DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by Elena Winchester on Kv. 10 17, 2013 7:08 am

Didžioji dvaro veranda.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Inside all of us is a light, but some beacons are darker than others, and some are so dark they never realize they are a form of light at all.
avatar
Elena Winchester

I couldn`t miss your hundred and whatever birthday.


Pranešimų skaičius : 1971
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Los Andželas
Rūšis : Mirtingas žmogus
Darbo paskirtis : Būsima chirurgė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=LSa6lqGt__A

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by Elena Winchester on Kv. 10 17, 2013 7:14 am

{Kaip tik tuo metu, kai kuriam laikui buvo nusprendusi sugrįžti atgal į miestą, kurį visuomet vadino savo namais, kovodama su įvairiausiai savo pačios prisiminimais, visgi nedrąsiai žengė tuos kelius žingsnius per žemus laiptus, kurie vedė link Salvatore šeimai priklausančio dvaro. Pasiekusi duris, pirmiausia pakelia savo ranką, rodomuoju pirštu nuspausdama durų skambutį. Tačiau kuomet jos pačios netikėtumui nieko nebuvo namie, žengusi kelis žingsnius į šoną, leido sau įsitaisyti ant supamosios kėdės, kuri buvo pastatyta šone. Tikėdamasi kad bent vienas iš šeimininkų nuspręs pasirodyti, kantriai laukia, tuo pačiu metu stengdamasi nukreipti savo mintis nuo prastų prisiminimų}

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Inside all of us is a light, but some beacons are darker than others, and some are so dark they never realize they are a form of light at all.
avatar
Elena Winchester

I couldn`t miss your hundred and whatever birthday.


Pranešimų skaičius : 1971
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Los Andželas
Rūšis : Mirtingas žmogus
Darbo paskirtis : Būsima chirurgė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=LSa6lqGt__A

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by Elena Winchester on Št. 11 02, 2013 3:54 am

Lexi Branson rašo:Sulaukusi atsako i savo spontaniskus veiksmus, pasiduoda akimirkos silpnumui. Pajutusi kaip jos deveta paladine plysta, trumpam nutraukia bucini ir nusisypso prikasdama apatine savo lupa. Atsakydama i vaikino veiksmus, ta pati be vargo padaro ir su jo virsutiniu rubu. Ir butent tada kai visa esybe troksdama tamsiaplaukio palinksta arciau jo kuno, cia pasirodo Rebekah. Atsokusi nuo Salvatore, taciau likusi sedeti ant jo keliu, pastveria po ranka papuolusia suplesyta savo palaidine ir ja prisidengia. Suraukusi veideli taip, tarsi savo zvilgsniu butu norejusi ja sudeginti, leidzia jai prabilti neisimdama jokiu veiksmu. Kai yra paminimas Elena vardas, perbala, mat neturejo ne menkiausio itarimo, kad mergina yra visai netoliese.  -Kad ir ka turi pasakyti Stefan'ui, esu tikra, kad tai nera geros naujienos, tad gal padaryk mums visiems paslauga ir prasmek skradziai, a?-isspaudusi labai netikroviska sypsena, akimirksniu ja pasalina is savo veido. Dar kalbedama apleidzia savo pozicija ant Damon'o keliu ir isitaiso ant priekines automobilio sedynes. Ne atsitiktinai ne zodziu neuzsimindama apie tai kas katik vyko automobilyje, is jo islipa. Uztrenkusi dureles ima pamazu eiti namo link neketindama cia ilgiau pasilikti ir pusiau nuoga snekuciuotis su "sena biciule". Nesivargindama buti maloni, tiesiog saltai tarsteli, eidama pro Elena: -Uzeik.
{Kaip tik tuo metu, kai čia pat pasirodo Lexi, pakeldama akis į ją, ir ne kiek nesureikšmindama to, kad jos apranga atrodo kiek kitaip, nei turėtu, paprasčiausiai atsikelia ant kojų. Nenorėdama iš karto veržtis į namus, jei ten nėra jos ieškomo asmens, pasigauna merginą už dilbio, priversdama sustoti. Tuomet kai atitraukia savo ranką, pasisako} - Palauk. - {Bandydama susirinkti savo mintis į vieną vietą, giliau įkvėpusi, pagaliau pradeda kalbėti} - Man reikia pamatyti Stefaną, ir jei jo šiandiena nebus, tuomet nepamatau reikalo eiti į vidų. Tai, eilinį kartą liečia Kateriną Pierce.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Inside all of us is a light, but some beacons are darker than others, and some are so dark they never realize they are a form of light at all.
avatar
Elena Winchester

I couldn`t miss your hundred and whatever birthday.


Pranešimų skaičius : 1971
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Los Andželas
Rūšis : Mirtingas žmogus
Darbo paskirtis : Būsima chirurgė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=LSa6lqGt__A

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by Christoffer Cross on Antr. 11 05, 2013 10:50 am

Pernelyg neatsilikdamas nuo merginos, kuri išlipusi iš jo transporto priemonės pasiekė namų verandą, pasiekia laiptus, vedančius į namų vidų. Kuomet nelipdamas jais, sustoja, savo žvilgsnį nukreipia į Elenos, kurios jau seniai nebuvo matęs, veidą. Kadangi ji jam atrodo visiškai nepakitusi nuo paskutinio karto, pastebimai sunkiai suranda ką galėtu pasakyti. Stebėdamas merginos vaizdą, te pajunta kaip sugebėjo užtraukti nemalonią tylą, todėl supurtydamas galvą, pagaliau priverčia save prasitarti: - Malonu matyti, kad vis dar atsimeni savo senus draugus, Elena. Jei ieškai konkrečiai mano brolio, jo čia nėra. Ir atvirai kalbant, aš neturiu net menkiausio supratimo tame, kada jis gali pasirodyti. - Krenkštelėdamas, pagaliau palipa laiptais, sustodamas, ant tvarkingai sudėto grindinio. Pakeldamas ranką, nurodo namų duris, pratęsdamas: - Tačiau man būtu malonu, jei iš karto nepabėgtum.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Human emotions are a gift from our animal ancestors. Cruelty is a gift humanity has given itself.

avatar
Christoffer Cross
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 261
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 49
Miestas : Dark side of New York
Draugai : Lili Alvar
Rūšis : The Other (49/2000+)
Darbo paskirtis : Being a great dad!

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by ATIDUODAMA #52 on Pen. 11 08, 2013 3:10 am

Akivaizdziai nesureiksmindama fakto, kad atvykele (Elena) reikalavo jos demesio, greitu zingsniu ir toliau eina duru link. Jas pasiekusi neturedama kito pasirinkimo kaip likti laukti kol Damon'as jas atrakins, pasuka savo veida i tamsiaplauke ir nutaiso labai nenaturalia sypsena: -Leisk speti... -viena ranka tebelaikydama abi suplesytos palaidines puses kartu, kita demontratyviai pasikaso sau galva. -Ach taip, tikriausiai esi iklimpusi ligi pat ausu kokiam nors sude ir tau reikia Stefano pagalbos?-klausiamai kilsteli antakius. -Nes siaip jau tau nusispjaut jis gyvas ar mires...-uzsivedusi ima koneveikti Gilbert, taciau cia jos ausis pasiekia Damon zodziai, kvieciantys Rebekah uzeiti. Pasukusi ituzio kupina veida i katik i prieangi izengusi vaikina, pavarto akis, demontruodama savo nepritarima jo elgesiui. -To jau per daug. Zinai ka, grisiu kai cia pasirodys tavo brolis. Neketinu buti po stogu su sitom..-su panieka nuzvelgusi tiek Elena, tiek Rebekah, ima eiti atgal link vyriasniam Salvatore priklausancio automobilio. Trumpam atsigrezusi, istiesia ranka reikalaudama jo rakteliu.
avatar
ATIDUODAMA #52
laikinai atvykusi į niujorką

Pranešimų skaičius : 201
Įstojau : 2013-08-08

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by Elena Winchester on Pen. 11 08, 2013 7:30 am

{Visiškai nesupratingą žvilgsnį mestelėdama į Branson pusę, tuo pačiu metu suraukia savus antakius, bandydama suvokti kokia širšė jai yra įgėlusi. Neskubėdama kažką pasakyti, susikryžiuoja rankas sau po krūtine, pagaliau neiškęsdama, taria} - Kokios tavo problemos? - {Neigiamai supurčiusi galvą, nusprendžia nenusileisti iki tokio lygio, kad drėpti purvą už nieką ant jos, t.y. nekartoti to paties, kas buvo pasakyta Gilbert adresu, paprasčiausiai nusuka nuo jos savo veidą. Kaip tik tuo metu sulaukdama Deimono pasirodymo, užverčia akis, kuomet jos norėtą kalbą pertraukia Lexi pasireiškimas. Kadangi jai tai pasirodo labai vaikiška, nesusilaiko, lengvai šyptelėdama} - Verčiau padarysiu visiems paslaugą, ir išeisiu aš. - {Dar kartą žvilgtelėjusi į Lexi aprangą, ir aiškiai supratusi ką ji ne per seniausiai veikė, pasitraukia nuo verandos, bei paėjusi kelis žingsnius, neatsisukdama taria} - Nors žinai... - {Pasukusi galvą, jau nebe tokį draugišką žvilgsnį nukreipia į blondinę} - Jei tau rūpėtu Stefano likimas bent per pus tiek, kiek bandai pavaizduoti. Dabar jo ieškotum, o ne šmeižtum mane ir vartytumeisi lovoje su jo broliu. - {Tai pasakiusi, neigiamai supurto galvą, bei patraukia šalin iš šios vietos, bandydama rasti kitą būdą, kuris padėtu susisiekti su dingusiu Salvatore}

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Inside all of us is a light, but some beacons are darker than others, and some are so dark they never realize they are a form of light at all.
avatar
Elena Winchester

I couldn`t miss your hundred and whatever birthday.


Pranešimų skaičius : 1971
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Los Andželas
Rūšis : Mirtingas žmogus
Darbo paskirtis : Būsima chirurgė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=LSa6lqGt__A

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by Christoffer Cross on Pen. 11 08, 2013 7:39 am

Akivaizdžiai būdamas kažką praleidęs, mat dar visai neseniai nemanė kad šios dvi moterys yra nusiteikusios viena prieš kitą, iškelia savo ryškius antakius, kuomet šios paskiria sau ne pakankamai malonias frazes. Visgi, neturėdamas įpročio lysti į dramatiškus pokalbius, palaukia, kol šios vieną iš tokių baigs. Rankoje spausdamas raktelius nuo automobilio, nuseka savo žvilgsniu praeinančią Eleną, kas priverčia šį prasižioti: - Tau nebūtina išeiti. Turiu omeny, Stefanas palankiai priimtu tavo pasirodymą, jei tik sugalvotu šiąnakt sugrįžti į šiuos namus. Galu gale, negalėjau neišgirsti priežasties, dėl kurios čia pasirodei. - Krenkštelėdamas, pakelia vieną iš savo rankų, pirštais perbraukdamas sau per sprandą, kuris atrodo šiuo metu atlaiko įtampos kur kas daugiau, nei gali pasirodyti vizualiai. Susiaurindamas savo akių plyšius, pastebi tai kad mergina net neketina reaguoti į jo žodžius. Todėl savo dėmesį perkelia į netoliese esančią šviesiaplaukę. Sujudindamas rankas, ir parodydamas kad nesuprato viso to esmės, perklausia: - Tau tiesiog būtina buvo taip sakyti? Pati dar prieš dešimt minučių knisai man protą, kad ji skirta mano broliui. - Užvertęs akis, nepalankiai sureaguoja ir į tai, kad moteriai pasirodo kad jis kažkur kvietė Rebeką, kai to toli gražu nebuvo. Nieko nesakydamas, pasiekia duris, bet neatiduodamas savo raktu, kreipiasi į Lexi: - Tai eini? Nes aš savo automobilio tikrai neduosiu. Kad ir kaip prašytum. - Šyptelėja.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Human emotions are a gift from our animal ancestors. Cruelty is a gift humanity has given itself.

avatar
Christoffer Cross
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 261
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 49
Miestas : Dark side of New York
Draugai : Lili Alvar
Rūšis : The Other (49/2000+)
Darbo paskirtis : Being a great dad!

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by ATIDUODAMA #42 on Pen. 11 08, 2013 7:45 am

Kaip tik tuo metu, kai čia susirinkę žmonės nusprendžia apspręsti savo santykių ribas, iš už namo šono pasigirsta kažkieno žingsniai. Ir kadangi Gilbert buvo pasukusi į šoną, kad pasiekti kelią, vedantį iš privačios Salvatore šeimos valdos, yra pagaunama už dilbio, bei tokiu būdu sustabdoma. Nukreipdamas savo akis į merginą, kurią ką tik sustabdė, pakankamai aiškiai prasitaria: - Šį kartą net aš pritariu broliui, tau nereikia išeiti. - Kuomet pasuka akis į visus likusius, paleidžia merginos ranką, tuo pačiu metu kreipdamasis į tuos, kuriems šiuo metu atiduoda daugiausia savo dėmesio: - Tikiuosi visiems tai aišku, ar kyla kokių nors papildomų klausimų? Galu gale, mergina atėjo pas manęs, todėl man spręsti ar noriu ją matyti. - Uždėdamas savo delną ant Gilbert juosmens, paveda į priekį. Akivaizdžiai neturėdamas noro dar kažką komentuoti, įsiveda ją į vidų, ten, kur šie galėtu pasikalbėti.

ATIDUODAMA #42

I’m afraid in order to escape this place, you will need to suffer more


Pranešimų skaičius : 122
Įstojau : 2012-09-27

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by Robert J. King on Št. 11 09, 2013 10:58 am

Užmerkus akis Ric‘ui atrodydavo, kad atmintyje negrįžtamai įsirėžęs Isobel veidas palengva blunka, tarsi primindamas, jog gyvenimas nesustoja, jog vyras galėtų, o galbūt net turėtų atleisti, pamiršti, surinkti padrikai išsimėčiusias plytas ir statytis kažką naujo, šviesaus bei gero, tačiau egzistuoja toks vienas specifinis veidas, kurio Saltzman‘as nepamirš niekados. Tai veidas vampyro, kurio stemple tą lemtingą vakarą nutekėjo Isobel kraujas. To karto epizodus Ric‘as kur kas dažniau nei norėtų regėdavo sapnuose, o nubusdavo išpiltas šalto prakaito, su pašėlusiai plakančia širdimi krūtinėje. Jeigu laikytumėm širdį pačiu emocijų židiniu būtų galima drąsiai kaltinti ją dėl to, kad Saltzman‘as vis dar negali pabusti iš košmaro, atėmusio jam brangiausią žmogų. Vyras negali atleisti, negali pamiršti ir rankos nesvyra rinkti tų kvailų padrikai išsimėčiusių plytų.
Jau pats neprisimena kiek laiko neturėjo net fiktyvaus gyvenimo, kurį būtų galima bent neapdairiai pavadinti normaliu. Niujorkas priminė naują pradžią, tačiau iš tiesų tik buvo senas mėšlas sukratytas į naują vežimą. Ir atsidūrė čia atsekęs ne tik pūlingas praeities nuoskaudas, tačiau ir krūtinę nemaloniai graužusį kaltės jausmą, įsikūnijusį asmenybėje vardu Lexi Branson.
Yra ne vienas būdas medžiotojui tirti vampyrų silpnybes. Vieni metodai kruvini, kiti mažiau barbariški ir reikalaujantys intelektualinio įnašo. Kai kurie reikalauja suktybės ir laikino dorovės bei moralės normų sumaišymo su žemėmis ir šūdais. Alaric`o ankstesnių namų rūsys niekuomet taip ir neišsivadės nuo kraujo, priklausančio tenai galvas padėjusiems vampyrams, kvapo, bet vyras niekuomet nejausdavo, kad tokius jo veiksmus dūšioje bando skandinti kaltė, kažkokie sąžinės priekaištai. Tačiau užteko tik vieno karto, vainikuoto suktybėmis ir manipuliacijomis, kad Saltzman‘as pasijaustų esąs aukštos prabos menkysta. Savigraužos nestelbė net objektyvus pastebėjimas, idant jo aukos būta vampyrės. Ji toli gražu nebuvo tokia vampyrė, su kokiais minėtos padermės atstovais vyrui yra tekę anksčiau grumtis.
Lexi vis dar nežinojo, kad jos telefono operacinę sistemą Ric‘as apkrėtė kenkėjiška programėle, išduodančia vampyrės būvimo vietą. Vyras dažnai stebėdavo kur lankosi Branson po to, kai mergina vieną dieną nubudusi neberado šalia savęs Saltzman‘o, dingusio kaip į vandenį. Tuo metu Alaric‘ą kankino daugybė įvairialypių dvejonių ir jis nusprendė kiaulišku išnykimu, it taisyklė būdingu pimpaluotųjų padermei, padėti tašką pastarai savo misijai, kuri pareikalavo iš vyro per didelio kiekio asmeniškumų išnaudojimo. Lexę Ric‘as prisileido gerokai per arti ir per giliai, pats kuo puikiausiai tą suprato. Visai kaip ir suvokė tai, jog nebegali tęsti to žaidimo, nes viskas darosi per tikra, per rimta. Saltzman‘as negalėjo leisti, kad žmonių krauju mintanti pabaisa taptų tuo vaiskiu spinduliu, sklaidančiu jo padangę užklojusius tamsius debesis. Principai... O visgi. Dienos be jos nebebuvo tokios pat, nors iš pradžių vyrui atrodė, kad vienišumas jam išeis į naudą. Atseit padės sudėliot mintis bei prioritetus. Nė velnio. Jautėsi pasimetęs. Jautėsi tiesiog labai negerai.
Ne kartą mintyse klausė savęs „ką aš darau?“, bet visų labiausiai bijojo klausti savęs „kodėl aš tą darau?“. Lexei pajudėjus, Ric‘as galiausiai nusprendė šokti į savo sentimentais bei nostalgija apipintą, dar tėvui priklausiusį 1969ųjų Ševrolė Kamaro ir sužlugdyti nutarimą laikytis nuo Branson saugaus atstumo. Tai yra tokio, kad net „vartojime ilgokai užsistovėjusi“ vampyrė nepajaustų jo kvapo. Visgi nieko gyvenime neatlikdavo atmestinai. Ant šalia Ric‘o esančios sėdynės atsidūrė švirkštas ir ampulė su vaistais, nuslopinančiais širdies plakimą iki tokio lygio, kad jį išgirsti galėtų tik ausis laaabai įtempęs kraujasiurbys. Be to, prarijo kelias tabletes laikinai paverčiančias gyvo organizmo kūną bekvapiu mėsos gabalu. Jautė, kad net atsidūręs nuo Lexės per trisdešimt pėdų neišdrįs prie merginos prieiti. Nežinotų kaip jai viską paaiškinti. Juolab net pats nesupranta kas dedasi.
Sekimo programa akivaizdžiai rodė, jog Branson tam tikrame taške užsistovėjo, tad Alaric‘ui neliko nieko kito, kaip nustoti dardėti keliu ir palikti automobilį šalikelėje. „Apsauga gėdos nedaro“ – protingai pagalvojo lapodamas bagažinę ir traukdamasis krepšį, pilną kuolų, šautuvų bei kulkų su verbenomis. Ėjo mišku atidžiai stebėdamas savo išmaniojo ekraną, išduodantį Lexės būvimo vietą. Deja, bet kai jo ir vampyrės būvimo taškai susijungia į tiesę, vyras ryžtingai bei kategoriškai nusprendžia eiti toliau. Atrodė, jog kažkokia nepaaiškinama, bet stipri jėga nutempia jį tolyn. Ėjo ir labai daug mastė. Mintys – padrikos, chaotiškos. Visai kaip ir vyro jausmai, išduodantys savigraužą bei abejones. Net nepajunta, kaip pasiekia proskyną, kurios neilgame horizonte atsiveria vaizdas į  archajiško, tačiau skoningai prašmatnaus dvaro peizažą. Intuicija kuždėjo, jog būtent ši vieta yra Lexės kelionės tikslas, tačiau vis vieną troško įsitikinti. Numetęs sunkų krepšį ant minkšto, drėgnų samanų patalo pritūpęs vyras išsitraukia žiūronus su protingai integruota naktinio matymo sistema. Akimirką pasijaučia apgailėtinai suvokęs, jog primena kažkokį iškrypusį persekiotoją. Puikiai juto susišvirkšto medikamento poveikį - atrodė, idant papuolė į epizodą sulėtintame filme: pulsas be galo sulėtėjo, kvėpavo lėtai po nedaug įkvėpdamas. Žinojo, jog jeigu bus neapdairus ir kažkaip neprotingai pasiafišuos niekaip nesugebės apsiginti. Tik ne tokiam „stovy“, mat vis dar nerado būdo, kaip žvalgybą suderinti su ataka.
Bėgo minutės ir jų pirmyn niekas tikrai neginė. Gerai, kad ryžto bei kantrybės turi daugiau, nei galbūt pačiam norėtųsi. Nei paros metas, nei oras nebuvo dėkingi. Tamsu, drėgna, žvarboka. Ir nuobodu, nes priešaky jokia pakitusi apvaizda nesuteikia malonės savo šlovingu apsireiškimu. Bet tik iki to meto kai... suteikia. „Šaunūs ratai“ – pamąsto akimis palydėjęs prisišvartavusią transporto priemonę. Bet netrukus džiugus Alaric‘o ūpas subliūkšta it suflė. Išvydo ne vieną dar nematytą veidą, išvydo vieną matytą bei mielą ir dar vieną  matytą, tačiau visiškai nemielą. Tai buvo JIS. Tas pats Isobel krauju apsidrėbęs, juodbruvas vampyriūkštis, kurio pasitenkinimo kupinos fizionomijos, išduodančios tą metą produktyviai bei maloniai atliktą pasimaitinimo procesą, negalėjo išmesti sau iš galvos. Buvo pritrenktas, negalėjo pajudinti nė raumenėlio. Sunku buvo net kvėpuoti – tarsi kas plytgalį nelemtą būtų ant krūtinės užmetęs. Rankoje nevalingai ginklą spaudė taip, kad netruko pirštai dramatiškai pamėlynuoti. Tik po laiko spėja suvokti, kad Lexė turi sąsajų su vampyru, pražudžiusių ponią Saltzman. Sunku būtų išmatuoti mastą troškimo apsėdusio Ric‘ą tučtuojau bėgte pasileisti ir ištaškyti visiems susirinkusiems smegenis verbena prifarširuotais šaudmenimis. Tai neabejotinai būtų be galo kvailas žingsnis, tai būtų neabejotina savižudybė, bet šiuo momentu vyras apie tai nemąstė. Jo sustingęs, šaltakraujiškas žvilgsnis plytėjo įsmeigtas į vyresnėlį Salvatorą taip, tarytum karščiausia pragaro liepsna degintų kiekvieną vampyro kūno centimetrą. Negalėjo racionalizuoti savo veiksmų, tad trūkteli į priekį pasiruošęs pasitikti savo lemtį ir atimti priklausančią Isobel žudikui. Tačiau viskas ką realiai sugeba dabar padaryti, tai užkliūna už čia pat tysojusios šakos ir verčiasi priešakine kūno dalimi intymiam kontaktui su gyvosios gamtos kilimu. Neužsigavo, bet galvoje prašviesėja. Aleliuja! Iš lėto keldamasis tiesiog negalėjo patikėti, kad būtų puolęs alkaniems žvėrims į nasrus su savimi dabar teturėdamas dešimtį kulkų ir trejetą medinių kuolų. Nepaisant to, jog pasijautė veik impotentiškai silpnas, nusprendžia veikti taip, kaip pastaruoju metu jau yra pratęs – verpti tinklą ir kantriai laukti, kol muselė pati įpuls. „Atleisk, Lexe“, sušnara veik negirdimai ir apsisukęs palieka už nugaros Salvatorams priklausantį dvarą, tarsi liūdną, širdį draskantį prisiminimą, kurio neketina nutrenkti į atgyvenų kertę.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _



Her frozen hand takes your breath away as she leads your soul through the dark. You know that she came to break your heart, but oh when she moves you fall in love again.
avatar
Robert J. King

If there is a hell, I will see you there.


Pranešimų skaičius : 1311
Įstojau : 2013-10-28
Miestas : Niujorkas
Meilė : Roxanne King
Rūšis : Vampyras (30/14)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by Christoffer Cross on Št. 11 09, 2013 12:04 pm

Vis dar vaizduodamas kiemo interjero detalę, akivaizdžiai laukė šviesiaplaukės atsakymo apie tai, ką reiškė visas tas spektaklis, kuris įvyko prieš kelias minutes. Šviesiai žydras akis laikydamas nudelbęs į moters veidą, neskubėjo nutraukti tylos jokiu pašaliniu garsu, lyg nebūtu norėjęs kad tai kaip nors nukreiptu kalbą kita linkme. Tačiau jo paties netikėtumui pasirodžius broliui, susiaurina akių vokus, kuomet šis į visus sureaguoja taip pat ne taip kaip būdavo įprasta. Visgi nesistengdamas viso to sureikšminti, nes puikiai suvokia tai, kaip jų abiejų charakteristika keičiasi, kuomet prieš akis pasirodo Katerinos tikslinga, vizuali kopija. Įtraukdamas orą į savo plaučius, bei kuriam laikui jį ten sulaikydamas, pro ne laiku pasirodžiusią kvailoką šypsenėlę, iškošia: - Tau taip pat labas, seniai matytas žmogau. - Pasitraukdamas nuo kelio, kuomet Stefanas parodo norą užeiti į vidų, kartu su Gilbert, nepratarė ne žodžio šia tema. Vis dėl to, nuo pat pradžių neturėdamas planų pasilikti šiuose namuose, juk jau prieš kelis mėnesius, jis susirinko savo daiktus, ir persikraustė į prabangius apartamentus, viešbutyje. Kažkodėl tik dabar pagalvodamas apie tai, kad su broliu nutraukė bet kokius ryšius kaip tik tuo metu, kai jie abu sužinojo kad sugebėjo pasišiukšlinti vienu, konkrečiu klausimu. Pykdami ant vienas kito, tačiau net nebandydami aiškintis ar kaip nors kitaip kištis į nebe rūpimus reikalus, paprasčiausiai nustojo į vienas kitą reaguoti. Pasijutęs pakankamai keistai, juk kadaise dėl vienas kito gerovės galėjo nutraukti galvas bet kuriam. Neigiamai supurtęs galvą, bei pasistengęs sugrįžti prie viso ko esmės, jau žiojosi, kuomet savo paties nemalonei išgirdo balsus iš namo vidaus. Kadangi tuo metu stovėjo nugara į duris, viso labo ranka pastumia jas, kad šios užsivertu. Nuleidęs akis į rankose vis dar tebelaikomus raktus, žengia kelis žingsnius nuo verandos laiptų. Kuomet pažvelgdamas sau per petį, vėl dėmesį nukreipia į čia vis dar esančią šviesiaplaukę vampyrę.
- Nežinau kaip tu, tačiau aš neturiu net menkiausio noro čia pasilikti ir klausytis to, kaip jie žada susitaikyti. Todėl, jei visgi nori čia likti, malonaus tau vakaro, Lexi. O jei ne, aš planuoju nusitrenkti į kokį studenčiokų vakarėlį, ir iš dūšios pasilinksminti. - Pasistengdamas ištempti savimylišką šypseną, kas pavyksta ne ypatingai, mat jo viduje, kaip tik šiuo metu draskėsi įvairaus laipsnio pykčio protrūkiai. Nuspręsdamas palaukti merginos nuomonės, viso labo skėstelėja rankomis, leisdamas jai padaryti savo pasirinkimą, ko nepalydi jokiu komentaru. O kadangi kaip tik tuo metu, buvo įsivyravusi tyla, jo vampyriškai tobula klausa, visgi užfiksavo šiokį tokį sudžiuvusių šakų, bei kritimo garsą. Atsisukdamas į tą pusę, iš kur sklido garsai, perklausia:
- Nieko negirdėjai? - Įtartinai susiaurinęs akių vokus, paeina kelis žingsnius į miško pusę, ir neskaitant to kad asmuo jau spėjo pasišalinti, nesugeba suvaldyti savo smalsumo bent jau apsižiūrėti kažkiek sudrumstą vietovę.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Human emotions are a gift from our animal ancestors. Cruelty is a gift humanity has given itself.

avatar
Christoffer Cross
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 261
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 49
Miestas : Dark side of New York
Draugai : Lili Alvar
Rūšis : The Other (49/2000+)
Darbo paskirtis : Being a great dad!

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by ATIDUODAMA #52 on Tr. 11 13, 2013 2:30 am

Budama per daug issiblaskiusi, kad ka nors isgirstu ar uzuostu bei maziausiai tikedamasi, kad Alaric galetu buti kur nors netoliese, Damon'o zodzius nuleidzia negirdomis. Isiklausiusi nakties tyloje pabando isgirsti kas vyksta Salvatore dvare, taciau, net ir jos klausa nieko nesugeba nieko uzfiksuoti. Akivaizdziai susierzinus, suraukia antakius: -Nieko nesuprantu...-sumurma ir galop pakelusi akis i vaikina, klausiamai guzteli peciais. -Tavo broliui pasiimaise protas ar as kazko nesuprantu? Elena ne tik tapo vampyre, bet ir perjo i originaliuju puse, o dabar kai pastarieji greiciausiai ismete ja kaip muse is barsciu, nes kaip vampyre ji jiems nebeparanki, ji atleke atgal pas Stefan'a, o jis ja priima atgal isskestomis rankomis?!-neigiamai papurciusi galva paskubomis sulipa i automobili mat tarytum tik dabar supratusi, kad stovi pries pasnekova pusnuoge, pasijuto siek tiek nepatogiai. Dar ir del to, kad ne uz ka nenorejo, kad is jos savikontroles stokos butu pasisayta, pabando kaip nors uzdangstyti savo ryzkiai raudona liemenele. Galop pasidavusi, tiesiog sukryziuoja rankas sau ties krutine, taip prisidengdama, taciau nepagalvodama, ,kad tokiu budu tik dar labiau isryskina savo privalaumus. Suraukusi veideli, piktai nuzvelgia Damon'a, kuris npatikliai tebetyrinejo aplinka. -Gal galim is cia dingti? Nes prisiekiu, nesusilaikysiu ir isikisiu i tai, kas ten vyksta..-padariusi trumpute pauze, pratesia:-Gali mane pavezti iki artimiausio baro?-mintyse isivaizdavusi save, geriancia dar silta zmogaus krauja, apsilaizo lupas.
avatar
ATIDUODAMA #52
laikinai atvykusi į niujorką

Pranešimų skaičius : 201
Įstojau : 2013-08-08

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by Christoffer Cross on Kv. 11 14, 2013 2:59 pm

Kurį laiką nebe pratardamas net menkiausio žodžio, žvilgsnį buvo nukreipęs į miškingą plotą, kuris driekėsi aplink jo šeimai priklausančią valdą. Nesugebėdamas suprasti, ar čia buvo viso labo proto išdaiga, arba atsitiktinai ne vietoje pasitaikęs žvėris, ar kažkas daugiau, ko matomai šiuo metu paprasčiausiai nenorėjo žinoti. Aiškiai susiaurinęs akių vokus, galiausiai nusprendžia kad daugiau nebėra prasmės stovėti vietoje, todėl atsigręždamas į automobilio pusę, pasisako: - Elena būdama žmogus buvo apkerėta, manyti kad priklauso tai šeimai. Tu nežinai nei pusės visos istorijos, kuri lietė konkrečiai mane, ją ir Mikaelson'us. Tiksliau du iš jų. Kas liečia pastaruosius įvykus, buvo konkrečiai Elaidžos darbas. Ir jei manai kad jį dabar yra nereikalinga šiukšlė, o mano broliui pasimaišė protas. Nenorėk sužinoti mano nuomonės. - Šiek tiek sujudindamas antakius, bei vien veido mina išreikšdamas tai kad neketina daugiau gilintis į kalbą, kuri jam nepatinka, įsėda į automobilį, prieš tai, sau nuo pečių nusimesdamas odinę stiukę. Paduodamas ją merginai, pasisako: - Tai ne kaži kas, bet bent jau nerodysi savo grožybes kiekvienam pasitaikančiam. Turiu omeny... - Šiek tiek "susiparindamas" tuo baigia savo kalbą, pagaliau užveda automobilį, nuskuosdamas į merginos pasirinktą vietą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Human emotions are a gift from our animal ancestors. Cruelty is a gift humanity has given itself.

avatar
Christoffer Cross
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 261
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 49
Miestas : Dark side of New York
Draugai : Lili Alvar
Rūšis : The Other (49/2000+)
Darbo paskirtis : Being a great dad!

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by ATIDUODAMA #16 on Št. 01 04, 2014 5:22 am

Netrūkus po to, kai atrodo niekuo nesiskiriantis nuo kitų žmonių, asmuo buvo sugrąžintas iš pomirtinio gyvenimo į tą, kuriame visi užsilieka tik kuriam laikui, jis net įsivaizduoti negalėjo, kas bus toliau ir prieš ką geriausia būtu pasirodyti pirmiausia. Kuomet pats sau uždavė klausimą, kas gali geriausiai sureaguoti į tokį "stebuklą", mintyse kilo tik vienas vardas, Damon Salvatore. Asmuo, kurio iš pradžių negalėjo pakęsti visa savo siela, ir kuris galiausiai tapo jam draugu. Kadangi arčiausiai buvo kaip tik Salvatore šeimos namas, jis pagaliau pasiekė minėto pastato duris. Sunkiai delnu kelis kartus trenkdamas per durų paviršių, labiau už viską tikėjosi kad kas nors butu namie. Tačiau, vos tik suvokė kad čia greičiausiai nieko nėra, žengdamas kelis žingsnius atgal, kone sukrenta ant vieno iš sėdėjimui skirtų baldų. Toliau bandydamas sugalvoti bent menkiausią savo sugrįžimo paaiškinimą.
avatar
ATIDUODAMA #16

I don't think alpha beta omega is resonating with him!


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 55
Įstojau : 2012-09-28

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by ATIDUODAMA #42 on Št. 02 01, 2014 3:39 pm

Salvatore dvaras jau nuo senų laikų buvo pastatytas nuošaliau nuo miesto triukšmo, tam kad nepritraukti per daug pašalinio dėmesio. Kelionė su Džena iki pat šios vietos trūko mažiausiai pusvalandį, bet nepaisant visko ji neprailgo, mat visą laiką automobilio salone tvyrojo pokalbio atgarsiai. Pasakoti buvo daug ką, tiek pačiam Stefanui, tiek jo seniai matytai šviesiaplaukei. Kuomet su šypsena veide sustabdo savo antikvarinį automobilį priešais namus, pasuka akis į moterį: - Turiu pripažinti, kad tavęs čia seniai trūko. Na, bent mano gyvenime tai tikrai, nepamenu kada paskutinį kartą teko tiek daug šypsotis. Prisiekiu, man skauda žandikaulį. - Neigiamai supurtęs galvą, pagaliau pradaro savo automobilio šonines dureles, kai ant verandos pastebi visiškai nelauktą svečią. Kuomet kūnas lengvai aptirpsta, nesuvokdamas kaip gali būti kad jis gyvas, vos ne kaip žaibas (žmogišku greičiu), iššoka lauk iš transporto priemonės. Stebėdamas vaikinuką, gana greitai jį pasiekia. Pakeliui sugebėdamas įsiklausyti į jo širdies dūžius, susivokia kad jis gyvas: - Aš nežinau kaip, bet velniai tave griebtu, džiaugiuosi kad tu čia. - Netrūkus po to, neprarasdamas ne akimirkos, ir visiškai pamiršdamas kad mašinoje liko Dženna, broliškai apkabina jaunuolį. Tuo pačiu įsitikindamas kad tai nebuvo viso labo jo vaizduotės vaisius.

ATIDUODAMA #42

I’m afraid in order to escape this place, you will need to suffer more


Pranešimų skaičius : 122
Įstojau : 2012-09-27

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by ATIDUODAMA #16 on Št. 02 01, 2014 3:57 pm

Ilgai galvodamas apie tai kas nutiko ir kas galėtu būti ta persona, sugebėjusi jį sugrąžinti atgal į žmonių tarpą. O svarbiausias klausimas, kam? Sustatyti viską į savo lentynas buvo pernelyg sunku, nes jis nebuvo koks nors svarbus asmuo, be kurio nebūtu galima išgyventi. Žinoma, jis turėjo šeimą, draugus, bet visi jie jau buvo baigę priprasti prie minties, kad jis žuvo. Vos tik pasigirsta privažiuojančio automobilio garsas, jo širdis ima plakti kur kas stipriau, nes nebuvo aišku kaip tektu paaiškinti žmonėms, kurie jį čia pamatys tą faktą, kad jis gyvas. Ar reikėtu kartoti raganos žodžius, ar surizikuoti viskuo ir pasakyti tiesą? Viskas priklausė nuo to, kad įvažiavo į kiemą, galu gale, po paskutinių kelių savo gyvenimo metų, labiausiai pasitikėti buvo pasiruošęs ne kuo kitu, kaip Damon Salvatore. Tačiau, kuomet iš mašinos išlipo minėto asmens brolis, pakildamas nuo vietos, ant kurios sėdėjo, nebyliai atsako į apkabinimą. Pasidaro labai keista, nes tai buvo pirmasis susidūrimas su gyvu žmogumi, po to kai jis buvo ištrauktas iš karsto ir sulipintas į vieną masę. Jau norėdamas pradėti kalbėti, pastebi tai kad jis pasirodė ne vienas. Mašinos priekiniame lange, nuo apšvietimo atsispindėjo Džennos veidas. Toks artimas, toks savas, toks pasiilgtas. Lyg bandydamas suimti save į rankas, vos pastebimai kelis kartus linktelėjo galva. Ir daugiau nebe tempdamas laiko, drąsiai žengė link automobilio, pradėdamas kalbėti: - Dženna. Aš paaiškinsiu.
avatar
ATIDUODAMA #16

I don't think alpha beta omega is resonating with him!


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 55
Įstojau : 2012-09-28

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by ATIDUODAMA #3 on Sk. 02 02, 2014 6:09 am

Švelnus žmogiškas juokas, miela šypsena atrodo negebėjo dingti iš Sommers veido, kuomet jai teko bendrauti su šiuo žmogumi. Ir ji šventai tikėjo tuo, kad jos dukterėčia padarė didžiulę klaidą, kuomet nusprendė nutraukti savo ryšius su vyruku, kuris atrodo buvo gerumo, pastovumo įsikūnijimas. Šio vakaro įvykiai privertė kuriam laikui pamiršti apie visas pečius spaudžiančias problemas. Pirmą kart po savo atvažiavimo, ji jautėsi taip, tarytum nieko blogo nebuvo nutikę. Jos mintis valdė tik pozityvumas, ir tai buvo gerai, nes tai buvo labai pasiilgta. Kuomet automobilis, kuriuo čia atvažiavo sustojo, dar spėdama atsukti savo veidą į Salvatore pusę, pro akivaizdžią šypseną, pratarė: - Tai dabar pabandyk pagalvoti apie tai, kas bus kai čia suvešiu savo lagaminus. Tikriausiai tavo žandikaulis kentės daug labiau, nei kad šiandiena. - Tuomet nuleidusi savo akis, leido vyriškiui išlipti iš automobilio, o pati tuo tarpu suėmė savo rankinės rankenas ir atrodo jau buvo pasiruošusi lipti lauk. Visgi, šis tas tiesiog sustabdė ją. Vaizdas prieš akis, pro priekinį langą labiau priminė košmarą, kuriuos ji buvo sapnavusi, ir kurių pabaiga būdavo susieta arba su aštriomis iltimis, arba pelenu krūva, kuri likdavo ant jos rankų, kuomet ji pasiekdavo vaikinuką, kurį šiuo metu matė. Prisiekiu, jai suspaudė širdį, kuomet protas priėmė tai, kad ji nemiega, o priešais tikrai buvo Džeremis. Vaikinukas, kurį ji palaidojo, prie kurio mirties nepriprato, tačiau baigė su tuo susitaikyti. Kūnas virpėjo, tačiau tuo pačiu metu buvo sustingęs. Buvo sunku pajudinti net menkiausią raumenį. Akys išplėstos iš nuostabos, bei prisipildžiusios sūraus vandens. Vos tik Gilbert'as žengė savo pirmuosius žodžius link automobilio, negalvodama apie tai kad jis gali būti paverstas kraują siurbiančiu padaru, metusi savo rankinę ant vairuotojo sėdynės, kaip mat išlipa iš transporto priemonės. Akimirkai sustoja. Kone girdėdama savo pačios širdies plakimą, galiausiai pasileidžia į priekį. Ta akimirka, kai surakina vaikinuką savo glėby, stipriai sumerkia akis. Atrodo kad karčios ašaros, kurios tarytum būtu norėjusios pradeginti jos odą, nuriedėjo skruostais. Atsimerkti buvo sunku. Kas jei taip padarius viskas vėl išnyks? Kas jei visgi tai proto žaidimas, kuris galiausiai suteikęs jai trokštamą, galiausiai negailestingai atims? Klausimų buvo daug, atsakymų ne vieno. Atsimerkti teko, ir ji pagaliau ryžosi tai padaryti. Kuomet akių vokai pagaliau atsiplėšė, šiek tiek atsitraukdama savo delnus sukrovė ant jo skruostų: - Aš negaliu tuo patikėti... - Sunkiai įtraukusi orą į savo plaučius, nes tą akimirka atrodė kad kvėpuoti buvo tiesiog neįmanoma. Neatitraukdama rankų nuo jo, pirštus perkelia jam ant pečių, tarytum taip norėjo įsitikinti tuo, kad jis tikrai gyvas. Šiltas, kvėpuojantis, ir stovintis priešais. Jos veidą perkreipė skausmo sukelta šypsena. - Buvau tave palaidojusi, o tu... Kaip po velnių tai atsitiko? Kur tu visą tą laiką buvai, Džeremi Gilbertai?
avatar
ATIDUODAMA #3

To find what you’re looking for, follow the path left behind.


Pranešimų skaičius : 343
Įstojau : 2013-12-10

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by Christoffer Cross on Št. 01 24, 2015 3:58 pm

Tipinis vakaras, kuomet dangus buvo apšviestas pilno mėnulio šviesa, Damon Salvatore kaip tyčia buvo kankinamas nemiga. Namai, kurie dar prieš kelis mėnesius buvo visiškai tušti, šiuo metu buvo įgavę gyvybės, ir tai atrodė labai netipiška. Mintyse vis dar buvo filtruojami pastarieji gyvenimo įvykiai, kuriuos tik dar labiau paryškindavo stiprus burbono skonis. Mėgstamo gėrimo butelio kakliukas buvo spaudžiamas vampyro pirštais, kuomet šis išlaikė savo žvilgsnį į tolį. Miškinga aplinka, kur buvo pastatytas Salvatore šeimos namas, toli gražu nebuvo pati saugiausia vieta, turint omeny tai, kad pakankamai nepatyrę vilkolakiai pastoviai "vaidenosi" panašiuose vietose. Ir nežiūrint į tai, kad labiau patyrę nekišo čia nosies, vampyras neatsisakydavo kartas nuo karto pasišauti vieną ar kitą paklydėlį. Galu gale, jo paties gyvenimo būdas vertė vyrą žaisti rizikingą žaidimą su ugnimi. Giliai įtraukdamas oro, kuriuo pripildė savo plaučius, vampyras eilinį kartą pritraukė butelio kakliuką, prie savo lūpų, nugerdamas šiek tiek kartaus skysčio. Neskubėdamas keliauti atgal į savuosius namus, jis veikiau rinkosi mirtiną nakties tylą, nei pašnekesius apie tai, kas dažniausiai sukeldavo šiam galvos skausmą. Todėl vakarojimas čia, buvo kaip tik tinkamas variantas.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Human emotions are a gift from our animal ancestors. Cruelty is a gift humanity has given itself.

avatar
Christoffer Cross
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 261
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 49
Miestas : Dark side of New York
Draugai : Lili Alvar
Rūšis : The Other (49/2000+)
Darbo paskirtis : Being a great dad!

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by Isaac Lahey on Št. 01 24, 2015 8:11 pm

Atstumas nuo pradinio taško iki vampyrams priklausančių namų, buvo sudėtas beveik į valandos laikotarpį. Prieš tai pakankamai skaidrus dangus buvo apgaubtas nakties pradžios tamsa. Kiek tiksliai šiuo metu buvo valandų, neturėjo nei reikšmės, nei tai buvo aktualu. Kūnas, kuris buvo nualintas svetimkūnio, o paskui ir vietinės raganos "egzorcizmo" seanso, nerodė skubos atsigavimui. Nors, praskelta lūpa buvo beveik užsitraukusi, o tai reiškė kad veidą "puošė" pridžiuvęs kraujas, bei menkas šašas, kuris susiformavo taip greitai dėl to, kad kelionė vyko po atviru dangumi, aiškiai perspaudžiant pavaras. Ir nors buvo ne viena vieta, kur būtu galima surasti šviesiaplaukę, vilkolakis dėl neaiškios priežasties, pirmiausia pasirinko būtent šią. Ir nors tokiu būdu jis sau kuo paprasčiausiai galėtu pasirašyti nuosprendį, būtent dabar laiko racionaliems sprendimams nebuvo. Ypatingai todėl, kad nuo Bowman brolių, jį greičiausiai skyrė ne daugiau nei pusvalandis. Dviratė transporto priemonė galiausiai buvo įsukta į privataus dvaro kiemą, kuomet vilkolakis stabdydamas vairuojamą motociklą, kone metė iš rankų, kojomis tvirtai įsiremdamas į akmeningą kelią, kuris vedė tiesiai link vieno iš Salvatore. Taip, šis asmuo ne kartą buvo matytas, ir aiškiai nesutapo bio-laukais su konkrečiai šiuo vilkolakiu. Galu gale, pirmasis susidūrimas ir vyko tuomet, kai vilkolakiu paverstas buvo Scott'as, o Isaac'as užmatė šviesiaplaukę, dėl kurios iš esmės čia ir atvažiavo. Palikdamas transporto priemonę sau už nugaros, vilkas sparčiai patraukė prie ant verandos laiptų įsitaisiusio vampyro: - Kur ji? Ar ji čia? - Nieko nuostabaus, kad klausimus buvo galima nesuprasti tinkama linkme, juk net jei ir Salvatore numanė kad jo draugė užsitraukė ant savo nosies "nelaimę", tuomet negalėjo būti tikras, kuo tas "nelaimė" vardu. Žvalgydamasis, vaikinukas akivaizdžiai stengėsi praeiti link durų, tuo pačiu metu, stengdamasis atkreipti į save dėmesį ir garsiniu būdu: - Lexi! Alexia!! Velniai griebtu... - Vėl nukreipdamas akis į Salvatore, vilkas tęsė toliau: - Man reikia kuo greičiau ją iš čia išgabenti. Privalai man pasakyti ar ji čia?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
avatar
Isaac Lahey

if there are different progressive states, what's the last one?


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1086
Įstojau : 2013-08-18
Amžius : 29
Miestas : Kvinsas
Meilė : Neįsipareigojęs
Draugai : Tyler Lockwood
Rūšis : Beta vilkolakis
Darbo paskirtis : Studentas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=vEBQxQUck5E

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by Christoffer Cross on Sk. 01 25, 2015 6:15 pm

Svečiai šiuose namuose būtent šiandiena nebuvo laukiami, todėl nieko nuostabaus tame, kad vampyras pastebimai liko nustebintas, pašalinių garsų, nebuvo. Nelaukdamas kol netikėtas svečias pasieks šio namo verandą, Salvatore pastatė butelį ant laiptelio, kaip tik tuo metu, kai pasiremdamas delnu į vieną iš savo kelių, išsitiesė visu ūgiu. Visiškai neemocionaliai stebėdamas visas peripetijas, kurios sekė nuo pat vaikinuko įvažiavimo į privačią valdą, iki nulipimo nuo transporto priemonės. Dirstelėdamas aukštyn, ilgai gyvenantis vampyras įsitikino tuo, kad visiškai neklydo, pastebėdamas menkutį faktą, kuris suteikė vilkolakiams pranašumo, mėnulio pilnatį. Bet ar tai bent iš dalies įvarė pašėlusiam vampyrui proto, pasitraukti iš kelio? Jei manote kad atsakymas buvo "taip", mažu mažiausiai klystate. Drąsiai žengdamas kelis žingsnius į priekį, vis dar nesivargindamas kalbėti, savimi uždengė kelią iki namo verandos, už kurios sekė praėjimas į vidų. Stebėdamas kaip vilkolakis stengiasi padaryti kažką, ko, Salvatore manymu, jam tikrai nelemta. Vampyras tiesiogine to žodžio prasme, mėgavosi tuo, kad matė koks beviltiškas šiuo metu atrodė Isaac'as. Lemtinga akimirka palenkęs galvą link savo peties, nepasikuklino užklausti:
- Man tik įdomu, ar tu rimtai toks atsilikęs ar tik bandai primesti? - Su šiais žodžiais, vampyras pagaliau atgavo savo "charakteristiką", kuomet staigiai iškeldamas rankas, pakankamai stipriai, kad vilkolakis beveik (jei ne pilnai) nukristu ant žvyro, kuriuo buvo išbarstytas aplinkinis kelias, supantis namus. Pašaipus žvilgsnis vėl atsidūrė ant akivaizdžiai sužaloto vilko, kuomet vampyras mostelėjo ranka, lyg norėtu atsukti šiam nugarą: - Varyk tik iš čia. Jei Lexi ir gresia koks pavojus, buk tikras, niekur kitus, kaip pas savo draugus, jai saugiau nebus. Tuo labiau su tokiu snargliumi kaip tu. - To buvo gana, akivaizdžiai gana. Bet ar egocentriškam vampyrui atrodė taip pat? Ne velnio! Besisukdamas, Damon'as nespecialiai ištempė lūpas į kampinę šypseną, kuri galiausiai davė įžangą į sekančius jo žodžius:
- Bet visgi man įdomu. Tu tikrai manei, kad pasirodydamas čia, sulauksi jos išbėgančios iš namų ir puolančios tau į glėbį? Naivuolis. Lexi vampyrė, o tu tik susmirdęs šūniekas, kuris jei per artimiausias trisdešimt sekundžių neapleis mano namo žemių, taps tik dar vienu vardu mano aukų sąraše. Mink sakiau!! - Neaišku, ar tai buvo provokacija, ar tiesiog pasišaipymas. Bet vampyras tuo mėgavosi, net neplanuodamas liautis.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Human emotions are a gift from our animal ancestors. Cruelty is a gift humanity has given itself.

avatar
Christoffer Cross
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 261
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 49
Miestas : Dark side of New York
Draugai : Lili Alvar
Rūšis : The Other (49/2000+)
Darbo paskirtis : Being a great dad!

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by ATIDUODAMA #45 on Antr. 02 10, 2015 12:19 am

- Tu geriau būtu įsiklausyti į tai, ką savo vaikis. - Pakankamai žemas, vyriškas balsas nuaidėjo kaip tik tuo metu, kuomet Damon Salvatore tarė savo paskutinius žodžius. Kitos genties alfa vilkolakis, kuris čia pasirodė su atitinkamais tikslais, stengėsi pasilaikyti savo pasirodymą ypatingesniam laikotarpiui. Tačiau paskutiniai įvykiai, kurie pasiekė šio "klausą", savaime privertė vyriškį pasirodyti ten, kur beta vilkolakiui gali prireikti pagalbos. Neskaitant kilnios motyvacijos, kuria vadovavosi Isaac lahey, vaikinukas buvo pernelyg silpnas, kad susidoroti su beveik du šimtmečius gyvenančiu vampyru, net jei dabar pilnatis ir buvo vilkolakių naudai. Pasirodymas iš tamsos, tik dar labiau paryškino alfa vilkolakio raudoną akių atspalvį, kuris kaip tyčia su ryškiais veido bruožais, atrodė pakankamai agresyviai. Todėl kuomet mėnulio šviesa apšvietė jo akivaizdžiai ištreniruotą kūną, vyras "pametė" pašaipią šypseną, kuri keliavo vampyrui. Mažai kreipdamas dėmesį į tai, kur radosi Lahey, ir kaip reagavo į šio pasirodymą, vyras te tarė dar kelis žodžius: - Šiąnakt pilnatis, ir galiu lažintis, kad tavo savimeilė smuks kaip tik tuomet, kai suvoksi kad su alfa susidoroti turi ne daug šansų. Todėl, gal verčiau patrauk šalin, ir leisk vaikiui gauti tai, ko šis čia atvažiavo.
avatar
ATIDUODAMA #45

u taught me that man can't be defined by anyone but himself.


Pranešimų skaičius : 156
Įstojau : 2013-04-14

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by Christoffer Cross on Tr. 06 10, 2015 12:56 pm

Tikriausiai nėra sunku numanyti to, kad būdamas savimi, Damon Salvatore ne neketino pasitraukti šalin, turėdamas neblogą progą stoti akistatos su vilkolakiu, kuris akivaizdžiai sau leido per daug. Nebūdamas nešališku, kuomet kalba lietė vampyrų ir vilkolakių bandymus "susieiti", jis ketino aiškiai nubrėžti ribą, kad tai ne vien yra uždrausta, bet ir visiškai nelogiška. Sakyti kad jis labai baisiai nerimavo dėl šviesiaplaukės, kurios čia ir atvyko Lahey, nebuvo galima. Jis paprasčiausiai nesuvirškindavo minties, kad kažkoks vilkžmogis gali tikėtis užsitarnauti vampyrų palankumą. Ir tai kaip save pristatė vilkolakis, tik dar labiau sukėlė siutą vampyro kūne.
Gyvendamas labai ilgai, bei tiesą pasakius būdamas praėjęs ganėtinai pragariškus kelius, Salvatore nesibaimino dėl savo gerovės, mat manė kad su paprastu vilkolakiu susidoroti nesunkiai gebės. Galu gale, jo pranašumas buvo patirtis. O kuo galėjo pasigirti nieko vertas, nuo mėnulio šviesos priklausomas šuo? Dirstelėdamas viršun, vampyras mikliai nužvelgė mėnulio apšviestą dangų. Matematika buvo paprasta: vienas nulis, vampyro naudai. Kita kalba būtu, jei vilkolakis būtu pasirodęs ne vienas. Ir velniai griebtu, sutapimas ar ne, tačiau pasigirdo dar vieno asmens žingsniai. Alfa. Aišku kaip diena, perdėtas pasipūtimas, ir kažkas kitoniško akyse, iš karto išdavė tai, kad prieš tai nematytas asmuo, buvo ne kas kitas, kaip aukštesnio lygmens vilkas. - Ar čia man vienam taip atrodo, ar jūs tikrai esate avių banda, kuri nesugeba išgyventi po vieną? - Kampinė šypsena kaip tyčia perskrodė vampyro veidą, kuomet šio žvilgsnis savaime sustojo prie nelaukto svečio. Tai kad prieš mirtį pranašumą turinčio asmens mina ne kiek nepasikeitė, leido suvokti tai, kad net dabar, suvokdamas kad turi ne daug šansų susidoroti su šiais dviem, baimės jausmas neatsirado. Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, šviesiaakis vyras žengė kelis žingsnius arčiau prie paskutinio pasirodžiusio:
- Leisk atspėti. - Neslėpdamas pasipūteliškumo kūpinos išraiškos, vampyras dar kartą nužvelgė pasirodžiusį, kuomet kiek per staigiai įtraukė oro į savuosius plaučius: - Nesi iš čia kilęs. - Sustodamas ties pašnekovo akimis, vampyras pratęsė savo mintį: - Lexi čia nėra, kad ir kaip tavo snarglius to norėtu. Ir tuo labiau, kai kam jau būtu pats laikas susitaikyti su tuo, kad ji pažaidė su juo tol, kol šis jai buvo įdomus. Dabar, pats laikas būtu suryti kibirą ledų ir apsiraminti. Jis jai kuo seniausiai neįdomus. O čia, kaip ne kaip yra mano namai, kurių žemėse sustojo du čionykštės aplinkos nežinantis vilkolakiai. Kas priveda prie išvados... ...Jūs nežinote su kuo susidedate, o man visiškai vienodai ar dabar pilnatis.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Human emotions are a gift from our animal ancestors. Cruelty is a gift humanity has given itself.

avatar
Christoffer Cross
manhetteno gyventojas

Pranešimų skaičius : 261
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 49
Miestas : Dark side of New York
Draugai : Lili Alvar
Rūšis : The Other (49/2000+)
Darbo paskirtis : Being a great dad!

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: DIDŽIOJI DVARO VERANDA

Rašyti by Sponsored content


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume