudoti kaip tinkama. Sugrįžo į savo senuosius namus, ir kad ir kaip tai idiotiškai skambėtu, tačiau sukėlė savo biologiniam tėvui džiaugsmo. Eina šikt, kaip norėtu sulyginti jo snukį su asfaltu, pirmai progai pasitaikius. Bet velniop, ne apie tai dabar. Pokalbis su Freya nebuvo ramus, greičiau papildytas keliomis agresyviomis natomis. Nesvarbu net tai, kad labai norėdama, burtininkė būtu galėjusi pačirškinti jo smegeninę, net nesudėdama į tai labai daug pastangų. Tačiau Jackson‘as visuomet buvo niekam tikęs „draugas“, todėl aiškiai dėstė savo nepasitenkinimą „auklės“ vaidmeniu, tuo labiau kažkokiam subingalviui, kuris galimas daiktas dar bus ir šios „la familia“ narys. Dar vienas nosį riečiantis šūdžius, kodėl jo paprasčiausiai nenutrenkus su kastuvu ir nepalaidojus po kokiu nors medžiu šių namų sode? Ir Niklaus‘as būtu laimingas, kad gimininga siela kažkur netoliese, ir tuo pačiu metu niekas nečiauškėtu palai snukį, akivaizdžiai keldamas susierzinimą.
– O grasinimai. Tau kas nors sakė, kad velniškai tinki šiai sadistų šemai, Freya? Aš neketinu jo prižiūrėti. Freya? Freya, velniai tave... – Jai trenkus durimis tiesiai vaikiui prieš nosį, bei pasitraukus šalin, hibridas aiškiai užvertė akis, nebyliai, būtent todėl kad žinojo kad ši nugirs jo mintis, išvadino ją kale. Nugirsti kaip laiptais iki apatinio aukšto nusileido svečias, nebuvo labai sudėtinga. Gamta, arba tiksliau tas faktas kad jo senelė kadaise mokėjo neblogai mosuoti burtu pagaliuku, apdovanojo jį puikia klausa. Galėjo imti ir paprasčiausiai išleisti Gomez‘ą pro duris, dar ir pamosuodamas ranka, bei palinkėdamas gero kelio namo. Bet. Ech, jei tas mulkis yra pusiau brolis, tai kodėl nesušikus jo gyvenimą, kaip reikia, kad pats daugiau nenorėtu turėti su šios šeimos individais nieko bendrą? Veiksmų planas susikūrė labai greitai, užteko tik žengti pro kabineto duris, kur ir diskutavo su savo giminaite. Nežmogiško greičio dėka, Jackson‘as atsidūrė priešais lauko duris, Anthony‘ui nespėjus pasiekti net kilimėlio, kojoms pasivalyti. Su „akmenine roža“ stebėdamas kalbantį vaikinuką, kuris panašu nebuvo per daug vyresnis, nei tas pats Jackson‘as, nepratarė ne vieno žodžio. Žinot, kaip būna kai tarp vyrų diskusija gimsta tiesiog žvelgiant vienas į kitą? Kuomet nereiki tuščiai aušinti burnos? Tai štai, būtent tokiu specifiniu žvilgsniu hibridas apdovanojo šių namų svečią. Svarstė ar šis vyriokas drąsus ar tiesiog pridėjęs į kelnes, todėl nori išspausti pasigailėjimo išleidžiant jį į laisvę. Vešlūs, bet vyriškai tvarkingi antakiai pakilo viršun, kuomet originalusis hibridas pravėrė burną, savo įžanginiam klausimui:
