ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Puslapis 35 Previous  1, 2, 3, 4, 5  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Dean Winchester on Kv. 03 31, 2016 11:20 am

(Išbandyti medžiotojų triukai niekur nedingsta, teisingai, ten senas geras sidabras. Laughing). Tikėdamasis teatrališko puolimo iš hibrido pusės, kuris veikiausiai bus susietas su svetimos nuosavybės niokojimu, Winchester'is akimirksniu paleido dar "ore beskriejančiam" nemirtingam padarui kelias kulkas į krūtinę. Tai neturėjo jo mirtinai sužeisti ar kokiu nors mistiniu būdu sustabdyti, atvirkščiai, viso labo sukelti nežmogišką skausmą. Juk atvykdamas čia, savo reputacijos asmuo gerokai paplušėjo prie kulkų gaminimo, įberdamas į metalą žiupsnelį verbenos, žiupsnelį vilkams labai nepatinkančios žolelės ir žinoma labai labai daug "meilės".  Todėl nieko nuostabaus tame nebuvo, kad Lockwood'as turėjo likti nelabai sužavėtas žaisliukais, kuriuos į vakarėlį su savimi atsitempė nekviestas, tačiau labai lauktas svetys. Kuomet skriedamas pro lūžtančių durų skeveldras medžiotojas galiausiai nutūpė ant nugaros, viena iš medienos nuokirtų gana stipriai sužeidė jam žandikaulį, palikdama nemalonią kruviną drūžę. Tačiau kuomet jis savo paties netikėtumui pasidavė šiokiam tokiam juoko priepuoliui, išorine delno puse perbraukė per sukruvintą vietą. Visas įdomumas buvo tame, kad tai viso labo ir buvo pasirodęs kraujas neaišku iš kur, mat sužeidimas užsitraukė lyg niekur nieko. Matomai ta destruktyvi žyma, kurią jis nešiojo ant rankos nebuvo tokia jau ir bloga, jei atsižvelgsi į faktą kad jis vis dar buvo mirtingas, bet, kad pasiekti šio finalo, reikėjo pasistengti kur kas labiau, nei puolant bet kokį kitą prašalaitį. Neadekvati reakcija akivaizdžiai turėjo sukelti sumišimą, mat iš šalies tai atrodė ganėtinai keistai, kaip ir visas jo elgesys, pastaruosius metus. Bet, kam tai motais?
- Primink kad vėliau tau išmalčiau dantis, kad malti liežuviu būtu sunkiau. Nors palauk, tai nebus problema. Juk net tavo močiutė sugebėtu man sulaužyti bent kelis šonkaulius, priešingai nei tu, nes stovėtum išsižiojęs, ir temptum "vaaaaau..." natas.
Nespėdamas atsikelti ant kojų, medžiotojas akivaizdžiai kritikavo hibrido pasirinkimą užimti tik gynybinę poziciją. Juk, buvo taip neįdomu, kuomet priešininkas manėsi esąs stipresnis, todėl nenaudojo nei pusės savo gabumų. O juk panašaus varžovo, tokio pat įsijautusio kaip ir pats Winchester'is jis ir važiavo pasitikti. Todėl šiuo metu būdamas iš dalies nusivylęs, mat jau leido suprasti kad nežada vaidinti suknisto kebabo, ir imti ir laisvai pasitraukti, kaip tai atsitiko praeitą kartą. Pripažinkime, kuomet kitas asmuo kažką panašaus nuvelia apie jo moterį, tai užkabina vyriškumą. Bet, juodosios magijos žymos kalinys šiuo atveju tikrai turėjo kuo atsikirsti. Todėl, kuomet kuomet taikliu spyriu per oponento pašautą kelį, jį nesunkiai sulaužė. Kas buvo velniškai keistą, mat mirtingasis neturėtu sugebėti tai padaryti.
- Aha, gali man nesakyti. Kai tu dar galvodamas kad tai prasidėjęs brendimas, naikinai blusas iš to šuniško kailio, jau dulkinau tavo žmoną... Dar ir dar ir dar kartą. Ir spėk kiek paskui ji maldavo tai pakartoti? - Pasistengdamas kuo greičiau pasigauti ant grindų sukritusias medienos nuolaužas, teatrališkai pasiruošė puolimui, kuris galėtu padaryti ganėtinai dideles komplikacijas hibrido kūnui (aišku, jei jis sugebėtu pataikyti ar būti greitesnis), bet čia pat užversdamas akis, pametė tą lūžgalį šalin. Tarytum tokia kova būtu mažu mažiausiai netraukianti žiūrovų, o šiuo atveju Andreos Argent, dėmesio. Pakildamas ant kojų, jis net nesivargino iš rankos paleisti šautuvo, kuris akivaizdžiai buvo brangus tuo, kad buvo senas, bet laiku ne kartą patikrintas, aparatas. - Nagi, kelk subinę. Nes baigiu įsivaizduoti kad tu atsiradai iš to, kad vienas senas avokadas išdulkino kitą. Net tavo patrakusi žmonelė savo laiku sugebėjo man geriau atspardyti užpakalį. - Kilstelėdamas vieną iš savo antakių, medžiotojas akivaizdžiai stengėsi jį išvesti iš kantrybės vis labiau pamesdamas vieną kitą užuominą apie įvykius, kuriuos šis praleido keliaudamas po pasaulį ir apsimesdamas kitu asmeniu. Kodėl šio nepaveikė gašlūs komentarai apie Eleną ir kodėl jis turėdamas ne vieną progą, nespruko tam, kad ištraukti savo moterį iš bėdos? Paaiškinimas buvo paprastas. Žyma, kuri puikavosi ant jo rankos buvo per daug stipri, o tai reiškia kad užvaldydama jo pasąmonę, visiškai atimdavo bet kokią racionalią logiką. Svarbu buvo tik pralieti pasirinkto priešininko kraują, priverčiant jį dvėsti agoniškame skausme. Ir kaip jau sakiau prieš tai, Dean'ui tikrai, labai labai labai norėjosi naikinti viską aplinkui. Ir realiai analizuojant visą situaciją iš šalies, medžiotojas pagal viską turėjo būti tuo herojumi, kuris išgelbėja mergaitę, atspardo užpakalį blogiukui ir dar paskui apturi laimingą pabaigą. Viskas taip ir turėjo būti... Bet, ši istorija visgi kiek kitokia. (Sorry, jei perlenkiu lazdą, bet man šiandiena ypatingai komiška nuotaika, todėl malonėkit priimti ir pasišaipyti iš visą ko kartu. Very Happy)

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".

Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1439
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 38
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Medžiotojas
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Mason Lockwood on Kv. 03 31, 2016 3:07 pm

Idealiame pasaulyje, kur vyrai vadovaujasi tik racionaliu poziuriu ir priimineja teisingus sprendimus, o moterys visuomet turi ka aspsirengti, Masonas butu numojes rankas i karstligiskus Deano bandymus ji isprovokuoti, bet... pasaulis, kuriame jie gyveno nebuvo tobulas, o blogiausia, kad Lockwoodas pasizymejo yda, taip budinga vyrams. Jo ego ir savimeile visuomet buvo dideliu nesusipratimu ir dar didesniu problemu priezastis todel tiketis, kad sis vakaras bus isimtis butu buve naivu.
Be jokiu skrupulu sulauzydamas vos uzgyti spejusi Masono keli, jis po truputi vede si is kantrybes, taciau tik po Winchesterio komentaro apie tai, kaip sis yra ne viena karta smaginesis su jo zmona, hibridas issisiepe. Sypsena zinoma buvo suvaidinta ir viskas truko vos kelias sekundes. Sudarydamas ispudi, kad medziotojo zodziai ji pralinksmino, kita akimirka jis jau buvo atsidures piesais. Dar viena sekunde ir pasigirdo luztancio rieso garsas. Priremes vaikina prie sienos Masonas tebelaike sulauzyta priesininko galune, ant kurios puikavosi neiprasta tatuiruote. Piesinys nepraslydo Lockwoodui pro akis, taciau to nesureiksmines jis savo spalva pakeitusias akis ireme i Winchesterio veida. Jis norejo ji nudeti, cia ir dabar, taciau kazkas cia buvo ne taip. Kam medziotojas taip stengtusi ji isprovokuoti, juk siaip ar taip jis viso labo zmogus... Logikos stoka oponento elgesyje, tai kaip regis be didelio vargo jam buvo pavyke tiesiog spyriu sulauzyti jam kelio girnele... Kazkas cia buvo ne taip... Ir tas kazkas turejo buti raganos, kadangi Masonas aiskiai girdejo plakancia vaikino sirdi ir jis ne is tolo neprimine vampyro ar dar bala zino kokio antgamtinio padaro. -Kalbi apie mano zmona, suski,-paniekos kupinas jo veidas buvo paskutinis Deano matytas objektas, mat is kart po jis savo galva smoge vaikinui i kakta ji isjungdamas. Tebelaikydamas tatuiruota jo ranka, laisva plastaka hibridas pasitryne savo skaudancia kakta. -Kietakaktis,-kreivai vyptelejes jis eme vilkti medziotojo kuna atgal atgal i dvara ketindamas ji surakinti ir tokiu budu neatralizuoti, bent jau iki kol cia pasirodys Bonnie. -Ar esi kada ka norspanasaus maciusi,-suktelejes ant duru slenkscio stovinciai Argent jis surauke antakius ir grubiai uzvilkes suglebusi kuna vidun, parode jai jo demesi patraukusia tatuiruote. -Neketinu jo zudyti,-sprendziant is jo balso tono, jis buvo labiau suerzintas, nei isiutes. -Man maziausiai reikia paskui mane lakstanciu medziotoju,-jis niekuomet neturejo problemu su Deano profesijai atstovaujanciais asmenimis, taciau buvo pakankamai apie juos girdejes, kad zinotu, jog tai jo gyvenimo toil grazu nepalengvintu. -Jau ir taip, tavo deka uzsitarnavau Bennett pagieza ir ne neabejoju, kad ji tarsis juodas debesis persekios mane kol galiausiai isvyksiu is sio miesto,-paleides medziotojo ranka ir palikes jis Andrejos valiai jis patrauke link Marcellus, kuris vis dar gulejo prieangyje. -Kaip jis?-suraukes antakius jis pritupe salia Rebekos, taciau staiga pasigirdo duslintuvo pritildytas suvis po kurio Masonas is pradziu nuryjo burnoje susikaupusius skyscius, paskui palinko i prieki kol galiausiai pries tai pritupes vyras abejomis rankomis pasireme i grindis,o galop desperatiskai ziopciodamas parkrito ant sono salia sviesiaplaukes. Jo akys igavo zmogiskaji atspalvi kai jis sviesu ju zvilgsni nukreipe i originaliaja tarsi ieskodamas atsakymo kas po velniu ka tik ivyko. Uzsikosejes krauju jis vis dar negalejo istarti ne zodzio, kadangi medziotojo paleista sidabrine kulka sekmingai kliude alfa hibrido plaucius.
Galbut zinodamas apie Deano tatuiruotes kilme ir tinkamai ivertines priesininka jis nebutu padares lemtingos klaidos leisdamas jam gyventi, taciau jis suklydo.... o tos klaidos pasekmes buvo skaudzios.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Alexis Farraday on Kv. 03 31, 2016 3:41 pm

*Kurį laiką stovėdama įsirėmusi pastato sienos, mergina buvo stipriai sumerkusi akis, nes kažkoks vidinis balsas jai pastoviai kuždėjo kad viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo dabar. Tuo labiau prasta nuojauta paprasčiausiai imdavo viršų, todėl kažkuriuo metu originaliai vampyrei buvo sunku sujudinti bent vieną raumenį. Kuomet abu vyrai ėmė draskytis dėl neaiškių priežasčių, spausdami vienas kito savimeilę, ji galiausiai pasinaudojo šiuo dalyku, bei iš karto puldama ant kelių, prie savojo asmens, abejomis rankomis suėmė jo galvą, norėdama nužiūrėti kokia žala buvo padaryta jo kūnui. Tikriausiai pirmą kartą matydama Marcellus tokį nusilpusį, ji puikiai nutuokė kad patraukti jį savo jėgomis galės visai netoli. Todėl reikėjo imtis kraštutinių priemonių dabar pat. Kadangi po ranka nebuvo nieko kito, kaip šautuvas kuris buvo jai įduotas, bei keli plauku segtukai, kurie palaikė jos šukuosenos formą, originali vampyrė pasirinko pastarąjį dalyką. Paskubomis išimdama iš savo plaukų "puošmeną", šviesiaplaukė palinko arčiau tamsaus gymio vyro. Sukandusi dantis ir sukaupusi visas savo jėgas, ji rizikavo tuo, kad gali jam padaryti kur kas daugiau žalos, nei kad pagalbos. Bet ar ji galėjo nedaryti nieko? Ar jis nedarytu nieko, jei situacija būtu priešinga? Laikas spaudė, todėl atitinkama akimirka ji ėmė krapšyti segtuką šautinėje žaizdoje. Tai buvo tragiškas vaizdas tiems, kas tai matė, ir net jai pačiai. Ir kurį laiką ji sukandusi dantis nieko kito ir nedarė, kol galiausiai sidabro spalvos lydinys pasirodė paviršiuje. Pirštais ji pasičiupo išlindusią kulką, kuomet pamesdama ją ant grindinio, iš karto pakėlė akis į Mason'ą, kuris tuo pačiu metu baigė likviduoti medžiotoją.*
- Jis atsigaus, reikia tik šiek tiek laiko ir paskui daug kraujo. Bet mums pavyko... - *Jos veide pasirodė dėkingumo šypsena, kuomet veidas vėl įgavo įprastas spalvas. Tai buvo geriausia, kas nutiko jai pastaruoju metu. Žinojimas, o ir girdėjimas to kad jo asmens širdis palaipsniui ima plakti, privertė originaliąją vampyrę paprasčiausiai nušvisti. Ir nebuvo svarbu tai, kad po šios dienos įvykių, ji savo noru būtu išsiuntusi kritusį vampyrą kuo toliau nuo šios vietos tik tam, kad jis būtu saugus. Sulaukdama Mason'o dėmesio, ji netyčiomis neįsiklausė į kalbas apie tatuiruotę, kuri puošė Winchester'io ranką. Todėl nieko įstabaus nebuvo tame, kad ji jautėsi atsipalaidavusi, kuomet draugas priklaupė greta. Atsukdama savo šviesias akis į jo pusę, mergina jau ketino prasitarti, kuomet ant jos veido ištiško kraujo purslai. Patirdama lengvą šoką, ji kaip mat sustingo. Bet tai trūko tik akimirka, nes ji puikiai suvokė tai, kad iš čia esančių su medžiotoju pakovoti dar galėtu nebent Andrea. Ir tai vilties į pergalę nebuvo labai daug. Ko įrodymu buvo du, net labai stiprūs asmenys, kurie liko sužaloti. Iš inercijos griebdama ginklą ji iš karto ėmė spaudyt gaiduką, paleisdama žvėriškas migdomųjų dozes į medžiotojo pusę, pati tuo tarpu, šaukdama.* - Andrea, rask Niklaus!!
*Net tuomet, kai užtaisytos "kulkos" pasibaigė, ji dar kelis kartus nuspaudė gaiduką, ir tik tuomet numesdama ginklą ant grindų, iš karto puolė prie draugo, kuris akivaizdžiai buvo stipriai sužeistas.* - Man reikia ją ištraukti... Tai skaudės. - *Vėlgi sukandusi dantis, ji nieko nedelsdama iš visos turimos jėgos smogė jam į krūtinės ląstą, panašioje vietoje, kur buvo susmigusi kulką. Lūžtančių kaulų ir trūkinėjančių kūno medžiagų garsas buvo nemalonus ausiai, ir dar labiau nemalonus jutimams. Jos pirštai prasiskverbė į jo krūtinės vidų, kuomet ji desperatiškai bandė užčiuopti kulką, kuri akivaizdžiai nebuvo pasiruošusi būti taip lengvai ištraukta, kaip ji to tikėjosi, arba troško.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I, with a deeper instinct, choose a man who compels my strength, who makes enormous demands on me, who does not doubt my courage or my toughness, who does not believe me naive or innocent...
who has the courage to
treat me like a woman.

