Re: DIDŽIOJI SVETAINĖ

by **Nathaniel Lott** Tr. 07 31, 2013 12:51 pm

Leidęs merginai išeiti iš šios vietos, pats kurį laiką dar pasilieka namuose. Kol galiausiai ištraukęs savo kraujo atsargas, kurias buvo gavęs Elenos dėka, prieš išvykstant ieškoti vaisto, nusprendžia mažu mažiausiai įsitikinti tuo, ar verta apskritai tai daryti, ar kraujas turi naudos.

by **Samantha Lumière** Pen. 10 04, 2013 12:06 pm

Vos tik sugrįžta atgal į miestą, kurį jo šeimos nariai laiko savo namais, būdamas labai nepatenkintas pastaraisiais įvykiais, tačiau kaip visuomet sugebėdamas tai kuo puikiausiai nuslėpti po bejausmio asmens kauke, sustoja vos ne svetaines centre, bandydamas įsiklausyti į šurmulį, kuris leistu suprasti kad namiščiai randasi šiame pastate. Kuomet išgirsta kažką panašaus, pagaliau pražioja burną, pakankamai garsiai pašaukdamas: - Klausai! Mums būtina pasikalbėti. - Tai susakydamas, pagaliau patraukia prie mini baro, nuo kurio pasisavina pirmą, po ranka pasitaikiusį butelį, bei krištolo taurę. Tuomet įsitaiso ant sofos.

by **Lucas Wolf** Kv. 10 17, 2013 9:38 am

Kaip tik tuo metu, kuomet iš vieno iš Mikaelson šeimos atstovų sulaukė pakankamai jį išderinusio skambučio, kaip galima greičiau pasistengė atvykti į vietą, kur pagal viską turėtu gyventi jo sesuo. Kadangi pats nekantravo pamatyti jau metus laiko visiškai be žinios dingusią šviesiaplaukę, paskubomis atidaro dvaro duris, ne kiek nedvejodamas peržengia per durų slenkstį (kas aiškiai parodo kad jis yra viso labo paprastas žmogus, o ne nemirtingas, kokių čia visur priviso). Praeidamas pro svetainę, aišku pastebi kažkur "išsidribusį" asmenį. Įvertindamas jo išvaizdą, o tiksliau jo aprangą, iš kart pasisako: - Tikriausiai nesuklysiu pasakydamas kad tu nesi Klausas? - Šiek tiek sujudinęs savus antakius, žengia žingsnį į priekį, ištiesdamas savo plaštaką į Elaidžą:
- Metju, esu Karolinos brolis. Mane pakvietė prieš tai paminėtas asmuo. Kur galėčiau ją rasti?

by **Caroline Mikaelson** Sk. 10 20, 2013 2:36 pm

{Po kažkokio laiko tarpo, lipdama laiptais žemyn bei kaip tik tuo metu mintimis būdama kažkur nuklydus staiga išgirsta iki kaulų smegenų pažįstamą, tačiau taip seniai girdėtą balsą, kuris akimirksniu priverčia ją suraukti antakius (nepiktybiškai). Kuomet pakelia akis į priekį, kur atsiveria svetainėje esančio vampyro bei jos brolio vaizdas nelabai pajudėdama iš vietos, tačiau spėjusi nugirsti vyresniojo Lanterio klausimą, nevalyvai lepteli} - Aš čia. - {Kuomet nulipa tais keliais likusiais laipteliais, jausdamasi keistai, gal net nedrąsiai, nes nežino kokios reakcijos dabar reikės tikėtis iš Meto pusės kuomet ji niekam nieko nepranešusi prieš daugiau nei metus dingo iš visų akiračio, visgi surizikuoja apkabinti ir taip įtvirtinti pasisveikinimą su broliu} - Kai man pasakė, kad šiandien atvažiuosi, negalėjau patikėti, kol dabar pati tavęs nepamačiau. Tuo labiau, bijojau, kad... - {Kuomet atsitraukia, aišku, kad pastebėjusi, jog tikriausiai jame nesimato jokių ligos pėdsakų, nusišypsojusi, neigiamai supurto galvą} - Aš tiesiog džiaugiuosi, kad esi čia.

by **Lucas Wolf** Pir. 10 21, 2013 11:56 am

Kadangi taip ir nesugebėjo sulaukti užkalbinto asmens atsakymo, pertrauktas sau už nugaros pasigirdusio sesers balso, akimirksniu atsisuka į tą pusę, iš kur jis ir sklido. Kokią akimirką, kuri jam atrodo užsitęsė visą amžinybę, nesugebėjęs pajudėti, galiausiai merginai prisiartinus, stipriai surakiną ją savo glėby, taip akivaizdžiai parodydamas tai, kad yra pasiilgęs sau artimo asmens. Kuomet mergina parodo norą atsitraukti, prieš paleisdamas ją, pabučiuoja į viršugalvį, o tuomet pagaliau ima kalbėti pats: - Nesibaimink, man tikrai nėra svarbu tai, kad buvai dingusi nieko nepasakiusi. Svarbu tai kad tu sveika, bei stovi priešais. - Linktelėdamas galva, bei tuo pačiu metu trumpam pasisukdamas į čia tebe esantį asmenį, atsikrenkščia. - Tu ne prieš, jei paeisime kur nors toliau? Manau mes turime daug ką atsigriebti. Ir atsakyti vienas kitam į manau rūpimus klausimus.

by **Nathaniel Lott** Antr. 10 22, 2013 7:08 am

Netrūkus po to, kai spėjo paklysti viename iš šio didžiulio pastato kambarių tam, kad pastiprinti savo esybę šviežiu, vis dar šiltu savo vienos iš aukų krauju, pasirodo ten, kur ir yra visi susirinkę. Pakeliui, paspausdamas ranką Matthew, taip pabrėždamas pasisveikinimą, pasisako: - Jauskis kaip namuose, tačiau nepamiršk kad vis dar esi tik svečias. - Šyptelėdamas, patraukia link brolio, kuris ir atvyko čia tam, kad išsiaiškinti kažkokius reikalus su juo. Pasisavindamas iš Elaidžos taurę, kurios jis taip ir nespėjo panaudoti, supila joje buvusį skystį sau į burną. Nepradėdamas pokalbio, akivaizdžiai leidžia suprasti kad nežada apie "reikalus" kalbėtis prie žmonių.

by **Caroline Mikaelson** Antr. 10 22, 2013 12:02 pm

{Maloniai priimdama pasisveikinimo apkabinimą iš brolio, išlaiko veide neryškią šypseną. Kuomet jau yra atsitraukusi, kilsteli vieną ranką arčiau savojo veido, kad galėtų patraukti nepaklusnią plaukų sruoga, bei tuo pačiu sulinksi galvą, taip be žodžių atsakydama į tai, kad jai nereikės teisintis prieš brolį dėl savo ne trumpalaikio dingimo. Galiausiai čia pasirodžius ir Klausui, nenorėdama jam maišyti aptarinėti savo reikalus su kitu Mikaelsonu, galvos mostu nurodo išėjimą} - Žinoma, esi visiškai teisus. Tuo labiau, atrodo jie taip pat turi aptarti kažką sau svarbaus. Einam.
{Daugiau nedelsusi, pirmoji patraukia lauk iš dvaro svetainės, tikėdamasi, kad Metas eis kartu}

by **Samantha Lumière** Št. 11 09, 2013 3:46 am

Spėdamas deramai pasisveikinti su visais, palaipsniui pasirodžiusiais, nuolankiai išlaukia kaip tik tos akimirkos, kuomet pasilieka akis į akį su vienu iš savo šeimos atstovų. Stebėdamas jo dabartinę miną, pastato laikytą taurę ant staliuko prie tos vietos, ant kurios buvo įsitaisęs. Kuomet atsikelia ant kojų pilnu ūgiu, pradeda kalbėti: - Žinau kad šią kalbą buvau sugrąžinęs tūkstančius kartų. Tačiau dabar noriu kad priimtum tai ne kaip prašymą, o kaip pagalbą savo giminaičiui. - Numanydamas kad asmuo, su kuriuo kalbasi ima suprasti, apie ką vyks pokalbis, pratęsia savo mintį: - Katherine Pierce. Noriu kad paliktum ją ramybėje, suteiktum laisvę ir daugiau nebe bandytum ją sugauti vien tam, kad patenkintum savo libido, ją kankindamas. - Krenkštelėdamas, trumpam nustoja kalbėti, tačiau po pertraukos pasistengia sukonkretinti savo kalbą, kuri akivaizdžiai dvelkia reikalaujančiu tonu: - Tu sugriovei daugelio gyvenimus, įskaitant ir tų, kurie iki pat šios dienos yra tau ištikimi. Todėl, paleisk ją, nes to prašau aš. Kuris nepaisant visko, dengia tave. Vis vien iš tos moters neturi jokios naudos. jei padarei viską, kad ši nekęstu manęs... Paleisk ją. Aš daugiau nebe galiu viso to pakęsti. Gavusi laisvę, ji bus toli nuo mūsų, o tai reiškia, kad niekas neblaškys mano dėmesio. pabandyk mane išgirsti Klausai, tai nekainuoja.

by **Nathaniel Lott** Št. 11 09, 2013 3:56 am

Neskaitant to, kad brolis pasistengė užkabinti kalbą, kuri akivaizdžiai neteikia jam jokio malonumo, veide išlaikydamas akivaizdžiai veidmainišką išraišką, paklusniai linkčiojo galva, kuomet klausėsi kiekvieno brolio žodžio. Nesistengdamas pajudėti iš vietos, pagaliau priverčia save prasitarti, ir akivaizdžiai tą, ko brolis nenorėjo girdėti:
- Pradedant nuo to, kad kadaise Katerina sugriovė mano planus visiems laikams atsikratyti mėnulio prakeiksmo, paskui sugadino visą hibridų gaminimo procesą tapdama nemirtinga. Ir žinoma, svarbiausia. Sugriovė mūsų šeimą iš vidaus, manipuliuodama tiek tavimi, tiek Kolu. Geras dalykas bent tai... - Nebaigdamas kalbos, susiaurina savo akių vokus. - Kad pastarasis nebuvo toks kvailas, kad ir toliau varvintu seiles dėl nieko vertos, pigios kekšės. - Sujudindamas savus antakius, ir toliau klausydamas jo kalbos, suprunkščia, kai šis daug kartų pakartoja tai, kad nori kad mergina būtu paleista. Mintyse apsvarstydamas tai, kad brolis tapo per silpnas, jei nesugeba šališkai žiūrėti į tą moterį. Galvodamas apie tai, kad jis bus tik silpnoji grandis to, kas laukia artimoje ateityje. Todėl neturėdamas nei menkiausio noro "pralaimėti", kaip galima greičiau pajuda į brolio pusę, staigiu judesiu suvarydamas užburtą durklą šiam į širdį (leisdamas jam paskleisti nuodus). Kuomet prispaudžia savo veidą prie brolio ausies, pro sukąstus dantis, pasisako: - Aš turėjau jau seniai išrauti jos širdį iš krūtinės, ir suspausti taip stipriai, kad iš jos neliktu nieko, kaip tik šlapia vieta. Ir aš tau pažadu broli, kai atmerksi akis, jos jau nebe bus. - Stebėdamas vieną tašką, leidžia savo veide pasirodyti natūraliam, paniekinančiam šypsniui.

by **Samantha Lumière** Št. 11 09, 2013 4:11 am

Jo paties nelaimei, spėdamas tik prasižioti, kad galėtu paneigti Klauso žodžius ties tuo, kad jo įvardinimas, skirtas merginai yra mažu mažiausiai klaidingas, pajunta kaip durklas susmigta jo krutinėję. Kone akimirksniu prarasdamas pusiausvyra, mat kūnas ima pernelyg greitai džiūti, abejomis rankomis sukimba į jo atlapus. Tačiau taip nieko ir nepasakęs (nors turėjo, ir akivaizdžiai norėjo, mat manė kad elgiasi teisingai, ne taip kaip Klausas), burtams suveikus ypatingai taikliai, suglemba, užmigdamas iki pat to laiko, kol durklas bus pašalintas.

by **Elijah Mikaelson** Št. 11 09, 2013 4:22 am

Kaip tik tuo metu, kai įvyksta visas šis veiksmas, (skaitytojų netikėtumui), iš tam tikro kambario, kuris veda tiesiai į svetainę, kur ir įvyko vieno iš originaliųjų "užmarinimas", pasirodo ne kas kitas, kaip Richardas. Asmuo, kuris buvo tikslingai perteiktas kaip vienas iš aršiausių Klauso priešų. Akivaizdu, kad atėjus laikui išsklaidyti visas iliuzijas, sustoja netoli nuo originaliojo. Išlaikydamas susidomėjimo kupiną žvilgsnį, nukreiptą į potencialų pašnekovą, pagaliau priverčia save prasižioti: - Tiesą pasakius, niekad nebuvau tikras tuo, kad pasiryši tai padaryti, Niklausai. Malonu pripažinti, kad klydau. - Šiek tiek kilstelėdamas smakrą, plačiai nusišypso.
- Pažadu kad atėjus laikui, tu turėsi savo armija, į kurią tiek daug troškimų esi sudėjęs. Beliko visai ne daug, atsikratyti kelias snukiais. Kurie šiuo metu besąlygiškai palaiko Armstrongo ir Lockwoodo pusę. - Palenkęs galvą, perklausia: - Nuo ko nori kad pradėčiau, šviesiaplaukės hibridės ar jauniausio iš Lockwoodų?

by **Nathaniel Lott** Pir. 11 18, 2013 9:11 am

Leisdamas broliui pajusti išdavystės kartėlį, kuo ramiausiai stebėjo kaip jo kūnas parkrito šiam po kojomis. Ilgai nieko nesakydamas, leido čia pasirodyti dar vienam hibridui, kuris, ne taip kaip pirmasis nusprendė savo noru, palaikyti jo pusę. Palaipsniui pakėlęs akis į pasirodžiusį asmenį, pasisako: - Pirmiausia noriu kad atimtum iš jų raganą. Kitame laike būčiau atėmęs iš Lockwoodo jo širdį, - Omeny turėdamas garbanę vampyrę, dėl kurios apkalbamas yra pametęs galvą, pratęsia savo mintį: - Tačiau tai įtakotu tik puolimą iš jo pusės, mat nebe turėtu ko daugiau prarasti. Todėl noriu kad sunaikintum raganą. Jie ir patys nenutuokia kokia ji stipri. Ir be tos moters jų šansai nukris iki minimumo. - Jau norėjęs pasirūpinti brolio kūnu, dar atsisuka į hibridą, pratęsdamas savo mintį: - Paskui noriu kad imtumeisi Tyler'io. Šiuo metu tai yra viskas, ko man iš tavęs reikia. Pasilinksmink. Ir neužsibūk čia. Nenoriu kad sugadintum nuotaiką Carolinai. - Tai susakęs, susikelia brolio kūną sau ant peties, bei išsineša.

by **Nathaniel Lott** Sk. 09 27, 2015 8:22 am

< ... > Vaizdas su kuriuo teko susidurti patalpose, kuriuose buvo laikomas brolis, buvo sunkiai nusakomas. Dar tuomet kai transporto priemonė buvo priparkuota prie pastato, kurio vidus pranašavo apie sunkų mūšį, iš karto buvo galima pajusti mirties dvoką. Vietą priminė kadaise egzistavusį "hostelį", kur tam tikri asmenys vaidino dievus, kankindami nekaltus arba priešams artimus asmenys. Paprastam mirtingam asmeniui ši vieta akimirksniu sukeltu šiurpą, tačiau Niklaus Mikaelson buvo pratęs prie panašios aplinkos. Niekam nebuvo paslaptis tai, kad originalusis hibridas buvo "blogiausias" iš savo šeimos. Trumpam dirstelėdamas į kartu atvykusią tamsiaplaukę, vyras te patvirtino savo teoriją apie tai kad ši nepasitrauks. Iš pastato vidaus buvo galima išgirsti raganų apeigų atgarsius, kas tik dar labiau komplikavo ir taip nepalankią situaciją. Tačiau, laikas buvo priešiškas visiems. Ir blogiausia buvo tai, kad ištraukus brolį iš šios vietos, bus ištrauktas vien šio kūnas, ne protas, kuris laisvai galėjo būti palaužtas tų, kuriems atrodė tai gyvenimo užduotimi. Du priešingos lyties atstovai žengė savo pirmuosius žingsnius vidaus link. < ... >

< ... > Vienas iš vyresnių Niklaus Mikaelson brolių, buvo pritvirtintas grandinėmis prie sienos. Aplink buvo sukabinti magiški amuletai, neleidžiantis pasiekti tikslo. O aplink pasirodęs šūsnis raganų, leido suvokti tai, kad greičiausiai iš čia išeiti nebe pavyks. Bet dvasią palaužti buvo kur kas lengviau nei kūną. Ypatingai kai kūnas, buvo nemirtingas. Užvirė sunki ir alinanti kova tarp dviejų hibridų ir daugiau nei tūkstantmetį gyvenančios raganos, kartu su šios pakalikais. Kūnai krito, kartu su nutrauktomis jų dalimis. Ant cementinių grindų pasipylė tamsiai raudonos spalvos kraujas. Mirties kvapas, kuris prieš tai buvo aiškiai jaučiamas, dabar įgavo įkyriai nemalonų tvaiką. < ... >

< ... > Durklas, kuris prieš tai buvo paslėptas Niklaus Mikaelson odinės striukės vidiniame "skyriuje", taiksliai įsmigo į vyriausio iš šios šeimos atstovo kūną. Hibridas nebuvo pasiruošęs sunaikinti savo paties brolio, kuris eilinį kartą naiviai pateko į vendetą laikančios motinos pinkles. Ragana buvo sunaikinta (bent tuo buvo tikras, pats originalusis hibridas). Sugebėdamas prasibrauti pro visas apsaugas, kurias buvo susistačiusios jo paties motinos pakalikės, vyras nutraukė grandines, kurios prieš tai laikė šio brolį. Sukritęs originalaus vampyro kūnas, greitai buvo permestas per petį. Ir tuomet hibridas dar kartą susidūrė žvilgsniu su Argent šeimos atstove. Pavargęs, bei akivaizdžiai nukankintas prieš tai vykusios kovos, Niklaus Mikaelson atrodė neįskaitomas. Nebuvo aišku ar šis džiaugėsi pergale, ar jam iš tikro buvo sunku eiti prieš savus tam, kad ištraukti tą, kuris niekad nebuvo atsukęs nepakenčiamam Niklaus, nugarą. Kelionė atgal buvo nebyli, bent iš originalaus hibrido pusės. Atrodė kad Niklaus net neketino komentuoti to, kas nutiko. O jo mintys buvo užimtos kažkuo kitu, kas buvo suprantama ir svarbu tik jam pačiam. Priekinio stiklo veidrodėlis aiškiai leido pamatyti tai, kad Elijah Mikaelson dar nebuvo atsigavęs. Košmarai kuriuose buvo įkalintas brolis buvo kone jaučiami ore. Ir blogiausia kad originalusis net nenutuokė, kaip būtu galima prikelti nukentėjusį. Jis dirstelėjo į merginos atvaizdą, kuomet privertė save prasitarti: - Yra bent kokie nors budrumo požymiai? - Pats suvokdamas tai, kad atsakymas bus neigiamas, iškošia sau pro dantis, kaip tik tuomet, kai sustabdo automobilį prie savo namų: - Mums reikalinga stipri ragana, arba planas. Kas nors, velniai griebtu! - Kumštis kaip mat susidūrė su transporto priemonės vairu, kuomet originalusis suvokė, kad problema yra kur kas didesnė, nei gali pasirodyti iš pažiūros.

by **Andrea Argent** Pir. 09 28, 2015 2:51 pm

*Visos kelionės metu, iki pat “raganų gūžtos” mergina nors ir nerodė didžiulės baimės jausmo visgi viduje dėl visų ivykių sekos buvo labai nerami. Niekas nežinojo kuo visgi pasibaigs mūšis su esybe, kuri ir sukūrė vampyrizmo burtą. Kelionės tikslas buvo pasiektas, ir abu asmenys žengė į atšiauriai atrodančio pastato vidų. Kaip ir buvo paminėta, kova buvo sekinanti. Tačiau tapimas hibride, tas keistas, niekada dar nepatirtas jėgų antplūdis neleido antgamtinei būtybei sustoti kautis tiek už savo išgyvenimą, tiek už Elijah išlaisvinimą, juk toks ir buvo tikslas, išlaisvinti tą, kuris svarbus. Keista buvo tai, kad jauna mergina nebejautė nei saiko, nei baimės jausmo. Nauji pojūčiai, adrenalinas buvo taip užvaldę, kad taip lengvai atimti gyvybę raganos pakalikams dar niekada nėra buvę. Būtų galima pasakyti, kad tai teikė net malonumą. Būvimas pranašesne už kitus. Aišku, sunkiausia buvo susidurti su raganomis, vienintelėmis būtybėmis, kurių Andrea negalėjo pakęsti, mat prieš jas jautėsi negalinti nieko padaryti, o ir patirtis prieš seniausiai gyvenančią raganą davė savo pagrindo. Visgi, atrodo, užtaikydama idealią progą, kuomet mama Mikaelon buvo užimta savais burtažodžiais, pagauta įsiūčio buvo pasiruošusi perkasti šiai gerklę, tad žmogui nebūdingu greičiu pasileisdama raganos pusės link, buvo staiga sustabdyta geliančio širdies skausmo. Lyg krutinę perskrodęs kumšis suspaudė merginos širdį taip stipriai, kad aukšta tamsiaplaukė vampyrė akimirsiu susiėmusi už širdies parkito ant kelių. Sunkiai kvėpuodama, ji pakėlė akis, kuomet jos žvilgsnis susidūrė su raganos. Atrodė, kad ji žiūri pačiai mirčiai į akis. Išdidumas, kuris buvo viena iš pagrindinių jauniausios Argent charakterio savybių neleido pasirodyti nė vienai baimės išraiškai. Griežtai, įkyriai žvelgdama raganai į akis, nebyliai ją specialiai skatino greičiau viską užbaigti. Ir ko gero tai ir būtų jos paskutinis matytas atvaizdas, jei ne įvikių sekai, raganos kerai buvo nutraukti ir ji buvo sunakinta. Nesugebėdama per daug gilintis į detales, naujai užgimusi hibridė, sumerkė akis, sunkiai išpvėpdama oro gūsį. Vis dar jausdama dusinantį skausmą, sunkiai, tačiau sudedama visas pastangas pajudėjo link Elijah. Atrodo viskas buvo baigta. Kelionės metu, pasirinkdama būti šalia sau svarbaus asmens, laikė jo galvą atremtą į save, o pirštais švelniai glostė jo skruostą lyg tikėdamasi, kad šis menkas gestas jį prabudintų. Nuovargis, sumišimas ir nerimas vėl it uraganas sukosi merginos viduje. O jei jis neprabus? Kokią įtaką galėjo duoti raganos kerai? Juk naivu manyti, kad viskas šiuo išlaisvinimu ir pasibaigė. Nesistengdama kalbėti, tamsiaplaukė griaužė save įvairiomis abejonemis. Automobiliui pagaliau sustojusi, neigiamu galvos gestu, atsakydama į Klauso žodžius, žvilgsniu nukrypsta ties jai svarbaus vyro veido. Atsargiai delnu perbraukdama jam per skruostą, taria* - Jis prabus. Girdi mane? Raganos kerai stiprus, o laiko praėjo nedaug. Jis prabus. - *Sumerkdama akis, dar kartą neigiamai supurto galvą, kol "pagauta" nervų stipriai koja spiria į vairuotojo sėdimosios vietos atloša* -Šaipaisi iš manęs ar sugalvojai pasiduoti? Nuo kada būtent tu nežinai ką daryti toliau? Reikia raganos rasim, juk kerai jį pastatė į šią poziciją, vadinasi kerai jį ir sugrąžins, tiesa? Jei ne, rasim kitą būdą. Aš esu linkusi pasiekti tikslo, manau tu taip pat. Nepasitikiu raganomis. Todėl mano akiratyje jų yra ne daug. Jei žinai bent vieną vertą pasitikėjimo ir galingą susisieksim su ja dabar pat. Nenoriu gaišti nei minutės. O dabar padėk man jį ištraukti iš automobilio ir nugabenti į namo vidų.

by **Nathaniel Lott** Tr. 10 14, 2015 5:50 am

Mirtina tyla, kurioje nusprendė paskęsti originalusis hibridas, buvo nepakenčiama. Tai aiškiai išdavė tai, kad būtent šiuo metu jis nebuvo tikras, kad mirtis buvo blogesnis variantas, nei tai, kas buvo padaryta šio broliui. Neskubėdamas ką nors pasakyti, Mikaelson'as kurį laiko tarpą klausėsi transporto priemonės variklio burzgimo. Jis bandė apmąstyti kiekvieną variantą, ieškodamas atsakymo, kas po velnių buvo atlikta tame pastate, kur buvo įkalintas vyresnis brolis. Iškeltų rankų delnai praslydo per veidą, kuomet originalusis hibridas iškvėpdamas orą iš savo plaučių, pagaliau suteikė sau galimybę ištarti bent kelis žodžius, kurie nedavė tinkamo paaiškinimo, kokio taip troško pašnekovė:
- Ar mano brolis bent kartą buvo bandęs tau paaiškinti, kodėl taip stengėsi neprisileisti tavęs prie savęs? - Kilstelėdamas žvilgsnį į priekinio transporto priemonės lango veidrodėlį. Šiek tiek susiaurindamas akių plyšius, hibridas pagaliau ištiesdamas ranką, pasuko spynos raktelį į savo pusę, tokiu būdu užgesindamas variklį. Nebuvo panašu tai, kad jis skubėtu nusigauti į namo vidų. Galu gale, dabar nebuvo tinkamiausias laikas parodyti visiems likusiems ten, kad ne viskas susiklostė taip, kaip buvo norėta: - Kol'as neturi su tuo nieko bendro. Jei atvirai, vaikis visuomet buvo ir bus problema. Todėl nėra nieko nuostabaus tame, kad nesugebėjo tavęs įvertinti, kaip visuomet pirmiausia atsižvelgdamas į tai, ko nori pats. Elaidža neprisileido tavęs ne dėl šeimos sumetimų, dėl savo paties įsitikinimų.
- Ir dabar aš baiminuosi to, kad jo įsitikinimai paėmė viršų, ir ne mano motinos kerai neleidžia jam atsibusti, o jis pats nenori išleisti savęs į gyvenimą. - Pagaliau atitraukdamas žvilgsnį nuo priekinio veidrodėlio, originalusis hibridas pasisuko veidu į pašnekovės pusę, tokiu būdu padarydamas šį pokalbį labiau asmenišką: - Per daugiau nei tūkstantį metų, jo gyvenime esi ketvirta, kurią jis prisileido per daug arti. Jis neprisileidžia nieko per daug arti, ir dabar, manau kad tavo saugumas jam ir neleidžia grįžti. Ir pati žinai, jei jis įsikala sau ką nors į galvą, tai išmušti yra faktiškai neįmanoma. - Žodžiais, kuriais mergina pertraukė hibridą, privertė susimąstyti. Todėl, kuomet jis atstūmė vairuotojo pusės dureles, vėl įsivyravo tyla. Keista, bet Mikaelson šeimos atstovas nesistengė pasisakyti tiesos apie tai, ar šis pasiduoda ar kursto planus, apie kuriuos dar nėra pasiruošęs prabilti. Tik tuomet, kai atranda tinkamus žodžius, išlipdamas iš automobilio, pradaro galines dureles:
- Žinau, tikriausiai ji yra vienintelė ant tiek stipri, kad galėtu priverstinai pakelti jį iš tos sapnų "karalystės" kur šis užstrigo. Tačiau, nemanau kad vien mintis kreiptis į tą moterį tau patiks. Ar tuo labiau mano žmonai. - Omeny turėdamas vieną iš pirmų raganų, kuri savo gyvenimo tėkme lenkia net originalių vampyrų šeimą, jis ir pats sunkiai prisileido prie savęs mintį, kad bent jau svarsto prašyti paslaugos iš tos, kuri ne vieną kartą vos nesugriovė visos šios šeimos. Tačiau šiame gyvenime nebuvo ne vienos, kuri būtu bent per pus tiek stipri, kiek yra Qetsiyah.

