Re: DVARO PATALPOS.

by **Elissa Ambrose** Št. 01 25, 2020 1:55 pm

Islikimo instiktas

NUOTAIKA: *here* STILIUS: Cross, Lili DAINA: Three Days Grace - The Real You

Zalios, siek tiek primerktos Elissos akys idemiai seke Horatijaus silueta. Emocijoms pasiduoti linkusi tamsiaplauke buvo kaip niekados ''issiderinusi''. Kuri laika blaivu fejos mastyma temde netekties skausmas, taciau tai kazkas Eridanus balse verte ja suklusti. -Ne,-staiga Ambrose neigiamai papurte galva. Jos zvilgsnis tebebuvo nukreiptas i teva, taciau siuo metu ji kreipesi i serafima. -Pasitiketi mano tevu galetu tik jo visiskai nepazistantis naivuolis,-ji zenge arciau grotu, be menkausios baimes isisteibeledama i Horatijaus veida, kuris staiga pakito. -Jis puikiai moka manipuliuoti kitu silpnybemis, ar ne taip... teti?-jos fizionomijoje atsisipindejo ryztas. -Jis zino, kad labiau nei kas kitas nekenciu Pierce, taciau kai reikia rinktis is dvieju blogybiu, as renkosi mazesniaja,-letas, taciau uztikrintas rankos judesys priverte aplinka priesais feja sumirguliuoti. Tarsi lygus bei itemtas ezero pavirsius, vaizdas subangavo it i ji butu buves imestas akmenukas. Elissa atsisuko i eridanus. -Eiks,-ramus, pasitikintis jos balsas nebuvo skubotas, taciau kad ir kur link vede sie, is paziuros lengva ranka atverti portalo vartai, Horatijui ten patekti buvo nevalia. Ji istiese glezna savo ranka jo link. Samoningai ar ne, taciau tamsiadosis vyras netrukus ja sueme ir jiedu zenge portalo link. Beda ta, kad vyriausiasis Ambrose seimos atstovas taipogi nesnaude. Elissa pajuto grubu trukteljima uz plauku-deperatiska meginima ja sulaikyti. -Tu mane visuomet pernelyg nuvertinai, teve,-suciupusi Horatijaus riesus ji truktelejo ji i save ir tuoj pat juos paleidusi, vienos rankos mostu akimirksniu uzvere portalo ''vartus'' ko pasekoje nematoma giliotina tiesiog eme ir nureze abi vyro plastakas tik mineta kuno dali perkeldama su savimi i kita pasauli.

Vieta, i kuria jiedu persikele kone akimirksniu buvo nenusakomai grazi. Fantastinio filmo scenariju primenantis peizazas su tolumoje nusidriekusiais kriokliais gniauze kvapa. Kitoniska augmenyje bei sauletas klimatas indikavo, jog tai tikrai nebuvo Los Angelas. -Dabar tu saugus. Jis taves cia niekada neras,-Elissa atrode ne ka maziau nustebusi nei Eridanus. Ji niekuomet cia nebuvo. Neitiketina kad sirdgela bei netektis, kuria patyre visai neseniai, staiga peraugo i pykti, kuris ir suteike Elissai neitiketinai daug jegu. Jegu reikalingu atverti vartus i feju pasauli.
-Jam cia nebutu patike,-liudnai syptelejo zvelgdama i horizonta. Elissa norejo pravirkti, taciau jautesi pernelyg issekusi. Tiek emociskai, tiek fiziskai iskankintas jos kunas staiga eme is suglebo. Visa laime, kad uznugaryje stovejes serafimas spejo ja laiku sugauti.

Kai Elissa nubudo, bresko rytas. Ja pazadino zvarbus, oda gnaibantis oras. Lijo. Uolos, kurioje juos ''ikures'' buvo Eridanus centre ruseno lauzo likuciai. Prireike keliu minuciu, kad feja susiorentuotu aplinkoje. Pakursciusi lauza ji isisteibelejo i neoliese miegojusi nepazistamaji. Ramus vyro kvepavimas karts nuo karto buvo drumsciamas veikiausiai kosmaru. Sededama salia ugnies, abejomis rankomis apkabinusi savo kelius ji giliai ikvepe. Ji neturejo plano. ''Kokia prasme kovoti?'' Nebyliai klause saves apatiskai zvelgdama kaip raudonai gelsvi ugnies liezuviai glaustosi aplink medzio saku ir sausos zoles kouburi priesais save. Blogiausia, kad giliai viduje Ambrose suvoke, jog pasiduoti, nuleisti ranku ji neturi teises. Elissa zinojo, kad ji ir tik ji gali sugrazunti Sebastiana is tamsos, i kuria ji itrauke ta nelemta pragaro kale Katherine. Taip pat zinojo ir tai, kad tik Redfordas gali sustabdyti Horatiju, kad ir kokius grandiozinius planus pastarasis yra nusiteikes igyvendinti savo paties labui. Taciau dar ne dabar... Ji pajuto kaip ir vel nezmoniskai apsunko jos akys. Dabar jai reikejo tylos. Tylos ir laiko sugyti... Letai pakilusi ji atsigule salia miegancio serafimo, prisiglausdama prie vyro nugaros visu kunu bei tokiu budu susildydama tiek save, tiek ji.

Galbut Elisa nebutu laimejusi metu motinos titulo, pasigirti sekminga karjera taip pat negalejo, taciau savo gabumu arsenale tikrai turejo ne viena talenta. Kitaip tariant, tamsiaplauke nebuvo tik pretty face. Metu metai praleisti Argentu seimoje is jos padare neeiline medziotoja. Kas jau kas, bet Elissa mokejo isgyventi. Islikti. Is paziuros trapi, jautri verksniuke tapdavo hell of a fighter kai kalba pasisukdavo apie islikima. O neprazuti dabar ji turejo del ko. Palikti dvyniu nuo proto nusokusiam Sebastianui ir tai pragaro kalei ji neketino.
-Rise and shine, partner, -grizusi i uola ji buvo... permirkusi. Atokioje vietoje radusi tekancio vandens, jame issiskalbe kruvina savo apdara. -Jei nezinociau, kad si vieta yra negyvenama, galeciau prisiekti, jog mane kazkas seke...-balsu pasamprotavusi ji neigiamai krestelejo galva. -Nuvesiu tave prie geriamo vandens, bet nieko valgomo neaptikau keliu simtu metru spinduliu, todel kol dar nenusileido saule, reiks pasiskubinti...-ji atrode... salta ir formali. Ne todel, kad jaute serafimui kokia nors antipatija. Ne. Tiesiog judvieju pazintis ispuole kone sudiniausiame fejos gyvenimo etape, kai viskas buvo nepakeliamai "raw".
-Nesileisk suklaidinamas sios vietoves groziu,-po ilgokai trukusios tylos, ji pagaliau prakalbo. Ju kelione galejo testis kelias valandas, o gal vos keliolika minuciu. Pasakyti tiksliau butu buve sudetinga mat keliavo jiedu tropines dziugles primenancias ir seniai egzotine augmenyme apzelusiais takais. -Feju istorija yra ne maziau tragiska nei holokaustas. Tiesa sia vieta isskerdes hitleris yra mano pusiau brolis,-sakydama sia siurpia tiesa ji skambejo itin kasdieniskai. -Veliau, kad atkersytu jam, isgyvenususios fejos paaukojo savo givybes masiniame rituale, tam, kad sukurtu be galo galinga ginkla Sebastianui nudeti bei issiustu ji i musu pasauly. Ir tai net nera the most fucked part, pal,-ji ironiskai syptelejo. -Tas ginklas yra Sebo sunus. Mano vaiku pusiau brolis... kuris savo misijos neivykde, nes... tu pasiruoses? Nes prisiekiu, cia "geriausia" dalis,-Elissa sarkstiskai nusijuoke. -Nes pamilo Sebastiano dukteri, pusiau savo sese...-staiga ji nusciuvo priesakyje isvydusi krauja stingdanti vaizda. -... vadinasi visa tai buvo veltui...-siuos zodzius feja susnabzdejo, zvelgdama i toli i horizonta nusidriekusia kapaviete. Feju kapaviete.

***

Jei apibendrinti, tai nuo dienos kai Maggie paliko Anthony jo gyvenimas tapo visisku chaosu. Jis pats zinoma to nesuprato. Manesi sauniai besitvarkantis juk biznis klestejo, ko pasekoje ir subinlaiziu gretos buvo kaip niekad gausios. Taciau viduje, jis nesijaute laimingas. Bande ta tustuma uzpildyti ivairiausiais budais, taciau niekas nepadejo uzmirsti jos- Blackwood. Ilgainiui jis pasikeite. Aistra gyvenimui, verzlumas, viskas kas dare Tony Toniu kazkaip... atbuko. Jis tapo apatiskas. Mazai suinteresuotas savo burio gerove, bizniu ir visais kitais gyvenimo aspektais. Kokia prasme buti nemirtingam, turtingam ir sekmingam jei neturi su kuo visu tuo dalintis? Visi kas ji supo buso su juo tik del naudos. Ironiska, kad visa savo gyvenima siurbele buves Gomezas dabar pats buvo tam tikra prasme isnaudojamas. -Lili!... Fuck!-susierzines jis akivaizdziai nebuvo nusiteikes judvieju dialogo baigti butent sitaip. Vienavertus, Anthony zinojo, kad demone buvo teisi. Pasigirti sveikai isnestu kailiu po susidurimo su Crossu pasigirti galejo tikrai ne kiekvienas.
Anthony Gomes desperatiskai kabinosi i Lili mat budamas su ja, jis jautesi... saugus. Jis visuomet buvo Robinas jos Betmenui, Pinkis jos Makaulei. Side kick. Kieta ir badass Alvar net ir lovos reikaluose visapusiskai dominavo. Nedarydavo jo ''per sikna'', bet aiskiai nurodydavo kada ir kaip nori buti isdulkinta. Jam tai patiko. Visa savo gyvenima Tonis slepesi kazkieno uznugaryje. Saugiai, siltai. Nepilnavertiskumo kompleksas, sakysite? Galbut. Butent sis vaikino iprotis neleido jam pagaliau pajudeti is mirties tasko, iseiti is komforto zonos, tacciau tuo paciu, tai ir tik tai laike ji gyvu pasaulyje, kuris keitesi ir mutavo sunkiai suvokiamu greiviu.Maggei jis jaute tikrus, nesuvaidintus jausmus, bet dabar kai ji, be jo zinios, tapo zmogumi, ji tapo... rizika, kurios jis tiesiog nenorejo prisiimti. Jis, Tonis, buvo laiko uzkoncervuotas hibridas. Maggie, kitavertus, ne tik neprijaute jo gyvenimo stiliui, bet ir jaute tiksinti biologini savo laikrodi, kas apskritai nebuvo artimiausiuose Tonio planuose. Vis gi... mintis, kad Blackwood galimai ne tik sokineja ant svetimo koto, bet dar ir planuoja ateiti su kitu tipu, jam nepatiko. Butent todel, paskui ja, i Europa buvo issiuntes viena savo vilku. Nei pats edo, nei kitiems norejo duoti, taip sakant. Taciau Maggie, pasirodo ''dave''. Ir ne vienam (lol) Tai nebuvo panasu i mergina, kuria jis pazinojo ir tai ji siutino. Taciau viskas ka jis galejo padaryti per atstuma ir ka leido jo isdidumas, tai pasirupinti, kad jos partneriai ilgai neuzsibutu.
-Tu eisi su manimi, dabar,-surades kur slepesi tikroji Lili, jis uzklupo ja netiketai. -Tu juk neisnaudosi antrojo savo gyvenimo, kad butum to psicho kale,-jo krutine kilnojosi it paselusi. Bet kurie akimirka Crosso apsauginiai galejo pastebeti, jog jis paspruko ir juos priciupti. Uzpludes adrenalinas tiesiog nese stoga. -Nesdinkimes is cia. Kartu,-prisiartines nepadoriai arti jis savo kakta pareme josios. Ju lupos susiliejo slapiam, netvarkingam buciniui. Demone retai leisdavo jam dominuoti, taciau, kad ir kas si karta paskatino ja pasiduoti jo inicuojuojamai avantiurai, vargu ar tai buvo naujai atrastas Tonio ''machizmas''. Jam jos reikejo. Nenoriu uzbegti ivikiams uz akiu, bet nederetu pamirsti, jog Anthony Gomez Mikealson visuomet buvo slidus ir dviveidiskas tipas.

