Re: UŽMIESČIO KELIAI:

by **Liviana Ambrose** Pir. 01 06, 2014 5:36 am

*Būdama iš tų žmonių, kuriuos dažniausiai pamatysi linksmos kompanijos apsuptyje nei vienus, praktiškai niekuo neišsiskiriantį vakarą, kaip ir visada turėjo planų laisvą laiką praleisti su draugais. Po dailiojo čiuožimo treniruotės, kuriuo užsiima nuo pat vaikystės, susiruošusi laukiamam vakarėliui sėda į automobilį bei nurodytu adresu išvažiuoja link vieno iš pažįstamo namų, kurie kaip ne keista randasi už miesto. Nespėdama nuvažiuoti net puse kelio, staiga pajunta kaip automobilis pradeda "springti" ir labai ne vietoje ir ne laiku sustoja. Tuo tarpu pati mergina suraukusi antakius, mat yra labai nepatenkinta esama situacija, pabando dar kartą, o paskui ir dar kelis užvesti transporto priemonę iš naujo, tik deja nesėkmingai. Negalėdama pasižymėti kantrybės gausa, plaštakomis sutrenkia per vairą, bei grubiai atidarydama dureles išlipa iš vidaus. Kuomet aukštakulniai pasiekia gatvės paviršių, greitai pasiekia mašinos kapotą, kurį netrukus ir atidaro. Tačiau, kuomet jos žinios apie automobilius siekė tik vairavimo įgūdžius, nė velnio nesuprasdama kas vyksta, iš nedidelės, tačiau stilingai atrodančios rankinės ištraukia mobilųjį telefoną, atkreipia dėmesį į tai, kad telefonas gali tuoj pat išsikrauti. Visgi mintyse "melsdamasi" kad taip neįvyktų, surinka pažįstamo numerį, pas kurį ir važiavo tikėdamasi greičiau sulaukti pagalbos. Tačiau, šiandien ypatingai nesisekant, vos tik išgirsta vyrišką balsą, o pati prasižiojo tam, kad paprašyti pagalbos, mobilusis išsikrauna. Dar labiau susinervindama, mat dabar neturi nei kaip grįžti, nei su kaip išsikviesti pagalbos, lėtai iškvepia orą lyg bandytų save nuraminti. Nejausdama didelio noro likti čia viena, tuo labiau kai jau sutemę, nusprendžia palikti automobilį, ir pėstute pasiekti draugo namus. Tačiau kažkodėl sušvietus, kad eiti miško takeliu bus trumpiau, pasuka būtent ten, nepaisant kad jos avalynė nėra pritaikyta panašiems pasivaikščiojimams. Nesijausdama labai saugiai, patempia plono megstuko rankoves bei mintyse bandydama save įtikinti, kad namas, į kurį važiavo nėra taip jau toli, žingsniuoja į priekį, kartais vis apsidairydama aplinkui tyliai mintyse keikdama tiek naują automobilį, kuris genda, tiek telefoną, kurį pamiršo pakrauti*

by **Erik Hellner** Antr. 01 07, 2014 6:21 am

Vien todėl kad jis turi begalinį talentą įklimpti į visokiausius nesusipratimus, šios dienos vakare kaip tik buvo pasprukęs nuo tam tikros, jo kasdienybę užpildančios kliūties. Būdamas "žvėriškai alkanas", kėlė vieną koją paskui kitą, tikėdamasis kad sugebės susidurti su kokia nors naivia būtybe pakeliui namo. Visgi, teko pripažinti kad eiti dar liko geras pusvalandis. Mintyse "virškindamas" visos dienos įvykius, jis galiausiai sugeba užfiksuoti šį bei tą šviesaus priekyje. Kuomet vienintelė mintis, kuri perskrodė jo mintis buvo "pagaliau, galima bus pasistiprinti", jis pasileido į priekį. Tačiau likus daugiausia dešimčiai metrų iki raudonplaukės merginos, net neužfiksuoja to, kad kojos paprasčiausiai nematomai prasmego asfalte. Nors kraujo troškimas buvo neįtikėtinai stiprus, jis ją pažino. Pažino, nes mergina buvo "gražaus" gyvenimo dalimi, kurio jis taip baiminosi. Kuomet sumerkė akis, ir veide pasirodė jam būdinga kampinė šypsena, pajudėdamas kaip galima greičiau pasiekė merginą. Visgi laikydamas šiokį tokį atstumą, pagaliau prisivertė prasitarti:
- Niekad netikėjau kad pasaulis yra toks menkas, kad mums vėl klius proga susidurti, Lydia.
Šiek tiek sujudindamas savo antakius, ir būtent dėl to kad kalba turėjo atkreipti merginos dėmesį, pats sustoja. Kilstelėdamas ranką, rodomuoju pirštu ore nupiešia apskritimą, kas priveda prie sekančio jo paaiškinimo: - Nenoriu pasigirsti kaip visiškas ožys, bet, tau niekas nesakė kad pasivaikščiojimai mėnesienoje, tau netinka?

by **Liviana Ambrose** Antr. 01 07, 2014 10:25 am

*Niekada nepasižymėdama perdėtu drąsos jausmu, ypatingai kai tenka vienai klaidžioti tamsiu paros metu nežinomais užmiesčio keliais, stengėsi paskubomis pasiekti norimą tikslą. Negirdėdama aplinkui net menkiausio garso, tačiau būtent dabar nuojautai neduodant ramybės, kad be jos čia sukiojasi dar kažkas, į kumščius suspausdama megztuko rankoves paspartina žingsnį vildamasi, kad fantazija su ja tik žaidžia. Tačiau, kuomet jausmas, kad ji yra ne viena tik sustiprėja, o netrukus sau už nugaros išgirsta vyrišką balsą, kurio buvo tikra, kad daugiau niekada nebegirdės, akimirksniu sustodama, sutrikusį žvilgsnį pasuka į Salvatore, mat ji net ne tai, kad nesitikėjo sutikti būtent šio žmogaus, tai ji nesuprato iš kur jis išlindo būtent dabar, kuomet ji visą kelią ėjo tik tiesiai ir nesugebėjo nieko sutikti ar pastebėti pravažiuojančio automobilio* - Deimonai? Iš kur tu čia atsiradai?
*Išlaikydama surauktus antakius, tačiau negalėdama taip greitai atitraukti akių nuo vyro, kuris anksčiau jai buvo toks svarbus, o dabar visa tai yra peraugę tik į didžiulį nusivylimą, neapykantą. Palydėta jo žodžių, išlaužia veide šypseną, kurioje atsispindi būtent negatyvūs jausmai, jaučiami šiam asmeniui* - O tu teisus, pasaulis mažas ir tai yra taip apmaudu, nes paskui tenka dar kartą susidurti su tais žmonėmis, kuriuos mažų mažiausiai nori akyse regėti. - *Niekaip nesugebėdama užgniaužti jaučiamos pagiežos, kuri užsiplieskė vos tik susidūrus su šiuo vaikinu, stebėdama jo veide esančią šypseną, o ir išklausydama paskutinių iš jo lūpų sklidusių žodžių, nesuvaldydama ją užvaldžiusios praeities nuoskaudos, ta pačia nedidelės delninukės formos rankine, kiek tik turėdama jėgų, užvažiuoja Deimonui per veidą* - O tau pačiam niekas nesakė koks nieko vertas išgama vis dėl to esi? Visiškai nieko vertas.

by **Erik Hellner** Št. 01 18, 2014 3:51 pm

Nepaisant to, kad jis turėjo tikėtis kad susitikimas nebus susietas su šypsenomis ir apkabinimais, labai ramiai stebėjo merginos veide kuo puikiausiai išreikštą panieką. Iš dalies, taip, jis pripažino tai kad sugebėjo ją įskaudinti, kuomet po ilgai trūkusios Elenos melodramos, jis kuriam laikui buvo stabtelėjęs, tam, kad rasti vertą dėmesio moterį. Jis ją rado, tačiau nesugebėjo pasilikti. Juk čia pat reikėjo paklausti savęs pačio, ką galėjo jai pasiūlyti, jei pirmą kartą savo gyvenime šventai slėpė tai, kad jis niekuomet nepasens, niekuomet nemirs, ir maitinasi žmonių krauju. Neretai net ne iš išgyvenimo motyvų. Trūktelėdamas pečiais, veide išspaudė kiek kvailoką šypseną, kalbėti buvo sunku, o ir pats iš esmės girdėjo tik merginos venomis cirkuliuojantį kraują. Tačiau, tylai nutrūkus nuo smūgio garso, pasukęs veidą, šiek tiek pakelia savo ranką. Pirštais perbraukdamas per savo skruostą, suprunkščia, kas jo veide kaip tyčia išspaudžia šypseną:
- Tiksliausiai manai kad nusipelniau to? Tikiuosi kad pasijutai geriau. - Užvertęs akis, bei visiškai to nesureikšminęs, būtent šia akimirka jau ketino pasinaudoti savo proto knisimo galimybėmis, kuomet sutvardęs save, žengė link merginos vieną žingsnį. - Arba, aš spėju kad tau tai nesukėlė visiškai jokio malonumo jausmo, lygiai taip pat kaip ir man. Greičiau tai buvo tik, trumpa emocija. - Žengdamas dar vieną žingsnį, sumažina atstumą tarp jų iki minimumo. Kuomet palenkia savo galvą, nes yra gerokai aukštesnis už ją, pratęsia savo mintį: - Nieko tau nedavusi emocija. Juk, po visa tariamos nuoskaudos kauke, iš dalies jautiesi gerai. Nes, nesu geras žmogus, kuris pasilikęs būtu sukūręs tau tobulo gyvenimo idilę. - Vėl trūktelėdamas pečiais, pratęsia: - Bet, reikia pripažinti, kad laiką praleidome iš tiesų šauniai. Ir vietoje to, kad vienas kito nekęsti, galėtume tai pakartoti. Nagi raudonplauke, juk ir pati to nori...

by **Liviana Ambrose** Antr. 01 21, 2014 4:08 pm

Vis dar nenutraukdama žvilgsnio nuo kadaise artimo vyro, stengėsi susigaudyti kodėl užteko tik ji pamatyti, kad ją užvaldytų pyktis iššauktas dėl praeities nuoskaudų. Visgi kuomet ji jo nematė daugiau nei metus, manė, kad per tą laiką ji sugebėjo susitaikyti su faktu, kad liko palikta ant ledo be jokio konkretaus paaiškinimo. Tačiau dabar elgdamasi visiškai priešingai savo pačios įsitikinimams, kilsteli smakrą kiek aukščiau - Oh, kad aš pasijausčiau geriau, tokio menko pliaukštelėjimo tau neužtenka, o ir nusipelnei tu daug daugiau nei tik tai. - Dėl žvarbaus oro, tik dar labiau suspaudusi ilgas megztuko rankoves stengėsi nesikuprinti, o kaip tik išlaikyti tiesią nugarą taip išsaugodama laikyseną, lyg norėdama parodyti, kad šaltas oras jai nėra baisus. Tačiau matydama kaip vyras vis sumažina juos abu skiriantį atstumą, nevalyvai pradeda mėtytis tarp jo akių ir lūpų, kol pati tai supratusi, susiima ir nevengdama akių konktakto įsistebi konkrečiai į šviesias Deimono akis, tuo pačiu susiaurindama savasias - Tu pelnei daugiau nei tik mano pasitikėjimą Deimonai, ir kur visa tai nuvedė mane? - Norėdama išlaikyti vaizdingumą kalboje išraiškingai sujudina savo ir taip ryškius antakius veide išlpėšdama netikrumo prisotintą šypseną - Likau viena su apdriskusiu "atsiprašau" rašteliu rankose patį pirmą vakarą, kuomet apsigyvenome kartu. Tu net nesugebėjai paaiškinti savo dingimo priežasties, tiesiog išėjai. O dabar bandai man kažką įaiškinti apie tariamas nuoskaudos kaukes? Ką tu išvis apie tai išmanai, Deimonai? - Jausdama kaip kvėpavimas pagreitėja, mat iki šios akimirkos dar nebuvo atsitrauktusi toliau nesuteikdama jam malonumo suprasti, kad jis nėra praradęs gebėjimo išvesti ją iš pusiausvyros, šypteli, tuo pačiu akis nuleisdama ties jo lūpomis - Jeigu sakyčiau, kad laikas praleistas su tavimi buvo prastas, meluočiau. Tačiau po visko, būtų naivu manyti, kad vėl pasiduosiu tavo kerams, tad... ne. - Stengdamasi išoriškai atrodyti stipri, pirmoji atsitraukia, toliau pasiruošdama žingsiuoti kryptimi, kuri net nėra aišku ar nuves ją ten, kur keliavo prieštai. Tačiau, kažkokios jėgos sustabdyta, vėl atsisuka į esamą vyrą - Iš dalies tau pritariu. Tu nesi geras žmogus. Tik žinai ko gailiuosi? Kad nesugebėjau to įžvelgti anksčiau.

by **Erik Hellner** Sk. 01 26, 2014 10:35 am

Klausydamas kaltinančio tono, merginos kalbos, ilgai išlaikė savo antakius išlenktus, tarytum būtu puikiai atspindėjęs suvaidintą susirūpinimą dėl to, kas buvo sakoma. Ilgai kentęs nepratardamas net menkiausio žodžio, galiausiai nesugeba susilaikyti. Kuomet kaltinimų bangą pertraukia prunkštimas, kurį palydi jam būdinga kampinė šypsena, pasistengia paaiškinti: - Tau būtu maloniau jei aš būčiau pasirodęs ten ir pasakęs kad darom klaidą, ir viso to nereikia nei man, nei tau? Kad nesu tau tinkamas asmuo nes esu v... - Vos nesudirbęs visos savo priedangos, užvertęs akis, net nepasivargina pataisyti padėties, todėl vietoje to, kad ką nors pasakyti, nuo savo pečių nusiima atrodo sunkią odinę striukę. Net jei mergina prieštarauja, pasistengia savo drabužį užmesti jai ant pečių: - Paklausyk, man pavyzdžiui neteikia jokio malonumo kalbėjimas apie tai kas buvo. Tai nuobodu, tai spaudžia ir tai net neaktualu man. Manau tavo pozicija yra pakankamai panaši šiuo klausimu. Tai gal, paprasčiausiai palikime tai kaip yra? - Šiek tiek kilstelėdamas antakius, šiek tiek pasitraukia nuo jos, nurodydamas kelią: - Mano namai randasi gatvės gale, ir kaip matau tavo kelias tiesiasi taip pat ten. Nemanai kad tau būtu saugiau, eiti su niekinamu asmeniu, nei kad vienai? - Duodamas jai pasirinkimo laisvę, pagaliau patraukia į priekį, paminėdamas pabaigai jam juokingai skambantį faktą: - Turiu paminėti, kad tokiu metu čia labai dažnai trinasi blūsiuoti laukiniai šunys. Kuriems tu būtum ypatingai gardus kąsnis. Tik faktas pamąstymui...

by **Liviana Ambrose** Sk. 01 26, 2014 12:16 pm

*Leisdama Deimonui nemaišomam išsakyti nuomone, apkabina save per liemenį. Nieko nežinodama apie vampyrų ar kitų antgamtinių būtybių egzistavimą, gyveno toje realybėje, kurioje sukasi įprasti žmonės be jokių ypatingų patobulinimų. Net nenumanydama, koks turėjo būti žodis, kurio nepabaigė sakyti vaikinas, nedelsdama progos, pasireiškia* - Nes esi kas, Deimonai? - *Neigiamai supurto galvą* - Jei manei, kad darome klaidą, tau reikėjo pasireikšti anksčiau, o ne laukti iki paskutinės akimirkos sukuriant tą apgaulingą iliuziją į kurią mane įtraukei. - *Nors ir nenorėdama, tačiau nespecialiai parodydama, kad labai pergyveno dėl to savo gyvenimo tarpsnio, vaikinui pareiškus, kad jam tai nėra aktualu, kilstelėdama aukščiau smakrą, lyg vėl grįždama į savimi pasitikinčios ir nuoskaudas nustūmusias į šalį asmenybės būseną. Nesispardydama priima odinę striukę, kurią jai ant pečių užmetė vyras, visgi šiluma jai patiko kur kas labiau nei žvarbaus oro iššauktas šaltis. Įsisupdama į gautą rūbą, vėl rankomis apvija save aplink liemenį* - Manau apsieisiu ir be tavo palydos, eiti liko ne daug, o tada mane pasitiks draugai. - *Nors nė velnio nenutuokia, kiek tiksliai laiko jai reikėtų eiti norint pasiekti pažįstamų namus, o adreso net nesugebėjo įsiminti, suprasdama, kad susimovė, tačiau negalėdama perlipti per savo kvailus principus, išlenkia antakius, vos tik Salvatore pajuda į priekį, o įkandin nepasivargina pranešti apie aplink lakstančius laukinius žvėris. Mažų mažiausiai norėdama su bent vienu iš jų susidurti, paspartindama žingsnį pasiekia Deimoną* - Kita vertus manau nenumirsiu, jei teks šiek tiek pabūti šalia tavęs. - *Trumpam nutilusi, nusprendžia perlipti per savus principus, paprašydama asmens pagalbos* - Aš tiksliai nežinau kur turiu eiti. Mano mašina sugedusi, o telefonas išsikrovęs tad... ar labai būtum prieš, jei iš tavęs paskambinčiau ir paprašyčiau, kad manęs atvažiuotų pasiimti? Na žinai... nenoriu klaidžioti čia. Ypatingai dabar.

by **Erik Hellner** Sk. 01 26, 2014 3:00 pm

Puikiai žinodamas kad merginai nepatiks mintis, kad ir visiškai neturėdama tiesios, apie tai kad miške gali susidurti su plėšrūnais, sustodamas, tačiau neatsisukdamas į jos pusę, leidžia veide pasirodyti situacija patenkintai šypsenai. Juk dabar nebuvo pilnatis, o tai reiškė kad pavojingiausias padaras miške buvo kaip tik jis, paslėpdamas šypseną ir specialiai nutaisydamas labai rimtą išraišką, atsisuka į jos pusę. Mostelėdamas ranka į miškingos vietovės pusę, patvirtinamai linkteli galva:
- Būtent. Nors ir nelabai nori, greičiausiai mano kompanija tau bus kur kas malonesnė, nei kokio nors alkano blusiaus, kuriam pasirodysi ypatingai saldi. Nors, kitą vertus, man tu taip pat tokia atrodai. - Šyptelėdamas, leidžia merginai jį pasivyti, ir tuomet atsižvelgiant į jos avimą avalynę, ima negreitai kilnoti kojas, einant į priekį. Kurį laiką nieko nesakydamas, kažkodėl nujaučia, kad merginai užeis noras perklausti to, kodėl jis nebaigė savo minties dar pokalbio pradžioje. Todėl kaip visuomet išsisukdamas iš situacijos, į kurią pats save ir pastūmėjo, pasisako: - Veidmainys. Toks apibūdinimas tau pasirodys tinkamas? Paklausyk, žinau kad kadaise sugebėjau tau sukelti skausmą. Ir dėl to atsiprašau. Žinau kad prieštarauju sau pačiam, tačiau, tu man nebuvai tuščia vieta. Tiesiog aš nebuvau vertas to. Tiksliau tavęs. - Puikiai suprasdamas tai kad viską ką pasakė, skamba labai apgailėtinai, sukandęs dantis, iškošia: - Buvau įklimpęs į bėdas, į kurias nenorėjau įtraukti tavęs. Todėl pasitraukimas buvo optimaliausias variantas, jei ne vienintelis. - Trumpam apsukdamas galvą į merginos pusę, neatsitiktinai įsistebi į jos avimus batelius, kurie neatrodo labai patogūs, einant per žvyrą. - Tu tikrai paeisi su jais? Kas dėl telefono, žinoma. Gali pasinaudoti ne vien juo. Būčiau ne prieš jei liktum, o tuo tarpu iškviesim vilkiką, tavo automobiliui. Aišku, jei nesibaimini kad sugebėsi palūžti ir nebe norėti išeiti iš namų. - Nusišypso.

by **Liviana Ambrose** Sk. 01 26, 2014 5:45 pm

*Nesunkiai užkibdama už melagystės apie plėšrius padarus, mat jai pačiai tai atrodo realus variantas tokioje vietoje, nesuteikiantis nei lašo saugumo jausmo. Pasiekusi priekyje esantį asmenį ir kol jis yra atsisukęs į ją, ištempusi savo ryškias lūpas į šypseną, gracingu rankos gestu, patraukia sau nuo veido užkritusią plaukų sruogą* - Kaip matau gebėjimo gražiai kalbėti dar nesi praradęs. - *Tokiu trumpu komentaru atsakydama į pirmuosius Deimono žodžius daugiau nieko nepasako. Žingsniuodama šalia vyro, įsiklauso į nemalonią tylą. Kadangi nėra pratusi būti visiškoje tyloje, jau ruošėsi leptelėti ką nors nereikšmingo, tačiau Deimonui pasirodžius greitesniam, sučiaupia lūpas, o akis nuleidžia į kelią esantį sau po kojomis. Klausydama jo balso skambesio, nenuslepia veide pasirodžiusios šypsenos, tačiau ne itin primenančios nuoširdumą. Leisdama jam išsakyti paaiškinimą dėl ko jis ją paliko, pasuka akis taip, kad matytų jį* - Įdomu ar bent vienas iš jūsų turi kitokį pasiteisinimą kodėl pasitraukė ar tiesiog esate įsikalę sau į galvas tą vieną ir vienintelį. Sugalvokit ką nors naujo. - *Pakeisdama žvilgsnio kryptį, įsistebi į tiesiai prieš akis matomą vaizdą* - Nors ir neturiu žalio supratimo į kokias problemas buvai sulindęs, tačiau jei tai yra ta tikroji tavo dingimo priežastis, galėjai nuo manęs to neslėpti. Aš turėjau teisę žinoti, o ne kankinti savęs klausinėdama kas buvo blogai. - *Labiau susisukdama į vyrišką odinę striukę, kuri ant jos labiau primena trumpą, tačiau jai per didelę suknelę, eilinį kartą nuleisdama akis ištaria tai, ko šiaip nebūtų sakiusi* - Bent jau sprendžiant iš tos tavo pusės, kurią aš spėjau pažinti dar būnant su tavimi, galiu pasakyti tiek, kad tau nereikia savęs taip nuvertinti, buvai vertas visko, ką tuo metu turėjai. - *Salvatore užklausus apie jos nepatogiai atrodančius aukštakulnius, kurie bent dalinai pašalina jos kompleksą dėl žemo ūgio, bei taip mikliai pakeitus temą, žvilgteli į juos, o tuomet ir į vaikiną esantį prie šono* - O kas man belieka? Nebent nori pasikeisti batais arba tiesiog siūlai eiti basom? - *Šyptelėjusi, sujudina antakius, šiek tiek kilstelėdama juos į viršų. Kuomet dar gauna teigiamą atsakymą, dėl pagalbos, lengviau atsikvėpdama, taria*
- Vadinasi lieku tau skolinga už tai, kad neleidai man naktį bastytis vienai po mišką, kur knibžda laukiniai gyviai, kurių aš nemėgstu. - *Vėlgi įsmeigdama akis į tolį, tačiau dar išsaugodama lengvą šypsnį, atsitiktinai sujudina pečius*
- Manau turėsiu pakankamai jėgų nepalūžti ir atsispirti pagundai užsibūti pas tave ilgiau, nei derėtų.

by **Erik Hellner** Pir. 01 27, 2014 11:42 am

Nepaisant žvarbaus vakaro, vieninteliu jos galvos skausmu buvo tapęs tai, noras greičiau grįžti namo ir suvartoti mažiausiai porą plastikinių maišelių su donoro krauju. Bandydamas savo paranojines mintis viena linkme, išlaužia sau būdingą šypseną, kuomet mergina pamini "gražaus" kalbėjimo ypatumus. Neskubėdamas ką nors pasakyti atgal, viso labo iš savo džinsų kišenės ištraukia nemenkai sulamdytą cigarečių pakelį. Stebėdamas beforme tapusią kartoninę dėžutę, suprunkščia, kuomet atsitiktinai sugrįžta šios dienos atsiminimai. Aišku, nebūdamas pasiruošęs to komentuoti balsu, iš dėžutės ištraukęs suktinę, trumpam atsisuka į merginos pusę:
- O tu baik būti tokia protinga, nes jums dažniausiai pilnai užtenka būtent to, kad mes prisiimam kaltę už visas pasaulio blogybes. - Vien iš jo balso buvo galima suvokti, kad šis kalba visiškai be jokios rimties. Kuomet pagaliau pavyko prisidegti cigaretę, suspaudęs ją savo lūpomis, tačiau neatsisukdamas į merginą, per prunkštimą, kuris atrodo buvo neišvengiamas, pratęsia savo mintį: - Palauk, tu juk nemanai kad tau labiau būtu patikęs paaiškinimas apie tai kad esu pusantro šimto metų gyvenantis vampyras, kuris ne vien iš reikalo, bet ir savo malonumui patenkinti minta žmonių krauju? Todėl, taip, būtent todėl nenorėdamas tave įtraukti į gyvenimą, kuriame būtum nelaimingą, palikau raštelį, kuriame net nesistengiau paaiškinti kodėl? - Neigiamai supurtęs galvą, labiau sulėtina savo ėjimą, mat ir ne vien dėl akivaizdžiai merginai nepatogios avalynės, bet ir dėl to kad iki namų buvo likę nebe daug, o jis nesąmoningai vengė šio pokalbio susitikimo pabaigos:
- Aš nebuvau pasiruošęs tau pasakoti apie savo problemas, Lydia. Vienas dalykas, manau nebūtum supratusi. Antras, ankščiau ar veliau mano gyvenimo antra pusė būtu radusi tave. Ir, aš nebūčiau susitaikęs su tuo, kad pastūmėjau tave, kad ir į menkiausią pavojų. Supranti? Tai buvo geriausias variantas. Išeiti, nematant tavęs, buvo geriausia. Kitaip, žinau kad būčiau likęs. - Nespecialiai parodydamas tai, kad mergina jam turėjo ne menkos reikšmės, galiausiai pastebi kad vien nuo vėjo cigaretė, kurią atrodo visai neseniai spėjo sudegti, numesdamas filtrą į šoną, trumpam žvilgtelėja į savo batus:
- Su tavais aš tikrai neisiu, todėl neši pati. Bet, galiu pasiūlyti ir savo kitas paslaugas. - Galvos krestelėjimu nurodydamas savo nugarą, leidžia jai pasirinkti, ar eiti nepatogiai, ar pasiimti jo avalynę, ar šokti ant nugaros ir tiesiog leistis būti nešama. Nelinkdamas komentuoti šių variantų, pastebimai nusišypso, kuomet mergina atsisako paskutinio pasiūlymo: - Aš tau nesiūliau miegoti su manimi, namuose yra dar vienuolika kitų miegamų vietų.

by **Liviana Ambrose** Pir. 01 27, 2014 1:54 pm

*Nors vaikino žodžiai iššaukė šį vakarą, kuris iš pat pradžių atrodė toks nenusisekęs, eilinį šypsnį, neskubėdama ką nors komentuoti atlošia galvą. Įsistebėdama į tas kelias tamsiame danguje blizgančias žvaigždes, trumpam susimąsto apie tam tikrus savo gyvenimo tarpsnius. Tačiau jos mintis perskrodus prunkštelėjimui, suraukusi antakius, gražina galvą į normalią poziciją. Nesuprasdama kodėl jis pradėjo save lyginti su antgamtinę būtybę, atitinkamai tokią būseną ir atspindi savo veide* - Na žinoma, tu esi žmogaus krauju mintanti mitinė būtybė, tikriausiai kažkas panašaus į kokį nors grafą Drakulą, o aš tokiu atveju būsiu snieguolė iš pasakos. - *Užversdama akis, nes vaikino pateiktas pavyzdys jai nuskambėjo kaip dalinė pašaipa, įkvėpdama oro, pasistengia pratęsti tai, ką pradėjo sakyti* - Apsieikime be ironijos, Deimonai. Tarkim aš neturėjau nuo tavęs jokių paslapčių, paprasčiausiai dėl to, kad buvai tas žmogus, kuriuo aš galėjau pasitikėti. Tikėjausi to paties ir iš tavęs. Tuo labiau, nedrįsk sakyti, kad būčiau nesupratusi, jei net nesuteikei man tokios galimybės. Neaišku kaip būtų buvę iš tiesų.
*Norėdama sužinoti kokios buvo tos problemos, kurios nulėmė jų bendro gyvenimo baigtį, ir kuo jos buvo svarbesnes, kad vyras pasirinko pasitraukti, nesuvaldžiusi smalsumo poreikio, veidu atsisuka į vampyrą, kurį pažįsta tik kaip tikrų tikriausią gyvą žmogų* - Kokie dar pavojai, Deimonai? Juk po daugiau nei metų gali man bent dabar pasakyti į kokius kriminalus tu buvai įsivėlęs? - *Po sekančių žodžių, nuleisdama akis, mat nors jam pasitraukimas nieko nepasakant buvo lengviausias variantas, visgi jai tuo metu tai buvo vienas iš tų sunkiausių momentų, kuriuos teko pergyventi. Žinodama, kad jei ji dabar į tai atsakys, jos žodžiai nuskambės kaip eilinis kaltinimas Deimono adresu, nusprendžia to nedaryti. Todėl temai palietus jos batus, nežinodama kiek dar tiksliai galės vaidinti, kad kojų jai nei kiek neskauda, sustoja, tą pačią akimirką įsikibdama į vyro ranką. Tokiu gestu ir jį sustabdydama nuo ėjimo į priekį, apeina taip, kad atsidurtų jam už nugaros* - Tu šį vakarą kaip niekad paslaugus, tad...
*Sukraudama savo rankas jam ant pečių, leidžia suprasti, kad vietoje ėjimo pasirinko kitą variantą ir pasistengia gražiu judesiu, kad iš šalies neatrodytų nerangi, užšokti jam ant nugaros, o rankomis neperstipriai apkabinti vaikino kaklą* - Aš žadu tuo pasinaudoti. - *Kuomet vaikino paskutiniai žodžiai iššaukia juos skruostuose raudonį, kuris dabar jam nėra matomas, instinktyviai akis nusuka į šoną* - Tai sakai vienuolika kambarių... Kokiuose rūmuose tu gyveni?

by **Erik Hellner** Št. 02 01, 2014 11:21 am

Ramiai stovėdamas vidury kelio, leido merginai pasinaudoti vienu iš jo pasiūlymu. Vos tik jos mažytis kūnas atsidūrė ant jo, pakiša savo rankas taip, kad jos atsidurtu merginai po užpakaliu, ten ir sukryžiuoja pirštus, imituodamas patogią sėdimą vietą. Kuomet vėl pradeda neskubant eiti į priekį, veide išlaužia pastebimą šypseną, kuri atsiliepia į merginos kalbą apie "rūmus". Vien todėl kad apie save niekad nepasakojo daug, įkvepia oro į savo plaučius, nes suvokia kad dabar tai tikrai teks atsiverti, bent apie tai, kaip vizualiai atrodo jo gyvenimas:
- Mano šeimai jau per amžius priklauso dvaras. Gyvenau ten apytiksliai prieš penkioliką metų, tačiau aplinkybėms pakitus, išvykau. Nes, man tiesiog buvo per daug svarbu pamatyti pasaulį, kuris pilnai dar nebuvo man atsivėręs. Na žinai, kai bandai atrasti savo vietą, išbandai daug visko. Ir galiausiai sugrįžti ten, kur jautiesi patogiausiai. Kaip ne keista, namai ir atrodė tokia vieta. - Prunkštelėdamas dėl to, kad pradėjo kalbėti kaip jo paties brolis, su kuriuo nekenčia būti sulyginamas, neigiamai supurto galvą. - Tiesa, turiu brolį. Jis kaip ir formaliai taip pat gyvena tame dvare. Ir kaip sakiau prieš tai, gali prisiglausti šiai nakčiai. Pažadu, nepriekabiausiu, jei pati to nenorėsi. - Jausdamas merginos kvėpavimą, kuris bent kartais atsitrenkia į jo oda, kuriam laikui sukanda dantis, tarytum norėtu išvengti pokalbio apie problemas, kurios privertė jį išvykti. Nusukęs akis, bei akivaizdžiai susiaurinęs savo akių vokus, atsidūsta. - Kas sakė kad nesu su tuo susietas ir dabar? Lydia, apie tai nelabai galima kalbėti, nes atsižvelgus į tavo pykčio priepuolius, sukištum mane už grotų kaip nėra ką veikti. - Kuomet jo paties klabą pertraukia menkas juoko priepuolis, tik po atitinkamos pauzės, perklausia: - Tai rimtai manai, kad vampyrai egzistuoja tik Drakulos pavidalu? O kaip tas, mergaičių pamėgtas Krulenas ir ta jo amžina meilė Bela? M?

by **Liviana Ambrose** Sk. 02 02, 2014 3:37 am

*Tvarkingai rankomis apvijusi vyriausiojo Salvatore brolio kaklą, įsistebi į vaizdą atsiveriantį prieš jos akis. Kurį laiką nesakydama nieko, tiesiog leidžia pasireikšti vaikinui. Tą akimirką, kuomet ji nebyliai pati sau užduoda klausimą kiek iš tiesų ji pažinojo asmenį, kuriam jautė šiltus jausmus, neigiamai supurto galvą* - Anksčiau niekada neminėjai, kad turi brolį ir seną jūsų šeimai priklausantį dvarą. Nagi, nustebink mane dar labiau, Deimonai. Kokių faktų apie save man dar nesi pasakojęs? Nes kažkodėl manęs neapleidžia nuojauta, kad tokių yra ne vienas, ne du ir netgi ne trys. - *Jos veide vėl nušvitus lengvai šypsenai, nežymiai palenkia galvą arčiau vampyro veido, taip leisdama savo ilgiems raudono atspalvio plaukams užkristi ant jos skruostų* - Jau porą kartų paminėjai, kad galiu šiai nakčiai pasilikti tavo dvare. Jei nepavyks susisiekti su draugais, kurie mane pasiimtų, tai tokiu atveju man nieko kito neliks kaip pasinaudoti ir šiuo tavo pasiūlymų. Bet kuriuo atveju patogi, šilta lova yra kur kas labiau viliojanti nei šalta naktis praleista pamiškėje, kur laksto įvairūs gyviai. - *Nuleisdama akis į savo kojas, kurių atrodo visiškai nebeskauda, kuomet aukštakulniai nebesiremia į žemę, trumpam užtyla. Pakeisdama žvilgsnio kryptį*
- Aš manau, kad vampyrai išvis neegzistuoja, nei Drakulos, nei dar kokiu nors kitu pavidalu. Jie lygiai toks pat žmonių išgalvotas mitas kaip vilkolakiai, raganos skraidančios ant šluotų, sniego žmonės ir dar velniai žino kas. Tuo labiau, pala, Krulenas ir Bela? Kas jie tokie? - *Nelabai suprasdama apie ką jis kalba, atitinkamai sukreivina antakius. Ir tik tuo metu, kad atsimena savo vienos pažįstamos fanatikės svaičiojimus apie kažkokį filmą, užversdama akis šypteli* - Ai, na taip, Krulenas ir Bela. Amžina meilė tarp vampyro ir paprastos mirtingosios. Ir dar tai, kad vampyrai gyvena visai neblogai įsisukę tarp žmonių ir panašiai. Mhm, ne veltui tai dar vienas fantastikos prisotintas filmas. Tik nesakyk, kad tu tiki vampyrų egzistavimu? - *Nuleisdama akis į vyro, kuris reikia pripažinti, vis dar atrodo labai traukiančiai, tvirtus pečius, trumpam sumerkia akis. Akivaizdu, kad būdama kankinama ne vieno klausimo susietu su paslaptinguoju Salvatore, pagaudama tinkama progą, taria, toliau laikydamasi savo* - Aš vis dar laikau pyktį ant tavęs, tačiau tai nereiškia, kad atkeršydama, pasistengsiu sugrūsti tave už grotų. Tuo labiau, tam man reikėtų įrodymų, kurių aš neturiu. Todėl, prašau, Deimonai, pasakyk kur tu buvai ar gal vis dar esi įsivėlęs? Nes prisiekiu, jei viską taip slėpsi, galiu pradėti galvoti, kad esi koks nors samdomas žudikas, kurio ieško ne tik farai, tačiau dar ir kokie mafijos atstovai.

by **Erik Hellner** Sk. 02 02, 2014 5:38 am

Neskubant eidamas į priekį, mintyse matavo kiek dar laiko gaus išbūti su šia moterimi, kuri tarytum specialiai jį vertė pamiršti apie tai, kas jis iš tiesu yra. Savanaudis, egocentriškas vampyras, mintantis žmonių krauju savo paties malonumui. Asmuo, apie kurį žinodama tiesą, mergina greičiausiai būtu pabėgusi į kitą pasaulio kraštą. Trumpam nuleidęs savo šviesias akis, akivaizdžiai suraukė antakius, mat būdamas su ja, nekalbėjo apie savo šeimą ne veltui. Tuo metu jis paprasčiausiai buvo pabėgęs nuo sau įprastos aplinkos, ir net pradėjęs maitintis iš kraujo donorystės banko plastikinių maišelių. Jausdamas nemalonią tylą, galiausiai priverčia save kalbėti:
- Tuo metu man buvo įdomiau sužinoti apie tave, nei pasakoti apie savo nuobodų gyvenimą. Matai, brolio vienaip ar kitaip nebuvau matęs labai daug metų, o ir grįžti čia nebuvo planas. Nemaniau kad klibinti praeitį buvo geriausias variantas. Bet tu teisi, apie žinojai ne daug, ir norėčiau kad taip ir liktu. Tuo labiau dabar tai net neturi visiškai jokios reikšmės. - Neskaitant to, kad jam mergina atrodė lyg plunksna, stengėsi išlaikyti savo rankas taip, kad jai būtu kaip galima patogiau. - Mhm, buvau permetęs akimis per kelis knygos puslapius, kuomet laukiau savo palydovės. O tai trūko ilgai, todėl puslapių buvo daug. - Pastebėdamas tai, kad spėjo sau pačiam paprieštarauti, veide leidžia pasirodyti plačiai šypsenai. - Istorija apie tai, kad kiekvienas vampyras turi silpną vietą, kai įsimyli. Ir dažniausiai tai būna ilgam. Na, reikia pripažinti kad amžino nėra nieko, tad leiskime, kad ilgam. Ir negi pati niekad nebuvai pagalvojusi apie tai, kad būtu visai neblogai jei tokie padarai egzistuotu? Vampyrai, vilkolakiai, raganos. Tik ne sniego žmonės, per daug fantastikos. - Suprunkščia, kuomet išgirsta klausimą apie tai ar jis tiki tuo, ko dalis yra ir pats. - Sakykime, kad aš esu atviras visoms galimybėms. Taigi, nebūčiau labai nustebintas sutikęs vampyrą, blusių ar raganą. - Šiek pasukdamas savo veidą, leidžia savo ir merginos veidams kone susiliesti. Tačiau nesielgdamas drastiškai, bei negadindamas akimirkos, vos šyptelėdamas, vėl nusuka savo veidą į priekį, tarytum žiūrėti į kelią buvo labai svarbu.
- Samdomas žudikas? Lydia, maniau tu esi geresnės nuomonės apie mane. Nes turiu priminti, kad niekad nedaryčiau to, kas iš manęs reikalaujama, ar prašoma. Nesvarbu. Tai visiškai ne mano stilius. Bet, - Žinodamas kad nesugebės išsisukti nuo klausimo, į kurį nenori atsakyti, ima pasakoti tą savo gyvenimo dalį, kuomet jos šalia nebuvo, naiviai vildamasis kad ji nebuvo užtikusi antraščių apie tą nutikimą: - Aš priklausiau nelegalių lenktynių būriui, viskas iš pradžių buvo labai nekalta. Ir, galiausiai azarto pasirodė per mažai, todėl mes nusprendėme nugvelbti nešvariai uždirbtus pinigus iš nusikaltimų barono. Ir viskas pasisuko labiausiai netinkama linkme. Todėl, teko atsisakyti visko, kas buvo gerai, ir sprukti. Kol galiausiai vis vien nebeik visus mus sumedžiojo.

by **Liviana Ambrose** Pir. 02 03, 2014 8:44 am

*Neišleisdama nei menkiausio garso, leido sau įsisavinti viską, kas tuo metu sklido iš Salvatore lūpų, lyg ji būtų norėjusi pažinti būtent tą vyro istorijos dalį, su kuria jis niekada jos nesupažindino. Jausdama jo nenorą apie save atskleisti daugiau kortų, iškvepia orą iš plaučių, tuomet taria* - Gal tai ir nebeturi reikšmės, tačiau juk žinai mane, visada buvau labai smalsi. Todėl man įdomu, kad ir dabar, po laiko, sužinoti tai, kas nuo manęs buvo slepiama. O tu, Deimonai, turi daug paslapčių. - *Patraukdama vieną ranką nuo vyro kaklo, nežymiai ją pakelia prie savo plaukų, patraukdama vieną nepaklusnią ant veido užkritusią sruogą. Išsaugodama šypseną, akių kampučiais vėl užkliudo Salvatore veidą* - Nagi... tau tiesiog ir reikėjo iš karto prisipažinti, kad perskaitei knygą apie Kruleno ir Belos neblėstančią meilę. Kai supranti, kad myli, tas žmogus visada tampa tavo silpnoji vieta, nes atrodo, kad dėl jo gali daug ką padaryti, paaukoti. Tai gražu. Ta prasme pati idėja, kad kitą sugebi vertinti labiau nei save patį. - *Sukikenusi, nukreipia akis tiesiai, tačiau nesiliauna kalbėjusi*
- Tai tu rimtai tiki, kad egzistuoja vampyrai mintantys krauju, žmonės pasiverčiantys vilkais ir galiausiai raganos su savo abra kadabra? Tai skamba labai jau keistai. Jei tokios būtybės išties gyventų tarp žmonių... nežinau, tikrai neįsivaizduoju kaip viskas būtų. Ko gero galvočiau, kad mane kas nors perkėlė į kokį filmą. - *Kuomet jų veidai kone susiliečia, iš pirmo žvilgsnio atrodant, kad ji pasiduoda tai trumpai akimirkai, nuleidžia akis ties vyro lūpomis, tačiau pati save "pagavusi" ties mintimis, susimėto. Todėl nusukusi akis, atremia smakrą vaikinui į petį. Leisdama temai pereiti link rimtesnės, trumpam sumerkia akis. Nors pati niekada nebuvo linkusi domėtis kriminalinėmis naujienomis, visgi buvo girdėjusi kažką panašaus, tačiau būtent dabar kaip specialiai neatsiminė nei istorijos veikėjų vardų, jei tokie buvo paminėti, nei kada tai vyko. Suraukdama antakius, atsimerkia* - O dar sakei, kad tavo gyvenimas nuobodus. Tai vadinasi buvai ne tik gatvių lenktynininkas, bet dar ir mėgdavai pasisavinti tai, kas priklauso ne tau. Vis dar užsiimi tuo? - *Taip įvardindama plėšikavimą, trumpam užtyla, norėdama visą gautą informaciją sudėlioti į savo vietas* - Minėjai, kad jus beveik visus vis tiek sugavo, tu buvai vienas iš jų ar visgi iš tų laimingųjų, kuriems pavyko išsisukti?

by **Erik Hellner** Pir. 02 03, 2014 1:45 pm

- Nemanai kad žmogus be paslapčių nėra toks jau ir įdomus, koks galėjo pasirodyti iš pat pradžių? - Veide išspausdamas merginai šiuo metu nematomą šypseną, specialiai nepastebimai sulėtino savo žingsnius, žinodamas kad už kokių dešimties minučių kelio, jau pasieks savo namų kiemą. Tačiau, šiuo metu labiausiai troško pasilikti čia kaip galima ilgiau. Nes greičiausiai namuose vėl laukė arba amžinai rimto brolio pasisakymai, arba dar blogiau, balaganas apie kurį niekas nespėjo perspėti. Todėl neversdamas pašnekovės nuobodžiauti, pratęsia savo minį: - Ar aš sakiau kad ją perskaičiau? - Prunkštelėjimas pertraukė jo paties kalbą, po ko sekė lengvas galvos papurtymas: - Ne. Pasakiau tiesą, laukiau palydovės pobūviui, o ši niekaip nesugebėjo iš karto pasirinkti aprangos. Todėl pats save užėmiau, tiksliau užkroviau. Nes susidarė nuomonė, kad rašytoja ne velnio nenutuokia apie antgamtines būtybes. Pavyzdžiui, nuo kada vampyrai žėri saulės šviesoje? - Užvertęs akis, pratęsia: - Jie sudega. O tame nėra visiškai jokios romantikos. A, čia senų filmų įskiepyta nuomonė. - Suprasdamas kad geriausia būtu baigti šią kalbą, nes gali save priversti pakeisti merginos nusistačiusią nuomonę apie tai kad tokios būtybės neegzistuoja. Juk ji ir pati šiuo metu yra šalia geriausio antgamtiškumo įrodymo. Kuriam laikui užsičiaupdamas, galiausiai atodūsio pasekoje, pasisako: - Esi tikra kad nori išgirsti pasakojimą apie tai kaip mane sugavo, bei besimėgaudami galimu kerštu kankino? Ir aš neturiu omeny tokį kankinimą, kuomet tave priverčia žiūrėti visiškai nuobodų filmą, o tu iš pagarbos šalia esantiems bandai neužmigti. Į mane leido visokiausi cheminį mėšlą, badė, pjaustė. Ir galiausiai paliko mirti. - Šiek tiek sujudindamas pečius, pasitaiso: - Ir būčiau miręs, jei ne brolis, kuris neaišku kaip tačiau sugebėjo mane rasti ir iš ten ištraukti. Prieš išeidamas iš buto, kuris turėjo būti mūsų, aš vėl mačiau vieną iš tų žmonių. Dabar supranti kodėl nenorėjau kad būtum į visą tai įmaišyta? Tu nesi viena iš tų kvailelių, kurios vardan gražių santykių iliuzijos pasiruošusios kankinimams. O ir aš to tau netroškau.

by **Liviana Ambrose** Antr. 02 04, 2014 9:17 am

{Neskaitant fakto, kad bet kuriuo kitu atveju ji būtų sureagavusi į tai, kad vyras vis sulėtina ėjimo greitį, būtent šiuo momentu, visiškai to nesureikšmina, nes net pati nespėjo suprasti, kad dabar leidžiamas laikas su asmeniu, kuris kadaise sugebėjo sudaužyti jos širdelę, yra malonus ir ji pati nenori, kad ši akimirka greitai nutrūktų}
- Manau. Ir net galiu prisipažinti, jog anksčiau tai buvo viena iš tų labiausiai tavyje traukiančių savybių, nes atrodo, kad tada nori pažinti žmogų vis labiau ir labiau. - {Ko gero šią akimirką pamiršdama jaučiamą neapykantą, išklausydama tos dalies apie knygą ir joje pateiktus nerealius faktus, nesusivaldžiusi sukikena} - Matyt knygos autorė norėjo viską pateikti kitokiais, gražesniais faktais, paprieštarauti nusistovėjusioms nuomonėms apie mistinius sutvėrimus. Todėl sudeginimą pakeitė į žėrėjimą. Tikriausiai tai originalu. Bet geriau man pasakyk, nuo kada tu tapai vampyrų žinovu? Kuo tave šie fantastiniai personažai sudomino? - {Kuomet jai tenka išgirsti tą nemalonią dalį apie žiaurius kankinimus, kuriuos teko išgyventi Deimonui, net pati nepajunta kaip stipriau (nesmaugiant, aišku), apkabina jį aplink kaklą. Sumerkdama akis ir leisdama sužaisti jos pakankamai išlavintai fantazijai, atrodo, pamato tuos sveiku protu nesuvokiamus kankinimus. Neigiamai supurčiusi galvą, ryžtasi atsakymui} - Tai nežmoniška. Niekada nebuvau ir ko gero net nebūčiau pagalvojusi, kad tau teko patekti į tokių ligonių rankas. Pasakyk, kad tu parišai su panašia veikla ir daugiau tokios pasekmės niekada nepasikartos. - {Pramerdama akis, jas nuleidžia, įsistebėdama į po kojomis esančią žemę ir kiek tyliau nei įprastai, užbaigia mintį} - Neskaitant to fakto, kad mūsų jau niekas nesieja, aš nenoriu, kad tave pribaigtų koks psichopatas. Nes... na, pats supranti, ką noriu pasakyti. Nesi to vertas.

by **Erik Hellner** Št. 03 01, 2014 4:01 am

Stengdamasis išlaikyti savo žvilgsnį nukreiptą vien tik į priekį, veide išlaužia kampinę šypseną, kuomet mergina pasisako kas kadaise jai labiausiai patiko. Nenorėdamas susijuokti, stipriai sukanda dantis, kas priverčia jį kurį laiką nieko nepasakyti. Mintyse apgalvodamas tai, kad jei ji žinotu bent pusę to, kuo paremtas jo egzistavimas, ji greičiausiai klykdama pabėgtu šalin, pasakydama priešingą, prieš tai buvusiai nuomonei. Įtraukdamas oro į savo plaučius, pagaliau pasiekia posūkį, kuris tiesiogiai veda link jo namų, kuriuose pastebimai degė šviesos. Vampyriška klausa spėjo užfiksuoti kelis balsus, kurie sklido iš tos pusės. Tačiau, tai nuvydamas į šalį, visgi atsako ant jo esančiai merginai:
- Susidomėjau tuo prieš daugiau nei pusantro šimto metų. - Palenkdamas galvą taip, kad galėtu pamatyti merginos veido išraišką, galiausiai pakankamai plačiai nusišypso, kas išduoda tai, kad jis gal būt viso labo meluoja. Bet ne veltui yra sakoma, kad kiekviename mele, yra dalis tiesos. Krenkštelėdamas, bei tuo pačiu vėl nusukdamas savo akis, sustoja. Kuomet duoda ženklą kad mergina jau gali nulipti jam nuo "kupros", pasisuka taip, kad šiuo metu būtu priešais savo pašnekovę: - Mane visuomet viliojo mintis, kad mes esame ne pagrindinė mitybos grandis. Ir ne patys protingiausi padarai vaikštantis žeme. Greičiausiai tai ir pastūmėjo mane domėtis mistiškais padarais. Ir gali būti, kad kada nors, ne vien man, bet ir tau teks su tokiu susidurti. Kas žino, gyvenimas yra per daug paslaptingas, kad leistu pažinti viską iš karto. - Kuomet netikėtai sau pačiam nutraukia prieš tai buvusią kalbą, kilstelėdamas vieną iš savo rankų, nurodo jau puikiai matomus savo šeimos namus: - Sveika atvykusi į mano namus. Ir jei neklystu, šiandiena tu būsi ne vienintelis svečias. - Jau akivaizdžiai norėdamas išsisukti nuo paskutinės pokalbio dalies, buvo bepradedatis eiti toliau, tačiau gana greitai atsisukdamas į merginos pusę, sausai paaiškina: - Mano gyvenimas per daug komplikuotas, kad pasakyčiau kad niekad nieko panašaus nenutiks. Yra asmenų, kuriems esu per daug įdomus kaip tyrinėjimo šaltinis. Todėl neprašyk manęs tau meluoti. Nes aš neturiu net menkiausio supratimo kur atsidursiu ryt, ką jau kalbėti apie tolimą ateitį. - Galvos krestelėjimu, pratęsia savo kalbą: - Nagi eime, susisieksi su vilkiku, ir susipažinsi su šeima.

by **Liviana Ambrose** Št. 03 01, 2014 9:32 am

{Kadangi bet kokios kalbos susijusios su mistinių būtybių egzistavimu ji nepriima rimtai, nusišypsojusi neigiamai supurto galvą, o delnu kelis kartus nestipriai sutrenkia per vieną iš Deimono pečių. Kad neatrodytų labai nekalbi, keliais žodžiais pakomentuoja tokį savo veiksmą} - Vau, kaip daugiau nei pusantro šimto metų amžiaus senukas tu atrodai neįtikėtinai gerai išsilaikęs, Deimonai. - {Kuomet ji gauna progą nulipti nuo Salvatore nugaros ir kojomis pajusti kietą žemę, veidu atsisuka į prieš akis jau stovintį vyrą. Kol kas neskubėdama ką nors pasakyti, įsiklauso į tai, kas jai yra sakoma. Pirštais perbraukdama per ilgą savo rankinės grandinės tipo rankenėlę, kiek sukreivina antakius, nes visos kalbos apie mistinius sutvėrimus ir jų egzistavimą šiame pasaulyje yra keistos. Juk ne būdama vaikas ji netikėjo jokiomis raganomis ar dantukų fėjomis, tai ką kalbėti dabar, kai jos amžius siekia jau dvidešimt keturis metus. Visgi negalėdama suvaldyti šypsenos, tačiau neatitraukdama savo gilaus žvilgsnio nuo simpatiško vampyro pratęsia} - O tu tikrai tiki tuo ką sakai. Deimonai, nesuprask manęs neteisingai, bet manau, kad tau jau užteks skaityti fantastines knygas ir domėtis apie tai, kas neegzistuoja, o tiesiog yra vaizduotės kūrybos vaisius. - {Kuomet jai pagaliau yra parodyti namai, kuriuose gyvena Salvatore broliai, buvo nustebinta dvaro dydžiu neskaitant net to, kad pati yra kilusi iš turtingų magnatų šeimos ir net nepaisant to buvo vienintelis vaikas, todėl buvo be galo mylima ir lepinama, kitaip sakant, ji turėjo viską, ko kadaise troško jos vaikiška širdutė. Deimonui dar kartą į ją atsisukus, ir greitai atsakius į prieš tai užduotą klausimą, susijusį su juo, atsidusdama nuleidžia akis, įsmeigdama žvilgsnį į tamsią žemę} - Bent pasistenk išsikrapštyti iš to mėšlo į kurį sulindai. Nes kaip ir sakiau, tu gali turėti daug daugiau nei manai. Tau tiesiog reikia sau pačiam tai pripažinti. - {Gražindama žvilgsnį vėl į vaikiną šypteli, kordinaliai pakeisdama temą} - Tavo namai neįtikėtinai dideli. Tikiuosi, mano trumpas prisijungimas prie kompanijos tavo šeimai ir svečiams per daug nesumaišys. - {Tuo pabaigdama kalbą, linkteli sutikdama vaikino žodžiais apie susipažinimą su jo šeima bei pagalbos išsikvietimą}

by **Jon Spencer** Št. 04 16, 2016 1:32 am

Sutartoje vietoje su Cassidy jie pasirodo pirmi. Nieko keista kai vietomis greitį viršijo kelis kartus, o lygų kelių asfaltą dvivietis sportinis "SL" klasės automobilis skrodė tarsi karštas peilis sviestą. Kelionės metu, bet koks kitas paprastas žmogus būtų ne kartą į kelnes dėjęs iš baimės veikiau užsimušt, nei atvykti į reikiamą tašką, tačiau Cassidy atrodė visiškai rami, o kliaudamasis savo antžmogiškais jutimais ne vieną tūkstantmetį formaliai egzistuojantis vampyras nepadarė nė vienos klaidos. Navigacinei sistemai nurodžius, jog automobilis privažiavo nustatytą žymą, Sebastianas sustabdo prabangų sportinį automobilį kelkraštyje. Fone skambėjo kažkoks "Nicki Minaj" hitas ir akimirką suerzintas tamsiaodės "dainavimo" (jei taip galim pavadint tą skeryčiojimąsi) išjungia radiją iš viso. Vampyras giliai įkvepia oro, pajausdamas kaip keistai jis nuslūgsta plaučiuose, tarsi nuguldamas plėvele ir kiek apsunkindamas krūtinę.
- Aš žinau, kad negausiu ko noriu ir tavo bičiulis nepasirodys čia turėdamas priešnuodį. Jei tik tas niuansas man būtų kėlęs didžiausią rūpestį, aš būčiau čia atvykęs vienas, pasirėmęs siuntinį iš Dean'o, grįžęs namo, išbandęs jo veikimą ir jeigu reakcija pasitvirtintų teigiamai tik tada tave perdavęs medžiotojui,-kadangi vilkolakio nuodai jau kuris metas buvo apleidę vampyro kūną, Sebastianas vėl galėjo nepriekaištingai kontroliuoti save ir savo gebėjimus, tad į Cassidy galvą nelindo, nors spėjo, jog mergina pati neranda Redford'o veiksmuose racionalios logikos. Reikalas tas, jog jos mažai tebuvo.
- Iš kitos pusės pagaliau atsidursi pas žmogų, kuris bent jau šį likusį vakarą neleis tau prisidrbti, o tai irgi gerai,-vypteli puse lūpų, pasukęs gerumu spinduliuojančią išraišką į pašnekovę. Tačiau ne vien tik tam, kad pademonstruotų savo teigiamai susidėliojusį snukytį. Sebastiano vyzdžiai išsiplečia tada vėl susitraukia. Vyras ir vėl lindo į Cassidy pasamonę.
- Iki šiol tave veikusios įtaigos nebegalioja,-turėdamas omeny prievarta išsireikalautą gražų Argent elgesį be įvairių smurto proveržių, Sebastianas prideda dar šį tą,-Noriu, kad užmirštum kur gyvenu ir prisimintum tik tada, kai pagalvosi apie mane iš nuoširdžiai teigimos pusės,-vyras vos laikėsi nepradėjęs juoktis. Pastaroji idėja jam pasirodė pasiutusiai gera. Atsilošęs atgalios, mat prieš tai buvo palinkęs kiek arčiau tamsiaplaukės, Sebastianas budriu žvilgsniu palydi iš tolo artėjančius apvalius automobilio žibintus. Pririedėjusi transporto priemonė taip pat buvo juoda. 67ųjų "Chevrolet Impala". Gana greitai atpažįsta modelį, kai šis galiausiai sustoja. Būtų gana keista, jei medžiotojas, kuris yra labai kiec važinėtųsi kokiu sedanu ar hečbeku.
- Šou prasideda,-išlemena be jokio entuziazmo ir nieko nelaukęs išsikapanoja lauk iš mašinos, iš karto nukreipdamas į Cassidy žvilgsnį, piktai "prašiusį" merginos nesijudint iš vietos.

by **Dean Winchester** Št. 04 16, 2016 5:08 am

Beveik pusę savo gyvenimo praleidęs keliaujant iš vienos vietos į kitą, neabejotinai galėjo sau prilipinti "navigatoriaus" etiketę, mat visus išvažinėtus kelius pažinojo taip pat gerai, kaip savo vardo raides. Niekada neturėdamas mados užsilikti viename taške ilgiau, nei tam būtu būtina. Kelionė iki numatytos vietos nebuvo planuota, todėl transporto priemonės, apšviesto prietaisų skydelio rodmenys aiškiai dėstė kad pravažiuoti liko ne daugiau, kaip penkiasdešimt kilometrų. Tačiau to turėjo būti pakankama, bent tam, kad nuvažiuoti iki galutinio susitikimo taško. Juodos spalvos automobilio salonas buvo užpildytas fone skambėjusia muzika. Jis retai kada pasiduodavo provokacijai pasijungti vietinę radijo stotį, baimindamasis išgirsti kažką, kas ne juokais sugadins klausos įprastą funkcionalumą. Nesirinko ir "madingų" prietaisų, kurie neva palengvintu būti ir nereikėtu žaisti su senovinėmis kasetėmis. Taip, būtent tomis, apie kurių egzistavimą šių laikų vaikai nieko nenutuokia. Visa esmė buvo tame, kad garsas buvo kitoks. Ir vienintelis patobūlinimas, kuriam buvo pasiryžęs Winchester'is, tai buvo garso stiprintuvas, kuris tvarkingai buvo pritvirtintas bagažinės šone. Kelionės metu mintys buvo išskridusios svetur, ir medžiotojas nuoširdžiai džiūgavo tuo, kad lemtinga akimirka jis vis tik pasirašė sutartį su pačiu velniu, įgaudamas imunitetą vampyriškiems triukams, ir tam, kas vadinama mirtimi, nuo to, kas negailestingai sukčiauja, suteikdamas sau amžinybę. Vidinė odinio švarko kišenė, tokia didelė kad atrodė kad labai norėdamas gebėtu ir dramblį susikišti, slėpė du daiktus, kurių vienas - atvėsti, įgaudamas įprastą aplinkai temperatūrą, mėgintuvėlis su visai netinkamu krauju. Kitas, dantytas peilis, kuris amžiaus turėjo tiek, kiek pusė visos šios planetos, kurią vadino "namais". Nuotoliniai žibintai buvo apšvietę kelią, kuomet sulėtindamas pagreitį, medžiotojas pagaliau ėmė parkuotis, kad atsitiktinai nesukliudytu pravažiuojančių "turistų" eismo. Abu, kaip diena ir naktis skirtingi automobiliai buvo palikti snukiais vienas į kitą, kuomet, vyriškis pasukdamas spynelės, vairo šone, raktą į savo pusę, užgesino taip maloniai urzgusį variklį. Šviesos užgeso ir jis akimirka įsistebėjo į priešais pastatytą transporto priemonę, tiksliau tai, kas buvo sunkiai įmatoma šiame niekam tikusiame apšvietime. Žandikaulio raumenys įsitempė, kuomet pirmasis ant asfalto išlipo vampyras. Žvilgsnis savaime nukeliavo į priekinę keleivio sėdynę, ant kurios puikavosi mėgstamas "Winchester XPR" medžioklinis ginklas. Aišku, jis nebuvo lygiai toks pats, kokį galima įsigyti legalioje ginklų parduotuvėje, vien tai kad vamzdis buvo aiškiai patrumpintas, o standartinio kalibro kulkos pakeistos savadarbėmis. Juk ne elniams ir laukinėms kiaulėms buvo pritaikytas. Nors paskutinis epitetas visai neblogai tiko didžiajai vampyrų rasės daliai. Tačiau patirtis buvo išmokiusi nevertinti jų pagal tai, kas jie. Greičiau tai, kiek stipriai susimovė, kad nusipelnytu neišvengiamos mirties. Ir šioks toks pavydas dėl amžino gyvenimo, čia ne kiek neturėjo reikšmės. Juk žinant save, Winchester'is nesugebėtu sugyventi su savimi tiek ilgai, kiek tai išmoksta daryti nemirėliai. Ką kalbėti apie tas šlykščią mitybą.
Prieš išlipdamas lauk, jis net neketino palikti kartu atsivežtos "draugužės" vienos, todėl viena ranka sugriebdamas ginklą, kaip mat kojomis tvirtai įsirėmė į kelio dangą. Nuaidėjo durelių trinktelėjimo garsas, ir jis kuo ramiausiai įsimetė raktus į striukės kišenę.
- Kaip pūvanti, bevertė mėšlo krūva, neatrodai taip prastai, kaip turėtum. - Šis menkas komentaras nuskambėjo kiek per daug griežtai, lyg Winchester'is būtu labiau nusivylęs tuo, kad nepamatė to vaizdo, kuomet vampyras kone maldaudamas ima inkšti kad kas nors išsaugotu jo bevertę gyvybę, įduodant "saldaus" originaliojo hibrido kraujo. Juk jis turėtu būti bent jau saldus, kad jau taip stipriai vertinamas? Tiesa buvo tokia, kad savo laiku, vien tik atsargos dėlei gauti hibrido kraują, nebuvo taip ir sunku. Mat atsižvelgus į aplinkybes, kurios vis tik sujungė dvi priešiškas barikadų puses, būtu buvę net keista, jei Winchester'is nebūtu pasiruošęs bet kokiai likimo mestai situacijai. Tačiau minėto asmens kraujui turėjo kiek kitokių planų, nei kad atiduoti vampyrui. Ir ne, matydamas tą dailų Daenerys kūnelį, dėl kurio išsaugojimo ir stengėsi originalusis, vargu ar būtu parodęs gailestingumą. Tiesa buvo paprasta ir iki skausmo banali, po Katherine apturėjimo savo draugų sąrašuose, medžiotojas buvo gerai apsvarstęs tai, kad su vampyrais susidėti net labiausiai nekalta prasme, yra pakankamai sumautas reikalas, kuris niekada nesibaigia geruoju. Gal todėl jis savo žmonos veide įžvelgė kažką kitokio, vos tik ši tapo žmogumi?
Žvilgsnis susidūrė su transporto priemonėje likusia Cassidy, ir ji neatrodė labai besidžiaugianti jo pasirodymu. Bet, įvykiai susiklostė ne taip, kaip ji tikriausiai tikėjosi nuo pat pradžių. Kitaip, vargu ar galėtu save pavadinti vampyrų "įkaite". Brutalia tiesa buvo ir tai, kad kažkur minčių patamsėse šis vyrukas žinojo, kad visi jam "artimi" asmenys buvo jam reikalingi kur kas labiau, nei jis jiems. Gal todėl jis dabar buvo čia? Neigiamai supuręs galvą, pasistengė susikoncentruoti ties tuo, kuris ir paskyrė pasimatymą mėnulio šviesoje. Sveikosios akies voko plyšys buvo pastebimai susiaurintas, kuomet jis galvos mostu nurodė rankoje laikomą ginklą: - Tikiuosi, nebūsi prieš kad aš ne vienas?
Visą šį laiką tarytum specialiai tampydamas vampyrui brangų laiką, veide išspaudė atitinkamai dviprasmišką vypsnį, ko pasekoje, pratęsė savo pasisveikinimo kalbą: - Leisk jai eiti, ir tuomet aš gal apsvarstysiu kad visą tai galima padaryti kaip galima labiau civilizuotai. Bet patenkink mano smalsumą, ar tai verta visų šių pastangų? - Buvo labiau nei akivaizdu, jam priešnodis nebuvo reikalingas, ir nuoširdžiai Winchester'is nebuvo net tikras tuo, kad Cassidy paleistos kulkos atsitrenkė į kūną, o ne į kokio medžio kamieną. Priežastys dėl kurių buvo reikalingas hibrido kraujas, buvo mažu mažiausiai neaiškios ir tamsios, tačiau vis tik, natūralus smalsumas neleido praleisti, akivaizdaus.
- Aš nepamirštu veidų, tavo nenaudai. - Tai paminėdamas tik tarp kitą ko, Winchester'is pagaliau gavo progą sutapatinti telefonu skambinusio balsą, su visa likusia jo dalimi, todėl nuomonė buvo sudaryta, beliko įsitikinti tuo, kaip stipriai šiam buvo reikalingas "antidotas".

by **Elissa Ambrose** Št. 04 16, 2016 3:56 pm

Sebastian'o elgesys su ja nebuvo agresyvus ar zeminantis, bet jos pasirinkimu laisve buvo stipriai varzoma ir to uzteko, kad vyras uzsitrauktu jos pagieza. Isodinta i brangios markes automobili ji pavarte tamsiais savo akis. Isankstines nuostatos apie tai kaip nemirtingieji susikraudavo savo turtus, leido jai susidaryti prielaidas, kad masina, kuria saziningai dirbantis vidurines klases zmogus igaletu nusipirkti tik pasiekes pencijini amziu, Sebastian'o buvo igyta manipuliaciju budu. -Kertu lazybu, kad nesugetum isgyventi nei dienos nesinaudodamas tomis suknistomis savo galiomis, -automobilio salona uzpildzius trankiai, bet labai uzknisanciai muzikai, Cassidy nusisuko i lango puse. Uz lango buvo tamsu. Viskas ka ji mate tai mirgsincios eismo sviesos, kurios kitomis aplinkybemis jai butu pasirodziusios isties grazios. Siuo metu visas tas svieseliu zaismas ja pykino. Psichopatiskas vampyro vairavimas situacijos ne kiek nepalengvino. -Suprantu, kad tau nusispjaut, bet vienas is musu yra mirtingasis, -bandyma perrekti ikyru Nicki Minaj balsa ji pagaliau piktai primerke akis ziuredama i vairuotoja, kuris kaip tik pristabde masina, bet tik tam, kad issuktu is pagrindinio kelio ir galop ja "priparkuotu". Sukryziavusi rankas sau po krutimis ji ir vel nusuko veida i priesinga jam puse tvirtai suciaupdama lupas. Ji pyko del savo padeties beviltiskumo ir del to, kad Dean'as buvo priverstas gelbeti jos sedimaja. Argent nemego buti kam nors skolinga. Netrukus horizonte pasirode kitas automobilis ir priekiniai zibintai ja trump apakino. Pasigirdus duru trinktelejimui, po to seke dvieju vyrisku balsu dialogas prislopintas uzdaru masinos langu, kurie veike tarsi izoliatorius. Prisidengusi veida viena ranka, kad galetu matyti priesais stovinciu siluetus, Cass islipo is transporto priemones ir zenge link Dean'o puses, kuris tikrai neatrode sveikas kaip ridikas. -Griaustinis rojuje? -vos vos kilstelejusi lupu kampucius ji sumurmejo traukdama per danti drauga neva sutuoktine ji musa. -Klausykit, galit dar valanda laiko vienas kitam grasinti arba tiesiog atiduok jam ta sumauta krauja ir gslesime patraukti kas sau, -jau ketinusi zengti link medziotojo, Cassidy buvo sustabdyta Sebastian'o. Is ipratimo laisvaja ranka pastverusi ja sulaikiusia galune ji trumpam sustingo paputusi kaip vampyras paslapcia ikiso jai kazka i kisene. Teuktelejusi ranka tam, kad istrukti ji atrode labai ismusta is veziu to, ka vyras tyliai jai sumurmejo. -Aciu, -suraukusi antakius ji nurijo gerkleje uzstrigusi gumula pries tai kai beveik susnibzdejo padekos zodi asmeniui, kuris dar neseniai laike ja savo ikaite.

by **Jon Spencer** Št. 04 16, 2016 5:15 pm

Ginčytis su Kasandra Sebastianui atrodė beprasmiška, o ir ji vargu ar buvo itin nusipelniusi, kad vyras pasakotų jai kiek daug ir sunkiai dirba, kiek perskaito, kiek valandų per parą skiria bandymams, kad turėtų tuos pinigus, už kuriuos gali įsigyti gerą automobilį, gražius namus ir vis tiek didžiąją dalį jų investuoti į robotiką, NASA projektus, genų inžineriją bei nanotechnologijas - žodžiu viską, kas pagal Redford'ą turi įtakos geresniam, saugesniam rytojui. Aplamai jei esi vampyras ir neturi solidžių pajamų - sveikinu, esi kaip niekad susišikęs. Žinoma nekalbant apie turtus, susikrautus sukčiaujant, kai yra manipuliuojama žmonėmis įtaigomis. Kažkada tai tapo ir Sebastiano bandymu (ir tai užsiiminėjo meno dirbinių padirbinių prekyba aukcionuose, o ne "pudrino" smegenis žmonėms su savo vyzdžių prasiplėtimais), tačiau nevykusiu, mat būtent jo namuose pasilikusi baltaplaukė davė gerą pamoką, kad Redford'as kažkokiomis nesąmonėmis užsiiminėja ir turėtų normalų darbą susirasti. Ir susirado. Daugybė žmonių išgijo nuo galybės baisių ligų ar jų būklės ženkliai pagerėjo pagerindamos gyvenimo kokybę bei pratęsdamos pačią būtį "Paxton Pharmacies" gydymo programų dėka. Žinoma tai ne vien Sebastiano nuopelnas, o ir visos didelės mokslininkų komandos, su kuria dirba, tačiau nuotoliniu būdu. Kolegoms visai neblogai lipo vyro pasiteisinimas, jog negali būti saulėje, nes turi tą patį, ką turėjo Maiklas Džeksonas ir tiesioginiai saulės spinduliai labai neigiamai veikia jo odą - na niekas negalėtų pasakyti, kad tai yra baisiai didelis melas. Sebastianas nedalino interviu mokslų žurnalams liaupsinant jo indelį į genų mokslą, jo niekada nerodė per vakaro žinias, na į laikraščius buvo papuolusios kelios nuotraukos iš mokslo konferencijų arba "Nobelio premijos" renginių, bet tai viskas. Jis buvo tylus, beveik nematomas šešėlis, kuris padaryti sugebėjo žymiai daugiau, nei apie tai girtis. Ir dar taip, kad visi žinotų. Juk ne dėl to, kad būtų įvertintas ir paglostytas jo ego visu tuo užsiiminėjo. Dėl to pagavo save žiauriai nusistebėjusį (dar kartą) į kokius nemalonumus šiandien įsisuko. Išvada tik dar mažiau lysti iš namų atrodė velniškai viliojanti. Iš esmės net nelabai mokėjo elgtis iškilus tokioms situacijoms, į kurias papuolė šiandien. Padarė daug klaidų ir žiauriai nevykusiai maskavo savo sugebėjimus, kad ir sakykim iš principo turėjo kiek dramatiškiau reaguoti į vilkolakių seilėse esančių nuodų poveikį jo organizmui. Gaila, jog yra toks prastas melagis. Nors iš kitos pusės Deaną tai jau tikrai gerai įtikino, jog yra eilinis vampyriškas šūdžius, tiesiog stereotipas - pasipūtęs bei visiškai nevertinantis žmogaus kaip gyvos, mąstančios visuomeninės būtybės. Tai tiesiog buvo tas jo asmenybės atspindys, su kuriuo Sebastianas diena iš dienos kovoja. Visa jo vidinė esybė tik ir laukė, kada vyras pratrūks, kaip tą darė 1700ųjų pabaigoje, kuomet per dieną pribaigdavo tiek pat žmonių, kiek ir pati Giltinė. To žiauraus vidinio konflikto paprastas žmogus, raganius ar vilkolakis niekados nesupras. Tai jau vampyro džiaugsmas bei privilegija. Nuojauta kuždėjo, jog Daenerys taipogi yra tikrą pragarą praėjusi, idant pradėjo propaguoti "vegetarišką" mitybą. Iš meilės ir prijautimo savo instinktams tokie sprendimai nėra priimami. Ko gero visus nemirelius ir galima suskirstyti į dvi grupes: vieni be didelio vargo žudo bei priima savo prigimtį, kiti visą laiką, nuolatos su ja kovoja - o kaip tai yra sunku suprasti gali tik likimo brolis ar sesė.
Deano komentaras sukelia Sebastianui tokią kreivą šypseną. Vyras stovėjo išsitempęs visu ūgiu ir dėl to atrodė ne tik aukštesnis, bet ir stambesnis. Padėtis buvo panaši į kovinę ir pasiruošusią reaguoti į galimus Winchester`io veiksmus. Redford'as kaip tik dabar ir pritrūko viso to negero vampyro "swago". Nuo viso šio reikalo jau darėsi bloga ir norėjo kuo greičiau viską užbaigti, kad grįžtų į savo nuobodžią rutiną. Visgi vaizduojamuoju menu užsiiminėti privalėjo ir toliau. Kaip sakykim išvydęs, jog medžiotojas turi su savimi ginklą, aišku prifarširuotą kažkokių stebuklingų kulkų, Sebastian'as atrodė mažumėlę sutrikęs. Kai iš tiesų net nedingtelėjo, jog Dean'as gali atvykti tuščiomis ar galų gale supratimas, idant vargu ar vyras bus pasirengęs "patvarkyt" to didesnio kalibro - vieną seniausiai egzistuojančių nemirtinų būtybių, akivaizdžiai galvoje gimdė įvairias prielaidas kaip galėtų pakrypti šio susitikimo įvykiai. Redford'as dirsteli į Dean'o pusėn pajudėjusią Argent ir akivaizdžiai nepritardamas tam, kad mergina taip staigiai pranyktų iš vampyro akiračio, šis ją sustabdo. Užmezgęs gilų ir reikšmingą akių kontaktą su tamsiaplauke, Sebastianas įbruka jai kišenėje laikytas gerybes.
- Išgelbėk savo tėvą. Neabejoju, jog jis geras žmogus, nes labai rizikuoji, kad jį išgelbėtum,-kalbėjo labai tyliai, nes žodžiai buvo skirti tik medžiotojos ausims, juolab abu žinojo apie tokį nelabai kokį Argent sanderiuką su raganomis. Viena iš rankų, kone nepastebimai ištraukia iš Cassidy jos privatizuotą Danny žiedą, kurio tamsiaplaukei tikrai nebeprireiks. Tas vyro įteiktas, nesveikai brangus serumas turėtų sunaikinti iki 99,99% vėžinių ląstelių ir sustabdyti jų atsinaujinimą, kas iš esmės pratęs vyriškio gyvenimą ir šis galbūt net sulauks anūkų. Sebastian'ą supratimas, kaip IŠ TIESŲ turi elgtis apipylė tarsi šaltu vandeniu. Ta vienkartinė Klauso kraujo dozė nebūtų suteikusi garanto, jog su vilkolakio nuodais jam apsaugoti rūpimi vampyrai, tokie kaip Daenerys (na, išskirtinai ji) nepaklius į panašias padėtis vėl ir vėl. Situacija, iš vienos pusės nebuvo absoliučiai kritiška, mat valdyti Targaryen krečiančius simptomus tikrai buvo įmanoma. Nesmerkė savęs per daug dėl savo manipuliacijų su Dean'u, nes niekas, kas įvyko ir įvyks nenueis perniek. Jau vien tik tai, jog Cassie išspaudė dėkingumą reiškiantį žodį pasakė iš ties daug. Dar daugiau pasakė jos kardinaliai pasikeitęs žvilgsnis.
Dean'o žodžiai, jog šis nepamirštąs veidų automatiškai palenkė situaciją Sebastiano suplanuota linkme. Būti paženklintu medžiotojo jam reikėjo mažų mažiausiai, juolab šitaip smarkiai vertino galimybę gyventi ramiai atsiribojant nuo vampyrų pasauliui būdingų problemų ir viena iš jų buvo dramos bei visokie šaudau gaudau. Redford'as akimirksniu pasipuošia tuo kraujasiurbiams būdingu "simpatizmu", o išlindusios iltys ir kraujo ištroškęs žvilgsnis žadėjo ne kokią baigtį Winchester'iui. "Nagi, šauk, po paraliais"-vyro galvoje suskambėjęs padrąsinimas įkvepia dar įspūdingesnį vizualinį brutalaus žvėries apipavidalinimą, atrodė klaikus, bet savaip įspūdingas. Šiek tiek palinksta į priekį duodamas medžiotojui signalą, kad jeigu kažko nesiims, jam tikrai gali atsirūgti.

by **Dean Winchester** Št. 04 16, 2016 6:22 pm

Sustodamas ne toliau kaip už dešimties metrų, atrodė taip, tarytum mainai nebūtu nuo pat pradžių suprasti kaip „ateisiu, susikeisim lipdukais eisim po namus“. Sebastian‘ui, kurį matė pirmą kartą savo akyse ir neturėjo net menkiausio suvokimo, kiek šiam gali būti amžiaus ar ant kiek šis gali būti pažengęs su savo vampyriškais „gabumais“. Tačiau teigiamos nuomonės taip pat nebuvo pavykę susidaryti, mat ko labiausiai nepakentė tai nelauktų skambučių su tuščiais grasinimais. Ir aš nesakau kad tokių buvo daug, gal šis net vienintelis, bet iš bet kokios pusės žiūrint, Winchester‘is vis tiek tai vertino pakankamai neigiamai. Redford‘ui pasirodo neprasčiausiai įvaldžius savo laikiną, standartinio ir net labai banalios – ekscentriškos elgsenos vampyro, vaidmenį, esant kitoms aplinkybėms sulauktu net iš Howard‘o Stern‘o iškeltą dydyjį pirštą. Tačiau pačiam medžiotojui tai kėlė tiek pat susižavėjimo, kiek prie bato pado prilipusi sena nužiaumota guma. Pečiai buvo atmesti atgal, kuomet laikysena priminė kad taikiam pokalbiui nebuvo jokių prošvaiščių. Dėmesys buvo nukreiptas į vampyro siluetą, kuomet iš prabangiai atrodančios transporto priemonės išlipo tamsiaplaukė, dėl kurios iš esmės čia ir buvo pasirodęs. Ir viskas būtu tiesiog puiku, jei ne menkas čitčiatas kuriuo pasidalino neseniai viename automobilyje susėdę asmenys. Mažu mažiausiai tai pasirodė įtartina, nuo kada iš viso Cassydi bent apsvarstytu galimybę būti dėkingai kažkokiam vaikštančiam numirėliui? Atitinkamai iškreipta išraiška, privertė Winchester‘į trumpam užsičiaupti, net tuomet kai likimo draugė atsidūrė visai šalia. Laisva ranka savaime atsidūrė kišenėje, į kurią vos prieš minutę buvo įsimetęs savo raktus nuo transporto priemonės. Ir nors jis neturėjo įpročio už vairo sėsti kažkam kitam, ypatingai moteriai (gink dievuli, net savo žmonai nebūtu leidęs vairuoti, žinant jos gabumus padaryti „oj“), raktai kaip mat liko įbrukti į Argent delną. Tokiu būdu parodydamas kad ji verčiau lai lieka salono viduje, nei įsimaišo į situaciją, kurią tarpusavi gali išspręsti ir vyrai. Ne ne, jis nemenkino moters kovos žinių ar aplamai apgaulingos išvaizdos. Tiesiog manė kad ši ir taip jau buvo prisidirbusi iki ausų, jei į pagalbą teko atvažiuoti jam. Ramesnis, žymiai ramesnis balso tonas, nei buvo naudojamas prieš vampyrą, buvo nuskambėjęs vos tik medžiotoja prabilo asmeniškai jam: – Sėsk į mašiną, man su tavo bičiuliu dar yra apie ką pasikalbėti. – Tokią nuomonę susidaręs vien dėl įvykių kurie vyko neseniai, tik akimirka suabejojo tuo, ar buvo verta kapotis dėl to, kad įvyko didelis ir nemalonus nesusipratimas? Nee, kapotis buvo galima ir todėl, kad priešininkas atrodė ne iš kelmo išspirtas, kad pasiryžo ne vien susiskambinti, bet ir pasikviesti susitikiman po atviru dangumi. Kalbėti apie savo sutuoktinę, kurios net nemačiusi akivaizdžiai nemėgo Cassidy, ir tam nereikėjo net didelių priežasčių. Moterys kažkokiu mistiniu būdu pakeičia vyrus, o jis tikriausiai buvo mėgiamas būdamas nepriklausomu savimi. Gi kitokių, akivaizdesnių priežasčių, kuriuos buvo iškapstęs vampyras, net mintyse neturėjo. Stebėdamas pulti pasirengusį vampyrą, kuris net nesiteikė prabilti, veide išspaudė atitinkamai pašaipią šypseną. Laikydamas savo patobulintą bendrapavardį, staigiu rankos pakėlimu kilstelėdamas jį į viršų, lyg tai būtu sumautas, pompos principu padarytas vaikiškas vandens šautuvas. Pasigirdo trakštelėjimas, kas leido suvokti kad ginklas buvo paruoštas naudojimui. Ir akimirka, su lyg kuria vampyro išraiška išgavo labiau grėsmingą pavidalą, nesusilaikydamas vis tik spėja prasitarti: – Prasideda... Vėl tas pats bukas roar roar snukis. Negi per tiek metų neišmokot nieko įmantresnio? – Per daug aiškiai pasišaipydamas iš to, kaip gi durnai atrodo kiekvieno vampyro snukis, kai šis pasistengia panaudoti gąsdinančius efektus. Žengė žingsnį į šio pusę, tačiau čia pat vos ne plyšdamas juokais, sumojavo ranka: – Stop! – Iš Redford’o išpešdamas šiokią tokią reakciją, kaip mat ramiai, iš pradžių patikindamas kad neturi sugalvojęs iš kišenės išsitraukti kažko neįprasto, sukiša laisvą ranką į savo odinio švarko vidų, iš ten ištraukdamas tobulai paimtą kraujo mėgintuvėlį. O dėl to kad atskirti jo negalima nei pagal skonį, nei pagal kokią nors specifiką, jis tikrai atrodo lygiai taip pat, kaip Niklaus. Nebent žinoma, būtum papratęs laižyti originaliojo riešą, kai anas varva kraujais, tada gal skirtumas ir pasijaustu. Bet, kaip ir buvo tikėtasi, neapsieina be savo standartinių “triukų”. Padėdamas mėgintuvėlį ant šalto cemento, ir tuomet atsitraukia nuo jo per žingsnį, tuo tarpu sugrąžindamas savo žvilgsnį į jau daug arčiau esantį. – Padarykime įdomiau. Vis dar nori šito? – Šiek tiek palenkdamas galvą, tarytum paskatindamas, išsiviepia visu galingumu, kokį tik sugeba iš savęs tuo metu išspausti. – Jei tik sugebėsi jį pasigriebti ankščiau nei aš tau suvarysiu medinę kulką tiesiai į tavo supuvusią širdį, tuomet skaityk kad esi sumautas laimės kūdikis. Galėsi eiti namo ir daryti su šiuo mėšlu ką tik užsimanysi. Likdamas skoloje man tik vieną atsiprašymą už kalę, Kale. – Pastebimai nemėgdamas kuomet prieš jo, beveik šeimos nariais laikomas moterys butu naudojami panašūs epitetai, nusprendė kad buvo pats tinkamiausias laikas bent sulaužyti oponentui nosį, kad neva įžeidė dailiąją lytį. Kaip tik tuomet, prie to pačio nuspręsdamas kad padrąsinimui reikėtu tik vieno šūvio, tyčia, tikrai ne dėl to kad viena akis visiškai nieko nematė, šauna kažkur už Redford’o nugaros. Pasigirsta byrančio stiklo garsas, po kurio imituodamas “oj, gal ne toks aš ir kietas?” išraišką, vis tik nepajuda iš vietos.

by **Jon Spencer** Sk. 04 17, 2016 2:11 am

Analogiškai kaip nesuprato Cassidy, lygiai taip pat jokie loginiai principai neatitiko ir Dean'o elgesio. Tam tikru metu pasirodė, jog vyras iš tiesų nuoširdžiai (kaip beprotis) mėgaujasi visa šia situacija. Vargu ar priešingu atveju būtų pasukęs viską tokia linkme, kai Winchester'io aršiai aprodomas pasitikėjimas savimi kėlė klausimą vampyrui, ar medžiotojas neturi dėl ko gyventi, kad šitaip rizikuoja? Kad ŠITAIP kelia save virš nemirelių padermės, kuri nori, nenori, bet yra tiesiog sutverta žudymui? Sebastianas nesuvokė kodėl Dean'as nenorėjo užbaigti visko kuo greičiau ir tiesiog šauti. Kam reikalinga tą ego šitaip iškelti ant pjedestalo? Redford'as neketino veltis į kažkokią kovą, nes negali leisti sau panaudoti visą savo jėgą. Geriau nei bet kas kitas žinojo kuo tai baigiasi. Ir kas blogiausia koks jausmas aplanko po to. Ne, tu nepasijauti baisus ir galingas, tu pasijauti kaip absoliuti, visiška menkmė. Kaip visa naikinantis nuodas, kuriam nėra priešnuodžio. Kaip įkaitas savo paties kūne. Tai šlykštus, žeminantis jausmas. Galbūt kiti nemireliai tuo mėgaujasi (ypač tokie, kurie turėjo sunkią vaikystę ir užaugo su užslėptom psichotiškom tendencijom bei menka saviverte), tačiau būdamas jaunas, o ir žmogus skiepijo sau mokymus, kurie šlovino moralines vertybes, dvasinę stiprybę kur kas labiau, nei fizinius pranašumus ar šlovinimą jausmo, kuomet esi stipresnis už kitą.
- Na,-akivaizdžiai nusiraminęs (tai yra įgavęs savo dažniausiai naudojamą, gerokai patrauklesnę veido apvaizdą), vampyras taip ala "su reikalu" pasitaiso kiek viršun užkilusias džemperio rankoves po kandaus pašnekovo komentaro apie vampyrišką teatrališkumą,-Galbūt keli tūkstantmečiai ir evoliucija nuspręs paveikti ir mūsų fizinius "normatyvus". Gaila, kad būsi vienas tų, kurie to nesulauks,-ramiai, tarytumei nuobodžiautų paaiškina.
Dean'as akivaizdžiai provokavo ilgaamžį vampyrą, bet provokacijoms Sebastian'as pasiduoti neketino. Jo nervai, kurie šiaip jau buvo milijonus kartų ištempti ir pertampyti, kažkuriuo metu pasiekė tokį kritinį tašką, kad nustojo aplamai padoriai veikę. Redford'o veidas demonstravo tiesiog kapinių ramumą. Reikėjo pasistengti paveikti medžiotoją kiek kitokiomis priemonėmis. Kai negali naudoti jėgos, pliauški liežuviu, tiesa?
- Aš tikrai nemanau, kad tu iš tiesų taip savimi pasitiki,-konstatuoja, žvilgsniu palydėdamas mėgintuvėlį su krauju, tik akivaizdžiai neaišku kokiu,-Tas tavo egomaniakizmas. Kas tai? Koks išbadėjęs turėjai pasidaryt nuo asmeninių nesėkmių, kad toks ekscentriškas elgesys taptų pagrindiniu patiekalu tavo ego?-vampyras žaidė psichologinį žaidimą, kurį pradėjo vadovaudamasis tik prielaidomis apie Dean'o asmenybę. Jis toli gražu nepriminė laimingo žmogaus. Ir ne vien tik dėl to, jog šiandien akivaizdžiai jau turėjo smagių nuotykių, mat negalėjo nepastebėti pamuštos medžiotojo akies. Dabar kai stovėjo čia visiškai vienas ir atsakingas tik už savo paties sėdimąją Sebastianas buvo daug budresnis, nei bibliotekos kieme, kuomet jį su Danny užpuolė Cassie. Kuomet aukščiau savo paties gerovės kėlė baltaplaukės. Iš tiesų tai šovęs į Sebastiano automobilį, kuriam net ir išleidęs apvalią sumelę traktavo jį tik kaip dar vieną vampyrui tarnauti turintį daiktą, Dean'as pakišo Redford'ui gerą idėją, kaip išvesti medžiotoją iš kantrybės. Tarsi keršydamas už padarytą žalą jo nuosavybei, Sebastian'as greičiau nei galėtų užfiksuoti akys nukeliauja prie Winchester'io akivaizdžiai numyluoto automobilio, lengvai nuplėšdamas apatinį bamperį. Iš esmės veiksmo metu pasigirdo tik plešiamo metalo garsas. Sebastian'as akimirksniu sugrįžta į savo vietą. Jis demonstratyviai, puikuodamasis perplėšia metalinę detalę pusiau lengvai, lyg popierinę servetėlę bei sviedžia jau abi dalis kažkur į pakelės miško tolį.
- Oi,-išleidžia be galo dirbtinai nuostabą menusį jaustuką, delnu netgi kiek pridengdamas lūpas,-Aš nežinai kaip čia taip nutiko. Blogi refleksai,-na gailesčio už savo veiksmus kvailoje vampyro grimasoje atrodė mažai. Tiesiog šleikščiai akivaizdžiai džiaugėsi atliktu žygdarbiu tikėdamasis žaibiškų atsakomųjų Dean'o veiksmų. Pavyzdžiui tokių kaip Sebastiano it išsigelbėjimo laukiamas šūvis.

by Sponsored content