Lockwood žemės

Puslapis 12 1, 2  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Lockwood žemės

Rašyti by ATIDUODAMA #11 on Kv. 09 04, 2014 9:16 am

Lockwood žemės, kuriuose yra galybė požeminių tunelių ir panašių objektų.

ATIDUODAMA #11
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 101
Įstojau : 2014-09-02

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by ATIDUODAMA #11 on Kv. 09 04, 2014 9:48 am

Labai nesukant į vatą, Richard Lockwood savais laikais buvo pašalintas iš kelio savo bendravardžio, kuris tam laikotarpiui troško sunaikinti visus kas bent menku skirtumu būtu galingesni už jį patį. Vien todėl kad vyriausias iš Lockwood šeimos buvo ne vien geras veidmainis, o ir tuo pačiu klastingas šunsnukis, jis per aplinkui buvo susikrovęs ne vien materialią padėtį visai savo šeimai, bet ir galias, kurias nesikuklino atimti iš kitų. Tačiau atsižvelgiant į tai kad gyvenimas yra kalė, kurios gerai nepaėmus ji tave patvarko taip, kad daugiau nesinori, jam teko stoti akistaton su Armstrong šeima. Tiksliau konkrečiu asmeniu iš tos linijos, ir kad ir kaip tai būtu keista, jis žuvo. Apie aplinkybes, dėl kurių Lockwood'as neatsilaikė prieš atrodo sunaikinamą personažą, niekas nieko nepratarė, negana to, viskas buvo apsukta taip, kad Lockwood šeimos vardas nebūtu suteptas. Tai iš dalies buvo gerai, mat ne vienas iš likusių neturėjo kentėti dėl to, kokiomis gyvenimo taisyklėmis vadovavosi šis asmuo. Iš dalies blogai, todėl kad nuspėti kad jis gali elgtis prieš savo kadaise nubrėžtas ribas, įtarimo sukelti negalėjo. Galios, kurių jis taip karštakošiškai siekė, buvo vienas svarbiausių dalykų jo gyvenime. Todėl, jis apleido savo šeimą, pamiršdamas tai kad turi žmoną, pamiršdamas ir tai kad sūnus kuris atrodo augo šalia, pastoviai reikalavo jo dėmesio. Tai greičiausiai ir buvo viena iš tų priežasčių, kodėl jis stumdė brolį užsiimti pareiga, kurią jis turėjo atlikti pats. Žinoma, Tyler'is buvo jam be krašto svarbus, savas kraujas, savas žmogus, sūnus kurio jis taip troško. Tačiau kaip tyčia vardo kėlimas, galių didinimas ir pastovus panerimas į vilkolakių reikalus - buvo svarbiau. Bent jam taip atrodė. Su laiku sūnus užaugo, ir kuomet jam pačiam reikėjo jo buvimo šalia, santykiai buvo žlugę. Akistata su mirtimi, bei likimas būti įkalintam tarp dviejų pasaulių, galutinai privertė jį pažvelgti į jo šeimos situaciją visiškai kitomis akimis. Jo brolis, į kurį buvo sukrovęs šitiek vilčių, galiausiai pasiuntė jį velniop pasirinkdamas vampyrę. Tai siutino, nes Richard'o panieka jaučiama šioms būtybėms buvo niekaip nepataisoma. Jis troško kad jo šeima liktu normali, ir jei nesusidėtu su žmonėmis, tuomet su savo pačių rūšies atstovais. Katherine Pierce jis niekino labiau nei kitus, mat ši atsidūrė per daug arti jo šeimos. Ir tai kokią įtaką ji turėjo jo broliui, buvo žiauru matyti. Manipuliuodama vienu iš stipriausių vilkolakių, ji totaliai sugriovė šio gyvenimą. Ir tai reikėjo pakeisti, bet kokia kaina. Katherine mirtis, ar bent dingimas iš šalies, būtu geriausiu sprendimu. Tai ir davė jam gerą spyrį į užpakalį bandyti surasti būdą, kaip sugrįžti atgal. Iki tol kol pasirodė stebuklingas vaikas, kuris kėlė grėsmę visoms antgamtinėms būtybėms, kas davė įžangą tam kad kita pusė ėmė "griūti", bendraminčius surasti buvo sudėtinga. Ir štai, Victoria gimė, ir prieš jo akis pasirodė viena iš seniausiai egzistuojančių raganų, Estera. Ta, kuri ir davė pradžią vampyrų erai.

Moteris pasiūlė šiam sandorį, su kuriuo nesutikti jis negalėjo. Nes, tas laikas, kuriuo metu jis buvo priverstas stebėti kaip jo vienintelis sūnus, išpuikęs nuo aplinkos, kurią pats sau pasistatė, ėmė griauti savo gyvenimą, bei brolis, kuris nieko kito nedarė kaip tik labiau save skandino, buvo lėtai trunkanti agonija. Jis sutiko, tuo labiau kad kainą, kurios pareikalavo ragana nebuvo tokia ir didelė. Bent tuo metu, jam taip atrodė. Victorios mirtis mainais už antrą gyvenimą. Mergaitė buvo stipriausia grandis kuri jungė Mason'ą su Katherine. Neliktu jos, jų santykius būtu galima sugriauti amžiams, tuomet Richard'o manymu jo brolio gyvenimas būtu išgelbėtas. Ir, būtu galima susitelkti į prarastą su sūnumi laiką.

Estera nukreipė vilkolakį ten, kur jis pagaliau sugebėjo dasibelsti iki realaus pasaulio. Nicole Burnberry buvo paskutinė likusi palikuonė tos raganų linijos, kuri buvo viena galingiausių. O jos pomėgis domėtis juodąją magija, buvo kaip tik po ranka. Pirmiausia viskas prasidėjo kaip niekad nekaltai, menki pasivaidenimai, psichologinis spaudimas ir galiausiai tai, ko nesitikėjo net pats Lockwood'as. Esteros, bei tam tikro raganų šabašo dėka, jis galiausiai ėmė įgauti ir gebėjimą fiziniam kontaktui. Kelios savaitės, kurias jis praleido su Nicole, moteriai turėjo pasirodyti nepakeliamos. Jis darė viską, smurtavo, kankino ir net ne savo paties rankomis naikino viską, kas raganai buvo svarbu, pastoviai reikalaudamas jos, kad ši įvykdytu jo pageidavimus. Jis privalėjo susisiekti su broliu, mat jo, kaip vilkolakių alfos ir dar jo kraujo linijos atstovui buvo suteikta "galia" sugrąžinti mirusį. Tiksliau, ne visai jam, jo kraujui, kurio reikėjo pakankamai daug specialiam ritualui, kurį iš vienos pusės privalėjo atlikti Nicole, iš kitos galybė raganų, kurias į savo pusę palenkė Estera. Viskas ėjo taip kaip Richard'as ir manė, mergina kad ir kokia stipri būtu, galiausiai neatlaikė spaudimo ir pasidavė. Jis liko čia, laukiant kol Nicole pasinaudodama savo "gudrumu" atsivilios jo brolį į požemius, kurie jau kelis šimtmečius priklausė jo giminei. Laikas slinko labai lėtai, nors, tiesą pasakius su laiku Richard'as nustojo sekti bėgančio laiko, jis tiesiog pasidavė jo tėkmei. Tačiau šiandiena viskas buvo kitaip, jis nekantravo grįžti atgal ir pagaliau pradėti veikti vardan to, kas jo manymu buvo svarbiausia: Victorios sunaikinimas, brolio proto pašviesinimas, sūnaus susigrąžinimas ir žinoma Katherine Pierce išsiuntimas po velnių.

ATIDUODAMA #11
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 101
Įstojau : 2014-09-02

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Nina Redford on Pen. 09 05, 2014 12:37 pm

Kelionės iki pat šios vietos metu, Nicole visą laiką nerimastingai žvilgčiodavo į priekinio veidrodėlio atvaizdą, mat nenorėjo kad netikėtai pabudęs hibridas nusuktu jai sprandą ir tokiu būtu atgautu sau laisvę, o ši iškeliautu ten pat, kur dabar yra "įkalintas" šio asmens brolis. Ši situacijos pakraipa jai visiškai nebuvo norima, vien todėl kad jai tektu amžių amžius praleisti tarp padarų, kuriuos visa savo širdimi niekina. Ką jau kalbėti, kad jai pastoviai ant smegenų kapsėtu Richard Lockwood, prikišdamas kad ši nesugebėjo susitvarkyti su jo manymu labai lengva užduotimi. Neigiamai supurčiusi galvą, bei kaip tik tuo pačiu metu atidariusi vairuotojo pusės langą, ji tik dar labiau paspaudė gazą. Nors greitis ir buvo neleistinas, net jei buvo užfiksuota policijos pareigūnų, šie net nesivargintu jos vytis, mat tai padaryti būtu neįmanoma. Ji visuomet tinkamai prižiūrėjo savo automobilį, kaskart "turbindama" jį papildomais priedais. Tai buvo kone kiekvieno vyro, kuris mėgo greitį ir puikias mašinas, svajonė. Ir kaip ne keista, ji buvo sudėta moters rankomis... Neskaitant to, kad ta moteris buvo beveik mirtinas ginklas, kuris prie to pačio turėjo ir labai bjaurų charakterį. Transporto priemonė sustojo, kuomet ši išlipdama lauk, už abiejų rankų ištempė Mason'ą. leisdama jo ištreniruotam kūnui sukristi ant žemės, ji tik giliai įkvėpė oro: - Apmaudu kad visai žavus vyras, yra tik dar viena gamtos klaida. - Būtent taip ji ir vadino visus tuos padarus, kurie sukčiavo, gyvendami amžinai. Koja paspirdama kūną toliau, leido jam sukristi į vieną iš požeminių tunelių. Naudodamasi tuo, kad šia akimirka buvo daug pranašesnė nei oponentas, ji grakščiai nusileido specialiai, prieš kelis šimtmečius, įrengtais laiptais. Toks kritimas turėjo kaip mat prabudinti Mason'ą, todėl pasinaudodama savisaugos instinktais, ji savo magijos dėka, sulaikė jį saugiu atstumu, sudarydama nematomą sieną, kuri aiškiai skyrė jį nuo bet kokio kontakto su Nicole.
- Tikiuosi kad dabar tu esi labai laimingas. Ir taip, privalėjau išduoti tai, kad tai ne kas kitas, kaip toks pats kaip jis, kvanktelėjęs, brolis reikalauja dėmesio. Richard'ai, aš labai tikiuosi kad pasibaigus šiam ritualui, mūsų su tavimi keliai išsiskirs amžiams. Nes tavo snukio nenoriu matyti daugiau niekuomet. - Buvo keista, kuomet atrodo nenugalima ragana, buvo taip lengvai spaudžiama į kampą šmėklos. Ji giliai įkvėpė oro, kuomet pasistačiusi kėdę priešais Mason'ą, apžergė ją, įsistebėdama į jo veidą: - Niekaip nesuprantu, kuo gi tu esi toks ypatingas, Mason'ai? - Buvo pakankamai tamsu, todėl, Nicolei užsimerkusi, ir vėl atsimerkus patalpa užsipildė galybės žvakių, šviesa.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.

Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Mason Lockwood on Št. 09 06, 2014 5:02 am

Visa si laika jis buvo tarytum bulviu maisas, nebutum pavadines jo visiskai netekusiu samones, jis jaute kad yra sodinamas i automobili, kone pats is jo islipo kai buvo tempiamas Nicoles, taciau samone visiskai gryzo tik tuomet kai teskesi i saltas pozemio grindis. Jis jautesi gerokai aptalzytas. Staiga pasamone perskrode pavienis prisiminimas apie tai kaip buvo spardomas dvieju raganos parankiniu masinu stovejimo aiksteleje. Visi prisiminimai pamazu eme deliotis i vietas. Apsilaizes lupas pajuto suru savo paties kraujo skoni ir pamegino pajudeti, taciau ji nuo sviesiaplaukes skyre nematoma pertvara. Patalpoje buvo zveriskai salta ir be to, kad jo galva vis dar kone skilo pusiau, jo nuoga kuna eme kresti drebulys. Stipriai sukandes zandikauli jis kazka sumurmejo, bet tai nuskambejo greiciau kaip keiksmazodis nei kreipinys. Dar niekada jis nesijaute taip sumautai nuginkluotas. Po tokio trumpo judvieju susitikimo, kurio net nebutum pavadines kova, jis tysojo priesais moteri nuogas ir be galimybes ja pasiekti, ka jau kalbeti apie sansa jai atsimoketi uz tai ka jam padare.
Kai patalpa pries tai skendejusi tamsoje tapo apsviesta daugybes zvakiu, jis ranka prisidenge savo prie sviesos nepratusias akis. -Gali testi savo mezochistiskus ritualus kiek tinkama, bet puikiai zinai, kad savo noru kraujo as tau neduosiu,-jo balsas buvo uzkimes ir tylus. -Prisiekiu jei prisiartinsi prie manes taip, kad galeciau tave pasiekti, sudraskysiu tave i gabalus,-jis blefavo. Kad ir kokia magija mergina pries ji panaudojo, tai issunke ji kaip citrina. Jis vis dar tysojo kniubscias ir taipmbuvo ne todel, kad jis butu gedyjesis savo nuogumo, Masonas paprasciausiai neturejo uztektinai energijos, kad atsiplestu nuo grindu ir pakiltu i vertikalia pozicija. -Jei visa tai darai, nes nebegali atlaikyti is pomirtinio pasaulio tave terorizuojancio Lockwoodo, tik isivaizduok koks jausmas bus tureti viena gyvuju tarpe, nes prisiekiu, susirasiu tave ir priversiu sumoketi uz tai,-jo akys prietemoje atrode kaip atsvaitai, nenaturaliai blizgedamos atitinkamu atspalviu jos atrode gresmingos, taciau tai buvo viskas, jis negalejo pasipriesinti ir tai ji siaubingai siutino.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Nina Redford on Št. 09 06, 2014 12:44 pm

- Paklausyk, nes pasikartosiu tik kartą. Man neteikia jokio malonumo tai, kad turiu eikvoti savo, labai brangų laiką, su tavimi. Todėl, kuo greičiau suprasi kad neturi kito pasirinkimo, tuo greičiau viskas pasibaigs. O svarbiausia kad man nereikės matyti nei tavom nei tavo brolio bjaurių snukių. - Jo grasinimai privertė merginą užversti akis, kaip tik tuo pačiu metu, kuomet jos galios kažkuriam laikui ėmė sekti. Pastaruoju metu ji buvo stipriai persistengusi, pasinaudodama tamsiųjų galių šaltiniais, ir dabar tai kaip tyčia ėmė reikštis. Nematoma siena kaip mat pradingo, o Nicole tikėdamasi kad tai liks nepastebėta, buku žvilgsniu stebėjo priešais sukritusį asmenį: - Kaip tu nesupranti, turėtum nesipriešinti o atvirkščiai džiaugtis tuo kad netrūkus turėsi galimybę susigrąžinti savo šeimą. Nes galiu pasakyti tiesiai, tavo brolis yra labai nusiteikęs šiam ritualui. Ir kaip gi tu jam paskui paaiškinsi kad nepaisant visko, nenorėjai padėti jam grįžti? Net jei buvai vienintelis, galintis tai padaryti? - Neigiamai supurčiusi galvą, ir nutaisiusi labai dramatišką išraišką, te pridūrė: - Matyt kad tu esi nedėkingas kalės vaikas, kokiu tave ir įsivaizdavau. - Prunkštelėjimas privertė merginą pakilti nuo kėdės, ant kurios ji prieš tai buvo įsitaisiusi. Trūko dar kelių komponentų, kad pagaliau pradėti ritualą: - Nesirūpink gražuoliuk, man nebūtina kad savo kraują duotum savavališkai. - Burnberry puikiai matė tai kad hibridas buvo gerai nualintas, todėl nesistengė priimti jo žodžių tiesiogiai. Vietoje to kad apsaugodama savo kailį, žengtu toliau per savo galių ribas ir labiau jį supančiotu, ji viso labo suėmė kažkokius indus, beu senovinę knygą į savo rankas. Moteris buvo atsukusi savo "kaliniui" nugarą, kuomet pakreipė akis į patalpoje buvusį, tik jai vienai matomą vaiduoklį. Jauna, tamsiąją magiją praktikuojanti ragana, buvo pasiruošusi kaip galima greičiau išsilaisvinti nuo savo asmeninio "demono", kad kažkuriam laikui buvo paprasčiausiai praradusi budrumą.
- Pasistenk viską matyti pozityviai. Šiek tiek tavo kraujo, ir tuomet tu atgausi savo brolį, tavo sūnėnas atgaus tėvą, ir galu gale tavo dukra, užaugusi galės pasigirti, kad bent iš tėvo pusės turi pilnavertę šeimą. - Kuomet ji atsisuko, jos veidas buvo beveik neįskaitomas, o rankose blizgėjo senovinis durklas. Raganos jau seniai žinojo apie stebuklingą vaiką, kuris savo mažame kūne turi visų keturių rūšių: žmonių, vampyrų, vilkolakių ir net raganų, galias. Jos egzistencija kone buvo jaučiama ore, todėl nieko nuostabaus kad Nicole prasitarė apie mergaitę, tokiu būdu bandydama įtikinti Lockwood'ą, kad visiems nuo šio ritualo bus tik gėriau.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.

Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Mason Lockwood on Št. 09 06, 2014 1:36 pm

-Netikiu nei vienu susiktu tavo zodziu! Mano brolis yra mires jau ne vienerius metus ir bandai mane itikinti, kad butent dabar jis panoro gryzti? Ir apsireiske ne man ar savo sunui, bet juodaja magija uzsiiminejanciai Hario Poterio draugei?-jo balsas buvo persmelktas ironija ir panieka. -Dar karta tau kartoju, kad ir kas bando istrukti is pomirtinio pasaulio, tai nera mano brolis!-jis buvo sventai isitikines, kad Richardas niekuomet tokiems dalykams nepritartu, ypac jei tai turetu kazka bendra su juodaja magija. Ne kas kitas, o vyresnelis buvo Masonui prisakes laikytis atokiau nuo raganu, o ypac tokiu kaip Nicole. -Idomu kaip ketini tai padaryti?-pasiremes vienos rankos alkune jis siek tiek atsiplese nuo zemes. Jo veide matesi pasaipi grimasa. -Nori mano kraujo? Ateik ir pasiimk,-su lig siais zodziais Masono burna papuose iltys, o akys igavo antgamtiska spindesi. Jam pro akis neprasprudo tai, kad kazkuriuo momentu zvakiu sviesa eme mirgeti kas galejo reiksti tik viena - sie ''zaidimai'' ragana vargino. Jam viso labo reikejo islosti siek tiek daugiau laiko. Kai si atsuko jam nugara, Masonas buvo pasirenges sukaupti visus jegu likucius, taciau vos pakilo ant dvieju koju, priesais ji suzmezavo brolio smekla, kuri tuoj pat vel pradingo. Uzuot laikesis savo plano ir sprukes laukan jis sugaiso tas kelias sekundes brangaus laiko dairydamasis savo vyresnelio, o kai vis gi pasisuko isejimo link pasikartojo itin nemaloni spiegimo ausyse procedura. Viskas ivyko taip staiga ir jam paciam eme atrodyti, kad vaiduoklio pasirodymas jam buvo skirtas atitraukti jo demesi, tarsi pats Richardas butu kliudes jam is cia pasprukti. -Po velniu!-Masonas vel eme rekti is skausmo, taciau neatrode, kad siuo metu Nicole kreipe i ji demesi. Jis girdejo kaip tyliai mergina buvo pradejusi murmeti kazkokius jam lig siol negirdetus zodzius. Uzkeikimas buvo pradetas ir kai zvakiu sviesos isiplieske it apipiltos zibalu, ji tai trumpam apakino. Kai pagaliau vel sugebejo matyti Nicole jau stovejo priesais. Ji sueme jo ranka ir jis tam nesipriesino. Viskas ka girdejo tai spengimas ausyse, kuris vel eme temdyti jo samone. Peilio asmenys ir jo riesu i taure sruvantis kraujas buvo paskutinis vaizdas, kuri jis prisimine. Jis vel atsijunge.
Kai pabudo, jo kunas buvo uzklotas anklode. Vaizdas liejosi ir jis negalejo iziureti kas buvo tie du priesais ji stoveje siluetai, taciau jis juodu girdejo. Kelis kartus sumirksejes jis primerke akis. Salia sviesiaplaukes burtininkes stovejo jo brolis. Jis sypsojosi.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by ATIDUODAMA #11 on Št. 09 06, 2014 2:02 pm

Buvo labai sunku išvardinti visas priežastys, kodėl būtent dabar buvo tas laikas, kuomet kadaise vadu laikytas vilkolakis, nusprendė sugrįžti atgal iš ten, iš kur iš esmės niekas negali pareiti atgal. Nicole buvo užsispyrusi moteriškė, ir nors Lockwood'ui ji nekėlė jokio pasitikėjimo, manipuliuoti šia vizualiai gležna asmenybe buvo labai paprasta. Ji beveik neturėjo silpnų vietų, apart vieną, susenusią moteriškę, kuriai buvo pažadėtas negailestingas likimas, ilgai trunkantys kankinimai, kurie privestu ją prie mirties, o tam tikri medikamentiniai kokteiliai prikeltu ją, ir istorija vėl pasikartotu. Tai buvo ne tušti žodžiai, mat senolė jau buvo įkalinta tam tikrų žmonių apsupty. Tai ir turėjo būti priežastimi to, kodėl ragana taip skubėjo viską padaryti. Jis stebėjo viską nuošaliau, niekaip nenuleisdamas akių nuo čia atvesto savo brolio, kuris akivaizdžiai atrodė daug stipresnis, nei šis jį atsiminė, per jų paskutinį susitikimą. Sutrukdyti jam pabėgti buvo labai sunku, tai reikalavo labai daug pastangų, net tuomet, kai tai padaryti jį stumtelėjo Estera. Moteris pažadėjusi jam kelią atgal į gyvenimą, reikalavo nei daug nei mažai, tai ką iš esmės jis galėtu įtikinti save padaryti. Tuo labiau kad Richard'o manymu, toks posūkis būtu nušovęs vienu šūviu visus zuikius. Neliktu vaiko, kuris yra galingesnis už visus, kas tik egzistavo, ir pagaliau jo brolis būtu laisvas nuo moters, kurios ne vienas vilkas niekuomet nepripažintu. Ritualas trūko nei daug nei mažai, apytiksliai valandą, o aplink sau ramybės nedavęs Lockwood'as vis vaikščiojo iš kampo į kampą, pastoviai skubindamas raganą suktis greičiau. Tuomet, kai Estera taip pat pasirodė prie susirinkusių, jam buvo paaiškinti tam tikri veiksmai, kurie buvo būtini pereiti iš vienos pusės į kitą ir reikalavimas, kurio jis negalėjo neįvykdyti. Richardas suprato, kad tam kad atgauti ne vien savo gyvenimą, o ir šeimą, bei prarastą po mirties statusą, jo laukė labai ilgas kelias. Kuriame šis neketino sustoti. ... Ritualas pasibaigė ir jis pirmiausia susisiekdamas su savais sėbrais, pareikalavo kad Nicoles "šeima" būtu paleista, kuomet pagaliau pritūpė prie sukritusio ant žemės brolio. Laukti jo atsigavimo nereikėjo ilgai, jis buvo stiprus. Stipresnis net už patį Richard'ą. Plati šypsena pirmiausia buvo tai, kas pasitiko Lockwood'ą, ir tuomet kai vyresnėlis ištiesė savo ranką į brolio pusę, sukibdamas į jo delną, bei greitu mostu atitraukdamas šį nuo žemės, tvirtai, broliškai apkabino: - Vaike, tu neturi ne menkiausio supratimo, kiek daug pastangų man kainavo, kad pagaliau tave pasiekti. - Delnu paplekšnodamas šiam per nugarą, galiausiai paleido jį iš savo gniaužtų. Gaila, bet, viskas kas nutiko per pastarasis kelias valandas, buvo tik pradžia. Richard'as neišsiduodamas, vėl išspaudė plačią šypseną, kuomet suspausdamas rankų pirštus, pratęsė:
- Velniškai gera vėl jaustis gyvam. Nes ta vieta, iš kurios ištrūkau, buvo blogiau nei pasakose vaikams, aprašomasis pragaras. - Nuostaba matomai buvo užvaldžiusi aplinką, todėl jis tik krestelėdamas galvą, pasisakė: - Nestovėk kaip žemę pardavęs, verčiau pasakyk kad džiaugiesi mane matydamas. Nes kitaip, suprasiu kad visos mano pastangos, buvo visiškai bevaisės. - Jis neketino atskleisti savo tikslų.

ATIDUODAMA #11
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 101
Įstojau : 2014-09-02

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Mason Lockwood on Št. 09 06, 2014 3:16 pm

Viskas ka jis spejo padaryti tai stipriau apsijuosti vis dar salcio kreciama savo kuna uzklotu kai jo brolis stipriai suspaude ji savo glebyje. Tai koks sutrikes dabar atrode Masonas ir tai, jog jis net nesugebejo deramai atsakyti i Richardo pasisveikinima bylojo, jog jaunelis vis dar pilnai neisisamonino kas katik ivyko. Ir vis del to, abejoniu, kad priesais stovejes asmuo tikrai buvo jo giminaitis, nebeliko. -As netikejau, kad tai buvai tu...-tarsi teisindamasis del to, kad priesinosi raganos ritualui jis kelis kartus neigiamai papurte galva. -Tiesiog..-jam buvo sunku rasti zodziu dabartinei savo saijautai apibudinti. Staiga tarsi atsitokejes is ji kausciusio soko jis pats pastvere vaikina i tvirta savo glebi ir viena ranka suemes jo galva isisteibelejo i jo veida. -As negaliu patiketi!-jo paties israiska pasipuose placia sypsena. -Po velniu, Richardai, tu gyvas!-jis niekada nesitikejo dar karta pamatyti savo broli gyvuju tarpe todel savaime suprantama, kad siuo metu Masonas buvo sutrikes, laimingas ir abstulbes vienu metu. -Kaip tai imanoma?-dar karta stipriai apkabines savo broli jis stipriai paplojo jam per nugara. -Velniai rautu, kaip smagu tave matyti, neisivaizduoji kiek daug visko nitiko...-maza jis nutuoke, jog dar budamas kitoje puseje Richardas seke jo ir Taylerio gyvenimus ir zinojo viska kas juose nutiko. Pamirses apie ta nerima, kuri jam kele faktas, kad broliui sugryzti buvo pasitelkta juodoji magija, Masonas aklai pasinere i dziaugsma del jo sugryzimo ne nenumanydamas kokia bus viso to kaina.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by ATIDUODAMA #11 on Št. 09 06, 2014 4:01 pm

Akivaizdus pasimetimas brolio akyse, visiškai nestebino, nes tam kad sugrįžti atgal Richard'as sulaužė kone visas taisykles, kuriomis vadovavosi gyvendamas visus savo gyvenimo metus. Šis kartas buvo totali išimtis, mat šis nebe ketino daugiau susidėti ne su viena iš raganų, vos tik išpildys vienos iš jų reikalavimus. Net dabar jis degė noru pasakyti tai, kad būdamas miręs, jis nepraleido ne vienos savo šeimos akimirkos, jis sunkiai valdė save iš kart nepradėjęs reikšti priekaištus dėl to, kad brolis nusirito taip žemai jo akyse, kad ne vien susidėjo su vampyre, įtaisė jai vaiką, bet dar ir pats tapo pusiau tokiu. Tai priimti buvo labai sunku, tačiau jis neketino visko palikti šitaip. Todėl, jis neskubėjo iš kart apleisti požeminių tunelių, kuriuose šiuo metu visi buvo. Akys palaipsniui nukrypo į patalpose buvusią Burnberry. Kuomet jis prieš paskirdamas savo dėmesį broliui, pirmiausia nusprendė pasakyti merginai tai, ko greičiausiai šiai šiuo metu labiausiai reikėjo: - Tau nebėra prasmės čia pasilikti, kaip ir sakiau, vos tik padarysi tai ko prašiau, būsi laisva. Vadinasi, dabar būtent tokia ir esi.
Tuo nuspręsdamas baigti savo pokalbį su blondine, galiausiai paskyrė visą savo dėmesį iki pat šiol visko nesuprantančiam broliui. Atsakydamas į apkabinimą, ir akivaizdžiai neslėpdamas savimi patenkintos šypsenos, jis delnu nestipriai paplekšnojo šiam per petį, netrūkus po to, imdamas dėstyti savo mintis: - Aš žinau. Turiu omeny, mačiau viską, tarytum būčiau užsiėmęs geriausią vietą kino teatre. Ir mums apie daug ką reikės pasikalbėti, manau tu ir pats tai kuo puikiausiai supranti. Dabar kai aš sugrįžau, nori tu to ar ne, daug kas bus pakeista. - Jo mina tebe buvo tokia pat griežtoka, kokia būdavo visuomet. Net dabar, būdamas mažiau stiprus, nei jo jaunesnysis brolis, jis emociškai jautėsi aukščiau nei jis. Kitaip ir būti negalėjo, jo savimyla ir kitos neigiamos savybės niekur nebuvo dingusios. Liežuviu brūkštelėdamas per savo lupas, jis šiek tiek atsitraukė, užpakaliu pasiremdamas į kažkokį sienos atsikišimą. Vieta buvo patogi, kuomet jis nusprendė paaiškinti, kaip gi šiam pavyko ištrūkti net iš pomirtinio gyvenimo: - Žinau kad norėsi manęs paklausti labai daug ko. Tegaliu pasakyti, kad kito varianto neturėjau. Vaike, per pastaruosius kelis metus, kuomet manęs nebuvo, pridarei nemažai košės. Pradedant tuo kad visiškai susiknisai pats, tai dar į tą patį mėšlą įtraukei ir mano sūnų.
Neigiamai supurtydamas galvą, jis specialiai įsmeigė akis į priešais buvusį asmenį: - Ankščiau ar vėliau, buvau priverstas įsikišti.

ATIDUODAMA #11
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 101
Įstojau : 2014-09-02

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Mason Lockwood on Sk. 09 07, 2014 1:43 pm

Masonas buvo per daug paveiktas to kas ivyko todel kuri laika tiesiog stebejo, kaip vos keleta minuciu gyvuju pasaulyje esantis brolis, eme akimirksniu igauti lyderiaujancio asmens pozicija. Isakmus jo tonas ir tai kaip visai netrukus pasikeite jo israiska kai ju zvilgsniai susidure, nezadejo nieko gera. Masonui nebekilo abejoniu, jog priesais ji stovejes asmuo buvo jo vyresnelis. Maza to, buvo panasu, kad keletas metu praleistu pomirtiniame pasaulyje nei kiek jo nepakeite, jiedu tarsi pradejo nuo ten, kur paskutini karta buvo baige savo pokalbi ir tai kuriam laikui priverte ji netekti amo. Kai jis galiausiai ryzodi prabilti, veide pasirode akivaizdziai prisivertinis sypsnis. -Klausyk, suprantu, kad pyksti, jog atsisakiau jai padeti tave... prikelti is numirusiuju, bet privalai suprasti, kad...-cia jis buvo grubiai savo brolio pertrauktas todel jam neliko nieko kita tik uzsiciaupti. -Jei tikrai viska is ten matei, tuomet turetum zinoti, kad kito pasirinkimo neturejau!-negaledamas patiketi jam primestais kaltinimais jis nejucia eme kelti balso intonacija. Tvardydamasis mat mazu maziausiai norejo iskelti seimynine drama raganos akyse, jis piktai i ja debtelejo. -Negaliu patiketi, kad gryzai tam, kad pratestum musu apskutini ginca, Richardai,-akivaizdziai negaledamas patiketi padeties absurdiskumu, sarkastiskai syptelejo ir papurtes galva eme judeti link isejimo. Po visu sadistisku kankinimu, kuriuos jam siandien teko iskesti jis nebuvo visam sitam pasirenges. -Mes su Tayleriu, bent jau isgyvenom,-smoges broliui zemiau juostos jis pasaipiai syptelejo. -Nesvarbu kokius sprendimus jis prieme, as jam leidau gyventi uzuot bandydamas kontroliuoti ir priesingai nei tu, buvau salia kai jam manes reikejo,-visas berods giliai sirdyje uzkastas ir palaidotas skausmas ir pagieza eme nekontroliuojamai verztis i pavirsiu. Jis mate kaip vaikinas eme gresmingai artintis, taciau nepasitrauke is vietos. Dar kelios sekundes ir jis su didele jega trenkesi i uz saves buvusia siena. Jis nesipriesino ir nebande isvengti Richardo smugio is desines, kuris tik per plauka nesulauze jam nosies, taciau buvo pakankamai stiprus, kad paleistu is jos teketi krauja. Masonas vyptelejo. Staigus it zaibas vampyriskas judesys ir Richardo kaklas atsidure vienos jaunelio rankos gniauztuose. -Daugiau niekada..,-jo akys uzsiliepsnojo. -Girdi? Niekada,-jis nebebuvo tas silpnesnis vilkolakis, kuri kur kas uz ji stipresnis Richardas priversdavo paklusti jega, kai sis maistaudavo. Paleides broli jis neigiamai papurte galva. -Nesiartink prie mano seimos,-jis numane, kad viena is priezasciu del ko jo brolis buvo toks isiutes buvo Katherine ir tai, kad jie vis dar buvo kartu, taciau pastaruoju metu jis buvo pasirenges ja ir ju dukteri ginti iki paskutinio savo atodusio.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Nina Redford on Pir. 09 08, 2014 9:21 am

Trūko labai ne daug, kad vos tik gavusi laisvę ir pažadą kad jos šeimos narė, liks gyva, ragana pabrukusi uodegą, išeitu. Trūko vos kelių žingsniu iki senovinių laiptų, kurie vedė ją prie išėjimo, kuomet mergina prieštaraudama pačiai sau sustojo. Kokia prasmė būtu visą tai atlikus, šiandien pat palaidoti prisikėlusį asmenį? Neigiamai supurčiusi galvą ir pati negalėdama patikėti tuo, ką daro, pasisukdama į susitalžiusių vyrų pusę, ištiesė abi savo rankas, bei sumerkusi akis ėmė šnabždėti tam tikrus, mirusios kalbos žodžius. Minėti žodžiai iš jos lūpų sklido taip, tarytum ši kalba būtu merginai gimtoji. Jokio pašalinio nukrypimo, kuomet jos rankomis išleista galia, išsvaidė abu vyrus į skirtingus kampus. Jos akys vėl atsimerkė, kuomet ji nusprendė paaiškinti savo veiksmus: - Tikriausiai ne vienas jūsų nepagalvojo apie tai, kad aš nežadu leisti kad visas šis sumautas ritualas išeitu perniek. - Neigiamai supurčiusi galvą, ji pagaliau nukreipė savo delną į jaunesnio iš Lockwood'ų pusę, priversdama jį jausti agonišką, smegenys traškinantį skausmą. Tokiu būdu versdama jį nustoti priešintis. Ranka tebeliko nukreipta į minėtą asmenį, kuomet ši akis nukreipė į Richard'o pusę: - Tebūnie tai dovana iš manęs. Laikyk savo jaunėlį ant pavadžio, kitaip nenorėk sužinoti ant kiek yra galingos raganos, kurių kantrybė trūksta. Ir nepamiršk kad čia esi ne vien santykius išsiaiškinti, o ir ištaisyti visas klaidas. Tad, verčiau negaišk laiko... Nes vėliau tau padėti nesiryšiu. - Tokie buvo finaliniai raganos žodžiai, kuomet ji pagaliau Mason'ą paleido iš savo mūšio lauko, pasitraukdama lauk iš šios vietos. Na, bent kuriam laikui.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

She made broken look beautiful and strong look invincible.

She walked with the Universe on her shoulders and made it look like a pair of wings.

Nina Redford

I stop fighting my inner demons. We're on the same side now.


Pranešimų skaičius : 1850
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : New York City
Meilė : Sevastianos Varias
Rūšis : Žmogus (27/2000+)
Darbo paskirtis : Namų šeimininkė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by ATIDUODAMA #11 on Pir. 09 08, 2014 9:51 am

- O tu naiviai manei kad imsiu ir pagirsiu tave už tai kad susišikai taip stipriai, kad man net pasidarė koktu, stebėti visą tai iš šalies, ir negalėti padaryti nieko, kas būtu tai pakeitę. - Vien mintis apie tai, kad jo paties kraujas, jo paties brolis yra pusiau vampyras, vertė jo venose tekantį kraują kunkuliuoti. Dar kurį laiką stebėdamas Mason'o išraišką, jis galiausiai aiškiai suraukė savuosius antakius, net neketindamas priimti, ar net įsiklausyti į tai kas buvo sakoma. Jis visuomet palaikė tai, kad verčiau yra lemta pasirinkti mirtį, nei kad baigti transformaciją ir tapti vienu iš jų, žmonėmis mintančių būtybių. Ne vienas vilkolakis, o tuo labiau toks patyręs kaip Richard'as, nepriimtu šios rūšies, kad ir kas be nutiktu. Todėl sekantys žodžiai, kurie piktai išsprūdo iš jo, buvo tai, ką iššaukė pyktis, tačiau tuo pačiu metu buvo ir tai, ką jis iš tiesų manė: - Jau geriau būtum žuvęs, bet bet jau būtum išlikęs savimi, o ne vampyrų kale, kurie tave bet kuriuo metu gali pasivylioti į savo pusę. Štai kas yra apgailėtina, broli! Tu ne vien sutikai tapti vienu iš jų, bet dar ir savo šeima vadini tuos netikėlius.
Pasakyti kad vyriausias iš Lockwood'ų žadėjo gaišti laiką, pirmiausia bandant apsiglėbesčioti, o tuomet likusį vakarą praleisti kokiame nors bare, ragaujant pasiilgtus gėrimus, buvo klaidinga. Jis neketino paleisti iš šios vietos Mason'o tol, kol jis pats nesuvoks kad viskas kas vyko jo gyvenime pastarųjų kelių metų bėgyje, buvo tik vieno asmens kaltė. Viliokės, nemirtingos moters, kaltė. Kuri buvo taip negailestingai apsukusi jo brolį aplink savo mažąjį pirštą. Neigiamas galvos supurtymas ir trumpalaikis įsistebėjimas į Lockwood'o nugarą, kuomet šis patraukė iš šios vietos, privertė jį pirmiausia prasitarti: - Tu pats žinai kad dėl visko kalta Katherine. Pasižiūrėk į save, kuo tu pavirtai. Manai ilgai dar vilkai klausys vampyro? Galiu net lažintis kad net dabar jie kursto planus kaip tavimi atsikratyti ir perduoti alfos vietą tam, kuris pirmiausia pasirinks juos, o ne tą moterį. - Jo paskutinis išsireiškimas akimirksniu privertė Richard'ą pasielgti neapgalvotai. Ypatingai dėl to kad jis nebuvo pratęs prie to, kad Mason'as gali duoti atkirti, puolė. Ir patikėkite manimi, liko beprotiškai nustebintas, kuomet jaunėlis ne vien atsikirto, bet ir taip stipriai suspaudė jo viršutinius kvėpavimo takus, kad šis negalėjo ne tik kad prasitarti, bet ir įkvėpti. Stipriai, abejomis rankomis suėmęs šį už riešo, taikliu smūgiu iš kelio į pilvą, ketino priversti jį pasitraukti. Bet akivaizdu, kad čia dar likusi ragana, kuri pasinaudodama savo galiomis, nubloškė jį į skirtingas puses, atsitrenkdamas į sieną, jis akimirksniu ėmė keisti pavidalą. Nevirsdamas vilku, bet leisdamas savo akims sužiebti raudona spalva, kas reiškė kad prieš mirtį būdamas alfa, tokiu ir atgimė. Nesivargindamas greitai pakilti, jis tik nukreipė savo rūstų žvilgsnį į moters pusę, kuri kaip tik tuo metu, pasitraukė. Net nesistengdamas žiūrėti į sukritusį brolį, ėmė kalbėti:
- Tau dar nėra vėlu, velniai griebtu aš net priimsiu tavo dukterį, pasistengdamas prisidėti prie jos laimingo gyvenimo. Bet jei tu ir toliau tęsi savęs naikinimą, būnant su ta moterimi, pamatysi kad galiausiai nukentės ir mano dukterėčia. - Kuomet jis pagaliau privertė save pažvelgti į brolio pusę, sukonkretino savo mintis: - Nebuk kvailas, Mason'ai. Baik save tikinti tuo kad ji tave myli ir kartu praleis visą savo egzistenciją. Ji tavimi naudojasi, lygiai taip pat, kaip tai buvo ankščiau, kuomet Niklaus siekė gauti mėnulio akmenį. Tu viso labo esi nieko vertas žaislas, jos žaidime. Ir kuo ankščiau tai suvoksi, tuo greičiau sugebėsi apsaugoti savo dukterį, save, ir savo tikrąją šeimą. - Prunkštelėdamas, vėl nusuka akis. - Penkis šimtus metų gyvenanti vampyrė, manai nebūtu išsiaiškinusi kad tavo dukra jau buvo su tavim? - Eilinis prunkštelėjimas sukėlė jam menką, kritišką juoką. - Na taip, žinoma. Tavo akimis jai tiesiog reikėjo laiko, mano ir manau visų kitų, tu buvai nereikalingas. Ir dabar, jai vėl reikia iš tavęs kažko, o tu kaip mažas apsisnargliavęs vaikas, bėgi paskui jos užpakalį. Nuostabu, Mason'ai. Bravo, rimtai. Aš "didžiuojuosi" tavimi. - Įrėminęs tam tikrą žodį į pirštų kabutes, jis pagaliau nutilo.

ATIDUODAMA #11
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 101
Įstojau : 2014-09-02

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Mason Lockwood on Pir. 09 08, 2014 10:47 am

Kai jau rodesi, kad viskas baigta ir jam daugiau nebeteks susidurti su Nicole praktikuojama magija, Masonas sau prisieke, kad vengs siu butybiu kaip velnias kryziaus, mat verciau jau butu badomas ikaitintomis ietimis nei dar kada iskestu ta smegenis spaudzianti skausma. Ir stai, kai manesi, jog merginos uzduotis cia baigta ir vienintele siuo metu jam likusi problema buvo jo brolis, ragana panoro isikisti. Nublokstas i priesinga Richardui puse jis skaudziai trenkesi i siena. Tai pazadino ituzi, todel jo akys kaip ir per kelis metrus nuo jo buvusio vyresnelio, isiziebe, o holivudine sypsena pasirodziusiu ilciu irgi nebutum pavadines. Jam jau buvo gana. Siandien kaip niekad lig siol buvo metomas ir vetomas visu kam kilo noras su juo ''pazaisti'', o jis kaip zinia nemego buti silpnoji grandis. Dar pries tai kai butu spejes bent pajudeti link merginos puses ir su didziuliu pasimegavimu nusukti jos nelemta spranda, tai vel pasikartojo. Skausmas buvo toks, koki jis prisimine - siaubingai stiprus irtemdantis prota. Ji tai ne juokais alino, todel kai mergina galiausiai paleido ji is savo nematomu gniauztu ir pasisalino, jam reikejo laiko, kad sutelktu jegu likucius ir pakiltu ant dvieju koju. -Kaip gali jai leisti su manimi taip elgtis?!-smerkianti zvilgsni iremines i vaikina priesais jis sunkiai neigiamai papurte galva. Net ir toks menkas judesys priverte ji kone prarasti liksvara. Zenges kelis zingsnius i sona jis vel atgavo balansa ir nusispjoves pagaliau teikesi atsakyti. -Taip juk buvo visada..-veidmainiskai syptelejes jis atsiduso. -Masonas niekada neprilygo ju pirmagimiui, miesto tarybos nariui, seimos vertybiu puoseletojui...-jo balse buvo aiskiai juntama panieka ir akrtelis. -Musu tevo seniai nera gyvuju tarpe, brolau, todel gali nustoti bandes mane atvesti i doros kelia, maza to, pasirinkdamas atgimti, padariau velniskai teisinga sprendima, zinai kodel?-kilstelejes antakius jis zenge arciau pasnekovo akivaizdziai grodamas jo nervais. -Dabar galiu kada panorejes atsisakyti vienu ar kitu jausmu. Ir zinai kuri mane visa gyvenima slegusi inkara pasiunciau velniop pirma? Suknista kaltes jausma, Ricai,-jo sypsena buvo nenaturali, budinga saltakraujams kraujasiurbiams. -Todel tavo snekos apie tai, kad verciau buciau pasirinkes mirti ar tai, kad isdaviau musu gentainius man yra... atvirai pasakius, man vis vien,-neigiamai papurtes galva jis vel surimtejo. Buvo akivaizdu kaip isitempe kone visi vyresniojo Lockwoodo veido raumenys. Tik dideliu valios pastangu deka sis laikesi dar karta nesmoges ir Masonas tai zinojo, taciau ir toliau bande savo laime. -Jei nutiks taip kaip sakai ir jie nustos man paklusti, as juos priversiu. Ir zinai kaip? Jega! Taip kaip to mane ismokei tu, nejau nepameni?-karciai nusijuokes jis trumpam nusisuko. -Velniai rautu, ta vakara kai uztikai mus su Katherine namu rusyje... gerokai mane aptalzei... Na omenyje turiu tai, kad luzes zandikaulis ir keturi sonkauliai man zinoma turejo kazkokiu budu ikresti proto, bet galiu tave patikinti, kad iki siol gailiuosi, kad tada tau nusileidau ir issizadejau Katherine. Taip, jai reikejo menulio akmens ir musu romanas nebuvo grystas tikrais jausmais, tai tebuvo seksas, bet kad ir ka sakytum dabar, man vis vien. Todel gali paimti savo nuomone,-iskeles du rodomuosius savo pirstus i virsu jis syptelejo. -Paseilinti... ir susikisti sau i sedimaja,-linktelejes galva jis lupu kampuciu piktai vyptelejo. -Nepadarysiu tos pacios klaidos du kartus. Katherine neprivalejo isnesioti mano vaiko, ji pasiaukojo, kad kudikis isgyventu, kokia prasme jai butu buvusi is to, jei paskui tiesiog nuo manes pabegtu? Tiesiog pagaliau susitaikyk, kad niekada nesukursiu seimos su viena is musu, apgailestauju, kad susprogdinau ta muilo burbula su Rene... As pasirinkau. Katherine yra mano gyvenimo dalikis, patinka tau tai ar ne todel arba priimk ja, arba del manes, gali prasmegti ten is kur sugryzes,-Masono ketinimai buvo akivaizdus. Ir nors giliai sirdyje jis trosko, kad ju nesutarimai pagaliau liautusi, taciau neketino eilini karta jam nusileisti. -Tai mano gyvenimas, Richardai, kada pagaliau tai suprasi? Musu tevo nebera, neprivalai man jo atstoti!

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by ATIDUODAMA #11 on Pir. 09 08, 2014 12:33 pm

Raganos poelgis nebuvo labai netikėtas, mat vien iš jos žodžių buvo galima nesunkiai suprasti tai, kad mergina jei nežinojo visos tiesos, apie tai, kodėl jam buvo taip paprasta sugrįžti atgal, vadinasi bent dalis informacijos jai buvo pasiekiama. Nors jis asmeniškai niekuomet nemėgo šios padermės atstovų, mat manė kad jos yra labai nenuspėjamos ir per daug galingos, kad atsilaikyti. Prieš vampyrus vilkolakiai visuomet turėjo penkiasdešimt / penkiasdešimt procentų pergalės tikimybę, tačiau raganų sugebėjimai, kurių paaiškinti jis iki pat šios dienos negebėjo, buvo per daug nenugalimi. Juodąją magiją praktikuojančios moterys jam atrodė it paties šėtono dukterys. Tokios mirtingos, bei tuo pačiu metu tokios suktai stiprios. Mason'o kalba, kuria jis nusprendė užklausti apie tai, kodėl ragana būtent nusprendė pulti jį, o ne juos abu imti ir sunaikinti, privertė jo antakiams vizualiai pakilti. Savo kailiu po sugrįžimo atgal jis nebuvo pajutęs raganiškų sugebėjimų, todėl ir nesuskubo ką nors pasakyti atgal, tokiu būdu leisdamas broliui pratęsti dėstyti savo nepasitenkinimų laviną:
- Tenka pripažinti, kad jei ne jos įsikišimas, tavo negebėjimas savęs kontroliuoti bei vampyriškos pusės viršaus ėmimas būtu pasibaigęs... vieno iš mūsų mirtimi. Ir kadangi aš prieš tave neičiau, ar sugebėtum paskui gyventi toliau, žinodamas kad padarei tokią, iš esmės nebe pataisomą klaidą? Tai kad aš sugrįžau kartą, nereiškia kad tai yra įmanoma pakartoti, nei su manimi, nei su kuriuo nors kitu, antgamtiniu padaru. - Kilstelėdamas ranką, specialiai rodomuoju pirštu suduria sau į smilkinį, netrūkus tai pabrėždamas žodžiais: - Įsikalk tai į savo buką galvą. Nes akivaizdu kad žmonių kraujo gėrimas ne vien gerai tau praplovė smegenys, bet ir pavertė neaišku kuo. - Jo akyse buvo matomas nusivylimas, neaišku ar nuoširdus, bet buvo akivaizdu, patenkintas tokiu brolio elgesiu jis nebuvo. Sekantys Mason'o žodžiai jo veide iššaukė pašaipią šypseną. Kalba apie tai kad jis stengiasi pavaizduoti jų abiejų tėvą, ir tai kad vilkolakius galima priversti paklusti jėga, privertė jį sugrįžti į tuos senuosius laikus, kuomet pats turėjo savo būrį, ir kas svarbiausia ne bet kokį. Surinkęs vien tik stipriausius vilkolakius, kiekvienos, "ypatingos" šeimos alfa, prišaukė juos įstoti į jo gretas, kas kadaise privertė jį tapti beveik nenugalimu. Beveik, mat per didelis, nepasotinamas galių troškimas galiausiai ir padėjo tašką ant jo egzistavimo. Mason'as elgėsi panašiai, manydamas kad karštakošiai vilkai, ims ir paklus jam, kuomet šis kartą ar kelis išpers šiems kailį: - Tu naivus, lygiai toks pats, koks kadaise buvau aš. Tikrai tiki tuo kad jėga priversi juos tave gerbti? Absurdas. Nors nesistebiu, galiu net patikėti kad tai yra tos vampyrės mintis. Bet patikėk mano žodžiu, jų palankumą reikia pelnyti, o ne reikalauti. Negi ne taip elgėsi prieš tave buvęs alfa? - Prunkštelėdamas, ir toliau tęsdamas tai, kad iš kitos pusės matė kur kas daugiau visko, nei kad žino jo brolis, pasisako: - Ar besivartydamas lovoje su vampyre, pats pasidomėjai kaip laikosi tavo vilkai? Kas nutiko su McCall, po to kai jis stojo akistaton su Nogitsune? Kuris, tavo žiniai buvo veidrodinis atspindys to, kuo buvo tapusi tavo "išrinktoji"? Ir kur po velnių yra Armstron'as? Matai. Tu praleidai labai daug, tad nenustebsiu, jei ne už ilgo liksi visiškai vienas, ir tuomet kai visi nuo tavęs nusisuks, o pirmoji pabėgs Pierce, nes būsi jai nebe naudingas, nebėk apsisnargliavęs pas savo brolį. - Jo pašaipus tonas, bei akivaizdus rodymas kad jis mano esantis viskuo pranašesnis už jaunėlį, buvo ant tiek akivaizdus, kad jo žodžiais buvo galima kone paspringti. Kuomet jis pagaliau pakilo nuo žemės, delnu perbraukdamas sau per veidą, iškėlė tą pačią ranką, bei sumojo rodomuoju pirštu: - Kalbi taip, tarytum būtum užkalbėtas. Kaip pats gali būti toks kvailas, ir nesuprasti kad tai tebuvo didžiulis spektaklis?! Vaikas, atsitiktinumas. Niekuo ta moteris nerizikavo, aš pats viską mačiau! Ji eilinį kartą tavimi sužaidė. Katherine nuo pat pradžių žinojo kad atgims, velniai griebtu. Net kai tu manai kad esi žingsniu prieky jos, iš tiesų atsilieki dviem. Negaliu patikėti tuo, koks naivus tapai... - Jis buvo kone tikras tuo, kad Pierce niekuomet nebus gera jo broliui, jis net pats patikėjo tuo melu, kurį labai įtikinamai pateikė prieš tylos pauzę, kuri nutrūko kaip tik tuo metu, kai buvo paminėta kitos vilkolakių šeimos atstovė. Richard'as ėmė kalbėti tyliau, tačiau jo žodžiai skambėjo pakankamai nuoširdžiai, tai buvo pirmas kartas šiame dialoge, kuomet jis puikiai nutuokė apie ką kalbėjo: - Ji buvo geriausia, kas vyko tavo gyvenime. Tik tavo pasiūteliškas kraujas, kuriuo prakeikti esame visi, vertė tave maištauti. Kartu su Renė, bent būtum gavęs tokį gyvenimą, kokio buvai vertas. Bet iškeitei tą merginą į bala žino ką, ir dabar pats save bandai įtikinti kad padarei teisingai. Ir patikėk manimi, nevaidinu mūsų tėvo, tik negaliu stebėti ramiai to, kad taip efektingai naikini save ir aplink supančius dėl melo, kuriame tave paskandino Pierce.

ATIDUODAMA #11
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 101
Įstojau : 2014-09-02

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Mason Lockwood on Pir. 09 08, 2014 1:17 pm

Kad ir kaip Masonas buvo isitikines, jog Pierce si kart, prisingai nei tada kai jiedu susipazino, su juo buvo nevedama jokiu savanaudisku paskatu, ilgainiui primigtyni jo brolio zodziai eme judinti tvirtus pasitikejimo savimi pamatus. Taip, Richardas visada jos nemego ir net buvo gerokai aptalzes kai suzinojo, kad romanas su Katherine ir buvo priezastis del ko Masonas saltakraujiskai atsauke suzadetuves su Rene, bet tai is dalies buvo paaiskinama. Masonas suzlugde jo grandiozinius planus, jo deka paslijo lig tol idealus vyresnelio ir Rene tevo santykiai, kuriems reanimuoti prireike kur kas daugiau laiko nei buvo tiketasi. Richardas pyko ir savo pykti isliejo geriausiu sau zinomu budu - smurtu, bet kodel dabar, kai is kitos puses noredamsa to ar ne jis turejo matyti koks laimingas siuo metu buvo jo brolis jis butu norejes ji nuo jos atitraukti. Daresi panasu, kad vyras zinojo kazka, ko nezinojo Masonas ir tai eme ji gluminti. -Tu blefuoji! Pats maciau kaip ji zuvo, kam velniai rautu ji butu tai suvaidinusi ir galop vis tiek gryzusi? Kokia jai nauda is to, jog pati atsidure apsupta vilkolakiu, ji rizikuoja budama su manimi tiek pat, kiek ir as budamas su ja...-jo balsas pamazu eme slopti, tarytum tik istares tai balsu jis suprato, kad jo klausime gali slypeti atsakymas i jo paties klausima. Greitai nuvijes ikyrias mintis, jis neigiamai papurte galva. Jo israiska tapo nebeiskaitoma. -Uzsiciaupk, girdi?!-Richardas visuomet turejo jam itakos ir mokejo ji paveikti, ipirsti jam savo nuomone, todel vienintelis budas nuo to atsiriboti budavo atsiribojant nuo jo. -Nelygink musu,-neigiamai papurtes galva jis karciai syptelejo. -Tu buvai apsestas to galios zaidimo, tu ir tavo isrinktuju kariauna.. kur jie buvo tada kai tau ju pagalbos reikejo? Nesugebejai apsaugoti savo seimos, net ir budamas toks ismintingas, bet tai ir yra esminis mudvieju skirtumas. Man nera nieko svarbensio nei mano seima ir uzuot stengesis tapti nenugalimu, as visa si laika mokiau vilkolakius visko ka zinau pats, tam, kad viena diena, kai galbut jie pasius mane velniop, jie galetu patys atlaikyti bet koki puolima, net ir tape betomis, mano vilkolakiai per paskutini pusmeti suzinojo apie vampyru silpnybes ir ju silpnasias vietas daugiau nei per visa sumata tavo ''viespatavima'' ir zinai kodel? Nes as buvau abiejuose barikadu pusese, juk zinai kaip sakoma, laikyk savo priesa dar arciau'... Vampyrai manes nemegsta, bet prisibijo todel galiu laisvai sniukstineti visur kur tie padugnes lankosi. Butent todel visa si laika mes isvengeme bereikalingu kovu ir susidurimu, nes visuomet buvau vienu zingsniu i prieki,-skestelejes rankomis suraukia savo kakta. -Manai yra lengva laviruoti tarp buvimo tevu, vilkolakiu apmokymu, nauju hibridu, tavo nuo grandines nutrukusio sunaus ir asmeninio gyvenimo?! Nuo tos dienos kai tapau alfa as beveik nemiegu, zinai, kad darau viska kas yra mano valioje ir viskas kas tau siuo meturupi yra tai,jog vel susidejau su Katherine?-pasaipiai syptelejes dar karta neigiamai papurto galva. -Pamirsk ta seima, velniai rautu, as nebesu vilkolakis, net jei Katherine manimi pasinaudtu, kaip tu sakai, ir pasiustu mane po velniu, niekada negaleciau buti su kita vilkolake, argi taip sunku tai isisamoneti?-bakstelejes rodomuoju pirstu sau i smilkini, apsilaizo issausejusias savo lupas. -As pusiau vampyras, Richardai,-jis mate kaip kas kart kai tai budavo isreziama jam i akis, jo brolis tuo pasibjauredavo, bet jam tai buvo ne motais. -Turetum dziaugtis, kad neatsisakiau viso savo zmogiskumo antraip dabar tau mane reiketu tempti is ,tarkim, Mikealsono seses lovos, kur as greiciausiai kelciau vampyriskas orgijas gerdamas zmoniu krauja ir kartu su Klausu kurdamas naujus hibridus,-jo tonas vel pakilo ir jis ne nepastebejo kaip eme kone saukti ant savo pasnekovo. -Smagu buvo tave pamatyti, bet kol neisisamonesi to, kad mano sprendimo tu nepakeisi, mums geriau nesimatyti,-patraukes isejimo link, dar karta atsigreze. -Uzuot kisesis i mano gyvenima, verciau pranesk savo sunui, jog gryzai ir imkis savo paties pareigu, nes niekada nebuvai salia kai jam reikejo tevo.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by ATIDUODAMA #11 on Antr. 09 09, 2014 11:37 am

Pasakyti kad jam buvo visiškai nusispjauti ant brolio laimės, būtu vienas labiausiai neteisingų teiginių. Richard'as kaip niekad vertino savo šeimą, ir dabartinio jo sugrįžimo mintis slėpėsi tame, kad jis troško kaip galima efektyviau, kaip galima labiau nepataisomai "ištaisyti" šeimos vyrų padarytas klaidas. Žinoma, jis ir pats niekuomet nebuvo šventas, tiesiog labai taikliai gebėdavo tai nuslėpti nuo pašalinių akių. Negalima pasakyti kad jis nematė to, kad brolis protarpiais buvo laimingas, bet atsižvelgus į bendrą sumą nelaimingų nutikimų, susirėmimų su atrodo per pus stipresniais priešais ir galiausiai tapimas hibridu, kaip ne kaip turėjo persvarą prieš tas dienas, kai jis vėl tapdavo savimi. Blogiausia, kad Richard'as Lockwood kuo puikiausiai matė, kad kas kart, kuomet nutikdavo kažkas blogo, šalia buvo ne kas kitas, kaip penkis šimtus metų gyvenanti vampyrė, Katherine Pierce. Jo veide pasirodžiusi kampinė šypsena, bei tai sekęs neigiamas galvos supurtymas, reiškė tai, kad Mason'as buvo ant tiek apkerėtas tos moters, kad nei pats nematė, kad tiesa jam yra priešais nosį. Bent ta tiesa, kurią buvo linkęs tikėtis vyriausias iš šios vilkolakių šeimos.
- Tu pats savavališkai atsakydamas į savo užduotą klausimą, toliau ją gini. Pats užsičiaupk ir paklausyk manęs bent vieną kartą! - Gilus įkvėpimas buvo priverstinis, mat šis norėjo išlaikyti neilgą tylos pauzę, po kurios ruošėsi užklausti to, kas jo manymu buvo pakankamai aktualu: - Pagalvok pats, ar bent kartą buvau tau melavęs? Ar bent vieną sušiktą kartą nepalaikiau tavęs, kai įklimpdavai į bėdas, o tai dangstyti bandžiau aš? Tuomet bent pabandyk mane išgirsti, pro visą tą nematomą šarvą, kurį esi užsikrovęs ant savęs. Katherine tave mausto, ir kuo toliau tuo labiau, nes ne kartą buvau greta, kuomet ji akivaizdžiai spyrė tave ta linkme, kuri jai buvo naudingiausia. Ir jos mirtis, prisikėlimas ir netikėtas noras sugriauti tavo, taisytis pradėjusį gyvenimą, nėra šiaip sau. Tu alfa hibridas, turi vieną stipriausių šiuo metu egzistuojančių vilko gaujų. Ir jai nėra visiškai jokios naudos iš to? Rimtai?! - Liežuviu perbraukdamas per savo lupas, bei tuo pačiu metu žengdamas link brolio, nusprendė pasinaudoti kiek kitokia taktika, kuri jo manymu šiuo metu turėjo pasiteisinti labiau nei eilinis smurtinis privertimas jį pakeisti nuomonę: - Paklausyk manęs, neliepiu tau ja atsikratyti ar kas nors panašaus į tai. Bet tu velniai griebtu esi protingas vaikis, tai bent, pažadėk man, kad aklai nepasitikėsi ta moterimi, stebėsi jos kiekvieną žingsnį, kol pats. Savo paties akimis įsitikinsi tuo, kad mano žodžiuose buvo tiesos. Ir kad ji tavimi eilinį kartą pasinaudojo. - Nusukdamas žvilgsnį, jis vėlgi išlaukė atitinkamos akimirkos, kurią nuo prieš tai buvusio pasireiškimo, skyrė ne menka pauzė. - Gali pradėti nuo to, kad pats laikas būtu užklausi tavo vampyrės, kodėl ji vos tik tau nusisukus pasirodo priešais Mikaelson šeimos dvaro duris. - Kilstelėdamas ranką, rodomuoju pirštu dar kartą nurodo savo smilkinį: - Tu turi mane, o aš kaip niekad žinau kur kas daugiau, nei yra paviešinama. Mačiau kone kiekvieną akimirką, kuri buvo susieta su tavo ir mano sūnaus gyvenimu. Gailiuosi tik dėl to, kad nesugebėjau čia pasirodyti ankščiau ir nukreipti abu tinkama linkme, kurioje yra daugiau tiesos ir atsidavimo, nei kad melo ir egoistiškumo. - Jis leido jam pasitraukti, pats vizualiai skaudžiai nurydamas kai kuriuos komentarus. - Vilkolakiai neturėdami vado, galiausiai tampa vienišiais, o tuomet jau laiko klausimas kuomet šie mirs. O tu sakai kad renkiesi savo, taip vadinamą šeimą. Negi pats nesuvoki kad prieštarauji sau? Ji privers tave padaryti tai, kas naudinga kai kuriems snukiams. Ji privers tave atsitraukti nuo savo tikrosios šeimos. O Alfa, be savo būrio, kaip žinai, toli gražu nėra Alfa. Neskaitant to, kad ši statusą gavo iš gamtos, neatimdamas jo iš svetimo. Ir taip Mason'ai, aš nesu tobulas! Taip, aš padariau galybę klaidų, dėl kurių nukentėjo mano sūnus, žmona ir net tu. Bet velniai griebtu, aš bent pasirūpinau tuo, kad mano vilkai, nutrūkę nuo grandinės galiausiai sukurtu savo gaujas ir toliau saugotu pasaulį nuo tų niekam tikusių nemirtingų vampyriukščių. Štai dėl ko aš dirbau visą gyvenimą. Ir jei matai tame mano blogiškumą, tebūnie. Bet, dabar aš čia, nori tu to ar ne, nežadu vaizduoti kad man nerūpi tai, kaip susišikusi yra mano giminė. - Mason'o paskutiniai žodžiai privertė jį nutilti. Tai kas pastaruoju metu vyko su jo sūnumi vertė jo kraują virti. Jis niekuomet nebūtu norėjęs jam panašaus likimo, todėl ir prieš mirtį reikalavo, ne, tą kartą prašė kad Mason'as nenuleistu akių nuo problematiško paauglio, mat pastarasis reagavo tik į jo žodžius: - Nesirūpink, yra būdas kaip sugrąžinti jį į vilkolakius, todėl, aš tikrai žinau kad sugebėsiu sugrąžinti savo sūnui gyvenimą. O tu, kad jau taip pageidauji. - Skiestelėdamas rankomis, pratęsė: - Gali ir toliau vaizduoti kad brolio tu neturi. Tebūnie, bet tai bus paskutinis kartas, nes aš nebūsiu šalia, kai pasirinkęs ją, nudegsi. Aš nebūsiu šalia, nes pats atsisakei dėl muilo burbulo to, kas visad buvo tau šeima. - Linktelėdamas galva, jis pagaliau liovėsi aušinęs veltui burną.

ATIDUODAMA #11
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 101
Įstojau : 2014-09-02

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Mason Lockwood on Antr. 09 09, 2014 12:22 pm

Abu broliai buvo labai panasaus temperamento ir tikriausiai todel, tarsi dvi kaitrios ugnys, nuolatos vienas kita apdegindavo apsizodziavimais, kurie pasaliniams asmenims gaejo kelti pasibaisejima. Kai jie pykdavosi, budavo panasu, kad abu traukdavo tamsiausiuose savo esybes uzkaboriuose slypincius demonus tam, kad kaip galima labiau vienas kita suzeistu, bet tai tebuvo judvieju bendravimo spragos. Jiems abiems gyvenimas nepasykstejo isbandymu ir kad ir aks benutiktu, kad ir kaip kartais jie vienas kito nekestu, Masonas ir Richardas buvo neisskiriami. Ju interesai ir poziuriai daznai skirdavosi, bet tai ka sake vyresnelis buvo tiesa, istikus bedai jis niekada nenusisukdavo ir Masonas tai zinojo.
Vyresnysis Lockwoodas gerai ismane tai ka daro, galu gale jo darbas miesteleio taryboje ismoke ji kaip kontroliuoti mases, jis mokejo paveikti zmones ir tam jam nereikejo vampyrisku uzkalbejimo sugebejimu. Nepasitikejimo sekla, kuria jis strategiskai pasejo Masono galvoje eme leisti saknis su kiekvienu jo gerai apgalvotu argumentu ir nors vaikinas tam priesinosi, kuo toliau, tuo labiau daresi sunku broliu abejoti. Kodel jis vis dar cia buvo? Juk niekas jam netrukde iseiti… Taciau Masonas lukuriavo. Tai, jog brolis emesi kitos taktikos akivaizdziai dave vaisiu ir jo kur kas draugiskesne pozicija priverte Masona suklusti. -As jos neissizadesiu,-neigiamai papurtes galva jis vel pilnai atsisuko i broli ir nugara pasiremes i uz jo esancia siena, sunere rankas sau ant krutines. Jo israiska buvo sudirgusi ir jis nesiliove tiriamu zvilgsniu skrodes pasnekovo veido. -Tebunie tai susitarimas,-ilgai pykti ant zmogaus, kuris buvo vienintelis jo brolis, jis negalejo ir pamazu jo inirsis eme slugti. Butent tai Richardas ir megino pasiekti. Prievarta ar smurtas niekada neduodavo vaisiu ir buvo panasu, kad per keleta metu kai savo brolio elgsena jis galejo is salies studijuoti it laboratorini triusiuka, dave vaisiu. -As su ja pasikalbesiu apie visa ta jos prisikelimo reikala, bet galiu tave uztikrinti, kad tai tu busi tas, kuris galiausiai tures atsiprasyti klydes,-kilstelejes antakius, vangiai atslyja nuo sienos. -Suteik jai sansa, Richardai. Esu tikras, kad viskas nera taip kaip tau atrodo, galu gale galesi pats su ja pasikalbeti, esu tikras, kad ji neturi ko slepti,-neigiamai krestelejes galva stipriau isisupa i apklota, kuris jam buvo suteiktas. -Gryztant prie zemisku problemu… tavo ragana pasisalino is cia kartu pasiimdama ir transporto priemone, kuria mes cia atvaziavom. Esame vidury sumauto misko, gal turi pasiulymu kaip mes is cia nusigausim atgal i miesta?-jo israiska buvo sarkastiska ir buvo akivaizdu, kad del nepavydetinos ju abieju padeties jis kaltino butent priesais stovejusi vyra.
Stovedamas pakankamai arti prie kopeciu, kurios vede i isejima jis isgirdo automobilio variklio garsa. -Kazkas dar zino apie tavo prisikelima?...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by ATIDUODAMA #11 on Antr. 09 09, 2014 1:53 pm

- Pasikartosiu pasakydamas kad esi tiek pat užsispyręs, kiek ir aš. Tačiau, šiam kartui užteks ir to, kad bent jau ėmei pagaliau pasitikėti manimi, ir prisileidai galimybę kad viskas ką matai, toli gražu nėra taip, kaip atrodo. Ypatingai jei esi priverstas viską stebėti iš tos pusės, iš kurios matoma kiekviena detalė. - Rankos mostu nurodydamas savo pusę, jis nuleido akis, tuo pačiu metu persikeldamas į tą laikotarpį, kuomet iš tiesų buvo priverstas matyti kaip toliau sukosi jo aplinkinių gyvenimas, po to kai šis oficialiai buvo paskelbtas mirusiu. Ir nors tiesą pasakius, jis neturėjo ne vieno konkretaus argumento prieš Katherine Pierce tikruosius motyvus, vien vidumi tikėjo tuo, kad jei moteris ir toliau bus jo brolio dalimi, tai greičiausiai prives ne vien prie jo žlugimo, bet ir realios mirties. Jo įsitikinimai prieš vampyrus, kaip ir buvo minėta ankščiau, buvo nepataisomi. Tikriausiai niekuomet nebūtu atėjęs tas laikas, kuomet jis į juos žiūrėtu ne kaip į mėsos gabalus, kuriuos reikia sudraskyti į gabalus, arba palikti su mirtį nešančiais sukandimais. Tikslaus paaiškinimo kodėl, jis taip nemėgo tų nelaimėlių, niekuomet nebuvo. Mat kaskart paklaustas apie savo panieką šiai rūšiai, jis sugebėdavo kuo puikiausiai išsisukti nuo klausimo. Tai nebuvo sunku, vien jo gyvenimo būdas, būnat tiek vilkolakių, tiek tarybos narių, tiek paties miesto gyventojų, lyderiu, negalėjo leisti šiam elgtis kitaip. Richard'as buvo tas asmuo, kuris nesunkiai galėjo įtikinti aplinkinius tuo, kuo jis troško kad šie tikėtu. Kitaip ir būti negalėjo... Vien tai kad Mason'as pagaliau tapo sukalbamas, ir tai kad jo veide atsispindėjo tai, kad menka dalis nepasitikėjimo Katherine visgi atsirado, vilkolakio viduje sukėlė ne menką džiaugsmo bangą. Visgi, tiek jo širdies plakimas, tiek prieš tai buvusi pakankamai rimta mina, nepakito. Jis kuo puikiausiai buvo įvaldęs savo paties kūno reakcijas, kad neleistu gerai girdintiems taip lengvai perprasti jo ketinimus. Kuomet liežuviu perbraukė sau per lupas, jis pratęsė: - Brolau, aš nesu aklas ir tuo labiau nesu pamatęs galvą dėl tos moters, todėl būdamas ten suprasti klaidingai negalėjau. Bet tebūnie taip kaip tu nori, jei sugebėsi rasti paaiškinimą, tikrą paaiškinimą jos veiksmams, aš atsiprašysiu. Tiek tavęs, tiek tos moters. Bet, jei aš būsiu teisus, vardan savęs, savo šeimos ir svarbiausia mano dukterėčios. Būk protingas, ir nustok žiūrėti į jos pusę, it būtum gerai apsvaigęs ir tikėtum viskuo, kas tau sakoma. - Jo kalba, mimika ir net menkiausi gestai, buvo ant tiek įtikinami, kad melo nebūtu užfiksavęs net nepriekaištingas melo detektorius. Kuomet jis vos pastebimai sujudino savus antakius, ganėtinai greitai pasileido lauptų pusėn, įsistebėdamas į viršų: - Šūdas. Akivaizdu kad net mano planas turėjo savo spragų. - Pasukdamas akis į brolio pusę, pro sukastus dantis, te prasitarė: - Manai kad mirusių visatoje egzistuoja mobilusis telefonas, kuriuo aš susisiekiau su kuo nors? - Prunkštelėdamas, bei veide išspausdamas vos pastebimą šypseną, pratęsė: - Niekas, apart tave ir raganą nežino apie tai kad aš gyvas. Nebent, sekamas buvai tu, kai blondinė teatrališkai atvilko tave į mūsų požemius.

ATIDUODAMA #11
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 101
Įstojau : 2014-09-02

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Mason Lockwood on Tr. 09 10, 2014 4:57 pm

Masonas buvo isitikines, kad Katherine nieko nuo jo nebeslepe. Tik ne sy karta. Tema apie jos sugryzima buvo pakankamai skaudi, todel jis samoningai ta pokalbi su Pierce atideliojo. Ji gryzo i jo gyvenima, jis pagaliau buvo laimingas ir tai buvo svarbiausia. Lockwoodas bijojo zongliruoti savo sekme. Galbut todel, kad giliai viduje jis zinojo, kad merginos istorija turejo keleta spragu, siaip ar taip ji sugebejo priversti kazka ji sekti, zinojo viska apie jo tuometine veikla, taciau net ir is taip arti stebedama jo gyvenima, neva neperprato, kad jis rado Victoria. Masonas nebuvo naivus, taciau jis savanoriskai nusprende judeti pirmyn uzuot svaistes laika besisukiodamas atgal ir dabar kai jo brolis vel eme ji kurstyti, versti ji nepasitiketi, visi tie berods palaidoti jausmai, eme kilti i pavirsiu, norejo jis to ar ne.
-Noriu, kad su ja susipazintum,-galiausiai nusisypsojes jis omenyje turejo kudiki, kuris buvo paminetas jau ne viena karta. -Ar gali patiketi, kad as tapau tevas?-nusijuokes jis viena ranka perbrauke sau per virsugalvi. -Argi ne tu man nuolatos kartodavai, kad esu pernelyg nesubrendes, kad kada nors tam ryzciausi?-lupu kamputyje islauzes piktdziugiska sypsena netrukus vel pakelia galva klausydamasis is isores sklindancio garso. Jo veidas igavo rimta israiska, taciau dar pries tai kai jis spejo atsakyti i paskutini brolio uzduota klausima, liuko dangtis atsidare. -Jules?-angoje pasirodes sviesiaplukes veidas jam buvo taip gerai pazystamas, kad net ir aklinoje tamsoje kuo puikiausiai ji iziurejo. -Ka cia veiki?-Masonas atrode tarytum butu susiremes su saves vertu priesininku, mat nors jo riesuose padarytos zaizdos jau seniai buvo uzsitrauke, jo kunas buvo isteptas jo paties sudziuvusiu krauju, o pusiau apnuogintas kunas buvo nusetas ivairaus plauko ibrezimais ir aplipes purvu bei tinko gabaliukais. Dar pries tai kai jis spejo ka nors pasakyti, mergina jau stovejo visai salia ir susirupinusiu zvilgsniu varste jo suzalota kuna. Kadangi Richardas stovejo maziausiai apsviestame pozemio kampe i kuri ji buvo nusviedusi ragana po to kai jie su Masonu ketino vienas kitam perkasti gerkles, Jules is karto jo nepamate mat sis stovejo jai uz nugaros. -Man viskas gerai,-nuosirdziai nusisypsojes jis galvos mostu leido merginai suprasti, kad si apsisuktu. -Ar dar pameni sita kales vaika?-matydamas kaip sutriko McManus jis tik garsiai nusikvatojo. -Neklausk manes kaip tai ivyko,-vienos rankos pirstais pasikases smilkini jis neigiamai papurte galva. -As ir pats dar to neisisavinau...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Frank Frano on Kv. 09 11, 2014 3:14 am

[Tikriausiai nebuvo sunku suprasti, kad kažkas nutiko, kuomet jos geriausias draugas beveik parą laiko neatsiliepė telefonu. Ypatingai atsižvelgus į tai kad iki "apsisprendimo" ką daryti toliau su Niklaus Mikaelson reikalavimais, buvo likę vos pora dienų. McManus įtarė kad Lockwood'o gyvenimas vėl įgavo sunkų laikotarpį, todėl nusprendė atvažiuoti į jo namus, ir bent ten išsiaiškinti kas gi po paraliais nutiko. Kuomet mergina pirmiausia susidūrė su faktu, kad durys nebuvo uždarytos, o viso labo pridarytos, pirmiausia ką padarė, tai pasiekė pusėtiną virsmą tam kartui, kad jei tektu kautis, ši būtu pasiruošusi. Kuomet ji pagaliau žengė į buto vidų, suvokė kad mažu mažiausiai čia nebuvo kalbama gražiai, sėdint prie arbatos puodelio. Teko padaryti ir praeiti nemažai, kad pagaliau pavyktu išsiaiškinti kur link buvo patrauktas jos draugas. Ypatingai todėl kad jis ėjo ne savo paties kojomis, o vėliau buvo išvežtas iš namų, jai prireikė mažiausiai 4-5 valandų, kad pagal "kvapą" atsidurtu požemiuose, kurie kaip ne kaip priklausė minėtai šeimai. Grakščiai nusileisdama laiptais, ji pagaliau prieš savo akis išvydo "dingusį" draugą, kuris švelniai tariant atrodė ne kaip] - Tikriausiai tai nėra tavo naujas pomėgis, trankytis po senus požemius, kurie tau seniai nėra būtini? - [Neigiamai supurčiusi galvą, ji te spėjo paklausti kaip jis jaučiasi, kuomet sulaukė priverstinio pasiūlymo atsisukti. Suraukti antakiai reiškė, kad ji buvo sunerimusi. Ir dabar net nebuvo spėjusi net pagalvoti apie tą labai keistą faktą, kad jo dingimas buvo pastebėtas tik jos, o ne tos moters, kuriai iš esmės tai turėtu rūpėti labiausiai. Kuomet McManus pasisuko Richard'o Lockwood pusėn, buvo galima nesunkiai pamatyti tai kad ji sutriko] - Nuo kada mirusius galima sugrąžinti atgal? Ar tai buvo viso labo sadistinis savo šeimos kankinimas, apsimetant negyvu? Velniai griebtu, jei taip ir buvo, aš pati tave išsiūsiu į pomirtinį gyvenimą... Tu, nesveikas šunsnuki. - [Apart to kad Jules visuomet buvo Mason'o draugė, ji taip pat buvo Richard'o būrio narė. Ir dabar būdama drąskoma labai prieštaringų jausmų, ji galiausiai žengė link jo ir nieko nepasakiusi, kaip mat smogė vyrui delnu per veidą. Tai galėjo sudaryti vaizdą, kad ji ne vien tik buvo jo mokinė, o jis jos akyse buvo gerai susišikęs. Kuomet po smūgio praėjo vos kelios sekundės, ši kaip mat žengė dar arčiau bei stipriai apsivijo vyrą rankomis aplink pečius] - Tai buvo už tai, kad nepranešei man asmeniškai kad esi gyvas. - [Ilgai neužlaikydama tokio kontakto, ji atsitraukė, pati savo žvilgsnį nukreipdama atgal į Mason'ą] - Turėsi man paaiškinti labai daug, o dabar... Verčiau važiuok namo. Nes, tiki tuo ar ne, ten yra žmonių, kuriems nėra nesvarbu tai, kad nuo užvakar dienos esi dingęs. - [Ir kuomet jos mintyse dingteli, kad reikėtu viską melagingai sukonkretinti, nutaisydama tokią miną, kuri akivaizdžiai leidžia ją gerai žinantiems suprasti, kad ji meluoja, taria] - Malia, turiu omeny, kad Malia turi šiokių tokių sunkumų bandant pritapti prie savo naujo vaidmens. Ir, taip, tos mergaitės, vienišos vilkės, vardas yra Malia. Ir ji tikrai yra tai, kuo ją ir palaikei.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
«I shouldn't say I'm looking forward to leading a normal life, because I don't know what normal is.»

CREDIT: CHAMPAGNEMAMI

Frank Frano

I have drunken deep of joy and I will taste no other wine tonight.


Pranešimų skaičius : 320
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 47
Miestas : Los Andželas
Meilė : Wifey Olivia
Rūšis : Mirtingas žmogus
Darbo paskirtis : Aktorius

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Mason Lockwood on Kv. 09 18, 2014 4:18 am

Jis negalejo susilaikyti nenusisypsojes kuomet Jules gerokai uzvaziavo jo broliui per zandikauli. Balsu nusijuokes jis pasijaute taip, tarsi niekas ju triju niekuomet nebutu isskyres. Ju trijule drauge buvo patyrusi ir silto ir salto, bet jo atmintyje labiausiai buvo islike geri prisiminimai. Jules buvo ju mazoji sesute, kurios jie neturejo. Jie ja be galo mylejo ir tai, kad ji nepriklause Lockwoodu kraujo linijai buvo viso labo formalumas mat abu vyrai butu nedvejodami del jos paaukoje savo givybes.
-Jis is tiesu buvo mires, Jules,-tebesisypsodamas jis zenge arciau ir kai mergina pagaliau paleido Richarda is savo glebio, jis uzdejo savo plastaka jai ant peties. -Jei butum cia pasirodziusi siek tiek anksciau butum susipazinusi su mano megstamiausia ragana mieste,-jo balsas buvo persmelktas ironijos. -Galiu prisiekti, kad ji megavosi sunkdama mane it sumauta citrina,-pastebejes, kad Jules zvilgsnis uzkliuvo uz jo krutines bei riesu, kurie buvo istepti jo paties sukresejusiu krauju jis tiesiog nezymiai truktelejo peciais. -Prisiekiu jei visas sitas spektaklis nebutu buves vardan sito niurzgos sugryzimo, jau dabar buciau pakeliui i Hogvartsa,-buvo akivaizdu, kad jis grieze danti ant merginos dar neseniai apleidusios sias patalpas ir neketino taip paprastai visko pamirsti. -O dabar jei judu nieko pries, kai kam reikia pasistiprinti,-laisva ranka uzdejes sau ant krutines, mazdaug ten, kur turejo gludeti jo skrandis, Masonas apsilaize savo lupas. Sutikes smerkianti brolio zvilgsni siek tiek pavarte akis. -Patinka tau tai ar ne, Lockwoodai, as pusiau vampyras, kapys? Todel, kad ir ka apie tai manai, gali tai pasilaikyti sau...-zenges link isejimo, eme kopeciomis lipti virsun. -Jis zino apie Katherine, Jules,-tarstelejes taiatmestinai, tarsi tai butu mazyte smulkmena, jis stabtelejo beveik pasiekes i isejima vedusia anga. -Vienintelis dalykas, kuri pamirsau pamineti tai, kad Katherine dabar yra mano zmona,-tamsoje susmezavo plati Masono sypsena. Kadangi nei McManus, nei Richardas apie tai akivaizdziai nezinojo, viso labo atkises vidurini savo rankos pirsta mirkteli viena akimi i brolio puse. -Oj.. Atleisk, ne tas pirstas,-nutaises veidmainiska sypsena, galop istiesia reikiama galune ant kurios puikavosi auksinis papuosalas. -Sveikinimus ir atvirukus galit siusti Katherine dvaro adresu, mes vis dar ieskom kur apsigyventi...-paskutinius zodzius istares tuomet kai jau buvo lauke, persisveria per atidaryta Jules automobilio langa ir surades pakeli cigareciu, viena ju prisidega bei nugara atsiremes i automobili ima laukti pasirodanciu zmoniu veide islaikydamas ta savimi aptenkinta piktdziugviska sypsena.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by ATIDUODAMA #11 on Št. 09 20, 2014 8:41 am

Tuo metu kai čia nebuvo spėjusi pasirodyti dar viena asmenybė, kažkuriam laiko tarpui buvo nuleidęs akis į savo nestandartinio kostiumo švarką, kuris vien iš pirmo žvilgsnio leido suprasti aplinkiniams, kad šis asmuo niekuomet neturėjo piniginių problemų. Delnu nuvalydamas dulkęs nuo savo kairiojo peties, jis pagaliau privertė save pakelti akis, kaip tik tuo metu įsistebėdamas į pašnekovą, kuris kaip tik tuo metu, pats suteikė jam leidimą prieiti prie savo dukters, kuri pagal likimo užgaidas turėjo kristi nuo savo paties kraujo atstovo, rankos. Jo veide pasirodė kuo puikiausiai suvaidintas nuoširdumas, kuomet galvos linktelėjimu, pagaliau paragino save pradėti kalbėti:
- Man bus didžiulė garbė susipažinti su savo dukterėčia, o ne vien matyti ją iš šalies ir negebėti padaryti nieko. Bet pirmiausia, man reikia sutvarkyti reikalus su savo paties sūnumi. Tu leidai jam per stipriai nutrūkti nuo grandinės, ir tai neprivedė jo prie nieko gero. Todėl, kol nėra vėlu, noriu kad jis iš manęs asmeniškai, sužinotu kad esu gyvas ir nuo šios dienos vėl viskas stos į sau skirtas vietas. - Šiais žodžiais, nors ir kalba ėjo konkrečiai apie jo sūnų, jis tuo pačiu pareiškė kad nežada leisti savo jaunesniam broliui jaustis viršesniu už jį. Tai kad jis buvo hibridas ir prie to pačio "tikrasis" alfa, buvo tik laiko klausimas. Richard'as sugrįžo ne tam, kad būti kažkieno grupuotės dalimi, jis sugrįžo tam, kad tapti tos grupuotės vadu. Galios ir valdžios troškimas buvo visuomet jam svarbiausiu gyvenimo aspektu, todėl nieko nuostabaus, kad praradęs viską jis nežada nuleisti rankas, bei vaidinti kieno nors "kalę". Jo ramus, atrodo ant tiek gerai atkaltas veido išsireiškimas neleido taip aiškiai suprasti to, kad tai ką jis sako ir planuoja, neturi nieko bendro tarpusavy. Žinoma, jis ketino susitikti su sūnumi ir galu gale įkrėsti šiam proto, bet tai nebuvo pirmasis dalykas, kurio šis norėjo griebtis. Pirmasis kaip tik buvo, senų, nutrūkusių ryšių su ilgiausiai egzistuojančiomis vilkolakių šeimomis, atstatymas. Pirmasis sustojimas, po šios vietos buvo niekieno kito, kaip Royce šeimos dvaras, kuriame šis buvo nusprendęs pasisvečiuoti. Kas geriau, nei karštai atrodanti moteris, sugebės nukreipti jo brolio dėmesį, kad Richard'as turėtu visą priėjimą tiek prie Mason'o šeimos, tiek prie vilkų, kurie šiam "tarnavo". Jo veide atrodo akimirkai šmėkštelėjo piktdžiugiška šypsena, kuomet čia pasirodžiusios šviesiaplaukės vaizdas privertė jį kiek nusistebėti, išsimušti iš įprastų vėžių. Bam, smūgis į veidą ir jo nesupratimas galiausiai peraugo į miną, kuri pati už save klausė "ką tu po velnių darai?!".
- Nebus taip lengva, nes aš gabus pasimokyti iš savo paties klaidų. - Vien ši menka frazė, leido suprasti, kad jis toli gražu artimiausiu metu nežada sugrįžti į pomirtinį gyvenimą, tuo labiau kad vien po šio burto, kurį buvo priversta atlikti raudonplaukė, turėjo nutikti tai, ko ne vienas jų negalėjo tikėtis. Jo veidas praskaidrėjo, ir kuomet savosiomis rankomis surakino šviesiaplaukės kūną, lūpas prispaudė šiai prie kaktos, kuomet vos girdimai pratęsė: - Velniškai tavęs pasiilgau patrakėlę, todėl pažadu, vos tik išsisiaškinsiu su sūnumi, būtinai leisiu tau save išvesti iš kelio. - Paleisdamas merginą, jis vėl nukreipė akis į brolio pusę, kuomet šis aiškiai pabrėžė kad žada pasimaitinti žmogaus krauju. Tai sukėlė akivaizdų šleikštulį. Žinoma, būdamas vilku, ir tuo metu savęs nemokėdamas kontroliuoti, jis ne kartą buvo užpuolęs niekuo dėtus žmones. Bet visad rasdavo sau pateisinimą tuo, kad tai nutikdavo tik per mėnulio pilnatis, kai jis negebėjo savęs kontroliuoti ir tuo labiau, jis niekad nesimėgavo šiuo procesu, ką darė vampyrai. Tai jiems buvo it seksas, sujaudinantis kiekvieną kūno ląstelę, ir dažniausiai pasibaigdavo aukos mirtimi. Jo antakiai išlinko, ir jis pro sukastus dantis, iškošė: - Net jei tau tai yra būtinai tam, kad išgyventi. Bent nerodyk kad tai tau kelia begalinį malonumą. Mano nuomonę žinai, vampyrai yra parazitai. O tu pusiau musiškis, velniai rautu, esi mano brolis. Ir matyti kaip tampi nevykusių burtų pasekme, - Taip jis kartais mėgdavo pavadinti nemirtinguosius, - man yra labai sunku. - Jis ketino žengti kelis žingsnius į priekį, kuomet uždėdamas ranką ant merginos juosmens, nurodė šiai kelią, kad pasilikti čia nėra reikalo, buvo priverstas sustoti. Atkištas netinkamas pirštas, bet kuriuo kitu būtu išprovokavęs Richardą, ir šis greitai būtu jį sulaužęs, bet žodžiai, kuriuos sekė šis veiksmas, buvo tokie netikėti, kad reikia pastebėti kad šis liko labai nustebintas. Kaip po velnių jis galėjo to nepamatyti!? Ir kas šovė į galvą Masonui? Eilinis maištavimas, tačiau prieš ką dabar? Šios mintis tiesiogiai suspaudė Lockwood'o smegenys, kuomet šis nesąmoningai kildamas laiptais, pasirodė priešais brolį. Jo veidas buvo neįskaitomas, buvo aišku kaip dieną, kad už tai šis norėjo sulaužyti broliui žandikaulį, ir tada priversti nuryti tą papuošalą, kuriuo anas bandė puikuotis. Vien faktas, kad tai ką jis darė su vampyre ištisus kelerius metus, dar buvo ir įteisinta, jį vertė veikti kaip galima greičiau. Gaišti nebe buvo, ko, reikėjo užimti Mason'ą kita moterimi, pašalinti Victoria ir per amžių amžius pribaigti Katherine. Jo akys pagaliau buvo nukreiptos į brolio pusę, jie abu pasižymėjo ganėtinai aukštu ūgiu, todėl stovint čia ir dabar galima sakyti kad matė vienas kito akis be jokių trukdžių. Jo balsas buvo duslus, tarytum jis būtu surūkęs kelis cigarečių pakelius per valandą. Kuomet šis prabilo: - Aš neslėpsiu to, kad esu šokiruotas, ir nežinau kaip tai reikia iš viso priimti. Dar prieš akimirką, pats suvokei kad viskas nėra taip, kaip kad ji sako. Ir dabar pasididžiuodamas sakai, kad... - Neigiamai supurtydamas galvą, jis neskubėjo sėstis į automobilį, galu gale, jam buvo visiškai ne pakeliui. Galu gale, jis čia buvo užslėpęs ne vieną transporto priemonę, dar tada, kai buvo gyvas. Aišku, skirtą tik vienam asmeniui, ne keliems.
- Tai skamba taip absurdiškai, kad man reikia išgerti mažiausiai kelis butelius viskuo, kad bent suvokčiau kaip tu galėjai tai padaryti.

ATIDUODAMA #11
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 101
Įstojau : 2014-09-02

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Frank Frano on Sk. 09 21, 2014 6:49 am

- Ragana iš Hogvartso? Kas po paraliais yra tas Hogvartsas? - [Kad ir kaip tai juokingai be skambėtu, Jules niekuomet nebuvo viena iš tų asmenų, kurie domisi kokiais nors filmais ar tuo labiau knygomis apie magiškus vaikus, kurie gyvena dvejuose pasauliuose. Būtent todėl, kad ji beveik nuo pat vaikystės žinojo apie tai kad pati yra "ypatinga", kas liečia mėnulio prakeiksmą, domėtis kitais dalykais nebuvo nei laiko nei noro. Tad, nieko nuostabaus, kad jos antakiai akivaizdžiai pakilo, kuomet akimirkai ji priminė tikrą blondinę, priimdama geriausio draugo žodžius už gryną pinigą. Visgi, nesistengdama per daug to sureikšminti, ji viso labo pasistengė pakomentuoti] - Turėsi man papasakoti daugiau apie tą raganą, nes prisiekiu, pirmą kartą matau kad... Na, buvai nugalėtas. Kas yra atitinkamai keista, ypač jei to kaltininkė buvo ragana. - [Pasisukdama į atgimusio asmens pusę, rodomuoju pirštu nurodo jo pusę, kuomet pati pasisako] - Patikėk drauguži, gali ruošti man nuobodų pasakojimą apie tai, kaip visą tai atsitiko. Nes prisiekiu, kad neatsikabinsiu nuo tavęs tol, kol nesužinosiu visko iki menkiausios smulkmenos. - [Šia nata ji jau ketino eiti lauk iš šios vietos, kuomet kaip tyčia buvo sustabdyta tiek fiziškai, tiek emociškai. Pirma pasileidusi link viršaus, iš karto pasiekė geriausią draugą, abiem delnais trenkdama šiam per krūtinę] - Tu visai galvą pametęs?! - [Vizualiai atrodė taip, kad ji buvo pasiruošusi jam atskelti ne mažą litaniją apie tai kad jis yra kvailys, jei sugalvojo dar ir vesti Katherine. Tikrai, būtent taip ir atrodė. Visgi, ne taip kaip dauguma, ji visuomet stengėsi įsiklausyti į draugo žodžius, ir nepaisant to kad jai labai nepatiko tai kad jis susiejo savo gyvenimą su vampyre, ji suprato ir tai, kad jis pats to troško. Ir jei tas troškimas niekur nebuvo dingęs per tiek metų, ir tiek sunkių išbandymų... Vadinasi tai buvo lemtis, su kuria ji jau spėjo susitaikyti. Mat linkėjo jam tik gero, o tai reiškia, kad būdama tikra drauge, palaikė jo sprendimus] - Nieko man nepasakęs, užmovei jai žiedą? Bliamba, Mason'ai! Tikėjausi iš tavęs daugiau... - [Jos veide galiausiai pasireiškė šypsena, kuomet balsas vėl tapo normalus, nebe pakeltas] - Niekad tau neatleisiu už tai... ...kad neleidai man surengti tau ypatingo bernvakario.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
«I shouldn't say I'm looking forward to leading a normal life, because I don't know what normal is.»

CREDIT: CHAMPAGNEMAMI

Frank Frano

I have drunken deep of joy and I will taste no other wine tonight.


Pranešimų skaičius : 320
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 47
Miestas : Los Andželas
Meilė : Wifey Olivia
Rūšis : Mirtingas žmogus
Darbo paskirtis : Aktorius

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Mason Lockwood on Sk. 09 21, 2014 2:56 pm

Brolio reakcija buvo tarsi vysnia ant deserto, o tai, kad brolis buvo ju vestuves praleides pro akis suteike Masonui didziuli pasitenkinima isreziant jam tai dabar, i akis i aki. Kad ir ka jis sake ir nors visai neseniai zadejo buti su Katherine atsargesnis dabar tapo akivaizdu, kad jaunelis ne nemegino isiklausyti i Richardo nuomone. Kuomet jo brolis atsidure apkankamai arti, kad Masonas galetu iziureti jo israiska, jis buvo pasiruoses vaikino ispuoliui nes buvo matyti kaip stipriai faktas, kad jiedu savo santykius iteisino dievo akivaizdoje, ji supykde. -Nejau nepasveikinsi?-jis bande savo paties likima ir toliau budamas tikras cinikas ir elgdamasis taip tarytum nebutu aktik perkeltine prasme spjoves vyrui i veida. Jis zinojo, kad Jules akivaizdoje vyresnysis Lockwoodas niekada neleis sau prarasti savitavrdos. Jis visada buvo vienas tu koncervatyviu sunsukiu, kurie bet kokia kaina buvo pasiryze nuslepti purvinas ju seimos paslaptis nuo aplinkiniu. Masonas niekada nesuprato kodel net ir po to kai Rene tevas kategoriskai atsisake bet kokiu sasaju su Lockwoodais, Richardas nenuilsdamas dare viska, kad uzglaistytu situacija ir nuvalytu purva nuo Lockwoodu pavardes ju akyse. Priesingai nei vyresnelis, Masonas niekada nesibaimino tuzmingu apsizodziavimu, kad ir kieno kompanijoje jie butu buve todel ir sy kart jis ne tiesiogiai ragino broli parodyti savo tikraji veida pries McManus, Masonas norejo, kad brolis galop pratruktu ir jam beveik pavyko, taciau ciaisiterpe Jules ir issklaide tirsta ir itin nemalonia tarp broliu tvyrojusia itampa. Nukriepes savo zvilgsni i Jules jis pagaliau nusisypsojo. -As zinojau, kad tu suprasi, bet ta akimirka nenorejau, kad kas nors apie tai zinotu, tai buvo musu sprendimas, o del bernvakario... Katherine butu nusukusi musu abieju sprandus,-nusijuokes jis neigiamai papurte galva. -Esu uztektinai prisidirbes...
Dar karta dirstelejes brolio pusen galop atsiseda i automobili. -Jei judu nieko pries as noriu kaip galima greiciau gryzti namo, mirstu is bado,-sededamas keleivio sedyneje metes reiksminga zvilgsni i Jules leidzia jai suprasti, kad jis neketina vairuoti dabar, kai viskas ka jis siuo metu vilkejo tai purvinas uzklotas.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Frank Frano on Sk. 09 21, 2014 3:20 pm

[Nepaisant to, kad McManus buvo pakankamai išmintinga asmenybė, patikėti kad brolių tarpusavio santykiai nebuvo patys geriausi, buvo sunku. Ypatingai todėl, kad visuomet buvo stengiamasi visiems parodyti tai, kad jie yra labai tvirta kaip šeima. Aišku, turi savus niuansus, tačiau per daug tvirta, kad būtu išskirta. Ji žinojo tai kad Richard'as su Mason'u ne kartą buvo paleidę rankas vienas kito atžvilgiu, bet... Tai kad vienas jų mirė ir dabar vėl buvo gyvas, turėjo leisti jiems nebe daryti tų pačių klaidų. Ypatingai dabar, ji labiau buvo susitelkusi į tai, kad ji troško džiaugtis už geriausią draugą, nei kad spręsti šeimynines problemas. Nutaisydama tariamai piktą išraišką, ji ėmė kalbėti] - Ne velnio, dabar visiškai jokie pasiteisinimai tavo užpakalio neištrauks iš bėdos, į kurią save įtraukei. Reikalauju afterparčio, todėl, nuvešiu tave pas tavo žmoną, atsiprausi, pasimaitinsi ir tuomet vešiu tave lauk. - [Specialiai veidmainiškai paklapsėdama akimis, galiausiai priduria] - Ir jei nepavyks tave nusitempti į mūsų mėgstamą striptizo klubą. Tuomet mano drauge, gali likti ištikimas savo gražuolei žmonai, ir tiesiog praleisti vakarą su manimi kokiame nors bare, prie kelių bokalų alaus ir senų krepšinio varžybų transliacijos. - [Jos veide ėmė rodytis šypsena, kuomet linktelėdama galva, ji pagaliau sulipo į automobilį] - Turėsi man papasakoti viską, kas davė įtakos tokiam skubotam sprendimui. Nors, aš džiaugiuosi už tave. Tai kad pasiryžai pasiskirti tik jai. Juk, tu būsi vienas iš tų, kurie pasiskiria vienai, ir man nereikės priimti atsakomybę už Katherine rastas ne savo kelnaites? Nes patikėk manimi, nors aš ir galiu pasakyti kad pasinaudojau lova su savo mergina, bet... Nesu kekšė, jei pastoviai ji radinės skirtingo dydžio apatinius. - [Pasišaipydama, ji draugiškai pliaukštelėjo draugui per šlaunį] - Aš sveikinu tave. Tai netikėtas, bet labai gražus žingsnis. - [Pasisukdama į lango pusę, ji pastebėjo kad Richard'as neketina lipti vidun] - Ei, tu nevažiuosi kartu?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
«I shouldn't say I'm looking forward to leading a normal life, because I don't know what normal is.»

CREDIT: CHAMPAGNEMAMI

Frank Frano

I have drunken deep of joy and I will taste no other wine tonight.


Pranešimų skaičius : 320
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 47
Miestas : Los Andželas
Meilė : Wifey Olivia
Rūšis : Mirtingas žmogus
Darbo paskirtis : Aktorius

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: Lockwood žemės

Rašyti by Sponsored content Today at 4:30 am


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 12 1, 2  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų


 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume