DVARO PATALPOS.

– Ooou, parsitempei namo sušlapusį ir sušalusį nuo žvarbios žiemos, šunytį... Kaip miela. Bet ar dabar galime važiuoti, nes nenorėčiau kad bent vienas mūsų pasigautu blusas arba blogiau, šio gauruočiaus atveju net oru plintančios lytinės infekcijos. – Pastebimai pašiepiantis švelnaus moteriško balso skambesys užpildė, pakankamai dideles ir erdvias apatinio aukšto, patalpas. Originali vampyrė leidosi laiptais iš antro aukšto, per dangą kaukšėdama savo unikaliais aukštakulniais, kurie atrodo ne vien nuostabūs, bet ir labai patogūs nebent tik tuomet, kai stovi parduotuvės vitrinoje. Pierce veido išraiška neišdavė tam tikro nepasitenkinimo, kuris spinduliavo dar tuomet, kuomet Sebastian‘as apleido dvarą, išvykdamas pas Lockwood‘ą, vos tik šis pašvilpė. Tiksliau, paskambino, tačiau kam gi rūpi detalės? Garbanotosios gražuolės lūpos šiek tiek pakilo, kas išdavė tai kad ji arba ketina pasinerti į „akių draskymą“ arba pasitraukti iš šios vietos nepratarusi ne vieno žodžio. Aišku buvo tik vienas dalykas, net tuomet kai praeitą kartą Mason‘as sėkmingai ėmė tampyti jos nervus, šis kartas buvo visiškai priešingas. Nebent, žinoma viską galima būtu paaiškinti dar paprasčiau, kad moteris kiekvieno susitikimo metu tampa dar labiau abejinga buvusiam sutuoktiniui. Nors, netrūkus po išsiskyrimo ir taip nebuvo ne vienos priežasties, net ir suaugusi dukra netapo priežastimi, dėl kurios Pierce derėtu kartas nuo karto pasilaikyti nuodingą liežuvį už dantų. Ak, kartais tiesiog labai smagu, vien dėl smagumo, imti ir sutrypti kieno nors savi-vertę arba jausmus su purvais tam, kad pasižiūrėti kiek gi daug spaudimo gali atlaikyti mirtingo asmens psichika. Kitą vertus, jau senokai laukia, kada gi buvęs alfa patinas (Ko nepasakytu apie jį, kaip apie individą su dviem kiaušiniais ir dešriuku per vidurį, mat alfa patinai nesimėčioja kaip rujojančios kalės, o žino ko nori, pasiskirdami vienai patelei, iki gyvenimo galo. Taip gi daro vilkai? Nebent, jis tėra maišytas brisius, kas gi dabar žinos, ką?), ims ir nušoks nuo dangoraižio arba šoks po važiuojančiu greitaeigiu. Nieko, kai turi amžiną gyvenimą, gali šiek tiek ir palaukti. Šis didžiulis dvaras laikė savo sienose trys asmenys, tačiau nemirtingosios žvilgsnis, net tuomet kai jautė kad Redford‘as atvyko ne vienas, pirmiausia susitiko su juo. Žvilgsnis tuo pačiu metu atrodė ir beprotiškai gilus, skandinantis ir tuščias. Taip, tuščias ir pavargęs. Tokiu nebuvo visą laiką, bet užteko tik vilkolakiui pasirodyti, kuomet jos vidus užsipildė lengvu nusivylimu. Ko gero neketino to akcentuoti, kuomet nuleido akis, galiausiai baigdama leistis tais senoviniais, tvirto ąžuolo laiptais. Nesistengė atsidurti nei prie vieno iš didžiuliame dvare esančių vyrų, įtartinai ir visiškai nebūdingai sau pačiai, išlaikydama pakankamai didelį atstumą. Nežinia, ar tai buvo apgalvotas sprendimas, bandant išvengti labai nemalonų kvapų junginį, arba paprasčiausiai rezgė kažką, kas nepatiktų ne vienam.
„Tikrai nenumirsiu kol nepriversiu tavęs manęs norėti. TIKRAI norėti“, – Ir tikrai, be galo nekaltai ir nepiktybiškai skambanti frazė, tačiau tuo pačiu metu ir nevisai tikroviškai. Tuo metu, kuomet Katherine nusprendė numalšinti savo šiek tiek išsiderinusią savitvardą, mat emocijos, tos, kurias galima pavadinti visapusiškai „neigiamomis“ paėmė viršų, paskatindamos ją piktybiškai rėžti savo nepasitenkinimą, plaučius bandė pripildyti karčiais ir netgi šiek tiek dusinančiais cigaretės dūmais. Šis įprotis atsirado labai seniai, tiksliau gūdžiais Čikagos laikais, kuomet tai atrodė ne vien madinga, bet ir skirta aukštuomenės individams. Vyrai smaginosi traukdami cigaras, prie viskio, kuris tais laikais dar nebuvo skiedžiamas šaldyto vandens kubeliais, o moterys rūkė ilgas cigarelęs, įstatytas į rankų darbo pypkes. Vilkėjo ilgas pirštines, bei niekada tabako suktinių neėmė nuogomis rankomis. Buvo įprasta, kad dailiosios lyties atstovių rankos visuomet kvepėtu skaniai, ir į tai niekaip nebuvo įtraukiamas rūkomas tabakas. Tiesą pasakius, anais laikais, jis net buvo tikras. Įprotis nebuvo labai pastebimas, nei anuomet, nei dabar. Tamsiaplaukės garbanės plaučiams, tai nesuteikė jokios įtakos, mat tai kas apkalbėdavo, gana greitai vėl tapdavo kūniškai rausvos spalvos. Toks jau tas vampyrų gyvenimas, joks nuodas, galutinai tavęs neišgali sunaikinti, arba sugadinti. Nepasakė nieko atgal, tačiau naivu buvo manyti, kad toks išsireiškimas, kuris nebuvo paskatintas jokios šalutinės jėgos, o greičiau ištartas todėl, kad buvo norėtas ištarti, privertė moters lūpas subanguoti. Nežymiai, bet, bent jau nuoširdžiai. Neatsisuko, ir nepažvelgė išvažiuojančiam vyrui į akis, kas gal ir būtu padėję suvokti ar šis šaiposi, ar kalba iš širdies. Tačiau, per daug į tai ir nesigilino. Galu gale, jei tai būtu tiesa, Sebastian‘as būtu ant savęs užsikrovęs pakankamai neįgyvendinamą užduotį. Kodėl? Paprasta. Katherine neplanavo imti ir pamėgti ką nors taip stipriai, kad minėtasis asmuo imtu jai rūpėti. Tiksliau imtu rūpėti jo egzistavimas, gerovė, asmenybė, na ir žinoma, kūnas. BMW transporto priemonei išsukus iš dvaro kiemo, Katherine baigė sutraukti cigaretę, jos nuorūką nerūpestingai pamesdama ant žemės. Vilkėto aukštakulnio nosimi pabraukiusi per jau smilkti pradėjusį filtrą, tamsiaplaukė elgėsi taip, kaip nedarytu būdama šio pastato šeimininke. Galu gale, kai tau pačiai nesinori kylant saulei, pasirodyti verandoje ir susidurti su šiukšlėmis, tu paprasčiausiai nešiukšlini. Neketino rodytis kvailute, ir stovėti it įkasta, todėl negaišdama ne minutės, pateko į dvaro vidų. Smalsumas vertė ją sėkmingai apvaikščioti tas patalpas, kurios jau buvo paliestos naujo savininko. Šniukštinėjo, lietė Redford‘o asmeninius daiktus, ir netgi vienu metu pagavusi save nuobodžiaujant, prie savo portreto, kuris taip ar taip buvo sugadintas, pripiešė ragiukus. Tokius, kokius dažniausiai vaikus mokina piešti švietimo įstaigose. Geriau neatrodė, mat tie Hitlerio stiliaus ūsai, visai nesižiūrėjo ant josios neįtikėtinai maloniai atrodančio veido. Bet ai, kam gi rūpi tokie dalykai, kaip sentimentai? Bent jau kol nebuvo surasta „šeimos memuarų“ knygą. Ji vis dar buvo šiame dvare, bei savo puslapiuose slėpė be galo daug informacijos apie Petrovos praeitį, tą, kuria ji nebuvo norėjusi dalintis. Visgi, net jei ir pasidalintu, katastrofos neįvyktu, juk tai kas labiausiai kėlė keistą jauseną, buvo mažytis, ranka pieštas portretas, vienintelis vizualus įrodymas to, kaip atrodė Katerinos, taip, Katerinos, ne Katherine, biologiniai tėvai, kadaise mirę per ją.
– Ak, mielas ir visų visuomet skriaudžiamas, Mason‘ai, tu nežinai net trečdalio to, ką aš galiu padaryti. Todėl, gali miegoti neramiai ir toliau, mat tavo nelaimei, aš triumfuosiu ir šiame reikale, su visais paparaciais ir tobulu parodymu visam pasauliui, kad esu gera mergaitė. Niekada nepamiršk to, kad nesu kokia kvaila vampyriukštė. Esu Katherine Pierce, ir aš visuomet išgyvenu. – Šniukštinėjimas netrūko ilgai, kuomet abu vyrai nusprendė pasirodyti šiuose namuose. Nemirtingosios moters balsas dar kartą užpildė patalpas, kaip tik tuo metu, kuomet žvilgsnis palydėjo link lauko durų pasukusį Redford‘ą (įsivaizduokime, kad vyras pasitraukė ne tam, kad palikti suvirškintą maistą klozete, bet panašu kad buvo labai suinteresuotas kelione, kuri laukė jųdviejų, todėl pasuko link automobilio: nebyliai paskatindamas ją, bei tuo pačiu bandydamas išvengti piktžodžiavimo, kuris buvo net labai akivaizdžiai nuspėjamas). Pasukdama akis į likusį asmenį, vilkolakį, tamsiaplaukė pasistengė iš savęs išspausti kiek galima labiau įtikinamai atrodančią nuostabą, tokią, tarytum pati ką tik būtu paliesta iki sielos gelmių.
– Pasakė man, ką? Kad esi didžiausia gėda „stipriosios“ lyties atstovams? Kad turėdamas net menkiausią progą kištelėti savo mažytį, niekuo neypatingą, dešriuką į drėgną ir šiltą vietelę, užsilipi ant viršaus ir atjoji, tarytum būtum arklys? – Pašaipus tonas, bei panašiai atrodanti veido išraiška, galiausiai pasikeitė, atrodydama įtikinamai apgailestaujančia. Ji net palenkė galvą, bei kilstelėjo savo tvarkingus antakius, bandydama išgauti iš savęs išraišką, kuri būtu verta Oskaro statulėlės. – Ne, jam to nereikėjo. Kadaise buvau ištekėjusi už tavęs. –
Lockwood‘ui nusprendus atsitiktinai pademonstruoti savo apnuogintą užpakalį, Pierce žvilgsnis savaime atsidūrė ten, tačiau vargu ar todėl, kad ji būtu norėjusi suleisti savo juoda spalva nulakuotus nagus. Greičiau todėl, kad būtu norėjusi timptelėti džinsus į viršų taip, kad tarp jo kojų kabantys kiaušiniai kaip galima labiau susispaustu. Veide išraiška tapo labai dviprasmiška, kuomet akių vokai pastebimai susiaurėjo. Jos mėgstamas, padūmavusių akių makiažas, beveik paslėpė tas tamsiai rudos spalvos raineles, ir ji žengė į priekį. Lėtai, tarytum neturėtu prasmės kur nors skubėti, nepaisant to, kad laikas tikrai spaudė. Buvo prarastas mažiausiai pusvalandis, o lėktuvas kuris buvo užsakytas dar šios dienos pradžioje, laukė uoste akimirkos, kuomet galės pakilti, nusileidžiant Berlyne. Keldama savo ilgas, liesas kojas, tikriausiai vien iš įpročio šias kiekviename žingsnyje šiek tiek kryžiuodama. Čiurnos atrodė beprotiškai seksualiai: įtempti raumenys, tvarkingi linkiai ir tie vienetiniai aukštakulniai, kurie suteikė ne vien ūgio, bet ir dar geresnę stovėseną. Pasiekti ant sofos prisėdusį Lockwood‘ą nebuvo labai sudėtina. Ji palinko link jo skubriai, gal net kiek per aršiai, mat niekuo nevaržoma krūtinė, kurią dengė viso labo pagal užsakymą pasiūtas kostiumėlis su beveik bambą siekiančią iškirpte, kurios centre vis dar blizgėjo aukso grandinėlė, kitaip vadinama choker‘iu. Užsiimdama „šuniuko“ pozą, garbanotoji moteris atrėmė savo delnus į augegesio kelius, specialiai sudurdama savo akis su jo. Matė, kad jam tikrai sunkiai sekasi nulaikyti žvilgsnį ties jos veidu, kuomet vos pastebimai šyptelėjo. – Jei tau nesvarbu, kaip kad bandai pakartoti jau tūkstantinį kartą. Kokio velnio vis dar triniesi čia? Be to, su Sebastian‘u, kaip ten sakei? Dulkinuosi? Ak taip, tikrai dulkinausi, bet dar prieš tai, kai sugalvojai jį pavadinti savo draugu. Ir nepamiršk, jis vedęs. Su vedusiais neprasidedu. Nors, galėtum iš jo šio bei to pasimokyti... – Pakankamai nemalonūs žodžiai, tačiau tuo pačiu su savimi nešantys ir tiesą, ir melą ir netgi šiek tiek kontraversijos, kuri priverčia pagalvoti apie tai, kad garbanė gal ir nebuvo ta moterimi, kuri visą laiką saugojo save savo sutuoktinui, kuomet jis tratino viską aplinkui. Tik mažas kabliukas, maža mintis pasvarstymui, kuris neturėtu labai maloniai paglostyti pautus. Ji išsitiesė, nieko nepasakydama apie Victoria. Gal todėl, kad niekada nesvarstė jos kaip ginklo, prieš Lockwood‘ą. O ir galu gale, buvo visiškai tikra tuo, kad Mason‘ui ir pačiam užtenka susigalvoti visokių dalykų, tame tarpe ir tai, kad gyvendama su savo netikru, visiškai fiktyviu tėvu, kuris gali pasiūlyti ką nors daugiau, nei pastoviai ore sklindantį alkoholio tvaiką, ji pati savo noru ims linkti link to, kas netikra, bet bent jau verta dėmesio. Ką gali žinoti, tiesa? Juk Katherine jau seniai nebelenda į SUAUGUSIOS savo dukters gyvenimą, viso labo šiai nežinant užtikrina jos saugumą, ir nieko daugiau. Tikriausiai tai arba „prastos“ arba „geros“ motinos ėjimas, čia jau iš kokios pusės bandysi žiūrėti. Mason‘as buvo teisus, kuomet svarstė apie tai, kad jo buvusiai nėra visiškai nusišikti ant to, ką jis jai jaus. Ne, tačiau netroško jo kaip amžinai ją dievinančio individo, mat puikiai suvokė kad niekuomet nenori su juo susidėti dar kartą. Prarado susidomėjimą, ir nelabai patiko sau pačiai, kuomet buvo su vilkolakiu. Visgi, gal daug įtakos davė „karšta ir šalta“ žaidimas su Redford‘u? Na, palikime tai ateičiai, tiksliau žaidimui prieš publiką. Atsitraukė dar prieš tai, kai gaisrininkas pakilo ant kojų.
Tokiu pasitraukimu vienas nuo kito, ir turėjo viskas nutrūkti. Turėjo, tačiau nenutrūko. Ji buvo be patraukianti eiti pro duris, kuomet tik pasiekusi durų rankeną, sustojo. Mintys, kurios sukosi tamsiaplaukės garbanės smegenų grioveliuose, nebuvo panašios į pavydą, kerštą ar kažką panašaus, kas būtu susieta su sužalota savimeile ar prarastu sportiniu interesu. Tiesa slėpėsi dvejuose dalykuose: Sebastian‘as ir Elena. Vienas asmuo, moteriai patiko tuo, kad suaugo ir išmoko priešintis bet kam, kas tik bando šį išbalansuoti (tiksliau, vyras visuomet tai gebėjo, sprendžiant iš to, kaip meistriškai parodė galintis apsukti situaciją, paimant valdžią į savo rankas, tik ankščiau tamsiaplaukei tai neatrodė labai įdomu), antrasis asmuo, buvo tuo, kuris Pierce baisiai nepatiko. Ir argi galima tikėtis iš Katherine bent dienos, kuomet ji nepadarys nieko klastingo, pikto? Oi vargeli, tikrai ne. Kitaip, jau baigėt pamilti asmenį, kuris yra kaip nenuspėjama, viską niokojanti lavina. Ji patraukė ranką, taip ir nepalenkusi rankenos, kuomet taip pat neskubiai pakilo laiptais, kuriais prieš tai tą patį veiksmą atliko ir Lockwood‘as. Taip, ant šių laiptų jie kadaise „smaginosi“, visgi dabar tai tebuvo laiptais, kurie nekėlė jokių atsiminimų, jokių malonių pasąmonės atkarpų. Na, kai kuriems tiesiog yra paprasta paleisti, kai kuriems nelabai. Pierce pasiekė miegamojo patalpas, kurias pasirinko vilkolakis. Nebuvo sunku nuspėti, už kurių durų slėpėsi gyvas asmuo, kuomet vampyriška klausa puikiai fiksavo šio kvėpavimą. Pradariusi duris į vidaus kambarį, garbanė pakankamai garsiai šias užtrenkė. – Vadinasi, Elena? Tikriausiai negebėjai rasti dar labiau nevykusios mano antrininkės? Ak, Mason‘ai, net būdamas ne visai savame prote, tu vis dar desperatiškai stengiesi surasti kažką, kas tau primintu mane. Beprotiškai apgailėtina, negi pats nematai? – Pažerdama klausimus, moteris akivaizdžiai smaginosi vien nuo minties, kad verčia buvusį sutuoktinį jaustis nemaloniai. Na, vargu ar kada nors nuoširdžiai troško matyti jį laimingą. Negalvojo apie jį visai, bet būtu gi labai smagu, pasidabinti ryškiai raudona suknele, bei pasirodyti jo laidotuvėse. Žinoma, prieš tai jam reikėtu agoniškai pasikankinti ir visą kitą, bet balius būtu visai neblogas, kuomet visi taškai liktu sudėti ant „i“. – Bet negaliu tavęs kaltinti, nors ir jaučiu pareigą nuvilti. Net jei Elena vizualiai atrodo pakankamai panaši į mane. Tu niekada nebūsi net arti to, kuo esu aš. Ir kalbant apie tai... Įdomu, ar Elena labai apsidžiaugtu, jei. – Taip, pasirodo šis spektaklis buvo labiau skirtas ne Mason‘ui, o Elenai. Katherine nemėgo šios moters dėl tūkstančio priežasčių, ir tikrai planavo vieną dieną aplankyti šią, pagaliau nutraukiant jos „kančias“, bei tuo pačiu metu gyvybę. Bet tai, kaip viskas susiklostė dabar, atrodė kur kas labiau įtraukiantis žaidimas, nei kad tiesiog brutalus fizinio kūno sunaikinimas. Tai palauks, net dabar, nematė nieko skaudesnio, nei kad antrininkės tikriausiai sugulimą ne vien su labai netinkamu vyru, bet ir tai, kad jis joje mato toli gražu ne ją. Po antklode kyšantis Lockwood‘o pasididžiavimas, sukėlė prunkštimą. – Ak, kaip miela, tu džiugiai nusiteikęs. – Apsimetė kad neišgirdo jo prašymo pasitraukti šalin, kuomet nebe gaišdama daugiau laiko, prisėlino prie lovos, grubiai, net per daug, kas buvo visiškai nebūtinu dalyku, suėmė vyrą už kaklo, viena ranka, kuomet kita patraukė nuo jo veido pagalvę. Vampyriškas gebėjimas demonstruoti nežmogišką jėgą, net prieš vizualiai stipresnius už save, buvo tobulas nemirtingumo pliusas. Panaudojo dar daugiau jėgos, kuomet kilstelėdama Lockwood‘o nugarą nuo čiužinio, stipriai įrėmė pusę jo kūno į lovos galvūgalį. Užteko tik vienos akimirkos, žvilgsniams susidurti. Ir kaip gi Lockwood‘as vis dar nepasimokė, kad verbeną vartoti net labai būtina, kai sukiesi aplink vampyrus, kurie vis dar pasitaikius progai maloniai „išdulkins“ tau protą? Na ką gi, jam labai nepasisekė.
Užteko tik vienos akimirkos, vieno trumpo, priešingos lyties asmenų, žvilgsnio susidūrimo, kad originaliosios vampyrės vyzdžiai pirmiausia susitrauktu, vėliau išsiplėstu. Jis prarado „išsigelbėjimo“ akimirką, kuomet tapo visiškai pavaldus jos įtakai. Tiesa, tai buvo pakankamai purvinas ėjimas, tačiau Katherine vargu ar kada žaidė švariai. Ir visiškai nebuvo svarbu tai, kad savo pradinę įtaigą moteris sukūrė tam, kad Mason‘as būtu saugus nuo antgamtinio pasaulio nesąmonių, kad būtu saugus nuo Niklaus Mikaelson‘o, kuris laikė jį kaip savo asmeninę kalyte, pramogoms. Dabar pasekmės nebuvo reikšmingos. Net jei Mason‘as ir sugrįžtu prie seno, prie keršto planų, kurie žinoma neišdegtų taip, kaip jis to norėjo, dabar ne vienas vampyras negalėtu parodyti savo tamsią pusę, nesulaukdamas už tai baisios bausmės. Nors, jei būtu kitaip, nuo dabartinio žingsnio, tai nesustabdytu Katherine. Ji norėjo kad jis būtu sugniuždytas, susimautu net su ta, su kuria yra dabar, ir galiausiai suvoktu, esą kaltas dėl visko buvo jis pats, jo gyvenimo būdas ir nemokėjimas vertinti to, kas šalia. Tuo labiau, visai smagu žinoti, kad vienu šūviu galima nokautuoti daugybę gyvūliukų. Mason‘as, Elena ir netgi Sebastian‘as. O taip, reikia dar kartą paminėti tai, kad garbanei visai nepatiko tai, kad du labiausiai skirtingi asmenys tapo draugais, ir buvęs pastoviai trinasi šiuose namuose, nepalikdamas erdvės likti dviese. Juk net nedarant nieko lytiškai nuodėmingo, tai vis vien gadino mažu mažiausiai nuotaiką, ką kalbėti apie kitus dalykus.
– Prisimink. Kiekvieną akimirką, kiekvieną žodį ir jausmą, kurį priverčiau tave pamiršti. Prisimink, ir pajausk viską, ko buvai netekęs, šiuose namuose, šiame kambaryje. Aš atlaisvinu tave nuo įtaigos, Mason‘ai. – Grubiai paleisdama jo kaklą, nemirtingoji net nesivargino pasilikti čia, tam, kad įsitikinti kad suveikė. Ji ir pati puikiai žinojo, kad suveikė, tai išdavė vilkolakio žvilgsnis, kuris tapo visiškai kitoks, nei buvo prieš tai. Jos pirštai atitrūko nuo vyro kaklo, kuomet kūnas nuo lovos, į kurią prieš tai buvo pasirėmęs. Ji pasitraukė, apgalvotai palikdama jį vieną, su visais tais vidiniais demonais, kurie buvo išleisti į laisvę tam, kad sujaukti ir taip ne labiausiai stabilų Mason‘o gyvenimą. Viskas atrodė taip, tarytum vyko pro tirštą rūką, pro kurį beveik nieko nesimatė. Ji neleido pamatyti savo veido išraiškos, kuomet uždarydama duris, paskubomis nusileido laiptais, ir galiausiai išsinešdino iš pastato vidaus. Be jokios sąžinės graužaties, be jokio noro pasilikti, netgi patenkinta.
Kieme stovintis baltos spalvos BMW visureigis, jau burbuliavo tais neįtikėtinai maloniais klausai, dirbančio variklio garsais. Tamsiaplaukės garbanės veide subangavo pastebima, tačiau dantų nešiepianti šypsena, kuomet ši atitrūkdama nuo vietos, kurioje trumpam stabtelėjo, galiausiai nukulniavo link transporto priemonės. Ilgai netrūko, atsisėsdama ant priekinės keleivio sėdynės, iš karto pasuko akis į Sebastian‘ą.
Kieme stovintis baltos spalvos BMW visureigis, jau burbuliavo tais neįtikėtinai maloniais klausai, dirbančio variklio garsais. Tamsiaplaukės garbanės veide subangavo pastebima, tačiau dantų nešiepianti šypsena, kuomet ši atitrūkdama nuo vietos, kurioje trumpam stabtelėjo, galiausiai nukulniavo link transporto priemonės. Ilgai netrūko, kuomet atsisėsdama ant priekinės keleivio sėdynės, iš karto pasuko akis į Sebastian‘ą. – Atleisk, mane šiek tiek užlaikė. – Trumpas ir visiškai nieko blogo neišduodantis paaiškinimas, privertė tamsiaplaukę palinkti link vairuotojo. Tikriausiai tai nebe stebino ne vieno, kuomet ji elgėsi per daug lipšniai, ar netgi šiek tiek erzinančiai. Galu gale, jie nebaigė savo kūnų „pokalbio“, kuomet buvo nemaloniai sutrukdyti. Jos dešinė ranka vėl atsidūrė ant Redford‘o krūtinės, specialiai slinkdama apačion. Keista, kad nei vienas, nei kitas nesiryžo paprašyti to, ko norėjo vienokiu ar kitokiu metu, kuomet bandė tai surasti savarankiškai, naudojant ganėtinai dviprasmiškus prisilietimus. Jos tamsus žvilgsnis tarytum sustingo ant mirtingojo veido, nors išraiška taip ir liko mielai žaisminga. Neįpareigojančiai Pierce ranka, pirštai lietė jo vilkimą drabužį, palengva artėdama prie šio vilkimo beformio džemperio. Kišenės buvo tuščios, kuomet jos ranka nusileido dar žemiau, ir... bingo! Iš kelnių ištraukusi mobilų telefoną, paprasčiausiai šį išjungė, kažkodėl nusprendusi kad gal ir neverta vykti į oficialų renginį, su sugadinta susisiekimo priemone. Laikinai neveiksnus mobilusis aparatas švistelėjimo būdu, atsidūrė ant galinės sėdynės, kuomet tamsiaplaukė neužsisegdama saugos diržo pasisuko taip, kad jos kūnas būtu pakreiptas į vairuotojo pusę.
– Dabar, kai mums tikrai niekas nebe sutrukdys, gali pradėti kelione, brangusis. – Prunkštelėdama, ji neatrodė piktybiška, bent jau šiuo metu. Net keista, tačiau tikrai atrodė labai atsipalaidavusi ir nusiteikusi kelionei. Galu gale, ne veltui buvo kamuojama tokios jausenos. Per daug pasitikėjo savimi ir savo pasiruošimu, kad baimintis neva kas nors gali pasisukti netinkama linkme. Vienos rankos pirštai šiek tiek susilietė su ryškiai raudona spalva nudažytomis lūpomis, kuomet originali vampyrė, tikriausiai net labai netikėtai net sau pačiai, nusuko veidą į lango pusę. Nieko nereiškiantis veiksmas, tačiau vis vien, labai nebūdingas ir keistas. Toks, kuris priverčia pagalvoti, o kas bus dabar, toliau?

Sebastianas niekados nebuvo didelis šnekorius jeigu kontaktuodavo su nepažįstamais asmenimis arba buvo papuolęs į nemalonią kryžminės ugnies principo situaciją. Čia visai kaip dabar. Jis iš kart užčiaupė burną, neketino prisidėti prie buvusiųjų mylimųjų konflikto. Aną kartą kišosi, replikavo ir tai nesibaigė smagiai, o ir teko pešiotomis nueiti ne vieną kilometrą namo, maža to prasilenkiant su iš tolo atpažįstamu Katherine automobiliu. Vyrui niekaip nepavyko įtikinti Meisono, kad nemiega su Pierce, dėl to jiedu ir susipyko. O tada pamiršo apie tai, nes yra tipiniai vyrai ir nelaiko pagiežos. Akcentuodamas savo poziciją Sebastianas iškelia rankas, pamosikuoja jomis tarsi pasiduotų, duotų viršų kompanionams. Ir tada nusprendęs išsinešdinti apsisuka patraukdamas link išėjimo. Prasilenkė su garbane ir vis dar nekalbėdamas pirštu pabaksnoja į rankinį savo laikrodį primindamas vampyrei, jog jiedu skuba ir kad ir kokias sąskaitas su buvusius sutuoktiniu norėtų suvesti moteris, verčiau padarytų tai greitai. Giliai, lyg būtų nepatenkintas atsidusęs Redford'as šauna pro duris pasikeldamas nuo žemės savo lagaminą. Tiesą pasakius tikėjosi, kad Katherine kone paseks iš paskos, bet gi ne. Nesuvokė net kaip pasijuto tą supratęs. Taip jaustis ir dar tokioje situacijoje jam nebuvo tipiška. Kankino savotiškas smalsumas ar tai keistas kompleksas suvokti, jog garbanė dabar yra Meisono draugijoje. Tebeturėdamas visapusišką prieigą prie Pierce automobilio pirmiausia nusitaiko į bagažinę, kurioje pasideda lagaminą. Tuomet iš karto patraukia prie vairuotojo pusės, įsėda, užsisega saugos diržą, tada pasileidžia muzikos neapsidžiaugdamas, kad čia negaudo "Rock FM'o". Keista, bet kai klubinis "Slow Motion! Hot Light - Dynamite (Original Mix)" kūrinys įsibėgėja Sebastianas pajaučia, kad gal ir nieko visai susiklauso. Iš kelnių kišenės išsitraukęs mobilųjį, o tuomet jau pasineria į bekraštes interneto platybes. Kuo toliau, tuo keisčiau jam atrodė tas Katherine delsimas. Nebūtų patinas gi, jei pasamoningai netrokštų vienintelės čia esančios patelės dėmesio sau, juolab niekuomet nesijautė labai lievas. Kai tiesiogiai į įėjimą dvaran nenukreiptas vyro žvilgsnis pagauna toje pusėje sumirgėjimą, nukreipia šviesias akis reikiama linkme iš kart pastebėdamas Katherine šypseną. Atsakomai Sebastianas susiraukia grubiai grąžindamas telefoną į kelnių kišenę bei ignoruodamas diskomfortą, kurį kėlė į odą įsirėžusi susisiekimo priemonė. Tapšnodamas pirštais į vairą nekrusteli iki to momento, kai Pierce pagaliau įsėda. Atmosfera salone kaip mat pasikeičia, ji taipogi prisipildo subtiliu moteriškų kvepalų aromatu.
- Ar Meisonui prieš miegą reikia pasekti pasaką?-pagaliau prasitaria nenuslėpdamas nepasitenkinimo, kuris atrodė keistas, tarsi iš piršto laužtas,-Pasakyk prašau dabar, nes tokius dalykus privalau žinoti turint omeny, kad nežadu atimti iš Meisono privilegijos būti mano draugu jokiu artimiausiu metu,-kiek veidmainiškas šypsnis "susikoncentruoja" Sebastiano lūpose. Vyras neketino ieškoti savo puolimo motyvų, mat pagrindinis ir susijęs su būtinybe kuo greičiau pasiekti oro uostą buvo ir taip akivaizdus. Žinoma nesitikėjo išgirsiąs kažkokį paaiškinimą, mat jau ir taip leido sau per daug demonstruodamas nepasitenkinimą, kurį Piece lengvai galėtų palaikyti pavydu. Juk savotiškai nebuvo visiškai abejingas nė vienai iš savo širdies damų. Galbūt jeigu leidi sau pereiti per dešimtis moterų sugebi lengviau emociškai nuo jų atsisijoti, tačiau Sebastiano atveju tai buvo tik dar viena praktiškai neištirta teorija. Pajutęs keistą fizinį jausmą, kai pasidaro karšta, nors iš tiesų taip nėra, atsiraitoja rankoves nepagalvojęs apie tai, kad atidengė ryškias ir baisokai atrodančias kraujosrūvas ties dilbio sąnariu.

Trečiadienio vakarą leido "Paxton Pharmacies" laboratorijose, kai sekretoriaujanti Isobel pranešė apie lankytojus, pageidavusius įmonės savininko. Tas Sebastianui iš karto pasirodė keistokai, mat nebuvo suplanavęs susitikimų. O ir šiaip jie dabar teisėtai priklausė Lianai, kuri dar keisčiau skradžiai žemėn prasmego. Ji neatsakė į jokius skambučius, o kai nuvažiavo į jos namus neaptiko visiškai jokių gyvybės juose pėdsakų. Netipiškas elgesys velniškai pareigingai bei punktualiai moteriai, tačiau neleido sau pradėti panikuoti, nes Rivas buvo praleidusi vos vieną darbo dieną, tačiau tikrai jautėsi susirūpinęs. Pirma mintis šovusi į galvą dėl kažkam prisireikusio Redford'o buvo susijusi su Liana ir tai nebuvo gera mintis. Juolab susidūręs su grupele kostiumais vilkinčių vyriškių kaip mat palaikė juos FTB ar kriminalistais. Nepaleido tokio įspūdžio net tuomet, kai neprisistatę vyriškiai pareikalauja Sebastiano vykti kartu su jais. Pala, kodėl? Kur vykti?. O vienas jų atsainiai myktelėjo neva į "NSPNUK" laboratorijas. Pfff, o jau buvo pradėjęs manyti, jog bus apkaltintas Lianos nužudymu ar panašus mėšlas. Įsodintas į juodą "Jaguar F-PACE" automobilį, iš abiejų pusių apspaustas augalotais plikiais (pats yra stambaus sudėjimo, bet palyginus su jais, tai jautėsi kaip špygutė) jautėsi mažų mažiausiai nesmagiai. Net negalėjo pasakyti kur važiuoja ir kokius objektus aplenkia, nes pro dramatiškai užtamsintus langus matė tik pralekiančių vaizdų kontūrus. Jaudinosi. Širdis tikrai ėmė sparčiau plakti ir vien tik dėl to, kad niekas nesiteikė jam paaiškinti kas vyksta. Kai išlipo ir apsidairė suvokė tik tiek, idant niekados nėra šioje vietovėje buvęs. Korporacijos laboratorijos atrodė kaip vienas tų akylai saugojamų valstybinių objektų. Lauke patruliavo nemažai ginkluotų žmonių vedančių didelius šunis, suskaičiavo kelis bokštelius, pastatytus prie kelių metrų aukščio betoninių tvorų, viršuje apraizgytų spygliuota viela. Tie vyrai tikrai nebuvo iš FTB, bet blemba, pasijautė tarsi vedamas į kalėjimą. Jį atvedė į pastatą, tada liftą, kuris praėjo leistis žemyn. Laboratorijos matomai buvo įsikūrusios po žeme. Toliau sėkmingai niekas nieko jam nepaaiškino, kai atvedė į tuščią palatą ir paliko. Netrukus pasirodė jaunutė šviesiaplaukė, nedrąsiai paprašiusi duoti jai šiek tiek savo kraujo. Sebastianui visiškai nepatiko ši idėja, tad nieko keista, jog atsisakė. Baikštaus žvilgsnio savininkė linktelėjo skubriai išeidama. Ji sugrįžo, tačiau atsivedė grupelę agentų, kurie sprendžiant iš savo povyzos buvo pasiruošę duoti Redford'ui į snukį jeigu tik prireiks. Nusileido. Atsigulė ant gulto, stebėjo tuos akmeninius vyrų veidus piktai, tarsi badytų juos peiliais. Netrukus pajuto kaip adata perskrodžia jo odą. Kažkas tame suveikia it ūmi cheminė reakcija. Sebastianas puikiai suprato, kad negali leisti jiems paimti jo kraujo. Jie sužinos. Sužinos tiesą, idant jis nebėra vampyras, o tai prilygtų savižudybei. Redford'as pašoka ant kojų. Adata sulūžta, kovingai nusiteikęs graikas šoka link agentų ketindamas pro juos prasibrauti. Sustabdytas kaip mat vienam iš jų užvažiuoja kumščiu, tada sekančiam, tačiau netrukus vienas iš nukentėjusiųjų panaudoja elektros šoką. Kad ir koks šūstras jautėsi, prieš tokią priemonę - nepašokinėsi. Nukratytas atsijungia kone iš karto. Kai paplėšė akis viskas aplinkui sukosi. Niurzgėjo it pagirių kamuojamas, net negalėjo pasakyti ką jam skauda, nes jautėsi sudaužytas. Įžiūrėjo ryškias šviesas lubose, kurios palengva susifokusavo. Palenkęs smakrą pastebėjo palatoje stovinčią Alexis. Ji tikrai neatrodė patenkinta.
- Kada tu pagaliau suprasi, kad norėdama su manimi į pasimatymą gali tiesiog pasiūlyti man nueiti su tavimi kavos? Kam nuolatos naudoti tą agresiją?-šaipėsi. Negalėtų ko gero rasti moters, kuri būtų mažiau suinteresuota burkuoti su juo, nei Farraday.
- Koks tu mulkis, Sebastianai. Kada ketinai man pasakyti, kad esi žmogus?-kaip visuomet ji neketino reaguoti į vyro "provokacijas". Jos tonas iš karto patraukia vyro dėmesį. Jis nebuvo kaltinantis, greičiau susirūpinęs.
- Ar papuoliau į labai didelę bėdą?
- Didžiausią.
- Ups.
Vargu ar jis leido sau suvokti situacijos kėblumą ar tai, į kokią padėtį pastatė agentę, su kurią iš korporacijos bendravo daugiausiai. Ji buvo tarsi jo "auklė" privalėjusi užtikrinti tinkamą Sebastiano elgesį. Ir faktas, jog ši negalėjo nustatyti, kad Redford'as yra mirtingas neabejotinai atsilieps mažų mažiausiai jos reputacijai.
- Nesijaudink, saulele. Jau labai greitai būsiu sliekų ir kirminų problema, nes jiems teks perdirbinėti mano lavoną,-ironiškai šyptelėjęs vyras atsisėda. Rankų per tai, kaip tvirtai jos buvo subintuotos net sulenkti negalėjo. Jautėsi velniškai silpnai,-Kiek litrų kraujo jie iš manęs išsiurbė? Jaučiuosi šūdinai,-nesiteikė detaliau paaiškinti savo ankstesnio pasisakymo, nes nenorėjo plėtoti tos temos. Juolab vien iš Alexis nusiteikimo buvo galima suprasti, kad užsitraukęs korporacijos nemalonę Sebastianas gali būti netrukus pašalintas. Jis nežinojo KIEK informacijos jie surinko ištyrę jo kraują,-Man reikia namo, turiu pamaitinti savo "tamagotchi",-pabandė atsistoti. Pavyko, nepaisant to, kad kojos nelaikė. Kai aptemęs vaizdas akyse palengva susinormalizuoja, iš lėto pajuda durų link. Nustebo, mat Alexis nesistengė jo sulaikyti.
- Tai aš tikrai galiu eiti namo?
- Mhm,-į lakonišką agentės atsaką nesureaguoja jokia neverbaline išraiška.
- Durnių laivas,-šnypšteli išnešęs savo "kūbatūrą" pro išėjimą. Niekas kas buvo susiję su korporacija jam "nemeikino senso". Kam paleisti asmenį, kuriuo norės atsikratyti? Žinoma nebent jų motyvai bus kitokie.

Mažai vilties buvo galima dėti į tai, kad Katherine pajėgs nusėdėti savo vietoje neparodžius, jog yra natūrali asmeninės erdvės uzurpatorė. Stengėsi neužgniaužti kvapo pajutęs ją arti, ypatingai tą nuo jos kūno sklindantį šaltį. Apsimetė, idant jaučiasi neutraliai nors ir sėdėjo it styga išsitempęs. O kad Pierce sumojo dar kartą pasikėsinti į jo telefoną... Na, apie tai tikrai nepagalvojo. Liūdnai atsidūsta iš kart, kai mobilusis "negražiai" plekšteli ant odinės sėdynės.
- Phew. Tikrai esi panaši į moterį, kuri savo "aukų" pasididžiavimus nešiojasi rankinėje, tad džiaugiuosi, kad prilindai nenuplėšti maniškio,-kandus liežuvis jį jau ne kartą išgelbėjo iš nejaukių situacijų su Katherine, kai nepajėgia išlikti absoliučiai abejingas jos artumui. Garbanės tyla nebuvo gera byla. Ir visgi Redford'as buvo įsitikinęs, jog dabar ji galvoja būtent apie tai, ką "nuveikė" dvare su Meisonu. Kodėl vienintelė mintis, kuri bandė praskleisti nežinomybės širmą buvo susijusi su Pierce burna ir Lockwood'o pimpalu? Žinoma visiškai nelogiška idėja, tačiau turint omeny Katherine nenuspėjamumą nenustebtų, jeigu ji bandytų apsukti abu draugus apie pirštą tam, kad šie iki mirties kovotų dėl privilegijos į garbanę. Vos ne kaip riterių laikais. Gi savo galvoje Sebastianas Pierce elgesį buvo interpretavęs savaip.
Nužudytojo JAV prezidento vardu pavadintą oro uostą pasiekia tikslint paskutinėms likusio laiko minutėms. Iš bagažinės ištraukė savo ir Katherine priklausantį bagažą, skubiai patraukdamas link ten, kur jųdviejų laukė pilotas. Nebuvo lengva tįsti tas penkias tašes, bet tuo pačiu neketino parodyti, kad jam sunku. Prakaitas žinoma buvo pradėjęs mušti, kai fiktyvūs sutuoktiniai pasiekia privatų lėktuvą. Pasisveikino su pilotu, įsiropštė vidun. Yra daugybė dalykų, kurių vis dar nėra bandęs ir kelionė privačiu lėktuvu yra vienas jų. Negalėtų pasakyti, kad tai, kaip atrodė vidus jam įspūdžio nepatilo. Numetęs daiktus belekur, iš karto patraukia prie baro. Išsiėmęs didesnę lėkštę kaip mat prikrauna ją užkandžiais: vaisių salotomis, sūriu ir krevetėmis. Įjunka kimšti ne dėl to, kad būtų labai alkanas, o šiaip. Maistas = meilė. Praėjęs į piloto kabiną paprašo jo dar nekilti, nes "Whole Foods" turėtų jam pristatyti maišą su produktais. Beveik iš karto išgirsta kaip atvykęs išvežiotojas kreipiasi į lėktuve esančius asmenis pranešdamas apie savo pasirodymą. Susimokėjęs už siuntinį + arbatpinigiai, paskubomis susigrūda į save maistą demonstruodamas akivaizdų Katherine ignoravimą. Pasiėmęs maišą su produktais, Sebastianas užsidaro lėktuve esančioje virtuvėlėje. Praeina geras pusvalandis, kai Redford'as trumpai pasirodo išlėkdamas į tualetą taip desperatiškai, it jam būtų vidurius paleidę. Tuo pačiu į lėktuvo saloną paleidžia skanių kvapų, atėjusių nuo viryklės. Neužgožė jie tikrai fakto, kad mažiausiai dešimt minučių praleidžia kosėdamas tuo siaubingu, sausu, prriešmirtiniu kosuliu. Išlenda sunkiai švokšdamas, svirduliuodamas, tualetiniu popieriumi valydamasis ne tik burną, panosę, bet ir paakius, iš kurių kraujas irgi sunkėsi. Nieko nesakęs vėl užsidaro virtuvėje. Praeina dar vienas pusvalandis, kai Sebastianas pagaliau pasirodo su lėkšte rankoje. Šypsojosi it būtų ne tik patenkintas, bet ir pakiliai nusiteikęs. Jis indą padeda ant stalo, priešais sėdinčią Katherine.
- Karšti ledai. Vuolia. Patikėk, aš nepamiršau,-buvo akivaizdu, kad lyzinasi. Antraip nebūtų praleidęs tiek laiko tam, kad pagamintų mėgstamiausią "Marissos" desertą. Pasidžiaugia pagaliau turintis progą atsisėsti, nes jautėsi tikrai labai ne kaip. Rimtas Sebastiano žvilgsnis užtikrintai užsilaiko ties garbanės veidu,-Tada dvare... Nenorėjau tavęs įžeisti. Priimk tai kaip atsiprašymo gestą. Su tavimi taip sunku bendrauti... Vieną akimirką tau nusispjaut, tau viskas ne motais, esi šalta, abejinga būtybė, o kitą mušiesi, nes pasijauti įžeista ir sunervinta,-tikrai nenorėjo, kad jo atsiprašymas, kuris iš pažiūros atrodė tikrai nuoširdus taptų menkesnis dėl to, nelyginant replikavo tame pačios Pierce kaltę,-Kaip manai kas būtų tau jeigu lėktuvas nukristų?-neįtikėtini tie Sebastiano minčių peršokimai. Atrodė žaismingai sumasintas netikėtai tvinktelėjusios minties,-Man visados buvo įdomu kiek atlaikyti gali vampyriškas kūnas, pavyzdžiui, įvykus atominiam sprogimui, paleistas į atvirą kosmosą ir taip toliau,-pliauškė niekus, tačiau visiškai nuoširdžiai. Elgėsi su Katherine dabar kone taip, lyg leistų laiką geros bičiulės draugijoje. Tiesa ta, kad dabar apie jį ir jo būklę vampyrė žinojo daugiausiai,-Tau korporacija atsiuntė tą aplanką su mūsų fiktyvių santykių planu ir asmenybės bruožais? Ten viskas parašyta, atseit kada susipažinom, kiek mums metų, kuo abu užsiimam ir panašiai. Tikėjausi, kad leis improvizuoti, bet kur jau...-nutęsia nusižiovaudamas. Negalėtų apsakyti kiek apsunkęs pasijuto, kai šitaip patogiai išsidrėbė, kai atrodytų atsipalaidavo kiekvienas kūne esantis raumenėlis,-Tikrai būčiau pasinaudojęs proga pasakyti, kad "Duran Duran" yra mėgstamiausia tavo grupė,-sukikena ir vėl rėmęsis tuo, kiek pamena apie "Marissą", kuri nekentė Duran Duran. Žinoma jo įsitikinimu ta jo savaip mylėta asmenybė buvo tiek pat fiktyvi, kiek visa Sebastiano ir Katherine "santuoka". Vien tik dėl to, kad akys perštėjo užlaiko jas užmerktas kiek ilgiau. Jautėsi toks bejėgis ir nusilpęs, kad dieve padėk. Jei taip ir toliau, teks pradėt ryti kažkokias piliules vardan žvalumo ir energijos. Kitaip neatlaikys net Berlyne numatyto viešumo maratono.

Toliau: https://bloodyrose.forumlt.com/t733-bloodpharm-facilities#33591 ir gal gali ištrinti iš ten postą mano tą? :DDDD Blę, maniau ištryniau aš jį :DDD

Laikas praleistas Berlyne dar ilgai liks atminty, kiekvieną kartą primindamas apie tai, kas nutiko, ko būtu geriau išvengti ir tai, kokius pojūčius tai sukėlė. Būtu labai klaidinga susidaryti išvadas, kad fiktyviai Redford‘ų šeimai, kartu praleistas laikas reiškė lygiai tiek, kiek kiekviena aptariama istorija reiškia vakaro laidos vedėjams. Prieš išvykstant, o tiksliau prieš išlipant iš oro transporto priemonės, pakeliui į prabangų viešbutį, Katherine buvo kone tikra tuo, kad viskas kas gali nutikti toliau, tai melo voratinkliu apipinta „pasaka“ apie kartu išlikusius vampyrus ir tai, kad jie yra labiausiai tinkami pristatyti viešai publikai tiesą apie tai, kad žmonės nėra vienintelė rūšis, kuri geba protauti ir palaikyti komunikacinius ryšius. Tačiau viskas kas nutiko, o kas svarbiausia, viskas kas buvo visapusiškai tikra, sukėlė labai dviprasmiškas mintis, sunkiai perprantamus pojūčius, kurių svarbiausią buvo nesuvaldoma baimė. Katherine yra viena iš tų asmenų, kurie nemėgsta parodyti tikrosios savęs, supažindinti su tuo ką ši galvoja ar tuo labiau jaučia. Tai su laiku išugdyta savigynos sistema, kuri dar ne karto nebuvo nuvylusi tamsiaplaukės. Juk, iš dalies, jei niekam neleidi atsidurti prie tavęs pakankamai arti, negali laukti kad tave galiausiai įskaudins. O žmonių prigimtis tokia ir yra, ankščiau ar vėliau jie padaro kokią nors „kiaulę“, po kurios tau sulipdyti save pačią tampa gana sudėtinga. Ir jei tai pritaikyti tamsiaplaukei garbanei, na, ji dažnai sugebėdavo save apsupti labai niekam tikusiais tipais, po kurių buvo būtina tam tikro pobūdžio reabilitacija. Visa laimė tame, kad būnant nemirtinga, bent negali pasakyti kad sugaišai savo metus ir laiką, kuriuos atidavei vienam ar kitam individui. Šioks toks pliusas, tiesa? Žaidimas, kuris pirmiausia te kėlė sportinį interesą ir didžiulį norą įtikinti ne vien save, bet ir oponentą, kad šis yra lygiai toks pats „netobulas“, dažnai stipriai klystantis „paršas“, su kokiais teko susidurti ne kartą, palyginus labai greitai tapo kažkuo daugiau. Bei pasiekęs tam tikrą kritinį tašką, tapo ne vien įdomus, tačiau ir būtinas. Laikas, nepriklausomai nuo aplinkybių, kurį teko praleisti kartu su Redford‘u, Katherine vertino, priėmė kaip svarbų ir vos ne kasdien reikalingą dalyką. Net kai manė kad yra žaidimo įkūrėja, jau tapo šio marionete. Ir šį kartą virveles tampė pats likimas, su kuriuo fatališkoji garbanė taip noriai stengiasi kovoti. Savo ruožtu, Sebastian‘as piršo visiškai kitą poziciją, dėl kurios šio fiktyvi žmona buvo visiškai išstumiama iš komforto zonos, ir tai kuo toliau, tuo labiau glumino. Sunku visgi pasidaro, kuomet susiduri su lygiu sau oponentu, kuris ne tiek, kiek nepasiduoda tavo įtakai, tačiau sugeba ne vien tave stumtelėti, bet priversti norėti sugrįžti atgal. Ir kai yra sakoma NORĖTI, tuomet taip, kad tai taptu kone labiausiai aktualiu sprendimu, kokį tik galima priimti.
Katherine buvo beprotiškai smalsu sužinoti tiesą apie tai, kas iš tiesu slėpėsi po greičiausiai, ir kaip kad tam tikri įvykiai parodė, išsigalvoto Sebastian‘o Redford, vardo. Antrininke ženklinama moteris buvo sugebėjusi sužinoti pakankamai daug apie asmenį, su kuriuo pastaruoju metu praleido tiek daug laiko, tačiau palyginus su tuo, ką šis ketino pasilikti tik sau vienam, ji sugebėjo išsiaiškinti visai ne daug. Galima pasakyti kad tai buvo viena tų priežasčių, kurių buvo daug, kodėl tamsiaplaukė vis dar nenutraukė ryšio su pirmu vilkolakiu. Tiesa, pastarasis net labai atitiko moters asmenybę, bet ar būtu gebėjusi save įsivaizduoti su juo santykiuose? Vargu. Vyras per trumpą laiką padarė per daug klaidų, ir kažkaip keistai vis dar buvo apsėstas savo buvusios šešėlio. Prastas pasirinkimas, bandant prie savęs „prisirišti“ kažką naujo. Taip, Geminus buvo vienas iš tų asmenų, kurie apie Sebastian‘ą žinojo daugiau, nei tipinis asmuo, kuris atrodo visai ne seniai ėmė vaidentis jo kasdieniniame gyvenime. Kita priežastis, privertusi Katherine pasilikti, bei toliau kruopščiai vykdyti savo planus minėto asmens atžvilgiu, noras pasipriešinti vilkolakiui, šiam įgyvendinant jo asmeninius troškimus. Vien mintis apie tai, kad jis troško sunaikinti visą pasaulį, išgyvenamumo sistemą ir pasistengti kad kiekvienas šiam patarnautu, o tame tarpe ir Katherine dukra, Victoria... Na, sakykime, kad tai visai ne džiugino. Ir aplamai, kuo gi šiam taip pamaišė Redford‘as? O tiksliau, ką jis padarė, kad nusipelnytu ne vieną šimtmetį kaupto pykčio ir pagiežos liepsną, kurią ruseno ponas vilkolakis? Smalsumas, taip, tai priežastis. Ir visgi, įsigilinus į tai, galima pastebėti ir kažkur iš vidaus kylančią būtinybę būti ten, kur buvo vilkolakis. Ir nereikia to interpretuoti kaip tam tikrą seksualinę trauką (tiesą pasakius, tokią jautė kitam). Tai tiesiog keistas, niežulį keliantis jausmas, kuris tave verčia daryti tai, ko lyg ir nenori, bet darai, nes jauti kad tau pačiai to reikia. Vilkolakis turi kažką, ką apibūdinti yra sunku. Tačiau tai su jo asmenybe, ar su tuo kaip jis atrodo, nieko bendrą neturi. Net jei ankščiau, kuomet vyko pažintis ir pirmosios šios savaitės, Katherine buvo sudominta tuo, koks jis yra. Gaila, bet pradinė nuomonė labai greitai pasikeitė. Arba pasikeitė jos pačios jutiminis „mygtukas“, kuris savaime pasispaudė tuomet, kai ši pasiliko Niujorke, net jei prieš tai planavo išvykti kartu su Victoria. Redford‘as greičiausiai tik juokais išsireiškė neva mano kad Pierce yra apsėsta juo. Taip nėra, bent ne taip, kaip skamba ši frazė.
Dar būnant lėktuve, Katherine iš paskutinių stengėsi nedaugiažodžiauti, manydama kad pasakė pakankamai, kuomet pasistengė sudėti visas pastangas į tai, kad mirtingasis vyras apsvarstytu galimybę atsitraukti, kol nėra vėlu. Ir ji buvo beveik tikra, kad pasirinktais žodžiais, mažu mažiausiai privers jį jaustis nemaloniai, ką kalbėti apie tai, kad bet kuriam tipiniam vyrui, tai simbolizuotu savotišką pažeminimą. Vien mintis apie tai, kad teko labai pasistengti kad išspausti iš savęs melą apie Lockwood‘ą, vertė pradėti žiaukčioti. Tiesa pasakius, ji net NORĖJO kad jis atsitrauktu, nes velniškai baiminosi to, kad gali ateiti diena, kuomet pati ne vien negalės, bet ir visiškai nenorės ieškoti priežasties, kodėl nereikia imti ir pasiduoti jam. Galima sakyti kad ji galvojo per daug, tačiau, nuoširdžiai manė kad taip yra kur kas geriau. Išlaikyti atstumą, arba bendravimą kuris atrodytu priverstinis, būtu kur kas geriau, abiems. Jis vis dar buvo vedęs, ir gal šiuo metu netgi šiek tiek susipainiojęs... Velniai griebtu, sapalionės. Buvo net labai akivaizdu kad Redford‘as atsakė už kiekvieną savo veiksmą, ir štai kas labiausiai varė tankiomis garbanomis pasidabinusią bulgarę. Tikėdamasi kad šips pastangų pasirenkant ne ypatingai maloniai skambančius žodžius, pakako. Tačiau akimirka, kuomet Sebastian‘as uždavė labiau „per dantį traukiantį“ klausimą, jos antakiai nusileido. Išlemeno kažką panašaus į tai, kad šiai pačiai buvo smagu pamatyti ant kiek jis tvirtai gali laikytis savo įsipareigojimu, ir kai pamatė kad jie skilo, tapo nebe įdomu. Melavo ir čia, mat kūnas savaime prieštaravo vartotiniems išsireiškimams. Juk, būtent dabar, jam būtu pilnai užtekę dar kartą sumažinti atstumą, prieiti arčiau ir... Jis būtent taip ir padarė. Pakildamas nuo sėdimos vietos, Redford‘as atsidūrė priešais savo oponentę, nepriklausomai nuo to, kad pasirinko užsiimti stovimą poziciją, kuomet ši savo ruožtu sėdimą. Atstumas ir oponentų veidų lygis buvo ganėtinai nepadorus, tačiau vargu ar nemalonus. Nemalonus, o tiksliau nejaukumą sukeliantis buvo tas gilus ir šiek tiek apsunkintas akių kontaktas, kuris panašu kad šiuo metu buvo galėjęs pasakyti kur kas daugiau, nei kad bet kokie žodžiai, savo ruožtu atrodantys ne vien beprasmiškais, bet ir nereikalingais. Originaliosios nemirtingosios veido išraiška atrodė sudominta, net tuomet, kai šios antakiai geru centimetru pakilo aukščiau, nei yprastas šių lygis. Kvėpavo lėtai, apsunkintai. Žvilgsnis, prieš susidurdamas su vyro akimis, pirmiausia stabtelėjo ties vaizdu priešais, konkrečiau kūno dalimi žemiau bambos. Tai sukėlė keistus atsiminimus, ar tai iš ne taip seniai vykusio pasąmonės žaidimo, ar tai iš vieno tų epizodų, nutikusių 2011-tais. Tai privertė garbanę, gal nelabai atitinkamai situaciją, liežuviu perbraukti per savo apatinę lūpą, kuri net nebūdama paryškinta tam tikromis kosmetinėmis priemonėmis, atrodė gyva, prisirpusi. Žvilgsnis pakilo viršun, kaip tik tuo metu, kuomet Sebastian‘as ištarė kone tokius pat, tačiau savo naudai labiau perfrazuotus žodžius, kuriuos prieš tai šiam buvo ištarusi tamsiaplaukė. Ne pati nepajuto, kaip subolavo lūpų kampučiai, tolygu tam, tarytum ji būtu norėjusi nusišypsoti, bet tuo pačiu metu sau tai uždraudusi. Ar atrodė pasimetusi? Taip. Ar jautėsi nepatogiai ir prieštaringai? O taip! Jis paliko žemyn, ir net jei protas šaukė kad dabar buvo pats laikas atsilošti ir apsimesti kad jos visai nedomina šis pasirodymas, savaime palinko į priekį. Dievaži, vos per vieną akimirką, ji sumovė viską, ką buvo pasakiusi prieš tai. Ir dabar buvo naivu imti ir teisintis, kad tik vedžioja mirtingą vyrą už nosies, bet kurią akimirką ketindama šiam nusikvatoti tiesiai į veidą. Paliko dar labiau, šiek tiek nuleisdama akių vokus. Buvo labiau nei akivaizdu, kad nemirtinga būtybė dabar labiau savo dėmesį akcentavo ne į tai, ką jis sakė, o į tai, kaip arti buvo. Tą akimirką ji nesugebėjo atitraukti žvilgsnio nuo jo lūpų, bei tai, kaip šios sujuda, kiekvieną kartą, kuomet jis ima kalbėti. Ši akimirka sukėlė labai svaiginantį jausmą. Juk tikrai, šiek tiek svaigo galva, ir visas kūnas kažkaip maloniai dilgčiojo. Ištiesta jo ranka, privertė ją iki galo sumerkti akis. Kad ir kaip tai dabar atrodo kvaila ir netgi iš dalies juokinga, Katherine šiek tiek praskleidė savo lūpas, tuo pačiu metu lėtai, giliai ir šiek tiek jaudinančiai įkvėpdama. Kažkodėl buvo visiškai tikra, kad netrūkus po to kai jis vos vos prisilietė savo nosimi prie jos, pasiduos bučiniui. Visai nebūtu klaidinga pasakyti kad norėjo būti pabučiuota, nors to ir nenutiko. – Neversk manęs priminti... –
Taip ir nebaigė savo kalbos, mat pajuto kaip mikliai Redford‘as baigė savo, pridėdamas rodomąjį pirštą prie jos lūpų. Tą akimirką, tapo aišku, jis žaidė. Ir reikia pripažinti, kad visai neprastai. Hipnotizuojanti akimirka pasibaigė, tuomet kai jos aštri klausa pagavo atgarsį už nugaros. Planšetinis kompiuteris, kurio nematė prieš tai, dabar atsirado jo rankose. Pasijautė švelniai tariant ne kaip. Užvertusi akis, ir netgi gana garsiai prunkštelėjusi, Katherine kaip mat prispaudė nugarą prie užimtos vietos atlošo. Nenorėdama komplikuoti ir taip įtemptos padėties, moteris tolimesnio skrydžio metu liko pakankamai nekalbi, visai kaip ir Sebastian‘as. Kelionė atrodė ilga, mat beveik viską laiką viduje perštėjo noras, kaip galima greičiau baigti šią būtiną kelionę, pasileidžiant kur nors, kur nereikėtu apie viską galvoti. Aplamai, dabar geriau net atrodė pasilikti su pačia savimi, nei kad imtis bet kokio, kad ir nieko verto dialogo su Sebastian‘u. Elgėsi labai tipiškai tiems standartams, kurie yra pas asmenų, kurie mėgsta naudotis oro linijomis. Ji stengėsi nevykusiai apsvaiginti save alkoholiniais gėrimais, kurie paprasčiausiai neveikė, vienu metu net apsimetė užsnūdusi. O gal net kažkuriam laikui net privertė save tai padaryti. Darė viską, kad nereikėtu net susidurti žvilgsniu. Juk tai, ką jis pasakė prieš atsitraukdamas. Analizuojant, galima teigti kad tiesiog pasakė tai, ką ji pasakė jam, visiškai ne laiku, ne vietoje ir ne tiesą. Bet, kitą vertus gal tai buvo pakankamai realu? Ar galima tai pavadinti panašiu jausmu, jei tavo troškimai ir tavo mintys yra nukreiptos į vieną ir konkretų asmenį? Ar nemirtinga, šalta ir ekscentriška vampyrė jautėsi įsimylėjusi asmenį, kuriam net gyventi liko neilgai? Sunku pasakyti ar tai yra tas jausmas, tačiau aišku vieną: norėdama pasitraukti tiek nuo Sebastian‘o, tiek nuo viso šio farso, bandant įtikinti visus ir viską kad vampyrai yra labai nepavojingos būtybės, ji pasitrauktu. Moteris nežiūrėtu į tai, kokios pasekmės šios lauktu, ji sugebėtu surasti būdą, kaip iš viso to išsinarplioti nesusigadinus net nepriekaištingai atrodančio manikiūro, tą patį parūpintu ir dukteriai. Visgi ji nepasitraukė iki šiol, to nenorėjo. Nusileidus lėktuvui, Katherine net nepasakė „bye bye“, kuomet susirinkusi savo asmeninius daiktus, patraukė link vietos, kur buvo paliktas jos asmeninis automobilis. Suvertusi lagaminus į bagažinę, garbanė dingo it skradžiai žemę.
Šešios savaitės. Šio laikotarpio tamsiaplaukei vampyrei prireikė tam, kad susidėti visas savo mintis ir jausmus į tinkamas lentynas, susidaryti išvadas ir netgi įtikinti save tuo, kad „ai, šis žaidimas, jei liks žaidimas, visai neblogas“. Ji nesirodė ne vienai sielai, kuri būtu sutepta tam tikrais magiškais potėpiais. Nesulaukė net skambučio iš to paties Geminus, kuris tikriausiai buvo įtikintas tuo, kaip ten viskas buvo palikta. Bandydama užimti save tam tikromis veiklomis, Katherine bendravo su žinomais aprangos dizaineriais, kurie tarp kitą ko, buvo pakviesti į vakarėlį, kuris davė startą Sebastian‘ui priklausančiame dvare. Nusipirko pakankamai kukliai atrodantį butą, kurį įrengė taip, lyg tai primintu kažkokios menininkės studiją. Dekoravimas atrodė modernus, priminė šiek tiek erdvę puoselėjantį skandinavišką stilių. Daug dirbo, stengdamasi galvoti apie Berlyną, kuo mažiau. Ir iš dalies tai padaryti net pavyko, bent iki tos akimirkos, kuomet susitiko su moteriško žurnalo „Cosmopolitan“ vyriausia redaktorę. Tai kas atrodė bus skirta tik vokiškai skaitančiai auditorijai, galiausiai paplito pasauliniu mastu, kone kiekvienos šalies filialas troško savo naują numerį paremti į dailiosios vampyrės temą. Interviu žinoma buvo asmeniškas, šiek tiek apimantis vampyrišką moters pradą, jos pomėgius, jos santykius su vyru ir tai kaip gi pasikeitė gyvenimas, kai nebe liko būtinybės slėptis, apsimetant tipine. Cha! Katherine Pierce ir žodis „tipinė“, kažkaip visai nieko bendro neturi. Tačiau tebūnie. Daug informacijos apie save ji pasakė klaidingo, daug ką pasakė nuoširdžiai ir net vienu metu sutiko kad pasirodys per viršelio atidengimo vakarą, nors jau po dienos, pranešė neva nemano kad tai gera mintis. Tarytum jos kasdienybė yra labai kruopščiai sudėliota, ir ji viskame tame dar norėtu išlaikyti šiek tiek privatumo. Negalima pasakyti kad redaktorė nenusivylė, nors laimei, pasirodė pakankamai supratinga. Tuo metu kai žurnalo paruošiamieji darbai davė startą, Pierce vėl panyko į darbus, kurie galiausiai privertė ją šiek tiek pakeliauti. Taip, aplankė: Los Andželą, Jungtinius Arabų Emyratus, Milaną ir netgi Maskvą. Kažkuriuo metu net buvo apsvarsčiusi galimybę nuvykti į sau gimtąjį miestelį Bulgarijoje, nors ir atsisakė šios minties gana greitai. Su Sebastian‘u susisiekti nesistengė, ir net į jo ar korporacijos skambučius, bei žinutes – neatsakė. Ignoravo, labai nemaloniai, tačiau tuo pačiu metu net labai tipiškai sau, stengėsi bent kurį laiką būti nepasiekiama. Kitą vertus, tai padaryti yra sunku, kuomet tavo veidas yra žinomas labiau, nei pirmosios ledi ar Kardashian klano atstovių. Visgi, galima pagirti už tai, kad nepaisant norėtų susitikimų, Katherine liko inkognito. Kadaise tokiu pat principu elgėsi, prisidengdama „Marissa“ vardu, o kažkada net gaudama „velnių“ ir savuoju.
Vienos iš minėtų kelionių metu, Katherine susipažino su muzikinio pasaulio atstovų, kuris šiai pasirodė vertas dėmesio pirmiausia dėl to, kad kiekvieną savo takeliuose naudojamą garsą, pirmiausia užfiksuodavo iš aplinkos, ir tik tuomet apdorodavo kompiuteriu. Tai pasirodė labai įdomu, kaip ir įdomus pasirodė, na visai ne keista, kad vyriškosios lyties atstovas. Ilgai netrūko, kad įtikinti mirtingą vyrą, kad šis kone privalo padaryti pasirodymą „jos namuose“, kurie sukels ne ką mažesnį įspūdį, nei kad ji pati. Ilgai įtikinėti neteko greičiausiai ir dėl to, kad Pierce buvo žinoma asmenybė, ir jei ne kiekvienas, tuomet kas antras troško atsidurti jos akiraty. Pirmiausia pranešė vyrukui datą ir vietą, kur šis turėtu atvykti. Ir tik tuomet, prisiruošė sugrįžti atgal. Ir tikrai kad ne į tą butą, kuris palaipsniui tapo ne namais, o greičiausiai laisvalaikiui skirtą „asmenine erdve“. Aresas buvo Sebastian‘o. Visai smagu darėsi vien nuo minties, kad taip lengvai pavyks suklibinti jo nusistovėjusį gyvenimą, nors ir net į galvą mintis nebuvo šovusi, kad pasirinkta data susi-dubliuos su jo oficialia gimimo diena. Nesunkiai surado maisto tiekėjus ir reikiamus asmenys, kurie atrodys estetiškai ir bus pakankamai nusiteikę liksmam laiko praleidimui. Tai buvo kaip ir žmogiška „grietinėlė“, tačiau ne ta, kuri save galėtu pavadinti snobiška. Visai netrūkus į Redford‘o namus ėmė rinktis visiškai nepažįstami nei jam, nei atvirai kalbant pačiai Katherine žmonės. Maisto tiekėjai, asmenys atsakingi už aplinkos pakeitimą (juk reikėjo paruošti ir vietą DJ, ir dosnų vaišių stalą ir visus kitus pribambasus). Tą dieną, Katherine gavo progą susipažinti ir su Elissa Ambrose, kuri pasirodo yra net labai mirtinga Sebastian‘o sesuo. Hm, ir kas galėjo pamanyti, ką? Mergina ne vien tik kad sutiko šiek tiek „pasileisti plaukus“, bet ir pasirodė labai priimtina asmenybė. Sunku pasakyti kas būtent sukėlė nemirtingosios susidomėjimą, ar tai kaip Elissa atrodė, ar tai kad ji atrodė kur kas labiau atsipalaidavusi, nei Sebastian‘as. Tačiau, jos greitai rado bendrą kalbą, ir netgi viena kitai ištiesė pagalbos ranką surengiant efektingą vakarėlį, apie kurio egzistavimą žinodami, paparaciai vėliau nesugebėtu nulaikyti liežuvių. Visgi, vakarėlis buvo privatus, o tai reiškia kad nepageidautini ramybės drumstėjai nebuvo laukiami, ar tuo labiau įleidžiami į teritoriją. Visa laimė kad šio iš išorės pilį primenančio, pastato savininko nebuvo namuose. O ir šio sesuo, kaip ne keista ne žodžiu neužsiminė kad yra didesnė proga, nei kad „šiaip“. Juk žinodama kad tai Sebastian‘o gimtadienis, pasišaipydama Pierce greičiausiai būtu įteikusi tapkes su vienaragiais ir kokį keksiuką, ne pirmo šviežumo. (xDDD) Nuo vakarėlio pradžios prabėgo vos viena valanda, tačiau didžioji dalis susirinkusių buvo gerokai apšilusi: vieni vaišinosi svaigiaisiais gėrimais, kiti šoko pasiduodami išskirtinai skambančiam ritmui, treti bendravo. Katherine savo ruožtu sugebėjo padaryti viską, tuo pačiu metu atrodydama iš tiesų stulbinančiai. Jos kūną dengė kaip visuomet, it pirštinė apgulantį suknelė, subtili ir tuo pačiu metu atvira. Tamsūs plaukai šiek tiek subanguoti, veidas kaip visuomet padailintas makiažo priemonėmis, kurios iš esmės turėtu nuslėpti jos itin menką fizinį amžių. O ilgos ir liaunos jos kojos, papuoštos raudonos spalvos aukštakulniais. Visgi ne tiek apranga, kiek pačios Katherine asmenybė traukė aplinkinių akį, primindama apie tai, ant kiek ji įtraukianti yra. Nuo vakarėlio pradžios prabėgo vos viena valanda, tačiau didžioji dalis susirinkusių buvo gerokai apšilusi: vieni vaišinosi svaigiaisiais gėrimais, kiti šoko pasiduodami išskirtinai skambančiam ritmui, treti bendravo. Katherine savo ruožtu sugebėjo padaryti viską, tuo pačiu metu atrodydama iš tiesų stulbinančiai. Jos kūną dengė kaip visuomet, it pirštinė apgulantį suknelė, subtili ir tuo pačiu metu atvira. Tamsūs plaukai šiek tiek subanguoti, veidas kaip visuomet padailintas makiažo priemonėmis, kurios iš esmės turėtu nuslėpti jos itin menką fizinį amžių. O ilgos ir liaunos jos kojos, papuoštos raudonos spalvos aukštakulniais. Visgi ne tiek apranga, kiek pačios Katherine asmenybė traukė aplinkinių akį, primindama apie tai, ant kiek ji įtraukianti yra. Prieš pasiekdama alkoholinių gėrimų stalą, originali vampyrė pakankamai atvirai flirtavo su prie muzikinio pulto stovinčio vaikinuko, kuris ne vien nesibodėjo išlaikyti šiek tiek nepadorų atstumą, bet ir išnaudodamas savo „perliukus“, leido šiai šiek tiek pažaisti su garso miksavimo technika. Ji tai darė natūraliai, greičiausiai todėl kad Redford‘o elektromobilio variklį išgirdo dar tuomet, kai šis net nebuvo pasiekęs kiemo.
Pokalbį su Sickick pseudonimą pasirinkusiu mirtinguoju baigė netrūkus po to, kai šios tamsiai rudos akys vos akimirkai susidūrė su dvaro šeimininko fiziniu atvaizdu. Atsitraukdama nuo pulto, ji suskubo prie gėrimų, bei pasigavusi dvi pirmiausia pasitaikiusias po ranka taures, it visai netyčia patraukė atgal, kur buvo prieš tai. Elgėsi taip natūraliai ir taip įtikinamai, lyg nebūtu net pastebėjusi kad po šiuo stogu tapo dar vienu asmeniu daugiau. Atitinkamai imituodama nepasitenkinimą po „netikėto“ susidūrimo, garbanė pasisuka ant kulno tam, kad atsistotu veidu į Redford‘ą. Jos šiek tiek praskleistos lūpos netrūkus išleido pirmuosius atgarsius, kurie nepriminė atsakymo į klausimą, kurį šiai pirmiausia uždavė Sebastian‘as. Per daug nesureagavo į tai, kad taurė buvo pasisavinta, tiesą pasakius net pati nenutuokė kas joje buvo.
– Oh, dar viena akimirka, ir būčiau pasakiusi kad tai šlapimo mėginiai, kuriuos reikalavo Farraday. – Aišku, net iš skonio buvo galima suvokti kad taip nebuvo, bet argi ne smagu imti ir šiek tiek paberti Redford‘ui ant galvos nemalonumo? Vyras iš karto ėmė žerti žodžius, kurie buvo perpildyti nepasitenkinimo, kas te iššaukė pastebimai net labai abejingą Katherine reakcija, kuomet ji viso labo sukreivinusi lupas ėmė suktis tam, kad ir toliau pratęsti savo numatytą kelionę. Velniai griebtu, ne vien nemandagu, bet ir visiškai nepagarbu oponento atžvilgiu. Jai užteko tik nusisukti, paliekant Sebastian‘ą sau už nugaros, kad josios veide subanguotu ta pati, savimi patenkinta šypsena. Ji atsisuko dar kartą, tačiau šį kartą pademonstruodama savo kruopščiai įtikinamą skepticizmą, su šiokiu tokiu šlakeliu kaip visuomet persūdytos ironijos.
– Sakai šešioms? Mh, keista, juk būtent tiek laiko bandžiau tave ignoruoti. O kas yra, negi taip karštligiškai manęs pasiilgai, kad neradai kuo daugiau save užimti, kaip tik nelabai skoningu remontu? – Šiek tiek kilstelėdama antakius, žinoma kad neprarado progos dar kartą pabrėžti tai, kad jai asmeniškai nelabai patinka tai, kad jos buvusio gyvenimo pamatai buvo visapusiškai sugriauti. Tame tarpe ir durų, vedančių iįš pagrindinio pirmo aukšto kambario, stakta. Ta pati, kuri buvo sugadinta keliais pjautiniais brūkšniais, kuriais žymėjo mistiškai greitą Victorios augimą. Smulkmena, bet vis vien kažkas iš to gyvenimo, kurį paliko sau už nugaros. Neigiamas pašnekovo nusiteikimas šiuo metu netgi atrodė šiek tiek žavus, turint omeny, kad jis stengėsi visapusiškai pasipriešinti tam, kas šiuo metu vyko šio namuose. Žinoma, kad vidumi džiūgavo dėl to, kad paliko ne patį geriausią įspūdį apie savo pasirodymą, jo akyse. Tačiau dėl kažkokios priežasties net neprisileido prie savęs minties, neva jis pyksta dėl to, kad ji pati buvo pradingusi iš akiračio, ir ne vien jo, o visų. Neatsižvelgdama į tuos klausimus, o vėliau teiginius, kuriuos savo ruožtu dėstė Sebastian‘as, įdavė kažkokiai, pro šalį praeinančiai viešniai pilną taurę. Ką čia, tiesiogine to žodžio prasme, įgrūdo šiai į rankas, kuomet specialiai sumažindama atstumą tarp savęs ir Redford‘o, neskubriai uždėjo savo liesas, šaltas rankas ant jo pečių. Ilgai delnus ten neužlaikė, it žvilgsnio būtu mažą, nusprendė šiek tiek gundančiai pačiupinėti jo vilkėtą odinį švarką. Panašu kad pasirinktą Sebastian‘o stilių įvertino. O gi keista, kad pastaruoju metu jis savo išvaizda rūpintis pradėjo kur kas labiau, nei prieš tai, kai dažniau pasirodydavo su džinsais ir per dideliu, arba tiesiog formos neturinčiu džemperiu su gaubtu. Giliai įkvėpė, kuomet akivaizdžiai koketuodama su priešais stovinčiu mirtingu ir neva neypatingu (negalėjau susilaikyti nepaminėjusi xDDD) vyru, gana lėtai pakėlė akis į jo veidą.
– Turi omeny tą aukštą, šiek tiek per daug liesą tamsiaplaukę, kuri čia gyvena? Amm, taip, paskutinį kartą ją mačiau tuomet, kai uždariau slaptuose požemiuose po šiuo pastatu. Tuose pačiuose, kuriuose ankščiau laikydavau Mason‘ą, kuomet jis tapdavo per daug nepakeliamas kompanionas. Gana jauki vieta, aha. – Užvertusi akis, Pierce ganėtinai greitai, kone valdydama norą nusikvatoti, pasitaisė.
– Aš juokauju, kuo gi tu mane laikai? Elissa. Taip, minėta mergina tikrai labiau nei tu suvokia, ką reiškia mokėti šiek tiek atsipūsti. Bet to, brangusis, juk žinai, kad nemirsi dėl to, jei bent akimirkai nustosi būti toks snobiškas. – Tikriausiai priepuolis, kurį patyrė pašnekovas pasirodė šį kartą net labai laiku, neleisdamas Katherine pradėti pilti purvą ant Alexis ir visų kitų, kurie yra bent iš dalies susieti su minėta persona. Tiesą pasakius, Pierce labai skeptiškai priimdavo kiekvieną moters papeikimą, ar bandymą pripiršti veiksmų planą, kuris jai kažkodėl atrodė labiausiai tinkamas. Niekada neklausė mirtingosios, niekada ir neketino to padaryti. Tikriausiai pačios vampyrės ego buvo per daug didelis, kad imti ir paklusti kam nors, kas užsimanytu šią suvaržyti. Galima pasakyti kad tamsiaplaukė garbanė yra pakankamai konfliktiška asmenybė, arba per daug stipri. Tačiau bet kokiu atveju, paklusnia jos padaryti nesugebėtu net amžinybę trunkantis kankinimai, kokius atlaikyti nesugebėtu net stipriausi vyriškosios giminės atstovai. Ji buvo, yra ir visuomet bus savimi. Nepalaužiama, savanaudiška, impulsyvi ir karštligiškai reikli. Kosulys, kuris netrūkus buvo palydėtas kraujo išsiliejimu, privertė Pierce veikti žaibiškai. Tikriausiai suveikė savisaugos mechanizmas, kuris neleido kad kas nors imtu ir ištraukęs mobilų telefoną, užfiksuotu šį incidentą, paskui už apvalią sumą parduodamas bulvariniam laikraščiui, kuris žinoma išspausdintu kvailą straipsnį su dar kvailesnę antraštę. Visgi verdiktas būtu toks pat, tai atkreiptu per daug aplinkinių dėmesio, sukeltų klausimus, į kuriuos tinkamo atsakymo nebūtu. Visai panoro kaip tik dabar atsilyginti buvusiam pirmam vampyrui tuo pačiu, kuo šis atsilygino jai, kuomet jie susitiko po tam tikros nesimatymo pertraukos. Pasinaudodama savo antgamtiškais sugebėjimais, ji perkėlė tiek save, tiek Sebastian‘ą į labiau nuošalią vietą, kuri pasirodė esanti virtuvė. Sau už nugaros uždarė duris, kuomet, paleisdama oponentą, atmetė rankas taip, kad šios būdamos šiek tiek sulenktos per alkūnes, įsiremtu į jos pasturgalio viršų.
– Ar man tik atrodo taip, ar tu tikrai pyksti kad sugrįžau tik dabar? – Neatitraukdama rankų nuo savęs, Katherine pakankamai drąsiai žengė žingsnį į priekį, priartėdama prie vienintelio šiame namo gale esančio asmens. Šiek tiek kilstelėjo smakrą, pagrinde tam, kad galėtu žvilgsniu susidurti su jo šviesiomis, giliomis akimis. Pakankamai ramiai įkvėpdama ji pagaliau atitraukė rankas nuo savęs, šias perkeldama ant jo, o tiksliau ant jo kaklo, nykščiais imdama šiek tiek plavinėti per mirtingojo smilkinius. Dar kartą panaudotas šaldantis efektas, kuris yra mažiau malonus, ir daugiau veiksmingas stabdant kraujavimą, kuris bet kuriuo metu galėjo padaryti visiškai nepataisomą padėtį. Nepratarė daugiau ne žodžio, kuomet šiek tiek pasitempusi į viršų, tuo pačiu metu savo fasadine dalimi pasirėmė į Sebastian‘o fizinio pavidalo priekį. Susidarė jausmas, kad ji arba vėl elgiasi lipšniai, arba kažkodėl ketina paragauti jo lūpas, kurios buvo suteptos stebuklingu krauju... Ne, pastarasis variantas ne vien nelogiškas, bet ir visiškai nerealus, turint omeny tai, kad Katherine nieku gyvu nerizikuotu savo mirtingumu, nei jei tai suteiktu akimirkos malonumą. Atitraukdama vieną ranką, ji nuo spintelės, padėklo su vaisiais, nugvelbė labiausiai prisirpusią braškę. Atrodė pasipūtusi, ir vizualiai piršo mintį kad jai visiškai nesvarbu tai, kad šis priepuolis ir jo tęstinumas, visiškai nebūtu svarbus jai asmeniškai. Juk reagavo palyginus šaltai, tikrai kad nepuldama klausinėti kaip vyras jautėsi ar ką galėtu padaryti kad jam būtu geriau. Žinoma, kad galėjo vėl pasiūlyti pasidalinti skysčiais, ne tais, kurie pasireiškia, kuomet yra sujaudinamos tam tikros, lytinės vietelės, o tais, kurie varomi venomis. Bet. Nepasiūlė. O ir pilnai užteko pasitelkus klausos ir regos organus, it praskenuoti jį, įsitikinant kad padėtis švelniai tariant ne kokia. Tikriausiai be Redford‘o, buvo viena iš tų asmenų, kurie užtikrintai žinojo kiek prastai jis jautėsi, visgi dėl to nepajudindama ne vieno piršto. Argi tai nėra dėl to, kad ir pati kadaise buvo susidūrusi su šia problema, bei buvo kone tikra tuo, kad išsigelbėjimo nėra. Visgi keista, kaip vaistas, grįstas Sebastian‘o krauju, kadaise pagydė jos susirgimą, tačiau atvirkštinis variantas te suteikė trumpalaikį pagerėjimą, po kurio sekė pablogėjimo banga. Prieš pat menką bučinuką į skruostą, kuris paliko po savęs kruviną žymią, Katherine pritraukė uogą prie savo lūpų, jomis dalį jos apgaubdama. Atsikando visai ne daug, visgi esmė buvo net ne tame, ką padarė, o kaip tai padarė. Klasiškai, gundančiai ir šiek tiek pornografiškai. Pametusi likusią uogos dalį šalin, vėl sugrąžino savo ranką ant Redford‘o, dabar abi laikydama jam ant sprando, pirštais šiek tiek nardant po jo pakaušio plaukus. Imitavo, o gal ir nelabai imitavo, mat pati to norėjo, savotišką apkabinimą.
– Tu mane maustai? – Klausimas pasigirdo kone tuo pačiu metu, kuomet Sebastian‘as prisipažino neva šiandien yra jo gimimo diena. Kadangi pati niekuomet nebuvo sureikšminusi panašaus dalyko, mat kai gyveni ne vieną šimtmetį, kažkaip tai savaime tampa visiškai nebe aktualu. Tačiau jo atveju, situacija buvo kiek kitokia, o ypatingai dėl to, kad pati Katherine nelabai pozityviai vertino jo sveikatą, bei nuoširdžiai manė kad jis gyvens kur kas trumpiau, nei bus baigtas visas tas konferencijų turas, kuris jau dabar yra įtrauktas į fiktyvių sutuoktinių dienotvarkę. Tą pačią, į kurią taip atšiauriai ir visai nepareigingai žiūrėjo nemirėlė. Jos akys įgavo labiau apvalią formą, nors kūnas tuo tarpu nepasitraukė toliau. Iš dalies, tokiu būdu ir toliau kabėjo ant jo, nepriklausomai net nuo to, kad jis neatrodė estetiškai nenusivalęs viso to kraujo nuo savęs. Bet reikia pripažinti, netgi labai skaniai. Prieš tai šiaip ne taip pademonstruota nuostabos išraiška labai greitai peraugo į kažką klastingo. Ji net šiek tiek primerkė akis, prieš pradedant kalbėti, pakreipdama lūpas į šypsnį. – Vadinasi mes paminėsime tavo gimtadienį tinkamai. Vis vien netikiu kad turi labai daug draugų, todėl tiks ir visi tie žmonės. Be to, kažkur netoliese yra tavo sesuo. Nagi, liaukis purkštauti, tau visai netinka „primadonos“ vaidmuo. Galu gale, tai gali būti paskutinis tavo gimtadienis, brangusis. – Šiek tiek labiau pasitempdama link jo veido, specialiai ėmė kalbėti kaip galima tyliau, nepriklausomai nuo to, kad šiuo metu šiaip ar taip niekas jų nebūtu nugirdęs.
– Nagi, mes galime bent vienai dienai pamiršti apie visas Alexis ir Co. Tuo labiau, manau kad tau sąžinė neleistu atimti iš mylimos savo žmonos galimybę imti ir surengti tau tinkamą šventę... Tuo labiau, vis dar esi man skolingas už tai, kad nepalikai manęs Berlyne. – Specialiai pakartodama jo paties veiksmus, prieš jį, prispaudė rodomąjį pirštą prie Sebastian‘o lūpų. – A. a.Nereikia žeisti mano jausmų. –
Stengėsi atrodė kaip visuomet lipšniai žaisminga, nepriklausomai nuo to, kad akimirka, kuomet palietė jo lūpas savuoju pirštu, pasigailėjo, kad pasirinko tokį nekaltą susilietimą, kuris tik dar labiau suglumino. Tiesa, stengėsi gi parodyti kad viskas kas vyko Berlyne, visiškai nieko nereiškia, kaip ir nereiškia tas menkas, nepavykęs pokalbis grįžtant atgal į miestą, kuriame gyveno. Žvilgsniu susidurdama su jo lūpomis, pasijuto keistai, buvo sunku nepadaryti ko nors, ko nederėtu. Laikėsi, manė kad geba suvaldyti tiek savo norus, tiek žodžius, tiek kūno kalbą.

1490-ti metai, Bulgaria. Vėlyvas žiemos vakaras, atrodė kad nepranašavo ne kruopelytės nerimo, kurį būtu buvę vertą akcentuoti vienokia ar kitokia prasme. Visai jaunutė, septynioliktus metus siekianti Katerine Petrova, praskleidusi užuolaidas, stebėjo kaip stambios snaigės krito iš dangaus, apguldamos visą aplinką skaisčia šviesa. Jos liaunos, ir dar pakankamai vaikiškai atrodančios rankos nugulė ant apvaliai didelio pilvuko, kuriame spurdėjo maža, dar gryno oro nespėjusi įkvėpti gyvybė. Buvo visiškai tikra tuo, kad po savo širdimi, kuri jau tuo metu buvo sužeista praeities įvykių, brandino mergaitę. Kūrė planus, kaip turėtu atrodyti ateitis, ir kokią svarbią priežastį natūrali garbanė dabar turi, nepasiduoti. Įsivaizdavo pirmagymią kaip tamsiai rusvų plaukų, mielo veido ir neapsakomo gilumo akių, šviesulį. Ji netgi buvo pasirinkusi vardą, nepriklausomai nuo to, kad už durų, kurios skyrė jaunosios garbanės kambarį, jos tėvai kurstė planus, kaip nepastebėtai atiduoti mažylę, šiai vos gimus, nespėjus pajusti kas yra ta motiniška šiluma. Gėda, šeimos gėda. Taip įvardino Katerinos tėvas atsitiktinį, sadistiškų ir visiškai jautrumo neturinčių veiksmų pasekmę, pirmagimę, kuri jauniausiai Petrovai reiškė visą jos ateinantį pasaulį. Ir nepriklausomai nuo to, kad biologinė mama atrodo dar stengėsi pakeisti savo vyro nuomonę, bandydama patikinti kad sugebės pasirūpinti anūke taip, it ši būtu jos pačios, bei niekam nebus būtina sužinoti to, kas iš tikro yra mergaitės mama (juk moteris buvo stambi, ir patys žmonės buvo dar nesugadinti pasaulinio spaudimo). Jai nepavyko, Katerinos biologinis tėvas, tos tėvas, kuris visomis įmanomomis galimybėmis siekė kad prieš svetimas akis, jo dukterys atrodytu visiškai tyros, nekaltos, sprendimas buvo nepalaužiamas. Jis neketino leisti ne vienai iš savo dukterų tapti pašaipos objektu, vieniša motina, kuri niekuomet nebus pripažinta visuomenės. Skaitysis it būtu pigi, vyro negebanti išlaikyti mergiukštė, kuri neturi jokios teisės turėti jai tinkamą, laimę atnešančią ateitį. Stovint prie lango, tuo metu dar mirtinga garbanė, lėtai pasuko akis, žvilgsniu susidurdama su visai ne toli kambario židinio stovintį kraitelį. Mažas gultas, buvo išdrožtas iš vieno seniausių apylinkės ąžuolų, dovana nuo vienintelio draugo, vienintelio asmens, kuriuo tuo metu aklai galėjo pasitikėti garbanė. Jis buvo tas asmuo, kuris nesukeldamas įtarimo, lankėsi šios šeimos namuose, rūpinosi dar savotišku vaiku buvusią Katerina. Jis taip pat laukė mergaitės gimimo, nepriklausomai nuo to, kad neketino užstoti draugę, jos gerbę ir jos dar negimusią dukterį. Jis tebuvo paprastas, silpnas žmogus. Stiprus skausmas, persmelkė tamsiaplaukę, sueidamas į pilvo apačią. Ji pirštais įsikabino į palangę, suvokdama kad netrūkus viskas prasidės. Dar viena skausmo banga, privertė ją pakankamai garsiai sudejuoti. Vandenys nubėgo ne iš karto, mat jos pačios kūnas dar nebuvo fiziškai paruoštas tokiai būsenai. Nepriklausomai nuo nėštumą išduodančio pilvuko, garbanė buvo perdėm liesa. Į kambarį subėgo seserys, kurių įkandin pasirodė ir mama. Paskatinta atsigulti ant lovos, ji pajuto, kaip mamos ranka stipriai suspaudė jos delną. Nebuvo būtina pasakyti visiškai nieko tam, kad suvokti kad ji nelieka viena. Ir ši magiška, beprotiškai skausminga, tačiau vis vien magišką akimirką ji bus šalia. Padės jai, ir palaikys tuomet, kai atrodys kad kažkas ima plėšti tave iš vidaus, keliant viso kūno skausmus, panašius į tuos, kuriuos teko išgyventi prieš šiek tiek mažiau, nei devynis mėnesius. Mergaitė į realų pasaulį pasibeldė vos pora savaičių ankščiau, bet tai nepadarė jos mažiau laukiamos. Gimdymas buvo sunkus, mat gimdos kaklelis vis niekaip neketino atsiverti iki reikiamo perimetro, sukeldamas Petrovai tik dar didesnius skausmus. Ji nepasidavė, ne karto neparodė noro prarasti sąmonę, pasiduoti ir tik dar labiau apsunkinti savo dukters gimimą. Ji kovėsi iki paskutinio, iki pat tos akimirkos, kuomet mažyčio, gerai apšiltinto kambario sienas užpildė vaikiško verksmo atgarsiai. Kraujo buvo pakankamai daug, bet argi tokia akimirka tai yra svarbu? Visgi tiesą sako apie tai, kad akimirka, kai pamatai savo pačios kūdikį, visas skausmas, visi išgyvenimai lieka kažkur už nugaros, kažkur, kur jie tampa paprasčiausiai nebe svarbūs. Pro pastebimai nuvargusius, ir nusileisti norinčius akių vokus, ji matė kaip prieblandoje suspindėjo biologinės mamos šypsena, kuomet ji paėmusi savo anūkę, pakankamai greitai įvyniojo ją į baltą audinį.
– Това е момиче. (angl. It‘s a girl) – Šiek tiek pavargęs, vidutinį amžių pasiekusios moters, balsas nurodė tai, ką prieš tai savaime pajuto motiniška, ir beprotiškai stipri jos pačios dukters širdis. Ji džiaugėsi, turėdama galimybę ne vien priimti mergaitę, tačiau ir įsitikinti tuo kad ji buvo visiškai sveika, rausva ir mažytė. Tokia gležna, tokia reikalaujanti kūno šilumos ir meilės. Viso to, ko buvo verta, viso to, ką atiduoti šiai ketino Katerina. Tamsiai rudos akys, gyvos ir vis dar nekaltos Petrovos akys stengėsi prasiskinti sau kelią, pamatyti savo mažytę dukterį. Su jaučiamu palengvėjimu, ji patvirtino tai, kad pagimdė mergaitę. Ištiesė savo rankas, norėdama prisiliesti prie mergaitės, kuri buvo brangi, nepriklausomai nuo to, kad buvo pradėta tamsos, smurto ir paniekos akto metu. Tai buvo visiškai nebe svarbu, juk svarbu buvo tai, kad ji gyva. Ji čia. – Нека я видя... (angl. Let me see her...) – Katerina te spėjo prasitarti, kuomet anapus durų laukęs tėvas, kaip mat įsiveržė į vidų. Jis neketino leisti savo jauniausiai atžalai priprasti prie šios mažos gyvybės. Suvokdamas tai, kad užteks tik vienos akimirkos, tik vieno nelemto prisilietimo, ir visa jo šeima pamatys, kad jokiais būdais negalima atskirti jaunos motinos nuo jos naujagimio. – Жена, не. Какво правиш? (angl. Woman, don't. What are you doing?) – Piktas, ir liepiantis vyro tonas kaip mat pertraukė stebuklingą akimirką, o juk trūko visai ne daug, kad Nadia Petrova (kaip paaiškėjo prabėgus lygiai 500 metų, po mergaitės gimimo) atsidurtu Katerinos rankose. Jis grubiai paėmė mergaitę į savo rankas, neleisdamas ne vienai iš savo moterų prisigretinti ir jį sustandyti. Reikšmingas žvilgsnis vos akimirkai susidūrė su jauniausia atžala, kuomet jis atsukdamas šiai nugarą, žengė pro duris. – Татко, моля те! Не, баща ... Не! НЕ! (angl. Father, please! No, father ... No! NO!) – Katerina, jausdama didžiulį emocinį skausmą, dar stengėsi pakilti iš lovos, visiškai neįvertindama savo silpnumo, ji troško sustabdyti šį neteisingą, jos leidimo negavusį sprendimą. Dievai mato, savo noru ji niekuomet nebūtu atsisakiusi savo dukters. Ir kas gali žinoti, gal jos gyvenimas nebūtu susiklostęs taip, ir nebūtu toks amžinas, koks yra dabar. Ji jautė, kaip veidu bėgo sūrios skausmo ašaros, ir nors net šiek tiek pasijudinti buvo sunku, ji beveik išlipo iš lovos, ketindama basomis bėgti per sniegą, bandant nutraukti šį baisų dalyką. Jokia motina neturėtu būti atskirta nuo savo vaiko, nepriklausomai nuo to, kokios aplinkybės. Jos mamos rankos nutūpė ant pečių, neleisdamos eiti toliau. Suspaudė stipriai, supratingai ir taip, kad neleistu jai padaryti didžiulės klaidos, juk niekas nebuvo tikras dėl to, ką tėvas galėtu padaryti, bandydamas atsikratyti gėda. Sumauta šeimos gėdą, kurią šiam užtraukę jo labiausiai mylėta angeliško veido dukra.
– Не, Катерина. По-добре е за нея. Катерина. Остави я да си върви ... Остави я, Катерина. (angl. No, Katerina. It's better for her. Katerina. Let her go ... Let her go, Katerina.) – Moteris stipriai apkabino savo dukterį, kuriai atrodo nuo kiekvienos šios tragedijos akimirkos darėsi vis sunkiau. – Моля, мама ... (angl. Please, mother ... ) – Tikriausiai užteko tik vienos, konkrečios akimirkos, kad prieš tai gyvybe ir gerumu spindinčios rudos akys, taptu kažkuo šaltu ir visiškai tuščiu. Ji verkė, taip skaudžiai, kaip niekada prieš tai. Ir kimstantis balsas, ir palaipsniui kūną apleidžiančios jėgos, nesuteikė jai galimybės užkirsti šitam kelią. Tokiu būdu Katerina dar katrą buvo išduota tų asmenų, kuriais manė galinti pasitikėti. 1492-ais metais, Katherine pavyko bent kuriam laikui atitrūkti nuo originalių vampyrų šeimos. Ji buvo stipri, nemirtinga tamsos būtybė, kurios vienas pagrindinių troškimų, nepaisant to kad privalėjo išgyventi bet kokia kaina, ji troško susirasti savo mergaitę. Išieškodama kiekvieną miestelį, kiekvieną namelį, ji nesugebėjo surasti netgi siūlo galo, kuris būtu galėjęs ją privesti prie to kad sužinoti kas nutiko jos dukrai. Ir net kai dabar, paklausta apie tai, kas gi padėjo moteriai išgyventi visus tuos metus, ji negalvodama pasakytu, kad niekada neatsisuko atgal. Ir tai būtu tas melas, kuriuo ji su laiku patikėjo pati. Juk būtent tą kartą, ji atsisuko. Ji sugrįžo, tikėdamasi ir melsdama to, kad būtu pagaliau suvienyta su savo atžala. Tačiau to nenutiko nei tuomet, nei po metų, nei po dešimtmečio. Nadia visgi rado kelią, kuris atvedė ją iki Katherine, nors tai ir netrūko ilgai. Jos vėl buvo kartu, ir dar kartą Katherine susimovė. Pirmiausia, ji prašė dukters laiko, kad galėtu tinkamai šią pristatyti tuometiniam savo vyrui, kuriam net mintis apie tai, kad jojo žmona kadaise turėjo savo gyvenimą, nedžiugino. Nedžiugino ir Nadia, dėl to kad buvo visapusiška savo pačios motinos antrininkė (šį kartą ne vizualiai, o atsižvelgiant į charakterį, kuris buvo badantis, griežtas, reiklus ir netgi iš dalies neigiamas). Ir net tuomet, kai Katherine Lockwood (yeah, tuo metu buvo pasiskolinusi svetimą pavardę) pagaliau prisiruošė pasakyti sutuoktiniui apie savo dukterį, bei tai kad pirmus du metus, kuriuos praleido atskirai nuo jo ir jųdviejų dukters, juos praleido su Nadia, bandydama suvaldyti savo susigrąžintą nemirtingumą – tapo per vėlu. Akimirka, kuomet Nadia akis į akį susirėmė su „nežinomu“ vilkolakiu, jos dilbis „pasipuošė“ negyjančia žaizda, kuri bet kokiam vampyrui reiškė tik vieną, neišvengiamą ir niekuo nepristabdomą mirtį. Galima kaltinti Katherine dėl to, kad ši nepasiryžo nuleisti savo savigarbos kartelę, nenukeliavo pas Niklaus Mikaelson, maldauti malonės, tačiau net jei taip ir būtu nutikę, Los Andželas nuo Niujorko toli, ir nusigauti ten, bei sugrįžti atgal per valandą yra neįmanoma. Katherine Pierce savo pačios akimis buvo priversta stebėti kaip jos pirmoji dukra miršta, kaip jos kūnas apsitraukia tuo pilkšvai melsvu šleifu, atimdamas bet kokią galimybę gyventi toliau. Ji prarado ją antrąjį kartą, ir šį kartą visiems laikams. Ji visuomet buvo niekam tikusi motina, nepriklausomai nuo to, kad jautė begalinę meilę kiekvienai iš savo mergaičių. Nadios netektis kardinaliai pakeitė Katherine, sukrėtė taip stipriai, kad šį kartą ji nesugebėjo susitaikyti su šia netektimi, su šia auka, savarankiškai. Padegusi pastatą, kuriame paliko dukters kūną, ji privertė save pamiršti tą skausmą, kurį sukėlė jos mirtis. Tapusi kur kas labiau šalta, kur kas mažiau jautri, sugrįžo atgal į sau įprastą gyvenimą. Tą, kuris buvo tuščia. Ir kai fatališkoji garbanė pasakė Sebastian‘ui kad tikros meilės pamiršti neįmanoma, net jei prie to ima darbuotis originalus vampyras, ji buvo teisi. Mat net tuomet, kai protas neleido gedėti dėl Nadios, širdis sruvo krauju, nuo tuštumos, kurią paliko ta mažytė siela, radusi kelią atgal į savuosius namus. Skausmas, meilė, kartas nuo karto prasibraudavo pro visas pastatytas sienas. Ir taip, sakant iš patirties, to, kas tikra, pakeisti ar manipuliuoti, verčiant galvoti kitaip, neįmanoma. Jausmai visada randa kelią atgal.
– Mhm. Nebent žinoma tavo iškreipta pasąmonė, suprato kad pas mane visuomet nepakrautas telefonas? – Nelabai maloniai nuskambėjo, su akivaizdžiai išreikštu pašiepimu, komentaras. Tačiau, vargu ar buvo galima kaip nors už tai nubausti vampyrę, ypatingai kuomet šios veidas visai nepriminė bandymo kaip nors sumenkinti oponento intelektą. Visada žinojo, kad Sebastian‘as yra pakankamai protingas vyras (arba bent tuomet, kai jam pačiam tai yra reikalinga). Laikantis atstumo nuo susirinkusių žmonių, fiktyvūs sutuoktiniai, žinoma ne be Katherine pagalbos, surado pakankamai atokią vietą, kur galėtu bent kelias minutes praleisti be pašalinių akių. Galima pasakyti kad priepuolis, kuris ištiko Redford‘ą buvo pakankamai parankus jo melagingo gyvenimo partnerei. Tai buvo iš esmės pirmasis kartas, kuomet jie susidūrė akis į akį, po kelionės, kuri dar ilgą laiką neapleido, galima teigti, kad tiek Katherine, tiek Sebastian‘o minčių. Tamsiaplaukė nemirtingoji nebuvo tikra dėl to, kaip sugebės save pateikti, kuomet gaus atsistoti prieš šį vyrą. Bandė save patikinti kad „akimirka“ ar net „akimirkos“ Berlynė, viską sustačius į savas vietas, gali net nieko nereikšti. Ir į tai atsakyti galima buvo tik tuomet, kai paskatintas susitikimas, atneštu dar daugiau akimirkų, kurias būtu nevalia pamiršti, arba atvirkščiai, jomis neapsipatenkinti. Vienaip ar kitaip, pirmasis variantas prilipo kone iš karto, mat antraip, argi būtu labai svarbu pridengti mirtingo vyro autoritetą, bandant primesti neva šis vis dar yra oi dar koks nemirtingas.
Pierce antakiai pakilo aukštyn, kaip tik tuo metu, kuomet pašnekovas su panašu kad šiek tiek persūdytu pasipūtimu tekštelėjo jai tiesą apie tai, neva kažkoks elektrinis „protingas“ daiktas gali būti įdomesnis, nei ryški panelės vampyrų „karalienės“ persona. Aha, vat taip ėmė ir priėmė jo žodžius kaip tiesą. Prieš išleisdama iš savęs bent menkiausią garsą, garbanomis pasidabinusi moteris vos pastebimai praskleidė savo lūpas (prie kurių noriai Redford‘as galėtu prisikabinti, mat viršutinė yra siaura, kas greičiausiai parodo kad ji yra godi asmenybė, arba kitaip sakant perdėtai savininkiška. xDDD) Kištelėdama liežuvio galiuką, ji lėtai perbraukė per jas, tarytum lūpos būtu reikalavusios būtino suvilgymo seilėmis. – Tavo žodžiai skambėtu įtikinamai, ir tikriausiai būdama natūralia blondine, galėčiau teigti kad tu esi vienas tų, kurie nuo elektroninės priemonės rankose, jauti didžiausią, protu nesuvokiamą palaimą. Bet, kaip visuomet yra bet... – Kilstelėdama vieną iš savo rankų, rodomuoju pirštu nurodė vienos iš savo ausų kaušėlį, arba galima buvo suprasti kad nusprendė pademonstruoti beprotiškai daug kainuojančius deimantinius auskarus, kuriuos nusipirko ne iš savo sąskaitos. Žinoma kad galėjo sau leisti juos pati, bet koks gi būtu įdomumas būti kažkieno žmona, kad ir fiktyvia, jei neišnaudoti visas kartu su tuo ateinančias privilegijas, ką? Nebuvo tikra kad Sebastian‘as jau pasitikrino savo banko sąskaitą, tačiau nepatiko vampyrei kad dovanotas vėrinys galiausiai dingo, šį reikėjo kažkuo pakeisti, ir ji žinoma kad be jokios sąžinės graužaties tai ir padarė. – Mano klausa yra kur kas geresnė, nei tavo. Tu to bučinio norėjai lygiai taip pat, kaip ir aš. Ir a. a. Tik nepagalvok, kad man įdomus tavo racionaliai skambantis pasiteisinimas, neva prieš mane pažadindamas išgėrei kelis „redbull“. –
Kiek per daug pasitikėjimu savimi spindėjusi išraiška pasikeitė kone akimirksniu, tapdama ne vien kad neutralia, tačiau ir su subtiliai išreikštu pasišlykštėjimu. Sebastian‘as ir toliau sėkmingai (kol kas) tampė suaugusią tigrę už ūsų, tikėdamasis kad ši ims ir žaismingai atsakys jam nekaltu apkabinimu, ar ką ten tos katės mėgsta daryti. Vienaip ar kitaip, jis dar kartą paspaudė ant to, kad neva Katherine buvo ant tiek pigi, kad kone kiekvienas, kuris šiai pasakydavo „labas“ galiausiai vakarą baigdavo šiai tarp kojų. Teko giliai įkvėpti, tam kad susivaldyti nuo noro dar kartą pakasyti delną į jo veidą. Laimei, jis perkeltina prasme sau padarė tai pats. Na gerai, dėl Geminus, Sebastian‘as turėjo grįstą pagrindą taip kalbėti. Kitą vertus, Katherine buvo visiškai laisva moteris, arba buvo įsitikinusi kad tokia yra. Bei pradėdama žaidimą su pirmuoju vilkolakiu, nebuvo įpareigotą viską baigti kažkaip per daug įtartinai. Jis vis dar savy slėpė per daug jai reikalingos informacijos, kurios ir pati paaiškinti iki galo nesugebėtu, net to norėdama, nors ir nenorėjo. Nejautė reikalo teisintis dėl savo veiksmų. PIRMĄ KARTĄ nebuvo verčiama atsiskaityti prieš jokį pimpalą tarp kojų nešiojantį individą. Ir nors Sebastian‘as buvo akivaizdžiai kažkas daugiau, nei tipinis pimpalą tarp kojų nešiojantis individas, ne jo nosies reikalas buvo kas ir kiek kartų lietė Pierce lūpas ar tai viršutines, ar tai apatines. Kiekvienas turi savo praeitį, savo planus ir siekius, kurie ne visuomet yra švarūs arba atitinkantys vienuolių standartus. Ak, bet apie ką mes?
Garbanės veido išraiška pasikeitė taip greitai, tarytum kažkas būtu ėmęs, ir nutraukęs nuo jos dailaus veidelio tam tikro pobūdžio nematomą kaukę. Žinoma, ji ir pati prieš išlipdama JFK oro uoste, stengėsi patikinti Sebastian‘ą, kad istorija su Lockwood‘u dar nėra baigta ir greičiausiai visai ne už kalnų, bus pravertas langas šiam, kad šis įspaustu save pro tarpą, arba tarp šios ilgų liesų kojų. Nesvarbu kad vien nuo minties apie tai, darėsi kažkaip nemalonu. Bet ji pati stengėsi padaryti viską, kad Redford‘as įgautu daugiau blaivaus proto ir nepasiduodamas jos žaidimui, kurio nebe išgali suvaldyti, pasitrauktu, neįstumdamas garbanės į tokią padėtį, kuomet trauktis tektu jai, tačiau toli gražu ne todėl kad pasidarė nuobodu. Juk ji iki galo pasitraukia tik tuomet, kai įdomus asmuo jai tampa svarbus, arba savotiška prasme mylimas. Ir kalba eina ne apie tai, kad su šiuo būtu labai gerai leisti intymias akimirkas. Kalba eina apie visą likusį laiką, kurį norisi leisti kartu, vargu ar darant tuos banalius, gėjiškus dalykus. Nieko apie Katherine nėra banalu, ar absoliučiai kasdieniškai paprasta. Ji išraiškingai suprunkštė, iš dalies net norėdama iš savęs išspausti tokią išraišką, tarytum jai vien nuo to kad „tiesą“ suprasdamas, Sebastian‘as vis dar stypso čia. Nepavyko. Na, sunku primesti kad kvapas malonus, kai tau prie nosies prikiša kakutį. Jis prabilo apie Rebekah, ir kažkodėl būtent tuo metu netgi pasidarė juokinga. Susiturėjo, tačiau vidumi riebiai nusikvatojo ir dar riebiau nusivėmė. Kaip gi keista, kad tikriausiai nėra ne vieno individo, vaikštančio dvejomis, kuris nebūtu susijęs su Mikaelson‘ų šeima. Nagi nagi, sekasi gi. Pirmiausia, oficialus pirmasis vyras buvo šios šeimos kalė, tikriausiai bent kartą išdulkino bent vieną iš minėtosios giminės atstovų, tai dabar ir Sebastian‘as panašu turi kažkokias sąsajas su jais. Nesigilino, paprasčiausiai nenorėdama išgirsti ką nors tokio, ko nenorėtu išgirsti. Sučiaupusi lūpas, ji ištiesė savo dešinę ranką taip, kad suimtu jo kairiosios rankos alkūnę. Praskleidė lūpas, lyg būtu norėjusi pagaliau imti ir išpeikti jį, arba už įtikinamai atrodantį vaidinimą, arba už tai kad jis per daug kvailas, nes nemato kas vyksta jam prieš nosį, iš tikro. Praskleidė lūpas, ir staiga pakeitė nuomonę.
– Ai, koks skirtumas. – Konstatavo kone iš karto, ir to net nebuvo būtina padaryti balsu. Netgi yra kur kas geriau, jei jis ir toliau laikysis savo paskatintos nuomonės apie tai, kad nėra ne menkiausio šanso, kad tarp jų gali užsimegzti kažkas daugiau, nei vienas kito ėdimas, tiesiog todėl, kad tai linksma ir kažkaip net svarbu. Žinoma, mieliau šiuo metu būtu ne savo buvusius santykius aptarinėjusi, ar pavyduolės Rebekos landumą ten, kur jos net neturėtu būti (tikriausiai tai moteriškas pavydas, arba pavydas to, ko ši niekada neturės, t.y. laisvės, kokią pelnytai sau užsigarantavusi yra jos šeimos planus sugriovusi garbanė). Taigi, mieliau viso to nebūtu aptarinėjusi, mieliau būtu sustabdžiusi jį tai akimirkai, ir pasakiusi. Ne, nepasakiusi visiškai nieko, o padariusi tai, apie ką galvojo ne vien per tas šešias savaites, bet ir akimirka, kuomet jis įžengė į šiuos namus. Tačiau, jei žaidimas vyksta, tuomet jis turi vykti sklandžiai, be jokių bereikalingų, kitaip sakant, norimų nukrypimų.
– Galbūt man buvo būtinas laikas pagalvoti, pabūti su savimi, na žinai asmeninė erdvė, mergaitiški reikalai? Ak palauk, visai pamiršau kad tavo žmona yra pigi paleistuvė, todėl taip. Dieną ir naktį leidau kartu su tuo šunėku, kuris kaip ne keista, parodė didesnį norą pamatyti nuogą tave, ne mane. Tačiau tai tik detalės. Hm. Atleisk, tačiau vis dar nematau reikalo būti ištikima fiktyviam, niekur neįregistruotam ir net ne savo noru pasirinktam vyrui, kuris mieliau maigo ekraną, nei mano sėdmenys. Auch. – Demonstratyviai pavartydama akis, nemirtinga garbanė pagaliau atitraukė savo rankas nuo Sebastian‘o, pasisukdama taip, kad galėtu užpakaliu atsiremti į spintelės šoną. Ilgai nebyliai likti nebe teko, mat prieš tai paskelbtas pareiškimas, kad galima šį vakarėlį interpretuoti kaip Sebastian‘o gimtadienį, liko palydėtas „užsišikimu“, kurio jis nesibodėjo pademonstruoti. Išlenktada antakius, ir nutaisydama pakankamai smalsią veido išraišką, te spėjo greitai šiam mestelėti klausimą, į kurį atsakymo jau nebe sulaukė. – Tik nesakyk kad pavydi? – Išgirdo tik natūralų, užsidarančių durų atgarsį, kuomet prieš tai smalsi išraiška, savaime kažkaip tapo labiau savimyliška. Keista tiesa, kaip Katherine sugeba kiekvieną žodį, kiekvieną veiksmą interpretuoti ir priimti būtent taip, kaip šiai atrodo labiausiai tinkama. Ir padaryti tai taip, kad patikėtu ir oponentas. – Nemandagu..
Nepasiliko stovėti čia, tačiau ir nenusekė paskui, bandydama šių dvaro šeimininką palenkti į savo pusę. Priešingai, nei buvo galima numatyti, Katherine sugrįžo prie pulto, prie kuriuo tuo metu SICKICK‘as leido savo originalų gabaliuką „I Wanna Know“. Ne visai mandagiai, tačiau pasiprašiusi iš šio mikrofoną, pirmiausia pasiprašė akimirkos dėmesio sau iš tos elitinės publikos, kuri jau gerokai mėgavosi čia leidžiamu laiku. Supažindino susirinkusius su tuo, kad neva šis vakarėlis buvo surengtas tam, kad paminėti jos mylimo vyro gimtadienio dieną, ir kadangi jis labai drovus, labai norėtu kad visi bent pasistengtu kad šis vakaras jam būtu nepamirštamas dėl to, koks puikus jis asmuo yra ir kad nuoširdžiai yra vertas kiekvieno jų dėmesio. Kalbėjo nei daug, nei mažai, tačiau visai netrūkus po masinio „aww“, sulaukė ir pritarimo, kuris galiausiai sukėlė šiokį tokį šurmulį, dėl to kad niekas iš tikro nepasirodė čia su dovanomis. Ak, bet gerai kad visi susirinkę turi pakankamai daug ryšių, kad imtu ir padarytu stebuklą faktiškai iš nieko. Netrūkus talentingas DJ perėmė situaciją į savo rankas, pratęsdamas susirinkusių masinimą. Katherine tuo tarpu pasileido į publiką, kur bendravo tai su vienu asmeniu, tai su kitu, linkmsinosi, „svaigino“ save neveikiančiu alkoholiu ir labai daug šoko. Galima pasakyti kad tokio pobūdžio vakarėliai nebuvo labai atitinkantys Katherine stilių, dažniausiai būdavo dalyvė, o ne visko koordinatorė. Ir šiaip, žinant panelės Pierce skonį, ji veikiau rinkosi ne daugumos lankytiną Jazz‘o klubą, ar gyvos muzikos koncertą. Vargu ar labai nuolankiai vertino visokias Beyonce‘s. Na, ši turėjo kelias visai neblogas dainas, tačiau nepažinti talentai, dažnai pasitaikydavo labiau talentingi. Kaip ir vaikinas, apie kurį iš tikro žino visai ne daug asmenų, nors jis gali pasigirti savo meile muzikai. Gal, greičiausiai dėl to, Katherine ir susidomėjo jo asmenybe, bei tai, ką jis geba daryti su savo „duonos“ uždirbimu. Vargu ar galėjo tikėtis, kad apytiksliai valandą savo kambary praleidęs Sebastian‘as pasirodys kaip tik tuo metu, kai vaikinukui prie pulto bus „mistiškai“ liepta baigti pasirodymą, išvykstant į skubias gastroles. Įdomu. Visgi, malonu žinoti kad jis nepasidavė taip lengvai, kuomet rinkdamas savo techniką ir toliau bendravo su tariama dvaro savininko žmona. Jo pasiūlymas buvo paprastas, kaip ir ankščiau minėtas „ranka ranką plauna“. Po kaukę slepiantis savo veidą, panašu kad jaunas vaikinas (kurio lūpos, burna juda labai panašiai, kaip pas Jennifer Lopez, jei bent akimirkai pasistengi įsižiūrėti į tą vietą, kurią jis laiko atidengęs), pasiūlė Katherine nusifilmuoti jo vaizdo klipe. Vienu metu net įteikė kompaktinį diską su užrašu „Roll Thru“. Net jei moteris iš karto labai skeptiškai atsižvelgė į panašų pasiūlymą, pažadėjo kad pagalvos, jei šis pasiliks čia išgerti bent vieną taurelę. Ne, nebuvo sudominta juo kaip vyru, bet, kažkoks vidinis balsas kuždėjo, kad Sebastian‘ui tai labai nepatiks. Nepyktelėjo, kuomet čia atvyko visai kiti muzikantai, tiesą pasakius, net visiškai niekaip į tai nesureagavo. Ir kalbant apie vaizdo klipą, jau po kelių dienų susisiekusi su šiuo vaikinu, atsisakė. Ir gerai. Mat kai po laiko pamatė šį vaizdo klipą, šiek tiek pasibaisėjo. Na taip, taip, neslėpė savo seksualumo, tačiau vargu ar būtu noriai sutikusi prieš kamerą nusimesti drabužius iki apatinių, ir raitytis lovoje, liečiant save, imituojant orgazmą nuo tolimo, paranormalaus Sickick‘o poveikio jos kūnui. Kažkas tokio, bet modelis irgi nieko gero apie save nepasakė. Visgi, kartais yra visai gerai atsisakyti tam tikrų pasiūlymų vardan to, kad liktum aukštos klasės moterimi, apie kurią fantazuoja daug kas, nors nuogą matę vienetai. Kažkaip savaime atrodo kad ir tavo kaina yra kur kas didesnė, reikšmingesnė. Gal tai ir kvaila, bet, jos savigarba buvo didesnė nei pimpalo suleidimas į save, nes maždaug norisi iškrauti susikaupusią seksualinę energiją. Jau nuo seno tai galima padaryti ir visai kitokiais būdais.
Prabėgus minėtai valandai, Katherine iš karto suprato kad Redford‘as ėmė įsimaišyti į minią. Atrodė netgi įtartinai pakylėtas. Ir sunku pasakyti, ar tai natūraliai malonus jo kūno kvapas ar tai naudotini kvepalai, tačiau kai yra norima, galima asmenį pajausti net tuomet, kai neatsisuki į šio pusę. Skeptiškai, bent iš pažiūros atsižvelgė į tai kad Sebastian‘as priešingai nei susidūręs su ja, pasirinko kažkokio žvaigždūno kompaniją. Nepatiko tuomet, kai aplink tikrai žavingos (nepriklausomai nuo prarasto svorio ir akivaizdžiai papilkėjusios odos) išvaizdos ėmė trintis visokio plauko pigios moterys. Vargu ar buvo galima tikėtis, kad fatališkoji garbanė ims ir susiturėdama nieko nepadarys. Nebent žinoma toks ir buvo Redford‘o planas, o ji kaip virvėmis tampoma lėlytė ėmė ir pasidavė pykčio, o gal net visiškai nepagrįsto pavydo priepuoliui. – Ooo, šito tai nebus... – Nepriklausomai nuo to, kad visiškai nesuprantamai baigė pokalbį su jaunu muzikantu, pamesdama savo mobilų telefoną ant baldinio paviršiaus, prie kurio buvo, kaip mat patraukė į tą pusę, kur viena iš tų „putyčių“ buvo nusivedusi Sebastian‘ą. Jau vien tai, kad jos šokio būdas buvo hyperseksualizuotas, šiek tiek sunervino. Na gerai, sunervino visai ne vaikiškai. O tai, kad Katherine pastebėjęs gimtadienio kaltininkas net ėmė mėgautis tuo, kaip ant šio užsikarusi buvo ankščiau minėtą moteris, savo klubus trindama į jo jautriausią zoną, iš viso vertė nematomai garuoti. Po laiko, būtu sunku paaiškinti kodėl taip aršiai sureagavo, tačiau, būtent dabar, galvelė visiškai nedirbo. Pasiekusi „šokančius“, arba greičiau būtu pasakyti vieno bandymą šokti, o kito bandymą iškrušti per drabužius, su pastebimu pasibjaurėjimu suėmė moters riešą vos dviem pirštais. Stipriai, tikriausiai ryt pasirodys mėlynės. Veido išraiška išliko pakankamai pašiepianti, netgi galima pasakyti kad iš tam tikro kampo, paniekinanti. Praskleidė savo lūpas tiek, kad pirmiausia galėtu plaučius pripildyti įkaitusiu oru.
Pasiekusi „šokančius“, arba greičiau būtu pasakyti vieno bandymą šokti, o kito bandymą iškrušti per drabužius, su pastebimu pasibjaurėjimu suėmė moters riešą vos dviem pirštais. Stipriai, tikriausiai ryt pasirodys mėlynės. Veido išraiška išliko pakankamai pašiepianti, netgi galima pasakyti kad iš tam tikro kampo, paniekinanti. – Nežinau ir nedegu didžiuliu noru sužinoti, kas per viena esi. Tačiau jei dabar pat nesusirinksi savo netikras blakstienas, pridėtinius plaukus ir priklijuotus nagus su įstatytais papyčiais, pasirūpinsiu tuo, kad tavo veidelis įgautu bent šiek tiek tikroviško atspalvio. – Timptelėdama lūpas į pastebimai kampinę šypseną, garbanė ir toliau tęsė savo pakankamai rimtai skambantį pasireiškimą. – Tu neturi nieko, kas sugebėtu jį sudominti. Ir jei iki šiol to nesupratai, jis vedęs. VE-DĘS. Oh, beje. AŠ jo žmona. Todėl škatc iš čia. – Dar specialiai pakeldama ranką, dar labiau patvirtino savo „kalės“ įvaizdį, kuomet pamojavo moteriai tiesiai prieš veidą. Ir akimirka, kuomet imdama paprasčiausiai ignoruoti apgirtusią „gražuolę“. Jos gilus, tačiau vis dar pastebimai piktas žvilgsnis, kaip mat nutūpė ant Sebastian‘o veido. Galima buvo pagalvoti, kad Katherine laukia tam tikro pasiteisinimo, nors, ir neturėjo tam visiškai jokios teisės. Nors ir suprato kad ši akivaizdžiai parodyta pavydo scena neprabėgs pro jo, net apgirtusias akis. Neigiamai papurtė galvą, net kilstelėdama ranką, nebyliai perbraukė sau per sprandą. Jautėsi keistai, bet visada gi genialios mintys ateina po to, kai ką nors netinkamai padarai. Krenkštelėjo, tarytum norėdama pradėti iš naujo, net pasistengė kaip galima atpalaiduoti savo veido raumenys.
– Pamiršai ką tau sakiau apie dovanų dėžutes ir kaspinus? – Durnai nuskambėjo, bet dar labiau „apsikvailinti“ nebe buvo įmanoma. Hm, piršosi akivaizdi nuomonė, kurią suprato ir pati, nors ir nebuvo užsidegusi didžiuliu noru imti ir tuo patikėti ar bent priimti. Buvo per daug išdidi. Bet, ir suvokė kad netroško šiuo mirtingu vyru dalintis net pačia nekalčiausia prasme, su kokia nors kita, net nulūžusio Katherine nago galiuko, neverta moterimi. Ką kalbėti apie tas, kurios net per daug akivaizdžiai siūlosi, ar kariasi ant jo kaklo. Stovėjo tiesiog taip, nebyliai.

„Ji melagė, manipuliatorė, sielos neturinti žudikė, bei saugiausia kalė visame mieste“. Akimirka, kuomet tu pagaliau suvoki kad tavo gyvybė yra svarbesnė už bet kokias kitas aplinkybes, tave priverčia eiti bent kelias žingsniais prieš visus tuos asmenis, kurie trokšta tavo pabaigos. Tą akimirką, tu imi visiškai kitaip žvelgti į savo gyvenimą, į prioritetus, į tai, kas yra vadinama „būtinosiomis aukomis“. Ir net jei dauguma nemirtingų asmenų ankščiau ar vėliau ima jausti tam tikrą sąžinės šauksmą, kuris stengiasi prasibrauti pro visas pastatytas sienas, primindamas tau kiekvieną tavo netinkamą, nežmogišką žygdarbį, su Katherine Pierce tai neturi visiškai nieko bendro. Net įstumta į savotiško „pragaro“ rėmus, ji nepalūžo, kuomet jautė visus savo aukų prisilietimus, vertusius ją savo pačios kailiu, be menkiausios pertraukos, pajausti tai, ką prieš mirtį ji vertė jausti juos. Galima pasakyti kad tai yra negailestingas, nepataisomas ir visiškai nežmogiškas moters gyvenimo būdas, asmenybės braižas ar netgi charakteris. Kitą vertus, galima pagalvoti ir tai, kad ji yra per daug stipri, per daug šalta ar turi per daug storą odą, kad priimtu bet kokio pobūdžio bausmę, kuri sugebėtu vienokiu ar kitokiu būdu šią palaužti. Reikia pabrėžti tai, kad dauguma Katherine priešų, kurie periodiškai, it iš paties pragaro kilę šešėliai, visada stengėsi kapstyti per daug giliai, ieškodami logiškai atrodančių silpnų vietų, kurias būtu galima pradėti kapstyti, sukeliant nežmogišką ar tai fizinį, ar tai emocinį skausmą. Tačiau, kvailiausia buvo būtent tai, kad sužeisti, užgauti ar kaip nors kitaip iš tvirto stovio išderinti tamsiaplaukę buvo galima nelendanr per daug giliai. Jos silpnybės buvo žmogiškos. Nepriklausomai nuo to, kad originali vampyrė tikrai stengėsi pašalinti visus silpnus savo taškus, kai kurie it tai būtu jų paskirtis, stengėsi prasibrauti atgal, kovoti su blaiviu protu. Ji niekada neturėjo šalia savęs tvirto peties, į kurį galėtu pasiremti, bent akimirkai leisdama sau pasijausti mažiau stipria, nei yra iš tiesų. Tai nėra būtinas dalykas, bet kartais tai sukelia net labai maloniai jaučiamą vidinę harmoniją, kad tau nebe reikia pastoviai būti įsitempus, pastoviai apgalvoti kelias tikimybių teorijas, kuriomis panipuliuojant, gali iš bet kokios padėties išsisukti taip, kad niekas net nesuvoks kaip tau tai pavyko. Neturėdama asmens, kuriuo galėtu pasitikėti, garbanė tapo uždara. Uždara tik ta prasme, kad ėmė kliautis tik savimi, o tai reiškia kas su laiku liovėsi prie savęs prisileisti aplinkinius. Kažkuriuo metu, tai tapo net beprasmiška. Stengtis atrasti panašią „paramą“, ėmė atrodyti bereikalingu dalyku, kuris vargu ar pasibaigtu gerai. Ir net tuomet, kai dar bandė suteikti „visuomenei“ vilties, gaudavo ganėtinai stiprų smūgį į nugarą, dar kartą įsitikindama tuo, kad žmonija, nepriklausomai nuo to ar šią sudaro mirtingi ar nemirtingi asmenys, yra žiauri. Ir jei tu pati nebūsi žiauri, šalta aplinkiniams, tuomet pats gyvenimas tave surys, be menkiausio perspėjimo. Kiekviena patirtis žinoma kad palikdavo savus randus ant jos sielos, tačiau, su laiku ji išmoko į tai nebe kreipti dėmesio, o būdama perdėm atsargi, net išmoko to išvengti. Kiekvienas mūsų turi tik vieną gyvenimą, nepriklausomai ar jis turi tam tikrą limitą, arba ne, tačiau jis yra vienas, ir reikia padaryti taip, kad jis taptu užskaitytu. Būdama neigiama asmenybe, Katherine Pierce, tapo savotiška legenda, mitu, apie kurį sklido legendos. Ne visuomet šimtu procentų teisingos, ne visuomet netgi suprantamos, tačiau kiekvieną kartą „išnešančios protą“, ir vargu ar kokia nors teigiama prasme. Visgi, nepaisant viso prieš tai minėto „antagonistės“ vaidmens, fatališka garbanė kėlė susižavėjimą. Ji išgyveno nesantuokinės dukters gimimą, pasirinktą nemirtingumą, susidūrimą su brutalia tiesa, kad jos tėvai buvo išžudyti visiškai be reikalo, savo pačios mirtį tūkstančius kartų ir netgi 500 metų su viršumi bėgimą nuo nemirtingo hibrido, troškusio ne vien šią sunaikinti, bet ir prieš tai priversti kentėti taip, kaip ji to nebuvo dariusi ankščiau. Atsižvelgiant į visą tai, galima tik pasakyti vieną: ji tokia vienintelė. Ir visgi smalsu, kokiu kampu būtu pasisukęs gyvenimas, jei savo laiku tas pats Sebastian‘as būtu nusprendęs aklai vykdyti Niklaus Mikaelson paliepimus. Jei jis būtu praplėšęs gautą voką, ir nusprendęs kad Katherine Pierce vardas turi būti pašalintas iš istorijos? Smalsu tiesa? Galu gale, kad ir kokia Pierce buvo klastinga, tuo metu ji nebuvo nepažeidžiama. Ar ji būtu suradusi būdą kaip pasprukti, ar ji būtu kritusi nuo to vyro rankos (juk vienu metu, nuo šio rankos krito tas pats monstras, kuris iki pat šios dienos, kelia nemalonius šiurpuliukus, vien tuo, kad jo vardas yra ištariamas garsiai), kurias dabar geidė jausti ant savo kūno? Tai amžiams liks paslaptimi, tai niekada netaps žinoma.
Niklaus Mikaelson šiuo metu nebe buvo aktualia problema, atsižvelgiant į tai, kad jo kūnas, šiek tiek primenantis sudžiuvusią slyvą, ramiai sau trūnijo karste, ten, kur šį paliko jo paties sesuo, kurios vardas šiandien buvo paminėtas mažiausiai vieną kartą. Tai, kad už viską buvo atsakingas Silas Ambrose, taip pat buvo didele ir nesuvokiama paslaptimi. Gal ir gerai, kad susidūrimas su šiuo asmeniu neprivertė Katherine pratęsti pažintį kokia nors tolimesne prasme, mat žinodama apie tai, ką šis vyras padarė, norėtu viską pamatyti savo pačios akimis. Na gerai, ne vien pamatyti. Atsižvelgiant į tai, kad originalusis hibridas šiuo metu yra labiausiai pažeidžiamas, antrininkei tai sukeltu mažu mažiausiai didelę pagundą „išvaduoti“ minėtą asmenį iš kančios. Net ir turėdama savo pačios laisvę dabar, ji vargu ar buvo pasiruošusi atleisti ir paleisti. Argi ne taip yra sakoma? Taip, turėdama tokią galimybę, Katherine pasirūpintu kad minėtasis vyras nebe turėtu galimybės prabusti, už tai, kokią skriaudą ir kokį sunkesnį išgyvenamumą jai parūpino. Tikriausiai tai yra normalu, turint omeny kad Katherine Pierce niekuomet nepamiršta skriaudos, kuri buvo nukreipta prieš ją. Ji tik išlaukia labiausiai tinkamos akimirkos, kuri būtu visapusiškai apgalvota, išgvildenta, tam, kad smogti labiausiai sunkinančias aplinkybes atnešantį smūgį. Negana to, ji nedarytu to slapta, norėtu kad apkalbamas vyras ne vien matytu, bet ir suprastu tai, kad būtent ji, o ne kas nors kitas galiausiai padėtu finalinį tašką. Vienaip ar kitaip, šiuo metu Pierce galva buvo užimta kitais dalykais. Todėl, kad ir kaip būtu apmaudu tai pripažinti, akistatos su kadaise mirtinga garbane, Klaus gaus palaukti dar šiek tiek.
Katherine nebuvo informuota apie tai, kad jos pavardė dar kartą buvo pakeista, šį kartą net ne jos pačios noru. Sunku pasakyti kaip sureaguotu į mažytį faktą, kad šios viengungiškas gyvenimas net nespėjo pasiruošti atitinkamai suvokiamam startui, kuomet vėl tapo nebe toks viengungiškas. Žinoma, negalima teigti kad korporacija padarė vos ne „pasaulio pabaigos“ vertą sprendimą, kuomet bandydama išvengti neatitikimų, sutuokė tariamai abu nemirtingus asmenis. Visgi, net tuomet, kai kai kuriems asmenims santuoka yra viso labo archyvuose įtrauktas užrašas, pakeista pavardė ar socialinis statusas leidžiantis ant bevardžio piršto užsidėti prašmatniai atrodantį žiedą. Katherine tai reiškė šį bei tą daugiau, pradedant bent tuo, kad tai kėlė atsakomybę prieš sutuoktinį. Na gerai gerai, kartą sumainiusi žiedus su vilkolakiu, ji pasielgė kažkaip neapgalvotai. Turint omeny tai, kad pati registracija vyko viename tų Las Vegas‘o bažnytėlių, kur dažniausiai apsilanko per dideliu alkoholio kiekiu save apnuodiję, galimas daiktas, kad nepažįstami asmenys. Niekada nevilkėjo baltos suknelės, niekada nejautė to vidinio virpėjimo dėl sprendimo, kurį iš esmės priėmė kaip rimtą. Tačiau, koks dabar skirtumas, kuomet originali vampyrė sėkmingai ištraukė save iš minėto liūno, atsikratydama ne vien ištekėjusios moters statuso, pasiskolintos pavardės, bet ir viso to atsidavimo to nevertam vyrui. Ir dabar, jos išsikovota laisvė ir nepriklausomybė buvo visapusiškai niekinė. Tiksliau, neturinti vietos egzistavimui. Gal todėl, kad Katherine būdas yra kiek per daug neprognozuojamas, ir negalima tikėtis kad į panašų „apžaidimą“ ji sureaguos kaip nors teigiamai, nuo šios minėtą faktą nutylėjo. Fiktyvi santuoka, pasirodo nebuvo tokia jau ir iš piršto laužta. Tačiau žinodamas daugiau, nei šio ne visai teisinga išsireikšti, bet ai, partnerė, Sebastian‘as nemėtė šio fakto šiai prieš veidą, kozirį pasilaikydamas vėlesniam laikui. Gal todėl, kad galėjo nuspėti kad ši kaip mat ims prunkšti ir šnypšti? Gal net šiek tiek garuoti, kad tokiam dalykui nepasirašė, ir nori kad tai būtu nutraukta dabar pat? Vienaip ar kitaip, žinodama kad yra ne tokia ir laisva, garbanė vargu ar būtu savo liežuviu lietusi Geminus burną, nes būtu kažkaip ne fainiai ant dūšios. Bet, kol ši nebuvo informuota, nei šiknos neskaudėjo, nei apie tai aplamai galvojo. Kitą vertus, tai kad Redford‘as vizualiai pasėjo abejonės šešėlį, privertė nemirtingą tamsiaplaukę šiek tiek sunerimti. „Am, na, po teisybei...“, – kas velniai griebtu?!
Šis klausimas ankščiau ar vėliau išlįs į paviršių, nes vargu ar yra įmanoma ką nors ilgai nuslėpti nuo pačios panelės Pierce, ar šiuo atveju ponios Redford? Vienaip ar kitaip, gali būti kad tai atsitiks tuomet, kai Katherine nebe galėdama toleruoti Farraday arogantiškumo, pabandys paspausti ten, kur šiai nemalonu. Gal, ji netgi rimtai nuspręs patikrinti kiek iš tikro gali manipuliuoti Sebastian‘u ir tuo, kad verbena jo neveikia? Ar, kad jai nesvarbu ar ši mažytė gėlytė ima praranda savo natūralų veiksmingumą prieš tokius kaip ji, vampyrus? Gali būti ir toks banalus dalykas, kaip pasibaigusios kreditinės kortelės atnaujinimas. Viskas priklausys nuo situacijos, ir nuo to kiek toli, ar kokia prasme bus pažengę šios poros, nušluojusios Kardashian klano, populiarumą, abipusiai santykiai. Arba vienas kito toleravimas. Tai nesibaigs kažkuo gražiu, kaip kad galima numatyti, mažu mažiausiai tai bus parodyta kaip komiškas vienas kito bandymas pasodinti ant užpakalio. Galu gale, garbanotoji moteris net labai vertina savo saviraiškos laisvę, į kurią, kaip ne keista Redford‘as visai nesikėsina, netgi turėdamas šiokią tokią nuomonę apie tai, kur galima būtu paspausti. Ši pokalbio, arba patogiau sakant vienas kito švelnaus koneveikimo, dalis nutrūko, suteikdama abiems oponentams tolimesnę valandą laiko praleisti visiškai atskirai, užsiimant tuo, ko šie nusprendė užsiimti savo pačių malonumui. < ... >
Niekada netoleravo dirbtinio grožio mergaičiukes, tačiau tai nebuvo priežastis, kodėl būtu svarbu šias kaip nors nuleisti ant žemės, pabrėžiant tai kad ne visuomet gražu yra tai, kas yra padailinta skalpeliu ar adata. Šiuo metu Katherine akivaizdžiai buvo užvaldyta nekontroliuojamo pavydo, kurį iššaukė net ne tai, kad pigiai dėmesio reikalaujanti mergina leido sau šiek tiek per daug, o dėl to, kad nevirškino minties kad prie Sebastian‘o galėtu trintis kas nors kitas. Jau geriau niekas, nei kažkas. Heh. Buvo pasiruošusi pirmiausia numenkinti minėtą personą keliais riebesniais išsireiškimais, tačiau išsakytais taip, kad intonacija pabrėžtu ne vien Pierce charakteristiką, bet tuo pačiu metu ir pakankamai aukštai iškeltą klasę. Tačiau, jei mergina būtu pasiruošusi imti „draskyti akis“, mažu mažiausiai tai pasibaigtu fiziniu perspėjimu, sutrupinant bent vieną jos nugaros stuburo slankstelį. Na, tiesiog nereikia liesti to, kas tau nepriklauso, argi ne taip? (Lyg jai pačiai jis priklausytu, kad taip dažnai mėgsta palytėti, aha. xDDD) Laimei, apgirtusi „praščiokė“ buvo priversta pasitraukti ir čia pat, prieš tai tulžies persmelktas veidas, įgavo labiau panašėjančią nuostabos išraišką. Ant kūno drąsiai nugulusios jo rankos, privertė ją sukasti dantis. Sukando stipriai, mat skruostikaulio raumenys akimoju įgavo kiek labiau pastebimą įdubimą. Taip, nemėgo kai vyrai elgėsi panašiu principu, ir mažu mažiausiai troško šiek tiek apsistumdyti. Nors, ar tikrai taip troško, jei pasidavė šiai provokacijai? Jis atrodė perdėm atsipalaidavęs, ne kiek nesujaudintos „paimk mane“ palydovės, kuri tikrai sudėjo pastangas į tai, kad iššaukti iš apgirtusio, ir iš esmės nelabai tinkamai galinčio reaguoti, vyro, reakcija būtu natūraliai tipinė. Gilus ir vis dar pasipiktinimą išduodantis jos žvilgsnis kaip mat susidūrė su šiek tiek „išskridusiomis“ jo akimis. Vargu ar būtu galėjusi tikėtis panašaus išsireiškimo, kuomet pirmiausia ką Redford‘as pasakė, tai išdėstė paliepimą, kad Pierce nustotu „žaisti“ su savo nauja auka, kaip visuomet vyriškos giminės ir lengvai manipuliuojama,  kuri fiziškai domino lygiai tiek pat, kiek stalo kojelė.
– Rimtai? – Nemirtingosios antakiai žaismingai pakilo, kuomet ji „užsikabindama“ už akivaizdaus, atsakomo pavydo, kaip mat patapo tokia pat koketiškai „blatna“, koks kartas nuo karto atrodydavo jis. Apskritas josios veidas įrėmino savyje kampinę šypseną, kuri atrodė tokia pat nepriklausoma ir įprasta jai, kaip ir nieko gero nežadanti. Ji praskleidė savo ryškiai raudonu pigmentu paryškintas lūpas, kaip tik tuo metu, kai pasiruošė pasisakyti, kone tuo pačiu metu, kai trūko vos akimirkos iki persikėlimo į kitą šio aukšto dalį.
– Tikriausiai tau stipriai svaigsta galva, jei manai kad aš imsiu ir paklusiu tavo nurodymams. Be to, į jokius pasimatymus aš nevaikštau. – Paminėdama paskutinę savo žodžių daly lyg tarp kitą ko, tarytum tai nereikštu visiškai nieko. Nors, iš vienokios pusės reiškė, mat garbanė prisipažino neketinanti susidėti su mirtingu vyru, kuris tiesiog labai puikiai valdo muzikinį pultą, gebą užvesti publiką ir yra apdovanotas ryškiu žandikauliu, kuriuo taip pat gali pasigirti ir ponas „not so perfect anymore“. Keista, tačiau Katherine visiškai nesipriešino būti vedama iš vienos vietos, į kitą. Ir tiesą pasakius, negalėjo atsistebėti tuo, kad pirmą kart per savo pažintį, mato buvusį pirmą vampyrą tokį atsipalaidavusį. Matomai, kad posakis „girtam jūrą iki kelių“, dabar visai tiko. Mat, net jei nuo vyro trenkė nebe taip maloniai, jis elgėsi taip, tarytum visiškai niekas šio šiuo metu nebe kąsytu. Vargu ar būtu galėjusi tikėtis dar geresnio rezultato, kuomet jos pačios „neturiu ką veikti, norsiu pasižmonėti“ vakarėlis, staiga įgavo gimtadienio dienos prieskonį. Žinoma, nebūdama tikra dėl to kad Redford‘as ilgai temps, į save pildamas tiek daug gėrimų, kurie iš dalies net nesiderino tarpusavyje. Visgi, argi galima kaltinti tą, kuris visai neseniai, net norėdamas prisigerti, to padaryti tiesiog fiziškai nesugebėtu? Taip, kartais ir pati Pierce pasiilgsta to laiko, tų dviejų metų, kuomet buvo mirtinga ir fiziškai neatspari kai kuriems aplinkos dėsniams. Praeidama pakankamai laisvai, mat tuo buvo pasirūpinta, garbanė atsisėdo ant aukštos kėdės (kuri kartu su visais kitais agregatais buvo atgabenta vakarėliui, bei tam, kad bet kas galėtu surasti sau vietą ne vien šokių aikštelės centre). Tamsiaplaukės moters veide lūpos šiek tiek subangavo, išgaudamos gana natūraliai atrodančią šypseną. Žinoma, galima sakyti kad asmens iš tikro nepažįsti, kol nepamatei šio girto (absoliučiai), bet iki šiol jau buvo susidariusi pakankamai aiškią nuomonę apie „RedCorp“ vadovą.
Tamsiaplaukės moters veide lūpos šiek tiek subangavo, išgaudamos gana natūraliai atrodančią šypseną. Žinoma, galima sakyti kad asmens iš tikro nepažįsti, kol nepamatei šio girto, bet iki šiol jau buvo susidariusi pakankamai aiškią nuomonę apie „RedCorp“ vadovą.
– Cha. Labai šmaikštu. – Nepriklausomai nuo to, kad jos veido išraiška atrodė palanki, balsas nuskambėjo kažkaip net per daug dalykiškai ir griežtai. Reikėtu pasakyti kad dabar būtu net labai tinkama akimirka parodyti savo žmogiškumą, ir pasijuokti iš tikrai beviltiškos padėties, su kuria susidūre kone kiekvienas vampyras. Kai norisi, o nieko padaryti negali. Be to, kažkaip visiškai atsitiktinai atsiminė kad būtent pirmasis „akis į akį“ susitikimas su šiuo asmeniu buvo kaip tik tuomet, kai perdėm jaunai atrodanti Pierce buvo stipriai padauginusi, ir jei ne Sebastian‘as, tikriausiai tas vakaras būtu pasibaigęs dar viena nelaime. Keista gi, kaip gi šis pasaulis sukasi, kai kažkas tau padaro paslaugą, o tu to ne vien kad niekada nesužinosi, bet netgi nepagalvosi kad taip atsitiko. Tą vakarą Pierce buvo per daug silpna (mat išgerta tekila ne vien kirto per smegeninę, bet ir per visą laikyseną, ir šiaip baisiai norėjo miegoti), kad galėtu pasipriešinti kitataučiui taksistui. Prisiminimas dalinai privertė vampyrę ne vien nuleisti akis, bet ir neigiamai pakratyti galvą, tam kad vėl sugrįžti į realų laiką.
– Manau kad tu užtektinai matei mane neblaivią. Dabar ponas „šiandien mano gimtadienis“ ir tuo pačiu mano brangus ir mylimas vyrę, tavo eilė pasirodyti iš šios pusės. – Netgi padrąsinančiai kilstelėjo antakius, vos tik prie baro esantis asmuo, pastatė padėklą su šotais. Visgi, savo ruožtu kompaniją palaikyti neatsisakė, kuomet dviem pirštais suėmusi stikliuką, pritraukė prie savo lūpų, tam kad jame esantis degus skystis šiek tiek sudirgintu gomurį. Alkoholis neteikė įprasto poveikio, nors skonis, o taip, jis buvo lygiai toks pats, kokį atsimena. Priešingai nei Sebastian‘as, ji atliko visas būtinas arba kitaip tariant patartinas procedūras: druska, šotas, citrina. Vieno pasirodė kažkaip maža, todėl susileido į save dar porą. Taip, jokio poveikio. Tačiau netrūkus pasigirdęs jos nuoširdus kikenimas, nebuvo sukeltas kokio nors kvailo pavaidinimo neva šiai trenkė per galvą. Tiesiog, ta energija, kuria šiuo metu spinduliavo apgirtęs oponentas, ir tas garsus ir entuziastingas „WOOOOO!“, privertė Katherine pratrūkti. Retai kada buvo galima išgirsti šios moters juoką, nebent šis būtu visapusiškai pašiepianti. O šis natūralus, na, reikia pripažinti kad skambėjo mažu mažiausiai maloniai ausiai. Atsižvelgiant į tokių akimirkų retumą, buvo verta dėmesio.
Redford‘o bumptelėjimas privertė šmaikščiai prunkštelėti, tačiau ne vienu žodžiu to nepakomentuoti. Nebuvo tikra, kur šis ketina ją nusivesti toliau, tačiau greičiausiai vien smalsumo vedama, tamsiaplaukė vampyrė pakilo. Pakilo, spėdama žengti vos kelis žingsnius iki tos akimirkos, kuomet susidūrė su visiškai gyvenimiška, ir vargu ar magiškais kerais dvelkiančią situaciją. Sunku pasakyti kodėl nenumatė panašaus įvykio, mat jos savisaugos radarai visuomet buvo pakankamai jautrūs, kad išvengti panašių ar net tokių pat incidentų. Nebent žinoma, vargiai matė kažkokią fizinę grėsmę, kuri galėtu atkeliauti iš minėtos moters. Nebent netyčia, persistengusi su lupų putlinimų, ji netyčia susisprogdintu tą, kuri buvo perdėm putli. Šaltas, lipšnus ir jutimiškai visiškai nemalonus skystis susiduria su Katherine fasadu, apliedamas ne vien delikačiai atidengtą krūtinę, bet ir pačią suknelę. Heh, labai dažnai kažkas vis stengiasi sugadinti jos aprangą. Sustingo, susikaupė labai staigiai, akivaizdžiai neketindama šito praleisti pro akis. Tai mergiukštei jau užteko įžūlumo trinti savo modifikuotą užpakalį prie Katherine (ne)fiktyvaus vyro, o dabar ji peržengė ir taip ant ribos buvusią fatališkosios garbanės kantrybę. Netrūko ne akimirkos, kuomet it grobuonis trūktelėjo save į priekį. – Viskas, dabar tai jau prisiprašei kvanka. Ir jei kartais pamiršai kad prasidėjai su vampyre, leisk tau parodysiu kaip mes susitvarkom su tokiom nieko vertom trupenom kaip tu. Ugh... – Nesugebėjo baigti savo kalbos, kuomet jos agresyvus nusiteikimas prieš mirtingą moterį, buvo nutrauktas. O gaila, mat tikrai būtu norėjusi ne vien pademonstruoti prieš minėtą „tuštutę“ ne vien savo demonišką pusę, bet ir gerokai šią aplamdyti, paliekant gyvą, tačiau tuo pačiu metu visiškai niekam nenaudinga. Be to, vargu ar sužavėsi savo anties lūpomis ir dideliais papukais, kai gulėsi prikaustyta prie lovos. Hm, žinoma, net sudėdamas visas savo fizines galias, Sebastian‘as nebūtu jos sustabdęs, jei intencijos būtu iš tikro rimtos. Nebent žinoma, tokios ir buvo, tik Katherine nusprendė tai atidėti vėlėsniam laikui, kuomet nebus nieko, kas galiausiai ims tauškėti apie tai, kad visas tas vampyrų paviešinimas yra didelis muilinas farsas. – Leisk man ją... –
Priverstinai palydėta iki vonios kambario, tamsiaplaukė nemirėlė kaip mat pasiekė veidrodį, kuriame nužvelgė savo atvaizdą: plaukų galiukai buvo šiek tiek sulipę nuo skysčio, suknelė sugadinta, o dalis kūno padengta kažkokia lipšnia mase. Galima būtu prisiekti, kad kažkur po iškirpte buvo įmanoma surasti mažytį ananaso gabaliuką, išmirkytą ar tai sirupe, ar tai kažkame panašios tekstūros. Tai nebuvo pirmasis kartas, kuomet Katherine nepagalvodama apie tam tikrą asmeniškumą ar kažką panašaus, kuomet nedelsdama laiko, suknelės šone surado užtrauktuką. Timptelėdama jį žemyn, išvinguriavo iš aplieto apdaro, palikdama šį ant grindų, bent kuriam laikui. Likdama tik su apatiniu trikotažu, kuris kaip visuomet buvo gana peršviečiamas, bei padabintas neriniais išmuštu raštu. Galima sakyti, kad toks minimalistinis jos stilius, dažnai atrodydavo gundančiai, dažnai ir kaip visiškai bereikalingas, mat jo beveik nebuvo matyti. Šiek tiek pasilenkė, tam, kad galėtu pasiekti suknelę, kurią paliko ant grindų. Nepriklausomai net nuo to, kad tai buvo dvare esantis tualetas, o ne koks viešas, nenorėjo kad jos apdaras dar labiau primintu nebe naudotiną ir nebe reikalingą. Tuo labiau, kad nebuvo visiškai tikra tuo, kad net pasikalbėjusi su Elissa, jos spintoje sugebės surasti kažką tinkamo sau. Nieko asmeniško, bet Katherine aprangos stilius buvo vienetinis, originalus, neleidžiantis kam nors pasirodyti su kažkuo net labai panašiu. Kaip tik tą akimirką, Katherine ir susidūrė su vaizdu, kaip Redford‘as stengiasi išsinerti iš savo marškinių. Tai pasirodė keista, ne šmaikštu. Šmaikštu pasidarė paskui, mat su aiškiai nustatyta dalykiška mina ir tonu, jis pasisakė kad viską ką darė prieš tai, buvo beprasmiška. Prunkštelėjo, vėlgi likdama pakankamai tyli. Reikėjo laiko, kad priversti save dabar pat nesugrįžti į aikštelę. Pakeldama suknelę, vampyrė atsisėdo ant spintelės, vizualiai gana aiškiai bandydama surasti ką nors, kuo galėtu save nuvalyti. Juk jei po vandeniu pakištas apdaras ir prarastu lipšnumą, tuomet jos odą ne taip lengvai. Atsuko čiaupą, dar kartą nežymiai dirstelėdama į Sebastian‘ą.
Akimirka, kuomet mirtingasis vyras visiškai neapgalvotai, arba bent taip pasirodė iš pirmo žvilgsnio, prasispaudė tarp vampyrės šlaunų, sustodamas taip, kad būtu „patogiau“ padėti šiai nusivalyti lipšnumą, galėtu prisėkti kad mintyse ėmė suktis Calvin Harris ir Ellie Goulding „I Need Your Love“ duetas. Vos pastebimi, odą dengiantys plaukeliai šiek tiek pasišiaušė, nors Katherine veidas ir liko toks pat abejingai šaltas. Tačiau žinant kokia ji yra asmenybė, tame nebuvo galima atrasti nieko neįprasto ar netgi atstumiančio. Žvelgė į Sebastian‘o akis, bandydama neparodyti to, kad jaustėsi net labai jaudinama vien nuo to, kaip jis žaidė su plaušine. Kvėpavo lėtai, atrodytu kad net labai apgalvotai. Ir nors rankos, kurias tuo metu nežinojo kur derėtu padėti, atsidūrė ant jo dubens. Šiek tiek spūstelėjo nykščiais, panašu kad negalėdama niekaip apsispręstu ar derėtu jį atstumti nuo savęs, jei ne fiziškai, tai bent žodžiais, ar reikėtu pritraukti... Ir ji te spėjo apie tai pagalvoti, kuomet pajutusi vyro rankas ant savo užpakaliuko, buvo pritraukta pati. Veidas kone susilietė su jo, ir tai akimirkai užgniaužė kvapą (ne todėl, kad nuo jo trenkė spiritu, maušės. xDDD). Šiek tiek praskleidė lūpas, išduodama ne vien vidinį šaltį, kuris yra būdingas visiems ne visai gyviems, ne visai mirusiems, krauju mintantiems padarams. Ji išdavė iš tai, kad balsas kažkur pradingo, mat pradėjo visiškai neužtikrintai šnabždėti, dėdama didžiules pastangas į tai kad nesusiliesti su jo lūpomis, kurios traukė it stipriausias pasaulio magnetas, mažyti įsimagnetinusį varžtelį.
– Aš jau atsakiau į šį klausimą, tik tu kategoriškai atsisakei tai girdėti. Be to, negi tavo garbei surengtas vakarėlis, ir visai neblogai pradėta pažintis su Elissa, yra maža dovana tau? – Žinoma kad atsakė net ne šio vakarėlio metu, daug ankščiau ir visiškai dviprasmiškai, kuomet pabandė paaiškinti savo dingimą, kuomet buvo prisidengusi Marissos vardu. Tai niekada nebuvo apie Mason‘ą. Tai visuomet buvo apie Sebastian‘ą, tiesiog ne vienam iš jų nebuvo lengva tai pripažinti, ar tuo labiau tuo patikėti, net tuomet, kai tai buvo net per daug akivaizdu. Pakėlė savo tamsiai rudas akis, kad galėtu žvilgsniu susidurti su jo veidu, tiksliau ta jo dalimi, kuri yra šiek tiek aukščiau, nei lūpos, kurias geidė bučiuoti, kandžioti ir liesti liežuviu. – Priežastis esi ir visada buvai tu, Sebastian‘ai. – Buvo kone visapusiškai tikra, kad išaušus kitai dienai, mirtingas vyras net neatsimins šio epizodo, galbūt dėl to jautėsi saugi sakydama tai, ką būtu verčiau pasilikusi sau pačiai. Tuo labiau, net jeigu suvartotas iki šiol, bei greičiausiai po to kai apleis vonios kambario patalpas, alkoholis neiškreipė realybės, tuomet padarys tai užtikrintai. Galu gale, padaroksas yra net tame, kad net tuomet, kai vampyrės lūpomis yra tariama tiesa, ji retai kada priimama arba atvirkščiai pateikiama labai skaidriai. Antakiai šiek tiek išlinko, įgaudami ar tai nerimui, sulaikomam skausmui, ar tai orgazmui būdingą linkį (tą, kuris sukelia labai dviprasmiškai malonų vaizdą). Norėjo atsitraukti, stengėsi tai padaryti, tačiau tuo pačiu metu ir atvirkščiai net labai aiškiai linko prie jo. Pakankamai jautriai išreikštas pasisakymas, kuris nuskambėjo labiau kaip prašymas, privertė ją pasijausti dar labiau keistai. Jei tik Katherine būtu galėjusi pasitikėti kuo nors, o kas svarbiausia juo, jei galėtu pasiduoti ir negalvoti apie tai, kas nebūtinai turi įvykti, viskas būtu kur kas paprasčiau. Visgi, galima paminėti kad viskas kas yra apie Kath ir Sebastian‘ą, bei aplink esančius, nėra paprasta.
– Aš negaliu tau to pažadėti... – Net tuomet, kai tai buvo dar viena tiesos apraiška, sulaukusi atgal tik savotiško prašymo nustoti kalbėti, visiškai nespecialiai sumerkė akis. Iš šalies atrodė taip, tarytum jai tai keltu skausmą, tačiau tokį, kuris tuo pačiu metu yra ir beprotiškai malonus. Toliau šiek tiek komiškai nuskambėjusi frazė, gal ir reikalavo pasisakymo, tačiau galiausiai atėmė iš tamsiaplaukės galimybę kalbėti toliau. Stipriai ir ryžtingai prigludusios jo lūpos prie jos, vienu metu paskatino ją įremti savo rankas į jo klubus stipriau, tarytum būtu dar bandžiusi jį atitraukti. Ir kai sakoma „bandžiusi“, labai kvailai skamba, mat norėdama, tikrai būtu taip ir padariusi, juk šiuo metu buvo ne vien blaivi, tačiau magiškų kerų dėka, dar ir fiziškai tvirtesnė, nei jis. Praskleidė savo lūpas, įsileisdama Redford‘o liežuvį į savo burnos ertmę, kurioje susidūrė su jo savu. Prireikė neskubriai, tačiau labai giliai įkvėpti, mat kūno viduje ėmusi kurtis maloni įtampa, vertė ją elgtis natūraliai. Ir nesvarbu net tai, kad būtent šiandien jis rodė kur kas daugiau ryžto, nei kaip įprastai, tą daro ji, PASIDAVĖ. Jo seilių skonis buvo kitoks, tačiau šiuo metu tai visiškai nemaišė, netgi nebuvo aktualu. Pritraukta dar arčiau, jautė kaip jos lytinių organų prieangis, slepiamas po mažyčiais apatiniais, įsirėmė į jo džinsus, kažkur po bamba. Per kelius sulenktos kojos savaime pasikėlė aukščiau, tarytum būtu geidusios susiliesti ne su šiurkščia, prabangių džinsų materija, o su apnuogintu jo kūnu. Sukryžiavo jas, Redford‘ui už nugaros, kiek stipriau suspausdama šlaunis, taip, kad jis jaustu jos stingdančiai šaltą, bet šiuo metu visapusiškai būtiną artumą. Vienu metu net pamiršo kad jam reikėjo kvėpuoti, mat veikla, kurią užėmė savo ir jo lūpas, buvo mistiška, maloni ir beprotiškai jaudinanti. Juk užteko tik fizinio artumo, šlapio bučinio, kad pajaustu kad prieš tai buvęs sausas tarpkojis taptu šlaput šlaputėlis. Jos kūnu keliaujančios jo rankos varė iš proto, ir ji tikrai nevaržydama savęs, ėmė kone šnopuoti, kartas nuo karto leisdama iš savęs išsiveržti ne ypatingai garsioms dejonėms. Keista, kad šiuo metu negebėjo girdėti už durų labai garsiai skambančios muzikos, ir vargu ar galėtu išgirsti, jei kas nors dabar užsimanytu padaryti numerį vienas, ar numerį du, bei čia įsiveržtu. Tiesiogine to žodžio prasme, paskendo tarp jo rankų ir priekinės kūno dalies, prie kurios taip stipriai spaudėsi. Pakelta nuo spintelės, kuri per tą laiką, tapo dar labiau vėsi, nuo natūralios Katherine kūno temperatūros, ji nestipriai atsitrenkė nugara į sieną, prie pat durų, kurios skyrė juos du nuo visų aplinkinių, susirinkusių šiame dvare vien tam, kad galėtu gerokai pašėlti. Ir nepriklausomai nuo to, kad mažiausiai pusė nuoširdžiai pavydėtu to, kas vyko vonios kambary, dabar tai buvo visiškai neaktualu. Šaltos vampyrės rankos, tikrintai pakilo aukštyn, paliesdamos ne vien vyro pečius, tačiau ir vienos rankos pirštais priglusdamos prie jo žandikaulio. Nykščiu palietė ant Redford‘o smakro esantį įdubimą, tuo pačiu metu negalėdama atplėšti savo lūpų nuo jo. Sinchroniškas jų žaismas priminė tobulą, vienas kito pasimėgavimo procesą. Sebastian‘ui apgalvotai atitraukus savo lūpas nuo jos, bei panėrus link kaklo, paskatino tai, kad Pierce rankos savaime ėmė glaustis prie jo vyriškų stiprių pečių, nugaros ir plaukų, į kuriuos taip mėgdavo įsikabinti. Išdavikiška aimana užpildė vonios kambario sienas, kaip tik tuo metu, kai jis apeidamas krūtinę bei šlapiu bučinuku paliesdamas šonkaulius. Jautė begalinį spaudimą ir susijaudinimą viduje. Tik trumpam, ir greičiausiai dėl to, kad kūnas tapo ne visai pavaldus jai pačiai, užpakaliuku susitrenkė su siena, kuomet nesipriešindama praskleidė savo ilgas kojas, kurios kaip tyčia vis dar buvo padabintos prabangiais, raudonos spalvos aukštakulniais. Greičiausiai dėl to kad suveikė savisaugos instinktas, tačiau kuomet viena ranka ėmė liesti savo, lengva, permatoma medžiaga, krūtis. Tiksliau krūtį, kurios spenelis kone veržėsi lauk, būdamas taip stipriai sukietėjęs, taip stipriai sujautrėjęs, kad buvo sunku to neišreikšti kartu su jauduliu keliaujančiais garsais. Tamsiaplaukės lūpos susispaudė, tarytum būtu apglėbusios šiaudelį, kuomet lėtai ir labai jaudinančiai išleido iš plaučių, prieš tai ten užlaikytą orą. Veidas spinduliavo jaučiamo seksualinio malonumo mina, ir kai jis pagaliau priėjo prie jautriausios vampyrės (o konkrečiau sakant bet kurios moters) vietos, jos laisva ranka pasuko užraktą durų, kurios buvo palyginus arti, tam kad niekas nesugalvotu šiems sutrukdyti. Sunku pasakyti ar jausmas buvo panašus į tą, kurį buvo patyrusi ankščiau. Sukosi galva, ir buvo taip gera, kad jos kvėpavimo tempas tapo visiškai nekoordinuotas. Galima teigti, kad vienu metu ne vien kad akyse aptemo, tačiau ir klausa kažkaip įtartinai susilpnėjo. Stipriai rėmėsi nugara į sieną, tarytum kitaip, nebūtu sugebėjusi sulaikyti savęs stovint. Ir net jei atlošti galvą, ir tiesiog mėgautis būtu paprasčiausia, ką būtu galėjusi padaryti, pasielgė priešingai. Jos tamsios akys nusileido žemyn, susidurdamos su tuo beprotiškai deginančiu vaizdu, kurį šiai parūpino Redford‘as. Pajuto kaip dar viena seksualinio malonumo banga užlieja jos kūną, vien nuo to, kad viską ne vien jautė, bet ir matė savo pačios akimis. Jam nereikėjo vargintis ilgai, kad jos kūnas taptu visiškai priklausomas nuo kiekvieno, net menkiausio jo sujudimo. Jausmas neapsakomas, toks, kokio jai negebėjo parūpinti joks turėtas partneris, nei jei jų turėjo ir ne daug. Kone kiekvienas kojose esantis raumuo įsitempė, kartu su savimi atnešdamas visapusišką „proto išnešimą“. Pati nepajautė kurią akimirką stipriai suėmė tamsius Sebastian‘o galvos plaukus, šiuos suspausdama tarp savo pirštų. Palenkė galvą į priekį, leisdama savo ilgiems, banguotiems plaukams sukristi į priekį. Nenorėjo kad jis atsitrauktu, ar būtent dabar sugalvotu sustoti, tačiau tuo pačiu metu jautė, kad ilgai atsilaikyti nesugebės ir pati, mat tik sekundžių reikalas skyrė vampyrę nuo visapusiškos, intymios malonumo pasiekimo viršūnės. Jo liežuvis lietė jos varputę lėtai, apgalvotai ir visiškai švelniai. Tai šiek tiek atitolino garbanę nuo baigimo, taip, kad jo laukimas taptu dar labiau užvedančiu. Ir taip, ji nenorėjo kad visą tai pasiektu pabaigą. Norėjo daugiau, norėjo po tiek laiko, dar kartą pajausti jį savo viduje, pajausti tą temperatūros kontrastą, kuris tampa vienodu, nuo taip reikalingos trinties. Užvertė akis, su lyg akimirka, kuomet pajuto kad šios kojos ima pasiduoti nevalingiems, nesustabdomiems traukuliams. Net bandydama prisikąsti apatinę lūpą, nebe sulaikė pakankamai garsiai išreikšto aimanų koncerto. Tačiau ir tai jo nesustabdė, kas privedė moterį prie taip seniai norėto, visapusišku malonumo. Iš tiesų jautėsi taip, tarytum reikšminga būtu tik ši akimirka, o rytojaus dienos jie nesugebėtu išlaukti. Jis buvo tobulas, kiekvienas jo prisilietimas buvo tobulas, it pats vyras būtu sukurtas jai, jos kūnui ir jos sielai. Stipriai palinko į priekį, tuo pačiu metu atitraukdama savo dubenį nuo mirtingojo veido. Alsavo sunkiai ir šiuo metu netgi labai būtinai rėmėsi į jo pečius abejomis rankomis. Atrodė kad jeigu paleis dabar, nebe išsilaikys ant kojų. Tai buvo taip stipru, taip ILGAI laukta, ir taip beprotiška. Akimirka, kuri vedė prie tolimesnio intymaus, suliejančio kontakto, tapo kone apčiuopiama.
Be jokios abejonės, nesugebėjo nepastebėti koks tvirtas, aiškus tapo jo lytinis organas, kone šaukiantis kad nori būti išlaisvintas iš tos nepatogios aprangos dalies, kuri jį dar tebelaikė. Ir dabar viską sustabdyti atrodė dar labiau beprotiška, nei visą tai pradėti. Juk troškimai kunkuliavo ir degino ir netgi svaigino, taip stipriai... Tikriausiai pasąmonės vingiuose, norėjo nespėti uždėti savo rankos ant jo, nepadaryti nieko, kas priverstu vyrą sustabdyti save bent vienai akimirkai. Norėjo kad būtent dabar galėtu priklausyti jam vienam, tiek savo kūnu, tiek savo mintimis ar siela. Nesvarbu net tai, kad kitomis aplinkybėmis vargu ar būtu pasirinkusi tualetą, dėl savaime suprantamų nepatogumą keliančių aspektų. Visgi būnant su šiuo vyru, viena visiškai neturėjo jokios reikšmės, nei 2011-tais, nei dabar. Svarbiausia buvo tik tai, ką jie darė su vienas kito kūnais, bei kaip jautė vienas kitą. Ji palinko žemiau, vis dar nepaleisdama Sebastian‘o rankos.
– Ne. – Pratęsė visai netrūkus, tiesiog suteikdama jam laiko užsiduoti sau klausimą „kodėl ne?!“. – Negaliu tau leisti paskui teigti neva pasinaudojau akimirka, kuomet buvai ne visai savame prote. Ir jei, tiksliau, kai, tai pagaliau įvyks. Tu ne vien manęs norėsi labiau, nei kada nors ankščiau, bet ir nesuteiksi man galimybės pagalvoti neva tai tik silpnumo akimirka. – Tardama tai, Katherine jautėsi nuostabiai. Žinoma, nuostabiai jautėsi iš esmės dėl to, kad įvyko tai, apie ką ji galvojo ir ko norėjo kau pernelyg ilgą laiką, tačiau dabar jautėsi nuostabiai kad diktavo savo taisykles. Ir galu gale, Sebastian‘as buvo nusipelnęs „nuobaudos“ dėl to kad pastoviai šiai kišo jos praeito ir seniai pamiršto gyvenimo šešėlius, leidosi kad kažkokio pigi mergiukštė prie jo trynėsi ir tai, kad laukė akimirkos, kuomet bus pakankamai girtas, kad galėtu žengti pakankamai drąsų žingsnį į jos pusę. Kažkodėl būtent čia ir dabar, originali vampyrė buvo visiškai pamiršusi apie savo baimę jam. Taip, ne kokią nors natūralią kai turi fobiją ar kažką panašaus, o baimę kad ji pasiduodama šiam vyrui, nudegs savo sparnus taip stipriai, kad daugiau nebe pajėgs norėti visiškai nieko. Prikandusi savo apatinę lūpą, nenorėjo kad jis per daug įsiskaudintu ar bent iš dalies įsižeistu, mat tokių intencijų neturėjo. Keliais pirštais suėmusi vyrą už vis dar drėgno smakro, pritraukė arčiau savo veido, lūpomis paliesdama jo. Atrodo kad iš pažiūros labai lengvas bučinukas, labai greitai įgavo kiek labiau tikrą prieskonį. Taip pat geidulingai, taip pat noriai, Pierce suleido savo liežuvį į jo burną, visiškai nesibodėdama to, kad ant jo lūpų dar jautėsi jos pačios skonis. – Su gimtadieniu, mano brangus Sebastian‘ai. – Sumerkė akis, pasiduodama palyginus, dabar jau visiškai nekaltam kontaktui, ir tik kai dantimis nestipriai sukando jo apatinę lūpą, atsitraukė. Išsitiesdama visu ūgiu, garbanė pasidabino šypsena. Tikrai nesišaipė, tiesiog dabar buvo labai netinkamas tinkamas laikas. Suknelę ant savęs užsitempė pakankamai greitai, nepriklausomai nuo to, kad ji vis dar buvo pakankamai šlapia po vandens procedūros. Visgi, labai akivaižiai to nesimatė. Nesiprausė ir netgi nieko nuo savęs nenuvalė (ir nereikia čia fęę daryt. xDDD), paprasčiausiai norėdama kad tam tikra jo dalis kol kas vis dar liktu ant jos. Žinojo kad turi elgtis kaip galima apsukriau, mat jau leido šiam suprasti, kad jam pilnai užtektu ją šiek tiek paspausti, parodant esti neatsitrauks, kai jos „ne“, pavirs į visiška „o, taip“. Suteikdama Redford‘ui laiko „pabūti su savimi“, mat pas svečius kažkaip nejauku eiti su stovinčiu ir prašančiu meilės agregatu. Ji vis dar flirtuojančiai, žaismingai ir veidžiojančiai už nosies, neslėpė savosios kūno kalbos, net tuomet kai atrakindama duris, atsisukusi veidu į jį, pasitraukė. Akimirksniu muzika užpildė viską aplinkui, kuomet Katherine galiausiai sugrįžo pas tų, kurie tuo metu linksminosi šiame vakarėlyje. Keli pavydūs žvilgsniai kaip mat nusekė vampyrę, mat ši tikrai spinduliavo tą išraišką, kuri natūraliai pasireiškia po to, kai tavo seksualinė energija yra ne vien sudirginama, bet ir išsilieja per visus įmanomus ir neįmanomus kraštus. Sustodama prie baro, Kath atrodė neįprastai patenkinta, šypsojosi. Paprašė vyno, mat šį mėgo labiausiai.

***

1765 metai, Dalmatia (Croatia). Tamsiaplaukės bulgarės, Katherine Pierce, pastangos pabėgti nuo Niklaus Mikaelson su šio nemirštančia šeima, pasiekė pakankamai solidų 273 metų sukaktį. Kai imi galvoti kad pasaulis yra beribis ir jame gali paskęsti tarp aplinkinių, žingsnis po žingsnio pradėti artėti prie neišvengiamos, didžiausios savo gyvenimo klaidos. Išlikti budriai 24/7 yra pakankamai sunki užduotis, tačiau antrininkė niekada nebuvo suteikusi sau galimybės sustoti ilgam, pradėti labiau stabilų gyvenimą ar bent atsikvėpti, nepažvelgiant į tai, ką palieka sau už nugaros. Toks dalykas būtu atvedęs ją tiesiai į vieno didžiausių šios priešų letenas. Tas letenas, kurios net nesvarstydamos ne vienos akimirkos, išdraskytų jos liauną kūnelį tam, kad bent akimirkai pajustu saldaus keršto prieskonį. Heh, būtu visai ne kas, jei per visus tuos 500 metų, moteris būtu padariusi kokią nors kvailą klaidą, bei dėl kartas nuo karto iš vidaus kelią į paviršių randančio žmogiškumo, būtu nusprendusi elgtis priešingai, nei tai darė prieš tai. Niklaus ir šio šeimos sukurtų vampyrų populiacija buvo pasiekusi didžiausią savo epopėjos tašką, jų buvo visur ir šie „dauginosi“ taip pat aršiai, kaip po vasaros lietos iš po žemių išlenda visos tos slidžios ir šleikščiai atrodančios kirmelės. Ir Katherine išliko budri, net tuomet, kai suvokė kad Mikaelson‘ų šeima buvo visiškai arti. Kone galėtu prisiekti, kad jautė šių stingdančiai šaltą kvėpavimą į sprandą. Visa laimė, kad veikdama taip, kaip buvo geriausia jai pačiai, moteris niekada nesilaikė konkrečiai vieno plano, tokių turėjo šimtus, jei kartais reikalai imtu eiti ne visai taip, kaip tikimasi. Galu gale, negali save apsaugoti nuo atsitiktinio susitikimo su vienu iš originaliosios šeimos patikėtiniu, arba dar blogiau, jos nariu. Sunku pasakyti, kaip tuo metu būtu reagavusi į Elijah Mikaelson, mat santaiką su priedais su šiuo asmeniu pasiekė tik pasiekusi 2000-tuosius metus. Vis dar jautėsi „pakišta“, išnaudota ir išduota. Ir kas blogiausia, ne pakankamai stipri, kad galėtu pasipriešinti bent vienam jų, grynakraujų vampyrų. Visa laimė tikriausiai yra tai, kad statydami savo „paveldą“, Mikaelson‘ai ne vien susikūrė tvirtas pažintis, kurios būtu be jokios abejonės vykdžiusios kiekvieną jų užgaidą, jie įsigyjo ir mirtinų priešų, kurie taip pat, kaip ir Katherine, troško kad šios brutalios, despotiškos šeimos paprasčiausiai nebe liktu ne pėdsako, ir tik vienas dalykas, kraujo sąsajos, buvo tuo aspektu, kuris šiek tiek varžė garbanės rankas. O ji troško ne vien išgyventi, tačiau ir gyventi per amžių amžius. Ji taip pat per savo gyvenimo kelionę sutiko ne vieną asmenį, kuriuo galėtu pasitikėti, po teisybei, teisingiau būtu pasakyti: manipuliuoti. Lucien Castle (jūsų patogumui, šiek tiek vizualios medžiagos: spaudžiam), buvo pirmuoju nemirtingu nakties padaru, kurį per visišką atsitiktinumą buvo sukūręs Niklaus Mikaelson (trumpai apie tai, būtina paminėti: Lucien buvo kilnaus savo pono tarnas, pažinęs Mikaelson‘us dar tuomet, kai šie viešėjo prieš tai minėto asmens dvare. Kilnusis ponas turėjo pakankamai jauną, pasakiško grožio seserį, kuri žinoma kad patraukė prasčioko akį, ir jis nesusilaikydamas, tikriausiai visai ne tinkamai į šią pažvelgė, už ką gavo per daug didelę kainą sumokėti, kaip bausmę už per aiškiai parodytą „nepagarbą“. Gaila iš tiesų, juk vyras buvo ne vien labai charizmatiškas, tačiau ir nepriekaištingai dailios išvaizdos. Kilniam ponui dirbantys asmenys pagavo nepaklusnų tarną, uždarydami šį požemiuose, kankindami ir mušdami jį taip, tarytum šis tebūti nieko vertas mėsos gabalas. Ponas prieš suteikdamas šiam laisvę buvo sumojęs sugadinti tarno išvaizdą, kad net jei šio sesuo ir imtu norėti pasiduoti prasčioko įtakai, dabar nebe galėtu žiūrėti į jo nebe tokį malonų akiai veidą. Perrėždamas jam lūpas, arba teisingiau būtu pasakyti kad skruostus išrėždamas taip, kad šio „šypsena“ imtu siekti ausis. Veidas tikrai nebe atrodė patrauklus, o turint omeny kad sužeidimas labai greitai pagavo užkratą, Lucien turėjo mirti. Nežinia kas būtent privertė Niklaus pasielgti kilniai, tačiau suduodamas tarnui savo kraujo, jis net nepagalvojo apie tai, kad Castle buvo pernelyg silpnas, ir netrūkus turėjo pasiekti savo būties pabaigą. Jis mirė, bent iki tos akimirkos, kuomet pramerkęs akis, jau buvo nebe savimi, net randai buvo apleidę jo vizualų pavidalą). Tikriausiai būtu galima pasakyti taip, kad mįslingas, prieš 1000 metų gimęs vyras, tulžies turėjo pakankamai, kad tam tikru metu padėtu Katherine ne vien pabėgti nuo minėtosios šeimos, tačiau ir gerokai jiems sugadinti reikalus. Pats, asmeniškai nebuvo dar pasiruošęs pasirodyti prieš juos, bet, ak taip, taip pat troško to saldaus keršto, kuris būtu vykdomas kruopščiai, tačiau vargu ar atvestu „originaliuosius“ link jo namų durų. Jis mokėjo būti nemirtingo, mokėjo visiškai nevertinti trapiai žmogiškos gyvasties, mokėjo išnaudoti pasirinktas aukas, žaisti su šiomis taip, kaip to negebėjo padaryti niekas, prieš tai matytas garbanės tamsiai rudomis akimis. Jie nebuvo meilužiai, nebuvo net kilusi panaši mintis. Tiesiog dvi tamsios, nuo savęs „svaigstančios galvos“ efektą išgaunančios asmenybės, kurios buvo pakankamai nepakantrios ir neigiamos, kad galėtu imti ir pradėti „linksmintis“ kartu. Jis buvo tarytum savotiškas brolis tamsiaplaukei, su kuriuo nebuvo poreikio kautis dėl didesnio pyragėlio kąsnio. Stiprus, protingas, nepalaužiamas, klastingas ir šiek tiek sociopatiškas. Gebantis it mistiškas feniksas pakilti iš ugnies, smogiant skaudžiausią smūgį tam, kuris šį sumanė sudeginti. Jis apsunkindavo kone kiekvieną rimtesnį planą, kurio griebtis ketino šio nemirtingumo tėvas. Elementariausiai: antrininkės. Tikriausiai niekas nemanė kad po Katherine sekė tik Elena? Oi ne ne. Jų buvo ne viena, ir ne viena buvo kritusi dar greičiau, nei buvo sumojusi imti apie save reikštis. Tiesiog, buvo kone būtina likviduoti vienintelį šaltinį, kurio taip desperatiškai reikėjo originaliosios šeimos atstovams. Tais metais, Castle nebuvo šalia garbanės, tačiau žinodamas kur ši leidžia savo laiką, pasiuntė pasiuntinį, kuriam buvo būtina bet kokia kaina pranešti fatališkai gražuolei, kad Mikaelson‘ai yra šalia, nors tai ir nėra didžiausia problema. Pasiuntinys pranešė Pierce apie tai, kad jau kuris laikas mirtinguosius labiau baugina visai ne originaliosios šeimos atstovai, o padaras, kuris atrodo buvo atkeliavęs iš paties pragaro. Nesustabdomas, nesutramdomas ir visapusiškai pametęs sveiką nuovoką. Po tokio karšta ranka nebūtu norėjusi patekti ne viena, bent šiek tiek mirtinga siela. Po jo karšta ranka, arba teisingiau pasakius, vampyriškais dantimis neketino papulti ir Pierce. Visgi, net nesusiduriant su minėtu asmeniu, jis galėjo būti visai naudingas šiai klastingai moteriai. Apie saiko jausmo neturinti vampyrą, kuris visiškai nebuvo panašus į tuos, kurie buvo apsupę Klaus‘ą su šio viską toleruojančiais šeimos nariais, nors tą kartą jis ir neatrodė tiek įdomus, kad apie šį būtu norėjusi domėtis labiau. Katherine turėjo vieną ir nepataisomą užduotį: išgyventi, todėl kiti dalykai nebuvo net svarstytinais. Net jei mirtingas, žinią nešantis asmuo ir pabrėžė Castle paliepimą dingti iš ten kaip galima greičiau, ji nepakluso.
Bandydama surasti kiek galima „saugesnį“ prieglobsti, Katherine Pierce tuo metu keliavo su šios „pagalbine“ ledi, kuria tapusi buvo ne kas kitas, kaip Emily Bennett. Moteris savo pačios rankomis gebėjo kurti stebuklus, ir kalba eina ne apie kokius nors kulinarinius gabumus. Šalia savęs turėti asmenį, kuris geba naudotis tiek gamta grįsta magija, tiek tamsia šios puse, buvo daugiau nei patogu. Ir tikriausiai nereikia aiškinti to, kad Katherine visuomet gebėdavo rasti tinkamus aljansus, kurie šiai nesavanaudiškai suteikė „paramą“, atgal ankščiau ar veliau ant savo nosies užsitraukdami mirtį. Emily teikė savo paslaugas garbanei, pradedant nuo sunkių ar lengvų burtų ir baigiant korseto suveržimu ant josios liauno kūno. Kirtus Salonos ribas, moteris turėjo būti pasitiktos vieno iš Lockwood giminės atstovo, kuris jausdamas „malonią“, turėjo šioms suteikti trumpalaikę nakvynę, prieš šioms ėmus tęsti savo kelionę nežinoma linkme. Karieta buvo traukiama naktį, ir net jei tai buvo ne pats saugiausias variantas, tačiau kitą vertus, mažiau pastebimas nepageidautinų asmenų, kurie aptikę ją, apie tai praneštu šios priešams.
– Kiek ilgai mes dar trūksime, kol pasieksime Lockwood plantaciją? – Šiek tiek kimus, pašiepiantis ir veik visiškai nesuinteresuotas Katherine balsas susimaišė su skardžiu žirgo, tempiančio karietą, kanopų atgarsiu. Jautė kaip minėta kelionė ją sekino, vertė jausti begalinį beprasmiškumą, kuris palaipsniui pynėsi su nuobuduliu, kurio tiesą pasakius taip ir neišmoko toleruoti iki pat šiol. Matyt nebuvo tų asmenų, kurie galėtu ilgą laiką nedaryti visiškai nieko, patirdami tam tikro pobūdžio egzistencinę krizę.
– Iki sienos dar geras pusvalandis, miledi. Pasistenkite šiek tiek nusnūsti, taip laikas neatrodys beribiu. – Atsakomai prabilusi tamsaus gymio moteris, kaip mat sulaukė atgal rūstaus Katherine žvilgsnio, kuris atrodė net mažiau patenkintas šio pasisakymu, nei susidariusia padėtimi. Oras atrodė slogus, jautėsi kaip atmosfera kone spaudė kiekvieną esantį bent kelių kilometrų spindžių. Karieta staiga sustojo, ir tai privertė vampyrę suraukti savus antakius. Jos pašaipus tonos dar kartą užpildė aplinką, kuomet moteris spėjo vos pastebimai praskleisti savo natūraliai dailios formos lūpas. – Kas nutiko dabar? – Emily pasistengė paaiškinti savo poniai, kad vadeliotojas susidūrė su priešprieša riedėjusia karieta, kurios ratas išlūžo, ir padėti į nelaimę patekusiam yra kilnus darbas. Katherine tai nesukėlė labai didelio susižavėjimo, mat pasilikti čia dar kuriam laikui atrodė dar labiau slogu, nei slogi buvo ši naktis. Ketino užimti save kuo nors, todėl nusukusi veidą nuo į nelaimę patekusio asmens, ji nukreipė akis į Bennett. Žvilgsnis atrodė kiek mįslingas, akivaizdžiai kažkur mintyse kuriantis tolimesnių įvykių seką.
– Pasakyk man Emily, ką tu žinai apie asmenį, kuris čionykščių yra vadinamas „pačiu iš pragaro ištrūkusiu nelabuoju“? Ar jis iš tiesų yra toks baisus ir nesustabdomas, kad neturėtu egzistuoti iš viso? Ar yra galimybė surasti šį asmenį, jei šis dalykas man taptu aktualus? –
Emily, kaip ir dauguma besidominčių ir daugiau žinančių, buvo sukaupusi ne per daugiausia žinių apie šį asmenį, ir ne todėl, kad ji buvo per silpnai žingeidi. Tiesiog buvo likę labai mažai tų, kurie išgyveno ir būtu galėję pasakyti daugiau, kad ir nurodyti būtent kur šis asmuo šiuo metu galėtu slėptis. Visgi, neįmanomi dalykai, Katherine visuomet atrodė net labai įmanomi. Tamsesnio gymio moters žodžių pradžiai užteko, kad Pierce susidėliotu mintis taip, kad šios palaipsniui pataptu realiais veiksmais. Netiesiogiai pranešti apie Redford‘ą (o taip, būtent šį vyrą, jei dar kartais to niekas nesuprato iki pat šiol) originaliosios šeimos atstovams, pasidarė net labai lengva. Pilnai užteko pajudinti, pasirodo labai jautrią Mikaelson‘ų „galybės“ temą, pranešant kad šie atrodo kaip maži blogiukai, palyginus su monstru, kuris kelia šiurpą ne vien mirtingiems, bet ir visiems kitiems gyviams, kurie pasitaiko pakeliui. Katherine net pasistengė sužaisti savo dailiomis akimis, kad Sebastian‘as būtu „pasitiktas“ tinkamų metu ir tinkamoje vietoje, tų, kurie pataikavo ir buvo naudingi pačiam būsimam hibridui. Tą kartą išgyveno tik vienas asmuo, kurio užduotis te buvo stebėti viską iš šalies, ir vėliau viską susakyti savo „šeimininkui“. Katherine nebuvo tikra, kad minėtasis vampyras sugebės nugalėti Niklaus, antraip, vargu ar būtu pasiruošusi panašiam žingsniui. Negalėjo rizikuoti tolimesniu savo būviu, kuris tuo metu priklausė nuo to ar hibridas gyvens, ar kris kaip bereikalingas padaras. Ji buvo tikra tuo, kad Redford‘as ir pats to nesuvokdamas, savo nevaldoma būtimi suteiks garbanei pakankamai laiko, kad ši galėtu labai saugiai atitrūkti nuo ją terorizavusios šeimos, bei negana to, bent kuriam laikui atsipūsti. Ji išvyko, taip ir nežinodama ar planas suveikė. Numanė kad suveikė, mat keliems metams atitrūko nuo savo priešų, galėdama laiką leisti tik taip, kaip suprastu ir palaikytu tik ji pati. Tik vargu ar dabar gebėtu surišti visus galus, suvokiant tai, kad kažkuriuo metu pati pastūmėjo Sebastian‘ą link šeimos, kurios nepatveria iki šiol. O dar stebėjosi, neva kone kas antras asmuo yra kažkaip susietas su Mikaelson‘ais. Bet ir gerai kad nežino, kokios viso to sąsajos yra, tiksliau kokios sąsajos riša Sebastian‘ą su Rebekah Mikaelson, mat mažu mažiausiai netikėtai užsimanytu ištuštinti savo skrandį per viršų, kokius 99 kartus. Ir taip, kadaise ji rėmėsi tik gandais, taip ne karto ir nesusidurdama su savo „pakištuko“ asmenybe, akis į akį. Fatališkosios garbanės gyvenimo kelionė tęsėsi ir toliau. Ir su kiekvienu kartu, ji palikdavo vis daugiau dužusių širdžių, sužlugdytų asmenybių ir išduotų aliancų. Juk vienu metu, tas pats Lucien tapo tik dar vienu vardu tų aukų, kurios nukentėjo nuo Katherine, visgi ne rankų, o savanaudiškai išgyvenamumu grįsto būdo. Ji pridavė jį Mikaelson‘ams todėl, kad moteriai tuo metu tai buvo teisingiausias būdas išsikovoti sau būtiną laiką. Nėra tikra ar pirmasis Niklaus‘o kūrinys vis dar yra gyvas. Ir jei yra, vargu ar norėtu su šiuo susidurti akis į akį, mat ne karto nepasigailėjo savo sprendimo, po ratais mesti tą, kuris eilę metų rūpinosi tuo, kad ši liktu kaip galima labiau nepastebima, bei išmokė kaip derėtu gyventi, kuomet esi aukščiausia mitybos grandinės dalis, tai darant su klase.
Įsitaisiusi prie laikinai įrengto baro stalo, Katherine net pati to nejausdama priglaudė plonučio stiklo taurę prie savo smakro, akis išlaikydama pusiau nuleistas. Nepriklausomai nuo to, kad ausų būgnelius šiek tiek trikdė aiškiai puikiai sudėtos aparatūros garsas, ji tiesiog buvo kažkur „išskridusi“. Nepriklausomai nuo to, kad veido išraiška buvo pakankamai gerai suderinta, tą prasmę, neatrodė taip, tarytum būtu paskendusi savo pačios mintyse, ji visgi buvo juose paskendusi. Atmesti tai, kas vos prieš kelias minutes vyko vonios kambaryje, paprasčiausiai nesigavo, tačiau ir būti per daug pastebėtai, nedegė didžiuliu noru. Keista tiesa? Kuomet tu atrodai taip, kad negali išvengti pavydžiai į tave nukreiptų akių, dar sugebi pasistengti būti ne dėmesio centre. Žmonės, kurie čia buvo susirinkę, buvo nusiteikę pasilinksminti, todėl nieko nuostabaus, kad būtent tai ir darė. Ir net tuomet, kai Chris Martin kartu su Khloé Kardashian priėjo prie žavingosios vampyrės, ketindami šią ištraukti į laikinai šokiu aikštele tapusią svetainę, ji viso labo neigiamai papurtė galvą. Nebuvo dabar to noro, vaidinti neva nuoširdžiai mėgaujasi vakarėliu, bei šio tematika. Juk iš tikro, vis dar mėgavosi dar išblėsti nespėjusiais pojūčiais, kurie taip nenoriai traukėsi tiek iš pilvo apačios, tiek iš galvos. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, tamsiaplaukė visiškai pamiršo net tai, kad kažkur yra palikusi savo mobilų telefoną, ko daryti nederėtu, mat kone kiekvienas objektas, kuris yra bent kiek asmeninis jai, gali būti parduotas arba paviešintas. O kontaktų originali vampyrė turėjo pakankamai daug, nepriklausomai nuo to, kad šie buvo kruopščiai užšifruoti įvairiomis specifinėmis programėlėmis, kurias atrakinti te galėjo ji pati arba asmuo, kuris šias moteriai įdiegė (visgi, kadangi jis kažkaip paslaptingai „pradingo“, vadinasi liko tik ji).
Nebuvo tikra dėl to, kad Sebastian‘as sugebės susitvarkyti su savimi pakankamai greitai, ir ar iš viso norės artintis prie jos būtent dabar, kuomet buvo priverstas susitaikyti su pakankamai nepalenkiamai nuskambėjusiu neigiamu atsakymu. Kitą vertus, šiandiena jis pademonstravo ne vieną savybę, kurios nebuvo mačiusi prieš tai: atkaklumas, drąsa ir visapusiškas „dėjimas“ ant to, kad gali paeiti kaip nors ne taip. Tai kas vyko vonios kambary, gal ir būtu išvengta, jei jis ir toliau elgtųsi taip, tarytum šiam visiškai nerūpi, o ji tarytum visiškai nenori. Protai paprasčiausiai aptemo, arba šiuo atveju derėtu pasakyti kad prašvito, atsižvelgiant į tai, kad abu suaugę asmenys pagaliau liovėsi tampę tą pačią „imk, neduosiu“ strategiją, pasiduodami bent vienai, kiek labiau intymumo turinčiai akimirkai. Girdėjo kaip atsivėrė vonios kambario durys, esančios kur kas toliau nuo tos vietos, kur buvo ji. Šiuo metu nemirtinga garbanė ne vien įsiklausė į tai, kaip sparčiai jis artėjo prie jos, tačiau galima pasakyti kad ir jautė tai visu savo kūnu. Jo šiltos, žmogiškos rankos apgulė jos pečius, priversdami atitraukti taurę nuo smakro. Neketindama net atsisukti, garbanotoji nemirelė, šiek tiek praskleidė savo lūpas, greičiau dėl to, kad ketino prabilti, nei kad pavyzdžiui dar kartą paskanauti tikrai ne pačiu blogiausiu rūšiniu vynu. Taurė, kurios stovelio taip ir nepaleido, susidūrė su stalo paviršiumi. Jo šiltos, žmogiškos rankos apgulė jos pečius, priversdami atitraukti taurę nuo smakro. Neketindama net atsisukti, garbanotoji nemirelė, šiek tiek praskleidė savo lūpas, greičiau dėl to, kad ketino prabilti, nei kad pavyzdžiui dar kartą paskanauti tikrai ne pačiu blogiausiu rūšiniu vynu.
– Tu verti mane imti gailėtis savo sprendimo, ir man tai nepatinka. – Šiek tiek kimus jos balsas skambėjo visai ne garsiai, ir tik dėl to kad jo veidas buvo pakankamai šalia, buvo šiam girdimas. Akimirka, kuomet jos ilgi banguoti plaukai buvo praskirti, leisdami pasirodyti kiek labiau apnuogintam kaklui, tobulą linkį turintiems pečiams, vampyrė sumerkė akis. Keista, kaip iš pažiūros be galo nekaltas prisilietimas, kone iš karto atrodė kad sudirgino visas nervines ląsteles, pasiusdamas vienu ir tuo pačiu metu pasiusti atitinkamus signalus po smegenų žieve. Jo lūpos, atsidurdamos ant jos odos, vertė ją šiek tiek šiauštis, dirgintis, sukeliant be proto malonius pojūčius. Kvėpavimas pakankamai greitai įgavo labiau intensyviai skambantį toną, kuomet įkvėpimai tapo greitesniais, o iškvėpimai lėti ir su savimi nešantys akivaizdų, pasikartotiną erotinį prieskonį. O Sebastian‘as vos spėjo prie jos nekaltai priglusti, prispaudžiant lūpas keliuose vietose ant josios kaklo. Būtu sunku paneigti tai, kad viskas, kur link dabar sukosi nemirtingosios mintys, tai buvo tai, kaip juos kūnus apleidžia visi tie visiškai nereikalingi drabužiai, kaip kūnai palaipsniui tampa kažkuo vienu, kažkuo neišpasakotai dievišku, tuo pat metu velniškai nuodėmingu, tačiau vienareikšmiškai geidžiamu ir intensyviu. Reikia pripažinti, kad trūko visai ne daug, kad Katherine paskatintu save nepratarus ne vieno žodžio, išsivesti Redford‘ą toliau nuo čia susirinkusių žmonių, pamirštant apie savo pačios „nuobaudą“ skirtą jam, bei pratęsiant šį, visiškai kitokį žaidimą, jau vienas prieš kitą. Niekada nesibaimino pašalinių akių, net buvo kartą ar du savo noru paskatinusi panašius veiksmus. Tačiau dabar viskas buvo kitaip, dabar jos kūnas kone tirpo jo rankose, ir tai svaiginančiai jaudino. Pasidavė, ir tuomet, kai jis stipriai prispaudė jos kūną prie savojo, leisdamas vienai iš savo rankų nusileisti prie moters šlaunies, imant šia geidulingai liesti. Jos natūraliai tvarkingi antakiai vėl įgavo kiek žemesnį linkį, kuomet juntamai virpantis kūnas tapo šiek tiek įsitempusiu. Šiek tiek priota burna, kurios dantys prieš tai švelniai kramtė apatinę lūpą, visiškai netikėtai privertė iš vidaus išleisti tylią, tačiau su savimi be galo gilius seksualizuotus pojūčius atnešančią, aimaną. Jautė kaip mirtingo vyro pirštai suspaudžia vidinę jos šlaunies dalį, kuomet surasdama Redford‘o plaštaką savąją, panėrė savo ilgais pirštais tarp jo, tarytum tolimesnę kelionę būtu norėjusi tęsti kartu. Nestabdė, norėdama suteikti jam galimybę pasiekti norimą tikslą, ypatingai kai jis teikė tokį sunkiai paaiškinamą, didžiulį malonumą. Apatinį trikotažą buvo pamiršusi vonios kambarį, arba padarė tai specialiai, tikėdamasi kad toks menkas, gana moteriškas „žioplumas“ privers Sebastian‘o fantaziją dar labiau įsiaudrinti. Galu gale liesti ir spausti ten, kur yra mažiau paslėpta, visuomet yra kur kas maloniau, nei kad atvirkščiai. Kartu su jo ranka, artėdama prie savo kertinės, jautriausios kūno vietelės, akivaizdžiai nebe atlaikė to, visą kūną išderinančio jausmo, kuomet kvėpavimą pakeitė į savotišką murkimą, kuris skambėjo taip gražiai, taip geismingai, kad net pačios garbanės veidas įgavo labiau seksualiniai palaimai būdingą išraišką. Jautė kad ne vien vagina, bet ir dalis šlaunų odos prie pat jos susitepė natūraliai susiformavusiomis gleivėmis. Drebėjo visa, nuo pat viršaus iki pat apačios, ir akimirka, kuomet jis laisva ranka pasuko jos veidą maksimaliai į savo pusę, susidūrė savo tamsiu žvilgsniu su jo, kuris buvo priešingai, šviesus. Akimirka, pro josios lūpas prasiveržusi garsesnė aimana kone „atsitrenkė“ į jo veidą, lūpas, prie kurių vos juntamai glaudėsi savosiomis. Buvo taip SUNKU laikytis, nepasidavus visu 100 proc. Galima sakyti, kad tolimesnius savo žingsnius atliko tam, kad sugebėtu nulaikyti norą pradėti savotiškai „šaukti“ iš tos seksualinės įtampos, kurią šiuo metu jautė. Kitą vertus, troško dar kartą susiliesti savo lūpomis, liežuviu su jo. Akių vokai nusileido, kuomet timptelėdama smakrą arčiau Redford‘o ji net labai godžiai ir gal šiek tiek per daug agresyviai įsikabino į jo lūpas. Troško šio bučinio, troško liesti jo liežuvį savuoju, jo lūpas glamonėti savosiomis. Šią akimirką ji jau priklausė jam, kaip ir jis, priklausė jai, besąlygiškai ir nesavanaudiškai. Sunku buvo ir kvėpuoti, o atrodo kad būtinas organizmui deguonis paprasčiausiai reikalavo būti papildomas, visgi nebuvo panašu kad tai kokia nors prasme maišytu. Tai keista, tačiau mirtingo vyro skonis, jo šiluma ir kiekvienas, net menkas prisilietimas, kėlė tokias dideles emocijas, kurias vargu ar galėtu patirti koks nors kitas asmuo. Tai buvo taip pragariškai gerą, kad tamsiaplaukė paprasčiausiai atsisakė girdėti ir jausti bet ką kitą, kas tik nėra jis. Gal, būtent tame ir buvo padaryta didžiausia klaida.
Tai, kad Sebastian‘as tiesiogine to žodžio prasme sustingo, nustodamas daryti bet ką ką darė prieš tai, privertė Katherine kaip mat atitraukti nuo jo savo veidą, bei tuo pačiu ištraukti rankas, iš po ta aptempta suknele, kurią vilkėjo šį vakarą. Veidas atrodė suglumęs, tačiau tik akimirka. Ir tai netgi labiau priminė tai, tarytum po kurį laiką praleisto tamsoje, staiga kažkas būtu uždegęs šviesą. Sukniai pavyko praplėsti akis, ir aplamai kaip nors tinkamai išsiriesti, kad tai kokia nors prasme sušvelnintu, mažu mažiausiai ne jaukią situaciją. Visgi, Elissa savo ruožtu neatrodė susireikšminusi, nepriklausomai net nuo to, kad vargu ar buvo informuota apie tai, kad tarp Sebastian‘o ir jo mylimos žmonos, Saloninos įvyko „game over“. Dievai mato, pati Katherine nebuvo tikra kad net išgirdusi tokią informaciją, priimtu tai kaip tiesą, isteriškai ar tai pašaipiai nenusikvatojusi. Galu gale, gal tai ir buvo esminė priežastimi to, kad iki galo jie taip ir nenuėjo, nors ir labai norėjosi. Teko prasivalyti gerklę krenkštelėjimu, ir kaip galima mažiau pastebimai pasitaisyti drabužius, į kuriuos buvo įsispaudusi save. Pakilo nuo kėdės, palikdama ją kaip kliūtį tarp savęs ir (ne)fiktyvaus sutuoktinio. Viena ranka pakilo link sprando, pirštais imdama jį trinti, nors iš šalies ir atrodė tarytum tokiu veiksmu, stengėsi nuimti įtampą. Pirmiausia, kas iš tikro pasirodė keista, tai buvo gana intymiai atrodantis burtininkės prigludimas prie asmens, kuris yra šios brolis. Visgi, tai pasistengė praleisti pro akis, nepriklausomai nuo to, kad seserys taip nesielgia. Nuleido akis, ir vos pastebimai išlenkė savus antakius, mat pasijuto kažkaip ne savo pačios padėkle. „The Prodigy“ grupė kuriam laikui buvo apleidusi sceną, tam kad praskalauti gerkles kuo nors skystu ir šiaip šiek tiek atsipūsti po privataus koncerto, kurį įvertino tikrai ne vienas čia susirinkęs. Scenos neužėmė niekas, bet pertraukai buvo užleisti keli garso takeliai, kurių vienas paskutinių tapo Zedd, Alessia Cara – „Stay“. Tekstas, kuris visai netrūkus pasirodys net labai aktualiu, tą akimirką atrodė tiesiog nereikšmingas, – „All you have to do is stay a minute. Just take your time. The clock is ticking, so stay. All you have to do is wait a second. Your hands on mine. The clock is ticking, so stay“. Ketino praskleisti savo lūpas, tam kad iš savęs išspausti bent kažkokius žodžius, kurie leistu įsilieti į pasisveikinančią Ambrose kalbą. Visgi taip ir liko šiek tiek prasižiojusi, kuomet sekantys pasirodžiusios moters veiksmai, atėmė žadą. Okey, jei prieš tai visai nebuvo panašu, kad juos du jungtu kažkas daugiau, nei pasakymas „čia mano sesuo, o čia mano brolis“, tai dabar net labai įkyriai piršosi mintis, kad taip nebuvo. Galu gale, žinant kokie visgi yra tie vyriškosios giminės atstovai, nieko nuostabaus nenutiktu, jei jie tam tikriems asmenims imtu ir pristatytu efektingos išvaizdos moterį, kaip savo seserį, arba, jei ši yra per daug jauna (kaip pavyzdžiui Katherine, jei nuo šios nuplauti visus dirbtinius pigmentus, vadinamus kosmetinėmis priemonėmis), tai labai tiktu įvardinimas „dukterėčia“. Sunku pasakyti koks nemalonus jausmas užpildė Katherine, akimirka, kuomet Elissa lėtai ir iš dalies, arba iš šalies, net labai intymiai, prisiglaudė savo lūpomis prie to asmens, kurį netrūkus pavadino savo brolį. Seriously, kas pasisveikinimo ar pasveikinimo metu, taip bučiuoja savo pirmos eilės giminę?! Iškelti sceną dar kartą neketino, susiturėjo save kone profesionaliai, nors burną kone iš karto užpildė net labai nemalonus jausmas. Neigiamai papurčiusi galvą, Katherine net nusuko akis, paprasčiausiai bandydama rasti tarp minios bent vieną veidą, į kurį tuo metu galėtu nukreipti savo dėmesį. Pravalė burną dar kartą, kuomet išgirdusi žodžius, skirtus sau pačiai, pasuko kiek nepasitenkinimu perpildytas akis į Ambrose. Tiesą pasakius, kuomet pirmą kart pamatė šią moterį, ji elgėsi visiškai kitaip, nesistengė primesti dirbtino „kalės“ vaidmens. Ir kai tu pati esi nepataisoma, nepakeičiama ir nepagydoma kalė, sakykime kad nemėgsti kai su tavimi yra elgiamasi panašiai. O tai reiškia, kad natūraliai imi leisti oponentę žemyn, kad ji pasiekusi dugną, jau nebe galėtu iš ten išsikrapštyti. Galu gale, tai, kaip moteris žvelgė į savo pačios brolį, kone vertė pastebėti kad ji kaip ir žavisi jo fiziniu pavidalu. Yeah, nesižavėti galėtu tik tam tikra asmenų dalis, turinti su juo tam tikras sąsajas. Ak, tebūnie.
– O, esu iki kaulų smegenų dėkinga, kad gavau įvertinimą iš tavęs, širdele. – Palenkė galvą link vieno iš savo pečių, veide ištempusi pakankamai dviprasmišką, kampinę, šiek tiek smerkiančią šypseną. Taip, ir pasirodė ir nuskambėjo visiškai nemaloniai. Kitą vertus, kažkaip sunku būti net primestinai maloniai, kai tau kažkoks kirminas galvoje neduoda ramybės, ir maloni aplinka staiga tampa ne tokia ir maloni. Elgėsi šaltai ir velniškai būdingai sau pačiai, kuomet pademonstravusi neva šiai pasidarė nebe taip įdomu, dirstelėjo į savo riešą, tarytum ant šio būtu užkabintas laikrodis, kurio žinoma kad ten nebuvo. Jos apvalus veidelis įgavo nuostabos kupiną miną, kuomet moteris pratęsė.
– Geeeeras. Net nenumaniau kad dabar tiek daug laiko. Na, buvo malonu ir įdomu pabendrauti. Tačiau, dabar man būtu pats laikas permesti šių žmonių išvarymo procedūras tau,  Sebastian‘ai, bei palengva traukti namo. – Dar kartą dirstelėdama į Elissą, Katherine šiek tiek palenkė galvą, tolimesnę savo kalbos dalį, pirmiausia paskirdama vyriškosios lyties atstovui, vėliau ir moteriškosios atstovei.
– Palieku tave patikimuose rankose. Ir Elissa, buvo be galo įdomu susipažinti. – Netrūko ilgai, kuomet susipindama su susirinkusių žmonių minia, pasistengė likti kaip galima mažiau pastebėta. Ir nepriklausomai nuo to, kad atsitraukė nuo Redford‘o su šio seserimi, ji nepasitraukė su visam. Bendravo su žinomos „grietinėlės“ asmenimis, dalindamasi ar tai gyvenimo potyriais, ar tais pačiais patarimais, kas lietė vienetinius, amą atimančius drabužius, kuriuos su tokia aistra kūrė. Ji elgėsi nepriklausomai, laisvai, ir netgi vienu metu buvo pagavusi save smagiai ir netgi žaismingai kikenant iš lėkštų juokelių, kuriais garbanę bandė sužavėti pašnekovai. Žinoma, nepriklausomai nuo to, kad moteris ir elgėsi taip, jos mintys vis dar buvo užstrigusios prie priešpaskutinių ir paskutinių įvykių prie baro, ko dalimi tapo. Vienu metu, kai ji galiausiai užsidavė sau klausimą, kodėl vis dar randasi čia, kuomet jau seniai galėtu būti grįžusi į savo mažyčius, tačiau savotišku jos pasauliu dvelkiančius, namus, šilta ranka pakankamai stipriai suėmė Pierce riešą, patraukdama į save. Asmuo, kuris atsidūrė priešais, buvo matytas vos kelis kartus, ir tai vienareikšmiškai reiškė tai, kad nėra nieko, ką būtu galima paslėpti nuo „vadovų“ akių, kurie mano, kad gali kontroliuoti kone kiekvieną žingsnį, kurį tik žengia fiktyvi Redford‘ų šeima. Jis paprašė, ką čia, pareikalavo, kad Katherine išeitu kartu su juo, ten, kur šie galėtu pasikalbėti akis į akį. Žinoma kad galėjo dabar pat, už tokią nepagarbą sulaužyti jam ranką, ir palikti kęsti ne pačius maloniausius jausmus. Visgi, tamsiaplaukė sutiko eiti kartu su minėtu asmeniu. Desmond Abberline, iš pažiūros atrodė kaip netgi labai mielas vyrukas, kuris iš tiesų buvo ne pats maloniausias asmuo, su kokiu teko susidurti per ilgą savo gyvenimą. Pirmiausia, jis įdavė Pierce šios vakarėlio metu pamestą telefoną, netrūkus po to imdamas šią koneveikti dėl to, kad per šešias savaites nepasirodė ne viename jai numatytame renginyje. Atrodė labai nepatenkintas, ir net jei viskam dažniausiai atstovavo, kaip pasirodo šio sutuoktinė, Alexis Farraday – Abberline, vyras elgėsi labiau kategoriškai. Jis paaiškino kad už kiekvieną nepaklusimą, garbanė bus baudžiama pačiais įvairiausiais būdais, apie kuriuos ji ne vien kad nenumanys, tačiau ir negalės tam pasipriešinti. Jis priminė jai, kad moteris vis dar turi ką prarasti, todėl verčiau lai elgiasi kaip gera mergaitė ir daro tai, ką turi daryti. Atstovauti save, prieš minias žmonių, antraip, labai greitai gali būti pakeista kita, kuri atrodo lygiai taip pat, tik yra labiau klusni. Šis pokalbis, kuris labiau priminė vienas kito apliejimą tulžimi, užsitęsė nei ilgai, nei trumpai, tačiau užtektinai, kad kiekvieno jų nuotaika būtu šiek tiek paveikta. Abberline pasitraukė, paliepdamas kad Pierce ryt susitiktu su Alexis, kuri šiai yra sudariusi naują dienotvarkę. Katherine datr kurį laiką liko stovėti vietoje, vartyti akis, ir prunkšti, neva tikrai nesiklausys kažkokių mulkių, ir tam kad ją priversti ką nors daryti, jiems tikrai reikės pasistengti kur kas labiau, nei piktavališkai pamalti liežuviais. Ak, nieko nepadarysi, grėsmės ji nejuto ne iš vieno iš korporacijoje dirbančio asmens. Tik ar nebus tai dar viena klaida, kurią ji užsitrauks sau ant nosies? Vienaip ar kitaip, vakarėlis vis dar tęsėsi, o Katherine nebuvo nusiteikusi jame dalyvauti ir toliau. Ypatingai dėl to, kad buvo beveik tikra tuo, kad tolimesnį savo laiką Sebastian‘as leis kartu su seserimi, arba tryse. Visai nemalonino tokia draugija, todėl ji prasibraudama pro minią, stengėsi pasiekti lauko duris, kuomet visiškai atsitiktinai iš tolo susidūrė žvilgsniu su prieš tai minėtu, Redford‘u. Suėmė savo suknelės kraštus, bei gana senoviškai tūptelėjo, tokiu būdu išreikšdama savo atsisveikinimą. Ji patraukė prie durų, pro kurias sėkmingai ir praėjo. Pasiekdama savo automobilį, nepasivargino į šį įsėsti, ar bent jau užsivesti variklį. Iš daiktą-dėžės ištraukusi pakelį cigarečių, nemirtingoji sugrįžo, užsilikdama verandoje. Ištraukdama vieną cigaretę iš pakelio, pastarąjį paliko ant akmeninės užtvaros. Nugara atsirėmė į vieną iš artimiausių sienų, kuriam laikui sumerkdama akis. Prieš tai spėjusi prisidegti cigaretę, jos dūmais užpildė savo plaučius, kurie ne vien kad niekaip neapsunkdavo nuo panašios veiklos, ir aplamai net iš šalies atrodė ne kietai, tačiau, kartais tiesiog jausdavo didelį norą pasiduoti panašiai veiklai, kuri bent akimirkai suteiktu laiko apmąstyti viską, kas vyksta ir paprasčiausiai nieko nekalbėti. Užimta burna, užimta ir galva. Garbanotoji vampyrė pramerkė akis, įsistebėdama į tamsuma apsitraukusį dangų. Jautė kad oras yra šiek tiek atvėsęs, žvarbus. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, ji vos pastebimai neigiamai papurtė galvą, kuomet visiškai neplanuotai veide pasirodė nežymi, tačiau pastebimai subangavusi šypsena. Šiandien buvo keista diena, ir štai, ji pagaliau pasiekė savo finalinį etapą, kuomet baigusi surūkyti šią cigaretę, Pierce ketino sėsti į savo BMW visureigį, bei patraukti nuo šios vietos pakankamai toli. Juk akivaizdu, rytdiena nebus mažiau keista, kuomet kai kurie iš šio vakarėlio dalyvių prasiblaivys, o kai kurie įvertins savo veiksmus, bei viso ko atoveiksmius. Kiek tai paveiks ateitį, ir ar labai Kath norės dar vienos pertraukos.

– Ти ме помниш, копеле? (angl. Do you remember me, bastard?) – 1493-ti metai, Bulgaria. Ieškodama savo prarastos dukters, Katerina Petrova stengėsi apeiti kiekvieną kaimelį, kiekvieną jame esantį namelį, bandydama surasti bent menkiausią siūlo gabaliuką, už kurio galėtu užsikabinti. Tačiau mergaitė buvo tiesiog dingusi skradžiai žemę, tarytum šios niekuomet nebuvo gyvos. Vienu metu net buvo prisileidusi prie savęs mintį, neva biologinis tėvas tik pasakė savo šeimynai kad atidavė mergaitę į šeimą, kuri ja pasirūpins taip, tarytum ši buvo jiems sava. Ji svarstė ant kiek jis galėjo būti brutalus, priimdamas savo jauniausios dukters šeimai užtrauktą gėdą. Keista iš tiesų, kai atrodo kad šiais laikais tu greičiau už panašų skaudulį turėtum gauti tam tikrą paramą suvokimą, arba artimų žmonių troškimą atlyginti žalą, kurią buvai priversta patirti. Juk vien tai, kad tu tapai daiktu, to asmens rankose, kuris gali su tavimi daryti, viską, ko tik užsimano, jau yra sunkus išbandymas. Tačiau kaip turėtu būti sunku, kuomet viskas yra užmetama ant tavo pačios pečių? Tarytum tu būtum kalta dėl to, kad kažkokie proto invalidai sumąstė pasišaipyti iš faktiškai dar nepilnai subrendusio vaiko. Savo laiku, Katerina nesulaukė nei supratimo, nei paguodos, nei tuo labiau kažkieno noro, apginti jos garbę. Su viskuo teko susitvarkyti pačiai. Pačiai atlaikyti psichologinį nuosmukį, kuris pradangino bet kokį norą egzistuoti toliau, pačiai suvokti kad po incidento, kuris amžiams paliko nemalonius randus, ji savyje ėmė kurti naują, visiškai dėl aplinkybių nekaltą gyvybę. Brutalu. Žmonės, mirtingi žmonės neretai geba būti kur kas labiau žiaurūs, nei kad antgamtinės būtybės. Jie suvokia ką daro, jie kontroliuoja savo veiksmus. Ir jei tą kartą, mažoji Keterina būtu bent šiek tiek silpnesnė, niekas niekada nebūtu pažinęs Katherine Pierce. Po Nadios gimimo prabėgo apytiksliai trys metai, kuomet netekusi vilties surasti savo atžalą, bet tuo pačiu metu išlaikiusi pakankamai saugų atstumą nuo Mikaelson‘ų šeimos, Katherine kuriam laikui pasiliko krašte, kuriame gimė pati. Tikėdamasi rasti savo prarastą mergaitę, ji net minties neturėjo kad viskas ką suras, tai bus du jos skriaudikai. Trečiasis, ir kaip paskui paaiškėjo, vienintelis galimas variantas į Nadios biologinį tėvą, buvo dingęs. Tikriausiai atgavęs sveiką nuovoką, suprato kad ankščiau ar vėliau jo nuodėmes jį pasivys, todėl susirinko daiktus ir išvyko nežinoma linkme. Pierce niekada daugiau nesutiko to vyro. Vizualiai išvaizdaus, tačiau vidumi visapusiškai supuvusio. Jo draugai, kitą vertus, nebuvo tokie išmintingi, kuomet liko vietoje. Ilga, tam laikmečiui tinkama, pūsta suknė, bei po kaklu kaspinu rišama skraistė beveik pilnai uždengė Katerinos ilgus (tuo metu kur kas ilgesnius, nei kad yra dabar) plaukus. Ant veido krito šešėlis, ir net tuomet, kai moteris kone iš karto patraukdavo aplinkinių dėmesį, dabar liko neveik nepastebėta. Bulgarijos pakrašty, visai netoli tos pačios, prakeiktos turgavietės, kur kadaise pati prekiavo duonos kepalais, buvo išsidriekusi pigiais svaigalais ir prakaitu prasmirdusi taverna. Užeidama ten, nemirtinga moteris nebuvo net tikra dėl to, kodėl iš viso žengė pro duris, ten, kur tokios kaip ši nebuvo lankytinos viešnios. Buvo galima surasti prastai atrodančias, ir jau seniai savo egzistencinę, emocinę baigtį pasiekusios prostitutės, tačiau ne tokias damas, kaip kad ji. Prisėdusi kiek tolėliau, garbanė ne iš karto pastebėjo prie vieno iš prastai išdrožtų stalų įsitaisiusius du vyrus. Tuos, kurių veidų nesugebės pamiršti iki pat savo pabaigos. Jie vis dar buvo tokie pat atgrasus, tokie pat purvini ir dvokiantys. Greičiausiai tai te buvo atsiminimų iškeltas nemalonumas, tačiau būtu galėjusi prisiekti, kad išvydusi šiuos „paršus“, pajuto burnoje tą patį: purvo, nuo saulės sudžiuvusios žolės ir savo pačios kraujo skonį. Vienu metu atrodė kad būtu galėjusi dabar pat atpilti tulžį, susimaišiusia su šviežiai suvartotu krauju, tiesiai čia, tiesiai ant stalo. Pyktis, skausmas ir visos kartu su tuo ateinančios neigiamos emocijos, kone iš karto užpildė nemirtingosios kūną. Ji suspaudė dantis, nusisukdama nuo minėtų asmenų, tačiau tik tam, kad sukoncentruoti savo dėmesį į susiturėjimą, į tai kad buvo būtina išlaukti tinkamos progos. Tinkamo laiko, kad pagaliau įgyvendinti kerštą už savo pačios sužalotą ir purvinomis rankomis suteptą garbę. Koktu, net kvėpuoti atrodė kad buvo sudėtinga. Sumerkė akis, bandydama susitelkti tik į prieš tai minėtus asmenys. Tiesiogine to žodžio prasme, niekaip nereaguodama net į tavernos savininko kalbinimą. Tikriausiai šiam pasirodė kaip kokia kvanktelėjusi kalė, kuri neturi liežuvio, todėl ir nekalba. Girdėjo, netgi jautė kaip prie dviejų „draugelių“ prisijungė kelios pigios moterys, kurios kaip mat siūlėsi jiems it būtu aukščiausios klasės prekės, kurių jiems ne tik kad norisi, bet ir gyvybiškai reikia. Pasigirdo keli gruboki pliaukštelėjimai per „apelsino žievelės“ tipo užpakalį, girtas kikenimas ir kelios riebesnės frazės. Jie sutarė nueiti ne taip ir toli, už medinio pastato kampo, kur galėtu kištelėti šioms taip aršiai ir taip gerai, kad jos pačios daugiau nebe įsivaizduos savęs su kitais, kurie atrodys kur kas prastesniais. Hm, šlykštu vien apie tai galvoti, ką kalbėti apie tai, kad panašią įvykių seką teko išgyventi savo pačios kailiu. Tačiau, ši akimirka, šis susitikimas buvo labai svarbus.
Jie baigė gerti tą dvokiantį, nevalyto šulinio vandeniu praskiestą birzgalą, kuomet kartu su savo pasirinktomis moterimis pakilo nuo stalo. Ak, kokie entuziastingi ir pakylėti atrodė dėl to, kad manė jog netrūkus sugebės savo šlykščius, nieko vertus dešrigalius patrinti į bakterijomis ir žuvies tvaiku atsiduodančias kekšių vaginas. Petrova pakilo, atsilikdama nuo mirtingų praeities šešėlių vos per keletą žingsnių. Stengdamasi likti kaip galima mažiau pastebėta, ji nukeliavo paskui, sustodama už kampo, prie kurio šie visai netrūkus jau spaudė savo palydoves, savo šlykščiomis rankomis bandydami prasiskinti kelią pro šių vilkėtus apdarus. Kažką bambėjo sau po nosimis, bandydami arba sujaudinti save, arba tas, kurioms to net nereikėjo. Vienaip ar kitaip, pasirėmusi sienos, garbanė nejautė nei sąžinės jausmo, nei gailesčio, tik didžiulį troškimą priversti juos abu patirti lygiai tą patį, ką jie padarė kadaise su jos vaikišku, ir tam visiškai nepritaikytu kūnu. Buvo neseniai tapusi nemirtinga, ir tiesą pasakius labai sunkiai valdė visus tuos pojūčius, kuriuos taip jautriai fiksavo nemirtingumo paskatinti receptoriai. Stipriai sumerkė akis, lėtai iškvėpė per burną, ir galiausiai pasitraukė nuo kampo, prie kurio stengėsi save išlaikyti iki tam tikros akimirkos. Pasirodydama prieš ketveriukę, Petrova lėtai, abejomis rankomis nuėmė skraistę nuo savo galvos, leisdama ne vien storoms garbanoms sukristi ant priekio, bet ir pasirodyti savo demoniškai pusei. Veidas, kuris prieš tai priminė angelo, dabar buvo aptrauktas tamsa. Akių rainelės raudonos, it būtu pasruvusios krauju, paakiai tamsūs, su ryškiais juodų kraujagyslių voratinkliais. Ir lūpos, kurios taip dažnai demonstravo mielą šypseną, dabar prasiskleidus te parodė žvėriškas, nežmogiškas iltis. Ji priminė grobuonį, kuris bet kuriuo metu būtu pasiruošęs pulti. Palinko į priekį, šiek tiek. Ir ne, ne taip kaip po daugelio metų Berlyne, ji nesistengė savęs sustabdyti. – Изпълнете. (angl. Run) –
Tik vienas konkretus paliepimas išsprūdo iš tos žvėriškos, plėšrios moters burnos, kuomet nuošalią bei vakaro tamsa aptrauktą vietovę užpildė prieš tai minėtų kekšių riksmas. Jos niekada prieš tai nebuvo mačiusios nieko panašaus, ir tiesą pasakius dabar buvo net labai suinteresuotos gelbėti savo pačių gyvybes, nei stebėti kas gi bus toliau. Galu gale, vargu ar kada nors pamatysi tiesiai iš religinių knygų nulipusį kritusį angelą, kuris nepanašu kad netina savo prisilietimu tau suteikti vidinę ramybę, ar gyvenimo prasmę. Jos dėjo į kojas, kaip tik galėdamos greičiau, ne karto net nebandžiusios pasisukti atgal. Čia pat pasilikę vyrai, jei tik įmanoma šiuos taip pavadinti, kaip mat pasistengė savo bagažus paslėpti kelnėse. Nieko nuostabaus nenutiko, kad ir taip gana sunkiai stovintys agregatai, pademonstravo 5:30 laiką.
– Ти ме помниш, копеле? (angl. Do you remember me, bastard?) – Šis klausimas buvo palydėtas tik akimirkai pasirodžiusios pašaipios, paniekinančios šypsenos, kuomet nemirtinga garbanė nežmogišku greičiu atitrūko nuo žemės paviršiaus, atsidurdama prie pat „stipriosios“ lyties atstovų. Tai netrūko tiek ilgai, kiek buvo galima įsivaizduoti, mat užteko tik poros stipresnių smūgių tam, kad šie it bulvių maišai sukristu Petrovai po kojomis. Nejautrus, visapusiškai šaltas jos veidas atrodė taip, tarytum ji niekada ir nebūtu turėjusi taip įvardinamos sielos. Tamsa paglemžė šį incidentą, neleisdama pasirodyti ne vienam iš žioplinėjančių liudininkų. Ir net jei toks vienas ar kitas būtu, kas gi patikėtu prasigėrusio kaimiečio ar poros šliundrų pasakojimais, kad šie matė velnią angelo veidu? Katerina Petrova, kartu su dviems kūnais, dingo.
Akimirka, kuomet abu vyrai paeiliui pramerkė akis, jie buvo patraukti pakankamai toli nuo aplinkinių, kad joks pašalinis garsas nebūtu išgirsta ir apie šią naktį niekas niekuomet negalėtu kalbėti. Vienas, kuris kadaise drįso prisiliesti prie garbanės, buvo palenktas prie stalo: rankos tvirtai pririštos, o kojos tabalavo prie žemės. Nepatogi pozicija, turint omeny tai, kad jis be sąmonės išbuvo mažiausiai porą valandų, todėl kojos savaime buvo nutirpusios ir šiek tiek dilgčiojo. Antrasis, kuris savo ruožtu atliko tik stebėtojo vaidmenį, buvo virvėmis pritvirtintas prie lubų, aukštai iškeltomis rankomis. Jų kūnai buvo pastatyti vienas prieš kitą, kad matytu iš pirmo plano, kas turėtu vykti toliau. Katerina savo ruožtu laikėsi kiek toliau, kaip tik tuo metu, bandydama uždegti kelis žibalinius šviestuvus, tam kad aplinka atrodytu kiek „romantiška“.
– Кой си ти? Какво искаш? Виж, жена. Не знаем кой си. Моля те. Нека отидем, можете курва! (angl. Who are you? What do you want? Look, woman. We don't know who you are. Please. Let us go, you whore!) – Ant stalo prirakintas vyras ėmė šaukti, negalėdamas patikėti kad pateko į tokią, ne visai sąžiningą jo atžvilgiu padėti. Antrasis savo ruožtu ir dabar atrodė silpnas, kuomet iš baimės ne vien pasišlapino, tačiau ir iš nosies ėmė pūsti burbulus, maldaudamas laisvės. Priešingai nei jo draugas, jis puikiai atminė Katerinos veidą. Niekam niekada nebuvo to sakęs, bet ji pastoviai persekiojo jį nakties košmaruose, kiekvienos moters atvaizde, primindama apie tai, kad jis ne vien kad talkino savo draugams, bet ir neprisileido minties prie savęs, kad geriausia būtu buvę juos atitraukti nuo gana vaikiškos išvaizdos mergaitės, leidžiant šiai eiti toliau. Jis nepadarė nieko, apart žaidimą su savo kirminu ir riebu nusivėmimą. Ir dabar, buvo laikas susimokėti.
– Млъкни! Ти дори не си спомня кой съм аз? Шшш ... Ще ти напомня. (angl. Shut up! You even don't remember who am I? Shh ... I will remind you.) – Moteriškas balsas nuskambėjo nebe taip užtikrintai, tačiau nei dabar, nei kada ankščiau, ji nedrįso suabejoti savo vaiksmais. Tos padugnės turėjo sumokėti už viską, kitaip, ji niekada nebūtu sugebėjusi atrasti ramybės. Kol bent vienas jų būtu gyvas ir nepaliestas, tol tas skausmas viduje, niekur nepradingtu, kiekvieną kartą, kokiomis nors smulkmenomis primindamas apie praeitį. Prieidama prie ant stalo patiesto vyro, Petrova prie pat šio šono pametė metalinį  objektą, šiek tiek savo forma primenantį kočėlą. Palinko prie jo, suleisdama pirštus į jo purvinus, riebaluotus plaukus, veidu atsukdama į save. Sumažino atstumą, nors tai ir reikalavo pastangų sulaikyti kvėpavimą. Šnopavo pro suspaustus dantis, pagiežingai stebėdama jo paklaikusias akis. Veido raumenys šiek tiek virpėjo, tačiau tai nepriminė it būtu nusigandusi. Tai greičiau buvo begalinis pyktis, kuriam taip laisvai pasidavė dar tą akimirką, kuomet juos du pamatė. – Не се страхувайте, аз обещавам, че ще се хареса. Точно както аз. Помниш ли сега? (angl. Don't be scared, i promise, you will like it. Just like i did. Remember now?) –
Grubiai paleisdama jo galvą, leido „netyčia“ kaktomuša susidurti su stalu, kuomet išlaikydama tokį pat, šleikščiai intymiai minimalų atstumą, palinko į apačią, kuomet vargu ar su kokiu nors malonumu, kurį sukeltu abipusių troškimų sukeltas „taip“, ji suėmė jo vilkėtų kelnių medžiagą, šiuos palengva nutempdama į apačią. – Не не! НЕ! (angl. No. No! NO!) – Jis šaukė, tikriausiai pagaliau imdamas suvokti kas turėtu atsitikti toliau. Tačiau nei maldos, nei prašymai nei atgaila, niekas negalėjo atitaisyti tos skriaudos, kurią jis padarė jai. Ir tik kerštas, saldus ir nepamirštamai būtinas kerštas, galėtu viskam padėti riebų tašką. Nepriklausomai nuo to, kad pagrindinio akto kaltininko Katherine taip ir nesurado iki pat šių dienų. Pastato, kuriame jie buvo sienas užpildė nežmogiškas šauksmas, kuris buvo sukeltas neišvengiamumo suvokimu. Mirtinai šalta ranka, vampyrė pasiekė metalinį objektą, šį dar kartą nužvelgdama. Priklaupė ant kelių, ir lyg sušvelnindama padėtį, o greičiau viso labo pasišaipydama šiek tiek apspjovė minėtą daiktą, be jokio perspėjimo, lygiai taip pat, kaip ir jis tai padarė rankoje spausdamas savo pimpalą, ji per jėgą sugrūdo į jo išangę metalinį daiktą. Visai ne nuostabu buvo tai, kad kraujo purslai pasipylė visur, kuomet suplėšydama vyro išangės odą, ji taip pat nepataisomai sudraskė tiesiąją žarną, tampydama metalinį kočėlą pirmyn atgal. Jis šaukė, jo draugas šaukė, ir niekas, ne viena siela neatskubo į pagalbą. Ištraukusi daiktą, su kuriuo „pasidarbavo“ nemirtinga moteris vėl palinko prie jo apsiseilėjusio ir krauju patvinkusio veido, prie šio prikišdama tą patį metalinį objektą. Katerinos akys buvo drėgnos, vandeningos, o veidas, savaime iškreiptas skausmo, kurį pagaliau pavyko bent iš dalies paleisti. Stipriai sukandusi dantis, ji pabaksnojo laikytu metalu šiam per veidą, dar kartą, gana garsiai, taip pat tūžmingai ir paniekinančiai, užklausdama šios aukos. – Сега си спомняте?! Наистина ли си мислех, че ще го забравя? (angl. Now you remember?! Did you really thought i would forget it, let it go?) – Mestelėdama pasirinktą „žaisliuką“ į šalį, fatališkoji garbanė paliko pirmąjį vyrą merdėti nuo vidinio kraujavimo, nuo užkrato, kuris savaime nesuteiks vyrui net menkiausios galimybės išgyventi, tik agoniškai skausmingą, gali būti kad net kelias valandas trunkančią mirtį. Apeidama aplink stalą, vampyrė sustojo veidu prie antrojo vyro, kuris buvo kone sustingęs nuo to, kokius vaizdus šiam teko stebėti. Hm, šį kartą nebe atrodė taip malonu, kaip praeitą. Tačiau, pamoka yra pamoka. Ir kiekvienas yra šios vertas. Skeptiškai atsižvelgdama į tai, kad toks didelis ir toks nai nai blogas vyrukas apsišlapino, neatlaikydamas juntamos įtampos. Tačiau net tuomet, kai jis viso labo atliko stebėtojo vaidmenį, dabar to paties nesulauks. Nuimdama ir nuo šio individo kelnes, Pierce suėmė šleikščiai drėgną jo daikčiuką į delną, kuomet iš už nugaros, liemens raiščio ištraukė šiek tiek atbukusį peilį. Tikriausiai net įsivaizduoti yra sunku, koks riksmas užpildė aplinką, kuomet vampyrė ėmė pjauti nuo minėto asmens šio „pasididžiavimą“. Jis spjaudėti, šaukė, maldavo ir snargliavosi. Ir tai nesustabdė Katherine, neprivertė net pagalvoti apie gailestingumą. Draskė šio organą geras dešimt minučių, kol galiausiai šis nelygiai atsiskyrė nuo likusios kūno dalies. Kraujavo stipriai, gausiai, ir panašu kad vargu ar vėliau išgyveno ilgai. Petrovos apdarai buvo raudoni, kraujingi, sutepti. Numesdama peilį ant žemės, ji laisva ranka suėmė minėto vyro galvą, priversdama šį prasižioti. Jo atskirtas organas netrūkus atsidūrė jo paties burnoje, versdamas juo springti, oda, krauju ir tuo šleikščiu dvoku.
– Вие ще искате пистата, нали? След това, да се насладите и на участието в последно време. (angl. You like to watch, right? Then enjoy the participation one last time). – Ji atsitraukė, girdėdama kaip kiekvieno iš čia esančių gyvybė taip sparčiai gęsta, ir kaip visiškai jos nemirtingas organizmas nereaguoja į kraują, kuris buvo pralietas. Nenorėjo jo ragauti, jokia prasme nenorėjo kad bent kažkas, kas priklauso jiems, dar kartą pakliūtu į jos vidų. Vaizdas buvo kraupus, kuomet eidama atbula, Petrova nugara atsirėmė į sieną, prie kurios ir susigūžė. Žiauriausia tai, kad net akimirka, kuomet jos skriaudikų faktiškai nebe liko, ir jie tikrai buvo priversti kentėti, tas skausmas ir pyktis, niekur nedingo. Viską ką turėjo rankose, numetė ant grindų, pirštais įsikabindama į savo plaukus. Taip stipriai susimerkė, kad vienu metu atrodė kad daro skaudulį sau pačiai. Neatlaikė, kuomet pati praskleidusi lūpas, ėmė rėkti. Buvo baisu ir dėl to, kad iš senosios savęs, tapo šia pabaisa, ir dėl to kad ilgai galvodama apie tai kad atsikračius tais, kurie tau sugadino gyvenimą, jis taps geresniu, nes netapo. Kitą vertus, išsirėkti atrodė kone būtina. Po šauksmo, vandeningos akys tapo dar labiau drėgnos. Ji išverkė viską, kas buvo sukaupta. Atrodo tiek po tiek daug laiko, po tiek metų, pagaliau iki galo suvokdama kas po velniais nutiko tą vakarą, ir kaip stipriai tai pakeitė jos požiūrį į gyvenimą ir gyvuosius.

Tarp pirštų spaudžiama cigaretė iš pažiūros atrodė labiau kaip savęs pateikimo detalė, nei būtinas dalykas taip vadinamam „emociniam atsiribojimui“, koks yra dažniausiai naudotinas tų asmenų, kurie savo žalingą įprotį bent artimiausiu metu neketina palikti kažkur už nugaros. Ji smilko lėtai, palaipsniui pelenus paskleisdama pavėjui. Tiesą pasakius, pakankamai plonos, moteriškos suktinės filtras garbanės lūpas palietė vos kelis kartus. Moteris atrodė paskendusi savo pačios mintyse, ir kaip be pasukus būtent dabar turėjo pagalvoti apie daug ką, mat nuo to priklausė tai, kokius žingsnius ši ketino žengti toliau. Ar buvo verta bandyti eiti prieš savo pačios taisykles, praradus baimės ir savisaugos jausmą liesti deginančią liepsną, ar geriau būtu atsižvelgti į vidinio balso paliepimus dabar pat patraukti į visiškai priešingą pasaulio pusę. Ten, kur ši jau kuris laikas, iki taip gyvenimą aukštyn kojomis apvertusio susitikimo su Sebastian‘u, planavo padaryti. Šis miestas nebuvo „namais“, nepriklausomai nuo to, kad kažkada gi ketino čia suleisti šaknis ilgesniam, nei įprastai lako tarpui. Jautėsi pasimetusi ir visomis įmanomomis prasmėmis išstumta iš saugios zonos, kuri buvo apstatyta jokiam ginklui nepavaldžiomis sienomis. Tomis pačiomis, kurios dabar ne vien pasidavė butaforiniam žemės drebėjimui, tačiau ir ėmė išdavikiškai trupėti. Keistas, tikrai ne kiekvieną dieną aptinkamas jutimų balaganas. Tamsių akių žvilgsnis nebyliai kurį laiką žvelgė į apačią, be-reikšmiškai ir tuščiai. Pakilo tik tuomet, kai prie lauko durų pasigirdo kažkokie, labiau menkesnį nuotolį išduodantys garsai. Nėra sunku pasakyti ar ji tikėjosi visiškai kitą asmenį, kuomet žvilgsniu susidurdama su iš vakarėlio išeinančiais Mel‘ą Gibson kartu su partnere, Rosalind Ross, nedelsė ne akimirkos, akis nusukdama atgal į nebūtį. Ši akimirka atrodė dar ir kelianti įdomius atsiminimus. Turint omeny tai, kad visai ne seniai buvo drįsusi save vadinti dvaro šeimininke, ir būtent tokiu būdu: stovint ant verandos grindinio, su rankose laikoma raudono vyno taure ir lengvu, greičiau tik dėl įvaizdžio, šilkiniu chalatu, užmestu ant pečių. Dažniausiai šiuose namuose buvo viena, ir tai net nekėlė kažkokio milžiniško diskomforto, o ir aplinkiniais buvo nusivylusi taip stipriai, kad jau prieš daugybę šimtmečių liovėsi šiuos prie savęs prisileisti. Konkrečiau sakant, neprisileisti nieko, atrodė geriausia, ką buvo kada nors nusprendusi padaryti. Tokiu būdu bent gebėdavo save apsaugoti nuo retai kada džiuginančių aplinkybių. O dabar, pasižadėta tvirtai laikyti padėtis, ėmė slysti iš rankų ir dar sunku buvo apsispręsti ar tai gerai, ar tai blogai. Kitrą tarp savo pirštų pajuto visiškai netikėtai, akimirka, kuomet iš cigaretės beliko karčiai dūmuoti ėmęs filtras. Žinoma, kaip ir praeitą kartą, nuorūką numetusi kur pasitaikė pirmiausia, moteris atsitraukė nuo sienos, prie kurios prieš tai buvo prisiglaudusi. Spartus žingsnis, palaipsniui nemirtingąją garbanę perkėlė link transporto priemonės, kuri šiai buvo nesentimentaliai brangi (kartais daiktas, kuris tavęs nenuvilia ir dirba taip, kaip apie tai yra kalbama reklamose, tampa tau brangus ir tiesa, niekam nėra paslaptis tai, kad vokiečiai užtikrintai moka kurti geras transporto priemones). Pasiekusi tviskantį, baltos spalvos visureigį, originali vampyrė net neatsisuko atgal, tam kad vizualiai pastebėti kad paskui ją sekė mirtingasis. Nejautė iš minėto asmens grėsmės, ir tiesą pasakius, nebuvo ir suinteresuota tęsti paviršutinišką diskusiją su tais, kurie net nebuvo patekę į garbanotosios vampyrės „susidomėjimo spektrą“. Ką kalbėti apie tai, kad vis dar jautė didelį vidinį spaudimą, kuris buvo iššauktas sužadintos seksualinės energijos, ir iki galo neišpildytas. Pradariusi tviskančio BMW visureigio dureles, laikui nepavaldi garbanė įsitaisė prie vairo, kuomet į spynelę kištelėdama elektroninį raktelį, pažadino automobilį gyvenimui. Bateliai „žudikai“ niekuomet nebuvo pati patogiausia avalynė spaudžiant pedalus, tačiau šiuo metu tai neatrodė kaip vairavimą apsunkinantis veiksnys. Pirmiausia išmindama stabdžio pedalą, moteris užvedė benzinu varomą variklį, imdamasi dairytis geriausio būdo išsukti pakankamai didelę transporto priemonę iš kiemo, kuris nuo svečių automobilių tapo stebėtinai siauras. Visa laimė, kad vairavimo stažą turėjo pakankamai didelį, todėl ir tai nepasirodė kliūtimi. Kliūtimi labiau buvo emocinis jausmų uraganas, kuris iki pat šiol drebino visą kūną. Šiek tiek praskleistos kojos, kas yra natūralu, kuomet dirbi iš esmės tik dešinia koja, norėdama išjudinti šį metalo gabalą, iššaukė norą dar stipriau suspausti stabdį, neleidžiant automobiliui trūktelėti iš vietos. Paleidusi rankas nuo vairo, ji suspaudė savo kelius, tiesiogine to žodžio prasme, pasiduodama net vizualiai šiek tiek matomam virpesiui. Teko gausiai iškvėpti, darant tai pro pastebimą šypsnį, kuris buvo iššauktas gimtadienio vakarėlio atsiminimais, kurie neliko sugadinti Abberline pasirodymo. Susitelkimui buvo būtinos vos kelios sekundės. Palaukė, kuomet vėl uždėdama kairę ranką ant vairo, dešinę patraukė pavarų dėžės svirtelę, nustatydama šią ant D (drive) raidės. Švelniai paleido stabdžio pedalą, ir tik šiek tiek sujudinusi automobilį, gavo vėl šį sustabdyti. Prie pat šoninio lango pribėgęs mirtingasis reikalavo dėmesio. Tokio, kurį garbanė nebūtu suteikusi, jei nuoširdžiai norėtu išvažiuoti dabar pat, ar nejaustu kažkokio mistiško troškimo „užsibūti“ čia dar bent kelioms minutėms. Sunku paaiškinti, arba atvirkščiai lengva. Taip. Lengva. Vidumi būdama tiesiog moterimi, kuri kad ir slopindama savo tikruosius troškimus gyvenimui dėl savęs, visgi troško kad šis vakaras nesibaigtu taip atšiauriai, ir pro dvaro duris dar kartą pasirodytu vyras, su kuriuo taip mielai pasiduotu nuodėmei, kurios vėliau nepasigailėtu. Visi visureigio langai buvo sandariai užtraukti, o salonas paskendęs TroyBoi – „On My Own“ (feat. Nefera) garso takelio žemais dažniais, kuriuos parūpino į transporto priemonę įmontuota specializuota garso technika. Ant vairo numaigiusi mygtukus, tamsiaplaukė moteris pritylino muziką taip, kad pokalbis, kurio siekė Holivudo žvaigždūnas būtu girdimas ne vien dailiosios lyties atstovei. Nuleidusi lango stiklą sau iš kairės, Katherine pasuko gana abejingą žvilgsnį į mirtingąjį, kuomet šis nusprendė pristatyti save taip, na, kaip pristatė. Jos antakiai subolavo veide, išgaudami nenatūralų šiems linkį. Lūpos šiek tiek prasiskleidė, kuomet kojos, atvirkščiai, susiskleidė.
– Frank‘as? Taip, tavo kostiumas tikrai atrodo matytas: geros kokybės, geros medžiagos ir panašu kad gero meistro siūtas. Tamsinto stiklo akinių, vidury nakties, įvaizdis irgi atrodo nekasdieniškai. Tačiau veidas ir „visą kitą“, neskambina varpeliais. Atsiprašau, neatsiprašau. – Specialiai, net šiek tiek pašaipiai pabrėždama vyro išsireiškimą apie šio fizinį stovį, gana nemandagiai paaiškina nežinanti kas šis yra per vienas. Tiesa, prie televizoriaus ekrano praleisdavo labai mažai laiko, ir tai, dažniausiai tai būdavo labiau priverstinis dalykas, nei kad norimas, o ir kultūrintis į kino teatrus nebuvo nuėjusi mažiausiai šimtmetį. Nieko nuostabaus, kad per savo gyvenimą labiau galėjo save pagauti žinant žymius mados namų atstovus arba muzikinio pasaulio veidus. Visuomeniškai Katherine buvo pristatoma kaip pakankamai tyra, švelni ir atsidavusi savo antrai pusei asmenybė, tokia maloni, ir tokia tobula, kad atrodė jog užtektu vien tik jos prisilietimo, kad bet koks skausmas liktu pamirštas ar nebe aktualus. Visgi realybė nuo visiškai netikro šios, kaip ponios Redford, vaidmens, skyrėsi it diena ir naktis. Realiame gyvenime, Katherine vis dar buvo savimi: šiek tiek šiurkštoka, aštrius kampus turinti moteris, nepakanti, savanaudiška, savininkiška, šalta ir dažnai netgi per daug tūžminga. Iš tiesų, jei sekti kiekvieną nemirtingosios moters žingsnį, nebūtu labai sunku pastebėti tai, kad ji neretai pamiršta apie tai, kad vaidinti privalo kone visuomet, apart tik tuos atvejus, kai lieka viena su savimi. Tai sekino, ir tiesą pasakius ėmė atsibosti. Tačiau kaip natūrali dvynio ženklo atstovė, šioje stichijoje neatrodė keista. Dažnai imdavosi veiklos, kuri jei atsibosdavo ankščiau, nei buvo baigta, ją tiesiog pamesdavo. Visgi, pastebėti tai, kad su savo taip stipriai prieš spaudą dievinamu vyru, ji taip pat negyveno kartu. Ir jau kuris laikas, o tiksliau beveik pusantro mėnesio niekur kartu nebuvo pastebėta. Kėlė įtarimą? Tam tikrai visuomenės daliai, kurios apgauti nėra taip paprasta, taip. Visgi Farraday kartu su savo aukštaūgiu vyru ir likusiais komandos nariais stengėsi viską paaiškinti kaip galima logiškiau. O dabar, dabar Katherine nebuvo nusiteikusi kokiai nors pažinčiai, ar tuo labiau gailestingai pagalbai, kuri atrodytu dar kvailiau, nei pats prašymas. Mirtingo vyro prisistatymas jau buvo pradėtas ne nuo tos kojos. Bet rimtai, ar kas nors už to pakimba? Tačiau didžiausią nuostabą sukėlė sekantys jo žodžiai. Gerai, iš esmės paėmus, jei Katherine naudotųsi socialinio bendravimo programomis, atsakytu į asmenines žinutes arba komentarus, suvoktu kad tokių prašymų sulaukė ne vieno, visgi moteris to nedarė. –  Atsiprašau, tau reikia ko?! –
Tamsiaplaukė moteris net nesistengė susilaikyti nuo pašaipaus sukrizenimo, kuomet nusukusi veidą, šiek tiek neigiamai papurtė galvą. Absurdiška, taip, būtent tokiu žodžiu būtu galėjusi pavadinti paliepiančią informaciją, kurią šiai išdėstė nebe pirmą dešimtį einantis vyras. Kikenimas gana greitai dingo, tačiau pašiepianti, šiek tiek kreivoka šypsena dar kuriam laikui užsiliko veide. Įdomu gi, ar vyras bent pats nutuokė ko prašantis? Ir net jei Pierce būtu tokia pat kvanktelėjusi, kaip kad Mikaelson‘ų šeimos atstovai, kurie savo galybę stengėsi parodyti sukurdami kuo didesnį skaičių nuo jų egzistencijos priklausančių vampyrų, Katherine ir vienos Saloninos buvo per daug. Netrūkus po to, kai tapo originalia vampyre, nepriklausoma nuo nieko kito, ji neplanavo savo krauju dalintis ne su vienu asmeniu, kuris paskui taptu šios kraujo linijos dalimi. Per didelė atsakomybė už nauja-virčius ir savo pačios vardo gadinimas visiškai neatrodė būtina. Taip, kitomis aplinkybėmis greičiausiai būtu išvengusi panašaus incidento net su ta pačia ponia Varias. Todėl tos pačios klaidos nebuvo pasiruošusi pakartoti dar kartą.
– Paklausyk, man iš tiesų nelabai rūpi, koks „suskis“ aršiai išdulkino tavo ponią, kuomet buvai išvykęs į kokią nors darbo kelionę, arba kurio kaimyno šuo pavarė ant tavo naujutelelaitės audinės padangos (galima sakyti kad pastebėjo iš vyro kišenės šiek tiek kyšančius raktelius), tačiau tapimas vampyru nepalengvins tavo būties. Atsipeikėk, arba verčiau prasiblaivyk. Nėra viskas taip pasakiškai lengva, kaip tai rodo per realaus laiko pokalbių šou. – Išsakiusi viską taip, tarytum būtu išdėsčiusi labai gilią mintį, po kurios turėtu sekti daugtaškis ir kelios dienos bandymo susidraugauti su vidiniais demonais, su kuriais suradus santarvę, pasidarytu lengviau. Nuoširdžiai suteikė ne vieną progą suprasti kad „padėti“ neketina, tuo labiau, nesibodėjo net savo veido išraiška parodyti ant kiek kvailas yra šio vyro epiškasis planas.
– Be to, ponas „veidas ir visą kitą“, nei aš, nei tai iš ko esu sudėta, nėra parduodama. Čiaaau. – Iš kart po šių žodžių, būtu net labai įspūdinga imti ir uždarius langą tiesiog patraukti savo keliu. Gana efektingas pokalbio baigimas, bei dramatiškas pašnekovo palikimas su jo paties mintimis. Taip ir ketino padaryti, nors lango ir neužtraukė. Prieš tai užvestas transporto priemonės variklis aršiai suriaumojo, kuomet automobilis šiek tiek pasijudino į priekį, bei kone iš karto iš inercijos, patraukė atgal. Niekada nemėgo šio dvaro kiemo, mat tik kelios vietos iš tiesų buvo skirtos pasistatyti tokią sunkią mašiną, kaip kat yra Katherine, visos likusios, ne. Galiniai varantys ratai prasikasė. Tačiau moteris taip lengvai nepasidavė, kuomet dar stipriau numindama akceleratoriaus pedalą, pasistengė išlįsti iš šios nemalonios padėties. Ratai įsmigo dar giliau, prasikasdami vietoje. Nemaloni situacija, nieko negalima čia pridurti. Užgesindama variklį, Katherine atsilošė į vairuotojo sėdynės atramą, giliai ir netgi labai ramiai išpūsdama orą per burną. Sumerkė akis, negalėdama patikėti tuo, kad net negali iš čia išvažiuoti deramai.
– Tu tikriausiai šaipaisi iš manęs... – Tai susakydama sau pačiai ir galima teigti kad pašnibždomis, nemirtinga, fatališka garbanė palinko į priekį tam, kad nusiimti savo prabangius aukštakulnius, kuriuos sugadinti visiškai netroško. Nusiėmė, šiuos numesdama ant plačios visureigio galinės, kaip mat veidu pasisukdama į Frano pusę. Jos veidas akivaizdžiai skandavo, – „yeah, not funny, so fuck off“ išraiška. Kuomet pabandžiusi pradaryti dureles, to iki galo nepadarė, pastebimai primerkdama savas tamsias akis, bei sudarydama vaizdą kad netrūkus prabils.
– Tavo vietoje pasitraukčiau, nes ką gali žinoti, gal vampyrai yra žiopli ir nežino kas yra pavarų dėžės P, o kas yra D, todėl gali netyčia nunešti tau galvą, ar ranką. Bet tu supranti kur link aš suku... – Kažkaip kvailokai šyptelėdama, nemirtinga moteris vėl pasidabino jai priimtinu akmeniniu veidu, kuomet išlipdama iš transporto priemonės, apėjo aplink ją, sustodama tik prie bagažinės. Iš tiesų, būdama be kulniukų ir dar prie tokio masyvaus automobilio, atrodė kaip mažas ir silpnas nykštukas prie kalno. Tačiau meh, tai tik detalės. Atsisuko nugara į bagažinę, stipriai įsiremdama kojomis į drėgną žemės paviršių. Nenorėjo stumti rankomis, mat nevilkint apatinių, bet kuriuo metu gali būti pademonstruota šis tas daugiau, nei kad nori kad būtu pademonstruota. Trūktelėdama visureigį, nesunkiai šį pastūmė į priekį, iš karto net nesuvokusi to, kad niekuo tas nepadėjo, mat nesant vairuotojui salono viduje, bei laikant transporto priemonę ant rankinio stabdžio, arba kitaip sakant ant P, stumiant, ji tik toliau įsikasa. Pasijuto kvailai, nenorėdama tempti mašinos iki žvyro, pasuko akis į dvaro pusę, apsvarstydama galimybę, kad gal pavyks ten rasti kokį nors geradarį, kuris sutiks atrodyti kaip mulkis paskutinis, leisdamas kad moteris stumtu mašiną, o šis sėdėtu prie vairo bandydamas šią išvairuoti. Nors kitą vertus, taip, Katherine vizualiai atrodė net labai moteriška moteris, plius gana liesa ir ne paties aukščiausio ūgio, bet ji buvo vampyrė. O tai reiškia kad net nepavargusi, galėtu išguldyti visus tuos mirtinguosius, kurie yra susirinkę viduje. Tad, iš jos naudos dabar būtu daugiau, nei iš apkvaitusio stambuolio. Tiksliau gi, stipruolio. Doooh.

1992-ti metai, Pittsburgh. Jared ir Monica Abberline buvo pavyzdinga, pakankamai standartinė, galima teigti kad net šiek tiek stereotipinė šeima. Pakankamai anksti tapę tėvais, jie susiejo vienas kitą santuokos saitais, dirbo per kelis darbus, tuo pačiu metu stengėsi baigti mokslus, bei būti tinkamais tėvais savo sūnui. Per penkis metus, moteris ėmė darbuotis pardavimų centre, o vyras tuo pačiu metu užėmė itin svarbias pareigas universitete, su laiku būdamas pripažintas kaip geriausias ir daugiausia įnašo atnešęs mikrobiologijos ir genetikos mokslų daktaras. Pinigai pabiro, taip pat aktyviai, kaip ir pripažinimas, bei visapusiška saviraiškos euforija. Monica ėmė lauktis dar vieno vaikelio. Šeima atrodė tokia vieninga, ir tokia puiki, kad daug kas tiesiog žaliavo iš pavydo, stebėdami, kad ir kryžiaus kelius praėjusius, tačiau nepabirusius jų dviejų santykius. Desmond ir Madeline buvo vieninteliai minėtos poros vaikai, visapusiškai mylimi ir visaip kitaip vertinami. Jie manė kad abu vaikai, ankščiau ar vėliau imsis nešti šeimos paveldą, bei taps tokiais pat sėkmingais, kaip šių tėvai. Tiesą pasakius, turint tokią stiprią paramą iš artimosios aplinkos, bei meilę, kuri taip pat yra reikalinga tam, kad auginti tinkamus asmenys, jiems buvo pranašauta labai puiki ateitis. Visgi, nutiko priešingai. Madeline buvo vos keli mėnesiai, kuomet jos vyresniam broliukui daugiau ar mažiau 10 metų. Tą lietingą vakarą, į už privačių namų durų pasigirdo duslus bildesys, bei nieko blogo negalvodama Monica patraukė garso link. Pradarius medines duris, ji išvydo kelias moterys, kurių epicentre buvo beprotiškai graži, angeliško veido garbanė. Ji pratarė vos kelis žodžius, ir Monica net nebandydama prieštarauti, įsileido minėtas personas į vidų. Desmond‘as dar nemiegojo, sėdėdamas kažkur prie antro aukšto turėklų. Žaidė su plastmasinėmis mašinėlėmis, tikriausiai bandydamas įsivaizduoti save kaip beprotiškai pažengusį lenktynininką, kurio niekaip negali sugauti nei policijos modeliukas, nei gal ir ne logiškai, tačiau turėtas gaisrinės sunkvežimis. Jis net neatkreipė dėmesio į tai, kad pasirodžiusios moterys atrodė kiek neįprastai, ir mažu mažiausiai nežinomos nei jo biologiniai motinai, nei biologiniam tėvui. Jared darbavosi garaže, todėl sunku pasakyti kad sureagavo į nekviestus svečius, ir net jei būtu tai padaręs, vargu ar būtu galėjęs pakeisti iš anksto pražūčiai pasmerktą jo šeimą. Madeline snaudė antrame aukšte, iš pažiūros neišleisdama ne vieno ryškesnio atgarsio, kuris galbūt būtu galėjęs sustabdyti nekviestas moterys nuo to, ką šios planavo padaryti. Įsitaisiusios svetainės patalpose, kelios jų pasiprašė sausų rankšluosčių, kad galėtu kiek apžiūri, kuomet labiausiai akį traukianti garbanė palinko prie židinio, į kurio pusę atkišo savo rankas, ant kurios vienos riešo sublizgėjo daili auksinė apyrankė, padabinta ryškiais mėlyno lazurito akmenėliais. Ak, jei Jared‘as būtu tuo metu pasirodęs ten, kur buvo jos... Gavusios rankšluosčius, Leticia ir Rosie (tokiais vardais buvo pristačiusios abi iš pažiūros kiaurai permirkusios rusvaplaukės). Smalsumo apimtas berniukas, kuris dar kurį laiką į viską žvelgė iš viršaus, galiausiai palengva ėmė leistis laiptais į apačią, kuomet liko pristabdytas jo mamos žvilgsnio, kuri kaip galima labiau nepastebimai papurtė galvą. Jis suprato iš karto, kuomet kaip besileidęs, ėmė kilti aukštyn. Tačiau iki savo kambario taip ir nepateko. – Jūsų namai yra labai dailūs, kaip ir visa jūsų šeima, o maloningoji ponia Abberline. – Prabilusi garbanė, nesivargino net pakelti akių į namų ponią, kuomet ištiesdama nugarą, pažvelgė į ant židinio viršaus sustatytus nuotraukų rėmelius. Jos balse buvo girdimas pašiepimas, atsižvelgiant į tai, kad ji net išsakė tuos kelis žodžius su juntamu nesutapimu su laikotarpiu, kuomet vyko šis incidentas. Nužvelgdama „laimingus“ veidus, Pierce (taip, jei kartais iki pat šios akimirkos taip ir nesupratote, apie kokią garbanę eina kalba) šiek tiek pasuko galvą, kad žvilgsniu susidurti su Monicos veido išraiška. Net nuotoliniu būdu, tamsiaplaukė garbanė pasiprašė kad ji nusileistu iki garažo, bei paprašytu kad šios vyras papildytu susirinkusių gretas. Čia pat Monica persimainė veide, juk išgirsti kad garaže buvo dar kažkas, ar tuo labiau namuose, buvo visiškai neįmanoma. O ir savo pavardės ji nebuvo pasakiusi. Suskubusi išprašyti nekviestus svečius iš savo namų, ji pasistengė rasti pasiteisinimą, kuris lietė vaikus. Juk dažniausiai tokiu būdu galima pabaidyti kai kuriuos individus, priverčiant šiek tiek sukirbėti šių sąžinei. Visgi, tai svečiai nebuvo tiesiog paprasti žmonės, kurie imtu ir atsižvelgtu į sąžinės šauksmą. Ką kalbėti apie tai, kad būtent tuo metu, Katherine Pierce buvo užblokavusi savo žmogiškumą, todėl vargu ar jautė kokią nors priežstį, kodėl neturėtu įgyvendinti iš jos regos taško pakankamai „smagų“ užmojį. Ji neketino dalintis, nebent tai būtu jau nebe įdomus ir nebe gyvas „produktas“ kuris savo kraujo ir kūno likučiais užpildytu šios patalpos grindis. Nemirtinga garbanė lėtu, sėlinančiu žingsniu patraukė prie mirtingosios moters, pakankamai greitai liepdama šiai nesijudinti iš vietos. Moteris te spėjo kartą cyptelėti, kuomet sustingo, tarytum būtu paralyžiuota. Katherine, kaip susidomėjusi katė, ratu apeidama aplink mirtingąją, sustojo tik tuomet, kuomet atsidūrė šiai už nugaros. Pasisekė, mat moteris nebuvo aukštaūgė, todėl ant vieno šono atmetus šios plaukus, nebuvo būtina pasistiebti, kad pasiekti jos kaklą. Ji buvo aiškiai įsitempusi, drebėjo, ir vienu metu net ėmė stipriai verkšlenti, prašydama „svečių“ apleisti jos namus, paliekant visus čia gyvenančius ramybėje. Ji nebuvo labai gerai susipažinusi su nemirtingais, kitą vertus jos vyras, net labai buvo sudomintas nagrinėti minėtosios rūšies biologiją, pradedant nuo smulkiausių ląstelių ir baigiant gyvybę palaikančiu mechanizmu. Pierce palinko arčiau šios kaklo, kažkaip net per daug lipšniai savo pirštų galiukais liesdama apnuogintus moters pečius. Nebuvo labai sunku nutraukti nuo jos viršutinį drabužį, kuris galiausiai tapo tik skuteliu medžiagos, palei mirtingosios pilvą. Tai nebuvo būtinas ėjimas, tačiau velniškai pagreitino Monicos širdies plakimą, ko pasekoje ant jos kaklo, venos kone viliojančiai išpampo. Kraujo cirkuliacija tapo net per daug aktyvi, ir tas garsas, kuris kilo iš jos kūno vidaus atrodė beprotiškai svaiginantis, jaudinantis ir kone šaukiantis maldavimą suleisti tuos plėšrius dantis į vidų. Vampyrės paakiai pajuodo, kaip tik tuo metu, kuomet dvi likusios moteris kone paskatintos šio vaizdo, ėmė artintis arčiau, kaip kokios hienos, laukiančios savo eilės pagaliau gauti bent mažytį gabaliuką. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, Katherine pademonstravo, be vampyrų, tik plėšriems žinduoliams būdingus dantis, kuomet prisiartino prie mirtingosios kaklo taip arti, kad jos odą paprasčiausiai pašiurpo nuo to mirčiai būdingo stingdančio šalčio. Auka sumerkė akis, stipriai suspausdama lūpas. Ir tą akimirką pasigirdo labai garsus, medžioklinio šautuvo garsas. Kulka pataikė tiesiai į Pierce nugarą. Tai sukėlė ne tiek skausmą, kiek didžiulį susierzinimą dėl to, kad kažkoks kvailys nusprendė tokiu būdu sugadinti užkandžiavimą. Garbanė te spėjo atsitraukti, kuomet dvi likusios nemirtingosios, kaip mat puolė link namų šeimininkės pusės, ne vien suleisdamos savo dantis į jos fiziologinį pavidalą, tačiau kandžiodamos taip stipriai, kad iš šalies atrodė kad turėdamos galimybę, jos būtu ją tiesiog čia ištampę gabalais ir tokiu būdu pasisotinę. Vyras, kuris pasirodo buvo tas pats, Jared‘as, kuris paskatintas savo sutuoktinės šauksmo, akimirksniu griebėsi ginklo, bei suskubo į įvykių epicentrą. Jis ketino šauti dar kartą, tačiau per daug vikria pasirodžiusi vampyrė nežmogišku greičiu atsidūrė prie jo, tikriausiai labiausiai tinkamą akimirka „paskatindama“ nukreipti ginklo vamzdį jam pačiam po smakru. Jis ir pats tikriausiai nesuvokė kaip greitai tai nutiko, ir kaip taikydamasis į įsibrovėlius, jis kulką paleido sau tiesiai į smegenys. Gliti, kraujinga ir šiek tiek želė konsistenciją primenanti masė, it meniškas peizažas nudažė artimiausią sieną, dalį lubų. Negalima būtu pasakyti kad Katherine atrodė labai nusivylusi tuo, kad negavo savosios vakarienės dalies, labiau krimtosi dėl to, kad buvo sugadintas jos švarkelis. Ir šiaip, pasidarė kažkaip net per daug nuobodu. Visgi, už lango oras tebebuvo ne pats geriausias, todėl moterys nusprendė pasilikti namuose, kurie šiuo metu atitiko pakankamai smurtinės nusikaltimo vietos peizažą. Visgi blogiausia nėra tai, kas nutiko apatiniame aukšte. Blogiausia buvo tai, kad antrame aukšta už turėklų, visą tai matė vos dešimt metų turintis berniukas. Jo smulkiu veido byrėjo ašaros, ir jis labai stipriai spaudė rankas prie savo lūpų, baimindamasis to, kad gali pravirkti. Žinoma, vampyrės kuo puikiausiai jautė kad šiuose namuose tebebuvo dar pora gyvų asmenų. Tačiau jos neskubėjo, it visiškos sociopatės, jos patraukė lavonus nuo kelio, kad šie nekliudytų praėjimo, pasilikdamos nakčiai. Desmond‘as privertęs save pasijudinti iš vietos, labai greitai užsidarė sesutės kambary, užverdamas ne vien duris, tačiau ir vargais negalais prie jų pristumdamas visai nedidukę, ir netgi galima pasakyti kad pakankamai lengvą komodą. Vargu ar jis suprato tai, kad jokia panaši intervencija neapsaugos jo ir jo mažosios sesers gyvybių, jei tik vampyrės sumanys čia užeiti. Tą naktį jis negebėjo sumerkti akių, prieš jas matydamas Pierce veidą, jo pokyčius, tą demonišką išraišką. Visa laimė kad mažoji mergaitė neprabudo vidury nakties, nes neaišku kaip su tuo būtu galėjęs susitvarkyti šios dar vaiku buvęs broliukas. Paryčiais, jis pakėlė Madeline iš kraičio, atsargiai paslėpdamas ją spintoje. Vaikiška logika, tačiau jis vargu ar būtu galėjęs sugalvoti kažką kitokio. Atlikdamas viską taip atsakingai, kad mergaitei nepritrūktu oro, jis paliko ją vieną, kuomet pastumdamas komodą, apleido ir švelniai rožine spalva nudažytą kambarį. Leisdamasis laiptais, berniukas stengėsi nežiūrėti į kairę, kur vis dar buvo likusios žymės nuo to, kaip buvo nužudyti jo tėvai. Stengėsi neverkti, stengėsi likti stiprus, jei ne dėl savęs, tuomet dėl sesutės, kurią tuo metu jautė kad privalo apsaugoti bet kokia kaina. Stengėsi eiti tyliai, kuomet visiškai netyčia užkliuvo už ant grindų tebegulinčio ginklo. Nebuvo mokytas kaip naudotis minėtu daiktu, tačiau kas gali būti baisiau už asmenį su ginklų? Tik asmuo, kuris yra valdomas baimės ir laiko ginklą. Jis girdėjo kaip virtuvėje esančios moterys garsiai krizeno, aptarinėdamos savo tolimesnius planus. Pasirodė tarpduryje, atkišdamas ginklą į puikiai įsimintus veidus. Jo rankos drebėjo, ir iš akių vis dar pylėsi ašaros. Jis net nenuleido saugiklio! Pradėjo maigyti gaiduką, kuris neveikė, ir tai tik dar labiau varė į visapusišką neviltį. Tačiau ar galima mesti kaltinimus, ar kažką panašaus į tai? Jis tebuvo vaikas, kuris matė kaip jo mylimi tėvai buvo brutaliai nužudyti, prieš jo paties akis. Ir jis negebėjo padaryti visiškai nieko, kad tai kokiu nors būdu pakeisti. Nepriklausomai nuo to, kad dviems iš moterų šis vaizdas pasirodė labai šmaikštus, o tuo tarpu Katherine, net labai įdomus. Berniukas nepatraukė atgal, galu gale jis ir neturėjo kur bėgti, ar ko kviesti į pagalbą. Mat šiuose namuose budo tas asmuo, už kurį jis jautėsi kaip niekad atsakingas. Pasitraukusi nuo stalo fatališkoji garbanė neskubriai pasiekė Desmond‘ą, priklaupdama priešais jį ant kelių. Abejomis rankomis suėmė berniuko laikytą ginklą, šį patraukdama į šalį. Jos lūpos prasiskleidė, išleisdamos kelis žodžius į aplinką.
– Tu labai drąsus. Ir dabar aš turėčiau priversti tave pamiršti tai, ką matei. Priverčiant patikėti tuo, kad čia buvo įsiveržę tau nežinomi asmenys, kurių tu neįsiminei. Tačiau būk ramus, aš to nedarysiu. Tu prisiminsi mane, kuomet aš tavęs ne. Ir būk protingas vaikę, kai suaugsi. Nebandyk manęs ieškoti. Nes kad ir ką tu sugalvosi, tau nepavyks to įgyvendinti. – Ji šiek tiek palenkė vaidą, ištiesdama ranką, kurios delnu perbraukė per berniuko viršugalvį. Panašu kad berniukui tai visiškai nepatiko, tačiau garbanė ir toliau garsiai dėstė savo mintis.
– Visgi, jei tu nuspręsi priešingai. Nebandyk galvoti, kad nebuvai perspėtas. – Ji pasidabino šiek tiek į vieną pusę nusvirusią šypsena, kuomet pakildama visu ūgiu, galvos mostu nurodė savo palydovėms kad dabar yra pats tinkamiausias laikas išeiti iš šio namo vidaus. Vampyrėms apleidus šiuos namus, berniukui teko susidurti su policijos pareigūnais, kuriuos pats ir išsikvietė. Jis nepritarė ne žodžio apie tai, kaip atrodė moterys, kurios atėmė iš šio tėvus. Ne todėl, kad buvo išsigandęs, net ne todėl, kad nusprendė paklausyti Katherine patarimo nedaryti nieko kvailo. Jis puikiai suvokė tai, kad visą savo tolimesnį gyvenimą paskirs tam, kad tokie kaip ji, tokie žmogiškumo neturintys padarai būtu tiesiog nušluoti nuo žemės paviršiaus už visą tą chaotišką žiaurumą, kurį jie sieja. Visai netrūkus abu Abberline vaikus į savo šeimą priėmė Monicos brolis su žmona. Priimdami juos ne vien kaip našlaičius, kurie neturėtu atsidurti vaikų namuose, tačiau kaip pilnaverčius savo vaikus. Desmond‘as niekada nepamiršo savo skriaudikių, niekada nepamiršo to vaizdo, kurį matė būdamas dešimties, ir niekada nesiliovė siekti savo tikslo, kuris galiausiai atvedė jį būtent į tą tašką, kuriame šiuo metu yra pats. Negana to, kad „plieniniu miestu“ vadina gyvenvietė tais metais buvo nusidažiusi krauju, Abberline pasistengė kad istoriškai būtu pašalinta visa informacija apie tai kas nutiko. Sunku pasakyti ar tai padarė dėl to, kad galėtu išsaugoti savo tapatybę, ar tam, kad šio sesuo niekada nesužinotu apie tai kas nutiko, ir ką laimei šiai matyti neteko. Ir net tuomet, kai Desmond‘as nepamiršo Katherine, bei savo natūraliai gimusios vendetos, moteris ne vien pamiršo tą naktį, ji niekada jai nebuvo netgi šiek tiek aktuali. Ši nuo pamatų sugriauta šeima, jų idilė, tebuvo dar keli vardai aukų sąrašuose.

– Pareikės ir praeis. – Tamsiaplaukės balto visureigio vairuotojos balsas skambėjo ne tiek piktai, kiek labiau pašaipiai. Tiesa buvo tame, kad jai nežinomos Holivudo žvaigždės arogantiškumas nebuvo kertine priešiškumo priežastimi. Ja buvo tai, kad pati garbanė neketino savo krauju dalintis tai šen, tai ten, kuriant įvairiausio plauko trečiarūšius vampyrus, kurie palaipsniui ims ir sugadins tavo autoritetą visuomenėję. Net jei antrininkė ir nebuvo pavaldi NSPNK reikalavimams, pastatyti save į pakankamai rizikingą padėtį visuomenėję, nedegė didžiulio noro. Ir šiaip, principai paprasčiausiai davė savo, mat pilnai užteko turėti savo sukurtų vampyrų sąskaitoję, ir vienintelę buvusią ponią Redford. Pakankamai atmestinai žvelgdama į pašnekovą, tamsiaplaukė garbanė net per daug akivaizdžiai buvo labiau sudominta savęs išgabenimu iš šios vietos, nei kad tuo, kas buvo reikalautina iš panašu kad gana žinomo vyro. Nepriėmė minėto asmens kaip realios grėsmės, ir net jei būtu numačiusi jo tolimesnius veiksmus, tiesia, greičiausiai būtu jam per užpakalį stuburą ištraukusi, nei kad suteikusi šiam galimybę tapti josios kraujo linijos dalimi. Galu gale, jei vyras buvo pakankamai drąsus (ar pakankamai kvailas) kad imtis panašių priemonių, pirmiausia padarė klaidą tame, kad neįvertino su kuo susidūrė, o sekantis dalykas, jis neparodė ne lašo pagarbos už jį keliais šimtais vyresniai asmenybei. Tuo metu kai Frano kantrybė seko, savo ruožtu Katherine atrodė visiškai nesusireikšminusi, ir net labai nemandagiai praleido kelis pabirusius klausimus, kuriuos nusprendė traktuoti aktorius. Palenkusi galvą, tik tam tikru momentu, garbanė šiek tiek iškėlė antakius, sudarydama „dooh“ išraišką, kuri tariamai turėjo kuo puikiausiai atsakyti į labiau net hipotetinį klausimą, ar ji tikrai laiko vyrą kvailiu. Tikriausiai būtent tuo pokalbis ir būtu baigęs, jei netrūkus nenutiko tai, kas nutiko. Dar neišlipdama iš transporto priemonės, originali vampyrė nuleido savus antakius, akivaizdžiai tuo metu nesuprasdama esmės, kurią pateikti planavo Frano. Ar informacinis internetinis tinklalapis – enciklopedija „wikipedia“, bei nemirtinguosius naikinančios giminės susėtumas turėtu įbauginti, įtikinti ar sužavėti? Vienaip ar kitaip, realizuota nebuvo ne viena iš jausenų.
– Ar nepadarysiu klaidos, sudarydama nuomonę kad akis paslėpęs po tais brangiais akiniais, ponas „veidas ir visą kitą“, tu taip pat pasislėpei ir nuo aplinkos, kuri šiek tiek pasikeitė. Palikuonių kūrimas dabar nelabai teisėtas dalykas. Tačiau vargu ar tavo pamišusi medžiotojų šeimyna tave perspėjo apie tai, tiesa? Vienaip ar kitaip, bandai loti ne ant tos tvoros. Todėl, atsiprašau, neatsiprašau. –
Manydama kad sugebėjo visapusiškai teisingai „pražiaumoti“ savo kategorišką atsisakymą, kiek galima labiau humaniška prasme, moteris patraukė prie automobilio galo. Net jei prieš tai labai aiškiai demonstruotas sarkazmas nepakeitė vyro nuomonės, gal tuomet jis susimastys kad tai ko jis prašo, šiuo metu yra kone prilyginama nusikalstamai veiklai. O kas jau kas, Katherine nenorėtu užsikabinti ant savo kaktos taikinio atvaizdo, mat užsimanė suteikti kažkam pagalbos ranką. Ir kalbant apie „pagalbos ranką“, argi nesidaro šiek tiek šmaikštu, kai minėtas žodžių junginys yra naudojamas kartu su Pierce vardu, tame pačiame kontekste. Iš tikro reikia pabrėžti, kad moteris niekada nebuvo praradusi savanaudiškumo principo, todėl jei ir būtu padarysiu ką nors panašaus, ko šios reikalavo Holivudo žvaigždė, tai pirmiausia turėtu atnešti naudos jai pačiai, ir vargu ar ta nauda būtu apibrėžiama pinigine prasme. Nes kad ir kaip keistai tai skambėtu, tačiau gyvenant kelis šimtmečius, tu prikaupi ne vien žinias, tačiau ir finansinį stabilumą apibrėžiančius faktorius, kurie gali būti išreikšti pinigais vadinamais „popiergaliais“, nekilnojamu turtu, ar žėrinčiais tauraus metalo lydiniais ar akmenėliais, kurie taip ir nepraranda savo vertę rinkoje. Vienaip ar kitaip, esmė buvo ne tame. Esmė buvo tame, kad Katherine Pierce būtu per daug vienos rankos pirštų, jei kalba eitu apie asmenys, kurie šiai nuoširdžiai rūpi, ir ji galėtu panaudoti „pagalbos rankos“ principą. Tikriausiai pats gyvenimas pamoko to, kad negalima kliautis aplinkiniais, jie ankščiau ar vėliau arba pripranta prie gerumo, arba ima tavimi naudotis. Greičiausiai todėl, tamsiaplaukė garbanė visus savo sąjungininkus palaipsniui eliminuodavo į taip vadinamą „pragarą“, kuomet šie jai tapdavo nebe įdomūs arba imdavo priminti naštą. Tačiau ar bent vienas asmuo galėtu pasakyti kad gyvenimas yra gražus? Kuomet žinai kiek tamsos kartu su savimi šis nešasi. Ir vargu ar kalba eina apie valstybių „galvas“ ar teroristinius išpuolius. Gyvenimas yra sunkus, ir kiekvienas jame sukasi taip, kaip išgali. Ir fatališka gražuole tituluojama Pierce, sukosi pakankamai slidžiai. Ir vargu ar kada nors savo gyvenimo kelią galėtu pavadinti nuoširdžiai blogu. Juk ji visuomet, ar tai aplinkybių, ar tai savo pačios nusiteikimo dėka, sugebėdavo išlipti iš bet kokios situacijos, sausa. Bet ar tai nedarė ją vieniša? Darė. Tik ir su tokiu dalyku galima sugyventi, įtikinti save kad tai yra visiškai normalu, ir net keisti to visiškai nesinori. Arba, konkrečiau sakant baugu iki kaulų smegenų. Juk jei tavo gyvenime atsiranda dar kažkas, tik lauk kada tai taps dar viena viešo, nevalomo lauko tualeto zona. Būdama prie savo transporto priemonės bagažinės, moteris žinoma kad kuo puikiausiai girdėjo vyro nuomonės išsakymo, tačiau susilaikė nenutraukusi jam galvos būtent dabar. Tikriausiai nematė prasmės priimti tai, ką šis tauškėjo kaip nors rimtai. Ir galima pasakyti, kad būtu padariusi visišką klaidą, neįvertinusi jo planų, kurie šiek tiek per daug stipriai kirtosi su realybe, bei šios aspektais. Tuomet, nutiko šis tas neįtikėtino, nepaaiškinamo.
Originalios kūnas kone per vieną iš smulkiausios akimirkos dalies laikotarpį apsunko taip stipriai, kad ji įgavo visiškai laike „sutirpusios“ asmenybės figūrą. Tai nutiko kaip tik tuo metu, kuomet Frano žengė lemtingą žingsnį, kuris greičiausiai būtu pasibaigęs toli gražu ne Pierce pralaimėjimu, o brutaliu stuburo išrovimu, ir ilgu ir nuobodžiu bandymu pasiaiškinti prieš korporacijos atstovus. Taip, jiems buvo naudinga kad garbanotoji moteris atstovautu vampyrus viešuose pristatymuose, bet ar jų kantrybė buvo tokia pat geležinė, kaip Katherine noras daryti viską taip, kad jiems būtu kaip galima sunkiau net įsivaizduoti neva galintys ją valdyti. Moteris, o ir šios oponentas, ir kaip vėliau tapo aišku, visas likęs kiemas buvo sustingęs. Ganėtinai kraupus vaizdas, kai pradėti apie tai galvoti. Niekas net nepajuto šio pokyčio, niekas negebėjo tam pasipriešinti. Bet, ar tikrai? Prie lauko durų pasirodęs Sebastian‘as visai ne už ilgo tapo tik dar viena figūra kažkieno sadistiniame žaidime. Tačiau akimirką, kuomet jis žengė pro duris, nutiko dar šis tas, labai sunkiai paaiškinama. Tuščias, kažkiek piktokas, ir visapusiškai sustingęs į Frano, vampyrės žvilgsnis įgavo kitą kampą. Rainelės šiek tiek sujudėjo, perkeldamos žvilgsnį mirtingam už nugaros, kaip tik ten, kur už Redford‘o nugaros pasirodė ne kas kitas, kaip iki skausmo pažįstamas, neapsakomai gražios moters atvaizdas.
Pasigirdęs panaudoti šaunamojo ginklo atgarsis, privertė Katherine sureaguoti pakankamai staigiai. Iškeldama ranką, ji pritrūko tik vienos nelemtos akimirkos, kad surakintu Frano kaklą „plieniniame“ savo delne, pirmiausia sutrupindama šio trachėją, o vėliau šią išimdama iš kūno vidaus. Ji būtu tai padariusi, jei ne visai „mažytis“ paskatinimas iš šalies, to nepadaryti. Neaišku kas per velnias tai buvo, tačiau net susidurdama su stipriausiomis raganomis, Pierce niekada nebuvo iškelta į orą, bei visiškai paralyžiuota. Tai nutiko staigiai, ir galima sakyti pakankamai šmaikščiai, juk vieną akimirką atrodė kad garbanė sudraskys mirtingą asmenį į gabalus, ką simbolizavo ir akivaizdžiai žmogiškumą praradusi veido išraišką, kitą, ji kaip skudurinė lėlė kabojo ore, negalėdama net deramai pasipriešinti, ar deramai suvokti kas per velniava dabar vyksta, ir jei tai vyksta, ar tai nėra kieno nors sadistinis žaidimas jos pačios mintyse. Juk vampyrams tai nėra naujas dalykas. Nors kažkoks keistas vidinis jausmas vis skandavo, kad tai labiau nei tikra. – Užimk savo nasrus, kokia nors įdomesne veikla, Frank‘ai. –
O taip, ji gebėjo kalbėti! Negana to, Pierce nuoširdžiai norėjo manyti kad mirtingasis pagaliau nustos rodyti savo arogantiškumą, ir pagaliau pasitrauks iš šios vietos, bandydamas išgelbėti savo paties kailį. Nes, net jei jis ir buvo mokytas kaip apsiginti nuo vampyrų, tuomet būtent tai, kas vyko dabar, visapusiškai nepriminė to, kas vadinama vampyrų kova dėl teritorijos, ar Katherine atžvilgiu, dėl kokių nors tikrai įstabiai atrodančių aukštakulnių. Visgi, didžiausią siaubą ir netgi galima sakyti kad pasipiktinimą kėlė toli gražu ne mirtingojo naivumas, nes atvirai sakant, vargu ar susireikšmintu jei vyras netyčia paslydęs ant grunto nusisuktu sau sprandą. Didžiausią siaubą kėlė net ne tai, kas šiuo metu vyko, o koks asmuo buvo priešais. Kabėdama ore, garbanotoji nemirėlė jautė kaip kiekvienas jos kūno raumuo buvo įtemptas iki maksimumo, atrodė kad bet kuriuo metu jie ims trūkinėti, ims iš vientisos tvirtos masės virsti į kažkokią bevaisę masę. Rankos buvo ištiestos, per gerus penkiolika centimetrų nuo kūno. Pirštai išskėsti į visas pasaulio puses. Tai kėlė nemalonų skausmą, tačiau vargu ar jis šiuo metu buvo baisingai sureikšminamas. Įtempti pirštai, palengva traukėsi stingdančiai šalta, vos matoma šerkšna. Ir Pierce žvilgsnis, jis taip ir nepaleido tamsiaplaukės, kuri visą tai dirigavo. Žvilgsnis išdavė skausmą, didžiulį dvasinį skausmą. Juk priešais nebuvo tiesiog keistos padermės, save velniu pristačiusi moteris, tai buvo NADIA. Ir Nadia iki pat dabar vampyrei reiškė kur kas daugiau, nei tai buvo įmanoma įsivaizduoti. Ji buvo josios dukra, kuri nuo pat pradžios buvo atimta, pradanginta, vėliau sugrąžinta ir dar kartą atimta. Ir vargu ar galima pasakyti, kad nebuvo įmanoma pakeisti nieko. Buvo, tačiau Katherine neleido sau nusižeminti, net dėl artimiausio sau asmens. Savo kūno ir savo kraujo. Ji leido dukteriai pražūti, ir tai amžiams atsilieps jos vidiniam pasauliui. Tačiau, savęs kankinimas iš vidaus nereiškia nieko, kai žinai kad minėtasis asmuo yra miręs. Bet kaip gi pasikeičia situacija, kuomet tu suvoki, kad šis asmuo yra gyvas, ir jis puikiai suvokė kad tu jį išdavei, nepadarei visiškai nieko, kad bent VIENĄ KARTĄ įrodyti kad gyveni ne vien tam, kad patenkinti savo poreikius ir savimeilę. Šiek tiek drėgnas, emocinio skausmo ir nevilties kupinas žvilgsnis pasakė kur kas daugiau, nei būtu pasakę žodžiai. Nadios kandumas, kuris buvo iš dalies pagrįstas žeidė, nors Pierce ir stengėsi kaip galima labiau likti tam atsparia. Neturėjo teisės, o ir negalėjo imti koneveikti jos žodžiais, ar netgi veiksmais. Šiuo metu nesijautė tokia tvirta, kad galėtu padaryti piktą jai dar kartą. Juk ir taip nuvylusi buvo per daug kartų. – Nereikia to daryti, Nadia. –
Tai nebuvo išreikšta kaip prašymas, nebuvo net galima girdėti tam tikro pobūdžio pasigailėjimo. Garbanė te nustatė faktą, kuris buvo suprantamas. Nužudyti gyvą asmenį, nebuvo sunki ar kebli užduotis originaliai vampyrei, tačiau priimti sprendimą, arba tiksliau sakant paskatinimą, padaryti iš minėto žmogaus nemirštančią, laikui nepavaldžią ir savikontrolės neturinčią figūra, jau kitas reikalas. Basos bulgarės pėdos susilietė su gruntu, kaip tik tuo metu, kuomet jos tamsių akių žvilgsnis atgulė ant Frank‘o veido. Tiesa, ji vis dar nemokėjo pasipriešinti iš pažiūros net daug stipresniai už save oponentei. Ir nors smegenys stengėsi rodyti pasipriešinimą, kūnas paprasčiausiai negebėjo atsispirti užduočiai, kuri buvo šiai suteikta. Katherine veido išraiška labai greitai pasikeitė. Pirmiausia pro dirbtinio pigmento nebe ryškintas lūpas prasiskverbė vampyrams būdingi aštrūs dantys. Paakiai palengva nusidažė juodomis kraujagyslėmis, ir pačios rainelės, kurios prieš tai rodė pakankamai gražias akis, dabar buvo juodos, bauginančios ir tuščios. Jos kūnas labai greitai atitrūko nuo prieš tai minėtos stovimos vietos. Tai te trūko sekunde, tačiau, ta sekundė pakeitė nebe vieno asmens gyvenimą. Ir tai vargu ar galima pavadinti kažkuo geru, kažkuo, kas galiausiai atneš teigiamus atoveiksmius. Viena Katherine atsidūrė priešais mirtingą vyrą, kaip tik tuo metu įžvelgdama jo akyse, jei net ne baimę, tuomet tikru tikriausias abejones, ar tikrai visą tai, ką jis planavo yra verta panašios pabaigos? Ji nesuteikė jam galimybės pagalvoti, ir nesuteikė galimybės pasipriešinti sau pačiai, kuomet viena ranka suimdama vyrą už sprando, pritraukė arčiau prie savęs. Laisva moters ranka susidūrė su jos pačios, beprotiškai aštriais dantimis, kuomet šie pradurdami pirmiausia viršutinį delno odos sluoksni, leido kraujui išsiveržti į paviršių. Prispaudusi sužeistą vietą prie Frano burnos, net kažkaip keistai dominuojančiai priversdama šį prasižioti. Tai buvo panašu į tam tikro pobūdžio iškreiptą, seksualinį žaidimą, kurio gale vienas jų mirs. Akimirka, kuomet originaliosios vampyrės kraujas pateko į mirtingo asmens vidų, ji nesugaišo daug laiko, kuomet perkeldama savo laisvą ranką ant Frano galvos, visiškai be jokio gailesčio, nusuko šiam sprandą. Pirmiausia pasigirdo visiškai nemalonus lūžtančių kaklo slankstelių atgarsis, kuris galiausiai buvo palydėtas moters rankų atitraukimo nuo apglebusio kūno galvos. Jis sukrito jai po kojomis, kuomet Pierce veidu pasisuko į savo dukters atvaizdą turinčio „demono“ pusę. Akių vokai šiek tiek nusileido, suteikdami pakankamai įtartiną žvilgsnį, kuris labai greitai susidūrė su Nadios veido.
– Laiminga? – Nebuvo panašu kad Katherine dabar būtu pradėjusi verkšlenti dėl to, kad ką tik prieš savo pačios valią buvo priversta padaryti tai, ką turėdama pasirinkimą daryti atsisakė. Visgi, tai greičiau dabar priminė būtiną aplinkybę, nuo kurios išsisukti paprasčiausiai nepavyko. Bet ar tai klibino vidų? Ne. Ji nenutuokė kas per vienas buvo Frano, arba teisingiau sakant Argent (ot velniava, koks gi mažas tas pasaulis, jei pagalvoji, kad vat ką tik iš Andreos atėmei paskutinį gyvą ir palyginus sveiką giminaitį, mat visi kiti yra kaip ir išmirę), buvo palyginus lengva.
Lilith, kuri buvo žinoma Katherine visiškai kitu vardu, dar kartą padarė tai, ką buvo paskelbusi viešai, ji meistriškai žaidė savo žaidimą, kuriame turėjo visapusišką pranašumą prieš savo oponentę. O gaila, kad būtent šiuo metu Katherine nebuvo pramokusi kaip susidoroti su panašaus lygio priešininku. Tiesą pasakius, labai daug ką apsunkino ir emocinis prisirišimas prie moters, kuri panašu kad savo motinos nekentė visa širdimi, kuomet Katherine savo ruožtu nebūtu net juodžiausia dieną privertusi save jausti panašius jutimus Nadios atžvilgiu. Kaip be pasukus, kaip be sunkiai susilaukus savosios mažylės, Pierce nebūtu jos atsisakiusi savo noru, ir vargu ar  būtu kada nors susitaikiusi su aplinkybėmis, kurios tiesiogine to žodžio prasme, paskandino angeliškos išvaizdos Katinką tamsiame, tirštame blogio liūne. Įspausta tarp automobilio kapoto ir dukters kūno, Pierce akivaizdžiai tramdė pykti, nors šiek tiek trūkčiojanti viršutinė lūpą, ir atitinkamai nuleisti antakiai išdavė tai, kad ji pyko. Tik kol kas nebuvo aišku, kas būtent sukėlė šią jauseną. Nadia prabilo, ir šiai neleisdama baigti kalbos, įsiterpė ir fiktyviai skelbiama ponia Redford. Jos balsas skambėjo ramiai, galima net pagalvoti kad su tam tikro susidomėjimo gaidele.
– Kodėl? Kokia viso to prasmė? Įtikinai mane, kad esi negyva ir dabar padarei visą šį šou? Negi tikrai manai kad pulsiu po kojomis ir maldausiu atleidimo? Nes brangute mano, galiu patikinti tave, to nebus. Jei sugalvojai žaisti šį žaidimą dar tuomet, kai suvaidinai vilkolakio sukandimą. Tuomet turėk tvirtumo atlaikyti pasekmes. – Prunkštelėdama, garbanotoji nemirėlė ir toliau tampė savo oponentės kantrybę. Sunku pasakyti, ar Katherine elgėsi taip, todėl kad jautėsi išduota ir apgauta, ar todėl, kad geriausia gynyba visuomet yra puikiai apgalvotas puolimas? Vienaip ar kitaip, tai kaip moteris elgėsi iš išorės visapusiškai neatspindėjo jos vidaus. Vidumi ji jautė skaudulį, nusivylimą savimi ir tuo, kad manė neva iš savo dukters padarė šį monstrą, kuris stengiasi padaryti viską, ką tik gali, kad tik pasėti skausmą ir chaosą aplinkoje, kurioje yra pati. Nenutraukdama akių kontakto, ir netgi nepakeisdama kiek pasipūtėliškos savo minos, ji tęsė monologą.
– Aš padariau klaidą, tačiau kokia gi viso to prasmė, tiesa? Tu čia pasirodei ne tam, kad sulaukti tokių žodžių. – Galima sakyti kad originali vampyrė buvo teisi, kuomet žodžiais konstatavo šį faktą. Tačiau kaip toliau pakrypo ši situacija, tai sukėlė dar didesnę nuostabą ir kitų nelabai teigiamų jutimų mišinį. Nesupratimas, ir šioks toks dviprasmiškumas atsispindėjo garbanės veide, kuomet ji įsmeigdama akis į Nadios veidą, kaip mat „užstaugė“. Tai įvyko visiškai natūraliai, veik neapgalvotai. – Kokį velnią tu čia tauški? Ką tu jam padarei?! SAKYK DABAR!! –
Katherine neįvardino asmens vardo, apie kurį šiuo metu ėjo kalbą, ir net nepriklausomai nuo to, kad Nadia „oficialiai mirė“ dar tuomet, kai Katherine buvo skelbiama kaip ponia Pierce-Lockwood, abi moterys kuo puikiausiai suvokė kad kalba lietė visiškai ne vilkolakį iš praeities, kalba lietė kur kas gilesnę, kur kas labiau supainiotą ir tiek juoda, tiek balta spalvomis nuspalvintą istoriją. Istoriją, kurios dalimi buvo vyras, šiandiena įvardintas kaip „gražuoliukas“. Tulžis akimirksniu užpildė Pierce kūną, kuomet jos rankos pakilo ant Nadios, kuri tebespaudė savo biologinės motinos kaklą. Ji buvo tokia šalta, tokia svetima, kad vienu metu pasirodė kad iš tos mažos mergaitės, kurią gavo per kančias, bei pamilo labiau nei save pačią (o šito moteriai nestinga), nebuvo likę visiškai nieko. Šis šaltas, tačiau tuo pačiu metu beprotiškai tvirtas ir stiprus kontaktas, kone degino. Katherine nenuleido akių nuo savosios dukters, nors mintimis vos vienai akimirkai pradangino save atsiminime, kuris iš pažiūros turėjo priversti vampyrę imti labiau orientuotis į blaivų protą, nei kad jausmus. Juk pastarasis dalykas, dabar nešė daugiau žalos.
Minčių nukrypimas: 2011-ti metai, Chicago. Dar viena naktis, kuri buvo praleista „The Langham Chicago“ apartamentuose. Panoraminiai langai, ir aukščiausias pastato aukštas. Vaizdas, kuris atsivėrė per stiklą buvo kvapą gniaužiantis, mat šis miestas atrodė net per daug ypatingas ir artimas, kuomet į viską žvelgei iš aukštai. Kažkur fone buvo girdimas gyvo koncerto atgarsis, lengvas ir veik neįkyrus. Marissa (tuo metu dar Katherine Pierce-Lockwood) buvo įsitaisiusi ant plačios ir netgi per daug purios lovos, po lengvais vasarai tinkamais patalais. Nebuvo sudėjusi bluosto, mat galvoje besisukančios mintys nesuteikė ne akimirkos ramybės. Jos kūnas buvo dengiamas rausvais apatinukais. Tiesą pasakius stilius ne kiek nepasikeitė, mat jie buvo visiškai mažyčiai, beveik permatomi ir padabinti rankų darbo neriniais. Nuo ritmingo ir labai lėto kvėpavimo besikilnojančią krūtinę dengė viso labo nedidelis šilkinės antklodės lopas. Jai nereikėjo pilnai pramerkti akių tam, kad pamatyti kad Sebastian‘as nebuvo šalia. Jis stebėjo kiek toliau, prie atverto panoraminio lango. Šis asmuo tikriausiai buvo kankinamas didžiulių vidinių demonų, jei taip karštligiškai stengėsi išvengti galimybės užmigti. Atsijungti nuo išorinio pasaulio, kuris neretai atrodo per daug varginantis, ypatingai jei tavo gyvenimo trukmė neturi jokio limito. Ir tu žinai kad tiek rytdiena, tiek kitas šimtmetis tau reikš tiek pat, kiek ši naktis. Liežuviu perbraukusi per savo šiek tiek paraudusias nuo „veiksmo“ lūpas, ji palengva nuleido kojas nuo lovos, užimdama sėdimą poziciją. Redford‘o marškiniai buvo ant grindų, užsimetė juos ant savęs, nesusagstydama sagų. Stengėsi judėti kaip galima tyliau, nors ir puikiai suvokė kad jo vampyriška klausa turėjo pastebėti net tą patį menką širdies dūžių pakitimą, kuomet ji pakeitė gulimą poziciją į sėdimą, vėliau stovimą. Savo kūną valdė tobulai, kone taip, kaip tai rodoma šiek tiek per daug erotinėse apatinio trikotažo reklamose. Ėjo ant pirštų galiukų, kiekvieną kartą rankomis prisiliesdama tai prie vieno, tai prie kito pakeliui pasitaikančio daikto. Jis nesujudėjo per daug, kuomet tamsiaplaukė atsidūrė nemirtingam vyrui už nugaros. Tiesą pasakius, kartais nėra būtina naudoti žodžius, kad tu liktum suprasta kur kas labiau, nei tai gali apipavidalinti balso tempas, ar išrinkti garsai, kuriuos suprantamai išleidžia tavo burna. Ji palinko arčiau jo, „paguldydama“ savo liesas rankas ant pečių. Palinko dar arčiau, kuomet sumerkdama savas akis, pirmiausia nosies galiuku perbraukė per vyro ryškią žandikaulio liniją, kildama link ausies kaušelio. Vienu metu lūpos švelniai susilietė su jo smilkiniu. Keista, iš tiesų. Jie nebuvo linkę komunikuoti panašiai. Tai atrodė intymu, tikra ir visiškai nesuprantama, tuo pačiu metu. Šis išoriškas susilietimas daug kam nereikštu visiškai nieko, tačiau tokiu būdu Katherine „atsisveikino“ su Sebastian‘u. Ji taip ir nepratarė ne vieno žodžio, nesistengė net paaiškinti savo neįprastos elgsenos. Atsitraukė tik labai trumpam, kuomet vis dar išlaikydama vieną iš savo rankų ant jo peties, apėjo aplink kėdę, ant kurios buvo įsitaisęs pirmasis vampyras. Lėtai, ir žinoma net labai moteriškai viliojančiai ji praskleidė savo ilgas kojas, kuomet vidinėmis šlaunų pusėmis apglėbė jo kelius. Iš pažiūros geros kokybės marškinius ant tamsiaplaukės kūno laikė tik pečiai, rankovės, bei stangrios krūtinės speneliai, kurie neleido medžiagai imti plevėsuoti pavėjui. Tą akimirką garbanė jau žinojo ką ketinanti padaryti artimiausiu metu. Tačiau dievai mato, tai nebuvo pats lengviausias sprendimas, kurį jai teko priimti savarankiškai. Tikriausiai laikas buvo labiausiai netinkamas, kaip ir aplinkybės. Tačiau moters rankos lėtai pakilo nuo vyro pečių, imdamos pakankamai švelniai ir netgi jautriai liesti jo veidą, bruožus, kuriuos turėjo tik jis. Tai iš dalies priminė menką vaizduotės atkarpą, kurios niekada nebuvo, bet ją matė Sebastian‘as, prabėgus daugeliui metų. Tačiau kad ir kaip tai neįprastai atrodė, tai buvo miela. Mat galima buvo pagalvoti, kad Pierce buvo sužavėta tuo, kaip atrodė vyro veidas: koks buvo jo žandikaulis, nosies forma, kokios švelnios ir šaltos buvo jo lūpos. Ir tos užburiančios akys. Vienos rainelės kolorito pakitimas atrodė unikaliai. Tai atrodė artima. Ir nepriklausomai nuo to, kokias emocijas ir kokius klausimus jis kėlė jai. Moteris buvo apsisprendusi, ir to keisti neketino. Iš pažiūros geros kokybės marškinius ant tamsiaplaukės kūno laikė tik pečiai, rankovės, bei stangrios krūtinės spėneliai, kurie neleido medžiagai imti plėvesuoti pavėjui. Tą akimirką garbanė jau žinojo ką ketinanti padaryti artimiausiu metu. Tačiau dievai mato, tai nebuvo pats lengviausias sprendimas, kurį jai teko priimti savarankiškai. Tikriausiai laikas buvo labiausiai netinkamas, kaip ir aplinkybės. Tačiau moters rankos lėtai pakilo nuo vyro pečių, imdamos pakankamai švelniai ir netgi jautriai liesti jo veidą, bruožus, kuriuos turėjo tik jis. Tai iš dalies priminė menką vaizduotės atkarpą, kurios niekada nebuvo, bet ją matė Sebastian‘as, prabėgus daugeliui metų. Tačiau kad ir kaip tai neįprastai atrodė, tai buvo miela. Mat galima buvo pagalvoti, kad Pierce buvo sužavėta tuo, kaip atrodė vyro veidas: koks buvo jo žandikaulis, nosies forma, kokios švelnios ir šaltos buvo jo lūpos. Ir tos užburiančios akys. Vienos rainelės kolorito pakitimas atrodė unikaliai. Tai atrodė artima. – Tu esi ypatingas, ar žinai tai? – Šis klausimas nereikalavo atsakymo, o ir tuo metu Katherine nesuteikė jam labai aiškios progos pasisakyti, kuomet sumažindama atstumą iki negalėjimo, ji praslinko savo ilgus pirštus į vyro plaukus, tuo pačiu metu jau kiek labiau savitai sau, šiek tiek šiurkštokai pritraukdama jo veidą prie savojo. Šiek tiek praskleistas lūpas sujungė kone iš karto, drąsiai ir veik nedvejojančiai sudurdama abu liežuvius jų žaismui. Bandė ne vien maloniai „kandžioti“ jo lūpas, tačiau į save įtraukti net jo iškvėpimus. Viską, kuo buvo Jis.