ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Puslapis 55 Previous  1, 2, 3, 4, 5

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Klaus Mikaelson on Antr. 04 19, 2016 6:19 pm

Dar tuo metu, kuomet tamsiaplaukė nebuvo apleidusi pagrindinės šio namo salės, savo ruožtu stengėsi kuo daugiau dėmesio atiduoti būtent šiai būtybei, klausydamas to, kaip gi ši reaguos į savo pirmą MIkaelson'ų stiliaus "pokylį", kuris buvo numatomas šios savaitės pabaigoje. Labiau net įsiklausydamas į šios širdies plakimą, nei kad į žodžius, kuriuos ši buvo pasirinkusi, tam tikru metu net klausiamai palenkdamas galvą. Ji akivaizdžiai nepriminė "aukštuomenės damos", tačiau niekas gi netrukdė kartas nuo karto, ypatingai atsižvelgti kad savo mados pasipuikuoti prieš kitus, šeimos nariai buvo atsisakę. Ne todėl kad tai buvo tapę kokia nors našta ar neįdomia veikla, greičiau todėl kad dėl per didelio išlindusių priešų skaičiaus, tai buvo beveik nebe įgyvendinama. Ką kalbėti vien apie nemalonius prisiminimus iš šiuose namuose kadaise vykusios santuokos ceremonijos. Priežasčių, kodėl derėtu surengti šį vakarą buvo iš tiesų daug, bet originalusis hibridas akcentavo tik vieną, kažkodėl vedamas didelio noro bent kažką malonaus padaryti vardan savo seserų, kurios buvo vertos visko, kas geriausia. Ir taip taip, jis tikrai nesveikas sadistas kuris su mielu noru periodiškai įsodina vienai iš jų durklą į širdį, o kitai nusuka sprandą. Bet tokia ir yra visą ko esmė, kai visi yra nemirtingi ir gali savo emocijas išreikšti perdėtai įsijautus? Neigiamai papurtęs galvą, tarytum nuvydamas visas mintis į šalį, nutaiso kiek galima iš savęs išspaustą šypsnį. - Jei tau patinka būti balta varna tarp juodų, gali ir nesivadovauti aprangos kodu. Bet aš būčiau pamalonintas, jei visgi atsižvelgtum į mano prašymą. Kartą metuose, gali padaryti man tokią nuolaidą, Andrea. - Kaip mat sugrąžindamas žvilgsnį į toliau buvusios šviesiaplaukės pusę, pasijaučia iš tikro bjauriai, kuomet ši būtybė sureaguoja prieštaringai, manydama kad jis pamirš tai, kas šiai yra svarbu. Kartą metuose galima sukąsti dantis ir pasiduoti plaukimui pasroviui. Prieš pradėdamas dėstyti savo nuomonę, jis tik priminė Argent šeimos atstovei apie tai, kad neskaitant visko, jie ryt dar turi planų:
- Susitiksime, netrūkus po to kai man paskambinsi. O šiam kartui, iki malonaus, Andrea. - Kaip man sugrąžindamas savo žvilgsnį teisėtai šių namų bendrasavininkei, išlaiko kiek galima ramesnę veido išraišką, nors reikėjo pripažinti kad jos įsijautimas į visą tai kėlė mažu mažiausiai menką sukrizenimą. Bet jis vyriškai atlaikė santūrumą, viso labo lemtingą akimirka pridurdamas: - Tuomet nebe delsk laiko, ir organizuok viską. O aš tuo tarpu pabandysiu pailsėti po visos kelionės lėktuvo. Iš tikro nesuprantu žmonių noro skraidyti, ypač kai patenki į tas sumautas oro duobes. - Sumosuodamas rankomis, kaip tyčia paskatino seserį pasitraukti iš šios vietos, apsiimant ta veikla, kuri šiai kėlė džiaugsmą. Ir tik tuomet, kai liko pats vienas čia (aš išlaisvinu tave visai trumpam brangi sese). Ganėtinai buku žvilgsniu įsistebėjo į televizoriaus ekraną, kuris tuo metu demonstravo jo senstelėjusiai ir paskutinių kelių dešimtmečių stiliaus muzikai neprijaučiančiai asmenybei. Susirasdamas pultą, kuris tuo metu buvo paliktas prie šono, vieno mygtuko paspausimu išjungė tą niekam tikusį televizorių. Beliko tik fotelio atramų sukrauti rankas, bei ant atlošo padėti galvą. Sumerkęs akis, net nesistengė pademonstruoti kad ketino nusnausti. Tai greičiau buvo net per daug žmogiškas bandymas pailsinti akis, prieš pasiimant telefoną ir apie savo planus pranešant tiems asmenims, kurie yra kviečiami į asmeniškai tik Mikaelson'ų šeimai skirtam vakarui, kuris tiesiog privalėjo atnešti permainas. Bet vis tik reikia paminėti kad originalusis vampyras niekuomet nesiima daryti gerus dalykus, vien todėl kad parodyti kad esant dideliam reikalui, jis vis dar geba tai. Galvoje sukosi vyriausios sesers pranašystės žodžiai apie tai kas laukia visos šeimos narių. Todėl visiškai netikėtai, ir nieko bendro neturinčiai su tuo kad ji perdėm "susidraugavo" su požemiuose patupdytu šunyčiu, minčiai išsiųsti Rebekah iš šios vietos, visiškai jam nežinoma linkme, buvo kur kas daugiau priežasčių, nei jis ketino pasisakyti. Puikiai suvokdamas tai, kad toks "karaliavimas" ankščiau ar vėliau būtu atkreipęs "tinkamų" žmonių dėmesį, savais būdais stengėsi apsaugoti kiekvieną iš savo šeimos narių, o tame tarpe ir save, nuo net menkiausio nesusipratimo. Nes kiekviena Frey'os ištarta smerktis buvo labiau, nei priimta tiesiog rimtai. Bet net žinant apie rimtą grėsmę, jis ketino viską išlaikyti paslapty nuo Rebekah. Antraip, ji net nesvarstydama būtu pasilikusi šiuose namuose. Ko originalusis hibridas troško mažiausiai.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
   
I haven't cared about anyone for c e n t u r i e s. Why on earth do you?

Klaus Mikaelson

I haven't cared about anyone for centuries. Why on earth do you?


Pranešimų skaičius : 895
Įstojau : 2013-03-14
Miestas : Los Andželas
Meilė : Caroline Mikaelson
Draugai : Marcellus Gerard
Rūšis : Originalusis (1000+)
Darbo paskirtis : Menininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Sebastian Redford on Pen. 04 22, 2016 7:36 am

Vyrą kankino keista, nepaaiškinama ir negera nuojauta, kurią logiškai grindė tik netolimoje ateityje turėsiančiu įvykti susitikimu su daugiau nei šimtą metų akyse neregėtu originaliuoju hibridu Klausu. O galbūt nerimavo dėl galimo susidūrimo su Rebekah? Gaila, bet paaiškinti iš kur konkrečiai kyla tas nerimas negalėjo. Lėktuve laisvų vietų buvo tik verslo klasės bilietams. Tikrai nėra taip, kad vaikytųsi prabangos kaip dauguma pasiturinčių niujorkiečių. Nors šiuo atveju negalėjo neišskirti skrydžio privalumo erdvės atžvilgiu. Verslo klasėje nereikia sėdėti susispaudus prie kokio apkūnaus, taukinais, druskuotais žandais riešutukus triauškiančio vyruko, kuris skrydžio metu neužsičiaupdamas skųstųsi apie tą vieną kartą, kai "Pizza Hut" jam ant picos uždėjo per mažai šoninės. Pats tu kaip šoninė, knysliuk.
Per kiek truputį daugiau nei šešias skrydžio valandas Sebastianas galvojo apie viską tik ne tai, kas iš tiesų svarbu. Į krepšį buvo įsimetęs įpusėtą skaityti Styveno Kingo "Tamsioji pusė" romaną (mažai vyrą tedomino visokie Šekspyrai su savo eiliuotom blevyzgom, ko vargu ar tikėtumeis iš tokio senovinio vampyro, kaip Redford'as), jau dabar kone antikvarinį "Gameboy" kompiuteriuką ir muzikos grotuvą su 32GB pačios įvairiausios muzikos pradedant Maiklu Džeksonu, baigiant Def Lepard. Tad savaime aišku, jog skrydis neprailgo. Aplamai, kas tos šešios valandos vampyrui? LAX oro uosto automobilių stovėjimo aikštelėje vyro jau laukė užsisakytas krovininis autobusiukas, kuriame sąžiningai bei gerai dirbančių oro uosto darbuotojų dėka jau buvo sukrautas šaldiklis su krauju. Bet kodėl gi vyras buvo toks įsitikinęs, jog vieną, kitą reikaliuką su Klausu suderinti pavyks, nes hibridą suvilios Sebastiano klonuoto kraujo inovacija?
Centrinė Manheteno ligoninė turėjo kone didžiausią kraujo saugyklą Valstijose, tad nenuostabu, jog labai dažnai būdavo "nepastebimai" apšvarinama vampyrų. Galbūt toks faktas ir būtų praslydęs pro Sebastiano akis jei ne vienas įvykis. Timočiui buvo dvylika. Diagnozė - piktybinis auglys smegenyse, kurį reikia kuo greičiau operuoti. Problema tik ta, jog berniukas turėjo itin retą kraujo grupę. "Paxton Pharmacies" bendradarbiaujant su ne viena didesne ligonine Valstijose Timotis buvo įrašytas į eksperimentinio gydymo vėžinių ląstelių atsinaujinimo prevencijai. Rezultatai buvo pribloškiantys ir viskas ko reikėjo, tai iš Japonijos parskraidinti geriausią smegenų auglių chirurgą, sulaukti kraujo donoro ir pradėti operaciją. Donoras atsirado - jaunas indas, prieš kelis metus laimėjęs žalią kortą ir pradėjęs daug žadantį naują gyvenimą Niujorke. Operacijos dieną donoro kraujas iš saugyklos tiesiog dingo, o indą rado negyvą viename Kvinso gyvenamųjų rajonų. Užpultas žvėries, manoma pasiutusio šuns - tokia buvo oficiali įvykio versija. Bet kiekvienas, kuris nėra pakankamai kvailas žino kaip yra iš tikrųjų. Iš esmės ši įvykių grandinė, už kurios slėpėsi ne kas kitas, kaip tie prakeikti vampyrai ne juokais supykdė Sebastianą. Ne vieną mėnesį jis akylai stebėjo asmenis, besilankančius kraujo saugykloje. Tai buvo tiek įtaigos paveikti žmonės, tiek vampyrai. Redford'as sėkmingai vaikė juos velniop, kol suprato, kad kovoja su simptomais, kai reikia ieškoti susirgimo priežasties. Viena jauna vampyrė dirbusi toje pat ligoninėje akušere tą kartą didelį kraujo davinį perdavė maždaug trisdešimties metų vyrui: tamsiaplaukis, vidutinio ūgio, atletiško kūno sudėjimo. Sebastianas turėdamas įtarimą, jog jis vis vieną nėra ta viršutinė grandis, nusprendė vyruką pasekti. Net iki Los Andželo. Redford'o užsispyrimas bei kantrybė nenuėjo perniek, mat tokiu būdu atsekė pas ką gi nukeliauja tasai kraujas. To vampyro veidą būtų sunku užmiršti. Tai buvo Klausas. Dėl to Sebastianas ir žinojo, kur tiksliai hibrido ieškoti. Įdomu, Mikalesonai pajautė kaip sumažėjo jų kraujo atsargos, kuomet Sebastianas nepasikuklino pasistengti, kad iš Niujorko centrinės ligoninės jis nebebūtų grobiamas? Didelis pagyrimas originaliesiems, idant jie galbūt jau kiek mažiau geria kraują iš šviežių, šiltų žmogiškųjų indų, o prisigviešia jo iš donorų, bet to kraujo ne ką mažiau reikia ir pacientams, tiesa?
Mikalesonų tvirtovė atrodė lygiai taip pat, kaip ir paskutinį kartą kai ją matė. Tai yra atrodė taip, kokio namo pats Sebastianas nepirktų, nes visgi prijaučia modernistiniam stiliui. Įvažiavęs į aikštelę, tvarkingai pasistato joje automobilį. Išjungęs radiją, Sebastianas išsikapanoja lauk, tiesiu taikymu patraukdamas prie paradinių durų. Pranešdamas apie nelaukto svečio pasirodymą, Redford'as numygia skambutį, atsistodamas tokiu atstumu, kad išlindusį asmenį matytų be jokio didesnio vargo.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1301
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Klaus Mikaelson on Pen. 04 22, 2016 9:00 am

Tyla, kuri buvo užpildžiusi šiuos didelius namus, kone šaukte šaukė apie vidinės ramybės būsena, kuri atrodo kad buvo drumsčiama tik kažkur toliau, tarytum aidu pareinančių maldų, kurios sklido iš požemių, pastatytų ankščiau, nei „išaugo“ didelis dvaras, savaime leidžiantis priminti paprastiems žmonėms tai, ko šie niekuomet neturės. Mikaelson‘ai niekuomet nesikuklino pademonstruoti savo turimas valdas, ypatingai todėl, kad jų rankose vienokiu ar kitokiu būdu atsirasdavo viskas, kas šiems buvo reikalinga ar norima. Šeima, kuri tam tikruose sluoksniuose buvo pagarsėjusi savo žiauriais susidorojimais su priešais, nebuvo linkusi slėptis, vaizduojant iš savęs nakties padarus, šešėlius, kuriuos būtu galima išvaikyti dienos šviesa. O visam šiam paradui vadovavo žinoma tas, kuris tarp originalių vampyrų užėmė lyderio, alfa patino, pozicija. Ir kai jam buvo bandoma paprieštarauti, geriausiu atveju tai pasibaigdavo audringa diskusija, blogiausiu bausmėmis už nepaklusnumą. Ir tik su Rebekah ir Elijah elgdamasis kiek palankiau, nei su likusiais, originalusis hibridas ne akimirkai nebuvo paleidęs valdžios iš savo rankų. Taigi. Tie aidą primenantys maldavimai kėlė šypseną veide, tą, kuri simbolizuoja pergalę prieš dar vieną iš prasikaltusių. Tikriausiai tai, kad jis mėgavosi savo „darbo“ rezultatais, neleido išgirsti prie namų atvykusios transporto priemonės. Tik skambutis į duris privertė pramerkti akis, ir net pasukti galvą į tą pusę, iš kur link sklido nemalonus garsas. Niekada nemėgdamas staigmenų, originalusis hibridas net nenujautė kas būtent nusprendė pasireikšti su neplanuotu vizitu. Delnais įsiremdamas į užimto krėslo, kuris jo vaizduotėje tikriausiai buvo sulyginamas su tam tikra prasme, sostu. Pakeliui pirštai savaime sugriebė krištolo taurę, iš kurios prieš tai skanavo puikiai išlaikytą viskį. Buvo likęs vos vienas gurkšnis, kuris greitai dingo, užteko tik pritraukti taurę prie savo lūpų. Paskubomis keliaudamas prie durų, Niklaus Mikaelson, pasistatė taurę ant pirmo pakeliui pasitaikiusio baldo, net nesistengdamas palaikyti tvarkos šiuose ir taip sujauktuose namuose, kurių taip niekas ir nepasirūpino sutvarkyti. Bet, tai progai jis turėjo ne vieną „minioną“, todėl sukti sau galvos net neketino.
Ranka savaime atsidūrė ant durų rankenos. Šis dvaras kvepėjo prabangia senove, todėl nieko nuostabaus kas prie paradinių durų buvo pritvirtintas tik skambutis, o tokio paprasto dalyko kaip „akelė“ nebuvo. Neturėdamas net menkiausio suvokimo, kas galėtu reikalauti šeimininkų dėmesio, plačiai atvėrė duris. Priešais kaip „grybas“ po lietaus išdygęs vampyras buvo vienas tų snukių, kuriuos hibridas matyti norėjo mažiausiai. Žandikaulio raumenynas įsitempė, kuomet kiaurai veriantis žvilgsnis atsidūrė ant nelaukto svečio veido. Sunku pasakyti koks neigiamų pojūčių ugnikalnis ėmė burbuliuoti jo viduje, kuomet vaizduotė priminė apie paskutinį kartą, kuomet matė šį asmenį. Keista, kažkuriuo metu, gilioje praeityje, gal net būtu apsvarstęs galimybę „susidraugauti“, jei tik aplinkybės nebūtu apsunkintos. Dabar te matė mėsos gabalą, o pats jautėsi tarytum būtu badu marintas vilkas. – Sveikas atvykęs į Los Andželą, senas drauge. – Nors tokius žodžius būtu kur kas lengviau pritaikyti palydint maloniu, o gal net džiugiu tonu. Bet tokio dalyko tikėtis iš hibrido, kurio kadaise pranašiškai nuskambėję žodžiai „dar vienas išdavikas“, buvo praktiškai neįmanoma. Balso tempras buvo įtemptas, kaip ir visas jo kūnas, persmelktas panieka ir nepasitikėjimu. Blogiausia, kad originalusis puikiai suvokė tai, kad priešais stovintis asmuo, nebuvo dar vienas ištižėlis, kuriais buvo apsupęs save ir savo kasdienybę. Susidoroti su sukurtais vampyrais, kurie priklausė bent vienam iš šios šeimos kraujo linijos, buvo vieni juokai. Nesvarbu ar puolančių būtu vienas, dvidešimt ar dar daugiau. Visi jie nublankdavo prieš ypatingą nemirtingumą, kuriuo buvo apdovanoti pirmieji. Žvilgsnis nepasitraukė nuo jo veido ne akimirkai, ir atrodė jis buvo greičiau pasiruošęs palaikyti tą „nebylų akių ginčą“, nei ką nors pridurti ant viršaus. Stovėsena, kurią buvo pasirinkęs originalusis hibridas, nepriminė puolimo, bet reikia pripažinti, kad jam niekada nereikėjo demonstratyvaus pranešimo, - „palauk, aš dabar gražiai, bet griausmingai sustosiu, o tada duosiu tau ženklą, kad greitai pulsiu, pasiruošęs?“, kuris kokiu nors būdu perspėtu maišantį asmenį, kas netrūkus vyks. Pečiai šiek tiek atsipalaidavo, kuomet Mikaelson šeimos atstovas, visgi ryžosi prabilti. – Verčiau apsisuk ant kulno ir drožk atgal į savo uolą, iš kurios išlindai. Nes kitaip man teks tau priminti, kodėl nesi pageidaujamas mano namuose. – Balso tonas vėl buvo pakankamai grasinantis, todėl, net numanydamas kad galima kova tarp dviejų mažiausiai panašaus amžiaus vampyrų būtu ilga ir be aiškaus lyderio, dabar tai buvo ne motais. Net tuomet, kai jo paties šeimos nariai elgėsi ganėtinai nuolankiai, suprasdami kad broliui keli varžtai yra prisukti per stipriai, kad nieko geriau nesugalvodamas, juos išsiunčia atostogų su durklu krutinėję, atgal į karstą, pats panašių išdaigų nebuvo linkęs pamiršti. Kaip ir klaidos, kurią padarė, kuomet atsivėrė vampyrui, išklodamas savo planus apie tai, kaip būtu galima save „paturbinti“. Ir nors jam galiausiai pavyko tai padaryti, kas pavartė jį vieninteliu tokiu padaru, nesvarbu kiek savo kūrinių jau buvo paleidęs į gyvenimą, jis buvo vienintelis, kuris iš tikro galėjo panaikinti vilkolakių nuodų efektingumą, kaip ir savu sukandimu sukelti dvigubai greitesnius šalutinius poveikius, ir skausmingesnę mirtį. Iš dalies, jautėsi kone dievuku, kuomet pagalvodavo apie tai, kuo tapo, nuo to laikotarpio, kuomet būdamas tik vilkolakio geno turėtojas, buvo talžomas į visas pusęs savo schizofreniko tėvo. Ir štai, dabar stovėdamas prieš Redford‘ą, nebuvo nusiteikęs draugiškoms deryboms, kurios tikriausiai net būtu išėjusios abiems į naudą. Bet, garbė ir orumas, kurie kadaise buvo stipriai apibraižyti priešininko jėgos neįvertinimu, šį kartą liko statomi aukščiau.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
   
I haven't cared about anyone for c e n t u r i e s. Why on earth do you?

Klaus Mikaelson

I haven't cared about anyone for centuries. Why on earth do you?


Pranešimų skaičius : 895
Įstojau : 2013-03-14
Miestas : Los Andželas
Meilė : Caroline Mikaelson
Draugai : Marcellus Gerard
Rūšis : Originalusis (1000+)
Darbo paskirtis : Menininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 04 23, 2016 7:09 am

Tikrai sunkiai įsivaizdavo scenarijų, kaip pro duris išlindęs Klauso veidas nuo naujienos, kas per svečias atsibeldė po daugybės metų prie jo durų slenksčio persikreipia džiugia grimasa. Priešingai nei hibridas, vampyras nei išraiška, nei žvilgsniu neparodo jokių konkrečių ženklų už kurių būtų galima užsikabinti ir susidaryti nuomonę apie tai kas sukosi vyro galvoje. Nei kreipinys, nei grasinanti Klauso povyza neišblaško neutralios Sebastiano Mikalesono atžvilgiu pozicijos. Atrodė ramus ir savimi pasitikintis, tačiau neperspaudė nei su viena iš šių povyzų, mat nepuoselėjo tikslo pradėti kažkaip erzinti Klausą, kol galų gale jiedu bandytų pakartot 1830ųjų scenarijų "kuris kurį". Sebastianas neskubėjo prabilti. Ir ne vien tik dėl to, jog džinsų kišenėje pasislėpęs mobilusis davė vibruojantį signalą. Parodęs ranka "palauk, aš tuoj" gestą, Redford'as atlieka visus reikiamus judesius, kad ryšio priemonė atsidurtų dideliame jo delne. Ekranas žybsėjo nuo rodiklių, kuriuos interneto ryšiu jam buvo perdavęs ant Daenerys riešo prisegtas technologiškai išpuoselėtas laikrodis. Sebastiano kakta pastebimai susiraukštėja nesusipratimo emocija. Gerokai padažnėję širdies dūžiai ir menkas kūno temperatūros pokytis negalėjo reikšti pablogėjusios nemirelės būklės dėl vilkolakio nuodų. Tai negi sugalvojo prasilėkt krosiuką po kaiminystę? Iš tiesų spekuliuoti kokia veikla galėjo užsiiminėti Targaryen variantų buvo daug. Bet nė vienas iš jų nebūtų net iš tolo atitikęs realaus fakto, jog prie merginos nagus prikišo jo seniai prarastas, "mylimas" jaunėlis brolis Sailas.
- Neišlindau iš savo olos ir neatsigrūdau čia tam, kad pradėt daužyt vienas kitam snukius, Niklausai,-ramiai paaiškina savo nekonfliktišką poziciją, neleisdamas pašnekovui užgaulia ir puolama taktika išmušt Sebastiano iš vėžių,-Kaip gali suprasti, nesu čia ir tam, kad atsiprašyčiau už tai, jog parodžiau tau, kaip smagu būti pasmeigtu tuo durklu, kuriuo kaip vudu lėlytes periodiškai pabaksnoji savo brolius bei seserį,-ne, visgi Sebastianą reprezentuojantis "fasadas" kiek pakinta - veide užsiplieskia ryžtas, įkvėptas netikėtai galvoje pradėjusios suktis minties kaip palenkti judviejų susidūrimą Varias palankia linkme. Jau kaip ne kartą rašyta Redford'as, priešingai nei jojo brolis, nejautė malonumo lysdamas kitiems į galvas. Telepatiniai radarai dažniausiai suveikdavo visiškai netyčia. Kaip antai dar kuomet buvo namuose, vienu momentu jiedu su Daenerys kone tą pačią akimirką pagalvojo apie vyrą, dabar stovintį priešais Redford'ą, o tai iššaukė keisto vaizdelio prieš akis iškilimą. Be to, net vampyrui su nemirele kalbant buvo galima aiškiai susidaryti nuomonę, jog Danny Klausą pažįsta. Sprendžiant iš į atmintį susmigusios vizijos - visai neprastai. Užsigalvojęs apie merginą, Sebastianas pasukioja ant mažojo piršto (tik ant šio jis, priklausąs tai miniatiūrinei mergaitei, pasirodė ne per mažas) užsidėtą Targaryen priklausantį žiedą, apsaugojusį mokslininku prisistatantį vampyrą nuo intensyvaus svilimo, mat priešingai nei Niujorke, Los Andžele dabar buvo dienos metas. Keista, kaip niekada neturėjęs galimybės išnešt savo nemireliškos sėdynės į dienos šviesą, Sebastianas to visiškai nesureikšmino ir net nepasakytum, jog mėgavosi seniai pamirštu jausmu, kaip saulės spinduliai nugula odą.
- Jei Daenerys Targaryen vardas tau yra pažįstamas, tu sutiksi mane išklausyti,-galiausiai meta kone atsitiktinai, galima sakyti ką tik sukurptą kozirį. Nebloga Varias nuojauta ėmė tiesiog rėkte rėkti, jog vien tik sintetiniu krauju Klauso nepavilios, juolab originaliojo hibrido veidas bei žvilgsnis leido susidaryti aiškią nuomonę, jog Mikalesonas dėl antipatijos Sebastianui gali būti itin sunkiai sukalbamas,-Be to, turiu tau konkretų verslo pasiūlymą,-galiausiai vypteli patenkintas, kaip pavyko išdėstyti visus savo argumentus. Net ir labai priekabiai vertindamas, įdėmiai analizuodamas Sebastiano kalbėjimo manierą ir bendrinę saviraišką Klausas negalėtų rast nė vieno požymio, galinčio sukelti įtarimą į piktybiškus Redford'o kėtinimus. Na, analogiška situacija sukurta šio apties ilgaamžio vampyro išpuolė tais lemtingais metais Naujajame Orleane, kuomet "paišydamasis" į Klauso draugelius, iš tiesų siekė užkirsti vampyrui kelią sukurti naują paranormalių būtybių rušį, kurie dvokia kaip šunys, bet kraują siurbia lyg uodai bei finale pasičiupus Rebeką gyventi gražų, laimingą gyvenimą kaip ir svajojo - dviese. Nei viena, nei kita galiausiai nepasiteisino, mat Sebastiano bei Rebekos net ir labai karštas romanas liko tik dar vienu praeities šešėliu, o po išsiskyrimo ta pati šviesiaplaukė originalioji išvadavo savo brolį nuo kelias dešimtis metų trukusio priverstinio pogulio karste. Taigi netgi ir kiek perspaustu Klauso nepasitikėjimu Sebastianas nesistebėtų.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1301
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Klaus Mikaelson on Št. 04 23, 2016 12:11 pm

Tiesioginis priminimas apie tai, kas vyko prieš beveik du šimtmečius, privertė perdėm surūgusiame originalaus hibrido veide pasirodyti kažkam panašaus į šypsnį. Tiksliau, lūpų kampai pakilo gal 3-4 milimetrais, kuomet nelauktas svečias pareiškė kad šio pasirodymas neturi nieko bendro su bereikšmiu bandymu išsiaiškinti kas čia bosas, ar atsiprašymais, kurie akivaizdžiai nebuvo reikalingi ne vienam iš šių vyrų. Kiekvienas turėjo savo motyvus ir manė kad oponento yra visiškai klaidingi. Galu gale, šios nemalonės, kuri buvo skleidžiama iš Mikaelson‘o pusės, priežastimi buvo ir tai, kad priešais stovintis originalusis kartą „sudaužė“ šeimos šviesiaplaukei širdį. Ir nors vien tos priežasties buvo per akis, kad jo nemėgti, aukščiau buvo nubrozdintas libido po to, kai tapo savo paties žaidimo taisyklių auka. Pragulėti su durklu krūtinėje mažas malonumas, ypatingai kai tai yra padaroma kuomet mažiausiai gali tikėtis. O ir bendrai paėmus, hibridas sunkiai susitvarkydavo su „pralaimėjimais“, kurių buvo ypač mažai. Bet vienio tokio autorius buvo priešais stovintis asmuo. Perkreipdamas savo nestandartinę fizionomiją, pakėlė akis taip, kad jos beveik pasislėptu po viršutiniais vokais. Ir nors iš dalies šis nebylus vienas kito engimas buvo gana nebloga pramoga, palyginus su tuščiažodžiavimais, kuriuos galėtu taikyti bet kokiam kitam antrarūšiam vampyrui, tai turėjo baigtis, čia ir dabar. - Tuomet savaime peršasi mintis, kad priežastis leidusi tau išlysti iš urvo yra, Rebekah. Ir jei tai tiesa, tuomet būsiu toks maloningas ir pasakysiu, kad tau nestinga drąsos. Užtat su protu esi akivaizdžiai susipykęs, jei pasirodei prieš mano namų duris. - Vis dar pašaipiai paniekinantis tonas buvo akcentuojamas jam tariant kiekvieną iš konteksto žodžių. Ir nors kūnas savaime paprieštaravo, kuomet originalusis atsitraukė nuo praėjimo ir bobiškai neužtrenkė durų svečiui prieš nosį. Pasisukdamas ir visiškai nebrendyliškai atsukdamas šiam nugarą patraukė atgal į namo gilumą, tarytum suteikdamas jam galimybę apsispręsti ar tęsti šios kelionės planus, ar pasielgti protingai ir patraukti atgal. Ant spintelės palikta taurė vėl buvo spaudžiama tarp nemirtingojo pirštų, kuomet jis nesikuklindamas pademonstruoti namuose esamą chaosišką tvarką, patraukė prie to paties gana moderniai atrodančio baro stalo. Tikras raudonmedis, rankų darbas ir matomai vienetinis egzempliorius, ant kurio puikavosi išlaikyti ir ne eiliniam tipeliui įperkami svaigieji gėrimai. Be kurių tikriausiai nebūtu apsiėjęs ne vienos dienos, mat alkoholis veikdavo ne tipiškai, o leisdavo lengviau veikti smegenims, o ir pačiam atrodyti šiek tiek sukalbamesniam. Pakeliui žvilgsnis pakilo į laiptų pusę, kur puiki klausa užfiksavo sesers pašnekesius su užsakovais. Visa laimė kad dabar ji nebuvo nusileidusi ir jam nereikėjo šiauštis jau ne prieš vieną, o prieš du, priešiškos nuomonės atstovus. Ji net būtu pasistengusi įtikinti brolį bent išklausyti ką turi pasakyti Redford‘as, nors iš visai mažos dalies, tokią progą jis suteikė ir pats. Niekada nesiskusdamas savo nepriekaištinga atmintimi apie ryškesnius praeities įvykius, kurių tikrai kad nebuvo surašęs į kokį nors lėkštą dienoraštį, originalusis buvo priverstas atsisukti, vos tik buvo paminėtas moteriškas vardas, kuris sukėlė keistą pojūčių ir atsiminimų bangą. Akių vokai liko primerkti, kuomet pražiodamas burną, ne visai ryžtingai, užklausė, - Įsivaizduokime kad turi ne daugiau nei penkias minutes mano dėmesio, todėl išnaudok jį. - Niekada nebūtu sutapatinęs pasirodžiusio svečio su savimi, todėl mintys nekrypo ta linkme, kad jis kažkur laikė įkaite paminėtą moterį. Nors neneikime, ant mažojo piršto esantis žiedas, kuris dėl savo unikalumo buvo įsirėžęs atminty dedikavo tai, kad jo užuomina buvo pilstoma ne iš tuščio į kiaurą. O ir beveik keli šimtmečiai žmonių laiko buvo ilgas tarpas, kad galėtu pakeisti vienokio ar kitokio padaro standartų ir principų bagažą. Ir nors originalusis pastatydamas taurę ant stalo paviršiaus, vėl trumpam atsuko pašnekovui nugarą, niekas neuždraudė jam išsakyti savo nuomonę, - Šio vardo nebuvau girdėjęs kelis šimtmečius, nes priešingai nei Katherine Pierce, baltapūkė moka mėtyti pėdas.
Liežuviu perbraukdamas per savo lūpas ir aiškiai neketindamas pasakoti savo sąsajas su šviesiaplauke, kažkuriam laikui privertė save nepasakyti nieko. Labiau įsigilindamas į verslo pasiūlymą, kuris buvo „pamestas ant stalo“. Veide pasirodė hibridui būdinga šypsena, kuomet stengdamasis susitvardyti nuo noro susijuokti, neigiamai sukratė galvą. Tai nepadėjo, bet, pabandyti buvo mažu mažiausiai verta. - Dabar pasakyk man, berniuk. - Visiškai nelogiška, atsižvelgiant į tai kad amžiaus skirtumas buvo didesnis geru 1000-čiu, bet tai skambėjo įžeidžiančiai, o tokius dalykus originalusis hibridas iš savęs išspausdavo net nesistengdamas. Pasisukimas privertė nemirtingam asmeniui atkreipti dėmesį į Redford‘ą. - Kodėl manai kad turi man pasiūlyti ką nors, ko dar neturiu? Sebastian‘ai, nuo karto kai suvarei į mane durklą ir spėju pats sukišai į karstą. Prabėgo daug laiko. Mano „imperija“ yra didesnė nei manai, vampyrai dirba man, tikėdamasi kad už tai suteiksiu šiems malonę ir nenutrauksiu kančių greita mirtimi. Ką kalbėti apie hibridus. - Šis žodis kėlė jame didžiulį pasididžiavimą, mat jam vis tik buvo pavykę perlaužti magiškus standartus, save evoliucionuojant į kur kas unikalesnį monstrą. Šypsena tapo kur las labiau pastebima ir kur kas labiau priminė kad turėdamas tokią proga, mėgautųsi savimi ir savo pasiekimais 24/7. Bet, kaip be pasukus, penkios minutės buvo pažadėtos, todėl, būdamas žodžio asmeniu, suteikė galimybę kalbėti atvykusiam. O atsižvelgiant į nelengvą ir nemalonią praeitį, jam reikėjo peržengti bent per savo savimeilę, kad pasirodyti šiuose namuose. Palenkdamas galvą, ir kone perkeldamas visą svorį į alkūnę, kuria rėmėsi į stalą, pasisako: - Tavo penkios minutės eina, vėliau mano dėmesys verčiau nukeliaus į aną sulaužytą stalą, bet tikrai kad ne tave.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
   
I haven't cared about anyone for c e n t u r i e s. Why on earth do you?

Klaus Mikaelson

I haven't cared about anyone for centuries. Why on earth do you?


Pranešimų skaičius : 895
Įstojau : 2013-03-14
Miestas : Los Andželas
Meilė : Caroline Mikaelson
Draugai : Marcellus Gerard
Rūšis : Originalusis (1000+)
Darbo paskirtis : Menininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 04 23, 2016 2:10 pm

Sebastianas nežinojo kas buvo padaryta su Sailu jo eks sužadėtinės, tačiau žinodamas brolyčio likimą, be didelio vargo sulygintų Ambrose su Klausu ta prasme, jog jiedu tikrai nebijo demonstruoti kokie yra pikti ir galingi, o tikslo siekia bet kokiomis priemonėmis, nesivargindami į visas puses lieti nekaltųjų kraują. Tą vakarą, kuomet per Mikaelsonų šeimos šventę (eilinę) Rebekah nusprendė broliams pristatyti savo naująjį kakalį, pirmą kartą su Niku susidūręs Sebastianas gana greitai suprato, jog jis nėra vienas tų vampyrų, kurie nepriimtų savęs ir bijotų mėgautis visa ta būtimi, paskaninta visapusiško pranašumo prieš mirtinguosius, vilkolakius ar kitus vampyrus. Aplamai visa Mikaelsonų kasta elgėsi kaip rafinuotas vampyrų elitas su aštriu mafijos prieskoniu, lyg nemireliškos "Krikštatėvio" herojų versijos, o jų vienybė priminė stiprų kumštį. Ambrose šeimynos bendrumą išardė pats Sebastianas. Iš tiesų įdomu paspekuliuoti, kaip būtų susiklostęs pirmojo vampyro gyvenimas, jei šis būtų pasirinkęs nulemtą raganiaus duoną ir ėjęs iš vien su tėvu bei broliu? Ko gero tragedijos būtų buvę gerokai mažiau, nei dabar, o Varias (įdomu, kodėl Sebastianas ne Ambrose, o Varias? O gi, nes pasiskolino savo senelio iš motinos pusės, to garsaus karo vado pavardę, kad gautų daugiau pripažinimo kariuomenėje) kūnas būtų senai senai sudūlėjęs poros tūkstantmečių įtakoje. Ir nebūtų tekę keliauti pas Klausą pagalbos. Et.
Labai keista, bet kurį metą apie Rebeką Redford'as net nepagalvojo, tad kone nustemba, kai Klausas pamini jos vardą. To pasekoje žinoma jau mąstymo varikliukas pradeda veikti šviesiaplaukės originaliosios linkme, iškeldamas aiškų klausimą ar ši kartais nėra dabar šiuose namuose. Būtų iš ties neįtikėtinai įdomu, o tuo pačiu ir keista ją pamatyti, juolab neįsivaizdavo kokias emocijas tai galėtų iššaukti. Mikalesonų sesutė turėjo iš ties unikalų gebėjimą skaityti Sebastiano veidą bei žvilgsnį it knygą, tad jos akivaizdoje jaustųsi visiškai nuogas ir galimi jausmai, tokie kaip nejaukumas ar galiausiai ilgesys tų laikų, kai juos jungė tasai stiprus, ypatingas jausmas būtų iš karto nuskaityti ir tinkamai interpretuoti.
- Klysti. Jei būčiau norėjęs kontakto su Rebeka būčiau parašęs jai į "Feisbuką". Dabar dvidešimt pirmas amžius, Nikai. Nebereikia trenktis iš kito miesto, kad patrauktum merginos dėmesį. Užtenka "bakstelėti" ar spustelėti "patinka". Ech. Ta naujos kartos romantika,-negalėjo įsivaizduoti ar originalusis bandys bent suprasti apie ką čia tauškia Sebastianas, tačiau pagautas savo šiuolaikiško šmaikštumo tokio varianto net nesvarstė. Visgi galėjo bent pabandyti tikėtis iš Klauso įvertinimo už tai, jog matomai nepriima savęs ir juodu siejančios praeities rimtai. Na taip, lyg nematytų reikalo griežti vienas ant kito danties. Juolab Niklaus galų gale visgi sukūrė savo hibridų šeimyną, o ir šiaip visą vampyrišką Tonio Montanos imperiją, kurioje mažiau kokaino ir daugiau kraujo. Bet kokiu atveju buvo nerealu tikėtis, jog šie du seni vampyrai kaip testosterono apsvaiginti vaikigaliai kibs vienas kitam į atlapus net jeigu ir antipatija trykš tiesiog fontanais. Greičiausiai šiokios tokios pagarbos galėjo iš Niko tikėtis, kai buvo vienas tų retų kaltininkų, sugebėjusių vampyrą bent trumpam neutralizuoti. O Sebastianas savo ruožtu pradėt karo su Klausu neketino ne tik dėl taikios natūros ar intereso trūkumo, veikiau šventos ramybės. Be to, dabar kai jo ir Rebekos ryšys yra seniausiai nutrūkęs, ryškiausias akmuo visoje Mikalesonų karūnoje su Redford'o gerove neturėjo visiškai nieko bendra.
Nikas elgėsi tikrai arogantiškai, bet ar kada nors buvo kitaip? Visa originaliojo elgsena visados sukosi apie vieną ir tą patį - sukelti aplinkiniams baime grįstą pagarbą. Net jeigu ir yra susidūręs su labai mažai individų, pasižyminčių tokiu talentu, Sebastianas priėmė Klausą visiškai natūraliai ir be paro. Nors bet kuris kitas dėl savęs neužtikrintas varžovas pasielgtų priešingai ir nuo paniekos strėlių gėdingai susigūžtų.
Pašnekovo paminėtos moters vardas Sebastiano iki tol nebuvo girdėtas. Tačiau pamėgins įsiminti. Kiek labiau atkreipė į originaliojo hibrido žodžius išreiškiančius Niko poreikį Daenerys domėtis, galbūt jos netgi ieškoti. Išvada piršosi aiški - taip, Niklaus Targaryen pažinojo visai neblogai. Nepastebima vampyro užuomina kelti jųdviejų dialogą į namo vidų pastūmėja Sebastianą pasekti būsto šeimininko įkandin. Tyliai išklausęs visos Mikalesono kalbos, Redford'as atkreipia dėmesį į iš antrojo namo aukšto sklindantį moterišką balsą.
- Daenerys miršta,-ištaria žodžius greičiau, nei suvokia ką iš tiesų pasakė ir kiek bendro tai turi su tiesa. Ir viskas tik tam, kad nulaikytų mintis nukreiptas į jo ir Niko pokalbį, o ne Rebeką, kuri vyrą tikrai domino. Na gerai... Vadinasi bus taip. Įkvėpęs, pradeda dėstyti toliau,-Iš vienos medžiotojos ji sulaukė smagios dovanos - kulkos, prifarširuotos vilkolakio seilėse esančių nuodų. Laiko klausimas kada karštinė nusitemps baltapūkę myriop. Ta pati įvykio kaltininkė vėliau atskleidė, kad tik tavo kraujas gali ją išgydyti. Todėl ir esu čia,-vyro žvilgsnis įdėmiai nuskenuoja aplinką, kurioje dabar radosi. Buvo daugiau nei akivaizdu, jog Mikalesonų namuose nebūna dienos be nuotykių. Klauso pagyras koks jis galingas ir kietas, Sebastianas pasitinka ir palydi "dude, I don't even care" žvilgsniu.
- Žinai, tuštinti kraujo donorų saugyklas ligoninėse nėra sprendimas užtikrinantis, jog kraujas pas tave keliaus pastoviai ir pastoviais kiekiais,-pradeda kalbėti apie dar vieną vizito priežastį tuo pačiu ir parodydamas, jog žino iš kur atkeliauja į Mikaelsonų lizdą visas jiems būtinas vampyriško mitybos pagrindas,-O savo išradimo aš negaliu laikyti nežinioje, nes tai neduos niekam absoliučiai jokios naudos, netgi man pačiam. Autobusiuke turiu pusę tonos kraujo, pagaminto klonuojant kraujo ląsteles. Skonis, spalva, tekstūra yra vienas prie vieno kaip natūralaus kraujo, be to, visiškai nenukenčia fizinės savybės, turiu omeny jėgą, greitį, regeneraciją ir kitus. Vienintelis apribojimas yra gamybinis faktorius ir tai, jog procesas reikalauja išteklių, kas didinant produkcijos apimtis sąlygoja deficitą,-supratęs, jog Klausas dar netyčia pagalvos, jog Sebastianui iš jo išmaldos reikia, suskuba galimai megztis pradėjusias mintis pašnekovo galvoje užginčyti teiginiais,-Jei pradėjai galvoti, jog man trūksta pinigų, šioje vietoje noriu tave sustabdyti. Per kiek rankų turi pereiti kraujas, kad pas tave atkeliautų? Kiek bandymų iš viso nepasiekia tikslo? Kiek kartų esi gavęs mažesnius, nei tikėtasi siuntinius? Aš siūlau tau galimybę pereiti prie klonuoto kraujo, arba kaip mėgstu vadinti, sintetinio kraujo alternatyvos. Tiesiog į šį reikalą reikia investuoti, o norėdamas praplėsti idėją aš negaliu to daryti vienas,-kaip koks pakalęs marketingo specialistas porino visą tą tiradą nesustodamas. Neketino Klauso karštligiškai įtikinėti, jog ši idėja yra verta paminti principus ir paspausti vienas kitam ranką užtvirtinant sprendimą veikti iš vien. Niklaus yra vienintelis toks pagarsėjęs vampyras, tad suprantama, jog su panašiu pasiūlymu bet kuris kitas gudročius kreiptųsi būtent į jį. Sebastianui buvo velniškai įdomu ką apie visa tai galvoja Klausas, tačiau nekantrumo neišduoda net jo akys. Tačiau savaime suprantama jeigu į galimą sandorį su originaliuoju žiūrėtų pro pirštus būtų nesistengęs rėžti tokio apgalvoto, argumentuoto monologo.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1301
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Klaus Mikaelson on Št. 04 23, 2016 3:12 pm

Nepriklausomai nuo to, kad originaliam vampyrui buvo suteiktas labai paprastas, dviejų variantų pasirinkimas, Niklaus Mikaelson buvo kone tikras tuo, kad minėtasis nebus taip lengvai įtikintas gauta galimybe dabar pat atsisakyti savo idėjos pasirodyti šiuose namuose, ir išvyks atgal ten, iš kur ir buvo parvažiavęs. Remdamasis alkūne į rankų darbo, aukštą stalą, pasisuko taip, kad laisva ranka gebėtu pasiekti pradėtą butelį, kurio taip ir nespėjo pabaigti su viena, o paskui kita, pašnekovėmis. Tikriausiai buvo kankinamas didelio noro pasėdėti ant savo taip vadinamo „sosto“, paprasčiausiai sumerkus akis ir izoliavus save nuo bet kokio pašalinio objekto, apart taip ir nenutilusius maldavimus, kurie sklido iš po namo „slaptosios vietelės“. Nebuvo panašu kad jis būtu labai sudomintas tuo, kas buvo sakoma Redford‘o, bet įsitikinti tuo kad pastarasis nekiš nagų prie Rebekah, kuri galu gale sugrįžo atgal. Būdamas „geru“ broliu niekuomet nesistengė pasidomėti tiesiogiai, kas privertė šviesiaplaukę pasirinkti jo pusę, sugrįžus namo. Buvo pilnai gana pažvelgti į šios šviesias akis ir susidaryti nuomonę, kad pabėgimas nebuvo toks saldus ir gėlėtas. Ir kadangi sesuo visgi buvo pareiškusi kad originalusis hibridas nesikištu, jis ir nesistengė to daryti. Stebina? Neturėtu. Kad ir kaip jis stengiasi savo šeimos narius bet kokiais būdais išlaikyti netoliese, toliau sėkmingai vizualizuojant tą „legacy“ kuris susikūrė dar prieš šiems tampant nemirtingais, tiesiogiai kišti nagus į kiekvieno asmeninius reikalus, neketino ir niekuomet nebūtu norėjęs. Čia lyg tas pats, kaip žiūrėti kaip tavo sesuo prausiasi duše, visiškai nuoga. Nemalonus vaizdas, kurio niekuomet neturėtu būti. O ir išimtimi gali tapti tik toks vatriantas, kad sesuo yra kūdikis, ir tu neturi kitos išeities, kaip nuplauti jos užpakalį po pirmo ar antro reikalo. Bet, šioje šeimoje to niekuomet nebuvo, mat visi vaikai buvo paleisti į pasaulį labai mažais intervalais, kurie kadaise leido jų „patrakusiai“ motinai įgyvendinti svają turėti didelę septynių vaikų šeimą. Ši moters svaja buvo įgyvendinta, bet vargu ar taip, kaip ji to buvo troškusi.
Butelis pakankamai greitai atsidūrė hibrido rankose, kuomet šis pirmiausia pripildė sau skirtą taurę, kuri ne kartą šiandiena buvo panaudota su ta pačia paskirtimi. Žvilgsnis nukrypo į Redford‘o pusę, kuomet savaime iš vidaus ištrūko labai net paviršutiniškas komentaras: - Tiesa. Nors ne man tau sakyti, kad mano sesuo nėra tipinė tuščiagalvė, kuri neturi ką daugiau daryti, kaip kiauras dienas iš eilės pūdyti savo smegenys internetu... Kaip ten sakei snukių knyga? - Vos pastebimai kilstelėdamas antakius, pakeitė savo prieš tai užimtą kūno poziciją, nuo žinoma kad sidabrinio padėklo paimdamas dar vieną, šį kartą švarią taurę. Ne, niekada nebuvo turėjęs minties kad Sebastian‘as kada nors išdrįs pasirodyti šiuose namuose, ar tuo labiau su kokiais nors pasiūlymais. Greičiau būtu patikėjęs tuo, kad pats Lucifer‘is paims atostogas iš pragaro ir atkeliaus pastumdyti laiką Los Andžele. Antra taurė buvo pripildyta. Keista kaip tolygiai, tarytum būtu nepataisomas alkoholikas (aišku jei tik jo organizmas taip greitai neregeneruotu ir nešalintu visų alkoholio teikiamų malonumų, o paskui nemalonių), pripildė lygiai vieną ketvirtąją visos talpos dalį. Ir tuomet, mostelėdamas ranka kad šis praeitu toliau. Laikydamas save „grietinėle“ ant gardžios kavos gėrimo, tikrai kad neketino ilgai demonstruoti to, kad prieškambaris ar kitaip tariant, pirmo aukšto svetainė, atrodo mažu mažiausiai ne kaip, nukulniavo link savo „darbo kabineto“. Ir tik ten, įsitaisydamas prie stalo, nurodė kad svetys padarytu tą patį. Visi baldai buvo sukurti tikriausiai to paties talentingo baldžiaus, mat buvo išlaikomas panašus braižas. Išskyrus gal menką, prabangų ir ne visuomet patogų dalyką - kėdės buvo aptrauktos oda. Pastatydamas atneštas taures ant stalo, atsisėdo taip, kad galėtu remtis alkūnėmis į atramas, o pirštus sukryžiuoti tarpusavyje. - Prisipažinsiu, tau pavyko atkreipti mano dėmesį. Tačiau negi tikrai manai kad man rūpi moteris, su kuria miegojau daugiau nei prieš pusę tūkstantmečio? Ir kuri neįvertinusi nemirtingumo „dovanos“ nusprendė sprukti, prieš tai suvariusi man į kaklą kažkokį gelžgalį? - Negalėdamas ir pats patikėti tuo, kaip greitai susimovė jo kažkada turėti santykiai su Targaryan. Užteko užsimanyti kad nori kad ji būtu netoliese dar ilgus šimtmečius. Visa laimė, kad dabar jis gali pasidžiaugti ištikima žmona, kuri įvertino savo nemirtingumą, ir akivaizdžiai nežada niekur pradingti, bent artimiausiu metu. Prieš pratęsdamas savo pradėtą kalbą, originalusis susiaurino akių vokus, tarytum būtu galimai apsvarstęs tai, kad tam tikromis aplinkybėmis jis gal ir ištiestu pagalbos ranką. Bet, ar tai neparodytu jo „švelniąją pusę“? Kurią manosi yra sunaikinęs net labai seniai. Stipriau tarpusavyje suspaudęs pirštus, pakėlė akis į Redford‘ą, kaip man pratęsdamas: - Visuomet gera žinoti, kad esi kažkuo pranašesnis už kitus, kai net tavo gyslomis teka kraujas, galintis ne vien pristabdyti vilkolakių nuodus, bet ir visiškai juos sunaikinti. Tik man įdomu, - Palinkdamas į priekį, atskyrė savo susipynusius pirštus, - ...kodėl jei miršta ji, mano namuose esi tu? Turiu pripažinti, kad moteriška kompanija man būtu kur kas malonesnė. Net jei ta moteris būtu Daenerys Targaryan. - Vėl atpalaiduodamas savo nugarą, „sukrito“ atgal į sėdimą baldą, leisdamas originaliam vampyrui iki galo išdėstyti savo verslo pasiūlymą. Ir kaip taikliai tą akimirką buvo užčiauptas hibridas, kuomet ketino pasišaipyti iš to, kad atvykėlis pritrūko lėšų. Bet čia pat sustabdytas, stengėsi įsiklausyti į tai kas buvo taip nuožmiai peršama. Būdamas standartiniu vampyro pavyzdžiu: arogantišku, laikančiu save aukščiau visų kitų, persistengiančiu su savomis galiomis ir ne per vieną dieną sukurta reputacija, karštakošiškumu ir net daliniu pykčiu ant visų ir visko, apart žinoma save mylimiausią. Bandė užduoti sau gana natūraliai kilusį klausimą, kodėl jis turėtu atsisakyti paprasto žmonių kraujo, kurį nors ir stengėsi vartoti iš donorų paketų, bet bet kada galėjo pasimėgauti ir šiltu, šviežiu produktu. Reikia pripažinti, kad savo laiku teko atsisakyti pastarojo varianto, ir tikrai ne todėl, kad tai kėlė įtarimus vietiniams kriminalistams, ar paprastiems žmonėms, ar net medžiotojams, kurie dažniausiai pasigailėdavo savo sprendimo griebti Klaus‘ą. Tai greičiau buvo moralus sprendimas, mat donorų kraujas visuomet buvo švarus, patikrintas ir patvirtintas SAM. Ir nors ne viena krauju plintanti liga, ypatingai ŽIV ar Hepatitas C, jo nebūtu paveikusi, bet vien pagalvoti kad vartoji kažkieno suterštą kraują, kėlė natūraliai kylanti žiopčiojimą. - Tavo namai dabar Niujorkas? - Šis klausimas buvo toks pat netikėtas, kaip ir netinkamas kontekstui, kuris buvo vartotinas būtent šią akimirka. Ši prielaida atsirado iš kart po to, kuomet reklamos triukų išmokęs Sebastian‘as prasitarė apie pastaruoju metu iš tikro nebe taip lengvai gaunamą kraują, būtent iš ten. Mat turėdamas savo tiekėjus ir Tokio, ir Las Vegas‘e ir netgi sumautoje Maskvoje, su problemomis buvo susidūręs tik mieste, iš kurio manė kad ir atvyko Redford‘as. Galėtu net paploti šią akimirka. Tikrai galėtu, nes ne kiekvienas savo gyvybę branginantis nemirtingasis nesiryžtu stoti skersai kelio originaliai šeimai. Bet šis buvo kitoks, ir net kažkur viduje, kur neleidžia niekam patekti, buvo pelnęs pagarbą. Ne tokią, kai pagerbi moksliuką už tai kad nenusuka savo spuogais nusėto snukio su dideliais akiniais ant nosies, kad leidžia nusirašyti. O tą, kad priešais esantis vampyras ne vieną kartą parodė kad vyrišką organą tarp kojų nešiojasi ne tik todėl, kad anas ten išaugo. Drąsa ir užsispyrimas, savo nuomonės laikymasis, priminė Elijah. O pastarąjį Niklaus gerbė net labai. - Keista kad man ankščiau netoptelėjo mintis, kad už viso to siuntinių broko gali slėptis tu. Bet žavu. Nesakau kad man tai patinka ir neketinu padidinti savo pajėgas šiuo klausimu. Žavu, kad stengiesi kažką padaryti vardan savo namų. - Originalusis hibridas ir pats kartas nuo karto stengėsi sukurti palankias sąlygas Los Andžele, todėl būtent tokia nuomonė ir liko susidariusi, nors visu šimtu procentu tvirtinti tikrai negalėjo. - Man reikės išbandyti tavo produktą. Negi manai kad taip imsiu ir patikėsiu tuščiais, nieko neįrodančiais žodžiais? Ir dar. Siūlydamas man tokį sandorį, ko būtent tikiesi iš manęs, jei ne piniginės paramos? Žmonių? Plėtros? Ko?

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
   
I haven't cared about anyone for c e n t u r i e s. Why on earth do you?

Klaus Mikaelson

I haven't cared about anyone for centuries. Why on earth do you?


Pranešimų skaičius : 895
Įstojau : 2013-03-14
Miestas : Los Andželas
Meilė : Caroline Mikaelson
Draugai : Marcellus Gerard
Rūšis : Originalusis (1000+)
Darbo paskirtis : Menininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Sebastian Redford on Št. 04 23, 2016 4:29 pm

Kadangi paskutinį kartą su Mikaelsonų šeima buvo susidūręs Naujajame Orleane, kuomet būtent ten originaliųjų šeima kūrė namus ir dalinosi įtakos zonas, Sebastianas šiuose nebuvo iki šiandien įkėlęs kojos, tad jį visai domino tam tikros interjero detalės. Viskas rėkte rėkė "pinigai, pinigai, pinigai"! Tačiau tai nebuvo panašu į neskoningą prabangą, o veikiau tai, jog šių namų gyventojai vertino kokybę, kuri atitinkamai kainuoja gerokai daugiau, nei pigus butaforinis šlamštas. Visgi būsto stilius nebuvo šiuolaikiškas ir galėjai pamanyt, jog vampyrai gyveno užstrigę tame 1830ųjų Naujajame Orleane. Pastebėjo ir nemenką tauriųjų gėrimų kolekciją. Dauguma vampyrų tikrai yra mėgėjai lengva ranka kilnoti taurelę, visokius burbonus jie gurkšnoja tarytumei vandenuką: ramiai ir nei kiek nesusiraukę. Redford'as negalėtų įvardinti kada paskutinį kartą skalavo gomurį alkoholiu. Net būdamas žmogumi buvo labiau sportininkas (ką nesunkiai išduoda stambus, ištreniruotas kūnas), nei svaigiųjų gėrimų degustuotojas.
Žinoma Klausas labai teisingai atsiliepė apie savo seserį. Būtų keista ją įsivaizduoti darančią "anties luputes" asmeninukės metu ir keliančios nuotrauką į internetą, panaudojus vieną ar net kelis filtrus. Aišku pamatęs tokį variantą juoktųsi pusę dienos. Aplamai labai retas kuris vampyras buvo šitaip gerai susidraugavęs su naujovėmis, kaip Redford'as. Jei ne užgimusi meilė technologijoms vargu ar taip būtų nutikę. Netgi nesibodėtų kukliai pasidžiaugti, jog jei viskas bus gerai, gyvens dar daug metų ir bus žmonijos progreso liudininkas. Žmonės dar tik pradėjo tirti vandenynus, o apie visatą tera žinomas gal tik vos vienas procentas. Kiekvienam moksliukiškai nusiteikusiam nemireliui tokia mintis turėtų lengvai nunešti stogą. Kadangi prieškambaris akivaizdžiai nebuvo ta vieta, kurioje Niklaus norėtų nuslūgti, toliau jau nuseka vyrą iki darbo kabineto (akivaizdžiai vieno tų, kuriuose iš tiesų niekas nedirba, tiesiog dėl tam tikros paskirties baldų bei jų išdėstymo čia vyravo tam tikro pobūdžio nuotaika). Tik užėjęs į šį kambarį supranta, jog panašu, kad čia niekas labai smarkiai nesiaučia, ko negalėtum pasakyti apie svetainę.
Mikaelsonas visuomet pasižymėjo didele iškalba ir kaip pašnekovas jis buvo įdomus bei informatyvus. Kaip šiuo atveju padovanojo šiokių tokių žinių, susijusių su jo išgelbėti bandoma Daenerys. Sebastianas nenorėjo susprogdinti to burbulo, kuriuo taip didžiavosi Nikas, neva Targaryen yra be galo blogai ir tik jo kraujas, pasižymintis tikrai neeilinėmis savybėmis atitaisyti vilkolakio nuodų padarytą žalą gali ją išgelbėti. Tačiau vis vieną turėjo bandyti kažką kalbėti, kad pašnekovą paveiktų jam naudingesne linkme. Kas šiaip realiai yra sunkiai įmanoma, net pagalvot apie manipuliacijoms pasiduodantį Niklausą Mikaelsoną neišneša vaizduotė. Tad Sebastianas nusprendžia eiti senu, geru, laiko patikintu keliu - sakyti tiesą ir kadangi Nikas užkrėtė savo informatyvumu - atsilyginti jam tuo pačiu.
- Na, ji man kažko panašaus nepadarė, nes dar nespėjau su ja sugulti. Tai gal ir visai gerai,-pasinaudodamas Klauso žodžiais, šauna dar vieną visai nebūtiną juokelį, tik šiurpinanti Mikaelsono akivaizda visiškai nemotyvavo juoktis. Juolab judviejų dialogas buvo persunktas dalykiškos dvasios. Nikas tikrai gerai analizavo situaciją bandydamas spęsti į argumentų kampą Sebastianą. Vyras nerūpestingai gūžtelėja pečiais prieš pradėdamas kalbėti vėl:
- Sugebėjau stabilizuoti Daenerys būklę, nes vilkolakio nuodus teoriškai galima sintetinti ir išgauti priešnuodį. Tačiau pasukęs į mokslo pusę aiškiai supratau viena - ten kur prasideda magija, mokslui durys lieka užvertos,-vyras pasimuisto tikrai ne itin patogioje, tik tiek, kad gerai atrodančioje kėdėje ir pasilenkęs pasigriebia vieną iš stiklų pripildytų tauriuoju gėrimu. Taurę iš lėto pritraukia prie lūpų, vos vos jas suvilgydamas. Priešingai nei pašnekovas, net nuo mažo alkoholio gurkšnio Sebastianas susiraukia likęs nepatenkintas tuo skoniu. Papurtęs galvą taip, lyg sakytų "na ne, negersiu šitos šlykštynės", pakelia į Niką akis. Vienas iš antakių kybojo gudriai pakeltas kiek aukščiau,-Negi tavęs nei kiek nejaudina mintis, jog Daenerys liks tau kaip ir skolinga už išgelbėtą gyvybę?-net švelniai sukta šypsenėlė išsiraito Redford'o lūpose. Tiesiog kalbėjo tai, ką šiuo atveju Niklaus norėjo girdėti, pats žinojo tai,-Į susitikimus, kuriuose kalbama apie vyriškus reikalus mėgstu vykti vienas. Moterys labai blaško,-prideda nujausdamas, jog Klausas supranta apie kokį "neigiamą" dailiosios lyties atstovių poveikį Sebastianas užsimena,-Be to, negalėjau leisti, kad Daenerys dėka taptum lengviau sukalbamas. Nebūtų taip įdomu,-vypteli, pasukiodamas taurę rankoje, lyg svarstytų ar pamėginti gurkštelėti dar kartą. Pamėgina. Skonis nors ir smarkiai uždegino receptorius, tačiau palieka malonią šilumą gerklėje. Tačiau vis tiek alkoholio vartoti nepradės. Net šį mažyčiais kiekiais pylė save veikiau iš mandagumo ir smalsumo, nei būtinumo.
Redford'as neatsako į klausimą, reiškiantį Niko domesį Sebastiano gyvenamosios vietos tema. Tai nebuvo tiesiog klausimas. Jis reiškė, jog Mikaelsono galvoje verda tikras minčių katilas ir netrukus jis sugaudys reikiamus galus padarydamas teisingą išvadą. Nuo Niklaus nuslėpti kažką yra be galo sudėtinga. Iš tiesų net nekeista, jog "prisidirbę" jo broliai ir sesuo nesugebėdavo išsivartyt ir kaip dovaną už atvirumo stoką gaudavo durklą į širdį bei ilgą pogulį karste, kol Klausui praeis piktumas ar metas pasidarys tinkamas giminaičiui sugrįžti į originaliojo hibrido gyvenimą. Išaiškintas Sebastianas nepasimeta. Vargu ar ketino kažkaip slėpti faktą, jog vaiko Nikui paklusnius vampyrus.
- Deja, bet Niujorko centrinėje ligonine liūdnai susidūrė mūsų interesai. Nors ir netiesiogiai, bet dirbu su sunkiais ligoniais. O iš saugyklų dideliais kiekiais dingstantis kraujas labai apsunkina sklandų mano darbą, kuris remiamas ilgais, sudėtingais tyrimais. Tai iš esmės padėdamas tau aš padėsiu sau,-priėjęs netikėtos išvados, gana greitai mintimis peršoka prie sekančios jųdviejų pokalbio temos, reikalavusios konkretumo.
- Jeigu tave iš tiesų domina prisidėti prie šio viso šiokio tokio perversmo vampyriškoje egzistencijoje, tokiu atveju supranti, jog kraujo reikės pagaminti daugiau, ženkliai daugiau. Vadinasi įnešdamas savo indelį į gamybos procesą, analogiškai gausi sau reikalingą rezultatą. Naudos bei indelio proporcija visiškai lygiagreti. Ir tai tikrai liečia tą patį finansinį aspektą, tik tiek, kad tų pinigų tu man tiesiogiai neduosi, jie tiesiog virs krauju, kuriuo galėsi džiaugtis ilgai ir sėkmingai. Tai elementarus uždaras verslas. Naudojant jam būdingus terminus pavadinčiau tave verslo partneriu,-vampyras akimirką pagauna save nusistebintį, jog visai galimai susies save su ne kuo kitu, o Niklausu Mikaelsonu. Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad taip gali nutikt? Dėl kita ko niekada negalvojo sintetinio kraujo idėjos laikyti sau ir slapta nuo viso pasaulio. Kokia tada iš to nauda, jei negali apsaugoti žmonių? Jei iš tiesų pavyktų suderinti šį reikaliuką su originaliuoju hibridu, tai reikštų didžiulį laimėjimą dėl Sebastiano utopinės idėjos paversti pasaulį daug mažiau pavojinga vieta paprastam žmogui, kuriam jo gerklės reikia neperkąstos kur kas labiau, nei perkastos,-Galim išlyst į lauką kad ir dabar,-prideda visiškai neboikotuodamas idėjos leisti Klausui įvertinti produktą,-Tą pusę tonos kraujo gali laikyti dovana.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1301
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Klaus Mikaelson on Sk. 04 24, 2016 1:16 am

Krištolo taurė eilinį kartą buvo sudurta su lūpomis, kuomet originalusis hibridas nekeisdamas susidariusios ypač dalykiškai nepatenkintos minos, stebėjo priešais atsisėdusį pašnekovą. Tikriausiai jausdamas pareigą leisti šiam pilnavertiškai išnaudoti turimas teoriškai nuskambėjusias penkias minutes. Vien povyza skandavo apie tai, kad Mikaelson‘as buvo šiuose namuose šeimininkas, o ir ypač gerbiamas mieste, kuriame įsikūrė ilgam. Nebūdamas iš tų tipinių vampyrų, kurie kartas nuo karto keisdavo savo gyvenamas vietas, nesugebėdami pasielgti gal ir ne paprasčiau, bet tikrai kad protingiau. Varžytis sutint įtaigos galias buvo beprasmiška, todėl jis mikliai pasirūpindavo savo šeimos gerove, kuomet periodiškai „įtikindavo“ aplink gyvenančius tuo, kad jis jokiais būdais nėra nesenstantis vampyras, ir jokiais būdais čia nevyksta kokios nors skandalingai pagarsėjusios „varkės“. O tai, kad einant savo gyvenimo keliu jam teko pasipriešinti net pačiai raganų raganai, priešais sėdinčio asmens brolio eks, leido jam jaustis ypač saugiai. Visi priešai, kurie sugebėdavo jame sukelti nerimo jutimus, buvo arba sunaikinti arba izoliuoti. Kas leido pasiekti prielaidą, kad čia nebuvo nieko, kas sugebėtu sugadinti reikalus. Gal nebent vieną paprastą dalyką, atsiradusi sesuo matė šeimos ateitį ypatingai destruktyviai. Ir Sebastian‘o pasirodymas čia, kuomet tai greičiau atrodė nerealiu dalyku, kėlė šiokį tokį diskomfortą, nes jis mažiausiai šios šeimos nariams atitiko 3 iš 4 pranašysčių aspektų. Palenkdamas taurę, bei joje buvusiu skysčiu suvilgydamas burnos ertmę, pastatė taurę ant stalo, kuomet savame veide leido pasireikšti į kampą pasvirusiai šypsenai, tuojau pat ir prabilo. - Kartais moterys geba būti kur kas labiau fatališkos, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Laikyk tai nemokamu patarimu iš to, kuris kadaise jau turėjo reikalų su ta, nekaltos išvaizdos šviesiaplauke mergaite. - Tikriausiai neatsitiktinai parinkdamas būtent tokį apibūdinimą, nusprendė labai nesiplėsti šia tema, mat nejautė jokios pareigos to daryti. O gal net atvirkščiai, tikėjosi kad Redford‘as apturės panašų likimą su apkalbama dailiosios lyties atstove. Galu gale, vien mintis apie tai, kad Daenerys Targaryan galėjo nepasikeisti nuo to laikmečio, kuomet paskutinį kartą buvo ją matęs, leido sudaryti išvadas, kad ji tebe liko tokia pat problematiška. Nebūtu reikėję net atvirumo, kuriuo nusprendė pasidalinti originalusis vampyras, kuomet neprašytas išdėstė visas savo turimas žinias apie moters būklę, kuri nuo pat pradžių, kuomet gavo vilkolakio nuodo, buvo pasmerkta mirčiai. Blogiausia tai, kad originalusis hibridas nebuvo suinteresuotas, ar bent neatrodė suinteresuotas gelbėjimu, kaip kad priešais sėdintis svečias. Nors buvo neįmanoma pateigti to, kad jo savimeilė buvo paglostyta kaip mažo katinuko kailis, vos tik buvo pranešta kad yra reikalingas ne tipinis kraujas, kuris gebėtu atstoti „vaistą“ nuo tragiškos žūties. Ir taip, tokia mirtis būtu pakankama kaina už „išdavyste“ kurią Niklaus Mikaelson buvo priverstas patirti, kuomet šviesiaplaukė nusprendė nesieti savo gyvenimo su monstru. Nors kitą vertus, humaniškai išsiskirti taip pat vargu ar būtu pavykę. Jis retai kada priimdavo neigiamą atsakymą, už tai nepadarydamas ko nors nemalonaus atgal. Teko sukasti dantis, kuomet Redford‘as tęsė paaiškinimą, kodėl čia atvyko vienas. Tai kažkuriuo metu net pakėlė ūpą hibridui, kas net per daug aiškiai atsispindėjo šio nemirtingojo veide. - Mane vis dar stebina, kad tu vis dar manai kad sulauksi iš manęs pagalbos. Žinai ką pasakysiu? - Teko vėl palinkti į priekį, kad kalba atrodytu kaip niekad draskanti akis, ar vyrišką pasididžiavimą, kuris žinoma nebuvo tas kabantis daiktas tarp kojų, o tas visas keistas jutiminis puodas, kuris sklaidėsi tarp galvos ir krūtinės ląstos. - Tau reikėjo likti ten ir išdulkinti ją, kol turėjai tokią galimybę. Nes aš nesu suinteresuotas vaidinti gerą darančio. Vos pastebimai sujudindamas pečius, nutaisė kiek komiškai pašaipią išraišką, ir tai buvo vienintelis kartas, kuomet viso šio dialogo metu jis bent pasistengė atrodyti ne toks piktybiškas, nors žinoma, žodžiai kuriuos pavartojo, savaime sugadino visą tą trumpalaikį įvaizdį. - Pats supranti, reputacija. - Argumentai, kuriais buvo atakuojamas vėliau, leido primerkti akių vokus, sudarant įspūdį kad tai iš dalies privertė jį susimąstyti. Tikimybė kad Targaryan liks skolinga, o gyvybė kaip ne kaip yra didelis pagrindas reikalauti daug. Teko giliau įkvėpti, prieš pakylant nuo kėdės, ant kurios buvo sukritęs. Nepasivargino net pasakyti ką nors, kas leistu suprasti kad šis konstatuotas faktas pasirodė dominančiu, kuomet patraukdamas prie didžiulės spintos. Iš vieno stalčiaus ištraukė labiau vokams plėšti tinkamą peilį, bei nedidelį „buteliuko“ formos indą. Iš dalies pastarasis daiktas priminė greičiau mažos talpos butelį, kuriame derėtu laikyti alkoholį, bet tikrai ne raudoną, tirštos konsistencijos kraują. Ilgai netrūko, kuomet vėl įsitaisė prie stalo. Pritraukdamas kėdę arčiau ir net specialiai nenutraukdamas žvilgsnio nuo nelauktai pasirodžiusio svečio, prispaudė peilį prie savo delno vidinės dalies. Pirštai sulinko, kuomet pastarasis metalinis daiktas buvo ištrauktas iš suspausto kumščio. Gana keistai atrodė tai, kad originalusis hibridas net nekrustelėjo, net nesusiraukė, lyg toks veiksmas jam būtu toks pats paprastas, kaip iš ryto išsivalyti dantis. Pasirodęs raudonas skystis, tvarkingai ėmė varvėti į pasirinktos talpos stiklinį indą. Bet originalusis vis dar neaušino burnos, o tiesiog nuosekliai stebėjo oponento akis, lyg net menkiausias veido raumenų sujudimas būtu leidęs jam įskaityti kur kas daugiau, nei šis ryžosi ištarti. Ir tik tuomet kai kraujo pribėgo kur kas daugiau, nei pakankama, Mikaelson‘as pagaliau atleido kumštį, tuo pačiu metu atsitraukdamas nuo stalo paviršiaus. Užteko vieno sujudimo, kad indas būtu sandariai „užkimštas“. - Klysti, sakydamas kad jos pasirodymas čia būtu mane privertęs pasigailėti. Gal net atvirkščiai, tai atrodytu kaip gimtadienio tortas mano pavargusioms akims. Kas gali būti maloniau, nei matyti kad asmuo, kuris prieš tave prasikalto klūpi ant kelių, maldauja pasigailėjimo. O tu tik lauki, klausai kaip tiksi laikrodžio rodyklės. Ir tuomet, nededant net menkiausių pastangų, tas asmuo miršta. Nors, esi teisus dėl vieno dalyko. Gyvybės kaina yra labai didelis įsiskolinimas, į kurį negali numoti ranka. Bet, - Dar neleisdamas originaliam vampyrui pasisavinti krauju pripildytos talpos, pats paima ją į ranką, kurios prieš tai sužeistas delnas baigė užsitraukti. Gijimas būtu trūkęs ilgiau, jei Mikaelson‘as būtu nepasimaitinęs. Visgi į tai, jis žiūrėjo pakankamai rimtai. - Tebūnie tai bus atsakoma dovana, partneri. Ir kaip tikiuosi supratai, mano susidomėjimas ta moterimi jau seniai išblėso, todėl gyvybės skolą galėsi pasilaikyti sau. Manau tau ji bus kur kas naudingesnė, nei man. - Užteko palenkti galvą, ir kiek sujudinti antakius, kad buteliukas vėl atsidurtu ant stalo, mažą to, būtu pastumtas į Redford‘o pusę. Tikriausiai ženklinu sprendimu buvo Caroline, kuri kelis kartus perskrodė jo mintis, kalbant apie visai kitą moterį. Nebūdamas tuo nesveiku padaru, kuris norėtu savo visas turėtas moteris suvesti į vieną knygų skaitymo būrelį, todėl matyti Daenerys čia, buvo labiau nei paranku. Nors, mintis ir skambėjo viliojančiai. Bet ne tiek, kad apsiimtu sau dar viena našta ant kaklo. Vėl atsilošė, kone iš karto pereidamas prie sekančios viso šio susitikimo dalies: - O dabar pakalbėkime apie reikalus. - Sintetinis kraujas atrodė didele naujove, mažą to, tai būtu palengvine šiokius tokius dalykus Los Andžele. Sparčiai mažėjanti žmonių populiacija buvo ženkliai pastebima, nes antros, trečios ir taip toliau kartos vampyrai nesistengė būti tokie atsargūs, kokiais buvo originali šeima, kuomet pasirinko kiek labiau sveiką mitybą primenančius standartus. Bet kas kitas galėtu skambėti pakankamai įtikinamai, įskiepijant naujas mitybos taisykles, jei ne pats vampyrų, vilkolakių ir tų pačiai neseniai atsiradusių hibridų „karalius“? Redford‘o mintys, kurių žinoma nesigviešė perskaityti buvo teisingos, kuomet jis nusprendė kreiptis ne į ką nors kitą, kaip į hibridą su panašiu pasiūlymu. - Man dirbantys vampyrai nėra ir nemanau kad yra suinteresuoti tuo, kad sugebėjo tau pakenkti. Bet malonėk priimti mano atsiprašymą, už tai kad jie negali pasižymėti dideliais proto ištekliais, jie paprasčiausiai baiminasi dėl savo gyvybės. Nes nenori eilinį kartą nuvilti manęs, o antrą galimybę aš suteikiu tikrai ne dažnai. - Šie žodžiai buvo skirti labiau Sebastian‘ui, nei apkalbamiems vampyrams. Hibrido dėmesys šiuo klausimu buvo kur kas labiau akcentuotas, nei kalbant apie moters gyvybės išsaugojimą. - Mano pasitikėjimo barjeras tavimi, yra pakankamai keblus dalykas. Todėl, pirmiausia norėsiu pasižiūrėti kaip tavo kūrinys veikia paprastus vampyrus, ar tikrai nenukenčia ne vienas svarbus nemirtingumą puoselėjantis aspektas. - Žvilgsnis šiek tiek išsiblaškė, kuomet šiek tiek pasikeldamas iš savo užpakalinės kišenės ištraukė mobilų telefoną, surinkdamas vieno iš savo „pakalikų“ numerių. Pridėtas prie ausies ragelis leido išdėstyti labai trumpą žinutę: - Prie mano namo paradinių durų stovi furgonas, iš ten išimkit visą turinį. Ir pasakyk kad Ethan‘as pasivaišintu tuo, kas ten laikoma. Vėliau lai pasirodo mano kabinete, norėsiu pasikalbėti. - Nutraukdamas trumpą pokalbį telefonu, hibridas vėl nukreipė savo žvilgsnį į originaliojo pusę, kuomet nieko nedelsdamas, pasisakė: - Tikiuosi nemanei kad pasitikiu tavimi taip stipriai, kad imčiau ir išragaučiau vaišes pats? Prieš tai nepatikrindamas tai ant mažiau vertų personų, partneri? - Antakiai vos pakilo, kuomet hibridas eilinį kartą pritraukė taurę prie savo lūpų, tarytum šį susitarimą buvo būtina užgerti kuo nors stipresniu. - Vis dar esu žodžio žmogus, o mano resursai yra dideli, todėl, jei šis tavo pasiūlymas suveiks, galėsi būti tikras, kad ne vien Niujorkas liks laisva zona nuo man dirbančių pakalikų, bet ir kiti pasaulio didmiesčiai. Nors, atsakyti už pavienius bandymus pasitenkinti krauju, nuo manęs nepriklausančių vampyrų sprendimu, negaliu. Todėl tai paliksiu ant tavo sąžinės. Galu gale, tavo miestas seniai man yra tik kraujo siuntas pristatantis taškas ir nieko daugiau.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
   
I haven't cared about anyone for c e n t u r i e s. Why on earth do you?

Klaus Mikaelson

I haven't cared about anyone for centuries. Why on earth do you?


Pranešimų skaičius : 895
Įstojau : 2013-03-14
Miestas : Los Andželas
Meilė : Caroline Mikaelson
Draugai : Marcellus Gerard
Rūšis : Originalusis (1000+)
Darbo paskirtis : Menininkas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Sebastian Redford on Sk. 04 24, 2016 7:12 am

Niklaus žodžiai, susiję su gražuole baltaplauke vampyre nusodina vyro veide tariamą susimąstymą. Iš tiesų tik norėjo parodyt, kad pašnekovo kalba uždegė jo galvoje kažkokią lemputę ir Mikaelsono patarimas neliks neišgirstas. Jei Danny kažkada ir buvo priversta griebtis tam tikrų veiksmų prieš originalųjį, tai greičiausiai nutiko dėl to, jog mergina neturėjo kitos išeities ar paprasčiausiai norėjo būti laisva ir neturėt didelės, slegiančios problemos, vardu Niklaus. Labai menkai pažinojo baltapūkę, bet tas mielas, geras, šiltas fasadas perdėm įtikino Sebastianą. Juolab vyrui tikrai kartais nusibosdavo visame kame matyti tik negandas, pavojų bei juodus tonus.
Jei Mikaelsonas norėjo priversi Sebastianą gailėtis dėl to, jog nepasiėmė į kelionę Daenerys, tai jam beveik pavyko. Nors, ne, ui, kas čia per mintys. Jeigu paskutinis Targaryen ir Niko susitikimas yra paženklintas labai panašiu braižu į tą, kurio vedami į skirtingas likimo puses pasuko Sebastianas su hibridu, tokiu atveju vargu ar namų šeimininkas liktų labiau draugiškai nusiteikęs. Na, kai prieš akis stovėtų jau net du originaliojo nemalonę užsitraukę individai.  Galbūt tada Niklaus net nebūtų svarstęs galimybės veltis į dalykinius pokalbius, o pamėginęs du jojo orumą įžeidusius asmenis vietoj ir patvarkyt. Kas tikrai nėra atmestina galimybė. Sekant pašnekovo išraiškas buvo nesunku suprasti, jog jis netrykšta visiškai jokiu noru gelbėti Daenerys sėdynės ir vienu momentu jo nuomonė pasirodė esanti itin kategoriška. Tik per plauką susilaiko niršiai nesugniaužęs kumščio, kas neliktų nepastebėta akylos Mikaelsono akies ir būtų palaikyta ženklu, idant šis judviejų susitikimas paprasčiausiai liks bevaisis. Sebastianas į emocingą Klauso oraciją sureaguoja šaltai. Maždaug taip, lyg būtų galima pagalvoti, jog dėl Daenerys gerovės kiaušų per labiausiai nesuka. Mat interpretavo pašnekovo žodžius kaip galimą provokaciją. Kažkada dar šią dieną Redford'o galvoje šaknis įleidusi buvo idėja pasiimti tą kraują jėga, tačiau dabar tokios galimybės absoliučiai nesvarstė. Visų pirma Niklaus pats neįtikėtinai tolerantiškai reagavo į Sebastianą, kuriam tikrai yra skolingas kerštą ir kažkodėl pirmasis vampyras neabejojo, jog sulaukęs tinkamos akimirkos smeigti durklą šiam į nugarą, originalusis hibridas tuo pasinaudos. Visų antra - labai gerbė Rebekah, o ir Elijah jautė simpatiją dėl jo aiškaus garbės ir moralumo kodo. Visų trečia - Sebastiano mintis šiek tiek labiau humanizuoti vampyrų mityboje žiojėjančias spragas, dvokiančias barbarišku brutalumu ir visomis įmanomomis niekinėmis savybėmis nebūtų įmanoma be šio vampyro, kuris sugebėjo iškelti save į pačią vampyrų pasaulio monarchijos viršūnę (aišku jei Varias ir pavyktų įgyvendinti savo tikslą, ne iš karto, o palaipsniui pasimatytų trokštamas rezultatas), tad patvarkyti tarpusavio santykius reikėjo bent iki tiek, kad jiedu galėtų kalbėtis vienas su kitu apsieinant be įžeidžiančių epitetų ir akivaizdžios, per kraštus besiliejančios paniekos.
Akylai stebėjo kiekvieną Niklaus judesį, kuomet originalusis užsimoja atlikti sau kraujo nuleidimą. Žinojo, kad toks gestas dar nereiškia , jog Mikaelsonas pasiduos idėjai ir lyg pats ponulis viešpats išsaugos dailią Targaryen sėdimąją. Tai gali būti dar viena provokacija. Maždaug, pamosikuos krauju prieš nosį ir stebės ar Redford'as nulaikys užpakalį, prispaustą prie odinio kėdės paviršiaus ir nebandys skysčio atimti. Ne, visgi tai nebuvo provokacija, kas iš dalies nustebina misterį Varias. Šis (galimai) visgi suvokė Niklaus motyvus.
- Aš net nebandysiu apsimesti, kad tikiu, jog darai tai iš geros valios. Nebandysiu ir galvoti, kiek toks tavo gerumas gali kainuot. Bet kokiu atveju pats žinai, kad lieku tau skolingas,-kai Redford'o rankoje atsiduria Klausui priklausantis kraujas vyras aiškiai suvokia, jog ką tik pasirašė sutartį su pačiu velniu. Nikas tikrai neleis sau pamiršti kokią paslaugą Sebastianui padarė ir neabejotinai tuo pasinaudos. Visiškai neabejotina ir tas, jog tai Redford'ui nei kiek nepatiks.
Pašnekovo kritiškas jam dirbančių vampyrų apibūdinimas sukelia Sebastianui šypseną. Savaime suprantama, jog tai buvo paprasti vampyrai, kurie praeitame gyvenime nebuvo Džeimsai Bornai ir Ethan'ai Hunt'ai, tad nesugeba jiems pavestų užduočių atlikti švariai. Bet tai ir buvo didžiausias kraujo tiekimo iš ligoninių minusas. Jei nori, kad reikalai vyktų sklandžiai, geriausia įtraukti kuo mažiau asmenų, nes tokiu būdu, netgi galai yra sugaudomi daug sunkiau. Dabar jei Sebastianui patiktų smurto kelias būtų pakakę pagaut Klausui pavaldų kraujasiurbį, gerai jį prigąsdinti ir ko gero gana greitai sužinotų būdus, kaip nusigauti prie Mikaelsono tiesiogiai. Redford'as apsiėjo ir be grasinimų, nors ir tai sugebėjo gana nesunkiai surasti kur gyvena originalusis. Tikėjosi, jog vyro vizitą Nikas interpretuos tinkamai ir pasirūpins, kad būtų sunkiau susekamas. O sprendimas bendradarbiauti dėl sintetinio kraujo būtų viena tų išeičių.
Sebastiano nenustebino Niklaus nepatiklumas. Iš kur jam galų gale žinot, ar vampyras nėra privaręs į tą siuntą kokio brudo, kad visi esantys šiame name gana greit prisijungtų prie dinozaurų prie išnykimo memoriumo?
- Tavo vietoje aš ir pats savimi nepasitikėčiau, turint omeny kaip baigėsi mūsų paskutinis susitikimas. Aš paliksiu savo kontaktus ir priėmęs sprendimą, kad ir koks jis nebūtų, labai norėčiau, kad su manimi susisiektum,-Sebastianas iš striukės kišenės išsitraukia piniginę, o iš jos - skoningai apipavidalintą vizitinę kortelę, kurioje mirgėjo kompanijos, kuriame dirbo logotipas, bei pirmojo vampyro vardas su pavarde bei mobiliojo numeriu. Pakilęs ant kojų Redford'as padeda kortelę ant stalo.
- Aišku aš nenorėčiau, kad taip nutiktų, bet žmonės yra laikinas išteklis. Pats pagalvok, Nikai. Mes galim gyventi tūkstančius metų, netgi atlaikyti radiaciją, jeigu įvyktų branduolinis karas. Visada reikia pagalvoti apie variantą kas nutiktų mums, jeigu žmonija paprasčiausiai išnyktų?-vyras apsisuka ta proga, kad jau suteikė Niklaus'ui peno apmąstymams pasikapstyti šioje idėjoje jiems bendradarbiauti kiek giliau. Kaip ir nebeturėjo reikalo likti čia ilgiau, o ir penkios minutės buvo beveik praėjusios.
- Kur durys žinau. Iki greito,-atsisveikinamai vyptelėjęs, vampyras išsuka lauk iš darbo kambario. Pravėręs duris, staigiai šauna į priekį, o tai baigiasi tuo, jog kone kaktomuša atsimuša į Mikaelsonų barbę. Vaje, vaje. Kai pradėjo galvoti, idant susitikimo su ja išvengs - še tau.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1301
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Alexis Farraday on Sk. 04 24, 2016 1:30 pm

*Netrūkus po to kai Niklaus Mikaelson akivaizdžiai suteikė savo seseriai galimybe pasirūpinti pobūviu, kuris buvo planuojamas savaitės galė, jautėsi ypatingai gerai, todėl net nesistengė daugiau užsilikti nei akimirkai, neprisėsdama prie darbų. Visi kontaktiniai duomenys nebuvo laikomi galvoje. Mergina buvo kruopščiai viską susirašiusi ir net atžymėjusi lipniais lapeliais "darbo kalendoriuje", kuris visuomet buvo laikomas jos asmeniniame kambaryje, kur ji ir buvo užstrigusi apytiksliai valandą laiko. Skambindama įvairiausiems asmenims, darė užsakymus, kurie buvo kone neišvengiami. Ir tikriausiai todėl, kad buvo į savo veiklą pasinėrusi visa galva, nesistengė įsiklausyti į brolio ir Sebastian'o pokalbį apačioje, mat greičiausiai būtu pasirodžiusi kur kas ankščiau. laiptais nusileisdama ganėtinai greitai, šviesiaplaukė ketino papasakoti apie kvailę administratorę, kuri dabar dirba tame restorane, iš kurio ketino užsakyti maistą. Jos nesusikalbėjo, net tuomet kai mergina stengėsi kone pražiaumoti kiekvieną savo norėtą pasakyti žodį. Buvo akivaizdžiai nepatenkinta, todėl ketino išsikrauti ant savo brolio, tą nelaimėlę "perleidžiant" į jo rankas. O kadangi pastarasis mokėjo skambėti įtikinamai, stengėsi iki ten nusigauti kaip galima greičiau. Laiptų apačioje, kai Redford'ui trūko gal kokių penkių normalių žingsnių, kad apleisti šiuos namus, stipriai susitrenkė su jo kūnu. Reakcija buvo daugiau nei natūrali, kuomet nuo susidūrimo žengusi žingsnį atgal, šviesiaplaukė originalioji kaip mat delnais sutrenkė per šio krūtinę. Tikriausiai pirmiausia ji prisileido mintį, kad tai vienas iš tų vampyrų, kurie čia periodiškai ateidavo pas Nik'ą. O toks žioplumas būtu mažu mažiausiai netoleruotinas, bei ji būtu gerai išpeikusi padarą už tai kad jis nežiūri kur eina. Ir visai nesvarbu kad dalinė kaltė keliautu ir ant jos pačios pečių, nes skubėdama, nes nesistengė pasižiūrėti kas priešais. Žvilgsnis pakilo ties jo veidu, ir nebuvo galima suprasti ar tai atsispindėjo išgąstis ar tai te buvo netikėtumo grimasą. Prasiskleidusios lūpos, ir visai trumpam pavestas žvilgsnis jam už nugaros, galiausiai buvo sugrąžintas vėl ties šiuo veidu. Tuomet sekė paprasti veiksmai, lėtai pakeltas rodomasis pirštas, kuris pirmiausia prilinko prie jau sučiauptų lūpų, o vėliau ties ausies kaušeliu. Keistas nenoras suerzinti brolį, vertė ją elgtis taip, tarytum būtu paauglė besislepianti nuo savojo tėvo. Bet ar kurioje nors visatų buvo galima įsivaizduoti Sebastian'ą ir Klaus'ą sėdinčius prie vieno stalo ir degustuojančius spirituotus gėrimus? Vargu. Stipriai suimdama jį už striukės šonų, pasinaudojo vampyrišku greičiu, taip mikliai išgabendama jo ir savo kūnus lauk iš šio pastato. Kažkur toliau, kur jam tektu grįžti iki automobilio, praeinant gerą pusę kilometro. Tik tuomet, ji iš karto atitraukė savo rankas nuo jo, bet dabar jau labiau išspausdama iš savęs piktoką (kas jos veidui visai netiko) išraišką.*
- Ką po velniu tu iš viso galvojai čia pasirodydamas? - *Klausimas buvo kone neišvengiamas, mat Rebekah buvo visiškai tikra tuo, kad po paskutinės dienos, kai jie abu matėsi, ne vienas netroško šio susitikimo. Bent pati šviesiaplaukė buvo daugiau nei tikra, kad kad ir koks šis pasaulis yra mažas, abu pasirūpins tuo, kad nesimaišyti vienas kitam po kojomis. Ne todėl kad ketintu vienas kitą nudobti. Greičiau todėl, kad būtent toks susitikimas sugrąžintu visus tuos prisiminimus, kurie pabaigoje buvo ne patys geriausi. Kažkuriuo metu moteris buvo net labai gerai apsvarsčiusi tiesumą tame kad "nuo meilės iki neapykantos yra tik labai maža riba". Antakiai išlinko, ir tuomet ji gana rimtu tonu, tarė.*
- Aš žinoma tavęs pasiilgau, - *Net keista tiesa? Ji elgėsi tarytum tuo pačiu metu gebėtu ir pykti ant šio asmens, ir vis dar jausti kažką šilto ir malonaus.* - bet galėjai bent paskambinti, prieš atvykdamas čia. Ir akivaizdu kad ne pas mane. Nik'ą? Rimtai? Ketini puoselėti draugystę su mano broliu? Ar bent įsivaizduoji kaip tai iš viso gali pasibaigti? - *Ji tarškėjo taip, tarytum būtu visus šiuos klausimus iškalusi atmintinai, ir net pažadinta iš gilaus miego, sudainuotu kaip kokio labai žinomo muzikinio hito, žodžius. Rankas teko sukryžiuoti po krūtine, kad jos vaizdas atrodytu kaip galima labiau rimtesnis, net kai ji pati visiškai nepriminė tokios. Nes jei būtu priešingai, ar kam iš viso apsiverstu ją pavadinti barbę? Tam kad nuraminti nervus teko giliai įkvėpti, ir net pavaikščioti pirmyn atgal, nedideliu spindžiu, vis stebint jo akis.*
- Ir dar ketinai pradingti nieko nepasakydamas. Šaunuolis, tipinis vyras. Atėjau, pabuvau ir pabėgau. - *Užvertusi akis, šviesiaplaukė net neigiamai supurtė galvą. Ir pati gerai nežinodama kaip iš viso derėtu į jį reaguoti po visko... Ar pykti ir trepsėti kulnais, ar imti ir galiausiai apkabinti? Jie praleido daugybę laiko kartu, bandydami įgyvendinti tą paprastą ir žmogišką svają, būti tik dviese, ramiai, be kokių nors bereikalingų puolimų, kokius standartiškai parūpindavo Niklaus. Ir ji troško tikros šeimos su juo, troško to kas buvo neįmanoma... vaiko, taip, jei būtu bent menkiausia galimybė tai įgyvendinti, kitą vyrą kaip Sebastian'ą šiai misijai vargu ar galėtu ir norėtu pasirinkti. Bet čia buvo ne pasakų pasaulis ir vampyrai turėjo mokėti didelę kainą už tai kad gyveno amžinai - jie negebėjo kurti savo palikuonių. Ir tai buvo viena iš aktualiausių ginčų, kurie buvo labai dažni, priežastimi. Ir taip, jie išsiskyrė, skaudžiai ir nemaloniai, palinkėdami vienas kitam niekada nebe susitikti. Ir tą dieną Rebekah sugrįžo atgal į savo namus, išlaisvindama Niklaus nuo amžino miego karste, bet ne žodžiu neužsimindama apie tai, kas tuo metu vyko jos gyvenime.* - Ateik čia mulki, duok man tą apkabinimą ir aš pažadu kad nusiraminsiu. - *Veide pagaliau pasirodė šypsena, kuomet ji iškeldama savo rankas, akivaizdžiai pasistengė apsispręsti kaip derėtu reaguoti į šio vyro atvykimą.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I, with a deeper instinct, choose a man who compels my strength, who makes enormous demands on me, who does not doubt my courage or my toughness, who does not believe me naive or innocent...
who has the courage to
treat me like a woman.

Alexis Farraday

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 730
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Rūšis : Omega vilkolakė
Darbo paskirtis : Smogikė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Sebastian Redford on Sk. 04 24, 2016 11:26 pm

Pirmoji Sebastiano reakcija susidūrus su "blondine iš praeities" buvo mišri ir sunkiai suprantama pačiam vyrui. Kažkas tarp noro sprukti ir tuo pačiu iš džiaugsmo čiupti smulkią merginą į savą glėbį. Hm... Sprendžiant iš to, kokio pobūdžio žvilgsnis būtent Rebekos buvo nukreiptas į Sebastianą galėjo susidaryti nuomonę, jog originalioji išgyvena labai panašius jausmus. Puikiai suprato ką reiškė kompanionės gestai, maždaug "nekalbam, bo Niklaus išgirs" lieka Varias atsakyti demonstratyviai skeptišku akių pavartymu. Tačiau dar prieš vyrui sumojant sušnekėti kažką tokio kaip "o, labas, o gražioji Rebeka" taip sugriaunant pradinį josios planą nepervažiuot per Niko nervus ir išsmukti pasikalbėti nepastebėtiems rūsčiojo šviesiaplaukio, mergina nusprendžia tiesiogine ta žodžio prasme, išstumti Sebastianą iš namų ir nukišt juos abu neva saugiu atstumu. Siaubingas vampyro skepticizmas nesibodėjo akivaizdžiai atsispindėti jo veide. Niekad nesuprato, kodėl šių namų gyventojai leidžia Nikui lipti jiems visiems ant galvų. Jei taip būtų išpuolę, jog būtų ne Ambrose, o Mikaelson šeimynos vyriausiasis brolis, jaunėliui kaip reikiant atspardytų sėdynę, kad visus velnius išvaikytų. Bet deja, deja. Dar pats to nežino, bet teks ir savo paties Ambrose broliukui pamokomai užpakalį spardyti.
Sebastianas nebuvo vienas tų čiauškalų, kurie su didžiausiu malonumu, reikia ne reikia, skuba dalintis savo verbalinio reiškimosi ypatumais. Tačiau akivaizdžiai merginos reiškiamas nervingumas sukelia Redford'ui šypseną, kurią slopino spausdamas lūpas, nors pastebimai šypsojosi tos pačios vyro akys. Rebeka buvo lygiai tokia pati (nekalbant apie vizualinį merginos apsipavidalinimą, kuris natūraliai amžių bėgyje keičiasi), kokią atsimena ir kokią nesunkiai pamilo: šilta, kupina užkrečiančio entuziazmo bei energijos ir žiaaaauriai graži. Būtent jai turi dėkoti už tai, jog nevirto kažkuo, kas panašėtų į paties Niklaus ir Silo mišinį, pasižymintį visomis jiedviem būdingomis žavingomis savybėmis. Pirmieji Sebastiano kaip vampyro žingsniai buvo beprotiškai sunkūs ir komplikuoti. Greičiausiai tam tikru metu vyras būtų tiesiog priėmęs savo naują prigimtį, kuri troško viena - naikinti viską, prie ko prisiliečia (nes vargu ar tą kartą išlindęs "pasideginti" būtų galutinai priveiktas saulės). Tačiau su Rebekos pagalba ir gražiais jausmais, kuriuos toje pasimetusioje piktoje būtybėje sužadino vampyrė, Sebastianas išmoko laviruoti tarp mistinės būtybės, prieš daugiau nei du tūkstančius metų Silo sukurtos Ambrose šeimos kriptoje ir tebetyvuliuojančio savo žmogiškumo. Stebėdamas merginą vyras aiškiai suvokia, jog jos akivaizdoje visos problemos ir ramybės neduodančios mintys praranda savo ryškų toną. Turėjo tiek sau, tiek pačiai Rebekai pripažinti, jog buvo velniškai gera ją matyti.
- Aš tavęs taip pat pasiilgau, Beka,-nesunkiai konstatuoja faktą, analogišką tam, kurį į dienos šviesą paleido pati šviesiaplaukė. Iš tiesų šią akimirką net neatrodė, idant jiedu buvo pasižadėję vienas kitam daugiau nebendrauti. Ir ne tik dėl to, jog bandyti kibtis į gyvenimą bendromis jėgomis jiems neišdegė. Šie du vampyrai, kuriems tam tikru būties periodu buvo tiesiog fantastiškai gera kartu, tuo pačiu mokėjo ir neįtikėtinai neigiamai vienas kitą veikti, o kuomet suprato, kad žala yra netgi didesnė už naudą, privalėjo pasukti į skirtingas puses. Tiesiog abu be proto trokšdami to, ką turi žmonės: šeimos, galų gale palikuonių, ilgainiui suprato tapę piktais ant savęs, o ir vienas kito, kad negali to turėti. Iš tiesų vampyrų pasaulyje ne visada gerai yra susidėti su savo bendraminčiu.
Nerūpestingai taškomas visokiausiais kaltinimais, Sebastianas nesistengė gintis ir sunkiai galėtų rasti adekvatų paaiškinimą, iš kur kilo tas nenumaldomas noras vengti susidūrimo su Mikaelsonų sesute. Tiesiog vis tiek tas kontaktas su eks yra kažkoks savotiškas, mistiškas tabu. Dabar stovėdamas prieš šviesiaplaukę ir aiškiai nutuokdamas ką ir kodėl jaučia, pats negalėtų paaiškinti to savo šiek tiek subingalviško elgesio Bekos atžvilgiu.
- Esu šimtu procentu įsitikinęs, kad prieš važiuodamas čia žinojau, jog neišvengiamai su tavimi susidursiu. Tačiau pirma reikėjo su tavo geruoju broleliu aptarti kelis svarbius klausimus. Ir žinai, kad ir koks negeras, šaltakraujis ir galiausiai pavojingas jis bebūtų, man nuo to galvos neskauda, kol tavo brolis nesugalvojo pradėti man kažkaip kenkti,-ramiai išdėsto tą savo "baikit piešti Niką kaip baubą, nes baubų aš nebijau" poziciją,-Gerai, gerai,-pamosikuoja rankomis, lyg ramindamas merginą, mat jos ant sąžinės lipanti saviraiška pradėjo daryti tai, ką reikia - lipti ant sąžinės,-Pripažįstu savo kaltę, nes gintis būtų absurdiška,-sumurma, bet visiškai nuoširdžiai ir Rebekai pareikalavus skubaus kūniško kontakto, šį nesunkiai suteikia šilto ir jaukaus, na tokio, kuomet susiglaudi su neginčijamai brangiu sau asmeniu, bet tame nėra kažkokio erotizmo, apkabinimo amplua,-Greičiau, kol mūsų nepamatė tavo bernas ir atsiraitojęs rankovių neatbėgo kumščiai išgražinti man snukelio,-nusijuokia atskleidęs ir vieną iš priežasčių, kodėl galvojo verčiau vizito Mikaelsonų namuose metu Rebeką kaip nors aplenkti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1301
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Alexis Farraday on Pir. 04 25, 2016 4:30 am

*Nepriklausomai nuo sumaišties viduje, kokią pavyko sukelti praeities šešėliui, akivaizdžiai išreiškusi savo jutimų prieštaringumą, šviesiaplaukė mergina galiausiai apsisprendė, kaip turėtu, o ir norėtu elgtis. Todėl pasidabindama šilta ir draugiška šypsena, pirmiausia priėmė prašytą apkabinimą, nuo kokio iš esmės ir reikėjo pradėti visą šį susitikimą. Nors, iš pradžių ir nuoširdžiai buvo apsvarsčiusi ar rodyti kokį nors nepasitenkinimą, ar paprasčiausiai priimti jį taip, kaip norisi. Apkabinimas netrūko ilgai, tačiau tuo pačiu metu buvo velniškai reikalingas. Visa tiesa buvo tame, kad šis vyrukas dar prieš daugybę metų buvo patraukęs jos dėmesį ne veltui. Tą akimirką, kuomet jie pirmą kartą susitiko, jis atrodė sužalotas gyvenimo taip pat, kaip tuo pačiu metu ir ji. Tiesiog, jai kur kas lengviau sekėsi tai nuslėpti. Gyvenant su savo broliais, buvo paprasta prarasti gyvenimui skonį, o kas padėtu jį susigrąžinti jei ne neapgalvotas, o verčiau iš vidaus iššauktas noras jo saulėję užsidegusį kūną apdengti materija ir neleisti padaryti ko nors, destruktyviai nepataisomo. Tą akimirka ji net nebuvo apsvarsčiusi galimybės, kad išreikšta malonė jo atžvilgiu, kaip koks uraganas užpildys jos pastoviai žalojamą "širdį" beprotiškai gražiais jausmais, kurių tikriausiai niekuomet nesugebės pamiršti. Nereikėjo atsitraukti per daug toli, nors ir manė kad jei šis susitikimas kada nors įvyks, tuomet jis bus mažu mažiausiai nejaukus. Bet, viskas atrodė priešingai. Veide spinduliavo šypsena, kuomet išlaikydama pokalbiui tinkamą atstumą, ir pati pasivargino dramatiškai užversti akis, prabilti taip tarytum "mažas čia daiktas būti vienai".*
- O, tuomet leisk man pašvilpauti, ir aš tuojau pat pasikviesiu savo įsivaizduojamą berną, kuris dabar pat tau išmals snukelį... - *Atrodė kad juokauti jai sekasi neblogai, tačiau tame pačiame stiliuje, kokį buvo taikiusi visuomet. Laikas jos charakteristikos visiškai nepakeitė, kaip ir nepakeitė gyvenimo būdo: vis dar didžiuliai namai, kuriuos reikia dalintis su broliais ir jų naujausiomis draugėmis, kartais žmonomis. Suspaudusi lūpas, ir net pabandžiusi pašvilpauti, akivaizdžiai apsidarė aplinkui, po ko ėmė aiškinti.* - Ne, ne. Niekas nebėga su užraitytomis rankovėmis. Tu visiškai saugus. Bet, jei ir bėgtu, pažadu, neleisčiau tavo veideliui nukentėti. Per daug žavus yra. - *Netyčiomis išsiduodama tai, kad šiuo metu yra nepriklausoma nuo kokio nors vyrioko, o tai buvo pakankamai keista, mat ji visuomet mėgdavo pasiduoti meilei, kuri visuomet pasibaigdavo vienokiu ar kitokiu būdu, bet tragiškai. Ir dabar, būdama savo likimo kalve, slėpėsi nuo savo troškimų, bet bent jau buvo tikra kad jos ir Sebastian'o bendros istorijos pabaiga nepasikartos. Susikišdama rankas į savo odinės striukės kišenes, pakėlė akis į jo veidą.*
- Kaip dabar pasakytu Elijah, jei matytu tave šiuose namuose. Tu tikrai turi pakankamai drąsos ir dar daugiau galimybių priversti Nik'ą apsvarstyti savo gyvenimo prioritetus dar kartą, bei pradėti elgtis maloniau. Nors žinai, tai kad jau daugiau nei pusantro šimto metu nebuvau padurta ir paguldyta į karstą, mane verčia manyti kad jame visgi galima iškrapštyti kažką ne tokio tamsaus ir negero.
*Teko suspausti lūpas, kad paprasčiausiai liautis kalbėti apie tai, kad akivaizdu nei vienam nei kitam neatrodė reikšmingu dalyku. Vargu ar ir pati Rebekah būtu norėjusi kaip nors prailginti savo kalbą su Redford'u apie tai, koks šiuo metu yra vienas iš jos brolių. Galvos mostelėjimu parodydama kad visai neatsisakytu prasieiti, visgi užklausė.*
- Žinau kad tai tikriausiai ne mano reikalas, bet tiesiog privalai man pasakyti kaip tu dabar? Turiu omeny, tikriausiai namuose, kur šiuo metu esi įsikūręs laukia kažkas daugiau, nei koks nors katinas, palaikantis draugiją tamsiais vakarais? - *Žingsniuodama trumpam pasuko akis į pašnekovo veidą, tarytum vien žvilgsniu pasiteisindama kad nežada peržengti kokios nors nemalonios ribos.* - Tik nesuprask kaip nors netinkamai, bet kai išvažiavau iš tuo metu mūsų namų. - *Nebaigė net kalbos, kuomet visiškai nespecialiai pademonstravo, kad širdies neskauda.* - Tikėjausi kad tave pamatysiu jau po daugybės metų su kokia nors gražuole žmona, gal net apsuptam kinderiukų. Nes, sugebėjai išsiaiškinti vampyrų problemas ar kaip šias pašalinti. Arba, parodei kilnią širdį ir pasiėmei juos iš kokios nors prieglaudos, kad parodyti kad jie yra tavo. - *Geru žingsniu lengdama savo pašnekovą, trumpam sustojo, ir nepasikuklindama suėmė abi jo plaštakas, tarytum būtu norėjusi surasti atsakymą pati. Ir kuomet švelniai tariant buvo nustebinta žiedo dizainu ir ant kurio piršto jis visgi radosi, iškėlė antakius žymiai aukščiau, nei šiems buvo vieta.* - Oi ne, ne... Negi tau niekas nesakė kad tokiais žaisliukais gali žaisti tik maži berniukai? Ir tai, vargu ar šie užauga, na žinai... - *Pavarčiusi akis, kaip mat paleido abi jo rankas, po ko sugrįžo prie pradinio klausimo.* - Nevedęs, net jei važiuodamas čia būtum nusiėmęs žiedą, tai vis tiek liktu pastebėta. Oh, nagi nekankink manęs. Ir pasakyk kad bent radai būdą būti laimingu? Ir aš tikrai atsikabinsiu. - *Teatrališkai išreikšdama pasitaisinimą, nors ir su plačios šypsenos paskaninimu, iškėlė abi rankas, delnais į jo pusę, imituodama kažką panašaus į priesaiką. Ne tokią, kokia turėtu būti, kai viena ranka yra virš širdies, bet tokią, kuri jai patiko labiau.*

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I, with a deeper instinct, choose a man who compels my strength, who makes enormous demands on me, who does not doubt my courage or my toughness, who does not believe me naive or innocent...
who has the courage to
treat me like a woman.

Alexis Farraday

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 730
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Rūšis : Omega vilkolakė
Darbo paskirtis : Smogikė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Sebastian Redford on Antr. 04 26, 2016 3:45 am

Apgailestaujamai paskėsčioja rankomis po to, kai prielaida apie tariamą Rebekah vaikiną nepasitvirtina. Ne, ne. Neapgailestavo, jog ji neturi antrosios pusės, o dėl to, jog neteisingai interpretavo situaciją. Bet kokiu atveju netikėtai sugrįžti į buvusio itin artimu, tačiau daugiau nei šimtmetį metų nematyto asmens gyvenimą, bent jau Sebastiano požiūriu nėra taip paprasta (vienaip ar kitaip niekas jam neatrodo per daug paprasta). Niekada negali žinoti kaip tasai laikas paveiks ryšį. Vieni individai svetimais tapti gali per metus, kitiems ir amžinybės atrodytų per mažai. Bekos bei Sebastiano atveju reiktų taikyti pastarąjį variantą. Matydamas ją dabar priešais save sunkiai patikėtų, idant jau praėję šitiek daug laiko. Na, tik tas kūniškas potraukis ir jausmas, lyg nenorėtum šio asmens paleisti, lyg trokštum jo būvimu įprasminti kiekvieną dieną atrodė likęs gražiu prisiminimu, už kurį visados bus šiai vampyrei dėkingas. Galėjo aiškiai jausti, jog ryšys tarp judviejų tikrai nėra išblėsęs, bet jis visiškai nekaltas, harmoningas, raminantis bei draugiškas. Tiesą sakant tokio santykio tokioje neramioje, vietos po saule nerandančioje esybėje kaip Sebastianas reiktų netgi labiau, nei antrosios pusės, kurią eilinį kartą statytų į pavojų vien savo būvimu šalia. Mintyse Rebekos neįpareigojančio statuso nemistifikavo taip kaip saviškio. Turėjo nuojautą, jog šiuose namuose, kur periodiškai užklysta visokio plauko individai dėmesio jai tikrai netrūksta. Kas galėtų nepastebėti tokios gražuolės ir patikėję jos lengvabūdiškai nuteikiančia išore nepabandęs jos pakibinti?
- Kažkaip aš niekad nemaniau, kad Niklaus yra kažkoks it tiesiai iš pragaro nužengęs demonas su pasmerkta, smalos pavidalo siela, kuri trokštų sėti tik kančias ir chaosą aplinkui. Yra daugybė motyvų, kurie skirti ne man suprasti, tačiau tą trumpą periodą, kai visai neprastai mum sekėsi bičiuliautis, esu įsitikinęs, jog pamačiau jame kažką pozityvaus. Jis tikrai rūpinasi jumis visais - savo šeima. Žinoma savaip, kartais gal tik sau pačiam suprantamai, bet kas supaisys tuos menininkus,-sukikena. Tam tikrą laiko tarpą Sebastiano kalbėsena bei tonas akivaizdžiai reprezentavo rimtą, svarią bei apgalvotą mintį, tačiau finale pakeičia manierą ir įplieskia šiek tiek humoro, kad taptų sunkiau suprantama kiek rimti buvo tie Redford'o žodžiai. Parodydamas, jog apie Niklaus kalbėti pradėjo tik lyg tarp kitko, neigiamai papurto galvą parodydamas, idant daug mieliau kalbėtų apie ką nors žymiai malonesnio. Ją, pavyzdžiui. Į galvą lindo nuomonė, jog pašnekovė Sebastianui visiškai pritartų.
Perėjimas prie temos "mūsų gyvenimai šiandien" ko gero buvo neišvengiamas. Tai tikrai nebuvo vienas tų tyrimo objektų, apie kuriuos norėtų kalbėti su dideliu entuziazmu, bet pabandys nepasirodyti toks jau ir didelis niurzga ir jokio asmeninio gyvenimo (praktiškai) neturėjęs. Kantriai iškenčia klausydamasis ne itin teisingų Rebekos spekuliacijų apie tai, ką galimai Sebastianui pavyko susikurti per šitiek laiko. Negalėjo nuneigti, jog nuo judviejų išsiskyrimo vyras pasikeitė, tapo tikrai niūresnis nei lig šiolei. Ne, kai judviejų santykiai nutrūko, Redford'as daugiau jautėsi ilgesingai, nei širdgėliškai, nes ištobulintas loginis mąstymas, kuriuo pasižymėjo dar ir būdamas žmogumi, piršo tvirtus faktus kodėl jie turi kibtis į būtį, tačiau atskirai, ne drauge. Po Rebekos buvo Marisa, kurios netektis paliko vyro širdyje didžiulį, negyjantį randą, kuris vos pakrapštytas noriai paleidžia kraujus.
- Na, aš daug dirbu...-nutęsia, išspausdamas kiek nesmagią šypseną. Mat merginos nupasakota Sebastiano gyvenimo vizija tikrai yra tai, į ką lengva ranka iškeistų visą savo dabartinę būtį. Bet gyvenimas dėl to ir yra įdomus, jog ne viskas jame yra paprasta, taip?-Įstūmei mane į labai nepatogią padėtį. Žinai, į tokią, lyg būčiau įpareigotas pasakyti kažką, kas nuteiktų tave mažiau nuviliančiai, bet jeigu nenoriu begėdiškai apsimeluoti privalau pripažinti tiesą,-pradeda dėstyti mintį, nors tai tik tebuvo įvadas į ją. Sebastiano kakta kiek susiraukšlėja, o mėlynų akių žvilgsnis nukrypta į toly. Intensyviai svarstė kiek atviras norėtų, bet ir turėtų būti,-Buvo viena mergina. Visiška tavo priešingybė, dėl to keista, jog mane tai šitaip vežė,-nusijuokia tikrai nenorėdamas, idant Beka jo žodžius priimtų rimtai ir neduok die dar įsižeistų,-Patrakusi, fatališka, netgi kiek tamsi ir šiurpinanti. Ji gerai mokėjo privesti mane prie tos ribos, kai kantrybė pradėdavo sekti. Ji visiškai varė mane iš proto. Bet tuo pačiu turėjo unikalią savybę priimti mane tokį koks esu ir mainais reikalaudavo tik truputėlį beprotybės. Ar minėjau, jog ji buvo paprastas žmogus?-mesteli, grąžindamas žvilgsnį į Mikaelson veidą, bet jau klausiamą,-Marisa gana greitai suprato, kad nesu tik paprastas žmogus, tačiau vis vieną vedė mane prie kraštutinumų. Kartais atrodydavo, jog viskas, net mūsų santykiai jai tėra kažkoks iškreiptas žaidimas. Vieną kartą ji sugebėjo mane įtikinti gerti iš jos ir tai... Na, tai nesibaigė laimingai,-vyro lūpose nugula jau ne kartą šiandien matytas, nelinksmas vypsnis,-Tad aš nebežinau su kokios rūšies atstovėmis man susitikinėti, nes su vampyre ir mirtingąja man nieko nesigavo. Teks pereiti prie vilkolakių?-sukikena akimoju išsklaidydamas tą niūrią atmosferą, kurią sukėlė atviras Sebastiano prisipažinimas, idant iš esmės paskutinę savo rimtesnę merginą jis nužudė,-Ilgainiui pradėjau suprasti, kad kai esi žmogus turėti antrąją pusę yra gerokai aktualiau, nei esant vampyru,-pagūžčioja pečiais, tarytumei padaryta išvada smarkiai vyro neveiktų,-Savo ilgaamžiškumą pradėjau koncentruoti į žinias, pradėjau labai daug visko mokytis, skaityti, žodžiu visapusiškai šviestis, kad galėčiau ką nors vertingo paleisti į šį pasaulį. Vienu momentu supratau, jog tai ir yra dabartinės mano būties esmė. Dirbu su genų inžinerija, nanotechnologijomis, ląstelėmis, DNR molekulėmis. Man su kitais mokslininkais pavyko rasti būdus kaip pristabdyti ar net visiškai išgydyti labai baisias ligas. Tam tikra prasme man visa tai atrodo netgi reikšmingiau, negu dabar būčiau tau pripažinęs, jog susiradau tą vienintelę ir įsivaikinom dvylika našlaičių iš Etiopijos,-akcentuoja kiek ironišką šypseną savo veide vildamasis, jog už ją negaus nuo Bekos per pakaušį,-Matai? Visgi pasikeičiau,-savo dabartinį gyvenimą ganėtinai aiškiai nupasakojančią kalbą užbaigia reikšminga išvada. Sebastiano žvilgsnis jau kurį metą nebuvo ilgam palikęs Rebekos veido ir dabar įsispokso į jį labai mąsliai,-Bet žiūrėk. Aš tai aš, mano gyvenime buvo ponia Salonina Varias, buvo vaikai, dėl to bet koks rimtesnis bandymas primesti sau šeimyninį gyvenimą atrodo kaip iškreipta savęs parodija, bet tu...-kadangi kurį metą jie iš lėto ėjo, vyras sustoja pastatydamas save priešais pašnekovę ir sumetęs delnus ant josios pečių, pratęsia:
- Koks tavo pasiteisinimas, kad vis dar gyveni šiuose namuose trindamasi pasturgaliais su savo giminaičiais ir Niklaus pakalikais?
Viso jųdviejų dialogo metu atsispindėjo aiškus supratimas, jog ko gero niekam kitam Sebastianas nebuvo atsivėręs, kiek šviesiaplaukei nemirelei. Mikaelson buvo vienetinis egzempliorius žinojęs net apie praeitą vyro gyvenimą, kuriuo džiaugtis galėjo prieš virsmą. Dėl to su ja vienintele galėjo paliesti net jam skaudžias temas. Pasitikėjo Rebeka žinojo, jog ji ne tik išklausys, bet ir supras. Reikėjo kur kas anksčiau merginą susirasti ir parodyti, idant mielai vėl turėtų ją savo gyvenime, tačiau kaip artimą draugę, tą išimtį iš Redford'o taisyklės per arti nebe įsileisti į savo būtį jokių asmenų, kuriuos galėtų netyčia "suvalgyti" ar kažkaip kitaip nuskriausti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1301
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Alexis Farraday on Antr. 04 26, 2016 6:39 am

*Rankos buvo sukištos į jos sėdynę aptempiančius džinsus, kuomet šviesiaplaukė visiškai be kokio nors nemalonės jausmo, stengėsi išklausyti kadaise ypatingai svarbaus jos gyvenime vyro nuomonės apie brolį, kuris buvo likęs namuose. Ir tai buvo gerai, mat tai buvo puiki proga pasikalbėti be kokių nors nemalonių suvaržymų, kuriuos visiškai nespecialiai būtu sukėlęs Niklaus. Gal todėl, ji ir nebuvo jam nieko sakiusi apie savo bandymus sukurti laimingą gyvenimą su Sebastian'u, mat brolis aišku būtu pasakęs kad tai pasibaigs tragiškai. Ir būtu iš dalies teisus, bet tik iš dalies. Mat, žinojimas kad ji visgi turėjo galimybę būti laimingai, kol visą tai nedužo į šipulius, kuriuos sulipdyti jau nebe būtu pavykę. Tas laikotarpis buvo branginamas, iki šiol yra. Nors, net turėdama galimybę palenkti Sebastian'o požiūrį į save kiek kitokia linkme, atsisakytu. Vien todėl, kad tai ankščiau ar vėliau vėl privestu prie to paties taško, kuris vėl suveiktu destruktyviai. Ir tiesą pasakius, šviesiaplaukė Mikaelson nuoširdžiai pavydėjo tiek savo pačios broliui, tiek tam pačiam vienos nakties nuotykiui Mason'ui, kad jie nepaisant savo nemirtingumo galėjo įgyvendinti tai, ko negalės ji. Vaikai visuomet buvo ypač aktuali tema jos ilgai trunkančiame gyvenime. Ir buvo be galo apmaudu matyti, kad tie, kurie turi tokią galimybę, visiškai šios nevertina. Gal viską komplikavo tai, kad magiški vaikai turėjo polinkį, aišku ne be pagalbos, "užaugti" ganėtinai greitai. Nes jei būtu priešingai, Rebekah greičiau atstotu Caroline, jei jos ir Klaus'o sūnus būtu tas mažas burbulas, kuris keltu euforiją primenančius jutimus vien ta nekalta šypsena. Neplėtodama kalbos apie brolį, mat tikrai nematė tam prasmės, o ir būtu keista, tiesa? Netiesiogiai, tačiau pripažino tai, kad jis tikrai nėra toks jau ir blogas, kokiu stengiasi save pateikti kitų akyse. Todėl su žymiai didesniu malonumu, apsisprendė pakomentuoti paties Redford'o gyvenimo istoriją.*
- Mhm, tu daug dirbi... - *Balsas nuskambėjo šiek tiek pašiepiančiai, bet tuo pačiu metu ir draugiškai, mat šviesiaplaukės veide vis dar spinduliavo šypsena. Kažkaip negalėdama, o greičiausiai ir net nenorėdama jo įsivaizduoti pastoviai sulindusio į mokslinius tyrimus, kurie būtu vieninteliu dalyku, kurį dar laikytu reikšmingu savame gyvenime. Nors josios bandymai kažkaip kitaip pakreipti savo gyvenimą kitokia linkme, pasibaigdavo ne kuo įdomiau. Nors, savęs apsuptos kokiais nors konspektais ir įdomiai atrodančiais prietaisais, tikrai kad niekuomet nebūtu galėjusi. Ir buvo beveik pasiruošusi prabilti, kuomet kalba pakrypo kur kas įdomesne linkme. Vien mintis kad originalaus vampyro gyvenime buvo moteris, kuri apvertė viską aukštyn kojomis, veikė kažkaip įdomiai. Rebekah kažkuriuo metu net nestipriai trinktelėjo išorine delno puse, jam per krūtinkaulį, tarytum būtu imitavusi "nu viskas, dabar tai aš įsižeidžiau dėl to "vežė"". Nors iš veido nedingusi nuoširdi šypsena, aiškiai leido pamatyti kad tai te buvo teatrališkas bandymas sukelti prieštaringą įtampą.*
- Žinai kokia yra mano nuomonė? Tau visuomet reikėjo šalia stiprios moters, gal šiek tiek beprotiškos. Būtent tokios, su kuria vargu ar pats galėtum įsivaizduoti savo ateitį. Kuri keltu tau ne atsipalaidavimo jausmą, o tai kad imtum abejoti visiškai viskuo. Ir tikiu kad būtent ta, kuri buvo po manęs, puikiai ir atitiko. Kitaip, vargu ar būtu... - *Čia pat pertraukta žodžių, kad viskas nesibaigė taip gerai, nuleido savo akis. Tarytum jos viduje buvo iššauktas šioks toks apgailestavimas.* - Taip, kartais viskas pasibaigia ne taip, kaip norėtume. Ir žinau kad turėdamas galimybę grįžti atgal, vargu ar būtum pasidavęs tokiai provokacijai. Todėl, tikiuosi kad tu savęs nekankinsi blogomis mintimis ir pasiliksi atsiminimus apie ją, kaip beprotiškai gerą laikotarpį. Nes hey, aukščiau nosį gražiašikni, neversk manęs tau jos atspardyti. - *Pasistengdama nutaisyti kaip galima rimtesnę veido išraišką, atrodė taip, kad norėdama tikrai sugebėtu tai padaryti, bent vardan senų gerų laikų ir to, kad jis pagaliau baigtu viską sureikšminti. Nelaimingi atsitiktinumai atsitinka, ypač kai esi pragaro vaikio geresnė versija ir neturi tūkstančio metų savitvardos mokymosi patirties. Liežuviu perbraukdama per savo lūpas, teatrališkai pavartė akis, tarytum būtu norėjusi parodyti kad jo pasiskyrimas mokslui atrodo ypač nuobodus.* - Darbas, mokslas, kokia ten inžinerija? Vaikine, tau tiesiog yra būtina atsipūsti... Padaryti ką nors beprotiško ir galimas daiktas kad paskui to pasigailėti, bet tą akimirką pasijausti gyvam. Nes dabar, ar tikrai jautiesi gyvas?
*Komentaras apie tai, kad jis neketina daryti parodijos iš savęs ir bandyti pasidaryti kažką panašaus, ką turėjo prieš nemirtingumą, privertė šviesiaplaukę nebe taip džiugiai šyptelėti.* -  Salonina Varias yra mirusi, kaip ir tavo vaikai, kurie tikriausiai paleido šaknis taip giliai, kad net nesugebėtum atsekti bent vieno iš savo du tūkstančius kartų pro vaikius. O tu, tu esi gyvas. Mažu mažiausiai esi skolingas savo turėtai šeimai. Nes manau kad jie patys norėtu tave matyti laimingą, o ne kur nors pasislėpusi niurzgą, kuris net su manimi susisiekti nedrįso daugiau nei pusantro šimto metų. - *Taip, tokie patys žodžiai puikiai tiktu ir jai, todėl akimirka kuomet buvo sustabdyta, išvengė akių kontakto.* - Aš taip pat esu tik aš. - *Pečiai šiek tiek pakilo, kuomet ji giliai įtraukusi oro į savuosius plaučius, pasistengė paaiškinti viską, taip, kaip atrodė iš jos pusės.* - Tikriausiai bijau, kad mūsų istorija gali pasikartoti, tačiau jau su kitu asmeniu. Esu nuo nieko nepriklausoma, Sebastian'ai. Ir šiuose namuose esu savo noru, nors daug kas susidaro iliuziją, kad mano brolis mane laiko per prievartą. - *Šypsnis atrodė liūdnokas, bet ne toks, kuris iššauktu kokią nors jau labai perdėtą ašaringą reakciją.* - Man atrodo kad abu esame dideli nevykėliai, kuomet kalba paliečia bandymus prisileisti prie savęs ką nors rimčiau, nei kuriam laikui, kad praskaidrinti kasdienybę. - *Kelis kartus teigiamai linktelėdama galva, Rebekah visgi pakėlė akis į savo pašnekovo veidą.* - Vadinasi gero pasiteisinimo neturiu. O gal paprasčiausiai kol kas nepavyko sutikti asmens, kuris sugebėtu man suteikti tai, ko noriu. Arba bent jau būtu toks žavingas, kad leistu pamiršti apie tai, kas neleidžia man užmigti.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I, with a deeper instinct, choose a man who compels my strength, who makes enormous demands on me, who does not doubt my courage or my toughness, who does not believe me naive or innocent...
who has the courage to
treat me like a woman.

Alexis Farraday

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 730
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Rūšis : Omega vilkolakė
Darbo paskirtis : Smogikė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Sebastian Redford on Tr. 04 27, 2016 2:34 am

Sebastianas tiksliai nujautė, kad Rebekos jo pasakojimas naujo "savęs atradimo" tema tikrai nesužavės ir ji visa tai vertins netgi kiek skeptiškai. Niekas taip gerai jo nepažinojo, žinojo ir nejautė kaip originalioji vampyrė. Ji ko gero tą pačią akimirką suprato, kad kalbėdamas apie savo būties užpildymą darbu, kuris vyrą tariamai tenkina, meluoja tiek jai, tiek galiausiai sau pačiam. Bet kokiu atveju toks didelis pasikeitimo tarp prioritetų šuolis: nuo šeimos ir mylimos žmogaus šalia, prie "aš dirbu, nes noriu padaryti rytojų geresnį" yra per didelis net amžinybės dovaną turinčiam nemireliui. Aišku jojo atvirumas Rebekos atžvilgiu taipogi turėjo ribas ir neketino kapstytis į giluminius savo psichologinius aspektus, kodėl jam geriau yra atstumti kiekvieną potencialią galimybę susikurti tą trokštamą laimę, nei pasinerti į tai stačia galva. Galbūt vieną dieną Redford'as supras, kad netektys yra tiesiog neišvengiama vampyriškos egzistencijos dalis. Tačiau tiesa ta, jog kiekviena iš tų netekčių Sebastianą savaip paveikė, o individui, niekaip nesusitaikančiam su naujuoju, kraujasiurbišku savimi yra ir taip užtektinai sunku likimo siųstus išbandymus priimti kaip natūralų, neišvengiamą būties dėsnį.
Su pašnekovės žodžiais, susijusiais su numatomu/galimu Sebastiano antrosios pusės portretu vyrą nukelia į tą vaizduotės kertę, kurion jau senokai nebuvo užklydęs. Tylėdamas jis dėliojo faktus į reikiamas lentynėles tuo pačiu dar kartą perkratydamas visus šiandienos įvykius. Leido sau netgi prisiminti, kokius jausmus bei pojūčius jam iššaukė toji baltapūkė nemirelė Daenerys. Kažkokiu būdu beveik visi Mikaelson išvardyti bruožai, vienaip ar kitaip siejosi su Targaryen, tik iki tol vyras buvo per daug "užsiožiavęs", kad visa tai blaiviai apsvarstytų.
- Žinai, tu esi nereali, Rebeka. Kelios minutės pašnekesio su tavimi, o aš jau noriu įplieksti į savo būtį šiek tiek ugnies,-vyras išsišiepia, keistai užkrėstas nenumaldomo Mikaelson pozityvumo,-Tu net neįsivaizduoji kas darosi mano galvoje, kiek sukasi visokiausių prieštaravimų, bet aš pats žinau, kad esi teisi ir neabejotinai vieną dieną pasigailėsiu dėl visų praleistų progų bent kiek pasidžiaugti savo gyvenimu,-Beka pažinojo vyrą užtektinai, kad atkreiptų dėmesį į tai, jog Redford'as savo būtį pavadino gyvenimu. Ne egzistencija, būvimu, tapačia būtimi, o visgi gyvenimu. Ir toks išsireiškimas reiškė tikrai daugiau, nei tik paprastą žodį. Analizuojant Sebastiano kalbėjimo manierą, "gyventi" jo žodžiais galėjo tik visi tie laimingi, paprasti žmonės, kurie nesupranta kaip jiems pasisekė, jog juos slegia visa ta kasdieninė mirtingojo rutina, tas gyvenimas, kuris pagal nusistovėjusį socialinį bei visuomeninį modelį jam yra iš anksto suformuotas ir viskas ko reikia, tai pradėti veikti. Žmogus gimsta, tada seka darželis, mokykla, studijos, darbas, vedybos, šeimos kūrimas, senatvė ir galiausiai mirtis. Viskas aišku, gražu, kone stereotipiška. Žvelgiant į eilinio vampyro būties pakopas, tokio džiaugsmo kaip žinomybė tu paprasčiausiai neturi. Nemireliui atseikėta daugybė gyvenimo scenarijų ir nei vienas iš jų nėra reikšmingas, nes niekad negali žinoti, kuris iš tų gyvenimų bus paskutinis. Vertybės bei nuostatos persipina tarpusavyje bei nuolatos kinta. Tiek daug matyta, patirta, paliesta. Tas pats reiškinys žavintis paprastą žmogų vampyro gali būti patirtas šimtus kartų ir netgi kelti nuobodulį. O Sebastian'as buvo linkęs kiekvieną pragiedrulį temdyti blogomis mintimis ar paprastu "atsifutbolinimu", kas vampyrą tik gražindavo į pradinį, perspektyvos mažai turintį tašką. Redford'as pats tą kuo puikiausiai suprato ir vienu momentu, kai tolimesnio gražaus ryšio su Daenerys plėtojimo sužlugdymas atrodė neišvengiamas ir būtinas dabar nebe atrodė toks, em, būtinas.
- Kalbant faktais, paskutinį kartą gyvas jaučiausi pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų, širdele,-visgi neatsisako "pajuokauti", neva gyvas jautėsi tik tada, kai buvo žmogus. Neiškentęs susijuokia ir delnu švelniai patrina merginos petį lyg šis ėjimas reikštų kažką tokio į "nekreipk į mane dėmesio" kūno kalbos išraišką,-Gerai, aš tau visiškai rimtai pažadu, kad pabandysiu nuveikti kažką reikšmingo dėl savo asmeninio gyvenimo. Bet visgi jeigu reikalas sužlugs turėsi nebeskatinti manęs ištempti lauk sėdimosios iš laboratorijos niekada, niekada,-energingai papurto galvą, bet tik tam, kad tas "niekada, niekada" skambėtų kuo įtikinamiau,-Kaip tik šiuo metu mano namuose Niujorke yra viena mergina. Fantastiška nuo galvos iki kojų. Stipri, bet sukelianti klaidingą įspūdį apie savo trapumą. Absoliučiai miela, šilta, bet turi ir ryškų charakteringą prieskonį. Žodžiu jeigu ne tu ir ne tavo eilinį kartą sėkmingai pasibaigęs bandymas prisibelsti iki mano sąžinės aš būčiau labai greitai viską su ja sušikęs. Bet dabar visai noriu pabandyti leisti jai būti manęs stipriai apžavėtai. Maždaug iki tiek, kiek leidau tau,-nepabijojęs va tokio pasipūteliškumu atsiduodančio bajeriuko, Sebastianas nusijuokia, pakartodamas tą jau matytą, Bekos ir pajaustą "nekreipk į mane dėmesio" gestą. Netrukus vyras labai smarkiai surimtėja supratęs, kiek asmeninėje Rebekos tragedijoje yra paties Sebastiano.
- Mano nuomonė dar prieš geras penkias minutes buvo lygiai tokia pati. Mergina Niujorke yra vampyrė ir mane nuo pat pradžių, vos tik pajutau jai trauką baidė mintis, kad viskas gali baigtis taip, kaip su tavimi. Bet po to man toptelėjo - o jeigu nesibaigs? Kad ir kokie galingi bebūtumėm, tu ir aš, nuspėt įvykių tėkmės negalim. Na tai kas, kad mum nepavyko. Visos amžinybės neužtektų išvardinti kiek santykiai su tavimi man davė gero ir kiek pakeitė mane patį. Jei ne tu galbūt su pačiu Niku kariautumėm dėl įtakos vampyrų pasaulyje, nes dievaži, savo žmogiškaisiais metais buvau velniškai kovingas,-vyro lūpose pasirodo ryški, šilta šypsena,-Labai noriu, kad būtum laiminga. Kadangi tavęs tokia padaryti aš negaliu, turi dabar pat pažadėti man, jog stengsiesi pati nebėgti nuo scenarijų, kurie galimai gali suteikti tau tai, ko šitaip nori,-keista kaip apšvitintas Rebekos pozityvumo Sebastianas galiausiai tapo netgi pozityvesnis už pačią nemirelę,-O po kurio laiko mes vėl susitiksim ir papasakosim vienas kitam kaip visgi mum sekasi būti laimingiems, ką manai?-klausiamai kilsteli antakius, nukreipdamas gerumu dvelkiantį žvilgsnį į pašnekovę.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1301
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Alexis Farraday on Kv. 04 28, 2016 4:33 am

*Nuoširdi šypsena, kurią nuolatos kėlė susitikimas, kurio iš pat pradžių šviesiaplaukė originalioji baiminosi, dabar niekur nesiruošė ilgam pradingti. Daugybė keistai persipinančių jausmų leido jai vėl jausti taip pat gerai, kaip ir ankščiau. Ne, ne visai kaip ankščiau, bet vienareikšmiškai taip pat gerai. Eiti kažkur toliau tapo beprasmiška, ypatingai kai atvykęs į šiuos namus svečias, aiškiai pademonstravo kad nori "akis į akį" kontaktą, o ir ji pati nesistengė kaip nors to išvengti. Todėl, kuomet žvilgsnis savaime buvo sustojęs ties pašnekovu, ji pritariamai palenkė galvą. Niekada nebuvo pasipūtusi, bet nuopelnus sau tikrai kad ketino pasisavinti.*
- Man be galo džiugu, kad tu vis dar sugebi įsiklausyti į tai ką tau sakau. Bet įsivaizduok jei su manimi nuspręstum prakalbėti kelias valandas. - *Tarytum specialiai jį erzindama, pamerkia vieną akį, ir tik tuomet pratęsia nuomonės dėstymą, tačiau jau su šiek tiek daugiau rimties turinčiu balsinių stygų prieskoniu.* - Būtent, kartais užtenka tik vieno kvailo žodžio ar vieno kvailo veiksmo, kuris duoda įtakos tam, kad tu atstumi iš savo gyvenimo kažką, ko kažkur viduje, suvoki, kad tau reikia. Ir patikėk, kadangi aš turiu neblogą patirtį šiuo klausimu, nesiūlau tau elgtis panašiai. O kadangi mes su tavimi esame nemirtingi ir beveik nesunaikinami... - *Akcentuodama beveik vien todėl, kad kažkur vis dar randasi tas kuolas, kuris gali nusiųsti visą jos šeimą atgal į pragarą, nors ji neturi net menkiausio suvokimo kur randasi tas daiktas, žinodama tik tai, kad jis saugiai paslėptas. Mintimis visai trumpam iškeliavusi svetur, pakankamai greitai sugrąžina visą savo dėmesį atgal į pašnekovą. Ir tik dabar sugebėdama atsižvelgti į tai, kad asmuo, kuris savo gyvenimą niekuomet nesistengė pavadinti šiuo žodžiu, ką tik tai padarė visiškai nekaltoje formoje. Antakiai savaime pakilo iš jiems normalios vietos, kuomet veidas dar kartą liko papuoštas ta pačia, nuoširdžiai plačia šypsena. Pati visuomet buvo tokios nuomonės, kad "gyventi" reiškia džiaugtis kiekviena akimirka, nekreipiant dėmesio į visus tuos neigiamus aspektus, kurie pareina savaime prie visos tos gerumo dozės, kurią stengiesi gauti. Susimovimas neišvengiamas, bet kai nesistengi judėti į priekį, vadinasi negali pasakyti kad gyveni, greičiau tuščiai kažkuo pilnai savo nieko vertą egzistenciją.*
- Aš jau dabar matau labai didelį žingsnį į priekį, Sebastian'ai. To... - *Pertraukta visiškai laiku nuskambėjusio šmaikštaus paaiškinimo apie tai, kuomet jis paskutinį kartą jautėsi gyvas, privertė merginą labai teatrališkai užsiversti akis ir kažkuriuo momentu net sukikenti. To nereikėjo komentuoti, o ji ir pati puikiai suvokė tai, kad pašnekovas turėjo suprasti jos poziciją, kuri net po "mirties" nepasikeitė. Nesakaitant akivaizdžios baimės galutinai panerti į jausmų sūkurį, ji tikrai niekuomet nevaržė savęs lygindama tai, kuo buvo būdama mirtinga ir tai, kuo tapo, kuomet buvo priverstinai paversta nemirtinga būtybe. Taip, tuo metu tai atrodė neišvengiamas dalykas ir panašiai. Bet, Rebekah visuomet užimdavo tokią poziciją, kad geriau yra priimti save ir iš to išpešti kaip galima daugiau naudos, nei kad pastoviai verkšlenti prisimenant tai, kas buvo ankščiau. Nors, čia pat prieštaraudama sau, ji nežinodama kokios gali būti komplikacijos, su didžiausiu malonumu išgertu vaistą nuo nemirtingumo. Ir tai viso labo atimtu iš jos nežmogiškas galias, suteiktu mirtingai moteriai būdingas reprodukcines galimybes, o štai asmenybės... ...ne, asmenybės tai nepakeistu. Gal būtent dėl to jai ir buvo taip paprasta sakyti kad ji gyvena? Vienaip ar kitaip, kitaip savo amžinos egzistencijos ir nebūtu pavadinusi. Nesvarbu net tai kad ne kartą teko užminti ant tų pačių grėblių, bet... Tai niekuomet nekėlė nuobodulio. Kaskart viskas buvo kitaip, todėl originalioji dar nebuvo praradusi susidomėjimo.*
- Niekada, niekada? Bičiuli, jei tu susimausi ir tuo pačiu metu susimausiu aš... Pažadu kitokį dalyką. Kad mūsų su tavimi apgailėtini gyvenimai nebūtu tokie apgailėtini, aš susirasiu tave ir tuomet priversiu tave supažindinti mane su savo tuo ypatingai "geru" darbu. Tada ištraukusi iš tavęs viską ką žinai, atsidarysiu analogišką kompaniją. Ir tuomet galėsime apgailėtinai varžytis tarpusavyje. Vis skambės ne taip apgailėtinai... - *Tarytum būtu norėjusi išreikšti kad šis sumanymas būtu labiausiai niekam tikęs, todėl būtina pasistengti kad tokio įvykių scenarijus niekuomet nebūtu panaudotas. O gal ji paprasčiausiai norėjo pareikšti, kad ir šį kartą neleistu svarbiam asmeniui pražūti, todėl kažkuriuo metu vis tiek sugebėtu surasti būdą, kaip praskaidrinti jam kasdienybę. Nors tai ir būtu visiškai priešingais veiksmais, nei kad tai darė ankščiau, kuomet savo noru leidosi būti apžavėta jo unikalumu. Žodžiai, kuriuos jis vartojo pasakodamas apie jai nepažįstamą (bent jau kol nėra vardo, vargu ar gali suvokti apie ką eina kalba) merginą, privertė merginos žandikaulį atvipti. Ir jos mina aiškiai skandavo "nesuprantu" natas. Neigiamai supurtydama galvą, originalioji net susipurtė nuo minties, kad jis vėl traukia rankinį, neleisdamas savo gyvenimo "transporto priemonei" judėti į priekį.* - Tavo namuose dabar yra mergina, kuri yra fantastiška nuo galvos iki kojų? - *Sudarydama labai prieštaringai atrodančią veido išraišką, visiškai nepasibaidė dar kartą trinktelėti jam per petį, tarytum norėdama ne vien save, bet ir jį nuleisti ant žemės.* - Vaikine, kodėl vis dar gaišti savo laiką su manimi?! Turi važiuoti, važiuoti dabar pat, kol nespėjai savo galvoje perkratyti visų tų minčių, kurios tau pastoviai kiša koją. Nagi, eime... - *Įsikabindama į jojo parankę, kaip mat pradėjo temti atgal link tos didelės transporto priemonės, kurią buvo užmačiusi, kuomet stengėsi kartu su originaliuoju pasprukti iš namų, kad Nik'as nepasirodytu paskui ir nesugadintu bent kelių minučių pašnekesio, kurį šie du sugebėjo gauti.* - Leisi daugiau, kur kas daugiau. Atsiduosi tam reikalui visu šimtu procentu, ir jei nepavyks, vadinasi rasi kitą fantastišką asmenybę. Nes jei po pirmos nesėkmes iš karto pasiduosi, "niekada, niekada" taisyklė negalios, nes pažadu, aš tau atspardysiu užpakalį kur kas labiau, nei tai galėtu padaryti Nik'as.
*Vėl pamerkusi Redford'ui akį, ir tuo pačiu metu vėl sustabdyta, buvo priversta giliai įkvėpti, mat šis klausimas kaip kokia viską ėdanti kirmėlė ilgą laiką buvo apsigyvenusi jos galvoja ir tokiu būdu, visuomet trukdė jai padaryti tai ko norisi, ir tai kas kelia baimę.* - Jei visgi tau tereikėjo penkių minučių pokalbio su manimi kad prisileistum tą merginą arčiau savęs, ir viskas baigsis ne taip kaip tarp mūsų. Perduok jai, kad ji liks man skolinga gero vyno butelį. Mažiausiai... - *Akivaizdžiai kone bėgdama nuo tos dalies, kuri liestu jos asmeninį gyvenimą, susinepatogindama net nuleido akis žemyn, veidą papuošė labai blausi šypsena ir kalbos tonas liko nebe toks užtikrintas. Net susidarė įspūdis kad ji ketina kone išspausti iš savęs tai, ką ištarė veliau.* - Aš pasistengsiu, o tai yra labai daug manau. Tu teisus žinai, per daug stengiuosi kalvoti apie tai kas gali nutikti, vietoje to kad imčiau ir pabandyčiau. Todėl, taip. Jei man pavyko įtikinti tave, vadinasi būčiau didžiausia savęs apgavikė, jei nepadaryčiau to paties. - *Kilstelėdama ranką, aiškiai išskyrė rodomąjį pirštą, tarytum tai būtu svarbus gestas.* - Vieną kartą, pabandysiu tai tik vieną kartą. Ir jei man pavyks, gal sekantis mūsų susitikimas nebe vyks šiuose namuose. Ir tuomet galėsime pasidalinti tomis istorijomis, kas gi pasikeitė... O dabar važiuok, tikiu kad tavęs laukia. - *Lemtinga akimirka, pasigaudama šio plaštaką, pratęsė.*
- Ir Sebastian'ai. Dabar jau nebe pradink dviems šimtams metų, dar kartą. Mažiausiai gali paskambinti, be jokios tam svarbios priežasties.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
I, with a deeper instinct, choose a man who compels my strength, who makes enormous demands on me, who does not doubt my courage or my toughness, who does not believe me naive or innocent...
who has the courage to
treat me like a woman.

Alexis Farraday

Whatever our souls are made of, his and mine are the same.


Būrio simbolis :
Pranešimų skaičius : 730
Įstojau : 2012-09-28
Miestas : Los Andželas, Ca
Rūšis : Omega vilkolakė
Darbo paskirtis : Smogikė

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Sebastian Redford on Pen. 04 29, 2016 2:32 am

- Mintis apie galimybę pasidžiaugti tavimi netgi kelias valandas manęs visiškai negąsdina, dėl to turi būti rimtai apsvarstyta. Nors turiu pripažinti, kad vos per kelias minutes aš tau neblogai nupasakojau viską, kas tokio įdomesnio vyko mano būtyje per praėjusį šimtmetį,-Sebastianas iškvepia ir šis veiksmas jau seniai buvo praradęs bereikalingo oro kiekio iš sistemos atsikratymo reikšmę ir įgijęs naują reiškiančią tik tiek, jog vyras į kažkokį aspektą reaguoja neigiamai. Kaip būtų buvę šaunu susitikti po šitiek laiko ir prisigirt vienas kitam apie neįtikėtinai puikiai besiklostančias savo egzistencijas, perpildytas reikšmingų, svaiginančių nuotykių, bet to tiesiog nebuvo. Ir labai neaišku ar bus.
Vampyras visai neblogai suprato, kuria linkme pasisuko Rebekos mintys, kai pašnekovė išreiškia savo ir jojo būtį kaip beveik nesunaikinamą. Mikaelson'ai savo pačių labui ir nelabui buvo ryškiai pasižymėję vampyrų pasaulyje. Jie lyg sutraukė visą dėmesį į save ir leido pačiam Sevastianos bei jo broliui Silui nuslėpti savo netgi visu tūkstantmečiu anksčiau prasidėjusį vampyrišką prasidėjimą. Tik Mikaelsonų šeima buvo žinoma kaip originaliaisiais, pirmaisiais vampyrais ir šis teiginys nėra klaidingas, juolab būtent iš jų užsiveisė visa likusi nemirelių populiacija. Sevastianos tikrai nėra vampyru pavertęs kito asmens, net nežinojo ar jo atveju tai veikia, o dėl Silo tikras, na, niekada negali būti. Jiedu buvo kitokie vampyrai, atsparūs daugeliui prieš tradicinius nemirelius kovoti laiko patikintų būdų, tačiau turintys ir silpnybių, kurios galbūt visiškai jokios žalos nedarytų Mikaelsonų giminės šakos vampyrui. Galiausiai sumojęs išbandyti tą jo ir Qetsiyah sukurtą nemirtingumo burtą tiesiai ant žmogaus, o ne ritualo pagalba išgaunant eliksyrą, Silas negalėjo žinoti kokio rezultato tikėtis. Savaime suprantama, kad burtas buvo visai kitoks nei tas, kurį panaudojo Estera. Dėl to prieš pirmąją būtybę sukilusios dvasios jai sustabdyti parengė kitokius būdus. Galiausiai ritualo metu Silas nepervėrė savo brolio širdies kardu, kad šis prisikeltų arba ne. Visas virsmas buvo labai keistas, neįtikėtinai skausmingas, vykęs išskirtinai paties Sebastiano viduje ir vienu momentu be jokių papildomų invazinių priemonių vyrą pražudęs. Įvykius Ambrose šeimai priklausančioje kriptoje atmena labai sunkiai ir pro miglą, tad rišlia kalba pats negalėtų nieko nupasakoti. Grįžtant prie Ambrose šeimos pirmųjų vampyrų ir Mikaelson originaliųjų Sebastianas niekada sau nemelavo, jog iš dalies pavydi jiem to jų žinomumo, o tuo tarpu ir priemonių kaip su jais kovoti ar nukenksminti visam ilgainiui atrasto arsenalo. Jeigu žinotų kad kažkur, kažkaip yra durklas ar baslys, kuris gali užtikrintai pražudyti jį - pirmąjį nemirelį, būtų taip cool ir gal netgi ramiau miegotų naktį. Savo būties niekad netraktavo kaip kažko, kuo norėtų džiaugtis iki tol, kol į mūsų mažą, neypatingą planetą neatsitrenks koks meteoritas ar po daugybės meleonų metų ją prarys plėstis pradėjusi Saulė.
Kuris pažvelgęs į Rebeką pagalvotų, kad ji tokia išmintinga?! Beveik ištisai jųdviejų pokalbio metu iš jos lūpų byrėjo sakiniai, kuriuos Sebastianui mažų mažiausiai vertėtų užsirašyti knygutėje ir pasiskaityt pritrūkus įkvėpimo gyventi. Vyras net neketino slėpti, idant Mikaelson pamokymai pro vieną ausį įeina, pro kitą neišeina. Ji daugeliu atžvilgių buvo brandesnė už tą patį Varias, kuris fiziškai yra bent dešimčia metų vyresnis. Moraliniu aspektu Beka buvo daug labiau subrendusi ir daug daugiau patyrusi. Juk ir matematika tame visiškai paprasta: net ir su "privertinio pogulio" pertraukėlėmis mergina egzistuoja gerą tūkstantėlį metelių, o Sebastianas pridėjus netgi žmogiškuosius - vos tris šimtus. Tame iš esmės ir kyla visa Varias kaip individo dilema bei tragedija, nes jis realiai turėjo per mažai to tikro laiko, kad priprastų prie naujojo savęs, kuris netgi priešingai nei eilinis trišimtmetis vampyriūkštis yra daug galingesnis, be to ir tos emocijos bei instinktai yra stipresni. Kiekvienas juodas lepsusas gyvenimo kely Sebastianui emocine prasme kerta daug smarkiau, nei tam pačiam kelis šimtus metų trukmės būtį skaičiuojančiam nemireliui. Ir vyras turėjo dėti milžiniškas pastangas tam, kad išlaikytų savo natūrą kuo humaniškesnę. Rebeka net ir matydama, jog tuo metu jos Sebastianas išgyvena galbūt jai ir sunkiai suprantamus vidinius karus niekada tuometinio mylimojo neengė, nepriekaištavo. Ji tiesiog prisėsdavo šalia, padėdavo galvą ant vyro peties ir kartu su juo pagerbdavo tylą. Pirmajam nemireliui to visiškai užtekdavo, kad nusiramintų ir pajaustų džiaugsmą, kuriuo visgi yra praturtina ir dabartinė jo egzistencija.
Merginos kalba, kurioje itin dažnai kartojosi žodis "apgailėtinai" išprovokuoja Sebastianą nusijuokti. Tai buvo tikras, džiaugsmingas ir nuoširdus juokas, puikiai įprasminantis tą būseną, į kurią Rebeka vyrą įstumia.
- Skamba tiesiog pasakiškai. Už būvimą apgailėtinais drauge!-ekspresyviai kilsteli ranką į viršų, lyg skeltų tostą, o delne laikytų šampanu pripildytą taurę. Kumštelėtas į petį vyras leidžia sau išlementi kažką panašaus į "auč". Iš kart suprato "susimovęs", kai pasakė, jog jo būtyje dar tikrai labai neseniai atsirado dėmesio verta dailiosios lyties atstovė ir dabar liks eilinį kartą išbartas. Visgi Rebeka ir šį kartą buvo visiškai teisi. Neva "nenoriai" pripažindamas pašnekovės teisumą, giliai atsidūsta.
- Iš dalies būtent dėl jos ir skridau į Los Andželą. Prieš geras dvylika valandų mus taikiai besišnekučiuojančius užpuolė medžiotoja ir pasisvaidė vilkolakio nuodais privarytomis kulkomis. Iš tos pačios medžiotojos vėliau sužinojau, kad tik tavo brolyčio kraujas gali išsukt jos uodegą iš mirties nasrų, dėl to nusprendžiau surizikuoti. O kadangi Niklaus šiandien atrodė kaip niekad gerai nusiteikęs panašu, jog Daenerys - toks jos vardas, pasitiks dar daug daug gražių naktų savo gyvenime,-dar vienas informatyvus Sebastiano pasakojimas baigiasi tuo, jog kone vedamas Bekos pasiekia furgoną, kuriuo čia atvyko. Matydamas jį bene iš kart pradėjo ilgėtis savo Mersedeso su Winchester'io dėka išdaužtu stiklu. O vaikyti, kokiomis oro sąlygomis paliko Niujorką! Turbūt salone ras kažką tokio į itin prabangų analogą lauko baseinui...
- Aš būtinai paskambinsiu. Arba tu man,-pažada pavymui savo kalbos iš piniginės išsitraukdamas dar vieną vizitinę kortelę, kurią įteikia dar vienam Mikaelson, tik šį kart jau Rebekai. Savaime suprantama, jeigu mergina neturės jo numerio tai ir negalės paskambinti,-Baiminausi, jog išvydęs tave pasijausiu lygiai taip pat kaip tą kartą, kai išvydau tave pirmąsyk ir pasidarysiu sau didelę bėdą su atgimusiais jausmais tau. Žinai, jausmai tikrai atgijo. Tiksliau tapo labai konkretūs. Niekad tau to nesakiau, bet kai tada prilėkei prie manęs ir uždengei mane tuo audeklu, kai aš pakėliau gerokai apsvilusias akis į tavo veidą ir vaizdas išryškėjo... Na, pamaniau, jog regiu angelą,-kiek nostalgišką Redford'o žvilgsnį palydi švelnus gestas, kurio metu paliečia merginos veidą,-Nepamiršk, kad vis dar labai tave myliu,-išsišiepęs vyras sugražina Rebeką į savo glėbį apkabinimui. Pabučiavęs jos viršugalvį, atsitraukia,-Mes dar būtinai pasimatysim, gali būti tuo tikra,-taręs finalinį žodį, nemirelis įsiropščia į automobilį, mėgaudamasis tuo be išimties geru jausmu viduje. Užvedęs variklį, išsuka iš kiemo spėjęs dar ne kartą pažvelgti į Mikaelson pusę.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
My heart is a fist drenched in blood
My soul will fight again. So watch me fall from grace - watch me carve my hate, in the heart of a lover I feel I can never escape my fate.
CREDIT: BLØØDXSTAIN || 2016UJU NOMINACIJOS

Sebastian Redford

Holy behavior won't make you a saviour.


Pranešimų skaičius : 1301
Įstojau : 2016-04-01
Miestas : Niujorkas
Meilė : Komplikuota
Draugai : Dean Winchester
Rūšis : Mirtingas žmogus (32/2594)
Darbo paskirtis : JNK pirmininkas, mokslo guzas

Peržiūrėti vartotojo aprašymą

Atgal į viršų Go down

Re: ĮVAŽIAVIMO AIKŠTELĖ

Rašyti by Sponsored content Today at 5:04 pm


Sponsored content


Atgal į viršų Go down

Puslapis 55 Previous  1, 2, 3, 4, 5

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų

- Similar topics

 
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume