Re: STALAS PRIE BARO:

by **Mason Lockwood** Antr. 03 08, 2016 2:29 am

Tuzmingas Masono zvilgsnis staiga uzkabino pro sali kone begte prabegusia Elena. Akimirka buvo tokia trumpa, taciau merginos isvaizda kazkokiu budu sugebejo prasiskverbti i regis bejausmiu padaru tapusio Lockwoodo pasamone.
Atmintyje it zaibas svystelejo keli prisiminimai. Katerinos lupos. Raudonai nudazytos lupos, koketiskai besisypsancios ta diena kai Masonas ja pamate pirma karta. Galvoje suskambo jos juokas, prisiminimas buvo toks stiprus kad sekunde aplink viskas isnyko, jis ir vel atsidure lovoje, o jos ilgi pirstai ir vel slydo jo krutine.
Patalpa ir vel uzliejo baro muzika, o mergina, it du vandens lasai panasi i jo mylimaja buvo pradingusi. Kai Masonas grazino savo zvilgsni ties pasnekovu, jo akyse nebutum sugebejes izvelgti ne laselio pries tai ten buvusio pykcio. Jo zvilgsnis buvo tuscias, saltas. -Tu teisus,-gurkstelejes alaus jis ir vel pastate bokala ant baro stalo. -Manes siame mieste niekas nelaiko. Tiesa pasakius grizau vos pries keleta valandu. Darbo reikalai,-klastingai syptelejes jis zinoma omenyje turejo nauja Klauso jam pavesta misija. -Taciau tu klysti del vieno dalyko. As jau seniai nebepriklausau tai seimai,-neigiamai papurtes galva jis lupu kampuciu syptelejo, o jo balse buvo girdeti pasididziavimas. Palinkes arciau draugo jis pasireme alkunemis i baro stala. -As nebe vilkolakis,-praleisdamas fakta, jog hibridas vis tiek yra vilkolakio ir vampyro misinys, jis tese. -As nepriklausau buriui, as veikiu vienas ir... sitas tikriausiai privers tave susivemti,-placiai issisiepes jis megavosi skausmu kuri teike nuosirdziai juo besirupinanciam asmeniui. -Pasirenges? As geriu krauja. Ne tam, kad isgyvenciau. Man tai patinka. Pastaruosius metus zudziau vampyrus, zmones, kuriu neesu pries tai mates, jie man nieko nepadare... jie tiesiog buvo nenaudingi arba kazkuo prasikalto Mikealsonui,-guztelejes peciais jis ir vel sieke alaus bokalo, taciau stabtelejo. -Vis dar manai, kad esu reikalingas savo.. musu.. seimai?-piktai syptelejes jis susikiso rankas i odines striukes kisenes. -Duosiu tau patarima... laikykis toliau nuo originaliuju. Nenoreciau, kad tektu... pats zinai,-syptelejes jis pakilo eiti. -Vilkolakio padarytos zaizdos yra tikra rakstis subineje. Ilgai gyja, palieka randus,-specialiai kalbedamas taip tarsi jam butu teke nuzudyti viena vilku jis dviprasmiskai sypteli, nors is tiesu Klausas dar ne karto jam nebuvo liepes stoti priesais savus, baimindamasis kad emocinis barjeras gali issaukti Lockwoodo jausmus, kuriais jis buvo sekmingai atsikrates.

by **Arthur Bishop** Antr. 03 08, 2016 12:06 pm

Tai trūko tik kelias sekundes, tačiau nebuvo praleista pro akis. Nesunkiai pastebėdamas kad dėl nepaaiškinamos jam pačiam priežasties, draugas iškeliavo į savo pasąmonės pasaulį, viso labo pasistengė atsekti jo susidomėjimo objektą. Tačiau, tikriausiai likimui sužaidus tinkamomis kortomis, Blackwell'as prisivertė įsistebėti kurios pusės link pasirodžiusi ir taip greitai pradingusi mergina, pasuko. Mintyse jis kurstė planą, kaip galiausiai susidurti su ja akis į akį, ir bent per aplinkui išsiaiškinti kokią įtaką ji galinti suteikti pasikeitusiam asmeniui. Neskubėdamas pratęsti pokalbį, kuris buvo pradėtas visai neseniai, vyriškis pasuko akis į už baro dirbančius asmenys, pasiprašydamas kad būtu pastatyta kažkas rimtesnio ir reikšmingesnio šiam vakarui. Jis gana šiltai, tačiau aiškiai stengėsi išdėstyti savo mintis, kuomet tai lietė kitus asmenis. Visgi, kai kalba paliesdavo praeitį, veido išraiška įgaudavo kiek labiau pastebimo rimtumo, dalies kaltės ir pagrinde nerimo. Nebuvo aišku ko galima tikėtis iš ateities, tačiau sėdėti čia ir pusti burbulus iš nosies, prasmės taip pat nebuvo. Ką kalbėti apie tai, kad pastebimas pasikeitimas žmogaus, kurį tebelaiko sau broliu, buvo labiau nei akivaizdus. Jis įtraukė oro į savuosius plaučius, lyg būtu norėjęs pasiruošti savo paties kalbai: - Darbo reikalai? Tik nesakyk kad šiais laikais tai yra vadinama būtent taip? - Leisdamas suprasti tai, kad net ir būdamas kitame pasaulio gale, sugebėjo kartkartėmis sužinoti kaip verda gyvenimas tiems, kurie jam reikšmingi. Sukąstas žandikaulis simbolizavo tai, kad vilkolakis stengėsi susilaikyti nuo savosios nuomonės išdėstymo. Taip, jis priklausė senoms, tradicinių vilkolakių gretoms. Bet, tai ne kiek nevaržė jo nekvadratinio mąstymo. Įbauginimo ar atstūmimo taktika buvo puiki, intonacija ir tai kokiomis emocijomis puikavosi hibridas, atrodė labai įtikinama. Bet, tai buvo naudojama visai ne prieš tinkamą asmenį.
- Manau kad šiam pokalbiui mažu mažiausiai reikės dar keliolikos šitų, - Nebaigdamas savo kalbos, vyriškis stumtelėjo vieną iš taurių link pašnekovo pusės, pasiūlydamas jam labiau vyrišką, stiprų skonį, nei laisvalaikio atgaivą, kuriuo jie abu mėgavosi prieš tai. Akių vokai nusileido ir žvilgsnis tapo kur kas labiau mįslingas. - Visuomet maniau kad tu esi aukščiau, nei visas šis kvadratinis mąstymas. Man vienodai šviečia kas per padaras esi, kai žinau tave nuo pat pradžių, kai buvai tipinis žmogus, ieškantis nuotykių savo užpakaliui. - Veide vėl šmėkštelėjo blausi šypsena, kuomet jis pritraukdamas likusią ant stalo taurę, ją šiek tiek pakėlė, inicijuodamas sekančius savo žodžius:
- Mason'ai: aš, tu, Jules ir visi likę žengėm tuo pačiu keliu visai ne todėl, kad lemtinga akimirka padarėm klaidą, ir tapom svetimos mirties kaltininkais, o tuomet mėnulio kaliniais. Velniai griebtu, neversk manęs tavimi nusivilti. Gyvenimas yra kalė, ir jei jos gerai neišdulkini, laimingu netampi. Nesu tas, kuris tave smerks už tavo pasirinkimus, nesu tau tėvas. Bet, tu pagaliau atmerk akis. - Staiga pertrauktas kalbos apie pasimėgavimą krauju, nusukdamas akis, vilkolakis neigiamai supurtęs galvą, iškošė sau pro dantis, tyliai, lyg būtu tikėjęsis kad liks neišgirstas: - Kad atstumtum tuos, kuriems esi reikalingas, turi pasistengti labiau. - Jis nekėlė tosto, net nesistengė pasakyti nieko reikšmingo, kuomet pritraukdamas taurę prie savo lūpų, vienu mauku išgėrė stiprų gėrimą. Jis buvo kartus ir tuo pačiu metu keliantis atsipalaidavimą. Trūko tik vienos menkos detalės, kuri jau geras keletą valandų spaudė jo vidinę odinės striukės kišenę. Sena tradicija, kuri vis dar buvo išlikusi vilkolakio gyvenime. Iš pažiūros šviesios akys nuo dabartinio apšvietimo buvo įgavusios tamsius tonus, o balsas skambėjo pavargusiai.
- Juk supranti kad tai skamba kaip kvietimas pasilikti? - It erzindamas, jis vėl pasuko akis į savo pašnekovą, kaip tik tuo metu, kuomet buvo gavęs netiesioginį grasinimą, kuris mintyse sukėlė ne menką sąmyšį. Bet akivaizdu kad svetimas alfa buvo arba per daug drąsus arba per daug kvailas, manydamas kad turi visokeriopą teisę provokuoti ir "krapštyti bejausmiu tapusio draugo, šašus". Liežuviu perbraukdamas sau per lupas, jis pratęsė savo finalinę mintį: - Jules žuvo bereikalingai, jei jos mirtis neatnešė nieko. Kad ir kaip stipriai krisčiau likdamas čia, aš nežadu liautis kautis dėl to, kad yra svarbu. Todėl gali pratintis prie minties, kad vaidensiuosi tavo gyvenime iki tol, kol pagaliau ateisi į protą ir pasiėmęs savo dukterį, išsinešdinsi iš šio miesto ir kaip galima toliau nuo tos šeimos. - Leisdamas suprasti tai, kad gandai sklinda greitai, lyg tyčia ne vienu žodžiu neužsimena apie tai, ką galbūt buvo nugirdęs. Jis neketino išversti visą "mėšlą" ir taip išprovokuoti neigiamą reakciją.

by **Mason Lockwood** Antr. 03 08, 2016 1:52 pm

Deretu pamineti, kad laikui begant jo priklausomybe nuo jo ''kurejo''tapo daugiau fizine, nei psichologine. Praejus siek tiek laiko, atitolinus ji nuo artimuju Klausas pagaliau pasieke, kad hibirdas tiesiogine prasme valgytu jam is rankos. Originalusis aprupino Lockwooda nedidelemis savo kraujo dozemis, kurias Masonas saziningai susileisdavo pries kiekviena pilnati tam, kad vilkolakiskoji jo puse nepaimtu virsaus.
Jis buvo patekes i uzburta rata, is kurio pats nesistenge istrukti, kadangi jegu ir euforijos jausmas, apimantis po kiek vienos injekcijos, veike lyg narkotikai. Jis tapo greitesnis, stipresnis, o tarp Klauso priesu igyjo ''baudejo'' reputacija. Jo bijojo, nuo jo slepesi, o tai tik dar labiau suzadindavo jo ''suniskus'' instinktus. Tarytum muitines suo jis iskasdavo juos is po zemiu ir niekada NIEKADA nesuteikdavo antros progos. Savo ruoztu Klausas nelikdavo skolingas. Jam nebereikejo sukti galvos del pinigu ar kraujo rezervu. Viskuo buvo pasirupinta. Laisvo laiko likdavo ne tiek jau daug, jis daug keliavo, o tai savaime nepaliko nereikalingo laiko apmastymams, prisiminimams...
Leisdamas Masonui sugrizti i miesta, kur gyveno jo pazystami, jo dukra, Klausas rizikavo, taciau pastarieji metai ir hibrido ''progresas'' verte ji jaustis ganetinai uztikrintu, maza to, jis nenutuoke apie Romano egzistavima ar jo rysi su Masonu.
Isvydes taurele su viskiu pastumeta jo pusen jis kelis kartus linkteljo galva ir blausiai syptelo. Kilstelejes ja virsun zvilgtelejo pasnekovui i veida ir vienu gurksniu ja istustino. Pastates stikline atgal ant stalo jis emesi ja apziurineti. -Kas tiesa, tas tiesa... pazystu tave... 15 metu?-syptelejes jis pritariamai linktelejo galva. Zvelgiant i juodu is sono butum galejes pamanyti, jog jie is tiesu gerai leidzia laika, taciau prireike vos keliu sekundziu, vos keliu lemtingu fraziu, kad atmosfera pasikeistu. -Sekmes,-piktos ir skaisciai melynos akys ismigo i drauga kai pro sukastus dantis Masonas iskose viena vieninteli, tuzminga zodi ir pakilo nuo kedes. -Tau jos prireiks kovojant uz sumauta geri,-pasaipiai syptelejes jis pasiciupo salimais gulejusia savo striuke ir pastveres uzsiverte dar viena taurele. -Susirask mane kai liksi vienas, kai teisybes ieskojimas is taves atims visus, ka myli, kai tavo akyse mirs nekalti zmones, kai nuo taves nusigres ''tavo seima''...-jo zodziai buvo persunkti neapykantos. -Taip visiems geriau. Taip geriau jai, Victoriai,-jo balsas pritilo. -Kol esu ju puseje, jie jos nelies. Vilkai to man pasiulyti niekada negalejo. Nezadu visa gyvenima begti, juo labiau nelinku tokio gyvenimo jai, todel jei tai viskas ka norejai pasakyti...-leisdamas suprasti, kad ketina eini, klausiamai kilsteli antakius.

by **Arthur Bishop** Antr. 03 08, 2016 3:03 pm

Nuovargio aiškiai paliekamos žymės, vilkolakio veide, leido savaime prieiti prie išvados kad bent kelias paras jis praleido nesumerkdamas bluosto. Ir tai kad jis buvo ne vampyras, ar koks nors kitas mistinis padaras nepavaldus laikui, šis nuovargis silpninančiai paveikė visą jo raumenų sistemą. Ką kalbėti apie psichologinę būseną, kuri pastaruosius keletą metų buvo talžoma į visas puses. Neaišku ar jis pats sėkmingai stengėsi susirasti mirtį, ar tiesiog nebe turėjo ko prarasti, ir tai darė jį kitokiu, nei kad dauguma. Žinoma, jo gyvenime buvo visko, ir matytos mirtys ir prarandami draugai, šeima. Moterys, nuotykiai ir alinantis darbas tiek dienos šviesoje, tiek liepsnose. Tačiau kažkoks nepaaiškinamas "variklis" vis dar skatino eiti toliau, ir ne todėl kad tokia buvo prigimtis, greičiau toks buvo charakteris. Jis trumpam laikė nuleidęs akis, o veide buvo pastebimas šypsnis. Dviprasmiška, tačiau tuo pačiu metu bent nesuvaidintas. Jei būtu kitokios aplinkybės, jis greičiau jaustųsi puikiai šio asmens draugijoje, o ne kaip dabar, vaizduodamas iš savęs pamokslininką. Liežuviu perbraukdamas per karčias nuo alkoholio lūpas, jis ryžosi prasitarti, dar tuomet, kai kalba iš pažiūros ėmė tekėti sava vaga: - Jei ne mirtingumas, sakyčiau visą gyvenimą.
Duslokas prunkštimas ganėtinai pertraukė jo kalbą, kuomet už baro stovintis asmuo ant stalo sukrovė dar keletą paruoštų taurių. "Tikriausiai šiame klube niekas nebuvo girdėjęs apie tai kad galima iš karto paduoti butelį?" Trumpa mintis pasiekusi vilkolakio vidinį srautą, privertė pasukti akis į pašnekovo pusę. Akivaizdu, dėl to kad tinkamu metu paprasčiausiai nesugeba nulaikyti liežuvio už dantų, provokacija pavyko it tai būtu suplanuota. Jis nesuskubo iš karto parodyti savosios reakcijos, kuomet žvilgsnis nukrypo į susirinkusių asmenų masę. Šis pokalbis buvo gana atviras, mat ne kartą buvo minimos nemirtingos būtybės, tačiau greičiausiai dėl garsios muzikos, arba dėl to kad aplinkiniams tikrai nerūpėjo svetimos problemos, ne vienas ne kitas nesijautė suvaržytais. Lockwood'as akivaizdžiai išreikšdamas norą pasišalinti, kaip tik tuo metu, kuomet buvo užkabinti seni randai, priverstinai pakilo nuo savosios vietos, taip sumažindamas atstumą.
- Manai kad aš nežinau ką reiškia matyti visus aplinkui mirštant? Aš negrįžtamai praradau viską, ką turėjau. O tu tai turėdamas spjauni į akis sakydamas kad taip bus tik geriau? - Pyktis pakankamai greitai pakeitė prieš tai nuovargio nukankintą išraišką. Akys blizgėjo, tačiau ne mistikos atspalviais, o nuo pastoviai ritmiškai besikeičiančio apšvietimo. Jis gana greitai atitraukė savo rankas, lyg gestu parodydamas kad pasiduoda, nors žodžiai sklidini iš jo, akivaizdžiai tam prieštaravo. - Taip tu teisus. Būti vampyro kale yra kur kas geresnis gyvenimas, nei kad būti reikalingu kažkam, ar vadu tiems, kurie be tavęs baigia būti išnaikinti. Taip, esi visiškai teisus. - Tarytum tuo ir norėdamas baigti kalbą, jis pasisuko link stalo pusės, akimirkai vizualiai atsukdamas draugui nugarą. Dar prieš kelias dienas vilkolakis buvo susitikęs su Lockwood'o dukra. Smalsumas, bei kelios kitos priežastis privertė jį pažinti tą mergaitę. Todėl jis manėsi turintis kur kas daugiau reikalingos informacijos, nei Mason'as. Jis suėmė vieną iš taurelių, ir negerdamas it pasityčiodamas, ar bent puikiai tai suvaidindamas užklausė: - Kur Katherine, Mason'ai? Kur ta moteris, kuri tave taip užbūrė, kad ketinai bet kokia kaina priversti ją pripažinti kad tai jūsų lemtis? Dėl kurios pamiršai draugus, savo šeimą? Nors ir sulaukei palaikymo, bent iš mūsų. Jai taip pat geriau kad dabar esi originalių kraujasiurbių asmeninis šuva?
Trūktelėdamas pečiais jis te pratęsė, tačiau visiškai impulsyviai, mat ketino tai bent kuriam laikui pasilaikyti sau: - Bet kaip ir sakiau, tu esi visiškai teisus. Tavo dukrai yra žymiai geriau gyventi mirus motinai, tėvu kuris paspruko nuo jos žinodamas, kad ji neturi visiškai jokios gyvenimo patirties. Aš ne durnas, tu ne dešimties metų tapai tėvu. Tai magiškas vaikas, kuris nežino kas draugai ir kas priešai. Kuri kaunasi už save kiekvieną dieną. Tikėdamasi kad pagaliau sugebės atkreipti tavo dėmesį. - Balse pasirodė sarkazmas, persūdytas, nemalonus: - Bet ji bent jau gyva... Ir jai žymiai geriau būti visiškai vienai prieš visus. - Pasisukdamas, užklausia: - Nesuprantu brolau, tu aklas ar kas tau atsitiko?

by **Thomas Shelby** Tr. 03 09, 2016 2:06 pm

*Prabėgo daugiau nei metai, kai ji paskutinį kartą matė savo geriausią draugę, ir tai tai te buvo slaptos vestuvės, kurios turėjo būti sekančiu žingsniu Elenos Gilbert gyvenime. Stengdamasi būti kaip galima supratingesnė, tamsaus gymio burtininkė net nesistengė jos atkalbėti nuo karštligiško noro pasprukti iš miesto, kuriame liko viskas, kas draugei buvo svarbiausia. Matomai tam buvo labai svarbios priežastys. Tačiau akimirka, kuomet ji visgi per aplinkui išsiaiškino tai, kad Elena yra mieste ir būtent dabar jai reikia apsaugos... Spėkite kas pirmiausia metė visus savo planus ir vėl pasidavė toms pačioms praeities klaidoms? Teisingai. Šiuo metu ji buvo arčiausiai šio pastato ir toli gražu ne todėl, kad buvo pasiruošusi pasilinksminti. Todėl, kad ji buvo pasidavusi bėgimui, o jos apranga aiškiai simbolizavo tai kad ji buvo pasiruošusi vakarą praleisti viena. Sportinė apranga bei ausų kaušeliuose įtvirtintos ausinės, kurios buvo pritvirtintos prie mobilaus telefono, kuris pupsojo burtininkės kišenėje. Ji įžengė į pastato vidų. Nereikėjo turėti daug pastabumo, kad pajusti kad čia lankosi pagrinde nemirtingi asmenys. Pagiežingai nužvelgdama visus susirinkusius, burtininkė palaipsniui ėmė brautis pro visus susirinkusius. Tam tikrus asmenys pasitikdama postūmiais ar nemaloniais žvilgsniais, prie aplinkos nepritampanti mergina galiausiai pasiekė tolumoje "pasislėpusią" draugę. Veide nebuvo matyti ilgesio ar kokio nors džiaugsmo ją matant. Nusiimdama ausines, mergina nukreipė savo žalias akis (taip, ji vis dar su mielu noru rinkosi kontaktinius lęšius, kurie puikiai dengė jos rudas akis). Vos pastebimas neigiamas galvos krestelėjimas te įtakavo šaltą komentarą.* - Tau nereikėjo sugrįžti. - *Liežuviu perbraukdama per savo lūpas, mergina nužvelgė dalį susirinkusių, kuomet nenoriai grąžino savo žvilgsnį į merginą, dėl kurios kadaise buvo pasiruošusi paaukoti savo gyvybę. Bet tikriausiai, kai kuriuos žmones laikas gydo, o likusius pamoko.*
- Caroline paprašė mane tave pasiimti ir nuvežti į artimiausią oro uostą. - *Užvertusi akis, ji te pratęsė* - Jos vyras. - *Išspaudusi labai nenatūralią ir akivaizdžiai viskuo nepatenkintą šypsenėlę, ji te iškosė pro dantis* - Nebus patenkintas kad griauni tos šeimos planus. Nors man ir nusiš*kti ką jis mano... Žaisti jūsų žaidimo taisyklėmis neketinu. Kelkis, ir eime. - *Ji nesistengė čia ilgiau užsilikti, ir iš karto atsitraukė nuo staliuko, prie kurip buvo įsitaisiusi mergina. Praeidama link išėjimo, burtininkė specialiai pažvelgė į Mason'o pusę. Jos paniekinantis žvilgsnis buvo aitrus, lyg šis nebūtai būtu išnaikinęs visą jos šeimą... Štai kokia stipri buvo burtininkės panieka originaliems ir jų bičiuliams.*

by **Mason Lockwood** Tr. 03 09, 2016 3:19 pm

Romanas neklydo sakydamas, jog jiedu vienas kita pazinojo labai ilga laika. Juos abu siejo tas pats adrenalino troskimas, kuris ir vel juos suvede po to kai dar budami paaugliais jiedu pasuko skirtingais keliais ir istojo i skirtingus koledzus. Nieko stebetina, kad abu vaikinais juos mete ir paklause sirdies balso tapo itin pavojingos profesijos atstovais - ugniagesiais. Per visa judvieju pazinties laika, jie ne karta buvo isgelbeje vienas kito sedimaja is ivairiausio plauko situaciju, taciau po to kai ju pecius prislege menulio prakeiksmas jiedu eme vienas nuo kito tolti. Galbut todel,kad jie vienas kitam nuolatos primine ta nelemta pilnati, kurios metu buvo pralietas nekaltu zmoniu kraujas ir po kurios trijule - Romanas, Masonas ir Jules, visam laikui ijyjo menulio prakeiksma. Ta nakti jie prisieke, jog nusines paslapti kas is tiesu ivyko i kapus, taciau tai nei kiek nepalengvino nastos, kuri apgule triju jaunu vilkolakiu pecius.
Masona ir Jules visuomet siejo ipatingas, broliskas rysys, kuris laikui begant tik stiprejo. Nuo tos dienos kai jie susipazino darbe, o paskui ji isnuomavo jam kambari bute, kuri pati nuomavosi miesto centre, jie buvo neisskiriami. Daug kas pasakytu, jog tikra, nuosirdi draugyste tarp vyro ir moters yra nelima, taciau jiedu ta steriotipa sutriuskino i sipulius. Galbut todel Jules netektis buvo paskutinis lasas perpildes vidine hibrido jausmu taure. Juk kaip bepaziurejus, kiekvienas zmogus turi ribas, o butent jam likimas nepasykstejo isbandymu, tiek fiziniu, tiek moraliniu.
-As Klauso kale?-nuosirdziai nusisypsojes jis parode barmenui, kad sis pasiskubintu jo adresu pasiusti dar kelias taureles ir nugara atsireme i baro kede. -Roman, tu ne nenutuoki koks tai jausmas. As greitesnis, mano pojuciai yra simteriopai stipresni ir...-nudelbes savo akis i savo delna jis palauke kol jo pavyzdziu paseks ir draugas. Be jokio vargo jo nagai igavo zveriska pavidala ir beregint vel tapo iprastais, zmogiskais. -As visiskai nepavaldus menuliui. Neprivalau keisti pavidalo jei nenoriu, o ir virsmas nebera tokia agonija kokia buvo pries tai,-vyptelejes jis istustino savo pusen barmeno pastumta viski. Jis nebuvo viviskai saziningas, mat tiesa buvo ta, jog pries kiekviena pilnati jis privalejo susileisti originaliojo kraujo, tai buvo tape nelyginant zalingas jo iprotis. -Matai ta suski, ana tenai,-smakro judesiu jis parode vilkolakiui i vaikina baro pakrastyje, apsupta issaukianciai apsirengusiu merginu. -Jis jau dvi savaites veluoja su kraujo siunta. Jis ir yra priezastis kodel as grizau i si miesta,-jo zodzius isgirdes vampyras staiga atsisuko i Masono puse, nors buvo taip toli, kad per baro triuksma girdeti Lockwoodo nebutu galejes. -Jis zino, kad turi nedaug laiko, taciau laika leidzia keksiu draugijoje,-jo sviesios akys prieblandoje igavo zveriska atspindi, o lupas perkreipe pikta sypsena. Netrukus apkalbinejamas vyriskis pakilo is sedimos vietos, numete ant stalo kelias kupiuras ir pasisalino. Sugrazines savo zvilgsni ties draugu, Masonas placiai nusisypsojo. -Nepavadinciau saves jo ''kale'', tai verciau abiems pusems naudingas sandoris... Kol palaikau tvarka ir esu jo puseje, jis...-cia jo monologa nutrauke Romano zodziai apie Katherine. -Ka cia sapalioji?-kad ir kaip jis stengesi to neparodyti, jo israiska persimaine. -Ji nemirtinga. O vienintelis ja medziojes padaras yra Klausas. Kol esu jo puseje, jis jos nelies. Toks yra musu susitarimas..-suemes save i rankas jis ir vel piktai syptelejo. -Jei manai, kad taip isprovokuosi mane jausti, veltui gaisti laika,-neigiamai papurtes galva jis pakilo nuo kedes.
Staiga ji apniko jausmas lyg kazkas ji stebi todel pasukes galva desinen jis akis i aki susidure su Bennett ir jos paniekos kupinu zvilgsniu. Vos tik ju zvilgsniai susidure, Masono galva pervere astrus it ietis skausmas, o po nosimi pasirode kraujas.

by **Arthur Bishop** Tr. 03 09, 2016 4:49 pm

- Kaip kitaip galima pavadinti tą nesveiką ir akivaizdžiai tikrąjį tave žalojantį ryši su originaliaisiais? - Šis klausimas buvo retorinis, nes vilkolakis nuoširdžiai nelaukė racionalaus paaiškinimo, mat puikiai laikėsi savo nepalaužiamos nuomonės kad visą tai kuo dabar užsiima broliu laikomas asmuo, tėra savižudžio misija, kuri vienareikšmiškai ankščiau ar vėliau suės jį iš vidaus, o tuomet šalia nebus ne vienos sielos kuri norės ištiesti pagalbos ranką. Dabar buvo akivaizdu, pagalba buvo nereikalinga ir nenorima. Bet, pasaulis gi niekuomet nebuvo paprastu ir logišku? Vėptelėdamas, vilkolakis pasisuko priekiu į baro stalą, ant kurio jau buvo papildytas alkoholio rezervas. Tiesa buvo tokia, kad čia atvykęs nelauktas svetys turėjo ne vieną užduotį, ir tiesą pasakius neketino savo planų išdėstyti atvirų kortų pavidale. Žvilgsnis vėl buvo sustingęs prie laikrodžio, kurio dirželis buvo paveiktas aplinkos veiksnių, gaisro, kuriame kadaise teko dalyvauti. Ir tai buvo svarbus sentimentalus priminimas apie tai, kokia trapi gali būti gyvybė, ir reikšmės neturi tai, kad gyvybė gali priklausyti antgamtiniam padarui. Jis neskubėjo pratarti ką nors ant viršaus, lyg su susidomėjimu imdamas stebėti privalumus, kuriuos nusprendė pademonstruoti šalia esantis asmuo. Antakiai savaime pakilo, ir akimirka buvo galima pastebėti kad tai kas buvo rodoma, sukėlė ne vien susidomėjimą, bet ir nuostabą, kuri buvo persipynusi su kitais pojūčiais, kurie buvo puikiai atspindimi vilkolakio veide. Kol, jo veidas vėl tapo sunkiai įskaitomu, o tereikėjo tik atsisukti:
- Leisk paklausti, kokia viso šito kaina? Nes pavyzdžiui aš, - Vos kilstelėdamas antakius, leitenanto titulą turintis asmuo, akimirksniu pasisuko labiau į savo pašnekovą, pasistengdamas sukonkretinti savo kalbą, kuri lyg šiol skambėjo padrikai, bei sausai: - Esu aukštesnė mitybos grandinės dalis, nei dauguma čia susirinkusių. Esu tas monstras, kuris negeba kontroliuoti virsmo ir savęs, kuomet tai atsitinka. Pasąmonė aptemsta, ir tampu tokiu pat žudiku, kaip ir čia susirinkę kraujasiurbiai. Skirtumas tėra tame, kad iš paskutinių stengiuosi save supančioti, kad tai nepaveiktu kieno nors gyvenimo. Ir žinai apie ką svarstau, kuomet prasideda virsmas? - Linktelėdamas galva, jis išspaudė veidmainišką, kampinę šypseną, kuri priminė labiau priverstinę, nei kad natūralią: - Naktį, kuomet viskas prasidėjo. Ir kiekviena pilnatis, man yra bausmė kurios nusipelniau, ir ko negaliu sau leisti pakartoti. Tu supranti apie ką kalbu... Bet dėl ko gyveni tu? Su visa šia nepriklausomybe, baime kurią sieji vampyrams ir juodais darbeliais kuriuos tau paskirsto originalusis? Kas tave dar užveda gyvenimui? - Prunkštelėdamas, vilkas tęsė:
- Ir nesakyk tai, kad tave veža kraujo skonis ir aukos akys prieš mirtį. Nes žinau tave kur kas geriau, nei tas pats tavo išliaupsintas "kūrėjas", - Specialiai įrėmindamas savo pakutinius žodžius į gesto kabutes, specialiai nukreipė savo šviesias akis į pašnekovą, kaip tik tuo metu, kai iš salės pradingo asmuo, dėl kurio čia ir pasirodė Mason'as. Akių vokai susiaurėjo, ir jis pratęsė: - Tebūnie. Tavo valia, ne man tau aiškinti kaip gyventi. Bet įrodyk man, kad šitaip iš tikro yra geriau. Tuomet, gal aš apsvarstysiu tavo didelį norą išspirti mano sėdimą iš šio miesto ir paliksiu tave ramybėje. Bet aplenkiant visus šiuos antgamtinius paturbinimus. Kame esmė, kas tau asmeniškai tapo geriau, nei prieš visą tai?
Atitinkama akimirka vilkolakio veide pasirodė savimyliška išraiška, man jam visgi pavyko sukelti bent dalinį susidomėjimą, kuris privertė mikro raumenys, esančius Mason'o veide įsitempti. Atsitiktinai "praslydusi" informacija paveikė tinkamai, todėl atsakymas buvo trumpas, nors ir geliantis. Bet ko dar buvo galima tikėtis? Nonas pasikeitė, bet tai buvo normalu, mat kalba nebuvo maloninga ne vienam:
- Kodėl tau nepaklausus Niklaus, kas būtent atsitiko Katherine? - Nutraukdamas savo kalbą, vilkolakis ištiesė ranką, ir nieko nelaukdamas sugriebė vieną iš taurelių. Gėrimas visuomet buvo it darbas, greitas ir taiklus. Keli riešo sujudimai ir taurė buvo tuščia, o prieš tai sukaustytas nuovargio kūnas ėmė atsipalaiduoti. Gana garsiai, tačiau nepažeidžiant stiklo, vilkolakis pastatė taurelę ant stalo, žvilgsnį nukreipė į kalbėjusį:
- Paklausyk, žinant tave, man būtu per naivu manyti kad spragtelėjus pirštais priversiu tave pakeisti tavo susikurtą pasaulėžiūrą. Aš tik prašau prisiminti tai kas tau svarbu. Bent jau turėtu taip būti. Victoria. Jei savo noru atsisakai savo šeimos, kuri nepaisant visko, palaikytu tave, kad ir koks būtum. Victoria turi tik tave, o tai manau turėtu tau įkrėsti bent lašą proto, kad su ja susimatyti. Ir jei nori, deramai atsisveikinti.
- Katherine jau metus laiko karste, palėpėje, namuose kurie įrašyti tavo vardu. Kuriuose gyvena tavo dukra. Ar įsivaizduoji tai? - Akimirka, kuomet pokalbis sutrunka dėl akivaizdžiai keistų aplinkybių, šoktelėjęs nuo savosios vietos iš karto ima dairytis aplinkui, lyg minia būtu slėpusi atsakymą į rūpimą klausimą. Tačiau, iš karto nepastebėjęs nieko atkreipiančio dėmesį, suima draugą virš alkūnės, tarytum būtu norėjęs kad šis susitelktu būtent į jį: - Kas po velnių čia vyksta? Raganos darbas ar sumautas šalutinis tavo galybės poveikis??

by **Thomas Shelby** Kv. 03 10, 2016 12:50 am

*Keli metai, kuriuos šio miesto "veteranai" praleido skirtinguose miestuose, viskas kardinaliai pasikeitė likusiems. Tiems, kurie taip ir nesiliovė kovoti už savo namus, kurie turėjo ankščiau ar vėliau tapti saugiu prieglobsčiu prarastoms sieloms. Kuomet vilkolakiai paskelbė karą prieš savus, o vampyrai taip sėkmingai buvo išstumti lauk, raganiai užsitarnavo savo teisėtą vietą, išlaikydami balansą tarp nemirtingų ir tų, kuriems iš tikro priklauso pasaulio žemės. Visuomet nuošaly besilaikiusi tamsaus gymio burtininkė galiausiai pavargo būti auka, suvokdama kad pagaliau atėjo laikas, pasipriešinti nemirtingų persvarai. O juk ne veltui ji buvo laikoma viena iš stipriausių gyvų raganų. Todėl nebe turėdama ką prarasti, nes pripažinkime: jos geriausia draugė taip išdavikiškai rėmė savo vyro, originaliojo, pozicija, kuomet kita vaizdavo galinti sukčiauti, ir už tai likti nenubausta. Burtininkė stabtelėjo. Jos panieka ėmė viršų, ir nors ankščiau ji tikrai nieko prieš savo draugo dėdę neturėjo, dabar jis kėlė labai neigiamas emocijas. Tikriausiai ne veltui apie jį buvo šitiek kalbama, šitiek baimės keliama, vien įvardinant jo vardą. Ji suspaudė ausinių laidus sau tarp pirštų, kuomet pasisukdama veidu į konkrečius asmenys, šiek tiek palenkė galvą.*
- Tu nesi pageidaujamas šiame mieste, Mason'ai. - *Pyktis palaipsniui ėmė užvaldyti liauną burtininkės kūną, kuomet ji įsistebėjo į pralietą ant stalo paviršaus alkoholį. Tai tebuvo keletas lašų, tačiau to buvo pakankama tam, kad sukelti efektingą perspėjimą, kuris jos manymu leistu čia esantiems nemirtingiesiems suprasti, kad pokyčiai mieste šiuo metu yra ypatingai juntami. Užteko tik kelių konkrečių žodžių lotynu kalba, iš konkretaus asmens* - Fes matos insindia, - *Kuomet stalo paviršius įsiplieskė ugnies liepsna. Ir žinoma, už baro esantys darbuotojai iš karto susigriebė gesinti ugni, racionaliais protais iš karto rasdami tinkamą paaiškinimą įvykusiam incidentui. Tačiau burtininkė viso labo te pasuko savo akis į hibrido pusę, tuo pačiu metu lyg pro akis praleisdama jo draugą, tarytum šis jai nekėlė jokio susidomėjimo*
- Laikykime tai perspėjimu, nes nei tu nei Niklaus su savo šeima, man nekelia baimės... Verčiau susirink visus savo reikalus ir nešdinkis kaip galima toliau iš čia, kaip ir originalieji. Šis miestas seniai nebe priklauso kraujasiurbiams. Negundyk parodyti dėl kokios būtent priežasties.

by **Mason Lockwood** Pen. 03 11, 2016 2:25 pm

Buvo daugiau nei akivaizdu, jog Romanui pagaliau pavyko patraukti pirminiu pamokslu ne kiek nesudominto Masono demesi. Temai pasisukus apie Katherine jis pastebimai suirzo.Vis dar sventai tikedamas, jog draugo svaiciojimai tera meginimas ji suintriguoti, jis neigiamai papurte galva. Puikiai suvokdamas, jog vienintelis ir paprasciausias budas issiaiskinti tiesa butu tiesiog cia ir dabar jai paskambinti, bet vien mintis verte ji jaustis kaip nesava. Jis bijojo vel isgirsti jos balsa, bijojo, jog nesugebes susilaikyti ir vel viska metes jos nesusirasti, taciau uztikrintas Blackwello veidas taipogi neramino. Kas jeigu jis nemeluoja? Juk Klausas pazadejo Katherinos neliesti, bet tai nesuteike jokiu garantiju jog karstu budu pasizyminti garbane pati neisivels i kokia nors beda...
Minciu karuselei nespejus igauti pagreicio, jo smegenine eme varstyti nezmoniskas skausmas. Masonas nemelavo sakydamas, kad jo jegos gerokai isaugo ir jis jautesi turys didziule persvara tarp vampyru bei vilkolakiu, bet pamirso pamineti viena ''rase'', kurios hibridas ne tik salinosi, bet ir privenge. Raganos buvo ne karta pastaciusios kiek pasiputusi vilkolaki i jo vieta todel Benett zodziai, o veikiau grasinimas, nepraslydo pro Lockwoodo ausis, nors mergina ir stoveje kitapus pilnuteles baro sales.
Priverstinai islauzes kiek imanoma naturalesne kampine sypsena Masonas pakilo nuo baro kedes. Nerodydamas skausmo jis blefavo. Jo galva buvo varstoma nepakeliamo skausmo, taciau jis kiek imanydamas ji kente. -Ragana...-tebelaikydamas ta veidmainiska sypsena veide jis servetelenusivale is nosies tekanti krauja ir nors jis kreipesi i salimais sedinti drauga, jo zvilgsnis buvo nukreiptas i Bonnie. Jis pakilo eiti link jos, taciau merginos jam jauciama neapykanta buvo stipri, o tai atsispindejo jo jauciamoje agonijoje.
Budamas vilkolakis jis niekuomet nesulauke tokio raganu priesiskumo, priesingai, viengungiskais savo laikais kelias raganaites hibridas buvo sekmingai nusitempesi lova, taciau palenkti Bonnie i savo puse nebuvo lengva uzduotis. Kita vertus, pabandyti buvo verta, mat isitaisyti priesa burtininku rate jam butu labai LABAI nenaudinga.
Artedamas link Bennett Masonas buvo priverstas suklupti, ji akivaizdziai nebuvo nusiteikusi snekuciuotis, bet Lockwoodas buvo uzssispyres. Pro sali ejusi padaveja pasiteiravo ar jis pageidaujantis,jog si parupintu jam taksi,akivaizdziai pamaniusi, jog jis yra gerokai padaugines. Syptelejes jis neigiamai papurte galva, vis dar zvitriu savo akiu zvilgsnio nenuleisdamas nuo Bonnie. -Bonnie!-perdetai dziugiai pasisveikindamas jis rankove pasivale vis dar is nosies beganti krauja. -Klausyk, zinau kad dziaugiesi mane matydama, bet apseikim be dramatisku pasisveikinimu,-jo galva tiesiog plyso. -Mano darbas cia baigtas, neketinu cia pasilikti,-staiga jo balsas pritilo,tapo duslus, o pries tai veida puosusi sypsena dingo. Jis nebeistenge nuslepti jauciamo skausmo, o jo akys eme zereti tamsoje. -Prasau...liaukis,-pasiputusiam ir isdidziam Masonui siuos zodzius istarti buvo itin sunku.

by **Thomas Shelby** Pen. 03 11, 2016 3:18 pm

*Pradėkime nuo pačios pradžios: Bonnie Bennett visuomet buvo žinoma kaip visiškai pozityvus žmogus, draugė kuri labiau už viską vertino žmogišką tarpusavio ryšį. Gal todėl beveik pusę savo gyvenimo, nuo akimirkos kuomet išsiaiškino tiesą apie save ir aplinkinius nemirtinguosius, ji rizikavo savo gyvybe vardan kitų. Ji buvo "svajonių" draugė, kuri buvo pasiruošusi bet kam, dvidešimt keturias dienas per parą ir septynias dienas per savaitę. Tačiau kas pasikeitė dabar? Vos pradėjusi mokytis savo amato, per vampyrus mergina neteko savo močiutės, tos, kuri turėjo ją išvesti į magijos pasaulį, tinkamais būdais. Viską gi teko pažinti per skausmą... Vėliau, jos biologinė motina buvo paversta vampyre, ir to negalėdama pakęsti, paliko savo dukterį, dingdama į nežinią. Galutiniu tašku tapo tai, kad pačios burtininkės akyse buvo nužudytas jos tėvas. Tas, kuris po Richard'o Lockwood užėmė mero pareigas. Jis žuvo TIK todėl, kad netinkamu metu ir netinkamoje vietoje pasipriešino netinkamiems vampyrams. Kas dar labiau komplikavo viską? Tiesa, apie kurią nutuokė tik pati Bennett. Jos tėvas mirė nuo Niklaus Mikaelson rankų, o jos geriausia draugė už šio ištekėjo. Elena tam tikrą laiką buvo priversta būti vampyre... Ir dabar, kuomet jos kantrybės taurė buvo perpildyta, ji galiausiai liovėsi aukotis ir nusprendė padėti įvesti tvarką savo mieste. Vilkolakiai niekuomet nebuvo raganiams kliūtimi, jie paprasčiausiai neturėjo įpročio painiotis vieni kitiems po kojomis. Ir abi rūšys buvo sukurtos gamtos, ne tamsios magijos, kaip tai nutiko su vampyrais. Jau prieš porą metų, Elena tapo žmogumi ir to kaina buvo Katherine Pierce Lockwood gyvybė. Tol kol gyveno viena, kita buvo priversta praleisti laiką pomirtiniame pragare. Įvykiams pasisukus gėrio tvarka, gyventi buvo lemta Bennett draugei. Ir ši net neketino rizikuoti, kad situacija pasikeistu kita linkme. Niekinti Mason'ą burtininkė turėjo mažiausiai tūkstantį priežasčių. Pirmiausia, jis buvo vampyras, prie to pačio Niklaus Mikaelson dešinioji ranka. Ir galiausiai, jei jį būtu pasiekusi tiesa apie antrininkes, jam sunaikinti Eleną ir susigrąžinti Katherine būtu taip pat lengva, kaip spragtelėti pirštais. Todėl, galinga save laikanti ragana nebuvo linkusi rizikuoti ne akimirkai. O jo sugrįžimas "namo" kaip tyčia labai stipriai viską komplikavo. Kiaurai veriantis ir pykčiu persmelktas Bennett žvilgsnis ilgą laiką buvo nukreiptas į minimą asmenį. Ir tik akimirka kuomet ši buvo pašaukta vardu, mergina stipriai sukando dantis. Jos galiose nebuvo galimybių jo sunaikinti, tačiau neneikime, ji nuoširdžiai to ir te troško. Sunaikinti jį, ir visus panašius į jį. Stebėdama kaip fiziškai šimteriopai stipresnis nei ji asmuo artinosi, bandydamas peržengti per skausmą, kurį ji taip sėkmingai jam kėlė, ragana tik bandė susitelkti ties juo. Iš tikro, būtent tuo metu ji nematė nieko apart hibridą. Jos matymo spektre nebuvo ne žmonių, ne grojančios muzikos. Tik jis. Jis suklupo, ir kuomet jo sarkazmas išblėso, ji viso labo palenkė galvą, nors ir puikiai nutuokė kad yra rizikinga tai, kad jo akys įgavo žvėries pavidalą.*
- Pasiduodi taip greitai? - *Veide pasirodė kampinė šypsena, kuri buvo nenatūrali. Visgi vidinė raganos būsena buvo labiau nei pakylėta tuo, kas ką tik įvyko prieš jos akis.* - Man nuoširdžiai gėda už tave. Nors, kvailumu pasigirti tu negali. Turi laiko iki kol pakils saulė, kad iškeliauti ten, kur tu ir buvai visą šį laiką. - *Galiausiai suteikdama hibridui progą atsikvėpti nuo pražūtingai stipraus skausmo, kurį visą šį laiką kėlė, mergina te prasitarė, prieš tai, kai jos žvilgsnis stabtelėjo ties Elena, kuri paklausiusi paliepimo, atsitraukė nuo staliuko, prie kurio prieš tai buvo įsitaisiusi.* - Mason'ai, jei apie mane girdėjai pakankamai, kuo tikiu, žinai kad aš nemėgstu kartotis, ypač prieš tokius kaip tu.

by **Mason Lockwood** Št. 03 12, 2016 12:39 pm

Vos gaves proga atsikvepti jis atpalaidavo kakla vangiai ji pasukiodamas tai i viena, tai i kita puse. Bonnie nebuvo nusiteikusi snekuciuotis ir visakeriopas jos priesiskumas jo atzvilgiu buvo Masono nenaudai. -Klausyk, neketinu nieko skriausti... nebent, pati zinai, to panoretu Klausas,-piktai syptelejes apsilaize lupas. -Juokauju,-pamates kaip persimaine paniekos jam ir taip iskreiptas merginos veidas, jis nusijuoke. -Klausyk, atvykau cia susitikti su senu draugu. Jis vilkolakis,-zaismingai pamerkes jai aki, rankos mostu hibridas tuojau parode i Romana. -Vilkolakiams juk nejauti neapykantos, tiesa?-Masonas zinojo, kad kelti scenos raganaite nenores, todel baro patalpose jis galima sakyti buvo saugus. -Kodel tau neprisijungus?-izuliai syptelejes jis kilstelejo abu savo antakius. Net ir issizadejes jausmu jis vis dar turejo savotisko sarmo kai kalba pasisukdavo apie dailiosios lyties atstoves. -Nagi, Bonnie, juk zinai, kad panorejes galeciau kad ir dabar isplesti tau sirdi, bet BET,-neleisdamas merginai jo pertraukti, suskuba pratesti savo monologa. -Bet neketinu svaiciotis grasinimais ar ju klausyti,-jo zvilgsnis surimtejo. -Kaip jau sakiau,-pries tai apniukti spejusi jo veida vel papuose ta pati, zavinga, flirtuojanti sypsena. -Atejau su taika. Vienas gerimas, a? As vaisinu...-staiga jis nusciuvo. Jo akiratyje pasirodzius Elenai jis tiesiogine ta zodzio prasme neteko amo. Nenutuokdamas, jog ji yra priezastis, istumusi jo mylimaja i karsta, ar apskritai, atsisakydamas patiketi, jog Katherine negyva, jis buvo apstulbintas merginu panasumu. Jis akimirksniu suprato, jog priesais stovi ne Pierce. Visu pirma, Masonas puikiai girdejo jos krutines lastoje greitai plakancia sirdi, kas isdave, jog ji jaudinasi. Be to Gilbert akys... jos buvo kitokios. Merginos zvilgsnyje galejai izvelgti Katherine nebebudingo naivumo, kuri simtmecius gyvenanti vampyre buvo seniai palaidojusi. -Kas ji?-jo zandikaulis tapo tvirtai suspaustas, o kaktoje pasirode kelios rauksles. (Mazdaug kaip antroje animacijoje) Kai hibridas klausiama zvilgsni atsuko i burtininke, jo akyse vos akimirkai buvo galima izvelgti skausma. Tikrasis Masonas butu atidaves viska uz galimybe ir vel buti tiesiog vilkolakiu. Akis i aki susidurdamas su zmogiska mylimos moters versija jis negalejo susivaldyti nepagalvojes koks tobulas galejo buti judvieju su Pierce gyvenimas jei jie butu...gyvi.
Nuryjes burnoje susikaupusius skyscius jis giliai ikvepe. -Susikta pilnatis,-zvilgtelejes i rankini laikrodi jis susikeike. Tai puikiai paaiskino, kodel vis stipriau ir stipriau eme pasireiksti jo vidinis, tikrasis AS. Jis negalejo ir nenorejo to leisti, jam reikejo susileisti injekcija, kuri buvo palikta ant galines jo mustango sedynes. Beda ta, kad kas kart originaliojo kraujui patekus i jo kraujo sistema, ji apnikdavo siaubingas ir praktiskai nekontroliuojamas troskulys. Bonnie nesunkiai sudetu visus taskus ant i, jei po jo pasirodymo mieste imtu dingti zmones, jis tai zinojo. Atsidures keblioje padetyje Masonas nevalingai zvilgtelejo i isejimo puse, taciau netrukus pajuto burtininkes zvilgsni, kuris tarytum chirurginis peilis skrode ji kiaurai. Ar galejo buti, kad ji skaite jo mintis?...

by **James Petrov** Št. 03 12, 2016 1:48 pm

{Nepriklausomai nuo to, kad vienos iš savo geriausių draugių tamsiaplaukė nebuvo mačiusi nuo pat dienos kuomet sumainė žiedus su savo vyru, laukti kažkokių geresnių emocijų buvo pernelyg naivų. Juk daugumos gyvenimai susikomplikavo nuo tos dienos, kuomet Elena Gilbert, dabar jau Winchester nusprendė surizikuoti viskuo ir pasiduoti provokacijai su vaistu nuo nemirtingumo, kurį mįslingais būdais gavo Niklaus Mikaelson žmona. Draugė iš pažiūros atrodė nepriklausoma, pasikeitusi. Ir tuo pačiu metu vieniša. Užimdama lyderės pozicijas tarp raganų, Bennett labai stipriai atsiribojo nuo savo draugų, įsivaizduodama kad jos gyvenimo prasmė ir yra užslėpta tame, kad išstumti iš kadaise saugaus miesto visus nemirtinguosius. Nuleisdama akis, mergina akivaizdžia apgailestavo dėl to, kaip susiklostė kadaise nuo nieko nepriklausantis gyvenimas. Pakildama nuo savosios vietos, ir tikriausiai apkurtinta garsios muzikos ir šokio judesiais pastoviai besistumiančių žmonių, ji net nepastebėjo to, kad Bennett užmezgė ne maloniai prasidėjusį pokalbį su Lockwood'u. Todėl akimirka, kuomet ji pagaliau stabtelėjo prie draugės, akys savaime pakilo į greta jos esantį. Tamsiaplaukė įkvėpė oro, tačiau taip sunkiai, tarytum jau kurį laiką būtu kankinama lėtinio bronchito. Jos žvilgsnis susidūrė su Mason'u, ir išdavikė širdis pradėjo kaltis iš krūtinės dar stipriau. Neaišku ar tai buvo burto įtaka, ar tiesiog pirmos pažinties įspūdis, bet jos kojos tarytum prasmego skradžiai žemę, nes vyro galybė buvo jaučiama ore, o ji iš tikro baiminosi dėl savo gyvybės, o tiksliau to, kaip jų oficiali pažintis atsilieps ateičiai, kurios "tobulumo" iliuzija pradėjo byrėti vos tik mergina sugrįžo atgal į šį miestą. Negalėdama vaidinti nebylės, mergina iš karto priminė Bennett kas turėjo vykti toliau.}
- Mums jau laikas eiti, atsimeni planus apie kuriuos kalbėjome prieš tai? - {Tai aiškiai nuskambėjo kaip bandymas išsisukti iš dabartinės situacijos. Tačiau tuo pačiu metu tai galėjo sukelti labai didelį įtarimą. Juk būdama žmogumi mergina nebe kontroliavo savo natūralių reakcijų, kurios šiuo metu buvo akivaizdžios kaip kylanti oro temperatūra. Liežuviu perbraukdama per savo lūpas, mergina galiausiai nusprendė kad iš šito galima išpešti kažką geresnio, nei bandymą įtartinai pasprukti kaip galima toliau. Ji ištiesė dešinę ranką į Mason'ą.}
- Aš Elena... - {Taip keista, šių dviejų asmenų, kurie pirmą kartą susitiko akis į akį, gyvenimai buvo persipynę kaip tvirta virvė, šiems to net nenutuokiant. Taip, jų niekuomet nesiejo draugystė, ir tuo labiau jie akivaizdžia priminė vienas kito priešingybę. Bet, svarbu paminėti tai, kad Mason'o išrinktoji buvo kaip du vandens lašai panaši į Eleną. O pastarosios kraujas ir buvo priežastimi kodėl Mason'as galiausiai buvo vykęs tapimo hibridu eksperimentas. Ką kalbėti apie tai, kad tam tikru metu Elenos ir Katherine neapykanta viena kitai pavertė daugiau nei penkis šimtus metų gyvenusią vampyrę tapti žmogumi. Ir galiausiai keistoms aplinkybėms susiklosčius, dabar Elena gyvena tos pačios moters, savo antrininkės gyvybės kaina. Keista ar ne? Ypatingai kai pagalvoji kad prieš tai jie buvo tik girdėję apie vienas kitą, ir nieko daugiau.}
- Iš tikro, gal mes nieko ir neprarastume, jei pralenktume po vieną taurelę. Aišku, jei pasiūlymas vis dar galioja? - {Taip ji buvo visiškai kitokia, nei šios antrininkė, labiau žemiška, labiau tikra. Todėl, kuomet Elena pasistengė sudėti visas savo pastangas į tai, kad suimti savo emocijas į vieną kumštį, ji leido savo veide pasirodyti tai pačiai maloniai šypsenai. O kadangi buvo kone būtina išblaškyti Bonnie, kuri akimis dar ir dar kartą bandė sunaikinti Lockwood'ą, tamsiaplaukė tarstelėjo.} - Mason'as, tiesa? Kadaise man buvo sakiusi Džena kad tu buvai tas, kuris mokėjo linksmintis... - {Rankos mostu nurodydama baro pusę, kur buvo įsitaisęs jo draugas, lyg paskatino hibridą pajudėti iš vietos.}

by **Thomas Shelby** Št. 03 12, 2016 2:13 pm

*Lockwood šeimos vyrai niekuomet nebuvo laikomi labai jau džentelmeniškais, tačiau tai, kaip drastiškai savo privalumais naudojosi būtent šis šeimos atstovas, tiesiogine ir neigiama to žodžio prasme, vedė raganą iš proto. Jo sarkazmas, savo kūno galimybių žinojimas ir tas "moterų numylėta" blogiuko kalbėsena, privertė burtininkę užversti savo žalias akis. Ji buvo pasiruošusi pasitraukti iš šios vietos, kaip tik tuo metu, kai jo lūpomis praslydo konkretus komentaras, kad ir juoko formoje, apie tai, ką jis galėtu padaryti savo buvimo čia metu. Burtininkės akių vokai akimirksniu susiaurėjo ir ji iš pažiūros buvo pasiruošusi vėl panaudoti savo galias, kuriomis buvo "apdovanota" gamtos.*
- Jei ne tavo sūnėnas, patikėk manimi, jau seniai būčiau suvariusi baltojo ąžuolo kuolą tiesiai Klausui į krūtinę. Tokiu būdu atsikratyčiau ir tavo savimyliškos fizionomijos. - *Hibrido tolimesni žodžiai dar labiau suglumino burtininkę, tačiau vien smalsumo vedama, mergina pasuko akis į už baro įsitaisiusio Roman'o pusę. Jis buvo nematytas prieš tai, kas privedė prie nuomonės kad greičiausiai buvo nevietiniu. Buvo likęs tik venas klausimas, kas būtent sugrąžino čia Lockwood'ą, ir iš kur atsirado bičiulystė su vilkolakių, arba bent jau tuo, kokiu šis pristatė savo draugą. Jos žandikaulis išryškėjo iš karto po to, kuomet tamsaus gymio mergina sukando dantis. Hibrido žodžiuose buvo tiesos, jis laisvai galėjo išplėšti širdį iš jos krūtinės, tačiau tam reikėtu puikaus dėmesio nukreipimo. Ji stipriai pasitikėjo savo jėgomis, todėl vietoje tiesioginio atsakymo, burtininkės veide pasirodė suvaidinta šypsena. Tokia, kuri iš karto išdavė tai, kad ji ir toliau reiškė savo neapykantą asmeniui, su kuriuo šiuo metu šnekučiavusi. Elenos pasirodymas viską pakeitė, mat nebuvo plano kad šie du asmenys visgi susidurs akis į akį.*
- Mes su tavimi nesame draugai, Mason'ai. Todėl ačiū, bet ne. - *Iš karto pasukdama ant kulno, ragana žengė vos kelis žingsnius, aiškiai suvokdama tai, kad Elena nepasekė šios pavyzdžiu, o atvirkščiai atsakė į Mason'o dėmesį. Lūpos šiek tiek prasiskleidė, kuomet tamsaus gymio burtininkė pasisuko į sau už nugaros esančius. Įskaityti kokiais motyvais vadovavosi draugė buvo kone neįmanoma. Todėl, per didelį nenorą Bonnie galiausiai užvertė akis. Jos neigiami jutimai vampyrų padermei niekur nebuvo dingę, ir ji aiškiai neketino vaidinti kad vakaras bus ypatingai vykęs.* - Tebūnie, viena taurė. - *Pasimetimas ir kažkoks kitoks prieskonis gana greitai liko pastebėtas. Jis nebe atrodė nusiteikęs agresyviai, atvirkščiai, jo veide buvo matomas pasimetimas. Toks, kuris buvo šiam nebūdingas, bent jau iš visų tų pasakojimų, kuriuos teko girdėti, kuomet hibrido keliavo aplink pasaulį, vykdydamas savo naujo draugo užduotys. Kone prasistumdama pro vaidą užstojančius žmones, kurie taip ir nesiliovė judėti viso šio rimti pokalbio metu, Bennett sustojo prie savo pašnekovo vos dvidešimties centimetrų atstumu. Įgesdama savo kiaurai veriantį žvilgsnį į jo akis, ji ištarė kontraversiškai nuskambėjusią frazę, kuri per tiesioginį atsitiktinumą patvirtino Mason'o vidines spėliones, apie kurias deja, žinojo tik jis vienas. Bent jau iš čia esančių. Ji neketino palikti Elenos čia, todėl kito pasirinkimo paprasčiausiai nebuvo.* - Arba kelios, tačiau tai nieko nekeičia. Tu vis dar esi vienas iš labiausiai nemėgstamų personų mano gyvenime. - *Tuo baigdama savo kalbą, burtininkė iš karto užtikrintai pajudėjo link baro stalo. Jos apranga buvo ypatingai netinkama šiai vietai, tačiau tai ne kiek netrikdė jos vidinio balanso. Įsitaisydama netoli nuo Blackwell'o.* - Tau net perspėjamojo ženklo nereikia kad suprasti kad esi naujas čia. Ilgam?

by **Mason Lockwood** Št. 03 12, 2016 2:44 pm

Jo nebyli akistata su Bonnie nutruko ta akimirka kai i pokalbi isitrauke Elena. Masonui buvo sunku nuslepti sutrikima kai mergina istiese i ji ranka noredama prisistatyti. Nuryjes burnoje susikaupusius skyscius jis is pradziu klausiamai dirstelejo i ragana, kuri rodos skaite ji kaip atvira knyga, o kai grazino savo zvilgsni atgal ties Pierce antrininke, mintys apie Klauso krauja tiesiog isgaravo. -Tas pats... kazkas man kuzda, jog kad ir ka busi apie mane girdejusi is sitos... surugeles...-pirma syk pries tai it drobe isbales ir paniures jo veidas igavo siokio tokio zaismingumo. -Bus labai negatyvi ir neobjektyvi informacija...Buvau?-klausiamai kilstelejes antakius jis neisturejo nesusijuokes (pirmoji animacija) -Galetum pamanyti, kad po to kai mane nuzude, butu normalu atgimti kiek pasikeitusiu, bet sugebejimas linksmintis ko gero yra uzprogramuotas mano DNR,-syptelejes jis negalejo atitraukti nuo jos akiu ir tai buvo daugiau nei akivaizdu. Bet ar galejai ji del to kaltinti? Ji buvo tobula, tobulas jos atspindis. Gal del to buvo kalta pilnatis, taciau pries tai saltas ir sarkastiskas Lockwoodas tiesiog merginu akivaizdoje virto labai zmogisku.
Jiems atsidurus prie baro, Masonas pasisuko i Romana. -Damos... Roman. Roman...Bonnie ir Elena,-pristates pastaraja jis pasireme alkune i baro stala, taciau paslapcia dar karteli i ja dirstelejo lupu kamputyje islauzdamas ta taip sau budinga sypsena.

by **James Petrov** Št. 03 12, 2016 3:19 pm

- Jei man reikėtu pakartoti kiek visko esu apie tave girdėjusi, tuomet reikėtu mažiausiai savaitės... - {Šioks toks susikaustymas, kuris buvo išprovokuotas baimės, niekur nebuvo pradingęs. Tačiau tamsiaplaukė mergina nuoširdžiai stengėsi kaip galima labiau tai nuslėpti. Ir mirtingas asmuo būtu lengvai įtikintas tuo, kad ji jaučiasi puikiai. Kitą vertus, antgamtinės būtybės, kurios buvo apdovanotos kur kas aštresniais pojūčiais, nei mirtingieji, nesunkiai sugebėtu išsiaiškinti tiesą. Buvimas čia kėlė keistus pojūčius, nors tamsiaplaukė ir jautėsi saugi, tol, kol šalia buvo Bennett. Prisėsdama ant aukštosios kėdės prie baro stalo, Winchester tvarkingai paslėpė ant veido užkritusią plaukų sruogą, sau už ausies. Tamsios akys buvo įgavusios juodą atspalvį, kuomet pro draugišką šypseną, ji atsakomai dirstelėjo į Lockwood'ą.}
- Bet galiu nuraminti, aš visuomet pirmiausia stengiuosi kiekviename įmatyti geriausias savybes, o aplinkiniai, visuomet juk mėgo kalbėti. Todėl, šiandiena manau suteiksiu tau progą įrodyti visiems ir man tame tarpe, kad Džena neklydo dėl tavęs. Ir iš tikro esi toks pasiutęs, kaip kad iki šiol yra kalbama apie tave. - {Suvaidindama šiokią tokią nuostabą, mergina nesistengė nuslėpti draugiškos šypsenos, kuomet pasisukdama į pasirinktą pašnekovą, viso labo paragino jį netikromis dvejonėmis.} - Nebent žinoma... ...šiandiena nėra nusiteikimo?
{Plačiau nusišypsodama, Katherine Pierce-Lockwood antrininkė pasuko savo tamsias akis į kitą čia esantį asmenį, įsistebėdama į jo reakciją į puolimą, kuriuo netiesiogiai jį pasitiko draugė. Giliau įtraukdama oro į savuosius plaučius, pasistengė kiek prablaškyti esamą situaciją, bandydama nukreipti kalbą kita linkme.} - Nekreipk dėmesio, ji tiesiog nemoka būti svetinga, arba šiandiena tiesiog ne iš tos kojos pakilo.
{Net neketindama laukti, tamsiaplaukė pasigavo vieną iš iš seniau užsakytų taurių, ir tuomet kilstelėjusi ją, palaipsniui nužvelgė susirinkusius, po ko imituodama kiek galima rimtesnį balso toną, pasisakė.} - Už nestandartinę kompaniją prie vieno stalo, - {Omeny turėdama labai skirtingų rūšių atstovus, ji it specialiai žvilgsniu stabtelėjo prie Mason'o, pratęsdama tostą.} - Naujas pažintis ir žinoma tai, kad aš niekuomet nepasiilgsiu pasikeitimų kuriuos atneša mirtis. Nes mano DNR yra linkusi keistis, o tai neišeina niekam į naudą. - {Sukikendama tamsiaplaukė šoktelėjo ant kojų, tarytum tai būtu labai reikšminga kalba, ir net nelaukusi kol visi paseks šios pavyzdžiu, užsivertė kartų skystį į savo burną. Susiraukimą nuo kartaus gėrimo buvo neįmanoma nuslėpti, todėl kuomet ji pastatė taurelę ant stalo, prireikė gilaus atodūsio.}

by **Arthur Bishop** Št. 03 12, 2016 3:41 pm

Būdamas šimtu procentų tikras tuo, kad joks padaras negali atlaikyti raganų sukeliamo galvos spaudimo, kuris dažniausiai pasibaigia "išsijungimu", Blackwell'as buvo pakilęs nuo savosios vietos ir negana to, pasiruošęs kokiais nors būdais išblaškyti raganą, tokiu būdu suteikiant draugui progą pasipriešinti. Tik vidinis balsas stabdė griebtis veiksmų, mat buvo tikras tuo kad minėtas pasipriešinimas moteriai gali pasibaigti tragiškai. Sukandęs dantis jis dar kurį laiką stebėjo tai, kas vyko tarp hibrido ir raganos. Ir tik įtampai nuslūgus jis nusisuko į juos du nugara. Kodėl? Nes stalas prie baro turi vieną didelį privalumą, didelę veidrodinę sieną, kurios atspindy matomas visas klubo vidus. Tokiu būdu jis liko neaktyviu stebėtoju iki pat tos akimirkos, kuomet prie jo prisijungė visi trys. Išderintas ne vien tik tiesmuko klausimo iš raganos bet ir Elenos panašumu į Katherine, vilkolakis nedelsdamas nukreipė klausiamą žvilgsnį į Mason'ą, kuris lyg nujausdamas būsimą klausimą iš karto pristatė abi merginas. Nurydamas burnoje susikaupusius skysčius, jis iš karto linktelėjo galva, nors klausiama išraiška niekur nedingo:
- Bone ir... Elena? - Nepriklausomai nuo to, kad sutapimais jis niekuomet nebuvo linkęs tikėti, tuo labiau kad vos prieš kelias minutes ragana buvo pasiruošusi "išvirti" draugo smegenys, jo pasikeitimas taip pat neliko praleistas pro akis. Jis priminė tą patį asmenį, kurį ir pažinojo Roman'as. Gal viskas ir nebuvo taip blogai? Šį klausimą jis uždavė savo paties mintyse, kuomet sutelkdamas dėmesį į Bennett, nusprendė pirmiausia paskirti savo prisistatymą būtent jai: - Negaliu pasakyti kad esu raganų gerbėjas, bet pagarbą iš manęs tikrai esate užsitarnavusios. Ir nežinau, tiksliau negaliu atsakyti į tavo klausimą Bonnie. Viskas labai stipriai priklausys nuo aplinkybių. Galiu išgaruoti ir ryte, o galiu tapti pastoviu gyventoju. - Pripildydamas plaučius deguoniu, jis neatsitiktinai nukreipė žvilgsnį į Eleną, kuri jei ne jos žemiškumas, būtu laisvai supainiota su tobula lėle, Katherine. Visgi, nuspręsdamas negadinti vakaro, jis nesiryžo klausti ko nors netaktiško, todėl pasinaudodamas proga, stumtelėjo į visų puses taures, galvos gestu nurodydamas kad baro darbuotojai parūpintu daugiau.
- Tuomet už viską ką susakei, o tu, - Adresuodamas savo kalbą raganai, sukonkretino smalsumą: - Turėsi pasakyti už ką nekenti šį nutrūktgalvį.

by **Mason Lockwood** Sk. 03 13, 2016 3:25 am

Palankumas, kuri pirma pazinties akimirka hibridas pajuto Elenai galejo buti paaiskintas tuo, jog si buvo gyvas jo vis dar teisetos zmonos atspindys, taciau tai nebuvo vien jos isvaizda. Tarp dvieju, visiskai nepazystamu zmoniu atsirades cheminis rysys galejo buti ir del antrininkes jungusio paslaptingo rysio. Siaip ar taip Masonas buvo patrauktas prie Katherine jau nuo pirmos ju pazinties akimirkos, tarsi toks butu buves jo likimas, tarsi austesnes jegos butu norejusios, kad sis nepaisant visu nesuderinamumu ja pamiltu.
-Issukis priimtas,-teigimai linktelejes galva jis nusisypsojo ir dirstelejes i uz baro besidarbuojanti barmena, be jokio vargo persoko per baro stala bei emesi ketvertukui serviruoti aukstos kokybes tekila su kavos prieskoniu. Sutikes kiek itaru Gilbert zvilgsni jis tik teigiamai linktljo drasindamas ja juo pasitiketi. -Paragauk, ji viena geriausiu cia parduodamu tekilu,-placiai nusisypsojes jis ir vel atsidure klientams skirtoje baro puseje. Tai, kad barmenas ne tik neuzprotestavo tokio Masono izulumo, bet ir apskritai elgesi taip tarytum butu jo nepastebejes, isdave, jog to trumpucio akiu kontakto su Lockwoodu metu jam buvo liepta to nematyti. -Kokia prasme buti mirusiu, krauja gerianciu padaru, jei negali is to ispesti nors siokios tokios naudos?-guztelejes peciais jis kaltai syptelejo sutikes smerktina Bonnie zvilgsni.
-Ji turi savu priezasciu, del to ne kiek neabejoju, bet polinkis i sadizma turejo buti jau igimtas,-placiai issisiepes jis oemenyje turejo tai, jog Bennett emesi skrudinti jo makaule jam dar ne nespejus istarti ''Labas''.
Praejo dar keliolika minuciu ir zvlegiant is salies, butum pamanes, kad ketvertukas yra seniai pazystama, gerai laika leidzianti kompanija. Tiesa ilgainiui Lockwoodo ir Winchester pasnekesys palaipsniui tapo 1:1, jie tarsi patys to nejausdami savaime atsiskyre nuo kompanijos. Masonas nuosirdziai megavosi Elenos draugija ir nors ilgeliau pabendraves puikiai mate, jog ji ir Katherine yra dvi labai skirtingos moterys, tai nesutrukde regis visiskai nepazystamiems asmenims rasti bendros kalbos. Ir nors zinodamas apie tai, jog Elenos sirdis plaka jo mylimosios givybes saskaita jis vargu ar butu bent leidesis su ja i kalbas, dabar ne pats to nepastebedamas jis subtiliai su ja flirtavo...

by **James Petrov** Sk. 03 13, 2016 6:27 am

*Nuo tos dienos, kuomet mergina po ilgų nemirtingumo metų pagaliau buvo sugrąžinta į mirtingosios pavidalą, ji vertino kiekvieną akimirką, nenorėdama kad ji nueitu veltui. Tamsiaplaukė puikiai suvokė tiesą apie tai, koks yra trapus žmogaus gyvenimas, todėl ji mėgavosi kiekviena proga, kuri tik galėjo jai priminti ką reiškia būti gyvai. Ji buvo šilta, komunikabili ir tuo pačiu kerinti asmenybė. Nereikėjo daug pastangų, kad būti pamėgtai... ...Gal tai ir buvo didžiausias skirtumas tarp jos ir Katherine Piercė-Lockwood. Elena buvo gyva ir tuo mėgavosi, jos antrininkė buvo labiau patyrusi, šalta ir tuo taip pat žavinti. Jos buvo skirtingos, bet niekas nepaneigtu kad abi mėgo būti "mylimos" aplinkos. Jos veide spinduliavo šypsena, skambėjo žaismingas kikenimas, ir ji šimtu procentų buvo pamiršusi apie tai, kas iš tikro yra Mason Lockwood, bei tai kad iš esmės nuo jo veiksmų priklausė tai, ar jos gyvenimas tęsis ar pasibaigs su lyg tą akimirka, kuomet jis sužinos tiesą apie paskutinius įvykius antrininkių gyvenime. Neneigsime, tamsiaplaukė buvo sužavėta drąsa ir charizma, kuria buvo prisotintas hibridas, todėl nors jos veidukas ir persikreipė akimirkai, kuomet jis peršoko per baro stalą, tai greitai pakeitė ta pati, jai būdinga šypsena. Suimdama savo taurelę, žmogiškumu spinduliuojanti persona iš karto įbedė savo žvilgsnį į priešais atsidūrusį.* - Gyvenk šimtu procentu, arba negyvenk iš viso?
*Vakaras akivaizdžiai atrodė nusisekęs, nes į šoną buvo pastumtos visos mistinės problemos, kurios aiškiai būtu viską sukomplikavusios, jei tai buvo pasakyta garsiai. Kartas nuo karto, tamsiaplaukė bandydama išjudinti savo draugę, bandė pakabinti ją per dantį, ir greičiausiai atgal sulaukdavo nelabai palankaus jai atsakymo. Burtininkė buvo gyvas priminimas to, kad viskas kas šiandiena vyko, neturėjo vietos egzistavimui. Tačiau kam tai rūpėjo? Laikui bėgant, Elena savaime susitelkė į naujai pažintą asmenį. Iš dalies, ji suprato tiesą apie tai, kodėl tik jam vienam kadaise pavyko atšildyti ledo karalienę, Katherine. Akimirkai jai net pasidarė nemalonu, mat mergina žinojo kur kas daugiau, nei dauguma čia esančių. Jos šypsena dingo, bet tai ganėtinai greitai pagydė dar vienas tekilos šotas. Sukosi galva, tačiau malonia prasme, o ir kompanija buvo pasirinkta ypač tinkamai (gal tai kada ir atsilieps teigiamai pačiai Elenai xD). Kikenimas nutilo, kuomet tamsiaplaukės akys sustojo ties Lockwood'o veido. Įsivyravo nejauki tyla, kurios neužgožė net grojusi muzika. Nuspręsdama tai nutraukti, mergina ištiesė savo ranką per stalą, pasisakydama tyliai, bent jau taip, kad nebūtu girdima netoliese esančių ausimis.*
- Tau pavyko. - *Šiek tiek kilstelėdama savus antakius, mergina pasidabino plačia šypsena, kuomet pratęsė savo kalbą, jau konkrečiau.*
- Tavo reputacija niekur nėra pradingusi. Tiksliau, liko tik dar vienas dalykas... - *Eilinį kartą kilstelėdama savo ranką į jo pusę, pakėlė savo akis, kad žvilgsniai vėl susidurtu.* - Eisi su manimi sudrebinti aukštelę, ar tu esi labiau iš tų, kurie viską stebi iš nuošalės? - *Jam net nespėjus sureaguoti į jos rankos ištiesimą, mergina iš karto atitraukė ištiestą galūne, kuomet pakildama nuo kėdės, pro pastebimą šypseną, kilstelėjo savo dešinę ranką, rodomuoju pirštu paskatindama hibridą prisiartinti arčiau, kuomet pati tuo tarpu atbula artinosi prie aikštelės.*

by **Mason Lockwood** Sk. 03 13, 2016 7:29 am

Elenos gyvybingumas buvo užkrečiamas. Pastarieji metai nepagailėjo hibridui išbandymų, beto nuolatinis originaliojo alsavimas į nugarą neleido atsikvėpti. Jis nuolatos buvo vejamas, nuolatos apkrautas užduotimis, kad neliktų laiko greziotis atgal. Gal todėl dabar matyti ji nuoširdžiai besijuokianti buvo mažų mažiausiai keista.
-Būtent,-teigiamai linktelejes jis sureagavo į pirmąją Elenos frazę su šypsena veide kritiškai įvertindamas pašnekovės fizinę būklę. -Kita vertus, nederėtų pamiršti, kad mane alkoholis veikia kur kas silpniau nei tave,-su lig šiais žodžiais ištustines dar viena taurelę jis ir vėl pripildė tiek saviske, tiek priklausiusia Gilbert, tačiau dar prieš jai spėjus link jos ištiesti ranka, patraukia jos stikliuką nuošaliau. -Ne man tau pamokslauti, bet tekilos sukeltos pagirios yra rakštis subineje net ir man, ką jau kalbėti apie tokią coliuke kaip tu, -nusijuokes jis pastūmė gėrimą atgal, akivaizdžiai palikdamas galutinį nuosprendį priimti jai pačiai.
Tamsiaplaukės žodžiai apie jo kaip vakarėlių liūto reputaciją sukėlė jam nuoširdžią šypsena. -Dėkoju, kad užuot klausiusi ką apie mane turi pasakyti kiti, suteikei man pačiam apginti dedikuoto alkoholiko reputaciją,-jo paties juokas staiga grąžino ji į realybę ir užuot atsakęs į merginos kvietimą šokti jis šiek tiek apniuko kas buvo pastebima net ir žmogiška akimi. Pakilęs jis pasekė ją link šokių aikštelės, tačiau užuot pasidaves muzikos ritmui, jis palinko arčiau, norėdamas kai ką pasakyti garsios muzikos apsuptyje. -Aš tuoj grįšiu, kai ką palikau automobilyje, -šyptelėjes jis atrodė kiek nusiminęs, tačiau galėjai ta pastebėti tik pažvelgus jam į akis. Nieko daugiau nepasakęs jis skubiu žvilgsniu išėjo į lauką.
Išsitraukęs mobilųjį, pakeliui į netoliese priparkuota savo mustanga jis ėmė rašyti žinutę, kurią pabaigė jau sėdėdamas ant vairuotojo sėdynės.
"Victoria, žinau, kad labai ilgai nieko apie mane negirdėjai ir žinau, kad greičiausiai vis dar ant manęs pyksti.." -jo dukra vienintelė žinojo apie Masono pasirinkimą vardan jos pačios saugumo, vardan jų abiejų saugumo, nuo jų atsitraukti. Ji žinojo kokios buvo Klauso sąlygos ir karštai tokiam jo sprendimui nepritarė, tačiau ilgą laiką originaliojo krauju maitintam Masonui viskas atrodė kitaip, todėl griežtai atsisakęs išklausyti jos kontraargumentu jis dingo. Dingo lyg būtų buvęs nušluostas nuo žemės paviršiaus. "Tik norėjau..." -jis trumpam atsilose kėdėje ir užmerkė akis. Buvo nepaprastai sunku rinkti žodžius, bet ne taip sunku kaip būtų buvę juos ištarti garsu. "Tik norėjau įsitikinti kad jums viskas gerai. Be galo jūsų pasiilgau". Paspaudęs "siųsti" jis tarsi staiga prisiminęs pažvelgė sau per petį į ant galinės sėdynės galėjusi saltkrepsi su kraujo injekcija. Jis dvejojo. Žmogiškoji jo pusę norėjo grįžti atgal į barą, tačiau visa kūną buvo pradėję varstyti pokolkas silpni priklausomybės keliami skausmai.
Pravėręs automobilio langą jis iskeve gaivaus nakties oro. Koks sumautai sunkus buvo jo gyvenimas. Galbūt šiandien, būdamas gyvybingos ir gyvenimu nesidžiaugiancios būtybės kompanijoje jis suvokė kokia apgailėtina egzistencija virto jo paties kasdienybė. Kelio atgal nebebuvo. Nusigrezus nuo Klauso prasidėtų jų trijų medžioklė ir jis negalėjo leisti joms abiems visa gyvenimą nuo jo bėgti...

by **Victoria Faith Lockwood** Sk. 03 13, 2016 8:36 am

Vakaras, kuomet jaunos hibridės telefonas suvibravo, ji buvo įsitaisiusi ant baltos spalvos kilimo, priešais židinį. Ugnis jau kuris laikas veikė itin raminančiai. Ji leido jai prisiminti paskutinį paleistą asmenį iš savo gyvenimo... ...Tą, kuris pastaruosius porą metų buvo šalia, rizikuodamas savo paties gyvybe. Tai kad ji labiau buvo suinteresuota savo pačios šeimos išsaugojimu, neleido jai pajausti tikro pasitikėjimo, atsidavimo jausmo. Senovinio židinio liepsna buvo rami, tarytum būtu neliečiama. Ji sumerkė akis, manydama kad tai nieko nevertas bandymas prisišaukti jos dėmesį. Ji net nenumanė kad žinutė atkeliavo iš jai reikalingo asmens. Mergina sumerkė akis, kuomet užlieta dažnai pasikartojančios nevilties bangos, stipriai sukando dantis. Visas šis "ramus" gyvenimas buvo toks nevertas savo pavadinimo. Lemtinga akimirka kažkas visgi privertė ją pasisukti telefono pusėn. Aparatas buvo lengvai pasiekiamas ištiesus ranką, todėl ji galiausiai ryžosi peržiūrėti gautą tekstą. Širdis sustingo, kuomet ekrane pasirodė tėvo vardas. Ir reikia pripažinti, būtent šią akimirka ji pagalvojo apie blogiausia, kad galiausiai nutiko kažkas nepataisomo, ir jai bandoma tai pranešti. Juk jam išdidumas neleistu susisiekti su ja, po to kai jis aiškiai leido suprasti kad savosios nuomonės jis nekeis. Kas metus ji prarado po vieną artimiausią asmenį, o šiandienos diena kaip tyčia buvo reikšminga dėl kelių priežasčių. Buvo nedrąsu atidaryti teksto žinutę, todėl nieko nuostabaus kad ji trūko bent porą minučių. Tekstinė žinutė buvo trumpa, tačiau sukėlė labai didelį emocinį pliūpsnį. Mergina sumerkė akis, kurios akimirksniu sudrėko. Jam dingus iš mergaitės gyvenimo, jos kasdienybė tapo bandymu išgyventi. Ir būtina pabrėžti, kad be jo jos vidinis pasaulis dužo. Ryšys, kuris siejo juos du nuo pat mergaitės gimimo, buvo ypatingas. Ir galima tik įsivaizduoti, kaip jai buvo skaudu, kuomet jis pats, savo noru pasirinko ne ją. Ji nesistengė siųsti žinutės, ji iš karto surinko skambinimo mygtuką, bet čia likimui sužaidus netinkamai, ryšys te leido persiųsti balso žinutę. Balsas buvo neryžtingas, tylus. Susidarė jausmas, kad ji kone šnabždėjo, nenorėdama kažko pažadinti. Tačiau žodžiai byrėjo padrikai...
- Man reikia tave pamatyti. Prašau... - Ji baiminosi kad jis paprasčiausiai nustos klausyti, todėl prašymas likti dėmesingam buvo būtinas net ne jam, o greičiau jai pačiai. Savo šeimai Mason'as buvo būtinas kaip oras, kaip sveiko proto balsas, todėl nieko nuostabaus kad jam "išgaravus" viskas susiklostė toli gražu ne taip, kaip šis planavo. Ji tęsė, ir su lyg kiekvienu žodžiu buvo galima išgirsti kad mergaitė tvardėsi.
- Prisiekiu, neversiu tavęs pasilikti ir nedarysiu nieko, kas tau nepatiktu. Tik prašau, pasirodyk bent minutei. Man taip tavęs reikia... - Pasigirdo gilus įkvėpimas, skausmingas. Ir ji laisva ranka nusivalydama savo paakius, nutraukė žinutę, ją išsiųsdama reikiamam adresatui.

by **Arthur Bishop** Sk. 03 13, 2016 8:53 am

- Prisimenant, kad esu viso labo nuo mėnulio priklausantis asmuo, privalau apleisti šią įstaigą, nes savikontrolė man svetimas dalykas. - Šiais žodžiais netikėtai pasitikdamas prie baro likusią raganą, Roman'as tvarkingai iš kišenės išsitraukė kelis stambius banknotus, pamesdamas juos ant stalo paviršiaus. Akivaizdžiai nenusiteikęs taip negatyviai, kaip Bennett, palenkė galvą, išreikšdamas savo pastebėjimą, kuris buvo girdimas tik jiems dviems: - Nors tau ir atrodė šis vakaras kankynė, aš visgi esu dėkingas už tavo buvimą. Taip pat ir tavo draugės. Per penkias minutes pasiekėt kur kas daugiau, nei aš per valandą. Liks sveika, Bonnie. Ir manau man nereikia priminti, kad norint grįžti prie tavo pirminės užduoties, dabar yra labiausiai tam tinkamas laikas. - Omeny turėdamas tai, kad abi merginos vakaro pradžioje labai noriai bandė iš čia pasprukti. Jis te linktelėjo galva, kuomet neišreikšdamas daugiau jokio noro pasilikti, pajudėjo link išėjimo iš šios vietos, naiviai tikėdamasis kad pavyks aptikti Lockwood'ą prieš prasidedant paranojiškam baimės priepuoliui, kad virsmas gali užtikti jį nepasiruošus. Išeidamas iš įstaigos, jis iš karto atkreipė dėmesį į prie automobilio vairo įsitaisiusį draugą. Bet, kažkas paprasčiausiai neleido jam prieiti iš karto. Užuot padarydamas teisingai, jis iš savo striukės kišenės išsitraukė porą kubietiškų cigarų, kurios visą tą laiką kone rėkte rėkė būti surūkytos.
- Viskas gerai? - Nors nuotolis nuo transporto priemonės buvo didelis, jis puikiai žinojo kad neliko neišgirstas. Specialiomis žirklutėmis paruošdamas abi cigaras, vilkolakis galiausiai ryžtingai žengė link priparkuoto mustango, už kurio buvo paliktas jo nutriušęs pikapas. Taip, jis vis dar nesugebėjo atsikratyti savo surudijusio kibiro, kuris jau beveik nebe tiko net metalo laužui. Tačiau, jis buvo važiuojantis, kol kas. Prieidamas prie draugo transporto priemonės, iš karto atkišo šiam vieną iš cigarų.
- Kas atsitiko, Mason'ai? Turiu ne daugiau nei valandą, kad prirakinti save prie kokio nors tvirto objekto. Todėl jei nori ką nors pasakyti, pažadu kad tavo naujo geriausio draugo tai nepasieks. - Nevykusiai pakabindamas per dantį, jis vos pastebimai kilstelėjo savus antakius, kuomet įsistebėjo į tolį, tarytum būtu ten pamatęs kažką aktualaus jam pačiam. - Nepaisant raganos grasinimų, tu neketini išvykti iš karto?

by **Mason Lockwood** Sk. 03 13, 2016 2:29 pm

Salimais, ant keleivio sedynes numesto telefono ekranas staiga uzsidege pranesdamas, jog jam buvo paliktas balso pranesimas. Jis baiminosi isgirsti jos balsa, o dar labiau tai ka ji turi pasakyti. Garsiai iskvepes plauciuose sukaupta ora jis atsisege dzinsus juosusi dirza, nusivilko deveta odine striuke ir likdamas tik su juoda ''vest'' tipo maike, apsijuose minetu dirzu kaire ranka bei stipriai ji suverze. Pastveres saltkrepsi jis nespejo jo atidaryti kadangi salimais tarsi is niekur isdygo Roman. Suraukes antakius jis nuzvelge jam atkista cigara. -Sesk, pavesiu,-paimdamas cigara, kita ranka jis nugrudo saltkrepsi atgal ant galines sedynes. Laukdamas kol draugas ises, jis uzsiruke. Vienoje rankoje spausdamas mobiluji, kita jis pasireme i atdara automobilio lango rema ir kuri laika nieko netardamas zvelgei smilkstancius dumus. -Ji neitiketinai i ja panasi...-jo balsas buvo duslus. Padares pauze jis i plaucius itrauke nuodingu dumu. -Tai ne del raganos... Victoria... ji nori mane pamatyti,-atverzes vis dar ranka juosusi dirza jis atreme galva i sedyne ir uzsimerke. -Tiesa ta, kad toks pas ja vaziuoti negaliu. Visas sis pilnaties meslas mane sumautai veikia,-jis akivaizdziai nirso. Jis pyko, nes nepaisant to, kad taip karstligiskai stengesi atsikratyti jausmu ir leisti vampyriskajai jo pusei paimti virsu, jo vilkolakiska prigimtis buvo kur kas stipresne ir vos gavusi proga bandydavo prasiverzti. -Bet kitu atveju turesiu is kart palikti miesta, antraip cia gyvenancios raganos pacios pasirupins tuo, kad manes cia neliktu,-vel uzsirukes jis uzvede varikli, taciau neskubejo judeti is vietos. Jis norejo dar karta ja pamatyti. Atsisveikinti... Greiciausiai todel, kad taip ir neturejo progos to padaryti su Katherine.
-Tuoj grisiu,-staiga praveres atomobilio dureles jis islipo lauk ir nors lauke buvo ganetinai vesu, Masonas nesivargino apsirengti. Netrukus jis pradingo tamsoje, bet jam tolstant,automobilio zibintu apsvietime akyla vilkolakio akis galejo izvelgti kaip Lockwoodas kazka isikiso i galine dzinsu kisene. Ant galines masinos sedynes buves saltkrepsis liko prasegtas...
Sugrizes atgal i bara jis tiesiu taikymu patrauke link vyru tuoletu, taciau braudamasis per minia visai atsitiktinai atsitrenke i sokiu aiksteleje muzikos ritmu judejusios Winchester nugara. Jo ranka, tarytum is ipratimo,atsidure ties jos klubu, o kai si atsigreze noredama pamatyti, o galbut vozti ja ''kabinti bandanciam girtuokliui'', ju zvilgsniai ir vel susidure. Nuryjes burnoje susikaupusius skyscius jis atrode siek tiek pasimetes. Akimirksniu atitraukes nuo jos rankas, jis kaltai syptelejo. -Atleisk... mums metas,-suversdamas kalte ant Romano jis lupu kampuciu syptelejo.
Staiga jam uz nugaros sokusi blondine apsivijo jo nuogus, raumeningus pecius rankomis ir megindama isitempti ji i sokiu aikstele stumtelejo ji pirmyn. -Velnias,-uzmerkes akis jis tyliai susikeike. Ikises ranka i galine savo dzinsu kisene jis tuoj pat ja istrauke. Jo pirstai buvo kruvini. Injekcija. Stikliniame buteliuke buvusi Klauso kraujo injekcija is leto geresi i tamsius jo dzinsus palikdama kraujo deme. Issigandusi blonine eme atsiprasineti ir liepusi jam palaukti nuskubejo baro link ieskoti prmosios pagalbos vaistineles. -Sudas...

by **James Petrov** Sk. 03 13, 2016 4:54 pm

*Netrūkus po to, kuomet tamsiaplaukė gražuolė atsidūrė šokių aikštelėje, neprireikė nei poros minučių, kad jos pasirinktas šokių partneris, surastu priežastį, kodėl reikėtu pasišalinti. Stengdamasi pasirodyti kaip galima labiau supratinga, mergina viso labo veide leido pasirodyti blyškiai šypsenai, o galvos linktelėjimas tiesiogiai išreiškė jos pritarimą. Kitą vertus, kito pasirinkimo ji paprasčiausiai ir neturėjo. Lockwood'as pasišalino, o Winchester tuo tarpu žvilgsniu susidūrė su nuošaliau sėdinčia drauge. Visi pastarieji Petrovos antrininkės veiksmai buvo nelogiški, bent jau iš pirmo žvilgsnio tai tikrai. Ji buvo laimingai ištekėjusi, ir tiesą pasakius šalia savęs neįsivaizdavo jokio kito vyro. Ji buvo laiminga, todėl buvo akivaizdžiai keista, kodėl ji pasidavė flirto karuselei, su lyg akimirka, kuomet buvo užkalbinta konkretaus asmens. Ar tai buvo kaltės jausmas, ar kažkas labiau mistiško, tačiau, to paaiškinti nebuvo. Galu gale, merginai paprasčiausiai buvo smalsu sužinoti tai, kas yra per žmogus, iš kurio buvo atimta jo gyvenimo dalis vardan to, kad ši turėtu ne daugiau kaip šešiasdešimt mirtingų metų. Nesistengdama iš karto patraukti link staliuko, mat liko viena. Ji te pasidavė muzikos ritmui, kuris veikė labai atpalaiduojančiai... Kaltas buvo ir alkoholis, kurį jos žmogiškas kūnas toleravo ne ypatingai tinkamai. Bet, leidimą pasilinksminti mergina turėjo, todėl prarasti nebuvo ko. Įsisupdama į muzikos garsus, mergina aiškiai, nors ir nespecialiai patraukė vyriškosios lyties atstovų dėmesį. Todėl akimirka, kuomet ant savo kūno pajuto svetimą ranką, ji net nesvarstydama atsisuko, pasiruošusi nelengvai stumtelėti ją palietusį. Tačiau susidurdama žvilgsniu su Mason'u, ji tik tarstelėjo.* - Tai tu? Nieko baisaus, tiksliau, jei pažadėsi kad to daugiau nebe pasikartos, galime laikyti kad incidentas pamirštas.
*Merginos veidas akimirksniu pasipuošė dantų nešiepiančia šypsena, kuomet buvusi vampyrė nuleido savo tamsias akis. Nepaisant to, kad ji puikiai suvokė kad priklauso savo pačios pasirinkimui, kurį ir gerbia, nesijausti išderintai prie ištreniruoto hibrido kūno, buvo paprasčiausiai neįmanoma. Jos skruostai įgavo pastebimo raudonio, kuomet ji pasistengė neparodyti suglumimo dėl pradinio Mason'o komentaro.*
- Ne, nereikia pasiaiškinimų. Viskas yra gerai, negana to, aš iš tikro esu dėkinga už šį vakarą... Buvo keistai neįtikėtina ir malonu pagaliau tave pažinti Mason'i. Jau seniai neteko matyti tokio nepriklausomo nuo kitų nuomonės žmogaus. Tai, puikus pavyzdys tokiai coliukei.
*Rankos mostu nurodydama save, mergina akivaizdžiai jautėsi gerokai apkvaitusi nuo alkoholio, todėl net pati nesuprato kaip senamadiškai ir neįdomiai nuskambėjo jos atsisveikinimo monologas. Užvertusi akis, jis viso labo pasidabino šypsena, bei pro sukastus dantis iškošė.* - Sudie... Man, man taip pat jau laikas. - *Neypatingai stabiliai, tačiau vis dar tvirtai laikydamasi ant kojų, tamsiaplaukė jau buvo besiruošianti eiti atgal, pas draugę, tačiau finalinis incidentas su dėmesio ištroškusia mergina, iššaukė natūraliai pasireiškusią nuostabą, pakilusius antakius, ir kiek plačiau pramerktus akių vokus. Ji taip ir butu nuėjusi šalin, jei nevalingai išgirsti du, sausi bet tuo pačiu metu daug pasakantys komentarai. Apšvietimas buvo tragiškas, tačiau mergina visgi įmatė keistą skystį ant hibrido rankos, kurio ten iš esmės neturėtu būti. Vedama savo pačios instinktų, mergina iš karto suėmė jo ranką, net nereaguodama į tai, ar jam š viso tai buvo reikalinga. Ji tarytum būtu norėjusi pastebėti iš kur būtent pasirodė šis kraujas.* - Kaip tu įsigudrinai susiž... - *Jos protas sureagavo iš karto, bet mergina žinoma negebėjo skaityti svetimų minčių, todėl nesuvokė tiesos apie tai, kas buvo šio skysčio šaltiniu. Akivaizdu buvo tik viena, tai buvo ne jo kraujas, mat buvo šaltas. Pakeldama savo žvilgsnį atgal į pašnekovą, ji atrodė suglumusi, bet nepaklausti nedrįso.* - Kieno tai kraujas Mason'ai?

by **Mason Lockwood** Antr. 03 15, 2016 1:45 pm

Keista kaip kartais susiklosto likimas. Kartais žmonių likimai amžiams persipina jiems dar ne nesusipazinus... Būtent taip įvyko Masono ir Elenos atveju. Vargu ar šis vakaras būtų buvęs toks sėkmingas jei hibridas būtų bent nutuokes kokia brangi yra merginos krūtinėje plakancios širdies kaina. Tiesa pasakius jis jautėsi keistai suintriguotas Gilbert žavesio, to iš pirmo žvilgsnio nerūpestingo požiūrio į gyvenimą, gebėjimo linksmintis ir džiaugtis šia minute. Bet ar galėjai lyginti ją su Katherine kai pastarajai nuolat reikėjo kovoti už išlikimą, gyvenimas jos nelepino, ji neturėjo tokių ištikimų draugų pasirengusių už ją atiduoti gyvybę, čia ir dabar.
Keistas jausmas užpildė Lockwoodo krūtinę stovint priešais akivaizdžiai apsvaigusia nuo alkoholio moterį, kuri dabar ypač priminė jam jo mylimąją. Gal dėl to buvo kaltos nuolat zybsincios šviesos, gal faktas, jog jis ir pats buvo silpnai įkaušęs, tačiau fizinis kontaktas su tamsiaplauke privertė jį lūpų kampučiu nusišypsoti. Pro jo akis nepraslydo ir tai kaip mergina nužvelgė jo treniruotus pečius, galbūt todėl, kad jis ir pats slapčia ją nuziurinejo?.. Užuot prisiemes kaltę už savo veiksmus jis leido sau ir toliau elgtis taip, kaip nederėtų vedusiam vyrui, galbūt dėl to buvo kaltas alkoholis, gal tai, jog visa šį laiką jis paprasčiausiai neturėjo laiko kuniskiems malonumams, o gal taip akivaizdžiai flirtuoti ji skatino merginos panašumas į Pierce... Vienaip ar kitaip, kai blondinės pasirodymas išsklaidė ta kone isielektrinusia įtampa, jis buvo visai pamiršęs ko iš tiesų grįžo atgal į barą. Jis turėjo nueiti į tuoleta, susižeisti kraują ir grįžti į mašiną. Kas po velnių jam užėjo? Kodėl jis kaip magnetas vėl grįžo prie Elenos?!
-Velnias... -kažkas jam ištiesė servetėle į kurią jis netrukus nusivale kruviną savo ranką nenorėdamas patraukti aplinkinių dėmesio. -Šūdas.. -jis pasisuko eiti mat katik įvykęs incidentas kaip reikiant nuleido ji ant žemės, tačiau Gilbert žodžiai ji sustabdė. Atsigręžęs atgal jis surauke antakius. Buvo akivaizdu, kad tai kas nutiko patraukė ir Bonnie dėmesį, todėl jis turėjo kažką pasakyti, kažkaip užglaistyti padėti. -Tai viso labo.. Isipjoviau,-keistai šyptelėjes jis atrodė ne pats netikėjo tuo ką sakė. -Tai niekis, -sprendžiant iš to kiek kraujo buvo ant jo rankos būtum galėjęs pamanyti kad jam buvo perrieztas riesas, tačiau jis ir toliau dangste tikrąją priežastį. -Kaip jau sakiau, man metas... Gal norit kad pametėtumem jus namo?..
Skubėti jam nebebuvo priežasties. Pirmiausia jis turėjo nuspręsti ar yra pajėgus susitikti su Victoria. Sprendžiant iš jos balso kažkas buvo ne taip, kadangi dažniausiai ganėtinai principinga mergina atrodė palūžusi, sunkiai tvarde ašaras. Bėda buvo tai, jog susitikimas su ja buvo būtent tai ko jam būtų užtekę, kad viską mestų, liautųsi taikstesis su Klauso užgaidomis ir grįžtu...jam nebebuvo kur sugrįžti. Per pastaruosius metus jis įsigijo kur kas daugiau priešų nei draugų, o vien mintis, kad tektų tapti medžiojamu, o ne medžiotoju ne kiek neviliojo. Tvirtai įsitikinęs, kad tarp vilkų vietos jam nebėra jis jautėsi neturįs pasirinkimo, neturįs kelio atgal.
Žvilgtelėjęs į mobilųjį jis dvejojo. Masonas puikiai žinojo, kad prašyti Klauso dar vienos injekcijos buvo beprasmiška mat originalusis jau seniai buvo pasirūpines kad kitą dozė jo lauktų mieste, i kuri jis turėjo vykti iš kart po to kai užduotis šiame bus įvykdyta. Tai uztikrindavo, kad nuo kūrėjo kraujo priklausomas hibridas neužsibus.
-Romano laukia virsmas.. Jis neturi daug laiko, todėl turiu ji nugabenti kur nors, kur jis negalėtų padaryti per daug žalos nei sau, nei aplinkiniams,-silpnai šyptelėjes jis iš tiesų nenorėjo pasilikti vienas pats, nes prieštaringi jausmai varė ji iš proto. Jis žinojo turys iš čia nešdintis, bet noras pamatyti Victoria ji stabdė. Jei jam pavyktų ištempti naktį, galbūt rytas būtų kitoks... Galbūt jis išdrįstų jai bent jau paskambinti prieš tai kai vėl leisis į kelią. Elenos draugija buvo maloniai išblaškyti, tačiau tikėtis, kad burtininkė paliks juodu vienus buvo neverta, todėl nusprendęs naktį praleisti tiesiog važinėdamas istustejusiomis miestelio gatvėmis jis pasisuko eiti. -Kita vertus, esu tikras, kad Bonnie verčiau namo parskristu ant šluotos nei kad sėstu į mano vairuojamą automobilį,-šyptelėjes jis pamojo vis dar prie baro sėdinčiai tamsaus gymio merginai.

by **Andrea Argent** Tr. 03 16, 2016 5:29 pm

- Juk žinai, kad manęs neperkalbėsi. M, nors neneigsiu, man tai patinka, tavo rūpestis. Bet kuriuo atveju, aš jau vietoje. Laukiu. - *Nutraukdama pokalbį telefonu, mergina padeda jį ant baro stalo, kol gracingai apglėbdama taurę, priglaudžia ją prie raudonu lūpdažiu paryškintų lūpų. Vampyrė - vilkolakė, buvo atitinkamu atstumu nuo besišnekučiuojančios grupės asmenų, tačiau nepriekaištinga klausa leido girdėti net menkiausias pokalbio detales, kas merginos veide iššaukė dviprasmišką šypsnį. Trumpam nuleisdama akis į jos riešą puošiantį auksinį laikrodį, mergina pastumia nuo savęs šampano taurę, kol gracingai šoktelėjusi nuo aukštosios kėdės, pajuda link nužiūrėtos grupuotės. It specialiai atsistodama Elenai už nugaros, suima jos ranką į savajį gniaužtą taip stipriai, kad šalia stovintiems būtų galima girdėti, kaip sutraška merginos delnikauliai. Kaip ne keista, veide išlaikydama ganėtinai draugiška veido išraiška, būdama gana mandagi, pasisveikina* - Elena, malonu tave ir vėl matyti mieste, nors neneigsiu, kad tai be galo kvailas žingsnis, atsižvelgiant į aplinkybes. - *Tik stipriau suimdama jos ranką, leidžia merginai pajusti tą nežmogišką kaulus laužantį skausmą, tačiau šį kartą krepiasi į Katherine teisėtą vyrą* - Oh, tau tai tikriausiai nesukėlia ne menkiausio įtarimo tai kad ši gyvena laimingą žmogišką gyvenimą, kuomet tavo žmona yra dingusi nuo žemės paviršiaus. - *Su akivaizdžiu pasišlykštėjimu dirstelėdama į hibrido pusę, žalių akių sąvininkė vėl grąžino savo sarkazmo perpildytą žvilgsnį į geriausios draugės, dėl kurios jau kuris laikas nebuvo atradusi ramybės, antrininkę.* - Jau nieko nesakau apie salsvą merginimą, skirta tai, kuriai Pierce taip neprijaučia. Įdomu, kam patiktu labiau, Nick'ui, ar Kat, kuomet pagaliau pribaigsiu tavo taip saugomą gyvybę?

by Sponsored content