–  Kas tau suteikė galimybę manyti, kad gali su manimi kalbėti? – Užteko jam prasižioti, kad suvokti koks iš tikro „gyvatė“ yra jauniausias Niklaus‘o sūnus. Tas arogantiškas tonas, perdėtas pasitikėjimas savimi kuris atspindėjo ne vien jo tariamuose žodžiuose, bet ir net stovėsenoje, kurią vyras buvo pasirinkęs. Tiesą pasakius apie Anthony ir jo gebėjimus nieko negirdėjo, tačiau ir nebuvo labai suinteresuotas. Manėsi esantis daug geresnis nei pašnekovas, laikė save alfa patinu. Bet, negali pykti, visi Mikaelson‘ai turi šį bruožą. Pastatydamas pirmą kart akyse matomą asmenį į nepatogią vietą, pasuko galvą taip, kad matytu už savęs esančias lauko duris. Įvertino kiek apytiksliai reikėtu Gomez‘ui pastangų, kad bent pasiekti rankeną, kuomet vėl grąžindamas savo dėmesį į jo veido išraišką, pasistengė kalbėti, nee, ne mažiau pasipūtėliškai, bet labiau aiškiai. – Argi tu neturėtum būti protingas, ir kol tėtukas ateis tūnoti kambary, kuriame tave paliko? – Tos rudos, gilios akys kaip mat nutūpė ant pašnekovo veido, kuomet iškeldamas rankas, sunkiai nuleido šias ant Gomez‘o pečių, specialiai pademonstruodamas jėgą, bei šiuos gerokai suspausdamas. – Dude? Rimtai, dude?! Nieko išradingiau nepavyko sugalvoti? Vienu žodžiu, dude, gal tu geriau pizdink atgal į tą kamurkę? Nes patikėk manimi, tu man patinki kur kas mažiau, nei aš tau. – Išspausdamas akivaizdžiai pašiepiančią šypseną, galiausiai liovėsi spausti jo pečius, dar kartą pasišaipydamas, nuvalė nesamas dulkes nuo jo pečių, kaip mat pratęsdamas savo pradėtą kalbą. – Aš nenusiteikęs su tavimi labintis. Bet jei jei tavo kalakuto smegeninė dar nesuvirškino kad gražiuoju iš čia išeiti tu negalėsi, tebūnie. – Specialiai padarydamas pertrauką atokvėpiui, išspaudė kampinę šypseną, pagaliau užbaigdamas monologą. – Galiu tau paaiškinti tai ir piktuoju, smurgliau. – Pakankamai agresyvus temperamentas ėmė viršų, tik dar kartą primindamas apie tai kad savikontrolės hibridas neturėjo. Tiksliau, už kiekvieną savo pasispardymą, visuomet buvo atsakingas pats. Mat mokėjo paspausti ten kur reikia, kad išvesti oponentą iš kantrybės. Kalbant apie savo brolį, tą padaryti nebuvo taip ir sunku, bet visas kortas dar laikėsi užanty.

Pakankamai ilgos, raumeningos rankos nusileido, iš karto patekdamos į vilkėto juodos spalvos puspalčio kišenes. „Ore plevėsuoti“ leido tik nykščiams, kuomet nekeisdamas visiškai nieką neišduodančios veido išraiškos, originalusis hibridas tik trumpam susidūrė žvilgsiu su akivaizdžiai panikavusiu biologinio tėvo svečiu. Per daug akivaizdžiai parodydamas tai, kad nėra nusiteikęs susipažinimo procesui, vargu ar ketino pakeisti savo susidariusią pradinę nuomonę. Todėl į visas Gomez‘o pastangas neva pradėti viską nuo pradžios, reagavo skeptiškai. Velniai griebtu, į savo brolio ištiestą ranką sureagavo pakankamai negražiai. Tik nusekė pasisveikinimo gestą žvilgsniu, tokiu tolygu geriau pats sau pimpalą nusitrauktų, nei kad paspaustu šio ranką.  Agresyviai nedraugiškas jauniausio Mikaelson šeimos nario būdas buvo akivaizdus, tam nereikėjo ieškoti kokių nors aplinkinių kelių, kad sužinoti kas šis vaikėzas yra per vienas.
– Esu beveik tikras tuo, kad tas erzinantis čirškimas mano ausyse, vis dar yra tavo balsas. – Vienu konkrečiu pasakymu, primindamas tai, kad nebuvo „suteikęs“ šių namų svečiui, arba teisingiau būtu pasakyti įkaitui, galimybės kalbėti. Nebuvo koks nors despotiškos elgsenos fanas, paprasčiausiai nemėgo žmonių. Taip, kartais būna kad tau neįtinka kone kiekvienas, kuris yra pakankamai kvailas kad užsimanytu peržengti tau kelią. Galima sakyti kad tai yra dar vienas originalių vampyrų šeimai priklausantis charakterio bruožas. Visgi tam tikra pašnekovo replika privertė Mikaelson‘o veide pasirodyti tam tikro pobūdžio pašaipiai šypsenėlei. Kas galėjo pagalvoti kad jis dar ir šypsotis moka? Giliau įtraukė oro į savuosius plaučius, net ne todėl kad tai buvo būtina jo fiziniam stoviui, o greičiau todėl, kad norėjo sudaryti įvaizdį, kad prieš ką nors pasakant atgal, buvo kone būtina pasidaryti trumpą tylos pertrauka. Mmm, tyla. Tikriausiai reikės pratintis prie minties, kad šiuose namuose atsiradus panašu kad lotynų kilmės individui, apie ramybę galima bus pamiršti. Arba, galima jėga ištempti vilkolakiu save vadinantį berniūkštį (na taip, Jackson‘as fiziologiškai yra keliais metais jaunesnis už savo biologinį brolį, tačiau emociškai jaučiasi už jį ne vien pranašesnis, tačiau ir kur kas brandesnis.), bei nugabenus kelis šimtus metrų nuo šio pastato, įmesti į šulinį, kad „atvėstu“. Gal ir nebloga mintis, ką? Ypatingai atsižvelgus į tai, kad tylėdamas nemirtingasis  būtent tai ir įsivaizdavo. Kuomet maloni fantazija išgaravo, kaip išgaruoja dūmai patekę į ventiliuojamą patalpą, Mikaelson‘o tamsiai rudų akių žvilgsnis vėl susidūrė su Gomez‘o, bet tik tam kad įvertinti tai, ar šio žodžiai ir jutiminiai procesai atitinka vienas kitą, ar hibrido geną pažadinti nespėjęs asmuo viso labo primeta „durnių“. Su laiku tapo panašu kas vilkolakis kalba tiesą, tiksliau ne kaži kiek nutuokia už ką buvo sučiuptas, bei atgabentas čia. Veide vėl pasirodė suktumu dvelkiantis šypsnis, kuomet taip ir nepadavęs savosios rankos, įtvirtinant susipažinimą, Jackson‘as pasitraukė nuo durų. Nežinia, ar tai buvo šeštasis jausmas, ar tiesiog įsitikinimas kad net jei Anthony‘s bandys sprukti, bu sučiuptas greičiau, nei spės pasakyti „So long, suckers!“.
– Vadinasi tu žinai kas mes? Šaunu, reiškia man nereikės tau prakramtyti visos istorijos, kad pagaliau suvoktum kad patekai ne į vaikų darželį, ir aš toli gražu nesu tau „auklė“, – Paaiškindamas savo pareigas, kurių nepripažino, mat tikrai neketina vykdyti tai, kas šiam buvo paliepta. Galu gale, šios šeimos nariu, jei iš viso taip galima pasakyti, sutiko būti ne tam, kad tapti tipiniu kraujasiurbiu, kuris kiekvieną kartą švariai išlaižo užpakalį Niklaus‘ui, šiam nusišikus. Atsitraukimas nuo lauko durų, suteikė originaliam hibridui tiesioginį praėjimą iki svetainės. (Taip taip, banalu, tačiau šiai šeimai priklausantys vyrai, o ir iš dalies moterys, yra papratę gerti prabangų alkoholį,  vien tam, kad tam tikru metu užimti savo rankas, bei burną, kažkuo daugiau, nei kad mosikuoti ir blevyzgoti apie realiai nieką). – Tačiau noriu kad tu manęs įdėmiai paklaustum, Tomy, – Žinoma kad puikiai atsimena vaikinuko vardą, bet argi ne smagu paprasčiausiai parodyti nepagarbą, išreiškiant kad tau visiškai neįdomu tai, kas stovi priešais tave? Panaudota intonacija priminė klausimą, netolygu ar jis norėtu pasitikslinti vardą, ar paprasčiausiai užklausti ar pašnekovo dėmesys yra nukreiptas tinkama linkme, o ne dirsčiojimui po šalis, ieškant sumuštinių, ar kažko panašaus į žmogišką maistą, kurio šiuose namuose nėra daug, atsižvelgiant į tai, kad įprastu būdu maitinasi tik vyriausia šeimos atstovė, bei nelabai Jackson‘o mėgstama, teta Freya. – Aš nežinau kuris iš tavo tėvų kaltas dėl to, kad gimei skystablauzdžiu, bet turi susiimti savo kabančius kiaušinius, bei susitaikyti su tuo, kad esi vienas iš mūsų. Nagi, nebūk visiškas bukaprotis, pagalvok. Ar esi toks pats tipinis ir niekuo nesiskiriantis nuo kitų vilkolakių, kurie tave supa? Tavo fiziniai sugebėjimai tokie menki, kad tave į miltus sumalti gali kiekvienas, labiau patyręs šiknius? – Vešlūs antakiai vėl pakilo viršun, kuomet originalusis hibridas akivaizdžiai pasistengė pats pabandyti pritaikyti visus prieš tai išvardintus veiksnius, sau asmeniškai. Reikia pripažinti kad Jackson‘as taip pat neturėjo pakankamai didelės jėgos, kuomet tik ką gimęs, tavo visapusiškai išsivysčiusiu, suaugusiu vyru. Tik lašąs kraujo, žmogaus kraujo, patekęs į jo kūno sistemą, sugebėjo „pažadinti“ tai kas buvo sukurta magijos dėka, bet genetiškai perduota jam. Tiesa, tuo metu greta buvo viena iš „galingiausių“ šių laikų raganų, kuri pasistengė ne vien  iš mažo, po savim šikančio kūdikio, padaryti suaugusį vyrą, tačiau ir „apdovanojo“ šį neeiliniais sugebėjimais, kurie palaipsniui vis primena apie save. Žvilgsnis tebebuvo nukreiptas į pašnekovą, kuomet tarp kitą ko, Jackson‘as paminėjo ne ką  mažiau svarbų aspektą, kuris jo paties gyvenime pasitaikė ne vieną ir ne porą kartų. Na žinot, daug kas nepagalvoja apie tai kad kraujo troškimas, kartais per daug stiprus.
– Gerai, tarkim tu esi kažkoks brokuotas, bei dideliais fiziniais sugebėjimais pasižymėti negali. Tuomet kaip paaiškinsi kad kišdamas savo dešrigalį į kokios nors žavios damos tarpkojį, negali susitelkti į lytinį pasitenkinimą, kuomet viskas ką gali taip puikiai girdėti, matyti, yra ta virpanti kaklo arterija ima vis labiau belstis į paviršių, su kiekvienu minėtosios damos įkvėpimu? – Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, Mikaelson‘as pagaliau pasiekė tą pačią spintelę, kur jo manymu, normaliausias šeimos narys, Elijah Mikaelson, laiko savo puikiai iš-brandintų gėrimų kolekciją. Pasiekęs vizualiai labiausiai patikusį butelį, originalusis hibridas patraukė prie neaukšto stalo, prie kurio pastatyti sėdėjimui skirti baldai. Nuo padėklo paėmė dvi krištolo taures, jas abi pripildydamas lygiai dviejų pirštų pločio, pasirinktu gėrimu. Pastumdamas vieną taurę pašnekovui, savo pritraukė arčiau veido. Nieko nesakė, paprasčiausiai gurkštelėdamas, suteikė sau galimybę pasimėgauti tuo karčiu, deginančiu skysčių, maloniai kutenančiu gomurį. Suteikdamas visai ne didelę progą pašnekovui suvirškinti tai, kas buvo pasakyta provokuojančiu tonu, galiausiai nuleido savo akis, taip ir nesutrukdydamas tyloje paskendusios atmosferos. Numanė kad tokie pasakymai neatrodo labai argumentuoti, tuo labiau kad derėtu atsižvelgti į tai, kad kiekvienas hibridas yra savaip unikalus. Nėra standartinio tipo, kuris būtu pritaikomas kiekvienam. Apart tai, kad hibridai turi visus pliusus ir minusus tų, kurie save vadina „vilkolakiais“ ir „vampyrais“. Vienintelis išskirtinumas tame, kad imant vartoti žmonių kraują, tau nebe reikia kankintis per pilnatį nuo to, kad savo žmogišką pavidalą pakeiti į blusuoto, didesnio nei įprastai, vilko kailį. Neketindamas ilgai žaisti su stikline, palenkė ją labiau į savo pusę, suleisdamas visą joje buvusį skystį į vidų. Stiklinę pastatė ant stalo paviršiaus, kuomet vėl traukdamas svečią per dantį, paaiškino.
– Atleisk vaikinę, bananų namuose nėra, kad ir kaip to trokštum. Užtad...
Jackson‘as nebaigė kalbėti, kuomet pakildamas nuo sofos, ant kurios buvo įsitaisęs prieš tai, pakankamai žmogišku greičiu, tokiu koks naudojamas vaikštant po prekybos centrus (kitaip tariant, gana lėtai) nueidamas prie svetainėje buvusios spintelės. Pradaręs dureles, hibridas atskleidė tai kad „spintelė“ buvo tik puikiai užmaskuotas nuo pašalinių akių šaldiklis, kuriame tvarkingai buvo sudėti dar neužteršto kraujo paketai. Ant šių buvo užlipdytas lipdukas: ligoninės pavadinimas, data, kraujo grupė ir galiojimo laikas. – Į tau rūpimą klausimą, galiu atsakyti. Jei būtum hibridas, kuris dar nepažadino šio geno, kuris yra labai retas. Nežinotum. Patikėk, kai tai sakau, nes pats tai buvau daręs.  – Bekalbant Mikaelson‘o galvoje ėmė kurtis sadistinis, bei nieko gero nežadantis planas, kuris padėtu atsikratyti naivuoliu kartą ir visiems laikams. – Tai kone tas pats, kas ir su vilkolakiais. Tik nesakyk kad nuo pat savo gimimo žinojai kas esi? Ar visgi tradiciškai pažadinai šį „prakeiksmą“ tam tikru būdu? – Specialiai neužsimindamas apie žmogišką auką, nebuvo tikras tuo, kiek kartui Gomez‘ui buvo plaunamos smegenys. Giliau įkvėpdamas, vyrukas paėmė  vieną kraujo paketą iš šaldiklio, kuomet patraukdamas link šių namų svečio, priėjo pakankamai arti, kad ištiesus ranką, galėtu paliesti šio marmūzę. Pusiau ištiesęs ranką, laikė ją dalinai sulenkęs per alkūnę, kuomet specialiai žvilgsniu susidūrė su Anthony, kaip mat imdamas aiškinti tai, kas ir taip buvo pakankamai akivaizdu. Juk kai į tave atkiša kraujo paketą, o prieš tai užveda kalbą apie hibridus, apie kuriuos tikriausiai girdėjai vieną kitą legendą... Nepagalvoji kad tavęs prašo tiesiog jį atkimšti arba dar kvailiau, persipilti sau kraują, mat neva tavasis nešvarus ar dar kokia nesąmonė. Mikalson‘as stovėjo kaip įkastas į grindis, kuomet galiausiai atpalaidavo savo per daug įtemptą išraišką, pasistengdamas pridurti prie savo gesto, tam tikrą komentarą.
– Nagi mulki, tam kad pažadintum save „tikrąjį“, kito būdo nėra. Tu privalai pradėti maitintis žmogišku krauju, o vėliau. Tikriausiai tau nereikia sakyti kad hibridai nėra visiškai gyvi? Vadinasi turėsi dar ir mirti. Netrūkus po to, prabusdamas jau tuo, kas esi. Ir niekas nebe sugebės nuslėpti nuo tavęs tiesos, apie tai iš kur, tiksliau iš ko esi kilęs. – Pamosuodamas kraujo paketu, nesiliovė kalbėti, tačiau dabar jau pasistengė pasitelkti kiek galima įtikinamesnę kalbos formą. – Tu esi Mikaelson‘as, kaip ir aš. Gal. Gal kažkur viduje net pats jauti kad neskiedžiu tau, nes matai viską pats. Mes net vizualiai panašūs, tik tiek kad tu dar mirtingas. – Įtikinti asmenį kad jis privalo vadovautis visomis mistinėmis taisyklėmis, kurių išvengti yra beveik neįmanoma, galima sakyti kad yra sunkiu. Tik depresijos kankinamas asmuo gali pagalvoti apie galimybę atimti gyvybę sau, ar tuo labiau į save susileisti žmogišką kraują, tikintis kad tai suveiks taip, kaip rodoma mistiniuose filmuose. Būkime realistais, Jackson‘as tikrai nemanė kad įtikins savo brolį tai padaryti, tuo labiau nemanė kad šis net pabandys išgerti svetimą kraują. Juk manosi esantis vilkolakis, o šiems vartoti kraują draudžia taisyklės. Teko imtis gudrybių, kurios šiuo metu buvo visiškai neišvengiamos. O ir tiesa tame, kad Mikaelson‘as ketino viską baigti dabar pat, neužtempiant iki tos akimirkos, kai pašnekovui gali pajausti gal net gailestį ar kažką iš tos operos, ko pasekoje nesugebėti jo kaip nors „nuskriausti“. Laikė kraujo paketą suspaudęs visais penkiais rankos pirštais. Sekė kiekvieną Anthony‘o kūno vibraciją, nutaikydamas labiausiai tinkamą progą, kuomet šis prasižiojo kalbėti, būdamas plačiai pramerktomis akimis. Suspaudė kumštį taip staigiai, kad net pats nespėjo sureaguoti į tai, kaip šaltas žmogiškas kraujas purslais apipylė tiek Gomez‘ą, tiek patį Jackson‘ą. Kraujas pateko visur, į burnas, akis, ausis, ant drabužių. Žodžiu, visur, kur tik įmanoma. Keista, tačiau hibrido išraiška nepasikeitė, kuomet jis įžvelgdamas tai kad planas pavyko, tarstelėjo. – O. Atleisk, aš labai nerangus.