CENTRINIS PARKAS:

Arkangelai nėra tos būtybės, kurias galima būtu lengvai aptikti ant žemės paviršiaus. Jų reiškinys, yra toks pats retas, kaip ir banalus naujų planetų susiformavimas. Priešingai, nei tvirtinama įvairių religijų istoriniuose metraščiuose, jie nieko bendro neturi su šventiškumu ar konkrečiu tikslu apsaugoti “aukščiausiojo” numylėtą žmonių rasę. Tai tobuli kariai, turinys kur kas aukštesnius tikslus ir normas, kuriomis vadovaudamiesi, visiškai neatsižvelgia į pasėkmes. Kalbant apie pastaruosius, jei žmonės būtu bent per kelis procentus sumanesni, galbūt sugebėtu pastebėti akivaizdžius ženklus, pranešančius apie atmosferos pakitimus, susijusius su vieno ar kito “šviesos kario / sergėtojo” pasirodymu. Lilith (kitaip dar vadinamai Liuciferiu, Tamsos Motina ir kitais, žmonių išgalvotais epitetais) sutrikdžius per amžių amžius vyravusią pusiausvyrą, bei išleidus pragarą ant vienos iš žemių paviršiaus, buvo duoti nurodymai esti jei padėtis nepasikeis, imtis kraštutinių priemonių, sustabdant apokaliptišką procesą. Tik pagrindinė bėda (galvos skausmas) buvo ne tame, ko ėmėsi Lilith, o tai, kas netrūkus perėmė tamsą į savo raudona spalva nulakuotus nagus.
Prieš septynias dienas, nuo šios akimirkos: Viename iš prastesnių Meksikos užkampių, o konkrečiau vaikų išsilavinimą puoselėjančioje įstaigoje įvyko kažkas nepaprasto, tai kas visai netrūkus buvo paaiškinta kaip atmosferos pokyčių iššauktu fenomenu. Dažniausiai grupėmis nesilaikantys chordinių tipo paukščiai (varnos), ėmė būriais blaškytis po dangų, iki pat tos akimirkos, kol paviliotos nežinomos jėgos tiesiogine to žodžio prasme užsikrėtė “savižudiška manija”, kuomet ėmę sukti ratus apie mokyklą, visai netrūkus mirtinai rėžėsi į langus, šiuos išdauždami, sužeisdami pastate buvusius žmones tiek pažėrusiais stiklais, tiek savo snapais ir nagais. Stipriai tikintys žmonės žinoma kad priėmė tai kaip siaubingą ženklą, kuomet išsilavinę asmenys viską nurašė žmonėms labiau suprantama, bei priimtina moksline kalba, bei faktais. Be viso šito, per minėtas septynias dienas viduramžio jūra prie pat Sicilijos krantų nusidažė rausva, nuplauto kraujo spalva, o didžiausi Kinijos miškai ėmė skęsti liepsnose, be specialaus padegimo požymių. Mirtingieji gavo kautis už savo išlikimą ne vien prieš antgamtines būtybes, bet ir prieš gamtos pokštus, kurie pastariesiems nebuvo maloningi. Be pagrindinių gamtos vendetos apsireiškimų, dar buvo šimtai skirtingų fenomenų, į kuriuos nebuvo atkreiptas tinkamas, arba teisingiau būtu pasakius specialus dėmesys. Bet iš esmės, reikėtu pabrėžti tai kad dažniausiai patys žmonės yra kalti dėl savo išnykimo (kas nesunkiai pastebima iš tų pačių, vertinamų žmogiškų pasaulio istorijos šaltinių).
2018.12.31 – Senųjų metų išlydėjimo ir naujųjų metų pasitikimo naktis. Tuo metu, kai dauguma skaičiavo sekundes iki kol laikrodžiai išmuš dvyliktą valandą, o dangų nušvies stulbinančiai atrodančios chemiškai apdorotos šviesos, bei ausis maloniai apkurtins sprogimų garsai, vargu ar kas tikėjosi išdaigos, kurią žmonijai buvo paruošusi aukščiausia materija, drauge su motina gamta. Pirmiausia centrinėse NYC gatvėse pasijuto vidutiniškai juntamas žemės drebėjimas. Suvirpėjo pagrindas po kojomis, įsijungė keletos automobilių signalizacijos ir pabiro dulkės nuo silpnų statinių stogų. Didelės žalos nepajuto anei niekas, todėl kvailiems žmogeliukams tai tik sukėlė juoko dozę, bei lengvas pletkas apie tai kad šių metų pasitikimas bus dar įsimintinas dar ir tuo kad atsitraukiantys metai sumojo apie save priminti dar kartą. Bet tai nebuvo pabaiga, tai buvo tik lengvas pasiruošimas tam, kas netrūkus turėjo sukrėsti Niujorko gyventojus taip, kad išgyvenusieji dar ilgai turės ką aptarinėti prie arbatos ar ko stipresnio puodelio. 8,0 magnitudės (žemės drebėjimo matavimo vienetas) žemės drebėjimas atsliūkino vos kelių minučių atstumu nuo savo pirmtako. Milžiniškas drebėjimas užtiko nieko neįtariančius žmones it cunamio banga, staigiai, nepalikdama tinkamos laiko atkarpos tam, kad bent susivokti tame, kas vyksta. Kelių šimtų kilometrų spinduliu paplitęs drebėjimas, pirmiausia suskaldė prasto tankio asfaltą, kuris subyrėjo it trapus kiaušinio lūkštas. Žemės pagrindas ėmė pastebimai slinktis, į savo tarpus nusitempdamas ne vien žioplinėjusius ir ant savo išmaniųjų telefonų viską filmavusius kvailius, bet ir pastarųjų automobilius, bei kitas, šiam pasauliui būtiną technika. Žuvusių tą naktį buvo daug, dar daugiau buvo sužeistųjų. Vienas iš aukščiausių NYC laikinos viešnagės pastatų (viešbutis) pirmiausia stipriai sudrebėjo, per daugiausia metrą palinkdamas į šoną. Ir kai visi ir taip blaškėsi ieškodami tinkamos išeities, kaip derėtu išsigelbėti, minėtas pastatas išleido siaubingą besilankstančio metalo ir įlūžtančių blokų atgarsį, primenantį duslų riaumojimą. Tik keleto sekundžių užteko tam, kad iš pažiūros prabangus ir tvirtas pastatas subyrėtu it sumautas kortų namelis, kartu su savimi negrįžtamai nusinešdamas didžiulį skaičių gyvybių (tarp kurių buvo ne vien mirtingieji). Tai nebuvo pabaiga…
Netrūkus nutikusių įvykių lokalizacija nebuvo svarbi, greičiau netgi atsitiktinė. Tai nepriminė nei sintetintos elektros pliūpsnio, ar tam tikrų raganiškų šposų, tai buvo kažkas kitokio, ką suprasti arba paaiškinti sugebėtu tik vienetai, apie kuriuos žinoma ne daug.


Fenomeną, kuris atsirado iš niekur galima pavadinti “portalu”. Tai tarytum skylimas erdvėję, kuris netrūkus į save ėmė siurbti visą šviesą, nepriklausomai nuo to ar tai buvo gamtinis ar sintetinis šaltinis. Traukimas buvo toks milžiniškas ir staigus, kad iš dalies tai priminė tam tikrą  atvirkštinį sprogusios atominės bombos išsisklaidymą. Ir kai minėtasis portalas į save įtraukė pakankamą kiekį šviesos, su tokia pačia nežmogiška jėga ji pasklido velniop į visas įmanomas puses (tačiau kaip ne keista, tai buvo matomas, tačiau nieko negriaunantis reiškinys). Ir toje vietoje kur prieš tai buvo atsiradęs įskilimas erdvėję, tiesiog, taip TIESIOG atsirado moteriška figūra. Stulbinančiai gražios moters pavidalas buvo parklupdytas ant vieno kelio, su žemai nuleista galva. Nuoga, o taip, ji buvo visiškai nuoga, ir tik ilgi, vešlūs ir šiek tiek banguoti plaukai pridengė jos krūtis. Iš pažiūros didelės akys sumerktos, kvėpavimas nepaprastai ramus, tolygus. Jei ne įvykiai, chaosas kuris vyko aplinkui, tikriausiai jos atsiradimas būtu nepastebėtas. Ir tiesą pasakius, ji visiškai nesistengė likti nepastebima. Arba galima teigti ir taip, esti ji tikrai nepriklausė šiam pasauliui, todėl ir nebuvo supažindinta ar adaptuota prie “normaliomis” laikomomis elgsenos normomis. Net tokiomis aplinkybėmis, ji atrodė keistai traukianti. Tikriausiai būtent dėl šios priežasties, arba kaip tik dėl “tinkamo” auklėjimo, vienas iš minioje buvusių vidutinio amžiaus vyriškių pastebėjęs nuogą ir atrodytu “pasimetusią” raudonplaukę, neužgaišo apsispręsdamas esti nori suteikti šiai pagalbą. Ką kalbėti apie tai, kad kiekvienas (netgi visiškas kiaulė) turi kažkur savo “sielos” gelmėse lašelį romantikos. O čia, stichinė nelaimė, nuoga ir graži moteris, kurią reikia “išgelbėti”, kaži kaip visą tai gali pasisukti? Juk menamas vyrukas jau kaip treti metai buvo vienišas, mat šio kadaise stipriai mylėta žmona mirė nuo per gyvybiškai svarbius organus išplitusio (metastazavusio) vėžio. Gana dramatiška, iš dalies skausmingai gražu ir visiškai kvaila, turint omeny kad gelbėti reikėjo nebent tą patį vyruką.
Jis pasiekė raudonplaukę pakankamai greitai, mikliai prasibraudamas pro gana stipriai sukrėstą ir pasimetusią žmonių minią, kurie bėgo kas kur, kad tik rastu saugesnį prieglobstį. Pasiekęs moters figūrą, vyras nepakankamai drąsiai, gal net su šiek tiek pastebimai virpančia ranka, palietė jos patį. Ne todėl, kad būtu bandęs priekabiauti, o tiesiog tam, kad bent iš dalies atkreipti jos dėmesį į save. Suveikė. Moteris atlošė galvą, šią “atstatydama” į fiziologiškai įprastą poziciją. Jos skvarbus, be proto gilus žalių akių žvilgsnis netrūko susirasti nepažįstamo vyro pavidalą. Galima prisiekti kad iš tolo buvo galima užuosti jo jaudulį, šiek tiek baimės, galbūt vilties ir per visą kūną varomą kraują, nuolatos dirbančius organus, ir netgi organizme žūvančias ir besigaminančias ląsteles.




– Panelę, leiskite man Jums padėti. Čia dabar labai nesaugu, aš… Aš tuoj. – Suvokimas kad ji neapsirengusi vyruką apšvietė ne iš karto, ir tiesą pasakius kitokiomis aplinkybėmis, tikriausiai trenktu sau delnu per veidą, kad pirmiausia nuo savo pečių nenusimetė striukės. Ir visgi, geriau klaidą pataisyti, nei palikti taip kaip yra. Mirtingasis greitai nusimetė nuo savo pečių striukę, kaip mat atkišdamas šią raudonplaukei, su mintimi kad ji netrūkus tokią pagalbą priims. Kaulų, kraujo ir prigesusio testosterono maišelis pasiblaškė, vienu metu kūno svorį perkeldamas nuo vienos kojos, ant kitos. Sujudino ir ranką, taip dar kartą paskatindamas moterį priimti jo duoklę. Ak, tas nedrąsus vaikas pabandė prabilti dar kartą, vis desperatiškai bandydamas padėti nepažįstamajai.
– Paimkite mano striukę, nuo to bus šilčiau. Ir prašau, eikite kartu su manimi, pažadu kad pasirūpinsiu Jūsų saugumu. Čia tikrai. Čia vyksta kažkas siaubingo, ir tokiai gražiai būtybei nereikėtu likti visą ko epicentre. Nagi, aš galiu padėti. – Labai daug bereikalingų žodžių, kurie tam tikra prasme netgi nesiriša tarpusavi, arba visiškai nieko bendro neturi su realybe. Vienaip ar kitaip, vyras nerodė noro atsitraukti, o “atvykėlei” užteko vien paskutinio jo pareiškimo, kad jos susidomėjimas būtu “aktyvuotas”.
Jos kūnas subangavo, kuomet keliu remtas paviršius nutraukė savo tarpusavio saveikavimą. Moteris pakilo, išsitiesdama visu savo ūgiu. Kūnas savaime įgavo gražius, akį traukiančius linkius, kurių nepastebėti buvo tiesiog neįmanoma, mat šie nebuvo slepiami po jokia materija. Nemesis neatitraukė žvilgsnio nuo prieš ją buvusio asmens, kuomet šiek tiek palenkdama galvą, nužvelgė vyrą pilnai, bet tik tam, kad “praskenuoti” kiek iš tiesų jis galėtu jai pasitarnauti, ar į jį reikėtu nekreipti dėmesį, kaip į kokią kolonėlę.
– Padėti, man? Tu? – Švelnus, natūraliai šiek tiek prikimęs jos balsas užpildė aplinką, veik tuo pačiu metu, kuomet šiek tiek sudrebėjusi jo ranka prisilietė prie jos kūno odos, maždaug ten, kur randasi liemens linkis. Moteris į tai nesureagavo visiškai niekaip, kūniška trauka jai nereiškė absoliučiai nieko, ko pasakyti apie mirtingą oponentą negalima. Neužtenka pasakyti kad vyrukui ne vien kvapą užgniaužė akimirkai, bet ir kelnėse tūnantis pimpalas taip pat pasirodė esantis gyvas. Dievaži, tas jausmas, kuris apėmė vyruką buvo seniai pamirštas, seniai patirtas ir velniai griebtu, jei būtu išdrįsęs čiupti raudonplaukę už papo, tai čia ir dabar būtu nuleidęs tiesiai sau į kelnes. Šis didelis “oops” vargu ar sužavėtu bent vieną iš moterų, ir nereikia sakyti kad čia belenkoks “komplimentas”, tik parodymas kad lovos reikaluose tu toks pat “greitas”, kaip ir į kelnes privarydamas. Nie-ko ge-ro.
– Taip, bet tu PRIVALAI eiti su manim! – Pradingo “Jus”, atsirado “Tu”, ir jis prisiruošės netgi suėmė raudonplaukę už rankos, bei panaudodamas vidutinišką jėgą, pasistengė timptelėti ją į save. Ir nenutiko visiškai nieko. Ji liko stovėti lyg nepajudinama jėga, lyg netikra, įkasta į žemę. Vyrukas sutriko, sutriko dar labiau kuomet moteris nuleido galvą, pažvelgdama į jo ranką, atsiradusią ant jos riešo. Nepatiko, nors ir nebuvo pratusi dar prie šio materialaus pavidalo, prisilietimai nebuvo kažkas “nuostabaus”, “pasakiško” ir “nepakartotino”. – Rankas… – Jos balsas vėl suvirpino erdvę, veik tuo pačiu metu, kai visai netoliese besikalbančių stovėjęs lauko žibintas tiesiog nebe atlaikęs savo paties svorio po žemės drebėjimo, bloškėsi ant žemės, pažerdamas žiežirbas nuo išlaisvintos elektros. Vyrukas nespėjo net susiraukti ar susigūžti, kuomet raudonplaukės ranka atsidūrė ant priklausančio jam, ir vienu, atrodytu visiškai nestipriu paspaudimu, sutrupino jam kauliukus. Jis surėkė, o ji savo ruožtu pasigavo jo žandikaulį, ir staigiu mostu pritraukė arčiau savojo veido. Nuostabaus veido, kuriame lengvai subangavo kampinė šypsena.
– Taip, tu gali man padėti. PRADĖDAMAS nuo atsakymo į klausimą: Kur yra tavo karalienė, kur yra Andromeda? –
Vyrukas inkštė iš skausmo, bandė ištrūkti iš nepalaužiamų jos gniaužtu ir viskas per niek, mat akivaizdu kad buvo nepalyginamai silpnesnis nei ji, taip nepalyginamai kad tiktu įvardinimas jog tarakonas bando matuotis jėgomis su liūtu. Ir kai jos klausimas perskrodė klausos organus, jis pratrūko. Dingo ir tas geras išsiauklėjimas. Keista tiesa? Užtenka tik paspausti ten kur skauda, ir tuomet tikrasis asmens veidas pasirodo visu savo gražumu. – Tu visiškai pamišusi! Iš kur velniai griebtu aš galiu žinoti?! Eik į supistą muziejų… Pizdec, tik sugalvok padėti kažkokiai šliuchai ir ši pasirodo visiškai nučiuožusi. Girdi, tu supista BEPROTĖ!? – Nemesis it koks didelis ir išmanus filtras priėmė tik tą informacijos dalį, kuri jai pasirodė reikalinga ir kuri iš tiesų suėjo tik į vieną žodį, todėl viską, ką vyrukas bandė išrėkti ji tiesiog praleido pro ausis, kaip visiškai nenaudingą informaciją. Jos pirštai susispaudė dar labiau, ir laikytas mirtingojo žandikaulis tiesiog “nusprogo” nuo didžiulės spaudimo jėgos. Sutrupėjo net kaulai, kuri susimaišę su kauliukais, dantimis, krauju ir jau presuota oda, paliko moters rankoje, kuomet visas vyruko kūnas sukrito ant žemės. Vargšelis net apsišlapino iš to skausmo, prieš pilnai pakratydamas kojas. Ir Turint omeny pakratydamas, tai tiesiogiai, nes bala žino kodėl jis prieš išleisdamas paskutinį atokvėpį būtent taip ir pasielgė. Kraujas kuris ištryško iš jo kūno ne vien sutepė Nemesis ranką, bet ir išsitaškė ant veido, plaukų, kaklo ir krūtinės. Ji peržengė per lavoną, visiškai nesureikšmindama to kas nutiko. Ir visa laimė kad aplinkui vyravo totalus chaosas, todėl dėl kažkokių priežasčių niekas neatkreipė į tai dėmesio. Beveik niekas…


Nežinia kokiomis aplinkybėmis, tačiau kai visą tai vyko, netoliese buvo ne kas kitas, kaip Silvanus Ambrose. Jis nevaidino geradario, nesistengė noko gelbėti, ar tuo labiau sustabdyti vykusį fenomeną. Jis tiesiog stebėjo tai kas vyksta, ir stengėsi nesubyrėti (tai bus paaiškinta kiek veliau, kai Silvanus pilnai bus integruotas į žaidimą: kantrybė – dorybė). Tarytum tam tikrais laiko intervalais išsiskaidydamas į erdvę, ir vėliau vėl susilipindamas, nemirtingasis varlokas kentė didžiulį skausmą, kuris neapsiribojo vien tik fiziniais parametrais, jis kentėjo ir mentaliai. Priešingai nei dauguma asmenų, kuriems nepakako proto tinkamai iššifrioti jau gerą savaitę gamtos siunčiamus signalus, Silvanus sugebėjo iššifruoti šią paslaptį ir atsidūrė čia būtent tuomet, kai pasirodė Nemesis. Ir velniai griebtu, jis tikrai puikiai suprato kada dabar jau ŠIKNA. Bandydamas iš paskutinių, išsilaikyti viename gabale, vyras pasuko galvą tiek, kad sugebėtu matyti iš už pastato viską, tačiau neatskleisti savo buvimo vietos. Tą akimirką tik viena mintis perskrodė pasąmonę, – “Jei tai ką padarė Lilith su Sebastian’u buvo siaubinga, dabar tai atrodo tik kaip sušikta įžanga…”. Sukandęs dantis, jis atrėmė galvą į plytinį pastatą. Taip ir neišdavęs savo buvimo tai, apie kurią žinojo daug, tačiau nepakankamai. Savo ruožtu Nemesis nužvelgė kažkur dar kartas nuo karto prabėgančius žmones, o konkrečiau tai, kad jie ant savo kūno buvo užsimovę kažkokius jai keistai atrodančius apdarus. Žalių akių žvilgsnis savaime nukrypo į jos pačios kūną, įvertindamas tai kad ji pati yra įvyniota tik į savo pačios odą ir nieko daugiau. Netrūko ilgai, kad rasti kažkokios parduotuvės vitriną, ant kurios buvo ant plastikinių manekenų sukabinti bohemiško stiliaus drabužiai. Nesuprato kodėl netikri bedvasiai daiktai, panašios formos kaip patys žmonės yra laikomi po stiklu, apšviesti specialaus sintetinio apšvietimo ir aprengti taip, kaip rengiasi mirtingieji. Nusprendė nesigilinti į šį klausimą per daug, kuomet patraukdama link minėtos vitrinos, ant stiklo sudėjo savo delnus. Šiek tiek stumtelėjo, ir stiklas neatlaikęs jėgos, paprasčiausiai pabiro. Pasisuko, pažvelgti ar niekas nestebi jos “nusikaltimo”, mat kaukti pradėjusios sirenos, labai nelaiku nusprendė apie save priminti. Po manekeno kojomis pagriebusi kažkuriuos drabužius, ji atsitraukė, ir netrūkus visiškai pradingo iš šios galima švelniai (arba visai visai nekaltai) teigti kad šiek tiek “sudrumstos” aplinkos. <…>




Nemesis Helvetti (vertimas pažodžiui: atpildas, pragaras) nebuvo paprastas archangelas, greičiau savo jėga ir žiniomis beveik prilygstantis padaras serafimams (aukščiausio rango šviesos sergėtojams). Nepriklausomai nuo to, kad josios rangas buvo kiek smulkesnis, ji buvo vertinama dėl savo konkrečių savybių: griežto teisingumo, pražuvimo ir keršto. Netgi pražvelgus graikiškos mitologiją metraščius, galima atrasti šiokį tokį, nors ir ne visai tikslingą jos apibūdinimą, – “…pasirodo kaip keršytoja ir baudėja už nusikaltimus ir puikybę, laikoma ta, nuo kurios pabėgti neįmanoma”. Šiek tiek panašu į šiuolaikiško “samdomo žudiko” apibūdinimą, ir būtu panašu, jei neturėti omeny to, kad Nemesis paskirtis yra sutramdyti tamsą, nubausti nusidėjusius ir kitus niekšus. Ji negali sustoti, ji nežino kas yra žmogiškumas ir ji be proto skiriasi nuo prie Šio pasaulio pripratusių, šiame pasaulyje gimusių Sagittarius ir Andromedos. Vienintelis panašumas su serafimais, kuris nėra niekuo pakeičiamas, yra jos tikro pavidalo patalpinimas į žmogiško kūno indą. Žinoma kad bet kuris, kuris tik patinka yra netinkamas. Žmogiškas, mirtingas kūnas nėra pritaikytas atlaikyti tokią galią, kaip ir ne kiekvienas vampyras ar vilkolakis, ar ragana ar fėja. Tam turi būti kažkas kitokio, kažkas kas atitiktu šviesos talpą. Surasti tinkamą kūną pasirodo nėra labai lengva užduoti, ką kalbėti apie tai, kad visi tinkami jau buvo “išgraibstyti” jos pirmtakų. O juk niekas nenori ant kiekvieno žingsnio išsitaškyti į skutelius. Nemesis nebuvo skirtumo tame ar imti vyriško ar moteriško pavidalo kūną, tinkamas atrodė bet kuris, nes puikiai suprato esti tai tebuvo vienai užduočiai įgyvendinti. Ji nemėgo žmogiškų pavidalų, tai priminė jai silpnumą, silpnais laikė iš “parsidavusius” serafimus. Dievaži, nesuprato ir šio pasaulio esmės: automobiliai, kompiuteriai, drabužiai ir seksas. Viskas, absoliučiai viskas atrodė bereikalinga našta. Savo tikrojo pavidalo indui, Helvetti pasirinko demonės kūną. Atrodo kad ji vadino save Ruby, nors gali būti kad ir Rita. Nuoširdžiai neįsiklausė.
Įsiskverbti į demono apsėstą kūną nebuvo taip jau ir paprastą, turint omeny kad demonai taip pat neturi natūraliai jiems atitekusio žmogiško pavidalo. Jie turi jį pasiimti jėga, nors ir kur kas paprastesniu keliu, nei kad tai tenka daryti archangelams. Jie tiesiog tai padaro apsėsdami asmenį, kankindami jį iki tos akimirkos, kai dvasia yra visiškai palaužta. Taigi vienos moters kūne vienu metu, šiaip ne taip talpinosi du padarai, nors natūrali Nemesis šviesa, visgi išdegino demonę lauk, nepalikdama iš pastarosios visiškai nieko. To paties deja negalima pasakyti apie žmogišką “sielą”, ji tebėra kažkur ten, iki kol Helvetti apleis šį kūną, o ten jau nebe jos problemos tikroji kūno savininkė sugebės išgyventi ar ne. Ką reiškia viena auka, kai gresia visiška visko pabaiga?
Priešingai nei viskuo ir visais surizikavusi serafimų pora, Nemesis niekada nebuvo taip stipriai sudominta žmogikumu, ji niekada nebuvo patyrusi tų jausmų, kuriuos nuo pradžių pradžios išlaikė Sagittarius ir Andromeda. Ji nesuprato jų, nes niekada nebuvo prisilietusi prie to, ką palietė jie. Žmonės jai visuomet atrodė silpni ir nereikšmingi, nesugebantys išnauduoti to, kas Jiems suteikiama. Ką kalbėti apie godumą, apie nepasotinamą alkį, aistrą ir pavydą. Juk žmonija tikrai gali “pasigirti” tokiomis savybėmis. Ji nesikišo į žmonių reikalus, ji nestebėjo jų gyvenimo ir galbūt būtent dėl tos priežasties liko visiškai svetima tokiems dalykams. Ir nepriklausomai nuo to, kad iš esmės ji nebuvo vieniša, tam tikra prasme ji buvo sukurta “poroje”, bet į tai labiau žvelgė kaip į po savęs labiausiai jai svarbų reiškinį. Ir taip, be naujosios pragaro karalienės, ji turėjo dar vieną priežastį vendetai šios visatos populiacijai. Andromeda nebuvo tipinė pragaro valdovė, ji nebuvo tiesiog visapusiškai nuo valdžios apsvaigusi monstre, ji ketino sunaikinti absoliučiai viską, o tai toli gražu neapsibrėžė žemės planeta, šia realybe. Nemesis buvo pasiruošusi visiškai betkokioms priemonėms, netgi tam, kad ši visata bus negrįžtamai sunaikinta, kad Andromeda ne vien būtu sustabdyta, bet ir pagaliau sugrąžinta jos jau seniai laukiančiam “teismui”. Be šito, ji taip pat ketino stipriai sulaužyti tuos, kurie drįso įkalinti jos partnerį serafimą, drįso naudotis jo šviesa ir sugebėjimais. Joks žmogus ar padaras (ypatingai turintis sąsajų su jos nuomone išdavikais laikoma pora ar vienu jų) neturi teisės laikyti savęs tiek nesustabdomu, kad imtis veiksmų prieš šviesos sergėtojus. <...>

Pop ir internetinėje kultūroje smarkiai išplitęs "daddy issues" terminas tobulai paaiškino visos Ambrose giminės atstovų psichologines problemas. Despotiškomis tendencijomis pagarsėjęs Horatius toks vienareikšmiškas, grėsmingas bei... despotiškas tapo todėl, kad neteko tėvų ir būdamas vyriausia atžala iš penketuko jautė didžiulę atsakomybę už brolio bei seserų gerovę. Silas šlaistėsi toks emogiškai sutrikęs, nes jam trūko tėvų meilės ir todėl jautėsi esantis tik dar vienu neypatingu sraigteliu jų disfunkcionalios šeimos nedarniame mechanizme. Elissa jautė potraukį stipriom vyriškom figūrom ir jai nebuvo svarbu, kad jausmus koncentruoja ties individais, kurie labiau nei vyriški jai buvo... "broliški", nes tėvo - kiekvienai mergaitei svarbiausio autoriteto gyvenime šalia nebebuvo niekados, kai Elissai jo TIKRAI reikėjo. Sebastianas nuo pat mažumės jautėsi atakuojamas iš visų pusių, verčiamas galvoti, elgtis taip, kaip jis nenorėjo ir tai suformavo tą jo beprotiškai (kvailai) užsispyrusią bei savanaudiškai individualistinę asmenybę. Kitaip tariant pačiu savimi jis užpildė tuštumas, turėjusias liepsnoti meile, palaikymu bei rūpesčiu, kurių negavo iš savo tėvų. Ir štai palengva priartėjome prie gražuolės Livianos, kuri tikrai nebuvo anokia Ambrose giminės prakeiksmų bei nelaimių išimtis. Vargu ar verta peržvelginėti visą jos traumuojantį (bet kuris kitas asmuo priverstas išgyventi visa tai, ką sėkmingai įveikė Rivas tikrai gana greitai pamestų sveiką protą) bei ilgą gyvenimą etapais minint įspūdingiausius epizodus, tačiau tikrai lengva suprasti, kodėl mergina neleidusi sau įtikėti, kokia SUŠIKTAI PRASTA mintis yra išleisti Redford'ą į praeities laiką, efektingai pati prisidėjo prie tikslo įgyvendinimo. Nes "daddy issues". Nereikia būti labai protingu, jog suprastum, kad žaisti su laiku yra pavojinga. Juk to išmokė tikrai ne vienas neblogas fantastinis Holivudo filmas. O ir šiaip, gi pati koncepsija be galo paini ir rizikinga, kai puikiai supranti su KUO turi reikalą. Liviana kaip ir visi "Ambroziukai" buvo ištroškusi tėvų meilės, palankumo bei pripažinimo. Tas trūkumas pasireiškia pasąmonės, psichologiniu lygmeniu, nepriklausomu nuo logikos ar sąmoningumo ir įtakoja sprendimus. Rivas nesiverčia liežuvis (ir pirštai) pavadinti bevale naivute durniuke, tačiau jei net Sebastianas, Katherine ar net tie patys Horatius su Nadia bent maža savo fizinės ir mažiau "apčiuopiamos" esybės dalimi buvo žmonėmis, tai ką kalbėti apie Sevastianos ir Saloninos pirmagimę. O žmogus, gi, visados turės silpnybių ir darys klaidas. Redford'as labai neprastai sudarė dukrai įspūdį, jog žino ką daro ir dukra, apžavėta tėvo dėmesio, švelnumo bei ŽMOGIŠKUMO nematė didelių, kataklizminių problemų Sebastianui nubridus į horizontus, kuriuose niekados neturėjo braidžioti. Po truputį, bet užtikrintai praeities įvykių pakeitimai, (beveik) niekam nesuvokiant maišė ir makalavo dabartį. Geriau, nei pati realybė, laikas save sutaisyti sugebėjo savaime. Ir absoliučiai instinktyviai bei kone privalomai lėkęs gelbėti Katerinos nuo vienos labiausiai emociškai, morališkai bei psichologiškai naikinančių patirčių jos gyvenime, patirties, kuri labai žiauriu, šlykščiu bei negailestingu būdu atėmė iš Petrovos vaikystę bei įmetė ją į žiaurią žiauraus pasaulio realybę, Sebastianas vargu ar pagalvojo, kad iš jųdviejų tikrovės ištrins Nadią. O tai reiškė tikrai ne tik tai, jog karšto grupinio sekso seanso tarp trijų labai išvaizdžių, unikalių personų, faktiškai niekados nebuvo. Laikas po truputėlį savo asmeninio, savavališko "taisymosi" būtinybei pritaikys ir niekuo apie tai nenutuokiantį Redford'ą. Nes buvo jėgų galingesnių net ir už šviesos bei tamsos pasaulių karius.

Dabar vien nuo minties, jog būtų su didžiausiu malonumu suleidęs į garbanę iltis ir tuo metu, kol jos šiltas, nuostabus kraujas gausiai tekės į jo vidų pats pasigavęs Mazikeen'o "virusą" savo storo, graikiško pimpalo dėka atvers Kateriną į moteris jam darėsi fiziškai bei morališkai bloga. Sebastianas tuo momentu tikrai turėjo tokį troškimą. Galėjo prisiekti kone jaučiantis begalinį, piktdžiugišką malonumą, kuris tobulai primintų jam brutalias linksmybes, kad ir kadaise fėjoms priklausiusiame pasaulyje. Kaip spaudi po savimi bejėgišką, nukankintą kūną, kurį iš lėto apleidžia gyvybė ir suvokdamas, jog esi to priežastis jautiesi kaip sušiktas dievas. Kai išniekini savo auką taip, jog iš jos nelieka nieko vertingo ar tiesiog... nekruvino. Tokie momentai apimti proto aptemimo visados vyrui primindavo kodėl turėti savyje tamsos jam nepatiko ir ko gero nepatiks niekados. Nes visuomet esi draskomas be galo stiprių vidinių bei su chaotiškais, naikinančiais instinktais susijusių konfliktų. Nes kažkodėl tau reikiamu momentu nepritrūksta moralės, todėl nepadarai lemtingos klaidos, už kurią vargu ar galėtum sau atleisti. Viena yra "niekinti" aukas, kurios tau nieko nereiškia, kurių tau negaila, nes jų nepažįsti, neįsileidi į save kaip esybių, turinčių gyvenimus bei sielas ir visai kas kita yra sukoncentruoti tą brutalią vidinę jėgą į asmenį, kurį tu myli. Kad ir koks bebūtum stiprus ar priklausomai nuo požiūrio bei galimybių - nenugalimas, jei turi bent kažkokį moralinį kodą gali labai lengvai nugalėti pats save. Juk tikrai ne kartą buvo su tuo susidūręs iki eilės įvykių, išmokiusių Sebastianą žiūrėti į daug ką pro pirštus. Katerina buvo jam šventa. Švenčiausias subjektas šio vyro gyvenime. Katerina buvo it masyvus dangaus kūnas, aplink kurio gravitacinį lauką sukosi pats Redford'as. Ir visgi vietoje to, kad emo principu verkšlentų už tai, jog turėjo minčių garbanę išniekinti, Sebastianas akimirksniu pasijuto fantastiškai, nes to nepadarė. Ir tai yra viena iš galybės priežasčių, kodėl jis Petrovą šitaip ir mylėjo. Ji nedarė jo pamišusiu, apsėstu. Ji padėjo jam išlaikyti save visumoje neišsibarsčiusį, stiprų ir nepažeidžiamą, net jeigu nuolatos nutikdavo tragedijų, grasinančių atimti iš jo ne tik tai, kas jam brangu, bet ir galiausiai sveiką protą. Jie abu stovėjo po gausiu, neįtikėtinai gaiviu lietumi jausdami vienas kitam nepaaiškinamą trauką. Nepaaiškinamą? Taip, nes... Nemirėlio likimas persikonfigūravo kaip koks kompiuterinis algoritmas. Laikas negalėjo leisti šitam graikiškos kilmės "svetimkūniui" ilgiau suvokti, jog į šį metą jis persikėlė savu, o ir labai dideliu noru. Nes šis susidūrimas su žmogiška, nekalta ir šiek tiek aplamdyta Katerina pakeis VISKĄ. Nenutiko nieko keisto. Jokio "mistiško" paraibuliavimo, stipraus migreniško impulso į galvą ar dar kokio "išdavikiško" niuanso, kuris leistų Redford'ui suprasti, jog dedasi kažkas keisto.
- Tu stipri,-tarė nuoširdžiai žavėdamasis Katerinos savybe, kurią dažnai užgoždavo ne visados natūralus šios moters atšiaurumas. Tačiau laiko tėkmės pakoreguotas Sebastianas jau to nežinojo ir trauka jaunutei Petrovai jam atrodė tokia pat paslaptinga, tačiau neįveikiama kaip ir paauglei. Šalto atspalvio vampyro akys buvo įsmeigtos į garbanę, tačiau be įtampos, o su švelniu lengvumu. Per stiprų liūties mušimą nesuskaičiuojama galybe vandens lašų buvo netgi sudėtinga susišnekėti, todėl Redford'as pats sumažino su Katerina atstumą. Jo akys nebelygino jos ir JO Pierce panašumų bei skirtumų nors ir išliko lygiai tokios pat protingos. Visai netoliese trenkė žaibas akimirksniu nušviesdamas juodu supančią vėlyvo, audroje paskendusio vakaro aplinką ir pastebėjęs kaip mergina krūpteli vampyras supratingai nusišypsojo. Floriana jam mažam sakydavo, kad per vėtrą žaibuojant bei griaudžiant vienas prieš kitą kovodavo dievai. Ir šiuo momentu jam buvo šilta tai prisiminti. Juk ne absoliučiai visa jo vaikystė buvo tokia jau ir siaubinga. Nežinodamas kaip garbanė reaguos į jo bandymą prisiliesti surizikavo švelniai paliesdamas audiniu aptrauktą ir akimirksniu permirkusį Petrovos petį,-Aš nesušalsiu ir nesusirgsiu. Pati matei, kad nesu...-neradęs tinkamo žodžio apibūdinimui akimirką pritilo. Jo žvilgsnis susimėtė, akimirką buvo paviršutiniškas, tada gilus ir nutolęs. Niekas netempė jo už liežuvio, tačiau veidmainiauti prieš garbanę jis nenorėjo. Ypač kai ji parodė drąsą bei ryžtą ir Sebastiano nebijojo. Būdvardis, kurį galiausiai pasirinko tikrai neprastai atspindėjo visą Redford'o asmenybę, tad pykti ant savęs už banalumą negalėjo,-...normalus. Aš negalėjau leisti jiems taip su tavimi pasielgti. Jaučiau jų mintis. Jų šlykščius ketinimus. Ir jeigu būčiau galėjęs juos pribaigti kokiu nors kitu, bet žiauresniu ir kruvinesniu būdu - tikrai būčiau tai padaręs,-akimirką vampyro veidas įgavo to gąsdinančio nuožmumo, kurį Petrova jame jau matė. Lyg akimirką būtų per nauja išgyvenęs žudynes, kuriose neseniai sudalyvavo. Kuriose buvo ir budelis, ir giljotina. Jis tikrai nejautė jokios kaltės, tik saldų, piktdžiugišką pasimėgavimą. Jos klausimas apie ypatingumą ir jo reikšmę Sebastianui koreguojant savo veiksmus privertė vyrą susimąstyti. Jis pats negalėjo pasakyti KODĖL taip pasielgė, nes viduje šėlo tik abstraktūs, nesuprantami jausmai ir tas keistas, paslaptingas jaudulys žvelgiant į jaunutį Katerinos veidą.
- Negaliu sugalvoti nė vienos priežasties kodėl galėtum būti to nusipelniusi,-pradėjo specialiai (arba ne), subanalizuodamas savo poziciją. Kodėl su garbane jam buvo taip lengva kalbėtis? Kodėl nebuvo tos sienos, kuri prieš nepažįstamą tau asmenį verčia jausti svetimumą, nepasitikėjimą ar net susikaustymą? Jis kalbėjosi su mergina taip, lyg pažinotų ją daugybę metų. Lyg PRIVALĖTŲ ją ginti ir saugoti dėl kažkokios nesuvokiamos, bet velniškai reikšmingos priežasties. Negalėjo sustoti,-Norėjau tave sužeisti. Vieną trumpą, lemtingą ir svaiginamą akimirką troškau to labiau, nei pajėgtum įsivaizduoti. Stebiuosi kodėl to nepadariau. Ir tai tikrai daro tave ypatinga,-Sebastianas nusišypsojo, svajingai panirdamas į supratimą, jog ši mergina greičiausiai yra vienintelė "atsitiktinė" auka, kurios vyras kažkodėl pasigailėjo. Ta pati mįslė prikaustė jį prie paauglės. Nelyginant galėtų išsiaiškinti kuo Petrova, neskaitant jos kvapą gniaužiančio grožio bei nenumaldomo pažįstamumo jausmo yra išskirtinė.
- Tau šalta,-mestelėjo dar vieną akivaizdų faktą prie kito, rimtesnio Katerinos pripažinimo,-Esu keistas, nuogas ir tu visiškai manęs nepažįsti. Žinoma tau turi būti baisu,-šyptelėjo akivaizdžiai iš situacijos nedarydamas "didelio daikto". Tačiau linksmumą pakeitė visai kita emocija, kai Petrova prisilietė. Kai jos maža, šiek tiek virpanti ranka prigludo prie jo odos. Kai prigludo ir pati mergina, sutrikdydama vampyrą nepaaiškinama, stipria emocija. Lyg kaip koks lašelis paties gyvybės eliksyro ji būtų atgaivinusi jo numirusį, šaltą kūną. Sebastianas išdavikiškai suvirpėjo ir kas keisčiausia bene instinktyviai, prieš savo paties jausminę valią nuo garbanės atšlijo. Viskas buvo per daug intensyvu, beprotiška, nesuvokiama. Keista. Tai jį velniškai trikdė. Tačiau kontroliuodamas savo pasimetimą užvedė vampyriško greičio varikliuką ir perleidęs lengvą Katerinos kūną į savo rankas, pernešė juodu į trobelės vidų. Be jokios abejonės iš netikėtumo bei kūnui nebūdingo šoko jai apsvaigo galva, tačiau Redford'as neleido jai atsigauti. Jausdamas merginai tą stiprų, bet iš pusiausvyros išmušantį jausmą jis užsidegė čia ir dabar patikrinti kaip labai Petrova nori REGĖTI tiesą. Jo tiesą. Sebastianas giliai įkvėpė. Tai nebuvo fiziologiškai būtinas veiksmas, tačiau norėdamas iššaukti tamsiąją savo pusę žinojo kaip "sukčiauti". Jis puikiai kontroliavo geismą Kateriną "suvalgyti", tačiau kai jos esybės kvapo prisigėrė sočiai iš vidaus... Pilkšvokas, tikrai ne "sveiko" atspalvio jo veidas ėmė raibuliuoti demoniška savo kauke. Akys paskendo kraujo klampume, iltys nesutilpo į burną. Kadangi Pierce svirduliavo netoli lovos, iš kurios neseniai pakirdo, ūmiai pasiuntė save į priekį - nuo greičio bei jėgos garbanė sukrito į patalus, o vampyriškai "paklaikęs" Redford'as pakibo priešais bulgarę.
- Yra tiesų, kurių neįmanoma priimti. Nes neįmanoma jų suvokti,-grėsminga, demoniška būtybė urzgė akiplėšiškai kabindamasi į tyras Katerinos akis. Stiprios, šaltos vyro rankos įsirėmė į patalą įkalindamos merginos liemenį iš abiejų pusių. Nelyginant specialiai bandė ją kaip įmanoma labiau įbauginti,-Aš nesu žmogus. Nesu geras, geranoriškas ir taikus. Aš žudau ir žudysiu, nes tai dievinu. Nes tai yra neatsiejama manęs dalis. Bet...-Sebastianas iš lėto kiek atsitraukė. Nuo galingo, beprotiškai dažno garbanės širdies plakimo jam mušė ausyse. Nurimo lengvai, juk tai nebuvo natūralus "pasirodymas",-Aš tavęs neskriausiu. Kažkas viduje neleidžia man apie tai net pagalvoti, o priartėjus prie tokios minties norisi prasmegti skradžiai žemę,-vyras prisėdo šalia Katerinos ant lovos, kaip mat pirmomis pasitaikiusiomis patalų klostėmis prisidengdamas "gėdą". Visame namuke nebuvo NĖ VIENO jam tinkamo apsirengti rūbo. Tad kas belieka,-Žiūrėk...-nesvarbu, kad nebesipuošė jo "pragariškumą" išduodančiu arsenalu, riešą prakando vis tiek lengvai ir sėkmingai. Į žaizdą įrėmė pirštą stabdydamas regeneracinį mechanizmą. Tirštas, tamsus skystis nenoriai lipo lauk iš įkandimo,-Esi sužeista, tau skauda. Jei išgersi mano kraujo jis tave išgydys,-aiškino lėtai suprasdamas, jog Katerinos veidas dabar yra kupinas sumišimo. Pasisuko į garbanę. Jie buvo labai arti vienas kito. Įdėmus, bene veriantis vampyro žvilgsnis nepaleido Petrovos akių,-Neketinu tavęs versti nieko daryti. Pats suprantu, jog tai kiek šlykštoka. Net jeigu dabar pasakytum, kad jautiesi tam pasiruošusi aš išlydėsiu tave namo. Vienos tikrai nepaleisčiau po to, kas šiandien įvyko. Nors aš žinau, kad esi tokia pat keistai susidomėjusi kaip ir aš,-šyptelėjo pagaudamas save galvojantį, jog "susidomėjusi" šiuo atveju skamba ir taikliai, ir įdomiai. Paragino akimis priimti mistišką gydomąją pagalbą arba jos atsisakyti, nes laikyti pirštą žaizdoje jam kaip ir pabodo. Jiedviem besikalbant jaukiai spragsėjo židinys. Šalia jo ant aslos gulėjo Livianos Sebastianui įduotas kompasas, kurio kontūrai žibėjo pagavę ugnies šviesą. Kompasą dengiantis stiklas buvo suskilęs, o rodyklės - sustojusios. Lygiai taip pat sustojusios, kaip ir sustoja mirusio žmogaus širdis. <...>

Klausytis ramaus, hipnotizuojančio Katherine kvėpavimo būtų buvę miela ir romantiška, tačiau uždarytas tarp keturių sienų vampyras nesijautė savimi. Jautėsi kažkoks nuslopintas. Dar kartą iššniukštinėjo trobelę (tyliai), nuteikdamas save itin buitiškai paskirčiai bei nuotaikai. Petrova buvo žmogus, o tai reiškė, kad ji ne tik kvėpavo, fiziškai dėvėjosi ir visa kita, bet ir turėjo vartoti kalorijas norėdama dorai protauti bei sėkmingai judėti. Iš kur mat toks rūpestingumas? Visa esybe jautė, jog nori ja pasirūpinti. Jog būdamas šalia jos, jausdamas ją, žiūrėdamas į ją jaučia švelnumą - Sebastiano senokai užmirštą jausmą. Garbanė natūraliai slopino Redford'o žvėriškumą, kurį vyras pastaruoju metu bandė pažaboti. Jis LABAI stengėsi jį pažaboti. Lietus nurimo prieš gerą pusvalandį, iki meto, kai pradės kilti saulė turėjo geras tris valandas. Todėl kai įvertino maisto atsargų asortimentą, kai suprato, jog nieko normalaus pagraužti bei pakramtyti paprasčiausiai nėra, vampyras išsiruošė į mišką. Basos pėdos, nešančios sunkų kūną lipšniai smigo į lietaus išpluktą žemę. Oras, o ir visa aplinka buvo nepaprastai drėgni - perėjęs nedidelę atkarpą nuo namuko iki miško spėjo pasidengti plonu mažyčių vandens lašelių sluoksniu. Be galo mėgo tokį orą. Lietus nuplaudavo nepageidaujamus kvapus ir tapdavo gerokai lengviau orientuotis visoje aplinkoje, lyg jutimai galėtų nuplytėti platesniu spinduliu. Vyras stabtelėjo ir įsiklausė. Visa giria kuždėjo gyvybe. Artimiausią žinduolio širdies plakimą pajuto labai greitai, tad beliko skuosti į teisingą pusę. Nedidelė, jauna stirnaitė, budriai žvalgydamasi, tykodama pavojaus rupšnojo žolę jaukioje proskynoje. Tai kas į gyvūną pasikėsino buvo grėsmingesniu žvėrimi už vilką - nesicackindamas Sebastianas nusuko stirnai sprandą greičiau, nei gyvūnas pajėgė suprasti kas įvyko. Didelės, rudus stikliukus primenančios žinduolio akys sustingo mirties tuštybe. Suėmęs gyvūną už to paties lūžusio kaklo Redford'as neskubriai pajudėjo trobelės link, kol jutimai neįspėjo jo apie netoliese plakančią dar vieną širdį. Žmogaus širdį. Atskirti juk nesunku, nes jau vien žinia apie vaikštinėjantį kūną nuteikia labai apetetingai. O Sebastianas tikrai nebūtų atsisakęs greito užkandžio. Į reikiamą pusę šovė ūmiai, kartu nešdamasis ir lengvą grobį. Jau pats nežinojo kiek jardų miško įveikė, bet sustojęs (vis dar nuogut nuogutėlis) netikėtai atsidūrė priešais girtutėlį kaimelio gyventoją. Mielėmis tvoskiantis kraujas tikrai nebuvo nemirėlio mėgiamiausias, bet tuo pačiu vyras ir nebuvo toks pretenzingas, jog įtikintų save ieškotis kitos aukos. Vyriškis - aukštas ir kiek dramblotas labai nerimtai priėmė nuogą, lapeliais bei spygliais aplipusį Redford'ą, vienoje rankoje gniaužiantį nudvėsusį gyvūną. Springdamas juokėsi mat. Šiek tiek palenkęs galvą į šoną, graikas "skenavo" vyriškį matuodamasis jo rūbus. Žinoma, fui dėtis kažką nutrinto ir gerai panešioto, bet mažiau painesnio pasirinkimo vyras kaip ir neturėjo. Vampyras paleido iš rankų stirną. Tamsoje šiek tiek žibančios nemirėlio akys įsileido tamsą. Akimirksnį subolavęs plėšriomis iltimis tamsoje Redford'as nusitaikė ir pasileido į auką. Girtuoklis nebesijuokė. Labai, LABAI stengėsi kaip įmanoma mažiau sutepti kaimiečio drabužius, bet Sebastianas nebuvo delikatus vampyras. Jei žudydavo, jis visados susitepdavo rankas, o iš lavonų palikdavo sudarkytus mėsgalius. Sunkus negyvas vyrioko kūnas susmuko ant žemės paleistas mirtį nešančių nemirėlio rankų bei ilčių. Mažiausiai porą sykių susikeikęs nurengė negyvėlį, o kadangi rūbai dvokte dvokė neprisižiūrėjimu, surišo iš jų ryšulį neketindamas krautis apdarų prieš tai jų neišplovęs. Čiupo stirną, o į kitą ranką nuogą šlykštų lavoną bei drabužių kūlį ir šovė ta kryptimi, kurioje tikrai žinojo rasiąs ežerą. Kurių galų jam tas ežeras? Atsikratyti lavono žinoma! Na, ir palysti po vandeniu jam pačiam buvo neprošal. Kad mažiau tampytų paskui save ir taip neblogai pavoliotą stirną Redford'as sugrįžo į trobelę įgyvendinęs artimiausius tikslus. Iki saulės patekėjimo liko dar dvi nepilnos valandos.
Paliko stirną prie namuko, tyliai įžengdamas į vidų. Dievaži, Katerina nuo jo išėjimo nebuvo pakeitusi kūno pozicijos. Net miegodama ji atrodė it nužengusi iš pasakos. Ilgi, banguoti jos plaukai ilsėjosi ant nuogos, nedidelės bet stangrios krūtinės, rusva merginos oda žėrėjo tarsi patepta prabangiais aliejais. Petrova nebuvo paprasta. Sebastianas žinojo tai. Jautė tai visa savo gyvastimi. Žinojo ir tai, kad jo kasdienybė bus lygi kančiai, jeigu joje nebus Katerinos. Nebandė analizuoti savo jausmų. Nebandė savęs moralizuoti, stabdyti, kvestionuoti. Dar niekados mėgautis kažkuo tokiu tyru jam atrodė taip natūralu bei įmanoma. Negalėjo praeiti pro gražuolę jos nepalietęs. Šalta vampyro ranka suėmė dailią merginos krūtį, o lūpos tobulai akimirkai susitiko josios. Išėjo iš namuko rankoje laikydamas didžiulį peilį. Čiupo stirnaitę ir patraukė link čia pat čiurlenusio upelio. Atsisėdo ant šlapios žemės, prisitraukė gyvūną arčiau ir dūrė peiliu jam į pilvo sritį. Prapjovė atsakingai neužkabindamas skrandžio bei žarnų, kurių po visur paleistas turinys tikrai sugadintų mėsą. Išlupo nereikalingus organus it gniūžtes leisdamas juos į miško gilumą. Nudyrė gyvūnui odą, dailiai išpjaustydamas geriausią mėsą. Laiko neturėjo daug, todėl nežaidė. Visus apsikruvinimus nuprausė po šviežiai tekančia upelio srove. O kadangi buvo "nenormalus", bet itin savarankiškas vyras, išsiplovė ir drabužius, kuriuos šlapius iš karto ir užsidėjo. Surinkęs greta namelio buvusias sausas malkas užkūrė laužą. Iš plonų metalinių strypų išsilankstė mėsos kepimui tinkantį "stovą" bei pakabino ant jo maksimalų kiekį mėsos. Salonina buvo paskutinė moteris dėl kurios Sebastianas taip nuoširdžiai stengėsi ir maža to, fantastiškai dėl to jautėsi. <...>

- Negaliu atsiminti maisto skonio,-tarė su šiluma akyse žvelgdamas į stirnieną godžiai kertančią Kateriną. Abu jie sėdėjo prie nedidelio medinio stalo, o kadangi saulė jau buvo apšvietusi viduramžių pasaulį, be jokios abejonės iš namuko vidaus Sebastianas nebelindo,-Vien mintis dėtis į burną kažką, kas nėra žmogaus kraujas man yra nenatūrali ir atstumianti. Bet aš neatkeliavau iš pragaro it nepasirinkau tokio likimo savo noru,-šyptelėjo nepaleisdamas iš akių garbanės, akimis glamonėdamas jos dailų veidą. Vyras nutilo, jis atrodė pakerėtas,-Esi gražiausias mano akyse kada nors regėtas dalykas,-sušnarėjo jausdamas kaip iš jaudulio jam šiek tiek virpa balsas. Beveik negalėjo patikėti, jog visa tai vyksta iš tikrųjų. Jog tikrai jaučia visa širdimi... besižavintis jam menkai pažįstama mergina.
Staigus, netikėtas ir velniškai stiprus smūgis į šipulius pažėrė trobelės duris. Viskas vyko per daug greitai, kad nebudriai nusiteikęs Sebastianas galėtų tokią netikėtą įvykių seką numatyti. Jautėsi nustebęs, ne išgąsdintas, tačiau instinktas įsiveržus į vidų dienos šviesai metė vampyrą į tamsiausią namelio kampą.
- Koks tu sušiktai banalus, Sevastianos,-ji iškošė pro sukąstus dantis, kupina pagiežos bei pasišlykštėjimo. Jos žydros akys nukrypo į Kateriną. Šviesiaplaukės veidas tik dar labiau persikreipė transliuodamas tų pačių emocijų sustiprėjimą,-Ar čia tavo nauja kekšytė? IŠKEITEI MANE Į JĄ?!-Lorrella suklykė spigiai ir beprotiškai. Maždaug tiek pat beprotiškai, kokia beprote ji buvo ir pati. Redford'as išsitiesė stumtelėdamas už savęs garbanę. Vyras nesijautė fėjos įbaugintas. Priešingai - žvelgė į ją su aiškiu pasigailėjimu.
- Tu mane sekei?-mestelėjo stebėdamasis tuo, jog stebisi tokiais hibridės veiksmais. Juk geriau, nei bet kas kitas jis žinojo su kuo turi reikalą.
- Ak, Sevastianos...-imituodama mielumą ji ciniškai sumurkė užeidama giliau į vidų,-Man prireikė mažiau laiko nei tau suprasti, jog neketinu be tavęs gyventi. Man nesmagu. Nelinksma. Nejau visa tai ką išgyvenom tau nieko nereiškia?!
- Taip. Užbaigtą gyvenimo etapą,-atšovė pasimėgaudamas tuo, kaip efektingai jo palikuonės veidas parausta iš pykčio,-Lorrella...-į merginą kreipėsi švelniau, žengdamas artyn,-Esi laisva daryti ką tik nori. Tačiau manęs toje beprotybėje nebebus. Nesakau, kad esi bloga. Esi išprotėjusi, darai man katastrofišką įtaką ir visa kita, bet nejaučiu tau nemeilės. Turi mane paleisti.
Kol nemirėlis kalbėjo, Lorrella buvo įdėmi, sušvelnėjusi. Dievaži, gražiame jos veide galėjai įžiūrėti net ir liūdesį. Jos akys sublizgo, nelyginant kaupdamos ašaras. Ji jautėsi išduota. Paniekinta. Juk šiame pasaulyje ji turėjo tik Sebastianą. Savo bendrininką, kūrėją bei meilužį. Ir jis jos nebenorėjo. Negalėjo jos priimti.
- Aš turiu tik tave, kaip tu gali man taip sakyti,-Lorrellos akys sublizgo dar labiau ir baltais hibridės skruostais nuriedėjo ašaros. Balsas virpėjo. Jis buvo pilnas skausmo. Redford'as tylėjo, bet ne todėl, kad neturėjo ką pasakyti. Nenorėjo vaidinti emocijų. Vaidinti, jog jaučia gailestį ar supratimą. Lorrella jam asocijavosi su juodžiausiu, brutaliausiu jo gyvenimo periodu, kai nejuto visiškai jokio žmogiškumo. Kai žudė ir naikino, nes tai buvo nepaprastai smagu. Buvo... Jam galvoje neprašviesėjo akimirksniu, tiesiog ilgainiui pasijautė persisotinęs. Bei tuščias. Šis jausmas kaupėsi, intensyvėjo, kol galiausiai Sebastianas pasijuto velniškai nelaimingas. Nes nesivaldė, buvo visiškai siaubingas ir pasidavęs. Po eilinės jųdviejų puotos apsuptas išdarkytų lavonų Redford'as juto kiaurai smelkiantį liūdesį. Begalinę kaltę. Žinojo, jog nebegali taip gyventi ir apie Sebastiano jausmus išgirdusi fėja savo kūrėjui tikrai nepritarė. Ir todėl vyras žinojo, jog privalo pasukti kitu keliu. Net jeigu tai ir reikštų vienišumą bei nesibaigiančias paieškas. Ilgai klajojo vienas mokydamasis kontroliuoti alkį. Vis dar žudė, bet tik tiek, kiek jam reikia pasimaitinti. Ne daugiau. Palikti aukos nenugalabytos jam paprasčiausiai nesisekė. Žingsnis po žingsnio, kartojo sau, guodė save, ir jam pavyks. Vieną dieną. Ir tik tada, kai tavernoje pamatė Kateriną Sebastianas pajautė, jog ieškojo ne be reikalo. Ne tuščiai. Nes pagaliau rado.
- Nekenčiu tavęs!-akimirksniu įsiutusi Lorrella smogė Redford'ui į krūtinę. Vyras nepajudėjo iš vietos, nepakito ir jo neutrali fizionomija. Šviesiaplaukė atsitraukė. Oriai nusišluosčiusi ašaras gąsdinančiu, paklaikusiu žvilgsniu dėbtelėjo į garbanę. Pyktis palengva temdė jai protą,-Jei aš tavęs neturėsiu...-ji pradėjo grėsmingai išsitempdama. Dailūs fėjos delnai nušvito skaisčiai ryškia šviesa,-Tavęs neturės niekas,-iškošė ir Sebastianas įstengė tik žioptelėti - liko nublokštas stiprios, deginančios šviesos bombos. Skrido kiaurai namuko sienos, parkrisdamas ant žemės. Ant saulės šviesos ryškiai apšviestos žemės. Silpnumą pajuto taip pat greitai, kaip svilinantį skausmą.
- O tu...-Lorrella žvilgsniu įsirėžė į Kateriną kaupdama dar vieną šūvį, kuris merginą tikrai pribaigtų,-Maža, smirdanti kaimietė! Suplėšysiu tave į gabalus, šliundra!-fėja užsimojo atakuoti, tačiau neleisdamas sau "sirgti", iš absoliučiai visų jėgų ir jo rezervo Sebastianas sugrįžo tam, kad apsaugotų garbanę. Savo garbanę. Ranka susmigo tiesiai į fėjos pilvą, paskęsdama šiltoje, klampioje masėje. Pagauta labai nemalonaus netikėtumo šviesiaplaukė įsistebėjo į priešais ją atsidūrusį Redford'ą. Kuris pasirinko "mažą, smirdančią kaimietę", o ne ją. Lorrellos akys tapo persmelktos sielvarto, ne skausmo.
- Jei myli ją labiau, nei mane... Pribaik mane. Nes aš tavęs nepaliksiu ramybėje. Ar supranti? Nepaliksiu!-ji kūkčiojo gausiai ašarodama. Sebastianas akimirką sustingo. Suakmenėjo. Lorrella paminėjo jausmą, kurio sukonkretinti vampyras pats niekaip negalėjo. Suprato, kad tikrai myli garbanę. Kažkodėl. Per nepaprastai trumpą laiko tarpą pamilo mirtingą merginą. Merginą, kuriai tapo pirmuoju vyru jos gyvenime. Kuri pirmąja moterimi tapo jojo. Redford'as lėtai ištraukė ranką. Nenorėjo Lorrellos žudyti. Jam tai atrodė neteisinga. Švelniai suėmė fėjos veidą giliai įsižiūrėdamas jai į akis. Ir kol nespėjo užmegzti kontakto...
- Net negalvok apie tai,-grėsmingai sušnypštė akimirksniu perpratusi vyro užmačias. Netikėtai, velniškai greitai ji sukaupė dar vieną fėjiškos energijos užtaisą. Galutinį, sudėjusi į jį visą savo gyvastį. Į nedidelį tašką sukoncentruota didžiulė jėga sprogo su didžiuliu trenksmu, kaip mat suardydama pačią hibridę. Sebastianas spėjo tik pasisukti į Petrovą ir ją savimi uždengti. Skrido pakankamai toli ir kai nusileido, nusileido ant Katerinos. Lorrellos planas neišdegė, ji kartu su savimi myriop nenusitempė ir Redford'o, tačiau vampyras buvo siaubingai "apgadintas". Smarkiai apdegęs. Jam, tiesiogine ta žodžio prasme, trūko pusės kūno, mat nugara, tas dailus užpakalis ir užpakalinė kojų dalis buvo tarsi nupjaustytos iki raudonumo įkaitintais peiliais. Iš skausmo gargaliuodamas negalėjo galvoti apie jokią adekvačią mintį, tik chaotišką jutimų kratinį. Užsimerkė.

2019ieji. Niujorkas. Dabartis.
Sprendžiant iš "apgriuvusio", bet žavaus interjero radosi kažkokioje užkandinėje. Žvilgtelėjo į šoną perskaitydamas greito maisto meniu dailiai apipavidalintoje lentelėje, kabėjusioje ant sienos. Tarsi būtų nuoširdžiai susidomėjęs tokiais nereikšmingais dalykais. Žinoma, tai jam atrodė įdomiau, nei kalbėtis su suknistu savo broliu.
- Nuo kada, kretine tu, tau rūpi supistas pasaulio likimas?-išliejo tulžį bei pasigailėjimą, nežiūrėdamas į Sailo marmūzę ne todėl, kad nenorėjo, o todėl, kad manė, jog to paties žvilgsnio jis nėra vertas. Sebastianas elgėsi natūraliai. Jis nesuprato to, jog atsidūrė čia akimirksniu. Galvoje vyras turėjo labai aiškų supratimą kaip čionais pats atkako. Ką veikė šią dieną anksčiau. Kuo užsiiminėjo vakarykštę dieną ir taip toliau. Redford'as ne kartą buvo tapęs įkaitu. Pavyzdžiui, alkio arba apibendrinus - vampyrizmo įkaitu jis buvo visados, tačiau laiko? Niekados. Niekados iki šiol.
- Dėl manęs viskas gali, kad ir šią sekundę sulysti tau pimpalo skylėn,-veidmainiškai išsišiepė, nutaisydamas piktybišką grimasą. Pakitusioje dabartyje Sebastianas niekados nebuvo susigrąžinęs Saloninos, Salonina niekados nepagimdė Marcuso. Liana? Ši persona įskaitant po vardu pasislėpusią, archajišką asmenybę neegzistavo. Redford'as nepažinojo Dean'o, Des'o, netgi Meisono, nes šis niekados nesusipažino su Katerina. Nevedė jos Las Vegase. "Neužstatė" jai Victorios. Šioje dabartyje per visus amžius Sebastianas turėjo tik Pierce, kurią ne už ilgo nuo jųdviejų pažinties Bulgarijoje pats pavertė į vampyrę.
- Visados buvai gudrus šūdžiukas, Sailai. Tu ir pats puikiai supranti kas dabar vyksta,-Redford'as pajudėjo iš vietos, pasiekdamas staliuką, ant kurio gulėjo praversta užrašų knygutė. Lengvabūdiškai plavinėjo perdėdamas susidomėjimą kokiais nors daiktais, nes akivaizdžiai jie buvo įdomesni jam už brolio kompaniją,-Katerina pasirodys. Ir kai ji pasirodys...-šaltą, tačiau piktdžiugišką žvilgsnį vyras trumpam nukreipė į brolį. Vien jo akys išdavė koks Sebastianas yra ciniškas ir piktavalis. Nepatyręs daugybės žmogiškų, gniuždančių patirčių graikas buvo visiškai kitoks. Nužmogėjęs. Išprotėjęs nuo galybės ir savo paties puikybės,-Nebepažinsi ramybės,-pratęsė liguistai svajingu balsu. Lyg apokalipsė jam reikštų lygiai tą patį, ką išlaisvinimas. Serafimo akys nukrypo į tą pačią užrašų knygelę. Perskaitęs tekstą susiraukė.
- „Mūsų angelai visada su mumis ir dažnai naudojasi kažkieno lūpomis, kad mums kažką pasakytų“,-subtiliai skambino pašaipiomis natomis kontroliuodamas begalinį norą... prunkšti,-Ar man vienam Paulo Coelho atrodo smarkiai pervertintas? Oh,-aiktelėjo taip, lyg jam kas būtų subinėn dūręs,-Prasideda,-nusišypsojo neskubriai pajudėdamas lauk iš kavinės. Ir tikrai. Netrukus prasidėjo. Visa dangoraižiais apjuosta gatvė ėmė ūžti pučiama viena kryptimi lekiančio, energijos gūsio. Jis buvo toks stiprus, jog kėlė ir vertė prekystalius, transporto priemones. Po Sebastianą praskrido "dešrainių" vagonėlis nekliudęs vampyro tik todėl, jog šis laiku pasitraukė. Tačiau prajuokintas vis tiek žvilgtelėjo į Sailą it patikrintų, ar šis epizodas ir jam pasirodė toks smagus. Ne, šis epizodas nepasirodė jam smagus.
- Nusišypsok, bambekli!-surėkė, mat jei nebūtų rėkęs, brolužis tikrai nebūtų jo normaliai girdėjęs. Redford'as sukūrė priešais save apsauginį lauką, kuris ne tik užstojo apokaliptinę vėtrą, bet ir degino, naikino viską, kas į ją atsitrenkdavo,-Kaip Markas Aurelijus yra pasakęs: "Mirtis šypsosi mums visiems. Ir viskas ką žmogus gali padaryti, tai šypsotis jai atgal".

Tai gali būti amžinybės klausimas, arba tai, apie kurį vertėtu ilgai pasukti galvą: akimirka, kuomet visas pasaulis, visos visatos ir viskas kas (ne)gyva paskęsta apokaliptinėse šviesos pliūpsniuose, ar gali atsirasti asmuo, kurio “asmeninio pragaro” scenarijui pristigtu vaizduotės netgi šėtonas? Silvanus Ambrose niekuomet nebuvo lepinamas likimo, nuo pirmosios savo gyvenimo akimirkos, arba kaip daugelis mėgsta teigti, nuo pirmojo savo įkvėpimo, jis buvo priverstas kapstytis po pragariškus išbandymus, kurie ne vien smaugė ir skandino jį kaip asmenybę, bet tuo pačiu ir palaipsniui formavo jį tokį, kokio jo reikėjo šiam pasauliui. Ir nereikia manyti kad nuo to jis tapo kažkuo ypatingas ar svarbus. Nors kitą vertus, svarbus gal, bet ypatingas tai vargu. Jo egzistencinis reiškinys nebuvo visapusiškai priklausomas nuo jo paties norų ar poreikių, kaip ir buvo minėta, tam tikrais jauno vyro gyvenimo etapais, jis buvo būtent toks, kokio jo reikėjo pasauliui, bei visame šiame nereikšmingai reikšmingame gyvenimo žaidime, jis atliko tuos veiksmus, kurie paskatino ar kitaip prisidėjo prie viso to “jovalo”, kuris vyko dabar. Galu gale, jei ne Silvanus begalinis troškimas egzistuoti amžinai, turėti tai, ko jis teisiškai neturėjo teisės turėti, egocentriškumas ir noras įrodyti kad jis geba daugiau nei kad iš jo tikimasi, o reikia pripažinti kad vilčių vyrukas teikė ne per daug, niekada nebūtu sukurtas nemirtingumo burtas. Arba jis būtu sukurtas, tačiau ne tokiomis palankiomis aplinkybėmis tamsai, kaip kad yra dabar. Jis visuomet laužė magiškos šio pasaulio pusės taisykles, savo iki banalumo “idiotiškomis”, egoistiško pobūdžio klaidomis, galiausiai ir pats buvo tampomas “aukštesnės jėgos” už virvučių. Juk kito paaiškinimo tiesiog negali egzistuoti, turint omeny kad per pirmą apokalipsės apraišką, jis liko vienintelis, kurio nepalietė “asmeninio pragaro” bausmė. Jis matė kokias kančias patyrė, išgyveno kiekvienas, kuris pasitaikė jo kelyje. Ir galbūt jis netgi buvo visiškai tikras, kad tai nebuvo jam suteikta apsauga iš kažko, ko jis nesuprato. Sulaužytas psichologinis barjeras, begalinės jėgos ir neišnaudotas potencialas, vidinė tuštuma, egocentriškumas ir tūkstančiai kitų, protingai skambančių priežasčių sutrikdė jį, sulaužė, paverčiant jį kažkuo tarpiniu tarp “laboratorinės žiurkės” ir “juokdario”. Juk kitokio apibūdinimo jis tiesiog nebuvo nusipelnęs… Juk viskas, ko vyras griebėsi, visuomet nueidavo velniop. Galima teigti kad jis buvo asmeninis šėtono žaisliukas, kurio pastangos kažką pakeisti, visuomet kėlė tamsos valdovui (arba būnant konkretesniems, valdovei) krizenimą. Skamba apgailėtinai, tačiau niekas iš pirmo žvilgsnio neatrodo taip, kaip yra iš tikrųjų.
Pirmosios apokaliptinės bangos įvykiai privertė Silvanus imtis veiksmų, ne tam kad išgelbėti pasaulį ar ten esančius, o tam kad apsaugoti save, nuo galimos jo paties žūties. Ne, nugyvenęs beprotiškai ilgai, vyras neplanavo savo gyvenimo, kad ir koks jis buvo apgailėtinas, baigti dabar. Manipuliacijos su jam nepavaldžia (serafimų) magija, suveikė, tačiau toli gražu ne taip, kaip nemirtingas vikanas to troško. Jis manė kad sugebės suvaldyti jėgas, prieš kurias jis atrodė toks pat silpnas, koks yra tarakonas, kuomet bando palyginti savo jėgos našumą prieš dramblį. Klaidos, kurias vyras padarė “sulysdamas” ten, kur jam vietos nebuvo, sutrikdė visatos taisykles, bei jį patį paliko tiesioginiu laiko įkaitu. Kaip tai suprasti? Paprastai. Prieš tai egzistuodamas viename laike, ir dėka savo nemirtingumo puikiai prisimindamas kiekvieną savo nugyventą akimirką, kiekvieną pasirinkimą, dabar jo tam nepritaikytas kūnas (dvasia, ar visą kitą, kas įeina į asmenybės suvokimą) buvo priverstas egzistuoti čia ir dabar, visose įmanomuose alternatyviuose pasauliuose, bei tuo pačiu visiškai niekur. Jis tapo savo paties ir visko kas ji supo įkaitu. Jis buvo priverstas atlaikyti visų savo alternatyvių “versijų” gyvenimus, atsiminimus, mirtys ir pasirinkimus vienu didžiuliu, nesibaigiančiu informaciniu srautu. Ir žinoma, negalima tikėtis kad toks reiškinys kaip aplankys, taip ir pradings visiškai netikėtai. Savo klaidomis vyras prarado savo teisėtą egzistencinę vietą. Kas reiškė kad pats pasaulis ėmė jį stumti lauk, kaip organizmas stumia virusą, kuomet yra gydomas antibiotikais. Jis tapo niekam nereikalinga “atmata”, kurią pati gamta troško ištrinti. Kaip be nežmogiško skausmo, kurį kėlė nesuskaičiuojami informaciniai srautai, kuomet atrodė kad smegenys tiesiog verda, ir galva paprasčiausiai bet kurią akimirka išsitaškys į nesulipinamus gabalėlius, tai dar atsispindėjo? Trukdžiais. Tarytum grafikos elementas, Silvanus ėmė trūkinėti laike ir erdvėję, kas kėlė dar didesnį skausmą. Galima tik spėlioti kiek gali atlaikyti vienas pirmųjų vampyrų? Iš esmės, daug, bet tuo pačiu metu ir ne daug, turint omeny kad molekulinio lygio išsiskaidymą vargu ar galima lengvai surinkti į vientisą masę, bei toliau lyg niekur nieko egzistuoti. Skausmą, kurį nuolatos buvo priverstas patirti Ambrose, neįmanoma įvardinti žodžiais. Ir kas gi yra blogiausia? Jis iš tiesų buvo nemirtingas, kas reiškė, kad netgi pasitelkęs beribęs pastangas sunaikinti save patį, buvo baudžiamas tuo, kad “susilipindavo atlgal”. Tai siaubinga, jei apie tai pagalvoji, galbūt tai ir buvo ta “asmeninio pragaro” apvaizda, kai tu esi priverstas kentėti, ir negali to nutraukti, kad ir kaip stengiesi tai padaryti. “Apsaugodamas” save nuo galimų pakitimų dėl apokalipsės, vyras save patį įstūmė į nepavydėtiną padėtį. Ak, jei tik jis būtu žinojęs kaip viskas pasibaigs, galbūt būtu riebiai nusispjovęs į savo egoistiškus poreikius, bei egzistavęs taip, kaip gavosi. Galu gale, suprasti kad šis pasaulis jau seniai nebeturi vilties egzistuoti, buvo aišku iš ankščiau. Jis suteikė sau galimybę žinoti visiškai viską apie save ir visatą, bet kokia kaina?

Nepriklausomai nuo Silvanus Ambrose egzistencinių pokyčių, tai kam pasiryžo šio vyresnysis brolis, iš ir taip supistos padėties, padarė dar labiau supistesnę (bent jau taip išsireikštu jaunėlis, turėdamas tokią progą). Jei prieš tai nemirtingasis buvo verčiamas kentėti fiziškai ir dvasiškai, vardan to, kad neprarasti atminties ir savęs paties toje virtinėję, kurią atnešė pasaulio pabaiga, bei naujo pasaulio atkurimas, tolimesniems įvykiams atsparumo neturėjo net jis. Sebastian’o kelionė laiku, galbūt ir buvo desperatiškas ėjimas, trokštant susigrąžinti tai, kas vyrui atrodė reikalingiausia… Galbūt tai buvo visiškai kvailas ėjimas, bet reikia tuo pačiu pripažinti kad tam reikia turėti labai didelius ir kietus kiaušinius, mat žengiant tokius žingsnius, darant tokius sprendimus, tu suvoki kad visą savo praeitą gyvenimą nuleidi į klozetą, ir nuoširdžiai nežinai kokią kainą vėliau teks sumokėti. Ir Sebastian’as sumokėjo, milžinišką, ir jei ne manipuliacijos kurias su savimi padarė jo kvailys jaunėlis brolis, galbūt niekas ir nebūtu suvokęs viso to siaubingo atoveiksmio, kurį visiems paruošė likimas, gamta ar bala žino kas, kas yra atsakingas už kiekvieno mūsų egzistenciją. Kelionės laiku yra uždraustos ne todėl, kad tam reikalingos didžiulės jėgos, kurių neturi netgi garsiausi ir stipriausi vikanų klanai, o todėl, kad minimalus praeities pakeitimas, “vienas sutryptas drugelis”, gali atnešti nepataisomų pokyčių. Juk ne veltui yra rašomos konspiracijos teorijos apie tai, kad praeity užminus ant drugelio, gali atsibusti realybėje, kur vis dar žeme vaikšto dinozaurai. Žinoma, dinozaurų nebuvo… Bet visas pasaulis apsivertė taip, kaip to nebuvo galima įsivaizduoti. Juk iš dalies svarstant, kiek gi gali pasikeisti dėl to, kad praeities laikais išgelbėjai jauną mergaitę nuo girtuoklių ketinusių išniekinti ją taip stipriai, kaip tik gali būti išniekinta moteris? Pasirodo daug. Vienas reikšmingai pakitęs įvykis ir Silas kūnas buvo pavergtas tikriausiai stipriausios skausmo bangos, kokią tik jis buvo patyręs prieš tai, ir galbūt patirsęs ateity. Visas pasaulis susimaišė, išsiskaidė į mažiausias dalelytes, su kuriomis susimaišė ir jo paties esybė. Dievai mato, iš skausmo jis rėkė taip, tarytum būtu plėšomas gabalais. Susimaišė ir susiskaidė absoliučiai viskas, ir kai vyras sugebėjo surinkti save į vientisą masę, pramerktos akys išvydo jau kitą pasaulį. Nereikia nei sakyti apie tai, kad jis per akimirksnį buvo priverstas nugyventi savo gyvenimą iš naujo, nepamirštant ne vienos smulkmenos, kurią buvo išgyvenęs prieš tai. Jis suprato kad kad ir kur dabar buvo, kad ir ką dabar jautė, visą tai nebuvo jo. Kad ir kaip tai atrodė tikra, kad ir kokie tikri atrodė jo prisiminimai, tai buvo tarytum tavo naujas gyvenimas, kuriame iš tiesų esi nepageidaujamas. Ir nieko nuostabaus kad šis pasaulis ėjo velniop neapskaičiuojamai greičiau, nei tas, iš kurio originaliai atkeliavo jis…
Išgyvenus tokius dalykus, tikriausiai yra nepaprastai lengva prarasti sveiką nuovoką, pasidaryti monstru, kuris neturi ko prarasti ir tiesą pasakius, netgi labai trokšta kad šis pasaulis nukeliautu pragaran greičiau, nei tas spartus judėjimas, kuris vyko natūraliai. Juk pabaiga, visiška tamsa ir egsistancinis nebuvimas yra daug geriau nei būti kažkuo neįvardinamu, kas neturi nei vietos nei prasmės savo egzistavimui apibrėžti. Galbūt, ne, iš tiesų taip ir būtu nutikę, jei ne atsiminimai, visi jutiminiai procesai, kuriuos priėmė Silvanus kūnas ir siela, vos tik jis atsidūrė ten, kur buvo. Ir kaip bebūtu keista, ši jo gyvenimo versija buvo nepalyginamai geresnė.


Ši pasaulio versija jo asmenybės atžvilgiu buvo geresnė tuo, kad nemirtingasis niekada nebuvo vienas, ir tiesą pasakius, būtent čia ji buvo geriausia savo paties versija, kokia tik turi vietos egzistavimui. Šiame laike ir būtent šioje pakitusioje visatoje, fiziškai ir dvasiškai stipresnis asmuo, per akimirksnį turėjo išgyventi kelis tūkstantmečius, tačiau priešingai, nei ankščiau. Jo gyvenimas automatiškai pakeitė kryptį nuo to taško, kuomet 1489-ais metais Sebastian’as pasirodė prieš tuo metu dar mirtingą šešiolikmetę, Kateriną Petrovą. Ankstesni tikslai, tiesiog išgaravo, ir tarytum pirmą kartą pramerkęs akis, Silvanus pažino šį pasaulį ir save patį iš naujo. Ir žinoma tai nenutiko tiesiog tam, kad nutikti, mat to priežastimi tapo įvykiai, kuriuose jis atsidūrė neatsitiktinai.
Kad ir kaip tai apgailėtinai ar beviltiškai romantiškai be skambėtu, tačiau tikriausiai nėra stipresnės jėgos, nei kad “meilė”. Ir tai gali būti bet kokia šio mistiško jausmo apraška, tačiau esmė lieka visuomet tokia pat. Nėra nieko, kas gali galutinai tai sunaikinti, ir būtent tai mus pakeičia net tuomet, kai to visiškai nenorime, arba stengiames pasipriešinti. Ir taip stipriai sužalotas “trikdžių”, Silvanus mažiausiai galėjo tikėtis kad atsitiktinai įtrauks save į tokią virtinę, iš kurio vėliau nenorės ištrūkti ir pats.
– Ar tau kvaily, pasirodė kad man buvo reikalinga pagalba? – Tais pačiais “pokyčių” metais, tai buvo pirmieji žodžiai kuriuos nemirtingasis išgirdo iš auksaplaukės, netrūkus po to kai visiškai atsitiktinai užkampy užtiko ją su keliolika priešiškai nusiteikusių, išbadėjusių ir nuo beprotybės paklaikusių kraujasiurbių. Žinoma vyras turėjo tūkstančius galimybių, tiesiog pasitraukti, eiti savais keliais, ir netgi pažvengti iš to kad vargšė mergužėlė bus suėsta nuo grandinės nutrūkusių siaubūnų. Tačiau it vidinis pospyris paskatino Ambrose įsivelti. Iš paskutinių savo turimų jėgų, jis puolė į užkampį (ir tiesą pasakius, net nenutuokė nei kur radosi pats, nei kaip atsilieps jo veiksmai jo paties ateičiai). Suplėšė kraujasiurbius plikomis rankomis, jų kūno dalis išmėtydamas į visas keturias puses. Ne labiausiai malonus akiai vaizdas, tačiau vargu ar vyras apie tai buvo susimąstęs. Turint omeny kad jautėsi taip, kad bet kuriuo metu pats susprogs ir vėl susilipins ir vėl susprogs… bei taip tūkstančius kartų. Tam kad to neįvyktu, jam teko nuolatos būti susitelkusiam į tai, kaip išlaikyti save neisšsiskaidžiusį. Sekėsi sunkiai, velniai nematė, faktiškai nesisekė visai. Ir akimirka, kuomet moteris ne vien kad nepasimetė nuo šio jo pasirodymo, o netgi papriekaištavo, išmušė nemirtingąjį iš vėžių, jo susikaupimas išgaravo ir būtent tuo metu, jis paprasčiausiai išsiskaidė, taip skausmingai, kaip to negalima net įsivaizduoti. Sunku pasakyti kas būtent neleidžo auksaplaukei atsitraukti, tačiau ji liko. Ir kai jis netekęs visų jėgų, po “susilipinimo” susmuko it sunkus ir negyvas kaulų, mėsos ir sustingusio kraujo maišas, ji nepaliko jo vieno. Jai neprireikė šimtmečių tam, kad suprasti kas jis yra, ir kur save įtraukė. Tačiau be nuolatinių pašiepimų, ji netrūkus tapo tuo “gyvenimo varikliu”, kokio Silvanus visuomet trūko. Tikriausiai niekas nenustebs kad atsitiktinė pažintis, atsiradimas tinkamu metu ir tinkamoje vietoje, galiausiai įsupo minėtus du individus į beprotišką, žodžiais neapibūdinamą romaną. Savo šiluma, savo moteriškumu ir netgi ne visuomet lengvai priimamu charakteriu, savo požiūriu į gyvenimą, į gyvybę ir visapusišku atvirumu ji pavergė tiek jo sielą, tiek jo kūną. Ir tiesa, jis pametė dėl jos galvą, savo egzistavime iškeldamas ją tiek aukštai, kad ji vienareikšmiškai tapo svarbiausia jo gyvenimo prasme. Galbūt netgi vienintele, dėl kurios būtu verta gyventi. Ir taip, gyventi, o ne tiesiog egzistuoti, kaip kad vyras buvo pratęs visada. Ne veltui sakoma, kad bet kuris vyras gali tapti sėkmingu, kuomet prie šio yra teisinga moteris. Savo ruožtu, ji tikrai nebuvo jo gyvenime tarytum koks trofėjus, pasiekimas, kurio jis nebuvo vertas. Ir taip, jis tikrai suvokė kad nebuvo vertas tokios kaip ji, tačiau vis stengėsi kautis su savo paties galvos tarakonais. Auksaplaukė ne vien padarė jį laimingu asmeniu, ji atskleidė tiesą apie save, ji padėjo jam keistis. Ir su paskatinimais ar ne, jis tikrai stengėsi tapti geriausia savo paties versija, kad būtu bent kažkiek vertas jos jausmų, jos prisilietimų ir jo kūno. Iš pasikėlusio, kvailoko ir dalinai apsisnargliavusio egosisto ji “sulipdė” dėmesio vertą vyrą. Ji vertė jį išnaudoti savo nemirtingumo “dovanas” kitokiems tikslams, nei jis buvo pratęs. Ji netgi išmokė jį kaip derėtu pamilti gyvybę, kad ir kokia ji bebūtu trapi, ypatingai nemirtingos esybės rankose. Stengiantis susitvarkyti su “išsiskaidymo trikdžiais” auksaplaukė mokė Silvanus kaip išlikti savimi. Mokė jį absoliučiai visko, tiek žmogiškumo suvokimo, tiek fizinės ištvermės, tiek kovos meno, tiek magiškumo triukų. Ir dievaži, viso to apsupty jam nebuvo lengva, jis siekė savo limitus, o ji nuolatos vertė jį šiuos peržengti, tarytum būtu ruošusi jį kažkam, ką sugebėtu padaryti tik jis, nepriklausomai nuo to, kad ji buvo tūkstančius kartų už vyrą stipresnė. Priešingai nei dauguma apie jį žinančių asmenų, savo akimis auksaplaukė matė jame tai, ko nematė niekas.
Šio, naujai sukurto, pasaulio rėmuose jie gyveno tobulą gyvenimą: dievino vienas kitą, stengėsi iššaukti vienas kitame didžiulius potencialo horizontus ir žinoma kovėsi už žmoniją. Turint omeny tai, kad pirmiausia patys žmonės kovėsi prieš savo rūšį, o vėliau sukilo ir antgamtinės būtybės, demoniškos esybės – tam tikra prasme, jie tapo didvyriais, ant kurių laikėsi pasaulis. To neplanuodami, jie tapo tarytum “teisingumo lygos” pradžia, kurie kovėsi už gyvybę. Tarp mirtingųjų, Jie buvo tik žmonės, kurie troško užbaigti karą, tarp nemirtingųjų jie buvo ir viltis ir prakeiksmas viename. Jie kilo pareigose, vienu metu netgi buvo įvardinti “karo veteranais”, ir viskas susikomplikavo tuomet, kai Desmond’as Abberline kartu su “pasaulį valdančia kompanija” paleido virusą be priešnuodžio, tiesiog tam, kad sunaikinti kiekvieną antgamtišką padarą, mat visiems apart žmones, čia vietos nėra, o Katherine Pierce teisėtai tapo pragaro valdove, kuriai tiesiog pasirodė beprotiškai smagu sunaikinti visą žmogiškumą, ir pasaulius. Nuo minėto taško, teko kautis ne vien už silpnesnius, bet ir už savo pačių išgyvenimą. Ir galima prisiekti, Silvanus šaknys žinoma davė savo, jis meldė ir netgi fiziškai vertė mylimąją viską mesti ir išsitrenkti į saugesnį pasaulį, padaryti bet ką, kad tik išgyventi, nes ten kur jie buvo dabar, jau buvo pasmerkta pražūčiai. Ir jis tikrai buvo pasiruošęs padaryti absoliučiai viską, kad tik ji būtu saugi ir gyva. Nemirtingasis neįvertino tikriausiai to, kad ji buvo per daug užsispyrusi, per daug teisinga, kad viską dėl ko jie tiek dirbo kartu, mestu likimo valiai. Yra beprotiška ir kvaila kautis prieš “vėjo malūnus”, kuomet supranti kad viską ką pasieksi, tai triuškinantį fiasko. Ir nesvarbu kiek daug buvo norinčių eiti paskui juos du, kiekvienas suprato kad prieš “paklaikiusius nuo viruso” vampyrus ir pro Katherine pravertus “vartus” ištrūkusią tamsą, ilgai atstovėti nepavyks. Bet juk svarbu bent jau kažką daryti… ale.

<…> Prasibraudamas pro minią, dalinai ar stipriai sužeistų žmonių (tarp kurių buvo galima rasti ne vieną raganių ar vilkolakį – pagrindiniai asmenys, kurie natūraliai priešinasi tiems vampyrų klanams, kurie buvo paveikti modifikuoto, prisitaikančio ir nuolatos mutuojančio imunodeficito viruso, kurį sukūrė Desmond’as Abberline, kartu su mokslininkų, tarp kurių neliko ne vieno gyvo, vos tik buvo pasiekti norimi rezultatai, komanda), nemirtingasis atrodė taip, tarytum ką tik ištrūko iš alinančios kovos: drabužiai suplyšę, kruvini, ant kūno palaipsniui susitraukiantys sužeidimai ir lokaliai apdegusi oda. Prie tam tikros vietos, kone ratu apstoję asmenys stengėsi apsunkinti Silvanus tikslą, nuoširdžiai ir iš visos savo turimos jėgos stengdamiesi šį sustabdyti. Jam nereikėjo naudoti netgi atgamtiškumo jam suteiktos jėgos, kad prasiskinti kelią pro mirtinguosius, bei tuos, kurie šiuo metu nebuvo pasiekę savo metamorfozės viršūnės. Staiga prieš vyro akis pasirodė Jessica Dempsey, kone iš karto suimdama aukštaūgį už pečių. Žvelgiant iš šalies, raudonplaukė vos siekė nemirtingojo pečius savo viršugalviu, tačiau akivaizdus fizinio sudėjimo skirtumas nesutrikdė jos, kuomet ši pasirodė čia vedama vien gerų ketinimų, kurių Ambrose be jokios abejonės nesuprato, o jei būtu supratęs, nebūtu priėmęs. Visi puikiai suprato kad jam negalima pamatyti to, ką buvo apstoję visi šie individai, tačiau nemirtingasis buvo per daug užsispyręs, ir tiesą pasakius jautė kaip tai kas slepiama nuo jo akių, traukė jų visu kūnu ir siela, it būtu stipriausias magnetas, kuomet jis tebuvo magnetui negebantis pasipriešinti geležiukas. Raudonplaukė prabilo, nors jos balsas pastebimai drebėjo.


– Sustok prašau, tu nenori to matyti… Silas, patikėk manimi, tu daugiau nieko negali padaryti. – Nepriklausomai nuo to, kad raudonplaukė buvo visiškai tikra savo žodžių teisumu, ji taip pat suprato kad nesugebės jo sulaikyti, netgi jeigu pasitelks visas savo turimas žinias. Jis nepatikės tuo kas nutiko, iki pat tos akimirkos, kuomet pamatys viską savo akimis ir galbūt netgi išbandys visus jam žinomus būdus, kaip šią beviltišką padėtį pakeisti. Ir tai vargu ar padės šiam susitaikyti. Ji neatsitraukė, tik dar stipriau suspausdama pirštus, kurie tuo metu vis dar kabinosi į nemirtingojo pečius, ir atrodė kad jis net nepastebi šio veiksmo, kad it stiklas jo akys buvo nukreiptos į išretėti neskubančią minią. – Ji nepasidavė iki paskutinės, bet jis buvo kur kas stipresnis už ją…
Nuo šių mirtingosios žodžių vyro žandikaulis įsitempė dar stipriau, tuo pačiu išryškindamas visą veido raumenyną. Jis atrodė siaubingai, jautėsi dar siaubingiau. Tuo pačiu metu turėjo laikyti save, kad nesubyrėti į mažiausias dalelytes, bei susitelkti į tuos žodžius kurie jam buvo tariami iš šalies. Vyras atrodė it nesavas, suakmenyjęs, šaltas, ir tik akys kuriuose netiesiogine to žodžio prasme, degė pragaro ugnis, išdavė apie tai, ką jis tuo metu jautė. Jis net nepajuto kaip stipriai pastūmė raudonplaukę, neatkreipė dėmesio į tai, kur link ji nuskriejo ir ar nesusižeidė. Jam buvo visiškai vis vien, ir kiekvienas kuris ketino pasipainioti jam po kojomis, turėjo laukti mažu mažiausia tokios pačios lemties. Jis tvirtai žengė į priekį, ir minia palengva ėmė skaidytis į šonus, atverdama tą siaubingą “paveikslą”, kurio jis baiminosi labiausiai. Vidury gatvės, kurioje visi jie buvo, netvarkingai gulėjo jo mylimos moters kūnas. Ne iš karto sugebėjo pastebėti, tai kad nuo jos dar šilto kūno vietomis laša kraujas, nematė ir beribio skaičiaus įkandimų, kuriais buvo nusėtas liaunas jos kūnas. Sustojo, staiga įkvėpdamas, nors tame fizinės būtinybės ir nebuvo. Matyt pats kūnas pareikalavo tokio dalyko, vien tam kad paryškinti vyro žmogiškumą. Dar keli žingsniai ir jis jau klūpėjo prie jos kūno. Baiminosi pažvelgti į sustingusias, ir vis dar atmerktas jos akis, ir auksinius plaukus, kurie stipriai buvo sutepti jos pačios krauju, kuris vietomis jau paprasčiausiai įsigėrė į plaukus. Aiškiai užkimęs jo balsas užpildė ir taip slogią aplinką.
– Nešdinkites. PISKIT VELNIOP IŠ ČIA! – Tie, kurie nesukluso po pirmo jo ištarto žodžio, išsilakstė po riaumojančio staugo, kuris jis visiškai natūraliai išleido iš savęs, taip ir nepakėlęs akių į žmones, kurie jau ne pirmus metus buvo nešališki globaliai karo problemai, ir palaikė Silas ir šio mylimosios pusę. Jam buvo nusišikti, taip riebiai nusišikti ant kiekvieno jų ir visų kartu. Ne vieną šimtmetį kūrusi jo charakteristikos metamorfozė galiausiai nukeliavo šiknon, mat priešingai nei dauguma, kurie patyria panašius išgyvenimus, jis neketino sielotis amžinai, palindęs po kokiu akmeniu ir apkabinęs save per kelius. Jis ketino žudyti juos visus, ŽUDYTI KIEKVIENĄ, kuris tik turėjo drąsos arba kvailumo prie jos prisiliesti. Neužtikrintai, tarytum baimindamasis ją kaip nors užgauti, nors tai ir nebebuvo įmanoma, aukštaūgis suėmė auksaplaukę į savo rankas, it mažą mergaitę stipriai surakindamas savo glėby. Jo veidas akimoju įsikniaubė į kruvinus jos plaukus, o rankos ėmė ją spausti taip stipriai, tarytum niekada daugiau neketintu paleisti. Rauda kilo savaime, tačiau jis natūraliai stengėsi jos neišleisti, lyg specialiai varydamas save į dar didesnę kančią. Jos vis dar nespėjęs atšalti, suglebęs ir visiškai gyvybės neturintis kūnas buvo parodymas to, kad jis dar kartą susimovė. Susimovė taip stipriai, kad dabar ir pačiam nuo savęs koktu darėsi. Juk jis galėjo viską pataisyti ankščiau, rasti būdą, galu gale priežastį ir ne vieną, kad imtis tų veiksmų, kurių ir privalėjo nuo pat pradžių. Bet ne, jis atsipalaidavo, jis patikėjo ta pasaka, kurioje atsidūrė. Ir nepriklausomai nuo to, kad puikiai žinojo, kiekvieną supistą akimirką sau primindavo, kad nėra vertas šios realybės, kad privalo grąžinti viską atgal… …vietoje to, jis tiesiog leido sau gyventi. Savanaudiškumas retai kada atneša saldžius vaisius, o dabar jis kaip tik kando supuvusius ir sukirmijusius. Šalta ir mirusi vampyro širdis skaudėjo taip, tarytum tik šiai siaubingai akimirkai ji būtu atgijusi, tam kad priminti ką jis prarado. Kad priversti jį pajausti šios nelaimės pojūtį visomis įmanomomis prasmėmis. Ir dievaži, jis tikrai visą tai jautė, tik milijardus kartų stipriau, kiekviena kūne esančia ląstele ir visais tais mikrošudukais iš kurių ji susideda.
Jis nepratarė ne vieno žodžio, tiesą pasakius, nebuvo ne vienos sielos, kuri būtu tai išgirdusi. Kalbėjo visas jo kūnas, kuris kentėjo nuo šio skausmo, kurį sukėlė staigus vienatvės, pykčio, skausmo ir nevilties raizginys. Jis prarado tai, kas jam buvo svarbiausia, ką jis iš tiesų savo prakeiktame kūne sugebėjo mylėti, ką sugebėjo prisileisti tiek arti, kad tai tapo jo silpnybe. Ir niekam nėra paslaptis kad nemirtingieji nepakenčia turėti silpnų vietų, ir tai nutinka tik tuomet, kai yra atrandama taip įvardinama “antroji sielos dalis”. Silvanus veidu, iš raudonai nusidažiusių akių tiesiog kaip kokios pupos riedėjo kraujo ląšai, vainikuodami visą tą emocinį perteklių, kuris tiesiog smaugė vyra iš vidaus. Ir reikia pripažinti, jei tik jis galėtu “paleisti” savo gyvybę čia ir dabar, greta jos, jis nesvarstydamas būtu priėmęs šį sprendimą. Mat be jos, nematė prasmės egzistuoti sau pačiam. Ir kaip be pasukus, jis nebuvo iš tų, kurie gebėjo “prikelti mirusius”. O ji niekada nebuvo tiesiog paprasta, niekuo ypatinga būtybė, kurią būtu galima bet kuriuo metu ištraukti iš tamsos ir paleisti atgal į pasaulį. Viskas buvo kur kas labiau komplikuota, kur kas labiau nepataisoma, nei tai galėtu pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir jei Ambrose nebūtu žinojęs apie savo mylimąją absoliučiai visko, jis beprasmiškai bandytu visus tuos “joduosios magijos” triukus, kad tik sugrąžinti jai gyvenimą. O dabar, visą tai tebūvo beprasmis laiko švaistymas.
Šiek tiek, pakankamai kad galėtu pažvelgti į jos nors ir negyvą, tačiau vis dar nuostabų veidą, jis atitraukė nuo jos nugaros vieną iš savo rankų, kurios pirštais prisilietė prie jos veido. Natūraliai, be jokio išankstinio pasiruošimo, pirštai slysdami per dievišką auksaplaukės veidą, palytėjo jos sustingusių akių vokus, paskatindami šiuos nusileisti. Dabar jau susimerkė iš jis, neužlaikydamas savyje tam tikro, skausmo iššaukto gerklinio atgarsio. Jo natūraliai šaltos lūpos prigludo prie moters kaktos, prisispausdamos stipriai, užtikrintai ir tuo pačiu skausmingai. Tuo pačiu metu atitraukdamas lūpas nuo moters kaktos, jis laisva ranka susilietė su krauju, kuris buvo pralietas ant žemės. Kraujas it žibalas, palietęs ugnies liežuvėlį įsiliepsnojo pražūtina liepsna.
– Aš prisiekiu, surasiu tą kuris tai su tavimi padarė ir priversiu jį už tai sumokėti. Aš prisiekiu tau. Cass. Nenurimsiu kol tas šūdo gabalas vaikščios šia žeme. Rasiu kelią atgal, bet kokia kaina. Ten kur tu būsi gyva, kur tu šito nepatirsi. Aš prisiekiu. –
Nemirtingo vyro rankos vėl nugulė ant žuvusios, bet vis dar beprotiškai mylimos moters kūno, kaip tik tuo metu, kuomet juos du apsupo prieš tai įžiebta ugnis. Jis vėl prispaudė savo veidą prie priklausančio jai. Švelni it aksomas josios oda, vis dar tebe kvepėjo taip saldžiai, taip gaiviai, kad net tokiomis nedėkingomis aplinkybėmis galėtu apsukti galvą bet kuriam. Jis suspaudė dantis, kai magiškai paskatintos liepsnos ėmė deginti tiek jos, tiek jo paties odą. Ugnis it užburta, it begėdė šokėja, savo liepsnomis degino viską aplinkui. Degė ir lydėsi absoliučiai viskas: drabužiai, oda, plaukai. Tas skausmas natūraliai peraugo į vis labiau plintančias liepsnas, kurios vos kelių minučių tekmėję apsėmė visą kvartalą, kuriame Jie buvo. Pastatai pirmiausia ėmė anglėti, o vėliau irti ir griūti tiesiog akyse. Ir jei tuo metu ten buvo gyvų žmonių, vadinasi jiems stipriai nepasisekė. Žinant kad išgelbėti auksaplaukės jau nebe pavyks, Silvanus neprisileido net minties kad kas nors gali dar kartą prisiliesti prie jos kūno, kaip nors iš to išsijuokti. Jis pasiryžo nedėkingai siaubingam žingsniui, suskaidyti ją kartu su savimi, nepriklausomai nuo to, kad tas pats prakeiksmas tiesiog neleis jam pražūti. Bet jis bent jau bus su ja iki pat tos akimirkos, kuomet ji susivienys su atmosfera. Skausmas, kuris dabar veikė ir fiziškai, buvo nežmogiškas, mat besilydantys audiniai teškėjo į dvokiančią ir siaubingą masę. Jie susijungė, tačiau iki tos akimirkos, kuomet jos kūnas tapo pelenais, kuriuos visur išnešiojo vėjas, o jo suanglėjęs kūnas palengva vėl sugrįžo į pradinį tašką, palikdamas jį gyvą ir sutriuškintą. Šią akimirką Silvanus tikrai gebėtu suprasti savo brolio motyvus “bet kokia kaina” pataisyti tai, kas yra nepataisoma. Juos netgi sujungtu panašus netekties skausmas, taip būtu… jei dabartinis Silvanus susitiktu su praeities Sebastian’u. O tam nelemta išsipildyti niekada, nes būdami vienoje visatoje, jie niekada neras nieko, dėl ko sugebėtu pakęsti vienas kitą. <…>




2019TIEJI. NIUJORKAS. DABARTIS.
Kiek yra vertas žmogus, kuris turi beribes galimybęs, kurio pagrindinis variklis yra pyktis ir kas svarbiausia jis nebeturi ko prarasti? Pradinė Silvanus Ambrose “versija” greičiausiai tikriausiai viso labo patraukčiotu pečiais, ir pasakytu ką nors panašaus į dažnai skambntį, – “shit happens” – bei toliau maklinėtu iš kampo į kampą, be kokios nors tikslios priežasties. Kitą vertus, kai tu savo egzistenciją nugyveni nesuskaičiuojamą galybę kartų, tu savaime tampi visiškai  kitokiu asmeniu. Ir jei bent viena tau atneša tokius įspūdžius, kokių ankščiau niekada nebuvai patyręs, vadinasi tu randi priežastį, dėl kurios trokšti gyventi. Šia priežastimi, visų vidinių ir išorinių nemirtingo vyro pokyčių priežastimi buvo tapusi viena konkreti asmenybė. Ta, dėl kurios jis iš tiesų buvo pasiruošęs eiti kiaurai pragarą, spjauti “Liuciferiui” į snukį, ir apsisukus, su aukštai iškelta galva, grįžti atgal. Niekada ankščiau nesusimąstęs apie galimybę sustoti, sukurti kažką gražaus ir tyro, ką geba padaryti tik žmonės, kartu su ja jis ketino patirti absoliučiai viską. Ir kas dabar, kai jis vėl liko visiškai vienas? “Gyvenant amžinybę, yra iš tiesų sudėtinga rasti tinkamą partnerį, su kuriuo norėtum praleisti savo gyvenimo beribiškumą”, – tardamas šiuos žodžius auksaplaukei, nemirtingas vyras buvo tikras kiekvienu savo tariamu žodžiu, mažą to, jis buvo pasiruošęs visą tai įgyvendinti, nepriklausomai nuo to, kokius sunkumus galbūt jiems bus paruošęs likimas, arba aukštesnės jėgos. Mažiausiai jis galėjo tikėtis to, kad nebus šalia jos, kuomet jai jo reikės labiausiai. Ir ši klaida, paliks jam giliausius randus, kuriuos pagydyti neužteks net tos pačios amžinybės, kurią jis bus priverstas nugyventi. Nuo tragiškos akimirkos, kuomet auksaplaukė buvo rasta nedėkingai nužudyta, prabėgo kiek daugiau nei pora savaičių, tačiau mažiau skauda nepasidarė. Silas alino save bemiegėmis, bado naktimis, kuomet varstė vienus metrasčius po kitų, ieškodamas “paklaidos”, kuri leistu jam pataisyti tai, kas šiuo metu vyko. Ir nieko, nei jo paties kraujo linijos burtažodžių knygos, nei tie nuo prisilietimo veik byrantys metraščiai, kuriuos buvo palikusi Cass, neskandavo apie tai, kaip grįžti atgal. Dievaži, jam būtu užtekę grįžti bent į tos nelemtos dienos rytą, neišleisti jos niekur, apsaugoti ir dar kartą tvirtai suimti į savo glėbį. Pajausti jos svaiginantį kvapą, prisiliesti prie šilkinės odos, paragauti jos dievišką skonį ir trumpam, bent trumpam pamiršti koks sušiktas ir nieko vertas šis pasaulis yra, kiek veltui buvo paleista laiko, bandant jį išgelbėti. Ir velniai griebtu, Jie tikrai stengėsi išgelbėti kaip galima daugiau žmonių, nepriklausomai nuo to, kad visų išgelbėti galimybės nebuvo. Ir dabar, jis vylėsi kad sugebės dėl jos sugrąžinti save atgal, užsiimti neišbaigtomis operacijomis, tačiau be jos tai nebe buvo tas pats. Ir jis stengėsi, neišprotėti. Stengėsi grūsti į save dar daugiau informacijos, tokiu būdu kaitindamas ir lydidamas savo smegenys neapsakomais greičiais. Ir kai pasirodydavo per daug, jis alino savo kūną, nepamiršdamas tų pačių fizinių treniruočių, kurias Jie ankščiau darė kartu. Niekas, absoliučiai niekas nesumažino skausmo, dėl ko sugrįžo “trukdžiai”, jis vėl prarado savikontrolę, nebeišgalėdamas save išlaikyti viename kūne. Išsiskaidymai buvo nežmogiškai skausmingi, ir galbūt, tam tikra prasme, vyras laikė juos kaip bausmę. Galbūt jis net buvo teisus.
Viešo maitinimo įstaiga, kurioje akis į akį susidūrė kraujo broliai, prisipildė “pavasario” kvapais, atrodė, tarytum užtektu užmerkti akis ir įsivaizduoti kaip pražysta sodai, kad pajausti šią gamtos apvaizda visu savo kūnu. Kvapas svaigino, vertė pajausti gyvybę, tai nuo ko ji prasideda ir kaip palaipsniui evoliucionuoja. Net pats to nesuprasdamas Ambrose giliai įtraukė (pasirodo tik jam vienam) juntamą gaivą, kaip tik tuo metu, kuomet prieš savo akis išvydo Ją. Šviesūs, aukso atspalvį turintys plaukai iš dalies dengė jos smulkų veidelį, kuomet šiek tiek pasilenkusi prie stalo ji tyriamai žvelgė į savo partnerio pusę. Tam kad nesubyrėti dabar, prireikė didžiulių pastangų. Vizualiai netgi visas nemirtingojo kūnas virpėjo, kaip ant minimalaus greičio nustatytas erotinis žaisliukas. Nuryjo burnoje susikaupusius skysčius, ir neprabilo, ne vieno žodžio, suvokdamas kad liks visiškai nesuprastas.
– Kartais geriausia ką mes galime padaryti, tai pradėti viską nuo pradžių. Tu gali priversti jį pradėti viską nuo pradžių… – Jos skambus balsas užpildė vyro klausos aparatą, kuomet sukąsdamas dantis jis vos pastebimai pasuko galvą šonan. Nedrįso, visiškai nedrįso pažvelgti jai į akis, netgi suprasdamas kad visą tai tik sutrikusios vaizduotės vaisius. Juk būtent taip ir buvo… Nuo patirto dvasinio ir emocinio, netekties iššaukto, lūžio, vyrui pasisuko taip stipriai, kad jis ėmė matyti ją absoliučiai visur. Kartais netgi pagaudavo save bendraujant su mylimos moters “vaiduokliu”, ir nos iš šalies tai tebuvo siena, medis, stulpas ar visiška tuštuma, jis matė, jautė ir netgi užuodė ją. Tarytum papuldamas į tam tikrą įsivaizduojamą dvasinę būseną, kurioje vis dar rasdavo šiek tiek vilties, šiek tiek pospyrio nesustoti. Niekada nesustoti. “Nuo kada, kretine tu, tau rūpi supistas pasaulio likimas?”, – brolio ištarti žodžiai privertė atkusti. Miražas išgaravo kone akimirksniu, kuomet visais lygmenimis Silvanus sugrįžo į “realybę”, kurioje jis sėdėjo priešais savo kraujo giminaitį, kuris ne vien kad nesiteikė pažvelgti į jo pusę, tačiau ir akivaizdžiai, su dideliu pasimėgavimu liejo tulžį, tiesiog todėl kad dabar tokiu buvo. Kiek akmeninis, emocijų neišduodantis jaunėlio veidas surado tinkamą trajektoriją, kad žvilgsniu galėtu stebėti kiekvieną Sebastian’o veido raumens sukrutimą. Sunku pasakyti ko jis tikėjosi, jie nuo pat pradžių buvo per daug skirtingi, per daug nepakenčiantys vienas kito, kad paprasčiausiai imtu ir iš “neturėjimo ką daugiau daryti” susėstu prie vieno stalo aptarti reikalus. Tai buvo nerealu, ir tiesą pasakius, ne vienam nebuvo malonu tai daryti dabar.
– Nuo tada kai vienas nuo savęs apsvaigęs nuopisa sumojo pažaisti su laiko tėkme ir sušiko viską taip stipriai, kad garsiausiame pasaulio “istorinės fantastikos” leidiny aprašoma apokalipsė yra tik sušiktos gėlytės. Ar tave tenkina šis atsakymas, ar detaliai paaiškinti kas yra tas nuopisa? – Nepriklausomai nuo to, kad Silvanus anei kiek nebuvo tikras dėl to ar pats Redford’as suvokia ką padarė, ar aplamai atsimena savo kelionę laiku, mat vargu ar buvo padaręs tokią pat nesąmonę su savimi, kokią padarė šio brolis, jis vis vien, tarytum “užsikirtusi plokštelė” teškė savo nuomonę vyresnėliui į akis. Jam nebuvo svarbu ar jis supras, jam buvo svarbu išlieti savo pagiežos dozę už tai, kad viskas kas šiuo metu vyksta, yra Jo kaltė, ir niekieno kito. Prieš tai beemocė išraiška pagaliau įgavo “spalvų”, o tiksliau tokią grimasą, kokią atspindi stipriai varžomas pyktis. Žinoma nepatiko ir tai, kad Redford’as akivaizdžiai ignoravo brolį, net nesuvaidintai, o visiškai natūraliai vengdamas į šio pusę pažvelgti. Tarytum vieno žvilgsnio užtektu tam, kad iššaukti žiaugčiojimo refleksą. Tai neerzino kol kas, tačiau netrūkus suveikė.
– Atsargiau su žodžiais. – Pagrąsino kone iš karto, vos tik brolis užsiminė apie pasaulį, pimpalą ir skylė į kurią tai turi sueiti.
– Nepriklausomai nuo to, kad tau taip labai patiko dulkinti seserį, kad įpisai jai dar ir porą vaikų, nemanau kad liktum sužavėtas, jei kartu su visu pasauliu dabar pat sulystum man pimpalo skylėn. Nebent žinoma, tu jau pakankamai sudieviškėjai, kad nebelaikai savęs pasaulio dalimi. Arba, nebent žinoma, tai Tavo gyvenimo atkarpa iš kitos laiko juostos. – Įkando, žinoma kad įkando, pasinaudodamas galimybę to, kad puikiai atsimena viską, kaip buvo prieš ir po Sebastian’o kelionės laiku. Silvanus visada buvo suktas ir pakankamai protingas asmuo, galbūt labai nevykęs ir darantis daugybę klaidų, bet kas liečia protą, šio jis tikrai gebėjo naudotis. Ir aplamai kaip gi galima praleisti galimybę, sugelti ten, kur gali ir žinai kad suveiks, ypač kai visos galimybės tau yra tiesiogiai pakišamos po nosimi. “Drugio Efekto” sindromas atnešė daugybę įvairialypių pasekmių, ir kaip buvo sakoma prieš tai, dinozaurai neprisikėlė, tačiau reikšmingi patiems Ambrose įvykiai tiesiog neįvyko (Desmond’as paleido lemtingą kulką į Marcios tarpuakį, jis pasikėlė pareiguose ir tam tikru metu iš įtartina veikla besisukančios įmonės vice prezidento, tapo visapusišku šios vadovu, Chariton’as buvo išleistas iš “akmens” kalėjimo Katherine Pierce dėka, dėl ko jis visai netrūkus susitvarkė su Liviana, kurios jau pakankamai seniai nebėra gyvųjų tarpe. Cassidy niekada netapo savimi, netapo Elissa Ambrose, ką be sakyti apie tuos veikėjus kurie net negimė, arba nebuvo sugrąžinti tam, kad pakreiptu ir pakeistu svarbius įvykius).
– O, aš suprantu kas dabar vyksta. “Katerina pasirodys. Ir kai ji pasirodys…” – Specialiai pakartojo brolio žodžius, pastebimai paleipsniui vis labiau prarasdamas savitvardą. Negana to, netgi pasistengė atkartoti Sebastian’o grimasą, kuomet šis tikriausiai manė kad savo žodžiais sugebės brolį pastatyti į jam prideramą vietą. Tačiau viskas pasisuko kiek kitokia linkme, tiesą pasakius pats Ambrose nesuprato kodėl tai pasakė, juk pasidaryti išvadas kad Sebastian’ą tauškalai toli gražu niekaip nepaveiks.
– Nepažinsi ramybės Tu, idijote! Kalbi kaip sušiktas lunatikas, negi pats nesuvoki į kokią šiknaskylę visus įstūmei? Ir dabar, o taip… Kraują stingdanti Katerina pasirodys. Ir kas tada? KAS TADA?! Kiek ilgai manai trūks jos susidomėjimas tavimi, kai ji viso labo yra nužmogėjusi pabaisa, kurią sulipdėi savo paties rankomis?! – Prunkštelėjo, ne todėl kad pristigo žodžių, greičiau todėl, kad pasistengė save sustabdyti nuo to, ko galbūt nenorėtu pasakyti. Nutilo, kuris laikas neprivertė savęs pasakyti ne vieno žodžio, ir tuomet kai prisiruošė, pakito netgi jo intonacija. – Paklausyk. Aš suprantu tavo motyvus, kodėl tai padarei. Bet tai kas vyksta dabar, nėra išeitis. Ji sunaikins pasaulį, nes joje nėra visiškai nieko žmogiško. Ir velniop, tebūnie tau nusišikti ant visko, kas tavęs neliečia asmeniškai. Bet velniai griebtu, pagalvok apie save. Kiek tame tamsos gumbule yra tos moters, dėl kurios būtum padaręs bet ką? Kiek ilgai ji leis gyventi tau, kai sunaikins absoliučiai viską. Juk toks yra jos planas?
Žodžiai, kuriuos netrūkus ištarė Sebastian’as, nebuvo pirmą kartą išgirstas tekstas. Tai privertė Silvanus užsičiaupti, kuriam laikui ir vėl paskęstant savo paties mintyse. Nedideliame, tačiau pakankamai jaukiame name, kuriame jau kuris laikas Silvanus gyveno su auksaplauke, ant šios miegamojo stalelio buvo padėta knyga su sentencijomis. Šiek tiek aptriušusi, pageltusi nuo nuolatinio puslapio vartymo ir vietomis praplyšusi. Tačiau šis skaitalas Matyt buvo labai svarbus, jei jis niekada taip ir nepradingo iš prieš tai minėtų namų. Kartą jis ir pats atvertė patriušusį skaitalą, visiškai atsitiktinai perskaitydamas, – “Mūsų angelai visada su mumis ir dažnai naudojasi kažkieno lūpomis, kad mums kažką pasakytų”, žodžius. Galbūt tuomet tai buvo nieko nereiškianti ištrauka iš knygos, kuomet dabar tai tikrai nepriminė visiško atsitiktinumo.  – Palauk, ką tu pasakei? – Nespėdamas atsisukti, vyras natūraliai nesulaikė liežuvio už dantų, kaip tik tuo metu, kai nuo sukilusios vėtros sudrebėjo pastato, kuriame jie buvo langai. Viskas vyko taip, tarytum kažkas būtu sulėtinęs laiką, protas veikė kur kas greičiau, nei laiko tėkmė, ar pats kūnas. Redford’as pakilo, tarytum praradęs susidomėjimą pokalbiu, rado kai ką, kas atrodė šiam kur kas įdomiau. Ir tikrai, įdomiau buvo. Niekas nebuvo tikras dėl to, kad apokalipsė smogs iš visų įmanomų pusių, buvo galima numanyti tik tai, kad Katherine pabaigos versija nebus nuolatinis kankinimas visų ir visko, tai bus tiesioginė visą ko pabaiga. Sukandęs dantis nemirėlis taigiai pašoko nuo kėdės, paskubomis nusekdamas paskui brolį, kuris tarp kitą ko, labai mikliai išsisuko nuo susidūrimo su prie pat jo praskridusiu dešrainių furgonėliu.
– Tu esi mano brolis, Sebastian’ai. – Ištarė šiuos žodžius taip, tarytum tai būtu pirmą kartą konstatuotas faktas. Ir kaip be pasukus, didžioji visuomenės dalis, nepriklausomai nuo laiko atkarpos, iš tiesų nieko nenutuokė apie tai ką bendro tarpusavy gali turėti šie visais laikais labai skirtingi vyrai. Galbūt, Jie patys sau ne kartą leido pamiršti apie tai, kad yra kilę nuo vieno tėvo. Šis prisipažinimas buvo it purvina ir šlykšti jų paslaptis, kurios buvo nevalia ištarti balsu. Tačiau atsižvelgiant į dabartines aplinkybęs, Silvanus nusprendė priminti priešais esančiam esti jis vienas neliktu, jei nuspręstu pasielgti teisingai, ir teisinga šiam atrodė tai, ką netrūkus išrėkė. O rėkti prireikė todėl, kad net vampyriška klausa nebūtu užfiksavusi šnabždesio, per tą ūžesį kuris viską apsupo.
– Tik tu vienas gali ją sustabdyti! Ji nebėra Katerina, kurią tu prieš pusamžį pavartei vampyre! Ir jei tu savo noru to nepadarysi, aš PRIVERSIU TAVE! – Nuspėti tai, kad Sebastian’as viso labo išjuoks brolį, toli gražu neįsiklausydamas į jo žodžius, buvo tiek pat paprasta, kaip įsiminti savo paties vardą. Kas, pripažinkime, yra labai paprasta. Todėl Ambrose nusprendė daugiau nebe gaišti laiko, nebe plakti liežuviu veltui. Jam nebuvo svarbu tai, kad pats savo žodžiais patvirtino tai, kad yra iš tiesų per silpnas kad stoti į kovą su Katherine, ir kad aplamai egzistuoja tik vienas asmuo, kuris turi pakankamai galių ją sustabdyti, ją sunaikinti visiems laikams. Ir tas asmuo, buvo ne kas kitas, kaip Sebastian’as. Silvanus buvo per silpnas stoti į kovą ir prieš brolį, bet kaip asmuo, kuris neturi ko prarasti, jis riebiai šiko ant šio fakto. Apsauginis laikas, kurį apie save sukūrė Sebastian’as atrodė kaip nepalaužiamas barjeras, kuris degino ir naikino bet kokį (ne)gyvą objektą, kuris tik prie šio prisiartindavo. Nereikėjo daugybės išminties, kad suprasti kad pasiekti serafimą yra visapusiškai misija neįmanoma. Tačiau Silvanus nebuvo tik iš šūdo ir kaulų drėbtas, kad nepabandyti savo “unikalumą” išbandyti čia ir dabar. Ir jei nepavyks, jis bent jau pasistengė. Ką gali žinoti, gal tai bent mažuma sutrikdys Redford’ą. Akimirka, kuomet didžiulis energetinis gūsis atkėlė ganėtinai prabangų, matinės juodos spalvos “Rolls-Royce Phantom” (2018-tų metų) šis ėmė pasiversdamas skrieti link Ambrose, kuris staigiai atsispirdamas nuo žemės paviršiaus, bei nuo nežmogiškos asfalte palikdamas įskylimus, bėgte pašoko link minėto automobilio. Jų susitrenkimas nebuvo reikšmingas niekuo kitu, kaip tik vyro atsispyrimu nuo minėto bedvasio prabangos akcento. Silvanus kelis kartus apsisuko ore, prieš pasiekdamas apsauginį energetinį tinklą. Likus vos milisekundei iki susilietimo su minėtu mistišku reiškiniu, kuris vienareikšmiškai turėjo sunaikinti vieną iš pirmų vampyrų, kuomet visas jo kūnas subyrėjo į “dulkes”. Šis realiai visiškai nekontroliuojamas manevras dar kartą sukėlė Ambrose nežmogišką skausmo bangą, kuri žinoma šiuo metu atrodė visiškai nereikšminga. O žvelgiant iš šalies, buvo daugiau nei akivaizdu, kad vyras tiesiog save sunaikino, gal iš nevilties, gal todėl kad visuomet buvo keistokas šudžiukas (lel). Tačiau tai kas nutiko netrūkus, vienareikšmiškai buvo netikėta. Dulkes primenantis tinklas susijungė į vientisą masę, tačiau jau apsauginio lauko viduje. Žavinga. Negaišdamas ir taip siaubingai svarbaus laiko, Silvanus stvėrė brolį už gerklės, tuo pačiu pastūmėdamas Redford’ą arčiau jo paties sukurto apsauginio lauko barjero, nuo kurio it tyčia pasipylė kelios žiežirbos.
– Nusišypsok. Juk visai netrūkus savo paties rankomis sustabdysi pragaro valdovę. – Pašaipus tonas, bei ne ką mažiau pašiepianti veido išraiška labiau priminė būtent tą Silą, kuriuo jis visuomet ir buvo, stipriai atitolęs nuo tos versijos, kurią išsiūgdė ir suformavo per praėjusius penkis šimtus metų, gyvenant savo, bei tuo pačiu visiškai svetimą, jam nepriklausantį, gyvenimą.

Ne vienas asmuo yra pasakęs kad, “gražiausia likimo dovana, ateina mažiausiame įpakavime”, kaip ir ne vienas asmuo yra pasakęs kad, “labiausiai ypatingi asmenys yra tie, kurie savy nemato visiškai nieko ypatingo”. Ir nepaisant šių, tam tikruose vietose, žinomų sentencijų, angeliško veido bulgarė visuomet buvo ypatinga savo sielos gelmėmis, nors niekada šito nematė ir tikrai nesureikšmino. Tiesą pasakius, jaunutę tamsiaplaukę supantys taip pat nematė nieko, apart visiškai neįtikėtinai nuostabaus: švytinčio ir žvilgančio “popierėlio” į kurį ši buvo įvyniota dėl to, kad pati gamta, ar nuo jos nepriklausančios šviesos jėgos taip nusprendė. Keterinos ypatingumas slypėjo mažuose ir paprastuose dalykuose. Niekam nebuvo paslaptimi tai, kad mergaitė nuo pat mažumės tviskėjo gyvybe, šiluma ir visapusišku tyrumu. Tarytum kažkas švento, prie ko būtu baisu prisiliesti, nes gali nenoromis sužeisti ar išpurvinti. Jos didelės ir tamsios, kaip naktis, akutės degė troškimais pažinti šį gyvenimą, matyti aplinkos grožį. Ir iš tiesų, iki tam tikros dienos, ji matė aplink save tik grožį: grožį to, kaip pasikeičia dangus, kuomet iš jo pabyra šalto vandnes lašai, kokią įtaką jie padaro susidurdami su žmogiška ir visapusiškai šilta josios oda, kaip ji maloniai pašiurpsta. Koks malonus gamtos kvapas užpildo plaučius, sulig akimirka kuomet lietaus lašai nuplauna nuo žemės nusistovėjusių dulkių sluoksnį. Kaip magiškai atrodo stambios snaigės, atgulančios ant juos veik juodų garbanų. Kaip tos pačios snaigės pavirsta nedideliais lašeliais, primenančiais ryto rašą, kuomet susiduria su josios delnu. Ji dievino viską, kas buvo tiek nekalta ir gražu, tiek natūralu, kad tik pati gamta, nepriklausoma nuo visos aplinkos, te gebėjo sukurti. Tas džiaugsmas, troškimas gyventi, degė garbanės akyse, atsispindėjo jos šypsenoje, bei kartas nuo karto nesulaikomo kikenimo. Tokio, kuris užpildydamas aplinkinių klausą, savaime vertė šypsotis. Skamba kaip kažkas neįtikėtino, visiškai paprasto, bet tuo pačiu metu ir magiško. Nesugadinta, tamsos nepaliesta ir visomis įmanomomis prasmėmis tyra, bei visiškai nekalta Katerina visuomet atrodė taip, tarytum būtu ne šio pasaulio dalis. Kažkas, ko paaiškinti būtu neįmanoma. Ir iš tiesų, žinant jos pradžios istoriją, suprantamą paaiškinimą suformuoti iš tiesų būtu pakankamai sudėtinga, gal ir neįmanoma.  


Iš dangaus krentantys lietaus lašai atrodė stambūs ir gausūs, kad atrodė kad pilnai užtektu vos minutės, kad bet koks audinys apsunktu nuo jį pripildžiusio vandens. Panašiai ir nutiko, užteko vos poros minučių, kad prieš tai ir taip nepatogiai atrodanti Katerinos pūsta suknelė prisisunktu vandens, bei taptu veik nepakeliamai sunki. Tam tikra prasme, nuo pasikeitusio, jos kūną spaudžiančio svorio, jos basos pėdos susmigo į iš po suknelę nuo vandens apsaugotą žemę. Tai sumažino ir taip jos neypatingai aukštą ūgį, tačiau toli gražu neatėmė iš tamsiaplaukės žavesio, kuris nepradingo nei po sumušimų, nei po ant veido vietomis prilipusių šlapių plaukų sruogų. Garbanos, kurios prieš tai buvo sutaršytos šio vakaro pradžios įvykiais, dabar veik išsitiesino nuo sunkumo, kurį šiems suteikė iš dangaus “bėgantis” vanduo. Kartu su šia gamtos saviraiška, pasikeitė netgi kvapai, prieš tai šiek tiek apsunkintas oras tapo kur kas lengviau įkvepiamu, kaip ir gaiviu. Ir nors visi šie gamtos pokyčiai savaime traukė akį, garbanė negebėjo atitraukti savo akių nuo priklausančių jam. Tas plieno šaltumas, kuriuo buvo prisipildžiusi pakankamai šviesių jo akių spalva, tiesiogine to žodžio prasme gniaužė kvapą. Ir iš tiesų, jaunutei mirtingąjai buvo ganėtinai sudėtinga kvėpuoti. Žinoma, tai galima paaiškinti ir tuo kad jos liemuo vis dar buvo suvarstytas korseto raisčiais, tanki vilkimo apdaro medžiaga buvo sunkiai apgulusi jos kūną, o po incidento sulaužyti šonkauliai vargiai leido apie save pamiršti… Galima būtu paaiškinti taip, tačiau tai nors ir skambėtu gana logiškai, buvo stipriai nutolę nuo tiesos. Sebastian’o žvilgsnis, bei tai kaip šis keitėsi priklausomai nuo to, kokios emocijos jame imdavo dominuoti, atrodė užburiantis. Stebint šio nepaprastai traukiančio, bauginančio ir nuostabaus vyro akis, garbanė nejučiomis visiškai pamiršo apie juos supančią aplinką. Pamiršo apie lietų, šaltį, skausmą. Derėtu pastebėti, kad jei ne jo balsas, kuris visai netrūkus sudrebino aplinką, ji tiesiog būtu paskendusi jo akių gilumoje. Juk juose buvo galima pamatyti kur kas daugiau, nei kad gali atskleisti kūnas ar vartotini žodžiai. Prisiminusi apie tai, kad jai yra būtina kvėpuoti, tamsiaplaukė staiga pripildė savo plaučius oru, kuomet praskleidusi savo natūraliai pilnas lūpas įsileido į save vėsios gaivos. Juos skruostai gana greitai nusidažė raudoniu, juk prieš tai ji niekada nebuvo įvardinama kaip “stipri”. Dažnai moters atžvilgiu buvo sakoma “graži”, kartais “protinga”, bet tikrai ne “stipri”. Susinepatogino, tačiau čia pat prisiminusi kiek jai atnešė šios dienos išvakarės, ir tai kad ji vis dar stovi čia, nepaisant skausmo ir gėdos, iš tiesų vertė ją būti stipria. Galu gale, bet kuris kitas sveiko proto žmogus, greičiausiai pirmai progai pasitaikius būtu bėgęs taip greitai, tarytum būtu vejamas medžioklinių šunų. Ir visgi, kažkas neleido jai net prisileisti minties apie tai, kad vertėtu savo pačios labui sprukti. Ji to nenorėjo, priešingai, ji netgi labai troško likti čia ir pažinti prieš ją stovintį vyrą, kiek galima labiau. Jos mažyčiame, ir visiškai žmogiškame prote formavosi neįprasti procesai, skatinantys ją vadovautis jausmų spektru, o ne kažkuo svarbesniu. Ir nors Sebastian’as jai iš dalies kėlė baimę dėl savo nežmogiško unikalumo, tuo pačiu metu kartu su juo ji jautėsi nepaprastai saugi. Jos, nuo šalčio virpantis ir šiek tiek prikimęs balsas nuskambo, vos tik ji praskleidė lūpas.
– Tikriausiai siaubingos aplinkybės priverčia kiekvieną iš mūsų staiga išmokti išgyvenamumo meno… – Ir nors tai tebuvo balsu išreikštas samprotavimas, pasikapsčius gyliau, būtu galima tai suvesti su pagrindiniu Katherine Pierce gyvenimo tikslu, “išgyventi bet kokia kaina”. Pasirodo, netgi išgelbėta tikriausiai nuo sunkiausios ir nemaloniausios savo tikrojo gyvenimo patirties, moteris tebe liko ta pačia kovinga siela, kuri buvo pažadinta dabar jau kitokių įvykių. Šiuo metu dar nepažinusi savo “silpnosios vietos”, meilės šiam ypatingam vyrui, ji tik iš mažosios dalies priminė JO Kateriną, nors šiuo metu tai nebuvo suprantama ne vienam iš jų. Žvilgsnis, kuris tebebuvo sustingęs ties vyro akimis, trumpam pasislėpė po tankiomis blakstienomis, veik tuo pačiu metu, kuomet dangus lokaliai nusidažė šviesos blyksniais, vos tik žaibus palydėjo griaustinis. Natūralus ir visiškai žmogiškas refleksas, trūktelėjimas, privertė tamsiaplaukę šiek tiek susigūžti, trūktelėti pečiais tiek, kad tai būtu pastebima, bet ne aktualu.
Nemirtingo, mistiško vyro prisilietimas, kuris visai netrūkus nugulė ant tamsiaplaukės peties, sukėlė tūkstančius pojūčių, kuriuos teisingai iššifruoti jai buvo veik neįmanoma, tiek dėl patirties stokos, tiek dėl to, kad pirmiausia ji jautėsi per daug suglumusi ir pasimetusi. Jo šalti, šaltesni nei lietaus lašai, pirštai suvirpino odą, tarytum nesuskaičiuojama galybė nedidelių elektrodų būtu suvirpinę jos kūno ląsteles, pažadindami iš miego. Tiaip pat šiek tiek apsvaigo galva, o ir kvėpavimas tapo pastebimai tankesnis, nepriklausomai nuo to, kad “išdavikė širdis” ėmė plakti kur kas greičiau, nei kad šiai yra įprasta. Bulgarė pasuko galvą, to peties, ant kurio buvo nimirėlio plaštaka, netyčiomis smakru susiliesdama su jo oda. Jos kiek garuojantis atokvėpis išsiveržė pro šiek tiek praskleistas lūpas, susijungdamas su vėsia aplinka ir čia pat išgaruodamas į niekur, tarytum niekada nebūtu egzistavęs.
– Būti kitokiu, nereiškia būti nenormaliu. – Tai tebuvo paprasta, garsiai išreikšta ir atsako nereikalaujanti mintis, turint omeny, kad jų pokalbis po lietumi labai greitai sugrįžo prie to įvykio, kurį teko išgyventi kartu, skirtingai, tačiau vienareikšmiškai kartu. Netrūkus visą jos kūną užplūdę prisiminimai apie minėtų vyrų prisilietimus, aiškiai atsispindėjo jos kūno kalboje. Jaunutė mergina kaip mat nusuko veido, paslėpė akis po vokais, o lūpos pastebimai susikreipė. Įvykiai tebebuvo ganėtinai švieži, ir nors Sebastian’as sustabdė tai, kas galėjo nutikti blogiausia, jai pilnai užteko vis dar jausti ant savęs, ant savo odos jų šleikštulį keliančius prisilietimus. Kuomet purvinos, nuo prakaito drėgnos rankos šiurkščiai slydo per jos krūtinę, per vidinę šlaunų pusę. Nejučia ji netgi suspaudė, natūraliai viena prie kitos prisispaudusias kojas. Tai nors ir buvo nepastebima vizualiai, mat jos kojas dengė ilga ir tanki suknelės medžiaga, bet iš povyzos buvo galima suprasti kad kažkas ne taip. Ir ji tikrai stengėsi nukreipti savo mintis kita linkme, negalvoti apie nemalonumus, galvoti apie tai kad jų pavyko išvengti. – Tikriausiai neprašvis ta diena, kuomet aš suprasiu kas būtent neleido tau pasielgti taip, kaip būtu pasielgęs bet kuris kitas žmogus. Neužmerkti akių, nenusisukti, nes tai nėra tavo problema. Labiau nesuprasiu ir to, kodėl leidai man gyventi, kai pats sakai kad to nesupranti. Tačiau suprantu vieną, kad liksiu tau dėkinga iki savo gyvenimo pabaigos, už tai ką padarei, ir ko nepadarei. – Tik dabar vėl pakeldama akis į Sebastian’o veidą, jaunutė bulgarė atrodė kaip niekad nuoširdi, ir nors niekas neprašė jos išsakyti savo nuomonę, ji jautė pareigą sau pačiai tai padaryti. Nes pasaulis ir yra įdomus tuo, kad viskas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų pasirinkimų. Ir dabar ji rinkosi būti atvira su asmeniu, kuris buvo tiek pat paslaptingas ir traukiantis, kiek ir pavojingas. Ir tiesa, ji nuoširdžiai nesuprato kodėl jis sunaikinęs jos skriaudikus, nesuteikė skausmo jai, ką kalbėti apie tai, kad turėjo neapskaičiuojamą galimybę galimybių tai padaryti. Negana to, jis netgi pasirūpino tolimesniu jos saugumu. Visiškai atsitiktinai nuleidusi akis žemiau, mergina kaip mat buvo priversta pažvelgti į viršų, tuo pačiu susidurdama su ne kiek nerimstančiu lietumi, kuris stambiais lašais “apkabino” josios veidą. Skruostikaulius išmušė raudonis, ir nieko nuostabaus, juk prieš tai stengdamasi nepažvelgti žemiau jojo juostos, kaip tik tai dabar ir padarė. Ir kadangi nuogą vyrą matė pirmą kartą, tai aiškiai atsispindėjo josios veide. Nors reikėtu pabrėžti ir tai, kad garbanės nekaltumas ir taip buvo matomas prieš tai, juk kažkas apie “mergaites” yra kitaip, kad jos išsiskiria tarp moterų. Nemirtingo vyro tolimesni žodžiai kaip mat sugrąžino jos dėmesį į jį, negana to, dėmesys susiformavo ne vien į emocinį, tačiau ir fizinį. Prieš tai ir taip, jo iniciatyva, sumažintas atstumas tarp jų, tapo dar mažesniu, kuomet garbanės ranka nedrąsiai pakilo viršun, leisdama pirštų galiukais prisiliesti tiek prie jo ryškios žandikaulio linijos, smakro, tarytum visiškai nedrąsiai skinantis sau kelią prie lūpų.
– Man baisu ne todėl kad tavęs nepažįstu, esi tarytum iš kito pasaulio ir dar visiškai nuogas… – Šiek tiek kitaip, tačiau vis dar pakankamai taikliai apibūdindama dabartinį Sebastian’o stovy, ji prisiartino dar arčiau, dabar jau veik liesdamasi savo fasadine dalimi prie priklausančios jam. Ir nors lietus pliaupė taip garsiai, kad atrodė jei bent vienas jų ims šnabždėti, tai kitas paprasčiausiai nesugebės išgirsti, ji visiškai atsitiktinai taip ir padarė. Dar stipriau apkimęs moters balsas skambėjo kaip šnarėjimas, kuomet ji nors ir nedrąsiai, tačiau tuo pačiu metu užtikrintai prabilo. Ir tiesa, ji puikiai suprato koks iš tiesų jis yra pavojingas, koks iš tiesų yra išsiskiriantis iš žmonių, ir greičiausiai viskas kas apie jį yra žmogiško, tai pavidalas. Ji netgi savo kūnu prisiminė tai, kaip lengvai jis susidorojo su jos užpuolikais, bei kaip jo masyvus, raumeningas ir krūvinas kūnas suspaudė josios, kuomet atrodė kad čia pat ir dabar pat nutrauks jos kančias, pasiedamas joje mirtį. Tačiau kažkoks mistiškas jausmų kratinys, tiesiog neleido bulgarei elgtis kitaip. Galbūt tai galima patvirtinti tuo kad visą jos kūną buvo perpildęs adrenalinas, o tokiu metu racionaliai elgtis tiesiog neįmanoma. Ji pasistiebė, mat kitaip paprasčiausiai nebūtu pasiekusi pirmojo nemirtingojo veido. Jos ploni ir švelnūs, šilumą dvelkiantys pirštai prisilietė prie jo lūpų, ir trūko vos mili sekundės iki to, kad jos veidas priartėtu prie priklausančio jam. Jos lūpos švelniai apgaubtu jojo… – Man baisu dėl to, kad girdėdama tai ką sakai, ir matydama tai ką gali padaryti, nesuprantu kodėl mano kūnas ir dvasia neleidžia nuo tavęs atsitraukti. – Trūko tiek ne daug, ir vyras it vedamas instinkto staiga atsitraukė. Pasimetimas ir gėda žinoma užpildė jos veido išraišką, nors ji tikrai pasistengė nusukti veidą į priešingą jam pusę. Pati net tinkamai nesuprato ką dariusi, kuomet jos kūną apgaubė tvirtos ir šaltos vampyro rankos. Ji net pati nespėjo suprasti, kaip nežmogišku greičiu jos kūnas jo glėby buvo perkeltas iš vienos vietos į kiek nutolusią kitą. Natūrali žmogiško organizmo reakcija akimoju “iškrėtė pokštą”, kuomet suveikusi apsauginė organizmo reakcija susidūrusi su prie to neadaptuotos aplinkos, išreiškė šalutinį poveikį. Nuo panaudoti staigaus greičio, bulgarei stipriai susvaigo galva, ir galbūt prisėdusi ir kiek atsikvėpusi, ji būtu greitai atgavusi jėgas, tačiau Redford’as turėjo visiškai kitokį planą. Ir iš tiesų, pagauti asmenį visiškai nepasiruošusį, reiškia išgauti iš jo nesuvaidinta ir nesuvaldytą, o visiškai tikrą reakciją. Tačiau ar šitai nustebino vyrą? Jei taip, tuomet kuria būtent linkme?
Net tuomet, kai juto kad žemė tiesiog slysta jai iš po kojų, kas veda prie to, kad ilgai mergina nesugebės išstovėti ir mažu mažiausiai jai reiks prisėsti, ji laikėsi įsikabinusi Redford’o atvaizdo. Akimirka, kuomet suvokė kad jis ne vien nenuleidžia nuo jos akių, bet ir stimuliuodamas savo virsmą, grobuoniškai stengiasi į save įtraukti kiek galima daugiau numatomos “aukos” kvapo, tarytum sužadindamas sau ne vien alkį, bet ir “medžioklinį instinktą”, jis puolė. Nieko nuostabaus kad nuo greičio ir panaudotos minimalios jėgos, josios mirtingas kūnas neatsilaikė, kuomet it plunksna sukrito į patalus tos lovos, kuri buvo pastatyta netoliese. Nuo lietaus vis dar kiaurai šlapios garbanos išsiskirstė po didžiąją lovos dalį, netvarkingai, tačiau įrėminant pusę josios kūno it kokia aureolė. Jis pakibo iš viršaus, šaltomis ir raumeningomis savo rankomis įrėminant jos pusiaujį, lyg nenorėtu kad ji turėtu galimybę labai pasijudinti. Akimirkai sustingo širdis, o tuomet ėmė taip stipriai plakti, kad tai buvo matoma vien iš jos krūtinės linijos. It nuolatos pulsuojanti arterija, josios krūtinė kilnojosi staigiai, nepriklausomai nuo garbanės poreikio taip stipriai neišsiduoti. Taip, ji išsigando. Tačiau ne taip, kaip būtu išsigandęs normalus žmogus. Jos kūnas siuntė vienokius signalus, kuomet akys ir emocijos, priešingus. Labiau nei išsigandusi, o reikia pripažinti kad Sebastian’as pasistengė ją įbauginti, ji atrodė sužavėta. Tai kaip pasikeitė jo veidas, kaip pasikeitė akys, juoduliais apsitraukę paakiai, bei iš burnos išlindę, joje nesutelpantys iltys, atrodė gniaužė jai kvapą. Ir tam tikru metu ji liovėsi kvėpuoti, ir priešingai nei buvo galima numatyti, ji neįsirėmė į patalus, o atvirkščiai kiek nuo jų atsiplėšė. Atrodė, kad jos ranka kaip tik tuo metu siekė paliesti jo lūpas, o tiksliau tarp jų matomus ašmenys.
– Keista, kaip kažkas visiškai tamsaus, gali atrodyti taip gražiai… – Ištarė tai tyliai, tarytum sau pačiai, po ko, staigiai suraukusi antakius, bei tarytum sugrįžusi į savo pasaulį, savo sąmonę, šiek tiek sukratė galvą. Matyt tik dabar suvokusi kad jis tikrai stengiasi ją įbauginti, galbūt netgi paskatinti apsvarstyti savo buvimo čia galimybęs, dar kartą. Ir kaip buvo sakyta prieš tai, normalus žmogus tikrai būtu pasistengęs jei ne prieš tai, tai dabar pradėti gelbėti savo užpakalį ir nešti kudašių kaip galima toliau ir kaip galima greičiau. Bet kitą vertus, Katherine niekada nebuvo visiškai normali ar visiškai paprasta, tad iš šios personos buvo galima tikėtis visko. Jis atsitraukė, taip ir nesulaukęs ne vieno žodžio, kuris išsprūstu pro josios lūpas. Prisidengdamas pusiaujį, jis neatsitraukė pernelyg toli. Dar kurį laiką išgulėdama taip, ji galiausiai kelis kartus stipriai suspaudė akių vokus, po ko pasitempė į viršų, kad užsiimti sėdimą poziciją greta. Šiek tiek pasukusi galvą, kad galėtu gerai matyti vyro veido išraišką, ji pagaliau praskleidė lūpas, nors iš pradžių ir neišleido ne vieno garso. Atrodė taip, tarytum norėtu prasitarti, tačiau vis dar nebūtu tikra dėl to ar verta.
– Aš nežinau kas būtent apie tave yra kitaip, tačiau tu nekeli man baimės Sebastian’ai. Ir aš tikrai suprantu, kad protingiausia man dabar būtu tiesiog išeiti, grįžti namo ir apsimesti kad šios dienos įvykių tiesiog nebuvo. Bet vien priartėjus prie tokios minties man norisi prasmegti skradžiai žemę. – Kaip tai bebūtu keista, tačiau tuo metu kai tamsiaplaukė tarė savo paskutinius žodžius, kurie neatsitiktinai sutapo su tais, kuriuos prieš tai ištarė jis, jos veide subolavo lengva, tačiau jai beprotiškai tinkanti, dantų nešiepianti šypsena. Netrūkus visiškai netikėta linkme pasisukęs pokalbis, privertė tamsiaplaukę lėtai nutraukti akių kontaktą tarp jos ir Redford’o, kuomet šis neparodydamas anei jokio diskomforto pojūčio, pravėrė savo rieše žaizdą atrodytu paprasto, nereikšmingo ir vizualiai net neskausmingo, sukandimo veiksmu. Garbanės akys suapvalėjo, kas išdavė tiek nuostabą, tiek sumišimą. Stebuklų, kad ir kokie šie bebūtu tamsūs ir demoniški, šiandien jai pakako. Tačiau matyti kaip jis elgiasi su savimi ir kokius žodžius naudoja, buvo mažu mažiausiai neįtikėtina. Ar iš tiesų, jo, kaip nežmogiškos būtybės, kraujas gali daryti tokius stebuklus? Ar tai yra tam tikras išbandymas, kurio galbūt ji nesuprato. Iš gilaus ir reikšmingo Redford’o žvilgsnio buvo nesunku suprasti, kad jis nekantrauja sulaukti jos pasirinkimo. Bet juk buvo visiškai normalu abejoti to tikrumu. Gerti kažkieno kraują niekada nebuvo žmogiškas pasirinkimas, bet kas apie šią dieną buvo žmogiška, jei netgi patys žmonės elgėsi taip tarytum būtu gyvuliais. Ji sunkiai nurijo burnoje užsilikusius skysčius, kuomet abejojantį žvilgsnį pirmiausia nukreipė į svetimšalio akis, o vėliau dar kartą pažvelgė į jo riešą. Kad ir kokia ji stipria dėjosi, adrenalinas palaipsniui šalinosi iš josios kūno, kas reiškė kad skausmas nuo lūžusių kaulų, nubrozdinimų ir sumušimų sparčiai grįžinėjo. Žodžiai, kuriuos jis ištarė prieš jos sprendimo apipavidalinimą, buvo pasirinkti taikliai. Ne, ne ta dalis kad jis palydėtu ją iki namų, ar kad tai priklauso nuo jos savijautos. Jai iš tiesų jo esybė kėlė didelį susidomėjimą, kaip kad atsakomai josios jam. Vizualiai vis dar stipriai abejodama savo pasirinkimu, o juk nieko nuostabaus, abejoti yra visiškai normalu, turint omeny kai pasirenki daryti kažką visiškai tau naujo, ir tikrai nepaprasto. Palinkdama arčiau Redford’o riešo, iš kurio labai nenoriai sunkėsi tamsiai raudonos spalvos skystis. Tam tikra prasme, tai priminė šiek tiek erotišką akimirką, kuomet moteris pasilenkia žemiau, tam tikras odos lopinėlis pajunta pirmiausia šiltą kvėpavimą, o vėliau kontaktą lūpomis, liežuviu. Ir nors dabar lūpos ir liežuvis prisilietė prie riešo, tai netapo mažiau erotiška. Nedrąsiai jos lūpos prisiglaudė prie klampaus skysčio, švelniai apgauubdamos sužeidimo lokaciją. Ji net nepastebėjo kuomet Sebastian’as atitraukė savo pirštą, ar iš viso tai padarė. Liežuvis susilietė su jojo krauju, leisdamas šiam patekti į burnos ertmę. Visas bulgarės kūnas šiek tiek suvirpėjo, o vėliau taip pat greitai susikaustė. Metalinis skonis, panašus į tą, kurį jautė tuomet, kai tam tikri asmenys sutvojo šiai į lūpas, privertė įsitempti burnos raumenynui. Įsisiurbė, kad skystis patektu giliau, labiau užpildytu josios nedidelės burnos ertmę. Stipriai sumerkė akis, šiek tiek išlinko netgi antakiai. Pirmasis gurkšnis kraujo, susimaišiusio su jos pačios seilėmis gerklomis nutekėjo sunkiausiai. Atrodė kad nesusivaldys, kad nusisukusi išspjaus. Tačiau bandymas įtikinti save kad visgi suveiks, ji įtraukė į save kraujo dar kartą. Keli gurkšniai, ir procesas startavo. Nežinia kaip visą tai atrodė ląsteliniu lygiu, tačiau sumušimas nuo lūpos, pradingo kone iš karto, kaip ir josios oda, kuri vietomis buvo įgavusi ryškiai mėlynos ir violetinės spalvos plėmus (mėlynes), ėmė rausvėti, įgauti normalų jai, įdėgusios odos, atspalvį. Ir tik į vietą “atsistojęs” šonkaulis, kuris žinoma tai padarė siaubingai skausmingai, paskatino ją staigiai atitraukti lūpas nuo Redford’o riešo. Negana to, vedama tiesiog žmogiško instinkto, ji tiesiog puolė į serafimo glėbį. Skausmas, kurį sukėlė išmuštas, sulaužytas šonkaulis, kuris paskatintas jo kraujo ypatingumo, garsiai trakštelėdamas sugrįžo į vietą, neleido jai iškentėti to ramiai. Vieną akimirką dar pasilenkusi prie svetimšalio riešo, dabar ji buvo puse savo kūno prisispaudusi prie viršutinės jojo kūno dalies. Mirtingosios krūtinė atsitiktinai atsidūrė prie pat nemirėlio veido, kuomet abejomis rankomis jį įsikabino į jo pečius ir kaklą, šiek tiek vietomis lytėdama plaukus. Josios veidas įsikniaubė į jo galvos šoną, kažkur virš ausies, ties plaukais. Skausmingai aiktelėjo, tačiau čia pat skausmas tiesiog pradingo, tarytum tiesiog išgaravo.
Nemirtingo asmens kraujas, kuris pateko į mirtingosios organizmą ne vien sugydė sužeidimus, kurie tiesiog palengva pradingo, tarytum niekada prieš tai nebuvo “nugulę” ant josios kūno. Jis taip pat lengvai apsvaigino, tam tikram momentui privertė pamiršti visus emocinius nuogastavimus, baimę ir netgi galimas abejones. Ir nors šis reiškinys niekaip neatsispindėjo fiziškai, vidiniu lygmeniu, garbanė pasijuto kur kas labiau atsipalaidavusi, nepriklausoma. Ir būtent tą akimirką ėmė viską matyti kur kas aiškiau, nei prieš tai. Lengva euforija, taip iš dalies galima pavadinti josios būseną, pamirštant apie tai kad euforijos metu protas tiesiog nustoja veikti, kas jos atžvilgiu žinoma nepasiteisino. Vis dar būdama stipriai įsitvėrusi Redford’o ji palengva atplaidavo raumenys, suteikdama tiek jam, tiek sau dalinę laisvę. Ir visgi, pilnai neatsitraukdama, ji šiek tiek sušvelnino “apkabinimą”, leisdama sau šiek tiek nuslinkti žemiau, arba kitaip tariant, veidu atsidurti ties jo veido trajektorija. Įsikabindama į šalto atspalvio, šviesias jo akis, šiek tiek praskleidė savo lūpas. Kvėpavimas išsiveržė pro jas, o liežuvis it neklausydamas proto balso, tiesiog prabėgo pro apatinę jos lūpą, tokiu būdu nuvalydamas jam priklausiusio kraujo likučius. Fone buvo Galima girdėti kaip jaukiai spragsi židinys, kaip savo skleidžiama šviesa jis lengvai užpildo aplinką įdomiais šešėliais. Ir nepaisant viso šio užburiančio vaizdo, ji vis dar negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo jos akių, kuris tik po laiko, ir labai neskubriai persikėlė ant jam priklausančių lūpų. Atstūmimo baimė žinoma niekur neišgaravo, kaip ir visiškas nesupratimas dėl to, kad ji elgėsi taip kaip jautė, o ne kaip buvo priderama. Viena iš tamsiaplaukės rankų palengva atitrūko nuo jo plaukų, švelniai pirštų galiukais lytėdama ausies kaušelį, ir sustodama tik po to kai apibrėžė vienos pusės jojo žandikaulį, sustodama ties duobute ant smakro. It šeštasis jausmas vertė ją galvoti apie tai, kad bet kuriuo metu jis tiesiog nusuks veidą ir viskas pasibaigs taip ir neprasidėjus. Dėl to stipriai virpėjo širdis, mušdamasi į krūtinės ląstą taip stipriai, kad tai tapo tiesiog matoma plika akimi. Gal šiek tiek per šiurkščiai, gal šiek tiek per greitai ir su akivaizdu nepasitikėjimu savo pačios poveikiu jam, garbanė pasuko jo veidą į savo pusę. Nesugaišo ne akimirkos, kuomet tuo pačiu metu, kai įkvėpė, prispaudė savo lūpas prie priklausančiu jam. Tą akimirką, ji pamiršo apie kvėpavimą, ir paskubomis atliktas veiksmas, pagaliau ėmė dvelkti didesniu atsipalaidavimu. Švelniai, savo lūpomis ji apglėbė priklausančias jai. Ir nors temperatūros kontrastas buvo toks skirtingas, kokie yra diena ir naktis, ji nesugebėjo rasti savy jėgų, kad atsitraukti. Jo skonis, natūraliai skleidžiama vėsuma tiesiog svaigino. Liežuvis iš pradžių visiškai nedrąsiai prasiskynė kelią pro jo lūpas susidurdamas su lygiaverčiu sau oponentu. Pirmasis bučinys tikriausiai yra tuo magiškas, kad jis sukelia visiškai kitokius pojūčius: svaigsta galva, visas kūnas ima jausti didžiulį malonumą, lūpas šiek tiek dingčioja, ir kas svarbiausia, norisi daugiau, norisi kad ši akimirka niekada nepasiektu pabaigos.
– Моля те, не ме отхвърляй. (lt. Prašau, neatstumk manęs.) – Atitraukusi savo lūpas nuo priklausančių jam, tik akimirkai, ji sušnarėjo tai, kas tikriausiai vis dar nedavė Bulgarei ramybės. Ir nors tokiu būdu ji suteikė jam galimybę sustoti, mat pasakė tai ne bendrine, o savo kalba, ir aplamai trumpam atitrūko pati. Tačiau, tuo pačiu metu visiškai nenorėdama kad toks įvykių scenarijus įsigaliotu, dar kartą, tačiau dabar jau kur kas drąsiau ir kur kas godžiau įsisiurbė į jo lūpas, kaip ilgą laiką badavęs asmuo, įsisiurbtu į šiam paduotą skanestą. Ir tiesa, jis jautėsi beprotiškai skaniai, it koks uždraustas vaisius, už kurio palietimą vėliau lauks didžiulė bausmė. Rankos, tvirtai įsikabinusios į jojo pečius, paskatino jos liauną kūnelį, kuris vis dar buvo dengiamas tvirtos ir sunkios medžiagos, kiek pakilti, tačiau tik tam, kad pilnai apžergti jo kelius. Nepaisant visos tos bereikalingos materijos, šiltas mirtingosios kūnas, tarytum pats žinodamas kur ir kaip, prisiglaudė prie jo tvirto raumenyno. Rankos užtikrintai, tačiau su vis dar jaučiamu ne pagal amžių moteriškumu švelnumu ėmė slysti per jo kūną, tarytum norėtu susipažinti su kiekvienu jį puošiančiu linkiu. Ir ar jaunutė bulgarė susimąstė apie tai, kad yra tam per jauna, ar tokie veiksmai tikrai įstūms ją į ne kokią poziciją visuomenėje? Tikrai ne. Juk nepriklausomai nuo laiko, nuo aplinkybių, mes vis vien imame kliautis savo jausmai pirmiausia. Ir kalbant apie tai, garbanės jausmai jam buvo visiškai nesuprantami, tačiau vienareikšmiškai stiprūs. Tokie, kokių ji dar niekada nebuvo jutusi kitam. <…>




Vakaro metu ant žemės numesta pralieto kraujo ir lietaus vandens persunkta suknelė tapo dar vienu nereikalingu daiktu, kuris bus pamirštas sulyg tą akimirką, kuomet bus išmestas. Tikriausiai niekada ankščiau taip ramiai ir taikiai nemiegojusi (turint omeny kad per vieną vakarą šiai teko išgyventi daugybę prieš tai niekada nepatirtų įvykių, ir dar išmiegoti ne savo pataluose), garbanė atsibus pažadinta malonaus kepamo maisto kvapo. Nuoga, ji įsisups į vieną iš ant lovos likusių, šiek tiek sujauktų užklotų, vien tam, kad kurį laiką praleisti tam, kad surasti ką nors panašaus į jai tinkamus drabužius. Netgi nutuokdama kad josios prabudimas greičiausiai neliko nepastebėtas, ji neskubės prasinešti apie save, vien tam, kad galėtu paskirti šiek tiek laiko “savęs sutvarkymui”. Radusi pailgus besagius marškinius, garbanė pasidės juos prie ovalo formos kubilo, kurį visai netrūkus prisipildys šalto vandens. Keista, kaip žmogus ir dar prie viso to moteris, tačiau ji nemėgo šilto vandens, greičiau rinkosi ledinį, nuo kurio bet kuris kitas asmuo mažu mažiausiai pasigautu peršalimą. Tam tikrą laiką bulgarė praleis kubile, vienu metu leisdama savo kūnui pasimėgauti vandens procedūromis, bei nuo odos, o tiksliau nuo vidinės šlaunų pusės nusiplaudama šiokius tokius kraujo pėdsakus. Ir tik tuomet, kai apsirengs svetimą drabužį, kuris labiau primins šiuolaikišką laisvą suknelę, nei tam laikmečiui tinkamą apdarą, kuriame ji greičiau bus palaikyta esanti nuoga, nei apsirengusi. Pasileis vėlgi šlapius, tačiau jau banguotitis pradėjusius plaukus, pagaliau “pamalonindama” savo kompaniją paslaptingą ir beprotiškai ją traukiantį vyrą, su kuriuo praleido viską pakeitusią naktį.


Būnant mirtinga esybe, Katerinai buvo būtini tokie paprasti dalykai kaip: miegas, maistas, nuolatinė protinė ir fizinė veikla, tam kad ši sugebėtu pilnai funkcionuoti kaip asmenybė. Priešingai nei tai yra nemirtingiesiems, ji negalėjo praleisti ne vieno iš jos organizmui būtino reiškinio. Todėl akimirka, kuomet ant nedidelio, medinio staliuko buvo patiekta šviežia stirniena, ji nesvarstė galimybės atsisakyti, mat visas jos organizmas, bei kartais keistus garsus skleidžiantis pilvas, tiesiogine to žodžio prasme reikalavo pasistiprinimo. Sunku pasakyti kada ilgakasė tamsiaplaukė buvo valgiusi mėsą, tačiau atsižvelgiant į tai, kaip godžiai ir nevisai tvarkingai ji kirto iškepusios mėsos gabalėlius, galima buvo susidaryti nuomonę, kad seniai. Jos šeima, kad ir kokia garbinga ir kiaurai tikinti buvo, jie nebuvo turtingi. Todėl vienintelė tėvų ir josios seserų viltis buvo tai, kad visai netrūkus jie sugebės ištekinti Kateriną už kilnaus ir turtingo, o svarbiausia turtingo pono, kuris pasirūpins ne vien ja, bet ir visa jos šeima. Ak kaip Petrovos tėvai nepritartu tam, kad ji savo noru geriau pasirinktu pasilikti tiesiog čia, nei kad vykdyti tai, kam iš tiesų buvo ruošiama jau ne pirmus metus. Būti čia, kalbėtis su Sebastian’u atrodė taip nepaprastai lengva, tarytum jie vienas kitą pažinotu ne vieną naktį, o daugiau nei keletą metų, arba jo matavimais paėmus, daugiau nei vieną šimtmetį. Garbanė jautėsi saugi ne vien fiziškai, bet ir emociškai, todėl leido sau kalbėti tai, ko galbūt nedrįstu pasakyti bet kuriam kitam asmeniui. Iki paskutinės akimirkos, ji netgi stengėsi pamiršti realybę. Realybę, kurioje ankščiau ar vėliau jai teks pasitraukti iš šios vietos, sugrįžti namo ir galbūt netgi sukurti tinkamą paaiškinimą kaip ir kodėl ji tiek laiko buvo dingusi. Juk nesunku numatyti, kad josios tėvai tikriausiai it paklaikę stengiasi rasti jauniausią savo atžalą. Atžalą, į kurią nuoširdžiai yra sudėję visas savo viltis į geresnę savo ateitį ir padėtį visuomenėje.
Jos švelnus, moteriškumo kupinas, žvilgsnis pakilo į kalbančio pusę, kaip tik tuo metu, kai Redford’as nusprendė pasidalinti savo paslaptimi apie maistą, kurio skonio šis neprisimena. Iš dalies, jos žvilgsnis išdavė gailestį, mat žmogiškas organizmas tiesiog nesuprato to, kaip galima gyventi nepažįstant skonių įvairovės, kurią gali pateikti šis pasaulis. Tačiau ji taip pat nesuprato kad tas pats žmogiškas kraujas gali būti skirtingas, priklausomai nuo tokių paprastų dalykų, kaip “donoro” gyvenimo būdas, asmeninės švaros palaikymas ir mityba. Šiuo metu vis dar būdama “žaliu lapeliu” kas lietė kitoniškumą, kuriuo jis buvo, kaskart ji darėsi vis smalsesnė. Atrodytu ji buvo paruošusi tūkstantį klausimų, į kuriuos atsakymus galėtu pateikti tik jis. Iš dalies, būtent taip ir buvo. Ir nors garbanė nenutuokė nei iš tiesų kas jis yra, ir kiek laiko jis egzistuoja, tačiau nuojauta kuždėjo kad jis yra daug matęs ir daug patyręs asmuo. Ir žvelgiant iš akių, jis atrodo vienišas, galbūt dėl to, kad yra toks vienas. Bent jau taip manė ji. Jos lūpos ir vėl pastebimai prasiskleidė, ne daug, bet užtektinai kad suteikti pašnekovui progą suvokti esti ji ketinanti prabilti.
– Ar ateis ta diena, kuomet norėsi pasidalinti su manimi savo istorija? – Gana paprastas, bei tuo pačiu nepaprastas klausimas. Matomai Sebastian’as sužadino tamsiaplaukės smalsumą, kuomet prasitarė esti jis tokiu negimė ir tokio likimo nesirinko pats. Kol kas visiškai svetima jo pasauliui, ji šiek tiek mąsliai primerkė akis, kuomet sukramtydama dar vieną kasnį, kuriam laikui pritilo, tarytum pirmiausia gerai apsvarstydama savo tolimesnį klausimą, prieš šį įgarsinant. – Vadinasi kažkada buvai toks pat kaip aš.
Konstatavo tai kaip faktą, po kurio įsivyravo tyla, kuri netrūkus liko nutraukta jo tyliai išsakytų minčių. Raudonis kaip mat išmušė mirtingosios veidą. Girdėti komplimentus jai nebuvo pirmasis kartas, ji netgi buvo mokyta kaip šiuos tinkamai priimti. Tačiau ar tai buvo svarbu dabar, tas išmoktas atsakas, kuris dabar būtu kaip ir vietoje, bet vargu ar tikras? Ne. Moters veide subolavo nuoširdi, plati šypsena, kuomet ji negaišdama nei akimirkos, pastūmė į šalį lėkštę su nebaigtu maistu, bei aiškiai pasilenkė arčiau Redford’o. Jos pilvo apačia įsirėmė į stalo kraštą, tuo pačiu metu dar kartą sužadindama tempimo ir perštėjimo jutimus žemiau liemens, priminsiančius apie praėjusios nakties potyrius. Prisiminimai akimoju užliejo visą jos liauną kūnelį, dėl ko viršun plūstelėjęs kraujas nudažė josios skruostikaulius lengvu, žmogiškumą išduodančiu raudoniu. Viena iš Katerinos rankų rūpestingai nugulė ant nemirtingojo kaklo šono, nykščiu lytėdama žandikaulio liniją. Jos žvilgsnis dar kartą susijungė su priklausančiu jam.
– Melagis. – Ištarė tai žaismingai, su šiek tiek balse skambančiu dviprasmiškumu. Ir akimirka kuomet tamsiaplaukės veide dar kartą sužaidė nuoširdi šypsena, ji pasilenkė prie vampyro dar arčiau, tik šį kartą geismingai įsikabindama į jo lūpas. Sukando, neskausmingai, tačiau erzinančiai, mat netrūkus po to, tą pačią vietą švelniai palytėjo savosiomis lūpomis. Atsitraukė, nutaisydama ganėtinai pergalingą veido išraišką, po ko, ne ką mažiau žaismingai pridėdama. – Tačiau, tai nereiškia kad patinki man bent kiek mažiau, Sebastian’ai. – Ganėtinai kasdieniškai atrodantis jų bendravimas, kuo toliau tuo labiau slopina josios mergaitišką nekaltumą, vis labiau atskleidžiant jos moteriškumo pražydimą. Ir iš tiesų, ji atrodė nors ir tokia pat, kokia buvo prieš tai, tačiau tuo pačiu metu šiek tiek kitokia. Galbūt labiau atsipalaidavusi, galbūt drąsesnė, o galbūt tiesiog jaučianti galinti pilnai jam atsiverti, parodant tai, kad ji nėra pelninga, gerai išauklėta prekė, kokia tam tikra prasme laikė ją josios šeima. Šis neįpareigojantis bendravimas būtu užsitęsęs jeigu ne tam tikru metu, jos akyse atsispindėjęs liūdesys. Tikriausiai labiausiai netinkamu metu ji iš šio “siaubo pasakos” burbulo sugrįžo į realybę, kurioje laikas buvo jų priešas. Kas reiškė kad ilgai čia pasilikti ji nebe galės. Suvokimas kad jos greičiausiai ieško, ir kad ir kaip ji norėtu pasilikti, ji to padaryti paprasčiausiai negalės, smogė it šlapias skuduras per veidą. Ir ji pasistengė nuvyti tai šalin, kaip galima labiau nepastebimai, kuomet privertė save šyptelėti. Keista, kai kurių žmonių emocijos taip aiškiai atsispindi jų veiduose, kad nei “spaudžiamos” mimikos, nei didžiulės pastangos neleidžia šioms permainoms likti nepastebėtoms. Ir galbūt Jie turėtu galimybę tai aptarti, jei ne Lorellos pasirodymas. Staigus, netikėtas ir velniškai stiprus smūgis į šipulius pažėrė trobelės duris. Pirminis Katerinis instinktas išsireiškė tuo, kad moteris staigiai pašoko nuo kėdės, ant kurios prieš tai buvo įsitaisiusi. Jos rankose netrūko atsidurti peilis, kuris bivo neatsitiktinai paliktas ant stalo, prie viso to maisto, kuris buvo paruoštas jai tam, kad ji kuo greičiau atgautu jėgas. Nugara įsirėmusi į medinę, matomai buvusio sąvininko rankomis sukaltą kelių eilių lentyną, ant kurios buvo sudėti moliniai indai, bei visokios skulpturėlės, kurios tikriausiai kažką reiškė senoliams, kurie prieš tai čia gyveno. Suklebėjo ir ten pat pastatyta žibalinis šviestuvas, vos per “stebuklą” nenuvirtęs žemyn. Katerinos kūnas susikaustė, nepriklausomai nuo to, kad dvasia nepalūžo. Ji išsigando, pastarieji įvykiai josios gyvenime buvo ant tiek netipiški jai, kad reaguoti kitaip, nebuvo įmanoma. Nors prieš akis pasirodžiusi šviesiaplaukė vienareikšmiškai atrodė nepaprastai gražiai: natūraliai šviesūs, veik šieno spalvos plaukai, didelės ir ryškios akys ir ne ką mažiau reikšmingai veide įrėmintos lūpos. Tai tikriausiai buvo gražiausia jos kada regima moteris, ir nieko nuostabaus kad ji čia pasirodė dėl Sebastian’o. Juk netgi pažinties pirmomis akimirkos, vyras išreiškė savo nesusidomėjimą Petrovos prisipažinimu esti ji dar niekam nebuvo pažadėta. Ir tai be jokios abejonės vedė tik prie vieno verdikto, kad pažadėtas ar jau pasižadėjęs buvo jis. Ir tik vėlesni įvykiai buvo visiškai išstūmę šią mintį iš garbanės galvos iki pat šios akimirkos. Jausdama ant savęs pagiežingą šviesiaplaukės žvilgsnį, ji palaipsniui atpalaidavo pirštus, kurie prieš tai spaudė gan šiurkščią, nenušlifuotą peilio rankeną. Gintis nebuvo prasmės, bent iki tos akimirkos, kol pasirodžiusi fėja nepademonstravo savo galybės. Juk visą laiką prieš tai, Katerina nebyliai lygino save su šia, įstabaus grožio savininke. Kiek gi ji yra verta, palyginus su Lorella? Jautėsi prasikaltusi, netgi tuomet, kai po šviesiaplaukės rėkiamosios replikos, Sebastian’as patraukė bulgarę sau už nugaros, tarytum koks skydas bandydamas šią apsaugoti nuo pavydžios moters, pasirodžiusios čia dėl jo paties.
Žinoma kad jautėsi kaip bereikalingas asmuo šiame konflikte, tačiau tuo pačiu ir nedegė noru pasitraukti šalin. Tuo metu, kai Sebastian’as savo krūtine dengė garbanę nuo bet kokių Lorellos užmojų, šiam už nugaros laisva Katerinos ranka įsikabino į jo vilkėtą apdarę, liesus savo pirštus susmeigdama į jam visiškai netinkančią medžiagą. Laikėsi jo, tarytum nebyliai prašydama kad vyras atėjūnės neprovokuotu. Bet panašu kad Redford’o motyvai buvo priešingi, jis netgi atvirkščiai, pasistengė pašiepti šviesiaplaukę tiek dėl to kad ji čia pasirodė, tiek dėl jos išdėstytų priežaščių. Jis atsitraukė, sumažindamas atstumą tarp savęs ir fėjos. Jis ištrūko iš Petrovos “gniaužtų” taip pat lengvai, kaip įkaitintas peilis perskrodžia sviesto gabaliuką. Jaunutė bulgarė skausmingai nurijo burnoje susikaupusius skysčius, nesuteikdama sau progos pasisakyti. O ir ką ji būtu pasakiusi? Tikrai nebuvo iš tų moterų, kurios net tais laikais priėmė “sugulimą” kaip garantą to, kad tave ves ir dar nugyvensit ilgai ir laimingai. Ji nuoširdžiai nepažinojo Sebastian’o ir nežinojo savo vaidmens jo gyvenime, ir kiek ilgai tas vaidmuo bus aktualus. Tiesą pasakius, nebuvo tikra net dėl savo stiprių, magnetiškų ir visiškai nesuprantamų jausmų jo atžvilgiu. Buvo tikra tik dėl vieno, esti niekada prieš tai, nebuvo patyrusi nieko panašaus. Bet ar to gana? Pajuto sugrįžusi Lorellos žvilgsnį į save pakankamai greitai, ir jos žodžiai natūraliai paskatino Kateriną išrėkti pirmus, tuo metu jai ant liežuvio besisukusius žodžius, kuriais išreiškė nenorą kad jį sužeistu.
– Ką tu darai…? Nereikia! – Sušuko veik tuo pačiu metu, kuomet iš šviesiaplaukės rankų išsiveržusi šviesa nubloškė Sebastian’ą į trobelės sieną, pramušė ją ir toliau nubloškė vyrą ant žemės. Katerina te spėjo dirstelėti į tą pusę, supratusi kad Redford’as ėmė liepsnoti. Tiesiogine to žodžio prasme, jo kūną apgaubė liepsnos. Aiktelėjo, ir jei ne pagiežos banga kuri sustabdė Kateriną, ji tikrai būtu bent pabandžiusi išlėkti paskui Redford’ą. Pagiežingai nuaidėjęs Lorellos balsas dabar jau buvo nukreiptas į Petrovą. Tikriausiai yra labai teisinga sakyti, kad kai mirtis tau šypsosi, viskas ką tu gali padaryti, tai nusišypsoti šiai atgal. Suvokti kad peiliu ar tai tiesiog plikomis rankomis apsiginti prieš Lorellą nėra visiškai jokios galimybės, benet tik apsikvailinti bandant… Ir vis tik, tai neįtikino Katerinos imti ir melsti pasigailėjimo. Gana, jai nuoširdžiai užkniso būti auka, ir jei visgi jai buvo lemta numirti ar tai nuo susmirdusių ją išniekinti trokštančių vyrų rankos, ar nuo mistinės šviesos bangomis atakuojančios nimfos. Tebūnie. Velniop, bet ji ketino tai priimti oriai, su aukštai iškelta galva. Katerinos veide pasirodė pašaipi mina, kampinė šypsena susiformavo veik iš karto, kuomet ji pro sukastus dantis iškošė.  – Pavaryk, kale. – Tikėjosi puolimo, tikėjosi šviesos bangos, kurios jos kūnas vargiai ar būtu atlaikęs, taip kaip Sebastian’o. Ir kai Lorella pasiruošė, Katerina staigiai sumerkė akis, vietoje šviesos energetinio šūvio, pajutusi tik staigų vėjo gūsį, kuris šiek tiek sutaršė jos plaukus. Atsimerkė ne iš karto, bet kai atsimerkė, jos akyse iš karto atsivėrė vaizdas kaip Sebastian’as stovi priešais šviesiaplaukę, susmeigęs į jos pilvą ranką, nuo ko stambiais kraujo lašais palaipsniui dažosi medinės trobelės grindys. Šis vaizdas sukrėtė, ir tai išdavė tas menkas veiksmas, kuomet Katerina veik intuatyviai išmetė iš rankų peilį, bei vieną plaštaką prispaudė prie savo lūpų, kad nepradėti šaukti. Jos akys išdavė siaubą, juk ne kasdien pamatai tokį siužetą.
Akimirka, kuomet Lorella visiškai atsitiktinai padėjo Redford’ui sukonkretinti savo jausmus Katerinai, bendrame vaizde iš šalies, tai nebuvo aktualiausia kas nutiko. Nors, kitomis aplinkibėmis, jei tik garbanė būtu perskaičiusi jojo kūno kalbą, tikriausiai praleistu vieną ar kitą širdies dūžį. Dažnai žmonės nesuvokia savo jausmų net keletą metų, nepriklausomai nuo to ar jausmai yra beprotiškai stiprūs, ar tiesiog pateikiami įkyriai į galvą lendančiomis mintimis. Daug kas nesupranta to iki pat finalinės akimirkos, kuomet praranda sau rūpimą, mylimą asmenį. Juk neišimtis yra pati Katerina, tikroji Katerina, kuri savo gyvenime buvo mačiusi ir labai labai šalto ir deginančiai karšto. Jos asmenybė nedalino “myliu” į kairę ir į dešinę, aplamai šiuos žodžius išgirsti iš jos buvo faktiškai neįmanoma. Sunku paaiškinti kodėl ji taip elgėsi, ar dėl viso to kaltas buvo jos “sukurtas” nevisai nuoširdus ir dažniausiai net labai atšiaurus portretas, arba baimė kad prisipažinus ji taptu kažkuo silpnesnė. Vienaip ar kitaip, šis jos bruožas nesikeitė nei tuomet kai ji buvo mirtinga, nei po penkių su viršumi šimtų metų, kai ji buvo daug patyrusi ledo karalienė. Dar viena stiprios konfrontacijos dalis tarp Lorellos ir Sebastian’o atnešė fatališką pabaigą, ir prieš smūgį, Katerine te įsiminė tą minimalų, akių kontaktą su Redford’u, vos tik jis atsisuko į jos pusę. Sprogimas, kuris ištaškė šviesiaplaukę taip, kad daugiau nebesurinksi, nubloškė ir serafimą, kartu su Kateriną, ant kurios pastarasis tiesiogine to žodžio prasme ir užvirto. Žemė aplink trobelę nebuvo sutvarkyta, nebuvo sutvarkyta ir skirtingais ilgiais išaugusi žolė, bei tai kas joje slypėjo. Kritimo metu, Sebastian’as galbūt ir apsaugojo garbanę nuo fėjos šviesos bombos, bet apsaugoti nuo žolėję besivoliojančių akmenų, nesugebėjo. Bet ei, numatyti visiškai viską, nėra įmanoma, netgi tokiam galingam ir veik nesunaikinamam individui, kaip jis. Kritimo metu, visiškai atsitiktinai Katerinos galva atsidūrė ten pat, kur buvo pamestas ganėtinai didelis, bukas akmuo. Kaukolė susidurdama su už ją stipriai kietesniu objektu skilo. Ir reikia pabrėžti, kad net menkiausias galvos sumušimas, kuomet “praplyšta” oda visuomet kraujuoja ypatingai stipriai. Ir nors žaisda iš pažiūros nebuvo ypatingai gili, tačiau kraujas bėgo taip, tarytum neilgai trūkus išbėgs ir smegenys. Raudonai nusidažė ne vien Katerinos plaukai, bet ir žolės lopas apie josios galvą. Ir nepaisant to, kad siaubingai spengė ausyse, sukosi ir liejosi vaizdas ir atrodė kad ji visiškai negali pajudėti, ji neprarado sąmonės. Prireikė šiek tiek laiko, ir sulietai vizualios medžiagos, kad garbanė bent pasistengtu suimti save į rankas arba bent minimaliai pradėtu gaudytis tame kas nutiko.
– Sebastian’ai… – Sušnabždėjo, girdėjo save tarytum būtu prabilusi po vandeniu, ausys vis dar nebuvo atsigavusios nei nuo sprogimo atgarsio, nei nuo susidūrimo su akmenim. Galutinai paskatinęs Katerina sukrutėti veiksnys buvo ne tai, kad jai pasidarė per daug nepatogu, ar tai kad skausmas galvos šone pasidarė nepakenčiamas, o tai, kad vyras kuris buvo ant jos, įsiliepsnojo it fakelas. Pagalbos ranka pasirodė būtent tai, kad viso šio sąmišio epicentre atsidūrusi tamsiaplaukė ne akimirkai neprarado budrumo, ir vien pastabumas suteikė jai pospyrį imtis veiksmų. Per visą šios trumpos pažinties laikotarpį, Katerina nebuvo mačiusi Redford’o pasirodant saulės apšviestuose aplinkos lopose, tiek tavernoje vyras įmantriai laikėsi šešėlio, tiek pirmą kartą pastūmėtas Lorellos, bei ėmęs liepsnoti, sugrįžęs į šešėlį, šis ėmė regeneruoti. Teko sukaupti visus savo jėgų likučius kad pirmiausia bent jau pakelti aiškiai apsunkusią galvą. Sebastian’o kūno sužeidimai ir tai, kad jo oda liepsnojo nuo susidūrimo su saulės spinduliais, atrodė nesuderinama su gyvybę. Ir kiek gi gali žinoti ganėtinai jauna mergaitė, prieš tai niekada ankščiau nesusidūrusi su antgamtinėmis būtybėmis, o jei ir susidūrusi, tuomet ne taip, kaip su juo. Pirmasis žingsnis buvo padarytas, netrūkus ji sugebėjo nuversti apsunkusį, bei masyviai raumeningą graiko kūną. Nepaisydama galvos svaigimo, bei to kad buvo visiškai nusilpusi, ji suėmė vyrą už pažastų, bei kiek galėdama jį prikėlė nuo žemės, kaip mat pradėdama tempti iki artimiausio pavėsio, kuriuo tapo stipriai apgriauta trobelė. Pakeliui ji ne kartą parklupo pati, o iš jos galvos, per plaukus varvantis kraujas ne kartą nulašėjo ant jojo kūno, šį lokaliai sutepdamas. neįpareigojančiai, bei visiškai neplanuotai ji ir inkštė ir urzgė, tačiau galiausiai savo tikslą pasiekė. Nusitempusi Sebastian’ą į tamsiausią trobelės kampą, ji pirmiausia sukrito ant užpakalio pati, ir tuomet prisitraukė jį veik pusiau sėdomis ant savęs, tvirtai jo kūną įrėmindama savomis kojomis, kurios laimei nebuvo nykštukinio ilgio. Vyras kaip tik tuo metu buvo pritilęs, o jo natūraliai skleidžiamas šaltis, bei kvėpavimo reflekso nebuvimas niekaip neišdavė apie tai, kad jis iš viso yra gyvas. Dievai mato, ji nuoširdžiai nežinojo ką daryti, o ir jis nerodė Jokio gyvybės ženklo. Didžioji jo kūno dalis buvo stipriai sudarkyta, ir regeneraciniai procesai išdavikiškai neveikė. – Sebastian’ai, tu turi man padėti. Privalai pasakyti ką turiu daryti…
Jaunutės bulgarės balsas skambėjo tyliai, ištemptai ir kiek maldaujančiai. Nesulaukus Jokios atsakomosios replikos, iš gerklų gelmių išsiveržė rauda. Ji ir pati nesuprato kodėl taip audringai reaguoja į tai, kad niekuo negali jam padėti. Jam, kuris iš tiesų neturėtu jai tiek daug reikšti tik po mažiau nei dienos trukmės buvimo kartu. Taip, galbūt ne kiekvieno istorija prasideda taip, kaip prasidėjo jų, tačiau tai dėl nepaaiškinamų priežasčių reiškė tikrai daug. Daug daugiau, nei suprato ji. Ant grindų prieš tai numestas peilis sublizgėjo, pagavęs saulės spindulius. Ir tai tarytum ženklas, paskatino Katherine galimybę apgalvoti pakartoti tai, ką jis siūlė jai padaryti, kai sužeista buvo ji. Žinoma, josios kraujas nebuvo kažkuo ypatingas, kaip kad jo. Tačiau, jei egzistavo bent minimali galimybė, kodėl atsisakyti ją išbandyti? Juk jis dar šios dienos pradžioje, užsiminė apie tai, kad jo kūnas nepriima maisto, kuris nėra žmogiškas kraujas. Ji buvo žmogus, ir sudėjus paprastus du plius du, sprendimas buvo priimtas vienareikšmis. Vis dar nepaleisdama stipriai sužeisto Redford’o iš savo glėbio, vien koja ji pasistūmė peilį arčiau, ir kai suėmė šį į vieną iš savo rankų, atsargiai atitraukė likusią nuo jo kūno, leisdama jo galvai ir toliau “ilsėtis” ant josios traukos dar nespėjusios pažinti, stangrios krūtinės. Riešą persipjovė net negalvodama, sušnypštė iš skausmo, kuomet iš netvarkingo pjūvio plūstelėjo kraujo čiurkšlė. Pasirodo, pjūvį padarė ne dėl vaizdo, o pakankamai gilų, tarytum tai būtu paskutinė jos viltis kažką pakeisti. Pasiskubino kraujuojantį riešą prispausti prie jo lūpų… ir nieko. Visiškai jokios reakcijos. Tai tik dar labiau sustiprino jos ir taip palūžusią būseną. Ji vėl beviltiškai sudejavo.

Sunku dabar pasakyti ar vyras liovėsi reaguoti dėl to kad neteko didžiulės dalies savo jėgų, ar todėl kad pasinaudojant aplinkybėmis, buvo ypatingai įdomu patikrinti Kateriną ir tai, kokių veiksmų ji yra pasiruošusi imtis, jei galvotu esti gali čia ir dabar jį prarasti, bet ne atsitraukimo, o mirties atžvilgiu. Ir reikia pabrėžti, kad jaunutę ir visiškai nepatyrusią bulgarę, apgauti būtu visiškai nesunku, tereikėtu šiek tiek pasistengti. Prisimenant tai, kad garbanė augo stipriai tikinčios šeimos apsupty, jai nuo mažumės buvo peršamos “šviesos ir tamsos”, “Dievo” ir kitokių religinių šudmaliavimų tiesos. Ir kai ji neteko vilties, turint omeny savo galimus veiksmus, kaip ir bet kuris kitas asmuo, atsidūręs jos vietoję, ji ėmė melsti. Bet melsti ne Dievo, o to, kas yra jo priešingybė, malonės. Keista, turint omeny ateities įvykius, ji meldė savęs pačios. Atlošusi galvą į sieną, bei stipriai sumerkusi akis, pro kurias veržėsi ašaros.
– Tu neturi teisės jo pasiimti dabar, ar girdi tu PRAGARO IŠPERA?! Tu negali, tai nesąžininga… – Įdomu tai, kad reikšmingi dalykai visuomet vyksta tuomet, kai mes to nematome. Didžiulis skausmas susimaišęs su sielvartu, apėmė Katerinos taip stipriai, kad nuo jos kūno ėmęs sklisti, jai pačiai nejuntamas šaltis lengvu šerkšnos sluoksniu apgaubė nedideliu atstumu tiek sieną, prie kurios ji spaudėsi, tiek grindis, tiek pavienius netoliese esančius daiktus, tiek ant Sebastian’o likusius drabužių skutelius. Vis dar neatmerkdama akių, ji nulenkė galvą, prispaudusi savo lūpas vyrui prie smilkinio. Tolimesni žodžiai skambėjo tarsi šnerėjimas.
– Tu neturi teisės atvesti jį į mano gyvenimą ir iš karto atimti. Meldžiu, meldžiu tavęs… leisk jam išgyventi. Nepasiimk jo… – Karštos ir sūrios ašaros, kurios it stambios pupos išsiveržė iš tamsiaplaukės akių kampučių, susidurdami su jos veido oda, akimirksniu pavirto nedideliais ledo kristalais, ir tokia forma nusiridendami nuo jos veido, nukrito tiesiai ant vis dar iš glėbio nepaleidžiamo serafimo. Bulgarės ilgos ir liaunos kojos, vis dar stebe spaudė jo šonus, nepriklausomai nuo to, kad ir ten vyras buvo stipriai sužeistas. Lūpos spaudėsi prie smilkinio, tuo pačiu metu kai vienos rankos kruvinas riešas spaudėsi prie jo lūpų, o kitos tebe prilaikė jo galvą atremtą į josios krūtinę. Nepanašu kad moteris ketino atsitraukti ar bent akimirkai paleisti jį. <…>

„Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai. Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį. Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti. Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai!“. „Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko.“


Bilijos raštuose yra minima tai, kad pats šėtonas (prieš tai kai tapo tamsos valdovu) visuomet buvo laikomas kaip gražiausias tarp visų angelų. Ir šio pradžia egzistencinė pradžia buvo tyra ir švelni, kilni ir šviesi… visai kaip Katerinos Petrovos. Galbūt minėti raštai yra ne visiškai nukrypė nuo tiesos, kaip tai atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nors ir didžioji dauguma ten pateikiamos informacijos yra visiška fikcija, tačiau kelios detalės sutampa su tuo, kas vyko iš tikro. Po Katerinos Petrovos tapimo nemirtinga prabėgo nei daug, nei mažai, šimtas metų. Dabar sunku pasakyti, kiek atsitiktinumo buvo įvykiuose, kurie netrūkus bus paminėti. Tačiau vienokia ar kitokia prasme, kai žaidžiama su laiku, pats laikas sustato viską taip, kad padarytos “klaidos” būtu ištaisytos, ir ne visuomet pačiu švelniausiu ir gražiausiu būdu. Katerinai buvo nulemta užimti tamsos pasaulio sostą, nepriklausomai nuo to, kokia tai būtu realybė. Nors įvykiai ir buvo keičiami, pabaiga visuomet išlikdavo visiškai vienoda. Tamsos pasaulis, pragaras ir visą ko pabaiga turėjo įvykti, Šėtonas turėjo žengti žemės paviršiumi, sudegindamas po savimi viską kas (ne)gyva. Nemirtinga ir nuo galios stipriai apsvaigusi garbanė neketino leisti kad jos planams būtu sutrikdyta. Chaosas ir visiška juoduma, link kurios moteris perspektyviai keliavo, kartu su savo karaliumi. Vyru, tokiu pat tamsiu ir blogu, kokia buvo ji, buvo tuo dalyku, kuris maloniai drebino šią iš vidaus. Žmogiškumo nebeliko, kaip nebeliko nieko tyro, kas buvo prieš tai. Tačiau ar tai yra blogai? Tikrai ne. Jai visuomet buvo lemta būti blogai (blogiausiai iš visų), ir galima sakyti kas tik šauna į galvą, tačiau moteriai tai velnioniškai sekėsi.


<…> Išsiaiškinti Livianos Varias tapatybę ir jos vaidmenį antgamtinių būtybių likime nebuvo sudėtinga, ypatingai kai tavo rankos yra visapusiškai atrištos. Arba tu manai, kad esi tiek stipriai apsvaigęs nuo savęs, kad nematai ribų, nematai nieko, kas galėtu tave sustabdyti. Realiame laike, kuomet Sebastian’as suartėdamas su savo dukra, atskleidė tiesą apie josios nemirtingumą, jis neklydo. Ji iš tiesų turėjo mirti tik tuomet, kai mirtu paskutinė antgamtinė būtybė. Tačiau serafimas pamiršo apie tai, kad “žaisdama su degtukais”, moteris suteikė gamtai rasti dar vieną galimybę atimti iš jos visišką nemirtingumą. Ir iš tiesų, gamta yra didžiulė “kalė”, kuri niekada ir jokiomis aplinkybėmis nesuteiks niekam amžino gyvenimo, neturint ne vienos silpnosios vietos. Liviana, kurdama ginklą, žvėrį, kuris sugebės sustabdyti tuo metu “pamišusi” josios tėvą, iš tiesų sukūrė vienintelį ginklą, kuris sugebėtu sunaikinti ją pačią. Ir dėl to, kad buvo pernelyg naivi, ji neįvertino to, kad tik po to kai suteikė savo tuometiniam teisėtam vyrui neaprėpiamas galias, nesurišo savo egzistencinės trūkmės su juo siela, bet padarė tai, kas būtu laikoma siaubingesniu dalyku. “Ginklas”, kaip save įvardintu pati graikė, nėra nepalaužiama jėga. Kaip ir jausmai, visuomet yra silpnoji bet kurio organizmo grandis, dėl kurios asmuo ima elgtis neapgalvotai, paikai. Pakitusiame laike, bei visuose įvykiuose kurie sekė toliau, Liviana nesugebėjo iki pat dvidešimt pirmo amžiaus išsaugoti savo kažkadaise karštai mylėto, ir tuo pačiu metu taip pat karštai nekęsto, vyro sielos prakeiktame rubine. Katherine skaičiavo šimtuosius savo nemirtingumo metus, kuomet ji inicijavo savo visiškai iš pažiūros nekaltą susidurimą su Liviana. Tiek nekaltą, kad tai žinoma pasibaigė ganėtinai greita ir siaubinga vienos iš jų mirtimi...
ANGLIJA. PRAĖJUS ŠIMTMEČIUI PO KATHERINE TAPIMO NEMIRTINGA. Dienos metu, viena iš pagrindinių Anglijos gatvių buvo sausakimša žmonių. Liviana jau kuris laikas dengėsi Vivianos Ross pseudonimu, dirbo raštinėje, bei kaip tik tuo metu paskubomis pro minią skubėjo iki savo darbo vietos. Paskendusi savo pačios mintyse, graikė net nepastebėjo kaip priešais pasirodė Katerina. Dieviško grožio garbanė kliudė Vivianą, iš kurios rankų iškrito nesurišta knyga, iš kurios be Jokios abejonės iškrito keletas lapų, kurių dalis nuskriejo tiesiai į artimiausią balą. Katerinos Veidas akimirksniu persikreipė į visiškai nuoširdžiai atrodančią apgailestavimo miną. Tamsiaplaukė aiškiai žodžiais išreiškusi savo apgailėstavimą dėl nerangaus nepastabumo, pasilenkė padėti graikei susirinkti pabirusius popierius. Jos priklaupė abi, žvilgsniai susitiko tik akimirkai, bei Viviana atkreipė dėmesį į tai, kad garbanės rainelės buvo įgavusios tamsiai raudoną atspalvį (kas žinoma išdavė josios nemirtingumą, o ir tai kad ji maitinosi daug, bei greičiausiai dėl to, kad tai jai atrodė beprotiškai linkmas užsiėmimas, o visas tas kraujo perteklius, žinoma neliko nepalikęs žymės ant josios kūno). Viviana turėjo sustoti, imtis kokių nors veiksmų, tačiau tarytum vidinis balsas liepė jai nesikišti, nekelti audros ypatingai čia, kur buvo apstu niekuo dėtų mirtingų žmonių. Katherine surinko lapus, bei neskubėdama pakilti visu ūgiu, įdavė šiuos graikei į rankas. Sebastian’o pirmagimė te linktelėjo galva, išreikšdama nenuoširdų dėkingumą, kuomet paskubomis pasitraukė nuo vampyrės. Ji te spėjo paeiti kelis metrus, kuomet buvo priversta sustoti. Visas kūnas it atviras nervas suskubo pranešti jai apie negerumus. Už nugaros likusi Kateriną savo rankose laikė nuo Vivianos kaklo nutrūkusią grandinėlę su stambiu, ryškiai raudonos spalvos rubinu. Vampyrė klastingai šyptelėjo, kuomet atleido pirštus, leisdama papuošalui nukristi ant žemės. Skambiai atsimušdamas, akmenukas susitrenkęs su akmeningu keliu, atšoko tiesiai po vampyrės kojomis. Tai te trūko akimirką, kuomet neabejodama savo veiksmais vampyrė kulnu primynė akmenuką, nesunkiai, tarytum jis būtu visiškai nepatvarus spaudimus, suskaldė šį. Didžiulė banga neregimos energijos pasklido į visas galimas puses. Keli netoliese buvę žmonės netgi neišlaikydami lygsvaros nukrito. Ir kai Viviana suvokdama kas nutiko, mat pakėlusi ranką ir palietusi savo kaklą, nerado papuošalo, pasisuko, Katerinos nebuvo likę ne kvapo. Sutrupintas rubinas ne vien kad iš savęs išleido senovinę, galingą energiją, tačiau ir ten ilgus šimtmečius kalintą Chariton’o Geminus sielą. Teliko laiko klausimas kada sielą susirado sau priklausantį kūną.
Kiekvienas sužeidimas, kurį kadaise Chariton’as buvo palikęs ant Livianos kūno, nepradingo, palikdamas gilius randus ant jos švelnios ir atrodytu per amžius labai prižiūrėtos odos. Ir nors tai visuomet buvo vieninteliu ir beprotiškai svarbiu ženklu, kad jis geba ją sunaikinti, moteris niekada šito nesureikšmindavo, net kai skirtinguose mušiuose ant jos kūno paliekami randai pradingdavo iš kart po to, kai josios kūnas regeneruodavo, suteikdamas jai dar vieną “katinišką gyvybę”. Galima tik įsivaizduoti kaip greitai Chariton’as sulipino savo atskirtas dalis, bei pasinaudodamas jam suteiktomis galimybėmis pasiuntė Liv į pomirtinį pasaulį. <…>

Toksiška? Katerina niekados nebuvo ta jėga, kuri verstų Sebastianą būti pačia geriausia savo paties versija, tačiau turėdamas ją jis jautė šį tą geriau, nei tai. Vyras jautėsi NENUGALIMAS. Neįveikiamas. Tarsi vienintelis dalykas, kuris galėtų vampyrą sužeisti buvo ji pati. Tai lyg ne šiaip, kad prisijaukintum didžiausią savo silpnybę; tai lyg paverstum ją neatsiejama savęs paties dalimi. Ir tada visas aplinkinis šurmulys, aplink besisukantys žmonės su savo sušiktomis problemomis tapdavo kažkuo perregimu, tolimu, neypatingu. Kažkuo svetimu. Sebastianas niekados nebebuvo toks pats, kai jį pasivijo užmarštyje ar net visiškoje nežinomybėje palikti praeities šešėliai. Garbanei sugrįžus į Redford'o gyvenimą, absoliučiai VISKAS užgriuvo taip, lyg moteris būtų aktyvavusi kažkokį magišką mechanizmą ir verpetas ėmė suktis destruktyvia, nepailstančia jėga. Daugialypė Sebastiano asmenybė tapo tamsesnė. Gilesnė. Nuožmesnė. Ir tai suteikė vyrui tik dar daugiau stiprybės. Jis nebenorėjo, nebeketino būti kažkokia pilka dėme, diena iš dienos, minutė iš minutės, akimirka iš akimirkos graužianti save už praeities klaidas, kurių net ir pripažinus laiko nereliatyvumą negalėtum pakeisti. Ir kai Redford'as pripažino, jog jis nėra nei šviesus, nei geras, nei vertas kažkokio supisto utopiško savęs išganymo - tapo aišku, jog vyro asmenybė pereis į visiškai kitą galimybių bei tikimybių horizontą. Visiškas susišikimas vargu ar vyro gyvenimo kelyje, na, tokiame kreivame bei gumbuotame, buvo kažkokia sensacinga - pretenzinga naujove. Jis niekados neturėjo bandyti pasivyti Katerinos praeityje, neturėjo manipuliuoti laiku ar ta pačia Liana, kad gautų tai ko nori. Kad didybės jausmas, idant šį kartą jis GALI pasielgti teisingai taptų užtektinai sveiką protą aptemdantis, jog juo pats šventai patikėtų. Nes nuo to taško, absoliučiai viskas paėmė ir nuėjo velniop.
Toksiška. Kaitinančia ugnimi užsiplieskusi Sebastiano bei Katerinos Petrovos meilės istorija gana greitai įgavo, nepabijokim tokio išsireiškimo, iškrypusį pokytį. Jie neturėjo apverktinai apgailėtinos "Twilight" lygio dramos garbanės mirtingumo išsaugojimo klausimu. Redford'as nematė jokios kitos išeities kaip tik "kęsti" amžinybę kartu su savo gražuole bulgare. Jie niekados vienas nuo kito nepavargdavo. Jie visados surasdavo vis keistesnių ir siaubingesnių būdų kasdienybei paįvairinti. Visomis savo esybėmis priėmę nemirtingumą bei visus su šia privilegija susijusius pranašumus, neigiamų bendros amžinybės niuansų jie neieškojo. Po teisybei, apie juos net negalvojo. Viskas ko jiedu ėmė trokšti, tai daugiau galios. Visiško absoliutumo. Šiai Sebastiano versijai nepasimaišė tinkamos patirtys tam, kad vyras aiškiai suvoktų tą kitą, ne visai vampyrišką savo prigimties dalį, tačiau atrasta bei suvokta pragaro jėga apsvaigino juos abu vienodai. Bei užtektinai, kad Redford'as pasiryžtų "atjungti" garbanę nuo šio pasaulio, idant mylima moteris užgrobtų visai kitą. Jau nekalbant apie tai, kad mylima moteris pati ryžosi negrįžtamai pasikeisti, tapdama pačiu pragaru. Serafimų išnaikinimas taipogi galiausiai įvyko, kuomet nesibaimindamas rizikuoti ir susinaikinti iki visiško ir negrįžtamo išnykimo, Redford'as ne be Katerinos pagalbos priėmė visą egzistuojančią šviesą. Ir net atrodytų būdami skirtingose barikadų - šviesos ir visiško, tikro blogio pusėse, įsimylėjėliai veikė iš vien. Tapę "dievais", jie troško sunaikinti šį pasaulį bei susikurti naują. Ir visa tai turėjo įvykti būtent šiandien.
Visai nesvarbu, kad Sebastiano kūnas sproginėjo nuo nesuvokiamos serafimiškos visumos galybės, nes Sailo tauškalai jam sudarė tiek pat esmės bei logiškumo kaip ir iki tol - jokio. Kontinuumas, na, užtenka pažvelgti į patį šviesiaplaukį, archajiškos kilmės vyrą, buvo negrįžtamai pažeistas. Ką Redford'as padarė su laiku ir kaip tai atsiliepė jam pačiam vyrui vis dar buvo nežinoma. Net jeigu ir nori nenori, bet girdėjo brolį kalbantį, vargu ar Redford'as jo klausėsi. Ar bent vienas desperatiškas Sailo bandymas prisibelsti į paskutinį, niekingą, bet sveiką Sebastiano nuovokos trupinį bent priartėjo prie tikslo. Apsuptas griūvančios realybės serafimas galėjo galvoti tik apie ją. Apie savo Kateriną. Būtybę, kuri išlaisvins šį pasaulį nuo jo netobulumo. Ir tikrai. Vyras elgėsi kaip sušiktas lunatikas. Iš tikrųjų šios laiko tėkmės ribose Redford'as jau seniai nebeturėjo nė lašo sveiko proto. Ir visiškai niekas nebūtų to pakeitę.
- Brolis...-vyras nutęsė skambindamas balse keistai beprasmišką natą,-Pats supranti kaip kvailai ir desperatiškai tu dabar atrodai,-pagaliau teikėsi "pašlovinti" Sailą savo žvilgsniu, kuris nebuvo nei žmogiškas, nei būdingas Sebastianui. Vyras buvo... tuščias. Jis nejautė gailesčio, kažkokių sentimentų ar elementaraus žmogiškumo. Balsas ramus, tolygus, užtikrintas, tačiau visiškai beemocis,-Aš BUVAU tavo brolis, Sailai. Kelias dešimtis žmogiškų metų, iš kurių aš nebeatsimenu visiškai nieko,-akimirką graiko akys tapo budresnės, įžvalgesnės, tarsi būtų įsižiebusi mažytė kibirkštėlė,-Ar tau tai padeda? Na, laikytis iš paskutiniųjų įsikibus savo siaubingo žmogiškumo. Aš labai, LABAI seniai visa tai paleidau. Tu tiesiog nesupranti. Nematai platesnio vaizdo. Ir net negaliu tavęs už tai kaltinti, nes niekados nepajusi galios, kuri teka mano kūnu. Galios, kuri kiekvieną akimirką primena man, kodėl turėčiau leisti Katerinai ištrinti kažką tokio niekingo kaip tu, broli. Ištrinti viską. Visus pasaulius, visas realybes, nes finale tai nereiškia nieko, kai turi visą įmanomą egzistencinę jėgą. Tu nereiški nieko. Tavo suknista kalė taip pat nereiškė nieko ir nesuvokdamas to tu dabar sėkmingai žeminiesi. Kaip apgailėtina...-nutęsė permainęs žvilgsnį į kupiną begalinio pasigailėjimo,-Tu nežinai, tiesa?-it akimirksniu kažką svarbaus suvokęs, bejausmis Sebastiano veidas nutvisko sadistiška fizionomija,-Sailai, mudu su Katerina išnaikinom serafimus. Visus iki vieno. Tavo maža, nepatraukli bjaurybė dabar yra manyje, kartu su šimtais kitų serafimų. Ji yra didesnė dalis manęs, nei kada nors buvo tavo,-vyras nusijuokė nepatraukdamas akių nuo brolio veido, kuris valdytas bei treniruotas šimtus metų dabar neišdavė visiškai jokios emocijos,-Nesižemink daugiau. Tu nieko negali man padaryti ar tuo labiau padaryti kažko, kad pakeistum tai kas nutiko, bei nutiks netrukus,-Sebastianas lėtai nuvedė akis į pusę, kurioje pajuto potencialiai parsirandančią Pierce esybę.




Konoras žinojo, kaip labai jis rizikuoja. Jis niekuomet nebijojo statyti savęs į pavojingas situacijas, bet... Jo pasaulis, jo realybė - vienintelė tokia, kurioje įvykiai susiklostė LABAI įdomia linkme buvo neatsiejamai susijusi su kitomis. Ir net ta, kurioje egzistavo pati sadistiškiausia Sebastiano bei Katherine versija. Bet kokia magijai jautresnė ar su ja susijusi būtybė jautė, jog dedasi negeri dalykai. Konoro tėvai negalėjo su užduotimi susitvarkyti patys, nes žaidimas su laiku turi labai unikalias, bet griežtas taisykles. Vyras galėjo papulti tik į tokią realybę, kurioje jis dar neegzistavo. Ir sprendžiant pagal tai, kokia linkme judėjo "reikalai" panašu, kad daugybėje tikrovių Konoras taip ir neegzistuos. Jis ne tik žinojo, kad gali užkirsti kelią potencialiai viso ko apokalipsei, bet ir labai gerai nutuokė kaip tą padaryti. Ypatingai galingoms būtybėms keliavimas laiku, pasauliais ar realybėmis nėra tokia jau ir sudėtinga užduotis. Persikelti iš vieno pasaulio į kitą, žinoma, sukelia mažesnį rizikos faktorių, nei maišyti laiko tėkmę, tad Konoro persikėlimas į šią tikrovę pavyko sklandžiai. Be kažkokių specialių "Terminatoriaus" lygio efektų vyras tiesiog išdygo vietoje, kurioje jo prieš akimirksnį nebuvo. Pakėlė tamsias akis - visai kaip savo motinos, į viršų. Tiršti juodi debesys maišėsi it smala žaibuodama grėsmingais blyksniais.
- Šūdas,-suniurzgėjo žemu, gerkliniu balsu. Žinojo, kad turi labai nedaug laiko, nes pats faktas, jog atsidaigojo dar į apčiuopiamą realybę reiškė tai, kad kažkiek laiko dar tikrai turi. Doh. Stiprus vėjas nepaliaujamai taršė tamsius vyro plaukus. Trumpai apsidairęs užsimerkė. Susikaupė. Pajausti tam tikro pobūdžio jėgas jam nebuvo sudėtinga.

Sebastianas nespėjo išvysti Katerinos. Akimirka kažkokio nepaprastai greito... keistumo atėmė iš vyro sąmonę. Konoras išdygo prieš pat Redford'ą, stiprus smūgis ranka pervėrė vampyrą bene kiaurai. Tamsiauplaukis atkeliavo kruopščiai pasiruošęs, jo apnuogintą ranką iki pat peties puošė serafimams gerai pažįstami simboliai išraižyti kažkuo aštriu tiesiog ant odos. Sebastianas ant Konoro rankos, sulindusios į jojo kūną kabojo atsijungęs. Kitaip ir neturėtų būti iki to momento, kol jos neištrauks velniop. Tirštas, beveik juodas, šaltas kaip ledas kraujas dribo ant žemės po Redford'u formuodamas nedidelę balutę. Tamsios akys pažvelgė į Sailą su įspėjančiu signalu.
- Nesupisk viso šūdo dar labiau,-suniurzgėjo vyrui, kurį savo pasaulyje Konoras pažinojo kaip nuluptą,-Valdykis,-užteko tik pažvelgti į šviesiaplaukio veidą, idant suprastų, kokio pobūdžio emocijas šis išgyvena. Nelyginant trokštų sudraskyti Sebastianą savomis rankomis. Norėdamas "apsidrausti", tamsiaplaukis ištiesė į priekį ranką, kas padėjo "ištransliuoti" neapčiuopiamą jėgą, akimirksniu apribojusią Sailo judėjimo laisvę iki labai minimalios.
- Esu tam čia, kad visa tai pasibaigtų. Ar supranti?-beldėsi į vyro sąmonę, kitoje rankoje laikydamas labai akivaizdų savo ketinimų įrodymą - greitai bei sklandžiai nukenksmintą Sebastianą,-Jei ši realybė nebūtų praradusi Livianos viskas būtų truputėlį paprasčiau,-Konoras šyptelėjo ir net pakankamai niūrus jo veidas išdavė apie neapgaulingai gerą jojo vidinę visumą,-Nesu tikras ar galiu padėti Sebastianui atsikvošėti. Jis per daug giliai įklimpęs į tą šūdą,-tarė tarsi sau, netgi mažumėlę apgailestaudamas,-Tačiau tikrai galiu padėti stabilizuoti kontinuumą. Ir man reikės tavo pagalbos.

- Ritualas reikalauja aukos,-Konoras tyliai urgztelėjo persimesdamas vis dar atsijungusį Redford'as ant peties. Lengvai, be visiškai jokio fizinio vargo. O ir išlaikyti buvo patogu, kadangi Redford'as kabėjo vis dar pasmeigtas "svetimšalio" ranka,-Mums reikia didžiulės energijos. Būtent tokios, kurią labai šlykščiais būdais nusisavino tėv... tai yra, Sebastianas,-labai trumpai tamsiaplaukis atrodė kiek sutrikęs, tačiau ta savimi pasitikinti, ori, pačiam Redford'ui būdina fizionomija greitai sugrįžo į jo veidą,-Aš nežinau koks jis liks po "išvalymo". Jei iš viso kažkas iš jo liks. Supranti aš žinau, kad tau nėra nusišikti ant Sebastiano. Tuo kuo jis tapo dabar tai nėra jis, supranti?-abu vyrai gana skubriai žingsniavo užimdami kiek atokesnę vietą - skersgatvį tarp dviejų aukštų pastatų.
- Nusirenk iki pusės,-paliepė, o supratęs, kad jo prašymas skamba tikrai keistai, šyptelėjo,-Nesijaudink, mano orientacija tradicinė,-draugiška šypsena nepaleido Konoro lūpų, kol Sailas įvykdė prašymą. Laisva vyro ranka pasiekė į priekinę kelnių kišenę ištraukdama keistokos išvaizdos peilį, su kuriuo neabejotinai tais keistumynais išsidabino savo ranką,-Tau... skaudės,-prisiminęs, kad laikas dabar yra kaip niekad brangus, Konoras kibo į darbą. Aštriausia įnagio dalis smigo į Sailo odą, palikdama serafimų kalbos simbolius.
- Aš Konoras. Konoras...-norėdamas tęsti tamsiaplaukis šiek tiek dvejojo,-...Redford'as. Sebastianas su Katerina yra mano tėvai. Dar ne čia, ne dabar. Bet tai įvyks,-nežinojo kiek jo pareiškimas "pribloškė" kompanioną aka dėdę, mat buvo per daug įnikęs į raizgalynes.
- Apsisuk,-numetė duodamas suprasti, jog jam reikia ir viso to laisvo ploto ant Sailo nugaros,-Nebedaug liko,-"paguodė" mikliai judindamas peilį. Minutė kita ir... Konoras suakmenėjo.
- Ji jau čia,-tarstelėjęs tęsė su akivaizdžiai greitesne judesio maniera,-Laikyk Sebastianą,-pastūmė mintąjį į Sailą,-Tvirtai laikyk jį rankomis,-Konoras užsimerkė. Jis neišleido jokio garso, tačiau judėjo vyro lūpos, kalbėdamos paprastiems mirtingiesiems ir nemirtingiesiems uždraustą kalbą. Ne šiaip oras, o atrodytų pati realybė mirguliavo. Redford'o kūnas užsidegė šviesa, kuri iš lėto palietė ne tik Konoro ranką, bet ir Sailo kūną. Sužibo ant jojo išdabinti simboliai. Tamsiaplaukis jau niurnėjo pusgarsiu. Vis intensyviau, nelyginant jam būtų vis sunkiau atlikinėti ritualą. Netrukus šviesa pasiglemžė viską aplinkui.

Konoras gulėjo sukniubęs ant žemės. Ausyse cypė, tačiau kitais požiūriais jis buvo įsitikinęs - jam pavyko. Sąmonės neatgaunantis, kruvinas Sebastianas gulėjo netoliese. Kažkur blaškėsi ir "sukontūzytas" Sailas. Pirmasis atsipeikėjo atėjūnas. Išgirdo iš lėto artėjantį aukštakulnių kaukšėjimą. Žinutė, kurią šis garsas skelbė padėjo Konorui akimirksniu sugrįžti į save.
- Aš galiu tave įveikti,-tarė lėtai, užtikrintai, neskubriai kildamas ant kojų. Vyro akys nepaleido garbanės veido,-Jei nepaliksi man kito pasirinkimo aš būtent tą ir padarysiu.
Fone pasigirdo šlapias, kraujo kupinas atsikosėjimas. Sebastianas pagaliau prabudo. Vaizdas šviesiose jo akyse sukosi, tačiau pojūčiai neleido suabejoti.
- Katherine...-silpnai sumurmėjo jausdamas mylimą moterį netoliese. Redford'as dar deramai nesuprato kas vyksta aplinkui, bet jis gerai žinojo, kad SUVOKIA.  

Per daugiau nei du tūkstantmečius trunkantį savo gyvenimą (arba tiksliau būtu išsireikšti: egzistavimą), Silvanus Ambrose buvo “pasimatavęs” skirtingus vaidmenys. Dar būdamas visai vaiku, jis buvo laikytas “šeimos gėda”, per silpnas kad egzistuoti, ir per daug nereikšmingas, kad jo krauju susitepti rankas. Bailus, fizikai liesas ir silpnas, tačiau beprotiškai protingas berniukas negalėjo suteikti Ambose’ms to, kas jiems buvo reikalinga. Iki tariamos Elissos žūties, viskas ką Silvanus turėjo, tai buvo vyresnis brolis. Asmuo, kuris neleido savo destruktyviai šeimai žlugdyti ir taip pasipriešinti negalinčio vaikio. Tiesa, jie buvo tik vaikai, bet tuo pačiu kartu jie buvo pasiruošę kautis prieš visą pasaulį. Taip ir būtu nutikę, jei ne lemtingi įvykiai išskyrę brolius amžiams. Sunku rasti paaiškinimą kaip du maži vaikai (Silvanus ir Elissa) sugebėjo atverti vartus į paralelinį pasaulį, kuriame visą ko eigoje atsidūrė tamsiaplaukė, be ne viena siela neketino patikėti “niekam tikusio snargliaus” paaiškinimais, esti jis nekaltas, esti jis nepalietė Elissos, ir tikrai niekada nebūtu nuskriaudęs savo sesers, ką kalbėti apie jos tyčinį ar ne, bet nužudymą. Atsitraukė ir Sebastian’as, po ko visas šeimoje vyravęs smurtas liko nukreiptas į Silvanus. Iš pradžių jis stengėsi priešintis, vėliau iškentėti ir finale tiesiog sugerti. Lygiagrečiai šviesiaplaukis mokėsi magijos iš įvairiausių resursų, kurie buvo pasiekiami ir ne. Pyktis ant artimos aplinkos ir viso pasaulio įžiebė jo mirtingame kūne. Kiek save atsimena, Silvanus visuomet norėjo elgtis teisingai, tiesiog kažkuriame savo sunkaus gyvenimo etape, jis pametė kelią. Ir turint omeny, kad jis buvo visiškai vienas, nieko nuostabaus kad sekantį pasirinko klaidiną. Iš smurtą patiriančio, niekam nereikalingo, niekada pritapti negalinčio vaiko jis tapo niekingu “siaubu” kuris tam tikrame gyvenime etape sudrebino žemę. Jis stipriai prisidėjo prie vampyrų susikūrimo, pats tapo vienu iš pirmųjų šios rūšies atstovų ir tolimesnį savo gyvenimą paskyrė blogiui. Po šios fazės, sekė “pilkosios dėmės” etapas, kuomet jis susiliejo su aplinka taip stipriai, kad tiesiog tapo nepastebimas. Ir galiausiai “herojaus” fazė. Ne, nereikia manyti kad šį kelią jis pasirinko savo noru, greičiau tai tapo neišvengiamybė. Prie šio kontrastiško pasikeitimo žinoma prisilietė moteris, tačiau ne ji pakeitė vyrą, sulipdydama pagal savo standartus. Greičiau, ji suteikė jam galimybę būti savimi. Tikru, žmogišku su visomis silpnybėmis ir privalumais. Jis ne pats nepastebėjo kaip praeitas kelias tapo nereikšmingas, kaip iš tiesu reikšminga tapo dabartis, būtent ši akimirka, kuomet jis buvo čia ir dabar. Jis išmoko vertinti gyvenimą, gyvybę. Tam be jokios abejonės įtakos suteikė ir jojo dukters gimimas. Tai, kas atrodė visiškai neįmanoma, galiausiai tapo realybe. Jis išmoko pamiršti pykti, išmoko atleisti ir paprasčiausiai eiti toliau, būti geriausia savęs versija nesižvalgant atgal. Kai alternatyvus pasaulis, kuriame vyras “užstrigo” ėmė griūti, jis neabejodamas ėmėsi lyderio savybių, stengėsi išgelbėti kiek tik galima daugiau gyvybių, nepriklausomai nuo to, kokiai rūšiai šie priklausė. Jis troško padaryti viską kas buvo jo galiose, bei kitokiais resursais, kad jo šeima būtu saugi arba jai bent jau negrėstu pavojus, su kuriuo neitu susitvarkyti.
Buvimas su Cassiopeia neleido jam “pamesti galvos”, sveikos nuovokos, kam visuomet grėsmę kėlė svarstytina jo būklė. Juk Silvanus iš tiesų neegzistavo niekur, bet tuo pačiu metu buvo visur. Savy, savo mintyse jis gyveno kiekvienos, visuose alternatyviuose pasauliuose, savo versijos gyvenimą, kiekvieną akimirką, tariant kiekvieną žodį ir žengiant kiekvieną žingsnį. Turint omeny, kad Ambrose išrinktoji nebuvo paprasta mirtinga būtybė, ji savomis galiomis periodiškai “pravalydavo” jo mintis, tokiu būdu neleisdama galutinai išprotėti. Ji tam tikra prasme “vertė” jį tiek kūnu, tiek siela likti vienoje vietoje, vienu metu, nesubyrėti į nesuskaičiuojamą galybę dalių. Netekęs jos, taip brutaliai ir neteisingai, jis neteko prasmės. Todėl paskutinę “šios realybės egzistavimo dieną” jis pasiryžo akis į akį stoti prieš savo brolį, ne tik todėl kad jis vienintelis galėjo visą tai atitaisyti, ne todėl kad jis troško kad Sebastian’as pagaliau atsitokėtu, pažvelgtu į visą tai, ką padarė. Bet ir todėl, kad tai buvo paskutinis šiaudas jam pačiam. Silvanus buvo vyru, kuris turėjo viską ir neturėjo nieko. Blogiausia, kad jis negalėjo susinaikinti, baigti su visu šiuo mėšlu, Lilith dėka, jis buvo priverstas egzistuoti visur ir visada, ir vargu ar buvo kažkas, kas galėtu visą šį užburtą ratą nutraukti.


– Klysti. Galbūt aš atrodau kvailai ir desperatiškai, bet tu ne ką mažesnis lunatikas. – Atitinkamai pašnekovui, Silvanus stengėsi išlaikyti savo balso toną pakankamai nekintančiai ramų. Jis turėjo visišką teisę pasiduoti emocijoms ar elgtis kaip nors idiotiškai, tačiau šią akimirką jis rinkosi “didesnio vyro” poziciją. Mėlynos, su lengvu žalumu jo akys pakylo iki pašnekovo veido, tarytum ieškotu visame tame “dieviško apsvaigimo nuo savęs paties” fasade kažką jam pažįstamo. Nieko, asmuo sėdintis priešais galbūt ir atrodė kaip Sebastian’as, jo brolis, tačiau akivaizdu kad jam taip stipriai buvo praskalautos smegenys, kad jis tiesiog finale tapo tuščias, nuo galios apsėstas parazitas. Kažkada panašiu “padaru” buvo tapęs ir vikanas.
– Net jei privertei save pamiršti apie tai, kas esi iš tikro. Ir patikėk manimi, šis šūdo gabalas, kuris stovi priešais mane, nesi tu. Esmės tai nepakeičia, tu negali pakeisti savo kilmės, negali pakeisti to fakto kad esu ir būsiu tavo brolis. Velniai griebtu, to nepakeis nei tavo tavo ragana, nei pati “motušė mirtis”. – Vis dar įdėmiai stebėdamas Redford’o išraiška, kuri visiškai nekito, apart tą menką faktą, kad judėjo veido raumenys, šiam kalbant, Silvanus pastebėjo tą menkutį, nors ir nieko nereiškiantį pasikeitimą jo akyse. Giliai įkvėpdamas, šviesiaplaukis nusuko akis, tarytum serafimo klausimas būtu privertęs jį sustoti akimirkai ir pagalvoti apie tai, kas iš tiesų jį verčia likti ištikimam sau pačiam, nepasiduodant galios troškimui dar kartą. Ir turint omeny tai, kad galios apvaizdos dabar yra kitokio mąsto nei kad buvo ankščiau, pasiduoti troškimams būtu dar lengviau, nei kada nors ankščiau. Ir visgi, žaidimas su praeities keitimu, pasaulio pabaiga ir nauja pradžia, visgi paliko pėdsaką šviesiaplaukiui vikanui. Ir tuomet, kai jis vėl pasiryžo atsukti akis į Redford’ą, jo balsas nuskambo užtikrintai, gal net su šiokia tokia pykčio prošvaistę.
– Tai neleidžia man pamiršti to, kas iš tiesų esu. Bet dėl vieno esi teisus, aš niekada nesuprasiu galios, kuria taip giriesi, kaip ir nesuprasiu kaip vietoj smegenų tavo kaukolėję ėmė teliuskuoti šlapimas. Gerai, tebūnie tu nori ištrinti mano bevertę egzistenciją kartu su visu pasauliu. A, ne. Su visais pasauliais, kurie tik gali egzistuoti. Ir kas tuomet? – Neišlaikydamas save viename fasade, jis daliai (arba porai) sekundės suglitch’ino. It kompiuterinė programa, kuri akimirkai susidūrė su klaida, jis greitai “susirinko” save į vieną masę, tuo pačiu metu kumščiu smogdamas per stalą, prie kurio jie buvo įsipatoginę.
– Kas bus tuomet, kai neliks NIEKO? – Užčiaupti Silvanus yra pakankamai sunki užduotis, ypatingai dėl to kad vyras visuomet puikiai gebėjo savo liežuvį išnaudoti pagal visas jam skirtas paskirtys. Tačiau žodžiai ir pasimėgavimas, su kuriuo brolis ištarė tolimesnius žodžius, privertė šviesiaplaukį kone sustingti. Atsižvelgiant į tai, kad abu pašnekovai buvo persikėlę į lauką, kuriame vyravo gamtinis chaosas, visą tai tarytum pradingo iš Ambrose regos radaro. Nemirtingasis jautė kaip per visą jo kūną tekantis kraujas ėmė užvirti. Tiesą pasakius, iš dalies net jautė tai, kaip kunkuliuoja, tąsus raudonas skystis jo gyslose. Protas aptemo kone iš karto, viską ką jis matė tai brolio išraišką, ausyse skambėjo pašaipus piktdžiugiškas jo tonas ir tai, kad jis nužudė ją. Kitomis aplinkybėmis, jis mažu mažiausiai būtu nušėręs brolį ūkišku muilu, už tai kad jam liežuvis apsivertė jojo moterį išvadinti nepriderančiu epitetu. Bet dabar padėtis buvo kitokia. Vampyrams būdingi raizginiai po akimis kaip mat išsiplėtė kone per pusę veido, tuo pačiu metu kaip baltymas su rainele nusidažė juoda it naktis spalva. Nieko nereikia sakyti apie tai, kad žvėriškai grobuoniški iltys ėmė nebe tilpti Ambrose burnoje, kuomet jis spėjo išlementi.  – Tu mažas, nuo galios apsvaigęs nuopisa! Aš tave savo rankomis suplėšysiu į gabalėlius, dar prieš spėjus “pasidžiaugti” pasaulio pabaiga! – Kaip ir buvo minėta prieš tai, Silas buvo labai intelektualus asmuo, todėl žinoma jis neturėjo paikos vilties kad stebuklingai gali būti stipresnis prieš visą serafimų šviesą susisiurbusį Sebastian’ą. Tačiau jis ir pats tiksliai nežinojo savo “ypatingumo” ribų, todėl buvo pasiruošęs pasipriešinti, net jei tai reikštu jo paties pabaigą. Buvo susitaikęs su tuo, kad gali būti ištrintas iš visų realybių, bet dabar ištrinti tą pasipūtėlišką marmuzią nuo brolio veido norėjo kur kas labiau. Jis atsiplėšė nuo prieš tai užimtos vietos, pasileisdamas į Redford’o pusę. Nuo jėgos, kuria spinduliavo Silvanus sudrebėjo ne vien kad po kojomis esanti žemę, tačiau chaosas, kurį ir taip kėlė atsiveriantys pragaro vartai, tapo dar labiau destruktyvus. Sunku pasakyti kuo ir kaip greitai tai būtu pasibaigę, turint omeny kad Redford’as buvo faktiškai nenugalimas, o Silvanus ketino išnaudoti ne vien fizinius parametrus, bet ir visas savo sukauptas žinias iš megiškosios pusės, kuri žinoma kad nebuvo remtina “gėlyčių auginimu”. Jis ėmėsi tamsiausios magijos, kurią tik buvo įmanoma pramokti. Jis buvo pasiruošęs bet kam, tik vargu ar nueiti iki galo. Žinoma, absurdiška būtu atsitraukti, pastebėjus kad tau gali pasisekti. Tačiau kad ir koks užsispyręs ir neperkalbamas buvo Sevastian’os, vikanui pirmiausia jis buvo broliu. <…>




Atmestas šalin tarytum būtu lengva, per daug masės neturinti atlieka, šviesiaplaukis nugara plojosi į palėkėję “nemestą” automobilį. Nuo nežmogiškos jėgos, transporto priemonė susilankstė, tačiau pasakyti kad Silvanus dėl to patyrė daug žalos, būtu tiesiog kvaila. Tiesa, nuo smūgio jėgos, jis parklupo ant kelių: aukštaūgio krumpliai buvo stipriai sudraskyti, visi juos formuojantys klaulai sulūžę, o iš burnos sruvo kraujas. Su pasibjaurėjimu į šoną jis nuspjovė tirštą, šaltą ir beveik juodą kraujo ir mėsos masę, kurią kontakto metu iškando iš brolio. Ne akimirkai jis netapo labiau žmogiškas, veikiau dabar jis tik dar labiau priminė siaubingiausią savęs versiją. Ir blogiausia, kad neturėdamas didelių šansų sustabdyti serafimą, jis neketino sustoti. Velniai nematė, galėjo daryti tai visą dieną, mėnesį, metus, ar amžinybę. Kaip kartą pasakė vienas iš siaubingiausių šio pasaulio žmogus, – “atimk gyvybė iš savo priešo ir jis mirs kartą, atimk iš jo viską ką jis myli, ir jis bus miręs kiekvieną akimirką, kol gyvens”. Šie žodžiai gal ir teisingi, bet tuo pačiu jie turi kitą medalio pusę. Tą, kurioje priešas tampa nenugalimas, nes nebe egzistuoja silpnų vietų, jis nebe turi ką daugiau prarasti. Iš vilkėto palto užančio Ambrose greitai ištraukė įmantriai atrodantį, antikvariatą primenantį, šautuvą. Galbūt kovoje jis ir nebuvo ypatingai patogus, tačiau turint omeny, kad jis visas buvo nužymėtas serafimams žinomais simboliais, jis kone spėjo nuspausti gaiduką prieš to paties kraujo, kaip jis, atstovą. Kulka greičiausiai nebūtu jo stipriai sužeidusi, tiesiog suteiktu Silvanus daugiau laiko. O laikas, buvo ypatingai svarbus dabar. Moteris, kuri suteikė Silvanus prasmę gyventi, buvo paruošusi jį šiai akimirkai, tiek ginklas, tiek kulkos buvo užburtos serafimų magija, o ir kelio atgal jau nebe buvo.
– Atsipisk! Tai mano kova, mano atsakomybė! – Viskas vedė prie to, kad visai netrūkus prie Sebastian’o prisijungs Katherine Pierce, tačiau taip nenutiko, mat lemtingą akimirką pasirodęs tamsiaplaukis, kuriam laikui, viską atidėjo. Staigiai, lyg iš niekur nieko atsiradęs vyrukas neutralizavo tikriausiai vieną iš pavojingiausių, labiausiai nenustabdomų būtybių, taip tarytum Redford’as tebuvo zefyriukas pasmeigtas ant ieško. Ir visgi, kad ir kaip tai efektyviai atrodė, Silvanus nematė, arba tiksliau dar nematė didesnio paveikslo. Apakintas pagiežos ir tamsos, kurią tramdė savy ne vieną šimtmetį, šviesiaplaukis vis dar laikė nutaikytą ginklą į priekį, ir dabar jau buvo nebe aišku į kurį iš dviejų esančių netoliese. Atėjūno žodžiai galbūt ir buvo girdimi, tačiau nebuvo išgirsti iš karto. Ir tik nežmogiška, Silvanus dar nepažįstama jojo jėga privertė varloką “atsikvošėti”. Tik po laiko, kad ir nedidelio, jis sugebėjo suprasti tai kad jo brolis buvo be sąmonės, o tamsiaplaukis už tai atsakingas nekėlė grėsmės. Atvirkščiai, spinduliavo energetika, kuri nebuvo priešiška. Ambrose nuleido prieš tai ištiestą ranką su ginklu, kuomet metalinis objektas sunkiai nukrito ant suskilinėjusio asfalto. Sunku pasakyti kas būtent, įtaigingas tonas ar prieš tai minėta energetika privertė Ambrose susiturėti. Iš aukštaūgio veido pradingo vampyriški raizginiai, akys vėl tapo žmogiškos, ir tik gausybė kraujo te priminė apie neseniai vykusį priešišką kontaktą. – Liviana… Kas po velnių esi ir kodėl turėčiau patikėti kad nori visą tai sustabdyti?
Logiška. Vos tik atėjūnas nurodė ant savo rankos vis dar kabantį neutralizuotą Sebastian’ą, atsakymas savaime atėjo į Ambrose galvą. Tamsiaplaukis nepažįstamasis per akimirką sugebėjo padaryti tai, ką nesėkmingai stengėsi įgyvendinti vorlokas. Sunku pasakyti kas būtent privertė graiką imti ir pasitikėti pirmą kartą matomu asmeniu. Galbūt jis paprasčiausiai neturėjo kitos išeities, arba kiaurai matė kad tik ši išeitis yra vienintėlė. Sugebėjęs stabilizuoti savo būseną, dėl ko paleistas iš apvaržančių pančių, jis savo noru nusekė paskui Konorą, užeidamas į skersgatvį tarp dviejų aukštesnių pastatų. Atsisukdamas veidu į pašnekovą, Silas kaip mat suraukė antakius. Ir nors prieš tai nesistengė per daug nutraukti Konoro kalbą, norėdamas suprasti viską paeiliui ir kaip įmanoma greičiau, dabar jis nesusilaikė nepasisakęs. Visgi jis ir pats negalėjo apibūdinti kokią jauseną ji kamavo.
– Sąlyginai drąsu sakyti kad jis man rūpi, po to kai sužinojau kad jis nužudė mano žmoną dėl serafimiškos šviesos, kurią ji turėjo. Šūdas! Vienintelė didžiulė energija, apie kokią kalbi, būtent ir yra ta, kurią Sebastian’as į save susiurbė. Kitos nėra, tu iš šūdo vaško neišspausi. – Kaip tik dabar pats save sustabdydamas nuo tolimesnės, vyras pagaliau ėmė suprasti apie ką iš tikro yra kalbama. Ar jis buvo sužavėtas šia galimybe? Ne. Tiesą pasakius, jei būtu kitokia išeitis, save laikytu nuo serafimiško mėšlo kaip galima toliau. Kad ir Kokia patrauki bebuvo ši galia, būtent dėl jos jis patyrė dideles netektys. Ir vien mintis apie tai, kad būtent tai, būtent tos surinktos galios jį palies asmeniškai vertė nusivemti. Tačiau vaidinti primadoną, esant tokioms nedėkingoms aplinkybėms, kuomet ant kortos buvo pastatyta viskas, buvo per daug idiotiška. Prunkštelėdamas po sekančio Konoro pasisakymo, Silas akivaizdžiai atsipalaidavo, dėl ko tapo labiau suvirškinamas, labiau priimtinas, paprastas. – Tc. Dar to betrūko, kad pasaulio pabaigos dieną mane išpistu per subinę. – Subumbėdamas sau po nosimi, vyras nesunkiai nusimėtė nuo savęs paltą, o vėliau ir marškinėlius, kuriais buvo pasidabinęs. Ant kaklo beliko kabėti grandinėlė su moterišku vedybiniu žiedu. Neilgai, mat tai pastebėjęs vorlokas nusipliešė ją, įsikišdamas į priekinę džinsų kišenę. Nieko nepasakęs į komentarą apie skausmą, tiesą pasakius buvo pasiruošęs bet kam, galu gale, dar būdamas mirtingas, jis nebuvo tikras, ar savo kūne turi bent vieną kaulą, kuris nebūtu sulaužytas bent kartą. Skausmas jam buvo neatsiejama gyvenimo dalis, buvo šį jausmą prisijaukinęs, todėl reagavo ganėtinai neutraliai. Bet kitą vertus, Tokio skausmo jis dar nebuvo patyręs. Nesusireikšminti padėjo diskusija, kurios Konoras nenutraukė.
– Tavo elgseną primena man brolį, ne šį šūdo gabalą kuri laiką, bet tą kurį pažinojau ankščiau. Ir turi motinos akis… Konorai. Bet juk tu supranti, kad niekas negali grąžinti mirusių. Realybė, kurios tėkmė nebuvo paliesta Sebastian’o, joje nebe egzistuoja Katherine. O ir pats nežinai, ar Redford'as išgyvens "išvalymą". – Suvokimas kad priešais stovi sūnėnas, kuris raižo ant jo kūno tam tikrus simbolius, žinoma šiek tiek sukrėtė. Švelniai tariant sukrėtė, tačiau išdydžiai išlaikydamas nekintančią išraišką Silvanus neleido savo jutimams kaip nors paimti viršų. Jis te stebėjo atėjūną, kartas nuo karto nukreipdamas akis į raizginius, kurie buvo raižomi ant jo. Palieptas apsisukti, vyras būtent taip ir padarė. Ašmenų slydimas per odą nebuvo malonus pojūtis, bet palyginus su netrūkus pasireiškusiu šviesos pliūpsniu, nereiškė visiškai nieko. Silvanus te spėjo tvirtai suspausti suglebusį Redford’o kūną, kuomet iš jo ėsybės ėmė sklisti akinanti ir viską aplink šviesoje paskandinanti energija. Tai priminė atominės bombos sprogimą, kuri savo jėga tam tikru metu išsvaidė visus dalyvius į skirtingas puses. Atrodytu kad tam tikras momentas tiesiog buvo išrautas iš Silas suvokimo, ir kai jis atsipeikėjo, stipriai spengė ausyse, koordinaciją buvo išlaikyti labai sudėtinga, o ir visas kūnas atrodė kad nebe priklausė jam. Arba tiksliau, jis buvo perpildytas gausybe energijos, kurią išlaikyti neišsitaškant pačiam, atrodė veik neįmanoma. Ir vienintėlis išsigelbėjimas buvo tie simboliai, kuriuos išraižė Konoras, kas neleido jam būti nugalėtam jėgos, kuri iš esmės buvo “ne jo nosiai”. Ir tuomet, kai Ambrose blaškėsi nutiko tai, ko jie visi laukė.

Kurtinanti tyla, kurią inicijavo šviesos atėmimas iš Sebastian’o, buvo nutraukta sulig tą akimirka, kuomet aidu nuskambėjo per asfaltą kaukšinčių aukštakulnių atgarsis. Velniai griebtu, tikriausiai egzistuoja tik viena būtybė, kuri apokalipsės dieną pasidabintu savo ilgas liesas kojas “aukštakulniais žudikais”. Į “vaškines” kelnes įspaustas užpakaliukas, korsetas, bei ant pečių užmesta odinė striukė pastaruoju metu buvo pagrindine apranga, kuriuoje Katherine leisdavo sau pasirodyti prieš kitas akis. Tankios ir ilgos josios garbanos plevėsavo per nugaros linkį, kuomet tamsiaplaukė pagaliau pasirodė prieš ant grindinio iškritusią trijulę. Tamsus ir akivaizdžiai sudomintas moters žvilgsnis netrūko susirasti Konoro veidą, mat šis pirmasis teikėsi prabilti.


– Tu negali. – Atrodytu moteris ištarė tik du žodžius, tačiau jie buvo perpildyti pašiepimu taip stipriai, kad atrodytu jog dar šiek tiek pasistengusi, ji priverstu Konorą paspringti savo teigimu. Ir visgi, pirmą kart matomo vyruko pareiškimas pragaro karalienei atrodė mažu mažiausiai juokingas. Tai puikiai atsispindėjo garbanės veide, kuriame kone iš karto subangavo kampinė šypsena. Tamsių akių žvilgsnis atrodė gilus, bet tuo pačiu metu visiškai tuščias, svetimas. Ji nepažino Konoro, nerado panašumo tarp jo ir savęs, ar tarp jo ir Sebastian’o. O kaip gi galėjo būti kitaip? Šiame laike, šiuoje visatoje jis paprasčiausiai neegzistavo ir nebuvo ne menkiausios tikimybės kad tai galėjo pakisti. Vampyrai negali daugintis kitaip, nei iš savo kraujo kūriant kitus, antrarūšius vampyrus. Kitą vertus, ji jau seniai nebuvo vampyrė, o ir Seb’as vargu ar kada galėjo save įvardinti tiesiog kaip “kraujasiurbį”.
– Meiluti, tu nesi pakankamai stiprus, kad išgelbėti kačiuką. Tikrai tiki, kad gali sustabdyti Šėtoną? – Nepriklausomai nuo to, kad Pierce tikrai buvo sudominta prieš tai nematyto ir nežinoto asmens pasirodymu, ji visgi per daug pasitikėjo savo galimybėmis, kad imti ir sunerimti. Viskas ėjo pagal planą, ir pagal planą te trūko kelių minučių kad visas šis pasaulis ir visi greta jo esantys nueitu velniop. Pašaipi mina taip ir nedingo nuo tamsiaplaukės veido, kuomet luktelėdama, ji suteikė galimybę Konorui pakilti visu ūgiu ant kojų. Jos žvilgsnis tik trumpam atitrūko nuo tariamo sūnaus, kuomet buvo išblaškytas Sebastian’o balso. Mylimąjį ji susirado staigiai, ir jos veide buvo galima pastebėti susierzinimo gaidą, kas netrūkus atsispindėjo ir josios balse. Be jokios abejonės ji nebuvo patenkinta tuo, kad kažkokios machinacijos buvo atliktos su Redford’o turėtomis galiomis, bet dar labiau erzino tai, kad kažkokie nevykėliai sugebėjo prie jo prisiliesti. Ir tuomet, kai atrodė jog moteris sprogs iš pykčio, jos veidas vėl įgavo flirtuojančiai paniekinančią išraišką, kuri netrūkus susidūrė su Konoru. Vis dar nematydama grėsmės, ji prabilo:
– Nemeluosiu, lygiai taip pat, kaip man buvo smagu stebėti kaip Silvanus desperatiškai stengiasi įtikinti Sebastian’ą mane sustabdyti… Nepraleisiu ne akimirkos stebėdama kaip jus du nevykėliai bandysit “nuversti” veeeeelnią. – Ištarusi šiuos žodžius, garbanė pagaliau liovėsi tuščiažodžiauti. Ši diena turėjo būtu paskutinė, ir niekas, absoliučiai niekas neturėjo to sustabdyti. Atrodytu kad jai pilnai užteko tik minčių galios, bei teatrališko rankų mostelėjimo, kad žemė po kojomis griausmingai sudrebėtu. Oras, kuris ir prieš tai maišėsi it smala su žaibais, tapo dar labiau sunkesnis. Nežmogiškai pakilo vėjas, žemė ėmė skeldėti, o iš jos kartu su aplink žemės branduolį esančiais sluoksniais ėmė veržtis ir tamsa. Tarytum daugumą tūkstantmečių kalinta tamsa, įgaudama įvairiausių, siaubingų padarų, formas ėmė lipti aukštyn. Destruktyvi Katherine jėga, vos per akimirką grasino sunaikinti absoliučiai viską. Negana to, iš jos pačios kūno, besiveržiantys juoduliai pasikėsino kiaurai perverti ir Konorą.
– Sulaikyk ją kiek gali ilgiau! – Fone pasigirdo Silvanus balsas, ir nors jis stengėsi rėkti, visgi tai labiau priminė šnabždėjimą. Ir vos tik šis pragaras užvirė ant žemės paviršiaus, jis iš paskutinių priešindamasis gautos ir pragaro dėsniams, čiupo brolį už atlapų. Simboliai, kurie liovėsi kraujuoti, tačiau paliko ryškius, rausvus randus ant vorloko kūno, įsižiebė ferafimams būdinga šviesa. Dar vienas šviesos pliūpsnis, ir Silvanus su Sebastian’u tiesiog pradingo. Tarytum niekada čia, šiame laike, ir nebuvo egzistavę.




Prieš Konoro pasirodymą, vienintelė galimybė išgelbėti dabartį, buvo pakeičiant tai, kuo buvo sumanipuliuota praeity. Ir vienintėlis asmuo galėjęs tai padaryti dar kartą, buvo Sebastian’as. Ambrose, kad ir koks galingas vorlokas buvo, jis negebėjo keliauti per pasaulius, negebėjo manipuliuoti laiku iki tos akimirkos, kuomet įsikišo jo sūnėnas. Jis nežinojo tiksliai ką turi daryti, bet ekspromtu priimtas sprendimas, iškėlė abu brolius į tą akimirką, kuri buvo pakeista prieš tai. Jie atsidūrė miške, kuriame jau ėmė tempti, mat vyko žadėtasis saulės užtemimas. Net gamta kvepėjo kitaip, aplinka nebuvo tiek suteršta, kiek yra dabar. Ir visgi, ne visi kvapai buvo malonūs. Jie vis dar buvo atitolę vienas nuo kito, kuomet fone pasigirdo girto ruso (tiesa, Silvanus buvo protingas vyras, bet nepakankamai kad atskirtu bulgarų kalbą nuo rusų, visos be išimties jam skambėjo "pretty much" vienuodai).
– Моля, не го правят. Пусни ме, аз няма да кажа нищо на никого. (lt. Susimildamas, nereikia. Paleisk mane, aš pažadu kad niekam nieko nesakysiu.) – Broliai buvo pakankamai nutolę nuo to kas vyko gretimame fone, tačiau tuo pačiu buvo pakankamai arti, kad viską matyti. Netrūko ilgai, kad jie susivoktu esti atsidūrė Bulgarijoje, būtent tuo laiku, kuomet buvo išprievartauta ir beveik nužudyta mažametė Petrova. Silvanus, būtent dėl to kad žinojo ir jautė kiekvieną savęs versiją, jis taip pat žinojo ir kas tos versijos gyvenime buvo kitaip. Nenorėdamas prileisti klaidos, jis staigiai čiupo savo brolį, stipriai surakindamas šį "head lock" principu. Stipriai laikydamas Redford'ą, jis ir pats nesuvokė kad neleisdamas šiam įsikišti, jis vertė jį stebėti.
– Nesikišk! Tai turi nutikti, nori tu to ar ne! Sevastianos, jei tik būtu kita išeitis, prisiekiu aš pats tau padėčiau ją susigrąžinti. Bet tu negali sugrąžinti mirusių, turi ją paleisti! – Šiame kontekste jis skyrė savo žodžius broliui, bet iš esmės sunku pasakyti ką jis ketino tuo įtikinti labiau, brolį ar save. Juk jo žmona taip pat neturi ateities, ir jis taip pat turi išmokti paleisti. Žalsvai mėlynos vorloko akys pakilo ties tolumoje matomą Katerina ir jos skriaudikais, jis dar stipriau suspaudė brolio kaklą.
– Моля, не. Няма нужда. (lt. Maldauju, nedaryk to.) – Mirtingieji tyčiojosi iš jaunutės mergaitės, visaip bandydami šią įbauginti. Šleikštulį keliantys prisilietimai įtakavo tai, kad vienas iš ten buvusių tiesiog nuplėšė dalį josios vilkėtos suknės viršaus. Kitas savo ruožtu metė į žemę ir taip jau fiziškai sumuštą garbanę. Buvo galima girdėti kaip ant mergaitės užlipęs vyras neapskaičiuoja savo fizinės jėgos ir sulaužo jai plaštaką. Jos riksmas taip pat buvo kurtinantis, ir nors čia buvo tų, kurie galėjo tai sustabdyti, tai padaryti buvo negalima. Tai siaubinga, iš tiesų tikriausiai nėra siaubingesnio jausmo, kai matai kad tavo mylimas asmuo kenčia, kaip jį išniekina ir negalėti padaryti visiškai nieko. Silvanus iš dalies suprato kaip sušikta dabar turėjo būti jo broliui, bet tiesiog negalėjo elgtis kitaip. Ką jau kalbėti apie tai, kad sugrąžinus praeities įvykius į savas vietas, teks grįžti į realybę, kuri liko tokia pat niūri, kokią ja paliko Redford’as nuo pat pradžių. Girti ir nuo seksualinio pasitenkinimo apsvaigę kaimiečiai GYVULIŠKAI prievartavo Kateriną paeiliui. Jie neketino palikti jos gyvos, todėl nesistengė suteikti malonumo jai. Skausmas, smūgiai, kraujas, riksmas, prievartai būdingo sekso atgarsis, krykštavimas iš jų pusės ir mirtina tyla iš josios. Kai jie baigė, sunku pasakyti ar ji be pati suprato esanti dar gyva. Viskas, ko troško jaunutė tamsiaplaukė, daugiau nebe atsimerkti. Tik tuomet, Silvanus paleido brolį.  <…>

P.S. Norintys paskaityti prievartos sceną pilnai, forume galima rasti net dvi jos versijas (tikrąją, bei tą kurią pakeitė Sebastian'as).

Sebastianas neturėjo likti gyvas. Na, techniškai jis jau LABAI seniai nebuvo esmine biologija bei fizika varoma būtybė ir greičiausiai tik dėl šios priežasties jis neišsiskaidė į visišką nebūtį. Niekas negalėtų tiek sugerti, tiek "išstumti" iš savęs tokio mąsto energijos. Energijos, kuri greičiausiai niekados nebebus jo dalimi. Energijos, kuriai buvo lemta kone išnykti vardan to, kad būtis toliau suktųsi jai tipiška, harmoninga eiga. Tuo momentu, kai tikrai ne sava valia vyras buvo "išvalytas", sąmonė nukėlė Redford'ą ne į tuščią tamsą, bet tarsi paneigdama visai neseniai žodžiu išreikštą teiginį, į pačius ankstyviausius graiko gyvenimo metus. Jis visados palikdavo savo žirgą priemiškėje, nes grįžti namo jis mėgo ramiai ir be trenksmo. Jam patiko pereiti ilgu auksiniais, švelniai vėjo šokį atkartojančiais kviečiais apaugusiu lauku. Stebėti pilką iš jo namų kamino kylantį dūmą. Užuosti dar šį rytą keptos duonos kvapą. Visa siela pajausti ramybę, kurią jaunas vyras atrasdavo tik ten, kur jo laukė jo mergaitės bei žmona. Krūtinę gniaužė jaudulys. Sevastianos turėjo spirti save tam, kad nepasileistų bėgti. Ir visai nesvarbu, kad velniškai skaudėjo priešo sužalotą koją, kad jautėsi pavargęs ar eilinį kartą per plauką išsisukęs nuo mirties. Absoliučiai visi neigiami ar skausmingi niuansai išnykdavo akistatoje vyrui paties brangiausio turto - šeimos. Sevastianos, pasiekęs namuko duris tyliai įėjo. Viduje buvo šilta, kvepėjo saldžiais prieskoniais, mielėmis ir krosnyje pleškančia sausa mediena. Salonina su mergaitėmis sėdėjo prie stalo mokindama dukteris pinti. Ilgi, tamsūs jaunos moters plaukai krito stambiomis bangomis ant jos angeliško veido. Pastebėjo jame susirūpinimą ir žvilgsnį pro langą į lauką. Be jokios abejonės kaip priklausydama tų laikų Graikijos elitui Salonina jau buvo informuota apie sėkmingą imperatoriaus pajėgų grįžimą iš eilinės karinio konflikto rezoliucijos. Ji laukė savo vyro grįžtant. Galbūt šiek tiek nerimavo nežinodama kas verčia Varias delsti. Sevastianos nusišypsojo ir pravertos lūpos ėmė dainuoti dainą. Dainą iš pavasario šventės, kai jiedu šoko prie laužų negalėdami įsivaizduoti, kad jiedu galėtų būti labiau mylintys ar laisvesni. Rudos moters akys nukrypo į graiką. Mergaičių lūpas puošė plačios, begalinio vaikiško nuoširdumo kupinos šypsenos ir Sevastianos niekados nesijautė toks laimingas ir reikalingas. Keturių mažų kojyčių uraganas kaip mat pasileido į graiko pusę ir... Sebastianas nepajuto jų meilės pilno apkabinimo, nepajuto karštų Saloninos lūpų ant savųjų. Prisiminimas nutrūko pereidamas į kitą. Sagittarius žinojo, kad jeigu jiems nepavyks viskas bus prarasta. Jie negalės grįžti į savo pasaulį, negalės egzistuoti ir šiame kaip visiškai laisvos būtybės ir pajutusi mylimojo nerimą Andromeda prisiglaudė. Kūnai, kuriuos serafimai laikė savo galioje nepriklausė jiems. Šiuose pavidaluose jie jautėsi svetimi, nepageidaujami ir tai kiekvieną akimirką priminė jiems skaudžią tiesą, kad tokie patys svetimi bei nepageidaujami jie iš tikrųjų čia ir yra. Sagittarius jautė Andromedos artumą, jos nuostabią, meilės kupiną šviesą ir tai nepaprastai ramino. "Mes visados buvom kitokie ir mums skirtas kelias, tikrasis mūsų kelias visados buvo lemtas kitoks" - ji sukuždėjo lūpomis švelniai glostydama vyro skruostą. Ir tikrai. Vienas be kito jie turėjo tik viltį, kad viskas gali būti kitaip. Geriau. Laisvė nebuvo tik paviršutiniškas troškimas. Laisvė buvo užkoduota jųdviejų likime. Ir šis vaizdinys nutrūko, palikdamas Sebastianą silpną, šaltą ir tuščią. Vyras stengėsi kaip įmanoma greičiau susivokti. Ir ypatingai savyje, nes Redford'as jau senokai nejautė šio pojūčio - vampyriško "normalumo"? Graikas buvo nukirstas nuo visos amžinybės, visos įmanomos ir neįmanomos egzistencijos jėgos bei informacijos srauto. Jis nebeplėšė iš vidaus. Jis... dingo? Vaizdas liejosi, sukosi neprasčiau, nei neblogai įkaušusiam vyrui, tačiau sutelktas susifokusavo. Pažvelgė į savo delną matydamas jį suskeldėjusį, tarsi perdžiūvusi žemės pluta. Visa Sebastiano oda labai panašiai ir atrodė - išvagota plyšimais, kurie atsisakė sugyti. Redford'as jautėsi alkanas. Piktas. Desperatiškas. Katerinos energiją veikiausiai galėjo pajausti visi. Ji buvo neįtikėtina, menkinanti tuos, kurie atsidūrė jos akivaizdoje, tamsesnė už patį pragarą. Redford'as, kurio smegeninėje nepaėmė ir neatsivėrė kokia juoda skylė žinojo kodėl taip nutiko. Vyras ŽINOJO ką jis padarė ir kokias pasekmes tai iššaukė. Žinojo ir tai, kad Katerina buvo prarasta. Neskubėdamas pakilo ant kojų visą laiką nepaleisdamas iš akių garbanės. Viduje juto ne tik meilę, bet ir liūdesį. Pierce buvo visiškai pasikeitusi. Jos šaltose, ciniškose akyse Sebastianas visados matė TIESĄ. Matė mylimosios jausmus, nusivylimus, matė viską, ką garbanė kruopščiai slėpė nuo kitų, tačiau dabar tame žvilgsnyje nebuvo nieko. Negi ir jam taip buvo? Na, iki "išvalymo"? Vyrą apėmė trumpas pasigailėjimo savimi momentas. Jėga sugadina. Tavyje nelieka nieko, kas darė tave... tavimi. Ir Sebastianas buvo įsitikinęs, kad Katerina dabar yra tokia, kokia prieš tai buvo jis. Jei ne blogiau. Moteris prabilo ir taip, Redford'as suprato, kad ši situacija yra kur kas, KUR KAS blogesnė. Keista, bet vampyro išraiška atrodė gana lengvabūdiška. Žvilgtelėjo į Konorą, šiek tiek susiraukė daugiau nuo nesupratimo, nei kažkokios konkrečios antipatijos šiam žmogui, atsiduso ir tarė:
- Neturiu nė vienos protingos idėjos kaip su šita velniava susidoroti,-prunkštelėjo ir tarsi ieškodamas pritarimo savo "sąmojui" ar būsenai dėbtelėjo į, kokia staigmena, baisiai paniurusį Sailą,-Supranti, mano mažulė manęs tikrai neklausys. Niekados neklausė, tad kodėl turėtų dabar? Prieš tai dar būčiau galėjęs pasiūlyti jai pašokinėti ant Saturno žiedų, bet dabar kvietimas sudrėkinti iltis kieno nors kakluose vargu ar Kateriną suintriguos,-tarsi pasiteisinęs skėstelėjo rankomis, žinoma nepamiršęs apkaltinti vyrukų už jų tiesiog nedovanotiną Sebastiano galios išniekinimą. Žinojo, kad nebeturi visiškai jokios jėgos. Na, ne daugiau, nei jos turėtų originalios kraujo linijos, kelių tūkstantmečių metų senumo vampyras. Tačiau Redford'as nesijautė dėl to blogai. Tai yra gerai, net labai gerai JAM, tačiau tik ne situacijose (į kurias labai dažnai papuola), kai nemirėliškos energijos paprasčiausiai neužtenka. Dėl to, vyrui patiko sugebėti daugiau. Jam patiko pasirūpinti savimi ir kitais, tačiau negalėjo pamiršti kur galios troškimas galiausiai nuveda ir puikus to pavyzdys stovėjo priešais - toks seksualus, jaudinantis ir gąsdinantis (Katerina, ne Konoras :D). Ar negalėjo pamiršti, kur galia nuvedė jį. Sailas buvo teisus. Apakintas galybės ir nuo jos išvaduotas Redford'as nebūtų suabejojęs savo paties tapatumu bei tuo, kas Sebastianą darė savimi. Visi išgyventi gyvenimai, skaudžios bei džiugios patirtys buvo neatsiejama jo dalimi ir vampyras tikrai nesijautė besididžiuojantis savimi dėl to, idant trumpu, bjauriu periodu ant to spjaudė ir šiko.
Sebastianas pasijuto įtrauktas į Katerinos bei Konoro dialogą. Neturėjo nė menkiausio supratimo kas čia do bičas, iš kur jis atsirado ir kodėl manosi turįs užtektinai jėgos šakotis prieš garbanę, tačiau savotišką įspūdį tai darė. Vyrukas atrodė pasitikintis savimi, ramus. Nepaisant visko lygiai taip pat jautėsi ir Redford'as. "Nepraleisiu ne akimirkos stebėdama kaip jus du nevykėliai bandysit “nuversti” veeeeelnią. " - Sebastianas prunkštelėjo. Awww, cute. Be jokios abejonės ji suprato, kad šiuo atveju Sebastianas negali padaryti jai nieko. Netikėtai vyras krenštelėjo, lyg pravalydamas gerklę.
- Aš manau tu nebeturėtum nušluoti visko velniop,-gana įžūliai pareiškė, įtemptai žiūrėdamas į nuostabų garbanės veidą. Ieškoti joje supratimo, žinoma, būtų tas pats, kas šlapime aukso, bet... Vampyro fizionomija tapo gerokai rimtesnė,-Visados ta pati supista istorija. Kažkoks absoliutus blogis, grasinantis viską sunaikinti ir tada pasirodo kažkas arba kažkas nutinka ir viskas pakrypsta visai kitokia linkme. Mes abu gyvenom užtektinai ilgai, kad tą aiškiai suvoktume, Katerina. Kadaise mes turėjom tik viltį. Nieko apčiuopiamo, netgi realaus ar net įmanomo, bet jos pilnai užteko, kad pakeistume ne tik save, bet ir visą pasaulį. Ir aš žinau, jaučiu, jog kad ir ką ketini padaryti tai paprasčiausiai neįvyks.
Sebastiano pasitikėjimas savimi ar savo žodžiais nesusvyravo, tačiau vyras susvyravo pats, kai garbanė pradėjo savo šou. Nusilpusiam vyrui nebuvo lengva išstovėti ant kojų ar mikliai peršokti ant žemės luito prie pat Silvanus, kuris buvo gerokai stabilesnis nei byrantis tas, ant kurio stovėjo prieš tai.
- Ir kas dabar, gudročiau?-metė pro švilpiantį, stiprų vėją broliui, kurio veido išraiška neleido suabejoti - Sailas turi planą. Pasitikėdamas broliu Redford'as leidosi perkeliamas. Lyg turėtų kažkokį kitokį pasirinkimą.

Konoras nebijojo Pragaro Karalienės. Tai nebuvo pirmas ar antras kartas, kai vyras turėjo stoti akistaton su kažkuo absoliučiu ir "neįmanomu" suvaldyti. Už jį patį, jo esybę ar tą patį egzistencinį faktą nieko labiau neįmanomo paprasčiausiai būti negalėjo ir visgi Konoras visose realybėse anksčiau ar vėliau pasirodydavo Katerinos bei Sebastiano gyvenime tam, kad viskas susitvarkytų. Visgi nebuvo realybės, kurioje to susitvarkymo reikėjo labiau. Konora sukryžiavo prieš save rankas bandydamas atlaikyti garbanės ataką. Stiprus apsauginis laukas saugojo vyrą, tačiau griuvo, iro viskas aplinkui. Pierce keliamas apokaliptinis triukšmas susipynė su tūkstančių žmonių klyksmų simfonija. Atvykėlis nedvejojo. Jis žinojo kiek mažai laiko jis turi ir tai suteikė jam visą įmanomą stiprybę bei ryžtą veikti. Priartėti prie garbanės jam būtų neįmanoma, nebent padarytų tai labai staigiai. Atkartodamas Sebastianui pritaikytą metodą išdygo Pierce iš už nugaros, šį kartą jau abi rankas suleisdamas į jos kūną. Viena serafimų kalba išmarginta galūnė vargu ar būtų Kateriną sustabdžiusi, todėl Konoras buvo paruošęs deserto - kitą vyro ranką puošė papildoma jų dozė. Tik šviesa gali sustabdyti tamsą. Kad ir ką Sailas nebūtų sumąstęs, o ką jis sugalvojo atvykėlis galėjo tik nujausti (mat šiame laike, šioje realybėje neaptinkama jo bei Sebastiano energija indikavo gana konkretų spėjimą), vyrukai turėjo veikti labai greitai. Visai nesvarbu, kad Konoras stengėsi perimti į save kaip įmanoma daugiau pragaro jėgos iš Katerinos, taip ją silpnindamas, serafimų simboliai po truputėlį nyko. Jis nesugebės jos sulaikyti ilgam. Ar tuo labiau visiškai sunaikinti nepaaukodamas šiam tikslui savęs. Konoras galėjo įsikišti, tačiau jo mirtis šiame pasaulyje sugriautų kontinuumą jojo ir vyras negalėjo tuo rizikuoti.

Vampyras jautėsi apsvaigęs. Sumauta teleportacija dabar jį veikė šiek tiek kitaip, nei tuomet, kai jam pačiam išėjo šitaip manipuliuoti erdve. Tamsa, drėgmė ir vėsuma. Sebastiano akys šiek tiek švietė visai kaip ir žvėries, kurio matomumas tamsoje yra unikaliai puikus. Vyras nekėlė bereikalingų klausimų broliui, nes kiek atsipeikėjęs gana neblogai suprato kas vyksta. Arba ką Sailas nori padaryti. Redford'as nesikėlė. Klūpėjo ir vyro fizionomija vis labiau prastėjo. Graikas buvo įtūžęs.
- Atsigabenai mane čia tam, kad pakankintum, mažas šūdžiau?-iškošė pro plėšriai pakitusią burną. Iš pykčio net seilės dribo lauk. Akys pajuodo, veidas išsiraizgė tamsiais kapiliarais,-Žinau ką nori daryti,-šiurkščiai numetė Sailo ranką sau nuo peties, nes nesuprato šio gesto ketinimo. Sebastianas neketino kištis į veiksmą netoliese, jo nereikėjo sulaikyti, o nuo minties, kad brolis taip išreiškia kažkokią užuojautą ar palaikymą jam darėsi bloga. Ausys gėrė į save šlykščias Katerinos skriaudikų šnekas, gailias jaunos merginos maldas, viltį, kad žmogus negali būti toks blogas, kad galėtų su ja taip siaubingai pasielgti. Susiėmęs už galvos Redford'as suinkštė.
- Velniop tave Sailai, velniop viską,-išlemeno draskomas iš vidaus taip skausmingai, kad bene laikėsi nepametęs paskutinių sveiko proto likučių. Ir visgi Sebastianas turėjo pasielgti teisingai. Nevaidinti didvyrio, nes to kažkada reikėjo Katerinai, o priimti realybę tokią, kokia ji buvo vardan viso supisto pasaulio. Vardan Dean'o, Mason'o, Desmond'o, Rebekos, Elissos, jųdviejų vaikų, Marcuso, Saloninos, Livianos ir to paties Sailo. Vardan visų jam brangių asmenų gerovės. Katerinos Petrovos kančia nerimo, tačiau nurimęs atrodė Redford'as. Jis pakėlė į Sailą akis nebijodamas parodyti savo veido. Nebijodamas parodyti krauju pasruvusių akių. Nesigėdydamas kančios ir savo šaltų, bet skausmingų vampyriškų ašarų.

Kai jie grįžo į savo laiką, į savo pasaulį viskas buvo ramu. Tipiška. Ta pati kavinukė, kurioje prasidėjo Sebastiano bei Sailo dialogas dabar buvo šviesi, švari, pilna savo reikalais užsiimančių žmonių. Ta pati užrašų knygelė palikta ant stalo su ta pačia Redford'o jau perskaityta citata. „Mūsų angelai visada su mumis ir dažnai naudojasi kažkieno lūpomis, kad mums kažką pasakytų“. Vyras susiraukė, tačiau jautėsi priešingai. Matyti savo pasaulį tokį, kokiu jis ir turi būti jam kėlė savotišką palengvėjimą. Buvo pasiilgęs malonaus foninio šurmulio, Niujorko tokio, kokiu jis tampa vakarais - kupino gyvybės, spalvų ir galimybių. Sailas sukniso Sebastianą emociškai, tačiau sumokėta kaina atnešė jų pasauliui seniai nematytą ramybę.
- Ir kas dabar?-dėbtelėjo į brolį, rodomuoju pirštu paliesdamas zomšinį užrašų knygutės paviršių,-Verslai, žiniasklaida, ant kaklo besikariančios bobos... Ak, kaip aš to viso pasiilgau,-trykšdamas sarkazmu atkreipė dėmesį į jųdviejų link artėjančią jauną merginą. Kaštoniniai pusilgiai plaukai, žalsvos akys, makiažo smarkiai nepaliestas veidas. Daili persona. Akivaizdžiai sutrikusi ji mėtė žvilgsnį nuo Sailo, prie Sebastiano.
- Am, sveiki, labas,-ji nervingai nusijuokė užkišdama plaukų sruogą už ausies,-Mano užrašų knygutė...-akimis ji parodė ant staliuko besiilsintį objektą. Redford'as šyptelėjo.
- Neatrodai kaip Paulo Coelho kūrybos mėgėja. Atleisk, aš žvilgtelėjau,-dėl pirmo teiginio sumelavo. Niujorke knibždėte knibždėjo millennial'ų ir šios kartos atstovai tiesiog mito visokiu savęs pažinimo-motyvaciniu mėšlu.  Mergina sukikeno pakartodama tą patį nereikalingą judesį ranka+plaukai+ausis. Paėmęs knygutę Sebastianas atkišo ją savininkei.
- Ar galėčiau su jumis nusifotografuoti?-kiek padvejojusi ji galiausiai mestelėjo. Be jokios abejonės Redford'ą ji atpažino. Pirmasis į viešumą išlindęs vampyras, metų žmogus, metų humanitaras, bla bla bla. Vampyro reakcija pasirodė gana keista. Tas suvaidintas draugiškumas jo veide perėjo į kažką tamsaus, bet vis dar slepiamo po "gero bičo" kauke.
- Žinoma,-perdėm džiaugsmingai krykštelėjo laukdamas, kol mergina susiras telefoną. Ir tada... Vampyras kone žybtelėjo akimirksniu sukniubęs į nepažįstamosios kaklą. Kraujas į burną plūdo galingais, dideliais gurkšniais ir Sebastianas pagaliau juto svaiginančią palaimą. Išgėrė nedaug, bet grubūs, galingi nemirėlio veiksmai paliko ne tik siaubingą žaizdą merginos kakle, bet ir cypiantį chaosą aplinkui.
- Ups!-atsiplėšęs smarkiai krastelėjo auką, mat laikė ją už sprando ir to pilnai užteko kaklo slanksteliams sutrupinti. Tamsiaplaukė drėbtelėjo ant stalo, padengdama jo paviršių didėjančia kraujo bala,-Turim puikią progą atšvęsti, tiesa broliuk? Pakelti tostą, išgerti, žinai,-kalbėjo kiek švepluodamas, nespėtas "pasisavinti" aukos kraujas dribo šlapiomis lūpomis lauk. Kavinės lankytojai bandė sprukti durų link, tačiau Sebastianas ketino pasivyti juos visus. Nusprendęs nebetoleruoti alkio jis atsivėrė savo besotiškumui. Išjungė šviesas. Klyksmai po truputėlį rimo iki kol įsivyravo visiška tyla. Laikydamas paskutinę savo auką Redford'as susirado akimis Sailą.
- Taigi. Kas įvyko? Judu su tuo susna atėmėt iš manęs visus tuos serafimiškus fiti miti. Galiu tik spėti - reikėjo didžiulės energijos kažkam padaryti, tiesa? Bet iki galo tai nesuveikė, nes mes turėjom grįžti laiku, kur aš nepadariau to, kad viskas susipistų dabarties laike. Na, aš pats susipisęs ne daugiau, nei įprastai, bet...-Sebastiano akys susiaurėjo. Ne įtariai, bet mąsliai,-Katherine. Dabar žinau, kad ji nėra mirusi. Ji Tamsos pasaulyje. Ji iš lėto, bet užtikrintai pasieks tai, ko nori ir kas tuomet? Mes turim būti pasiruošę, štai kas.
Keista, kad tiek patirčių per tokį trumpą laiko tarpą išgyvenęs Redford'as dabar mąstė gana strategiškai. Nepaisant visko, absoliučiai visko garbanė jam rūpėjo labiau, nei bet kas kitas pasaulyje ir jis ketino ją susigrąžinti. Bet kokiomis priemonėmis, bet kokiu atveju. Tačiau negalėjo to padaryti vienas.
- Kai Katherine užsidės karūną ji vėl taps nesustabdoma, supranti?
Kavinukės durys prasivėrė. Nors viduje ir buvo tamsu, tačiau iš gatvės sklindančio apšvietimo pilnai užteko veidams įžiūrėti.
- Ji BUS nesustabdoma-atėjūnas pridėjo, be susirūpinimo, tačiau su šiokiu tokiu atgrasumu žvelgdamas į Sebastianą. Nosį rietė stiprus kraujo kvapas, bet nieko čia keisto, kai aplinkui mėtėsi dešimtis sudarkytų lavonų.
- Atsiprašau, kas tu per vienas ir kodėl neatsipisi?-metė suerzintas to, kad šis veidas vis dar jaučiasi užtektinai reikalingas, jog tebesirodytų.
- Aš Konoras.

<…> Sunkus keramikinis puodelis, stovėjęs ant ąžuolinio stalo paviršiaus nulėkė šalin taip greitai, kad net vampyriškai “uoslei” nesušvietė šio pagauti. Susidurdamas su parketu, jis pakankamai garsiai atšoko, suskildamas į kelias nelygias dalis. Juoda pūpelių kava apliejo grindis ir iš dalies prie stalo sėdėjusios tamsiaplaukės, tamsiai mėlynos spalvos, džinsus. Neskubėdama pakilti ir greitai sutvarkyti padarytą netvarką, moteris atrodė pastebimai sudirgusi. Visas jos kūnas vibravo iš neigiamų pojūčių kratinio. Absoliučiai viskam, kas šiandien turėjo įvykti, ji nepriarė. Galbūt todėl, kad per pastarąjį laiką patyrė pakankamai netekčių, kad imti ir ramia siela numoti ranka į tėvo “savižudybės” misiją. Ilgą laiką ji neatmerkė akių, tarytum bandydama sukaupti save laukiančiam pokalbiui, ir tuomet kai rainelės pagaliau susidūrė su pro langus besiveržiančia priblukusia šviesa, jos “pražydo” sodriais, gelsvai žaliais atspalviais. Sunku pasakyti kas būtent įtakojo tokią “mutaciją”, tačiau jos akys iš tiesų atrodė užburiančios.
– Tu neesi koks sumautas pasaulio didvyris, tu nieko jiems neskolingas! NE! Tai tu manęs paklausyk: šis kvailas ir visiškai beprasmis pasipriešinimo judėjimas, kurį suorganizavot su mama, mums ir taip per brangiai kainavo. Ir aš neketinu artimiausiu metu statyti paminklą ir savo tėvui… Liaukis, gana yra gana. – Paskubomis pakildama nuo valgomojo kėdės, tamsiaplaukė pasičiupo kažkur padėtą rūlonėlį su popieriniais rankšluosčiais, bei nuvyniojusi pakankamai ilgą pluoštą, ėmė juo valyti pralietą skystį. Atrodė kad ji specialiai vengia tiek akių, tiek fizinio kontakto su tėvu. Vien mintis apie tai, kad jis elgiasi taip paikai, tiesiog draskė ją iš vidaus. Jis buvo vienintelis jai likęs artimas žmogus, ir jis ketino tuo rizikuoti lygiai taip pat paprastai, kaip būtu pasiryžęs dienos metu nukeliauti iki artimiausios tabakinės, paimti vieną pakelį auksinio “Marlboro” cigarečių.

“Cattleya – gegužraibinių šeimos augalų gentis, kuri 1824 m. pavadinta gėlininko Viljamo Katlėjaus garbei. Šis gėlininkas katlėjų stiebelius kartu su kerpių kolekcija gavo iš Pietų Amerikos ir pasodino Londono priemiestyje buvusioje oranžerijoje.“

Nuo pirmosios savo atsiradimo dienos, Cataleya buvo laikyta stebuklu, fenomenu kurio niekam iki galo nepavyko paaiškinti. Ji negalėjo egzistuoti, tai buvo neįmanoma, tačiau visgi įvyko. Gali būti kad tam įtakos davė pakankamai unikali ir niekad prieš tai ar po to nepasikartojusi Silvanus Ambrose būklė, gali būti kad tam svarbiu reiškiniu buvo ir tai kad biologinė mergaitės mama buvo pasaulio niekaip nesugadinta serafimė, visiškos šviesos atstovė. Gali būti ir taip, kad mergaitei tiesiog buvo lemta gimti dėl priežasties, kurios ji ir pati dar nesuprato. Ir visgi, nepaisant to kad įvyko tiesiogine to žodžio prasme, stebuklas, jai nebuvo lengva čia pasilikti. Mergaitė šį pasaulį, orą, atmosferą ir net nežymius prisilietimus priėmė kaip destruktyvią jėgą, galinčią ir norinčią ją sunaikinti. Jos mažas kūnelis, vos išvydęs pasaulį buvo atakuojamas nematomos, nežinomos ir niekaip neapčiuopiamos jėgos, norinčios tiesiog ją “ištrinti”. Jos oda akimirksniu tapo pilka, tarytum paskutinius penkiasdešimt metų ji surūkydavo po kelis Pakelius cigarečių per dieną, beveik nieko nevalgė, ir gyvybę palaikė stipriu kavos nuoviru. Kvėpavimas stojo, iš visų jos kūnelio ertmių plūstelėdavo kraujas. Po pirmųjų simptomų sekė stabarėjimas, tarytum į krosnį įkištas molis, bei ištrauktas per anksti ir per daug nerangiai ji ėmė skilti. Pro skilimus matėsi besiveržianti šviesa, ne tokia ryški, kaip kad turėjo tikrieji serafimai, bet pakankamai matoma, kad suprasti kad ji nėra tiesiog paprastas kūdikis. Silvanus su Cass žinoma išbandė visus Jiems žinomus būdus, kaip sustabdyti šį procesą, bei neleisti jai žūti. Jie mylėjo savo dukterį, pavadino ją nepaprastai gražios ir stiprios gėlės garbei, tikėdamiesi kad galiausiai ji sugebės iš trapaus ir daug nežadančio stiebelio pražįsti į nuostabų stebuklą. Laikui bėgant, kurio nebuvo daug, jiems visgi pavyko išsiaiškinti kad vienintelis dalykas, kuris gali sustabdyti šį, siaubingo mirimo procesą yra ne kas kitas, kaip serafimų kraujas, sumaišytas su visai mažu, veik neužčiuopiamu jų šviesos ląšeliu. Šis tirpalas, taip pat turėjo būti leidžiamas specifiškai, pro tarpšonkaulinį tarpą, tiesiai į širdies raumenį. Kol mergaitė augo, o augo ji lygiai tokiais pačiais tempais, kaip ir bet kuris mirtingas vaikas, šis “vaistas” buvo būtinas labai dažnai, iš pradžių jo užtekdavo dienai, vėliau tekdavo leisti kas kelias valandas. Tam visi trys buvo sinchronizavę savo laikrodžius, kad žinoti kada tiksliai teks suleisti Leya’i naują dozę. Jie visi kantriai laukė kol mergaitė pasieks pakankamai brandų amžių, kad bus galima atlikti originalų nemirtingumo burtą, kuris teoriškai turėtu jai padėti regeneruoti greičiau, ko pasekoje, vaistai taip pat turėjo jos organizme užsilikti ilgiau. Pasisekė, kiekviena dozė po minėto ritualo išlaikydavo ją gyvą kelias savaites, su sąlyga kad jai privaloma buvo tinkamai maitinti. Kaip ne keista, kofeinas taip pat minimaliai, bet padėdavo jai išsilaikyti. Po siaubingų įvykių, kuomet buvo brutaliai nužudyta Cass, dukters arsenale buvo likusios vos kelios dozės, o šiai dienai tik viena. Silvanus nebuvo informuotas apie tai, tačiau ir kokia esmė? Šis pasaulis jau nebe turėjo ne vieno gyvo serafimo, kuris savo noru ar stipriai paskatintas galėtu padėti, pasidalinti savo iš tiesų neįkainojamu krauju.
– Pragaro vartai beveik atverti, mums visiems galas. Privalau bent pabandyti prisibelsti iki brolio makaulės. Ir nesakyk, žinoma kad suprantu kiek beviltiškai tai skamba, bet jis TIKRAI yra vienintėlė jėga, kuri gali ją sustabdyti. Aš negaliu sėdėti ir laukti… – Pakankamai žemas Silvanus balsas užpildė aplinką, kuomet jis atsargiai, tarytum nenorėtu pabandyti prisiartino prie savo dukters, uždėdamas savo plaštaką ant josios rankos, kuri tuo metu  prastai bandė sugerti pralietą skystį į popierinių.
– Ei. Leya. – Pasistengdamas laisva ranka pasukti jos veidą į savo pusę, bei tokiu būdu vizualiai labiau užtvirtinti savo pasirinkimo rimtumą. Viskas, ką Ambrose gavo atgal, tai pakankamai šaltą ir gruboką jaunos moters atsitraukimą. Ji vis dar negalėjo pažvelgti tėvui į akis, žinojo kad nesugebės sutramdyti savo temperamento ir padarys ar pasakys kokią nors kvailystę.
– Šūda jis tau o ne brolis! Negi tikrai manai kad tavo vietoje jis pasielgtu lygiai taip pat? Laisva valia sutiktu rizikuoti savimi ir savo šeima, kad ką? Pasišnekučiuoti apie tai, kad kaip ir reikia užverti pragaro vartus su visom pragaro išperom, nes netrūkus visiems bus popa? – Užvertusi akis, ji atsitraukė prie panoraminio lango, prie kurio buvo pastatyta pakankamai moderni komoda, ant kurios, kaip ir pas visų amerikiečių, buvo išstatyti rėmeliai su nuotraukomis: keli kadrai iš tėvų vestuvių, jos mažos nuotraukos, ir atrodytu tobulas jos mamos portretas. Tik dabar nuleidusi savo, gana unikalios spalvos akis į paskutinė nuotrauką, ji sunkiai atsiduso. Taip, tarytum ant jos pečių buvo užmestas keliasdešimt kilogramų sveriantis maišas.
– Aš nepakeisiu savo nuomonės, gali nesistengti. – Už nugaros pasigirdęs balsas atrodė kiek liūdnas, bet neperkalbamas.
– Jau supratau… – Ji sumerkė akis, tarytum priversdama save ne vien kad priimti tiesą, bet ir susitaikyti su tuo, esti negali padaryti nieko, kad pasipriešinti Silvanus akistatai su Sebastian’u. Pastarojo tamsiaplaukė nepažinojo, ir tiesą pasakius, nepamena kad būtu mačiusi. Ji nežinojo kiek realus yra šansas atvesti serafimą į protą, tačiau dabar būtu pasakiusi bet ką, kad tik priversti tėvą suabejoti savo sprendimu. Ji iš tiesų be jo neturėjo visiškai nieko. Pasaulyje, kuriame gimė Cataleya, net saulė atrodė nublukusi, pastoviai vyko vienoks ar kitoks karas. Niekas nebuvo laimingas, kiekvienas stengėsi išgyventi. Ir kuomet tėvai strategavo pasipriešinimą, ji užėmė lokalios “paramedikės” pareigas. Gydė sužeistuosius, neretai padėdavo jiems ramiai išeiti. O kai nebuvo kitos išeities, netgi atlikdavo vieną kitą skrodimą, pasiruošimą “paskutinei kelionei”. Ji egzistavo labai arti mirties, tam tikra prasme buvo su šia sudariusi sutartį, kas iškeliaus dabar, o ko dar teks palaukti.
– Leya. Stebėk laiką, aš pasistengsiu sugrįžti iki kol išmuš vienuolika. Bet jei man nepavyks, tu žinai ką daryti. – Jis tėviškai suėmė jos riešą ant kurio puikavosi mechaninis laikrodis, sekunde į sekundę sinchronizuotas su priklausančiu jam. Vienuoliktą ne veliau ir ne ankščiau jai buvo būtina susileisti vaistus, tai buvo gyvybės ir mirties klausimas, todėl tiek Silas, tiek pati tamsiaplaukė į tai žiūrėjo rimtai. Jis nusprendė daugiau nebe gaišti ir taip brangaus laiko, kuomet paleisdamas jos ranką, pritraukė jos galvą arčiau savojo veido, bei lūpomis palietė jos kaktą. Neužlaikė kontakto, kuomet ganėtinai greitai atsitraukęs, movė pro duris, prieš tai nuo pakabos nudžaudamas paltą. Jei tamsiaplaukė būtu klusni mergaitė, ji greičiausiai būtu pasilikusi namuose, nuolankiai vykdžiusi jai skirtus nurodymus ir nedariusi visiškai nieko. Tačiau, būdama savimi, savo tėvų dukra, ji nepasiliko namuose. Nusekė paskui. <…>




Silvanus Ambrose niekada nebuvo iš tų žmonių, kuriems magėjo su kuo nors pasikalbėti apie savo jausmus ar skaudulius. Gana uždara, savame “pasaulėlyje” egzistuojanti būtybė, tokiais žodžiais būtu nesunku apibūdinti nemirtingumo burto paveiktą vikaną. Kaip ir dauguma beprotiškai stiprių emociškai žmonių, jis galėjo išsiduoti tik iš tikro žvelgiant į jo akys, iš tikro bandant juose pamatyti daugiau, nei kad vyras leidžia savo išraiška ar povyza. Juose buvo galima pastebėti: pyktį, panieką, skausmą, vienatvę, nerimą, arba atvirkščiai: laimę, džiaugsmą, pasididžiavimą ar meilę. Tačiau, kaip ir didžioji dauguma emociškai stiprių žmonių, jis dažniausiai privengdavo akių kontakto, su laiku išmokdamas tik sudaryti vaizdą, esti stebi savo pašnekovą, ar oponentą, kuomet iš tikro stebėjo tuštumą, konkretų nieko nereiškiantį tašką ant minėto asmens veido, ar šiam virš galvos. Pasiruošęs akis į akį susidurti su savo broliu, bei jo manymu vieninteliu pakankamai stipriu individu, galinčiu sustabdyti arba pristabdyti “pragaro valdovę”, jis ne žodžiu neprasitarė apie tai, kokiai aukai pasiruošė pats. Žinoma, išgelbėti pasaulį arba prisidėti prie to pakankamai, kad tavo vardas būtu įsimintas, yra gana “kieta”. Tačiau ar kas nors iš tikro pagalvoja apie viso to kaina? Ar ji verta galutinio tikslo? Sebastian’as buvo “išvalytas” nuo jėgos kuri priklausė jam, bei tuo pačiu nuo tos, kurią jis niekingai susirinko iš savo rūšies atstovų, kurių jei atvirai nebuvo tiek ir daug. Negana to, jam teko ištaisyti padarytas klaidas ir galbūt bent daliai sekundės susitaikyti su tuo, kad jis visam prarado sau skirtąją. Visi žino kokią kainą sumokėjo už žaidimą su laikų Redford’as. Bet ar kuris nors susimąstė apie tai, kiek teko už tai pakloti Silvanus? Ne. Jis nėra visuomeniškai įdomi asmenybė, niekas nežino apie jo giminystės ryšius su “seksualiausiu planetos vyru” ar kuo ten buvo išrinkusios pasaulio moteriškės pirmąjį vampyrą? Sugrįždamas į tikrą, niekuo nepakeistą realybę, jis sugrįžo į niekur. Vietą, kur nebuvo nei laukiamas, nei pageidaujamas. Alternatyvi realybė, kad ir kokia žiauri ar laikina bebuvo, ji suteikė jam daug: charakterį, fizinį pasirengimą, meilę, šeimą ir netgi šiokią tokią svarbią poziciją visuomenėję. Čia viso to niekada nebuvo. Ir nors vikanas liko fiziškai nepasikeitęs, jis tebebuvo dideliu raumenų kalnu, storžieviškumo iš jo taip pat niekas neatėmė, velniai griebtu, net drabužiai su aksesuarais tebeglaudė jo kūną. Tačiau čia jis nebuvo nusipirkęs pastato, kurį vėliau pavadino namais, niekada nebuvo sutikęs savo žmonos, niekada nebuvo tapęs tėvu. Tai neegzistavo.
Tipiška kasdienybė: neramus miestas, fone girdimas šurmulys tų, kurie užsiima savo reikalais. Pasaulis pilnas gyvybės, kuri iš tiesų dabar egzistuoja tik todėl, kas trys suaugę vyrai, savo noru ar ne, pasistengė tai išsaugoti. Kavinė, kurioje jie atsidūrė alsavo gyvybe, net oras čia buvo kitoks, ne toks sunkus, kaip ankščiau. Sebastian’as prabilo pirmas, kuomet Silvanus atrodė labiau sudomintas laikrodžio, kuris segė jo riešą. Rodyklės demonstravo kelias minutes po vienuolikos. Pakeldamas pastebimai pavargusių akių žvilgsnį į brolio pusę, vikanas leido savo veide pasirodyti veidmainiškai, vos pastebimai šypsenai.
– Kaip matau kurį laiką rasi kuo save užimti. O mano darbas baigiasi čia ir dabar. – Ganėtinai sausas šviesiaplaukio atsakas turėjo pasekti paprastų veiksmų seka: pakilimas nuo stalo, apsisukimas ir išpėdinimas kur akys veda. Tačiau dėl kažkokios priežasties vyras to nepadarė, tiksliau nepadarė ne vieno veiksmo iš minėtosios sekos. Po palto rankove paslėpdamas laikrodį, jis ir toliau nenuleido žvilgsnio nuo dviprasmiškai atrodančios brolio išraiškos. Atsilošdamas į užimtos kėdės atramą, jau ketino prasižioti, kuomet buvo nutrauktas pasirodžiusios tamsiaplaukės. Jaunutė, ne visai savimi pasitikinti mergaitė. Tikriausiai iš tos serijos, kur “aš būsiu labai gera, nepriklausoma moteris, o tada mane pasitiks toks va galingas dėdė ir paklos visą pasaulį po kojomis, nes knygose menama kad esu to verta”. Tai išdavė ir tas pasikartojantis jos veiksmas ranka ir plaukais. Apgailėtina, per savo gyvenimą buvo matęs tūkstančius tokių, niekuo iš kitų nesiskiriančių mergiočių, kad galėtu sureaguoti kaip nors kitaip, nei kad netaktiškai. Nepatiko net tai, kad ji mestelėjo savo žvilgsnį nuo vieno prie kito, kai prabilo apie knygutę, kuri tuo metu buvo arčiau Sebastian’o. Užvertęs akis, Silas pakėlė ranką, bei rodomuoju ir didžiuoju pirštais suspaudė sau tarpuakio iškilimą. Vien šis veiksmas pilnai signalizavo žinią, esti mergaitė jį vargina savo niekam nereikalingais tauškalais apie neįdomius dalykus.
– Klausyk bembe, – Apeliavo į merginą, kuri panašu kad buvo labiau suinteresuota jo brolio kalbomis, nei tuo, kas pasipylė iš šviesiaplaukio burnos. O jis neatrodė kaip draugiškas tipas, nors jo marmuzia toli gražu ir neatrodė piktybiškai, gal net pavargusi.  
– Gal greičiau pasiimk savo knygiščią ir drožk pro duris kol neįrėminau tavo bukos, niekam tikusios, žmogiškos galvelės prie ten to stendo, ką?! Žinai, tam atvejui kad pro duris įsiveržusi įdiotų kompanija su ženkleliais turėtu ką įrašyti į protokolą. Neva, “vietiniam vampyrui susisuko, nepatiko savaitės darbuotojo nuotrauką, todėl jis vietoj jos prikalė niekam neįdomią mergiščią”. – Jis dar neskubėjo stotis ir įgyvendinti savo kėslų, nors iš vyro išraiškos tikrai buvo sunku suprasti ar čia tereikia pakrizenti iš gero “bajeriuko”, ar priimti viską už gryną pinigą ir dėti į kojas. Visgi, mergaitė buvo per daug apžavėta Redford’o kompanija, todėl pasirinko verčiau dėmesį sutelkti į visuomenei puikiai žinoma ir mylimą vampyrą. Tikrą garsenybę, vienintelį ir nepakartojamą. Kvaila merga. Bent tokios mintys sukosi šviesiaplaukio galvoje, kuomet jis atsiduso, leisdamas tolimesniems įvykiams tekėti sava vaga. Ir reikalai nutekėjo, tik galbūt ne taip, kaip to tikėjosi šviesiaplaukis. Mergaitė kuri prieš tai tykiai erzino vikaną, dabar te spėjo cyptelėti, aplinkui prasidėjo chaosas ir jos kūnelis sunkiai nudribo ant stalo. Jei ne sudomintas tolimesniais brolio veiksmais, Silvanus tikriausiai būtu pastebėjęs tai, kad iš jos žaizdos plūstantis kraujas per stalą ėmė varvėti jam ant kelnių. Jis neatrodė nei nustebintas, nei šokiruotas. Bet negi kas nors tikėjosi kad jis ims, pasigaus brolį, pliaukštelės kelis kartus delnu jam per subinę ir į nosį pamos pirštu su priežodžiais “niu niu niu, nygalima teip daryty”?
Suėmęs pirmąją Sebastian’o auką už plaukų, bei kiek kilstelėjęs jos galvą nuo stalo paviršiaus, Silvanus be jokios atjautos numetė josios kūną ant grindų, tarytum toks vaizdas sugadino šiam apetitą. Ir iš tiesų, priešingai nei dauguma vampyrų, Ambrose šią “dovaną / prakeiksmą” priėmė kiek kitaip. Pasimaitinimą jis nelaikė smagiu dalyku, kur reikalingi visi tie teatrališki veiksmai, jis elgdavosi taip, kad mažiau susitepti rankas. Aukos vargiai likdavo gyvos, bet jis bent jau stipriai nesusidirbdavo aprangos.
– Ė, o tu negali elgtis bent kiek tvarkingiau? Galėjai paprasčiausiai perpjauti jai gerklę, ir nuleisti švariausią kraują į kokią stiklinę, ar vazą. Kam reikalingas visas tas teatras su “khe khe, aš toks baisus ir pavojingas” elementais? – Specialiai išskėstų pirštų kombinacija, pasistengė pavaizduoti filmuose dažnai taip pavaizduojamus vampyrus. Nemėgo tokių šou, bet ir kaltinti dėl asmeninių pasirinkimų negalėjo. Galu gale, jis niekada iki galo nepriėmė savęs kaip vampyro, o ir kraują vartojo tik tam, kad funkcionuoti daugiau, nei kaip sudžiuvusiai pilkai mumujai. Turbūt tik dabar pastebėjęs tai, kad ant kelių šlapia, nuleido akis ir pastebėjęs ten kraują, liko LABAI nesužavėtas. Delnu nubraukęs į medžiagą pilnai įsigerti nespėjusius kraujo likučius, subumbėjo.
– Nuostabu, išgelbėjau pasaulį, o dabar atrodau kaip merga per pirmas mėnesines. Na, aš bent jau savo noru nepasirinkau vilkėti rožinių kelnių. Ką? – Nors ir kalbėjo tyliai, buvo visiškai tikras dėl to, kad brolis girdėjo ką jis tauzi, ir kad išreiškė savo nesusižavėjimą jo vilkėtomis kelnėmis. Ir tik tuomet, kai kalba pakrypo apie reikalus, pakilę nuo stalo, jis pagaliau atrodė įsijungęs.
– Tikiuosi nelauki plojimų? Be taip, panašiai ir buvo. Aš nežinau iš kur atsirado tas vaikis, bet jis velniškai gerai jums abiems atspardė subines. Bet ei nenusimink, negali būti amžinai stipriausias, visada atsiranda kažkas, kas bus už tave ar didesnis ar stipresnis, gal net baugesnis. – Kalbėjo tik tam, kad kiek pasijuokti iš brolio, nors akivaizdu kaip diena, “manipuliacijoms” Silvanus imunitetą turėjo. Net jei bet kuris kitas dabar būtu pamatęs neblogą pasiūlymą vėl pasirodyti, galbūt net vėl pabandyti kažkžakip išvaduoti pasaulį nuo galimos tamsos. Silvanus matė kiaurai, Redford’ui buvo reikalinga jo pagalba. Šviesa, o tiksliau jos nešamos galios, kurios buvo atimtos iš serafimo, dabar dalinai sukosi apie simbolius, kuriais tebebuvo išmargintas šviesiaplaukio kūnas. Žinojo tai, net nepakeldamas marškinių, jautė tai visu torsu ir nugara. Kiekvieną simbolį.
– Ar man neblogai sprogimas priplojo galvą, ar tu čia savotiškai bandai prašyti mano pagalbos?  Primindamas Kateriną, bei tai kas greičiausiai atsitiks, kai ji užsimes sau ant galvos karūną, bei sugalvos esanti visą ko valdove? – Kiek palenkdamas galvą, vyras įdėmiai, smalsiai stebėjo brolio išraišką, kuomet šis pribaiginėjo paskutinę iš savo dabartinių aukų.
– O taip, tikiu. Ji bus nesustabdoma, vos tik žengs šiomis žemėmis. Bet, yra milžiniškas BET. Priešingai nei aną kartą, neturiu stimulo tuo užsiimti. Neįdomu. Tai gal šį kartą su savo bobą išsiaiškinsi pats, a, broliuk? – Pašaipi ir savymeiliška Ambrose išraiška te išdavė tai, kad jis šaiposi. Ir ketino šaipytis toliau, jei ne Konoro pasirodymas. Sugrįžus į tikrąją realybę, buvo kone tikras, kad paslaptingas vyrukas bus pradingęs ten, iš kur atvyko. Jis atliko savo darbą, sutvarkė laiko juostas, pusiausvyrą, “pravalė” tėvo galias ir sustabdė nuo proto nušokusią motiną. Kokie reikalai jį vis dar laikė čia? Jei prieš tai vikano veidas buvo vienoks, dabar jis įgavo kur kas daugiau rimties. Tarytum baigęs išsikalinėti ir pagaliau supratęs kad reikalai rimti ir toli gražu nėra baigti, susikaupė. Konoras te patvirtino tai, ką prieš tai pasakė abu broliai, ir kažkodėl jo žodžiai atrodė kad net svertu daugiau, ką kalbėti apie jų reikšmę. Galu gale, ne kiekvieną kartą susiduri su žmogumi, kuris savy turi tiek daug nepaaiškinamos galios, kad apie jį visi atrodo kaip “neapsiplunksnavę vištukai”.  – Tavo vietoj geriau pafiltruočiau žodžius, juk nenori vėl pakibti kaip kebabo mėsa? – Tarė tai pašnibždomis, nebuvo tikras dėl to kad atvykėlis yra vampyras, nebuvo tikras jo atžvilgiu dėl nieko. Nežinojo jo ribų, ar “pavadinimo”. Žinojo tik kam “padėkoti” kad jis stovi priešais ir vienas iš adresatų taip pat buvo čia.




<…> Pokalbis tarp trijų savaip mistiškų asmenybių spėjo įsibėgėti, nutiko kažkas neįtikėtino ir iš tiesų siaubingo. Šviestuvai, su kuriais prieš tai žaidė Sebastian’as staiga įsidegė per aukšta jiems energija. Lemputės sprogo kone iš karto, sutint omeny, kad toks plonas stiklas nėra pritaikytas užlaikyti tokios stiprios srovės elektrą. Susprogo ir visi elektriniai prietaisai esantys šios kavinės patalpuose, tame tarpe ir mobilus telefonai kuriuos turėjo bent du iš (ne)gyvėlių. Užimdamas kovinę poziciją, Silvanus akimoju nukreipė žvilgsnį į Konorą, netyčiomis užstaugdamas. Netikėtumo efektas tiesiog išderino prieš tai buvusią vorloko ramybę.
– Juk tai tavo rankų darbas?! Tai negali būti Katherine, dar per anksti... Ji negalėjo taip greitai sutraukti pakankamai tamsos, kad čia pasirodyti! Tai neįmanoma! – Pakilo vėjas, siaubingas, iki kraupo primenantis tą, kuriame įsisukę buvo visi trys, kuomet prieš tai paminėta garbanė paleido savo kerus, ketindama sunaikinti visą pasaulį. Nematomos energijos pliūpsnis, iš kavinės centro pasklido į visas įmanomas puses, velniop išnešdamas visus ten buvusius stiklinius objektus. Stiklai pažiro visur, su didžiule jėga išsprogo ir vitrininiai langai. Trumpam ranka veidą prisidengęs (nesibaimino jis gauti vieną kitą šukę, bet nemalonu būtu jas traukti iš akių obuolių, kai net nežino kas tas pincetas xD) Silvanus, atitraukė galūnę tik tuomet, kai išvydo ją.
– To negali būti... – Beveik šnabždėdamas akimirką jis dar nepasijudino iš vietos. Atrodytu viskas: gamta, technologijos ir netgi smulkiausios aplinką sudarančios dalelės yra susimokiusios prieš šį pasirodymą, susimokiusios prieš jos egzistenciją. Tačiau klaidos neįvyko, pasirodžiusi tamsiaplaukė buvo Jo dukra. Dar niekada prieš tai, vyras nebuvo tapęs liudininku tokios destrukcijos prieš savo atžalą. Juk iš esmės viskas visada vykdavo vienodai, ji imdavo mirti, staigiai, skausmingai, ir tai te apėmė jos kūną, nieko daugiau. Niekas iš aplinkos nekėlė panašios reakcijos. Kad ir kas vyko dabar, jis nežinojo kaip tai sustabdyti, o ir tiesą pasakius buvo išsigandęs. Juk keliaudamas į akistatą su “pasaulio pabaigos” kaltininkais, jis buvo tikras kad daugiau niekada nebe išvys jos.
– Tėti… – Tik vienas žodis te spėjo išsprūsti pro tamsiaplaukės lūpas. Ji pasirodė iš tolimiausio kavinės kampo, maždaug ten, kur užsukus už kampo buvo galinis išėjimas iš pastato. Jos oda buvo stipriai papilkėjusi, tarytum plonu sluoksniu nutepta moliu. Moliu, kuris džiūdamas skilinėjo, palikdamas sužeidimus, pro kuriuos matėsi kraujas bei švytėjimas. Dar niekada ankščiau ji nebuvo tokia švytinti, ir blogiausia kad tai kėlė baimę. Baimė dėl to, kad galbūt nesugebėsi padaryti nieko, kad ją išgelbėti, kad užlaikyti ją čia dar, bent trumpam. Ne vienas tėvas dabar nenorėtu atsidurti Silvanus vietoje, iš tiesų jis ir pats dabar nenorėtu būti savimi. Plaušeliai odos, kurie atitrūkdavo nuo jos, priminė nupučiamus nuo paviršiaus pelenus. Jos kūnas stingo su kiekviena mili sekunde, nors virš galvų, iš atvirų laidų, taip pat stipriai žaižaravo elektra, lyg grasinanti jei kas prisiartins, nukeps. Dar viena akimirka, ir jos kūnas jos nebe išlaikė, kuomet tamsiaplaukė, it sulėtintam filme (Silvanus akimis) ėmė kristi žemyn. Jis atitrūko nuo vietos staiga, dar niekada nejudėjo taip greitai. Atsidūrė šalia Cataleya’s laiku, spėdamas sugauti šią į glėbį. Nors ir atrodė kad ji visiškai nebe gali pajudėti, tuo pačiu metu ji klaikiai drebėjo, lyg ką tik būtu ištraukta iš užšalusios aketės. Paguldydamas ją ant Baro stalo, vorlokas liovėsi reaguoti į visą kitą, kas dėjosi fone. Imdamas ieškoti jam žinomo krepšio po visą jos sustingusį kūnelį, tik trumpam dirstelėjo į laikrodį, suleisti injekciją vėlavo daugiau nei pusvalandį. Techniškai ji jau turėjo būti mirusi, bet kažkokio “stebuklo” dėka tai neįvyko. BINGO! Radęs krepšelį su ten turėjusiomis būti 10 injekcijų, atrado tik vieną. Sutriko, suvokęs esti ji paskutinė. Iš anksto paruoštas mechaninis švirkštas atsidūrė jo rankose, net iš tolo buvo galima pastebėti švytintį kraują. Laisva ranka šviesiaplaukis suplėšė jos vilkėtą maikutę, tikslus, ne kartą atliktas dūris susmeigė adatą tiesiai į tarpšonkaulinį tarpą, pradurdamas širdį iki pusės. Suleido greitai, neturėjo daugiau laiko gaišti. Ištraukė adatą, nenutiko nieko. ... Jis pavėlavo.
– Tai. Tai visada suveikdavo, aš nesuprantu kas nutiko dabar. – Silvanus neatsisuko, taip ir liko palinkęs prie nekintančio dukters kūno. Jam ir nereikėjo atsisukti, kad suprasti ką jis jaučia. Baimę, neviltį, nesupratimą pyktį ir begalinį skausmą buvo galima užuosti net ore. Jam nerūpėjo nei Katherine, nei visas sušiktas pasaulis. Jautėsi taip, tarytum pats likimas sugalvojo iš jo dar kartą išsityčioti, iš pradžiu sveiku protu priėmus mintį, kad įsikišdamas į pragaro reikalus jis turės paaukoti savo šeimą, o dabar matydamas tai savo akimis. Dar bandė ją pajudinti, paliesti jos veidą, tikintis kad tuoj išvys kaip ji atsimerkia ir jos akyse vėl tarytum pražysta pienės. Tai nenutiko, todėl vyras viso labo atrėmė delnus į tą patį stalą, bei nukabino galvą.

Vargu ar Silvanus pykčio protrūkis galėjo nustebinti Sebastianą. Juk vyras viduje jautėsi gana panašiai, tik priešingai, nei nemirtingumo dovana (o nuo labai neseniai ir dar viena, kiek "prašmatnesne") apdovanotas brolis, Redford'as elgėsi kiek civilizuočiau. Na, bent jau iš pradžių. Kaukių graikas turėjo daug, bet problema ta, kad nemirėliui nepavykdavo ilgam išlaikyti po jomis savo veido. Abu tuo pačiu krauju besidalinantys vyrai patyrė labai daug įvairialypių išgyvenimų per sąlyginai trumpą laiko tarpą. Jie TIKRAI buvo prie to savotiškai įpratę, įgudę toleruoti ar net sėkmingai vegetuoti "šūdas nutinka" filosofijoje, tačiau šiuo momentu jie abu jautė per daug pykčio. Per daug frustracijos, neužtikrintumo dėl to, kas jų laukia toliau. Iš kitos pusės anei joks laikui nemarus, magijos gijomis apvyniotas individas iš tikrųjų negerbė žmonijos laikinumo. Negerbė besąlygiško jų naivumo. Jų mažyčių, mažne apgailėtinų egzistencinių peripetijų. Žmonės, visai kaip ir ši jauna Sailo gausiai apiplūsta ir Sebastiano vėliau šaltakraujiškai nužudyta mergina tebuvo kažkoks neypatingas, neįdomus sujudimas jųdviejų sparčiai kintančioje, amžinoje erdvėje, dėl to ir faktas, kaip finale Redford'as su ja pasielgė (arba kitais žodžiais, JO žodžiais - kokiu būdu bent kažkiek naudos suteikiančiu būdu karūnavo jos niekingą egzistenciją) graikui neimponavo. Sebastianas buvo šaltas. Atbukęs. Ir velniškai, siaubingai pavargęs. Ir liūdniausia, jog jo "statuso" asmeniui yra nepaprastai sunku iš likimo reikalauti ramybės, todėl tam tikru momentu, po kažkokios eilinės šūdo lavinos Redford'as supratęs nekintančią, absoliučią tiesą - tai tiesiog yra jo kelias. Ir jeigu jis jo nepriims, manysis galintis su tuo kovoti - nutiks tik dar daugiau šūdo. Ir ne bet kokio, o morališkai baisiai slegiančio. Tad jo paties "žmogiškumas" Sebastianui galiausiai tapo kintančia, subjektyvia filosofine struktūra. Vyras tapo atšiauresnis, labiau suinteresuotas į save patį. Redford'as neturėjo jokio pateisinamo preteksto išskersti kavinės lankytojus, o teigti neva jis elgėsi neadekvačiai taip pat nėra labai tikslinga. Jis tiesiog pasielgė taip, kaip tą akimirką norėjo. Ir jam buvo sumautai įdomu pažiūrėti kaip jis jausis PO TO. Kaip jautėsi? Toks pats atbukęs ir velniškai, siaubingai pavargęs. Ir sotus, pilnas šiltos, skaisčiai raudonos euforijos, kuri bent trumpam sušildo, tarsi atgaivina jo šaltą, negyvą kūną, prisotina kiekvieną ląstelę nauju energijos pliūpsniu. Taip. Šiam momentui jam tik tiek ir reikėjo. Pajausti kažką... gero. Įkvepiančio. Stumiančio judėti į priekį. Sebastianas stovėjo veik akmeninis. Išraiškingų bruožų jo veidas neišdavė jokios aiškios emocijos. Lūpomis tebevarvėjo kraujas, pūpsojo pasipūtęs, tarsi didžiuodamasis kruvina skara ant savo neįprastai šviesių rūbų.
- Nusišikt man,-atrėžė į Sailo etiketo pamokėlę veiksmui jau spėjus kiek praaušti. Lūpose išsilenkė kreiva, piktdžiugiška šypsenėlė,-Elgtis rafinuotai yra nepaprastai nuobodu, be to tai ir nepaprastai įgrista, kai visuomenės veikėjo etiketė verčia tave spraustis į labai civilizuotus rėmus. Džiaugiuosi, kad tu to taip ir nesuprasi,-sunku buvo pasakyti Sebastianas užmetė tokį komentarą šaipydamasis ar... šiek tiek broliui pavydėdamas. Korporacija sumaišė Redford'ui tikrai ne vieną kortą. Vargu ar vyras norėjo kišti savo marmuzę į teliką bei žurnalus, tačiau nebegalėdama sukontroliuoti didėjančios vampyrų populiacijos finale pasielgė tipiškai ir kiek skystablauzdiškai. Vampyrus varžė įstatymai. Įdomu kokia bausmė lauktų Sebastiano už šias skerdynes? Po šimtą metų kalėjimo aukščiausiomis technologijomis prifarširuotoje celėje už kiekvieną anapilin pasiųstą auką? Redford'as atliko savo rolę. Jis iškėlė vampyrų egzistavimo klausimą į viešumą, ironiška, bet tuo metu net nebebūdamas vampyru. Tolimesnė Redford'o visuomeninė veikla daugiau buvo atoveiksmis, nei būtinybė. Jeigu "NSA SCA" organizacija nebūtų patekusi į Desmond'o ir tuo pačiu Seb'o rankas, šie veikiausiai seniausiai būtų sukurpę planą kaip pabandyti Redford'ą pašalinti iš plataus akiračio. Kartais Redford'as tikrai norėtų iš jo būti pašalintas. Viskas tapo per daug... svetima. Per daug keblu. Sebastian'o ir Katherine auksinė pora ilgai nebesirodė viešumoje. Jųdviejų socialiniuose tinkluose jau senokai taip pat tyku, kaip ir kapinėse. Daug kam kilo įtarimų, veržėsi įvairiausios spekuliacijos. Kai esi žinomas tu prarandi teisę tiesiog paimti ir išnykti, nebent norisi pamaitinti intriga visokius konspiracijos teorijų kūrėjus bei antrarūšius žurnaliūgas. Ir kai vyras ilgokai kariavo su laiku, dangumi bei pragaru, vaidinti kažkokį altruistišką milijonierių darėsi koktu. Iš kitos pusės su tuo puikiai dorojosi Des'as. Jei visi tie dalykai iki galo priklausytų nuo Sebastian'o, šis su malonumu užkrautų jam ir savo visuomenės veikėjo rolę su visais į tai įskaičiuotais įsipareigojimais bei privilegijomis.
Visa šita sumauta ramybė Sebastianą kiek slėgė. Atrodė, lyg jie tikrai būtų laimėję karą, tačiau besiplaikstančios baltos vėliavos vis vieną neleistų jiems pamiršti apie tai, kas paaukota bei prarasta. Viduje nė vienas iš jų nejautė ramybės. Saldaus pergalės skonio ar bent lašelio džiaugsmo. Viskas liko lygiai taip pat sumauta, kaip ir buvo lyg šiolei. Sailas noriai dėstė su broliu dialogą, tačiau net ir traukiamas per dantį Redford'as nejuto pulsuojančio įniršio savo kraujyje. Nežinia vyras iš tikrųjų aprimo, ar tiesiog pasidarė DAR šaltesnis.
- Pirmą kartą nuo jau nebeatsimenu kada mano galvoje aidu neskamba nesuskaičiuojama galybė balsų, o kūno neplėšo jėga, kuri iš viso niekados neturėjo atsidurti šiame pasaulyje, todėl patikėk manimi kai sakau tau, kad džiaugiuosi, jog ji išėjo iš manęs velniop. Dėl manęs gali ją sudžiovinti, sutrupinti ir nuuostyti pigiai kekšei nuo subinės,-abejingumas vyro balse bei veide plėtėsi tiesiog neįkainojamas. Kai iš tikrųjų nemenkai pasipūsti spėjusį Sebastian'ą nauja jo realybė kiek žeidė. Tačiau kai bene eilinį kartą pamėgino žudymą suvokė - taip, tai jam vis dar patinka. Na, teikia kažkokio malonumo, tataigi negali viskas būti taip ir blogai, tiesa? Per didelis Redford'o išdidumas neleido jam net pagalvoti apie tai, kad galėtų kažkokiu būdu siekti susigrąžinti savo galių. Daug priimtiniau jam atrodė net ir dabar vaidinti kietą ir visiškai "neapsikrovusį". Silvanus paėmus ir susireikšminus kiek daugiau, nei Sebastian'as pageidavo, vampyras pasidarė daug mažiau anti ekspresyvus, o išraiškingas pavartymas akimis puikiai derėjo su graiką nūnai apėmusia nuotaika.
- Gerai. Koks skirtumas,-šis primygtinai brukamas Redford'o atsainumas veržėsi pro sukilusį susierzinimą,-Sakykim aš veiksiu pats ir būtent taip, kaip esu pratęs veikti. Tai yra, iš šūdinos situacijos padaryti absoliučiai, apokaliptiškai sušiktą situaciją. Nes man šiaip neįdomu kaip finale viskas baigsis. Kiek asmenų nukentės ir panašiai,-vampyras akivaizdžiai kiek pūtėsi, anaiptol nesigėdydamas savo precedento neturinčio užsispyrimo bei... bukumo,-Ir, sakykim, kai Katerina išlys iš pragaro duobės, kai leis pasimaitinti tavo kauliukais Cerberiams ir kitoms pragariškoms išgamoms, aš žvengsiu susirietęs, nes atsiminsiu šį pokalbį, kai pareiškei, jog Pragaro Karalienė nėra tavo sušikta problema, ančiasnapi,-kažkodėl supykęs Sebastianas visados tapdavo neįprastai iškalbingas. Jautėsi užsiknisęs nuo Silvanus draugijos, todėl net neabejojo, jog tuojau, labai greitai dės į kojas veikti ką nors prasmingo. Pavyzdžiui, pačiūčiuoti savo dvynių, katrie turėdami ne tik savais reikalais užsiėmusius, bet ir labai viduje susišikusius tėvus, augo apsupti aukščiausios kvalifikacijos auklių, kurios dažnai dėl "neaiškių" priežasčių imdavo ir pasimyrodavo. Faktas kaip blynas - tiek Samuel'is, tiek Avalon nebuvo tipiški vaikai ir tas jų kitoniškumas dažnai prasiverždavo itin netikėtai bei brutaliai.
Jau ir taip susierzinęs nuo nepažįstamojo juodais šeriais apaugusios marmūzės, Sailo žodžiu pabadytas Sebastianas, nesulaikęs emocijų piktai suurzgė. Prieš jį stovėjo šmikis, atėmęs iš jo dieviškumą! Niršo, bene kunkuliavo kaip smalos pilna puodynė. Redford'o veidas persikreipė, subaltavo iltys, krauju aptaškytas veidas vėl pajuodo gyslomis.
- Ne Konoras tu, o supistas šūdžius. Ne mano tipažas, bet ėdu ir tokius, jei reikia,-iškošė planuodamas nors ir staigią, bet visiškai idiotišką ataką. Šiuo atžvilgiu Redford'ui paprasčiausiai buvo neįdomu. Nerūpėjo jam pasekmės ir kiti panašūs neįdomūs dalykai. Nespėjo net paruošti savo kūno atakai, kai pajuto negalintis pajudėti. Tamsios Konoro akys verte vėrė Sebastianą.
- Prašau,-žemas tamsiaplaukio balsas skambėjo ne kiek įspėjančiai, kiek iš tikrųjų maloningai. Pakartotinos akistatos su Redford'u Konoras visai nenorėjo. Tai nėra malonu, kai daliniesi ta pačia pavarde,-Esu čia tam, kad padėčiau.
- Šiknon tą tavo pagalbą,-springdamas pykčiu bei bejėgiškumu suūbavo vampyras. Nepaprastą kantrybę išsiugdęs juodaplaukis į tėvo provokacijas nesileido. Rimtas, gilus Konoro žvilgsnis nukrypo į Sailą.
- Suprantu tave, tai neturi būti tavo reikalas ir turi visišką teisę pasišalinti. Ypač, kai nugirdęs jūsų pokalbį negaliu nepritarti Sebastian'ui. Mano misija čia nesibaigs iki tol, kol nerasiu išeities kaip viską balansuoti. Ir jeigu suklysiu... Aš negalėsiu sugrįžti.
Susitūrėjęs Sebastianas tylėjo negalėdamas patikėti šito oi kokio nenugalimo tipo saviraiška. Jo perdėtai geranorišku kuklumu. Tuo užpisančiu įsivaizdinimu. Hrrr. Net ir jausdamas priešišką Redford'o energiją, Konoras nesiblaškė. Išliko ramus, neįtikėtinai susitelkęs.
- Žinau ką reikia daryti. Bet negaliu veikti vienas, nes... Kai manęs nebus, niekas nežinos kaip elgtis toliau, ką daryti, jeigu įvykiai imtų klostytis gera nežadančia linkme, supranti? Man reikia tavo pagalbos,-juodaplaukis kalbėjo švelniai ir tai išdavė savotišką jo desperatiškumą. Konoras visados veikdavo vienas. Savo realybėje jis nesivėlė į draugystes ir kompanijas pildydamas vienintelį tikslą, kuris egzistencine prasme jam atrodė logiškas - kovoti su neįmanomomis kliūtimis, siaubingiausiais pasaulijai žinomais bei nežinomais individais, trokštančiais suryti ne tik paskutinę likusią šviesą, bet ir absoliučiai viską. Tai buvo jo kelias, jo amžinybės našta, priežastis kodėl Konoras Redford'as iš viso tapo įmanomas. Savotiškas balansas sumišusioms jėgoms išlyginti. Individas, apjungiantis visas įmanomas energijas. Visų pasaulių skydas.

- Gerai, kas per šūdas,-pirmasis bent jau žodine gama į pakitimus atmosferoje sureagavo Sebastianas. Konoras stovėjo kiek įsitempęs, pastebimai susiraukęs. Redford'as svirduliavo apakintas į akis papuolusių stiklo šukių, išsiblaškęs, bet ne ką mažiau padėjęs. Savotiškas bejėgiškumas prieš visas tas ultra super galias krovė graikui naujos charizmos. Negalėdamas su tokiais reikalais pakovoti jis paprasčiausiai neapsikrovė iš viso ką nors daryti ar tuo labiau protingai reaguoti. Juodaplaukis tylėjo, bet neigiamai atsakydamas į Silvanus klausimą papurtė galvą. Ši audra ar jos priežastys vyrui tikrai buvo nežinomos, tačiau jis neabejojo, jog nejaučia pražūties. Jo nugara nebėgiojo įelektrinti šiurpuliai, vidaus nekrėtė kraują stingdantis šleikštulys. Energija nebuvo tamsi, bet nepaprastai nestabili ir galinga. Vyras laukė. Pirmasis rebusą įmynė būtent Silvanus, kurio reakcija į pasirodžiusią būtybę kėlė Konorui tik dar didesnę nuostabą.
- Negali būti,-juodaplaukis sukuždėjo, apvalainą formą įgavusias akis nukreipęs į pasirodžiusią jauną moterį. Labai greitai ir kaip visados intuityviai Konorą suvokimas užgriuvo ne palaipsniui, o didele, slegiančia, intensyvia banga. Dabar jis ne tik žinojo apie Sailo ir serafimės-hibridės ryšį. Jis žinojo apie jos problemą. Jis aiškiai suvokė faktą, kad Katalėja yra tokia pat neįmanoma, kaip ir jis pats. Sumišusių realybių padarinys, šiame pasaulyje užsilikusi "klaida", kurią ištaisytas kontinuumas stumte stūmė lauk. Susidūręs su dilemomis Konoras paprastai veikė vadovaudamasis kodeksu, kurį tobulino daugybę metų. Jis nerėmė savo misijos gailesčiu, netgi teisingumu. Vyras visados padarydavo tai, kas TURĖJO būti padaryta. Jokių jausmų, jokio vidinio konflikto. Iš kur jis žinojo kaip reikia pasielgti? Visados pajausdavo. Tarsi kažkas viduje nepriklausomai nuo juodaplaukio sąmonės padiktuotų jam reikiamą atsakymą. Dėl to, Konoras niekados nesuklydo. Dėl to, Konoras niekados nepralaimėjo. Ir šį kartą jis žinojo tai, kad kištis negali. Katalėja turėjo išnykti visai kaip ir Silvanus turėjo suprasti tai, jog negali jos turėti. Tik ne šioje realybėje.
Šukės nemenkai subraizė Sebastianui veizolus, tačiau iš akių kiek paplūdęs kraujas padėjo užtektinai efektyviai išginti jas velniop. Nesusipratęs žiūrinėjo į visus veiksmo dalyvius, kol nesumojo smarkokai kumštelėti Konoro į petį. Ne draugiškai, o stumiamai.
- Ko stovi kaip apsišikęs? Jei primeti tokį Jėzų Kristų, tai paimk ir tipiškai sau nuveik kažką prasmingo. Ar tu nematai, kad jai labai, labai riesta?-visgi kažkas šioje situacijoje minkštino Redford'ui širdį. Nebuvo malonu matyti šitaip kenčiančiai nusiteikusį Sailą ir visai nesvarbu, kad dėl jo dėjosi neketinąs investuoti tiek fizinės energijos fakui jam į marmūzę atkišti savos pozicijos išraiškai.
- Negaliu,-sausai, kaip įmanoma abejingai tėškė, nepasukęs veido į tėvą. Konoras nesileido paveikiamas emocijos, trykštančios iš Sailo bei Katalėjos scenos.
- Vadinasi neklydau dėl tavęs. Šūdžius esi. Kodėl kastruoti mane ar potencialiai sterilizuoti Kateriną tau atrodo norma, bet kai reikalas pakrypo va...-ištiesęs rankas paplaikstė jas priešais, akcentuodamas labai poetišką veiksmą netoliese,-...tokia linkme, kiaušiniai tau sudžiuvo ir nubyrėjo?
Konoras netrumpai tylėjo, bet kai pasisuko į Sebastian'ą ir prabilo, nebeatrodė toks neišraiškingas. Redford'as "apčiuopė" konfliktą.
- Ji nėra iš čia. Ji nėra natūrali šiam laikui, šiam pasauliui ar energijai, todėl...
Sebastianas kaip mat vyrą pertraukė nesusilaikęs:
- O kuris nors iš mūsų yra?!-užbliovė, maža to čiupęs Konorą už atlapų kiek supurtė,-Atsipeikėk, Sokratai. Viskas yra suknista, šlykštu ir viskas visada eina velniop! Nesuprantu kaip veikia tavo kvadratinė smegeninė, bet niekas nėra natūralu ar energetiškai korektiška! NIEKAS!-vampyras klaiko sulig kiekviena akimirka vis labiau. Viskas metėsi į krūvą ir intensyvėjo. Jo pyktis dėl bejėgiškumo, pyktis dėl Sailo rūpestėlio netoliese, pyktis dėl idiotiško Konoro neveiksnumo. Pyktis, pyktis... Juodaplaukis irgi pyko. Ant savęs už tai, kad Sebastian'as, jo žodžiai tikrai daro jam poveikį. Mintys lakstė, vijosi viena kitą, nesėkmingai stengėsi nepaliesti tiesios, kurią Redford'as išrėkė tiesiai jam į veidą. Vidinis Konoro balsas rėkė vyrui nesikišti. Ir tai buvo pirmas kartas, kai juodaplaukis nusprendė į jį neatsiliepti. Ryžtas suveikė greitai. Aptakus apsauginis laukas saugojo atvykėlį nuo itin nestabilios hibridės destrukcijos. Prilėkė greitai, pritūpė šalia. Klaidingai trapi merginos ranka atsidūrė priklausančioje jam. Konoras nekalbėjo, nepratarė nė žodžio. Susitelkė. Mintys kartojo reikiamus, tik jam vienam žinomus žodžius. Juodaplaukio galūnė sušvilo, nuvilnijo susiliedama su Katalėjos. Akimirką jųdviejų šviesos sąjunga žybtelėjo akinamai, fone kažkur stovyniuojantis Sebastianas jau keikėsi nesuprasdamas, kiek dar ilgai jis pakęs visas šitas nesąmones nepametęs paskutinių sveiko proto likučių, nes nu dakniso. Susiliejusios energijos tolygiai pasklido Konoro bei Katalėjos kūnais, o tada nutiko. Liovėsi kibirkščiavusi elektros iškrova, sutaršytas, lavonais nusėtas kavinės vidus taipogi nurimo. Tylu. Nuo hibridės ir Sailo juodaplaukis atitrūko mikliai, bene skubėdamas.
- Woohoo!-Sebastianas šūktelėjo, tariamai ir baisiai vaidybiškai pasidžiaugdamas dar viena laiminga pabaiga,-Gerai, avigalviai. Užpisot galutinai. Tikiuosi visi greitu metu išdvėsit,-karščiuodamasis Redford'as tikrai pamiršo savo pirminį planą - spręsti Katerinos klausimą. Neabejojo - jeigu dar ilgiau žiūrės į visas šitas marmūzes, mažų mažiausiai atpils skrandžio turinį, kurį, tiesą pasakius, vertino. Sukilo vampyrą supusios šiukšlės, popieriai, visokios nuolaužos ir nemirėlis pranyko. Jei ne į šviesesnį rytojų, tai bent kažkur, kur galės psichologiškai "atvėsti".
- Nereikia,-nesekęs Redford'o teatro Konoras kalbėdamas su Sailu, žvelgė ne į jį, o Katalėją. Nenorėjo matyti jo akyse dėkingumo ar kitos į jį panašios apraiškos, todėl užbėgdamas įvykiams už akių paėmė ir nukirto. Juodaplaukis nesijuto pasielgęs teisingai,-Tai ką padariau išloš tau laiko. Ne daugiau. Kol pats būsiu čia, tavo dukrai nieko nenutiks,-nesileisdamas į detales vyras tik sausai išdėstė savo indėlio peripetijas. Su magija puikiai susipažinęs Silvanus ko gero žinojo, kad Konoras Katalėjos neišgelbėjo. Jis sujungė jųdviejų gyvybės energijas į vieną, savąją stabilizuodamas josios. Tai akivaizdžiai susilpnino atvykėlį ir šis žinojo, jog tai tikrai sukels problemų ateityje.

<…> Neretai grožinės literatūros leidiniuose yra menama, esti “apie žmogaus asmenybę, galima pasakyti labai daug, tiesiog pažvelgus į batelius, kuriuos jis avi”. Natūraliai kyla klausimas, ką gi galima pasakyti apie asmenį, kurio grakščias moteriškas kojas puošia vienetiniai 17 mil. JAV dolerių vertės aukštakulniai “žudikai” inkrustuoti šimtais deimantų, kurių kiekvienas yra bent 15 karatų? Vienareikšmiškai – daug. Galima išgalvoti daugybę teorijų, kurios galėtu paaiškinti kieno nors sprendimą įsigyti daiktą, kuris yra šimtais kartų brangesnis nei daugumos nekilnojamas ir kilnojamas turtas. Tačiau argi galima įsivaizduoti kad “pragaro karalienė” visos tamsos valdovė gali avėti ką nors kitą, pavyzdžiui “addidas” sportinius batelius? Ne. Katherine visuomet dievino prabangą, vienetinius dalykus, kuriuos neįmanoma aptikti pas kitų. Būdama be proto savininkiška ir egoistiška asmenybė, ji ne vien stengėsi būti unikali pati iš savęs, bet ir apipavidalinti save atitinkamai  – kad įspūdis žvelgiant į ją, būtu bent jau nepamirštamas.
Tarytum iš puikiai atrinkto epizodo iš kino filmo, pirmiausia dėmesys yra nukreipiamas į prabangius aukštakulnius, kuriuos avinčios kojos grakščiai, nepriklausomai ir lengvai žingsniuoja per blankiai apšviestus laiptus, vedančius į vieną iš “pagarsėjusių” skirtingomis istorijomis naktinių klubų, priklausančių be galo įtakingam, ir daugeliui košmarus keliančiam asmeniui. Caksėjimas, kurį kelia aukštakulnių susilietimas su cementuota danga, skamba tarytum muzikinis instrumentas. Ir jei aplinkybės būtu kitokios, šį reiškinį nesunku būtu pavadinti akį traukiančiu. Slogi, mirtimi ir tamsa dvokianti atmosfera užgulė aplinką sulig tą akimirką, kuomet tik šių aukštakulnių savininkė žengė pirmuosius savo žingsnius žemės paviršiumi. Ne veltui yra spėjama esti Mrs. Šetonas negali lengvai persimesti iš pragaro į žemę, bei ten gyventi tarytum eilinis, niekuo nesiskiriantis žmogelis. Dar nebūdama sukaupusi visos jai reikalingos energijos, Katherine buvo priversta “sutikti” su nežmogiška kaina, vardan to, kad kuriam laikui “pasižmonėti”. Tačiau uždavus klausimą, ar jai bent kiek tai rūpėjo? Tai atsakymas būtu per daug akivaizdus ir netgi šiek tiek logiškas. Tačiau nereikia pamiršti ir to, kad tapdama elitine pragaro atstove, Katherine įgavo nesuskaičiuojamą galybę siekėjų, kurie buvo pasiruošę dėl šios padaryti faktiškai viską. Tai reiškia, kad savo informatorių “karalienė” turėjo visur, bei šių lokalizacija tikrai neapsiribojo vien tik tamsos pasaulio sienomis, ir lyginant su josios priešais, ji vis dar buvo keliais žingsniais (po teisybei daugiau) priekyje.
Prisiartinus prie galinio išėjimo iš naktinio klubo durų, fatališkoji garbanė buvo pasitikta šešių, stambaus sudėjimo, augalotų vyrų. Sprendžiant iš jų skleidžiamos energetikos, šie buvo viena iš paprastesnių nemirtingųjų rūšių atstovų, greičiausiai trečiarūšiai vampyrai. Sprendžiant iš aprangos, jiems buvo numatyta saugoti įėjimą nuo nepageidaujamų svečių. Galbūt tam tikra prasme “pragaro karalienė” ir buvo įtraukta į prieš tai paminėtą sarašą, tačiau negi jie tikrai naiviai manėsi galis ją sustabdyti? Dievaži, kai kurių asmenų naivumas tiesiog vemti verčia… Užimdami kovinę poziciją, vyrai apsupo tamsiaplaukę bulgarą pusmėnulio forma. Kaip visuomet žaisdama vieną iš savo žaidimų, Katherine sustojo. Jos gilus, beveik juodas žvilgsnis lėtai, tiriančiai nukeliavo per kiekvieną iš ją sustabdyti pasirengusių veidus. “Tamsos valdovės” galva šiek tiek pakrypo šonan, tarytum laukdama atakos, kuriai jie buvo per dideli skystablauzdžiai. Galu gale, jei netgi serafimams kadaise nepavyko sunaikinti tamsos, negi tai gali pavykti kažkokiems vampyriukščiams, kurių egzistencija tam tikra prasme, kilusi iš tos pačios tamsos? Juk logiška, be “pragaro”, be “pirmykštės tamsos” negali egzistuoti padarai, kurių gyvastis priklauso nuo mirtingųjų kraujo. Kurie sutverti taip, kad užimtu aukštesnę mitybos grandinės poziciją. Iš tiesų ne vienas amžinai gyvenantis asmuo nėra geras, bet kokios jėgos peržengiančios žmogiškumo ribas, galinčios manipuliuoti kitus asmenys fiziškai, žaisti gyvybėmis ir žinoma mėgautis – nėra “šviesus avinukas”.
Nusiteikusi ganėtinai lengvabūdiškai, tamsiaplaukė garbanė nesiskubino prabilti, jai iš tiesų buvo įdomu stebėti tolimesnius čia esančių vyrų veiksmus. Ji te spėjo nepriklausomai kilstelėti ranką, bei nepaklusnią garbaną užkišti sau už ausies, kuomet be menkiausio perspėjimo, pasigirdo šūvių garsai. Kaip tipiniai bukagalviai, mokyti atlikti tik konkrečius veiksmus, vyrai negebėdami susitvarkyti savo galių pagalba, į pagalbą išsitraukė žmogiškus, plieninius ginklus. Kolkos išsiveržė iš šautuvų vamzdžių žaibiškai, tačiau per akimirką, nespėdami pasiekti taikinio, sustingo ore prie pat Pierce pavidalo. Ji atstatė galvą į prieš tai buvusią, normalią poziciją, kuomet vis dar prie plaukų esančią ranką perkeldama ant vieną iš ore kabančių kulkų. Tą akimirką ji nebe stebėjo prieš ją buvusių asmenų, puikiai žinojo kad jie ir taip yra apsišikę iš baimės. Liesais, ilgais pirštais ji suėmė vieną iš metalo gabaliukų, įdėmiai jį nužvelgdama numetė ant grindų, veik tuo pačiu metu tokia pat kryptimi sukrito ir likusios. Jos tobula, apgaulingai nekalto veidelio “kaukė” pakito, parodydama tyrą blogio šaradą esančią po ją. Tamsiaplaukės žvilgsnis susirado priešiškai nusiteikusius.
– Esu tikra kad žinote kas esu. – Moteriškas balsas skambėjo šaltai, neišduodamas nei kruopelytės žmogiškumo, buvo užtikrintas ir įtikinamas. Garbanė nesunkiai patraukė jų dėmesį, ir jie it užburti avinėliai ėmė klausyti kiekvieno jos tariamo žodžio.
– Taip pat esu tikra, kad ne vienas iš jūsų, avigalviai, nepastebėjo tamsaus rūko kuris jumis apsupo, vos tik pasirodžiau.
Keli iš ten buvusių vyrų apsidairė, įsitikindama kad “pragaro valdovė” nesistengia šių įbauginti apgaulingai porinama informacija. Tamsus, tirštas rūkas iš tikro juos buvo apgaubęs. Jis driekėsi aplink visą pastatą, tarytum gamta ar tamsos jėgos krėstu išdaigą, spąstus paspęsdami tik konkrečioje lokalizacijoje. Tie, kurie visgi apsidairė, vėl prikaustė akis į tamsiaplaukės pusę, o vienas iš nepasijudinusių iš vietos, suvapėjo kažką panašaus į “dink iš čia geriau, esi nepageidaujama”. Tai nėra sukonkretinama, iš tiesų net nėra svarbu kuris tai pasakė, mat kiekvienas jų jau dabar buvo pasmerktas neterminuotų atostogų į garbanės karalystę. Te buvo laiko klausimas, kaip greitai tai nutiks. Vienoje iš tamsiaplaukės rankų iš dar tirštesnių ir juodesnių dūmų susiformavo tam tikro pavidalo durklas. Jis priminė juodo deimanto tekstūrą, tačiau tuo pačiu metu aiškiai rodėsi esantis ne iš šio pasaulio.
– Dabar įsiklausykit: ne vienas netrukdys man užeiti į vidų. Tiesą pasakius, būsit užsiėmę kitais dalykais. Rūkas, kurį įtraukėt į savo plaučius, per mažiau nei penkias minutes iš jūsų niekingos gyvasties padarys kažką panašaus į kraujo, kaulų ir odos susilydžiusį marmalą. Išgyventi gali tik vienas iš jūsų, tas kuris iki baigiantis laikui savo rankose turės šį durklą. Sėkmės berniukai… – Tarytum numatydama tolimesnių įvykių tėkmę, tamsiaplaukė paleido iš rankos laikytą durklą, kuris tarytum aštriausias ašmuo, nukrisdamas įstrigo asfaltuotoje dangoje. Ji žengė į priekį, ir nors nemirtingieji akimirka suabejojo viso to tikrumu, visgi pasitraukė garbanai nuo kelio. Pamiršdami apie savo žmogiškus įsipareigojimus, apie tai Kieno pusę palaikė, Jie visgi ėmė kautis vienas prieš kitą, dėl banalios galimybės išgyventi. Tam tikra prasme, “brolis ėmė kovoti prieš brolį”. Ir kas galėjo tikėtis kad atrodo tokia žmogiška ir banali pagunda, gali suveikti taip tikslingai? Tamsiaplaukė nemirtingoji netgi nepasisuko, kad vizualiai pasimėgauti savo pasiekimu, galu gale, ji puikiai žinojo esti durklas yra visą ko butaforija, ir vos tik paskutinis likęs gyvas jį suims į rankas, jis tiesiog pavirs dūmais, nes nuo pat pradžių ir neegzistavo. Kitų laimei, daugiau niekas nepasipuolė jai po kojomis, bei tamsiaplaukė pasiekė šio klubo savininko kabineto duris. O taip, ji puikiai žinojo esti jis bus ten čia ir dabar.
…
Salonina Croft-Redford atrodė kad visu savo nemirtingu kūnu ir siela nekenčia Horatius Ambrose (arba kaip jis yra žinomas šiais laikais Christoffer Cross), turi tam pagrindą ir neturėtu niekada pakeisti šios, nusistovėjusios ir tvirtos nuomonės. Tamsos pasaulio atstovas taip pat nepadarė nieko, kad pakeisti josios nuomonę, kuomet per jėgą privertė ją tapti jojo kaline, bei egzistuoti greta visiškai nuo stogelio nučiuožusios fėjų/vampyrų hibridės Lorellos. Pasakyti kad pakankamai jaunai vampyrei buvo sunku, būtu apgailėtina. Egzistavimas neturint laisvės, kuomet tavo gyvenimas nenutrūks nuo kokios nors mirtinos ligos arba senatvės, yra siaubingas. Ir iš tiesų, iš asmens galima atimti viską, ir žmogus prisitaikys, tačiau kai atimi iš jo laisvę, jis praranda viską. Ganėtinai greitai, sugebėjusi išlaisvinti raudonplaukę, kuri buvo paimta į nelaisvę kartu su ja, Salonina buvo priversta už tai iškentėti bausmę, kuri atrodė atitinkama josios dabartiniam “valdovui”. Ir visgi, moteris nepalūžo, nepakrito ir netapo trapia gelele, bent jau ne prie kitų akių. Jai buvo nežmogiškai sunku, bet lipdama per save, ji stengėsi atrodyti kaip galima stipresne. Ji dirbo visus darbus, kurie jai buvo paskiriami, dirbo daugiau nei to reikėjo, mat negalėjo net prisileisti prie savęs minties, kad tektu naktį praleisti su visiškai neadekvačia blondine. Tam tikra prasme, minėtoji baugino Saloniną kur kas labiau nei Horatius, pastarojo ji paprasčiausiai nekentė. Bėgo laikas, bet vizualiai atrodė kad niekas negalėjo palaužti amžinai laike įstrigusios graikės. Ji vis dar periodiškai stengėsi pasprukti, už tai buvo nežmogiškai baudžiama, kartais netgi be paties Horatius žinios. Juk jo pakalikams ji tebuvo dar viena klube dirbanti kekšė, su kuria galima elgtis visaip, kaip tik nori. Ir jei Lorella keldavo mirtiną sekso troškimą, Salonina buvo “naudojama” kitokiems tikslams. Vieną iš naktų, kai brutaliai buvo nužudyta prieš tai minėta šviesiaplaukė, Saloninai beveik pavyko pasinaudoti jai tinkamomis aplinkybėmis, ir pasprukti iš nelaisvės. Jai pavyko ištrūkti iš klubo, pavyko įšokti į miškingą bekelę, kur ji ir buvo sučiupta, praėjus kiek daugiau nei kelioms valandoms. Cross’o pakalikai pasilinksmino iš peties, pagavę tamsiaplaukę jie žalojo ją visais įmanomais būdais: laužė, pjaustė, mušė, numarindavo ir vėl prikeldavo, visą tai apvainikuodami verbenos dozėmis, kad tik josios sužeidimai ilgiau negytu ir keltu nežmogiškus skausmus. Visiškai nualinta ji buvo sugrąžinta atgal į tą patį siaubingai rožinį kambarį, kuriama vis dar buvo galima aiškiai aptikti keliolikos aukų užkrešėjusį kraują, bei kitus žmogaus organizmui būdingus skysčius. It Kokia šiukšlė, ji buvo numesta ant grindų, iki kol “bosas pagirs juos už šį puikiai atliktą darbą”, bent jau minėti individai taip manė. Kai Salonina pabudo, tikriausiai tai buvo pirmas ir paskutinis kartas kai ji iš tiesų palūžo. Skaudėjo visą kūną, kiekvieną jo colį, ir emociškai ji buvo visiškai netekusi vilties. Ji niekada nenorėjo tokio gyvenimo, tokio amžinai trunkančio gyvenimo, bet kovoti jau nebe turėjo jėgų. Net vampyriškumas nepadėjo jai išgirsti kad kažkuriuo metu Cross’as visgi užėjo į tą kambarį. Tik sutrypta ir visiškai palūžusi ji priminė save, TIKRĄJĄ. Žmogišką ir trapią, nebeliko perdėm suvaidinto “kietuolės” fasado, tik tyras jos unikalumas. Supratusi kad jis netoliese, tamsiaplaukė meldė kad jis pagaliau visą tai užbaigtu, esti jis laimėjo, ji daugiau nebe gali viso to kentėti… Sunku pasakyti kas būtent vainikavo sekančius įvykius: silpnumo akimirka, ar pirmas kartas leidęs jiems vienas kitą pamatyti tikromis spalvomis, ar amžinai slėpti ir stipriai slopinti troškimai. Tą naktį jie praleido kartu, beprotiškai įsismarkavusi aistra privėdė prie atrodytu neįmanomo ir visiškai nuodėmingo seksualinio kontakto. Nesvarbu buvo net tai kad jos kūnas vis dar buvo stipriai nusėtas sužeidimais, ar tai kad šis kambarys absoliučiai katarstrofiškai atrodė, bei vos prieš keletą valandų iš čia buvo atmestinai išvalyti Lorellos ir kažkokios tamsiaplaukės kūnai, arba tai kas iš šių liko. Svarbu buvo tik jie du, bei tos nežmogiškai gilios fizinės ir emocinės jausenos, kurias vienas kitam kėlė. Ir nors logiškiausia po visko būtu priimti tai kaip klaidą, kuri niekada nepasikartos, to nenutiko. Jie vis daugiau laiko ėmė leisti kartu, keisčiausia kad tikrai geras seksas nebuvo esmine juos palaikančio kontakto ašimi. Net tuomet, kai Katherine “užkalbėjimas” išgaravo, bei Salonina atsiminė savo turėtus jausmus Sebastian’ui, tie kuriuos jautė asmeniui, kuriuo privalėjo nekęsti, buvo kur kas stipresni. Gyvenimas iškrėtė netikėtą išdaigą, ji pamilo savo priešą taip karštai ir neapsakomai, kad vien jo balsas vertė ją patirti dalinę seksualinę euforiją. Ir net tuomet, kai Cross’as suteikė jai visišką laisvę išeiti, stengdamasis paraginti ją priimti šį sprendimą, ji neatsitraukė. Negana to, ji įrodė esti yra pasiruošusi eiti su juo iki galo. Kad karta paleidusi savo galimybę į laimę, šį kartą tos pačios klaidos nepadarys, ir nesvarbu kiek už tai teks sumokėti. Ji priklausys šiam vyrui savo kūnu ir siela, nes ji jo, kaip ir jis jos.
…
Beprotiškai galingą ir su niekuo nesupainiojamą Katherine Pierce energetika buvo galima pajausti dar prieš jos “oficialų” pasirodymą: atmosfera tapo nepaprastai slogi, sunki ir spaudžianti prie žemės, oras tapo veik nebe įkvepiamu o ir pragaro ir mirties smarvė nepakenčiama. Ir visgi tamsiaplaukė garbanė kažkaip sugebėjo pasinaudoti “netikėtumo faktoriumi”, kuomet iš staiga iš niekur atsiradusio juodų tištų dūmų raizginio susiformavo pati. It specialiai, ji atsidūrė greta kabinete be Horatius’o buvusios Saloninos. Viena ranka ji mikliai suėmė vampyrę už gerklės, kuomet iškėlusi laisvą ranką į Cross’o pusę, paleido tam tikrus, pragariškai demoniškus, juodos energetikos, akiai matomus čiuptuvus, kurie nepriekaištingai apsivijo apie jo kūno, priremdami prie sienos. Žinoma tai nebuvo tobuliausi pančiai, o ir jis buvo pakankamai tamsus kad ankščiau ar vėliau juos palaužti. Ir tą akimirką, jie abu puikiai suprato esti tai tik tam, kad jis negalėtu įsikišti į jos suplanuotus tolimesnius žingsnius. Vis dar neatitraukdama savo stingdančiai šalto, tamsių akių žvilgsnio nuo demono, Katherine laisvai, it kokį pūkelį pritraukė pasipriešinti bandančią Saloniną prie savęs, pašnabždėdama šiai kažką į ausį. Vampyrė sustingo, atrodytu tam metui gyvos buvo likusios tik šios akys. Ir būtent akys išdavė tai kad ji kenčia nežmogišką skausmą, kuriuo ją apdovanojo “pragaro karalienė”, tačiau niekaip to išreikšti fiziškai, ką jau kalbėti apie pasipriešinimą, negali. Katherine ranka atitrūko nuo vampyrės, kuomet ji žengė arčiau stalo.
– Buvau apie tave geresnės nuomonės, negi tikrai manei kad nesužinosiu? – Šiuos žodžius ji ištarė būtent taip, kad tik jie du suprastu apie ką iš tikro vyko kalba. Turint omeny kad garbanė pati iš savęs buvo visiška tamsos atstovė, negrįžtamai atsisakiusi savo prigimtinės šviesos, ji taip pat ne veltui buvo išrinkta vienintele lydere, galinčia po Lilith apsiimti pragaro ir visos jį supančios tamsos valdymu. Tik viena, palyginus menka dalis demonų, tarp kurių buvo ir Horatius, nepritarė šiam reiškiniui, priešinosi. Ir tai žinoma labai nepatiko fatališkajai garbanei, todėl ji nusprendė pamokyti savo priešą. Vizitas čia ir dabar nebuvo atsitiktinis, turint omeny kad Pierce vargu ar yra ką nors dariusi šiaip sau. Stebėdama demono akis, ji valiūkiškai nusišypsojo, pasimėgaudama tuo, kad ši situacija kaip niekad priklauso nuo josios malonės. O malonės iš tamsos valdovės tikėtis neverta… Jai nereikėjo žodžiais išreikšti kad ketina jį pamokyti, jis ir pats viską suprato. Kad ir ką ji ketino padaryti, tai turėjo būti siaubinga.
– Vien už tavo norą užimti mano vietą, galėčiau dabar pat sugrąžinti tave atgal, užveriant bet kokius vartus, kurie leistu tau ištrūkti į tarpinį pasaulį. Galėčiau, bet tai būtu per daug nuobodu… – Kalbėdama taip, tarytum ir pati dar nežinotu ką ketinanti padaryti, ji sėkmingai tampė liūtą už ūsų. Liežuviu perbraukdama per savo lengvai putlias lūpas, ji pratęsė.
– Dar prieš man užimant tamsos pasaulio sostą, tu vienintelis žinojai apie užraktus, ir apie tai kas nutiks juos sulaužius. Horatius, tu pernelyg daug laiko praleidai pragare, apsuptas tamsos. Iš dalies, tu vis dar ten esi, kad ir kaip desperatiškai stengiesi kabintis į gyvenimą. – Tardama paskutinį savo žodį, tamsiaplaukė neatsitiktinai pasuko akis į vis dar sustingusią agonijoje Saloniną. Nereikėjo kokių nors gilių paaiškinimų ar bereikalingų žodžių vartojimo, kad suvokti kiek iš ties svarbi ir reikšminga demonui buvo ši mirtinga siela. Katherine veide subolavo pašaipi, kampine šypsena, kuomet ji staigiai atitrūko nuo stalo, vėl priartėdama prie graikės. Jos pirštai vėl apglėbė vampyrės kaklą, Saloninos akys prisipildė ašarų, kuomet iki paskutinio ji stengėsi kabintis į mylimojo žvilgsnį. Katherine savo ruožtu buvo negailestinga, neperkalbama, nuo jos prisilietimo Saloninos kūnas ėmė degti iš vidaus, tarytum visas jos venose Esantis kraujas pavirstu viską svilinančią lava. Tai trūko trumpai, nors atrodytu visą amžinybę: net norėdama graikė negebėjo rėkti, judėti ar kaip nors kitaip reaguoti į tai kas su ja vyko. Jos kūnas pasidabino raudonais voratinkliais, kurie simbolizavo tai, esti pragariška ugnis, kuri degino ją iš vidaus, bet kuriuo metu išsivers į paviršių. Visas jos kūnas ėmė anglėti, skilinėti ir galiausiai byrėti pelenų pavidalu. Prieš galutinę ir neišvengiamą mirti, dar buvo galima pamatyti kaip graikės skruostais nubėga paskutinės ašaros, ir ji sumerkia akis. Pelenų krūva subyrėjo, vos tik Pierce atitraukė ranką.
– Irr mirusi. – Žaismingas ir nepriklausomas jos balso tonas užpildė patalpas, ir tiesą pasakius ne vienam iš jų nereikėjo aiškinti kad pragaro liepsna yra ypatinga būtent tuo, kad viskas, prie ko ši prisiliečia negali būti neutralizuota, sugrąžinta ar prikelta iš mirusių, ji visapusiškai ir negrįžtamai “ištrina” savo auką, kas ir nutiko su Salonina. Tik tiek, kad Katherine dėka, Salonina prieš savo baigti turėjo pakelti nežmogišką, neapsakomą skausmą. O kas svarbiausia, ji norėjo kad visą tai stebėtu Cross’as, negalėdamas tam pasipriešinti. Jis turėjo suvokti, kad jo veiksmai visuomet turės atoveiksmį, kartais neapsakomai skaudų ir nepataisomą.
– Oi tik nesakyk kad “popą” padariau. Nagi Horatius, turėtum būti man dėkingas… Juk dabar esi labiau panašus į mane, tai reiškia kad nėra nieko, kas tave stabdytu nuo visiško galios troškimo. Ir pripažink, tai skamba kaip velniškai įdomus žaidimas. – Leisdama savo veide suboloti plačiai, sadistiškumu ir tuštybe spinduliuojančiai šypsenai, ji tarytum tik dabar atsiminė kad jis vis dar yra sulaikomas josios kerų. – Ak branguti atleisk, vos nepamiršau. – Tiesiog taip, paprastai, be kokių nors specialiųjų efektų šou, iškeldama ranką, ji spragtelėjo pirštais, ir juodumos čiuptuvai išgaravo, paleisdami demoną. <…>




Tebuvo laiko klausimas, kuomet Silvanus Ambrose ilgus šimtmečius ugdyta kantrybė paprasčiausiai persipildys ir jis pagaliau ims ir “pames šūdą”. Tiesiog taip, paprastai, liovęsis tramdyti savo vidinius konfliktus, jis nusprogs, leis sau nuoširdžiai supykti. Egzistuodamas daugiau nei du tūkstančius metų, jis elgėsi iš esmės visada labai idiotiškai, ir tikslingiausia būtu pasakyti, kad iš tikro gyventi išmoko tik tuomet kai savo kelią visiškai atsitiktinai supynė su šviesiaplauke serafime, galiausiai tapusia jo gyvenimo svarbiausia priežastimi. Paralelinis pasaulis, kuris susiformavo dėl to kad Sebastian’as pakeitė praeities įvykius, palenkdamas juos sau naudinga linkme, tikrai nebuvo lengvas. Tačiau kaip be pasukus, tai suformavo geriausią Ambrose savęs versija, kokia tik galėjo egzistuoti. Iš neapsiplunksnavusio kvailo vištpalaikio jis pavirto į visuomeniškai garbingą vyrą, kuris galiausiai tapo didele pasaulio pabaigos sustabdymo dalimi. Tačiau kaip ir buvo galima pastebėti, laimėtas karas tebuvo faktas ir nieko daugiau. Ne, nereikia manyti esti Silvanus buvo reikalingas koks nors pripažinimas ar panašus gyvenimo stilius, kuriame buvo įstrigęs jo brolis. Jis nenorėjo viešumos, niekada su Tokia nebūtu sutikęs. Dievaži, geriau pats sau pimpalą nusipjautu, nei taptu žurnaliugų taikiniu. Tiesiog, pergalė nesijautė kaip pergalė, kai galvą spaudė informaciją, ką dėl to teko paaukoti. Net šis konfliktas, kurį šiuo metu apturėjo su broliu, buvo bereikalingas reiškinys. Nors kitą vertus, be Sebastian’o nebuvo ne vienos kitos sielos, kuri bent nutuoktu apie tai, ką jiems teko išgyventi kad viskas vėl sugrįžtu į banalias ir visomis prasmėmis neįdomias vėžes. Nepaisant viso antgamtiškumo, didelės galios kuri buvo jo rankose, pirmiausia Silvanus buvo žmogus. O tokiems asmenims kartais reikalinga pertrauka, pasilikimas su savo paties mintimis ir akimirka ramybės, kad tinkamai susidėlioti tam tikrus veiksmus, kad vėliau būtu galima vadovautis šaltu protu, bei veikti tikslingai. Ir dabartinis brolio iškeltas spektaklis toli gražu nebuvo tuo dalyku, kurio jam reikėjo. Ne, nereikia susidaryti nuomonės kad jam reikėjo kokios nors paguodos, paplekšnojimo delnu per petį ar melagingo pažado esti viskas bus gerai. Silvanus per savo gyvenimą buvo patyręs pakankamai visokio šūdo, kad tokie dalykais tiesiog paliktu beprasmiškais. Tačiau jam reikėjo susitvarkyti pirmiausia su savo psichoze, kad paskui galėtu pasinerti į svetimą, o ne atvirkščiai. Visgi aplinkybės pasirodo buvo kitokios. Ir jis palyginus dar ilgai išliko atitinkamai susilaikantis, kol galiausiai atėjo akimirka ir jis “nusprogo”. Prieš tai dar raminančiai dviem pirštais braukęs per savo nosies pertvarą, jis galiausiai atitraukė ranką nuo savo veido, ir pirmiausia tyliai, o vėliau jau riaumojančiai tėškė.  – Užsikišk. UŽŠIKIŠK! – Vėl nesėkmingai pasistengė susiimti, kuomet giliai ir tiesiog iš įpročio apsimesti žmogišku, jis įtraukė oro į savo plaučius, po ko, lyg tai veiktu, šį lėtai išpūsdamas.
– Dabar tu paklausyk, bukas tu daikte, kuris supisto likimo dėka dar esi ir mano brolis. Tu ir tavo supista boba mano problema buvot kelis šimtmečius. Supistai man reikėjo tvarkyti jūsų siejamą šūdą, ir galiausiai netgi bandyti sustabdyti pasaulio pabaigą, nes per savo bukas galvas ketinot supisti viską kas gyva! – Pagavęs progą pagaliau išrėžti savo nuomonę tokią, kokia ji buvo iš tikro: nemaloni, šlykštoka, negailestinga ir nedėkinga, jis nesiliovė net tuomet, kai ėmė sakyti tai, ką susiturėjęs greičiausiai būtu pasilikęs sau pačiam, arba su laiku tiesiog tai išstūmęs iš savo smegeninės. Bet, gavosi kaip gavosi.
– Per šią supistą nesąmonę žuvo mano žmoną. Kurią, ding ding ding nužudė MANO BROLIS, bei su pasimėgavimu tai tėškė man į veidą. Ir dar nepamirškim menko fakto, kad į savo apgailėtinai pasipūtusią subinę jis su savo boba dar susiurbė serafimų šviesą, juos sunaikinant, automatiškai pasiusdamas mano vienturtę dukterį myriop. O desertui? Desertui, supista kelionė laiku man kainavo dukters egzistenciją, nes siurprizas: šiame laike ji net neegzistuoja. Tai gal užsipisk vieną kartą su problemų pasidalinimu ir duok man supistą pertrauką? – Tikriausiai tik tuomet kai išsakė viską, kas tuo metu nedavė jam ramybės, Silvanus net nesitikėjo sulaukti kažko panašaus į supratimą, kad jam tikrai reikia pradžiai prasivėdinti galvą, prieš imantis kokių kitokių veiksmų. Nes visko vienu metu buvo tiesiog per daug, bet jėgų nebuvo net apsivemti iš visos tos perkrovos. Pavartydamas akis, vyras atsilošė į vietą, ant kurios vis dar buvo įsitaisęs. Tylos akimirka jam padėjo kiek labiau surinkti tolimesnius savo žodžius į daugiau ar mažiau reikšmingą pareiškimą.  – Jo. Gal tu ir teisus, man visai neprošal būtu susidžiovinti ir susitrinti tavo dieviškas gales, kurių beje neprašiau, ir tada suuostyti juos nuo subiningos kekšės šiknos.
Pasirodžius Conorui, bei padėčiai įgavus kiek kitokią atmosferą, Silvanus irgi paliko labiau atsipalaidavęs, tarytum vaikio spinduliuojama ramybė kažkokiu būdu veikė ir jį. Jis net susijuokė kuomet brolis susierzino patrauktas per dantį ir ant viršaus dar papiktintas tamsiaplaukio pareiškimo, bei visu jo savęs pateikimo fasadu. Tiesą pasakius, nemirtingasis nuoširdžiai nusikvatojo, po ko, po nepavykusio Redford’o bandymo pultį savo sūnų, nesusilaikė nepasakęs ko nors jo požiūriu tinkamo situacijai:
– O brolyti, dar prieš tai kai Katherine sumes mano kaulus Cerberiams ar dar kokiai velniavai, o tu pažvengsi atsiminęs mano pasakymą kad ji nėra mano problema. Aš nuoširdžiai išsižvengsiu, kai tu išmoksi pamatyti daugiau, nei siekia tavo pimpalas. Juk tai supistai akivaizdu… – Žinodamas kad tai nėra jo reikalas, nebaigė savo kalbos, palikdamas viską kaip yra dabar. Tuo labiau, iš dalies buvo malonu matyti kaip amžinai pasipūtęs jo brolis, kurį kaip be pasukus savotiškai mylėjo ir gerbė, buvo aiškiai nuleidžiamas ant žemės – na tai malonus vaizdas akiai, nereikia meluoti. Visgi, su Conoru Silvanus elgėsi kitaip, stengėsi kalbėti su pagarba, visada jautė pagarbą tiems, kurie buvo galingesni už jį patį, ir kas svarbiausia nebuvo apsvaigę nuo savo galybės. Tai gana retas reiškinys. Nes galios nemirtinguosius veikia lygiai taip pat, kaip didžiuliai pinigai mirtinguosius. Pasistengdamas susikaupti, bei pirmiausia leisti tamsiaplaukiui pasisakyti, Silvanus pagaliau prabilo. Jo balsas skambėjo ramiai, subalansuotai ir netgi kiek įtikinamai. – Paklausyk. Aš nežinau kuo grindžiamas tavo pasitikėjimas manimi, nežinau kas per padaras esu tavo realybės laiko juostoje. Tikriausiai ji yra vienintelė, kurioje savęs nematau. Bet tu klysti dėl manęs, šūdą aš ne didvyris. Kad ir ką dariau toje realybėje, kurioje susitikom, aš tai dariau dėl savo šeimos, dėl jų saugumo. Čia, aš neturiu dėl ko kautis. – Delikačiai ir galima teigti kad pakankamai tvarkingai išdėstęs savo poziciją, nemirtingas šviesiaplaukis leido suprasti savo poziciją, esti artimiausiu metu tikrai neketina padėti kautis prieš pragaro karalienę. Galbūt jis ir būtu pakeitęs savo nuomonę, kuomet pagaliau persikratytu savo smegenyse galimą įvykių scenarijų, kurį taip aiškiai šiandien išdėstė jo brolis. O juk jis pasakė viską net per daug teisingai. O Silvanus, na, jam kartais tiesiog reikia laiko, kaip ir buvo sakoma, jis nėra didvyris, kuris nepagalvojęs stačia galva ir pimpalu lekia pavojams į glėbį. Tikriausiai būtent taip viskas ir būtu pasibaigę, pirmiausia iš čia išsinešdintu Sebastian’as nes jį paprasčiausiai dapiso visos šios kalbos ir pasipūtę jį supantys snukiai, tada atsiprašytu ir Silvanus, kuris greičiausiai tikrai nueitu ką nors paveikti su kokia kekše, kurią veikiausiai galiausiai nuvarvintu kaip kokią kiaulę. Bet akivaizdu kad aukštesnės jėgos buvo paruošusios šį bei tą daugiau, ko nesitikėjo nei vienas iš čia buvusių nemirtingų vyrų.
…
Cataleya Ambrose iš tiesų nepriklausė ne vienam pasauliui, ji buvo vienas tų neįmanomų fenomenų, kuris neturėjo teisės egzistuoti iš viso. Todėl nieko nuostabaus, kad neištrinta iš karto su visa galima dabartimi, jei tik praeities įvykiai būtu susiklostę kitaip, ji kaip mat pačios realybės buvo stumiama lauk. Bandoma ištrinti, kaip neleistina klaida, kurios neturėtu egzistuoti. Chaotiška josios energetika nebuvo tamsi, tačiau vienareikšmiškai ji nebuvo sukontroliuojama, ypatingai tokiomis nedėkingomis aplinkybėmis, kokios buvo dabar. Paskutinė dozė “vaistų” nesuveikė, iš esmės todėl, kad šie buvo suleisti per vėlai. Kuomet josios organizmas buvo pernelyg stipriai pavergtas destrukcijos jėgai. Ir jei jos trupinėliai taip stipriai sujaukė aplinką, kurioje tuo metu visos reikšmingos figūros buvo susirinkusios, galima įsivaizduoti kas iš tiesų dėjosi jos liauname mažame kūnelyje, kuris žinoma kad sulaikė didžiąsias bangas jėgos, kuri ją pačią ir stengėsi pražudyti. Galbūt didesnė dozuotė būtu suveikusi, tačiau tokios čia neegzistavo, o ir laiko nebuvo ją sukurti. Šią dieną ir šią akimirką, tam tikram laikotarpiui jaunosios Ambrose atžalos gyvybė užgeso. Jei Silvanus būtu įsiklausęs į brolio parodytą iniciatyvą, galbūt jis būtu vėliau reagavęs į jį kiek kitaip. Tačiau būtent dabar jis negirdėjo visiškai nieko, apart mirtiną tylą, kurią skleidė jo dukters kūnas. Švirkštas iš jo Rankos iškrito ant grindų, bet iki pat Conoro pasirodymo, jis nesitraukė nuo tamsiaplaukės kūno. Tik tuomet kai mistinis fenomenas, kuris prie to viso dar yra jo sūnėnas prisiartino prie jo dukters, Silvanus atsitraukė. Negalima pasakyti kad jis dėjo daug vilčių į tai kad vaikiui pavyks, bet velniai griebtų, šiek tiek vilties jis turėjo, kad jei vyrukas sustabdė Sebastian’ą,  Katherine, gal jis pakankamai kietas, kad šitai pataisytu.
Jaunutės merginos šviesa dar nebuvo apleidusi josios kūno, todėl ji nesunkiai ėmė sąveikauti su Conoro energetika, vos tik vyras prisilietė prie jai priklausančios rankos. Nuo jo pirštų sklindanti šiluma kaip mat pažadino tamsiaplaukės šviesą, kuri jai dar nespėjus atgauti sąmoningumo, ėmė ėmė pakankamai ryškiai švytėti. Netrūkus jų unikalumui susipynus tarpusavi, visa kavinės aplinka paskendo akinančio blyksnio ryškume. Conoras žinoma pasistengė kaip galima greičiau atsitraukti nuo merginos, tarytum specialiai stengiantys išvengti bet kokio tolimesnio kontakto su josios fiziniu ar vidiniu pavidalu. Tačiau nepriklausomai nuo jo ketinimų, jam tik spėjus atitraukti savo ranką nuo serafimės/hibridės ji tuo pačiu metu: staigiai įkvėpė oro per pravertas lūpas, tarytum tik ką būtu išnėrusi iš vandens, bei visu kūnu palinko į priekį, beveik kaktomuša susidurdama su Conoro veidu. Nespecialiai, veikiau instinktų vedama, ji net pati nepajuto kaip josios ranka astsidūrė ant jo vilkimų marškinių, pirštais stipriai į juos įsikabindama. Pagaliau tamsiaplaukės akys prasimerkė, bei unikalus, niekur prieš tai neregėtas reiškinys: jos akių rainelės akimirkai imitavo atominio sprogimo vaizdinį, po ko iš karto raudonus ir pilkus atspalvius užkeitė gelsvai žalsvais, primenančiais pražystančią pienę. Vis dar nesugebėdama atlaisvinti savo pirštus, bei tuo pačiu metu suteikti laisvę jam, ji tarytum būdama užburta jo esybės, nedrįso atitraukti akių. Serafimės/hibridės kvėpavimas buvo netolygus, apsunkintas, nors viskas aplinkui buvo akivaizdžiai aprimę. Ir nors šis kontaktas iš tiesų buvo palyginus labai trumpas, tą akimirką atrodė kad laikas paprasčiausiai sustojo. Jų veidai buvo per daug arti vienas kito, magnetizmas net iš pažiūros atrodė nenuginčijamas. Per šią trumpą akimirką, ji sugebėjo visu savo kūnu, kiekvienu coliu, pajausti jo neginčijamai didingą ir unikalią energetiką, tai kad jis buvo pirmasis jos sutiktas TOKS asmuo. Sunku pasakyti ar tai buvo labiau susieta su josios vis dar jaučiamu silpnumu po prabudimo, ar susitikimu su unikalia ir nepakartojama asmenybės forma, tačiau apie jį svaigino absoliučiai viskas: saldus vyriškumą išreiškiantis kvapas, gylios, beveik juodos akys ir žinoma tas faktas, kad jis atrodė veik dieviškai. Taip, tarytum jis būtu vertas nuodėmės, nepriklausomai nuo to, kokia neatleistina ši būtu. Jos pirštai pagaliau atsipalaidavo, tik todėl kad pati Leya suvokė esanti šiek tiek išrengta, ir tai gerai, mat Conoras atsitraukė taip greitai, tarytum būtu apipiltas verdančiu vandeniu, veik tuo pačiu metu, kuomet jos mintyse ėmė suktis mintis apie tai, ar jo skonis yra toks pat viliojantis, koks yra visas jo kūnas su jį supančia nežmogiška ir prieš tai nesutikta energija. Abejomis rankomis prisidengusi atidengtą krūtinę, kurią dengė beveik permatoma nerinuota lemenėlė, ji kone iš karto buvo pasitikta savo tėvo. Silvanus kaip mat nusimovė nuo savęs puspaltį ir tikslingai suerzintas brolio persūdyto “Woohoo!”, drabužiu apdengė dukters pečius. – Ar gerai jautiesi? Velniai rautu, daugiau niekada manęs taip negąsdink. – Jie abu, tikriausiai pasąmoningai suprato kad viskas turėjo pasibaigti ne taip, turint omeny kad tiek Silvanus, tiek Cataleya žinojo, kad jei pavyks atitaisyti praeities klaidas, ji nebe egzistuos. Bet dabar tai buvo paprasčiausiai nesvarbu. Padėdamas dukrai atsistoti ant kojų, jis palaukė kol pastaroji savo rankas įkiš į jo įduoto drabužio rankoves, bei prideramai juo apsigaubs. Sebastian’as pasiplovė mestelėdamas kandžią repliką, o Conoras stebėdamas Cataleya savo žodžius paskyrė Silvanus. Pastarasis neatsisuko, kuomet stipriai apkabino dukterį, kurios žvilgsnis dar kartą susidūrė su Conoro, tarytum atsakomai šį pasitikdamas. Visgi, prabilo Silvanus.
– Tai ką sakiau ankščiau, atsiimu savo žodžius. Nuo šiol gali manimi pasikliauti, sakykim tada būsime atsilyginę. Aš padėsiu tau susitvarkyti su Katherine problema, kad ir kaip mane erzina brolio nesąmonės. Galu gale, ne vienas iš jūsų neprivalo likti vienas su šiuo reikalu. Tik pradžiai leisk man pasirūpinti jos saugumu, iš kart po to galėsim rasti Sebastian'ą.
Panašiai ir turėjo viskas susiklostyti, kaip kad paskutiniais savo žodžiais išdėstė Silvanus. Šiek tiek atitraukdamas dukterį nuo savęs, vyras sparčiu žingsniu, visiškai pamiršęs apie paprasčiausią pastabumą žengė lauko durų link. Jis neatkreipė dėmesio į tai kad jau kaukė specialiųjų pareigų atstovų sirenos, ir tik tuomet kai atidarė duris, iš karto instinktyviai stumtelėjo dukterį už savęs, taip greitai kad ji liktu nepastebėta mirtingųjų akių. – Fuck. – Tik vienas žodis išsprūdo iš jo burnos, kuomet suvokimas savaime atkeliavo į jojo smegeninę. Tas “skerdynės” kurias suruošė jojo brolis, neliko nepastebėtos, matyt kažkas, kažkaip sugebėjo į tai atkreipti atitinkamų instancijų dėmesį ir štai, “supernatural police” jau stoviniavo apsupę pastatą.
– Išvesk ją iš čia, aš susitvarkysiu su šiuo jovalu ir iš kart tave susirasiu. – Nesuteikdamas ne vienam iš be jo čia buvusių kaip nors kitaip įvertinti galimybęs, jis kaip mat žengė į lauką. Pareigūnai chaotiškai ėmė šaukti kad jis iškeltu rankas sau virš galvos, vadino necenzūriniais epitetais, vieni net nelogiškai šaukė kad jis padėtu rankas ant žemės. Tikriausiai šiokios tokios neigiamos įtakos turėjo ir tai, kad vyro drabužiai buvo gausiai sutepti pirmąją Sebastian’o auka. Žengęs vos kelis žingsnius į priekį, pirmiausia Silvanus gavo smūgį per vidinę kelių pusę, atitinkamai stiprų, kad susidarė nuomonė esti smogė ne žmogus. Parklupo, iš dalies iš netikėtumo, iš dalies dėl to kad taip buvo padaryti protingiausia. Jo rankos kaip mat buvo surakintos kažkokių specifinių antrankių, ir šį apsupę pareigūnai (kurių buvo bent dešimt) pasistengė šviesiaplaukį sugrūsti į tarnybinį automobilį. Idiotiška, teko paklusti kad neprisidaryti daugiau problemų. Jis puikiai suvokė tai, kad net jei Jie yra pasiruošę jį sutramdyti kaip tariamai paprastą vampyrą, kitam jo bagažui tikrai nebuvo pasiruošę. Tai žinoma erzino, bet jis buvo pasiruošęs padaryti bet ką, kad tik jo dukra būtu likusi visiškai nepastebėta. Netrūkus pareigūnai išgabeno Silvanus į nuovadą, kuomet likusiems parūpo įvertinti padėtį kavinėje.