Elenos Gilbert butas

by **Jia Li Wang** Pen. 02 28, 2014 6:42 am

Laikini namai, kuriuose gyvena Elena Gilbert, kuomet visi aplinkui atsibosta. xD

by **Jia Li Wang** Pen. 02 28, 2014 6:55 am

Netrūkus po to, kai jai pačiai prireikė laiko pabūti vien tik su savo šeima, neskaitant to kad gyvenant Salvatore brolių namuose, tai tapo visiškai neišvengiama, abi merginos (Jenna ir Elena) nusprendė praleisti savaitgalį pastarosios laikinuose namuose. Bute, kuris laikui bėgant tapo visapusiškai tuščiu, kuriame nebuvo apsilankiusi ne viena siela. Pirmosios dienos bėgyje bute vėl pradėjo skambėti žmonių balsai, skardus juokas ir pasakojimai, kurie kone "įsisiurbė" į pastato sienas. Buvo taip gera paprasčiausiai būti su ta, kuri tapo ne vien dukterėčia, ne vien globotine, bet ir geriausia drauge. Jennos ir Elenos santykiai nuo pat pradžios buvo paremti pasitikėjimu, atvirumu ir viena kitos palaikymu. Net po to kai žuvo merginos tėvai, Jenna buvo ta, kuri visuomet buvo šalia, nepaisant visko. Dabar išsiuntusi Eleną iki parduotuvės pati pasiliko prie "puodų". Buvo taip keista, nes ji niekuomet nepasižymėjo mokėjimu gaminti. Ji greičiau buvo pratusi prie menkos užkandos namie ir sočių pietų kokiame nors restorane. Taip gyventi buvo kur kas paprasčiau, kol galiausiai tai tapo įpročiu. Šiandiena buvo išimčių diena, todėl ji atsivertė didžiulę šeimai priklausančią kulinarijos knygą, iš kurios nusižiūrėjusi kelis receptus, pradėjo sukiotis virtuvėje. Kelių svarbių ingridientų dar trūko, todėl norėdama paskubinti giminaitę, pasigavo savo mobilų telefoną, kuomet netikėtai sau pačiai stabtelėjo. Paskutinis rinktas numeris kaip tyčia buvo vieno iš miesto tarybos narių, dėstytojo kuris iš karto krito į akį. Atsidūsimas pertraukė jos mintis, kuomet ji pirštu perbraukė per liečiamą telefono ekraną, nustumdama užmatytą vardą į priekį, su tikslu rasti Elenos. Kuomet pagaliau pavyko tai padaryti, skambindama pradėjo kalbėti: - Tikiuosi kad tu greitai, nes patikėk manimi, nuo visų kvapų mane pradėjo kankinti alkis, todėl jei nepasirodysi per artimiausias dvidešimt minučių, pasibaigs tuo kad užsakysiu picą. - Šyptelėjusi pati sau, galiausiai, patraukė telefono ragelį sau nuo ausies, padedama jį ant stalo, ant kurio buvo pastatytas vyno butelis, skirtas vakarienės pagerinimui. Šypsena pakankamai greitai pradingo, kuomet ji vėl pasigavo savo telefoną, bei nusprendė palikti dar vieną žinutę, tačiau šį kartą Saltzman'ui. Operatorės balsui paaiškinus kad asmuo kuriam skambinama dabar negali atsiliepti, todėl yra prašoma palikti žinutę po signalo, prasitarė: - Ei, tai Džena. Įvyko šis tas svarbaus, dėl ko man reikia su tavimi susitikti. Suprantu kad esi užsiėmęs, tačiau tai svarbu. Paskambink. Kalbą nutraukus dar vienam signalui, nuspaudžia atitinkamą mygtuką kuris nusiunčia žinutę, o pati tuo tarpu sugrįžta prie viryklės.

by **Andrea Argent** Pen. 02 28, 2014 12:06 pm

{Iš patikimų šaltinių sužinojusi, kad Elenos Gilbert, dar vienos Amaros kopijos, gyvenimas grįžta į savas vėžias, juk mergina atgavo ne tik vienintelį savo brolį, tačiau į miestą sugrįžo ir jos teta. Kitaip sakant, Gilbert susigrąžina prarastą šeimą, o kartu su ja ir džiaugsmą bei laimę. Tačiau... juk ne veltui yra posakis "viskas per daug gerai, kad būtų tiesa". Tuo metu, kuomet buto viduje esanti moteris laukė grįžtančios dukterėčios, pasirodo prie reikiamų durų. Atrodydama labai paprastai, kaip eilinė, mielos išvaizdos mergina visiškai nesukelianti jokių įtarimų, kelis kartus paskambiną durų skambučiu, taip pranešdama, kad kažkas reikalauja buto savininkės dėmesio, pati kol kas nieko nedaro, laukia}

by **Jia Li Wang** Pen. 02 28, 2014 12:35 pm

*Kaip tik tuo metu, kai jau ketino kuriam laikui atsitraukti nuo viryklės, bei pasitaisyti sau arbatos, išgirdo skambutį į duris. Buvo keista, nes Elena nesugebėtu taip greitai sugrįžti iš parduotuvės, į kurią buvo nusiųsta pakankamai neseniai. O ir apie šio butelio egzistavimą žinojo vos kelį asmenys, kurie greičiausiai jų abiejų čia net neieškotu. Visgi, nesibaimindama to, kad už durų galėtu būti piktą linkintis asmuo, drąsiai žengia iš virtuvės link koridoriaus. Pakankamai greitai peržengusi tuos kelis metrus iki durų, nepasižiūrėdama kas slėpėsi už jų, atidaro duris. Kuomet įsistebi į malonų merginos veidą, šiek tiek iškelia savus antakius, kurie jos veide atspindėjo šiokią tokią nuostabą. Ji jos nematė ne karto, tačiau faktas, jei ši yra vampyrė, patekti į namų vidų be pakvietimo nesugebės. Dėl to jausdamasi kaip niekad saugiai, veide pagaliau išspaudžia sau įprastą, draugiškumu dvelkiančią šypseną* - Ar galiu kuo padėti?

by **Andrea Argent** Pen. 02 28, 2014 12:57 pm

{Vos tik jos ištobulinta klausa "pagauna" krebždesį už durų, supratusi, kad reikiama moteris tuoj atidarys duris, išsaugodama tą mielą veido išraišką, žalsvo atspalvio akis iš karto pakelia į Džena, kuomet ji pasirodo priešais} - Labas vakaras, tikiuosi jūs esate Džena Sommers ir aš pataikiau ten kur reikia? - {Nusišypsojusi, iš savo nedidelės per petį permetamos rankinės, ištraukia ryškiai raudonos spalvos nedidelę dėžutę, kurioje jau iš bendro vaizdo jau galima nuspėti kas yra viduje. Tai žiedas, tačiau nepaprastas. Jis jau nuo senų laikų priklausė Mikaelsonų šeimai, tačiau kuomet Andrea ir Kolą siejo stiprus ryšys, vyras šią relikviją padovanojo savo merginai, bandydamas ją apsaugoti nuo antgamtinių būtybių išprovokuotos mirties, juk būtent tokia ir buvo papuošalo funkciją. Grakščiu rankos judesiu, atkiša dėžutę priešais esančiai moteriai, bei vis dar veide išsaugodama šypseną, pratęsia} - Aš jūsų ilgai netrugdysiu, tiesiog norėjau įvykdyti pažadą. Alarikas Saltzmanas primigtinai prašė, kad jums jį atiduočiau, ir atsiprašė, kad negalėjo to padaryti pats. Reikalai, kurių jis man nenorėjo atskleisti privertė jį keliom dienom išvykti iš miesto.

by **Jia Li Wang** Pen. 02 28, 2014 2:56 pm

- Kaip tai nebūtu keista, tačiau taip, pataikėte čia. - Stebėdama prieš akis stovinčios merginos veidą, net pati nesugeba suprasti kaip lengvai paneria į, šios atrodo nekaltai atrodančios merginos kūne tūnančios raganos, pinkles. Klausydama kiekvieno jos tariamo žodžio, iš kart iškelia savus antakius, tuo pačiu karamelinės spalvos akis įsmeigdama į atkištą dėžutę, kuri aiškiai bylojo kad ten randasi papuošalas. Nuostaba, akivaizdžiai atsispindėjo jos veide, nors ji ir suprato tai kad šis papuošalas negali turėti didelės reikšmės. Greičiau yra paremtas "atsiprašymo" ar kokiu nors panašiu motyvu. Visgi, pasistengusi veide ištempti šiokią tokią, nenatūralią šypseną, mat jai daug maloniau atvėrus duris būtu buvę pamatyti patį Saltzmaną, o ne jo pasiųstą merginą. Pirštais suėmusi dėžutę, giliai įtraukia oro, po ko pasistengia pratęsti savo minčių srautą: - Tai visiškai nebūdingas jam poelgis, jis greičiau pats ateitu ir įduotu. Bet tikriausiai šis daiktas yra svarbus, jei jis atsiuntė jumis. Dėkui, kad atnešėt ir dar pasakėt kad jis išvyko.

by **Andrea Argent** Pen. 02 28, 2014 3:45 pm

{Leisdama merginai pasiimti įteiktą dėžutę su žiedu, pati rankas paslepia už nugaros. Įsiklausydama kas jai yra sakoma, neįkyriai stebėjo jos atvaizdą bei veide atsispindinčias emocijas, kurios išduotų reakciją į laikinai gautą dovaną. Galiausiai dar kartą šyptelėjusi, kiek kilsteli pečius į viršų} - Kaip ir minėjau, ponas Saltzmanas sakė, kad turi reikalų, o sprendžiant iš to ką supratau, tai buvo labai svarbu. Todėl jis išvyko nieko nepranešęs jums asmeniškai ir dovanos neįteikė pats. Kito paaiškinimo atrasti būtų neįmanoma. - {Skėstelėdama rankomis į šonus, žvilgsnį nukreipia į dėžutę, tikėdamasi, kad jos pačios labui mergina žiedą bus užsidėjusi tuo metu, kuomet jai teks susitikti su Elena} - Atleiskit, turiu bėgti nes jei pavėluosiu į naują darbą, galiu net nepradėjusi skristi lauk. Tad... gero vakaro, panele Sommers. - {Leidusi, kad jos veide dar kartą nušvistu maloni šypsena, pamoja ranka, taip įtvirtindama atsisveikinimą. Kuomet apsisuka ir jos veidas tampa nebematomas buvusiai pašnekovei, pradangina tą veidmainiškai draugišką šypseną ir paprasčiausiai nulipa laiptais žemyn, kol visai dingsta iš akiračio ir pačio pastato nukeliaudama savais keliais}

by **James Petrov** Št. 03 01, 2014 2:31 am

{Tuo metu, kai giminaitė jau buvo likusi namuose viena, pagaliau nuo parduotuvės nusigavo iki pat šios vietos. Palikdama savo transporto priemonę aikštelėje, nesunkiai susirinko visus pirkinių maišus, bei liftu pakilo iki reikiamo aukšto. Atrakindama duris, pakeliui link virtuvės, pradeda kalbėti} - Žinai, eilės parduotuvėje yra nežmoniškos. Todėl, kitam kartui aš net greičiau nusigaučiau iki kito miesto, nei vėl nueičiau iki to prekybos centro. - {Žvilgtelėdama į Džena, veide pasistengia ištempti draugišką šypseną, po ko pratęsia} - Tu neįsivaizduoji kaip man gera žinoti kad vėl visi esame kartu. Ai tiesa, Džeremis nepakeitė nuomonės dėl bendros vakarienės? Nes, manau ne tik mums, bet ir jam reikėtu gauti progą atsigriebti už prarastą laiką. Juk, dabar mes vėl šeima. O tai, kaip ne kaip daug reiškia.

by **Jia Li Wang** Št. 03 01, 2014 3:02 am

Tuo metu, kai prie durų tebestovėjo pirmą kart matoma mergina, savo žvilgsnį buvo nukreipusi į dėžutę, kuri atkeliavo iki savo laikinos šeimininkės. Galvos linktelėjimu palydėjusi merginą, spėjo padėkoti už tai kad ji sugaišo savo laiką, pasirodydama prie šio buto durų. Kuomet merginai pasišalinus, Džena užtrenkė duris, neatidarydama dėžutės, praėjo atgal į virtuvę. Užsiimdama vieną iš kėdžių, ant stalo paviršiaus pasidėjo įpakuotą papuošalą, tarytum nedrįsdama iš karto pasižiūrėti kas viduje. Dvejonės kankino per daug stipriai, nes šis gestas buvo visiškai nebūdingas asmeniui, nuo kurio atkeliavo siuntinys. Alarikas nebuvo iš tų žmonių, kurie siuntinėdavo kitus padaryti darbus už jį, jis labiau buvo savo paties likimo ir darbų kalvis. Sukasdama apatinės lūpos odelę, bei sunkiai priversdama save suimti dėžutę, kuri įkyriai prašėsi atidaroma, pati sau prasitaria: - Ir kodėl man atrodo kad tai ne tavo rankų darbas? - Bandydama nuvyti paranojos sukeltas mintis, galiausiai atveria dėžutę, suglumusiu žvilgsniu įsistebėdama į ten esantį senovinį žiedą. Vien todėl kad taip ir nesuprato dovanos prasmės, tuo labiau jei ji buvo tokia svarbi kodėl jis nepasirodė pats, paskui, kai visi reikalai bus sutvarkyti? Ir kodėl būtinai žiedas? Ji būtu kuo puikiausiai priėmusi pakabuką, grandinėlę ar net nuotaiką pakeliantį linksmą raštelį, tačiau tikrai ne žiedą. Tai greičiau iššaukė žmogišką susierzinimą, nei kad džiaugsmą. Nepaleisdama dėžutės iš rankų, ganėtinai greitai pasigavo savo mobilų telefoną, surinkdama Saltzman'o numerį. Kuomet jo telefonas vėl pervedė pokalbį į balso žinutės paslaugą, suraukusi antakius, pasisako: - Ir vėl turiu kalbėtis ne su tavimi, o su savimi pačia. Nuostabu. Gavau tavo siuntinį, tačiau dabar man reikalingas paaiškinimas. Žiedas? Rikai tu rimtai? Atsiuntei iki manęs mergaitę su žiedu. Atleisk, bet tai... - Visiškai nemaloniai susiraukdama, po neilgos pauzės, pratęsia: - Paskambink man, kaip galima greičiau. Viskas... - Nutraukdama žinutę, iš kart pameta telefoną ant stalo, tuo pačiu metu iš dėžutės ištraukdama žiedą, kuris iš dalies atrodė labai prabangiai. Nervingai nužiūrėdama papuošalą, tik visiško atsitiktinumo dėka, nusprendžia šį pasimatuoti, prieš užeinant į namus Elenai. Ir kai atkreipia dėmesį į dukterėčia, pamiršdama apie tai kad žiedas liko ant piršto, dėžutę sumeta į stalčių su stalo įrankiais, pati visą savo dėmesį nukreipdama į pasirodžiusią.
- Ei. Nesirūpink, vis vien aš dar turėjau veiklos, iki kol atvažiavai atgal. O kas liečia Džeremi, aš pranešiau jam apie tai kad mes nusprendėme suruošti tik mūsų šeimos vakarienę. Tačiau atvirai kalbant, aš nemanau kad jis pasirodys šiandiena... Jis labiau sudomintas savo paties reikalais, nei kad tuo, ką galime pasiūlyti mes. Todėl, manau kad man atėjo pats laikas keisti taktiką ties juo. - Veide pasistengdama išreikšti šypseną, kuri neišduotu tai, kad dar prieš kelias minutes buvo neįtikėtinai susierzinusi. - Nagi, leisk aš viską iškrausiu, o tu pasižiūrėk ar mes turime vyno atidarytuvą.

by **James Petrov** Št. 03 01, 2014 11:19 am

- Tas vaikis yra per daug pasiutęs, ypatingai užtenka atsižvelgti į tai, kad dėl dėmesio stokos sugalvojo suvaidinti savo paties mirtį. Bet tu teisi, jis greičiausiai šiuo metu yra labiau sudomintas, kaip geriau būtu galima visą tai užglaistyti. - *Šypsena, kuri atrodo negali pradingti nuo Elenos veido, vėl plačiai nušvito. Pasitraukdama nuo krepšių, kuriuos spėjo sudėti ant virtuvinio stalo, pasitraukia toliau, bandydama pasiekti spintelę, kurią nurodė Džena. Visgi lemtinga akimirka stabtelėdama, paremia abi savo rankas į stalo paviršių* - Bet, jeigu tu nori pasikviesti vakarienės dar ką nors, patikėk manimi, aš tikrai tam neprieštarausiu... Tuo labiau, kad pati neatsisakyčiau raštėlėti pakvietimą Stefanui. Mes ilgai nesimatėm, todėl tai būtu visai nebloga proga, išsiaiškinti kas bus toliau. - *Kuomet nuleidžia akis, trumpam nutyla, kas priverčia ją apgalvoti tolimesnius savo veiksmus. Kadangi tai trūko nelabai ilgai, atsisėsdama ant kėdės, nukreipia savo akis į besisukiojančią giminaitę* - Klausyk, aš iki šiol taip tavęs ir nepaklausiau, kaip jautiesi tu? Na žinai, po to ką mes pridarėm su Džeremiu, plius mūsų namai supleškėjo. Sunku įsivaizduoti kaip tau turėtu būti sunku...

by **Jia Li Wang** Št. 03 01, 2014 1:27 pm

- Man būtu sunku tau prieštarauti. Iki pat šios akimirkos, nesuprantu kas jam šovė į galvą, kad nusprendė sužaisti tiek savo paties likimu, tiek tų, kuriems jis yra labai svarbus. Bet tu geriau nei kas kitas, gali įsivaizduoti, koks buvo stiprus smūgis sužinoti, kad nuvylei visus aplinkui, nesugebėdama padaryti atrodo tokios paprastos užduoties. - Pasiekdama maišus, kuriuos ant stalo sukrovė dukterėčia, neskubėdama ima iš jų vidaus traukti supirktus produktus, kuriuos suvežė Elena. Kraudama vieną pirkinį, po kito ant stalo, tik trumpam laikui pakėlė savo žvilgsnį į priešais esančios dukterėčios veidą, tarytum būtu norėjusi suprasti, kodėl ji nusprendė dieną pradėti nuo nemalonaus pokalbio. Juk šis savaitgalis turėtu būti kitoks, jis turėtu būti pripildytas šeimos šiluma, kurios trūko visiems Gilbert šeimos atstovams. Džena ir pati po labai ilgo laiko, pagaliau galėjo atsipūsti nuo antgamtiškų būtybių kupino pasaulio, į kurį sugebėjo save įtraukti. O blogiausia, kad net neketino mesti pradėto darbo, mat viskas kuo toliau, tuo labiau darėsi painu. Ji net pati nenutuokė to, kad gyvena po vienu stogu su faktiškai visais vampyrais. Kuomet ji pastebi kad sugebėjo atsitiktinai sudaryti nemalonios tylos pauzę, neigiamai supurčiusi galvą, giliai įtraukia oro į savo plaučius, po ko pratęsia savo nutrūkusią kalbą: - Elena, aš abu jus stipriai nuvyliau, nesugebėdama apsaugoti. Aš niekad nemaniau kad esu sutverta vaidinti netikrą motiną, ir viskas užkrito ant mano pečių per daug netikėtai. Prižiūrėti du paauglius man tapo sunki užduotis, nors ir stengiausi iš paskutinių. - Staigiai atsidusdama, neigiamai supurto galvą.
- Tavo mamai visą tai sekėsi daug geriau nei man... Ji buvo motina iš prigimties, o aš greičiau susidirbusi sesutė. - Kadangi malonūs atsiminimai, privertė jos veide pasirodyti akivaizdžiai šypsenai, baigė iškrauti likusius produktus iš maišų: - Palauk, ką tu turi omeny? Aš nelabai turiu ką kviesti vakarienės. Tuo labiau vienintelis man šiuo metu patinkantis vyras, yra išvykęs. Tačiau, jei tu nori kad prie mūsų prisijungtu Stefanas, drąsiau, aš tikrai neprieštarausiu. - Pasisukdama, pasigauna kelias dėžutes, bei pradariusi šaldytuvą, tvarkingai viską ten sudeda, užklausdama: - Tai kaip ten dėl atidarytuvo? - Tarytum tyčia praleisdama klausimą apie savo savijautą, mat apie tai prašneko nuo pat pradžių, labiau susidomi tuo, kaip sudėti viską į savas lentynas, tarytum šiuo metu tai buvo svarbiausia užduotis.

by **James Petrov** Št. 03 15, 2014 6:33 am

{Klausydama merginos kalbos, net pati nepajunta, kaip lengvai uždeda savo delną ant jos rankos, tokiu būdu tarytum išreikšdama savo palaikymą, kuris akivaizdžiai buvo būtinas. Pakeldama savo akis į kalbančios veidą, pasistengia pirmiausia išklausyti jos pirmosios monologo dalies, po ko, pakankamai greitai susideda savo mintis pagal reikiamą tvarką} - Ei, tu niekuomet mūsų su Džeremiu nenuvylei, Džena. Jei atvirai kalbant, po visko kas nutiko su mūsų tėvais, buvai vienintelis šviesos spindulys mūsų gyvenime. Ir patikėk manimi, aš tai sakau ne šiaip sau. Tikriausiai jei tavęs nebūtu šalia, viskas būtu labiau komplikuota. Todėl, tu net neįsivaizduoji kaip esi reikalinga. Džeremis, jis visad buvo pasiūtęs vaikas, ir dabar jis susidirbo labiausiai, tačiau jis susitvarkys su viskuo. Pamatysi. Viskas bus gerai. - {Nors paskutinė jos monologo dalis, skirta aptarti brolį buvo labiau savęs pačios įtikinėjimas tuo, kad taip bus, trumpam nuleido savo tamsias akis} - Mums visiems yra sunku. Kartais ir man atrodo, kad bet kuriuo metu galiu patirti panikos priepuolį... Kai pagalvoji apie tai būtent aš buvau tame automobiline, kuomet žuvo tėvai, pasidaro sunku kvėpuoti. Jausmas, kad kažkas blogo turi nutikti, o tu skęsti, ir negali niekaip to pakeisti. - {Neigiamai supurčiusi galvą, pagaliau paleidžia merginos ranką, atsitraukdama toliau nuo jos, bei tuo pačiu metu pasiekdama stalčių su įrankiais. Nudelbusi akis apačion, spėja prasitarti} - Tuo metu kai mačiau Stefaną, viskas buvo labai komplikuota. Nebuvau iki galo pamiršusi Deimono, todėl skubėti netroškau. Jis visgi buvo užėmęs kiek kitokią poziciją. Paskui viskas nutilo. Todėl taip, iš dalies norėčiau bent jau susitikti su juo, ir sužinoti kas gali būti toliau... Ar mes liekame draugais, ar stengiamas pradėti viską iš naujo. - {Veide trumpam pasirodė šiokia tokia šypsena} - Palauk... Tau kažkas patinka? Nagi, tavo dukterėčia kone trokšta išgirsti pasakojimą apie tai. Kas jis? - {Ir štai, paprastai idealus gyvenimas, kurio ji visuomet troško, artimi žmonės šalia, kvailos paaugliškos santykių peripetijos ir jokių pokalbių apie antgamtines būtybes buvo čia. Čia ji jautėsi paprastu žmogumi, su paprastomis problemomis ir paprastais džiaugsmais. Prieš akis praviras stalčius, ir staiga pritemusi sąmonė... Juk reikėjo numanyti kad viskas negali būti pastoviai gerai. Raganos užburimas pagaliau paėmė viršų, ir ji net nepastebėjo kaip rankose tvirtai spaudė peilio rankenėlę. Pakeltas žvilgsnis viršun, ir matomas vaizdas buvo visiškai ne Dženos. Prieš akis ji matė ne ką kitą, kaip Katherine Pierce. Akyse atsispindėjo šokas, o matoma haliucinacija pakeitusi vampyrišką formą puolė. Elena nesuprato kad tai buvo tik iliuzija, raganos paspęsti spąstai, todėl teko gintis. Nieko neįtariančiai Dženai, kuri greičiausiai nepadarė nieko, gal net nepajudėjo iš vietos, ji staigiai susmeigė laikytą peilį tiesiai į krūtinę, manydama kai tai priešė, ir jei nesigins, žus pati}

by **Jia Li Wang** Sk. 03 16, 2014 8:15 am

Nepaisant dvasinės stiprybės, kuria bandė vadovautis savo gyvenime, šiuo metu jautė tai kad per savo gyvenimą, kuriame turėjo padaryti kur kas daugiau nei padarė, buvo prastu pavyzdžiu. Nuleistos akys, bei slogi nuotaika, kurią bandė paslėpti po vizualiai nuoširdžia šypsena, nedavė ramybės. Buvo taip lengva pasakyti "viskas gerai", nei kad paaiškinti kas būtent neduoda ramybės. Jausdama kaip dukterėčios delnas palietė jos ranką, pakeldama savo karamelinės spalvos akis į pašnekovę, pasistengė teigiamai linktelėti galva, tokiu būdu pareikšdama savo pritarimą. Ir nors neegzistuojantis gumbas, kuris spaudė gerklę, neleido jai kalbėti, ji elgėsi priešingai: - Ele, tu jau suaugusi asmenybė, todėl puikiai supranti, kad jei būčiau ankščiau daugelį dalykų dariusi kitaip, viskas gal nebūtu taip komplikuota. Džeremiui nereikėtu taikstytis su paskutinių veiksmų pasekmėmis, o tu... Tu gyventum taip kaip nori, o ne kaip verčia aplinkybės. Nepagalvok kad gailiuosi savęs, aš tiesiog labai noriu kad viskas būtu taip, kaip būtu norėjusi mano sesuo, tavo tėtis. - Šiek tiek sutraukusi savo pečius, visiškai atsitiktinai įsistebi į senovinį žiedą, kuris tuo metu puošė jos pirštą. Mintys apie tai, ką turėtu sakyti, ir tai kad šiuo metu dalinai ji bando sugalvoti priežastį, kodėl šis žiedas buvo padovanotas, savaime susipainioja. Ji niekuomet nebuvo iš tų asmenų, kurie vertino daiktus, dovanas. Arčiau širdies visuomet buvo žmogiškasis faktorius, kontaktas, pokalbis, prisilietimas, o ne daiktų įteikimas su atsiprašymu kad negali būti šalia. Tai buvo per daug paviršutiniška, ir jai neteikė jokio malonumo. Todėl, stebėdama žiedą, ji svarstė ar nebūtu geriau dabar pat jį nusiimti ir įsidėjus į dėžutę, pamesti į stalčių. Kas iš to žiedo, kai norisi kad asmuo kurio vardu buvo jis padovanotas, būtu čia? Neigiamai supurčiusi galvą, ji vėl atsitraukė nuo savo minčių, įsistebėdama į kalbančią merginą:
- Ar žinai koks yra geriausias būdas išsilaikyti, kuomet skęsti? Užlaikyti kvėpavimą kaip galima ilgiau, ir nors tai sukelia agonišką skausmą, tai tuo pačiu metu duoda laiko. Laiko tam, kad bet kuriuo metu tau gali ištiesti pagalbos ranką, ir viskas pasibaigs. Tu vėl gausi progą įkvėpti taip trokštamo oro. Elena, kad ir kaip kartais viskas atrodo sunku, tu esi dėl nieko kalta. Įsimink tai, tavo tėvai žuvo, tačiau ne veltui. Jie troško kad tu gyventum, iš gyvenimo pasiimdama viską, kas svarbiausia. Ir turi būtent dėl to gyventi. Nes, iš esmės, dabar tu gyveni net už tris. Vertink tai... - Kuomet kažkuriam laikui nuleido savo akis, bandydama suformuluoti pasakojimą apie tai, ko užklausė mergina, kažkuriam laikui leido savo veide pasirodyti nesuvaidintai šypsenai: - Alarikas. Jis... - Nors ji ir buvo pasiruošusi pasidalinti su dukterėčia savo "išgyvenimais", kaip tik tuo metu kai pasisuko eiti link Gilbert, nes jai už nugaros tebebuvo pajungta orkaitė, kurią buvo pats laikas išjungti, visiškai netikėtai sau pačiai pajuto staigų dūrį. Ne vien skausmas, o greičiau šoko būsena susipynusi su nuostaba, persipynė jos veide. Pasielgdama labai kvailai, bei pasigavusi peilio rankeną, iš visų jėgų trūktelėjo ją atgal, kad ašmenys išlystu iš jos kūno. - Elena... - Vos vienas žodis sugebėjo išsprūsti iš jos lūpų, kuomet skausmas kerta per kojas, ir ji pakankamai grakščiai sukrenta ant plytelėmis iškloto grindinio. Raudona kraujo "bala" atsiranda aplink sukritusios ant grindų merginos. Kankinama agoniško skausmo, viena ranka stipriai suspaudžia žaizdą, tarytum dar iš nevilties bandė sustabdyti kraujavimą, kuris palaipsniui užpildė pažeistus plaučius. Drebančiomis lūpomis, atrodo kažkuriuo metu ji dar bandė pasakyti kažką, tačiau nusilpus balsui tai priminė labiau katės murkimą.

by **James Petrov** Sk. 03 16, 2014 5:49 pm

{Nors ir buvo galima drąsiai teigti kad ji stipriai priešinosi tam, kad būti paveiktai raganos užkalbėjimo žengti prieš savo pačios kraują, prieš vieną iš dviejų artimiausių žmonių šiame gyvenime. Bet iliuzija buvo tokia reali... Ji šventai patikėjo tuo, kad čia buvo ne jos mylima teta, kad čia buvo Katherine Pierce, kuri būtu ne vien puolusi, bet ir pastačiusi ją į pasirinkimo tarp "žudyti, arba būti nužudytai" vietą. Ji net pati nesuvokė, kaip greitai apsisuko, kaip greitai susmeigė laikytą peilį į Sommers krūtinę. Ir tik tuomet kai ant jos pirštų užlašėjo keli šilto kraujo lašai, ji vėl pamatė realų paveikslą. Vaizdą, kad prieš akis randasi ne kas kitas, kaip jos artima asmenybė, jos krūtinėje peilis, ir tai reiškia kad... Jokios Pierce čia net nebuvo ne kvapo. Vaizdas, kuomet Džena ištraukusi peilį iš savo kūno, sukrito ant grindų, akys prisipildė sūraus skysčio. Emocinio skausmo sukeltos ašaros nuriedėjo skruostais} - Džena... - {Akimirksniu parkritusi ant kelių, pati ant merginos rankų sukrauna savąsias, bandydama užspausti šios žaizdą, tuo pačiu metu bandydama suvaldyti ir save, nes jaunos vampyrės reakcija į kraują švelniai tariant buvo niekam tikusi} - Džena, aš nesuprantu kaip. Džena, prašau laikykis. Aš, padarysiu viską, kad... Prašau, Džena. Aš nenorėjau. Džena! - {Aišku kad girdėdama kaip silpnai ima plakti merginos širdis, neatlaikydama to puola į neviltį, todėl atitraukusi nuo merginos vieną iš savo rankų, perkanda savo riešą, bei prispaudžia jį jai prie lūpų, tarytum reikalaudama kad ši bent minimaliai "paragautu" jai siūlomo kraujo, kuris pagal viską turėtu pagydyti jos žaizdą} - Maldauju Džena, nepalik manęs. Nežinau kaip... Atleisk.

by **Erik Hellner** Tr. 12 03, 2014 4:11 pm

Vakaras, kuomet buvo atverti vartai į pomirtinį antgamtinių būtybių pasaulį, buvo kupinas skirtingų emocijų, kurios davė įtakos tam, kad 1969-tų metų "Chevy Camaro Convertible" automobilio salone atsidūrė viso labo du asmenys. Kelione nuo užmiesčio trūko mažiausiai kelias valandas, tačiau abu bendrakeleiviai nepratarė ne vieno žodžio. Įtampa, kuri skendo tyloje, tam tikru metu buvo nutraukta pirmiausia pagautos radijo laidos transliuojama muzika. Stefan Salvatore savo noru nusprendė iki dabartiniu Katherine Pierce-Lockwood namų, palydėti garbanę, leidžiant sau atlikti gerą darbą, bei nepalikti jos vienos, po to kai šios dukra liko tarp mirusių tarpo. Salvatore šeimos vyresnėlis savo ruožtu vežė pastarosios asmenybės antrininkę, link šios nurodyto namų adreso. Trumpi dirstelėjimai į šalia važiavusios tamsiaplaukės pusę, buvo nepastebimi, tačiau vampyras sunkiai susilaikė nuo to, kad pamatyti tai, kaip pasikeitė merginos veidą, kuomet šios artimiausi draugai buvo sugrąžinti atgal.
Kelionės tikslas buvo pagaliau pasiektas, kuomet užgesintas automobilio variklis savaime sugrąžino visišką tylą, ir kaip tik tuo metu, prie vairo įsitaisęs asmuo, nusprendė savo vizualų dėmesį paskirti kartu važiavusiai moteriai. Akių vokai buvo pastebimai susiaurinti, kuomet jis įsistebėdamas į Elenos Gilbert veidą, pagaliau nusprendė kad yra pats tinkamiausias laikas prasitarti: - Dabar, kai pagrindinis tikslas buvo pasiektas, aš negaliu to nepasakyti, Elena. Negaliu ir nenoriu būti tavo draugu, negaliu būti tas asmuo, kuris kiekvieną kartą, kai tau reikia pagalbos ar dėmesio, bus šalia. Supranti? Mūsų gyvenimai išsiskyrė, ir šiandiena, kuomet tas vilkpalaikis sukėlė tau žalos, aš buvau pamiršęs bet kokį planą susigrąžinti savo brolį, nes maniau kad tau gresia realus pavojus. Ir tai kad mes su tavimi matomės, - Neigiamai supurtydamas galvą, jis sukrovė abi savo rankas ant vairo, pratęsdamas:
- Blaško. O to būti neturi. Todėl pamiršk, tai turi būti paskutinis kartas kai mes matomės. Aš negaliu pamiršti tai kas tikrai yra svarbu, dėl tavęs. - Akivaizdžiai laužydamas savo paties charakteristiką, šviesiaakis vyras persisvėrė per bendrakeleivę, bei nieko nedelsdamas atlapojo jai duris: - Sudie Elena Gilbert. - Nieko daugiau nesakydamas, jis akivaizdžiai stengėsi išvengti bet kokio pokalbio, kuomet sugrįždamas prie savo vietos atlošo, staiga nutilo. Tai, kaip šiuo metu blaškėsi vampyro žvilgsnis, leido suprasti tai, kad vien būti su ja, kad ir po tiek laiko, buvo sunku.

by **James Petrov** Št. 12 06, 2014 11:54 am

{Tai, kokia nemaloni tyla buvo užpildžiusi automobilio salono vidų, vertė tamsiaplaukę vampyrę laikyti savo akis nusuktas į šoninio lango pusę. Nesugebėdama, o tikriausiai ir nelabai norėdama nutraukti tylą, užvedant kokį nors paviršutinišką pokalbį, mergina tyliai džiaugėsi tuo, kad pagaliau viskas išsisprendė būtent taip, kaip ir turėjo nuo pat pradžios. Caroline Mikaelson ir Stefan Salvatore buvo sugrąžinti atgal į gyvenimą, o tai, be galo džiugino. Katherine Pierce-Lockwood taip pat gavo bausmę už savo nuopelnus, o tai kaip be pasukus, kad ir kaip slepiant, taip pat kėlė vien tik teigiamas emocijas. Šis vakaras buvo pasibaigęs būtent taip, kaip ir buvo planuota. Visi, kas buvo įvardinti "geradariais", pasiekė užsibrėžto tikslo, su kol kas nežinomais atoveiksmiais. Giliai įtraukdama oro, mergina jau ketino išlipti lauk, kuomet automobilis pagaliau sustojo netoli nuo namų, kuriuose buvo įrengtas Elenos Gilbert šeimos butas. Tačiau tai, kokią kalbą pradėjo Damon Salvatore, savaime privertė merginą sustingti. Taip, jie išsiskyrė dar prieš tai, kuomet ji tapo nemirtinga. Taip, jie vienas kito paguodos ieškojo tik sunkiausiomis akimirkomis. Ir taip, tai buvo visiškai savanaudiška. Bet, kaip gyventi toliau, žinant kad jis po visko, ką teko pergyventi kartu, trokšta atsiriboti?} - Ar tu tikrai viso šito nori? Damon'ai, mes su tavimi ir taip per daug retai matomės, tai kokia esmė visą tai nutraukti? Į tave kreipiausi dabar ne todėl, kad man buvo kažkas reikalinga, o todėl kad tai buvo reikalinga abiems. - {Akivaizdžiai rodydama savo pasipiktinimą, tamsiaplaukė kaip mat nusukusi akis, neigiamai papurtė galvą. Net tai kad ji turėjo pasakyti labai daug ką, moteriška savimeilė neleido vampyrei ką nors pridurti. Kuomet ji savo gležnais pirštais suėmė durų rankeną, kaip tik tuo metu iš dangaus pasipylė pakankamai stiprus lietus. Todėl kelionės nuo automobilio iki pat įėjimo metu, mergina kiaurai sušlapo. Ir jau beveik pasiekusi duris, Elena Gilbert pakankamai greitai pasisuko į Salvatore automobilio pusę. Kuomet užtrūkusi tik kelias sekundes apsvarstymams, galiausiai ėmė eiti atgal} - Išlipk iš automobilio, tu savimyliškas subingalvį! Damon'ai, neversk manęs tave žeminti ir traukti pro langą už pakarpos. - {Kilstelėdama ranką, Gilbert, nubraukė lietaus lašus nuo savo kaktos, kaip tik tuo metu, kuomet išsitempė visu ūgiu, susikryžiuodama rankas sau po krūtine} - Velniai griebtu, tu manai man yra lengva apsimesti kad tai kas buvo tarp mūsų, nieko nebe reiškia? Manai kad man nėra sunku būti šalia tavęs, kad ir tais retais atvejais? Nes jei taip manai, turiu pasakyti, kad didesnio kvailio gyvenime nebuvau mačiusi. - {Suraukdama antakius, moteris pratęsė savo aiškinimus} - Aš vis dar myliu tave Damon'ai, ir tai velniai griebtu smaugia mane. Nes kiekvieną kartą kai apie tave imu galvoti, atsimenu tavo akis, kuomet sužinojai apie tai kad tapau nemirtinga. Pamenu tavo nugarą, kai pasakei kad taip bus geriau ir išėjai. Aš velniai griebtu visą tai pamenu ir man taip pat sunku. Bet tu nedrįsk, nedrįsk nuo manęs galutinai pasitraukti, pasakydamas kad tai tave blaško. Nes tai be galo kvailas pasiteisinimas...

by **Erik Hellner** Tr. 01 21, 2015 3:34 pm

Laikas, kuris buvo nugyventas po nemirtingumo prakeiksmo įsigaliojimo, buvo panaudotas ne veltui. Tuos metus, kurie buvo skirti vyriausiam iš Salvatore šeimos, vampyras nugyveno vadovaudamasis savanaudiškais principais, ir tik paskui tapo aišku, kad nuo to nukentėjo ne vienas asmuo. Pradžia, pagieža visam pasauliui, kurią pasėjo Katherine Pierce, kuomet kažkuriam laiko tarpui buvo parodžiusi savo susidomėjimą juo ir jo broliu, galiausiai tapo destruktyvi. Damon Salvatore prarado save, tą asmenį, kuriuo buvo, kai buvo mirtingas asmuo. Todėl, kai vyko visiškai nelauktas susitikimas su moterimi, kuri yra kaip du vandens lašai panaši į velnią ant kulnų, privertė vampyrą kiek kitaip pažvelgti į pasaulį. Ir jis kovėsi, kovėsi iki paskutinės akimirkos, kuomet galiausiai suvokė kad visą tai buvo veltui. Elena Gilbert tapo savo antrininkės auka tik todėl, kad principai, didžiulis noras galiausiai privedė Salvatore brolius prie Gilbert. Tamsiaplaukei dar tebesant automobilio salone, vyras net nesivargino pasisukti į jos pusę. Juk taip turėtu būti geriau? Atsitraukti ir suteikti jau galimybę kurti gyvenimą toliau, kuriame neturėtu būti net pėdsako tam, kad jis egzistuoja. Vampyras buvo net sukūręs dešimties metų planą, dalykus kuriuos turi įgyvendinti ir miestus, kuriuos aplankyti, niekuomet neatsisukant į namų pusę. Galu gale čia nebuvo nieko, kas vertu jį likti. Brolis vėl buvo gyvas, ir kaip be pasukus, jis ne vienas. Šalia jo buvo asmuo, kuriuo jis besąlygiškai kliovėsi nuo pat pažinties pradžios. Lexi pasirūpintu savo draugu, taip, todėl kas jį vis dar vertė likti čia? Neigiamai supurtydamas galvą, jis dar kartą leido tamsiaplaukei patraukti šalin. Suspaudus dantis, vampyras prikišo pirštus prie automobilio raktelių, planuodamas pasukti užraktą, bei įkvėpus transporto priemonei gyvybės, patraukti lauk. Taip nieko ir nepasakęs. Todėl tai, kad mergina visgi parodė norą pratęsti diskusiją, iššaukė duslų atsakymą: - Eik namo, Elena. - Įtraukdamas oro į savuosius plaučius, Salvatore aiškiai nustebo dėl to, kad ir toliau pats tęsė kalbą, kuri turėjo būti nutraukta dar prieš kelias minutes. Bet kažkas vis dar vertė jį kalbėti, todėl jis kalbėjo: - Nereikia visko komplikuoti dar labiau, ryte, kai prabusi, galvosi kitaip. Pati pasakei kad mes matomės retai, tai koks skirtumas bus tame, kad nesimatysime iš viso? Elena, aš pasirinkau pasitr... Ką? - Grasinimas ištempti iš automobilio buvo greičiau keliantis prunkštimą, nei kad bauginantis, todėl vyras viso labo pašaipiai sušnypštė: - Negaliu tuo patikėti. - Pastumdamas savo pusės dureles, vampyras ganėtinai greitai išlipo iš transporto priemonės, savo blyškias akis nukreipdamas į pašnekovę, kuri akivaizdžiai nesistengė liautis kalbėti: - Elena! Ar tu po velniu, gali liautis kalbėti? Ar bent vieną, sumautą kartą uždavei sau klausimą, kodėl aš patraukiau šalin? Ne dėl to, kuo tu tapai. O dėl to, kad tai buvo mano kaltė. Buvau savanaudis niekšas, kuris neklausė nieko, ir vadovavosi tuo ko troško. Ir kur tai privedė? Supažindino tave su kale Pierce, ir pavertė tuo, kuo dievagojaisi nenorinti būti. Ir tu manai kad mane tai tiesiog blaško? - Prunkštelėdamas, Salvatore neigiamai supurtė galvą, kuomet nuo jo kūno atšoko dar daugiau lietaus lašų, kurie panašu kad neplanavo liautis greitu metu. Oras buvo nepavydėtinas, o jie ir toliau kaip kokie kvaili paaugliai tęsė dialogą: - Aš atsimenu kiekvieną akimirką kurią praleidome kartu, kiekvieną tavo juoką, kiekvieną nelaimę, viską. Ir turėdamas visišką teisę visą tai pašalinti, pasirenku geriau gyventi kiekvieną akimirką, kenčiant agoniją, tačiau atsimenant tai, kad turėjau tave. Turėjau, ir nesugebėjau padaryti visko, kad būtum laiminga. Ir todėl aš patraukiau šalin. Todėl pamiršk, viskas seniai baigta. - Dar kartą giliai įtraukdamas oro, jis vėl pasisuko link savo automobilio, kuomet sumerkęs akių vokus, pajuto kaip vis dar geidžiamos ir mylimos moters pirštai atsidūrė ant jo riešo. Ir šia akimirka, didelę savitvardą turintis vampyras, pratrūko. Pakankamai greitai pasisukdamas į amžinos išrinktosios pusę, nuo kurios buvo nusprendęs pasitraukti, jis abejomis rankomis suėmė jos galvą, ir pritraukdamas arčiau prie savęs, negaištant laiko kalboms, sujungė savo lūpas su jos, aistra perpildytam bučiniui, kurį atsiimti troško nuo pat tos dienos, kuomet po pasitraukimo išvydo ją pirmą kartą.

by Sponsored content

Elenos Gilbert butas

Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas

Re: Elenos Gilbert butas