by **Andrea Argent** Kv. 10 15, 2015 3:05 pm

- Apie ką tu kalbi? - *Primerktos akys, žvilgsnis nukreiptas į pašnekovo pusę leido suprasti, kad nekonkrečiai išreikšta užuomena, užkabino naujai užgimusios hibridės dėmesį. Norėdama greičiau išgirsti tikslesnį atsakymą į rūpimą klausimą, dar kartą jį pakartoja* - Apie kokius dar savus įsitikinimus eina kalba? Elaidža yra labiausiai iš jūsų visų savikontrolę įvaldęs originalusis vampyras. - *Suraukdama antakius, skvarbiu žvilgsniu užkliudo brangaus vyro veidą, kuris šiuo metu nerodė jokio gyvybinio ženklo. Atrodo laikas tirpte tirpo, o vietoje norimų atsakymų iškyla tik dar daugiau klaustukų. Ir būtent tai erzino dar labiau. Praleisdama dalį apie Kolą, mat šis vyras, kad ir jos gyvenime suvaidino labai svarbų vaidmenį, visgi tapo praeities dalis, o dabartis Andreai buvo svarbesnė. Užversdama akis, neigiamai supurto galvą* - Prisiekiu, Klausai, tu nepadedi. Jei kalbėtum konkrečiau, man būtų lengviau suprasti viską, o ne analyzuoti užuomenas, kurias man suteiki. Kaip ir sakiau, Elaidža man atrodo labiausiai susikoncentravęs iš jūsų visų, jis man nesugebėtų padaryti nieko blogo, aš juo pasitikiu. Mano saugumas čia neturi prasmės. - *Vos tik buvo atidarytos galinės keleivio pusės durelės, pirmoji išlipdama iš automobilio, paskui save atsargiai ištempia ir be sąmonės esantį vyrą. Paremdama jį į save, vis nekantriai dirsčioja į vyresniojo Mikaelson pusę, tikėdamasi, kad pasiseks išvysti bent menkiausią ženklą išduodantį, kad situacija tampa palanki jiems. Deja, kol kas niekas nepasikeitė, o ne laukti Klauso žodžiai permušė visą prieš tai spėjusią įsivyrauti tylą. Nesitikėdama, kad vyras bent svarstys griebtis tokio kraštutinumo, neigiamai supurto galvą, lyg bandydama perfiltuoti gautą informaciją. Asmuo, ragana, kuri buvo paminėta, buvo,ta, kurią Argent pasitikėjo mažiausiai, tiksliau nepasitikėjo visai. Ji ilgą laiko tarpą buvo įkalinusi hibridę nežinomybėję ir naudodamasi jos kūnų, jos vardu, gadino gyvenimus kitiems. Tarp tų kitų, buvo ir Andreos sesuo, svarbus asmuo, o už tai nebuvo atleista. Nepasitikėjimas, o , neneikime tiesos, ir principai, davė savo* - Tu rimtai dar svarstai apie Bennett pagalba? Klausai, ji nepadeda, ji griauna. Ji sugriovė tavo šeimą, vos nesugriovė manosios, o dabar manai, kad geranoriškai padės Elaidžai sugrįžti? - *Pirštu pabaksnodama sau ties smilkiniu, tęsia* - Ta ragana nesveika, vienintelis dalykas ką ji padarytų, tai pakenktų. - *Užversdama akis, nes pati nebežino ko griebtis, užtyla. Nepakęsdama būti bejėgė, eilinį kartą žvilgsniu užkabina Elaidžą, kol bandydama rasti išeiti, greitai mintimis perbėga per visus galimus planus. Netrukus, neužlaikydama per daug įkyrios tylos, išsako tai, ką sugalvojo* - Noriu pabandyti prasibrauti į jo mintis. Gal tokiu būdu man pavyks sugrąžint Elaidža be raganų pagalbos. Kartą tai pavyko padaryti, noriu pabandyti vėl. Duok man valandą. Jei planas neišdegs, rasim raganą.

by **Nathaniel Lott** Sk. 10 18, 2015 11:50 am

- Dalis tiesos tavo žodžiuose turi vietą. - Menkas komentaras nuskambėjo ganėtinai tyliai, ir visiškai neaiškiai, kuomet kalba palietė įsitikinimus, kuriais visuomet buvo linkęs vadovautis vyresnis Niklaus Mikaelson brolis. Stovėdamas prie atvirų šoninių durų, originalusis hibridas primerkė savo akių vokus, kaip tik tuo metu, kuomet mergina tarp galybės klausimų padarė neilgą atokvėpio pertrauką. Iš prigimties būdamas pakankamai konservatyvus asmuo, originalusis nebuvo pratęs atskleisti visos tiesos apie savo giminę. Tačiau, šiandiena ypatingai stengdamasis priprasti prie minties, kad Andrea Argent yra šeima, jis įtraukdamas oro į savuosius plaučius, visgi pratęsė savo pradėtą kalbą: - Būdami žmonėmis, tiksliau, kuomet mano šeimos nariai buvo tik mirtingaisiais, mūsų gyvenime buvo pasirodžiusi moteris. O aš ir Elaidža kaip ne keista, turėjome panašų skonį priešingos lyties atstovėms. Man tai buvo žaidimas, nes niekad neleidau sau prisirišti ar priimti kitus rimtai. Jam, ji buvo reikalinga kaip oras. Ir tada, jis nebuvo toks pats, koks yra dabar. Nedrąsus su moterimis, ir bebaimis ginant šeimą. Ji, Tatia, buvo našlė, kuri dalinai leido suprasti mano broliui kad bendra ateitis galima. Atsitraukiau. Kaip ir sakiau, tai buvo žaidimas man, jam norima ateitis. - Trūktelėdamas pečiais, Niklaus Mikaelson sukėlė vieną iš savo rankų ant transporto priemonės, panaudodamas tai kaip atramą. Laikas nebuvo nusisukęs nuo čia esančių žmonių, man kuo toliau, tuo labiau hibridas baigė įsitikinti tuo, kad brolis greičiau pats pasirinko "miegą", nei tai buvo iššaukta biologinės motinos. Taip, ji buvo tragiškas asmuo, bet kaip be pasukus jos vaikai jai buvo svarbiausi. Ir tai kad ji dabar pasirodė visiškai kitame amplua, te reiškė kad ji troško bent "paraleliniame gyvenime" turėti juos šalia, tokius, kokiais šie buvo gimę, o ne tokius, kokius juos sukūrė nemirtingumo kerai. Antakiai vėl sukilo, kuomet jis palenkė galvą, nužvelgdamas transporto priemonės viduje tebesančius asmenys. Kuomet kalba vėl palietė pasakojimą, ji tapo konkretesnė:
- Jis mano kad aš nežinau tiesos. Bet, kai mes tapome nemirtingais, broliui sekėsi sunkiausiai su savikontrole. Ne vienas asmuo krito, vien dėl to, kad jis parodė savo antžmogišką pavidalą. Tuo metu, ne vienas mūsų nebuvo pramokęs minčių įskiepijimo. Tatia tapo atsitiktine auka. Galiu prisiekti, tai buvo nelaimingas atsitikimas. Jis nenoromis pasirodė prieš ją, neprimindamas žmogaus. Ji išsigando... ...Jis bandė ją sulaikyti, ir ji krito, atrodo susižeisdama visai ne daug. Bet pasirodęs kraujas, iššaukė natūralią jauno vampyro reakciją. Elaidža sunaikino tą, kurią sakėsi mylįs. Norėjau pasirodyti, padaryti ką nors kad sutrukdyti, ar dar kas. Tačiau kūnas susikaustė. Vėliau pasirodė Estera, ji privertė Elaidžą viską pamiršti. Kad tai neslėgtu šio sielos. Ji visad sakė, kad jis vienas iš mūsų yra ant tiek stiprus, atsakingas, kad išsaugoti žmogiškumą. Ji sukūrė jo mintyse pastatą su raudonomis durimis. Durimis, po kuriomis jis galėtu paslėpti graužatį dėl savo aukų, ir daugiau apie tai negalvoti. Tačiau visą tai buvo tik pradžia. Jis ėmė mokytis savikontrolės. Buvo labiausiai suinteresuotas valdyti savo instinktus.
- Po daugybės metų, jis vėl rado tą, kuriai nusprendė paskirti savo esybę. Ir ten pabaiga buvo tragiška, mirtina. Yra dalis ir mano klaidos, bet, daleiskime kad buvo paprasčiausiai netinkamos aplinkybės. Jis palūžo, todėl trečiasis kartas buvo Katherine. Ir manau kad tu puikiai žinai šios dalies peripetijas. Esmė tokia, kad po šios moters buvai tik tu. Ir visai realu, kad Esteros kankinimai buvo nukreipti ne į fizinį skausmą. Ji puikiai suvokia, kad fiziniais išbandymais jo palaužti neįmanoma. Baiminuosi, kad po tiek laiko, po to begalinio skaičiaus aukų... Ji atvėrė tas raudonas duris, ir jis paprasčiausiai nebe atlaikė. - Nusukdamas akis, originalusis hibridas nukreipė žvilgsnį į juoduma aptrauktą dangų.
- Tikriausiai žinant tai, kiek laiko jis stengėsi laikytis kuo toliau nuo tavęs, nes tau neprašant tave pasirinko... Jam nebūtu nieko baisiau, kaip manyti kad ateis laikas, kuomet jam teks paslėpti tavo kūną už tų raudonų durų. Kad leisdamas sau būti su tavimi, ankščiau ar veliau tave sunaikins. - Kuomet žvilgsnis vėl susitiko su naujai užgimusia hibride, originalusis pratęsė: - Dabar supranti, kad mano šeima yra labiau komplikuota, nei kas nors gali įsivaizduoti. Taip, mes esame tie, kurių visi baiminasi. Bet yra baimių, kurioms pavaldūs kiekvienas iš mūsų, ir kiekvienas skirtingai. - Šiek tiek atsitraukdamas nuo automobilio, Niklaus Mikaelson nurodė kad mergina pasitrauktu nuo brolio, kad šis galėtu ištraukti jo kūną, bei pergabenti į kiek patogesnę vietą, nei užpakalinė transporto priemonės sėdynė. Tuo metu per daug nekreipdamas dėmesio į tai, kas buvo sakoma. Jis ruošėsi ištraukti brolį, lauk. Bet tam tikri žodžiai, paprasčiausiai sustingti hibridą. Ir kaip jis nedrįso pagalvoti apie tokį variantą? Nespėdamas ištraukti brolio, jis visu ūgiu sustojo priešais Argent, kuomet įsistebėdamas į jos akis, neleido pasirodyti ne vienai savo emocijai: - Tau jis tikrai toks svarbus? - Klausimas kilo iš niekur, bet čia pat hibridas nematomai pasidavė nuostabai, kad per šį vakarą mergina pasiryžo net trims, pakankamai pavojingoms situacijoms. Susiaurinti akių vokai, bei palengva matoma šypsena, iššaukė komentarą: - Man atrodo kad savo laiku aš tavęs tinkamai neįvertinau, Andrea. Tai pavojinga, labai pavojinga. Nes jei prasibrausi į jo mintis, galimas daiktas kad sužinosi tai, ką jis taip desperatiškai stengiasi pasilikti tik sau. Tūkstantis metų būnant nemirtingu, ir jam jie nebuvo vakarėliais ir nepriklausomu gyvenimu. - Linktelėdamas galva, bei tokiu būdu tik dar labiau išsišiepdamas, pratęsia:
- Bet turiu pripažinti, tai genialu. Man patinka tai, kaip mąstai. - Linktelėdamas, jis pirmiausia iš savo kišenės ištraukė namo paradinių durų raktus, o pats tuo tarpu perduodamas juos merginai, pratarė: - Aš žinau ant kiek yra pavojinga toji moteris. Patikėk manimi, jei tai būtu vieninteliu būdu išgelbėti brolį, man bet kokia kaina būtu prieinama. Neleisiu kad man esant gyvam, jis būtu pražudytas ar vaizduotu iš savęs vegetuojančią daržovę. - "Visuomet ir per amžius", taisyklė kurios jis neketino palaužti. Mirktelėdamas pašnekovei akimi, jis baigė savo kalbą: - Bet sudėkime visas viltis į tai, kad tavo planas išdegs. O dabar rakink duris. - Tai susakęs, originalusis iš karto suėmė brolio kūną, persimesdamas jį per petį, bei galvos mostu nurodė kad mergina suskubtu pasirinkti labiau tinkamą tokiam procesui vietą.

