Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

by **Nathaniel Lott** Pir. 07 29, 2013 2:47 pm

Klausydamas Scarlett pasakojimo, tik labiau įsitaiso savo vietoje, nes numano kad šis pokalbis taip greitai nesibaigs, kaip jis tikriausiai norėtu. Stebėdamas jos net menkiausius sujudimus, neskaitant merginos sarkazmo, nebe norėdamas plėtoti "Elenos temą", leidžia jos žodžiams būti paskutinėms. Nes bet kokiu atveju apkalbama mergina jau nebe tai, kas jam yra reikalinga. Tuo metu kai mergina prisėda prie jo, pakelia akis į jos veidą, tardamas:
- Tu nežinai ką reiškia būti vilkolakiu, nežinai kokį jausmą sukelia virtimas vilku per kiekvieną pilnatį. Aš žinau ką tai reiškia, aš gimiau vilku, o paskui prakeiksmo dėka tapau dar ir vampyru. Kiekvieną kartą kai man tekdavo virsti tuo susmirdusiu "šunimi", jaučiau kaip lūžta kiekvienas mano kaulas. Ir kai sakau kiekvienas, neperlenkiu. Tai yra neapsakoma, kuomet tavo žmogaus kaulai lūžta tam, kad iš jų susiformuotu gyvūno. - Šiek tiek sujudėjęs, užkelia abi savo rankas ant merginos juosmens, bet nukeldamas ją nuo fotelio, pasodina sau ant kelių, tęsdamas pasakojimą: - Kai tampi hibridu, skausmas dingsta, periodiškai kaip ankščiau tau nereikia pavirsti gyvūnu. Plius, kaip matei, mano tikras pavidalas kur kas geriau atrodo nei vilkolakio, kuris mus buvo užpuolęs. Aš jau nieko nesakau apie jėgą, pojūčius. Viskas tampa daug geriau. Už tai, aš viso labo prašau palaikyti mano pusę, kai tai yra būtina. Ir žinai kas brangioji? Būdamas jų vietoje, aš pasirinkčiau būti susietu su kūrėju, nei kad likčiau tuo, kuo mane sukūrė gamta. - Liežuviu perbraukęs sau per lupas, pratęsia: - Todėl sakau, kad tu nepakeisi mano nuomonės, kad ir kaip to norėtum. Nes aš ir pats viską išbandžiau savo kailiu. - Kuomet mergina patvirtina savo paskutinį pasirinkimą, atrodo pagaliau tai priėmęs, nustoja ją dėl to kankinti.

by **Caroline Mikaelson** Pir. 07 29, 2013 4:58 pm

{Kuomet jai tenka atklausyti, pasakojimo apie žmogaus virtima gyvūnų, suraukia antakius, nes gali tik įsivaizduoti kokius pojūčius sukelia tokios transformacijos. Vis dar per daug nejudėdama iš vietos, todėl nedarydama jokių staigių judesių, trumpam sumerkia akis, lyg ji būtų trigdoma tam tikrų minčių. Galiausiai suraukusi antakius, neigiamai purteli galvą} - Aš galiu tik įsivaizduoti ką tai reiškia ir ką teko iškęsti tau, kuomet tu buvai dar ne tai, kas esi dabar. Bet, Klausai, juk ne iš geros valios nori pašalinti tiems vilkams jų kaulų laužymo skausmus. - {Kuomet "nuslysta" ant Klauso kelių, rankomis apsivija jam aplink kaklą, taip labiau prie jo prisitrindama. Vis dar kankindama minčių apie šios dienos įvykius, įsistebi kažkur į tolį. Kuomet jai yra primenamas pirmasis vilkolakis, su kuriuo jai teko susidurti. Sumerkia akis, kuomet prieš jas "iššoka" tas be galo nemalonus žmogaus vaizdas, kuomet jis žiūrėjo į ją. Norėdama nuvyti tai kuo toliau, neigiamai supurto galvą} - Tobulesnis pavidalas, jėga ar net tie pojūčiai, kuriuos gali suteikti tas pasikeitimas nėra geresni už laisvę. Bet kuriuo atveju jie priklausys nuo jų kūrėjo, darys tai, ką jis nori. Aš tame niekur neįžvelgiu gerumo ir nemanau, kad įžvelgsiu. - {Nustebinta Klauso nuomone, mat niekada nesitikėjo išgirsti kažko panašaus, kad jis kada nors galėtų pasirinkti būti priklausomas nuo kito, nežymiai nuo jo atsitraukia, kad galėtų matyti jo veidą} - Tu rimtai? Pasirinktum variantą vykdyti kito norus, kuomet pats galėtum būti sau šeimininkas? Kažkodėl iš tavęs mažiau tai tikėjausi išgirsti. Ir aš nežadu pakeisti tavo nuomonės, tiesiog išsakau savo.

by **Nathaniel Lott** Pir. 07 29, 2013 5:27 pm

Tuo metu, kai mergina jau yra pasodinama ant jo kelių, apvydamas ją savo rankomis per liemenį, pasistengia jau visiškai ramiai išklausyti jos nuomonės, nesistengdamas jos pertraukti. Tik tuomet, kai mergina liaunasi kalbėjusi, pakelia savo akis į jos veidą: - Tai yra sunki vilko prakeiksmo dalis. Mes gimstam tokiais, o tai reiškia kad neturim net menkiausios galimybės apeiti prakeiksmą. Nes gamta sustato viską taip, kad mes visgi specialiai ar atsitiktinai atimam žmogaus gyvybę, ir taip pajungiam skaitliuką iki pat tos akimirkos, kuomet dangų nušviečia pilnatis ir paverčia mus tikruoju pavidalu. - Atsidusdamas, leidžia sau padaryti menką pauzę. - Tapęs hibridu, aš pamiršau ką reiškia gyvenimas vilko kailyje, ir tai man suteikė vien tik pliusus. Nes ne taip, kaip vienas iš mano giminės, aš nematau vampirizme prakeiksmo. Tuo labiau jo nėra galimybėje būti tokiu kaip aš. Unikaliu. - Vėl sugrąžindamas savo dėmesį į merginos veidą, nusišypso: - Tave tai stebina? Manai aš verčiau būčiau kankinamas savęs paties, negu pasirinkčiau galimybę būti kitokiu? - Neigiamai supurto galvą. - Aš ne karto nesakiau kad priklausomybė nuo kūrėjo tave priverčia visada jam paklusti neturint savo nuomonės. Jie nebūtu netekę laisvės. Jie saugotu mane, klausytu mano nuomonės, padėtu man jei tam būtu būtinybė. Aišku, aš galėčiau juos priversti daryti tai, ko noriu aš. Bet tai nėra amžina, Scarlett. Lazda visuomet turi du galus. Priklausomybę galima palaužti, bet tai toli gražu nėra žinoma visiems. Ir aš noriu kad taip ir liktu. - Kuomet trumpam nutyla, nusukęs veidą, pratęsia: - Bet kokiu atveju, tai ką mes kalbam. To vis vien nebus.

by **Caroline Mikaelson** Antr. 07 30, 2013 5:47 am

{Nesistengdama šiuo metu atsitraukti nuo vaikino toliau, nes būtent toks paprastas žmogiškas kontaktas, atrodo, suteikia jai šiuo metu ramybės, paprasčiausiai sukoncentruodama savo mintis į vieną tašką, todėl pati kol kas neištardama nei žodžio, leidžia kalbėti tik tai vaikinui iki tos akimirkos, kuomet yra paminimas vampyrizmas. Pabandydama atsiminti kokia buvo, kai buvo žmogus, neigiamai supurto galvą}
- Jei man kada nors būtų suteikta galimybė pasirinkti ar likti tuo kas esu dabar, ar vėl būti žmogumi, pasirinkčiau pirmą variantą. Žinojimas, kad esi stipri, pranašesnė už kitus, visi pojūčiai kuriais negali pasigirti paprastas mirtingasis, visa tai yra privalumai. Galiausiai amžina jaunystė. - {Kuomet tema pasikeičia, nežymiai sujudėdama jo glėbyje, taria} - Tiesiog maniau, kad būtent tu niekada nepasirinktum paklusti kitiems. Nesvarbu ar tu tik kartais turėtum atlikti tai, kas tau yra liepiama, ar pastoviai. Esmė vis tiek išlieka ta pati, nes bet kuriuo atveju tu darai tai, kas tau yra liepiama tavo šeimininko. O tada tu jau neturi pasirinkimo laisvės.
{Kuomet yra paminima kad iš to galima išsilaisvinti, vedama savo įgimto smalsumo, pasidomi} - Nagi, man juk gali pasakyti kaip tą priklausomybę galima palaužti. Nors tavo hibridams ir nebėra vilties atsirasti, man smalsu.

by **Nathaniel Lott** Antr. 07 30, 2013 9:49 am

Neskaitant to, kad ne akimirkai nebuvo suabejojęs tuo, kad merginai patinka mintis kad ji yra nemirtinga, nelauktai sulaukęs jos pasisakymo apie tai, išlauždamas suvaidintos nuostabos miną, pasistengia įsižiūrėti į šios akis, ko pasekoje perklausia: - Net turėdama vaistą savo rankose, žinodama kad jis suveiks ir tu vėl turėsi galimybę gyventi tuo gyvenimu, kuris buvo iki tos lemtingos akimirkos, kuomet tapai tuo kas esi... Ne akimirkai nepagalvotum apie tai, kad kad verta tai suvartoti? - Šiek tiek iškėlęs antakius, tik stipriau ją apkabiną, nesulaikydamas šypsenos, kuri pasirodo savaime: - Džiugu galvoti apie tai, kad turime bent vieną panašumą. Nes aš taip pat niekad neatsisakyčiau to, kas esu dabar. - Liežuviu perbraukęs sau per lupas, vos jaučiamai sujudina savus pečius: - Vienaip ar kitaip, aš tokio pasirinkimo ar tarnauti kam nors ar ne, niekad neturėsiu. Todėl ir nemanau kad verta tęsti visą šią kalbą. Kaip ir apie tai, kad iš hibridų prieraišumo prie šeimininko. Juk tu ne vilkas, tau nereikia dėl to sukti galvos. O Elena, jau nebe žmogus. - Nutaisęs tokią miną, kad vien iš to galima suvokti, kad jis nenori daugiau tampyti šios kalbos.

by **Caroline Mikaelson** Antr. 07 30, 2013 10:54 am

{Kuomet pakelia akis taip, kad galėtų matyti vaikino veidą, pastebėdama jo suvaidintą išraišką, kilsteli vieną iš antakių. Kuomet nuleidžia akis vėl, neigiamai supurto galvą nuneigdama jo klausimą} - Nemaža mano žmogiškojo gyvenimo dalis buvo susidėjusi iš melo. Niekada nebuvau stipri. O ir būnant žmogumi visos galimybės yra ribotos. Kodėl norėčiau tai susigražinti? Tuo labiau, dabar viskas yra kitaip, geriau. Todėl, jei turėčiau vaistą savo rankose, atiduočiau jį tam, kam jo reikia labiau, arba sugalvočiau kam jį būtų galima panaudoti. Nes kaip ir sakiau prieš tai, jis man tik sugrąžintų tai, ko man visai nereikia.
{Nežymiai išlenkdama antakius, lyg ją būtų pertraukusi kokia nors mintis, perklausia} - Kalbant apie tą vaistą. Tu tikrai tiki, kad jis bent jau egzistuoja? Nes ką teko apie jį girdėti man, tai tik senas mitas. Tuo labiau, kad niekas nėra tikras, kad jei jis ir yra, jis išties gali vampyrą vėl paversti žmogumi. - {Jam leidus suprasti, kad apie hibridus kalbėti nenori, nepiktybiškai užvertusi akis, kelis kartus sulinksi galvą, taip leisdama suprasti, kad daugiau jo tais pačiais klausimais neerzins} - Man tiesiog smalsu kas būtų, jeigu būtų. Bet... tavo reikalas, jei nenori pasakoti, neversiu.

by **Nathaniel Lott** Tr. 07 31, 2013 7:20 am

Pastebimai palankiai priimdamas tai kad merginai taip gyventi yra kur kas geriau, nei buvo ankščiau, patenkintas girdima informacija, nesugeba nulaikyti savaime pasirodžiusios šypsenos, po ko pagaliau leidžia sau išsisakyti:
- Nuo to man yra tik ramiau, nes kaip ir sakiau prieš tai, svarbiausia kad tu jaustumeisi gerai, nesigrežiodama į tai, kas buvo ankščiau. Nes kad ir kaip tai banaliai skambėtu, nemirtingumas atneša tik geras savybes.
Krenkštelėdamas, įsistebi į merginos veidą, kuomet ši perklausia jo nuomonės apie apkalbamą vaistą.
- Aš žinau kad jis egzistuoja. Negana to, žinau kur jis randasi ir kokios pasekmės laukia, kuomet tas vaistas bus paimtas iš vietos, kurioje jis yra saugomas. Ir galiu pasakyti tik tai, kad kartais tam tikrus dalykus reikia palikti ten, kur jie ir turi būti. - Pauzė, kurios metu, atsidūsta. - Todėl, manau mano brolis iki šiol ir nesiryžta keliauti ten ir pasiimti jį, kad ir kaip to norėtu. Viskas visuomet turi savo kainą.

by **Caroline Mikaelson** Tr. 07 31, 2013 10:48 am

{Nesistengdama dabar per daug judėti, leidžia sau pasidžiaugti tą ramybę, kurią dabar jaučia. Tuo pačiu klausydama žodžių sklindančių iš vaikino, kuriam yra neabejinga lūpų, neryškiai šypteli} - Ne visada. Amžinas gyvenimas turi tiek pliusų, tiek minusų. Tačiau kol teigiamų savybių yra daugiau, tol man gerai. - {Temai perėjus ties mitiniu vaistu, įdėmiai įsiklausydama į dėstomą nuomonę, truputi atsitraukia, kad galėtų patogiau matyti vaikino veidą. Sulaukusi tinkamos progos atsakyti, taria}
- Nežinau apie kokias dar pasekmes kalbi, bet Klausai, pagalvok. Tas vaistas galėtų būti tavo šansas visgi įvykdyti tavo norą kuris ką tik buvo iš tavęs atimtas. - {Neleisdama jam pertraukti jos, toliau tęsia} - Jeigu vaistą suvartotų Elena, taptu žmogumi, tu galėtum pasinaudojęs jos krauju sukurti savo hibridų armiją, kurios taip trokšti. - {Padariusi trumpą pauzę, neigiamai supurto galvą} - Žinau, prieš tai nepritariau tam, bet tai vienintelis būdas, kad mano draugė galėtų vėl tapti žmogus, o ne būti tuo, kuo ją pavertė prieš jos valia, o tu galėtum gauti to, ko taip norėjai.

by **Nathaniel Lott** Tr. 07 31, 2013 11:06 am

Įdėmiai stebėdamas merginos akis, visą laiką klausėsi jos kalbos, iki tam tikros akimirkos, kuomet pokalbis pasisuka visiškai jam netikėta linkme. Juk vos prieš kelias minutes mergina pyko ant jo dėl to kad jis žaidžia su kitų laisve. Suraukęs antakius, tačiau tai padaręs nepiktybiškai, o greičiau iš nesupratingumo, perklausia: - Tu nori kad aš padėčiau rasti tą vaistą? - Nusukęs akis, ir nors pats nėra nusiteikęs susidurti su tuo, kas gali laukti toje vietoje, kur randasi vaistas, liežuviu perbraukia per savo lupas. - Tuomet tu neprieštarautum tam, kad Elena būtu man reikalingo kraujo šaltiniu, kol nesurinkčiau reikiamos armijos? - Kaukštelėdamas dantimis, ir rimtai apsvarstydamas šią galimybę, pratęsia: - Jei dabar nebandai sukčiauti norėdama patikrinti ant kiek man svarbu turėti hibridus, o kalbi visiškai rimtai... Aš. Sutinku.

by **Caroline Mikaelson** Tr. 07 31, 2013 12:18 pm

{Vos tik sulaukia, pirmojo klausimo, iš karto atsitraukusi, tvirtu galvos linktelėjimu, parodo, kad kalba rimtai} - Elena nori būti žmogus, o ne tokia kaip mes, kurie žudo tam, kad gyventų patys. Ji net nesusitaikytų, su naujuoju savo gyvenimu. Tu, nori savo armijos ir tas vaistas vienu metu gali išspręsti abi problemas. Aišku, bet kuriuo atveju, Elenos sprendimas čia taip pat yra svarbus, tačiau aš esu tikra, kad ji neatsisakys tau duoti savo kraujo, jei padėsi jai vėl virsti žmogumi. - {Tuo tarpu kaip tik išklausydama to, kad Klausas sutinka su jos žodžiais, nedelsdama laiko, užbaigia} - Manau, tai geriausia išeitis. O dabar man reikia eiti, turiu surasti Eleną. - {Galiausiai išeidama, išvyksta ten kur gali rasti savo draugę, kuri nelieka abejinga tokiam pasiūlymui}

by **Nathaniel Lott** Tr. 07 31, 2013 12:51 pm

Leidęs merginai išeiti iš šios vietos, pats kurį laiką dar pasilieka namuose. Kol galiausiai ištraukęs savo kraujo atsargas, kurias buvo gavęs Elenos dėka, prieš išvykstant ieškoti vaisto, nusprendžia mažu mažiausiai įsitikinti tuo, ar verta apskritai tai daryti, ar kraujas turi naudos.

by **Samantha Lumière** Pen. 10 04, 2013 12:06 pm

Vos tik sugrįžta atgal į miestą, kurį jo šeimos nariai laiko savo namais, būdamas labai nepatenkintas pastaraisiais įvykiais, tačiau kaip visuomet sugebėdamas tai kuo puikiausiai nuslėpti po bejausmio asmens kauke, sustoja vos ne svetaines centre, bandydamas įsiklausyti į šurmulį, kuris leistu suprasti kad namiščiai randasi šiame pastate. Kuomet išgirsta kažką panašaus, pagaliau pražioja burną, pakankamai garsiai pašaukdamas: - Klausai! Mums būtina pasikalbėti. - Tai susakydamas, pagaliau patraukia prie mini baro, nuo kurio pasisavina pirmą, po ranka pasitaikiusį butelį, bei krištolo taurę. Tuomet įsitaiso ant sofos.

by **Lucas Wolf** Kv. 10 17, 2013 9:38 am

Kaip tik tuo metu, kuomet iš vieno iš Mikaelson šeimos atstovų sulaukė pakankamai jį išderinusio skambučio, kaip galima greičiau pasistengė atvykti į vietą, kur pagal viską turėtu gyventi jo sesuo. Kadangi pats nekantravo pamatyti jau metus laiko visiškai be žinios dingusią šviesiaplaukę, paskubomis atidaro dvaro duris, ne kiek nedvejodamas peržengia per durų slenkstį (kas aiškiai parodo kad jis yra viso labo paprastas žmogus, o ne nemirtingas, kokių čia visur priviso). Praeidamas pro svetainę, aišku pastebi kažkur "išsidribusį" asmenį. Įvertindamas jo išvaizdą, o tiksliau jo aprangą, iš kart pasisako: - Tikriausiai nesuklysiu pasakydamas kad tu nesi Klausas? - Šiek tiek sujudinęs savus antakius, žengia žingsnį į priekį, ištiesdamas savo plaštaką į Elaidžą:
- Metju, esu Karolinos brolis. Mane pakvietė prieš tai paminėtas asmuo. Kur galėčiau ją rasti?

by **Caroline Mikaelson** Sk. 10 20, 2013 2:36 pm

{Po kažkokio laiko tarpo, lipdama laiptais žemyn bei kaip tik tuo metu mintimis būdama kažkur nuklydus staiga išgirsta iki kaulų smegenų pažįstamą, tačiau taip seniai girdėtą balsą, kuris akimirksniu priverčia ją suraukti antakius (nepiktybiškai). Kuomet pakelia akis į priekį, kur atsiveria svetainėje esančio vampyro bei jos brolio vaizdas nelabai pajudėdama iš vietos, tačiau spėjusi nugirsti vyresniojo Lanterio klausimą, nevalyvai lepteli} - Aš čia. - {Kuomet nulipa tais keliais likusiais laipteliais, jausdamasi keistai, gal net nedrąsiai, nes nežino kokios reakcijos dabar reikės tikėtis iš Meto pusės kuomet ji niekam nieko nepranešusi prieš daugiau nei metus dingo iš visų akiračio, visgi surizikuoja apkabinti ir taip įtvirtinti pasisveikinimą su broliu} - Kai man pasakė, kad šiandien atvažiuosi, negalėjau patikėti, kol dabar pati tavęs nepamačiau. Tuo labiau, bijojau, kad... - {Kuomet atsitraukia, aišku, kad pastebėjusi, jog tikriausiai jame nesimato jokių ligos pėdsakų, nusišypsojusi, neigiamai supurto galvą} - Aš tiesiog džiaugiuosi, kad esi čia.

by **Lucas Wolf** Pir. 10 21, 2013 11:56 am

Kadangi taip ir nesugebėjo sulaukti užkalbinto asmens atsakymo, pertrauktas sau už nugaros pasigirdusio sesers balso, akimirksniu atsisuka į tą pusę, iš kur jis ir sklido. Kokią akimirką, kuri jam atrodo užsitęsė visą amžinybę, nesugebėjęs pajudėti, galiausiai merginai prisiartinus, stipriai surakiną ją savo glėby, taip akivaizdžiai parodydamas tai, kad yra pasiilgęs sau artimo asmens. Kuomet mergina parodo norą atsitraukti, prieš paleisdamas ją, pabučiuoja į viršugalvį, o tuomet pagaliau ima kalbėti pats: - Nesibaimink, man tikrai nėra svarbu tai, kad buvai dingusi nieko nepasakiusi. Svarbu tai kad tu sveika, bei stovi priešais. - Linktelėdamas galva, bei tuo pačiu metu trumpam pasisukdamas į čia tebe esantį asmenį, atsikrenkščia. - Tu ne prieš, jei paeisime kur nors toliau? Manau mes turime daug ką atsigriebti. Ir atsakyti vienas kitam į manau rūpimus klausimus.

by **Nathaniel Lott** Antr. 10 22, 2013 7:08 am

Netrūkus po to, kai spėjo paklysti viename iš šio didžiulio pastato kambarių tam, kad pastiprinti savo esybę šviežiu, vis dar šiltu savo vienos iš aukų krauju, pasirodo ten, kur ir yra visi susirinkę. Pakeliui, paspausdamas ranką Matthew, taip pabrėždamas pasisveikinimą, pasisako: - Jauskis kaip namuose, tačiau nepamiršk kad vis dar esi tik svečias. - Šyptelėdamas, patraukia link brolio, kuris ir atvyko čia tam, kad išsiaiškinti kažkokius reikalus su juo. Pasisavindamas iš Elaidžos taurę, kurios jis taip ir nespėjo panaudoti, supila joje buvusį skystį sau į burną. Nepradėdamas pokalbio, akivaizdžiai leidžia suprasti kad nežada apie "reikalus" kalbėtis prie žmonių.

by **Caroline Mikaelson** Antr. 10 22, 2013 12:02 pm

{Maloniai priimdama pasisveikinimo apkabinimą iš brolio, išlaiko veide neryškią šypseną. Kuomet jau yra atsitraukusi, kilsteli vieną ranką arčiau savojo veido, kad galėtų patraukti nepaklusnią plaukų sruoga, bei tuo pačiu sulinksi galvą, taip be žodžių atsakydama į tai, kad jai nereikės teisintis prieš brolį dėl savo ne trumpalaikio dingimo. Galiausiai čia pasirodžius ir Klausui, nenorėdama jam maišyti aptarinėti savo reikalus su kitu Mikaelsonu, galvos mostu nurodo išėjimą} - Žinoma, esi visiškai teisus. Tuo labiau, atrodo jie taip pat turi aptarti kažką sau svarbaus. Einam.
{Daugiau nedelsusi, pirmoji patraukia lauk iš dvaro svetainės, tikėdamasi, kad Metas eis kartu}

by **Samantha Lumière** Št. 11 09, 2013 3:46 am

Spėdamas deramai pasisveikinti su visais, palaipsniui pasirodžiusiais, nuolankiai išlaukia kaip tik tos akimirkos, kuomet pasilieka akis į akį su vienu iš savo šeimos atstovų. Stebėdamas jo dabartinę miną, pastato laikytą taurę ant staliuko prie tos vietos, ant kurios buvo įsitaisęs. Kuomet atsikelia ant kojų pilnu ūgiu, pradeda kalbėti: - Žinau kad šią kalbą buvau sugrąžinęs tūkstančius kartų. Tačiau dabar noriu kad priimtum tai ne kaip prašymą, o kaip pagalbą savo giminaičiui. - Numanydamas kad asmuo, su kuriuo kalbasi ima suprasti, apie ką vyks pokalbis, pratęsia savo mintį: - Katherine Pierce. Noriu kad paliktum ją ramybėje, suteiktum laisvę ir daugiau nebe bandytum ją sugauti vien tam, kad patenkintum savo libido, ją kankindamas. - Krenkštelėdamas, trumpam nustoja kalbėti, tačiau po pertraukos pasistengia sukonkretinti savo kalbą, kuri akivaizdžiai dvelkia reikalaujančiu tonu: - Tu sugriovei daugelio gyvenimus, įskaitant ir tų, kurie iki pat šios dienos yra tau ištikimi. Todėl, paleisk ją, nes to prašau aš. Kuris nepaisant visko, dengia tave. Vis vien iš tos moters neturi jokios naudos. jei padarei viską, kad ši nekęstu manęs... Paleisk ją. Aš daugiau nebe galiu viso to pakęsti. Gavusi laisvę, ji bus toli nuo mūsų, o tai reiškia, kad niekas neblaškys mano dėmesio. pabandyk mane išgirsti Klausai, tai nekainuoja.

by **Nathaniel Lott** Št. 11 09, 2013 3:56 am

Neskaitant to, kad brolis pasistengė užkabinti kalbą, kuri akivaizdžiai neteikia jam jokio malonumo, veide išlaikydamas akivaizdžiai veidmainišką išraišką, paklusniai linkčiojo galva, kuomet klausėsi kiekvieno brolio žodžio. Nesistengdamas pajudėti iš vietos, pagaliau priverčia save prasitarti, ir akivaizdžiai tą, ko brolis nenorėjo girdėti:
- Pradedant nuo to, kad kadaise Katerina sugriovė mano planus visiems laikams atsikratyti mėnulio prakeiksmo, paskui sugadino visą hibridų gaminimo procesą tapdama nemirtinga. Ir žinoma, svarbiausia. Sugriovė mūsų šeimą iš vidaus, manipuliuodama tiek tavimi, tiek Kolu. Geras dalykas bent tai... - Nebaigdamas kalbos, susiaurina savo akių vokus. - Kad pastarasis nebuvo toks kvailas, kad ir toliau varvintu seiles dėl nieko vertos, pigios kekšės. - Sujudindamas savus antakius, ir toliau klausydamas jo kalbos, suprunkščia, kai šis daug kartų pakartoja tai, kad nori kad mergina būtu paleista. Mintyse apsvarstydamas tai, kad brolis tapo per silpnas, jei nesugeba šališkai žiūrėti į tą moterį. Galvodamas apie tai, kad jis bus tik silpnoji grandis to, kas laukia artimoje ateityje. Todėl neturėdamas nei menkiausio noro "pralaimėti", kaip galima greičiau pajuda į brolio pusę, staigiu judesiu suvarydamas užburtą durklą šiam į širdį (leisdamas jam paskleisti nuodus). Kuomet prispaudžia savo veidą prie brolio ausies, pro sukąstus dantis, pasisako: - Aš turėjau jau seniai išrauti jos širdį iš krūtinės, ir suspausti taip stipriai, kad iš jos neliktu nieko, kaip tik šlapia vieta. Ir aš tau pažadu broli, kai atmerksi akis, jos jau nebe bus. - Stebėdamas vieną tašką, leidžia savo veide pasirodyti natūraliam, paniekinančiam šypsniui.

by **Samantha Lumière** Št. 11 09, 2013 4:11 am

Jo paties nelaimei, spėdamas tik prasižioti, kad galėtu paneigti Klauso žodžius ties tuo, kad jo įvardinimas, skirtas merginai yra mažu mažiausiai klaidingas, pajunta kaip durklas susmigta jo krutinėję. Kone akimirksniu prarasdamas pusiausvyra, mat kūnas ima pernelyg greitai džiūti, abejomis rankomis sukimba į jo atlapus. Tačiau taip nieko ir nepasakęs (nors turėjo, ir akivaizdžiai norėjo, mat manė kad elgiasi teisingai, ne taip kaip Klausas), burtams suveikus ypatingai taikliai, suglemba, užmigdamas iki pat to laiko, kol durklas bus pašalintas.

by **Elijah Mikaelson** Št. 11 09, 2013 4:22 am

Kaip tik tuo metu, kai įvyksta visas šis veiksmas, (skaitytojų netikėtumui), iš tam tikro kambario, kuris veda tiesiai į svetainę, kur ir įvyko vieno iš originaliųjų "užmarinimas", pasirodo ne kas kitas, kaip Richardas. Asmuo, kuris buvo tikslingai perteiktas kaip vienas iš aršiausių Klauso priešų. Akivaizdu, kad atėjus laikui išsklaidyti visas iliuzijas, sustoja netoli nuo originaliojo. Išlaikydamas susidomėjimo kupiną žvilgsnį, nukreiptą į potencialų pašnekovą, pagaliau priverčia save prasižioti: - Tiesą pasakius, niekad nebuvau tikras tuo, kad pasiryši tai padaryti, Niklausai. Malonu pripažinti, kad klydau. - Šiek tiek kilstelėdamas smakrą, plačiai nusišypso.
- Pažadu kad atėjus laikui, tu turėsi savo armija, į kurią tiek daug troškimų esi sudėjęs. Beliko visai ne daug, atsikratyti kelias snukiais. Kurie šiuo metu besąlygiškai palaiko Armstrongo ir Lockwoodo pusę. - Palenkęs galvą, perklausia: - Nuo ko nori kad pradėčiau, šviesiaplaukės hibridės ar jauniausio iš Lockwoodų?

by **Nathaniel Lott** Pir. 11 18, 2013 9:11 am

Leisdamas broliui pajusti išdavystės kartėlį, kuo ramiausiai stebėjo kaip jo kūnas parkrito šiam po kojomis. Ilgai nieko nesakydamas, leido čia pasirodyti dar vienam hibridui, kuris, ne taip kaip pirmasis nusprendė savo noru, palaikyti jo pusę. Palaipsniui pakėlęs akis į pasirodžiusį asmenį, pasisako: - Pirmiausia noriu kad atimtum iš jų raganą. Kitame laike būčiau atėmęs iš Lockwoodo jo širdį, - Omeny turėdamas garbanę vampyrę, dėl kurios apkalbamas yra pametęs galvą, pratęsia savo mintį: - Tačiau tai įtakotu tik puolimą iš jo pusės, mat nebe turėtu ko daugiau prarasti. Todėl noriu kad sunaikintum raganą. Jie ir patys nenutuokia kokia ji stipri. Ir be tos moters jų šansai nukris iki minimumo. - Jau norėjęs pasirūpinti brolio kūnu, dar atsisuka į hibridą, pratęsdamas savo mintį: - Paskui noriu kad imtumeisi Tyler'io. Šiuo metu tai yra viskas, ko man iš tavęs reikia. Pasilinksmink. Ir neužsibūk čia. Nenoriu kad sugadintum nuotaiką Carolinai. - Tai susakęs, susikelia brolio kūną sau ant peties, bei išsineša.

by **Nathaniel Lott** Sk. 09 27, 2015 8:22 am

< ... > Vaizdas su kuriuo teko susidurti patalpose, kuriuose buvo laikomas brolis, buvo sunkiai nusakomas. Dar tuomet kai transporto priemonė buvo priparkuota prie pastato, kurio vidus pranašavo apie sunkų mūšį, iš karto buvo galima pajusti mirties dvoką. Vietą priminė kadaise egzistavusį "hostelį", kur tam tikri asmenys vaidino dievus, kankindami nekaltus arba priešams artimus asmenys. Paprastam mirtingam asmeniui ši vieta akimirksniu sukeltu šiurpą, tačiau Niklaus Mikaelson buvo pratęs prie panašios aplinkos. Niekam nebuvo paslaptis tai, kad originalusis hibridas buvo "blogiausias" iš savo šeimos. Trumpam dirstelėdamas į kartu atvykusią tamsiaplaukę, vyras te patvirtino savo teoriją apie tai kad ši nepasitrauks. Iš pastato vidaus buvo galima išgirsti raganų apeigų atgarsius, kas tik dar labiau komplikavo ir taip nepalankią situaciją. Tačiau, laikas buvo priešiškas visiems. Ir blogiausia buvo tai, kad ištraukus brolį iš šios vietos, bus ištrauktas vien šio kūnas, ne protas, kuris laisvai galėjo būti palaužtas tų, kuriems atrodė tai gyvenimo užduotimi. Du priešingos lyties atstovai žengė savo pirmuosius žingsnius vidaus link. < ... >

< ... > Vienas iš vyresnių Niklaus Mikaelson brolių, buvo pritvirtintas grandinėmis prie sienos. Aplink buvo sukabinti magiški amuletai, neleidžiantis pasiekti tikslo. O aplink pasirodęs šūsnis raganų, leido suvokti tai, kad greičiausiai iš čia išeiti nebe pavyks. Bet dvasią palaužti buvo kur kas lengviau nei kūną. Ypatingai kai kūnas, buvo nemirtingas. Užvirė sunki ir alinanti kova tarp dviejų hibridų ir daugiau nei tūkstantmetį gyvenančios raganos, kartu su šios pakalikais. Kūnai krito, kartu su nutrauktomis jų dalimis. Ant cementinių grindų pasipylė tamsiai raudonos spalvos kraujas. Mirties kvapas, kuris prieš tai buvo aiškiai jaučiamas, dabar įgavo įkyriai nemalonų tvaiką. < ... >

< ... > Durklas, kuris prieš tai buvo paslėptas Niklaus Mikaelson odinės striukės vidiniame "skyriuje", taiksliai įsmigo į vyriausio iš šios šeimos atstovo kūną. Hibridas nebuvo pasiruošęs sunaikinti savo paties brolio, kuris eilinį kartą naiviai pateko į vendetą laikančios motinos pinkles. Ragana buvo sunaikinta (bent tuo buvo tikras, pats originalusis hibridas). Sugebėdamas prasibrauti pro visas apsaugas, kurias buvo susistačiusios jo paties motinos pakalikės, vyras nutraukė grandines, kurios prieš tai laikė šio brolį. Sukritęs originalaus vampyro kūnas, greitai buvo permestas per petį. Ir tuomet hibridas dar kartą susidūrė žvilgsniu su Argent šeimos atstove. Pavargęs, bei akivaizdžiai nukankintas prieš tai vykusios kovos, Niklaus Mikaelson atrodė neįskaitomas. Nebuvo aišku ar šis džiaugėsi pergale, ar jam iš tikro buvo sunku eiti prieš savus tam, kad ištraukti tą, kuris niekad nebuvo atsukęs nepakenčiamam Niklaus, nugarą. Kelionė atgal buvo nebyli, bent iš originalaus hibrido pusės. Atrodė kad Niklaus net neketino komentuoti to, kas nutiko. O jo mintys buvo užimtos kažkuo kitu, kas buvo suprantama ir svarbu tik jam pačiam. Priekinio stiklo veidrodėlis aiškiai leido pamatyti tai, kad Elijah Mikaelson dar nebuvo atsigavęs. Košmarai kuriuose buvo įkalintas brolis buvo kone jaučiami ore. Ir blogiausia kad originalusis net nenutuokė, kaip būtu galima prikelti nukentėjusį. Jis dirstelėjo į merginos atvaizdą, kuomet privertė save prasitarti: - Yra bent kokie nors budrumo požymiai? - Pats suvokdamas tai, kad atsakymas bus neigiamas, iškošia sau pro dantis, kaip tik tuomet, kai sustabdo automobilį prie savo namų: - Mums reikalinga stipri ragana, arba planas. Kas nors, velniai griebtu! - Kumštis kaip mat susidūrė su transporto priemonės vairu, kuomet originalusis suvokė, kad problema yra kur kas didesnė, nei gali pasirodyti iš pažiūros.

by **Andrea Argent** Pir. 09 28, 2015 2:51 pm

*Visos kelionės metu, iki pat “raganų gūžtos” mergina nors ir nerodė didžiulės baimės jausmo visgi viduje dėl visų ivykių sekos buvo labai nerami. Niekas nežinojo kuo visgi pasibaigs mūšis su esybe, kuri ir sukūrė vampyrizmo burtą. Kelionės tikslas buvo pasiektas, ir abu asmenys žengė į atšiauriai atrodančio pastato vidų. Kaip ir buvo paminėta, kova buvo sekinanti. Tačiau tapimas hibride, tas keistas, niekada dar nepatirtas jėgų antplūdis neleido antgamtinei būtybei sustoti kautis tiek už savo išgyvenimą, tiek už Elijah išlaisvinimą, juk toks ir buvo tikslas, išlaisvinti tą, kuris svarbus. Keista buvo tai, kad jauna mergina nebejautė nei saiko, nei baimės jausmo. Nauji pojūčiai, adrenalinas buvo taip užvaldę, kad taip lengvai atimti gyvybę raganos pakalikams dar niekada nėra buvę. Būtų galima pasakyti, kad tai teikė net malonumą. Būvimas pranašesne už kitus. Aišku, sunkiausia buvo susidurti su raganomis, vienintelėmis būtybėmis, kurių Andrea negalėjo pakęsti, mat prieš jas jautėsi negalinti nieko padaryti, o ir patirtis prieš seniausiai gyvenančią raganą davė savo pagrindo. Visgi, atrodo, užtaikydama idealią progą, kuomet mama Mikaelon buvo užimta savais burtažodžiais, pagauta įsiūčio buvo pasiruošusi perkasti šiai gerklę, tad žmogui nebūdingu greičiu pasileisdama raganos pusės link, buvo staiga sustabdyta geliančio širdies skausmo. Lyg krutinę perskrodęs kumšis suspaudė merginos širdį taip stipriai, kad aukšta tamsiaplaukė vampyrė akimirsiu susiėmusi už širdies parkito ant kelių. Sunkiai kvėpuodama, ji pakėlė akis, kuomet jos žvilgsnis susidūrė su raganos. Atrodė, kad ji žiūri pačiai mirčiai į akis. Išdidumas, kuris buvo viena iš pagrindinių jauniausios Argent charakterio savybių neleido pasirodyti nė vienai baimės išraiškai. Griežtai, įkyriai žvelgdama raganai į akis, nebyliai ją specialiai skatino greičiau viską užbaigti. Ir ko gero tai ir būtų jos paskutinis matytas atvaizdas, jei ne įvikių sekai, raganos kerai buvo nutraukti ir ji buvo sunakinta. Nesugebėdama per daug gilintis į detales, naujai užgimusi hibridė, sumerkė akis, sunkiai išpvėpdama oro gūsį. Vis dar jausdama dusinantį skausmą, sunkiai, tačiau sudedama visas pastangas pajudėjo link Elijah. Atrodo viskas buvo baigta. Kelionės metu, pasirinkdama būti šalia sau svarbaus asmens, laikė jo galvą atremtą į save, o pirštais švelniai glostė jo skruostą lyg tikėdamasi, kad šis menkas gestas jį prabudintų. Nuovargis, sumišimas ir nerimas vėl it uraganas sukosi merginos viduje. O jei jis neprabus? Kokią įtaką galėjo duoti raganos kerai? Juk naivu manyti, kad viskas šiuo išlaisvinimu ir pasibaigė. Nesistengdama kalbėti, tamsiaplaukė griaužė save įvairiomis abejonemis. Automobiliui pagaliau sustojusi, neigiamu galvos gestu, atsakydama į Klauso žodžius, žvilgsniu nukrypsta ties jai svarbaus vyro veido. Atsargiai delnu perbraukdama jam per skruostą, taria* - Jis prabus. Girdi mane? Raganos kerai stiprus, o laiko praėjo nedaug. Jis prabus. - *Sumerkdama akis, dar kartą neigiamai supurto galvą, kol "pagauta" nervų stipriai koja spiria į vairuotojo sėdimosios vietos atloša* -Šaipaisi iš manęs ar sugalvojai pasiduoti? Nuo kada būtent tu nežinai ką daryti toliau? Reikia raganos rasim, juk kerai jį pastatė į šią poziciją, vadinasi kerai jį ir sugrąžins, tiesa? Jei ne, rasim kitą būdą. Aš esu linkusi pasiekti tikslo, manau tu taip pat. Nepasitikiu raganomis. Todėl mano akiratyje jų yra ne daug. Jei žinai bent vieną vertą pasitikėjimo ir galingą susisieksim su ja dabar pat. Nenoriu gaišti nei minutės. O dabar padėk man jį ištraukti iš automobilio ir nugabenti į namo vidų.

by **Nathaniel Lott** Tr. 10 14, 2015 5:50 am

Mirtina tyla, kurioje nusprendė paskęsti originalusis hibridas, buvo nepakenčiama. Tai aiškiai išdavė tai, kad būtent šiuo metu jis nebuvo tikras, kad mirtis buvo blogesnis variantas, nei tai, kas buvo padaryta šio broliui. Neskubėdamas ką nors pasakyti, Mikaelson'as kurį laiko tarpą klausėsi transporto priemonės variklio burzgimo. Jis bandė apmąstyti kiekvieną variantą, ieškodamas atsakymo, kas po velnių buvo atlikta tame pastate, kur buvo įkalintas vyresnis brolis. Iškeltų rankų delnai praslydo per veidą, kuomet originalusis hibridas iškvėpdamas orą iš savo plaučių, pagaliau suteikė sau galimybę ištarti bent kelis žodžius, kurie nedavė tinkamo paaiškinimo, kokio taip troško pašnekovė:
- Ar mano brolis bent kartą buvo bandęs tau paaiškinti, kodėl taip stengėsi neprisileisti tavęs prie savęs? - Kilstelėdamas žvilgsnį į priekinio transporto priemonės lango veidrodėlį. Šiek tiek susiaurindamas akių plyšius, hibridas pagaliau ištiesdamas ranką, pasuko spynos raktelį į savo pusę, tokiu būdu užgesindamas variklį. Nebuvo panašu tai, kad jis skubėtu nusigauti į namo vidų. Galu gale, dabar nebuvo tinkamiausias laikas parodyti visiems likusiems ten, kad ne viskas susiklostė taip, kaip buvo norėta: - Kol'as neturi su tuo nieko bendro. Jei atvirai, vaikis visuomet buvo ir bus problema. Todėl nėra nieko nuostabaus tame, kad nesugebėjo tavęs įvertinti, kaip visuomet pirmiausia atsižvelgdamas į tai, ko nori pats. Elaidža neprisileido tavęs ne dėl šeimos sumetimų, dėl savo paties įsitikinimų.
- Ir dabar aš baiminuosi to, kad jo įsitikinimai paėmė viršų, ir ne mano motinos kerai neleidžia jam atsibusti, o jis pats nenori išleisti savęs į gyvenimą. - Pagaliau atitraukdamas žvilgsnį nuo priekinio veidrodėlio, originalusis hibridas pasisuko veidu į pašnekovės pusę, tokiu būdu padarydamas šį pokalbį labiau asmenišką: - Per daugiau nei tūkstantį metų, jo gyvenime esi ketvirta, kurią jis prisileido per daug arti. Jis neprisileidžia nieko per daug arti, ir dabar, manau kad tavo saugumas jam ir neleidžia grįžti. Ir pati žinai, jei jis įsikala sau ką nors į galvą, tai išmušti yra faktiškai neįmanoma. - Žodžiais, kuriais mergina pertraukė hibridą, privertė susimąstyti. Todėl, kuomet jis atstūmė vairuotojo pusės dureles, vėl įsivyravo tyla. Keista, bet Mikaelson šeimos atstovas nesistengė pasisakyti tiesos apie tai, ar šis pasiduoda ar kursto planus, apie kuriuos dar nėra pasiruošęs prabilti. Tik tuomet, kai atranda tinkamus žodžius, išlipdamas iš automobilio, pradaro galines dureles:
- Žinau, tikriausiai ji yra vienintelė ant tiek stipri, kad galėtu priverstinai pakelti jį iš tos sapnų "karalystės" kur šis užstrigo. Tačiau, nemanau kad vien mintis kreiptis į tą moterį tau patiks. Ar tuo labiau mano žmonai. - Omeny turėdamas vieną iš pirmų raganų, kuri savo gyvenimo tėkme lenkia net originalių vampyrų šeimą, jis ir pats sunkiai prisileido prie savęs mintį, kad bent jau svarsto prašyti paslaugos iš tos, kuri ne vieną kartą vos nesugriovė visos šios šeimos. Tačiau šiame gyvenime nebuvo ne vienos, kuri būtu bent per pus tiek stipri, kiek yra Qetsiyah.

by Sponsored content