CENTRINIS STADIONAS

Pastarosiomis dienomis praktiškai nesugebėdamas rasti sau vietą, pasirodydavo pačiose jam labiausiai netinkamuose vietose. Periodiškai bandydamas susidoroti su savo sutrikusia dvasine būsena, tai skandindavo mintis alkoholio liūne, kuris dėl pernelyg greitos medžiagų apykaitos išgaruodavo iš jo sistemos. Tai pasirinkdavo atsitiktinius žmones, kurie tapdavo tipinėmis jo aukomis, kurių matomai niekuomet neatsimins. Darė viską, kas verstu jį negalvoti apie tai kad net po tiek daug gyvenimo posūkių, jis taip ir "negavo tos merginos". Galiausiai, šiandiena būdama labiau nusiteikęs pasižiūrėti į studentišką gyvenimą iš šalies, pasirodo šioje vietoje. Susiaurinęs savo akių vokus, bei įsmeigęs savo akis į priešais atsiveriančius vaizdus, iš savo vidinės švarko kišenės ištraukia metalinę plečkutę, kurią atsukęs, paskandina troškulį kartaus gėrimo dėka. Akivaizdu kad pats su savimi nekalbėdamas, viso labo stebėjo prieš akis verdantį gyvenimą, kuris dabar atrodė jam svetimu.

Praktiškai pusę savo gyvenimo paskyręs tam, kad tirti antgamtinių būtybių gebėjimą pagyti, atgaminti trūkstamas organų ląsteles, jau nuo pat pradžių žinojo kad jo misija yra kur kas svarbesnė, nei kas nors galėjo numanyti. Priklausydamas slaptai draugijai, kuri besąlygiškai rėmė jo tyrimų metodiką, aišku nesugebėjo susilaikyti nuo galimybės susigrąžinti seną vampyrą, kuris kadaise sugebėjo pasprukti iš tyrimų "narvo", kuriame buvo įkalintas asmens, kuris Wes'ui buvo artimesnis už bet ką kitą. Taigi, kurį laiką nuolankiai sekdamas kiekvieną, Salvatore vyresnėlio žingsnį, galiausiai, nutaiko labiausiai tinkamą progą. Stengdamasis nesukelti kokių nors pašalinių garsų, buvo paruošęs tiek verbenos purškalą (primenantį ašarinių dujų balionėlį), bei švirkštą, kuris ir buvo pradinio jo plano pulti dalis. Prisėlindamas vampyrui už nugaros, ir pasinaudodamas tuo kad jo dėmesys buvo nukreiptas kažkur į tolį, suvaro adatą šiam į kaklą, bei vienu staigiu judesiu suleidžia šiam verbenos tirpalą.

Būtent dėl to kad kaip tik šiuo metu buvo panėręs į savo paties apmąstymus, neskaitant to kad jo klausa yra neįtikėtinai gera, nesugebėjo numatyti to, kad kažkas sliūkino iš užnugario. Todėl vos tik pajuto deginantį skausmą savo kakle, kurį palydėjo staigus apsvaigimas, bandydamas keltis ant kojų, sukrenta ant tarp suolų, susiimdamas už savo kaklo. Kuomet įsmeigia akis į akivaizdžiai nepažįstamo asmens veidą, prieš atsijungdamas (aišku tik kuriam laiko tarpui), spėja užklausti: - Kas tu dar per vienas?!

- Asmuo, kuris labiau už viską trokšta sugrąžinti tave ten, iš kur niekuomet neturėjai būti išleistas.
Veide akivaizdžiai ištempdamas savo darbu neįtikėtinai patenkintą veido išraišką, su malonumu stebi kaip ką tik užkluptas vampyras, taip nesunkiai pasiduoda verbenos poveikiui. Tik tuomet, kai pagaliau sulaukia, kai jo organizmas pasiduos minėtam nuodui, pakelia akis į priešais atsiveriančio stadiono pusę. Kuomet mintyse prabėga paskutinis matytas vaizdas, dėl kurio buvo kaltas šis asmuo, jo prieš tai išreikštas pasididžiavimas pakinta į pyktį, panieką ir viską, kas taip negatyvu. Pasilenkdamas prie Salvatore kūno, kažkodėl ne taip ir sunkiai užsikelia šį sau ant peties, ir kaip galima greičiau pajuda link savo automobilio, kurį buvo palikęs visai netoli nuo šios vietos. Kuomet pasiekia minėtą transporto priemonę, pradarydamas bagažinę, išklotą verbenos žiedais, paguldo ten savo "grobį", nedelsiant ją užtrenkdamas. Pasiekęs mašinos priekį, įsėsdamas į vidų, išvažiuoja.