by **Andrea Argent** Antr. 11 03, 2015 3:12 pm

*Susiklosčiusi situacija vis nedavė hibridei ramybės. Erzino tai, kad ne viskas vyksta taip, kaip turi būti, taip kaip ji nori, o nežinojimas kokios pabaigos laukti, kabino dar labiau. Tikėdamasi kuo greičiau gauti konkrečius atsakymus į rūpimus klausimus, nors ir nesutelkadama labai daug dėmesio į Klausą, mat buvo atsidavusi Elaidžai, įdėmiai klausėsi visko, kas buvo dėstoma. Ir visgi išlikdama savimi, “išlaužia” veide kampinio pobūdžio šypseną, kuri dvelkė dviprasmiškumo prieskoniu* - Tavo ir Elaidžos skoniai moterims buvo vienodi? Su visa pagarba, Klausai, tačiau sunku patikėti. Turiu omeny tavo žmona, skirtumai per daug ryškus. - *Kilstelėdama į viršų išraiškingus bei tvarkingus antakius, mergina pagaliau baigia “prisikabinėti” prie žodžių, mat yra sukaustoma gaunamos informacijos. Pagaliau Argent po truputi gauna taip norimus atsakymus ir Mikaelsono teorija, kad brolis pats savo noru nenori pabusti įgauna prasmės. Kita vertus, jai nebuvo malonu klausytis apie kitas moterys, kurios Elaidžai buvo be galo svarbios, nesvarbu kokiame amžiuje ar kokiu laikotarpiu visa tai vyko. Ją tai erzino. Andrea buvo asmenybė, kuri vertino dabartį, tai ką mato, turi dabar, o praeitis visada lieka praeitimi. Žvilgsniu užkabindama kalbantį vyrą, pagaliau išreiškia savo nuomonę šiuo klausimu* - Jis vampyras, kaip ir dauguma mūsų. Manęs nestebina, kad nuo jo rankos krito ne vienas, juk ir pati šiandien nužudžiau ne kaltą žmogų. Ir ne dėl to, kad nesusivaldžiau. Puikiai žinojau ką dariau. Gali gintis kiek nori, tačiau tokia yra vampyrų prigimtis, o pradžia visada yra sunkiausia. Elaidža, tu, aš ir visi kiti esame tai praėję. Kuomet žuvo Tatia, jis nebuvo išmokęs savikontrolės. Dėl antrosios, nežinau kas nutiko, bet atsižvelgus į tai, kad paminėjai, kad prie to prisidėjęs buvai tu, drįstu teigti, kad mergina krito ne nuo tavo brolio rankos. Katherine, gyva, aš tuo labiau. - *Kiek siusiaurindama skaidriai žalios spalvos akis, mergina neigiamai supurto galvą* - Praėjo labai daug laiko, aš pasitikiu Elaidža ir žinau, kad jis nepadarys nieko, kas man pakenktų. -*Kaip tyčia būtent dabar prieš akis iššoko vaizdas, kuomet merginai tik neseniai tapus vampyre ji sutiko Elaidža. Tiksliau ištraukė iš jo širdžies užburtą durklą. Tuo metu originalusis vampyras buvo nesimaitinęs, todėl lengvai galėjo atimti jaunai, nepatyrusiai vampyrei gyvenimą, tačiau vietoje to, pademonstravo savo stiprybę ir gebėjimą valdytis. Keista, tačiau Andrea, asmuo nepasitikintis praktiškai niekuo, spinduliavo didžiuliu pasitikėjimu šiam Mikaelson šeimos atstovui* - Visi turi baimių, Klausai, matyt tai leidžia suprasti, kad net tokie kaip jūs turite išsaugoję žmogiškumą. - *Jau tuo metu kuomet randasi lauke, apkabindama save per liemenį, išlaiko jai būdingą tvirtą, pasitikėjimu savimi spindintį žvilgsnį. Balsu nepatvirtindama originalaus hibrido žodžių, juk patys veiksmai kalba daug aiškiau nei žodžiai. O šios dienos įvykiai ir taip leido kuo puikiausiai viską suprasti. Dalinai, jai Andrea būtų turėjusi laiko apmąstyti viską, kas šiandien įvyko, ko gero ją pačią stebintų tai, kam ji ryžtasi. Juk kadaise mergina darė viską tam, kad išgyventu pati, kitiems pridarydama tik papildomų problemų. Keista, kaip viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Taikliai pagaudama raktus, suspaudžia juos delne, tuo tarpu veide išplėšdama jai būdinga "lapišką" šypseną* - Aš esu pasirįžusi, o tai reiškia, kad pasieksiu to ko noriu. - *Tuo užbaigdama savo žodžius, mergina atrakina prabangaus dvaro duris, pirmoji žengdama į vidų. Keliais žingsniais pasiekdama svetainę, pameta ant stalo raktus, o pati įsitaiso ant sofos, laukdama kol Klausas kartu su Elaidža padarys tą patį. Tuo tarpu mergina įkvepia oro gyliai į plaučius, bei nieko nesakydama emociškai pasiruošia tolimesniams veiksmams ir tam, kas laukia*

by **Cato Alexander** Kv. 12 10, 2015 12:52 am

- Tu pasiryžusi ir pasieki ko nori? - Pasigirsta vyriškas balsas kaip tik tuo metu, kai svetainės patalpose pasirodo tie asmenys, kurie teoriškai laikomi jo šeimos nariai. Kreiva, bei sunkiai suprantamos prasmės šypsena buvo pasirodžiusi jauniausio iš Mikaelson šeimos brolių, veide. Jis nebyliai pasekė pasirodžiusių veiksmus, kuomet atitraukė pustuštę taurę nuo savo veido, pastatydamas ją ant aukšto baro stalo. Būdamas puse kūno pasisukęs į pasirodžiusius, vampyras demonstratyviai atsikrenkštė, kuomet užvaldytas ir pašaipos ir pavydo ir tuo pačiu metu keistų jausmų antplūdžio, te pratęsia: - Dar prieš kelis metus tokius pačius žodžius taikei ir man. Ir kaip matau... - Specialiai dirstelėdamas į "miegantį" brolį, plačiau nusišypso. Pastebimai vampyras buvo iš dalies patenkintas tuo, kas nutiko su vyresnėliu, tačiau iš kitos dalies, dabartinė situacija ne taip ir džiugino. Šeima visuomet buvo svarbi, bet tas "visuomet" buvo taikoma tik tuomet, kai grėsė realus pavojus, kurio šiuo metu originalusis vampyras nematė. Todėl vietoje to kad nerimauti ir pulti į pagalbą, jis elgėsi pakankamai šaltai. Pasisukdamas dar labiau, jis nugara atsirėmė į stalo kraštą, kuomet vėl į rankas paėmė butelį, kurio turiniu ėmė pildyti taurę.
- ...Mano istorija su tavimi pasibaigė kiek sėkmingiau. Ko negalima pasakyti apie kostiumų fanatiką. - Prunkštelėdamas originalusis tik iš dalies išdavė tai, kad butelis, kuris buvo laikomas rankose nebuvo pirmasis per pastarąją valandą. Akių plyšiai susiaurėjo, kuomet jis vėl nukreipdamas akis į susirinkusius pratęsė savo mintį: - Galiu džiaugsmingai atsivilkti brolio karstą, ar dar bandysite dėl jo pasišakoti?

by **Andrea Argent** Pen. 12 11, 2015 5:08 am

*Šiuo metu būdama susikoncentravusi ties Elaidžos gerove, ties bandymu prasibrauti į jo mintis ir taip ištraukti iš nesibaigiančio košmaro, net neatkreipė dėmesio į tai, kad patalpoje be jų čia yra dar kažkas kitas. Ir ne bet kas, o praeities dalis. Dalis, turėjusi svarbią reikšmę jaunos vampyrės gyvenime. Kuomet svetainę užpildo gerai pažįstamas vyriškas balsas, suraukusi ryškius antakius (mat balsas ją privertė atistraukti nuo tuometinės veiklos), Andrea neskuba pakelti galvos, mat ir taip suprato, kas kalba. Pasidabindama sau būdinga klastinga, tačiau dantų nešiepiančia šypsena, taria* - Net dabar atsimeni mano žodžius skirtus tau, tai taip miela... gaila, bet mano atmintyje neliko nieko, Kolai. - *Tik dabar skaidriai žalias akis pakeldama į pasirodžiusį vyrą, specialiai įsistebi į jo žvilgsnį. Jis buvo lygiai toks pat, koks ir pirmą kartą. Tačiau jauniausiojo brolio elgsena vertė susimąstyti kas yra didesnis blogis jų šeimoje. Klausas, kuris jau seniai buvo karūnuojamas blogiausiu tarp blogiausiųjų ar visgi Kolas, kuris būtent dabar spinduliavo arogantišku abejingumu savo šeimos nariui, kuomet Klausas parodė savo rūpestį. Matyt vis dar bandydama jame įžvelgti tą žmogų, kurį pažino kadaise, šypteli neigiamai supurtydama galvą* - Nežinau ar pastebėjai, bet nesu nusiteikusi kalbėti apie mūsų istoriją, tad... - *Specialiai galvos gestu nurodydama jo rankoje esantį butelį, kurio nepraleido pro akis, išrėžia savo atsakymą į paskutinius jo žodžius* - Ne. Tad jei neturi ką naudingo pasakyti ar padaryti, eik ir toliau skandinkis alkoholyje. Kolai. - *Išraiškingiau ištardama vyro vardą, kilsteli ryškius antakius į viršų, taip užbaigdama savo monologo dalį

by **Cato Alexander** Pir. 12 14, 2015 12:22 am

- Nepriklausomai nuo tavo protežė, tu vis dar esi labai prasta melagė, mano akyse, Andrea. - Pagaliau pripildydamas taurę tauriu, tačiau tuo pačiu metu maloniai karčiu gėrimu, originalusis vampyras, kaip tyčia užkabino savo buvusios mylimosios akis. Jo žodžiuose buvo tiesos, tačiau ta tiesa buvo linkęs tikėti tik jis pats. Gyvendamas tiek daug laiko, jis buvo išmokęs tai, kad kiekvienas asmuo, kad ir kur būtu, kad ir kaip lengvai užkabintu kitą, ta žymė lieka amžiams. Todėl kalbėti apie nieko nejautimą, ypatingai dabar, buvo jo akyse labai naivu. Taip, jis nebuvo susigrąžinęs žmogiškumo, tačiau tai toli gražu nereiškė kad jis virto kvailiu, kuriam nerūpi niekas. Jis tebebuvo savimi, gal net tikruoju savimi, kuriuo buvo išmokęs patapti per pirmuosius šimtmečius nemirtingumo, kuris tuomet kaip tyčia labiausiai buvo užvaldęs jo sielą. Jis mėgavosi vien mintimi kad yra aukščiausia mitybos grandinės dalis, todėl net nesistengė priimti savo "dovanos", kaip kažką netinkamo. Galu gale mirtingų žmonių gyvenimai jam niekuomet nebuvo svarbūs. Apart tą vieną kartą, tą vieną nėščią moterį, kuri sudrebino jo vidinę būseną, privertusi save pamatyti visiškai kitomis akimis. Tuomet jis ilgai stengėsi būti geresniu, tokiu, kuris bus atsimenamas gerais žodžiais, ne kaip monstras. Ir reikia pripažinti kad tą laikotarpį jis nesusimovė. Kol, "produkto" galiojimo laikas pagaliau pasiekė savo paskutinę dieną, ir jis vėl virto tuo karčiu padaru, kuris jautė pasimėgavimą nuo svetimos kančios, ypač kad vyresnis brolis pagaliau suteikė jam laisvę daryti tai, kas norima. Ir dabar matyti kaip priešininkas, bei tuo pačiu metu šeimos narys krito, kėlė jam keistą malonumo jausmą. Tamsiaplaukė matomai buvo užsidegusi išgelbėti savo asmenį, o tai atrodė labai paviršutiniška jam. Tam, kuris atrodo pažino merginą ir tamsiais ir šviesiais laikotarpiais. Demonstratyviai skiestelėdamas rankomis, jis veide išspaudė sau tipinę, kampinę šypseną:
- Tikiuosi nepamiršai kad tai yra mano namai, ir vien faktas kad prieš tai dulkinaisi su manimi, o dabar su mano broliu, neverčia tavęs šių namų šeimininkę. Brangioji, buvimas bent su vienu iš mūsų visada reiškia purvą, tamsą. Gali pati tuo įsitikinti, atsižvelgdama į šių namų šeimininkės, Caroline, nuomonę. Argi ne taip, Nick'ai? - Prunkštelėdamas, jis te pridūrė: - Ji bent gavo brangų papuošalą ant piršto, prieš praeidama dalį pragaro, kurį mielai patiekė jai šeimos hibridas. - Specialiai provokuodamas, jis net neketino pasitraukti į šoną, todėl užsiimdamas sau patogią vietą ant fotelio, pirštais stipriau suspaudė laikomą taurę. Žvilgsnis pastoviai sekė susirinkusių veiksmus, kuomet kažkuriam laikui sustojo prie nukentėjusio šeimos nario. Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, jis te pakėlė akis į Argent:
- Aš daugiau nei tikras tuo, kad tam ką ketini padaryti, turi prašyti pagalbos iš tos, kuria jis labiausiai pasitiki. - Šiek tiek palenkdamas galvą, jis te pratarė: - Galiu dėti galvą, kad Nick'as nepratarė ne žodžio apie tai kad pavojus tau keliaujant į jo minčių pasaulį, yra grindžiamas ne nuomonės pakeitimu. Tu jauniklė Andrea, o tai reiškia kad gali nebe grįžti atgal, kartu su juo. Tam reikalinga ragana, kuri tave ištrauktu, tam reikalinga Freya. Patikėk manimi saldute, tokių triukų išmokstama ne per vieną kartą, bet pasakyti kad tu gali tai padaryti, gali tik tas, kuriam nesvarbu ar tu gyvensi. - Dirstelėdamas į brolio pusę, jis tik išspaudžia labai neutralią šypseną, po kurios perklausia: - Negi aš meluoju?

by **Andrea Argent** Sk. 12 27, 2015 3:04 pm

- Esi tikras, kad meluoju, ar tiesiog tiesą iškraipai taip, kaip patogiau tau, m? - *Jausdama buvusio mylimojo žvilsgnį nukreiptą į savo pusę, jauna vampyrė su lyg savais žodžiais padaro taip, kad judviejų akys susidurtų. Neveltui padarydama tokį gestą, juk sakoma, kad akys tai sielos veidrodis, leido jam dar kartą užtuoti sau pačiam tą patį klausimą. Tiesa, kad Andrea pasižįmėjo gera atmintimi, tad faktas buvo vienas, kad savo praeities su šiuo originaliuoju vampyru iš atminties ji ištrynusi nebuvo, visi prisiminimai, tiek geri, tiek blogi buvo saugomi širdies kertelėje. Mergina vis dar buvo pasidabinusi dviprasmiškumo prieskoniu dvelkiančia šypsena, o veido išraiška buvo šalta. Mergina buvo puikiai išmokusi žaisti gyvenimo kaukėmis, tad net ją gerai pažįstančiam asmeniui nebūdavo lengva nuspėti kas išties sukasi Argent mintyse* - Tu tikrai manai, kad man reikalingi paaiškinimai ką reiškia būti su vienu iš jūsų? - *Specialiai bandydama sugelti neigiamai supurto galvą* - Kolai, laikotarpis praleistas su vienu, tikrai gali būti siejamas purvu, kaip ką tik išsireiškei tu, tačiau tai priklauso nuo to, su kuo esi. Supranti ką noriu pasakyti? Vienas tau suteikia tamsą, o kitas dovanoja šviesą, priverčia tave jaustis įpatingai. - *Nukreipdama akis į tikriausiai jau šalia jos paguldytą Elaidža, sugauna jo delną, kurį suspaudžia savajame. Tuo tarpu, kuomet Kolas atskleidžia, tai kas ją dabar domina labiausiai, išraiškingai, kilstelėdama vieną antakį, žvilgsniu užkliudo Klausą, kuris "pamiršo" pasakyti vieną svarbią detalę apie galimybę daugiau niekada neatsibusti. Užversdama akis, atsidūsta* - Aš žinau, kad tai rizikinga, tačiau tik nesakyk, kad atskleidei šią mažą paslaptį vien tam, nes tau rūpi, kad gyvenčiau, Kolai. - *Mirktelėdama jam akimi, šypteli kampine šypsena* - Juk pažįsti mane, žinai, kad rizika manęs negąsdina. - *Naiviai tikėdama, kad tapimas hibride jai padės šioje situacijoje išlikti gyvai, iškpėpdama orą, iš plaučių, paskutinį kartą žvilgsniu užkabina jauniausiojo originaliojo akis, kol galiausiai kaltai nukabina savasias. Savigarba ir užsispyrimas neleido prašyti kito pagalbos, todėl nuspręsdama viską padaryti pačiai, pasiruošia emociškai viskam, kas gali įvykti. Keista, kad savanaude užsispyrele vadinama Andrea Faye Argent eilinį kartą rizikuoja tam, kad ištrauktų iš bėdos savajį asmenį. Akims nukrypus į miegantį Elaidža abu delnus prideda jam prie galvos šonų. Susikaupdama, dar kartą įkvepia bei iškvepia orą iš plaučių, kol užsimerkia ir sutelkia visas pastangas, kad prasibrauti į vyro minčių pasaulį ir atidaryti tas paslaptingasias duris. Tuo tarpu Andreos kūnas, protas atsiriboja nuo realaus pasaulio*

by **Cato Alexander** Pir. 01 18, 2016 12:35 pm

- Egzistuodamas tiek laiko, kiek tau nesisapnavo net baisiausiuose košmaruose, esu šimtu procentu tikras, kad... - Specialiai išlaikydamas intriguojančią tylos pertrauką, tamsiaplaukis vampyras veide pasistengė išpešti kaip galima ryškesnę, kampinio pobūdžio šypseną. Ir akimirka kuomet jo žvilgsnis pagaliau susidūrė su pašnekovės, jis pakankamai lengvai, lyg šiuos žodžius buvo pramokęs kartoti prieš veidrodį, pasitarė: - ...kartą patirti jausmai, niekuomet nedingsta. Viskas tik čia, - Kilstelėdamas ranką, rodomuoju pirštu nurodė savo smilkinį, po ko paaiškino prieš tai atliktą veiksmą, kuris buvo suprantamas ir be bereikalingų komentarų, kuriuos jis nusprendė pritaikyti tam, kad dialogas būtu kaip galima vaizdingesnis. - Gyvo padaro psichologijoje. Tai ką bent kartą pajutai, nepradingsta. Yra slopinama kitais pojūčiais, bet neištrinama ir niekaip kitaip nepradanginama. Todėl gali neigti tai kiek tik tau sulenda, Andrea. Bet pati puikiai supranti, kad vis dar esi man svarbi, kaip ir aš tau. Nereikalingi vienas kito gyvenimuose, bet toli gražu ne svetimi. - Staiga, taip pat kaip ir pradėdamas, baigdamas šią kalbos dalį, nemirtingasis nukreipė savo akis į taurę, kurios dugne matėsi vos keli lašai tauraus gėrimo, kuriuo vampyras svaiginosi visą vakarą. Stipriau įtraukdamas oro į savuosius plaučius, jis vėl ryžosi atkreipti dėmesį į savo pašnekovės akis, kurios akivaizdžiai buvo pasikeitusios. Aplamai, ji pati atrodė kitaip, nei ankščiau, bet tuo pačiu metu tokia pati, nepaliesta nei laiko, nei kitų veiksnių. Merginos bandymas parodyti kad ji neva jaučiasi laiminga, privertė jauniausio iš Mikaelson brolių veide pasirodyti nenuoširdžiai, tačiau įdomiai, dviprasmiškai šypsenai. Jo žvilgsnis vėl tapo kur kas labiau cinišku, kas aiškiai atsiliepė ir pasikeitusiam balso tonui. Neigiamai supurtydamas galvą, originalusis nuleido savo akis, po ko, pakankamai dusliai prasitarė:
- Niekad nemaniau kad tu gali būti labai naivi, arba dar blogiau, per daug vakarų praleidai žiūrėdama "The Notebook". - Vos pastebimai kilstelėdamas antakius, jis nebe sugrąžino savo žvilgsnio į pašnekovę, o viso labo pasisakė: - Susilaikymas, pasitempimas ir pastoviai keičiami laidotuvėmis kvepiantys kostiumai. A taip, už durų slepiami lavonai, visai neskamba kaip šviesus gyvenimas Andrea. Tu dar nematai visko aiškiai, bet palauk. Ne vienas iš mūsų nesuteikia savo artimiems laimės, ir kuo ankščiau tai suprasi, tuo lengviau gyventi tau bus. - Kuomet žvilgsnis savaime atsidūrė brolio pusėje, jaunėlis suraukė savo ir taip ryškius antakius, po ko nesistengdamas užlaikyti liežuvio už dantų, jis pratęsė, nesugebėdamas sureaguoti į tai, kad mergina jo neišklausiusi, puolė į kraštutinumus.
- Nesibaimink, tai nėra dar viena mano brolio draugužė. Bet ji bus inkaru, kuris sugebės tave ištraukti laiku, iki kol nutiks kas nors, nepataisomo. Tu per jauna ir per daug nepatyrusi, kad žinotum kas tavęs gali laukti sulaužytoje originalaus vampyro psichi... - Kone šoktelėdamas nuo savo vietos, originalusis net nepaliko vietos apmąstymams, kuomet neplanuotai puolė prie buvusios merginos ir savo brolio. Keli veiksmai, kuriuos jis atliko, privertė vampyrą mintyse iškeliauti ten pat, kur puolė tamsiaplaukė. Jis atsiliko vos keliolika sekundžių, kuomet surasti merginą tamsoje, kurioje buvo paskendęs vyresnėlis, prireikė akivaizdžiai daugiau laiko. Kitame, paraleliniame pasaulyje pastebėdamas minėtosios siluetą, jis grasinančiu tonu tarė: - Ne tik naivi, bet ir kvaila per visą pilvą. Žinai kad čia žūdama, tu nebe atsibusi savame kūne? Tai pavojingas žaidimas, velniai tave rautu, ar turi proto taip elgtis? - Su lyg paskutiniais savo žodžiais, jis pakankamai stipriai čiupo tamsiaplaukę virš alkūnių, patraukdamas į savo pusę, ir akivaizdžiai tikėdamasis racionalaus atsakymo.

by **Samantha Lumière** Antr. 01 19, 2016 1:40 pm

"Savo mintyse tu sukūrei vietą, kur galėtumei palikti visas savo aukas. Tu įtikėjai tuo, kad tol, kol tavo kostiumas buvo nepriekaištingas, o rankos švarios - Tu galėtum pažvelgęs į veidrodį, pasakyti sau kad viskas yra gerai."

Neskaičiuojamas laikas psichologinio spaudimo iš vieno iš savo šeimos narių, buvo pakankamas "dvasios" palaužimas originalaus vampyro pasąmonėję. Tai ką jis stengėsi nuslėpti nuo savęs paties per visus tuos šimtmečius, sugrįžo. O blogiausia buvo tai kad minėtasis sugrįžimas buvo sunkus. Ir tikriausiai buvo naivu manyti kad savo vardą pelnęs vampyras savo gyvenime buvo sužeidęs vos kelis gyvus asmenys. Ką kalbėti apie tai, kad tik šio šeima puikiai nutuokė apie tai, kad su savikontrolę jam sekėsi susidraugauti prasčiausiai, kuomet vos virto nemirtingu. Kuomet visi šeimos nariai stengėsi elgtis apdairiai, jo protas visiškai aptempdavo, ir jis negebėjo susivaldyti nuo jaučiamo kraujo troškimo. Ir vieną akimirką viskas ėmė ir pasikeitė. Bet tikriausiai naivu buvo manyti, kad taip liks per amžius. Vyriausias Mikaelson šeimos brolis nebuvo tipinis, ir šio silpnybėmis niekuomet nebuvo baimė prarasti mylimą moterį (kaip tai paveikdavo likusius). Jo didžiausia silpnybė buvo psichologinė sieną, kurią šis sau pasistatė tam, kad nejausti savigraužos nuo to begalinio aukų skaičiaus. Juk ne taip kaip dauguma, jis niekada nebuvo savo paties rūšies garbintoju, ir būdamas šviesaus proto, tikrai nesidžiaugė tuo, kad jo gyvenimas glaužiai rišosi su aukomis, kurios buvo būtinos tam, kad apgauti mirtį. O tai, kad jis visiškai nevaldė savęs, lemtinga akimirka būtu atsisukę prieš jį patį. Ir dusinamas kaltės jausmo, jaunas vyriškis būtu radęs būdą kaip save sunaikinti, nes toks gyvenimas buvo nepakeliamas. Tuomet, biologinė motina ir suteikė jam galimybę sukurti specifines raudonas duris, už kurių jis be jokio sąžinės graužimo galėjo slėpti visas savo aukas. Ir dabar, būtent ta pati moteris ir atvėrė duris, kurios su kaupu ir visomis pasekmėmis sukrito ant originalaus vampyro.
Esther Mikaelson pasirūpino kad sūnus atsimintu viską iki smulkiausios detalės: tarp pirštų tekančio kraujo šiluma ir lipšnumas, kiekvienos aukos natūralus baimės kvapas, skonis, kuomet jo lūpos lietė svetimas kūno dalis (įkandimo prieš nužudymą metu), tai, kokį skambėsį ir kokį tamprumą turėjo aukų oda, ir net tai, kaip garsiai stuktelėjo širdis prieš mirtį. Jei tik viskas būtu buvę daug paprasčiau... Bet, priešingai nei jo šeimos nariai, nevaldydamas savęs jis ne vieną kartą buvo kaltininkas to, kad žuvo moterys, su kuriomis būtu siejęs savo paties gyvenimą. Nepriklausomai nuo to, kad jis gyvenimo trukmės limito neturėjo, o jos priešingai, buvo priklausomos nuo laiko. Visi atsiminimai vėl grįžo.
Galima nesunkiai pasakyti kad įsibrovimas į originalaus vampyro pasąmonę neliko nepastebėtas. Tačiau viskas vyko ne taip, kaip tikriausiai to laukė "keliauninkai". Pirmiausias vaizdas, kuris atsivėrė keliautojams, buvo tamsa. Nepratusioms akims viskas atrodė neregima, tačiau vien pojūčiai galėjo išduoti tai, kad minčių veiksmas vyko miške. Tamsi naktis buvo švelniai apšviečiama jaunaties, kurią tinkamai dengė debesuotas naktinis dangus. Kvapai išdavė kad vieta priminė mišką. Jauniausiam iš Mikaelson šeimos narių, turėjo tapti aišku, kad tai gimtieji namai. Vieta, kur visa šeima kadaise buvo mirtingais. Taktinis šurmulys išdavė tai, kad viskas aplinkui buvo ramu, ir tik klausos organų fiksuojamas šauksmas leido suprasti, kad kažkur buvo "kankinama" moteris. Šis bauginantis peizažas nesikeitė dar kelias minutes. Ir tam tikrą akimirką pasigirdo nedidelio sudėjimo asmens bėgimo atgarsiai. Sušlamėjo drėgna žolė, ir šiek tiek tolėliau pasirodė vaiko siluetas. Jam buvo ne daugiau nei 11 metų, tačiau jis akivaizdžiai nesistengė pulti į kontaktą su atvykusiais. Jis stengėsi pasislėpti. Tačiau ar tikrai nuo pasirodžiusių, ar nuo ko nors kito? Nuo kažko, kas berniukui kėlė didesnę baimę, nei nežinomi asmenys, atvyti čia dėl skirtingų priežasčių.
- Jums reikia iš čia išeiti, jis netoliese... - Pasigirdęs vaikiškas balsas, pagaliau pakeitė nemalonią aplinką, suteikdamas jai šiek tiek gyvybės jausmo. Jiems nereikėjo žengti ne žingsnio, kuomet berniukas pasirodė priešais. Jo bruožai išdavė tai kad berniukas ir buvo originalaus vampyro dalis. Tiksliau ta versija, kurią galima būtu pavadinti "nekaltumu". Jis buvo nepaliestas nemirtingumo, jis nebuvo virtęs monstru, kurį taip bergždžiai stengėsi nuslėpti originalusis. Jo tamsiai kaštoninių akių žvilgsnis buvo persmelktas baimės, o prasta apranga kaustė kūną nuo šalčio. Menkas trakštelėjimas, ir berniukas ėmė trauktis tolyn, lyg manytu kad būtent šie asmenys atvys šio "pragaro" valdovą, kuris patalpins dar kelias aukas, už durų, kurios šiuo metu buvo paliktos praviros. Ir atrodė kad niekuomet nebe bus sandariai užrakintos.

by **Andrea Argent** Kv. 01 21, 2016 8:34 am

{Neskaitant fakto, kad Kolo žodžiai turėjo tiesos merginos atžvilgiu, deja nebe užteko laiko pateikti atsakymą. Jaunoji hibridė gana greitai persikėlė į originalaus vampyro pasąmonę. Kuomet tuo metu užmerktos akys atsimerkė, matė nieko kito kaip tik tamsą. Girdimi lapų šlamėjimo garsai, kvapas leido suprasti kurioje aplinkoje šiuo metu yra randamasi. Bandydama susipažinti su atšiauriai atrodančia aplinka, Andrea besižvalgydama aplinkui žengė kelis žingsnius į priekį. Aišku, buvo naivu tikėtis, kad ji akimirksniu sutiks asmenį, kurio ieško, tad sekdama net menkiausią garsą, kvapą ji stengėsi atsekti Elijah kol tylą užpildė, pripažinkime, netikėtas svetimas, tačiau tuo pačiu metu be galo artimas vyriškas balsas, privertęs, mergina atkreipti dėmesį, kol galiausiai ją sučiupusios vyriškos rankos, pritraukė arčiau savęs. Prie tamsos prisitaikiusios akys įžvelgė Kolo veidą. Akivaizdu, nesitikėjusi, kad būtent jis pasirodis čia kartu su ja, žvilgsniu keliaudama ties sujungtomis rankomis į viršų, sustoja ties buvusio mylimojo akimis. o lūpos pagaliau suvirpėjo} - O ką tu man siūlai, Kolai? Geriau palikti viską taip kaip yra? Palikti, Elijah ten, kur jis įstrigęs, nes padėti ištrūkti iš šito košmaro yra per daug pavojinga ir elgtis lyg niekur nieko? - {Neatitraukdama žvlgnio nuo vyro, nuo kurio ją skiria mažas atstumas, merginos veide švysteli kampinio pobūdžio šypsnis. Perkeldama savo svorį ant vienos kojos, nežymiai krypteli, pratęsdama mintį} - Juk galiausiai dėl vienos ar kitos priežasties įsivėlei į šį pavojingą žaidimą kartu su manimi. Ar tai tiesiog atsitiktinumas? Šiuo atveju rizika nėra svarbi, o ir žinai, aš nepasiruošusi mirti. - {Matomai norėdama dar kažką pasakyti, yra išblaškoma pašalinių garsų, tolumoje girdimas moters klyksmas, privertė tamsiaplaukę vampyrę dar arčiau prislinkti Kolo, tačiau lemiamą akimirką pasisukti taip, kad atsidurtu greta jo šono. Suraukdama antakius, ji pasisuka į tą pusę, iš kurios sklinda garsas} - Mes ne vieni. Girdi? - {Kadangi nauji veiksmai pakėlė susidomėjimą, Argent, vedama savo spontaniško charakterio jau buvo pasiruošusi skubėti link tos pusės, kol netikėtai prieš save išvydo mažametį berniuką. Neliko nepastebėtas ir erdvės pokytis, tiksliau prašviesėjimas. Dabar lengviau įžvelgdama mažojo piliečio veidą, mergina pasistengia jį sulaikyti nenaudojant grubumo} - Ei, palauk. Kas yra netoliese, nuo ko bėgi? - {Ryškus, tačiau vaikiški berniuko veido bruožai, ne iš karto, tačiau leido suprasti, kad prieš akis, Argent mato ne ką kitą, tačiau jaunąjį Elijah, ir tuo metu apėmė toks keistas jausmas, kurį būtų labai sunku apibūdinti žodžiais, pasidarė nejauku, keista. Ji nepaleisdama berniuko rankos, kilstelėjo akis į Kolą, lyg lauktų jo patvirtinimo ir pagalbos. Mat, Andrea dėl savo šaltumo, niekada nemokėjo elgtis su mažamečiais vaikais. Sunkiai rasdavo bendrą kalbą. Jausdama šaltas vaiko rankutes, vampyrė nuleido akis į savo aprangą, tačiau neturėdama nieko šilto, ką galėtų duoti vaikui, vėl pasisuka į Kolą, ir galvos gestu nurodydama berniuką, leidžia suprasti, kad šis duotų jam užsimesti savo švarką. Stengdamasi išsaugoti konktaktą, švelniu balsu (tiek švelniu, kiek būdinga pačiai Andreai), taria) - Mes norime tau padėti. Pažadu, neleisiu tavęs nuskriausti, tačiau turi mums pasakyti nuo ko bėgi.

by Sponsored content