ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Puslapis 45 Previous  1, 2, 3, 4, 5  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Marcellus Gerard on Tr. 04 06, 2016 2:57 pm

- Manai esantis labai šmaikštus? - Specialiai praleisdamas visas tas kandžias replikas, kuriomis vadovavosi mirtingasis, didesnį susidomėjimą rodė ugniai, kuri palaipsniui keitė metalo atspalvį, suteikdama jam labiau oranžinius atspalvius. Tiesa buvo tokia, kad vampyras buvo pernelyg išdidus, kad pripažinti pralaimėjimą, kurį turėjo patirti šios dienos ryte, gėdą prieš mylimą moterį, kuri turėjo stebėti kaip jo suglebęs kūnas buvo atvilktas čia smagumo daliai. Visą tai kaupėsi iki pat tos akimirkos, kuomet jis gavo puikią progą pasilikti su Winchester pavardės turėtoju, akis į akį, kuomet pranašumas buvo pagaliau jo rankose. Burtininkės išbarstytos dulkės garantavo, kad įkaitu virtęs asmuo neturės didelio pasisekimo judėjimo spektre. Ką kalbėti apie tai, kad jis buvo pančiojamas grandinėmis, kurias originalusis hibridas naudojo savo kūriniams suvaldyti. Vadinasi, paprastam žmogui, ir nesvarbu kad jis buvo apsėstas kažkokių tamsių jėgų, ar ne, tai turėjo sukelti mažu mažiausiai imobilizaciją. Kategoriškai atsisakydamas žaisti jo išgalvoto žaidimo taisyklėmis, vampyras sujudino savo plaštaką, įsitikindamas tuo, kad įkaitintas metalas yra paruoštas naudojimui ne pagal paskirtį. Pripildydamas savo plaučius giliu įkvėpimu per šnerves, drįso paaiškinti: - Aš neketinu tavęs nužudyti dabar pat, juk tau patinka kai yra sukeliamas šou. Kitaip, sėkmingai baigęs savo darbus būtum sprukęs su prie šiknos prispausta uodega. Ir man nusispjauti ką tau yra paruošęs Lockwood'as. Gyvas iš čia neišeisi. - Atsitraukdamas nuo namuose integruoto židinio, ilgaamžis (bent jau jo paties nuomonę, kuri susidarė dėl to, kad jis ilgai buvo ruošiamas virsmui, treniruojamas prieš ir po, kol galiausiai "sulipdytas" taip, kaip tai buvo naudinga.) vampyras nesunkiai pasiekė ant nugaros parguldytą įkaitą. Tiesą pasakius jis buvo varomas tiek visų prieš tai paminėtų jutimų, tiek smalsumo, kiek gali atlaikyti medžiotojo kūnas, kuris prieš tai pademonstravo tai, kad nebuvo būdinga tipiniam mirtingajam. Susiaurinti akių vokai, bei tvirtai sučiauptos lūpos simbolizavo tai, kad dabar buvo kaip tik tas, tinkamas, laikas kad nustoti veltui aušinti burną. Užsimodamas, jis ketino susmeigti įkaitintą metalą tiesiai į Winchester'io peties sąnarius, tokiu būdu sukeldamas įdomius skausmo skalės svyravimus. Ir viskas tikrai ir vyktu pagal planą, jei ne finalinis oponento komentaras. Jei tik kas nors būtu matęs Marcellus veido išraišką, kuri natūraliai užpildė prieš tai akmeninę fizionomiją, bei konkretų susitelkimą į norėtą atlikti skriaudą, mažu mažiausiai aiktelėtu. Jis buvo išmuštas iš vėžių, "kas iš viso buvo šis žmogus, kad ne vien tik neįvertindamas fakto, kad jo laukė ilgalaikis kankinimas, jis dar ir šmaikštavo?" Neigiamai supurtęs galvą, jis nepratarė ne vieno žodžio, vietoje to, negailestingai suvarydamas įkaitinto metalinio strypo galą tiesiai į medžiotojo petį. Neįtardamas kad Winchester'is yra ieškomas dar vienos, garsios medžiotojų pavardės turėtojos, net neturėjo minties atsitraukti nuo misijos. Nebent, tik tuomet kai viskas bus baigta ir jis galės pranešti skambinusiai, kad Winchester'is miręs, ir jei ji bandys aiškintis kas nutiko, ji bus sekanti. Vienaip ar kitaip, dabar jo įkyrus telefono aparatas ne kiek jo nejaudino.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Marcellus Gerard

I've known that man 200 years. He's cranky. And he's fussy.


Pranešimų skaičius : 122
Įstojau : 2013-10-05
Amžius : 28
Miestas : New Orleans
Draugai : Klaus Mikaelson
Rūšis : Vampyras (25/201)
Darbo paskirtis : Šoumenas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Mason Lockwood on Pen. 04 08, 2016 2:58 pm

Si realybe buvo kur kas malonesne nei ta i kuria jis privalejo sugrizti ir nors aplink tvyrancia harmonija drumste ne itin malonus sutuoktiniu pokalbis, hibridas megavosi kiekviena akimirka, kiekviena sekunde galedamas buti taip arti tos, kuri jam nebepriklause. ''Kol mirtis jus isskirs...'' Juk butent tokie zodziai vainikavo judvieju vestuviu ceremonija Las Vegase. Taciau jis nebuvo pasirenges pasiduoti. Dar ne dabar. -Vadinasi Nik'as nera prie to prikises nagu?-kilstelejes antakius jis gavo patvirtinima to, ka norejo isgirsti nuo pat pradziu. Is esmes, originalusis vampyras visus siuos metus laikesi savo duoto zodzio ir tokiu budu igyjo Masono palankuma. Jei tai galima taip apibudinti. Laikas bego ir saziningai laikydamasis savosios susitarimo dallies jis pamazu atsipalaidavo suprates, kad sakydamas, jog jis nelies nei Katherine, nei Victorios tol, kol Masonas vykdys jam paskirtas uzduotis, jis nemelavo. Galbut todel Lockwoodas negalejo patiketi, kad kazkas sugebejo ja nuzudyti. Juk vienintelis Katherine vertas priesininkas buvo neatralizuotas!
-Kas tai padare, Katherine? Ka tu zinai?-iremines klausiama zvilgsni i savo isrinktaja jis nesnkiai pastebejo, kad ji kazka nutyli. Kazka svarbaus. Taciau manydamas, kad jiedu tebeturi visa diena jis neskubejo remti jos i kampa ir uzuot toliau tardes jis uzdejo pirsta jai ant lupu tokiu budu sustabdydamas jos isibegejancia kalba apie jo priklausomybe nuo Klauso ir jo kraujo. Jis nenorejo to pripazinti, nenorejo sutikti su tuo kas buvo daugiau nei akivaizdu. Jam patiko galybes jausmas, kuri jam suteikejo kurejo kraujas ir nors tai turejo siaubinga salutini poveiki jo asmenybei, tapes tuo nenugalimu zverimi jis tai pamirsdavo. Pamirsdavo viska. Ji buvo teisi sakydama, kad vel gaves ''doze'' jis gali liautis ieskojes budu ja prikelti, gali ir vel nugrimzti i uzmarsti, kuria sukeldavo tas klampus, tamsiai raudonas skystis, keles nezmoniska pasibjaurejima jam, laikais kai jis tebuvo vilkolakis.
-As pasistengsiu,-neaisku ar pats tikdamas savo zodziais jis pabucaivo geidulingas garbanes lupas. Ar galejai kaltini daugiau nei metus celibate besilaikiusi vyra, kad matydamas ja, vilkincia vien apatinius, jis sunkiai galejo nuo jos atsiplesti. -Bet pati zinai, kad galiu netureti kitos iseities...-sutikes ne itin palanku jos zvilgsni jis suskubo uzprotestuoti bet ka, ka ji ketino pasakyti apie vadinamaja jo priklausomybe. -As nuvaziuosiu pas VIctoria... jei tik turesiu tam laiko,-merginai nuo jo atslijus jis tarsi teisindamasis neigiamai papurte galva. -Kat, jei Klausas apie visa si mesla suos anksciau nei spesiu ja aplankyti, as busiu priverstas... neturesiu kitos iseities. O gal as tiesiog tureciau ji nudeti?-jo tonas nepakilo, taciau buvo siek tiek sarkastiskas. -Juk gerai zinai, kad ne tik negaliu jam nieko padaryti, bet ir privalau neleisti to padaryti kitiems, antraip....-kiliai ikvepes pro nosi jis nutilo. Jie abu zinojo apie situacijos beviltiskuma todel is naujo atverti tu paciu, kraujuojanciu zaizdu nebuvo prasmes. -Klausyk. Pazadu, kad vos tik gausiu proga, iskvosiu Rebekah ir jei is tiesu yra budas... as pameginsiu,-vel ja prisitraukes jis svelniai pabuciavo jos apnuoginta kakla viena ranka prispaudamas ja prie saves. -As myliu tave,-susnabzdejes jai i ausi Masonas padare menkute pause. -Mes rasime kaip is viso sito issikrapstyti...-trumpam uzsimerkes jis staiga vel pramerke akis. Jos nebebuvo. Jo glebis buvo tuscias. -Katherine?!-darirydamasis po tuscia kambari jis pradejo suprasti, kad kazkas cia buvo ne taip. Jo kunas tapo ypac sunkus, o su kraujo priklausomybe susije skausmasi pamazu vel apeme visa jo kuna kol galiausiai hibridas ir vel prabuvo ant tos pacios lovos, Mikealsonams priklausanciame dvare. Giliai kvepuodamas tarsi butu nubeges visa maratona jis klausiamai pazvelge i salia stovejusia ragana. -Kas po velniais nutiko?!-staiga apacioje pasigirdes duslus garsas ir agresyvus Marcelio tonas priverte Lockwooda pasokti is lovos. -Medziotojas... mes turime reikala su juodaja magija praktikuojanciais asmenimis, Bonnie. Man nepavyko suzinoti kas butent, bet Katherine buvo pasalinta, nes zinojo per daug...-padriki sakiniai buvo viskas ka sugebejo sudelioti dar pilnai is ''keliones'' neatsipeikejes vaikinas pries skubiai issinesdindamas is miegamojo vetaines link.
-Marcellus!-dar leisdamasis laiptais jis suktelejo vampyrui, kuris kesinosi suzeisti vis dar supanciota Deana. -Jis apsestas. Jis megins tave isprovokuoti tam, kad gautu proga issivaduoti. Palik ji ramybeje,-Masono balsas skambejo tvirtai. Gerai zinodamas, kad vampyras near Lockwoodo fanu klubo prezidentas, kitaiptariant, tarp ju sianakt tvyrojo keista itampa, kuria isprovokavo juos siejanti originalioji, Masonas buvo pasirenges fizikai sustabdyti isikarsciavusi vampyra, jei to butu prireike. -Galesi saskaitas suvesti veliau. Dabar jis man yra reikalingas gyvas,-pagaliau atsdures salia to, i kuri kreipesi jis dirstelejo i Deana. -Kad ir kas ji tampo uz virvuciu, man reikia iki ju prisikasti, nes tik jie zinos kaip sugrazinti Katherine.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Dean Winchester on Pen. 04 08, 2016 3:11 pm

Pastaruosius kelis mėnesius telefono aparatas, kuris pūpsojo jo vidinėje švarko kišenėje buvo pastoviai kraunamas elektros, buvo pildoma sąskaita, bet nuoširdžiai pripažinus, jis te buvo daiktas, kurį medžiotojas išlaikė tik vedamas minties "jo priteiks, ankščiau ar vėliau". Kiekvieną kartą išsitraukdamas šį aparatą, jis viso labo pasižiūrėdavo kiek yra laiko, ar patikrindavo įeinančias žinutes į elektroninį paštą. Naudoti aparatą pagal paskirtį nebuvo svarbu, tuo labiau kad jis stengėsi laikytis nuošaliau nuo visų, kad neapsikrauti papildomais darbais, ar papildomomis problemomis, kurios greičiausiai net nebuvo jo. Po ilgo laiko tylos, jo telefonas visgi išleido skambinimo signalą, kas buvo keistą ir nuoširdžiai kėlė smalsumą. Negana to, per tokį trumpą laiko tarpą, jo dėmesio šio aparato pagalbą pareikalavo net du kartus. Bet "mielas" draugas, kuris surakino jį grandinėmis, visiškai netroško pagelbėti, o ne atvirkščiai, demonstratyviai užklausė nelabai etiško klausimo. Ar jis mano esąs šmaikštus? Joo. Negana to, jis jaučiasi žymiai pranašesnis, visomis galimomis prasmėmis, nei kad yra vampyras. Todėl, kai jis visgi nepriėmė klausimo labai jau rimtai, jo veido bruožai buvo sugadinti taip madingu "anties snukiu". Suspaustos lūpos, tarytum jis ketintu švilpti, buvo palydėtos kiek susimąsčiusia grimasa. - Iš tikro manau kad esu "afigienas". - Kuomet jis visgi pasidabino platesne šypsena, ne juokais numanė kad tai tik dar labiau erzins jo kankintoją. Juk po tokio margo ir sunkaus gyvenimo, kokį jis apturėjo per visą savo egzistenciją, skausmas greičiau tapo pakenčiamu bendrakeleiviu, nei tuo, ko derėtu baimintis. Ką kalbėti apie tai, kad prieš porą metų atliktų manipuliacijų su jo kūnu, sužeidimai nebe liko tokie jau ir reikšmingi. Nuosekliai stebėdamas tamsiaodį, Winchester'is kažkuriuo metu net atmetė galvą, matydamas vaizdą aukštyn kojomis, jis vertino tai, kiek laiko prireiks vampyrui tam, kad šis užkliūtu už kalnų (?) dulkių ir tokiu būdu suteiktu jam didesnį judėjimo spindį. Iš tikro šis žaidimas jau pradėjo varginti, nes tai buvo bailus kamuolio spardimas į vartus, kurių nedengė vartininkas. Ir būtent tokiomis akimirkos, nors pagalba ir nebūdavo žūtbūt reikalinga, jis mintyse leisdavo atsirasti atsiminimui apie prarastą brolį, kuris greičiausiai dabar būtu vėpliškai įsibrovęs pro išmuštas paradines duris ir baigęs visą sambrūzdį, nenaudojant kokių nors bereikalingų dialogų. Tuomet ši nuobodi kankynė būtu pasibaigusi greitai.
Sekdamas žvilgsniu kalbantį vampyrą, paskutinis likęs gyvas garsiosios medžiotojų šeimos atstovas sukando dantis, kaip niekad išryškindamas sąkandžio raumenys. Įsiklausydamas į visus pašalinius garsus, klausėsi visko nuo skersvėjo keliamo šurmulio, bildėjimo virš galvos, ir net oro sąlygų pasikeitimo už šio namo sienų. Visko, tik ne vampyro kalbos: - Ar tai iš tikro veikia? Turiu omeny tu kalbi jau daugiau nei dešimt minučių, išsakai labai labai ir vėl labai daug grasinančių žodžių, bet iki pat šiol, aš tik esu verčiamas klausytis tavęs, ir žiūrėti į lubas. Ot tai Nosferatu atsirado... - Pašiepiantis tonas, bei kandi replika nuskambėjo gal sekundei prieš tai, kai jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Sunku pasakyti koks tai buvo skausmas (neturiu tokios patirties), bet galima buvo prisiekti, kad patalpas užpildė tylus, tačiau labai nemalonus cypimas kurį sukėlė įkaitintas metalas, slystantis per peties audinius. Pradurti drabužiai, oda, raumenynas ir net įlūžęs sąnarys - pasmirdo kepinama žmogiena. Tai klaikus dvokas, klaikus ir skausmas. Ir buvo visiškai normalu, kuomet skausmo bangos apimtas medžiotojas, tiesiogine to žodžio prasme ėmė riaumoti. Jis bandė nepraverti burnos, o dantys buvo stipriai sukasti. Tačiau natūrali reakcija išdavė tai kad jis jautė skausmą, ypač kai jis buvo sukeliamas panašiais būdais. - Pirštu padarytas, motiną krušantis, kalės vaikas! - Atmesdamas galvą, jis gana stipriai susitrenkė pakaušiu, bet tai buvo tarytum plunksnos prisilietimas, palyginus su sužalotu pečiu. Kažkaip tuo metu pradingęs visas interesas ir toliau žaisti žaidimus, Winchester'is nusprendė kad atėjo laikas į situaciją žiūrėti kiek rimčiau. Gilus ir paviršutiniškas kvėpavimas buvo trukdžiu, bet jis stipriai sukibo į kėdės atramus. Beliko tik susidoroti su įkyria mintimi, kaip ištrūkti iš tokios beviltiškos padėties. Bet, jei jis nebūtu bent pabandęs, vargu ar gebėtu paskui sau atleisti dalinį ištižimą. Plius, juk buvo smalsu sužinoti kam jis taip iš niekur tapo reikalingas (omeny turiu, kad kituose temose jo ieško net du asmenys). "Telefonas!" - mintyse susiformavo idėja, kuri gal teoriškai ir turėtu kokį pasisekimą, praktiškai jam reikėtu būti velniškai laimingu "kūdikiu". Skausmingas muistymasis visgi išvertė aparatą iš kišenės, ir kuomet sėkmingai pavyko jį pastumti šalin, tas brangus bet niekam nereikalingas asocializacijos objektas atsidūrė ant apskritimo, kurį "apdulkinusi" buvo medžiotoja. Jo roža buvo neįkainojama, mat medžiotojas ne vien nesitikėjo tokio puikaus rezultato, bet ir akivaizdžiai savimi didžiavosi. Visa laimė buvo tame, kad originali šeima vertino kokybiškas statybines medžiagas, o tai reiškia kad grindys buvo išklotos mažu mažiausiai parketu, o tai reiškia - metalas per jį slydo visai neblogai. Apsiautų batų padas buvo guminis, kas leido Winchester'iui neblogai įsispirti, o kaip ir sakiau prieš tai, toks stūmimo manevras leido jam nesunkiai ir gana greitai išslysti iš apskritimo, kuris buvo kvailai užblokuotas mobiliuoju telefonu. Sunkiausia, bei labiausiai nereali viso sumanomo dalis buvo įgyvendinta, todėl atsikėlimas ir stiprus plojimasis į sieną (medis lūžta, ypatingai kai yra panaudojama didelė fizinė jėga) buvo kaip vaikų žaidimas. Sunkios grandinės, kaip ir kėdės lūžgaliai sukrito vyrui po kojomis, kuomet jis ganėtinai piktokai dirstelėjo į kažkur toliau likusį vampyrą. Grėsmingai žengdamas link čia likusio asmens, atrodė taip, tarytum už tokią išdaigą su pečiu, buvo pasiruošęs perplėšti jį pusiau.  Ir kadangi jų susipažinimas nebuvo labai į naudą Gerard'ui, bendras vaizdas turėjo atrodyti dar labiau nepalankiu jam. Prie sugadinto raganos triuko, sustodamas, jis pasilenkė tam, kad nuo žemės pasikeltu išmanųjį aparatą.
Jis nesivargino nieko pasakyti priešininkui, todėl pasinaudojo proga patenkinti savo smalsumą, pridėdamas aparatą prie savo ausies. Pirma žinutė buvo atkeliavusi iš Manheteno, o balsas buvo moters. Jo antakiai įgavo kitokią formą, kuomet ant kaktos pasirodė kelios nerimo, o gal nuostabos raukšlės. Vienaip ar kitaip, jis niekad nebuvo susidraugavęs su savo emocijomis, mat veidas reagavo atskirai nuo jo paties norų.
- Labas ir tau, aštrialiežuve. - Prispausdamas telefoną tarp savo ausies, bei nesužeisto peties, atsilaisvinusia ranka suėmė metalinį strypą, ketindamas jį išsitraukti iš savęs, nes tai kėlė nežmogiškai nemalonų jausmą. Bet prieš tai sumodamas ranka vampyrui, pademonstravo kad tai tetrūks kelias sekundes. - Palauk, tu čia mane šiknium išvadinai? - Atgal jis te sulaukė kapinių tylą, kas reiškė kad ji neatsiliepė ir dabar jis bendravo su atsakikliu, kuris pasirodo pastaruoju metu tapo ypač populiaria funkcija. Giliai įtraukdamas oro per šnerves, jis galiausiai tvirtai suėmė metalą, palaipsniui pradėdamas jį traukti iš savęs. Grimasa buvo kartu ir sutrikusi dėl panaudoto "pavadinimo", bei kartu iškreipta, dėl jaučiamo fizinio skausmo. Balsas taip pat buvo pasikeitęs, galima įsivaizduoti, jis dabar ne obuolių pyragą valgė gi. - Aš dabar šiek tiek užsiėmęs, bet prisiekiu, atsilaisvinęs suteiksiu pirmenybę tau. - Pyptelėjimas simbolizavo kad balso žinutė nukeliavo pagal nurodytą adresatą, ir tuomet medžiotojas galiausiai paleisdamas savo mobilų, leido šiam nukristi ant parketo, kuomet jis visgi ištraukė trukdžiusį svetimkūnį. Pamesdamas ir šį daiktą, jis galiausiai sutelkė visą savo dėmesį į tamsiaodį, manydamas kad toks kovos, ar paprasto sąskaitų suvedimo variantas, kai jie abu nėra pančiojami grandinėmis, ar dar bala žino kuo, yra kur kas sąžiningesnis.

(Aš labai labai atsiprašau, taip ilgai rašiau pranešimą, o čia, neišsiuntus, paėmiau dūmo pauzę, ir čia bam, mane aplenkei. Tikiuosi labai nepyksi, jei paliksiu nekoreguota, ir situacija bus čiut čiut kitokia. Tiksliau, Winchester'is nebus supančiotas? Laughing)

Už nugaros pasigirdęs Lockwood'o balsas, privertė savaime lėtai pasukti akis į jo pusę. Ne, dabar jis nebe aušino liežuvio, ir tiesą pasakius nerodė noro pulti pirmas. Mat jo savimeilė buvo užkabinta kito asmens. Kuomet pirmasis alfa hibridas išdėstė savo spėjimus apie tai kad jis nėra tipinis asmuo, ir yra galimybės išgelbėti Katherine, pasigirdo natūraliai nesulaikytas prunkštimas. Nusekdamas jį žvilgsniu ir toliau, Winchester'is pagaliau atpalaidavo žandikaulį, mat sužeidimas vėl pradėjo gyti ant akių. - Patikėk manimi, hibride. Ji mirusi,  su visam. Nors tavo prielaidos mane nustebino. Užtrūkai gana ilgai, kol supratai, bet, išmanumu visgi gali pasigirti. - Taip įvardindamas jo teorijas, vyras sujudino savo petį, kuris buvo beveik atsistatęs. Bet taip ir nepuolė, anaiptol, atrodė kaip niekad ramus. Lyg buvimo tikslas čia, būtu  baigtas.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".

Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1439
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 38
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Medžiotojas
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Mason Lockwood on Št. 04 09, 2016 7:51 am

Tai, jog Winchesteris sugebėjo išsivaduoti ne itin ji nustebino, tačiau tai, jog ji prižiūrėti patikėtas vampyras taip siaubingai susimovė tik dar kartą patikino Masona, kad jo bjaurejimasis vampyrais nebuvo be pagrindo. Taip, toks požiūris buvo labai hipolritiskas, ypač asmeniui pametusiam galvą dėl moters, kuri pati įkūnijo absoliučiai visas vampyriskas ydas, o ir jis pats dar visai neseniai galėjo būti klasifikuojamas kaip vienas jų, tačiau dabar, kai jo protas nebuvo temdomas Klauso kraujo, jis mąstė kitaip. -Prisiekiu, nežinau ką ji tavyje pamatė, -neigiamai papurtes galvą jis veikiau sumurmėjo ir ta pačia sekundę pasigailėjo nenulaikes liežuvio už dantų, tačiau Rebekah ir jos likimas nuoširdžiai jam rūpėjo, todėl savaime suprantama, kad jo seniai rusenusi antipatija vaikinui galėjusiam pasigirti tokiu pačiu, o gal netgi didesniu ego nei jo paties, dabar išlindo tarsi yla iš maišo. Jis turėjo vieną užduotį - prižiūrėti grandinėmis supanciota jų priešą, negana to, Medžiotojas buvo varzomas dar ir magijos, tačiau kur gi tau... Vampyras negalėjo prieš imamasis suvedinėti savąsias sąskaitas pasverti visų už ir prieš ir bent kartą nebūti savanaudziu karstakosiu, koks jis visuomet buvo. -Bonnie, mūsų draugas pabudo, -šyptelėjes jis pašaukė mergina kuri buvo pakeliui į svetainę. -Manau mums prireiks kažko stipresnio kol issiaksinsim kas būtent gali įvykdyti to Kalės vaiko egzorcizma, -visiškai ignoruojamas Winchesteri jis ir vėl nesirenge jo pulti tik šį kart ne todėl, kad nenorėjo netyčia jo užmušti, o todėl, kad buvo pernelyg išsekęs kad sugebėtų atlaikyti dar viena tokį išpuolį. Juk pripažinkime, net ir būdamas nebe žmogus, šiuo metu jis neturėjo pernelyg daug "atliekamo" kraujo savo sistemoje, kad galėtų sau leisti papildomai nukraujuoti. -Taigi... -pastveres ta pačia zarijoms skirta metalinį strypa jis klausiamai pakreipė galvą. -Esi nusiteikęs kalbėti ar ir toliau laikysi tuos niekam tikusius juokelius? -Syptelejes jis staiga užsimojo smailu ir vis dar įkaitusiu gelzgaliu ta tikrąją ta žodžio prasme sutrumpindamas Deano kelią ir priversdamas ji suklupti. -Katherine siunčia tau linkėjimus, -žvelgdamas į vyrą iš viršaus jos kone isipjove šiuos žodžius su panieka ir neapykanta, kurią jautė vyrui, kad ir ne sava valia, bet vis gi atėmusiu jo moters gyvybę.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Olivia Frano on Št. 04 09, 2016 4:06 pm

*Prieštaringos mintys, kurias su dideliu entuziazmu ir galima sakyti kad labai vykusiai, bandžiusi įpiršti Andrea savo geriausios draugės antrininkei, galiausiai suveikė, tačiau ne pačiu įtikinamiausiu būdu. Elena iš savo natūros visuomet buvo pakankamai patikli asmenybė, todėl įtikėti tuo kad jos teisėtu vyru tapęs asmuo, tai padarė ne šiaip sau... Juk, jo gyvenime buvo pasitaikiusi ne viena moteris, ir tikrai ne vieni ilgalaikiai santykiai, tačiau galiausiai žiedas atsidūrė ant jos kairės rankos bevardžio piršto. Ji puikiai žinojo tai, kad po visų tų savęs išieškojimo ir atradimo metų, jis buvo tas asmuo, su kuriuo šiai buvo gera visomis įmanomomis prasmėmis: gera prabusti, bučiuotis, mylėtis, prabusti ar tiesiog nebyliai sėdėti greta, juokauti ar kartu spręsti skirtingų nuomonių apie tam tikrus dalykus, dilemas. Jaukumas kuris buvo užpildęs ją iš vidaus, kuomet jie vis tik nusprendė pabandyti būti kartu, nors ir abu spėjo pagarsėti ne ypač tinkamais pasirinkimais, buvo neįkainojamas. Ir žinant tai ką jauti pati, negi gali pasakyti kad žinai ką jaučia tavo antra pusė? Ką galvoja, ar kokiais principais vadovaujasi? Ypač, jei tavo antra pusė yra toks, kaip jis... Tačiau girdėdama kaltinimus, kurie buvo palydėti faktais, kuriuos kaip mat atrado mirtingosios pasąmonė, nepalaužė. Ji nepuolė į ašaras, o atvirkščiai, turėjo susikauti su taip vadinamais "vidiniais demonais", kurie kaip kokie išdavikai, tik dar labiau pateikdavo jai nesutampančius praeities galus, kuriuos ankščiau paprasčiausiai nepastebėdavo. Argent taip ir nebuvo apleidusi tos patamsės, kurioje buvo laikoma tamsiaplaukė. Todėl, už tylaus ir "paslėpto" pokalbio, kuris vyko toliau (tai specialiai nebuvo aprašyta, kad niekas nesugebėtu nugirsti vykusio pokalbio atkarpas), susikūrė vienkartinis reiškinys, kuriam pasikartoti kada nors dar, buvo paprasčiausiai nelemta. Jau po kelių minučių cele kurioje buvo laikoma Katherine Pierce-Lockwood, liko tuščia. Patirties turintis vampyras dar būtu suodęs tai, kad ten prieš tai buvo mirtingas asmuo. Bet, "pėdos" jau buvo dalinai ataušusios (laukiam Argent, kuri paaiškins viską kur kas detaliau).
Šis didžiulis pastatas turėjo ne vienas duris, kurios vedė į pagrindinę, salę primenančią patalpą. Kadangi paradinės buvo suniokotos, o ir visi (arba didžioji dalis) veikėjai buvo atsukę į tą pusę nugaras, buvo pasinaudota kitomis. Prasivėrusios medinės duris, iš karto atkreipė dėmesį į žmogaus kūną, kuris pasirodė visiškai iš niekur. Juk, pagal viską Elena vis dar turėjo saugiai tūnoti požeminiame "kalėjime", kur jos niekas neturėjo surasti. Bet ar tikrai niekas, ir ta vieta buvo žinoma vos keliems? O kas, jei bent vienas iš tų kelių ir troško pasilikti su antrininke akis į akį? Tamsiaplaukės moters veido oda buvo perbalusi, o lūpos pastebimai pamėlusios. Kuomet čia esantys vyrai aiškinosi katras iš jų turi didesnį... ...norą, pasirodyti teisesniu, moterys pasielgė kiek drastiškiau. Pirmasis ženklas, buvo keistas tuo, kad tokia būsena mirtingam asmeniui turėtu būti kritinė, antrasis, pro odinę striukę, per aptemptus džinsus jau ėmė sunktis kraujas, kažkur iš pilvo ertmės. Ir ji krito, krito ant kelių (kad ir kaip tai skaudžiai yra). Pastebimai nusilpusi moteris, pasilenkė į priekį, kuomet vienintele atrama tapo jos kruvinas delnas, kuriuo ji ir įsirėmė į grindinį. Ir kas galėjo pagalvoti apie tai, kad leidus jai mirti čia ir dabar, kitoje valstijoje, tai reikštu Katerinos Petrovos prabudimą. Bet, kas gi galėjo apie tai pagalvoti, kuomet visas dėmesys buvo nukreiptas į akivaizdžiai velnių apsėstą medžiotoją?*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

“It’s like you’re screaming, and no one can hear. You almost feel ashamed. That someone could be that important. That without them, you feel like nothing. No one will ever understand how much it hurts. You feel hopeless; like nothing can save you. And when it’s over, and it’s gone..”

2016 METŲ MOTERIŠKAS PERSONAŽAS - OLIVIA FRANO © UŽ APDOVANOJIMO GRAFIKĄ PRIKLAUSO LAURAI.

Olivia Frano

don't u know that we could be a new beginning, fight til we're winning


Pranešimų skaičius : 1911
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 28
Miestas : Los Andželas
Meilė : Frank Frano
Rūšis : Mirtingas žmogus
Darbo paskirtis : Advokatė / Šnipė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Andrea Argent on Št. 04 09, 2016 4:33 pm

*Taigi, kaip ir buvo paminėta, Andrea visgi pasirodė gana draugiška Elenos atžvilgiu ir ne už "ačiū" visgi išleido ją iš narvo, kuriame mergina buvo saugiai (taip taip, būtent saugiai) įkalinta. Visgi šis gerumo protrūkis nebuvo be savanaudiškų tikslų. Pirmiausia, Argent giliai, tačiau visgi tikėjosi, kad šis posūkis padės prikelti kritusią draugę, juk kol gyvena viena, kita bus mirusi ir atvirkščiai. Kita vertus, tai buvo dar vienas būdas sužaisti savo naudai ties medžiotoju. O jei nepavyks, tai bent atverti Elenai akis. Tad, pamesdama Winchester nedidelį raktą, leidžia šiai ištrūkti. Po trumpo merginų pokalbio, linktelėdama galva, leidžia šiai žengti pirmuosius žingsnius vedančius link išėjimo kol... Andrea drąstiškai išsitraukia tą patį ginklą, kurį nesunkiai nukniaukė iš medžiotojo ir... lemtingas šūvis Elenai tiesiai į nugarą. Ir taip, gali kilti klausimas, kodėl hibridė, norėdama atimti gyvybę žmogui pasinaudojo būtent šiuo šaltuoju ginklu, juk jai nebūtų problema tai padaryti savosiomis rankomis. Tačiau ir čia buvo užslėpta savotiška reikšmė.

Iškarto po to, kai Elenos kūnas sukrenta ant šalto parketo, patalpa užpildo kulniukų kaukšėjimas bylojantis, kad patalpoje pasirodė dar viena esybė. Lėtu, tačiau tvirtu žingsniu pasiekdama pagrindines patalpas tamsiaplaukė hibridė pagaliau vėl pasirodė susirinkusiųjų būryje. Tarp pirštų gracingai  buvo laikomas tas pats senovinis, įmantriais raižiniais išgraviruotas revolveris, kuris ne taip seniai priklausė apsėstajam medžiotojui. Vaizdingai nužvelgdama šaunamąjį ginklą, taip pat vaizdingai ir atsidūsta* - Ir taip dar viena antrininkė krito nuo to paties ginklo...  - *Kadangi šautuvas buvo laikomas gana arti veido, šyptelėdama žvilgsnį greitai nukreipia būtent į vienintelį patalpoje esantį medžiotoją. Jaunos merginos akyse nebuvo matyti baimės ar tuo labiau sąžinės graužaties dėl atimtos nekaltos gyvybės. Juk realiai Elena nebuvo kalta už visą šią kilusią kovą. Ko gero ji net nežinojo, kad jos žmogiškumo kaina buvo sumokėta ir pačios Argent sesers gyvenimas. Kitaip tariant, kad gyventu Elena, buvo paaukoti kiti du asmenys. Atidžiai stebėdama medžiotojo reakciją, veiksmus, išraiškingai kilsteli vieną antakį* - Tu nužudei mano draugę, už tai gali stebėti kaip paskutinius oro gūsius gaudo tavo numylėtoji žmona.  - *Kaip specialiai akies krašteliu užkliudydama gyvybę vos nspinduliuojančiu jaunos merginos kūną, nežymiai primerkia akis. Patalpoje buvo jaučiamas ką tik pralieto šviežio, šilto kraujo kvapas. Būtent dabar kiekvienas Andreos žingsnis buvo gerai suplanuotas, ji puikiai žinojo ką darė ir nujautė kokių pasekmių gali sulaukti atgal. Nesutelkdama per daug dėmesio mirštančiai Deano žmonai, vėl sugrįžta žvilgsniu ties medžiotoju* - Ką gi, manu, kad bandymas išsaugoti antrininkę gyvą galiausiai nuėjo velniop Nagi, Deanai, ta proga gali numesti dar kokį nors nevykusį baerį, juk tai sugebi geriausiai.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 756
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Marcellus Gerard on Št. 04 09, 2016 5:47 pm

Tikriausiai dėl visiškai nepaaiškinamų priežasčių, kurios galėjo turėti kažką bendro su šoko būsena ar net daliniu susižavėjimu, kuris buvo iššauktas medžiotojo išradingumu, bei fiziniu pasirengimu, iš trunkant atrodo iš beviltiškos situacijos. Dar tuomet, kai Winchester'is sėkmingai pasprukęs iš dulkėmis nusėto apskritimo, pasileido artyn vienos iš sienų, jis buvo pasiruošęs pajudėti įkandin, tuo pačiu metu bent pabandžius nutraukti šiam galvą. Mat tas pasveikimas, kuris buvo neįmanomas, tačiau tuo pačiu metu ir paneigiantis visus gamtos dėsnius, neleido jam ir toliau imtis viso labo kankinančių priemonių. Vardas, kuriuo buvo pašauktas privertė sustoti pusiaukėly. Aišku, jis ir pats kuo pauikiausiai suvokė kad susimovė. Bet ar galima mėtytis kaltinimais, kuomet Marcellus nelabai galėjo pasigirti gausia patirtimi susitvarkant su medžiotojais, kurių gyvenimo tikslas ir buvo naikinti tokius kaip jis. O tai reiškia, kad prieš puldami auką, vargu ar ateinu nepasiruošę ir neturintys kokių nors tik jiems suprantamų triukų. Bet čia, labiau provokavo ne tai, ką pastarasis darė, o tai, kokiomis frazėmis svaidėsi. Gal, esant kitoms aplinkybėms, jis atrodytu ir visai nieko "bičas", bet dabar, jis buvo vienas labiausiai nepakenčiamų asmenų visatoje, bent jau vampyro akimis žvelgiant. Sustodamas, jis akivaizdžiai buvo nepatenkintas, vien to, kad nedrįso įgyvendinti savo plano iki galo.
Pakeldamas tamsias akis į nuo laiptų nulipusį hibridą, jis piktokai dėbtelėjo: - Nesikišk. Šis parazitas jau nugyveno pakankamai, dabar gali dvėsti. - Atrodydamas gana įsiaudrinęs, bei piktas, jis net neatsižvelgė į tai, kad Lockwood'as buvo vedamas kiek kitokių priežasčių, nei kad jis pats. Tačiau, tam tikras komentaras apie jo asmeninį gyvenimą, pykčio iškreiptą veidą privertė įgauti kitokią išraišką. Nuostaba, jei tai galima buvo taip pavadinti. Sarkazmu perkrautas balso tonas, kaip mat nuskambėjo, kuomet kreipinys buvo tiesiogiai skirtas hibridui:
- Tai komplikuota ir be tavęs, todėl pirmą ir paskutinį kartą sakau: tai ne tavo sušiktas reikalas, Mason'ai! - Omeny turėdamas savo ir Rebekah Mikaelson tarpusavio "on" ir "off" santykius, kurie tęsiasi jau pakankamai ilgai. Erzino vien mintis, kad Lockwood'as galėjo būti "padėjęs" ant jos akį, ką kalbėti apie tas akimirkas, kuomet jis akivaizdžiai demonstravo susidomėjimą ja. Pavydas? Gal, gal net labai stiprus. Visgi, dabar situacija ir be to buvo įtempta, todėl vietoje temos plėtojimo, papurtė galvą, nuneigdamas bet kokią tikimybę tęsti tai ir toliau. Atsitraukimas kainavo labai daug, pradedant nuo savigarbos ir baigiant paviršutinišku nepasitenkinimu. Bet būtent šią akimirka, jis visgi leido Lockwood'ui paimti "viršų", todėl pasitraukdamas šalin, jau ketino patraukti svetur, bandant surasti Rebekah ir jos pačios saugumui, išsiųsti ją kaip galima toliau nuo šios vietos. Mat ir pats neįsivaizdavo kuo tai galėjo baigtis, ypač jei čia visgi pasirodytu šios broliai. Ir jie būtu nuėjęs, jei ne už nugaros pasigirdęs šūvis, kurį nusekė malonus pralieto kraujo dvelksmas, bei duslus kelių atsitrenkimas į grindis. Gilbert jam nereiškė visiškai nieko, todėl veidas taip ir liko abejingas, susitraukė tik pečiai, ir jis mintyse sau pačiam pasisakė, - "Štai tau ir pabaiga". Lyg specialiai palikdamas, jo atžvilgiu, per daug sau leidusį hibridą susidoroti su Winchester'io reakciją vienam, patraukė išėjimo link. Tai buvo tipinis vampyro poelgis, nukreiptas į tą, kuris nebuvo šiam draugu, ypatingai po to, kad ir pats tapo liudininku per daug suartėjusios hibrido ir originaliosios draugystės. Pilnai jis nepasitraukė, ir tikrai nepaliko blondinės vienos. Jis viso labo išėjo pro išverstas duris.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Marcellus Gerard

I've known that man 200 years. He's cranky. And he's fussy.


Pranešimų skaičius : 122
Įstojau : 2013-10-05
Amžius : 28
Miestas : New Orleans
Draugai : Klaus Mikaelson
Rūšis : Vampyras (25/201)
Darbo paskirtis : Šoumenas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Dean Winchester on Sk. 04 10, 2016 5:48 am

Minimalus, vidinis konfliktas tarp tų, kurie taip desperatiškai talkino vienas kitam, kad išpešti ką nors naudingo iš medžioklės amatą kuo puikiausiai išlavinusio vyriškio, atrodė varginantis, bet ir keistas tuo pačiu metu. Nors ne, nieko ypač keisto vampyrų bendravime jis nebuvo pastebėjęs, per savo netrumpą patirtį gaudant šiuos padarus. Kilstelėdamas savo dešinę ranką, Winchester'is kaip tyčia delnu perbraukė per savo sprandą. Nežymus pastebėjimas, kuris jam greičiau sukeldavo galvos skausmą, nei suteikdavo norimą atsakymą, buvo susijęs su tuo kad sužeidimai ir skausmas kurį jis patirdavo iš magijos dėka sukurtų padarų, greitai dingdavo. Žaizdos susitraukdavo nežmogišku greičiu, o atsiminimai apie nemalonius pojučius, išgaruodavo, tarytum jų niekuomet ir nebuvo. O štai medicininė diagnozė, rentgeno nuotraukoje paskelbusi apie įtrūkusį kaklo slankstelį, taip ir priminė apie save, kas kart, kuomet jis susidurdavo su vienokia ar kitokia, labiau aktyvumo reikalaujančia veikla. Kitą vertus dabar vargino ir vampyrų tarpusavio sprendžiamas "mėšlas", su kuriuo Winchester'is neturėjo sveikatos taikstytis. Neišduodant savęs, argi jis galėjo santūriai nutylėti, viso labo palydėdamas juos abu žvilgsniu, ir nepašiepdamas? Juk net tvinkčiojimas smilkiniuose vertė jį prasižioti. - Iš tikro tai ne. "Sostų karai" yra komplikuoti (atsiprašau, nesusivaldžiau Very Happy), velniop, seksas duše taip pat yra komplikuotas, bet jūsų tarpusavio santykiuose, nieko komplikuoto nėra. - Sumodamas rankomis, tarytum toks atsakymas būtu buvęs nereikšmingas intarpas, vedamas greičiau nuobudulio, nei kad susidomėjimo. Jis net nesistengė plonai užmesti užuominą kad mano kad jie nepasidalino vienas kito. Situacija buvo akivaizdi iki skausmo, mat iš įpročio nepraleisdamas pro akis ne vienos detalės, kuomet buvo įvykių centre, aiškiai atsižvelgė į tai, kad nepasidalinimo objektas buvo originali vampyrė, kuri greičiausiai iš jų visų labiausiai buvo panaši į paprastą žmogų. Suspausdamas lūpas, medžiotojas nusprendė pasiremti į artimiausią sėdėjimui skirtą baldą, ir savo judesių manieromis, bei keliais rankos sumosavimais pademonstruodamas, kad turi laiko palaukti, kuomet kalba vėl sugrįš esmės, dėl kurios čia visi susirinko. Taip ir nutiko, nes laukti neteko ilgai. Veidmainystės perpildyta roža kaip man persimainė, vos tik pirmasis hibridas nusprendė išsakyti savo nuomonę, kuri greičiausiai buvo remiama jo ateities planais, kurie glaustai lietė Dean'o esybę.
- Tu rimtai manai kad pašlakstydamas šventintą vandenį ir pamosuodamas kryžiumi man prieš snukį, sugebėsi išpešti taip reikalingus atsakymus? - Neigiamai papurtęs galvą, vyriškis dalinai atmetė ne vien tokį variantą "nuo stalo", bet ir iš savo lakios fantazijos, kuri buvo suveikusi net labai erzinančiai. Sunkiai galėdamas įtikėti tuo, kad galima įsikabinti į kažką taip stipriai, kad paprasčiausiai nepriimti tiesos, kuri buvo aiškiai išsakyta net kelis kartus. Žinoma, jis nesivargino atskleisti pikantiškas detales apie tai kad abi antrininkės buvo surištos viena su kita, mat tokiu būdu jam būtu tekę mesti visus savo "reikalus" ir pačiam slėpti Eleną nuo bet kokio, jai grėsmę galinčio sukelti objekto. Kokia būtu buvusi visą ko prasmė, jei jis paprasčiausiai imtu ir atskleistu visas turimas kortas, priešininkui, kuomet ant stalo buvo padėta per daug. Aišku, jei tik situacija būtu atvirkštinė, ir kas nors būtu atėmęs gyvybę jo žmonai, kurią kas be ko, pasirinko ne tam, kad tiesiog pastoviai gauti kūnui taip reikalingos seksualinės iškrovos, jis veikiausiai būtu privertęs tą asmenį kentėti, ilgai ir alinančiai, tai kartotųsi kurį laiką, kol jis galiausiai nusprendęs atimtu tą niekam tikusią gyvybę. Bet, dabar jis buvo dominuojančio vietoje, man žinojo kur kas daugiau, nei ketino pasidalinti, ir jo moteris buvo saugi, bent jau tuo metu. - Apgailėtina, kaip net po jos mirties vis dar esi vampyrės šunytis. Nors Katerina visuomet pasižymėdavo tuo, kad geba gauti viską, ko tik užsimano. - Sudarydamas ir taip aiškią, kaip dieną prielaidą, jis jau ketino kuo ramiausiai patraukti link išlaužtų durų, bei susirasti savo sutuoktinę, kuomet nepakentęs jo specifinio bendravimo, Lockwood'as nusprendė atsikirsti tokiu pačiu principu, sutrupinant kelio girnelę, ką prieš tai buvo padaręs jam, medžiotojas. - Rimtai?! Dar nepasimokei? 
Parplukdytas ant vieno kelio (sveiko), medžiotojas garsiai šnopavo, kas išdavė tai, kad jam velniškai skauda. Nors, pro sukastus dantis iškošti du trumpi klausimas skambėjo greičiau grasinančiai, nei klausiamai. Žalsvos akys buvo įbestos į šiuo metu Klaus'o kraujo priklausomybės atsikračiusį alfa hibridą. Kad ir kokius kankinimo būdus būtu be sugalvojęs Lockwood'as, medžiotojas neketino pasiduoti provokuojamas, ką kalbėti apie tai, kad išduoti savo turimas žinias. Ištisa Winchester giminė buvo medžioklės amato puoselėtojai, nebuvo ne vieno, kuris būtu apturėjęs ramų žmogišką gyvenimą. Rizika savai gyvybei, bei adrenalinas kuris gaminosi organizme, medžiojant už save fiziškai stipresnius, tuos (TIK), kurie keldavo grėsmę žmonių populiacijai, kėlė euforiją. Kartais tai net pakeisdavo sekso troškimą, mitybos būtinybę, ar šalto alaus po sunkios dienos buteliuką. Tęsti visą šį sambrūzdį jis neturėjo ne menkiausio nusiteikimo, nes ateitis buvo nuspėjama, jis neišsiduotu, net turėdamas atlaikyti alinančius kankinimus. Ir galiausiai, nemirtingieji būtu priversti arba sugalvoti būdą kaip jį sunaikinti, arba paleisti, susitaikant su praleimėjimu, kuris buvo užuodžiamas bet kokiu atveju. Keista, šiandiena jo kalbos maniera buvo sukritikuota net kelis kartus iš eilės, kas iškėlė įdomią fizionomijos išraišką. Imtinai išpūstos akys, ir kiek praverta burna. "Kaip tai?". Neigiamai supurtydamas galvą, jis ketino pratęsti galimas derybas toliau, tačiau buvo priverstas kone susigūžti, nuo šūvio garso. Jis nuoširdžiai pamanė, kad kulka turėjo būti skirta jam, todėl, nepajusdamas jokio papildomo skausmelio, suraukė antakius. - Puikus šūvis, Katniss Everdeen. - Ne, jis nebuvo skaitęs "bado žaidynių" sagos, tik kelis kartus matė televizijos ekrane reklamą. Pašiepiantis komentaras kurį jis mestelėjo šaulei, privertė pasisukti. Kuomet kūnas savaime nuščiuvo. Nemanau kad kuris nors, save gerbiantis vyras, sugebėtu atmestinai reaguoti į vaizdą, kuomet mylima, kūnu trokštama moteris yra sužalojama, kažkokios beprotės! Atrodė kad širdis būtu nustojusi plakti, bent kelioms sekundėms, imtinai.
- Aš tave užmušiu, kale! - Neturėdamas įpročio kelti rankos prieš moterį, nebent tai būtu ginklas ir viskas būtu atliekama labai humaniškai. Išimtimi buvo tapusi tik Katherine Pierce-Lockwood, mat ta pasiutusi moteris iš kantrybės sugebėjo išvesti net labai labai psichiškai subalansuotą Winchester'į. Ir jis nuoširdžiai gailėjosi, kad kelis kartus pliaukštelėjo jai per užpakalį ar per stipriai suėmė, bandydamas išgauti patogesnį nuotolį šaunamam taikiniui. Net nebandydamas sureikšminti tai, kad dėl nepagijusio kelio, jo eisena buvo pakankamai šleiva, jis žmogišku, bet ypač greitu ėjimu, kuris greičiau priminė bėgimą, atsidūrė prie Argent. Rankose nebuvo ne vieno ginklo, kuris padėtu šiam susidoroti su šia arogantiška persona greitai ir neskausmingai. Todėl imdamasis kraštutinių priemonių, jis pakankamai stipriai pastūmė ją, kad ši jei ne pasismeigtu, tai bent gerai apsibrozdintu į medienos lūžgalius, kurie dar stypsojo iš tarpdurio. Negaišdamas laiko, kurį galėtu paskirti savo žmonai, jis kaip mat priklaupė prie jos. Delnu suimdamas jos veidą, dar akimirka pabandė įžvelgti jos emocijose kažkokios vilties. Ir kuomet pats neigiamai sukratė galvą, suėmė jos liauną kūną ant rankų. Perdėm rimtas, pyktį tramdantis veidas ir nestabilus kvėpavimo tempas išdavė tai, kad tai ką jie padarė, dabar jau nesuteikė ne vienam vilties išgyventi. Kuomet žvilgsnis atsidūrė ant šio nemirtingųjų kolektyvo "vado", Winchester'is te pratarė: - Jei kuris nors bandys mane sulaikyti, tavo bobos mirtis bus mažiausia problema, kurią gali įsivaizduoti. - Suteikdamas vilties, kad tai nebus jų paskutinis susitikimas, nes dabar medžiotojo pirmenybę buvo užėmusi žmona, pribaigė mintį. - Susirasti mane nebus sunku, neketinu slėptis. Bet tai dar ne pabaiga, už jos kančią bus skaudžiai atsilyginta.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

"Psychopathy is like sunlight. Overexposure can hasten one’s demise in grotesque, carcinogenic fashion. But regulated exposure at controlled and optimal levels can have a significant positive impact on well-being and quality of life".

Dean Winchester

without your power, you're basically just a baby in trench coat.


Pranešimų skaičius : 1439
Įstojau : 2012-09-29
Amžius : 38
Miestas : Konektikutas
Meilė : Cassidy Argent
Draugai : Sebastian Redford
Rūšis : Medžiotojas
Darbo paskirtis : Verslininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą https://youtu.be/TEso8QeMvGw

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Bonnie Bennett on Sk. 04 10, 2016 10:48 am

*Dar būdama viršutinio aukšto kambary, ant grindų, tamsaus gymio burtininkė kaip mat neigiamai supurtė, parodydama savo akivaizdu nesupratimą. Kas būtent neleido jai sėkmingai baigti pradėto darbo, buvo klausimas be aiškaus atsakymo. Ypatingai kad ji niekad nebuvo susidūrusi akis į akį su tokia stipria magija, kaip kad dabar. Leisdama Lockwood'ui išbėgti iš kambario, pasileidžiant laiptais į apačią, ji kilstelėjo plaštaką, nusivalydama iš nosies pasirodžiusį kraują. Keistas, protu nepaaiškinamas ar tai baimės, ar tai nerimas, kaip man užpildė burtininkės vidų. Ji savo ruožtu nepasileido bėgti taip greitai, mat kambary kuriame knibždėti knibždėjo vampyrų, ji negalėjo pasirodyti su iškruvinta panose. Pirmiausia nuskuosdama į vonios kambarį, beveik apčiuopomis ji pasistengė surasti ką nors, kas padėtu jai tinkamai susitvarkyti. Ir kuomet visgi pavyko rasti nedidelį, tvarkingai sulankstytą rankšluostį, jis tapo tuo daiktu, kuris jai suteikė pagalbą. Tik tuomet, kai šiek tiek sukruvintas rankšluostis atsidūrė šiukšlių dėžėje (kažkaip ji labai nesivargino ieškoti skalbinių krepšio, o ir įpirkti naują medžiaginį rankšluostį, manau originaliesiems nebuvo didelė problema). Leisdamasi laiptais į apačią, ji vos akimirkai susidūrė su hibrido žvilgsniu, kuomet jis aiškiai leido suprasti kad Winchester'iui sustabdyti reikėtu pasistengti kur kas labiau. Ji leidosi žemyn tvarkingai susuktais laiptais, kuomet pasigirdo kurtinantis šūvio garsas. Medžiotojo rankose nebuvo nieko, kas bylojo apie tai, kad šauta buvo kito asmens rankomis. Sunku pasakyti, kaip greitai ji pasileido laiptais žemyn, bet akimirka, kuomet prieš jos akis sunkiai sužeista draugė parkrito ant parketo, buvo vienas baisiausių dalykų, kuriuos teko matyti.* - Elena!! - *Ji sušaukė taip garsiai, kad kitoje situacijoje, ji ir pati būtu nustebusi savo balso galingumu. Pasileisdama į priekį, burtininkė buvo priversta sustoti, su lyg tuo, kad Winchester'is pasirodė ten pirmasis. Matydama kad net būdamas apsėstas, jis vis tiek jos nepalieka, stipriai sukando dantis. Akys liko sudrėkusios sūraus kūno skysčio, kurį sukelia ašarų liaukos, ir dažniausiai tai yra siejama su sunkinančiais išgyvenimais (nors biologai pasakytu kad su jausmais tai neturi visiškai nieko bendro). Tamsiaplaukė kaip mat pasisuko į Mason'o pusę, tarytum vien žvilgsniu būtu maldavusi suteikti šiems laisvę. Ir kuomet savo drebančiu balsu ji visgi pasisakė, buvo pastebima kad tai buvo iššaukta nevilties. Aišku, jis turėjo teisę pasielgti priešingai, nuo to priklausė jo gyvenimas. Bet, ar ji galėjo paaukoti vienintelį žmogų, kuris buvo likęs jai?* - Prašau, leisk jam ją iš čia išgabenti... Mason'ai, čia yra Elenos kraujas, jei kartais jo reikės. Aš pasiliksiu čia, tiek kiek tau reikės. Tik prašau, leisk jai būti išgelbėtai. Ji nekalta dėl to kas atsitiko, juk kažkur giliai, tu irgi tai žinai.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
as soon as you're feeling b e t t e r, i'm going to k i l l you.

Bonnie Bennett

Guess the apple doesn't fall far from the tree...


Pranešimų skaičius : 399
Įstojau : 2013-09-03
Amžius : 27
Miestas : Manhattan
Meilė : Neįsipareigojusi
Draugai : Elena & Caroline
Rūšis : Žmogus / Ragana
Darbo paskirtis : Studentė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Mason Lockwood on Sk. 04 10, 2016 1:08 pm

Sio vakaro ivikiai prasideje dar bare, maziau nei per 24 valandas igavo toki destruktyvu pagreiti, kad nei pats Stevenas Kingas ir kartais gan sadistiska jo fantacija nebutu galejas parasyti geresnio scenarijaus tam, kad siuo metu dejosi po Mikealsonams priklausanciu namu stogu.
Deanas akivaizdziai vede ji is kantrybes, taciau ne taip stipriai kaip tai dare Marcellus. Vaikino nedekingumas ir savanaudiskumas  verte kunkuliuoti krauja jo gyslose ir tik todel, kad siuo metu turejo didesniu problemu, jis tvardesi ir tiesiog leido vampyrui save provokuoti, nors is tiesu dege noru suknezinti vyro nosi. Is kur ir nuo kada atsirado judvieju abipuse antipatija Lockwoodas ne pats negalejo pasakyti, taciau giliai viduje jis itare, kad su tuo kazka bendra turejo sviesiaplauke originalioji ir ta mintis ji erzino. -Uzuot suvedinejes saskaitas, verciau galvotum kaip is cia isgabenti Rebekah,-piktai iskoses jis mazu maziausiai norejo tokios sio vakaro baigties, taciau numanydamas, kad ji pati pati siuo metu jau kraunasi daiktus ruosdamasi tam, kam nesiryzo sitiek metu, jis nuseke vampyra akimis. Ir is ties, jiedu neturejo didelio pasirinkimo.Kazkas Masonui kuzdejo, kad tai tebuvo laiko klausimas kuomet cia pasirodys jo kurejas, todel isimylejeliai turejo arba drauge pasprukti, arba ir vel atsisveikinti neapibreztam laiko tarpui.
Nespejes deramai atsikirsti Winchesteriui jis, kaip ir visi kambaryje like asmenys buvo priverstas nusterti kai ivyko tai, ko jie visi maziausiai tikejosi. Nuryjes burnoje susikaupusius skyscius jis su pasibaisejimu pazvelge i Argent. Jis nekliude medziotojui pasiekti mylimosios, net neisreiske pretenziju kai sis kone sumuryjo Andrea i mediniu duru skeveldras. Hibrides karstakosiskumas si vakara buvo tai, kas is esmes ir privede juos visus prie sios neapsakomai keblios ir painios, melodrama primenancios situacijos. -Ji sistemoje vis dar turi mano kraujo, negalim leisti jai mirti,-ignoruodamas Deano grasinimus jis pasisuko i i ji besikreipusia ragana ir veikiausiai jos pacios sutrikimui,elgesi itin racionaliai. Jo balsas buvo duslus, o veido israiska pasibaisejusi. Ji, Elena, buvo viso labo ivikiu auka, beto Lockwoodas nebuvo linkes lauzyti burtininkei duoto zodzio - si vakara niekas, o ypac Elena neturejo mirti. -Vezkites ja is cia,-kimus jo balsas buvo skirtas Bennett. Laikyti ja ikaite nebebuvo prasmes kol jis neissiaiskins kas butent buvo uzvaldes medziotoja. Beto, kaip jau mineta, bet kuria minute cia galejo pasirodyti Klausas, o tai butu garantave, jog sis vakaras virs kruvinomis skerdynemis. Paleisti Katherine nuzudziusi medziotoja nebuvo ideali sio vakaro baigtis, taciau tai buvo apgalvotas Masono sprendimas. Geriau paukstis rankoje, nei briedis girioje, argi ne taip buvo sakoma?... Jis turejo rankose tvirtai suciupes siulo gala. Siulo, kuris turejo atvesti ji prie tikrojo Pierce Lockwood zudiko, taciau tai nezadejo buti lengva uzduotis ir jis tai zinojo geriau nei kas kitas. Svarbiausia buvo tai, kad jis neketino nuleisti ranku kol jos nesusigrazins. -Nenuleisk nuo jo akiu,-giliau ikvepes jis neigiamai papurte galva. -As tave susirasiu. Likdama cia tu niekuo man nebepadesi...-laikas tiksejo,o Elenos bukle tebebuvo kritiska, todel pries merginai pasileidziant paskui Winchesteri, Masonas nestipriai sustabde burtininke suimdamas jos ranka. -Aciu,-nuosirdus, bet tylus padekos zodis buvo reiksmingas abiems trumpucio pokalbio dalyviams, kadangi tai kas ivyko sia nakt, priverte juos abu vienas i kita pazvelgti kiek kitokiu kampu.

Trijulei galiausiai pasisalinus, Masonas priejo prie (tebunie man bus atleista uz savivaliavima) nuo Winchesterio smugio tik dabar atsipeikejancios Andreos, kuri buvo gan sunkiai suzalota mediniu skeveldru i kurias buvo persmeigta it ant lauzo kaitinamas zefyras. -Kas ten nutiko?!-turedamas omenyje pozemius, kur visa si laika buvo kalinama Elena, jis uzriaumojo sunkaii tvardydamas pykti. -Zinai kazka ko nezinau as? Ar tiesiog nusprendei suvesti asmenines saskaitas kaip ir sis bukaprotis?!!-kalbedamasis apie vis dar kieme nervingai duma traukianti juodaodi, jis grubiai atplese mergina nuo ja varsciusiu medzio skeveldru. -Nejau nesupranti, kad nuzudziusi ja, tiesiog priversi medziotoja didziausiu musu visu priesu! Jis nera paprastas sidabrinemis kulkomis apsiginklaves zmogus, Andrea! Mes galime meginti ji nudeti, bet taip tik dar labiau isiutinsime tuos, kas uz viso sito slypi! Jis yra vienintele grandis galinti mus prie ju privesti ir as neleisiu tau jos nutraukti, girdi?!paleisdamas uzgyti spejusia hibride jis staiga buvo pertrauktas jam iki skasmo pazystamo asmens juoko. Giliai ikvepes jis uzsimerke ir letai ispute plauciuose susikaupusi ora. -Tau tikriausiai knieti suzinoti, kas cia vyksta?-islauzes dirbtina sypsenele Masonas atsisuko i tarpduryje stovinti savo kureja. Lockwoodo sypsena greitai pradingo kai jis pamate salia Klauso stovncia Rebekah. Jos veido israiska buvo sunkiai iskaitoma, taciau vien faktas, kad ji tebebuvo cia nieko gera nezadejo.

(Su Niklaus neesam susitare ir visas sitas ivikiu posukis yra mano bandymas situacija pakreipti mano vaizduoteje susikurtoje sito vakaro ivikiu atomazgoje, todel jeigu yra priestaraujanciu, susisiekit su manim ir as pakeisiu savo posta, nenoriu savivaliauti, bet tuo paciu, noriu igyvendinti savo ideja, per daug neatskleidziant savo kortu, nes juk nera taip idomu kai zinai kas taves laukia... Smile Beje, Klausai, jei pasirasysi siai avantiuai, as turesiu prasyma todel PM me please Very Happy )

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
you come to split me in two still never close enough on the lip of the world as we
head to the cosmic dust we go weak in the knees when we know how it all will end.
maybe one day i'll come back here

Mason Lockwood
bruklino gyventojas

Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 1061
Įstojau : 2013-07-28
Amžius : 35
Meilė : Katherine Pierce
Draugai : Jake, Jules
Rūšis : Omega vilkolakis
Darbo paskirtis : Fire fighter

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Alexis Farraday on Pir. 04 11, 2016 6:01 am

*Brolis buvo žengęs vienu žingsniu toliau į priekį, nei tai buvo padariusi Rebekah Mikaelson. Nuspėti kokia gali būti šio reakcija ne vien į savivaliavimą jo paties namuose, bet ir visų šių asmenų susirinkimą, buvo labai sunku, net greičiau neįmanoma. Tačiau akimirka, kuomet originali vampyrė visgi sugriebė telefoną, surinkdama Niklaus Mikaelson numerį, jos mintyse kirbėjo tik viena, labai įkyri mintis, kad jis vienintelis gebės padaryti tvarką. Netrūkus po to, kai greičiausiai išlies savo nepasitenkinimą ir pykti, ant visų, kurie papuls po ranka. Taip, tokiu būdu ji buvo pastačiusi save į puolimo zoną, ir kažkuriuo metu ji netgi buvo bandžiusi pasprukti iš šios vietos, kol nepasirodė jis. Laikas ir aplinkybės susiklostė taip, kaip buvo naudinga ne jai, ne originaliai vampyrei. Nors, kitą vertus... Niklaus vargu ar norės prie visų parodyti savo netaktiškumą sesers atžvilgiu. Šviesiaplaukės kūnas buvo įtemptas, ji iš dalies jaudinosi dėl to, kas bus toliau, o veidas neišdavė ne menkiausios emocijos. Teko sukaupti visas savo emocijas, kurios kunkuliavo viduje, kad praeiti ramiai pro vyrą, kuris ją traukė, nesukeliant ne menkiausio įtarimo. Šiuo metu viskas, ką jis reiškė šiai šeimai, tai "draugystė", jei tai galima taip pavadinti, su originaliu hibridu. Vos pastebimai dirstelėdama į susijuokusio brolio pusę, susiaurino savo akių vokus, mat tai pasirodė gana keista reakcija. O gal, tai buvo apgaulingas manevras prieš tai, kai jis gerai išpers kiekvienam kailį, tarytum nubausdamas mažamečius vaikus, kurie stipriai prisidirbo.*
- Nežinau kaip tu, tačiau aš tikrai neatsisakyčiau išgerti, - *Pagaliau sugebėdama praverti burną, šviesiaplaukė originalioji, kaip mat apėjo savo brolį, žengdama bent kelis žingsnius į priekį, pirmiausia žvilgsniu susidurdama su Andrea, ir tik tuomet su Lockwood'u, kuri ir apdovanojo "atsiprašau" žvilgsniu. Tvarkingai apeidama visą tą "jovalą", kuris susidarė iš kažkokių mistinių dulkių, pralieto kraujo ir sulaužytų antikvarinių baldų. Avėtų aukštakulnių aukšėjimas per grindis kažkuriuo metu buvo vieninteliu garsu, kuris užpildė didžiules pirmo aukšto patalpas. Kadangi sėdėjimui skirti baldai buvo suniokoti, ji kone "užšoko" ant kampinio baro stalo, išsitraukdama vieną iš butelių, kuriuos apdairiai buvo parinkęs vyriausias iš jos brolių. Atkimšdama krištolo kamštį, ji nieko nedelsdama pripildė vieną taurę viliojančiai atrodančiu spirituotu nektaru. Atrodydama taip, tarytum pusės visko kas čia nebuvo mačiusi, ji stengėsi išlaikyti paslaptys savo mintyse, su kitais nesidalindama. Užimdama labiau stebėtojos poziciją, ji tik dirstelėjo į savo rankinį laikrodį, ko pasekoje, iškeldama ranką, sudūrė taurę su savo lūpomis. Nesivargindama vaizduoti paslaugios, ji viso labo pasitarnavo sau pačiai, tokias pat variacijas palikdama likusiems.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I, with a deeper instinct, choose a man who compels my strength, who makes enormous demands on me, who does not doubt my courage or my toughness, who does not believe me naive or innocent...
who has the courage to
treat me like a woman.

Alexis Farraday

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 730
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Rūšis : Omega vilkolakė
Darbo paskirtis : Smogikė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Klaus Mikaelson on Pir. 04 11, 2016 1:44 pm

Atsižvelgiant į tai, kad dieną planavo praleisti savo žmonos draugijoje, nebuvo per daug sužavėtas mintimi, kad jo dėmesys buvo reikalaujamas svetur. Ir keliaudamas čia lėktuvu (mat tai pasirodė greičiausia transporto priemone, kuri būtu tikusi persikeliant iš Niujorko į Los Andželą), buvo pakurstęs savo vaizduotę įvairiausiomis bausmėmis už tai, ką buvo spėjęs išgirsti iš savo sesers, kuomet ši paskambinusi su daline panika pareikalavo kad jis kuo greičiau mestu savo planus ir atvyktu čia. Lėktuvui nusileidus ir nuosavam automobiliui nugabenus jį iki pat namų, originalusis hibridas buvo sudurtas su tuo, kad jo namai buvo ne juokais "aplamdyti". Pirmiausia susidurdamas su savo seserimi, jis nepratarė ne vieno žodžio, tik galvos mostu nurodė kad ši teiktųsi jį palydėti į visą įvykių centrą, kur ir buvo reikalinga jo persona. Abejingai praeidamas pro Marcellus, kuris akivaizdžiai negebėjo nustygti vienoje vietoje, pakilo tais keliais laipteliais, kurie privedė jį prie išverstų durų. Nebyliai įvertindamas visą matomą chaosą, iš karto atkreipė dėmesį į surūgusius veidus, kuriais buvo pasidabinę beveik kiekvienas čia esantis. "Dafuq" veido išraiška išblėso tuomet, kai originalusis nesusilaikydamas leido išsiveržti natūraliai į laisvę pasiprašęs juokas. Jam užteko išvykti vos savaitei iš namų, kad jie būtu suversti, pradedant nuo pamatų. Nesuteikdamas šiai emocijai užvaldyti jį ilgam, jis neslėpė dantų šiepiančios šypsenos, kuomet Lockwood'as nusprendė užduoti savaime suprantamą klausimą, kuris kirbėjo originaliojo galvoje su lyg akimirka, kuomet jis priparkavo savo automobilį prie namų.
- Mason'as. Mano mėgstamiausias minionas. - Vos kilstelėdamas savus antakius, originalusis nesimuistė per daug, kuomet savo ištiestą ranką atsuko į tamsiaplaukės pusę. Jo deja, totaliai platoniška trauka šiai moteriai buvo labai stipri. Gal todėl, kad tarp visų per gyvenimą sutiktų žmonių, ji atrodė labiausiai artima jo tamsiai sielai. Pradedant nuo to, kad ji buvo žavinga savo aštria, tiesmuka kalbėsena ir baigiant tuo, kad ji niekad dar nebuvo papeikusi hibrido dėl jo ne visuomet adekvačių "karo" strategijų. Nespėdamas nuleisti rankos, kuri tebebuvo nukreipta į tamsiaplaukę, savo akis nemirtingasis visgi nukreipė į su juo dialogą palaikyti nusprendusį hibridą. Buvusį vilkolakį, kuris buvo paimtas kaip eksperimento objektas, norint sukurti bent vieną padarą, kuris būtu panašus į jį patį. Nors būti balta varna tarp juodų, kaip ir nieko būtu, tačiau pripažinkime, jis jautėsi gana vienišas. Mat tokia rūšis kaip, jo, neegzistavo prieš tai. Pritariamai linkčiodamas galva, vyriškis leido savo seseriai sėkmingai nusigauti iki namo vidaus, kuomet pats neparodė didelio noro pasijudinti iš vietos. Jis buvo užėjęs pro tebekyšančias skeveldras, bet kažkaip nelabai kankino save noru įvertinti padarytos žalos mąstą. Priešingai, jis labiau buvo sudomintas tuo, kaip į jo pasirodymą reagavo, švelniai tariant "išsibalansavę" veikėjai. Kiekvienas atrodė taip, tarytum būtu stipriai prisidirbęs, pradedant nuo lauke rūkiusio vampyro, ir baigiant seserimi, kurios pažvairavimas į Lockwood'ą tikrai kad neliko nepastebėtas. Veido išraiška vis dar atrodė perdėtai pozityvi, kuomet hibridas nesikuklindamas pirmiausia nusprendė savo dėmesio "gabalą" atiduoti paskutiniam savo bandymui sukurti kažką daugiau, nei tipinę "šėtono išperą", Andrea: - Širdele, būsi tokia maloni, ir galiausiai pasakysi man, kad per velnias čia atsitiko? Nes jau baigiu įtarti, kad jūsų, vaikų, negalima palikti ilgiau nei penkioms minutėms, be priežiūros. - Balso tonas nuskambėjo gana pašiepiančiai, kuomet originalusis hibridas dar labai įtikinančiai bandė primesti esąs šiandiena ypač maloningai nusiteikęs. Leisdamas visiems čia esantiems šiek tiek atsipūsti, ir net nesuteikdamas ne menkiausio įtarimo, kad sugebėjo "suuosti" klastą, trumpam nuleido akis. Lyg laukdamas, kuomet pagaliau kas nors teiksis prabilti, jis nežmogišku greičiu atitrūko nuo savosios vietos. Neprireikė net sekundės, kad viena ranka sukibdamas Lockwood'ui į gerklę, stipriai tėkštelėtu šį į tolimiausią sieną. Nepaleisdamas gniaužiančio sukibimo, pusiau vilkas, pusiau vampyras įsmeigė savas akis į kūrinio marmuzią. Veidas buvo "sugadintas" hibridui būdingos išraiškos: akių baltymas buvo nusidažęs juoda spalva, o centre vietoje normalių rainelių, spindėjo du oranžiniai "taškai", paakiai buvo apsitraukę juodais kraujagyslių "voratinkliais", o vaizdą dar labiau "paturbino" pasikeitęs asmens sąkandis. Atrodė, kad jis būtu pasiruošęs čia ir dabar nutraukti Mason'o kančias. - Tu rimtai manai kad esu ant tiek kvailas? - Klausimas pasirodė tarytum būtu ištrauktas iš niekur, nors neneikime, jis turėjo ne vieną pretekstą šitaip pasielgti. Jei ne sesers žvilgsnis, ir ne savaime perbalęs buvusio vilkolakio snukis, galbūt jiems ir būtu pavykę patampyti katiną už ūsų, tačiau viskas buvo pernelyg akivaizdu. Ko jau ko, tačiau labiausiai nepakęsdamas veikimo šiam už nugaros, originaliosios šeimos atstovas, buvo per daug gerai pažinęs tą snukį, kurį turėjo Lockwood'as prieš tapdamas jo marionete. Todėl dabar pažinti tą pačią fizionomija buvo lygiai taip pat lengva, kaip iš vaiko atimti saldainį. Net nesivargindamas ką nors be pridurti, jis taip ir nepaleido vyriškio kaklo, kuomet pridėdamas dar ir kitą ranką, nesunkiai nusuko šiam sprandą. Tai galėjo sukelti nuostabą, bent jau iš Rebekah pusės, todėl kuomet originalusis leido hibrido kūnui sukristi apačion, įsistebėjo į blondinės veidą, iš savęs išspausdamas tą pačią, dažnai naudojamą kvailoką šypsenėlę:
- Dabar. Nesiutink manęs Rebekah, ir sutvarkyk visą šį jovalą. Savaitės gale, turėsime svečių. - Jo veidas kaip mat tapo visiškai normalus, žmogiškas, kuomet dirstelėdamas į Argent pusę, jis pasistengė pasirodyti net per daug galantišku, kuomet užklausė: - Palaikysi man kompaniją, kol pasakysi kas čia dėjosi? - Išlaikydamas klausiamą balso toną, jis palinko prie sukritusio kūno, kuomet (laiku ir vietoje kaip ne keista) nuo žemės pasikėlė stiklo šukę, kuri greičiausiai čia atsirado vienu iš grumtinų metų. Štai čia viskas ir tapo aišku, kuomet originalusis persirėždamas sau vidinę delno pusę, laisva ranka pražiodino Lockwood'ą. Leisdamas kraujui nuvarvėti į minėto asmens burnos ertmę, originalusis pasistengė sėkmingai užnuodyti jo organizmą, smegeninę praplaujančiu "preparatu". Nuoširdžiai vildamasis kad tiek Beka, tiek Andrea nesipriešins jo normas, originalusis pašaukė kieme buvusį pakaliką. - Pasirūpink kad jis būtu tinkamai patalpintas požemiuose, kol sumanysiu skirti jam laiko. Noriu kad mano veidas būtu pirmasis, kurį jis pamatys prabudęs. O kol kas, kur mes baigėm?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
   
I haven't cared about anyone for c e n t u r i e s. Why on earth do you?

Klaus Mikaelson

I haven't cared about anyone for centuries. Why on earth do you?


Pranešimų skaičius : 895
Įstojau : 2013-03-14
Miestas : Los Andželas
Meilė : Caroline Mikaelson
Draugai : Marcellus Gerard
Rūšis : Originalusis (1000+)
Darbo paskirtis : Menininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Marcellus Gerard on Pir. 04 11, 2016 4:57 pm

Nervotumas, kuris buvo apsėdęs tamsiaodį vampyrą, buvo labiau nei akivaizdus ir nuoširdžiai kalbant, jis net nesistengė to nuslėpti. Visa laimė buvo tame, kad vidinėje odinio švarko kišenėje buvo seniai paliktas ten kartoninis pakelis cigarečių. Užnuodydamas savo greitai atsigaunančius plaučius, jis beatodairiškai sutraukė kelias suktines, viena po kitos. Įsivaizduoti kur šiuo metu buvo šviesiaplaukė, pasirodo buvo ne toks ir paprastas klausimas. Atrodė kad ji buvo apleidusi namus, tačiau kur? Uždavęs šį klausimą savo mintyse, Gerard'as gavo atsakymą ankščiau nei to tikėjosi. Kerinti šviesiaplaukė pasirodė prieš akis, tačiau ne viena. Apsimestinai rami veido išraiška, leido pasidaryti tokias išvadas, kokios atrodė realiausios. Ji akivaizdžiai ketino pasistengti save išlaikyti kaip galima mažiau susijusia su visos šios dienos įvykiais. Tai sukėlė dar vieną neigiamų emocijų bangą, kuri tik dar labiau sukomplikavo ir taip nestabilią būseną. Kuri galiausiai atsiliepė tuo, kad jis nesusilaikęs nusekė paskui originaliuosius, kurie į namus pateko pirmiausia. Situacija, kurią jam teko išvysti nebuvo palanki regos organams, greičiau sukėlė pasibjaurėjimą, kuomet hibridas savo krauju springtino savo sukurtą žaislą. Sustingęs, nemirtingasis pasistengė neišvengiamai susidurti žvilgsniu su toliausiai iš visų buvusią šviesiaplaukę. Gerklėje stringantys žodžiai, nuskambėjo neužtikrintai:
- Tu gi niekada jam nepasipriešinsi? - Šis klausimas buvo su iš anksto žinomu atsakymu, Rebekos atsidavimas savo šeimos nariams buvo per didelis, ir bet koks bandymas įtikinti ją, kad pagaliau reikia susiimti ir stoti prieš tironą. Vampyras ne vieną ir ne du kartus stengėsi pasipriešinti eismui, tačiau kiekvieną kartą buvo pastumiamas į šalį, nes lemtinga akimirka ji persigalvodavo ir grįždavo į pradinį tašką. Ir tiesą pasakius, jis buvo pavargęs nuo pastovios dramos šiuose namuose. Jauniausia Mikaelson šeimos moteris jam buvo reikalinga, aišku kaip diena, tačiau kiek gi galima buvo visą tai tęsti? Klausas savo noru vargu ar sugebėtu suteikti jai laisvę, todėl šis galiausiai, bent jau pasistengė parodyti vis dar sava laikomai moteriai pavyzdį, kad ne viskas ką sako hibridas, turi būti vykdoma pirmenybės tvarka.
- Jis tavo problema, ne mano. Todėl pats ir tvarkykis, nes man jau pakanka. - Net nesibaimindamas atsukti kūrėjui nugarą, jis paprasčiausiai patraukė link skylės, kuri buvo likusi vietoje kadaise čia buvusių durų. Nieko neaiškindamas, nesigręždamas atgal, jis paprasčiausiai pasitraukė. Tai nebuvo koks nors neteisingai suformuluotas bailumas, greičiau atrodė beribės kantrybės finalinė stadija. Klausas kaip koks vėžinis susirgimas, naikino viską, kas buvo aplink jį. Pirmas kartas, kuomet dar mažu buvęs Marcellus susitiko su vampyru, pakeitė visą jo gyvenimą, apversdamas aukštyn kojomis. Ilgai gyvenusiam vampyrui, jis iš pradžios buvo sūnumi, paskui draugu ir galiausiai svarbių reikalų patikėtiniu. Viskas buvo gerai tol, kol hibridas nesuuodė apie jo romaną su originaliąją vampyre. Tuomet tai viskas ir pradėjo destruktyviai kristi žemyn. Šiai akimirkai, jis verčiau pasirinko atstovėti savo nuomonę, savo nepriklausomumą nuo Mikaelson'ų, nei kad beviltiškai vykdyti visus šių paliepimus. Tai tikrai nebuvo paskutinis kartas, kuomet jis matė Rebekah, velniai griebtų jis tikrai neketino šios paleisti. Tačiau šiai dienai, įvykių buvo per daug. Prieš išvykstant iš šios vietos, jis nepasikuklino pasigriebti vieną iš automobilių, kurie priklausė vampyrų šeimai, ir tuomet, tik tuomet, išvyko, atgauti pusiausvyrą ir leisti atslūgti nemaloniai susikūrusiai įtampai.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Marcellus Gerard

I've known that man 200 years. He's cranky. And he's fussy.


Pranešimų skaičius : 122
Įstojau : 2013-10-05
Amžius : 28
Miestas : New Orleans
Draugai : Klaus Mikaelson
Rūšis : Vampyras (25/201)
Darbo paskirtis : Šoumenas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Alexis Farraday on Antr. 04 12, 2016 3:24 am

*Sėdėdama ant kampinio, namų baro stalo, šviesiaplaukė vampyrė įdėmiai stebėjo visus susirinkusius, labiausiai akcentuodama savo brolį, kuris elgėsi pakankamai įtartinai. Ir nors jos šviesioje galvoje žinoma net nešmėkštelėjo mintis apie tai, kad jis gali šiuos perkąsti kaip riešutus, manyti kad viskas susiklostys gerai, taip pat nebuvo vilties. Žinodama kad brolis nemėgsta, kuomet kažkas yra daroma šiam už nugaros, ji laukė pelnytos jo pykčio ekranizacijos, su lyg akimirka, kuomet privertė save suimti telefoną tam, kad su šiuo susisiekti. Pirštais tvirtai laikoma krištolinė taurė lietė moters lūpas, kuomet palenkdama indą ji leido karčiam skysčiui patekti į jos burnos ertmę. Stengdamasi atrodyti kaip galima labiau rami, susibalansavusi tiek viduje, tiek išorėje, šviesiaakė mergina ne juokais turėjo sudėti pastangas į tai, kad jos veido išraiška išdavikiškai nepriduotu ko nors, ko ši pati nenorėtu. Niko kreipinys buvo sutelktas į fatališką moterį, kurią palaipsniui sugebėjo tapti jo naujausia draugė, buvusi vampyrė - Andrea. Iš dalies visuomet buvo keista stebėti tai, kaip originalusis prisivertė prie savęs prisileisti šią moterį, kuri kitomis aplinkybėmis, nesunkiai sugebėtu išvesti jį iš proto (žinoma, tik gerąją prasme). Jis buvo seniai vedęs, tačiau buvo sunku nepastebėti to, kad pagal savo temperamentą Argent jam atrodė labiau tinkama, nei kad švelni ir labiau žemiška Caroline. Suspaudusi lūpas, vampyrė vos akimirkai nusuko akis, kuomet brolis staiga pasikeitė. Ne, tai nebuvo keista, mat jo elgsena visuomet buvo greitai permaininga, tarytum jis būtu kuo puikiausiai išpildęs stereotipinį "dvynio" charakterį, tokiu net nebūdamas.* - Nik'ai! - *Šauksmas nuaidėjo natūraliai, visiškai neplanuotai, kuomet brolis akivaizdžiai neatsižvelgdamas į jos žodžius, nusuko hibridui sprandą. Originalios kūnas išsitempė, ir ji buvo besiruošianti apdovanoti artimiausios giminės atstovą ne pačiu maloniausiu žvilgsniu. Ir tik nenoras būti pasmeigtai ir paguldytai į karstą dar keliems metams, sustabdė moterį nuo drastiškų veiksmų. Ji liko vietoje, apgaulingai ištuštindama visą taurėję buvusį skystį.
Marcellus pasirodymas privertė ją pasijausti dar labiau nemaloniai. Kad tik jis žinotu, kaip stipriai ji troško dabar pat nušokti nuo stalo, ant kurio buvo atsisėdusi ir nieko nesakant išeiti kartu su juo pro tas duris. Tačiau tai viso labo reikštu, kad jiems dviems reikėtu bėgti, niekuomet neatsigręžiant atgal. Nes niekas taip neatleidžia "išdavystės", kaip kad hibridu tapęs originalusis. Jos žvilgsnis liko įbestas į žemę, kuomet vidus šaukte šaukė kad ji nori išeiti, ji nori tos sumautos žmogiškos laisvės! Bet santykiai kurie rišo Beką su Niklaus, buvo per daug stiprūs, ir per daug keistai išvystyti per tuos šimtmečius, kuriuos jie praleido kartu. "Visuomet ir amžinai" taisyklė visuomet buvo aukščiau visko, ir tai pakeisti buvo paprasčiausiai neįmanoma. Nurydama nemalonius skysčius, kurie susidarė burnoje, ji nepratarė ne vieno žodžio, tarytum apsimesdama kad ji net negirdėjo to, kas buvo pasakyta. Jo šiandiena ypač pastebimas nervingumas leido pasipriešinti kūrėjui, kuomet jis nieko nepasakęs dingo. Teko giliai įkvėpti, kad nepalūžti čia ir dabar. Piktokai dirstelėdama į brolio pusę, ji palengva nulipo nuo stalo ir žengė link minėto asmens, bent kelis žingsnius. Priešintis nebuvo prasmės, bet palengvinti sau dalią, pabandyti tikrai buvo vertą.*
- Turi ne vieną pakaliką Nik'ai, neversk manęs susitvarkyti su tuo, su kuo susijusi nebuvau. - *Visgi, nenorėdama priimti likusią jo pykčio dozę sau, ji pasilenkė, tokiu būdu suimdama Lockwood'o ranką už riešo. Vizualiai jis tikrai nebuvo lengvas raumenų kalnas tai, kuri iš savo sudėjimo nebuvo aiškiai ištreniruota. Visa laimė tame, kad mergina buvo nemirtinga, o tai reiškė kad jos fizinis pasirengimas, norėjo ji to ar ne, leido daryti nežmogiškus dalykus, tokius, kokius tipinis asmuo net labai stengdamasis nepadarytu.* - Aš juo pasirūpinsiu, kaip tu nori...

TĘSINYS - http://bloodyrose.forumlt.com/t504p25-kitos-namo-patalpos#27780

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I, with a deeper instinct, choose a man who compels my strength, who makes enormous demands on me, who does not doubt my courage or my toughness, who does not believe me naive or innocent...
who has the courage to
treat me like a woman.

Alexis Farraday

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 730
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Rūšis : Omega vilkolakė
Darbo paskirtis : Smogikė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Andrea Argent on Antr. 04 12, 2016 4:13 pm

*Šis trumpas "pasirodymas" buvo suplanuotas ne pačios Andreos, viską suplanavo abi merginos. Ir ko gero niekas nesuklystų pasakydamas, kad tai buvo pirmasis ir paskutinis šių dviejų kaip diena ir naktis skirtingų esybių susivienijimas (jeigu galima taip išsireikšti ;D). Tikslas? Parodyti aklai savo vyru pasitikinčiai Elenai, kad šis rimtai turi problemų su juodosiomis jėgomis ir nepaisant to, sėkmingai toliau tęsia savo medžiotojo amatą. Na, o jeigu tai nepasiseks. Tai bus puiki proga suteikti Deanui galimybę parodyti, kad prarasti antrininkę nėra taip ir sunku. Bet kuriuo atveju, dabar Andrea nebuvo pasiruošusi atimti žmogaus gyvybę, tad prieš šūvį Winchesterio žmona suvartojo nedidelę dozė hibridės kraujo. O tai reiškia, kad pavojus jos gyvybei negręsia. Kuomet medžiotojas sugalvojo pastumdyti hibridę ir "įrėminti" ją tarp įsikišusių medienos gabalų, nesipriešindama postūmiams vien tam, kad pajusti jo pagiežą iššaukta vidinio skausmo, visgi neapskaičiuodama nuotolio, "atsiremia" ant aštraus medienos "iešmo". Deginantis skausmas persmelkė vizualiai atrodančios silpnos merginos kūną. Kol pasistengdama greičiau išsilaisvinti, abejomis rankomis susiima už žaizdos. Daugiau nebesakydama nieko, leidžia pasišalinti trims asmenims palydėdama šiuos žvilgsniu. Nesileisdama liečiama Meisono, užverčia akis, kuomet šis pakelia ant jos balsą bandydamas išreikalauti pasiaiškinimo. Daugiau nebejausdama noro su juo dalintis turima informacija, tiesiog prilaikydama sužeidimą viena ranka, atsitraukia nuo jo toliau žengdama žingsnį link atvirų durų, kad galėtų įkvėpti gryno oro ir kaip tik tuomet pasigirdo dar vienas pažįstamas balsas ir į temą nuskambėjęs Meisono komentaras. Visgi į namus sugrįžo hibridų karaliumi tituluojamas Klausas. Iškvėpdama orą iš plaučių, tamsiaplaukė Andrea žalsvas akis pasuka būtent į Rebekah. Juk ne be priežasties ši pirmiausia bandė susisiekti būtent su Elijah. Originaliąją vampyrę Argent priėmė kaip draugę, todėl nenorėjo, kad dėl susiklosčiusios situacijos kliūtų ir šviesiaplaukei. Neigiamai supurčiusi galvą hibridė nusprendė savo nuomonę pasilaikyti sau, todėl nutylėdama nuleidžia akis taip užkliudydama žvilgsiu žaizdą, kuri, kaip ne keista, gyja lėčiau nei įprastai. Užversdama akis, arogantiškai šypteli kuomet patalpoje suskamba ir jos vardas. Demonstratyviai ant kulniuko pasisukdama į šių namų šeimininką, pagaliau sugraibo kelis žodžius atsakymui* - Nieko, ko nebūtų galima pataisyti. - *Vis dar jaučiamas skausmas neleido išplėtoti pilnaverčio atsakymo, todėl kol kas apsiribodama tik keliais žodžiais leidžia sau sukaupti jėgas kol, žaizda užsitrauks. Aišku, net nebandydama atkreipti į save dėmesį, išlaikydama tiesią stovėseną, nepraleidžia pro akis įsiliepsnojusios įtampos tarp Rebekos ir Marcellus. Ko gero pati Andrea net nesvarstydama rinktųsi tai, ko nori jos širdis, juk mergina visada labiau atsižvelgdavo į savo norus, nei į tai, kas gali būti teisinga. Ir nors kai kuriems originaliosios vampyrės veiksmams ji visiškai nepritardavo, visgi Andrea ja žavėjosi kaip stipria asmenybe. Klausui staiga persimainius ir be jokio trumpo paaiškinimo puolus Maisoną, mergina to nelaukdama, suraukia antakius nusukdama akis į priešinga pusę. Nors ji ir buvo būtybė kuri gyvena kitų žmonių krauju, visgi su susižavėjimu stebėti kaip yra nusukamas sprandas nebuvo labai malonumą keliantis veiksmas. Užversdama akis, palaukia akimirkos, kuomet šviesiaplaukė kartu su alfa hibridu pasišalins iš patalpos, pasiekdama baro stalą, atsiremia į šį nugara, alkūnes sukeldama ant paviršiaus* - Nepriimk to asmeniškai, Klausai, bet tavo sesuo verta kur kas daugiau pagarbos. Ir tu pats tai žinai. - *Veidu atsisukdama į asmenį, kuris jai suteikė hibridės statusą, "flirtuodama" tiksliau tai įmituodama pamerkia šiam viena akį, kol nužvelgdama suniokotą aplinką, pagaliau atsako į tai, kas buvo svarbiausia* - Susigrūmėm su medžiotoju. Manau tau gerai žinomas, Deanas Winchesteris tavo žmonos draugės vyras. Nežinau kiek esi informuotas, Klausai, bet tas kalės vaikas bendradarbiauja su su stipriais raganiais, na bent jau toks vaizdas susidaro iš pirmo žvilgsnio. Nepaisant to, drįstu spėti, kad jis gali kelti grėsmę net ir jums, tad... - *Vis dar laikoma šaunamąjį ginklą atkišdama į jo pusę, lyg būtų nusitaikiusi į jį paleisti kulką, imituodama šūvį, pagaliau padeda šį objektą ant baldo, arčiau savęs* - Verčiau susimąstyk ką tai gali reikšti ir ar nebus taip, kad jis buvo sukurtas tam, kad sunaikinti nesunaikinamus. Supranti link kur lenkiu?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 756
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Klaus Mikaelson on Antr. 04 12, 2016 5:38 pm

Kažkaip per daug nesistengdamas įsigilinti į tai, kas buvo pasakyta tų asmenų, kurie nesulaukdami jo atsakymo patraukė savais keliais. Jis buvo tvarkingai padaręs tai, ko čia ir pasirodė, nutraukdamas savo pagrindinį tikslą, dėl kurio ir buvo laikinai apleidęs savo "karalystę". Šiuo metu atrodydamas ne vien labai patenkintas savo veiksmais, bet ir labai ramus, originalusis hibridas stengėsi susikaupti ties moterimi, kuri neatsisakė palaikyti šiam draugiją. Jo bendravimas su Christopher'io Argent dukterimi visuomet buvo pakankamai kontrastiškas. Pradedant nuo to, kad pirmaisiais metais ji tikrai nebuvo mėgstama jo akyse, o net atvirkščiai, atrodė kad kėlė daugiau rūpesčių, nei kad kažkokių gerų emocijų. Ką kalbėti apie tai, kad jos pasirodymas jauniausio hibrido brolio gyvenime šiek tiek sumalė visas kortas, ko pasekoje jis buvo nusprendęs pavaidinti "geraširdį". O kadangi tai visiškai neatitiko Kol'o charakterio, vyresnėlis aišku nebuvo likęs patenkintas. Buvo ir kitos priežastys jos nepriimti, tiek draugystė su Katherine, tiek problematiškas ir panašus į jo paties, charakteris. Viskas savaime bylojo apie tai, kad jis sulauks tos akimirkos, kai galės šia atsikratyti kaip ir visomis kitomis kliūtimis, kurios neva jo manymu "gadino" jo šeimą. Tačiau, kažkas lemtingą akimirka pasikeitė, ir ji tapo kaip čia gražiau išsireiškus, savaip mėgstama kone kiekvieno originaliosios šeimos atstovo. Nusekdamas paskui tamsiaplaukę, originalusis šiek tiek persisvėrė per stalą, kad iš apačios ištraukti vieną iš geresnių butelių, kuriuos ypatingoms progoms, pergalingoms progoms, saugojo antrasis šių namų savininkas. Pirštais "sužvejodamas" dvi krištolo taures, pastatė jas ant stalo paviršiaus. Palengva, įsiklausydamas į jaunosios hibridės žodžius, pripilstė gėrimą. Ir kuomet jo žvilgsnis buvo nutrauktas nuo dabartinės veiklos, pirštai sukibo į vieną iš taurių. Nesistengdamas ką nors pridėti iš savęs, analizavo, tai, kas gi davė didžiausius pokyčius šiame bendravime. Juk jis nesistengė jos "šerti" savo krauju, jis net nesivargino prieš ją naudoti minčių įtaigos, kad ši beatodairiškai palaikytu jo pusę, kuomet tai buvo reikalautina. Ši moteris, savo noru pasirinkdavo ginti tuos, kurie kaip tyčia sutapo su rūpimais originaliajam. Įkvėpdamas orą pro nosį, bei iškvėpdamas per burną, vampyras pasidabino dantų nešiepiančią, į šoną pasvirusią šypsena, kuomet pasuko savo akis į pašnekovės pusę: - Pagarbos? Andrea, tau leidus, pasakysiu kad mano sesuo yra ant tiek naivi būtybė, kad puola po kiekvienu, kuris jai pasako kad ji atrodo gražiai. - Veide ištempdamas platesnę šypseną, originalusis galiausiai alkūnėmis pasirėmė į stalo paviršių, tačiau, priešingai nei tai padarė naujai iškepta būtybė. Jam užteko tik šiek tiek pasukti galvą, kad pilnai matyti jos veidą, bei emocijas, kuriomis ši lydėjo savo kalbą. Taip, jis elgėsi per daug tironiškai, tačiau, galiausiai, jis geriausiai žinojo savo sesers būdą, todėl toks veiksmų planas, kuris pastoviai pasikartodavo, buvo nepakeičiamas: - Žinai kas atsitinka po to, kai tie "princai" išgaruoja kaip dūmas? Ji lieka sužeista. Ir spėk kas yra vienintelis iki šiol, kuris jos neapleido? - Santykiai su seserimi visuomet buvo komplikuoti, ir nors iš pažiūros jis elgėsi tikrai neadekvačiai jos atžvilgiu, viskas buvo daroma remiantis jam suprantamais, gerais kėslais. Giliai įtraukęs oro, originalusis nudelbė žvilgsnį į laikomą taurę, kuomet sekančią stumtelėjo į hibridės pusę: - Neneigsiu, man ne vienas iš jos bandymų atrasti "laimę" nepatiko. Todėl, jei atsiras toks, kuris išdrįs pasipriešinti man. Arba ji liausis aklai dariusi kvailus dalykus, aš apsvarstysiu tavo pasiūlymą, būti nuolaidesniam. Sutariam?
Kaip mat pradangindamas prieš tai turėtą šypsnį, originalusis atrodė perdėtai susimąstęs, kuomet kažkuriam laikui paprasčiausiai paskendo savo paties mintyse. Jis atrodo ruošėsi padaryti neįmanomą dalyką, kurį išprovokavo būtent greta stovinti moteris. Jos jaučiamas atsidavimas šiai šeimai, kad ir kokia ji neadekvati buvo, turėjo būti įvertintas. O kas gali būti už tokį atlygį, kokio gali mažiausiai tikėtis? Jis vėl pripildė plaučius oru, dirstelėdamas į ant kairės rankos, bevardžio piršto esantį žiedą. Nuvydamas mintis apie savo sutuoktinę, kuri aiškiai šiuo metu nedavė jam ramybės, originalusis pakreipė akis į Argent pusę: - Aš ir pats netikiu tuo, ką žadu tau pasakyti. Todėl prašau, nepertrauk manęs, kol nebaigsiu. - Šiek tiek palenkdamas galvą, jis vos akimirkai kilstelėjo savo antakius, tokiu būdu įrėmindamas prašymą, kuris nuskambėjo prieš tai: - Tavo draugė, Katerina Petrova, priešu man tapo ne todėl, kad aš esu tas individas, kuris jaučia malonumą susidorodamas su nepatinkančiais. Ji tikrai yra didelė rakštis subinėję, ir tokia buvo visuomet, net kai jos krūtinėje plakė žmogiška širdis. Tais metais aš buvau kone apsėstas noro išlaisvinti save iš mėnulio pančių, ir žinoma, sukurti panašius padarus. Būti tokiu vieninteliu, niekada nebuvo didelis malonumas. Man buvo reikalingas jos kraujas, nes ji buvo Tatios, o prieš tai Amaros antrininkė. Ji turėjo mirti tam, kad gaučiau ko norėjau. Ir ji pasipriešino, pasivertė vampyre, ir galiausiai spruko. - Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas, jis visgi susiaurino akių vokus, prieš sudurdamas savo žvilgsnį su Argent. - Ką kalbėti apie tai, kad mano žmona man išrautu liežuvį už tai, ką dabar sakau, jei girdėtu. Bet, aš manau kad penki šimtai metų bėgimo nuo manęs, yra pakankama bausmė jai. - Linktelėdamas galva, originalusis net nesistengė savo sprendimo surišti su tuo, kad Lockwood'as visą tą laiką bandė pasiekti iš jo to paties, eidamas kruvinus kelius. Andrea darė viską priešingai, ir šią akimirka tai buvo "dovana" jai. - Aš gražinsiu jai laisvę. - Linktelėdamas galvą, jis kaip mat išgėrė savosios taurės turinį, kuomet pribaigė savo kalbą: - Tebūnie tai mano atsakomas dėkingumas į tai, ką esi padariusi tu. Aišku, su sąlyga, kad ji laikysis toliau nuo mano minion'ų. Jei tau tai tinka, tuomet aš tau duodu savo žodį, ir kaip žinai, aš to laikausi. - Tiesa buvo tame, kad po žiaurumo fasadu, kuriuo jis buvo pasidabinęs, jis buvo ganėtinai išmintingas strategas, bei niekad nepadarydavo nieko, kas galiausiai neatneš naudos ir jam pačiam. Bet apsimesti prieš Argent nebuvo prasmės, ji buvo viena iš tų, kurios pažinojo jį kaip nuluptą. Todėl akimirka, kuomet originalusis atsitraukė nuo stalo, juos abu skyrė gal du ar trys žingsniai. Jo kalba akivaizdžiai nebuvo baigta, todėl prasivėrus burnai, jis pasakė tai, kad pribloškė dar labiau, nei prieš tai susakytas kontekstas. Jis tik dar kartą parodė, kad niekas šiame mieste nevyksta, be jo žinios.
- O kad mano žodžiai neliktu vien žodžiais, talkinsiu tau, nes žinau kad karštligiškai nori ją susigrąžinti. Nes vienas išmintingas vampyras, kuris čia prieš tai demonstravo savo nervus, kartą man pasakė. "Nuolankumas yra pelnomas darbais, o ne grasinimais ar prievarta" - Įsistebėdamas į kaip tik tuo metu į jo pusę atkištą šaunamą ginklą, labai skeptiškai atsižvelgia į visą šią situaciją, ir vietoje to kad pyktelėtu, pasigauna vėliau padėtą revolverį, jį įdėmiai nužvelgdamas Kiekviena detalė, kiekvienas įlenkimas, akivaizdus profesionalo darbas. Nebe pakeldamas akių į pašnekovę, hibridas neslėpė savo susižavėjimo gautu žaisliuku. - Andrea, mus sunaikinti galima tik ypatingo balto ąžuolo mediena. Šis ginklas neturi galios bent prieš mano šeimos atstovus. Tačiau, kad ir kaip man yra apmaudu pripažinti, mes nesam vieninteliai tokie, pirmieji. - Šiandiena hibrido nuotaika buvo pakylėta, tačiau kas būtent jam suteikė tokius pojūčius, buvo neaišku. Nors, gerai pagalvojus, tai greičiausiai buvo susieta su tuo, kad jo išvyka nebuvo tokia ir nepavykusi, kokią jis įsivaizdavo nuo pat pradžios.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
   
I haven't cared about anyone for c e n t u r i e s. Why on earth do you?

Klaus Mikaelson

I haven't cared about anyone for centuries. Why on earth do you?


Pranešimų skaičius : 895
Įstojau : 2013-03-14
Miestas : Los Andželas
Meilė : Caroline Mikaelson
Draugai : Marcellus Gerard
Rūšis : Originalusis (1000+)
Darbo paskirtis : Menininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Andrea Argent on Tr. 04 13, 2016 3:41 pm

*Vis dar jaučiamas gyjančio sužeidimo skausmas neleido jaustis labai laisvai. Būdama įsitempusi, viena ranka prilaikė atvirą žaizdą, kartas nuo karto suraukdama antakius, kas išduodavo, jaučiamą diskomfortą. Stengdamasi bent jau kol kas per daug nejudėti, tiesiog laikė žalsvas akis nutaikiusi ties kalbančiuoju. Ryškias it vyšnios lūpas ištemdama į šypseną, tamsiaplaukė lengvu galvos gestu nurodo šalia esantį, mat nebuvo sunku pastebėti, kad Klausas nepaisant sumaišties šiandien yra gana gerai nusiteikęs* - Gerai, sakyk kas nulėmė tavo gerą nuotaiką, nes maniau, kad po viso šito parado mažiausiai norėsi pasimėtyti grasinimais. Tau tiesiog ant veido parašyta, kad kažkas įvyko. - *Pasigaudama jai paskirtą brangaus krištolo taurę, kilsteli ją į viršų, tačiau kol kas neskuba gerti. Demonstratyviai ją nužvelgdama, kiek mįslingu balsu atsako į tai, kas liečia hibrido seserį* - Leis spėti... Vienintelis jos neapleidęs esi tu? Tačiau vienintelis suvaręs jai durklą į širdį kaip bausmės nuopelną taip pat esi tu. Nepriimk to kaip priekaišto, Klausai, bet ties tuo esi per daug paranojiškas. Ji turi teisę priimti savo sprendimus už save. -*Vyro žodžiai ištarti apie tai, kad sesers išrinktasis turi turėti drąsos pasipriešinti jam pačiam turėjo dalinės tiesos, juk šalia savęs turėti originaliąją vampyrę, vyras turi turėti savo vertę ir mokėti ją apginti. Neprieštaraudama tokiai minčiai, tamsiaplaukė mergina pritariančiai gracingu judesiu iškelia krištolinę taurę į viršų, o po to leidžia lūpas sudrėkinti tauriuoju gėrimu. Ne už ilgo, nukreipdama akis vėl į savo pašnekovą, leidžia be jokių trukdžių šiam išdėstyti mintis, mat žodžiai sklindantys iš jo lūpų suintrigavo. Grąžindama taurę ant stalo paviršiaus, pasisuka šonu, kad galėtų geriau matyti kalbantįjį. Akys pamažu susiaurėjo, o sučiauptos rausvos lūpos įsitempė į kampinio pobūdžio, sunkiai perkandama šypseną. Iškeldama abi rankas į viršų tačiau išlaikydama sulenktas alkūnes, neigiamai supurto galvą. Tai buvo link savotiškas "priesaikos" ženklas, kad ši net nežada pertraukti to, kas netrukus bus pasakyta Niklauso lūpomis. Atidžiai analizuodama net menkiausią hibrido veido išraišką, lyg "skaitytų" tai kas nėra ištariama žodžiais, buvo galima tik įsivaizduoti kaip ši nustebo, kuomet Mikaelsonas ištarė savo sekančius žodžius. Aišku, mergina išorėje išliko kaip niekada rami. Tobulai išmokusi valdyti savo emocijų išraiškas, žaliaakė tiesiog kilsteli vieną antakį į viršų. Buvo keista ir tiesą, sakant atrodo, kad kažko trūko. Tiksliau, pažįstant Klausą Mikaelsoną, buvo galima susidaryti nuomonę, kad šioje istorijoje trūksta kitos medalio pusės. Specialiai galvos gestu nurodydama jo sutuoktuvių žiedą, netrukus pakomentuoja tokį savo gestą* - Prisiekiu, dabar labiau už viską norėčiau pamatyti Caroline reakciją į tavo teiginį. Ji ne tik, kad išrautų tau liežuvį, bet ir gerai išspardytų tavo sėdimąją, nes pripažinkime mano draugės ir tavo šviesiaplaukės ryšiai nėra labai dvelkiantys draugiškumu. Švelniai tariant... - *Nesusilaikydama savo ryškių bruožų veidą papuošia plačia šypsena bei abu pečius nežymiai kilsteli į viršų* - Na, ką aš galiu pasakyti mano draugė iš tiesų turėjo ir vis dar turi talentą kaip nors paliesti ir "paskaidrinti" kitų gyvenimus. - *Būtent šis trumpas šmaikštus komentaras buvo atsakas į Klauso nuomonę apie Katherine ir jos praeitį glaudžiai susijusią su viena mėgstamiausių Andreos šeimų - Mikaelson. Jos draugė, nors ir buvo uždara asmenybė, o tai reiškia, kad nebuvo mėgėja daug kalbėti apie save, visgi Andreai buvo pasakojosi kokia būtent praeitis siejo ją ir originaliųjų šeimą. Tad, kuo Pierce buvo prasikaltusi Klausui hibridei nebuvo naujiena. Leisdama ir toliau reikštis pašnekovui, mergina ryškiai raudonu, it kraujas nulakuotu nagu, perbraukia per krištolinės stiklinės paviršių, taip leisdama pasklisti lengvam lyg silpnas aidas garsui* - Aš, aišku, esu pamaloninta, tokiu tavo geranoriškumu, Klausai. Tačiau žinant tave,  šioje istorijoje kažko trūksta. Tu nieko nedarai už "ačiū", tad kas privertė tave man padėti susigrąžinti draugę? - *Šį kartą atidžiai stebėdama Mikaelsono žvilgsnį, bandė jame išskaityti tikruosius ketinimus. Andrea niekada nebuvo labai patikli asmenybė, gyvenimas ją išmokė to. Šyptelėdama delnu ji dar kartą apglėbė jai skirtą taurę* - Bet kuriuo atveju, galiu tave užtikrinti, kad ji prie tavo minionų (xD) nelys, ypatingai to vieno ir pagrindinio. Nes manau, kad ir be jo ji turės daug ką nuveikti. Nes jos gyvenime Maisonas praktiškai reiškia... nuli. Jau kurį laiką, jis yra praradęs savo vertę. Sakyčiau Katherine pagaliau prasivėrė akys. - *Paskutinį kartą pritraukdama taurę sau prie lūpų, užbaigia ten esantį stiprųjį gėrimą. Skonis buvo aštrus, todėl akys savaime susimerkė, kuomet alkoholio gurkšnis buvo nurytas. Pastatydama jau tuščią taurę atgal ant stalo, pagaliau pramerkia ir akis. Žaizda buvo beveik užsitraukusi, o tai leido merginai jaustis ir judėti jau daug laisviau. * -  Aš nepamiršiu tavo pažado, Klausai. - *Leisdama jam suprasti, kad kuo puikiausiai įsidėmėjo tai, kas buvo pasakyta, leidžia jam perimti į rankas ginklą. Trumpam nuleisdama akis, leidžia sau greitai mintimis perbėgti ties šios dienos įvykiais bei įsiminti tam tikras detales. Vis dar nepakeldama žvilgsnio, pratęsia* - Vadinasi šį ginklą matai ne pirmą kartą? Kalbu ne apie jį, o apie patį medžiotoją. Deanas man kelią įtarimą, todėl patariu geriau juo pasidomėti ir juo ryšius su raganomis. Nes kažkas čia ne taip. - * Paskutiniai Klauso žodžiai, merginos veide iššaukė nuostabą, mat ji buvo kone tikra, kad ši šeima yra pirmoji, kuri buvo apdovanota nemirtingumo dovana, tad girdėti, kad jie yra nevieninteliai buvo gana keista* - Apie ką tu?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 756
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Klaus Mikaelson on Tr. 04 13, 2016 5:48 pm

Kad ir kaip tai banaliai skambėtu ar tuo labiau atrodytu, originalusis vampyras atrodė ne vien ypač gerai nusiteikęs, tačiau net nesistengė tai nuslėpti po įprasta jam, sadisto kauke. Kairės rankos alkūnė buvo atremta į stalo paviršių, kuomet keli pirštai buvo suspausti tarp nosies šnervių ir viršutinės lūpos, o nykštys tuo tarpu prilaikė smakrą. Dešinė tuo pačiu metu siekė butelio, kuris šiandienai kaip tyčia labai tiko. O ir greta buvusi pašnekovė buvo tinkama, net kur kas labiau, nei jis pats būtu pamanęs. Vyriausio (neskaitant mirusio) brolio išrinktoji buvo žavinga, tai kodėl gi nebuvo galima pasimėgauti tuo lengvu bendravimu, su kartas nuo karto nuskambančiomis pašaipomis vienas kito atžvilgiu? Neigiamai supurtydamas galvą, originalusis atkreipė dėmesį į tai, kad jo taurė buvo tuščia, o mergina dar nebuvo pradėjusi vartoti ilgai ir kokybiškai brandintą alkoholį. Pasinaudodamas proga, kad šiuo metu viena iš jo rankų buvo laisva, pripildė savo taurę dar kartą, ir vos pastebimai kilstelėdamas antakius, su pastebimu nesusireikšminimu, prasitarė: - Netgi parašyta? - Imituodamas tai, kad neva patikėjo, padėjo butelį atgal ant baro stalo paviršiaus, bei dviem pirštais perbraukė per savo kaktą, lyg norėdamas nusivalyti ten nesamą užrašą. Visą tai išblaškė iš niekur pasirodžiusi šypsena, kuomet jis vėl atsirėmė abejomis alkūnėmis, godžiai įtraukdamas oro į savuosius plaučius.
- Tik nesakyk, kad tokiems kaip aš yra visiškai netapatinama gera nuotaika? - Šyptelėdamas, vampyras tęsė. - Sakykime, mano kelionė nebuvo tokia beprasmiška, kokia maniau kad bus. Ar tavo smalsumas patenkintas? - Savo asmeninį gyvenimą stengdamasis išlaikyti tik tarp dviejų žmonių, kurių vienas buvo jis, o kitas jo žmona. Jis aiškiai nerodė didelio noro tai komentuoti, tačiau buvo aišku kaip diena. Surūgusi išraiška, kurią jis buvo dažniausiai prisidengęs, buvo išgaravusi. O tam te prireikė vieno nelemto susitikimo su moterimi, kurios negebėtu iškeisti į nieką. Pokalbis buvo sutelktas į kažkur ilgam užtrūkusios sesers gyvenimą ir tai, kokias priemones originalusis hibridas taikė, norėdamas kad ši būtu saugi. Žvilgsnis buvo nuleistas apačion, ir iš pažiūros nemirtingasis buvo labiau sudomintas tuo, kas teliuskavo jo laikomoje taurėje, nei tuo, kad klausyti priekaištų, kad elgiasi neteisingai. Tačiau į tamsiaplaukės žodžius reaguodamas salyginai atlaidžiai, jis kaip mat nusikratė kaltinimų, kuomet šie buvo ištarti balsu. Antakiai pakilo, ir jis teatrališkai, lėtai neigiamai supurtė galvą:
- Aš suprantu, kad mano pamokos skirtos jai, tau atrodo kiek per drastiškos. Bet pagyvenusi su mumis dar bent šimtmetį, galiausiai suvoksi, kad kartais kito būdo paprasčiausiai nėra. Rebekah suaugusi, tačiau naivi kaip mažas vaikas. Daro klaidas, dėl kurių paskui save užgraužia. O man tuo tarpu tenka atsikratyti kiekvienu, kuris sukelia jai skausmą. - Susimastydamas hibridas staiga nutilo, patalpas užpildė tyla, ir būtent šią akimirka klausa fiksavo net menkiausios šurmulius, iki tokių smulkmenų, kaip žolės šlamėjimas kilometro spindžiu. Hibrido klausa buvo nepriekaištinga, todėl kuomet jo veido raumenys pastebimai įsitempė, jis pasistengė savo dėmesį dedikuoti pašnekovei.
- Mano ir sesers santykiai gali atrodyti komplikuoti, bet ji tebėra vienintelė, kuria galiu pasikliauti, nes kad ir kas be nutiktu, labiau nei ji ir aš, savosios priesaikos laikytis drauge iki pabaigos, niekas nesureikšmina. - Iš dalies atrodydamas kiek pasikeitęs, lyg prieš tai pakylėta nuotaika būtu prislopinta tik jam vienam žinomos priežasties, stengėsi išlikti kaip galima ramesniu. O tamsiaplaukė puikiai veikė kaip destrakcija nuo to, ką šis ketino padaryti, vos tik atsitrauktu nuo stalo, kuris šiuo metu tarnavo kaip atrama. Jos taurė buvo ištuštėjusi, todėl atlikdamas savo pareigą, originalusis vėl pripildė ją alkoholiu, tarp kitą ko, pridurdamas. - Tik nepagalvok, kad ketinu tave nugirdyti. - Šiek tiek, iš esmės visai nežymiai pakreipdamas galvą, jis kilstelėjo savus antakius viršun, lyg būtu nevykusiai pabandęs imituoti nekaltą išraišką.
- Jeigu galima taip išsireikšti. Ji fatališka, ir deja, pats turėjau ne vieną progą tuo įsitikinti. - Tokiais žodžiais apibūdindamas "savanaudę ledo karalienė", originalusis nesusilaikė nevyptelėdamas. Neigiamai papurtydamas galvą, aiškiai užėmė gynybinę poziciją, kuomet nebe atsukdamas akių į pašnekovę, nusprendė kaip galima trumpiau išdėstyti savus planus: - Leisk man pasilikti antrąją medalio pusę sau. Bet patikinsiu tave, tai tikrai nereiškia kad kaip nors pakenksiu jai, ar tuo labiau kada nors tai panaudosiu prieš tave. Kažkaip neturiu didelio noro paskui stoti akistatos su tavo brangiausiu. - Prunkštelėdamas, pirmasis hibridas istorijoje atšlijo nuo stalo, veidu pasisukdamas į visą tą sumaištį, kurią sukėlė prieš tai čia apsilankę svečiai. Įvertinti žalą nebuvo įdomu ar net naudinga, tuo labiau kad jis neketino atleisti seseriai tai, kad būdama šiuose namuose viena, leido kad jie būtu suniokoti. Galu gale, tai buvo ir reputacijos reikalas. Ką pagalvotu įtakingi asmenys, jei sužinotu kad paties Niklaus Mikaelson namuose yra galima daryti tokius cirkus. Kalba apie Katherine dar nebuvo pasibaigusi, kuomet jis lyg tarp kitą ko, prasitarė: - Mano žmona pratusi prie mano keistumų, bet, nemanau kad atsižvelgtu į tai palankiai. Jai visgi būtu geriau, jei ji taip ir liktu mirusi per amžių amžius. Tačiau mano ir mano žmonos požiūriai skiriasi kaip diena ir naktis. Todėl aš nesu pavaldus klausyti to, kas aiškiai prieštarauja mano paties suvokimui. - Susiaurindamas akių vokus, jis te pridūrė: - Katherine buvo laikoma mano netiesiogine įkaite iki tol, kol buvo man reikalinga. Mason'as, kuris tau nepatinka ir aš net suprantu kodėl. Visuomet kabinosi į tą moterį, ir tokiu būdu ne vieną kartą buvo sugadinęs mano planus. Ir žinai ką pamačiau šiandiena? Ir tai velniai griebtu net nėra pirmasis kartas. - Pasukdamas akis į tamsiaplaukės pusę, jis tęsė, taip parastai kalbėdamas apie žmonių likimus, tarytum jie tikrai nereikštu nieko.
- Nemeluosiu pasakydamas, kad jis turėjo ne vieną galimybę sumalti man snukį, ar net pasipriešinti panašiais būdais, kokiais kankinau jį aš. Ir šiandiena, kodėl jis atsidūrė čia, kuomet galėjo nieko nelaikomas dingti kuo toliau? Susirasti kokius raganius ir galiausiai ją sugrąžinti? - Palenkdamas galvą, vyriškis savaime leido tamsiaplaukei suvokti savo nuomonę, apie visą tą farsą, kuriuo hibridas dengėsi, bandydamas suklaidinti savo kūrėją. Tai buvo banali tiesa, mat apkalbamas hibridas visuomet buvo tapatinamas su Mikaelson'u. Ir kai kalba paliesdavo "antrąsias puses", Niklaus buvo pasirengęs net patį velnią nudaigoti, tam, kad parūpintu savo moteriai ne vien saugumą, bet ir turėtu ją prie savęs. Ar tai buvo reikšmingas aspektas apsisprendimo metu? Gal. Tačiau, kuomet į kampą įspįstas gyvūnas praranda prasmę dėl kažko kautis, tuomet tas "kažkas" tampa tik nereikalinga kliūtimi. Šiuos pačius principus originalusis taikė ir kalbėdamas apie savo seserį. Tačiau, kuomet jis vėl pasisuko veidu į Argent pusę, pratęsė savo taip ir pilnai neišsakytą mintį. - Tuo tarpu tu. Keli man susižavėjimą, nes neskaitant prieštaringų aplinkybių, taip ir nepaleidi tai kas tau svarbu. O kadangi ta vampyrė tau reikalinga, aš nebūsiu tuo asmeniu, kuris stos skersai kelio. Ir kaip sakiau, padėsiu tau ją sugrąžinti į gyvųjų tarpą. Už tai neprašydamas atgal nieko. - Ši mergiotė, kuri kadaise įžūliai įsibrovė į šiuos namus, netiesiogiai reikalaudama pripažinimo, pelnė hibrido nuolankumą. Nes velniai griebtu, jos "kiaušiniai" buvo didesni nei daugumos vyrų, su kuriais hibridas buvo apturėjęs reikalų. Ji pati, neprašydama niekieno pagalbos, neskatinama ir neverčiama pasiekė visko, kuo tapo dabar. Ir būtu klaidinga, kad nuomonė apie ją, buvo ganėtinai iškelta dėl to. Pažadas kurį mergina susakė iš kart po to, kai jų susitarimas savaime pradėjo įsigalioti, privertė hibridą mįslingai šyptelėti. Tiesa buvo tokia, kad akis jis turėjo visiškai visur. Ar tai buvo kalta paranoja, ar tiesiog didelis pastabumas, kuris jam neleido neatsižvelgti į tai, kad prieš du metus pasamdytas asmuo, jo paties sūnaus merginos brolis, iš dalies ir buvo ta priežastimi, kodėl ir Pierce-Lockwood susidomėjimas savo vyro gelbėjimu galiausiai ėmė blėsti. Na kaip gi kitaip, jei dramos nevyktu be originaliosios šeimos įsikišimo? Nieko nesakydamas, jis tik pritariamai palenkė galvą. Sėkmingai pereidamas prie sekančios temos, kuri buvo susieta su ginklu. Dar prieš tai, palikęs revolverį ant stalo, visiškai neatrodė nustebęs.
- Viskas priklauso nuo to, kas yra panaudojama įgyvendinant nuo nieko nepriklausomą nemirtingumo burtą. Tokių nėra daug, ir mane stebina kad tai stebina tave. Juk pati leidai Katherine būti beveik nesunaikinamai? Nepriklausomai nuo kūrėjo kraujo linijos. Bet taip, originaliųjų yra, tačiau vienetai ir aš labai viliuosi, kad tai ir nebe pasikeis. - Gūžtelėdamas pečiais, tarytum tai būtu nieko ypatingo: - Revolveris, kuomet yra užtaisomas specialiomis kulkomis, kurios sukuriamos ne be mano nemėgstamiausios, raganių, rašės pagalvos, gali priversti bet kurį vampyrą, net ir mane, atgulti neribotam laikui į karstą. Bet sunaikinti, ne. - Paimdamas į rankas šaltą objektą, pasuka akis į pašnekovę: - Neprieštarausi, jei jis saugiai pasiliks pas manęs? Bet priimsiu tavo rūpestį, ir pasidomėsiu, o gal ir pasirūpinsiu tuo, kad jis nebe maišytųsi mums po kojomis. Šiandienai, o ir ateinantiems metams, mano dosnumo limitas išeikvotas.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
   
I haven't cared about anyone for c e n t u r i e s. Why on earth do you?

Klaus Mikaelson

I haven't cared about anyone for centuries. Why on earth do you?


Pranešimų skaičius : 895
Įstojau : 2013-03-14
Miestas : Los Andželas
Meilė : Caroline Mikaelson
Draugai : Marcellus Gerard
Rūšis : Originalusis (1000+)
Darbo paskirtis : Menininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Alexis Farraday on Kv. 04 14, 2016 5:28 am

*Privesti save prie tinkamos išvaizdos, po to kas įvyko požemiuose, buvo labai lengva ir net nereikalavo labai didelių pastangų ar laiko rezervų. Ji nenusiplovė "gėdos" po tekančiu vandeniu, mat tai galėjo sukelti didelį klausimą iš brolio pusės, kodėl ji vietoje to kad mikliai sugrįždama čia, dar sumąstė ir išsimaudyti. Prieš tai aplankydama savo miegamasis patalpas, šviesiaplaukė originalioji vos minutei buvo sustabdžiusi save antrame aukšte, kur leido netiesiogiai pasiklausyti to, kas buvo kalbama tarp netikėtai susidraugavusių hibridų. Kuomet ji pirmą kartą buvo supažindinta su tuo metu jauniausio iš brolių mergina, ji tikrai negalėjo tikėtis šio "stebuklo", mat įtikti originaliam hibridui buvo faktiškai neįmanoma. Pro brolio "sielos" liekanų patamsias prasibrovusi buvo tik Caroline. Ir kur ji dabar? Keista buvo girdėti, o ir matyti, kaip jis mėgavosi paprastu bendravimu su savo naujausiu kūriniu, kurio net nesivargino pažaboti, ką visuomet darė su Lockwood'u. Ar tame buvo užslėpta kokia nors mintis? Neigiamai supurčiusi galvą, Rebekah galiausiai pasirodė ant laiptų, kuomet šiuos nesunkiai sudorodama, nusileido į apačią.* - Jis visas tavo. - *Tarstelėdama, mergina susitiko žvilgsniu su broliu, kuris elgėsi it būtu ne savas. Jei būtu koks paprastas žmogysta, ji tikrai būtu apsvarsčiusi tikimybę kad jis buvo užsimetęs linksminančių tablečių ar dar ko nors, kas nenatūraliai pakeistu jo būdą nuo pamatų. Ir minties kad tai buvo Caroline įtaiga (nes nu jau labiau nei akivaizdu, ką jis darė prieš atvažiuodamas namo xD), tikrai kad nebuvo. Liežuviu perbraukusi per savas lūpas, ji elgėsi kaip niekad natūraliai, nesusireikšmindama ne per colį.*
- Dabar pat pradėsi kankinimus, ar suteiksi jam laiko atsikvėpti po to, kai prie visų nusukai sprandą? - *Vos kilstelėdama antakius, originalioji susikryžiavo rankas sau po krūtine, nesudėdama per daug vilčių, kad sugebės sulaukti adekvataus atsakymo. Nes Nik'as niekuomet nedarė nieko panašaus, kuomet kalba savaime pakrypdavo kokios nors bausmės įgyvendinimo tema. Juk, tai teikė jam nepaaiškinamą džiaugsmą.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I, with a deeper instinct, choose a man who compels my strength, who makes enormous demands on me, who does not doubt my courage or my toughness, who does not believe me naive or innocent...
who has the courage to
treat me like a woman.

Alexis Farraday

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 730
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Rūšis : Omega vilkolakė
Darbo paskirtis : Smogikė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Klaus Mikaelson on Kv. 04 14, 2016 12:14 pm

Tebelaikydamas medžiotojo ginklą savo rankose, originalusis hibridas įdėmiai stengėsi nužiūrėti visus išraižymus ant rankenos, mat, nors ir puikiai žinojo šio revolverio paskirtį, tai buvo pirmasis kartas, kuomet jis laikė jį savuose rankose. Neaišku kokiomis, mistinėmis, aplinkybėmis šis objektas taip ir nepateko į Mikaelson šeimą ankščiau, tačiau dabar, jis nebuvo nusiteikęs atiduoti ginklą savininkui. Kuomet jis vėl buvo pasiruošęs dedikuoti savo tolimesnę kalbą tamsiaplaukei, buvo pertrauktas sesers pasirodymo. O tai kaip ir savaime privertė jį susičiaupti. Įtarimai, kurie jau senokai sukosi hibrido smegenėlėse apie tai, kad sesuo tamposi su dar vienu kandidatų į "minionus", neigiamai supurtė galvą. Niekada nebūdamas atlaidžiu jos bandymams pajudėti į priekį, Klaus'as viso labo sukando dantis. Įsivyravo tyla, kuri atrodė buvo tragiškesnė, nei tipinėję laidotuvių ceremonijoje. Žvitrus žvilgsnis kaip mat atsidūrė ant pašnekovės veido, kuomet pusiau vampyro, pusiau vilkolakio mina buvo kur kas labiau "neįkainojama", nei komentaras, kuris būtu pasakęs ne tiek daug. Jis pats leido Argent susidaryti nuomonę apie tai, kad Beka per daug sau leido netiesiogiai gindama hibridą. Pakildamas nuo stalo, į kurį periodiškai atsiremdavo, iš karto sutelkė savą dėmesį į seserį: - Nereikia į mane siuntinėti tą pragarišką žvilgsnį, Rebekah. Jos bandymas apsimesti buvo toks banalus ir nieko vertas, kad priminė hibridui jos tą "nieko nežinau" veidelį, kurį ji pasiryždavo parodyti kiekvieną kartą, kuomet prisidirbdavo. Jai pasisekė kad šiandiena originalusis buvo pakankamai geros nuotaikos, kad imtu ir gerokai iškarštu jai kailį už visos šios dienos įvykius. Todėl, vietoje kokių nors banalių paaiškinimų, ramiai žengė kelis žingsnius į priekį, atsidurdamas gana arti šviesiaplaukės. Net nesivargindamas pasukti akių į jos pusę, tik mestelėjo neaiškų komentarą, kuris buvo pasakytas kone pašnibždom: - Manau tu pati jam leidai atsikvėpti pakankamai. Be to, tavo plaukuose samanos. - Komentaras neskambėjo maloningai, bet prie svetimų akių jis tikrai netroško kaip nors šios pažeminti, todėl tvirčiau suspausdamas revolverio rankeną, ir taip ir nebe atsisukdamas į likusios pašnekovės pusę, pridūrė: - Paskambink man ryte. Manau kad tavo problemą ir mano pažadą bus galima pradėti realizuoti jau nuo rytdienos. Šiandiena, aš dar turiu šiokių tokių reikalų.
Tokiu būdu baigdamas kalbėti, originalusis vampyras nusprendė turįs teisę pasišalinti be kokių nors konkrečių atsisveikinimo žodžių. Svarbiausia, kad susitarimas tarp jo ir Argent šeimos atstovės buvo realus, ir ką nors papildomo pridurti ta tema jau nebe buvo reikalo. Galu gale, pačiam hibridui trūko užimtumo pastarosiomis dienomis. O kas gali būti geriau, nei pasipriešinimas raganiams, kurie nuo seno yra laikomi vieni iš didžiausių nemirtingų padarų priešais? Spartus žingsnis leido pakankamai greitai pradingti iš moteriškosios kompanijos, kurioje prieš tai buvo, persikeliant į požemius, kuriuose jis iš dalies buvo laukiamas. Arba paprasčiau, tai buvo faktiškai neišvengiama akistata.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
   
I haven't cared about anyone for c e n t u r i e s. Why on earth do you?

Klaus Mikaelson

I haven't cared about anyone for centuries. Why on earth do you?


Pranešimų skaičius : 895
Įstojau : 2013-03-14
Miestas : Los Andželas
Meilė : Caroline Mikaelson
Draugai : Marcellus Gerard
Rūšis : Originalusis (1000+)
Darbo paskirtis : Menininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Andrea Argent on Kv. 04 14, 2016 3:57 pm

*Nelabai spėdama dar ką nors atsakyti, tiesiog nustatydama "lapišką" mįslingumu alsuojančia veido išraiška, mergina palaipsniui šypteli, bei arčiau ryškių lūpų pritraukia tauraus gėrimo pripildytą krištolinę taurę. Dalinai ir jai pačiai buvo keista kaip susikūrė ši draugystė tarp jos ir Niklauso. Dar tada kai mergina buvo pristatyta savo tuometinio vaikino, originalusis hibridas nekėlė jokių teigiamų jausmų. Net atvirkščiai, juk pats Kolas stengėsi ją laikyti toliau nuo vyresniojo brolio. O dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Ko gero daugumai galėjo kilti klausimas kuo iš tiesų yra remiama ši draugystė? Vos tik patalpoje pasirodė šviesiaplaukė vampyrė, nesistengdama labai kištis į brolio ir sesers pokalbį, leido sau pasimėgauti skaidriu, daug vertės turinčiu gėrimu. Sudrėkindama gerklę maloniai deginančiu alkoholiu, savo žalsvomis akimis persmelkė abu pašnekovus. Andrea visada buvo smalsi asmenybė, tad nebuvo sunku pastebėti akimirksniu įsivyravusios įtampos. Akimis palydėdama tai vieną, tai kitą savaip svarbų asmenį, leidžia sau įsiklausyti į tai kas yra kalbama hibrido, kol jo veiksmai, galiausiai pati veido mina pasako daug labiau, nei ištartos frazės. Dar spėdama sudvejoti ar brolis pakels ranką prieš savo seserį, visgi rankomis atsistumdama nuo stalo, žengia žingsnį arčiau šeimos narių, tačiau išlikdama gana subalansuota, nesako nieko, kol pati nebuvo užkalbinta, nors vyro užmesta užuomina leido aiškiai suprasti kas įvyko tarp jos draugės ir jos kitos draugės vis dar teisėto vyro. Išraiškingai kilstelėdama vieną antakį, tiesiog palydi visą situaciją neigiamu galvos supurtymu. Kuomet patalpoje dar karta suskamba vyriškas balsas, atsisukdama į Klausą, viena ranka imituoja skambutį, o šį veiksmą palydi savotišku komentaru* - Tai nebus pamiršta, Klausai. Sutartis įsigalioja jau nuo rytojaus. - *Šyptelėdama leidžia vyrui nemaišomam pasišalinti į tunelius, kur buvo surakintas alfa hibridas. Pati, tuo tarpu, iškvėpdama iš plaučių orą, savo dėmesį sutelkia ties Rebekah* - Ei, nežinau ką padarei, bet tikiuosi veiksmai  buvo verti rezultato. - *Kilstelėdama į viršų antakius, leidžia suprasti, kad žodžiai, kurie buvo adresuoti Rebekai, nebuvo paremti kaltinimais*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 756
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Alexis Farraday on Kv. 04 14, 2016 5:41 pm

*Sustodama nuošaliau, originali vampyrė įdėmiai stebėjo kiekvieną savo brolio sujudimą, kurių nemaloniausiais buvo tas, kad jis akivaizdžiai demonstravo naujai gautą "žaisliuką", kuris šiandieną buvo panaudotas jau ne vieną kartą. Įtraukdama oro į save, moteris stengėsi išlikti kaip galima labiau natūralesnė, nors pripažinkime, niekas kitas, kaip originalusis jos nepažinojo taip gerai, kad pastebėti kruopščiai slepiamas smulkmenas. Dar kartą liežuviu perbraukdama per savo lūpas, šviesiaplaukė aiškiai pakėlė pečius aukščiau, nei šie įprastai randasi.*
- Aš tik išdėstau faktus. Tu buvai pirmas, kuris nusprendė jį atvesti į mūsų gyvenimus, kaip visuomet būdamas vedamas savo grandiozinių planų sukurti hibridus. Ir kas iš to gavosi? Po visų bandymų tavo pusę palaiko tik Andrea, ir tikrai nemanau kad dėl to kad jai patinki. Ji tik dar viena iš daugelio, kuriai tenka taikstytis prie tavęs tam, kad galėtu atrasti kažką panašaus į laimės iliuziją, su Elijah. - *Neigiamai supurčiusi galvą, ji aiškiai užvertė akis, dar prieš tai, kai brolis atsidūrė visai šalia jos, kad kaip galima labiau sukoncentruotu grasinančiai nuskambėjusį pastebėjimą. Matydama tai, kad Niklaus atsitraukė nuo stalo, prie kurio kuriam laikui buvo likusi drauge vadinama mergina, Rebekah tarė.*
- Aš tiesiog nesuprantu tavęs, Nikai. Negi tu tikrai jautiesi kur kas geriau, kai matai kad visi aplink tave yra susimovę? Šito tu linki tiems, kurie beatodairiškai palaiko tavo pusę? - *Staiga nuleidusi akis, ji net nesuprato, kas būtent išdavė atrodo nuslėptą dalyką.* - Nik'ai... Niklaus Mikaelson! - *Tarytum tikėdamasi kad jis bent akimirkai sustos, visgi nusprendė pratęsti savo prieš tai, taip ir nepabaigtą kalbą.*
- Jei tu spausi jį taip stipriai, kaip kad ketini, jis galiausiai sprogs. Ir tuomet galėsi kaltinti tik save patį. Patarčiau elgtis kaip galima labiau apdairiai, nes pats supranti, prie kraujo organizmas pripranta. Ir ankščiau ar vėliau, jis įvaldys imunitetą. Stiprybę suteiksi, o štai proto nebe atimsi. - *Iš tiesų, ji ir pati netikėjo tuo, ką šiuo metu sakė, tačiau buvo verčiama vidinio balso kaip nors atsakyti broliui, kad jis gerai pagalvotu, prieš eilinį kartą taikant bausmes, jo manymu prasižengusiems. Leisdama jam pasitraukti šalin, tik dabar atkreipia dėmesį į tai, kad Andrea buvo priėjusi pakankamai arti. Ir tik tuomet, kai įsitikino kad Niklaus visgi pasišalino, visiškai abejingai sutraukė pečius.*
- Kažkurią akimirka atrodė kad buvo verta vien todėl, kad įsiutinti Nik'ą... Kitą vertus, tai tik viena nežymi paklaida, kuri leido atsipūsti pamirštant nemalonią kasdienybę. - *Priešingai nei Lockwood'as, Rebekah visiškai nesureikšmino to, kas nutiko po pastatu. Reaguodama į tai pakankamai vyriškai "jokių jausmų, tik seksas". Todėl praeidama link stalo, ant kurio buvo pastatytas visai ne tam broliui priklausantis butelis, kaip mat pasinaudoja originaliojo hibrido taure. Tačiau nepasilikdama ten, kaip mat nukeliauja ant sofos, kuri daug maž liko nesugadinta muštynių. Šią akimirka ji visgi leido sau prisiminti, kas būtent buvo tuo asmeniu, kuris per visą jos ilgą gyvenimą buvo privertęs ją išmokti "mylėti", tačiau tikrąją to žodžio prasme, ir kaip tai pasibaigė. O kadangi ji beveik visuomet savus santykius interpretuodavo panašiai kaip ir tai buvo įvardinęs originalusis hibridas (kuomet jos čia nebuvo), akivaizdu kad ir su Marcellus neturėjo aiškios ateities. Neigiamai papurčiusi galvą, vampyrė nukreipė akis į Andreą, kuomet žinoma nesusilaikydama, perklausė.* - Kuo tau nori padėti Klaus'as?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I, with a deeper instinct, choose a man who compels my strength, who makes enormous demands on me, who does not doubt my courage or my toughness, who does not believe me naive or innocent...
who has the courage to
treat me like a woman.

Alexis Farraday

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 730
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Rūšis : Omega vilkolakė
Darbo paskirtis : Smogikė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Klaus Mikaelson on Sk. 04 17, 2016 2:36 pm

Nesuteikdamas moterims net tinkamos progos pasikalbėti apie tuos, tik joms suprantamus dalykus, kuriuos su mielu noru būtu praklausęs, kad ir tokiu būdu, kaip bukas įsistebėjimas į, tikriausiai pirmą kartą šiuose namuose pagal paskirtį panaudotą plačiaekranį, televizorių. Pilnai pasimėgavęs maldavimo persmelktomis pirmo sukurto hibrido verkšlenimais, galiausiai laiptais į viršų pakyla pas čia tebelikusias moteriškosios lyties atstoves. Nesivaržydamas to, kad aiškiai sutrukdė, kaip mat įsitaiso ant toliau nuo jų esančio fotelio, pakeliui žinoma atsiimdamas iš sesers taurę, kurią ji buvo taip nedraugiškai pasiėmusi sau. Kone sukritęs į minkštą "sostą", iš karto akis nudelbia besišnekučiavusias: - O. Nesikuklinkit, galite įsivaizduoti kad manęs čia net nėra. - Pritraukęs krištolo taurę prie savo burnos, kaip mat palenkia, nugerdamas visą ten buvusį skystį. Iš pradžios net nebandydamas maišytis šioms po kojomis, arba kitaip tariant neketino klausytis jam iš tikro nuobodžiai skambančios kalbos, kuomet moteriškosios lyties atstovės labai besąlygiškai stengiasi užsitvirtinti "dominuojančios patelės" statusą, net labai nekaltai atrodančiame kontekste. Įlūžęs nuo grumtinų stalas buvo aiškiai pasviręs į vieną pusę, o visi prieš tai ant jo laikyti daiktai, sukritę kažkur ant kiliminės dangos. Taip daugiau nieko ir neprataręs, su nelabai patenkinta dėl netvarkos išraiška, pasilenkė pasiekti prieš tai paminėtą pultelį nuo televizoriaus, kuris visiškai neatsitiktinai buvo pakabintas ant židinio, kas gelbėjo pavargusias akis, nuleidžiant žvilgsnį žemiau nei tas stačiakampis su kabeline. Įdėmiai nužiūrėdamas visus pultelio mygtukus, nuspaudė raudoną, ir kaip tik tuo metu pakabintas stačiakampis ėmė rodyti kažkokį muzikinį kanalą. "Freya Mikaelson", - mintyse ištardamas savosios sesers vardą, originalusis aiškiai suvokė kad šiuose namuose be jos niekas neturi laiko panašiems dalykams. O kadangi rodė kažkokį 90-tųjų hitų dešimtuką, palikdamas šį kanalą, pametė pultelį kažkur sau prie šono, pats tuo tarpu atsukdamas akis į Andrea, ir kaip mat pasisakydamas:
- Ar turi "kokteilių" vakarui skirtą suknelę? Nes jei kas, gali pasinaudoti arba mano žmonos, arba Bekos spinta. Manau rasi sau ką nors tinkamo. - Ne kaip nuskambėjęs kvietimas į neaišku kokios prasmės vakarą, kaip mat pakreipė akis į šviesiaplaukė, kuri greičiausiai ir toliau siuntinėjo į originalaus hibrido pusę nelabai patenkintus aplinkybėmis žvilgsnius: - Kas? Nieko aš jam nepadariau, būk rami. Sėdi sau į kampą sulindęs ir svaičioja kad nori kuo greičiau ištrūkti į laisvę. Vargšas jorkšyras... - Neigiamai supurtydamas galvą, visgi nusprendžia savo kalbą labiau dedikuoti tamsiaplaukei, kuri tikriausiai iki pat šiol čia buvo užsilikusi dėl to, kad Niklaus'ui nežinant, ji buvo susisiekusi su jos atžvilgiu net labai neritmingai kvėpuojančiu originaliuoju. Prieš atskleisdamas savo žodžių prasmę, pasistengė veide išlaikyti kaip galima malonesnę išraišką. Ir tikriausiai tik grynakraujis sadistas, kuris neseniai sušaudė kito asmens žarnas, išpliekė neblogai ir galiausiai paliko "pūti" narve, galėtu taip abejingai dabar įsitaisyti ant minkšto pokalbio ir diskutuoti apie netolimos ateities planus.
- Elijah šiuo metu yra išvykęs į Tokio, todėl net labai norėdamas nebūtu spėjęs atvykti ankščiau, nei už geros paros, jei pasisektu užkalbėti konduktorių suteikti šiam vietą. Nes skubius bilietus, keliaujant iš kito pasaulio krašto, ten gauti nelabai realu. Bet prieš atvykdamas čia, aš pažadėjau kad pasirūpinsiu tavimi tinkamai. Todėl, dabar pat prieisiu prie esmės. - Kampiniu žvilgsniu dirstelėdamas į sesers pusę, tarytum būtu troškęs priversti ją atsiminti kokia proga Mikaelson'ų šeimą laukia jau šį savaitgalį. O kadangi taip ir nepavyko iš moteriškosios lyties atstovės ištraukti norėto atsakymo ar aplamai kokios nors labiau maloningos grimasos, vėl priverčia save susikoncentruoti ties Argent:
- Prieš daugiau nei tūkstantmetį, aš ir mano šeima buvome paversti vampyrais. Ir mano brangi sesė, - Demonstratyviai nurodydamas šviesiaplaukės pusę, pamosuoja ranka, pratęsdamas pradėtą kalbą. - Sumanė kad būtu nebloga mintis paminėti bendrą atgimimo dieną. Kadangi šie metai į mūsų šeimą atvedė labai daug įvairialypių asmenybių, kurias aš linkęs vadinti šeima. - Jau su kiek ramesne šypsena vėl pasisukdamas veidu į Rebekah, tarytum stengėsi pelnyti šios kiek palankesnę nuotaiką, kuomet pagaliau susakė viską iki galo: - Kaip be pasukus, tai viena iš mūsų šeimos tradicijų, kurią nedrįstu sulaužyti, nors kiekvienais metais ir planuoju tai padaryti. Todėl, man būtu garbė, Andrea, jei oficialiai įstotum į šią šeimą, prisidėdama prie mūsų, taip vadinamos atgimimo dienos. Ir perspėju, neigiamo atsakymo aš nesuprantu. - Plačiau vyptelėdamas, lyg tarp kitą ko, visgi nusprendžia pridurti: - Tikiuosi tave pamatyti laimingą. Turėsiu tau staigmeną.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
   
I haven't cared about anyone for c e n t u r i e s. Why on earth do you?

Klaus Mikaelson

I haven't cared about anyone for centuries. Why on earth do you?


Pranešimų skaičius : 895
Įstojau : 2013-03-14
Miestas : Los Andželas
Meilė : Caroline Mikaelson
Draugai : Marcellus Gerard
Rūšis : Originalusis (1000+)
Darbo paskirtis : Menininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Andrea Argent on Pir. 04 18, 2016 5:06 pm

*Gana ramiai stebėdama visą situaciją iš šalies, šypteli kuomet dialogo kontekste buvo minimas ir jos vardas. Net nebandydama, o realiai ir net nenorėdama gedulingai nuleisti akių, toliau su susidomėjimu stebėjo kalbančiuosius, mat Andrea niekuomet nepriklauso nuo kažko kito. Mergina buvo įpratusi daryti tai ką nori ir vadovavosi savais įsitikinimais vardan savo malonės, o ne ko nors kito. Vien iš didžiulės pagarbos sau, ji greičiau pati sau suvarytų medinį kuolą į širdį, nei pataikautų kam nors, ar dar blogiau taptų kito kale ar tarnaite. Nebejausdama svaigintis alkoholiu, sukryžiuoja rankas po krūtine, o dėmesį sutelkia ties šviesių plaukų originalia vampyre, dailų ryškių bruožų veidą dar kartą papuošdama šypsena, atsako* - Nemanau, kad tai buvo vien tam, kad paerzinti brolį, greičiau antras variantas, o jei dėl to pasijautei geriau, vadinasi velniop viską. - *Nebūdama linkusi teisinti draugės ar mėtyti kokius nors tai pamokslus, mat tai visiškai ne Andejos stilius, ji nepeikė Rebekos už tai, kad ši pasismagino su Katherine vyru. Neskaitant fakto, kad tai visiškai ne nos reikalas, galiausiai ji žinojo, kad Pierce ir Maison ryšiai buvo ant tiek nestabilūs, kad paprasčiausiai buvo beprasmiška net ieškoti kokio nors tai komentaro, o ji ir nesivargino. Dar kartą šyptelėdama, delnu perbraukia per savo šviesią rankos odą, kuomet į patalpą įžengia ir pats Niklaus Mikaelson. Neturėdama kokių nors tai paslapčių, trumpai patenkina merginos smalsumą, kurį šį buvo išreiškusi paskutiniu klausimu* - Tai susiję su Katherine. Ir nieko nesakyk, Rebekah, aš žinau kam esu pasiruošusi. - *Tvirtu galvos linktelėjimu palydėdama savus žodžius, užverčia akis, kuomet Klausas ironiškai sugalvoja išblaškyti merginų pokalbį. Aplinką užpildžius senesnio stiliaus muzikos skambesiui, nusuka akis į televizoriaus ekraną bei neigiamai supurto galvą, mat faktas, kad tamsiaplaukė žaliaakė pripažino kiek kitokį muzikos stilių, kuris buvo priešingas tam, kuriuo susidomėjo originalusis hibridas. Stengdamasi labiau susikoncentruoti ties jo žodžiais, kurie ją užkabino, pasukdama akis į jį, nežymiai šias sumerkia, kol galiausiai žengdama žingsnį į priekį, jas užverčia* - Tu, neįsižeisk, bet į tavo blondinės spintą net su žiburiu nelįsčiau. Matai, Klausai, aš ir tavo žmona esame mažų mažiausiai skirtingos, ir nors neatsisakyčiau ją taip paerzinti, visgi jos skonis visiškai neatitinka manojo. Tad ačiū, bet ne. - *Vien mintis, kad dar kartą reikės rengtis tą oficialią, saldžiai elegantišką aprangą, kurios mergina taip nemėgo, atsidūsta* - Tik nesakykite, kad aprangos kodas yra privalomas. - *Šyptelėdama, akies krašteliu žvilgteli į Rebekah, kuri kaip tik tuo metu buvo įsitaisiusi ant sofos. Įsivaizduoti save tokio elegantiško pokylio kontekste Andreai nebuvo lengva, nes mergina buvo visai kitokio tipo. Ji labiau rinkdavosi šurmulį, trankią muziką ir panašaus tipo vakarėlius, nei galantiškus pokylius, nors tenka pripažinti, kad šis pakvietimas iš pačio Klauso buvo malonus. Nuleisdama akis į tvarkingai raudona spalva nulakuotus nagus, mergina prasitaria* - Tai puiki mintis, paminėti savo atgimimą. Galiausiai ne tiek patį momentą kuomet virtote vampyrais, kiek pačią mintį, kad visą šį tūkstantmetį ir daugiau esate kartu. O tai yra labai svarbu, šeima. Man bus tik garbė, todėl būk ramus, neigiamo atsakymo išgirsti deja neteks. - *Eilinį kartą paerzindama mirkteli šiam akimi, kol galiausiai žvilgsniu sustoja ties išėjimu, kur pro išlūžusias duris jau buvo matyti sutemęs dangus. Šeima išties merginai buvo labai svarbus aspektas, juk realiai ji tokios tvirtos niekada ir neturėjo. Jos vienintelė šeima buvo sesuo, o dabar ir Mikaelsonai. Realiai pagalvojus, kas galėtų pasigirti turintis net dvi šeimas? Nenorėdama parodyti, kad toks gestas jai buvo labai malonus, krenkštelėdama akis nuleidžia į ką tik vibruoti pradėjusi telefoną. Ištraukdama iš kojas aptempiančių kelnių mobilųjį, įsistebi į ekrane esantį skambintojo vardą, o tuo met kaip tik mintyse "žybtelėjo ta akimirka, kuomet ji pirmą kartą su juo susipažino. Net nepakeldama ragelio, mat nujautė, kad jai reikės su juo susitikit akis į akį, mat šių dviejų žmonių bendravimas buvo remiamas svarbiais reikalais, o ne telefoniais skambučiais, išjungdama garsą, žengia žingsnį arčiau išėjimo* - Aš... - *Klausui kaip tik tuo metu užsiminus apie Elijah, mergina prikasdama apatinės lūpos odelę, nusuka akis į šoną. Jis net nepasivargino jai pranešti, kad išvyko ir kaip visada užmetė tą patį komentarą apie jos saugumą. Susierzindama, tiesiog dirbtinai šypteli. Nenorėdama to komentuoti, kad nereikėtų leptelėti to, ko nevertėtų, pirmiausia nurodydama savo akis, o tuomet ir patį Klausą, taria* - Man reikia trumpam grįžti į senuosius namus, tačiau pasimatysime greitai. Ir, Klausai, atmintis mano per daug gera, staigmenos nepamiršiu. - *Gracingai prikišdama delną sau prie lūpų, imituoja oro bučinį kaip atsisveikinimą, bei netrukus pasišalina lauk, pakeliui susisiekdama su jos ieškančiu asmeniu bei trumpam grįždama į miestą, kuriame užaugo*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Andrea Argent

No one is going to respect you until you show who you are.


Pranešimų skaičius : 756
Įstojau : 2012-09-27
Amžius : 26
Miestas : Bruklinas
Meilė : Elijah Mikaelson
Draugai : Katherine Pierce
Rūšis : Hibridė
Darbo paskirtis : Barmenė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.youtube.com/watch?v=I3nctEF0W8E

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Alexis Farraday on Antr. 04 19, 2016 3:51 am

- Čia greičiau tas "atsipalaidavimas" su kuriuo ateina pasigailėjimas. Nes niekas labiau nesugriauna gerai ir greitai užsimezgusią draugystę, nei kad nereikšmingas seksas. Bet žinoma, šiuose namuose nėra įmanoma gauti nei dalies privatumo. Kai visi aplinkui girdi net vabzdžius, ropojančius kažkur ant medžių, netoli šio pastato. - *Užvertusi akis, ir akivaizdžiai parodžiusi kad net išlaikant malonų pokalbį, ji nėra linkusi apie tai kalbėti, staiga nutyla, tarytum būtu verčiau pasirinkusi savo minčių pasaulį, nei tai, ką netaktiškai išdavė brolis, kuomet trumpam buvo atsitraukęs iš šios vietos. Smerkimo ir iš jo pusės nebuvo, greičiau pašaipa, tokia pati, kaip ir ankščiau, kuomet šviesiaplaukė stačia galva panerdavo į tuos vandenys, kuriuos nebūtu net kištelėjusi piršto, jei vadovautųsi sveiku protu, o ne pritemusia sąmone ir širdimi. Liežuviu perbraukusi per savo lūpas, ir kaip mat nusprendusi neužtęsti šios kalbos, pereinant prie kiek labiau malonesnės.*
- Iki pat šiol nesuprantu kodėl Katherine Pierce vardas yra toks aktualus šiuose namuose. Turiu omeny, ji tikrai ne kartą buvo pasivaidenusi kiekvieno, tikriausiai išskyrus mane, gyvenime. Bet negi pasaulis tikrai sukasi tik aplink jos egoistišką charakteristiką? Nors taip... - *Gūžtelėdama pečiais, bei tuo pačiu metu pritariamai linktelėdama, tarytum taip būtu atsakiusi į tolimesnius Argent žodžius.* - Tavo ištikimybė jai, ji žavi. Tiksliau, tai ką norsiu pasakyti, yra... Kad ji neverta tavęs kaip draugės. O gal atvirkščiai, esi vienintelė kuri iš tikro jai reikalinga. Bet ir aš norėčiau savo gyvenime turėti tokį draugą, kuris nepagalvodamas eitu ir per ugnį ir per vandenį, kad tik ištraukti iš bėdos. Tai kilni savybė Andrea. Žinant tai, galiu pasakyti kad mano brolis yra didžiausias kvailys, baimindamasis savo jausmų tau. Ir aš tikiuosi, kad jis nustos bėgti nuo meilės, ankščiau jei ji nuo jo pasitrauks. - *Kiek per daug pasidavusi norui pasamprotauti, pasuka akis į pasirodžiusio Niklaus pusę. Jo žodžiai buvo naudojami išskaidyt nemaloniai pasireiškusią tylą iš šviesiaplaukės. Ir nors Andrea visiškai nesikuklino padiskutuoti su juo, Rebekah savo ruožtu verčiau rinkosi ignoravimą. Ir tai būtu užsitęsę ilgam, jei Niklaus nebūtu prabilęs apie pakankamai reikšmingą datą, šios šeimos gyvavime. Kas akimirksniu privertė atsisukti. O jau kokia nuostaba atsispindėjo vampyrės veide, kuomet brolis taip entuziastingai kvietė Argent prisidėti prie nemirtingumo pokylio paminėjimo. Žvilgsnis ilgai keliavo po hibrido veidą, kuomet ji galiausiai tyliai sušnabždėjo.*
- Tu atsimeni? - *Tiesa buvo tokia, kad iš visos savo šeimos narių, Rebekah buvo vienintelė, kuri stengėsi išlaikyti panašias tradicijas, kuomet broliai viso labo pasinaudodavo proga pasirodyti prieš kitus. Žvilgsnis nusileido, o jos veide kaip mat pasirodė šypsena.* - Man didžiausia staigmena yra būtent tai, kad tu iš viso apie tai prasitarei... Nik'ai, gal tu ir nesi visiškai prarasta siela. - *Teigiamai linktelėdama galva, ji pasuko akis į draugės pusę, kuomet net labai užsidegusi ėmė tarškėti.* - Ne velnio, jokių skolintų suknelių. Mes su Andrea tai išspręsime senu geru būdu. Apeidamos butikus ir išrinksime tai, kas jai tiks labiausiai. - *Kadangi pastebėjo tai, kad naujai atgimusi hibridė vis dirsčiojo į savo nagus, lyg paerzindama, priminė.* - Elijah tikrai žavi moterys su raudonomis suknelėmis. - *Pamerkusi akį, ir iš dalies išvadavusi merginą nuo svetimo stiliaus pasisavinimo, vėl atkreipė dėmesį į brolio pusę, net labai noriai priimdama visą šį reikalą.* - Aš dabar pat užsiimsiu planavimu. Tai bus kitokia šventė, nes dabar mūsų namuose yra ne vien Caroline, bet ir Andrea. Ir neseniai atrasta sesuo, Freya. Tai bus nuostabu... Hm, reikia suskambinti labai daug kam, nes laiko yra visai ne daug. - *Pritariamai palinkčiodama galva, iš karto atkreipia dėmesį į tai, kad tamsiaplaukė nusprendžia pasišalinti, todėl palydimai sumoja ranka, tuo pačiu metu pasakydama kažką panašaus, kad susisieks su ja, vos tik bus laiko užsiimti reikalinga apranga vakarui, kuris šį kartą bus orientuotas  vien tik į artimiausius šeimos narius, ir nieką daugiau. Žvilgsnis vėl pakrypo į brolio pusę, kuomet šviesiaplaukė pratęsė mintį.* - Primink, kad po visko, aš lieku skolinga padėką. Nuoširdžią.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I, with a deeper instinct, choose a man who compels my strength, who makes enormous demands on me, who does not doubt my courage or my toughness, who does not believe me naive or innocent...
who has the courage to
treat me like a woman.

Alexis Farraday

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 730
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Rūšis : Omega vilkolakė
Darbo paskirtis : Smogikė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Sponsored content Today at 5:06 pm


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 45 Previous  1, 2, 3, 4, 5  Next

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume