DIDŽIOJI SVETAINĖ

Jauniausio originalių vampyrų klano šeimos nario dėmesys, panašu kad buvo nukreiptas konkrečiai į svečią, kurį teko prižiūrėti. Nebuvo patenkintas tuo, kad atvykimas į senuosius namus prives prie pareigų, kurios jo asmenybei ne vien kad nepatiko, tačiau ir visiškai netiko. Visgi, nesveikiems šios šeimos nariams atrodė priešingai. Įdomu, ar jie patys bent akimirkai sustojo ir pagalvojo apie tai, kad panašūs veiksmai galiausiai atsilieps Jackson‘ui taip, kad šį kartą jis nepaspruks keliems metams, nepalikdamas ne menkiausios galimybės jį pasiekti, jis išeis visam, visapusiškai atsisakydamas ne vien savo gyvenimo ištakų, pavardės, bet ir viso to mėšlo kuris atėjo kartu su lyg akimirka, kuomet jo gyvybė buvo išleista šiam brutaliai neteisingam gyvenimui. Kodėl neteisingam? Pagalvokime: priešingai nei vyresnysis brolis, hibridas neturėjo tokio dalyko kaip normali ar aplamai egzistuojanti vaikystė. Jis netroško būti ypatingu vien todėl, kad pusė viso pasaulio baiminasi jo biologinio tėvo ir tos šutvės, kuri eina išvien su juo. Visas tas antgamtiškumas teikė tiek pat džiaugsmo, kiek teikia butaforinės palaimos storuliui išvirti brokoliai. Nemėgo savęs, savo sugebėjimų ir to nesuvaldomo pykčio, virstančio į nepaisomą agresiją, priepuolių.
Originalusis hibridas, kuris ir yra atsakingas už visą tą „skirtingų rūšių miksą“, dažnai darydavo klaidas, kurios dažniausiai atsiliepdavo jo artimiems žmonėms. Caroline žuvo, vien todėl kad tai buvo vieninteliu asmeniu, kuris iš tikro galėjo sukelti skausmą nepalaužiamam Niklaus Mikaelson. Jauniausias iš šeimos brolių taip pat buvo sunaikintas, vyriausias dingo, tarytum nebūtu norėjęs su šiais asmenimis turėti nieko bendrą. Rebekah taip pat neužsiliko ilgai, atsižvelgiant į tai, kad gavusi bilietą į „laisvę“ nesvarstė ilgai, kuomet susikrovusi savo lagaminus išvyko ten, kur šią pasiekti būtu ypatingai sunku. Vadinasi liko tik Niklaus, Andrea (kuri iki pat paskutinės akimirkos liko ištikima šiems nemirtingiesiems), Jackson‘as, Freya ir dabar pirmą kartą gyvenime matomas Gomez‘as. Taigi, grįžtant prie klaidų, kurias buvo linkęs daryti biologinis tėvas, visada paliesdavo vien artimuosius. Tačiau, kuomet tai lietė vienos ar kitos paslapties atskleidimą, strateginius ir akivaizdžiai į dominavimą nukreiptus veiksmus, klaidų surasti buvo beveik neįmanoma. Gal būtent tai, bei ta didžiulė panieka viskam, kas turi bent kruopelytę gėrio, ir padarė originalų hibridą tokiu žinomu ir tokiu brutaliu? Vienaip ar kitaip, abejoti Niklaus žodžiais, kuomet jis užtikrintai pareiškė esą yra Anthony‘o tėvas, buvo sunku. Niekas labai nesiplėšė priimti vaikėzo išskėstomis rankomis, bet kažką neigti buvo tiesiog beprasmiška. Kur kas lengviau atrodė jį neutralizuoti, tačiau taip, kad niekam nekiltu jokio įtarimo. Planas buvo pradėtas įsigalioti, jau nuo pat tos akimirkos, kuomet „akmeninio“ veido savininkas, nusprendė nauja-virčio hibrido neišleisti iš šių namų.
– Gerai, tebūnie. Kažkuris iš tavo tėvų pasirodė esantis pakankamai apgailėtinas, ir iš to susikūrė tavo gyvastis. Tu nejauti troškulio, neatkreipi dėmesio į pulsuojančias arterijas ir netgi esi kažkoks frigidiškai keistas, gal net kvailas. Labai kvailas. Tebūnie, įtikinai.
Balso tonas skambėjo taip ramiai, tarytum pačiam Mikaelson‘ui nelabai rūpėtu įtikinti priešais esantį, kad šiam būtu pats laikas pramerkti akis ir liautis būti tik kažkieno „kalyte“, tapti vyru ir priimti vieną iš svarbiausių sprendimų savo gyvenime. Kuris žinoma atneš tiek teigiamus, tiek neigiamus dalykus, bet vienareikšmiškai galutinis variantas bus vertas viso to mėšlo, kurį teks praeiti. Gilus, bei panašu kad labai smerkiantis hibrido žvilgsnis lyg niekur nieko „nutūpė“ ant pašnekovo veido, kuomet šio veide pasirodė kiek dviprasmiška: ar tai pašaipi, ar tai tiesiog labai įprasta jam, šypsena. Panašu kad Anthony‘s panikavo, tačiau dar nebuvo aišku kas tapo visą ko priežastimi, ar palaipsniui sueinantys mįslių galai, ar baimė kad gyvas šių namų tikrai nesugebės apleisti. Juk net iš dabartinio nuotolio buvo galima nesunkiai atskirti prie namų artėjančios moters siluetą. Tam nereikėjo regos organų, tam tereikėjo to vidinio, šešto jausmo, geros klausos ir rezultatas kaip ant padėklo. Andrea, ten būtinai turėjo būti ši moteris, nes bet kuriai kitai pažįstamai dailiosios lyties atstovei nešautu į galvą užsimauti aukštakulnių, einant per žvyru nutiestą kelią aplink šiuos didžiulius, senovinius namus. Jau ketino tęsti savo pakankamai argumentuotai skambančių įrodymų tiradą, kuomet jauniklis (iš tikro very funny ir stupid taip rašyti, turint omeny kad Atnhony‘s yra vyresnis), galiausiai susirinko savo kiaušinius vien tam, kad bent dalinai pasipriešinti įžeidimams, kurių dar tuntais buvo paruošęs šio brolis.
Tie vešlūs ir akivaizdžiai labai vyriški antakiai savaime pakilo viršun, kuomet nelauktas ir nenorėtas svečias ėmė berti žodžius, aiškiai pervertindamas tai, kaip vizualiai atrodo vienas tų „stebuklingų vaikų“, kuriuo buvo priverstas būti Jackson‘as. Niekada nebuvo tuo, kuris labai lengvai įspaudžiamas į kampą, o ir tiesą pasakius su kitu asmeniu ir kitu laiku, jau seniai būtu pradėjęs muštynes iki kol vienas kris negyvas. Apie tai aiškiai šaukė ir netikėtai suspausti kumščiai. Pirštų odą net įgavo gana keistą, gelsvai melsvą atspalvį, nuo spaudimo, kurį ją vertė patirti hibridas. Sukando dantis, kone iššvokšdamas tai, kas pirmiausia šovė į galvą. – O tu tai manai kad esi labai juodas, nigeri?
Vos per vieną akimirką visa situacija įgavo kitokias spalvas. Iš esmės raudoną, atsižvelgiant į tai kad norėdamas išprovokuoti svečią, Jackson‘as ryžosi kraštutiniams veiksmams, kurie nulėmė donorų kraujo paketo „sutraiškymui“. Kraujo purslai pasklido visur. Suteptas liko ne vien Gomez‘as, tačiau ir jo to paties tėvo brolis, bei aplink esanti aplinka: sienos, gobelenas, netgi kai kurie baldai. Mikaelson‘as nespėjo net prasižioti, kuomet šiam už nugaros pasirodė pakankamai fatališka ir dažnai dvejopai iš proto vedanti tamsiaplaukė. Tai buvo gal penktas kartas, kuomet ji pasirodė šio hibrido gyvenime. Tačiau kažkokio priešiškumo jos atžvilgiu nejautė, net atvirkščiai, tokio tipo moterys jam patiko. Kodėl? Argi nėra smagu būti su ta, kurią nereikia traukti už liežuvio ar rankos, kad imtu ir padarytu tai, ko pavyzdžiui pati trokšta? Jos griežtumas, liežuvio aštrumas ir tik tikroms „kalėms“ tinkamas būdas kėlė susižavėjimą, ne kokį nors seksualų ar panašiai, bet susižavėjimą kuris lietė konkrečiai jos asmenines savybes. Jis nepasuko net savo akių, kuomet ištempė lūpas, sudarydamas ganėtinai blatną išraišką. – Ir kai vakarėlis pasidaro nuobodus, vienas malonumas kad tokia asmenybė kaip tu, jį sudrebina.  Man malonu tave matyti Argent, bet esu beveik tikras kad dar nebaigiau su šiuo snargliumi. – Nenuleido akių nuo Gomez‘o, kuomet eksperimentas pagaliau ėmė rodyti savo vaisius. Negalėjo gaišti ne akimirkos, kuomet paleisdamas kraujo paketą kristi, nežmogišku greičiu pasiekė savo brolį, sugriebdamas jį už gerklės. Tereikėjo poros žingsnių, kad šie du pasiektu ant sienos kabantį veidrodį. Bet, Jackson‘as tikrai buvo subingalvis, atsižvelgiant į tai, kad su dideliu malonumu demonstravo savo fizinį pranašumą (kol kas, ryškiai išreikštą) ir agresiją, kuri šiuo metu kaip tik surado taikinį, kur norėtu būti išlieta. Privertė vilkolakiu save vadinantį vaikį įsistebėti į savo atvaizdą veidrodyje. – Pabandyk dabar tai paaiškinti, panke. Prisiekiu, jei vemsi ką nors apie alergiją dulkėms, aš dabar pat išrausiu tavo „širdutę“ ir vėliau su panele Argent pasismaginsiu žaidžiant su ja futbolą. Štai ten, galiniame kieme. – Dar prieš pradedant kalbėti, buvo galima nugirsti kad tik tuomet kraujo paketas pasiekė grindis, kas sudarė išvadą kad abu hibridai pasijudino iš vietos neįtikėtinai greitai. Jackson‘o ranka pagaliau apleido Niklaus pirmagimio sprandą, pasitraukė per žingsnį, lyg tarp kitą ko išreikšdamas pasiteisinimą, kurio iš tikro net nebuvo būtina įvardinti. – Aš ne vampyras. Be to, pastarieji neatsispindi tik praeito šimtmečio filmuose, kuriuose dar nebuvo labai daug žinoma apie nemirtinguosius. Todėl baik maltį šūdą, mane tai erzina. – Pasiekdamas savo, būtent dabar Mikaelson‘as buvo kone tikras, kad Gomez‘as mažu mažiausiai pats pareikš norą pasilikti, vien tam kad gauti atsakymus į visus tuos klausimus, kurie kaip koks sprogęs ugnikalnis, turėjo užlieti jo galvą, kuomet pats savo akimis gavo galimybę įsitikinti kad nuo kraujo skonio, jo akys pasikeitė, o ir paakiai apsitraukė tiek vampyrams, tiek hibridams būdingais juodais „voratinkliais“. Vaizdas šiek tiek demoniškas, bet bet kokiu atvėju atrodo geriau, nei kad visas tas vilkolakių virsmas paprastais vilkais, kurie nuo neantgamtiniu skiriasi tik savo ūmiu būdu, bei dydžiu. Taip, iš savo asmeninės patirties galėtu pasakyti, kad dydis tikrai akivaizdus. Pasitraukė nuo brolio, šį kartą sustodamas prie pat moters, kuri pasirodė šiuose namuose paskutinė. – Kadangi pats „įsitikinai“ kad nesi hibridas, man belieka tik išleisti tave į laisvę, šūnyti. – Prunkštelėdamas, tipinis subingalvos pasuko akis į Andrea, vien tam, kad dar kartą žodiškai patvirtinti tai, ką greičiausiai moteris suprato pati. – Susipažink, tėtušis, kurį taip dievini, akivaizdu dulkinosi be apsaugos ir su šiuo berniūkščio motina. Anthony Gomez, pirmasis Niklaus Mikaelson sūnus. Tas, kuriam yra siūlomas amžinas gyvenimas, turtai, didžiulis paveldas, o jis viso labo atkiša vidurinį pirštą likimui į snukį, manydamas kas tai sumautas pokštas, ir greitai iš už kampo išbėgs Kutcher‘s, šaukdamas „tu išdurtas!“. – Demonstratyviai primerkdamas akis, hibridas akivaizdžiai tvardydamas norą vėl nudrėbti ką nors nemalonaus, pasistengia kone sušnabždėti, lyg Anthony‘o čia iš viso nebūtu. – Ar tu matei kiek ne daug kraujo reikėjo, kad „prabustu“? Velnias, jis net nepajuto pokyčių!

Tapimas kitokiu monstru, nei tie, prie kurių yra pratęs pasaulis nėra vien tik ryškiausiomis spalvomis nutapytas tobulas paveikslas. Nebent žinoma, kas nors labai mielai ilgas valandas žvelgtu į tamsių dažų, sumaišytu su kūno skysčiais „piešinį“, bandant pamatyti visą tą skausmą, visą tą didžiulę auką, kuri buvo būtina. Ankščiau, kai Niklaus Mikaelson tik buvo bandantis tapti pilnaverčiu hibridu, kuriam nebus būtina kentėti virsmą, viskas buvo kitaip. Jis negebėjo sukurti armijos tų, kurie bus tokie pat kaip ji. Iš esmės, atrodo kad jis labiausiai baiminosi likti vienišu, ir kalba eina ne apie kokias nors „meiles seiles“. Vienišu iš tikro. Juk nėra nieko baisesnio, kai esi vieninteliu tam tikro rūšies atstovu. Nežinai iki galo, kas esi ir kuo nori būti. Jis nežinojo kad šis „užkratas“ yra perduodamas genetiškai, kuomet suvedi savo gyvenimą su „tinkama“ moterimi, kuri atstos tam tikrą indą, kuriame bus brandinamas tavo rūšies kūrinys. Įdomu, jei tai būtu vieninteliu būdu „padaryti“ hibridus, ar Niklaus būtu pakankamai nesveikas, kad dulkinti viską, kas pasitaikytu pakeliui, vien tam kad nebūti vieninteliu? Jei šį klausimą užduoti Džeksonui, greičiausiai vaikis net negalvodamas pasakys teigiamą atsakymą, kuris vargu ar liks suprastas. Jis niekina savo ištakus,  niekina savo tėvą ir tikriausiai niekada neateis ta diena, kuomet jis bus „priverstas“ pripažinti neva buvo neteisus. Bet ko galima norėti, kai tavo gyvenimas yra priešingas tam, kuris turėtu būti vadinamas normaliu. Keista, kodėl jis visiškai nenukirto visas tas butaforines grandines, kurios jį paiso su kraujo gimine ir nepaspruko kuo toliau? Atsakymą į šį klausimą negalėtu rasti net pats Mikaelson‘as. Jis ir pats nežino kas būtent jį privertė grįžti. Kažkoks keistas vidinis jausmas, prievolė šiame laike būti šioje vietoje, o ne kažkur kitur. Lyg likimu buvo parašyta, kad įvyks tai, dėl ko iš esmės jis ir gimė. Caroline mirtis? Ne. Anthony atsiradimas? Ne. Tuomet kas? Toks jausmas, kad šiuo metu jis tiesiog plaukė pasroviui, laukdamas kada ateis ta diena, tas „paskutinis teismas“, kuriame jis suvoks kas yra, kuo turi būti ir kokius pasirinkimus padarys.
Galu gale, negali būti kad jo didžiausias vaidmuo yra būti paskutiniu Niklaus Mikaelson sūnumi. Nes jei tai viskas, kas jam nulemta, dievaži, nesigailėdamas dabar pat išsirautu sau širdį, prieš tai pareikalavęs kad virtuvės darbuotojos iš to paruoštų gardžiausią patiekalą, po valgio pranešdami kad tai nebuvo „kiauliena“. Todėl taip, jaunasis hibridas vylėsi kad jo likimas dar nėra iki galo parašytas tų nematomų jėgų. Todėl taip, jaunasis hibridas vylėsi kad jo likimas dar nėra iki galo parašytas tų nematomų jėgų, kurios už tai yra atsakingos (galima pabrėžti skirtumą tarp Džeksono ir Katerinos: pastaroji mano kad už savo likimą atsakinga pati, jis priešingai). Juk jei už viską būtu atsakingas pats, ar rimtai kas nors mano kad imtu ir pasirinktu tapti kūdikiu suaugusio kūne? Būti nuskandintas, vos tik savo plaučius užpildė pirmuoju oro gūsiu? Ne. Jis nugyventu visiškai paprastą, greičiausiai pasipūtėliškai pacanišką gyvenimą, darydamas klaidas iš kurių nepasimokytų, būtu tas probleminis vaikas kuris atrodo gerai, bet tiesiog dar nežino kuo trokšta iš plataus pasaulio. Niklaus tikriausiai rautu nuo savo galvos tos gelsvai pilkšvus plaukus, negalėdamas patverti savo sūnaus išdaigas. O dabar, jis buvo nemirtingas padaras, priklausantis „išnykstančiai“ rūšiai, užaugintas gatvės, nepatyręs savo gyvenime visiškai nieko, kuo galėtu didžiuotis ar elementariai pasidžiaugti. Taip, turėjo jis merginą, gavo sekso kur kas ankščiau, nei tie, kurie tariamai laikomi „jauniausiais suaugusiais“. Bet niekas iš to džiaugsmo nesukėlė. Būtu koks kitoks, pagalvotu kad gal orientacija netradicinė. Bet irgi ne. Jis tiesiog nejuto gyvenimo skonio, apart tuos pykčio priepuolius, pastovu savęs badymą įvairiais eksperimentiniais medikamentais. Stengėsi jį atrasti, bet kuo toliau, tuo labiau tai atrodė neįmanoma, nepasiekiama.
Stebėdamas tai, kaip į savo pakitusią išvaizdą reaguoja vyresnis brolis, Džeksonas liko toks pats neįskaitomas, koks buvo prieš tai. Atrodė kad jo veidas sugeba iš savęs išspausti tik pašaipią miną, arba visiškai jokios. Toks šaltas, abejingas ir net iš pažiūros „negyvas“ veidas apie savo tikrumą išdavė tik iš vietos pajudančiomis akių rainelėmis, kurios kone sekė kiekvieną Gomez‘o sujudimą, analizuodamos tai, kaip šis šiuo metu jaučiasi. Vienu metu apėmė labai keistas jausmas, lyg jam iš dalies būtu gaila to, kur Anthony's įklimpo.
– Ei! Leisk man priminti kad papuolei ne į Horio Poterio stovyklą, kur įmanomi tam tikro pobūdžio stebuklai. Niekas tavęs niekuo nepavertė, toks esi iš prigimties. Kraujas viso labo pažadino tavo tikruosius ištakus, kurie buvo paisomi kažkokio barjero, tavo galvoje. Aš nežinau, nesu vaikštanti „išrinktųjų“ enciklopedija. – Vėlgi pašaipiai šyptelėdamas, galiausiai liovėsi stoviniavęs vienoje vietoje, tarytum būtu įkastas į grindis ir ant viršaus dar apipiltas statine betono. Užėmė patogiai pasirodžiusį fotelį, kuris nuo Anthony‘o buvo atskirtas tuo senoviniu, raižytu stalu, kuriuos kolekcionavo jo giminaičiai.  Jautė koks šiuo metu yra palaužtas netikėtas svečias, ir sakykit ką norit, bet tai buvo pati tinkamiausia akimirka paspausti jo asmenybę taip stipriai, kad šis galiausiai padarytu tai, kas iš esmės yra nepataisoma. Tai nebuvo piniginis ar palikimo klausimo reikalas, Džeksonas geriau nei kas kitas žinojo, esą tėvas yra sukaupęs tiek daug materialių vertybių ir vertybinių popierių, kurie vadinami einamaisiais pinigais, kad to užtektu keliems šimtams nemirštančių padarų. Visa esmė buvo giliau, ir būdamas tuo vaiku, kurio savo laiku nemylavo, kaip kad Gomez‘o, jis elgėsi atitinkamai atšiauriai, brutaliai. Juk puikiai suvokė tai, kad jei bent pirštu palies šį vaikigalį, tuomet malonės nesulauks, kas yra visiškai aišku. Bet nei Freya, nei Niklaus ne žodžiu neužsiminė apie psichologinį spaudimą, kuris dažnai pasirodo kur kas labiau veiksmingas, nei kad fizinis. – Paklausyk, – Stengėsi kalbėti, o ir elgtis taip, tarytum tai ką bandytu pateikti, būtu priimama kaip tikrų tikriausia tiesa, kuomet viso labo buvo tinkamų žodžių žaismas. Ir ką gali pasakyti, Mikaelson šeimos atstovai yra puikūs apgavikai. Kuomet reikalai liečia tai, ko šie stengiasi pasiekti. Ir šį kartą tai buvo Anthony‘o mirties paskatinimas.
– Kiekvieno hibrido atsiradimo istorija yra visapusiškai skirtinga, nors esminis dalykas lieka toks pat. Pirmiausia, kai pasirodo pirmieji nemirtingumo požymiai, kurie dažnai sutapatinami su žvėries instinktu. Galiu net lažintis iš bet ko, kad dabar trokšti į save susileisti galoną šilto, žmogiško kraujo. Bet, kad tai būtu aktyvuota visam laikui, kad įgautum neapsakomą jėgą, nepriklausomumą nuo nieko, turi mirti. Ir ei, – Demonstratyviai nurodydamas save, net pritariančiai galva linktelėjo. – Aš buvau paskandintas. Turiu pripažinti kad ne pats maloniausias būdas mirti tam, kad galėčiau atgimti savimi. Andrea, ar tau kartais ne sprandą nusuko, pats Niklaus? – Užversdamas akis, tarytum tai būtu visiškai nesvarbi informacija, vėl pasistengė savo dėmesį paskirti Gomez‘ui, tarytum laukdamas iš šio paskutinio žodžio, sprendimo, prie kurio visą šį laiką buvo taip akivaizdžiai vedamas. – Dabar viskas priklauso nuo tavęs, BROLI. Ar esi pasirengęs priimti save?
Nuoširdžiai net nenumanė kokia istorija siejo jų abiejų tėvą ir Anthony‘o motiną. Iš esmės net nebuvo labai suinteresuotas gvildenti tai. Praeitis nebuvo svarbi, tuo labiau kai ji niekaip nebuvo susijusi su pačiu Džeksonu. Gal šiek tiek savanaudiškai skamba, bet geriau taip, nei kad apsimetinėti neva tau rūpi. Keista visgi pasirodė, kokio velnio kalbėdamas apie gyvenimą keičiančius sprendimus, vaikis pirmiausia paminėjo savo biologinę motiną. Negi situacija bus dar labiau kvailesnė, nei kad įsivaizdavo hibridas? Negi vaikis yra liaudiškai vadinamas „mamyčiukas“, kuris be savo pirmojo į burną paimto spenelio savininkės negali nieko padaryti? Mintyse tikrai nusikvatojo, kai panašios mintys perskrodė jo galvą. Visgi nesistengė labai stipriai menkinti savo brolio. Kažkaip numanė, kad per didelis spaudimas gali jį įbauginti, bei pasielgti taip, kaip turėjo nuo pat pradžių, tai yra nešdintis kaip galima toliau nuo šios sadistų šeimynos.
– Aš nežinau apie tavo motiną  visiškai nieko. Bet numanau kad ji turėjo ne  vieną priežastį, kodėl derėtu nuo tavęs nuslėpti tiesą. Bet motinos yra tokios, nors tavo vietoje, nedvejodamas išrėžčiau jai tai, kad ji yra visiška idiotė, jei manė kad tavo nemirtingumą bus galima slėpti amžinai. – Kilstelėdamas rankas taip, tarytum bandytu primesti nelabai kuo prasikaltusį, kaip mat pratęsia savo kalbą. – Aišku, tu dabar pat gali išeiti ir man bus visiškai nusispjauti, kad planuoji gyventi šūdiną gyvenimą su iki šiknos apsimelavusiais tėvais, kurie net nepasakė kad tu esi Niklaus Mikaelson atžala, ir iš esmės turi pakankamai kietą šeimyną, didžiulius pinigus. Pagalvok vaike, niekas tau ne žodžiu nesugebės pasakyti kad esi kažkuo prastas, visos galimybės, galios, bus tavo rankose. – Liežuviu brūkštelėdamas per savo lūpas, pagaliau ėmėsi rodytis neva yra labiau atsipalaidavęs. Atsilošė į atramą, ir netgi pasimėgaudamas tariama „pergale“ suėmė ant stalo paliktą taurę su brandintu spiritiniu gėrimu. Įdėmiai stebėdamas jo sujudimus, galvos mostu nurodo kiek toliau esantį darbo kabinetą.
–  Tavo asmeniniai daiktai ana ten. Tačiau su Niklaus pasimatyti artimiausiu metu galimybės neturėsi. Ir patikėk manimi, jei bent šiek tiek esi girdėjęs apie minimą asmenį, turėtum padaryti išvadą, kad šiuo metu su tavimi sėdi labiausiai bendradarbiauti linkę asmenys. Nik'as atvyks, tik aš negaliu pasakyti kada, mat kai paskutinį kartą jį mačiau, jis planavo sužinoti apie tave daugiau, pavyzdžiui tai, kodėl išsiaiškino tiesą tik dabar. Matai vaiki, ne tu vienas buvai apgautas. – Pasidabindamas kampine šypsena, jis jautėsi taip, tarytum būtu situacijos valdovas, tas, kuris diktuoja šios dienos taisykles, pagal kurias kiekvienas bus priverstas „žaisti“. O kas geriausia? Tai kad greta sėdinti tamsiaplaukė moteris, buvo pakankama avantiuristė, kad imtu ir pasiduodama pasroviui, imtu talkinti Džeksonui, vien tam, kad pamatyti ant kiek žodžiais galima sugniuždyti net stipriausią asmenybę. Aišku, jei gerai suvoki ką turi sakyti, ir kuomet. Kitaip, pasieksi fiasko.

Ar galima sukurti dar didesnę tragediją, nei kad pastūmėti savo paties, taip ir nepažintą, brolį tiesiai mirčiai į nagus? Jei būti labai religingu, tuomet didesnės nuodėmės už šią surasti vargu ar būtu įmanoma. Tačiau kas būtent slypi už tokio žemo ir baisaus žygdarbio, jei tu net nesi tikras kuo priešais stovintis asmuo yra prasikaltęs? Žinoma, nors vizualiai abu vyrai ir turi tam tikrą genetinį panašumą su savo biologiniu tėvu, kurio ne vienas aiškiai nepažįsta, bet tik todėl kad vienam nebuvo suteikta tokia galimybė, o kitas paprasčiausiai pats savo noru tokios privilegijos atsisakė. Kartais, kai turi visiškai viską, ko negali sau leisti kiti, galiausiai pasieki išvadą kad neturi visiškai nieko. Nesuskaičiuojami turtai, skambi pavardė ir paveldas kurį tau primeta nešti amžinybę yra gana nemažas krūvis, kuris iš esmės turėtu teikti malonumą, bet ar teikia? Ir ar iš viso visa esmė slypi tame, kad jauniausias Mikaelson‘ų šeimos narys tiesiog  nenori dalintis tuo, kas nuo gimimo priklauso jam? Tuomet kodėl jis gaudamas pačią pirmą galimybę, „permetė auksinio berniuko“ etiketę, nuspręsdamas kad trokšta viską pasiekti savo rankomis, nuo visiško nulio, pabėgant nuo šeimą persekiojančių praeities šešėlių? Galima būtu pasakyti kad vaikis yra totalus idiotas, kuris  nesupranta to, kad yra gimęs su auksiniu šaukštu burnoje, bet kitą vertus, kaip gali jaustis pilnaverčiu kai asmeniškai nepasiekei nieko? Kai viskas, ką manai turįs, yra tavo biologinio tėvo nuopelnas? Nors net pažvelgus į savo atspindį veidrodyje, tu suvoki, kaip tavo kūną užlieja didžiulė neapykanta ne vien visam tave supančiam pasauliui, bet ir tavo kūnui, kuris taip aiškiai primena, iš kokio molio buvai drėbtas. Dievaži, jei tik būtu galima išmatuoti visus šiuos neigiamus jutimus, pastovius vidinius C4 sprogimus, kurie taip desperatiškai kankino šį jauną, laikui nepavaldų vyrą, tuomet visi pasaulio ugnikalniai pasirodytu kaip drungnas vanduo ir nieko daugiau.
Tai visiškai kita karta. Iš pažiūros, vyresnėlis Anthony Gomez (tikiuosi ateis diena, kai jis priims savo pavardę) yra visiškas nebrendila, kuris net negali išsiaiškinti ko nori iš gyvenimo, atsižvelgiant į gandus, viską ką sugeba, tai tinkamai išdulkinti savo alfą ir pakurti strateginius ėjimus, vilkams, kurie yra pakankamai buki, steroidų prisivalgę grybai, nesugebantys nieko padaryti likę be „palaikymo komandos“. Jis lengvai palenkiamas bet kurią linkme, lengvai įspaudžiamas į kampą ir nežinantis ką reiškia „pasipriešinimo mygtukas“. Jis pagarbus savo šeimai, geba panerti į romanus, kurie ne visuomet jam atneša naudą, kaip kad to norisi. O jaunesnėlis, na, reikia pabrėžti kad jis yra visiškai kitoks individas. Jis žino ko nori iš gyvenimo, visuomet kategoriškai laikosi savo nuomonės ir nesileidžia būti spardomas gyvenimo „karmos“ efekto. Jis pamišęs, tačiau tik geriausia to žodžio prasme. Arogantiškas ir pasipūtęs, vietomis net per daug. Jo gyvenimas yra nesibaigianti kova su „vėjo malūnais“. Galima pasakyti kad turint tokį temperamentą, bei pilna šikną, kuri trokšta pastovaus veiksmo, pastovių kovų ir bandymo atrasti visas įmanomas savo silpnas vietas, gal net gebėjimą pasiskirti kažkam, jis būtu tobulas karys tai korporacijai, kuri kaip tik šiuo metu kursto planus kaip paviešinti nemirtingųjų egzistavimą. Tiesa tame, kad net pati Alexis Farraday nesugebėtu šiame vyre surasti tas stygas, kuriomis būtu galima manipuliuoti, silpnas vietas, kurias būtu galima pradėti krapštyti. Jis buvo iš esmės pakankamai piktas, kad imti daryti protu nesuvokiamus dalykus, tiesiog, be kokios nors rimtos ar pateisinamos priežasties. Ir visai netrūkus, šis originalus hibridas pasieks tą ribą, kuomet jis gaus: arba prisidėti prie neišvengiamos pasaulio pabaigos, arba ginti tai, kas jam suteiks gyvenimo prasmę. Tačiau kuris variantas bus pasirinktas, visą tai priklausys tik nuo vienos akimirkos, vieno susidūrimo su pačiu velniu, užsimetusiu avies kailį.
Šiandien jis padarė viską, kad sugluminti „vilkolakį“, priverčiant jį suabejoti visiškai viskuo, kas manė yra tikra. Neliko prasmės švaistytis žodžiais, kurie nieko daugiau nebe pridėtu ir nieko daugiau nebe atimtu. Visiškai ramiai, tarytum būtu priėmęs tam tikro pobūdžio „pralaimėjimą“ Jackson‘as nuleido akis, suteikdamas broliui galimybę pasislėpti už durų. Akys visai atsitiktinai susidūrė su netoliese likusią Andrea. Nebuvo galima pasakyti kad jie būtu tapę kokiais nors ypatingai gerais draugais, ar tai kažkuo daugiau. Tiesiog gebėjo vienas kitą toleruoti, mat tiesiog nematė prasmės tapti vienas kito priešu. Gi buvo pakankamai stiprūs ir charakteristiškai šlykštūs, kad pasirūpinti tuo, kad egzistavimas nebe atrodytu toks malonus. Tuo labiau, Jackson‘ui labai nepatiko mintis kad ši seksuali tamsiaplaukė labai akivaizdžiai rotavo tarp visų šeimos vyrų. O kas? Kažkam tai turėjo užkliūti ankščiau ar vėliau, ypatingai turint omeny, kad visi tie „santykiai“ visuomet buvo patiekiami kaip pagrindinis patiekalas. Kartais ir pats susipainiodavo, su kuriuo ši moteriška brangenybė šiuo metu matosi. Gal kažkuriam iš jo biologinio tėvo brolių būtu pats laikas užmauti šiai deimantinį žiedą ir parodyti kažką panašaus į tai, kad ji neva priklauso jam? Ar bent kažkas panašaus. Vienu ar kitu atveju, tai nėra labai įdomi tema, apie kurią norėtu galvoti savo laisvu metu. Jų žvilgsniai susidūrė, kone tuo pačiu metu, kuomet hibridas prie savo lūpų prispaudė krištolo taurę. Palenkė visai ne daug, tik tiek, kad spirituotas gėrimas patektu į burną, švelniai nudegindamas gomurį. Atitraukdamas taurę, kurį negarsiai susidūrė su pakankamai žemo stalo paviršiumi, pasisako.
– Kas sakė kad mano planuose yra gera ar laiminga pabaiga, Andrea? Tu čia sukiesi pakankamai ilgai, kad suprastum kad mano tikslas nėra padaryti iš šios šeimos vieningą kumštį. Tuo labiau, kažkoks apsisnargliavęs vilkolakis, viso labo sugadintu pavardės reputaciją.
Nuskambėjo pakankamai šiurkščiai, turint omeny tai, kad kalba ėjo apie kad ir nevisapusišką tų pačių biologinių tėvų, tačiau vis vien brolį. Jackson‘as visuomet buvo labai šiurkštus,  nepriklausomai nuo to, apie ką vyko kalba, bet ar kas galėtu jį kažkuo kaltinti? Pasaulis ir be šio Mikaelson‘o yra pakankamai šūdinas, kad imti ir kažkokiu būdu jį labai stipriai akcentuoti. Jis bent nesukėlė globalinio chaoso, norėdamas pasirodyti, neva yra labai kietas nemirtingas, ir vat dabar kiekvienas privalo šį laikyti savo dievu. Tamsiaplaukė net pati to nesuprasdama, užduotose klausimuose paslėpė atsakymus į savo pačios klausimus, kuomet paminėjo tai kad minėtasis vilkolakis yra pakankamai naivus, kad patikėtu viskuo, kas jam yra „trinama“. Mikaelson‘o lūpų kampučiai pakilo, kuomet jis savo ruožtu, nusukdamas akis, tik vaizdingai įsipatogino, atsilošdamas į sėdimos vietos atramą. Nesivargino net palaikyti kokio nors mandagaus akių kontakto, tarytum kalbėdamas su moterimi buvo suinteresuotas kažkuo kitu. Tiesą pasakius ir buvo. Mat nemirtingo kūno klausa, fiksavo kiekvieną keliamą šurmulį, kurį už durų kėlė Gomez‘as. Tereikėjo išlaukti tinkamo momento, kad suvokti kad visas šis skambių žodžių furoras, galiausiai pasiekė finalinį tašką.
– Tai bus tobulas spyris Niklaus‘ui į dantis. Taip Andrea, tavo geriausiam bičiuliui, su kuriuo triniesi laisvalaikiu. Jam tereikėjo leisti Caroline išeiti kartu su manimi, ir dabar mano mama būtu gyva. – Oh, tai visgi akis už akį. Atimdamas iš savo biologinio tėvo pirmagimį, jis primins tai, kad iš jo gyvenimo buvo per kvailumą atimtas vienintelis geras asmuo, kuris jam iš tikro buvo svarbus. O kas svarbiausia, Jackson‘ui viso labo užteko užkalbėti dantį, naudojant labai protingai skambančius, spaudžiančius argumentus. Pasidabindamas pakankamai kontraversiška, labiau sociopatams tinkama šypsena, jis pakilo ant kojų. Vaizdingai pasivalydamas vilkėto viršutinio drabužio medžiagą, trumpam dirstelėjo į Argent pusę, kaip tik tuo metu, kuomet pasigirdo paskutiniai Anthony‘o gyvybę dar alsuojančio kūno atgarsiai. Kortos buvo mestos ant stalo, kuomet vyras pasiimdamas nematomą pergalę, buvo kone tikras tuo, kad tiesai iškloti pasirinko net labai tinkamą asmenį. Kad ir kaip Niklaus‘as pasitiki Andrea, vargu ar patikės kad jo ir Caroline sūnus ėmėsi panašių veiksmų, norėdamas priversti pirmą originalų hibridą kentėti dar labiau. Juk tėvo akyse, Jackson‘as yra viskas, kas šiam liko nuo kadaise iki negalėjimo mylėtos moters. Vadinasi, net labai norėdamas, nieko nesugebės padaryti šiam mažam šunsnukiui. Giliau įkvėpdamas, hibridas jau ketino pasileisti į kelionę kur nors, savo išpuoselėtu „BMW“ markės motociklu, kuomet nuo sofos atšokusi tamsiaplaukė privertė jį nusekti šią žvilgsniu. Kažkaip keistai pasijuto, kuomet gavo tam tikro pobūdžio „paliepimą“. – O, mažyte, beldi ne į tas duris, kuomet bandai primesti dominantę. Aš ne toks kaip likę šios nesveikos šeimos vyrai, atsiprašau, nelaižysiu tavo kojų tunelio galo, nes ji gražus ir tu taip užsimanei. – Jai pasukus link patalpos, kur buvo Anthony, Jackson‘as vis dar būdamas daugiau nei patenkintas savo žygdarbiu, pasisuko link durų, vedančių lauk iš šio muziejumi arba didžiule biblioteka dvokiančio pastato. Taip ir būtu pasiplovęs, jei ne susidūrimas su Marisol. Ak, pakvipo pigia meksikiečių melodrama, kuomet į namus įsiveržusi moteris ėmė švaistytis žodžiais apie tai, kad sunaikins kiekvieną, kuris tik pagalvojo apie tai, kad jos sūnui kas nors atsitiktu. Mikaelson‘as viso labo pademonstravo dešinės rankos vidurinį pirštą, kuomet nesiveldamas į „televisa presenta“, pasišalino iš šio pastato. Nesiklausė, net kai turėjo tūkstančius galimybių tai padaryti, kas jam buvo sakoma pavymui, kuomet apžergdamas savo dviratę transporto priemonę, nurūko kaip galima toliau nuo šio beprotnamo. Kažkaip nebuvo pakankamai nesveikas, kad dar ir stebėti visą tai, ką pridirbo, leisdamas vandenims nutekėti savaime. Gal ir gerai, mat kuomet nesibaimino susidūrimo su Marisol, kažkaip visai netroško susitikti akis į akį su valdinga Lili Santanico asmenybe. Kad ir kokia pisliai patraukli buvo toji moteris, ant kurios veido nuleisti norėtu kone kiekvienas, savo pimpalo poreikius patenkinantis tipas, rizikuoti savo šikna susidedant su karšta moterimi, kuri dulkinasi kaip koks triušelis, na, neskambėjo viliojančiai. O turint omeny kad jis ką tik (galimas daiktas) likvidavo vieną iš tų betų, kurių šiknos buvo saugomos, geriausia buvo kurį laiką tiesiog pabūti kažkur kitur, kur šie įvykiai nebūtu ne kiek aktualūs. Ir ne, tai ne bailio manevras, gausit skaudžiai per papą, jei taip galvosit.

Visuomet galinga, vieninga ir daugumai nemalonų šiurpą kelianti Mikaelson šeima, dar niekada iki šiol nebuvo pasiekusi tokios egzistencinės krizės, kokia kamavo būtent dabar. Vampyrams palaipsniui tapus nebe šešėliniais nakties padarais (už ką niekuomet nebus dėkingas, mat dabar išgyventi tapo kur kas sunkiau, nei prieš tai, ypatingai jei netrokšti viso to dėmesio, kuris ateina su tuo, kad tave demaskuoja, o tai nutinka kiekvienam, priklausomai nuo aplinkybių), Elijah Mikaelson ir Jackson‘o biologinis tėvas, Niklaus Mikaelson buvo likviduoti. Tikriausiai niekam nebūtu paslaptis tai, kad originaliosios vampyrų šeimos atstovai „nesicackintu“ su naujai bandomomis įvesti taisyklėmis, netaptu staiga pavyzdingais piliečiais ir vargu ar pradėtu į save pilti kraujo pakaitalą ar tai su brašių, ar tai su kokių bananų pagardu. Jie puikiai apgalvodami visas galimas aplinkybes, paskelbtu karą, netrūkus surasdami tarpininkų, kurių dėka iškeltu didžiulią kariauną. O taip, originaliosios šeimos vampyrai vargu ar pradėtu gyventi taip, kaip šiems liepiama kažkokių laikui pavaldžių žmogystų. Tiesą pasakius, nėra iki galo suprantama kokią pusią palaikytu pats Niklaus Mikaelson sūnus. Aišku tik vieną, jam stipriai niežiejo visas kūno vietas, imti ir sugriauti korporacija, kuri kuo toliau, tuo slidesnė atrodė. Vien užtenka atsižvelgti į tai, kad per labai trumpą liko tarpą visų rūšių nemirtingųjų skaičius ženkliai sumažėjo. Jie nebuvo sunaikinti priešų, jie paprasčiausiai dingo nuo žemės paviršiaus, mislingai. Ar tai sutapimas? Vargu. O ir pats Jackson‘as nebuvo koks nors silpnaprotis, tikintis vienaragiais ir vaivorykštės gale sėdinčiais nykštukais (ar leprikonais), kurie kaupia aukso monetas, dedami jas į aukso puodą. Gvildendamas įvairias sąmokslo teorijas, jis ilgai netrūko, ne vien išsiaiškinęs didžiąją dalį korporacijai dirbančių asmenų, tačiau ir rado tikslų adresą, kur randasi specializuotos, kruopščiai „paslėptos“ laboratorijos, vena dirbančios prie įvairiausių projektų, kurie atneš naudą ne vien mirtingiems, bet ir nemirtingiems. Tik įdomu, nuo kada gi žmonėms parūpo tie, kurie yra nepavaldūs natūraliai mirčiai? Keista iš tikro, kad dar niekas nesusigraibė imtis raganų, juk nuo šių viskas ir prasidėjo, tiesa? Vampyras ar tai vilkolakis neišsirideno iš kiaušinio, nes taip užsigeidė ponulis Dievas. Vadinasi, galima teigti, kad asmenys, kurie visus bando valdyti it už virvučių tampomas marionetes, žino ir gali toli gražu ne viską. Tačiau kalba eina ne apie tai. Kuomet iš Mikaelson‘ų šeimos buvo likviduoti du stipriausi, Rebekah aptiko ant savo čiurnos žymą (hex), kuri nesimbolizavo visiškai nieko gero. Ir net ta pati Freya nebuvo tikra, kaip būtu galima pašalinti šį objektą. Juk šeimos blondinė net ne kartą bandė šią išdeginti, nupjauti, ar aplieti kokia nors rūgštimi. Neveikė visiškai niekas, mat vos oda atsistatydavo visai ne paprastu būdu, žyma buvo ten pat. Seserys, arba šiuo asmens atžvilgiu, abi neblogai atrodančios tetulės išvyko. Tikriausiai ieškoti atsakymo kitur (merginos, jei kartais jūsų reikėtu, norėčiau kad bent nebūtumėt butaforinėmis, todėl paduodu išeiti, neva jos išvyko kuriam laikui), mat nelabai gilinosi. Dar buvo likęs nesantuokinis Niklaus‘o pirmagymis, su kuriuo reikia pripažinti nelabai sutarė. Tikriausiai nelabai sutapo bio laukai, arba aplamai nemėgo skystablauzdžių, kokiu Anthony ir pasirodė, kuomet akivaizdžiai negebėdamas priimti sprendimų pats, slėpėsi po moterų sijonais. Argi galima tai apibūdinti kaip nors kitaip? Lili Santanico, ar Marisol Gomez? Vienaip ar kitaip, auklėtas, o tiksliau visiškai neauklėtas, mat tiek savo charakterį, tiek savo vardą, tiek verslą ir netgi savotišką žinomumą pasistatė savo paties rankomis, tinkamai išnaudojant protines galimybes, ir tikrai ne tam kad pažaisti „two dots“. Šie namai palaipsniui tapo negyvenami, po teisybei, Jackson‘as niekada nemėgo pompastikos, ir daugumą savo gyvenimo naktų praleido tarp socialiai nepasisekusių asmenų, miškuose, arba gatvės kovų treniruočių salėse. Puoselėjo save, bandė save, galiausiai padarydama save tokiu, kokiu tikėjosi tapti. Netrūko nieko. Na, net moters taip baisiai netroško. Turėjo tų „draugių“, kurias paimti būtu kur kas paprasčiau, nei nuo žemės pasikelti nukritusį centą. Bet, kūniški malonumai kažkaip atrodė nuslopę prieš gyvenimo siekius. Visgi, laikėsi tokios nuomonės, kad nepriklausomai nuo to, turi antrą pusę ar ne, tačiau pirmiausia turi rūpintis savimi, savo ateitimi ir dabar esamu tvirtu pagrindu po kojomis. Hm, gal dėl to ir iširo jo santykiai su mergina, kurią manė mylįs? Vienaip ar kitaip, dabar tai jau buvo užverstas gyvenimo knygos lapas, kuris neturėjo visiškai jokios reikšmės dabarties Jackson‘ui. Meilė, aistra ir visą kitą praeina, todėl apie tai ir kalbėti neverta. Visai tipiška, tiesa? Tas faktas, kad bet kuris normalus vyras nelabai mėgsta kalbėti apie savo praeitus santykius. Nesinori užvažiuoti žodžiais ant kažkada mylėtos moters, nes taip, ji buvo mylėta. Tai geriau patylėti visai.  Likdamas Los Andžele, jaunasis hibridas vargu ar planavo apsistoti šiuose namuose, aplamai ketindamas ant visų baldų užmesti paklodes ir palikti namą tiesiog taip. Bent iki to laiko, kol ateis ta diena, kai visi Mikaelson‘ai vėl stovės greta vienas kito, tokie pat arogantiški, pasipūtę ir trokštantys įvesti savo nepalaužiamą tvarką ar įstatymus. Visgi, visiškai pradingti irgi nedrįso, galu gale, dėl tam tikrų priežasčių teko lankytis čia periodiškai. Pavyzdžiui? Paprasta. Šie namai net kuomet priklausė nemirtingiems ir savimi pasirūpinti galintiems padarams, juose taip pat buvo integruota tylioji „namų apsauga“, pranešanti savininkui, kuriuo šiuo metu laikinai buvo jauniausias iš šios šeimos atstovų, bo konkrečiau Jackson‘as, kad namuose esti įsibrovėlis.
Tikriausiai nieko keisto nėra tame, kad kai sužinai kad į tavo namus pateko nelauktas ir nepageidautinas asmuo, nepriklausomai nuo to, kas šis yra ir ko nori, neateini tam, kad pasakyti, – „o labas, ieškai tualeto?“. Tu savaime imi ginti tau priklausantį nekilnojamą turtą. O jei prie to viso tavo temperamentas ir visas gyvenimo būdas nėra kažkoks stabiliai slopus, geruoju panašus dalykas paprasčiausiai pasibaigti negali. „BMW“ markės motociklą paliko šiuose namuose prieš tai, kai išvyko pas pakankamai toli nuo šio pastato gyvenančių asmenų, suderindamas paskutinius štrichus, kuriuos šiam paliko sutvarkyti šeimos moterys. Atskubą į šeimai priklausantį pastatą nežmogišku greičiu, tačiau tuo pačiu metu nesukeldamas ne menkiausio šurmulio, kuris galėtu kokiu nors būdu pabaidyti čia nekviestai pasirodžiusią tamsiaplaukę. Norėjo pirmiausia įsitikinti kas ji per viena, ir kokio velnio atvyko ten, kur net labai akivaizdu, kad prieš tai nebuvo apsilankiusi. Laikydamasis šešėlio, jis įdėmiai stebėjo jos veiksmus, neskubėdamas kaip nors sureaguoti. Jai prabilus, sunkiai tvardėsi nesuprunkštęs, arba nepradėjęs visiškai nevaldomai krizenti. Gerai, ji ieško savo tėvo, tačiau ar šis pastatas tikrai panašus į „atleisk man“ ar „pamečiau draugą“ programos filmavimo studiją? Vargiai, oi dar ir kaip vargiai. Visgi smalsumas nesuteikė jam progos įsiterpti, o tik toliau ramiai stebėti kas vyks toliau. Vienu metu net įdomu pasidarė, kas gi vyks toliau? Matė ir tai, kaip ji pasičiupo žarsteklį. Gerai, ar tai tik Mikaelson‘ui pasirodė gana apsurdiška? Pasvarstykime: žmogus įsibrauna į apleistus namus, nekviestas, nelauktas ir netgi negavęs leidimo patekti į vidų, kada šiam užsimano. Pasirodžius savininkui jis pirmiausia griebiasi ginklo, norint padaryti ką? Apsiginti? Taip, visiškai nelogiška ėjimų seka. Būdamas užkietėjusiu analitiku, visada stebėjosi tuo, kaip gi kartais absurdiškai elgiasi asmenys, patekę į prieš juos nukreiptą padėtį. Nors visgi, Jackson‘as dar nepadarė visiškai nieko, ir šiaip, vargu ar šiaip sau imtu ir užsipultu moterį. Bet tebūnie, sakykime, kad šiandien pakilo ne iš tinkamos lovos pusės, todėl galvoje kažkas susisuko. Trinktelėdamas durimis, vyras staiga paskandino didžiulio pastato holą aklinoje tamsoje. Tiesą pasakius, tai padarė ne ketindamas įbauginti Lockwood‘o dukterį, o greičiau todėl, kad jo antgamtiška rega viską fiksavo kur kas aiškiau, kuomet aplink buvo tamsu. Kažkuriuo metu hibrido akys sušviečia šalta, plieno spalva, kuomet jis įvertinęs situaciją prabyla.
– Nesu tikras, kas po velnių manaisi esanti, tačiau esu visiškai tikras, kad pataikei ne ten, kur norėjai. – Tikriausiai dėl to, kad tamsiaplaukė buvo pasiruošusi puolimui, jis trūktelėja iš vietos, tam, kad atimti iš šios tą plieno gabalą, kad neduok aukščiausias dar nagiuką nesusilaužytu. Vargu ar laukė panašios jaunutės moters reakcijos, o ir aplamai neturėjo šešto jausmo, padedančio paprastą žmogų atskirti nuo nemirtingo. Hibridai neturėjo kažkokio specifinio kvapo, nepriklausomai nuo to, kad lygiai taip pat, kaip ir vilkolakiai, jie tam tikrais atvejais galėdavo modifikuoti savo kūną į žvėries formą. Sulaukęs staigaus puolimo, ganėtinai ne švelniai nugara atsitrenkė į veikiausiai atsitiktinai pasirinktą sieną, prie kaklo kaip mat pajuto kaip panelės Lockwood laikytas plieno gabalas prisispaudžia. Tai sukėlė stebėtinai akivaizdų nepatogumo jausmą, visgi neveikė kažkaip baisiai nepakeliamai. Greitai suėmęs minėtą bedvasį objektą savomis rankomis, pasuko merginą taip, kad dabar jau ji atsitrenktu nugara į sieną. Visiškai nebuvo pasiruošęs žaisti, kuomet paleidęs žarsteklį, grubiai suėmė ją už atlapų ir tiesiogine to žodžio prasme, numetė ant grindinio, toliau nuo savęs. – Sušikta pamišelė, tau niekas nesakė kad turi akivaizdžių socialinių problemų? – Net demonstratyviai pakėlė vieną iš savo antakių, tiksliau tą, kuris labiau vaizdingai galėdavo šoktelėti viršun. Akivaizdžiai rodė esti nepatenkintas buvo, tačiau ne taip, kad ketintu mergina į gabalus suplėšyti, greičiau todėl, kad net nuganyta lauk, ji vis dar rodo ožius ir nepasitraukia, negana to, dar bando draskyti akis. Neigiamai supurtęs galvą, jaunas vyras kažkodėl nusprendė pradėti nuo savęs imti viršutinius lauko drabužius. Vilkėjo odinę striukę, mat su puspalčiu, prie kurio šiaip yra prisirišęs, ant plieno žirgo joti yra nepatogu.
– Kas tau yra, negi gyventi nusibodo? Eik geriau kaip visi normalūs paaugliai parūkyk žolės, ar pakraipyk tą apvalų subiniuką prie kažko. – Prabilo taip, tarytum pats buvo labai senas diedas, kuris savo gyvenime be gaunamos amžiaus pašalpos, nieko kito ir nemato. Na gerai, per daug riebiai. Tačiau esmė tame, kad net pastebėdamas tai, kad tamsiaplaukė turi net labai vizualiai akį traukiančias formas, ir netgi tai pabrėždamas savo žodžiuose, jis visgi atrodė kažkoks, nutolęs, nesudomintas. Tačiau, reikia pabrėžti, kad kone kiekvienas asmuo turi savo galvoje tam tikrą žodį, ar frazę, kuri tiesiog priverčia taip sakant „pamesti šūdą“. Pametė, vos tik panašu kad nepilnametė suabejojo šio sugebėjimais, kurie, tiesą pasakius jau kuris laikas nebuvo išleisti „pasismaginimui“ (ne lytiniam, o grynai antgamtiškai fiziniam).
– Įžūli. Ir turėk omeny kad pati to prisiprašei. – Gana konkrečiai ir netgi dar vilties pasprukti suteikiantys žodžiai užpildė patalpas, kaip tik tuo metu, kuomet ant grindu numesta odinė striukė galiausiai davė startą tam, kad pirmiausia keistis ėmė Mikaelson‘o žandikaulis. Retai kada demonstravo tik dalinę savo išbaigtį, bet būtent dabar mergina kone „reikalavo“ parodyti daugiau. Parodė. Prieš tai žmogiškas, ir galima net pasakyti visai malonus akiai vyriškas veidas tapo labiau panašus į kažkokio mutavusio vilko. Kūnas pasidengė plaukų ir keliasdešimt kartų padidėjusių raumenų sluoksniu. Visą tai trūko vos kelias sekundes, tačiau akimirka, kuomet jis dar laikėsi ant savo dviejų, buvo ta akimirka, kuomet jo išvaizda labiau priminė retai kada sutinkamą pabaisą (kad būtu lengviau įsivaizduoti: spaudžiam). Jis atšoko nuo grindinio, pasileisdamas puolimo režimu į lieknutę ir palyginus su juo visai mažutę merginą. Po savimi palikdamas nuo galingos jėgos atvipusį sugadintą tikro medžio parketą. Parklupdydamas tamsiaplaukę ant grindų, prispaudė kone visą jos krūtinės ląstą vos viena savo žvėriška letena. Palinko arčiau, demonstruodamas bauginančius nasrus, pro kuriuos buvo kone galima užuosti pačios ponios mirtelės tvaiką, susimaišiusi su šviežiu krauju. Šnopavo jai tiesiai į veidą ir netgi vienu metu atrodė, kad jeigu prasižios, tuomet užtikrintai atims bent vieną jos galūnių, ir geriau lai tai būna ranka, nei galvą. Šiepdamas dantis, jis stebėjo jos veidą, ilgai, visiškai nebyliai (tačiau kokio gi dialogo galima laukti iš asmens, kuris tokiame stovyje yra negabus vartoti žodžių?). Viskas gi vyko taip greitai, kad virsmo metu į skutelius sudrąskyti drabužiai tik dabar te pasiekė grindinį. Jis griausmingai iškviepė pro šiek tiek išplėstas šnerves, kuomet nukeldamas leteną nuo jos, ėmė traukti. Tačiau kodėl?! Prabėgo dar vienas, pakankamai trumpas laiko intervalas, kuomet eidamas šalin nuo tamsiaplaukės, jis vėl ėmė atgauti žmogiškas formas. Bėda, o gal ir nėra tokios, tačiau liko visiškai nuogas. Neišraudo, ne kiek nesusireikšmino ir tiesą pasakius, vargu ar turėjo kuo gėdytis. Ką gamta davė, te žmogus neatima. Išsitiesdamas visu ūgiu, jis stovėjo atsukęs š tamsiaplaukę nugara. Tai, kaip jis tobulai valdė savo kūną, kai kalba ėjo apie specialiai paskatintą virsmą, bei atgalinį procesą, atrodė žavinga. Pats jo tėvas, originalusis, pirmasis, ne visuomet gebėdavo padaryti tą patį, ar tuo labiau, išbaigti procesą tampant savotišku pabaisa. – Įspūdinga, tiesa? – Visiškai specialiai pasisukdamas į ją veidu, tęsė toliau.
– O dabar rimtai, kokio velnio tu nori iš Niklaus? Jei turi jam ką pasakyti, tai gali pasakyti man. Galu gale, vargu ar žinai kas vyksta aplink tave, jei nesugebėjai pakrutinti smegenimis, ateidama į Mikaelson‘ų namus tokia nepasiruošusi. Bent tam, kas tavęs galėtu laukti.  –

Priešingai nei dauguma gali pradėti galvoti, remdamiesi tuo, kad pavardė gali reikšti labai daug. Savo ruožtu Jackson‘as niekuomet nesureikšmindavo savo prigimties ar savo biologinių tėvų, tiesą pasakius, stengdamasis laikytis nuo šių kaip galima toliau. Ne todėl, kad būtu manęs kad šie yra visiškai „nučiuožę“, greičiau todėl, kad nuo pirmosios dienos, kuomet sugebėjo stovėti ant savo dviejų (arba kaip istorija mena, keturių), jis atsitraukė nuo Niklaus Mikaelson kartu su visais, kurie pastoviai laikosi jo pusės. Viską ką yra pasiekęs, yra pastatęs savo paties rankomis, nesiremiant nei pavarde, nei piniginiu kapitalu, kuris priklausė šiai šeimai. Taip, jis yra gimęs sėkmingos šeimos apsupty, tačiau iš tikro kartu su jais yra praleidęs ne daugiau nei mėnesį, apibendrinus visą jauno hibrido gyvavimo laikotarpį. Todėl, jei Victoria Lockwood ir susidarė nuomonę, kad jis yra it mažas aprengtas šuniukas, kuris yra net maitinamas savo „šeimininkų“ tiesiai nuo auksinio šaukšto, tuomet šis vertinimas buvo visapusiškai klaidingas, ir labiau atitinkantis jos pačios gyvenimą. Mat kalbant apie Jackson‘ą, būtina paminėti kad jis išvengdamas miego dirbo dieną ir naktį, kartais galva, kartais kumščiais. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad jis yra vienas tų, kurie būdami pakankamai jauno amžiaus gali pasakyti, kad savo paties gyvenimą, visus kartu ateinančius niuansus valdo pats. Ir niekam kitam, kaip tik sau nėra dėl to dėkingas. Ir bendrai kalbant, ne visi yra tokie tingūs ir išlepinti, kad imti tai kas jau pastatyta, vaizduoti kad tai jiems patinka ir netgi girtis neva tai kaip ir savaime suprantamas dalykas. Jam, kaip save gerbiančiam vyrui, tai yra žemas lygis. Juk iš esmės, sėkmingu save gali pavadinti ne dėl turtingų tėvų, o dėl to, ką padarei pats. Galima nesunkiai susidaryti nuomonę, kad jauniausias Mikaelson‘ų šeimos narys nebuvo patenkintas labai paviršutiniška ir iš piršto laužiama įsibrovėlės nuomonę. Kitą vertus, jis pats buvo didesniu vyru, todėl tikrai neplanavo aušinti liežuvį, aiškindamas kaip toli nuo tiesos yra nuėjusi moteris, kuri iki pat šios akimirkos, net nepasidarė tinkamų išvadų, neva čia yra visiškai nepageidautina. Tarytum būtu pavargęs nuo bereikalingo to paties aiškinimo, vyras pakėlė vieną iš savo rankų, josios pirštais susiliesdamas su nosies pertvara. Sumerkė akis, tačiau iki to laiko, kuomet galiausiai suvokdamas kad nebe gali daugiau tampyti gumos, ketindamas pakankamai suprantama kalba, paaiškinti kad ji elgiasi kaip išpuikusi mergiukštė, kuri mano kad šiai yra leistina visiškai viskas, tačiau taip nėra. Atitraukdamas ranką nuo savęs, žvilgsniu susirado jos veidą, kaip mat pasisakydamas.
– Bet tu visiškai buka, ar kas tau yra? Leisk man tau paaiškinti: tiesa, įstatymiškai aš negaliu tavęs paliesti. Tačiau remiantis tais pačiais įstatymais, šis pastatas yra privati gyvenama valda. Sakykime kad čia nėra apšvietimo, ir aš esu šiuo metu atsakingas asmuo, kuris privalo saugoti šią vietą nuo įsibrovėliu. Turiu ginklą, ir turiu teisę jį panaudoti. Nes, matai, nelaukiau svečių, kurie negana to, kad pasirodo čia nekviesti, patenka į vidų ir prie to pačio dar kažką aiškinta. Supranti kur link suku? Aš galiu dabar pat tave ištaškyti ir įstatymai bus mano pusėje, nes tu esi įsibrovėlė. Nebent žinoma niekas tavęs nemokino elementarios beldimo technikos? – Vien kalbos maniera, kurią pasirinko hibridas, buvo panaši į pamokamą, nei kad pašaipią. Tai nebuvo net bandymas grasinti, greičiau paaiškinimas, kuris jo manymu pagaliau turėjo pasiekti tamsiaplaukės mąstymą, kad negana to kad ji čia pasirodė be reikalo, sugebėjo palaužti ne vieną įstatymą, už kurį dabar tikrai galėtu likti gulėti su kumščio dydžio skyle krūtinėje. O ten jau atitinkamos instancijos suvestu visus taškus ant i.
– Na žinoma, taip ir padaryk. Tik pirmiausia nepamiršk pakratyti kojų, antraip nieko nebus. – Nesileido į tolimesnes kalbas, ar tuščiažodžiavimą apie tai ant kiek yra panašus į savo tėvą, arba atvirkščiai yra visiška šio priešingybė. Jo pasisakymas, kad ir koks trumpas buvo, leido kuo puikiausiai suprasti, kad ne viskas, kas yra žinoma jai, gali būti realu. Galu gale, jau prabėgo ne vienas mėnuo, kuomet kiekvienas Mikaelson‘ų šeimos narys buvo savotiškai ištremtas iš kasdienybės, kuri keitėsi taip drastiškai ir stipriai, kad kartais tapdavo per daug sunku atsekti kiekvieną pokytį. Niekaip nesureaguodamas į pasipūtusios mergiotės faliazuotą gestą, kuomet numodamas į jos pusę ranka, pats pasileido į namo gludumą. Teko susirasti kažką, ką galėtu ant savęs užsivilkti tam, kad apleidus šiuos namus, nereikėtu po miestą vaikščioti rodant savo pakankamai gerai atrodantį pipi. Nemirtingasis net neabejojo tuo, kad tamsiaplaukę matė ne paskutinį kartą, tik gal vylėsi kad būtent dabar ji pamins savo kvailus principus, ir eis nuo šios vietos, kaip galima toliau. Tuo labiau, net pats, nebūdamas per daug žinantis apie savo velionio (juk galima ir taip traktuoti, teisingai?) tėvo reikalus, puikiai suvokė tai, kad prieš savo neoficialią mirtį originalusis hibridas buvo suteikęs laisvę tiek Katerinai, tiek Masonui. Tikriausiai kažkuriuo metu visi žaislai atsibosta, tai kokia gi prasmė juos laikyti, kai gali rasti kitus? Vienaip ar kitaip, Victorios mąstymas turėjo ne vieną spragą, kurią pavyko pamatyti per palyginus trumpą laiko tarpą. Ir galu gale, jei pats būtu patekęs į panašią padėtį, galimas daiktas kad net nesvarstytu galimybės „lankyti“ senus ir visiškai seniai pamirštus priešus. Galu gale, pasaulis jau dabar buvo pakeitęs savo standartus, ir tie patys išpuoliai ir panašūs dalykai buvo griežtai baudžiami. Ką kalbėti apie tai, kad Niklaus buvo neutralizuotas dar prieš tai, kai visa ši velniava tapo reali ir netgi lytėjimo būdu apčiuopiama.
Pasiekdamas vieną iš antrame aukšte buvusių kambarių, hibridas nesunkiai susirado tam tikrus drabužius, kuriuos dalinai užsivilkdamas ant savęs (per palyginus trumpą laiko tarpą, sugebėjo įsispirti tik į apatinius, kelnes ir netgi batus, kuriuos kadaise čia buvo palikęs tam atvejui, jei sugalvotu kurį laiką pasibūti). Duslus garsas iš apatinio pastato aukšto pasigirdo kaip tik tuo metu, kuomet Jackson‘as rinkosi marškinius. Prunkštelėjo, negalėdamas patikėti tuo kad įsibrovėle ir toliau sliūkina po namus, kurie šiai nepriklausė. Neigiamai supurtydamas galvą, jaunas vyras paskubomis užsitempė ant savęs marškinius, neskubėdamas nusileido į apatinį aukštą. Sekdamas palei garsus, kurių čia neturėtu būti, jaunasis hibridas nesunkiai identifikavo Victorios buvimo vietą, ne kiek nenusistebėdamas tuo, kad tamsiaplaukė nusprendė pažaisti „marko polo“, ieškodama atsakymus į savo klausimus, kurių čia užtikrintai nebuvo. Jautė kaip stipriai daužėsi jos širdis, ir tai buvo ganėtinai malonus garsas ausiai. Nebuvo sadistas, tačiau kažkas apie tą organą buvo. Gal tai bent kažkiek priminė tai, kad asmuo nėra viso labo lavono gabalas, kokiais pavyzdžiui yra vampyrai. Tiesa, ne prieš vieną iš rūšių neturėjo nieko asmeniško, tačiau ir nebuvo perdėm prijaučiančiu. Visi buvo savotiškai frikais. Pasirodė prieš Lockwood pačiu tinkamiausiu metu. Tuomet, kai paklaikusi nuo reginio, moteris plojosi savo priekine kūno dalimi tiesiai į nemirtingo ir iš paties Niklaus Mikaelson susikūrusio individo fasadą. Viena ranka jis apglėbė jos juosmenį, pakankamai stipriai, kažkaip net įpiršdamas tam tikrą saugumo jausmą. Jis žengė į priekį, link karsto, nuo kurio pasprukti ketino Victoria. Žengė kartu su ja, sumažindamas atstumą tarp jų dviejų ir ąžuolinės dėžės, kurioje buvo laikomas Kol‘o Mikaelson kūnas. Tiesa, Niklaus ir Elijah buvo išgabenti toliau nuo žioplinėjančių akių. Ne vienas, apart Rebekah negalėjo patekti į saugyklą, kurioje buvo saugomi minėtų asmenų kūnai. Ta naivi tetulė dar vylėsi, kad ateis diena, kai viskas vėl bus kaip ankščiau. Nebus. Nėra to mechanizmo, kuris gali atsukti laiką atgal ir pakeisti istoriškai esminius pokyčius. Laikydamas tamsiaplaukė net per daug intymiai atremtą į save, jis atrodė netgi visiškai nesujaudintas minties, jogei prie jo glaudžiasi iš tiesų efektingo kūno moteris. Jo šaltas žvilgsnis buvo nukreiptas į karsto pusę, į kurio šoną gana specialiai prispaudė Lockwood užpakaliuką. Laikė ją tarp savęs ir šalto medinio objekto. Vienu metu jo lūpos sujudėjo, vos pastebimam vypsniui.
– Tokia drąsi, ir nesakyk kad pabūgai sudžiuvusio lavono gabalo? Įdomu. Visgi būk rami, jis jau seniai nesukandžioja. –
Atitraukdamas vieną ranką nuo Victorios, originaliai gimęs hibridas perkėlė ją ant atlenkiamo karsto dangčio, šį sandariai nuleisdamas atgal. Sugaišo gal kelias sekundes, kuomet nuleido ranką atgal, šį kartą ne ant jos liauno kūno, tačiau prie savojo klubo. Šiek tiek palenkė galvą, įsistebėdamas į tamsias josios akis. Gal tik dabar iš tikro įvertino ant kiek visgi graži buvo ši moteriškosios lyties atstovė. Balsas jo atrodė kimus ir tylus, tarytum būtu bandęs kalbėti taip specialiai, nenorint pažadinti pastato sielas. – Tavo tėvo čia nėra, ir Niklaus yra hm, miręs. –
Jackson‘as iš tikro visuomet buvo ganėtinai išskirtinė asmenybė. Nemėgo ir nepripažino pastovumo santykiuose ir faktiškai po pirmo bandymo būti „normaliu“, pabėgo nuo atsakomybės, kuri nevertė šio jaustis komfortabiliai. Ir netgi žinant tai, kad atrodė pakankamai gerai, kad galėtu gauti jei ne visas, tai 8 iš 10 atsitiktinai atrinktų moterų, dėl savo šaltumo ir atgrasumo negebėdavo versti save stengtis tai puoselėti. Verčiau ir du didesniu malonumu rinkosi perkamas moterys, kurios kiekviena pagal poreikius turėdavo skirtingą įkainį. Kartais rinkdavosi jau bandytas, kartais kelias tuo pačiu metu. Taip gyventi buvo kur kas paprasčiau, nebuvo jokio emocinio prisirišimo, o ir kūniški malonumai buvo tenkinami tais būdais, kurie tuo metu atrodė labiausiai norimi. Ir jei kartais tavo fantazija yra pakankamai iškreipta, tu nenori daryti tai ką nori daryti, savo mylimai partneriai, su prostitutėmis viskas yra kitaip. Nesirinko tas, kurios buvo per visus galus nudrožtos, mokėjo už paslaugas daug, tačiau ir paslaugos atitiko kainą. Jau kuris laikas nebuvo nuleidęs garo, gal todėl kad asmeniniai ir verslo reikalai buvo ant bangos, todėl užėmė beveik visą jo laiką, nepriklausomai ar jis buvo užimtas ar laisvas. Taip, tikriausiai dabar suveikė būtent šis, gamtos dėsniais grįstas reiškinys. Tačiau žavios damos kūnas, prispaustas prie jojo, sukėlė šiokias tokias fizines reakcijas. Jautė kaip kelnėse esantis falas šiek tiek sujudėjo, imdamas palengva keisti savo formą. Liežuviu perbraukė per savo lūpas, ketindamas galvą užimti kokiais nors kitais dalykais. Veikė ganėtinai sunkiai, mat, net tas pats susikaupimas atrodė per daug surealistinis. Vėlgi sugrąžino savo žvilgsnį į tamsiaplaukę, kuomet gana šaltai atsakė. – Eik lauk. Jau pamatei viską, tai kas tave domina, šiuose namuose nėra. Galiu už tai vetuoti. –