Pasprukti is Crosso ''tvirtoves'' be Alvar jam niekaip nebutu pavyke. Jos deka, jie it per sviesta laviravo klaidziais it labirintas kolidoriais, nesunkiai likvidavo keleta pakeliui pasitaikiusiu ginkluotu apsauginiu bei nuvare pirma po ranka pasitaikiusi automobili, pasileido tolyn. Kelione nebuvo nuobodi. Kitaip ir buti negalejo mat sios istorijos ''Bone ir Klaidas'' vienas kito kompanijoje jau nuo neatmenamu laiku susvytedavo paciomis blogiausiomis kits kito spalvomis. Tonis saltoje, bejausmeje ir racionalioje Lileje isprovokuodavo jausmus, beatodairiskuma, o ji... na, galima sakyti demone jame issaukdavo Mikealsonams priklausancia DNR puse. Atsidure greitkelyje jie paliko kuo puikiausiai veikianti automobili kelkrastyje su ijungtomis avarinemis sviesomis. Pritrenkiancios Lili isvaizdos deka ilgai tranzuoti neteko. Demone, lipsniu, gundanciu balsu persisodino greta tevo, keleivio sedyneje keliavusia jauna mergina salia saves. Uzhipnotizuota, ji ne neriktelejo kai i jos kakla sukibo astrios Gomezo iltys. Jis buvo isalkes. Dievazi, jis buvo is-al-kes. Godziai, it zveris jis issunke mergina kone iki paskutinio kraujo laso palikdamas ja leisgyve, taciau sia akimirka jam tai buvo ne motais. Uzkalbetas vairuotojas, it marionete, veze juos tolyn kol jiedu, ten pat, ant ankstos galines vidurines klases Citroen'o sedynes pasimylejo.
Brekstant rytui jiedu atsidure kazkokioje, ne itin prasmatniame urtu kurorte. Atoki, snieguota vietove buvo skirta atostogaujientiems slidinetojams. It sumauti triusiai, kuri laika jie krusosi taip, tarytum nusileidus saulei kesintusi prasideti pats armagedonas. Tarytum nebutu rytojaus. Galbut tam tikra prasme, abu suvoke, kad tik tokia veikla galima atitolinti susidurima su siupia jiems gresiancia realybe vardu Crossas.
-Einu, surasiu ka nors, ka butu galima panaudoti kaip malkas,-besivilkdamas kazkur pries tai nutrenkta maike, jis syptelejo, taciau Lili atrode nutolusi. Demonei maziausiai rupejo sios urtos apsildymas. Net jei ir butu rupejes, Lili ko gero greiciau pirma butu sudeginusi medines valgomojo kedes ir stala nei nesusi savo dailia sedimaja laukan, kur buvo salta, vejuota ir puste. Tonis neuztruko, taciau zvitri hibrido akis dar tolumoje sugebejo uzfksuoti du, juodai apsirengusius vyrus, judancius judvieju su Alvar namuko link. Jis sustojo. Rankose laikytas medzio sakas jis letai, bet uztikrintai pagulde ant puraus, katik iskritusio sniego. Sazine, jei tokia Tonis butu turejes, sia akimirka butu liepusi jam begti, ispeti ja apie jai gresianti pavoju, juk laiko butu uzteke, taciau jis nepajudejo is vietos. Stovejo sustinges ir tik garais virstantis iskvepiamas vyro oras bylojo, kad jis vis dar gyvas. Crosso siusti demonai pagaliau pasieke namelio duris, taciau ilgai ten neuzsibuve isejo laukan. Apsidaire. Veikiausiai ieskodami Tonio. Taciau vyro nebuvo matyti, o jo pedsakai sniege atvede seklius i tupika. Tarsi jis butu emes ir isgaraves. Tik gerai isiziurejes butum pamates, kad ten kur baigesi batu pedsakai, prasidejo nedideli, vilko pedas primenantys ispaudai svieziai iskritusiame sniege.

by **Kang Wang** Št. 02 29, 2020 2:41 am

Redemption

Per savo tikrai netrumpą egzistencinį periodą, Horatius išmoko labai daug pamokų. Jis išmoko niekuo nepasitikėti, vyras ištobulino manipuliavimo kitais bei psichologinio smurto meną, tačiau Ambrose giminės "galva", net ir praėjus keliems tūkstantmečiams nuo savo prasidėjimo, perėjęs netrumpą gyvenimą žemėje bei dar ilgesnį pragare darė tą pačią kritinę klaidą - jis nuvertindavo savo oponentus ir per daug pasitikėjo savimi. Vien tik garbės bei galios kažkada siekęs vyras sugebėjo net dėl to aplaužyti savo ambicijas, paversdamas jas šiek tiek labiau "įkandamomis", nes niekados nepamiršo to, jog tą vienintelį kartą, kuomet leidosi apsėdamas minčių bei alkio prarado gyvybę. Kad ir kaip smarkiai vyras "sukniso" savo šeimą (tiksliau - noriai padėjo suknisti) jėgomis, kurios niekados neturėjo atsidurti šiame pasaulyje, kad ir kiek kraujo buvo vardan to pralieta, kiek išgyventa skausmo, kiek gyvenimų sugriauta vyras taip ir neišmoko bent šiek tiek dėl tos destrukcijos susirūpinti. Na, nebent tai tiesiogiai žlugdė jo asmeninius planus. Cross'as jautėsi laikąs Elissą prispaustą po pėdomis. Matė ją pažeidžiamą, pernelyg sugraužtą emocijų, galbūt net priklausomą nuo kitų ir... Demonas suklydo. O nuo to taško vyras paprasčiausiai nebegalėjo nieko padaryti.
Cross'as suurzgė. Labiau iš netikėtumo, nei skausmo netekęs galūnės, kurią nugraužė užsiveriantis portalas. Jis galėjo mesti burtą, kuris sutrukdytų Elissai pasišalinti, draugėn nusitempiant ir Horatiaus ginklą - Eridaną, tačiau to nepadarė. Vyro tikrai neblaškė emocijos. Jo veikimo principui, gebėjimui susivokti bei surasti reikiamą išeitį iš situacijos netrukdė absoliučiai niekas. Taigi kas po galais nutiko? Demonas suprato - fėjos kraujo turinti būtybė portalą atverti gali tik į fėjų pasaulį. Į blizgančias, visokiausio stovio bei pobūdžio augalais apaugusias kapines. Į erdvę, kupiną šviesos bei ramybės. Negalėjo nuspėti kiek laiko Elissa bus linkusi ten praleisti, tačiau tarp jos ir serafimo užsimezgęs kontaktas puikiai suveiks tam, idant Eridanas taptų kur kas mažiau "apgailėtinas" bei kur kas daugiau naudingas Cross'ui, tai yra stabilesnis. Demonas neturėjo skubėti. Tik ne stojant prieš pačią Pragaro Karalienę. Žvelgdamas į tuščią erdvę, kurioje neseniai stūksojo raibuliuojantys vartai į kitą pasaulį, Christofferis prilaikė nutrumpintą galūnę, iš kurios sunkėsi šlykšti, klampi it smala, juoda, dvokianti masė.

***

2019m. Vasara.
Denis, metų pradžioje Cross'o dėka transformuotas į kažką panašaus, kaip į pusdemonį (o tai nieko keisto, nes tokiu būdu Christofferis galėjo pilnai savo pakalikus valdyti) tą dieną gavo naują užduotį - atgabenti bosui bet kokią atsitiktinę auką. "Bet kokią?" - mintyse stebėjosi vyras, mat jam pavestos užduotys visados būdavo painesnės bei brutalesnės. Na, pavyzdžiui, ką nors nudaigoti, kam nors pagrasinti, nužudyti kieno nors žmoną, vyrą ar vaikus. Tik ne šį kartą. Denis žinojo, jog uždavinėti papildomų klausimų jis neturėtų, nors užduoties banalumas ir vertė jį jaustis kiek "nepatogiai". Visi Cross'o valdomi pusdemoniai turėjo truputėlį pagerintas fizines savybes. Jie buvo greiti, ištvermingi, sunkiai nužudomi besieliai kariai, o dar ir ištikimi kaip šunys. Ne, magijos malonumais naudotis jie negalėjo, nes tai per daug apsunkintų paties Cross'o pavaldinių ištikimybės sistemą. Cross'o pusdemoniai jau ir taip buvo dėkingi savo šeimininkui už naujus sugebėjimus. Jie nejautė skausmo, baimės, šalčio, alkio ir netgi lyginant su viešumon išlindusiais vampyrais turėjo daugiau praktinių pranašumų. Išskyrus vieną - pusdemoniai "dėvėjosi". Sumušimai, šautinės ar durtinės žaizdos negijo, fizinio pavidalo nepuoselėjimai dėjosi į krūvą ir jeigu jų susimesdavo per daug, tokį baisuoklį Cross'as greitai nusiųsdavo į nebūtį. Kartą pas jį kažkokiu būdu atsivilko Karlas - perspektyvus šmikis, tačiau praradęs kojas, visiškai sutrupintu stuburu ir puse galvos. Vaizdelis tikrai nereprezentatyvus, o ką jau kalbėti apie naudingumo taškus. Denis tikrai nenorėjo Karlo likimo, todėl saugojosi. O durtinę žaizdą ties šonkauliais gana greitai sumojo kaip panaudoti praktiškai, mat jo brolis jau šešti metai kalėjo kalėjime už nužudymą ir jie suko savotišką narkotikų bizniuką. Denis dažnai "pranešdavo" broliui visokių "suvenyrų", panardindamas juos pro tą žaizdą į savo negyvą, šaltą kūną. Vyrui atsitiktinės aukos modelis atrodė kažkaip neskoningai, ypač kai asmeniniame gyvenime turėjo nesuvestų sąskaitų. Jo buvusi žmona Pamela metė jį dėl pagarsėjusio Volstryto ryklio Henko Golding'o, kuriam ne tik ruošdavo kavą bet ir kaip laikas parodė, čiulpdavo pimpalą. Henk'as buvo vedęs, su žmona nesiskyrė, su ja turėjo tris vaikus, bet Pamelos norėjo tik sau. Sužavėta prabangaus gyvenimo skonio, brangių dovanų Pamela užtikrintai nutraukė su Deniu ryšį. Vyrukas negalėjo gražuolei pasiūlyti ekskliuzyviai prašmatnaus gyvenimo, mat dirbo apsauginiu Alvar, o tada Cross'ui priklausančiame striptizo klube, kuriame su Pamela ir susipažino (nors ten ji vadinosi "Deize", kas išduoda, jog ji trynė nuogą subinę į stulpą. Vėliau paaiškės, kad moteris su verslininku tame klube susipažino bei gavo pasiūlymą dirbti jo kompanijoje). Taigi Denio planas - pagrobti Henk'ą ir pristatyti jį Cross'ui. Kai įsiveržė į "Empire" viešbučio liuksą, juodaodis kaip tik šuniuku tvarkė jo Pamelą. Vyrukas ne kartą "rovėsi" ant Henko ir visados gavo lupti nuo jo apsauginių, tačiau anuomet jis neturėjo savo antgamtiškumo. Žinoma juodaplaukė maloniai nenustebo išvydusi savo "nevykėlį, mažapimpį" eksą. Rėkė. Dūrė į skaudžiausias vyro ego vietas. Neva ji niekados su Deniu nepatyrusi orgazmo, neva nieko keisto, nes su savo keturiais coliais vargiai dasiekė reikiamą tašką. Denis pamatė Henką nuogą ir tai tikrai jo nuomone nebuvo perdėtai stereotipiška situacija, susijusi su juodžkių organų dydžiais. Pusdemonis atjungė verslininką, gerai užtvojęs jam nulaužta kėdės koja. Susitvarkė ir su Pamela - uždaužė ją negyvai ta pačia nulaužta kėdės koja. Ak, seniai nejuto tokio pasitenkinimo. Sugrūdo Henką į didelį didžiulį krepšį su rankenomis, užsimetė ant pečių bei išsinešdino. Tą patį vakarą pristatė auką bosui.
Tiesa ta, kad savomis jėgomis Cross'as niekados nebūtų sugebėjęs sučiupti serafimo. Ne tik dėl to, kad šie buvo aukštesnė gyvybės forma. Patekti į jų pasaulį, na tiksliau plotmę, galėjo tik kiti serafimai. Viso šio plano demonas nebūtų išgalėjęs sugalvoti savomis jėgomis, nes tai tas pats, kas draugiškai paplekšnoti per petį pačiam ponui Dievui. Tai netgi nebuvo Lili pasiūlymas. Horatiaus kelias netikėtai susikirto su... Sebastianu.

***

Eridanas tikrai nėra anksčiau viešėjęs fėjų pasaulyje, tačiau apie jį žinojo viską, ką įmanoma žinoti. Jo niekados nežavėjo materiali, apčiuopiama biologinių būtybių gyvenimo pusė. Serafimas iki to momento, kai buvo priverstinai "sukištas" į tamsiaodžio kūną buvo tipinis savo padermės atstovas, kas apibendrinus reikštų būdvardį "neįdomus". Šviesos sergėtojai egzistavo tik tam, kad saugotų, palaikytų gyvybę, harmonizuotų jėgas, padėtų kurtis pasauliams, kuriuos diriguodavo nematomais prisilietimais. Ir kartais jie naikindavo. Bet tik tam, kad iš pelenų pakiltų kažkas geresnio, šviesesnio, saugesnio. Prie "biologiškumo" nepratusiam Eridanui netikėti kūniški potyriai be jokios abejonės atvėrė absoliučiai naujus išgyvenimus. Jis nesuprato savo traukos Elissai lygiai taip pat, kaip nesuprato bene nieko, kas su juo darėsi. Nesuprato to, kaip reaguoja į kvapus, prisilietimus, garsus bei vaizdinius. Niekas iš šios perspektyvos jam neatrodė sava ar bent jau logiška ir visgi jis tamsiaplauke gražuole pasitikėjo. Kad ir koks galingas bei baisus padaras yra serafimas, Elissa buvo jo kelrodė žvaigždė. Ji nuėmė jam skausmą ir tai vyras nepaprastai vertino. Fėja buvo pirmoji ir vienintelė graži, teigiama patirtis nuo to momento, kai atsidūrė žemėje.
Oras fėjų pasaulyje kvepėjo neįprastai. Šiek tiek saldokai, dėka daugybės aplinkui žydinčių gėlių, bet tuo pačiu ir tuščiai, tarsi slėptų savy pragaištingą užuominą. Eridanas kurį metą tylėjo, neišleido nė garselio apžiūrinėdamas žmonių pasauliui tikrai nebūdingus peizažus ir tuomet... Vyras persimainė, jo veidą ištiko skausminga fizionomija, tamsios it kava akys pasislėpė po vokais. Serafimas suinkštė, o tada dar kartą, kūną nukrėtė šiurpulinga vibracija. Tačiau kad ir kokį stiprų smegenų perduotą impulsą jis "pagavo" savo nekontroliuojamais serafimiškai radarais, vyras spėjo laiku sugauti sąmonę praradusią fėją, mat ši įpuolė tiesiai. Į stiprias rankas ji nusklendė tarsi plunksnelė.
Serafimas nubudo. Tamsios, kiek apsiblaususios akys krypo į pleškantį, naujai pakurentą laužą. Instinktyviai pašoko aplinkui neišvydęs Elissos, mat pirmos į galvą šovusios mintys po TOKIŲ patirčių nebuvo gražios. Galbūt jai kažkas nutiko, galbūt Cross'as rado būdą moterį susekti, galbūt ją išsitempė. Kitos pavymui lekiančios mintys stebėjosi tuo, jog fizinių kančių išvargintas kūnas pareikalavo iš vyro poilsio. Miegas - dar viena nauja patirtis. Visgi Elissa pasirodė anksčiau, nei Eridanas leidosi į paniką. Serafimas, kaip jam jau ir tapo kone būdinga, atrodė sutrikęs. Net neatrodė, jog ketina prabilti. Užsikabinęs už tam tikrų kompanionės žodžių gana skubiai pakilo ant kojų, patraukdamas uolos išėjimo link. Užsimerkė, pasistengė susikaupti.
- Ši vieta mirusi,-konstatavo, pasukdamas galvą į tamsiaplaukę profiliu,-Kai nebeliko fėjų, kurios kurstytų gyvybę, šios užteko tik augalams. Nejaučiu nieko,-vyras atsiduso neskubriai grįždamas prie Elissos. Eridano žvilgsnis buvo įdėmus, rimtas,-Taip, čia saugu. Net labai saugu būtybei, kuriai nereikia valgyti. Kuriai užtenka tik drėgmės ir fotosintezės,-šyptelėjo dar kartą akcentuodamas vešinčią žaliąją gyvybę. Serafimas priartėjo prie laužo. Šiek tiek pritūpė delnus ištiesdamas artimų liepsnos liežuvių, šokančių banguojantį, spragsintį šokį link.
- Viskas išsispręstų, jeigu galėčiau grįžti į savo pasaulį, bet aš negaliu. Negaliu išeiti iš šio kūno,-pripažino mažne truputėlį apgailestaudamas, su ryškia frustracijos nata. Bene jautėsi kaltas, jog Elissai tenka juo rūpintis it apsisaugoti nesugebančiu vaiku. Blogiausia, jog iš dalies jis tokiu ir buvo. Baisiai galingu, pradžiamokslio kaip kooperuoti žmonių pasaulyje neperėjusiu vaiku. Pašnekovei pradėjus netikėtą pasakojimą, Eridanas laikė tokią išraišką, idant sunkiai begalėtum pasakyti ką jis galvojo ir kaip jautėsi.
- Aš mačiau visa tai. Žinau kaip šis pasaulis tapo toks apleistas,-vyras pasekė fėjos žvilgsnį, atsimindamas brutalius vaizdinius, persmelkusius jo protą prieš kurį metą,-Sagittarius. Mes taip vadinom jį savo pasaulyje. Tikra Romeo ir Džiulietos istorija, įlieta į serafimų bei žmonių pasaulį,-Eridano balse jautėsi šioks toks kartėlis. Ar netgi pyktis. Suvokė, jog Elissą į jo žodžių esmę reikia įvesti, tad akimirką patylėjęs tęsė,-Aš negaliu jo pateisinti. Pateisinti Sebastiano. Nei tuo labiau pateisinti jo tada, kai jis su Andromeda buvo man kažkuo, ką žmonės vadina šeima. Supranti, serafimai niekados neturėjo įsimylėti vienas kito. Mes visados jaučiam vieni su kitais artumą ir meilę, bet jie norėjo kažko daugiau. Kažko... žmogiško, aistringo. Uždrausto. Nuo to viskas ir prasidėjo. Taip Sagittarius tapo Sebastianu, o Andromeda Katherine. Jų ryšys liguistas. Dėl jo jie sukniso velniop jūsų pasaulį. Ir neabejoju, tai nesibaigs kol viskas galutinai nenueis velniop,-Eridanas atsitiesė iš lėto priartėdamas prie Elissos. Buvo atkreipęs dėmesį į tai, jog moteris stovi kiaurai permirkusi, tačiau regis tik dabar sugalvojo ką dėl to daryti. Serafimas mostelėjo ranka ir vandens molekulės atsiskyrė nuo tamsiaplaukės odos, plaukų bei drabužių, mažyčiais lašeliais padengdamos akmeninį paviršių apačioje.
- Aiškiai žinau viena - tu turi pasitraukti iš šio sumauto reikalo. Fėjos nebuvo sukurtos tam, kad kovotų su demonais ar padėtų išspręsti serafimams jų netikėta linkme pakrypusias egzistencines peripetijas. Esi reikalinga savo vaikams. Supranti?-galbūt dėl vidinės emocijos Eridano akys tapo tokios... jautrios bei nuoširdžios. Natūraliai serafimas galėjo prisikasti prie begalybės klodo informacijos ir tam tikri Elissos gyvenimo niuansai jam buvo žinomi tuo mistiniu, išskirtinai serafimišku žinojimo būdu.

***

Priešingai, nei galima numanyti, Lili neerzino pokyčiai tamsiosios Niujorko pusės hierarchijoje. Ji nejautė kartėlio dėl to, kad Cross'as užėmė jos vietą soste, kad perpirko jos klubus, įsitvirtino ir išsiplėtė. Nusišikti jai buvo ant vilkolakių, kuriuos išdavė juos apleisdama, nebeglausdama jų po sparnu. Vilkolakių populiacija merdėjo, na bent jau socialine prasme. Vampyrai dominavo visose įmanomose visuomeninėse srityse, tad kitos būtybės liko nustumtos į šoną. Lili paprasčiausiai prisitaikė prie situacijos, nes žuvusi ji prarado dominavimą, o Toniui nebūtų pavykę to visapusiškai išlaikyti, kai į sceną žengė Cross'as. Vilkolakiai turėjo vienintelį užtarėją, saugotoją ir karalių - Gomez'ą. Ir Lili tikrai negalvojo apie tai, jog turėtų tapti jo karaliene.

***

- Niekados nesupratau ką Tonis tavyje mato. Nuoširdžiai,-veriantis, didžiulį pasitikėjimą savimi spinduliuojantis Alvar žvilgsnis verte vėrė Maggie. Sodriu raudonu lūpdažiu paryškintose lūpose žaidė maža šypsenėlė,-Ir vis tiek jam užtenka dvilypiškumo vienu metu patraukti į savo pusę dvi visiškai skirtingas moteris.
- Sukorei visą šį kelią tik tam, kad pasišaipytum? Ar tiesiog knieti pasimaivyti?-Maggie susiraukė. Moteris visados jautė Lili baimingą pagarbą, tačiau dabar fatališka demonė ją erzino. Blackwood nesijautė esanti priklausoma nuo Alvar malonės.
- Prisėsk,-Lili elegantiškai mostelėjo ranka, puošta ilgais, mažne plėšriai nusmailintais nagais, padengtais juodu laku ir laisva kėdė priešais atsistūmė atgalios, padarydama vietos pageidaujamam pašnekovės veiksmui. Akimirką pastrypčiojusi (mat nusistebėjo iš kur Lili išmokusi naujų triukų) Maggie prisėdo ir tada demonė nebešvaistė laiko veltui antipatijos buvusiai vilkolakei reiškimui,-Pati žinai koks yra Tonis,-Alvar pradėjo ir jos balse galėjai pajausti rimtumą,-Jo ambicijos yra neišmatuotai didelės. Ir net neabejoju, jog neaplaužytos jos vieną dieną nuneš jį į kapus.
- Ma...n,-garbanės balsas kiek užlūžo ir tai pajutusi jauna moteris pasistengė išlaikyti reprezentuojamą orumą,-Nerūpi.
Lili atlaidžiai nusišypsojo.
- Tau rūpi. Ir visados rūpės. Tokių dalykų negali neigti ar nuo manęs nuslėpti.
- Galiu dar kartą paklausti ką tu čia veiki?-grubokai metė kiek pavargusi nuo to, jog pašnekovė suko ratus vietoje to, kad tiesiu taikymu eitų prie esmės. Alvar kurį metą tylėjo nagrinėdama jos nuomone neypatingą, bet žavų Blackwood veidelį, pastebėdama jame kiekvieną trūkumą.
- Kai jūs nutraukėt santykius... Žinoma "profesinis" Tonio gyvenimas ėmė sparčiai judėti pirmyn. Rizikingi sandoriai, užtikrintas teritorijų apsaugojimas, plėtimasis į naujas zonas...
- Na, tai skamba tiesiog fantastiškai. Džiaugiuosi dėl jo,-Maggie nesusilaikė nepakomentavusi, akivaizdžiai ironizuodama. Lyg to nenugirdusi, Lili kalbėjo toliau.
- Cross'as. Demonas. Antras pagal galingumą bei įtaką sumuojant keistą pragaro hierarchiją.
- Demonas?..-garbanė suspaudė lūpas, tarsi slėpdama šypseną,-Kas toliau? Arkangelas Mykolas? Nagi, Lili...
Demonė primerkė akis, nelyginant jos viduje būtų žybtelėjęs piktumas. Moteris šypsojosi kai pakilusi ant kojų nusprendė patupdyti savo žavų, apvalų užpakaliuką ant stalo, taip sumažindama atstumą tarp pokalbio dalyvių. Didelės, rudos Maggie akys buvo prikaustytos prie Alvar. Pastarosios apvaizda netikėtai sumirguliavo ir prieš Blackwood (išskirtinai prieš ją) pasirodė... Tai buvo liesa, siaubingai šlykšti humaniodiška būtybė. Oda nelygi, vietomis melsva, vietomis pilka, nusėta dėmėmis, įdubimais bei išsikišimais, tarsi "marinuota" rūgštyje. Delnai neproporcingai dideli, ilgi plėšrūs pirštai. Galva... Didelė, beplaukė. Vietoje akių - apvalūs juodi įdubimai. Burna... Milžiniška, pilna išsikišusių, nevienodų, smailių geltonų dantų. Dvokas. Įbauginta iki sielos gelmių Blackwood pasisuko. Jai spaudė skrandį, išgąstis vėrė bei laužė kiaurai. Ją supykino ir pro burną išsiveržė neseniai suvartotos kavos bei šviežučio kruasano nesuvirškinti likučiai.
- Demonas,-Lili pakartojo akimoju sugrįžusi į savo gerokai dailesnį pavidalą. Nugriebė nuo laikiklio stūksojusią krūvelę vienkartinių servetėlių ir atkišo jas garbanei,-Demonas, kelis šimtus kartų baugesnis už mane, demonas, kuriam Tonis maišo, nes mūsų mielas istorijos herojus deramai nesupranta į ką veliasi.
Maggie pakėlė įbaugintas akis į Alvar. Šviesus moters veidas buvo baltas it popieriaus lapas.
- Ir kaip aš turėčiau jį apsaugoti nuo demonų?!-isteriškas cypimas išsiveržė pro Blackwood lūpas veik nevalingai. Ji perėmė servetėles ir pasivalė jomis lūpas.
- Apsaugok jį nuo jo paties vidinių demonų ir nuo kitų, tų gerokai materialesnių tau nereiks sukti galvos. Tu privalai grįžti į Niujorką ir jį susirasti. Niujorke man vis dar priklauso vienas naktinis klubas. Paprastas, neįdomus, be striptizo šokėjų, narkotikų ir smurto, todėl man visiškai neįdomus. Leisiu tau juo rūpintis.

***

Nuo to momento, kai nusprendė padėti Toniui Lili žinojo - this is it. Griežtas, nepakeičiamas nuosprendis jos egzistenciniam tęstinumui. Cross'as išsiaiškins apie jos nešvarius darbelius, apie jos įsikišimą. Ir tada... Visiškas galas. Alvar nesijautė įbauginta. Priešingai - viduje jautė keistą... ramybę bei užtikrintumą. Demonė, neabejodama tuo, jog jai nepavyks išsisukti priėmė sau ne visai būdingą sprendimą - nugyventi likusias valandas, dienas, o galbūt net savaitę taip, kaip ji iš tikrųjų nori. Lili pasidavė Gomez'ui ir pabėgo kartu su juo, negalvodama apie tai, kaip visa tai baigsis. Kai tai baigėsi... Prieš pabaigą... Alvar tebejuto ramybę. Ir tik dėl to ji žinojo pasielgusi teisingai. Ji išlošė Toniui šiek tiek laiko, todėl jis galėjo papustyti padus netrukdomas. Paskutinis iš atminties rezervo ištrauktas prisiminimas - nuosavybės dokumentų į "Carnivore" klubą perrašymas Gomez'ui.

by **Jon Spencer** Sk. 05 01, 2022 8:16 am

Palyginus nedidelis, bet jaukus, medinis dviejų aukštų namelis smailiu stogu pūpsojo suręstas kalnų, tyro it krištolas ežero, dangų nusagsčiusių didžiulių kamuolinių debesų apsupty. Vaizdas išties vertas kelionių atviruko. Vampyras čia paprasčiausiai ilsėjosi. Nuo visko. Nuo magijos, apokaliptinių įvykių. Ilsėjosi nuo savęs paties. Stovėjo balkone po dušu šviežiai nupraustą kūną įsupęs į dryžuotą chalatą. Nebyliai, tačiau garsių minčių kompanijoje mąsliai žvelgė į tolį. Negalvojo apie tai kokie neramumai jo laukė Niujorke. Ne. Šią akimirką jis buvo čia. Ramus, bet ryžtingas. Atsidavęs ir žiauriai mylintis. Ilgi, liesi pirštai, grakščiai ir kiek savininkiškai nugulę ant Sebastiano klubų išbudino vyrą iš gilios greitų minčių tėkmės. Lūpų kamputyje sutvisko šypsnis ir šaltos jo rankos švelniu prisilietimu prisijungė prie priklausančių jai. Giliai įkvėpė. Kai kurį laiką gyveni tokiame dideliame mieste kaip Niujorkas tenka priprasti ir prie jautriai vampyriškai uoslei kiek kokčios kvapų mišrainės, tačiau čia Alpėse oras buvo visiškai tyras ir beveik nesuterštas pramoninės žmogaus veiklos. Tas nenusakomo grožio peizažas nešė ramybę, kurios Redford'as dar visai neseniai atrodė niekuomet nepatirs. Juk atrodytų pagaliau viskas ėjosi taip, kaip nebūtų pagalvojęs, jog eisis. Šalia turėjo iki negalėjimo mylimą moterį, o nugara nebėgiojo jokie pavojaus ar kaip tapo bene įprasta, apokaliptiniai pagaugai. Viduje taip... Šilta. Taip... Neapsakomai gera. Mylimoji švelniai prigludo, jau ir taip aplankiusią bei greitu metu išskubėti nesiruošiančią euforiją tik dar labiau sustiprindama. Pasidavė ūmiam timptelėjimui už rankos su aiškia užuomina grįžti į kambarį. Plonytis šilkinis jos chalatėlis lėtai nuslinko tobulomis kūno linijomis žemyn, apnuogindamas glamonių reikalaujantį moterišką grožį. Čiupo jai už sėdmenų žaibiškai pasiguldydamas moterį ant lovos. Bučiniai nuo kaklo, krūtinės, pilvo greitai persikėlė ten kur buvo kur kas intymiau. Tamsiaplaukė garsiai alsavo pirštais stipriai spausdama vyro plaukus. Stiprus viso kūno virpesys, garsi aimana. Erzindamas vis dar liežuviu vedžiojo per ypatingai dabar jautrų taškelį, kol neapsikentusi kikendama ji ėmė raitytis. Nedidelė ir baisiai jau nelygi kova baigėsi moters pergale. Užgulusi Sebastianą ji padėjo jam į ją įeiti. Įsijautusi į judesį tamsiaplaukė atlošė galvą. Žaviai šokinėjo jos krūtys, tankūs plaukai beveik iki paskutinio lopinėlio dengė veidą.
- Myliu tave, Sebastianai...-ji suaimanavo per iki skausmo saldų malonumą, bet Redford'o reakcija nebuvo lygiareikšmė. Vyras žaibišku greičiu atšoko mesdamas save į tolimiausią prabangaus kambario tolį. Išgąsčio trenktas kūnas vos judėjo, tačiau akimirksniu sukilęs šleikštumas idealiai prasiveržė pro burną springstančiu kraujingu kosuliu.
- KAS PER VELNIAS, PO GALAIS!!!-rėkė visa gerkle karts nuo karto atpildamas dar ir dar skrandžio turinio. Švelnus jos prisilietimas ir kreipinys.
- Sebastianai...O jis niekaip negalėjo suprasti kodėl ir po velniais kaip jam nedašilo, jog dulkina Lianą. Kodėl meilė, geidulys jai atrodė toks gilus ir tikras. Paklaikęs nusidraskė dukros ranką šalin ir nežinia kiek dar ilgai būtų panikavęs, kol tiesiog krito ant žemės nugara ir pradėjo juoktis.
- Na, žinant mūsų šeimos istoriją...-tas atvejis jei neironizuosi, tai gali ir išprotėt. Kiek aprimęs pasuko galvą į šoną netyčia pasitikdamas spintoje įmontuotą veidrodį, idealiai atspindėjusį Sebastianą bei šalia parklupusią Lian... Ne, tai nebuvo Liana. Tamsus šešėlis baltomis šviesomis vietoje akių. Ir tada vyras "nubudo".

- Neišdegs...-Sebastianas sušnypštė šiurkščiai patraukdamas Katherine ranką nuo savęs. Garbanė piktavališkai nusikvatojo, nusekdama tolstantį vampyro kūną akimis. Iš visų vietų, kurias būtybė galėjo sukonstruoti ji pasirinko viešbutį Berlyne, kai jiedu su Pierce buvo priversti užsiiminėti viešųjų ryšių akcijomis, kai jausmai vienas kitam buvo pradėję busti. Tikrai, labai sentimentalus momentas.
- O aš ir nebandžiau nieko tau daryti. Tiesiog, supranti, pastebėjau, jog jautriausiai reaguoji matydamas būtent šį veidą,-veidas veidu, tačiau garbanei būdingų manierizmų ši išgama neturėjo.
- Jautriausiai aš sureaguoju matydamas tavo tikrąjį veidą, kurio, tarp kitko, tu neturi. Esu sutikęs ne vieną pragaro išperą, bet tu esi labiausiai netikusi iš jų visų,-ir tikrai. Siaubai baubai, su kuriais Redford'as anksčiau yra turėjęs reikalų vis tiek disponavo kažkokiu "moraliniu" (jeigu galima taip pavadinti) kompasu, turėjo kažkokį įdomų, suktą tikslą, kai tuo atveju Xerces buvo visam tam abejingas sąmonėje parazituojantis organizmas, kurio vienintelis tikslas visiškai sunaikinti sveiką protą. O paskui ji tikriausiai peršokdavo ant kitos aukos. Kodėl tikriausiai? Progų racionaliai apžvelgti savo padėtį Sebastianas turėdavo mažai. Beveik visą laiką (net negalėtų pasakyti kiek tai jau trunka) gyvena kokiuose nors būtybės susuktuose scenarijuose. Žiauriai suknistuose scenarijuose. Xerces vizualizavo didžiausias vyro baimes, tarsi šaknytųsi į jas žinodama kiekvieną jautriausią graiko vietą. Negalėtų pasakyti kiek kartų jau nužudė ir išdulkino savo artimuosius, kiek kartų per jį mirė visi, o jis liko vienas, kiek kartų žlugo visos jo svajonės. Žinoma išgyventi milijonus nelaimių, traumų bei negandų yra rimtas išbandymas. Būtų neteisinga teigti, jog tai neturėjo Sebastianui įtakos, padarinių. Pasak Xerces anksčiau ar vėliau palūždavo visi nepaisant to kiek ilgai bei kaip sėkmingai kovojo. Bet išaiškinti demono užmačias vis dar pavykdavo, sąmonė vis parodydavo parazitinės išperos tikrąjį pavidalą atspindžiuose ar pati ji išsiduodavo kaip nors neteisingai atkurdama vieną kitą svarbesnę detalę.
Sebastiano kūnas sulig kiekvienu mėnesiu atrodė vis prasčiau ir prasčiau. Negalėdamas maitintis vyras nyko ir džiuvo. Nyko, džiuvo, juodavo ir silpnėjo. Tai nebuvo tik ilgalaikio badavimo pasekmės, bet ir parazitiška Xerces įtaka visai Redford'o esybei. Turbūt net ir iki paskutinio momento nepasiduodamas vampyras vis tiek pralaimėtų prarasdamas savo pavidalą. Kas galbūt nelabai ir gasdino. Pragarą išgyvena jau dabar, o taip ilgai išsilaikyti padėjo tik vienas dalykas - nuoširdus tikėjimas, jog visos šios kankynės yra sušiktai vertas. Tikėtis kitokios savo kaip veikėjo baigties jis nedrįso net jeigu buvo padaręs daugiau klaidų, nei priėmęs protingų sprendimų, nužudęs daugiau žmonių, nei jų išgelbėjęs, suteikęs artimiesiems daugiau skaudžių akimirkų, nei džiaugsmo. Galiausiai visa ši situacija buvo tik jo paties, to jo buko impulsyvumo kaltė.
- Ssssebassstianai...-sumurkė ji, it katė skruostu jaukiai pervesdama per vampyro petį. Nepadoriai priartėjusi ji neskubėjo atšokti. Rudos akys įžūliai įsikabino į pašnekovo,-Daugybę kartų kartojau, jog išėjimas iš viso šito yra ir tik tu gali viską užbaigti. Tiksliau pagreitinti neišvengiamybę. Ko tu lauki?-ji gundančiai apvedė liežuviu ryškiai raudonai padažytas lūpas. Akimirką Redford'as leidosi pakerimas vaizdo, tačiau sekančią jau stovėjo susiraukęs, atgrąsytas. To ką galvojo vyras nenorėjo, neketino pasakyti. Lyg jo mintis perskaičiusi demonė piktai šnirptelėjo, o sustiprėjusi jos energija netruko panardinti Redford'ą į eilinį transą, kurio finale eilinį kartą laikys glėbyje negyvą Katherine kūną ir neabejotinai tai bus jo kaltė.

Kaip gi Sebastianas papuolė į tokią šūdiną situaciją? Galima pradėti nuo to, jog jis bandė susigrąžinti Konoro iš jo nuknistas galias. Susekti vyruką pagal jo kvapą nebuvo sudėtinga, o sudėti lygtį, jog galių atėmėjas turėtų gebėti jas grąžinti - dar lengviau. Kažkokia sušikta paūksmė, niekuo neišsiskirianti iš kitų miškingų vietų. Konoras sėdėjo ant žemės užsimerkęs, jį supo judantys, plazdantys, ryškiai šviečiantys simboliai, apie kurių reikšmę galėtų papasakoti, ding ding - teisingai, turėdamas savo le serafimiškas galias. Vyro veidas išdavė nelengvumą, nerimą, gal stresą, o Sebastiano - ryžtą labai rimtam konfliktui. Pageidautina fiziniam. Pajutęs Sebastiano energiją Konoras paniuro dar labiau.
- Prašau, aš neturiu tam dabar laiko,-jis tikrai prašė. Be griežtumo, piktumo, su šiokia tokia desperacija. Tai nebuvo pirmas kartas, kai vampyras atėjo su juo "tartis".
- Na, aš sukoriau visą šį kelią tikrai ne tam, kad pasigrožėčiau visa ta... Dangiška poezija.
Vieną akimirką vampyras stovi nutolęs nuo Konoro per gerus penkis metrus, kitą - klupi įsisegęs iltimis į vyro kaklą su tokiu pasigardžiavimu, lyg būtų laikęs save ant bado bent gerą pusdienį. Negalėtų pasakyti, kad šio "laiko policininko" kraujas turėjo kažkokias išskirtines skonio natas. Koks nusivylimas. Net ir tikėdamasis puolimo, atvykėlis iš kitos realybės bei kito laiko nieko dėl to negalėjo padaryti. Jei atleis ritualą pasekmės gali būti įvairios.
- Tu nesupranti, Seb...-veriamas skausmo vyras šlapiai sugargaliavo, burnoje jausdamas savo paties kraują. Trumpą momentą jo susitelkimas nukentėjo, bet to pakako, kad juodas plyšys erdvėje vėl atsivertų,
-Šūdas!-Konoras suriko. Stipri, neapčiuopiama jėga nubloškė nemirėlį tolyn, pakeliui nušienaudama bent porą drūtos lajos medžių. Turėjo nekreipti dėmesio į krauju gausiai plūstančią žaizdą, į nedraugiškai nusiteikusį galingą vampyrą. Bandė susitelkti į burtą, bet jis palengva blėso turėdamas vis mažiau įtakos. O to užteko, kad pro plyšį išlystų Konoro prieš tai sėkmingai pažaboti monstrai. Daugybė juodų pirštų draskė plyšį grasindami išlysti. Pirmąjį nugalėtoją vyras iš karto sunaikino. Sekantis paspruko, it kulka susmigdamas į Sebastianą, kuris atsikvošėjęs nuo smūgio kaip tik bandė įgyvendinti pakartotinę ataką. Ir be tolimesnio Konoro įsikišimo nemirėlis krito ant žemės nerodydamas jokių vampyriškos gyvybės ženklų.
- Po velniais!-plūdosi, iš visų jėgų valdydamas įtrūkį erdvėje, kol kone iki nualpimo nuvargęs jį uždarė. Pažeista laiko bei erdvės tėkmė, nepaprastai Katherine dėka išaugusios pragaro jėgos lėmė tai, kad aptikdavo vis daugiau anomalijų, savotiškų portalų, iš kurių į žmonių pasaulį lindo itin šlykščios tamsos pasaulio būtybės. Ir viena jų kaip tik įsigudrino apsistoti Sebastiano kūne. Žinojo su kokio rimtumo problema susidūrė. Žinojo, kad sunaikinti parazituojantį demoną reikštų pražudyti ir savo tėvą. Retai pasitaikydavo tokių situacijų, kai Konoras nuoširdžiai nežinodavo ką daryti ir deja, bet viena jų ką tik palaimino iki tol sėkminga laikytą dieną. Vyro pageidavimu jie abu išnyko.
Visiškai nuoširdžiai kalbant tvarkytis su tėvo situacija vyras neturėjo laiko. Absoliučiai kiekvieną sekundę visai materialiai pasaulių struktūrai nenusakomą žalą darė jėgų disbalansas, kurį dirigavo naujoji pragaro karalienė ir tai buvo darbas, kurį atlikti Konoras ir buvo sutvertas. Tam tikrą dalį naštos jis "perkėlė" ant Silvanus pečių apmokęs dėdę magijos, kuri iki tol buvo jam nežinoma, neįsivaizduojama, gal net uždrausta. Tam, kad susitvarkytų vienas Konoras nebeturėjo pajėgumų nuo to momento, kai savo jėgų sąskaita "sutaisė" Katalėją. Tad Sebastianą kol kas turėjo palikti asmeniui, kuriuo galėjo pasitikėti, kuris gal net sugebės sulėtinti naikinantį demono poveikį vampyrui. Ir galvoje neturėjo jokio kito asmens, tik Elissą.
Paaiškinti visą situaciją pabandė kuo geriau. Žinoma nesileido į detales apie savo kilmę, neakcentavo fakto, jog dabar vyksta fenomenalus ir beveik neįmanomas tetos ir sūnėno iš kitos realybės susitikimas. Net ir su magija susipažinusiam asmeniui būtų sunku suvirškinti tam tikras tiesas. O palikęs Elissai Sebastiano gerovės naštą, pats be jokios abejonės nusišalino, nepamiršęs bent keliolika kartų atsiprašyti.

Namuose Sebastianas praleisdavo mažiau laiko, nei turėtų, bet kai įtemptoje savo dienotvarkėje (juk daryti įvairaus pobūdžio bei masto nesąmones - didelis darbas!) bent kiek atsilaisvindavo nešdavo sėdimąją į dvarą, kur jo visados laukdavo sparčiai augantys jo dvyniai. Avalon kaip ir priklauso mergaitėms buvo visiška tėtuko mergytė. Guvi, energinga, angeliško veido gražuolė su retkarčiais prasiveržiančiomis serijinio žudiko tendencijomis. Ai, kam nepasitaiko. Redford'as tikrai buvo vienas tų, em, toksiškų tėvų, kurie laiko kartu praleidimo stoką kompensuopdavo dovanomis bei leidimu daryti ką nori. Todėl dažnai nespėdavo keisti auklių, kurios va taip netyčia mirtinai susižalodavo. Tikras monstriukas, bet tai Sebastianui savo mergytėje patiko. Ji niekados nebus kažkokia aplinkybių auka, likimo pastumdelė. Avalon stovės pačioje mitybos piramidės viršūnėje. Dievaži, kaip to norėjo ir tikėjosi. Valdyk arba būsi valdomas, tiesa? Ne pagal amžių protinga mergaitė dažnai savo kerus naudodavo aplinkiniams manipuliuoti ir net įžvelgdamas tokias tendencijas Sebastianas tam pasiduodavo. Sakykim, mokindamas dukrą maitintis krauju nepražudant aukos (o jo princesė tikrai neketino maitintis ta sintetine baisybe), ups, leisdavo jai ją pražudyti. Bus tų aukų, bus tų kitų kartų. Niekados pas vaikus ir Elissą neatvykdavo tuščiomis. Žinojo vaikų pomėgius, todėl puikiai priderindavo juos prie savo piniginės turinio bei neaprėpiamų galimybių daiktam įsigyti. Ir kiekvieną kartą Elissos kaklą, pirštus, riešus ar ausis padabindavo kokiu nors prabangiu deimantuotu papuošalu. "Jei jie tau nepatinka, kai galutinai užsiknisi bent jau parduosi ir pradėsi naują gyvenimą kitoje planetos pusėje, jei norėsi" - juokavo. Avalon atbėgo tekina pasitikdama tėtuką kieme, kuris vis labiau panašėjo į žaidimų aikštelę ar nedidelį atrakcionų parką, mat vaikai daugiausia laiko praleisdavo būtent dvare dėl išskirtinių ir vienetinių savo esybės savybių. Tiksliau būtent dukra visiškai nedraugavo su socialinėmis-visuomeninėmis normomis. Sebastianas jos grobuoniškos natūros nevaržė, bet vis tiek buvo sudaręs su ja susitarimą, jog negera mergaitė ji galėjo būti tik leisdama su tėčiu laiką.
- Tėti!!!-plonos, bet ne pagal nekaltą išvaizdą stiprios hibridės rankos apsivijo Redford'o kaklą. Paėmė Avalon ant rankų, akimis ieškodamas Elissos.
- Kur mama?-kreipėsi į dukrą, meiliai pakštelėjęs ją į skruostą.
- Skaito kartu su broliu. Jie kartais būna tokie nuobodūs...
- Susitaikyk. Ne visi yra sutverti vakarėliui kaip tu, princese,-Sebastianas išsišiepė, lėtai pritūpdamas, kad Avalon kojos saugiai pasiektų žemę,-Turiu tau šį tą.
Mergaitė vaizdavo nustebusią, nors kokia čia staigmena, kai vampyras visados atkeliaudavo su dovanomis. Hibridė jau trypė iš susijaudinimo puikiai nujausdama pailgos dėžutės turinį. Avalon nemėgo žaisti su lėlėmis, meškinais ir panašiais mergaitiškais stereotipais, tad kurį laiką zyzė tėčio durklo. Ir ne bet kokio, o tokio, kuris padėtų apsiginti nuo bet kokios būtybės. Kadangi dukros apsauga jam reiškė, na, viską, Redfod'as nesispyriojo net ir žinodamas, jog už tokius dalykus Elissa jį prismaugtų. Prašė Livianos - vienintelės jam žinomos tokio aukšto kalibro karės pagalbos ginklo kūrybos procese. Iš reto meteorito metalo, magiškais simboliais nusagstytas durklas gavosi visiska tobulybė. Išplėšiusi dėžutę ir išvydusi tą grožį Avalon cypė iš laimės.
- Ačiūūūūū!!!-ji šokinėjo vietoje apsivijusi tėtį apie kaklą. Jausdamas didelį tėvišką pasitenkinimą Sebastianas netikėtai surimtėjo. Uždėjęs rankas ant trumpų dukros pečių sudarė erdvės akių kontaktui ir labai rimtu tonu prabilo:
- Atsimeni ką sakiau? Mama nieku gyvu neturi apie jį sužinoti,-bakstelėjo pirštu per mažą Avalon nosytę. Ji paklusniai linktelėjo.
- Pažadu.
- Mano mergaitė. O dabar lėk pakviesti mamos su broliu. It įgelta ji nuskubėjo įvykdyti prašymo. Redford'as įsitaisė ant gulto verandoje. Kaip tikras šiuolaikiškas "žmogus" sukišo nosį į telefoną atrašydamas į žinutę Mason'ui, o tada Dean'ui.
- Ava!-vyras garsiai suriko supratęs, jog prarado laiko nuovoką ir praėjo jau geros dvidešimt minučių. Palaukė ir... nieko. Pakilo neskubriai nužingsniuodamas į pastato vidų.
- Avalon! Elissa?-kreipėsi į tuščią, šiek tiek aidinčią erdvę.
- Tėti, aaa!-pagaliau pasigirdo Avalon balsas, atkeliavęs iš kažkurio kambario antrame aukšte,-Aš čia! Ateik pažaisti!
Vyras nusišypsojo. Liesdamas turėklą iš brangaus medžio vyras kilo laiptais dar kelis kartus pašaukęs dukrą, idant balso sklidimo trajektorija jam padėtų išsiaiškinti, kuriame iš kambarių ji randasi. Įžengė į biblioteką. Pasitikęs vaizdas pakirto kojas. Ant žemės gulėjo kraujo klane paplūdę, subadyti Elissos ir Samuel'io kūnai. Kraujyje kone išsimaudžiusi Avalon kikeno.
- Tėti!!! Imk!!! Durk, durk!!!-prišokusi ji įbruko durklą apmirusiam Sebastianui į ranką.
- Ne...-sukuždėjo. Paklaikusiame žvilgsnyje slėpėsi keista nuovoka,-Aš būčiau užuodęs kraują. Būčiau užuodęs mažiausią lašelį...
Vaizdas susiliejo į raudoną dėmę, nes akys prisikaupė ašarų. Priartėjęs prie negyvos Elissos parklupo, rauda perėjo į balsą. Glostė jos veidą, savuoju prigludęs prie josios. Šią akimirką visų labiausiai gailėjosi amžiams praradęs progą parodyti Elissai kokia svarbi ji jam buvo. Ir parodyti ne suknistais papuošalais, o dėmesiu. Ir būtent tokiu, kokio ji buvo verta. Negyvą Sebastiano širdį užliejo sielvartas. Toks gilus ir juodas, jog visu kūnu jautėsi toks pats miręs, kaip ir subadyti artimieji.
Priešingai nei kelis ankstesnius kartus šį Redford'as nepajėgė išaiškinti Xerces kėslų.

by **Jon Spencer** Pir. 06 13, 2022 1:53 am

Per tankiais krumais, ilga, seniai zoliapjoves pjuklo nemaciusia veja kelia sau besiskinanti moteris, ne is tolo neprimine tos, kuri kadaise priesakyje stuksanti dvara vadino namais. Didziuliai, apdulkeje, vietomis aplinkiniu paaugliu isdauzyti langai, sen bei ten ispaisytas grafiti, suteike dar visai neseniai prabanga dvelkusiam pastatui negyvenamo vaiduokliu namo isvaizda. Ir is ties, dvaras jau keleta metu stovejo apleistas. Cia uzsukdavo tik vietinis jaunimas arba prisieke Redfordo gerbejai, noredami bent pirstu galiukais prisiliesti prie to, prie ko kadaise lietesi izymus vampyras. -Jis cia...-tvirciau suspaudusi pustas lupas, tamsiaplauke moteris ne nepasivargino atsisukti i sau uznugaryje likusi kompanjona, kurio nepriekaistinga, antgamtiska klausa turejo neabejotinai speti uzfiksuoti pro atvirus antro auksto langus sklindancias vyriskas dejones. Priesingai nei butu galima tiketis, uzuot tvirciau suspaudusi su savimi atsinesta Browning A-5 semi-automatic saunamaji ginkla, ji mineta sautuva isikiso i ant nugaros tam skirtas medziotojo petnesas. Ambrose nereikejo ideti pernelyg dideliu pastangu idant Sebastiana susektu. Beda buvo ta, kad atskaluniska gyvenimo buda pasirinkusi medziotoja, per bruksneli feda, per bruksneli burtininke, ir pati originaliojo venge. Juos siejo praeitis, kuria Elissa butu mieliau pamirsusi. Kaip ir tai, kad is jos buvo pavogtas dar metuku neturintis jos sunus, o vos septyneriu sulaukusi judvieju dukra... na, Avalon buvo jau kita istorija. Ilga ir stingdanti krauja. Redfordo palikuone ziaurumu neatisliko nuo simtmecius egzistuojanciu, saltakraujisku vampyru, ka jau kalbeti apie tai, kad angeliska, vaikiska jos isvaizda anaiptol nesignalizavo ''pavojus''. Susidurti su Sebastianu Redfordu akis i aki reiske stoti akistaton su praeitimi, pripazinti dabarti ir susitaikyti su niuria ateitimi, kuria mirtingoji ketino nugyventi megindama uzkirsti kelia sekanciai savo pacios dukters zmogzudystei. -Tu vis dar gali persigalvoti...-istare veik be emociju. Nesivarginusi i pasnekova atsisukti, ji giliau ikvepe pries patraukdama pirmyn. <...>

Leti medziotojos zingsniai buvo sugerti prabangiu, persisku kilimu isklotu kambario grindu. Grindu, ant kuriu gulejo Sebastiano seseli primenantis vyras. Vyras, kurio veide atsispindejo tik jam vienam zinoma agonija. Elissa juto kaip jos krutine palieka deguonis. Uzgniauze kvapa. Ir ne tik todel, kad stebeti ji toki, buvo be galo sunku. Siame kambaryje, siuose namuose, egzistavo kazkas, ko Elissa negalejo paaiskinti, taciau jaute visu savo kunu. Tamsi, galinga esybe buvo pasiglemzusi Redforda, taciau sviesa, kuria savyje nesiojosi moteris, veike it antidonas. -Seb...-kreipesi, pavande kreiptis i kadaise broliu laikyta vyra, taciau kazkas nematomas uzgniauze gerkle. Jis privalejo pabusti is transo, i kuri ji buvo panardinusi ''tamsa''. Dabar. Apsidairiusi, ji zenge pirmyn, link suklupusio vyro, taciau jos pusen netrukus eme skrieti daiktai. Viena ju - masyvu varini zvakes stova, moteris suciupo dar ore. Jos veide dege begalinis ryztas, drasa bei pasitikejimas savo jegomis, kurios per pastaruosius metus dar labiau isaugo. -Not today, Satan...-isatre tyliai, pati sau sypteledama. Svystelejusi zvakide virsun, ji netrukus ja sugavo bei pritupusi eme aplink save ir Redforda brezti apskritima. Nematoma linija akimirksniu uzsiliepsnojo, palikdama tiek jai kompanija palaikiusi vampyra, tiek nematomas, tamsias jegas kitoje puseje.

Elissa primygtinai reikalavo vykti į dvarą viena, tačiau Wang'as nesutiko. Juk jau kokius penkis metus dirbo išvien kaip komanda ir nors į asmeniškumus per daug nesileido (o tai vyrui ir pačiam itin patiko), nuojauta, apraizgyta kažkokia tamsia, nerimą keliančia gija vertė vampyrą nepalikti kompanionės vienos. Dievaži, jam tikrai patiko leisti su tamsiaplauke moterimi laiką, ypač kai juodu siejo (it iš pypkės einantis) labai panašus tikslas - vykdyti mirties bausmę pro įstatymų spragas prasmukusiems vampyrams, tačiau pabaigę reikalus neidavo dienos įvykių aptarinėti į barą it du bičiuliai, o pagarbiai atsisveikinę pasukdavo kas sau. Neapibrėžtos profesinės gairės priešingos lyties atstovus gali nesunkiai įsupti į kažką daugiau, nei tik platoniškus santykius, o tai neabejotinai pakenktų visam juodu vienijančio darnaus proceso našumui. Vampyras žudantis kitus vampyrus skamba kiek... pretenzingai, tiesa? Na, didelę dalį savo labai ilgo gyvenimo jis buvo apsuptas nemirėlių, kurie buvo absoliutūs šūdų gabalai, įskaitant net jo paties vyresnį brolį. Matė nesuskaičiuojamą kiekį žudynių, prievartavimo, manipuliacijų vardan savo tuštybės ir tai Kang'ą paprasčiausiai dakniso. Jis atsiskyrė nuo šeimos ir pradėjo ieškoti savo kelio. O kai visai netyčia užklumpi vampyrą, baigiantį bene iki paskutinio lašo išsiurbti neriniuota, raudona suknele pasipuošusią priešmokyklinukę, siūlelis, laikęs tavo ir taip geležinę savitvardą ima ir nutrūksta. Savo galią pagaliau galėjo panaudoti itin tikslingai ir po velniais, tai vezė.

Išlipęs iš jo vairuojamo juodo "Ford Mustang" markės automobilio negalėjo nekreipti dėmesio į keistą Ambrose nuotaiką. Nebuvo taip, kad praleisdami nemažai laiko kartu jie nieko vienas apie kitą neraukė. Elissa žinojo, jog Kang'as turi didelę, seną šeimą, o vampyras žinojo, kad Ambrose turi lygiai tokią pačią. Gal ne visai analogiškos, bet panašios patirtys artino. Gerai suprato net ir jos brolių vengimą, kai pats nedažnai sueidavo su savo ne itin mėgstamu broliu, seserimi bei motina. Tik skirtumas tas, kad jo giminė buvo absoliučiai vampyriška, o kalbant apie Elissą, na, net blaiviu protu buvo sunku suprasti.

- Suprantu kodėl iš čia išsikraustei. Tokio turto išlaikymas turėtų atsieiti dešimtis tūkstančius dolerių per mėnesį,-pamėgino praskaidrinti niūroką Elissos veidą sąmoju. Nepasekė moters reakcijos, nes ilgai žiūrėjo į nors ir apleistą, bet vis dar gražų statinį. Nors kaip komanda jiedu veikė tiksliai, preciziškai ir mirtinai šį kartą Kang'as žinojo nelabai kuo galėsiąs medžiotojai padėti, nes ten, kur prasidėdavo magija bei tamsiosios jėgos baigdavosi visa nemirėlio stiprybė. Žinoma ypatingi Wang'o refleksai dažnai jiedviem padėdavo akistatoje su nemirėliais (o šie pastaraisiais metais po vampyrų egzistencijos atskleidimo dauginosi kaip kiškiai), tad ir šį kartą galėjo kliautis tik jais. Juk galėjo jausti menkiausią pokytį atmosferoje, mažiausią statinį krūvį, judesį. Dvaras knibždėjo. Mažomis kojjytėmis po jį lakstė žiurkės, pelės, vabalai. Girdėjo bei jautė jame esančią ir už žiurkę gerokai didesnę esybę. Žmogaus dydžio būtybę. Jie ėjo artyn ir gilyn nekalbėdami. Dvi japoniškos katanos, kurias nešėsi sukryžiuotas ant nugaros odiniuose dėkluose neatrodė jog bus bent kiek naudingos net jeigu įvykiai ir susiklostytų kaip nors nepalankiai. Bendras išprusimas vertė manyti, kad visokių velnių ir demonų per pusę neperkirsi. Žinoma kiek kitaip yra su vampyrais. O Sebastian'as būtent tokiu ir buvo. Šyptelėjo netiesioginiam Elissos "pasiūlymui" pasiekus ausis.

- Pripažink, kelerius metus gyvenam rutinoje, o tu ketini ją sudrumsti pačiu įdomiausiu įmanomu būdu. Persigalvoti ir praleisti tokį šou? Nemanau,-kandžią vyro repliką pasiglemžė tyla ir tas nejaukus aidinčių žingsnių tyloje garsas. Iki kol išvydo jųdviejų vizito kaltininką,-Oho...-numetė taip gana skeptiškai, lyg agonijoje besiraitančio, smarkiai padžiuvusio bei pajuodavusio vampyro vaizdas jo nebūtų nustebinęs,-Ta prasme, 1973ųjų "Egzorcistas" yra vienas mėgstamiausių mano filmų,-susijuokė, o toks garsas tikrai nesiderino nei su situacija, nei su vaizdu. Tačiau Kang'as netrukus surimtėjo,-Taryba siūlo, berods, 5 milijonus dolerių už tavo brolį. Ieškojo jo visuose žemynuose ir visą laiką jis buvo... Savo namuose?-vėl nusijuokė, nors buvo tikras, kad vienas Tarybos ieškomiausių (kartu su Katherine) nusikaltėlių buvo apsaugotas kažkokios magijos. Juokas apmirusioje erdvėje skambėjo garsiai, kiek kraupiai.

- Elissa,-sustabdė tamsiaplaukę, suėmęs ją už rankos. Tamsios azijietiškos kilmės vyro akys tvirtai įsikabino į šviesias josios,-Būk atsargi. Nemėgstu megzti naujų pažinčių. Jei tau kas nors nutiktų man būtų labai nemalonu, nes tave būtų sudėtinga, bet įmanoma pakeisti,-šyptelėjo, tebedrumsdamas situaciją lengvabūdiškumu,-Ir net neabejok. Tavo brolio galva nukris ir nuriedės, kaip kopūstas jeigu pastebėsiu, kad kažkas vyksta ne pagal planą.

Kang'as stovėjo kiek nuotoliau. Nejudėjo, nekvepavo. Įtemptas žvilgsnis nepaleido tamsiaplaukės, šiai grimztant į transą. Oras apsunko, pajuto virpesius. Rankos instinktyviai, greitai sučiupo ginklų rankenas, kai dvaro svečius nepageidaujamais privertė pasijausti skrieti pradėję daiktai. Plienas sužvango, žybtelėjo it sidabrinis žaibas. Perkirto į juodu skriejusį sietyną, paveikslą. Žvakidė prasprūdo ir prieš atsidurdama Ambrose rankoje, aštria detale perrėžė Wang'o skruostikaulį.

- Pagirtina reakcija, Ambrose,-pagyrė kolegę, odine pirštine aptrauktais pirštais perbraukdamas per kruviną šlapumą ant savo veido odos, po kuriuo žaizda jau buvo užsitraukusi. Katanos tebeliko užimti vampyro rankų, kai ratas aplink juos akimirksniu užsiliepsnojo,-Creepy as fuck,-Wang'as galėjo pasigirti labai ilgu, įdomiu gyvenimu ir nepaisant pereitų iššūkių, patirčių susidurti su kažkuo tokiu demonišku jam atrodė tiek pat įdomu, kiek ir gąsdino. Tokį nerimą jausti jam patiko, nes tai buvo jausmas, kurį buvo pamiršęs. Tai jaudino. Geriau įsižiūrėjo į šio vakaro kaltininką. Įdubęs, pilkas veidas, įdubę paakiai, siaura burna. Oda išvagota plyšiais, suteptais juoda mase. Reti plaukai. Mažiausiai dvigubai susitraukusi kūno masė. Wang'as susiraukė.

- Neatrodo, kad jam likę labai daug laiko. Žinai, neičiau gelbėti Li ((Kang'o brolis)) iki paskutinės akimirkos. Labai norėčiau leisti jam šitaip pasikankinti.

Didelę dalį gyvenimo nepritekliuje, balansuodami ties bado, ligų ir mirties ribomis praleidę Horatius ir Floriana pasikėlę iki aukštuomenės gyveno išskirtinai triukšminguose miestuose. Atikoje kaip visados svajojo, guldami miegoti su gurgiančiais pilvais bei parazitų apkandžiotais, liesais bei nešvariais kūneliais. Praturtėję jie sąmoningai arba ne stengėsi nutraukti bet kokias sąsajas su praeitu savo gyvenimu. Galbūt Sevastianos maištas buvo tik dar viena jų giminės prakeiksmo dalis, nes imperatoriaus Trajano jiedviem su Salonina padovanotas nuošalus būstas pūpsojo tiesiog tobulame, tobulos (dabar Kroatijos) gamtos apsupty. Švelnus klimatas, skaidri kaip krištolas Adrijos jūra, skalavusi uolėtus krantus 200 metrų iki jų namų... Niekas Sevastianos taip nedžiugino kaip mintis, jog visą likusį gyvenimą praleis čia, kartu su iki išprotėjimo mylima savo žmona. Kiekvieną rytą (žinoma jeigu oro sąlygos būdavo tam palankios) graikas išsiruošdavo žvejoti. Išėjęs į užtarnautą pensiją, mat karas buvo kaip reikiant Varias suluošinęs, gana greitai sukūrė idealias sąlygas išsimaitinti naudojant turtingos gamtos išteklius. Be to, kad buvo didelis vandens gyvių siaubas, Sevastianos medžiojo ir ūkininkavo. Jų rytai prasidėdavo anksti. Nėščia Salonina su dukromis užsiimdavo namų ruoša ir amatais, o žinodama, jog vyras žvejos keldavosi dar anksčiau, kad jis galėtų įsidėti ryšulėlį su šviežia duona bei džiovinta mėsa ar žuvimi pietums. Išbučiavęs žmoną, Livianą su Marcia bei arbūzo didumo mylimosios pilvą čiupo meškerę, tinklą ir išskubėjo. Kviesdama tėtį Marcia jį pasivijo, mat pamiršo prigriebti maistą, gi. Švelniai banguojanti valtis graiko jau laukė maždaug pusdienį užimančiai meditacijai. Negalėjo sulaukti kada į jūrą plauks su sūnumi.

Kibo prastokai, bet kibire vis tiek tiurškėsi kelios skumbrės ir sardinės. Tam, kad tinkamai pasiruoštų šaltajam metų periodui iš pavasario, vasaros bei ankstyvo rudens reikėdavo spausti maksimumą. Žvejodamas Sevastianos daug galvodavo, tačiau retai kada lysdavo į praeitį. Ir kiekvieną sekundę jautėsi dėkingas, nes turėjo tobulą gyvenimą. Temo, šiek tiek pakilo bangos. Pasiekęs krantą vyras tvirtu mazgu pririšo valtelę prie akmens. Spėjo sugalvoti keletą pasakojimų, kuriais šiandien užims dukrų fantazijas prieš šioms užmiegant. Pasišvilpaudamas ėjo namo. O kai pradėjo girdėti bene isterišką savo žirgo žviegimą paspartino žingsnį iki bėgimo. Įsiveržė į arklides. Vulcan'as gulėjo ant žemės, perpjauta gerkle bei šlaunimi, springdamas, putodamas krauju. Širdį pervėrė siaubas, kai negalėdamas sutelkti savęs į keturkojo draugo kančių nutraukimą lėkė į namus. Švokšdamas iš panikos Varias įsiveržė vidun. Išdaužyti, išmėtyti daiktai. Pagrindiniame kambaryje ant didelio stalo gulėjo praskėsta nuoga Salonina prapjautu pilvu. Ant žemės apsuptas savo motinos žarnų - negyvas vos 30ies savaičių kūdikis. Prie židinio ant kilimo rado pasmauktą Livianą, o netoliese - suknežintą Marcią. Abi mergaitės buvo pusnuogės, kruvinomis tarpvietėmis. Prievartautos. Visai kaip ir jų motina. Sevastianos virpėjo negalėdamas nei klykti, nei verkti. Kuo ilgiau žiūrėjo į išniekintus mylimųjų kūnus tuo greičiau pametinėjo sveiko proto likučius.

- Seb...-išgirdo duslų, bene tolimą kreipinį. Raukydamasis sukluso. Balsas atrodė pažįstamas, tačiau niekaip negalėjo suprasti iš kur.

- Tėti...-išgirdo Livianos balsą, todėl akys į nužudytą dukrą nukrypo savaime,-Kodėl tu mūsų neapsaugojai?-negyvu balkšvumu aptrauktos mergytės akys kruviname veide vėrė kiaurai. Akimirką regėjo vaizdą, kaip šlykštus senis atima iš jo mažylės vaikišką tyrumą pačiu siaubingiausiu būdu. Kaip prievartauja ją klykiančią iš skausmo. Sevastianos suvirpėjo, burna prisipildė beprotiško rėkimo, o akys - ašarų. Suklupo ant žemės. Klykė iki kol nepajuto šilumos. Pakėlė akis. Kraują stingdantį vaizdą į skutus plėšė ryškios, hipnotizuojančios šviesos skliautas. Šviesa buvo šilta, keistai pažįstama, jauki. Ji kvepėjo... fėja. Sebastianas atsipeikėjo.

- Elissa?-tarė sapnui, nors tą akimirką sausose, išdžiuvusiose nemirėlio lūpose taip pat suskambėjo tamsiaplaukės vardas.

Nuo Elissos sklindanti "sviesa", nebuvo tiesiog gera, demonus atbaidanti aura. Baltoji magija taipogi neturejo nieko bendra su tuo kas nutiko apibreztame rate. Ji kraujavo. Silpnai, bet nedidelio idresmimo ant delno uzteko, kad fejos kraujas, o tiksliau-jo kvapas pazadintu Redforda is transo busenos. It naujagimis, dar nematantis kaciukas, jis pirma sureagavo i jos kvapa, veliau balsa, visu kunu pasisukdamas i Elissos puse. -Kad ir kas via vyksta...-apsidairiusi, ji neatrode uztikrinta tolimesniais savo veiksmais, taciau vis vke priklaupe prie neatpazystamai sunykusio vampyro. -Pats laikas is cia dingti...-tarytum regetu juos supusias, kitiem nematomas dvasias, ji ir vel pakele galva. -Shhhit...-kone isspjove kai staiga jos kuna ant grindu parbloske nematoma ir ja tolyn nuo Sebastian norejusi patraukti jega. -Paketa! Duoks man kraujo paketa!-riktelejo savo kompanjonui, kuris nepanasu, kad su savimi reikiama daikta turejo. Guledama ant grindu, ji su siaubu zvilgtelejo i isbadejusi zveri primenanti savo "broli". Elissos kvepavimas sutriko. Sunkiai nurijusi burnoje susikaupusius skyscius, ji bande sutelkti drasa, sulaikyti save nuo racionalaus instinkto begti. Ir vis gi, jis buvo per silpnas, kad iseitu is cia savomis kojomis. Jos planas buvo pavojingas, absurdiskas, taciau neabejotinai ju viesnage siame dvare sutrumpinti turejes "shortcut". -Jei jis nesiliaus, zinai ka daryti...-sie zodziai buvo skirti azijietiskos kilmes vampyrui. Sukandusi dantis, ji letai pakilo, atsisesdama siek tiek atokiau nuo isbadejusio vampyro. Bandydama akimis sugauti jo zvilgsni, taciau nepanasu, kad Redfordas is vis kanors mate. Tamsiaplaukr dar nebuvo su niekuo panasaus susidurusi, taciau visu kunu jaute, kad jos egzistencina cia buvo nepageidaujama. Ji letai sau kuo kaklo patrauke plaukus, taciau ir vel staiga uzverte galva virsun. Juodvarnius primenantys juodu dumu kamuoliai ir vel i ja nusitaike. -Sebastianai! Dabar arba niekada! Tu zinai ka daryti, velniai griebtu!

Pasklidus Elissos kraujo kvapui į jį sureagavo ne tik iš bado mirštantis, demono apsėstas nemirėlis, bet ir Wang'as. Nepaisant to, kad turėjo tokią gerą instinktų kontrolę, jog geresnės ir būti negalėjo, bendražygės kraujas visada užgaudavo tinkamas vampyriškas natas. Sukildavo jaudulys, jausdavo spaudimą galvoje, ryškiomis juodomis kraujagyslėmis išsivagodavo paakiai, subaltuodavo plėšrios iltys. Net ir nepažeista tamsiaplaukė tikrai kvepėjo skaniau, nei paprasti mirtingieji. Galbūt tai buvo jos paslaptis kodėl traukė vampyrus it magnetas. Tiesa, ši gudrybė labai praversdavo medžiojant. Iš koto verčianti gražuolė, kvepianti it šviežia bandelė lygu mirtinai kombinacijai. Tik nemirėliai nežinodavo, jog mirtimi baigsis būtent jų gyvenimo ciklas. Sebastianas gargaliavo sausu, gergždančiu garsu. Skausmingai raivydamasis jis bandė kaip įmanoma labiau priartėti prie Elissos. Kang'as apsidairė girdėdamas judesį už liepsnojančio apsauginio rato. Galėjo prisiekti, jog akys užfiksavo keletą šmėkstelėjusių šešėlių. Net ir negyva jo oda nuėjo pagaugais.

- Man atrodo iš viso čia nereikėjo eiti. Elissa, ar tu bent žinai į ką mes įsivėlėm?-ramus tonas neišdavė sumišimo, kurį jautė. Nenorėjo abejoti savo bendražyge, tačiau jos pačios reakcija į intensyvėjančią paranormalią situaciją nekėlė pasitikėjimo.

- Kokį dar kraujo paketą?-suriko išsiblaškęs. Juk tamsiai nematomai jėgai pasikėsinus į Elissą staigių vampyro refleksų dėka moteris liko neišskridusi iš rato ir neapdegusi,-Ai, TĄ kraujo paketą,-nervingai sukrizeno prisiminęs, kad paliko jį savo būveinėje,-Matai, įdomi istorija...-neva pradėjo teisintis neplanuodamas užbaigti minties. Žmonių krauju Kang'as nesimaitino šiaip ne taip prisijaukinęs šiuolaikinių vampyrų mitybos poreikius patenkinantį sintetinį produktą, todėl nenuostabu, kad apie Ambrose parūpintą šaltkrepšį su kraujo paketais nelabai galvojo, -Mustange turiu "Tikro kraujo", jeigu jis gelbėtų. Kita vertus, kiek saugu yra palikti ratą? Man šiaip dėl savęs nusišikt, bet gaila tavęs, jei turėsi atlikti egzorcizmą jau dviem vampyrams,-šyptelėjo, sėkmingai ignoruodamas faktą, jog atėjo padėti Elissai išvaduoti peralkusio vampyro neturėdamas kraujo, kurį telefonu žadėsiąs prigriebti. Kas tamsiaplaukę darė dar didesniu taikiniu.

- AR TU IŠPROTĖJAI, PO VELNIAIS?-suriko trykšdamas žaibiškai blykstelėjusiu pykčiu, kurį sukėlė siaubingai neprotinga Ambrose idėja,-Palik jį, nešdinamės iš čia. Ką nors sugalvosim, gerai? Bet turim nešt subines iš čia. Kuo greičiau. Dabar!-rėkė bene tiesiai medžiotojai į veidą. Nori ji to ar nenori, bet sugriebė ją už rankos aiškiai parodydamas, jog jos asmeninė nuomonė šiuo atveju jam mažai ką reiškia. Užteko perlipti ugnį bei padėti pėdą kitapus... Woooosh ir vampyras nuskrido gerus penketą metrų. Nelyginant už rato aukos būtų kažkas jau tykojęs. Xerces įtaka buvo milžiniška. Wang'as apimtas panikos raivėsi, po kontakto su būtybe išgyvendamas manymą, jog liepsnoja it pakištas po saule. Jautė kaip svyla ir anglėja jo oda, nors vizualiai nieko panašaus nesimatė. Tiek iš jo tos naudos apsaugoti Ambrose. Rate ji liko su Sebastianu viena.

Kalėdamas savo demonui pavaldžių minčių kalėjime net ir kiek atsikvošėjęs Redford'as nepajėgė iki galo suvokti, jog yra užmezgęs blausų kontaktą su Elissa. Košmariški vaizdai išnyko palikdami Sebastianą tuštumoje. Kita vertus išbadėjęs kūnas tarsi gyveno atskirą gyvenimą. Lyg būtų užprogramuotas pats save pamaitinti, liesas džiuvėsis šiurkščiai įsitvėrė į tamsiaplaukę. Burna išlemeno skausmingą dejonę, kyštelėjo sausas liežuvis, tuščios juodos akiduobės žvelgė į išskirtinai dailų fėjos veidą. Šiurkštūs pirštai desperatiškai kabinosi, draskė Ambrose kol lūpos nugulė ant jos kaklo, skubriai atsikasdamas. Neturėjo progos tuo pasimėgauti. Trumpam išprotėti nuo dangiškos eurofijos pavadinimu Elissos kraujas. Tai tebuvo godus, instinktyvus troškimas atkurti savo gyvybinę energiją. Gėrė netvarkingai, grubiai, vis labiau plėšdamas žaizdą, urzgė į ją kabindamasis, o palengva stiprėdamas vis labiau nenorėjo sesers paleisti. Geidė Ambrose iki paskutinio jos kraujo lašo.

Ji puikiai suprato esti vyras veikia autopilotu, taciau vis vien vylesi, jog vampyras sugebes laiku sustoti, atsitoketi. Sebastianas buvo issekes, palyginus silpnas, todel pradzioje uzteko zmogiskos Elissos jegos idant delnais isiremusi i jo krutine, moteris atlaikytu Redfordo spaudima. Dar keletas gurksniu jos kraujo ir situacija eme slysti fejai is ranku. Net zvelgiant is salies, buvo akivaizdu, jog procesas kele tamsiaplaukei skausma, bet Redfordas to nepaise. Priesingai-uzuot palikes jos kuna ramybeje, leides jai atsipalaiduoti, jis periodiskai trukteledavo ja i save, spausdamas, it tetrapakini sulciu pakeli, noredamas isgerti kiekviena jos kraujo lasa. Kazkuriuo metu jos galva nusviro i sona, tarsi ji butu praradusi samone, o gal tiesiog visiskai atsidavusi vampyro malonei. Toks submysivumas nebuvo budingas su vampyru keliavusiai medziotojai. Velniai griebtu, taip, kaip is sono atrode ritmingai trukciojantys, kits prie kito prisislieje Redford ir Ambrose kunai, atrode itin dviprasmiskai. -Uzteks...-susvokste kone jam i ausi, mat vampyro dantys, vienu metu beveik kliude jos balso stygas. Elissa puikiai zinojo kaip jos kraujas veike vampyrus, taciau pastaruju ikandimas taip pat turejo savotiska, raminanti efekta. Panasiai kaip nuodingos gyvates pirma ant ilciu galiuku esanciais nuodais suparalyzuoja savo auka, feja jo gniauztuose jautes... rami. Ji nebijojo mirties, nors pastaroji is tiesu kvepavo jai.. i kakla. No pun intended. Staiga trumpam atsikvosejusi ji eme kabintis i vyro krutine dengusius drabuzius. Padrikai. Vietomis siuos iplesdama. Ji bande priversti ji liautis. Veltui. -Se...vastianos...-ir vel atlose galva. Sunkus jo kunas uzgule jos diafragma, apsunkindamas kvepavima. Laikas suletejo. Elissa galejo girdeti savo pacios, regis desimti kartu suletejusius sirdies duzius. Is slauni juosusio specialaus deklo issitraukusi durkla, is paskutiniu jegu suvare vampyrui po sonkauliais. Jei atvirai, taikydamasi i sirdi, kurios neuzkliude tik per atsitiktinuma. Pasuko gelezte. Tik tam, kad sukeltu jam skausma. Jis pagaliau ja paleido, taciau si "pergale" jos nei kiek nedziugino. Susiemusi uz kraujuojancios zaizdos kakle, ji pasisuko i neabejotinai jos krauja uzuodusi savo pakeleivi. Pabande atsistoti, taciau viskas dvejonosi, sukosi. -Tu man skolingas...-kaip ne keista, sie zodziai buvo skirti Sebastianui. -Apsaugok mane...-omenyje turedama atkiau stovejusi bei dantis siepianti, bent jau jai taip pasirode, vampyra, ji netrukus sukrito ant salto, marmurinio grindinio.

Net ir ši Elissos fiziniam gerbūviui daroma žala buvo netipiškai švelni, nes nutrūkęs nuo grandinės Sebastianas elgdavosi itin brutaliai. Kai galva, kurioje laikai mintis, moralę, prisiminimus, vidinį konfliktą ima neveikti lieka tik bejausmis pirmapradis žvėriškumas. Sulig kiekvienu saldžiu kraujo gurkšniu vampyras stiprėjo, o sąmonę apraizgęs tamsus pragaro išperos šaknynas vyto. Redford'as įsijautęs urzgė ir dejavo iš pasitenkinimo. Oda pilnėjo, juoduvas atspalvis palengva šviesėjo, tamsios kraujagyslės darėsi vis mažiau matomos, įdubę bruožai nyko, formuodami pažįstamą, ryškių bei griežtų bruožų nestokojantį nemirelio veidą. Jei ne tarp kaulų suvarytas durklas Sebastianas tikrai būtų Elissą čia pat nužudęs. Pervėręs skausmas privertė atsikvošėti, patirti esamą momentą visa užgriuvusia jo didybe. Garsai, kvapai bei pojūčiai užliejo Redford'ą it banga. Apsvaigęs nuo giminingos fėjos kraujo nemirėlis svirduliavo. Euforija buvo sumišusi su pykčiu ir tik suerzintu, truputėlį pakrapštytu alkiu. Jis norėjo dar. Jis nebuvo iki galo atsistatęs. Vargu ar tiek laiko iš bado lėtai mirusiam nemirėliui būtų užtekę litro kraujo, juolab suvartodavo kur kas daugiau net nebūdamas tokioje mumifikacijos stadijoje. Nekreipė dėmesio nei į Elissą, nei jos porininką, kuris išsivadavęs iš demono įtakos papildė bendražygės paliktą žaizdą tvirtu katanos dūriu kiaurai Redford'o pilvo. Patraukė ginklą į šoną ir jis perskrodė taikinį per pusės pusę. Sebastianas suriaumojo visais savo dideliais plaučiais parklupdamas ant kelių. Kang'o kirtis galėjo būti kur kas mirtinesnis, tačiau atsižvelgdamas į jos interesą savo brolio nepražudyti turėjo koreguoti pasirinkimus. Už pernelyg godų pasivaišinimą Elissa jis tikrai norėjo Redford'ą sukapot į gabalus plienu, kuris net ir senus vampyrus papuošdavo sunkiai išsilaižomomis žaizdomis. Naudodamasis proga, kad nemirėlis yra užsiėmęs skausmo ekspresija Wang'as švelniai paėmė bendražygę ant rankų. Staigus pagreitėjimas ir jie atsiduria susiliejusių vaizdinių tunelyje, kuris užsibaigė gerokai už dvaro.

- Tu arba nutrūktgalvė arba labai naivi ir kvaila. Labiau tikėtina, kad viskas viename,-kalbėjo guldydamas Ambrose ant žolės. Apleistas dvaro sodas sutemus buvo vertas Stephen'o King'o novelių ekranizacijos. Persikando riešą skubiai priglausdamas jį prie Elissos lūpų. Nebuvo protinga kontrolės neturintį vampyrą palikti vieną, tačiau Wang'as turėjo tik du pasirinkimus: vystyti Sebastianą savo išpuoselėtomis technikomis arba gelbėti tamsiaplaukę. Kas jam pasirodė svarbiau nekvestionuojama. Nekantraudamas, bet kantriai palaukė kol kompanionė atgaus jėgas. Pritūpė ant žemės jos neskubindamas.

- Rizikavai savimi ir tai pasiteisino. Didvyriška. Sebastianas tau neišsimokės,-šyptelėjo. Nusiėmęs pirštinę pervedė pirštu per medžiotojos lūpos kamputį nuvalydamas kraujo takelį. Tas kraugeriškas akcentas visai netiko prie jos angeliško veido. Tolumoje pasigirdo stiprus smūgis, mat Sebastianas išlėkė iš dvaro su visomis jo durimis.

- Tebeturim tą pačią problemą,-Wang'as susiraukė, padėdamas Elissai atsistoti,-Jis nesivaldo, o tai daro jį labai pavojingu visiems šioje kaiminystėje įsikūrusiems piniguočiams. Reikia paskubėti.

Kaimynų Redford'as turėjo ne vieną, ne du ir netgi ne dešimtį. Arčiausiai jo gyveno žymus laidų vedėjas su šeima ir po velniais kaip jam pasisekė, kad vampyras pasirinko kitą pusę medžioklei. Turtingų tėvų nepilnametis šmikis naudodamasis proga, kad gimdytojai leidžia savaitgalį Havajuose surengė didelį ir labai triukšmingą vakarėlį. Pop muzikos garsai aidėjo per visą gyvenvietę ir tai nepaprastai viliojo į visus pirminius jutimus klusniai atsakantį nemirėlį. Tiek dūris, tiek pjūvis gijo labai lėtai sukeldami Sebastianui tiek skausmą, tiek diskomfortą. Bet tie hormonų valdomi, intoksikuoti užkandžiai užkandėliai turėjo pataisyti nemalonią situaciją. Perlipo tvorą antgamtišką judėjimą derindamas su nerangiais galūnių judesiais. Vertėsi ant vejos veidu gargaliuodamas. Netoliese atokioje pavėsinėje glamžėsi jaunuolių porelė.

"Did you hear something?" - mergina atplėšusi lūpas nuo susijaudinusio savo partnerio baugščiai apsižvalgė tamsoje, tik protarpiais praskaidrintoje stilingo lauko apšvietimo. "Ain't sucking your dick if somebody's watchin'". Rimtas grasinimas privertęs vyruką nueiti ir įrodyti savo "liepsnelei", idant ši būgštaujanti be reikalo. Josh'as apėjo nedidelį perimetrą. "See? Nobody's here." Kai kurios mažos klaidos tampa mirtinomis. Vyrukas sutrūkčiojo iš skausmo, kai ji tvirtai rankomis apsivijęs Sebastianas plėšriai draskė dantimis jo kaklą. Agness suklykė, pasileisdama bėgti. Trys, du, vienas... Josh'as sukniubo ant žemės. Jo širdis nebeplakė. Merginą sugavo už sprando, o kadangi kiek per stipriai suėmė slanksteliai spragtelėjo tarp Redford'o pirštų it spragėsiai. Jos galva nulinko, kūnas sudribo. Numetė auką ant žemės. Pradrėskė jos stuburą, išlupo jį lauk. Kraują gėrė nulaižydamas ji nuo ištrauktų vidaus organų. Jėgos augo. Tokio after-party jaunimėlis nesitikėjo.

Ką per siaubo filmus visada blogai daro nuo baubo bėgantis jaunimėlis? Taip, išsiskirsto. Šį kartą baubas buvo medžiojamas, bet Wang'ui su Elissa teko pasukti į skirtingas puses nes nebuvo įmanoma per triukšmo taršą suprasti, kur yra vampyro siautulio epicentras ir reikėjo patikrinti ne vieną vietą. Juk Sebastianas galėjo būti tarp riksmų lygiai taip pat, kaip mirtinos tylos. Ne vienas paauglys nuo šiandien švęs naują gimimo dieną, nes ne visus juos nemirėlis išgaudė, mat kurį metą leido sau itin pasimėgauti visu maitinimosi procesu, kurį it brutalus menininkas išreiškė su pasimėgavimu, įkvėpimo pagautas. Paskui žudė tik tam, kad žudyt. Lyg nuo to turėtų pasijausti mažiau piktas. Ar pajausti kažką tokio stipraus, kas privers sustoti ir į save atsigręžti. Bet taip nenutiko. Namas buvo trashed. Ne tik apmėtytas šiukšlėmis, buteliais, užkandžiais, tuščiomis ir puspilnėmis vienkartinėmis gėrimų stiklinėmis. Visur mėtėsi lavonai, žarnos, kūnų dalys, driekėsi groteskiškai krauju nutaškytos sienos. Toks vaizdelis visai nederėjo prie pro kalonėles plešiančio smagaus naujo Harry Styles gabalo. Viduryje paties didžiausios lavonų koncentracijos stovėjo Sebastianas, kuris kaip užzombintas nejudėjo. Rankoje nepaleido šviesia plaukų kupeta papuošto nužudytos jaunuolės pakaušio. Juodas žvilgsnis tarsi žvelgė į niekur. Nėra lopinėlio, kuris nebūtų kruvinas bei papildomą nemalonią tekstūrą odai suteikę šviežiai nudobtos mėsos gabaliukai. Pro pražiotą burną dribo tiršto kraujo varvekliai. Redford'as buvo visiškai atsistatęs: aukštas, stambus, tvirtas it uola, tačiau protas atsisakė veikti. Į realybę persijungti jam nesisekė, nelyginant metai praleisti tiesiog asmeniškai jam pritaikytame pragare būtų galutinai iškepę vyro smegenis. Neturėjo jokios priežasties manyti, jog iš jo ištrūko pats tapęs agonijos nešėju.

Bendrakeleivio rupestis liko nepastebetas, neivertintas, mat is kart kai moteris atgavo samone, pasisove kuo greiciau pakilti ant koju. -Tu leidai jam pabegti...-teiginys, ne klausimas issprudo pro putlias Elissos lupas. Jos laikysena isdave silpna savijauta, taciau akyse ir vel ruseno medziotojos ugnis. Burnoje vis dar jaute su niekuo nesupainiojama, matala primenanti kraujo skoni. Nereikejo buti ekspertu esti susivoktum, kad bendrakeleivis pasirupino, kad si ne tik atgautu samone, bet ir atsistotu ant koju. Lyztelejusi savas lupas ji akimirkai susimerke. Tarytum bandytu suimti save i kumsti. Teisingai susideliotu prioritetus pries imdamasi tolimesniu veiksmu. -Velnias...-susikeike. Tam tikra prasme, ji atliko savo uzduoti. Istrauke ji is peklos, i kuria iki ausu buvo iklimpes vampyras. Cia jos misija ir turejo pasibaigti. Sebastianas turejo visus is isgyvenimui reikalingus instinktus bei "tools", taciau tuo paciu, jis buvo visa griaunanti zudymo masina, kuri tiesiog neturejo stabdziu. -Viskas neturejo taip pasibaigti. Jis turejo pasimaitinti zmogaus krauju. Sustipreti, bet nepamesti proto... mano kraujas priverte ji pamesti sveika nuovoka. O blogiausia tai, kad jis sustiprejo pakankamai, kad isskersti visa sita aristokratiska bendruomene jam dabar yra kaip du pirstus apmyzti...-sukandusi dantis, burtininke atsargiai delnu palytejo pamazu gyjancia zaizda savo kakle. Jos rubai buvo vietomis kruvini, vietomis iplyse, o pries tai tvarkingai supinti plaukai buvo issitarse. -Issiskirdami padengsim kur kas didesni perimetra. Dabar svarbi kiekviena akimirka...-net jei vampyras ir butu kaip nors jos teigini kontraargumentaves, kietakakte feja nebutu klausiusis. -Jei rasi ji pirmas, don't be a hero,-reiksmingai sugrojusi antakiais, ji uzlaike akiu kontakta idant vampyras suprastu, jot ji nejuokauja. -Sebastianas yra kur kas stipresnis nei bet kuris tavo kelyje pasitaikes vampyras...-be jokiu oficialiu atsisveikinimu, Ambrosr patrauke i solo medziokle.

Elissa neuztruko kol pastebejo pirmuosius Sebastiano pedsakus, kurie buvo kruvini... Redfordas sejo mirti ir baime, kaip ir tuomet kai buvo patekes i feju pasauli. Si mintis sustingde Elissos krutineje plakusia sirdi apie tai pagalvojus. Kaip turejo jaustis jos pirmtakes, kokia baime turejo jausti zinodamos, kad ju kraujas, visai kaip redbullis zmonems, taip sakant, "suteikia vampyrams sparnus". Jos nosi pasieke su niekuo nesupainiojamas kraujo tvaikas. Tai priverte medziotoja susiraukti. Su kiekviena praslinkusia minute, Elissos uzsidegimas ji surasti, tirpo. Jo vieta uzimdavo dvejones, nepasitikejimas savo jegomis. -Anksciau ar veliau tu busi priverstas susidurti su viso sito pasekmemis...-kreipesi i is paziuros tuscia erdve, taciau kazkas viduje kuzdejo esti jis ja girdi. -Moraline nasta, kuria kaip sumauta kryziu privalesi su savimi temtis likusi gyvenima, Seb. Tu turi... ir gali liautis. Zinau, kad nenori... bet privalai liautis...

Kang'o reakcija į Elissos puolimą buvo nevienareikšmiška. Vampyras kiek suraukė antakius, it niūri mintis lyg migla būtų aptraukusi akis, bet po akimirkos atlaidžiai šyptelėjo. Be jokios abejonės moteris pažėrė pliką, gryną faktą ir vyrui nebūtų patikę pradėti jo pradmenis gvildent, mat pats suvokė dar deramai nesumojęs, jog tamsiaplaukė jam išties rūpinti ir sąžiningai savęs paklausus apstulbtų suvokęs kiek.

- Ne, Ambrose,-suskubo paprieštarauti, bet tikrai neatrodė įžeistas moters "kietumo", kuris jųdviejų profesijos atstovus tik ir gelbėjo nuo lengvo galo,-Aš atkeliavau su tavimi čia, kad saugočiau tavo užnugarį, negi pamiršai? O tai yra beveik viskas ką porininkai ir turi daryti,-konstatavo, reziumuodamas akiplėšiška, erzinančiai nekalta šypsena. Dar leido negalvoti sau apie tai, jog pasirinkimas iš sudėtingos situacijos vaduoti Elissą neginčijamai turės pasekmes, kuriomis Redford'as geranoriškai dalinosi su taikios kaimynystės gyventojais. Garsūs tamsiaplaukės medžiotojos apmąstymai išvagojo jauną Wang'o veidą rūpesčio raukšlėmis. Pradėjo jausti sunkią savo netyčinio sprendimo nepasiimti su savimi kraujo paketų naštą. Įžvelgęs jos žodžiuose kaltę, Kang'as pabandė racionalizuoti, ypač sumojęs, jog jai gali būti netgi kiek skaudu:

- Visoj mitybos grandinėj nėra nuožmesnio plėšrūno už vampyrą, Elissa. Tavo brolio kraugeriškumas, deja, bet yra toks pats natūralus, kaip ir bakterijos mėšlo krūvoj. Su tavo krauju ar be jo, esmė nesikeičia,-jautri uoslė fiksavo kraujo kvapą tolumoje, sklindantį iš triukšmo ir chaoso. Sulaikė emociją, veidas dvelkė ryžtu,-Mes jį surasim ir jį sustabdysim, ką esam darę šimtus kartų iki šiol, šimtu atveju iš šimto - visiškai sėkmingai.

Net ir ne kartą apie Sebastianą moters griežtai įspėtas medžiotojas grėsmės praktiškai nejuto. Savo motinos prieš daugiau nei du tūkstantmečius paverstas vampyru, Wang'as mokėjo pasitikėti ne tik savo sugebėjimais, jų nepriekaištinga kontrole bei specialiais įgūdžiais, kuriuos tobulino šimtus metų iki ribų, pranokstančių tobulybę. Dar nebuvo sutikęs tokios nemirtingos būtybės, kuri būtų pareikalavusi atskleisti bent pusės savo talentų, tačiau azijietiškos rasės vyras anaiptol nebuvo pasipūtęs. Nuo jo sklido stiprybe. Jis dūmė instinktus labiausiai virpinančia kryptimi tikėdamasis, kad Sebastianą aptiks pirmas ir Elissa su juo susidurs tik tada, kai Kang'as bus jį suvystęs. Itin jautrūs jutimai vampyrą darė ne tik puikiu prieštaringo, jį savo rūšies išdaviku darančio amato atstovu, bet tuo pačiu ir kišo koją. Jei Ambrose buvo puiki pėdsekė ir pro jos akis nepraslysdavo mažos detalės, Wang'as ėjo ten kur užuodė, išgirdo ir juto, ir tiesą pasakius be savo antgamtiškumo jis nebūtų geras medžiotojas. Puikus budelis? Taip. Bet ne puikus medžiotojas. Jis padarė nedidelę klaidą ir atsirado teritorijoje, kur vakarėlį surengė saujelė vampyrų. Tūsiukas buvo visiškai legalus ir gerokai priminė epišką filmo "Blade" sceną, kur kraujo duše maudėsi šokantys nemirėliai. Sintetinio kraujo duše... Šis perteklium kapsėjo ant Kang'o veido, trankios techno muzikos, pagal ritmą judančių kūnų sūkuryje ir su dvejomis mirtinomis katanomis už nugaros bei odine kovos apranga jautėsi kaip paties Bleido pusbrolis iš Azijos. Padaręs įspūdį aplinkiniams Kang'as išdūmė sugaišęs brangaus laiko.

Kerintis Elissos kvapas veikė Sebastianą it svaiginantis dieviškas eliksyras, tačiau jutimus šį kartą kur kas labiau sužadino moters balsas. Nesigilino į tai, ką tamsiaplaukė kalbėjo, moralės balsas vyrą buvo senokai apleidęs net jam turint sveiką, neaptemdytą protą. Ilgainiui Redford'o niekšiškumas bei savanaudiškumas augo, o dabar nejuto nieko panašaus, tik tuštumą, šaltį, lyg mirtis būtų pavergusi ne tik jo kūną, bet ir išplėšusi sielą. Nesuvokiamas vampyro greitis Sebastianą kone teleportavo ir nelaimei jo kelionė baigėsi prieš pat fėją. Galingas jėgos gūsis parbloškė moterį ant žemės. Šiepdamas kruvinus dantis, urgzdamas šiurpiu gerkliniu garsu Redford'as užgulė liesą, bet tvirtą jos kūną. Šaltos kruvinos seilės dribo iš nasrų ant fėjos veido. Lyg suvokdamas ir kontroliuojamas ką daro puikavosi prieš Ambrose savo brutaliomis vampyriškomis dovanomis. Kai atrodė, kad va tuoj įsikabins į jos kaklą iltimis, užpildydamas burną ta saldžia fėjiška palaima Sebastianas nusprendė priglusti liežuviu. Šis šaltas, drėgnas ir kruvinas vingiavo moters kaklu ir palikdamas raudoną prisilietimo žymę artinosi prie krūtinės. Lūpos dilgčiojo nuo nepaprasto Elissos odos skanumo. Šiurkščiai suėmė jos žandikaulį, Ambrose galva stuktelėjo į parketą, o liežuvis paniro į šiltą jos burną. Atžagari ranka jau plėšė nuo moters rūbus, šiurkštūs judesiai mažiausiai keliose vietose pradrėskė jos odą..Masyvus graiko kūnas it gyvačiukas raitėsi ant josios, sukietėjęs pagrindinis kūniškų malonumų įrankis net ir pro džinsinę medžiagą agresyviai beldėsi į Ambrose tarpukojį. Be kitų savo bėdų Sebastianas priedo buvo ir siaubingai, velnioniškai susijaudinęs, apsėstas noro užkrušti Elissą, jei prireiks, kad ir negyvai. Na, patirties prievartaujant fėjas jis turėjo nemažai.

Staigus gūsis, dar staigesnis kirtis. Nuo smūgio jėgos katana subyrėjo į šipulius. Jei manevras būtų pavykęs, Redford'as kabėtų virš tamsiaplaukės be savo puikios galvos, ir kaip šaunu, kad taip nenutiko. Wang'as buvo ne tik įtūžęs, bet ir apstulbęs. Graikas lėtai atsisuko į smagumo žlugdytoją su neišmatuojama pagieža žvėriškai persimainiusiame veide. Sužvangėjo į šalį pamesto suknežinto ginklo rankena. Medžiotojas užėmę kovinę poziciją ir puolė. Greiti, techniškai preziciški Kang'o smūgiai išvedė Sebastianą iš kantrybės labiau, nei iš rikiuotės. Nemokėjo Redford'as tų visų mandrų kovos menų, kuriais didžiavosi Wang'as, bet jam užteko jėgos ir greičio sugauti vampyrą už kaklo, spustelėti ir paleisti. Galva praradusi tvirtą pagrindą nulinko. Kita ranka it smaigas pervėrė nemirėlį kiaurai. Numetė jį kaip kokį skudurą. Tačiau kai atsisuko į Elissą, Sebastiano veide to šiurpaus žvėries nebebuvo.

- Labas, mažoji sesute,-kruvina, saldi šypsena jo lūpose atrodė kaip bepročio,-Kaip aš tavęs pasiilgau.

by Sponsored content