Sebastian'o Coombs butas

Laikini namai, kuriuose esant reikalui galima jį surasti.

Susidūrimas su paderme, kurios jis nemėgsta visa savo siela, buvo per daug sekinantis. Ir neskaitant to kad jis kovėsi iki pat paskutinės akimirkos, tiek kiekiu, tiek savo galiomis šie buvo pranašesni. Ir jam ne kiek nepadėjo tai, kad jis ir pats nebuvo tipiniu vilkolakiu. Galimas daiktas, kad tai atvirkščiai tik dar labiau pakišo koją. Svarbiausia, durklas, kuris sunaikina tuos "raganius" buvo saugiai paslėptas, todėl ne vienas jų, nesugebėjo pasiekti užsibrėžto tikslo. Jis liko gyvas, o daiktas kurio jiems reikėjo, liko nepaliestas. Tai reiškė tik vieną, jei Sebastianas pakils iš beveik mirusių tarpo, jis pasieks juos visus, ir po vieną sunaikins. Nes, atleidimas niekad nebuvo jam artima savybė. Tačiau, reikia paminėti kad paskutinis, nelauktas susidūrimas su automobiliu, jam nepridėjo pliusų prie pasveikimo. Kaulai tebebuvo lūžę, o žaizdos ne kiek netroško trauktis, nors paviršinis kraujas palengva ėmė krešėti. Patalai, ant kurių buvo paguldytas, pakankamai greitai nusidažė krauju. Sunkiai priversdamas save pramerkti akis, tuo pačiu metu skausmingai susiraukia. Maudė visą kūną, nuo minimaliausio raumens, iki labiausiai sutrupinto kaulo. Buvo akivaizdu, net norėdamas jis nesugebėtu pakilti, nes abi kojos buvo lūžusios. Tačiau girdėdamas kad kažkas dar yra jo namuose, kuriuose neaišku kaip atsidūrė, sukandęs dantis, pasistengia greitai atsikelti nuo lovos. Tačiau tam sukėlus tik dar daugiau skausmo, gana greitai atkrenta atgal, ką paseka skausmo sukeltas riaumojimas, labiau primenantis sužeisto vilko ir pikto žmogaus balsų atgarsius.

Nepaisant skausmo, kuris akivaizdžiai atsispindėjo jame: šaltas prakaitas, išpylęs kaktą, busi susimaišęs su krešėti pradėjusių krauju, išbalimas ir galiausiai šaltkrėtis, viskas bylojo apie tai, kad jam nesidaro geriau, gal net atvirkščiai. Visgi, iki pat tos akimirkos, kuomet į kambarį įžengė Argent apsimetanti moteris, suraukdamas savo antakius, jau nebe buvo nusiteikęs vaidinti. Buvo akivaizdu vieną, ji "keliautoja", viena iš tų, kurie iš paskutinių stengėsi pašalinti jį iš gyvenimo. Išklausydamas merginos kalbos, tik tuomet kai ši suima jo ranką, skausmingai, tačiau apsisukdamas pakankamai greitai, stipriai suima ją už riešo, visu kūnu patraukdamas arčiau prie savęs. Kone sudurdamas abiejų veidus, pro sukastus dantis, iškošia tiesą: - Tu manęs neapmulkinsi. Tu ne Andrea. - Sunkiai kvėpuodamas, nes vidiniai organai praktiškai nebe atlieka jiems paskirtos funkcijos, kas išdavė pamėlusio atspalvio lūpos, vaizdingai neigiamai supurto galvą, ko pasekoje, su matoma neapykanta, neskaitant to fakto, kad per tuos kelis susitikimus su ja, jis spėjo prie jos, būtent prie jos, o ne prie savosios draugės, priprasti, pratęsia savo mintį: - Tu viena iš jų. Tu keliautoja. Nesuprantu tik vieno, kodėl ne taip kaip kiti, nepribaigei manęs kuomet turėjai tokią progą? Nes daugiau tokios nebe pasikartos, tą galiu tau mažu mažiausiai pažadėti.

Nebūdamas pratęs prie savęs prisileisti žmones, ypatingai jei šie turi "talentą" prisikasti iki sielos likučių, kuriuos jis kaip niekad puikiai slėpė po skydu, kurio atrodo nebuvo įmanoma pralaužti net galingiausiais burtais. Laikotarpis, kuriame jis gimė, bei pragyveno iki tam tikro laiko, kuomet tapo nemirtingu, buvo ypatingai sunkus. Silpni charakteriai krisdavo, stiprieji turėdavo teisę kautis dėl savo išlikimo. Išgyvenęs iki pat šios dienos, buvo pratęs save laikyti stipriu. Jis neturėjo ant tiek artimų žmonių, kad būtu galima juos palaikyti silpnosiomis vietomis. Jis neturėjo nieko, kas vertė ji būti beveik nepalaužiamu. Tvirtai spausdamas merginos ranką, stengėsi jos akyse įmatyti taip aiškiai nerodomą priežastį, kodėl ji žaidžia su šiuo kūnu, kurį yra užvaldžiusi, kokia yra viso to prasmė? Laikydamas sukandęs dantis, greičiau iš pykčio, nei kad iš skausmo, lemtinga akimirka nusuka savo veidą, kuomet mergina parodo norą jį ištirti savais pirštais. Išlaikydamas paniekinančią išraišką, pagaliau taria:
- Kad tu ne Andrea, supratau vos tik tave pamatęs. - Kuomet pasuka savo veidą atgal į pašnekovę, trumpam sulaiko kvėpavimą, nes šiuo metu net menkiausias krustelėjimas, jam teikė neapsakomo skausmo bangas: - Tave išdavė kiekvienas žodis, kiekvienas veiksmas. Andrea yra visiškai kitokia, nei tu. Gailiuosi tik vieno, kad nesunaikinau tave pirmai progai pasitaikius. - Teigiamai linktelėdamas galva, suraukia savus antakius, kuomet ji netiesiogiai leidžia šiam suprasti, kad ji prisirišo prie jo tiek pat, kiek ir jis prie jos. Tačiau priešingai nei keliautoja, jis nebuvo pasiruošęs sau to pripažinti. Per savo gyvenimą, jis leido sau pamilti tik vieną moterį, ir ji buvo paskutinė, kuriai atsivėrė. Merginai išrovus savo ranką iš jo gniaužtu, staigiai sulaiko kvėpavimą, nes šis veiksmas, per jo pastebimą įsitempimą, viso labo atvėrė vieną iš palaipsniui gyti pradėjusių durtinių žaizdų: - Aš niekuomet nežadu to, ko negaliu padaryti. Bent minimaliai pasidomėdama manimi, būtum tai nesunkiai supratusi. - Susiaurindamas savo akių vokus, bei tuo pačiu metu padarydamas šiokią tokią pauzę, pabaigia monologu, persipynusiu su įžanginiu prunkštimu: - Tai gal pati ir paklausk savo draugų, apie tai kodėl jie puola. - Nemažindamas to menko atstumo, kuris iš šalies atrodytu kaip bučinio preliudiją, pašaipiai sujudina antakius.

Kažkuriuo momentu, nuleidęs savo šviesias akis, leido prie pat buvusiai moteriai netrukdomai išdėstyti savo nuomonę apie tai kas sugebėjo pastebėti kad ji "apsimetėlė", o kas liko apkvailintas. Kuomet mintyse perbėgo per paskutinius susitikimus su "keliautoja", pajunta kaip nesamas gumbas užspaudžia gerklę. Atrodo kad jis pats paspringo melu, kuriam padėjo klestėti. Neskaitant to, kad iki pat šios akimirkos labiau už viską troško susigrąžinti apsėstą draugę, dabar motyvacija sunaikinti kiekvieną nestandartinį raganių, buvo kur kas stipresnė. Jis kuo puikiausiai žinojo praktiškai visas Argent charakteristikos puses, todėl buvo kone tikras, kad esant būtinybei, jei kitos išeities nebūtu, ji ir pati sutiktu mirti, su sąlyga kad kartu su ja iškeliautu ir ši būtybė, kuri sėkmingai triuškina kiekvieną, pasitaikantį savo kely. Kuomet akys vėl plačiai atsimerkia, o žvilgsnis nuslysta į priešais esančios pašnekovės lupas, ko pasekoje, pagaliau patalpą užpildo ir jo paties, pakankamai žemas balsas: - Manau kad tu geriau nei kas kitas supranta, kad nėra nesunaikinamų padarų. Kitaip būtu pažeistas gamtos balansas. Argi tai nėra viena iš jūsų taisyklių? Nagi, kad ir kas tu bebūtum, nesi dievas, kad būtum nesunaikinama. Galu gale, aš ne pirmus metus susiduriu su tavo paderme, o tai reiškia kad žinau kur kas daugiau, nei tu manai. - Būdamas tikras, kad žino būdą, kuris mažiausiai sugebėtu išvaryti jos sielą iš Andreos kūno, veide išspaudžia kampinę, tačiau toli gražu ne malonią šypseną, kuri taip pat kaip ir atsirado, greitai pradingsta. Jo biologinė motina buvo viena iš keliautojų, tuo tarpu tėvas, vilkolakiu, todėl iš dalies jis yra ypatingas savo rūšies atstovas. Visi "keliautojų" naudojami principai, šiam nėra svetimi. Tačiau apie tai žinantys asmenys, jau seniai nėra gyvi. Liko tik jis vienas. Smerktinai stebėdamas merginos veidą, perklausia: - Meluoju pats sau? - Prunkštelėjimas pertraukia jo kalbą, bei leidžia nuvesti žvilgsnį į šalį.
- Tu negali sunaikinti šio kūno savininkės. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Tave stebina tai kad tai žinau? Andrea bet kuriuo metu gali paimti valdžią prieš tave. Ji daug stipresnė nei manai. Ir galu gale, ji prasikrapšys ir pro tą sieną, kurią jai pastatei. - Tuo metu kai priima lūpų susilietimą, nenusukdamas veido, tačiau neatsakydamas atgal tuo pačiu, įsmeigia savo žvilgsnį į kalbančią: - Aš tau patinku, tiesa? Tai ir yra ta priežastis, kodėl nutrenkusi mane, nepalikai nusibaigti. - Neigiamai supurtydamas galvą, nuleidžia savo akis: - Turėsiu tave nuvilti, nes ne velnio atgal iš manęs nieko negausi. Negaus ne viena. - Sukandęs dantis, bei tuo pačiu metu pakeldamas savo ranką, rankove nuo kaktos nusivalo prakaito, purvo ir kraujo žymes, po ko pratęsia savo atsakymą: - Manai kad aš baiminuosi to, kad kas nors sužinos apie mano kilmę? Ne velnio. Tačiau kaip galingiausia ragana, stebiuosi, kad iki pat dabar nesupratai kad esu, ne šiaip sau vilkolakis. Mano venomis teka ne tik mėnulio prakeiksmo persunktas kraujas, jame galima rasti ir "keliautojo" dalį. Negana to, jei bent minimaliai domėjaisi istorija, esu Henrio II sūnus. - Palenkdamas galvą, tarytum įsistebi į jos veidą, trokšdamas pastebėti bent dalinę nuostabą.

Greičiausiai todėl, kad savo gyvenime buvo sutikęs visokiausio plauko padarų, ir kuo puikiausiai žino tai, kad nėra nieko nesunaikinamo, nesugeba priimti šios moters žodžių kaip tiesą, nes tai reikštu kad moralas kuriuo gyvena iki pat šios dienos, nieko nereiškia. Dar vaikystės laikais, kuomet viskas, kas buvo svarbiausia tai žaidimai, inicijuojamas karas su broliu, kuris tuo metu te buvo žaidimo formos, jo biologinė motina vertė savo vaiką mokytis kad pasaulis nėra paprastas, kad jis turi tikslą gyvenime, net jei jam atrodė priešingai. Istorijos, kurias ankščiau priimdavo kaip pasakas prieš miegą, iš tiesų buvo žinios apie jo kilmę, tiksliau tą, kurią jam parūpino motina. Keliautojai, kurių nekenčia, kurie nori jį sunaikinti, buvo jo dalis. Ir žinoma, jis ne kartą girdėjo ir pačios Qetsiyah vardą, tačiau neturėjo ne menkiausio supratimo tame, kad kada nors teks su ja susidurti akis į akį: - Tu per daug pasitiki savimi, arba esi kvaila jei manai kad sugebėjai apgauti gamtos dėsnius. Tu esi viso labo nestandartinė ragana, kuri pagal legendas negali mirti. Tačiau, pripažinkime tai, kad kadaise ir pati buvai viso labo mirtinga moteris. Negi klystu? Vadinasi sukčiavai su gamta, kuri ankščiau ar veliau sukurs ginklą, kuris tave išsiūs anapylin. Arba. Ji jau yra tokį sukūrusi, tiesiog tu nenori to pripažinti. - Prunkštelėdamas, nuleidžia akis: - Kol Andrea bus gyva, tol tu galėsi naudotis šiuo kūnu. Vadinasi, dar yra galimybė ją susigrąžinti. Ir aš nesu iš tų asmenų, kurie atsitraukia nuo savų. Kad ir ką darytum ar sakytum, aš nepasiduosiu, kol vienas iš mūsų nemirs amžiams. - Pasistengdamas kad jo veide atsispindėtu tiesmukiškumas, neatsilaikydamas, sukaupia savo jėgas, bei palaipsniui išlipa iš lovos, ant kurios buvo paguldytas. Neatsigręždamas atgal, nieko nepratardamas, nueina iki vonios. Rankas atremdamas į kriauklę, bei vengdamas pats į save pasižiūrėti, sukanda dantis. Šios moters žodžiai buvo tiesa, ji beprotiškai jį traukė. Jausdamasis taip, tarytum būtu apkerėtas, nors tai techniškai neįmanoma, neigiamai supurto galvą, kuomet prieš akis iškyla būtent jo paties praeities, skaudžiausias vaizdas. Jo moteris, vienintelė kurią kada nors mylėjo, ir jo brolis. Jų pirmoji naktis, kurią buvo priverstas stebėti. Staigiai palinkdamas link kriauklės, paleidžia vandenį, kurį pasemdamas į delnus, nusiplauna nuo veido purvą, pirštais tuo pačiu metu perbraukdamas per savo plaukus. Kodėl ši ragana, priešė, kurią turėtu niekinti jį taip traukia? Ką po velnių ji tokio turi, kad verčia jį pažeisti savo paties principus, pažadus kad niekad daugiau neleis niekam pasiekti jo širdies. NIEKAM. - Kone išrėkdamas šį žodį savo mintyse, jo akyse būtu galima dabar pamatyti skausmą, tačiau ne fizinį, blogiau, dvasinį. Smaugianti, kankinantį ir ne kiek nepraeinantį. Neatsisukdamas į Argent pusę, tačiau pagaliau priversdamas save pažvelgti į savo atvaizdą, prasitaria: - Tu klysti. Tu man nieko nereiški, apart to kad esi priešė. Viena iš tų, kuriuos turiu naikinti tol, kol gyvenu. Tuo labiau kad tu savanoriškai griauni gyvenimą jai. Andrea nenusipelnė viso to. Velniai griebtu, kodėl negali pasirinkti kito kūno? - Stipriai įtraukdamas oro į savo plaučius, vėl nuleidžia savo šviesias akis. - Jie ne tik nori, bet ir bando. Jau daugiau nei keturis šimtus metų. - Kuomet prieš akis iškyla Merės veidas, sumerkia akis, sukasdamas savo dantis. Jis neteko jos, kartu atsisakydamas ir savęs. Jis tėra žudymo mašina, neturintis nieko, apart Andrea. Ir dabar ji taip pat buvo atimta. - Būti karališko kraujo greičiau blogiausias iš viso mano prakeiksmų, nei duodantis kažką ypatingo. Nežinau kur tu buvai tuo laikotarpiu, bet man tai buvo greičiau pragaru, nei gyvenimu. Kurį norėčiau pamiršti, jei būtu įmanoma.

- Galima teigti kad tu padarei didelę klaidą, kuomet nusprendei leisti man gyventi toliau, nes po paskutinio puolimo, nesu tikras kad būčiau atsilaikęs. Nes nesi apsaugota net nuo minties, kad gal aš ne vien žinau apie šio durklo egzistavimą. Kas jei yra galimybė, kad jis būtent ir yra mano rankose. Nes galiu drąsiai teigti, kad jau ne vienerius metus jo niekas nėra matęs. Gal, būtent jis ir teko man, kad įgyvendinčiau savo planus, kurie ankščiau nelietė tavęs? - Kuomet mergina pasiekia jį, pakeldamas akis, kaip tyčia įsistebi į šios atvaizdą. Žaizdos, kurios buvo paliktos automobilio, faktiškai užsitraukė, srūvančios liko tik tos, kurias tiesiogiai paliko jį puolę asmenys. Tie, kurie jau kelis šimtmečius siekia jį sunaikinti, nes neaišku dėl kokių priežasčių mato jame didžiulę grėsmę. Įtraukdamas orą į savo plaučius, ir vis dar nesijausdamas labai tvirtai, eilinį kartą abejomis rankomis susiima už kriauklės kraštų, jas sutepdamas savo paties krauju. Tamsiu, metalo kvapo skysčiu, kuris "išėjęs" iš jo organizmo, privertė jį jaustis nieko vertu, lengvai pažeidžiamu. Argent kūną užvaldžiusiai moteriai nieko nekainotu išrauti iš jo krūtinės širdį, ir tokiu būdu atimti jo jau daugiau nei keturis šimtus metų egzistuojančią gyvybę. Sukasdamas dantis, nusuka savo veidą, kas verčia jį kalbėti tai ko šis visiškai netrokšta: - Man atrodo tu ne velnio neišmanai apie žmogiškus jausmus, jei sakai kad visą tai ką darai yra normalu. Andrea buvo su manimi, tamsiausiomis mano gyvenimo dienomis. Ji pirmoji po daug metų privertė mane pamatyti kad gyvenimas nėra nudažytas tamsiomis spalvomis. Todėl naivu manyti, kad aš nesistengsiu padaryti visko, kad jei ne jos gyvybė, vadinasi atminimas būtu kuo mažiau suteptas. Ir esant reikalui, taip. Aš atimsiu gyvybę ir jai. Nes jei pažinotum ją, tikrąją, galėtum suprasti kad būti savimi jai buvo aukščiau visko. Todėl, šiuo metu mirtis būtu geriau, nei leisti tau griauti viską aplink. Ir jei tai reikštu kad nudės mane. Tebūnie. Aš apgaudinėju gyvenimą per ilgai, tad kaip likimas nuspręstu, taip ir būtu.
Moteriai, kuri yra užvaldžiusi jo draugės, merginos kuri jam yra it sesuo, kūną, paminėjus tai kad jis pats sau išsikasė duobę, neskubėdamas atsisuka į jos pusę, vieną ranką užkišdamas jai už plaukų, bei tokiu būdu, priversdamas stebėti jo dabartinę miną: - Tai kad pasakysiu tai, kad esi teisi. Nieko nepakeis. Po paskutinio karto, daviau sau pažadą kad niekuomet nejausiu nieko panašaus, ką jutau jai. - Omeny turėdamas sau pažadėtą žmoną, kuri tapo jam svarbiau už viską, už šeimą, už turtus ir netgi 3 šalis, kurių karaliumi turėjo būti. - Jausmai moteriai yra silpnumas, kuris ankščiau ar veliau tave sunaikina iš vidaus. Nieko nėra amžino, ir vienaip ar kitaip, ateina laikas kai tu už savo silpnumą sumoki per didelę kainą. - Nuleisdamas akis, net nepastebi kaip pritraukia ją tiek, kad leidžia abiejų kaktoms susidurti. Nekeldamas akių, o greičiau jas sumerkdamas, pagaliau paaiškina: - Tie laikai buvo negailestingi. Aš buvau nesantuokinis karaliaus vaikas, kuris bandė užimti jo vietą, ir galiausiai liko nubaustas. Ar žinai kaip ankščiau versdavo įtikėti tuo, kas priklauso tau o kas ne? - Skausmo pripildytas akis, kurios labiau priminė vidinę tuštumą, pakelia, nukreipdamas į dabartinę pašnekovę: - Negana to, kad tavo padermė pavertė mane vilkolakiu. Negana to, kad pasirūpino kad netekčiau jos, statuso, šeimos. Mano tėvas privertė mane.. - Jo žandikauliams sujudėjus, pagaliau paleidžia merginą, suteikdamas jai judėjimo laisvę, o pats vėl paneria į prisiminimus, sumerkdamas akis. Kiekviena detalė buvo įstrigusi jo atminty, tarytum tai buvo vakar: - Aš stengiausi pabėgti, kad nematyti kaip mano Merė išteka už mano brolio. Jis pasirūpino kad mane pagautu. Sumuštas savo paties tėvo ir jo pavaldinių, buvau įvestas į tam tikrą rūmų dalį, kur visi susirinko stebėti naujosios karališkos šeimos pirmąją naktį. Kaip manai tai atsiliepė? Matai kaip tavo gyvenimo pusė dulkinasi su tavo broliu, ir negali padaryti nieko, kad tai pakeistum. - Kuomet prunkštimas pertraukia jo paties mintis, vis dar vengdamas akių kontakto, atsuka jai nugarą. - Aš bandžiau visus būdus kokie tik yra, kad pamiršti. Vampyrai, stipriausi raganiai. Ir niekas. Nežinau kas būtent tam turi įtakos, bet aš nesu pavaldus kerams. Ir tu ne išimtis.

Tuo metu kai buvo atsisukęs į kalbančios merginos pusę, pasistengia demonstratyviai iškelti abiejų savo rankų delnus, tarytum tarytum tokiu gestu parodydamas kad šiuo metu jis durklo neturi, bet neatsakydamas į užduotą klausimą konkrečiu atsakymu, pasistengia kurį laiką nebyliai stebėti merginos, žalios spalvos akis. Ir tik tuomet, kai mintyse sugrįžta atgal į tą vietą, kur šiuo metu yra paliktas durklas, veide ištempia kampinę, dviprasmiškumu dvelkiančią šypseną, kurią netrūkus palydi komentaras: - Sakykim, kad tu dabar turi kuo puikiausią galimybę atsikratyti klausimu, ar tas durklas yra mano rankose ar ne. - Grubiai suimdamas jos ranką, delnu prispaudžia prie savo stipriai plakančios širdies, po ko pratęsia: - Vienas staigus judesys, ir mano širdis atsidurs tavo gniaužte. Trūkis, ir ši bus išrauta iš krūtinės. Tai vienintelis būdas, kuris amžiams nutrauks mano gyvybę. Durklas, jei jis yra mano rankose, liks prarastas. Tai tavo pasirinkimas, tuo labiau kai abu puikiai žinome kad, šiuo metu aš nesugebėsiu tau pasipriešinti. Tačiau paskui, paskui tu žinai koks bus mano planas. - Giliau įtraukdamas oro į savo plaučius, nenuleidžia savo žvilgsnio nuo jos veido, pratęsdamas savo mintį: - Kaip ir sakiau, kol būsiu gyvas, neleisiu tau griauti to, kas man liko. - Tokiu būdu pabrėždamas tai, kad ji atėmė iš jo tai, kas jam yra svarbu, pagaliau nuleido savo ranką nuo jos riešo, palikdamas moteriai apsisprendimo laisvę. Visgi nepalikdamas pokalbio dalies apie Argent gyvenimą nepastebėtai, nuleidžia savo šviesias akis, kategoriškai atsisakydamas priimti tai, kas buvo bandyta įskiepyti: - Net labai norėdama, nesugebėsi man įrodyti kad iš jos nieko neliko. Nebent, nesibaimindama, leisi jai pačiai man tai pasakyti. Dabar. Įrodyk kad ji tikrai neverta gelbėjimo, nes kitaip, aš vadovausiuosi tik savo asmenine nuomone. Nes posakis kad tapusi vampyre, ji tapo negailestinga, nieko neįrodo. Kiekvienas mūsų padarėme dalykų, kuriais negalime didžiuotis. Ir tame tarpe esame ir mes du.
Tuomet kai jau nusisuka nuo jos, negalėdamas pažvelgti į savo atvaizdą, kitaip pasmerktu save už visą tai, kas šiuo metu sklinda iš jo lūpų, kokios mintys, kokie jutimai aplanko. Jis netroško pasiduoti šiai moteriai, tačiau atsilaikyti kuo toliau tuo labiau buvo sunku. Ji traukė jį net tuomet, kai buvo užvaldžiusi jo draugės kūną, kuris bet kuriuo kitu metu jam būtu toks pats geidžiamas kaip stalinė lempa. Neigiamai supurtydamas galvą, stipriai suspaudžia kriauklės kraštus, kad kažkuriuo metu atrodo, kad jei panaudos dar bent šiek tiek jėgos, sutrupins, atrodo kietą šio daikto medžiagą: - Net jei būtum kitame kūne, būtu kitos aplinkybės, nesugebėčiau tavęs prisileisti. Aš nepasitikiu niekuo, tuo labiau kai žinau kad kiekvieno asmens gyvenimo istorija pastoviai kartojasi, tai tarytum gamta šaiposi iš tavęs. Norėdama pasižiūrėti ar pasimokei iš savo klaidų. Aš pasimokiau. - Kuomet pakelia akis, įsistebi į veidrodinį atvaizdą, o konkrečiau į savo dabartinę pašnekovę, kuomet ši leidžia sau pakomentuoti jo papasakotą istoriją: - Buvau žmogus, per daug impulsyvus, per didelis maksimalistas. Per daug kvailas, jei maniau kad ji būtu pasirinkusi mane, nesantuokinį karaliaus vaiką, kuris teisėtai negalėjo pretenduoti į nieką. Dėl jos buvau pasiruošęs viskam, ir tai buvo didžiausia mano gyvenimo klaida. Blogiausia tai, kad net dabar kai jos nėra gyvųjų tarpe, aš vis dar ją myliu, lygiai taip pat kaip ir ankščiau. Nors bandau įtikinti save, kad nekenčiu. - Prunkštelėdamas, neigiamai supurto galvą, nes puikiai supranta kad jo kalba yra labai beviltiškai skambanti. - Mano tėvas krito nuo mano rankos. Ir, - Tik dabar supratęs kad neįsiminė moters vardo, suraukia savus antakius: - Niekas iš mūsų negali pasirinkti savo šeimos. Maniškė parodė man mano vietą, ir tai mane visam laikui padarė tuo, kas esu dabar. Iš dalies tai yra pliusas, iš kitos, tai yra blogiausia kas man nutiko.

Šiuo metu ne tik kad negalėdamas prieštarauti net menkiausiems čia buvusios moters prisilietimams, bet ir nenorėdamas to, stengėsi išlaikyti savo žvilgsnio kryptį į konkretų spektrą. Giliai kvėpuodamas, leido draugę apsėdusiai asmenybei įsiklausyti į jo širdies ritmą, kuris pakankamai pagreitėjo, kuomet atstumas tarp bute esančių dviejų asmenų sumažėjo. Prieš pradėdamas ką nors sakyti, pirmiausia liežuviu perbraukia per savo lupas, kurios tam laikui palengva buvo atgavusios įprastą joms spalvą. Neskubėdamas ką nors pasakyti, o tuo labiau netrokšdamas kartoti to paties dar kartą, puikiai leido suprasti Bennett kraujo linijos atstovei, kad nežada pakeisti savo nuomonės, tiksliau nežada liautis kovoti dėl to kas teisinga. Taip, kovoti dėl Argent buvo teisinga. Nes kadaise, jis nusileido savo principams, pripažindamas ją kaip svarbų asmenį, kas galiausiai ir tapo tikrąją priežastimi kodėl šis išvyko nieko nepasakydamas. Baimė, kad kas nors gali pasinaudoti jo prieraišumu jai, buvo per didelė. O jis nebuvo linkęs tokiai rizikai, todėl išvykimas, misijos tęsimas buvo racionaliausiu variantu. Išklausydamas merginos kalbos, pagaliau linkteli galva, parodydamas savo neprieštaravimą:
- Net kai atrodo kad mane pažįsti, gali nuspėti mano būsimus veiksmus, tu visapusiškai klysti. Aš elgiuosi taip, kaip man atrodo teisingiausia. Ir neskaitant to, kad išdaviau tau visus savo planus, kurie liečia tave. Manau, kad po šio tavo sprendimo, - Omeny turėdamas tai, kad net bandant įtikinti ją, kad ji nutrauktu jo gyvenimą, pratęsia: - mūsų sekantis susidūrimas bus, kuomet mažiausiai to tikėsiesi. Ir patikėk manimi, aš toli gražu nežinau kaip viskas pasibaigs. Faktas vienas, vienas iš mūsų kris. Bet kuris, tai tebus sėkmės reikalu, arba tai... Kuris iš mūsų turi daugiau drąsos smogti lemtingą smūgį tam, kuris, akivaizdu rūpi. Juk tokie žaidimai tau patinka? - Jo klausimas nuskambėjo persipynęs su keista intonacija, kuri labiau priminė net ne panieką, ne pašaipą, o nusivylimą. Kalbai staiga pakrypus visiškai kita linkme, nesusivaldydamas, visgi perspaudžia kriauklės kraštus, kurie nuskildami, triukšmingai nukrenta ant grindinio. Tampa aišku žaizdos, kurias paliko jį puolę asmenys, pagaliau pradėjo trauktis. Jis ėmė stiprėti. Nusivalydamas dulkėmis apsėtus delnus į kelnes, neatsisuka į ją, tačiau, pratęsia savo pasakojimą: - Nėra taip paprasta pamiršti tokius gyvenimo įvykius. Nes kad ir kas buvo blogai, negaliu atmesti to, kad kažkuriuo laikotarpiu buvau laimingas. Iš tiesų, laimingas. Mūsų laikais, kuomet atrodo kad neliko nieko švento, tyro, tai yra vertinama. Nesiekiu kad mane suprastum, bet jei kada nors mylėjai ką nors bent per pus tiek, kiek aš ją. Turėtum suvokti, kad tai nepasimiršta. Tuo labiau kai visapusiškai atriboji save nuo ateities. - Neslėpdamas nuostabos, kurią sukėlė tai, kad ji jam nusileido, leisdama susidurti su tikrąją šio kūno savininke, spėdamas sureaguoti vien į kritimą, neleidžia Andreos kūnui pasiekti šalto, plytelėmis iškloto grindinio. Sugaudamas ją, ir tokiu būdu sukeldamas sau dar vieną skausmo bangą, mat pradėjusios trauktis žaizdos, pakartotinai plyšo. Susikeikdamas, bei stipriai sumerkdamas akių vokus, viena ranka išlaiko jos liauną kūną, kita, įsiremia į sieną, kad neatlaikius viso spaudimo, abiems nenuvirsti ant grindų.

Šviežiu, bei jau sukrešėti spėjusiu krauju sutepti drabužiai, atrodo buvo permirkę nuo raudono skysčio. Tebestovėdamas viena ranka įsirėmęs į artimiausią sieną, ant kurios liko plaštakos žymė, sumerkė akis, kuomet pagaliau sulaukė savo artimo žmogaus pasirodymo. Tvirtai laikydamas merginą prie savęs, ne vien kad priėmė apkabinimą, tačiau ir aiškiai į jį atsakė. Neskaitant skausmo, iš vidaus draskomų dvejonių ir pavojaus, kad gali būti puolamas, o gynyba reikštu tai, kad jis gali nespecialiai jai gnybtelėti, tokiu būdu užnuodydamas. Nieko nesakydamas leidžia merginai atsitraukti, nesugebėdamas nuleisti nuo jos savo žvilgsnio, ir vos tik ši pradeda teisinti savo veiksmus, kurie buvo ir kurie bus, atitraukdamas delną nuo sienos, švelniai suima ją už galvos šonų, tarytum reikalaudamas kad ši būtu sukoncentruota ties juo.
- Žinau, supratau kad tai ne tu, vos tik pirmą kart pamačiau. Andrea, paklausyk. Ji davė ne daug laiko, tačiau man reikėjo kad tu žinotum... - Kuomet ji kitais žodžiais susako tai ką ir jis bandė padaryti, nuleisdamas akis, pritariamai linkteli galva, neparodydamas net menkiausio noro prieštarauti. Jis puikiai žinojo tai, kad Argent neturi daug artimaiusių asmenų, tačiau dėl jų yra pasiruošusi net paaukoti save. Todėl visos dienos bėgyje ir buvo įsitikinęs, kad ji kad ir pyks, tačiau supras tai, kad jam gali tekti net mažiausiai sužeisti ją, norint atsikratyti raganos įtaiga. Kuomet pakelia savo akis, pasistengia kaip galima greičiau susakyti savo nuomonę: - Aš tau pažadu, padarysiu viską, kas nuo manęs priklausys. Ji dalinai pasitiki manimi, nors ir žino, kad finale susidurs ne su kuo kitu, bet su manim. Girdi? Aš pasistengsiu, kad kristu ji. Andrea, kad ir kas nutiktu. Žinok kad bandysiu išsaugoti tave. O jei nepavyks... - Jo veide buvo matoma nuoskauda, nors ir keliama ne fizinių jutimų, bet dvasinių: - Vadinasi susitiksim pragare. - Netrokšdamas dabar kalbėti apie save, o tiksliau paaiškinti tai, kodėl jis taip atrodo, vėl pritraukdamas ją prie savęs, kone specialiai surakina tarp savo abiejų rankų. Sumerkdamas savo akis, bent dalinai pajunta saugumą, atsakomybę, kuri buvo persipynusi su atsidavimu: - Tačiau tu man taip pat turi pažadėti kad kausiesi su ja. Ji nėra ištrėmusi tave visam laikui, vadinasi tu dar turi galimybę priešintis. Priešinkis, nepasiduok ne akimirkai. Įrodyk kad esi daug stipresnė nei ji mano. Nes pats vienas, kautis negaliu.