Alexis Farraday

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 730
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Rūšis : Omega vilkolakė
Darbo paskirtis : Smogikė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Andrea Argent on Kv. 03 31, 2016 3:53 pm

*Dar tuo metu, kai svetainėje liko viena, mergina tiesiog akimis užkabino ant sienos pakabinta senovinį laikrodį lyg norėdama įsitikinti kiek laiko liko iki šio vakaro "pasirodymo" pradžios. Tamsiaplaukės veide pasirodė dviprasmiška šypsena, kuomet ji į rankas paėmė krištolinę taurę pripildyta tauraus, brandinto gėrimo. Tiesa buvo tame, kad ji visai neplanavo nudėti Elenos, na, bent jau šiandien. Tikslas buvo surinkti kuo daugiau reikiamos informacijos ir nubraukti iškeltus klaustukus dėl draugės mirties. Kam žudyti nekalta gyvybę, jei tai neturi prasmės? Andrea, nebuvo šventa, tačiau be reikalo žmogaus nežudydavo. Griausmingas medžiotojo įsibrovimas į Mikaelsonų namus, privertė sutelkti dėmesį. Žengdama žingsnį atgal, hibridė nesistengė kištis, ji net nesiartino prie Marcellus ant žemės sukritusio kūno. Dėmesį labiausiai užkabino medžioto rankoje esantis senovinis ginklas, kuris iš karto atmintyje atgamino tam tikrus vaizdus, susijusius tiek su Katherine mirtimi, tiek su senoviniais užrašais, kuriuos mergina buvo "nušvilpusi" iš savo biologinio tėvo dienoraščio. Argent jau nuo gilios senovės buvo savo vardą medžiotojų klane užsitarnavusi šeima. Tad, žymusis revolveris merginai ne buvo pirmą kartą matytas, užrašuose teko skaityti kokią galią jis turi. Neramu buvo tik tai, kad iš to paties ginklo paleista kulka kliudė Rebekos mylimąjį, o tai iš karto iškėlė klausimą ar šio jauno vyro likimas bus toks pat kaip ir Katherine Pierce? Abejones išsklaidė tai, kad tos pačius kulkos buvo paleistos ir į Maisoną, tačiau nepaisant skausmo, nepaliko blogesnių žymių. Kol kas laikydamasi atokiau, mergina stebėjo vyrų kovą ir deja taip, vaizdas kuomet buvo spardomas Maisono užpakalis merginos veide iššaukė tik pikdžiugišką šypsnį, juk kol kas, nepaisant kelių detalių vyko pagal merginos planą. Nutaikydama progą, kad du vyrai yra labiau suinteresuoti tarpusavio kova, mergina galvos gestu parodo, kad Rebekah nieko nelauktų ir kaip galima greičiau ištrauktų iš įvykių sūkurio savo mylimąjį. Pro merginos ausis, akis nepraslydo nė viena detalė. Nei keista Deano tatuiruotė, nei neįprastas jo elgesys, azartiškumas, nei tam tikros iš jo lūpų išsprūdusios frazės, kurios tik patvirtino jaunos hibridės speliones apie draugės žūtį. Šio vakaro planas beveik išdegė, tad alfa vilkolakiui pagaliau pavykus atjungti medžiotoją (bent jau iš pirmo žvilgsnio), mergina žengdama arčiau jų, šypteli, atsakydama* - Prisiekiu, maniau, kad susidoroti su žmogumi tau būtų reikėję mažiau pastangų. Jau nesakau nieko apie tai, kad jis tau gerai išspardė sėdimąją. Jo tatuiruotė man nėra matyta, tačiau tai turi kažką bendro visa šita koše - *Atkreipusi dėmesį į tai, kad Marcellus liko išgelbėtas, nieko nesakydama, Rea tiesiog su palengvėjimu linkteli galvą, žodžiai dabar nebūtų nieko pakeitę. Naujai užmintas klausimas dėl tatuiruotės  privertė merginą iškvėpti orą, kol ji pasilenkė prie grindų pasiimti ant žemės nublokštą objektą, kol... šūvis. Nelauktas šūvis ir kulka kliudžiusi Meisoną. Nieko nelaukdama Andrea pakelia nuo grindų "riebų" medienos gabalą bei jai būdingu, nežmonišku greičiu užvažiuoja šiuo obektu Deanui per galvą, taip turėdama jį atjungti. Rebekos paleistos kulkos vyro link turėjo taip pat išbalansuoti  medžiotoją, mergina nieko nelaukdama, pasinaudoja proga, tad tuo pačiu vampyrams būdingu greičiu, pasičiumpa įpatingąjį revolverį. Nelaukdama kol medžiotojas pabus, nes pripažinkime, dabar ji nei žmogus, nei nemirtingasis, mergina nerizikuodama, kad ginklas vėl atsidurs jo rankose, taip pat greitai it vėjas pasišalina iš šios vietos, tačiau ne iš pačių namų. Senovinį šaunamąjį ginklą paslėpdama saugioje vietoje, apie kurią žinojo tik ji pati. Tuo pačiu spėdama susisiekti ne su Klausu, tačiau su tuo, kuriuo pasitiki labiau už bet ką kitą - Elaidža. *

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 756
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Dean Winchester on Kv. 03 31, 2016 4:22 pm

Šiandiena būdamas ypatingai nusiteikęs "kandžiotis", bei kartas nuo karto sulaužyti vieną ar kitą oponento kaulą ar suvarpyti jį kulkomis, nuoširdžiai nesitikėjo kad bus taip lengvai sustabdytas. Tačiau pasiduodamas provokacijai, medžiotojas tariamai iškeliavo į pasąmonės karalystę, tačiau tai trūko ne ilgiau nei trisdešimt sekundžių. Dar tuomet kai buvo velkamas į pastato vidų, pirštais stipriau suspaudė vis dar turėtą revolverį, kad šis atsitiktinai neišsprūstu iš jo rankos. Ir nors lūžę kaulai palaipsniui ėmė sugrįžti į savas vietas, sugrąžindami jam įprastą formą, jis nesistengė parodyti jokios ryškesnės gyvybinės veiklos, tik norėdamas įsitikinti kas bus toliau. Kažkuriam laikui paliktas ramybėje, Winchester'is pasinaudojo savo šeštu jausmu, bei tik reikiama akimirka, kuomet Mason'as atsidūrė greta originaliosios, jis be vargo pakilo ant kojų. Kaip bebūtu keista, nenaudodamas savo kalbėjimo dovanos, jis viso labo paleido paskutinę, revolverio bugną pildžiusią kulką į priešininką. Specialiai sužalodamas gyvybiškai svarbius organus, veide ištempė kampinę šypseną: - Sumautas močkrūšys. - Susikeikdamas jis trumpam pasisuko į likusias personas, kurios kaip tyčia buvo dailiosios lyties atstovės. Skiestelėdamas rankomis, jis galiausiai nusprendė kad yra pats laikas paminėti moterį, dėl kurios jis čia ir buvo atvykęs nuo pat pradžių. Juk, jeigu niekas nebūtu palietęs jos, ar dar paprasčiau, sudrumstęs jos ramybės, jis greičiausiai būtu pribaigęs Marcellus dar prieš tai paminėtoje užeigoje, ir ramiausia siela sugrįžęs namo, toliau nuobodžiai praleisti vakaro su atšaldytu alumi ir sporto kanalu. Bet kadangi įvykiai susiklostė ne tokia linkme, prieš puolimą, kurį parengė merginos, jis spėjo prasitarti: - O dabar, kuri iš jūsų bus ant tiek paslaugi, kad palydės mane pas mano žmoną? Ir tuomet mes apsimesdami kad esame velniškai draugiška šeimyna, išsiskirsime kas sau? Na, bus savanorė? - Specialiai apsižvalgydamas aplinkui, medžiotojas pirmiausia sulaukė nesuskaičiuoto kiekio kulkų su pastebimai leidžiamomis injekcijomis (laikausi logikos, nes po smūgio jis arba pasisuktu ir originalioji nepataikytu, arba visą tai nuskrietu tiesiai į Aergent). Ištraukdamas iš savęs adatėlę su stikliniu priedėliu, kuriame buvo neaiškus skystis (įtariu kad įsivaizduoju nelabai tinkamai Laughing), ištraukdamas vieną iš savojo kūno, jis te spėjo perklausti: - Kas per? - Kuomet nuo arkliškos dozės migdančiųjų jis ėmė svirduliuoti, ant viršaus dar būdamas nublokštas smūgio per galvą, it bulvių maišas sukrito ant žemės, bent kuriam laikui suteikdamas visiems šiems žmonėms ramybę, o ir sau priverstinę poilsio dozę, kurios jau seniai reikalavo jo kūnas.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".

Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1439
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 38
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Medžiotojas
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Bonnie Bennett on Pen. 04 01, 2016 4:00 pm

*Kelionė iki nurodytos vietos buvo pakankamai alinanti, ypatingai atsižvelgus į tai kad mergina buvo pavargusi po specifinių burtų naudojimo, kuomet jai vienai buvo palikta minia žmonių, kurie pirmą kartą savo gyvenime įsitikino tuo, kad nėra vieninteliai mąstančios klasės "padarai" mitybos grandinėje. Pakeliui link dvaro, kuris buvo pastatytas kiek nuošaliau nuo visai kitos valstijos sienos, jai teko kelis kartus stabtelėti degalinėse, kad pamaitinti savo transporto priemonę, išgerti kavos ir ramiai išnagrinėti kelių žemėlapį. Juk ankščiau, kad ir kiek mažai kelionių ji turėjo į šiuos namus, mergina rinkosi verčiau oro transportą. Tai sutaupydavo laiko ir jėgų, bet dabar kaip tyčia toks pasirinkimas jai nebuvo pasiūlytas. Nuo dulkių ir nelygių kelių nukentėjusi mašina, atrodė nebe taip, kaip ja buvo pratusi išlaikyti tamsaus gymio burtininkė. Tad, kuomet jai galiausiai pavyko pasiekti reikiamą vietovę, ji paliko savo automobilį, ne daugiau kaip penkių minučių tarpe nuo pastato. Keliaudama pėsčia, ji nesustodama iš savo sportinių kelnių (nes kaip atsimenam, ji ir klube pasirodė visiškai nepasiruošusi, mat, vakarą leido įprastai jai, bėgdama krosą) kišenės išsitraukė pakankamai didelį, išmanųjį telefoną.Adresų knygoje surasti Lockwood'o vardą nebuvo sunku, mat kadaise, kai viskas nebuvo taip komplikuota, ir jis pats dar nedemonstravo savo vilkolakiškos padermės, ji iš jo sūnėno buvo nugvelbusi jo numerį. Nes pripažinkime, Bonnie visuomet žavėjosi stipriais ir dėmesį traukiančiais vyrais, toks ir atrodė minėtasis asmuo, kol netapo nemirtingu ir akimirksniu jos akyse prarado visą šarmą. Paspausdama skambinimo mygtuką, ji susidūrė su atsakikliu (nes iš nuotolio, kuriame dabar buvo burtininkė, tikrai nesimatė to, kas vyko namo viduje).* - Aš beveik vietoje, kaip ir reikalavai, esu viena. Todėl verčiau jau mano draugės vaizdas bus pirmiausia, ką pamatysiu... Nes Mason'ai, mūsų sandėris bus paskelbtas negaliojančiu, jei bent pirštu būsi palietęs ją. O nuo to visgi priklauso ar padėsiu tau pasiekti tikslo ar ne. - *Atitraukdama ragelį sau nuo ausies, burtininkė baigė siųsti balso žinutę, kuomet galiausiai atkreipė dėmesį į tai, kad tarpo tanių medžių pagaliau yra galima pamatyti senovinį pastatą. Giliai įtraukusi oro į savuosius plaučius, ji nejučia mintyse persikėlė į tuos laikus, kuomet buvo čia paskutinį kartą. Ir tuomet, per jos kūną perbėgo šiurpuliukai, mat atsiminimai atvedė į tragišką vaizdą kuomet Niklaus Mikaelson laikė savo žmoną, Bonnie draugę, mirusią... ...jos pačios vestuvių dieną. Greitai pasistengdama nuvyti nemalonias mintis, ji paspartino žingsnį, ir galiausiai atsidūrė priešais įėjimą į namus. Aplink buvo daug kraujo, girdėjosi šauksmas ir kiti ausiai nemalonūs garsai. Ką kalbėti apie didžiules duris, kurios buvo nepataisomai suniokotos. Akimirka pagalvodama apie blogiausią galimą scenarijų, ji kaip mat bėgte pasileido link asmenų, kurie šiuo metu buvo arčiausiai. Mason'as buvo sužeistas, ir tai akivaizdžiai privedė prie nelabai malonių pojūčių. O atsižvelgus į gana svarbų faktą, kad jis laikė jos draugę įkaite, pasidomėti burtininkė apie jo savijautą ne kiek nesivargino, o kiek piktokai iškošė.* - Kas čia nutiko? Kur Elena?! Ką po velnių jai padarei??

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
as soon as you're feeling b e t t e r, i'm going to k i l l you.

Bonnie Bennett

Guess the apple doesn't fall far from the tree...


Pranešimų skaičius : 399
Įstojau : 2013-09-03
Amžius : 27
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojusi
Draugai : Elena & Caroline
Rūšis : Žmogus / Ragana
Darbo paskirtis : Studentė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Mason Lockwood on Št. 04 02, 2016 3:01 am

Kodėl net ir norėdamas jis negalėjo atsakyti jausmų, tapti toks, kokį jį norėjo matyti Klausas? Kodėl jis ir vėl leidosi paveikiamas aplinkinių, kodėl jis ir vėl leido kažkam priartėti tokiu būdu įsigyjant dar viena achilo kulna lyg jis ir taip būtų turėjęs mažai silpnų vietų?... Visas jo gyvenimas buvo tarsi skęstantį valtis ir jis nepailsdamas stengėsi atsikratyti ją negailestingai semenciu vandeniu, tačiau ne todėl, kad issigrlbetu pats, o tam, kad išgelbėtų kitus toje valtyje keliaujančius asmenis. Šis vakaras buvo ne išimtis. Juk jei ne Katherine ir visa ta antrininkų drama jis be jokio vargo būtų nudejes Deana nepaisant to, kad vaikinas buvo kur kas stipresnis už įprastą medžiotoja. Pripažinkime, jis juk buvo vampyro ir vilkolakio hibridas, beto neseniai suvartotas originaliojo kraujas suteikė jam dar daugiau jėgų todėl joks padaras nebūtų sugebėjęs atlaikyti tokio žvėries puolimo. Bet...
Pokalbis su Rebekah ji ne menkai isbalansavo ir to pasekmės buvo labai skaudžios. Net ir dabar, gulėdamas visiškai apgailėtinoje padėtyje, jis nesuprato kodėl ji, užuot susitelkusi ties Marceliu, bandė išgelbėti ji. Jis nebuvo pratęs būti aukos pozicijoje, ką jai kalbėti apie tikėjimasi sulaukti pagalbos. Nuolatinės kovos, priešai ir neteisingi pasirinkimai galiausiai paliko jį vieną, jis pats atstūmė tuos, kurie norėjo jam padėti, nes Jules netekties dieną jis prisiekė sau, kad daugiau neleis nukentėti niekuo detiems žmonėms, kuriuose jis iš tiesų brangino. Galbūt todėl jo draugyste su šviesiaplaukė ir buvo tokia lemtinga. Lemtinga klaida. Kita vertus, natūralu, jog kartais žmonės pamilsta tiesiog prieš savo valią. Ne, jis niekuomet nesiliovė mylėjęs Katherine ir tiesa buvo ta, kad Masonas nebuvo tikras, kad kada nors sugebės mylėti kita moterį taip, kaip mylėjo ją, bet laikas bėgo ir netikėtai užsimezgusi draugyste virto šiuo tuo daugiau nei jis norėjo pats sau pripažinti. Jų santykiai buvo viso labo platoniski, juk jis pats ją vežioja į susitikimus su mylimuoju, o ji žinojo, kad Lockwoodas visa ši laiką nebuvo prisileides jokiose kitos moters, bet pripažinkime, jog tai nebuvo lengvas darbas turint omenyje jo zveriska apetitą seksui...
Nuolat tikindamas save, jog jo jausmai jai prilygsta broliškai meilei, dabar, gulėdamas ant mirties slenksčio jis jautė keista kaltės jausmą, lyg būtų morališkai išdavęs savo mylimąją, kuri (jo manymu) dėl jo kaltės dabar gulėjo karste. Galimas daiktas, kad noras atkeršyti medžiotojui, persipynę su troskimu dar kartą ją pamatyti, pamatyti ją gyva, buvo tai kad pslaike blestancia jo gyvybę šioje iš pažiūros beviltiškoje situacijoje.
Jis negalėjo kvėpuoti ir tai savaime vertė ji panikuoti. Beviltiškai žiopciodamas jis buvo priverstas prisiminti naktį kai iš jo buvo atimta teisė į normalų gyvenimą. Naktį kai Niklaus Mikealson ji nužudė. Jis beprasmiškai bandė įkvėpti, tačiau vos jam prasiziojus iš burnos ėmė skverbtis kraujas. Jis norėjo rėkti iš skausmo kai šviesiaplaukė vampyre tiesiog perskrodė jo krūtine sulauzydama kaulus, ją jau kalbėti apie išorinius audinius, kurie plyšo tarsi popieriaus lapas pasidavę nežmoniškai originaliosios jėgai, tačiau negalėjo. Jis negalėjo išleisti ne vieno garso...
Kaip ironiška. Lockwoodas visuomet įsivaizdavo, kad tapęs nemirtingas jis mirs tik tuo atveju jei kam nors, o galbūt net jam pačiam, pavyks nudeti jo kūrėja. Mirti nuo medžiotojo rankos, būti begėdiškai pasautam į nugarą dabar atrodė toks žemas ir beprasmis scenarijus, galbūt todėl jis to visai nesitikėjo. Ir vėl gi, šią akimirką jos, ne kas kitas,vadavosi mirtimi, o ji, Rebekah karštligiškai mėgino ji išgelbėti, nors jų teoriškai nesiejo niekas.
Jo akys staiga sustingo. Jis liovėsi blaškesis. Su lig ta akimirka mergina užčiuopte ta nelemta, daug žalos padariusia kulka, bet žiūrint iš šalies atrodė, kad buvo per vėlu ir tik vampyro ausį galėjo pasiekti tas nežymus ir siaubingai išderintas širdies plakimas reiškiantis, kad jis nesiliovė kovojęs. Nors vis dar be sąmonės, jis buvo gyvas ir tai išdavė tik staiga uzsimrrkusios jo akys. Jo krūtinė ėmė pamažu kilnotis, tačiau sąmonę praradęs hibridas buvo sunkiai sužeistas ir didžioji jo sužalojimų priežastis dabar buvo originaliosios atliktos "operacijos" padariniai.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Katherine Pierce on Št. 04 02, 2016 3:54 am

- Tau reikia liautis taip daryti... - *Tikriausiai iki kaulų smegenų pažystamas balsas, bei tas užtikrintas savimi tonas, nuskambėjo kaip tik tuo metu, kuomet Mason'as kuriam laikui prarado sąmoningumą. Taip, tai buvo viso labo iliuzija, kuri visiškai nekontroliuotai aplankė jo pasąmonę. Iš tikro jos nebuvo čia, jos nebuvo niekur (Apart nemalonų faktą, kad mirdama ji neprasmego į gražius sapnus, kaip tai būdavo su originaliaisiais, kuomet į juos Niklaus Mikaelson suvarydavo stebuklingą durklą, tokiu būdu išreikšdamas tam tikro pobūdžio bausmę. Ji jautė viską, tačiau niekaip negalėjo į tai sureaguoti, mat visos jos organizmo sistemos buvo liovusios veikti, išskyrus smegenų veiklą). Ji stovėjo pasirėmusi į išlūžusiu durų staktą, ir iš tikro buvo labai panaši į tikrą. Tarytum tai te buvo kažkoks sadistinis žaidimas, ir iki paskutinės akimirkos ji būtu stebėjusi viską už didžiulio kino teatro ekrano, mėgaudamasi gaiviuoju gėrimu, spragėsiais ir įsitempusiu Lockwood'o kūnu, kuris taip vertė vampyrę prarasti bet kokią sveiko proto nuovoką. Veide pasirodė jai būdinga šypsena, kuomet ji atsitraukdama nuo durų, pirštais perbraukė per savus plaukus, kurie kaip visuomet buvo nepriekaištingai sušukuoti, o savaime susiformuojančios garbanos atsitiktinai sukrisdavo ant jos pečių taip, tarytum ji stovėtu prieš veidrodį, ir susidėtu plaukus taip, kad atrodytu kuo patraukliau.*
- Pažvelk kur tave kiekvieną kartą atveda noras išgelbėti visus aplinkui... Tu nesi atsakingas nei už vieną gyvybę, tu nebe vilkolakis. Medžiotojas ne tavo rango priešininkas, su juo susidoroti gali nebent raganos, kurios jį ir sukūrė. Bet Mason'ai, tu tai suvokei dar tuomet, kai pastebėjai jo tatuiruotę. Kaip ir supratai kad tai jo darbas... - *Nors tai toli gražu nebuvo Katherine Pierce-Lockwood žodžiai, o greičiau jo šiuo metu sužaloto kūno keliamos iliuzijos, garbanė prikišo prie savo smilkinio du pirštus, po ko nulenkdama nykštį išleido duslų, labiau šnabždėjimą primenantį "bang" atgarsį. Tuomet moteris paprasčiausiai išgaravo ir netrūkus ji buvo pasilenkusi prie savojo vyro. Ir nors realybėje tai buvo Rebekah, ir greičiausiai jos veiksmai buvo visai kitokie, įsivaizduojama antrininkė, buvo palinkusi prie jo veido. Plaukai pasiskirstę ant jo sužeisto kūno, iš dalies kuteno, bei tuo pačiu metu skleidė svaiginantį saldų vaisių kokteilio aromatą*
- Liaukis kovoti, manęs čia nebėra. O tu dar esi gyvas, ir reikalingas šiems nedėkingiems... - *Pasąmonės iškeltas vaizdas, per aplinkui priminė apie kelias detales, kurios buvo nepastebėtos iš karto, tačiau iš esmės tai buvo taip pat iš piršto laužta, kaip ir atrodė nuo pat pradžių. Nes žinant Katherine, tikriausiai net kankinama baisiausiais būdais, ji nepasakytu nieko panašaus, žinant, kiek svarbūs jai buvo šie santykiai. Bet, pasąmonė, arba originaliojo kraujas arba skausmo šokas - neaišku kas, viską vainikavo kiek kitaip. Jos veidas buvo palinkęs prie jo, kuomet jos apatinė lūpa praslydo pro jo lupas, ir tą akimirka ji pasąmonės iškeltas vaizdas išgaravo, kaip nemalonus tikroviškas sapnas.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
u're not going to stop
I apologize if I seem rattled. Circumstances have changed suddenly, and I had to adjust. (She sits on the bed.) Mind control is a necessary evil. You see, I need a werewolf, and I've lost the one that I had. Now, tell me what you're going to do to help me get a new one?

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!

Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2644
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : I DON'T DO love
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=ZXcAh3XDtDY

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Marcellus Gerard on Št. 04 02, 2016 4:29 am

Akimirka, kuomet originalioji vampyrė susitelkė į kitą asmeny, jo kraujotakos sistema pradėjo cirkuliuoti venomis, ir jos savaime pramerkė akis. Širdis vėl pumpavo kraują taip, tarytum jis būtu geriausias medicinos vadovėlio pavyzdys. Kvėpavimas tapo normalus, ir tamsaus gymio vampyras kaip mat užėmė pusiau sėdimą poziciją. Sužeidimai, kuriuos padarė medžiotojas ėmė trauktis šalin, tarytum jų niekuomet ir nebuvo. Liko tik kraujo žymės, kurios priminė apie tai, kas vyko šios dienos pradžioje. Buvimas čia, švelniai tariant kėlė nejaukumo jausmą. Mat, po to kai Mason'as pradingo, jo susitikimai su Rebekah taip pat prarado vietą egzistavimui. Ji buvo kontroliuojama savo paties giminės, todėl matytis tapo pernelyg rizikinga. O šiandiena išskerstas kaip sumautas kebabas, jis mažiausiai buvo norėjęs kad dėl to į išsiaiškinimus su medžiotoju būtu įsivėlusi jo moteris. Kaltas žvilgsnis keliavo visur, tik ne į šviesiaplaikės pusę. Jis jautėsi kaltas dėl daugelio priežasčių, ir kaip bebūtu keista, visame jausmų kokteilyje, kuris kunkuliavo jo viduje, dėkingumo nebuvo. Todėl, kuomet jis galiausiai pasiryžo pakilti ant kojų, jo žvilgsnis susidūrė su medžiotoju, kuris kuriam laikui buvo likviduotas. - Aš pasirūpinsiu šiuo kalės vaiku. - Rimtai? Jis te sugebėjo iš savęs išspausti nieko vertą komentarą, kuris galiausiai buvo susietas toli gražu ne su moterimi, dėl kurios kovėsi dar tuomet, kai pats buvo viso labo niekam tikęs mirtingasis, kurį ant kelio surado originalusis hibridas bei sumanė jį priglausti po savo sparnu. Prieš pilnai patraukdamas link "užmigdyto" asmens, jis dar kartą dirstelėjo į greta buvusių pusę, kuomet visgi nurydamas savo išdidumą, nusprendė pasiteirauti kas ir kaip viskas susiklostė: - Jis atsigaus? - Iš dalies tai buvo stebėtina, mat joks mirtingasis nesugebėtu hibridui sukelti tiek žalos, nebent jis pats būtu praradęs budrumą, arba, dar keisčiau, pasidavęs. Taip, medžiotojas susitvarkė su vampyrui, lyg būtu bandęs kovoti su nepatyrusiu vaiku, bet, vampyro ir hibrido kuris prie to viso tebeturi alfos galias, ir dar yra pastoviai šeriamas originaliojo krauju, jėgas lyginti būtu beprasmiška.
Stengdamasis neprarasti brangaus laiko, Marcellus pasitraukė su lyg akimirka, kuomet gavo savo atsakymą. Šiuose namuose jis buvo nebe pirmą kartą, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad originali šeima nelabai mėgo kraustytis ir dangstyti tai kad jie nesensta. Tik periodiškai dingdami iš aplinkinių akiračio, jie visuomet sugrįždavo atgal. Todėl šie namai, kadaise buvo ir jam saugiu prieglobsčiu, bent jau iki tol, kol jis su Rebekah buvo išsikvietę visų originalių vaikų tėvą. Nesunkiai sugebėdamas surasti pakankamai tvirtas grandines, jis nieko nedelsdamas pasodino medžiotoją ant iš pažiūros tvirtai atrodančios kėdės, ir nieko nedelsdamas sukaustė metalu. Prieš tai iš jo striukės vidaus ištraukdamas tą patį senovinį durklą, kurį matė užpuolimo metu, pamėtėjo jį ant stalo. Įsitikindamas tuo, kad iš grandinių ištrūkti bus beveik neįmanoma, jis galiausiai nukreipė savo akis į merginą, burtininkę, kuri kaip tik tuo metu praskaidrino įtemptą atmosferą savo klausimais, kurių atsakymus įdomu būtu išgirsti ir jam pačiam: - Hey! Ramiau, nes jei kartais nepastebėjai, čia yra tik tie asmenys, kurie nebuvo pavadinti tavo rėkiamu vardu. Nežinau kas nutiko tavo ieškomai persona, bet drįstu teigti kad jai viskas gerai. Jei be šito asilo čia būtu pralietas žmogaus kraujas, patikėk manimi, jau žinočiau. - Kaip tyčia pabrėždamas tai, kad jis neseniai atsigavęs, ir jam pačiam reikia kraujo šaltinio, ir jei čia būtu mirtinga, kuri prie to pačio kraujuotu, jo išraiška būtu iš dalies pasikeitusi. Todėl, savaip stengdamasis nuraminti situaciją, jis dar kartą dirstelėjo į Rebekah pusę, kuomet sekančius žodžius paskyrė būtent jai: - Surask savo namuose donorų kraujo paketus, aš nusinešiu jį į patogesnę vietą, nei įėjimo grindinys. Reikia Mason'ą pastatyti ant kojų greičiau, nei atsibudo medžiotojas.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Marcellus Gerard

I've known that man 200 years. He's cranky. And he's fussy.


Pranešimų skaičius : 122
Įstojau : 2013-10-05
Amžius : 28
Miestas : New Orleans
Draugai : Klaus Mikaelson
Rūšis : Vampyras (25/201)
Darbo paskirtis : Šoumenas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Alexis Farraday on Št. 04 02, 2016 4:53 am

*Nuoširdžiai pergyvendama dėl draugo gyvybės, mat tai buvo pirmasis kartas, kuomet ji matė jį taip rimtai sužeistą, ji spėjo dirstelėti į Andreos pusę, kuri pasirūpindama ginklu, kuris sukėlė tiek žalos, suskubo svetur. Kažkodėl būdama tikra tuo, kad ji susisieks su originaliuoju hibridu, ji buvo pasiruošusi rizikuoti viskuo. O tai reiškė kad jos laukė didelis ir negailestingas atpildas už tai, kad tuo pačiu metu ji buvo tiek Marcel'io tiek Mason'o draugijoje, nors jai buvo kategoriškai liepta vengti abiejų. Jos pirštai skausmingai nardė po pirmojo hibrido krūtinės ląsta, kuomet jo sukandusi dantis, dar pasistengė pasisakyti* - Netrūkus čia pasirodys Nik'as ir pažadu, jis sutvarkys viską. Tu vėl... Tu, galėsi.
*Kad ir kaip tai buvo svarbu, jai vis tiek neapsivertė liežuvis pasakyti tai, kad brolio kraujas jam suteiks galybės jausmą, sunaikindamas jo asmenybę. Bet būtent šią akimirka tai atrodė geriau, nei kvaila mirtis nuo medžiotojo rankos. Nebūdama pratusi prarasti jai svarbius žmones. Bet iš tikro, kaip galima priprasti prie tokio dalyko? Ji jautėsi bejėgė, kol, lemtingą akimirka, kulkai beveik pasiekus širdį, ji sugebėjo ją sugriebti. Ganėtinai greitai ištraukdama sidabro su priemaišomis gabalą, ji kaip mat numetė jį ant grindinio, mat verbenos ekstraktas nudegino jai pirštus. Viena ranka suimdama jo žandikaulį, tarytum buvo norėjusi įsitikinti tuo, kad jis kvėpuoja. Bet vietoje to, mergina buvo pasitikta nemalonaus vaizdo, kuomet iš jo burnos plūstelėjo jo paties kraujas. Sukontroliuoti paniką buvo sunku, todėl šviesiaplaukė griebėsi kraštutinių pažadų, kurių greičiausiai nebūtu davusi, jei situacija nebūtu tokia kritinė.* - Mason'ai, jei išgyvensi, aš pažadu pati pastatysiu Katherine ant kojų ir atitempsiu jos savymylišką subinę pas tavęs. Tu tik gyvenk! Prašau... Nepasiduok dabar ir šitaip. - *Matydama akies krašteliu, kad Marcel'is pagaliau pakilo ant kojų, ji buvo kone šimtu procentu tikra, kad jis sugebės atsigauti, vien todėl, kad iš principo neleis priešams pasidžiaugti pergale prieš jį. Pritraukdama savo riešą prie lūpų, ji nieko nedelsdama perdando odą, leisdama kad pasirodytu kraujas. Kuomet savo žvilgsnį nukreipė į savojo vyro pusę, ji prikišo krauju srūvantį priešą prie Mason'o lūpų, tačiau savo žodžius paskyrė tam, kuris buvo atėmęs jos regimą dėmesį.* - Atsigaus. - *Ganėtinai šaltas atsakymas, privertė merginą pasisukti priešinga linkme, iš kur link skambėjo dar vienos asmenybės balsas.* - Elenai nieko neatsitiko, ji saugiai laikome kitur. Patikėk manimi, Bonnie aš nesu suinteresuota sukelti jai skausmo, todėl pasirūpinau kad ji būtu saugi... Todėl jei malonėsi padėti mums, galėsi saugiai ją išgabenti iš šios vietos. - *Kaip tyčia pasižiūrėdama į medžiotojo pusę, su jaučiama panieka pabaigė dėstyti savo nuomonę.* - Tačiau dėl jo susitarimo nebuvo.
*Specialiai, bent jau kol kas, kol bandė prigirdyti hibridą savo krauju, mergina nekreipė dėmesį į savojo asmens paliepimus, mat manė kad tai tik atims labai svarbų laiką, o jis atgauti jėgas turėjo kaip galima greičiau. Ji linktelėjo galva, parodydama savo pritarimą. Tačiau ar tai privertė ją atsitraukti nuo savo pirmosios minties? Ne. Varvantis kraujas savaime turėjo papilti į jo kraujotakos sistemą, todėl, jausdama kad sužeidimas ėmė trauktis, gyti, kaip mat atitraukė riešą, bandydama įsistebėti į tai, ar įvyko kokie nors pastebimai reikšmingi pasikeitimai.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I, with a deeper instinct, choose a man who compels my strength, who makes enormous demands on me, who does not doubt my courage or my toughness, who does not believe me naive or innocent...
who has the courage to
treat me like a woman.

Alexis Farraday

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 730
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Rūšis : Omega vilkolakė
Darbo paskirtis : Smogikė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Mason Lockwood on Sk. 04 03, 2016 2:00 am

Masono pasąmone žaidė ganėtinai žiaurius žaidimus sukurdama kaip niekad tikroviška iliuzija, iliuzija to, kas palaikė jo gyvybę ir vertė ji kovoti nepaisant to, kad šią akimirką jis pats norėjo pasiduoti. Jis tapo tuo, ko labiausiai nekentė ir tas naujasis AS pamažu, bet sėkmingai žudė ji iš vidaus.
Jis matė jos veidą, galėjo ją užuosti, tačiau kai pabandė ištiesti link jos ranką, prieš jį išniro Rebekos veidas. Jis vėl atsijunge, tačiau ji tuoj "pažadino" Katherine žodžiai. Jis norėjo jai paprieštarauti, pasakyti, kad niekuomet nesiliaus dėl jos kovojęs, tačiau vos jam prasiziojus iš jo burnos plūstelėjo kraujas. Jis uzsikosejo.
Originaliajai ištraukus ji suzalojusia kulka jo kūnas ėmė sparčiai gyti nepalikdamas jam pasirinkimo mirti. Jis privalėjo gyventi, nes tai buvo jo prakeikimo dalis. Katherine atvaizdas ėmė blėsti ir pamažu ji apėmė suvokimas, kad tai tebuvo jo vaizduotės padariniai. Kai hibridas pagaliau pajuto kraujo skonį sau ant lūpų, jo šviesios akys atsimerkė. Iš pradžių pasukęs galvą jis bandė išvengti to, kas jam, netekusiam daugybės kraujo, buvo būtina, tačiau ji tik dar tvirčiau prispaudė savo ranką ties jo veidu. Prieš suimdamas jos riešą į savo ranką jis žvilgtelėjo į netoliese stovėjusi Marcellus, kadangi vampyrai retai savo noru tapdavo donorais ir apskritai, dalinimasis savo krauju buvo gan intymus reikalas, ypač turint omenyje, kad jos kraujas buvo reikalingas jos mylimajam tiek pat kiek Masonui, tačiau ji pirmenybę visgi suteikė Lockwoodui. -Tatuiruote.. Medžiotojo tatuiruote...-pagaliau atiyraukes jos riešą jis prabilo dusliu, tyliu balsu kreipdamasis į sviesisplsuke. -Bonnie, -uzkimes jo balsas skambėjo kiek keistai. -Tatuiruote ant medžiotojo rankos. Ar esi kada nors ką nors panašaus mačiusi? -Sunkiai pakilęs nuo žemės jis nepaisydamas to, kad visai neseniai buvo pakeliui į kitą pasaulį, nesigavo prie burtininkes norėdamas parodyti jai apie ką kalba. -Esu beveik tikras, kad tai turi kažką bendra su Katherine mirtimi,- jo užsidegimas, misija ją prikelti buvo niekur nedingusi, tačiau tik žvelgiant iš šalies galėjai pastebėti, kad jis buvo pakitęs. Masonas labiau priminė save, tikrąjį Masona, Masona, kuri perkalbėti bandė jo vaizduotės iššaukia Pierce. Vien tai, kad užuot suplėšes ji nudeti katinusi asmenį į gabalus jis karštligiškai mėgino įminti ji kamavusia mįslė, bylojo apie tai kad per sužeidima prarastas kraujas padėjo jo organizmui atsikratyti ir didžiąją dalimi Niklaus kraujo. Bėda buvo ta, kad pastarasis turėjo čia pasirodyti visai netrukus, todėl tai tebuvo laiko klausimas kuomet Lockwoodas ir vėl bus paverstas šaltakraujiška žudymo mašina.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Bonnie Bennett on Sk. 04 03, 2016 5:11 am

- Nelaikyk manęs skeptike, bet pasitikėti vampyro žodžiais nesu linkusi. Patirtis mane jau pamokė kad sakote ir darote viską tik savo naudai pasiekti. Nebent žinoma bandysi tai paneigti... Nors mano atveju, gali net nesistengti - *Šiais žodžiais pasitikdama vampyrą, kuris pirmasis nusprendė atkreipti savo dėmesį į pasirodžiusią burtininkę. Specialiai pasitraukdama toliau nuo įvykių dalyvių, mergina kaip tyčia nužvelgė visą aplinką, leisdama savo vaizduotei sukurti tam tikrus vaizdus apie tai, kas čia vyko prieš jai pasirodant. O tai kad Mason'as buvo pargriautas ant grindų, vienas iš vampyrų kruvinas ir akivaizdžiai nusilpęs, leido numanyti kad kažkas, kad ir nesąmoningai nemėgo nemirtingųjų taip pat, kaip ir tamsta. Liežuviu perbraukdama per savo lūpas, tamsaus gymio gražuolė pakreipė savo akis į šviesiaplaukės pusę, kuomet ji nusprendė trumpai nupasakoti situaciją su Elena. Ir kažkodėl nujausdama kad toli gražu ne ji šiuo metu vadovauja spektakliui, kaip mat nukreipė savo dėmesį į Lockwood'ą, kuris kaip tyčia pradėjo atsigauti. Jo elgsena ryškiai skyrėsi nuo tos, kokia jis vadovavosi klube. Užvertusi savo akis, kurios buvo padailintos žalios spalvos kontaktiniais lęšiais, te pratarė.* - Aš noriu ją pamatyti. Neketinu priimti jūsų žodžių už gryną pinigą, todėl jei norit mano pagalbos. O įtariu kad norit, man reikia būti visiškai tikrai tuo, kad Elena yra gyva, ir kaip buvo susitarta, nepaliesta jūsų paniekos priepuolių. - *Kalbėdama, tamsiaplaukė burtininkė žinoma atkreipė dėmesį į kaustomą medžiotoją, kas iš dalies atrodė labai keista. Taip, ji buvo savo gyvenime susidūrusi ne su vienu tokiu, ir pripažinkime, kažkuriuo laikotarpiu net draugavo su šios "profesijos" atstovu. Todėl, nuoširdžiai stebėdamasi tuo, kad sulaikyti medžiotoją buvo reikalingos grandinės, kurios labiau turėtu būti taikoms vilkams, kurie dar negeba suvaldyti savo virsmo. Išlaikydama saugų atstumą nuo vampyrų, burtininkė priklaupė priešais Winchesterį, pirmiausia pelnu perbraukdama per jo veidą. Jis nebuvo jai svarbus asmuo, tačiau ji nuolankiai džiaugėsi tuo, kad šis vyras geba padaryti jos draugę laiminga. Todėl, norėdama įsitikinti tuo, kad jis gyvas, ji nepastebimai patikrino šio pulsą, ir tik tuomet pakreipė galvą į pirmojo hibrido pusę, tarytum taip kalbėti būtu patogiausia. Matyti pašnekovo akis, visuomet buvo svarbu, ypač jei kalba buvo atitinkamai rimta.*
- Tau neatrodo kad tave šiandiena kankina paranoja? Pirmiausia sumanei kad aš turiu kažką bendro su jos mirtimi, paskui Elena ir dabar jos sutuoktinis? Mason'ai, kiek velniai griebtu šansų turi pastovėti medžiotojas, prieš originaliąją? - *Vos pastebimai kilstelėdama savus antakius, burtininkė buvo kelis kartus paskatinta nužvelgti Winchester'io dilbį. Senovinis, ant odos išdegintas piešinys buvo pažįstamas. Retas ir atrodo kad labiau primenantis legendą, nei kad tikrovę. Pati to nesuvokdama, burtininkė savo pirmine veido mimikos reakcija išsidavė, kad puikiai nutuokia kas tai per objektas, tačiau jos žodžiai buvo priešingi kūno kalbai.* - Ne, nieko. - *Delnais pasiremdama į savuosius kelius, ji įdėmiai įsistebėjo į tatuiruotę, kuomet tam tikru metu, sumerkė akis, vien mintis apie tai, kad medžiotojas čia pasirodė tikrai ne be reikalo, ir reikalas greičiausiai nebuvo vien tik glaudžiai siejamas su Elena, leido sau kažkuriam laikui nutilti. Tai kad pasirodydama čia ji buvo nugirdusi apie tai, kad netrūkus čia turėtu pasirodyti originalusis, iš dalies buvo paranku. Mat vienu mostu, medžiotojas gebėtu sunaikinti visą Niklaus Mikaelson kraujo liniją, tame tarpe ir Mason'ą, kuris šiandien grasino susidorosiantis su jos artimu žmogumi, ne vieną kartą. Ir viskas būtu tiesiog nuostabu, jei ne didžiulė Bonnie širdis, kuri negalėjo leisti pražūti nieko dėtam asmeniui.* - Šūdas. Ar jus mulkiai, apakinti savo galybės nepastebėjote kad viskas susiklostė pernelyg lengvai? Iš tai kaip patampytai atrodote, galiu spręsti kad mirtingasis neblogai aplamdė jums kaulus. Ne keista? - *Rankos mostu nurodydama supančiotą asmenį, kuris vis dar buvo be sąmonės, ji pratęsė.* - Tai raganų pažymėjimas, jis išrinktasis jų akyse. Ir taip, aš žinau kas tai per objektas, bet negaliu jums padėti. Kartą pažymėtas asmuo, negali būti sugrąžintas atgal. Jis nemirs, nesustos ir nebus pažabotas, nebent pavyks surasti tą raganą, kuri ir metė ant jo šiuos burtus. Ir jei tai jis sunaikino tavo žmoną, aš nemanau kad gali būti kelias atgal. Ir jei ne tai kad Tyler'is mano draugas, aš verčiau pasilaikyčiau visą šią informaciją sau, leisdama Dean'ui susitikti akis į akį su Niklaus. Tuomet viskas pasibaigtu, nes man tereikėtu laikytis nuošaly ir mėgautis vaizdais.
*Specialiai pasukdama akis į Rebekah pusę, burtininkė šiek tiek apramino savo intensyviai skambantį kalbėsenos toną.* - Tavo vietoje, aš pasistengčiau kad bent jau šiandiena jis nesusitiktu su tavo broliu. Nes nemanau kad esu pakankamai stipri kad pasipriešinti šiems burtams. Jei tai visgi turi tiesos ir jis tikrai yra susietas su Pierce mirtimi. Nebent... - *Kuomet mergina pasuko akis į Lockwood'o pusę, ji te pratarė.*
- Kur Katherine kūnas? - *Įsivaizduodama kad tai gali sukelti šiokius tokius klausimus, ji kaip mat sukonkretino savo kalbą.* - Aš dar nežinau kaip galėčiau sugrąžinti ją, tačiau esu daugiau nei tikra, kad pajėgčiau tau suteikti dieną. O ten jau tavo valia ar norėsi su ja deramai atsisveikinti ar tik ištraukti informaciją iš pirminių lūpų, kurios tai išgyveno? - *Kilstelėdama antakį, ji tęsė.* - Tu už, ar ieškom kito plano?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
as soon as you're feeling b e t t e r, i'm going to k i l l you.

Bonnie Bennett

Guess the apple doesn't fall far from the tree...


Pranešimų skaičius : 399
Įstojau : 2013-09-03
Amžius : 27
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojusi
Draugai : Elena & Caroline
Rūšis : Žmogus / Ragana
Darbo paskirtis : Studentė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Alexis Farraday on Sk. 04 03, 2016 5:47 am

*Tuo metu, kuomet originaliosios vampyrės riešas tebebuvo prispaustas prie pirmojo hibrido lūpų, jai reikėjo labai daug pastangų, kad neįsileisti jo į savas mintis, todėl, kankinama panikos jausmo, ji desperatiškai stengėsi savo mintis nukreipti į kažkur toliau buvusio Marcellus pusę. Nuoširdžiai baimindamasi tikimybės prarasti draugą, kuris šiandiena visgi parodė kad gali būti tuo asmeniu, kuris uždengs jos liauną kūnelį nuo grėsmės ir skausmo, kurį taip mėgsta sukelti jos pačios brolis. Niklaus visuomet vadovavosi tik savo paties interesais, ir jei kas nors pasipriešindavo jam, pamoka būdavo negailestinga. Taip ir buvo nutikę tą vakarą, kuomet niekas kitas, kaip originali vampyrė buvo priversta sumokėti didžiulę kainą už tai, kad Nik'as susikūrė savo teorijas dėl to, kad tarp jos ir Lockwood'o neva yra šis tas daugiau, nei platoniška, abiems pusėms naudinga draugystė. Artima, it jie būtu ne kraujo šeima, ir reikšminga, nes abiems buvo reikalingas tam tikras asmuo, kuris suprastu, nesmerktu, o tiesiog suprastu. Ji jautėsi kalta, kad būtent šią akimirka nepasidavė saviems troškimams, ir nepuolė mylimam ant kaklo. Žinodama kad tai uždrausta ir galu gale, nebus suprasta, ir jiems vėl ir vėl reikės praeiti nemalonius išsiskyrimus, ji net nebe bandė. Gal todėl, kad būtent šią akimirka susidoroti su svetimomis problemomis buvo kur kas lengviau, nei kad su savomis. Nors pripažinkime, net jos širdies plakimas buvo toks pats, kaip jo, lyg širdis būtu padalinta dviems asmenims. Tik tuomet, kuomet šviesiaplaukė pajuto kad jos riešas yra pastumiamas, pilnai jį atitraukė, nukreipdama visą savo dėmesį į Mason'ą, kuris tuo pat metu parodė didesnį susidomėjimą tatuiruotę.*
- Nėra už ką, - *Kaip tik tuo metu, atgaudama savo vidinį "aš", mergina nesusilaikiusi, trinktelėjo jam kumščiu per petį, tuo pačiu metu, nesivaržydama pasikeiksnoti, nors tai ir buvo visiškai ne jos stilius.* - Šunsnukis, ar bent įsivaizduoji kaip išgąsdinai? - *Nepriklausomai nuo to, kad kaip tik tuo metu pasirodžiusi burtininkė paglemžė visų susirinkusių dėmesį, originali vampyrė, šviesiaplaukė ir labai šviesių akių savininkė, pastebėjo tai, kad Andrea iki pat šiol nebuvo grįžusi. Iš dalies nerimaudama dėl to, kad taip pat kaip ir Pierce-Lockwood, mergina buvo visiškai neprognozuojama, o ir turėjo visokeriopą priėjimą prie visų šio namo užkampių, laisvai galėjo surasti paslėptą Winchester'io sutuoktinę. Stengdamasi neparodyti kokio nors sumišimo ar neigiamo pojūčio, ji viso labo pervedė savo dėmesį į Marcellus, kuris kaip tyčia taip pat elgėsi šaltai, jos atžvilgiu. Negi ir jis buvo paveiktas visos šios sumaišties taip stipriai, ar tam buvo kitokia priežastis? Nesikišdama į pasakojimą, kuriam pasidavė burtininkė, originalioji, viso labo pakilo ant kojų, laisvos rankos pirštais nusivalydama kraują sau nuo riešo, kuris vis dar buvo sutepęs jos švelnią it aksomas odą. Suspaudusi lupas, ir nepratarusi ne vieno žodžio, ji iš pažiūros stengėsi laikytis kaip galima nuošaliau, kol tam tikri burtininkės žodžiai galiausiai paveikė jos pasąmonę, bei privertė pradėti dalyvauti pokalby.*
- Kas jei išpjauti tą odos lopą, kuriame randasi tatuiruotė? Arba dar geriau, atskirti visą ranką nuo jo kūno? Aš net su mielu noru tai padaryčiau pati. Nebūtu tetuiruotės, nebūtu ir pačios problemos? - *Matomai vis dar norėdama sukelti skausmą medžiotojui, už tai ką jis padarė su jai svarbiais asmenimis, ji vėlgi sugrįžo prie savo minčių apie Andrea. Žinodama kad pastaroji yra labai gerai susidraugavusi su originaliu hibridu, kažkodėl ji net neįtarė, kad mergina pasirinks visai ne tą asmenį, prašant pagalbos rankos. Bet... Kaltinti jos irgi nebuvo galima, nes Elijah buvo labai nestabilus, todėl užuot išsaugodamas gyvybę medžiotojui, jis greičiausiai be pašalinių kalbų jį paprasčiausiai sunaikintu, nekreipdamas dėmesio į raganos žodžius, kurie davė aiškiai suprasti kad ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodo. To paties nesuvokdama, Rebekah atsidūrė visai šalia Marcellus, ir kas įdomiausia, jos pirštai gana greitai susipynė su jo. Ji sumerkė akis, ir buvo pasiruošusi perduoti kalbėjimo eilę kitam, kol paskutiniai Bennett žodžiai privertė atsimerkti.* - Man reikia surasti Andrea. Kad ir kaip nekenčiu savo brolio, jis yra mano brolis. Ir negaliu leisti kad jis atkeliautu tiesiai į jam paspęstus spąstus. - *Prieš patraukdama į paieškas, ji paleido savo mylimo vyro ranką, dėmesį nukreipdama į Lockwood'ą.* - Namuose yra kraujo saugykla, manau nesunkiai ją rasi. Ir... Nedaryk nieko kvailo. Aš taip pat nepasitikiu Bennett, kaip ir ji mumis. - *Suspaudusi lupas, mergina nieko nedelsdama galiausiai nusekė Argent.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I, with a deeper instinct, choose a man who compels my strength, who makes enormous demands on me, who does not doubt my courage or my toughness, who does not believe me naive or innocent...
who has the courage to
treat me like a woman.

Alexis Farraday

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 730
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Rūšis : Omega vilkolakė
Darbo paskirtis : Smogikė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Dean Winchester on Sk. 04 03, 2016 9:24 am

Įprasto mirtingo asmens kūnas greičiausiai būtu neatlaikęs migdančių medikamentų perdozavimo, bei leidęs "sielai" ištrūkti iš kūno per amžių amžius. Bet, kaip ir buvo paminėta ankščiau ir ne vien iš mano pusės, šis medžiotojas buvo kažkuo ypatingas, kitoks, nei kad buvo ankščiau. Ir tai nebuvo tik gyvenimiška patirtis, kuri atsiliepė jo asmenybei. Nebuvo likę nieko švento, ir kas tai padarė su garsiu antgamtinių būtybių medžiotoju, bei kuomet tiksliai tai atsitiko, buvo didelė neliečiama paslaptis. Šio didžiulio dvaro prieškambaris buvo suniokotas neseniai vykusios kovos, o patalpas pildė šiuo metu tik trijų asmenų balsai (atsižvelgiu į pranešimą prieš mane, kur paminėta kad blondinė apleido patalpas). Winchester'io kvėpavimas buvo ramus, gilus, nesiskiriantis nuo normalaus miegančio asmens. Kažkuriuo metu, jis net galėjo prisiekti, kad jautė raganos prisilietimus, tačiau tuo metu buvo per daug silpnas, kad prabudinti savo kūną iki tos akimirkos, kuomet raganiški kerai visgi paėmė viršų. Ritualui, kuriam jis buvo pasirinktas tinkamu buvo ne vien labai sudėtingas, bet ir reikalavo daugybės aukų. Juk naivu buvo matyti, kad paprastam pirtingam vyriškiui, kuris pradėjo kurti nuobodų gyvenimą, bus suteiktos antgamtinės galios ir tam tereikės nekaltos mergelės kraujo, kelių žolelių ir intensyvaus senovinės knygos skaitymo sustojus rateliu. Šie burtai buvo tokie pat seni, kaip ir burtai sukuriantys nemirtinguosius. Už tai buvo pastoviai mokama pražūtinga kaina, kurią jis nuolankiai stengėsi nuslėpti nuo savo žmonos. Nes atkreipus dėmesį į tai, kad ji niekuomet nebuvo už panašias skerdynes, greičiausiai išsiaiškinusi tiesą, ji trinktelėtu durimis jam prieš nosį, visam išeidama iš jo gyvenimo. Todėl, galima pasakyti kad jo pasirodymas čia pirmiausia buvo orientuotas į nemirtinguosius tik todėl, kad tai buvo puiki proga išreikšti save nematant mylimai. Ji žinoma puikiai nutuokė kuo užsiima medžiotojai iš savo prigimties, bet į tai žinoma nebuvo įtraukti sadistiniai žaidimai, kuriais vadovavosi Winchester'is. Medžiotojų kodeksas buvo nepalaužiamas, mat jie turėjo naikinti nemirtingus tik tuo atveju, jei nuo jų egzistencijos nukentėdavo žmonija, ir neutralizavimas turėjo būti greitas ir neskausmingas. Bet, pripažinkime, šis asmuo buvo išversta visą ko istorija. Giliau įtraukdamas oro į savuosius plaučius, jis pramerkė savo akis, kurios akimirkai prieš atgaunant savo spalvas, buvo nusidažiusios nepermatoma juoduma. Mirktelėjimas vėl grąžino žmogišką akių pavidalą, ir jis įdėmiai nužvelgdamas visus aplinkui, galiausiai nuleido akis į grandines, kurios kaustė jo kūną. Neigiamai supurtydamas galvą, medžiotojas net nesivargino vėl pakelti akių į susirinkusius, kuomet viso labo užklausė klausimo, kurio galima buvo tikėtis mažiausiai, būtent šią akimirką:
- Ar šitai turėtu sukelti man įspūdį? - Tik nuskambėjus klausimui, jis nekultūringai nutraukė susirinkusių tarpusavio pašnekesius, kaip galima labiau sukoncentruodamas savo dėmesį į tą, kuri iš esmės turėtu palaikyti jo pusę, o ne dirbti išvien su originalia vampyre, pirmuoju hibridu ir Niklaus Mikaelson mylimiausiu vampyru. Bonnie, buvo vienintelė iš čia susirinkusių personų, kuri nekėlė jam noro nusukti jai sprandą. Todėl, vadovaudamasis sentimentais, kurie turėtu paveikti moterį, kuri dar prieš metus nuoširdžiai kvatojo jo ir jo žmonos pokylyje.
- Bonnie, būk gera mergaitė ir nuimk nuo manęs šias grandines. Nes kol jie nepadarė to, ko greičiausiai pasigailės, būdamas žmogumi aš padarysiu kelias klaidas, ir neapdairiai leisiu keliems iš jūsų išgyventi. - Šiek tiek palenkdamas galvą, jis įsistebėjo į konkretų asmenį, kuriam paskutiniam buvo sukėlęs fizinio skausmo. Tačiau net nesistengdamas spurdėti ar bandyti pasprukti, jis kalbėjo ypač bauginančiai ramiai.
- Tačiau jei atiduosi mane jų valiai, galbūt jie pabandys mane sunaikinti. Ir galbūt aš sugrįšiu, tačiau nebe toks, kaip dabar. Ir tuomet. - Tam tikra kalbos pertrauka, skambėjo tragiškai tuo, kad jo balsas šiuo metu buvo vieninteliu, kuris užpildė tuščias šio pastato patalpas. Širdies rimtas nebuvo pakitęs ne sekundei, kad nemirtingiems galėjo leisti suvokti, kad dabar jis buvo atmetęs juokus į šalį. - Mirs visi čia susirinkę.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".

Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1439
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 38
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Medžiotojas
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Mason Lockwood on Sk. 04 03, 2016 12:27 pm

Is pažiūros galėjo pasirodyti, kad Masonas elgesi nedėkingai... Velniai rautu, juk mergina ką tik išgelbėjo jo gyvybę. Maža to, ne kieno kito,o jos kraujas leido jam pakilti ant dviejų kojų nepaisant to, kad jis toli gražu dar nebuvo pasirengęs jokiai fiziniai veiklai ir tiesa pasakius, jam būtų buvę geriau likti gulėti ant žemės mat vos pasakęs kelis žodžius jis pritrūko oro ir buvo priverstas atsiremti į netoliese stovėjusi staliuką. Tiesa buvo ta, kad jis ir Marcelis niekuomet nebuvo tikri draugai, galbūt todėl, kad pastarajam visuomet įtarimą kėlė hibrido motyvai, mat jis nežinojo kokia nauda gauna Lockwoodas rizikuodamas savo paties kailiu tam, kad nuvežtų blondinę į slaptus jų susotokibejomus...šiaip ar taip,  nereikėjo būti antgamtiniam sutverimui, kad pajustum ta keista, atsalusia ir ne kiek meilės valandėlių neprimenancia atmosfera isivyravusia iš kart po to kai mergina taip įnirtingai kovojo už jo gyvybę. Masonas nenorėjo zibalu laistyti ir taip ne itin smagios situacijos, galbūt todėl storzievio, nedekingo nieko role jam pasirodė priimtinesnė. Vienaip ar kitaip, jis privalėjo sau pačiam nubrėžti ribas, kurios šį vakarą rodos ypač neaiškios. Vien faktas, kad jis vos nežuvo mėgindamas išgelbėti jos mylima vyrą buvo sunkiai suvokiamas protu turint omenyje, kad šis jam tikrai nebuvo itin svarbus asmuo.
Žvelgiant iš šono Masonas atrodė itin prastai. Suplysusi maike buvo ištepta krauju, o jo veidas ypač išblyškęs. Jam žūt but reikėjo pasisotinti krauju, kadangi hibridas jo buvo netekęs kaip niekad daug.  Galbūt todėl tai buvo proga galutinai viršų paimti tikrajam Lockwoodui. Tikriausiai ir pačiai Bonnie buvo keista matyti ji tokį, juk itin tvirto sudėjimo vyras, kuris dar neseniai spinduliavo akiplesiksu pasitikėjimu savimi ir nevengė sarkastišku pokštų dabar, vos išgirdęs apie galimybę pamatyti ją, Katherine, žvelgė į ją visai kitokiomis, zmogiskomis akimis. Nors tamsiais paakiais iremintos akys atrodė nepasitikincios, jis privalėjo išsiaiškinti kas iš tiesų įvyko ta lemtinga dieną. -Nedarysiu nieko, ko nedarytum tu, -pasisukes į Rebekah jis nuoširdžiai šyptelėjo ir tik viena ji galėjo suprasti, kad jis yra nusiteikęs sutikti su Bonnie pasiūlymu, kadangi gerai vienas kitą pažinodami, jie žinojo, kad abu tokioje situacijoje nedvejodami surizikuotu bet kuo, jei tai reikštų kad pavyks susigrąžinti mylima žmogų. -Esu tikras, kad tai kažkaip susiję, Bonnie. Privalo būti būdas ta sikniu neutralizuoti, -suraukes antakius jis žvilgtelėjo į vis dar be sąmonės  sėdintį medžiotoja. Masonas buvo išsekęs, o įvykiai tiesiog vienas kitą vijo. -Jei tu nieko prieš, man reikia pasistiprinti ir paslysti po dušu... -Nespėjęs pabaigti sakinio jis buvo pertrauktas, mat burtui, kuris turėjo išsiųsti Masona į kitą dimensija, jo dabartinė būsena buvo kaip niekad tinkama.
Būtent tą minutę prabudęs Deanas atkreipė visų susirinkusių dėmesį, tačiau jo grasinimai Masonui regis buvo ne motais. -Su tavim mes dar suvesim sąskaitas. Ir prisiekiu, jei tai tavo darbas, savomis rankomis isplesiu tavo sumauta širdį, -jo balsas buvo duslus ir pavargęs. Palikdamas Marcellus budėti prie medžiotojo jis pasisuko eiti į sau priklausiusi miegamąjį. -Tikiuosi nieko prieš jei prieš tai bent nusiplausiu?-sutikdamas su merginos prašymu neliesti kraujo donorų maišeliu jis patraukė laiptais į viršų
Eiti buvo sunku. Jo kūnas buvo išsekęs, o kai kurios žaizdos vis dar tik pusiau sugijusios, tačiau mintis, kad jis ir vėl ją pamatys vertė jo širdį plaktos greičiau. Jis troško viskam padaryti galą. Sudėti visus taškus ant i. Įėjęs į miegamąjį jis patraukė dušo link ir netrukus išgirdo dar kažką įeinant paskui. Galbūt vedama smalsumo, o galbūt ketindama pasinaudoti hibrido silpnybe ir pagaliau juo atsikratyti, ragana vis gi sutiko aptarti savo pasiūlyta prieš pamatydama Elena (tikiuosi atleisit man už savivaliavima, bet bandau neprailginti bereikalingai istorijos)
Išėjęs iš dušo jis buvo rankšluostį persimetes per pečius, o laisvais jo galais vylėsi vis dar šlapius savo plaukus. (nuo juosmens žemyn jau dėvėjo džinsus) -Suprantu, kad manimi nepasitiki, bet pripažinkime, aš taip pat neturiu preteksto pasitikėti tavimi todėl mano pasiūlymas toks. Jei kesinsies mane nužudyti, Rebekah pasirūpins, kad tokia pati lemtis ištiktų ir tavo drauge, -jo tonas buvo ramus ir ne grasinantis, verčiau logiškas, kadangi iš tiesų jam reikėjo jos pagalbos pagalbos ir jis netiesiogiai tai pripažino. -Taigi... -Atsisėdęs ant lovos krašto jis numetė rankšluostį į šoną. Buvo akivaizdu, jog jis jaudinosi ir ne itin ja pasitikėjo, tačiau noras ją pamatyti buvo stipresnis. -Kaip visa tai vyksta?... Ar aš būsiu be sąmonės visa para... Ar tai truks vos kelias minutes?... Ar tikrai galėsiu su ja pasikalbėti?-suraukes antakius, pusnuogis vyras atrodė siaubingai pavargęs.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Bonnie Bennett on Sk. 04 03, 2016 1:07 pm

*Matydama kaip keistai, tiksliau nesavitai elgiasi medžiotojas, kurį ji atrodė kad kuo puikiausi pažinojo, burtininkė nuleido savas akis. Tiesa buvo ta, kad kalbėdama su likusiais apie tai kad ji negali niekuo padėti būtent jam, buvo tiesa. Burtus panaikinti, ir tai tik teoriškai, galėjo tik tas asmuo, kuris juos ir paskleidė. Ir blogiausia dalis buvo tame, kad ji net nenumanė kad galėtu turėti šitiek galios savo rankose. Kuomet tamsaus gymio burtininkė visgi privertė save atkreipti dėmesį į Winchester'i, jos gerklėje užstrigo nesamas gumbas skysčių, kuris paprasčiausiai jai neleido tinkamai išdėstyti norėtus sakinius. Iš dalies baimindamasi to, kad šios dienos vakaras gali pasibaigti bent vieno iš dalyvių mirtimi, ji suvokė ir tai, kad jei tai turės ką nors bendro su Elena, jai tai bus paskutiniu smūgiu. Praradusi šitiek mylimų jai žmonių, ji nebe atlaikys, jei matys savo vyro ar pačios Bonnie mirtį. Sukaupdama visas savo turėtas jėgas, mergina iš savosios kišenės išsitraukė maišeli su kalnų nulkėmis. Ir kadangi numanė kad Winchester'is gali surasti būdą kaip ištrūkti iš šios vietos, bei tesėti savus pažadus, pati to nesuvokdama, ji nusprendė padėti priešams. Atrišdama maišelį, ji metro spinduliu, apėjo aplink medžiotoją, sudarydama apskritimą, kuris vedamas tam tikrų burtažodžių, surakino jį rate, neleisdamas išeiti iš jo ir kam nors tokiu būdu pakenkti. Su jaučiamu skausmu, ji tarė.*
- Tu ne jis... Nežinau kas per padaras esi, tačiau esu daugiau nei tikra, kad tikrasis Dean'as nesielgtu kaip tu. - *Sukandusi dantis, mergina dar spėjo paprieštarauti dėl kraujo vartojimo, mat nuoširdžiai manė, kad atgavęs visas savo jėgas, Mason'as nebesistengs vaidinti gero, bei padarys tai, ką tuo metu jam lieps sveikas protas - sunaikins bet kokius galus, kurie jam maišys pasiekti norimą tikslą, kad ir koks jis būtu. Todėl, supratingai sureaguodama į jo antrą prašymą, pati pasuko akis į vampyro pusę, kuris galimai norėjo pasilikti vienas su medžiotoju.*
- Laikykis toliau nuo apskritimo, jei peržengsi jį ir Dean'as bus ištrūkęs... Niekas tau negalės padėti, mat kiekvienas įeinantis ten, išeiti nebe galės tol, kol aš pati nepašalinsiu dulkių nuo žemės. Tikiuosi kad tu suprasi mano perspėjimą, nes nežadu kartotis. - *Nepriklausomai nuo to, kad Mason'as patraukė link savo kambario, burtininkei nebuvo sunku nusekti paskui, ypač kad žmogiška klausa nesunkiai galėjo atskirti kambarius kurie buvo tušti ir tą, kuriame buvo atsuktas vanduo. Pasiekdama reikalingą kambarį, burtininkė prisėdo ant lovos, nuolankiai laukdama kol jis galiausiai baigs save privesti į žmogišką pavidalą. Ir kai tai atsitiko, ji pradėjo dėstyti.*
- Ar tu gali tiesiog liautis? - *Jos klausimas nuskambėjo labai emocionaliai, nors mergina ir iš paskutinių stengėsi nepalūžti viso šio vakaro metu. Tiesa buvo tokia, kad net stipriausios asmenybės galiausiai palūžta, ir nuolatiniai grasinimai susidoroti, įvykiai klube, kurie atėmė iš jos didžiulę jėgų dalį, viskas susidėjo į vieną. Vos nepratrūkusi, ji staigiai įkvėpė oro, jį užlaikydama. Atrodydama iš ties keistai, burtininkė, galiausiai nusuko akis, kuomet pasipylė tolimesni nurodymas kas bus, jei ji padarys bent menkiausią paklaidą.*
- Tu manai kad tau ši diena mėšl*na? Pabandyk pagyventi mano gyvenimą, bent vieną valandą. Ir tuomet gal suprasi, kad kartais užtenka paprašyti, o ne svaidytis grasinimais, kaip jūs visi esate pratę. - *Būdama taip arti, ji pastebimai atrodė tokia pat pavargusi, kaip ir pašnekovas, tik bėda buvo tame, kad jis turėjo galią pagyti nežmogišku greičiu, ją panašios procedūros žudė. Todėl, remdamasi savo begaline širdimi vardant draugų, kurie jai iš tikro liko svarbiausiais, mat visus šeimos narius palaidojo, ji mintyse kartojo sau vardus: Elena, Tyler, Caroline, Matt - tai buvo tie asmenys, kurie dar vertė ją judėti toliau, pasiduoti manipuliacijoms, ir vaidinti kad ji yra dar ta "šiknas spardanti ragana". Ganėtinai grubiai, bet ne todėl, kad norėtu pakenkti, greičiau dėl to kad jautėsi susinervinusi, ji pasigavo Lockwood'o delną, tuo pačiu metu stengdamasi išvengti akių kontakto, kuris priverstu "praskysti".* - Tu užmigsi, ne ilgiau nei dvidešimčiai minučių, tačiau būnant ten, tau atrodys kad turi visą dieną. Ir žinoma, viskas suveiktu žymiai geriau, jei čia būtu jos kūnas... Bet įtariu, taip stipriai manimi nepasitiki? Ar turi kokį nors jos daiktą? Tiks papuošalas, nuotrauka... ...em, kas nors, prie ko ji buvo prisilietusi? - *Vis dar išvengdama akių kontakto, ji laisva ranka ištraukė iš kišenės buteliuką su skaidriu vandeniu, po ko pratęsė įvykių nupasakojimą.* - Nepaleisdama tavo rankos, po to kai išgersi šitai, aš sujungsiu tavo pasąmonę su jos, tam man reikalingas bet koks jos daiktas. Viskam vadovausi tu, aplinkai, laikotarpiui ir netgi oro sąlygoms. Ji bus tikra, gali bandyti reikalauti jos įrodymo ar bet ko kito. Bet aš tau garantuoju, jokios klastos čia nėra. Nes esu labiausiai suinteresuota tuo, kad gavęs tau reikalingus atsakymus, paleistum mano draugę ir velniai griebtu... Noriu kad visą tai greičiau pasibaigtu. - *Kuomet ji visgi pakėlė akis į jo veidą, žvilgsniai susidūrė, ir ji pabaigė savo mintį.* - Priešingai nei tu, aš nedrįsčiau atimti tau gyvybės, nors ir bandžiau įrodyti priešingai. Nesuprask savaip, aš tiesiog negalėčiau atimti iš savo draugo vienintelio jam likusio asmens. Ir visai nesvarbu, kad tu ir jo atsisakei. - *Išorine delno dalimi perbraukdama sau per panosę, mergina galiausiai vėl pasistengė nusistatyti akmeninį veidą, paleisdama jo ranką, ir pareikalaudama arba daikto priklausančio Pierce-Lockwood, arba kūno, kas padėtu tai įgyvendinti.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
as soon as you're feeling b e t t e r, i'm going to k i l l you.

Bonnie Bennett

Guess the apple doesn't fall far from the tree...


Pranešimų skaičius : 399
Įstojau : 2013-09-03
Amžius : 27
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojusi
Draugai : Elena & Caroline
Rūšis : Žmogus / Ragana
Darbo paskirtis : Studentė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Marcellus Gerard on Sk. 04 03, 2016 1:53 pm

- Tu. Užsikišk! - Pastebimai neatlaikydamas buvimo viename kambary, kad ir koks jis bebūtu didelis, su konkrečiu asmeniu, vampyras kaip mat pakėlė balsą, kuomet Winchester'is parodė didelį norą pasišnekučiuoti. Atrodė kad jis taip ir stengėsi visus išprovokuoti nepataisomoms priemonėms. Ir jis nuoširdžiai stengėsi būti didesniu vyru ir nepasiduoti provokacijai, ką kalbėti apie tai kad jis nebuvo labai sužavėtas glaudžiais ryšiais, kuriuos prieš keletą minučių pademonstravo jo išrinktoji ir Lockwood'as. Taip, jie niekuomet nebuvo draugais, bet bendravimas bent jau jam asmeniškai suteikdavo privalumą matytis su originalia vampyre, dėl kurios kvėpavo nelygiai. Todėl bent menkiausia kirmėlė smegenyse, kuždanti kad jie gali būti artimesni nei kad paprasti draugai, jį vertė elgtis kiek neapgalvotai. Burtininkės nurodymai buvo aiškus, ir jis viso labo diprasmiškai dirstelėjo į Mason'ą, kuris labai demonstratyviai stengėsi susitelkti ties visai kita moterimi. Bet pykčio žiežirba tarp dviejų asmenų neliko nepastebėta. Bet šiandien ir taip įvyko labai daug, todėl jis ir pats pasistengė nuslopinti kylančius klausimus, paliekant tai kitam kartui. Ką kalbėti apie tai, kad bet kurią akimirka čia galėjo pasirodyti originalieji, kuriuos pagal viską turėjo surasti Argent. Sulaukdamas akimirkos, kuomet visi apleis šias patalpas, vampyras pasigavo atraminę kėdę, bei pastatęs ją išvirkščiai, apžergė. Sudėdamas vieną ranką ant atlošo, tamsaus gymio vyras įsistebėjo į medžiotoją, kuris buvo nuo jo vos per du metrus. Todėl matyti jo sarkastišką fizionomiją buvo kaip niekad lengva.
- Jis ne vienintelis, kuris dega noru iš tavo krūtinės išrauti vis dar plakančią širdį. Bet žinai ką manau aš? Tai tau net labai patiktu, todėl, aš verčiau pasirinkčiau senus, gerai išbandytus kankinimus. Ir taip šudžiau, tai tau sukels įspūdį. - Įsitikindamas kad liko čia visiškai vienas, ir kol į viršų pakilę asmenys buvo užsiėmę, čia nepasirodė nei Rebekah, nei Andrea. Visgi, jo vyriška savigarba buvo užgauta, ir kaip bet koks normalus ir savo vertę žinantis asmuo, jis negalėjo leisti kad viskas būtu taip lengvai pamiršta. Priešingai nei Mason'as, jis nesivadovavo jokiais kilniais ketinimais, ir jo tikrai nieko bendro nerišo nei su Katherine, nei su Elena, kad derėtu išsaugoti medžiotojo gyvybę. Labai greitai pakildamas nuo kėdės, jis vampyrišku greičiu, bei vampyriška jėga spyrė Winchesteriui, tiesiai į saulės rezginį. Neignoruodamas burtininkės perspėjimo, pilnai neperžengė jos nubrėžto apskritimo, tačiau pasirūpino tuo, kad minėtasis nuvirstu su visa kėde bei jį kaustančiomis grandinėmis ant nugaros. Pasitraukdamas šiek tiek tolėliau, vampyras staigiai įkvėpė, tarytum tai padėtu jam susitvardyti. Pasiekdamas toliau nuo medžiotojo likusį židinį, abejomis rankomis pasirėmė į akmeninę sieną. Klajodamas po savo paties mintis, jis gana tyliai pratarė:
- Žinai kas mane labiausiai erzino? Kad savo laiku aš buvau lyginamas su savo kūrėju, kurio karo principų niekuomet nesuvokiau. Nesuvokiau ir to, kodėl jis taip desperatiškai stengėsi sugriauti kiekvieno greta esančio gyvenimus. Bet vėliau viskas tapo aišku, tik nelaimingi ir nieko neturintys gali būti jam draugais. Nes kai atsiranda kažkas svarbesnio nei jo užgaidos, taip lengva pasitraukti, padaryti sprendimus kurie naudingi tau, o ne jam. Tuomet, aš tapau pirmuoju, kuris pasitraukęs sukūrė savo dinastiją. Ir man nereikėjo naudoti prievartos, nes pagarba ir nuolankumas buvo pelnytas savaime. Ar žinai kur viso to moralas? - Suimdamas vieną metalinę špagą, skirtą židiniui pakurti, jis nieko nedelsdamas sukišo jos antgalį į rusenančią.  - Kad ir kaip tai neigiam ir priešinamės, mes visgi esame savo kūrėjų atspindys. O tai reiškia, kad aš su didžiausiu malonumu panaudosiu kelias pamokas, kurias pramokau iš Klaus'o, ir tu būsi mano pirmasis bandymų objektas. Įsivaizduokime, kad tai yra už tai, kad įsibrovei į man svarbaus žmogaus namus, sudrumstei ramybę, ir sukėlei baimę.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Marcellus Gerard

I've known that man 200 years. He's cranky. And he's fussy.


Pranešimų skaičius : 122
Įstojau : 2013-10-05
Amžius : 28
Miestas : New Orleans
Draugai : Klaus Mikaelson
Rūšis : Vampyras (25/201)
Darbo paskirtis : Šoumenas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Mason Lockwood on Pir. 04 04, 2016 3:24 am

Silpnai syptelejes po to kai tiesiog praradus kantrybe mergina liepe jam liautis svaidziusis grasinimais jis ranka perbrauke sau per virsugalvi, kuris buvo spejes pradziuti. Jie nebuvo draugai ir net jeigu jis nebutu Klauso parankinis, jo reputacija merginos akyse vis tiek buvo sutersta,kadangi jo isrinktoji niekuomet nebuvo megiama tarp burtininku. -Zinau ka apie mane mania, Bonnie... -pakiles nuo lovos jis nuejo prie drabuziu spintos ir issitrauke pirma po ranka pasitaikiusi svaru virsutini ruba. -Neketinu teisintis ar bandyti pakeisti tavo nuomones, bet jie mano seima ir as negaliu ju apsaugoti. Galbut mano pasirinkimas atrodo absurdiskas, bet tik budamas sitoje barikadu puseje galiu bent siek tiek kontroliuoti situacija,-turedamas omenyje, kad nei vienas is jam svarbiu zmoniu nebuvo paliestas originaliuju nuo tos dienos kai jis tapo Niklauso ''kale'' jis nuo lentynos paeme vienintele nuotrauka, kurioje buo iamzinta jo seima - Katherine, VIctoria ir jis. Galbut todel, kad jo sistemoje beveik neliko originaliojo kraujo, visi atsiminimai ir jausmai eme gryzti nesuvaldomu greiciu ir pries jo paties valia. -Patikek, kai nubudau vakar dienos ryta, mazu maziausiai norejau, kad viskas taip susiklostytu,-gryzes prie pasnekoves jis atsisedo greta ant lovos ir istiese jai nuotrauka pries tai giliai ikvepes ir iskvepes ora is savo uzgyti baigusiu plauciu. Jis jautesi kaip niekad pazeidziamas, isileisdamas ragana I asmenine savo erdve, leisdamas jai pamatyti VIctoria. -Prisiekiu, kad Elena sveika ir gyva,-stebedamas kaip mergina apziurineja jai iteikta nuotrauka jis ir pats nenuleido akiu nuo paskutinio laimingo atsiminimo pries tai kai viskas eme ta tikraja to zodzio prasme slysti jam is ranku. -Vienintele priezastis kodel Deanas tebera gyvas yra mano spejimas, kad jis man gali buti reikalingas gyvas kokiam nors sumautam ritualui ja sugrazinant,-jo balsas staga tapo atsiauresnis. -Ir jei taip, tikiuosi, kad tam ritualui bus reikalingos jo sumautos zarnos, nes trokstu sudraskyti ta kales vaika I gabalus,-aiskinti kodel nereikejo, mat Bonnie pati mate kokia buvo Lockwoodo bukle po to kai jis neivertines Winchesterio suktumo, atsuko siam nugara. -Ne neabejoju, kad jis su tuo susijes. Ir jei as neklystu....-padares trumpute pause jis pagaliau gavo proga pazvelgti pasnekovei I akis. -As ji nudesiu, Bonnie. Net jei tu ir visos sio miestelio raganos bandysit mane sustabdyti,-suraukes antakius jis neleido jai uzprotestuoti savo sprendimo skubiai pridurdamas. -Bonnie, jis ne nemegino surasti Elenos. Jam nusispjaut ar ji gyva, velniai rautu|! Jis atvyko cia su vienu ketinimu ir jam beveik pavyko! Jei mania, kad leisiu jam is cia iseiti ant dvieju koju ir viena po kito sumedzioti Tayleri ir Victoria, tu siaubingai klysti,-jo zodziai buvo visiskai pagrysti todel vargu ar butum galejes juos uzgincyti. Suzinojes, kad be samones jis bus visai ne ilgai jis lengviau atsipute. -Jei cia pasirodys bent vienas is originaliuju, Klausas netruks suzinoti kad as cia,-giliau ikvepes jis letai ispute ora pro atviras issauseti spejusias lupas kurias jis tuoj pat apsilaize. Jis ne kiek netrosko vel prarasti savojo AS. Taip, vel viska jausti, jausti skausma, kalte, netekties skausma buvo zveriskai sunku, taciau jis bent jau galejo blaiviai mastyti. Jis nekente to, kuo tapdavo vos jo kurejo kraujas patekdavo I jo Sistema, kadangi jis virsdavo tuo, ka labiausiai niekino....
Merginai paraginus ji atsigulti ir uzsimerkti jis akimirka sudvejojo, taciau gallop padare kaip liepiamas. -Aciu,-tylus jo balsas sudrumste pasiruosimui reikalinga tyla kai jo akys trumpam atsimerke,kad dar karta oamatytu burtininke pries tai kai juoda,klampi tamsa pasiglemze jo kuna ir pasamone. Jausmas buvo neapsakomai keistas, taciau savotiskai geras. Viskas aplink eme nykti, o jo kunas tapo lengvas, besvoris kol galiausiai jis tarsi uzmigo neskaitant to,kad is sio sapno ji pazadinti galejo tik Bonnie.

Jis pabudo viloje, apsuptoje misko. Toje pacioje, kurie jie kazkada buvo issinuomave su Katherine. Viska gaube neapsakoma ramybes aura todel pasidaves pagundai jis dar karta uzsimerke. Rytine saule svelniai apsviete miegamaji, o pro didelius langus buvo matyti ezeras, o dar toliau - spygliuociu miskas. Vonioje girdejosi begantis vanduo ir staiga suvokes, kad tai ji, jis nusisypsojo. Pramerkes akis hibridas alkunemis pasireme I ciuzini tokiu budu pusiau atsisesdamas. Balti it sniegas patalai buvo lengvai sujaukti. Jis nejaute to zverisko alkio jausmo, kuri jaute pries uzmigdamas. Tiesapasakius jis jautesi nuostabiai, visai taip kaip tada kai budavo tiesiog vilkolakis. Netrukus vandens ciurlenimas liovesi ir tarpduryje pasirode ji - Katherine. Giliau ikvepes jis nuryjo burnoje susikaupusius skyscius. Zvelgdamas I ja taip, tarytum matytu pirma karta, tarsi bandytu isiminti viska - jos akis, lupas, jos kvapa.... Nejucia kaltai nusispsojes jis prisimineka sake burtininke. Tai ka dabar mate jis, buvo tikroji Katherine. Ji nebuvo jo vaizduotes padarinys, vadinasi vienas dievas tezino kokios jos reakcijos reikejo tiektis. -Bonnie,-pagaliau tarstelejes jis pilnai atsisedo lovoje. -Ji sutiko leisti man dar karta su tavimi pasimatyti,-nuryjes seiles jis jautesi neapsakomai kaltas. Kaltas del visko kas jai nutiko. Buvo praeje labia daugo laiko nuo paskutinio karto kai ji turejo proga pasikalbeti su tikruoju Masonu, Masonu, kuris nebuvo jos pacios iniciatyva girdomas originaliojo krauju.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Katherine Pierce on Pir. 04 04, 2016 6:50 am

*Tapusi savo pačios, negailestingo žaidimo auka, originalia vampyre tapusi garbanė, buvo priversta ištisus mėnesius, kurie galiausiai peraugo į metus, ir ji prarado laiko nuovoką, kęsti neapsakomus skausmus, žinant kad negali nieko padaryti, kad tai pakeisti. Ginklas, kurį pasirinko medžiotojas, kuomet nusprendė savo pasirinkimą suvesti ties buvusios "draugės" mirtimi, buvo neatsitiktinis. Neatsitiktinė buvo ir kulka, kuri išsiuntė vampyrę į pomirtinį pasaulį. Specifika buvo paprasta ir banali iki negalėjimo. Visas jos kūnas buvo paralyžiuotas, širdis buvo nustojusi pumpuoti kraujotakos sistemą, tačiau ji nepasikeitė nei per colį. Užuot pakeisdama savo pavidalą į būdingą vampyrams, kurie pasirenka išdžiuvimą, nei lemties priėmimą, ji buvo nepaliesta nei laiko nei aplinkybių. Uždaryta prabanga (jei tik įmanomas toks dalykas) dvelkiančiame karste, originali garbanė puikiai girdėjo kiekvieną įeinantį, kiekvieną kalbantį ir žadantį. Tačiau niekas nesikeitė, ji kentė savo beviltiškumą, negalėdama parodyti net menkiausio ženklo, kad yra gyva. Bet patikėkite tuo, kai tai sakoma, jos pasąmonė "kraustėsi iš proto" šaukdama ją lankantiems, kad ji vis dar čia!  Bet kuris kitas asmuo, kuris savo gyvenime buvo matęs mažiau nei ponia Lockwood, greičiausiai jau būtu troškęs mirties sau, kad viskas pagaliau pasibaigtu, ir ji kuo ramiausiai galėtu degti pragare. Bet, tik ne ji ir tik ne tokiomis aplinkybėmis. Kaip visuomet gebėdama išgyventi net sunkiausias situacijas, stiprią asmenybę išsiugdžiusi moteris, buvo beveik nepalaužiama jokios stichijos. Nepriklausomai nuo to, kad priešais pastoviai stengėsi ją palaužti visais sugedusios fantazijos principais. Todėl, kuomet amžina tamsa ir skausmas staiga išnyko, bei fatališka moteris atsidūrė vonios patalpuose, pirmiausia kas nutiko, tai ji atkreipė į veidrodyje esantį savo atspindį. Jos plaukai buvo nepilnai išdžiuvę, kas leido suvokti, kad prieš tai ji buvo duše. Tačiau kuomet buvo tas prieš tai? Veido bruožai kaip visuomet buvo paryškinti tam tikromis moterų gudrybės "chemikalais". Jos kūną dengė apatinis trikotažas, bei netaisyklingos formos marškinėliai, kurie buvo pilnai atidengę šios dešinį petį. Suvokimas buvo prislopintas, mat daug gyvenime mačiusi moteris nuoširdžiai nesuvokė kas atsitiko, kad prieš tai buvę jutimai išgaravo. Ir minties, kad į tai buvo įsimaišiusios raganos, paprasčiausiai nebuvo. Nepriekaištinga vampyriška klausa užfiksavo kito asmens buvimą už durų, todėl ji nieko nedelsdama užsuko vandenį, bei pasisuko veidu į durų pusę. Apėmė nostalgiški jutimai, mat ši vieta pasirodė ypatingai pažįstama, tarytum ji pati to neplanuodama sugrįžo į nelabai tolimą praeitį. Šiek tiek pravėrus duris, tamsiaplaukė garbanė kaip mat užfiksavo puikiai pažįstamą vyrišką figūrą, kas leido jos veide pasirodyti mįslingai šypsenai. Stumtelėdama duris dar labiau, ji nusprendė neužduoti bereikalingų klausimų, mat patikėti kad tai tebuvo jos pačios fantazijos vaisius, kuris prasibrovė pro visas tas kankynes, kurios vyko jos kūne, visus tuos ilgus mėnesius, buvo paprasčiau ir pripažinkime, logiškiau nei mintis apie tai kad Bennett ragana visgi nusprendė padaryti paslaugą ir jai. Matydama Mason'ą tokį, koks jis buvo užstrigęs jos atminty, dar tuomet kai jis buvo žabojamas mėnulio pilnaties, tik dar labiau patvirtino tai, kad tai negali būti daugiau, nei vaizduotės žaidimas. Šiek tiek palenkusi galvą, moteris nesiskubino pradėti monologo, o vietoje to, atsitraukusi nuo tarpdurio, ji kaip mat atsirado greta, bei neleisdama jam pilnai pakilti iš lovos, keliais pirštais užlaikė jį sėdimoje pozicijoje. Kuomet šios rankos kaip mat atsirado ant jo pečių, liaunas kūnas, kaip atsidūrė ant jo kelių, kuomet moteris apžergdama jo šlaunis nesunkiai surado sau patogią poziciją. Plaukai sukrito į priekį, dalinai uždengdami jos veidą. Jo ištartas vardas ilgametei vampyrei nuskambėjo visiškai ne laiku ir ne vietoje, todėl rodomąjį pirštą prispausdama prie jo lūpų, ji palinko arčiau, vos girdimai pasisakydama.* - Tai tikrai nėra tas žodis, kurį norėčiau girdėti pirmiausia... - *Jausdamasi kaip visuomet, labai patogiai savame kūne, garbanė puikiai naudojosi savo privalumais, bei abipusę trauka, kuri juos jungė jau daugybę metų. O ir pripažinkime, ji retai kada pasirinkdavo rimtą pokalbį apie tai "kas nutiko", kuomet jis buvo šalia, ir buvo toks savas... ...Ne toks, koks tapo jos impulsyvių ir neapgalvotų pasirinkimų dėka. Juk Katherine Pierce-Lockwood netiesiogiai buvo tas asmuo, kuris atėmė iš jo asmenybę, perduodant originaliajam ant sidabrinės lėkštutės. Aišku, jos kėtinimai buvo geri, savanaudiški, bet geri. Tik kas galėjo pamanyti, kad po to kai jis taps kone originaliosios šeimos nuosavybė, ji pati taps nebe reikalinga, ir greičiau kliūtis, nei pastumtas į šalį daiktas, kuris prarado savo vertę. Išlenkdama savo nugarą, garbanė nesvarstydama sujungė judviejų lūpas aistringam bučiniui. Juk visą tai jai buvo tik maloni iliuzija, o tai reiškė kad įprastiems konfliktams, pasiaiškinimams ir pykčiams vietos paprasčiausiai nebuvo. Visgi, jo pertraukimas paminint Bennet raganos pagalba, kaip mat atšaldė vampyrę, kuomet jos sutrikęs žvilgsnis susitrenkė su jo šviesiomis akimis. Ryškios, natūraliai putlios lūpos prasiskyrė.* - Tu tikras? - *Antakiai savaime nusileido, kas išdavė tai, kad originali vampyrė pagaliau ėmė suvokti kad viskas kur kas sunkiau, nei ji manė iš pat pradžių. Nekeisdama savo buvimo pozicijos, ji viso labo nukreipė savo žvilgsnį į sieną, jam už nugaros.* - Vadinasi, aš vis dar esu negyva... - *Tamsiai karamelinės spalvos akių žvilgsnis vėl atsidūrė ant jo veido, kuomet ji pirmą kartą pasijuto nepatogiai.* - Ką tu padarei Mason'ai?! Nepriimk įžeidžiančiai, bet tavo ir Bennett raganos sąjunga man skamba kaip niekad neadekvačiai. Ar tai sumautas žaidimas, kuriam tave pakurstė Niklaus'as, nes kitaip, tikrovėje, pasiekti manęs nebe sugeba?
*Paranojiškas būdas, bei savisaugos instinktai kaip mat paėmė viršų. Ir negalima kaltinti vampyrės, kad jos pasitikėjimo skalė buvo visai netokia, kaip tipinio asmens. Ką kalbėti apie tai, kad paskutinio susitikimo su originaliuoju metu, jai buvo aiškiai parodyta kad pastarasis padarys jos gyvenimą nepakenčiamu, ir kas svarbiausia, tai vyks tuomet, kai ji mažiausiai to lauks. Ką kalbėti apie Mason'ą, kuris su laiku tapo pernelyg abejingas jai. Ar tai buvo vartojamo kraujo įtaka, ar didelis noras ją atstumti nuo savęs... Neaišku. Bet faktas, vienas, jam pavyko pasiekti norimo tikslo. Mat tam tikru metu, garbanė prisidirbusi kaip niekad, buvo pastatyta prieš aiškų faktą, kad jis jau nebe sugrįš.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
u're not going to stop
I apologize if I seem rattled. Circumstances have changed suddenly, and I had to adjust. (She sits on the bed.) Mind control is a necessary evil. You see, I need a werewolf, and I've lost the one that I had. Now, tell me what you're going to do to help me get a new one?

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!

Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2644
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : I DON'T DO love
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=ZXcAh3XDtDY

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Mason Lockwood on Pir. 04 04, 2016 2:05 pm

Turint omenyje kaip audringai pasibaige paskutinis poros susitikimas, jis nesitikejo, kad garbane taip paprastai puls jam i glebi, taciau kai si kojomis apsivijo jo juosmeni... Tai buvo tobulas budas pirminiai itampai issklaidyti. Ne akimirkos nedvejodamas Lockwoodas savo pirstus sunere mylimajai i plaukus, tokiu budu perimdamas bucinio iniciatyva i savo rankas. Jo sirdis plake itin sparciai kas isdave apie dziugu susijaudinima. Si akimirka buvo tokia tobula, tokia trapi... bet tai nesutrukde jam pilnai ja megautis. Cia jie buvo saugus. Cia jiems negrese. Cia jie nors trumpam galejo ir vel buti laimingi. Rytiniai garsai,uz lango ciulbantys pauksciai ir cezancios patalynes garsas buvo drumsciamas tik aistringo bucinio garsu kol mergina ji nutrauke tam, kad atslijusi sugrazintu kaip niekad zmogiska ir givybe trykstanti Masona i realybe. Akimirksniu jo syosena isbleso ir veidas igavo kelias nerima iliustruojancias rauksles kaktoje. -Taip...-tepratares kiek tykiau jis pirstais perbrauke per jos skruosta su apgailestaujancia israiska veide. -Bet as esu cia tam, kad tai pakeisciau, Katherine,-suimdamas jos liauna liemeni,hibridas neleido jai pasitraukti. -Visa tai neturi nieko bendra su originaliaisiais, Kat,-suemes abi jos plakstakas jis prisispaude jas sau prie lupu. -Prisiekiu tau, kad surasiu buda kaip tave sugrazinti...-pakeles akis jis susidure su liudnu jo zvilgsniu ir tai buvo skaudziau nei agonija, kuria dar visai neseniai ji priverte iskesti Winchesteris. -Bet tu privalai man padeti, brangute,-maldaudamas jis trumpam uzmerke akis. Kad ir kaip jis stengesi atrodyti uztikrintas ir pozityvus, jis nebeatlaike. -Katherine, ar sugebesi man kada nors atleisti? Ar niekuomet neturejau nuo jusu nusigrezti,-nudelbes galva jis vis dar savo rankomis buvo apglebes jos delnus. Buvo akivaizdu, kad kaltes jausmas tiesiog zude visus siuos metus jausmu sekmingai atsisakiusi hibrida ir dabar, netekes siaubingai daug kraujo jis buvo uzlietas lavina to, ka lmanesi laikes po devyniais uzraktais. -As taip susimoviau,-neigiamai papurtes galva jis melde jos atleidimo, nors visois isgalemis stengesi vyti minti, kad tai kas jai nutiko yra neatitaisoma, salin. -As maniau... nezinau kodel buvau toks sumautai isitikines, kad budamas atokiau nuo jusu suteiksiu jums sauguma...Katherine,as turejau buti ten, turejau tave nuo jo apsaugoti...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Katherine Pierce on Pir. 04 04, 2016 4:10 pm

*Suvokti, kad tai nebuvo malonus sapnas po ilgalaikės kankinimo rutinos, kuri atrodė kad tęsiasi visą amžinybę, vertė jaustis nejaukiai. Mat, pirmiausiai savaime įtikėdama tuo, kad jos pasąmonė visgi buvo kur kas stipresnė, todėl rado vidinės stiprybės mintimis iškeliauti ten, kur ji jaustųsi saugi, buvo kur kas lengviau, nei kad išgirsti kad tai buvo, pripažinkime susižavėjimą keliančios, raganos pasąmonės manipuliacijos vaisius. Pripildydama savo plaučių tūrį gaiviu gamtos oru, tamsiaplaukė garbanė laikėsi tvirtai įsirėmusi delnais į savo, vis dar teisėto, vyro pečius. Jo kūno karštis vis dar buvo nepakitęs, kas leido suprasti, kad būtent šią akimirka jo organizmas buvo išvalytas nuo intervencijos, prie kurios jis buvo pratęs, kuomet tapo priklausomu nuo originalaus hibrido kraujo. Pripažinti, o tiksliau pasakyti balsu kad tai buvo jos rankų darbas, tas sumautas kaltės jausmas, kurį jis buvo priverstas jausti, buvo per ją - buvo kone neįmanoma misija. Ji nedrįso sau suteikti tokią prabangą, kaip pripažinti klaidą, kuri galiausiai ir davė pradžia sekantiems įvykiams, kurie pakeitė ir sužalojo ne vieno asmens gyvenimus. O tam tikru laikotarpiu, padėjo didžiulį ir pastorintą tašką ant jos tarpusavio santykių su Mason'u. Tai kad moteris niekuomet nesistengė vadovautis blaivia logika, visuomet privesdavo ją prie pražūtingų sprendimų. Ir nebuvo svarbu net tai, kad pirminiai ketinimai buvo geri, šviesūs ir visiškai nebūdingi, istoriškai ne pačiais maloniausiais žodžiais aprašomai, jaunai moteriai. Ir grįžtant prie būtent šios akimirkos, kuomet jo tvirtos rankos neleido jai pasitraukti, neskaitant to, kad jei ji iš tikro to būtu norėjusi, tai nebūtu sunku. Bet ji dar kartą leidosi būti suvaržoma, vien todėl, kad nepaisant įvykių, kurie vyko prieš jos "mirtį", ištisi mėnesiai kankynės buvo nutraukti. Ir nors tai netrūko ilgai, bet ji nuoširdžiai buvo pasiilgusi žmogiško kontakto. Todėl nematė prasmės kelti konflikto, žinant kad laikas tiksi ir ankščiau ar vėliau ji vėl bus paglemžta traumuojančios tamsos, kurioje yra įkalinta. Žandikaulio linija tapo vizualiai labiau pastebima, kuomet ji sumerkė savo tamsiai karamelinės spalvos akis.* - Prisiekiu, išrausiu tam nedėkingam vabalui širdį, tuo pačiu metu susitvarkydama nagus, vos tik turėsiu progą.
*Nebūtina buvo minėti vardų, kad taptu aišku, kad vienintelis asmuo, kuris turėjo tiesioginį priėjimą prie originaliosios vampyrės, Amaros antrininkės, mirties, buvo tas pats medžiotojas, kuris realiame laike, buvo pančiojamas grandinėmis. Ji troško priversti jį jausti visą tą pragarą, kuris buvo skirtas jai, kuomet specifinė kulka, paleista iš senovinio revolverio pateko į jos kūną, atimdama galimybę į gyvenimą. Atsižvelgiant į tai, kad prieš šaudamas lemtingą šūvį, medžiotojas buvo užsiminęs apie savo tikruosius ketinimus ir priežastis, kodėl jo manymu tai buvo neišvengiama būtinybė, Katherine Pierce-Lockwood žinojo kur kas daugiau, nei kad buvo pasiruošusi pasakyti. Bet tame nebuvo nieko keisto, mat ji nuo pat senovės buvo pratusi pirmiausia pasitikėti tik savimi. Jausdama kaip jos rankos yra apgaubiamos vyro delnų šilumos, žvilgsnis savaime nukeliavo ties jo veidu. Pamatyti kad jis kentė psichologinį - dvasinį skausmą, nebuvo sunku, tačiau tai skaudino ir ją. Tik dabar ji buvo pastebėjusi, kiek daug žalos šie santykiai padarė abiems. Laikas stipriai pakeitė abi, kadaise labai stiprias asmenybes, ir ne viskas buvo gerai. Nuoširdiai apžvelgus jų praeitį, galima buvo prieiti prie išvados, kad kitaip gyventi jie nemokėjo. Jei ne pastovus bėgimas nuo piešų, neišvengiamos akistatos su blogiu / geriu, jie imdavo kariauti tarpusavy. Tai dvelkė destrukcija, nors kitą vertus, jis vis dar buvo tuo vieninteliu vyru, kuris vertė jos širdį plakti stipriau.* - Jie patraukė mane iš kelio tik todėl, kad aš buvau vos per colį nuo to, kad pavyktu tave sugrąžinti. Tai būtu sugriovę mitą apie vampyrų priklausomybę nuo savo kūrėjų... Štai kodėl. - *Jos antakis savaime pakilo, kuomet garbanė nuleido savo akis, lyg būtu paskendusi savo pačios mintyse, kuomet viskas tapo aišku iki banalumo.* - Jie pasirinko Winchester'į, žinodami kad jis bus pakankamai stiprus, kad apsaugoti ją, ir sulaikyti mane. - *Ji stengėsi neįsiklausyti į prašomo atleidimo žodžius, mat kapstyti vis dar krauju srūvančia žaizdą buvo mažu mažiausiai nemalonu. Nors akivaizdu, jo būsena buvo sužalota ne ką mažiau nei jos, gal, net daugiau. Mat jis visuomet buvo labiau linkęs prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, nei kad ilgaamžė nemirtingoji. Palinkdama arčiau, ji ištraukė savo rankas iš jo delnų, kuomet pirštais paliesdama jo skruostikaulius, kone privertė įsistebėti į savo akis.*
- Aš myliu tave, visuomet taip buvo. - *Galvos linktelėjimu ji patvirtino savus žodžius, kuomet pratęsė prieš tai nebaigtą kalbą.* - Bet tu privalai sugrąžinti mane... Nes tai kad mes čia, dabar. Parodo kad tu nepasitraukei visam. Ir aš žinau kad tau bus sunku dabar... ...kautis prieš vėjo malūnus. Bet prisiekiu, man grįžus viskas bus kitaip, mes susidorosim. Kaip ir visuomet. - *Jos akys susimerkė, ir apatinė lūpa, praslysdama pro jo nosies galiuką, vėl susidūrė su jo. Atstumas tarp dviejų veidų buvo menkas, kuomet ji dar kartą patvirtino savo žodžius, tarytum būtu norėjusi kad jis tai atsimintu net tokiu atveju, jei jam nepavyktu sugrąžinti jos į gyvųjų tarpą (nes pripažinkime, yra ne vienas, kuris su mielu noru jam pamaišytu judėti pirmyn, ką kalbėti apie originaliojo hibrido kraują, kuriuo jis gali būti badomas).* - Prisiekiu...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
u're not going to stop
I apologize if I seem rattled. Circumstances have changed suddenly, and I had to adjust. (She sits on the bed.) Mind control is a necessary evil. You see, I need a werewolf, and I've lost the one that I had. Now, tell me what you're going to do to help me get a new one?

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!

Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2644
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : I DON'T DO love
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=ZXcAh3XDtDY

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Mason Lockwood on Antr. 04 05, 2016 8:09 am

-Vadinasi tai tiesa?-suraukes antakius jis staiga pakele akis i pasnekoves veida. Jo spejimams pasitvirtinus, suvokimas to, ko jis taip nenorejo praipazinti apgule jo pecius. Moteris, kuria jis mylejo tarsi butu apakintas, buvo mirusi. Giliau ikvepes jis letai ispute plauciuose uzlaikyta ora. Leisdamas jai pasisakyti jis nenuleido akiu nuo taip geidziamu jos lupu. Is pirmozvilgsnio situacija neatrode tokia kebli, kokia buvo is tikruju. -Cia,-turedamas omenyje neegzistuojanti pasauly, kuriame jiedu dabar megavosi vienas kito draugija, jis pratese savo minti. -Cia, mes turime visa diena, taciau realybeje, as turiu maziau nei dvidesimt minuciu. Greiciausiai todel, kad netekau daug kraujo...-sutikes klausiama jos zvilgni, jis neigiamai papurtes galva. -Ilga istorija,-syptelejes jis uzkiso nepaklusnia plauku sruoga mylimajai uz ausies. -Nezinau kaip greitai Nik'as suzinos, jog as mieste... jo namuose. Vadinasi tera laiko klausimas kaip ilgai as sugebesiu islikti savimi,-paskubejes uzgincyti bet kokius jos protestus sia tema, jis greitai vel prabilo. -Juk gerai zinai kokios buvo mano sutarties su originaliaisiais salygos. Tai yra vienintelis budas islaikyti Victoria nuosalyje. Katherine, kad ir kaip noreciau, negaliu jos i visa tai velti. Juo labiau, kad judvi tokios panasios! Suzinojusi, kas kaltas del to kas tau nutiko, manai, kad ji nepuls ieskoti Winchesterio?-merginai mikliai nulipus nuo jo ir patraukus link lango, jis tuc tuojau apsijuose juosmeni anklode ir patrauke is paskos. Priejes is uz nugaros jis nubrauke tamsius jos plaukus, dengusius viena jos peti ir svelniai ji pabuciavo. Nebuvo butina istarti tai zodziu, kad mergina suprastu ka jis turejo omenyje - jis privales ir vel gerti kurejo krauja tam, kad islaikytu priedanga... kad apsaugotu ja - Victoria. -Ant vienos rankos jis turi neiprasta tatuiruote. Nepaisant to, kad pirminis josiekis turetu buti apsaugoti Elena, panasu, kad jo misija yra atsikratyti manimi,-apsukes ja jis uzdejo abi savo rankas jai ant liemens. -Rebekah minejo ragana... kuri greiciausiai galetu mums padeti, beto dabar kai Bonnie pati pamate, kad medziotojas yra kazkuo absestas, nemanau, kad pati nores, jog jos biciule tiesiog imtu ir iskeliautu su juo. Dar yra Katherine...-mineti sviesiaplaukes varda visuomet budavo siek tiek nejauku turint omenyje jos saitus su hibridu. -Turi buti kitas budas,-akivaizdziai nebudamas nusiteikes buti demaskuotu Klauso akyse jis giliau ikvepe. Tai ka siule Katherine, butu pradzia to, kas galiausiai virstu kruvinu ir greiciausiai daugybes givybiu reikalaujanciu karu tarp visu triju antgamtiniu butybiu - raganu,vilkolakiu ir paciu originaliuju, ka jau kalbeti apie medziotojus, kurie taipogi nebutu patenkinti,jog yra kesinamasi i viena is ju, kas kad jis yra apsestas bala zino kieno.
Nenoredamas buti suprastas neteisigai, jis sueme jos veida taip priversdamas pazvelgti sau i akis. -As padarysiu viska, kad tave susigrazinciau. Net jei man tektu ji nudeti,-turedamas omenyje originaluji, kurio mirtis zinoma reikstu ir jo paties zuti. -As padarysiu viska, bet as nebenoriu buti atsakingas uz nekaltu zmoniu givybes,-jo akyse atsispindejo skausmas ir kad ir kaip jis stengesi islikti tvirtas, viduje jis norejo saukti... kartais jis norejo tiesiog pasiduoti. Is pradziu Jules mirtis, o dabar ir ji... Katherine. Zuredamas i ja ir zinodamas,kad tai gali buti ju paskutinis susitikimas jis trosko, kad si diena niekuomet nesibaigtu.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Katherine Pierce on Antr. 04 05, 2016 2:43 pm

- Kuomet aš sakiau "jie", aš neturėjau omeny originaliosios šeimos... - *Nemirtingos asmenybės lūpomis praslydo pakankamai svarbi informacija, kuri tuo pačiu metu sukėlė nesupratimo jausmą, bei tai, kas vadinama tiesos atskleidimu. Buvo taip lengva sudaryti nuomonę, kad prie to buvo prikišęs nagus pats Niklaus Mikaelson, kurio taip baiminasi didžiausia dalis nemirtingų padarų. Jis nenuspėjamas ir impulsyvus, tačiau reikia pripažinti tai, kad yra savo žodžio žmogus. Jis žinoma, ne kartą grasino Katherine Pierce-Lockwood susidorojimu, jei ji ir toliau bandys lysti į tuos reikalus, kuriuose jos neturėtu būti. Bet, ar galima ją pakaltinti kad ši elgėsi priešingai? Tai tarytum buvo įrašyta į jos kraują, ieškotis nuotykių savo sėdimai vietai. Bet taip, tiesa buvo tokia, kad nepaisant visko, originalusis hibridas nemelavo savo kūriniui, sakydamas kad jis neprisiartins nei prie vieno iš jo šeimos narių, jei pastarasis nuolankiai vykdys visas jo užduotis (ar kad ir koks buvo jų bendradarbiavimo principas). Asmenys, kuriuos garbanė iniciavo kaip "jie" buvo kur kas tamsesni, kur kas pavojingesni... ...ir galbūt todėl, jie buvo nežinomi. Mat tapatybės išsaugojimas nuo netinkamų akių buvo kur kas svarbiau, nei veikti tiesiogiai. Savo ilgame gyvenime, Pierce-Lockwood buvo susidūrusi su ne viena ragana, ir negana to buvo pratinusi save prie jų keliamų smegenų aneurizmų, kuriomis šios taip lengvai pažaboja bet kurį iš priešininkų. Todėl nieko ypatingo ar neįprasto nebuvo tame, kad ji tik dabar suvokė kad jos draugu vadinamas asmuo, taip negailestingai nutraukė jos gyvybę, kuomet garbanė visgi prisikasė prie tiesos, kuri buvo taip stropiai slepiama tūkstantmečiais. Tiesą pasakius, būtent šiuo metu nebūdama pasiruošusi atsakyti į klausimus, nes vienintelė mintis, kuri nuoširdžiai kankino jos pasąmonė, tai įvairiausio plauko fantazijos, kuriuose ji kankinančiai sunaikina tą, kuris privertė ją ilgam laikui atgulti į pomirtinį pasaulį, pragarą, ar vietą, kur ji nepalinkėtu patekti net savo užkietėjusiems priešams. Sukandusi dantis, bei tokiu būdu leisdama savo žandikaulio raumenynui sujudėti, ji pastebimai buvo užlieta nemalonių pojūčių bangos, kurią inicijavo tam tikras komentaras apie tai, kad jis ir toliau planuoja perspektyviai būti priklausomu nuo originalaus hibrido kraujo. Stipriau įsiremdama į teisėto vyro pečius, tamsiaplaukė garbanė pakilo, arba tiksliau būtu pasakyti, nusileido ant žemės. Patraukdama prie lango, pro kurį brovėsi saulės spinduliai, ne ilgainiui prasitarė.* - Kad ir kaip tu norėtum tikėti tuo, kad Victoria bus neliečiama, drįstu teigti kad viskas įvyks priešingai. Ji jau buvo įtraukta į šį gyvenimą, kuomet tą naktį išgyveno. - *Omeny turėdama tą sunkią kovos naktį, kuomet jos dukra pirmą kartą įkvėpė oro į savuosius plaučius. O kadangi Katherine Pierce-Lockwood neturėjo ne menkiausio preteksto prieštarauti akivaizdžiam jos panašumui į motina, tyla atsakė už ją daugiau, nei ji galėjo tai padaryti naudodama žodžius. Tačiau vienas dalykas buvo per daug reikšmingas, kad būtu galima tai nutylėti.* - Victoria glaudžiai bendrauja su Andrea. Vadinasi, jei ji neišsiaiškins tai pirmiausia, tuomet nesunkiai sugebės ištraukti informaciją iš draugės. Nors įtariu, kad mūsų dukra nesiliaus lindusi į pavojingas situacijas, kol aš būsiu uždaryta tame karste, o tu vaidinsi Klaus'o pavaldinį. Ir taip bus, nes vartodamas jo kraują... ...Mason'ai, tu negali savęs kontroliuoti! Tu atsiribosi nuo jos, nuo noro grąžinti mane, vos tik į tavo sistemą pateks bent vienas lašas to monstro kraujo. Negi, pats to nesuvoki? - *Prieštaravimas, kuriuo vadovavosi Mason'as, neleido jai kartotis, tačiau, kuomet jo lūpos vėl prisilietė prie jos odos, garbanės akių vokai susimerkė, lėtas atodūsis ir lengvas apsisukimas privedė prie to, kad ji pati to nejausdama, dantimis timptelėjo savo apatinę lūpą. Kambario sienas užpildė tyla, kuri buvo maišoma vien tik kvėpavimo ir gamtos natūraliais atgarsiais. Pramerkusi akis, ji nuoširdžiai stebėjusi tuo, kad jis pasitikėjo pakankamai įvairiaspalve publika, todėl kuomet ryžosi kalbėti, jos balsas buvo pakitęs, tylus, tačiau išdavė savaiminį nepasitenkinimą, kurį iššaukė neapibrėžta ateitis.* - Ar tavo stiprybė pasireiškia tik tuomet, kai vartojamas būtent jo kraujas? Aš turėjau šiokios tokios patirties, kai dar nebuvai tapęs dalinai vampyru, su Klaus'o tėvu. Jis tavo stiprybės atsargas pildėsi vampyrų krauju, mat žmonių jam netiko. Gal ir tavo atvejis kuo nors panašus, ir tu gali išlikdamas savimi, puikiai apsimesti kitu asmeniu, būnant greta jo? - *Sumirksėdama kelis kartus iš eilės, ji iš niekur nieko nusuko savo akis į dešinę, tarytum būtu išgirdusi kažką, ką užfiksavo tik jos pačios klausa. Visgi, bandydama tai sumesti į pasivaidenimą, originalia tapusi vampyrė, kuri nebuvo priklausoma ne nuo vienos kraujo linijos, įsistebėjo į Lockwood'o akis, su lyg akimirka, kuomet jis išdėstė savo finalines mintis.* - Tau pavyks, aš žinau kad pavyks. Bet turi pažadėti man, kad išliksi savimi. Antraip, būdama gyva aš būsiu pasiryžusi nesuvokiamiems dalykams, kad tu būtum gyvas ir būtum tu, o ne daiktas, kurį originalusis lipina savo rankomis taip, kaip jam yra naudingiausia. O Winchester'į palik man. Jis sąjungoje su galingiausiais, kada nors egzistavusiais raganiais. Ir kito paaiškinimo nėra. Jis privalo mirti už tai, kad aš praradau šitiek laiko. - *Specialiai nepasakydama to, kad mirtis nebuvo tiesiog prasmegimas tamsoje, ji nutylėjo kiekvieną detalę, kiekvieną agoniško ir protu nesuvokiamo skausmo sekundę, kurią buvo verčiama jausti be paliovos.* - Įsimink šią akimirką, nes aš jau seniai pasirinkau eiti su tavimi tuo pačiu keliu, nesvarbu kaip stipriai duobėtas jis būtu. Aš visuomet su tavimi, čia... - *Jos delnas atsidūrė ant jo krūtinės, tarytum tokiu būdu užbaigdamas kalbos prasmę, ji pasitempė aukščiau, ir akimirka, kuomet jos lūpos vėl susidūrė su juo... (leidžiu pasireikšti poniai raganai, kuri pagal teoriją turėtu sugadinti jų intymią akimirką pasąmoniniame pasaulyje. xD)*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
u're not going to stop
I apologize if I seem rattled. Circumstances have changed suddenly, and I had to adjust. (She sits on the bed.) Mind control is a necessary evil. You see, I need a werewolf, and I've lost the one that I had. Now, tell me what you're going to do to help me get a new one?

2016-tų metų geidžiamiausias personažas. Woooohoooo!

Katherine Pierce

I'm the only non bitter person at this bitter ball.


Pranešimų skaičius : 2644
Įstojau : 2013-04-10
Miestas : Čikaga / Manhetenas
Meilė : I DON'T DO love
Draugai : Andrea Argent
Rūšis : Originali vampyrė (19/538)

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://www.youtube.com/watch?v=ZXcAh3XDtDY

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Bonnie Bennett on Antr. 04 05, 2016 2:55 pm

*(Su didžiausiu malonumu, kad ir netiesiogiai bet pagadinsiu Lockwood'o gyvenimą. Laughing). Akimirka, kuomet pirmasis hibridas visgi priėmė iš jos buteliuką su skaidriu vandeniu, kuris buvo tiesiog būtinas, kad jo mintys būtu visiškai neįpareigotos jokiais pašaliniais veiksniais, kaip pavyzdžiui kovos atgarsiai apatiniame aukšte. Jo tvirta ranka buvo sunerta pirštais su raganos, kas leido išlaikyti tvirtesnį susijungimą, bei didesnę tikimybę, kad jis sugebės užsilikti pasąmonės pasauly kaip galima ilgiau. Širdies plakimas buvo sulėtintas, ir net tuomet, kai tamsaus gymio burtininkė turėjo visas tinkamas sąlygas kad nutraukti jo gyvybę, šiam net nesupratus kas vyksta, jos mintyse nebuvo atsiradusi tokia tikimybė. Laisva ranka ji mostelėjo durų link, kurios po tam tikro burtažodžio, užsivėrė. Taip dirbti buvo kur kas patogiau, buvo galima susikoncentruoti ir nieko netrukdomai susitelkti į tai, kas vyko su hibrido kūnu, bei nuotraukoje atvaizduotą Pierce-Lockwood. Viskas turėjo vykti sklandžiai, mat tai nebuvo pirmas kartas, kuomet burtininkė griebėsi panašios stilistikos magijos. Tačiau, juk naivu buvo manyti kad asmenys, kurie iš mirtingo padarė nesunaikinamą žudiką, bei atėmė gyvybę iš pagal viską mirti negalinčios būtybės imtu ir leistu jiems "susitikti". Realiame laike prabėgo ne ilgiau nei kelios minutės, tikrai ne tiek laiko, kiek buvo pažadėta, kuomet Bennett kūnas buvo sukaustytas nežmogiško skausmo. Ji pati to nesuvokdama paleido hibrido ranką, butraukdama sąsajas su pasąmonės pasauliu. Nuslysdama nuo antklodės, ant kurios buvo įsitaisiusi, ko pasekoje atsidūrė ant grindų. Kontakto nutraukimas turėjo savaime jį sugrąžinti iš "fantazijų pasaulio", atimant žadėtą laiką, išraunant iš ramybės būsenos taip netikėtai, taip staigiai. Iš nosies varvėti pradėjęs kraujas, aiškiai leido išreikšti tai, kad burtininkė buvo neapsakomai nuvargusi. Iš tikro, ji dabar pat nebūtu sugebėjusi pakilti ant kojų. Ir kuomet ji ėmė valyti kraują į savo džemperio rankovę, pašnibždomis te pratarė.* - Atsiprašau, aš nežinau kas atsitiko... ...kažkas mane tiesiog išstūmė, lyg, perspėtu.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
as soon as you're feeling b e t t e r, i'm going to k i l l you.

Bonnie Bennett

Guess the apple doesn't fall far from the tree...


Pranešimų skaičius : 399
Įstojau : 2013-09-03
Amžius : 27
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojusi
Draugai : Elena & Caroline
Rūšis : Žmogus / Ragana
Darbo paskirtis : Studentė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Dean Winchester on Antr. 04 05, 2016 5:59 pm

Smūgis į saulės rezginį sukėlė labai nemalonų afektą, todėl kritimas su visa kėde ir sunkiomis grandinėmis nebe atrodė toks skausmingas ar keliantis nemalonius pojūčius. Sunkinantis kvėpavimas buvo akivaizdus, tačiau nenatūralios invazinės procedūros, kurias jis patyrė su tam tikrais asmenimis, kurie sugebėjo sukurti geriausią medžiotoją, kokiu jis tik gebėtu tapti pats. Žinoma, būtu išvengta sadistinių žaidimų ir greičiausiai dalies kandžių replikų, kurių Winchester'is neprivengė ir prieš tai, viskas būtu kur kas labiau humaniška, nei kad dabar. Taip pat, jis nebūtu taip valdomas kraujo troškimo, kuris dabar buvo labiau nei akivaizdus. Mat medžiotojas verčiau pasirinkdavo tai, ko reikalavo jo patobulinta prigimtis, nei tai, ką turėjo "šaukti" jo sveikas protas. Jis rinkosi žaidimą, ne savo mylimą moterį, kuri šiuo metu buvo kankinama abejonių, kažkur požeminiuose tuneliuose, po šiuo namu. Skausmas krūtinės plote blėso, nors giliai įkvėpti vis dar buvo sunku. Jo kvėpavimas buvo paviršutiniškas, tarytum būtu mažu mažiausiai susirgęs ūmiu bronchitu. Bet ar tai turėjo kokios nors reikšmingos įtakos tam, kad jis susilaikytu nuo kalbėjimo? Nee. Būdamas kankinamas pasakojimo, kuris nieko bendro neturėjo su tuo, kas vyko dabar, jis nesulaikė:
- Nepriklausomai nuo to, kad visai nesijaučiu dėkingas už šią nepatogią poziciją, bet jei tave tai užveda. - Vos pastebimai kilstelėdamas antakius, jis atrodė labai veidmainiškai nustebęs, iš dalies pasišlykštėjęs, ir galiausiai nesusilaikė nuo tolimesnio komentaro, kuris žinoma buvo neišvengiamas, atsižvelgiant į tai, kad medžiotojas niekuomet neieškojo žodžio kišenėje: - Turiu nuvilti širduk. Kad ir koks manaisi esąs žavus, aš verčiau pasirenku moterys. O grįžtant prie tavo gyvenimo istorijos, prieš pratęsdamas, gal padaryk paslaugą, ir kokiu pieštuku pradurk man ausų būgnelius. Nes prisiekiu, šis kankinimo būdas, kuriuo čia mane bandai paveikti, labai, labai veiksmingas.
Specialiai vesdamas iš proto apačioje, kartu su juo esantį vyruką, vampyrą kuriam šios dienos pradžioje neblogai aplamdė kaulus, medžiotojas tiesiogine tų žodžių prasme, stengėsi jį išprovokuoti tam, kad šis pratrūktu ir tai galiausiai pasibaigtu fatališkai bent vienam iš dalyvių. Vienam per amžių amžius, kitam, ne taip ir baisiai. Pasveriant elementarią logiką ir tai, kad vampyras kaitino metalą ne tam, kad galiausiai palydyti zefyrus, ankščiau ar vėliau jis greičiausiai būtu bandęs nudengti jo odą, ir tokiu būdu sukelti skausmą, neatimant gyvybės. Kaip tik tuo metu, kai įkaitintas metalas beveik susidūrė su jo oda, kam tikrai jis buvo pasiryžęs vyriškai ir drąsiai, iš jo striukės kišenės ėmė skambėti gana keista melodija, nestandartinė tokio rango asmeniui, kokiu save laikė medžiotojas. Melodija buvo šmaikšti ir kaip niekad laiku.
- Pala, pala, pala! - Galvos mostu nurodydamas savo išmanų telefono aparatą, jis tarytum pareikalavo kad jis būtu ištrauktas iš kišenės. Mat buvo labai nemandagu praleisti skambutį, nepriklausomai nuo to, kad tuo metu situacija nebuvo tinkama dar ir telefoniniam pokalbiui (pabandžiau surišti dabartinį laiką Los Andžele, su Niujorku, kuriame Cassidy paliko žinutę senam bičiuliui). - Malonėk, nes mano rankos supančiotos. - Arogancija kartu su pašaipa buvo akivaizdi, todėl jis ne kiek nesismulkino, kai tai iššaukė tik dar vieną nepasitenkinimo bangą.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".

Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1439
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 38
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Medžiotojas
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Sponsored content Today at 4:29 am


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 35 Previous  1, 2, 3, 4, 5  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume