MASON LOCKWOOD NAMAS

Pragaištis atsiveria nuo pirmo nukritusio akmenuko.
Duslus beldimas į duris buvo tuo dalyku, kuris pažadino namų šeimininką vidury nakties. Neįkyrus, tačiau aiškiai vyriškas krumplių susidūrimas su mediniu paviršiumi, kurtinančios tylos apsupty nuskambo garsiai, reikliai. Nelauktas svečias iš “anapus”, nebuvo tuo asmeniu, kuris būtu laukiamas, ar tuo labiau kurio kompanijos būtu galima tikėtis. Andrew Diaz mirė prieš 18 metų. Per tiek laiko palaidotas kūnas ne vien susiduria su neišvengiamu irimo procesu, tačiau iš jo nelieka absoliučiai nieko. Per tiek laiko, kai kuriuose valstyjose yra leidžiama laidoti kitą asmenį “ant viršaus”. Tai sumautai ilgas laiko tarpas, kad asmuo būtu pamirštas. Kad jo veidas, bruožai būtu sunkiai atgaminami atminties, ypatingai tuomet, kai nėra net elementarių nuotraukų, primenančių apie šio egzistavimą, svarbą tam tikrų asmenų gyvenimuose. Tiesiai iš pragaro, jis pirmiausia suskubo ten, kur šaukė šio širdis: jis bandė rasti savo dukras. Vienintėlias asmenybes, kurias dievino labiau, nei savo paties gyvenimą. Viena kurių, jau buvo “iškėliavusi į geresnią vietą”, kuri toli gražu nebuvo ta pačia, iš kurios išžengė Diaz. Arabellą pasiekė netrūkus po to, kai in the most ugly way susidūrė su Šios biologiniu tėvu. Pasakyti kad dviejų suaugusių vyrų biolaukai nesutapo, būtu tas pats, kas nepasakyti nieko (tačiau apie šitai vėliau). Andrew matė kad šio pagrandukė mergaitė. Ta tyras angeliukas su nuo pat gimimo sulaužytais sparnais, tapo korumpuotas Petrovų bloodline būdingos tampos. Andrew akyse, jo jauniausia atžala, kurią priėmė ir augino kaip savo… dabar tebuvo ginklu, manipuliatoriaus rankose. Žinoma, velnias sužaidė “tėvo” korta, kuomet supažindino pražuvusią sielą su tuo, ką James Petrov padarė. Jis atvėrė tuo metu dar lengvai pradaromus vartus (kuriems nebuvo suteiktas nei kūnas, nei balsas), išleisdamas tai, kas galėjo stipriai sumaišyti kortas «mėgstamiausiam velnio demonui». Andrew netrūko viskuo įsitikinti ir pats. Ir būtent dėl priežasties esti vienas lauke ne karys, jis nusprendė kreiptis į asmenį, kuris būtu užtektinai motyvuotas, užtektinai stiprus, kad padėti išsrėbti visą šią antgamtišką košę, kuri ilgainiui ne vien prikepė, tačiau ir ėmė dūsinančiai dvokti. Jei remtis istorija, kuri turi polinkį kartotis… Nuo Petrov’ų bloodline labiausiai nukentėjęs buvo vienas asmuo. Ir tai toli gražu nėra, neigiamai populiarus Sebastian’as Redford. Tai buvo asmuo, kurio gyvenimo metus “pavogė”, kompromitavo sąmoningumą, atėmė pasirinkimo laisvę ir galiausiai sužeidė ten, kur labiausiai skauda. Menamas asmuo, neturėjo ko prarasti. Ir būtent tokio partnerio reikėjo Andrew. Ko jis neišmąstė, tai kad kartais duoti žalią šviesą netinkamam asmeniui, gali reikšti chaoso pradžią. Tačiau pragaras ir be to buvo garsus “double crossing game”. Durys pagaliau prasidarė, bei naktinio svečio žvilgsnis netrūko susidurti su priklausančiu vilkatui. Asmeniui, su kuriuo kadaise palaikytas ryšis buvo lakmenuotas.
– Don’t freak out. It’s not the first time when the dead start walking. – Žemas, šiek tiek laužytą amerikietišką akcentą turintis balsas suvirpino orą. Akivaizdu, laikas “maloningas” buvo abiems. Juk Arthur atrodė lygiai taip pat, kokiu šį įsiminė pašnekovas savo paskutiniojo susitikimo metu. Lygiai prieš aštoniuoliką metų, tame lokaliame bare, kuriame buvęs specialiosios apsaugos agentas papildomai uždarbiavo idant galėtu apmokėti dukters gydymo sąskaitas. Šiek tiek primerkęs akis, Andrew išlaužė kažką panašaus į priverstinę šypseną, kuomet nukreipęs akis į Lockwood’ui už nugaros atsiveriantį vidaus vaizdą, pratęsė. – I’m not a vampire, I don’t need an invitation. Yet, it would be nice to get one. We have a lot of talking to do, Mason. And before you jump into conclusions, I’m not here permanently. – Neblefavo. Andrew laikas čia buvo užtektinai limituotas, mat per didelio dosnumo iš Silvanus Ambrose nebuvo galima tikėtis. Laikas spaudė, todėl veikti reikėjo pradėti čia ir dabar. – It’s about the family, that destroyed your life. – Apeliuoti į tai, kad kalba sukosi apie originalią, Mikaelson’ų šeimą, būtu tiesiog absurdiška. Mat jie abu puikiai suvokė tai, kad kalba lietė visai kitas personas. Tas, nuo kurių Mason’as sėkmingai “prasivalė”, ir tas, kurios dabar sėkmingai nuodyja vienintėlį Arthur likusį svarbų asmenį. Lengva buvo tik ta dalis, kur nereikėjo aišktinti aplinkybes, dėl kurių pavyko ir vėl “prisikelti iš mirusių”, juk priešingai nei kas kitas, Lockwood’as su šiuo fenomenu buvo susidūręs ne kartą ir ne du. Ir vargu ar dar buvo kažkas, ką absoliučiai viską patyrusį vilkatą galėtu nuoširdžiai nustebinti. O gal, vis tik dar galėjo?


Turint omenyje Masono Lockwoodo tikraji amziu, kuris neatsispindejo laiko uzsaldytame, nemirtingame vyro veide, nieko nuostabaus, jog tam, kad pakeistu dukters pavarde, jam nereikejo nei vis dar teiseto jos vyro paraso, nei pacios Valencijos leidimo. Valencia Gomez-Mikealson skirtas pastas jau kuris laikas vare vyra is proto. Po to kas nutiko Gabby, nepamesti sudo ir nepulti i Anthony paieskas… Ne, manhunt, ji sulaike tik dabar jau triju mazameciu krykstavimas namuose, kuriuose jis pries tai gyveno su savo mylima moterimi. Moterimi, kuria palaidoti turejo zinodamas, kad jos zudikas niekada nesumokes tikrosios nusikaltimo kainos, mat atimdamas Toniui givybe, jis ivykdytu tikru tikriausia massacare, palaidodamas ir visa sumauta hibrido kraujo linija, aka Valencija ir tris mazamecius ju vaikus. Masono anukus. Tiesa, senelio role jam nei tiko nei patiko. Buvo suknistai skaudu prisiminti ta placia, nuosirdzia Gabby sypsena, kuomet erzindama, ji kreipesi i ji “grandpa”. Jos juoka. Jos bucinius. Visiskai pasinerti, nuskesti prota temdanciame skausmo liune, neleido tik aplink zujantis chaosas, kuris regis patrigubejo kai pasauli isvydo dar viena jo neapkenciamo hibrido atzala. Vaikas, kuris buvo pusiau Lockwoodas, pusiau Mikealsonas. Jei kas butu Masonui pasakes, jog isaus tokia diena, kai sios dvi gimines persipins, jis butu sau ties smilkiniu pasukiojes rodomaji pirsta. Tai rodes neimanoma. Absurdiska. Ir vis gi, meile dukrai pasirode esanti didesne nei kersto troskimas. Stovedamas prie antkapio su Gabrielos vardu jis prisieke pasirupintu judvieju dukra, kuri pasirode esanti kur kas didesne nasta nei jis galejo isivaizduoti. Hibridiskos prigimties moteris buvo islepinta, pratusi prie prabangos, kurios valstybiniame darbe dirbantis gaisrininkas negalejo jai suteikti. Tiesa, jis butu galejes issireikalauti jam priklausiusia Lockwoodu palikimo dali, taciau buvo pernelyg isdidus. 
Piktai, virtuviniu peiliu atpleses dar viena Gomez-Lockwood skirta laiska, jis dirstelejo virsun (i lubas). Aiskiai girdejo kaip sudrausminusi bei pravirkdziusi savo pirmagymi, Valencija prikele naujagymi. Garsiai atsiduses jis pasigailejo pasiemes iseigine. Poilsio siuose namuose nebuvo galima gauti, taciau blogiau nei periodiskas mazameciu verkslenimas, buvo Valencijos nusiteikimas. Ju santykiai buvo itemti. Moters gedulas del motinos buvo temdomas neoficialiu skirybu skausmo. Jis tai mate, nepaisant to, kad ji kategoriskai tai neige. “If you listened to her, if you didn't marry into that family, she would still be alive!’’, – jo atmintyje nuskambejo jo paties balsas. Vakarykstis judvieju konfliktas sukure siaubingai nemalonia atmosfera namuose, kuriuose jis tapo retas svecias. Financiskai islaikyti tiek dukteri, tiek tris vaikus, nebuvo lengva uzduotis.
– Another bill. Of course… – Sumurmejo sau po nosimi, suglamzydamas Valencijai skirta saskaita uz sintetini ''Bloodpharm'' krauja, jis sumerke akis. Giliai, garsiai ikvepes ir iskvepes jis patrauke saldytuvo link. Prisegtos nedideliais magnetukais, ant jo kabejo judvieju su mylimaja nuotraukos. Suemes rankena, Masonas skausmingai susirauke prisimines kaip priesinosi kai Gabby stengesi iamzinti judvieju kartu leidziama laika.
“One day, when I will be gone, you will look at it and smile, my love’’, – atmintyje iskilo placiai besisypsantis jos veidas. “When your time comes, I will be with you’’, – jo nusiteikimas neegzistuoti amzinai ja papykde, taciau cia pat vilkatas ja pabuciavo. “One life time with you is all I want. I have spent years without you and I never wanna do it again”.
– I got it, – Riktelejo pasigirdus beldimui i duris. Taip ir neatidare saldytuvo, kuris buvo uzpildytas alumi bei Valencijai priklausanciais kraujo paketais. Gal ir gerai, turint omenyje, kad tas vaizdas ji beveik visuomet supykindavo. Nuzingsniavo link duru, rankoje laikydamas mobiluji, kurio ekrane isiziebe zinute is telefono adresu knygoje kazkodel neissaugoto numerio. “I am at this club at fifth avenue. I will be leaving soon. You can swing by and we can talk about whatever it is that you don't wanna talk over the phone”. Atsiduses jis susikiso telefona i galine dzinsu kisene. Neatrode suzavetas mintimi, kad noredamas isspresti gana aktualu financini klausima, jis tures uzgincyti Gabby palikta testamenta. O tiksliau viena pastraipa, kurioje jo velione mylimoji, didele pinigu suma paliko savo celebrity statusa turinciai seseriai. – Andrew… – Vos atidarius duris, jo veidas istyso. Akimirka sudvejojes, jis zenge laukan, uz saves uzdarydamas lauko duris. Jo akyse atsispindejo didziulis sutrikimas, taciau po tiek metu praleistu antgamtiniu butybiu apsuptyje, jo niekas negalejo ismusti is pusiausvyros. Galbut, praslinkus kelioms sekundems, nuostaba jo veide pakeite plati sypsena. Stveres atvykeli i glebi ir tvirtai apkabino. – What an actual fuck! HOW?!

Būtu absurdiška galvoti esti sutartis su velniu yra abipusiškai naudingas veikalas. Viskas yra kur kas paprasčiau, mat naudą gauna tik tas asmuo, kuris ir pakiša butaforinę sutartį pasirašymui. Andrew buvo duota labai nedidelė laiko atkarpa, tik vienas, pasikartojimo tendencijos neturintis šansas, kurio vyras neketino išeikvoti. Jis nebuvo nei demonas, nei tamsos korumpuota padermė. Jis turėjo sielą, nesavanaudišką požiūrį ir nepalaužiamai tvirtą stuburą. Tačiau jis nebuvo žmogus. Belsdamas į Lockwood‘ui priklausančių namų duris, Andrew nelaukė šilto sutikimo. Bet būtu sau pamelavęs, jei galvotu esti būtu išspirtas pro duris. Akimirkai ištįsęs Mason‘o veidas vertė suabejoti. Visa laimė kad tai tetrūko trumpai. Pagautas į vyrišką glėbį, Andew pasidabino plačia šypsena, kuomet delnu stipriai paplekšnojo žentui per nugarą. Tiesa, legaliai Mason‘as nebuvo vedęs Gabriellos. Bet kartais tai tėra formalumas, kuris nepakeičia absoliučiai nieko, apart pavardę ant dokumentų. – It‘s a long and very complicated story. That unfortunately I have no time to tell. – Dievaži, tikrai mielai diskusiją perneštu į kitokį, labiau normalų stilių. Prie alaus ir gero cigaro. Tačiau laikas iš tiesų spaudė. Įsiprašius į vidų, Andrew paprašė išlaikyti paslaptį prieš Valencią. Būtent todėl kad negalėjo likti, nenorėjo ir taip ne visai stabilios moters įstumti į dar didesnę širdgėlą. Prisistatė Mason‘o draugu iš praeities. Ir būtent dėl to kad atrodė tik keletą metų vyresnis, įtarimo nekilo. Į akis krito keletas nuotraukų, kuriuose pasidabinusi plačia šypsena buvo nupaveiksluota jo dukra. Matyti tai buvo sudėtinga. – I know it‘s hard, unbearable at time. But I know two things for sure. My daughter is not in hell. And she was happy with you. – Jis niekada nebuvo to pripažinęs balsu, tačiau su Gabby buvo apturėjęs didžiulį nuomonių išsiskyrimą. Jis nepritarė jos sprendimui bėgti, nepritarė ir tam, kad moteris savo noru nuslėpė nuo Lockwood‘o dukterį. Galbūt tai buvo per daug žvelgiama iš vyriškos varpinės. Tačiau pats priėmęs Arabellą kaip savo, jis buvo tikras kad Mason‘as neatsisakytu dalyvauti savo atžalos gyvenime. Gabriella nesuteikė šiam tokios progos, nesupažindino su faktu esti jis tapo tėvas. Nedavė jam apsisprendimo galimybės, nors jis turėjo tam absoliučią teisę. Nepaisė ir Andrew reikalavimų tai padaryti. Ir finale, jis buvo teisus. Mason‘as rūpinasi Valencia, net tuomet kai ši pati iš savęs yra suaugusi.
– I  wasn‘t wrong about you. Even if most of the time I though you were this reckless hot-headed rich punk. – Šyptelėjo. Andrwq veide buvo aiškiai pastebimas tėviškas šiltumas. Karo kirvis buvo pakastas jau seniai. Jis priėmė Mason‘ą kaip dukters pasirinkimą. Net tuomet, kai pats nebe buvo šio pasaulio dalimi. Vilkatas įrodė savo vertę, ir dar tuomet... prieš dvidešimt metų, pelnė uošvio palankumą. Kaži, ar turėdamas galimybę pažinti kitos savo dukters partnerį, būtu nusiteikęs taip pat palankiai? Juk jie buvo panašūs, turėjo panašias vertybes. Ar Andrew pastebėtu kad Aaronas charakteriu nėra panašus į savo tėvą, kuris buvo Diaz‘o bičiuliu. Susėdus prie stalo, pragaro kalinys išdėstė savo atvykimo priežastis. Atskleidė gana šiurpią tiesą apie Arabellos kilmę. Apie šios sąsajas su James Petrov ir tai, kad šios siela buvo korumpuota, sutepta demono įtakos. Andrew buvo tikras esti jo jauniausia dukra yra verčiama į dar vieną Katherine Pierce iškamšą. Troško ją apsaugoti, ištraukti iš šio tamsos rato. Silvanus sakė (blefavo) turįs būdą kaip iš merginos ištraukti tamsą. Jam tereikėjo ją atriboti nuo aplinkos, kurioje ji buvo „užstrigusi“. Nieko asmeniško prieš Farley neturėjo. Buvo kone tikras, esti vaikis keliaus kartu, kartu ir atsikratys Petrovų „mėšlo“, vardan normalios ateities ar to nuostabaus berniuko, kurį šie sukūrė. <...>


Bendrauti su Mason‘u buvo lengva. Ir velniai griebtu, malonu. Ir nors vyrukas nebuvo stipriai pasikeitęs vizualiai... Jis atrodė subrendęs, užgrūdintas gyvenimo. Andrew nemanė esti jis galėjo turėti kažkokius savo motyvus, kodėl pritarė uošvio sprendimams. O galbūt jam ir pačiam reikėjo išsiblaškymo, nusikreipimo į kažką naujo, į kažką rimto, kai po Gabriellos mirties buvo praėję ne tiek ir daug laiko. Tiksliau, sunku po netekties apibrėžti atkarpą, kurią galima pavadinti užtektinq. Kiekvienas tai išgyvena savaip. Vieniems apsiprasti užtenka kelių savaičių, kitiems neužtenka ir viso gyvenimo. Iki klubo, kurį nurodė Lockwood‘as važiuoti teko pastarojo automobiliu. Ne todėl, kad Diaz  buvo primiršęs vairavimo įgūdžius. Per dvidešimtmetį viskas labai stipriai pasikeitė.  Vos tik transporto priemonė sustojo prie kelkraščio, Andrew buvo pirmuoju, kuris apleido saloną, šoktelėdamas prie raudono BMW. Keleivio pusės durelės buvo praviros, ant šlapio asfalto matėsi keli kraujo ląšai. Palinko, pirštų pagalvėlėmis suimdamas ir tarp jų patrindamas skystį.
– You sure you had to meet her here? Check your phone, maybe she tried to contact you again. Something ain‘t right about this scene. – Šiek tiek pakeldamas ranką, nurodė savo delną, o tiksliau tamsiu, didelį krešumo faktorių turintį kraujo pėdsaką, kuris būdingas nemirėliams ir jų porūšims.
–  It‘s not her blood. The BMW car, on the other hand is. I still feel the trail of her energy. <...>

mors
vincit
omnia

Santino Le Saint - Red